Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Juzefas Levinsas Gruodžio 01, 2021, 04:59:01 pm
-
Gatvės gale stovėjo senas namas. Visai paprastas, medinis, gelsva spalva dažytomis lentomis. Ar galėjo šis namas kiurksoti tokio puikaus miesto kaip Londonas pakrašty? Jis buvo tartum kvartalo skaudulys. Šalia didingai tarnavo atnaujintos, sutvarkytos, šeimyniškos tvirtovės, o šis namiūkštis tik kenkė nuostabiam kvartalo įvaizdžiui.
Kvartalas buvo nemažas. Naujai asfaltuotos gatvės, trinkelėmis grįsti pėsčiųjų pasivaikščiojimo takeliai ir dviračių takai. Suoliukai ir autobusų stotelės. Parkelis su jame esančia vaikų žaidimų ir sporto aikštelėmis. Vietinė maisto prekių parduotuvė ir vaisių bei daržovių kioskelis, veikiantis sezono metu. Vaistinė ir niekam tikusi poliklinika, kurioje geriausiu atveju tau pasiūlys vaistų nuo galvos skausmo ir savaitei duos biuletenį.
Didžiausia šio kaimiško rajono pažiba buvo jau trisdešimt metų veikianti kepykla, kuri šiuo metu kepinius pristadydavo į geriausias Londono parduotuvėles. Dėl to šis rajonas, kuris šiaip jau buvo visiškas Londono užpakalis, kartais priimdavo ir didesnius žmonių srautus, mat pačioje kepykloje skanėstų galėjai nusipirkti pigiau nei pas perpardavinėtojus, be to, šie būdavo visiškai šimtaprocentiniškai šviežūs. Kasdien nuo aštuntos ryto iki antros valandos dienos nemaža dalis rajono kvepėjo gardžiais, ką tik iškeptais kepiniais. Kartais į ekskursiją kepykloje atvykdavo po porą autobusų, vežančių išbadėjusius žiobarų moksleivius.
Ne taip toli nuo skanumynų gamyklos stūksojo ir mūsų jau minėtasis namas. Neatkreipti dėmesio į jį negalėjai, nes tarp visų gražiai sutvarkytų namų jis traukte traukė akį. Reikėtų jį nugriauti, galėtum pagalvoti, nes jis jau mažiausiai penkiolika metų buvo apleistas. Aptvertas žalia segmentine tvora, tačiau tokia aukšta, kad jokie paaugliai, rajono chuliganai, ten neprasibraudavo. Kvartale sklido kalbos, kad vietiniai jaunuoliai ne kartą bandė perlipti ir sulaužyti paslaptingojo namo tvorą, tačiau kažkokiais keistais būdais to niekam nepavyko padaryti. Dėl šios priežasties šiam namui buvo klijuojama dar tvirtesnė paslaptingumo ir vaiduokliškumo etiketė. Kaip šitiek metų galėjo atlaikyti tokia suknistai silpna tvora? Jos nei perdažyti nereikėjo, ji atrodė kaip nauja, nors visa, kas už jos... viskas buvo susenę.
Už tvoros augo aukštos žolės, kurios siektų vidutinio ūgio žmogaus pečius, o gal ir daugiau. Sode matėsi kadaise buvusio daržo fragmentai, augo keli vaismedžiai. Pats namas sugriuvęs nebuvo, tačiau jau ir iš gatvės matėsi, kad pro langus pūtė vėjai ir brovėsi pelėsis.
- Tik beprotis galėtų ryžtis čia gyventi ir imtis šitos senienos remonto, - sakydavo žiobarai, eidami pro gelsvąjį namą.
Ir tas beprotis, Juzefas Levinsas, plonu rakteliu atrakinęs neįveikiamosios tvoros vartelių klibančią spyną, pradingo tarp aukštų kiemo žolių.
-
Kvailos žolės, mintyse burbėjo Juzefas, braudamasis link sukežusių durų. Įėjęs į vidų jis jas užtrenkė ir nusipurtė. Po velnių, o jeigu ant manęs ropoja žiobariškos erkės? Nenustebčiau, juk šitokio aukščio žolės! Ar jos gali būti pavojingos ir burtininkams? O ką man reikėjo daryti, juk nepulsi kerais tvarkyti kiemo, kai į tave pro langus spokso dešimtys žiobarų akių!
Panikuodamas, tačiau stengdamasis giliai kvėpuoti ir nusiraminti, Juzefas išsirengė nuogai ir ėmė save apžiūrinėti prieangyje esančiame sename, nešvariame veidrodyje. Regis, erkių ant jo kūno nebuvo. Tai gerai, kad aš plikas, pamanė mėlynakis. O tai būtų vargo tų šlykštynių ieškoti plaukuose.
Tada vyrukas perėjo prie erkių paieškos drabužiuose. Gerai šiuos išpurtė, tačiau iškart pasigailėjo: o jeigu purtydamas numetė kokią erkę ant grindų? Jeigu dabar ji atropos prie Juzefo vėliau ir įsisiurbs, o jis nepastebės? Kiek laiko gyvena erkės? Kiek dienų ar net savaičių dabar jam teks save kasdien nuodugniai apžiūrinėti? Šiek tiek stipriau nei įprastai besidaužančia širdimi plikis vos vos drebančiomis rankomis nuodugniai apžiūrėjo visus savo drabužius.
- Aha! - suriko ant džinsų pamatęs ropojantį vabalą. – Aš žinojau, kad ieškau ne veltui!
Tačiau vis tik Juzefas ieškojo veltui. Ant džinsų ropojo ne erkė, o skruzdėlė. Juzefas, žinoma, apsidžiaugė, kad pamatytas vabalas buvo ne erkė. Tačiau kokia tikimybė praeinant pro tokią aukštą žolę neparsinešti erkės? Ar Juzefas dabar yra saugus? Gal tikrai nuo drabužių jis kokią siurbėlę, ir net ne vieną, nupurtė ant grindų?
Plikis greitai apsirengė ir atsiklaupęs ėmė ieškoti erkių ant žemės. Juzefo nelaimei, grindys buvo medinės ir jose žiojėjo nedideli tarpeliai. Tai reiškė, kad erkė, o gal net erkės, galėjo tuose tarpeliuose pasislėpti. Kaip patikrinti?!
Galiausiai mėlynakį apėmė dar didesnė panika: o kas, jeigu name yra iš kiemo atropojusių erkių? Tos žolės tokios aukštos, ir jos lietėsi prie namo sienų, prie langų, o šita lūšna juk tikra kiaurymė! Kas, jeigu čia sumauta erkių irštva, jų dauginimosi lizdelis?
- To negali būti, - žiūrėdamas į veidrodį pasakė sau Juzefas. - To tiesiog negali būti. Erkės gyvena žolėse, taip? Juk taip. Ne namuose. Žolėse. Nupjausi žolę ir viskas bus gerai.
Taip, Juzefas per žiobarų žinias girdėjo, kad jų erkės gyvena aukštose žolėse. Žiobarams tie vabalai yra siaubingai pavojingi, bet gal Švento Skutelio ligoninės hileriai susidorotų su jų ligų nešiotojais? Tai žinoma, kad susidorotų! Juzefai, neprisigalvok! Juk tu burtininkas! Nuo kada burtininkai bijo žiobariškų ligų? Taip, tikrai. Nėra ko panikuoti dėl žiobariškų bėdų. Bet... bet kiemas aptvertas burtais. O jeigu yra ir magiškos erkės? Ar yra? Ar reikėtų sunerimti? Juzefas šito nežinojo, nes visą gyvenimą gyveno butuose. Bet jis pasidomės. Nueis į biblioteką, susiras knygą apie magiškus kenkėjus ir kraujasiurbius, ir tikrai išsiaiškins. O dabar nėra ko nerimauti, ramino save plikis. Jei kokia bėda, išsikviesi hilerius. Taip.
Pagaliau Juzefui pavyko apsiraminti, nors, turėjo jis pripažinti, vis aplankydavo jausmas, kad kažkas ant jo kūno ropoja, tačiau patikrinus nieko nebūdavo.
Burtininkas apžiūrėjo senelių namą. O Merline, koks jis buvo apleistas. Ko norėti, seneliai mirę jau beveik šešiolika metų ir visus šiuos metus name niekas negyveno. Varge, ar Juzefas pirmas žmogus, kuris čia įžengė po senelių mirties? Plikį nukrėtė šiurpas. Tačiau kiek pasivaikščiojęs jis suprato, kad po to čia tikrai kažkieno būta, mat name nėra nei vieno senelių daikto. Ir gerai, pamanė. Greičiausiai viską sutvarkė paties Juzefo tėvai. Kažkokie prisiminimai sukirbėjo mintyse iš paauglystės. Galėjo ir žolės pjovimu rūpintis, susiraukė, tai man dabar nereikėtų isterikuoti dėl erkių.
Namas buvo nedidelis. Prieangis su batų lentyna, drabužių spinta ir veidrodžiu. Iš prieangio vedė durys į vonios kambarį, kuriame kiurksojo velniškai nešvarus tualetas ir kalkėta vonia. Prieangyje stovėjo dar vienos durys, šios jau vedė į patį namą. Praėjus pro jas patenkama į virtuvę, sujungtą su svetaine. Čia viskas velniškai sena. Purvina ir nešvaru. Apipelijusios virtuvinės spintelės, kažkuo limpantis stalas. Fui. Aplūžusios kėdės. Svetainei skirtoje erdvėje buvo numestas tamsiai rudas senas žurnalinis stalas, senutėlė žalia sofa ir du tokios pačios spalvos sudvisę foteliai. Viduryje kambario purvinutėlis kilimas. Prie sienos puikavosi gražus raudonų plytų židinys, tačiau Juzefas bijojo jį pakurti. O jeigu užsidegs? Kaži, ar yra koks burtininkų židinių meistras? Juzefas norėtų prieš tai patikrinti. Juk tas daiktas nebuvo kurtas jau šitiek metų.
Kambaryje vyravo jauki prietema, nes langas buvo uždengtas ryškiai geltonos spalvos užuolaidomis. Prietemos, net ir jaukios, Juzefas nemėgo. Na, nebent vakarais. O dieną tokioje prietemoje jis jausdavosi kaip koks superstas ligonis. Todėl vyrukas pradėjo eiti užuolaidų link su tikslu jas atitraukti, tačiau prieš tai padarydamas dar spėjo pagalvoti apie tai, jog namas yra vieno aukšto ir jeigu jis gyvens atitrauktomis užuolaidomis, kiti jį galės matyti. Bute šito galima buvo išvengti, nes Juzefas jau apie dešimt metų gyveno šeštame aukšte. Niekas iš kiemo negalėjo jo stebėti. O kaip bus dabar? Gal reikės apsiauginti kiemą tujomis? O gal naudotis žiobarų elektra ir gyventi užtrauktomis užuolaidomis? Ji yra įvesta į šitą namą. Ne, ne, ne. Žiobarams už jų paslaugas aš nemokėsiu. Teks kažkaip kitaip verstis. Galvodamas apie tokius ir panašius dalykus mėlynakis atidengė geltonąsias užuolaidas. O tada...
- Po šimts pypkių! Doksiai!
Iš užuolaidų išskrido mažiausiai keturi doksiai ir pradėjo pulti Juzefą. Vyras žinojo, kad tokiais atvejais į juos reikėtų staigiai purkšti doksicido, tačiau iš kur jam, po velnių, dabar jo gauti?! Gindamasis nuo sparnuotų, juodais plaukais apaugusių elfiškų padarėlių aštriais dantukais, Juzefas išsitraukė savo raudonmedžio burtų lazdelę ir sušuko:
- Immobulus!
Padarėliai nurimo. Kol kas Juzefas juos paliks čia. O tu dar bijojai žiobariškų erkių, mintyse bumbėjo eidamas durų, kurios vedė iš svetainės, link. Pravėrus tas duris Juzefas pamatė miegamąjį, kuriame miegodavo jo seneliai. Ta pati spinta. Ta pati dvigulė lova. Pasidarė nejauku. Juzefas greit uždarė duris ir įžengė į dar vieną kambarį, kuriame miegodavo vaikystėje, kai atvykdavo pas senelius. Dabar šis kambarys buvo tuščias ir Juzefas nusprendė, kad būtent jame jis ir įsikurs.
Štai ir viskas. Ne, ne viskas! Juzefas visai pamiršo verandą! Durys į verandą buvo prieangyje. Grįžęs į priengį jis užėjo į patalpą ir susiraukė. Joje buvo prigrūsta įvairiausių daiktų, kurių tikriausiai jo tėvai nusprendė neišmesti. Čia buvo indų, knygų ir net žiobariškas televizorius. Juzefo tėtis turėjo sesę nevertėlę, kuri mokėsi žiobarų mokykloje, todėl senelių namuose visada būdavo elektra ir apstu žiobariškų rakandų. Reikės visa tai išmesti, pagalvojo Juzefas, arba dar geriau: pabandyti parduoti.
Grįžęs į prieangį vyrukas susimąstė. Ar jis galės čia gyventi? Vienui vienas? Po velnių, kodėl žmona taip panoro su juo skirtis... Šitame name bus tiek darbo. Vidų plikis galės apsitvarkyti ir magijos pagalba, o ką darys su kiemu? Juk jis negalės žiobarų akivaizdoje kerais nurėžti žolės ir sutvirtinti bei perdažyti namo. Nejau teks vargti su žiobariška žoliapjove, dažais ir kopėčiomis? Juzefas atsiduso. Reikia iš čia dingti ir imtis tvarkyti reikalų. Tačiau kaip išeiti, kai lauke gali tykoti armija erkių?
Mėlynakis atsargiai pravėrė duris ir nutaikęs burtų lazdelę į žolę, sušnibždėjo:
- Immobulus.
Jeigu pakirto doksius, tikėjosi pakirsti ir erkes. Tada užrakino duris ir movė pro tas žoles visas besipurtydamas. Užkarinęs vartelius nupėdino į autobusų stotelę.
-
Praėjo jau daugiau nei trys mėnesiai, kai Juzefas gyveno vienas. Šiaip jau, jis negalėjo sakyti, kad reikalai klostėsi labai prastai. Pirmiausia, tai plikiui visiškai nereikėjo tvarkytis. Niekas nekniso proto, jog namuose mėtėsi ant grindų kojinės ar stūksojo viena kita krūva neišplautų indų jau ketvirtą dieną. Be to, jis galėjo iki išnaktų sėdėti svetainėje ir kurti makles su siekėju bei nelegaliomis nešyklėmis.
Kai mėlynakis atsikraustė į senelių namą, praktiškai visą rugsėjį jisai gerė. Su Auriu, su Rafu ir su dar bala žino kuo. Tačiau spalį vyrukas susiėmė, pradėjo vartoti vaistus nuo paranojos. Erkių bijojo jau kur kas mažiau, juolab, kad dabar prasidėjo žiema. Erkės juk žiemą miega, taip? Dar rugsėjo pradžioje Levinsas išsikvietė kažkokį žiobarą žolės pjovėją, kuris sutvarkė visą Juzefo kiemą. Taip taip, reikėjo pakloti šiek tiek žiobariškų pinigų, tačiau bent jau po savą kiemą pasidarė saugu vaikščioti. Juzefas niekaip negalėjo suprasti, kaip tas žiobaras nebijojo erkių... Na, bet ne jo reikalas. Jeigu jis nesivargino saugotis nuo erkinio encefalito, tai čia jau ne plikšio bėdos.
Vieną savaitgalį vyras išmetė iš namų visas senienas, kai kurias pavyko prastumti kažkokiems kvailiams. Deja, jis neturėjo tiek pinigų, kad nusipirktų naujus baldus, todėl kol kas teko tenkintis senais, tačiau namai atrodė jau kur kas normaliau, negu pradžioje. Jau matėsi, kad gyvenami, o ir židinį Juzefas išdrįso užsikurti, aišku, tik tada, kai žiobaras kaminų tvarkytojas viską tinkamai paruošė.
Per tą laiką mėlynakis bandė nukabinti vieną kitą paną, tačiau paranojos vėl pakišo koją. Su viena gražia mergina plikis jau traukė į kavinę, bet nuojauta jam pakuždėjo, jog ta mergina iš tikrųjų yra pasiųsta Juzefo nužudyti, todėl jis ėmė ir iš niekur nieko išnyko oru. Kita moteris jo įkyriai klausinėjo apie darbą, dėl to Juzefas pamanė, kad ji yra suinteresuota to bjauraus bendradarbio iš trečio lygio ką nors kompromituojančio sužinoti apie Levinsą. Tokiu būdu tas šlykštynė, kurį Juzefui vis tik sunkiai sekėsi vadinti kolega, galėtų pasistengti, kad vyrukas būtų atleistas iš darbo.
Kai kuriom dienom Juzefas būdavo tiek užsiėmęs, kad visai apleido siekėją. Jis dar rudenį žadėjo tai juodaplaukei įkyruolei nupirkti kitą vorą, bet darbo Ministerijoje buvo tiek daug, kad susitikimą su Dori ir Levanda Kiauliasodyje jis atšaukė. Susitiks su tomis mokinėmis po švenčių. Ne dabar. Be to, Merėjus visai neteko entuziazmo, kas lietė tuos reikalus, todėl plikis labiau darbavosi prie nešyklių. Šią akimirką jam prieš nosį jau buvo paruošta nešyklė, kuri turėtų nukelti jį į Hogvartsą. Juzefas pabandė pralaužti apsauginius kerus, bet tik praktika parodys, ar jam pavyko.
Vyras pasiėmė pergamento skiautelę ir rašalo bei plunksną. Pakeverzojo laišką:
Sveikas, Senkleri
Nešyklė jau paruošta, kaip ir tarėmės, bandome susitikti šeštadienio naktį antrą valandą nakties Hogvartso įkūrėjų atminimo menėje.
Su pamąstymais apie ugninę, Juzefas
Pabaigęs rašyti laiškelį Levinsas sukimšo žiobariškos picos likučius, o dėžę numetė ten kažkur į kitų picos dėžių krūvą už sofos. Vyriškiui jau kaip ir reikėjo palįsti po dušu, bet pauostęs savo pažastį nutarė, jog dar bus gerai. Juolab, kad šiandien jis neketino susitikti su jokia panele. Viskas, ką turėjo padaryti mėlynakis, šiandien tebuvo laiško išsiuntimas Auriui ir dar vienos žiobariškos picos parsivežimas.
Taigi, Juzefas pakėlė savo užpakalį nuo sofos ir su laišku išėjo iš namų.
-
Buvo ramus šeštadienio vakaras. Vėlu. Juzefas jau snaudė savo gražiame miegamajame. Jame nebeliko nei senos močiutės išgulėtos lovos, vietoj jos miegamojo viduryje stūksojo prabangi, didžiulė ir minkšta miego oazė. Ir už viską dėkoti buvo galima tik nešvariems darbeliams. Ak, kaip gerai, kad plikis išėjo iš darbo Magijos Ministerijoje! Nors jis šiek tiek rizikavo, tačiau dabar reikalai ėjosi kaip sviestu patepti. Krūvis mažas, galeonų daug. Ko gi dar galėjo reikėti? Namai buvo visapusiškai sutvarkyti: tiek viduje, tiek iš išorės.
Vyruko makaulėn po truputį jau beldėsi miegas. Pasidarė sunku suprasti, kur realybė, o kur sapnai. Kažkas sukrebždėjo. Tikriausiai pelės. Kažkas praėjo. Veikiausiai Nora. Kažkas pasibeldė. Turbūt...
- Ką? - šoktelėjo iš miegų Juzefas ir mikliai atsisėdo.
Dėl Merlino barzdos, kažkas tikrai beldėsi. Kas gi? Tokią vėlumą? Neduok Merline, jeigu čia Dori... Juzefas ją nudės. Vienais apatiniais beplaukis nupėdino iki durų ir jas atidarė. Prieš nosį stovėjo Auris.
- O, - iš Levinso lūpų pasigirdo nuostaba. Auri. Užeik, - tarė draugeliui praleisdamas jį į vidų.
Namuose nebuvo labai tvarkinga. Juzefas nelaukė svečių. Nuo sofos jis prigriebė treningines kelnes ir maikę. Apsirengė. Dvi senas picos dėžes paspyrė kažkur toliau. Įjungė šviesą bei žiobarišką televizorių.
-
Po galais kur tas suknistas namas? Auris bastėsi po tą prakeiktą rajoną jau kokią valandą. Nors išties gal tik kokį pusvalandį. Jam atrodė, kad jau ilgai suka ir suka ratus. Vaikinas svirinėjo, buvo gerokai išmetęs. Pradėjo nuo tada, kai Dolohovai jam atsiuntė stiklainėlį pilną sutraiškytų kirminų. Ir dar prirašą.
Ateis ir tau laikas.
O šitai nutiko vakar vakare.
Raudonplaukis pavargo. Viskas taip nusibodo, kad norėjosi kaukti. Nebuvo su kuo pasikalbėti, pasaulis atrodė toks nykus, kaip didžiulis karstas.
Visą praeitą naktį jis liuobė kažkokiame siaubingame airiškame bare. Paskui atsibudo toje pačioje apšniaukštoje patalpoje. Ir kuo greičiausiai movė iš tos vietos.
Ant jo pečių kėpsojo kuprinė, pilna vienos rūšies viskio butelių. Iš kur jie atsirado, Auris tiksliai negalėjo pasakyti. Matyt, kai praeita naktis pasiekė kulminaciją jis išpirko visas to bariūkščio atsargas.
Auris praslinko kažkokią kepyklą. Ir pagaliau po visų tų klajonių pamatė ieškomą namą, kuris tikriausiai jau šimtą kartų praslydo jam pro akis.
Senkleris ėmė belstis, darė tai įnirtingai. Kol pagaliau durys atsidarė. Aurio nė kiek nestebino Juzefo dabartinė išvaizda. Lyg nematydamas draugo jis įžengė vidun.
- Ką veiki Juzefai? - Paklausė pagaliau nusiimdamas tą sunkenybę nuo pečių. Buteliai subarškėjo, kai jis pastatė kuprinę ant žemės.
- Aš čia trumpam prisėsiu gerai? - Pratarė klestelėdamas ant grindų svetainėje. Tada atsegė kuprinę, iš jos iškrito tas bjaurus permatomas stiklainis su nykiu turiniu. Auris jį stvėrė ir įgrūdo atgal tikėdamasis, kad draugužis nespėjo pastebėti kas ten tokio yra. Tada iš pilnos kuprinės išlupo vieną butelį.
- Nori? - Paklausė. Dabar dar negalvojo, kad Juzefas gyvenime nematė jo tokio, gal vėliau pasuks dėl to galvą. Dabar norėjo tik išgerti. Ir nenorėjo būti vienas.
-
Aurio būsena gerokai suglumino Juzefą. Jis atrodė kažkoks... pasimetęs? pavargęs? Prisidirbęs? Ar jis išgėręs?
- Sėsk ant sofos, Auri, - pasiūlė draugeliui, kai šis padėjo užpakalį ant grindų. Raudonplaukio kuprinėje sužvango buteliai.
Į svetainę atėjo Levinso katė Nora. Ji ėmė vaikštinėti aplink svečią, jį uostyti. Regis, Senkleris norėjo išimti butelį, bet jam iškrito kažkoks stiklainis. Juzefas nespėjo pamatyti, kas jame buvo, tačiau tuo stiklainiu, regis, buvo susidomėjusi ir Nora.
- Kas ten per stiklainis? - paklausė draugo.
Senkleriui pasiūlius viskio Juzefas nebuvo tuo tikras. Negėrė jis jau pakankamai ilgą laiką ir jautėsi dėl to gerai. Tačiau atėjo draugas. Kažkoks prislėgtas. Juk beplaukis negalėjo jam šitaip atsakyti, ar ne? Kai Juzefą paliko žmona, nei vienas draugelis su juo neatsisakė įkalti.
- Aha, - vis dėlto sutiko plikis ir iš spintelės išėmė porą stikliukų, kuriuos padėjo ant stalo. Dar mestelėjo šalia pat žiobariškų traškučių pakelį.
Juzefas atsisėdo ant sofos ir laukė, kol ateis Auris.
- Ar viskas gerai? - paklausė jo.
Dėl visa ko mostelėjo lazdele užrakindamas visas namų duris. Aplankė keista nuojauta.
-
Koks skirtumas merdėti ant grindų ar ant sofos? Svarstė Senkleris. Bet atsistojo ir perėjęs per kambarį klestelėjo šalia draugo. Tada pripylė stiklus to gėralo.
- Už kokybę neatsakau. - Pasakė.
- Nežinau iš kur konkrečiai jie pas mane atsirado, bet turėtų tikti. - Apie jį pradėjo trintis katė. Auriui patiko katės, išskyrus jo paties turimą bjaurybę.
- Labas. - Pasakė jis gyvūnui, katė jį apuostė.
- Ne žmogau, tu nenorėtum pamatyti to stiklainio dievaži... Maniau, kad tą šlamštą išmečiau, bet pasirodo ne. - Jis nugėrė iš stiklo.
- Man viskas gerai. Viskas kaip turi būti. Mes dabar kariaujam, karo stovis. - Varge, jis jau pats pasimetė tarp savo kalbų. Tos mintys buvo tokios susipinkliojusios. Kaip aš išvis nutariau čia atsirasti?
- Jie galvoja, kad gali mane pasisavinti tu supranti? Na jau ne... Bet šiandien aš trumpose paliaubose. Pradėsim kada nors kitą kartą. Gal rytoj? Bet gal ne, rytoj nieko nebus. Gal poryt. - Galvoje miglotai iškilo kiek normalesnis klausimas.
- Turi mano siekėjus? - Dar vienas gerokas gurkšnis.
- Gal rytoj. Šiandien man jų nereikia. Kas naujo? Kaip tu gyveni? - Pasiteiravo lyg niekur nieko. Lyg ką tik nebūtų išbėręs keistos ir supainiotos žodžių tirados.
-
Juzefas surauktais antakiais stebėjo Senklerį. Pauostęs gėralo gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo. Na, jeigu būtų nuodai, tikriausiai jau būčiau numiręs, mintyse pagalvojo. Atplėšė traškučių pakelį, pradėjo kramsnoti.
Auris kažką nerišliai sapaliojo. Atrodė ne tik išgėręs, bet pasimetęs, galbūt net išsigandęs. Tokio jo Levinsui dar neteko matyti. Šiaip jau Auris buvo drąsus vaikinas. Turbūt turėjo atsitikti kažkas rimto, kad draugelis jaustųsi toks sutrikęs. O gal ko prisišniojo? Gal per naktį praeis, vis dar mintyse svarstė.
Nora trynėsi palei tą kuprinę. Ten slėpėsi kažkas jai įdomaus.
- Tai kas ten yra? Sakyk, - metė žvilgsnį į kuprinę. - Tave pasisavinti? - bandė suprasti draugo kalbas. - Dėl Merlino, Auri, kur įsivėlei? Siekėjus turiu, bet šiandien neduosiu.
Juzefui pasidarė neramu. O jeigu Aurio kažkas ieško ir suras? Čia, Levinso namuose? Jeigu kas nors dabar ateis ir nužudys abu vyrus? Kaži, ko Auris prisidirbo...
- Aš tai gyvenu gerai, - atsakė į klausimą. - O tu? - kilstelėjo antakį tikėdamasis išgisti ką nors daugiau.
-
Toji miela katytė dar vis trynėsi apie Aurio kuprinę. Nieko gero ten nerasi. Pagalvojo Auris.
- Kad jau taip įdomu, aš tau galiu parodyti. Matai, pas mus dabar prasidėjo penkemečių žaidimėliai. Va žiūrėk. - Jis ištraukė stiklainį. Jame puikiausiai matėsi visas indo turinys.
- Čia atseit šitą gavau dovanų tam, kad man taptų aišku kas manęs laukia artimiausioje ateityje. Ar ne beprotnamis? - Senkleris išsitraukė burtų lazdelę.
- Evanesco. - Pasakė ir stiklainis dingo.
- Seniai jau reikėjo atsikratyti. - Pridūrė ir pasidėjo lazdelę atgal. Keista, kad tokiame stovyje jos nepametė tame siaubingame bare, kuriame mirko visą parą.
- Aha. Aš gi prisiminiau ką aš tau norėjau pasakyti. Klausyk. Tau dar reikia, kad kas nors nukreiptų goblinų dėmesį Gringotse? Tai va. Man uždrausta kelti koją į Senklerių banko saugyklą. Negaliu iš ten gauti nė grašio. Net supelijusios taurelės nieko. Jeigu tu nori tikrutėlio sąmyšio, aš tau jį padarysiu. Geriausia būtų, jei galėčiau sudeginti visus šeimos lobius. Ką jie darytų be savo turtų? Bet nespėčiau manau to padaryti. Nebent ką nors sugalvočiau. Bet patekti į saugyklą galiu. Ten visko tiek prikaupta, jei kas nutiktų, na tu žinai, kaip saugomos tokios saugyklos kaip mano giminaičių. Kol goblinai mane vaikysis, tu ramiai galėsi dirbti savo darbus. Kaip tau? Aišku, reikės detalesnio plano nei aš tau čia dabar pasakiau. - Auris pavargo kalbėti ir užtilo.
-
Senkleris parodė, kas buvo tame stiklainyje. Geriau nebūčiau matęs, mintyse pagalvojo plikis ir išsprogdino akis.
- Bet tai kai... - prabilo vyrukas. - Dėl Merlino barzdos, Auri, ką tu prisidirbai? Kas tavęs dabar šitaip nekenčia? Ir tu nebijai visur trainiotis?
Juzefas paėmė kelis traškučius. Pasidarė kažkaip nesmagu. Jeigu Auris šitaip prisidirbęs, tai ir Levinso gali ateiti eilė, jeigu raudonplaukio ieškantys žmonės ras juos kartu...
Kol beplaukio mintyse skriejo baisūs vaizdiniai, Auris pradėjo pasakoti apie Gringotsą. Juzefas klausėsi įdėmiai, jį tai domino, tačiau tuo pačiu gerokai nustebo. Auriui uždrausta kelti koją į Senklerių banko saugyklą? Jis norėtų sudeginti šeimos lobius? Kurių galų?
Kitą akimirką plikšius pagalvojo apie Dori ir jos draugą Alaną. O ar tas berniūkštis, ar jis saugus? Mergiotė irgi su juo glaudžiai bičiuliaujasi. O jeigu pavojus gresia ir jai?
- Jo, gerai, - atsakė Juzefas. - Aš sutinku, mes su tuo pažįstamu sutiksime... Bet... Kas čia vyksta, velniai griebtų... Tu ką, susipykai su savo šeima? Nori pasakyti, kad jie tau grasina?
Sunku būtų tuo patikėti, juk Juzefas Senklerius visai gerai žinojo. Atrodė normalūs. Nors ir tu atrodai normalus, o kaip yra iš tikrųjų, pamanė mintyse.
-
- Ak, na tai labai ilga ir nyki istorija. - Pasakė. Kalba truputį sulėtėjo, akys pradėjo merktis. Gal todėl, kad atėjo į šiltą patalpą, o gal tiesiog pribaigė išgertas stiklas viskio.
- Vienu žodžiu esmė tame, kad aš jau seniai dirbau su savo giminaičiais. Ne Senkleriais, o kitais, iš mamos pusės. Dolohovais. Kažkada vienas iš jų buvo vienas garsiausių mirties valgytojų. Ilgai sėdėjo Askabane. Mano giminaičiai smagūs žmonės. - Jis trumpam sustojo ir vėl prisipylė savo stiklą.
- Tai žodžiu Aš tau visko nepasakosiu, nes labai tingiu. Bet pamažu aš ten užkopiau į aukštumas taip sakant. Mes gabenome visokius daiktus, darėme eksperimentus. Bet man pakyrėjo viskas aišku? Aš nenoriu. Man bloga nuo viso to šlamšto. Išėjau iš ten, mečiau viską. Na ir aišku prasidėjo. Grįžti aš nesutikau. Senkleriai Dolohovų bijo. Matyt irgi turi kokių nors nesuvestų sąskaitų. O ir šiaip aš visada tarp jų buvau pašalinis. Tu gi žinai, mano tėvas nusmurgęs girtuoklis. Nėra nieko, kas ten norėtų užstoti mano interesus. Nebuvo nei vaikystėje, nei dabar. Tai va. Dolohovai nori, kad aš imčiausi senųjų mūsų reikalų. Senkleriai nori, kad dvaras, pinigai ir visa kitą atitektų jų vaikams supranti? Taigi, kol aš negrįšiu, nebegalėsiu gyventi dvare, nebegalėsiu imti pinigų iš banko saugyklos. Nežinau kada jie ten pasitarė dėl visko ir man tas pats. Dolohovai galvoja kad mane pagąsdins, kad jeigu prarasiu turtą ir visa kitą tai ateisiu vėl pas juos dirbti. Mano šeima iš tėvo pusės manau gerai žino, kad to nebus ir sutiko su šiuo planu. O gauti visus apribojimus, kad negalėčiau imti pinigų jiems juk nėra sunku. Ar aiškiai aš tau aiškinu? Truputį mintys veliasi žinai? - Jis nusišypsojo.
- O ko man bijoti vaikščioti vienam? Nenori jie mano mirties. Jei norėtų, tai kam tada visi tie susitarimai su Senkleriais? Todėl ir sakau, žaidžiam kažkokius penkiamečių žaidimus ir viskas.
-
Vos tik Auris ėmė pasakoti, Juzefą nukrėtė dar didesnis šiurpas. Mirties valgytojai tikrai neskambėjo patraukliai. Dėl Merlino, su kuo Juzefas prasidėjęs? Jeigu Senkleriai yra giminaičiai Dolohovams, kurių pavardė jau tiek kartų minėta Magijos Žiniose... Nesaugu būti nei su Auriu, nei su Dori, kuri ištisai trainiojasi su Alanu. Tačiau šį kartą Levinsas neketino išsigąsti ir sprukti, nes šitie žmonės jam buvo svarbūs. Ypač dabar, kai beplaukis neturėjo šeimos. Reikėjo su kažkuo bendrauti, ar ne? Jis tik pasiėmęs lazdelę ėmė svaidyti į aplinką bežodžius apsauginius kerus.
Juzefas atsiduso. Tiesą pasakius, jis nelabai suprato, tai Auris dabar ir Senklerių priešas ar ne, tačiau kamantinėti draugelio neketino, todėl tik linktelėjo ir gurkštelėjo viskio.
- Tai kur tu dabar gyveni? - paklausė. - Žinai, jeigu reikia, gali pabūti ir čia, - pasiūlė. - Ir pinigų šiuo metu turiu kiek reikia.
Tačiau pagalvojus apie pinigus Levinsą ir vėl nukrėtė šiurpias. Juk ir Juzefas gabena nelegalius daiktus, daro eksperimentus. Bet ne su Dolohovais, žmogau, ramino save mintyse vyras. Tačiau iš tikrųjų Levinsas nežinojo, kas už viso to stovėjo. Bet atsisakyti darbelių neketino, nes tai buvo greiti ir lengvi pinigai.
Nors Senkleris ir buvo drąsus, tačiau jį šita situacija tikriausiai gerokai paveikė. Matėsi. Levinsui buvo gaila draugelio, kad šis šitaip įklimpo.
-
Auris stebėjo kaip Juzefas laidė kažkokius kerus.
- Ką čia darai? - Paklausė. Tada kalbėjo toliau.
- Nieko, Senkleriai dar atsiims savo. Ir už tai, kad leido mano tėvui nusilakti ir už tai, kad išgrūdo mane lauk. Dolohovams irgi kažką sugalvosiu. Na žinoma, veltis su jais manęs niekas neprivertė, bet jeigu jie mano, kad visą laiką dabar galės kontroliuoti mano gyvenimą, tai jau ne. - Tas monologas buvo skirtas labiau pačiam Auriui, nei Juzefui. Nuo rytojaus privalau susiimt. Piktai pagalvojo jis.
Draugo žodžiai kažkaip sujaudino Aurį. Kiekvienas žmogus, kuris dabar jam siūlė pagalbą pasidarė labai svarbus.
- Ačiū tau labai už pasiūlymą. Gyvensiu mokykloje. Lieku ten toliau. Pinigų ten irgi užsidirbsiu. Bet tikrai labai dėkui tau už pasiūlymą. - Jis nusišypsojo.
- Paskui gal reikės išsinuomoti kokį butą ar dar ką. Matysiu. Tiesą sakant mokykloje sėdėti man dabar geriausia. Kas ten gali mane pasiekti? O jie į mokyklą tikrai nesiverš. O tu gi žinai. Nelegaliai ten sunku patekti. Na mudu aišku žinom kaip galima tą padaryt, bet juk daugiau niekas apie tas nešykles nieko nežino. - Pasakė jis.
- Kad jau prašnekau apie nešykles. Ar ką nors išsiaiškinai apie tą nešyklę, kurią netyčia prisišaukei toje menėje?
