[Auris Senkleris]

Kliūčių ruožas

Štai ir atslinko pavasaris. Pamažu budo ir skleidėsi. O Auriui buvo vis sunkiau tūnoti klasėje. Norėjosi kelti pamokas į lauką. Ir šiandien tam nusimatė puiki diena ir gražus oras. Ant savo kabineto durų jis paliko raštelį, kad pamoka vyks pamiškėje ir kad rinktis reikia prie senutėlės miško sargo trobelės.
Auris stovėjo ir laukė mokinių. Virš jo galvos sklandė lengvutės, regis perregimos būtybės. Jos truputį švytėjo. Atrodė, kad vaikinui virš galvos kabo daug keistų švytinčių debesėlių.
Susirinkus mokiniams jis prakalbo.
- Sveikučiai, tai, kas man dabar kybo virš galvos vadinasi Šešėliuočiais. Jie bus jūsų pagalbininkai vykdant užduotį. Šešėliuočiai gali jus nuvesti prie paslėpto lobio. Tą jums šiandien ir reikės padaryti. Aišku, lobio aš jums nepažadu, bet šį tą kiekvienas turėtumėte surasti. Šiaip, prie šių padarų geriau nesiartinti. Jie gyvena ten, kur slypi aukso kasyklos. Ar kitų brangiųjų metalų klodai. Arba ten, kur galima rasti deimantų. Žodžiu laikosi prie brangenybių.  Jeigu jie dar mažučiai, tik ką užgimę, neturėtų jums pakenkti. Blogiausia, ką jie gali padaryti tai dingti ir staigiai atvesti savo būrį suaugėlių, o tada jau nekas. Suaugę šešėliuočiai į jus paleistų garų debesį. Jie siaubingai kenkia, graužia odą, jūs išprotėtumėte nuo skausmo ir lakstytumėte tose kasyklose ar olose pametę galvą tol, kol tikriausiai mirtumėte nuo skausmo ir šoko. Bet prijaukinti šie padarai gali apvesti vietas, kur laikosi pagrindiniai būriai ir jūs galėtumėte aptikti daug brangenybių. Juos pagauti galima tada, kai jie maži ir nepavojingi. Tai daryti reikia tada, kai pulkas miega. O suprasti, ar miega ar ne galima iš to ar jie švyti ar ne. Jeigu ne, vadinasi miega. Šiandienai mes lobių ar kasyklų neturime, bet galime įsivaizduoti, kad yra priešingai. Prieikite artyn, ištieskite ranką ir sustinkite. Stovėkite ramiai tol, kol ant delno nusileis vienas šešėliuotis. Tada jau galite ramiai eiti į paieškas. Kiek paėjus tolyn švelniai mestelkite šešėliuotį priekin ir tiesiog garsiai ištarkite vesk mane. Eikite paskui savo vedlį, jis žino ko jums reikia, nes aš jau seniau parodžiau. Eidami susidursite su kliūtimis. Turėsite jas įveikti. Viską, kas jums gali sukliudyti pažįstate ir turite mokėti apsiginti. Yra tik vienas dalykas apie kurį nesimokėme. Tai Grontviliai. Šie padarai panašūs į nedidelio ūgio senukus. Sutikę jus jie pradės berti visokius klausimus, pradės kalbėti su jumis. Jų kerai veikia taip, kad galite pamiršti kur einate ir tada jau liksite su jais kalbėtis. Kuo labiau jie jus užvaldys, tuo jaunesni ims atrodyti. O jūs pamažu imsite jausti siaubingą nuovargį. Galiausiai užmigsite. Grontviliai vis grįžtų ir semtųsi energijos iš užmigdyto žmogaus tol, kol jis mirtų. Galima sakyti,  kad jie ryja žmonių gyvybinę energiją. Bet nuo jų pabėgti nėra sunku. Svarbiausia nepraverti burnos ir nieko nesakyti. Jie seka žmogų neilgai, matydami, kad jis tyli eina šalin. Juos veikia ir visi jums žinomi gynybiniai kerai. Bet atsiminkite, kad išgirdus jų balsą sunku susikaupti, nes labai norisi atsakyti. Todėl jeigu visgi bandysite kerėti, veikite kuo greičiau. Jei nutiktų kas nenumatyto, jūsų šešėliuotis per akimirką atlėktų pas mane ir aš žinočiau, kad reikia pagalbos. Todėl nieko blogo neturėtų nutikti. Eiti kažkur labai toli irgi neturėsite. Aišku, kiekvienas šešėliuotis jus ves skirtingomis kryptimis. Galite eiti ir po du jeigu norite. Bet tada šešėliuoti gaudyti turi tik vienas iš tų, kurie eina dviese. Jei būsite kartu, šešėliuotis ves jus ten, kur paslėptas ne vienas daiktas. Taip pat keičiasi komanda. Reikia sakyti vesk mus. Ieškomą daiktą iškart pastebėsite. Jis kabos neaukštai, ant medžio šakos. Bus įdėtas į paprastą medinę dėžutę. O jei būsite dviese, tada rasite dvi dėžutes. Galite pradėti.


