Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Brett OConnor Spalio 12, 2021, 11:18:44 pm
-
Netoli Sautendo pajūrio yra įsitaisiusi nedidelė sala. Ji pavadinimo neturi, tačiau yra mėgstama vietinių miesto gyventojų: turistai čia nesirenka, taigi galima pasimėgauti ramybe net ir vasaros laikotarpiu. Žiemą čia mėgsta rinktis vietinis jaunimas, dėl to vakarais nebūna labai jauku.
Salą skersai galima kirsti per maždaug pusvalandį: ji yra siaura, tačiau pakankamai ilga. Paplūdimiai gražūs, tačiau nėra tvarkomi, tad matosi, kad yra apleisti. Salos viduryje yra menkas miškelis, tačiau medžiai nykoki ir reti. Po jaunimo pasilinksminimų būna pilna šiukšlių, tačiau jos per dieną ar dvi yra išvežamos. Saloje nėra nė vieno pastato.
Į salą galima patekti nerašytu susitarimu tam reikalui paliktoje valtyje. Ji yra pakankamai geros būklės ir nemaža - talpina iki šešių žmonių. Valtį galima rasti paplūdimyje. Kiekvienas miesto gyventojas grįžęs iš salos sąžiningai palieka valtį sutartoje vietoje.
-
Kokia graži buvo ši diena. Šalta, vėjuota, pilną sniego. Dar tas kalėdinis metas.. nuostabu. Carlai šios žiemos atostogos išties buvo vienos iš geriausių. Kodėl? Todėl, nes nereikėjo eiti į Hogvartsą ir vėl tverti tų patyčių, kurias dažniausiai patirdavo dėl aprangos, plaukų spalvos, kūno sudėjimo ir panašiai. O dabar tyla, ramybė, gal su broliais gyventi kiek užknisa, bet užtat negali sulaukti patyčių už tai kaip rengiesi. Mergaitė nusprendė slapta pabėgti iš savo lūšnos ir pasimėgauti gamta, oru, snaigėmis. Inessa užsidėjo varganai atrodantį rudą paltuką, vasarinius sportbačius, kurie tikriausiai net ne Carlos, šiltą rudą kepurę, kad derėtų prie palto ir juodą šalikėlį. Na štai, galima nešdintis.- Atsiduso karvių mylėtoja, pasižiūrėjo į savo mažą veidrodėlį ir menkai nusišypsojusi, užtrenkė durimis. Šalia namų stovėjo
gražus, ne, nebuvo jis gražus. Na, bet žodžiu stovėjo aplūžęs gal šiek tiek dviratis, kuris ir tai buvo brolio Breto. Jeigu norisi toliau nuo namų ir labiau prie gamtos, ko reikės imtis tai tik važiuoti su šiuo dviračiu.
Inessa atsisėdo, jeigu būtų atsisėdęs dramblys, tikriausiai dviračio nebebūtų, bet smagu buvo, kad dviratis pačią mergaitę išlaikė. Pradėjusi minti, dviratis pradėjo vežti Carlą toli, toli, o pati klastuolė negalėjo atsidžiaugti šiuo momentu. Žinoma, kuo toliau, tuo raudonplaukei darėsi vis sunkiau, juk ne taip ir arti ta sala, prie kurios planavo nuvažiuoti ji. Mano kojos neiškęs.. karvės bent jau padėtų vairuoti.. juk jos stiprios.- neturtingoji pavartaliojo akimis ir pakėlė galvą į viršų. Kaip gera buvo įkvėpti oro, stebėti gražiai papuoštą sniegu kelią ir gaudyti snaiges, kurios šlapino akis. Iš tikrųjų, jau visai ir nebedaug liko. Praėjo valanda, ar daugiau. Jau matėsi gražus paplūdimys, prie kurio vasarą praleisdavo visą parą. Dviratį, mergaitė pastatė kažkur, tiksliau nuvertė kažkur ant sniego, o pati nubėgo prie salos. Žinoma, išsimaudyti tikriausiai nepavyktų, bet padaryti kai ką kitą, tikriausiai išeitų per, bet kurį metų laiką. Tik pirmiausiai, Carla pasiėmė iš pintinės savo žvakę, ant kurios buvo karvės formelė. Iš tikrųjų visokiausius daiktus, papuošalus, mokinė darydavo tiesiog pati. O, kad nebūtų to baisaus šalčio, anglė išsitraukė iš savo palto kišenės, degtukus. Su kerais, už mokyklos ribų juk nebuvo galima kerėti. Vienas, du, trys, žvakė užsidegė. Auč.- Degtukas šiek tiek prisilietė prie trumpaplaukės rankos. Mergaitė atrodė labai keistai, susigūžusi prie tos žvakės, tačiau buvo visai jauku.
Kadangi mėlynakė buvo tobula pagonė, ji pradėjo medituoti, daryti savo ritualus, kol niekas nemato.
-
Bretas buvo piktas. Vos atėjus į darbą jam buvo parodytos durys ir gražiai paaiškinta, kad jis čia daugiau nepageidaujamas. Tai vaikiną taip įsiutino, kad jis sudaužė savo (buvusį) vadovą ir išėjo iš fabriko net nežinodamas, ar anas begyvas.
Tarsi šito būtų maža, vos parėjus namo mama pareiškė, kad jaunylė Carla ir vėl kažkur dingo, o tai reiškė viena: jos ieškoti turės ne kas kitas, o Bretas. Šiaip ne taip užgniaužęs norą išmalti veidą ir motinai, vyrukas tiesiog išėjo iš namų. Apsimetė, kad ieško sesers, nors iš tiesų paprasčiausiai norėjo pabėgti nuo nesąmonių, nuolat besikartojančių tėvų namuose. Prieš kurį laiką Bretas suprato, kad jis namų neturi. Tos lūšnos taip vadinti tikrai negalima.
Nesėkmės labai mėgo kompaniją. Tai buvo vienintelis paaiškinimas, kuris galėtų padėti suprasti, kaip Bretas sugebėjo sutikti Brendan. Vyriausias šeimos vaikas ėjo namo iš darbo, ir Bretas vos į jį neatsitrenkė. Nepaisant to, kad rudaplaukis nieko nepaaiškino, Brendan, ko gero, suprato ir, aišku, priskreto. Tarsi būtų labai svarbu, kur ta mažvaikė bastosi!
Pakeleivinga mašina atvažiavę iki miesto broliai pradėjo trintis ten. Bretas bandė subtiliai paaiškinti, kad reikėtų išsiskirti, bet Brendan, atrodo, nebuvo nusiteikęs užkibti ant kabliuko. Keiksnodamas vyrukas sekiojo paskui vyresnį brolį ir iš paskutiniųjų valdėsi netrenkęs jam į nosį.
Po kurio laiko jiedu kažkaip atsidūrė paplūdimyje, kur Brendan netruko aptikti pernelyg pažįstamą dviratį.
- Ji saloje, - sumurmėjo jis ir kiek padvejojęs išsitraukė burtų lazdelę. Prie Breto magiją naudoti buvo gana pavojinga, bet šiuo metu reikėjo valtelės, kuri buvo pernelyg toli. Išsikvietęs ją burtais vyriausias šeimos brolis parodė Bretui lipti ir plaukti kartu su juo. Šis keiksnodamas tą ir padarė. Broliui kažką pasakius stipriai pastūmė jį, ir tas vos neiškrito iš valties. Vis dėlto salą netrukus pasiekė.
O ten pamatė vaizdą, kuris privertė Bretą garsiai nusikeikti. Ir vėl?..
- Tavęs motina ieško, gal jau baik savo nesąmones, ką? - riktelėjo jis iš tolo. Kodėl turi šitaip nesisekti? Ar šita maža mergiotė negali būti bent kiek normalesnė? Ak, kodėl gyvenimas taip prakeiktai nesąžiningas?
Priėjęs prie sesutės Bretas griebė žvakę.
- Aš tau sakau, - griežtai pakartojo jis ir nužvelgė Carlą. Jam pernelyg nusibodo terliotis su šita kvailele. Laimei, Brendanas teikėsi likti prie valtelės jų laukti.
-
Ritualai ėjosi puikiai, mergaitė tikėjo, kad meldimasis yra labai geras dalykas. Juk Deivės, Dievai, privalo saugoti Carlos gyvenimą, nagi, jei sužaibuos, tai tikrai bus ženklas, jog griaustinio Dievas išgirdo karvių mylėtoją, o jei pasipils lietus, bus akivaizdžiai aišku, jog Carlą išgirdo lietaus Deivė.Amm..- Carla toliau meditavo, sukryžiavusi kojas ir rankas. Žvakė užgeso. Raudonplaukei pasidarė dar šalčiau. Velnias. Toli, toli, matėsi kaip kažkas plaukioja. Na, plaukia valtele, su kuria plaukė ir pati Inessa. Mergaitė pradėjo keiktis, tikėjosi, jog tai tik paprasti, nepažįstami žmonės, kurie galbūt irgi užsimanė pabūti šioje gražioje vietoje, vieni. Nekreipti dėmesio buvo sunku, bet vis geriau nei tikėti, jog tai kas nors iš pažįstamų. Dievai supyktų, jei pamatytų dar ką nors esantį šalia. Gal net taip supyktų, kad nužudytų. Na gerai, ne taip stipriai, bet kažką padaryti tikrai būtų įmanoma. Raudonplaukei vis darėsi šalčiau, rankos baigė sustingti į ledą, o kojos vos išsilaikė ramiai. Visą laiką drebėjo. Bet kas ta pagonybė... šiuo metu, ji taip nepadėjo. Mergaitė momentu net negalėjo įsivaizduoti ką veikia būtent čia. Tikriausiai buvo pats metas varyti namo. Kur dar nuobodžiau, jei kažko nepadarysi gausi per galvą. Geriausia veikla namuose būdavo miegas. Kai miegi, nei brolis, nei mama negali tau uždrožti, dažniausiai. Todėl visas dienas, Inessa dažniausiai sapnuoja, užsiklojusi pačia nemaloniausia ir baisiai šiurkščia antklode. Ech, ką jau padarysi. Geriau apgalvojus, supranti, jog net lauke, net benamiams, gyvenimas geresnis, nei oConnor šeimos narei. Kažkada gyvensiu savo svajonių šalyje, Arabijoje arba Indijoje, kartu su karvėmis, galėsiu rūkyti žolės kiek panorėsiu, pardavinėti savo narkotikus ir niekas man nieko nesakys. Taip pat, susituoksiu su arabu vaikinu, kuris man duos kiekvieną dieną, nemokamų kebabų su alumi.
Vienuolikmetės svajonės dar labiau blogino visą situaciją. Pasigirdo baisiai pažįstamas balsas, net pats tonas skambėjo lygiai taip pačiai. Nejaugi... Anglė pliaukštelėjo sau per kaktą, norėjo pasislėpti kur nors už krūmų, bet jų nesimatė, o ir brolis, trumpaplaukę surado.
- Motina? O tai pala, tu tipo motinos šmėkla? Lol...- Mergaitė jautėsi kieta šitaip pasakydama, bet pasielgė baisiai kvailai. Ne, gal geriau nebendrausiu taip su juo. Į kitą brolį net nežiūrėjo, tas mažiausiai rūpėjo. - Jokių nesąmonių aš nedarau, baik nervinti mano Dievus ir Deives, net nesupranti koks pavojus gali tau gręsti, o aš esu suaugusi, pagal Arabijos statistiką, aš jau pilnametė, - Ši šiek tiek nusišnekėjo, bet reikėjo kažkuo imtis. Raudonplaukė norėjo paimti žvakę ir įsidėti ją į keistos striukes kišenę, bet brolis ją per greitai pagriebė.
- Nesupratau? Nu like... čia mano žvakė,- Anglė stengėsi atrodyti kuo mandriau, nors ir sunkiai gavosi. - Tu man daug ką sakai, bet niekada nepaklausi kaip aš jaučiuosi. Tau net neįdomu, kad aš į Arabiją noriu, aš tau sakau, kad aš ten noriu, o tau grynai vienodai. Žodžiu, aš būsiu čia, koks skirtumas badauti saloje ar namuose,- Mergaitė užbaigė savo sakinį ir laukė kol atsakys ką nors į tai, Bretas.
-
Atsirado, matote, paauglė... Bretas buvo suirzęs ir nepatekintas. Kodėl jis turėjo kažkur plaukti, kai ta žioplelė užsiima savo nesąmonėmis? Kitą kartą patys ir ieškosit šitos… piktai “grasino” tėvams vyrukas stengdamasis Brendano akivaizdoje netrenkti Carlai į nosį.
- Jeigu esi pilnametė, pradėk kaip tokia elgtis, - negarsiai suurzgė rudaplaukis. Jam visiškai nebuvo įdomu klausytis sesutės sapalionių. Labiausiai norėjo trenkti jai per kvailą makaulę ir keliauti sau. Deja, vienintelio sveiką protą turinčio šeimos nario (Brendano, žinoma, ne Carlos) buvimas netoliese neleido to padaryti. Reikėjo partempti šitą mergiotę namo. Geriausia būtų ją ten užrakinti, tegul sau dvesia. Iš bado, iš nuobodulio ar nuo buvimo su savimi. Tai vyrukui neberūpėjo. Dabar tereikėjo atsikratyti šitos kvailos atsakomybės - arba permesti ją Brendanui.
- Ir apie kokius čia dievus paistai galų gale? - vis labiau irzo rudaplaukis. Juto, kaip kyla balsas, ir suprato: visai netrukus neberūpės tai, kad vyriausias brolis viską girdi. - Ir iš kur prisirenki viso šito šlamšto? Broliai ir seserys neturi ką valgyt, o tu čia su žvakėm išsidirbinėji?!
Bretas nesusilaikęs stipriai pastūmė sesutę. Ak, tegul išsitėškia ant smėlio ir kur nors trinkteli galvą… Kodėl būtinai nesisekti turi jam?! Tuo labiau, kad šita maža nenaudėlė turi galimybę mokytis Hogvartse!
- Ne. Čia jau ne tavo žvakė, - visiškai ramiu tonu atsiliepė Bretas nė neatsisukęs į mergaitę. Kodėl jam turi rūpėti, kaip jaučiasi Carla, kai niekam neįdomu, kaip sekasi jam pačiam?! Amžinai dėl visko kaltas, niekam neįtinka, bet dar turi pasirūpinti, kad visokios mažylės gerai jaustųsi? Tai jau ne.
- Važiuok tu į tą savo Arabiją, visiems nuo to bus tik geriau, kai dingsi iš akių, - suburbėjo vyrukas ir metė atsargų žvilgsnį į Brendaną. Tas žiūrėjo į jų pusę ir, atrodo, jau ruošėsi ateiti išsiaiškinti, kas čia vyksta. Bretas visai nenorėjo, kad vyriausias brolis žinotų apie jo pykčio priepuolius, tad dabar kažkaip reikėjo užglaistyti situaciją. Čiupęs Carlai už pakarpos rudaplaukis pasilenkė prie jos, kad jų nosys beveik susilietė.
- Nė žodžio apie tai Brendanui, aišku? Jeigu išsižiosi, užmušiu - prisiekiu dievams ir deivėms.
Su pasibjaurėjimu paleidęs sesutę kiek laiko spoksojo į ją ir svarstė, ką daryti dabar. Kaip ją parvilkti namo.
- Viskas. Keliaujam, - ramiu ir netgi beveik draugišku tonu pratarė jis.
-
Praėjus porai dienų po Kalėdų dvynukai išsiprašė Dafydd nusivesti juos į salą. Labai nesinorėjo palikti Mayros nė akimirkai, mat jau visai netrukus turėjo atsirasti ketvirtasis mažylis. Vis dėlto Oliveris su Eliotu, kažko prisiklausę darželyje, tiek zyzė, kad vaikinas galų gale nusileido ir sutiko trumpam ten nukeliauti. Taigi atsikėlęs pakankamai anksti ryte paliko mylimąją miegoti ir pažadėjęs ilgai neužtrukti su trimis mažyliais keliavo valtelės link. Eiti buvo netoli, tad ketveriukė patraukė pėsčiomis. Miriam, žinoma, labai norėjo būti nešama, tad netrukus teko pasiduoti ir mergytę pakelti nuo žemės. Šis jausmas, žinoma, neprilygo tam, kuris apimdavo ant rankų nešant tos mergytės mamą, bet vis tiek buvo smagu. Kaip ir suprasti, kad gali ramiai išeiti pasivaikščioti su savo vaikais. Vis dar atrodė (ir tai, Dafydd nuomone, niekad nepasikeis), kad mažyliai yra gerokai artimesni mamai, tačiau dabar buvo galima apie tai negalvoti. Dabar laikas buvo skirtas tam, kad jis praleistų šiek tiek laiko su vaikais. Žinoma, tikėjosi nesusitikti Shane, bet taip nesisekti tiesiog negali. Ne, viskas tiesiog privalėjo būti gerai.
Pasiekęs įprastinę valtelės vietą pamatė ją ten, tad atsargiai pasodinęs Miriam leido įlipti berniukams ir galiausiai įsitaisė pats. Dvynukai pradėjo peštis dėl irklų, bet Dafydd švelniai šypsodamasis paėmė juos į rankas ir pradėjo nelabai vikriai irkluoti. Niekad neteko to daryti, tad gal buvo visai neblogai pasimokyti. Kitą kartą nuplauks į salą dviese su Mayra, kur padovanos mylimajai nuostabių akimirkų. Taip užsisvajojo apie tą laiką, kad nė nepastebėjo, kaip atplaukė. Atsitokėjo tik įstrigęs kažkokiose žolėse, kas vaikams, aišku, be galo patiko. Jie juokėsi ir krykštavo, kas privertė nusišypsoti ir Dafydd. Paėmęs ant rankų Miriam atsargiai išlipo iš valties ir vos neįsivertęs į vandenį pagaliau saugiai buvo krante. Lygiai taip pat iškėlė į krantą ir Oliverį su Eliotu. Vaikai iš karto nubėgo tolyn. Dafydd švelniai žiūrėdamas į juos neskubėdamas sekė iš paskos.
-
Jones skrido ant savo graniano. Viesulas grakščiai mosavo savo sparnai. Ryan'as turėjo atsidurti saloje kuo greičiau. Ant jo nugaros ilsėjosi jo kuprinė su visais gyvūnais. Saloje jis turėjo įsigyti dar vieną gyvūną. Pinigai nebebuvo problema, kadangi giminės šiemet dovanojo dosnias dovanas. Kuo toliau, tuo gyvūnus rasti buvo sunkiau. Daugelis legalių pardavėjų jam reikalingų gyvūnų neturėjo, tačiau kartais(dažniausiai) nelegaliai jis susirasdavo visus gyvūnus, kurių jam reikėjo ar kurių vaikinas norėjo. Na, dar dažnai pasiimdavo ir keletą jau turimų, kadangi nenorėjo, jog didžioji dauguma gyvūnų kentėtų nelegalių gaudytojų nelaisvėje. Jam paprasčiausiai buvo gaila gyvūnų. Jie ten juk gyveno tikrai prastomis sąlygomis, dažniausiai vieniši be savo gentainių. Tai kai kuriems gyvūnams yra milžiniška problema.
Nors vaikinas ir skrido pirkti gyvūno, jo mintyse skraidžiojo mintys apie Adam'ą. Per Kalėdų atostogas jie nebuvo nei karto susitikę, kas tikrąja ta žodžio prasme žudė švilpį. Tas ilgesys ir nežinomybės jausmas, kaip viskas bus toliau privertė jį susimąstyti ir pastoviai laužyti galva klausimu: ar jo padaryti sprendimai buvo teisingi? Tačiau atsakymo į šį klausimą savo mintyse niekada nerasdavo.
Bemąstydamas jis pasiekė salą. Viesulas grakščiai nusileido ir leido vaikinukui nulipti nuo jo nugaros.
- Dėkoju, - ištarė paduodamas sparnuotam žirgui kelis gabalėlius cukraus taip pagirdamas jį. Įsidėjęs likusį cukrų į kišenę, Jones pavardės savininkas apsižvalgė. Ieškojo tos vietos kur susitarė susitikti su pardavėju, tad pradėjo eiti.
-
Laimingas vaikų juokas padėjo atsipalaiduoti. Žinoma, Dafydd mintimis nuolat grįždavo namo vildamasis, kad per tą trumpą laiką, kurį jie praleis saloje, Mayrai nieko neatsitiks. Vis dėlto laimingi jo vaikai leido tikėti, kad viskas bus gerai ir kad mylimoji džiaugiasi jo praleidžiamu laiku su mažyliais.
Oras buvo įprastas žiemai, tačiau atsitraukus šiek tiek toliau nuo vandens nebuvo labai šalta. Sniego nebuvo, kas dvynukus aiškiai nuvylė. Dafydd įtarė, kad jų tikslas būtų tiesiog išmaudyti Miriam, tad dėl šito visiškai nesiskundė. Atidžiai stebėjo trijulę ir leido jiems išsidūkti.
Deja, neilgai trukus malonią akimirką perskrodė keistas švilpesys. Dafydd staigiai atsisuko ir išsitraukė lazdelę. Neketino leisti sukelti jo vaikams pavojų. Gerokai nustebęs suprato, kad tai buvo kažkoks sparnuotas arklys, atskraidinęs jaunuolį. Jiedu buvo gana toli, tačiau viena buvo akivaizdu: vaikinukas yra burtininkas. Žiobaras tokiu būdu į salą tikrai neatkaktų.
Mažyliai, vos pamatę gyvūną, baisiausiai susidomėjo ir pasileido jo link. Dafydd sunerimęs pasileido iš paskos.
- Eliotai! - sušuko į priekį išsiveržusiam berniukui, bet jis, atrodo, tėvo nepaisė. Visiškai priartėjęs prie jaunuolio su gyvūnu Dafydd užsikėlė Miriam ant pečių ir paėmė Oliverio delniuką į savąjį.
- Atsiprašau, - neužtikrintu tonu pratarė raudonplaukis jaunesniam vaikinui. Buvo kiek nesmagu, kad vaikai taip apspito gyvūną, tačiau dėl to stebėtis, ko gero, nereikėjo. Tokių augintinių dažnai nepamatysi, o panašaus dydžio keturkojį laikyti namuose Dafydd nenorėtų - būtų pernelyg neramu dėl tiek vaikų, tiek paties gyvūno gerovės. Buvo smalsu, koks tai gyvūnas, bet kartu ir kiek gėda: galbūt tai koks labai populiarus augintinis, kurio jis nežino tik dėl to, kad dvidešimt metų neturėjo normalaus gyvenimo? Vis dėlto dar blogiau bus, jeigu jam šį klausimą užduos vaikai, o jis nežinos atsakymo. Reikėjo ryžtis.
- Ar galėtumėte pasakyti, kaip vadinamas šis gyvūnas? - negarsiai ir neužtikrintai paklausė Dafydd.
-
Vaikinukas neramiai žvalgėsi. Tolumoje pamatė raudonplaukį vaikiną su trimis vaikais. Jones susiraukė. Nesitikėjo, jog pardavėjas atrodys taip ir nesitikėjo, kad jis atvyks su vaikais. Plius gyvūno irgi niekur nesimatė. Nors gyvūnas galėjo būti ir kur nors kitur... Galbūt rusvai gelsvų plaukų savininkas suklydo? Gal supainiojo vietas ir jam atvykti reikėjo visai ne čia? Jaunasis magiškų gyvūnų mėgėjas sunkiai atsiduso. Greitai prie sparnuotojo žirgo pribėgo to raudonplaukio vaikai. Ryan'as šyptelėjo stebėdamas Viesulą. Jis mokėjo elgtis su vaikais ir buvo draugiškas. Apskritai minkštaširdis buvo tas obuolmušis. Granianas nė musės nuskriausti negalėtų.
- Viskas gerai. Viesulas geras, nesikandžioja. Jei vaikai nori, gali su juo pažaisti, - pasiūlė vaikinukas pasitvarkydamas savo plaukus ir šypteldamas. Viesului žaidimai visai patikdavo, nesvarbu su kuo jis žaisdavo.
Išgirdęs kitą klausimą, jaunuolis kaip reikiant nuliūdo. Suprato, kad šis vyras tikrai nėra pardavėjas. Geltonplaukis pažvelgė į savo augintinį ir šyptelėjo.
- Granianas, - ištarė su šypsenėle veide. - Jie kiek malonesni nei vienaragiai, lengviau prisileidžia žmones, - pridūrė.
Daug laiko nereikėjo iki tol kol švilpio augintinis prunkštelėjo iš džiaugsmo matydamas aplink save daug žmonių.
-
Vaikų susižavėjimas gyvūnu šiek tiek gąsdino Dafydd. Ką gali žinoti, galbūt paaugliškos išvaizdos vaikinukas visai nesižavi tokia draugija? Kažin ar jam smagu, kai aplinkui krykštauja maži vaikai. Nejučia prisiminęs save Dafydd puikiai suprato: jeigu būdamas paauglys atsidurtų tokioje situacijoje, vaikus paprasčiausiai iškeiktų. Laimei, susidūrė su mandagesniu vaikinuku nei buvo pats.
- Būkit atsargūs, - pratarė vaikams, kai gavo leidimą jiems pažaisti su Viesulu. Vardas byloja ką kita nutarė Dafydd, bet garsiai to nepasakė. Nenorėjo apsikvailinti prieš šitą žmogų. Nenorėjo, kad jis iš karto suprastų, kaip raudonplaukis jaučiasi. O jautėsi tikrai nekaip. Buvo tiesiog siaubingai nejauku.
- Tu jį augini? - kiek nustebęs paklausė velsietis. Tiesą sakant, buvo smalsu, kam reikalingas tokio dydžio augintinis. Ir kur jį laikyti. Norėjo dar kažką sakyti, bet tuo metu gyvūnas bandydamas apsisukti ar padaryti dar kažką sparnu užkliudė Miriam. Ji nugriuvo ant smėlio ir pradėjo verkti. Dafydd persigandęs pripuolė prie mergytės ir tvirtai apkabino. Atrodo, pamiršo, kad netoliese yra nepažįstamas žmogus. Širdį iš karto persmelkė siaubinga kaltė: išsivedė vaikus praleisti laiko kartu, o negali net pasirūpinti, kad nieko neatsitiktų? Dvynukai, regis, nepaisė, kad sesutei kažkas nutiko. Dafydd pasijuto plėšomas per pusę. Negalėjo palikti Oliverio ir Elioto be priežiūros, bet dabar dėmesio reikėjo Miriam. Mayra?.. mintyse bandė prisišaukti pagalbos vaikinas. Jautėsi esąs visiškai nevykęs tėvas. Kodėl net ir trumpas pasivaikščiojimas turėjo virsti šituo?..
Panašu, kad Miriam griūdama užkliuvo už akmenuko, mat iš kojos pradėjo sunktis kraujas. Ji glaudėsi prie tėčio ir graudžiai verkė. Tai tiesiog draskė vaikino širdį. Atsargiai žvilgtelėjęs į Viesulo šeimininką, tarsi tikrindamas, ar jis išties yra burtininkas, išsiraukė lazdelę. Vis dėlto naudoti kerus ant mažos mergytės buvo pernelyg nejauku. Ką jam dabar daryti? Kaip vėliau reikės gauti Mayros atleidimą? Ar tai bus paskutinis jo pasivaikščiojimas su vaikais?
- Ar labai skauda? - tyliai sumurmėjo Dafydd Miriam, bet ji tik įsikniaubė į tėčio megztinį ir toliau verkė. Viduje plūdo įvairiausi kaltinimai sau, bet kol kas raudonplaukis nė neįsivaizdavo, ką daryti.
-
Švilpynės koledžo atstovas patapšnojo gyvūnui per kaklą. Tai buvo pagirimas ir leidimas pabendrauti su vaikais. Jones labai stegėsi gerai išauklėti savo gyvūnus, kad šie būtų paklusnūs ir negalėtų niekam pakenkti. Tai buvo viena iš priežasčių dėl kurių jam buvo leista auginti visus gyvūnus, kuriuos jis augino. Kitaip niekas jam neleistų turėti tiek skirtingų ir netgi kiek pavojingų. Žinoma, buvo ir kitų sąlygų. Kai kurių gyvūnų jis netgi negalėdavo išvesti į viešumą, kadangi jie arba buvo per daug pavojingi arba jų išvaizda galėjo išgąsdinti kitus žmones ir tada Jones pavardės nešiotojas būtų paskųstas atitinkamoms institucijoms.
Išgirdęs klausimą rudaakis kiek nustebo. Kaip jis būtų čia atskridęs granianu jei jo neaugintų? Būtų jį pasiskolinęs? Juk tada gyvūnas jo neklausytų...
- Taip, auginu jį. Mėgstu įvairius įdomius ir kai kuriems keistus gyvūnėlius. Jie man visi tokie nuostabūs ir ypatingi, - vis tik atsakė į klausimą Ryan'as. Jis nenorėjo pasirodyti nedraugiškas. Norėjo atrodyti malonus ir fainas.
Staiga visas smagumas ir draugiškumas baigėsi. Viesulas sparnu užkliudė su juo žaidžiančia mergaitę. Vaikinas pasijuto kaltu. Kaip jis neprižiūrėjo savo augintinio. Po to ji pasiekė baimės jausmas. Juk dabar raudonplaukis jį tikrai kam nors paskųs, o tada jis neteks visų savo augintinių... Magizoologas pasižiūrėjo piktu žvilgsniu į savo pilkšvai juodą gyvūną. Jis suklaudė savo ausis, tačiau Jones jam leido toliau žaisti.
- Aš labai atsiprašau, jis netyčia, - tarė vaikinukas. - Gal galiu kaip nors padėti? - pasidomėjo.
-
Draugiškas tonas bylojo, kad Dafydd susidūrė su mandagiu jaunuoliu. Žinoma, tai nebuvo blogai, tačiau į galvą neprašytos pradėjo lįsti mintys, kad jis būtų daug geresnis pavyzdys vaikams negu buvo tų vaikų tėvas. Pasidarė be galo gėda ir nejauku. Ką jis gali parodyti savo vaikams, jeigu yra itin nemalonus žmogus, kuris nemoka bendrauti ir, maža to, nesugeba praleisti laiko be jokių incidentų? Argi šitie nuostabūs mažyliai nusipelno tokio niekam tikusio tėvo?
Vaikinuko pasakojimas pasirodė visai įdomus, bet dabar visą dėmesį pasiglemžė Miriam. Tai, kad ji glaudėsi, buvo miela širdžiai, tačiau Dafydd vis tiek jautėsi prastai. Viskas nutiko tik per jį. Dabar jo mergytei skauda tik dėl to, kad jis nesugeba tinkamai jos prižiūrėti...
- Viskas gerai, nekaltinu nei tavęs, nei Viesulo, - nuoširdžiai pratarė raudonplaukis atsargiai pažvelgdamas į jaunuolį. Buvo kiek gėda, kad gerokai jaunesnis vaikinukas siūlo pagalbą. - Mes... Mums viskas gerai, ačiū.
Kurį laiką dar teko palaikyti Miriam glėbyje. Širdį graužė nerimas, kad dvynukai gali ko nors prikrėsti, bet Dafydd nieko negalėjo pakeisti - dabar buvo būtina pasirūpinti jauniausiąja atžala. Pagaliau ji kiek nurimo, kraujas nustojo bėgti, tad buvo galima atsistoti. Pakėlęs dukrą ant rankų vaikinas iš karto pasijuto geriau. Šiaip ar taip, jis buvo šeimos tėvas, ir bent jau kol kas vaikai neatrodė pernelyg juo nepatenkinti.
- Ar leistum vaikams atsisėsti ant savo augintinio? - neryžtingai paklausė Dafydd vaikinuko. Matė Oliverio ir Elioto žvilgsnius ir kuo puikiausiai suprato, kad ramybės nebus tol, kol vaikai neišbandys šitos naujos pramogos. Neįsivaizdavo, kaip į tai reaguos Mayra, bet atsispirti tam žvilgsniui velsietis paprasčiausiai nesugebėjo. Berniukams pradėjus tampyti tėčio ranką jis nusišypsojo ir vėl pažvelgė į Viesulo šeimininką.
- Beje, aš Dafydd. Čia Oliveris ir Eliotas. Ir Miriam, - nutaręs prisistatyti negarsiai pasakė.
-
Vaikinuką graužė nerimas. Jo augintinis turėjo elgtis atsargiau. Baisiausia tai, kad jo svajonių zoologijos sode gali pasitaikyti panašių atvejų, o tai nebūtų gerai. Juk yra labai piktų tėvų, kurie dėl visko kaltina gyvūnus. Dėl tokių incidentų, Jones pavardės savininkui tikrai tektų užsidaryti. Tokios mintys jį tikrai liūdino.
- Dar kartelį atsiprašau, - ištarė. Vis dar jautė šiek tiek kaltės ir baimės, kadangi nelabai pastebėjo kaip viskas įvyko, tačiau buvo įmanoma, jog būtent Viesulas užkliudė mergaitę ir dėl to ji nukrito ir susižeidė. Tikrai nemalonu. Bet turbūt visiems pasitaikė situacijų kai jie susižeisdavo būdami maži tuo metu kai žaisdavo. Ir pats Jones turėjo nemažai randų iš vaikystės tarpsnio. Daugelis jų priminė tikrai geras ir gražias akimirkas. Na, ne visi, bet dauguma. Nors tuo laiku buvo labai liūdna ar labai skaudėjo. Kai augi požiūris netgi į traumas pasikeičia.
- Žinoma, - ištarė vaikinas vos išgirdęs klausimą. Būtų pasiūlęs ir paskraidinti, tačiau šiek tiek bijojo jog vaikai gali neišsilaikyti ar išsigąsti auksčio, tad kol kas to nesiūlė. Jei vyras paprašys, jis žinoma leis paskraidyti, kadangi Viesulu tikrai pasitikėjo.
Jones keletą kartą patapšnojo žirgui su sparnais per kaklą, kad šis atsiklauptų ir vaikai galėtų ant jo užlipti.
- Malonu susipažinti. Aš Ryan, - tarė vaikinui, o tada atsisuko į vaikus ir jiems draugiškai šyptelėjo. Svetimi vaikai jam patiko labiau negu brolis, kadangi brolis per daug kišdavosi į jo asmeninį gyvenimą.
-
Panašu, kad jaunuolis jautėsi nejaukiai, o tai vertė lygiai taip pat jaustis ir Dafydd. Vaikinukas tikrai nebuvo kaltas dėl to, kad tėvas nesugeba pasirūpinti savo vaikais. Velsietis svarstė, ar reikėtų dar kartą patikinti naująjį pažįstamą, kad jam nėra dėl ko savęs kaltinti, bet kol kas nieko nesakė.
Vos tik gavę leidimą atsisėsti ant Viesulo Oliveris ir Eliotas net sukrykštė iš džiaugsmo. Laimingi mažyliai, žinoma, buvo tai, ko Dafydd labiausiai ir reikėjo, tačiau viduje vis tiek kirbėjo nerimas: Miriam nukentėjo. Jis privalės apie tai pasakyti Mayrai. Kaip ji reaguos? Ar nesupyks už tai, kad vos mažyliai dingo iš jos akiračio, iš karto kažkas atsitiko? Vis dėlto tylėti tikrai nebus galima. Dafydd puikiai žinojo, kad viską papasakos.
- Malonu, Ryan, - nelabai žinodamas, kaip reaguoti į prisistatymą neužtikrintai sumurmėjo raudonplaukis. Miriam neatrodė norinti lipti ant taip ją išgąsdinusio žvėries, tad paleidęs ją ant smėlio paėmė į rankas Oliverį ir atsargiai pasodino Viesului ant nugaros.
- Stipriai laikykis, gerai? - pratarė ir pakėlė Eliotą. Pasodinęs jį broliui už nugaros vėl paėmė ant rankų Miriam ir pažvelgė į dvynukus. Vaizdas buvo nuostabus: tokius nuotykius patiria tikrai ne kiekvieną dieną. Buvo kiek apmaudu, kad nepasiėmė telefono: mielai būtų padaręs nuotrauką ir parodęs ją Mayrai. Ar ji norėtų paskraidyti ant šio gyvūno? nejučia susimąstė Dafydd. Užsigalvojęs apie mylimąją kurį laiką stovėjo tiesiog sustingęs, bet pagaliau susivokė, kad tai yra itin nemandagu Ryan'o atžvilgiu. Atsitokėjęs pažvelgė į jį. Atkakliai bandė sugalvoti, ką galėtų pasakyti, bet galva buvo visiškai tuščia. Patikrinęs, ar dvynukai išties tvirtai laikosi vėl atsisuko į jaunuolį.
- Galbūt ir dirbi su magiškaisiais gyvūnais? - pagaliau paklausė jis. Klausimas nebuvo įdomus, bet Dafydd nieko negalėjo pakeisti: jis tikrai nebuvo tas, su kuriuo būtų įdomu šnekučiuotis.
-
Vaikinukas stebėjo raudonplaukio vaikus. Panašu, kad jiems visai patiko pramoga - užsėdimas ant graniano. Švilpis mąstė, kad jam reiktų ir zoologijos sode organizuoti panašius dalykus. Juk daugelis vaikų tikrai neturi tokių galimybių kaip jis. Juk ne visi augina tiek gyvūnų ant kurių nugarų galima skraidyti.
- Na, galima sakyti ir taip. Kol kas, kol nesu pilnametis gelbėju gyvūnus ir rūpinuosi jais. Kai baigsiu Hogvartsą, planuoju atidaryti zoologijos sodą, - paaiškino vaikinukas. Jis buvo gana arti savo svajonės, kadangi daug gyvūnų jau turėjo, o ir galeonų prisitaupęs buvo. Tai džiugino šviesiomis sruogomis išdažytų plaukų savininką. Žinoma, jis to nebūtų padaręs be geranorių ir tėvų, tačiau vis tiek buvo laimingas.
- Aš turiu klausimą, - galiausiai išdrąsėjo vaikinas. Jis turėjo paklausti Dafydd ar jis nežino kas čia pardavinėja tuos gyvūnus. Juk jei nepaklaustų, būtų sugaišęs tiek laiko ir kelio veltui. Galiausiai, dabar atostogos, jam pačiam irgi visai reikėjo pabūti su šeima. - Ar žinai.... atsiprašau, ar žinote kas čia pardavinėja magiškus gyvūnus? - galiausiai pradžioje užsikirsdamas, o vėliau viską sumaldamas rudų akių savininkas atsidusdamas. Pagaliau jo mintys buvo kiek lengvesnės.
-
Kuo toliau, tuo labiau Dafydd buvo įsitikinęs, kad pasitaikė sutikti išties mandagų ir gerų manierų jaunuolį. Tokių ne taip ir dažnai sutikdavo, tad dabar jautėsi visai patenkintas. Pagaliau jo mažyliai gali pamatyti, kas yra draugiškas ir gerai išauklėtas žmogus. Iš tėvo tokio pavyzdžio, deja, gauti negalėjo. Ši mintis vėl privertė susimąstyti, kad jis, Dafydd, toli gražu nebuvo vertas turėti tokius nuostabius vaikus.
Vis dėlto Ryan pradėjo kalbėti, tad reikėjo klausytis ir stengtis bent ką nors atsakyti. Juk būtent taip ir vyksta bendravimas, ar ne? Deja, ši gyvenimo sritis vis dar buvo gūdi paslaptis. Kodėl viskas buvo taip paprasta su Mayra, bet taip nesuprantama su bet kuriuo kitu žmogumi? Jus sieja daug glaudesnis ryšis negu tave su bet kuriuo eiliniu praeiviu pats sau atsakė į klausimą Dafydd ir tik tada suprato vėl užsigalvojęs apie brangiausią žmogų. Pagaliau pavyko susikaupti ties jauno vaikinuko žodžiais.
- Zoologijos sodą? - nuoširdžiai susidomėjo raudonplaukis, spėjęs išgirsti tuos žodžius. Įsivaizdavo, kad vaikams tai būtų tikrai įdomu. - Manau, kad pirmuosius klientus jau turi, - pasistengė nusišypsoti, nors jautėsi kaip visiškas kvailys. Iki pat šiol jo šypsena galėjo būti skirta tik keturiems žmonėms, ir Ryan nebuvo vienas iš jų. Vis dėlto Dafydd jautė, kad šis vaikinukas nėra blogas. Su juo galima bendrauti. Tai tikrai pradžiugins Mayrą. Galbūt netgi incidentas su gyvūnu visko nesugadins? Būtent to Dafydd tikėjosi.