-
Kai Auris pastebėjo, kad Juzefas keri, plikšius krūptelėjo.
- Nieko. Nieko nedarau, - mikliai atsakė.
Tikiuosi, jis to neatsimins, mintyse pagalvojo. Išklausęs Aurio monologo Juzefas susiraukė. Juk Senkleriai nebuvo kalti dėl to, kad Aurio tėvas nusigėrė. Taip kaip ir mano buvusi žmona nekalta dėl to, jog aš nesveikas, į galvą šmėstelėjo mintis. Tačiau bet kokiu atveju Levinsas būtų parėmęs draugelį, todėl jeigu šiam prireiks pagalbos, jis padės visiems atsiimti už visas Auriui sukeltas skriaudas, nors ir kaip pats bijos vėliau gauti į galvą.
- Tu teisus. Toje mokykloje tau išties saugu, mat ji pilna ir apsaugų, ir joje sėdi gera profesorių komanda, - pritarė. - O dėl buto, gyventi vienam nėra taip jau blogai, - šyptelėjo. - Esi pats sau šeimininkas. Niekas neaiškina, o ir atsivesti gali ką tik nori, - sukikeno pagalvojęs apie keletą prisiminimų. - Nešyklę? - kilstelėjo antakį Levinsas. - Aai! Aš ją visai pamiršęs buvau. Guli kažkur nugrūsta spintoje, - pamojo į miegamąjį.
-
- Ai nesijaudink. Jeigu jie būtų norėję, tai būtų mane pasiėmę iš gatvės, kol klaidžiojau ir ieškojau tavo namo. - O tam jie turėjo daug laiko, nes sukau ir sukau ratus po gatves. Siaubas, brrr, nuo rytojaus nė lašo. Nuspręsta. O tai pasidariau panašus į savo tėtušį. Tai jau ne.
- O taip, gyvenimas vienatvėje turi daugybę privalumų. - Nors tai jau lenda per gerklę. Jis įsivaizdavo kas būtų, jei visgi susituoktų. Turėtų mylinčią žmoną. Jie galėtų kalbėtis apie viską. Paprasčiausiai jie abu rūpėtų vienas kitam. Jis susimąstė ir apie savo draugus. Juk turėjo daug pažinčių. Bet tikra draugyste to pavadinti negalėjo. Auris galėjo turėti gerų draugų, bet pats visada stumdavo juos nuo savęs, vos tik jie pradėdavo jam rūpėti. Tai, kad atsivilko pas Juzefą buvo gana keista. Bet jis pavargo nuo vienatvės.
- Tai gal reikia tą nešyklę tiesiog išbandyti ir tiek? Be jokių tyrinėjimų. Kas gali nutikti? Juk ją radom mokykloj, tai aš nemanau, kad su ja keliauti pavojinga. - Staiga jis panoro ką nors veikti, nes jei taip ir toliau, tai jo mintys apie žmoną ir draugus išsiverš į paviršių. O tokios kalbos Auriui nepatiko. Jau ir taip atlėkiau čia panašus į pamišėlį. Dar betrūko, kad imčiau skiesti visas tas sentimentalias nesąmones.
- Žinai ką, varom kur nors pasilinksminti? - Pasiūlė kuo žvaliausiai. - Šitą šlamštą paliksiu pas tave, bent kol kas. - Pasakė iškraudamas visus tuos butelius iš savo kuprinės. - Toks jausmas, kad apiplėšiau barą. - Dar reikėtų, kad manęs imtų ieškoti žiobariška policija. Auris susimąstė, bet niekaip negalėjo sugalvoti iš kur jie. Juk neturėjau tiek žiobariškų pinigų. Staiga atmintyje šmėstelėjo epizodas, kaip jis lošia kortomis su barmenu. Nejau išlošiau? Po galais, ką man veikt su tokia krūva butelių? Galvojo pagaliau iškrovęs ir sustatęs juos ant grindų.
-
Kai Auris pasiūlė išbandyti nešyklę, Juzefas šyptelėjo. Gal ir nieko mintis, bet jau tik ne su tokios būklės Auriu, mintyse pagalvojo plikis. Rytoj, kai jis bus blaivus ir išsimiegojęs, duosiu jam ir siekėjus, ir galėsime patyrinėti tą nešyklę, svarstė.
Levinsas jau žiojosi sakyti, kad galbūt reikėtų eiti miegoti ir visus reikalus atidėti rytojui. Juk Senkleriui būtų neprošal pailsėti, ar ne? Tačiau nespėjus plikšiui išsižioti draugelis žvaliu tonu pasiūlė eiti kur nors pasilinksminti. Mėlynakis kilstelėjo antakį. Sunku buvo pasakyti, norėjo Juzefas linksmybių ar ne. Jau kurį laiką gyveni kaip pensininkas, ėmė kalbėtis su savimi mintyse. Gal ir į naudą būtų prasiblaškyti.
- Gerai, - atsakė beplaukis. - Gal ir apiplėšei, - susijuokė, kai raudonplaukis kraustė butelius ant grindų. - Tuoj, aš persirengsiu.
Juzefas nuėjo į miegamąjį ir įšoko į išeiginius drabužius. Apsimovė tamsiai mėlynus džinsus ir melsos spalvos marškinukus, kurių viršutines dvi sagas paliko prasegtas. Būtų susišukavęs plaukus, bet jų neturėjo, todėl tik žvilgtelėjęs į veidrodį patapšnojo sau per plikę.
- Na, ką, keliaukime į smagią naktį, - grįžęs tarė draugeliui ir griebęs jį už alkūnės galai žino kur išsiskraidino jį oru.
-
Iš pradžių jis pajuto, kad ant kažko guli. Tada pajuto siaubingą sukimąsi ir šaltį. Purtė bjaurus šaltkrėtis. Skėlė galvą ir buvo bloga. Auris pravėrė akis ir apsidairė. Tysojo ant sofos. Visur ant grindų buvo pridėliota viskio butelių. Atrodė kažkaip rituališkai. O gal jo smegeninė dar tiesiog neatsikvošėjo ir todėl kūrė tokias idėjas. Dargi siaubingai norėjosi vandens. Labiau už viską pasauly dabar reikėjo bent lašelio gaivaus ledinio vandens. Kur aš? Baimingai pamanė vaikinas ir staigiai atsisėdo. Bet makaulę taip nudiegė, kad griuvo atgal ant sofos. Kur aš? Kur? Jis karštligiškai puolė ieškoti lazdelės. Na susigrūdo rankas į džemperio kišenes. Ten tvyrojo tuštuma. Buvo tik kažkoks čekis ir jis perskaitė kas ten parašyta. Čekis buvo iš kažkokio klubo. Auris sviedė jį kažkur toliau ant sofos. Kur mano lazdelė? Galiausiai aptiko ją džinsų kišenėje sveiką ir gyvą ir atsipalaidavo.
Tada susimąstė. Galvoje pamažu išryškėjo labai blausūs prisiminimai. Naktį jis atsitrenkė pas Juzefą. Paskui šokiai kažkokiam klube. Paskui jis sėdėjo lauke vienas ir rūkė mąstydamas apie savo nykū likimą. Tada balsai. Jį šaukė Juzefas ir dar kažkas, kažkokia mergina. Ak taip, jie šoko kartu visą naktį. O tada... Kaip per rūką jis prisiminė, kaip radę jį sėdinti ant kažkokio suolo prie to klubo įkalbinėje grįžti vidun arba namo. O jis... Auris pakraupo. Jis spyriojosi ir prašė palikti vieną. Aiškino kažką apie tai, kad visada amžinai lieka vienas. Kažką apie žirgus, kuriems pasibaidžius mirė mama ir tada gyvenimas ėmė riedėti į nuokalnę. O kaip tada jie mane sugražino namo? Šito Senkleris neprisiminė. O viešpatėliau, buvau apgailėtinas. Koks siaubas. Senkleris vėl atsisėdo. Norėjosi pabėgti. Pakeisti Juzefo atmintį, kad dingtų jo tokio apgailėtino prisiminimai ir dingti iš čia. Viskas, daugiau nei lašo. Niekada. Niekada. Jis susirado ant žemės besivoliojančią kuprinę ir vienu lazdelės moju subruko ten tuos butelius. Tada susmuko atgal ant sofos. Jautėsi taip klaikiai, kaip niekados. Reikia eiti. Bet juk negalėjo taip išnykti lyg niekur nieko. Taigi šūktelėjo.
- Juzefai, kur tu?
-
Ta mergina, ji buvo velniškai graži. Ji jį kvietė. Klausė, kur jis. Bet jos balsas. Dėl Merlino, kodėl jos balsas vyriškas? Kodėl ji kalba Aurio balsu? Ir tada Juzefas praplėšė akis. Tai buvo tik sapnas. Kaip bloga. Kodėl jis ant grindų? Mikliai atsisėdo. Taip ėmė svaigti galva ir supykino. Levinsas buvo už sofos. Vyrukas šiaip ne taip atsistojo ir perbalęs pažiūrėjo į draugelį, kuris taip pat atrodė ne kaip. Žiojosi sveikintis, tačiau vietoj to apvėmė sau kojas ir grindis. Mintyse riebiai nusikeikė. Susigraibė lazdelę iš džinsų kišenės ir burtais išvalė, tačiau ne idealiai. Rankos drebėjo, neklausė.
Nieko nesakęs plikis atsisėdo ant sofos krašto ir atsirėmė į atlošą. Bežodžiais kerais atskraidino dvi stiklines vandens, bet neišlaikė. Tik apliejo save, Aurį ir sofą. Užsimerkė.
- Mes mirsim, - sudejavo. - Daugiau niekada negersiu, tikrai.
Kalbėjimas reikalavo siaubingai daug jėgų, o burna buvo tikra dykuma, tik kad vietoj smėlio čia ką tik pabuvojo vėmalai. Vakar jie gerokai užsiautė, atmintis šlubavo. Šiaip ne taip Levinsas atsistojo ir žiobarišku būdu įpylė sau ir Senkleriui vandens. Iš vienos stiklinės gurkštelėjo, kitą padavė draugui. Tačiau vanduo nepadėjo. Tik dar labiau pykino.
- Kažkur turiu viralą, - silpnu balsu pasakė. - Nuo pagirių. Bet nežinau, kur jis.
Taip, Juzefas buvo tokį pasiruošęs, tačiau neprireikė, mat negėrė. Bežodžiai kerai jau išvis neveikė. Levinsas tik sėdėjo užsimerkęs ir prisiekė sau, kad daugiau niekada negers, bent jau šiandien tai tikrai.
-
Jam šūktelėjus Juzefas išlindo iš už sofos. Atrodė jis šiaip sau. Jam ėmus vemti Auris trumpam nusisuko. Taip... Gerokai užšventėm vakar. Pagalvojo.
Juzefas atsisėdo šalia. Dabartinė jo išvaizda kažkodėl kėlė šypseną ir jis nusijuokė.
- Šaunią vietelę pasirinkai nakvynei. - Pasakė, bet greitai nustojo juoktis, mat buvo aplietas vandeniu. Ir šiaip sutampė pykinimas. Na, Jis dabar tikrai neprisimins vakarykščių mano nesąmonių. Džiugiai pamanė Senkleris. Bent jau kol kas. Taigi bėgti niekur nereikia. Galima ramiai padrypsoti ant patogios sofos. Gal dar numigti kokį pusdienį. Gyvenimas pasidarė šiek tiek šviesesnis. Aišku buvo labai įdomu kaip jie pargrįžo namo. Bet šios temos jis nutarė nenagrinėti.
Gavęs stiklinę vandens godžiai nugėrė kelis didelius gurkšnius. Geriau nepasidarė. Vanduo sunkiai slydo, gerklę peršėjo nuo didelio surūkytų cigarečių kiekio.
- Klausyk Juzefai, gal pratęskim? Gėralo yra iki kaklo. - Toliau kvailiojo Auris matydamas Nekokią draugužio būseną. Nors šiaip manė, jog tas viralas nuo pagirių dabar būtų tikras išganymas.
-
Juzefui skaudėjo kaklą ir nugarą. Kurių galų jisai neatsigulė į lovą? Pasirinko puikią vietą miegui - grindys už sofos. Netikėtai iš kažkur išdygo Nora ir ji stryktelėjo beplaukiui ant pilvo. Mėlynakis suvaitojo.
- Nora, eik šalin, - silpnu balseliu pasakė katei. - Arba ir tave apvemsiu.
Lyg supratusi artėjančią šlykščią grėsmę katė nušoko nuo šeimininko ir dingo namo gilumoje. Auriui, regis, pasidarė linksma. Jis pasiūlė Juzefui pratęsti linksmybes.
- Tu turbūt juokauji, - vos vos išspaudė šypseną Juzefas. - Aš tikrai niekada nebegersiu.
Sukaupęs visas jėgas plikšius atsistojo ir ėmė kuistis po svetainę ieškodamas tos mikstūros.
- Štai ji! - apsidžiaugė, bet balselis vis tiek skambėjo silpnai.
Vyrukas gurkštelėjo šlykštaus žolelių skonio viralo ir nusipurtė. Pagirios gerokai palengvėjo. Neatrodė, kad vakar Juzefas būtų gėręs pieną, tačiau atsirado jėgų ir nustojo pykinti. Mikstūrą jis mestelėjo draugeliui.
- Išgerk ir tada aš apgalvosiu pasiūlymą toliau tęsti, - nusijuokė.
Siaubingai norėjosi valgyti. Pasiėmęs žiobarišką telefoną Levinsas paskambino į piceriją ir užsakė porą picų.
- Tikiuosi, žiobariškas picas mėgsti? Tokiais rytais kaip šis tai gali būti puikus maistas.
Tuomet vyrukas ir vėl pradėjo kuistis po daiktus, kol galiausiai mestelėjo į Aurio pusę du žiobariškus tušinukus.
- Čia tavo siekėjai. Patikėk, tikrai galingi, - mirktelėjo. - O čia nešyklė, - ant sofos numetė ir varlės skulptūrėlę. - Einu maudytis, jei atveš picą, žiobarų pinigai ant virtuvės stalo. Susitvarkysi, - Juzefas dingo vonioje.
-
Kažkaip šiandien viskas atrodė kur kas geriau nei vakar ar užvakar. Savijauta buvo žinoma nekokia, bet šiaip viskas rodėsi šviesiau ir smagiau.
Gavęs to dieviško eliksyro gurkštelėjo truputį ir pasiraukė nuo jo skonio.
- Nuostabus gėrimėlis. - Pasakė padėdamas tą mikstūrą ant stalo. Dabar jau galėjo pragyventi ką tik nori.
Jam beplanuojant pabandyti dar pamiegoti draugas švystelėjo kelis daiktus ant sofos. Auris pavartė rankoje paprastą ir visai nepavojingai atrodantį tušinuką.
- Kai grįši iš dušo papasakok prašau man tiksliau kaip jais naudotis. Dėkui tau už juos. - Jam dingus vonios kambaryje Auris užsigalvojo apie tai kaip reikės siekėjus pakišti Dolohovams. Teks matyt kada susitikti, nieko nepadarysi. O tada ir gausit juos... Piktai pamanė.
Tada paėmė į rankas nešyklę ir apžiūrėjo iš arčiau. Nieko ypatingo nepastebėjo. Išties būtų įdomu su ja iškeliauti. Bet kada ji neša? Kaip mes ją paleisime? Reikės užklausti Juzefo kaip paleisti tokias nešykles. Jis turėtų žinoti. Vaikinui bemąstant apie viską pasigirdo durų skambutis. Jis nuėjo, paėmė picas ir už jas sumokėjo. Pinigų klausimas buvo gan slogus dalykas. Kiek jie vakar prašvilpė klube Auris tiksliai pasakyti negalėjo. Tame čekyje kurį jis turėjo suma buvo nurodyta nedidelė, nes ir žiobariškų pinigų jis galima sakyt nebeturėjo. Dabar jau tikrai jų nebebuvo. Kuprinėje voliojosi keli galeonai ir krūvelė knutų. Vadinasi, šventėm už Juzefo pinigus. Jaustis kažkam skolingam jam nepatiko. Dar tie siekėjai. Juk ilgai jis su jais gaišo. Bet kuo atsilyginti už juos dabar neturiu. Jis padėjo maistą ant stalo. Ot buvau tikras mulkis, kai savo uždirbtus pinigus dėjau į bendrą šeimos banko saugyklą. Na nieko, jei mes įsibrausime į Gringotsą, tai aš pasirūpinsiu šeimos turtu. Pikdžiugiškai pamanė. Bet irgi aš visai iš proto išsikraustęs. Kaip buvo galima beveik viską, ką turėjau išleisti ant gėrimų tada tame kvailame sename bare? Na, vis tiek dar reikės apsilankyti dvare, susirinkti daiktus ir žinoma savo knygas. Aš jų ten tikrai nepaliksiu. O tada matysiu. Kai ką parduosiu ir bus pinigų iki naujų mokslo metų. Svarstė jis apie savo tolimesnius reikalus.
-
Kai Juzefas grįžo išsimaudęs, ant stalo jau garavo šiltos picos. Ak, Levinsas dievino šitą maistą, o ypač per pagirias.
- Skanaus, - jau žiaumodamas pasakė draugeliui. - Oi, tais siekėjais naudotis labai paprasta, nors jie ir beprotiškai galingi.
Pasikuitęs plikis Auriui davė dar vieną tušinuką, kuris buvo raudonos spalvos.
- Šitas yra taviškis. Juo siųsi kerus į kitus du siekėjus. Tau tereikia pagalvoti, į kurį siekėją nori kerus leisti, ir viskas. Nukreipi savo lazdelę, siunti kerus į savo siekėją, o jie per nukeliauja kur reikia. Jeigu nori, burtų pagalba gali garsiai prabilti ir kiti tave girdės, nors garantuoju, kad tau to neprireiks, ar ne? Stronorus yra burtažodis, kad jie tave per siekėją išgirstų. - vos vos šyptelėjo. - Kaip supratau, tau labiausiai reikia, jog suveiktų kerai. Turėk omeny, kad per čia gali pasiųsti net nužudymo užkeikimą, - kaip niekur nieko pasakė. - Jeigu nori kitą valdyti, turi galvoti apie tą žmogų, kuris turi siekėją, ir pasiųsti į siekėją kerus. Vladalio. Tada galėsi vietoj to žmogaus šnekėti ir judėti, bet atmink, kad jeigu tas žmogus patyręs, tai gali paipriešinti, - pasakojo. - Anksčiau būtum kalbėjęs savo balsu, bet dabar ištobulinau tiek, kad šnekėsi kito balsu. Tai iš esmės jei labai pasistengtum, o kitas būtų nevykėlis, galėtum ką nors nudėti už jį ir išliptum basas, - mirktelėjo. - Gali pasipraktikuoti. Padėk siekėją tolėliau ir pabandyk kokius nors kerus paleisti. Ai, ir dar, vos nepamiršau. Languito burtažodis tave nukels pasišnekėti panašiai kaip veidas židinyje. Tu liksi esamoje vietoje, tačiau tavo atspindys atsiras pas kito siekėjo turėtoją ir galėsite kalbėtis. Ir taip, spėju, kad neprireiks, - pradėjo juoktis. - Tik niekam nepasakok, iš kur gavai.
Pavalgęs Juzefas ėmė apžiūrinėti nešyklę. Tikrino ją murmėdamas kažkokius burtažodžius.
- Man atrodo, kad galiu padaryti taip, jog ji mus perkeltų dabar pat, - pasakė. - Bėda ta, kad negaliu pasakyti, kur ji mus perkels. Ji turi vietą, tačiau neturi išvykimo laiko.
-
Kai Juzefas sugrįžo ėmė pasakoti jam apie siekėjų veikimą. Auris klausėsi ir linkčiojo galva. Stengdamasis viską įsidėti į atmintį, nors makaulė dar neveikė visiškai normaliai. Nužudyti... Tas prakeiktas žodis ėmė virti smegeninėje. Jis jau bandė nužudyti bet negalėjo to padaryti. Bet ten buvo iš baimės drebanti ir iš skausmo klykianti mergina. Tai čia kitas reikalas. Bet... Kodėl aš buvau toks idiotas? Kokį šimtąjį kartą klausė jis savęs. Kodėl aš su jais susidėjau?
- Išties nuostabus išradimas. Bet neturiu kaip tau už tokį sudėtingą darbą atsilyginti. Nebeturiu dabar jau nieko. - Pasakė, kai draugas baigė jam aiškinti kas ir kaip.
- Ar daug vakar prašvilpėm pinigų? - Dar paklausė. Apetito galima sakyti nebeturėjo, bet vis tiek valgė.
- Gali aktyvuoti tą nešyklę? Tai gal pabandom? - Kodėl gi ne? Pabėgti bent jau trumpam nuo visko jis tikrai norėjo.
-
- Atsilyginti? - pakėlė antakį plikis. - Juk mes draugai, Auri. Tikrai nereikia už nieką atsilyginti. Gal ir man kada tai prireiks pagalbos, - pagalvojo apie Gringtosą.
Ir čia Juzefą trumpam aplankė apmąstymai. Keista buvo suprasti, kad jis tikrai turi draugą. Draugą, kuris atšvilpė pas jį vidury nakties ir išsitempė į miestą. Kai gyveno su žmona ir sūnumi, plikšius išvis neturėjo draugų. Kartas nuo karto susimatydavo su keliais pažįstamais, bet jų iš esmės nelabai kas siejo. O dabar Levinsas jautė, jog Senkleris jam iš tiesų yra draugas.
- Nesuk galvos dėl pinigų, - numojo ranka. - Kelios dienos nelegalių darbelių ir bus daugiau nei išleidom. Galiu aktyvuoti, - atsakė.
Kelias akimirkas mėlynakis žiūrėjo į nešyklę. Ar tai nebus pavojinga? O jeigu nešyklė juos perkels į kokią nors pavojingą vietą? Kur reikės kautis, kovoti už būvį, o galbūt nebus kaip grįžti atgal. Tačiau taip smalsu buvo pažiūrėti, kur gi ta nešyklė veda... O ką Juzefas gali prarasti? Šeimos juk jis neturi. Auris, beje, irgi. Tai kodėl ne?
Beplaukis įbruko nešyklę į rankas Auriui, pats taip pat uždėjo ant nešyklės ranką ir giliai įkvėpęs bežodžiais kerais padirbėjo taip, jog ji akimirksniu ėmė veikti. Netrukus Levinsų giminės namas liko be žmonių, tik su kate Nora, kuri uostė ant stalo esančią nepabaigtą valgyti žiobarišką picą.
-
Reikalai ėjosi visai neblogai. Artėjo mokslo metų pabaiga, todėl Juzefas labiausiai susikoncentravęs buvo ties baigiamuoju savo eliksyru, kurį turės virti per egzaminą nuodų ir vaistų kursuose. Nelegalių darbelių, kaip visuomet, buvo ne vienas ir ne du, tuo plikšius šiuo metu ir gyveno. Visi eksperimentai šią akimirką buvo likę nuošaly, nes jiems mėlynakis nelabai turėjo laiko.
Nors Kalėdas Juzefas praleido su tėvais, broliu ir jo dukra, bet Velykas prabimbinėjo vienas. Šį kartą giminė pasisedėjimui nesirinko. Žinoma, buvo minčių pasiųsti pelėdą sūnui, bet kokiu tikslu tai daryti, jeigu sūnus vis tiek ignoruoja? Juk plikis jau rašė jam laišką, į kurį negavo jokio atsako... Tad visa Velykų kompanija, su kuria šią kiaušinių šventę praleido beplaukis, buvo katė ir dešimt žiurkių.
Dešimt žiurkių, kurias jau seniai Levinsas būtų nudaigojęs, jeigu ne Levanda. Tai merginai jisai prieš daugiau nei vienerius metus pažadėjo mėlynos odos lagaminą su drakono rankena. Jo gaminimas truko apie vienerius metus laiko, mat gauti tą tikrą mėlyną odą nebuvo jau taip baisiai paprasta, o kas svarbiausia - siaubingai brangu. Taigi, dabar tas lagaminas puikavosi ant sofos, o ant spintelės prie židinio viename narve buvo žiurkių patelės, o kitame - patinėliai. Pagaliau per kelis mėnesius Levinsas išvalė tų padarų narvą. Laikė jis tas žiurkes todėl, kad pažadėjo raudonplaukei jas parodyti. Kai tik Levanda išeis, reikės jomis atsikratyti.
Juzefas jaudinosi. Jam patiko būti pelniusiam kitų palankumą. Dori juo jau iš pat pradžių pasitikėjo, o jos draugui Alanui prireikė maždaug pusdienio. Tačiau Levanda... Levanda nebuvo tokia patikli, tačiau ji tuo pačiu buvo ir visiškai kitokia nei kiti pažįstami Levinso paaugliai (na, Sakuros neskaitysim). Ji buvo kitokia. Drovi, geraširdė, ar ne? Plikšius labai norėjo pelnyti tos gražuolės palankumą. Taip, ji jam buvo velniškai graži, žinoma, ir velniškai jauna. Tačiau juk Juzefas nieko bloga nedaro, tiesa?
Šia proga mėlynakis tiesiog ideliai susitvarkė namus, kurie šiai dienai jau buvo pakankamai gražūs, suremontuoti. O ir laukas jau neprastai atrodė. Prabanga čia niekas netviskėjo, tačiau priminė visai neblogai gyvenančio vidutinės klasės žmogelio namus. Pats Juzefas šiandien taip pat gerai atrodė. Mėlyni džinsai, juodos kojinės, balti marškinėliai. Ant kairės rankos užsidėjo prabangų laikrodį, kurį nukniso iš kažkokio turtuolio mieste. Plikė buvo idealiai išvaškuota, o nuo Juzefo kaklo ir riešų sklido malonus vyriškų kvepalų aromatas.
Jis nutarė duoti Levandai savo adresą ir pasiūlė jai atvykti pačiai. Tikėjosi, kad tai sukels didesnį merginos pasitikėjimą negu perkėlimas oru į nežinia kokią vietą. Išgirdęs beldimą į duris plikis greit jas atidarė ir praleido merginą į vidų.
- Labas. Užeik, - nusišypsojo.
-
Mergina vis dar nesuprato, kokiu tikslu per Velykų atostogas čia atsibeldė. Žinoma, mintis, jog Juzefo namuose kažkur guli jos išsvajotasis lagaminas, tikrai žavėjo, tačiau reikia nepamiršti, jog tai - pavojingas tipas. Klastuolė negalėjo atmesti galimybės, jog šis ir vėl bandys ja pasinaudoti, tad kišenėje kietai spaudė burtų lazdelę, o eidama link jo namų mintyse kartojo visus žinomus burtažodžius. Negana to, buvo įspėjusi brolį, jog ši iki septintos valandos vakaro parsigaus namo, tad vylėsi, jog, jei ji negrįš, brolis pradės merginos ieškoti. Kažin, ar jis tikrai pastebėtų, jei grįžęs namo nerastų savo sesers? Gal jis taip pasinėręs į darbus, jog tik po kokios savaitės susivoktų, jog kažko namuose trūksta...
Stovėdama prie ne itin geros būklės plikio namų durų vis dar dvejojo. Dabar pat galiu apsisukti ir viskas bus gerai. Tačiau raudonplaukė vylėsi, jog susidūrusi su Juzefu akis į akį atsikratys tos nuolatinės baimės ir nerimo, kylančio vos jį pamačius. Kartais, jai einant skersiniu skersgatviu, tas senis vaidenasi, o ir košmaruose neretai pasirodo. Žinoma, jam atleisti mergina net negalvojo. Tiesiog norėjo pasijusti už jį pranašesnė. Juk, viso labo, jis tik kažkoks keistas nevykėlis.
Vyras greitai atidarė duris ir nusišypsojo. Mergina nesuprato ar šypsena nuoširdi, ar jis tik bando apsimesti draugišku.
Nusiavusi batus, tačiau įsitikinusi, jog jos plačios suknelės kišenėje patogiai guli burtų lazdelė, įsitaisė ant sofos, kur jau gulėjo švytintis, naujutėlis jos lagaminas. Levanda negalėjo neatkreipti dėmesio į žvilgančią drakono formos rankeną, kuri buvo taip dailiai išraižyta, jog galėjai pastebėti kiekvieną drakono odos žvynelį. Paslapčiomis pirštų galiukais palietė šviežutėlę minkštą odą, tobulos mėlyno rašalo spalvos. Ją net nukrėtė šiurpas, tačiau ne iš baimės, o iš džiaugsmo, jog šis lagaminas bus jos. Apsidairiusi, ar Juzefas nemato, prikišo savo surauktą nosytę prie lagamino, norėdama užuosti neseniai išdirbtos odos kvapą.
-
Juzefas matė, kad Levanda jaudinosi, o galbūt net šiek tiek bijojo. Matė, kad pasitikrino, ar tikrai turi burtų lazdelę. O tada atsisėdo ant sofos šalia lagamino bandydama vaidinti, jog nėra taip, kad tas lagaminas jai beprotiškai rūpėtų. Bet Juzefas žinojo, kad taip buvo.
Ar galėjo mėlynakiui palikti skaudu dėl to, kad jis suprato, jog raudonplaukė pas jį apsilankė tik dėl lagamino? Gal ir galėjo, bet nebuvo. Tai kaip tik jam kėlė savotišką žavulį, nes vyrukas suvokė, kad yra raktelis į mergaitės širdį, kurį atrakinti jis pajėgus. Žinoma, jis neturi didelio, modernaus namo, vilos prie jūros, tačiau tikrai gali nupirkti gerų, kokybiškų daiktų, užsakyti brangų staliuką restorane ar kambarį prabangiame viešbutyje. Merline, Levinsai, ką tu galvoji, sudraudė save mintyse plikis. Jai tik kiek... Penkiolika? Šešiolika? Savaime piršosi faktas, kad metai ar dveji ir Levanda taps pilnamete. Aš ją užsiauginsiu, visiškai nejučiom šmėstelėjo mintis.
Juzefas stovėjo atsirėmęs į sieną šalia lauko durų ir šypsodamas stebėjo merginą. Iškart Levinsas prie jos nepuolė, leido apsiprasti. Neužilgo šalia Levandos priėjo viengungio katė Nora, kuri šoktelėjo ant sofos ir ėmė uostyti lagaminą, o tada žiūrėti į svečią.
- Tikiuosi, kad lagaminas patinka, - pasakė Juzefas. - Čia Nora, - pristatė katę ir pagaliau atsisėdo šalia, bet ne per daug arti. Davė Levandai erdvės.
- Gal nori arbatos?
-
Marchetti jautė įbestą vyro žvilgsnį, todėl atitraukė akis nuo lagamino ir kiek įsitempė. Tik dabar susivokė, jog vietoj plonos vasarinės suknelės turėjo užsimaukšlinti džinsus ir megztinį, mat jautėsi kiek nepatogiai. Jos oda pašiurpo, pati nežinojo, iš nerimo ar šalčio, o ir suknelė apsilankymui pas trisdešimtmetį vyrą nebuvo derama. Ką ji sau galvojo ir pati nežinojo, matyt, kaip visad, pasigriebė pirmą po rankomis pasitaikiusį apdarą.
Prisiartinusi Juzefo katė uodega brūkštelėjo jai per koją. Ši atrodė meili, tad mergina pasisodino ją ant kelių: galvojo, jog katė ją sušildys. Deja, ši tik pasisukiojo murkdama ir po minutėlės nušoko nuo sofos. Akivaizdu, jog nebuvo didelė žmonių mėgėja, o gal tik Levandos neprisileido.
Klastuolė padėkojo už lagaminą, tačiau arbatos atsisakė. Gal ir nelabai mandagiai pasielgė, bet nenorėjo būti apnuodyta. Na, Juzefas specialiai jos nuodais gal ir negirdys, bet, velnias žino, iš ko jis tą arbatą ruošiasi gaminti. Paskutinį kartą, kai klastuolė panaudojo "Juzefo gamybos" tepalą, iš jos rankų nieko neliko. O juk skrandžio, atvirkščiai nei rankų, vien burtais nepagydysi.
-
Levanda, žinoma, nebuvo kalbi, tačiau bent jau tuo prabangiu lagaminu pavyko ją čia prisivilioti. Mergina atsisakė arbatos, o tada Juzefas šiek tiek pasimetė. Tai kuo jis galėtų ją pavaišinti? Taigi šaldytuve dar turėjo pyrago.
- Tai gal kavos? - paklausė.
Taip, jis įsivaizdavo Levandą geriant kavą. Dori kavos gėrimo ritualams gal ir buvo per jauna. Ji visiška mažvaikė. Tačiau Levanda - kitas reikalas.
- Tai kelintam dabar tu kurse, Levanda? Kiek tau metų? - pasidomėjo.
Juk turiu žinoti, kiek laiko reikės laukti, netyčia galvoje sukirbėjo mintis. Laukti ko? Levinsas krankštelėjo, pats susigėdęs savo minčių. Pastebėjo, kad Levandos oda šiurpsta. Dėl Merlino, ar čia šalta, ar aš jau toks baisus? Šiaip jau beplaukis laikė save visai patraukliu vyru.
- Ar tau šalta? Jei nori, galiu duoti pleduką, - pasiūlė.
Jis taip norėjo, kad Levanda čia jaustųsi gerai!
- Pameni, norėjai pamatyti tas pelytes? Tuojaus atnešiu.
Juzefas atsistojo ir ant stalo atnešė du narvus su žiurkėmis.
- Šitame yra patelės, - mostelėjo į kairėje esantį narvuką, - o šiame, - parodė į kitą, - patinėliai.
Vyras išėmė iš patelių narvo vieną pliką ir vieną plaukuotą žiurkę.
- Šitos vardas Rouzė, - ir vėl atsisėdęs ant sofos pristatė plikąją žiurkę, - o plaukuotos Mimė. Nori palaikyti?
Iš tikrųjų tos pelės neturėjo vardų. Juzefas pasakė bet ką. O dabar reik tų vardų nepamiršti. Velnias, kokia sakiau ten ta plika žiurkė?
-
Panašu, jog Levinsas nesuprato, kad Marchetti pas jį nežada nieko gerti ir valgyti, tad nusprendė pasiūlyti kavos. Mergina nenorėjo pasirodyti visiškai nemandagi ir supykdyti plikį, tad sutiko:
- Su pienu ir be cukraus, ačiū.
Žinoma, to gėralo gerti ji nesiruošė, teks tik dėl vaizdo palaikyti puodelį rankose.
Levanda nesuprato, kodėl vyras taip susidomėjo jos mokslais Hogvartse. Matyt, ruošiasi jai vėl skirti kokio nešvaraus darbelio ir nori žinoti, ar ši įstengsianti jį atlikti. Klastuolė karštligiškai galvojo, ką atsakyti. Meluoti ji negalėjo, mat žinojo, kad Dori ir Juzefas bendrauja. Kompanionė galėtų jam netyčia užsiminti apie jos amžių ir yla išlystų iš maišo. O pavojingi tipai - kaip šunys. Jei nervinsi, tik dar labiau kąs.
- Man penkiolika. Praeitais metais ne itin sekėsi mokslai, tad neišlaikiau egzaminų ir dabar vis dar esu penktame kurse, - tarstelėjo vildamasi, jog vyras supras, kad mokslai jai nesiseka. Aišku, nutylėjo savo nevaikščiojimą į pamokas, kas ir buvo tikroji penkto kurso nebaigimo priežastis.
Juzefas strykčiojo aplink raudonplaukę it apie kokį kątik gautą kolekcinį vertingą daiktą ir tas Marchetti tik dar labiau nervino. Per savo tokį trypčiojimą ir perdėtą rūpinimąsi, jis atrodė tik dar didesnis keistuolis.
Atsisakius pledo, nors jai ir buvo šalta, gavo palaikyti Rouzę ir Mimę. Plaukuota pelė buvo šilta ir nors spurdėjo, lengvai leidosi glostoma. Rouzė, akivaizdu, nebuvo apsikabinimų mėgėja, visaip bandė išsisukti nuo ją glostančio Levandos rodomojo piršto.
- Primink, kodėl tu augini tas peles?
-
- Kai studijavau magiškąjį transportą, manęs vienu metu vos neišmetė, - prisipažino. - Bet šiaip ne taip pabaigiau mokslus. Pabaigsi ir tu, - šyptelėjo.
Kai Levanda paėmė iš Juzefo pelytes, plikšius nuėjo ruoštis kavos. Ką ji ten sakė? Be pieno ir su cukrum? Ne! Su pienu ir be cukraus. Taip? Ne? Taip? Taip. Lyg su pienu ir be cukraus. Beplaukis paruošė Levandai kavą, o paskui ir sau. Saviškę pasigamino ir be pieno, ir be cukraus. Padėjęs kavas ant stalo įlindo į šaldytuvą ir paėmė pyragą. Vyrukas jau žinojo, kad Levanda mėgsta prabangą. Todėl nupirko patį prabangiausią pyragą, kokį tik rado.