Jūsų laukiančios kliūtys: Galite sutikti kauką medžio drevėje, Grontvilį, tamsūną, būrį Kornvalio elfų. Galite užeiti tokią vietą, kur žemė smenga jums po kojomis, todėl tai sustabdytų ir jūs turėtumėte galvoti kaip praeiti per tokį ruožą. Taip pat galite prieiti tokią vietą, kur viskas paskendę rūke. Todėl irgi turėtumėte sugalvoti kaip išeiti į vietą, kur niekas netrukdytų matyti. Dar galite susidurti su Akilanda, kuris visokiais būdais bandytų jus sulaikyti, juos susigalvokite patys. Jūsų kelias gali driektis per nedidelę pelkę. Ten galite susidurti su pankeliu arba gabikiu. Jeigu einate per tą užkerėtą pelkę galite netyčia įkristi į akivarą ir tada bus sunku išsikrapštyti iš ten.
Pirmame pamokos poste parašykite, kaip einate pasigauti šešėliuočio. O toliau jau rašykite kaip ieškote paslėpto daikto. Iš pateiktų kliūčių išsirinkite dvi arba tris ir aprašykite kaip su jomis susidorojate arba ne. Kaip visada gali nutikti kas nors nenumatyto.
Jeigu kas neaišku ar reikia Aurio įsikišimo rašykit man žinutę.
dėžutėse, kurių ieškote yra įdėti kišeniniai gynybinių kerų ir atkeikimų vadovai. Kol kas to dar nežinote, sužinosite, kai surasite savo lobį.
Trys postai po 900, arba du po 1500 simbolių.
Pamoką uždarysiu vasario 5 dieną.

[Erka Forrm]

Klastuolė atėjo prie tos senos kaip velnias trobelės pamiškėje. Klastuolė čia būtų tikrai nė už ką neatėjusi, bet labai labai norėjo atkeršyti profesoriui už areštą. Tad vis dėlto teko ateiti į pamoką. Nors klastuolė visiškai tingėjo ką nors daryt. Klastuolė išklausė ką reikės daryti. Ji buvo girdėjusi apie šešėliuočius. Tad apsidžiaugė juos pamačius. Klastuolė aišku nusprendė dirbti viena. Tad klastūnyno antrakursė nuėjo prie šešėliuočių, ištiesė ranką ir sustingo. Po kelių sekundžių ant klastuolės rankos nutūpė vienas iš šešėliuočių. Jis buvo labai mielas. Tad klastuolė nuėjo. Bet prieš pamoką klastuolė ant pergamento gabalėlio buvo kai ką užrašiusi profesoriui.
Aš dar tau už areštą tikrai tikrai atsilyginsiu!!! Ypač už tai, kad vos nepraradau lazdelės! Erka Forrm.
Štai kas buvo užrašyta tame poperėlyje. Dar kiek palaukusi klastuolė tą poperėlį kelis kartus perlenkė. Tada laisva ranka išsitraukė lazdelę.
- Wingardium Leviosa! - riktelėjo klastuolė ir nuskraidino tą raštelį profesoriui. Klastuolė panaudojusi kerus nuleido lazdelę ir visiškai nejudėjo. Ji tikėjosi sulaukti atsakymo.

[Erka Forrm]

Klastuolė nusprendė negaišti laiko. Tad ji patraukė miško link. Kiek paėjusi klastuolė švelniai mestelėjo tą mielą šešėliuotį į viršų.
- Vesk mane. - ištarė klastuolė. Šešėliuotis iš tikrųjų pradėjo skristi kažkokia kryptimi. Tad klastuolė pradėjo eiti ta kryptimi paskui šešėliuotį. Netrukus klastuolė priėjo medį. Jis atrodė niekuo neišsiskiriantis, bet taip nebuvo. Atidžiau įsižiūrėjusi klastuolė suprato, kad medžio drėvėje buvo kaukas. Klastuolė kiek į jį pažiūrėjo ir staiga išvydo kaip paskirstymo kepurė esanti Erkai ant galvos sušunka - Grifų Gūžta! Klastuolė iš tiesų bijojo patekti į Grifų Gūžtą. O kas gali norėti patekti į koledžą kuriame vien durniai! Mąstė klastuolė. Erka išsitraukė lazdelę.
- Raddikulus! - kaip visada išrėkė klastuolė. Vietoj to šlykštaus vaizdo atsirado klounas kuris traukia kiškį iš skrybėlės. Klastuolė apėjusi tą medį patraukė toliau. Klastuolė tikėjosi, kad daugiau jos kelyje nebus medžių su kaukais. Klastuolė nenorėjo vėl išvysti to vaizdo. Jis klastuolei kėlė siaubą. Klastuolė nuėjo tikėdamasi, kad kitoms užduotims irgi reikės tik panaudoti kokius nors kerus. Ir kam čia dar dirbti! Mąstė klastuolė toliau eidama paskui šešėliuotį.

