Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sabrina Wolfhard Lapkričio 03, 2021, 09:17:25 pm
-
Siuvimo kerai Kaip sekėsi šiandien? Tiesą sakant, šiandien Sabrina jautėsi puikiai. Beveik kaip visados, kupina džiaugsmo, pozityvumo, draugiškumo ir net paslapčių. Pati profesorė jau buvo pasiilgusi savo mylimų zuikučių, apart Elodie's, Meghan, Deo ir kitų blogiečių. Šią pamoką laukė didelis siurprizas, baisiai įdomi, bent jau pačiai fotografei pamokos tema ir labai gražiai atrodantis skanėstas, kuris buvo sugrūstas odinėje kuprinėje. Žodžiu, įėjus Sabrinai pro gražias duris, mergina atsistojo prieš visą klasę, nusišypsojo savo gražiąja šypsenėle ir mestelėjo kuprinę ant kėdės. Kadangi buvo nedidelis lietutis, kerėjimo profesorė uždarė langus, uždegė žvakutes dėl jaukumo ir pradėjo savo kalbą kaip koks kunigas bažnyčioje.
- Hello, - Mergina stovėjo kažkodėl ant vienos kojos ir žiūrėjo į mokinius. Tuomet prisiminė, kad būtų visai neblogai pristatyti naująją temą. - Taigi. Mes laiko nelabai turime, jeigu jums neįdomu manęs klausyti, galite stebėti šias gražias žvakes, arba užkandžiauti mano atneštu maistu.- Sabrina baigė pusę kalbos ir ištraukė iš kuprinės, šviežiai iškeptą slyvų pyragą. Tada supjaustė gabaliukais, paėmė iš spintelės lėkštutes ir kiekvieną porciją, padavė mokiniams.
- Jus pauostykite kaip kvepia, pati kepiau, net vyras nepadėjo. Tiesiog negaliu, galėčiau turėti savo kepinių ir gėrimų restoraną, aš tokia nereali kepėja, - Didžiavosi savimi vilkolakė. - Skanaus, zuikiai! Kaip sakant... buon appetito! Matot, aš net itališkai moku,- Mergina atsikvėpė ir negaištant laiko, pradėjo pasakoti pamokos temą. - Taigi, kadangi mano pamokose teorijų beveik niekada nebūna, šitą patys žinote, todėl pradėsime nuo nuostabios praktikos. Užduotis tokia, esu atsinešusi pilną suplėšytų drabužių, galite nesijaudinti priešai, drabužiai ne mano, o pusseserės, kas pažįsta Christiną gali jai perduoti, kad manęs nežudytų, o kas nepažįsta, tai sėdėkite vietoje. Ir ką jus turėsite padaryti? Turėsite kerais susiūti tuos drabužius. Taip pat, šie drabužiai yra iš Paryžiaus, mano pusseserės, todėl privalote normaliai ir gražiai susiūti. Kerų pavadinimas- Madon siūn bondžiur. Žinau, kerai skamba labai prancūziškai, bet kadangi rūbai ir mados siejasi su Prancūzija, todėl ir patys kerai sugalvoti būtent pavadinti prancūziškai. Tikėkite, kad kerai pavyks, nors iš pirmo karto neišeis, tiesiog būkite nusiteikę gerąja energija ir pozityvumu. Nusukite burtų lazdelę į drabužio skylę ir sakykite kerus. Sėkmytės, zuikiai.- Ant šitų žodžių, mergina truputį trenkėsi į stalą. Auč.
- Alio, drabužiai ant stalo!- Tik tiek galėjo pasakyti vilkolakė, kuriai baisiai skaudėjo šiuo metu ranką.
Du post'ai po 2000, arba trys po 900. Praktika iki 11-11. Jei kas neaišku, visados kreipkitės į Sabriną, ar, bet kurį kitą mano personažą. Sėkmės:)
-
Erka ėjo į kerėjimo pamoką. Vis svarstė apie ką ji bus. Kai Erka suprato, kad joje niekas nepasikeitė. Erka atsisėdusi į savo vietą pamatė drabužius. Jie jai pasirodė gražūs. Neskaitant to, kad buvo skylėti. Jie buvo gražių pastelinių spalvų. Erka pasižiūrėjo į laikrodį. Iki pamoką skelbiančio varpo dūžio liko daugiau nei dešimt minučių. Bet nusprendė niekur neeiti,o palaukti čia.
- Profesore, koke šiandien bus tema? - paklausė Erka.
Bet tuo metu suskambėjo varpas. Jis buvo garsesnis nei įprastai. Erka pamatė jog pamokos jau prabėgo dešimt minučių. Tad visi susėdo ir pradėjo. Tiesa, keli vaikai vis dar juokėsi. Tad profesoriai vėl teko visus raminti. Tada pagaliau prasidėjo pamoka. Po kiek laiko Erka užuodė saldų aromatą. Ji suprato, kad tas aromatas cinamono. Aromatas buvo toks nuostabus, kad Erka kelias minutes nesiklausė. Visiškai nesiklausė. Bet jai įstrigo paskutinis sakinys. Profesorė papasakojo, kad pati iškepė pyragą ir visiems išdalijo po gabaliuką. Pyragas. Apsidžiaugusi pagalvojo Erka. Ji pyragus mėgo. Ji ir šiaip mėgo valgyti.
-
Profesorė pasakė jog jei neįdomu galite valgyti pyragą. Erka jo paragavo. Jis buvo pasakiško skonio. Jai norėjosi dar. Bet Erkai buvo įdomu. Todėl ji klausėsi. Pagaliau profesorė prakalbo apie drabužius. Jie buvo idealūs. Erkai tai pasirodė įdomu. Ir kai tik profesorė išdalijo po drabužį Erka ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Erka išvydo kaip adata ir siūlas pats susiuvo galiuką, bet tik galiuką. Tada viskas iširo ir nukrito ant žemės. Erka nusprendė labiau susikaupti. Daug labiau.
Tad Erka ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Netikėtai adata įsivėrė siūlą į skylutę ir greitai pradėjo siūti. Labai greitai. Ir ties paskutiniu skylės centimetru viskas vėl iširo! Viskas! Visiškai viskas. Na bent jau nepasidarė didesnė skylė. Pagalvojusi nusprendė Erka. Nors skylėtas drabužis atrodė geriau. Daug geriau. Bent jau taip atrodė Erkai. Nors Erka abejojo ar taip atrodo daugeliui. Bet kitų nuomonė jai nerūpėjo.
Šį kartą Erka vos vos mažiau susikaupė. Pakėlė lazdelę (aukščiau nei įprastai) ir ištarė (taip pat garsiau nei įprastai):
- Madon siūn bondžiur. Ir laukė kas atsitiks.
-
Vėl netikėtai adata pakilo įsivėrė į save siūlą ir pradėjo siūti. Šį kartą viskas tikrai gražiai užsisiuvo. Neliko net mažiausio skylutės. Bet po kelių sekundžių atsirado mažytė skylutė. Ji vis didėjo. Galiausiai ji buvo tokio dydžio, kokio kai pradėjo siūti skylę. Erkai visa šita jau atsibodo. Bet praktiką atlikti juk reikėjo. Taigi pasiėmė lazdelę. Klastuolė galvojo, kad geriausia tiesiog viską mesti ir nieko nedaryti. O dar geriau visiškai suplėšyti šitą rūbą. Bet Erkai reikėjo taškų. Todėl neliko kito pasirinkimo. Tiktai bandyti vėl. Ir taip kol pavyks. Erkai tai atrodė beproto nuobodu. Bet tiesiog negalėjo metų pabaigti blogais pažymiais. Todėl vėl pakėlė lazdelę ir tarė:
- Madon siūn bondžiur. Paprastai ištarė Erka.
Šįkart adata net nepasijudino. Visa tai buvo apgailėtina. Erkai toptelėjo labai juokingas dalykas. Bet nusprendė pabandyti. Ji sugalvojo, kad reikia sakyti labai tyliai. Taigi Er pašnibždomis tarė:
- Madon siūn bondžiur.
Ji tai pasakė taip tyliai, kad pati vos girdėjo. Ir adta pasikėlė ir susisiuvo. Erka laukė, nes galvojo, kad vėl pasidarys skylė. Bet nieko nenutiko. Taip ji susiuvo dar kelias skyles.
-
Gloria sėdėjo kerėjimo pamokoje ir galvojo. Galvojo ką dar kvailo sugalvos ši profesorė, nes pamokoje kurioje buvo dar mokslo metų pradžioje reikėjo užburti cigaretę. Ir pagal mergaitę dabar profesorė turėtų sugalvoti dar kažką kvailesnio, daug kvailesnio. Kai garbanės ausis pasiekė varpas ji pažvelgė į baltaplaukę profesorę ir pradėjo gan atidžiai klausytis. Kaip ir praeitą kartą pamoką prasidėjo nuo maisto, bet šį kartą nuo skanaus slyvų pyrago kurio net pirmakursė norėjo šiek tiek paragauti. Nieko blogo nenutiks jeigu paragausiu. Pagalvojo britė ir pasiėmusi šaukštuką paragavo. Pyragas kaip pyragas nieko ypatingo nereikia taip girtis. Pagalvojo varniukė ir dar šiek tiek paskanavusi desertu nustūmė pyragą toliau nuo savęs ir pradėjo labai atidžiai klausytis praktikos. Viską išgirdusi rudaplaukė suprato, kad ji klydo, nes ši praktiką nebuvo tokia kvaila ir tikrai naudinga gyvenimui. Gal ji ir netokia išprotėjusi. Pagalvojo vienuolikmetė ir nuėjo pasiimti suplyšusių drabužių. Jaunoji Mechel pasiėmė violetinę suknelę su ilgomis rankovėmis kurios buvo smarkiai suplyšusios, taip pat skylė buvo ir kitose vietose. Bet didžiausia skylė buvo suknelės viduryje. Čia reikės daug darbo. Pagalvojo varno nago mokinė ir grįžo į savo vietą ir išsitraukė lazdelę. Kurią skylę susiūti pirmą ? Paklausė savęs našlaitė ir nusprendė pradėti nuo mažiausių, kad gautų daugiau praktikos prieš dirbant su didesnėmis. Pačiai pradžiai ji išsirinko ant rankovės esančią skylę ir ten nutaikiusi lazdelę tvirtai ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Skylei nieko neatsitiko ji vis dar buvo neužsiūta. Nors Mechel pavardės savininkė buvo perfeksionistė ji per daug nebarė savęs, nes prisiminė profesorės žodžius, kad pirmą kartą tikrai nepasiseks. Dėl to ji atsikvėpė ir pasiruošė burti dar sykį.
-
Tomasz įskrido į klasę. Pamoka jau prasidėjo. Bet Tomasz - pernelyg iškilus vaiduoklis, kad atskristų laiku. Mokytoja jo nenori matyti. Tomasz jos irgi nenorėjo matyti. Blogiau nei Džeinė! Nieko neverta menkysta! Tiesiog šlykštu! Taigi reikia sugadinti jai nuotaiką.
Tomasz nesiklausė, ką ji šneka. Tam jis pernelyg iškilus! Vaiduoklis skraidė palubėje. Kol kas jo, atrodo, niekas nematė! Gyvieji neverti matyti jo iškilų pavidalą. Jie neverti būti su Tomasz viename pasaulyje! Tomasz atsiduso. Jam buvo gaila Tomasz. Iškilus vaiduoklis turi kęsti gyvųjų draugiją! Vadinasi, reikėjo viską sugadinti.