Tai buvo tikro šokolado biskvitas su pistacijų kremu bei aukščiausios klasės morengais. Po velnių, atrodė tas pyragas tikrai gardžiai net ir jam, Juzefui, nors jis tikrai nebuvo didelis saldumynų mylėtojas.
- Prie kavos pyragas, - nusišypsojo padėdamas jį ant stalo.
Juzefas ir vėl atsisėdo šalia Levandos. Jautėsi ir keistai, ir dieviškai. Tik dabar reikėjo sugalvoti, kurių galų plikšius galėjo auginti žiurkes.
- Na, mano draugas jų turėjo labai daug, nes yra pelių mylėtojas. Bet jam reikėjo išvykti, todėl aš paėmiau pagloboti. Tačiau, žinai, jis negreit grįš. Jeigu nori, gali vieną ar kelias pasiimti, - pasiūlė. - Nes ir taip jis sakė, kad jam per daug, todėl dalį žada atiduoti arba parduoti. Jeigu tu pasiimsi, man mažiau reikės nudėti.
Kurį laiką juodu sėdėjo ant sofos ir kalbėjosi, tačiau susitikimas nebuvo jaukus. Tiksliau, Juzefas suprato, kad Levanda jautėsi nejaukiai. Galiausiai plikšius palydėjo Levandą iki durų įdavęs jai pačiam daug kainavusį lagaminą ir namuose liko vienas su kate bei žiurkėmis.
-
Reikalai klostėsi neblogai. Dabar Juzefui buvo žymiai lengviau gyventi, nes, pirmiausia, laikas daro savo. Praėjo jau beveik treji metai nuo tos akimirkos, kai vyrukas - vienišius. Be to, ta kvaila iliuzija, tas bevertis tikėjimas, kad galbūs jis, Solvana ir Walgunas kada nors bus graži šeima, po to karto prekybos centre, kai mėlynakis netyčia juos abu susitiko ir suprato, kad Solvana nedavė Walgunui laiškų, išgaravo kaip dūmas. Ir tada beplaukiui pasidarė tik lengviau, jis iš tikrųjų pasijuto laisvas.
Dirbti vien tik legalaus darbo jis nebenorėjo. Žinojo, kad rizikuoja, bet nemenki pinigai nekenkė, o tik padėjo gyventi, todėl darbo beplaukis keisti kol kas nesiruošė. Dirbi mažiau, turi daugiau laisvo laiko ir daugiau galeonų. Ar ne svajonė? Aišku, iki pirmo prigavimo. Bet kol kas viskas ėjosi gerai.
Praėjo Juzefui ir tas laikas, kai norėjosi pamerginti kiekvieną laisvą panelę ir moterį. Dabar jis stebėjosi savimi, kaip kai kuriomis merginomis galėjo žavėtis. Šiandien plikšių labiausiai traukė subrendusios, panašaus amžiaus arba net vyresnės dailiosios lyties atstovės. Tiesa, jis nenorėjo ir neketino veltis į rimtus santykius. Bet prasiblaškyti - žinoma, kodėl gi ne? Tik ne su bet kuria.
Šiaip Levinso gyvenime būdavo įvairių dienų. Viskas, regis, ėjosi etapais. Kartais vyras būdavo pernelyg tvarkingas ir propaguojantis sveiką gyvenimo būdą, o kartais tingėdavo keistis kojines ir valgydavo vien tik žiobariškas picas. Kartais jausdavosi kaip sveikas žmogus ir nebūdavo kaustomas baimių, o kartais tekdavo ilgai pasikankinti bandant užmigti, nes jis galvodavo, kad jo katė Nora gali perrėžti jam kaklą arba kad įgrius namo stogas.
Šiandien Juzefas jautėsi gerai. Šiuo metu jo gyvenime buvo vienas tų etapų, kai jis pats sau atrodė normalus. Tikriausiai daug pridėjo ir tai, kad pagaliau Levinsas išsikovojo teisę, visiškai tikrą, oficialią teisę bendrauti su Walgunu ir jau neužilgo įvyks jų susitikimas.
O dabar plikis taip pat laukė vaikų. Na, koks ten ir vaikas - pasiutėlė Dori, kuri iš tos įkyrios, ribų nejaučiančios mergiotės, regis, po truputį virto pakankamai racionaliu ir savimi pasirūpinti gebančiu žmogumi. Jam Dori atrodė kieta mergina. Žodžio kišenėje ji neieškojo, paauglystės vėjai kartais švilpdavo jos galvoje, bet Levinsui atrodė, kad širdyje Dori auga visai nebloga persona.
Šiandien ji atsives su savimi kažkokią mergaitę. Jaunesnę. Iš Dori pasakojimų, gerą ir drovią, besidominčią eliksyrais ir su randais ant veido. Dori turi mintį, kad galbūt Juzefui pavyks pagaminti kokią nors mikstūrą ar tepalą, kuris tai mergaitei galėtų padėti. Arba bent apsaugos randus nuo saulės spindulių. Žinoma, Levinsas pabandys. Gal kas nors ir išeis. Vis tik dveji metai nuodų ir vaistų studijų nenuėjo velui. Juzefas išties patobulėjo ir dabar jį ėmė juokas pagalvojus, kokias nesąmones jis virdavo studijų pradžioje. Tačiau pirmiausia reikia tą mergaitę pamatyti, sužinoti, kokia yra situacija ir tik tada bus galima kažką mąstyti.
Po namus išdidžiai vaikštinėjo Nora, vis dirsčiodama į duris, tarsi suprasdama, kad jiedu laukia svečių. Įvairios priemonės eliksyrų virimui buvo padėtos šalia židinio, o stalas - nukrautas tiek žiobariškais, tiek burtininkų skanumynais. Galiausiai beplaukis išgirdo beldimą ir atidarė duris.
-
Buvo vasaros atostogos. Tiesiog tobulos ir nuostabios, nes jie su Alanu - pora! Bet ne apie tai šiandien. Šiandien išaušo dar viena graži diena ir šiandien ji, kartu su Gruode, keliavo į svečius pas Juzefą. Seniai tuose namuose tamsiaplaukė bebuvo, o ten lankytis jai visuomet patikdavo. Juzefas niekada negailėdavo skanaus maisto ar įvairių niekniekių.
- Taigi, Juzefas šiek tiek keistas, bet tikrai labai geras, - mirktelėjo mergina Gruodei. - Pamatysi, išvirs kažką naudingo, o gal ir tave pamokys eliksyrų virimo subtilybių.
Gaila, kad Alanas nėjo, mintyse pagalvojo. Juk tai jam reikia mokytis nuodų ir vaistų. Aš tai jau tikrai nesigilinsiu, galvoje užbaigė mintį.
Vos tik Mendel pasibeldė, plikis atvėrė duris ir tamsiaplaukė įėjo į vidų.
- Laba diena, laba diena, Juzefinai, - sukikeno.
Paglostė Norą. Šita katė jai patiko. Neerzino, kaip kad daugelis kitų gyvūnų.
- O! - nudžiugo pamačiusi vaišes ant stalo. - Gruode, pažiūrėk, kiek žiobariškų šokoladukų! Kaip seniai valgiau! - griebė vieną, išsidrėbė ant sofos ir ėmė skanauti. - Tai kas geresnio? - paklausė Juzefo.
-
Išaušo graži ir nuostabi vasaros diena. Gruodė labai laukė šitos dienos. Bet kartu ir truputį jaudinosi, nes šiandien reikės susipažinti su kažkokiu nauju žmogumi. O ji taip ir nesuprato kas jis toks. Lyg ir ne Dori giminaitis, bet tai kas draugas? Ar suaugę žmonės gali būti draugai su paauglėmis jei nėra giminės? Kaip jie išvis susitiko?
Bet rudaplaukė labai norėjo susipažinti su žmogumi išmanančiu apie eliksyrų gamybą. O ir šiaip buvo smagu prasiblaškyti.
- Įsivaizduoji, mano sesutė parodė magijos gebėjimus. Jai pavyko pražydinti nuvytusį augalą. Man atrodo, kad ji irgi gaus laišką, kai bus vienuolikos. - Pasakė be galo patenkinta.
Tada jos priėjo tą namą ir atsivėrus durims įžengė vidun. Draugė čia jautėsi lyg savo namuose. O Gruodė drovėjosi.
- Laba diena. - Pasisveikino nedrąsiai. Ir prisėdo ant sofos krašto šalia Dori. Ant stalo buvo visokių skanumynų, kuriuos mergaitė labai mėgo. Bet jos akį patraukė visokie eliksirininkystei reikalingi daiktai esantys čia pat.
Tikrai atrodė, kad tas žmogus jų laukė. Bet ji vis galvojo, kad labai keista eiti pas visai nepažįstamą žmogų į svečius. Argi jis neturi ką veikti? Ar mes jam netrukdom? Tėvams mergaitė pasakė, kad bus pas drauge svečiuose. Todėl mama šio bei to įdėjo jai nusinešti. Ant Gruodės kelių buvo kuprinė, kurią ji atidarė ir išėmė indelį su naminiais sausainiais. Juos padėjo ant stalo.
- Mama iškepė sausainių. - Pasakė. Kažkodėl to vyro ji drovėjosi. O tas buvo keista. Juk dvare taip nesijautė. Gal todėl, kad žinojo, jog ten yra Alano tėvai. Ir tą kartą tiesiog atvyko paviešėti pas draugą. Bet ir ten nutiko šiokių tokių liūdinančių dalykų. JI dabar jau labai gerai žinojo kas yra purvakraujai. Ir vis prisimindavo tą vaikiną Alfredą Senklerį, kuris tą jai įkalė į galvą.
- Mano vardas Gruodė. - Prisiminė, kad reikėtų prisistatyti. O tada Dori ėmė su tuo Juzefu kalbėtis. O Gruodė paniro į savo mintis. Įsivaizdavo kokius eliksyrus galėtų pagaminti iš jai matomų ingredientų.
-
- Labas, užeikit, - nusišypsojo. - Aš esu Juzefas, - prisistatė mergaitei. - Tavo mama šauni, - pasakė žiūrėdamas į sausainius. - O tu pati ar mėgsti kepti sausainius? - paklausė bandydamas padrąsinti Gruodę. Ji pasirodė iš tiesų drovi.
Kaži, kiek jos mamai metų. Ar ji turi vyrą? Gaminti mokanti moteris, juk tai visuomet pliusas, ar ne? Bet, kita vertus, jeigu būtų per daug sėsli, ėmė svarstyti Juzefas. Liaukis, idiote. Juk sakei, kad su bet kuo neprasidėsi, baigė mąstyti.
Juzefas paėmė vieną sausainį ir atsisėdo ant fotelio. Nora vaikštinėjo palei atėjūnes. Pirmiausia apuostė Dori, o paskui - Gruodę.
- Labai skanu, - kramtydamas pagyrė jis. - Sekasi puikiai, Dori, - atsakė pasiutėlei į klausimą. - Nepatikėsi, bet pradėsiu bendrauti su sūnumi. Pasirodo, kad mieloji mano buvusioji slėpė mano rašytus laiškus jam. Beje, nuo rugsėjo jis mokysis Hogvartse. Turėsit man jį pagloboti, - nusijuokė. - O kaip tu gyveni?
Tada vyrukas stengėsi įvertinti Gruodės randus, bet nenorėjo pasirodyti besistebintis. Juk galės juos atidžiai apžiūrėti prieš kaičiant katilą. Tačiau jau dabar jis suprato viena - tų randų panaikinti tikrai nesugebės. Tam reikėtų patyrusio hilerio pagalbos. Situacija daug rimtesnė, nei kad galvojo plikis. Tačiau apsaugoti tuos randus nuo saulės tikriausiai pavyks. Galbūt išeis pagaminti tepalą su praskiedimo kerais, kuris maskuos randus. Nenaikins, bet maskuos. O Gruodė neatrodys kaip prisitepusi veido pudros.
- Gal paskui norėsit kokios picos ar ko? - paklausė.
-
- O kiek tavo sesei metų? - paklausė Gruodės. - Aš ir nežinojau, kad tu turi sesę.
Netrukus mergaitė sėdėjo ant sofos kartu su Dori, o Juzefas - ant fotelio. Nora uostinėjo, kas gi čia atėjo. Ir tamsiaplaukė taip pat paragavo Gruodės mamos kepto sausainio.
- Tikrai labai skanūs ir jaučiasi, kad kepti su meile, - pasakė.
Pagalvojo, kiek šiame pasaulyje mylinčių tėvų, kurie kepa savo vaikams sausainius, kad jie turėtų ką nusinešti į svečius. O Dori mama visai kitokia: ji pabėgo palikusi dukrą likimo valiai.
- Rimtai? - tuo pačiu ir nudžiugo, ir nustebo dėl Juzefo sūnaus. - O koks jo vardas? Tai šaunu, tėvams reikėtų bendrauti su savo vaikais. Mano mamai, pavyzdžiui, vienodai. O kas tėvas, aš išvis nežinau, - balse pasijuto kartėlis.
Tačiau Dori turėjo valdytis, nesinorėjo gadinti atmosferos ar juolab susiginčyti su Juzefu prie Gruodės.
- O tavo sūnus irgi plikas? - paklausė. - Ai, aš gerai gyvenu. Leidžiu laiką su žiobarėm iš vaiknamio ir tiek. Ir su Alanu, aišku, - sukikeno.
Tada Mendel apsidairė ir pagalvojo, kad kažko trūksta.
- O kur tavo žiurkės, Juzefai? Dėl picos, tai jos niekada nebus per daug. Jau ką, bet picas žiobarai kepti moka, - nusijuokė.
-
- Rimantei prieš kelias dienas suėjo septyneri. - Pasakė mergaitė. Ji labai džiaugėsi, kad sesutė galės eiti į šią mokyklą. Na tikriausiai galės. Ji galės pamatyti viską, visus stebuklus. Ir šiaip Gruodė manė, kad Rimantei čia patiks.
Tikriausiai Gruodei reikėjo daugiau laiko, kad neatrodytų tokia susikausčiusi. Viskas kol kas ėjosi kuo geriausiai.
- Malonu susipažinti. - Pasakė ji.
- Aš nelabai mėgstu gaminti. Dažniausiai tą daro mama ir mano sesutė. Nors man patinka virti eliksyrus, o tai kažkas panašaus į maisto gaminimą. Ar ne? - Gaminti Gruodė nemėgo dėl to, kad reikėjo kepti ar virti. Ypač ją šiurpino kepimas. Kai spragsėdavo ir taškydavosi karštas aliejus. Eliksyrus deja irgi tekdavo virti ir maišyti. Tai buvo sudėtingiausias reikalas. Bet tai buvo puikus metodas atsikratyti ugnies baimės.
- Puiku, kad jums abiems patinka. Mama apsidžiaugtų. - Šyptelėjo mergaitė.
Dori ir Juzefas atrodė tikrai seni pažįstami. Buvo įdomu ką jie kalba. Regis jie dalindavosi net savo problemomis. Kaip keista. Bet visai neblogai, kai suaugę ir paaugliai gali taip laisvai bendrauti. Mergaitė neklausinėjo apie paminėtą Juzefo sūnų. Nors buvo įdomu. Ji tik pasakė.
- Pirmieji metai mokykloje tokie pilni jaudulio. Bent jau mano tokie buvo. Gerai, kad jūsų sūnus kažką pažinos iš anksto.
Dori užsiminė ir apie savo tėvus. Kaip liūdna, kad viskas taip yra. Galvojo rudaplaukė. Bet apie tai irgi nieko nesakė, nenorėdama daugiau kliudyti šios temos. Kuri matomai buvo labai skaudi Dori.
- Auginat žiurkes? - Pagaliau paklausė ji. Picos tai Gruodė labai norėjo. Tėvai ją pirkdavo retai. Nes sakydavo, kad tai nesveika ir taip toliau.
- Būtų smagu užsisakyti. - Pritarė ji Dori.
-
- Jo vardas Walgunas, - atsakė į mergiotės klausimą. - Aš ir nesu geras tėvas, Dori. Vis dėlto trejus metus nebendravau su sūnumi. Ir ne, jis nėra plikas, - prunkštelėjo. - O taip, Auris pasakojo apie jūsų su Alanu neblėstančią meilę, - dabar jau mėlynakis susijuokė. - Žiūrėk, dar keli metai, ir gal susilauksit vaikų anksčiau negu aš, - traukė per dantį.
Ir tada Dori užklausė apie žiurkes. Levinsas šį klausimą ignoravo, neva neišgirdo. Nenorėjo, kad mergaitės pradėtų gilintis. Tačiau mintyse vis tiek sukosi kelios idėjos melui, kur gi jis galėjo tas peles padėti.
- Man eliksyrų virimas visai nepanašus į maisto gaminimą, - nusišypsojo beplaukis Gruodei. - Gamindama maistą tu gali improvizuoti, o nuoduose ir vaistuose viskas turi būti tikslu. Jeigu į kokį nors įmantrų patiekalą kažko įdėsi mažiau arba per daug, tai nukentės tik tavo skonio receptoriai. O eliksyruose... Ne taip paruošęs gali ir mirti.
Tada pamanė, kad galbūt nereikėjo užsiminti apie mirtį. Ne visi tokie nejautrūs kaip Dori. Visai tau trūksta supratingumo, Juzefai, pagalvojo mintyse.
- Oi, nesikreipk į mane kaip į kokį profesorių, - paprašė plikšius Gruodės. - Tada jaučiuosi senas, - nusijuokė. - Eee... - numykė, kai ir kita mergaitė prakalbo apie žiurkes. - Auginau, bet Nora suėdė, - pamelavo ir pažiūrėjo į ant sofos gulinčią ir paglostymų laukiančią katę. - Šiaip ji gera, tikrai, - pridūrė. - Na, tuomet galėsime vėliau užsisakyti picą, o dabar keliaukime prie eliksyrų virimo, - pabandė kuo greičiau nukreipti temą.
Vyrukas saldumynus, esančius ant stalo, sustūmė į vieną krūvą taip padarydamas daugiau vietos. Tada netoliese padėjo katilą, peiliuką, pjaustymo lentelę ir įvairiausių buteliukų bei dėžučių su nežinomu turiniu.
- Taigi, - kažkaip nejaukiai jausdamasis vėl prabilo. - Dori minėjo, kad norėtum apmažinti randus arba turėti kremą, kuris saugotų nuo saulės spindulių? - paklausė Gruodės. - Ar galiu apžiūrėti? - turėjo omenyje mergaitės veidą.
-
- Kokių dar vaikų! - piktai Juzefui atrėžė Dori. - Aš nekenčiu vaikų. Jeigu tau reikia, tu dar jų ir turėkis. Bet tik ne aš, - ėmė vartyti akis ir baisiausiai užsiraukė.
Kai plikis pasakė, kad jo žiurkes suėdė Nora, Mendel veide atsirado klastuoliška šypsenėlė. Jai buvo aišku kaip dieną, kad šita katė tikrai nenugalabijo tų žiurkių, juolab, kad jų ten buvo daug. Jau kažką virė, pamanė. Jau kaip nors eksperimentavo, galvoje užbaigė mintį.
- Juzefai, bet juk tu ir esi senas, - erzino beplaukį. - Kiek tau, keturiasdešimt trys?
Tada Juzefas ant stalo susikrovė priemones, kurios yra reikalingos eliksyrams virti. Dori atsiduso ir ėmė glostyti Norą. Tamsiaplaukė tikrai neketino gilintis į tuos viralus ir tepalus. Tegul jau jie abu - Juzefas ir Gruodė - tuo ir užsiima.
- Tikiuosi, nieko prieš, jei įjungsiu, - paėmė televizoriaus pultelį ir įjungė prietaisą.
Pas Juzefą buvo apstu žiobariškų daiktų. Jeigu ne tie visi burtininkų rakandai, kurių čia irgi buvo pilna, tai tikrai patikėtum, kad čia gyvena žiobaras. Vien dėl elektros.
-
- Koks įdomus ir gražus vardas. - Įsiterpė mergaitė išgirdusi to berniuko vardą. Tokio dar nebuvo girdėjusi.
Paskui, klausydamasi ką jie ten toliau plepą tik tylomis sau šypsojosi. Galėjo ji irgi čia ką nors pasakyti. Tikrai turėjo ką. Bet nutarė patylėti.
- Išties, kažkaip ir nepagalvojau apie tai. Apie klaidas, kurių galima padaryti darant eliksyrą. - Pritarė ji Juzefo žodžiams.
Vargšės žiurkytės. Pamanė ji išgirdusi kas gi joms nutiko. Matyt narvas buvo blogai uždarytas. Tyliai galvojo ji.
Juzefas paruošė stalą eliksyrams. Buvo kažkaip keista. Bet to ji čia juk ir atėjo.
- Na... Aš esu skaičiusi apie gydomuosius eliksyrus. Skaičiau, kad gilius randus sunku arba neįmanoma pašalinti. Būtų gerai turėti tokį kremą, jeigu tai įmanoma. - Keista. Bet apie savo randus kalbėti norėjosi mažiausiai. Jai dabar buvo įdomu šiaip ko kito paklausti. Bet nedrįso užversti jo klausimais.
- Taip. Žinoma. - Pasakė jam paklausus ar gali geriau apžiūrėti jos veidą. Jautėsi kažkaip neįprastai.
- O jūs žinote kaip pagaminti nuo saulės saugantį kremą? Man labai įdomu mokytis gaminti eliksyrus. Ar jūs žinot kokių nors netradicinių receptų? - Uždavė kelis klausimus.
-
- Kokie dar keturiasdešimt trys! - pasipiktino beplaukis. - Man vos trisdešimt vieneri, jeigu ką.
Tuomet Juzefas apžiūrėjo Gruodės randus iš arčiau, perbraukė per juos pirštais. Tikėjosi, kad nesukels mergaitei diskomforto, bet turėjo įdėmiau susipažinti su situacija prieš nuspręsdamas, ką tiksliai virs.
- Nesu toks įgudęs, kad galėčiau pašalinti, - pasakė Gruodei, - tačiau kremą, kuris apsaugos randus nuo saulės, mes šiandien tikrai pasigaminsime ir galėsi ramiai vasaroti, - nusišypsojo.
Mergaitei paklausus apie netradicinius receptus Levinsas truputėlį surimtėjo, mat iškart į smegeninę stuktelėjo virtinė prisiminimų. Žinoma, kad nelegalių eliksyrų vyrukas yra labai daug viręs. Dabar jis pagalvojo, kad vis dėlto galėtų tuos randus Gruodei panaikinti. Šiek tiek kraujo, daug juodosios magijos ir randų kaip nebūta, tačiau tokiais dalykais pritrauksi nelaimę tam, kurio kraują naudosi, o taip pat paženklintas liks ir tas, kuris tuo tepalu pasiteps. Juodoji magija visada palieka pėdsakus. Ar Juzefas galėtų taip pasielgti su šita mergaite? Žinoma, kad ne.
- Šiandien gaminsime tepalą, kurio receptas yra tradicinis, - ir vėl bandydamas išsisukti nuo klausimo atsakė mėlynakis.
Jis užkaitė katilą ir į jį įpylė šiek tiek paprasčiausio vandens. Kol katilas kaito, Juzefas uždavė mergaitei klausimą.
- Saulė yra karšta, o Mėnulis šaltas. Taigi, viena pagrindinių sudedamųjų dalių tepale nuo saulės yra ne kas kitas, o Mėnulio akmens milteliai. Ar žinai, kur jie? - mostelėjo ranka į stalą.
Dori minėjo, kad Gruodei patinka gaminti eliksyrus. Tad kodėl gi gaminant nepasidaryti pramogos? Gal mergaitei bus smagu.
- Taip pat mums reikės penkių kurmio nagų. Tikriausiai žinai, kur gyvena kurmiai? Ar atpažintum dėžutę, kurioje sudėti kurmio nagai? - paklausė. - Dar prireiks aštuonių šikšnosparnio dantų, dešimt ežio spyglių ir vieno vienaragio plauko. Viskas yra ant stalo, gali imti ir čiupinėti. Kai susirinksim visus ingredientus, pasakysiu, ką darysim toliau.
-
- Trisdešimt vieneri vis tiek labai daug, - pasakė Dori.
Toliau Juzefas apžiūrinėjo Gruodės randus, juodu kalbėjosi apie eliksyrus. Netrukus beplaukis užkaitė katilą ir Mendel pasijuto kaip nuodų ir vaistų pamokoje. Blogiausia buvo tai, kad abu jie užstojo televizorių ir mergina negalėjo ramiai jo žiūrėti. Pasidarė nuobodoka, o ir Norą glostyti ranka pavargo.
Dori atsistojo ir nuėjo į tualetą, o grįžusi tiesiog bimbinėjo po kambarį. Ant židinio ji pamatė mažą dėžutę. Ji buvo juoda, medinė. Susidomėjusi ji tą dėžutę paėmė į rankas. Keista, tačiau ši, pagal savo dydį, atrodė stebėtinai sunki.
Vedama smalsumo paauglė dėžutę atidarė. Joje buvo keli juodi akmenėliai. Paėmus vieną į rankas Dori suprato, kad būtent akmenėliai yra sunkūs, o ne dėžutė. Liečiant tą akmenuką rankoje pasijuto keistas jausmas. Buvo neįmanoma suprasti, akmuo skleidė karštį ar šaltį.
- Kas čia? - paklausė Dori.
-
Matydama kaip laisvai Dori Elgiasi Juzefo namuose Gruodė nutarė, kad matyt jis yra koks senas šeimos draugas. Žinoma, mergaitė prisiminė, kad Dori ir jos tėvų atvejis yra sudėtingas. Bet kodėl Juzefas negalėtų būti koks senas šeimos pažįstamas? Gal jis jai padeda nusisukus tėvams. Tikriausiai taip ir yra.
Juzefas pradėjo apžiūrėti jos veidą. Gruodė žinoma buvo pratusi prie tokių dalykų. Juk tiek laiko leido gydytojų stebima. Bet čia nebuvo koks kabinetas. O jis ne daktaras. Na, bet kitaip nebuvo galima išsisukti. Juk reikėjo Juzefui žinoti kokio tepalo jai reikės.
- Ačiū už pagalbą. - Padėkojo. Atrodė labai miela, kad jis terliojasi su jos problemomis. Net nepažinodamas Gruodės.
Kai jis pradėjo klausinėti apie ingredientus mergaitė iškart pagyvėjo. Pasidarė smagu ieškoti reikalingų dalykų. O rudaplaukė gerai žinojo kaip viskas atrodo. Gruodė pradėjo šypsotis ir ieškoti išvardintų dalių. Sunkiausia buvo atpažinti mėnulio akmens miltelius.
- O vienaragio plauko reikia dėl jo gydomųjų savybių ar dėl kokių nors kitokių? - Paklausė. Mergaitė kilojo indelius ir dėžutes apžiūrinėdama kas juose yra. Ir galiausiai išrikiavo viską, ką jis liepė.
- Tik nežinau ar tikrai šitie yra mėnulio akmens milteliai. - Pasakė laikydama rankoje jos manymu reikalingų miltelių kaupiną indelį. Buvo įsijautusi ir nelabai atkreipė dėmesį į tai, ko Juzefo paklausė Dori.
-
Regis, kad Dori buvo pasiryžusi traukti plikį per dantį dėl amžiaus. Žinoma, kad mergiotė nusišnekėjo. Juk Juzefas - vyrukas pačiame jėgų žydėjime, o ne koks nors senis. Tad jis merginai daugiau nieko neatsakė, žinojo, kad su ja kartais geriau neprasidėti.
- Nėra už ką, - nusišypsojo Gruodei, kai ji padėkojo. - Juolab, kad dar nieko nenuveikėme, - pridūrė.
Netrukus mergaitė ėmė ieškoti sudedamųjų dalių, kurias Levinsas nurodė. Turbūt bus išties gabi nuodams ir vaistams, pagalvojo, nes ji surado viską, ko reikėjo.
- Vienaragio plaukas šiame eliksyre reikalingas tam, kad sustiprintų veikimą, - atsakė mėlynakis. - Visos kitos dalys daugiau ar mažiau yra susijusios su šalčiu, tamsa, naktimi. Tai reikalinga tam, kad atmuštų saulę. O vienaragio plaukas yra labai magiškas, todėl jis visada veikia stipriai, - paaiškino. - Taip, taip, čia reikiami milteliai, - pasakė, o tada išgirdo Dori klausimą.
Atsisuko į ją, o ši jau laikė rankose mirties akmenėlius. Tada viskas įvyko žaibiškai greitai: Juzefas šoko prie paauglės, griebė akmenėlius jai iš rankų, išsitraukęs burtų lazdelę ir nutaikęs ją į jos ranką murmėjo įvairiausius užkeikimus, o baigęs piktai tarė:
- Nelįsk, kur tau nereikia, - tai sakydamas dėžutę su akmenėliais kerų pagalba tiesiog pradangino. - Kitą kartą prieš imdama ką nors neaiškaus paklausk, gerai? O dabar eik ir išrink mums picas, - taip pat kerais atsiskraidino lankstinuką ir įdavė jį Dori. Tada grįžo prie stalo.
- Viskas gerai, - pasakė, nes įtarė, jog mergaitė gali šiek tiek išsigąsti. - Tiesiog mūsų Dori yra labai smalsi, - paskutiniame žodyje girdėjosi šiek tiek ironijos. - Štai receptas, ar norėtum pradėti? - paklausė paduodamas Gruodei atverstą knygutę.
Ir dar pagalvojo, kad jeigu visi vaikai būtų tokie kaip Gruodė, galbūt profesoriavimas mokykloje neatrodytų jau toks baisus darbas.
-
Akimirką Dori pasirodė, kad ji nualps. Bet tuo pačiu prie jos prišoko Juzefas ir ėmė kerėti. Mendel savijauta pradėjo gerėti. Tačiau ji vis tiek dar jautėsi šiek tiek apdujusi. Klausinėti apie tai, kas ten per akmenys, tamsiaplaukė jau nebedrįso. Tik džiaugėsi, jog nieko nepridirbo ir nieko blogo nenutiko. Tik pas Juzefą ir liesti neaiškius daiktus, sudraudė save mintyse. Bus kokia nors nesąmonė.
Tuomet plikšius ir toliau su Gruode užsiėmė virimo reikalais, o Dori grįžo ant sofos ir skaitinėjo lankstinuką, kurį jai padavė vyrukas. Čia buvo įvairiausių picų aprašymai, pradedant paprasta su sūriu, o baigiant su kelių rūšių mėsa arba labai labai aštria.
- O tai kokių picų jūs norit? - paklausė Dori. - Aš vienos visai neatsisakyčiau su čili pipirais, - svarstė.
-
Gruodė tik spėjo pasidžiaugti, kad atrado viską, ko reikėjo. Kai prasidėjo kažkas neaiškaus. Mergaitė taip išsigando, kad vos neišvertė miltelių, kuriuos tebelaikė rankoje. JI spoksojo į Dori ir Juzefą, kuris bėrė kažkokius jai tikrai nežinomus burtažodžius. Nuo jų draugei pasidarė geriau. Tikrai, regis jai viskas buvo kuo puikiausiai. O ir Juzefas neatrodė susirūpinęs. Kalba pakrypo apie picas ir eliksyrus. Taigi buvo galima atsipalaiduoti. Bet ką tokio ji paėmė? Mergaitė tą dieną išmoko, kad burtininkų namuose geriau nekišti rankų prie neaiškių daiktų. Kažin ar ji kada būtų ką nors tokio padariusi. Bet dabar tai įsikalė galvon dar stipriau.
- Ar tau viskas gerai? - Visgi paklausė Dori. Ir pagaliau pastatė miltelius ant stalo.
Buvo labai smagu, kad Juzefas leidžia jai pačiai pabandyti gaminti eliksyrą. Ji stengėsi išmesti iš galvos tai, kas ką tik nutiko. Rudaplaukė įdėmiai išklausė tai, ką vyras pasakojo apie sudedamąsias tepalo dalis.
- Mielai pabandysiu. - Šyptelėjo paimdama knygelę su receptu.
Ji perskaitė viską atidžiai. Kaip visada darydavo. Perskaitė kelis kartus, kad viskas geriau nugultų į mintis. Tada atėjo sunkiausias etapas. Reikėjo dirbti su ugnimi. Mesti ingredientus į karštą vandenį. Jai patiko eliksirininkystė, bet kaskart juos gaminant reikėdavo perlipti per savo baimę.
Vanduo jau užvirė. Mergaitė paėmė dėželę su ežio spygliais. Ir pradėjo mesti juos į vandenį. Po du kas dvi minutes. Reikėjo sumesti dešimt. Kol kas nieko maišyti nereikėjo. Svarbiausia buvo sekti laiką. Nes jis buvo svarbus.
- Jei galimą paimk vieną bet kokią, tik neaštrią. - Pasakė greitomis. Stebėdama laiką savo telefone, kurį išsitraukė prieš pradėdama į katilą mesti spyglius.
-
Regis, kad Gruodė labai stipriai neišsigando to, kas ką tik įvyko. Ji, atrodė, kelis kartus perskaitė receptą ir tada ėmėsi darbo. Levinsas stebėjo, kaip dirbo mergaitė, kol kas, regis, viskas buvo gerai.
Gruodei sumetus spyglius Juzefas prabilo:
- Dabar laikas suberti Mėnulio akmens miltelius. Jei nesupyksi, tai padarysiu aš, nes teisingai juos suberti yra gana sudėtinga, - nusišypsojo. - O paskui toliau galėsi dirbti tu.
Plikšius paėmė miltelius ir labai įdomiai, tarsi druską, ėmė juos berti į katilą. Tokių žiupsnių jis paėmė keturis, o į kiekvieno pabaigą dar tarsi kažką mostelėdavo pirštais.
- Recepte ir vadovėliuose apie tai neparašyta, - subėręs pasakė jis. - To išmokau moksluose. Na, dabar toliau gali tu. Tik kai bus laikas mesti vienaragio plauką, tai jau bus paskutinis žingsnis, jį irgi duok man, gerai? - paprašė. - Tai imk vieną aštrią, o kitą neaštrią, - atsakė į Dori klausimą.
-
- Viskas gerai, Gruode. Tiesiog pas Juzefą pilna neiaškių daiktų, - vis tiek bandė nusimesti kaltę nuo savęs.
Tamsiaplaukei buvo siaubingai nuobodu. Ji jau gailėjosi, kad čia atėjo. Siaubas, eliksyrų virimas laisvalaikiu, mintyse burbėjo ji. Tačiau ar mergina turėjo kitą išeitį? Juk ji pažadėjo Gruodei, kad paklaus Juzefo, ar šis galėtų padėti. Juzefas sutiko. O juk neleisi mergaitės vienos pas vyruką, kurio ji nepažįsta. Juk Gruodė ir taip yra nedrąsi.
Tad Mendel tik atsiduso. Suprato, kad teks palaukti. Televizoriaus pažiūrėti ji negalėjo, nes jiedu virė tą viralą visai ne vietoje, ekraną užstodami. Penkiolikmetė vis dar skaitinėjo, kokios yra picos, ir išrinko vieną aštrią, su jautienos kumpiu bei čili pipirais. O kitą nusižiūrėjo su vištiena ir pievagrybiais, bet nežinojo, ar Gruodė valgo grybus.
- Gruode, o tu valgai grybus? - paklausė visai nepagalvodama apie tai, jog galbūt trukdo jiems dirbti.
-
- Tada gerai. - Tarė. Ji negalėjo suprasti kaip Dori šovė į galvą imti tuos neaiškius daiktus. Jei jau žinojo, kad pas Juzefą jų pilna. Tai kam reikėjo imti kažką, apie ką ji nieko nenutuokė? Ji dar kart pasidžiaugė, kad draugė liko sveika po tokių bandymų.
Spygliai buvo sumesti. Kai darbą perėmė Juzefas. O Gruodė stebėjo ką jis daro. Buvo įdomu. Ir jam baigus eliksyras turėjo kelias minutes tiesiog pavirti. Todėl mergaitė paklausė.
- O kodėl reikia berti būtent taip. Kodėl negalima suberti bet kaip? - Eliksyrui pavirus ji pradėjo mesti po du dantis ir vieną sparną. Tai darydama vis pamaišydavo katilą pagal laikrodžio rodyklę. Eliksyras pradėjo tirštėti. Buvo sunku jį maišyti. Bet taip ir turėjo būti. Jis pradėjo darytis lipnus ir tąsus. Galiausiai atėjo laikas vienaragio plaukui. O dar Dori paklausė apie maistą. Gruodė tik linktelėjo jai atsakydama. Grybų nemėgo. Bet jei jie būdavo ant picos kažkaip netrukdydavo. Tiesiog susiliedavo su visuma.
- Man atrodo gerai gavosi pagrindas. Dabar jau reikia mesti plauką. - Tarė. Jai buvo labai įdomu kaip specifiškai reikės tai padaryti. Nuostabu. Kaip puiku. Pasisemsiu naujų žinių. Džiūgavo.
