0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Tas šešėliuotis, jis vedė nežinia kur, o Dori akyse matė tik pyragėlius su plikytu kremu, na, dar ir šokoladinius keksiukus su sodrių vyšnių įdaru, ir Alaną. Kaip ji šiandien nenorėjo dirbti, kaip ji šiandien nenorėjo... Tiesą pasakius, Mendel pagalvojo, kad galbūt reikėtų slapčia išsliūkinti iš šitos pamokos? Niekieno nepastebėtai... Kol Dori rezgė planą ir jau buvo pasirengusi nešti kudašių, ji sugebėjo gerokai atitolti ir... ir pastebėjo tai tik tada, kuomet... o siaube, kuomet ji pradėjo smegti į žemę!
- Aaa! - rėkė Dori. - Aaa!!!
Kas čia dabar?! Kokioje suknistoje vietoje ji čia atsidūrė?! Apimta panikos trylikmetė greitai išsitraukė burtų lazdelę, bet į mintis nešovė joks burtas, kurį ji galėtų panaudoti iš čia ištrūkstant. Man reikia... Man reikia... galvok... man reikia tvirto pagrindo po žeme!
- Duro! - suriko klastuolė, nutaikiusi burtų lazdelę į masę, kurioje smego kojos.
Mendel žinojo apie šiuos kerus iš vyresnėlių, kad jie paverčia taikinį akmeniu. Deja, Dori buvo per maža ir per daug susijaudinusi, kad jai pasisektų šitie kerai. Paviršius lyg ir pradėjo kietėti, tačiau netrukus ir vėl tapo minkšta mase.
- Duro! Duro! Duro! - rėkė žaliaplaukė, taikydama aplink save.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Keistasis daiktas, taip siaubingai išgąsdinęs Elliw, niekur nedingo. Jis tikrai nebuvo teleskopas, tad reikėjo kuo greičiau atsikratyti. Ką gali žinoti, gal jis kelia pavojų astronomijos prietaisams?
- Vesk mane prie teleskopo! - riktelėjo ji padarėliui visai pamiršusi, kad ką tik šnekėjo su kažkokia mergaite. Tiksliau, neprisiminė ir tos mergaitės egzistavimo, tačiau ji paminėjo Liuciją, tad Elliw skubiai susidomėjo:
- Liucija? Matei Liuciją?! Kur ji?!
Velsietė taip apsidžiaugė rasianti draugę, kad visai pamiršo apie keistą padarą, kuris atkakliai stengėsi išgąsdinti teleskopą. O gal ją. Deja, tas daiktas keistai švietė  ir patraukė Elliw dėmesį. Ji pažvelgė į padarą, tada - vėl į mergaitę, esančią netoliese.
- Ar mes pamokoje? - visiškai rimtu tonu paklausė. Padaras nuskrido į priekį. Elliw neįsivaizdavo, ar jai reikėtų sekti iš paskos, tačiau pabandė tai padaryti. Deja, užkliuvo už mergaitės ir plojosi ant žemės.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko ji, nors kaltino, ko gero, ne tą, už kurios užkliuvo. Ne, kaltos buvo tik neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija! Tos trys bjaurios mergiūkštės!..
Elliw gulėjo ant žemės ir nė neketino stotis. Vis tiek tos bjaurybės jai trukdys! Deja, ji pamatė, kad kažkas artinasi. Tai buvo kažkoks senukas, kuris neturėjo nė vieno astronomijos prietaiso.
- Mano teleskopas! - riktelėjo Elliw ir pašoko. Vėl vos neužkliuvusi už šalia buvusios mergaitės, kuri, deja, nebuvo Liucija, čiupo jai už rankos. Vyras, apie kurio egzistavimą ji stengėsi pamiršti, pradėjo kažką šnekėti, tačiau taip tik išgąsdino. Velsietė puolė bėgti tolyn ir tempėsi jaunesnę mergaitę paskui save. Nepastebėjo kažkur pakeliui pasipainiojusio medžio, tad rėžėsi į jį.
