Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Dori Mendel Gruodžio 21, 2021, 04:51:53 pm

Antraštė: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 21, 2021, 04:51:53 pm
Pievoje augo keli nemaži medžiai. Šalia vieno jų stūkstojo dailus medinis suoliukas su atrama. Suoliukas jau buvo daug matęs, tačiau vis tiek patogus ir jaukus. Ant kelių lentelių buvo išraižyti mokinių vardai ar kokie nors simboliai.
Atsisėdus ant suoliuko galėdavai stebėti visą Hogvartso kiemą. Nors ir ne iš taip arti, bet matėsi pagrindiniai vartai, pilies langai. Kadangi kieme dažnai knibždėdavo mokinių, atsisėdęs ant suoliuko gaudavai puikią progą ką nors pašnipinėti, o vėliau galbūt net ir įskųsti.
Šis suoliukas toli gražu nebuvo atokus, bet nuolatos visų geidžiamas, mat galėdamas vėpsoti į kitus ir pasiteisinti, kad tu čia nieko nedarai, tik sėdi, pasijausdavai itin galingas.
Geidžiamiausias šis suolelis taptado pavasario pabaigoje, kai imdavo stiprokai kepinti saulė, mat medžio šakos, apaugusios tankiais lapais, buvo puikus prieglobstis nuo karštos saulės. Kartais čia susėsdavo vyresnės Hogvartso merginos, net pleduką šalia pasitiesdavo, kad visos tilptų, ir apkalbinėdavo bandančius pasipuikuoti vaikinus arba kitų merginų, šmirinėjančių po kiemą, šukuosenas bei aprangas.
Taip pat didesnė aprakova suoliukui tekdavo, žinoma, rugsėjį, kai iš po atostogų grįžę mokiniai dalindavosi vieni su kitais įspūdžiais, patirtais vasarą.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 27, 2021, 09:12:58 pm
Dori ir Levanda ėjo suoliuko link. Šis suoliukas trylikmetei labai patiko, nes ji jau tiek kartų ant jo sėdėdama prisiklausė įvairiausių apkalbų ir sužinojo apie kai kuriuos mokinius bei profesorius to, apie ką nei nebūtų pati pagalvojusi. Tačiau šiandien Mendel tiesiu taikymu prie suolelio pėdino ne tam, kad pasiklausytų paskalų arba pati paskleistų kokius nors gandus, o dėl to, jog kažkur čia turėtų būti užuomina, vedanti į kitą vietą, kurioje bus dar viena užuomina. Ir taip toliau, ir panašiai.
- Žinai, - beeinant pasakė Dori raudonplaukei, - kaip manai, kiek tų užuominų profesorius Turner sugalvojęs ir kur galiausiai mus tai nuves? Nes jeigu jis mus parsives atgal į bendrąjį kambarį? - ėmė svarstyti tamsiaplaukė. - Ims ir pasakys, kad va, pamiklinote smegenėles, idiotai, o dabar viso gero, - suprunkštė.
Kai merginos priėjo prie suoliuko, Dori ėmė jį atidžiai apžiūrinėti. Vėpsojo į lenteles, ar nebus kur tarp jų įkištas lapelis. Nuėjo už suoliuko žiūrėti į jo atramą. Tada pasilenkė ir apžiūrinėjo po suoliuku. Kol kas nieko panašaus į lapelį nesimatė.
- Accio lapelį! - sušuko trečiakursė nusitaikiusi netoli suoliuko.
Nieko neįvyko.
- Na, tikėjausi, o gal, - atsiduso. - Deja.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 30, 2021, 01:22:56 pm
Marchetti nustebo, jog partnerė taip greitai išnarpliojo užuominą. Ši, neturėdama draugų, išskyrus Dori, nelabai ką ir nutuokė apie Hogvartso pletkus. O tuo labiau nežinojo, kad yra kažkokia vieta, kurioje jie, turbūt, ir gimsta.
Raudonplaukės mintys vis nuklysdavo į apžvalgos bokštą. Ji jau planavo savo kitą apsilankymą, tik šįkart ne tik su mėlynių keksiukais, bet ir su pledu ir knyga. Mat, nepaisant tos moters iš paveikslo, tame mažame kambaryje tvyrojo kažkoks ramybės tvaikas. Gal ji dėl to ir surado taip greit pastarąją užuominą? O gal, kaip Dori sakė, jos keksiukuose iš tikrųjų buvo įmaišyta kokio eliksyro?
Levandai šiaip ne taip grįžo į realybę ir pradėjo atidžiai apžiūrinėti suoliuką. Tačiau, jokios pergamento skiautės, atrodė, tikrai nėra. Nebent profesorius ją kažkaip užbūrė, kad ši nesiskirtų nuo suoliuko spalvos. Šiaip ar taip, jei čia ir įsivėlę kažkokie burtai, geriau juos palikti bendrakoledžei, mat iš penktakursė greičiau į mėnulį nukaks, nei išmoks dorai naudotis burtų lazdele.
Kompanionei bandant lapelį surasti "Accio" kerais, penktakursė dairydamasi pastebėjo įdomios formos medžio lapą.
- Ei, žiūrėk, matai tą lapą ant pasvirusios šakos? Nežinojau, kad šitie medžiai gali tokius užauginti, - lyg tarp kitko burbtelėjo klastuolė.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Sausio 05, 2022, 01:29:44 am
Dori beieškant lapelio, paiešką pertraukė Levandos žodžiai. Ji pradėjo kalbėti apie kažkokį lapą ant pasvirusios medžio šakos. Koks skirtumas tie medžių lapai, pagalvojo Dori. Mes čia ne gamta grožėtis atėjom, o užuominos ieškoti. Verčiau išnaudotų laiką naudingai, bumbėjo mintyse trylikmetė, tačiau garsiai to nesakė, vis tik jau laikė Levandą drauge.
Taigi, kad tos draugės neįžeistų, tamsiaplaukė pakėlė galvą į viršų, kad pamatytų tą kažkokį ypatingąjį lapą. Ir pakėlusi galvą aiktelėjo.
- Levanda, dėl Merlino barzdos, tu rimtai genijus! Iš kur toks pastabumas? - žavėjosi. - Jau kelintą kartą šiandien! Na, žinai, tokiuose dalykuose dalyvauti tik su tavimi! - gyrė raudonplaukę.
Tas lapas gerokai skyrėsi nuo kitų. Buvo šiek tiek didesnis, truputėlį blizgėjo. Mendel galvoje bandė rastis idėjos, kaip tą lapą pasiekti, nes jis buvo iš tiesų aukštai.
- Accio, - nieko geresnio nesugalvojusi pabandė pasakyti nusitaikiusi į lapą.
Deja, eilinį kartą nieko neįvyko.
- Winggardium leviosa, - pabandė kitus kerus, bet ir šie nebuvo linkę pasitarnauti.
Dori atsiduso.
- Kaip mes jį pasieksime? Dėl Gringotso goblinų, aš tikrai nesiruošiu kaip mažvaikė lipti į medį, - susiraukė.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Levanda Marchetti Sausio 07, 2022, 05:16:03 pm
Levanda negalėjo nuslėpti šypsenos, išgirdusi kompanionės komplimentą. Tiesą sakant, ji ir pati buvo nustebusi, jog sugebėjo pakelti akis nuo žemės ir pastebėti tą kitonišką medžio lapą. Nors Marchetti retai kada šypsojosi laimė, tačiau, matyt, ši diena buvo jai palanki.
Jos gera nuotaika išnyko taip pat greitai, kaip ir atsirado, supratus, kad viskas kur kas sudėtingiau. Atrodė, jog profesorius nori, kad merginos pajudintų savo galveles ir ne tik kerais bandytų rasti užuominas, mat nei viena ieškoma užuomina nepakluso "accio" kerams.
Dori, kategoriškai atsisakius kopti į medį, klastuolei nieko kito neliko, kaip tik pačiai tą lapą nuskinti.
- Aš pabandysiu užlipti, - suniurnėjo ir giliai atsiduso, parodydama savo nepasitenkinimą esama situacija.
Nusivilkusi mantiją, nutėškė ją ant suoliuko ir atidžiai apžiūrėjo medį. Nebuvo jokių šakų, drevės ar kokio kito išsikišimo, kuris padėtų jai pasiekti tikslą. Medžio kamienas buvo stebėtinai lygus. Ši pabandė kelis kart juo užkopti, tačiau nesėkmingai. Ji buvo per žema, kad pasiektų apatines medžio šakas ir prisitraukusi, patogiai įsitaisytų lajoje.
- Nieko nebus, - burbtelėjo sau po nosim, kaip tik tuo metu, kai jai į galvą šovė kita, gal ir negeneali, bet idėja.
Apsidairiusi ji susirado ganėtinai storą ir tvirtą pagalį. Atsistojusi priešais medį kelis kart metė pagalį taip, kad jis liestų šaką, ant kurios kybojo keistas lapas. Tačiau, nors keli lapai ir nukrito nuo šakos, tačiau didesnysis lapas atrodė itin tvirtai laikėsi. Levanda nužvelgė jį medūzos žvilgsiu. Mergina buvo kaip niekad susinervinusi. Ji jautė, kad visas šis žaidimas jau slenka į pabaigą ir tiek nedaug reikia, kad ji vėl išvystų savo lovą ir knygas. Šiaip ar taip, ji - kvidičo komandos kapitonė. Negali dabar imti ir nepataikyti į tą prakeiktą lapą.
Nuo įniršio ir susierzinimo paraudusiais skruostais iš kokio dešimto karto lazdos mėtymo, medžio šakai likus tik su keliais lapais, didesnysis irgi lėtai nusileido ant žemės. Pribėgusi penktakursė jį pakėlė, tačiau, gerai apžiūrėjusi, nematė jokios užrašytos užuominos.
- Jis, matyt, užkerėtas. Nesimato jokios užuominos, - tarstelėjo raudonplaukė.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Sausio 10, 2022, 01:00:41 am
Dori matė, kad Levanda apsidžiaugė, kai tamsiaplaukė ją pagyrė, todėl ir pačios Mendel veide pasirodė linksmesnė išraiška. Tačiau draugės veide ta šypsena ilgai nesipuikavo, mat jai nepavyko įlipti į medį. O trylikmetė taip tikėjosi, kad pavyks - juk penktakursė buvo Klastūnyno kvidičo komandos kapitonė! Turėtų būti gera sportininkė, ar ne? Bet raudonplaukė šiandien elgėsi sumaniai ir vis tik jai pavyko tą lapeliūkštį paimti. Juk kvidiče reikalingas ir protas, ne tik fizinė ištvermė, tad bendrakoledžė turėjo ir tai, Bet net ir turėdama lapelį Levanda jokios užuominos ant jo nematė.
Dori antakiai kiek susiraukė ir ji paėmė lapeliūkštį į rankas. Mintyse knibždėjo įvairūs burtažodžiai ir smegenys netikėtai pasiūlė vieną, kuris galbūt galėtų būti naudingas.
- Aparecium, - tarė klastuolė nutaikiusi į lapą burtų lazdelę.
Lapelyje akimirksniu išryškėjo žodžiai ir Dori veide pasirodė pasididžiavimas. Bent jau dėl kažko ji šiandien pagaliau nesusimovė.
- Sveikinam jus, mieli klastuoliai, užduotis įveikėt jūs visas pilnai. Jeigu dar nespėjo sutemti, lipkite į valtį ir plaukite čionai, - perskaitė.
Mendel dar kelis kartus tyliai perskaitė tai, kas buvo parašyta ant lapelio. Sunku buvo patikėti, kad joms tikrai pavyko ir kad jos rado visas užuominas.
- Levanda! Jau? Viskas? Rimtai? - šypsojosi Dori. - Valtį? Kur plaukti, pas profesorių Turner? Einam prie ežero!
Klastuolės paliko suolelį ir paskubom nutolo ežero link.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Vasario 10, 2022, 02:54:01 pm
Buvo šilta pavasario diena. Gegužė. Dori šiek tiek susiėmė ir pradėjo rūpintis reikalais, kurie buvo susiję su egzaminais. Ar tai reiškė, kad ji nebetingėjo? Žinoma, tingėjo! Tiesiog reikėjo nukreipti šalin mintis, susijusias su namais. Nes, deja, trylikmetė nežinojo, kur šią vasarą bus tie jos namai, jeigu išvis bus. Anksčiau ji nelaukdavo vasarų, nes tai reiškė tris mėnesius su tais nevykėliais žiobarais. Dabar ji žinojo, kad tų nevykėlių žiobarų akyse nematys. Be ką matys? Gal išvis teks gyventi gatvėje? Tad paprasčiau buvo mokytis artėjantiems egzaminams, o ne galvoti, kas jos lauks per atostogas.
