0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #45 Prieš 6 dienas »
Dvejopas tai buvo jausmas. Tas merginos rūpestingumas ir žudė jį, mat nesijautė vertas iš jos šito. O kartu ir glostė prišaukdamas įvairius prisiminimus iš laikų, kol jie dar buvo kartu.
- Man jau geriau. Ačiū.
Išties kol kas regis pavyko pasiekti, kad tas jausmas taip nekamuotų. Dabar bandė žvelgti į tas duris ne kaip į kalinantį dalyką, o kaip į netyčia nukritusią dovaną. Į dovaną davusią jam daugiau laiko.
- Ne, dabar jis nėra toks. Dabar mano gyvenimas sukasi aplink juos tris ir mokyklą.
Taip, jis privalo gyventi dėl jų trijų. - Kai į namus persikraustė Erka, kuriai pats tai ir pasiūliau būdavo dienų, kai įsivaizduodavau, kad ji varžo kažkokią mano laisvę. Man reikėjo daug metų suprasti kodėl esu mokykloje, kodėl Erka gyvena su manimi. O paskui ir Eion.
Žodžiai Liejosi. Jautė trauką jai pasakoti. Viską pasakoti. Kaip visada. Gal taip ir geriau? Ką daugiau galėtų daryti? Tik kalbėtis. Abejojo, kad tokiu atveju kaip jos padrąsinimai ar paraginimai pagelbėtų. Ne, gal geriausias ir yra nuoširdus ir tikras pokalbis.
- Taip, jau ne kartą apie tai pagalvojau, kad sunkumai nuveda kur nors. Bet ilgai buvo tiesiog taip, kad ne aš valdžiau padėtį, o jie. Mano baimės ar išsigalvojimai. Nors išoriškai atrodė visai priešingai.
Tikrai taip. Seniau, prieš porą metų juk buvo kitoks. Įžūlėlis ir atrodė, kad niekas niekada ir niekaip negalėtų jo sužeisti, pasiekti. Bet išties gyveno apsistatęs kažkokiomis išsigalvojimų sienomis. Pakako rimtesnio dalyko. Eion pabėgimo ir jis nutraukė ryšius su Dafydd, nes jis pamatė Aurį išsigandųsi ir mikčiojantį kaip vaikystėje. Taigi ne, tuo metu nebuvo stiprus. O ar dabar yra? Nežinojo ar ilgai tas šešiametis, kaip jį praminė bus užslopintas jame.
- Tai gerai. Tik pagalvojau, kad baimė, jog kas nors tave vėl siaubingai įskaudins gali labai daug atimti iš tavęs.
Nekartojo antra kartą kaip gailisi dėl to, kad pats Linęją iki šito privedė. Atrodė, kad jei tai kartos šimtą kartų kažkaip nekaip skambės.
- Taip. Man prisireikė krūvos metų, kad tai suprasčiau. Bet manau, kad žmogus turi kažką mylėti. Ir jam pačiam reikia jausti meilę.
Tada liūdnai šyptelėjo ir pasakė.
- Aha, žadėjau. Deja, bet atsitraukiau nuo jų tik būdamas dvidešimt dvejų metų. O pilnai išsiskyrėm dar po kelių metų. Nors nemanau, kad išsiskyrėm.
Norėjo papasakoti apie priesaiką, apie tai, kad jeigu jį pasiektų Nužudytų. Ir kažin ar mirtis būtų graži ir greita.
- Na, bet gal jie niekada čia ir negrįš.
Tepasakė.
- Norėjau pagalvoti. Ministerijoje dirbti man niekada nepatiko, ten sėdėjau kaip žinai tik tam, kad lengviau slystų Dolohovų reikalai. Žodžiu išėjau iš ten ir nuėjau į mokyklą. Nežiūrėjau į tai rimtai. Tiesiog norėjau vietos, kur turėsiu laiko pamąstyti apie tai ką daryti toliau. Ir niekada nemaniau, kad mane mokykla taip įtrauks.
