[Alanas Senkleris]

Viename iš Londono priemiesčių stovi senas dvaras. Jis turi ilgą istoriją ir čia nugyveno daugybė grynakraujų burtininkų šeimų. Per daugelį metų dvare virė intrigos, nesutarimai ir dvikovos. Bet žinoma, jo senos sienos mena ir daug smagių istorijų.
Pastatą supa miškelis. O jame stovi mažytė trobelė. Jeigu ją pasiekia koks nors žiobaras, vidun eiti nė nekyla noro. Namelis atrodo apgriuvęs ir vos besilaikantis. Bet įėjus pro senas duris ir perėjus trumpu koridoriumi reikia atverti dar vienas duris ir pro jas patenkama į dvarą.
Vestibiulis erdvus ir šviesus. Grindys užklotos kilimu. Ant sienų kabo paveikslai, kuriuos nutapė Anabelė Senkler. Ji gyveno dvare prieš porą šimtų metų ir garsėjo kaip gera dailininkė. Tų paveikslų čia kabo trys. Vienas vaizduoja didingą ir gražią Hogvartso pilį. Antrajame nutapytas apsnigtas miškas, matyti žvaigždės. O per sniegą joje raitelis. Puikiai apsitaisęs, su šarvais. Atrodo ryžtingas ir kažkur labai skubantis. Trečiajame paveiksle Nutapytas Salazaras Klastuolis. Ir įėjus į dvarą atrodo, kad jo akys seka ir mato viską, kas vyksta vestibiulyje.
Paėjus į priekį galima užeiti į laiptų aikštelę. Ir arba leistis žemyn, kur yra sandėliai ir virtuvė. Bei raizgosi įvairūs koridoriai. Arba kilti aukštyn. Taip pat Iš vestibiulio galima nueiti į didelę biblioteką, kuri užima beveik visą pirmąjį aukštą. Bibliotekoje driekėsi eilės lentynų. Stovi staliukai ir kėdės.  Yra ir darbo kambarių, kuriuose netrukdomai galima užsiimti savo reikalais. Taip pat bibliotekoje kabo gobelenas, kuriame pavaizduotas Senklerių šeimos giminės medis.
Iš bibliotekos galima patekti į dar vieną kambarį. Jame saugoma didelė įvairiausių ginklų kolekcija. Čia galima išvysti senovinius kalavijus, lankus bei ietis. Taip pat yra durklų, mėtomųjų diskų, medžioklinių peilių ir dar visokių kitokių dalykų. Ginklai nenaudojami, kambarys paliktas kaip muziejus.
Užlipus laiptais į antrą aukštą Kairėje esančios durys veda į didelį valgomąjį, veikiau pokylių salę. Dažniausiai čia niekas nepietauja, nebent būna kokios nors iškilmės. Salėje yra scena muzikantams, galima šokti. Paėjėjus toliau tuo pačiu koridoriumi į kairę galima užeiti į mažąjį valgomąjį. Čia priimami svečiai, geriama kava ar tiesiog šeima renkasi valgyti pusryčių, pietų ar vakarienės. Kambarys gražus ir erdvus. Stovi apvalus stalas. O aplinkui jį žinoma kėdės. Grindys čia medinės, ant sienos kabo keli Anabelės piešti Natiurmortai. Yra židinys. Pro kambario langą matyti puikus išpuoselėtas sodas. Išėjus iš valgomojo koridoriumi galima nueiti į kambarį, kuris irgi panašus į muziejaus salę, nes čia sudėti įvairūs seni daiktai. Rinkti nuo tada, kai buvo pastatytas šis dvaras. Čia yra Senovinių kerėjimui skirtų įnagių, vazų, indų, papuošalų, statulėlių. Viskas išdėliota lentynose. Kambaryje yra žemų staliukų, patogių krėslų. Čia galima ateiti paskaityti ar šiaip pabūti.
Grįžus prie laiptų ir pasukus dešinėn prasideda miegamieji kambariai skirti svečiams. Jų yra keli. Trečiajame aukšte yra gyvenamieji kambariai.
Dvare daug paveikslų, bei visokių užkaborių. Taip pat negyvenamų kambarių, kuriuose stovi senoviniai baldai. Be to antrame ir trečiame aukštuose yra balkonėlių
Iš dvaro veda pora išėjimų. Vienas veda į mišką, kitas į gražų sodą. Sodas gerai prižiūrimas. Vasarą čia tikras rojaus kampelis. Sode kabo supuoklės ir yra pastatytos kelios pavėsinės. Driekiasi takeliai, kuriais smagu pasivaikščioti. Auga seni medžiai. Tai veikiau parkelis, o ne sodas.
Dvare nėra namų elfų, jį prižiūri pasamdyti žmonės, kurie čia ir gyvena.
Dvarą supa gynybiniai kerai. Trobelė, pro kurią patenkama į pastatą užkerėta žiobarų nubaidomaisiais kerais. Todėl tie, kurie nežino apie dvarą pamatę ją niekada nebando įeiti vidun.


