Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Mayra Llewellyn Gruodžio 04, 2021, 01:49:30 am

Antraštė: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 04, 2021, 01:49:30 am
 Londono miesto kapinės ir krematoriumas yra įsikūrę šiaurės-rytų Londone, netoli Epingo miško. 200 akrų plotas turi du įėjimus - pagrindinį, esantį šiaurėje, bei pietinį. Netoliese yra mašinų stovėjimo aikštelė, nors su specialiu leidimu galima įvažiuoti ir į pačias kapines, o automobilio neturintys gali laisvai atvykti autobusais ar metro.
 Šios mirtimi dvelkiančios vietovės aplinka yra stulbinanti, su kruopščiai prižiūrėtais gėlynais, krūmais ir senais, ramybe dvelkiančiais medžiais tarp begalinių paminklų eilių paprastiems žmogeliams, karo didvyriams ar įžymybėms. Neplanuotų apsilankymų atveju, čia dirba gėlių parduotuvė ir net kavinė, su savu nuosavu vidiniu kiemeliu, o uniformuoti kapinių darbuotojai prireikus suteiks informaciją bei pagelbės.
 Klaidžiojant takeliais, gali prieiti anglikonų bažnyčią su bokštu bei keletą koplyčių-kolumbariumų. Jeigu norisi velionį paslėpti po žeme, čia taip pat šiam tikslui po žeme yra įrengtos katakombos. Teritorijoje taip pat yra du krematoriumai, tačiau senasis buvo perdarytas į dar vieną koplyčią. Nors ir religinių pastatų kiekis yra nemažas, šiose kapinėse palaidotas gali būti bet kas, nepaisant kilmės ar religijos.

[Oficiali svetainė (https://www.cityoflondon.gov.uk/services/births-deaths-and-marriages/cemetery-and-crematorium)]
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Gruodžio 04, 2021, 07:02:43 pm
Bretui reikėjo pasižmonėti. Kad ir kaip jis nemėgo tų kvailų dvikojų padarų, kurių labai per daug buvo jo namuose lūšnyne, kartais reikėdavo prasiblaškyti. Reikėjo pailsėti nuo prakeiktų tėvo priekaištų, kad jis nedirba. O ar jis kaltas, kad vos po aštuonių dienų buvo atleistas? Kad ir kokias priežastis pasakė buvęs viršininkas, vyrukas viską suprato: juo niekas nepasitikėjo tik per prakeiktą tėvą. Tik jis dėl visko kaltas. Kaltas dėl to, kad Bretas nėra burtininkas, bet kartu nėra ir žiobaras. Jis yra kažkoks nei skustas, nei luptas žioplys, kuris tokiu tapo tik per prakeiktą tėvą!
Žmogus, pavežęs vyruką iki Londono, buvo bjauriai panašus į tą, apie kurį pastarasis tiek daug galvojo. Nenuostabu, kad prieš išlipdamas iš mašinos gerai įkrėtė jam į kailį. Tiesą sakant, Bretas net nežinojo, ar tas dar gyvas. Gerai apieškojęs kišenes rado piniginę, tad nusavinęs visus grynuosius išėjo į miestą ir jautėsi visai neblogai. Galbūt pavyks įsigauti į kokį barą ir nukabinti mergiotę.
Sostinės rudaplaukis gerai nepažinojo, tad vėliau tikrai nebūtų galėjęs paaiškinti, kaip atsidūrė kapinėse. Ten sutikęs kažkokį žmogų paprašė ugnies cigaretei prisidegti: iš pirmos ir paskutinės algos prisipirko itin didelį kiekį rūkalų. Deja, tas žmogus pasirodė besąs bjauriai nemandagus. Kaip galima rūkyti kapinėse? Ar nejaučiate niekam pagarbos? Ar norėtumėte, kad prie jūsų kapo kas nors rūkytų? su patyčia kartojo mintyse to idioto ištartus žodžius Bretas eidamas į šalį. Atrodė, kad paliks kvailį ramybėje, tačiau kažkuriuo metu sukilo pyktis, ir vaikinas apsisuko. Nevykėlis ir toliau žaidė su žvakutėmis, kas reiškė, kad galėjo paprasčiau nei paprastai uždegti ir jo cigaretę. Įsiutęs Bretas priėjo prie to žmogaus ir nieko nesakęs smogė jam į veidą. Žmogui pargriuvus rudaplaukis pradėjo jį spardyti kartais vis trenkdamas ir kumščiu. Žmogus jau kurį laiką nejudėjo, tačiau jaunuolis nenustojo jo daužyti ir spardyti. Viskas aptiško kraujais, bet ir tai nenuramino. Kažkuriuo momentu Bretas nusispjovė ant to, kas dabar jau buvo panašiau į mėsos kalną, bet vis tiek nenustojo jo spardyti. Pyktis visiškai nebuvo sumažėjęs.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 05, 2021, 03:00:09 am
 Šiąnakt Londone buvo ramu. Mieste, kaip ir buvo įprasta, arterijomis sruvo mašinos, pakampėse mėtėsi šiukšlės bei benamiai, o paklydę sielos šmėžavo šešėliuose kartu su vagimis, žudikais ir prievartautojais.
 Liuciją jos butas dusino. Nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro ją supančios Ministerijos sienos spaudė, o trumpa kelionė namo neleisdavo net dorai pažvelgti į dangų.
 Šalyje neramu. Daug pokyčių, vienai būtų atvirai nesaugu. O kas, jeigu tuo pasinaudotų opozicija? Negyva ministrė, nespėjusi net dorai kabineto susitvarkyti, nieko nenustebintų. Reiktų pasisaugoti, kol viskas nusistovės. Ką dar jai kalbėjo aurorai? Tiesiai žiūrėdami į akis jie kartojo tą pačią mantrą, dabar it užstrigusi plokštelė besisukančią baltaplaukės galvoje.
 Laikas pasivaikščioti.
 Todėl baltą plaukų spalvą paslėpusi po rusva ir užsimaskavusi taip, kad atrodė geru dešimtmečiu jaunesnė, Liucija ant rankos užsimetė apsiaustą, pasičiupo lazdelę ir dingo naktiniame Londone. Ji - tik dar viena keista žiobarė, pradingstanti minioje ir šešėliuose. Dar viena nesuprasto jaunimo atstovė metro traukinio vagone.
 Kur ji išlipo, Andersson nežinojo. Suprato tik tai, kad vis dar yra Londono ribose. Užsimetusi apsiausto gobtuvą, ji patraukė pirmu pasitaikiusiu takeliu. Ironiškai, netrukus švelnios gelsvos šviesos nušviesti pasirodė antkapiai, kurie pralinksmino rausvalaukę. Nardydama tarp nesibaigiančių eilių, ji mėgavosi kapinėse tvyrančią tvarka. Jos nuomone numirėliams gerai - niekuo nebereikia rūpintis, kai net ir karstą vietoj tavęs uždaro. O ji tėvo lavoną iš Azkabano į Švediją ar pardangis? Tada galėtų pati užkasti šalia motinos. Ji juk nekalta, kad jiems visiems teko išsiskirti. Na, bet ir su tais lavonais vienos bėdos - į židinį neįmesi, o skraidint ant šluotos paprasčiausiai nepagarbu. O kas jei dar ir į jūrą įkris? Ot būtų gėda - pametė nuosavo tėvo lavoną Šiaurės jūroje!
 Mintis apie lavonus nutraukė vieno tokio darymo garsai. Garso, kurį sukelia spyris į žmogų, Liucija turbūt niekada nepamirš - pernelyg dažnai tekdavo jo pasiklausyti vaikų namuose. Smalsumo ir nuobodulio vedama, ji šešėliais patraukė veiksmo vietos link, gniauždama už nugaros paslėptą lazdelę.
 Vyriškis, taip įnirtingai liejantis savo pyktį ant kažko, buvo nematytas. Žinoma, tik priešingas atvejis būtų nustebinęs merginą. Atidžiai stebėdama nepažįstamąjį Liucija bandė įžvelgti kokį nors magijos požymį. Galiausiai nusprendusi, kad jau gana, žengė šiek tiek arčiau ir tarė:
-Koks jausmas, kai tavo siela sutepta kažkieno krauju?
 Kvaila ji nebuvo - už nugaros lazdelę spaudžianti ranka buvo pasiruoši per sekundę paleisti stingdymo kerus, o ir niekas iš užmaršintojų biuro neprieštarautų, jei ministrė pati pamažintų jiems darbo...
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Gruodžio 05, 2021, 10:55:49 pm
Šitaip įsiutęs Bretas nebuvo niekada gyvenime. O ir tai, ką jis iki šiol vadino pykčiu, praeidavo žymiai greičiau. Iš to kvailio, nesutikusio pridegti cigaretės, jau seniai liko tik kažkoks beformis daiktas. Deja, tai įsiūčio nė kiek nesumažino. Vyrukas buvo visiškai tikras, kad to dabar negalėtų padaryti niekas.
Iki to laiko, kol išgirdo moterišką balsą. Atsisukęs pamatė kažkokią mergaičiukę, ir pykčio kaip nebūta. Bretas skubiai nutaisė savo "nuostabiąją" šypseną, kuri turėjo sužavėti bet kurią merginą (turėjo sužavėti. Bet niekada nesužavėdavo). Spirtelėjęs kūną tolyn žengė artyn merginos. Ji pasirodė gal kiek ir per jauna, tačiau tai netrukdė. Jeigu ji yra pakankamai suaugusi slampinėti po kapines, vadinasi, yra pakankamai suaugusi ir praleisti šiek tiek laiko su Bretu. O tai reiškė, kad galima pamiršti, kas ką tik įvyko. Jeigu ne kruvini drabužiai, niekas nė nebūtų pagalvojęs, kad rudaplaukis ką tik buvo juodai įsiutęs. Ne, dabar jis buvo tas tylus ir ramus vaikinas, galintis per dieną pratarti porą žodžių ir atkakliai bandantis susipažinti su kokia daile mergaičiuke. Ši buvo ne tokia ir bloga, tad Bretas džiaugėsi. Gal ne tokia ir bloga ši diena. Buvo verta trenktis į tą kvailą sostinę.
- Bretas, - ištiesė ranką rudaplaukis ignoruodamas faktą, kad mergina kažko klausė. Tiesą sakant, klausimo net ir negirdėjo - tuo metu buvo pernelyg užsiėmęs pykčio išliejimu. Ausys tiesiog užfiksavo malonų balsą, ir to užteko, kad dabar vyrukas stovėtų "išdidus ir rimtas" ir atrodytų esąs vertas šitos ne tokios ir blogos mergaičiukės dėmesio.
Išvaizda, tiesa, pasigirti ji gal ir negalėjo, tačiau tai nebuvo ypatingai svarbu. Mergiotė prie jo priėjo ir užkalbino - dabar tereikėjo neapsijuokti, o parodyti, kad jis išties yra teisingas pasirinkimas. Vis dar "droviai" šypsodamasis nužvelgė mergaičiukę ir priėjo dar arčiau, tad dabar beveik glaudėsi prie jos.
- Ką norėtum nuveikti šį gražų vakarą? - savimi pasitikinčiu tonu paklausė.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 06, 2021, 01:46:54 am
 Jos balsas vyriškio dėmesį atkreipė. Gal netgi per daug. Ranka truktelėjo ir burnoje pasijuto kartus Immobulus kerų skonis, tačiau, kvailiai išsiviepęs, vyriškis jai tik prisistatė. Liucija atsakė jau gerai išmokta dirbtine šypsena bei mandagia tyla. Šis pokalbis iš įdomaus staiga pavirto absoliučiai banaliu ir prarado beveik visą ministrės susidomėjimą. Bretas, kaip strypą į kitą galą gavęs povas, tiesėsi, bandydamas ją apkerėti kokiu tai poravimosi šokiu, o Liucija, su savo švelnia bei supratinga šypsena, stovėjo taip, tarsi aiškintų visiems keliems šimtams Anglijos aurorų, koks planas įvykus sukilimui.
 Na, bet skųstis baltaplaukė irgi negalėjo. Stovėti ir išsidirbinėti kapinių tamsoje buvo žymiai smagiau nei tą patį išsidirbinėjimą rodyti Ispanijos ministro kabinete, ant ausų jam kabinant aukščiausios rūšies makaronus su anglišku mandagumu.
 Bretui priėjus arčiau, tiksliau, per daug arti, Liucijai dėl dvoko teko įkvėpti per burną. Jai dabar reikėjo kažko, kas patvirtintų, kad šis girtuoklis tik dar vienas žiobaras, svaiginančio gėralo dėka per daug įsidrąsinęs. Ko nors apie šią žmogystą, ką ji galėtų panaudoti prieš jį vakarui praskraidinti. O būnant taip arti vienas kito, žvilgsniams nebuvo sunku susidurti.
 Ir štai jis, prisiminimas, trumpas Hogvartso sienų blykstelėjimas ir Liucija aptiko tai, ko ieškojo. Tačiau savo asmeninę erdvę itin gerbianti mergina nebegalėjo toliau stovėti vietoje, tad žengė kelis žingsnius atgal, šįkart pilnai nužvelgdama Bretą.
 Nuo judesio ir pakilusio vėjo nuo galvos nuslydo apsiausto gobtuvas ir štai, smulki, akiniuota mergina laikė į vyriškį nukreipusi savo šermukšninę lazdelę.
-Malonu susipažinti, Bretai O'Connor. O šį gražų vakarą labai norėčiau tave įduoti aurorams ir stebėti, kaip lėtai supūni Azkabane už žmogžudystę. Nebent, žinoma, įtikinsi mane to nedaryti,-labai dalykiškai viską išdėstė Liucija ir jos veidas pasipuošė nuoširdžia šypsena.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Gruodžio 08, 2021, 12:36:43 am
Mergaičiukė kiek atsitraukė, ir tai be galo įžeidė Bretą. Šiaip ar taip, jis buvo jaunuolis pačiame jėgų žydėjime. Maža to, pakankamai išvaizdus, kad jauna panelė susižavėtų. Iš kur tiek įžūlumo šitaip įžeisti šaunų jaunuolį, kuris paprasčiausiai nori susipažinti?! Tuo labiau, kad pati užkalbino! Bretas susiraukė, tačiau nieko nesakė. Kol kas pavyko užgniaužti į viršų vėl besiveržiantį pyktį. Tikėjosi, kad nereikės iš šitos jauniklės padaryti dar vienos krūvelės maitėdoms lesti.
O'Connor? visiškai sutriko vyrukas, tarsi būtų pirmą kartą gyvenime išgirdęs savo pavardę. Tiesą sakant, taip, kad mergaičiukė ją iš kažkur žinojo, gerokai gąsdino. Prie to, žinoma, prisidėjo ir atsukta lazdelė. Kad ir kaip dievintų tikrus burtininkus, Bretas jų prisibijojo. Nežinia kodėl, bet ji pasirodė panaši į Alisą - visai neblogą mergaitę, kurią pavyko suvilioti vos prieš porą savaičių. Šis prisiminimas suteikė rudaplaukiui daugiau pasitikėjimo savimi, tad jis neketino pripažinti pralaimėjimo. Merginos, prie kurių prieiti nebuvo taip paprasta, jam labai patiko.
Kas yra kažkokie aurorai ir azkabanas, Bretas nė neįsivaizdavo. Norėjosi tikėti, kad tai yra prabangus viešbutis, į kurį Alisa - taip jau spėjo mintyse praminti mergaičiukę vaikinas - ruošiasi jį nusivesti. Veide vėl sužibo šypsenėlė, ir vyrukas žengtelėjo kiek arčiau. Rimtas merginos tonas jo tikrai neapgavo, tuo labiau, kad veide švietė šypsena. Šone pasigirdo kažkoks girtas riksmas ir artėjantys žingsniai. Bretui pasirodė, kad tai patraukė Alisos dėmesį, tad jis skubiai panaikino tarpą, skyrusi jį nuo rusvaplaukės, ir stipriai ją apkabino.
- Su mielu noru supūsiu bet kur, kur pasakysi, jeigu sutiksi tai padaryti drauge, - maloniu balsu pratarė vyrukas nepaleisdamas Alisos iš glėbio. Kiek kilstelėjo ją nuo žemės, kad negalėtų išsprūsti. - Bet iki supūsime, dar spėsime ką nors nuveikti, ar ne? - lipšniu balsu pridūrė jis vis dar laikydamas merginą glėbyje. Kapinės, žinoma, nebuvo tinkamiausia vieta tam, apie ką dabar intensyviai galvojo Bretas. Ką gi, azkabanas tai azkabanas, kodėl gi ne.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 27, 2021, 01:38:38 am
 Darėsi nuobodu. Bretas, kad ir kokį potencialą turėjo, jį visiškai iššvaistė bandydamas ją sužavėti. Norėjosi visą šį reikalą mesti ir keliauti pasibastyti kur kitus. Deja, keliauti oru ji negalėjo, mat po pirmo pavykusio bandymo tai padaryti ją ištiko epilepsijos priepuolis, tad balta rusvaplaukė net nedrįso galvoji apie licenziją. Beliko tik stovėti vietoje ir spoksoti į ne itin maloniausiai atrodančią žmogystą.
 Netoliese pasigirdęs riksmas privertė Liuciją krūptelėti. Dėmesys, prieš tai sutelktas ties Bretu bei jo numatomais veiksmais, irgi išsiblaškė ir vyriškis, tarsi pajutęs tą spragą merginos apsaugose, vėl prilipo kaip šūdinas lapas prie bato. Kuo toliau, tuo labiau ji abejojo, kad jis - burtininkas. Tačiau prisiminimai nemelavo - Hogvartse jis mokėsi, o toliau kapstytis ministrė nematė reikalo, ypač kai reikėjo saugoti savo jėgas.
 Breto šlykščios rankos vertė ją jaustis taip pat šlykščiai. Apkabinimas buvo nemalonus, tad Liucija pasinaudojo pirma idėja, šovusia į galva - tvirtai įsispyrusi kulnais į žemę nukreipė lazdelę į ją savo glėbyje įkalinusį vyrišką ir pro sukąstus dantis išspaudė - Depulso.