Išgirdęs klausimą kiek sutriko: Sautende gyveno jau keletą metų, tačiau vietinių visai nepažinojo. Neįsivaizdavo, ar šiame mieste be jų šeimos yra bent vienas burtininkas. Tokių pažinčių Dafydd ir nereikėjo, visiškai užteko šeimos narių.
- Deja, negaliu padėti, - kiek liūdnai pratarė ir nukėlė nuo Viesulo muistytis pradėjusį Oliverį. Eliotas maldaujančiomis akimis pažvelgė į tėvą. Dafydd nežymiai papurtė galvą, bet berniukas ir toliau spoksojo į jį. Ką daryti, kai tiesiog neturi jėgų atsispirti tokiam žvilgsniui?
- Eee... - bandė kreiptis į Ryan raudonplaukis. - Nenoriu tavęs apsunkinti, bet... Eliotas labai norėtų paskraidyti...
Žodžiai nuskambėjo taip tyliai, kad Dafydd nebuvo tikras, ar vaikinukas jį išgirs. Buvo siaubingai nepatogu prašyti tokios paslaugos, bet sūnaus žvilgsnis paprasčiausiai nepaliko pasirinkimo.
-
Jones mąstė apie kitus gyvūnus. O jei pradėtų rengti kursus kaip rūpintis gyvūnais? Na, dabar, iki tol kol jis dar nėra pilnametis. Taip galėtų papildomai užsidirbti investicijoms į zoologijos sodą. Juk vėliau jam reikės pirkti pašarą, pirkti daugiau gyvūnų ir įvairių dalykų jų narvams. Reikės daryti zoologijos sodą įdomų ir klientams. Taip pat ir naudinga bei suteikiantį įvairią naudą.
- Taip, zoologijos sodą. Tai mano svajonė nuo pat pirmojo augintinio. Niekada nesu buvęs zoologijos sode, tokiame, kokį planuoju pats įkurti, - paaiškino jaunuolis savo idėją kiek plačiau. - Labai džiugu. Lauksiu jūsų sode, - ištarė nusišypsodamas vaikinas. Jis tikėjosi, kad zoologijos sodas teiks džiaugsmą daugeliui žmonių, o tiksliau visiems tiems, kurie tenais nuspręs apsilankyti. Juk jo sodas tikrai bus neeilinis. Bus ne toks kaip visų kitų. Jis bus ypatingas.
Išgirdęs vyro atsakymą, švilpis kiek nuliūdo. Tikėjausi, kad gaus savo gyvūną šiandien, bet panašu, kad taip nebuvo lemta. Vaikinas atsiduso. Suprato, kad jam reikės ieškoti kito tiekėjo, kadangi čia turėjęs pasirodyti neatvyko ir tiesiog apgavo jį.
Išgirdęs kitą klausimą, aukštaūgis sunerimo. Jis nežinojo kaip Viesulas reaguos jam neskrendant kartu, kadangi manė, jog raudonplaukis tikrai nepaleis savo vaiko skristi vieno su juo.
- Na, aš galėčiau jį paskraidinti, bet ne vieną, kadangi Viesulas skraido tik su manim, - galiausiai ištarė vaikinas.
-
Ryan atrodė rimtas vaikinukas, tvirtai žinantis, ko nori iš gyvenimo. Netgi būdamas paauglys ėjo tuo keliu. Ir, kas svarbiausia, noriai apie tai šnekėjo, dalinosi idėjomis. Tai kažkuria prasme sužavėjo. O kuo pats galėjai pasigirti paauglystėje? Kartojamu kursu, aprėktais profesoriais ir galiausiai apsigyvenimu Londono... požemiuose? nejučia pradėjo klausinėti savęs Dafydd. Puikiai žinojo savo praeities nepakeisiantis, bet tai nelabai guodė. Dabar, kai turėjo be proto mylimą žmoną ir nuostabius mažylius, dėl paauglystės laikų elgesio ir būdo buvo daugiau nei gėda. Skaudžiausia buvo tai, kad Mayra visa tai žinojo. Eilinį kartą paklausęs savęs, už ką mylimiausias žmogus pasaulyje priėmė jį į savo gyvenimą, raudonplaukis pažvelgė į Ryan'ą. Kažin ar jis turi merginą? staiga susimąstė, nutaręs, kad tokie rimti vaikinai panelėms tikrai turėtų patikti.
- Manau, bus tikrai įdomu, - pratarė velsietis. Jautėsi šiek tiek nejaukiai, mat mintys pradėjo kelti tiesiog sunkiai ištveriamą uraganą smegenyse. Vis dėlto visai tylėti būtų buvę nemandagu, tad Dafydd stengėsi bent jau dabar šiek tiek išpirkti bjaurų būdą paauglystės laikais.
Neatrodė, kad prašymas paskraidyti būtų pradžiuginęs Ryan'ą. Dafydd pažvelgė į Eliotą bandydamas iš anksto pasakyti, kad nieko nebus, bet berniukas žiūrėjo tokiomis akimis, kad buvo tiesiog neįmanoma atsispirti.
- Eliotai... - tyliai sumurmėjo sūnui velsietis, kai pagaliau išgirdo atsakymą. Sutrikęs pažvelgė į Ryan. Žinoma, vylėsi, kad jis nepaleis keturmečio vaiko vieno, tačiau suprato norėjęs skristi pats. Būtų gerokai baisu, bet kaip jis gali leisti mažylį vieną su praktiškai nepažįstamu paaugliu? Tegul jis atrodo geras, bet ką gali žinoti, kokios mintys sukasi jo galvoje?
- Net nežinau, - neužtikrintai pratarė Dafydd, bet sulig tais žodžiais Eliotas apsiverkė. Tai tiesiog draskė raudonplaukio širdį, bet ką daryti, kai labai nuoširdžiai bijai, kad kas nors mažyliui nutiks? Žengęs prie gyvūno priglaudė berniuką prie savęs, bet tai nepadėjo: atrodė, kad jo gyvenime taip niekas nebuvo nuskriaudęs. Atsiprašau, mažyli... Baimė kurį laiką kovojo su skausmu nuliūdinus sūnų, kol galiausiai Dafydd ryžosi:
- Ar galėtumėte pakilti ne daugiau nei metrą ir nenuskristi niekur toli? Neįsižeisk, bet man taip neramu...
-
išgirdęs vaikino replika, Jones šyptelėjo. Būtent to jis ir norėjo, kad būtų įdomu. Bet turėjo būti įdomu ne tik jam, bet ir kitiems. Ir jauniems, ir seniems. Ypač burtininkams mažai susipažinusiems su gyvūnais. Jis norėjo parodyti kokie geri gali būti ir laikomi pavojingais gyvūnai. Juk visi nusipelno progos būti palaikyti gerais, o ne blogais.
Tiesa, dabar Ryan'o smegenys gvildeno daug svarbesnį klausimą: kaip paskraidinti berniuką? Šviesiai rudų plaukų savininkas labai jau nepasitikėjo savo jėgomis. Nelabai norėjo skraidinti berniuką sėdėdamas kartu su juo. Jis nemokėjo elgtis su vaikais... Na, bendrauti kažkiek mokėjo, bet jų skraidinti ne. Ir pačiam buvo sunku išmokti skraidyti ant savojo graniano, o čia skraidinti mažą berniuką... Jaunasis magizoologas ėmė mąstyti. Jis turėjo virvę ir kantarą, jei netyčia šiandien būtų gavęs nusipirkti antrą skraidantį žirgą.
- Aš turiu kitą idėją. Jei jūs pats skristumėt su savo sūnumi? Aš turiu virvę, tad galėčiau Viesulą pririšti, kad jis nenuskristų per toli? Kadangi pats nemoku dirbti su vaikais, - pasiūlė vaikinukas nejaukiai pasikasydamas pakaušį.
-
Elioto žvilgsnis buvo toks, kad Dafydd suprato: jis neturi pasirinkimo. Tiesiog privalės leisti jam paskraidyti, kad ir kas nutiktų. Tik kaip vis dėlto leisti jam skristi su tuo menkai pažįstamu žmogumi?
Ko gero, tas pats klausimas kamavo ir Ryan'ą. Akivaizdu, kad jis susimąstė. Dafydd nuleido akis. Visai nenorėjo apsunkinti šito malonaus jaunuolio. Bet ar jis turėjo pasirinkimą, kai sūnus žvelgė maldaujančiomis akimis? Vis dėlto tai buvo jo mažylis, kuriam reikėjo tėčio. Norėdamas nesijausti vaikams nereikalingas Dafydd paprasčiausiai negalėjo pasakyti, kad teks apsieiti. Ką gali žinoti, galbūt toks atsakymas priverstų Eliotą nuspręsti, kad su tėvu bendrauti nenori? Vadinasi, būtinai reikėjo rasti išeitį.
- Ar neužtektų pasivaikščioti? - tyliai paklausė berniuko raudonplaukis, tačiau Eliotas vėl pradėjo sriūbauti. Laikėsi įsitvėręs į tėčio megztinį ir gailiai verkė. Tai draskė širdį. Reikėjo ryžtis pačiam pasiūlyti kažkokį sprendimą, nors jo Dafydd neturėjo.
Laimei, Ryan'as labai laiku pats surado išeitį. Ji, tiesa, gerokai gąsdino: ar galima palikti du mažylius čia, kai pats kažkur skraidys? Dabar pasidarė be proto apmaudu, kad su jais nebuvo Mayros. Merginos buvimas šalia, kaip ir visada, išspręstų daugelį problemų. Deja, šito pakeisti dabar nebuvo galimybės, tad teko gerai pamąstyti, ką daryti.
- Jūs ramiai pabūkite čia, gerai? - galiausiai apsisprendęs ir atsitūpęs prie Oliverio su Miriam pratarė Dafydd. Įdėmiai pažvelgė į berniuką. Buvo kiek baisoka: dvyniai retai sugebėdavo ilgesnį laiką išbūti ramiai. Ar jis gali būti tikras, kad nieko neatsitiks? O jeigu kas nors nutiks, ką tada reikės sakyti Mayrai? Jau užteko to, kad Viesulas užgavo Miriam. Mayra, man reikia tavęs... ir vėl bandė prisikviesti brangiausią žmogų pasaulyje raudonplaukis. Deja, ir vėl tai tebuvo neišsipildžiusios vilties kupina mintis. - Jeigu būsit geri, grįždami namo nusipirksime ką nors skanaus.
Nenuleisdamas akių nuo ant žemės liksiančių mažylių Dafydd prisiartino prie Viesulo ir nelabai ryžtingai užlipo jam ant nugaros ir įsitaisė už Elioto. Priglaudė jį prie savęs ir švelniai nusišypsojo. Kad ir kaip buvo baisu, kad Oliveriui ir Miriam kas nors atsitiks, skrydis buvo kažkas, ką jis galėjo pasiūlyti savo mažyliui. Tai vertė jaustis be proto gerai.
- Nebus baisu? - paklausė Elioto ir atsisuko į Ryan'ą. - Mes pasiruošę.
-
Skraidymo idėja Ryan'ui vis tiek buvo labai jau nepriimtina. Jis pats labai nervinosi dėl to, kad raudonplaukis lips ant žirgo su savo sūnumi. Jis, žinoma, beprotiškai pasitikėjo Viesulu, tačiau viskas vis tiek jį gąsdino. Kažkada jis buvo skraidinęs savo tėvus, brolį, tačiau su nepažįstamu žmogumi viskas buvo kitaip. Dėl šios priežasties jis ėmė mąstyti apie skraidančiam žirgui pritaikytas balną. Tokį, kuris netrukdytų skraidyti ir būtų patogus ant nugaros sėdinčiam raiteliui.
Jiems susiruošus skristi, jaunuolis išsitraukė savąjį kantarą ir virvę, kuri buvo pakankamai ilga. Jones pavardės savininkas uždėjo kantarą žirgui ant snukio ir prie kantaro prisegė virvę.
- Tu būsi geras berniukas, aš žinau tai, - pasakė Ryan'as paglostydamas jo kaklą. Jo pasitikėjimas Viesulu buvo begalinis. Jis buvo užtikrintas, kad Viesulas jo klausys, tačiau nežinojo ar klausys Dafydd, o tas kiek nervino vaikinuką.
- Gerai, jeigu jūs pasiruošę, pasiruošęs ir Viesulas, - tarė. - Kylam, - pridūrė rudaakis, šį kartą labiau žirgui nei vyrui su vaiku. Granianas suprunkštė ir pajudinęs galvą grakščiai pakilo viršun. Švilpis lengviau atsiduso, kadangi bent jau pakilimas sekėsi sklandžiai. Suprato, kad granianas jo pasitikėjimas žirgu buvo pačio žirgo užsitarnautas. Pilkšvasis granianas tikrai buvo nuostabu. Visos vaikino pastangos dirbant su juo atsipirko.
-
Panašu, kad Ryan'as nesijautė jaukiai leisdamas Viesulo nepažįstantiems žmonėms juo skraidyti. Vis dėlto Dafydd tiesiog neturėjo pasirinkimo: Eliotas be galo norėjo išbandyti šią pramogą, tad vaikinui teko tiesiog nusileisti.
- Kantriai palaukite čia, - bandė nutaisyti griežtą balsą raudonplaukis atsisukęs į ant žemės liksiančius Oliverį ir Miriam. Buvo siaubingai neramu, bet kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Jeigu jie nepaskraidys, jis tikrai neturės ramybės. Šitaip skriausti savo mažylio Dafydd neturėjo teisės.
- Pažiūrėk, kad jie kur nenubėgtų, gerai? - nedrąsiai paprašė jaunuolio velsietis dar kartą žvilgtelėdamas į mažylius. Širdį degino siaubingas nerimas ir kaltė. Kas bus, jeigu kas nors atsitiks? Ką tada pasakys Mayrai?
Skrydis buvo smagus. Eliotas atrodė be galo patenkintas, o tai privertė nusišypsoti ir berniuko tėvą. Giliai širdyje vylėsi, kad ant žemės likę mažyliai nesugalvos užsiprašyti šios pramogos: dar kartą palikti vaikus be priežiūros jis tiesiog negali. Skrendant su Miriam dvyniai garantuotai ką nors sugalvotų...
Dafydd laikė sūnų tvirtame glėbyje ir leido jam krykštauti. Atrodė, kad tai yra kažkas, kam jis nebuvo pasiruošęs. Tai buvo pernelyg smagi akimirka, siejanti jį su sūnumi. Ar tai įmanoma? Argi jis, mokyklos nebaigęs kvailys, gali suteikti savo mažyliui didelį džiaugsmą?
Nespėjus daugiau apie tai pagalvoti Viesulas pradėjo leistis. Jau iš tolo paaiškėjo, kad kažkas yra negerai. Širdį apėmė siaubingas nerimas, ir Dafydd jau beveik šoko žemėn nuo vis dar ore esančio skraidančio žirgo. Dar nenusileidęs pastebėjo, kad Oliverio ir Miriam ten, kur juos paliko, nėra. Širdyje iš karto sukilo panika, kurią prisivertė suvaldyti tik dėl to, kad ant gyvūno buvo ne vienas, o su dar vienu mažyliu. Mayra! beviltiškai klykė mintyse Dafydd. Kas dabar bus? Kur jo mažyliai? Ką pasakys mergina, jeigu jie neatsiras? Viskas baigta, vaikinas daugiau gyvenime nepamatys mylimosios, Elioto ir dar negimusio vaikučio.
Vos Viesulas nusileido, Dafydd bet kaip nuslydo jam nuo nugaros. Atsargiai nukėlė Eliotą ir su juo glėbyje puolė į salos gilumą. Ten augo kažkokie krūmai, gal Oliveris nusivedė Miriam į juos?
- Oliveri! - panikos kupinas klyksmas paliko raudonplaukio lūpas. Negalvojo jis nei apie Ryan'ą, nei apie Viesulą. Rūpėjo tik du maži vaikučiai, kurie dabar buvo nežinia kur. - Oliveri! Miriam!
Širdis tiesiog plyšo. Kaip jis galėjo taip neatsakingai pasielgti? Mayra neatleis jam niekada gyvenime... Iš akių pasipylė ašaros, ir Dafydd sustojo. Tik dabar suprato, kad vaikai galėjo patraukti ne į salos gilumą, o vandens link. Netekęs bet kokios vilties velsietis susmuko ant smėlio, vis dar laikydamas Eliotą glėbyje susigūžė ir pradėjo verkti.
-
Viesulas skrido grakščiai ir lengvai. Jo raumeningas kūnas nei kiek nedrebėjo skrendant. Jones lengviau atsiduso. Panašu, kad bent jau vaikas sėdintis ant žirgo buvo patenkintas. Dėl raudonplaukio Ryan'as nebuvo labai užtikrintas, tačiau tikėjosi, kad ir jam nors kiek patinko skrydis. Juk ne kiekvienas gali išbandyti skraidymą ant žirgo.
Jones labai silpnai nugirdo prašymą pasaugoti vaikus. Suprato jį kaip : prižiūrėk vaiką. Galvojo, kad nori jog skraidintų juos atsargiau, tad tą ir stengėsi daryti. Galiausiai sustabdė žirgą. Viesulas pradėjo leistis. Tiesa, dabar atsirado kita problema. Kiti du vaikai buvo dingę. Šviesiai rudų plaukų savininkas nusikeikė prancūziškai. Jis neprižiūrėjo vaikų. Dabar suprato ką raudonplaukis prašė pdaryti. Jones nekentė savęs už tai, kad negalėjo išklausyti to ką jis sakė. Tai buvo didelė šūdo krūva. Rudų akių savininkas nežinojo ką daryti. Jam reikėjo kaip nors padėti Dafydd. Greitai vyras nusprendė, kad paieškos bergdžios ir pradėjo verkti. Švilpiui netgi suskaudo širdį. Jis buvo toks liūdnas... Septintakursis ėmė įtemptai mąstyti galvodamas kaip galėtų padėti kol galiausiai į galvą šovė idėja.
- Dafydd, - kreipėsi jaunuolis į raudonplaukį. - Aš galėčiau padėti paieškoti. Skrisdamas geriau viską matyčiau ir galbūt rasčiau jūsų vaikus. Vis tik tai ir įvyko dėl skrydžio, - pasiūlė vaikinas.
-
Norėjosi klykti ir rautis plaukus iš nevilties. Koks jis nelemtas idiotas, nesugebantis net išeiti pasivaikščioti su savo vaikais. Kokią turėjo teisę palikti du mažylius ant žemės, kai pats kažkur skraidė? Ar jam Eliotas svarbesnis už Oliverį ir Miriam? Tikrai ne! Kodėl tuomet jis padarė tai, ko norėjo vienas sūnus ir visiškai nesirūpino kitais dviem mažyliais? Koks iš jo tėvas?..
Per širdį ir sielą varstantį skausmą velsietis beveik neišgirdo, kaip Ryan'as į jį kreipėsi. Kiūtojo susigūžęs ir glaudė vienintelį jam likusį vaiką prie savęs. Viduje tiesiog degė iš gėdos, tad negalėjo nieko sakyti. Pagaliau pakėlė ašarotas akis į šalimais esantį vaikinuką, bet skubiai nudūrė jas žemyn. Ar tokį pavyzdį jis turi rodyti tiek sūnui, tiek ir jaunam nepažįstamam burtininkui?
- Manai, kad jie... - bandė paklausti Dafydd, tačiau buvo pernelyg baisu. Ar dar yra vilties? Ar gali būti, kad rasiu savo mažylius? Padėkit man kas nors, maldauju! Mintys, atrodė, tuoj išsilies per kraštus, galva tiesiog sprogo nuo emocijų, bet raudonplaukis nė vienai iš jų neleido išlįsti į paviršių. - Padarytum tai dėl manęs?.. Dėl mūsų?
Emocijos kiek nurimo. Baimė, žinoma, niekur nedingo, bet Dafydd ryžtingai atsistojo. Kaip galėjo šitaip praskysti? Tiesiog privalo rasti savo vaikus! Vis dar laikydamas Eliotą ant rankų nulėkė prie vandens. Bandė ieškoti pėdsakų, kurie parodytų, kad vaikai čia atėjo. Lakstė pirmyn ir atgal, bet nieko nerado.
- Oliveri! Miriam! - dar kartą pašaukė mažylius, bet atsako ir toliau nebuvo. Baimė kaustė, bet vaikinas neketino jai pasiduoti. Nežinojo, ar Ryan suprato, kad neryžtingas klausimas turėjo reikšti pritarimą pasiūlymui, bet neturėjo kada žvalgytis. Kaip išprotėjęs lakstė pakrante ieškodamas bent menkiausio ženklo, kad vaikai čia. Ar, tiksliau, įrodymo, kad jų čia nėra.
- Ne, jie negalėjo taip greitai čia ateiti, ar ne? - tyliai paklausė savęs Dafydd. Eliotas pradėjo nerimti - ko gero, nesuprato, kas čia atsitiko. Širdį suspaudė skausmas: tik baigėsi nuostabus skrydis, o jis jau gąsdina savo mažylį... Privalau juos surasti. Rasiu juos, Mayra, prisiekiu!
Vėl puolęs į salos gilumą Dafydd atrodė visiškai paklaikęs. Vis dėlto jis buvo susitelkęs ties vienu vieninteliu tikslu - rasti savo sūnų ir dukrą.
-
Jones mąstė kaip dar galėtų padėti vaikiną. Moralinis palaikytojas iš jo buvo nekoks, kadangi jaunuolis visai nepažinojo vyro. Jie bendravo tikrai neilgai, tad Jones nežinojo kaip galėtų jį paguosti. Nežinojo ar jam reikia sakyti, kad viskas bus gerai, mat Ryan'as tikrai nežinojo ar viskas bus gerai. Salos jis visai nepažinojo, bet skraidydamas galėjo bent bandyti susirasti vaikus. Juk jie nebus toli nubėgę, juk jie maži vaikiukai, kurių kojos trumpos ir kurie patys nepažįsta salos. Na, nebent jie čia lankosi labai dažnai. Šio dalyko švilpis taip pat nežinojo.
- Žinoma, man nesunku. Juk iš dalies kaltas ir aš, - pasakė vaikinas užsėsdamas ant žirgo. Virvę nusegė, bet kantarą paliko, kadangi neturėjo labai daug laiko žirgo tvarkymui. Turėjo padėti Dafydd surasti vaikus. Iš tiesų jam buvo skaudu žiūrėti kaip raudonplaukis verkia ir liūdi dėl savo dingusių vaikų. Jis norėjo padėti, labai norėjo.
Šviesiai rudų plaukų savininkas paragino savo sparnuotąjį žirgą ir pakilo į orą.
- Jei pamatysiu jūsų vaikus paleisiu raudonas žiežirbas gerai? - paklausė jau pradėdamas skristi pirmyn. Laikas buvo neįtikėtinai brangus, kadangi vaikiukai galėjo kažkur nubėgti, o dar blogiau - nubėgti į vandenį.
-
Ne, Ryan'as tikrai nebuvo kaltas dėl to, kas čia atsitiko. Jis nėra atsakingas už du suaugusio vyro vaikus. Tai buvo tik Dafydd kaltė. Kvailio, kuris nesugeba kaip normalus tėvas išvesti savo vaikų pasivaikščioti. Širdį draskė toks nerimas, kad vaikinas tiesiog nežinojo, kur dėtis. Mielai būtų palikęs Eliotą vieną, kad nereikėtų jo gąsdinti, bet jau šitos klaidos jis tikrai nekartos. Nepaleis sūnaus nė akimirkai.
- Gerai... Ačiū tau, - sumurmėjo raudonplaukis, nors iki galo nesuvokė, už ką dėkoja. Buvo šiek tiek keista, kad visai nepažįstamas vaikinas, regis, nuoširdžiai rūpinasi kažkieno kito vaikais. Paaugliai dažnai nemėgsta mažiukų, bet Ryan atrodė esantis išties mandagus. Nutaręs, kad būtinai reikės apsilankyti jo zoologijos sode, velsietis ir vėl puolė lakstyti po salą. Landžiojo po krūmus ir galiausiai susidraskė veidą. Kartais vis pasižiūrėdavo, ar nesužeidė Elioto, bet, laimei, bent jau čia pasisekė: berniukas dabar atrodė ne išsigandęs, o visai linksmas: ko gero, nutarė, kad keistas bėgiojimas pirmyn atgal yra kažkoks žaidimas.
- Rasiu juos. Rasiu. Mayra, prisiekiu viskuo šiame pasaulyje. Grįšime namo. Parvesiu tau tavo mažylius, - tyliai murmėjo Dafydd ir visai netikėtai išgirdo krykštavimą ir juoką. Tą pačią akimirką sustingo. Tai privalėjo būti Miriam. Balseliai sklido iš visai arti. Dafydd puolė į tą pusę ir pamatė, kad jo mažyliai įkrito į kažkokią negilią duobę. Laimei, neatrodė išsigandę, labiau patenkinti.
- Oliveri! Miriam! - šūktelėjo Dafydd ir įšoko pas mažylius. Tvirtai apglėbė pradingėlius ir susmuko prie jų. Jautėsi be galo laimingas, nuo širdies tarsi akmuo nusirito. Vaikai atrodė nesužeisti ir, svarbiausia, patenkinti. Miriam glaudėsi prie tėčio, o Oliveris atrodė prasikaltęs. Vis dėlto Dafydd negalėjo savo berniuko barti - buvo pernelyg gera žinoti, kad rado juos sveikus ir gyvus. Žinojo vis tiek turėsiantis viską papasakoti Mayrai, bet vylėsi, kad ji atleis.
- Mažyliai mano... - sumurmėjo vaikinas ir pasisodinęs Miriam ant pečių atsargiai pakėlė dvynukus. Nešti tris vaikus vienu metu nebuvo lengva, bet galiausiai pavyko išlipti iš duobės. Pastatęs berniukus ant žemės suėmė jų rankutes ir grįžo į paplūdimį.
- Ryan! - garsiai šūktelėjo Dafydd. - Ryan, viskas gerai! Mes čia!
Buvo nejauku, kad jaunas vaikinukas dėl jo turėjo jaudintis ir nerimauti, bet svarbiausia, kad dabar vaikai yra su juo. Sveiki ir laimingi. Raudonplaukis nedrąsiai nusišypsojo.
-
Graniano sparnai dailiai sklandė ore. Žirgas lėkė visu greičiu. Jo galva buvo grakščiai išriesta. Žirgas stengėsi kiek galėdamas. Jones tai matė ir dėl to didžiavosi savo žirgu. Jis buvo tikras šaunuolis. Švilpis žinojo, kad po šiandienos jam suteiks papildomą maisto porciją. Juk jam reikės atgauti jėgas po tokios sunkios dienos. Tiek skraidymo, nesvarbu, kad jis stiprus ir turi daug raumenų, tačiau žirgui tai vis tiek sunku daryti.
Jaunasis magizoologas vis žvalgėsi, ieškojo dviejų mažų vaikiukų, juk negalėjo jie niekur per daug negalėjo pabėti. Vaikinukas atsiduso nepamatydamas vaikų ir apsisukdamas, bei pradėdamas skristi atgal. Kaip tik tuo metu išgirdo Dafydd riksmą ir tai, kad jo vaikai rasti. Jones pavardės nešiotojas lengviau atsikvėpė ir kiek sulėtino Viesulą. Juk jam teks grįžti namo! Na, arba bent jau nusigauti iki Londono ir iš ten paskambinti tėvams, kad atvyktų jo kartu su kuprine pasiimti.
Berniukas numatė, kad jo pilkasis žirgelis gali būti per daug pavargęs nuskristi iki Prancūzijos. Juk į priekį kelionė ir taip buvo sunki, o dar skraidymai po salą...
- O, gerai, kad vaikai jau čia. Greičiausiai buvo kitoje salos pusėje, kadangi jų nemačiau, - pasakė Ryan'as pasitvarkydamas savo plaukus ir nušokdamas nuo žirgo. Jo nusileidimas įvyko vos tik prieš atsakymą.
-
Buvo be proto gera matyti visus tris savo mažylius laimingus. Atrodo, jie nė nesuprato, kaip išgąsdino tėvą, tad dabar juokėsi ir džiaugėsi gyvenimu. Dafydd žvelgė į juos ir neleido šypsenai nuslinkti nuo veido. Puikiai žinojo viską papasakosiantis Mayrai, šiek tiek prisibijojo reakcijos, tačiau dabar viskas buvo gerai. Mergina džiaugsis, kad visi sėkmingai grįžo namo, ar ne? Taip, būtent taip ir bus, ar bent jau Dafydd labai norėjo tuo tikėti. Tvirtai apkabino visus tris mažylius ir kiek nekantriai laukė grįžtančio Ryan'o. Žinojo dabar skubėsiantis namo - pernelyg daug baimės sukėlė Oliverio ir Miriam dingimas, - tačiau bent jau padėkoti tam jaunuoliui tikrai reikėjo.
- Taip, mums viskas gerai, - nelabai ryžtingai pratarė vaikinas Ryan'ui nusileidus ant žemės. Jis nebuvo pratęs dėkoti kam nors, kas nėra Mayra. Niekada nesijautė skolingas dar kam nors. Dabar vis dėlto jautėsi būtent taip, tad žvelgė į vaikinuką ir mintyse dėliojo žodžius. Džiaugėsi susidūręs su tokiu išauklėtu ir mandagiu jaunuoliu. Taip, jie būtinai atvyks aplankyti zoologijos sodo, kai jis bus įrengtas.
- Ačiū tau už viską, - galiausiai paprastai padėkojo Dafydd ir nuleido akis į vaikus. Dvynukai jau buvo vėl įsišėlę, tad reikėjo greičiau eiti namo. Lūpose atsirado šypsena, o žvilgsnis, atidžiai stebintis vaikus, buvo be galo švelnus ir mylintis. Dafydd tą pajuto ir kiek sutriko: tą pastebėti paprastai leisdavo tik Mayrai, atsiverti prie kitų buvo pernelyg nejauku.
- Eliotai, padėkok už skrydį, - tyliai pasakė sūnui raudonplaukis, ir berniukas priėjęs prie Viesulo sumurmėjo nedrąsų "ačiū".
- Mes jau eisime, kol mama nepasigedo, - tarsi teisindamasis, kad taip greitai sprunka, nelabai drąsiai pratarė Dafydd vėl pažvelgdamas į Ryan. Kiek padvejojęs ištiesė ranką atsisveikinti, ir galiausiai ketveriukė patraukė valtelės link. Dafydd atsargiai įsodino Miriam ir dvynukus ir įlipo pats. Atsisukęs į salos gilumą suprato, kad vėliau šitą nuotykį prisimins su šypsena lūpose. Svarbiausia, kad viskas baigėsi gerai.
Nusišypsojęs mažyliams velsietis paėmė į rankas irklus ir nedrąsiai nuplukdė visus namų link.
-
Jones paglostė savo žirgą ir nuėmė jam nuo galvos kantarą - norėjo parodyti, kad jaučiasi dėkingas jam. Juk tiek skraidymo turėjo išvarginti mylimą žirgelį.
Iš tiesų, kažkur viduje jaunasis magizoologas kiek liūdėjo. Šiandien labai tikėjosi įsigyti naują gyvūnėlį ir išgelbėti dar keletą, tačiau ši jo misija nepavyko. Tiesa, jis galbūt nors šiek tiek padėjo Dafydd ar bent jau Viesulas pralinksmino jo vaikus. Ryan'ui tikrai patiko džiuginti kitus gyvūnų pagalba.
- Džiaugiuosi, kad viskas gerai, - tarė šviesiai nudažytų plaukų savininkas draugiškai šypteldamas. Jam netgi lengviau pasidarė. Vaikinukas visada labai nervindavosi dėl kitų problemų, o kartais tai netgi padeda nukreipti mintis nuo pačios vaikino problemų, kurių jis turėjo gana nemažai. Jos nebuvo labai didelės, tačiau tai vis tiek buvo problemos. Jam jos atrodė labai rimtos ir šiuo metu neleido būti ramiam. Problemos kartais jį tiesiog slėgdavo kaip koks akmuo nukritęs iš dangaus.
- Nėra už ką. Aš nieko nepadariau, - pasakė švilpynės koledžo atstovas. iš tiesų jam tikrai atrodė, jog jis nepadarė visiškai nieko naudingo. Tiesiog buvo čia ir bandė su savo granianu rasti vaikus, o tai ir nelabai padėjo.
- Supratantama. Sėkmės kelionėje, - ištarė ir taip pat ištiesė ranką atsisveikindamas. Kiek palaukęs ar prekeivis nepasirodys, su šiokiu tokiu liūdesiu vaikinas užlipo ant žirgo ir nuskrido.
-
Nors nuo šeimą ištikusios tragedijos praėjo jau beveik pusė metų, atrodė, kad blogiausias laikas yra būtent dabar. Dafydd norėjo tikėti ir, ko gero, tikėjo, kad viskas grįš į savas vėžes. Deja, kol kas viskas atrodė taip beviltiškai, kad jeigu ne tvirtas pažadas ir pasiryžimas neišlieti nė vienos ašaros, jos jau seniai būtų pasibaigusios. Vaikinas kiek galėdamas daugiau laiko leido namuose, vengė išeiti ilgesniam laikui, didžiąją darbų dalį atliko likdamas Sautende. Žinoma, po nelaimės nevyko į nė vieną misiją užsienyje. Vis dėlto atrodė, kad Mayra pastangų arba nepastebi, arba jai nerūpi. O gal taip tik atrodė vidinį skausmą nuolat kenčiančiam vaikinui? Atsakymo į šituos klausimus Dafydd nežinojo.
Savaitgalį atsibudęs gana anksti velsietis ilgą laiką gulėjo lovoje apkabinęs mylimąją ir šnibždėjo jai meilės ir švelnumo kupinus žodžius. Kaip ir kiekvieną dieną, darė viską, kad tik Mayra patikėtų: kad ir kas benutiktų, jis niekada jos nepaliks. Ir ji tikrai dėl nieko nėra kalta. Taip ir nesupratęs, ar buvo išgirstas ir suprastas, vaikinas tyliai išsiruošė pasivaikščioti. Vaikų neėmė - norėjo pamąstyti ir pabūti su savimi. Vylėsi grįžti, kol jo niekas nepasigedo. Tiesa, nežinia, ar jo kas nors iš viso bepasigestų, ir tai buvo visų skaudžiausia.
Iš pradžių ketinęs eiti į miestą galiausiai apsigalvojo. Patraukė paplūdimiu link salos, kurioje, atrodo, taip neseniai lankėsi. Išties - laiko praėjo ne tiek ir daug, bet kaip jis pasikeitė... Tada buvo su trimis vaikais išėjęs pasivaikščioti ir ketvirtojo belaukiantis tėvas. Dabar... Skausmo palaužtas vaikinas, nepaskęstantis blogose emocijose tik dėl tos, kuri jam svarbiausia.
Laimei, valtelę rado ten, kur ji ir turėjo būti. Tai leido spėti, kad saloje nebus žmonių. Turint omenyje, kad buvo vasara, kai paplūdimys tiesiog perkimštas žmonėmis, toks variantas buvo visiškai tinkamas. Dafydd įlipo į valtelę ir beveik nieko nematydamas nuirklavo. Sustojęs kažkokiose žolėse išlipo į krantą ir apsižvalgė. Visai netoliese susidūrė su jaunu vaikinuku, sutikusiu paskraidinti Eliotą. Buvo smalsu, kaip jam sekasi dabar, bet ne apie tai pagalvoti raudonplaukis čia atplaukė. Atsisėdęs ant smėlio susigūžė savyje ir susimąstė.
-
Profesoriui jau atsibodo lindėti Anglijoje. Jis norėjo grįžti į savo gimtąją Prancūziją, tačiau negalėjo to padaryti, kol nepatvirtino, jog betimukai neegzistuoja. Beaumont patikrino visas įmanomas Anglijos lokacijas išskyrus vieną - nedidelę salą Sautende. Tai nebuvo jam labai girdėta vieta, tačiau ji galėjo būti raktas jo paieškų skrynios atidarymui. Prancūzo nuomone, tikras magizoologas nors kartą turėjo atrasti gyvūną, o jis to padaryti nesugebėjo. Bent jau kol kas. Jis turi galimybę su betimukais. Jų niekas neatrado, kol kas viskas yra paremta tik tuo ką rado Rafas. Iš tiesų žmogui dėstančiam Hogvartse buvo keista, jog niekas dar neatrado tokio įdomaus(na, bent jo tyrimais) gyvūno. Jis tuo buvo užtikrinas šimtu procentų. O ir jų atradimui buvo pasiruošęs.
Profesorius lėtai išlipo iš savo valties apsižvalgydamas. Bent jau kol kas gyvūnėlių nematė. Beaumont pavardės nešiotojas išsiėmė savo krepšį ir pradėjo judėti. Valtį burtų pagalba pririšo, kadangi jo rankos žaidė su lazdele ją visaip sukinėdamos. Jis nervinosi ir kiek bijojo, jog vienas nepajėgs sugauti gyvūnų. Reikėjo bent Ryan'ą pasiimti. Bet tada tai būtų rizikavimas ne tik mano bet ir jo gyvybe, o jis juk jaunas pagalvojo profesorius. Žinoma, jis ir pats buvo jaunas, tačiau įvairaus gyvenimo matęs.
Rudaplaukis dar kartą apsižvalgė jau kiek paėjęs pirmyn. Čia jis pamatė žmogų. Oh, velnias iš pradžių pagalvojo, tačiau vėliau toptelėjo mintis: O jei jis man galėtų padėti?
Po kelių akimirkų profesorius priartėjo prie to vyro.
- Sveiki, - pasakė melsvai pilkšvų akių savininkas.
-
Mintyse perkratė viską, ką pasakė ir padarė per paskutines kelias savaites. Piešė vaizdus, kaip į tai reagavo Mayra. Galvojo, ką galėjo padaryti kitaip ir geriau. Ką daryti, kad nustotų skaudėti širdį ir pagaliau atsirastų kokia nors viltis, kad viskas dar gali būti gerai. O ar gali? Ar šeimą ištikusi nelaimė nepakeitė mylimosios jausmų? Ar jis tebėra tas, kuriam galima išlieti skausmą ir liūdesį? O gal niekada nebuvo?
Vis dėlto Mayra ne kartą verkė jo glėbyje, kas leido galvoti, kad mergina pasitiki, nebijo parodyti, kaip jaučiasi. Galbūt tik gimusio sūnelio mirtis buvo pernelyg stiprus smūgis? Kad ir kaip ten būtų, Dafydd buvo visiškai pasiruošęs ir toliau stengtis dėl šeimos. Dėl Mayros ir mažylių jis padarys viską. Būtų galėjęs atiduoti ir paaukoti bet kokią savo laimę, kad tik brangiausi žmonės pasaulyje pasijustų geriau. Bet kokia menkiausia dėmesio užuomazga priverstų pasijusti žymiai geriau.
Kankinamas tokių minčių Dafydd nei pastebėjo, nei išgirdo, kaip kažkas atplaukė į salą. Nebūtų netgi galėjęs pasakyti, ar žmogus, tyliai prie jo prisiartinęs, neatsidūrė čia anksčiau. Ne, vaikinas jo nepastebėjo. Tikriausiai ir nebūtų atkreipęs dėmesio, jeigu ne pasisveikinimas. Iš pradžių pagalvojo, kad pasigirdo, bet vis tik pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį į nepažįstamą žmogų. Vos po akimirkos dar labiau susigūžė ir stengėsi sumažėti. Dabar mažiausiai reikėjo priekaištų, kad tik sėdi paplūdimyje ir nieko neveikia. Bijojo būti apkaltintas bomžavimu. Ne be tie laikai, kvaily supeikė pats save vaikinas, bet vis tiek buvo neramu. Juto kylančią įtampą, tarsi atėjęs žmogus keltų akmenį, kurį tuoj tuoj užmes Dafydd ant galvos.
- Labas, - galiausiai negarsiai pratarė daugiau nepakeldamas akių. Apsikabino kelius ir nieko nereginčiu žvilgsniu įsispoksojo į smėlį. Labai nuoširdžiai vylėsi, kad nepažįstamasis teiksis pasišalinti.