Štai ir atėjo tos be galo lauktos pavasario atostogos. Dori ir Alanas smagiai dardėjo traukiniu į Londoną. O paskui atvykę į stotį paėjėjo tolėliau, kur atokiau ir išsikvietę reaktyvinį autobusą nurūko į dvarą.
Jis kaip visuomet lėkė baisiu greičiu, namai ir kiti pastatai atšokdavo jam skriejant priekin. Kėdės siaubingai slidinėjo po autobusą ir šis daiktas visai nepatiko Dingui. Tas negalėjo suprasti, kodėl jie yra čia. Šuo nerado vietos. Gringo blaškėsi narvelyje, o žiurkiukas kaip visada miegojo.
Galop juos paleido pamiškėje ir abudu nukeliavo keliuku į jį.
Alanas jaudinosi. Kaip čia viskas bus? Ar dvare yra kiti jo pusbroliai? O ar tėvas ras laiko? O gal bus darbuose. Tai jam labai patiktų.
Pagaliau jie priėjo trobelę. Berniuką apėmė puiki nuotaika ir jis norėjo truputį pakvailioti.
- Žinai, dėl dvaro truputį persistengiau. - Pasakė.
- Tiesą sakant... - Jis nutilo.
- Išties, mes čia... Na matai. - Jis mostelėjo ranka į tą griuveną.
- Bet sutilpsim, yra keli kambariukai. Užeik. - Jis atidarė duris ir praleido Dori pirmą.
- Tik atsargiai, kai kur grindys nelygios, eik kuo atsargiau, kad neįlūžtum.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Kokia Dori buvo laiminga! Žiemos atostogas ji praleido pas Deoiridh ir Matthew, o pavasarį atostogaus Senklerių dvare. Žinoma, širdis stipriai spurdėjo. Juk Aberdine nebuvo nepažįstamų žmonių, o pas Alaną, na... nežinia, kas laukia. Kita vertus, dabar Dori jautėsi pakankamai drąsiai, nes juk vis dėlto yra kilusi iš senos ir grynakraujiškos giminės, kas vertė ne taip stipriai baimintis susitikimo su draugo tėvais.
Kelionė buvo nuostabi. Grifas iškvietė reaktyvinį autobusą, kuriuo važiuoti buvo kažkas nerealaus. Nauja, smagi patirtis, tik kad Dingui ta kelionė, regis, labai nepatiko.
Alanas, Dori ir gyvūnai jau artėjo raudonplaukio namų link. Širdyje spurdėjo jauduliukas ne tik dėl to, kad Mendel susipažins su Alano šeima, bet ir todėl, jog pirmą kartą pamatys didelį, prabangų grynakraujų burtininkų dvarą.
O bet tačiau... draugai priėjo... lūšnelę. Alanas emė kažką skiesti. O trylikmetė neteko žado. Kurių galų Alanas melavo?! Dar būtų supratusi, kad Dori būtų kokia nors turtuolė, o ši gi net padoriai apsirengti rudenį ir dalį žiemos negalėjo.
- Kodėl tu... kurių galų melavai, Alanai? - piktai paklausė Dori. - Ta prasme... Dėl Merlino, man tikrai tas pats, ar tu gyveni mažame namelyje, ar dvare. Tikrai, - balsas sušvelnėjo. - Bet kam reikėjo visus metus meluoti? Tu esi vis tiek man toks pats draugas ir man visiškai nesvarbu, ar turtingas tu, ar ne. Tačiau šitas tavo poelgis, melas, na, žinai... Aš supykau.
Sukryžiavusi rankas mergaitė įėjo į lūšną. Ji negalėjo patikėti, kad Alanas šitaip melavo. Mendel sustojo mažulyčiame koridoriuje. Vis dar piktai dėbsojo į Alaną. Ką mergaitė pamatys už kitų durų? Ar ten lauks Alano tėvai? Galbūt jie visai negrynakraujai? Bet kaip tada dėl Aurio... Iš tikrųjų Dori nebuvo svarbu nei Alano kilmė, nei turtai, bet ji norėjo tinkamai pasiruošti pirmą kartą susitikdama jo tėvus.
- Ko man tikėtis? - tyliai sušnabždėjo. - Aš nebežinau, - prikando lūpą. - Ne, aš negaliu patikėti! Dėl to melo. Vardan išrinktojo Poterio, pasirodo, aš tavęs visai nepažįstu! O kaip ta knyga? Apie grynakraujus. Nejau pavogei?

[Alanas Senkleris]