- Liucija?.. - gailiai kreipėsi Elliw pajutusi skausmą galvoje. Buvo visiškai tikra, kad dabar padėti gali tik geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
   Kuo tolyn tuo tamsyn ėjo Sofi. Tamsus miškas nebuvo pati geriausia idėja. Ji buvo geresnė už geriausią. Ramu, tylu, nesimato Elliw ar kokios kitokios pabaisos. Viskas buvo pasakiškai gerai iki tol kol kaip kibukas prilipo pikta dulksna ir ūmus rūkas. Sofi ėjo gilyn paskui šešeliuotį. Regėjimas vis labiau apsunkdavo ir galiausiai tebuvo matyti rūkas ir žemė po kojomis. Raudonplaukės galva svėrėsi žemyn ir linko, bet vis dar galėjo eiti. Po šimts teleskopų!
   Mergina vos matė mažojo padarėlio sėdynę ir sekė ja. Tip tap tip tap. Šešėliukas ėjo greitai mažomis kojytėmis. Tai, su skaudančia galva ji ėjo dar kokius šešis šimtus pėdų. Rūkas blanko, bet žaliaakei taip įsiskaudėjo galvą, kad ji nuvirto ir atsirėmė į vos rankomis sugraibstytą medžio kamieną. Užsiėmusi už galvos Sofi pagalvojo, kad nieko nebus. Jai reikia iš čia išeiti. Tačiau kaip? Ji vėl atsistojo, bet tipeno pasilenkusi. Rūkas galiausiai išnyko, bet Sofi silpnumas ne. O Dievulėli, tikiuosi jau pabaiga...
   Po keliolikos minučių ji buvo išsiblaiviusi ir vėl labai žvali. Priėjusi nelabai žavų medį ji pamatė kai ką baisaus. Medžio drevėje teleskopą. Bet ne, ne tai buvo baisu. Teleskopą laikė Elliw. Tas monstras.
 - Aaaaaa!!!- Pala pala, juk Eliw manęs net neprisimena. Gal tai kaukas. Gal...- Raddikulus!,- nieko nieko,- Raddikulus! Raddikulus! Raddikulus!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
- DURO!!! - staugė trečiakursė.
Ir... ir staiga ta masė, į kurią Dori kojos buvo įsmigusios, pavirto akmeniu. Taip taip, būtent aplink mergaitės kojas. Jei atvirai, Mendel dar niekada nesijuto tokia išsigandusi. Po velnių, ji negalėjo pajudėti! Ar reikės čia stovėti, kol Auris ją pamatys? O jeigu... o jeigu jis nepamatys? Galbūt Dori paleisti iš burtų lazdelės raudonas kibirkštis?
Tačiau kai kas žaliaplaukei šovė į galvą.
- Diffindo!
Akmenys, įkalinę mergaitės kojas, suskilo. Klastuolė sugebėjo išsilaisvinti iš akmeninių gniaužtų, tačiau išlipti iš tos smengančios masės niekaip nepavyko, nes klimpo kojos. Tokiose situacijose Dori dažnai būdavo sumani, tačiau dabar galva buvo tuščia it puodynė. Ji nesugalvojo jokių kerų, jokių veiksmų, kurie dar galėtų pasitarnauti. Mintyse buvo stabilios pilies grindys, kurios koridoriais vedė į virtuvę, kur malonieji elfai siūlo dar šiltus kepinius ir šaltas moliūgų sultis.
Mendel žinojo, kad jeigu tik labai susikauptų, greičiausiai jai pavyktų išsilaisvinti iš šios kliūties. Bet kas toliau? Kita kliūtis?
- Nenoriu, - burbtelėjo Klastūnyno mokinė.
Dar kiek padūsavusi Dori vis dėlto paleido iš savo lazdelės kibirštis.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1784
Viskas slinko gana ramiai. Na žinoma, nepaisant eilinio Forrm akibrokšto. Auris jau ėmė svarstyti ką reikės nuveikti po šios pamokos. Aišku, reikės čia viską sutvarkyti. Išvalyti pelkę ir panaikinti tuos visus kerus. Gabikį įleisiu į ežerą, vis tiek jų ten pilna. O ką veikti su Pankeliu? Ai, gal reikės paleisti į mišką. Šešėliuočius turėsiu atiduoti pažįstamai, iš kurios juos pasiskolinau. Oi, dar gi ir Tamsūnė Ilają čia. Reikės greit ją išboginti iš mokyklos.
