Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Matthew Turner Spalio 08, 2021, 12:48:03 am
-
Pirma pamoka po Kalėdų atostogų. Mokiniai pailsėję, praleidę laiko su šeima. Vadinasi, nusiteikę rimtai padirbėti per pamokas ir daugiau nesusimauti, ar ne? Žinoma, ne. Matthew buvo įsitikinęs, kad ši pamoka virs dar vienu pragaru, ir klausė savęs kodėl iš viso dar kažką daro. Galėjo negrįžti į šitą kvailą pilį. Reikėjo likti Aberdine ir pamiršti apie Hogvartso egzistavimą.
Ko gero, to neleido padaryti tik itin prastas Deoiridh pamokų lankomumas. VML ji kažkaip praslydo, o kas po to? Neatrodė, kad mergaitė supranta, kad reikia rimtai mokytis. Gal pagaliau teiksis pasirodyti ir herbologijoje?
Nespėjus atsakyti į šį klausimą ar pasiruošti pamokai suskambo varpas, pranešantis apie pamokos pradžią. Na, reikėjo tikėtis, kad tai bus pamoka, o ne kankynė, kur mokiniai smaginasi profesoriaus sąskaita.
- Sveiki susirinkę šį žavų rytą, - “žvaliai” pasisveikino Turner mintyse linkėdamas kiekvienam mokiniui išnykti nuo žemės paviršiaus. - Šiandien pakalbėsime apie augalą, vadinamą spalvotaisiais čiuptuvais.
Ant stalų stovėjo kopūsto galvos dydžio augalai, besimosuojantys keturiais čiuptuvais, ant kurių buvo po skirtingos spalvos stalo teniso kamuoliuko dydžio galvutę.
Matthew negirdimai atsiduso ir pratęsė kalbą:
- Matote keturias galvutes, su kuriomis šiandien dirbsite. Šviesiai žalioje galvutėje yra auginamos sėklos, tamsiai žalioje - kaupiamos sultys, kurios yra naudojamos tada, kai trūksta vandens. Geltonoje surenkamas lietaus vanduo. Raudonoje - kaupiamas “kartusis skystis” - bekvapė medžiaga, kurią augalas gamina gynybai: kam nors prisilietus prie šviesiai žalios galvutės raudona “strykteli” ant užpuoliko ir išpila skystį, kuris išdegina odą, kailį, lapo paviršių ar bet kokią kitą medžiagą, tad būkite atsargūs! Jeigu “kartusis skystis” pateks į akis, sukels laikiną apakimą, kuriam priešnuodžių nėra.
Raudona galvute pasipuošęs čiuptuvas, suprantama, buvo pats ilgiausias ir agresyviausias. Vos iš jo negavęs į galvą Matthew vėl atsisuko į mokinius.
- Šiandienos užduotis. Specialiomis žirklėmis turite nukirpti visas keturias galvutes. Sėklas iš šviesiai žalios galvutės sudėkite į specialius maišelius, gulinčius šalia augalų. Sultis iš tamsiai žalių galvučių supilkite į buteliukus. Sėklas ir buteliukus atneškite man. Tiek sėklos, tiek sultys yra naudingos sveikatai: sumažina bet kokį skausmą ir patinimą, be to, dedamos į nemažą dalį gydomųjų eliksyrų. Geltonoje galvutėje esantį vandenį supilkite savo augalui į vazoną. Jokiu būdu nepilkite kitam augalui. Nukirpę raudoną galvutę (ją pašalinkite pirmiausia!) įmeskite į krepšį, - Turner mostelėjo į šiltnamio kampą. Kai sutvarkysite galvutes, nubraukite nuo augalo galvos visas žemes.
Matthew nutilo. Suprato esąs labai pavargęs, bet dar liko pora sakinių, kuriuos reikėjo pasakyti, tad profesorius krenkštelėjęs vėl prabilo:
- Kas neturite pirštinių, paimkite nuo mano stalo. Taip pat būtina dirbti su apsauginiais akiniais.
Ar jau viskas? Tegul apanka, jei nori, vis tiek čia neįmanoma dirbti… Matthew sunkiai atsiduso. Suprato pamiršęs paminėti, kad galima visko klausti, bet didžiausias noras buvo neišgirsti iš tų vaikigalių nė žodžio.
[Tamsiai žalioje galvutėje esančios sultys nepakenčiamai smirda. Jeigu norite, galite gauti “karčiojo skysčio” į akis, tačiau atkreipiu dėmesį, kad tada jūsų veikėjas bus apakęs. Žirklių yra mažiau: vienerios žirklės dviems mokiniams, tačiau kiekvienas mokinys dirba su atskiru augalu. Pirštinių ir akinių pakanka kiekvienam. Bent trys praktikos postai. Pamoką uždarysiu spalio 20 d. Jeigu kas neaišku ar reikia Matthew pagalbos, rašykite asmeniškai (Dafydd arba DC, kad atsakyčiau greičiau).]
-
Dori stovėjo šiltnamyje ir spoksojo į keistą augalą prieš akis. Šis atrodė taip įdomiai, kad antrakursė jau tiesė ranką paliesti, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo: per daug augalų Turner pamokose pasirodo esą skriaudikai. Tai sėklomis šaudosi, tai stingdo. Ar vertėtų stebėtis, jeigu ir šitas kopūstas su keturiom galvom būtų pavojingas, nepaisant to, kad atrodo žaismingai? Tikriausiai ne.
Kai klastuolė išklausė profesoriaus instrukcijos, širdis sudunksėjo. Ačiū Gringotso goblinams, kad nepaliečiau šviesiai žalios galvutės, pamanė Dori.
Šiandien Dori herbologijoje jautėsi kur kas drąsiau. Ir dėl rudenį turėtų papildomų pamokų, ir dėl to, kad nemažą laiko dalį Kalėdų atostogų ji praleido studijuodama kažkokį herbologijos vadovėlį. O kas jai daugiau beliko veikti, kai raganos tėvai yra suknisčiausi pasaulyje žiobarai? Šiaip jau dėl šios priežasties Mendel nuotaika buvo sumauta, tačiau tuo pačiu kažkas ir motyvavo: norėdama turėti kuo mažiau sąsajų su žiobarų pasauliu, dvylikmetė norėjo būti kuo geresne burtininke, todėl šį kartą pamokoje nesiruošė išdykauti ir buvo nusiteikusi darbui. Be to, dabar jau bent žinojo, kaip reikia persodinti augalą ir nepamiršo apsimauti apsauginių pirštinių, o ir apsauginiai akiniai jai jau kabojo ant nosies.
- Ką gi, teks dalintis vienomis žirklėmis, - pasakė šalia stovinčiai Meg. - Kaip manai, ar šią pamoką nesprogs stalai ir vazonai?
Prieš pradedant dirbti Dori iškėlė ranką ir profesoriui uždavė klausimą. Buvo baisu, nes šiaip jau kiekvieną herbologijos pamoką Mendel susimaudavo, vis jai kažkas atsitikdavo.
- Profesoriau, o kuriam laikui žmogus apanka, jeigu į akis patenka to skysčio?
-
Bristi per sniegą į šiltnamius yra visai smagi veikla, tačiau stovėti juose apsirengus šlapiu, varvančiu apsiautu - tikrai ne. Tačiau, deja, šios abi veiklos yra glaudžiai susijusios, ypač jei esi toks pat tinginys kaip Meg ir mieliau brendi per sniegą, nei išsitrauki lazdelę, kad pratirpintum takelį.
Tačiau, kad ir kokia tinginė buvo, Meghan dalyvavo pamokoje. Herbologijos. Praeita šio dalyko pamoka buvo... keistoka. Pradedant sprogstančiais stalais ir vazonais, baigiant sustingusiais mokiniais. Tiesą pasakius, švilpiukė būtų mielai praleidusi šią pamoką, tačiau praėjus Kalėdoms, egzaminai neišvengiamai artėjo, tad praleidinėti pamokas nelabai pavyko.
Augalas ant stalo priešais Meg atrodė keistai ir net bjauriai. Iš kopūsto galvos augo keturios atšakos, kiekviena skirtingos spalvos. Augalas atrodė pavojingesnis, nei stingdančiosios mandragoros, todėl šį kartą Meghan gan atidžiai klausėsi profesoriaus.
Praktika pasirodė sunki. Be to, švilpiukė buvo pavargusi (kaip beveik visada pastaruoju metu), todėl ne itin noriai apsimovė pirštines ir užsidėjo apsauginius akinius. Periferiniu regėjimu pastebėjo, kad tą patį padarė ir šalia jos stovinti Dori.
- Neįsivaizduoju, tačiau visko gali būti. - mirktelėjo Meg draugei, atsakydama į jos klausimą.
Švilpiukė dar kartą nužvelgė augalą svarstydama, nuo kur ir kaip pradėti ir atsidususi puolė spalvotuosius čiuptuvus.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Buvo visiškai neaišku, kodėl šalia teleskopo gulėjo daugybė porų pirštinių ir kažkokių akinių. Elliw stovėjo šalia stalo ir atidžiai stebėjo savo teleskopą. Jai itin nepatiko, kad šiltnamyje augalai švaistosi kažkokiais keistais daiktais. Tai kėlė pernelyg didelį pavojų teleskopui! Ką gi, tokiu atveju mergaitės užduotis paprasta: ji būtinai turi apsaugoti savo brangenybę nuo kvailo profesoriaus sugalvotų išbandymų. Tik kaip tą padaryti? Stalas, ant kurio astronomijos prietaisas buvo pastatytas, buvo gana toli nuo tų augalų, tad gal verta jį čia ir palikti? Bet ką tokiu atveju veikti pačiai? Elliw sunkiai atsiduso ir apsižvalgė po šiltnamį: jeigu pastebėtų Liuciją, Sabriną arba Joaną trečiąją, galėtų joms padėti. Galbūt. Deja, kaip ir visada, nė vienos iš draugių velsietė nepastebėjo. Ech, jai ir vėl nepasisekė. Visa laimė, mergaitė nepastebėjo ir neLiucijos, ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ar ne ne ne neLiucijos.