Jau kad užsiplieskė. Alanas stovėjo prie lūšnos durų ir šypsojosi.
- Tai supranti, na tai nusigyvenom per laiką. O knyga tai tikrai mūsų, kaip Gontai saugojo Klastuolio medalioną, taip mano tėvas tą knygą. - Skiedė jis toliau.
- Tu geriau nestovėk ir atidaryk duris. Nieko nepadarysi, nepyk...
Jam bekalbant Dingas piktas dėl tos kelionės veržėsi vidun. Jis norėjo kuo greičiau įlėkti į namą, o paskui į parką. Net sulojo kelis kartus.
Staiga, antrosios durys atsidarė ir pro jas išėjo žmogus. Jie visi ten vos sutilpo tame mažame koridorėlyje.
- O, ką aš matau. Jau pargrįžai Alanai? Laaabai džiugu tave matyti. - Prabilo pasirodęs jaunuolis. Jo šypsena atrodė dirbtinoka, o akių ji net nepasiekė. Tuo tarpu Dingas nėrė jam pro kojas ir nudūmė sau.
- O man visai ne Alfredai. - Gera nuotaika dingo lyg vėjui nupūtus.
- Kur Auris Alanai? Kada po galais jis pasirodys namuose? Man reikia su juo pasikalbėti, jo jau laukia.
- Kas laukia?
- Šįryt atvyko Simonas ir Grėtė Dolohovai.
- Kaip?
- Taip.
- Aš nežinau, jis man savo reikalų nepasakoja.
- Maniau grįš su jumis.
- Kaip matai jo nėra.
Alanas visai apniuko. Kodėl dabar? Kodėl, kai sugalvojau pasikviesti Dori į svečius sumąstė atvykti ir tie du... Kodėl manęs niekas neįspėjo? Net nebūčiau namo sugrįžęs. Pyko ir ant Aurio. Jeigu jis žinojo, galėjo pasakyti.
- Gerai, gal jau eikit į vidų? Kiek čia stovėsit? Tėvai tavęs laukia. Iki pasimatymo. - Alfredas Senkleris išėjo iš namelio ir nutolo miško takeliu. Tėvai. Vadinasi tėvas irgi namie. Dolohovai atvyko. Puiku. Alanas užėjo į Koridorėlį.
- Einam. - Pasakė Dori jau be jokio džiaugsmo ir atidaręs duris įėjo į vestibiulį.
Tuo tarpu laiptais nusileido du žmonės. Tai buvo Elija ir Rolandas. Kad Alanas jau namie sužinojo todėl, jog pamatė šunį, kuris pirma jų jau seniai buvo dvare.
- Labas mama. - Pasakė berniukas, o ji puolė artyn ir jį apkabino.
- Aš gi tau sakiau, kad mes galėjome jus pasiimti iš stoties.
- Mama. Taigi mes autobusu atvažiavom. Gi smagu buvo.
- Bet gi jau vakaras.
- Na tai kas?
Tuo tarpu Rolandas stovėjo kiek atokiau. Alanas buvo be galo panašus į savo tėvą. Tik kad tas vilkėjo puošnų apsiaustą ir jo plaukai nebuvo tokie susišiaušę. Nes tai gadintų rimtą išvaizdą.
Jis įdėmiai nužvelgė Dori. Jam visai nepatiko tos mergaitės įvaizdis. Bet kol kas nieko nesakė. Elija paleidusi sūnų atsisuko į Dori.
- Sveikutė Dori, malonu tave čia matyti. Aš esu Elija, O čia Rolandas. - Ji piktai nužvelgė besiraukantį vyrą.
- Na gi, eime viršun. Parodysiu tau tavo kambarį. Pasidėsi savo daiktus. Tikriausiai išalkai? Kai pasidėsi daiktus Eisime vakarieniauti. - Kalbėjo ji maloniai žvelgdama į atvykėlę.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Ką reiškia nusigyvenot? - vartė akis mergaitė. - Juk tu buvai tas, kuris sakydavo, kad ne turtuose esmė, - toliau burbuliavo. - Tai kurių galų apsimetei turtuoliu? Nejau manei, kad man tai rūpi? Man nusispjaut, Alanai, kiek tavo šeima turi pinigų! Ir tu ką, įtraukei į visa tai ir Aurį? Juk jis ne kartą yra minėjęs Senklerių dvarą. Aš tik dabar... aš jaučiuosi pasimetusi, supranti? Negaliu nepykt. Ir atmink, kad pykstu ne dėl to, jog čia ne dvaras, o todėl, kad melavai.
Tačiau draugų pašnekesį kažkas pertraukė. Į koridoriuką atėjo jaunuolis, kuris vaizdavosi, kad Dori čia net nėra. Tačiau kai jis ištarė Dolohovų pavardę, Mendel akys sublizgo. Ar yra tikimybė, kad trylikmetė susipažins su juodaisiais magais?
Mendel nieko nesakė, tik įžengė pro duris ir norėjo aiktelėti. Antrą kartą liko šokiruota, tačiau prieš nosį atsirado Alano tėvai, todėl reikėjo vaidinti visišką neutralumą.
- Labas vakaras, - neva droviai šyptelėjo klastuolė ir linktelėjo berniuko tėvams.
Dori pastebėjo, kad Alano tėtis viską stebi iš kiek tolėliau. Bet juk jis jau turėtų žinoti, kad Mendel grynakraujė, ar ne? Mergaitė įtarė, jog Alano tėvui gali pasirodyti kaip visiška mažvaikė. Auskaras antakyje, o dar tie plaukai... Plaukai, beje, jau buvo gerokai nublukę. Viršugalvyje juodi, o žalia spalva nebe ryški ir labiau matėsi plaukų galų link. Tačiau vis tiek. Spalvota. Mažvaikiška. Gal reikėjo persidažyti, mintyse pagalvojo trylikmetė. Ir nagai Mendel buvo juodai nulakuoti. Kodėl ji nepagalvojo jų nusivalyti?! Ir dar tas makiažas - Dori buvo gerokai pasiryškinusi akis ir lūpas, vaidino panelę. Gerai, kad bent drabužiai atrodė paprastai, nes Matthew pankiškų nepripirko.
- Gerai, ačiū, - atsakė Dori Alano mamai ir paskui ją užlipo į viršų.
Mintyse sukosi tik viena: kaži, ar yra šiuose namuose kokia nors atoki vieta, kurioje ji galėtų nudėti Alaną?