[Andrew Link Grey Vilson]

Pamokos lauke užknisdavo nes dažnai tekdavo šalti. O kadangi vaikinas nenorėjo laužyti į jas ėjo. Tikriausiai kaip ir šį kartą, galima tik tikėtis jog bus šiltą nors dėl viso pikto šiltesnė mantija nepakenks. Išgirdęs profesoriu Džeimsas iemėsi užduoties. Išėjes miško taku ieškoti šešieliuočiu vaikinas jų niekur nerado tikriausiai jie buvo kažkur pasislėpę arba Džeimsas tesiog žabalas. Staiga ant medžio šakos pamatė kažkokius mažus keistus padarėlius.
-Tikriausiai tai jie šliašičuočiai!
Vis šokinėdamas su noru kurį nors paiimti tarė Džeimsas. Jia jų paiimti nesugebėjo niekaip.
-tikriausiai reikia daikto ant kurio galėčiau užsilipti. ŽINAU STALAS!
Vienintelė vieta kur galėjo nepastebimas gauti stalą buvo didžioji salė. Aišku stalas ten nebetkoks o pamiltas Klastunyno stalas kurį nešė į Magiškūjų gyvūnų priežūros pamoka aišku tą stalą pasiemė kažkokie vaikiūkščiai. Na bet ši kartą jo tikrai nieks negaus. Atsinešes stalą užsilipo ant jo ir pagavo porą šešėliuočių. Iškėlęs su burtais stalą nunešė prie profesoriaus ir išėjo ieškoti lobio.

[Erka Forrm]

Klastuolė paėjusi kiek toliau pamatė kažkokį tai senuką. Erka iškart prisiminė, kad apie juos pasakojo profesorius. Tai buvo grontvilis. Tas senukas tiesiogine to žodžio prasme pradėjo berti jai klausimus. Jis kalbėjo taip greitai, kad klastuolė pusės žodžių nesuprato. Bet jam atsakyti norėjosi labai. Taip labai, kad klastuolė vos išbuvo jam neatsakiusi. Klastuolė nusprendė kuo greičiau panaudoti kerus ir dumti iš čia. Tad išsitraukė savo lazdelę.
- Depulso! - ištarė klastuolė. Grontvilis pradėjo tolti. Klastuolė tik baigusi leisti kerus iškart lėkė paskui šešėliuotį. Kiek paėjusi klastuolė pamatė, kad šešėliuotis kažkodėl sustojo. Ir tikrai ant medžio šakos stovėjo kažkokia dėžutė.
- Accio! - ištarė klastuolė ir pas ją atskriejo ta dėžutė. Klastūnyno antrakursė ją iš lėto atidarė. Burtų vadovas. Fui. Galvojo klastuolė. Tada kartu su šešėliuočiu pradėjo eiti tos senos trobelės link. Išėjusi iš miško klastuolė tą medinę dėžutę numetė prie profesoriaus kojų. Ir pasiėmusi lazdelę nukrepė ją į dėžutę.
- Bombardo! - ištarė klastuolė ir dėžutė tuoj pat sprogo beveik ant profesoriaus kojų.

[Athena OConnor]