 Kerų jėga nubloškė Bretą nuo jos. Laimei, kapinių žemė buvo minkšta ir mergina nenuskrido kartu su rudaplaukiu į kapus. Ant žemės vis tiek skaudžiai tėškėsi. Atsistojusi, ministrė bandė suvaldyti įsiūtį. Kaip toks šlykštynė drįstaliesti?
 Laimei ar nelaimei - Liucijai užkliuvo jau atvėsti spėjęs lavonas. Nukreipusi lazdelę į jį, burtininkė pakėlė negyvėlį ant žemės ir tėškė ant Breto.
-Pasakyk, kodėl turėčiau tavęs neišsiųsti ten pat? Kas mane sustabdytų?-nukreipusi lazdelę į vyriškį tarė ji. Sekundėlę pagalvojusi, surišo jo kojas kerais. Šįkart nesileis jo liečiama.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Gruodžio 27, 2021, 08:29:16 pm
Mergiotė buvo nebloga, tad Breto nuotaika pakilo. Pyktis jau seniai buvo pamirštas, tad jis ir vėl buvo tas tylus ir ramus vaikinas, siekiantis suvilioti bet kurią gražuolę. Ši pasirodė esanti kaip tik tai, ko dabar ir reikėjo, tad veide švietė jo visiškai nepuošianti šypsena.
Ji labai staigiai dingo nuo veido, kai rudaplaukis skaudžiai plojosi ant žemės ir dar bjauriai atsitrenkė į kažkokį antkapį. Bretas įsiuto. Norėjo pašokti ant kojų ir užvažiuoti prakeiktai kekšiūkštei (iš kur atsirado ši nuomonė, nežinia) per veidą, bet nespėjo: ant jo užkrito kažkas sunkaus ir nemalonaus. Nereikėjo daug laiko, kad anglas suprastų: tai buvo ne kas kitas, o lavonas, kurį į tokią būseną jis pats ne taip seniai ir pasiuntė. Skubiai nustūmęs jį nuo savęs vyrukas dar kartą pabandė stryktelėti, tačiau ir vėl nepasisekė: kažkas atsitiko kojoms, tad jis vėl dribo ant žemės, šį kartą itin gėdingai.
- Tu... šlykšti... - pradėjo, tačiau sakinio taip ir neužbaigė: buvo pernelyg įsiutęs. Į klausimus neatsakė. Nė kiek neabejojo, kad šita kekšiūkštė išties galėtų taip padaryti. Ir ko ji artinosi, jeigu nenori nuveikti nieko smagaus?! Kapinėse vietos maža?! Bretas spoksojo į mergiotę neapykantos kupinomis akimis, kai į galvą atėjo mintis. Vėl prisitraukęs lavoną pradėjo raustis jo kišenėse. Buvo nepatogu, o tai mergiotei tikriausiai smagu jį stebėti. Vis dėlto dabar tai rūpėjo mažiausiai: reikėjo kekšiūkštę gerai pamokyti!
Galiausiai rado daiktą, kuris tikriausiai buvo telefonas. Jis buvo sudaužytas - ko gero, vyrukas bespardydamas nepažįstamąjį pataikė ir į šį daiktą. Vis dėlto jis buvo pakankamai sunkus, kad gerai paleistas išmaltų mergužėlės sunkį. Nesvarbu, kad ji raganiūkštė. Nesvarbu, kad veidelis gražus ir vertas dėmesio. Bretas neleis kažkokiai jauniklei jį žeminti.
Pakėlęs akis į rusvaplaukę gerai nusitaikė ir sviedė telefoną tiesiai į tą dailų snukelį. Vos paleido ginklą iš rankų pradėjo kaip beprotis muistytis tikėdamasis taip išlaisvinti kojas. Nesuprato, kas atsitiko, ir tai tik dar labiau pakurstė pyktį.
- Tu... - galų gale iš burnos išsprūdo ne itin gražus žodis, skirtas prakeiktai mergiotei, kurios dailus veidelis, kaip nuoširdžiai tikėjosi Bretas, jau buvo visas kruvinas nuo susidūrimo su telefonu.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Sausio 04, 2022, 12:55:35 am
 Viskas ėjosi gerai. Bretas gulėjo ant žemės su lavonu, kurio pridaužytas snukelis prilygo jo pačio gražumui. Liucija stovėjo pakankamai toli, kas jis negalėtų jos pagriebti. Kapinėse buvo ramu ir porelės link neskubėjo joks vargšas žiobaras apsauginis. Viskas ir toliau būtų ėjęsi gerai, jeigu ne link merginos skriejantis kažkas. Tas kažkas skaudžiai trenkėsi ministrei į kaktą, šiai akyse sužibo nuostabieji žvaigždynai ir rusvaplaukė vėl atsidūrė ant žemės.
 Nežmoniškai skaudėjo galvą. Liucija atsargiai pačiupinėjo skaudančią vietą. Regis, kraujo nėra, bus tik gumbas ir didžiulė mėlynė. Aišku, rytoj darbe ji tokia negalės rodytis - privalės skambinti į Skutelį ir mandagiai meluoti, kad per epilepsijos priepuolį dėjusi galva į stalo kampą.
 Susiraukusi, mergina atsisėdo. Drebančia ranka pakėlusi lazdelę, galiausiai ją nuleido ir atsiduso, kažką sumurmėjusi gimtąja kalba sau po nosimi. Ji pametė akinius, dėl ko Bretas liko tik neaiški dėmė tamsoje. Labiausiai buvo gaila plonųjų lęšių, mat tik magijos pagalba stiklai nespaudė nosies. Aplink apsičiupinėjusi, mergina akinių nerado. Teko atsistoti ir, atsitrenkus į nepastebėtą antkapį, garsiai nusikeikė, mintyse prakeikdama vis dar ant drėgnos žemės besivoliojantį Bretą.
-Aš tavęs gyvo nepaliksiu,-įsikibusį į trupantį akmenį tarė Liucija.-Crucio.
 Vos burtažodis suveikė, jo atgarsiai kirto legilimantei atgal. Akimirką jai pasirodė, kad ji pati buvo kerų auka.
 Liucija atsibudo ant šaltos žemės. Šiaip ne taip atsisėdo ir nusivalė purvą nuo veido. Galvą skaudėjo taip, tarsi hidraulinis presas bandytų ją suspausti į kelių centimetrų dydžio kubą. Atsirėmusi į antkapį, pakėlė galvą į dangų. Krito smulki dulksna.
-Bretai, tu už tai dar sumokėsi,-sumurmėjo rusvaplaukė galvodama, ką daryti toliau.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Sausio 06, 2022, 10:08:53 pm
Bretas akies krašteliu pastebėjo, kad kekšiūkštė pagriuvo ar suklupo. Tiksliai nebūtų galėjęs pasakyti, kas ten nutiko, bet tai šiek tiek pataisė nuotaiką. Deja, tik šiek tiek; rudaplaukis ir toliau buvo įsiutęs. Pakankamai iškeikęs ir išplūdęs mergiotę jis vėl puolė muistytis bandydamas nugalėti tai, kas vis dar laikė kojas surakintas.
- Tu... - dar viena keiksmų papliūpa buvo besiveržianti vyrukui iš burnos. Tai, kad negalėjo įveikti šitos kvailos problemos, jį dar labiau siutino. Vis dėlto vos prasižiojęs buvo užčiauptas - šį kartą tai buvo visiškai netikėta skausmo banga. Neaišku, ar būtent dėl to, ar tiesiog skausmas buvo toks milžiniškas, bet Bretas nespėjęs susimąstyti garsiai užstaugė. Balso aidas, ko gero, skambėjo visose kapinėse. Jeigu būtų pajėgęs galvoti, vyrukas būtų pasvarstęs, kad geriau jau niekas to negirdėtų. Vis dėlto skausmas buvo užvaldęs viską: protą, jausmus ir visas iki paskutinės smegenų ląsteles.
Ir staiga jis dingo. Bretas taip ir nesuprato, kas čia įvyko, tačiau didesnių pokyčių nepajuto: atsistoti vis tiek negalėjo, mergiotė buvo visai netoliese. Vyrukas pažvelgė į ją neapykantos bangas skleidžiančiu žvilgsniu. Tu man dar atsiimsi įniršio kupina mintis praskriejo galvoje, kai rusvaplaukė, galima sakyti, įgarsino tuos žodžius.
- Už ką? - gerokai ramesniu tonu paklausė Bretas. Kad ir kaip norėjo čia ir dabar išmalti tą dailų veidelį, paprasčiausiai negalėjo to padaryti. Kelis kartus giliai įkvėpęs turėjo nusivilti: pyktis nė kiek neapmažėjo. Tiesa, įsiūtis nebuvo visiškai užvaldęs minčių, tačiau tai nelabai padėjo. Vėl prisitraukęs lavoną pradėjo dar kartą naršyti kišenes. Ką nors vis tiek turi rasti, ar ne? Ką nors, kas tikrai parodys kekšiūkštei jos vietą.
Nieko nerado.
Bretas suprato, kad mergiotė yra už jį stipresnė. Nelemta raganiūkštė! Jeigu būtų turėjęs galimybę mokytis Hogvartse, jis dar parodytų! Viskas per prakeiktą tėvą! Nauja pykčio banga privertė vyruką bandyti pašokti, bet jis dar kartą gėdingai drėbėsi ant žemės. Ir vėl prisitrenkė galvą.
Staiga šovė mintis. Bretas kiek pasimuistė, kad būtų bent kiek patogiau, stumtelėjo lavoną tolyn nuo savęs ir paprasčiausiai atsigulė ant žemės.
- Labanakt, - burbtelėjo tikėdamasis, kad mergiotė pasišalins. Neabejojo, kad vos tik jos nebematys, prakeikta magija nustos veikti, o jis galės keliauti į centrą susirasti žavią merginą, kuri neprieštaraus susipažinti su tokiu dailiu kruvinu jaunuoliu.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Sausio 20, 2022, 08:30:34 pm
 Vėsus vanduo iš dangaus maloniai glostė veidą. Nuovargis jau pradėjo veikti Liucijos mintis ir kūną. Mąstėsi sunkiai, širdis nežinia ko krūtinėje daužėsi, o raumenys prašė prisėsti. Arba atsigulti.
 Ledinės rankos spaudė aptrupėjusį antkapio akmenį. Ir ką jai dabar daryti su pusantro lavono? Taip palikti nesinorėjo. Baltaplaukė nujautė, kad Bretu būtų galima pasinaudoti. Jai seniai reikėjo tokio... Ne itin mąstančio, bet itin kumščiais besimosuojančio padaro.
 Mintis išblaškė prabilęs rudaplaukis. Liucija, net nepasukusi galvos, burbtelėjo atgal:
-Už sugadintą vakarą ir akinius.
 Deja, vietoj atsakymo pasigirdo tik krebždesys. Stebėdama lavono kišenes bekraustantį Bretą, kuris vėl bandė išsilaisvinti, ministrė atsisėdo ant antkapio. Pasijuto tarsi dalyvautų socialiniame eksperimente. Arba kokiame tai „realybės“ šou.
 Rangosi kaip kirmėlė...
 Išties, toks epitetas Bretui tiko. Išsimurzinęs ir ne kokio veidelio vyriškis tikrai neatrodė panašus į dvikojus ant-žemio gyventojus. O dar ir pasimuistęs, atsisveikino su ja ir, regis, užmigo.
 Nors dėl „užmigo“ buvo galima abejoti.
 Liucija apsidairė. Norėjosi nusivalyti purvą nuo rūbų, išsidžiovinti ir susirasti akinius. Kadangi pakankamai gerai juos prisiminė ir maždaug žinojo buvimo vietą, pabandė prisišaukti accio kerais. Tada, žinoma, teko juos susitaisyti, mat vienas iš stiklų buvo suskilęs, o rėmeliai iškraipyti.
 Vėl sugrįžusį į ryškių, nesusiliejusių spalvų pasaulį, mergina apsidairė. Dulksna, grojanti medžių lapais, paslėptų jos žingsnius. Tačiau kur eiti? Į akiratį papuolė medis, beveik dvigubai platesnis už baltaplaukę.
 Stengdamasi sukelti kuo mažiau garso, Liucija patraukė jo link ir pasislėpė nuo Breto. Kerais susitvarkius išvaizdą, ji užsimetė apsiausto gobtuvą ir atsirėmė į šimtametį augalą. Dabar, kai jos teoriškai nebėra, buvo įdomu, ką daryt Bretas. Ypač kai jau suprato, kad iš kerų neištrūks.
 Na, o jei nedarys nieko, ministrė jau buvo apsisprendusi iškasti duobę. Taip viską palikti negražu, o jei žiobariškoji policija po to jos ieškos, ji tikėjo, kad aurorai su tuo susitvarkytų.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Sausio 23, 2022, 12:16:31 am
Dink, dink, dink, DINK! Kapinių žemė nebuvo pati patogiausia vieta gulėti, net ir Breto lova buvo minkštesnė ir lygesnė. Taigi dabar reikėjo, kad mergužėlė nešdintųsi sau, kad jis pats pagaliau išsilaisvintų iš prakeikto užkeikimo ir paliktų šitą kvailą vietą.
Norėjosi aprėkti kvailelę, bet kadangi apsimetė miegantis, negalėjo to padaryti. Taigi plūdo ją mintyse, vadino visais vardais, kurie tik atėjo į galvą. Norėjosi daužyti žemę aplink save, bet to daryti taip pat negalėjo. Jau gailėjosi sprendimo "miegoti" - dabar iš viso nieko nebegali daryti! Situacija buvo tokia apgailėtina, kad liko tik išties pabandyti užmigti. Tuo labiau, kad mergiotė akivaizdžiai gaišo laiką norėdama jį paerzinti. Kokio velnio daugiau ji ten stypsotų? Būtent taip nusprendė vyrukas, nes visai negirdėjo, kad ji būtų išėjusi. Gulėjo ištempęs ausis ir kartais atmerkdamas akimis. Ne, ji tikrai niekur neišėjo. Tai gerokai nervino, ir Bretas jau ruošėsi pašokti bei gerai ją pamokyti. Laimei, laiku prisiminė negalintis to padaryti, tad pavyko išvengti dar vienos gėdos. Teko ir toliau gulėti ant žemės.
Trumpam atsimerkęs pamatė, kaip raganiūkštė išeina. Lūpas perkreipė pergalinga šypsena. Rudaplaukis buvo visiškai tikras, kad vos tik ji išsinešdins iš akiračio, kerai nustos veikti.
Deja, taip nenutiko. Bretas kurį laiką palaukė, kol mergiotė tikrai pasišalins, ir tada atsisėdo. Kuo ramiausiai pabandė atsistoti, tačiau kojų vis tiek negalėjo pajudinti. Tai ir vėl įsiutino.
- ATEINI ČIA, TU... - dar vienas ne itin gražus merginos apibūdinimas paliko vyruko lūpas. Dabar jau tikėjosi ją esant pakankamai arti, kad išgirstų balsą. Reikėjo kažkaip išsivaduoti iš prakeiktos magijos. Tik kaip tą padaryti? Ką pasakyti, kad mergiūkštė juo patikėtų? Nė kiek neabejojo nieko jai nepadarysiąs, kad tik nuimtų tą nelemtą užkeikimą. Na, nebent nesuvaldys įsiūčio priepuolio, žinoma, bet mergužėlei šito žinoti tikrai nėra būtina.
- Nieko nedarysiu, tik panaikink šitą magiją! - garsiai pridūrė Bretas. Buvo be proto gėda, kad toks žavus jaunuolis taip gėdingai pralaimėjo, bet ką jau padarysi. Šitos mergiotės jis vis tiek nepamatys daugiau niekada gyvenime.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Sausio 28, 2022, 09:53:44 pm
 Kažkieno laimei ir kažkieno nelaimei, plano „kapo duobė“ imtis neprireikė. Netrukus pasigirdo šlamesys ir riksmas, nešinas ne pačiu švariausiu epitetu, nuskriejo antkapių paviršiumi. Liucijos veidą iškreipė pasitenkinimo kupina šypsena. Rusvaplaukė pasijuto vėl grįžusi į savo stichiją. Jau buvo beveik spėjusi pamiršti, kad tai čia jos viršus. O Bretas... Ką toks padaras kaip Bretas gali padaryti? Kol magijos ir Likimo deivės jos pusėje, šis bomželis liks gerokai įsinarpliojęs jos sukurtame voratinklyje. Kaip musė, laukianti, ko išalkęs voras ją sudoros.
 Žinoma, jeigu rudaplaukis gražiai paprašytų... Tuomet viskas išeitų į naudą tiek jai, tiek jam.
 Tarsi nematomasis gyvenimo režisierius būtų mostelėjęs kažką ranką, pasigirdo vyriškio balsas.
-Ar tikrai? Kažkaip netikiu. O ir nepanašu, kad tikrai prašytum,-sukryžiavusi rankas ant krūtinės, iš už medžio išėjo Liucija kalbėdama. Lėtai besiartindama prie vyriškio, kuris prieš kelias minutes privertė ją pasiduoti nuosavoms, žeminančioms emocijoms, ministrė nusijuokė.
-O kas man iš to, kad dabar tave paleisiu? Žymiai paprasčiau nužudyti ir užkasti kartu su tavo draugeliu. Turbūt ir pats tai supranti. Taigi, Bretai, ką gali pasiūlyti man mainais į savo gyvybę?
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Sausio 29, 2022, 12:14:27 am
Bretas visiškai nepatogiai sėdėjo ant žemės ir laukė kažko. Turbūt kol vėl pasirodys ta kvaiša ir pagaliau teiksis jį atkerėti. Nebenorėjo jis su ja nei į "azkabaną", nei į kokią gražesnę vietelę. Ne, vylėsi tik atgauti gebėjimą vaikščioti ir tada kuo greičiau iš čia dingti. Londone panelių netrūko, tad tikrai susiras kokią nors, kuri apie šią nesėkmę nežinos ir nebus tokia kvaila, kad atmestų žavaus jaunikaičio pasiūlymą.