[Alanas Senkleris]

Alanas žirgliojo mamai ir Dori iš paskos. Jie ėmė lipti laiptais ir užlipo į trečią aukštą. Rolandas pasiliko antrajame ir kažkur nutolo nuo jų. Keista, maniau, jog Dori gyvens antrame aukšte. Svarstė jis. Ai, gi ten matyt įkurdintos kilmingosios personos. Galvoje turėjo Dolohovus.
Galop, jie nuėjo koridoriumi, tada pasuko dar į kairę ir Elija atidarė vienas iš durų.
Dori kambarys nebuvo labai didelis. Galvūgaliu į lango pusę, prie sienos pristumta stovėjo graži medinė lova, šalia jos buvo patiestas kilimėlis. Lova užtiesta puria švelnia lovatiese. Kambarys turėjo balkoną, o jame stovėjo mažas staliukas ir kelios pintos kėdės. Taip pat kambaryje buvo rašomasis stalas su daug stalčių. Stovėjo supamasis krėslas ir spinta drabužiams ar kitiems daiktams. Prie vienos sienos buvo pastatomas veidrodis, kuriame save galėjai matyti visu ūgiu. Taip pat kambarys turėjo dar vienas duris, vedančias į vonią. Šiuo metu, kadangi diena pasitaikė šilta langas buvo truputį praviras ir į kambarį plūdo gaivus miško oras. Pro jį jis ir matėsi, besidriekiantis tolyn. Žodžiu, kambarys nebuvo perkrautas baldais, tiesiog paprastas ir jaukus.
- Jeigu pasidarytų šalta užsidaryk langą. Išsidėliok viską. Jei ko reikės sakyk gerai? Tikrai. - Kalbėjo Alano mama. Tada paliko Alaną ir Dori vienus.
- Aš ateisiu vėliau. - Pasakė jis ir nuėjęs į savo kambarį išsikraustė daiktus.
Jo paties kambarys irgi buvo trečiame aukšte. Sienos, kur tik pasitaikė vietos išpieštos. Piešė tikriausiai nuo penkerių metų, o gal dar seniau. Iš pradžių, piešinėliai atrodė labai vaikiški, visokie gyvūnai, kuriuos buvo sudėtinga atpažinti. Paskui augant jie keitėsi. Dabar, ant vienos sienos bangavo vandenynas, juo plaukė laivas. Buvo matyti ir jūros padarai smagiai nardantys tose bangose. Ant kitos sienos stūksojo kalnai. Gal todėl viskas atrodė kiek chaotiškai. Bet Jo tėvai nenaikino piešinių nuo sienų.
Kambaryje stovėjo stalas, stalčiuose visokie piešimo reikmenys. Čia stovėjo lova, molbertas. Ir didelė knygų lentyna. Spintoje gulėjo drabužiai, prie jos buvo padėta riedlentė, kuria jis jau senokai bevažinėjo. Taip pat stovėjo didelis narvas, į kurį jis dabar įleido žiurkiuką Judį Riešutą. Pastatė ir Gringo narvelį. Tada įbėrė savo augintiniams maisto ir įpylė vandens. Šiaip kambarys buvo tvarkingas, bet vos pasirodė jo šeimininkas, tvarka dingo. Ant lovos atsirado krūva rūbų, ant stalo dar visokio turto. Žodžiu, viskas vyko kaip visada.
Galiausiai, po kokio pusvalandžio Alanas nurūko į Dori kambarį. Pasibeldė ir įėjo vidun.
- Labas. Ar tu jau gali eiti? Einam, aprodysiu tau visą lūšną, nes matei tik mažą dalį. - Nusikvatojo jis.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori linksėjo, kol kalbėjo Alano mama. Ji pasirodė tokia gera, kaip ir Alanas. Tai jeigu tas tėvas toks bjaurus, kaip pasakojo grifas, kurių galų šitokia miela moteris susidėjo su juo? Dėl statuso? Dėl turtų?
Kai Mendel liko viena kambaryje, ji pagalvojo, kad ir ji galbūt susidėtų su nemielu žmogumi dėl tokio gyvenimo. Šitas kambarys atrodė taip ištaigingai, o vis dėlto jis skirtas svečiams. Tai kaip tuomet atrodo kiti kambariai? Kaip atrodo Alano tėvų miegamasis? Galbūt puoštas net auksu...
Taip, trylikmetei išties nebuvo svarbu, Alanas turtingas ar ne. Bet šią akimirką Mendel turėjo sau pripažinti, kad vis dėlto tai - didžiulis pliusas. Krizendama mergaitė išsikraudinėjo daiktus, o paskui nuėjo į vonią, eina sau, aš turėsiu atskirą vonios kambarį, ir nusiplovė visą makiažą. Tuomet nusivalė nagus, tačiau auskario išsiimti iš antakio negalėjo, nes atrodytų kaip su skylėmis kaktoje.
Po kokio pusvalandžio į kambarį atėjo Alanas.
- Džiaukis, kad negalėjau atsivežti burtų lazdelės, - pakėlė antakį. - Kitaip tikrai tau kažką padaryčiau. Lūšna, matai, atsirado, - Dori bandė atrodyti pikta, tačiau galiausiai lūpose atsirado šypsnis ir trylikmetė pradėjo juoktis. - Gerai, aš pasiruošusi ekskursijai. Labiausiai noriu pamatyti tavo kambarį.
Ir mintyse pridūrė: bei kažką labai prabangaus.