Pagaliau žemo lygio gyvoji nustojo taukšti. Tomasz priskrido prie jos.
- Kodėl nepadėkoji už garbę mane čia matyti? - suriko jis. Vaiduoklis buvo prie pat nevykusios profesorės.
-
Teleskopo ant stalo nebuvo. Nepaisant to, kad kerėjimas puikiai tiko nesąmonėms daryti, astronomijos prietaiso į šią pamoką Deoiridh neatsinešė. Ji tikrai neketino nusiristi iki tos kvailelės lygio. Geriau jau būti originaliai ir sugalvoti ką nors naujo.
Tiesą sakant, nereikėjo net ir galvoti. Alano dėka vien jau ateiti į pamoką buvo pakankamai originalu. Šiaip ar taip, ne kasdien klasėje pasirodo mokinys su gyvūno snukiu sau ant veido. Iš pradžių itin šauniai atrodžiusi idėja dabar šiek tiek gąsdino: koledžo vadovė tikriausiai ras ką pasakyti. VIs dėlto toks buvo tas žaidimas, kurį pasiūlė Alanas, tad Deoiridh neturėjo kur dėtis.
Taigi dabar ji sėdėjo klasės priekyje su triušio veidu vietoj savojo ir spoksojo į profesorę. Kažkokios reakcijos tikrai tikėjosi sulaukti. Tiesa, ausys gerokai erzino, bet tokia buvo linksmybių kaina, ir Deoiridh buvo pasiruošusi ją sumokėti. Tiesa, reikėjo sugalvoti ir ką veikti per šią pamoką: vien triušio veido ir ausų jai tikrai neužteks, kad jaustųsi pamokoje gerai. Žinoma, prie geros savijautos pamokos metu labai prisidėtų Sigurdo kompanija. Apsižvalgiusi mergaitė islandą pastebėjo, bet prie jo eiti buvo kiek drovu: šiaip ar taip, jos išvaizda šiandien buvo gerokai išsiskirianti. Taigi ji tiesiog kurį laiką spoksojo į tą pusę ir galiausiai nusuko akis. Ar Sigurdas žvilgsnį pastebėjo, Deoiridh nežinojo.
Apie tai mąstyti buvo sudėtinga - kaip ir apie tai, kad ši pamoka yra viena paskutinių, kurias jiedu gali praleisti drauge. Kiti mokslo metai bus tiesiog siaubingai neįdomūs. Vadinasi, reikėjo rasti draugų (?), kurie padės paversti profesorių gyvenimą pragaru.
Sulig ta mintimi rudaplaukė prisiminė Alaną - jos triušiško veido kaltininką ir autorių. Apsižvalgiusi po klasę jo nepastebėjo, bet žvilgsnis nejučia grįžo prie islando. Deoiridh nežymiai šyptelėjo, tačiau tikėjosi, kad išdažytas veidas vaikinui sutrukdys tą pastebėti.
Po kurio laiko grifiukė, atrodo, prisiminė esanti pamokoje. Ji nužvelgė skiautes, su kuriomis neišgirdo, ką reikia padaryti. Kažkokį klaikų pyragą mergaitė paprasčiausiai ignoravo. Nepanašu, kad nuostabioji Sabrina kada nors supras, jog mokiniams jos maistas visiškai nepatinka. Įdomu, ką ji darytų, jeigu Elliwskopas tuo kvailu maistu užspringtų? susimąstė Deoiridh. Vis dėlto netrukus nutarė nesigadinti sau nuotaikos mintimis apie tą kvėšą. Jau geriau galvoti apie tai, kaip galima sugriauti klasę ar šiaip gerai paerzinti nuostabiąją koledžo vadovę.
Tarsi ieškodama tinkamesnių idėjų Deoiridh dar kartą atsisuko į Sigurdą. Puikiai žinojo, kad leidžiant laiką su draugu šunybes krėsti yra linksmiau. Šiaip ar taip, kas gi pasiūlė apmėtyti kerėjimo profesorę cepelinais?..
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Antras teleskopas stovėjo šalia pirmojo. Trečias teles… Ne, ant stalo stovėjo tik du teleskopai, mat daugiau Elliw jų ir neturėjo. Tiesą sakant, mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kam jai gali reikėti daugiau nei vieno teleskopo. Mąstant visiškai atvirai, kam teleskopas iš viso reikalingas? Nors kas čia per klausimai?! Tai yra didžiausia šio pasaulio brangenybė ir taip mąstyti yra paprasčiausiai įžūlu. Žinoma, kad teleskopas yra reikalingas, o jeigu kiti mokiniai jų neatsineša… Ką gi, dėl to kaltos yra tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija.
Taigi teleskopas stovėjo ant stalo, o didžiausia jo brangenybė - Elliw - sėdėjo po tuo stalu. Ten buvo visai patogu, tad nebuvo kuo skųstis. Velsietė neprisiminė, ar ketino kuo nors skųstis, tad to ir nedarė. Netrukus pamiršo ir tai, kad iš viso apie tai galvojo. Jeigu galvojo, mat šios mergaitės sugebėjimai tokiais klausimais yra daugiau nei abejotini.
Vis dėlto Elliw mąstyti gebėjo, mat dabar kaip tik tai ir darė. O mąstė ji apie tai, kad ir vėl sėdėjo ant žemės. Retkarčiais pasitaikydavo pargriūti ar išmesti iš rankų teleskopą (na, o kam nepasitaiko?). Kodėl jis visada krenta ant žemės? Klastuolė niekaip negalėjo prisiminti, kad astronomijos prietaisas kada nors būtų nukritęs ant lubų. O gal buvo, tik ji to neprisimena? Ar kada nors yra tekę vaikščioti ant lubų? Tai buvo labai įdomi mintis. Elliw ketino dabar pat pabandyti įgyvendinti šią užmačią. Deja, ji buvo pamiršusi, kad sėdi po stalu, tad bandydama atsistoti (ant grindų, ne ant lubų), trenkė galvą tiesiai į baldą. Kažkas dunkstelėjo, ir mergaitei prireikė kelių akimirkų, kad prisimintų du ant stalo stovėjusius teleskopus.
- Mano teleskopai! - garsiai suriko ji ir dar kartą pabandė atsistoti. Nebuvo pagalvojusi išlįsti iš po stalo, tad ir vėl į jį trenkėsi. Suskaudo galvą, bet Elliw netruko to pamiršti. Buvo liūdna, nors ji ir neprisiminė, kodėl. Ar tai galėjo būti susiję su teleskopu? Taip, tikriausiai, nors atmintis nepateikė tikslios informacijos. Elliw jau buvo benusivilianti savo atmintimi, tačiau tuo metu pamiršo to priežastį, tad nebevargino savęs kvailais nusivylimais.
Dabar velsietė ir vėl susimąstė. Ką ji darė prieš tai? Ar jos teleskopuiams viskas gerai? Ar jiems kada nors būna viskas gerai? Svarbiausia, kad prietaisai nebūtų sudužę. Prietaisai? Ar jų čia yra daugiau nei vienas? Tai gerokai trikdė, mat Elliw neprisiminė turinti daugiau nei vieną teleskopą. Ar tai įmanoma? Kaip jai dabar tai žinoti? O jeigu ji turi du teleskopus, iš kur atsirado antrasis? Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga. Elliw netruko pamiršti, kas ten buvo sudėtinga, tad ir toliau sėdėjo ant žemės.
Tuo metu į atmintį grįžo faktas, kad ketino kažką padaryti su lubomis. Tik ką? Galbūt jas padegti? Bet ne, ji nė neįsivaizduoja, kaip galima tą padaryti. Vadinasi, planas buvo kažkoks kitoks. Ar teleskopas (o gal abu?) gali jai padėti? Tikriausiai. Vadinasi, reikia su jais pasišnekėti. Deja, Elliw teleskopų kalbos nemokėjo, tad neteko vilties turėti protingą pašnekesį su bet kuriuo iš jų. Tai buvo be galo liūdna, tad teliko liūdėti.
Maždaug po trijų sekundžių velsietė pamiršo, kad liūdi, tad pagaliau išlindo iš po stalo ir atsistojo. Pamatė du gulinčius teleskopus ir gerokai nustebo. Nežinia, kuris faktas buvo keistesnis: tai, kad teleskopai yra du, ar tai, kad jie guli. Rudaplaukė spoksojo ir bandė prisiminti, apie ką prieš akimirką svarstė, bet tai buvo misija neįmanoma. Tai šiek tiek gąsdino, tad Elliw atsisėdo ant kėdės. Toji iš karto sulūžo, ir mergaitė nusivertė ant žemės. O gal lubų? Šito pasakyti ji, deja, negalėjo.
-
Kai pagaliau pasiruošė ir susikaupė Gloria dar sykį nusitaikė į skylę ir tvirtai pasakė burtažodį:
- Madon siūn bondžiur.
Skylė vos vos matomai šiek tiek užsisiuvo. Na bent jau šis tas. Džiugiau pagalvojo mergaitė ir trečią kartą nusitaikiusi į skylę dar tvirčiau pasakė burtažodį:
- Madon siūn bondžiur.
Šį kartą jau visą skylė užsisiuvo ir po tokios sėkmės rudaplaukė stipriai nudžiugo ir taip pat užbūrė ir kitas mažas skyles, kurios visos iš pirmo karto užsisiuvo. Gerai visai neblogai, bet dabar reikės siūti didesnes. Pagalvojo vienuolikmetė ir susikaupusi pabandė užburti didesnę skylę:
- Madon siūn bondžiur.
Nieko, skylė nei vienu milimetru nebuvo užsiūtą, bet dėl to garbanė nesijautė nė kiek prastai, nes to tikėjosi. Bet kai ji penkis kartus bandė šį burtažodį ant tos pačios skylės, bet vis tiek būdavo tas pats. Tada britė labai susikrimto. Kažką ne taip darau. Pagalvojo irisinių akių savininkė ir dar labiau susikaupė negu prieš tai. Kai pagaliau atrodė, kad daugiau susikaupti yra neįmanoma našlaitė labai tvirtai ir aiškiai ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Visą skylė iki mažiausio milimetro užsisiuvo, o varno nago mokinė vos ne aiktelėjo iš džiaugsmo, bet pasisekė, kad laiku susilaikė. Oho pavyko, net netikėjau, kad pavyks. Vis dar būdama labai laiminga pagalvojo Mechel pavardės savininkė ir užbūrė kitas likusiais skyles išskyrus pačią didžiausią labai lengvai ir iš pirmo karto užsiuvo. Prieš pačią paskutinę ir didžiausią skylę Gloria labai, labai stipriai susikaupė ir kelis kartus kartojo mostą bei mintyse burtažodį. Iki tol kol buvo visiškai įsitikinus ir tada mergaitė tvirtai pasakė:
- Madon siūn bondžiur.
Nieko. Dėl to pabandė dar sykį:
- Madon siūn bondžiur.
Varniukės nuostabai didžiausia skylė visiškai pilnai užsisiuvo ir nepaliko nei vieno milimetro. Negali būti, kad aš tai padariau iš antro karto. Negalėjo patikėti vienuolikmetė ir pasiėmusi drabužį jį grąžino profesorei ir grįžo į savo vietą laukti pamokos galo.
-
Dori stovėjo kerėjimo klasėje ir po ją dairėsi. Ne, ji tikrai nenorėjo šiandien sėdėti viena ir ramiai dirbti. Jai reikėjo arba pašnekovo, arba tiesiog poros šiai pamokai, žmogaus, su kuriuo galėtų dirbti. Mendel nebuvo nusiteikusi visą pamoką ramiai pratylėti.