Tiesa, išgirdęs balsą apsidžiaugė. Nebeabejojo, kad tik šita mergužėlė gali padėti. Tai erzino ir kėlė pasišlykštėjimą, tačiau neliko kito pasirinkimo. Kas man darbo, kuo tu tiki ir kuo tu netiki?! Pykčio liepsna ir vėl plykstelėjo, tačiau šį kartą pavyko ją užgniaužti. Reikėjo galvoti apie tai, kad raganiūkštė gali padėti, o ne apie tai, kad ji su pasimėgavimu žemina. Mergiotės juokas privertė kelis kartus giliai įkvėpti. Tai buvo neišpasakytai sunku: paprastai pyktis liedavosi laisvai, ir Bretas dabar nežinojo, kaip jį reikėtų numalšinti.
- Kam tau teptis rankas? - neužtikrintu tonu paklausė ir pajuto tam tikrą susidomėjimą. Kažkodėl negalėjo patikėti, kad šita mažvaikė sugebėtų paimti ir nužudyti žmogų. Tiesą sakant, apie save būtų lygiai taip pat pasakęs, kad to padaryti negali. - Galiu tai padaryti už tave.
Ar išties žudytum dėl šitos? paklausė savęs vyrukas, tačiau puikiai žinojo: jeigu tik pavyks atgauti laisvę, kuo greičiau iš čia nešdinsis. Su šita bendrų reikalų daugiau neturės, taigi dabar tereikėjo kažkaip ją apgauti. Prašyti? Jeigu taip reikia, prašom.
- Aš prašau, - visiškai ramiu tonu pratarė Bretas. Prisiminė, kaip Sean mėgdavo jo prašyti maisto spoksodamas nekaltomis akutėmis. Nuo to prisiminimo net nusipurtė, bet kuo skubiau nuvijo jį šalin. Reikėjo spręsti šitą problemą.
- Pažadu. Nepadarysiu tau nieko blogo. Ir prašau mane paleisti. Galiu būti naudingas.
Atsiprašau. Šito žodžio garsiai vyrukas nė neketino tarti. Ir taip pernelyg nusižemino prieš šitą raganiūkštę. Bet gal bent tai pagaliau atves ją į protą? Įsitaisęs kiek patogiau įsispoksojo į tą dailų, bet šleikštulį keliantį veidelį ir nekantriai laukė mergužėlės veiksmų.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Liucija Andersson Vasario 06, 2022, 10:31:40 pm
 Bretas, sėdėdamas savo purvo liūne, atrodė apgailėtinai. Tai teikė Liucijai kažkokį iškrypėlišką pasitenkinimą. Tiesa, norėjosi tą marmūzę dar su koja įspausti į pažliugusią žemę taip, kad šis bomželis jai nusilenktų kaip musulmonai lenkiasi Alahui. Vien nuo tos minties lūpas kreipė šypsena.
-Ak, Bretai. Negi nežinai, kad ragana niekada nesitepa rankų. Tačiau taip, tu man būtum naudingas. Net ir labai,-su vos balse juntama patyčia tarė Liucija.
 Jos mintys sugrįžo į Ministeriją. Prie kalno popierių ant stalo, tvarkingai surūšiuotų pagal svarbumą ir departamentą. Taip, jei reikia žmogaus. Būtų idealu, jei tas žmogus neegzistuotų arba...
 Arba pats nežinotų apie Ministerijos egzistavimą.
 Liucija mostelėjo lazdele. Ant Breto dešinės atsirado blankus užrašas: „Londono alaus namai. 18:00. Trečiadienis. Alessia Judi Cronn“.
-Susitiksim ten. Sužinosi, kuo būsi man naudingas. Gali nė nebandyti nusiplauti užrašo - artėjant datai, jis vis ryškės ir net išsipjovus odos gabalą atsiras kitur. Panaikinsiu, kai susitiksim. Stalelis bus rezervuotas užrašytu vardu. Jei nepasirodysi, mano pavaldiniai pristatys tavo lavoną man asmeniškai. Kai išeisiu, po dviejų minučių kerai pasinaikins. Tad, iki pasimatymo, Bretuli,-Liucija pabraižė keletą figūrų ore lazdele ir atsainiai mostelėjusi patraukė gilyn į kapines.
 Regis, protėviai jos maldas išgirdo. Problemų sprendimai atsiranda ten, kur jų mažiausiai tikiesi. Lipdama į metro traukinį, Liucija itin gerai nusivalė batus, nusipurtydama visas žemes nuo ir iš jų. Gal tai ir tebuvo senas prietaras, pamokytas močiutės tam, kad anūkė neneštų purvo į namus, bet Andersson rizikuoti nenorėjo.
 Šiąnakt rizikos pakako.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Brett OConnor Vasario 06, 2022, 11:29:01 pm
Ta raganiūkštė dar ir tyčiojasi! Kiek galima tęsti šitą pažeminimą! Bretas, toks žavus jaunikaitis, turi klausytis, kaip šita kvėša smaginasi jo sąskaita?! Tai jau ne. Kai tik ji atšauks prakeiktus kerus, anglas ją dar pamokys. Išmals tą "dailų" snukelį taip, kad pati motina neatpažins!
- Jeigu turi sąžinę, žmogžudystė ją vis tiek slėgs, - negarsiai suburbėjo vyrukas, nors labiau norėjosi, kad mergiotė jo neišgirstų. Buvo beprotiškai įtūžęs. Šį jausmą didino tai, kad negalėjo pašokti ant kojų ir pagaliau pamokyti šitos prakeiktos raganiūkštės.
Atrodė, kad mergiotė apie kažką susimąstė. Tai dar labiau siutino: užuot galvojusi galėtų pagaliau panaikinti kerus ir leisti Bretui keliauti sau! Jeigu ji tą padarytų dabar, jis tikrai pasistengtų nieko nepadaryti. Kuo labiau ji gaišta, tuo didesnė tikimybė, kad nukentės! Argi tai bus geidžiamiausio Britanijos bomžo kaltė?! Jis stengėsi elgtis mandagiai ir netgi paprašė būti paleistas!
Pyktis buvo visiškai užvaldęs rudaplaukio protą, ir jis net ne iš karto pastebėjo ant ant dešinės rankos iš kažkur atsiradusi užrašą. Tai gerokai išgąsdino, bet mergiotei prisipažinti nė neketino. Laimei, ji netruko paaiškinti, kad tai jos darbas. Tai pykčio toli gražu nesumažino, bet teko jį tiesiog nuryti.
- Kodėl turėčiau kažkur eiti? - labiau suurzgė nei paklausė vyrukas. Situacija atrodė daugiau nei kvaila. Iki trečiadienio dar beveik visa savaitė. Ką jam čia tiek laiko veikti? Grynųjų turėjo, bet už juos išgyventi savaitę laiko buvo ganėtinai sudėtinga. Ką gi, teks rasti panelę, kuri sutiks priimti tokį žavų jaunuolį į savo namus.
O štai šita... Alessia Judi Cronn buvo ne tokia jau ir kvaila. "Kai išeisiu, po dviejų minučių kerai pasinaikins." mintyse kartojo nepatenkintas Bretas. Aišku, kad kvailelė bijojo panaikinti kerus būdama šalia! Deja, nebuvo ką daryti, teko tiesiog laukti. Rudaplaukis nulydėjo nueinančią panelytę neapykantos kupinomis akimis. Suprato: iki trečiadienio reikia pasiruošti, kad sugebėtų ją pamokyti neapsikvailindamas pats.
Dvi minutės truko be galo ilgai, tačiau pagaliau Bretas pajuto galintis judinti kojas. Iš karto pašoko ir vėl vos nenugriuvo: per tą laiką jos gerokai nutirpo. Garsiai keikdamasis pasitrynė blauzdas ir pagaliau pajuto galintis eiti. Nė nežvilgtelėjo į žmogų, kurio gyvenimą ne taip seniai pats užbaigė. Tiesiog nužingsniavo takeliu ir netrukus paliko tą prakeiktą vietą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Tobias Liam Walters Kovo 15, 2022, 07:29:19 pm
Tobula. Tiesiog tobula. Kuo toliau, tuo blogiau viskas darosi.
Reivena pabėgo, Luna buvo neaišku kur ir neaišku, ar jos viena kitą vis dar gaudė, Garovėjus atsiuntė dar porą mielų laiškelių, Britta iškeliavo mokyti į Hogvartsą ir grįš, geriausiu atveju, per Kalėdas, o Dafydd nebevyko į misijas. Kas toliau? Lyg ir nebeturiu ką prarasti. Ai, atsiprašau. Prarasti visada yra ką.
Tačiau nebuvo panašu, kad pasauliui rūpėjo, kas vyko Tobio galvoje ar gyvenime. Tai taip pat nerūpėjo ir jo viršininkams, kurie sau ramia sąžine išsiuntė jį į misiją vieną. "Tau reikia nukeliauti į Londono kapines", - tada sakė. - "Ir surasti Simbolį. Ir pasistenk sugrįžti su juo, ne kaip Meksikoje."
Simboliais buvo vadinami daiktai, kurie turėjo ypatingą reikšmę seniai gyvenusiems žmonėms. Pavyzdžiui, aistringam lošėjui - korta, kuri visada garantuodavo jam sėkmę. Arba muzikantui - mėgstamas instrumentas, su kurio visada grodavo.
Tobias šį kartą nežinojo, ko ieško. Jam buvo pasakyta tik kur. Londono kapinių krematoriume.

Buvo vidurnaktis, mėnulio jaunatis, kai kraupiai sugirgždėjo kapinių vartai ir pro juos prasmuko aukšta, juodu apsiaustu apsigobusi būtybė. Sliūkindama tyliai it šmėkla, ji keliavo tarp kapų, tarp amžinybėn iškeliavusių sielų ir joms skirtų paminklų. Vienintelis garsas pasaulyje buvo vėjo švilpimas.
Papūtus ypač stipriam gūsiui, gobtuvas nuo būtybės galvos nukrito ir blausi šviesa apšvietė juodus it varno sparnas plaukus. Būtybė vėl užsimetė gobtuvą ir patraukė tolyn, krematoriumo link.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Kovo 23, 2022, 10:59:49 pm
Sigurdas niekaip negalėjo patikėti, kaip jam nenuskilo. Kodėl profesorius parekomendavo būtent jį, kažkokiam užsakovui kreipusis į studijų vadovą? Žinoma, malonu... Įprastomis sąlygomis ir būtų džiaugęsis, bet viską nulėmė keistoka vieta - žiobarų kapinės. Negana to, pageidaujamas laikas buvo naktis ar vėlus valaras. Islandas nesuprato, kas gali traukti žmones ten tokiu paros metu, nebent seni antkapiai ir giliai pakasti lavonai. Bent jau nereikės jų iškasti ir atlikti nekromantijos ritualo. Guodė save, verdamas kraupiai girgždančius vartelius. Šiurpas jau bėgiojo nugara, tačiau vaikinas neketino sprukti it kinkadrebys - giliai įkvėpęs įžengė į kapines.
Blausi mėnulio šviesa teikė šiek tiek reikiamos drąsos, tad pamažu kojos jį nunešė tolyn, į antkapių gilumą. Nepaisant nedraugiško vėjo, čia buvo gana ramu. Širdies ritmas po truputį lėtėjo, akys pačios ėmė skrosti nepažįstamą erdvę bei ieškoti įdomių vaizdų. Staiga dėmesį sukaustė tamsi figūra, kuri pamažu traukė jai vienai težinomais keliais. Jaunatis leido ne tik padaryti keletą nuotraukų su paslaptinguoju siluetu, bet ir įsitikinti, kad ten ne koks zombis. Tai kiek ramino Sigurdą, tad neturėdamas daug ko prarasti tyliai pasekė paskui. Laikysis iš tolo ir nelįs, kur nereikia. Bent jau tokias nuostatas jis vylėsi išlaikysiąs.
Vis dėlto takelio žvirgždas negalėjo užmaskuoti dar vieno žmogaus žingsnių - šiauriečiui sunkiai sekėsi spėti su priekyje žingsniuojančios personos tempu. Vėjas lyg tyčia nutilo, šaipydamasis iš jaunojo fotografo. O eiti žole trukdė išsiklaipę ir susmegę antkapiai, tad beliko viltis, kad kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka pavyks nesusidurti su nepažįstamuoju akis į akį. Netrukus jie priėjo nežinomos paskirties pastatą. Greičiausiai jis norės patekti vidun. Apmaudžiai pagalvojo islandas, trokšdamas sužinoti juodu apsiaustu apsigaubusio žmogaus kelionės tikslą. Tikėjosi, jog jis dar nespėjo pajusti, kad kažkas sekė, tad pamėgino tyliai pasitraukti į virpančius medžių šešėlius.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Tobias Liam Walters Balandžio 20, 2022, 03:16:22 pm
Naktis pasitaikė tikrai, hm, tobula pasivaikščiojimui po kapines. Vėjo nebuvo, nevirpėjo nei lapelis. Tyla tiesiog slėgė, nes nė vienas gyvas padaras nesiryžo nutraukti šios magiškos tylos. Tobias, taip pat neketindamas turėti reikalų su amžinybėn iškeliavusiomis dvasiomis, be garso, tačiau sparčiai keliavo į priekį, neleisdamas mintims užvaldyti jo ir sutrukdyti misijai.
Neilgai trukus vaikinas pastebėjo, kad jį kažkas seka. Tas kažkas labai stengėsi likti nepastebėtas, tačiau per ilgus paranoiškus savo gyvenimo metus juodaplaukis sugebėjo išsiugdyti nežemiškąjį šeštąjį jausmą, kuris, beje, labai praversdavo. Kol kas persekiotojas nieko nedarė, tad Tobias apsimetė jo nepastebįs.
Kurį laiką jie taip ir ėjo - abu be garso, vienas apsimetė, kad nepastebi kito, o tas kitas apsimetė, kad yra puikus persekiojimo meistras. Tačiau jiems priartėjus prie kelionės tikslo, krematoriumo, ir Tobijui sustojus, persekiotojas pabandė pasislėpti medžių šešėliuose.
- Nesivargink, - tvirtu, tačiau tyliu balsu prabilo vaikinas, neatsisukdamas į savo persekiotoją. - Nėra prasmės slėptis nuo žmogaus, kuris ir taip žino, kad tu čia. Geriau pasirodyk, - Tobias staigiai atsigręžė, - ir pasakyk, kokio velnio mane sekioji, - iškošė.
Nelabai norėjosi terliotis su kažkokiais valkatomis, nes tai tik trukdo misijai, tačiau vaikinas negalėjo ranka numoti į kažkokį persekiotoją. Ir dar naktį. Kapinėse. Juolab kai šiuo metu jo santykiai su daugeliu žmonių buvo gerokai pašliję. Gretai susitvarkau su šituo, pasiimu tą prakeiktą Simbolį ir dingstu iš čia, - pažadėjo sau juodaplaukis, ledo žydrumo akimis verdamas tamsą, iš kurios turėjo pasirodyti nepažįstamasis.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Gegužės 16, 2022, 09:51:13 pm
Turbūt tik kurčiasis nebūtų pajutęs, kad iš paskos kažkas artinosi. Todėl Sigurdo įdėtos pastangos būti negirdimam ir nematomam pasirodė bevaisės. O gal nesėkmė teikė teigiamą naudą, nes jis apsimetinėti nebuvo linkęs. Žinojimo persmelktą tylą kone galėjai liesti pirštų galiukais, tad vertėjo kuo greičiau pasislėpti saugumą teikiančiuose medžių šešėliuose. Deja, ir čia islandui nepavyko - regis, nepažįstamasis puikiai numanė persekiotojo veiksmus. Tiesa, jis spėjo paėjėti kiek toliau, kad viršutinė kūno dalis būtų paslėpta lapijos metamo šešėlio. Bet tą akimirką susivokė kažkur girdėjęs tą balsą - antakiai susimetė į raukšlę, paversdami jį panašų į vieną iš tų mąstančių graikų filosofų. Akys atsivėrė vos tik vyrukas atsigręžė, nors veido vis dar nebuvo galima gerai matyti. Netrokšdamas greitai prabilti vaikinas iš tiesų nenorėjo, jog iš karto būtų atpažintas. Kur ten norės. Puikiai prisiminė, kaip apgailėtinai jautėsi, kai buvo išlaisvintas iš kažkokio šlykštaus nusikaltėlio gniaužtų. Po to, žinoma, bandė įrodinėti, kad nėra jau toks nevykėlis, kaip gelbėtojas galėjo pamanyti. Todėl nenuostabu, kad šįkart stengėsi elgtis lyg tikras suaugusysis.
-O ką tu čia veiki? - giliai įkvėpęs pagaliau išniro iš tamsos. Ant kaklo kabojo fotoaparatas, aiškiai nurodantis naktinės kelionės tikslą. O štai jo tikslai/siekiai/norai buvo nežinomi. Akimirką sukirbėjo baimė, kad to žmogaus beveik nepažįsta ir dėl vieno kilnaus veiksmo negalima spręsti apie jo asmenybę ir gyvenimo istoriją. Vis dėlto Sigurdas nesitraukė - stovėjo susikišęs rankas į kišenes, nenumanydamas, ko dabar reikėtų imtis. Planas pasekti žmogų pasisuko kitaip, nei tikėjosi.
-Neįprasta vieta praleisti naktį, ar ne? - nutęsė vaikinas.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Tobias Liam Walters Birželio 26, 2022, 02:38:56 pm
Nepažįstamasis neskubėjo išlysti iš saugaus medžių prieglobsčio. Tačiau Tobias turėjo kantrybės. Na, dažniausiai. Tiksliau, kartais. Šiuo atveju.
Galiausiai jis pasirodė mėnulio šviesoje ir juodaplaukis galėjo geriau įsižiūrėti, su kuo turi reikalą. Pirmoji detalė, kurią pastebėjo, buvo balti plaukai. Tada - ant kaklo kabantis fotoaparatas. Vaidini mažąjį žurnalistą, ką? Viskas atrodė keistai pažįstama. Vaikinukas atrodė pažįstamas, tarsi jau anksčiau sutiktas.
Iš baltaplaukio lūpų atsklido klausimas ir tą akimirką Tobias prisiminė. Prisiminė jo balsą. Tai buvo tas pats vaikinas, su kuriuo, rodos, prieš visą amžinybė, susidūrė Mušeikų skersgatvy. Tas pats, kurį ketino papjauti Garovėjus. Ir štai jis vėl čia. Kažkodėl jų susitikimo vietos buvo ne pačios maloniausios - tada Mušeikų skersgatvis, dabar kapinės.