[Alanas Senkleris]

- Nepyk. - Pasakė juokdamasis. Po galais tą mano kambarį. Pagalvojo. Ten betvarkė.
Duris jis buvo palikęs truputį praviras ir koridoriumi pasigirdo žingsniai. Jie sustojo kaip tik prie Dori kambario ir galvą vidun įkišo Dominykas Senkleris. Jaunesnysis Augustino sūnus.
- Labukas. - Pasakė jis ir įėjo į kambarį. Tada kuo ramiausiai klestelėjo į krėslą.
- O kodėl tau negalima turėti burtų lazdelės? - Paklausė jis Dori. Vaikinui buvo šešiolika metų. Jis buvo neaukštas, kone vėjo nupučiamas. Juodaplaukis, mėlynakis, kaip ir jo mama. Plaukai garbanojosi ir stiprino vėjavaikišką įvaizdį. Jam šypsantis skruostuose išryškėjo duobutės.
- Dominykai, tu namie. Labas. - Džiugiai pasakė Alanas. Šį žmogų mėgo, mat buvo priešingybė savo broliui Alfredui. Tik labai retai matė. Nes arba tas mokėsi Hogvartse, arba laiką leisdavo Prancūzijoje. Kone visas atostogas vykdavo pas senelius iš savo motinos pusės.
- Aišku namie. Ar aš galėčiau praleisti?
- Ką praleisti?
- Auris man tiek pasakojo visokių dalykų.
- Kokių dar dalykų?
- Tai gal supažindinsi?
- Kokių dalykų?
- Mano vardas Dominykas panele Dori. Malonu susipažinti. Einam Alanuk, juk panelė pageidavo ekskursijos.
- O ką tau sakė Auris?
- Tikrai nori, kad pasakyčiau? Na, kad tu nuo jos akių negali atitraukti.
- Ką? - Vaikinuko skruostus nudažė raudonis.
- Einam. - Pasakė Dominykas ir atsikėlęs nuėjo prie durų.
Tylėdamas Alanas nusileido laiptais į antrą aukštą. Dominykas atidarė duris ir pasakė.
- Prašom Dori. Čia yra šis tas visai įdomaus. - Ir praleido į kambarį su visokiausiais saugomais senais daiktais, išdėliotais lentynose.
- Čia tikriausiai sukaupta visa mūsų istorija. - Pradėjo pasakoti jis. O Alanas galvojo, kad reiktų nudėti Aurį.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Kažkoks vaikinas įėjo į kambarį. Jis buvo daug malonesnis nei tas, kurį draugai susitiko koridoriuke. Deja, jis nugirdo, ką Dori sakė Alanui.
- Labas. Ee... aš... na, gavau tokią bausmę. Prisižaidžiau.
Trylikmetė nenorėjo pasakoti apie svarstymą Magijos Ministerijoje. Bijojo, kad Alano giminaičiai nepalaikytų jos kokia nesuvaldoma kvaiša. Kiek čia daug žmonių, mintyse pagalvojo.
- Man taip pat malonu susipažinti, - pasakė ji vaikinui, tačiau jo vardą akimirksniu, deja, pamiršo, kaip ir to, kurį susitiko prieš tai.
O tai, kas įvyko paskui... Mendel turėjo tramdyti šypseną, todėl bandė kandžioti apatinę lūpą, kad tik nepradėtų džiūgauti. Alanas tik užraudo. Deja, Dori neišlaikė ir kažką pakrizeno. Nieko nesakydama grifui ji įėjo į kambarį, kuris atrodė tartum muziejus. Išsižiojusi ji pradėjo dairytis.

[Alanas Senkleris]