Tačiau šiandien per pusryčius į salę atskirdo kažkokia pelėda, kuri pertraukė Mendel šokoladinių blynelių valgymą. Laiškas jai? Nuo ko? Dori spurdėte spurdėjo širdis, nes ji tikėjosi, kad tas laiškas bus nuo mamos. Bet vieną kartą, kovą, Mendel irgi gavo laišką. Taip pat tikėjosi, kad rašo mama. O ten rašė Juzefas. Klausė, ar žaliaplaukė dar nenudvėsino pelės. Tikiuosi, dabar rašo ne tas asilas.
Laiškelį Mendel įsidėjo į kišenę ir išlėkė į kiemą. Buvo dar rytas, todėl geidžiamasis suoliukas prie medžio pasitaikė laisvas. Trečiakursė nubėgo prie jo, atsisėdo, atplėšė laišką ir ėmė skaityti.

Citata
Vasarą praleisi pas mane. Pasitiksiu Kings Krose.

Vanesa. Nu, mama.

Dori skaitė ir skaitė tuos dešimt žodžių. Ant laiškelio nubyrėjo ašaros, tik mergaitei nepavyko suprasti savo jausmų. Žodžiai buvo parašyti skubom ir be meilės. Tačiau ji parašė. Ji nepalieka dukros likimo valiai. Ji jos neišsižadėjo, kaip kad jau Mendel buvo pagalvojusi, kad išsižadės.
Mintyse pradėjo kurtis vaizdiniai, susiję su vasara, bet Dori save sustabdė. Tu negali turėti jokių lūkesčių. Negali nieko tikėtis.
Kažkodėl ji laiškelį suglamžė, numetė po medžiu ir nubėgo į pilį.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Kovo 19, 2022, 12:53:29 pm
Dori iš herbologijos pamokos rovė šiek tiek anksčiau, mat nenorėjo akis į akį susidurti su Alanu dviese. Ne, tik ne šiandien ir išvis, ne šitą savaitę ar tiesiog iki tol, kol grifas pamirš, kad apžiūrinėdama Matthew tatuiruotę mergina prasitarė apie Deoiridh.
Dabar Mendel turėjo nueiti į miegamąjį ir surasti tą Juzefo duotą tepalą, kuris galbūt padėtų Levandai. Spalvotaplaukė suprunkštė. Jos lagamine nemažą vietą užėmė ne kas kitas, o visokie plikio gaminti tepalai ir Dori atrodė, kad ji tuoj ims sau priminti senę paranojikę, koks jai atrodė pats Juzefas.
Tačiau klastuolė norėjo bent trumpam prisėsti ir suvirškinti pamokos įvykius. Nors buvo lapkritis, bet diena išpuolė graži ir saulėta. Suolelis prie medžio buvo tuščias ir labai kvietė padėti sėdimąją.
Mendel klestelėjo ant suoliuko ir ėmė mąstyti. Ar Meg matė, kad Dori ir jos draugai bandė padėti Matthew? Ar tai nepakenks jos ir Meg draugystei? Ar Levanda neužfiksavo buvusios grifės vardo? Juk jos tikrai pažįstamos ir dar priešės... Dori jas matė kovojančias bibliotekoje... Ir ką, po velnių, reikės sakyti Alanui? Juk ir taip akivaizdu, kad jie susitiks. Šiandien galbūt Dori ir pavyks jo išvengti. Ji grįš į Klastūnyną ir nekiš ten nosies iki rytojaus. Bet visą laiką neprisislėpsi...
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Alanas Senkleris Kovo 19, 2022, 02:13:34 pm
Alanas truputį užtruko pamokoje, o dabar kaip tik norėjo greičiau iš ten išsprukti. Kai pagaliau išrūko iš šiltnamio pamatė skubiai nutolstančią Dori. Ir juos atskyrė mokinių būrelis.
Bet pagaliau jis ištrūko ir iš ten ir nuėjo per pilies kiemą. Gi negalėjo ji prasmegti ar ne?
Pagaliau visgi ją pastebėjo sėdinčią ant suoliuko. Ir be ceremonijų patraukė ton vieton. Priėjęs klestelėjo ant suolo.
- Smagi buvo pamokėlė ar ne? Klausyk Dori, norėjau tavęs paklausti. Kodėl tu sakei, kad Matthew tatuiruotė yra susijusi su Deoiridh? - Šis dalykas jam išties pasirodė įdomus. Apie tą merginą jis žinojo maža ką. Galima sakyti nieko. Sėdint ir laukiant ką į tai pasakys Dori galvoj pralėkė prisiminimas apie jų žygdarbį galerijoje. Kai išsitaškė jo spalvų fontanėlis. Po to karto Alanas ir kojos nekėlė į tą paveikslų galeriją. Išvis dar neblogai pasisekė, kad taip niekas ir nesužinojo kas ten pridarė tiek žalos.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Kovo 19, 2022, 06:27:41 pm
Tau tikrai trūksta varžtelių, pasakė sau keturiolikmetė pamačiusi, kad prie jos ateina Alanas. Kurių galų mergina čia prisėdo? Reikėjo lėkti tiesiai į bendrąjį kambarį!
- Aha, pamoka buvo pašėlusi, - atsakė spalvotaplaukė. - Šauniai panaikinai tą rašalą, Alanai, - švelniu balseliu išskiedė paauglė ir prisislinko arčiau grifo.
Akimirką Dori buvo nusprendusi ignoruoti klausimą apie Deoiridh ir bandyti sumanipuliuoti raudonplaukiu. Ji ėmė sukti pirštais savo plaukus, nusišypsojo, galiausiai savo perbraukė per raudonus Alano plaukus. Tačiau iš tikųjų puikiai žinojo, kad neišsisuks. Alanas nebuvo tas žmogus, kuriuo būtų taip lengva manipuliuoti ir apskritai Dori to daryti nenorėjo. Juk jiedu - draugai, bendrauja kiekvieną dieną. Mendel nuo šito klausimo niekur nepabėgs.
- Na, - atsiduso ketvirkursė. - Yra toks dalykas. Nežinau, kaip iki šiol sugebėjau neišpliurpti, tas yra labai sunku, - dabar jau rimtai tarė. - Neturėčiau tau to sakyti. Matthew dabar ir taip manęs nekenčia, o jeigu sužinos, kad papasakojau, ims nekęsti dar labiau. Bet negaliu daugiau šitaip meluoti, supranti? Jau milijoną kartų buvau per plauką nuo prisigavimo nuo pat Kalėdų... Jaučiuosi kalta prieš tave, kad tau nepasakau, o jei pasakysiu, jausiuosi kalta prieš juos.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Alanas Senkleris Kovo 21, 2022, 08:01:25 pm
- Nėra už ką. Na tai nebuvo kažkas tokio ypatingo. - Nusišypsojo jis. Rašalas Senklerį domino mažiausiai. Kai Dori pradėjo taip miglotai kalbėti, susidomėjimas ta tatuiruote išaugo dar labiau. Viskas skambėjo kažkaip baisiai paslaptingai. Ar tai kas šiurpaus? Kilo mintis. Na bet kas jau ten tokio galėtų būti?
- Nežinau. Jei šitaip, tu juk neprivalai man to sakyti. - Išties, kodėl ji man turi kažką aiškinti? Matthew buvo jo mokytojas, o su Deoiridh kažin ar išeis kada nors susitikti. Jie juk nebuvo kažin kokie draugai. Taigi kištis į kitų žmonių reikalus jis nenorėjo.
- Na man tiesiog buvo įdomu ir paklausiau. Bet jei tai kažkokia paslaptis, kurią turi išsaugoti. Tai pamirškim šį pokalbį. - Jis susimąstė ko čia galėtų paklausti, kad nusuktų tą pradėtą temą šalin. Bet kažkaip nieko nesugalvojo. Taigi įsivyravo tyla. Bet neilgai ir Alanas ją vėl pertraukė.
- Kodėl tu sakai, kad Matthew tavęs nekenčia? Už ką? Už visas išdaigas, kurias ištaisai jam pamokose? - Alanas negalėjo nieko daugiau sumąstyti, kodėl gi herbologas turėtų jos nekęsti.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Kovo 25, 2022, 02:26:36 pm
Dori tikėjosi, kad Alanas pradės įkyriai kamantinėti. Tai paskatintų merginą be sąžinės graužaties išsipliurpti, na, maždaug taip: jei jau draugas prašo... O bet tačiau, grifas visai nepuolė smalsauti. Atvirkščiai, jis pasakė, kad jeigu tai yra paslaptis, Dori neprivalo jam to sakyti.
Tačiau viskas buvo susiję. Raudonplaukiui paklausus apie Matthew Dori negalėjo nieko pasakoti, jeigu nepasakys, kad jis yra Deoiridh tėtis. Keturiolikmetė prikando lūpą.
- Viskas yra labai painu. Aš nebegaliu taip gyventi, - atsiduso. - Turiu tau pasakyti, nes tai man yra svarbu. Žinau, kad tu niekam nesakysi. Net Auriui. Tiesiog žinau. Todėl atskleisiu tą paslaptį. Nes jeigu to nepadarysiu, tai negalėsiu papasakoti ir apie tai, dėl ko galvoju, kad Turner manęs nekenčia.
Kurį laiką Mendel žiūrėjo į tolį. Paskui prabilo.
- Praeitais metais žiemos atostogas leidau pas Deoiridh, ar ne? Jos tėtis man padovanojo drabužių. Palydėjo mane į susitikimą su mama, o vasarą ir į Azkabaną aplankyti to neva mano tėčio. Tai va. Ir tas tėtis... Tas tėtis... Tas Deoiridh tėtis... Po velnių, Alanai, tas jos tėtis yra Matthew, - spalvotų plaukų savininkė įsispoksojo į draugą.
Apie tai, kodėl Dori galvoja, jog herbologas jos nekenčia, paauglė papasakos vėliau. Ir apie tai, kad Turner yra ne biologinis buvusios grifės tėtis. Dabar norėjo sužinoti, kaip į šitokią žinią sureaguos draugas.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Alanas Senkleris Kovo 27, 2022, 12:42:27 pm
Vaikinas galvojo,  kad visgi nereikėjo užvesti šios temos. Na, bet jau negalėjo atsiimti savo klausimų atgal.
Klausydamasis Dori žodžių galvoje susikūrė bala žin ką. Ką jau tokio jis galėjo išgirsti? Mažų mažiausiai atrodė, kad Matthew ir Deoiridh kažkada atliko kokį nusikaltimą kartu ar dar ką. Bet pagaliau ji pasakė kaip yra iš tikrųjų. Senklerio veide pasirodė nuostaba. Bet ne dėl šios žinios. O dėl to, kaip ji buvo pasakyta. Tada jis nusišypsojo ir paklausė.
- O tai kas čia tokio? Tėtis, tai tėtis ir ką? - Na žinoma tai jį nustebino, Bet aplamai Alanas nesuprato kas jau čia tokio baisiai paslaptingo.
- Tai kaip tu gali sakyti, kad Matthew tavęs nekenčia? Juk palydėjo į tą susitikimą su tavo tėvu ir šiaip, juk leidai pas jį savo atostogas. - Dar paklausė jis.
- Manau, kad žmonės į tokias vietas kaip Askabanas nesiveržia. O jis ėjo su tavimi. Tai manau turi tau daug pasakyti. Ir šiaip jis pirko tau drabužių, palydėjo tave į susitikimą su motina. Tai juk labai daug ar ne? Jei tavęs nekęstų, tai kam tada turėtų taip geranoriškai elgtis?
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Kovo 29, 2022, 12:27:28 pm
Dori nustebino Alano reakcija į šią žinią. Vaikinukas išliko visiškai ramus, šypsojosi ir neparodė didelio nustebimo. Tai gal jis žinojo, mintyse pamanė Mendel. Po velnių, tai gal daug kas žino, o tu tik vaizduojiesi kažkokia ypatinga? Tačiau tada spalvotaplaukė prisiminė, kad nepasakė, jog Deoiridh yra įvaikinta. O tai kažkiek keičia, ar ne? Tikrai, jeigu į mokyklą atvyksta mokytis profesoriaus vaikas, nieko keisto, tiesa? Bet jeigu tas vaikas įvaikintas - tai jau kaip ir gresia galybė apkalbų.
- Supranti, Alanai, - tyliai prabilo Dori. - Deoiridh nėra jo biologinė dukra. Jis ją įsivaikino, - kaip didžiausią paslaptį sušnabždėjo. - Ir tiesiog jie nenori, kad kas nors žinotų, todėl turim laikyti liežuvius už dantų.
Keletą akimirkų mergina patylėjo.
