[Athena OConnor]

Rudaplaukę slėgė namų aplinka. Ji čia jautėsi sugniuždyta ir nelaiminga. Norėjo iš bėgti kur nors toliau. Ir žinojo, kad kažkada tai padarys. Tik ne dabar. Ji nebuvo susiruošusi savo daiktų su kuriais bėgtų. Taip pat nebuvo pasiruošusi emociškai. Jai reikėjo susitaikyti su tuo, kad po pabėgimo turės glaustys gatvėje, o tai labai jau neviliojo. Čia bent jau buvo stogas virš galvos lietingomis vasaros dienomis.
O'Connor jautė brolio pyktį. Jis tiesiog sklandė ore kaip kokios nevalytos dulkės. Athena kvėpavo jo pykčiu. Vaikinas bet kada galėjo jai trenkti ar padaryti ką nors panašaus. Smaragdinių akių savininkė sunkiai atsiduso. Kodėl būtent ji turi gyventi tokiuose namuose?
Greitai monstras prisiartino prie klastuolės. Bretas čiupo ją už plaukų. Vos jam tai padarius, Athenos kvėpavimas kaip mat padažnėjo. Baimė ėmė kaustyti visą mergaitės kūną savo sunkiais pančiais. Ilgaplaukė nesimuistė, kadangi nenorėjo, jog brolis išrautų jos plaukus. Nenorėjo būti plika ir negraži.
- Gerai, - drebančiu tonu ištarė ji. Staiga pasigirdo beldimas. Jis buvo kaip išsigelbėjimas būsimai antrakursei, kadangi tik taip jos brolis paleido jos plaukus. Deja, pelėdai, kuri buvo už lango nepasisekė. Dabar klastūnyno atstovė buvo labai patenkinta, jo nebuvo jos vietoje. Vargšė pelėda buvo nebegyva.
- Gerai, - pasakė mergaitė paimdama pelėdą. Buvo šlykštu, tačiau gyvybė jai buvo svarbiau už kažkokį pasišlykštėjimą. Tiesa, eidama į virtuvę nuo stalo ji paėmė laišką, kurį atnešė pelėda, bet prie brolio jo neatplėšė.

[Brett OConnor]

Athena jo bijojo. Bretas šitą suprato jau seniai - ko gero, ji dar nežinojo, ar gaus kvietimą į Hogvartsą, bet drebėjo iš baimės pamačiusi brolį. Deja, tai nė kiek nepataisė nuotaikos. Vyrukui reikėjo, kad mažė jo ne bijotų, o pagaliau suorganizuotų kokio nors maisto. Kodėl visada viską turi padaryti jis?! Gal dar šitą mažvaikę dar ir pašerti reikia?! Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino to daryti. Na jau ne, tegul bent valgyti paduoda! Ir iš kur tokia kvaila mergiotė iš viso atsirado? O dar, matote, turi galimybę mokytis magijos...
Gerai buvo bent tai, kad ta nelemta mažvaikė nesugalvojo ginčytis dėl pelėdos - tokioms nesąmonėms Bretas paprasčiausiai neturėjo jėgų. Jau seniai norėjo valgyti, o Athena vis dar nesiteikė nieko pagaminti. Pro akis nepraslydo, kad mergiotė paėmė nelemtą laišką. O kam jis jai?! Tikisi, kad burtininkai vasarą rašinėja? Na, jeigu ir taip, daugiau tai nepasikartos! Jeigu reikės, Bretas nusuks sprandą kiekvienai atskridusiai pelėdai. Nė neketino taip paprastai pasiduoti. O dabar... Norėjo valgyti. Deja, maisto ir toliau nebuvo. Reikėjo parodyti mažei, kad jis ilgai nelauks. Priėjęs prie sesutės skaudžiai suspaudė ranką.
- Geriau pasiskubink, - suurzgė žvilgsniu parodydamas į negyvą paukštį. Jo nuomone, Athena jau seniai turėjo būti jį nupešusi ir uždėjusi kepti. Bet kur ten! Akivaizdu, kad prie trijų patiekalų per dieną pripratusi mergiotė išpuiko ir išlepo. - Aš tavęs nemaitinsiu.
Paleidęs ranką vyrukas trenkė sesutei į nosį. Gal bent dabar ji pajus skausmą ir supras, ką reiškia, kai esi išties alkanas?! Neturėdamas kur dėtis Bretas nužvelgė nuskurusius namus ir dar labiau supyko. Jam be galo nusibodo trintis su šita mažvaike.
- Jeigu po dešimties minučių nebus valgyti, nužudysiu, - pagrasino vyrukas ir vėl nustūmęs nuo savęs sesutę grįžo ant lovos.