Deja ramybė pasibaigė, nes kažkur tolumoje jis pamatė raudonas kibirkštis. O dar ir prisistatė šešėliuotis, skubiai išnėrė iš tankmės ir priskriejo prie Aurio.
- Rodyk. - Liepė ir nudūmė paskui vedlį. Neilgai ėjo, tiksliau skuodė. Ir pagaliau pamatė kam prisireikė jo pagalbos. Dori įstrigo smegduobėje. Reikėjo ją iš ten iškelti.
- Ar nesusižeidei? - Paklausė. Ir nutaikęs burtų lazdelę į mokinę pasakė.
- Wingardium Leviosa. - Tuo tarpu, kai Senkleris kerėjo šešėliuotis ramiausiai sklandė jiems virš galvų.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1782
  • Lytis: Moteris
Dori paleidus kibirkštis netrukus pasirodė Auris ir mergaitę išlaisvino iš tos smegduobės pinklių.
- Ačiū, - tarė profesoriui. - Nesusižeidžiau.
Trečiakursė patrepsėjo. Tokiu būdu bandė nusivalyti batus, tačiau bergždžiai - jie tiesiog reikalavo plovimo. Mergaitė metė žvilgsnį į Senklerį. Juk ji dabar turėtų ir toliau sekti paskui šešėliuotį, ar ne? Bus, kaip bus, bet aš neketinu to daryti, mintyse pagalvojo klastuolė. Ji apsidairė aplink. Šalia nieko nebuvo, todėl Dori nesilaikė oficialumo.
- Gali man parašyti trolį, bet aš einu nusivalyti batus, - pasakė raudonplaukiui. - Ir pavalgyti.
Žaliaplaukė įtarė, kad toks jos elgesys Auriui nepatiks ir kad galbūt paskui reikės atklausyti didžiausią moralą. Tačiau noras tingėti buvo toks stiprus, jog ji ėmė ir nubėgo pilies link.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
   Kaukas staiga pavirto Į bailų zuikį su balionai letenoje. Lygtais viskas buvo neblogai. Ji vėl ėjo tolyn. Ilgai. Paskui tą padarą, nors buvo jį visai užmiršusi. Ar gi profesorius nori mus pribaigti? Suprasčiau jei čia būtų Clarke, bet Senkleris - sunku patikėti.
   Ji išėjo į gan jaukią laukymę, medžių praretėjo ir Sofi jau pakako nuotykių. Bet kur gi tau! Iš toli ji pamatė ateintį žmogaus siluetą. Visiško senio ir Sofi ketino bėgti, nes negalėjo apkęsti senių, bet reikėjo bėgti ne dėl to. Grontvilis. Sofi nežinojo ką daryti.
   Grontvilis pradėjo klausinėti "Labas, kaip gyveni?" "Kuri dabar diena?" " Ar šiandien gėrei kavos?". Raudonplaukė nepratarė nei žodžio. Tik dar kartą pasakė kažkokius kerus:
 - Silencio,- nieko, o Grontvilis pamatęs, kad Sofi kalba pradėjo dar aktyviau uždavinėti klausimus,- Silencio!,- Grontvilis užtilo. Oho! Na ir įkyrumas..., - Depulso,- jis Pradėjo tolti ir jau nebekėlė pavojaus.
   Ak tikiuosi jau pabaiga, nes jai ne, tai tada...šiandienai burtažodžių man jau pakanka, nenoriu jų švaistyti ant profesoriaus. Taip, tai buvo pabaiga, o Sofi tuo visiškai pilnai įsitikino. Ir buvo nelaiminga, nes jau geriau kovoti su neaiškiais padarais, negu su tom šlykštynėm Klastūnyno mergaičių kambaryje.
 - Accio dėžutę,- dėžutės niekur nesimatė,- Accio!