Kitas vaikino klausimas tarsi įgarsino pastarąsias Tobijo mintis. Juodaplaukiui teko atidžiai rinktis žodžius, nes nebuvo tikras, ar nepažįstamasis jį prisimena.
- Tau gal ir neįprasta, man net labai įprasta.
Melas. Visiškas neabejotinas melas. Net ir baltaplaukis tai turėjo suprasti. Mintyse atsidusęs Tobias prisivertė pridurti:
- Darbo reikalai.
Pasakė tai tik dėl viso pikto, kad baltaplaukis nesugalvotų iškviesti kokios kapinių apsaugos ar dar ko (velniai žino, kaip veikia dabartinė sistema. Gal ir po kapines vaikščioti reikia specialaus leidimo).
- O tu kokio velnio čia bastaisi? Neturi geresnės veiklos?
Klausimas išsprūdo Tobijui dar nespėjus to suvokti. Mintyse nusikeikęs vaikinas įsmeigė akis į savo pašnekovą (jei jį taip galima vadinti, kai jie persimetė tik keliais žodžiais).
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Liepos 17, 2022, 10:43:37 pm
Vyruko atsakymas privertė suabejoti, ar išties buvo verta jį sekti. Žodžiai tarsi skatino bijoti, nerimauti ir vis žvilgčioti per petį. Tačiau islandas nesitraukė, net nesujudėjo, laukdamas detalesnio paaiškinimo. Juk turėjo toks būti. Vis dėlto netrukus pasigirdęs trumpas sakinys privertė Sigurdą mintyse šyptelėti. Jis ką, duobkasys? Ar koks archeologas? Šviesiaplaukis puikiai žinojo, kad nė iš tolo nėra tiesa - pakako to, ką matė Mušeikų Skersgatvyje, tad nusprendė neprabilti. Klausimų, kone apčiuopiamai tvyrančių ore, ir taip pakako su kaupu. Savaime suprantama, suvaldyti smalsumą buvo sunku, bet reikėjo užčiaupti snapą. Dar po to su savo peiliais prismeigs mane prie kokio medžio. Laimei, taip neatsitiko (kol kas). Vietoj to vyrukas prabilo, gaila, vien tik dėl to, kad pažertų naują saują klausimų. Atrodė, jog atkakliai ir sąmoningai bandoma nukreipti dėmesį nuo savęs. Kaip ten buvo iš tikrųjų, nežinia, nes Sigurdas nesiryžo užvesti apie tai kalbą. Verčiau pabandė nuoširdžiai prabilti:
-Mane siuntė užsakovas pafotografuoti naktį kapinių. - Tai skambėjo nelabai įtikinamai, todėl dar pridūrė, - Neįsivaizduoju, kam burtininkams tokie vaizdeliai reikalingi... Bet ko nepadarysi dėl pinigų.
Nutilęs islandas smalsiai pažvelgė į pašnekovą ir šiek tiek sumažino atstumą tarp jų. Vis dar nenumanė, ar reikėtų išties bijoti, bet jei iki šiol yra gyvas, galima džiaugtis. Vadinasi, šis žmogus nėra toks jau baisus. Priėjęs šią išvadą šviesiaplaukis šyptelėjo - taip prisikaupė drąsos ištarti vieną vienintelį sakinį:
-Nepatikėsiu, jei pasakysi, kad atėjai tiesiog aplankyti mirusiųjų.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Tobias Liam Walters Rugpjūčio 03, 2022, 08:46:01 pm
Reikėjo kuo greičiau atsikratyti baltaplaukio (kad ir koks jo vardas) ir imtis darbo. Tobias, kad ir kaip bebūtų keista, nebuvo didelis kapinių fanas. Jis nebijojo amžinybėn iškeliavusių, tačiau vietos mirusiųjų pasaulyje neradusių dūšelių. Jau seniai iš sesers išmoko, kad gyvųjų bijoti reikia daug labiau. Tačiau tai nereiškė, kad jam labai patiko bastytis po kapines.
Pasirodo, jaunąjį žurnalistą atsiuntė fotografuoti kapinių. Į šią sensacingą žinią Tobias atsakė tik vos pastebimu linktelėjimu. Nežinojo, ką į tai atsakyti. Tad geriau patylėti. Be to, nebuvo tikras, ar tiki vaikinuku ir jo žodžiais. Laikas parodys.
Baltaplaukis žingtelėjo arčiau Tobijo ir šis kilstelėjo antakius. Jaunojo žurnalisto akyse galėjo įskaityti šiokį tokį nerimą (ir puikiai suprato, kodėl. Juk ne kasdien tave prie sienos priremia valkata, o išgelbėti ateina anaiptol ne superherojus ar princas ant balto žirgo), tačiau tai nesustabdė nuo nepabėgimo ar panašiai. Dėl to vaikinukas juodaplaukio akyse kiek ūgtelėjo.
- Patikėk, mirusieji mane domina mažiausiai, - atsakė. Atsakė, kaip visada, abstrakčiai, su pakankamai informacijos, kad klausinėtojas atstotų, tačiau nepakankamai, kad suprastų ką nors apie Tobijo tikslus, motyvus ar apie jį patį.
Tačiau kažkas juodaplaukio viduje jam kuždėjo, kad šito žurnalisto jis taip lengvai nenusikratys. O ir pats Tobias pavargo būti vienas. Jei Britta pradėjo jį keisti, gal būtų verta įdėti kiek pastangų ir pačiam..? Jei jau jie susitiko antrą kartą nesitarę, gal tai likimas? Ne tai, kad Tobias labai tikėjo tokiais dalykais, bet ką gali žinoti. Pamėginęs nieko nepraras. Nebent gal tik savigarbą, orumą, laiką ir norą atsiverti kitiems žmonėms. Šiaip ar taip, vaikinas nusprendė, kad pamėginti verta. Jei kas iš to išeis. Juk bet kada galės pasitraukti.
Juodaplaukis labai stengėsi, kad jo vidinė kova nepasimatytų jo veide. Galiausiai mestelėjo:
- Jei jau taip įdomu, ką čia veikiu, einam, parodysiu. Gal ir gerų kadrų pagausi.
Nelaukdamas atsakymo be garso pasileido takeliu link krematoriumo.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugpjūčio 26, 2022, 10:14:58 pm
Sigurdas kilstelėjo antakį išgirdęs pašnekovo atsakymą. Jei pastarasis tikėjosi tokia abstrakčia replika nuvaikyti jį, labai apsiriko. Priešingai, itin sudomino - jei tai kažkas kito nei mirusieji kapinėse, vadinasi, gal ir užsakovui patiks kitoks kapinių vaizdas. Todėl vaikinas stovėjo toliau, tvirtai kojomis jusdamas žemę, tarsi įrodydamas, kad niekur nesitrauks. Tiesa, dar nežinia, ar elgėsi išties protingai, bet kišenėse virpantys pirštai išdavė jaudulį. Islandas jau ketino giliai atsidusti, kai vyrukas pagaliau prakalbo ir - kvailoka drąsa netikėtai atsipirko - pasiūlė eiti kartu. Veide iš tos nuostabos trumpam blykstelėjo balta šypsena. Labiau pasitikėdamas savimi nei anksčiau jis nusekė juodaplaukį iš paskos, iki pat pastato durų. Šios, natūralu, buvo užrakintos.
-Ar tai bus legalu? - leptelėjo, bet tuoj pat pasigailėjo, prisiminęs skriejančius peilius. Neabejojo, jog paprastos durys jaunuolio nesustabdys, tad nebyliai mostelėjęs lazdele tiesiog šias paslaugiai atidarė.
Viduje karaliavo tokia neįžvelgiama tamsa, kad Sigurdas šiek tiek nusigando ir pašiurpo, bet visai neketino pasirodyti skystablazdis. Dėl šios paprastos priežasties jis įžengė pirmas. Kiek paieškojęs rado jungiklį bei spustelėjo šį. Šviesa beregint pasiglemžė pasaulį, atidengdama dar trejas duris, vedančias į nežinomas erdves.
-Ko ieškosim? - pasiteiravo, grįžtelėjęs atgal.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Tobias Liam Walters Rugpjūčio 26, 2022, 11:34:46 pm
Baltaplaukis nedvejodamas nusekė Tobijui iš paskos. Tai rodė, kad vaikinas buvo arba labai drąsus, arba labai kvailas. Greičiausiai - abu. Abu visada yra pasirinkimas.
Gretai abu vaikinai pasiekė Tobijo kelionės tikslą - krematoriumą. Apleistas tamsus pastatas bolavo naktyje nepadarydamas gėdos net geriausiam siaubo filmui. Juodaplaukiui priartėjus prie durų iš jaunojo žurnalisto pusės atsklido labai kvailas ir nuspėjamas klausimas. Tobias užvertė akis. O vaikinukas, panašu, suprato savo klausimo kvailumą, mat kaip mat be galo paslaugiai atidarė duris. Magijos pagalba, žinoma. Pats Tobias būtų jas paprasčiausiai išspyręs, tačiau baltaplaukio būdas pasirodė tylesnis. Gal ir nebuvo taip blogai turėti jį pašonėje.
Viduje tvyrojo aklina tamsa, verčianti vaikus verkti, o bailesnius žmones - drebėti ir bėgti tolyn. Tačiau jaunasis žurnalistas, panašu, nebuvo nei viena, nei kita - jis pirmasis įžengė vidun ir Tobijui neliko nieko kito, kaip tik sekti iš paskos. Nustebintas netikėto įvykių posūkio vaikinas susivokė, kad baltaplaukis jo akyse lėtai, tačiau užtikrintai auga.
Patalpą užliejo vaikinuko įjungta šviesa ir Tobijui teko kelis kartus sumirksėti, kad apsiprastų akys.
- Ieškome Simbolio. - atsakė praeidamas pro baltaplaukį ir tyrinėdamas duris. - Žinai kas tai, ar ne? - vaikinas vylėsi, kad jo kompanijonas bus susipažinęs su šia sąvoka. - Nežinau, kas konkrečiai tai yra šį kartą, tačiau žinau, kad čia. Greičiausiai koks nors papuošalas, brangus mirusiajam.
Durys kairėje, vos Tobijui prie jų priartėjus, atsivėrė. Vaikinas švilptelėjo ir atsisuko į baltaplaukį.
- Na, eini? - paklausė žengdamas link durų. - Beje, nemanau, kad mes buvom formaliai susipažinę. Tobias. 
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugpjūčio 27, 2022, 11:02:10 pm
Vidų užliejo pasitenkinimo jausmas įveikus tamsą. Atrodytų, kas čia tokio, bet kapinėse viskas buvo kitaip - neįžvelgiama juoduma rodėsi kupina neištyrinėtų paslapčių bei pavojų. Todėl apšvietus kambarį vaikinas truputį nusivylė. Čia tebuvo trejos durys, tačiau jis nespėjo jų tinkamai apžiūrėti, mat juodaplaukis priėjo arčiau.
-Simbolis? - islandas susimąstė, bet nieko panašaus atmintyje pasirausęs nerado. Nenuostabu, juk čia nebuvo dažnas svečias.
- Ne, nesu girdėjęs apie tokį. - apgailestaudamas nutilo. Beliko tik klausytis, ką anas samprotauja bei dėtis į galvą. Papuošalas? Tapo aišku, kad būsimi veiksmai greičiausiai priestaraus žiobarų, o gal ir magijos pasaulio įstatymams. Trauktis buvo per vėlu, bet jį šis nuotykis viliojo lyg koks kaulas šunį.
Vis dėlto pasitikėjimo savimi dėl neišprusimo pastebimai sumažėjo - Sigurdas šįsyk nesekė iš paskos, o tuo labiau nesiveržė tyrinėti naujo kambario. Tačiau viską pakeitė vyruko balsas: ne smerkiantis ar atstumiantis, o kviečiantis.
-Taip, einu. - tarstelėjo kur kas džiaugsmingiau, nei jautėsi vos prieš kelias sekundes. Vėl įsijungė tyrinėtojo režimas, didinantis adrenalino kiekį kraujyje. - Ak, taip. Sigurdas. - prisistatė, dar svarstydamas, ar vertėtų paduoti ranką. Bet kadangi Tobias nerodė tokios iniciatyvos, pats irgi nesiveržė.
Labiau domino tai, kas slėpėsi kairiajame kambaryje, tad kyštelėjo galvą ten. Šviesa, sklindanti iš už nugaros, menkai tepadėjo išsiaiškinti, todėl vienintelis protingas sprendimas buvo žengti toliau.
Islandas dirstelėjo į naująjį pažįstamą:
-Jei neprieštarauji, eisiu pirmas. - išsitraukęs lazdelę vėl įsiveržė tamsos karalystėn. Lumos. Laimei, jo nepasitiko nei išblyškęs skeletas, nei išsigandusių šikšnosparnių būrys. Vis dėlto žvilgsnis akimirksniu užkliuvo už kažkokio daikto, esančio ant vienišo stalo, bet vaikinas negalėjo suprasti, kokio. Net nenutuokė, ar pastarasis pavojingas, tad neramiai atsisuko:
-Gal žinai, kas čia?
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Tobias Liam Walters Rugsėjo 14, 2022, 07:02:07 pm
Baltaplaukis nebuvo girdėjęs apie Simbolius. Aišku, gal ir nekeista - šie daiktai buvo reti net ir magijos pasaulyje, tačiau Tobias vylėsi, kad nepažįstamasis, jei yra žurnalistas, bus ką nors kur nors girdėjęs. Deja, šią naktį švietėjiškos misijos teko imtis juodaplaukiui.
- Simbolis yra daiktas, kuris turėjo ypatingą reikšmę seniai gyvenusiems žmonėms. Pavyzdžiui, aistringam lošėjui - korta, kuri visada garantuodavo jam sėkmę. Arba muzikantui - mėgstamas instrumentas, su kuriuo visada grodavo. Kadangi žmonės juos labai brangindavo, tie daiktai įgydavo tam tikrą kerų atmainą patys. O tie kerai gali būti daug kam panaudojami ir yra labai vertingi, todėl dažniausiai mano darbe ir tenka jų ieškoti, nes Simbolius gauti ne taip lengva.
Paaiškėjo, kad jaunojo žurnalisto vardas Sigurdas. Buvo visai neblogai pagaliau žinoti jo vardą. Tačiau vardo pasisakymas tarsi suartina du žmones, o Tobias nebuvo tikras, kad jam tai patiko. Bet dabar nebuvo laiko svarstyti, kas jam patinka ir kas - ne, nes jis turėjo darbo.
Vaikinas nusekė Sigurdą ir, sekdamas jo pavyzdžiu, užsižiebė lazdelę. Baltaplaukis jau buvo prie stalo ir žvelgė į kažkokią keistos formos juodą dėžutę.
- Nežinau, - atsakė į vaikinuko klausimą. - Bet nemanau, kad tai kažkas gero.
Tobias lėtai prisiartino ir atsargiai atidarė dėžutę. Suvokimas trenkė kaip žaibas.
- Atsitrauk, - liepė Sigurdui. - Gretai.
Tikėdamasis, kad baltaplaukis nesispyrios ir darys, kaip jam liepiama (galų gale, Tobias buvo juodosios magijos žinovas), vaikinas iš oro ištraukė skrynelę, įdėjo dėžutę vidun ir, mostelėjęs lazdele, ją pradangino.
- Mums pasisekė, kad žvakė nebuvo uždegta. - pareiškė atsisukęs į Sigurdą. Prisiminęs, kad žurnalistas greičiausiai nesupranta, kas vyksta, paaiškino: - Tai buvo Juodoji žvakė. Tiksliau, kažkuri iš jos versijų. Juodoji žvakė yra panaši į Neregimąjį apsiaustą - silpnesnių versijų prigaminta daug, tačiau tikroji kartais dingsta, kartais pasirodo. Šiaip ar taip, ji negali čia mėtytis, todėl išsiunčiau į štabą. O šiame kambaryje, regis, nieko įdomaus daugiau nėra. Reiktų eiti kitur - naktis neamžina.
Tobias neprisiminė, kada paskutinį kartą tiek daug kalbėjo, tad dabar, baigęs mintį, kaip mat užsičiaupė ir mostelėjo Sigurdui keliauti link durų, pats paskutinį kartą apžvelgdamas patalpą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 03, 2023, 01:09:18 pm
Treji metai, ko gero, yra  per ilgas laikas, kurio prireikia, kad pagaliau ryžtumeisi aplankyti sūnelio kapą. Vis dėlto Dafydd prireikė būtent tiek. Vaikinas spėjo, kad Mayra tą kapą lanko dažniau, tačiau nenorėjo lįsti su klausimais. Tai visam gyvenimui liks skaudi tema. Būtent dėl to į kapines nutarė pagaliau nukeliauti ne per mažylio gimimo ir mirties dienos metines, o pora dienų vėliau. Pati sausio pabaiga. Šalta. Ir nemalonus jausmas viduje, nes jis taip ir nesiryžo paklausti Mayros, ar ji norėtų vykti kartu. Kol kas vaikų tikrai nesiveš į kapines. Tiesa, vienam ten būti taip pat nesinorėjo, tad situacija atrodė be išeities. Galiausiai ryžosi parašyti... Auriui ir paklausti, ar jis nesutiktų palydėti. Žinojo praskysiąs, žinojo, kad bus siaubingai gėda prieš tą žmogų. Vis dėlto lankėsi čia pirmą kartą nuo pat laidotuvių ir tiesiog negalėjo būti vienas. Mielai būtų atsivedęs čia Mayrą - tai buvo jų bendras skausmas. Vis dėlto prisiminti laiką po netekties buvo pernelyg sunku. Dafydd bijojo to neištversiąs.