[Athena OConnor]

Athena pradėjo pešti pelėdą. Tai nebuvo malonus darbas, jai buvo labai gaila gyvūnėlio. Nužudytas. Ji nežinojo kiek ši pelėda buvo nugyvenusi gyvenimo, bet jai tikrai buvo jos gaila. Tiesa, buvo smagiau, kad pelėdos vietoje nebuvo Athenos galvos. Ji išliko gyva ir tai jai buvo tikrai svarbu. Bent jau kol kas mirti Klastūnyno koledžo atstovė nenorėjo. Norėjo pagyventi nuostabiame Hogvartse. Jau dabar beprotiškai ilgėjosi savo kampelio Hogvartse.
Kai brolis atėjo, pusė plunksnų jau buvo nupešta. Rudaplaukė sudrebėjo. Jos baimė pildė visą kūną. Mintys ištuštėjo, liko tik baimės jausmas. Ir mintys kaip brolis nužudys mergaitę. Realiai, jis turėjo tiek variantų kaip galėtų nužudyti Atheną, kad vien nuo pasirinkimų kiekio mergaitė drebėjo.
Vos po kelių akimirkų klastuolė sulaukė skaudaus smūgio į nosį. Iš jos akių pasipylė ašaros, o iš nosies pasipylė kraujas.Tikiuosi nelūžo verkdama pagalvojo mergaitė. Jai reikėjo pasinaudoti kerais, kad galėtų pagydyti savo nosį, tačiau kerų naudojimas už Hogvartso ribų buvo draudžiamas iki tam tikro amžiaus. Gaila. Dabar to draudimo pakeitimas tikrai būtų padėjęs(ne tik dėl nosies gydymo, bet ir dėl gynybos).
Išgirdusi kitus brolio žodžius tik linktelėjo. Iš tiesų jauniausioji O'Connor atžala net bijojo prasižioti, kadangi nežinojo kada gali sulaukti smūgio už ne tokius žodžius, tad su ašaromis akyse ir krauju nosyje baigė pešti pelėdą, bei pradėjo ją kepti.

[Brett OConnor]

Athenos drebulys nepraslydo Bretui pro akis, bet, deja, visiškai nenuramino, greičiau jau priešingai. Šita mažė jo dar ir bijo?! Tegul tiesiog duoda pavalgyti, tada nebus ko bijoti! Bretas nežinojo, kad jauniausia šeimos atžala yra visiškai buka. Nuoširdžiai vylėsi, kad ji turi bent šiek tiek smegenėlių. Deja, kuo toliau, tuo buvo akivaizdžiau, kad taip manydamas klydo. Tai nuotaikos visiškai nepataisė, o kraujas ir ašaros viską tik dar labiau sugadino. Vis dėlto šį kartą pavyko susivaldyti neuždaužius mergaitės. Ko gero, taip buvo tik dėl to, kad netrukus į šitą lūšną netrukus grįš motina, kuriai būtinai parūps, kas nutiko Athenai. O štai jeigu kas nors sudaužytų jį, Bretą, visiems būtų nusispjaut! Argi taip sąžininga?! Kodėl simpatiškiausias šeimos atstovas turi nuolat kentėti?! Tai buvo visiškas absurdas, tad vyrukas tiesiog gulėjo ant lovos ir stengėsi apie nieką negalvoti. Labiausiai apie tai, kad vis labiau nori valgyti.
Po kelių minučių nutarė, kad duotas laikas jau praėjo. Visiškai nedomino, kiek minučių iš tiesų praėjo. Jau Athena dar neiškepė mėsos, labai pasigailės. Bretas nepatingės ir išsikeps ją pačią!
Atmerkęs akis bandė užuosti kepamos mėsos kvapą, bet nepavyko to padaryti. Ar taip buvo dėl to, kad namuose smirdėjo neskalbtais drabužiais, ar dėl to, kad mažė dar nepradėjo kepti, nebuvo aišku. Vis dėlto viena buvo daugiau nei akivaizdu: rudaplaukis ir vėl įsiuto. Atsikėlė iš lovos ir sparčiu žingsniu priėjo prie sesutės. Apsivijęs kaklą kurį laiką ją smaugė, bet galiausiai vis tik paleido ir nustūmė toliau nuo savęs.
- Geriau duodi valgyti, kol pati neatsidūrei keptuvėje, - negarsiai, bet be galo piktai suurzgė vyrukas nė nežiūrėdamas, ar mergaitė nenukrito ir nenusidaužė galvos. Tai jam visiškai nerūpėjo. Svarbu buvo tik pagaliau pavalgyti.
- Ir kas tame prakeiktame laiške? - prisiminęs pridūrė. Popieriaus ar pergamento, žinoma, nevalgysi, bet vis būtų daugiau naudos nei iš laiško, kurį tikriausiai parašė kas nors iš Hogvartso.