Klastuolės akys nukrypo į merginą violetiniais plaukais, Zoey, su kuria antrakursė susipažino prie ežero. Dori priėjo prie jos suolo ir klestėjo šalia ant stalo nutėškusi savo kuprinę.
- Aš išprotėsiu, - pavartė akis. - Ir vėl tas maistas.
Mendel nustūmė pyrago gabalėlį į šalį. Na, nors iš tiesų tai norėjo sviesti jį į Sabriną. Kadangi dvylikmetė Zoey pažinojo dar per menkai, savo požiūrio į profesorę ir šitą pamoką bent kol nusprendė daugiau neparodyti. O jeigu Zoey patinka Sabrina ir jos pamokos? Tačiau Dori to negalėjo pakęsti...
Sabrina vapėjo kažką apie drabužius ir Prancūziją ir Mendel suprato, kad laukia dar vieni nesąmoningi ir nenaudingi kerai. Tiesa, vienus kerus, vandens kerus, kurių mokė saldžialiežuvė, Mendel gerai išmoko ir jau ne kartą jie mergaitei pasitarnavo. Tačiau kiti, beveik visi kerai, klastuolei atrodė visiška nesąmonė.
- Siuvimo kerai? - vis tik neištvėrė ir prakalbo. - Kurių galų mus mokyti siuvimo kerų? Čia ne koks rankdarbių būrelis, - niurnėjo dvylikmetė. - Aš nežadu siūti. Ir dar susmirusių kažkokios jos, - pamojo ranka į profesorę, - giminaitės drabužių.
Dori dūsavo, tačiau vis tik kerais nuo Sabrinos stalo atsiskraidino krūvelę drabužių.
- Košmaras. Tikiuosi, purvinų kojinių ir dar baisiau šitoj krūvoj nerasime.
-
Niekuo neišskirtinė diena Hogvartse tarp daugybės mokinių. Tarp magijos. Didinga burtų ir kerėjimo mokyklos pilis vis dar stebino Abigailę, nors ji čia mokėsi jau trečius metus. Oho, laikas tikrai bėga siaubingai greitai. Nuo tos dienos, kai varniukė žengė per didžiulių ąžuolinių Hogvartso durų slenkstį prabėgo net trisdešimt šeši mėnesiai. Tiesa, atvykus čia mergaitės gyvenimas labai pasikeitė, tikriausiai kaip ir kiekvieno kito moksleivio besimokančio čia. Ir tai tikriausiai nebuvo dalykas, kuriuo galima būtų stebėtis. Vis dėl to, patekti į burtininkų mokyklą pasitaiko ne kiekvieną dieną.
Tačiau tas, jog Nestrof jau tris metus mokėsi Hogvartse taip pat reiškė ir dar vieną dalyką. Ogi tai, jog jau trečius metus iš eilės rudaplaukei tenka kęsti pernelyg pozityvą skleidžiančios vištelės Sabrinos kerėjimo pamokas. Bla, bla, bla, kerėjimas yra įdomus ir taip toliau. Bet ta profesorė tiesiog viską gadino.. Būtent dėl Sabrinos trečiakursei kerėjimo pamokos pradėjo taip siaubingai nepatikti.
Jau pavasarėjo ir tuo Abigailė be proto džiaugėsi. Ruduo jai patiko, bet ne žiema. Aišku, smagu pasidžiaugti sniegu, bet tas šaltis.. Reikėjo rengtis bent keturiais sluoksniais drabužių, jog nenušaltum savo galūnių. O va, pavasarį ar vasarą visuomet užtekdavo vieno ar dviejų sluoksnių drabužių. Ir tai varnanagei labai patiko.
Mergaitė nejučia prisiminė, kaip dalyvavo kerėjimo pamokoje, kurioje reikėjo atkerėti užburtas mašinas. Toji pamoka vyko lauke. Jetau, kaip nenorėčiau, kad ir šiandien vyktų lauke.. Nors ir oras buvo gražus, šiandienos Abigailės nuotaika nebuvo tokia, jog norėtų eiti į lauką.
Žaliaakė pastebėjo kažkur matytus šviesius plaukus ir apsiaustą su Varno Nago koledžo spalvomis. Argi tai nebus Arletė? Ji suole sėdėjo viena, tad trylikametė kuo greičiau nužingsniavo prie to stalo. Priėjusi prie stalo, mergina pamatė, kad tai tikrai ne kas kitas, o bendrakoledžė Arletė Russell.
-Labas, Arlete. Senai matyta,-draugiškai pasisveikino Abigailė ir prisėdo šalia.
Be abejo, Sabrinos Wolfhard pamoka neapsiėjo be maisto išdalinimo dalies. Ir lygiai taip pat tradiciškai Abigailė nė neragavo to keisto pyrago, ar kad ir kas ten buvo. Tai tiesiog trikdė mergaitę.
Išklausiusi neišvengiamų pernelyg pozityvą skleidžiančios profesorės paistalų, ji jau ruošėsi pakilti iš suolo ir nueiti link priekinio stalo pasiimti kelių drabužių, tačiau prisiminė blondinę.
-Ar paimti ir tau?-paklausė varnės.
Na, atsakymas turėtų būti aiškus. Tačiau juk reikia atsiklausti.
-
Violetinplaukė tyliai sėdėjo suole. Ant galvos buvo užtrauktas gobtuvas, bet keletas violetinių sruogų krito ir po gobtuvo. Šiandien Zoey nesistengė labai ypatingai ties plaukų slėpimu. Jau buvo apsipratusi su jais. Nors kai kuriems ir nepatiko jos plaukai, ji nieko negalėjo pakeisti. Na, tik labai tikėtis, kad ta tamsiaplaukė, kuri iš jos išsityčiojo herbologijoje neateis į šią pamoką.
- O jos pamokos visada tokios... - nutęsė nerasdama tinkamo žodžio. - Keistos? - galiausiai pratęsė klausimą atradusi tinkamą žodį. Profesorės, žinoma, įžeisti nenorėjo, tad klausimo paklausė tyliai. Pamokose ji juk nesilankė, tad nežinojo kaip buvo su kitomis šių metų pamokomis.
Iš tiesų Zoey buvo šiek tiek nepatenkinta. Ji buvo kilusi iš Prancūzijos ir mokėjo prancūziškai, o šie kerai švelniai tariant buvo pasakyti iškreipta prancūzų kalba. Mergina tuo tikrai nebuvo patenkinta, tad nujautė, kad ir praktikos normaliai nedarys. Greičiausiai čia tyliai prasėdėtų jei ne Dori atsisėdusi šalia. Reikia nepasirodyti keistai mintyse sau sakė violetinplaukė. Ji retokai bendraudavo su kitais, o tai, kad Dori prisėdo šalia iš viso buvo neįtikėtina.
- Ji iš tiesų iškraipiusi šiuos kerus. Pradžia ir vidurys tariamas ne taip. Na, nebent ji ir prancūzų kalbą išgalvojo, - pasakė. Tikėjosi, kad Dori nesupyks dėl tokio pasakymo, o jei ir supyks neišsityčios. Nors, bent iš to ką ji sakė neatrodė, kad jai pačiai patiktų ši pamoka.
- O jei mes šiuos drabužius susiūtume kiek kitaip? Pavyzdžiui hmm kiek apkarpytume šitą, - pakėlė persikinės spalvos palaidinę. - Ir susiūtume su šia, - pakėlė purpurinės spalvos palaidinę. - Juk jos giminaitei greičiausiai nebereikia šių drabužių jei atnešė juos į pamoką? Plius taip netgi labiau pasipraktikuotume? - klausiamai tarė žvelgdama į tamsiaplaukę. Pirmą kartą Zoey mintys nesisuko apie liūdesį ir savižudybes. Dabar ji mąstė apie keistą pamokos darbą, kuris gal nebuvo toks keistas kaip atrodė.
-
Teleskopai gulėjo ant stalo. Elliw gulėjo ant žemės. Aplinkui mergaitę gulėjo kėdės nuolaužos. Kažkaip per daug čia visko gulėjo, tad velsietė nutarė, kad reikia atsisėsti. Tiek teleskopai, tiek kėdės lūženos sėdėti tikriausiai negali, tad pasaulyje atsiras šiokios tokios įvairovės.
Ši mintis buvo tiesiog neįtikėtinai logiška, tad Elliw netrukus įgyvendino šią užmačią ir atsisėdo. Niekaip negalėjo prisiminti, kodėl aplinkui ją yra tiek daug kažkokių neaiškių lūženų. Be to... Ar ji dabar sėdėjo ant lubų? Neprisiminė, kaip ten galėjo atsidurti, bet tai nieko nekeitė.
Taigi Elliw priėjo išvadą, kad dabar sėdi ant lubų. Bet ar tai išties ką nors keitė? Koks skirtumas, kur sėdėti, jeigu ji nejaučia jokio skirtumo? Lubos nebuvo patogesnės ar nepatogesnės nei grindys. Kam jai tuomet reikėjo vargintis ir atsidurti ant lubų. Ir... Kaip vis dėlto ji čia atsidūrė? Šito, deja, niekaip negalėjo prisiminti, bet tai nesumažino įsitikinimo, kad sėdi ne kur kitur, o ant lubų. Tai buvo labai įdomi veikla, tad reikėjo ja tinkamai pasinaudoti. Tik ką ta proga galima nuveikti? Elliw neturėjo jokių idėjų, o jeigu ir turėjo, jos jau seniai buvo išnykusios iš atminties.
Visa šita situacija gerokai trikdė. Velsietė negalėjo prisiminti, kodėl sėdi ant lubų ir, tuo labiau, kodėl jos teleskopai ant stalo ne stovi, o guli. Ir iš kur, po galais, ten atsirado du teleskopai?! Norint šitai išsiaiškinti reikėjo atsistoti. Elliw ketino tai ir padaryti, bet staiga išsigando: ar atsistojusi ant lubų ji nenukris? O jeigu nukris, ar nesitrenks galva į grindis? Tokia mintis buvo pernelyg bauginanti, tad mergaitė dar kurį laiką sėdėjo. Jau neprisiminė, kodėl ketino atsistoti. Galbūt tai buvo susiję su teleskopu. O gal ir ne. Bet jeigu tai yra susiję su teleskopu, vadinasi, atsistoti yra verta... Situacija buvo visiškai be išeities, bet galų gale velsietė ryžosi pajudėti. Laikydamasi kėdės (tiksliau, jos lūženų) šiaip ne taip įsitaisė stačia. Kurį laiką stovėjo, tačiau nei nugriuvo, nei nukrito ant žemės. Neįsivaizdavo, kodėl jai gali reikėti nukristi ant žemės, tad per daug apie tai ir negalvojo.
Kurį laiką atidžiai stebėjusi teleskopus Elliw susimąstė, kad ji galbūt yra pamokoje. Ar įmanoma, kad pamokos darbas buvo būtent įsitaisyti ant lubų? Jeigu taip, jai kuo puikiausiai pasisekė! Mergaitė buvo be galo patenkinta, bet apsižvalgiusi suprato, kad ant lubų yra ir daugiau mokinių. Tiesą sakant, jie visi buvo ant grindų. Tai kiek sugadino nuotaiką, bet Elliw netruko pamiršti, ko čia nusiminė, tad daugiau ir neliūdėjo. Vis dėlto kilo įtarimas, kad pamokos darbas galėjo būti ir kažkoks kitoks. Tik kaip jai tą žinoti? Per neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją ji nė neįsivaizduoja, ką reikia daryti! Taip, viskas tik tų keturių bjaurių mergiūkščių kaltė! Elliw supyko. Užkliuvusi už savo stalo (laimei, teleskopai nenukentėjo!) ji priėjo prie to, ant kurio buvo prikrauta daug keistų daiktų. Vieną iš jų pasičiupusi velsietė grįžo į savo vietą. Bandė sėstis, tačiau buvo pamiršusi, kad kėdė sulūžusi, tad plojosi ant grindų lubų. Suskaudo viską, taip pat ir abu teleskopus.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw. Ak, kaip jai nesisekė gyvenime...
