Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sabrina Wolfhard Spalio 02, 2021, 02:03:01 pm

Antraštė: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Sabrina Wolfhard Spalio 02, 2021, 02:03:01 pm
 Pykčio kerai. Šie mokslo metai... tikriausiai buvo patys blogiausi kerėjimo profesorei. Negalėjo susitvarkyti su laiku, aplinkui esančiais žmonėmis ir net gi darbu. Iš tikrųjų, nebuvo laiko net pravesti antrosios kerėjimo pamokos, bet kas belieka? Nesinorėjo taip atsiriboti nuo magiškojo pasaulio. Sabrina šiandien atrodė kaip per laidotuves, juodomis platėjančiomis kelnėmis, juodu švarku ir juoda bliuzele. Nesvarbu.- Užvertė akis, apsižiūrėjusi kaip atrodo. Pasiėmusi nuvytusią rožę į rankas (dėl nuotaikos), nuskubėjo iki kerėjimo kabineto. Kol kas nepratarė nė žodžio. Tiesiog paėmė iš spintelės vazą, pripylė šalto, kaip ledas vandens ir įmerkė juodą rožę. Deja.. buvo kažkiek gaila, nes.. jei ateis Elodie, turbūt tai bus jos paskutinė pamoka.. šiandien Sabrina buvo siaubingai be nuotaikos. O pamokos tema turėjo būti atvirkščiai- su daug, daug nuotaikos.
- Šiandien nedrįstate manęs nervinti, - Tik tiek tebepasakė, dvidešimtmetė. Jei ir drįs, patys bus kalti. Fotografė iš tiesų ir pati negalėjo suvokti kas darosi.. Kur dingo tikroji, linksmoji Sabrina? Tikriausiai išėjo pailsėti kažkuriam laikui. Būti atvirai ar užsidariusiai kaip ta varna Veronica? - Žodžiu. Jei jums neįdomu, galite žiūrėti į vazą ir į nuvytusią rožę. Man nuotaikos nėra, nes... aš priaugau du kilogramus. - Nusivylusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į mokinius. - Gerai, nevykęs pokštas. Iš tiesų, aš pavargau.. pavargau vaikai, jūsų emocijas ugdyti, man sunku su darbu, prašau, būkite šią pamoką geri,- Vos nepravirkusi, pasakė ji. Kaip gi be maisto.. Ne, bent tiek. Bent gerai, kad jo.. profesorė neužmiršo. Koks buvo maistas? Juoda, šalta kava su sudegusiais sausainiais. Tik to, jie šiandien nusipelnė. Išdalinusi maistą, atsisėdo ant savo juodos kėdės.
- Jūsų užduotis yra tokia. Kadangi ši pamokos tema yra rizikinga ir gan pavojinga.. ją galės daryti tik vyresni nei trečio kurso mokiniai, pirmakursiai, antrakursiai ir trečiakursiai turės daryti kai ką kitą. Taigi. Vyresni mokiniai, mano mylimiausi, turės išmokti ant vienų kitų, pakeisti jų emocijas į visišką pyktį. Kai jų nuotaika pasikeis, būkite atsargūs.. jie norės jus net sumušti, todėl.. kai jie darysis vis labiau pikti, turėsite sušukti, jūs mažieji, zuikiai Viongiornata Ole, o norint paversti asmenį piktu, turės dideli vaikai pasakyti Viongiornata Olesyja. Taip, šie kerai sunkūs, todėl stenkitės, tikėkite, kad pavyks, kartokite kerus daugiau nei penkis kartus. Jauni mokiniai, iki trečio kurso, stenkitės vyresnius mokinius nuraminti užduotais kerais, stenkitės jų emocijas paversti į teigiamas. Taigi, nedelsiant pradėkite. By the way, jei nebus Arletės, nebus ir linksmosios Sabrinos. Pirmyn. Kitą pamoką bus teorija, tad atsidžiaukite šia praktika. - Susakė viską fotografė ir užkėlė koją ant kojos.

Praktika iki 10-11. Du post'ai po 2000, arba trys po 900. Sėkmės.
 