-
Beaumont pavardės nešiotojas matė, kad raudonplaukis yra liūdnas. Tai išdavė jo balsas ir veiksmai po pasisveikinimo. Profesorius atsiduso. Suprato, kad gyvūno radybos turės palaukti. Jis juk negali bandyti sugauti betimuko tol kol saloje yra žmogus, kuris yra tikrai negeriausioje stadijoje. Padėjęs savo odinį krepšį ant žemės rudaplaukis atsisėdo šalimais vaikino.
Greitai mėlynai pilkšvų akių savininkas pakėlė savo galvą ir pažvelgė į saulėtą dangų. Saulė žibėjo it perlai vėrinyje užsegtame ant kažkieno kaklo. Nesvarbu kieno, prancūzas tiesiog dailius ir ryškius raktikaulius bei tiesiai ant jų gulintys nuostabūs balti bei žibantys perlai. Rafael'io lūpas paliko dar vienas gilus atodūsis. Tas sėdintis ir liūdnas nepažįstamasis privertė susimąstyti apie nuostabią degančią saulę.
- Šiandien saulė šviečia labai ryškiai, - ištarė nesumąstydamas ką daugiau galėtų pasakyti. Kol kas magizoologas negalėjo sumąstyti kaip jam reikėtų iš čia pakelti vaikiną, tad nustojo mąstyti apie saulę ir perlus. Ėmė ieškoti išeities kaip galėtų pajudinti vaikiną.
-
Dafydd nieko nenorėjo labiau nei tiesiog likti vienas. Šiek tiek pamąstyti ir susitaikyti su savimi. Tuomet galės keliauti namo ir apkabinęs mylimąją pasakyti, kad negali be jos gyventi. Kažkaip įtikinti, kad meilė niekur nedingo. Ir, žinoma, bandyti patikėti, kad yra bent šiek tiek reikalingas šeimai.
Į šiuos planus šnekėjimas su nepažįstamu žmogumi tikrai neįėjo. Dėl tos priežasties šalia atsisėdęs vyrukas gerokai trikdė ir kiek erzino. Dafydd neįsivaizdavo, ar jam gali ko reikėti. Ką jis iš viso galėtų veikti šioje saloje. Turistas, ar ne? paklausė savęs raudonplaukis ir šiek tiek nustebo: paprastai keliautojai atpažindavo vietinius ir jų kažkodėl vengdavo. O štai šis buvo kitoks.
- Galbūt, - tarstelėjo Dafydd, nors nelabai suprato tokio pokalbio prasmės. Negi nepažįstamasis išties norėjo paplepėti apie saulę? Geriau jau tada keliautų į paplūdimį, kur pašnekovų rastų daugiau. Vis dėlto velsietis neketino atėjusio žmogaus vyti. Jeigu jam gerai sėdėti čia, ką gi, prašom. Ypač kol jis pernelyg netrukdė mąstyti.
Neilgai trukus Dafydd vėl paskendo mintyse. Visai pamiršo, kad saloje yra dar kažkoks žmogus. Jeigu jis ką nors ir sakė, raudonplaukis negirdėjo. Ne, jis galvojo tik apie šeimą ir tai, kad kažkokiu būdu reikia pradėti viską keisti. Pavargo kankintis nežinioje. Jautėsi privaląs kažką išsiaiškinti. Problema buvo ta, kad bandyti kalbėti su Mayra ir nesulaukti beveik jokio atsakymo buvo tiesiog siaubingai sunku. Myliu tave... eilinį kartą mintimis kreipėsi į mylimąją vaikinas ir dar labiau susigūžė. Buvo čia vienas, o tai reiškė, kad negali padaryti nieko, kad brangiausiam žmogui pasaulyje palengvėtų. Ar jam reikėtų eiti namo? Ko gero, taip.
Dafydd atsistojo ir tik tada pastebėjo, kad šalia yra kitas žmogus. Neįsivaizdavo, kiek praėjo laiko, tačiau tai galėjo būti ir minutė, ir valanda. Vaikinas, žinoma, tikėjosi taip ilgai čia neužgaišęs, tad nutarė išsiaiškinti.
- Ar ilgai čia sėdi? - kiek neužtikrintu tonu paklausė jis.
-
Magizoologas lėtai atsidarė krepšį dar kartą patikrindamas jo turinį. Ar viską turėjo, ar nieko netrūko. Viskas buvo savo vietose, tad vaikinas nebesijaudino. Jeigu betimukai pasirodytų, jis būtų pasiruošęs apsiginti ir apginti raudonplaukį vaikiną sėdintį šalia. Tiesa, būtų daug geriau jei to vaikino tiesiog čia nebūtų. Tada sugauti betimuką būtų daug paprasčiau. Tačiau, deja, vaikinas net nesiruošė niekur eiti. Beaumont tyliai atsiduso nuleisdamas akis į žemę ir nieko nebesakydamas. Nežinojo kaip paprašyti vaikino pasišalinti, kadangi jis juk buvo atvykęs anksčiau už magizoologą.
Išgirdęs klausimą vaikinas pakilo nuo žemės. Rudaplaukis pasitvarkė savo plaukus ir susimąstė. Čia sėdėdamas laiko nesekė, tačiau galvojo, kad sėdi čia kokias dešimt minučių.
- Maždaug dešimt, gal penkiolika minučių, - ištarė profesorius atsisekdamas savo krepšį. Iš jo išsitraukė maža narvą apsuptą magišku lauku. Jo nesimatė, tačiau profesorius žinojo, kad tai tinkamas narvas.
- Klausyk, gal galėtum man padėti? Aš čia atvykau su tikslu ir man reiktų tavo pagalbos, - tarė vaikinas galiausiai. Jei jau tas raudonplaukis yra saloje, galėtų jam padėti. Prancūzas būtų visai ne prieš. - Beje, aš Rafael Beaumont, - pridūrė ištiesdamas ranką vaikinui.
-
Gerai, kad šalia buvęs vyriškis daug nešnekėjo. Dafydd neturėjo jėgų klausytis nieko, kas galėjo bent akimirkai nukreipti mintis. Vaikinas suprato pats save kankinantis, tačiau vis tiek nė akimirkai nenukreipė minčių niekur kitur. Galvojo tik apie mylimiausius žmones ir būdus pasijusti bent šiek tiek geriau.
Dešimt ar penkiolika minučių. Ar gali būti, kad manęs kas nors pasigedo? Ar manęs kada nors pasigestų? galvojo raudonplaukis, tačiau kažką atsakyti garsiai neprisivertė. Atsargiai pažvelgė į nepažįstamą panašaus amžiaus vyruką ir jau norėjo eiti sau, kai išgirdo žodžius.
- Aš? Padėti? - negalėjo patikėti Dafydd. Ar jis išties yra pajėgus nuveikti kažką naudingo? Bet jeigu čia užtruks, ką pagalvos Mayra? Nepaisant to, kad ji galbūt jo nė nepasigenda, be reikalo gąsdinti irgi nesinorėjo. Tad ką daryti?
Tamsiaplaukiui prisistačius Dafydd krūptelėjo. Ar ne tokią pavardę minėjo Turner, kai kalbėjo apie Hogvartso profesorius? Taip, tikrai kažkaip panašiai... prisiminė velsietis ir tuo visai neapsidžiaugė. Jeigu šitas Beaumont žino apie kadaise iš Hogvartso išmestą mokinį, dabar jau gero nelauk...
- Dafydd, - vis dėlto prisistatė vaikinas, tačiau pavardės sakyti neketino. Tikriausiai visi Hogvartso profesoriai žino, kas toks buvo Llewellyn, o šitas, jeigu tai tikrai tas pats žmogus, ten dėsto jau senokai. Ne, tai buvo pernelyg rizikinga. Tik kaip išsiaiškinti, ar šita baimė nėra visiškai nepagrįsta? Galbūt jis iš viso paprastas žiobaras, o jis, klausdamas apie magijos mokyklą, tik apsikvailins? Deja, Dafydd neįsivaizdavo, ar Beaumont yra dažna pavardė, tad teko rizikuoti. Žinojo, kad to nepabandęs visą laiką dar labiau kankinsis nei iki šios.
- Ar tu iš Hogvartso? - tyliai paklausė vaikinas ir apsižvalgė po salą. Buvo smalsu, kuo gi jis gali padėti, bet kartu ir baisu pernelyg ilgam laikui palikti šeimą. Situacija atrodė be išeities. - Turbūt galiu padėti, - vis tik pridūrė raudonplaukis žvilgtelėdamas į Rafael.
-
Profesoriaus galvoje tiesiog sukosi gyvūnėlis ir ši sala. Jei to betimuko čia nebus? Tada juk visas kelias iki čia bus nukeliautas veltui... Jis grįš namo nieko nepešęs ir nesuradęs. Veiklos neturės, tad bus nusivylęs savimi. Dėl to greičiausiai ir gers alkoholį. O jau tiek laiko negirtuokliavo, kadangi užsiėmė gyvūnų ieškojimu... Taip įsitraukęs į šią veiklą, kad net pamiršo apie alkoholio skonį. Žinoma, kai grįš į Hogvartsą greičiausiai vėl pradės gerti, tačiau dabar jis juk nebuvo Hogvartse ar ne?
- Taip, man pagalba labai praverstų, - ištarė rudų plaukų savininkas draugiškai šypteldamas raudonplaukui. Tikėjosi, kad vaikinas vis tik sutiks padėti, kadangi jam tikrai reikėjo rasti tą gyvūną šiandien. Ne kokią kitą dieną, bet būtent šiandien, kadangi pagal jo skaičiavimus būtent šiandien betimukų galios neveikia. Praėjusią naktį buvo delčios antra diena, o diena po tokios nakties betimukų galios neveikia, tačiau jie vis tiek rimti gyvūnai, kuriuos yra sunku pagauti.
- Malonu susipažinti, - tarė Beaumont pavardės nešiotojas linkteldamas. Jis pasitvarkė savo krepšį, kadangi labai nervinosi, jog ką nors pames ar praras. Vis tik pirmą kartą vienas ieškojo gyvūno. Dažniausiai tai darydavo su kitu magizoologu. Na, ir visi atradimai būdavo kito magizoologo nuopelnai. Bet dabar Rafael'is norėjo tos šviesos ir sau. Jis irgi norėjo kažką atrasti ir būti pripažintas geru magizoologu.
- Taip. Jau keletą metų dėstau Hogvartse, - pasakė prancūzas kilęs iš Šampanės regiono. - Puiku. Aš į salą atvykau su tikslu. Turiu čia atrasti vieną gyvūną, kuris keista, bet gyvena būtent čia.
-
Dafydd netikėjo, kad jis gali padėti šitam vyrukui. Nesugeba pagelbėti net brangiausiam žmogui pasaulyje, kaip jis gali padaryti kažką gero pirmą kartą matomam žmogui? Vis dėlto jeigu Rafael tikisi, bent pabandyti galima. Kažkokiu būdu reikės visko nesumauti, bet Dafydd tikėjosi, kad viskas bus ne taip jau ir blogai. Ar Mayra apsidžiaugs, kai jai tą papasakosiu? nejučia susimąstė Dafydd. Labai tikėjosi, kad taip, nors dar labiau norėjo, kad mylimoji iš viso pastebėtų jį grįžusį namo.
Tai, kad šitas Rafael buvo iš Hogvartso, nelabai pradžiugino. Ko gero, tai buvo tas pats profesorius, apie kurį užsiminė Turner. Dabar dar labiau nenorėjo būti atpažintas. Vylėsi, kad herbologas apie keistą susitikimą prieš šimtą metų, tiksliau, prieš pat paskutines Kalėdas niekam nepasakojo. O tai būtų juoko Hogvartso profesoriams... Vis tik apie tai galvoti nebuvo galima. Reikėjo susikaupti ir bent pabandyti padėti.
- Gyvūną? - šiek tiek sutriko vaikinas. Visiškai nemokėjo elgtis su magiškais padarais, be to, neįsivaizdavo, ar nedidelėje saloje jų yra. Nejučia prisiminė magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorių Cadogan. Su juo švelniai tariant nesutarė. Laimė, susitiko ne jį. Ne, Rafael tikriausiai nesuprato, su kuo susidūrė, kitaip toks malonus tikrai nebūtų.
- Jeigu jie slepiasi, turėtų būti toliau nuo vandens, - kiek netvirtai pratarė vaikinas. Prisiminė, kaip panikuodamas ieškojo savo mažylių, dingusių saloje. Dabar, žinoma, viskas bus paprasčiau, bet prisiminimai tiesiog ėdė smegenis. O jeigu jis ir vėl susimaus? Jeigu Rafael tenori iš jo pasityčioti? Ką čia gali žinoti... - Kuo pasižymi jūsų gyvūnas? Kur pradėti jo ieškoti? - dar paklausė vaikinas. Vylėsi, kad Hogvartso profesorius nepradės priekaištauti, kaip suaugęs burtininkas neišmano magizoologijos. Vis dėlto tai buvo vienas iš egzaminų, kurių Dafydd neišlaikė ir dėl to teko kartoti kursą. Stengdamasis nustumti mintis apie Hogvartsą į šoną raudonplaukis pažvelgė į Rafael ir tikėjosi sulaukti platesnio paaiškinimo.
-
Profesorius ieškojo nors keleto juodų dėmelių, tačiau jų nesimatė. Niekur. Vadinasi betimukai tikrai nesislėpė kur nors saulėtoje vietoje. Tobula sarkastiškai pagalvojo profesorius paveldamas savo plaukus. Bijojo, jog viskas buvo veltui, o čia dar ir apsikvailintų prieš kitą burtininką, kadangi paprašė jo pagalbos ieškant gyvūno. Būtų tikrai gėda.
- Gyvūną, - patvirtino prancūzas. Jis buvo rimtai nusiteikęs, tačiau jo viltys kiek mažėjo, kadangi niekur nesimatė juodųjų dėmelių, kurios buvo kažkas panašaus į betimukų pėdsakus. Rafael'is jau norėjo suktis atgal ir atsiprašyti už vaikino gaišinimą, tačiau pamatė vieną juodą dėmelę. Melsvai pilkšvų akių savininko veide sužaidė pasitenkinimo šypsenėlė. Jis buvo teisus, gyvūnėliai yra čia.
- Taip, jie ir bus toliau nuo vandens, kadangi jiems nelabai patinka saulėtos dienos, - pritarė Beaumont pavardės nešiotojas. Raudonplaukis, iš tiesų, galės jam padėti, kadangi pats betimukams tinklo neužmes. Dabar pripražino padaręs didelę klaidą. Reikėjo pasiimti Ryan'ą, tas būtų buvęs labai patenkintas dėl to, jog galėtų kartu su profesoriumi ieškoti gyvūno. Naujo ir visai neištirto. Tokio prie kurio niekas dar nebuvo prisilietęs. Tačiau Rafael'ui rūpėjo potencialaus magizoologo saugumas. Plius saloje pasimaišė Dafydd, kuris puikiai galės padėti vyrui.
- Na, betimukai nėra labai dideli. Jų pėdsakai tai tokios juodos dėmelės. Šiaip jie gana panašūs į bombas, tiesiog vietoje degiklio turi plaukus ir nėra sudaryti iš ko tos žiobarų bombos sudarytos. Vietoje to jie turi juodą kailiuką, - pasakė rudaplaukis žvalgydamasis ir ieškodamas gyvūnėlių.
-
Dafydd nelabai suprato, kaip susiklostė šita situacija. Kodėl jis kažkokiam nepažįstamam magizoologui padeda ieškoti kažkokių gyvūnų užuot keliavęs namo? Ar tai padės pasijusti bent kiek geriau. Be proto norėjosi tikėti, kad suteikęs pagalbą kitam galės tuo pasigirti Mayrai, o ji į tai pažiūrės teigiamai. Bet ar jai rūpės? Ar mergina iš viso pastebėjo, kad jo nėra namuose? Šitie klausimai labai gąsdino raudonplaukį, bet jis negalėjo nustoti apie tai galvoti. O gal vis dėlto keliauti namo?.. paklausė savęs, tačiau suprato: jeigu pažadėjęs pagelbėti dabar pasiplaus, jausis daug blogiau. Ne, geriau jau iš tiesų padėti surasti tą gyvūną, o tada keliauti namo ir dar kartą pabandyti įtikinti Mayrą ir save, kad jiems gali būti viskas gerai.
Velsietis žvalgėsi po salą, bet neabejojo, kad gyvūnėlių nepamatys. Puse ausies klausėsi, ką kalba Rafael, tačiau mintys sukosi apie tuos, kurie jam buvo brangiausi. Natūralu, kad susikaupti ties kažkokiomis paieškomis nebuvo lengva. Norėjo paklausti, kaip reikėtų rasti tuos gyvūnus, kurių pavadinimas lyg ir buvo betimukai. Vis dėlto nutarė, kad Rafael jau paaiškino, kaip tą padaryti, tik jis neišgirdo. Tokiu atveju klausti būtų pernelyg kvaila ir nemandagu, tad Dafydd nieko nesakė, tik lėtai vaikščiojo po salą ir žvalgėsi ko nors, kas galėtų būti bent kiek panašu į magiškuosius gyvūnus.
- Klausyk, Rafael, - galiausiai ryžosi kreiptis į naująjį pažįstamą. - Aklai beieškodami užtruksime čia visą dieną ir naktį. Gal turi idėjų, kur jie galėtų slėptis?
Tikrai neketinu ilgai čia užsibūti. Esu reikalingas kitur. Ne dėl to, kad nenoriu tau padėti... mintyse pasiteisino velsietis, tačiau balsu to nepasakė. Kažin ar magizoologui įdomu, kaip jis jaučiasi. Tokie dalykai niekada niekam nerūpėjo, Rafael nėra kažkoks kitoks. Vienintelis išskirtinis žmogus, kuriam rūpi (ar bent rūpėjo) Dafydd savijauta, buvo Mayra. Pagalvojęs apie mylimąją vaikinas švelniai nusišypsojo, bet tikėjosi, kad Rafael to nepastebėjo.
-
Profesorius stebėjo žemę. Ieškojo daugiau juodų dėmelių esančių ant žemės, tačiau daugiau nerado. Beumont tyliai atsiduso ir susimąstė. Reikėjo lįsti kažkur giliau ir mąstyti taip kaip mąsto šie gyvūnai. Iš tiek kiek profesorius žinojo, jie turėtų degintis ant saulutės iki tol kol sušyla, o tada lįsti į krūmus. Prancūzas suraukė savo antakius mąstydamas. Jam reikėjo kaip nors atrasti nors vieną. Nors vieną betimuką kai įrodymą, kad Beaumont buvo teisus. Kad visos jo paieškos, domėjimasis gyvūnais nebuvo bergždžios.
Galiausiai Rafael'is atsiduso. Išgirdęs klausimą susimąstė. Taip, jiems teks lįsti į krūmus.
- Na, vienintelis variantas yra lįsti štai ten, - parodė į krūmus esančius kiek toliau. Tai buvo vienintelė vieta kur rudaplaukio nuomone galėtų slėptis šie padarėliai.
- Įprastai jie būna saulėtose vietose, tačiau čia jų nesimato. Iš tiesų, šie gyvūnėliai kiek keistoki, tačiau labai jau įdomūs, - sumurmėjo pilkšvai melsvų akių savininkas lėtai artėdamas link krūmo. Turėjo elgtis labai atsargiai, kadangi jei išgąsdins ar supykdys betimuką jisai paprasčiausiai susprogs. Tuo sprogimu tikrai sudrebins visą salą ir jei bus labai arti betimukų sporgs ir patys. Tikėtina. Niekas to dar nebuvo išbandęs, tad vyrai/vaikinai buvo pirmieji tai darantys burtininkai.
-
Rafael atrodė susidomėjęs tuo, ką čia daro. Tiesą sakant, Dafydd jam to pavydėjo. Pačiam norėjosi pagaliau pajusti, ką reiškia kažkuo domėtis ir kažko norėti. Ką reiškia gyventi. Deja, jo mintys ir toliau sukosi tik apie namuose likusius šeimos narius, o pagalba magizoologui tebuvo kažkoks priverstinis veikimas. Tai šiek tiek slėgė, bet velsietis pasistengė nukreipti mintis kitur - į gyvūnėlius, kurių čia reikės ieškoti. Pats apie magiškuosius gyvūnus beveik nieko nežinojo, tad suprato turėsiąs pasikliauti Rafael'io žiniomis. Vylėsi, kad jos yra pakankamai plačios, kad jiedu čia ilgai neužtruktų.
Deja, pakankamai paprastas klausimas, regis, sukėlė tam tikrų problemų. O jeigu jau magizoologas nėra visiškai įsitikinęs, kur galima rasti gyvūnus, kaip tai žinoti jam, Dafydd? Norėjosi to paklausti, bet vaikinas nenorėjo pasirodyti nemandagus ir nedraugiškas, tad patylėjo.
Lįsti į krūmus? mintyse perklausė nejučia prisimindamas, kaip toje pačioje saloje pametė vaikus. Kiek baimės būta! Vis dėlto apie tai dabar geriau negalvoti. Ne, geriau susitelkti ties tuo, kad jis, Dafydd, gali padėti kitam žmogui.
Priėjęs prie krūmo velsietis kilstelėjo artimiausias šakas, tačiau nieko panašaus į gyvūną nepamatė. Tiesą sakant, neįsivaizdavo, ko griebtis dabar, tačiau atkakliai priėjo prie kito krūmokšnio ir gerai jį apžiūrėjo. Prie pat storiausios šakos buvo kažkoks tamsesnis kamuoliukas, kuris galbūt buvo tai, ko jiedu ir ieškojo. Dėl šito raudonplaukis nebuvo tikras, bet vis tiek pakėlė akis į Rafael ir neryžtingai pratarė:
- Ar tu šito ieškai?
Balsas buvo tylus ir neužtikrintas. Atrodė, kad būtinai susimaus ir viską tik labiau apsunkins. Dabar labiau nei bet kada norėjosi apkabinti Mayrą, bet tokios galimybės vaikinas neturėjo. Negalėjo paimti ir palikti naujo pažįstamo vieno. Ką gi, teks dar šiek tiek pakentėti.
-
Rafael'is šiandien jautėsi kaip koks detektyvas. Jam reikėjo surasti šituos gyvūnus, kitaip pasirodytų, kad jis yra tikrai prastas magizoologas. Nors ne tikrai prastas, o tiesiog tragiškas magizoologas. Juk visi žymūs magizoologai atranda bent kažkokį smulkų gyvūnėlį per savo karjerą, o prancūzas bent jau kol kas nebuvo atradęs nieko. Nieko, tik tais betimukų užuomazgas. Rudaplaukis kiek susinervinęs pasivėlė savo plaukus ir žingsniavo toliau pirmyn. Jis turėjo žengti į priekį ir nebijoti to, kad gyvūnų gali ir nebūti. Po velnių, tie gyvūnai gali net ir neegzistuoti. Jie gali būti tik kažkokio žiobarų kilmės burtininko išgalvotas mitas mažiems nepaklusniems vaikams ar šiaip žmonėms gąsdinti. Juk daugelis bijo bombų, kurios gali nušluoti tiesiog viską šiame pasaulyje. Juk yra daug idiotų, kurie vienu mygtuko paspaudimu gali sunaikinti žmoniją.
Profesorius greitai išgirdo vyro klausimą. Pamatęs tą juodą gyvūnėlį pilkšvai melsvai akių savininkas tiesiog nušvito. Jis buvo nustebęs tuo kas įvyko. Dafydd surado betimuką. Tikrą betimuką, kuris galėjo bet kada sprogti!
- Taip, čia yra betimukas, tačiau dabar reiktų labai atsargiai padėti jį į tinklą, kurį aš ištrauksiu, - nervindamasis ištarė vyras iš savo krepšio išsitraukdamas magiškąjį tinklą, kuris turėjo sulaikyti betimuką nuo sprogimo būnant jame. Beaumont sunerimo, kadangi nežinojo kaip betimukas reaguos į žmogaus rankas, tačiau bent kol kas viskas buvo puiku.
-
Dafydd tikrai nebūtų pagalvojęs, kad sugebės atlikti kažką tinkamai. Niekada niekam neįtikęs vaikinas neabejojo, kad parodęs į kažkokį daiktą bus tik išjuoktas. Geriausiu atveju Rafael pažvelgs į jį užjaučiamu žvilgsniu tarsi bylodamas, kad tik toks kvailys kaip Dafydd Carwyn Llewellyn galėjo šitaip apsikvailinti.
Ko jau nesitikėjo, tai kad magizoologas baisiausiai apsidžiaugs ir visai netrukus patvirtins, kad tai yra kaip tik tai, ko jiedu ir ieškojo. Negi Dafydd sugebėjo kažkam išties padėti? Viduje nedrąsiai pradėjo kelti galvą viltis: galbūt galės tai papasakoti Mayrai? Ar ji apsidžiaugs? Ar bus patenkinta, kad vaikinas išėjęs iš namų nuveikė ką nors naudingo? Naudingo? Kuo tai padeda tiems, kurie yra svarbiausi pasaulyje? pats save vėl sumenkino raudonplaukis ir menko nuotaikos pagerėjimo staiga neliko. Nuleidęs galvą Dafydd nebenorėjo nieko. Jis privalėjo keliauti namo, apkabinti Mayrą ir pasakyti, kad ją myli. Kaip jis gali ieškoti čia kažkokių padarų, kai mergina galimai liūdi ir nesupranta, kodėl liko viena su vaikais?
Dafydd pakėlė akis į Rafael ir jau dėliojo sakinį, pranešantį, kad jis jau eis, bet tuo metu juodaplaukis prabilo. Nebuvo visiškai aišku, ar jam reikia pagalbos, tačiau jeigu nereikėtų, jis nieko nesakytų, argi ne? Vadinasi, dar buvo galima čia pasilikti kokioms dviems minutėms ir tikėtis, kad mylimoji jį supras. Tai buvo didžiausias rūpestis, kuris kamavo vaikiną. Neįsivaizdavo, kam tas tinklas, kodėl viskas taip svarbu ir sudėtinga. Pasilenkė prie nepavojingai atrodančio gyvūnėlio ir ištiesė ranką jo link. Kailiuko nepalietė, bet pajuto kažką panašaus į susidomėjimą. Kurį laiką spoksojo į padarėlį, bet galiausiai pakėlė akis į Rafael:
- Ar kažką turiu padaryti? Kodėl negalime jo paprasčiausiai paimti?..
-
Beaumont pavardės savininkas įnirtingai knisosi savo krepšyje kol galiausiai surado tai ko ieškojo - stebuklingąjį tinklą. Vieną galą numetė vyrui, o kitą žinoma pasiliko sau. Juk kaip kitaip sugautų gyvūną su tinklu jei abu tinklo galus atiduotų vienam žmogui.
- Dabar mes turėsime būti labai atsargūs, kadangi betimukai yra labai neprognozuojami. Man reikia, jog tu vienu metu su manimi užmestum tinklą ant betimuko. Tinklas neutralizuos jo galias ir tada aš galėsiu parsigabenti jį tyrimams. Man reikės jį ištirti ir gal netgi duoti su juo padirbti mokiniams, na, žinoma jei mokiniams jis nebus per daug pavojingas, - pasakė profesorius rimtu tonu prikasdamas savo lūpą. Lėtais žingsniais ėmėsi artėjimo prie betimuko paskui save tempdamasis ir tinklą. Tikėjosi, kad su juo eis ir Dafydd.
- Kai suskaičiuosiu iki trijų turėsime numesti tinklą, - tarė magizoologas. - Vienas, du, trys, - ir paleido tinklą labai tikėdamasis, jog vyras padarys tą patį, kadangi kitaip jiems abiems gali būti labai jau blogai.
-
Vos supratęs, kad gali kvėpuoti, Dafydd atsisėdo ant smėlio ir susigūžė. Vėl jautėsi esąs puolamas ir trypiamas. Protas kuždėjo, kad Matthew nieko nežino, kad leptelėjo visišką nesąmonę tik todėl, kad yra kvailys. Deja, net ir tokie beprasmiai ir nelogiški žodžiai palietė jautrią stygą. Kaip jis gali taip kalbėti apie žmogų, kurį pažinojo tik paauglystėje?! Pats Dafydd buvo visiškas pabaisa, o štai praėjusį kartą pasikalbėjo kaip normalus žmogus! Kodėl prakeiktas profesorius galvoja, kad Mayra tebėra… Ji niekada net ir nebuvo tokia bjauri kaip jis, Dafydd!
Norėjosi apkabinti mylimąją, kartoti jai, kad jokie Turner ir kiti kvailiai nesugebės pasakyti nieko, kas pakeistų jo nuomonę. Dabar nė nesusimąstė, kad Mayra nieko nežino. Norėjo tiesiog priminti jai, kokia yra ypatinga ir mylima.
Ir vis dėlto jautėsi jos nevertas. Bandė padėti į bėdą papuolusiai merginai. Stengėsi būti geras žmogus, norėjo apie tai papasakoti šeimos nariams ir pajusti pasididžiavimą savimi. Ir ką pagalvojo Turner? Kad jis yra šlykštynė, kuris turėdamas žmoną…
Taip, ši situacija tik eilinį kartą parodė, kad jis, Dafydd, nėra vertas būti laikomas žmogumi. Ir kur jau kas nors patikės, kad jis tik norėjo gero? Ko gero, verta visą gerumą iš švelnumą palikti tiems, kuriems suteikė pavardę. Tik Mayra ir mažyliai tiki, kad jis nėra kažkoks pabaisa.
Akyse žvilgančios ašaros trukdė grįžti namo. Visai nenorėjo parodyti mylimajai silpnumo. Vylėsi ją apkabinti ir ilgai laikyti glėbyje, tačiau niekada nevengė to daryti, net kai jausdavosi laimingas ir patenkintas. Mayra turėjo pagalvoti, kad tai tiesiog noras pabūti šalia. Nebuvo galima leisti jai jaudintis. Tik ne dabar, kai ji laukiasi mažylio… Ak, Mayra, ką aš be tavęs daryčiau? mintyse paklausė savęs vaikinas ir sukūkčiojo. Taip ir nesuprato, kodėl jautėsi toks sugniuždytas. Žinojo, kad Matthew Turner tėra kvailys, nesugebantis suprasti elementarių dalykų. Tad kodėl tie žodžiai paveikė taip stipriai? Koks skirtumas, ką galvoja eilinis profesorėlis? Tai dėl to, kad jis priėmė tave kaip žmogų. O dabar parodė, ką galvoja iš tiesų pats sau atsakė į klausimą. Tai padėjo suprasti: šeimos nariai visada liks vieninteliais žmonėmis, kurie sugeba išties laikyti jį žmogumi, verto vietos šioje Žemėje. Visiems kitiems jis niekada netaps kažkuo, į ką reikėtų kreipti dėmesį. Visada bus tas, kuriam galima suversti kaltę. Tai buvo skaudi mintis, bet ji paskatino skubėti namo. Atsistojęs ryžtingai nusišluostė ašaras, mintyse pakartojęs Mayrai ir vaikams kaip juos myli apsižvalgė ir apsisukęs ant kulno prapuolė. Pagaliau grįš ten, kur turi teisę jaustis laimingas.
-
Gavęs Matthew Turner laišką, kviečiantį (tiksliau, netgi prašantį) susitikti, Dafydd gerokai nustebo. Jo ir buvusio mokytojo nesiejo absoliučiai niekas, o pyktį ir neapykantą, nukreiptą jo pusėn, vaikinas prisiminė netgi pernelyg gerai. Jausmas nebuvo malonus, o visų sunkiausia buvo tai, kad negalėjo apie tai pasakoti Mayrai. Ir pats nebūtų paaiškinęs, kodėl, tačiau sakyti, kad siaubingai įsiuto ant žmogaus, blogai pasisakiusio būtent apie ją, tiesiog nesugebėjo. Prieš daugybę metų buvo per žingsnį nuo to, kad nužudytų savo paties motiną, tačiau to nepadarė. Tai Mayra suprato kaip teigiamą dalyką, kuris juos dar labiau suartino. Jeigu Matthew Turner pasakys dar bent vieną blogą žodį apie nuostabiausią merginą pasaulyje, tą paskutinį žingsnį Dafydd žengs - dėl šito buvo daugiau nei tikras.
Matytis su tuo žmogumi nesinorėjo visai, bet galiausiai atėjusi mintis, kad jis nori šnektelėti apie Deoiridh, privertė sutikti. Vis dėlto neketino švaistyti laiko susitikimui - pasiūlė susitikti savaitgalį saloje, o į ją pasiėmė ir vaikus. Kad ir kaip buvo smalsu, kuo baigtųsi Mayros ir to šeimos ne itin mėgstamo asmens susitikimas, pasakęs jai kur eina paprašė pasilikti su mažąja Hannah namie. Visai nenorėjo, kad Turner pamatytų tą nuostabią merginą tokioje būsenoje - o ji buvo akivaizdžiai nėčia. Ne, tai tikrai nebuvo skirta kvailo herbologo akims.
Kur nors išeiti vaikai niekada neprieštaraudavo, tad leisdamas jiems lakstyti aplinkui Dafydd patraukė ten, kur žinojo rasiantis valtelę. Laiko dar buvo likę nemažai, tad įsodinęs tris nuostabius mažylius leido Eliotui kiek pairkluoti. Septynmečiui tai, žinoma, buvo per sunku, tad išsitraukė burtų lazdelę ir paspartino darbą. Visai netrukus ketvertas išlipo. Laimei, nebuvo nei kokio vietinio jaunimo, nei jų taip mėgstamų šiukšlių.
Jeigu atmintis neapgavo, Matthew Turner lazdele naudotis nemokėjo. Tai skatino spėti, kad ir oru keliauti nesugebės. Vadinasi, reikėjo grąžinti valtelę į vietą, ką Dafydd ir padarė. Žinojo, kad tai kiek pavojinga - nežinia ką pagalvotų bet kuris žiobaras atplaukęs į salą ir radęs čia jauną tėvą su trim vaikais. Kiltų per daug klausimų, kaip jie čia atsidūrė. Vis dėlto herbologas turėjo pasirodyti pakankamai greitai, tad šį kartą Dafydd kliovėsi sėkme.
- Primenu, kad laukiame vieno žmogaus, todėl elkitės gražiai, - pratarė vaikams vaikinas ir nusišypsojo. Jautėsi šiek tiek įsitempęs - Turner pirmą kartą pamatys šiuos mažylius. Vis dėlto neabejojo: būtent jie padės ištverti tą tikėtinai nemalonų susitikimą, o gal netgi priartins jo pabaigą.
-
Kas gali būti nuostabiau nei savaitgalis su tėčiu, broliu ir seserimi saloje? Ko gero, nebent savaitgalis su tėčiu, broliu, abiem seserimis ir mama toje pačioje saloje. Ar paplūdimyje. Ar bet kur. Vis dėlto svarbiausia buvo leisti laiką kartu. Mama kažkodėl sunkiai judėjo, tad galbūt namie liko dėl to. O mažoji Hannah ją prižiūrės, ar ne? Vis dėlto nei tėtis, nei mama dėl tokio keisto elgesio nebuvo susirūpinę, tad ir Oliveris nutarė, kad jaudintis nereikia. Mamai viskas gerai.
Eliotui pabandžius pairkluoti sukrebždėjo šioks toks pavydas, tačiau visiška nesėkmė paskatino tokios pramogos atsisakyti. Geriau jau žiūrėti, kaip tėtis išsitraukia lazdelę ir panaudoja magiją. Berniukas suprato ir pats tai darysiantis, bet matyti, kaip valtis pati slysta vandeniu, vis dar buvo smagu. Vylėsi kada nors ir pats sugebėsiąs tai padaryti. Tokios akimirkos priversdavo su dar didesniu nekantrumu laukti Hogvartso, nors jau seniai pasidarė aišku, kad Eliotas mokyklos laukia daug labiau.
Vos išlipęs iš valtelės Oliveris paėmė Miriam už rankos ir nusivedė ją į mėgstamiausią vietą. Čia nebuvo taip smagu kaip prie akmenų krūvos kitame paplūdimyje, tačiau vis tiek buvo galima smagiai pažaisti.
Deja, tėtis priminė, kad čia ateis dar kažkas, o tai kiek išgąsdino ir sutrikdė. Norėjo praleisti laiką su broliu, seserimi ir tėčiu, o ne su kažkuo, su kuo gali tekti kalbėtis.
- Ar čia jo labai reikia? - liūdnai paklausė berniukas žiūrėdamas tik į tėtį. Eliotas, aišku, tuo susitikimu džiaugsis, bet jis, Oliveris, to visai nelaukė. Liūdnai žvelgė į tėtį ir bandė susitaikyti su likimu.
-
Tiesą sakant, parašyti laišką Llewellyn ir paprašyti susitikti buvo daug drąsos pareikalavęs žygdarbis. Atrodė, kad pyktis ir grasinimas buvo visiškai rimti, tad Matthew žinojo - reikės labai saugotis, kad nepasakytų nė vieno blogo žodžio apie mieląją jo žmonelę.
Tai, kad reikėjo vykti į kažkur užkaboryje esantį Sautendą, nežavėjo visai, tačiau pernelyg nestebino - jeigu vyrukas čia gyvena, natūralu, kad čia ir nori susitikti. Vis dėlto to prašė jis, Matthew, o Dafydd tik geraširdingai (cha) su tuo sutiko. Taigi dabar laukė ilga kelionė traukiniu.
Šiame mieste niekada anksčiau lankytis neteko, tačiau paklausęs kelio Turner netrukus jau buvo paplūdimyje ir netgi rado valtelę. Vos įsėdęs į ją pradėjo mąstyti, kodėl norėjo susitikti. Priežastis buvo viena - Deoiridh. Nepaisant to, kad vaikas, kurio jo duktė laukėsi, nebuvo Dafydd, jaunuolis galėjo kažką apie ją žinoti. Šiaip ar taip, tikriausiai dažniau trynėsi Londone. Ar bent jau nesmirdo ištisus metus… Na, tame centre. Taigi buvo galima viltis, kad Llewellyn ką nors galės pasakyti. Kreiptis į Sigurdą Matthew, tiesą sakant, nedrįso. Kalbėjosi su juo Aberdine, atrodė, kad bendrauja du suaugę žmonės. Bet ar jis ką nors žino? Mokslo metų pradžia bylojo, kad tarsi ne. Tokiu atveju Turner mažiausiai norėjo būti tas, kuris praneša tokias naujienas.
Su tokiomis sunkiomis mintimis herbologas pasiekė salą ir netrukus jau buvo ant kranto. Iš karto pamatė žmones ir gavo kiek nejaukiai nustebti. Taip, ten buvo Llewellyn, bet panašu, kad ten buvo per daug Llewellyn. Pamatyti jo vaikus buvo keista. Ir jie tokiam jaunuoliui atrodė šiek tiek per dideli. Negi jau mokykloje?.. pradėjo klausimą mintyse, bet taip jo ir neužbaigė. Kažkaip nesinorėjo apie tai galvoti.
- Sveikas, Llewellyn, - pratarė priėjęs arčiau, tačiau rankos neištiesė. Po paskutinio susitikimo tai atrodė nederama.
-
Oliverio globėjiškumas jaunesnės sesutės atžvilgiu vis dar nuostabiai žavėjo. Dafydd žvelgė į du vaikus ir nė nepastebėjo, kaip paėmė ant rankų trečiąjį. Tai buvo nuostabi akimirka, ir jis mielai būtų visą dieną praleidęs būtent taip. Deja, būtinybė susitikti tą žmogų neleido visiškai užsimiršti.
- Eik tu, gi bus smagu! - visiškai priešingai nei Oliveris į galimybę susipažinti reagavo Eliotas. Kartais atrodė, kad dvyniai yra kaip dvi monetos pusės - visiškai skirtingi, tačiau kartu ir puikiai derantys.
- Galėjau eiti vienas, bet noriu daugiau laiko praleisti su jumis. Bet man reikia su juo susitikti, - pratarė Dafydd stebėdamas liūdną sūnaus žvilgsnį. Tai skaudino, tačiau nebuvo kur dėtis. Negi padarė klaidą pasiimdamas čia vaikus? Deja, nebebuvo laiko grįžti namo ir tada vėl parkeliauti į salą. Be to, negalėjo atimti iš savo mažylių brangaus laiko kartu. Net be Mayros ir Hannah šis laikas buvo labai svarbus.
Dafydd nė neišgirdo, kaip atplaukė Turner, tačiau pasisveikinimas ausis, deja, pasiekė. Vos spėjo atsisukti, kai Eliotas išsprūdo iš glėbio ir nubėgo prie herbologo.