Kiek pasvarsčiusi Elliw patraukė tų pavojingai atrodančių augalų link. Jeigu reikės, ji juos visus iškapos, kad tik teleskopas liktų sveikas ir gyvas (?)! Pamačiusi ant stalo žirkles, velsietė skubiai jas pačiupo - buvo tikra, kad teks gintis nuo kvailo profesoriaus sukurtų pavojų. Deja, tą pačią akimirką žirklės išsprūdo jai iš rankos ir nukrito tiesiai ant kojos.
- AUČ! - užstaugė Elliw. Ji jau buvo pamiršusi, kad ką tik rankoje laikė žirkles, tad nesuprato, kodėl taip siaubingai suskaudo koją. Mergaitė pradėjo svarstyti, ką reikėtų apkaltinti dėl šito skausmo (ar neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija arba ne ne ne neLiucija yra šioje pamokoje?!), tad sustojo ir apsižvalgė. Bjauriųjų mergiūkščių nepastebėjo, bet padarė išvadą, kad tai vis tiek jų kaltė. Tiesa, Elliw jau pamiršo, dėl ko kaltina tas nemandagias ir bjaurias mergaites, tačiau dėl vieno buvo tikra: tai jų kaltė! Tereikėjo išsirinkti, kurią kaltinti: neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ar ne ne ne neLiuciją.
Taip bemąstydama Elliw ėjo kažkur ir nieko nematė - taip pat ir stalo, stovėjusio tiesiai priešais ją. Velsietė, aišku, į tą stalą atsitrenkė ir nusivertė ant žemės. Nepastebėjo, kad ranka užkliudė vieną iš ilgų čiuptuvų, jo galvutės apvalkalas praplyšo, ir mergaitei ant veido pradėjo lašėti šlykščiai dvokiančio skysčio tąsūs lašai.
- Kas čia?! - sukliko Elliw visai pamiršusi, kad šios pamokos metu ketino rūpintis teleskopo gerove. O gal atėjo laikas jiems apsikeisti vietomis, ir teleskopas išgelbės šią mokinę?..
-
Kai per ištisas penkias minutes niekas nesprogo, o šiltnamis nė nenukentėjo, Matthew net sutriko. Buvo sunku patikėti, kad pamoka gali klostytis taip ramiai, kad būtų galima išgirsti musės zvimbimą. Tos, tiesa, šiuo metu miegojo, ko profesorius joms labai nuoširdžiai pavydėjo. Deja, jis buvo ne musė, o žmogus. Ir ne šiaip žmogus - Matthew turėjo nelaimę būti dar ir Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos profesoriumi.
Atidžiai nužvelgęs šiltnamį pastebėjo tarp pirštinių stovintį teleskopą. Nė nesislapstydamas garsiai atsiduso. Tik tos čia ir betrūko... Tiesą sakant, dabar pasidarė dar labiau keista, kad šiltnamis tebestovi vietoje. Vis dėlto Turner nutarė ignoruoti panelės Goff egzistavimą šioje pamokoje. Nuo to visiems bus tik geriau. O jeigu ta mergaitė norės užsimušti, ką gi. Profesorius nė neketino prieštarauti tokiems norams.
Aišku, ta nenatūrali pamokos ramybė galėjo reikšti tiesiog tylą prieš audrą. Matthew pastebėjo, kad Dori Mendel ir Meghan Natali Pritz ruošėsi dalintis vienomis žirklėmis. Kuo puikiausiai suprato, kad tai nieko gero nežada. Nutaręs, kad tą darbo vietą reikės apeiti plačiu lankstu, profesorius patraukė į kitą šiltnamio pusę pažiūrėti, kaip sekasi ten besidarbuojantiems (?) moksleiviams. Elliw, aišku, jau buvo išsitėškusi ant žemės, bet kol kas herbologui sekėsi laikytis plano ją ignoruoti. Deja, nespėjus pasišalinti pakankamai toli Matthew ausis pasiekė tas toks širdžiai nemielas balsas. Dori balsas. Tu tai ir apaksi, ir apkursi visam gyvenimui, jeigu neužsičiaupsi iš karto suirzo profesorius. Nepaisant to, kad Dori dar nieko blogo nepadarė, ji profesoriaus akyse jau buvo kritusi taip žemai, kad neliko noro net bandyti apsimesti, kad su šia mokine galima susitarti.
- Priklausomai nuo aplinkybių, nuo vienos iki trijų savaičių, - neatsisukdamas į tą taip erzinančią mokinę atsakė į klausimą Turner. Labai nesinorėjo matyti tos mergaitės. Jeigu ji užduos dar vieną klausimą... Ką gi, tokiu atveju profesorius už savo veiksmus neatsakys.
-
Sofi laukė. Laukė. Nežinojo ko. Turbūt profesoriaus. O gal to sniego pabaigos, kuris stigdė odą. Stovėdama šiltnamyje ji jautėsi geriau. Tiesiog buvo šilčiau. Laukimas teeeesėsi iki profesoriaus pasirodymo. Tuomet Sofi nuliūdo prisiminusi kas yra Herbologijos profesorius. O ne, maniau, kad jis vis dar profesorius Clarke. Nors juk visus praėjusius metus nebuvau Herbologijoj. Turbūt daug ką praleidau. Reikia sprukt iš čia. Prisiminusi ežero tragedija, Sofi ėjo mažus žingsnius atgal, bet buvo per vėlu. Durelės užsitrenkė ir raudonplaukė buvo priversta likti pamokoje.
Pamoka ir džiugino ir liūdino. Jėėė, nebus teorijos! Buuu, praktika! Praktika buvo išties ne pati geriausia, nes teko dalintis žirklėmis. Dalintis. Keistas žodis iš žaliaakės trečiakursės pusės. Kad ir kaip buvo baisu aplinkui daugiau nieko nematydama, Sofi prisliūkino prie Elliw.
- Labas, gal dalinkimės žirklėmis? Na, jei neatsakysi, nesvarbu, pradėsiu naudotis, tu tik pasiimk kada norėsi,- Sofi tik tada pamatė, kad Elliw reikalai prasti,- supratau,- ji pakėlė žirkles nuo Elliw kojos,- ate.
Atsistojusi prie augalo Sofi ruošėsi nukirpti raudonąją galvute.
-
Keista, kad Alrisa nusprendė apsilankyti herbologijoje. Juk ši pamoka asociavosi su pavojingais augalais ir nukvėšusiu profesoriumi, kuris nemoka kerėti. Čia galėjo kilti grėsmė ne tik Saliamono, bet ir jos gyvybei. Bet nemaža, tiesą sakant, netgi milžiniška tikimybė pamatyti nuolat susimaunančią ir viską smagiai griaunančią šlykštynę atsvėrė riziką. Todėl dabar klastuolė smalsiai žvalgėsi po šiltnamį, gailėdamasi, kad nepasiėmė augintinio. Nors mokinė gal ir pasielgė teisingai - paskelbus užduotį oda nejučia pašiurpo. Apakimas neskambėjo viliojančiai, bet ši grėsminga pasekmė padėjo sudėlioti veiksmų planą. Klastuolė išsišiepė ir apsimovusi pirštines (atsargumas niekam dar nepakenkė) nužingsniavo augalų link. Vis dėlto net jų nepasiekus per visą patalpą nuskambėjo įtartinai pažįstamas riksmas.
-Ačiū, bjaurybe. Bus lengviau tave surasti. - piktdžiugiškai sumurmėjo Alrisa ir nuskubėjo ton pusėn. Pakeliui dar kažkam iš panosės pagriebė žirkles, kai pasigirdo antrasis klyksmas. Tai negali būti atsitiktinumas. Kažkas smaginasi be manęs. Atrodė tiesiog neįtikėtina, kad ta besmegenė sugebėtų sau sukelti tiek problemų, tad juodaplaukė verčiau linko prie išvados, jog ji ne viena. Taip ir buvo - paspartinusi žingsnį išvydo ant grindų gulinčią pažįstamą žmogystą, ją puolantį augalą ir dar kažkokią personą. Dabar beliko apsispręsti, ką daryti. Grįžti? Rankoje gulinčios žirklės pasufleravo kitą atsakymą. Nors jis iš pradžių atrodė netikęs, ji įžvelgė teigiamas idėjos puses.
Galėtum ir nespiegti. Iš šiltnamio greičiau išeisiu ne apakusi, o apkurtusi. Suirzusi pagalvojo klastuolė, lėtai artindamasi link šlykštynės. Kitą mokinę nusprendė ignoruoti, nors tai buvo gana sunku. Ką ji ten daro? Akimirkai sutriko, bet toliau nedvejodama stumtelėjo mergiūkštę šonan, kad ši netrukdytų dirbti. Čekšt! Skysčiu besispjaudžiusi galvutė tyliai šlumštelėjo ant žemės ir augalas tapo nepavojingas.