Pamatęs tą Nėjos šypsenėlę, tokią pažįstamą ir skirtą tik jų seniems prisiminimams ir pats nusišypsojo.
 - Tikrai nesidžiaugė. Bet pagaliau paliaubos. Jai kažkodėl labai jau krito į širdį tai, kad mokykloje atsirado Timotis. Dabar net palieku jį bibliotekoje, kol mokau ar dar kažką veikiu.
Atrodė, kad klausimas kažkaip liūdnai ją paveikė. Na, bent ne viską iš jos atėmiau. Pagalvojo išgirdęs, kad Linėja muzikavo kurį laiką.
- Ar ten gyvenai tik tuos porą metų? - Klausinėjo toliau.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #46 Prieš 6 dienas »
Linėja klausėsi Aurio. Pakankamai dėmesingai. Vis palinksėdavo. Tačiau veide galėjai įžvelgti kažką. Dirbtinumą? Taip, vis dėlto tai buvo pakankamai dirbtina. Šiuo metu jis pasakojasi lyg niekur nieko, bet juk išties viskas nėra gerai. Ir jie abu tai žino.
- Džiugu girdėti, kad susitvarkei su savo baimėmis, - pasakė.
Nors iš tiesų nebuvo tikra, ar jis susitvarkė. Ar tai įmanoma? Ar įmanoma būtų, kad Linėja susitvarkytų su savosiomis? Abejotina. O Aurio baimės atėjo iš vaikystės. Baimės iš jos palieka didžiausią pėdsaką.
- Jau atėmė, - gūžtelėjo pečiais.
Ji žiūrėjo į Aurį ir galvojo apie tai, kad jis galbūt nėra vertas būti taip stipriai kaltinamas. Ar ji nepasielgė su Kristoferiu taip, kaip raudonplaukis pasielgė su ja?
- Deja, kartais viskas pasisuka ne taip, kaip norime, ar ne? Tada belieka mylėti gyvūnus arba nuskriaustuosius, - nusišypsojo ir sudėtinga buvo suprasti, Linėja kalba rimtai ar ironiškai.
Apie Dolohovus daugiau nieko nesakė. Ji net galvoti nenorėjo apie tuos blogus žmones. Paskui skardžiai nusijuokė.
- Tai tikrai ne tą vietą pasirinkai, Auri. Darbas su žmonėmis nėra tas, kuriame turi kada mąstyti apie tai, ką daryti toliau. Ar juolab į tą darbą žiūrėti nerimtai, - dabar jau mergina gana nuoširdžiai nusišypsojo. - Bet kartais gyvenimo keliai nuveda ten, kur turi nuvesti. Man taip atrodo. Jeigu tau nebūtų lemta mokyti, tikriausiai vos vienerius mokslo metus būtum ten išdirbęs. Kiek metų profesoriauji? - paklausė. - Toks darbas keičia. Darbas su žmonėmis padeda pažinti ir suprasti save. Ir apskritai plačiau pažvelgti į pasaulį, - kalbėjo galvodama apie savanorystės metus.
Auris klausinėjo, tikriausiai nei nenutuokdamas, kokius jausmus, kokius prisiminimus tie klausimai moteriai sukelia.
- Ne, - atsakė. - Gyvenau ten ilgiau.
Žvilgsnis instinktyviai nukrypo į stalčių, kuriame dabar mėtosi žiedas. Rankos ir vėl palietė pilvą. Kristoferis nenusipelnė, kad jo žiedas taip mėtytųsi. Jeigu Linėja nebegali jo nešioti, tuomet įdės jį į dėžutę ir paliks namuose.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #47 Prieš 6 dienas »
Buvo baisiai keista tiek su ja kalbėtis. Atrodė taip neįprasta, nes jie tiek laiko nesimatė. O paskutinis susitikimas buvo labai skaudus.
- Nežinau kiek susitvarkiau. Tik žinau, kad privalau joms neužsileisti.