- Labas! - džiaugsmingai sušuko jis. Mintyse šyptelėjęs Dafydd priėjo kiek arčiau. Pasidarė smalsu, ar Turner susivokė pasisveikinimą skyręs jiems visiems. Vis tik neketino to aiškinti. Kaip nutarė jau senokai, jeigu Matthew kai kurių dalykų nesupranta, jis yra per bukas, kad būtų verta bandyti paaiškinti.
- Sveiki, - vis tik pasisveikino, tačiau žvilgsnis ties profesoriumi neužsistovėjo. Svarbiau buvo tai, ką veikia trys nuostabūs mažyliai. - Norėjote pasikalbėti?
-
- Nebus smagu, - paprieštaravo Oliveris žvilgtelėdamas į brolį. Netrukus akys ir vėl įsmigo į tėtį, kuris, kaip ir visada, mokėjo viską paaiškinti. Taip, geriau jau praleisti laiką kartu negu būti namie ir ten nekantriai laukti, kol jis grįš. Net jeigu grįždamas parneštų ką skanaus, berniukas mieliau leido laiką kartu.
- Na, gerai, - nenoromis nusileido ir priėjo prie tėčio. Kai tas žmogus atvyks, norėjosi būti šalia. Žinoma, jis neturėtų būti blogas - kitaip tėtis su juo nebendrautų. Vis dėlto tik būdamas visai šalia Oliveris jautėsi tikrai saugus. Dėl to kai kurios dienos mokykloje būdavo labai sunkios ir slegiančios. O jis net neturėjo, kam apie tai papasakoti.
Vos tik žmogus atvyko, Eliotas jau norėjo susipažinti. Oliveris pasielgė priešingai. Įsikibo į tėčio kelnes ir pasislėpė už jo. Buvo smalsu, ką darys Miriam, bet jai atvykėlis, regis, visai nerūpėjo. Berniukas pasvarstė, ar nereikėtų tiesiog eiti prie jos ir apsimesti, kad čia kitų žmonių nėra, bet vis dėlto nutarė nenorintis palikti tėčio. Su tuo nepažįstamu vyru nesisveikino, tik sekdamas tėtį iš paskos ir vis slėpdamasis atidžiai jį stebėjo. Jis buvo vyresnis. Tiesą sakant, atrodė siaubingai senas. Kalbant dar atviriau, Oliveriui iš viso kilo klausimas, kaip toks senas žmogus dar gali gyventi. Ar broliukas irgi buvo toks senas? nejučia susimąstė berniukas ir nusiminė. Nedažnai prisimindavo netektį, kurios ilgą laiką nė nesuprato. Vis dėlto pirmą kartą pamatęs išties ilgai gyvenusį žmogų nejučia susimąstė būtent apie tai.
Taip ir neprataręs žodžio vis dėlto nuėjo prie Miriam. Norėjo būti toliau nuo to asmens, kuris staiga sukėlė siaubingą baimę ir liūdesį.
-
Matyti tris Dafydd ir Mayros vaikus buvo keista ir netgi nemalonu. Kad ir kaip Matthew stengėsi save įtikinti, kad Dafydd užaugo, o jo vaikai galbūt yra mylimi ir dėl to normalesni nei paauglystėje jų tėvai, tai nebuvo labai smagus reginys. Bent Wallflower čia nėra mintyse sau pasakė. Po paskutinio susitikimo Grinvičo turguje tikrai nesinorėtų su ja susitikti.
- Labas. Kuo tu vardu? - bandė būti draugiškas pribėgusiam berniukui Turner. Negalėjo nepastebėti jo panašumo į tėvą, o tai vertė jaustis dar nejaukiau. Nesuprato, kodėl reikėjo čia atsivesti vaikus. Vis dėlto šito neklausė. Nori nenori teko pripažinti - Turner bijojo. Norėjo pasikalbėti apie Deoiridh, o tam reikėjo kuo mažiau įtampos.
- Taip, norėjau. Pirmiausia tai atsiprašau už tai, ką pasakiau Aberdine. Man tai buvo… labai netikėta. Ir, na, tu atvykai su ja, tad pirma mintis buvo… Tikrai atsiprašau, nenorėjau įžeisti tavęs ar tavo žmonos.
Tai skambėjo siaubingai keistai. Pats Llewellyn įrodė, kad yra užauęs ir surimtėjęs. Vis dėlto kai žodyje “žmona” turėjo tilpti Mayra Wallflower, tai buvo daugiau nei keista. Vis tik buvo kiek apmaudu, kad jos čia nebuvo - pamatyti (bet nebendrauti) būtų buvę įdomu. Nebent liko namuose su dar kokiais penkiais mažiais su siaubu pagalvojo. Ką gi, kol visi šitie Llewellyn užaugs ir pradės mokytis Hogvartse, jis būtinai iš ten išsinešdins.
Kita problema buvo ta, kad Matthew neįsivaizdavo, kaip pradėti kalbą. Nežinia, kiek Dafydd žinojo apie jį ir Deoiridh, nors akivaizdu, kad bent pagrindinį dalyką mergina jam pasakė. Kaži kaip Llewellyn reagavo…
- Su Deoiridh paskutiniu metu nebendravome, nieko apie ją nežinojau. Dėl to pagalvojau, kad paklausiu… - pradėjo Matthew, nors juto, kad balse trūko tvirtumo. Taip, jis tiesiog bijojo vėl įžeisti šitą jaunuolį. Tiesa, vylėsi, kad prie vaikų jis savitvardos nepraras, bet ką ten gali žinoti. - Na… Gal žinai ką nors daugiau? Gal ji ką nors pasakojo?
Kad ir kaip buvo kvaila apie savo dukrą klausti menkai pažįstamo buvusio mokinio, Matthew tiesiog neturėjo kitos išeities. Tyliai atsiduso ir atsargiai pažvelgė Dafydd į akis.
-
Kažkodėl tai, kad Eliotas prilėkė prie profesoriaus Turner, kėlė tam tikrą nerimą. Ko gero, Dafydd nenorėjo, kad jo berniukas susidraugautų su šituo ne itin protingu individu. Pats jo niekada nemėgo, o susitaikymas prieš keletą metų labai sėkmingai žlugo Aberdine. Vadinasi, ir jo mažyliams nebuvo ko bendrauti su šituo kvailiu.
- Eliotas, - patenkintas atsakė berniukas, ir Dafydd susiraukė. Norėjosi atitraukti sūnų nuo herbologo ir paaiškinti jam, kad nėra ko su tokiais žmonėmis šnekėtis. Vis dėlto būtent pasišnekėti su juo čia ir atvyko.
- Ten Oliveris ir Miriam, - iš mandagumo pasakė, nors įtarė, kad tai Turner gali būti visai neįdomu. O net jeigu ir įdomu, tai ne jo reikalas.
- Aš tik priminsiu, - visiškai ramiai pratarė Dafydd pažvelgdamas į Turner. - Geriau nė nebandyk blogai atsiliepti apie Mayrą. Ji yra mūsų šeimos dalis, todėl tai tau geruoju tikrai nesibaigtų.
Tikėjosi, kad balsas nėra pernelyg piktas. Prie vaikų nesinorėjo rodytis, kaip moka pasikeisti. Tiesa, jeigu tai padaro gindamas mamą, tai gal ir nėra blogai. Vis dėlto savo vaikams jis buvo geras tėtis, o ne pikčiurna, siuntantis ant viso pasaulio. Būtent dėl tos priežasties šiek tiek prieš savo valią pridūrė:
- Atsiprašymas priimtas.
Jeigu tai buvo vienintelė priežastis susitikti, Matthew Turner tik dar kartą parodė esantis visiškas kvailys. Dafydd jau norėjo nusisukti ir grįžti prie Oliverio su Miriam, tačiau tada herbologas teikės praverti burną. Tai, ko gero, buvo pirmas kartas, kai Dafydd dėl to džiaugėsi.
- Ką jūs tikitės iš manęs išgirsti? - kiek nustebo dėl pradėto pokalbio. Negi Turner galvojo, kad jį ir Deoiridh kažkas sieja? Gal ji sakė, kad bendrauja su juo jau seniai? Jeigu ji prišnekėjo kokių nors nesąmonių, viskas gali būti netgi labai komplikuota. - Susitikome visai netyčia. Nieko apie ją nežinau. Susidarė įspūdis, kad vaiko tėvo nėra. Galbūt ir ji pati to nežino.
Nagi, ko tu iš manęs nori? Negi tikiesi, kad aš priimsiu ją į savo šeimą? ši mintis sukėlė dar vieną pykčio pliūpsnį, tačiau pavyko jį užgniaužti. Ir viskas tik trijų nuostabių mažylių, esančių čia kartu su juo, dėka. Taip, Dafydd beprotiškai mylėjo savo vaikus.
-
Oliveris matė, kad Eliotas susipažino su tuo žmogumi. Tai šiek tiek liūdino. Berniukas norėjo būti toks, koks yra jo brolis: drąsus ir bendraujantis. Deja, nieko negalėjo pakeisti - daug mieliau laiką leido vienumoje arba su tėčiu. Dabar mieliau pasiliko su sesute, kuri mielai sutiko pastatyti smėlio pilį. Jie galėjo likti čia ir visai nekreipti dėmesio į tai, kad tėtis su kažkuo bendrauja. Vis dėlto tėtis juos atsivedė tam, kad praleistų laiko kartu, vadinasi, tai ir reikėjo daryti. Tai skaudino ir apsunkino mažą širdelę - Oliveris nežinojo, ką daryti.
- Eime pas tėtį? - paklausė jis sesutės, tačiau ji jau buvo pradėjusi kasti smėlį. Nenorėdamas jaunesnės Miriam palikti vienos atsisėdo šalia, bet vis žvilgčiojo į tėtį. Negirdėjo, ką jis šneka, tačiau atrodė, kad kažkas yra negerai. Gal vis dėlto tas labai senas žmogus yra blogas? O gal tėtis išsigando to, kas jis yra toks senas? Berniuką plėšė prieštaringi jausmai - jis norėjo nueiti pas tėtį ir išsiaiškinti, kad viskas yra gerai. Bet kartu negalėjo palikti nieko nepaisančios sesutės vienos. Ką gali žinoti - gal vos tik jis nueis, Miriam kažkas atsitiks. Ne, rizikuoti negalima.
- Eliotai? - įsidrąsino pakviesti brolį Oliveris ir palaukė, kol dvynys nenoromis prieis. - Ar tėtis ant to žmogaus pyksta? - paklausė. Brolis tik gūžtelėjo ir grįžo atgal prie tėčio ir nepažįstamojo. Oliveris sutriko. Negi Eliotui nesvarbu, ar tėčiui viskas gerai?
- Eime pas juos? - pasiūlė Miriam, tačiau ji nė neišgirdusi toliau kasė vis gilesnę smėlio duobę.
-
- Aš Matthew, - prisivertė nusišypsoti vaikui herbologas, nors iš tiesų norėjo tiesiog greičiau sužinoti tai, ko čia atvyko, ir keliauti sau. Suprato, kad prieš kelerius metus įvykęs susitikimas jo ir Llewellyn santykį pakeitė, o štai Aberdine pats sėkmingai viską sugriovė. Vis dėlto buvo justi ta įtampa, tad užsibūti ilgiau nei būtina nesinorėjo.
TIk iš mandagumo žvilgtelėjo į kitus vaikus. Jie pokalbiui visai nebuvo būtini, tad nebuvo ir priežasties apie juos kalbėti.
- Tą supratau, - kiek suirzo profesorius. Tikrai nenorėjo klausytis, kokia nuostabi ar dar kokia yra Mayra Wallfllower Llewellyn. Apie ją turėjo savo nuomonę, tad bandyti įpiršti kitą būtų paprasčiausiai beprasmiška. Bent jau atsiprašymas buvo priimtas, tad buvo galima grįžti prie svarbiausios šiandienos temos.
- Nežinau, ko tikiuosi, bet kadangi mano supratimu susitikote Londone ir kartu trenkėtės į šalies šiaurę, reiškia, kad šiek tiek laiko kartu praleidote. Galvoju, gal ji bent kiek atsivėrė, - bandė paaiškinti Turner, nors juto, kad nieko čia nebus. Vis dėlto taip paprastai visko paleisti neketino - jeigu Deoiridh paprašė Dafydd nieko nesakyti, reikia sužinoti bent jau tai.
Tai, ką Llewellyn kalbėjo apie tą nekaltą mergaitę, skambėjo labai jau neįtikėtinai. Matthew pažvelgė į toliau žaidžiančius vaikus ir susimąstė. Visai netrukus jo duktė irgi tokį turės. O gal jau ir turi, ką čia gali žinoti. Kaip gali būti, kad ji permiegojo su nežinia kuo?
- O gal pasakojo, ką dabar veikia? Gal užsiminė apie Sigurdą? - paklausė. Kiek per vėlai suprato, kad gal islando vardą paminėjo ir be reikalo. Vis dėlto Llewellyn jo turbūt nepažinojo, tad nieko negalėtų padaryti. - Gal dvejus metus iš jos nieko negirdėjau, o dabar… Tokios naujienos… - tarsi teisinosi Turner, nors dėl to jautėsi labai kvailai. Žvilgtelėjo į Llewellyn ir tikėjosi bent šiek tiek informatyvesnio atsakymo.
-
Dafydd juste juto, kad profesorius Turner nenori bendrauti su vaikais. Tai vaikinui visiškai tiko - jis pats lygiai taip pat nenorėjo bendrauti su šituo herbologu. Sutikdamas susitikti padarė nemažą paslaugą, tad dabar Turner tegul nesitiki visiško komforto. O jeigu pasakys bent vieną blogą žodį ar sukels bent mažiausią pavojų nuostabiems mažyliams, labai pasigailės gimęs.
Neslepiamas susierzinimas privertė susiraukti. Aš tau aukoju savaitgalį, kurį galėčiau leisti su mūsų vaiko besilaukiančia žmona. O tau dar kažkas nepatinka? mintyse piktinosi Dafydd, tačiau garsiai nieko nesakė. Vis dar nenorėjo, kad nemėgstamas profesorius sužinotų, kad netrukus pasaulyje bus dar vienu Llewellyn daugiau.
- Tikiuosi, kad supratai, - vos girdimai sumurmėjo ir pažvelgė į Oliverį ir Miriam. Šiuo metu prie jų buvo ir Eliotas, nors, kaip spėjo trijulės tėvas, tuo nėra labai patenkintas. Užtat pačiam Dafydd toks variantas tiko - mažyliams nebuvo prasmės klausytis šito kvailio.
- Konkrečiai nieko nesakė. Tiksliau, iš viso nieko nesakė, - stengdamasis išlaikyti mandagų toną atsakė Dafydd. Nė neįsivaizdavo, kas galėtų būti tas Sigurdas. - Nemanau, kad jai būtų malonu apie tai kalbėti, nors, sakyčiau, tą daryti turėtum tu, o ne aš. Buvo galima suprasti, kad neturi kažkokio pastovaus darbo, gal ir namų, bet šito tikrai nežinau. Ir ne, apie Sigurdą ji neužsiminė.
Buvo keista tiek daug kalbėti. Ypač tema, kuri pačiam buvo visiškai neaktuali. Tarsi to būtų maža, Matthew sugebėjo išgąsdinti. Užuomina į tai, kad Dafydd su kažkokia merga trenkėsi į šalies šiaurę, priminė, kaip į tai reagavo Mayra. Tai buvo pirmas kartas, kai ji jo nepriėmė į lovą dėl to, kad buvo įskaudinta. Tokios klaidos jis, žinoma, nekartos, bet argi būtina apie tai priminti? Mayra, myliu tave mintyse priminė žmonai Dafydd, bet netrukus teko klausytis Matthew Turner žodžių. Jie skambėjo kaip pasiteisinimas, bet ką jis galėjo atsakyti? Net jeigu būtų žinojęs, ką Deoiridh veikia ir kur gyvena, tikriausiai nebūtų sakęs. Jeigu Turner to nežino, vadinasi, jos pačios nepaklausė. O kam būtų malonu būti apšnekamam?
- Negaliu padėti, nes nieko nežinau, - pridūrė Dafydd ir patraukė vaikų link. Nuoširdžiai vylėsi, kad tai profesoriui parodys, kad pokalbis baigtas.
-
Oliveris nesuprato, kaip Miriam gali taip užsimiršusi žaisti smėlyje. Pačiam vis norėjosi atsisukti į tėtį ir galiausiai sulaukti leidimo nubėgti pas jį. O štai sesutei niekas nerūpėjo. Ji turbūt galėtų taip žaisti visą dieną.
Ką tėtis su tuo seniu šnekasi, visai nesigirdėjo, bet Oliveris niekaip nesugebėjo nurimti. Vis žvilgčiojo į tą pusę. Atrodė, kad Eliotas ten nelabai reikalingas, bet jis girdėjo, ką šneka suaugusieji. Ko gero, galės vėliau viską papasakoti. Tai buvo gerai - Oliveriui buvo smalsu, tačiau artintis prie nepažįstamo žmogaus jis nenorėjo. Jeigu brolis viską papasakos, galima ramiai pabūti su Miriam.
Netrukus tėtis pradėjo eiti jų link. Viską pamiršęs Oliveris pašoko ir palikęs sesutę nubėjo prie jo ir puolė į glėbį. Stipriai apsivijęs rankomis nusišypsojo. Nuoširdžiai vylėsi, kad dabar praleis laiką taip, kaip labiausiai ir norisi - visi kartu ką nors nuveiks, o tas žmogus tiesiog išeis.
- Ką veiksime? - žiūrėdamas tik į tėtį paklausė berniukas nė akimirkai nepaleisdamas jo iš glėbio. - Miriam nori ten kasti, bet aš noriu ką nors paveikti su tavimi.
Nepažįstamas žmogus vis dar nebuvo dingęs, tad berniukas netrukus susidrovėjo. Nepaleido tėčio, tačiau prisiglaudė prie jo taip, kad nereikėtų susiduri su niekuo akimis. Ypač tuo nežinia kaip vis dar gyvu seniu.
-
Gal šitas susitikimas buvo klaida? Panašu, kad tiek jis, tiek Dafydd juto kažkokį nepasitenkinimą. Žinoma, iš jaunuolio kažko kito gal ir nereikėjo tikėtis - jis skyrė laiką pokalbiui su tuo, kuris jį siaubingai įžeidė. Bet vis dėlto Matthew atsiprašė, bet Dafydd, regis, atsiprašymą priėmė tik iš mandagumo. Viskas buvo labai sudėtinga, o to Turner norėjo mažiausiai. Jis tiesiog troško daugiau sužinoti apie savo mažą mergaitę, kuri labai jau greitai tapo moterimi.
- Bet susitikai Londone, ar ne? - ir toliau nepasidavė Turner. Deoiridh apie Sigurdą nekalbėjo. Ir prašė palydėti į Aberdiną. Tai yra, į jo, o ne islando namus. Ar gali būti, kad jie išsiskyrė? Žinoma, jeigu vaiko tėvas ne jis (o viskas tarsi bylojo, kad kaip tik taip ir yra), tikėtina, kad jie susipykę, o gal ir visai nepalaiko ryšių. Rugsėjo pirmąją daugiau suprasti nepavyko, tad viskas buvo tiesiog siaubingai susipainioję.
Llewellyn aiškiai parodė, kad pokalbis baigtas, tačiau Matthew negalėjo taip paprastai visko paleisti. Jis vis dar nieko nežinojo. Ir pats nebūtų pasakęs, kodėl, tačiau buvo įsitikinęs, kad jauniklis žino daugiau, tik kažkodėl nesako. Būtų sunku patikėti, kad jis ir Deoiridh yra draugai, dėl to jis slepia jos paslaptis.
Vienam iš vaikų puolus į Dafydd glėbį, Turner sutrikęs stebėjo tą vaizdą. Matyti Llewellyn tokį šeimynišką buvo labai keista. Viena yra išgirsti, kad jis yra tėvas. Pamatyti tai savo akimis - visai kas kita. Ir vis dėlto vaikai tik trukdė - herbologas norėjo rimtai pasišnekėti.
- Klausyk, Llewellyn, - vėl kreipėsi Matthew lėtai artindamasis prie vyruko. - Man reikia žinoti, ar galiu kažkuo padėti Deoiridh. Įsivaizduoju, kad ji galėjo paprašyti nieko nesakyti, bet vis dėlto lydėjai ją ne kur kitur, o į mano namus. Matau, turiu teisę žinoti daugiau. Ar gali pasakyti ką nors, kas man padėtų suprasti, kas čia darosi?
Turner paliko pakankamą atstumą, kad negirdėtų, ką sako mažas berniukas. Vis dėlto buvo pakankamai arti, kad Dafydd negalėtų jo ignoruoti. Ir kodėl viskas taip sudėtinga?..
-
Pasirodo, Matthew Turner buvo dar bukesnis nei Dafydd galvojo. Argi neakivaizdu, kad jis čia nebepageidaujamas? Na, niekada ir nebuvo, tačiau dabar pokalbis akivaizdžiai buvo baigtas. Bet argi jis susiprotės išsinešdinti? Dafydd kilstelėjo antakius ir tyliai atsiduso. Žinoma, vaikai situaciją gelbėjo, tačiau kilo pagunda gerai kaukštelėti tam kvailiui per galvą. Gal bent tai jam parodytų akivaizdžius dalykus?
- Na taip, susitikome Londone. Kings Kroso stotyje. Bet, - velniai tave griebtų, kvaily, - nežinau, ar ji ten ir gyvena. Nežinau, ką ji darė stotyje, nežinau, kur ketino paskui keliauti. Manau, kad jeigu nebūtume pradėję kalbėtis, nebūtų vykusi į Aberdiną. Bet aš nežinau.
Kantrybė visai baigė išsekti, bet, laimei, prie jo atbėgo Oliveris, tas mažasis gelbėtojas. Pritūpęs Dafydd su malonumu apkabino sūnų. Sutaršė plaukus - taip jis buvo labai panašus į Mayrą tomis akimirkomis, kai vaikinas ją visai suveldavo. Tai privertė nusišypsoti.
- Pirmiausia atsikratysime jo, - parodė akimis į Turner. - O vėliau galvosime.
Kalbėjo tyliai, mat nenorėjo, kad profesorius išgirstų.
- Klausau! - staiga sušuko Eliotas, ir Dafydd nusišypsojo. Dar niekada taip nesidžiaugė, kad suteikė mylimajai ir vaikams motinos mergautinę pavardę. Mažas berniukas gali ir nesuprasti, kad kreipiamasi ne į jį, ar ne? Norėjosi parodyti Eliotui, koks jis šaunuolis, bet tai būtų buvęs tam tikras išsišokimas. Ne, geriau apsieiti be to - gal taip pavyks greičiau nusikratyti nepageidaujamo asmens?
- Ar manote, kad jums meluoju? - paklausė Dafydd ir atsistojo. Pakėlė Oliverį ant rankų. Nenorėjo, kad mažylis pagalvotų esąs paliktas ar ignoruojamas. Eliotas siautė aplink kojas, o Miriam ir toliau žaidė smėlyje. - Jeigu norite padėti Deoiridh, kalbėkitės su ja. Aš nieko apie ją nežinau. Atsitiktinai susitikome, ir tiek.
Nešinas sūnumi priėjo prie Miriam ir paleido Oliverį ant smėlio. Žiūrėjo tik į tris savo mažylius ir nė nepastebėjo, kaip pradėjo švelniai šypsotis. Net ir su Matthew Turner netoliese laikas, leidžiamas su nuostabiausiais vaikais pasaulyje buvo tiesiog puikus.
-
Būdamas tėčio glėbyje Oliveris sugebėjo atsipalaiduoti. Tada ir visokie nepažįstami žmonės tampa ne tokie ir baisūs. Tėtis sugebėdavo suteikti tokį saugumo jausmą, kad berniukas jautėsi galįs kalnus nuversti.
- Man jis nepatinka, - liūdnai pratarė tiesiai tėčiui į ausį. Kodėl jis turėjo trukdyti leisti laiką kartu? Ar nebuvo galima pasišnekėti kitą kartą? Arba tiesiog atsiųsti pelėdą? Labai norėjosi, kad tėtis žaistų su jais, o ne kalbėtųsi tokiomis nuobodžiomis temomis.
Ko ten Eliotas šūkauja, Oliveris taip ir nesuprato. Pajuto svetimą gėdą ir užraudo. Jis visai nenorėjo kristi į akis šitam žmogui, o brolis elgėsi visai priešingai. Reikėjo jį paprotinti, bet tam nebuvo galimybės. Tuo labiau tada, kai tėtis pakėlė nuo žemės. Tvirtai apsivijęs jo kaklą rankomis berniukas stipriai prisiglaudė ir džiaugėsi tuo, kad yra kartu. Tėtis tikrai buvo nuostabus - kad ir kas bebūtų, visada sugebėdavo parodyti dėmesį ir priminti, kad jis nėra pamirštas.
- Tu geriausias pasaulyje, tėti, - į ausį sumurmėjo Oliveris. Pastatytas ant žemės nenusiminė. Susižavėjimo kupinomis akimis žvelgė į ramybės ir saugumo uostą, kuris atkakliai stengėsi atsikratyti tuo labai senu žmogumi. Net ir septynmetis Oliveris suprato, kad jis čia nepageidaujamas, tad kaip jis pats, būdamas suaugęs, to nesuvokia? Norėjosi to ir paklausti, bet berniukas nesiryžo to padaryti, taigi tiesiog priėjo prie Miriam ir įsitaisė šalia. Vėl atsisuko į besišypsantį tėtį ir pasijuto esąs laimingas.
-
- Bet buvote pažįstami iš anksčiau, ar ne? - neatlyžo Matthew. Suprato nesąs čia pageidaujamas, bet Llewellyn irgi nesielgė labai mandagiai. Kam jis iš viso čia atsivedė vaikus? Negi visai nesupranta Matthew rūpesčio? - ar tiesiog pradėjote kalbėtis kaip du nepažįstami žmonės? Juk nesi plepūnas, Llewellyn.
Kad tik tas vaikis patylėtų jau gerokai susierzinęs pagalvojo Turner. Tikrai nenorėjo matyti, kaip Dafydd Carwyn Llewellyn vaidina tėvo vaidmenį. Negi norėjo pasirodyti prieš jį?
- Meluoti - stiprus žodis. Nemanau, kad darai būtent tai. Ar bent jau ne specialiai. Tačiau žinant Deoiridh labai gali būti, kad ji tavęs paprašė ko nors nesakyti. Neprašau išduoti jos paslaptis. Aš tik noriu žinoti, ką man daryti, kad jai padėčiau.
Žinoma, Turner suprato pats sugadinęs progą tai mergaitei padėti. Vis dėlto Llewellyn iš Aberdino pasišalino anksčiau nei jis išmetė Deoiridh iš namų. Vadinasi, buvo šansas, kad jaunuolis to nežino. Tiesą sakant, Turner neabejojo, kad Dafydd nežino - nerodė jokio priekaišto, ką, herbologo nuomone, būtinai būtų padaręs.
- Paklausyk, - neištvėrė Matthew. - Suprantu, kad yra savaitgalis, ir tu galbūt nori leisti laiką su šeima. Bet neprašau iš tavęs daug laiko. Ar galime ramiai pasišnekėti dešimt minučių? Tada keliausiu sau ir paliksiu jus visus ramybėje.
Balsas tiesiog spinduliavo nekantrumą, bet Matthew dėl to nebesirūpino. Šiaip ar taip, Llewellyn nesielgia mandagiai, tad ir jam galima rinktis šiek tiek griežtesnį elgesį.
-
Aaaaaaa! jau visai netvėrė savame kailyje Dafydd. Niekaip nesuprato, iš kur toks profesoriaus įkyrumas. Jis, Dafydd, atlydėjo menkai pažįstamą merginą į jos namus kitame šalies gale. Tokiu savo poelgiu įskaudino vaikučio besilaukiančią žmoną. Argi to ne gana? Ką jis dar turi padaryti?! Norėjosi gerai papurtyti Matthew Turner, tarsi tai padėtų įkrėsti jam proto. Visai nebuvo aišku, kaip tokie bukumo įsikūnijimai gali dirbti profesoriais. Vaikinas nuoširdžiai vylėsi, kad dvynukams nuvykus į Hogvartsą šitas ten nebedėstys.
- Kartą susitikome, kai Deoiridh dar mokėsi Hogvartse. Mokykloje nebendravome. Kaip jūs nesuprantate? Aš nieko apie ją nežinau. Palikau ją jūsų namuose.
Tai, kad Oliveris atvirai pasakė nemėgstantis Turner, sutrikdė. Dabar dar labiau norėjosi greičiau jo atsikratyti, bet profesorius, regis, sugalvojo prikibti itin įkyriai. Laimei, Eliotas į pavardę šį kartą neatsiliepė, tad buvo galima tikėtis, kad šį kartą pavyks išvengti atviro nepasitenkinimo iš Matthew Turner pusės.
- Ačiū, mažyli, - visai kitu tonu atsakė sūnui Dafydd. Tokie žodžiai visada paglostydavo širdį. Ir visai nesvarbu, kaip dažnai Oliveris tą sakė. Lygiai taip pat išgirsti iš Mayros, kad ji myli, buvo be proto gera. To vaikinas šiandien ir norėjo - o ne kankintis aiškindamasis su neregėto bukumo Hogvartso profesoriumi. Žvelgė į sūnų ir beveik pamiršo apie šalimais stypsantį žmogų. Jis, deja, būtinai turėjo priminti apie save.
- Mes ir šnekamės. Tik jūs nesuprantate arba nenorite suprasti, kad aš nieko apie ją nežinau. Tiesą sakant, net ir vardo nežinojau iki susitikimo Kings Krose.
Ir galiausiai Dafydd pasidarė smalsu: kas gi atsitiko Aberdine? Kodėl praėjus vos kelioms dienoms Matthew Turner nieko nežino apie tą merginą? Galėjo visų tų dalykų paklausti jos pačios. Bet ar dėl šito verta gaišti laiką, kuris yra skirtas vaikams ir žmonai?
- Kodėl su ja nepasišnekate? - vis dėlto paklausė Dafydd nė akimirkai nenuleisdamas akių nuo savo mažylių. Atsitūpė ir žvelgė į juos meilės kupinomis akimis. Atrodė, kad svetimo žmogaus egzistavimas šalia buvo visiškai nė motais.
-
Oliveris juste juto, kad tėtis yra pasikeitęs. Tarsi piktesnis ir netenkantis kantrybės. Jis niekada nešaukdavo nei ant jo, nei ant brolio ir sesučių. Vadinasi, dėl tokios situacijos kaltas tas nepažįstamas žmogus. Tai privertė jo dar labiau nemėgti ir netgi bijoti. Akyse susikaupė ašaros, bet Oliveris nedrįso pravirkti - neįsivaizdavo, kaip tas žmogus reaguos. Norėjosi nueiti prie tėčio, vėl jį apkabinti ir taip nusiraminti. Deja, nepažįstamasis ir toliau reikalavo per daug dėmesio.
- Kas jis? - liūdnai paklausė Elioto ir Miriam. Deja, brolis ir sesė negalėjo šituo klausimu padėti. Visa laimė kažkur dingo. Tėtis buvo visai šalia, tačiau ir tas bjaurus žmogus nesitraukė. Oliveris piktokai žvelgė į jį ir kažko laukė. Turbūt momento, kada jis pagaliau išeis, ir jie visi keturi galės pažaisti smėlyje. Tai, kad tėčiui tas nepažįstamasis nepatiko, gerokai erzino. Oliveris nutarė, kad reikia pasistengti padaryti viską, kad jis greičiau dingtų. Žinoma, tėtis ir vėl buvo prie jo ir brolio su sesute, žiūrėjo į juos, tačiau tas trikdis vis dar buvo čia. Berniukas žvilgtelėjo į brolį dvynį tarsi ieškodamas paramos.
- Manau, kad jums jau laikas eiti iš čia, - įsidrąsino ištarti. Balsas neskambėjo tvirtai, tačiau vaikas vylėsi, kad suaugęs ir nelabai malonus žmogus jį išgirs. Ir dar jis vylėsi, kad toks pasisakymas Eliotui patiks.
-
Taip taip, Llewellyn buvo teisus. Deoiridh išties buvo palikta jo, Matthew, namuose. Bet ką daryti, kad tas Matthew išspyrė merginą lauk, o dabar atkakliai nenori to pripažinti? Pasakyti, kaip ten viskas buvo, jis tikrai neketino. Visai nereikėjo, kad šitas vyrukas pradėtų jį smerkti. Šiaip ar taip, ir pats nešventasis, jeigu tokiame amžiuje yra iki pakaušio apsikarstęs vaikais. Vis dar buvo sunku patikėti, kad šitie mažiukai galėtų būti Dafydd ir Mayros vaikai. Vis dėlto dvynių panašumas į tėvą buvo nenuginčijamas, o mergaitė pasižymėjo Dafydd plaukų spalva.
Vis dėlto ne apie Llewellyn vaikus jie čia susirinko pakalbėti ar pamąstyti. Reikėjo grįžti prie Deoiridh.
- Abu esate jauni. Galvojau, gal esate draugai, galbūt netgi nuo mokyklos laikų. O tokiems jaunimas mieliau pasakojasi nei tėvui. Argi ne taip? Ar taip jau baisiai sunku mane suprasti?
Matthew juto kylantį susierzinimą. Pradėjo atrodyti, kad Llewellyn iš tiesų kažką žino, tik labai jau atkakliai tą slepia po nekalto vaikino kauke. Tikrai nešventasis, ar ne? nejučia susimąstė Turner ir pažvelgė į vyruką įdėmiau. Atrodė jau toks nekaltutis, kad tai privalėjo būti kaukė.
- Man ji nenori pasakotis, - atsakė į klausimą. Kad nė nesuteikė tokios progos nutylėjo. Norėjo kažką pridurti, bet tada išgirdo visiškai netikėtą frazę iš to tylaus berniuko. Ar bent jau pasirodė, kad jis yra tylus.
- Tai taip auklėji savo vaikus? - nesusilaikęs sarkastiškai paklausė. - Kai Hogvartse susirinks toks kiekis Llewellyn, bus smagu, ar ne?
Turner puikiai suprato, kad šita frazė tikėtinai buvo klaida. Tai galėjo įžeisti Dafydd, o tada jau gero nelauk. Vis dėlto labai jau norėjosi parodyti susierzinimą, o mažas vaikas suteikė tam progą. Kiek galima čia terliotis? Matthew sukryžiavo rankas ir įsmeigė ironišką ir nelabai draugišką žvilgsnį į trijų vaikų tėvą.
-
Viskas buvo per daug kvaila. Aiškinti, kad nieko nežinai apie menkai pažįstamą merginą, buvo pernelyg beprasmiška. Ypač tada, kai tos merginos tėvas, patėvis ar kad ir kas jai buvo Matthew Turner, atkakliai atsisako tikėti. Tai baigė visiškai išvesti iš kantrybės, ir tai, kas buvo visų blogiausia, pastebėjo ir vaikai. Dafydd visai nenorėjo jiems parodyti, kad moka supykti. Nuo pat tada, kai buvo įleistas į Mayros gyvenimą, pyktį tarsi pamiršo. Vis dėlto šitas žmogus turėjo talentą jį pamiršti. Vaikinas ne kartą sutiko praeities šmėklas. Vis dėlto su Auriu jie sugebėjo tapti netgi draugais ar bent kažkuo panašiu į tai. Kodėl šitas kvailys ji tiesiog erzina ir, regis, su pasimėgavimu žemina?
- Nežinau, kas ką nori pasakotis tėvui, nes tokio niekada neturėjau, - stengėsi ramiai kalbėti Dafydd, tačiau ištaręs žodžius krūptelėjo. Pagalvojo apie Shane, apie kurį ir vėl seniai nieko nebuvo girdėti. Ne, geriau apie tai negalvoti. - Tačiau Deoiridh man nepasakojo nieko. Mačiau ją du kartus gyvenime - Kiauliasodyje prieš keletą metų ir Londone prieš maždaug savaitę ar dvi. Viskas, ką sužinojau, tai kad ji susijusi su tavimi.
Lyg ir pavyko išlaikyti ramų toną, tačiau tada viskas apsivertė aukštyn kojomis. Oliverio žodžiai privalėjo pareikalauti daug drąsos, tad vaikinas pajuto neapsakomą pasididžiavimą sūnumi. Jeigu Eliotas būtų leptelėjęs suaugusiam žmogui, kad jis čia nepageidaujamas, būtų nieko keisto. Bet Oliveris?.. Lūpose jau norėjo atsirasti šypsena, tačiau tada Turner sugebėjo dar kartą įsiutinti.
- Praėjusį kartą kalbėjai nesąmones apie mano žmoną. Dabar - apie vaikus. Nemanai, kad tai yra per daug? - tyliu, bet labai grėsmingu balsu paklausė Dafydd ir nė nesudvejojęs išsitraukė lazdelę. Žengė profesoriaus link ir lygiai taip pat tyliai ir grėsmingai pridūrė: - Mudu abu žinom, kad su lazdele rankose esu už tave stipresnis. Geriau dabar pat nešdinkis ir daugiau nesirodyk man akyse. Jeigu to nepadarysi, gailėsimės abu.
Šalto paniekinančio pykčio kupinos akys įsmigo į gerokai vyresnį vyrą. Nepaiasnt to, kad tiesioginio pavojaus vaikams jis nesukėlė, Dafydd neketino jo prileisti prie savo nuostabių mažylių. Šiek tiek bijojo, kad gali juos išgąsdinti, tačiau dabar reikėjo apginti vaikus - jeigu ne prieš tiesioginį pavojų, tai bent jau prieš žeminančias kalbas.
- Nešdinkis, - pakartojo dar tyliau. Kilstelėjo lazdelę ir toliau varstė Matthew Turner žvilgsniu. Viena buvo aišku - apie Dafydd šeimos narius jo akivaizdoje geriau nepasakyti nė vieno blogo žodžio.
-
Panašu, kad tam žmogui nepatiko drąsūs Oliverio žodžiai. Ką gi, jis pats berniukui irgi nepatiko, taigi viskas galėjo būti gerai. Daug labiau norėjosi, kad tėtis ir brolis tai įvertintų. Eliotas pritariamai linktelėjo, ir Olverio širdis smagiai suspurdėjo. Atsisukęs į brolį pajuto, kad kažkas pasikeitė. Teko skubiai pažvelgti į tėtį. Nelabai suprato, ką pasakė nepažįstamasis, tačiau iš tėčio reakcijos buvo galima suprasti, kad kažką negero. Ar jis, Oliveris, dėl to kaltas? Akyse sužibo ašaros, ir jis klausiamai pažvelgė į Eliotą. Miriam ir toliau žaidė su smėliu, tačiau brolis atėjo apkabinti.
- Ar ką ne taip pasakiau? - tylutėliai paklausė berniukas.
- Manau, kad tas žmogus pasakė kažką blogo apie mus, - tik broliui dvyniui atsakė Eliotas. Tai privertė Oliverį pakelti akis į tėtį, kuris ir vėl stovėjo juos kaip siena nuo visų negandų. Jam išsitraukus lazdelę berniukas susidomėjo. Jeigu tas nepažįstamas žmogus iš tiesų yra blogas, tėtis būtinai juos apgins. Juk jis yra geriausias tėtis pasaulyje! Tai gerokai ramino, nors juntamas pyktis, sklindantis iš mylimo šeimos nario, vertė jaustis nejaukiai. Kiek baugiai pažvelgė į Eliotą, tačiau jis smalsiai stebėjo tėtį.
- Viskas bus gerai, pamatysi. Tėtis jam parodys, - tyliai sumurmėjo Eliotas, ir Oliveris vėl atsisuko į suaugusiuosius. Jis be galo mylėjo arčiau stovintį vyrą ir nė kiek neabejojo, kad jis padarys viską jiems apsaugoti.
- Nešdinkis! - gerokai garsiau nei tėtis pakartojo Eliotas ir pašokęs netrukus atsidūrė prie tėčio. Lygiai taip pat piktai žiūrėjo į nepažįstamąjį, nors ir nežinojo, ką tiksliai jis padarė. Oliveris dar kartą išsišokti bijojo, tačiau atidžiai stebėjo sceną. Kadangi liko vienas prie sesutės, nė kiek neabejojo - prireikus gali tekti ją ginti. Vis dėlto tikėjosi, kad tėtis su tuo nepažįstamuoju susitvarkys. Šiaip ar taip, jis visada išsprendžia iškilusias problemas ir negandas.