  Ji rado savo "lobį". Vadovėliai - ne pats didžiausias džiausmas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Kuo toliau, tuo takelis kuriuo ėjo Henrieta, vis labiau siaurėjo, o medžiai tankėjo. Visas takelis skendėjo prieblandoje. Šešėliuotis nesustodamas vedė grifę tuo takeliu. Aplinkui tvyrojo tyla. Staiga už trečiakursės trakštelėjo šakelė ir mergina atsisuko akimis ieškodama garso šaltinio. Staiga ant kelio iš tankmės išniro gyvūnas su tankiu baltu kailiu kurį tik ir norėjosi paglostyti. Trylikametės galvoje šmėstelėjo prisiminimas apie apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, per kurią mokiniai turėjo susigrumti su tamsūnėmis. Ar tik viena jų nebuvo balto kailio?
  Nespėjus daugiau nieko pagalvoti Henrietą apglėbė tamsa ir tas jausmas, kai nori bėgti kuo toliau, tačiau kūnas tavęs neklauso ir negali nė krustelėti. Tačiau vien tamsos būti negalėjo. Staiga prieš grifę atsirado Vendigo vaizdinys. Iš pradžių mergina manė, kad vėl pamatys tėvų mirties sceną, tačiau jau kartą nugalėjo tamsūnes su šiuo vaizdu, tad išvysti tą patį būtų neįtikima.
  Demonas vaizdinyje išbuvo tik akimirką, po to vėl stojo tamsa. Kažkas šaltas prisiglaudė prie trečiakursės kaklo. Henrieta krūptelėjo. Ausyse pasigirdo demono juokas. Akyse vėl iškilo susitikimas su demonu bibliotekoje. Mergina nenorėjo prisiminti Vendigo. Reikėjo ištrūkti iš tamsūnės kerų. Nepaisydama šaltų prisilietimų ir šiurpių vaizdinių, Poter pabandė prisiminti burtažodį, kuris turėtų nubaidyti tamsūnę.
  Galva buvo lyg iššluota. Henrieta iš visų jėgų bandė prisiminti burtažodį, su kurio pagalba pavyktų nugalėti tamsūnės kerus, tačiau pastangos buvo bergždžios. Tamsa ir tamsūnės kuriamas išgąstis veikė protą ir prisiminti reikiamą burtažodį tapo neįmanoma misija. Poter nebegalėjo tverti tos tamsos. Reikėjo žūtbūt ištrūkti iš šios bejėgės padėties. Tačiau kaip tą padaryti neprisimenant burtažodžio?
  Henrieta jau buvo benuleidžianti rankas kai lyg iš niekur nieko galvoje iškilo vienas žodis: Traviata. Grifė suvokė, kad taip prasideda jos ieškomas burtažodis. Tačiau koks turėtų būti antrasis žodis? Trečiakursė ėmė naršyti smegenis ieškodama antrosios burtažodžio dalies. Traviata... Traviata... Traviata estere! Trylikametė net šoktelėjo prisiminusi. Poter tvirčiau suspaudė lazdelę ir nukreipusi ginklą į tamsą tarė:
- Traviata estere!
Burtažodis suveikė ir aplinkui vyravusi tamsa ėmė sklaidytis.
  Išsilaisvinusi iš tamsūnės kerų, Henrieta ėmė toliau sekti paskui šešėliuotį, kuris visą tą laiką, kol mergina kovėsi su tamsos būtybe, tiesiog laukė vienoje vietoje ir nieko nedarė. Ilgai eiti nereikėjo. Galiausiai išnirus į proskyną kitame kelio gale, šešėliuotis nuskrido prie proskynos viduryje esančio medžio ir ėmė sukti ratus aplink dėžutę, kalbančią ant šakos.
  Priėjusi prie medžio, Henrieta ištiesė ranką ir nusikabino dėžutę, kuri turėjo būti jos lobis. Atidariusi dėželę, grifė ištraukė iš jos kišeninį ginybinių kerų ir atkeikimų vadovą. Susidomėjusi vadovėliu trylikametė pervertė puslapius ir įsidėjo knygelę į kišenę. Niekada negali žinoti kas tavęs gali laukti už kiekvieno kampo. Atlikusi praktikos užduotį, mergina patraukė tuo pačiu takeliu iš miško ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • V kursas
  • *
  • 186
  • Taškai: 29
Athenai ta mergaitė atrodė kažkokia labai jau keista ir neįprasta. Ji visur tampėsi tą teleskopą ir dabar ieškojo kažkokios Liucijos, kurios klastuolė net nepažinojo.