Tie du žodžiai nuskambėjo kažkaip abejingai sau pačiai. Jie kėlė liūdesį. Į paviršių vėl norėjo prasiveržti perdėtos emocijos, kurias stengėsi sulaikyti viso šio susitikimo metu. Ir beveik visa laiką jos ir ėmė viršų. Norėjosi kartoti begalinius atsiprašymus. Norėjosi pasakyti, kad jau geriau šoktų nuo astronomijos bokšto, nei pakartotų tą patį. Dar sykį teko įsitikinti kaip lengva sugriauti, sunaikinti. Ir kaip sunku bent pabandyti atstatyti. Galbūt galėtų pamėginti, jei dažnai būtų arti, jeigu būtų jos draugu, jeigu ji leistu juo būti. Gal tada po truputį pavyktų gražinti tai, ką atėmė. Būtų laimingas žinodamas, kad ji laiminga. Nesvarbu, kad ne su juo. Bet ką daryti, kai turi mažytį laiko tarpelį. Neįtikėtina, bet pradėjo norėti, kad tos durys tiesiog kuo ilgiau neatsidarytų. Pirmą kartą gyvenime nenorėjo būti išleistas iš kur nors.
- Prašau, pagalvok apie tai, ką sakiau. Apie antrą šansą žmonėms.
O tada dar pasakė.
- Ne, jei viskas susiklosto kaip nenorėjai, bet jei dar esi gyvas turi pasirinkimų kažką bandyti keisti. Arba ką nors keisti, arba sustoti baimėse, nusistatymuose. Na tiesiog tokiose būsenose, į kurias atveda prasti pasirinkimai ar kitų žmonių veiksmai. Aš labai ilgai rinkausi antrą variantą. Nedaryk taip Linėja.
Koks mielas jos juokas. Koks mielas ir pažįstamas.
- Taip. Matai tada įsivaizdavau, kad galiu mokyti vaikus bet nebūti su jais. Ta prasme neprisirišti prie jų, nematyti kokie jie yra. Atėjau su tikslu išdėstyti pamoką ir tiek. Gal ir galėjo taip būti. Bet kai kiaurus metus gyveni su vaikais viskas pasikeičia. Dėstau nuo dvidešimt dvejų, tai jau daug metų.
Tema apie Airiją atrodė sunki. Kodėl? Norėjo ir paklausti. Bet ar gali kamantinėti?
- Ar tu palaikai ryšius su Deidru ir Malika?
Pamėgino pakeisti temą. Deidras grupėje buvo didysis juokdarys. Malika, kaip ir jis pats peštukė. Ji buvo žiobarų kilmės ir prieš pradėdama lankyti Hogvartsą lankė Dziudo. Taigi Auris ir Malika dažniausiai prisivirdavo košės jų grupelėje. Deidras dažniausiai stengėsi iš visko pasijuokti. Linėja buvo turbūt loginis mąstymas ir ramybė.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #48 Prieš 6 dienas »
- Kodėl tai kartoji? - paklausė Linėja. - Antras šansas, - prunkštelėjo. - Tik jau neprisimąstyk, kad kažkas gali tarp mūsų būti, - tarė nugąsdinta tokios minties.
Ji jautė, kad Auris šiuo metu yra su ja geras ir nuolankus. Kodėl? Nesvarbu, pasikeitė jis ar ne, juk jau parodė praeito susitikimo metu, kad norėdamas vis dar gali elgtis bjauriai. Norėjosi sau įteigti, kad jis taip elgiasi iš mandagumo, taip pat dėl to, jog gailisi praeities poelgio. Tačiau viduje Linėja jautė, tiesiog žinojo, kad yra daugiau.
Ar jeigu ji dabar prieitų prie raudonplaukio ir jį pabučiuotų, jis ją atstumtų? Aišku, ji negalėjo būti įsitikinusi, bet vis dėlto gana tvirtai manė, kad ne. Neatstumtų. Ką tu leidi sau galvoti, Linėja? Vyk tokias mintis šalin, sudraudė save mintyse.
- Ar tiesa, jog kai kuriems vyrams, kai pilnai gauna moterį, tiek, kad nebelieka jokios paslapties, - turėjo omeny tą naktį sodyboje, - ta moteris jiems tampa nebeįdomi? - paklausė.