- Tai va Panele Dori. Čia kaip matai sukauptos visokios senienos nuo... Na, aš to nežinau. Niekada tais reikalais smarkiai nesidomėjau. Čia jei norėsi platesnės istorijos pasiklausk pas Alano tėvą. Jis tai žinos. Žodžiu, čia pavyzdžiui sena statulėlė. - Jis paėmė Atėnę vaizduojančią skulptūrėlę į rankas.
- Ją padovanojo toks Ytanas Traversas savo mylimajai Aleksei Senkler, dar devynioliktame amžiuje. Žinai kodėl tai žinau? - Jis nusijuokė.
- Kažkada aš ją sudaužiau. Ir kaip tik mano mielasis dėdė Rolandas man dėl to skaitė moralą. Tai ir įsidėmėjau. - Alanas klausėsi pusbrolio tirados ir šypsojosi. Dominykas buvo smagus ir nenustygstantis vietoje. Nors tiesa prisiminus ką jis pasakė apie Aurio paistomus dalykus...
Kambarys buvo didelis, lentynose sustatytos statulėlės, vazos, brangūs seni indai, papuošalai, monetos ir dar visokie niekai. Čia buvo ir baldų, patogių pasėdėti ir paskaityti kokią knygą ar panašiai.
- Dingstam iš čia. Nes aš pamiršau pasakyt, kad man čia uždrausta koją kelti. - Nusijuokė jis ir išėjo iš to kambario.
Paskui jie apėjo dar kai ką. Vaikinai parodė Dori didelę biblioteką, ginklų kambarį. Čia Alanui patiko kur kas labiau, nei tame kambaryje antrame aukšte.
Dar jie pasivaikščiojo po koridorius, kur buvo paveikslų gražiuose rėmuose, kurie dar buvo papuošti raižiniais. Paskui priėjo duris, vedančias į parką.
- Čia gal rytoj ateisim? Dori, mėgsti kvidičą? - Paklausė Dominykas.
- Tikiuos mėgsti, galėtume pažaisti. - Gal ir daugiau jie kur būtų nuėję, bet juos pašaukė Rolandas.
- Tai kur jūs bastotės? Eikit valgyt. Jau jūsų tik betrūksta. - Taigi jie visi užlipo į antrą aukštą ir nuėjo į mažąjį valgomąjį. Prie stalo sėdėjo Grėtė ir Simonas, bei Dominyko tėvai ir Alano mama.
Kai jie susėdo prie gražiai padengto stalo, pasirodė keli tarnai su padėklais. Vakarienei buvo patiekta blynelių, prie jų braškių uogienės ir šokoladinio užpilo. Taip pat daržovių troškinio, varškės apkepo, kelių rūšių salotų. Be to lėkštelių su viskuo, ko reikėjo sumuštiniams pasidaryti. Desertui buvo šokoladinio arba obuolių pyrago. Atsigerti vandens, moliūgų sulčių arba arbatos ir kavos. Žodžiu tam gausiam stalui maisto pasirinkti tikrai netrūko. Prie stalo pradėjo ūžti kalbos. Elija kalbėjosi su Augustino žmona Žaneta. Dominykas užkalbino Alaną, klausinėjo apie mokyklą. Simonas atrodė kažkuo nepatenkintas. Veikiausiai todėl, kad Auris bėgo nuo rimtų pokalbių. Jis bandė klausytis kažko, ką jam pasakojo Augustinas. Grėtė atsainiai valgė salotas. Rolandas dėjosi troškinio ir žvelgė į Dori.
- Sveika, taip ir nesusipažinome. - Pasakė jai.
- Girdėjau, jog skaitei vieną iš mano knygų? Ir kaip patiko?

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Devynioliktame amžiuje? - išsižiojo mergaitė. - Oho...
Ji stengėsi nieko neliesti. Irgi bijojo ką nors sudaužyti. Juk tik atvyko į Alano namus.
Tada jie aplankė biblioteką ir ginklų kambarį. Pastarasis Dori pasirodė baisokas, o biblioteka - tartum rojus. Būtų gera joje praleisti vieną kitą pusdienį. Tikrai rastum ką paskaityti.
Dvare buvo daug paveikslų ir viskas čia atrodė nepaprastai prabangu. Jau Hogvartsas žaliaplaukei kvepėjo turtais ir paslaptimi, bet Senklerių dvare šitie pojūčiai buvo kur kas stipresni.
- O taip, - atsakė Mendel vaikinukui į klausimą apie kvidičą. - Žaidžiu Klastūnyno komandoje, esu atmušėja, - didžiuodamasi pasakė.
Bent kažkuo galiu pasigirti, mintyse pagalvojo.
Tačiau pokalbiui išsiplėsti nebuvo lemta, nes trijulę pakvietė Alano tėvas.
Kai Dori atsisėdo prie stalo, buvo šiek tiek nejauku. Visi šitie žmonės, jie juk iš aukštuomenės, ar Dori pavyks neapsijuokti?
Mendel apžvelgė maistą, kuris jai irgi pasirodė prabangus. Nusprendusi paragauti salotų su krevetėmis ėmė krautis jas į lėkštę ir tuo pačiu suprato, kad į ją kreipiasi Rolandas, Alano tėvas.
Dori kukliai šyptelėjo ir jam atsakė.
- Sveiki. Taip, skaičiau veikalą „Garsiausi visų laikų grynakraujai burtininkai ir jų šaknys”. Knyga buvo be galo įdomi, radau informacijos ir apie Senklerius, ir apie savo giminę.
Dori svarstė, kiek Alano tėvai žino apie jos gyvenimą ir visus šituos grynakraujiškumo reikalus. Kaip ji prieš čia atvykstant nepaklausė, ką draugas tėvams pasakojo! Reikėjo išsiaiškinti, o ji to nepadarė.
Kad ir kaip ten bebūtų, apie savo šaknis Alano tėvui Dori labai norėjo užsiminti, mat tikėjosi, kad tokiu būdu pelnys jo palankumą.

[Alanas Senkleris]