-Kelkis, kvaiša! - šiurkščiai paspyrė kūną Alrisa. - Turiu su tavim nebaigtų reikalų. O tu dink iš čia, kol nepasielgiau su tavim kaip su tuo augalu. - galiausiai nukreipė paniekinamą žvilgsnį į stovinčią klastuolę. Kažkokia pastumdėlė...
-
Viskas. Reikia pradėti darbą. Pamoka pasirodė išties labai sudėtinga. Galbūt net sudėtingiausia iš kada nors buvusių herbologijos pamokų.
Tačiau Dori neketino išdykauti. Ne. Ne šiandien. Ji turi susikaupti ir pagaliau nesusimauti herbologijoje.
Taigi, buvo aišku tiek, jog pirmiausia Mendel turi nukirpti raudoną to kopūsto galvą. Reikia nukenksminti augalą. Antrakursė paėmė žirkles ir atsargiai, neliesdama galvutės, nors tai galbūt nieko nebūtų pakeitę, šį kartą Dori gerai įsidėmėjo informaciją: negalima liesti šviesiai žalios galvutės, kol yra raudona, per vieną kartą ją nukirpo. Galvutė nukrito ant stalo.
- Cha! - sušuko žvilgtelėjusi į Meg. - Ar galėjo būti paprasčiau? - pro akinius mirktelėjo.
Dori paėmė raudoną galvutę už kotelio ir jeigu būtų tiesiog nunešusi įmesti ją į krepšį, tikriausiai nieko nebūtų nutikę. Tačiau klastuolė taip didžiavosi savimi, kad nepamiršo pirštinių, akinių, kad be vargo ir greitai atliko pagrindinį pamokos darbą, jog iš to džiaugsmo ėmė raudoną galvutę sukinėti ir apžiūrinėti.
- Kaži kaip atrodo tos sultys? - lyg savęs, lyg draugės paklausė tamsiaplaukė.
Ir čia staiga raudona galvutė ėmė ir... prasivėrė. Kartusis skystis šovė tiesiai Mendel į akį. Mergaitė garsiai suklykė. Ačiū Merlinui, ją saugojo apsauginiai akiniai. Dori tik išgirdo ir pamatė, kaip iš akinių stiklo lieka skylė.
- Tu tik nieko nesakyk, - išsigandusi, bet laiminga, kad gali matyti, Dori tarė Meg.
Nusiėmusi sugadintus akinius antrakursė išmetė galvutę į krepšį, nors tai turbūt jau nebeturėjo reikšmės, nes sultys jau buvo panaudotos, ir nuėjo prie profesoriaus.
- Profesoriau... aš neapakau! - didžiuodamasi savimi išsišiepė Mendel. - Tik iš akinių nieko neliko... Gal galėtumėte duoti kitus? Ten jau nėra, - gūžtelėjo pečiais.
-
Henrieta ramiai stovėjo šiltnamyje. Herbologija šiais mokslo metais buvo tapusi viena iš mėgstamiausių grifės pamokų. Ne, ji nebuvo herbologijos fanatikė ir jau tikrai neleisdavo vakarų prie židinio nagrinėdama herbologijos vadovą. Taip pat ji negalėtų pasakyti, kad šis dalykas jai labai sekėsi arba, kad ši pamoka jai patinka dėl profesoriaus. Antrakursė ir pati nelabai suprato kuo ją taip sužavėjo Herbologija, bet svarbiausia, kad ji dalyvauja pamokose ir taip uždirba savo koledžui taškų.
Profesoriui Turner pradėjus pamoką Henrieta susikaupė ir ėmė gaudyti kiekvieną profesoriaus žodį. Norėjosi praktiką atlikti gerai ir uždirbti grifų gūžtai taškų. Augalas stovintis ant stalo priešais grifę labai priminė kopūstą, tik tie čiuptuvai lyg ir sakė, kad jei ji prisiliestų būtų ne kas. Laimei ji jau buvo senokai supratusi, kad per herbologijos pamokas augalai gali stipriai sužeisti ir nė nepagalvojo apie galimybę apčiupinėti augalą.
Sužinojusi, kad reikės dirbti poromis antrakursė apsižvalgė. Ji neturėjo labai daug draugų, o ir tie, kuriuos turėjo, jau buvo susiradę poras tad dvylikametei teko ieškotis kitokių porininkų. Besižvalgant Henrietos akys užkliuvo už vieno pirmakursio. Jis buvo grifas ir mergina prisiminė jį mačiusi magijos istorijos pamokoje. Tad patraukė per šiltnamį jo link.
- Sveikas, - pasisveikino. - Tavo vardas Alanas, tiesa? - žvilgtelėjusi į vardą ant apsiausto paklausė antrakursė. - Aš esu Henrieta. Gal norėtum kartu atlikti praktiką?
Poter baigė kalbėti ir draugiškai nusišypsojo. Ji labai norėjo kad pirmakursis sutiktų dirbti kartu, nes ką kitą galėtų pasikviesti jai neatėjo į galvą. Tačiau ji daugiau nieko nebegalėjo padaryti, tad ramiai šypsodamasi ėmė laukti berniuko atsakymo.
-
Šiltnamiai Alanui priminė pakvaišėle tetulytę Danielę Velš. Ji gyveno Airijoje ir turėjo net kelis didelius šiltnamius, su visokiais beprotiškai keistais augalais. Ir jei jis su tėvais ten apsilankydavo, tai tetulė nuolat tempdavosi berniuką apžiūrėti naujų jos augintinių, kaip ji juos vadindavo. Alanui tai tikrai nebuvo tos viešnagės prie širdies...
Dabar, šaltą snieguotą dieną stovėjo ir apžiūrinėjo tą keistą Čiuptuvuotą kopūstą. Stengėsi įsidėmėti viską, ką pasakojo herbologijos profesorius, nes augalas tikrai buvo pavojingas. Kartą buvo matęs, kaip tetos šiltnamyje sultys nutiško ant laistytuvo, ir jis prakiuro.
Alanas pasiėmė akinius ir pirštines, nes tikrai nenorėjo susižaloti. Tuomet ėmė dairytis, prie ko prieiti, juk reikėjo dalytis žirklėmis.
Nuostabu, beveik neturiu čia pažįstamų. Bus smagu ieškotis poros. Bet tada, pamatė mergaitę iš to paties koledžo. Ji Priėjo ir paklausė, ar jis nori dirbti kartu. Tai pasisekė. Pagalvojo.
- Labas, taip, aš Alanas. O tu Henrieta? - Paklausė.
- Gerai, dirbkim kartu. - Pridūrė ir nusišypsojo.
- Turi žirkles?
Dar paklausė.
-
Meghan nuoširdžiai troško šį kartą neprisidirbti ir gerai atlikti praktiką. Tikrai norėjo. Tačiau, deja, likimas nusprendė kitaip.
Meg, kaip ir liepė profesorius, čiupo už raudonos galvutės, norėdama ją nukirpti. Tačiau švilpiukė pamiršo, kad dalinasi vienomis žirklėmis su Dori ir tuo metu, kai rudaplaukė norėjo nukirpti galvutę, jos draugė turėjo žirkles, todėl raudonoji augalo galvutė turėjo į valias laiko pakiaulinti Meg. Ką ji nieko nelaukdama ir padarė. Galvutė prasivėrė ir ant švilpiukės rankų pasipylė skystis. Jis pradėjo graužti pirštinių medžiagą, tad Meg greitai pagriebė nuo stalo žirkles, kurias Dori jau buvo ten padėjusi, ir nukirpo galvutę. Numetusi ją į krepšį, švilpiukė staigiai nusitraukė pirštines, tiksliau, tai, kas iš jų liko. O likę buvo nelabai daug. Meghan rankų oda buvo kiek paraudusi, tačiau, regis, per daug nenukentėjo, nes beveik viskas teko pirštinėms. Nenorėdama turėti reikalų su profesoriumi, nes jis greičiausiai jau jos nekentė dėl praeitos pamokos, Meg tyliai pagriebė nuo jo stalo kitą porą pirštinių ir nuėjo prie savo darbastalio. Rankas ėmė perštėti, tačiau ne itin smarkiai, todėl rudaplaukė nekreipė į tai dėmesio.
Grįžusi prie savo augalo Meghan pažvelgė į likusias tris galvutes. Šviesiai žalia, tamsiai žalia ir geltona. Tik kurioje yra kas? Švilpiukė su siaubu suprato, kad pamiršo, kuri galvutė kam skirta ir ką su jomis reikia daryti. Meg norėjo paklausti Dori, tačiau ši buvo kažkur dingusi, todėl rudaplaukei neliko nieko kito kaip tik kreiptis į profesorių.
- Profesoriau! Gal galite priminti, kuri galvutė kam skirta? - paklausė Meghan tikėdamasi, kad jos klausimas per daug neįsiutins profesoriaus. Juk vis dėlto, ji dar nieko blogo nepadarė... šiltnamiui.
-
Ar pamoka gali praeiti ramiai ir be problemų? Aišku, kvailų Mendel išsišokimų išvengti yra tikrai neįmanoma. Su šituo Turner jau susitaikė ir pasidavė. Bet šiltnamis vis dar stovėjo vietoje, Pritz kol kas nesireiškė, o Gold, atrodo, iš viso neapsireiškė pamokoje. Nuo to, žinoma, visiems buvo tik geriau. Matthew buvo beveik patenkintas savo gyvenimu.
