0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Ateities būrimo profesorė
  • *
  • 75
  • „Kur dar koks grifiukas, kuriam taškų galiu numušti?“
[Pamokos tema: geloskopija]

     Peržvelgusi savo užrašus ir susiradusi savo šiandieninę pamoką, baltaplaukė nė kiek nenudžiugo, kad šiandienos tema yra geloskopija. Pati Gloria yra lyg koks kaukas - juokas vienas iš jos nemėgstamų dalykų, o vienas iš nemėgstamiausių tampa tada, kai juokiasi vaikai, kurie neverti to juoko. Kad ir kaip ten būtų, vien pats Hogvartsas yra didžiausias košmaras, tad tikrai nenuostabu, jeigu tame košmare yra dar daugiau mažesnių košmarų, kaip andai vaikai, juokas ir bala žino kas dar tik neįeina į šį Glorios sąrašą. Kad ir kaip bebūtų, šiandien Gloriai reikės kauko (galėtų ir pati juo puikiausiai pabūti), tik iš kur jai tysti tą kauką? Belieka viltis, kad apsigynimo juo Juodosios Magijos profesorius, su kuriuo moteriškė nelabai gerai sutarė po pastarojo profesorių pasibūvimo (kaip ir su visais kitais likusiais kolegomis, žinoma), padės...
     Kad ir kaip ten baigėsi, svarbiausia, kad vienas faktas aiškus - kaukas yra Ateities būrimo klasėje (pastarąją Gloria išreikalavo perkelti iš to katastrofiško bokšto į normalesnę vietelę, tad šiuo metu ji randasi ketvirtajame aukšte). Žinoma, kitas faktas nedžiugino - netrukus pradės rinktis mokinai...... Gloria pagriežė dantį, norėdama save sutvardyti, jog neužrakintų kabineto durų ir ėmė laukti. Laukdama sutvarkė klasę kaip pridera šiai pamokai: visus suolus tiesiog išnaikino į orą, langus, pro kuriuos skverbėsi ryto saulės šviesa, uždengė juodomis užuolaidomis ir stiklainį, kuriame buvo įkalintas kaukas padėjo vidury klasės ant grindų.
     Pradėjus rinktis mokiniams Gloria iš karto liepė mokiniams susirasti poras, su kuo norės dirbti šią pamoką, antraip pagrasino sudarinėti poras pati, kas, mokinių atžvilgiu, tikrai būtų košmaras. Kai daugelis jas jau turėjo, o varpas buvo jau nuskambėjęs, Clarke žengė į klasės vidurį, prie stiklainio su kauku ir griežtai nužvelgusi poras šaltu monotonišku balsu tarė:
     - Kagi... Nemanau, kad nei vienas džiaugiatės šia pamoka, atskleisiu paslaptį - kuri turėjo būti jau seniai nebe paslaptis - aš taip pat nesidžiaugiu. Tačiau galbūt džiaugsitės jūs, jeigu pasakysiu, kad šiandienos pamokos tema yra geloskopija. Geloskopija nuo senųjų amžių garsėjo kaip Ateities būrimas iš juoko. Jeigu preitomis pamokomis mes būrėme Ateitį uždavinėdami klausimus, šiandien klausimų nereikės. Ateitį išbursite draugui apie rytojų. Atsakymas bus bet koks - ką draugas valgys pusryčiams, kokios spalvos megztinį rytoj jis vilksis, kokį žmogų rytoj apkabins ar ką pirmiausia išvys pabudęs. Koks bus atsakymas, nepriklauso nuo jūsų, priklauso tik nuo visagalio likimo, kurio pagalba buriame Ateitį.
