[Dori Mendel]

Dori įdėmiai klausėsi profesorės. Kažkokiu stebuklingu būdu ji stipriai sutelkė dėmesį. Būrimas jai pasirodė išties įdomus. Nieko nelaukusi ketvirtakursė pasiėmė reikiamas priemones. Dėl visa ko, prigriebė trigubai. Tikiuosi, nėra paskaičiuota taip, jog kiekvienam mokiniui po vieną davinį. Tuomet Mendel užsimerkė ir tarė:
- Aqua futuriante.
Netrukus ji atsidūrė prie vandens telkinio. Vieta buvo jauki ir graži. Upė kažkur pamiškėje, aplink skraidžiojo drugeliai. Giliai įkvėpusi Dori iš kišenės išsitraukė ingredientus ir nejučiom pagalvojo apie nuodų ir vaistų pamoką. O jei nepasiseks? Panašumų yra... Buvo nedrąsu. Bet čia juk nereikės virti, Dori. Susiimk. Atsidususi Klastūnyno mokinė įmetė į vandenį vieną mandragoros galvutės lapelį, tris tolio plaukus, aštuonis knisiaus plaukus ir savo plauką, kurį ką tik išrovė.
- Aqua futuriante, - pakartojo burtažodį.

[Alanas Senkleris]

O čia jau gerai. Pagalvojo jis, nes gavo porą taškų. Klausydamasis tolimesnės profesorės kalbos išliko skeptiku. Įdomu buvo visa tai pabandyti, bet tie visi pranašavimai kažkodėl Alanui niekaip nelipo ir viskas. Aš neturiu jokio pranašo talento. Pagalvojo ir nuėjo pasiimti ritualui reikalingų daiktų.
Viską susikrovęs susikaupė. Nors netikėjo jokiais tokiais būrimais, nutarė susikaupti. Tada ištarė reikalingą burtažodį.
- Aqua Futuriante. - Alano klasėje nebeliko. Jis stovėjo prie upelio. Kur aš? Pagalvojo, bet siaubo nepajuto. Upelis sau ramiai tekėjo. Alanas įsižiūrėjo į jo tėkmę. Jauki vietelė. Man čia patinka. Nutarė.
Tada iš lėto ėmė mėtyti tuos visus plaukus ir mandragorų lapus. Mėtė ir žiūrėjo, kaip juos plukdo srovė. Tada išrovė sau plauką ir irgi įmetė į vandenį. Labai įdomu kur aš esu? Ir kodėl būtent šioje vietoje? Burti jis vis dar nesiskubino. Kažkodėl panoro tą upelį nupiešti.

[Erka Forrm]

  Erka pasiėmė lazdelę.
-Aqua Futuriante! - ištarė Erka. Erka iškart atsirado prie kažkokio neaiškaus vandens telkinio. Jis buvo panašus ir į ežerą. Ir taip pat į upę. Bet bangavo kaip jūra. Kas čia per nesąmonė? Nesuprato Erka. Bet Erka nusprendė nekreipti dėmesio. Erka viską sumetė tinkama eile.
- Aqua Futuriante! - vėl tą patį burtažodį ištarė klastuolė. Viduje pasirodė kažkokie žodžiai. Jie buvo neįskaitomi. Tada klastūnyno trečiakursė suprato, kad viskas parašyta taip, kad suprastum naudodamasis veidrodžiu. Tad Erka perskaitė atvirkščiai. Ežere - upėje - jūroje buvo parašyta: kitais metais tau nieko įdomaus nenutiks. Kas čia dabar? Kiek sutrikusi klausė savęs klastuolė. Nieko nesuprantu. Vis dar, bet jau mažiau sutrikusi galvojo klastūnyno trečiakursė. Erka toliau stovėjo ir nenutraukė akių nuo užrašo.

[Erka Forrm]

  Erka grįžusi į klasę pradėjo rašyti. Paskui gavo tokį tekstą:
  Tai visiška nesąmonė. Gavau atsakymą: tau kitais metais nieko įdomaus nenutiks. Kas čia per nesąmonė? Ir kodėl? Nes šitas būdas išvis kažkoks kvailas. Nesuprantu kas jį sugalvojo, bet jūs tikrai kvaila, kad sugalvojote tokį būdą. Ir kodėl sugalvojot tokį būdą?
  Viską užrašiusi Erka pergamento lapą nunešė profesorei. Erka žinojo, kad jai jau laikas dingti iš čia, bet pirma norėjo kokius kerus paleisti į profesorę. Tad vėl išsitraukė lazdelę.
- Rictusempra! - garsiai tarė klastuolė. Erka labai tikėjosi, kad kerai pavyks, nes kitaip veltui atėjo į pamoką. O to klastūnyno trečiakursė tikrai nenorėjo. Nors greičiausiai profesorė ją išgirdo, bet Erka buvo pripratusi tikėtis tik geriausio.