Deja, tik iki tos akimirkos, kai pamatė, kad panelytė Mendel ir vėl turi susimauti. Ar ji specialiai?.. Sunkus atodūsis paliko profesoriaus lūpas. Didelės nemeilės kupinomis akimis Turner nužvelgė mergaitę ir sulaukė dar vieno erzinančio klausimo. Nužudykit ją kas nors… mintyse maldavo Matthew, tačiau teko prieiti prie Mendel ir bandyti jai padėti.
- Ar buvo būtina kišti nosį, kur nereikia? - neslėpdamas nepasitenkinimo suburbėjo Turner. - Ar neaiškiai pasakiau, kaip tai yra pavojinga?
Baisiausiai susiraukęs profesorius nuėjo iki savo vietos. Stalčiuje laikė trejus akinius, kurių labai nesinorėjo traukti į dienos šviesą. Ir, tuo labiau, duoti jų šitai mokinei. Bet ką daryti, jeigu proto nerasta, o užsispyrimas begalinis?
- Jeigu kas nors atsitiks šitiems akiniams, išties pasigailėsi, - pagrasino mergaitei profesorius paduodamas akinius. Nespėjus pasitraukti iš šitos ypatingai pavojingos šiltnamio vietos, Pritz taip pat nusprendė pasireikšti. Šiltnamis, tiesa, vis dar stovėjo vietoje.
- Ak, tai panelė esate tokia ypatinga, kad jums viską reikia aiškinti atskirai? Kam aš tada aušinu burną pamokos pradžioje, ką? Siūlau pasikonsultuoti su Dori - nė kiek neabejoju, kad ji teorinę dalį atsimena tiesiog puikiai.
Šie žodžiai nebuvo patyčia. Panašu, kad Mendel teoriją išties išmanė. Kodėl atlikdama praktiką kaskart ieškodavo būdo susimauti, buvo gūdi paslaptis. Vis dėlto visiškai buka ji nebuvo. Na, gal ir buvo, bet akivaizdu, kad už Pritz protelio turėjo daugiau. Matthew buvo pernelyg pavargęs ir nepatenkintas, kad dar kartą aiškintų tai, apie ką ką tik kalbėjo.
Nusisukęs nuo dviejų bjauriausių mokyklos mokinių profesorius grįžo į savo vietą. Ak, ar galima jį pagaliau palikti ramybėje? Viskas, ko dabar norėjo Turner, buvo tyla ir tuščias šiltnamis. Žinoma, nepakenktų ir vyno butelis, bet Matthew puikiai suprato: jeigu čia nebūtų tų neklaužadų, jam nereikėtų ir vyno. Akivaizdu, kad dėl vis rimtėjančios girtuoklystės yra kalti tik vaikai.
-
Profesorius
labai maloniai atsakė į Meghan klausimą ir todėl jis švilpiukės akyse pakilo neatsakė į Meghan klausimą, tik labai mandagiai pasityčiojo iš jos. Švilpiukė kilstelėjo antakius ir pažvelgusi į profesorių savo geriausiu Tau Dar Atsirūgs žvilgsniu, švystelėjo plaukais ir grįžo į savo darbo vietą kurdama planus, kaip atkeršyti šitam nemandagiam paršui profesoriui Turner.
- Dori, gal gali pagelbėti? - atsistojusi šalia draugės paklausė Meg. - Pamiršau kuri galvutė kam skirta, o tas, - labai išraiškingai dėbtelėjo į netoliese esantį profesorių. - hm, - Meg sekundėlei nutilo ieškodama kokio nors ne tokio užgaulaus žodžio. - grybas, man nepadeda.
Meghan, visai patenkinta savo sugalvotu epitetu laukė Dori atsakymo ir dairėsi po šiltnamį kurdama keršto planus, tačiau nė vienas iš sugalvotų nebuvo pakankamai geras. Ar pakankamai tobulas ir tinkamas profesoriui. Tačiau norėjosi ką nors padaryti. Meg atsisuko į Dori ir pažvelgė į ją išraiškingu žvilgsniu, kviečiančiu ką nors iškrėsti. Švilpiukė tikėjosi, kad draugė suprato jos veido išraišką ir pasiūlys kokią išdaigą. Beliko sulaukti atsakymo.
-
Dori suprunkštė. Grybo pravardė jam visai tinka, pamanė antrakursė. Jis herbologas, o grybai auga miške. Ir atrodo kartais kaip tikras lepšis.
- Žinoma, - atsakė draugei. - Šita, - parodė į šviesiai žalią galvutę, - yra su sėklomis. Šioje, - parodė į tamsiai žalią, - kaupias sultys, o į geltoną subėga lietus.
Dori šiuo metu stovėjo prie savo augalo rankoje laikydama akinius. Ji ir vėl pasijuto įžeista. Kodėl Turner ant jos burbėjo? Nejau jis nori, kad mokiniams viskas idealiai sektųsi? Prieš tai Mendel jam nieko neatsakė. Nusinešė akinius į savo darbo vietą ir viskas. Bet dabar ėmė virti pyktis. Jis prigrąsino mergaitei, kad ji nesulaužytų akinių. O ir Meg bus kažką negero pasakęs.
- Tikras grybas, - pritarė klastuolė draugei.
Aukštai iškėlusi galvą Dori nuėjo atgal prie profesoriaus stalo.
- Nereikia man jūsų vertingųjų akinių, - ir nutėškė juos Matthew prie rankų.
Sekundės dalį mąstė juos perlaužti, bet apsigalvojo. Nesinorėjo, kad Klastūnynas prarastų taškų.
Grįžusi į savo darbo vietą Dori pajuto Meg žvilgsnį. Šį žvilgsnį ji gerai pažinojo. Ne kartą buvo mačiusi tas žybsinčias akutes prieš krečiant kokią nors išdaigą.
- Lauke pūga. Reikia prakiurdyti šiltnamio stogą, - tyliai sušnibždėjo. - Tiesiai tam grybui virš galvos. Tik nežinau, kokiais kerais tai padaryti?
-
Henrietai tarsi akmuo nuo širdies nusirito, kai pirmakursis sutiko dirbti kartu. Tikrai nesinorėjo ieškotis kitos poros, tad dabar grifė galėjo atsipalaiduoti. Išgirdusi Alano klausimus antrakursė vis dar tebešypsodamasi tarė:
- Taip aš - Henrieta.
Išgirdusi klausimą apie žirkles antrakursė šiek tiek surimtėjo ir papurtė galvą:
- Ne, žirklių neturiu, bet galiu nueiti iki profesoriaus stalo ir paimti.
Nelaukdama pirmakursio atsakymo dvylikametė patraukė per šiltnamį profesoriaus stalo link. Aplink buvo prisirinkę mokinių. Vieni jau atlikinėjo praktikos darbą, kiti dar ieškojosi poros arba rankiojosi priemones. Tačiau, kad ir ką jie veikė, grifė nekreipė į juos dėmesio ir toliau žygiavo profesoriaus Turner stalo link, kur gulėjo žirklės.
Pasiekusi profesoriaus Turner stalą Henrieta iškart pagriebė žirkles (akinius ir pirštines ji buvo užsidėjusi vos išgirdusi pamokos praktiką) ir laviruodama vaikų minioje grįžo prie Alano. Grifiukas vis dar stovėjo prie stalo ir antrakursė priėjo prie jo.
- Na štai, žirkles jau turime, tad galime pradėti praktiką. - parodydama atneštas žirkles tarė dvylikametė. - Gal norėtum pamėginti pirmas? - kiek vėliau paklausė pirmakursio Henrieta.
-
Meghan, išgirdusi Dori pasiūlymą, vos nenusikvatojo garsiai, tačiau susilaikė, nenorėdama išsiduoti. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad niekas nesiklauso, Meg tyliai sušnabždėjo draugei:
- Nesijaudink, aš žinau. Šilčiau apsirenk - tuoj bus labai šalta.
Dar kartą šelmiškai nusišypsojusi, švilpiukė išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė ją į šiltnamio lubas virš profesoriaus galvos.
- Diffindo. - pašnibždomis ištarė, prakirsdama visai nemažą skylę lubose.
Kerai pavyko kuo puikiausiai ir netrukus šiltnamyje papūtė vėjas ir ėmė kristi sniegas. Daug sniego. Lauke buvo didžiulė pūga ir dabar ji veržėsi vidun. Suprasdama, kad profesorius įtars ją, Meg greitai įsikišo lazdelę į apsiaustą ir, paėmusi žirkles, greitai nukirpo geltoną augalo galvutę. Kodėl geltoną? Greičiausiai todėl, kad ji pirmoji pakliuvo po ranka. Kai geltonoji galvutė atsidūrė Meghan rankoje, švilpiukė pabandė prisiminti, ką su ja reikia daryti. Laimei, atmintis šį kartą nebuvo kiaulė ir teikėsi pagelbėti rudaplaukei. Pakišusi galvutę po augalu, supylė vandenį iš jos į vazoną. Tik tada drįso pakelti galvą ir apsidairyti.
Šiltnamis visai nebebuvo šiltnamis. Jau greičiau šaltnamis. Didžioji jo dalis buvo padengta sniegu, pūtė žvarbus vėjas ir vis dar snigo. Meg, pažvelgusi į Dori, puse lūpų šyptelėjo ir pabandė akimis susirasti profesorių, nes norėjo pamatyti, kaip jis reaguos į jos mažytę išdaigą.