      Kaip jau minėjau, geloskopija yra Ateities būrimas iš juoko, o juokas turi būti tikras. Būtent dėl to šiandien klasėje turime kauką, - pakėlė nuo žemės stiklainį profesorė ir parodė visiems. - Žinant jūsų apsigynimo nuo Juodosios Magijos mokymosi programą, jau turėjote eiti apie šiuos įstabius padarus ir mokėti juos įveikti Riddikulus burtažodžio pagalba. Panaudojus šiuos kerus, kaukas paverčiamas į ką nors, kas prajuokina juos panaudojusį burtininką ar raganą. Prieš kauką einate po vieną, jūsų porininkas turi jus stebėti iš šono. Kai panaudojate burtažodį ir pradedate juoktis, jūsų kolega turi įdėmiai stebėti jūsų juoką. Atminkite, kad burti turite atsižvelgdami į juoko toną, ilgį ir intensyvumą. Šiam būrimui taip pat prireiks lazdelės. Konkretaus burtažodžio šis kerėjimas neturi, tačiau kai išnarpliosite draugo juoką ir būsite pasirengę gauti atsakymą, burtažodis pats ateis jums į galvą - jį ir ištrakite. Atminkite, kad kiekvieno žmogaus burtažodis skirtingas, jis priklauso nuo to, kokį atsakymą gausite. Kai gausite atsakymus, pasikeiskite vietomis - dabar tas, kuris būrė, stoja prieš kauką, o tas, kuris juokėsi, dabar buria Ateitį.
     Padėjusi stiklainį atgal į vietą, Gloria pritūpė ir pasiruošė atsukti stiklainio dangtelį.
     - Greičiau! Tegu ateina pirma pora, kuri nori bandyti susidurti su kauku!
     Prisiartinus kažkuriam mokiniui prie stiklainio, Ateities būrimo profesorė, nekenčianti savo darbo, atvožė stiklainį ir iš jo katik išlindęs kaukas įgavo minėtojo mokinio didžiausios baimės formą.

[Pirmiausia susiraskite porą. Labai prašau, po post'u, laužtiniuose skliaustuose, paminėkite su kuo dirbsite. Tuomet išsirinkite kuris iš Jūsų prieš kauką stos pirmas, o čia jau paleiskite vaizduotę - ko Jūsų personažas labiausiai bijo? Paskui paverskite tą baimę kažkuo juokingu, o Jūsų porininkas iš Jūsų personažo juoko turės išburti jam ateitį.
Trys post'ai po 1200 simbolių, keturi po 1000 arba penki po 800.
Jei kyla klausimų, visada rašykite PM arba į Discord.
Pamoką užrakinsiu 23-čią.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Gloria Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • III kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 90
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta su Dori stovėjo klasėje, į kurią iš kabineto bokšte buvo perkelta ateities būrimo pamoka. Grifė dar pirmosios pamokos metu buvo sau prisižadėjusi šiais metais nebedalyvauti šioje pamokoje, tačiau trečiakursei nesisekė laikytis šio pažado. Viena iš priežasčių, kodėl mergina vis dėlto atsidangino buvo siekis uždirbti kuo daugiau taškų, nes vis dar buvo silpna, bet viltis, kad grifams pavyks laimėti metų taurę.
  Profesorei pradėjus pamoką Henrieta pažvelgė per prieblandą į profesorę. Išgirdus, kad reikės burti iš juoko akimirką pasirodė, kad ateities būrimas gali būti visai linksma pamoka, net ir vedant Clarke, tačiau tai truko tik akimirką. Visą džiaugsmą užtemdė žinia, kad teks stoti prieš kauką. Su šiuo padaru grifė jau buvo susitikusi per nuotykį eilėraščių knygelėje, tačiau tas kaukas buvo kitoks nei visi, nes jis užuot įgavęs merginos baimės formą, ją gelbėjo nuo Vendigo.
  Pats kaukas trečiakursei nekėlė nerimo. Henrieta nebūtų galėjusi pasakyti ko bijo labiausiai. Tai ir kėlė nerimą. Trylikametė nežinojo kuo pasivers kaukas, nes jam pasivertus, tarkim, Vendigo (kas buvo tikrai tikėtina), ji nebūtų žinojusi kaip paversti demoną kuo nors juokingu.