Dabar jis stovėjo prie įėjimo į kapines ir kiek neramiai laukė. Laiške nurodė, kur ir kada norėtų susitikti, bet atsakymo taip ir nesulaukė. Nė nebuvo tikras, ar Auris pasirodys. O kam jam tai? Draugais juos pavadinti sunku, o kas savo noru eina į kapines su kažkokiu vyruku, su kuriuo teko susitikti kelis kartus? Tuo labiau, kad Auris tikriausiai nenorėjo matyti praskydusio Dafydd - lygiai taip pat kaip ir jis nenorėjo praskysti Aurio akivaizdoje. O būtent taip ir bus, jeigu tik tas žmogus pasirodys. Vis dėlto buvo verta bent pabandyti pasitikėti. Jeigu pasirodys ir išjuoks, Auris tiesiog taps dar vienu žmogumi, kurį Dafydd bandė įsileisti į gyvenimą, o jis to nepanorėjo. O jeigu nutiks taip, tai bus tik dar vienas įrodymas, kokia ypatinga yra mergina, norėjusi tapti jo žmona.
Vis dėlto kol kas reikėjo dar kiek palaukti ir išsiaiškinti, ar Auris iš viso čia pasirodys.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 03, 2023, 04:52:31 pm
Kad nuėjo per toli suprato gavęs tą laišką nuo Dafydd. Ne, jis nei už ką neketino eiti į kapines. Nenorėjo lydėti ten to žmogaus nei už jokiausius pinigus. To jau Auriui buvo per daug. Pasikalbėti sudėtinga bet galima. Apsipirkti tikrai galima. Bet kartu lankyti kapą, Dafydd mirusio sūnaus. Ne, čia jau visai kitas reikalas. Tokia buvo pirma jo reakcija. Ir Senkleris parašė Dafydd laišką, kad yra užsivertęs darbais. Bet neišsiuntė. Parašė kitą, nemandagų. Ten prirašė, kad nei nesiruošia eiti lankyti jam visiškai nesvarbaus kapo. Ir tikrai nebus žmogumi, kuriam galima pasiguosti. Bet tą laišką labai greitai sunaikino neišsiuntęs. Galiausiai išvis nieko neparašė. Ne. Visgi nutarė ateiti ir akis į akį pasakyti Dafydd, kad buvo smagu pabendrauti, bet Auris išsikrausto. Arba, kad jie neturi nieko bendro. Arba dar kažką. Nutarė pradingti iš šio žmogaus gyvenimo kaip ir iš visų tų, kurie norėjo tikros draugystės. Kuo daugiau žmonių rūpi, tuo esi pažeidžiamesnis. Tą Auris buvo tvirtai įsikalęs į galvą.
Atvažiavo reaktyviniu autobusu. Juk niekada nekeliaudavo oru. Atvyko ne iki pat reikiamos vietos. Norėjo paėjėti kiek ir susidėlioti mintis. Labai įskaudinti Dafydd visai netroško. Bet kitaip negalėjo pasielgti. Kurių galų tau reikėjo man rašyti tą laišką? Nejau nėra kitų žmonių? O žmona? Dūsavo eidamas keliu. Norėjo labai vėluoti. Po to pagalvojo, kad gal Dafydd negavęs atsakymo išvis nelauks Aurio. Ir jis galės sugrįžti namo. O paskui pasakys, kad jokio laiško negavo ar dar ką.
Deja išvydo jį prie vartų. Planas išnykti pradėjo svyruoti. Auris pagreitino žingsnį. Ir slystelėjęs ant ledo vos neišsitiesė priešais Dafydd.
- Labas. - Prabilo susilaikydamas nuo kritimo.
- Atsiprašau, kad nieko neatrašiau. - Po galais ne taip viskas turėjo būti. Ne tą turiu pasakyti. Tokiose situacijose pasijusdavo nelabai žinantis kaip elgtis. Todėl tik neužtikrintai pasakė.
- Einam?
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 03, 2023, 05:24:34 pm
Jis neateis. O ir kas ateitų? Kiekvienam normaliam žmogui iškiltų klausimas, kodėl Dafydd neatvyksta į kapines su žmona. Taip ir turėtų būti, ar ne? Deja, Dafydd vis dar buvo bailys - nuoširdžiai neįsivaizdavo, ar ištvertų matydamas Mayrą čia, kur palaidotas ne tik jų mažylis, bet ir milžiniškas skausmas, kuris lydės visą gyvenimą. Vis dėlto tikėtis, kad Auris, kurio net ir draugu nelabai galėjai pavadinti, ateis į kapines, būtų kvaila. Kam iš viso tas laiškas?
Jau norėjo apsisukti ir eiti vidun, kai išgirdo žingsnius ir pasisveikinimą. Neįstengdamas paslėpti nuostabos pažvelgė į Aurį.
- Labas. Nesitikėjau, kad ateisi. Maniau, kad praleidau laišką, - sugebėjo išspausti Dafydd. Savo siaubui, pajuto, kad jau smaugia ašaros. O dar net neįėjo į kapines.
Linktelėjęs įžengė pro vartus. Praėjo jau nemažai laiko, tad kapinės nebuvo puikiai pažįstama vieta. Vis dėlto kelią iki reikiamo kapo rastų ir užsimerkęs. Vis dėlto žengė vos kelis žingsnius pagrindiniu taku ir sustojęs vėl pažvelgė į Aurį.
- Turbūt kyla klausimas, kodėl paprašiau atvykti, ar ne? Klausinėji savęs, kodėl nesu čia su žmona? Na, bent aš klausinėčiau.
Akyse sužibo ašaros, o tai buvo labai per greitai. Kas bus, kai jis pamatys tą antkapį su vienintele gimimo ir mirties data? Bėda dar ir ta, kad atvirauti vis tiek nesinorėjo. Kai kurie dalykai buvo pernelyg asmeniški. Nusisukęs nuo Aurio Dafydd bandė tęsti:
- Tai sunku paaiškinti. Ir nesu tikras, kad esu pasiruošęs apie tai kalbėti. Bet tam yra priežasčių. Ir esu labai dėkingas, kad...
Sakinys taip ir liko nebaigtas. Turbūt pirmą kartą pasakė frazę "esu dėkingas" ir neskyrė jos Mayrai. Tai buvo keista.
Dafydd taip ir stovėjo vienoje vietoje. Nejudėjo, tarsi būtų pamiršęs, ko jiedu čia atėjo. Bent kol kas ašaras pavyko sulaikyti.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 03, 2023, 09:39:51 pm
Jie keliavo per mirusiųjų karalystę. Auris drožė niūriai nusiteikęs. Siuto ant savęs, kad nesugebėjo pasakyti to, dėl ko čia atsivilko iš viso. Aš irgi nesitikėjau, kad ateisiu Dafydd. Ėmė vesti tik jam vienam girdimą dialogą mintyse. Greitai prasidėjo tai, kas buvo blogiausia. Viskas vyko taip, kaip Auris ir įsivaizdavo.
Juodu sustojo vidury tako. Auris susibruko rankas į kišenes ir pasiruošė nežinia kam. Tai jau tikrai klausinėju. Kaip pirštu akin pataikei drauguži. Atsakinėjo Dafydd mintyse. Gana. Liaukis. Užteks. Einam toliau. Bet kur tau...
Dafydd nuo jo nusisuko. Ir gerai, taip lengviau kalbėtis, kai nereikia žiūrėti į akis.
- Na... - Prabilo ir atsiduso. Dėkingas... Vėl atsiduso. O aš atėjau atsisveikinti. Bet kaip galėčiau dabar taip pasielgti? Gaila, kad negalėčiau. Ir nežinau ar norėčiau.
Kodėl norėjosi išsaugoti šį bendravimą? Dėl to, kad buvo nemažai siejančių dalykų. Dar todėl, kad pirmo susitikimo metu, kai elgėsi tikrai negražiai Dafydd norėjo padėti, kai susižeidė. Be to išsitempė kartu, kai užsiplieskė turgaus dalis. Ir dar jis veikė Aurį panašiai kaip darbas mokykloje. Kartu būnant norėjosi būti atsakingesniu ir nesivelti kur nereikia. Kad ir tą sykį, kai sutiko žurnalistę galerijoje. Labai norėjosi ją užnervinti, bet to nepadarė.
- Na aš... Tiesą pasakius galvojau ar ateiti. - Atsiduso trečią kartą.
- Kaip tau čia paaiškinus... Supranti nesu pratęs... O vargeli... - Gal reikėjo parašyti laišką ir tiek. Būtų buvę paprasčiau visgi pranykti.
- Gal eikim? Jei esi tam pasiruošęs. - Puikiai viską išaiškinau. Bet koks skirtumas, Dafydd dabar tikrai labiau ne mano kalbos rūpi. Galvojo.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 05, 2023, 11:35:13 pm
Auris nieko neatsakė, o tai gerokai nustebino. Paprastai jis tikrai nebuvo tas, kurį reikia ilgai tempti už liežuvio. Negi Dafydd taps tuo, kuris veda pokalbį į priekį? Kita vertus, tai, kas vyko čia, pavadinti pokalbiu buvo tikrai sunku. Tai tebuvo nevykęs bandymas paaiškinti, kodėl kapinėse atsidūrė su žmogumi, kurį galbūt - ir tik galbūt - galima pavadinti draugu.
Auris akivaizdžiai nemokėjo kažko pasakyti. Tai buvo pernelyg pažįstama, tad Dafydd nei smerkė, nei kaltino. Tuo labiau, kad jeigu būtų pasiryžęs bandyti, kažin ar būtų sugebėjęs kalbėti rišliai.
- Ačiū, kad atėjai, - vėl pakartojo velsietis, tačiau vis dar neatsisuko. Ko gero, iš tiesų reikėjo eiti prie sūnaus kapo - ten bent jau bus suprantama, kodėl jis ašaroja. Būtent tai patarė ir Auris, taigi Dafydd linktelėjo ir neskubėdamas nuėjo į skausmingai pažįstamą vietą. Kapas atrodė netikėtai gražus ir išpuoštas. Aiškiai buvo pasidarbavusi Mayra. Širdį persmelkė labai stiprus skausmas, tačiau šį kartą jis buvo sumišęs su meilės banga. Jo mergaitė yra tiesiog nuostabi.
- Myliu tave, Mayra... - sumurmėjo pernelyg garsiai - Auris jį tikriausiai išgirdo. Dafydd žvilgtelėjo į jį, bet netrukus nukreipė akis į antkapį. Bandė prisiminti, ar kada sakė šitam žmogui, kad ketino pavadinti sūnų David. Jeigu taip, jam būtinai kils klausimas, kodėl ant antkapio parašyta Elijah. Ar jis, Dafydd, turės jėgų tai paaiškinti?
- Neturėjau progos net palaikyti jo ant rankų, - akyse vėl pavojingai kaupiantis ašaroms pasakė vaikinas. Nežinojo, kodėl tai padarė. Galbūt norėjo užuojautos ar palaikymo, o gal tiesiog pasiskandinti skausme.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 08, 2023, 05:53:40 pm
Išgirdęs jo padėką tik numykė kažką panašaus į aha. Buvo pats metas susiimti. Taip klydinėti nebuvo pratęs. Ir kas jau tokio nutiko, kad tiesiog nežinau ką pasakyti? Kaip kas? Tas, kad nenoriu čia būti. Nenoriu sutvirtinti šio ryšio.
Ačiū dievams jie patraukė toliau. Įdomu ar ilgai mes čia būsime? Tu tiesiog nepakenčiamas. Žmogui skausmas, o tu... Aš neprašiau, kad mane čia kviestų. Tai ko atėjai? Užsiginčijęs su savo paties mintimis išgirdo, kad Dafydd kažką pasakė. Bet ką nesitikslino. Gana. Kas išvis tau yra? Juk nutarei keisti gyvenimą. Tai ką? Nesiruošiau keisti savo asmens kardinaliai.
Jie pagaliau sustojo prie kapo. Perskaičius gimimo ir mirties datą pasijuto nykiai. Dėl savęs. Dėl to ką galvojo eidamas keliu link to vaiko kapo. Kaip turėtų būti skaudu jam čia būti. Galvojo. Juk tam vaikui numatė gyvenimą, džiaugėsi, kad jis yra. Ir tada netektis. Jis vėl žvilgtelėjo į užrašą. Ir nustebo. Ar mes tikrai prie šio kapo? Prisiminė pokalbį galerijoje. Visai neseniai. Tada Dafydd regis sakė, kad
mirusį sūnų norėjo pavadinti jo paties vardu. O čia visai kitkas buvo parašyta.
- Dafydd, ar mes... - Staiga nutraukė nebaigtą klausimą. Atrodė absurdiška klausti ar jie tikrai toje vietoje. Be to Dafydd ėmė kalbėti.
- Gyvenimas labai dažnai būna toks neteisingas. - Auris net neįsivaizdavo ką sakyti. Kad gaila, kad užjaučia. Tie žodžiai kažkodėl pasirodė tušti. Bet nieko geriau nesugalvojo.
- Labai, labai gaila, kad jį praradote. - Turėjo omeny visą bičiulio šeimą. Tada nusprendė patylėti. Tyla kartais irgi turi ką pasakyti. Jie juk visgi čia stovėjo kartu.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 08, 2023, 06:50:38 pm
Situacija buvo keista. Atrodė, kad abu jaučiasi nejaukiai. Turbūt vienas nesuprato, kodėl pakvietė kitą eiti kartu, o štai tas kitas lygiai taip pat nesuprato, kodėl sutiko prisijungti. Deja, Dafydd bijojo viską paaiškinti, tad kol Auris atvirai neklausė, nutarė pasilikti smulkmenas sau. Dėl to jautėsi kiek nepatogiai - atrodė, kad yra tarsi skolingas šitam žmogui bent menkiausią paaiškinimą.
Žvelgė į antkapį ir iš viso daugiau nieko nesakė. Nors praėjo jau treji metai, skausmas, pasirodo, niekur nedingo. Jis buvo sėkmingai sukištas į save, tačiau dabar, pajudinus dangtį, sėkmingai iškilo į paviršių. Norėjosi klykti ir maldauti visų pasaulio dievų ar demonų, kad sugrąžintų jam sūnų. Juk būtent David (ar Elijah? Kaip jį vadinti, kai po mirties nutarė palaidoti kitu vardu?) turėjo padėti tapti normaliu tėčiu. O Dafydd šią progą prarado.
- Ar mes - ką? - vos girdimai iškvėpė velsietis ir atsargiai pažvelgė į Aurį. Jam čia turėjo būti labai sunku. Vis dėlto nepavadinsi jų draugais, bet štai atėjo į kapines ir regi jį praskydusį. Bet skausmas tiesiog siautė viduje, ir galiausiai nepavyko sulaikyti ašarų. Dabar labiau nei bet kada gyvenime norėjo paimti šį mažylį ant rankų ir parodyti jam, kad moka būti tėvu. Tik dabar suprato, kaip sudėtinga bus jų jauniausiam mažyliui. Pavadino jį tuo vardu, kuriuo turėjo vadintis štai šis berniukas, kuris amžiams pasiliko Londono kapinėse. Nagi, negalvok apie tai mintyse liepė sau Dafydd, tačiau buvo pernelyg sudėtinga.
- Ačiū, - balsu išspaudė Auriui ir išsitraukė iš kišenės žvakutę. Nelabai žinojo, kas yra daroma kapinėse, bet ištaręs reikiamą burtažodį uždegė ją.
- Visada tave prisiminsime, mažyli, - tyliai patarė atsiklaupęs prie kapo. Pastatė žvakelę ir nebeištvėrė - ašaros nutekėjo skruostais, o vaikinas susigūžęs prie kapo pradėjo kūkčioti.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 12, 2023, 05:38:56 pm
Dafydd nepraleido jo neužduoto klausimo pro ausis. Todėl reikėjo paklausti. Tik Auris suformulavo tą klausimą kitaip. Nes nenorėjo klausti ar jie tikrai toje vietoje. Juk aišku, kad Dafydd žino kur eiti.
- Neturi atsakyti, jei dabar nenori to daryti. Tiesiog tu sakei, kad jo vardas turėjo būti kaip tavo. O čia parašyta Elijah. Turbūt persigalvojot. - Šiandien jis jautėsi lyg ant nesuvaldomai lekiančio motociklo. Tokio, kurio neįmanoma vairuoti. Visą gyvenimą bėgo nuo tokių dienų kaip ši. Ir štai tau...
Kai prasidėjo visa kita. Kai Dafydd kreipėsi į mirusį sūnų, kai degė žvakę Auris pasijuto taip, lyg jo čia neturėtų būti. O gal tiesiog norėjo atsirasti šimtu mylių toliau nuo kapinių. Matydamas bičiulio skausmą prisiminė Frederikos laidotuves. Prisiminė kaip stotyje pranešė Alanui apie sesers mirtį. Prisiminė Elijos ašaras ir tą nervinį išsekimą. Ir tai kaip paskui pasikeitė Alano tėvas. Kodėl jo tėvams prireikė  vieno iš vaikų mirties, kad prisimintų, jog yra tėvai? Lindo mintys į galvą.
Ašaros dažniausiai keldavo pasibjaurėjimą. Ypač suaugusio vyro ašaros. Prisižiūrėjo jau iki soties girto tėvo žliumbimų tam tikrais momentais. Vieną akimirką jis snargliuojasi, kitą apimtas kažkokio velniško padūkimo gainiojasi jį po namus.
Dabar matydamas visai sielvarte paskendusį Dafydd panoro jį čia ir palikti. Pats niekada niekam neleistų tokio savęs matyti. Kartais paauglystėje Alanas matydavo jo protrūkius. Bet tai buvo seniai. Kodėl aš čia esu? Ką turėčiau daryti?
Auris nusisuko. Spoksoti į verkiantyjį nepatiko nei jam, nei tikriausiai ir pačiam Dafydd tai nepatiktų. Auris pradėjo skaičiuoti sekundes. Tada galvon atėjo kita mintis. Apie tai, kad visą šį laiką begalvojo vien kaip nenori čia būti. Kaip jam negerai ir taip toliau. Pasijuto kažkaip savanaudiškai. Panūdo paguosti Dafydd, tik neturėjo supratimo kaip.
Senkleris išbūrė puokštę gėlių, kuklių, su smulkiais žiedeliais. Neįsivaizdavo ar jam labai derėtų, bet jei jau čia atėjo. Raudonplaukis padėjo jas ant kapo.