[Athena OConnor]

Mergaitė drebančiomis rankomis vis pavartydavo pelėdą, kad ši nesudegtų. Kadangi kepė pelėdą, jai pagaliau atsirado laiko atplėšti ir pasiskaityti laišką. Rudaplaukė nedrąsiai atplėšė laišką ir pradėjo jį skaityti. Greitai jos truputėlį pagerėjusi nuotaika subjuro. Pasirodo čia buvo sąrašas daiktų, kurių reikės kitais metais besimokant Hogvartse. Oh, velnias pagalvojo mergaitė kaip reikiant susinervinusi. Ji paslėpė laišką savo kišenėje, kad nerastų kažkas iš šeimos. Nenorėjo, kad vėliau ant jos visi O'Connor'ai pyktų dėl to, kad dėl mergaitės prekių, kurį laiką turės dar labiau susiveržti diržus. Nors realiai diržų jau nebebuvo kur veržti, kadangi šių ši šeima netgi neturėjo.
Vos po kelių akimirkų, kai Athena baigė skaityti laišką, į virtuvė įėjo brolis. Jo rankos vos ne iš karto atsirado ant mergaitės kaklo. Tiesa, šį kartą jis pasigailėjo ir nesmaugė, o tik tai pagąsdino. Jis labai mėgo gąsdinti mergaitę. Rudaplaukei tai atrodė it keistas brolio pomėgis.
Išgirdusi žodžius apie jos kepimą, klastuolė susiraukė. Žinojo, kad to brolis tikrai nepadarys. Ar ne?
- Pelėda jau baigė kepti, - pasakė smaragdinių akių savininkė ištraukdama nusitrynusią lėkštę. Įrankių nebuvo, kadangi jie greičiausiai buvo paslėpti arba parduoti.
Iš keptuvės, Athena visą pelėdą sudėjo broliui į lėkštę. Tegul paspringsta pagalvojo klastuolė. Išgirdusi kitą klausimą ir vėl išsigando.
- Ten nieko svarbaus nerašo. Tiesiog priminimas apie Hogvartsą ir keli dalykai apie kitus mokslo metus, - dalinę tiesą pasakė jauniausioji O'Connor atžala.

[Brett OConnor]

Atrodė, kad jeigu artimiausiu metu šita mažvaikė neduos ko nors užkąsti, Bretas išties nepabijos papjauti ją pačią ir pagaliau prisikimšti pilvą. Nuo tokios minties, tiesą sakant, pykino, tačiau pyktis viduje ėmė virtų. Kiek galima badauti?! Šita ir kiti mažiai, turintys galimybę mokytis magijos, amžinai turi teisę tris kartus per dieną pavalgyti! O štai jis, Bretas, kuris yra žaviausias šeimos atstovas, kartais negauna nieko praryti ištisas tris dienas! Tai buvo siaubingai nesąžininga, kas paprasčiausiai siutino. Rudaplaukis jau norėjo vėl griebti sesutei už gerklės, kai ji pagaliau teikėsi pranešti, kad jau galima valgyti. Bretas su tam tikru palengvėjimu atsiduso ir godžiai žvelgė į lėkštėje atsidūrusį ne itin skaniai atrodantį mėsos gabalą. Nepatenkintas, kad mažė nesiteikė paduoti šakutės ir peilio atsikando ir su pasišlykštėjimu tuojau pat išspjovė mėsą atgal į lėkštę.
- Tu apie druską esi girdėjusi? - suurzgė jis pakėlęs neapykantos kupinas akis į Atheną. Pridirba čia kažkokių nesąmonių, o jam tenka valgyti?! Vis dėlto mėsa buvo iškepusi, tad vyrukas prisivertė paragauti dar kartą. Žinoma, ir toliau buvo šlykštu, tačiau alkis darė savo - nenoromis pradėjo kimšti mėsą. Nė neketino siūlyti jos sesutei - šiaip ar taip, vos po poros mėnesių ji vėl galės nuolatos valgyti. Vadinasi, dabar gali ir pabadauti. Nuo tik geriau - gal supras nesanti pati svarbiausia pasaulyje. Šioje Žemėje buvo daug žmonių, alkanesnių už Atheną O'Connor. Vienas iš jų buvo Brett, dabar ne itin noriai taršantis mėsą.
- Ak, tai vėl ten važiuosi, - neslėpdamas pykčio sumurmėjo vyrukas. Vis dar griežė dantį ant tėvo, kad pats niekada negalėjo pabaigti tos mokyklos. Vis dėlto matyti sesutę, kuri visai netrukus ir toliau mokysis magijos meno, buvo dar pikčiau. - O kam tau tai?
Atsistojęs nuo stalo paliko didžiąją dalį nelabai skanios mėsos ir priėjo prie sesutės. Sugniaužė jos ranką ir pradėjo stipriai spausti. Nekreipė dėmesio, kad jai, ko gero, gerokai skauda.
- Kam tau ta magija? - pakartojo jis.