- Taip buvo anksčiau, - ir vėl prakalbo. - Anksčiau jis rodė rūpestį į mano pusę ir vasarą net pasakė, kad aš galiu kreiptis pagalbos į jį bet kada ar net tada, kai tiesiog norėsiu pasišnekėti. Tačiau... tačiau kažkas atsitiko, - keturiolikmetės veide pasirodė liūdesys. - Nuo pat rugsėjo Matthew mane visiškai ignoruoja, porą kartų kaip ir bandžiau su juo pasikalbėti, tačiau jis mane atstūmė. Aš nežinau, kas atsitiko, - klastuolė ėmė tempti lūpą. - Ar aš kažką blogai padariau, ar jam kas nors ko nors prikalbėjo, ar taip yra dėl to, kad mano mamelė ir neva tėvas su juo buvo įžūlūs. Bet jis dabar tikrai manęs nekenčia.
Paauglė pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros. Nesusilaikė. Pravirko.
- Aš daugiau neisiu į herbologiją, - per ašaras sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Alanas Senkleris Kovo 30, 2022, 12:32:25 pm
Deoiridh įsivaikino herbologijos profesorius. Oho. Ši naujiena išties atrodė stebinanti. Regis jis turėtų būti pavargęs nuo mokinių ir nuo viso pasaulio paauglių, o čia... Stebėjosi Alanas. Jei viskas taip yra, tai kiek tada mokiniai praranda kvailiodami per jo pamokas ir vesdami jį iš proto. O juk tikriausiai galėtų gerai sutarti. Jei jis įsivaikino našlaitę, pirko Dori drabužių ir šiaip jai padėjo, tai vadinasi, yra geraširdis žmogus ir tai, kad mokiniai veda jį iš kantrybės atrodo dar liūdniau.
- Aš žinoma niekam to nepasakosiu. - Iš lėto prašneko jis. - Nemanau, kad Matthew tavęs nekenčia. Jums reikia pasikalbėti. - Vaikinas nutilo, nes Dori akyse pasirodė ašaros.
- Viskas bus gerai. - Švelniai pasakė ir apkabino ją.
- Ir nereikia pradėti boikotuoti herbologijos pamokų. Visų pirma, į pamokas eini ne dėl profesorių, o dėl savęs. O visų antra, jeigu į jas neisi, tai tikrai nepadės su juo pasikalbėti. Verčiau tu stropiau pasimokytum, manau jam taip labiau patiktų. - Kalbėjo mėgindamas ją nuraminti. Kalbant galvoje sukosi įvairios mintys apie visą šią situaciją. Visas Dori nusiteikimas, kad jai nereikia jokio suaugusio žmogaus rūpesčio dabar atrodė pasitraukė į antrą planą. Na ir kas kad Turner nežino, jog ji gyvena viena apleistame dvare. Bet užtai ji pati žinojo, kad jei kas gali kreiptis į jį pagalbos. O dabar tikriausiai nebėra tuo tikra.
- Man atrodo jums tikrai reikėtų tiesiog pasikalbėti. - Kalbėjo jis raminamu tonu.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Balandžio 08, 2022, 10:47:17 am
Alanas bandė merginą guosti, tačiau šį kartą Dori jautė, kad jis jos nesupras. Alanas negali suprasti keturiolikmetės šitoje situacijoje, mat pats visą gyvenimą turi vieną mamą ir vieną tėtį. Kad ir koks gyvenimas Senklerių dvare virtų, jie visi vis tiek yra šeima. O Dori šeimos, deja, neturi. Juk neturi ir viskas. Kas, mama, kuri pasirodė ir išnyko kaip vėjas? Ar tėtis, kuris sakosi nesąs jos tėčiu? Ir Turner tikrai nekaltas dėl to, kad kažkokia mokinė vaizduojasi jį esant kaip jos šeimą. Dėl to kalta tik Dori. Tačiau kodėl herbologas ėmė taip akivaizdžiai paauglės nekęsti Mendel buvo tikra mįslė, kuri diena iš dienos kankino.
- Ai, - burbtelėjo šluostydamasi ašaras. - Koks skirtumas, - bandė likti stipria. - Viskas bus gerai, Alanai. Einam į pilį, gerai? Turiu rasti tą tepalą, kuris padės Levandos rankoms, - ėmė nukreipinėti temą ir atsistojo.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Matthew Turner Gegužės 16, 2022, 03:07:06 pm
Toks laimingas Matthew nesijautė jau seniai. Prie to, ko gero, labiausiai prisidėjo faktas, kad mokslo metai artėja prie pabaigos, ir netrukus bus galima pamiršti, kad kažkada čia dirbo. Žinoma, nuotaikos negadino ir dvi puikaus vyno taurės, kurias Turner išgėrė prieš išeidamas į lauką. Taigi gyvenimas atrodė kaip niekada šviesus ir prasmingas. O ko taip nesijausti, kai čia kentėti liko visai nedaug? Profesorius nusišypsojo ir neskubėdamas žingsniavo palei ežerą. Po kiek laiko apsigalvojo ir patraukė tolyn - pievos link. Reikėjo pamąstyti ir galbūt nuspręsti, kaip geriau paruošti egzaminą, nors apie tai galvoti norėjosi mažiausiai. Galvoje kirbėjo mintis pasikviesti Deoiridh ir galbūt Dori į Egiptą, bet kol kas garsiai to nesakė nė vienai iš merginų. Žinoma, Deoiridh netrukus ir taip iškeliaus (širdyje sukirbėjo keistas nerimas), o Dori turėjo motiną, tad nebuvo prasmės stiprinti to ryšio. Jeigu mergaitės nori bendrauti, prašom, jis, žinoma, neprieštaraus. Vis dėlto kištis į draugystę nebuvo nei reikalo, nei noro.
Priėjęs suoliuką Turner suprato jau kurį laiką mąstęs apie tą mokinę. Atsisėdo ir kuo skubiau nuvijo mintis. Tiksliau, bandė nuvyti, nes tai buvo labai sudėtinga. Nejučia prisiminė laiką, kai jiedu buvo keistai artimi, ir pats nesuprato, kodėl taip atkakliai stūmė mergaitę šalin. Tiesą sakant, suprato - nenorėjo susikurti papildomų sąsajų su Hogvartsu, kurios trukdo pagaliau išties mesti šitą kvailą darbą. Ar gali būti, kad grįžo tik dėl Dori? Turbūt įmanoma, mat profesorius kitos priežasties ir pats nežinojo. Nagi, negalvok apie tai pats save nutraukė herbologas. Prisivertė galvoti apie tai, ką veiks vasarą, kai nebereikės matyti nė vieno vaikigalio, tad nuotaika netrukus vėl pasitaisė. Žinoma, bus kiek apmaudu nebebendrauti su Rafael ir Auriu, tačiau Turner žinojo: jeigu norės, tai su draugais būtinai susitiks. Kiauliasodis niekur nedings, tad Trijose šluotose gerti ir toliau bus galima. Tiesa, Turner neabejojo nebegersiąs: kam tas alkoholis, kai nedirbi Hogvartse?
Ši mintis privertė sukikenti, tad Matthew sėdėjo ant suoliuko ir stengėsi pernelyg garsiai neprunkšti.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gegužės 16, 2022, 03:28:01 pm
Dori pėdino tolyn nuo Hogvartso pilies. Buvo nusprendusi apsilankyti toje oloje prie ežero, kur netyčia užmušė savo pelę. Bet ne dėl to, kad užsiimtų savigrauža, o todėl, kad privalėjo padaryti vieną darbelį. Mergina stengėsi eiti tolygiai, nes tam, kas puikavosi jos kuprinėje, nelabai gerai kalatotis, tačiau neštis dienos šviesoje ji jo negalėjo.
Keturiolikmetė ėjo nuleidusi galvą, kad tik niekas jos nepastebėtų ir neužkalbintų. Dabar paauglė buvo daug mažiau pastebima, mat raudoni plaukų dažai buvo beveik visiškai nusitrynę. Eilinė Hogvartso mokinė.
Toldama nuo pilies Mendel pakėlė galvą. Ji artėjo suoliuko prie medžio link. Galvojo, kad šis bus užsėstas kokiomis nesąmones sapaliojančiomis mokinėmis. Dar visai neseniai Mendel ir pati mėgo taukšti nesąmones, tačiau po Velykų niekam panašiam nebuvo noro. Todėl ji vengė tų spygaujančių bendraamžių. Tačiau ant suoliuko ji nepamatė lėkštų kvankų būrelio. Žymiai blogiau. Ten sedėjo Matthew.
Akimirkai klastuolė sustojo ir pajuto, kaip širdis nusirito į kulnus. Mergina nebuvo tikra, tačiau jai atrodė, kad herbologas jos nepastebėjo. Staigiai ji pasuko medžio link ir nunarinusi galvą ėjo toliau. Buvo beveik tikra, kad Matthew neturėtų jos kalbinti. O dar geriau, galbūt pavyks praeiti pro kitą medžio pusę nepastebėtai? Nors medis juk menka priedanga.
Galiausiai Dori priėjo tą medį ir pro kitą pusę nei stovi suoliukas ėjo tolyn. Paspartino žingsnį. Vaidino, kad suoliuko ar to, kas sėdi ant jo, paprasčiausiai nemato. Eidama tiesiai pro lapuotį pakėlė galvą lyg žiūrėdama į tolį, neva buvo kažkuo susidomėjusi. Na, o tada ėmė ir plojosi už išlindusios medžio šaknies. Automatiškai akys nukrypo tiesiai į profesorių, kuris sėdėjo kitoje medžio pusėje ant suoliuko.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Matthew Turner Gegužės 17, 2022, 12:50:00 pm
Taip, reikėjo pernelyg garsiai nesijuokti. Tada bet kas, kas galėtų eiti pro šalį, pagalvotų, kad Matthew girtas. Toks jis nebuvo - kas apgirsta nuo poros vyno taurių? Ne, tiesiog nuotaika buvo gera, ir herbologas nelabai norėjo tą slėpti. Nebuvo prasmės - kam apsimesti, kad esi surūgęs, kai vieną kartą jautiesi visiškai priešingai? Taigi leido sau nusišypsoti.
Neabejojo čia esąs vienas, tad galėjo ramiai pasėdėti, tačiau galva netruko ir vėl prisipildyti be galo sudėtingų ir slegiančių minčių. Nesinorėjo galvoti apie Dori ar Deoiridh. Vienos netrukus nebematys (ir nepamatys niekada gyvenime), kita - vis labiau nuo jo tolsta ir, rodos, tik ir skubia išlėkti į užsienį, iš kur, Matthew labai vylėsi, negrįš nėščia. Kad tik grįžtų... dar viena ne itin džiuginanti mintis praskriejo galvoje, bet netrukus visa tai buvo nutraukta - kažkas bumbtelėjo.
Nustebęs pakėlė akis ir pamatė ant žolės įsitaisiusią ne ką kitą, o tą pačią Dori Mendel. Karštligiškai pradėjo melstis, kad ji nebūtų čia gulėjusi, kai jis atėjo, bet galiausiai įtikino save, kad dėmesį atkreipęs garsas buvo sukeltas būtent tada, kai ji už kažko užkliuvo. Tyliai einančios tikrai galėjo nepastebėti.
- Laba diena, - neutraliu tonu pasisveikino profesorius ir atsistojęs priėjo prie mergaitės. Kiek padvejojęs ištiesė ranką norėdamas padėti atsistoti. Tai buvo paprasčiausias mandagumas ir visai nereiškė, kad Dori jam yra svarbesnė už kitus mokinius. Juk taip, ar ne? - Gerai, kad tave pamačiau. Mums būtinai reikia pasišnekėti. Maniau, kad Deoiridh tavimi pasitiki ne be reikalo, bet panašu, kad klydau, ar ne?
Profesorius įdėmiai žiūrėjo į mergaitę ir tikėjosi iš reakcijos suprasti, ar jo įtarimai yra bent kiek teisingi. Bet ar jis galės tikėti, kad Dori Mendel viską prisipažins?..
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gegužės 17, 2022, 01:10:15 pm
Žinoma, profesorius pastebėjo išsidrėbusią Dori. Mergina paėmė jo ranką ir atsistojo.
- Laba diena, - taip pat pasisveikino. - Ačiū, - paleidusi Matthew ranką ėmė valytis drabužius.
Dori jau žiojosi kažką papokštauti apie savo žioplumą, tačiau profesorius prabilo pirmas. Ir tai, ką jis pasakė, privertė merginos veidą persimainyti. Jame atsirado didžiulis nustebimas, o paskui - liūdesio gaidelė, susimaišiusi su vos juntamu susierzinimu.