Savo šaknis? Nustebo Rolandas. Kas ten apie ją gali būti parašyta? Apie Dori jis galima sakyti nieko nežinojo. Alanas apie tokį dalyką kaip jos kilmė nieko neaiškino. Tuo labiau, kad jie nekalbėjo nuo... Rolandas nenorėjo mąstyti apie savo santykius su sūnumi. Elija jam pasakė, kad Alanas atvažiuos ne vienas, kad į svečius atvyks jo draugė iš mokyklos. Štai ir viskas. O paskui prasidėjo tokie dalykai, kad jis net nepagalvojo paklausti Aurio kas ji tokia yra. Jis siaubingai susipyko su žmona. Aišku nieko stebėtino, ji sužinojo apie Durmštrangą. Kas čia dėjosi baisu ir apsakyti.
Tiesą pasakius jis visai nenorėjo išgrūsti Alano į tą mokyklą. Tyčia pradėjo taip kalbėti, dėl Elijos. Po dukters mirties buvo tiesiog siaubinga. Ji tiek sielvartavo, kad porą mėnesių teko praleisti ligoninėje. O ir paskui buvo kažkokia apdujusi, na... Kažko joje nebeliko. Ir Frederikos kambario ji neleido liesti. Viską apleido, o jis niekaip nesugebėjo jos išjudinti. Todėl pasakė Alanui, kad kitais metais jis iškeliaus į kitą mokyklą, kur jam iš galvos pradings visokie vėjai. Rolandas tikėjosi, kad jis pasakys viską Elijai, o tada ji gal pagaliau pabus iš to letargo. Bet kur tau... Rolandas neapskaičiavo, kad Alanas nenorės kelti mamai problemų, kad susitaikys su viskuo ir viskas. Bet tada visą tą istoriją sužinojo Auris. Ir pasakė Elijai ką jai už nugaros daro Rolandas.
Tą dieną jis grįžo namo iš darbo. Ir kilo toks kivirčas... Ji pyko, šaukė ant jo, išvadino visokiausiais žodžiais. Pasakė, kad jis pražudys jų vaiką. Kad jis pabėgs iš namų, nes jam niekados neįtinka.  Žodžiu buvo trenksminga kaip niekados. Kai pagaliau jis įsiterpė ir viską jai išaiškino, jie ilgai kalbėjosi. Susitaikė žinoma. Ir po tos dienos viskas atrodo pradėjo eiti geryn. Bet va su Alanu tai kitas reikalas... Tai, ką jis pasakė po Frederikos mirties atvėrė milžinišką bedugnę. Apie tai Rolandas žinoma nepasakojo Elijai. Niekas nežinojo, tik Alanas ir jis pats. Kaip viską ištaisyti Senkleris net neįsivaizdavo. Dar tas Durmštrangas. Jis nepritarė Alano požiūriui, bet tai nereiškė, kad linki jam blogo. Bet tada... Kaip jis galėjo pasakyti jam, kad geriau jis, nei Frederika?
- Savo šaknis sakai. Papasakok apie save. Kas tau patinka, kas tau įdomu? Tu kursu vyresnė už alaną taip? - Tęsė pokalbį su Dori toliau.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Regis, Alano tėtis susidomėjo, kas gi tokia per mergaitė sėdi čia, Senklerių dvaro valdose. Akimirką Dori sudvejojo, ką sakyti. Kaip ji galėjo nepaklausti Alano, ką jis yra pasakojęs apie klastuolę savo tėvams? Ar jie žino? Ar žino apie tuos netikrus tėvus žiobarus, apie tai, kad Mendel užaugo nieko nenutuokdama apie burtininkų pasaulį? Ar jie pažįsta mergaitės tėvus?
- Na, aš turiu Delegardžių kraujo. Mano mama yra Delegardi, - prabilo žaliaplaukė. - Tačiau mano pavardė yra Mendel. Tėtis irgi burtininkas, tačiau ne iš tokios senos giminės kaip mama. Aš... na, taip, šiuo metu aš trečiakursė, bet man trylika suėjo rugsėjį, tad su Alanu ne ką ir skiriamės, - metė žvilgsnį į draugą. - Mokausi Klastūnyne, - vis bandė pasakyti kažką, kas draugo tėvą sužavėtų. - Man patinka kerėti, mokytis, skaityti.
Dori šiek tiek melavo. Seniai ji nebemėgsta nei mokytis, nei skaityti. Tačiau juk reikėjo bandyti pelnyti palankumą, ar ne? Gi nesakys šių namų galvai, kad mėgsta slampinėti po pilį, laužyti mokyklos taisykles, apkalbinėti kitus ir kad pradėjo bėgioti iš pamokų.
- Taip pat mėgstu skraidyti ant šluotos, žaidžiu kvidičo komandoje. Esu atmušėja, - toliau pasakojo mergaitė.
Dori paragavo salotų su krevetėmis. Skonis buvo prabangus, kaip ir viskas šiame dvare. Kaži, ar Dori paklausti ko nors Alano tėvo? Ką ji galėtų pasakyti? Kad Alanas daug apie jį pasakojo? Kad paminėjo geru žodžiu? Supras, mintyse pagalvojo, todėl nusprendė apie tai nesakyti nieko.
- Jūsų dvaras labai gražus, - galiausiai ištarė.

[Alanas Senkleris]

Mergaitė kalbėjo, kažką jam pasakojo, o Rolandas skendėjo mintyse. Pats užkalbino ją, bet tik todėl, kad norėjo kažkaip per aplinkelius pagaliau prieiti prie sūnaus. Troškinys vėso lėkštėje, aplink jį ūžė kitų žmonių balsai. Jei kas nors rengtų blogiausio tėvo rinkimus, skinčiau pergales. Šaipėsi mintyse iš savęs.
- Tu Delegardi? - Visgi reikėjo klausytis ką ji jam pasakoja. Rolandas įdėmiau nužvelgė Dori. Tikrai turi panašumo kažkokio. Toji šeima buvo kažkokia miglota. Jis ir Elija turėjo ten pažįstamų. Taigi Rolandas paklausė.
- Koks tavo mamos vardas? - Tada ji išbėrė kitus dalykus.
- Tai tau tikriausiai turėtų patikti bibliotekoj. Alanas ten riogso dienų dienas. - Pradėjo sukti kalbą link temos, kuri jam ir rūpėjo. Dar sužinojo, kad mergaitė žaidžia kvidičą. Pats nemėgo to žaidimo, mat kartą, kai buvo paauglys nudribo nuo šluotos ir gerokai susigurino kaulus. O ir šiaip tai buvo veikla, kuri Senkleriui visiškai nesisekė.
- Kaip Klastūnynui einasi? Kaip sezonas? Laimi? - Užklausė, bet tik todėl, kad turėjo gi ką nors pasakyti.
Alanas susipažino su Delegardi. Čia tai bent. Svarstė. Bet net ir tai nubluko. Ką aš padariau? Alanas sėdėjo čia pat, galėjo ranka jį paliesti, o išties buvo be galo toli.
Frederikos mirtis pakeitė daugybę dalykų. Pasikeitė jo žmona. Kažkada įnirtingai siekė karjeros, o dabar... O ir jis pats. Apie mažylę negalvojo,  nenorėjo, bandė ją išbraukti, nes galvoti buvo per daug siaubinga. Po jos mirties prišnekėjo tokių dalykų, kad... O paskui, kai pykosi su Elija. Pražudysi mūsų vaiką. Sakė ji. Kad tu žinotum, ką aš jau pridariau...