Ji vis pagalvodavo apie tai, kad ta naktis gali būti susijusi su skyrybomis. Juk ne tiek daug laiko praėjus po jos jis šitaip pasielgė. O ji po to jautėsi tiesiog sutepta. Po to, kai pamatė jį bučiuojant kitą merginą. Ir nesvarbu, kad tai buvo spektaklis. Jis ją bučiavo. Nors jie, Linėja ir Auris, jau buvo patyrę visą artumą, įmanomą žmonėms.
- Sunku būtų patikėti, kad tai tiktų mums, - kalbėjo. - Vis tik pradėjome bendrauti būdami visai vaikai. Bet negaliu nesieti tavo poelgio ir tos nakties. O gal pajutai, kad aš vis tik ne tavo žmogus? Galbūt tą kartą velniškai susimoviau? Atleisk jau man, buvau jauna panelė be patirties, - dygiai nusijuokė.
Ji neketino apie tai šnekėti, tačiau taip išėjo savaime. Nenorėjo nei pati galvoti apie tą naktį, nei kelti viršun prisiminimų Auriui. Tačiau nors ir praėjo šitiek metų, Linėjai vis tiek buvo skaudu. Būtent dėl šio dalyko. Ji gailėjosi tos nakties. Nes atidavė save visiškai be reikalo.
- Nedaryti taip? Kas tu man toks, kad galėtum taip sakyti? Darysiu taip, kaip norėsiu, - mandagumas blėso.
Dabar ji visai nebenorėjo su Auriu kalbėtis. Pabandė atverti išėjimą, tačiau šis, žinoma, dar buvo užstrigęs.
- Nepalaikau, - šaltai atsakė. - O tu?
Nuotaika siaubingai subjuro į atmintį grįžus vaizdiniams iš sodybos. Jei ne tai, mergina galbūt būtų dar pasikalbėjusi apie vyro darbą mokykloje, gal net papasakojusi apie savanoriavimą. Bet dabar jau viskas. Ne.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #49 Prieš 6 dienas »
- Nes nenoriu, kad pasidarytum kaip aš. Apie save ir nekalbu. Ne sau aš antro šanso prašau.
Kad ir kaip norėtų to šanso tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kad ji galėtų jam atleisti. Pats sau negalėjo atleisti.
Temos posūkis nenustebino, tiesiog puikiai žinojo apie ką ji galvoja. Dėl to jautėsi labai bjauriai.
- Taip. Tokių yra. Bet aš visai ne dėl to taip pasielgiau.
Mintys pasitvirtino merginai kalbant toliau. Auris galvojo kas būtų, jei tada to koncerto nebūtų buvę, jei ten nebūtų pasipainiojusi kaip tik toji mergina, kuri jam iš seniau simpatizavo. Jų grupėje Auris turbūt atrodė tas paslaptingasis. Neprieinamas, Jis grodavo ir tarytum nepastebėdavo žmonių, kuriems grojo. Su kai kuriais net pakonfliktuodavo kas retkarčiais būdinga tokiuose metalistų koncertuose. O kartais elgdavosi visai kitaip. Kartais su Linėja jie nusileisdavo nuo scenos pas klausytojus. Na žodžiu buvo nenuspėjamas. Gal todėl jaunoms merginoms atrodė tas įdomusis blogiukas ir kai kurios mėgindavo patraukti jo dėmesį. Auris į tai nekreipė dėmesio. Nei nesiruošė Linėjos išdavinėti. Iki tos dienos, kai prisigalvojo tų visų nesąmonių ir ją paliko.
Reikia pasakyti, kad nustojus groti grupėje pasidarė kur kas sunkiau patraukti merginų dėmesį. Trumpai kirpti  plaukai ir šiaip jo išvaizda skelbė, kad su juo geriau neprasidėti. Auris niekada rimtų santykių ir neieškojo. Kartais klube rasdavo tokių, kurioms irgi nereikdavo įsipareigojimų. O kai jau visai įsisuko į mokyklos reikalus, kai namie atsirado Erka jo pasimatymai dar labiau paretėjo.