[Dori Mendel]

Akimirką Mendel pamanė, kad jai nepavyko, nes vanduo pradėjo kilti aukštyn. Keturiolikmetė jau pagalvojo, kad jai dabar bus riesta, mat prisiminė nieko nepaskaičiusi apie tą ritualą, kuriuo reikėtų nuraminti siautėjantį vandenį. Bet, ačiū Merlinui, po akimirkos vandens telkinys išsausėjo, o šalia pačios Dori esantis vanduo pasidarė panašus į žiobariško televizoriaus ekraną.
Tai tiesiog užhiptonizavo Klastūnyno mokinę. Nors ji nieko tame vandens ekrane dar nematė, tačiau negalėjo atitraukti nuo jo akių. Kuo ilgiau ji į jį žiūrėjo, tuo keistesnis jausmas apėmė. Galiausiai ketvirtakursė pradėjo regėti kažkokius šešėlius. Vienas šešėlis priminė ją pačią, o šalia, regis, buvo vyriškas siluetas. Ar tai Alanas? Bandydama įžiūrėti mergina suprato, kad ten tikrai ne Alanas. Galiausiai vaizdinys išryškėjo tiek, kad Mendel suprato, jog žmogus, kurį ji matė, yra ne kas kitas, o Matthew.

[Alanas Senkleris]

Kurį laiką Grifas taip ir žvelgė į tekantį upelį. Pasijuto ramus. Atrodė, kad rado tiesiog jam tinkančią vietą. Tada pajuto, kad jau laikas kerėti.
- Aqua Futuriante. - Pasakė ir ramybė sprogo tarytum fejerverkas. Vanduo ėmė kilti, Alanas net pagalvojo, kad paskandins jį. Vaikinas net atšoko šalin. Upelio vaga išsausėjo. O jam virš galvos pakibo vandens burbulas. Alanas norėjo pasitraukti dar toliau, bet kojos nejudėjo. Tada vaikinas prisiminė, kaip buvo gera čia sėdėti. Tai mano vieta. Pagalvojo jis. O kai suprato, kad nebijo tos bangos, kybančios virš galvos iš jos ėmė kažkas formuotis. Pirma nieko tikro. Paskui pradėjo lysti žmonių šešėliai. Atrodė, kad jie yra iš garų.
Alanas atpažino savo pusbrolį. Šalia jo buvo dar kažkokie žmonės. Alanas pamatė žalią blyksnį. Nuo pirmo Auris išsisuko. Atrodė net linksmas. Tada žybtelėjo dar kažkokie kerai. Auris nukrito ant žemės, tiesiai į išdžiūvusio upelio vagą. Jo veidas buvo kruvinas. Jis visas atrodė kruvinas. Tuomet jis pamatė kažkokį beveidį šešėlį. Tasai užslinko ant pusbrolio ir jo visai neliko. O kitos figūros tos, kurios skriaudė jo pusbrolį vaipėsi Senkleriui.
- Ne! - Nejučia sušuko jis. Alanas persigando. Vandens banga, kuri iš pradžių rodė Aurio priešų vaizdinį staiga puolė ir jį patį. Vanduo sušniokštė ir užliejo jį nuo galvos iki kojų. Visi vaizdai dingo. Alanas pasijuto kaip šapelis galingoje srovės tėkmėje. Netyčia įkvėpė truputį to vandens ir užsikosėjo. Ne, ne, ne. Jis pasispardė ir staiga iškilo į paviršių. Buvo tiesiog pragariškai šalta. Dabar upelis vėl atrodė ramus, tik Alanas ne. Šlapias nuo galvos iki kojų pasijuto besėdintis klasėje. Suole. Jis drebėjo nuo galvos iki kojų.
Raudonplaukis sugrabaliojo burtų lazdelę ir išsidžiovino drabužius. Vis tiek buvo šalta. O dar reikėjo parašyti tą pastraipą. O ką man rašyti? Tai per daug asmeniška. Alanas žinojo ką matė vandenyje. Jeigu pasakyčiau Auriui ar jis patikėtų? Nusijuoktų tikriausiai ir viskas. Mačiau jo mirtį. Tas šešėlis tikrai buvo mirtis. Tikrai. Alanas norėjo pašokti iš suolo ir lėkti pas pusbrolį. Tik tada suprato, kad tie žmonės bandė ir jį nuskandinti. Kodėl? Kaip man viso to išvengti? Šito deja jam niekas neparodė.