  Profesorei baigus aiškinti užduotį ir paleidus kauką, prie kurio dabar rinkosi mokiniai Henrieta pažvelgė į šalia stovinčią draugę.
- Einam prie to kauko? - paklausė Poter ir su Dori patraukė prie kauko.
Priėjus prie padaro grifė pažvelgė į klastuolę ir paklausė:
- Nori pirma susigrumti su kauku? 

[Dirbsiu su Dori Mendel]
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 681
  • Taškai: 205
Dori į šią pamoką atėjo su savo drauge Henrieta. Itin vengusi ateities būrimo pamokų mokslo metų pradžioje žiemą žaliaplaukė vis tik įsidrąsino ir pradėjo jas lankyti tikėdamasi, kad profesorė Clarke neatkreips dėmesio į tai, jog ji ir Dori trumpam buvo susitikusios vasarą prie kažkokio tai krioklio, apie kurį Mendel dar ir dabar nieko nežinojo.
- Aš ją mačiau vasarą, - tyliai sužnabždėjo draugei. - Tą naktį, kai išsprogdinau tėvų televizorių ir pabėgau, iš Kings Kroso stoties tualetų persikėliau kažkokia keista nešykle prie kažin kokio krioklio ir sutikau , - įsistebeilijo į albinosę. - Dėl Merlino barzdos, tikra beprotė, - ėmė vartyti akis. - Buvo pakankamai šalta naktis, o ji su maudymosi kostiumėliu šoko maudytis, įsivaizduoji? - žvilgtelėjo į grifę. - Aišku, ji manęs nepažino. Ir tikiuosi nepažins.
Šiandienos tema Dori pasirodė įdomi, nes tai, kas susiję su kaukais, mergaitę itin domino. Žinoma, viduje tuo pačiu šmėstelėjo baimė, nes labai daug ateities būrimo pamokų Mendel priversdavo galvoti apie tėvus, mat su jais klastuolė siedavo praktiškai visus būrimus. Tačiau kartais trylikmetė pagalvodavo, kad tai ji pati per daug prisimąsto, kad pati bando šiuos dalykus susieti.
- Eime, - priarė Henrietai. - Gerai, pabandysiu.
Dori išsitraukė burtų lazdelę ir atsiduso. Su kauku jai buvo tekę susidurti tik vieną kartą, tačiau tą akimirką jai sutrukdė ir žalių plaukų savininkė taip ir nesužinojo, kuo pasivers jos kaukas, tačiau galėjo beveik garantuoti, kad jis pradėjo verstis mergaitės tėvais.
Taip atsitiko ir dabar. Kai kaukas išlindo iš stiklainio, jis ėmė didėti ir iš kažkokių dūmų išlindo Mendel tėvai. Ar Mendel savo tėvų bijojo? Tiesą pasakius, nelabai. Tačiau ji bijojo jų atstūmimo, šaltumo, o būtent tokiomis veido išraiškomis šią akimirką buvo pasivertęs kaukas. Tėvai į savo dukrą žvelgė tiesiog pasibjaurėtinu žvilgsniu, tartum sakydami, kokia mergaitė yra netikusi, kokia jiems gėda turėti tokį vaiką, kad geriau Dori išvis nebūtų... Ir ką apie visa tai pagalvos kiti mokiniai? Kad aš bijau savo tėvų? Pradangink tai, kvėša!
- Riddikulus! - sušuko trečiakursė nutaikiusi burtų lazdelę į savo gimdytojų iliuziją.
Dori tėvų veidai pradingo ir vietoj jų atsirado po muzikinę dėžutę. Abi muzikinės dėžutės grojo kažkokią absurdišką, bet tuo pačiu linksmą dainelę. Taip, neliko tų jų pasišlykštėjimo lydimų išraiškų, ir tai Mendel privertė pajusti šiokį tokį triumfą. Mergaitė pergalingai šyptelėjo, tačiau iki juoko buvo toli gražu - ji tikrai nesijuoks, nes po šių dviejų fizionomijų išvydimo, kad ir kas seka po to, juokinga paprastai nebūna.