-
Levandai burnoje pradėjo rinktis seilės, profesorei pradėjus kalbėti apie slyvų pyragą. Nors ši ir buvo sočiai prisivalgiusi, bet desertui vietos dar būtų užtekę. Keista, bet pastaruoju metu merginos apetitas kaip reikiant padidėjo, deja, nuo to ji nei centimetru smarkiau nepaaugo. Šiandien ryte klastuolė paslapčia pasimatavo prie sienos prie lovos, kur juodavo kelios pieštuko linijos ir tos padarytos prieš gerus du metus. Deja, jokių pokyčių nei su žiburiu įžiūrėti negalėjo.
Mergina, išgirdusi pamokos užduotį, tradiciškai suraukė snukutį. Kodėl negalime tiesiog susiūti rūbų, taip, kaip tai daro žiobarai, pasitelkiant pirštus ir smegenis? Nors keturiolikmetė dažnai galvodavo, kad be kerų viskas užtrunka daug ilgiau, o ir būti žiobaru tiesiog... sunku ir, tuo labiau, nuobodu, bet siūti kerais ji neturėjo jokio noro.
Nors Levanda buvo linkusi pasigriebti pirmą po ranka pasitaikiusį skarmalą ir kuo greičiau atlikti užduotį, kad turėtų dar geras dešimt minučių nusnūsti nepatogiame suole, tačiau šįkart ji nusprendė pasielgti kiek protingiau ir, priėjusi prie stalo, pasiėmė marškinėlius, kurie, iš pirmo žvilgsnio, atrodė tik šiek tiek įplyšę per siūlę šone. Blogiausiu atveju, susiūsiu rankom, kai profesorė nematys. Mergina jau norėjo tiesiu taikymu žingsniuoti prie savo stalo, tačiau atsigręžė ir pasiėmė gabaliuką pyrago.
Greitai susikišusi visą pyragą į burną ir pasigailėjusi, jog nėra nieko, kuo galėtų užsigerti, ji dar kartą apžiūrėjo kreminius marškinius. Velnias! Levanda tik dabar pastebėjo didelę skylę žiojančią nugaroje. Nors ji niekada nesiuvo drabužių, tačiau buvo įsitikinusi, kad prairusią siūlę būtų ir pati šiaip ne taip susiuvusi, tačiau didelės skykės nugaroje - niekaip.
Mergina dramatiškai atsiduso ir nukreipė burtų lazdelę į drabužį:
- Madan siūn bondžūr! - klastuolė suprato, jog jos lūpomis ištartas burtažodis skambėjo visai kitaip, nei jį sakė profesorė Sabrina. O ne, bus bėdos...
Raudonplaukė pabandė klasės šurmulyje išgirsti, kaip kiti mokiniai veblena burtą, tačiau, tai buvo tiesiog misija neįmanoma. Susinervinusi ketvirtakursė jau norėjo siūti rankomis, tačiau suprato, kad neturi adatos ir siūlo, tad neliko nieko kito, kaip tik bandyti burti dar kartą. Kodėl prancūzai turi viską paversti kažkuo įmantriu ir neįmanomu? Galėtų sugalvoti vieno žodžio burtažodį, kuris reikštų "siūk", o ne prisigalvoti nereikalingų žodžių, kuriuos, norint ištarti, reikia laužyti liežuvį.
Staiga klastuolės regėjimo lauke sušmėžavo Mendel. Nors ši, atrodė, su kažkuo kalbėjosi, tačiau Levanda, nieko nelaukusi, priėjo prie antrakursės.
- Sveika, nenoriu trukdyti, bet gal gali ištarti burtažodį? - kiek susigėdus paprašė raudonplaukė, - Man niekaip nepavyksta teisingai ištarti kerų.
-
Paskutiniosios Hogvartse praleistos pamokos, ypač kerėjimo, tikrai nebus skirtos mokymuisi. Sigurdas tuo neabejojo, nes buvo linkęs viską išmokti savarankiškai. Tik štai dabar jis šiek tiek pasimetęs žvalgėsi tai šen, tai ten, ieškodamas Deoiridh. Jos niekur nesimatė, o tai atrodė gana keista, kadangi ji tikrai nebūtų praleidusi progos pasišaipyti iš profesorės. Islandui neapsivertė liežuvis vadinti ją vardu ir greičiausiai jau nebeteks. Mintys apie paskutiniuosius kartus jau sprogdino smegenis, nebetilpo galvoje, veržėsi lauk. Gal būtų pasikalbėjęs apie tai su škote? Greičiausiai, tačiau dabar tam buvo netinkamas metas bei vieta, o ir jos čia nepastebėjo.
Laimei, šiek tiek liūdnoka nuotaika kaipmat dingo, kai prieš pat nosį buvo patiektas pyrago gabalėlis. Fui, kiek gi galima? Nedraugišku žvilgsniu jis nulydėjo moteriškę - buvo už ką pykti. Šįkart maistas neturėjo formos, tobulai pritaikytos mėtymui, tokios kaip cepelinų. Beliko tik ilgesingai atsidusti, prisiminus tą linksmą pamoką, praleistą su Deoiridh. Žvilgsnis vėl nuslydo mokinių galvomis, slapta vildamasis stebuklo. Deja. Buvo sunku sau prisipažinti, kad tai labai rūpi, kad nuo to priklauso vaikino savijauta.
Jis jau ruošėsi susitaikyti su nuobodžia siuvimo užduotimi, kai netikėtai kažką pajuto. Tarsi būtų akylai stebimas. Apsidairęs nepamatė nieko, išskyrus klasės priekyje styrančias pilkas ausis ir triušio veidą. Ką? Akys išsiplėtė iš nuostabos ir kelis kartus sumirksėjo - per tą laiką vaizdinys dingo, palikdamas tik sutrikimą. Nesuprato, ar tai buvo miražas, ar tikrovė. Tikriausiai per mažai miegojau. Ta kvėša profesorė juk mus pavadino zuikiais, ir ne kartą. Teisinosi Sigurdas, tačiau kažin kas atrodė ne taip. Aišku, buvo itin smalsu sužinoti, kas čia vyksta, tad pamėgino vaidinti, jog viskas yra po senovei. Kad atrodytų kuo natūraliau, teko imtis pamokos darbo.
Tačiau kvailas burtažodis niekaip nenorėjo būti tinkamai ištariamas, o didžiulė skylė, rodės, dar plačiau žiojo išdriskusius nasrus. Kantriai plūkdamasis su kerais islandas primiršo savo tikrąjį tikslą, net nepajuto dar vieno įsmigusio žvilgsnio.
-Po galais! - po nosim keikėsi jis, kol galiausiai pasidavęs stumtelėjo audinį į šoną. Pakėlęs galvą vėl susidūrė su triušio akimis, kurios... Kurios pasirodė kažkur matytos. Tik dabar septintakursis pamatė Grifų Gūžtos uniformą ir rudus plaukus. Kas jau kas, bet tik ji galėjo taip pasielgti. Suvokimas, kad priešais mato ne ką kitą, o Deoiridh, kirto kaip perkūnas iš giedro dangaus. Atsitokėjus beliko tik apdovanoti save bukagalviškumo medaliu ir skubiai kilti iš suolo. Kol jis bandė nutaisyti bent pusiau protingą veido išraišką, kojos nunešė tiesiai prie škotės. Viduje juto kai ką daugiau kunkuliuojant nei vien tik nuostabą.
-Ee... Labas? - vis dar kažkodėl abejodamas paklausė pasisveikino vaikinas. Atsisėdus šalia, tai buvo daugiau merginos veidas, negu gyvūno. Bet iš toliau šis triukas veikė puikiai. - Kas atsitiko? - balsas buvo kur kas labiau susirūpinęs, nei jis norėjo.
-
Alanas siaubingai neišsimiegojo. Visą naktį praskaitė knygą, o ryte dar susitiko su Deoiridh, kad išpieštų jai veidą.
Bet kad ir koks jautėsi nuvargęs atėjo į šią pamoką. Nė už ką nebūtų jos praleidęs.
Berniukas įsitaisė pačiame klasės gale ir pasirėmė ranka galvą. Akys lipte lipo nuo miego, profesorės žodžiai sklido kažkur pro šalį. Staiga, priešais Grifą atsirado lėkštelė su pyragu. Jis kilstelėjo galvą. Valgyti nenorėjo nes A. buvo neišsimiegojęs ir B. nemėgo slyvų. Taigi, tik linktelėjo padėkodamas profesorei ir tiek. Bet tada į galvą šovė mintis, juk ne miegoti čia atėjau.
Deoiridh sėdėjo pačiame priekyje ir atrodė klasiškai. Berniukas sėdėjo ir šypsojosi. Šį rytą, ieškodamas dažų lagamine rado net puikias triušio ausytes. Žinoma, jos ten kažkaip atsidūrė jaunėlės sesers dėka. Ir visai laiku jos ten atsirado. Įdomu, ką dar galėčiau rasti savo lagamine, jei pasirausčiau atidžiau? Alanas žinojo, kad tiek kuprinė tiek lagaminas yra viena absoliuti betvarkė.
Jis kaip tik ir atsegė kuprinę, išsitraukė lapelius pirktus Vizlių krautuvėje. Vieną išplėšė ir parašė. Labas, Tai ko dabar nevalgai pyrago? Tikriausiai tau labiau patiktų morkų desertas ar ne?
Užteks pirmai pradžiai. Pamanė ir sulankstė raštelį į lėktuvėlį. Tas pakilo oran ir nuzvimbė ant Deoiridh stalo. Puikių daikčiukų galima rasti toje Vizlių krautuvėje. Šyptelėjo jis.
-
Dori pasirodė, kad ir Zoey Sabrinos pamokos nėra pačios mėgstamiausios ir klastuolės lūpose nejučiom radosi šypsnis. Po to švilpiukė, atrodė, apie kažką pagalvojo ir įsidrąsinusi metė dar vieną akmenį į profesorės daržą.
- Nejaugi? O kaip turėtų tartis iš tikrųjų? - susidomėjusi paklausė. - Galėtum pabandyti, galbūt siųsis lengviau ir kokybiškiau?
Iš pirmo žvilgsnio Zoey nebuvo tas žmogus, su kuriuo dvylikmetė iškart rastų bendrą kalbą. Bet rado. Keista, tačiau kartais mergaitei patikdavo visai ne tokie žmonės, kokius ji įsivaizduodavo savo draugais. Bet Zoey jai kažkuo patiko. Galbūt todėl, kad jos elgesys nebuvo saldus? Tačiau Alano elgesys kažkiek saldokas, bet jiedu vis tiek draugai. Man arba žmogus patinka, arba ne, pasakė mintyse sau Mendel. Kažkada jau buvo tai sakiusi ir sau, ir kažkam kitam.