[Athena OConnor]

Athena stebėjo kaip brolis dorojo pelėdą. Jai vis dar buvo gaila tokio nekalto paukštuko. Iš tiesų, O'Connor pavardės nešiotoja kaip reikiant susimąstė. Ar Brett galėtų valgyti žmogieną? Na, kad ir pavyzdžiui ją? Juk kiek rudaplaukė buvo girdėjusi, žmogaus mėsa skyrėsi nuo gyvūnų mėsos ar paukštienos, tačiau brolis, juk valgė nekaltą pelėdą. Atrodė, kad jam tiesiog nerūpi ką jis valgo. Jis tiesiog galėjo valgyti bet ką kaip koks monstras. Dar labiau juo nusivyliau pagalvojo klastuolė. Jos akyse brolis buvo tik tais monstras, kuris yra tikrai labai nenormalus.
- Atsiprašau, negalvojau, kad turim druskos, - jauniausioji O'Connor atžala pasakė nuleisdama savo akis į žemę. Baimė kaip ir dažniausiai kalbant su broliu sukaustė jos menką kūnelį. Ji jautėsi kaip mažas stirniukas, kuris laukė medžiotojo nusprendžio - leis gyventi ar ne. Su broliu ir jos gyvenimu iš tiesų buvo labai panašiai, tačiau kartais mergaitė nenorėjo to pripažinti. Ji juk laisva. Jos gyvenimas nepriklauso nuo brolio. Galbūt... Tas žodelis galbūt ir sudarė visą priklausomybę. Hogvartso mokinė tyliai atsiduso ir greitai išgirdo brolio klausimą. O velnias. Kam jai reikėjo nors kiek prasižioti apie laiško turinį. Rudaplaukė jautėsi kaip kokia kvailė. Ji tikrai nebuvo savimi patenkinta, tačiau reikėjo toliau bendrauti su broliu, jei ji norėjo išsaugoti save nuo stipresnių sužeidimų.
 O'Connor sukando savo dantis, kai jos ranka buvo paimta į brolio geležinius gniaužtus. Ji bandė išsilaisvinti, net žinodama, kad nepavyks.
- Tam, kad galėčiau apsiginti nuo, - mergaitė užtilo. Vos nepasakė, kad tam, jog galėtų apsiginti nuo brolio.

[Brett OConnor]