-
Grifas liko laukti, kol Henrieta paims žirkles. Jai sugrįžus, Alanas sutiko pradėti pirmas ir paėmė jas iš Henrietos. Prisiartino prie to augaliūkščio... Gerai, pirma ta raudona bjaurybė. Pagalvojo. Su mano sėkmės koeficientu tai... Bet gal nieko nepridarysiu.
Vikriai ištiesė ranką ir nukirpo raudoną galvutę. Ir ar per smarkiai ją suspaudė ar ką, pasipylė tas siaubingas skystis. O, kad mane kur slibinai, velnias. Siuto ant savęs. Skystis pragraužė pirštinę ir kiek nudegino pirštus. Alanas sviedė tą bjaurybę į krepšį. Pirštines teko pasikeisti. Mikliai movė prie stalo ir pasičiupo naujas. Taip ir žinojau, kad nepraslysiu. Gerai, kad nekliuvo ir Henrietai. Mintijo grįždamas.
Nusprendė iš karto imtis ir antros galvutės, nes vėliau nė neketino daugiau liestis prie šio augalo. Pirštai kiek tvinksėjo, bet buvo pakenčiama. Kuri ten turi sėklas viduje? svarstė. Šviesiai ar tamsiai žalia. Et, koks skirtumas. Kai nukirpsiu išsiaiškinsiu. Tada, nukirpo šviesiai žalią. Pavartė rankose. Atsargiai pravėrė. Aha, čia sėklos. Padėjo žirkles ant stalo, nuo jo pasiėmė maišelį ir subėrė jas vidun. Maišelį užrišo ir padėjo ant stalo. Tada pasakė.
- Na, atrodo viskas gerai.
Alanas norėjo kuo greičiau baigti su šiuo augalu ir drožti į pilį.
- Sėkmės. - Pridūrė.
O tada ėmė snigti. Kadangi nesidairė, tai ir nežinojo kas tiksliai nutiko.
Oho, Čia tuojau bus galima surengti tikrą sniego karą.
Pasakė Šalia stovinčiai Henrietai ir nusišypsojo.
-
Dori viduje tiesiog leipo juokais, tačiau išorėje to neparodė. Mergaitė pajuto Meg žvilgsnį, tačiau į draugę nežiūrėjo, nes žinojo, kad nesusilaikys ir pasileis nevaldomai kvatoti.
- Šaunuolė, - tyliai sužnabždėjo draugei.
Dabar Mendel, kaip ir Pritz, stengėsi koncentruotis į darbą. Kai atsilaisvino žirklės, antrakursė pabandė jomis nukirpti šviesiai žalią galvutę, nes norėjo kuo greičiau padaryti svarbiausią pamokos darbą. Na, jai atrodė, kad surinkti sėklytes yra reikšmingiausia pamokos dalis. Deja, kai Mendel nukirpo tą galvutę, ji akimirksniu atsivėrė ir sėklytės pabiro aplink.
- Accio sėklas, - ramų ramiausiai tarė Dori išsitraukusi burtų lazdelę.
Tačiau nieko neįvyko.
- Nesupratau? - negalėjo patikėti Dori.
Didžiai nustebusi mergaitė jau buvo bepradedanti rinkti sėklytes nuo stalo ir žemės žiobarišku būdu, na, bet kadangi burtų lazdelė buvo rankoje, ji turėjo pasinaudoti proga ir pasekti Meg pavyzdžiu.
- Diffindo, - kuo tyliausiai ištarė klastuolė ir šį kartą pradėjo pustyti į šiltnamio vidurį.
Dori greit susipakavo lazdelę ir rinko pabirusias sėklas.
-
Kalėdų atostogos pralėkė taip pat nepastebimai kaip ir vasara. Russell jautėsi visiškai nepailsėjusi, nepraleidusi daug laiko su mama bei skyrusi laiko tam, kam Hogvartse paprasčiausiai nespėdavo. Vos keletą kartų susitiko su bendraminčiais... Vienintelis geresnis dalykas buvo tai, kad pagaliau dvylikametė atsitempė į Hogvarstą Ailaną, kurį, tiesa, po vasaros atostogų buvo nusprendusi bent kuriam laikui palikti Čelmsforde, kartu su Anya. Mergaitė vis užpykdavo ant savęs, nes nesugebėjo apsispręsti, tačiau dabar jau žinojo, kad marso sakalas bent jau šį žiemos sezoną tūnos Varno Nago bokšte, o ne Anglijoje, kurioje gyveno visą vasarą bei rudenį.
Kartu su marso sakalu varniukė stūksojo šiltnamyje ir stebėjo profesorių. Šis, kaip visad, burbėjo sunkiai suprantamus dalykus, tačiau šį kartą dvylikametė buvo pasiryžusi suprasti viską, ką mokytojas minėjo. Vylėsi, per kitas atostogas mamai pranešti puikesnius rezultatus iš burtų ir kerėjimo mokykloje mokomų dalykų, nei prieš tai.
-
Tiek daug pelėdų Arwen jau seniai nebuvo gavusi. Viena po kitos, jos tarsi susitarusios pradėjo plūsti į direktorės kabinetą vos pradėjus švisti. Ir visos jos atgabeno po laiškelį, nors teisybės dėlei juos reikėtų vadinti skundais, kurių turinys buvo ganėtinai panašus. „Kas mano sūnui buvo suduota herbologijos pamokoje, kad šiam sustreikavo skrandis? Gal koks nuodingas augalas?“, sakė vienas. „Mano dukra iš herbologijos pamokos išėjo patyrusi stiprų sukrėtimą, sukeltą sprogimo“, sakė kitas raštelis. Laiškuose aprašyti incidentai buvo vienas už kitą iškalbingesni, bet visus juos perskaičiusi Arwen suprato, kad herbologijos pamokose vyksta keisti dalykai. Tokie, kokių neturėtų būti normalioje, įprastoje pamokoje apie augalus. Net Hagrido laikais tokių nesėkmių nebuvo, o jis juk garsėjo keistų ir pavojingų gyvūnų demonstravimu mokiniams. Norėdama įsitikinti, ar rašteliai sako tiesą, Arwen brido per pusnynus šiltnamio link. Takelis buvo nevalytas, tad burtininkė stebėjosi, kaip mokiniai pasiekė šiltnamį, ir kodėl herbologijos profesorius tuo nepasirūpino prieš pamoką.
Vos priėjusi prie šiltnamio, Arwen pamatė, kad jame kažkas ne taip. Vietoj įprastos žalumos, šiltnamio vidus buvo... baltas. Arwen paspartino žingsnį, kad greičiau pamatytų, kas dedasi viduje. Ji pravėrė duris ir nustėro. Šiltnamio viduje buvo pilna sniego.
Direktorės viduje kunkuliavo įvairios nuotaikos: išgąstis maišėsi su pykčiu, baimė - su nerimu. Visų pirma ji pagalvojo apie mokinių saugumą ir sveikatą. Tai, kas vyko šiame šiltnamyje, labai skyrėsi nuo to, kokios turėtų būti pamokos jos vadovaujamoje mokykloje. Prieš aiškinantis situaciją, Arwen pirmiausia nusprendė imtis veiksmų - sutvarkyti šią betvarkę.
- Reparo! - pasakė burtininkė, lazdelę nukreipusi į lubas. Jose buvusios skylės užsilopė ir sniegas nustojo kristi į vidų. Dar kartą mostelėjo lazdele ir iš jos pasileidęs karšto oro pliūpsnis ištirpdė šiltnamyje buvusį sniegą.
Atsisukusi į Matthew ir mokinius, ji paklausė:
- Galbūt kas nors galėtų man paaiškinti, kas čia vyksta?
Akimirką padvejojusi, Arwen pridūrė:
- Po pamokos lauksiu jūsų savo kabinete, profesoriau. Kaip matau, jūsų adresu išsakyti skundai nebuvo be pagrindo. Turėsite nemažai pasiaiškinti.
Direktorė žengtelėjo į šalį, išsibūrė sau kėdę ir pasiruošė likti šiltnamyje iki pamokos galo ir stebėti, kas vyksta.
-
Matthew iš paskutiniųjų stengėsi neklausyti, ką šneka tos dvi tiesiog neįmanomos mokinės. Žinoma, panelytė Pritz negalėjo būti patenkinta. Bet kodėl Matthew turi gaišti savo laiką aiškindamas tai, ką ką tik pasakė? Geriau jau pasitraukti nuo tos mergaitės pakankamai toli, kad net ir panorėjęs jai trenkti paprasčiausiai negalėtum pasiekti.
Turner jautėsi visai patenkintas. Nepaisant to, kad tos dvi neįmanomos mokinės jį be proto erzino, ši pamoka buvo ne tokia jau ir bloga. Na, kol kas niekas nesprogo, o tai jau buvo didelis pasiekimas. Deja, akivaizdu, kad Turner apsidžiaugė pernelyg anksti. Jis buvo atsipalaidavęs ir nerūpestingas, kai suprato, kad šiltnamyje yra keistai šalta. Turint omenyje, kad jis magijos pats čia nenaudojo, priežasties taip atšalti tarsi nebuvo. Nenoromis atsisukęs pamatė, kad šiltnamyje pilna sniego.
- Ne, jūs man dar atsiimsit... - suburbėjo profesorius ir grįžo prie tų dviejų pabaisų, oficialiai vadinamų Meghan Natali Pritz ir Dori Mendel. - Atimu po penkiasdešimt taškų iš Švilpynės ir Klastūnyno! - griežtai pratarė jis. Nė neketino patikėti, kad šitos mergaitės kuo ramiausiai dirbo, ką dabar apsimetinėjo darančios.