Mergaitės akys nejučiom nukrypo į Alaną, nes jis ką tik kažką kažkur metė. Popierinį lėktuvėlį. Jis skirtas... Deoiridh? Mendel širdis suspurdo. Alanas ir Deoiridh yra pažįstami? Galbūt jie draugai? Nuo tokios minties mergaitė šyptelėjo. Atrodė tokie skirtingi. Ir amžius jų skirtingas. Ką jie galėtų turėti bendro? Ir čia mergaitė išplėtė akis. Galbūt jie giminaičiai?! Juk Deoiridh kaip ir nepaneigė, kad gyvena turtingoje burtininkų šeimoje. Dori taip knietėjo išsiaiškinti apie grifę ką nors daugiau... Ji turės Alano apie tai paklausti!
Tačiau dabar buvo pamoka. Dabar Dori buvo su Zoey. Išklausiusi jos pasiūlymą Mendel kaip mat išsišiepė.
- Šauniai sugalvojai! - entuziastingai atsakė į pasiūlymą ir įsispoksojo į abi palaidines, kurias laikė Zoey.
Dori nemanė, kad šie drabužiai nebus reikalingi. Ji nutuokė, kad tai bus proga pakiaulinti profesorei. Mergaitės nuotaika iškart pasitaisė.
- Diffindo, - tarė nusitaikiusi į persikinę palaidinę ir ši prasikirpo.
Tą patį padarė ir su kita palaidine. Kažkas viduje sukirbėjo, mat šitų kerų Dori išmokė ne kas kitas, o Sabrina praeitais metais. Taip gimė ir Svogūno, dabar jau Džo, vardas. Tik nepradėk mėgti Sabrinos, pavertė akis tamsiaplaukė. Ji su savo maistu ir saldumu juk yra kažkas baisaus. Juk taip?
- Na štai, drabužiai prakirpti, - šyptelėjo greta esančiai merginai. - Galbūt norėtum pabandyti pradėti siūti? - paklausė.
Dori laukė atsakymo ir galvojo, ar Zoey pabandys tai daryti profesorės nurodytu burtažodžiu, ar patobulins.
Netikėtai Mendel dėmesį patraukė Levandos balsas. Antrakursė nejučiom išsišiepė. Šiandien ji jautėsi tokia svarbi. Nuotaika buvo išties pasitaisiusi.
- Labas! Tiesą pasakius, dar nebandžiau, bet galiu pabandyti.
Mendel paėmė kažkokias kelnes. Reikėjo paieškoti, kur jos buvo suplyšusios. Fui. Jūs rimtai? Dori susiraukė, mat kelnės buvo praplyšusios ties tarpukoju.
- Iki ko jinai nusirito, - atsiduso žvilgtelėjusi į profesorę. - Madon siūn bondžiur, - ištarė Mendel nutaikiusi burtų lazdelę į tą skylę.
Antrakursės nustebimui, kerai iškart suveikė. Veikiausiai prisidėjo tai, kad Dori šią akimirką buvo puikios nuotaikos. Tačiau viskas nebuvo jau taip idealu, nes po akimirkos ėmė siųtis neplyšusi medžiaga, o skylė taip ir liko.
- Gana, - griežtai pasakė ji ir nutraukė siuvimą, o tos praplyšusios kelnės nuskriejo tiesiai profesorei ant stalo.
Dori žvilgtelėjo į Levandą ir kelis kartus ištarė burtažodį, bet nieko siūti jau nebandė.
- Taigi, bandyk kalbėti vos ne prancūzišku akcentu, - aiškino ji Levandai, - pabrėždama pirmojo žodžio antrą skiemenį, o trečiojo žodžio pabaigą suminkštink ir ištęsk. Beje, Zoey moka prancūziškai, tai turbūt ji galėtų paaiškinti geriau už mane, - mirktelėjo švilpei.
-
Melodė labai nerimavo ir jaudinosi, nes tai buvo pirmoji jos kerėjimo pamoka. Ji tiesiog negalėjo susikirsti, mat pirmas įspūdis atmintyje lieka ilgam. Jei susikirs, tai istrigs atmintyje tiek profesorei, tiek kitiems mokiniams ir galiausiai pačiai Melodei. Tad grifė pasiryžo susikaupti ir atlikti viską nepriekaištingai, kas tikriausiai bus ne taip jau lengva. Tačiau, vos pamokai prasidėjus grifė įsitikino, kad tinkamai susikaupti bus tiesiog neįmanoma. Slyvų pyragas? Ar ši profesorė nusprendė papokštauti? Kaip tai padės man susikaupti? Mergaitė nuvijo mintis apie pyragą ir vėl sutelkė visą dėmesį į profesorę. Tačiau akys vėl nukrypo kiek kitur. Tik dabar Melodė pastebėjo profesorės uždegtas žvakutes, kurios spinduliavo, ne tik šviesą ir šilumą, tačiau ir jaukumą. Melode, ką tu darai? Juk žvakučių stebėjimas niekaip nepadės užsidirbti profesorės palankumą ar taškų Grifo Gūžtai! Tad grifės akys ir vėl įsmigo į kerėjimo profesorę. Po kelių nuobodžių profesorės paskaitos apie siuvimo kerus minučių pirmakursė įsitikino, jog ši profesorė tikrai mėgsta girtis ir... vadinti mokinius zuikučiais. Melodė kukliai šyptelėjo. Tačiau profesorei baigus savo ilgą ir tamsiaplaukės nuomone nuobodžią paskaitą, grifė ėmėsi darbo. Siuvimo kerais reikėjo susiųti kažkokios profesorės pusseserės drabužius. Ką gi, nors tai neatrodo kaip vieni reikalingiausių kerų, teks juos išmokti. Tik įdomu ar tas slyvų pyragas iš ties toks gardus kaip profesorė sakė, ar čia tik jos pramanai? Melodė nupėdino link profesorės stalo ir pasiemė keletą skylėtų drabužių. Tiesa grįždama dar spėjo nutverti gabaliuką slyvų pyrago. Grįžusi į savo vietą atsargiai paragavo profesorės kepto pyrago. Būna ir blogesnių, tačiau valgyti įmanoma.
Mergaitė išsitraukė iš kišenės savo septynių colių, testralio uodegos plauko burtų lazdelę ir nukreipusi į vieną didžiausių neriniuotos suknelės skylių ištarė profesorės nurodytą burtažodį:
- Madon siūn bondžiur.
Nieko neįvyko. Ilga bjauri rožinė suknelė kaip buvo, taip ir liko skylėta. Atsidususi Melodė nuramino save, jog tai buvo tik pirmas kartas, o kaip profesorė ir sakė, iš pirmo karto tikrai nepasiseks. Pirmakursė vėl nukreipė lazdelę į skylę ir ištarė burtažodį:
- Madon siūn bondžiur!
Ir vėl nieko. Nesisekė ir trečiąjį, ketvirtajį ar, net penktąjį kartą. Tačiau grifės atkaklumas neleido nuleisti rankų. Tad atėjo ir šeštojo bandimo eilė. Melodė tvirtai suėmė burtų lazdelę, įsmeigė savo žydras akis į skylę suknelėje ir iš visų jėgų suriko:
- Madon siūn bondžiur!!!
Mergaitė susigriebė surikusi kiek per garsiai, tad apsimetusi, jog nieko čia nebuvo atsisėdo ir įsmeigė akis į slyvų pyragą. Praėjus kelioms akimirkoms žvilgtelėjo į akivaizdžiai per ryškią rožinę suknelę iš Paryžiaus. Skylės kaip nebūta! Jaunoji burtininkė su pasididžiavimu dar kart metė žvilgsnį į buvusią skylę suknelės apačioje ir nieko nelaukusi puolė prie kitų skylių.
-
Suole sėdinti Sofi jautėsi keistai, ir galvojo kaip išvis čia pateko. Ji jau visus metus nebuvo įžengusi į šitą klasę. Noras lankyti Kerėjimą buvo daug mažesnis, nes kai nelanko Nuodų ir Vaistų ji nelanko ir Kerėjimo. Nors ji pasiilgo profesorės Spellman vedamų pamokų. Šilta ir rami. Tiksliai,- prisiminė,-juk dabar ji Wolfhard.
Mergaitė mergina (dabar jai labiau patiko žodis mergina, nors vis tiek nepykdavo kai pavadindavo mergaite) neįdėmiai klausė profesorės žodžių, nes, kad ir kiek stengdavosi kažką nugirsti viskas išbėgdavo pro kitą ausies galą lyg skystis. Ji nugirdo burtažodį ir žodžius "suplėšytų drabužių", "turėsite kerais susiūti", "alio, drabužiai ant stalo". Info pakako.
Sofi nerangiai pakilo nuo suolo nuo jo nušluodma vadovėlį. Apsimiegojusių akių savininkė lėtai atsiklaupė ir neatsistojusi užmetė knygą ant stalo. Linksmai vinguriuodama raudonplaukė priėjo staliuką ant kurio puikavosi skudurai. Žaliaakė pasibjaurėjus dviem pirštai paėmė švarką. Ji bent jau tikėjosi, kad ten buvo švarkas. Jis bent jau nelietė Chris pažastų ar kojų. Skylės Sofi nuomonės nepakeitė. Ji negalėjo į tai žiūrėti, tad pribėgusi prie stalo numetė buvusį švarką. Išsitraukė lazdelę ir nukreipė į turbūt didžiausia skylę:
- Madon siūn bondžiur,- mintyse burtažodis skambėjo geriau. Savaime aišku nepavyko. Netodėl, kad profesorė taip sakė - Sofi to neišgirdo, bet žinojo, kad profesorės pamokose nebūna burtažodžių, kurie pavyktų iš pirmo karto.
- Madon siūn bondžiur,- pavyko, be daug pastangų. Po sekundėlės skylės nebebuvo.
- Madon siūn bondžiur,- pabandė užlopyti kitą, mažesnę.
Buvo nuobodu vis kartoti Madon siūn bondžiur, bet teko. Kai kuriuos kartus nepavykdavo, bet daugumą išėjo. Dauguma skylių nebuvo užsiūtą, tad:
- Madon siūn bondžiur,- pakartojo, pavyko. Po šio karto jau nebepavyko.
Raudonplaukę užkniso, tad ji nusmigo ant savo suolo. Miegojo, bėgo seilės, vėl negriuvo vadovėlis. Greit sumanė atsibusti, nes profesorei tai neatrodys gerai. Ji vėl nerangiai pakėlė vadovėlį. Tuomet įsižiūrėjo į tą nuskurėlį. Iš kažkur atsirado rašalo dėmė. Ji nebuvo didelė, bet vis tiek tai nebuvo gerai.
- Madon siūn bondžiur,- nepavyko užsiūti šios.
Drabužis vis dar gulėjo apdriskęs. Žaliaakė negalėjo žiūrėti į ji, tad padėjo jį ant kedės. Lazdelę įsikišo toliau ir giliau nei įprastai ir tiesiog sėdėjo, laukė kol vėl aptiks noras burti.
-
Nors iš pradžių sekėsi visai nekaip, dabar viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Skylės viena po kitos užsisiuvo ir pirmakursė su palengvėjimu atsikvėpė. Bet nors šlykščioji suknelė buvo visiškai susiūta, vis tiek atrodė bjauriai. Ir kaip galima tokią nešioti? Siūsi, nesiūsi rezultatas bus beveik toks pat, vis tiek bjaurus. Mergaitė su pasibjaurėjimu žvelgė į suknelę, bet po akimirkos žvilgsnis nukrypo prie kitų iš Paryžiaus atvežtų profesorės pusseserės drabužių. Bėje, šie taip pat nebuvo vieni gražiausių. Tie prancūzai ką visai neturi pinigėlių normaliems drabužiams nusipirkti? O gal Prancūzijoj tik tokias drapanas ir pardavinėja? Tokiu atžvilgiu, tie prancūzai visai neturi skonio... Mergaitė nukreipė savąją burtų lazdelę į nedidelę skylę neskoningos palaidinės rankovėje.