Athena buvo nustebusi tuo, kad pamoka vyks lauke. Ji tikėjosi, kad šiandien mokysis klasėje kaip ir praeitą kartą. Tačiau tai kartu ir nudžiugino mergaitę, kadangi greičiausiai pamoka bus pavojingesnė ir įdomesnė.
O'Connor klausėsi profesoriaus. Suprato, kad šiandienos pamoka tikrai nebus lengva, tad apsidžiaugė tuo. Ji greitai priėjo prie šešėliuočių. Šie šviečiantys padarai atrodė tikrai stebuklingai. Rudaplaukė stebėjo juos didele nuostaba. Jie buvo tokie nuostabūs ir ypatingi. Mergaitė atsiduso su nuostaba ir ištiesė savo delną. Laukė kol šis padarėlis nutūps ir ji galės atlikti užduotį. Palaukusi keletą minučių, galiausiai sulaukė šešėliuočio malonės ir padaras nutūpė ant smaragdinių akių savininkės delno. Pagaliau ji galės atlikti užduotį.
O'Connor jauniausioji atžala jau norėjo eiti, bet prisiminė, kad reikia pasakyti komandą savo vedliui.
- Vesk mane, - pasakė klastuolė griežtu tonu. Švienčiantysis padarėlis pradėjo skristi pirmyn. Mergina sekė šešėliuotį su susidomėjimu. Jos akys žibėjo ugnelės vendančios ją pirmyn į girią ir pavojus esančius joje.

[Sofi Barbierato]