- Norėčiau kaip nors tau pagelbėti, tik nežinau ką daryti. Visą tai reikia pragyventi. Labai skaudu ir sunku suprantu. Svarbiausia, kad skausmas nepalaužė jūsų, kad esate kartu tu ir tavo žmona ir jūsų vaikai. - Žodžiai nesiliejo užtikrintu srautu kaip visuomet. Jis darė pauzes, nes nežinojo ar geriau kalbėti ar ne. Ir ar tai ką sako turi kažkokią prasmę. Bet o kas daugiau belieka? Nieko nepakeisi. Tą skausmą galima pasidalyti tik su šeima. Galvojo pagaliau nutilęs.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 13, 2023, 07:19:24 pm
Ne, vis dėlto reikėjo ryžtis pasikviesti čia Mayrą. Ją bent galėtų apkabinti, priglausti ir taip galbūt šiek tiek sumažinti skausmą. Dabar norėjosi pabūti šalia kažko, bet negi imsi ir apkabinsi Aurį? Tai būtų pernelyg absurdiška, ir Dafydd gyvenime neišdrįstų to padaryti. Tam kam reikėjo kviesti jį čia? Kad dar labiau apsikvailintų? Kad Auris turėtų progą pabėgti ir daugiau niekada nebendrauti? Argi taip reikia elgtis su vieninteliu žmogumi, kurį galbūt galima pavadinti draugu? Norėjosi atsiprašyti ir leisti jam išeiti. Garsiai pripažinti, kad tai buvo klaida. Galbūt bent taip jie dar kada nors galės susitikti ir pabendrauti. Nors kalbėtis niekada nebūdavo paprasta, kažkodėl prie šio žmogaus Dafydd jautėsi beveik gerai. Ne taip gerai kaip prie Mayros, žinoma, tačiau prarasti bendravimo nenorėjo.
Aurio žodžiai išgąsdino. Taip, užsiminė jam apie tai, kad šis mažylis turėjo būti David. Tik kaip dabar paaiškinti? O gal iš tiesų dabar to nedaryti? Bet ne - tada šis žmogus dar labiau įsitikins, koks jis, Dafydd, nevykėlis ir bailys.
- Mayra norėjo sūnaus, pavadinto mano vardu, tad kai... Na, norėjome užauginti mažylį su šiuo vardu, - šiaip ne taip atsakė pabrėždamas žodį "užauginti". Vylėsi, kad Auris supras. Mayra turėjo parodyti labai didelį tvirtumą, kai nutarė suteikti šitam vaikučiui kitą vardą. Ji tikrai neeilinė mergaitė.
Netrukus jau bandė išplauti skausmą ašarų pavidalu. Žinoma, nė kiek nepalengvėjo, be to, labai nelaiku į galvą atėjo mintis, kad ateiti čia su kažkuo kitu, o ne Mayra, yra ne tik netinkama, bet paprasčiausiai nepadoru. Ar toks poelgis neparodo, kad jis nėra tinkamas tai merginai? Žinoma, jos nevertas, bet gal tai, kad šalia yra Auris, o ne žmona, parodo tik didesnes problemas? Kad ir kaip stengėsi valdytis, sekėsi sunkiai. Tiesa, pavyko nepradėti klykti, o tai labai jau norėjosi daryti. Vis dėlto ašaros plūste plūdo. Laimei, bent gėles pavyko pastebėti. Ir netgi išgirsti žodžius.
- Ač...čiū, - išspaudė Dafydd bijodamas pažvelgti į Aurį. Jis buvo teisus - jie nepalūžo ir išliko visi kartu. Tik kodėl jis vis dėlto atėjo čia ne su Mayra? Vėl ir vėl klausė savęs šito. Ilgą laiką kiūtojo ant žemės ir pagaliau nustojus tekėti ašaroms įsispoksojo į vardą. Nė nežinojo, ar Auris tebėra šalia. O ir ko jam čia būti? Tai ne jo skausmas.
- Myliu tave, sūnau, - liūdnai pratarė Dafydd stengdamasis nuvyti mintis į šoną. Bet jos ir toliau ėdė smegenis ir labai jau atkakliai kartojo, kad jis ką tik nutraukė draugystę su vieninteliu žmogumi, kuris nėra šeimos narys, bet kurį galėtų beveik artimu.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 16, 2023, 06:42:17 pm
Senkleris linktelejo. Raudonplaukis manė, jog suprato ką norėjo pasakyti Dafydd. Suprato, kad jie norėjo, jog berniukas su david vardu užaugtų.
Auris neprisiminė kada būtų taip troškęs pabėgti. Tikriausiai jau seniai taip bebuvo. Bet kažkas jį vis dar čia laikė. Dabar jau niekaip nebūtų galėjęs išeiti. Nebent Dafydd pasakytų, kad jis turi išeiti.
Bėgo laikas. Dafydd niekaip negalėjo nurimti. Auris pradėjo nervintis, kad taip ir naktis ateis, o jis ir toliau kiūtos prie kapo paniręs į skausmą. Kas bus, jei šitas apsilankymas Atims visą tą džiaugsmą... Na juk sakė, kad yra laimingas gimus naujagimiui. Taigi kas bus, jei visai panirs į depresiją? Tokioms mintims plūstant į galvą nieku gyvu neketino išeiti. Bet ką daryti irgi nežinojo. O gal geriau išvis nieko nedaryti. Kas sakė, kiek laiko turi užtrukti sielvartas? Gal man tiesiog pabūti, palaukti kol praeis.
Žinojo, kad praranda labai gerą progą ištrinti save iš Dafydd gyvenimo, o jį iš savojo. Bet kaip galėjo taip pasielgti? Tikriausiai jis labai vienišas. Jei aš esu čia. Gal ateiti kartu su žmona buvo per sunku, bet norėjosi su kuo nors čia pabūti. Tik kad tu labai prašovei pro šalį Dafydd. Aš tokiems dalykams netinkamas. Juk atėjau atsisveikinti ir tik būčiau įžeidęs tave dar labiau.
Taigi taip nieko ir nesiėmė. O ką čia pakeisi? Juos gaubė tyla. Galbūt buvimas šalia ir yra geriausia, kuo aš galiu jam padėti?
Pagaliau vėl žvilgtelėjęs į bičiulį pastebėjo, kad jis gal ir aprimo.
Auris žengė artyn. Kilstelėjo ranką ir trumpam broliškai uždėjo Dafydd ant peties. Neilgam, sekundei ar dviem. Tada pasakė
- Viskas bus gerai. Žinau, tau dabar taip neatrodo, yra labai skaudu bet... Nieko nebegalima pakeisti. Reikia gyventi toliau. Prisimink, kad turi didelę ir mylimą šeimą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 16, 2023, 10:30:13 pm
Skausmas viešpatavo mintyse ir visame kūne. Tiesą sakant, Dafydd labai reikėjo leisti tam skausmui paimti viršų. Ilgą laiką buvęs užspaustas viduje jis niekur nedingo, tik, pasirodo, gerokai išvargino. Trejus metus, kurie praėjo po netekties ir laidotuvių, vaikinas negalėjo sau leisti verkti ir būti silpnas. Kartą priesaiką sau sulaužė ir pravirko. Po to dar labiau supyko ant savęs ir neišliejo nė vienos ašaros. Bet dabar labai norėjo pabūti silpnas. Reikėjo išlieti per trejus metus susikaupusį skausmą. Neberūpėjo ir tai, kad jį galimai mato Auris. Nors nebūtų nustebinę, jeigu tas vyrukas jau būtų iš čia dingęs.
Kai kažkas padėjo ranką ant peties, Dafydd krūptelėjo.
- Mayra? - nevalingai ištarė jis ir pakėlęs akis susigėdo. Pasirodo, tai buvo ne kas kitas, o Auris. Jis niekur nedingo ir dar bandė palaikyti. Nieko nebegalima pakeisti aidėjo mintyse. Būtent. Čia ir buvo problema. Dafydd niekada nesusigrąžins prarasto mažylio. Nors jis jau turėtų jaunesnius broliuką ir sesutę, vis tiek buvo skaudu. Dafydd atsistojo ir neryžtingai pažvelgė į Aurį. Norėjo kažką pasakyti, tik neįsivaizdavo, kas čia tiktų. Šis žmogus vaikų neturėjo. Toks skausmas jam nėra pažįstamas. Nei sesers, nei motinos ar mylimos moters netektis nėra tokia. Vadinasi, iki galo Auris jo suprasti negali. Ir vis dėlto buvo čia. Elgėsi kaip draugas, nors velsietis nežinojo, ar būtų galima jį taip pavadinti. Labai norėjosi. Beprotiškai reikėjo turėti draugą, bet ar Auris norėtų tokiu būti? Ir ar to reikėtų klausti dabar, kai skausmas niekur nepasitraukė? Ne, ko gero, vis dėlto tai padaryti vėliau.
Su šiuo sprendimu mintyse Dafydd vėl nusisuko į kapą, ir jau aprimusios ašaros vėl susitvenkė akyse. Taip, jis turėjo mylimą ir netgi mylinčią šeimą. Bet joje visada trūks vieno nario - šito mažylio, kuris niekada nepamatys namų Sautende ir savo šeimos.
- Ar kada praradai artimą žmogų? - neužtikrintu tonu slėpdamas kūkčiojimą po kiek laiko pasiteiravo Dafydd.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 18, 2023, 09:06:00 pm
Aš ne Mayra Dafydd.  Kaip galima taip prisirišti prie kokio nors žmogaus? O jei kas nutiktų? Skyrybos ar dar kas. O tada kas? Kaip gyventi, kai į vieną žmogų sukiši tiek jausmų ir vilčių? Tai pavojinga. Va taip ir mano tėvukui stogas pavažiavo. Ne, niekada, niekada nesusisiesiu šitaip begalybiškai smarkiai su niekuo šitame sumautame pasaulyje. Bet gi tu pats pastoviai mini jo šeimą, sakai, kad reikia į ją remtis. Net va dabar. Na taip aišku. O ką turiu sakyti? Kam kišti jam į galvą savo nykius  nusistatymus? Galvojo šitaip tada, kai Dafydd ištarė žmonos vardą. Jam tai ištarus Aurį vėl apniko debesis abejonių. Ir kokio velnio neišėjai mulki tu? Taigi galėjai jau šimtą kartų. Bet kaip reikėjo tą padaryti? Palikti jį prie to kapo tokį nusiminusį. Paskui neišeitų iš galvos kokį mėnesį ar dar daug ilgiau. Ir šiaip buvo galybė jau seniau suminėtų priežasčių, kodėl pasiliko prie kapo.
Išgirdęs naują klausimą galvojo sakyti kaip yra ar ne. Ir begalvodamas kaip geriau daryti suprato kaip norėtų su kažkuo pasikalbėti.
- Taip. Žinai Dafydd, artimą žmogų prarandi ne vien tada, kai jis žūna. Jau sakiau tau mirė mama. Su ja kartu tėvas. O, jis gyvas, bet jau geriau būtų miręs. Tada bent galėčiau jo ilgėtis ar gražiai galvoti apie jį. Taigi neturiu tėvų. Paskui netekau žmonių pas kuriuos gyvenau kai pabėgau nuo tėvo. Žinai, kai pabėgau iš namų manęs niekas neieškojo. Beveik dvejus metus. Ir žinai kodėl grįžau į Senklerių tarpą? Nes kai pagaliau netyčia susitikome mano dėdei ir seneliui nepatiko, kad gyvenu pas purvinus žiobarus. Taigi jų irgi netekau. O paskui einant laikui nusprendžiau, kad man nieko nereikia. Išmečiau iš savo gyvenimo turėtus draugus ir merginą, su kuria gal būtume sukūrę kažką gražaus. Bet aš tyčia ją išdaviau, kad daugiau nesusitiktume. Nes taip paprasčiau. Turiu daugybę pažįstamų, kurie iš tikrųjų manęs nepažįsta. Nes taip lengviau gyventi. Taigi taip. Netekau daug artimų žmonių. Vienus atėmė likimas. Kitus pats išstūmiau iš savo gyvenimo. - Kai pradėjo kalbėti žodžiai pylėsi ir jis negalėjo sustoti. O kai nutilo negalėjo pasiimti atgal visko, ką išsakė.
- Aš atsiprašau, kad užverčiau tave visu šituo. Tau ne tai galvoje. Ir šiaip. - Dabar pats metas dingti. Tuojau pat. Kokią nesąmonę ką tik iškrėčiau. Siuto ant savęs Auris.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 19, 2023, 01:15:26 pm
Auris nieko nepasakė į tai, kad Dafydd netyčia ištarė žmonos vardą. Jis nesmerkė, nesityčiojo ir nekaltino. Bent jau nedarė to atvirai, o kaip tik to dabar ir reikėjo. Reikėjo, kad kažkas suprastų ir pabūtų šalia. Žinoma, Mayra tą padarytų dar geriau, ją turėti čia dar labiau ramintų. Vis dėlto teko pripažinti: Dafydd bijojo pamatyti savo mergaitę palaužtą. Nuoširdžiai bijojo. Taigi pakvietė tą žmogų, kurį galbūt galėjo vadinti draugu. Tai, kad Auris čia atėjo, buvo ir netgi palaikė, įrodė, kad jis ir yra draugas. Tik neaišku, ar pats tą žino.
Spoksodamas į kapą pradėjo klausyti, ką kalba Auris. Nejaukiai suprato pamiršęs, ką jis anksčiau buvo minėjęs. Tai, kad dabar lankė nė dienos neišgyvenusio sūnaus kapą, nebuvo pasiteisinimas. Dafydd nuleido akis ir bijojo pažvelgti į draugą. Jis netikėtai atviravo. Galbūt tai nebuvo tinkama vieta ir laikas, tačiau velsietis jo klausėsi. Žinoma, skausmas niekur nedingo, bet kartu buvo savotiškai gera, kad Auris ryžosi taip atvirai kalbėti su juo, Dafydd. Bėda ta, kad visai nebuvo aišku, ką į tai reikėtų atsakyti. Kai Auris kalbėjo apie tėvą ir tai, kad jau geriau jis būtų miręs, Dafydd nejučia pagalvojo apie motiną. Ar geriau, kad ji mirusi? Nežinia, jam turbūt tiesiog per mažai tai rūpėjo.
Norėjosi pasakyti, kad visa tai, kas dabar buvo pasakyta, neprilygsta valandą ar trumpiau išgyvenusio sūnaus netekčiai. Bet tai būtų buvę pernelyg nejautru. Taigi liko tylėti. Iki Auris atsiprašė, mat tai gerokai sutrikdė.
- Nereikia atsiprašinėti, - pavyko išspausti silpnu balsu. Akyse vėl kaupėsi ašaros, bet reikėjo pasistengti kažką atsakyti tam, kurį labai norėjosi vadinti draugu. - Bet ar tikrai lengviau neturėti nieko artimo? Kai neturi į ką atsiremti? Buvau tokioje situacijoje. Galiu palyginti. Ir užtikrinu - turėti šalia artimą ir mylimą žmogų yra nepalyginamai lengviau.
Tai, žinoma, vėl galėjo sukelti klausimą, kodėl tada Dafydd neatėjo čia su tuo artimu ir mylimu žmogumi. Bet vylėsi, kad Auris parodys pakankamai supratingumo ir klausimo neužduos.
- Ir... Ar tai reiškia, kad tu... - to paklausti buvo labai sudėtinga. Bet reikėjo. - Ar tu ir mane ruošiesi išstumti iš savo gyvenimo?
Tai buvo labai sudėtingi žodžiai, ir Dafydd pats išsigando. Ir toliau spoksojo į vardą ir, atrodė, nutilo ilgam.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 19, 2023, 10:47:57 pm
Radai laiką ir vietą pliurpti apie savo gyvenimo vėjus. Kam to reikėjo? Ne. Auris nesijaudino dėl to ką Dafydd pagalvos. Gal pamanys, kad jis bijo jausmų ir įsipareigojimų. O ką ne taip yra? Tiesa pasakius jam seniai tas pats ką kas apie Aurį Senklerį mano. Tiesiog nemėgo viso to šlamšto pasakoti. Savo praeities istorijas jau seniai buvo metęs per bortą. Tikrai? Jei taip būtų, gal jau turėtum žmoną ir vaikų. Ir neaiškintum, kad visus žmones geriau atstumti. Į nuolatinius ginčus su savimi neleido panirti Dafydd kalbos.
- O jei tas artimas žmogus palieka? Be to artimi žmonės yra silpna vieta... - Stabdyk tankus. Bet buvo jau vėlu. Greičiausiai ilgą laiką norėjosi imti ir kalbėti su kažkuo apie tai, ką galvoja.
- Žinai ką? Labai ilgą laiką žmogus, kuriuo išties rūpinausi buvo mano pusbrolis. Na judu jau susitikote kartą. Tu žinai turėjau gana juodą praeitį. Kartą įkliuvome. Alaną supančiojo tokiu užkerėtu tinklu iš kurio gali išlaisvinti tik tas, kas užkerėjo. Tas tinklas kelia skausmą. Taigi tą kartą daviau nesulaužomą priesaiką, kad jeigu jį paleis eisiu su tais žmonėmis, pasiduosiu. Keliausiu mirtin. Ir dabar tą padaryčiau. Tą kartą pavyko išsisukti. Va tai ir yra silpnybė. Jei nebūčiau leidęs vystytis tam mūsų ryšiui dabar tikriausiai gyvenčiau be rūpesčių. Toliau tęsčiau ką pradėjau. Nebūtų jokio darbo Hogvartsse, Erkos. Gyvenčiau kaip seniau ir būtų paprasčiau. Bet vieną kartą, kai Alanas buvo devynerių netyčia užklupo mane ne pačioje geriausioje padėtyje. Tą kartą pirmą sykį manęs išsigando. Kai pamačiau tada kaip išgąstingai į mane žiūri atbudo sąžinė. Todėl pamažu ėmiausi keisti savo gyvenimo kursą. Kartais žiauriai dėl to gailiuosi. Kartais džiaugiuosi. - Žinoma dirbant Dolohovams kildavo daugybė save graužiančių minčių. Jam nepatiko žmogus, kokiu pamažu virto. Bet ir prišnekėjau čia... O Jėzau... nors gal ir gerai. Tegul žino koks esu. Tuo labiau, kad Dafydd uždavė dar vieną klausimą. Ir Senkleriui pasirodė, kad Dafydd Aurio atsakymas yra svarbus.