- Madon siūn bondžiur,- ištarė burtažodį ir skylė po minutės jau buvo užsiūta.
Tačiau po gerų penkių minučių kerai jau įgryso. Kokia nuobodybė. Šie siuvimo kerai jau skersai gerklę lenda. Melodė išsidrėbė ant kėdės ir nužvelgė skarmalus ant jos stalo. Be reikalo gaištu laiką, juk vis tiek tokių "drabužių" jei taip galima juos pavadint, niekas nenešiotų. Ko gero ta profesorė viską išsigalvojo, o šiuos "drabužius" vos už kelis galeonus nupirko kokiam bobučių turguj. Grifė įsikišo savąją burtų lazdelę į kišenę ir išsitraukė iš kuprinės "Tipinių kerėjimų knygą 1 dalį". Melodė atsivertė purvinos rudos spalvos viršelio savininkės pirmąjį puslapį ir perbėgo akimis, bet niekas nelindo į galvą. Nors žiūrėjo į juodu ant balto parašytus žodžius, jų nematė ir nesuprato. Atrodė, kad knygoje surašyti tik bereikšmiai bla bla bla... Galiausiai mergaitė užvertė knygą ir darsyk peržvelgė klasę. Pamoka ėjo į pabaigą. Grifiukė nenoriai suėmė visus dailiai susiūtus drabužius į glėbį ir prisistatė prie profesorės stalo:
- Laba diena, profesore. Aš Melodė, naujokė iš Grifo Gūžtos. Ar per kerėjimo pamokas visada būna slyvų pyrago? (Mat Melodė jau pastebėjo, jog didžioji dalis mokinių nevalgė profesorės kepto pyrago. Tikriausiai jau atsivalgė)
Melodė tvarkingai sudėjo savo susiūtus drabužius ant profesorės stalo ir patraukė savo suolo link. Paėjėjusi vos keletą žingsnių tamsiaplaukės akis patraukė ant žemės, prie pat vieno iš suolų gulinti kažkieno burtų lazdelė. Mergaitė pakėlė lazdelę ir padėjo gerai matomoje vietoje. Tačiau praėjus nemažai laiko niekas jos nepasigędo. Melodė vėl grįžo prie burtų lazdelės ir atidžiai apžiūrėjo. Maždaug 13-14 colių, tamsi ir elastinga... Ir vis gi keista, kodėl niekas dar nė nepasigedo lazdelės? Grifė nusprendė trumpam pasiskolinti lazdelę, o pamokos pabaigoje pažiūrėti ar kas nors jos nepsiges ir grąžinti. Ji grįžo iš kur atėjusi ir klausėsi už lango krapnojančių lietaus lašų. Panašu, jog oras visai nekoks. Tikriausiai šiandien niekas nė nosies laukan neiškiš. Tačiau kur aš dėsiuos pilnutėlėje pilyje? Teks pėdinti į lauką... Mergaitė atsiduso ir kantriai laukė pamokos pabaigos.
-
Zoey šyptelėjo suole sėdinčiai draugei. Greičiausiai draugei. Mergina iš tiesų nežinojo ar žmonės, kurios ji laiko savais draugais ją laiko draugais. Iš tiesų daugelis žmonių jai buvo labai sunkiai suprantami. Jie jai buvo it kokia aukštoji žiobarų matematika.
- Tartis turėtų maždaug taip, - padarė pauzę kiek pagalvodama, kadangi prancūziškai kalbėjo senokai. - Madone siun bonžiur. Šiuo atveju e turėtų būti tariam. Tik labai abejoju, kad siūti seksis kokybiškiau,, - ištarė mergina šypteldama ir sukikendama. Žinojo, kad kažkada prancūzų kalba jai pravers ir Hogvartse. Tik keista, kad pravertė taisant burtažodį pamokoje.
Iš tiesų burtažodžio pataisymas suteikė merginai džiaugsmo, kadangi ji galėjo kažkaip padėti. Būti kažkaip naudinga ir reikalinga. Ji taip jausdavosi retai. Labai retai Ji beveik visada jausdavosi nereikalinga ir nenaudinga.
Greitai kerų pagalba, Dori viską sutvarkė. Zoey nusišypsojo būdama labai patenkinta. Joms tereikėjo susiūti šitas dvi palaidines ir padaryti pamokos darbą, už tai gauti taškų. Visi turėtų būti laimingi dėl to.
- Aš galiu pradėti, bet nežinau ar tarti teisingą prancūziškai variantą ar pasakyta profesorės, - tarė sukikendama prancūzė. Jos mintys nesisuko apie peiliuką dėl ko ji taip pat labai džiaugėsi.
Greitai prie Zoey ir Dori prisistatė kažkokia mergina, kurios violetinplaukė nepažinojo. Richter nutilo. Ji bijojo ką nors pasakyti, kadangi nežinojo kaip į tai reaguos čia ką tik priėjusi mergina. Greitai ji paklausė apie kerus. Dori tarus, kad Zoey moka prancūziškai, violetinių plaukų savininkė nuraudo.
- Moku, bet šie kerai yra prancūziškai neteisingi. O jei juos tariant kaip profesorė sakė tai reikia tarti beveik taip kaip sakė tarti Dori, tačiau antrą žodį reikia tarti minkščiau, - pasakė vis dar būdama raudona.
-
Pamažu Deoiridh ėmė nuobodžiauti. Niekaip negalėjo suprasti, ar Sigurdas jos nemato, ar dėl kažkokių priežasčių nusprendė šį kartą neprieiti. Galbūt reikėjo tą padaryti pačiai? Bet tai nebuvo labai įdomus variantas: labai jau norėjosi, kad būtent vaikinas prieitų prie
jos triušio. Atrodė, kad islandas to nepadarys. Deoiridh laukė ir laukė, jau net pradėjo svarstyti, kad gal reikėtų atlikti pamokos darbą. Tiesą sakant, atrodė, kad pamoka jau turėtų baigtis: sėdėti ir laukti buvo siaubingai nuobodu, tad kiekviena minutė išsitempė iki begalybės.
- Ne, ilgiau čia tikrai nesėdėsiu, - suburbėjo grifiukė ir jau ruošėsi keltis iš suolo. Laimei, jos ausys pagavo artėjančius žingsnius. Ji sustingo ir ramiai laukė. Nuoširdžiai vylėsi, kad tie žingsniai priklauso ne kam kitam, o Sigurdui. Laimei, neklydo. Tiesa, jo reakcija gerokai sutrikdė. Ar islandas pagalvojo, kad taip būti neturi? Deoiridh kiek sunerimo, bet galiausiai nusišypsojo.
- Tai tik… Įdomesnis būdas praleisti laiką šitoje kvailoje pamokoje, - ramiu tonu paaiškino ji. Tuo metu ant stalo nusileido kažkoks lėktuvėlis. Žvilgtelėjusi į Sigurdą rudaplaukė sukikeno ir parodė jam laiškelio turinį. Nelabai norėjosi sakyti, kas laiškelį parašė (Jis tik vaikas! Sigurdas tikrai nieko blogo nepagalvos!), tad mergaitė tiesiog nerūpestingai atrašė:
Tiesą sakant, morkos tikrai neatsisakyčiau! Bet tik jau ne iš nuostabiosios Sabrinos.
Galvoje sukirbėjo mintis, kad nereikėtų pirmakursiui demonstruoti savo nuomonės koledžo vadovės atžvilgiu, bet ta nuomonė, ko gero, jau buvo ir taip akivaizdi. Deoiridh pažvelgė į klasės galą ir galiausiai pamačiusi Alaną paleido lėktuvėlį jo link. Nebuvo tikra, kad pataikė, bet svarbiau buvo praleisti laiką su Sigurdu.
- Ar man tik atrodo, ar šitos žvakės išties yra užuomina? - sumurmėjo ji pakankamai garsiai, kad islandas ją išgirstų. Kiek laiko apsimetusi, kad dvejoja, mergaitė čiupo artimiausią žvakę ir įdėmiai ją stebėjo. Nežinojo, ar tikrai verta antrą kartą paversti kerėjimo klasę chaosu. Vis dėlto profesorė nuostabioji Wolfhard tiesiog nuostabiai tiko tam reikalui, tad grifiukė nebedvejojo. Paėmusi artimiausią skudurą įkišo jį į ugnį ir kantriai palaukė, kol jis pradės smilkti. Numetusi jį ant žemės Deoiridh šypsojosi. Ugnis nebuvo labai užtikrinta, tačiau panašu, kad triukas pavyko.
- Gal kerėjimas nėra jau tokia bloga pamoka? - sumurmėjo ji Sigurdui. Tik dabar pagalvojo, kad paskutiniams mokslo metams einant į pabaigą vaikinas gali norėti mokytis. Kita vertus… Jis mergaitę kuo puikiausiai pažįsta, vadinasi, prieidamas žinojo, ko čia galima tikėtis. Deoiridh papurtė galvą taip leisdama triušio ausims sukrutėti.
Po kiek laiko grifiukė išsitraukė lazdelę ir nurkeipė ją į tebesmilkstantį drabužį - ar jo liekaną.
- Incendio, - tyliai, bet tvirtai ištarė grifiukė, ir ugnis iš karto užsiplieskė gerokai gyviau. Šiaip ar taip, ji yra kerėjimo pamokoje. Vadinasi, jai priklauso kerėti, ar ne? Mergaitė patenkinta atsisuko į Sigurdą tarsi laukdama jo įvertinimo.
-
Antrakursė mergaitė sėdėjo kerėjimo pamokoje ir palengva lingavo nuo vėjo, kuris skverbėsi pro pravirus langus. Arletė nesiskundė, mat kerėjimo pamokos jai visai patiko, o ir supykdyti profesorės šviesiaplaukė tikrai netroško. Jau ir taip prisidirbo, nes šiais metais pamokų lankomumas buvo daug prastesnis negu pirmame kurse.
Tačiau Russell vylėsi, kad mama, mokytojai ir šiaip asmenys, kuriems dvylikametės mokymosi rezultatai svarbūs, ją supras. Hogvartsas buvo... stebuklas. Ypatingas stebuklas, o stebuklais reikėjo grožėtis, juos tyrinėti. Tad ką būtų pasirinkę suaugusieji - kažkokią pamoką, kurios temą galėjo išsinagrinėti ir vadovėlyje, ar neužmirštamą horizontą, patirti daugiausiai azarto reikalaujančius nuotykius ir tiesiog mėgautis gyvenimu?
Ir nors Arletė tikėjo, kad žmonės pasirinktų antrąjį variantą, dabar tūnojo kerėjimo klasėje ir privalėjo susikaupti. Išsiblaškiusi ji supras tik tiek, kad kažką pražiopsojo. O varniukė troško susirinkti visus taškus, kuriuos galėjo gauti. Tiesa, pamokos tema buvo keista, dėl to Russell buvo nuoširdžiai abejojanti, kad kažką padarys tinkamai. Na, bent jau galėjo pasimėgauti saldžiu slyvų pyragu, kurio skonis, žinoma, nebuvo geresnis nei didžiojoje salėje patiekiamo maisto, tačiau buvo anaiptol ne prastas. Ypač žinant, kad jį paruošė mokytoja Sabrina.