Kuo dabar jis mane kaltina? Ką aš jam padariau? Už ką jis šitaip manęs nekenčia? Kelias akimirkas paauglė vėpsojo į herbologą, o paskui galiausiai paklausė:
- Ką?
Ji ėmė svarstyti, ar ko nors šiuo metu prisidirbo. Žinoma, kartu su Erka šiek tiek siautė ir kerėjime, ir per magiškų gyvūnų priežiūros pamokas, bet stengėsi neprisidirbti tiek, kad informacija nueitų iki koledžo vadovo. Situacija buvo tikrai geresnė negu rudenį. Be to, būtent šiuo metu šakotis prieš profesorius Mendel neturėjo visiškai jokios motyvacijos dėl to, kas buvo įvykę per Velykų atostogas. Išties buvo pakankamai rami. Tai kas tada? Ir į galvą atėjo atsakymas. Rezultatai!
Taip, Dori visiškai nusimokė. Žadėjo susiimti, bet nesusiėmė. Tačiau kodėl jis su savo pamokslais? Juk vis dėlto ne troliais Dori mokinosi. Pilna tokių mokinių. Ir kodėl jis čia kiša Deoiridh?
- Žinau, - atsiduso ir klestelėjo ant suoliuko. Kuprinę stengėsi pastatyti ant žemės tiesiai, kad joje esantis gėris kuo mažiau nukentėtų, nors klausimas, kas po kritimo iš jo ten liko. - Žadėjau pasitempti, o rezultatai prastėja. Bet pamokose stengiuosi elgtis gražiai. Tačiau juk mano situacijoje rezultatų suprastėjimas turėtų būti pateisinamas, ar ne?
Turner turėjo žinoti, kas įvyko per atostogas. Juk koledžo vadovui būtų kas nors pranešę, tiesa? Kad tuoj viena iš Klastūnyno mokinių bus našlaitė. Našlaitė. Koks šlykštus žodis. Paauglės antakiai šiek tiek susiraukė.
Iš tikrųjų tai Dori nusimokė tikrai ne todėl. Net ir gyvendama mylinčioje šeimoje tikriausiai būtų nusimokiusi. Bet jeigu iš šitos situacijos galima ką nors išspausti, Mendel taip ir padarys. Viskuo, kuo galima, reikia pasinaudoti.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Matthew Turner Gegužės 17, 2022, 02:05:38 pm
Viskas atrodė visai neblogai. Tiesą sakant, Matthew buvo tikras, kad Dori ignoruos ištiestą ranką, tad kai to nepadarė, apsidžiaugė. Galbūt jie dar gali bendrauti kaip du mąstantys žmonės?.. Kad ir kaip nesinorėjo susisieti su šita mergaite, jausti nuolatinę įtampą ir baimę, kad ją įžeidė, taip pat neskambėjo kaip gera perspektyva.
Aišku, paauglė nebuvo pasiruošusi visko prisipažinti. Ak, apsimetė nesupratusi! Tai Matthew visai nepatiko, bet kol kas nieko nesakė. Dar išsiaiškins. Atsisėdęs šalia Dori galvojo, kaip paaiškinti, kad išpliurpti svetimas paslaptis nėra gerai. Žinoma, jo ir Deoiridh ryšys nebuvo joks kriminalas, tačiau Mendel puikiai žinojo, kad jie šios informacijos neviešina. Be jos Hogvartse to daugiau niekas nežinojo, net ir direktorė. Jeigu Deoiridh sužinos, kad Dori taip paniekino pasitikėjimą, jų draugystė iš karto nutrūks. O tai merginą įskaudins.
Klastuolei prabilus Matthew nustebo. Negi ji išties mano, kad tai dėl mokslo rezultatų? Tiesą sakant, profesorius neįsivaizdavo, kaip Dori sekasi. Neturėjo nei noro, nei jėgų reguliuoti tokius dalykus. O ir kam? Vis tiek visai netrukus viską galės pamiršti. Dori dar ne penktakursė, egzaminus kažkaip išsilaikys. Jeigu norės, prieš VML susiims, bet tai jau bus ne jo rūpestis.
- Kodėl apsimetinėji? - ramiai paklausė. - Puikiai supranti, kad kalbu ne apie tai. Tavo mokslai liečia tik tave. Norėjau, kad labiau pasistengtum dėl savęs pačios. Ne dėl manęs. O štai jeigu žinai apie mane ir Deoiridh šiek tiek daugiau nei kiti, galėtum tokia informacija ir nesidalinti. Tegul ne dėl manęs, jeigu manęs nemėgsti. Bet pagalvok apie draugę, kuriai esi svarbi. Kaip ji jausis, jeigu sužinos, kad tu mokykloje pliurpi apie didžiausią jos paslaptį? Nesvarbu, kad ji jau baigė mokyklą, nemanau, kad apsidžiaugs tai sužinojusi. Deoiridh reikia žmonių, kuriais gali pasitikėti, o tu šitai labai gražiai pamynei. Pasakyk man bent vieną priežastį, kodėl neturėčiau jai visko papasakoti.
Atsargiai pažvelgė į Dori. Tiesą sakant, nenorėjo apipilti tokia kaltinimų krūva, bet nė kiek neabejojo, kad būtent ji viską išpliurpė Forrm. Buvo skaudu tai suprasti, tad dabar laukė, kol Dori ką nors pasakys. Ar sugebės pasakyti ką nors, kas bent kiek išpirks kaltę jo, Matthew, akyse?
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gegužės 17, 2022, 09:26:17 pm
Dori sutrikusi klausėsi, ką kalbėjo Matthew, atsisėdęs šalia. Su kiekvienu profesoriaus žodžiu merginos skruostai vis labiau raudo.
- Aš? Jūsų nėmėgstu? - keturiolikmetė griežtai žvilgtelėjo į profesorių ir sučiaupė lūpas. - O man atrodo, kad tai jūs manęs nemėgstate, - nejučiom aukštai iškėlė galvą.
Mendel nesuprato, ką herbologas turėjo omenyje kalbėdamas apie Deoiridh.
- Ar tai dėl to, kad ji animagė? - ėmė spėlioti. - Aš niekam to nepasakojau. Apskritai, negirdėjau nei vieno mokinio kalbant apie ją. Vis tik čia jau jos nėra beveik metai, - klastuolės balse pasigirdo kartėlis. Ji norėjo, kad rudaplaukė būtų Hogvartse. - Ji yra pasivertusi varle net per pamokas, - išplėtusi akis pažiūrėjo į Turner. - Kodėl galvojate, kad aš kažkam pasakiau, jog ji animagė? - susiraukė.
Nejučiom Dori pasičiupinėjo savo kuprinę. Tada vėl prabilo.
- Na ir pasakokit, - atrėžė. - Aš nieko bloga nepadariau ir niekam apie tai nešnekėjau. Aš neturiu ko slėpti, - kalbėjo piktokai, bet nuoširdžiai.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Matthew Turner Gegužės 17, 2022, 11:59:46 pm
- Tu rimtai manai, kad aš tavęs nemėgstu? - tyliu tonu pasiteiravo Matthew. Kelias akimirkas bandė suprasti, ką dėl tokios netikėtos žinios jaučia. Ir galiausiai suprato - jam buvo skaudu. Dori visiškai ne taip jį suprato. Kaip dabar viską ištaisyti?.. Jeigu pasakys, kad mergaitė klysta, ar neįžeis jos? Ir, kas dar svarbiau, ar nepradės kurti to nereikalingo ryšio? O gal jis vis dėlto nori to ryšio?
- Dori, tu klysti. Viskas ne taip. Aš... Neturiu teisės rodyti tau didesnį dėmesį nei kitiems. Dėl to ir stengiausi būti tolimas. Atsiprašau, jei įskaudinau. Tikrai to nenorėjau...
Vos Matthew suprato kvailai besiteisinantis Dori jį vėl nustebino. Ji mano, kad tai apie animagiją? Ar ir toliau meluoja? Kas vis dėlto čia darosi? klausinėjo savęs herbologas ir pažvelgė į mergaitę.
- Kalbu ne apie animagiją. Kalbu apie tai... Kas sieja ją ir mane. Esi vienintelė Hogvartse, kuri tai žino. Tiksliau, žinojo. Galbūt gali paaiškinti, kodėl dabar šitos kalbos sklinda tarp mokinių? Jiems nebuvo, iš kur to sužinoti - tik iš tavęs. Deoiridh su niekuo be tavęs iš Hogvartso nebendrauja. Aš pats tikrai niekam to nepasakojau. - Nebent buvau girtas... Ši mintis privertė staiga užsičiaupti. Ką gali žinoti, galbūt išties jis padauginęs per daug pripliurpė kolegoms? Kaip dabar tą išsiaiškinti? Gal išties užsipuolė kažkuria prasme brangią mokinę be reikalo? Širdį užgulė kaltė, bet Matthew negalėjo trauktis.
- Geriau pasakyk atvirai, Dori. Jeigu kam nors pasakei, turiu tą žinoti. Niekada negali žinoti, ar tai nepaveiks Deoiridh karjeros bei mano darbo. Gerai pagalvok. Jeigu atvirai pasakysi, galbūt bus galima viską sutvarkyti. Jeigu ir toliau slapukausi...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gegužės 18, 2022, 11:50:23 pm
Regis, kad Matthew sutrikdė tai, jog Dori manė herbologą jos nemėgstant. Jis pradėjo teisintis.
- O kodėl jūs galvojate, kad aš jūsų nemėgstu? - paklausė.
Sėdėdama šalia profesoriaus Mendel pajuto kažkokį keistą kvapą. Įsistebeilijusi į koledžo vadovą atidžiau ji suprato, kad Matthew išgėręs. Ne, jis nebuvo girtas. Tačiau išgėręs.
- Dėl Merlino barzdos, jūs ir vėl gėrėte?! - netyčia išsprūdo keturiolikmetei. - Po to... po to, kai...
Klastuolė nebaigė sakinio. Ji turėjo omenyje magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, per kurią ji paleido į Turner kerus. Taip ir neatsisuko pažiūrėti, ar šie į jį pataikė. Nežinojo to. Ir dabar išsigando, kad Matthew tai atsimins.
Kai profesorius atskleidė visas kortas, kuo kaltino paauglę, Mendel tiesiog apstulbo.
- Jūs tikrai galvojate, kad aš tai išpliurpiau?
Merginos akys iškart prisipildė ašarų. Juk šitą paslaptį ji taip saugojo nuo draugų, o buvo labai sudėtinga tai slėpti, ypač tada, kuomet ji atostogavo pas Deoiridh ir Matthew, tada, kai Matthew ją lydėjo į Azkabaną... Bet juk Matthew buvo teisus. Ji gi išpliurpė. Tačiau kaip Alanas galėjo kam nors pasakyti?!
Dori pradėjo verkti. Neketino nieko slėpti, bet buvo suknistai skaudu dėl tokios Alano išdavystės.
- Tai jau viskas. O aš maniau, kad jis mano draugas. Tikrų tikriausias draugas ir pasirodo, kad klydau. Dabar tai jau nieko nebeturiu.
Pagalvojusi apie Senklerius ir jų artumą Dori, apie Alaną, apie Aurį, ją suėmė tikrų tikriausias skausmas, mat juk Senkleriai dabar jai buvo artimiausia, ką keturiolikmetė turėjo.
- Aš nenorėjau jam pasakoti ir labai ilgai tai slėpiau, - šiek tiek nurimusi prabilo klastuolė. - Buvo sunku pasakoti apie tas Kalėdų atostogas, apie tai, kad Deoiridh tėtis mane lydėjo į susitikimą su mama ir į Azkabaną... Suprantate, Alanas žinojo, kad Deoiridh tėtis man daug padėjo, bet aš jam negalėjau pasakyti, kad tas tėtis esate jūs! Bet aš ištvėriau ir nesakiau, kas yra Deoiridh tėtis, nors ir jaučiausi taip, lyg Alanui meluočiau... Ir tada... per tą nelemtą pamoką rudenį... Kai... kai jūs nualpote... Ir kai... ir kai ant jūsų užrašė tą negražų žodį...
Dori niekada negalvojo, kad apie tai su juo kalbėsis. Bet nenorėjo meluoti. Nenorėjo slėpti.
- Na, ir mes bandėme valyti, padėti, bet mums nesigavo... Ir aš tiesiog... aš...
Jai buvo sunku pasakoti apie savo veiksmus, nes ji tiesiog negali paaiškinti, kodėl taip elgėsi.