[Dirbsiu su Henrieta Poter]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • III kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 90
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Dori sutikus pirmai susigrumti su kauku, Henrietai kiek palengvėjo. Poter nežinojo kodėl taip nenorėjo stoti prieš kauką. Gal dėl to buvo kalta ta nežinia, ko ji labiausiai bijo, nes dar nebuvo tekę stoti prieš tikrą kauką. Dar buvo ir kita priežastis. Kai paskutinį kartą buvo susitikusi kauką, kuris nesistengė išgąsdinti grifės, o atvirkščiai apsaugoti nuo Adrijo, kuris buvo užėmęs Alano kūną, po susitikimo su kauku pasirodė Vendigo ir mergina vos sugebėjo nuo jo pasprukti.
  Henrieta stebėjo kaip draugė priėjo prie kauko ir padaras pasivertė kažkokiais žmonėmis. Grifė suprato, kad tai - Dori tėvai, nors jų dar nebuvo sutikusi ir greičiausiai nesutiks. Tiesiog ta moteris su vyru buvo panašūs į draugę, tad abejonių veik neliko. Įsižiūrėjus trečiakursė pastebėjo, kad draugės tėvų veido išraiškos tikrai netėviškai buvo nukreiptos į klastuolę.
  Henrieta suprato ko bijojo Dori. Grifei nekilo mintis, kad draugė galėtų bijoti savo tėvų. Poter suprato, kad klastuolė bijo būti atstumta tėvų. Trečiakursė žinojo, ką reiškia netekti tėvų, tačiau būti jų atstumtam, turėtų būti daug sunkiau. Mirus tėvams tu gali žinoti, jog jie tave mylėjo ir anksčiau ar vėliau apsipranti su jų mirtimi. O jei tėvai patys pasako, kad tu - jiems nebesi vaikas... Tai turėtų būti nepakeliama.
  Dori nukenksminus kauką Henrieta pažvelgė į draugę. Klastuolei nusišypsojus, trečiakursė susitelkė į atsiradusią šypseną. Juoko iš jos nesitikėjo. Grifė ir pati nesijuoktų išvydusi ką nors panašaus. Pagaliau pajutusi, kad jau galima išburti ateitį, Poter pakėlė lazdelę ir tarė į galvą šovusį burtažodį:
- Desayuno.
Burtažodis skambėjo kažkaip keistai, tačiau neužilgo prieš save mergina pastebėjo Dori, valgančią blynus pusryčiams.
- Tu rytoj valgysi blynus pusryčiams, - tarė Poter.
  Šis ateities būrimo būdas buvo vienu metu ir absurdiškas ir įdomus. Dabar atėjo eilė Henrietai stoti prieš kauką. Grifė žengė prie stiklainio ir atsistojo prieš kauką. Jai priėjus kaukas iš Dori tėvų su muzikinėmis dėžutėmis vietoj galvų išnyko ir kaukas ėmė mainytis. Iš pradžių trečiakursė manė, kad kaukas pavirs Vendigo, tačiau padaras parodė ją pačią.
  Kaukas vaizdavo devynerių metų ją, kai ji buvo ką tik netrukusi tėvų. Tuo metu ji dar neturėjo draugų ir pasaulyje buvo likusi viena. Henrieta nebijojo savęs. Grifė bijojo vėl likti viena. Ji bijojo, kad draugai ją paliks ir ji vėl liks be nieko. Poter nebenorėjo matyti šio vaizdinio.
- Riddikulus! - sušuko mergina nukreipusi lazdelę į kauką.
Akimirksniu kaukas pasikeitė ir vietoj vienišos mergaitės atsirado pora paukštukų kurie kaip patrakę ėmė skraidyti aplink vis stabteldami virš stiklainio.