Deja, pamoka ėjo vis blogyn ir blogyn. Nepažįstamas balsas, tariantis burtažodį, privertė susidomėti. Atsisukęs Turner tiesiog pakraupo: tai buvo ne kas kitas, o profesorė Evenstar, Hogvartso direktorė. Tik to ir betrūko... Panašu, kad jo dienos šioje mokykloje suskaičiuotos. Darbas profesoriui rūpėjo mažiausiai, tačiau palikti Deoiridh vienos geriau nereikia. Ir taip nesirodo pamokose...
- Aš... - pradėjo sakinį juodaplaukis, bet labai nuoširdžiai neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyti. Kaip pasiteisinti direktorei? Matthew siaubui, ji atrodė nusiteikusi likti čia iki pamokos pabaigos. Kaip jam žinoti, ar toms beprotėms Mendel ir Pritz užteks nuovokos bent dabar elgtis šiek tiek ramiau? Profesorių sukaustė kuo nuoširdžiausias siaubas. Dar kartą pažvelgęs į direktorę ir mokines jis sunkiai atsiduso ir grįžo į savo darbo vietą. Kažin ar yra koks patikimas būdas išnykti?..
-
Viskas buvo siaubingai šlykštu. Ir kodėl tas kažkas, kas skriaudė Elliw, pasirinko būtent ją? Kodėl negalėjo kankinti neLiucijos, ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ar ne ne ne neLiucijos? Juk Elliw - gera mergaitė, kodėl reikia taip nemaloniai elgtis? Žinoma, rudaplaukė nesuprato, kas būtent ją skriaudžia, iš kur tas šlykštus kvapas ir iš viso - ką ji čia veikia?
Kai skystis kažkur dingo, Elliw susimąstė. Ji prisiminė, kad tikėjosi teleskopo pagalbos. Galbūt didžiausia brangenybė išties atskubėjo jos gelbėti? Mergaitė labai apsidžiaugė, bet tada kažkas sugalvojo ją užgauti. Teleskopas šitaip nesielgtų - dėl šito Elliw buvo visiškai tikra. O gal jai suskaudo teleskopą? Bet ne, negali būti - tokiu atveju teleskopo smurtas iš viso neįmanomas. Kažkas čia buvo negerai, ir Elliw privalėjo viską išsiaiškinti.
Kažkodėl pasidarė šalta, bet šį faktą velsietė netrukus pamiršo. Dabar reikėjo... Ką ji šiuo metu darė? Šito prisiminti niekaip nesisekė, bet galų gale Elliw nutarė atsistoti. Kad ir kam to reikėtų, blogiau nebus. Bandydama atlikti šitą siaubingai sudėtingą užduotį ji trenkė galvą kažkur. Niekaip nesuprato, kas čia atsitiko, tačiau ir vėl skaudėjo!
- Tai tu kalta! - suriko ji, nors neįsivaizdavo, kuri iš bjaurybių gadina gyvenimą šį kartą. Deja, visai netoliese stovėjo atsakymas į šį klausimą: tai buvo neLiucija. Ir iš kur atsirado šita bjauri mergiūkštė?! Elliw pasipiktino. Labai norėjosi trenkti bjaurybei į galvą teleskopu, tačiau neįsivaizdavo, kur jis yra. Dar labiau supykusi velsietė užrėkė: - Atiduok mano teleskopą!
Be galo nepatenkinta dėl visko, kas čia vyksta, ji prisiartino prie neLiucijos ir stipriai stumtelėjo kažkuo besišvaistančio augalo link.
-
Pirmakursiui sutikus pirmam atlikti praktikos darbą, Henrieta padavė jam žirkles ir ženktelėjo nedidelį žingsnelį atgal. Ji nenorėjo pasirodyti baili ar nemandagi, tačiau atsarga gėdos nedaro. Juk niekada negali būti tikra, kad augalas nespės pulti. Ir tikrai! Nukirpęs raudonąją galvutę Alanas ją kiek per stipriai suspaudė ir ant jo pirštinių ištiško karčiojo skysčio.
Iš pradžių Henrieta apsidžiaugė, kad jai nieko nenutiko. Tačiau netrukus džiaugsmą pakeitė nerimas dėl jaunojo grifo. Ji pažvelgė ten kur jis turėjo stovėti, bet jis buvo kaži kur išgaravęs. Apsidairiusi antrakursė pastebėjo Alaną grįžtantį su naujomis pirštinėmis nuo mokytojo stalo. Atrodė, kad jam viskas gerai, tad dvylikametė pasijuto kiek ramiau.
Neilgai trukus grifas nukirpo likusias galvutes ir padavė žirkles Henrietai. Gavusi žirkles grifė tvirtu žingsniu patraukė prie augalo. Jau norėjo čiupti raudonąją galvutę kai staiga pasidarė daug šalčiau nei turėtų būti šiltnamyje ir prieš dvylikametę nusileido kelios snaigės. Kurį laiką antrakursė stovėjo be žado. Ji neabejojo, kad snaigės ir šaltis nėra profesoriaus Turner pamokos dalis. Pakėlusi akis į viršų merginos akys užkliuvo už skylės lubose, tai ją dar labiau nustebino, nes ji atrodė prakirsta kerais, o profesoriui, kaip žinia, kerėti nelabai sekėsi.
Ilgai netrukusi Henrieta suprato, kad tai kieno nors išdaiga. Kad tik nebūtų grifas. Toptelėjo merginai. Jai jau buvo gana, kad per praeitą pamoką grifų gūžta neteko penkiasdešimties taškų dėl neapdairaus pirmakursio poelgio.
Galiausiai susiėmusi grifė nusuko žvilgsnį nuo skylės lubose ir vėl ištiesė ranką norėdama sugriebti raudonąją savo augalo galvutę. Tačiau likimas lėmė ką kitą. Kai Henrieta jau buvo besuimanti raudonąjį čiuptuvą, tiesiai antrakursei virš galvos atsivėrė dar viena skylė ir ant stogo buvęs sniego sluoksnis šleptelėjo ant augalo ir dvylikametės. Dabar augalą dengė storas sniego sluoksnis, o mergina stovėjo visa permirkusi. Ši pamoka ir vėl ėmė erzinti!
Žvelgdama į augalą Henrieta pastebėjo, kad raudonasis čiuptuvas ėmė piktai spjaudytis karčiuoju skysčiu į sniegą. Sniegui tirpstant jis vis nerimo ir galiausiai spjovė karčiojo skysčio į kopūstą primenančią augalo galvą. Neužilgo jos augalas pradėjo vysti, kol galiausiai čiuptuvai nulinko ir augalas negyvas liko stovėti ant stalo prieš grifę.
Tuo metu pasigirdo moters balsas ir kažkas burtų pagalba užtaisė skyles lubose. Neužilgo šiltnamio viduje vėl pasidarė šilta. Tačiau permirkusi grifė to nejautė. Apsidairiusi antrakursė pamatė tai, kas privertė ją sustingti be žado. Šiltnamyje stovėjo profesorė Evenstar. Dvylikametė direktorę buvo mačiusi tik didžiojoje salėje, tad direktorės pasirodymas kiek nustebino.
Po kiek laiko Henrieta suprato, kad jau kelias minutes sustingusi spokso į direktorę. Krūptelėjusi grifė nusisuko nuo profesorės Evenstar ir pasiėmė nuo stalo kitą augalą. Ji jau buvo pamiršusi, kad yra permirkusi iki paskutinio siūlo. Sugriebusi raudonąjį čiuptuvą greitu judesiu nukirpo jo galvutę ir sviedė į kibirą. Nors dabar pavyko tai padaryti!
Ilgai nelaukusi ji nukirpo šviesiai žalią galvutę ir atsargiai išėmusi sėklas subėrė jas į tam skirtą maišelį. Tada ėmėsi tamsiai žalios galvutės. Pilant skystį iš galvutės į buteliuką mergina susiraukė. Praeitą pamoką ji galvojo, jog stingdančiųjų mandragorų žemių smarvės niekas nepajėgtų užgožti. Akivaizdu ji suklydo. Susiraukusi grifė sulašinusi paskutinius sulčių lašus padėjo į šalį galvutės žievę ir užkimšo buteliuką, kad smarvė nustotų sklidusi.
Galiausiai beliko viena galvutė. Nukirpusi geltoną čiuptuvą su lietaus vandeniu grifė pakišo jį po augalu ir palaistė jo žemę. Kruopščiai nuvaliusi stebuklingojo kopūsto galvą Henrieta šyptelėjo. Pagaliau nors ir ne iš pirmo karto darbas buvo atliktas. Nusišypsojusi grifiukė pažvelgė į greta stovintį Alaną ir tarė:
- Buvo smagu kartu dirbti. Pasimatysim bendrajame kambaryje.
Atsisveikinusi su porininku Poter patraukė į šiltnamio galą, prie durų ir ėmė laukti, kol profesorius Turner baigs pamoką.
-
Kiek čia tų pamokų dar bus...- Pavartaliojo akis, Christina. Tiesą sakant, Elena lankė pamokas, ar bent jau kai kurias pamokas tik dėl mamos. Jeigu būtų pasirinkusi tėtį, tikriausiai šioje mokykloje, princesė net neegzistuotų. Bet kadangi motina daug burdavo, turėjo burti ir pati dukra. Žinoma, Veronikai pasisekė, sėdi sau Amerikoje, geria vyną ir žiūri televizorių, o aš turiu vaikščioti po kažkokias pamokas, kuriose visiškai nesulaukiu dėmesio ir pagarbos. Negražu. Herbologijos pamokoje, išties mergaitė jautėsi silpnai ir be nuotaikos. Pirma pamoka, kai princesė norėjo tiesiog visus ištaškyti. Opa, ar čia tik ne tas mokytojas kur, kai buvau pirmame kurse dėstė herbologiją? Tas pats. Mergaitė priėjo prie pat profesoriaus ir šį apkabino.