   O Dievulėli! Ir kur aš čia atsibeldžiau?! Pirmąkart noriu teorijos. Gal jis pakvaišo? Tiesa, prisiminiau...Juk sezonas "Nugalabyk Sofi" dar nesibaigė. Sofi mintyse koliojo visus ką tik prisiminė. Užduotis. Ne pati geriausia. Ar tikrai? Ne. JI PATI BLOGIAUSIA! Keikė tą kvaišą profesorių ir kitus. Persimetusi plaukus ji stovėjo ten kur vyko pamoka. Lauke!
   Sofi stovėjo ir "klausėsi"  pamokos temos. Išklausiusi ji dar kartą pasitrynė akis, mintyse nusikeikė ir murmėdama nuėjo prie ten kur buvo tie šeše...šešekažkas. Ištiesė ranką ir sustingo. Ne todėl ji sustingo, sustingo, nes matė, bukus vaikus darančius tą patį. Tarkim, kad ji klausėsi pamokos temos. Gal kažką ir nugirdo. Nusisuko. Trumpam. O kai vėl atsisuko, šešekažkas tupėjo jai ant rankos ir klausėsi, sukluso. Sofi lyg šiaip sau pasakė ir net truputį su sarkazmu (nors jo niekur nebuvo).
 - Vesk mane,- Na ir nuliuoksėjo mergaitė paskui tą lyg ir šešeliuotį, nu tarkim šešeliuotį į mišką. Nebuvo baisu. Bent jau Sofi. Nežinia kaip kitiems mažvaikiams, bet tai nesvarbu. Padarėlis buvo gan žavus. Mažais žingsniukais liuoksėjo. Kuo toliau, tuo tamsiau, o Sofi buvo tuo ramiau. Aplinkui nieko nesimatė, tad buvo labai maža tikimybė, kad dar kažkas pasitaikys po kojomis.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia stalo stovėjo mergaitė rudais plaukais ir atkakliai bandė prisiminti, kur esanti. To padaryti nepavyko - kaip ir prisiminti to, ką ji čia galėtų veikti. Ko gero, prižiūrėjo teleskopą, bet kodėl prietaisas yra ne kur kitur, o būtent čia? Tai buvo sudėtingas klausimas, į kurį Elliw, kuri ir buvo ta mergaitė, atsakymo niekaip nerado.
Apsižvalgiusi velsietė nepamatė nė vienos iš keturiu gerų mergaičių, ir tai buvo labai slegianti situacija. Kodėl gyvenimas toks neteisingas? Ji tik nori susirasti savo drauges, kurios padės sutaisyti teleskopą. Tiesa, Elliw neprisiminė, ar prietaisas šiuo metu yra sudužęs, tačiau vis tiek norėjo susitikti su tomis geromis mergaitėmis. Jai patiko turėti draugių. Tik ką daryti, kad dažniausiai susidurdavo su bjauriomis mergiūkštėmis, kurios nieko daugiau neveikė, tik ieškojo būdo griauti jai gyvenimą? Dėl šito buvo ypač liūda ir pikta. Vis dėlto Elliw nusprendė nesigadinti sau nuotaikos. Šiaip ar taip, ji gera mergaitė, tad atidžiai klausėsi, ką šneka tas pirmą kartą gyvenime matomas žmogus. Nieko nesuprato, tačiau šis faktas netruko išnykti iš atminties. Iš karto pasidarė šiek tiek ramiau. Taigi Elliw nusišypsojo ir dar kartą pažvelgė į teleskopą. Jis atrodė esantis visiškai sveikas. Vadinasi, diena išties buvo ne tokia jau ir bloga.
Neįsivaizduodama, kodėl tai daro, Elliw priėjo prie šnekėjusio žmogaus (juk jis šnekėjo, ar ne?) ir ištiesė ranką. Po kiek laiko kažką pajuto ir baisiausiai persigando.
- Mano teleskopas! - garsiai sušuko visai pamiršusi, ką ketino pasakyti. Buvo tiesiog siaubingai baisu. O ką daryti, kai astronomijos prietaisai nuolat nukenčia?
Apsižvalgė po… Tą kažką, kur dabar buvo ir bandė pasileisti didžiausios brangenybės pusėn. Deja, nė neįsivaizdavo, kur galėtų ją rasti, tad bėgo į pirmą pasitaikiusią pusę. Nė nepastebėjo kaip atsitrenkė į kažkokią mergaitė. Gerai buvo tai, kad ji nebuvo kuri nors iš tų trijų bjaurių mergiūkščių. Deja, tai nebuvo ir kuri nors iš draugių.
- Kur Liucija? - paklausė Elliw jau pamiršusi, kad ką tik atsitrenkė į nepažįstamąją.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pamokos lauke erzino. Stovint labai nepatogu miegoti. O ką daugiau galima veikti, kai yra tiesiog siaubingai nuobodu? Artėjantys VSMT tarsi turėjo byloti, kad reikėtų bent kiek pasistengti, bet Deoiridh to nė neketino daryti. Ne, ji geriau pasivers varle ir dings visiems iš akių.
Pastebėjusi stalą ir ant jo stovintį teleskopą garsiai prunkštelėjo. Pasidarė smalsu, kaip ta bukaprotė vis dar sugeba išgyventi. Vis tik į tokias smulkmenas gilintis tingėjo, tad pasivertė varle ir nušokavo kiek atokiau nuo kitų. Prasidėjęs pavasaris leido tikėtis čia sutikti draugių, nors Deoiridh mielai būtų leidusi laiką arčiau ežero. Greit jų nebesutiksiu… Tai buvo be galo liūdna mintis. Mergina buvo tikra, kad nesikraustys į Londoną, bet net ir palyginus nedideliame Aberdine sutikti žaliaodžių draugių nebuvo lengva. Žinoma, Matthew buvo linksma ir draugiška varlė, bet kartais norėjosi didesnės kompanijos. Reikės parsivežti bent kelias jų į Škotiją apsisprendė grifė ir užsimiršusi garsiai kurktelėjo. Tada prisiminė esanti pamokoje ir skubiai apsižvalgė. Nežinojo, ar kas nors atkreipė dėmesį į iš kažkur atslidusį kurkimą. Kaip ir nežinojo to, ar kas nors pastebėjo, kaip viena mokinė kažkur dingo. Kita vertus, tai visiškai nebuvo svarbu, tad varlė ir toliau ramiai tupėjo kažkur prie medžio.
Vis dėlto atsivilkti į pamoką ir nieko neveikti buvo pernelyg nelogiška. Ne, reikėjo bent ką nors išgirsti ar apsimesti, kad išgirdo. Nenoromis atvirtusi į Grifų Gūžtos mokinę Deoiridh prisiartino prie profesoriaus Senklerio ir pradėjo kažko laukti. Ak taip, kol pas mane kažkas atskris, atropos ar dar kažką padarys ne itin patenkinta pamokos užduotimi prisiminė grifė.
- Ar apie šituos padarus klausite per egzaminą? - įžūliai pasiteiravo Deoiridh žvilgtelėdama į profesorių. - Nes jei ne, visiškai nematau prasmės gaišti laiką. Verčiau pasimokysiu kokių nors kerų, o ne slampinėti po mišką. Šitos pamokos vis mažiau ir mažiau naudingos.
Susiraukusi mergina nusisuko nuo profesoriaus. Nematė reikalo daugiau kažką jam aiškinti. Visi mokytojai yra įsitikinę, kad jų dalykas yra svarbiausias visatoje. Tai, žinoma, buvo visiškas absurdas, tačiau Deoiridh neketino to aiškinti jaunam profesoriui.
Po kiek laiko pas ją atskrido šešėliuotis, bet tai visai nepradžiugino.
- Vesk mane, - abejingai pratarė mergina.