-
Kiek netikėtas Llewellyn atvirumas tėvo klausimu sudomino. Deja, buvo aišku, kad jis nieko daugiau nepasakos. Gali būti, kad ir taip išsipliurpė netyčia, ką bylojo keistas krūptelėjimas vos ištarus žodžius.
Akivaizdu ir tai, kad apie Deoiridh Matthew čia taip pat nesužinos. Ar šitas vyrukas tikrai neturi jokios informacijos, ar tik netrokšta ja dalintis, taip ir liko neaišku, tačiau buvo laikas keliauti sau. Tuo labiau, kad jaunuolis akivaizdžiai supyko. Tai suerzino, mat praėjusį kartą apie mieląją Wallflower jis iš viso nepasakė nė žodžio. Pašnairavęs į lazdelę išdrįso pasakyti:
- Jeigu neprisimeni, aš praėjusio susitikimo metu kalbėjau apie tave, o ne tavo žmoną. O dabar pasakiau tik tiesą - taip kalbėti, kaip kalba tavo vaikai, nėra mandagu. Pažiūrėk į tai iš šono.
Netrukus teko dar kartą nemaloniai nustebti. Ne dėl to, ką darė Dafydd, o dėl įžūlumo viršūnę pasiekusio jo sūnaus elgesio. Knietėjo paklausti, kiek šitiems vaikams metų - apskaičiuotų, kada jam laikas visai išsinešdinti iš Hogvartso. Vis dėlto nenorėjo atvirai parodyti, kaip nepatiko berniukai, tad tik pratarė:
- Esu suaugęs žmogus, kuriam tokie vaikai privalo rodyti pagarbą. Su tokiu elgesiu baigsit kaip jūsų tėvas.
Ir viskas. Nei atsisveikinęs, nei dar ką nors pasakęs Matthew tiesiog patraukė valtelės link. Kelionė surijo baisybę laiko ir buvo visiškai beprasmiška. Tik susigadino nuotaiką. Argi patikėjau, kad jis užaugo ir pasikeitė? Tik jau ne gyvendamas šeimoje su Mayra Wallflower pasakė sau mintyse ir galiausiai išplaukė iš salos.
-
Jeigu manai, kad žmogus negali būti bukesnis nei yra, pasišnekėk su Matthew Turner - pamatysi, kad bukumui ribų nėra. Jis ir dabar neturėjo tiek proto, kad patylėtų. Ir toliau skiedė nesąmones apie brangiausius žmones pasaulyje.
- Neprivalėjau susitikti su tavimi, - lygiai taip pat tyliai, bet gal kiek mažiau grėsmingai pratarė Dafydd. - Padariau tau paslaugą. Matyt, numetęs dukrą nežinia kur nesupranti, kad kitas to daryti nė neketina. Noriu leisti laiką su savo vaikais? Tą ir darysiu. O kad tu jiems nepatikai, pats kaltas. Net septynmečiai supranta, kad tavo klausimai yra absurdiški.
Su meile pažvelgęs į trijulę nusišypsojo, o netrukus Eliotas dar labiau pradžiugino. Taip, tai buvo įžūlu. Ir kažkas, ką paauglystėje būtų padaręs jis pats. Vis dėlto viena buvo aišku - šitie trys mažyliai, taip pat ir namuose likusi sesutė bei dar negimęs broliukas auga ir augs apsupti meilės ir dėmesio. Jiems nebus ko pykti ant viso pasaulio.
Dar du sakiniai, išsprūdę iš Matthew Turner burnos, buvo smūgis žemiau juostos. Baigsit kaip jūsų tėvas aidėjo mintyse. Viskas aišku. Profesorėlis nepriėmė fakto, kad Dafydd gali pasikeisti. Susitikimas Londone buvo kažkokia išimtis, o ne taisyklė. O jis, Dafydd, patikėjo, kad gali būti laikomas žmogumi. Tai buvo skaudu. Nepaisant to, koks kvailys buvo Matthew Turner, vaikinas nenorėjo būti tik šiukšle. Tik dabar negalėjo to parodyti vaikams. Prie jų vaikinas turėjo likti tuo, kuo beveik išmoko būti - atrama, paguoda ir tiesiog artimu žmogumi.
- Jis išėjo, - pratarė labiausiai ramindamas save. Vylėsi daugiau niekada gyvenime nesutikti Matthew Turner. Atrodė, kad kitą kartą lazdelė gali būti ne tik ištraukta, bet ir panaudota. Dabar buvo galima grąžinti ją į kišenę ir vėl atsitūpti prie vaikų. - Pagaliau esame vieni. Ką norėtumėte nuveikti?
Labiausiai norėjosi eiti namo ir apkabinti Mayrą - tik ji sugebėdavo įtikinti, kad Dafydd yra mylimas ir reikalingas. Vis dėlto jis buvo su savo mažyliais, tad neturėjo teisės įsižeidęs skuosti namo. Privalėjo atlyginti Eliotui, Oliveriui ir Miriam už tai, kad teko laukti, kol jis baigs kalbėti.
-
Tas žmogus buvo piktas, o tai Oliveriui visai nepatiko. Jo tėtis buvo geriausias pasaulyje, tačiau dabar buvo beprarandantis kantrybę. Vadinasi, nepažįstamasis padarė kažką tikrai blogo. Jis kažką šnekėjo, bet berniukas nesiklausė. Žiūrėjo tik į tėvą ir nė kiek neabejojo, kad jis sugebės išgelbėti visus iš šitos kvailos situacijos.
- Aš noriu būti kaip tėtis! - nemaloniam žmogui nueinant pavymui sušuko Oliveris ir puolė tam, į kurį norėjo lygiuotis, į glėbį. Apsivijo jį rankomis taip stipriai kaip pajėgė ir nenorėjo daugiau paleisti. Nesuprato, kas čia nutiko, tačiau juste juto, kad mylimas tėtis įsitempęs ar nusiminęs. Mažas berniukas norėjo būti šalia ir paguosti.
- Tu pats geriausias, - dar kartą pasakė. Jau išmoko suprasti, kad tėčiui šitie žodžiai yra svarbūs, tad būtų galėjęs pasakyti ir dar kelis kartus. Jam labai nepatiko tas pasišalinęs žmogus, kuris privertė geriausią žmogų liūdėti.
- Noriu pabūti su tavimi, - sumurmėjo užsikoręs ant kaklo, kad pasiektų ausį. Kažkodėl nenorėjo, kad Eliotas ir Miriam suprastų, kad jis perprato tėčio jausmus.
- Eime pastatyti didžiausią smėlio pilį! - sušuko Eliotas ir pradėjo tampyti tėčio kelnes. Net ir Miriam pagaliau pakėlė akis ir energingai sulinksėjo. Galbūt jie buvo teisūs - reikėjo pamiršti tą bjaurų žmogų.
- Einam statyti smėlio pilies, - vis dar pasikabinęs ant tėčio pritarė Oliveris ir prisiglaudęs pasijuto žymiai geriau.
-
Oliveris buvo nuostabiausias berniukas pasaulyje. Jis, žinoma, nežinojo apie tamsią tėvo praeitį. Turbūt tik dėl to norėjo būti panašus į jį, Dafydd. Ir vis dėlto tokius žodžius girdėti buvo be proto gerą. Stipriai apkabinęs sūnų priglaudė lūpas prie kaktos. Mylėjo šį berniuką beprotiškai. Žinoma, mylėjo ir kitus tris mažylius, mylės ir jaunausiąjį šeimos narį. Bet tik Oliveris žinodavo, ką reikia pasakyti, kad tėvas pasijustų geriau.
- Ačiū tau, sūnau, - pratarė Dafydd ir nusišypsojo. Teko pakelti sūnų nuo žemės, nes atrodė, kad tuoj neteks galvos. Augdamas berniukas nesidarė lengvesnis, tačiau pomėgis lipti ant kaklo ir bandyti nutraukti galvą niekur nedingo.
- Kai grįšime namo, galėsime ką nors nupiešti, gerai? Ir pasikalbėti. Bet dabar esame visi kartu, todėl turime kartu ir leisti laiką, - tyliai pratarė sūnui. Laimei, Eliotas pakišo kitą idėją, kuri šiuo atveju puikiai tiko. Žinoma, antrasis dvynys irgi nebuvo kvailas, tad buvo galima ateiti arčiau Miriam iškasto smėlio ir pasiruošti žaidimui.
- Einam, - pritarė Dafydd ir atsargiai nuleido Oliverį ant žemės. - Tu taip greitai augi, kad aš tuoj nebegalėsiu tavęs pakelti, - nusišypsojęs pridūrė ir atsisėdo ant smėlio. Labai norėjosi užsimiršti, tad užuot paėmęs kastuvėlį čiupo abu dvynius ir pasisodino ant kelių. Tikėjosi, kad jie pradės džiaugsmingai krykštauti, o tai padės atsipalaiduoti ir pačiam. Susitikimas su Matthew Turner niekaip neišėjo iš galvos.
- Eikš, Miriam, - stengdamasis negalvoti apie kvailą herbologą pratarė vaikinas ir pasisodino mergytę šalia sūnų. Sėdėjo smėlyje su trimis vaikais ir mėgavosi akimirka. Ir visai nesvarbu, ką apie jį galvoja Turner. Tas kvailys neturi teisės skiesti nesąmones apie Mayrą ar mažylius. Vadinasi, jeigu kitą kartą susitikus (nors Dafydd nuoširdžiai tikėjosi, kad to kito karto nebus) jis ir vėl leptelės kažką, ką geriau pasilaikyti sau, lazdelė bus ne tik ištraukta, bet ir per daug nesvarstant panaudota.
- Papasakokite, kokią pilį norite pastatyti? - prisiminęs vaikų norą paklausė vaikinas. Atsipalaiduoti vis dar sekėsi sunkiai, bet šitie trys nuostabūs mažyliai tikrai gali jam padėti.
-
Tos akimirkos, kai Oliveris pasakydavo tėčiui, kaip stipriai jį myli, buvo skirtos tik jiems dviems. Eliotas to turbūt nebūtų supratęs, o kaip reaguotų Miriam, berniukas nė neįsivaizdavo. Būtent dėl to jis į atsakydamas į padėką tik nusišypsojo ir dar tvirčiau apkabino tėtį. Ir neprieštaravo papiešti, kai tik jie grįš namo. Tiesą sakant, jau laukė tos akimirkos.
- Bet tu esi pats stipriausias! - sušuko vaikas. Neketino tėčiui leisti jo nebenešioti ant rankų. Jis galės daryti tą iki pat tol, kol Oliveris baigs Hogvartsą. Tai buvo labai tolima ateitis, baigęs mokyklą jis bus toks pat senas, koks buvo tas nemalonus ir jau pasišalinęs žmogus.
Vos tik pastatytas ant smėlio berniukas vėl atsidūrė ant tėčio - šį kartą tai buvo jo iniciatyva, kas privertė nusijuokti. Eliotas taip pat kvatojosi, tad buvo tikrai smagu. Žinoma, trūko mamos ir Hannah, tačiau ir keturiese jie sugebės pastatyti pačią geriausią pilį pasaulyje. Viena ranka apkabinęs tėtį, kita - Eliotą Oliveris tyliai sėdėjo ir apie nieką negalvojo.
- Didelę ir gražią! - taip garsiai sušuko brolis, kad Oliveris net pašoko. Paleido tiek Eliotą, tiek tėtį ir kiek išsigandęs žiūrėjo į dvynį. Nesuprato, kodėl reikia taip šaukti.
- Labai didelę, - patenkinta pratarė ir Miriam. Laimei, padarė tą gerokai tyliau. Oliveris tik gūžtelėjo ir vėl prisiglaudė prie tėčio.
- Be mamos ir Hannah jai vis tiek kažko trūks, - staiga nusiminęs pratarė.
-
Oliveris ir toliau skatino Dafydd jaustis gerai. Atrodė, kad augdamas berniukas jį suprato vis geriau. Dar metai kiti ir, žiūrėk, jis galės lygiuotis su Mayra. Vis dėlto ne - taip gerai kaip ta nuostabi mergaitė jo niekas nesupras. Meilė, skirta žmonai, buvo kitokia nei ta, kurią vaikinas jautė savo vaikams.
- Gal ir stipriausias, bet kas bus tada, kai užaugsi didesnis už mane? - nusišypsojęs paklausė Dafydd. Sutaršė savo berniukui plaukus, o netrukus visi smagiai juokėsi. Buvo be proto gera. Žinoma, kiek apmaudu, kad šalia nebuvo Mayros, tačiau Dafydd neturėjo su savimi telefono, tad neturėjo kaip jos pakviesti. Be to, nebūtų leidęs mylimajai keliauti su vos vienerių metų mergaite. Vis dėlto tai buvo laikas kartu su vaikais, o tai buvo geriausias būdas praleisti sekmadienį.
Elioto riksmas išgąsdino Oliverį, o tai privertė staiga sunerimti. Dafydd jau buvo pastebėjęs, kad sūnus nesijaučia jaukiai, jeigu tik atsiduria kažkokiame triukšme. Vis dėlto jie čia buvo vieni, Matthew Turner teikėsi pasišalinti. Ar tai tik tylos poreikis, ar vis dėlto kažkokia liga? Nutaręs būtinai apie tai pasišnekėti su Mayra pabandė atsipalaiduoti. Laimei, visi trys sutarė, kad pilis turi būti didelė, tad buvo galima pradėti statybas.
Greita Oliverio nuotaikos kaita taip pat nepraslydo pro akis. Dafydd pasižymėjo tokia pačia savybe, tačiau sūnuje ją pradėjo pastebėti tik po to, kai pasakė apie netektį. Ar jis sukėlė vaikui tokią traumą, kad jis jos pasekmes jaučia net ir po pusantrų metų? Ar nebus sugadinęs savo mažyliui gyvenimo?
- O tu pagalvok apie tai. Mes galime pastatyti tokią pilį, apie kurią galėsite papasakoti mamai ir Hannah. Vadinasi, ji turi būti tikrai įspūdinga, ar ne? - negarsiai pratarė sūnui ir galiausiai paėmė kastuvėlį. Per daugiau nei septynerius tėvystės metus vis dar iki galo nepriprato prie tokio šeimyniškumo, taigi pažvelgė į vaikus tarsi laukdamas instrukcijų, ką daryti toliau. Kad ir kokie maži, jie buvimo šeimos nariais patirties turėjo žymiai daugiau.
-
Argi Oliveris gali užaugti didesnis už tėtį? Jis buvo toks didelis ir stiprus, kad berniukas neabejojo: jis visada liks mažas ir silpnas. Ir visada norės, kad tėtis liktų šalia ir padėtų pasijusti geriau. Svarbiausia, kad tėtis nesugalvotų nenorįs to daryti. Bet ne, jis niekada taip nepasielgtų.
- Neužaugsiu, - sumurmėjo berniukas.
Visai netrukus triukšmo baimė pradėjo imti viršų. Žinoma, Oliveris pats nesuprato, kas tai yra, tačiau garsus šūksnis išmušė jį iš vėžių. Dabar norėjosi eiti namo ir su niekuo nebendrauti. Galbūt nupiešti mamą ar tėtį, tačiau reikėjo pabūti vienam. Vis tik to daryti nebuvo galimybės, tad liko galvoti tik apie tai, kad tėtis jį būtinai apsaugos nuo visų pasaulio negandų. Nepaisant to, kad nepažįstamas ir labai nepatikęs žmogus buvo pasišalinęs, aplinkui tų negandų vis tiek buvo per daug.
- Bet jos padėtų pastatyti gražesnę pilį, - sumurmėjo berniukas. Mamos ir Hannah čia vis tiek trūko, kad ir ką sakytų tėtis. Deja, nepanašu, kad jos čia stebuklingai atsiras, nors mama turėjo savybę atsirasti būtent tada, kada jos reikėdavo labiausiai. Ar tą daro visos mamos, ar jo yra pati geriausia? Oliveris buvo tikras, kad teisingas yra antras variantas, tad šiek tiek pradžiugo. Ko gero, iš tiesų buvo laikas pradėti statyti pilį. Tokią, kuri vien iš pasakojimo atrodys graži. Ką gali žinoti, gal mama užsinorės ją pamatyti, ir jis galės kaip koks didelis vyras (kuris kažkada praaugs tėtį!) ją palydėti. Tai buvo įdomi mintis, tad atėmęs iš tėčio kastuvėlį pradėjo su tikru dailininko kruopštumu kapstyti smėlį ir formuoti kažką panašaus į pamatus.
-
Mažyliai buvo tokie nuostabūs, kad norėjosi tiesiog šypsotis ir mėgautis buvimu su jais. Tas vaikiškas naivumas manant, kad tėvai yra didžiausi, stipriausi ir geriausi buvo jam visai nepažįstamas. Tiesą sakant, buvo smalsu, iš kur jo ir Mayros vaikai žino, kad taip “reikia” elgtis. Ar išmoko to mokykloje, ar tai kažkoks instinktas? Žinoma, nuostabiausia mergina pasaulyje kurį laiką gal ir sutarė su mama, tad gal ir spėjo patirti, ką reiškia turėti geriausią mamą pasaulyje. Vis dėlto Siuzanai Davies iki šio titulo trūko labai jau daug, tad Dafydd vis dar nustebdavo, kai kuris nors mažylis pareikšdavo, kad jam pačiam tas žodis tinka.
- Padėtų, - nė kiek neprieštaravo vaikinas ir paglostė sūnaus galvelę. Nepaisant to, kad ką tik visi trys sutiko statyti pilį, Eliotas ir Miriam maudėsi smėlyje. Kol jie buvo visai netoli, nebuvo priežasties nerimauti. - Bet mamai dabar reikia daug ilsėtis. Netrukus jūs turėsite dar vieną broliuką, o po kiek laiko jis kartu su mama ir Hannah galės padėti mums pastatyti nuostabiausią pilį.
Dafydd nejučia susimąstė apie tai, kad kai mažiausias šeimos narys bus pakankamai didelis, dvynukams, o gal ir Miriam tokie dalykai nebebus įdomu. Pasidarė netgi kiek baisu - šitie nuostabūs mažyliai augo pernelyg greitai. Ar gali būti, kad Oliveriui ir Eliotui jau daugiau nei septyneri? O jeigu nutiktų taip, kad jis ir Mayra susilauks daugiau vaikų, amžiaus skirtumas bus visai didelis. Ir vis dėlto vaikinas neabejojo: tiek Oliveris, tiek Eliotas myli Hannah, mylės ir būsimą broliuką. Vadinasi, jeigu broliukų ir sesučių bus ir daugiau, jie taip pat bus mylimi. Gal kiek keista tai, kad mažiausiajam pradėjus Hogvartsą dvynukai jį bus baigę.
Mintis apie mokyklą baigusius mažylius pašiurpino, tad Dafydd susitelkė ties statybomis. Pradėjo rankomis lyginti statinį kur tik manė esant reikalinga. Atrodė, kad Oliveris yra labai susikaupęs, tad tylėjo - nenorėjo trukdyti.
- Eliotai, Miriam, ar padėsite mums? - vis dėlto galiausiai paklausė atsisukęs į krykštaujančius vaikus. Nusišypsojo jiems. Nepaisant to, kad Mayros nebuvo šalia, akimirka buvo tiesiog nuostabi.
-
Tėtis norėjo, kad mama ir Hannah būtų šalia. Jis lygiai taip pat mėgo leisti laiką kartu su visa šeima. Jeigu ne tas bjaurus žmogus, atkakliai bandęs sugadinti nuotaiką, jie būtų atėję čia visi kartu. Tai privertė nemėgti to nepažįstamojo dar labiau, ir berniukas nuoširdžiai vylėsi, kad daugiau jo niekada nesutiks. Oliveris išdidžiai suprato, kad tėtis norėjo atsivesti juos į salą tam, kad smagiau praleistų tą susitikimą, tačiau daugiau susitikti priežasčių nebuvo, ar ne?
- O iš kur atsiras dar vienas broliukas? - nuoširdžiai susidomėjęs paklausė Oliveris ir pažvelgė į visa žinantį tėtį. - Ar visi turi po du broliukus ir dvi sesutes?
Mokykloje buvo nemažai vaikų, kurie pavydžiai žvelgė į brolius dvynius, kurie turėjo vos metais jaunesnę sesutę. Vadinasi, ne visi jų turi, ar ne? Tai buvo sunkiai suprantama, taigi geriau daugiau apie tai ir negalvoti.
Su malonumu statė pilį ir matė, kad tėtis padeda ją padaryti dar gražesnę. Tai buvo labai smagu ir netgi nereikėjo Elioto ir Miriam. Net ir būdamas toks mažas Oliveris spėjo pastebėti, kad skiriasi nuo brolio ir sesers, tačiau tai jo negąsdino - jis turėjo nuostabiausią tėtį. Žinoma, Eliotas ir Miriam taip pat turėjo tą nuostabiausią tėtį, tačiau jis mėgo kalbėtis ir piešti būtent su juo. O tai buvo labai smagu.
Pradėjęs statyti bokštelį berniukas suprato, kas jam neduoda ramybės. Niekaip negalėjo nustoti galvoti apie tą žmogų, kuris ne taip seniai paliko salą. Galiausiai kiek atsitraukė nuo statinio ir pakėlė akis į mylimą suaugusįjį.
- Tėti… - kiek neužtikrintai pratarė berniukas stengdamasis žiūrėti į akis. - Man daugiau neteks susitikti su tuo žmogumi, ar ne?
-
Oliverio klausimas sutrikdė. Dafydd neįsivaizdavo, kiek vaikai žino apie tai, iš kur atsiranda broliukai ir sesutės. Tiesą sakant, pats apie tokius dalykus sužinojo labai vėlai, tačiau tai, ko gero, buvo dalykas, kurį reikia išmokti iš tėvų. Ne mokykloje ar, tuo labiau, ne iš kiemo draugų. Vadinasi, reikėjo kažkaip paaiškinti. Neatrodė, kad Eliotui ir Miriam kas nors buvo įdomu, taigi Dafydd jų nekvietė. Kada nors ateis ir jų eilė, bet kol kas jis šnekėjosi su Oliveriu.
- Kai du suaugę žmonės myli vienas kitą ir jiems gera būti kartu, jie gali norėti turėti vaikutį. Žinai, kad labai myliu jūsų mamą. Ir jeigu mes abu norime, galime turėti mažylių. Bet tai turi būti ir vyro, ir moters noras, kitaip vaikai gali nukentėti.
Tik dabar suprato, kokia tai jautri tema. Oliveris ir kiti vaikai nežinojo, kaip prasidėjo jų tėvų istorija. Nežinojo ir priežasties, kodėl neturi močiutės iš tėvo pusės. Reikėjo saugotis, kad neišpasakotų per daug. Bent jau ne iki to laiko, kol su Mayra nutarė, ką ir kiek sakyti.
- Tikrai ne visi turi du brolius ir dvi seseris. Tavo mama norėjo turėti daugiau vaikų. Norėjo, kad jūs turėtumėte daug broliukų ir sesučių. Dėl to jų ir turite. Bet dažnas žmogus to nenori. Vis dėlto manau, kad jums labai pasisekė - kuo daugiau broliukų ir sesučių, tuo daugiau žmonių, kuriuos galite mylėti.
Čia Dafydd suprato pats save įskaudinęs, bet stengėsi nuvyti tokias mintis į šoną. Geriau galvoti tik apie šeimą, kurią sukūrė ir vis dar kuria pats. Joje iš tiesų visi vieni kitus myli, nėra atsumtųjų ar nereikalingų žmonių. O tai buvo visų nuostabiausia. Taigi vaikinas sugebėjo savęs neužgraužti, o ir toliau dirbti ties pilies gražinimu.
Ji labai sėkmingai augo, nors Eliotas ir Miriam ir toliau siautė atskirai. Tai galbūt buvo kiek apmaudu, bet Dafydd tikrai neketino prieštarauti. Svarbiausia, kad visiems smagu. Bent jau pats tikrai taip jautėsi. Netgi netikėtas klausimas nesugadino nuotaikos, nors jį išgirdęs kiek nustebo ir pažvelgė į sūnų.
- Tau nereikia jo bijoti. Jis tau nieko nepadarys. Šiuo metu dirba Hogvartse, tačiau tikiuosi, kad iki to laiko, kai tu ir Eliotas ten važiuosite, jo ten neliks.
Pamojęs ranka Dafydd pakvietė sūnų ateiti į glėbį. Atrodė, kad susitikimas su Matthew Turner vaiką gerokai išgąsdino, o tai kėlė labai jau daug klausimų, kodėl taip galėjo nutikti. Tokia mažylio savijauta tikrai nesušvelnino herbologo pusėn nukreiptų jausmų.
-
Oliveris buvo teisus - tėtis išties žino viską. Paaiškino apie broliukus ir sesutes, nors ir atrodė, kad pasako ne viską. Vis dėlto užteko ir tiek - tai reiškė, kad mama ir tėtis vienas kitą myli, o tai septynmečiui buvo labai svarbu. Jis pats be galo mylėjo abu šeimos suaugusiuosius ir jam nereikėjo nieko daugiau, kad būtų laimingas. Na, nebent kartais ką nors nupiešti, ką grįžęs namo būtinai ir padarys.
Pilis pradėjo įgauti kontūrus, bet netrukus Oliveris pats nutraukė statybas ir pateikė dar vieną klausimą. Vos sulaukęs pasiūlymo ateiti į glėbį, taip ir padarė. Užsilipo tėčiui ant kelių ir prisiglaudė. Tik tada suprato, kad tas žmogus, kuris taip nepatiko jiems visiems, moko Hogvartse. Tai šiek tiek nuvylė - berniukas laukė, kada keliaus į tą mokyklą, bet jeigu mokytojai ten tokie bjaurūs, gali būti ir nesmagu…
- Jis jau dabar manęs ir Elioto nemėgsta. Jeigu jis bus mūsų mokytojas, mažins mums pažymius, - daug tokių istorijų mokykloje prisiklausęs Oliveris pajuto nerimą. Norėjo gerai mokytis. Puikiai žinojo, kad dabartinė mokykla tėra laikina, tad šitie rezultatai nebuvo svarbūs. Bet kai pradės mokytis magijos, norėjo, kad tėtis ir mama juo didžiuotųsi. O jeigu visi mokytojai bus tokie, bus labai sunku…
- Aš nenoriu pas jį mokytis, - tvirtai pridūrė berniukas ir dar kurį laiką pasėdėjęs ant tėčio kelių grįžo prie pilies statybų.
-
Vos pakviestas Oliveris atsidūrė jo glėbyje, tad buvo galima jį apkabinti ir priglausti. Labai nesinorėjo galvoti apie tą kvailį Matthew Turner, kuris visai netikėtai bandė sugadinti šeimos pasibuvimą saloje. Bet jis nebuvo vertas, kad Dafydd ar jo vaikai graužtųsi. Taigi reikėjo greičiau užbaigti šitą temą. Vis dėlto Oliveris tam neatrodė pasiruošęs. Jo žodžiai privertė Dafydd sunerimti - kas jeigu išties Turner po ketverių metų vis dar dirbs mokykloje ir pradės engti nuostabius dvynukus vien dėl jų pavardės. Nepabijosiu kreiptis į direktorę pats sau atsakė į klausimą vaikinas ir tvirčiau apglėbė sūnų.
- Iki laiko, kada tu ir Eliotas keliausite į Hogvartsą, dar ketveri metai. Jis visai nebūtinai ten dar dirbs. O jeigu dirbs ir bandys ką nors daryti ne taip, mes su mama netylėsime. Neleisime jam jūsų skriausti. Esate nuostabūs vaikai. Tikrai nekentėsite už tai, ką paauglystėje pridirbo jūsų tėvas.
Teko staiga nutilti. Niekad nepasakojo, ką veikė mokykloje ir koks buvo bjaurus. Dabar labai gali būti, kad Oliveris susidomės, o ir Eliotas staiga sukluso. Nurijęs atodūsi vaikinas paleido Oliverį. Negalėjo jam pažadėti, kad neteks mokytis pas Matthew Turner. Meluoti savo mažyliui neketino, tad nieko nesakė. Žiūrėjo į pilį statantį vaiką ir tiesiog mėgavosi tuo, kad gali būti kartu.
- Ką jau tokio pridirbai? - būtinai paklausė Eliotas. Akivaizdžiai buvo susidomėjęs. Miriam taip pat priėjo išplėtusi akis. Ko gero, šitie du pasiutėliai tikėjosi pikantiškos istorijos apie savo tėvą. Problema ta, kad tas tėvas visai nenorėjo apie tai kalbėti. Tik ką daryti, kad pats be reikalo išsipliurpė? Pasidarė smalsu, ką paklausta papasakotų Mayra. Ar ji gerbtų jo norą nepasakoti apie tai, koks buvo šlykštynė? Nutaręs, kad reikės to paprašyti, pažvelgė į Eliotą ir Miriam.
- Nebuvau geras vaikas, - galiausiai atsakė. - Man per pamokas norėdavosi ką nors iškrėsti, o ne kuo daugiau išmokti. Geriau nesekite mano pėdomis.
Nutilęs susimąstė. Atrodė, kad anksčiau ar vėliau reikės vaikams papasakoti viską. Bet kada tą padaryti? Ir ar būtina griauti “geriausio pasaulyje tėčio” įvaizdį? Vis dėlto tą padaryti reikėjo - nepasakęs tiesos Dafydd jaustųsi taip, tarsi meluotų savo vaikams visą gyvenimą.
-
Tėtis visada sugeba jį nuraminti. Pasakyti tai, ko tuo metu ir reikia. Turbūt dėl to jis ir yra geriausias tėtis pasaulyje. Ką jau kalbėti apie tai, kad kartu piešti yra be galo smagu. Kaip ir tiesiog kartu leisti laiką. Oliveris labai mylėjo savo tėtį ir mamą. Buvo laimingas vaikas, nors ir pats juto, kad kažko trūksta.
Tai, kad tėtis kažką pridirbo, buvo keista. Jis buvo labai geras žmogus, visada pasiruošęs padėti. Natūralu, kad Oliveris susidomėjo, tačiau klausti nesiryžo. Tai turbūt buvo tėčio paslaptis, kurią jis visai nebūtinai nori atskleisti. Taigi ramiai grįžo prie statomos pilies ir nieko nesakė. Tikėjosi, kad daugiau nesusitiks to baisaus žmogaus. Kaip būtų smagu, jeigu vietoje jo Hogvartse mokytų tėtis ir mama! Tada nereikėtų jų palikti ir būtų gerai.
Eliotas, žinoma, susidomėjo. Oliveris pakėlė galvą. Pats klausti nesiryžo, tačiau jeigu tą padarė brolis, nematė nieko blogo tame, kad paklausys, ką tėtis papasakos. Net ir Miriam atėjo iš paskos. Vadinasi, tai turėjo būti kažkas tikrai įdomaus.
Atrodė, kad tėtis pirmą kartą neatsakys į klausimą, bet pagaliau išgirdo atsakymą. Juo patikėti buvo labai sunku - kaip jis galėjo nebūti geras vaikas? Juk yra pats geriausias tėtis!
- Bet aš noriu būti toks kaip tu! - tvirtai pasakė Oliveris ir nuleidęs akis grįžo prie pilies statybų. Net tėčiui drovėjosi prisipažinti, kad mielai sektų jo pėdomis. Ir nesvarbu, koks jis buvo mokykloje. Ką darė dirbdamas, berniukas nė nesuprato. Bet žinojo pakankamai: jo tėtis yra pats nuostabiausias, be to, puikiai piešia. O ko daugiau reikia septynmečiui, kad norėtų būti lygiai toks pat?
Kiek pagerėjusia nuotaika Oliveris ir toliau kruopščiai statė pilį, ir ji galiausiai įgavo itin įmantraus statinio pavidalą.
- Ar gražu? - paklausė berniukas įsmeigęs viltingą žvilgsnį į tėvą.
-
Oliveris ir dar kartą pasakė, kad nori būti toks kaip jis, Dafydd. Tai vertė jaustis šiek tiek nejaukiai. Žinoma, nuo tada, kai Mayra priėmė jį į savo gyvenimą, vaikinas labai pasikeitė. Įrodė, kad moka mylėti, kad gali būti mylimasis, vyras ir tėvas. Nemažai išmoko apie save - mokyklos laikais nė už ką nebūtų patikėjęs, kad yra toks jautrus ir jausmingas. Ir vis dėlto šitie mažyliai labai daug apie savo tėvą nežinojo. Tai labai slėgė, mat vis dažniau kankino klausimas, ar reikėtų papasakoti. Kaip prasidėjo jo ir Mayros istorija, sakyti būtų sudėtingiausia. Visų pirma, tai ne tik jo sprendimas, o mergina kažin ar matytų poreikį atskleisti nelabai malonią tiesą. Bet ar jis turi griauti nuostabaus tėvo įvaizdį ir pasakyti, kad nebaigė mokyklos, gyveno kanalizacijoje, o vėliau buvo išmestas iš darbo? Dabar tai atrodė kaip tolima praeitis, tačiau jos neatskleisdamas Dafydd jautėsi vaikams skolingas. Ar meluojantis. O tai vertė jaustis bjauriai.
Vis dėlto nutarė, kad reikės tai aptarti su Mayra, o dabar buvo galima nusišypsoti atsakant į širdžiai mielus žodžius. Eliotas nelabai užtikrintai, bet jiems pritarė, o tai privertė nusijuokti. Visi keturi mažyliai buvo nuostabūs. Jiems visai nereikėjo vienas kito kopijuoti, ir pasakymas, kad nori būti kaip tėtis, buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai vaikai tą darė.
Dabar tėvas žiūrėjo į gražėjančią pilį ir juto pasididžiavimą savo sūnumi. Žinoma, nupiešta ji būtų gražesnė, tačiau ir dabar buvo galima gėrėtis vaizdu. Ko gero, labiausiai patiko Oliverio užsidegimas ir kruopštumas. Tai tarsi bylojo, kad berniukas gyvenime gali pasiekti viską, ko tik panorės. O to jaunam tėvui norėjosi labiausiai.
- Labai gražu, - atsakė į klausimą Dafydd. Kiek pataisė vieną sieną, ir dabar pilis išties atrodė šauniai. Norėjosi atsivesti čia Mayrą ir Hannah ir parodyti Oliverio statinį. Turbūt taip ir padarys, bet kol kas reikėjo nuraminti vėl įsisiautusius Eliotą ir Miriam. Dafydd atsistojo taip tarsi parodydamas, kad jiems, ko gero, laikas namo ir pratarė:
- Eliotai, Miriam, ateikite. Manau, kad jau turėtume keliauti pas mamą ir Hannah. Kaip sakot?
Eliotas akivaizdžiai buvo nusivylęs, tačiau Miriam klusniai atėjo prie tėčio. Dafydd nusmelkė paširdžius. Atrodė, kad ir vėl nustumia sūnaus norus toliau nei kitų. Klausiamai pažvelgė į Oliverį - jeigu jis taip pat norės likti, savą pageidavimą greičiau pamatyti ir apkabinti mylimąją reikės nustumti į šoną. Jeigu jis nori namo, teks ieškoti kompromiso.
-
Oliveriui labai reikėjo tėčio pripažinimo. Reikėjo, kad jis pagirtų pilį ir taip suteiktų džiaugsmo. Jeigu pilis būtų nevykusi, tėtis taip ir pasakytų, ar ne? Jis tikrai nemeluotų. Taigi išgirdęs, kad darbas įvertintas, berniukas tiesiog nušvito iš džiaugsmo. Nusišypsojo ir nė kiek neįsižeidė, kai tėtis šiek tiek pataisė darbą. Bene pirmą kartą gyvenime jam patiko savas kūrinys, tad dabar būtinai norėjo atsivesti mamą ir Hannah. Jos privalėjo tai pamatyti.
Vos tik tėtis atsistojo, Oliveris atsidūrė šalia jo. Buvo pasiruošęs keliauti namo - pasiims mamą ir sesutę. Palydės jas čia, bus tikras šeimos vyras. Tiesa, Eliotas akivaizdžiai nenorėjo niekur eiti. Oliveris kiek nustebo, kad brolis gali nesustodamas siausti, tačiau nepriekaištavo - dvynys lygiai taip pat nesuprasdavo, kaip galima kelias valandas sėdėti ir piešti.
- Aš noriu namo, bet mama ir Hannah turi pamatyti pilį, - pratarė, kai tėtis pažvelgė į jį. - Aš jas palydėsiu, o Eliotas ir Miriam gali būti paplūdimyje.
Išdėstęs tokį visiems tinkantį planą (juk taip ir yra, ar ne?) Oliveris pasijuto patenkintas. Nenorėjo, kad brolis liūdėtų partemptas namo, bet pats vis labiau nekantravo mamai ir sesutei parodyti savo kūrinį. Taigi dabar paėmė Miriam už rankos ir nužygiavo ten, kur jie įsės į valtelę. Tiesa, nemalonusis žmogus ją buvo išgabenęs, tačiau berniukas neabejojo, kad tėtis pasitelks magiją, ir visai netrukus visas ketvertas keliaus namo.
-
Tai, kad vos atsistojus Oliveris atsidūrė šalia, nestebino. Kartais atrodė, kad šitas vaikas yra per daug prisirišęs prie tėčio. Jau dabar iš mokyklos kartais grįždavo nusiminęs, o kas bus Hogvartse? Kad ir kaip norėtų aplankyti savo berniuką, iki trečio kurso jis negalės lankytis netgi Kiauliasodyje. Be to, gali būti, kad kiti vaikai pradėtų šaipytis.
Šitie klausimai vis labiau kėlė nerimą, nes atrodė, kad laikas, kada dvynukai išvyks į Hogvartsą, vis labiau artėja, tačiau Oliveris tam netampa labiau pasiruošęs. Kartais pasirodydavo, kad netgi yra priešingai. Galbūt jam, Dafydd, reikėtų šiek tiek mažiau bendrauti su sūnumi? Bet tai tiesiog draskytų širdį. Mažylis jį mylėjo, tad nebuvo galima to atimti. Ko gero, tai buvo dar vienas klausimas, kurį reikės aptarti su Mayra. Būtent ji visada žinodavo, kaip išsisukti iš kiekvienos situacijos. Ir jai turbūt lygiai taip pat neramu, kad per ketverius metus šitas vaikas netaps pasiruošęs ilgiems mėnesiams palikti namus.
Išgirdęs planą Dafydd nejučia nusišypsojo. Va tau ir įrodymas, kad Oliveris auga. Norėjo būti didelis vyras, kuris vienas pats palydi mamą ir sesutę iki salos. Bėda ta, kad nebūtų kam irkluoti, nebent, žinoma, Mayra taip pat pasitelktų burtų lazdelę. Kol ji laukiasi, Dafydd neketino leisti imti irklų į rankas.
- Tuomet kol kas keliaukime namo, o vėliau matysime, gerai? Oras geras, galėsime dar kartą išeiti į lauką. Galbūt šį kartą pasiimsime ir mamą su Hannah. Ar tinka, Eliotai?
Berniukas akivaizdžiai nebuvo patenkintas, tačiau Miriam atrodė pavargusi, tad Dafydd tarsi rado pasiteisinimą keliauti namo. Ne tik Oliveris to norėjo, bet ir dvynukų sesutė. Paėmęs Eliotą už rankos patraukė paskui Miriam besivedantį Oliverį. Labai mėgo vaizdą, kai berniukas rūpindavosi jaunesnėmis sesutėmis. Atrodė, kad prireikus jos turės patį geriausią užnugarį.
- Nenusimink, Eliotai, - tyliai pratarė sūnui. Nejaukiai pajuto, kad su šituo berniuku kalbasi pernelyg retai. Nė už ką neparodys, kad Oliveris svarbesnis.
Pasiekęs vietą, kurioje paprastai išlipdavo iš valtelės, nuleido Eliotą ant žemės ir išsitraukęs lazdelę atsivarė transporto priemonę. Vylėsi, kad kitame krante niekas nepastebėjo, kaip valtis pati išplaukia. Vis dėlto paplūdimys atrodė tuščias, tad viskas turėjo būti gerai. Susodinęs tris nuostabius mažylius įlipo į valtelę ir neskubėdamas pradėjo irkluoti. Nepaisant to, kad Matthew Turner labai norėjo sugadinti pasibuvimą, laikas su šia trijule visada būna nuostabus.