Russell nedrąsiai ištiesė ranką ir pasigriebė šakutę. Burnoje tirpstantis pyragėlis praskaidrino jos nuotaiką, kaip ir tai, kad prieš Arletės akis išdygo Abigailė - jau seniai antrakursei pažįstama draugiška mergaitė. Nutuokė, kad jos bendradarbiavo ir anksčiau ir ar tik ne toje pačioje kerėjimo pamokoje? Svogūnai, šakelės... Taip, ta pamoka, o iš temos puikiai suprantama, kad pamoką vedė kerėjimo profesorė, - šyptelėjo stebeilydama bendrakoledžę.
- Labas! - garsiau nei turėtų, prabilo ir nuoširdžiai vyptelėjo. Pakilusi nuo kėdės apkabino draugę, tačiau ilgai jos glėbyje laikyti paprasčiausiai negalėjo. Juk pamokos laikas buvo ribotas, bent jau taip sakydavo kiekvienas mokytojas.
- Paimk, jei gali, - draugiškai linktelėjo dvylikametė. Širdyje tiesiog šokinėjo iš laimės, kad pamoką praleis ne viena, o su bendrakoledže. Galės šią valandžiukę prisiminti labiau, nei koks vaikas, kuris praktiką vykdė vienas, niekieno netrikdomas. Nors apsižvalgius Arletė nuoširdžiai tuo suabejojo. Jai atrodė, kad klasėje įsivyravo chaosas. Prasideda...
-
Levandai išklausius viso Dori monologo akys ant kaktos iššoko. Ji bandė sudėlioti visas mintis ir prisiminti, ką reikia suminkštinti, o ką paryškinti, tariant burtažodį. Tai tikrai misija neįmanoma... Mergina apsidžiaugė, kai Mendel suolo draugė taip pat jai pagelbėjo. Tačiau tai nenumalšino visiškos sumaišties jos raudonoje makaulėje. Matyt, norint taisyklingai ištarti prireiks nemažai praktikos...
- Tiesą pasakius, vis dar jaučiuosi visiškame chaose, tačiau, manau, šį bei tą įsidėmėjau. Ačiū už pagalbą! - šyptelėjo klastuolė, būdama visiškai tikra, jog nieko nesugebėjo susigrūsti į galvą. Matyt, didelis plaukų sluoksnis ir storas kaukolės kaulas apsaugojo galvą nuo tokios sudėtingos informacijos.
Ji jau nusisuko ir norėjo žingsniuoti prie savo suolo, tačiau prisiminė, kad taip ir nepasisveikino su nepažįstamąja. Nors mergina buvo susinervinusi dėl nelemto burtažodžio ir neturėjo jokio noro dabar ieškotis draugų, tačiau taip išeiti ir net neprisistatyti šalia Dori sėdinčiai merginai buvo tiesiog nedovanotinai nebrandu ir neetiška.
- Beje, aš Levanda, - atsigręžusi tarstelėjo raudonplaukė.
Levanda laikė iškėlusi virš marškinių burtų lazdelę ir mintyse kartojo burtažodį tol, kol šis dar labiau susipainiojo. Netekusi kantrybės, ji medūzos žvilgsniu nužvelgė kreminės spalvos skarmalą ir kiek per garsiai sušuko:
- Madon sūn bondžiur! – marškiniai pradėjo beprotišku greičiu irti per visas siūles. Dėl Merlino barzdos, kas šįkart negerai? Ir dar visi stebisi, kodėl nenoriu eiti į pamokas...
Buvo akivaizdu, kad susiūti naujų marškinių iš skutelių jai tikrai nepavyks. Tad ši, kiek panikuodama, paslėpusi marškinių skutelius užanty, nusviedė juos ant pirmo pakliuvusio suolo, vos tik įsitikinusi, jog niekas į jos nebado žvilgsniu. Keturiolikmetė pasigriebė kažkokį seną bjauriai rudos spalvos švarką, bet, palyginus, nesmarkiai šian bei ten įplyšusį. Na, bent jau neturi tos didelės skylės nugaroje...
Tradiciškai, kelis kartus sumurmėjusi burtą ir negrabiai pamaskatavusi ore lazdele, ji nusprendė, kad yra pasiruošusi. Na, jei iš vis tokiam dalykui galima būti pasiruošusiam.
- Madon siūn bondžiur, - ištarusi žodžius, ji stebėjo, kaip adata lengvai skrodžia tankią švarko medžiagą po savimi palikdama ne idealias, bet vis šokias tokias siūles.
Nors klastuolė suprato, jog dabar turėtų jausti milžinišką pasitenkinimą savimi, tačiau pamokos užduotis sudegino visus jos galvoje likusius sveikus džiaugsmo neuronus. Jiems regeneruotis reikėjo to dešimties minučių miego, apie kurį ji svajojo jau mokytojai veblenant šiandienos pamokos temą. Žinoma, jei Levanda nebūtų tingėjusi, būtų persiuvusi švarką ar bent jau susiradusi kokią suplyšusią kojinę, kuriai reikėtų poros siūlių. Tačiau miegas, kad ir kietoje medinėje kėdėje skambėjo per gerai, o lengvas klasės šurmulys savotiškai migdė.
-
Regis, Zoey nemenkai jaudinosi, o gal drovėjosi, o gal ir tai, ir tai, kai Levanda priėjo prie merginų. Tačiau vis tik švilpiukė papasakojo Levandai, kaip reikia tarti tuos kerus, ir visi buvo laimingi. Levandai nueinant Mendel mirktelėjo tarė:
- Iki pasimatymo!
Taip šilta širdy pasidarė, mat pirmoji mokslo metų pusė antrakursei buvo ganėtinai sudėtinga. Jai teko įsivelti į nemažai konfliktų ir susirasti nemažai priešų. Tačiau dabar, pavasarį, ją supo daugiau draugų negu nemėgstamų personų, ir šią akimirką dvylikmetė jautėsi laiminga. Stengėsi mėgautis tokiomis akimirkomis, nes nežinojo, kiek laiko šita laimė gali trukti. Bet jau tik nebūk skysta, nepamiršk, kad esi klastuolė!
Bendrakoldžei nuėjus Mendel akys grįžo prie prakirptų palaidinių. Kažkodėl juodaplaukė norėjo, jog Zoey pradėtų siūti pirma, įgytų drąsos. Kodėl jai norėjosi tarsi globoti šitą merginą? Dori atsakyti į tą klausimą nei pati sau negalėjo, tačiau dabar taip jautėsi ir viskas.
- Madon siūn bondžiur, - tarė nusitaikiusi į drabužius.
Persikinė palaidinė ėmė siūtis, tačiau ne su kita palaidine, o tiesiog bet kur. Tiesa, Mendel tai padarė tyčia, pakreipė kerus ne ten. Tiesiog norėjo, kad ir Zoey pabandytų, galbūt jai pasiseks ir ji pasijus smagiai.
-
Alanas sėdėjo suole ir laukė atsakymo. Miegas pjovė juodai, taigi jis plačiai nusižiovavo. Ką ten reikia daryti? Bandė rasti galvoje kokį atsakymą, bet taip nieko ir nesuieškojo. Tada gavo atsakymą ir jį perskaitė. Ant lapo dar buvo daug vietos, taigi atrašė.
Nieko stebėtino, kad norėtum užkąsti morkų. Bet žinai, Grįžtant prie rimtesnės temos, tai manau būsiu pamiršęs tau pasakyt, kad tie dažai velniškai sudėtingai nusiplauna. Taigi, teks pavargti, kol jie visiškai išnyks.
Ant lapelio dar pripaišė besišypsančių veidukų ir vėl sulankstęs nusiuntė atgal.
Tada lėtai atsikėlė ir nugoglino prie profesorės stalo. Eidamas pastebėjo Dori. Ji sėdėjo su nepažįstama mokine, Taigi, Alanas Linktelėjo ir šyptelėjo pasisveikindamas su Dori ir nuėjo kur jam reikėjo.
Kai sugrįžo, turėjo paprastučius rausvus marškinėlius. Norėjo paimti kiek įmanoma paprastesnį daiktą. Koks dabar tas burtas? Nors labai nesidėmėjo, ką reikia daryti per pamoką, bet ir taip buvo aišku, kad jei drabužis skylėtas, tai reikia jį susiūti. Bet koks burtažodis? Galvoje švilpė vėjai.
Nieko jis taip ir nesugalvojo, mintimis klajojo kažkur kitur. O kai pastebėjo lauželį ant klasės grindų, tai net nenustebo. Per šiuos metus atrodo nebuvo nei vienos pamokos, kur tokie dalykai nevyko. Šį kartą, jis net nesiėmė gesinti ar dar ko daryti. Gana perdėtai į viską reaguoti, be to niekam juk nieko dar ir nenutiko. Pagalvojo. Marškinėliai tebegulėjo ant stalo.
Alanas iš kuprinės išsitraukė markerių rinkinį ir ėmė piešti ant marškinėlių. Piešė kaži kokius ornamentus, atrodė visai nieko. Tada ant kitos pusės užrašė.
Profesore, atsiprašau, bet man šiandien ne buriamoji diena.
Tada ėmė svarstyti nešti dabar jai savo kūrinį ar ne. Et, jei taip nieko nesugalvosiu ir neprisiminsiu burtažodžio, taip ir paliksiu.
-
Zoey šyptelėjo pasitvarkydama savo plaukus. Išgirdusi merginos vardą dar kartelį šyptelėjo.
- Malonu, aš Zoey, - tarė violetinių plaukų savininkė raudonplaukei. Ši pasirodė esanti labai maloni ir gera. Ji neužsipuolė Zoey ar nepadarė ko nors panašaus kaip įprastai elgiasi nauji žmonės, kuriuos RIchter sutinka. Dėl to mergina taip pat šyptelėjo. Ji iš tiesų džiaugėsi, kad šioje pamokoje su ja nesielgė kaip elgėsi ta mergina herbologijoje. O gal iš tikro visi žmonės nėra tokie blogi kaip žalsvų akių savininkei atrodo? Gal nereiktų apie visus žmones galvoti taip pat, kaip apie tuos, kurie tyčiojasi?
Staiga palaidinės pradėjo siūtis visai ne taip kaip reikia. Švilpė suraukė savo antakius.
- Aš pabandysiu, - tyliai tarė violetinių plaukų savininkė išsitraukdama savo lazdelę. - Madon siūn bondžiur, - pasakė kerus mergaitė. Palaidinės pradėjo siūtis viena su kita, tačiau viduryje siuvimo procesas sustojo.
-
Klasėje vyko siaubinga sumaištis. Tačiau Abigailė tuo jau nebesistebėjo-juk čia buvo ne kokia kita, o kerėjimo pamoka, vedama Pozityviosios Sabrinos Wolfhard. Visuomet per jos pamokas privalėdavo įvykti bent viena nesąmonė-tai kas numeta vieną kitą svogūną profesorei į pakaušį, tai paleidžia visiškai ne į temą kerus. Moksleivių išsidirbinėjimai net nebetrikdė Nestrof, kuri iš paskutiniųjų stengėsi susikaupti ir padaryti pamokos užduotis. Būtų naivu tikėtis, kad tai visuomet pavykdavo, bet svarbiausia juk buvo bandyti, tiesa?
Užsigalvojusi varniukė pajuto, jog kažkas ją apkabino. Ir tas kažkas, be abejo, buvo kita Varno Nago mokinė Arletė, prie kurios rudaplaukė prisistatė vos pamačiusi ją, kad pamoka neprailgtų. Vis dėl to, vienai sėdėti juk tikrai nuobodu, o dviese bent persimesi keliais žodžiais. Mergaitė švelniai atsakė į apkabinimą ir nieko nepasakiusi nužingsniavo paimti drabužių siuvimui.