- Aš paliečiau jūsų tatuiruotę ir paklausiau savęs, kad kaži, ar ta tatuiruotė skirta Deoiridh. O Alanas buvo šalia. Jis išgirdo. Ir nepaliko taip to. Tą dieną aš jam papasakojau. Bet tai buvo rudenį! Ir kaip jis galėjo kam nors pasakyti! Tai buvo paslaptis! Aš nepasakiau niekam! Nei vienai savo draugei! Nei Meg, nei Henrietai, nei Levandai, nei Zoey, nei dar kuriai nors... O jis ėmė ir išpliurpė?! Kas, po velnių, dar apie tai žino?!
Paauglė ir vėl ėmė verkti. Viskas buvo tiesiog sumauta. Turėsiu gyventi vaikų namuose ir nebebus su manimi Alano. Šią akimirką ketvirtakursei gyvenimas atrodė baisiai sudėtingas ir neteisingas.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Matthew Turner Gegužės 20, 2022, 09:14:05 pm
Turner apstulbo. Argi neakivaizdu, kodėl jam galėjo pasirodyti, kad Dori Mendel jo nemėgsta? Akivaizdus nenoras bendrauti, pagalbos atstūmimas, pamokų nelankymas... Kur dingo ta mergaitė, kuri norėjo kalbėtis su profesoriumi? Kuri rodė tam pasitikėjimą, kuris netgi gerokai stebino? Vis dėlto atrodė, kad jeigu visa tai pasakys, jie gali ir vėl susipykti ar pradėti vienas kitą kaltinti. Geriau jau buvo patylėti.
- Jeigu klydau, džiaugiuosi, - tepasakė herbologas ir pabandė šyptelėti. Tai nebuvo paprasta, tad šypsnys nebuvo labai nuoširdus. Ir labai greitai dingo, kai Mendel parodė pajutusi vyno kvapą. Ir dar stebiesi, kai aš galvoju, kad manęs nemėgsti? Matthew kilstelėjo antakį, tačiau garsiai nieko nesakė. Viskas buvo pernelyg susipainioję.
O štai į kitus žodžius atsakyti buvo ne tik paprasčiau, bet, ko gero, ir svarbiau.
- Mokykloje šito nežinojo net ir direktorė ar kiti profesoriai, - juk išgėręs neišpliurpiau, ar ne?.. - Tu buvai vienintelė, kuria mes pasitikėjome. Ir štai kaip atsidėkojai.
Balsas nebuvo kaltinantis, jis labiau buvo nusivylęs. Turner vis dar nežinojo, ar pasakos viską, kas čia nutiko, Deoiridh. Tokiu atveju ji tikrai nebenorės bendrauti su Dori.
Reakcija buvo visiškai netikėta. Jau ko ko, o atvirų ašarų Turner tikrai nelaukė. Sėdėjo ir spoksojo į mergaitę. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti. Guosti? Bet kodėl - būtent ji nusikalto tiek draugei, tiek ir jam pačiam. Ir apie ką ji kalba? Kad kažkam pasakė, net neneigė. Senkleris susiprato Turner ir keistai pažvelgė į Dori. Iš to, kaip ji reagavo, atrodė, kad viskas neturėjo taip įvykti. Pritz - tavo draugė? vis dėlto sugebėjo dar šiokios tokios informacijos pasigauti Matthew, ir nuotaika dar labiau subjuro.
- Ką reiškia, kad nieko nebeturi? - prisiminęs pasiteiravo herbologas. - Aš nežinau, kas tas kalbas paskleidė, galbūt ir Senkleris. Ar tai nutrauks jūsų draugystę, yra ne mano reikalas. Bet juk turi namus, turi mamą ir galeonų. Nereikia pernelyg visko imti į širdį. Aš... Matau, kaip tu reaguoji. Nieko nepasakosiu Deoiridh, gerai? Nusiramink. Pripažink, kad neturėjai niekam to pasakoti, bet... Na, suprantu tave.
Norėjosi apkabinti mergaitę, parodyti, kad viskas nėra taip visiškai blogai. Vis dėlto Turner bijojo ją dar labiau išgąsdinti, tad taip ir liko sėdėti žiūrėdamas į jos pusę. Vis dėlto vylėsi su akimis nesusidurti. Tiesą sakant, šitą dieną planavo visiškai ne tokią...
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gegužės 20, 2022, 10:17:37 pm
Regis, Matthew kažką galvojo, o paskui pasakė, kad džiaugiasi, jeigu suklydo manydamas, kad jis mokinei nepatinka. Dori norėjo pasakyti tą patį, tačiau nebuvo tikra dėl to, ar ji patinka Matthew. Vis tik atrodė, jog ne. Kiekvienas jų pokalbis prasidėdavo kaltinimais į Mendel pusę, o paskui jis kaip niekur nieko sakydavo, jog jeigu reikia, mergina galinti jam išsipasakoti.
Keturiolikmetė bandė nusiraminti, šluostėsi akis, bet ašaros vis tiek bėgo. Ji jautėsi kalta, kad išpliurpė Alanui tą paslaptį, tačiau viskas įvyko netyčia. Ji to nenorėjo. Jeigu jis būtų su manimi bendravęs kaip anksčiau, to nebūtų buvę, mintyse permetė kaltę herbologui. Tada man nebūtų reikėję į jį ilgesingai vėpsoti ir užmiršti, kad aplink yra kitų žmonių.
- Žinoma, kad pripažįstu, jog neturėjau niekam pasakoti! Vis dėlto tylėjau apie metus, kiekvieną kartą prabilus apie Deoiridh ir jos tėtį meluodavau savo geriausiam draugui. Ir kai paslydau, jis nesugebėjo prilaikyti liežuvio už dantų! Niekada nemaniau, kad Alanu negalima pasitikėti!
Taip, Dori gal ir netikėjo draugyste, kuri niekada nesibaigs. Gal ir turėjo baimių, kad Alano kelyje pasimaišys kokia mergina, kuri juos išskirs. Bet kad Alanas kam nors išpliurps paslaptį ir dar tokią. Ne. Tai buvo tikrai stiprus smūgis.
- Aš pati tai Deoiridh papasakosiu. Tiksliau parašysiu jai laišką, - pagalvojo apie tai, jog draugę matė tik rugsėjį. - Ji nusipelno žinoti, kad mokykloje sklinda kalbos. Žinau, kad negaliu kaltinti Alano. Alanas kaltas tik man, nes tai jis išdavė mūsų draugystę. Bet suprantu, kad pradinis taškas esu aš ir jeigu nebūčiau išsidavusi, niekas nebūtų sužinojęs. Bet aš išsidaviau. Atsiprašau, - porai sekundžių metė žvilgsnį į profesorių.
Dori nebijojo to, kad Deoiridh sužinos. Ne dėl to ji verkė. Jai buvo skaudu, kad Alanas šitaip pasielgė.
Kai Turner ėmė kalbėti apie namus, mamą ir galeonus, Mendel akis pasiekė naujas ašarų tvanas. Ji ir vėl ėmė stipriai verkti, tačiau jautėsi per silpna, kad galėtų apie tai kalbėti. Šiaip ne taip iškūkčiojusi viską Juzefui Kiauliasodyje ji jautė, kad papasakoti istoriją Matthew būtų milijoną kartų sudėtingiau. Juzefas Dori buvo kaip draugas, jis daug ką ir taip žinojo, o Matthew nei nenutuokė, kas dėjosi mokinės gyvenime. Prieš herbologą paauglė dėl esamos situacijos juto gėdą.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Matthew Turner Gegužės 21, 2022, 02:37:30 pm
Matydamas, kad Dori labai jautriai į viską reaguoja, Matthew pasijuto prastai. Taip, kai tik Erka užsiminė žinanti šią paslaptį, Turner pajuto ne ką kitą, o pyktį. Nukreiptą Dori pusėn, žinoma. Ji vienintelė žinojo, kad Deoiridh ir Matthew yra susiję.
Vis dėlto dabar, matydamas reakciją, pykti nebegalėjo. Mergaitės verksmas suvirpino profesoriaus širdį. Nuotaika subjuro, tik jis, deja, neturėjo teisės to parodyti. Nenorėjo demonstruoti, kokia svarbi yra Dori Mendel vidinė būsena. Atrodė, kad šis susitikimas gali nuvesti susitaikymo link, bet pernelyg prisirišti vis tiek nebuvo galima. Matthew pernelyg nenorėjo ilgiau likti šitoje prakeiktoje mokykloje, o puikiai save žinojo: jeigu jam išties parūps Dori Mendel gerovė, grįš čia tik dėl jos. Kiek metų dirbo profesoriumi tik dėl to, kad nenorėjo paleisti iš akių Deoiridh? O ir dabar, ko gero, grįžo tik dėl šalia sėdinčios mergaitės...
- Jeigu nori papasakoti, tavo valia. Bet ar ne geriau tai pasakyti gyvai, kai susitiksite? Sudėtingomis temomis geriau kalbėtis, ar ne?
Turner suprato tą pasiūlęs dėl to, kad tik pamatęs mergaitę suprato, kad viskas ne taip paprasta. Nebegalėjo ant jos pykti. Deoiridh, gavusi tokį laišką, tikrai supyktų. Bet štai jeigu Dori papasakotų tą susitikimo metu... Viskas tikrai būtų geriau.
Jam pradėjus kalbėti apie tai, ką klastuolė turi, reakcija nebuvo tokia, kokios būtų galima laukti: mergaitė ir vėl apsiverkė. Tai gerokai sutrikdė ir nustebino. Galbūt viskas ne taip paprasta? Šiais metais jiedu tikrai nutolo, tad nebūtų nuostabu, kad jis, Matthew, kažko nežino. Ar dabar buvo tas laikas, kai reikia bent pabandyti išsiaiškinti?
- Dori, esu tau tą sakęs. Jeigu kažkas slegia, gali su manimi kalbėtis. Galbūt galiu kuo nors padėti? Tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti...
Kiek padvejojęs vis dėlto apkabino mergaitę. Tikėjosi, kad tai jos neišgąsdins, nors, tiesą sakant, atrodė, kad jos nuotaika tokia prasta, kad apkabinimo gali nė nepastebėti.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Dori Mendel Gegužės 24, 2022, 03:34:04 pm
Dori manė, jog Matthew ant jos pyko. Tačiau dabar regėjosi, jog profesoriaus pyktis ėmė slūgti. Jis klastuolei atrodė kažkoks pasimetęs. Žinoma, galbūt herbologas pamanė, jog Mendel ėmė ir išpliurpė bet kam šitą paslaptį. O juk buvo visaip ne taip. Tačiau ar jis ja tikėjo? Ir, po velnių, kaip Alanas galėjo šitaip pasielgti!
Matthew pasakė, jog geriau būtų papasakoti situaciją Deoiridh tada, kai merginos susitiks. Tiesą pasakius, Mendel kaip tik atrodė lengviau parašyti negu pasakyti akis į akį. Tačiau koks skirtumas? Juk draugės nematė nuo rudens...
- Tik įdomu, kada mes susitiksime, - leptelėjo mergina. - Deoiridh aš mačiau tik rugsėjį.
Kartais Dori nebebūdavo tikra, ar animagė vis dar norėjo su ja bendrauti. Jos susirašinėjo laiškais, bet tik tiek.
Mokinė jau buvo gerokai apsiraminusi, o koledžo vadovas ir toliau sekė tą pačią pasaką kaip ir per kiekvieną susitikimą, kad ji galinti su juo pasikalbėti, kad jis galbūt galėtų kuo nors padėti.
- Na ir kaip? Na ir kaip jūs man padėsite? - tempdama lūpą retoriškai paklausė Dori. - Gal surasite Vanesą? - mama vadinti jos nesinorėjo. - O gal Ivaną, kurį priversite pasidaryti tą žadėtą žiobarišką DNR testą? - Dori pusiau verkė, pusiau isteriškai nusijuokė.
Matthew ją apkabinus paauglė krūptelėjo, tačiau nepasitraukė. Iškart į atmintį sugrįžo žiemos atostogų diena, kuomet ją apkabino nepažįstamasis, kuris sakėsi mokęsis Hogvartse. Dori net naktim sapnuodavo košmarus, jog susitinka vyrą raudonais plaukais, kuris žada jos neliesti, o paskui vis dėlto liečia...
Tačiau herbologo glėbys buvo kitoks. Jis buvo tėviškas. Deja, bet Matthew tikrai nebuvo kažkas panašaus į tėtį. Juk per šiuos mokslo metus jis puikiai parodė, jog Dori jam tėra eilinė mokinė. Tai kurių galų jis vėl guodžia? Juk ketino tik gėdinti, smerkti ir atskaityti didžiausią pamokslą.
Į Mendel mintis ir vėl grįžo grifas, per kurį ir užvirė šita košė. Jis dėl visko kaltas.
- Aš užmušiu Alaną, - burbtelėjo.