-
Tokio nevykėlio kaip Dafydd dar reikėtų paieškoti. Nepaisant to, kad vizitas į Londoną baigėsi ne taip blogai kaip atrodė palikus Skutelio ligoninę, vaikinas jautėsi tragiškai. Psichologas labai neigiamai paveikė Oliverio savijautą. Kiaurai sūnų permatantis tėvas tą puikiai matė. Ir, žinoma, jautėsi dėl to kaltas. Tiesą sakant, jis toks ir buvo. Tik jis sugalvojo, kad reikia parodyti sūnų psichologui, tik jis ištempė jį į Londoną. Kada jis pagaliau išmoks gyventi ir būti tėvu?..
Vos grįžęs namo ir likęs vienas su Mayra pradėjo maldauti kažkur išeiti. Jam reikėjo pasikalbėti. Tiksliau, išsikalbėti ir bandyti išmaldauti mylimosios atleidimo. Sugadino viską. Bet tam reikėjo, kad vaikai jų neužkluptų. Norėjo apkabinti merginą ir susigūžęs jos glėbyje pasilikti taip amžinai.
Laimei, pavyko išsiruošti į netoliese esančią salą. Ak, kiek laimės akimirkų ten patirta. Galbūt dėl to Dafydd norėjo atsidurti ne kur kitur, o būtent toje saloje. Kadangi teko imti ir mažąjį David, keliauti oru nesiryžo - atsivedė žmoną ir jauniausią sūnų į vietą, kur visada būdavo valtelė. Laimei, rado ją vietoje. Kita vertus, sausio mėnesį kažko kito tikėtis ir nebuvo verta. Iš paskutiniųjų valdydamas emocijas irklavo ir nieko nesakė. Neįsivaizdavo, kaip paaiškins Mayrai, kas nutiko Londone. Kaip išpirks savo kaltę?
Vos tik atplaukė, reikėjo pasirūpinti, kad nebūtų šalta. Dar betrūko pakenkti kitų šeimos narių sveikatai. Išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į laužavietę ištarė:
- Incendio.
Iš karto sušvito ugnis, tad buvo galima įsitaisyti ant smėlio. Patikrinęs, ar David pakankamai apkamšytas, o jis gali visą dėmesį atiduoti Mayrai, Dafydd pažvelgė į mylimąją. Pasodinęs ją ant smėlio atsisėdo šalia ir iš karto viena ranka apkabino. Įtarė, kad ji spėlioja, kas čia vyksta, nors, kita vertus, Mayra pernelyg gerai skaitė jo jausmus ir emocijas. Ta nuostabi mergaitė garantuotai jau seniai suprato, kad kažkas yra ne taip.
- Mayra... - sumurmėjo Dafydd, o akyse iš karto sužibo ašaros. To nesitikėjęs vaikinas pasijuto labai nepatogiai, bet prisivertė pridurti: - Atleisk man, maldauju...
Ašarų plaunamomis akimis žvelgė į mylimąją ir labai nuoširdžiai tikėjosi kada nors patikėsiantis esąs vertas turėti savo gyvenime tokią nuostabią šeimą.
-
Vos Dafydd įžengė pro duris, Mayra norėjo klausti, kaip sekėsi, tačiau mylimojo akys viską išdavė. Vietoj ramybės ir atsikvėpimo, jose siautė nerimo audra.
Vaikams užsiėmus, o David toliau sėkmingai miegant, pagaliau buvo sudarkyta nematoma įtampa tarp sutuoktinių. Matydama maldaujantį raudonplaukį, moteris apsikabino savo vyrą ir pažadėjo su juo išeiti pasivaikščioti.
Mažąjį David saugiai ir šiltai supakavusi į vežimėlį (ačiū Šėtonui ir visoms Tamsos būtybėms, mažylis neprabudo kilnojamas), Mayra pati apsivilko paltuku, įsispyrė į sportbačius ir patraukė laukan.
Saloje moteris jau buvo buvusi, o žinojo, kad ji pakankamai atokiai nuo miesto triukšmo, tad juodaplaukės nenustebino, kad Dafydd pasirinko būtent šią vietą jam akivaizdžiai svarbiam pokalbiui. Moters galvoje sukosi visokios neramios mintys. Kas gi galėjo tokio nutikti, kad mylimasis trokštų apie tai kalbėti toli nuo namų ir kitų žmonių?
Dar kartą patikrinusi ar David miega, Mayra prisėdo ant smėlio. Žinojo, kad klausti nieko nereikia - raudonplaukis pats prabils pirmas. Nežinia kodėl mylimojo akyse pasirodę ašaros dūrė į širdį it durklas. Apsivijusi rankomis, prisiglaudė jį prie krūtinės. Švelniai pirštais braukdama pro raudonas sruogas, Mayra kurį laiką nieko nesakė, tik nebyliai guodė.
-Kad tau atleisčiau, pirma turėčiau žinoti, už ką maldauji atleidimo,-švelniai ir atsargiai kalbėjo ji, nenustodama glostyti mylimojo.
-
Ašarų nepavyko sulaikyti nė neprabilus, tad nereikia stebėtis, kad atsidūręs Mayros glėbyje Dafydd pradėjo kūkčioti ir tiesiog verkti. Lyg ir suprato, kad ne taip turėtų elgtis šeimos tėvas, kad jis neturėtų bėgti nuo savo vaikų tam, kad išsiverktų jų mamos glėbyje. Deja, negalėjo nieko pakeisti - norėjo pajusti švelnumą, kokio nėra sulaukęs iš nieko pasaulyje, išskyrus nuostabią mergaitę, kuri dabar buvo šalia. Apsivijęs ją rankomis ilgą laiką tiesiog verkė. Negalėjo kalbėti.
- Mayra... - po netrumpo laiko pavyko išspausti ir privertęs atsitraukti Dafydd pažvelgė mylimajai į akis. Jautėsi esąs visiškai nevertas būti čia su savo nuostabia žmona. Vėl apglėbė ją ranka ir pasidėjo galvą ant peties. Kaip prisipažinti? Ko gero, žodžiai, kuriuos reikėjo ištarti, bus sunkiausi žodžiai gyvenime.
- Aš sugrioviau mūsų sūnaus gyvenimą... - galiausiai pavyko iškvėpti. Ašaros buvo aprimusios, tačiau ištarus šį sakinį akys vėl sudrėko. Vėl pažvelgė Mayrai į akis ir savosiomis maldavo atleidimo. Staiga žodžiai pasipylė pavasariško upelio srove: - Graham... Psichologas... Jis atvirai tą pasakė. Jis teisus, Mayra. Aš neleidžiu jam augti, jeigu nebūčiau toks nevykęs tėvas, nebūtų reikėję vykti į Londoną. Viską sugrioviau ir sugadinau. Oliveris ir kiti mūsų vaikai nusipelnė geresnio tėvo, Mayra...
Atrodė, kad neperteikė nieko, ką norėjo pasakyti. Kaltė ir pasibjaurėjimas savimi tiesiog degino iš vidaus, bet Dafydd nežinojo, kaip tai perkelti į žodžius. Labai nuoširdžiai tikėjo, kad nuostabiausia mergina pasaulyje jį supras. Visada suprasdavo, tad dabar neturėjo būti kitaip.
- Atleisk man, Mayra... - tiesiai į ausį sumurmėjo vaikinas ir pabučiavęs mylimąją į skruostą vėl pasidėjo galvą jai ant peties.
-
Dafydd prisipažinus savo nuodėmę, Mayra panoro pati sau ją pasiskirti. Juk tai ji buvo nestabili motina, vieną akimirką gera ir švelni, o kitą - verkianti graudžiai rūsyje. Kokie gi vaikai užaugs tokioje aplinkoje? Ne, tai ji turbūt sugadino jiems gyvenimą, ne Dafydd.
Kad ir ką raudonplaukis padarė, tai neprilygtų nestabiliems ir emociškai ne visada prieinamiems tėvams. Mayros nuomone, jie užaugins arba depresyvius savižudžius, arba sociopatus. Ypač nerimą kėlė Oliveris apie kurį, juodaplaukė spėjo, ir turėjo būti šitas pokalbis.
Toliau glostydama mylimojo plaukus ir nugarą, Mayra atsiduso. Suėmusi Dafydd veidą rankomis, atsisuko jį į save.
-Dafydd, brangusis, paklausyk. Vienam neįmanoma sugriauti vaikui gyvenimo. Tai komandinis sportas. Jei kas ir kaltas, tai mes abu,-Mayra pabučiavo raudonplaukį. Atsitraukusi, pridūrė:
-Tas psichologas skamba kaip tikra šikna. Reikės ieškotis naujo, kad ir neburtininko. Tokius dalykus reikia aptarti be vaikų, tik su tėvais. Ot tikras šikna. Velniop jį, nieko nesugadinai. Rūpiniesi sūnumi - o to prastas tėvas nedarytų. Patikėk, žinau. Be to, aš kaip Dievas - atleisiu bet kokias tavo nuodėmes. Jau pakankamai atvargai už jas.
Stipriai apkabinusi mylimąjį, Mayra priglaudė lūpas prie jo kaktos ir nusišypsojo.
-
Skausmas, pasišlykštėjimas ir nusivylimas savimi bei slegiantis kaltės jausmas niekur nedingo. Vis dėlto buvimas šalia artimiausio žmogaus šiek tiek padėjo. Dafydd buvo tikras, kad Mayra žinos, ką pasakyti, kad jis pasijustų geriau. Žvelgė jai akis ir klausėsi žodžių. Bet kaip žinoti, ar ji iš tiesų taip galvoja, ar tik nori padėti numalšinti skausmą?
- Tu visada žinai, ko mūsų mažyliams reikia. O aš... Tik viską sugadinu, - labai tyliai pratarė. Būtent taip ir jautėsi. Mayra neturėjo galimybės augti normalioje ir mylinčioje šeimoje, tačiau nuo pat dvynukų gimimo žinojo, ką daryti ir kaip elgtis. O jis... Vos nenusižudė tiems dvynukams vos gimus.
Laimei, kiti žodžiai dar labiau paglostė širdį. Taip, kad psichologas buvo blogesnis už tragišką, tą suprato ir pats Dafydd. Bet dar smagiau buvo iš mylimosios išgirsti, kad jis yra geras tėvas. Kad ir kaip tuo sunku patikėti - pernelyg trukdė nepasitikėjimas savimi, - tie žodžiai, sklindantys iš Mayros lūpų, beveik skambėjo kaip tiesa. Ar bent jau tuo Dafydd norėjo tikėti.
- Tu ir esi mano dievas, - nejučia sumurmėjo vaikinas ir netgi šyptelėjo. Bet būtent taip jis ir jautėsi. Vėl apkabino mylimąją ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Buvo be proto gera, kad Mayra nepyksta, bet ką daryti, kad ir pats nustotų save graužti?
- Vis dėlto aš juos stabdau, Mayra, - sumurmėjo po kiek laiko. - Eliotas nori viską išbandyti, jam viskas įdomu, o aš net nežinau, ką jam pasiūlyti. Aš nesutvertas būti tėvu. Ką toks kaip aš gali suteikti savo vaikams?
Nesinorėjo sakyti žmonai, koks bevertis jaučiasi, bet nieko negalėjo pakeisti - jautėsi būtent taip. Mayra ne kartą bandė tai paneigti, bet Dafydd nieko negalėjo pakeisti - vis dar buvo įsitikinęs esąs tas, kuris griauna šeimos gerovę.
- Myliu tave, - po kiek laiko pratarė vaikinas taip stipriai apsivydamas mylimąją, kad, atrodė, tuoj sutraiškys.
-
Į pasakymą, kad ji visada žinojo, kaip su mažyliais elgtis, Mayra sukikeno, nors norėjo balsu nusijuokti.
-Dafydd, aš daug knygų perskaičiau, o dar visos tos mamos, kurios man padėjo... Nieko aš nežinojau. Seselė man turėjo parodyti, kaip kūdikį maitinti ir pervystyti. Nežinojau, kad kai vaikai kartais verkia nieko negali dėl to padaryti. Ir tikrai nežinau, kaip tvarkytis su vaikais, kurie turi fobijų ar yra nenumaldomai smalsūs. Mes augame ir mokomės kartu su jais, to nepaneigsi. Ir kiekvienas vaikas unikalus. Tad negraužk savęs dėl padarytų klaidų. Aš ir nesu ideali mama. Idealių tėvų nebūna.
Apie pasakymą, kad ji - dievas, Mayra nieko nesakė. Visų pirma, neturėjo ką, o antra - nenorėjo sugadinti atmosferos savo neegzistuojančiu narcisizmu.
Išklausiusi Dafydd ir vos jo nesulaužytais šonkauliais, juodaplaukė susimąstė ir žiūrėjo į vandenį.
-Tu gali būti tėtis. Tas, kuris palaiko, kuris apsaugo. Kuris nepalieka, kuris - šalia. To vaikams ir reikia. Saugumo ir pastovumo. Ir, manau, kitaip nei aš, tu tai jiems suteiki. Reikia tik vaikų klausytis. Kartais, žinoma, vaikai mano, kad žino, kas jiems geriausia, nors tavo patirtis sako priešingai. Tada tu juos bandai apsaugoti nuo jų pačių. Tačiau jie toliau daro savas klaidas, kad išmoktų tam tikras pamokas. Toks, mano manymu, ir turėtų būti tėtis. Ir, mano nuomone, tu jau darai daug daugiau nei tai. Tau tik reikia išmokti nebijoti klysti ir išgirsti,-atrėmusi galvą į mylimojo petį kalbėjo ji. Jei ne sunki pokalbio tema, ši akimirka būtų tobula.
-
Tai, kad Mayra pradėjo kikenti, privertė sutrikti. Ar jis labai stipriai nusišnekėjo? Jeigu taip, ką pasakė, kad privertė mylimąją juoktis? Žinojo, kad ji nesišaipytų, bet dabar jautėsi keistai.
- Bet... - pradėjo vaikinas, kai mylimoji tarsi bandė įrodyti, kad ji taip pat nėra tobula. Problema ta, kad būtent taip ir buvo - jis ją idealizavo. O ir vaikai mamą beprotiškai myli. Vis dėlto suprato, ką ji nori pasakyti, tad daugiau nebesiginčijo. Viduje žinojo visada laikysiantis Mayrą tuo šeimos nariu, kuris sutvirtina ryšius ir yra tikras ramstis. Už tai buvo jai tiesiog nenusakomai dėkingas.
- Mayra, ką tu kalbi? - nuoširdžiai nustebo Dafydd, nepraleidęs pro ausis žodžių, tarsi teigiančių, kad jo vaikų mama tiems vaikams kažko nesuteikia. Glaudė ją prie savęs ir bandė susivokti savo emocijose, kurių buvo per daug. Žinoma, suprato, kad nei vienas, nei kitas nėra "normalūs" tėvai, bet ši nuostabi mergaitė, dabar tūnanti jo glėbyje, buvo nuostabi mama. - Tikiuosi, žinai, kad mes negalėtume be tavęs gyventi, - tyliai sumurmėjo ir šiek tiek atlaisvino rankas. Buvo beprotiškai gera sėdėti kartu.
Atrodė, kad viskas nurims, jie galės ramiai pabūti kartu ir tuo pasimėgauti, o tada keliauti namo. Bet Dafydd nutarė, kad kartą prakalbus reikia išlieti viską, kas slėgė širdį.
- Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau taip pažemintas, - staiga pratarė. Kadangi jau kurį laiką tiesiog mėgavosi buvimu kartu, sakinys turbūt nuskambėjo labai "iš oro". Bet nesinorėjo tylėti. - Bandau būti tėvas, nuoširdžiai noriu būti mūsų vaikams pavyzdžiu, nors ir nesugebu to padaryti. O Graham... Sūnaus akivaizdoje pasakė, kad man reikia su juo pasišnekėti labiau nei Oliveriui. Mayra, man paprasčiausiai gėda. Kai mažyliai užaugs, aš negalėsiu pažvelgti jiems į akis. Kodėl visiems vis dar taip reikia mane trypti?
Akyse vėl susikaupė ašaros. Dafydd tik dabar suprato, kaip stipriai jį paveikė nevykusio psichologo žodžiai. Jis ne tik nepadėjo mažam berniukui, bet dar ir pažemino tėvą jo akyse. Kodėl net ir turėdamas mylimą ir mylinčią šeimą Dafydd negali būti priimtas į žmonių tarpą?..
-
Sėdėti kartu su Dafydd buvo vienas malonumas. Galėtų ši akimirka tęstis kad ir amžinai. Vanduo aplink juos ramiai bangavo, nudažytas žalsvai saulės, besiruošiančios savo užtarnauto poilsio. Net ir dangaus šviesuliai gauna ramiai pamiegoti, tačiau su mažuoju David Mayra žinojo, kad dar ilgai nejaus šio malonumo saldumo.
Pats Dafydd buvo atskira kalba. Kartais Mayra nesuprasdavo savo vyro emocijų, reakcijų ir visokių jausmų kalnelių. Nepaisant to, labai jį mylėjo. Ir norėjo jam padėti.
Raudonplaukiui prabilus, moteris iš pradžių sutriko, bet, vos jam paminėjus psichologą, iškart suprato, kur šuo pakastas.
-Didelis šansas, kad vaikai to net neprisimins. Jie gi dar labai jauni. O dėl psichologo, kad ir koks jis nevykęs, jam, vis dėlto, pritariu. Tau tikrai reikėtų pasikalbėti su profesionalu. Tik gal profesionališkesniu profesionalu nei šitas...-Mayra mostelėjo ranka,-Ar reikėjo tą sakyti prie Oliverio? Tikrai ne. Bet nemanau, kad tai labai pakeis tai, kaip tave jis mato. Manau, kad jei pats nueisi pas psichologą, parodysi jam gerą pavyzdį. Kad nereikia bijoti ir kad yra normalių terapeutų. Gal tada ir pačiam berniukui bus drąsiau. Gerai apsvarstyk šią idėją.
Vos Mayrai baigus kalbėti, prabudo David, reikalaudamas kaskeliavalandinės pieno duoklės. Pakilusi nuo smėlio, juodaplaukė priėjo prie sūnaus ir, švelniai jį pakalbinusi, pasiėmė ant rankų ir grįžo pas Dafydd. Apsigaubusi šaliu, atsisegė savo specialiąją liemenėlę ir pradėjo maitinti sūnų.
-
Ką jis darytų be savo mergaitės? Gyvenimas būtų nykus ir visiškai beprasmiškas. Nebūtų kam išlieti jausmų - nei džiaugsmo, nei liūdesio. Jis neturėtų ką apkabinti, kam pasakyti, kaip myli. Būtent tai ir dar milijonas kitų priežasčių vertė Dafydd vis labiau ir labiau mylėti žmoną ir stengtis padaryti viską, kad ji būtų laiminga. Tik ar savo kvailomis problemomis pernelyg neapsunkina jai gyvenimo? Nuolat besirūpinanti penkiais vaikais, Mayra turi rūpintis ir juo, tų vaikų tėvu. Taip neturėtų būti, bet vieno Dafydd negalėjo pakeisti - buvo pernelyg gera apsikabinus mylimąją parodyti jai, kaip jaučiasi.
Dabar klausėsi Mayros žodžių, kurie keistai ramino. Nors viduje vis dar buvo gėda, kad psichologas pažemino jį prie sūnaus, mylimoji visada mokėjo padaryti kažką, kad jis pasijustų geriau.
- Bet kodėl? Aš esu laimingas, Mayra, o tu esi geriausia mano psichologė, - neužtikrintai pratarė vaikinas, kai išgirdo, kad jam taip pat reikėtų apsilankyti pas specialistą. Nenorėjo ir neketino ginčytis, bet jautėsi būtent taip - vos tik kas nutikdavo, ši nuostabi mergaitė sugebėdavo jam padėti, nors gal net nesuprasdavo to pati. Užtekdavo tiesiog pasikalbėti su žmona, ir viskas pasidarydavo žymiai geriau.
Netrukus teko paleisti Mayrą iš glėbio - dėmesio prisireikė jauniausiam jų mažyliui. Pasilikęs ant smėlio Dafydd laukė, kada mergina su David ant rankų grįš pas jį - neabejojo, kad būtent taip ir bus. Netrukus vėl ją apkabino ir galėjo mėgautis tokia intymia ir asmeniška akimirka.
- Myliu tave beprotiškai, - tiesiai į ausį sušnibždėjo ir pradėjo glostyti mylimosios plaukus. Pažvelgė į besisotinantį sūnų ir eilinį kartą pajuto, kaip gera būti su mylimais žmonėmis.
- Gal norėtum dar vieno mažylio? - nejučia išsprūdo, ir Dafydd pats sutriko. Pajutęs baimę, kas bus, kai vaikai užaugs, suprato ateityje norėsiantis jų daugiau - kad tik galėtų ilgiau pabūti tėvu. Bet pažadėjo sau apie tai užsiminti vėliau, kai Hannah ir David pradės lankyti darželį, o Mayra pailsės. Bet žodžių nesusigrąžinsi, tad teliko bandyti paslėpti sutrikimą po švelnia šypsena ir žvilgsniu, tyrinėjančiu mylimosios akis.
-
Mažylis godžiai valgė, savo mėlynomis it žibutės akimis žiūrėdamas į mamą. Net ir dabar, kūdikystėje, Mayra galėjo sūnuje įžvelgti daug Dafydd bruožų. Turbūt pasirinko tinkamą vaiką pavadinti pagal jų tėtį.
Tačiau vien nuo tokios minties nudiegė širdį. Tarsi Eliah net nebūtų buvę. Na, jo nelabai ir buvo. Tačiau tokia mintis, kad širdyje jau buvo palaidojusi ir palikusi mažylio kapą kažkodėl vis dar skaudino. Moteris suprato, kad negali amžinai gedėti. Tačiau taip pat ir žinojo, kad skausmas niekada nedings.
-Aš ne psichologė. Taip, sugebu tave paguosti, nuraminti ir užjausti, bet tavo minčių vingrybių ir problemos šaknų nematau ir neišspręsiu. O ir vaikams būtų geriau augti su sveikais ir stabiliais tėvais. Man pačiai pas psichologą reikėtų, tačiau nemanau, kad su vaikais atsiras tam laiko artimiausiu metu,-atsakė juodaplaukė į anksčiau ištartus mylimojo žodžius.
Išgirdusi apie dar vieną mažylį susimąstė. Jai patiko būti mama, kad ir kaip nemokėjo ja būti. Patiko didelė šeima, kai namai ištisai pilni triukšmo ir judesio. Sutiktų ir su dar vienu nėštumu, jei tik vaikelis būtų Dafydd.
-Manau, norėčiau,-galiausiai atsakė moteris ir nusišypsojo.-Bet dabar dar turim David. Kai jis pavalgys, eikim pamažėle namo, kad užmigtų. Nesinori migdyti erzelynėje, o ir grynas oras vaikams gerai.
Praėjus kelioms akimirkoms, regis tarsi būtų supratęs mamos žodžius, kūdikis baigė maitintis ir mažylį Mayra perdavė raudonplaukiui. Susitvarkiusi liemenėlę, nusišypsojo ir atsistojo.
-Neši ar dėsi į vežimėlį?
-
Sėdėti kartu su savo mergaite, maitinančia jų sūnų, buvo visiška palaima. Dafydd laikė viena ranka apkabinęs Mayrą ir tarsi visai pamiršo, kad atsivedė ją čia, nes norėjo išsiverkti ir pasiguosti. Dabar viskas buvo kitaip. Kaip ir visada, mylimoji sugebėjo padaryti kažką, kad jis pasijustų geriau.
- Žinau. Man tiesiog taip gera būti su tavimi... - nesiginčijo. Suprato, kad gal iš tiesų reikės nueiti pas specialistą. Ką gali žinoti, gal jis padės, ir tada nebereikės tempti savo mergaitės ir sūnaus į salą per šaltį. - Juk žinai, kad aš pabūsiu su vaikais. Jeigu nori apsilankyti pas psichologą, pasiimsiu laisvą dieną ir pabūsiu namie. Bet pas tą kvailį tavęs neleisiu. Reikia iš tiesų susirasti profesionalesnį specialistą.
Klausimas apie mažylį sutrikdė ir patį Dafydd. Tai, kad Mayra kurį laiką neatsakė, privertė pasijusti dar nejaukiau. Vis dėlto jai tereikėjo pasakyti "ne", ir viskas būtų aišku. Tačiau apie tai susimąsčius sukilo baimė. Dafydd neabejojo vėliau labai norėsiantis dar bent vieno mažylio. Po kelerių metų. Kad tik vaikai neužaugtų pernelyg greitai. Vis dėlto ne jam tuos mažylius tenka nešioti, tad Mayra taip pat turi norėti. Kas bus, jeigu ji nutars, kad penkių mažylių jiems užtenka?
Laimei, galiausiai atėjęs atsakymas buvo visai kitoks. Dafydd akyse sužibo laimės žiburėliai. Stipriau apkabino mylimąją ir priglaudė lūpas prie skruosto.
- Palaukime, kol jis dar kiek paūgės, - pasiūlė, mintyse jau kurdamas planus, kaip reikėtų paminėti tą laiką, kai nutars, kad jau laikas šeštajam mažyliui. - Be to, ir tau reikia pailsėti.
Vis dėlto žinojo, kad tas laikas ateis labai greit. Tiesą sakant, jeigu ne David, mielai tą klausimą būtų išsprendęs čia ir dabar. Bet tokios galimybės nebuvo. Paėmė iš Mayros sotų mažylį ir meilės kupinu žvilgsniu pažvelgė jam į veidą.
- Ar nori jaunesnio broliuko ar sesutės? - paklausė. Atsargiai atsistojo pažvelgė į Mayrą. Berniukas jo rankose pradėjo markstytis, o netrukus ir užmigo. - Iki valtelės nunešiu. Jeigu turi lazdelę ir parplukdysi magiškai, parnešiu ir iki namų. Bet pati neirkluok.
Atsargiai viena ranka apkabino Mayrą ir trumpai pabučiavo. Jautėsi tiesiog nuostabiai - kaip ir visada po laiko, praleisto su šita nuostabia mergaite.
- Myliu tave, - pratarė ir neskubėdamas patraukė valtelės link.
-
Buvo Velykų atostogos. Privati jachta, kurioje šią naktį Kaja ir nakvos, atplukdė ją ir jos tėvus bei tėvų draugų šeimą į kažkokią neįdomią salą. Laimei, technologijos buvo pažengusios tiek, jog net ir čia mergaitė galėjo patogiai naudotis internetu. Tačiau mama vis tiek liepė litpi iš jachtos ir pasidžiaugti saule, nors to daryti vienuolikmetė tikrai nenorėjo. Bet teko.
Suaugusieji sėdėjo ištaigingoje pavėsinėje, kurią pastatė jūreivis. O aplink šokinėjo dvi moterys, kurios jachtoje gamino maistą ir gėrimus bei patiekdavo juos Kajos ir jos draugų šeimai. Draugų šeima turėjo vyresnį sūnų. Ištįsusi paauglį siaubingai gergždžiančiu balsu ir spuoguotu veidu. Jis atsidavė prakaitu. Ir poros metų dukrytę, kuri ištisai rėkė, pati nežinojo, ko nori.
Tai Kają erzino. Trukdė jai žiūrėti vaizdo įrašus. Todėl ji paliepė toms dviems tarnaitėms daug atokiau nunešti sėdmaišį ir sulankstomą staliuką bei paplūdimio skėtį. Šią akimirką mergaitė patogiai įsitaisė, valgė traškučius, gėrė kolą ir stebėjo planšetėje, kaip jos mėgstama influencerė išbando naujo prekinio ženklo priemones, skirtas plaukų priežiūrai.
-
Nedidelė salelė prie Sautendo nuo pat neatmenamų laikų garsėjo kaip jaunimo susibūrimo vieta. Taip buvo ir jai besimokant Hogvartse, taip yra ir dabar. Ir tik nedaugelis žinojo, kad šios salos viduryje esančiame miške auga labai retas augalas, kurį skinti galima tik esant ypatingoms sąlygoms. Kaip tik šiąnakt švietė pilnatis, o Merkurijus buvo vėžio ženkle, tad Arwen, ilgai nedvejojusi, atkako čia atsargų pasipildyti.
Iki vakaro dar buvo laiko ir burtininkė nusprendė jį praleisti pakrantėje. Tačiau labai nustebo, kai jos pamėgtoje vietoje jau buvo žmonių. Ji jau susiruošė apsisukti ir susirasti kitą ramią vietelę, tačiau tolėliau pastebėjo mergaitę. Ši buvo matyta. Ir tikrai, arčiau priėjusi ji suprato, kad tai viena iš Grifų Gūžtos pirmakursių, žiobarų kilmės mergaitė.
- Labas, Kaja, - atsargiai priėjusi pasisveikino. - Džiaugiesi atostogomis?
-
Influencerės plaukai po procedūrų ėmė nepaprastai žvilgėti. Atrodė švelnūs lyg šilkas, be to, regis, padidėjo net jų apimtis. Kaja užsimanė būtent šitų plaukų priežiūros priemonių, nes pačios jos plaukai gana silpni ir ploni. Reikės mamai pasakyti, kad nupirktų.
Tačiau vienuolikmetei kažkas sutrukdė žiūrėti ir ji jau norėjo piktai dėbtelėti į priėjusį asmenį, bet iš tiesų tai suglumo pamačiusi pakėlusi akis ir supratusi, kas ją užkalbino.
- Hogvartso direktorė! - sušuko ji nesugebėjusi nuslėpti nuostabos ir pamiršusi pasisveikinti. - Ką jūs čia veikiate? Ar ir jūs atplaukėte jachta? - paklausė, nors jų jachta prie kranto buvo vienintelė.
Tikriausiai ji turi jachtą. Ir lėktuvą. Juk ji mokyklos direktorė.
- Nelabai džiaugiuosi, nes mane tėvai atsitempė čia. Geriau būtų namie. Bet yra internetas, tai išgyvensiu, - šyptelėjo.
-
Akivaizdu, kad jos pasirodymas sutrikdė mergaitę. Ši tikriausiai nebuvo pratusi sulaukti svečių, atsiradusių tarsi iš niekur.
Žinoma, Kaja pamanė, kad Arwen atvyko tuo pačiu būdu kaip ir ji - jachta. Burtininkė tai išgirdusi nusišypsojo.
- Aš esu burtininkė, tad jachta man nereikalinga, - šiek tiek palinkusi link Kajos, tarsi paslaptį pašnibždėjo vyresnioji moteris. - Nereikia man nei jachtos, nei kokios kitos žiobarų naudojamos transporto priemonės. Atkeliavau į šią salą oru.
Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad žiobarai nežiūri, ji mostelėjo lazdele ir šalia Kajos atsirado panašus sėdmaišis, tik violetinės spalvos. Jame išsitiesus Arwen apėmė jausmas, tarsi plūduriuotų jūroje, nešama bangų.
- Ak, klausei manęs, ką čia veikiu, - prisiminė burtininkė jaunosios grifiukės klausimą. - Atvykau nusiskinti labai reto augalo, kuris bus pribrendęs skynimui šią naktį. Mėgstu šią salą ir nepraleidžiu progos joje pabūti ilgėliau. Tiesą sakant, būtent ši pakrantės vieta - mano mėgstamiausia. O tu be interneto ir kitų išmaniųjų technologijų nelabai turi ką veikti?
-
- Oru? - perklausė Kaja.
Hogvartse ji buvo girdėjusi apie keliavimą oru, tačiau tingėjo daugiau pasidomėti ir nei neįsivaizdavo, kaip tai vyksta.
- Tai reiškia, kad jūs skrendate be šluotos? O žiobarai jūsų nemato?
Netrukus ir mokyklos direktorė sėdėjo ant sėdmaišio, kurį išsibūrė.
- Bet kaip tai veikia? - kartais Kaja stebėdavosi magija. Ji nesuprasdavo, iš kur atsiranda vienas ar kitas daiktas. - Ar šitas sėdmaišis yra iš jūsų namų ir jūs jį prisikvietėte?
Mergaitė sukikeno, kai profesorė Evenstar įsitaisė sėdmaišyje.
- Maniau, kad seni žmonės nesėdi sėdmaišiuose, - nei nepagalvojusi, kad tai nemandagu, pasakė Kaja.
- O koks tai augalas? Bus pribrendęs naktį? Bet galima skinti ir ryte? Ai, nelabai man čia įdomu, - atsiduso. - Geriau namuose. Žiūrėkit, kokia plaukų kaukė, - parodė telefono ekraną direktorei. - O jūs mėgstat plaukų kaukes?
-
- Ne, aš neskrendu be šluotos. Taip skristi mokėjo tik vienas asmuo - Voldemortas. Apie jį tikriausiai skaitei Magijos istorijos vadovėlyje, - pradėjo pasakoti burtininkė. - Keliaujant oru, vienoje vietoje išnyksti, o kitoje tą pačią akimirką atsirandi. Tai labai pavojingas keliavimo būdas, o norint juo naudotis reikia lankyti kursus ir išlaikyti egzaminą. Sulaukusi septyniolikos, galėsi ir tu tą išmokti.
Arwen nusišypsojo supratusi, kad Kaja visiškai nesigaudo burtuose. Atrodo, kad pusmetis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje turėjo būti pakankamas laiko tarpas išsiaiškinti, kaip viskas veikia, bet tik ne šiai mergaitei. Ji buvo tiek įnikusi į žiobarų technologijas, kad atrodė, jog visai nenori pritapti magijos pasaulyje. Ką gi, buvo ir tokių vaikų. Retai, bet pasitaikydavo.
- Transfigūracijos rūšis - sukūrimo kerai - veikia taip, kad, galima sakyti, iš nieko išburia daiktą. Jis kažkur kitur neegzistuoja. Magijos pagalba yra sujungiamos ore sklandančios nematomos dalelytės ir iš jų suformuojamas norimas daiktas. Tad ne, neturiu aš tokio sėdmaišio namie.
Arwen suprato, kad toks smulkmeniškas paaiškinimas tikriausiai nebus labai aiškus pirmakursei, bet gal ši bent suvoks, kad ji pilyje neturi didžiulio sandėlio daiktų, kuriuos išsiburia. Nuleidusi negirdomis komentarą apie sėdmaišį, Arwen atsakė:
- Tai mėnulio naktižiedė. Ji turi spindinčius žiedlapius, kurie skleidžia švelnų, nežemišką švytėjimą, o tamsoje ją būna apsupusi kerinti aura. Nuostabus augalas, tinkamas kai kuriems eliksyrams, - Arwen džiaugėsi galėdama šį augalą nusiskinti, ypač kai retas burtininkas žinojo jo augimvietes. - Jį galima skinti tik naktį. Ryte jau bus per vėlu.
Kad ir kaip Arwen bandė pasakoti apie magijos pasaulio dalykus norėdama sudominti mergaitę, bet matėsi, kad šiai tikrai buvo nuobodu klausytis. Na, bet apie plaukų priežiūra vyresnioji ragana taip pat galėjo pašnekėti. Juk turėjo tokius gražius, žvilgančius sidabrinius plaukus.
- Žinoma, be plaukų kaukės mano plaukai nebūtų tokie gyvybingi ir išpuoselėti. Tačiau aš kaukes, kaip ir kitas plaukų bei kūno priežiūros priemones, gaminu pati. Galbūt net mėnulio naktižiedę galėčiau panaudoti nenuplaunamai kaukei, kuri suteiktų plaukams melsvą žėrėjimą.
-
Tą pavakarę pasitaikė gražus oras, tad anksčiau grįžęs iš darbo Dafydd išsivedė dvynius pasivaikščioti. Nebuvo tikras, ką veiks, tačiau viena aišku: reikia juos skatinti daugiau laiko leisti kartu jo priežiūroje. Gal tada pagaliau pradės sutarti, o Eliotas nebemėtys tų įtartinų žvilgsnių?
Nutarė šį kartą nuplaukti į salą. Artinosi žiema, tad ten tikrai nebus žmonių, o pakanka vietos kamuoliui paspardyti. Prikalbėjo Eliotą pasiimti vieną iš milijono namuose besimėtančių kamuolių. Pasirodė, kad veide šmėstelėjo nepasitenkinimas. Nenoromis pagalvojo, kad taip yra dėl Oliverio - jis taip pat žais tuo kamuoliu. Bet negi aktyvesnis dvynys visiškai nebegali pakęsti savo brolio? Turbūt teks rašyti Graham ir klausti, ar nėra galimybės paspartinti visą šitą procesą. Negalima leisti, kad Oliveris dar labiau susikaustytų. Vis dėlto nenumaldomai artėja laikas, kada dvyniai vieni išvažiuos į Hogvartsą. Kas bus, jeigu tuo laiku Eliotas bus taip prigąsdinęs brolį, kad jis nieko nebenorės?
Bet šiandien Dafydd ėmėsi naminių priemonių. Pasakęs Mayrai, kad nori skirti laiko dvynių santykiams paliko Miriam su ja ir mažaisiais ir galiausiai atsivedė devynmečius iki valtelės. Leidęs jiems įsėsti pradėjo irkluoti. Irklus teko laikyti tvirtai - atrodė, kad tuoj abu berniukai puls irkluoti už jį. Tokios akimirkos buvo savotiškai smagios - primindavo, kad jie nėra tokie jau skirtingi. Vienmečiai, turintys bent kai kuriuos panašius pomėgius.
- Na, susiraskite geriausią vietą, - pratarė vaikams išlaipinęs juos salelėje. Be galo mėgo čia būti, nors kažkodėl šį kartą prisiminė ne tą dieną, kai atėjo čia su Mayra ir galiausiai nutarė susilaukti Ezros (ar gali būti, kad jam jau tuoj vieneri?!), o tą, kai teko bendrauti su Matthew Turner. Po to nieko apie jį negirdėjo ir labai tuo džiaugėsi.
- Tik nesėskit ant smėlio, jau per šalta, - pridūrė stebėdamas savo nuostabius mažylius.
-
Laikas su tėčiu - nuostabu. Laikas su Oliveriu... Na, apie tai geriau patylėti. Kodėl jis būtinai turi vilktis su jais? Akivaizdu, kad mielai sėdėtų ir pieštų savo nesąmones! Kam tą vargšelį skriausti ir atplėšti nuo nuobodžiausios pasaulyje veiklos? Tėtis buvo labai geras, tačiau kartais jį suprasti labai sunku. Eliotas mielai būtų to paklausęs, bet neabejojo išgirsiantis, kad ir tas žioplys nusipelnė bendro laiko, kad broliams reikia bendrauti ir panašiai. Bet kodėl Eliotas negali turėti kokio nors geresnio brolio? Net ir Hannah, kuriai dar tik treji, buvo įdomesnė ir smagesnė už tą kvailį tylenį Oliverį.
Tarsi to būtų maža, teko pasiimti ir kamuolį. To Eliotas visai nenorėjo daryti - neabejojo, kad brolis brangų daiktą tik sugadins. Bet tėčiui prieštarauti nesiryžo, taigi sėdėjo valtelėje apsikabinęs mėgstamą žaislą. Norėjo pairkluoti, tačiau dabar kamuolys buvo svarbiau. Irklų Oliveriui niekas neduos, o štai žaidimų įrankį jis su mielu noru sugadins. Daugiau nieko ir nedaro.
- Gal šį kartą paeinam toliau nuo kranto? - vos tik tėtis uždavė klausimą pasiūlė berniukas ir nurūko tolyn. Pasidėjo kamuolį ant smėlio ir pradėjo jį spardyti. Kol kvailys Oliveris jam nesutrukdė, buvo visai smagu.
-
Artėjanti žiema reiškė ilgus vakarus prie stalo su teptuku ar pieštuku rankoje. Nors vasarą būdavo smagu eiti į kiemą ir ieškoti paukščių, kurie leistųsi nupiešiami, bet trumpos dienos meniškam berniukui patiko labiau. Kai už lango tamsu, žymiai lengviau susikaupti ir šiek tiek geriau pavaizduoti normą žmogų ar daiktą.