- Žinau, manęs praeitoje pamokoje nebuvo, bet kadangi jūs manęs galite neprisiminti, prisistatysiu, aš Christina Elena Granger, bet vadink mane tiesiog princese, jeigu nori gauti gražių kristalų per kiekvieną pamoką, turi visados man nusilenkti, jeigu aš sakau, kad nesuprantu pamokos darbo, privalai ateiti ir viską detaliai paaiškinti. - Viską išdėstė profesoriui Christina, laikydama rankoje feneką. - O čia mano naujas fenekas- Deo. Prašau ją lygiai taip pat gerbti. Laisvas. - Mergaitė nusišypsojo ir kartu su feneku nuėjo toliau. Tikriausiai daryti praktikos.
-
Šviesiaplaukė atsiduso. Noro dirbti taip ir neatsirado, tačiau dvylikametė žinojo, kad šiame pasaulyje egzistavo toks žodis „reikia“. Vien tik dėl to antrakursė vylėsi, kad suprato kiekvieną profesoriaus Turner žodį, o norėdama tuo įsitikinti žengė porą žingsnių pirmyn ir pagriebė žirkles, kurias pamatė ant stalo. Russell net netoptelėjo, kad šios žirklės galėjo priklausyti kažkokiam mokiniui, tačiau jei mergaitė būtų tai supratusi, tikrai tų žirklių nuo stalo ėmusi nebūtų. Ji juk nebuvo prastu elgesiu pasižyminti varniukė, nenorėjo savo koledžui prarasti taškų, o jei mama būtų gavusi laišką už blogą Arletės elgesį, anglė nebūtų ištvėrusi tos gėdos, grįžus namo.
Dvylikametė iš kišenių išsitraukė pirštines ir jas užsimaukšlino ant delnų, šios vis dar veržė, o mergaitė nesuprato, kaip galėjo pamiršti faktą, kad jai taip reikėjo naujų. Juk ji - augantis organizmas.
Tokiu minčių vedami pažvelgė į piktokai atrodantį augalą ir jam nuoširdžiai šyptelėjo, taip pasisveikindama. Juk jam neskaudės, jeigu nukirsiu tas galvas?.. Ar skaudės? Aaaa... - pasimetė varniukė ir papurtė galvą. Arletė net nemėgino tikėti tuo, kad herblogas norėtų skriausti augalus, juk mokytojas studijavo mokslą apie augalus, jis turėjo suprasti, kokia svarbą Žemėj šie teikė. Apibūdinti tai, kaip Arletei buvo sunku susigaudyti tokioje situacijoje, žodžiais buvo bene neįmanoma.
Varniukė nusprendė, kad laikysis pirmosios savo teorijos ir nedrąsiai paėmė augalą už vieno jo stiebų. Ji vienu prisilietimu nukirpo augalo galvutę, kuri buvo šviesiai žalios spalvos. Ši net nemėgino priešintis, tad varniukė nusprendė, kad galvos ataugs. Bent jau turėtų. Na, arba augalas taip smarkiai sirgo, jog net nebuvo prasmės jį kankinti, varniukė tuo labai vylėsi ir tuo pat metu iš galvos nedrąsiai išėmė visas sėklas iš žalsvos galvutės. Šias sėklas padėjo šalia augalo, mat to, kur jas reikėjo dėti, iš profesoriaus lūpų suprasti neįstengė. Arba jis to net nepasakė, tačiau ar taip, ar taip Russell tai nebuvo labai svarbu.
Susitvarkiusi su viena iš keturių augalo galvučių, varniukė nedrąsiai šyptelėjo ir nužvelgė tamsiai žalią galvutę. Joje buvo kaupiamas skystis, tad šio ant stalo padėti įmanoma nebuvo. Nesugalvojusi, ką reikės daryti su skysčiu ir nepagalvojusi apsidairyti, Arletė pasikuisė krepšyje, kuriame dažniausiai rasdavo visko ir atrado beveik švarų buteliuką, kuris liko nuo nuodų ir vaistų virimo pamokos. Entuziastingai jį pasidėjus ant stalo, mokinukė nukirpo tamsiai žalią galvutę ir visą skystį tūnojusį joje, supylė į tą buteliuką. Tai, kad prieš stikliniame inde vyravo sėkmės eliksyras Russell sėkmingai ignoravo, galbūt net pamiršo.
-
Greičiau nei buvo galima tikėtis, šiltnamis prisipildė sniego. Visą augalų žalumą, nepraėjus nei penkioms minutėms, pakeitė sniegas. Visur buvo taip balta, kad net norėjosi prisimerkti.
Dori taip pat prakirto vieną skylę lubose ir šiltnamyje temperatūra nukrito dar bent penkiais laipsniais. Iš burnos ėmė virsti garas, pasidarė nepaprastai šalta.
Meghan tvirčiau susisupo į apsiaustą ir kumštelėjo Dori. Akimis nusišypsojusi davė draugei suprasti, kad ši išdaiga tikrai gera. Kalbėti nenorėjo, kad nepatrauktų profesoriaus dėmesio ir neišsiduotų.
Kai Dori pasinaudojo žirklėmis, jas pagriebė Meg. Staigiai nušniojusi nuo augalo šviesiai žalią galvutę, švilpiukė subėrė sėklytes į maišelį ir padėjo jį ant stalo. Kai to norėjo, rudaplaukė visai neblogai mokėjo elgtis su augalais, tačiau, deja, toks noras herbologijos pamokose atsirasdavo retokai.
Meghan ruošiantis sutvarkyti paskutinę augalo galvutę, prie jos stalo išdygo profesorius Turner, nepaprastai susinervinęs. Jam griežtai pareiškus, kad atima po penkiasdešimt taškų iš Klastūnyno ir Švilpynės, Meg nutaisė geriausią savo Aš-esu-nekalta veidą ir tarė:
- Profesoriau, už ką? Ir aš, ir Dori, dirbame. Matot, man liko tik viena galvutė?
Jei jis nesugrąžins tų taškų, prisiekiu, jam tikrai bus ne pyragai. Kadangi profesorius akivaizdžiai net nesiruošė grąžinti taškų, Meghan pradėjo kurti planus kaip jam atkeršyti. Tačiau, regis, likimas tuo pasirūpino už ją.
Šiltnamio durys atsivėrė, kažkas įėjo į vidų ir greitai sniegas nustojo kristi, o oras sušilo. Apsisukusi Meg pamatė stovinčią profesorę Evenstar - Hogvartso direktorę. Švilpiukė nepastebimai šyptelėjo. Ji buvo nepakaltinama - niekas, neskaitant Dori (o ji Meg neišduotų) nežinojo, kad tai ji prakiurdė stogą, be to, Meghan jau buvo nukentėjusi per herbologijos pamokas, tad kaltė dėl šios pamokos įvykių neturėtų kristi ant jos pečių.
Siektelėjusi žirklių, Meg nurėžė ir paskutinę - tamsiai žalią galvutę ir skystį iš jos išpylė į buteliuką. Savaime suprantama, dabar ji elgėsi nepaprastai gražiai, nes profesorė Evenstar buvo šiltnamyje.
- Elkis gražiai. - švilpštelėjo draugei. - Kitą pamoką, kai šiltnamyje nebus direktorės, atsilyginsime profesoriui už taškus.
Pagriebusi nuo stalo buteliuką su augalo sultimis ir maišiuką su sėklomis, Meg nunešė juos profesoriui ant stalo. Praeidama kuo gražiausiai nusišypsojo Hogvarsto direktorei ir mandagiai linktelėjo pasisveikindama.
Padėjusi buteliuką ir maišelį profesoriui ant stalo, Meghan ir jam nusišypsojo, tik jos šypsena, skirtingai nei skirta profesorei, buvo grėsminga ir nežadanti nieko gero. Grįžusi į savo vietą Meg susidėjo daiktus ir, būdama visai patenkinta šia pamoka, ėmė laukti jos pabaigos.
-
Sniego buvo pilna visur aplinkui. Lauke siautė pūga, todėl jo pro skyles nešė vis daugiau ir daugiau. Vargšeliai augalai, pagalvojo berniukas.
Na, kad jau taip viskas pasisuko, tai gal ir nieko būtų pasiausti. Pasvarstė ir jau norėjo suformuoti gerą gniūžtę bet atsilapojo durys ir Alanas pasisuko pažvelgti kas atėjo. Pro šiltnamio duris įžengė mokyklos direktorė. Ją pirmakursis matė ne per dažniausiai ir tik didžiojoje salėje. Direktorė mikliai sutvarkė šiltnamio stogą ir pradangino visą sniegą. O herbologijos profesorius atrodė toks nelaimingas. Nieko keisto, kai direktorė tokia pasipiktinusi. Svarstė jis.
Alano porininkei pabaigus darbą jis atsisveikino su mergaite ir paskendo mintyse. Berniukui pasidarė šalta. Rankas susigrūdo į kišenes, pirštai bjauriai tvinksėjo dėl tos raudonosios galvutės skysčio.
Kai kurie mokiniai dar dirbo ir raudonplaukis paskendo jų keliamame šurmulėlyje.