Ne, Dori negalėjo čia sėdėti ir kalbėtis su profesoriumi. Jai reikėjo susirasti Alaną. Apimta emocijų ji staigiai pašoko nuo suoliuko, pasiėmė kuprinę ir tiesiog nubėgo į pilį.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Kaja Adams Rugsėjo 27, 2023, 03:38:38 pm
Šilta rudens popietė. Kaja sau ramiai sėdėjo ant suoliuko ir lakavosi nagus. Žinoma, žiobarišku nagų laku ir žiobarišku būdu. Nors, turėjo pripažinti, jog tie magiški nagų lakai viliojo. Jie galėjo keisti spalvas, mirguliuoti, žybsėti. O jeigu užsiklijuodavai lipduką ant nago, tai šis judėdavo ir panašiai. Pavyzdžiui, jei lipdukas vaizduoja katę, ta katė tai žiūri, tai užsimerkia, prausiasi, sėdi, stovi ir taip toliau. Tačiau žiobariškas nagų lakas trylikmetei priminė namus. O namie buvo internetas.
Šiandien pilyje prasidėjo neramumai. Štai, prie vartų budėjo du aurorai. Kaja vis žvilgtelėdavo į juos. Kai kurie mokiniai jautėsi nusigandę ir bijojo, o pagrindiniu kalbų objektu tapo kažkokie artefaktai iš Gringotso. Neva prisotinti juodosios magijos. Bet Kajai visai nebuvo baisu. Paprasčiausiai ji nesuvokė magiškų grėsmių, tad tik padūsavo, kai kažkoks mokinys prie pietų stalo bijojo paimti šakutę, nes pamanė, kad tai gali būti artefaktas.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Vega Dellal Rugsėjo 28, 2023, 07:47:04 pm
  Pastaruoju metu kažkas buvo ne taip. Kai kurie mokiniai bijodavo daiktų, nes šie galbūt galėtų būti pavojingi, visi kažką kalbėjo apie kažką iš Gringotso, o dabar dar ir Aurorai prie mokyklos stovėjo! Vega laikraščių neskaitė, o ir mokinių pokalbių stengdavosi nesiklausyti. Juk tai labai nemandagu! Todėl nieko tikslaus apie tai nežinojo.
  Vega nusprendė viską sužinoti ir pasirinko paprasčiausią kelią - paklausti pačių aurorų. Rodos, jie dabar pernelyg daug darbo neturėjo. Bent jau Vega taip manė, nes tikrai neįsivaizdavo, kas vyksta. Tačiau žinojo, kad dėl tokių klausimų jie gali būti pikti. Bet ką ji turėjo daryti?
  Staiga ant suoliuko pamatė kažkokią mergaitę, kuris lakavosi nagus. Šviesiaplaukė patraukė prie jos.
- Labas, gal žinai kas čia vyksta? Visi kaip nesavi, o laikraščių neskaitau ir svetimų pokalbių nenoriu klausytis, - pasakė ir pažvelgė į merginos nagus. - O kodėl tavo nagų lako spalva nesikeičia? Ar lakas gali prarasti magiją?
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Kaja Adams Rugsėjo 29, 2023, 04:07:29 pm
Kajai besilakuojant nagus prie jos priėjo kažkokia mergina. Pažvelgusi į tą merginą šviesiaplaukė pasakė:
- Labas. Tu labai graži! - pagyrė. Mergina tikrai buvo be galo graži. - Galėtum dalyvauti žiobarų fotosesijose, - pasakė pastebėjimą.
Ar tiesa, jog gražūs žmonės būna kvaili? Tikrai ne! Mano mama ne kvaila, o visos influencerės, kurias seku, yra gražios ir protingos. Bet kodėl tada ši mokinė nežino, kas vyksta pilyje, jeigu nėra kvaila?
- Turbūt ilgai miegojai, jeigu nežinai, kas vyksta, - nusišypsojo Kaja. - Žodžiu, - grifiukė nustojo lakuoti nagus ir ėmė pasakoti. - Sklinda kalbos, kad į Hogvartsą atkeliavo artefaktai, prisotinti juodosios magijos. Aš šiaip nežinau, kas tie artefaktai. Gal tu žinai? - paklausė. - Iš kitų mokinių supratau, kad įvairūs daiktai gali būti užkeikti ir visi bijo, - gūžtelėjo pečiais. - Žiūrėk! - parodė į mokinį, kuris norėjo eiti pro vartus. - Ar jie jį tikrina? Ar tikrins ir mus? - išpūtė akis. - Aš kuprinėje turiu dvi smarvines bombeles... - sunerimo.
Mergina paklausė apie nagų lakus.
- Ai, ne, - numojo ranka. - Spalva ir neturi keistis, čia žiobariški.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Vega Dellal Spalio 11, 2023, 12:37:24 pm
- Ai, tas gražumas nedaug reiškia, - gūžtelėjo pečiais. Jai įdomiau buvo apie šitus aurorus sužinot.
  Išgirdusi Kajos pasakojimą mergina išplėtė akis.
- Girdėjau, kad galimai kažkas atvežta į Hogvartsą, bet kad tokiu mastu... - pasakė ir pasuko akis į aurorus. - Negi jie mano, kad mokiniai galėtų juos pernešinėti. Ir kas galėtų būti toks kvailas? Juk prisiliesti tik viens du! - stebėjosi. Tikrinti visus mokinius neatrodė labai protinga. - Aš labiau galvočiau, kad čia profesorių darbas... Juk profesoriai neuždirba be proto daug... - kalbėjo. Bet kas iš tikrųjų nutiko ji nežinojo. Daug ką galėjo įtarti. Net kelis septintakursius. Tačiau tai vis tiek atrodė kvaila.
  Išgirdus, kad mergina lakuojasi nagus žiobariškais lakais, Vega dar labiau išplėtė akis.
- O kodėl nenori naudoti magiškųjų? Juk su tais daug įdomiau! - sušuko garsiau nei norėjo. Net atkreipė vieno auroro dėmesį, bet tas tik nusijuokė. - Turiu magiškųjų, nori vieno?
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Kaja Adams Spalio 12, 2023, 11:02:00 am
- Nedaug? - apstulbo Kaja. - Labai daug, tikrai! Juk ateityje tu galėtum tapti modeliu!
Kaja pasijautė šiek tiek nusiminusi, o gal labiau nusivylusi. Savimi. Pati ji nesijautė negraži, tačiau žinojo, kad niekas nepriimtų jos dirbti modeliu, nes ji stambi. Be to, jos plaukai buvo ploni. Kaja norėjo storesnių. Galėtų būt plaukai storesni, o kūnas plonesnis, pamanė ji.
- Bet kas tas kažkas? Kodėl kiti bijo paliesti daiktus? Artefaktai skamba, na, nežinau, labai jau įmantriai. Isivaizduoju, kad tokius dalykus galėtum rasti nebent magijos istorijos kabinete arba bibliotekoje. Manai, profesorių? - nustebo grifiukė. - Bet... bet koks profesorius galėtų tuo užsiimti? Na, juk tikrai ne profesorius Auris. Ir ne profesorius Brendanas.
Mergina pasakė turinti magiškų nagų lakų. Žinoma, Kaja norėtų tokio. Vis dėlto išbandytų.
- O turi čia? Norėčiau!
Tada ji pagalvojo apie turtus, kuriuos pati turi kuprinėje. Trečiakursei patikdavo ką nors duoti kitiems. Šiandien ji kuprinėje turėjo visą kalną apyrankių. Ištraukė jų krūvą ir padėjo ant suoliuko.
- Išsirink kokią nori, - pasakė ir nusišypsojo, tik kelias mylimas įdėjo atgal. - O ne... - ką tik balsas nuskambėjo liūdnai.
Nagų lakas dar nebuvo išdžiūvęs, o Kaja lindo į kuprinę jau du kartus. Viską sugadino.
- Štai tikrasis žiobarisko nagų lako minusas, - pasakė ji. - Jis labai ilgai džiūsta.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Vega Dellal Spalio 13, 2023, 02:35:13 pm
- Ai, žinai... Aš turbūt norėčiau darbo burtininkų pasaulyje. Tokie dalykai manęs nedomina, - nusišypsojo. Jai kūnas nerūpėjo. Labiau rūpėjo protas. O buvo panašu, kad jos pašnekovė tikrai nebuvo iš kelmo spirta.
- Manau, tai gali būti bet koks juodąja magija užkerėtas daiktas. Prilietus turbūt galima net net numirti. Bent jau tiek aš žinau. O dėl profesorių... - atsiduso. - Nežinau kaip kiti mokiniai, tačiau aš nesijaučiu tokia drąsi, kad juos pergabenčiau. Net jei reikėtų pinigų. Tiesiog bijau kažką padaryti kitaip. O galbūt suaugę jaučiasi drąsesni. Man atrodo, kad jie per gyvenimą jau daugiau sužinojo, - pasakojo. - Ir ne, tikrai ne Auris, - pasakė, o apie profesorių Brendaną nusprendė patylėti. Taip, jis jai simpatijos nekėlė, tačiau nemanė, kad jis galėtų taip elgtis.
  Vega nusišypsojo. Rodos, lako ji tikrai norėjo.
- Manau, kad įsidėjau, - pasakė ir pasirausė rankinuke. Rankinukai jai patiko, tačiau turėjo nešiotis didesnius, kad viskas tilptų. Pastaruoju metu pamėgo nagų lakus, makiažą ir papuošalus. Po kelių sekundžių ištraukė tris buteliukus. - Va. Šitas keičia spalvą, - pasakė parodydama į vieną iš buteliukų, kurio spalva kaip tik tą akimirką pasikeitė. - Šitas keičia piešinėlį. Užsitepus iškart atsiras bet koks, - papasakojo. Šis buvo jos mėgstamiausias. - O šitas pats nenusigramdo. Reikia specialiai valyti, - parodė į trečiąjį buteliuką. Šis irgi jai patiko. Kartais norėdavosi kažko įprasto, tačiau žiobarų lakai gana greit nusigramdydavo. Ypač jei Vega ką nors sunkiau padirbėdavo.
  Pamačiusi kalną apyrankių Vega išpūtė akis. Kaja tikrai turėjo turto.
- Šitos norėčiau, - nusišypsojo ir parodė į vieną iš apyrankių. Mėlynų karoliukų kūrinį.
  Tačiau staiga Kajos nuotaika subjuro. Ir tada Vega pamatė, kad jos lakas nusivalė.
- Uoj, - irgi nuliūdo. - Ar neveikia magiškas valiklis su žiobariškais lakais? Turiu jo.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Kaja Adams Spalio 13, 2023, 02:46:48 pm
- Ech, kaip ir visų, - atsiduso Kaja. - O ką norėtum veikti burtininkų pasaulyje? Kai kurie dalykai man atrodo labai pavojingi. Na, kad ir aurorų darbas, - pažvelgė į juos. - Tai ne veltui atsirado tų, kurie bijo imti šakutes, - nusijuokė Kaja pašnekovei pasakius, kad daiktas gali būti bet koks ir kad turbūt nuo jo galima ir numirti. - Juk tu nemanai, kad tai gali būti šakutė? - dabar jau balse pasigirdo šiokia tokia nerimo gaidelė. - Na, taip, tu teisi. Galbūt tikrai suaugę yra drąsesni, nebent tai būtų koks septintakursis, - svarstė.
Tada mergina ištraukė nagų lakus, o Kaja stebėjo.
- Man labiausiai patinka tas, kur keičia spalvą! - susižavėjo. - O jis keičia pats visada? Ar galima sugalvoti, kokios nori? Puiku, ji tavo, - atsakė dėl apyrankės ir nusišypsojo. - Oi, net nežinau, ar veikia, - kalbėjo apie magišką nagų lako valiklį. - Bet galim pabandyti? Būtų gerai, nes dabar atrodo baisiai, - nusijuokė žiūrėdama į savo nagus. - Kaip manai, jie atims mano smarvines bombeles? - paklausė metusi žvilgsnį į aurorus, kurie tikrino kažkokį vaikinuką. - Na, jau nagų lakų tikrai atimti neturėtų. Papuošalų irgi. Ar ne? Nesąmonė čia tas tikrinimas, - atsiduso.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Vega Dellal Spalio 14, 2023, 08:27:44 pm
- Net nežinau, - nusišypsojo Vega. - Galbūt norėčiau mokyti vaikus! Gal ne Hogvartse, tačiau juk būna ir magijos korepetitoriai, ar ne? - pridėjo. - Nemanau, kad tai galėtų būti šakutė, bet... Visko gali būti! O septintakursiai... Tikrai pažįstu tų, kurie tam pasirašytų!