[Auris Senkleris]

Pamokai prasidėjus mokiniai pamažu ėjo ir laukė savų šešėliuočių. Tada nueidavo jų vedami. Auris pastebėjo Erką, o toji pasiuntė jam raštelį. Į jį Senkleris nekreipė jokio dėmesio. Bent jau kol kas. Ir tik tada, kai mergaitė nutolo jis perskaitė ką ji parašė. Atsiduso. Moralų skaitymas čia nepadės. Areštai irgi ne. Kas bus, kai ji paūgės? Ši mokinė atrodė visiškai neprognozuojama. Raštelį jis pradangino. O tada susilaukė klausimo, kuris irgi nepakėlė jam ūpo.
- Panele Galbraith, jeigu pasakoju apie šiuos padarus, vadinasi aišku, kad apie juos bus klausinėjama egzamine. Jei jau jums taip reikia, galiu duoti ataskaitą. Miške jūsų laukia kelios būtybės, su kuriomis galite susidurti. Arba šiaip kelios situacijos ir jums reikės sugalvoti kaip iš jų išsisukti. Tam reikės kerų ir susikaupimo. - Jam atsakius, mergina pasigavo šešėliuotį ir nuėjo.
Praėjo dar truputis laiko ir iš miško sugrįžo Erka. Ji nė kiek nenustebino Senklerio. Kažko panašaus jis ir tikėjosi. Auris pradangino dėžutės ir knygos liekanas. Knygos buvo labai gaila. Ir šį kartą jis nesiruošė jai skirti arešto ar net nubraukti taškų, nes tame nematė jokios prasmės. Jis nusprendė ją visiškai ignoruoti. Nors tiesą pasakius vis dar buvo įdomu, ar šitaip Erka elgiasi šiaip sau, nes jai taip smagu, ar dėl kokios nors priežasties. Ir ką? Dabar jai linksmiau? Na susprogdino ji dėžutę ir knyga. Ir? Ką, dabar mano, kad pratrūksiu moralais ar panašiai. Ne, tikrai ne. Auris nusisuko nuo jos, nuėjo tolėliau. Įdomu, kur šis laukinis vaikas gyvena? Ji neatsako į jokius klausimus, į viską tik kerais. Ar Erką kažkas taip skriaudė, kad taip elgiasi? Na, arba jai atrodo, kad tai žiauriai kieta ir klastuoliška.

[Eimantas Zutatas]

Perskaitęs Mokytojo paliktą raštelį prie Apsyginimo nuo Juodosios magijos kabineto, berniukas nustebo, kad pamoka vyks lauke. Atėjęs jis jau rado Mokytoją kalbant apie šiandienos užduotį ir šešeliuočius. Vaikinukui patiko ši pamoka, bet nelabai mėgsta kai ji vyksta lauke. Išklausęs visą Mokytojo kalbą nuėjo šalia, bet neperarti šešeliuočių. Ištiesęs delnus ir sustingęs ėmė laukti. Praėjus lygiai trėjom minutėm Eimantas pradėjo nerimauti. -O kas jei šešeliuotis taip ir neatskris...O kas jei visą pamoką čia išsedėsiu ir nesulauksiu savo šešeliuočio? Prisigalvojęs nepamatė, kad ant jo jau nutupes laukia vienas šešeliuotis. Ne, to negali būti, bent vienas turės nusileisti... Tada išsiblaivinęs pamatė, kad ant jo jau laukia vienas skraidantis padarėlis.
Taip!-sušuko vaikinas,-pagaliau!
Tada susigėdęs nutilo, nes visi į jį žiurėjo kaip į kvailį. Bet vistiek labai apsidžiaugė, kad neliko be šešeliuočio. Tada paėjęs toliau mestelėjo šešeliuotį į priekį ir tarė:
-Vesk mane.
Šešeliuotis išskrido į vieną puse. Ir tai buvo Uždraustasis miškas, o šito berniukas labiausiai nenorėjo, jam nelabai patikdavo eiti tenais. Po penkių minučių jis jau buvo prie Uždraustojo miško, o šešeliuotis toliau skriejo į tą pačią pusę. Medžiai jau tankėjo, o Eimantas ėjo toliau. Kažkas šmurkštelėjo krūmuose. Išsitraukė lazdelę ir...
-Lumos,-sušnabždėjo Berniukas ir lazdelės galiukas sušvito ryškia balta spalva, bet daug nieko neapšvietė, ir krūmuose nieko nebuvo. Pasigirdo... ir nusiramino. Tada šešeliuotis pasuko šiek tiek kairėn. Ant mažo ir storo medžio drėvės pasirodė kazkas ko jis nesitikėjo. Su lazdele greitai atsisuko ton pusėn ir jam širdis vos nenusirito į kulnus.