- O tu nori bendrauti ir dabar? Kai išklojau tau visus šiuos dalykus? Ne Dafydd. Aš nebeketinu dingti. Nesiruošiu nutraukti mūsų bendravimo.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 20, 2023, 08:49:16 am
Kas būtų pagalvojęs, kad tokioje skaudinančioje vietoje Auris pradės šitaip atvirauti? O gal atėjo tik tam, kad papasakotų apie save ir taip išgąsdintų? Gal tai gražus (arba nelabai) būdas parodyti, kad toliau bendrauti neketina? Buvo keista suprasti, tačiau tai būtų labai skaudu. Šio žmogaus Dafydd reikėjo. Ar tai, kaip pasakytų Auris, jo silpnybė? Labai gali būti - vaikinas neabejojo esąs silpnas. Jeigu Mayrai kas nors atsitiktų, jis neištvertų - dėl šito buvo visiškai tikras.
- Jeigu artimas žmogus palieka, vadinasi, be jo yra geriau, - kuo užtikrinčiau pratarė Dafydd ir nejučia pagalvojo apie Mioną. Žinoma, tada skaudėjo, ir jis puolė į tokią duobę, iš kurios taip paprastai neišlipsi. Bet dabar be jos tikrai geriau - jeigu Miona nebūtų atstūmusi, Dafydd nebūtų atradęs Mayros, ar ne? Jie neturėtų penkių nuostabių vaikų. Ir... Na, nestovėtų šiose kapinėse. Ta mintis privertė krūptelėti, bet Dafydd tikėjosi, kad Auris į tai neatkreips dėmesio.
Nenorėjo pamokslauti apie tai, kad toks "be rūpesčių" gyvenimas nėra visavertis. Tai ne jo reikalas. Pačiam visai nesinorėjo nė bandyti taip gyventi - užteko vaikystės ir paauglystės, kai nerūpėjo iš viso niekas. Dabar bet ką atiduotų, kad galėtų ir toliau mylėti ir būti mylimas. Artimas ir reikalingas.
- Tu nieko labai baisaus nepasakei, - nuoširdžiai atsakė, kai Auris tarsi suabejojo, ar kas nors gali su juo norėti bendrauti. Šis vyrukas žinojo apie Hogvartsą ir galbūt Magijos ministeriją. Bet tai tebuvo smulkmenos. Tamsi Dafydd praeitis slėpė žymiai daugiau. - Jeigu pabudinai sąžinę, reiškia, kad nesi blogas žmogus. Atėjai čia, nors neprivalėjai to daryti. Padedi savo pusbroliui ir Erkai. Nemanyk esąs labai blogas, nes tikrai toks nesi. Tad taip, jei tu ne prieš, norėčiau ir toliau bendrauti.
Dafydd susigėdęs nutilo. Buvo nejauku prisipažinti, koks Auris jam svarbus. Elijah tiesiog dingo - tas, kurį Dafydd laikė draugu, o ne čia palaidotas mažylis. Jeigu dingtų Auris, jam jo trūktų. Tik neketino taip atvirai to pripažinti.
Norėdamas paslėpti sutrikimą vėl atsitūpė prie kapo ir padėjęs ranką ant žolės, atrodė, pradėjo mintimis bendrauti su ten palaidotu kūdikiu.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 21, 2023, 11:02:32 pm
Auris šiandien ėmė ir sugriovė savo planus. Vietoje paaiškinimo kodėl daugiau gyvenime jiedu nesusitiks išklojo kai kuriuos savo gyvenimo nutikimus ir mintis. Neįtikėtina. Ir dar kur pradėjo tiek kalbėti. Absurdas... Kaip buvo galima apie viską pasakoti čia, prie to vaiko kapo. Ir dar po to laiko, kai Dafydd skendėjo ašarų liūne.
- Tikrai taip manai? - Ką gali atnešti kito žmogaus pradingimas? Nieko. Tuštumą. Todėl geriausia išvis neprisirišti. Bet jau pats ėmė elgtis visai kitaip. Ir jau senokai.
- Na... Ačiū už tokią nuomone. - Tarstelėjo. Atėjau čia ne gerų ketinimų vedinas. Pamanė. Bet koks skirtumas. Gal kažkur giliai pasąmonėje žinojo, kad nepasakys Dafydd to, ką parašė tame neišsiųstame laiške.
Auris žengė ir žengė nuo savo susidarytų nuostatų. Šiandien nukeliavo nuo jų dar toliau. O tada prieš porą metų, kai priėjo prie Dafydd turguje norėjo tik susirieti su kuo nors. Gyvenimas ima ir sudėlioja viską taip, kai tu nei nesitiki.
- Na ir gerai. Kaip ir sakiau neketinu kažkur pradingti. - Pasakė. Paskui daugiau nieko nekalbėjo. Kol kas Dafydd atrodė geriau nei prieš tai. Vėl nusisuko į kapą. Atrodė, kad pasinėrė į kažkokias mintis. Auris nusprendė netrukdyti ir apėjo ratą aplink kapines. Rado čia ir neprižiūrėtų kapų. Niekieno nelankomų. Paskui sugrįžo atgal. Pasivaikščiojimas apramino. Gal viskas išeis tik į gerą. Galvojo.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 22, 2023, 05:08:11 pm
Tai buvo keista situacija. Kas būtų pagalvojęs, kad du jauni vyrukai susitiks kapinėse? Ir, tuo labiau, kad vieno iš jų sūnaus kapo lankymas baigsis tokiomis sudėtingomis temomis ir netgi santykių aiškinimusi? Dafydd jautėsi labai sutrikęs. Pakvietė Aurį čia, nes bijojo eiti vienas, norėjo, kad kas nors pabūtų šalia. Šį kartą tai negalėjo būti Mayra ar mažyliai, tad pasiūlė žmogui, kurį turbūt laikė artimiausiu už šeimos ribų. O kuo tai baigėsi? Ir gal net nesibaigė - nežinia, kas čia dar įvyks.
- Nemeluoju tau, - ramiai pratarė. Tai buvo visiška tiesa, tik ar Auris tai supras? Dafydd nuomone, jis tikrai nebuvo blogas žmogus. Galbūt norėjo toks būti, galbūt taip gynėsi nuo savo praeities, tačiau tikrai negalėtum pavadinti jo blogu. Be to, kas kas, o Dafydd jo tikrai negali teisti.
- Nereikia dėkoti, nes aš iš tiesų taip galvoju, - pridūrė.
Netrukus paskendo mintyse apie savo mažylį, kuriam jau būtų treji. Kaip lekia tas laikas, ar ne? Ak, kaip norėtųsi apkabinti šitą berniuką, parodyti namus ir pasaulį, papasakoti, koks jis buvo laukiamas, kaip žadėta, kad jo tėvas bus tam vaidmeniui tinkamesnis...
Viso to nebus, ir Dafydd vėl susigraudino. Prieš ateidamas žinojo, kad taip bus. Norint negalvoti apie šitą nuostabų mažylį reikėtų čia neiti. Būtent tai jis ir darė trejus metus. Natūralu, kad atėjus į kapines prisiminimai sugrįžo ir skaudino. Ar galima tikėtis, kad Auris jį supras?
Sulig ta mintimi paaiškėjo, kad tas žmogus dingo. Tai sutrikdė ir nustebino. Dafydd atsistojo ir apsidairė. Netrukus pamatė jį artėjantį. Galbūt neištvėrė šitos keistos situacijos? Tai neturėtų stebinti - abiems nebuvo lengva.
- Kas būtų pagalvojęs, kad po pažinties turguje kartu eisime į galeriją, ar, tuo labiau, kapines? - nejučia paklausė Dafydd vėl įsispoksojęs į savo mažylio kapą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 24, 2023, 02:36:15 pm
Taip. Tas pasivaikščiojimas apramino. Dabar vėl jautėsi bemaž tvirtai ir žinojo, kad daugiau nepripliurps ko nereikia. Savo ketinimų keisti tikrai neketino. Kad jau viskas taip susiklostė ką gi... bus matyti ką atneš laikas. Visgi jie buvo gana skirtingi žmonės ir galėjo kada nutikti kad ims ir apsipyks. Bet pasielgti su Dafydd kaip su kitais savo pažįstamais, kuriuos išmetė iš savo gyvenimo neketino.
- Tai jau tikrai. - Atsakė. Tiesą sakant regis taip niekada ir nepaaiškino Dafydd, kad tą kartą prikibo prie jo ne todėl, kad ten stovėjo konkrečiai jis ir Auris užsinorėjo jį pažeminti. Būtų taip elgęsis su bet kuo kitu. Ką bent kažkiek pažinojo ir žinojo kaip supykdyti. O jei pažįstamo nebūtų pasitaikę greičiausiai būtų sugalvojęs kaip susirieti ir su visai nepažįstamu žmogumi. Tą dieną tiesiog norėjo sukelti kuo didesnį konfliktą ir išsilieti ant kažko. Ir pasipainiojo kaip tik šis žmogus.
- Kaip tik apie tai pagalvojau visai neseniai. - Tarė.
- Žinoma tai nepateisins tuometinio mano elgesio. Bet tada nepriėjau prie tavęs vien todėl, kad ten stovėjai tu. Galėjo būti ir kas kitas. Tą dieną ieškojau problemų kaip sakant. Norėjau su kažkuo susirieti ir išsikrauti. Žinoma tai žiauriai kvaila. Ir dėl to atsiprašau. - Tada šyptelėjo ir pasakė.
- Nenuspėjami tie likimo vingiai. - Kai pagaliau nustojo galvoti apie tai kodėl čia yra ir kad nenori čia būti suprato kaip vertina tai, kad draugas jį kvietė ateiti kartu į tokią Dafydd svarbią vietą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 26, 2023, 09:56:41 pm
Situacija buvo... Keista. Abu jie buvo pernelyg susikaustę ir nenorintys ar nedrįstantys pripažinti kito draugystės. Tiesą sakant, šis bendravimas kažkuo priminė Dafydd ir Mayros pradžią. Abu bijojo mylėti ir pripažinti, kaip labai kitas yra reikalingas. Ir abu kartus pirmąjį žingsnį turėjo žengti Dafydd. Tai buvo beprotiškai baisu - daug baisiau nei tada, prieš aštuonerius metus. Žinoma, ir jausmai skyrėsi - tokios meilės, kokia suliepsnojo jo širdy, jis nejaus niekada gyvenime. Aurio atžvilgiu tai buvo tik tam tikras draugiškumas ir galbūt šioks toks supratimas. Jausmas, kad galima kalbėtis. Už tai vaikinas buvo dėkingas, bet prisipažinti buvo drovu. Vis dar.
Netrukus Auris vėl prašneko, tad Dafydd ramiai jo klausėsi. Nenuleido akių nuo antkapyje iškalto vardo, tačiau stengėsi išgirsti viską, ką sako šalia stovintis vyrukas. Jo žodžiai kažkodėl visai nenustebino, tačiau kartu parodė, kad jis nėra blogas žmogus. Ko gero, tą kartą turguje tiesiog pasitaikė tokia nuotaika. O štai Dafydd turėjo talentą atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Taip atsitiko ir tą kartą. Nors jau nelabai ir prisiminė, kaip tiksliai ten viskas buvo. Pažeminimas nebuvo skirtas jam asmeniškai.
- Kas buvo, tas buvo. Nemanau, kad dabar tai labai svarbu. Svarbiau tai, kad mes... - čia labai pritrūko drąsos. Kaip tik šią akimirką ir reikėjo pasakyti, koks svarbus šitas bendravimas, bet buvo labai sunku. Kodėl Dafydd bijojo? Ne, jis negalvojo, kad bus išjuoktas. Tiesiog žmonių, su kuriais jis norėtų dalintis savo jausmais, šiame pasaulyje buvo vos šeši. Būtų septyni, jeigu ne...
Tai buvo skausminga mintis, ir akyse vėl pasirodė ašaros. Nesinorėjo verkti prieš Aurį, bet kartais tai geriau negu kalbėti apie savo jausmus. Dafydd vėl suklupo prie kapo ir nė nepastebėjo, kad jam tylomis verkiant pradėjo krūpčioti pečiai.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Sausio 30, 2023, 02:44:51 pm
Jie užbraukė tą kvailą susitikimą turguje. Turbūt tas buvo padaryta jau seniai. O dabar tai tiesiog užtvirtino žodžiais. Šiandiena buvo Auriui tokia neįprasta. Dar vis stebėjosi dėl savo paties poelgių.
Dafydd vėl pradėjo verkti. O Auris dar sykį pagalvojo, kad geresnės vietos ir laiko savo pasakojimams atrasti negalėjo. Juk atėjo jie čia aplankyti jo sūnaus kapo, o ne aiškintis Aurio praeities ar viso kito ko šiandien prikalbėjo. Nors kita vertus tikriausiai kur nors prie kavos puodelio nebūtų ėmęs tiek atvirauti ir kažin ar jie būtų priėję prie savo pačių draugystės klausimo. Paprasčiausiai čia Senkleris sunerimo dėl Dafydd dar tada, kai jiems čia atėjus jis ilgai skendėjo ašarose. Kitoje vietoje Auris greičiausiai nebūtų pripažinęs, kad jam svarbus šitas bendravimas.
Dabar kai Dafydd liejo ašaras dėl sūnaus Auris jau nesinervino taip kaip prieš kurį laiką. Taip tiesiog turėjo būti. Tai Dafydd turėjo išgyventi, nes kitaip būti juk nebegalėjo. Vaikas nesugrįš ir skausmas niekur nedings. Dafydd tikriausiai sugrįš čia dar ne kartą. Prisiminimai apie sūnelį jo nepaliks. Na o Auris tegali jį tik palaikyti. Šią akimirką tegalėjo pabūti kartu, patylėti kartu. Na o prireikus galėjo jį išklausyti.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 30, 2023, 09:30:55 pm
Auris neatsakė, bet čia nieko ir nereikėjo. Atrodė, kad jie vienas kitą suprato ir taip. Tiesa, Dafydd nė neketino patikėti, kad šitam žmogui bendravimas yra bent perpus tiek svarbus kiek jam. Bet koks vis dėlto skirtumas? Tai, kad Auris vis pradeda šnekėti apie keistus ir asmeniškus dalykus, tarsi parodo, kad kažką ši draugystė jam reiškia. Tai buvo netikėta ir kartu malonu. Elijah draugystė visai nerūpėjo (šitoje vietoje visai nepadėjo, kad ant kapo buvo užrašytas šis vardas), ką jau kalbėti apie Mioną. Iki šiol tik Mayra parodė, kad Dafydd gali būti svarbus. Norėjosi kažkaip atsidėkoti Auriui, parodyti, kaip tai vertina. Deja, čia buvo ne laikas ir ne vieta. Reikėjo pagerbti niekada nepažinotą sūnelį.
Visos šitos mintys sukosi galvoje, o vaikinas ilgokai kiūtojo prie naujagimio kapo. O gal praėjo tik akimirka - dėl šito jis nebuvo tikras. Galiausiai ašaros šiek tiek aprimo, ir Dafydd ryžosi atsistoti ir netgi pažvelgti į Aurį. Jis vis dar buvo čia, o tai turėjo reikšti labai daug. Tai ir reiškė labai daug. Velsietis buvo be galo dėkingas, bet nežinojo, kaip tai reikėtų išreikšti. Atsargiai pažvelgė į šalia stovintį vyruką ir ieškojo žodžių.
- Aš... - bandė pradėti. - Man tikrai daug reiškia, kad sutikai čia ateiti. Ačiū.
Žinojo jau dėkojęs, bet kažką pasakyti reikėjo. Pasijuto šiek tiek geriau. Nors buvo gėda, kad sūnaus kapui aplankyti prireikė trejų metų, dabar jautėsi kažką nuveikęs. Nors tai buvo labai skausminga, tačiau šiek tiek pagerėjo. Galbūt netgi išdrįs pasakyti Mayrai, kad čia apsilankė.
Norėjo keliauti iš čia, bet kažkodėl atrodė, kad reikia sulaukti Aurio iniciatyvos. Tai buvo siaubingai kvaila, tačiau Dafydd taip ir liko stovėti ir spoksoti į Elijah Llewellyn kapą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 01, 2023, 05:56:26 pm
Praėjo kažkiek laiko. Auris užklydo į savo prisiminimus. Juk šiose kapinėse buvo palaidota ir jaunuolio mama. Bet prie kapo Auris nebuvo labai seniai. Nuo pat laidotuvių dienos. Ir lankytis neketino. Nenorėjo ir gana. Mamos tame šaltame kape tikrai nebuvo. Ten jau tikriausiai nieko nebeliko. Įdomu ar kas nors tą vietą tvarko? Gal Alano mama? Staiga toptelėjo mintis.
Dafydd atsistojo. Ir pradėjo kalbėti. Auris jam atsakė linktelėjimu. Kažkodėl buvo sunku išmąstyti ką daugiau pasakyti. Tada nusidriekė tyla ir Auris galop ją nutraukė.
- Ar dar nori čia pabųti? - Tikėjosi, jog Dafydd nepagalvos, kad jis labai skuba išeiti.
- Gal nori nueiti išgerti kavos? Turbūt sustingai į ledą. - Juk buvo šalta diena. O Dafydd nemažai laiko praleido gūždamasis ant apsnigtos žemės.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 01, 2023, 11:43:42 pm
Mintys pynėsi, o tai gerokai trikdė. Reikėjo išlikti tvirtam ir užtikrintam tuo, ką čia daro. Deja, Dafydd kaip tik to ir trūko. Jautėsi pasimetęs ir sutrikęs. Vis dar klausė savęs, kodėl Auris sutiko čia ateiti. O gal jie iš tiesų buvo draugai? Ką ten gali žinoti... Turbūt reikėtų paklausti tiesiai šviesiai. Kodėl jis čia. Ir kas jie tokie yra. Bet dabar tam tikrai nebuvo laikas.