 Vega nusišypsojo išgirdusi, kad Kajai patinka tas, kuris keičia spalvą. Taip, magiškieji nagų lakai išties buvo puikus dalykas ir šviesiaplaukė jų turėjo nemažai.
- Pasilik, - nusišypsojo ir pradėjo raustis rankinuke, bandydama sužvejoti nagų lako valiklį bei kelis vatos gabalėlius. - Štai, - pastatė ant stalo mažytį buteliuką ir du vatos gabalėlius. Ėmė kuo mažesnius daiktus, kad visi tilptų. - Nemanau... Negi jiems tai svarbu? Jie juk turėtų ieškoti magijos artefaktų... - pasakė ir atsiduso. - Ir man tai atrodo šiek tiek kvaila, tačiau tai svarbu. Tie artefaktai gali pridaryti labai daug žalos. - Pasakė ir minutę patylėjo, o tada išgirdo savo pilvą gurgiant. - Gal nori nueiti į didžiąją salę? - juokėsi.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Kaja Adams Spalio 18, 2023, 12:05:09 pm
- Magijos kas? - sukluso Kaja. - Nežinau, ar būna, - ji gūžtelėjo pečiais.
Kad ir kas būtų tas korepetitorius, tai skambėjo baisiai nuobodžiai.
- Ačiū, - šviesiaplaukė padėkojo už nagų laką ir nusišypsojo.
O tada padėkojo dar kartą ir ir pradėjo valytis savo nagų laką. Tereikėjo vos priliesti magišku valikliu suvilgytą vatą ir žiobariškas nagų lakas tarsi išnyko.
- Oho, - stebėjosi Kaja. - Nieko sau. Ir man reikės tokį įsigyti.
Tada ji atidavė valiklį merginai. Ir mintys vėl ėmė suktis apie artefaktus bei tai, ar aurorai nepasiims Kajos daiktų. Ir dar - sugurgė tos merginos pilvas. Ji pasiūlė eiti į salę.
- Žinoma, - nusijuokė. - Eime. Beje, koks tavo vardas? Aš esu Kaja, - prisistatė, nes pamanė, kad su šia mergina galėtų tapti draugėmis. Ji pasirodė labai miela.
Kaja pabandė paslėpti smarvines bombeles atokiausiame kuprinės kampelyje ir atsistojo pasiruošusi eiti.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Vega Dellal Spalio 28, 2023, 03:57:39 pm
- Korepetitoriai. Na žinai, kur pamoko papildomai. Manau, tokie turėtų egzistuoti ir magijos pasaulyje, juk pagalbos tikrai gali prireikti, ar ne?
  Vos merginai valikliu prilietus žiobariškąjį laką ir jam dingus, Vega išpūtė akis. Tokio efekto nesitikėjo. Šviesiaplaukė niekada nebandė valikliu valyti žiobariško lako, todėl apie tokį dalyką nežinojo. Gal reikėtų pradėti naudoti ir žiobariškus lakus... Vertėtų? Pagalvojo ji.
  Išgirdusi mergaitės klausimą, Vega nusišypsojo. Su ja tikrai galėjo tapti draugėmis.
- Aš Vega, - nusišypsojo geltonplaukė ir atsistojo. Labai labai norėjo valgyti, todėl ėjimas didžiosios salės link turėjo tapti tikra palaima.
  Jos nuėjo aurorų link. Vega kiek nerimavo dėl jų, tačiau viskas buvo gerai. Greitai kiemo aplinką jos pakeitė pilimi.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 27, 2023, 08:45:08 pm
Mokslo metai dar tik prasidėjo, o Eion jau baigė išprotėti. Kodėl vos pradėjus penktą kursą viskas taip staiga pasikeičia? Jis tikrai nesijautė pasiruošęs VML egzaminų metams. Norėjo ir toliau švilpauti per pamokas, nepadaryti pusės namų darbų ir gadinti profesorių nervus.
Deja, nesisekė. Kad ir paskutinė kerėjimo pamoka - joje klastuolis beveik nieko nesuprato, tad reikėjo pasimokyti papildomai. Ką jau kalbėti apie gal penkis laukiančius rašinius ir dar labiau nesuprantamus transfigūracijos kerus. Ar gali būti, kad vis dar yra rugsėjis? Jis, pasirodo, visam šitam yra per kvailas.
Paėmęs "Tipinių kerėjimų knygos" ketvirtą ir penktą dalis Eion išėjo į kiemą. Vakar buvo nuliję, tad balų aplinkui nemažai, bet šiandien švietė nedrąsi rudens saulutė. Gal pavyks susikaupti ir bent kažką išmokti. Visa šita situacija pradėjo gerokai gąsdinti. Ir varginti. Jau kelias naktis negalėjo užmigti, kas visai nepadėjo susikaupti per pamokas. Kodėl niekas neperspėjo, kad penkti metai yra kažkoks pragaras?!
Kiek pasitrynęs lauke Eion galiausiai pamatė suoliuką. Jis buvo tuščias, tad kuo puikiausiai tiks šiek tiek pasimokyti. Taigi jis atsisėdo ir paėmęs vieną iš vadovėlių kibo skaityti.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Lapkričio 27, 2023, 09:21:27 pm
Tokių nuobodžių mokslo metų, daug kas norėtų, tačiau ne Giedrius. Jam reikėjo ašarų, kraujo ir mėlynių, žinoma, galeonų kalno už patirtą emocinę žalą taip pat pasiprašytų. Bet ne. Hogvartsas tapo nuobodžiausia mokykla Anglijoje. O galbūt Giedrius jau buvo pernelyg subrendęs vaikiščių dramoms, kad jos nepriversdavo net nusijuokti?
Nebuvo nė vieno profesoriaus, kuris pasiduotų nervų tampymui. Ministerijos darbuotojai- ar tiksliau, pati ministerija nebeįsileidžia Giedriaus, nes šis gerokai prisidirbo. Atrodo visi suaugusieji, ugh, jam nepatiko tas žodis, vengė jo kaip maro.
Maras ir buvo. Baltasis maras. Estetiškas, gražus ir nepakartojimas. Jeigu būtų mirtis, jį pasitiktų iškėstomis rankomis. Jo kaulėtus pirštus nubučiuotų, o su lyg kiekvienu prisilietimu nauja dvasia iškeliautų anapilin!
Giedrius šypsojosi eidamas link pavėsio. Jo nugara tiesi, o apranga lyg grynakraujo burtininko. Balti, stilingi kirpimo, marškiniai su auksinėmis siūlėmis. Juodos medžiaginės kelnės, kurios pabrėžė jo mažą liemenį. Laisvas juodas apsiaustas. Tai nepriminė uniformos. Buvo pasiruošęs prarasti taškus.
Tačiau ši apranga buvo išvaistyta ant nieko nesuprantančių moksleivių akių.
Čia net nebuvo žiūrovų! Tik vienas, vienišas mokinukas, sėdintis ant suolelio.
Jis nė nepakėlė akių nuo knygos.
Kartais knygos tikrai buvo įdomios, bet jas skaityti reikėjo ne lauke, kur galima sutikti potencialų klientą ar naują susižavėjimo objektą.
Giedrius, su lyg vėjeliu, prisėdo šalia vaikinuko. Kelintokas šis bus? Turbūt jaunesnis už jį. Matytas, tačiau galimai ne iš to paties kurso, nes pamokose nematė. Pažvelgė jam per petį ir giliai atsiduso.
- Maniau, bent jau kas nors iš uždraustojo skyriaus, bet čia viso labo kerėjimo knyga, - pirštais persibraukė per savo garbanas. - Jeigu ruošiesi kokiam atsiskaitymui, turiu keletą buteliukų, kurie išspręs tavo problemą, bet- viskas kainuoja.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 28, 2023, 05:29:07 pm
Ir vis tiek nesisekė susikaupti. Tai prabėgdavo kokie mažiai, kuriems visai nereikėjo mokytis, tai suklykdavo koks paukštis. O dažniausiai ramybės nedavė paties Eion mintys. Jeigu būtų bent šiek tiek pasistengęs ankstesniais metais, dabar turbūt būtų lengviau. Bet jam rūpėjo visai kiti dalykai. Reikėjo apsiginti ir priversti kitus bijoti. Jeigu tik kas nors būtų anksčiau pasakęs, kad to daryti nereikia, viskas dabar būtų kitaip. Deja, Auris sugebėjo tuo įtikinti tik praėjusių mokslo metų antroje pusėje. Ir tai iki galo neįtikino, nes Eion ir toliau bijojo. Kodėl viskas taip nesąžininga? Kiti mokiniai ramiai mokosi, nes jiems nereikia nuo pat mažumės stovėti už save. O kaip mokytis jam, kai pirmiausia reikia išgyventi?
Panašu, kad netrukus ateis laikas dar vienai išgyvenimo pamokai - kažkas atsisėdo šalia ir prakalbo, o žodžiai vertė galvoti, kad susitikimas nebus draugiškas. Eion dėbtelėjo į vaikiną ir stengėsi nekreipti dėmesio. Neturėjo laiko papildomiems skaitalams, bet to sakyti tikrai neketino. O netrukus dar ir itin įdomų pasiūlymą išgirdo. Tik, žinoma, neketino jo priimti. Visų pirma, nebūtų švaistęs Aurio pinigų. Be to, pasitikėti kiekvienu pristojusiu kvailiu - tikrai ne Eion būdas.
- Atstok, - tiesiog burbtelėjo klastuolis ir pervertė knygos lapą. Atrodė, kad to neužteks šitam susiprasti ir išsinešdinti, bet kažką atsakyti reikėjo, ar ne?
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Lapkričio 28, 2023, 08:16:27 pm
Tas vaikinukas net neužfiksavo, kad atsisėdo šalia jo. Viso labo dėbtelėjo į varną ir tiek! Galbūt blondinukas neskaito šios knygos, o tiesiog žiūri į puslapius nieko nematydamas? Nes tikrai akys nebūtų akimirksniu pasitraukusios nuo Giedriaus puikaus silueto.
Nebent šaltumas buvo suvaidintas. Su merginomis, panašaus amžiaus berniukai irgi elgdavosi panašiai, ignoruodavo, nors tos parodydavo dėmesį. Na, buvo ne mergina, tačiau jam dėmesio reikėjo. Galeonų taip pat. Kadangi šitoje sumautoje mokykloje buvo nuobodu.
- Pirmas buteliukas nemokamai, - šyptelėjo iš kišenės ištraukdamas miniatiūrinį krištolinį buteliuką, kuriame žvilgėjo purpurinis skystis.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 28, 2023, 09:28:49 pm
Žinoma, šitas nesusiprato dingti iš akių. Eion nenorėjo jokių pirmų buteliukų ir panašaus plauko nesąmonių. Jis norėjo kažką išmokti, nesijausti toks kvailas ir turėti su kuo pasikalbėti. Gal nueiti pas Aurį? Bet ką jam sakys? Kad pasidarė liūdna? Ne, net ir mintyse tai skambėjo kvailai.
- Sakiau, atstok, - pikčiau pakartojo Eion. Žinojo, kad prieš porą metų jau būtų trinktelėjęs ar bent riebiai iškeikęs. Ar tai reiškia, kad jis keičiasi?
- Susirask ką nors, kam tai įdomu, - dar pridūrė. Žinoma, gali būti, kad šitas specialiai prisikabino tik tam, kad perzintų. Tame jo buteliuke tikriausiai vynuogių sultys. O kokie naivūs pirmakursiai gali ir patikėti. Reikės perspėti Aurį, kad saugotų Timotį mintyse ištarė Eion ir piktai įsistebeilijo į nepažįstamąjį.
- Jeigu neturi ką protingesnio nuveikti, galėtum eit bent grindis išplauti, - rėžė. Ranka nuslydo į kišenę ir sugniaužė burtų lazdelę. Gal mokytis ir nesiseka, bet vienus kitus kerus jis tikrai moka.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Lapkričio 28, 2023, 09:50:42 pm
Todėl ir bendravo su vyresniais burtininkais, o ne mokiniais. Šie nei verslo partneriai, nei mandagūs. Šis berniukas atrodė ne tiek piktas, kiek drovus. Šyptelėjo.
Nebuvo kantrus, jeigu pamatydavo katę, nuspręsdavo paglostyti, o jeigu ji šnypšdavo, pagaudavo ją ir užglostydavo, kol galiausiai toji nusiramindavo. Panašiai darydavo ir su žmonėmis, nes jo charakteris nebuvo auksinis, bet šie privalėdavo apsiprasti.
Vartė buteliuką tarp pirštų.
- Daugiau nesiūlysiu, - pasakė ir buteliukas pradingo. - O su žmonėmis visada taip bendrauji?