[Dori Mendel]

Dori ir Matthew šešėliai tiesiog buvo. Jie nieko nedarė. Niekur nėjo, nesikalbėjo. Mendel žiūrėjo į juos, tačiau ir pati nieko negalvojo. Tuo metu net nebandė svarstyti, ką visa tai reiškia.
Galiausiai keturiolikmetė pajuto kažkokį keistą jausmą ir susivokė grįžusi į klasę. Netyčiom ėmė krapšyti auskarą antakyje, kas kartais tapdavo nelabai geru įpročiu. Po truputį ėmė jausti pasimetimą. Nebuvo net noro žaisti su automatine plunksna.
Klastuolė pamirkė paprastą plunksną į rašalą ir galvojo, ką rašyti ant pergamento. Paauglei buvo sunku suprasti, kas yra jiedu su Matthew. Be reikalo Mendel bandė įsivaizduoti, kad šis yra jos tėtis. Klastuolė profesoriui yra tik paprastų paprasčiausia mokinė. Kadangi jis koledžo vadovas, privalėjo suteikti pagalbą mokinei. Tai kodėl aš jį mačiau? Tikriausiai todėl, kad būrimas man norėjo pasakyti, jog atstočiau nuo jo, ar ne? Tokią išvadą padarė Dori. Ji parašė:

Kerai pavyko. Iš vandens pasidarė didelis ekranas, kuriame mačiau savo ir man brangaus žmogaus šešėlius. Deja, tačiau tam žmogui pati nesu brangi ir manau, kad būrimas reiškė, jog turiu jį paleisti.

[Alanas Senkleris]

Turiu dabar išeiti ir viską pasakyti Auriui. Alaną trumpam apėmė kažkokia panika. Bet tada jis įsivaizdavo, kaip įsiveržia į pusbrolio kabinetą ir išblaško vykstančią pamoką. Na o Auris jį išgrūda lauk. Ne, reikės su juo pasikalbėti visai kitaip. Ramiai. Nes kitaip jis išvadins mane mažvaikiu ir dar kartą pasakys, kad nesikiščiau į jo reikalus. Ir dar išrėš, kad tokios vizijos yra nesąmonė. Bet ten buvo tiek kraujo... Kokie kerai gali taip sužaloti žmogų? Alanas suėmė save į rankas ir ėmė rašyti.

Atlikus ritualą iš vandens susidarė didžiulis rutulys. Iš jo ėmė lysti žmonės, panašūs į šešėlius iš garų. Iš vizijos sužinojau, kad man ir mano giminaičiui gali grėsti pavojus. Taigi žinosiu, kad reikia jo saugotis ir būti atsargiam.

Tai parašęs atsikėlė iš savo vietos ir nunešė pergamentą ant profesorės stalo. Bet minčių niekaip nepaliko matytas vaizdinys.

[Jennifer Emma Henderson]

 Įvyko tiek daug nesąmonių. Kažkas išbėgo iš klasės nežinia kur, kažkas trenkė kitam vaikui per galvą. Jennifer suprato, kad gal tai buvo ir klaida. Buvo tik keletas vaikų, kurie padarė viską teisingai. Ir nekeistą, kad ji jau buvo beperplyštanti. Nieko negalėjo pasakyti tik tai kaip jų visų nekenčią. Akis užkliuvo už vienos keistos mergaitės, kuri visą laiką buvo su savo teleskopu. Gal ji su juo miega?
Kad ir kaip ten bebūtų Emmai jau plyšo galva ir i viską sutvarkė. Žodžiais:
 - Kur tos dvi dabar išlėkė?- tonas buvo labai rimtas ir ji tikėjosi, kad taip kažko pasieks,- Nesuprantu, ar būtina daryti tokias nesąmones, būkit ramiai, po pamokos pastrikinėsite kaip,- vištos ir gaidžiai,- nenormalūs, o dabar prie darbo, o jeigu viską pabaigėte, na žinote ką daryti.
  Tai buvo pirma tokia pamoka jos gyvenime. Tai iš vis buvo pirma pamoka jos gyvenime. O pati Jenna padarė išvadą, kad kitą pamoką ji nebus tokia nuolaidi ir jokių trali vali nebus. Pamoka ėjo į pabaigą. Ir tai gerai. Visi pamažu išlėkė, o rudaplaukė Henderson atsisėdo į suolą. Varge vargeli.