-
Gruodei sekėsi išties gerai. Viralas atrodė taip, kaip ir turėjo atrodyti.
- O tu šaunuolė, - pasakė mergaitei. - Tikriausiai mokykloje nuodai ir vaistai tau labai gerai sekasi?
Kai Gruodė uždavė klausimą apie tai, kodėl Mėnulio akmens miltelius reikia berti būtent taip, kaip bėrė Juzefas, beplaukis nusišypsojo. Dori ne kartą minėjo, jog Gruodė klausinėja labai daug klausimų, į kuriuos atsakymų niekas nežino. Sakė, kad paskui net pas susimąstai. Ir tai pasitvirtino.
- Nežinau, - pasakė plikis. - Mane taip išmokė, bet aš neklausiau, kodėl taip reikia berti. Tačiau pabrėžė, kad šiuos miltelius berti tokiu būdu reikėtų visada.
Ir galiausiai pats susidomėjo, dėl ko. Po velnių, kodėl aš nepaklausiau? Dabar ir pačiam įdomu, mintyse pagalvojo vyrukas.
Netrukus jis įdėjo į eliksyrą vienaragio plauką. Pirmiausia jį pakabino kerais ore, tada burtų lazdele perpjovė į tris dalis ir sumetė į katilą jo net nelietęs.
- Neliesti plauko reikia todėl, kad neprisotintume jo savo energija. O kodėl reikia perpjauti į tris dalis, tu neklausk, nes aš nežinau, - nusijuokė.
Turinys katile paskystėjo. Pasidarė panašus į kremą. Ėmė blizgėti.
- Nebijok, kai užsitepsi ant veido, neblizgės, - šyptelėjo.
-
Kuo toliau, tuo darėsi nuobodžiau. Gruodė linktelėjo atsakydama, kad valgo grybus, tačiau merginai nepasirodė, jog ji būtų labai apsidžiaugusi. O gal jai vienodai ta pica, juk ji verda eliksyrą savo randams, šmėstelėjo mintis galvoje. Tačiau vis dėlto Mendel nusprendė vietoj tos picos su vištiena ir pievagrybiais paimti paprastą tiesiog su kumpiu ir sūriu.
Tačiau jau ir pačiai tamsiaplaukei tos picos nebe taip rūpėjo. Tiesą pasakius, visa šita popietė ją ėmė užknisti. Dori visiškai neturėjo ką veikti. Televizoriaus žiūrėti per juos neišėjo, nieko skaityti ji nenorėjo.
Tuomet pajuto, kad akys po truputėlį ėmė merktis. Be to, kelis kartus aplankė žiovulys. Būtų taip gera nusnausti, pamanė penkiolikmetė. Ir taip po trupėlį ji galiausiai užmigo.
-
Pagirta mergaitė kiek užraudo ir nusišypsojusi pasakė.
- Ačių. Na, man tikrai labai įdomu. Ir sekasi visai gerai. Bet pamokas veda labai pikta profesorė. Tai man nelabai patinka. Ir dar verdant visada dega ugnis. Kartais aš visai nenoriu artintis prie katilo. Bet. Na nežinau. Man įdomu. Ir negaliu dėl savo baimės to užleisti. - Keista, kad pradėjo jam pasakotis. Bet tas žmogus tiesiog pasirodė labai malonus ir tiek.
- O kur galima rasti tokių smulkmenų apie receptus? Na recepte neparašyta kaip berti miltelius. Ar kad vienaragio plauko negalima liesti ir reikia padalyti į tris dalis. Turbūt yra daugiau tokių būdų. Gal žinot kokią knygą, kurioje jie surašyti? - Eliksyras dabar ramiai virė. Ir dar turėjo pavirti niekieno neliečiamas. Taigi ji taip ir paliko.
Dori visai nutilo. Gruodė kiek susirūpinusi dėl jos pažvelgė į draugę.
- Man atrodo, kad ji užmigo. Gal reiktų kuo užkloti? Ar tas daiktas, kurį ji palietė tikrai nepadarė kažko negero? - Juk ateidama čia Dori atrodė energinga. O dabar miegojo. Gruodė truputį nerimavo.
-
Kai Gruodė pasakė apie piktą profesorę, Juzefas nusišypsojo. Ak, tos vaikiškos problemos, mintyse pagalvojo jis. Jo paties vaikystė dabar atrodė taip toli, nors plikis jautėsi jaunas. Po velnių, aš ir esu jaunas, galvoje suskambo priminimas. Bet ar aš atrodau jaunas vaikams?
Mėlynakio šypsena prislopo, kai Gruodė užsiminė apie ugnį. Jis pagalvojo apie tai, kiek daug šiai mergaitei teko iškęsti.
- Esi šaunuolė, - tarė jai. - Kad kovoji su tave kaustančiomis baimėmis.
Norėjo dar ką nors pasakyti, galbūt kažkaip padrąsinti, bet nenumanė, kaip. Todėl apsidžiaugė, jog mergaitė nukreipė temą.
- Visa tai sužinojau nuodų ir vaistų kursuose iš žmonių, kurie mane mokė. Nenutuokiu, iš kur jie tai sužinojo. Galbūt patys kažkodėl pabandė, - nusišypsojo.
Plikšius metė žvilgsnį į miegančią mergiotę.
- Ar nežinojai, kad Dori tikra miegalė? - pabandė juokais nuleisti Gruodės rūpestį, o apie tai, kad galbūt ją reikėtų kuo nors užkloti, tiesiog praleido pro ausis. - Viskas jai bus gerai, na, o mūsų eliksyras jau išvirė, - pasakė. - Dabar turi praeiti šiek tiek laiko, nes jam reikia atvėsti ir tada galėsi susipilti į buteliuką. Naudok kiekvieną kartą išeinant į lauką, jeigu šviečia saulė. Gerai?
Tuomet Levinsas burtais sutvarkė stalą. Ant jo paliko tik vėstantį katilą ir tuščią stiklinį buteliuką.
- Kelkis! - sušuko jis ant sofos miegančiai merginai. - Metas užsakinėti picas!
-
Ji sapnavo, kad ėjo baltais pūkiniais debesimis, o greta ant sidabrinės šluotos skrido Alanas. Vaikinas vilkėjo Klastūnyno uniformą ir džiūgavo, jog juodu dabar mokysis viename koledže. Tačiau sapne Alanas pasakė, kad kadangi jis nebėra grifas, dabar turės užsiimti juodąja magija. Tuomet jo uniforma pasikeitė į Varno Nago, ėmė keistis ir jo veidas, plaukų raudonis tamsėti, o tada... tada jis pradėjo šaukti, kad Dori keltųsi. Rankose laikė picą. Atrodė vėl kaip paprastas Alanas, vilkėjo grifų uniformą.
Asimerkusi Dori pamatė Juzefą ir Gruodę. Prasibudinusi ji atsisėdo. Apie sapną per daug negalvojo. Nesąmonė ir tiek. Matė, kad eliksyras jau išvirtas. Regis, jis vėso ant stalo.
- Taip, taip, picos, - murmtelėjo ji.
Atsistojo, nuo virtuvės spintelės, ant kurios įprastai ir būdavo mobilusis telefonas, paėmė tą žiobarišką prietaisą ir užsakė dvi picas.
- Kaip sekėsi virti? - paklausė abiejų, bet labiau Gruodės.
-
Šis apsilankymas pas Juzefą jai reiškė labai daug. Tikriausiai dėl to, kad virti eliksyrą teko su žmogumi, norinčiu pasidalinti savo patirtimi. Ir išmanančiu šį reikalą. O dar ir tai, kad jai pačiai sekėsi gerai. Pavyko nesuklysti. Tai tikrai pridavė pasitikėjimo savimi.
- Oho. Įdomu turbūt taip eksperimentuoti su receptais. Ir atrasti visokių naudingų gaminimo būdų. - Tada ėmė galvoti apie savo mažus bandymėlius. Pati vis mėgino sukurti tepalą, kuris padėtų nuo nubrozdinimų. Skaičiavo ir rašė formules. Kol kas vis nieko nesigaudavo. Ji kūrė pagal kitus panašius receptus. Juk tokių tepalų buvo ne vienas. Bet bandė įpinti kažko savo.
- Ar jums būtų įdomu, jei atsiųsčiau savo užrašus? Bandau sukurpti savos gamybos tepalą nuo nubrozdinimų ar mažų žaizdelių. Kelis kartus išlydžiau katilą. Netiko mano skaičiavimai. Matyt įdėjau per daug Diktonų esencijos. Todėl dabar tobulinu. Man būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie mano bandymus. - Galiausiai įsidrąsinusi papasakojo apie savo eksperimentus.
Juzefas pažadino Dori. O ji užsakė picas.
- Puikiai sekėsi. O kaip tu miegojai? Sapnavai ką nors? - Ant stalo ramiai aušo eliksyras. Gruodė jautėsi tiesiog fantastiškai.
-
- Įdomu, tik, aišku, reikia elgtis atsargiai, - nusišypsojo atsakydamas Gruodei.
Tada mergaitė papasakojo apie tai, jog ir pati jau yra bandžiusi eksperimentuoti, kad kuria tepalą. Juzefas atrodė labai susidomėjęs tuo, ką kalbėjo Gruodė. Bet tik atrodė. Mokėjo plikis vaidinti, juk ir apsukęs ne vieną žmogų yra. Iš tikrųjų jam buvo visiškai neįdomu mergaitės užrašai ir bandymai sukurti tepalą. Tiesą pasakius, jis jau pavargo. Ir jam pabodo. Bet, po velnių, dėl niekam nesuprantamos priežasties Levinsas iki ausų išsišiepė ir entuziastingai sušuko:
- Žinoma! Būtinai pasiųsk man pelėdą su tais užrašais! Būtų labai įdomu juos peržiūrėti!
Idiote tu visiškas, dabar jau galvojo tik savo mintyse. Ką tu čia paistai? Juk tu pasirašei tik vienam kartui, o dabar tapsi nuodų ir vaistų mokytoju už dyką? Iš paties Juzefo veido, iš elgesio niekaip nebūtum pastebėjęs, kad kažkas ne taip. Jis tarsi degė noru pamatyti tuos užrašus, nors iš tikrųjų mintyse save keikė.
Netrukus pasigirdo beldimas į duris. Atvežė picas. Paėmęs užsakymą vyras padėjo dėžes ant stalo.
- Manau, kad jau gali susipilti eliksyrą į buteliuką, - pasakė Gruodei. - Na, čiumpam! - tarė turėdamas omenyje picas.
-
Dori kažkaip keistai jautėsi. Tuo pačiu lyg ir nepamiegojusi, bet ir persimiegojusi. Taip yra dėl to, kad tas asilas mane prižadino, pagalvojo mintyse ir pašnairavo į Juzefą.
Netrukus Gruodė ir Juzefas ėmė kalbėtis apie kažkokį jos kuriamą tepalą nuo nubrozdinimų ar mažų žaizdelių. Tai išgirdusi Mendel kilstelėjo antakius, mat Gruodė jai atrodė tokia nedrąsi, tokia maža, būtų labai keista, jeigu ji sukurtų savo tepalą.
Antakiai dar labiau pakilo tada, kai, regis, plikšius be galo susidomėjo tuo tepalu. Toks jo elgesys kažkaip nustebino penkiolikmetę. Ji nebūtų pagalvojusi, jog Juzefui būtų įdomūs vaikiški eksperimentai.
- Ai, sapnavau kažkokią nesąmonę, - atsakė Dori Gruodei.
Netrukus ant stalo jau stovėjo picų dėžės, Dori jas atidarė. Garavo pica su kumpiu ir sūriu bei aštri pica. Mendel paėmė aštrios picos gabalėlį ir netrukus švepluodama bandė išspausti, kad nerealiai aštru.
- Man atrodo, Gruode, ateityje tu būsi garsi eliksyrininkė, - vėliau valgydama jau švelnios picos gabalėlį pasakė tamsiaplaukė.
-
Juzefas atrodė labai entuziastingai nusiteikęs dėl jos užrašų. Ir Rimeikaitė norėjo, kad šitas žmogus būtų mokytoju vietoj tos profesorės, kuri dėstė dabar. Įdomu ar ir vėl ji grįš kitais metais? Bet aišku to negalėjo nuspėti.
- Aš labai džiaugiuosi, kad jūs sutinkat paskaityti. Ačiū. - Pasakė. Gal jis supras, ką aš ten darau ne taip. Tikriausiai supras. Juk daug žino apie eliksyrus. Gruodei taip atrodė dėl tų gaminimo būdų, kuriuos Juzefas jai parodė. Mergaitė susipylė eliksyrą į buteliuką. Ir įsidėjo jį į kuprinę.
Dabar jie valgė picas. Mergaitė valgė lėtai, užsisvajojusi apie savo ateitį. Galvojo apie tai ką veiktų, jei taip ir nebūtų gavusi laiško iš Hogvartso. Ar ir toliau slėptųsi namuose? Niekada nežinotų, kad gali gerai skraidyti. Niekada nebandytų virti eliksyrų. Niekada nebūtų susiradusi draugų. Ar viskas taip ir būtų? O gal pakryptų kažkaip kitaip.
Ji pastūmė Dori sulčių stiklinę. Kad atsigertų ir permuštų tą aštrumą.
Kai ji pasakė, kad iš Gruodės išeis garsi eliksyrininkė skruostus vėl nudažė raudonis.
- Ačiū. Man tiesiog labai patinka gaminti eliksyrus. - Šyptelėjo.
Kiek vėliau suvibravo jos telefonas. Ji gavo žinutę iš tėčio, jis rašė, kad jau pakeliui į miestą. Ir kad ji būtų pasiruošusi. Ketino ją pasiimti iš vietos, kurioje ir buvo palikęs. Paliko ją vienoje aikštėje, kur ir susitiko su Dori. O paskui jos atvyko pas Juzefą. Laiko aišku dar buvo. Tėtis jau sutvarkė savo reikalus Londone. Bet kol privažiuos tą aikštę, praeis dar laiko. Ir visgi jau reikėjo po truputį ruoštis ir eiti. Be to ji nenorėjo per ilgai įkyrėti Juzefui.
- Tėtis atvažiuoja manęs paimti. - Pasakė mergaitė Dori.
- Galėtume ir tave pavežti iki namų jei reikia. - Pridūrė.
-
Dori atsigėrė sulčių, kurias jai pastūmė Gruodė. Nors nuo jų lengviau nepasidarė.
- O man visai nesiseka su eliksyrais, - nusijuokė tamsiaplaukė. - Pamenu, kaip pirmame kurse išviriau kažką panašaus į... na, prie maisto geriau apie tai nekalbėti.
Netrukus Mendel jautėsi pavalgiusi. Dabar jau buvo kur kas linksmiau nei prieš tai, kol Juzefas ir Gruodė užsiėmė su tuo viralu. Tačiau mergaitė pasakė, kad jos jau atvažiuoja pasiimti tėtis ir pasiūlė ir Dori pavežti iki namų. Kokie ten namai, mintyse pagalvojo penkiolikmetė. Suknista vargšelių prieglauda, galvoje užbaigė mintį.
- Gerai, - sutiko. - Dar turėsiu susitikti su Alanu, bet man reikia šiek tiek laiko pasiruošti, - ėmė kvailai krizenti. - Todėl bus tas pats dabar užsukti... namo, - tariant paskutinį žodį balse pasigirdo tarsi pasibjaurėjimas.
Dori padėkojo Juzefui už pagalbą Gruodei ir už picas, atsisveikino su juo ir jos paliko plikio namus.
-
- Nėra už ką, man labai įdomu, - meluodamas plačiausiai šypsojosi Juzefas, o viduje ant savęs pyko.
Ir štai, Hogvartso mokinės išėjo. Namuose liko tik jis ir Nora. Pagaliau, pamanė plikis. Kažkaip pavargo. Reikėjo šiek tiek apsitvarkyti, bet jis tą padarys vėliau. Numetęs savo kelnes ir kojines kažkur už sofos ir, žinoma, užsirakinęs duris, kad kokie nors vagys neįeitų, vyrukas tiesiu taikymu nupėdino į miegamąjį. Išsitiesė lovoje.
- Ne, vis dėlto aš tikrai negalėčiau profesoriauti, - kalbėjosi su savimi. - Nors ir kokia Gruodė gera ir gabi mergaitė, bet vis tiek galiausiai išvargau. Nesuprantu, kaip Auris susitvarko su pilna klase mokinių, o juk tikrai ne visiems sekasi mokytis ir ne visi išvis to nori. Vaikai vargina.
Galiausiai Levinsas plačiai nusižiovavo ir smigo.
-
Juzefas ir Deoiridh pokštelėjo oru. Jiedu atsidūrė plikio namuose. Šiandien čia nebuvo tvarkinga. Pakampėse mėtėsi kojinės. Ant stalo stovėjo pora žiobariškos picos dėžių ir alaus skardinių. Ant sofos buvo sukrauta vyruko nešvarių drabužių krūva.
- Atsiprašau už netvarką, - pasakė plikis. - Neplanavau turėti svečių... - teisinosi. - Gali nusirengti. Viršutinius drabužius, turiu omenyje, - Levinsas šyptelėjo. - Gal nori... vyno?
Ar turiu vyno? Kažkur tikrai turiu vyno. Burtų lazdelės mostu beplaukis užkūrė židinį. Nusivilko paltą, kurį numetė ant sofos.
Netrukus iš miegamojo išlindo Juzefo katė Nora. Ji tingiai pasirąžė. Patraukė šeimininko link, palaukė, kol jis ją paglostys ir tada priėjo prie viešnios bei pradėjo ją uostinėti.
-
Vos tik persikėlusi oru Deoiridh su tam tikru smalsumu apsižvalgė. Neįsivaizdavo, ko reikėtų tikėtis - šiaip ar taip, Juzefas buvo nepažįstamas žmogus. Bet jeigu jie nėra pažįstami, ką veikia vyriškio namuose? Tai buvo geras klausimas, bet Deoiridh nusprendė į jį neatsakyti.
- Viskas gerai, nesijaudink, - tarstelėjo ir kreivai šyptelėjo. Jos pačios hm… “namuose” tai dar būtų labai tvarkinga. Pradėjo sagstytis striukę, kai išgirdo pasiūlymą išgerti. Skambėjo visai viliojančiai, tačiau kartu buvo ir šiek tiek baisu. Nepaisant to, kad nevengė vartoti visko iš eilės, apsvaigti nuo nežinia kokio vyno būnant nepažįstamo vyro namuose buvo kiek nejauku.
- Aha, ačiū, - vis dėlto pratarė. Kol kas nenorėjo atskleisti savo baimių. Jeigu tik kils koks nors įtarimas, galės paprasčiausiai to daikto negerti, ar ne?
Su nepažįstamomis ir galimai užkrėstomis katėmis taip pat nesinorėjo bendrauti, tačiau nereikėjo pasirodyti kaip nemandagiai mergiotei, tad Deoiridh prisivertė pasilenkti ir paglostyti gyvūnėlį. Kiek sutrikusi laikė rankose striukę, bet galiausiai padėjo ją šalia plikio palto ir pati kiek nedrąsiai atsisėdo netoliese. Nelabai žinojo, ką daryti toliau. Ko gero, jų norai šiam vakarui sutapo, bet kaip prie to prieiti?
- Taigi, eee… - pabandė mergina, tačiau taip sakinio ir nepratęsė. Vylėsi, kad Juzefas pats sugalvoti, kaip tęsti šį itin įdomų vakarą.
-
Šviesoje Deoiridh atrodė kažkaip keistai. Lyg būtų pavargusi. Žinoma, to klausti vyrukui nesinorėjo. Bet dabar jis pradėjo mąstyti apie tai, ką išvis toje stotelėje mergina veikė.
Iš spintelės Juzefas ištraukė dvi taures ir praimtą butelį vyno. Ai, bus gerai, pamanė. Įpylęs sodriai raudono gėrimo klestelėjo kiek įmanoma arčiau panelės. Padavė jai taurę su gėrimu ir laisva ranka apkabino ją per pečius.
- Tai taip, taigi... - kažką numykė. - Ar... ar jau ne taip šalta? - paklausė.
Tuomet ėmė pirštais glostyti jos petį. Atsigėrė didžiulį gurkšnį vyno tikėdamasis, jog tai padės pasijusti drąsiau. Nes beplaukis jautėsi kažkaip keistai. Parsivedė į namus gatvėje sutiktą merginą. Namai - netvarkingi. Vaišina ją nugertu vynu. Įdomiai čia viskas klostosi.
Jis norėjo pasakyti, kad Deoiridh yra graži. Bet tokiam pasakymui merginai atrodė per daug suvargusi. Nors šiaip būtų tikrai nieko. Kas jai yra? Gal ji ilgai nemiegojo?
-
Bute, žinoma, buvo šilčiau nei lauke, todėl pamažu ėmė imti miegas. Mielai būtų susirangiusi ant sofos ir pasnaudusi. Vis dėlto šis vakaras žadėjo kažką žymiai įdomesnio, tad Deoiridh atkakliai laikėsi. Paėmusi taurę vyno nusišypsojo. Visai neprieštaravo vyriškio buvimui šalia, nors jis ir atrodė kiek per senas.
- Dabar žymiai geriau, - kuo užtikrinčiau atsiliepė į žodžius, nors drąsa kažkur išgaravo. Turbūt ji buvo pernelyg mažai apsvaigusi. Bėda ta, kad vynas čia nelabai tepadės, bet to sakyti nesinorėjo. Ką gali žinoti, jeigu jau Juzefas neprekiauja, galbūt nenorėtų turėti reikalų su visiškai puolusia narkomane.
Daugiau nieko nepasakiusi pasimuistė, kad prisiglaustų prie plikio. Nors jis nebuvo nei gražiausias, nei tinkamiausias amžiumi vyrukas pasaulyje, buvo keistai gera ir ramu. Pakėlusi akis pažvelgė jam į veidą ir dar kartą nusišypsojo. Nežinojo, kur tai nuves, tad tikėjosi, kad Juzefas sutiks imtis lyderio vaidmens.
-
Regis, panelei artumas tiko. Žinoma, ir taip abiems buvo aišku, ko jiedu čia susirinko, todėl plikis nutarė nedelsti ir ėmėsi veiksmų.
Už gerų penkiolikos minučių juodu atsidūrė miegamajame. Bėda - Juzefas nerado jam šiuo metu taip reikalingų apsaugų, kurios įprastai būdavo stalčiuje prie lovos. Tada vyrukas prisiminė, jog tas apsaugas kažkur paslėpė, kad nepamatytų Walgunas. Būtų baisiai nemalonu, jeigu sūnus pamatytų tokį daiktą pas tėtį. Ai, tiek to tas apsaugas, pamanė beplaukis.
Kambaryje buvo palikta šviesa, todėl matėsi viskas, ko reikėjo ir... ko nereikėjo. Po velnių, kas čia?! Levinsas pakraupo ir akimirkai sustojo, bet netrukus tęsė toliau. Nenorėjo įžeisti Deoiridh. Gal jis klysta? Gal ji tiesiog pastaruoju metu darosi daug kraujo tyrimų? Žmogau, ji juk ragana... Plikšiui pasidarė labai baisu. Merginos rankos buvo subadytos taip, tarsi ji leistųsi žiobariškus narkotikus. Jeigu ji kuo nors serga, tai dabar tikrai užsikrėsiu ir aš.
Po to karto jis dar ilgai maudėsi duše, o visus namus dezinfekavo.
-
Šiandien buvo ypatinga diena. Įprastai Juzefas šventes sutikdavo su tėvais, broliu ir Sakura. Net Walgunas ne visada dalyvaudavo, nes dabar dažniausiai visas atostogas leisdavo pas buvusią. Taip, tai buvo sąžininga. Juk su plikiu sūnus praleisdavo beveik visus metus.
Tačiau šį Naujųjų vakarą kartu bus ir Walgunas. Net ne tik jis. Taip išėjo, kad Sakura sumanė pasikviesti Nelanną, o pats vyrukas pagalvojo, jog seniai, labai seniai jis bendravo su Dori ir Alanu. Jis net nematė jų dvynukių, o joms - jau pusantrų metų! Alanas paklausė, ar galėtų prisijungti ir Gruodė su kažkokiu draugu. Levinsas sutiko. Lai jaunimas pasimato ir pabendrauja.
Beplaukis vilkėjo tamsiai mėlynus džinsus ir baltus marškinius, kurių viršutinės pora sagų buvo atsegtos. Pasipuošęs buvo ne tik pats, bet ir papuošęs namus. Prie židinio stovėjo didelė graži eglė, kerais apsaugota nuo katės Noros. Eglė buvo papuošta daug spalvotų žaisliukų, girliandų, be to, švietė ir žiobariškos lemputės.
Lempučių bei girliandų buvo prikabinta ir kitur, o ant sienos krutėjo didžiulis drakono plakatas. Juk šie metai - drakono metai.
Apsidairęs po namus Juzefas prisiminė, kaip jie atrodė anksčiau. Jis džiaugėsi, kad sugebėjo namus susitvarkyti, apsiremontuoti, nusipirkti naujus baldus. Dabar jau ir iš išorės namas normaliai atrodė. O veranda buvo paversta į Walguno kambarį.
Šiandien svetainėje, sujungtoje su virtuve, staliukas buvo gerokai padidintas. Ir čia jau neužteko sofos bei dviejų fotelių. Aplink buvo prikrauta sėdmaišių.
Juzefo brolis Amyras sėdėjo ant sofos ir glostė Norą. Brolis taip pat apsirengė džinsais ir marškiniais, tik šio marškiniai buvo raudoni. Neatrodė broliai panašūs. Vienas su plaukais, kitas - be. Sakura ir Nelanna kažko kuitėsi Levinso miegamajame, o Walgunas dar neišėjo iš savo kambario.
Pats plikis šiek tiek jaudinosi ir vaikštinėjo galvodamas, ar viską suruošė, ar nieko nepamiršo. Stalas buvo gausiai nukrautas vaišėmis. Kepti vištienos sparneliai ir keptas kiaulienos kumpis, kelių rūšių salotos, sumuštinukai su įvairiomis užtepėlėmis, vaisiai, moliūgų pyragas, žiobariški traškučiai. Moliūgų sultys, mineralinis ir kola. Ugninė, šampanas ir kažkoks moteriškas likeris su grietinėle.
Ir štai, Juzefas išgirdo beldimą. Atidarė duris.
-
Sakura kartu su Nelanna buvo Juzefo miegamajame. Kalėdų baltapūkė švęsti tikrai nenorėjo, tačiau Naujieji Metai - kitas reikalas. Žinoma, būtų kur kas geriau, jeigu šioje šventėje nedalyvautų tėtis. Dvidešimtmetė išvis nesuprato, ką čia tėtis veikia. Tokiai kompanijai jis buvo per senas. Kai jis būdavo šalia, mergina jausdavosi suvaržyta.
Bet jis labai džiaugėsi, jog Sakura pagaliau ir vėl pradėjo bendrauti su juo bei Juzefu. Apie Džordžą nei vienas, nei kitas neklausinėjo. Tik matė, jog mergina yra šiek tiek atsigavusi. Ji ėmė ir vėl daugiau bendrauti su Nelanna, nes vasarą ir rudens pradžioje jos nesusitiko dažnai dėl Džordžo. Tačiau po to, kai mėlynakė susipažino su Brendanu, viskas ėmė keistis. Sakura suprato, jog Džordžas nėra visas jos pasaulis. Ir kad gera prasiblaškyti su kažkuo, kas jos neskriaudžia.
Šiandien Džordžas liko namuose. Sakura pamelavo, jog šventėje dalyvaus tik ji, jos tėtis, dėdė, pusbrolis ir seneliai. Vaikinas neketino sėdėti su merginos gimine, tačiau ją pačią išleido.
Atvykusi čia mergina pasipuošė. Apsirengė sidabrinės spalvos žėrinčią suknelę, kurios nugaroje stūksojo didžiuliai sparnai. Dirbdama floristikos salone kokiuose nors renginiuose ji priprato kartais pasidažyti, nors kasdienoje to nemėgo. Bet dabar buvo šventė, tad šviesiaplaukė prisiklijavo ilgas sidabrinės spalvos blakstienas, dėl kurių atrodė gana keistai, ir dabar klijavosi sau aplink akis bei ant žandų spalvotus blizgančius akmenėlius stovėdama priešais veidrodį.
- Ar girdėjai, jog Gruodė atvyks su vaikinu? - paklausė baltapūkė Nelannos.
-
Mama nebuvo patenkinta, kai Nelanna pasakė Naujuosius Metus švęsianti su Sakura. Tai bus pirmas kartas, kai metų sandūrą ji paminės ne namie su savo šeima, o su draugais. Bet mergina visai nenorėjo būti namie, kur praleido pirmuosius septyniolika metų. Nenorėjo rodytis mamai ir sulaukti klausimų, kaip jai sekasi, kuo užsiima. Jautėsi nepateisinusi jos vilčių.
Būdama su Sakura, ji galėjo jaustis laisva. Draugė labai neklausinėjo, neteisė jos pasirinkimų. Nelanna buvo išsikėlusi sau tikslą susiimti ir kažką daryti su gyvenimu, bet iki šiol visos jos pastangos buvo nesėkmingos. Tos kelios išvykos su nedidelėmis ekspedicijomis nenusisekė ir ji vis labiau graužė save, kad yra niekam tikusi.
Apsivilkusi dangaus mėlynumo suknele trumpomis rankovėmis, ji jautėsi graži. Retai sau leido šitaip išsipuošti, bet visgi šiandien šventė, tad galima pasielgti kažkaip kitaip. O po jos, jau kitais metais, galės grįžti į savo įprastą gyvenimą.
- Ak, ką sakei? - tarsi pažadinta iš minčių paklausė. - Gruodė su vaikinu? Nežinojau, kad tokį turi..
Kai Sakura pasipasakojo apie Džordžą, Nelanna dėl jos sunerimo. Iš pradžių džiaugusis dėl draugės, kad jai pavyko susirasti vaikiną, su kuriuo net apsigyveno, dabar dėl jos buvo neramu. Savo nuogąstavimus, žinoma, išsakė pačiai Sakurai, bet neatrodė, kad ši jos klausytų. Tad tepasakė, jog visada jos lauks, jei tik reikės paguodos. O dabar dar štai... Gruodė ateis su vaikinu. Nelanna nežinojo, kuris variantas geresnis. Ar turėti draugą, kuris tavęs nevertina, ar likti vienai. Įdomu bus susipažinti su Gruodės išrinktuoju. Kad tik jis būtų iš gerųjų..
- Gali po to ir mane padažyti? - jeigu jau šventė, tai būtų neblogai gražiai atrodyti.
-
Naujieji metai su tėčiu! Kas galėjo būti geriau? Naujieji metais su tėčiu ir draugais? Gal... Atrodė, kad šventė bus nuostabi. Dabar Walgunas visas šventes švęsdavo su mama, o sėdėti ir valgyti bei žaisti pokerį buvo nuobodu. Grifas norėjo ko nors geriau.
Jis nesipuošė. Na, beveik. Užsidėjo juodą megztinį su besmegeniu, kurio morka buvo iškilusi. Kaip žiobarų 3D filmuose. O kelnės buvo juodos. Jo klasika.
- Sveikos, - pasisveikino atėjęs į tėčio miegamąjį ir pamatęs Sakurą su Nelanna. Pats visą laiką ruošėsi, todėl nepastebėjo, kaip jos atėjo. Su apranga vargti neteko, žinoma. Tačiau jis pabandė susišukuoti. Jau pabodo ant akių krentantys plaukai, tačiau nieko neišėjo. Buvo akivaizdu, kad su šita mišraine nieko gero nebus. Plaukai Walguną dažnai nervindavo ir jis vis galvodavo, kad reikėtų nueiti pas kirpėją, tačiau patingėdavo. Kartais pats žiauriausias sruogas gražiai pasitrumpindavo.
-
Jų ketveriukė turbūt pirmą kartą išėjo kažkur pas draugus kartu. Gražus buvo vakaras. Visur sniegas. Alanas mėgo žiemą. Mėgo Kalėdas. Prisiminė kaip smagiai jas praleido dvare. Kokie laimingi buvo jo tėvai. Dvaras be dėdės Augustino buvo nuostabi vieta. Ypač dabar. Kai jo tėvas pasidarė švelnesnis, supratingesnis, mama linksmesnė. Dvynukės pripildė dvarą džiaugsmo. O ir jie su Dori sutarė gerai. Pastaruoju metu jautėsi tikrai laimingas.
- Tik nesugriaukit Juzefo namų. - Nusijuokė žiūrėdamas į savo dukras.
- Bus smagu. Gal pašoksim. Ar tu prisimeni tą baisų šokį per burtų trikovės turnyro kalėdinį balių? Kaip aš tada nervinausi. - Nusišypsojo jis savo merginai.
Kai priėjo reikiamą vietą pabeldė į duris. Jos buvo greitai atvertos.
- Labas. - Pasisveikino su Juzefu. Buvo labai miela, kad jis sutiko juos visus priimti savo namuose. Labai seniai bematė šį žmogų. O kažkada jo ir bijojo. Kokia ilga buvo jų pažinties istorija.
- Susipažink. Čia didžioji nenuorama Amelija. O čia mažoji nenuorama Arielė. - Pristatė savo dukteris.
-
Amelija žviegė. Ji pradėjo žviegti, nes jai atsibodo būti nešamai.
- Tepu. Tepu, - vaikišku balseliu paliepė ji, tačiau kai niekas nekreipė dėmesio į mergytės norą, buvo privaloma paleisti kakarynę.
Kalbėti Amelija dar nemokėjo, tačiau susikomunikuoti išeidavo puikiai tiek su sese, tiek su tėveliais. Turbūt visiems jau buvo įprasta, jog Amelija nori „opapa”
kai yra ant žemės ir nori „tepu tepu” kai yra nešama.
Dabar ji buvo nešama mamos, o Arielę nešė tėtis. Šiuo metu mažoji Senkler labai mėgdavo tampyti visus už plaukų, išskyrus sesę. Atrodydavo, kad sesei tada skaudėdavo, o Amelija nenorėjo, kad jai skaudėtų. Be to, dar ir gaudavo atgal. Suaugę atgal neduodavo.
Amelija ėmė tampyti mamai plaukus, o tada jie visi atsidūrė kažkieno namuose. Mergaitei visi žmonės būdavo labai įdomūs ir čia ji pamatė dėdę. Ėmė tiesti rankas į jį.
-
Arielė dairėsi. Nes jie kažkur ėjo. Ji tylėjo. Neklykė. Iki tol, kol sesuo užsinorėjo ant žemės.
- Tepu, tepu. - Pritariamai pareiškė ir ji. Jeigu sesuo bus ant žemės, ji irgi norėjo ten pat. Ant žemės buvo kažkas balto ir šalto. Ji jau spėjo pačiupinėti tą kažką vieną kartą, kai su tėvais buvo lauke.
Rankytėse ji laikė savo au au. Tai buvo nedidelis pliušinis šuniukas. Kurį visur tampėsi. Tai buvo juodas, nutampytas žaisliukas. Su juo ji miegodavo ir visur eidavo.
Jie atsidūrė kažkur, kur buvo šilta. Pamačiusi nepažįstamą dėdę nusišypsojo jam. Visi žmonės Arielei atrodė geri ir visus aplinkui ji mylėjo.
Mergaitė pasimuistė. Labai jau norėjosi ištyrinėti šitą nepažįstamą vietą. Arielė norėjo, kad tėtis nuleistų ją ant žemės.
- Tepu, tepu. - Dabar jau skambėjo kur kas reikliau ir jos balselis nei kiek nenusileido sesutės tonui.
-
- Puikiai atsimenu tą vakarą, - nusišypsojo. - Merline, man buvo keturiolika, bet kaip aš apsirengiau ir prisidažiau, - nusijuokė. - Labai skubėjau suaugti, - pažiūrėjo į dukras. Suaugo, ar ne? - Tada man baisiai nutrynė bateliai, - šnekėjo toliau.
Amelija prašėsi ant žemės ir rėkė, bet Dori nekreipė dėmesio. Kai jie visi įžengė į Juzefo namus, Mendel džiugiai sušuko.
- Labas, Juzefai!
Prie jų priėjo Juzefo brolis, Sakuros tėtis. Kažkodėl jį mergina visą laiką vaizdavosi irgi pliką, bet šis toks nebuvo. Jis pasisveikino su ką tik atėjusia šeimyna ir prisistatė, Dori taip pat jam atsakė ir nusišypsojo.
Šiandien Dori vilkėjo, kaip ir per šventę tada Hogvartse, ilgą juodą blizgią suknelę. Tačiau ši suknelė buvo visai be iškirptės, o ir aukštakulnių batelių tamsiaplaukė neavėjo. Nusispyrė žieminius ir liko su plonytėmis juodomis kojinytėmis.