Pasiūlymas išgerti kavos nustebino. Dafydd buvo įsitikinęs, kad Auris tik ir ieško progos pabėgti ir pasislėpti nuo šitos situacijos. Vis dėlto jeigu jis pakvietė kažkur kartu nueiti, ko gero, viskas buvo priešingai. Na, ar bent jau ne taip kaip galvojo Dafydd. Vis dar spoksojo į sūnelio kapą, bet pradėjo svarstyti, ar reikėtų sutikti. Mayrai nepasakė, kur eina, tad ji turbūt nepasiges. Bet išgyvenus šią skausmingą akimirką tiesiog verkiant reikėjo ją apkabinti ir priminti, kokia ji yra mylima. Myliu tave. Bet suprasi, jeigu nueisiu su juo į kavinę, ar ne? Juk nepyksi? mintyse kalbėjo su žmona Dafydd ir galiausiai atplėšęs akis nuo antkapio atsisuko į Aurį.
- Turbūt gerai, - neprieštaravo ir nuleido akis. Itin keistoje vietoje pasišnekėjo netikėtai atvirai. Vis dėlto buvo likę dar daug klausimų, kuriuos užduoti buvo baisu. Nežinia, kaip čia viskas pasisuks. Vis dėlto Dafydd norėjo sužinoti bent šiek tiek daugiau apie tai, kas sieja jį ir šitą žmogų.
- Eime? - paklausė ir dar kartą metęs žvilgsnį į sūnaus vardą trumpam užsimerkė ir pagaliau nusisuko. Bijodamas, kad gali vėl susigraudinti, pradėjo lėtai žingsniuoti išėjimo link.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Auris Senkleris Vasario 02, 2023, 10:46:26 pm
- Eime. - Atsakė. Ir patraukė paskui jį tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo. Atėjo labai piktas ir kupina galva ne pačių gražiausių minčių. Išėjo ramesnis Nors viskas susiklostė ne taip, kaip planavo.
Pakviesti tai pakvietė. Bet kur konkrečiai jie eis nežinojo. Todėl dabar susimąstė apie tai, kur geriau pabūti. Triukšminga vieta kažin ar dabar būtų tinkama. O šiaip ir pats nenorėjo eiti kažkur, kur grotų garsi muzika ar kur susitiktų daug pažįstamų.
Priėjus vartus prisiminė vieną gal ir tinkamą vietą. Susimąstė kaip nukeliauti kuo greičiau. Oru keliauti pirma, nekentė. Antra, nemokėjo. Todėl tiesiog mostelėjo lazdele ir iškvietė reaktyvinį autobusą.
- Važiuojam taip gerai? - Paklausė.
Kapinės liko tolumoje. Auris pagalvojo, kad labai gerai padarė, jog nespėjo pasakyti to ką planavo. Nes tada būtų jautęsis kur kas blogiau, nei dabar.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 20, 2024, 04:22:27 am
Klausimai buvo du. Ar šis žygis padės jiems susilaukti dar vieno mažylio? Neaišku, kodėl, bet Dafydd atrodė, kad apsilankymas kapinėse gali tapti tarsi ženklu ar postūmiu sėkmės link. Kitas klausimas buvo neką mažiau svarbus. Ar jis turi teisę verkti? Tą kartą, kai atvyko čia su Auriu (o po to taip nė karto vienas ir neapsilankė), ašaras liejo gausiai. Bet draugą tam ir pasikvietė, kad padėtų ištverti, kad pabūtų kartu. Prie žmonos jautėsi privalantis likti tvirtas ir stiprus. Jeigu praskys, toks tikrai nebus. Bet gal Mayra jį supras ir nemenkins? O gal jis privalės leisti išsiverkti jai ir būti šalia?
Viso to nesužinos, kol iš tiesų nenuvyks į kapines. To paprašyti prireikė daug drąsos, tačiau persikelti oru pasirodė žymiai sunkiau. Dafydd nuoširdžiai bijojo tiek savo, tiek mylimosios reakcijos, kai pamatys antkapyje iškaltą vardą. Kartais susimąstydavo apie tai, kaip jausis David, kai sužinos, kad jo vardą turėjo gauti neišgyvenęs broliukas. Anksčiau ar vėliau mažiesiems turės papasakoti apie netektį. Bet tą padarys vėliau. Dabar laikas mažylio tėvams jį aplankyti.
Kai pora susiruošė keliauti, Dafydd ilgą laiką stovėjo laikydamas Mayros ranką ir nesiryždamas apsisukti ant kulno. Galiausiai tai padarė, ir jie atsidūrė prie nemaloniai pažįstamų kapinių vartų. Iš karto suspaudė širdį, bet kol kas graudulio nepajuto. Pažvelgė į mylimąją ir tylomis ją apkabino. Ilgai taip stovėjo ir galiausiai tyliai ištarė:
- Mes turime padaryti tai kartu. Tiesiog jaučiu tai.
Vylėsi neįskaudinsiantis brangiausio žmogaus pasaulyje ir paėmęs už rankos pradėjo lėtai eiti reikiamo kapo link. Nors po laidotuvių lankėsi čia tik vieną kartą, kelią rastų net ir pažadintas vidury nakties.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Mayra Llewellyn Sausio 26, 2024, 04:13:31 pm
 Nuo pat ryto, Mayros širdį slėgė sunkus akmuo. Niekaip negalėjo atsikratyti užkritusios melancholijos skraistės. Mažieji, turbūt, tą labai gerai pajuto, mat suruošti vaikus šį rytą buvo neįprastai lengva.
 Moteris ilgai galvojo, ką apsirengti. Kiekvienas vaikelio kapo aplankymas iškeldavo šį klausimą. Juodai? Kasdieniškai? Joks audeklas regis negalėjo tinkamai perteikti moters skausmo.
 Galiausiai, Mayra susiruošė, slėpdama save tamsumos jūroje.
 Vienai aplankyti kapelį būtų lengviau. Tačiau Dafydd norėjo nuvykti karto ir moteris buvo pasiruošusi palaikyti savo mylimą vyrą. Žinojo, kad jam ir taip sunku išreikšti emocijas, o vaiko netektis... Pati Mayra sunkiai galėjo rasti žodžių, apibūdinančių tą skausmą. Tačiau stengėsi apie tai negalvoti. Šis aplankymas ne jai skirtas.
 Prieš akis išdygę kapinių vartai smogė moteriai į širdį. Tartum ji išgyventų laidotuves dar kartą. Moteris sustingo ir stirna žibintų šviesoje. Prireikė daug valios, kad pagaliau žengtų pirmąjį žingsnį.
 Ji stengėsi į kitus kapus nežiūrėti. Juodaplaukės žvilgsnis tvirtai buvo nukreiptas į takelį. Nustebo jiems sustojus. Ir tik tada pakėlė akis.
 Šaltas akmuo priminė negyvo sūnaus kūnelį jos rankose. Net jei ir norėtų ką nors pasakyti, Mayra negalėjo - ašaros užspaudė gerklę. Tačiau moteris buvo pasiryžusi neverkti. Ne šiandien. Ne dabar. Sustingusi kaip akmuo, moteris stovėjo, švelniai siūbuojama kartais pasirodančių vėjo gūsių. Jos lediniai pirštais stipriai sugniaužė Dafydd ranką. Laukė, kol vyras ką nors pasakys ir išsklaidys nemalonią tylą.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 26, 2024, 04:50:37 pm
Ar tikrai buvo protinga čia ateiti? Net jeigu ir pavyks susilaukti septintojo (aštuntojo?) mažylio, net jeigu vėliau jų bus dar daugiau, vienas amžiams liks čia, Londone. O gal reikėjo bent jau palaidoti Sautende, kur šeima kuria savo gyvenimą? Bet ar jis norėtų, kad kapas būtų taip arti namų?
Kodėl kyla tiek daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų? Ir, svarbiausia, ar jis kada nors išdrįs viso šito paklausti Mayros? Atrodo, tai buvo tema, kuria sutuoktiniams reikėtų išsikalbėti. Pasidalinti skausmą ir parodyti, kad liks šalia. Bet prarastas mažylis tapo tarsi savotišku tabu, ir todėl prašymas čia atvykti tapo tikru išbandymu. Ką jau kalbėti apie pačią kelionę į kapines.
Laikydamas mylimosios ranką ir spoksodamas į iškaltą vardą nejučia susimąstė ir apie kitą dalyką. Kažkada mažieji turės sužinoti apie broliuką. Ar David, sužinojęs, kad gavo mirusio brolio vardą, nesijaus nesmagiai? O gal nutylėti? Bet ar tai nebūtų neteisinga?
Gal kada nors to paklaus Mayros. Bet ne dabar. Dabar reikėjo... Nežinia ko. Kaip ir nežinia, kodėl jie čia atvyko. Pasidalinti skausmu? Jis niekur niekada nedings. Žinoma, per laiką pavyko nugrūsti kažkur į savęs gilumą, bet jis tebebuvo gyvas.
- Manau, turėjome atvykti čia kartu, - galiausiai sumurmėjo Dafydd ir apkabino žmoną viena ranka. Mintyse sukosi daugybė žodžių, bet jų sudėlioti į sakinį niekaip nesisekė. Tai, o gal žinojimas, kad jie niekada nepamatys šio mažylio, privertė akyse sužibti ašaras. To nesidrovėdamas, bet kiek bijodamas, kad Mayra palaikys jį pernelyg silpnu, pažvelgė į ją ir tyliai sumurmėjo: - Ačiū, kad esi su manimi...
Tas sakinys turėjo turėti daug gilesnę prasmę. Ar Mayra tai supras, neaišku, bet šią akimirką Dafydd visiškai užteko to, kad ji yra šalia.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Mayra Llewellyn Vasario 25, 2024, 05:53:57 pm
 Tyla ir gedulas spaudė moterį. Atrodė, kad ji stovėjo stiklinėje dėžėje, kuri buvo pripildyta vandens. Norėjosi daužyti kumščiu į sieną, rėkti, spurdytis, tačiau moteris pasidavė melancholijos bangai. Ji dušo į jos sielos akmenis, lėtai juos tirpdydama.
 Net jeigu jie susilauks dar vieno mažylio, ar ji galės pamiršti savo mirusį sūnų? Ar galės laikyti savo džiaugsmą rankose, pamiršdama šaltį ir skausmą? Ar ji vis dar galės mylėti?
 Minčių sūkurys uždarė juodaplaukę jos mintyse. Ji juto šalia stovintį Dafydd, juto nuo jo sklindančią šilumą, tačiau vyro balsas buvo tolimas, tarsi Mayra net nebūtų čia.
 Susvyravusi, moteris įsikibo į raudonplaukį. Kojos nebenorėjo jos laikyti.
-Dafydd...-jos balsas užlūžo. Ar ji suklydo, atvykdama čia ne viena? Kodėl ji negalėjo būti stipri būtent šiandien, būtent čia? Kodėl ji negalėjo susiimti ir būti gera žmona ir motina? Kodėl ji buvo tokia nevykusi?
-Dafydd... Kas... O kas... Jeigu aš nemylėsiu mūsų vaikelio? Kas, jeigu aš negaliu?-tyliai prabilo moteris ir sukūkčiojo, įsikibdama mylimajam į krūtinę. Kad ir kaip skausmas draskė jos krūtinę, nė viena ašara neišbiro iš juodaplaukės akių. Tarsi visos ašaros, skirtos mirusiam sūneliui, jau būtų buvę išlietos. Liko tik sielą draskantis skausmas.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 25, 2024, 11:29:34 pm
Tarp sutuoktinių kabanti tyla galėjo reikšti labai daug. Dafydd nuoširdžiai troško, kad šalia esanti mylimoji suprastų. Suprastų, kaip jis jaučiasi, kodėl norėjo čia atvykti kartu. Deja, bijojo net bandyti visa tai paaiškinti, tad taip ir liko tylėti. Bet ką galvoja Mayra? Ar ji nesikankina? O gal mintyse plaka jį, kad sugalvojo draugiškai pasikankinti? Skausmas neišnyks niekada - tą, ko gero, suprato jie abu.
Mayra įsikibus į jį, Dafydd pasijuto šiek tiek geriau. Atrodė, kad mylimoji priima jo buvimą šalia. Leidžia jam pabūti tuo, kuriuo kartais be galo norėjo būti - atrama ir ramybės uostu. Būtent tai mylimai šeimai Dafydd siekė suteikti.
- Mayra? - tyliai kreipėsi, kai mylimoji pradėjo kažką sakyti. Vis dėlto neragino - leido jai kalbėti savo tempu. Žodžiai nustebino. Ar ji kalbėjo apie tą mažylį, kurio niekaip nesiseka susilaukti? Ir iš kur tokia baimė? Dafydd žinojo: Mayra be proto myli visus vaikus. Tiek vyresnius už šį, likusį Londono kapinėse, tiek tuos, kurie gimė jau po netekties. Kodėl dar vienas mažylis turėtų būti kitoks? Bet viso šito tikrai neklaus. Vietoj to pasakė:
- Žinoma, mylėsi. Žinau, kad myli visus šeimos narius, tad mylėsi ir būsimą vaikelį.
Šios mintys tiesiog turėjo kilti dėl to, kad jie buvo čia. Mayrai pradėjus kūkčioti Dafydd nurijo savęs kaltinimo sakinį taip jo ir neištaręs. Norėjo atsiprašyti, kad atitempė žmoną čia, bet vietoj to tik tvirtai apkabino ją ir priglaudė prie savęs. Tik ką pasakyti, kad bent šiek tiek padėtum? Jis tikrai nebuvo tokių situacijų ekspertas.
- Pamatysi - vaikutis mylės tave. Kaip ir tu jį. Esi ypatinga ir labai mylima. Niekada to nepamiršk, - dar kuždėjo nepaleisdamas mylimosios. Jiems privalo pasisekti. Privalo. Stengdamasis nusiteikti, kad viskas bus gerai, Dafydd ir toliau laukė glėbyje mylimiausią žmogų pasaulyje ir bandė sugalvoti, kaip galėtų jai padėti.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 02, 2024, 12:37:16 am
 Skausmas plėšė širdį, smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Mayrai atrodė, kad ji kraustosi iš proto. Iš kur tokios mintys? Ji myli savo vaikus. Visus. Tuos, kurie namie, ir tą, kuris guli po žeme. Iš kur tas nerimas? Ar ji nesugebėtų mylėti kūdikio, kurį išnešiotų po sava širdimi?
 Įsikibusi į Dafydd, Mayra susvyravo. Nebenorėjo būti šaltose, mirtimi smirdančiose kapinėse. Norėjosi pasislėpti saugiai namų tamsoje. Apsupti save kasdieniu šurmuliu, kur neturėjo laiko ir energijos galvot ir kapstytis savo galvoje. Moteris jautėsi kaip beržas, talžomas audros.
-Dafydd, einam namo, nebegaliu,-sušnabždėjo juodaplaukė. Visko jai buvo per daug. Smulkus žvyras po batų padais skleidė per daug garso. Šviesūs antkapiai per daug atspindėjo šviesos. Paukščiai, čiulbantys aplinkui, savo giesmes giedojo per garsiai. Rūbai, liečiantys jos odą, ją dusino.
 Įsikibusi į Dafydd ranką kaip skęstantysis į plaustą, Mayra pasileido bėgti. Tolyn nuo kapo. Tolyn nuo mirusio sūnaus.
 Tolyn nuo savo praeities.
 Moteris nenustojo, iki kol neatsidūrė už kapinių vartų. Plaučiai degė, širdis daužėsi kaip paukštis, įkalintas narve. Tamsiomis, nerimo ir baimės akimis žiūrėdama į savo mylimąjį, ji tik sušnabždėjo:
-Keliaujam namo.
Antraštė: Ats: Londono miesto kapinės ir krematoriumas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 02, 2024, 07:04:44 am
Mayra nieko neatsakė. Bet turbūt to ir nereikėjo. Žinoma, ji mylės dar vieną mažylį, kai tik pavyks jo susilaukti. Jeigu jų bus ir daugiau (Dafydd norėjo tikėti, kad taip ir bus), juos taip pat mylės. Ji kitaip negalėtų. Žinoma, praeitis paliko gilų pėdsaką jų abiejų asmenybėse, bet Mayra savo vaikus be galo myli. Ir tie vaikai lygiai taip pat myli ją.
Glausdamas žmoną prie savęs Dafydd bandė suprasti, ar nepadarė klaidos čia atvykdamas. Atrodo, akivaizdu, kad vos gimusį sūnelį palaidojusiems tėvams reikia aplankyti kapelį kartu. Bet ar jų praeities žaizdos ir baimės šios užduoties nepaverčia neįmanoma?
Dafydd jautėsi taip, tarsi būtų kažkur toli. Regis, nė nesusivokė kur esąs. Kaip ir to, kad yra čia su mylimiausiu žmogumi. Vis dėlto taip gerai pažįstamas balsas privertė sugrįžti į Londono kapines. Visa laimė, pasisekė išgirsti, ką Mayra pasakė. Prašymas suspaudė širdį - akivaizdu, kad jis suklydo. Ir vėl suklydo bei įskaudino mylimąją. Norėjo atsiprašyti ar bent pasakyti sutinkantis keliauti namo, bet nespėjo - Mayra pasileido bėgti, tad jam teliko sekti iš paskos. Keistas tai buvo būdas palikti kapines, bet Dafydd nieko nesakė. Tik su apmaudu pagalvojo, kad ant kapo nepaliko nė gėlelės.
Galiausiai sustojo ir pažvelgė į mylimąją. Mintyse prašė jos parodyti bent menkiausią ženklą, kuris padėtų suprasti, kaip ji jaučiasi. Ar pernelyg nepyksta. Bet ne, ji tik pakartojo prašymą, ir Dafydd nuleido galvą leisdamas plaukams užkristi ant akių.
- Aš atsiprašau, - vos girdimai sumurmėjo ir apglėbė mylimąją rankomis. Turėjo paaiškinti, kodėl norėjo čia apsilankyti kartu. Turėjo išsakyti gerokai daugiau nei išsakė, bet nesugebėjo viso to padaryti. Taigi tiesiog paėmė žmoną už rankos ir galvodamas tik apie mylimą namą Sautende apsisuko ant kulno ir iškeliavo namo.