Ar Breto prakeiktas reikalas, kad namuose galbūt nėra druskos?! Kodėl negalima bent jau normaliai pavalgyti?! Amžinai kentėti tenka jam! Tai buvo taip siaubingai nesąžininga, kad norėjosi čia ir dabar išlieti įsiūtį ant Athenos. Deja, turėjo užtekti stipriai trenkti į stalą. Smūgis buvo toks stiprus, kad viena koja keistai pasisuko, o stalas palinko. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad stalas netrukus subyrės. Apie naują nėra ko ir svajoti, bet šita juk mokosi magijos mokykloje! Tegul pagaliau padaro ką nors naudingo ir sutaiso prakeiktą stalą!
- Mokaisi magijos, o nesugebi net gauti druskos? - negarsiai suurzgė vyrukas, bet suprato, kad daugiau nepraris nė kąsnio. Maistas nebuvo skanus. Kodėl jis turi valgyti tokias nesąmones?! Visa šeima dabar tikriausiai puotauja, šita prakeikta mažė tuoj grįš į mokyklą, kur gaus tris kartus per dieną pavalgyti, o štai jis, Bretas, turi kęsti nuolatinį alkį!
Athenos bandymas ištrūkti visiškai nepataisė nuotaikos. Priešingai - jis dar labiau įsiutino. Dar stipriau suspaudęs rankelę kita plaštaka trenkė sesutei antausį. Pačiupęs už pakarpos pakėlė nuo žemės ir beveik suglaudė nosis. Vyruko akys degė neapykanta. Kurį laiką Bretas nieko nesakė, galiausiai nušveitė menką kūnelį ant žemės, stalo link. Vylėsi, kad Athena atsitrenks į tą daiktą, ir jie abu sėkmingai perlūš pusiau. Buvo toks įtūžęs, kad, atrodė, tuoj nesusivaldys bei čia ir dabar mergaitę nužudys. Dabar negalvojo apie tai, ką pasakytų motina. Paprasčiausiai nenorėjo Athenos matyti.
- Nuo ko apsigintum? - suurzgė vyrukas tikėdamasis, kad ištarti žodžiai bent šiek tiek sumažins įtūžį. Deja, tai paveikė priešingai. Priėjęs prie pelėdos likučių čiupo juos ir paleido tiesiai sesutei į galvą. Jeigu apsivems, tada bent jau atsiras "logiška" priežastis ją sudaužyti.

[Athena OConnor]

Rudaplaukė su baime stebėjo savo brolio baisųjį elgesį. Staiga, stalas buvo sudrebintas smarkia galia. O'Connor pavardės nešiotoja sunkiai nurijo savo seiles. Brolis greičiausiai sulaužė stalą... O šeima žinoma pinigų neturėjo, tad teks valgyti prie sulūžusio stalo, kuris greičiausiai taps nebetinkamu naudotis. Ir šeimos nariai juo vis tiek naudosis, nes yra per daug neturtingi, kad kaip normalūs žmonės kažkaip rimtai nukentėjus, pavyzdžiui sulūžus, nusipirktų naują daiktą. Bet ne O'Connor šeima turėjo ir toliau naudotis sugadinta nesąmone. Iš tiesų, Athenai tai labai nepatiko. Beveik taip pat kaip jai nepatiko ir jos brolis.
- Magija negali sutvarkyti visų problemų. Plius man negalima burti už mokyklos ribų, - tyliai pasakė mergaitė nuleisdama savo galvą. Jos žvilgsnis pradėjo tyrinėti nešvarias namų grindis, kurios nebuvo plautos jau seniai. Juk visi tingėjo, tad tai bus nauja pareiga užkrauta rudaplaukei. Žinoma, Athena privalo būti atpirkimo ožiu. Niekas be jos negali pasitvarkyti ar pabūti brolio bokso kriauše. Visi visada turi skriausti vargšę klastuolę. Aš pabėgsiu pagalvojo mergaitė visai nekaltai. Ji nemanė, kad gali sudaryti rimtą planą iš šios minties, bet ji žinojo, kad pabandys tai padaryti, tačiau nežinojo kada. Juk tam reikia daug drąsos ir tinkamos akimirkos. Smaragdinių akių savininkė žinoma, kad tą akimirką kai reikės tikrai pajaus.
Po kelių akimirkų ant Athenos skruosto atsirado brolio delno žymė. O'Connor pavardės nešiotoja sukando savo dantis. Nenorėjo dabar apsiverkti, kad ir kaip jai beskaudėjo. Žinoma, ji žinojo, kad ant skruosto liks dėmė, bet verkti tiesiog negalėjo. Nors greitai sumąstė, kad galbūt verkimas būtų padėjęs nebūti pakeltai į orą už pakarpos.
- Nuo to, nuo ko man reikia apsiginti, - sumurmėjo rudų plaukų savininkė užmerkdama savo akis ir nurydama visas akyse susikaupusias ašaras. Kentėti jai buvo velniškai sunku, tačiau ji stengėsi ir tikėjosi, kad brolis to nepastebės.