Nei pasidažyti, nei pasidaryti šukuosenos dvidešimtmetė nespėjo, nes reikėjo suruošti dvynes. Tad tik brūkštelėjo per blakstienas tušu ir susišukavo plaukus.
Alanas buvo prisiderinęs prie Dori. Apsirengęs juodais džinsais ir tamsiu megztiniu, nors tikriausiai jis išvis negalvojo apie aprangą. O dukrelės buvo apvilktos dailiom ryškiai žaliom suknelėm su raukinukais. Norėjosi į plaukus prisegti joms segtukų, tačiau tai buvo per daug pavojinga. Išsiėmusios segtukus (arba viena kitai išrovusios) mergaitės iškart grūda juos į burną.
- Matai, kaip pas tave nori, - pasakė Dori pastebėjusi, jog Amelija tiesia rankas į Juzefą. - Paimk. Tau nors plaukų nepeš, - pridūrė patraukdama nuo jų dukros ranką. - Nurenk kombinezoną, jei toliau klyks, tiesiog nekreipk dėmesio, - davė instrukcijas ir įbruko mergytę beplaukiui į rankas.
Bent Arielė nežviegia, mintyse pagalvojo. Nors Arielė taip pat buvo ne iš kelmo spirta, dabar ji irgi reikalavo „tepu tepu”.
Nusivilkusi striukę ir ją pasikabinusi Dori krito į sėdmaišį. Smagu buvo Juzefo namuose. O dar dabar jie atrodė tokie jaukūs, visur pilna žybsėjo lempučių.
- Sakuros nebus? - paklausė Dori Juzefo brolio, kuris atsisėdo į kitą sėdmaišį.
- Yra. Yra ji su drauge Nelanna, yra ir Walgunas, - atsakė vyras.
-
- Sveiki, sveiki! - džiugiai tarė Juzefas įleisdamas svečius.
Jie į namus atnešė šalto žiemos oro, o Juzefas negalėjo nepastebėti, kaip nuo Dori batų nukrito sniegas jai juos nusiavus. Ten tuoj pasidarys bala, mintyse pagalvojo plikis.
Viena mergaitė, Arielė, regis, norėjo pasivaikščioti, o kita, Amelija, šaukė. Juzefo nelaimei, šaukiančioji į jį tiesė rankas ir Dori... ir Dori padavė mergaitę mėlynakiui!
Amelija nebuvo kūdikis, tačiau Juzefas seniai nelaikė rankose pusantrų metų vaiko. Tiesą pasakius, paskutinį kartą tai darė kai Walgunas buvo mažas. Buvo nepaprastai keista rankose laikyti mergaitę. Jis padarė kaip lieptas - nurengė mergaitei viršutinius drabužius.
- Oho, kokie raudoni plaukai! - pasakė nuėmęs Amelijai kepurę. - Visa į tėtį! Tavo sesė nori tepu tepu, tikriausiai nori ir tu? - Levinsas pastatė mergaitę ant kojų ir, laikydamas ją už abiejų rankų, ėmė lėtai eiti.
-
- Aha prisimenu kaip vargai su tais bateliais. - Ar jam tada tikrai buvo trylika? Neįtikėtina.
- Amelija, negalima. Netampyk mamos už plaukų. - Paliepė. Dabar abi reikalavo ant žemės. Ariellė tai darė tyliau, bet atkakliai. Alanas jau buvo įpratęs prie dvynukių triukšmingų prašymų.
Įėjus vidun Nurengė Arielėi kombinezoną, nuėmė kepurytę. Kad tai padarytų trumpam turėjo paimti iš jos žaisliuką. Baigęs su mažąja tiesiog pasodino ją ant žemės ir gražino šuniuką. Žinojo, kad mažylė ropos ar bandys eiti paskui seserį, kurią dabar vedžiojosi Juzefas.
Alanas nusiavė batus ir pasikabino striukę. Nuo pečių nusiėmė kerais išplėstą kuprinę, kurioje buvo dukryčių daiktai ir jų atsineštos vaišės. Jis nuėjo paskui Dori ir klestelėjo ant sėdmaišio šalia jos. Kuprinę pastatė netoliese.
- - Labas vakaras. - Pasisveikino su Juzefo broliu.
Alanas nusišypsojo Juzefui prakalbus apie dukterų panašumą į jį.
- Ar jau visi susirinko? - Paklausė. Kai Juzefo brolis pasakė, kad namie yra Sakura, Nelanna ir Walgunas.
-
Amelijos noras buvo pastebėtas - netrukus ją laikė dėdė, į kurį mergaitė tiesė rankas. Mažylė pabandė čiupti dėdei už plaukų, tačiau kažkas čia buvo ne taip. Plaukų nebuvo, juos jau kažkas nupešiojo ir tai Amelijai nepatiko: o kaip gi ji?
Mergaitė ir vėl pradėjo rodyti nepasitenkinimą, rėkti be ašarų, o tada dar dėdė ėmė ją rengti. Rengtis Amelija nemėgo, todėl dabar jau vėl žviegė.
Bet žviegti nustojo, kai dėdė pastatė ją ant žemės. Jie pradėjo vaikščioti ir Amelijai pasidarė smagu. Blogos nuotaikos - kaip nebūta. Ji ėmė trypčioti ir džiaugsmingai spygauti.
Pamatė ant sienos judantį gyvūną, jis buvo panašus į gyvūnus, kuriuos piešdavo tėtis, tik daug didesnis. Gyvūnas Ameliją labai sudomino, ji puolė bėgti jo link, tačiau dabar jau trukdė dėdė.
Iš lūpų ir vėl pasigirdo nepasitenkinimo gaidelė - mažylė ištraukė savo rankas iš dėdės rankų, norėjo jaustis laisva. Tada ir vėl pradėjo krykštauti bei ieškoti akimis sesės. Radusi sesę prašneko rodydama pirštais į gyvūną. Dvynukės dažnai šnekėdavosi, tačiau joks žmogus negalėtų suprasti jų vaikiškos kalbos.
-
- Au, au. - Balselyje buvo justi nepasitenkinimas, nes tėtis atėmė jos numylėtinį šuniuką.
Pagaliau Arielė pasijuto laisva nuo šiltų drabužėlių ir atgavo savo žaislą. Dabar jau neliko ko raukytis. Ji atsidūrė ant žemės. Ropoti jai vis dar patikdavo. Bet stengdavosi ir vaikščioti ant dviejų. Reikėjo kažkaip atsistoti. Sesė jau vaikštinėjo, o ji dar kepurnėjosi ant grindų, nes juk laikė ir žaislą.
Tėtis nutolo. Mamytė irgi. Arielė jau beveik pradėjo verkšlenti. Pabandė atsistoti, bet suklupo. Pabandė dar kartą. Ir pagaliau pakilo. Tada jau nubėgo paskui seserį. Kuri rado kažką įdomaus. Tai buvo labai didelis padaras, ir Arielė nežinojo kas jis toks. Susijaudinusi krykštavo. Abi su Amelija dalinosi savo įspūdžiais. Arielė norėjo paliesti jį, bet aišku nepasiekė.
-
Dori stebėjo, kaip Juzefas tvarkėsi su Amelija ir meldėsi, jog šis nesugalvotų nunešti dukros jai. Laimei, Amelija susidomėjo ant sienos kabančiu drakonu, paleido Juzefą, ir dabar abi dvynės gerėjosi plakatu. Mintyse Mendel padėkojo plikiui už šį plakatą. Tik mergina puikiai žinojo, kad ta ramybė greičiausiai netruks ilgai.
- Trūksta dar kažkokios Sakuros draugės, - atsakė Alanui Amyras.
- Oi, visai pamiršau vaišes! - sušuko Dori ir atsistojo nuo sėdmaišio.
Ji įlindo į kuprinę ir išėmė du indelius bei pora pakelių sulčių ir vyno butelį. Pamanė, kad galbūt reikėtų duoti mergaitėms žaisliukų, tačiau apsigalvojo. Kol įmanoma, reik mėgautis ramybe be papildomų priemonių.
- Čia yra krevetės tešloje, - atidariusi vieną dubenį padėjo jį ant stalo. - O čia kažkoks pyragas, - atidarė ir kitą bei taip pat jį padėjo. - Jūs tik manęs neklausk, aš ne kokia šeimininkė. Dėkokime Senklerių virėjai, - teatrališkai nusilenkė Alanui ir nusijuokė.
Gėrimus taip pat padėjo ant stalo. Tik vyno butelio - ne. Šį atkišo Alanui ir paklausė:
- Atidarysi?
Dori jau nebemaitino mergaičių, tad jai ir vėl atsivėrė visos galimybės mėgautis nesveiku maistu bei alkoholiu. Tiesa, iki šiol ji nebuvo padariusi nei vienos tokios nuodėmės (na, gerai jau, gerai. Kelis kartus po paskaitų nusipirko mėsainį, bet niekam to nesakė. Senklerių virėja buvo nepaprastai rūpestinga tiek Dori, tiek dvynukių mitybos reikaluose), tačiau Nauji Metai - puikus vakaras mesti gerus įpročius, ar ne? Ji ir vėl susijuokė, dabar pati sau. Gal bus visai smagus vakaras. Nepaisant to, jog Alano tėvai išleido auklę švęsti Naujųjų, o ne liepė dirbti.
-
- Aš irgi nežinojau, - pasakė baltapūkė Nelannai. - Tiesą pasakius, su Gruode visai nutrūko ryšiai. Tik Juzefas pasakė, jog atvyks ir Gruodė su vaikinu. Įdomu jį pamatyti. Turbūt koks nors gerietis, - nusijuokė. - O, žinoma, padažysiu, - nusišypsojo. - Tik nežinau, kaip išeis. Ir save ne visada sugebu papuošti tinkamai, - nusijuokė.
Baigusi puoštis Sakura užklijavo blakstienas ir Nelannai, tik jai - tamsias. Šios gražiai paryškino Light akis. Tada pradėjo klijuoti blizgučius, rinkosi šviesius, Sakuros žvilgsniu, tinkančius prie draugės suknelės. Kol merginos ruošėsi, į miegamąjį užėjo Walgunas.
- Labas, - nusišypsojo pusbroliui.
Paskui priėjo prie jo ir apkabino. Jie tikrai ilgai nesimatė. Tai buvo pirmas kartas, kuomet Sakura susitiko su Walgunu jau draugaudama su Džordžu. Per Kalėdas Levins leido laiką su giminaičiais, bet Walgunas buvo pas mamą.
- Kaip tu išaugai! - negalėjo patikėti Sakura. Kai jie susipažino, Walgunas buvo dar visai mažiukas. - Ai, tavo plaukai visai neklauso, - ji ėmė rankomis tvarkyti pusbrolio plaukus, o paskui pasiėmė ir šukas.
Patvarkė tuos plaukus, kiek išėjo, bet jie vis tiek atrodė netvarkingai. Tačiau ilgiau tuo užsiimti nebeliko laiko, nes svetainėje pasigirdo šurmulys. Mėlynakė išgirdo rėkiantį vaiką, Dori, Alano balsus, paskui jau dviejų vaikų krykštavimą.
Sakurą persmelkė kaltė. Ji buvo visiška kvailė, jog slėpė Dori paslaptį. Jei ne Sakura, jeigu ji būtų pranešusi Alanui, Dori viso nėštumo metu būtų normaliai gyvenusi. O Sakura jai leido kentėti.
- Nagi, eime! - linksmai sušuko baltapūkė, tarsi visai nejaustų savigraužos.
Ji nužingsniavo į svetainę ir ten pamatė šeimyną.
- Labas! - apkabino Dori, paskui Alaną. - Nagi, kokios gražios mažylės! - pritūpė ir žiūrėjo į dvynukes, kurios, regis, buvo labai susidomėjusios drakonu. - Oho, kokie ugningi plaukai, - nusijuokė. - Ar yra Senklerių, kurie ne su tokiais gimsta? - šypsodama paklausė.
-
Sakura padažė ir Nelanną. Retai būdama namie ir daugiausiai laiko leisdama kelyje, įvairiose nenusisekusiose ekspedicijose ir kitokiose kelionėse, ji nematė reikalo išmokti puoštis. Laimei, turėjo geriausią draugę, kuri ja pasirūpino.
- Labas, Walgunai, - pasisveikino su atėjusiu Sakuros pusbroliu ir kartu su drauge išėjo iš kambario.
Čia jau buvo susirinkę svečiai, tik Gruodės nesimatė. Buvo keista matyti Dori su vaikais. Su ja periodiškai matėsi, kai lankėsi pas Sakurą. O su Alanu tik keletą kartų buvo prasilenkusi mokykloje. Kitaip sakant - beveik visi čia esantys žmonės jai buvo mažai pažįstami. Šito, sutikdama ateiti į šventę, ji neįvertino. Tačiau jau apsisprendė - jei prastai jausis, galės grįžti namo. Ir pripažinti mamai, kad ši buvo teisi.
-
Iš Sakuros lūpų išgirdęs, kad jo plaukai neklauso, grifas tik nusijuokė. Juk puikiai tai žinojo.
- Manai nebandžiau to sutvarkyt? Tai tragedija! - sušuko, tačiau šviesiaplaukė jau ėmė jį šukuoti. Buvo smagu, kad ji bando padėti, tačiau taip pat buvo akivaizdu, kad nieko nenutiks. - Niekas nepavyks, - pasakė ir nusišypsojo. Kai baltaplaukė baigė, plaukai beveik nebuvo pasikeitę. Bent jau ne tik aš bandžiau. Tai reiškia, kad ne tik aš to nesugebu. Pagalvojo Walgynas.
Kai merginos patraukė į svetainę, Walgunas sekė iš paskos. Atėjo Alanas su Dori. Ir jų vaikai. Dvi mielos mergytės. Ak, kaip Walgunas norėjo vaikų!
- Kokios jos mielos! - nesusilaikė nepasakęs. - A, sveiki, - dar nusijuokė prisiminęs, kad taip ir nepasisveikino. Dori nelabai ir pažinojo, tačiau Alanas buvo visai geras jo draugas. Walgunas iki šiol prisiminė, kaip per kvidičo rungtynes jie vienas kitą gynė nuo nesveiko muštuko. Prisiminė ir Patriciją, kuri viskuo buvo nepatenka. Ak, geri laikai buvo.
-
Regis, tiek Dori, tiek Alanas buvo nusprendę šį vakarą atsikratyti atsakomybe dėl vaikų, nes abu dabar sėdėjo ant sėdmaišių. Ar jie tikisi, kad tai Juzefas dvynukes prižiūrės? Plikis jau šiek tiek susierzino, bet, laimei, Amelija ištraukė rankytes iš Juzefo rankų ir dabar abi mergytės buvo susidomėjusios tuo drakonu ant ant sienos. Tai buvo puiki proga Juzefui pačiam klestelėti į sėdmaišį. Kad ir kokios tos mergytės mielos, jis jų tikrai neprižiūrės. Ne, Juzefas šiandien yra šventės šeimininkas, tad jam ir taip tenka daug atsakomybių. Su vaikais tegul užsiima Sakura, Nelanna, kad ir pats Walgunas ar Amyras, Gruodė ir jos draugas, jei jau saldžioji porelė nori pailsėti. Bet tik ne beplaukis.
Dori pridėjo ant stalo vaišių, o po to paprašė Alano, kad jis atidarytų butelį vyno. Tikėjosi, jog Dori nesugalvos čia prisigerti, nes juk ji turi du vaikus! Prisiminęs, kaip tada su Auriu klube jie rado vos pilnametystę žengiančius jaunuolius, jis nusigando, kad situacija nepasikartotų.
Netrukus iš miegamojo išėjo Sakura, Nelanna ir Walgunas. Regis, kad Sakurai ir Walgunui labai patiko dvynukės. Buvo taip malonu matyti, jog Walguną jos sužavėjo. Nelanna atrodė šiek tiek pasimetusi, žinoma, jai gal buvo kiek nejauku būti buvusio profesoriaus namuose tarp daugybės žmonių, kurie ne visi - jos draugai. Nežinodamas, kaip užkalbinti merginą, kad ji jaustųsi jaukiau, Juzefas paėmė vieną lėkštę su sumuštinukais ir priėjo prie Nelannos.
- Gal nori sumuštinuko? - paklausė jos.
Tiesa, pakilti sėdmaišio, kad prieitų prie Nelannos, nebuvo labai paprasta. Juzefas taip į jį įkrito, kad nepasirėmus keliais į grindis atsistoti nepavyko. O dar ir garsą kažkokį išleido. Siaubas, turbūt pasirodei kaip senis, kai stojosi, pamanė jis. Bet netrukus Levinsas išgirdo beldimą į duris. Nelabai ką ir pagalvojęs įbruko tą lėkštę Nelannai į rankas, o pats nuėjo atidaryti durų.
- Milanai? - vietoj pasisveikinimo nustebęs ištarė plikšius. - Labas, užeikit, - susizgribęs jis įleido Gruodę ir Milaną į vidų bei uždarė duris.
-
Gruodės širdis daužėsi vis smarkiau jiems artėjant prie Juzefo namų. Ką ji sau manė kviesdama čia Milaną? Na jie draugai. Bet o jei kiti pamanys, kad jie pora? Jei Milanas tai išgirs? Jei jam tai pasirodys juokinga. Ji išprotės. Na ir kas, kad leidžia daug laiko kartu. Jie tiesiog draugai. Jie sugebėjo peržengti tą siaubingą etapą, kai tas Klastuolis buvo tikras jos gyvenimo košmaras. Ji sugebėjo tai pamiršti. Beveik. Bet prisiminė dabar koks Milanas Lestreindžas gali būti siaubingas, kaip gali pasakyti kažką tokio, nuo ko ji pasijus kaip tada, kai jis dar mokėsi mokykloje.
Ir šiaip buvo baugu. Jau seniai nematė nei Sakuros, nei Nelannos. Tai gąsdino. Dėl to jiems išlipus iš autobuso ėjo tyli kaip pelytė. Nors prieš tai elgėsi kitaip ir pliurpė kažką apie tai kaip jie leis laiką.
Visą dieną jie leido kartu. Nes Milanas buvo pas ją svečiuose. Ji mokėsi egzaminams, o jis su Rimante žaidė kažkokį žaidimą kompiuteriu, kovėsi ir klykavo ir labai Gruodei trukdė. Bet buvo smagu. Gruodės tėvai jau jį pažinojo ir nei neįsivaizdavo kokiai šeimai Milanas priklauso.
- Kas tau yra?
- Man kas nors yra? Viskas kuo puikiausiai.
- Jaudiniesi.
- Visai ne.
- Taigi ten bus tavo draugai. Ko dabar nerviniesi? - Ji atsiduso ir pagaliau pabeldė į duris.
- Labas vakarėlis profesoriau Levinsai. Matau jūs labai laimingas mane pamatęs. - Džiugiai pasakė jis ir praleido Rimeikaitę užeiti. Gruodė įėjo. Įėjo ir Milanas.
- Laba diena Profesoriau Levinsai. - Droviai pasakė mergina. Nusivilko striukę, nusiavė batus. Vilkėjo paprastai. Puoštis nemėgo. Tik pabandė pasidažyti truputį. Bet jai atrodė, kad dėl to atrodo tik blogiau. Staiga pagalvojusi apie savo išvaizdą visai nebenorėjo kažkur eiti.
- Kas yra? - Paklausė jis matydamas kaip Gruodė neryžtingai trypčioja prieškambaryje.
- Oi tu. - Jis atsiduso, paėmė ją už rankos ir nusivedė prie visų.
- O, Labukas Alanai. - Pasakė Milanas ir paleidęs ją Išsiėmė iš kuprinės gražų dar šiandien jų supakuotą ryšulėlį ir padavė jį Juzefui.
- Čia nuo manęs ir Snaigės. - Snaigės. Vadino Milanas ją taip seniai ir sakė, kad jos tikro vardo tiesiog neįmanoma ištarti. O ryšuliuke buvo gražus didelis šimtalapis, kurį iš Lietuvos atvežė seneliai. Ir butelis seno vyno, kurį Milanas pasiėmė iš tėvų vynų rūsio.
- Sveiki. - Gruodė pagaliau kiek išsilaisvino iš kaustančio jaudulio ir nusišypsojo. Matydama savo mokyklos laikų drauges pasijuto visai laiminga.
- Kaip smagu jus matyti Sakura. Nelanna. - Ji pagaliau įsitaisė ant sėdmaišio. Milanas irgi atsisėdo.
- Kaip jums sekasi? - Paklausė Alano ir Dori.
- Oho kokios žarijėlės. Ne veltui susirado drakoną. - Nusijuokė Milanas žiūrėdamas į dvi raudonplaukes mergytes.
-
Į kambarį sugužėjo ir kiti.
- O Walgunai sveikutis. - Pamačius jį tokį išaugusį pasklido mokykliniai prisiminimai. Jiedu tikrai turėjo ką aptarti.
- Labas Sakura. Nelanna. - Trumpam apsikabino su Sakura ir nusušypsojo menkiau pažįstamai merginai.
- Palauk, tu dar pamatysi kokios jos meilutės drauguži. - Nusišypsojo Walgunui. Suėmė kaltė, kad gal turėtų labiau jomis rūpintis. Būti šalia. Bet labai norėjosi atsipalaiduoti. O dvynukės juk susirado užsiėmimą. Bent kokioms dviem minutėms. - Aišku yra Sakura. Mano sesutė buvo rudaplaukė. Ir šiaip kartais pasitaiko išimčių. - Kokia dabar būtų Fredė? Sesutė jau mirė seniai. Ir prisimindavo ją ne taip dažnai kaip kadaise. Bet dabar pabandė įsivaizduoti. Gal ji būtų čia su jais. Bet nėra.
- Aha gerai. - Užsigalvojęs paėmė butelį ir lazdelės pagalba jį atidarė.
- Gal jūs papilstysit? - Paklausė Juzefo brolio. Nes pats kažkaip ne savo namuose nenorėjo imtis iniciatyvos.
O tada pasirodė paskutiniai šventės dalyvei.
- O, sveikučiai. - Alanui tiesą sakant išvysti seną draugelį šalia Gruodės nebuvo staigmena. Nes Milas seniau skundėsi, kad Nori su ja bendrauti, nori atsiprašyti. O ji neatrašo į laiškus ir neketina susitikti.
- Mums visai gerai sekasi. Dori baigė mokslus. Aš dirbu su gyvūnais. O kaip tu? Ką darysi po mokyklos? - Šnekėjosi su Gruode. - Tikrai. Tikros žarijėlės. Bet tu man geriau papasakok kaip čia tau taip nuskilo ką drauguži? Atrodo taip neseniai rašei, kad tavo padangė be Snaigės tokia tuščia ir liūdna. Ir kad...
- Palik ramybėj mano padanges gerai? Dori, kaip gyveni? Ar patiko mokslai? Tiek apie tave prisiklausiau, o pabendrauti tai niekada ir neteko. - Milanas matyt nutarė jį ignoruoti.
-
Sesė pabandė paliesti gyvūną, tačiau jai nepavyko. Tada tą padaryti pabandė ir Amelija. Gal jai pavyks? Bet ne. Nepavyko ir Amelijai. Tačiau ji nesinervavo, nes kol kas buvo labai smagu. Krykštavo ir rodė Arielei visokias grimasas.
Netrukus į kambarį priėjo daug žmonių. Tai raudonplaukę nepaprastai sudomino. Ji nežinojo, pas kurį žmogų eiti. Anksčiau tokiais atvejais Amelija pradėdavo žviegti. Palaidyti balsą ji mėgo ir dabar, tačiau jau buvo supratusi, kad jeigu rėks ten, kur daug veiksmo, nes visko norės, tai mama arba tėtis ją laikys ant rankų. O ant rankų Amelija visai nenorėjo, tad privalėjo išsirinkti žmogų.
Mergytės akį patraukė neseniai atėjusi teta, kurios vardas buvo Gruodė. Aišku, Amelija to vardo negirdėjo. Ji nustraksėjo tetos link ir pradėjo tiesti į ją rankas cypaudama vaikų kalba.
-
Ji atrodė kaip laimingiausias vaikas pasaulyje. Arielė laiminga juokėsi ir krykštavo. Mergytę labai linksmino sesės rodomos grimasos. Sesė kartais erzindavo, bet dabar juokino Arielę.
Gaila, bet Amelijai tas padaras greit pabodo ir ji nubėgo pas kažkokią tetą. Arielė dar vis nenorėjo palikti to aukštai esančio gyvūno. Ji nesuvokė, kad jis aukštai, mergaitei atrodė, kad jis tiesiog toli ir todėl ji negalėjo jo pasiekti. O tai padaryti ji labai norėjo. Dėmesį patraukė kažkoks dėdė. Esantis visai čia pat. Išties tai buvo Walgunas. Bet jo vardas Arielei buvo tikrai labai sudėtingas dalykas.
Mergaitė priėjo prie jo ir norėdama atkreipti dėmesį patampė už drabužių kur pasiekė. Norėjo vestis jį prie padaro ant sienos. Ir kad jis pakeltų ją. O tada jau Arielė gal galėtų tą gyvūną pačiupinėti.
- Op, op? - Paprašė jo, kad pakeltų.
-
- Labas, Sakura, - Dori apkabino draugę.
Pajuto dėkingumą už tai, kad po mokyklos baigimo šviesiaplaukė priėmė ją pagyventi kartu. Bet kodėl jos dabar nebendrauja? Tai taip negražu iš Dori pusės.
Čia buvo ir Nelanna, Sakuros draugė, kurią Mendel žinojo tik iš matymo. Ji buvo graži. Bet atrodė kaip tikra šventoji. Nors tą patį galėjai pasakyti ir apie Sakurą, tačiau realybė, Dori žinojo, visai kitokia. Sakura, Dori tai nestebino, buvo keistai apsirengusi. Ant jos nugaros matėsi sparnai. Laiko klausimas, kada dvynės tai pastebės.
Su jom atėjo ir Juzefo sūnus, kuris jau buvo visas vaikinas. Merginai buvo taip keista, jog plikis turi tokio amžiaus ir dydžio sūnų. Nors pati dvynių susilaukė, pagal jos skaičiavimus, kiek anksčiau nei Juzefas. Anksčiau jis jai atrodė šiek tiek senokas. O dabar ji jį pamatė kaip jauną tėtį. Turbūt dukrų gimimas privertė tamsiaplaukę kiek kitaip į tai pažvelgti.
Dori šyptelėjo Nelannai ir Walgunui. Jeigu jos tau mielos, tai prižiūrėk jas visą vakarą, mintyse adresavo sakinį paaugliui.
O tuomet namuose visai įsivyravo veiksmas, mat atėjo Gruodė su Milanu. Alanas buvo pasakojęs apie tai, kad vaikinas įsižiūrėjęs Gruodę. Milaną Dori žinojo, mat jis mokėsi Klastūnyne, be to, buvo Alano draugas. Tačiau jo pamatyti po mokyklos baigimo Dori neteko. Tai pat ji apie vaikiną kalbėjosi su Alano tėčiu. Šiaip jau dvidešimtmetę stebino Milano pasirinkimas.
Netrukus Juzefo brolis Amyras papilstė vyno į kelias tuščias taures. Dori viena jų paėmė. Sodraus raudono gėrimo gurkšnis pamalonino gomurį ir tarsi šildė iš vidaus. Mergaitės kol kas buvo užsiėmusios. Jau išsirinko po auką. Mendel neketino priminti joms, kad čia yra ir tėvai. Kol jos užsiėmusios, tol mergina tikrai prie jų nelįs.
- Kaip jau neteko, - nusišypsojo ji Milanui ta klastuoliška šypsenėle, kuria šypsodavosi mokykloje. - Pameni, kaip kažkas pribūrė bendrajame kambaryje tų netikrų musių? Kurios įkyriai zvimbė, lindo į plaukus ir ausis, o paskui dingdavo? Tas kažkas buvau aš, - didžiuodamasi informavo. - Man sakė, kad Milanas išsigando ir rėkė, - pamelavo. Įžeisti nenorėjo, balse girdėjosi draugiškumas. - Aišku, tu tada buvai tik antrakursis, bet vis tiek. Sakė, kad galvojai, jog musės pro ausis prasiskverbia į kūną. O aš roviau į miegamąjį ir ten kikenau, - juokėsi.
Ji iš tikrųjų buvo taip padariusi. Iš tiesų keli pirmakursiai labai išsigando, tačiau Mendel nežinojo, ar buvo išsigandę vyresnių kursų mokiniai, nes įsiveržusi Marina kvatojosi ir sakė, kad pirmakursiai jau su prikrautom kelnėm.
-
Juzefas pakalbino Nelanną, o tėtis papilstė vyno. Sakura jautėsi tikrai nejaukiai. Galėtų tėčio čia ir nebūt. Jis išties merginą trikdė.
Alanas užsiminė apie savo sesutę. Dori pasakojo, kad ji mirė būdama maža. Tad Sakura tik linktelėjo, ji nenorėjo plėtoti liūdnos temos.
Netrukus atėjo Gruodė. Baltapūkė labai apsidžiaugė pamačiusi draugę. Ji atrodė kiek kitaip, nei įprasta, nes buvo šiek tiek pasidažiusi.
- Kaip aš tavęs pasiilgau! - pasakė ji Gruodei. - Atrodai labai gražiai! - balse girdėjosi nuoširdumas.
Gražiai atrodė ir Gruodės draugas Milanas. Buvo žavus vaikinas. Gerai, kad visai jaunuolis, turbūt pačios Sakuros amžiaus. Tokie vaikinukai melynakės visai nedomino, tačiau jeigu jis būtų bent kokiais septyneriais metais vyresnis, tada Sakuros žvilgsnis į jį kryptų. Yra Džordžas. Yra Džordžas, pasakė ji sau mintyse. Na, ir Brendanas, pridūrė.
Tada žvilgsnis automatiškai nukrypo į tėtį, paskui į Juzefą. Ji prisiminė tą kartą, kuomet jie užtiko Sakurą besibučiuojant su vyresniu vyru.
- Tai kaip tie sumuštinukai? - paklausė Sakura Nelannos ir vieną paėmė, mat Juzefas jai įbruko jų lėkštę. - Norėtum tokių dvynukių? - nusijuokė.
-
Nelanna vis žvalgėsi tai į vieną, tai į kitą vakarėlio svečią. Buvo labai nejauku, kai dauguma jų - vos keletą kartų matyti. Mergina žinojo, kad norėdama būti gera hilere, turės išmokti bendrauti ir su nepažįstamais, nes ką gali žinoti, kokia situacija susiklostys.
Ją nustebino netikėtai šalia išdygęs Juzefas Levinsas su lėkšte sumuštinukų.
- Ak, ačiū, profesoriau, - ji norėjo paimti ir paragauti vos vieną sumuštinį , bet, suskambėjus durų skambučiui, Levinsas įbruko jai į rankas visą lėkštę ir nuėjo atidaryti durų.
Kaip ir buvo galima numanyti, atėjo paskutiniai svečiai. Gruodės draugas pasirodė esąs Milanas, mokykloje matytas klastuolis. Jiems papildžius svečių gretas, namai jau buvo pilni žmonių. Kambaryje visi vos sutilpo.
- Labas, Gruode! - pasisveikino, bet nežinojo, ar draugė ją išgirdo. Nenorėjo šaukti ir atkreipti į save dėmesį, o norint prieiti reikėtų brautis per visus tuos žmones. To daryti ji taip pat nenorėjo. Tad liko stovėti kambario glūdumoje.
Sakura pasiėmė sumuštinį. Na žinoma, dabar visi imt eiti čia, kai tik užsimanys užkandžių, galvojo mergina. Bet tai nebuvo blogai, juk tuomet nereikės jai pačiai bandyti kažką užkalbinti.
- Sumuštiniai visai neblogi, netrūksta jiems gaivumo. Gal tu gaminai? - pasukiojo lėkštę ieškodama, kurį sumuštinį dar paragauti. - Ačiū už pasiūlymą, bet vaikai manęs nežavi, neįsivaizduoju savęs kažką tokio auginant. O tu? Ar norėtum?
-
- Aišku, kad jos mielos! Kaip gali manyti kitaip?! - dvynukės buvo labai mielos. Išvis vaikai buvo vienas Walgunui labiausiai patinkančių dalykų. - Ach, tie žmonės šiais laikais... - atsiduso ir ėmė juoktis. Ak, vakaras tik prasidėjo, o jau buvo taip smagu.
Netrukus prie jo priėjo viena iš dvynukių. Jos buvo tokios panašios, kad grifas net nesistengė atskirti. Jei reikės tada ir pasimokysiu, kuri yra kuri. Pagalvojo. Rodos, mergytė norėjo, kad Walgunas ją pakeltų. Jis, žinoma, neprieštaravo. Juk reikia ateičiai pasimokyti, ar ne? Juokėsi mintyse.
- Uoj, kokia ji sunki! Kuo primaitinai?! - juokėsi. - Skaniai pavalgei, ar ne, mažoji Senkler? - jau kalbėjosi su mergaite. Ji, žinoma, buvo raudonplaukė. Ir, kad ir kaip buvo keista, bet raudoni plaukai nuostabiai tiko mažytei. Matyt raudoni plaukai sukurti būtent Senkleriams.
-
- Na, tu visuomet mane stebinai, Milanai, - nusijuokė plikis.
Buvo keista, kad jie kartu. Ne tokį vaikinuką prie Gruodės Juzefas įsivaizdavo. Bet, iš kitos pusės, jam tas pats.
- Ačiū, Milanai ir Snaige, - nusišypsojo Levinsas ir padėjo ryšulėlį ant stalo.
Juzefas stebėjo Walguną. Jis atrodė toks laimingas žiūrėdamas į tas mergaites. Beplaukis nei nenutuokė, jog jo sūnui patinka vaikai. Kartais būdavo sunku suvokti, kad jo sūnus - jau jaunuolis. Kažkuri iš dvynių, ta vos vos šviesesniais plaukais, pasiprašė pas Walguną ant rankų. Juzefas šypsojosi žiūrėdamas į tą reginį. Net pamanė, jog gaila, kad taip viskas išėjo. Kad jis buvo toks nesveikas vyras, su kuriuo neįmanoma gyventi. Jeigu jis būtų buvęs normalus, galbūt šeima nebūtų iširusi ir Walgunas turėtų brolį arba sesę.
Juzefas apsidairė, žiūrėjo, ar nieko netrūksta. Regis, visi buvo užsiėmę. Sveikinosi, kalbėjosi. Vyrukas įjungė šventinę muziką.
-
- Ir kuo gi spėjau jus nustebinti? - Paklausė Milanas, kol Gruodė nervinosi ir galvojo, kad norėtų sprukti. Ko žinoma nepadarė. Jie nuėjo į svetainę. Ir Juzefui irgi pavadinus ją Snaige skruostus išpylė raudonis.
- Ačiū Sakura. Tu irgi atrodai labai gražiai. - Tikrai. Sakura Gruodei atrodė labai gražiai. Ir dar tie sparnai. Ji buvo tokia žavinga ir įspūdinga, kad Gruodei norėjosi slėptis po žeme. Tai jau nebebuvo ta basakojė mergaitė, kurią pažinojo mokyklos laikais.
- Labas Nelanna. Kaip laikaisi? - Paklausė draugės. Visai norėjosi pas ją nueiti ir pasikalbėti. Bet tada reikėtų vėl keltis ir pereiti per pilną žmonių kambarį. Kas tau yra? Juk visus juos pažįsti šimtą metų. Kas tau yra? Negalėjo suvokti kas darosi. Juk Hogvartse tos baimės taip nebekaustė. Kas bus, kai jį pabaigsiu, jei čia nerandu ramybės? O čia visi mano draugai.
- Po mokyklos galbūt įsidarbinsiu vienoje įmonėje gaminančioje sportines šluotas. Bent jau norėčiau.
- Taip ir bus. Kodėl turėtum neįsidarbint? - Paklausė Milanas
- Nes aš nesu gera kerėtoja.
- Palauk egzaminų rezultatų. - Gruodė kiek abejojo ar ten tiks. Na ir kas, kad jie su Milanu svajojo padirbėti ten. Tai yra jis jau ir dirbo. Bet jie svajojo padirbėti kartu, o kada nors įkurti ir savo šluotų prekės ženklą. Savo šluotas. O tam reikėjo daug ko išmokti. Bet Gruodei atrodė, kad jos kerėjimo įgūdžiai gali to neleisti.
Merginos dėmesį patraukė tai, ką Alanas aiškino Milanui. Ar jis tikrai jam kažką panašaus rašė? Bet Milas neketino apie tai kalbėti. Jie ėmėsi šnekėtis su Dori. O pas Rimeikaitę atbėgo viena iš mažylių.
- Kuri čia? Jos tokios panašios. - Paklausė mergina Alano ir paėmė mergaitę ant rankų.