- Aš nežinau kur ta Liucija, - sumurmėjo kiek nepatenkinta. Miškas jai pradėjo nebepatikti, tad mergina jau norėjo nešdintis iš čia, o tam reikėjo paskubėti. Bet ji juk negalėjo čia palikti tos mergaitės. Tai būtų per daug negeras elgesys. 
Kandangi palikti teleskopininkės negalėjo, rudaplaukė sekė paskui ją žiūrėdama, kad astromijos prietaiso savininkė nenukristų ir nesusižeistų, tačiau ši vis tiek sugebėjo užkliūti už smaragdinių akių savininkės.
- Na, ir pamoka, - nepatenkinta suburbėjo sau panosyje jauniausioji O'Connor atžala. Ji jau pradėjo nebekreipti dėmesio į bendrakoledžės žodžius, tiesiog ėjo mišku kartu su ja. Pirmakursė nenorėjo pripažinti, tačiau su ta teleskopo savininke buvo žingsniuoti kiek drąsiau nei vienai.
Po kelių akimirkų Athena suprato nebejudanti. Ji įklimpo į purvą, kuris traukė ją giliau. Velnias pagalvojo mergina. Ji susinervino, bet ėmė mąstyti. Apsižvalgiusi pamatė gana tvirtą šaką, į kurią įsikabino. Mikliai ja užlipo ir vėl atsidūrė ant kietos žemės, tačiau dabar buvo purvina.
- Dar geriau, - vėl suburbėjo. Po šių jos žodžius teleskopininkė pradėjo ją tempti tolyn. Tiesa, bėgimas tęsėsi neilgai, kadangi vyresnioji(greičiausiai) mergaitė atsitrenkė į šaką. Ji nukrito ant žemės ir iš jos galvos ėmė tekėti kraujas. Rudų plaukų savininkė nebežinojo ką daryti, bet ant šakos pamatė dėžutę. Lobis. Greitai ją atidarė, tačiau joje rado du kišeninius vadovus apie kerus. Pravers pagalvojo. Vieną iš jų atsivertė ir ėmė ieškoti kerų, kurie padėtų susižalojusiajai, tačiau tokių nerado. Atsidususi apsižvalgė ieškodama šešėliuočio, tačiau jo nebebuvo. Kaip tik dabar prisiminė profesoriaus žodžius, kad jei kas nors nutiks padaras nuskris pas jį, tad Athena tiesiog atsisėdo šalia mergaitės susidėjusi abu vadovus į purviną apsiaustą. Vis tiek nematė, kad tai trumpaplaukei vadovas pravers.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1784
Vaikinas ištraukė Dori iš tos duobės. Norėjo klausti ar ji nori eiti toliau, ar ketina grįžti. Bet to daryti jam nereikėjo ir mergaitė patraukė mokyklos link. Kartais jis užklausdavo Alano kaip ji laikosi, juk žinojo apie staiga atsiradusią tikrąją motiną. Alanas nieko konkretaus jam neaiškindavo. Gal Auriui taip tik atrodė, juk dėstė jai tik vienerius metus, bet ji darėsi vis labiau nutolusi nuo pamokų.
Senkleris jau norėjo sugrįžti atgal, bet pamatė dar vieną šešėliuotį. Pasileido jo pusėn ir nusekė kur jis vedė.
Pasiekęs tikslą surado dvi mokines. Vieną jų buvo Elliw. Ji smarkiai susižeidė galvą.
Jis neklausinėjo kas ir kaip nutiko. Nenorėjo gaišti daugiau laiko. Reikėjo kuo greičiau jai padėti. Pasilenkęs prie jos apžiūrėjo žaizdą. Kerais sustabdė kraują, bei užgydė ją. Reikėtų dėl visa ko ją palydėti į ligoninę. Svarstė.
Pamokos beliko tik kokios kelios minutės. Todėl jis iškėlė burtų lazdelę ir ore pasirodė užrašas, kad pamoka baigta ir visi gali eiti į mokyklą. Užrašas nusklendė oru prie senosios miško sargo trobelės, kur turėjo rinktis grįžę mokiniai. Su visais padarais, kerais ir šešėliuočiais nusprendė susitvarkyti tada, kai nuves Elliw į ligoninę.