[Henrieta Poter]

  Henrieta išėjo iš Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos pilies ir patraukė prie senosios miško sargo trobelės. Aplinkui vyravo pavasariška nuotaika. Pievoje skleidėsi gėlių žiedai, čiulbėjo paukščiai. Tačiau pernelyg atsipalaiduoti nebuvo galima, nes artėjanti vasara žadėjo ne tik atostogas, bet ir artėjančius egzaminus. Todėl dabar reikėjo dar aktyviau dalyvauti pamokose ir kuo daugiau per jas išmokti.
  Atėjusi į vietą, kur vyko apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, Henrieta ėmė atidžiai klausytis profesoriaus dėstomos pamokos praktikos. Pamoka su šešėliuočiais turėjo būti įdomi, tad vos tik profesorius baigė aiškinti pamokos užduotį, trečiakursė patraukė arčiau prie švytinčių būtybių spiečiaus.
  Iškėlusi ranką trylikametė sustingo ir ėmė žvelgti į danguje plazdančias būtybes. Šie maži padarėliai atrodė tikrai paslaptingai ir tuo pačiu gražiai. Jie buvo tikrai neįprasti ir mintis, kad jie taip pat gali nuvesti prie lobių darė juos dar ypatingesniais.
  Galiausiai vienas šešėliuotis priskrido prie Henrietos ir nutūpė trylikametei ant rankos. Mergina šyptelėjo ir mestelėjusi savo šešėliuotį šiek tiek į priekį ištarė:
- Vesk mane.
Būtybė ėmė skristi uždraustojo miško link ir mergina nieko nelaukdama patraukė paskui jį.
  Kiek paėjėjus miškas ėmė tankėti ir aplinkui pasidarė ganėtinai tamsu, nors ir švietė saulė. Henrieta stengėsi neatsilikti nuo savo šešėliuočio kuris kaip patrakęs skriejo pirmyn. Staiga žengus dar vieną žingsnį žemė įsmego ir grifė atšoko nuo atsiradusios duobės, kad neįkristų. Pastebėjęs, kad mergina jo nebeseka, šešėliuotis sustojo ir grįžo prie trečiakursės.
  Henrieta apsižvalgė aplink. Duobė užtvėrė visą kelią, o jo pakraščiuose buvo tankūs brūzgynai. Staiga Poter akis patraukė nedidelis, užžėlęs takelis. Kadangi neliko kito kelio, mergina lydima šešėliuočio patraukė tuo siauru vingiuotu takeliu, kur už kiekvieno posūkio galėjo slėptis pavojingos tamsos būtybės. 

[Dori Mendel]

Dori stovėjo prie apgriuvusios Hagrido trobelės. Rankas buvo sukryžiavusi, akis primerkusi. Viskas, ko ji dabar norėjo, tai visokio skonio pupelių pakelis, kelios lėkštos bendrakoledžės ir patogiausia vieta ant suoliuko prie medžio. Ak, būtų taip smagu pačiauškėti apie makiažą, plaukų dažus ir berniukus.
O bet tačiau, šią akimirką buvo apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Ir velniškai įdomi, tiesą pasakius, nes Mendel nugirdo, kad mokiniai turės susidurti su kliūtimis. Visa bėda buvo tame, kad Dori jau visą pavasarį nebuvo nusiteikusi darbui, o jos galvoje švilpavo vėjai.
Auris kažką kalbėjo apie šešėliuočius, kurie skraidžiojo virš jo galvos, bet kas jie tokie trečiakursė, deja, iki galo neišklausė. Ji tiesiog matė, kaip mokiniai ėjo tų padarėlių link ir ištiesę rankas laukė, kol vienas jų nusileis ant delno.
Tą patį darė ir Dori. Jautėsi siaubingai kvailai stovėdama ir laukdama, kol vienas šešėliuotis ją pasirinks. Laimei, pasirinko.
Tuomet žaliaplaukė paėjo kiek tolėliau ir paleido šešėliuotį. Kiti mokiniai liepė saviškiams juos vesti, tad ir Mendel padarė tą patį.
- Vesk mane, - tarė jam.
Dori pradėjo sekti padarėlį.

[Eimantas Zutatas]