- Kokia graži tavo suknytė. Ką pasakysi? - Kalbino ją šypsojosi. Su vaikais nelabai mokėjo elgtis. Su tokiais mažais vaikais nelabai teko kada matytis. Nes kai pačios sesuo buvo tokio amžiaus Gruodė gydėsi ligoninėje.
-
Pažiūrėtume ką manytum, jei amžinai kas nors tau klyktų į ausį. Mintis buvo adresuota Walgunui. Bet aišku to nepasakė. Nes ta mintis Alaną ir patį prislėgė. Jis labai mylėjo mergaites. Bet kartais tiesiog baisiai nuo jų pavargdavo. Labai.
- Kas naujo mokykloje? Kas naujo pas Grifus? Kaip tau išvis einasi walgunai? - Paklausė kreipdamas temą šalin. Walgunas pakėlė Arielę ir tai buvo labai mielas vaizdas. Ar kartais tu neturėtum būti žmogus, kuris dabar daro tai, ką daro Walgunas? Bet jis nenorėjo dabar ten būti. Senkleris norėjo švęsti. Ir dėl to jautė kaltę.
- O ji mėgsta pavalgyti. Pas mus virėja labai jau subalansuoja maitinimą. Šiandien buvo ir košytės, ir daržovių. - Šiaip jau Arielė buvo smulkutė ir kaip tokio amžiaus lengva. Bet apetitu ji tikrai nesiskųsdavo.
- Tai smagu. Pamatysi, kaip ten įsidarbinsi. Tu tiek mokaisi, kad visus tuos egzaminus išlaikysi kuo puikiausiai. - Drąsinamai pasakė Gruodei.
- Pas tave Amelija. Įsivaizduoji, ji yra metamorfmagė. - Vaikinas paėmė taurę vyno. Vienintelė šiandien. Juk yra vaikai ir jis negalėjo sau leisti daugiau. Bet vieną juk galėjo.
Atsisuko į Dori.
- Susidaužkim už šiuos metus. Susidaužkim dėl to, kad esame kartu. Ir kad viskas gerai. - Tyliai pasakė savo merginai.
Juzefas įjungė muziką. Atmosfera atrodė tikrai labai jauki.
- Nejaugi? Gaila nemačiau, kaip panikavai.
- Aš nepanikavau dėl tų musių. Jei nori žinoti tavo panelė nusišneka. Nepyk Dori. - Vyptelėjo jai. - Aišku labai nemalonu. Bet musių aš nebijau. Jei nori žinoti suvijau jas į spiečių ir užvariau ant vieno pirmakursio.
- Labai negražus poelgis.
- Tik jau tu manęs nemoralizuok. Gal nori, kad visiems papasakočiau apie Kanarėlę?
- Tai tu jai davei tą pyragėlį.
- Tau vis tiek buvo smagu. Pripažink tą faktą.
- Palik mane ramybėje. - Ginčyjosi jie ir juokėsi.
-
Amelija pamatė, kad sesė jau buvo pas kažkokį dėdę. Ne pas tą, kuris prieš tai paėmė Ameliją, o pas kitą. Tai raudonplaukei visai nepatiko. Ji norėjo, kad ją visi žmonės pakeltų ant rankų pirmiau nei Arielę. Amelija norėjo būti pirma!
Mergytė jau buvo bepradedanti zirzti, nes tai, kas čia įvyko - tikra neteisybė. Kai mažylė jaučia neteisybę, reik paleisti kakarynę. Tačiau dabar vis tik tos kakarynės ji nepaleido, nes teta paėmė ant rankų ir pradėjo kalbinti.
- Gu gu! - sušuko Amelija. - Ga! Pa! Ma... Te! - tauškė ir pirštu parodė į mamą, o paskui į tėtį.
Šita teta jau turėjo plaukus, ne taip, kaip anas dėdė. Todėl Amelija su viena ranka pradėjo tetai juos pešti kažką ir toliau tauškėdama, o su kitos rankos pirštais griebė už blakstienų. Šiuo laikotarpiu plaukai Amelijai buvo labai įdomūs.
-
Tas dėdė ją pakėlė. Kažką sakė. Arielė patenkinta krykštavo.
- Lie. Lie. Lie. - Šūkčiojo. Taip įvardino save pačią. Nes savo vardo tai tikrai negalėjo ištarti.
Ji iškėlė rankytes ir pagaliau pavyko paliesti tą padarą ant sienos. O jis dar ir sujudėjo. Pražiojo burną. Tai truputį išgąsdino ir mergaitė tvirčiau prisiglaudė prie ją laikančio žmogaus. Ir staigiai patraukė rankytę. Bet jai vis tiek patiko.
- UUUUU. - Suriaumojo. Atrodė, kad toks didelis padaras su šitokiomis iltimis turėtų garsiai riaumoti. Padaras vėl sujudėjo. Sumosavo sparnais. Mergaitė patenkinta juokėsi. Visokie gyvūnėliai ją labai domino. Kartais tėtis paimdavo ją į kambarį, kur jų būdavo daug. Tada Arielė būdavo labai patenkinta.
Mergaitė žvilgtelėjo į seserį. Norėjo pasitikrinti kur ji. Amelija dar vis buvo pas kažkokią tetą. Niekur nedingo. Ir tai buvo gerai. Arielė visai nenorėjo pasitraukti nuo to dėdės.
- Au, au. - Pamosavo savo šuniuku kurio vis dar nepaleido iš rankytės. Norėjo tam dėdei jį parodyti.
-
Dori sužaibavo akimis į Alaną. Jai nepatiko, kad jis taip lengvai visiems pasakydavo, jog Amelija - metamorfmagė. Negi jis norėjo pasigirti? Na, žinant Alaną ir jo būdą, tikrai ne. Gal tiesiog nuoširdžiai džiaugėsi. Bet vis tiek.
Tas vynas, nors jo Mendel išgėrė vos kelis gurkšnius, jau kaukštelėjo galvon. Mergina švelniai bakstelėjo savo taure į Alano taurę.
- Gerai, bet tik neprisigerk, nes aš noriu, - labai griežtai tarė.
O tada pradėjo juoktis. Pasijuto lyg senais laikais. Čia, kur diduma žmonių jai gerai pažįstami. Nes įprastai dabar tamsiaplaukė būna gana tyli ir nuolanki.
Juzefo brolis taip pat kilstelėjo taurę. Atrodė toks tylus ir ramus. Iš dalies net priminė Sakurą, kuri dažnai skleisdavo tarsi kokią melancholiją.
Dori pažiūrėjo, ką veikė dukros. Arielė gražiai bendravo su Walgunu, o Amelija, regis, buvo labai susidomėjusi Gruodės akimis ir plaukais. Tačiau dvidešimtmetė nesiruošė nieko nedaryti. Kodėl ji? Kodėl ne Alanas? Iš tiesų tai Alanas tikrai buvo atsakingesnis nei Dori, bet Dori visuomet įsivaizdavo Alaną kaip labai žaismingą tėtį. O jis toks nebuvo. Nors ir kaip mylėjo mergaites, bet nelakstė paskui jas kaip užsuktas. Kaip kad Dori įsivaizdavo, jog lakstys.
- O ko tada bijai, Milanai? Žinai, iš tikrųjų tai nieko nereikia bijoti, nebent vaikų. Pažiūrėk į savo merginą, - Mendel prunkštelėjo. - Pratinkis, Gruode, pratinkis, - patraukė per dantį panelę, nors paskui pagalvojo, kad gal nereikėjo, juk Gruodė buvo jautri. - Kokią kanarėlę? - kiek per aukštu balsu paklausė Dori.
Iš tiesų tai susinervino, bet stengėsi išlikti rami. Pasidarė nejauku. Su kokia gi kanarėle Alanas bendravo paskutiniais metais Hogvartse.
-
- Oi, ne, - atsakė Sakura Nelannai. - Nežinau, iš kur Juzefas juos gavo. Ar pats gamino, ar užsakė, nors tikriausiai bus užsakyti, - padarė prielaidą, mat sumuštinukas buvo neįprastai gardus.
Aišku, ji negalvojo, kad Juzefas visai nemoka gaminti. Bet tokio krevečių kremo jis tikrai turbūt nepadarytų.
Sakura stebėjo Dori ir Alano dvynukes. Susimąstė, ką gi jai atsakyti į geriausios draugės klausimą. Kad gal vaikai būtų visai nieko, bet nenorėtų vyro? Nenorėtų tekėti. Juk tai toks didžiulis įsipareigojimas. Tačiau ir Dori su Alanu susituokę nebuvo. Nors jeigu Džordžas jai pasipirštų ir norėtų vaikų, mėlynakė iškart sutiktų. Ji norėjo, kad Džordžas jaustųsi lamingas.
- Nežinau, - atsakė. - Kažkada gal ir norėčiau.
Sakura žvilgtelėjo į tėtį. Jis laikė taurę vyno, nusišypsojo dukrai, kai ši į jį pažvelgė. Sakura irgi nusišypsojo jam, tačiau iš tiesų jai tikrai buvo labai nesmagu.
- Nesuprantu, ko jis čia atsibeldė, - tyliai sušnabždėjo baltapūkė Nelannai turėdama omeny savo tėtį. - Atrodo, kad stebi kiaurai ir mintis skaito.
-
- Na taip, kažkada gal ir aš pakeisiu nuomonę. Tik pirmiausia reikėtų įsigyti vaikiną, - nusijuokė.
Sakurai atkreipus dėmesį į savo tėtį, Nelanna taip pat į jį žvilgtelėjo. Niekada nebuvo sutikusi pono Levinso, bet iš Sakuros girdėjo įvairių atsiliepimų.
- Atrodo, kad jam smagu, - taip pat tyliai sušnabždėjo ir linktelėjo Sakuros tėčio pusėn. - Gal jis nori daugiau laiko praleisti su tavim.
Nelanna paėmė dar vieną sumuštinuką, šį kartą su ikrais ir skrudintu melionu. Bet laikyti rankose lėkštę ir tuo pačiu valgyti nebuvo labai patogu. Ji žvilgtelėjo, kurioj pusėj stalas, ir žengė link jo padėti lėkštės. Vos po akimirkos pasijuto esanti kiaurai šlapia. Mat kažkokiu nepaaiškinamu būdu sugebėjo ant savęs užsiversti gaiviojo gėrimo ąsotį. Dabar jos suknelė buvo ne tik šlapia, bet ir lipni.
- Velniava... Man reikia susitvarkyti.. Atsiprašysiu...
Ir nubėgo į vonios kambarį.
-
- Nieko naujo. Sofija su Kolinu vis dar neišsiaiškino santykių. Ak, į juos žiūrėti taip juokinga! - su entuziazmu pasakojo.
Mergaitė kažką šūkčiojo ir tai buvo taip miela! Ak, Walgunas puikiai žinojo, kad jis gyvenime turės vaikų. O kaip galėjo būti kitaip? Jis juos taip mylėjo.
Mergytė palietė tą padarą ant sienos, tačiau jis, rodos, suprato, kad su vaikais vargti neverta, todėl tik suriaumojo ir sumosavo sparnais. Grifas pažvelgė į raudonplaukę. Norėjo sužinoti ar ji neišsigando, tačiau, rodės, mergaitei buvo visai įdomu ir tai buvo gerai.
Paskui mergytė pradėjo amsėti ir rodyti į savo šuniuką.
- Koks gražus tavo augintinis, - sušnabždėjo mergytei. - Beje, Alanai, žiūriu šunytę užauginai! - ištarė jau garsiai, kad Alanas tikrai girdėtų.
Walgunui buvo smagu leisti laiką su raudonplauke. Ji tokia... Tokia nuostabi! Taip, šitas žodis labiausiai ir tinka. Pagalvojo Walgunas. Tada pažvelgė į kitą mergytę, kuri dabar buvo pas Gruodę. Ta pešiojo merginos plaukus.
- O, Gruode, man atrodo aš geresnę gavau! - juokėsi. Tiesą sakant, plaukų jam nebūtų buvę gaila, tačiau iš vaizdo buvo aišku, kad turėjo skaudėti. Rodos, kitai raudonplaukei plaukai buvo geriausias dalykas pasaulyje.
-
- Gal geriau neprisiminkime mokyklos laikų, gerai? - nusijuokė atsakydamas Milanui. - Ir šiaip, per šventes tikrai nesinori mąstyti apie darbą.
O tada apsidairė ir pagalvojo, kad beveik visi, kurie yra čia, susiję su Hogvartsu. Plikis įsitaisė prie brolio. Stebėjo, kaip su Ariele užsiima Walgunas.
- Kaip greitai jie auga, ar ne? - paklausė brolio šalia jo atsisėdęs. - Aš negaliu patikėti. Atrodo, kad jį patį neseniai taip ant rankų laikiau.
- Tikrai taip, - atsakė Amyras. - Regis, dar ką tik Sakura atvyko čia būdama keturiolikmete mergaite, o dabar... - brolis sekundėlei užtilo. - Na, suaugus.
Juzefas linktelėjo. Galėjo tik džiaugtis, kad Sakura čia. Ta situacija buvo labai sudėtinga. Sakura nieko nepasakojo apie savo dabartinį vaikiną, bet su juo ji pasikeitė. Džordžas neatrodė geras, Juzefui teko jį porą kartų matyti. Bet vos tik Juzefas arba Amyras pradėdavo apie tai kalbėti, Sakura pasiusdavo. Tad galiausiai jie abu nuleido rankas ir tiesiog džiaugėsi, kad ji dabar čia.
- Na, va, nieks neprisigėrė, bet jau vyksta nelaimės, - nusijuokė žiūrėdamas, kaip Nelanna eina į vonią, tada dar pašnairavo į Dori, kuri gėrė vyną, pokštavo ir, regis, visiškai nesijaudino dėl to, kad jos dukra peša Gruodei plaukus. - Nelanna tikrai šauni mergina. Puikiai mokėsi. Girdėjau, kad sieks hilerės karjeros. Gerai, kad Sakura su ja draugauja, - toliau kalbėjosi su Amyru.
Dabar jau Amyras linktelėjo. Atrodė susimąstęs. Vis žvilgtelėdavo į Sakurą.
-
- Na gal. Mokykloje kartais būdavau nelabai geras vaikinas. - Juzefui atsakė Milanas. Gruodė į tai nieko nesakė.
Rimeikaitė sėdėjo ir galvojo apie tai, kad norėtų pakalbinti Sakurą. Bet toji kažkodėl atrodė labai tolima ir svetima. Todėl klausėsi ką šnekėjosi kiti.
- Na, gal ir viskas bus gerai. Man tikrai sekasi gyvenime. - Tą tai jau tikrai reikėjo pripažinti. Bet vos tik tai pasakius nutiko tai, ko ir bijojo.
- Aha Walgunai. Tau kliuvo ramesnė. Nori pasikeisti? - Pabandė nusišypsoti, bet tikrai skaudėjo. Ji užmerkė akis.
- Ei, mažoji ugniaplauke, gana. - Milanas suėmė jos rankeles ir patraukė nuo jos akių ir plaukų.
Ne. Ne tai buvo toji tragedija, kurios tikėjosi ir bijojo. Ne tai, kad Amelija vos neišrovė jai plaukų sruogos. Tragedija buvo kitokia. Ir Dori baigus kalbėti ji įsitempė kaip styga. Kas dabar bus? Norėjo bėgti į tualetą, apsimesti, kad jai ten reikia, kad negirdėtų ką dabar pasakys Milanas. Bet ten juk jau buvo Nelanna. O Gruodė niekaip negalėjo prisiminti ar Juzefo vonios kambarys ir tualetas atskirai ar ne.
- Savo merginą? - Gruodė taip ir nesugebėjo praverti burnos.
- O kodėl ji turėtų prie šito pratintis? Būtų miela, jei sutramdytumėt kuris nors savo dukterį. - Rėžė jos tariamas vaikinas. Gruodė privalėjo tuojau pat kažką pasakyti. Paneigti tai, ką pasakė Dori. Nes jie nebuvo pora.
- Ji maža Milanai. Dar nesupranta ką daro. - Taip ir negalėjo nieko pasakyti išties norima tema.
- Ir kas, kad maža? Vis tiek derėtų ją sutramdyti.
-
- Rimtai? Kaip maži vaikai. - Nusijuokė išgirdęs apie tą keistą porelę, kuri tai skirdavosi, tai taikydavosi.
- O kaip tu? Gal jau irgi turi kokią simpatiją? - Na taip. Arielė pas Walguną. Bet tam regis smagu. Tai kodėl Alanas turėtų prieštarauti.
Dori kažkuo buvo nepatenkinta. Būtų labai smagu, jeigu pasakytų kas nepatinka. Kodėl dabar žaibuoja į jį savo ugningais žvilgsniais.
Dėl kito dalyko sutiko. Tegul sau švenčia. Juk jie gali keistis. Dabar tegul atsipalaiduoja. Vis tiek jis neketino gerti daugiau, nei šitos taurės.
Milanas pasirodė nustebęs faktu, kad turi merginą. Alanas į jį klausiamai pažiūrėjo. Bet tas nieko nesakė. Piktinosi. Ir tai buvo suprantama.
- Amelija, taip negalima. - Alanas pastatė taurę ant staliuko. Atsistojo ir nuėjęs prie Gruodės pasiėmė dukterį iš jos rankų.
- Pasėdėsi dabar ramiai. - Pasakė ir sugrįžo į savo vietą.
- Kanarėle jis vadina pirmakursę mergaitę, kuriai davė kanarėlių pyragėlį. Dabar ji jau aišku vyresnė. Nuo to praėjo jau beveik dveji metai.
-
Amelija sau žaidė su teta, bet visai netikėtai kažkoks dėdė patraukė jos rankas nuo tetos. Kažką jai pasakė ir tonas pasirodė toks, lyg dėdė sakytų, kad žaisti su teta negalima. Tai Amelijai baisiai nepatiko.
Nieko nelaukusi ji atidarė koncertą ir pradėjo žviegti. Tas dėdė jai labai, labai nepatiko. Amelija stengėsi jį pasiekti ir mušti rankytėmis.
O netrukus prisidėjo ir tėtis. Jis paėmė Ameliją į savo rankas. Mergaitė žinojo, kad jeigu ji nustos rėkti, nurims ir pasimeilins tėčiui, jis iškart ją paleis ant žemės.
Tačiau raudonplaukei buvo labai pikta, todėl ji, atsidūrusi tėčio glėbyje, ėmė klykti visiškai maksimaliu savo balsu. Priešinosi, muistėsi, visa spurdėjo. Išraudo. Atsirado ir ašaros. Dabar Amelija buvo visa ašarota ir apsisnarglėjusi.
- Alie!!! Alie!!! - ji ėmė šauktis sesės pagalbos, tačiau buvo per didelėje isterijoje, kad susirastų ją žvilgsniu.
-
Arielė labai smagiai leido laiką. Tas dėdė kuris laikė ją ant rankų buvo labai draugiškas. Jis pastebėjo jos šuniuką.
- Au, au, au. - Sulojo dar kelis kartus ir nusišypsojo jam. Padaras ant sienos pražiojo burną.
- Am Am? - Paklausė ji to dėdės. Arielei atrodė, kad tas padaras, o tai juk buvo drakonas nori valgyti.
O tada kažkas atsitiko jos dvynukei.
- Meli! - Šūktelėjo seserį vardu ir pradėjo muistytis, kad ją nuleistų ant žemės. Reikėjo bėgti pas sesutę. Kurią dabar ant rankų laikė tėvelis.
Mergaičių ryšys buvo tikrai labai tvirtas. Ir matydama ašaras sesės akyse apsiašarojo ir Arielė. Tik ji verkė tyliai. Raudonplaukei visai nepatikdavo, kai sesė dėl kažko verkdavo. Tada ji irgi labai nusimindavo. Na ir kas, kad jos dažnai pešdavosi. Tai visai nebuvo svarbu.
-
Dabar jau Dori sužaibavo akimis į Milaną. Taip, kaip Hogvartse. Kai nemėgdavo kokio nors žmogaus. Įprastai ji tokiais atvejais pradėdavo žodžiuotis ir svaidytis kerais. Tačiau šiuo metu ji buvo tarp draugų, o ne mokykloje. Dabar ji buvo mama. Ir šalia Alanas. O dar prie viso to Milanas - Alano draugas. Ji šią akimirką tiesiog nekentė buvusio bendrakoledžio.
- Ne tavo reikalas, kaip mes auginam savo vaikus, - šaltai rėžė ji Milanui. - Kai turėsi savo, galėsi elgtis kaip išmanai.
Tačiau po gimdymo Dori tapo kur kas jautresnė. Ji nusisuko ir slėpė akyse susikaupusias ašaras. Džiaugėsi, kad ir Amelijai nepatiko Milanas. Būtų gerai, jeigu ji jį šiandien apluptų. Supyko ir ant Alano. Baisiai įsižeidė. Kaip jis gali bendrauti su Milanu? Ir ypač, ką su juo bendro rado Gruodė? Nors Gruodė - ne Mendel reikalas. Jai dėl varnagagės tas pats. Bet Alanas. Tačiau jam mergina neturėjo teisės aiškinti. Ypač po to, kaip pati su juo pasielgė dar septintame kurse. Alanas nemoka rinktis draugų. Tiek aš, tiek Milanas, mintyse pagalvojo.
Vis dėlto Alanas sureagavo į Milano pastabą. Nors prieš tai tamsiaplaukė norėjo, kad jis tvarkytųsi su Amelija, bet dabar to jau nebetroško. Nes Alanas ją pasiemė pas save tik tada, kai apie tai prakalbo jo draugas.
Dori sutramdė tas ašaras ir atsisuko į visus šaltu veidu. Gruodė atrodė tokia susigėdusi, tarsi dvidešimtmetė būtų nežinia ką pasakiusi. Dabar tai gerokai erzino.
- Ir nereikia čia taip jautrintis, - piktai pasakė Dori Gruodei. - Atėjai su vaikinu, ir kas čia tokio? Na, nebent pačiam Milanui patinka vaikinai. Tada širdingai persiprašau ir maldauju atleidimo, - su didžiule pašaipa balse, vis dar skrosdama vaikiną pykčio persmelktu žvilgsniu, pasakė Dori žiūrėdama į Milaną.
Tada ji atsistojo ir tiesiog griebė spiegiančią Ameliją Alanui iš rankų.
- Gana ją virkdyti. Pastoviai per tave bliauna, - nepelnytai apkaltino vaikiną, bet nei sekundei nežvilgtelėjo jam į akis.
Tada, laikydama Ameliją rankose, demonstratyviai nužingsniavo per kambarį, įėjo į Juzefo miegamąjį ir užtrenkė duris. Girdėjo, kad Arielė ėmė šauktis Amelijos, kaip ir Amelija prieš tai - Arielės. Žinojo, kad dabar verks ir kita dvynukė. Tačiau nieko negalėjo padaryt. Išėjo taip, kaip išėjo.
Čia jau jaunoji mama galėjo atsipalaiduoti. Rankos drebėjo, širdis dunksėjo, susikaupusio pykčio išlieti nebuvo kur. Ji padėjo Ameliją ant lovos, pati ant jos atsisėdo ir pradėjo verkti.
-
Sakura šyptelėjo, bet vis dėlto pagalvojo, kad gal geriau išvis be vaikino, negu tiek vaikinų, kiek yra turėjusi pati. Gerai ten, kur mūsų nėra, pamanė baltapūkė. Kita vertus, kas jai liepė su jais prasidėti? Apie tėtį nieko nebesakė. Nusprendė stengtis jį ignoruoti.
- Oi! - sušuko Sakura, kai Nelanna apsipylė suknelę. - Nieko tokio, svarbiausia, esam burtininkės, - nusišypsojo draugei. - Lengvai viską susitvarkysi.
Tada kerais išvalė aplinką, o Nelanna nuėjo į vonios kambarį.
Sakura atkreipė dėmesį, jog viena iš mergaičių, Amelija, skriaudžia Gruodę. Ji suprato, kad mažylė tai daro tikrai ne iš pikto. Tikriausiai nesupranta, kad kitam skauda. Mergina jau norėjo nueiti pakalbinti mergaitę, kad atkreiptų jos dėmesį nuo Gruodės plaukų, tačiau pirmiau tai padarė jos draugas Milanas. Jis sustabdė dvynukės veiksmą, o tada mažiukė pradėjo labai labai žviegti.
Galiausiai įvyko kažkoks nesutarimas, tačiau Sakura nelabai suprato, dėl ko. Ar dėl to, jog tėvai Amelijai leido tampyti Gruodės plaukus, ar dėl to, jog Dori pavadino Milaną Gruodės vaikinu. Kad ir kaip ten bebūtų, mergyčių mama, regis, supyko ir rėžė Gruodei, kad šiai nereikia taip jautrintis.
Sakura nutuokė, kad Gruodei dabar bus labai nemalonu, ji iš tiesų buvo jautri, nors su Dori gi visada sutarė. Šviesiaplaukė priėjo prie merginos ir švelniai palietė jai petį.
- Nekreipk dėmesio, juk žinai Dori, - pasakė Sakura Gruodei. - Ji karštakošė. Nugirdau, kad po mokyklos ketini dirbti su sportinėmis šluotomis? - pabandė užmegzti pokalbį, nors ir abejojo, kad dabar tai pavyks.
Sakura galvojo, ar nereikėtų nueiti ir pas Dori, tačiau vis dėlto pamanė, kad jai dabar ten ne vieta.
-
- Tai jie ir yra maži vaikai! - juokėsi. Taip, ta porelė tikrai buvo keista, tačiau Walgunui ir kitiems grifams buvo juokinga. Dėl jų Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje niekada nebūdavo nuobodu. Rodės, jie specialiai apsiramindavo tik tada, kai jie visi turėdavo ką veikti. - Uoj, ne... Nieko dar nesusiradau.
- Taip, au au, - nusišypsojo mergytei. Rodos, jai tikrai patiko amsėti, tačiau Walgunas neprieštaravo. Ji buvo tiesiog mielumo ir ramumo įsikūnijimas.
- Ne, pasiliksiu šitą sau, - atsakė Gruodei ir meiliai pažiūrėjo į mergytę. Ak, kaip jis tėvams pavydėjo!
Ji staiga pradėti leisti kitą garsą. Jis lyg ir buvo susijęs su maistu, tačiau vaikų kalba galėjo reikšti dar milijoną dalykų.
- Nori valgyti? - paklausė ir pamatė, kad drakonas prasižiojo. - Ar drakonas nori valgyti? - pasakė ir linktelėjo galva jo pusėn. Puikiai suprato, kad mergytė kalbos tikrai nesuprato, tačiau tikėjosi, kad šiek tiek gestais jį supras.
Tačiau raudonplaukė pradėjo muistytis, o tada staiga pravirko. Apsidairęs pamatė, kad ir kita mergytė pradėjo verkti. Matyt buvo sudrausminta, kad nepešiotų plaukų.
- Viskas gerai, - tyliai sušnibždėjo mergytei ir tvirčiau ją apkabino bei pradėjo supuoti. Išgirdęs kitos mergytės kreipinį į sesę prisiminė, kad jos vardas Arielė. - Aryte, viskas gerai, - meiliai supavo. Nenorėjo, kad jos abi pradėtų žviegti. Rodės, Meli (tikslaus vardo Walgunas neprisiminė) darė Arielei blogą įtaką. Bent jau taip spėjo grifas.
-
Alanas paklausė Walguno apie merginą. Juzefas keistą jausmą širdy pajuto. Buvo svarbu, ką sūnus atsakys. Jo vaikas atsakė, kad dar nieko nesusirado. Ar tai reiškia, kad jis ieško? Aišku, kad ieško! Juk tokio amžiaus paaugliai nori turėti antrą pusę! Plikis pradėjo galvoti, kokia mergina iš mokyklos jam tiktų. Galbūt Vega? Ji iš Varno Nago, gera, miela mergaitė.
Juzefas sau ramiai šnekučiavosi su Amyru, nors galvojo apie Walguną, kai prasidėjo sumaištis. Nelanna apsipylė suknelę, Amelija pradėjo rėkti, Dori susikibo su Milanu ir išlėkė pasiėmusi ant rankų žviegiančią dukrą, Gruodė atrodė pasimetusi.
To beplaukis nelabai tikėjosi. Nejau Dori nei kiek nepasikeitė? Visai nesuaugo? Jam nepatiko, kad ji nuėjo į jo miegamąjį. Levinsas norėjo gražios šventės. Kodėl taip vyksta? Ir ką dabar daryti? Ar jis atsakingas už šiandienos vakarą, nes viskas vyksta jo namuose?
Nežinodamas, ką sakyti ar kaip elgtis, jis tiesiog sušuko tos sumaišties vidury:
- Žinokit, dar kepa antis! Žiobarišku būdu!
-
Kaip viskas negerai išėjo. Ji jaudinosi, kad Dori ir Alanas susipyks. Dar dėl to, kad taip ir nepaneigė fakto, kad neturi jokio vaikino. O Dori dar užpylė žibalo. Gruodė negalėjo suprasti kodėl ji tokia pikta. Visada taip mėgo tą merginą, norėjo sekti jos pavyzdžiu. Visada norėjo būti drąsesnė, pasitikinti savimi. Kokią matė Dori.
Taip nieko ir nepasakė į jos žodžius. O ką galėjo? Ką? Tada visi galvotų, kad ji taip nori vaikinų dėmesio, kad išsigalvojo, jog turi porą. Bet gi pasakydama, kad pakvies Milą tiesiog įvardijo jį kaip vieną savo draugą. Žmonės patys pasidarė prielaidas. Bet dabar jinai jų nepaneigė, todėl viskas buvo siaubinga.
- Tik jūs nesipykit. - Bet Dori išėjo į kitą kambarį. O Gruodei norėjosi prasmegti po žeme.
Prie merginos priėjo Sakura.
- Aš tiesiog dabar nežinau ką daryti. - Pasakė Sakurai. Bet taip ir nepaaiškino kas yra ne taip.
Šluotos dabar visai nerūpėjo. Gal pasakyti, kad skauda galvą ir eiti namo? Tada pasirodys kaip visiška kvailė.
- Taip. Norėčiau su jomis užsiimti. - Aš tokia apgailėtina. Galvojo mergina. Nes giliai širdyje žinojo, kad tos minties, kad jie pora nepaneigė dar ir todėl, kad to labai norėjo. Norėjo būti kaip visos tokio amžiaus merginos. O be to atmetus tuos nesutarimų metus Milanas jai patiko ir atrodė artimas. Į jį dabar tiesa irgi visai nenorėjo žiūrėti. Geriausia atrodė tiesiog ištrinti šį vakarą.
- O ką tu veiki? Kaip tau sekasi po mokyklos? - Jos pakalbės, o tada Gruodė išeis. Gal taip bus geriau.
-
Milanas norėjo čia būti. Norėjo ateiti į šitą pasisėdėjimą. Nors turėjo kvietimų ir kitur. Jo laukė draugai ir triukšmingi klubai. Ten linksmybės, o paskui rytas namie skylančia galva. Seniau dar pabusdavo šalia kokios panos. Kurią nusikabindavo klube. Bet jau kuris laikas jos nebedomino Lestreindžo. Tiksliau domino, bet viena. Ir ji domino visai kitaip, nei tos kitos. Su kuriomis trainiojosi mokykloje arba kurias susirasdavo klubuose. Dabar ir sėdėjo šalia tos merginos, šalia Snaigės.
Jie niekada nesiaiškino savo santykių. Jis tiesiog buvo šalia ir nieko nekeitė. Milanaui apskritai patiko, kad po ilgų susirašinėjimų, ignoravimų ji pagaliau leido jam būti šalia.
Mokyklos laikais išsidirbinėjo kaip beįmanydamas. Dabar būdamas kiek vyresnis bjaurėjosi tuo savo gyvenimo etapu kai patyčios atrodė smagus reikalas. Ir ne vien Gruodė buvo jo patyčių objektas. Kad ir šiame name buvo dar viena mergina, iš kurios juokdavosi su būreliu Klastuolių. Ne jai į akis. Jie apkalbinėdavo ir juokdavosi iš jos Sakurai to negirdint. Ypač tada, kai ji pasirodė mokykloje pirmomis dienomis. Dabar Milanui viskas atrodė visiškai kitaip.
Kažkaip keistai pasisuko visas vakarėlis. Milas matė, kad Alanas ir Dori savo vaikams turbūt nelabai pribrendę. Pats nei už ką nenorėtų vaikų. Jam dar reikėjo išsilakstyti kaip sakant. O Alanui su Dori taipogi.
- Tau normalu, kad Amelija tampo žmones už plaukų ir beveik išduria akis ir tu nieko nedarai dėl to? Tiksliau sakant judu abudu. - To paklausė ramiai. Nors Dori kėlė bangas. Bet jis kol kas kalbėjo ramiai. Ji juk Alano mergina. Bet Dori visgi žiauriai jį nervino.
- Tipinis panelės Mendel elgesys. Dramos vis dar tavo sritis. - Pasakė tai tokia intonacija lyg kalbėtų su mažu vaiku. Tada ramiu veidu įsipylė vyno.
- Į tavo sveikatą Alanuk. Ir kaip jūs traukiat kartu aš nesuprantu... - Tai pasakė jau tada, kai Dori išėjo į kitą kambarį nešina klykiančia dukterimi.
Praėjus visam tam įkarščiui ėmė gailėtis dėl savo elgesio. Iš tiesų, tai net pasijuto Dori kiek dėkingas. dėl jos kalbų, kad Gruodė jo mergina. Gal pavyks išties jų santykius link to pastūmėti. Neigti Dori žodžių nei nesiruošė. Gruodė irgi tylėjo. Bet turbūt dėl to, kad ko nors prisigalvojo kaip visada.
Dabar ji kalbėjosi su Sakura. Milanas nesikišo. Planavo kažkaip pataisyti šį vakarą. Nors su Alanu ir Dori sugebėjo susirieti. Bet gal dar kažkaip pavyks tai pataisyti. Tada, kai vakaras eis smagesne vaga Gal prasidės šokiai, ir šiaip nusiims įtampa. O tada jau ir su Snaige galbūt pavyks pakalbėti. Pasakyti jai ką galvoja apie Dori žodžius.
- O jūs labai vaišingas. - Pasakė Juzefui, kuris matyt irgi nelabai smagiai jautėsi dėl šio nesusipratimo.
-
Amelija girdėjo, kad sesutė atsiliepė į jos šauksmą. Labai norėjo prie jos prieiti, bet tėtis laikė. Tada Ameliją paėmė mama, kuri atrodė pikta.
Raudonplaukė toliau žviegė, o mamytė ją kažkur nešėsi. Ar ji dabar norės, kad Amelija eitų miegoti? Vakarais, po visos dienos, kai mažylė būdavo pavargusi ir šaukdavo, mama bandydavo ją užmigdyti. Ir jai dažniausiai pavykdavo. Tačiau tada miegoti eidavo ir Arielė. Bet sesutė dabar buvo su visais. Ir Amelija ten norėjo! Ji visai netroško miegoti!
Protestuodama rėksniukė ėmė spiegti beveik be įkvėpių. Net balsas užkimo. Ją mama padėjo ant lovos. Tačiau dėmesio neskyrė. Ir tuomet Amelija pamatė, kad mama verkia. Tiesa, ji jau buvo mamą vieną kartą mačiusi tai darant. Negalėjo prisiminti nei kur, nei kaip, nei kada, tačiau žinojo, jog tai - ne pirmas kartas. Tad labai dėmesio pati nekreipė. Buvo suklususi, truputį apsiramino, bet vis tiek rėkė ir toliau, dabar sėdėdama ant lovos.
-
- Bent jau smagu. Visada yra į ką pažiūrėti. - Kalbėjo apie tą keistą porelę.
Per Amelijos klyksmus buvo sunku susikalbėti. Alanui pašoko pyktis dėl to, kad Dori jį kažkuo kaltina, o paskui todėl, kad Milanas šneka nesąmones.
- Palik Dori ramybėj Milanai. Ne tau kalbėt aišku? Atsirado mat šeimos ekspertas. - Kaip nutiko, kad tik išėję kažkur su draugais sugebėjo susirieti? Dori užsidarė kažkokiam kambarį. O Milanas toliau varė savo.
- Pažiūrėk į save gerai? - Jis atsikėlė nuo sėdmaišio ir nuėjo pas Walguną.
- Labai miela, kad taip rūpiniesi Ariele. Bet dabar atiduok man ją truputį. - Norėjo nunešti mergaitę pas Ameliją. Norėjo pasikalbėti su Dori. Be to negalėjo juk palikti Arielės vienos. Žinojo, kad jei ir jis išeis į tą kambarį be jos dukrytė išsigąs. Juk šiuos žmones mato pirmą kartą.
Alanas paėmė mergaitę ant rankų ir nusinešė pas Dori. Pasodino Arielę šalia Amelijos ant lovos. Pats atsisėdo Šalia Dori.
- Na neverk Dori. Pasikalbam gerai?