[Brett OConnor]

Bretas niekaip negalėjo suprasti, kodėl mažvaikiai taip mėgsta teisintis. Bent darytų tą logiškai! Bet ne, Athena ir vėl skiedė kažkokias nesąmones. Daugiau nei akivaizdu, kad tiesiog nenori, kad brolis skaniai pavalgytų! Ir kas tą mergiotę auklėjo?! Tik jau ne tie patys tėvai, kurie rūpinosi, kad Bretas išaugtų itin žavus ir simpatiškas vaikinukas. Ak, kad taip galėtų gerai sugurinti jai nosį. Gal bent tada pradėtų jausti kokią nors pagarbą vyresniam alkanam broliui?!
- Nerūpi man, ko tu negali, - tyliai ir beveik draugiškai suurzgė vyrukas. Valdėsi, kad nepradėtų daužyti mergaitės galvos į sieną. Juodai jos nekentė - o kartu nekentė ir motinos, kuri buvo vienintelė priežastis, kodėl Athena vis dar buvo gyva.
AAAAAAAAAAAAAAAAAAA mintyse užklykė rudaplaukis, kai sesutė vėl pradėjo kažką sapalioti. Kodėl ji negali bent jau normaliai atsakyti į klausimą?! Nusibodo jam klausytis tų absurdiškų nesąmonių! Tegul kiti aiškinasi su šita mažvaike! Jis, Bretas nueis į miestą, ten susiras kokią nors panelę, kuri bent šiek tiek pataisys visiškai subjurusią nuotaiką. Ir viskas tik per tą nelemtą mažvaikę! Kodėl ji bent akimirką negali būti normali?!
Nušveitęs sesutę žemyn vyrukas sparčiais žingsniais nuėjo prie lovos. Tikėjosi ten rasiantis geriausius drabužius, tačiau jų ten nebuvo. Tai, žinoma, vėl įsiutino. Neapykanta degančiomis akimis atsisuko į sesutę, bet suprato, kad ji yra pernelyg beviltiška. Net ir negyvai ją sudaužęs nepasijustų geriau. Panašu, kad merginas vilioti teks vilkint šitais marškinėliais. Na, bent jau kraujo pėdsakų nesimatė, o tai jau buvo nemažas pasiekimas.
- Niekur neini iš namų, - suurzgė vyrukas ir daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio priėjo prie durų. Iš pykčio drebančiomis rankomis vos sugebėjo jas atidaryti, o išėjęs į lauką trenkė taip, kad išdužo langas.

[Athena OConnor]

Mergaitę šitie namai varė į beprotystę. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš čia, tačiau negalėjo. Buvo tam per maža. Nežinojo nei kur turėtų eiti, nei ką turėtų daryti. Juk Hogvartsas tai tikrai nepriimtų jos visiems metams ar ne? Bet gal jei ji pabandytų susitarti su savo koledžo vadovu? Ne, tai buvo kvaila idėja ir Athena turėjo jos atsisakyti. Mergaitės lūpas paliko tylus atodūsis, kadangi ji tenorėjo likti viena ir saugi. O'Connor pavardės nešiotoja gailėjosi, kad buvo būtent O'Connor pavardės nešiotoja. O jei ji būtų buvusi vienturtė kaip būtų buvę smagu... Ji turėtų visą tėvų dėmesį, turėtų savo kambarį ir kiečiausius dalykėlius, kurių neturėtų kiti vaikai. Kaip jai būtų smagu...
Greitai ji buvo pažadinta iš svajonių, kadangi brolis tikrąja ta žodžio prasme ją nutėškė ant grindų. Mergaitės skruostai nuriedėjo keletas ašarų, kadangi jai labai skaudėjo ranką. O jeigu jis ją sulaužė ką man reikės daryti? su baime savęs paklausė Athena. Juk jis tikrai neveš mergaitės pas hilerę į ligoninę. Tačiau galiausiai rudaplaukė vis tik galėjo lengviau atsikvėpti. Brolis išėjo. Smaragdinių akių savininkė nedrąsiai nušliaužė prie vienos iš lovų ir atsigulė ant jos bei užsimerkė.