  Henrieta prukštelėjo stebėdama aplinkui skrajojančius paukščius. Poter visai netikėtai pagalvojo apie šiuos gyvūnus tardama burtažodį ir nesitikėjo, kad kaukas įgaus tokią formą. Tačiau svarbiausia buvo, kad nebereikėjo matyti to vaizdinio, kuriuo pasivertė kaukas. Įdomu, ką Dori man išpranašaus? Pagalvojo trečiakursė.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 681
  • Taškai: 205
Kol Dori stebeilijo į dvi muzikines dėžutes vietoj savo tėvų galvų, Henrieta ištarė kažkokį negirdėtą burtažodį. Tuomet Mendel atsisuko į draugę. Ši pasakė, kad klastuolė rytoj pusryčiams valgys blynus. Tą pačią akimirką trylikmetės lūpose radosi plati šypsena ir dabar jau mergaitė iš tiesų nusijuokė. Ar Henrieta pokštauja? Kaži, ar burtažodis buvo tikras? Ar išvis šituo būdu įmanoma kažką išburti, mintyse svarstė Dori. Ne paslaptis, kad ateities būrimas mokiniams dažnai būdavo valandėlė snaudimui, na, o jeigu pamoka aktyvesnė, kaip šiandien, tai laikas atverti fantazijoms. Oi, juk ne vieną ir ne du kartus teko rašyti nesąmones apie arbatžoles, sapnus ir žvaigždes. Ir pirmame kurse apėmęs entuziazmas dėl ateities būrimo pamokos seniai buvo dingęs.
Tačiau Dori tikėjo, iš tikrųjų tikėjo, kad rytoj pusryčiams išties valgys blynus. Juk draugė puikiai žinojo, kad Mendel juos mėgsta, ypač lietinius su šokoladu. Iš esmės trečiakursė tik juos pusryčiams ir valgydavo, tačiau šiandien valgė kiaušinienę. Viena diena be blynų, pagalvoji ji. Jau ir taip aišku, ką valgysiu rytoj, nes jau ir dabar tų blynų noriu.
Tačiau galvoti apie blynus nebuvo kada, nes atėjo ir Henrietos eilė stoti prieš kauką. Šis pasivertė mažesne grifės kopija. Antrajai Henrietai buvo gal devyneri, gal dešimt metų. Dori negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl raudonplaukė bijojo pati savęs. O gal kažkokių prisiminimų? Tada, kai neteko tėvų... Gal tai ji būtent tą dieną? Gal tą akimirką, kai sužinojo?..
Klastūnyno trečiakursė įsižiūrėjo į atsiradusius paukštelius ir į Henrietos reakciją, kai ši juos pamatė. Draugė prunkštelėjo. Mendel bandė stebėti, kaip atrodė grifės veidas prunkštelėjimo metu. Dar spėjo pagalvoti, kad nejaugi Clarke manė, jog pamokoje aidės juokas? Kad visi pradės matyti tokius dalykus kaip tamsa, vorai ar aukštis? Deja, deja, mieloji, nepažįsti tu Hogvartso mokinių ir nežinai, kokių sudėtingumų patyrę vaikai čia mokos, nusišaipė mintyse mergaitė. Tas Henrietos prunkštelėjimas, jis visiškai nebuvo juokingas. Tiesą pasakius, Dori pajuto kažkokį nerimą. Lazdelė tarsi savaime nusitaikė tiesiai į pačią Henrietą, o iš lūpų išsprūdo burtažodis:
- Fracianus!
Dori pradėjo spausti galvą ir pykinti. Pasijuto panašiai kaip ir burdama Meg oloje. Tai reikalavo jėgų. Tai nebuvo kažkokia eilinė nesąmonė. Būrimas tikras, pamanė Mendel.
- Ateik, Henrieta, ateik, aš tau turiu kai ką pasakyti, - nusitempė draugę tolėliau.