-
Turbūt jei ne visa ta istorija Arielė būtų prabuvusi pas Walguną visą vakarą. Jis atrodo ją suprato. Arielė rankyte parodė į drakono nasrus ir vėl pakartojo.
- Am, am. - Turbūt jie būtų sugalvoją kaip pažaisti. Bet dabar Arielė liūdėjo. Nors tas dėdė ją ramino. Bet Meli kažkur dingo ir Arielė negalėjo nusiraminti.
Tada priėjo tėvelis ir mergaitė pradėjo tiesti rankeles į jį. Juk tėvelis nuneš ją pas sesę. O ir mamytė kažkur dingo. Tėtis paėmė Arielę ir pagaliau ji atsidūrė prie sesutės. Arielė prisiglaudė prie dvynukės.
- Meli. - Kiek linksmiau pašaukė. Tada pažiūrėjo į mamytė. Ji verkė kaip ir Meli, tik tyliai.
- Ma? - Kreipėsi į mamą. Mergaitei pasidarė neramu. Ji norėjo nulipti nuo lovos, bet ta buvo aukštoka. Norėjo nulipti, prieiti prie mamytės ir duoti jai savo Au au. Šuniukas visada apramindavo Arielę. Tai gal padėtų ir mamytei. Ir ji neverktų.
-
Amelija ir toliau koncertavo, nors, tiesa, kiek mažiau negu prieš tai. O tai jau buvo pradėjusi nepertraukiamai spiegti. Dori tai nervino. Ji šoktelėjo nuo lovos, sugriebė už pažastų mergaitę, pakėlė ją taip, jog jos akys būtų pačios dvidešimtmetės akių lygyje, ir sušuko:
- Ar tu kada nors baigsi? Ar tu baigsi staugt?!
Norėjosi ją gerai papurtyti, tačiau tą pačią akimirką merginą aplankė sąžinės graužatis. Ji pasijuto tokia bloga mama. Ar ji norėjo skriausti savo vaiką? O gal ir Mendel tokia buvo kūdikystėje? Gal jos mama tiesiog neapsikentė ir dėl to ją atidavė? Tiesa, Dori paauglystėje skaitė apie mamą, nes ji juk buvo įsivėlusi į skandalus. Vogė. Tamsiaplaukė kaip ir suprato, kad tikriausiai tie skandalai turėjo prasidėti maždaug tada, kada Dori gimė. Tad ji visada širdy tikėjo, kad ją atidavė dėl to, jog negalėjo auginti. Bet gal vis dėlto ne? Gal tiesiog Dori buvo siaubingas vaikas? Kartais jai norėdavosi imti ir atiduoti Ameliją. Arielę irgi. Atiduoti jas ir pabėgti gyventi laisvo, lengvabūdiško gyvenimo. Ir už tai Dori savęs nekentė. Nekentė labiau, nei šią akimirką Milano Lestreinžo.
- Amelija, maldauju, nustok, - dabar bejėgiškai ištarė Dori ir padėjo mergytę atgal ant lovos.
Pati ir vėl atsisėdo, toliau verkė. O tada atėjo Alanas, rankose nešdamas Arielę, kurią padėjo prie sesers. Ir pats šalia atsisėdo.
Dori jautėsi suknistai. Širdis sakė, jog Alanas greičiausiai palaiko Milaną ir visi, esantys svetainėje, ką tik smerkė Dori. Protas sakė, kad Alanas gynė Dori, nes jis juk čia atėjo. Tik ką jisai sakys? Ką apie visa tai galvoja? Negi Dori, sugebėjusi tiek laiko būti gera, dabar ėmė ir vėl viską sugadino? Kaip tada Hogvartso kieme. Negi ji ir vėl jį kaltino dėl nieko, o šis atėjo žemintis? Mergina norėjo skradžiai žemę prasmegti.
- Aš tavęs neverta, Alanai, - šluostydamasi ašaras pasakė ji. - Milanas teisus. Aš neturėjau leisti Amelijai šitaip elgtis su Gruode. Štai, sugebėjau sugadinti šventę. Aš... aš...
Ir ji užtilo. Norėjo išnykti. Pasigailėjo, kad taip ir nesugebėjo nusitraukti sau gyvybės, kai apie tai galvojo.
Arielė susirūpino Dori būsena ir tai jaunai mamytei suvirpino širdį. Ji paėmė dukrelę ant rankų, pabučiavo į žandą. Pažvelgė ir į Ameliją. Mylėjo ir ją. Jos tokios abi buvo gražios. Jos ir Alano kūrinys. Bet jos atėjo čia per anksti. Tam dar nebuvo laikas. O gal ir neturėjo ateiti išvis. Šalia Alano turėtų būti kitokia mergina, kitokia moteris. Tokia, kuri verta jo. Tikrai ne Dori.
-
- Nieko nedaryk, - rimtai pasakė Sakura Gruodei. - Tai ne tavo kaltė. Tikrai. Na, ir šaunu, - turėjo omeny šluotas. - O aš taip ir neišmokau ant jų skristi, - nusišypsojo. - Tikrai moku įsižeminti, - pabandė nusijuokti. - Ar žinojai, kad eteriniai aliejai iš medžio, pavyzdžiui, pušis, eglė ir taip toliau, padeda tai padaryti? Padeda tvirčiau stovėti ant kojų. O tu pabandyk, - pasiūlė.
Sakura pažvelgė į Gruodės draugą, kuris įsipylė vyno. Baltapūkė pamanė, kad ir varnanagei toks gėrimas nepakenks, todėl nuėjo ir pripildė taurę Gruodei. Dar žvilgtelėjo į tėtį, kuris lyg ir stebėjo ją. Tarsi pajutęs, kad dukrai tai nepatinka, nusuko žvilgsnį.
- Imk, - padavė taurę Gruodei.
Tada paėmė Gruodei už rankos ir nusivedė ją prie kalėdinės eglutės.
- Pauostyk, - pasakė ir pati pasilenkė įkvėpti eglės šakos kvapo. - Nuostabu. Tik, aišku, nenuostabu yra tai, kad šita eglė buvo nukirsta puošmenai, - atsiduso. - Po švenčių aš ją pasiimsiu ir persodinsiu miške. Matai, ji vazone, - parodė. - Žinai, pamaniau, kad kitais metais reikės pagaminti kokį nors kalėdinį žaisliuką, - pasakė čiupinėdama kažkokį plastmasinį.
O toliau nežinojo, ką atsakyti. Ta ne kokia nuotaika šiek tiek užkretė ir Sakurą. O gal ir visus? Ji lyg ir bandė nukreipti Gruodės mintis teigiama linkme, tačiau ir pati ne kaip jausdavosi, kai kas nors imdavo klausinėti, kaip sekasi.
- Suknistai man sekasi, Gruode. Suknistai, - atsakė Sakura visai sau neįprastu išsireiškimu.
Ką veikia, aiškinti nenorėjo. Juk ji tiesiog pardavinėjo gėlių lavonus ir stengėsi pataikauti Džordžui. Na, ir dar jį apgaudinėjo su Brendanu.
-
Walgunas pakluso, žinoma, ir atidavė Arielę Alanui. Walgunas vis tiek manė, kad jos verksmas yra Amelijos poveikis, o tai buvo ir gerai, ir blogai. Gerai, kad jos turi tikrai labai gerą ryšį, o blogai, nes papildomas galvos skausmas. Walgunas žinojo, kad jei po gimimo kūdikis pradeda verkti, jis yra sveikas, tačiau nežinojo ir nemanė, kad gerai, jei jis visą laiką daug verkia. Žinoma, dabar toks amžius, bet...
- Alanai, o jos turi tokį stiprų ryšį? Tikrai nesipyksta, nesimuša? - paklausė. Neįsivaizdavo kaip jos, net būdamos dvynukėmis, gali taip sutarti.
Jis stebėjo tą sumaištį, tačiau staiga išgirdo žodžius, kurie privertė staigiai pašokti.
- Kokia dar antis?! - išrėkė ir nulėkė į virtuvę. Taip, Walgunas jau seniai suprato, kad žiobarai tėčiui visas gyvenimas, bet kad tiek? Jis vis tiek nesuprato, kodėl antis kepama tokiu pavojingu būdu. Bet paaiškėjo, kad jai viskas gerai, todėl Walgunas liko sėdėti ir spoksoti į antį.
-
Visa jaunųjų Senklerių šeimyna dabar buvo Juzefo miegamajame. Juzefas šiek tiek gailėjosi, kad juos pasikvietė. Jeigu šeimos čia nebūtų, tai viskas klostytųsi kur kas ramiau. Nerėktų mergiotė ir neisterikuotų Dori. Akimirką Levinsas nusigando, jog ir Milanas dabar prie viso to prisidės, juk Mendel turėjo jį įžeisti. Tačiau Lestreinžas liko stebėtinai ramus. Ir ačiū Merlinui.
Juzefas turėjo pripažinti, kad Milanas sako tiesą. Kodėl nei Dori, nei Alanui nerūpi, kaip elgiasi jų dukra? Tada gi augs tikra siaubūnė, kuriai viskas leidžiama.
Vyrukas matė, kad Gruodė jaučiasi nesmagiai, tačiau prie jos jau buvo priėjusi Sakura, tad nusprendė nesikišti į moterišką pokalbį. Beplaukis nebuvo geras guodėjas. Juk jam išvis sudėtinga kalbėti apie jausmus.
Juzefą išgąsdino Walguno reakcija dėl anties. Plikis irgi nubėgo pažiūrėt, atrodė, kad viskas gerai.
- Ji keps labai ilgai, - pasakė mėlynakis sūnui. - Dar bent porą valandų tai tikrai. Žiobariškas maistas ilgai ruošiamas, - nusišypsojo. - Mačiau, tave sužavėjo Arielė. Miela mergaitė, ar ne?
Levinsas pasuko prie sėdmaišių pamojęs Walgunui eiti kartu. Pats patogiai įsitaisė, pamojo ir Milanui, kad šis ateitų.
- Ateik, vaiki, - pakvietė Milaną ir Amyras. - Papasakosi apie būsimą savo draugės, - šį žodį brolis pabrėžė taip, lyg norėdamas parodyti, kad supranta, jog jie nėra pora, - darbą įmonėje, gaminančioje sportines šluotas, - Amyras atrodė susidomėjęs. - Aš gaminu baldus, kurie gali transformuotis. Tarp kitko, šitie sėdmaišiai, jie yra mano gamybos. Atėjus metui miegoti, pavirs į lovas, - pasakojo.
- Tiesą pasakius, į lovą sėdmaišis pavirs ir tada, jei kažkas girtas ant jo nusmigs, ar taip, brolau? - išsišiepė Juzefas.
- Taip, taip, - nusijuokė Amyras. - Tik jaunimui nereikia šito žinoti.
Amyras šiaip nebuvo kalbus, tačiau apie savo gaminamus baldus galėdavo šnekėti valandų valandas. O taip pat jį domino ir visa kita įvairi gamyba, bet tik magiška. Tik Juzefas nežinojo, ar Milanas kažką papasakos apie tas šluotas. Juk vis dėlto ten dirbs Gruodė, o ne jis. Tačiau Amyrui tikriausiai pasirodė irgi pavojinga kištis į tą Gruodės ir Sakuros pokalbį.
- O tu, Walgunai, - dar prakalbo Juzefas. - Žinai, apie tai nekalbėjome, - norėjosi pridurti, kad nekalbėjo dėl to, jog vaikas šitaip greitai, tiesiog nepastebimai auga, bet Juzefas susilaikė to nepasakęs. - Ar jau žinai, ką norėtum veikti ateityje? Šiemet tavęs laukia VML. Merline, kaip greit bėga tas laikas... - vis dėlto pasakė.
-
Sakura nežinojo į kokią problemą įsivėlė Gruodė. Bet ji ir neaiškino. Jei pradėtų aiškinti, tai ir ašaromis gal apsipiltų. Ne. Tokios gėdos tai tikrai nenorėjo. Paėmė vyno taurę į rankas. Niekada negėrė alkoholinių gėrimų ir nežinojo ar norėtų. Bet paėmė.
- O gal mokeisi keliauti oru? - Paklausė, kad pratęstų pokalbį.
- Nežinojau. Man turbūt reiktų tokio aliejuko, kuris... - Tada nutilo. Norėjo pasakyti, kad jai reikia tokio, kuris nuslopintų kartais atsirandančias baimes. Bet apie tai kalbėti nenorėjo.
Kur nors trauktis iš savo kampo dar labiau nenorėjo. Bet gi nesėdėsi kaip kvaiša. Taigi aišku nusekė paskui Sakurą.
Pasilenkusi užuodė kvapą, kuris visada primindavo Kalėdas, jaukumą ir šeimą.
- Man patinka šitas kvapas. Kai jį užuodžiu pasidaro jaukiau. - Kalbėdama kiek nugėrė iš taurės. Nežinojo ar kada jai patiks tokie gėrimai.
- Manai, kad ji turėtų prigyti miške? O iš ko gamintum žaisliuką? Gražu. Rankų darbo daiktai visada gražu ir miela. - Kodėl Sakurai sekasi taip negerai? Ji atrodė tokia žavinga ir pasitikinti savimi.
- Kodėl? Ar po mokyklos kas nors nepavyko? - Nuoširdžiai pasidomėjo nuvydama mintis apie ją užgriuvusią negandą.
-
Į tai, kad apsiriejo su Alanuku dėmesio nusprendė nekreipti. O jie ir taip visada apsimėtydavo pastabomis ar kerais ir paskui vėl stodavo ramybė. Kitas reikalas buvo toji dramų karalienė šiuo metu užsidariusi kitame kambaryje. Milanas jautėsi teisus dėl to, ką pasakė apie jų dukrą, bet tam, kad išgelbėtų šį vakarą teks matyt nusileisti Mendel. Nežinojo ar tai pasiseks, bet galbūt.
Ir kodėl gi pats negalėjo įpilti Gruodei vyno? Sau atsinešė, o jai ne.
Kaip galima nemokėti skristi šluota? Bent minimalistiškai visi tą moka. Bet nutylėjo. Susirieti su Sakura jau būtų visai ne kas. Nors abejojo, kad su ta keistuole būtų įmanoma susirieti. Aišku pasikeitė ji nuo mokyklos. Negalėjai nepripažinti, kad yra labai graži mergina. Ir žino kaip rengtis, kad savo grožį paryškintų. Jei tai būtų kittas vakaras, jei tai būtų praeities vakaras, o jis klube kažin ką padarytų, kad tokia mergina būtų šalia jo. Bet...
Snaigė jį neramino. Kodėl taip keistai elgesi šalia savo senų draugų? O kas bus, kai reikės eiti į darbo pokalbį? Nusprendė, kad reikės Sakuros užklausti ar yra eterinių aliejų skatinančių pasitikėjimą savimi. Dabar jos nuėjo prie eglės. O jis liko sėdėti savo vietoje.
Tiesa neilgai. Vaikinas pasiėmė savo sėdmaišį ir taurę ir nusinešė prie Juzefo.
- Kas gero mokykloje? Ar vis dar mokote žiobarotyros? - Per pamokas Lestreindžas visai nesimokė žiobarotyros. Ne todėl, kad jų nekentė ar laikė žemesniais ar ką. Tiesiog Žiobarai jam nerūpėjo. Buvo čia pat, bet ne jo pasaulyje. Bet baigus mokyklą ir dingus iš tėvų namų gyvenimas ėmė keistis ir jam teko sparčiai domėtis žiobariškais daiktais. Taigi dabar galbūt galės paklausinėti Levinso.
- Aš pats ten įsidarbinau po mokyklos. O Snaigė domisi oro akrobatika. Ji turėtų padėti gaminti tokias šluotas, kurios būtų kaip tik tam skirtos. Šluotas reikia paruošti, kad būtų miklesnės, manevringesnės. Ji apie tai išmano, nes pati užsiima akrobatiniu skraidymu. Ar kada matėt, kaip ji skrajoja? - Paklausė Juzefo. Pats matė. Netyčia. Stebėjo ir turbūt tą kartą pajuto jai visai ne tuos priešiškus jausmus. Snaigė ore atrodė tokia laisva, lengvutė, grakšti. Nardė sau laiminga. Tai buvo nuostabus reginys.
- Turbūt tokiems baldams reikia gerai išmanyti transfigūraciją? O man toks sėdmaišis praverstų namie. - Nusijuokė jis.
- Kokie kerai pajunta, kad žmogus girtas ir paverčia sėdmaišį į lovą?
-
- Jos mėgsta pasipešti. Bet jei kurei kas nepatinka, tada susivienija iš karto. - Alanas nežinojo ką daryti. Jam atrodė, kad toks Dori nusiteikimas juos tikrai kartą išskirs. Jis negalės gyventi su moterimi, kuri amžinai aiškina kokia yra jo neverta ir taip toliau. Tai taip nusibodo.
- Tai gal nustosi vieną kartą? O aš ką? Jau aš tai nuostabiausias tėvas žemėje ar ne? Žinai Dori, vieną dieną jei taip ir toliau. Aš nežinau kaip bus. Jeigu tu ir toliau kelsi mane į kažkokias padanges. - Ne. Jis negalės su ja gyventi, jei taip ir toliau bus.
Dori pakėlė Arielę, Alanas pasisodino ant kelių Ameliją. Jie su Dori abu darė klaidų, bet ji to nesuprato. Ar tik nepadarė klaidos bandydami auginti savo dukteris tam visai nepasiruošę? Alanas norėjo žinoti ar ir kiti tėvai kartais nori pabėgti nuo savo vaikų.
- Mums tiesiog reikia pasidalinti pareigomis ir tokių dalykų nebus. Šiandien aš mažyles čia prižiūrėsiu. Kitą kartą tu. Ir baigiam šitą istoriją ir einam švęsti. O gal nori grįžti namo?
-
Mama supyko ant Amelijos. Ji paėmė mergaitę ant rankų ir ėmė šaukti. Įprastai mamytė taip nesielgdavo, todėl Amelija išsigando ir nustojo rėkti. Buvo ir vėl pasodinta ant lovos. Susiraukusi sėdėjo ir tylėjo.
Tada į kambarį atėjo tėtis su Ariele. Arielė prisiglaudė prie Amelijos. Amelija sugugavo, kažką ėmė pasakoti sesei savo kalba, gestikuliuoti. Tačiau ilgai kalbėtis jos negalėjo, nes dabar mamytė paėmė ant rankų Arielę, o pačią Ameliją ant kelių pasisodino tėtis.
Mergaitė jau spėjo pamiršti ant ko pyko ir kodėl pyko. Dabar kažką bandė pasakoti ir tėčiui. Akimirkai raudonplaukės plaukai tapo juodi kaip ir mamos, tada vėl atgavo savo įprastinę spalvą. Kuo toliau, tuo tokie dalykai įvykdavo dažniau. Mažylė trumpam įgaudavo kitų šeimos narių akis ar plaukų spalvą, tačiau nesąmoningai, pati to nesuprasdavo.
-
Arielei atrodė, kad čia tvyro įtampa. Ji nežinojo nei ką tai reiškia. Bet tiesiog kažkas kambaryje jai nepatiko. Mergaitė apsikabino mamytę. Mamytė, tėvelis ir sesutė buvo jai viskas. Ji norėjo, kad jie visi keturi dabar apsikabintų ir tada ji turbūt pasijustų ramiau. Bet tėtis sėdėjo ant lovos, o Amelija pas jį. O ji nežinojo kaip savo norą reiktų perteikti kitiems. Gal Meli ir suprastų ko ji nori. Bet tėvai gal ir ne.
Taigi mergaitė sėdėjo mamytei ant kelių, prisiglaudusi prie jos. Truputį migdė nuo mamos sklindanti šiluma ir šiaip jai patikdavo sėdėti kažkam ant kelių. Ji dabar atrodė truputį mieguista ir rimta. Kartais Arielė atrodydavo labai rimtas ir ramus vaikas. O kartais visai padūkdavo.
Mergytė žvilgtelėjo į sesutę. Jos plaukai dabar buvo kitokie ir tai Arielei nepatiko. Sesutė kartais pasikeisdavo ir Arielei tai nelabai patikdavo.
-
Jei taip ir toliau. Jei taip ir toliau, bus kas? Paliksi mane. Tu mane paliksi, Alanai, pagalvojo Dori. Tik pagalvojo. Garsiai neištarė tų žodžių. Aš sakiau, kad jam reikia kitos merginos. Kitos moters. Aš esu visiška kvaiša. Nekenčiu savęs, kalbėjosi su savimi mintyse.
Dori padėjo ant lovos Arielę. Matė, kad Amelija ir vėl pakeitė plaukų spalvą, tačiau dabar į tai nekreipė demesio. Pati ėmė mindžikuoti po kambarį. Norėjo nieko Alanui nesakyti. Tiesiog linktelėti ir eiti arba atgal į svetainę arba keliauti namo. Kaip Alanas pasakys. Bet ji nesusilaikė.
- Kada nustosi save žeminti? - paklausė ji. - Aš užsipuoliau tavo draugą. Nepelnytai užsipuoliau ir tave. O tu vietoj to, kad atrašytum man pylos, šneki apie tai, kad keliu tave į padanges. Kaip aš tave keliu į padanges, Alanai? Aš bandau būti gera, noriu tave gerbti, o tau vis tiek negerai! - dabar jau sušuko. - Ką man, po galais, daryti, kad tau tiktų?
Ji atsiduso. Galbūt nebeturėjo jokio noro švęsti, tačiau keliauti namo ir kęsti nejaukią tylą atrodė kur kas prastesnis variantas.
- Aš nenoriu namo, - pasakė ji. - Nebent nori tu, - pridūrė. - Galim grįžti. Man nesvarbu. Ir kodėl tu šiandien turi prižiūrėti jas? Galiu aš, o tu švęsk. Švęsk su savo pusgalviu draugeliu Milanu, - paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse.
-
- Aš? Keliauti oru? Nejuokauk, - nusijuokė. - O galbūt tu išsilaikei keliavimo oru egzaminą? - domėjosi. - Na, na, tai kokio aliejuko tau reikia? Galbūt... tokio... kuris... padeda meilės reikaluose? - atsargiai paklausė.
Kažkaip taip pagalvojo. Juk ji atėjo su draugu, kuris, kaip Sakura suprato, nėra jos vaikinas. O gal Gruodė norėtų, kad būtų?
Mergina žvilgtelėjo į Milaną. Savo gražiuoju žvilgsniu. Visai to nenorėjo, bet taip išėjo netyčia. Mat jai pasirodė, kad jis ja žavisi. Sakura, juk jis yra tavo draugės simpatija. Be to, visiškas jaunuolis. Lyg vaikas. Sugebėjo apsipykti su Dori, kalbėjosi su savimi mintyse baltapūkė ir nusuko akis.
- Man atrodo, tu jam patinki. Ar matei, kaip jis tave stebi? - toliau šnekėjosi su Gruode.
Aišku, ji nematė, stebi Milanas Gruodę ar ne. Neatkreipė dėmesio. Bet tegul Gruodė galvoja, kad taip.
- Su žiupsneliu magijos, manau, prigis, - nusišypsojo. - Hmm. Gal iš šiaudų? - svarstė, iš ko gamintų žaisliuką. - Norėčiau neutralių spalvų ir natūralumo.
Tada Sakura šiek tiek patylėjo. Vis dar tyrinėjo Juzefo kalėdinės eglutės žaisliukus.
- Nepavyko, - tarė. - Bet nenoriu apie tai kalbėti. Galiu pasakyti nebent tiek, kad man nepatinka, jog čia yra mano tėtis, - tyliai pasakė. - Jaučiuosi taip, lyg būtų čia atėjęs tik tam, kad galėtų mane stebėti ir kontroliuoti. Vyno šiandien aš tikrai negersiu.
Nors dabar tėtis, mėlynakė pažiūrėjo, buvo įsikalbėjęs su Juzefu ir Milanu. Bet vis tiek.
-
- Taip, labai miela, - nusišypsojo.
Walgunas prižiūrėjo antį. Laimei, ji tarsi suprato, ko dabar labiausiai reikia ir pati gražiai kepė. Tai buvo tarsi palaiminimas, nes galėjo būti labai labai blogai. Žinoma, kepti antį žiobariškai buvo bloga idėja, tačiau, rodos, viskas pavyko gerai.
Išgirdęs tėčio klausimus, Walgunas išplėtė akis. Apie tokius dalykus jis dar negalvojo Neįsivaizdavo, kuo norėtų būti, jis tiesiog gyveno šia diena ir tai jam patiko.
- Tiesą sakant, dar apie tai negalvojau. Mane domina nuodai ir vaistai, tačiau, jei pasisektų, norėčiau būti ir kvidičininku, - nusišypsojo. Taip, išties nuodai ir vaistai buvo jo mėgstamiausia pamoka ir tai jam tikrai sekėsi, tačiau jam TAIP patiko žaisti kvidičą! Jis jautė, kad tai yra jo gyvenimo kelias. Vos tik pasisekdavo, jis žiūrėdavo kvidičą ir vis būdavo Grifų Gūžtos komandos sudėtyje.
-
- Žiobarotyros vis dar mokau. Na, šie metai neramūs. Bet tau tikriausiai Gruodė jau bus papasakojusi apie juodosios magijos artefaktus, budinčius aurorus prie vartų, - Levinsas prisiminė tą dieną, kuomet kartu su Adrijumi praėjo aurorų patikrą.
Juzefas vos neprunkštelėjo, kai Milanas paklausė, ar plikšius yra matęs, kaip Gruodė skrajoja. Tą akimirką tapo tikrai visiškai aišku, jog vaikinas įsimylėjęs Gruodę.
- Ne, matyti neteko, - atsakė Juzefas.
- O, kaip įdomu, - pasakė Amyras, kai Milanas prakalbo apie akrobatines šluotas. - O kokiu būdu šluotos yra tam ruošiamos? Kerais? Ar kas nors yra dedama į vidų, kaip kad burtų lazdelėse? Ar ir tu dirbi prie tokių šluotų gamybos? - klausinėjo.
Tada Amyras šyptelėjo. Juzefas irgi. Jis žinojo, kad brolis Milanui į klausimus apie baldus neatsakys. Net pačiam mėlynakiui Amyras neišsidavė, ką tiksliai su tais baldais jis daro.
- Na, - toliau kalbėjo Amyras, - transfigūracija tokių baldų gaminime yra vienas iš pagrindinių reikalų. Svarbūs įvairūs kerai, bet taip pat ir tai, kokios medžiagos slepiasi baldų viduje. Jeigu nori, gali tokį sėdmaišį nusipirkti. Informaciją rasi Magijos Žinių reklamos skiltyje.
Juzefas nusišypsojo sūnui.
- Jau metas galvoti. Kad ir ką pasirinksi, tau puikiai seksis. Žinai, įsivaizduoju tave kaip kvidičininką.
Ir išties. Walgunui šis sportas labai gerai sekėsi. Žinoma, širdį glostė tai, jog jam patiko nuodai ir vaistai. Juk ir Juzefas mėgsta gaminti eliksyrus. Tačiau vyruko akimis Walgunui labiau tiktų judresnė veikla. O ir tas pasididžiavimas, kad, štai, jo vaikas žaidžia kvidičą.
- Dabar Walgunas skraido su „Atgimusia ugnimi“, - pasakė Juzefas Milanui. - Yra atmušėjas. Kaip manai, ši šluota tinkama? Galbūt žinai kokią geresnę, tinkančią tokiai pozicijai? Papasakok, kaip praeitais metais grifai sutriuškino Švilpynę, - nusišypsojo plikis Walgunui. - Jeigu ne tavo atmušimas, kaži, ar grifai būtų laimėję, - gyrė sūnų.
Tiesa, Juzefui buvo gana sudėtinga stebėti kvidičo varžybas Hogvartse, jeigu Grifų Gūžta žaizdavo prieš Varno Nagą. Juk Levinsas kaip ir turėjo sirgti už koledžą, kuriam vadovauja, tačiau širdis visuomet norėdavo, jog laimėtų komanda, kuriai priklauso sūnus.
-
- O kaip tau labiausiai patinka keliauti? Aš dar ne. Bet planuoju. Norėčiau keliauti oru. Bet ir bijau, kad gal man nepavyks. - Ir kam užsiminiau apie tą aliejuką? - Ne. Norėčiau tokio, kuris... Kuris man padėtų taip dėl visko nesijaudinti. - Pagaliau pasakė. Ir vėl gurkštelėjo iš taurės. Ji vis tuštėjo. Merginos skruostai ėmė rausti. O dar pasirodė, kad ir ėmė rastis menkutis svaigulys.
- Jis tiesiog mano draugas. O dabar visi manys, kad aš... - Bet ne. To ji nepasakė. Net Sakurai. To, kad bijo, jog dabar visiems atrodys, kad pakvietė jį čia todėl, kad bent turėtų įsivaizduojamą vaikiną. Ji žvilgtelėjo į Milą. Tuo tarpu jis aiškiai žiūrėjo į Sakurą. Na ir tai nebuvo keista. Tik pasidarė liūdna.
- Ne. Aš taip nemanau. - Ir vėl teko griebtis taurės.
- O, su magija tikrai prigis. Iš šiaudų padaryti žaisliukai turėtų atrodyti visai įdomiai. Gal dar būtų galima nulipdyti jų iš molio? Tik paskui reiktų išdegti žinoma. - Plepėjo. Svarbiausia buvo nekalbėti apie Milaną. Taurė ištuštėjo stulbinamai greitai. Gruodei norėjosi atsiremti į kažką tvirtą. Tarkim sieną. Ta viena taurė ją visai neblogai paveikė.
- Gaila. Jei norėsi kada pasikalbėti, tai galime. Norėčiau ką nors tau patarti. Bet juk tavo tėvas turbūt tiesiog nori pabūti kartu. Visi tėvai nori.
-
Vaikinas pajuto keistą jausmą įsižiūrėjęs į Sakurą. Atrodė, kad žemė slystelėjo po juo. Panašų jausmelį teko patirti kartą. Mišelyn buvo iš turtingos paryžiečių šeimos. Ragana. Pora metų vyresnė už jį ir dar pusiau vela. Jis prisiminė, kai buvo penkiolikos jai buvo septyniolika. Turėjo vykti puota. Jis norėjo pakviesti ją šokti. Nes toji kaip jam tada atrodė rodė dėmesį. Pats jai pasirodžius lemendavo, rausdavo, visai išprotėdavo. O ji kalbindavo, būdavo šalia. Visai susuko jam galvą. Ir kai jis pagaliau prisiruošė ją pakviesti šokti gavo kažkokį labai nepatikusį atsakymą. Ji kažkaip tada iš jo pasijuokė. Pavadino mažiumi ar dar kažkaip. Jis dabar neprisiminė, nes tai jau nebuvo svarbu. Tada ji nuėjo su kitu. Toje puotoje buvo susirinkusios visos paryžiečių magų šeimos ir ji tada nuėjo su kitu vyresniu vaikinu. O jis liko apsikvailinęs. Ir suprato, kad ta bjauri pusveliūkštė tiesiog juokėsi iš jo, jai patiko matyti, kaip jis kraustosi iš proto. Tada jai žiauriai atkeršijo. Apliejo plaukus stebuklinguoju serumu. Ir žiūrėjo, kaip per kelias sekundes gražūs ir šviesūs merginos plaukai palieka galvą. Mišelyn nuo to dalyko liko visai be plaukų ir neatrodė tokia žavinga. Tada ji aišku pasiskundė jo tėvams, verkė, raudojo. Juk merginai likti be plaukų, ilgai augintų ir puoselėtų buvo tikrai be proto liūdna. Jis buvo nubaustas. Na, dabar aišku tokių dalykų ir nedarytų. Ir dabar Sakuros žvilgsnis priminė tą nutikimą prieš kelerius metus. Milanas nusisuko, prieš tai pasiuntęs jai jau visai ne susižavėjimo, o kažkokio atšiaurumo kupiną žvilgsnį.
- O iš kur pats visko išmokot apie žiobarus? Aha. Minėjuo. Kai baigiu mokyklą, tai ir prasideda visas įdomumas. O kaip. Ar atrado tuos artefaktus? - Prieš akis vėl matė tą vaizdą, kaip Snaigė nardo ant šluotos.
- Na, žodžiu ji tikrai moka skraidyti. O akrobatinėmis jos verčiamos ir kerų ir pačios gamybos pagalba. Tai priklauso nuo medienos, viena juk lengvesnė, lankstesnė. O būna ir tokių, kurių šakos linkusios lūžinėti, trupėti. Reikia, kad tokia šluota būtų manevringa. Svarbu koks yra jos kotas. Aišku ir kerai. Yra burtų, kurie labai pagerina šluotas. Žodžiu viskas apsijungia. Ir magija ir pats gamybos principas. Į vidų nieko nėra dedama. Tik medis ir kerai. Aš dirbu šiaip su sportinėmis šluotomis. - Aiškino Lestreindžas. - Gal ir nusipirksiu. Visai man praverstų. - Nusišypsojo.
- Atmušėjui turbūt reikia greitos šluotos ar ne Walgunai? Šita, kurią turi tokia ir yra. Svarbiausia ar tau pačiam patogu su ja sukiotis, lakstyti paskui muštuką.
-
Kaip gerai, kad Amelijai praėjo. Ji kaip niekur nieko sėdėjo jam ant kelių, krykštavo. Jos plaukučiai pakeitė spalvą. Alanas norėjo, kad ir jie taip lengvai galėtų viską pamiršti.
- O taip, labai įdomiai pasakoji. - Nusišypsojo dukrai, tada pasodino ją prie sesers ir irgi atsikėlė nuo lovos.
- Aš save žeminu? ne. Aš tiesiog viską matau kaip yra. Aš irgi nesielgiu kaip gal turėčiau. Dabar mes atėjome pas Juzefą. Palikome dvynes žaisti ir nuėjom atsisėsti. Nes galiu lažintis, kad tu, kaip ir aš norėjai pailsėti, pabūti su žmonėmis taip? Nesu aš toks tyras, kokiu tu mane laikai. Tiesiog tai tau noriu pasakyti. Jeigu jau tau reikia pylos, tai man jos reikia tiek pat. Kas man negerai? Negerai kai matau, kaip save grauži. - Ar jie tikrai neseniai kėlė tostą už gerus naujuosius?
- Tiesiog maniau, kad norėjai šiandien tu pasilinksminti. Bent jau taip buvo prieš šį nesusipratimą.
-
Tėtis, regis, nelabai norėjo šnekėtis su Amelija. Jis šnekėjosi su mamyte. Raudonplaukė susiraukė. Ji norėjo jaustis dėmesio centre. Bet nepradėjo kelti isterijų, šią akimirką nuotaika buvo gera. Mergytė pažiūrėjo į sesutę. Ėmė ir jai kažką pasakoti savo kalba. Gestikuliavo rankomis, rodė grimasas, juokėsi. Šitas kambarys mažylei patiko, bet trūko žaisliukų.
- Ki ga. Ki ga, - pasakė ji.
Turėjo omeny knygą. Mergaitei labai patiko minkštos knygutės. Žinojo, jog mama ir tėtis bus paėmę bent jau vieną jų. Šiuo metu mylimiausia buvo šviesiai mėlyna. Su vandens gyvūnais. Viduje slėpėsi įvairių spalvų žuvytės, o paspaudus ant burbuliukų, vaizduojamų knygutėje, pasigirsdavo vandens garsai.
- Ku kū, - pasakė Amelija Arielei. - Ku kū.
Tai buvo žaidimas, kuomet kukuojant mergaitės užsidengdavo ir atsidengdavo akis. Šis žaidimas Amelijai labai patiko, jį žaisdama ji juokdavosi, juokėsi ir dabar.
-
Tas keistas jausmas, kurio mažoji nemokėjo apibudinti ir nesuprato toliau tvyrojo ir jai nepatiko. Dabar Arielė sėdėjo ant lovos. Švelnumas ir mieguistumas, kurį jautė sėdėdama ant mamytės kelių išsisklaidė. Galbūt jeigu čia nebūtų sesutės liktų sėdėti rūškana. Bet dabar Amelija ją išblaškė. Arielė irgi ėmė krykštauti, kalbėjosi su dvynuke. Paskui Meli užsinorėjo savo knygos. Arielė tai turėjo viską, ko galėjo prireikti. Au au buvo su ja. Taigi nieko ir netrūko.
- Ku kū. - Nusijuokė mergaitė įsitraukdama į žaidimą. Labai smagu buvo taip slapstytis. Kai akimirkai užsidengus akis pasidarydavo tamsu. Dabar jos šuniukas gulėjo numestas ant lovos. O Arielė visa širdimi įsitraukė į žaidimą. Ji taip įsismagino, kad sutaršė lovatiesę užtiestą ant lovos. Radusi jos kampą užsimetė ant galvos.
- Ate, ate. - Pasakė Amelijai ir tyliai kikeno palindusi po ta lovatiese.