Įdomu, kas dabar bus profesoriui? mintijo jis.
Taip ir slinko laikas jam belaukiant pamokos pabaigos.
-
Dori kruopščiai ieškojo pabirusių sėklyčių. Nuo stalo antrakursė visas tikrai surinko, bet ant grindų turėjo dar būti. Mendel susikaupimą pertraukė Turner žodžiai.
- Dėl išrinktojo Poterio, už ką?! - sušuko juodaplaukė. - Mes dirbame! - mostelėjo ranka į apkuistą stalą.
Iš kur, po velnių, jis žino, kad tai mes, raukėsi mergaitė. Tikrai grybas.
Kai Dori su pirštais bandė sugraibyti paskutinę sėklytę iš po stalo, jos ausis pasiekė balsas. Balsas, kurį klastuolė girdėdavo per šventes ar kitas svarbias progas didžiojoje salėje. Balso savininkė kerais sutvarkė tai, ką padirbo išdaigininkės. Akimirksniu maloni šiluma užliejo kūną. Dori išsigando: nejau Turner pakvietė direktorę į pamoką dėl mergaičių poelgio? Tačiau kokiu būdu? Jis niekur nebuvo išėjęs. Ne, kerais to tikrai nesugebėtų, nusprendė. Atsisukusi Mendel pamatė profesoriaus ir direktorės veido išraiškas. Tą akimirką pačios dvylikmetės veidą papuošė šypsena. Ji suprato, kad direktorės vizito herbologas tikrai nelaukė. Veikiausiai kažkas paskundė Matthew, kad šio pamokos jau kelintą kartą viena po kitos tampa vis didesniu cirku. Direktorė kažką jam sakė, tačiau mergaitė žodžių negirdėjo. Galiausiai viešnia išsibūrė kėdę ir ant jos įsitaisė.
Dori paskubom paėmė maišelį, į kurį buvo sudėtos sėklos, ir pradėjo eiti profesoriaus link. Stabtelėjo prie direktorės.
- Laba diena, gerbiama direktore, - Dori įjungė saldų balselį. - Nepykite ant profesoriaus Turner, - kalbėjo kuo garsiau, kad visi aplink girdėtų, - jis šaunus profesorius ir gerai mus išmoko herbologijos. O šitą sumaištį kas pamoką sukelia ji, - parodė pirštu į Sofi. - Ši trečiakursė klastuolė Sofi Barbierato ir prakiurdė šiltnamio stogą bei išdykavo per visas kitas pamokas, - baigė pasakoti melagingą istoriją.
Mendel nuėjo prie profesoriaus stalo ir padėjo ant jo maišelį su sėklomis.
- Na va, mes jus giname, - tyliai pasakė profesoriui žiūrėdama jam į akis, - o jūs iš ištikimiausių mokinių po penkiasdešimt taškų atiminėjate.
Dori grįžo į savo darbo vietą. Kai Meg pasakė, kad kitą pamoką reikės atsilyginti profesoriui, tamsiaplaukė linktelėjo.
- Dar parodysim mes tam grybui, - tyliai pritarė.
Ką gi, mergaitei liko sutvarkyti dvi augalo galvutes. Paėmusi jau laisvas žirkles Mendel nukirpo tamsiai žalią galvutę ir pasiruošė supilti joje esančias sultis į buteliuką. Pradėjus tai daryti į aplinką pasklido tokia siaubinga smarvė, kad Dori netyčia sužiaugčiojo ir didžioji dalis to skysčio pasipylė jai ant mantijos rankovės.
- O tu... !
Iš mergaitės lūpų per visą šiltnamį pasipylė virtinė baisių keiksmažodžių. Tada antrakursė prisiminė, kad šiltnamyje yra ir direktorė.
- Tikiuosi, kad ji negirdėjo, - dabar jau pusbalsiu tarė draugei. - Tai aišku, kad girdėjo...
Dori valėsi apsiausto rankoves ir žiobarišku, ir magišku būdu, tačiau nuo klastuolės vis tiek sklido baisi smarvė.
-
Mergaitė stiklinį buteliuką padėjo ant stalo, šalia augalo ir apsidairė. Klasėje vyravo chaosas, tačiau Arletė net nespėjo susigaudyti kodėl. Pro duris staiga įžengusi direktorė Evenstar varniukę dar labiau išmušė iš vėžių, tad ši negalėjo patikėti savosiomis akimis.
Antrakursė neįsivaizdavo ką daryti dabar, tačiau kažkas giliai galvoje jai pakuždėjo, jog verčiausia būtų imtis darbo. Galbūt Hogvartso direktorė atvyko patikrinti mokinių darbo, tad šviesiaplaukė apie tai nepagalvoti paprasčiausiai nesugebėjo. Vien tik tokių minčių vedama Russell nusprendė nukirpti raudonąją galvutę. Mergaitė jau paėmė žirkles, tačiau pajuto, kaip į jos akis pataikė kažkoks skystis. Žalsvas akutes ėmė griaužti taip stipriai, kad dvylikametė net negalvojo apie darbą toliau. Tiesa, Arletė nemanė, kad taip nutiko dėl jos kaltės. Regis, kažkokiam mokiniui nelabai pasisekė, o dabar, žinoma, kentėti turėsiu tai aš, - tesugebėjo pagalvoti varniukė, net nemanydama kreiptis pagalbos į profesorių. Kaip nors išgyvens likusias porą minučių, išeis iš šiltnamio, o tada palauks ir toliau regės viską prieš savo akis. Jaumas, būnant tiek aklai, tiek kurčiai nebuvo pats maloniausias, tačiau šviesiaplaukė nuoširdžiai nenutuokė, ką galėtų daryti kitaip.
-
Dori, smirdėdama tuo baisiu skysčiu, užkimšo buteliuką su turiniu. Deja, ten jau nedaug buvo telikę, nes didžiausia dalis kliuvo apsiaustui. Tačiau vis geriau atnešti bent kažkiek sulčių nei tuščią buteliuką, ar ne?
Mendel ir vėl pasitraukė iš savo darbo vietos. Šį kartą ėjo profesoriui nunešti buteliuko su sultimis. Priėjusi prie profesoriaus klastuolė padėjo ant jo stalo buteliuką su turiniu ir tarė:
- Nesistebėkite, kad tiek mažai. Kitas išgėriau. Drįstu teigti, kad skaniau net už kakavą.
Geltona galvutė, atsiduso antrakursė grįžusi prie savo stalo. Liko tik ji. Tačiau mergaitė jautėsi jau pavargusi. Pamoka nebuvo lengva. Dūsaudama juodaplaukė nukirpo paskutinę galvutę ir lietaus vandenį supylė į savo vazoną.
- Na, bent jau kažką šiandien padariau be nesklandumų, - tarstelėjo Dori Meg.
Mergaitė norėjo nešti mieles iš šiltnamių, tačiau juose vis dar buvo direktorė, todėl tvarkydamasi savo darbo vietą kantriai laukė pamokos galo.
-
Matthew bijojo ir krustelėti. Atrodė, kad bet koks netinkamas jo judesys gali įrodyti direktorei, kad tokį profesorių reikia kuo skubiau pašalinti iš mokyklos. Tiesą sakant, herbologui tai net ir nerūpėtų, bet kaip tuomet jausis Deoiridh? Tikriausiai mergaitei nebūtų smagu žinoti, kad tėtis buvo išmestas iš darbo viduryje mokslo metų. Jis grifiukei turėtų būti pavyzdys, o čia... Ką gi, liko tikėtis, kad vis dėlto profesorė Evenstar jo iš darbo neišmes. Pokalbis, žinoma, nebus malonus, bet gal vis dėlto pavyks išsaugoti darbo vietą? Gal Hogvartso direktorė nėra tokia žiauri, kad išmestų profesorių iš darbo vidury mokslo metų? Kaip tokiu atveju mokiniai toliau mokysis herbologijos? Turner nejučia prisiminė kažkurį kerėjimo profesorių, kuris buvo išmestas iš darbo. Prisiminimas nemaloniai nudiegė širdį.
Vis dėlto atrodo, kad dvi pabaisos, atkakliai lankančios herbologijos pamokas, teikėsi susiprasti, kad prie direktorės reikėtų elgtis šiek tiek normaliau. Atrodė, kad viskas gali būti gerai. Gal paprašyti Evenstar, kad stebėtų kiekvieną pamoką? be galo džiaugdamasis ramybe pasvarstė Turner. Tokia ramybė, aišku, galėjo reikšti tik tylą prieš audrą, bet profesorius tikėjosi, kad pavyks bent kartą pabaigti pamoką nesugriovus šiltnamio. Sulig ta mintimi jis prisiminė, kad kaip tik tai šiandien ir nutiko. Vis dėlto dabar viskas buvo gerai.
Nuskambėjus varpui Matthew lengviau atsikvėpė. Viskas baigėsi gerai. Lyg ir.
- Pamoka pabaigta, galite keliauti atgal į pilį, - pratarė profesorius tikėdamasis, kad nežadėjo, kad mokiniai galės ką nors pasiimti. Jeigu ir taip, jie to nenusipelnė!
Paskutiniam mokiniui palikus šiltnamį profesorius susidūrė su problema: ką jis dabar turėtų sakyti ar nesakyti mokyklos direktorei? Situacija buvo be galo kvaila, tad Turner pradėjo ramiai dėlioti augalus į vietą ir apsimetė, kad profesorės Evenstar čia nėra.