Sugrįžusi, žaliaakė padavė kelis iš drabužių Arletei, o kelis pasiliko sau.
-Štai,-paduodama tepratarė.
Na, o dabar sunkioji dalis. Bandyti tuos drabužius susiūti. Nuoširdžiai sakant, Abigailė šiek tiek apleido viltį kažką teisingai padaryt per šitos baltapūkės pamokas. Kad ir kiek bandydavo, vis tiek teišeidavo šnipštas. Na, kelis kartus yra pavykę vieni ar kiti kerai, bet žiūrint, kiek nepavyko, pašiurpdavo oda. Nestrof tikrai nebuvo gera kerėtoja, bet ką gi. Juk kiekvienas atsirenka tam tikrus dalykus, kurie jam patinka ir sekasi.
-Madon siūn bondžiur,-garsiai ištarė mergaitė, nukreipusi lazdelę į suplyšusią drabužio vietą. Tiesą sakant, trečiakursę kankino jausmas, jog Sabrina pati sugalvodavo burtažodžius. Jie absoliučiai nebuvo logiški, ar ką.. Kažkokie, hm, iš lempos.
-Madon siūn bondžiur,-su daugiau intencijos pasakė rudaplaukė. Na, be abejo, nieko nenutiko.
Po maždaug trylikos bandymų, kai buvo likęs vos lašelis Abigailės kantrybės, ji pabandė dar kartą. Ir nieko nenutiko. Kad ir ką bandytų-su daug intencijos, garsiau, tyliau, vienaip ar kitaip pakreipus lazdelę-kerai nesuveikdavo. Konkreti nesąmonė!
-Arlete, aš pasiduodu. Man neišeina,-tarstelėjo žvelgdama į tai, kaip sekėsi Russell.
-
Kai Zoey pradėjo siūti, abi palaidinės ėmė gražiai jungtis.
- Oho, kaip tiesiai! - pagyrė draugę.
Draugę? Kažkodėl Dori atrodė, kad gali švilpę vadinti drauge. Nors paprastai turėdavo praeiti šiek tiek daugiau laiko, kol dvylikmetė galėdavo vadinti kitą draugu. Pavyzdžiui, su Deoiridh Mendel matėsi jau ne vieną ir ne du kartus, tačiau jos drauge pavadinti niekaip negalėjo. Ne visiems tu turi patikti, Dori, pagalvojo mintyse mergaitė ir su šiokiu tokiu pavydu sušnairavo į Alaną, mat šiam, regis, su šeštakurse bendrauti sekėsi puikiai - jiedu susirašinėjo raišteliais. Nejau jie tikrai bus giminaičiai, svarstė Mendel.
Galiausiai siuvimas viduryje sustojo ir toliau siūti pabandė klastuolė.
- Madon siūn bondžiur, - pasakė ji nutaikiusi savo burtų lazdelę į taikinį.
Palaidinės ir vėl pradėjo siūtis, tačiau Dori siuvimas buvo išties klišokas, nepaisant to, kad dabar mergaitė stengėsi. Tačiau tai nei kiek nenuvylė, mat siuvimas, bent taip manė Dori, neišgelbės jos nuo kokių piktadarių ar panašiai, na, šitie kerai jai neatrodė itin naudingi. Tokių reikėtų mokyti nebent raganų mamų klubo nares, prunkštelėjo tamsiaplaukė. Tada pažvelgė į Sabriną ir pagalvojo apie tai, kad šiais metais ji mokė vaikus apie žiobarų cigaretes. Kas jai dabar užėjo, kad sumąstė nuo tokios temos pereiti prie siuvimo? Gal ir Sabrina gavo pylos nuo direktorės, kaip antai kažkada Matthew?
Palaidinė šleivai susisiuvo ir Dori ją nuskraidino profesorei ant stalo. Tikiuosi, kad tavo giminaitė yra siamo dvynė, mintyse pasišaipė.
- Man šiandienai jau tikrai užteks, - pasakė švilpei. - Tau tikrai šauniai sekėsi siūti, Zoey.
-
Triušio veide pasirodžiusi šypsena kiek nuramino be reikalo susirūpinusį Sigurdą. Jis pats tik kiek pakreipė lūpas ir klestelėjo šalia. Vis dėlto Deoiridh žodžiai įtikino - jei ne iki galo, tai tiek, kad buvo galima apie tai kol kas nebekvaršinti sau galvos. Vėliau galbūt susimąstys, kai vėl susidurs su škotės nenuspėjamumu, kuris, tiesą sakant, jam patiko. Islandas pats savęs nelaikė tokiu, tad... Deja (laimei?), visas mintis nutraukė ant suolo netikėtai nusileidęs lėktuvėlis. Šis tarsi panaikino visas nereikalingas emocijas, kurios vis dar trankėsi iš vieno sielos krašto į kitą, nuolat primindamos apie savo egzistenciją. Todėl nenuostabu, kad netrukus jis prunkštelėjo iš laiškelio turinio - kas siuntė tai, nėra svarbu. Vaikinas tiesiog džiaugėsi laiku su Deoiridh, stebėdamas, kaip ši paleido popierinį lėktuvėlį kažkur į klasės galą.
-Išties, kam jos daugiau yra skirtos? - pritarė merginai taip pat garsiai sušnibždėdamas, širdžiai laimingai dunksint kaip kūjo dūžiams - nors ne pati paskutinioji, ši pamoka tikrai bus nuostabi. Vis dėlto čia neteks pasimėtyti cepelinais, jau greičiau degančiais daiktais.
Apėmęs azartas Sigurdą privertė nelaukti. Jis taip pat čiupo artimiausią žvakę. Pagyvėjusios akys akimirką stebėjo žavingai mirgančią liepsną ir nukrypo škotės veidan, galbūt slapčia net tikėdamosios susitikti su jos žvilgsniu. Tačiau tai neįvyko - mėginimas uždegti skudurą buvo daug svarbesnis reikalas.
Beveik negirdimas atodūsis paliko lūpas, kai žvelgė į medinio suolo įrantas, marginančias jį skersai išilgai. Ne, jokie lėktuvai, lėktuvėliai ar neatpažinti skraidantys objektai negalėjo visiškai sunaikinti iš kažkur atsėlinusios melancholijos. Galbūt kalti tie visur persekiojantys paskutiniai kartai? O gal...
Dar sykį minčių tėkmę sustabdė Deoiridh šypsena:
-Gera, jei tik sugalvoji, ką tinkamo nuveikti. Ir jei šalia yra žmonių, kurie pritars tavo idėjoms. - kiek linksmiau pratarė islandas, dabar stebintis ne tiek triušio veidą, kiek mielai krutančias ausis.
Kadangi ugnis neįsidegė, mergina panaudojo kerus. Reikėjo netinginiauti, nes pamoka jau ėjo į pabaigą, o ji nebuvo spėjusi virsti visišku chaosu.
-Puiku, - kaip koks mokytojas pagyrė ją, - o gal šiek tiek pagerinkim tai? - paslaptingai pasiūlė jis. Šviesiaplaukis lazdele apibrėžė ratą bei kažin ką be garso ištarė. Skuduras pakilo oran ir tai, tiesą sakant, nebebuvo tiesiog deganti medžiaga - ji pavirto į tikrą ugnies kamuolį. Šis daiktas skleidė kaitrią šilumą bei stebino gal trisdešimties centimetrų skersmeniu. Vaikinas pasisuko į Deoiridh:
-Kur metam?
Akyse, kaip ir aną pamoką, žybčiojo žaismingos ugnelės.
-
Chaosas klasėje Arletė nuoširdžiai varė į neviltį. Negi mokiniams vienoje paskutiniųjų pamokų buvo taip sunku susikaupti arba bent jau nekrėsti šunybių, kurios trikdė kiekvieną, kuris mėgino susikaupti? Varniukė liūdnai atsiduso. Visa laimė, kad ir Abigailės nuomonė į tokią sumaištį turėjo būti panaši į Russell, gi ne be reikalo bendrakoledžė priėjo prie varniukės.
Šviesiaplaukė net nepastebėjo, kaip Abigailė nulėkė paimti drabužių ir parnešė juos atgal. Žalsvos mergaitės akutės įžvelgė įvairiausiais atspalviais spindinčios suknelės grožį. Ji nesuprato, kaip kažkas galėjo taip suplėšyti tokį iškilmingai ir prabangiai atrodantį drabužį. Teliko viltis, kad profesorės pasakyti kerai pavyks ir suknelė neiširs ar neužsidegs. Vat tada Russell jau tikrai nebeatkulniuotų į kerėjimo kabinetą, kurį buvo galima pavadinti ir didžiąja sale.
- Ačiū, Abigaile, - šiek tiek per vėlai tarstelėjo, pamiršusi padėkoti draugei. Arletė užsibrėžė tikslą, kad tą įvairiaspalvę suknelę susiūs pirmiausiai, mat ši buvo dailiausia ir tikriausiai Sabrinos pusseserei kėlė nuostabiausius prisiminimus. Vien tik dėl to dvylikametė kelus kartus mintyse pakartojo prancūzišką burtažodį ir kelis kartus mostelėjo lazdele, nepažvelgdama į Abigailę, nes mėgino susikaupti ir pradėti dirbti. Varno Nagui taškų reikėjo, tai tikrai nebuvo kažkokia slapčiausia paslaptis pasaulyje.
- Madon siūn bondžiur, - užtikrintai ištarė mergaitė, o suknelės burtai, regis, visai nepaveikė. Žinoma, kad nepaveikė, mieloji, galbūt reiktų atslinkti į kerėjimo pamokas ne kartą per visus mokslo metus? Kaip aš išlaikysiu egzaminus, jeigu nesugebu atlikti net paprasčiausių kerų? - dramatizavo dvylikametė. Savęs peikimas nebuvo pati maloniausia mokymosi dalis, tačiau Arletei tai minimaliai padėdavo. Ne, trečiame kurse (jeigu nebus palikta antrajame kurse antrą kartą) ji privalės susiimti. Tiksliau, jau privalėjo, nes išlaikyti egzaminus taip lengvai kaip pirmame kursei buvo naivu. Pavyzdinga mokinė, mhm, nesugebėjo... visko. Nieko nesugebėjo.
Ir, nors šiuo metu varniukei norėjosi dar labiau save išpeikti, ši pajuto žvilgsnį, nukreiptą į ją. Atsisukusi pastebėjo Abigailę, kuriai visai nesisekė susiūti savų drabužių. Na, bent jau nesiseka ne tau vienai, - mintyse kalbėjosi su savimi, tačiau tuoj pat papurtė galvą. Jetus, brangioji, kas čia per mintys?.. - subarė save ir tuo pat metu į glėbį paėmė bendrakoledžės drabužius. Nesuvokė, kodėl taip padarė, tačiau kelis kart mostelėjus lazdele, burtažodis galiausiai pavyko. Keista, kad susiūti kito asmens drabužius buvo lengviau nei savuosius, tačiau Arletė bent jau padarė gerą darbą Abigailei, o po to ėmėsi ir savosios suknelės. Tiesa, ją susiūti buvo nepalyginamai sunkiau, tačiau šimtąjį kartą ištarus burtažodį, suknelė atrodė kaip nauja, o Russell pagaliau galėjo ne taip stipriai nusivilti savo jėgomis.