-
- Aha, dar neužteko pylos tada kieme, Hogvartse? - Dori valdėsi, kad vėl nepradėtų verkti. - Kartais aš bijau, kad... kad tu su manimi tik dėl jų, - žvilgtelėjo į dukras, - Alanai. Bet... bet... aš atsiprašau. Jei jau tiek dalykų įveikėm, įveikim ir šį vakarą. Ne metas dabar aiškintis. Tiesiog Milanas... Po galais, išlepintas tėvelių sūnelis, jis nežino, kaip jaučiuosi aš, kaip jautiesi tu. Aš neleisiu jam aiškinti man, - balse pasigirdo tas senasis Mendel tonas. - Bet jis buvo teisus. Taip, mes jų tėvai, - ir vėl pažiūrėjo į dukras. - Ir turime užtikrinti bent jau tiek, kad jos neluptų kitiems blakstienų.
Dabar dvynukės žaidė, juokėsi, o Arielė pasislėpė po lovatiese. Tai Dori viduje pažadino tą švelnumą, motiniškumą. Ji nusišypsojo žiūrėdama į mergaites.
- Kokios jos nuostabios, - tarė ji Alanui. Atsistojo visai šalia vaikino. - Jos paaugs, turbūt bus lengviau, - pasakė. - Juk jos paaugs, taps savarankiškesnės, viskas bus gerai.
Dori žiūrėjo į Alaną. Buvo taip gera žvelgti į jo akių gelmes. Į tas nuo pat antro kurso pažįstamas akis. Jie kartu užaugo. Mintyse tarsi pralėkė visa paauglystė, praleista kartu. Snieguota žiema, rogės ir Dingas. Pirmas susitikimas ne mokykloje. Dori gimtadienis namelyje. Tas kartas, kuomet mergina įžengė į Alano namus, į tą mažytę trobelę, o Alanas pasakė, jog ji būtų atsargi, nes gali įlūžti grindys. Tamsiaplaukė pradėjo juoktis. Ji apsikabino Alaną, prigludo ir tiesiog stengėsi kuo giliau įkvėpti jo kvapo. Galvoje toliau sukosi vaizdiniai. Stovyklavimas su Juzefu, hipogrifas Kiauliasodyje, pirmasis bučinys, kvidičo rungtynės, naktys kambaryje iki pareikalavimo. Ji norėjo pasakyti raudonplaukiui, kad labai labai jį myli. Tačiau vis dėlto tie žodžiai užstrigo gerklėje.
- Ar einam atgal? - paklausė. - Amelija nori knygos.
-
- Na, tikriausiai labiausiai esu pratusi prie nešyklių, - pasakė Sakura. - Taip pat nebijau pasinaudoti ir kelionmilčiais, tačiau man nepatinka, jog tuomet iš židinio išlipu visa suodina, - nusijuokė. - O šiuo metu keliauju būdais tų, kurie nėra magai, - balse pasigirdo kažkas neigiamo. - Kojos ir autobusai, - pabandė šyptelėti. - Nemanau, kad tau nepavyks. Vis dėlto taip skraidai šluota, keliauti oru gal net bus tau paprasčiau. Na, o jeigu nepavyktų, Gruode. Tuomet bent jau žinosi, kad padarei viską, ką galėjai. Atleisk, - turėjo omeny Milaną ir eterinį aliejų. - Žodžiu, kaip ten jau yra, tai jūsų reikalas. O dėl eterinių aliejų, kurie padeda nesijaudinti, tokių yra apstu. Atsiųsiu tau pelėdą su jais. Iš molio? Kaip įdomu! Labai seniai nedirbau su moliu, - prisiminė namus, pievą. - Gal norėtum kada apsilankyti kokioje nors keramikos studijoje? Gal žinai, ar tokių yra Londone?
Apie save ir tėtį nebesinorėjo sakyti nieko. Laimei, grįžo Nelanna, tad gal ji padės pamiršti sudėtingas temas.
- O, Nelanna! - sušuko Sakura. - Na, kaip, ar pavyko susitvarkyti suknelę? - paklausė draugės.
Sakura atkreipė dėmesį, jog Gruodė atrodo šiek tiek apgirtusi. Baltapūkė pasigailėjo, jog įpylė jai vyno. Juk Gruodė tikriausiai nepratusi prie tokių dalykų.
-
Nuėjusi į vonios kambarį, Nelanna užrakino duris ir nusivilko suknelę. Buvo šlykštu stovėti saldžiu gėrimu aplipusia suknele. Šios medžiagai liečiant kūną, mergina norėjo kuo greičiau nusivilkti drabužį ir pamiršti tą nemielą jausmą. Ji patiesė suknelę į vonią ir pabandė lazdele išburti vandenį. Iš pradžių srovė buvo nedidelė, juk varniukei tikrai nesisekė kerėti. Bet labiau susikaupusi, prisiminusi mokykloje išmoktas pamokas, vanduo galiausiai prasiveržė iš lazdelės galo ir viską gerai išplovė. Beliko karštu oru išdžiovinti suknelę, kad vėl galėtų ją apsivilkti.
Viską susitvarkiusi, mergina sugrįžo į bendrą patalpą. Čia ją jau pastebėjo Sakura.
- Ak, taip, kažką pavyko padaryti, - nusišypsojo.
Šalia geriausios draugės stovėjo Gruodė. Nelanna su ja nebuvo susitikusi po mokyklos baigimo.
- Gerai atrodai, Gruode, visa išgražėjusi! - nepaisant to, bendrakoledžė atrodė šiek tiek keistai, tad po akimirkos Nelanna paklausė: - Nejaugi padauginai gėrimo?
-
- Žinau, kad reikėtų, bet dar nenusprendžiau, - atsiduso Walgunas. - Mane tikrai žavi kvidičas, patinka žaisti Grifų Gūžtos komandoje, tačiau... Nemanau, kad sugebėčiau žaisti tikroje komandoje rimtai... - dar sunkiau atsiduso. Taip, Walgunas norėjo žaisti, tačiau pakankamai save nuvertino, manė, kad tikrai nesugebės.
Walgunas klausėsi Milano pasakojimo apie šluotas. Pats apie jas nenusimanė, tačiau jautė pareigą skraidyti greita, penkto lygio šluota, kaip skraidė ir kiti žaidėjai, nenorėjo dėl lėtumo pralaimėti, todėl vaikinas labai džiaugėsi, kad tėtis nupirko tokią brangią šluotą.
- Man patogu. O kaip manai, yra skirtumas nuo gamintojo? Kurios šluotos laikonos geriausiomis? - paklausė Milano. Dabar Walgunas tėčio tikrai neprašytų nupirkti kitos, ypač kai ši buvo brangiausia parduotuvėje, tačiau, nors apie šluotas neišmanė, jos jam buvo lyg aukštasis mokslas, jomis visgi domėjosi, todėl galvojo, jei kvidičininko karjera pasiseks, išbandys kelias ir pasirinks tą, kuri labiausiai patiks.
-
Į kambarį sugrįžo Nelanna, o Juzefas ėmė galvoti, kada parsiras ir jaunųjų Senklerių šeimyna. Beplaukis išties ėmė manyti, kad be reikalo juos pasikvietė, bet dabar jau nieko nepadarysi. Beliko tikėtis, kad Amelija ir Dori nekels isterijų. Na, ir dar buvo gaila Arielės ir Alano. Ypač Alano.
Juzefas toliau kalbėjosi su Amyru, Milanu ir Walgunu. O Milanas pasirodė visai neblogas pašnekovas. Vyrukas nemanė, kad į tokį šaunų jaunuolį tasai klastuolis išaugs. Levinsas papasakojo jam apie savo giminės istoriją, apie šį namą, jie plačiau pasikalbėjo ir apie juodosios magijos artefaktus Hogvartse. Amyras tai klausinėjo apie tas gaminamas šluotas, o ir šiaip vyriškame pokalbyje netrūko diskusijų apie jas bei kvidičą.
-
- Aha. Nešyklės ir man patinka. O nuo kelionmilčių siaubingai apsisuka galva. - Nusijuokė. Kuo toliau, tuo labiau vynas darė savo. Baimės pradėjo tirpti. Visai Gruodei tai patiko. Gal ir neskanus tas vynas, bet koks poveikis.
- Tai kas kita. Skrydis šluota ir kelionė oru. Bet tu teisi. Pabandyti verta. - Gal ir apsikvailins. Bet bent jau žinos, kad pabandė.
- O, tai gerai. Ačiū. Man labai praverstų. O dirbtuvių nežinau. Galim kada eiti paieškoti. Ai tiesa, aš gi negaliu bet kada iš mokyklos išeiti. - Juokėsi. Viskas pradėjo darytis smagu. Ir mergina į tuščią taurę prisipylė dar vyno. Nuostabu. Jei jau taip paveikė viena taurė, jautėsi išsilaisvinusi iš slogių varžtų. Tai kodėl nesiėmus antrosios?
- Labutis Nelanna. Tu irgi puikiai atrodai. O man tai viskas kuo puikiausiai. Nepadauginau. - Gurkštelėjo iš antrosios taurės. Svaigulys ir tas pasitikėjimas savimi augo. O ji buvo tokia smulkutė, pirmą kartą ragavo tokio gėrimo ir dėl to vynas veikė dar labiau.
- Čia reiktų kokios linksmos muzikytės. - Pasakė pradėdama linguoti į įsivaizduojamą taktą. Kažkas tiesa juk grojo, bet tyliai.
-
- Walgunai, tu gali jeigu nori per atostogas atvykti į mūsų bandymų aikštelę pasitreniruoti. Ten, kur aš dirbu galima išmėginti sportines šluotas jų neperkant. Galėtum paskraidyti, išsimėginti įvairias šluotas. Gal suprastum kuris modelis tau labiausiai patinka. Jei įdomu aš tau užrašysiu adresą. - Pasakojo vaikinukui Milas. - Daug čia gilintis reikia. Apie tokius dalykus, kurio gamintojo šluotos kokių privalumų turi galėtume ir paplepėti toje aikštelėje. Tu šiaip turi gerą šluotą. Jeigu ji tau tinka, tai naujos nereikia. Bet išsibandyti gali. - Jie toliau kalbėjosi. Milanas sužinojo apie Levinso šeimos istoriją, namą. Buvo įdomu. Bet jo dėmesį patraukė Snaigė. Kuri jau pylėsi antrą taurę.
- Atsiprašysiu vaikinai. - Pasakė. Atsikėlė nuo sėdmaišio ir nuėjo prie merginų.
- Man atrodo, kad paskui mes sunkiai parsikasim namo. Ką pasakys tavo tėvai? - Abejojo, kad ji kada išvis gėrė vyno.
- Duok man tą taurę gerai Snaige? Paskui bus bloga. Kam taip greitai? Jokio smagumo iš to. - Paėmė taurę iš merginos ir pastatė ant staliuko. Ji lingavo pagal kažkokią muziką, kuri nelabai derinosi su ta, kuri skambėjo šiame kambaryje.
- Suvalgyk ką nors. - Paėmė sumuštinuką ir padavė Gruodei.
- Nenoriu, kad tau pasidarytų bloga.
-
- Na palikim tą dieną prašau. - O juk tada irgi pavadino Dori savo prakeiksmu. O dar kokių laiškų prirašė po to. Tiesiog norėjo nuo to atitolti. Palikti.
- Aš su tavimi todėl, kad to noriu. Todėl, kad įkritai man į sielą nuo pirmo susitikimo. Ir nenorėčiau gyventi su jokia kita. - Nei tada, kai jie buvo išsiskyrę nei šiaip kada neįsivaizdavo savęs su kokia kita mergina. Tik dabar, kai Dori save slopino ir varžė taip sunku buvo su ja gyventi. Jeigu jie neatlaikytų, tokia mintis skaudino. Bet jeigu. Tada liktų vienuoliu. Nes to, ką atidavė Dori, to niekada nenorėtų ir negalėtų atiduoti kitai.
- Milas tik šiaip kartais mėgsta pašnekėti. Tu nekreipk į jį dėmesio. - Ne. Jis nebuvo perlepęs tėvelių sūnelis. Bent jau Alanas manė, kad taip nėra. Milanas turėjo gal ir ne patį gražiausią charakterį, bet kažin ar dėl to, kad būtų labai lepinamas. Bet apie draugelį kalbėtis norėjosi mažiausiai. Vaikinas žiūrėjo į dukreles ir užplūdo toks retas džiaugsmo jausmas. Jis šypsojosi, nes Dvynukės atrodė tokios juokingos. Tokios mažytės, naivios. Pačios mieliausios pasaulyje.
- Juzefas pasius, kai pamatys, ką čia jos pridirbo. - Nusijuokė ir apsikabino Dori.
- Taip. Bus lengviau. Aišku, kad bus. O mes viską kartu pereisim. Pamatysi. - Šnekėjo. Matydamas dūkstančias mergaites taip ir išties galvojo.
Tarp jų užsimezgė tokia labai jauki akimirka. Tokių jau taip seniai nebuvo. Abu tylėjo, bet jų akys vis tiek kalbėjosi. Aš nenoriu, kad viskas pasibaigtų nutolimu. Galvojo. Ji mano liepsna ir nenoriu be jos gyventi.
- Einam. Pasilinksminkim gerai? Šis vakaras tikrai gali būti mūsų. - Nesinorėjo dabar Dori paleisti, bet atsitraukė nuo mylimos merginos. Pakėlė Ameliją nuo lovos.
- Eisim pavartyti knygutę? Būsi gera mergytė ir klausysi?
-
Amelija žaidė kartu su Ariele. Jos viena nuo kitos slėpėsi ir krykštavo, o Juzefo lova jau buvo visa sukuista. Šią akimirką mergaitė čiauškėjo savo kalba, kuri susidėjo iš tikrų žodžių skiemenų ir raudonplaukės bandymo tuos žodžius atkartoti.
Visai netikėtai Ameliją ant rankų paėmė tėtis. Prieš tai ji norėjo knygutės, tačiau dabar jau buvo pamiršusi tai ir neatrodė labai jau patenkinta, jog atsidūrė tėčio glėbyje. Tačiau kai tėtis prakalbo apie knygą, mergytė ją prisiminė ir užsinorėjo iš naujo. Ėmė džiaugsmingai cypauti ir muistytis.
- Ki ga! Ki ga! - šaukė mažylė.
Netrukus pažiūrėjo į Arielę, besimuistydama ir vėl kažką tauškėjo, spurdėjo, rodė rankomis į duris ir toliau šūkavo:
- Ki ga! Ki ga!
Tada griebė tėčiui už nosies.
-
Arielė dūko, o tas keistas jausmas, kurio nemokėjo suprasti ar paaiškinti galbūt kiek prasisklaidė. Mergaitė buvo labai įsijautusi į žaidimą. Vis labiau taršė lovatiesę. Ji šūkčiojo, slapstėsi ir laiminga juokėsi.
Kol staiga tėtis ėmė ir pakėlė Ameliją. Jeigu jau jie išeina, tai Arielė visai nenorėjo čia likti. Ji pasiėmė savo Au au, nes be jo niekur irgi nesiruošė eiti.
- Ma? - Pašaukė, norėdama, kad mama pakeltų, nes bijojo pati nuo lovos nusliuogti. Mergaitė nusimetė nuo savęs lovatiesę, į kurią jau beveik visai buvo spėjusi susivynioti. Amelija norėjo knygos. O ji pati norėjo pas tą dėdę, kurio vardo visai neprisiminė ir nemokėjo ištarti. Bet jie juk žaidė su dideliu padaru ant sienos. Ir Arielė norėjo vėl tai pratęsti.
-
- Tiesiog nežinau, ką tu manyje radai, - šyptelėjo. Bet šį kartą balse nebuvo girdėti savigraužos. - Nieko, pora lazdelės mostų ir sutvarkysim tą lovą, - nusijuokė. Įtampa ėmė slūgti. Dori nurimo Alano glėbyje. - Gerai, eime, - ji sutiko.
Netrukus Amelija atsidūrė ant Alano rankų, o Arielė ėmė prašytis pas Dori. Buvo labai gera išgirsti, jog Arielė vadina ją mama. Na, gal puse mamos. Tačiau juk ir taip aišku, ką mažylė nori pasakyti.
- Na, ateik, saulyte, - pasakė ji ir paėmė mergaitę ant rankų.
Burtų pagalba sutvarkė lovą. Nuoširdžiai nusišypsojusi Alanui jaunoji mama, ant rankų nešdama Arielę, išėjo iš miegamojo. Regis, vyko du atskiri pokalbiai, o pašnekovai buvo pasiskirstę pagal lytis. Dori ėjo prie moteriškojo būrelio, bet iš karto šiek tiek vėl sugedo nuotaika, mat ten pat susigalvojo prisistatyti ir tas asilas. Milanas. Gruodė atrodė linksma, o tai Dori patiko, mat dabar jau pasijuto šiek tiek kalta dėl to, ką jai pasakė. Tačiau Milanas atėmė iš jos linksmumo taurę. Bet Mendel nutarė nesikišti. Tai tikrai ne jos reikalas. Ji tą idiotą tiesiog ignoruos.
- Sakura sakė, jog augini drontą? - paklausė Nelannos.
Rankose sūpavo Arielę, kol kas jos nepaleido ant žemės.
-
- Galima bus per Velykų atostogas. Arba vasarą. Nelanna, ar esi lipdžiusi iš molio? Galvoju, galėtume visos trys pabandyti, - pasiūlė.
Vynas, regis, padėjo Gruodei atsipalaiduoti. Sakura nemanė, jog tai yra labai gerai. Tačiau kerais pagarsino muziką. Ji norėjo patarti draugei, kad galbūt daugiau bent kol kas vyno nereikėtų gerti, nes paskui gali būti negera. Tačiau Milanas tai padarė pirmiau. Bet... bet tai Sakurą suerzino.
Vaikinas šią akimirką jai priminė Džordžą. Mat Džordžas visą laiką sakydavo, kaip Sakurai elgtis ir kaip - ne. Ką sakyti, o ko nesakyti. Ką valgyti, ko nevalgyti. Milanui paėmus iš Gruodės taurę ir padavus sumuštinį, tai baltapūkei priminė paliepimą be pasirinkimo. Sakura vaikinui tarė:
- Šiaip jau Gruodė yra pilnametė ir pati gali pasirinkti, ką jai daryti ir ko ne.
Mergina pačiupo nuo staliuko tą pačią taurę ir atidavė ją Gruodei atgal.
Netrukus prie būrelio prisijungė ir Dori su Ariele. Sakura nusišypsojo ir mirktelėjo mažylei.
-
Pokalbis virė, tačiau Walgunas kažkaip pavargo, tiesą sakant, nieko neveikdamas. Dar mintyse pasirodė, kad kažką pamiršo, kažką svarbaus, bet ką... To jis neprisiminė.
- Rodos, kažką pamiršau... - jau galvojo balsu ir nusprendė nusipirkti tą kamuoliuką, kurio dūmai parausta, jei ką pamiršai, tačiau šio pavadinimo grifas neprisiminė. Kaip suderinta, tiesa? - Višta! - galiausiai prisiminė ir nulėkė į virtuvę. Va dabar to kamuoliuko jam tikrai reikėjo.
Walgunas išėmė vištą ir pagalvojo, kad ji kiek pasvilusi, kiek pajuodavusi.
- Tėti, ar višta per daug nesudegė?! - šūktelėjo tėčiui, mat pats nesijautė turįs pakankamai žinių tai įvertinti.
Walgunas grįžo į kambarį. Kaip tik jau grįžo Dori, kas pradžiugino. Kiek jaudinosi, kad šis vakaras nebūtų sugadintas.
-
Gruodė teigė, kad jai viskas gerai ir nepadaugino gėrimo, bet buvo akivaizdu, kad nutiko priešingai. Nelanna jau ruošėsi kažką sakyti draugei, bet priėjo Milanas ir paėmė iš jos taurę. Sakurai tai pasirodė netinkamas žingsnis ir ėmė ginti draugę.
Nelanna nuklydo į prisiminimus. Ne vieną kartą ekspedicijų metu pasitaikė situacijų, kai jos porininkai vyrai su ja elgiasi kaip su maža mergaite. Bandė nurodinėti, ką daryti, tarsi ji pati negalėtų priimti sprendimų. Juk čia ji yra hilerė, tad tikrai žino, kokį eliksyrą naudoti, nereikia kažkieno kito patarimų.
- Sakura teisi. Mes, merginos, nesame mažvaikės, - su panieka tarė. - Sugebame ir pačios priimti sprendimus. Wingardium Leviosa, - nukreipė lazdelę į taurę su gėrimu ir atskraidino ją sau. Klausimą apie molio dirbinius ji jau buvo pamiršusi..
Akies krašteliu Nelanna matė, kaip grįžo Dori ir priėjo prie jų.
- Taip, turiu drontą, - atsakė į Dori klausimą. - O jūs ar auginate kokių gyvūnų?
-
Juzefas šoktelėjo. Ir kaip jis pamiršo antį?!
- Sūnau, čia antis, bet ačiū, kad pasakei. Kitaip iš jos nieko nebūtų likę.
Bus man užburti namus nuo maisto gaminimo kvapų, mintyse pagalvojo.
Vyrukas apipjaustė tą vištą antį. Atrodė, kad mėsa gal ir bus valgoma. Pakvietė visus prie stalo. Jie visi pavakarieniavo. Gal antis ir buvo kiek sausoka, bet šiaip jau išėjo išties visai neblogai. Pusę valgymo laiko beplaukis gyrė Walguną, jog šis prisiminė kepamą paukštį.
Nors vakaro pradžioje ir buvo kilę šiokių tokių nesklandumų, tačiau dabar, apie vienuoliktą valandą, didžioji dalis svečių atrodė laimingi ir atsipalaidavę. Dar visai neseniai jie žaidė šaradas, o šią akimirką Levinsas visus kvietė į kambario vidurį šokti. Pats sau linksmas straksėjo, buvo išgėręs šiek tiek vyno, bet nedaug. Pats kaltas, kad sugalvojai švęst Naujuosius su vaikais, pamanė. Nors tokie jau ir vaikai... Dvynukės jau buvo paguldytos, o vienintelis nepilnametis be jų buvo tik Walgunas. Ir tai, toks jis bus vos dvejus metus. Merline, tas laikas...
-
Gyvenimas gražus. Ir ko ji prieš tai taip nervinosi? Dabar lingavo į taktą ir apie kažką svajojo.
- Taip. Puiku. Varom per atostogas palipdyti kartu. - Džiugiai pritarė.
Tada atėjo Milas, paėmė iš jos taurę. Gal Gruodė būtų jam ir nusileidusi. Jai pasirodė taip keista, kad vaikinas išvis pastebi ką ji daro. Bet prieštarauti pakurstė draugių žodžiai. O dar kadangi dabar jautėsi visai kitaip, nei seniau užsinorėjo pažiūrėti kas bus, kiek toli gali eiti ir ar jam tikrai taip svarbu ką ji daro.
- Teisingai. Aš ne mažas vaikas. Pareisiu namo kaip norėsiu ir kada norėsiu. - Pareiškė. Sumuštinį tiesa pasiliko. Gal ir nebloga mintis buvo truputį pavalgyti. Apie tai, kad gali pasidaryti bloga nelabai galvojo. Nieko man nebus. Nusprendė ir gurkštelėjo iš taurės. Dėl visa ko atsirėmė į Milą, nes ta žemė truputį neatrodė tvirtai. Gal rytoj pagalvos apie savo elgesį, o šiandien jau to tikrai nedarys.
Vakaras ėjo toliau. Grįžo Dori ir Alanas, atrodė jau susitaikę. Niekas nebesipyko. Jie pavalgė. Gruodė nelabai turėjo apetito. Paskui jie žaidė, viskas atrodė taip smagu. O tada prasidėjo šokiai. Po kelių taurių vyno šokiai atrodė sunkus reikalas. Bet ji šiandien norėjo šokti. Norėjo jaustis laiminga.
- Šiek tiek svaigsta galva. - Pareiškė jiems su Milanu besisukant ratu. Tada jis tyčia pradėjo dar greičiau suktis.
- Baik, sakau tau raminkis. - Juokėsi ir krykštavo ji.
-
Gerais norais pragaras grįstas. Ar kaip ten sakoma. Atrodė, kad jis tarkim liepė užsivilkti Gruodei čadrą, melstis ir sėdėti namie. O ne tiesiog paprašė pristabdyti.
- O dieve mano, be proto atsiprašau už toookį savo įžūlumą. - Teatrališkai pasakė, bet visgi nusišypsojo, nes šiuo tarpu rietis nenorėjo. Galės kada kitą kartą pasakyti ką mano apie tą blondinę Levins arba tylenę Light. O gal jį labiau nuo tikrų rietynių pristabdė toks neįprastas Gruodės elgesys?
- Truputį kojos nelaiko? - Pasiteiravo jai atsirėmus į jį. Na, bet jau tikrai negalėjo pasakyti, kad dėl šito jų artumo nesijautė patenkintas.
Paskui prasidėjo vakarienė. Žaidimai. O galiausiai, kai dvynės jau miegojo šokiai.
- Ką sakai? - Juokėsi ir vis greičiau skraidino Gruodę ratu. Galvojo kas būtų,jeigu ją apkabintų ir jie imtų šokti kažką lėto. Bet ir šito užteko ir jis visai nenorėjo dabar gadinti šios akimirkos.
-
- Pavyzdžiui, bendrystę. Tai vienas iš daugelio dalykų. - Atsakė jis Dori.
- Taip, eisim pavartyti knygutę. - Nešėsi link durų tą spurdantį ir klegantį kamuoliuką. Iš kur pas tave tiek energijos?
- Nedaryk taip. - Pabandė atitraukti pirštukus nuo savo veido.
Alanas susirado knygą ir atsisėdo šalia Juzefo brolio. Tada vartė su ja kartu, žaidė. Jau nelabai norėjosi leisti Amelijai išsidūkti, juk vis tiek jau tuojau ateis laikas miegoti. Arielė pasiliko su Dori. mergina ją laikė ant rankų. Mažylė greitai nurims ir užsinorės miegoti. Tai Alanas tikrai žinojo.
O svetainėje atmosfera jau buvo kitokia. Norėjosi užklausti Milo kas čia dedasi, bet nusprendė neklausti. Jie pavalgė, žaidė. Mažylėms jau tikrai buvo laikas miegoti. Todėl jas paguldė. Raudonplaukis truputį nerimavo kaip dvynukės miegos svetimoje vietoje. Bet regis jos kol kas užmigo.
- Einam pašokti? - Paklausė Dori Senkleris.
-
Amelija kartu su tėčiu vartė knygutę. Tos minkštos spalvotos knygelės mergytei labai patiko, tad ji sutelkusi dėmesį į užsiėmimą išbuvo ganėtinai ilgai. Bet paskui vis tik atsibodo.
Tačiau netrukus jie ėjo valgyti, todėl Amelija ir vėl šiaip ne taip apsiėjo be isterijų. Aišku, valgydama krėtė daug pokštų. Mėtė maistą. Šis užsiėmimas buvo ne ką prastesnis nei minkštos knygos.
Vėliau mergaitė žaidė kartu su sese, tetomis bei dėdėmis. Ir su kate. O tie suaugusieji tikrai nuobodūs, nes pradėjo bartis, kai mažylė paėmė katei už uodegos.
Netrumpą laiką viskas buvo gerai, bet vėliau mažoji Senkler pavargo ir ėmė darytis irzli. Galiausiai su ašaromis teko nueiti atsigulti. Raudonplaukė jautėsi pavargusi, akys merkėsi. Ji pati dar norėjo būti su visais svetainėje. Tačiau, žinoma, neatsilaikė ir užmigo.
-
Arielė buvo pas mamytę. Patogiai prie jos prigludo. Pirštukas atsidūrė burnytėje ir ji užsimerkė. Truputį prisnūdo ir nebuvo patenkinta, kai visi ėjo valgyti. Niurzgėjo, ašarojo. Kažkiek maisto tikrai nudrėbė ant tėvų ir ant žemės. Paskui truputį žaidė. Dėmesį prablaškė katė. Bet mažylė vis tiek jautėsi mieguista. Galėjo bet kada pradėti ašaroti. Žiovavo, trynė akytes. Kol pagaliau buvo nunešta miegoti. Bet jai nepatiko, nes vieta nebuvo pažįstama. Todėl nepatenkinta vartaliojosi, zirzė. Kol galiausiai prisiglaudusi prie Amelijos užmigo. Miegas nugalėjo ir ji viską pamiršusi paniro į sapnų karalystę. Buvo gera, šilta. Šalia sesutė. Niekas netrukdė nei triukšmas, nei svetima ir visai nepažįstama vieta.
-
- O taip, - atsiduso Dori atsakydama Nelannai. - Tu geriau neklausk, pas mus visas zoologijos sodas.
Arielė jau buvo pavargusi, tačiau Amelija - dar ne. Dori nenorėjo jų per anksti paguldyti, nes tai reiškė, kad jos per anksti ir atsikels. Be to, norėjosi pilnai iškrauti Ameliją. Kai jaunieji tėvai užmigdė dukras, jie grįžo į svetainę. Turėjo, kaip visada, mobilią auklę.
- Žinoma, - atsakė raudonplaukiui mergina, kai jis pasiūlė pašokti.
Abu šoko, o Mendel prisiminė, kaip jie kartu su draugais šėlo tame bute, kuriame tada dar septyniolikmetei taip ir neteko pagyventi. O paskui linksminosi klube. Ir tada jiedu šoko, bet viskas buvo kitaip. Tą kartą abudu neregėtai pasigėrė. Šį vakarą tamsiaplaukė išgėrė kelias taures vyno, tačiau tai nei iš tolo nepriminė ano karto. Nes dabar Dori ir Alanas - tėvai.
Ji pagalvojo apie tai, kad gyvenimas kiek sumautas, kad dukros atėmė jaunystę. Tačiau dabar savo nuotaikų nerodė. Ir taip jau šiandien prirengė spektaklių.
-
Baltapūkė išdidžiai iškėlė galvą. Nes jos visos trys - Sakura, Nelanna ir pati Gruodė - pastatė aiškinantį vaikiną į vietą. Gaila, kad Sakura neišdrįstų nieko panašaus pasakyti Džordžui. Bet gal ir nereikia. Jeigu pasakytų, paskui pati kentėtų.
Vėliau vakaras ėjosi išties smagiai. Sakura ilgai šoko, sukosi ratu, su tais sparnais atrodė tarsi fėja. Šiek tiek užsiėmė ir su Dori bei Alano dukromis, ypač su Amelija, nes Arielė atrodė pavargusi. O įsivakarojus ir tėtis nebe taip stipriai trukdė.
Prieš dvyliktą valandą jie visi išėjo į lauką. Sakura žinojo, kad Juzefas parūpino tų, kurie nėra burtininkai, fejerverkų. Tai strazdanei nepatiko. Nejau jis nesupranta, kad tokie fejerverkai teršia orą ir gąsdina gyvūnus?
-
Štai ir artėjo Naujieji. Juzefas griebė žiobariškus fejerverkus bei šaltas ugneles, taip pat kelis butelius šampano bei pakelį sulčių. Kerais daiktus nusiskraidino į kiemą. Tikėjosi, kad joks kaimynas žiobaras nepastebės.
- Ar kada teko matyti žiobariškus fejerverkus? - paklausė būrio burtininkų. - Tik neišsigąskit, nes bus didelis garsas, - perspėjo. - Ir neikit arti, nes galima susižeisti.
Juzefas ruošėsi šauti fejerverkus, tuo metu jo brolis Amyras visiems šventės dalyviams davė po ilgą uždegtą bengališką ugnelę.
- Alanai, būk geras, papilstyk šampano, - paprašė jo Levinsas. - Walgunai, tu įsipilk sulčių, - tarė sūnui.
Netrukus fejerverkai šovė į viršų. Ir ne tik iš Levinsų giminės namo kiemo. Visas dangus spalvojosi. O Juzefas šaukė:
- Su Naujaisiais! Su Naujaisiais!
-
Nelanna nusijuokė, kai Dori pasakė apie namie esantį zoologijos sodą. Nematei, kas pas mano mamą namie darosi, pagalvojo.
Vakaras daugumai buvo linksmas. Visi šoko, kalbėjo ir juokėsi. Ji pati nesijautė labai smagiai, vis graužė sąžinė, kad apgaudinėja save ir kitus. Dabar, stovėdama su visais lauke ir laukdama profesoriaus Levinso fejerverkų, ji prisiminė, kaip pasivedė į šoną Sakurą ir galiausiai išsakė viską, kas nedavė ramybės. Apie savo nesėkmingą bandymą tapti hilere, nenusisekusias ekspedicijas ir kaip ekspedicijų organizatoriai vaikinai ją laiko prastesne ir nieko neišmanančia mažvaike. Pasiguodusi geriausiai draugei, ji pasijautė šiek tiek geriau, bet suprato, kad to neužtenka norint istorijos posūkio jos gyvenime.
Fejerverkus ji buvo mačiusi ir anksčiau. Biburyje jie labai populiarūs. Laimei, mama žinojo kerus, kuriais užbūrusi jų namą galėjo kartu su visais išeiti į lauką apžiūrėti jų nedideliame miestelyje kartą per metus pasitaikančio reginio. Jei ne tie kerai, turėtų visi, ar bent mama, likti namie kartu su visais gyvūnais. Kaimynai žiobarai nuolat guosdavosi, kad turi likti namie su šunimis ir negali išeiti pažiūrėti fejerverkų.
- Su naujais metais! - prisijungė prie sveikinimų ir apkabino Sakurą. - Tikiu, kad kiti metai mums abiems bus geresni.
-
Šokiai, šis vakaras buvo kažkas ypatingo. O tada žinoma atėjo tai, kas visada ateina per naujuosius metus. Fejerverkai jai kėlė siaubą. O dar juk jie šaudys iš visų namų. Mergina atsisakė šaltosios ugnelės ir neėjo artyn. Liko prie durų. Tiksliau sakant tarpdurį. Išvis norėjo įlįsti į namą. Tėvai namie nešaudydavo Fejerverkų. Gruodė jų paniškai bijojo. Jai atrodydavo, kad gali viskas nuo jų užsidegti. Jie atrodė tokie nenuspėjami. Mergina įsitempė. Akyse išties pasirodė siaubas. Viskas bus gerai. Viskas juk bus gerai. Kartojo sau ir vis labiau traukėsi į namo gilumą.
Prie jos priėjęs Milanas apglėbė ją viena ranka, kita paėmė už dešinės rankos. Iškėlė jų sunertas rankas ir pamojavo kitiems iš tolo sveikindamas su naujais metais. Jie paėjėjo kiek priekin, bet liko tarpduryje. Tai buvo taip keista ir ji kiek atsipalaidavo ir kiek ramesnė stebėjo iš tolo kaip Fejerverkai spalvotais blyksniais nušviečia dangų.
-
Aišku, kad naujųjų kulminacija Gruodei nepatiko. O jis ir nemanė, tiksliau nei neįsivaizdavo, kad ji taip išsigąs tu Fejerverkų. Jau matė, kad ji tuojau spruks į namą. Norėjosi ją kažkaip paguosti, padrąsinti. Todėl priėjo ir ją apkabino.
- Su naujais metais! - Šūktelėjo kitiems mojuodamas iš toli. Jie neėjo prie kitų, liko nuošalyje. Milanas irgi neturėjo ugnelės. Stovėjo, šypsojosi ir stebėjo tuos patrakusius Fejerverkus.
- Matai. Nieko tokio nenutiko. Viskas gerai. - Šnekėjosi su mergina.
Jie niekada nekalbėjo su Gruode apie tą gaisrą, kuriame ji apdegė. Ir šiandien jis dar sykį pasitvirtino sau koks buvo kvailas ir piktas, kai tyčiojosi iš jos mokykloje.
Paskui visi iš lauko sugrįžo atgal. Susėdo namie ir šventė tęsėsi iki ryto.
-
Alanas niekada nebuvo geras šokėjas. Bet vis tiek patiko šiandien pašokti Juzefo namuose. Paskui visi išėjo laukan. Jis supilstė Juzefo paduotą šampaną į taures ir padalino kitiems.
Reikėjo pasakyti Juzefui, kad būtų geriau šlapio degimo magiškieji Fejerverkai. Pagalvojo pamatęs kaip į juos reagavo Gruodė. Visai nepagalvojo pasakyti apie tai seniau.
Visi sveikino vieni kitus. Jis apkabino Dori ir labai tikėjosi, kad šie metai atneš jiems kažką gero. Kad praeis visi nesutarimai ir nesusipratimai. Kad gerai seksis gyventi kartu ir auginti dvynukes.
Jie sugrįžo namo. Alanas norėjo, kad laikas eitų lėčiau. Norėjo ilgiau švęsti. Linksmintis. Buvo to pasiilgęs. O tas vakarėlis tikrai ėjosi labai smagiai.