Jau ketino kirsti, kad grindų plovimas yra žiobarų ar nevertėlių darbas, tačiau... Kad jau apie vandenį prakalbo. Išsitraukė savo lazdelę iš kišenės ir nukreipė į jaunojo klastuolio knygą.
- Aguamenti, - ištarė ir iš lazdelės galiuko pasipylė vandens srovė.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Lapkričio 29, 2023, 06:28:51 pm
Na ir įklimpo. Atrodė, tenorėjo ramiai pasimokyti, bet ir vėl nepavyko to padaryti. Kodėl šitam būtinai reikėjo priskresti prie jo? Argi mokykloje trūksta mažių, kurie tikrai pirktų jo nesąmones?
- Na ir puiku, - atkirto, bet netrukus pyktis pavirto į nuostabą. Kuo šitam neįtinka jo bendravimas? Pats prilipo ir trukdo, o dar nepatenkintas? Tiesą sakant, elgėsi panašiai kaip profesorius Levinsas. - Ne tavo reikalas, kaip aš bendrauju.
Atrodė, kad viskas kaip ir išsisprendė. Na, bent jau anas paslėpė savo kvailą buteliuką. Bet kur ten! Netrukus knygą apliejo vanduo.
- Ką tu darai, kvaily?! - pašokęs nuo suoliuko suriko Eion. Čiupo antrąjį vadovėlį ir įsidėjo į kišenę. Norėjo pasakyti, kad paskųs koledžo vadovui, bet čia susidūrė su problema: su Levinsu jis nė už ką nekalbės.
- Idiotas, - piktai pasakė Eion. Nesugalvojo, kaip geriausia išdžiovinti knygą. O juk tai buvo direktorės pamokos vadovėlis. Dabar jis ne tik negalės mokytis, bet ir turbūt gaus areštą. Įsmeigė akis į mokytis trukdantį kvailį ir burbtelėjo: - Dink iš akių.
Neabejojo: būdamas vienas sutvarkys šlapią vadovėlį per sekundę. Bet dabar pernelyg erzino kito žmogaus egzistavimas.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Gruodžio 02, 2023, 02:54:11 pm
Giedriaus teorija buvo teisinga. Vaikinukas nemokėjo deramai burti, ah, turbūt šis bus nevertėlis. Bet, kuris save gerbiantis moksleivis, išdžiovinimo kerus išmokdavo jau pirmame kurse, nes šie buvo vieni naudingiausių kerų. Sulijai? Exaresco. Apipylė su arbata? Exaresco. Bendrabutį užpylė vanduo? Exaresco.
Tad jeigu knyga sušlapo ir akimirskniu burtininkas nepasako šio paprasto burtažodžio, indikavo tik vieną dalyką. Jis to arba nežinojo arba- Dėl ko dar neišdžiovintų knygos?
Nebuvo beširdis, jam nepatiko privesti prie ašarų mažiau gabius burtininkus.
Nukreipė lazdelę į drėgnąją:
- Exaresco, - ištarė ir vanduo išgaravo. Knyga nors nebus kaip nauja, bet bent jau nebešlapia ir nesudrėkins kitų audinių. - Kaip jaunasis klastuolis išgyvena šioje mokykloje nepamesdamas savo galvos, - šyptelėjo. - Galbūt tave pamokyti?
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Oliveris Llewellyn Sausio 29, 2024, 07:21:00 pm
Mokslo metai artėjo prie pabaigos, ir Oliveris nutarė pabandyti pasišnekėti su Sevirina. Žinoma, buvo drovu tai daryti, bet kuo toliau, tuo aiškiau suprato: jam iš tiesų rūpi, kas jai atsitiko. Po tos Aurio pamokos taip nieko ir nepaklausė, po to užgriuvo daugybė namų darbų ir, žinoma, atėjo Velykų atostogos. Prie tėčio tikrai neketino klausinėti, tad nors ir susitiko, apie tai nesikalbėjo.
Taigi dabar per nuodų ir vaistų pamoką išdrįso paduoti lapelį, kviečiantį po vakarienės ateiti pasikalbėti. Net jeigu nepavyks aptarti tų rimtų dalykų, gal vis tiek bus smagu. Su kažkuo bendrauti reikėjo, o Sevirina buvo draugiška. Kai ne pernelyg liūdna. Žinoma, ir su Leticija galima bendrauti, bet su ja Oliveris daugiau mokėsi. Su švilpe galima ir papiešti.
Nenorėdamas parodyti, kad kvietė tiesiog pasikalbėti, dėl visa ko pasiėmė dailės reikmenis. Vis dėlto jie buvo kuprinėje ir galbūt nė nebus ištraukti. Jeigu tik seksis kalbėti. Dabar berniukas atėjo prie suoliuko, kurį neblogai žinojo. Dažnai ateidavo čia pasėdėti. Tik dabar pagalvojo, kad Sevirina gal nežino šios vietos, bet jau buvo per vėlu. Taigi įsitaisė ir vildamasis, kad ji pasirodys, laukė.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Sevirina Mckenna Vasario 17, 2024, 07:49:00 pm
  Iš ties buvo keista, bet smagu sulaukti pasiūlymo iš Oliverio susitikti. To tikrai nesitikėjo, bet Sevirina sutiko. Nors ir buvo jau vėlu, bet ji vistiek nusprendė ateiti. Būtų labai nemandagu vien dėl to neateiti žiūrint į aplinkybes, kai Oliveris ir taip kiek pažino jį nebuvo linkęs nuolat prašinėti susitikti. Ypač per pamoką, kadangi abu gan rimtai žiūrėjo į mokslus. Na, bet švilpė nebuvo prieš.
  Prieš vakarienę jau Sevirina susikrovė  nedidelę kuprinę. Visgi nežinojo ką būtent veiks todėl dėl viso pikto pasiėmė pieštukų, trintuką bei drožtuką. Dar kelis sausainius ir švarkelį. Buvo pavasaris ir gan šilta, bet visvien nežinojo kaip viskas gali pakrypti todėl sušalti nenorėjo. Per vakarienę mergaitė stengėsi surasti Oliverį, bet per tiek mokinių neįstengė surasti jo. Deja kiek užsitęsė sėdėjimas prie švilpynės stalo, kadangi pradėjo kalbėti su keliais švilpiais, o jų taip palikti nebuvo mandagu todėl kas beliko tai laukti kada jie sustos pliurpę.
  Žinoma jie sustojo kalbėję ir Sevirina atsisveikino greitai nubėgdama pasiimti daiktų ir tada greitai į Oliverio nurodytą vietą. Ten lankytis daug neteko, bet antrakursė žinojo kur. Pagaliau radusi draugą sėdint ant suoliuką šviesiaplaukė negarsiai nusikeikė tikėdamasi, kad nelaukia ilgai.
  - Labas, - pasisveikino, - ar labai ilgai lauki? - paklausė tikėdamasi, kad atsakymas bus neigiamas ir tada atsisėdo šalia.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 19, 2024, 10:56:48 pm
Laikas prailgo. Žinoma, Oliveris turėjo nepalyginamai daugiau kantrybės nei jo brolis dvynys, bet vis tiek pasirodė, kad Sevirina neateina labai jau ilgai. Gal ji tikrai nežino šitos vietos? Berniukas jau spėjo save išpeikti, kai pagaliau išgirdo žingsnius.
- Labas, - pasisveikino ir papurtė galvą. Nenorėjo sakyti, kad laukia ilgokai, bet ir meluoti nesiryžo. Tikėjosi, kad Sevirinai to užteks. Dabar reikėjo pradėti pokalbį, tik kaip vis dėlto tai padaryti? Tiesiai šviesiai klausti Oliveris, žinoma, nedrįso. Drovu buvo pasakyti netgi tai, kad pakvietė tiesiog pasikalbėti. Bet iš karto traukti dailės reikmenis irgi nei šis, nei tas.
- Ar turi kokių planų vasaros atostogoms? - galiausiai ištarė. Dabar jau tikrai pasirodė kaip visiškas kvailys, ar ne? Bet ką daryti, kad net ir visai nemokėdamas bendrauti kartais nori tiesiog pasikalbėti?..
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Sevirina Mckenna Vasario 20, 2024, 11:32:54 am
Sevirina labai tikėjosi, kad Oliveris nepyks dėl vėlavimo. Nors jau išsiaiškino, kad jis nelaukė ilgai todėl šviesiaplaukė galėjo nusiraminti. Visgi sugadinti draugystės nenorėjo baigiantis mokslo metams. Viskas ėjosi taip gerai todėl susimauti ant galo būtų ne itin gerai.
  - Šiaip visiškai neturiu apart to, kad su Vanessa keliausime į magiškus meno užsiėmimus ar kaip jie vadinasi, - atsakė į draugo klausimą ir susimąstė apie planuotą stovyklą. Tai iš ties buvo tik vienas planuotas dalykas per visą vasarą. Daugiau nieko nežinojo ką veiks nors ir bus su pusseserę, kurią dabar ir paminėjo. Oliveris ją pažinojo, bet klausimas ar jam patiko ji.
  - O tu turi kokių planų? - taip pat pasidomėjo.
Būtų smagu susitikti, tačiau to dar neplanavo pasiūlyti. Visgi per Velykų atostogas buvo gan linksma. Tačiau poto teko susimąstyti, kad Oliveris gyvena didelėje šeimoje todėl tikriausiai planų turės begalę ir Sevirinai laiko neliks. Todėl tą mintį tik pastūmė į šalį ir laukė berniuko atsakymo.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Oliveris Llewellyn Vasario 26, 2024, 06:51:21 am
Laimei, Sevirina nepradėjo šaipytis iš galbūt keistoko klausimo. Ji iš viso atrodė esanti gera. Netgi piešė, o tai Oliveriui patiko.
- Magiški meno užsiėmimai? - perklausė. Tai skambėjo visai įdomiai. Žinoma, jeigu tai dailės, o ne kokio dainavimo užsiėmimai. Nutarė vėliau būtinai paklausti apie tai tėčio. Jis viską žino, tad galbūt daugiau papasakos apie šitą dalyką. Tiesa, prašytis į tuos užsiėmimus jis turbūt nesiryš.
- Nežinau. Labai noriu susipažinti su jauniausia sesute, - droviai atsakė į mergaitės klausimą. Tiesa, jos vis dar nebuvo, bet kiek buvo galima suprasti iš tėčio laiškų, jau visai tuoj. Taigi Oliveris neabejojo, kad kai jie grįš namo, jau turės sesutę. Ir gerai - mama per atostogas atrodė labai pavargusi.
O dabar reikėjo pereiti prie tos temos, kurią labiausiai norėjosi aptarti. Tik kaip tą padaryti?
- Ar tau nepatinka namie? - galiausiai paklausė. - Ar dėl to kartais būni liūdna? Nenori grįžti namo? O gal tau nepatinka Hogvartse?
Nuleido galvą. Jautėsi per daug klausinėjęs, bet suprato, kad iš tiesų rūpi. Jeigu tik galės, bandys padėti Sevirinai.
Antraštė: Ats: Suoliukas prie medžio
Parašė: Sevirina Mckenna Kovo 20, 2024, 03:52:20 pm
  - Taip, magiški meno užsiėmimai, - šyptelėjo Sevirina, - skamba įdomiai ar ne?
Tuomet Oliveris papasakojo apie savo planus, kurie kiek mergaitę nustebino.
  - Turėsi dar viena sesute? - stebėdamasi paklausė Oliverio, - oho. Tai kiek dabar jūsų bus? - dar kartą paklausė. Tai žinoma nebuvo labai artima ir apie kurią galėtų daug kalbėti tema, tačiau ji vistiek džiaugėsi dėl draugo. Visgi džiaugsmo nebus per mažai.
Netikėtai, bet Oliveris paklausė daugiau klausimų, negu įprastai. Sevirina vėl nustebo, tačiau to neišreiškė. Nors nebuvo užtikrinta ar to neatskleidė jos akys.
  - Na nelabai, jeigu tiesa pasakius, - atsakė į klausimą apie namus, - ten būna nuobodu, nes esu tik viena, bet dabar kartu gyvena Vanessa tai gal šiek tiek geriau, bet vistiek norisi daugiau draugų, - toliau kalbėjo mergaitė, - tikrai dažnai nenoriu grįžti, - prisipažino Mckenna, - bet hogvartse man labai patinka, - šiek tiek šyptelėjo ir pasitaisė plaukus mąstydama kodėl Oliveris to klausia. Ar jis tiesiog nusprendė kaip nors užvesti pokalbį ar būtent nori kažką sužinoti. Tačiau tai buvo įdomu todėl daugiau Sevirina nieko nepasakė laukdama ką toliau darys Oliveris.