Jis pamatė kaip iš mažytės medžio drėvės išlenda Milžiniškas skorpionas. Berniukas išbalęs greitai bandė išsitraukti lazdelę, bet skorpionas pajudėjo ir berniukas nerado savo lazdelės. Skorpionas dar labiau paejo jo link, ir Eimantas traukėsi atgal, bet apvirto, ir nugriuvo ant nugaros.
Juk tai ne tikras skorpionas, ar ne? J-J-Jis negalė-ėjo išlysti pro tokią mažą drėvę, ar ne? Pala, juk tai gali būti kaukas..Tada patikrinęs kitą kišenę rado savo mylimają lazdelę, drebančiomis rankomis ją iškėlė ir nusitaikė į skorpioną.
-R-Raddikulus!-Sušuko berniukas, ir tada vietoj skorpiono atsirado kažkokia būtybė išlankstyta iš balionų.
Vaikinas dar kokia minutę sunkiai ir giliai kvėpavo, o paskui nusiramino ir atsistojo.
-Kur tas skraidantis padarėlis, kurio dabar labai reikia?-paklausė savęs Eimantas. Apsižvalgęs pamatė šešeliuotį už medžio jo laukantį. Vaikinukas greitai nubėgo prie jo ir atsiduso:
-Mane labai išgąsdinai, kur buvai?
Tada šešeliuotis nuskrido toliau. Berniukas nusekė paskui jį. Kuo toliau ėjo, tuo takelis buvo siauresnis. Pasukęs už kampo jis įklimpo į pelkę. Iš jos buvo sunku išsikrapštyti. Eimantas bandė eiti toliau, bet tai buvo nesekmingai. Jo šešeliuotis laukė jau jo, tiesiog perskridęs pelkę. Ropšdamasis šiaip ne taip jis perlipo pelkę ir ėjo toliau. Šešeliuotis pradėjo skristi vis greičiau ir greičiau, kol vaikinui teko bėgti. Beniukas sušuko:
-Ei, pala-
Jis parvirto nuo medžio išsikišusios šaknies ir nukrito. Akiniai nukrito nuo jo taip pat. Jis mato be akinių, bet akiniai beveik kaip jo kūno dalis, tad susiradęs akinius juos su apsiaustu greitai nusivalė ir užsidėjo. Pamatė seną senuką kuris jo paklausė:
-Ką čia veiki?
Eimantas jau žadėjo atsakyti, bet prisiminė, kad tai kažkoks padaras.
-Ai, dara-ne-kliū-NE!-grūmėsi su savimi berniukas.
Tada iš visų jėgų išsitraukė lazdelę ir sušuko:
-Depulso!
Senukas, arba tiksliau kažkoks padaras nulekė nuo tako ir praleido vaikiną eiti toliau. Kai senuko jau nebebuvo, jo skraidantis padarėlis jau laukė jo. Berniukas nubėgo prie jo, o šešeliuotis skradė virs dėžutės.
-Mokytojas sakė, kad lobio nebus... Ar galima atidaryti šia dėžutę?-paklausė Eimantas, o šešeliuotis į jį žiurėjo lyg sakytu taip.
-Na, turbūt nieko nebus geriau nei pamatyti kas viduje po tokių kankynių,-nusprendė vaikinas ir atidarė dėžutę. Tenai buvo kišeniniai gynybiniai kerai ir atkeikimų vadovas. Eimantas labai nustebo, ne Mokytojas sakė, kad lobio nebus. Tada šešeliuotis parodė kelią atgal ir vaikinas grįžo pas visus kitus.

[Athena OConnor]

Atheną miškas taip pat stebino. Jis buvo toks - magiškas. Tiesa, greičiausiai jis tokiu mergaitei atrodė, kadangi ši nebuvo niekados čia apsilankiusi.
Mergina sekė šešėliuotį, kuris švietė. Jis slinko pirmyn visai nieko nesibaimindamas, tačiau rudaplaukei darėsi baugu. Miškas ir medžiai vis tankėjo. Ji baiminosi, kad po kurio laiko gali pasirodyti ir kažkuris iš mokytojo minėtų padarų, o to ji labai nenorėjo. Norėjo ramiai ir saugiai atlikti pamokos praktiką. Greitai ji suprato, kad to padaryti jai nepavyks. Ji jau iš tolo pamatė Grontvilį. Jis buvo panašus į nykštuką, tačiau it pajautęs mergaitės žvilgsnį atsisuko ir pažvelgė tiesiai į ją. Velnias tepagalvojo O'Connor eidama ir stengdamasi pabėgti nuo nykštuko, tačiau jis greitai priartėjo prie mergaitės. Iš karto ėmė kalbėti apie mišką ir panašius dalykus. Smaragdinių akių savininkė jau ruošėsi atsakyti, bet prisiminė profesoriaus žodžius, tad tiesiog pradėjo bėgti kad ir kaip sunku bebūtų tą padaryti. Greitai ji nebematė to padaro savo akyse.
Jauniausioji šeimos atžala žingsniavo pirmyn iki tol kol išgirdo žodžius. Ji krūptelėjo, kadangi pamanė, jog tai Grontvilis, tačiau atsisukusi pamatė mergaitę su teleskopu, kurią jau buvo mačiusi prie Klastūnyno stalo kai tik atvyko į Hogvartsą. O'Connor daug lengviau atsikvėpė.
- Labas. O kas ta Liucija? - nedrąsiai paklausė rudaplaukė. Galbūt tik ji vienintelė nežinojo kas yra Liucija...