[Brett OConnor]

Athenai parsivežus namo kažkokį šunėką Bretas vos susilaikė jos tą pačią akimirką nepapjovęs. Tiesą sakant, papjauti norėjo abu - tiek sesutę, tiek kvailą padarą, iš kurio naudos buvo mažiau netgi nei iš tos prakeiktos mažės. Ėda, šika, o tu tik rūpinkis! Ir, aišku, ta mažė nesugebės to padaryti pati, viską turės daryti jis, Bretas! Tai siaubingai siutino, tad praėjus vos kelioms dienoms po to, kai mažė grįžo namo atostogų atsikėlė pakankamai anksti ryte, kad įgyvendintų vieną užmačią.
Išsivedęs prakeiktą šunpalaikį į lauką, kad koks žvygtelėjimas netyčia nepažadintų Athenos, staigiu judesiu trenkė jam į galvą, o netrukus dėl visa ko ir prismaugė. Paprasčiau nei paprasta. Nudyręs kailį numetė jį namų kieme ir grįžo vidun. Dabar buvo apmaudu, kad šunėkas toks mažas - argi čia bus ką valgyti?
Nepaisydamas apgailėtinai menko mėsos kiekio vyrukas supjaustė ją gabalais ir įdėjo į keptuvę. Nelabai seniai motina buvo nupirkusi naują keptuvę ir netgi aliejaus, tad puota nusimatė tiesiog puiki. Tik reikėjo pavalgyti tol, kol visi kiti dar miega. Bretas neketino dalintis maistu su to nevertais broliais ir seserimis.
Visai netrukus virtuvėje pasklido nuostabus kvapas, o mėsos čirškėjimas tiesiog glostė ausis. Bretas patenkintas šypsojosi ir nekantravo, kada gi pagaliau bus galima valgyti. Kartais vis pažvelgdavo į skarmalų krūvą, kuri iš tiesų buvo jo broliai ir seserys, tačiau nepastebėjo, kad kuris iš jų būtų atsibudęs. Tai buvo tiesiog nuostabu.
Pagaliau mėsa iškepė. Rudaplaukis sukrovė ją į apspurusią lėkštę ir atsisėdo prie sulūžusio stalo. Po to, kai praėjusią vasarą jis iš pykčio baldą sulaužė, niekas nepasirūpino įsigyti naują. O prakeiktas Brendanas, aišku, kerais sutaisyti negali! Nekantraudamas pasiėmė didžiausią gabalą ir godžiai atsikando. Na, nebuvo tai kažkoks delikatesas, tačiau peralkusiam vyrukui tiko. Bretas palaimingai atsiduso.

[Athena OConnor]

Athena parvyko namo. Ji nenorėjo to daryti, labai nenorėjo, tačiau jai teko tai padaryti. Juk ji negali visada likti Hogvartse. Niekas ten jos taip ilgai laikyti nenorės. Juk jos niekam nereikia. Tik Bellai. Jos nuostabioji šunytė, tiesa, turėjo grįžti namo kartu su ja. O'Connor pavardės savininkė negalėjo jos palikti Hogvartse, kadangi tenais ji paprasčiausiai būtų numirusi iš bado. Žinoma, tėvai ir brolis nebuvo tuo patenkinti, tačiau ką mergaitė galėjo padaryti? Juk negalėjo imti ir palikti šuniuko be namų... Taip negalima.
Šią naktį rudų plaukų savininkė miegojo tikrai nekietai. Greitai jos nosės ertmė prisipildė kepamos mėsos kvapo. Kvėpėjo aliejus ir kvėpėjo kažkokia mėsa. Mergaitė pakilo iš lovos tada kai čirškėjimas nutilo. Ji pamatė brolį valgantį prie stalo. Suraukė savo antakius, kadangi mėsos šaldytuve tikrai nebuvo... Smaragdinių akių savininkė tankiai sumirksėjo savo akytėmis ir apsižvalgė. Nebematė Bellos niekur aplink save. Klastuolė sunkiai nurijo susikaupusias seiles. Brolis valgė jos kalytę.
- Tu esi žudikas!Kvailas žudikas!Nekenčiu tavęs! - suriko mergaitė su susikaupusiomis akyse ašaromis. Ji suprato, kad dabar atėjo laikas pabėgimui. Klatūnyno koledžo atstovė greitai nubėgo prie durų, jas atvėrė ir pradėjo bėgti kuo toliau nuo šitų šlykščių namų.