Bet ne šį kartą. Dabar tėtis pakvietė eiti kartu į lauką, ir Oliveris neketino tam prieštarauti. Mielai būtų likęs dviese - neabejojo, kad kartu būsiantis Eliotas pasistengs, kad broliui nebūtų smagu. Bet vis geriau nei sėdėti kambaryje ir apsimesti, kad nematai, kaip Eliotas niekinamai žiūri į visus piešinius. Oliveriui ir taip trūko pasitikėjimo savimi, tad toks nepalaikantis brolis situaciją tik gerokai apsunkino.
Sėdėdamas valtelėje devynmetis įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į tėtį, bet pairkluoti taip ir negavo. Jis jau nebuvo visai mažas, bet, regis, kol kas tėtis šito nesupranta. Bet galbūt galės parplukdyti juos, kai keliaus namo? Su tokia viltimi išlipo į krantą ir neprieštaravo eiti paskui brolį. Atsargiai žvilgtelėjęs į tėtį nuėjo gilyn į salelę ir tikėjosi, kad pagaliau nustos pyktis. Nors jis pats juk ir nepyko, tai darė tik Eliotas.
- Pažaisime kamuoliu? - įsidrąsinęs paklausė Oliveris.
-
Gyvenimo Ryan'as beveik neturėjo. Na, turėjo, tačiau visas jo gyvenimas buvo susijęs vien su gyvūnais. Jis juos tyrinėjo, jis su jais buvo dienos ir nakties metu. Jis juos gydė. Galiausiai ėmėsi rinkti informaciją knygai. Žadėjo tai daryti už Rafael'į ir kartu su juo, kadangi buvęs jo profesorius grįžo profesoriauti į Hogvartsą bei nebenorėjo tęsti tyrinėjimų, nes prarado savo tyrimų partnerį.
Šį kartą Jones pavardės savininkas keliavo į salą, kurioje jau buvo buvęs. Čia jis turėjo rasti žolių, nuraminsiančių baltąjį mengelį. Tas vis nenustygo savo narve ir norėjo kandžiotis, o tokio jo Ryan negalėjo laikyti. Jam nepatiko vien idėja apie uždarymą gyvūno, tad ką jau kalbėti apie laikymą narve ilgą laiką. Juk gyvūnui nemalonu, jam skauda, jis varžomas.
Šiandienos kelionėje jis keliavo feniksu. Iš tiesų šis keliavimo būdas jam nelabai patiko, tačiau jo granianas prastai jautėsi, kadangi lenktyniaudamas su Ryan'o vienaragiu kiek užsigavo koją.
Tiesa, kai Ryan'as atvyko į salą, jo čia laukė kiek nemaloni staigmena. Čia girdėjosi žmonių balsai, tad buvęs švilpynės koledžo atstovas įlindo į krūmus ir ėmė ieškoti žolės.
-
Lakstydamas su kamuoliu Eliotas džiaugėsi, kad jie atvyko į šią salą. Žinoma, be Oliverio būtų geriau, bet kol kas jis per daug netrukdė. Na, kiek jis gali netrukdyti egzistuodamas. Bet užsimanė pažaisti kamuoliu, kas Eliotui visai nepatiko. Atsargiai žvilgtelėjo į tėtį, bet įtarė, kad jam nepatiktų, jeigu tylenis nebūtų priimtas. Taigi Eliotas gūžtelėjo pečiais - atseit neprieštarauju. Bet kamuolio broliui nepaspyrė - nubėgo dar toliau.
Priartėjęs prie kažkokių krūmų suprato juose kažką esant. Tai labai sudomino. Žinoma, tai galėjo būti koks nors gyvūnas, bet nuo to būtų tik smagiau. O jeigu žmogus, jis mielai susipažins ir parodys, koks Oliveris yra bailys. Bet vis dėlto vienam lįsti ir viską aiškintis buvo kiek nedrąsu. Nors jau ne mažas, bet vis dėlto Eliotas dar buvo vaikas, taigi pradėjo žvilgsniu ieškoti to, kuris šioje situacijoje praverstų labiausiai.
- Tėti! - garsiai sušuko kiek atsitraukęs nuo krūmų. Į Oliverį visai nežiūrėjo. Brolio šioje saloje tarsi nebuvo. - Ateik, čia kažkas yra!
Paėmęs kamuolį į rankas stipriai jį suspaudė - kad ir kas ten buvo, mylimiausio žaislo neatims. Dabar žengė arčiau krūmų - labai jau rūpėjo, ką ten ras. O rado žmogų, tad iš karto drąsiai pasisveikino:
- Labas!
-
Eliotas neparodė paniekos, kai Oliveris pasisiūlė kartu pažaisti kamuoliu. Bet ir nepriėmė. Tai skaudino, ir devynerių berniukas nežinojo, ką daryti toliau. Gailiai žvilgtelėjo į tėtį, bet nenorėjo jam skųstis, dėl to kol kas iš viso tylėjo. Norėjo, kad laikas šioje saloje būtų smagus. Bet ar taip dar gali būti? Kodėl Eliotas nuolatos stengiasi viską apsunkinti?
- Eliotai, ir aš noriu pažaisti, - nedrąsiai ištarė Oliveris, bet brolis jau buvo nutolęs. Rado kažkokius krūmus, kurie, aišku, buvo įdomesni už dvynį. Eliotui bet kas įdomiau už dvynį... Bet Oliveris pasistengė neverkti, o tiesiog priėjo prie tėčio. Jeigu brolis veiks nežinia ką, jie galės ramiai pasikalbėti apie dailę, ar ne? Vadinasi, viskas ne taip ir blogai, nors tėtis turbūt nori, kad jie laiką leistų visi kartu.
Netrukus Eliotas kreipėsi į juos. Tiksliau, ne į jį, o tik į tėtį. Tai buvo labai akivaizdu, ir Oliveris vėl nusiminė. Bet nusprendė šį kartą nepaisyti to, kad brolis nenori jo matyti. Sukaupęs visą drąsą nužygiavo jo link ir netrukus jau buvo šalia. Iš tiesų krūmuose buvo kažkoks žmogus, tik Oliveris neturėjo nei drąsos, nei noro su juo sveikintis. Ką gali žinoti, gal šis vyras piktas ir juos išbars? O gal pradės muštis? Ieškodamas paramos apsižvalgė tėčio. Dabar labai reikėjo, kad jis būtų šalia. Norėjo pasakyti Eliotui, kad negalima taip neatsargiai eiti prie nepažįstamų žmonių, bet taip ir nepasiryžo.
-
Vos tik atsidūrė saloje, berniukai nulėkė, o jų tėvas šypsodamasis atidžiai juos stebėjo. Be galo norėjosi, kad jie sutartų, kad mylėtų vienas kitą ir būtų tokie artimi, kokie lyg ir turėtų būti dvyniai. Iš Oliverio pusės viskas buvo gerai, tačiau Eliotas kėlė vis daugiau nepatogių klausimų. Bet gal šiandien viskas bus kitaip? Norėjosi tikėti, kad anksčiau ar vėliau šita problema išsispręs. Bet, deja, turbūt dar ne šiandien. Prašyti pažaisti kartu Oliveriui tikriausiai buvo nedrąsu. Jis stengėsi suartėti su broliu, kad viskas būtų taip, kaip buvo anksčiau. Eliotas nepasakė ne, netgi piktai nepažiūrėjo į brolį, bet ir žaisti nepriėmė. Dafydd galvojo, ar verta kažką sakyti, bet kol kas tylėjo. Žiūrėjo, kaip sūnus tolsta ir netrukus gerokai išsigando. Žinoma, kažką rasti devynerių metų berniukui buvo įdomu, bet jo tėvo galvoje iš karto suskambo pavojaus varpelis.
- Eliotai! - sušuko Dafydd. Kiek nustebo, kad ir Oliveris nužingsniavo į tą pusę. - Negalima taip lįsti, kur yra nežinia kas. Ką gali žinoti, kas atsitiks. Turi būti atsargesnis, sūnau.
Visa tai kalbėjo artėdamas prie krūmo. Ne iš karto suprato, kaip labai išsigando. Gal tai ir buvo kvaila, bet jeigu ten išties būtų koks nors pakenkti norintis žmogus, kaip devynerių metų berniukas galėtų apsiginti? Jis, žinoma, jau pasisveikino, bet baimė niekur nedingo. Tik priėjęs visai arti Dafydd suprato krūme esantį žmogų pažįstantis, tik negalėjo prisiminti jo vardo.
- Ryan? - nelabai užtikrintai ištarė spėdamas, kad tai galėjo būti šio žmogaus vardas. Prisiminė, kad jis yra Rafael'io kolega ar mokinys ir nesitikėjo dar kartą sutikti jo čia. Kas būtų pagalvojęs, kad ši nedidelė salelė yra tokia puiki vieta magiškiems gyvūnams gyventi? - Čia mano sūnūs. Eliotas ir Oliveris, - pristatė berniukus parodydamas į kiekvieną iš jų. Baimė kiek atlėgo, tačiau Eliotas privalo išmokti, kad taip pulti prie nepažįstamų žmonių negalima.
-
Per Velykų atostogas dar pirmakursė Kaja visai netyčia susitiko Hogvartso direktorę. Šiuo metu jos sėdėjo sėdmaišiuose saloje ir kalbėjosi.
- Ne, man tikrai nepavyktų, - liūdnai pasakė vienuolikmetė, kai direktorė prakalbo apie egzaminą būnant septyniolikos. - O kodėl Voldremortras, - taip, ji nemokėjo ištarti šio vardo, - vienintelis mokėjo taip skristi? Ar tai labai sunku?
Ji girdėjo kažką apie tai, kad tas veikėjas buvo labai blogas. Kai Evenstar papasakojo apie sukūrimo kerus, šviesiaplaukė aiktelėjo.
- Bet juk tai neįmanoma! Kaip galima sukurti kažką iš nieko? Įspūdinga... Tikriausiai tik jūs taip mokate!
Augalas Kajai pasirodė tikrai mažiau įdomus už daiktus, atsirandančius iš niekur, todėl apie jį mergaitė daugiau nieko neklausinėjo.
- O galite taip išburti dar ką nors? O jūs nenorite nusidažyti plaukų, pavyzdžiui, blondiniškai arba rusvai? Labai jaunina, man mama taip sakė, kad reikia dažyti plaukus. Bet kuri spalva labiau tiktų, tai aš tikrai nežinau. Reikėtų pasitarti su profesionalais. Ar norite čipsų? - paklausė ir atkišo pakelį.
Pasidarė įdomu, kiek direktorei metų. Bet bent jau šį kartą Kaja susivokė, kad to klausti būtų nemandagu. O gal nelabai gražu buvo klausti ir apie tuos plaukus?
-
Matėsi, kad Kaja visiškai nepasitiki savimi ir gebėjimu kerėti. Tokiems vaikams nemažai prireikdavo laiko, kol atsirasdavo pasitikėjimas ir supratimas, kad, labai norint, viską įmanoma pasiekti.
- Dar tikrai per anksti spręsti, kas bus po keletos metų, - nusišypsojo. - Neabejoju, kad tuomet mes skaniai pasijuoksime prisiminusios šį pokalbį.
Niekas nežino, kaip Voldemortas sugebėjo skristi be šluotos. Jis buvo tamsusis burtininkas ir gebėjo atlikti tai, apie ką kiti net negalvojo.
Akivaizdu, kad išbūrusi sėdmaišį ir papasakojusi apie sukūrimo kerus ji paliko mergaitei įspūdį. Taip, kaip prieš keletą metų Tanzanijoje, atvykusi pas Mulungu šeimą.
- Aš galiu išburti, ką tik panorėjusi. Žiūrėk, - burtininkė mostelėjo lazdele ir iš jos išskriejo margaspalvių drugelių burys. - Ar norėtum šitaip mokėti?
Klausimai ir pastabos apie išvaizdą Hogvartso direktorei atrodė juokingi, bet Kajai ji šito neparodė. Vienuolikmetė, turtingų žiobarų mergaitė nesuprato, kaip netaktiška komentuoti vyresnius žmones jiems girdint, bet tikriausiai jai tai atrodė normalu. Daugiau laiko praleidusi su koledžo draugais ir burtų pamokose, ji tikrai supras, kaip galima bendrauti su kitais, o kaip verčiau nederėtų.
- Na, mano amžiuje tikriausiai spalvoti plaukai nelabai tinka, bet jei ir tiktų dabartiniai man visai patinka ir nieko nenorėčiau keisti, - burtininkė vėl nusišypsojo. - Ačiū, mielai pasivaišinsiu čipsais. Mano mėgstamiausi su sūriu, taip pat su grietine ir svogūnais. O tavo?
-
Kajos akyse žybtelėjo viltis, kuomet direktorė pasakė, jog dar per anksti spręsti, kas bus po kelerių metų. Tačiau ta viltis kaip ir įsižiebė, taip ir užgęso.
- Man nesiseka mokslai, - pasakė mergaitė.
Netrukus Arwen Evenstar išbūrė drugelių. Tai sužavėjo Kają, nes drugelių spalvos buvo labai labai gražios.
- Oho! - susižavėjusi sušuko. - Taip tai tikrai norėčiau, labai! Žiūrėkit, yra ir su rožine! - rodė pirštu į labiausiai patikusį drugelį. - Aš tai norėčiau rožinių plaukų, - pasakė ji, kuomet jos abi kalbėjosi apie plaukų spalvas.
Kaja šiek tiek nustebo, kuomet direktorė ne tik, kad pasivaišino traškučiais, bet ir leido suprasti, jog tai - tikrai ne pirmieji jos ragaujami traškučiai, mat ji turėjo net mėgstamiausius.
- Bet kur jūs ragavote čipsų! Juk čipsai yra žiobarų maistas! - ir toliau su susižavėjimu balse kalbėjo. - Mano mėgstamiausi irgi su sūriu! - džiūgavo.
Šią akimirką Kajos tėvai ėjo mergaitės ir moters link, tačiau Kaja to nematė. Džiaugėsi dėl to, kad ir jos, ir Hogvartso direktorės mėgstamiausi traškučiai yra sūrio skonio.
-
Pasakiusi, kad jai nesiseka mokslai, Kaja dar kartą patvirtino Arwen spėjimą, kad mergaitei trūksta pasitikėjimo savimi. Taip tikrai neretai nutikdavo iš Žiobarų šeimos kilusiems vaikams. Laimei, ji žinojo nemažai pavyzdžių, kai Žiobarų kilmės mokiniai pasirodydavo geriau už grynakraujus burtininkus.
- Jei nori, kad sektųsi mokslai, turi labai norėti šitai pakeisti, dėti pastangas ir tikslingai siekti tikslo, - švelniu balsu tarė burtininkė. - Žinai, pastangos tikrai atsiperka.
Arwen su šypsena stebėjo mergaitę, kaip ji nusekė akimis rožinį drugelį.
- Manau, kad dabar jau turi tikslą - jei stropiai mokysiesi, galėsi nesunkiai pakeisti plaukų spalvą, kad ir į rožinę.
Atrodė, kad Kaja nelabai susigaudo magijos pasaulyje ir kaip jis persipina su žiobarų, kadangi nusistebėjo dėl čipsų.
- Žiobarų pasaulis yra daug didesnis, nei burtininkų. Natūralu, kad man, kaip ir kitiems suaugusiems burtininkams, neretai tenka lankytis žiobarų parduotuvėse ir kavinėse, ragauti žiobariškus užkandžius. Žiobarai tokie patys žmonės, kaip ir burtininkai, tad kodėl gi nepasmaguriavus jų išrastais skanėstais?
Arwen iš apsiausto kišenės išsitraukė dvi šokoladines varles. Vieną jų padavė Kajai ir paragino vaišintis.
-
Kaja atsiduso. Apie tai, kad į mokslus reikia dėti pastangas, jai nuolat primindavo koledžo vadovas.
- Žinau... - tik pasakė ji.
Kitiems grifams mergaitė padejuodavo, jog labai tingisi, tačiau direktorei dejuoti nelabai norėjosi. Juk ji - prestižiškas asmuo. Šviesiaplaukei vos neišsprūdo iš lūpų, kad plaukus galima nusidažyti. Arba paprašyti kokio kito burtininko, jog pakeistų plaukų spalvą. Tačiau Kaja nebuvo tikra, jog jai tai leistų padaryti mama. Nors, jeigu vienuolikmetė šiek tiek pazystų, mama tikrai nusileistų.
Po akimirkos Kaja nusistebėjo tuo, ką pasakė Hogvartso direktorė.
- Norite pasakyti, kad burtininkai vaikšto žiobarų pasaulyje? O, ačiū, - padėkojo už varlę ir ėmė ją valgyti, nors daug labiau Kajai patiko žiobariški šokoladukai.
- Sveiki, - pasisveikino su Arwen Evenstar Kajos mama, o paskui ir tėtis. - Ar galime kažkuo padėti? - paklausė mama jos.
- Mama, tėti, čia gi Hogvartso direktorė! - kaip kokį stebuklą pristatė Kaja.
- O, nejaugi? - nusistebėjo mama.
Tą akimirką abiejų tėvų minos pasikeitė, tapo pagarbios. Ir jie, regis, stengėsi atrodyti kuo rimtesni. Kaja matė, jog tėvai įkaušę ir dabar bando valdytis ir tai jai pasirodė juokinga, mergaitė sukikeno.
- Labai malonu susipažinti, mes Kajos tėvai, - nusišypsojo tėtis.
-
Arwen vylėsi, kad ateis toks metas, kai Kaja supras, jog smagu mokytis ir sužinoti kažką naujo. Gerai būtų, kad taip nutiktų artimiausiu metu, o ne kai jau bus per vėlu.
- Na taip, burtininkai gyvena žiobarų pasaulyje, - nenorėdama parodyti nustebimo tarė profesorė. - Britanijoje yra tik vienas miestelis, kuriame nėra žiobarų, tai Kiauliasodis. O visur kitur - niekada negali žinoti, kas praeina pro šalį. Galbūt net tavo kaimynai yra burtininkai.
Jai nusišypsojus ir stebint, kaip Kaja valgo šokoladinę varlę, priėjo dailiai išsipusčiusi moteris ir formaliai atrodantis vyras. Jai dingtelėjo, kad tai gali būti Kajos tėvai.
- Laba diena, - pasisveikino. - Mudvi su Kaja šnekučiuojamės apie mokyklą ir laisvalaikį. Man taip pat malonu susipažinti.
-
- Tikrai? - Kaja jautėsi apstulbusi. - Aš galvojau, kad yra atskiri burtininkų ir žiobarų miestai, na, kad viskas, ką aš žinau, yra žiobarų ir tik burtininkai iš žiobarų šeimų, kaip aš, tenais slepiasi. Maniau, kad tokių miestelių kaip Kiauliasodis, kur yra vien tik burtininkai, pilna! O ar burtininkas gali dirbti kokioje nors žiobariškoje vietoje? - paklausė. - Na, tarkim, parduotuvėje?
Kajos tėvai žiobarų mokyklos, kurią anksčiau lankė mergaitė, direktorei, nuolat nešdavo dovanų. Šokoladinių saldainių, vyno, prabangių papuošalų ar kvepalų ir panašiai. Šviesiaplaukė įtarė, kad jie norėtų įteikti kokią nors dovaną ir Hogvartso direktorei, bet juk turbūt nieko neturėjo po ranka.
- Puiku, - atsakė Kajos mama.
- Jeigu norėsite užkandžių ar vyno, prašom ateiti, - tarė tėtis ir pamojo susibūrimo pusėn.
Tėvai nuėjo atgal, tačiau jų pasibuvimas tapo daug ramesnis ir tylesnis.
- Tai aišku, dabar jie laužysis, - pavartė akis Kaja. - Vaidins, kad yra labai kultūringi, - sukrizeno.
-
Pasakodama Kajai apie burtininkų pasaulį, Arwen tikėjosi mergaitę sudominti pamokomis. Ji vylėsi, kad, susidomėjusi magija, Kaja labiau norės pritapti pasaulyje, kuris dar jai naujas. Tad kiekvienas jos klausimas buvo į naudą. Jei klausia, vadinasi domisi.
- Tai retas atvejis, bet tikrai yra burtininkų, dirbančių žiobarams, - nusišypsojo. Įdomu, ar ji pati svarsto tokį variantą. Žinoma, jai dar anksti spręsti apie ateitį baigus mokyklą. - Magijos pasaulis tikrai labai platus, tad tikrai nesunku rasti, ką veikti magiško. Jei domina darbas parduotuvėje, jų pilna Skersiniame skersgatvyje ir Kiauliasodyje. - Apie Mušeikų ir kitus skersgatvius, besislepiančius už Kiauro katilo smuklės, nusprendė nutylėti.
Kajos tėvams pasiūlius užkandžių, Arwen numojo ranka.
- Ačiū už kvietimą, bet turėsiu atsisakyti. Aš čia atvykau su reikalu, bet gerokai per anksti. Bet jau temsta, tad netrukus jau turėsiu keliauti.
Burtininkei šis žiobarų apsilankymas pasirodė keistas. Šie ilgai neužsibuvo, tad gal tik atėjo patikrinti, kaip sekasi Kajai. O gal pamatė ją ir susidomėjo, su kuo dukra bendrauja. Arwen nesuprato, ką Kaja turėjo omenyje sakydama, kad tėvai laužysis. Bet jau seniai nebekreipė dėmesio į jaunimo žargoną - neįmanoma suspėti įsiminti visus paauglių naujadarus. Ypač, kai kas dešimtmetį vis kas nors pasikeičia.
-
- Tikrai nenorėčiau dirbti parduotuvėje, - susiraukė Kaja. - Aš norėčiau būti modelis, kaip mano mama, bet nebūsiu, nes esu stora, - atsiduso. - Nebent suplonėčiau, bet aš visada tokia buvau, - gūžtelėjo pečiais ir suvalgė traškutį. - Todėl turbūt būsiu influencere, - išdidžiai pasakė. - Nenorėčiau veikti ko nors magiško, nes gali visokių nelaimių atsitikti. O burtininkų namuose irgi neveikia internetas? Kaip ir Hogvartse? Na, tiksliau, Hogvartse neveikia išvis telefonas. Ir planšetė neveikia. Ir kompiuteris. Kodėl, direktore? - labai rimtai paklausė.
Tėvai tikrai linksminosi žymiai tyliau. O tai jiems nebuvo įprasta. Kaja žinojo viso to priežastį. Jie gėdijosi prieš Hogvartso direktorę.
- O kokios dovanos jums patinka? - paklausė mergaitė. Nutuokė, kad tėvai paskui ko nors panašaus klaus.
Vakarėjo. Bet Kaja nežinojo, kiek tėvai čia ketina būti. Kai sutems, jie lieps jai ateiti arčiau ir teks leisti laiką internete triukšme.
-
Arwen nusišypsojo išgirdusi, kad Kaja nenorėtų dirbti parduotuvėje. Žinoma, kad nenorėtų. Kaip jai iš viso galėjo kilti tokia mintis. Akivaizdu, kad turtingų žiobarų išlepinta mergaitė darbą suprato visai kitaip, nei daugelis. Jai įprasti darbai tikriausiai atrodė pasibjaurėtini ir save įsivaizdavo įdomesnėje, madingesnėje aplinkoje. Burtininkė nesuprato, kas yra influencerė, bet nenorėjo klausti ir plėtoti šios temos. Ypač Kajai prakalbus apie išvaizdą. Nenorėjo viso to sureikšminti, kad mergaitei neatrodytų, kad ir Arwen kreipia į tai dėmesį.
- Hogvartse elektronika neveikia dėl to, kad aplink labai daug magijos. Keli šimtai žmonių, nuolat naudodami magiją, sukelia tokį efektą, - Kajos tėvams nuėjus, mielai paaiškino. - Burtininkų namuose magijos nėra daug, tad elektronikai veikti kliūčių nėra. Tačiau burtininkai patys nėra pratę prie tokių įrenginių, jiems viską atstoja magija. Dėl to jie elektronikos nenaudoja.
- Dovanų paprastai man žmonės nedovanoja, - šyptelėjo. - Bet kad jau paklausei, mėgstu geras magijos knygas, kokybiškas plunksnas bei rašalą. Taip pat vertinu vilnones kojines. Su piešinėliais, - atsargiai pridūrė.
Kartais pasitaikydavo, kad mokinių tėvai jai siųsdavo dovanas. Viena po kitos pelėdos pasirodydavo jos kabinete mokslo metų pradžioje, taip pat netrūkdavo jų ir per Kalėdas. Arwen įtarė, kad ir Kajos tėvai gali planuoti kažką panašaus.
- Leisk atspėsiu - tu labiausiai norėtum dovanų gauti naują telefoną ar planšetę? - neslėpdama šypsenos paklausė.
-
Kaja nustebo. Ji manė, jog elektronika Hogvartse neveikė dėl to, jog pati direktorė taip užbūrė. Tai nesąmonė ta magija, mintyse pagalvojo mergaitė. Nesąmonė, jeigu čia ji trukdo veikti telefonui, planšetei ir kompiuteriui. O kai stringa ryšys, tai galbūt aplink kažkas kažką buria?
- O kodėl jums nedovanoja dovanų? - Arwen Evenstar ir vėl privertė nustebti šviesiaplaukę.
Na, magiškų knygų ir plunksnų bei rašalo mano tėvai kaži, ar padovanos. Nebent vesčiausi tėvus į Skersinį Skersgatvį. Tačiau aš ten nenoriu. Kas lieka? Kojinės? Mano tėvai nedovanos mokyklos direktorei kojinių. Kodėl ji mėgsta kojines su piešinėliais?
- Ai, šiuo metu ne, - atsiduso. - Ir ką aš veikčiau su telefonu ar planšete, negalėčiau mokykloje pasidžiaugti. Turiu gana naujus prietaisus, bet galiu naudotis tik per atostogas, - liūdnai pasakė. - Tai tiktų ir kalnas suknelių, batelių, papuošalai visokie, kvepaliukai, lūpų blizgesiai, nagų lakai.
-
Arwen ir pati kartais pagalvodavo, kodėl jos amžiaus žmonės retai gauna dovanas ir patys jas perka.
- Na, sunku pasakyti, kodėl. Tikriausiai galvoja, kad viską jau turiu ir man nieko nereikia, - svarstė ragana. - Tokiame amžiuje, kaip mano, nelabai ko reikia naujo. Išskyrus dalykus, kurie sunaudojami. Kaip rašalas, plunksnos ir kojinės.
Jai, žinoma, būtų malonu gauti kažkokių mielų smulkmenėlių. Nuotaikai pakelti, dienai praskaidrinti. Ypač žiemos metu, kai už lango tamsu ir niūru. Tokiais ilgais vakarais tenka pačiai išsiburti šviečiančių elfų girliandą ir įsisupus į šiltą pledą skaityti knygą ir mėgautis skania aviečių arbata.
- Neabejoju, kad pilyje ir be telefono gali rasti, kaip praleisti laiką, - vėl nusišypsojo mergaitei. - Ar koledžo vadovas arba prefektai nesudomino tavęs kokiu nors būreliu, tarkim šachmatų ar auksinukų? Teko matyti, kad mokiniai keičiasi šokoladinių varlių kortelėmis ir bando surinkti visą kortelių kolekciją.
-
Kaja gūžtelėjo pečiais. Ji nežinotų, kaip sunaudoti rašalą ir plunksnas. O dar tai, kad Arwen Evenstar - ne mokinė. Kojinės iš Hogvartso direktorės išvardintų dalykų skambėjo geriausiai. Ir dar su piešinėliais. Šviesiaplaukei irgi tokios patiko.
Kai profesorė pasakė, jog ir pilyje galima rasti, kaip praleisti laiką, mergaitė atsiduso. Tame ir esmė, kad nelabai buvo kaip. Viskas atrodė arba nuobodu, kaip kad ką tik paminėti šachmatai, arba pavojinga, kaip, pavyzdžiui, kvidičas.
- Šachmatais žaisti nemoku, bet man ir neatrodo tai įdomu. O kas tie auksinukai? - paklausė.
Kažką apie juos bendrajame kambaryje girdėjo, bet tik tiek. Irgi neskambėjo įdomiai.
- Kartais ir aš nusiperku šokoladinių varlių, bet mane jos erzina, nes būna, kad pabėga, - susiraukė. - Jau geriau suvalgyti žiobarišką šokoladuką. Tiesa, aš turiu nagų lakų, lūpų blizgesių, kvepalų, papuošalų kolekcijų. Bet ką su jais tiek daug veikti? Beje, koledžo vadovas rugsėjį padarė, kad veiktų mano Maikas, - kiek džiugiau tarė. - Dabar jis kakoja plastmasiniais kakais pats! Jų net nereikia įdėti! - jai tai vis dar atrodė tarsi stebuklas ir mergaitė net nepagalvojo, kad direktorė nežinos, kas toks yra Maikas.
-
Paminėjusi keletą burtininkų vaikų mėgiamų užsiėmimų, Arwen nuklydo į prisiminimus. Ji prisiminė, kaip pati mokydamasi Hogvartse, kartu su kitais Varno Nago mokiniais žaisdavo šachmatais, keitėsi šokoladinių varlių kortelėmis. Auksinukai jai nebuvo prie širdies, bet būdavo smagu stebėti, kaip rutuliukas tašką praradusiam jos bendramoksliui į veidą papurškia dvokiančio skysčio.
- Auksinukai yra magijos pasaulio žaidimas, panašus į stiklo rutuliukus. Žiobarai taip pat juos žaidžia, ar ne? Stengiasi kuo toliau nuridenti rutuliuką, praridenti pro lankus ar nustumti priešininko rutuliuką, kad šis gautų mažiau taškų.
Kaja akivaizdžiai rodė nepasitenkinimą šokoladinėmis varlėmis, bet juk smagiau ne valgyti šokoladą, o rinkti korteles! Savo šokoladinių varlių kolekcijos ragana niekam nenorėjo perleisti. Kortelės vis dar gulėjo viename iš stalčių jos kabinete. Kolekcija jai kėlė daug gerų prisiminimų, o su jais Arwen dar nebuvo pasiruošusi išsiskirti.
- Kas yra Maikas? - pasiteiravo galvodama apie kokį nors minkštą žaislą iš žiobarų parduotuvės. Bet šie, kiek jai teko susidurti, jokių funkcijų neatliko. - Labai malonus tavo koledžo vadovas, jei padarė, kad Maikas veiktų.
-
Kaja išklausė pasakojimo apie tai, kas yra auksinukai. Iš šito pasakojimo žaidimas jai pasirodė visai įdomus. Galbūt būtų smagu?
- O tame žaidime, na, auksinukuose, ar reikia naudotis burtais? - susidomėjusi paklausė.
Pasidarė smalsu, ką pati direktorė veikė, kai mokėsi mokykloje. Ar Hogvartsas jau buvo pastatytas? Akivaizdu, jog profesorė nebūtų galėjusi nei žaisti auksinukais, nei rinkti šokoladinių varlių. Juk tokioje gilioje senovėje tokių dalykų tikrai nebuvo, pamanė Kaja.
- Maikas yra mano triušis! Žaislas! Bet su juo jau nuobodoka, - atsiduso. - Taip, profesorius Auris išties labai geras. Aišku, kartais jis užknisa, kaip ir visi profesoriai, - pasakė.
Tada šiek tiek patylėjo. Kol susizgribo.
- Išskyrus jus, žinoma, - pridūrė.
-
Atrodė, kad Kaja susidomėjo auksinukais. Arwen apsidžiaugė bent kažkuo sudominusi žiobarų kilmės raganaitę kuri, atrodė, vis dar skeptiškai žiūrėjo į magijos pasaulį ir jo privalumus. Apie skystį iš auksinukų ji vis dar nenorėjo užsiminti. Lai būna staigmena, jei visgi mergaitė išdrįs juos išbandyti.
- Ne, magijos nereikia naudoti, - nusišypsojo burtininkė. - Kaip ir šokoladinės varlės, burtininkų šachmatai ar kiti magiški daiktai, auksinukai tiesiog veikia, jų papildomai užburti nereikia žaidimo metu.
Profesorė susidomėjo, kodėl žaislinis triušis Kajai jau nusibodo, bet nenorėjo klausti. Kaja, tarsi prisiminusi, kad būtų mandagu ir apie ją pasakyti kažką gražaus, ne tik apie Aurį Senklerį, po nedidelės pertraukos privertė profesorę nusijuokti.
- Tu labai miela, kad taip sakai, - linksmai pasakė.
Tamsa jau apėmė salą. Atėjo metas keliauti į vietą, kur auga mėnulio naktižiedė.
Iš vandens pusės, kur buvo prisišvartavusi jachta, Kają pašaukė tėvai.
- Na ką, buvo labai smagu su tavimi paplepėti, bet man jau metas, - Arwen atsisveikino su grifiuke. - Tave taip pat jau kviečia. Tad iki pasimatymo Hogvartse.
Arwen atsikėlė iš sėdmaišio, išsitraukė burtų lazdelę ir vienu jos mostelėjimu jį panaikino. Tuomet, pamojusi Kajai, patraukė į salos glūdumą ir dingo tamsoje.
-
Vakaras atėjo labai greitai ir jau sutemo. Kajos tėvai ruošėsi keliauti namo, o gal ne namo, galbūt jie visi vyks į kokį nors restoraną pratęsti vakaro. To mergaitė visai nenorėjo, nes restoranuose tėvai jai liepia pasidėti telefoną. Ką šviesiaplaukei ten veikti? Ir dar tuomet, kai nusiveda ten, kur net nėra picos.
- Viso gero, profesore Evenstar! Man taip pat buvo labai smagu.
Ir iš tiesų, Kaja apsidžiaugė, jog jai teko garbė susitikti Hogvartso direktorę. Jeigu po atostogų mokykloje kas nors iš jos šaipysis, kad jai neišeina kerėti arba juoksis dėl telefono, planšetės ir kompiuterio, tuomet Kaja galės atsikirsti, jog bendravo su direktore už mokyklos ribų.
Netrukus visi daiktai jau buvo sukrauti į jachtą, kuri paliko salą ir Kaja bei kompanija, su kuria ji atvyko, dingo tolyje.
-
Viduje kerojo šioks toks jauduliukas. Žinoma, Alanas yra neblogas vaikinas, ir Oliveriui su juo piešti turėtų būti smagu. Bet kaip bus su tomis mergaitėmis? Ar nenutiks taip, kad dailininkai pieš, o jam teks prižiūrėti tas dvynukes? Nors Dafydd laukė jau septintojo mažylio atėjimo į pasaulį, negali sakyti, kad būtų labai patyręs su vaikais. Svetimais vaikais. Jie kiek gąsdino, ir, tiesą sakant, velsietis jų nė nemėgo. Gal reikėjo pasakyti Alanui, kad tegul atvyksta vienas? Deja, nesugalvojo gražaus būdo tą padaryti, o ir priežasčių atskleisti nelabai galėjo. Taigi jie susitiks penkiese. Telieka tikėtis, kad viskas bus gerai.
Atsivedė sūnų prie valtelės, kuri, laimei, stovėjo vietoje. Padėjo jam įlipti ir atsisėdęs šalia apsidairė. Aplinkui buvo tylu ramu, tad mostelėjo lazdele ir privertė valtelę plaukti pačią. Neabejojo, kad Oliveriui taip bus smagiau, be to, norėjo jį apkabinti. Kalėdų atostogos netruks pralėkti, ir vėl teks išleisti savo mažylius į Hogvartsą. O jau visai netrukus ten pat važiuos ir Miriam. Jis privalėjo šį laiką išnaudoti kaip įmanoma turiningiau.
- Užsikursime laužą, kad nebūtų šalta. Galėsi paklausti Alano įvairių dalykų, kurių tau negali paaiškinti žiobaras mokytojas. Bus smagu, pamatysi, - kalbėjo su sūnumi Dafydd. Netrukus jie pasiekė salą, ir jis burtais paleido valtelę atgal. Neabejojo, kad Alanas nenorės su mažylėmis keltis oru. Be to, ką gali žinoti, gal net nemoka keliauti tokiu būdu.
Sumetęs kelias malkas jas uždegė, ir pasklido šiluma. Buvo keistai smagu čia būti, atrodė, kad gal nė nereikia tos dailės pamokos. Pabūtų dviese su mažyliu, pasišnekėtų. Galbūt ir papieštų. Ar jiems tikrai reikia svetimų žmonių? Bet susitikimas jau suplanuotas, tad neverta ir galvoti.
- Oliveri, kol jie atvyks, gali paieškoti daugiau malkų laužui, - pasiūlė berniukui pats stovėdamas prie ugnies. Dėl visa ko užkerėjo ją nematomu skydu. Pernelyg gerai prisiminė Elioto neatsargumą. Oliveris į laužą neįkris, bet Alano mergytės? Kas ten žino, tad geriau nerizikuoti.
-
Kalėdų atostogos - labiausiai lauktas reikalas nuo pat tada, kai išvyko į Hogvartsą. Žinoma, susitikti su tėčiu Kiauliasodyje taip pat buvo puiku, bet tai ne tas pats, kas būti namuose ir galėti žaisti su jaunesniais broliukais ir sesutėmis bei bet kada apkabinti mamą. O ji dabar buvo didesnė nei paprastai. Oliveris labai norėjo greičiau susipažinti su broliuku ar sesute, kurio dar nėra. Bet dar teks luktelėti. O kol kas galima ir papiešti. Kartu su Alanu ir tėčiu. Tas pasiūlymas sutrikdė ir kiek išgąsdino, bet vienuolikametis ryžosi sutikti. Tikėjo, kad tėtis nesiūlytų nieko, kas jam pakenktų, todėl gana drąsiai žygiavo salos link. Nelabai suprato, kodėl negalima piešti namuose, bet neprieštaravo. Laikas su tėčiu visada pats geriausias.
- Eliotas vėl bandytų į tą laužą įkristi, - droviai nusišypsojo berniukas. Jau visai netrukus jie buvo saloje. Čia jam patiko, o kuprinėje nekantriai laukė pieštukai ir dažai. Dar nežinojo, kokiu būdu jie pieš. Apie Alaną iš viso beveik nieko nežinojo, todėl kiek jaudinosi. Tuo labiau, kad tas talentingas žmogus pamatys, kad jis, Oliveris, visiškai nemoka piešti akių.
- Gerai, tėti, - pratarė ir nuėjo kiek toliau. Krūmynuose pradėjo rankioti žabus ir suprato labai smagiai leidžiantis laiką.
-
Alanas aptūlojo mažyles šiltais drabužėliais. Šiaip nelabai patiko mintis, kad jie visą laiką leis tik lauke. O gal ten yra koks pastatėlis ar kavinė. Keista, kad negalėjo tiesiog namie susitikti. Gal reikėjo atsisakyti? Bet kaip ir pažadėjo atvykti. Įdomu ar ten yra koks staliukas? Dėl visa ko į kerais padidintą kuprinę įsidėjo magišką palapinę.
Taigi. Kuprinėje be palapinės dar buvo įvairių dailės reikmenų, bei žaisliukų arsenalas dviem nenuoramoms. Šį kartą ėjo vienas, be Dori. Jam atrodė, kad jai tikrai reiktų laiko sau vienai.
Į miestelį nuvyko su nešykle. O tada jau vedėsi mergaites ir klausinėjo apie dalykus, kuriuos jie praėjo. O jie praėjo pro namus, mašinas, medžius. Jis prašydavo jų pasakyti kaip tie daiktai vadinosi. Aišku, kad dar jos nekalbėjo gerai. Toli gražu. Kartais būdavo sunku suprasti ką sako. Bet norėjosi jas lavinti.
Priėjus vietą, iš kurios reikėjo išplaukti apėmė baimė. O jeigu kas nutiks ir dvynukės įkris į vandenį. Jis stovėjo ant kranto laikydamas jas už rankyčių. Valtelė atrodė nepatikima. Alanas trumpam paleido Arielės ranką, nes ji niekur nelėktų, priešingai nei jos sesutė. Tada kerais sustingdė valtį ir tik tada įkėlė mergaites, kai ji jau ramiai, nejudriai plūduriavo ant vandens. Tada įlipo pats. Dvynukes pasisodino ant kelių. Nes kažkodėl baisiai bijojo paleisti jas toje valtyje. Tada kerai pradėjo plukdyti valtelę pirmyn. Tai buvo baisiausia kelionė žemėje. Nei nežinojo, kad gali dėl ko taip jaudintis.
Pagaliau jie priplaukė krantą. Alanas iškėlė jas, išlipo. Valtelę kerais pririšo ir vėl paėmęs mergaites už rankų ėjo tol, kol pamatė Dafydd.
- Labas. O kur Oliveris? - Paklausė. Degė laužas. Jokio staliuko nesimatė.