- O aš turėjau patirties? Irgi jos neturėjau.
Žiūrint iš tos pusės, tai ji galėjo susirasti daug geresnį. Nelaikė savęs labai dailiu. O dar tie randai darkantys odą. O dar plius charakteris... Na taip, mėgo jis ir pasijuokti ir pakvailioti ir dažnai visko prisigalvodavo. Ko nors netikėto. Bet iš kitos pusės su juo juk dažnai kildavo ir kokių problemų. Ne, visgi niekaip negalėjo suprasti ką Linėja galėjo jame rasti.
- Aš taip pasielgiau nes pabūgau visų tų jausmų tau. Galvojau apie savo tėvą ir motiną. Tėvas išprotėjo po jos mirties ir aš tada buvau įsikalęs į galvą, kad jausmai yra silpnybė. Po tos nakties supratau kiek man reiški ir sulaužiau viską. Žinau, kad visai nelogiškai skamba, bet taip buvo.
Na štai, ji tikrai virto manimi tam tikra prasme. Darysiu ką norėsiu. Kur gi ne. Taip niekada nebūtų buvę, jeigu nebūčiau taip pasielgęs.
- Pati geriau žinai kaip dėl to jautiesi. Dėl to nepasitikėjimo kitais. Aš tik prašau, kad pagalvotum kur tai tave veda. Ir viskas.
Ramiai atsakė.
Durys neatsivėrė ir toliau.  Gerutės. O kas bus, jeigu jos neatsidarys kiaurą dieną? Tada jau tikrai ne aš, o ji išsprogdins jas. Man ir taip gerai.
- Ne. Nepalaikau ir aš.
Jautė kaip pasikeitė Linėjos nuotaika. Gal visgi būtų geriau, kad tos durys atsidarytų. Gal jai geriau būtų pabūti vienai. Ar tiesiog gal būtų geriau, jei dabar išeičiau. Dabar sėdėjo ir rūpinosi dėl to ką jai atnešė šis pokalbis.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #50 Prieš 6 dienas »
- Ir kodėl tau turėtų rūpėti, kokia aš pasidarysiu? - rėžė. - Mano gyvenimas yra mano reikalas, Auri. Ar bent jau ne tavo tai tikrai. Na, belieka tikėtis dėl tavęs paties, kad dabar patirties turi, - ironiškai prunkštelėjo.
Kuo toliau, tuo labiau Linėja norėjo, jog tas laikas praeitų greičiau. Kodėl ji nepatikino, kad Brajanas - jos vaikinas? Dabar taip norėjosi Auriui kaip nors įgelti, įskaudinti jį. Nors jis šiuo metu elgėsi visiškai normaliai. Štai, jie apsikeitė rolėmis. Kai ji atėjo pas jį į namus, raudonplaukis elgėsi bjauriai. O dabar taip elgtis jaučia norą Linėja.
- Gerai, - atsakė sušvelnėjusiu tonu jam prabilus apie tėvus. - Nesvarbu. Pamiršk, kad apie tai užsiminiau, - paprašė. - O tu manęs nieko neprašyk, - tarė jam ir vėl prabilus apie nepasitikėjimą kitais. - Tai tikrai mano gyvenimas, kuriam tu neturi įtakos, - dabar jau šnekėjo visiškai ramiai.
Nors tai buvo melas. Ji norėjo, kad Auris jos gyvenimui neturėtų įtakos. Bet jis turėjo. Ir labai didelę.
- Aišku, - atsakė apie buvusius draugus.