[Brett OConnor]

Bretas pasigardžiuodamas kramtė kažkokį itin skanų kąsnelį. Jautėsi taip gerai, kad iš palaimos netgi užsimerkė. Galėjo Athena parsivežti daugiau maisto. Iš to mažo šunėko daug naudos nebus - vieną kartą pavalgei, ir turės užtekti.
Besimėgaudamas nelabai dažna prabanga pavalgyti mėsos geidžiamiausias Britanijos bomžas nė nepastebėjo, kaip prie jo kažkas priėjo. O ir nebūtų rūpėję - jeigu kas nors būtų sugalvojęs atimti kąsnį, būtų paprasčiausiai gavęs į nosį. Deja, netrukus pasigirdęs balselis privertė atsimerkti. Neapykantą spinduliuojantis žvilgsnis įsmigo į tą, kurią matyti norėjosi mažiausiai: prakeikto šunėko (na, gal ne tokio ir prakeikto, vis dėlto mėsa buvo visai nebloga) šeimininkę. Mieląją sesutę Atheną. Jau norėjo paklausti, ko jai gali reikėti, kai mažė pati pranešė, ko čia atsibeldė. Tiksliau, pradėjo rėkti, taip tik įsiutindama vyruką. Ar buvo verta atsistoti ir pagaliau trenkti tą mergiotę į sieną? Galbūt. Bet vis dėlto Bretas prisivertė likti sėdėti vietoje ir toliau taršyti mėsą.
- Užsikišk tu pagaliau, - neištvėręs suburbėjo nė akimirkai nenustodamas kramtyti. Tai, kad Athena dingo iš namų, buvo tik geriau. Visiškai joks nuostolis. Taigi vyrukas ramiai baigė valgyti ir prisivertė išplauti keptuvę - nereikėjo, kad kas nors suuostų, kas čia atsitiko. Dėl tos pačios priežasties, deja, teks keliauti ieškoti tos mažės ir prigrasinus partempti namo. Bretas, sakykime taip, visiškai nenorėjo tuo užsiimti, tačiau reikėjo rasti Atheną anksčiau nei motina susivokė, kas čia atsitiko. Laimei, rytas buvo ankstyvas, tad buvo galima tikėtis, kad šeimos nariai kurį laiką miegos.
Keiksnodamas ir jusdamas vis kylantį įsiūtį Bretas paliko nušiurusį namą ir patraukė gatve tolyn.

[Brett OConnor]

Nusimatė blogiausios įmanomos Kalėdos. Sugalvojo Kaede grįžti "namo"! Kuo jai blogai Hogvartsas? Bent jau maitina tai tikrai skaniau, o čia ji tikriausiai iš viso negaus nė kąsnelio. Tuo labiau, kad apie tą mergiščią niekas nežinojo. Galbūt Athena ir susidūrė Hogvartse, tačiau su jauniausia sesute žavus vyrukas nebendravo. Pernelyg ji erzino, tad kam gadintis nuotaiką?
Motina kuitėsi virtuvėje, o Bretas gulėjo ant lovos. Puikiai žinojo, kad Kaede turi pasirodyti visai netrukus, tad pradėjo gerokai nervintis. Kaip pasakyti šeimai, kad staiga atsirado tavo duktė, kuriai yra vienuolika metų? Jeigu tik supras, kad ji mokosi Hogvartse, galės paskaičiuoti, kokio amžiaus buvo pats Bretas, kai ta mergiotė atsirado. O tada jau nuo milijono pamokslų niekaip neišsisuksi. Tokį supratimą palydėjo garsus atodūsis, tačiau, regis, niekam tai nerūpėjo. Gal ir gerai, kad kol kas namuose jie buvo dviese. Aiškintis su tėvu ir dvynėmis Bretas tikrai neturėjo noro. O mamytę, jeigu ką, jis tiesiog pridaužys. Nenorėjo čia matyti Kaedės, bet jeigu jau atsivelka, motina gaus elgtis mandagiai. Šiaip ar taip, tai jos pirmoji anūkė. Tai, žinoma, tik įrodė, kad antras šeimos vaikas yra žaviausias iš visų O'Connor: vaikų neturėjo nei trisdešimtmetį perkopęs Brendanas, nei nedaug už Bretą jaunesnės dvynės. Ką jau kalbėti apie visus kitus.
- Noriu valgyti, - pranešė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Pasistengė tai padaryti pakankamai garsiai, kad motina išgirstų. Ji, deja, neparodė jokio susidomėjimo, o tai įsiutino. Bretas žiebė ranka į sieną, kuri, laimei, nesubyrėjo. Nerimas dėl Kaedės atvykimo susimaišė su pykčiu bei alkio sukeltais pilvo skausmais. Taigi Bretas susiraukęs gulėjo lovoje ir degė kuo nuoširdžiausia neapykanta visam aplinkiniam pasauliui.