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Regis, pasakymas, kad Dori yra labai glaudžiai susijusi su Delegardžiais, gerokai nustebino Alano tėvą. Tik mergaitė negalėjo pasakyti, ar į teigiamą, ar į neigiamą pusę.
- Taip, - atsakė žaliaplaukė. - Mano mamos vardas yra Vanesa. Vanesa Delegardi.
Tada Dori pagalvojo, kad be reikalo užsiminė. O jeigu Senkleriai žinojo, kodėl Dori motina kalėjo Azkabane? O jeigu ji kartu su tėvu ką nors nužudė ir Delegardžiai jau seniai nebe tie, apie kokius Mendel skaitėsi toje knygoje? Juk pati Dori tai nenutuokė, kokius nusikaltimus padarė jos tėvai. Na, bet tu ir kvaiša, mintyse pagalvojo Dori. Negalėjai patylėti? O jeigu Rolandas dabar paklausk, koks jos tėvo vardas? Šito Dori taigi nežino!
Tačiau, žaliaplaukės laimei, Alano tėvas ėmė sukti temą nuo kraujo ryšių. Bet Dori dar pagalvojo apie tai, kad reikės pasikalbėti su Alanu, galbūt šiuose namuose pavyks rasti kokių nors rašliavų apie mergaitės tėvus? Galbūt subtiliai išsiklausinėti vyresniuosius, ką jie apie juos žino?
- O, Klastūnynui einasi puikiai, - gyvai atsakė mergaitė. - Visomis prasmėmis. Kiek čia mokausi, tiek laimėjome mokyklos taurę surinkę daugiausiai taškų, o ir šiais metais panašu, kad taurė atiteks Klastūnynui. Ar ne, Alanai? - draugiškai kumštelėjo draugui į petį. - Kalbant apie kvidičą, žinokite, niekada nepamiršiu, kaip per pirmąsias savo rungtynes praeitais metais sumalėme Varno Nagą į miltus. Labai tikiuosi, kad ateis ir Grifų Gūžtos eilė, - sukikeno.

[Alanas Senkleris]

Nors ir sunerimęs dėl Dolohovų ir dėl to, kad Aurio nebuvo dvare, ir dar todėl, jog Dori susipažino su jo tėvais, Alanas kirto su didžiuliu apetitu. Peralko žvėriškai. Prisikrovė blynelių ir tie kaip mat tirpo iš lėkštės. Dominykas jį bandė kalbinti, bet ne kažin kas iš to išėjo. Mat iš pradžių Alanui reikėjo pavalgyti. Bet kai išgirdo tėvą klausinėjant apie Dori šeimą nustojo ryti.
Keista, bet susižavėjimo, kuris turėjo pasklisti nuo jo tėvo nebuvo. Kodėl? Nesuprato Senkleris. Apskritai Rolandas atrodė kažkoks susimąstęs. Alanui pasidarė įdomu kas jau jo tėvui svarbiau už tai, kad Delegardi sėdi prie jo stalo.
- Nereikia gerai? Jūs Klastuoliai šį kartą nelaimėjote taip paprastai. Gal šiais metais jums nuskils dar kartą, bet kitais... Aš įdėsiu didesnį indėlį į Grifų Gūžtos pergalę. Darysiu daugiau namų darbų. Šiais metais truputį.
- Kas negerai su tavo namų darbais Alanai? - Griežtai paklausė mama.
- Viskas, Viskas gerai. Mama aš čia šiaip.
- Aš paklausiu pas Aurį, kaip tavo mokslai.
- Geri tie mokslai. - Sumurmėjo raudonplaukis ir sutelkė dėmesį į blynelius.
- Puikumėlis, vadinasi nusimato puikus žaidimas. - Prabilo Dominykas šypsodamasis Dori. Atrodė, kad tuojau pašoks nuo kėdės iš laimės.
- Jis pamišęs dėl to žaidimo.
- Pasakė Rolandas.
- Aš noriu žaisti šalies rinktinėje. - Toliau kalbėjo Dominykas.
- Net nesvajok. Turi siekti kitokios karjeros. - Griežtai pertarė jį Augustinas, jo tėvas.
- Teisingai. - Antrino jo motina Žaneta.
Pokalbis nukrypo kažkur kitur. Tada Alanas paklausė Dori.
- Ar tu jau pavalgei? Gal galim eiti?