Ir tada nebeliko nieko kito, kaip tik pasitikti nejaukią tylą. Linėja nebeturėjo jokio noro su Auriu kalbėtis. Gal ir gerai, kad viskas taip susiklostė. Dabar ji jau jaučia, kad tikrai baigta. Ji gavo laišką. Jis atsiprašė. Jie pasikalbėjo. Galbūt dabar merginai pavyks eiti toliau? Ji pajuto norą pasiųsti pelėdą Kristoferiui. Ar jis leistų jai pas jį grįžti?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #51 Prieš 6 dienas »
Todėl, kad aš suknisau tavo gyvenimą. Kodėl dar turėtų rūpėti? Todėl, kad buvom artimi, nes viską darėm kartu, nes sugrioviau savo pažadus. Jeigu jau jis neturėtų jokios įtakos, nieko, tai kam reikėtų raudoti dėl kažkokių laiškų? Dabar jau jam buvo aišku kaip yra ir mergina galėjo neigti viską iki pamėlynavimo. Vis tiek Auris žinotų kaip yra. Pats irgi greičiausiai darytų tą patį sėdėdamas jos vietoje. Taigi galėjo čia Linėja ir nevaidinti. Bet jei ką panašaus pasakytų, tai galimai viską labiau pablogintų, nes neleistų jai pasijusti saugesnei už to neigimo sienos.
- Gerai. Aš iš tiesų nieko neprašysiu. Manau, kad vieną dieną pati apie tai nuspręsi pagalvoti. - Pamiršti. Ne, jis niekada to negalės pamiršti. Niekada negalės pamiršti ką padarė jai.
Daugiau tylos netrigdė. Nors tai buvo siaubingiausios minutės visatoje. Paprasčiausiai jautė, kad kalbėtis Linėja nenori. O jis nenorėjo visko dar labiau sugadinti.
Staiga, po kurio laiko durys tyliai spraggtelėjo ir atsivėrė. Auris atsikėlė. Pastatė stiklinę ant stalo. Dabar žiūrėjo į merginą. Gal pats ir nežinojo, bet tuo tarpu tas žvilgsnis buvo kupinas švelnumo, meilės. O ir balsas jį išties išdavė.
- Sudie. - Tepasakė. O tame žodyje tilpo daugybė jausmų. Dabar jis suprato, kad jie atsisveikino visam laikui. Dar troško, kad tie paaiškinimai ją kada nors išlaisvintų nuo dabartinių nusistatymų. Troško jai laimės.
Šį sykį išėjo iš ten ramiai. Ne puolė prie durų kaip prieš valandą. Tada atėjo vienoks, išėjo kitoks. Buvo sunku išeiti, nes norėjo dar likti. Norėjo dar ką pasakyti. Kažką daugiau nei sudie. Bet kažko labai gražaus nesugalvojo, o sakyti kažko, ką jau sakė nenorėjo. Išeiti buvo sunku ir todėl, kad jautė, jog tai paskutinis kartas, kai ją matė.

*

Neprisijungęs Linėja Roberts

  • Burtininkė
  • ***
  • 51
Ats: Radijo stotis „Milžino pėda“
« Atsakymas #52 Prieš 6 dienas »
- Ką aš nuspręsiu, tai irgi mano reikalas, - atšovė.
Sunku buvo sėdėti toje nepakeliamoje tyloje. Linėja buvo vėl nuėjusi į tualeto kambarėlį, nors iš tiesų ten tiesiog pastovėjo. Paskui grįžo.
Praėjimui atsivėrus tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Bet kai Auris atsisveikino... Tada jau mergina pagalvojo, jog būtų geriau, jeigu šis vėl užsivertų nei vienam nespėjus išeiti.
- Sudie, - tyliai atsakė.
Nežinojo, ar Auris išgirdo, ar ne. Pačios veidas dabar buvo bejausmis, šaltas. Ji burtų pagalba sudegino laišką. Tada įsimetė Kristoferio dovanotą žiedą į rankinę. Nežinojo, nei kur dabar eis, nei ką darys. Abejojo, kad šiandien pavyks užsiimti dekoracijomis.
Bet jautė norą kuo greičiau iš čia dingti. Nenorėjo susitikti Brajano. Tad šiek tiek palaukusi, kol Auris turėtų nutolti, išmovė iš studijos, užrakino kerais įėjimą ir pasileido Londono gatvėmis.