-
Tėtis kažkur ruošėsi su Amelija ir Ariele. Tačiau mama kartu nėjo. Dėl to Amelija šiek tiek protestavo, bet vėliau tai pamiršo, mat jie plaukė valtimi. Mažylė stengėsi ištrūkti iš tėčio glėbio, bet jai nepavyko. Labai jau norėjosi pavaikščioti po valtelę. Jausmas plaukiant patiko.
Kai jie pasiekė krantą ir tėtis iškėlė dukras iš valties, Amelija ištraukė savo ranką iš tėčio rankos. Nepatiko jai būti vedžiojamai. Nepatiko, kai būdavo ribojama jos laisvė. Mergaitė pradėjo bėgti, nors su tuo kombinezonu bėgimo reikalai gerokai apsisunkindavo.
- Fu! - trumpam sustojusi suriko raudonplaukė žiūrėdama į savo drabužius. - Kaka!
Jai norėjosi nusirengti. Bet bėgti - dar labiau. Tad ji ir vėl pasileido. Pamatė laužą ir vyrą. Prilėkusi prie vyro, prieš tai vieną kartą nukritusi, bet greit atsistojusi, ėmė rodyti į jį rankomis ir šaukti:
- Dėdė! Dėdė!
O tada nulėkė prie laužo.
- Gugis! Gugis! - rodė laužą norėdama Arielei pasakyti, kad tai yra ugnis. - Kašta! Kašta! - turėjo omeny karštį.
Ji žinojo, kad ugnies negalima liesti, tačiau tas žinojimas neapsaugojo nuo smalsumo. Amelija vos ne šoko į laužą. Bet ji atsitrenkė į kažką minkšto, tarsi į nematomą sieną. Pabandė dar kartą. Ir dar. Laužo pasiekti nepavyko.
- Neina! Neina! - rodė į laužą žvelgdama tai į tėtį, tai į Arielę.
- Gugis neina!
-
Jie kažkur išėjo, tik be mamytės. Arielė norėjo, kad ir mamytė eitų kartu.
- Ku La mytė? - Paklausė tėčio labai rimtu balseliu. Norėjo žinoti kur gi yra jos mamytė. Paskui jie ėjo kažkur ir kalbėjosi. Arielė žvalgėsi, viską tyrinėjo ir stengėsi neklysdama pasakyti tėčiui ką mato. O tada jie priėjo didelę balą vandens. Tokią didelę, kad ji negalėjo aprėpti jos akimis. Mergytė stovėjo ir stebėjo tą balą. Visai atrodė smagu ten pasitaškyti. Bet tėtis įkėlė į kažkokį dalyką. Gal laivą? Kažką tokio matė knygutėse.
- Baik Meli. - Pasakė, nes sesė muistėsi ir neleido jai patogiai įsitaisyti tėčiui ant kelių. Kai pagaliau pavyko tai padaryti prisiglaudė prie jo ir stebėjo viską toliau.
- Taip. Kaka! - Šokinėjo iš šūkčiojo jau iškelta iš valtelės ir pritardama sesei dėl rūbų. Jie veržė. Nebuvo patogūs. Bėgioti ir judėti trukdė.
Meli bėgo priekyje. O Arielė ėjo ramiai kartu su tėčiu. Atsiskyrė nuo jo tik tada, kai pamatė ugnį ir kažkokį žmogų.
- Ne, Ne! - Šūktelėjo, kai sesė beveik įpuolė į ugnį. Ėmė bėgti prie jos, keista buvo tai, kad nepargriuvo. Ji manė, kad dabar Meli labai skaudės. Labai , labai. Bet kažkas neleido prie ugnies prieiti.
- Nega. Ne. - Sakė, kad negalima prie ugnies. JI paėmė Meli už rankos ir pabandė nutempti arčiau prie tėčio.
-
Dafydd stebėjo nutolusį Oliverį ir nejučia nusišypsojo. Buvo smagu matyti berniuką laimingą ir atsipalaidavusį. Panašu, kad jam grįžimas namo buvo labai į naudą. Tik kaip reikės priversti save vėl jį išleisti? Žinoma, bus kiek lengviau nei rugsėjo pirmą, bet...
Netrukus pasigirdo vaikų šūkčiojimai, kas turėjo reikšti, kad pasirodė laukti žmonės. Atsisukęs Dafydd išties pastebėjo Alaną su dviem mergaitėmis. Jos jau buvo gerokai ūgtelėjusios, bet, žinoma, ir paties mažyliai darė tą patį. Negi jie su šituo jaunuoliu kalbėsis kaip tu rūpestingi tėveliai? Tai stebino, ir velsietis mintyse pats paneigė tokią galimybę. Jie čia atėjo tam, kad Oliveris papieštų su labiau patyrusiu žmogumi. Kodėl jis atsivežė ir dukras, Dafydd, tiesą sakant, nežinojo. Bet ir neklausė - nutarė, kad tai būtų nemandagu ir nedraugiška.
- Oliveris nuėjo atnešti daugiau šakų laužui, - atsakė ir šūktelėjo: - Oliveri! Eikš, jie jau atėjo!
Vėl atsisuko į Senklerius ir krūptelėjo. Viena iš mergaičių bandė įšokti į laužą. Čia turbūt ta, kuri rėkia mintyse pasakė sau Dafydd ir vos neprunkštelėjo. Eliotas turbūt ir dabar Dori pavadintų "ta, kur ne ledai." Ar šita šeima yra "tie, kurie"?
- Kokie jūsų vardai? - paklausė mergaičių nutaręs, kad jos galbūt norėtų prisistatyti. Vis dar jautėsi neturintis patirties su vaikais. Tiksliau, su svetimais vaikais, nes jų, tiesą sakant, gana stipriai nemėgo. Savi mažyliai buvo visai kas kita.
- Ką gi, gerai, kad pasirūpinau skydu, - bandydamas slėpti nerimą pasakė Alanui. - O kaip tu labiausiai norėtum piešti? Oliveris pasiėmė ir dažus, ir pieštukus. Ir nenustebk, jeigu jis mažai kalbės. Atrodo, kad po kelių mėnesių Hogvartse jis pasidarė dar tylesnis.
Susirūpinęs susirado akimis mažylį ir bandė kažkaip jam perduoti, kad liks šalia. Oliveris nebus vienas ir visada galės paprašyti pagalbos. Berniukas tai žino, ar ne?
-
Paėmęs kelias šakas Oliveris tarsi pamiršo, kad atėjo čia piešti. Galvojo tik apie tai, kad mielai būtų čia su broliu, Miriam ir mažaisiais. Ir mama, žinoma. Bet jie buvo tik su tėčiu, o kažkada turi ateiti ir nepažįstami žmonės. Tą Alaną jis matė vieną kartą gyvenime. Tada buvo visai mažas. Ką gali žinoti, kaip viskas seksis šiandien. Be to, jis tikrai nemoka piešti, tad puikiam dailininkui su juo bus nuobodu.
Nespėjęs per daug dėl to nusiminti berniukas išgirdo tėčio šūktelėjimą ir su keliomis malkomis rankose grįžo prie ugnies. Pamatė, kad viena mergaitė bando įšokti į laužą, o kita ją ramina. Tai labai priminė jį patį ir Eliotą, tad berniukas nusišypsojo. Numetė malkas netoli ugnies ir priėjęs prie tėčio apkabino jį.
- Labas, - droviai ištarė Alanui. Norėjo ką nors pasakyti ir dvynukėms, bet su jomis bendrauti sunkiau nei su jauniausiu Ezra, tad daugiau nieko nepasakė. Norėjo pradėti piešti, bet to paprašyti taip pat pasidrovėjo.
-
- Mamytė mūsų lauks namie. - Atsakė Arielei. Gerai, kad daugiau protestų nekilo. Nes ir valtyje Amelija bandė išsirangyti iš jo rankų. Kad ir kaip stengėsi negalėjo savyje nuslopinti kartais sukylančio irzulio. Kartais dukterys baisiai nervino.
Bet jos ir dažnai juokino. Kad ir dabar, kai protestavo dėl drabužėlių.
- Užtai šilta. - Besijuokdamas pasakė mažylėms. Amelija bėgo priekyje. O arielė ne. Ėjo su juo. Įdomu ar nesidrovės svetimų žmonių. Susimąstė Alanas.
Jo trumpa ramybė dingo per porą sekundžių. Širdis vos nesprogo iš siaubo, kai Amelija puolė į laužą, o jie juk buvo tolėliau nuo jos.
- Ne! - Balse suskambo siaubas ir jis puolė priekin. Bet Nieko nenutiko ir jaunuolis atsiduso iš palengvėjimo.
- Tu... Turbūt vos ką tik negavau infarkto. - Dar vis baimingai pasakė Dafydd Alanas.
- Ačiū, kad užkerėjai tą laužą. - Bandė Raminti save, bet širdis vis dar negalėjo atgauti ramaus ritmo. Jis pakėlė mergaitę nuo žemės ir priglaudė prie savęs.
- Nedaryk taip daugiau. Niekada. Niekada nedaryk. - Tyliai kalbėjo Amelijai, kol prisivertė ją pastatyti atgal ant sniego.
- Čia dėdė Dafydd. - Lėtai pasakė, kad jos įsimintų tai. Atėjo ir Oliveris su šakomis.
- Sveikas. - Nusišypsojo berniukui. Dafydd dar klausė kaip jis norėtų piešti, bet vaikinas dar nespėjo atsakyti.
- O čia Oliveris. - Vėl lėtai išskiemenavo pristatydamas berniuką dvynukėms.
- O kaip Oliveriui labiau patiktų piešti? Turiu visokių dalykų. Manau ir jums patiks papiešti. - Nusišypsojo savo dukrytėms. Pirmą kartą turbūt galės joms leisti taškytis ir purvintis kiek patinka. Gal ir nieko visgi piešti lauke? Aišku dabar žiema. Bet... Na matysim.
-
Regis, kiti nebuvo taip susidomėję laužu, kaip Amelija. O Arielė su tėčiu dar ir... išsigando? Be reikalo! Juk nieko nenutiko!
Sesutė ėmė tempti mažylę tolyn nuo laužo, o galiausiai tėtis pasiėmė ją ant rankų. Amelijai tai tikrai nepatiko, ji ėmė raukytis.
- Palei! Palei! - muistėsi sakydama, jog ją pastatytų ant žemės.
Laimei, Amelija ir vėl atsidūrė ant žemės. O čia atėjo dar vienas dėdė. Raudonplaukė puolė rodyti ir jį:
- Dėdė! Dėdė! - vėl šaukė.
Tėtis pasakė abiejų dėdžių vardus, bet šie mergytei visai nerūpėjo. Užtat ji rodė į laužą ir ėmė tiems dėdėms emocingai pasakoti:
- Dešaaalų. Zafyyylų. Tėtis guoninėj. Popa buvo. Nu nu nu. Mama pika.
Amelija norėjo papasakoti, kad ant laužo jie su mama ir seneliais kepė dešreles ir zefyrus, bet tėtis tada buvo ligoninėj, nes jam kažkas atsitiko. O mama paskui daug pyko ant tėčio. Ji net negirdėjo, kad vienas dėdė, didesnis, paklausė dvynukių vardų.
-
Arielė jau vos nepuolė į ašaras. Bet Nusiramino, kai tėtis pakėlė sesę nuo sniego.
- Nega. - Pakartojo dar kartą sesutei.
Kartu su jais buvo net du žmonės. Olis ir Fydd. Įsidėmėjo Arielė.
- As Lielė. O sia la Meli. - Pristatė Fydd save ir seserį.
- Aha. Buvo Inksma. Al tu mėgsti Fylus? Neliai ir mamytė sakė, kad nega lįsti prie Lauzo. O Meli lenda vis tiek. - Pasakojo Arielė Fydd. Ji klausė ar jam patinka zefyrai ir pasakojo, kad mamytė ir seneliai neleido lįsti prie laužo. O dabar Meli vis tiek tai darė.
- Tėtis buvo Guoni. Ilgai. Man netiko. - Paaiškino, kad jai nepatiko, jog tėtis ilgai gulėjo ligoninėje.
- As Noju piesti. Noju piesti. - Laiminga pradėjo kartoti išgirdusi kalbant apie tai. Tėtis dažnai piešė ir dažnai neleisdavo joms lįsti prie savo dažų. O dabar gal leis? Jeigu ne, tada jos su Meli jam dar parodys. Bet atrodė, kad jis šiandien nusiteikęs leisti lįsti prie dažų.
-
Šitos mergytės buvo kiek jaunesnės už jų jauniausią mažylį. Ezrą. Kol kas jauniausią, žinoma. Po kelių mėnesių šeimą pagausins dar viena mergytė, o tai be galo džiugino. Buvo smalsu, kaip jų mažyliui sektųsi bendrauti su šitomis mergaitėmis, bet abejojo, kad kada susitiks. Žinoma, tiek David, tiek Ezra būtinai norės susipažinti su Auriu, apie kurį vyresni vaikai plepėjo tikrai daug. Bet daugiau bendravimo, kuris visai nėra būtinas, Dafydd ir pats nenorėjo. Mažyliai draugų gali susirasti ir mokykloje. Pats susitikęs su Alanu, Dori ir jų vaikais jaustųsi klaikiai nejaukiai. Visų pirma, ką kalbėti su gerokai už save jaunesniais tėveliais?
- Kilo įtarimas, kad taip gali nutikti. Nereikia dėkoti, - atsiliepė į Alano žodžius. Nors jautėsi nesąs patyręs su svetimais vaikais, vis dėlto žinojo, kad jie kartais būna gerokai per smalsūs. Ypač Eliotas, kuris net ir būdamas gerokai vyresnis už šitas dvynukes mėgsta beveik įkristi į laužą.
"Lielė" ir "Meli" nelabai ką reiškė, bet tai turbūt buvo mergaičių vardai taip, kaip juos taria jos pačios. Dafydd nusišypsojo ir atsakė į priėjusio Oliverio apkabinimą. Ta garsioji mergaitė ir dabar šūkavo, tad sūnui gali ir nepatikti. Bet vylėsi, kad kol kas viskas gerai.
- Laužą uždegiau, kad būtų šilta, - mergaitėms pradėjus kažką pasakoti paaiškino Dafydd. Kažkodėl Ezros kalba visada buvo daug suprantamesnė, tad pasijutęs kiek nejaukiai galvojo, ką reikėtų atakyti dvynukėms. Ar iš viso kažko reikia. Galiausiai pratarė: - Taip, prie laužo lįsti tikrai negalima. Būkite atsargios. Oliveri, kaip tu norėtum piešti? - paklausė pažvelgęs į sūnų. Bandė suprasti, ar jis nesijaučia pernelyg nejaukiai. Ir ar mergaitės nesugadins galimybės kažko išmokti. Tyliai, kad Senkleriai negirdėtų, pridūrė savo mažyliui: - Nesidrovėk su Alanu pasikalbėti. Jis norėjo papiešti kartu su tavimi. Tikrai gali visko paklausti. Ar gerai?
Sutaršęs berniuko plaukus vėl atsisuko į jaunuolį.
- Tik nepagalvojau paimti kokio staliuko ar ko. Bet galime viską išsiburti, ar ne? Nemanau, kad šiuo metu saloje yra bent vienas žiobaras, - pasakė Alanui.
-
Mergaitės kažką šnekėjo, tik Oliveris nieko nesuprato. Jis ir Ezros beveik nesuprasdavo. Tik grįžus per Kalėdų atostogas jis kalbėjo kažkiek aiškiau. Taigi stengėsi labai į jas ir nežiūrėti - atrodė, kad pradės kažko klausinėti, ir jis kaip visada apsikvailins. Ir taip bus nejauku, kai reikės piešti, o jeigu dar pradės kalbėti, visai susimaus. Todėl apsikabinęs tėtį pasijuto kiek geriau.
Bet čia vienuolikmetis susidūrė su problema. Jis mieliau būtų piešęs pieštukais, bet atrodė, kad tai toms mergaitėms nebus įdomu. Žinodamas, kaip elgiasi David, neabejojo: joms būtų daug smagiau taškytis dažais. Vadinasi, reikia paaukoti savo norą. Bet kodėl? Jis turėjo piešti su Alanu, o ne su mažais vaikais. Liūdnai pakėlęs akis į tėtį ieškojo atsakymo į šį klausimą, bet viduje žinojo: vis tiek pasirinks tokį piešimo metodą, kuris labiau tiks ne jam pačiam, o kitiems. Mintyse perdavęs tėčiui, kad norėtų piešti pieštukais, balsu ištarė:
- Galime ką nors nutapyti.
Kalbėjo tyliai, tad nebuvo tikras, kad jį kas nors išgirdo. Vis tiek aišku, kad akių nepieš - jas vaizduoti gėda ir prie tėčio, tad prie svetimo žmogaus nė už ką tuo neužsiims.
-
Aišku, kad Amelija kėlė protestą dėl to, kad buvo pakelta nuo žemės. Bet juk jis taip persigando.
- Aišku yra. Turbūt pats nebūčiau apie tai taip greita pagalvojęs. - Rimtai pasakė vaikinas Dafydd.
- Šita didžioji padaužą yra Amelija. - Parodė į ją. - O Šita mažesnioji padauža Arielė. - Alanas žinojo, kad Dafydd yra matęs mergaites, bet tada jos buvo daug mažesnės.
- Aha. Praverstų stalas. - Vaikinas atsisegęs kuprinę išsiėmė palapinę. Mostelėjo lazdele ir ją pastatė.
- Jei pasidarys labai šalta galėsim į ją sulysti. Ten galima užsikurti krosnelę. - Jis įlindo vidun ir iš magiškosios palapinės išsinešė mažą staliuką. Tada nusprendęs, kad bus greičiau kerais atsigabeno foteliukus. Viską sustatė ant sniego.
- Jos pasakoja istoriją apie tai, kaip man teko pagulėti ligoninėje, o jos buvo su Dori ir mano tėvais iškyloje. Kepė zefyrus. - Paaiškino Dafydd ir Oliveriui viską, ką pasakojo dukterys. Praleido tik savo pykčius su Dori dėl darbo.
Vaikinas ištraukė iš kuprinės dėžę žaislų. Joms užimti jų pasiėmė daug. O tada ant stalo padėjo lapus, dažus ir kitokius dailės reikmenis.
- Jei norėsi Oliveri, tada galėsim ir dažais ir pieštukais papiešti. Turiu čia visko. O tu gal turi čia savo piešinių? Būtų įdomu pamatyti. Ir šiaip jeigu turi klausimų, tai tikrai gali klausti. - Nusišypsojo berniukui. Jis vis dar atrodė baisiai drovus, kokį jį ir prisiminė.
- Nori piešti Ariele? - Jis užkelė mergaitę ant kėdės. Padėjo priešais ją popieriaus lapą ir indelį guašo. Jis buvo užkerėtas, tinkamas mažiems vaikams, kurie gali sugalvoti paragauti dažų ar dar kažko prasimanyti.
- Gali piešti pirštukais. Pamerk į dažus ir piešk. Nori ir tu Amelija? - Reikėjo tiesiog jas užimti, kad galėtų daugiau laiko skirti Oliveriui. O be to mergaitės užmigs, tikrai panorės miego po kokios valandos ar panašiai. Juk guldydavo jas pietų miego. Taigi palapinėje tikrai galės pamiegoti. Ten bus šilta.
-
Amelijai nepatiko, kad visi ir toliau aiškino, jog negalima lįsti prie laužo. Kaip tai negalima, jeigu nieko neatsitiko?
- Gama! - sušuko tam didesniam dėdei. Mmm, - parodė jam liežuvį ir kelioms akimirkoms mergaitės akys tapo juodos, piktai pažvelgė į tą dėdę.
Kartais, kai Amelija supykdavo, jos akys trumpam nusidažydavo juoda spalva ir, tiesą pasakius, atrodydavo gana kraupiai. Dabar mergaičiukė buvo nusisukusi nuo tėčio, tad nežinia, ar tėtis pastebėjo pokytį. Tačiau parodytą liežuvį privalėjo pastebėti - vien jau dėl garso, kurį Amelija išleisdavo jį rodant.
Pati Amelija nieko nežinojo apie metamorfmagiją, jai viskas išeidavo nesąmoningai. O kai šeimos nariai kalbėdavo apie tai, kad pasikeičia jos akys ar plaukai, mažylė nesuprasdavo, apie ką jie čia šneka. Pokyčiai nesilaikydavo ilgai, todėl Amelija niekada nematė jų pačiupusi savo plaukų sruogą ar pažiūrėjusi į veidrodį.
Tėtis pastatė palapinę, ėmė iš jos nešti daiktus, taip pat padėjo žaislų dėžę. Visi kalbėjo apie piešimą, tačiau kol Amelija nepamatė tam skirtų priemonių, tol jos smegenys tos informacijos neužfiksavo ir kalbos jai neatrodė aktualios.
Mergaitė trumpam įkišo nosį į palapinę, tačiau ten atrodė nuobodu. Matė, kad tėtis pasodino sesę. Netrukus jis paklausė, ar Amelija irgi nori piešti.
- Ne! - suspigo mažylė ir kuo skubiau atsitraukė, kad tik nebūtų paimta ant rankų.
Ji tikrai nenorėjo sėdėti, tačiau tie dažai, jie domino. Tad raudonplaukė čiupo žalios spalvos dažus nuo stalo ir staigiai apvertė juos ant žemės. Buvo sniego, nors ir ne itin daug. Sniegas gražiai nusidažė.
- Liele, ziujėk! Niegas votas! - sušuko, kad sesė žiūrėtų, kad sniegas spalvotas.
Dar Amelija pasičiupo vieną iš savo minkštų knygelių ir ėmė ją volioti po tą žalią sniegą. Mergaitė mūvėjo pirštines, kurios jau buvo išterliotos dažais. Ji paėmė saujelę sniego ir pridėjo sau prie burnos. Neketino sniego valgyti, nes tėvai to neleisdavo, o mergaičiukė nenorėjo ant rankų. Tačiau paerzinti tėtį gali, ar ne? Tad Amelija dabar mojavo rankyte netoli lūpų ir šelmiškai primerkusi akis, iki ausų išsišiepusi žiūrėjo į tėtį.
-
Meli su iškištu liežuviu atrodė juokingai. Bet Arielei nepatiko jos pasikeitusios akys.
- Nedaryk taip. - Pasakė. - Nega ir viskas. Nega. - Aiškino ir toliau apie laužą.
Arielė kyštelėjo nosį į namą, kurį tėtis pastatė. Bet ten nebuvo įdomu, nes viską iš ten jis vis tiek išnešė lauk. Beveik viską. Ten liko lovytė, kurios Arielei dabar nereikėjo.
Kadangi Meli piešti nenorėjo, o dar parodė tokį įdomų dalyką Arielė nusimuistė nuo kėdės ir panardino pirštinėtas rankas į žalią sniegą. Tada pasičiupo tą guašą, kuris buvo jai skirtas ir suvertė kažkiek į tą pliurzę. Spalvos dabar susimaišė. Mergaitė nubėgo prie žaislų ir viską terliodama išsitraukė dėžutę su žaislinėmis plastmasinėmis daržovėmis ir vaisiais. Dar surado žaislinį šaukštą. Suvertė daržoves į spalvotą sniegą ir ėmė maišyti.
- Niam, Niam. Bus kanu. - Pareiškė Sesutei. Ji dabar dūko su tėčiu, tėčiui gal ir nepatiks, bet Meli vis tiek smagiai atrodė. O ji pati kol kas rimtai dirbo su savo kulinariniu šedevru.
-
Panašu, kad ramybės nebus, ir Dafydd tyliai atsiduso. Ką gi, pats kaltas. Privalo išmokti pastovėti už save. Kodėl galėjo neužsileisti tai moteriai, kuri norėjo atimti iš Hannah dinozaurą, bet štai šį kartą viskas buvo žymiai sunkiau? Kodėl negalėjo to paties padaryti dėl Oliverio? Atsakymą turbūt žinojo, bet bijojo jį sukonkretinti net ir mintyse. Kažkokiu būdu viskas turės pavykti ir su mergaitėmis.
Kai Alanas suprantamiau pasakė mergaičių vardus, Dafydd linktelėjo. Jautėsi keistai nejaukiai. Atrodė, kad turėdamas visą būrį savų vaikų turėtų mokėti elgtis ir su kitais, bet taip tikrai nebuvo. Tik visai neaišku, ar Alanas tą žino.
Netrukus teko susidurti su dar viena problema. Dafydd buvo tikras, kad vienai iš dvynukių (lyg ir Amelijai, nors nebuvo tikras) piktai žvelgiant į jį pasikeitė jos akių spalva. Svarstė, ar reikėtų tą pasakyti Alanui. O gal jam tik pasirodė? Susirinkome čia piešti, ar ne? mintyse ištarė sau ir apsisprendė. Jeigu tai nepasikartos, neužsimins. Dabar svarbiau, kad jo drovus mažylis nesijaustų čia nereikalingas. Juk susitikimas labiausiai skirtas būtent jam.
- Įkalbėjau jį pasiimti kelis piešinius, - atsakė į Alano klausimą ir žvilgsniu paragino sūnų juos išsitraukti. Stengėsi susikoncentruoti į jį, o ne į sniegą spalvinančias mergaites. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad gal ir pats galėjo pasiimti Ezrą ir David, bet vis dėlto džiaugėsi to nepadaręs. Jo visas dėmesys bus skirtas Oliveriui, o kaip tvarkysis Alanas... Na, tai jau jo paties reikalas.
- Pratini jas prie meno nuo pat mažumės? - draugiškai paklausė jaunuolio svarstydamas, kaip reikėtų paversti situaciją jaukesne. Mielai būtų apkabinęs savo sūnų ir pasakęs, kad jau netrukus jie visi kartu pieš. Bėda ta, kad negalėjo to pažadėti. Be to, Oliveriui jau vienuolika, gal nė nepatiktų būti apkabintam prie svetimų žmonių. Taip ir liko tylėti ir galvoti, ar gali ką nors padaryti dėl savo mažylio.
-
Oliveris norėjo namo. Jau gailėjosi, kad sutiko su šituo pasiūlymu. Alanas buvo draugiškas net ir tada, kai jie susitiko pirmą kartą. Jis pats tada buvo visai mažas, bet tas žmogus vis tiek su juo kalbėjosi. Bet akivaizdu, kad jiems piešti šiandien nesiseks, o tiesiog bendrauti berniukas visai nenorėjo. Geriau pasikalbėti su tėčiu, apkabinti mamą ir pažaisti su mažaisiais. Norėjo Hannah paklausti, ar jai patinka traukinukas. Deja, dabar buvo čia ir stengėsi nuslėpti liūdesį.
Paklaustas apie piešinius tirštai išraudo. Pasiėmė Melos piešinį bei mamos portretą. Dar tėčio paskatintas įsidėjo kelis pieštukais nupieštus darbus. Tik kad, regis, niekam čia neįdomu. Tiksliau, gal įdomu tėčiui, bet jis piešinius ir taip jau matė.
- Tuoj nebeliks dažų, - nedrąsiai pasakė žiūrėdamas į mergaites. Išsitraukė savo piešinius ir padėjo juos ant stalo. Vis dėlto nepastūmė jų Alano link. Atrodė, kad tam vaikinui su juo nuobodu, o tai skaudino. Ko gero, čia turėjo ateiti Eliotas - tada visiems būtų žymiai įdomiau.
-
- Amelija, baik. Arba eisim namo. - Sudraudė. Dažniausiai duodavo jai kelis šansus pasitaisyti ir taip jau elgėsi ne kartą. Sudrausdavo ją vieną kartą, tada antrą. O po trečio karto arba pasiimdavo ant rankų ir nueidavo nuošaliau, kad ji apsiramintų. Arba nusivesdavo ją į kambarį, kur nėra žaislų, nieko ir ten taip pat su ja sėdėdavo ramiai.
- O, tai gerai. Tikrai norėčiau juos pamatyti. - Atsakė Senkleris. Piešiniai buvo ištraukti ir padėti ant stalo.
- Net nežinau. Turbūt šiaip noriu joms viską parodyti. Norėčiau, kad jų vaikystė būtų turtinga visokių veiklų. - Pabandė kažką atsakyti į Dafydd klausimą. Ne, turbūt nemėgino jų nuo mažens pratinti prie meno. Nors tas dalykas dukroms tikrai turėjo būti nesvetimas. Juk jų miegamasis buvo vieta, kur jis dažnai vakarais kažką piešdavo ar tiesiog piešiniais margindavo savo dienoraštį.
- Net nebandyk Amelija. - Nusišypsojo jai. Ne, tai nebuvo antras drausminamasis ne. Šį kartą tikrai suprato, kad ji šiaip žaidžia. Dar susivokė, kad per išsiblaškymą nenuėmė joms pirštinyčių ir jos jau nuterliotos dažais. Bet kadangi jos piešti nesiruošė, o žaidė su sniegu ir aišku dažais, tai nutarė kol kas tų pirštinių neliesti. Kad dvynukės nesušaltų rankų. O dažų dėmes tai jau tikrai žinos kaip paskui nuo pirštinyčių panaikinti.
- Oi ne Oliveri, dažų tikrai nepritrūks. Įsidėjau nemažai jų dėl visa ko.
Arielė sumaišė į tyrę viską. Knygelę, sniegą ir žaislines daržoves. Tapo aišku, kad vėliau jam tikrai teks pasinaudoti lazdele, kad viską nuvalytų nuo dažų, bet šiandien tiesiog nutarė dukroms leisti pašėlti taip, kaip niekada joms niekas neleisdavo elgtis namie.
- Padėsi sesei virti sriubą? - Paklausė Amelijos ir pasiėmė piešinius nuo stalo. Pirmą apžiūrėjo pelėdos piešinį.
- Ar tai tavo pelėda Oliveri? Man patinka. - Kitas piešinys jau buvo matytas. Ne pats portretas ne. Bet moteris portrete. Kai jie buvo susitikę su Dafydd ją matė kaip tik jo darbuose.
- Tavo piešiniai gražūs ir pilni meilės. - Pasakė berniukui. - Ar juos piešei mokykloje ar namie? - Alanas apžiūrėjęs Oliverio darbus padėjo gražiai ant stalo. Tada pasiėmė popieriaus lapą, pasidėjo šalia. Vis dar nežinojo ką Oliveris norėtų sužinoti. Kaip galėtų jį ko išmokyti.
- Žinai, man visada patikdavo dar net tada, kai Hogvartso nelankiau piešiniais pildyti dienoraštį. Visi rašo dienoraščius, bet man nepatinka rašyti, todėl mėgdavau smulkiais piešinukais išpiešti kažką kas nutiko per dieną. Tai visai padėdavo man kažkiek įgusti. - Pasakojo berniukui Senkleris. - O nuo ko norėtum pradėti dabar piešti? Papasakok man ką tau būtų įdomu sužinoti ir gal tada galėčiau kažką patarti ar parodyti.
-
Provokacijos pavyko. Tėtis kreipė į Ameliją dėmesį, jau porą kartų ją sudraudė, nors paskui ir šypsojosi. Mažylei buvo labai labai linksma.
- Be be be be be, - vaipėsi ji jam.
Krizeno, laikė saujelę spalvoto sniego netoli burnos ir žaismingai laižė orą.
- Tep, - atsakė tėčiui dėl pagalbos sesei verdant sriubą.
Pažvelgė į Arielės gaminamą maistelį. Paėmė porą žaislų norėdama sužinoti, iš kokių ingredientų bus ši sriuba. Pataikė ištraukti du bananus.
- Bu nanu siuba, - pasakė, kad bus bananų sriuba.
Sumetė bananus atgal į sniegą ir ėmė berti į patiekalą įsivaizduojamus prieskonius.
- Lia lia lia lia lia, - dainavo mažoji Senkler. - Bu siuba Lielei, Meli, tėšiui, dide dėdė ir maža dėdė, - tauškėjo, norėjo pasakyti, kad bus sriubos Arielei, Amelijai, tėčiui ir dideliam dėdei bei mažam dėdei.
-
Sriubytė atrodė puikiai. Visko pilna. Meli pridėjo ten prieskonių, Arielė maišė viską su šaukštu.
- Al isimti knygą? Knyga nevagoma. Gal isimti? - Tarėsi su Meli dėl šito. Juk tikrai knyga nevalgoma, gal nebus labai skani, net jeigu ir išvirs ją.
Mergaitė trumpam paliko prižiūrėti sriubą sesei ir pati nubėgo prie žaislų. Ištraukė indelius ir žaislinį mažą staliuką. Rado dar vieną komplektą daržovių bei vaisių ir viską parsinešė atgal.
- Al noji dengti stalą? Al isimsi il įdėsi į sliubą daugiau Bananų? - Arielei tiko abi veiklos, todėl šį kartą leido rinktis Amelijai.
- Il dal jeikia Gūnų. As maciau, kaip Džesė. - Džesikos vardo neištardavo. Žodžio svogūnas irgi. - Deda į sliubą Gūnų. Il dar pirirų. - Galvoje turėjo pipirus. - Jeikia viską lasti sia. - Papurtė dėžutę su žaislinėmis daržovėmis ir vaisiais. O sakė, kad viską reikia rasti toje dėžutėje.
-
Kai nemoki piešti, to turbūt geriau prie kitų žmonių nedaryti. Būtent tokią išvadą priėjo Oliveris ir norėjo keliauti namo. Prie vaikino, kurio piešinius matė dailės galerijoje, tikrai nedrįs demonstruoti, kaip pats nesugeba pavaizduoti nieko gražaus. Ypač akių. Taigi dabar dirstelėjo į tėtį ir bandė jo paprašyti kažkaip iš čia išeiti, bet pasigirdo klausimai. Tirštai išraudęs berniukas norėjo pasislėpti tėčio glėbyje, bet ryžosi pasilikti savo vietoje. Bent jau kol Alanas iš jo nesišaipė.
- Tėtis nupirko ją mums abiems. Kad galėtume rašyti laiškus, - droviai paaiškino ir įsidrąsino netgi neklaustas pridurti: - O čia mama.
Jos piešinys gal net ne toks ir baisus, bet tos akys... Jos vienuolikmečiui visiškai nepatiko.
- Namie. Man Hogvartse piešti nesiseka, - liūdnai atsakė į kitą klausimą. Taip, kartą piešė su Sevirina, bet vis tiek mokykloje buvo dar sunkiau. Nežinojo, ko galėtų paklausti, bet galiausiai ryžosi: - Ar gali pasakyti, kaip gražiai nupiešti akis?
Nedrąsiai žvelgė į Alaną ir bandė suprasti, ar jis mato, kokios baisios tiek mamos, tiek Melos akys.
-
Dafydd stebėjo mergaites ir viduje stebėjosi. Jos nedarė nieko ypatingo. Elgėsi kaip visi maži vaikai, ir tiek. Ir vis dėlto atrodė visiškai kitokios nei paties mažyliai. Savo vaikus velsietis beprotiškai mylėjo, bet štai svetimi... Tiesą sakant, galėtų jo gyvenime ir neegzistuoti, tik prie jauno tėvo šito, žinoma, nesakys.
- Žinoma. Daugelį dalykų išbandę vaikai yra žymiai laimingesni, - pritarė Alano žodžiams. Tiesa, apie tai kalbėti buvo kiek nejauku - nemažą dalį veiklų, kurias atrasdavo paties mažyliai, parodydavo Auris. Kadangi turėjo labai nekokią vaikystę, paversti ją turininga savo vaikams nebuvo taip jau paprasta. Bet gal užtenka beprotiškos meilės, kuri užplūsta kaskart pagalvojus apie bet kurį iš savo mažylių?
Dabar žvelgė į Oliverį ir juto pasididžiavimą. Piešiniai tikrai buvo puikūs, kad ir ką sakytų jų autorius. Taip pat ir akys. Tyliai atsidusęs Dafydd paklausė Alano:
- O kaip tau sekėsi piešti Hogvartse? Gal pirmam kurse ir tu jutai, kad ne namie tą daryti sunkiau?
Nežinojo, kokia buvo šito vaikinuko vaikystė, bet vienuolikos išvykti į mokyklą bet kuriam vaikui yra didelis įvykis. O štai Oliverio klausimas ar prašymas privertė nusišypsoti. Tiesa, Dafydd iš Alano norėjo šiek tiek kitko. Ne kad jis paaiškintų, kaip gražiai nupiešti akis, o kad įtikintų tą šaunų berniuką, kad jis puikiai jas moka vaizduoti. Deja, net ir anksčiau į namus ateidavęs mokytojas to nesugebėjo, tad kažin ar Oliveris šiandien pakeis nuomonę.
- O ką pats labiausiai mėgsti vaizduoti? - dar paklausė. - Ar dažnai pieši šitas padaužas? - pridūrė parodydamas į žaidžiančias mergaites. Šeimą dažniausiai vaizduojantis vyrukas neįsivaizdavo kaip galima piešti ką nors, kas nėra mylimiausi žmonės pasaulyje.
-
Senkleris parodė liežuvį besivaipančiai Amelijai. Kuri vaidino, kad įsidės to dažyto sniego į burnytę. Paskui jos abi įsitraukė į sriubos gaminimą.
- Labai skani bus ta jūsų sriuba. Knygą tikrai gal reiktų išimti? Ji nevalgoma. - Vaikinui Oliverio piešiniai patiko. Žiūrėdamas į juos matė nuoširdumą.
- Man patinka tavo piešiniai. Savikritika yra gerai. Ji leidžia tobulėti. Bet Nereikia persistengti. - Piešti jam patiko visada. Jei blogai jausdavosi išvis panirdavo į piešimą. - Ne, tokio sunkumo nepatyriau. Piešiau mokykloje. Visur piešiau. Kažkaip negalėčiau be šito. O labiausiai mėgstu piešti gamtos vaizdus. O šitas padaužas, - Nusišypsojo dukroms. - piešiau jau ne kartą. - Alanas susimąstė ką galėtų patarti Oliveriui. Iš pradžių gal reikėjo suprasti ko jis nori iš savo piešinių akių. Išraiškingumo, tikrumo ar ko kito.
- Sakoma, kad akys sielos veidrodis. Jas išties norisi nutapyti ypatingai. Tam galima ne kartą maišyti spalvas, kad gautum ko nori. Bet kas tau nepatinka tavo pieštose akyse? Ką būtent tu norėtum gauti?
-
Amelija linksmai su Ariele virė sriubą. Mažylė nusprendė, kad tai - bananų ir svogūnų sriuba. Nepagalvojo, kokia iš tiesų bjauri tokia sriuba būtų ir vaidino, kad labai skaniai ją valgo.
Kurį laiką mažylė linksmai, aktyviai žaidė. Daug judėjo, tauškėjo, dainavo, lakstė. Paskui truputį papiešė su dažais, kai jau jautėsi šiek tiek pavargusi.
Ėmė darytis irzloka, laikas buvo iš tiesų įdomus, tad tuo pačiu ir varginantis. Pajuto, kad nori valgyti. Užkando sumuštinių, atsigėrė daug sulčių, o tada atėjo metas poilsiui.
Amelija tam priešinosi, ne, ji neleis, kad tėtis ją užmigdytų, ji tikrai neketina praleisti tiek visokių įdomybių! Tačiau nuovargis buvo stipresnis už mažylę ir štai, ji jau parpė palapinėje giliu, saldžiu miegeliu.
-
Arielė paklausė tėčio ir ištraukė purviną knygelę. Ir nunešusi padavė jam į rankas.
- Imk. - Tėvelis turės turbūt nuvalyti tą knygą. Tada ji grįžo pas sesutę ir žaidė su ja ir dūko. Bananų ir svogūnų sriubytė gavosi labai skani.
Paskui ji papiešė, nors reikėjo sakyti, kad labiau paterliojo savo rūbelius ir stalą.
Paskui jos pavalgė. Arielė truputį paverkė, nes norėjo lakstyti ir valgyti, o tėtis neleido. Laikas ėjo smagiai ir aišku, kad mažylė pavargo. Atėjo laikas pamiegoti pietų miego. Ir ji klusniai leidosi nunešama į palapinę ir apklostoma. Greitai ramiai ir jaukiai prisiglaudusi prie dvynės sesutės užmigo. Pirmą kartą teko miegoti palapinėje. Tik apie tai ji aišku negalvojo. Ją užmigdė nuovargis ir malonus bei nepažįstamas jūros ošimas ir bangavimas.