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 02, 2021, 10:46:37 pm
Deoiridh sėdėjo kerėjimo klasės kampe ir galvojo. Atsivilko į šią pamoką tik dėl to, kad ankstesnėje išties smagiai praleido laiką. Smagiausia buvo tai, kad Sigurdas pasiūlė iškrėsti šunybę, ir tai, ko gero, pastūmėjo jų bendravimą teigiama linkme. Tai, kad jiedu kartu nuveikė kažką ne itin tinkamo pamokai, parodė, kad gali bendrauti laisvai ir nevaržomi keistų baimių.
Dabar grifiukė apsidairė po klasę, bet koledžo draugo nepastebėjo. Nežinojo, ar jo čia ir nėra, ar labiau erzino viskas, kas yra susiję su Sabrina Wolfhard, ir tai trukdė ką nors pastebėti. Tik ne maistas! visai suirzo ji, kai ta višt... profesorė vėl pradėjo dalinti kažką valgomo. Laimei, šį kartą nepersistengė, tad buvo galima ramiai nušveisti "skanėstus" ant žemės. O gal reikėjo sugrūsti juos jai į burną? susimąstė Deoiridh.
- Ar tu rimtai?.. - tyliai sumurmėjo rudaplaukė, kai profesorė pradėjo aiškinti temą. Kreivai šyptelėjusi ji susivokė, kad pykčio per šitos vištos pamokas jai ir taip pakanka. Sigurdo tokiais kerais užburti nesinori, o su niekuo kitu ji nė už ką nedirbs. Įdomu, kaip atrodytų įtūžusi Elliw pasvarstė Deoiridh. Vis dėlto ji puikiai žinojo, kad su tuo padaru nenori turėti nieko bendro. Vadinasi, išeitis liko viena: per šitą pamoką nieko nedaryti.
- Profesorė prašė jos nenervinti, ar ne? - pati sau sumurmėjo mergaitė, ir jos lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė. Tereikėjo sugalvoti, ką naudingo visuomenei galima nuveikti šios pamokos metu. Kadangi Deoiridh buvo įsitikinusi, kad profesorės Sabrinos nemėgsta didžioji mokinių dalis, nutarė, kad didelis chaosas visiems bus į naudą. Na, gal ne profesorei, bet kam rūpi profesorių nauda? Bent jau tikrai ne šiai grifiukei.
Ilgokai svarsčiusi, ką čia nuveikus, ji galiausiai išsitraukė lazdelę. Čia juk kerėjimo pamoka, ar ne? Vadinasi, reikia kerėti. Galvoje kirbėjo viena mintis, bet grifiukė neįsivaizdavo, ar ji yra reali. Bet pabandyti buvo verta.
- Bombarda, - tyliai sušnibždėjo Deoiridh nukreipusi lazdelę į klasės sieną. Pavyko ne iš pirmo karto, tačiau netrukus nugriaudėjo sprogimas, ir pro sienoje atsiradusią skylę galinga srove pasruvo vanduo. Deoiridh sušlapti nesitikėjo, tad gerokai išsigando ir pasivertusi varle užšoko ant stalo. Vos po akimirkos paaiškėjo, kad to norint nesušlapti neužteks, tad atsivertusi į žmogų tiesiog bandė pasitraukti šiek tiek toliau. Deja, ji jau buvo visa šlaputėlė, tad neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti dabar. Ar ji gailėjosi savo poelgio pamokos metu? Tiesą sakant, visiškai ne.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Dori Mendel Spalio 03, 2021, 12:13:08 am
Dori sėdėjo kerėjimo pamokoje. Suknistoje, nieko gero neišmokančioje ir keistoje. Antrakursė džiaugėsi, kad jai kerėti sekėsi gerai, kad rasdavo laiko papildomai išmokti tikrai naudingų kerų. Mendel atsainiai nustūmė Sabrinos siūlomą maistą ir klausėsi, ką šioji neva profesorė pasakys šį kartą. Na, šiandien ji, regis, bent ne girta, prunkštelėjo.
Kai Dori išklausė, ką pasakė profesorė, labai susinervino. Ji itin nemėgo pamokų, kuriose mokiniai buvo skirstomi pagal amžių, nes tada ji pasijusdavo maža. Bet juk ji tokia nebuvo. Ar ne?
Atsidususi juodaplaukė apsidairė po klasę. Jos žvilgsnis nukrypo į Deoiridh, kuri, bent jau taip atrodė... bandė krėsti eibę! Galiausiai kažkas sprogo ir iš sienos ėmė bėgti vanduo. Dori šiek tiek neteko žado. Negi rimtoji Deoiridh daro tokius dalykus? Tiesą pasakius, Mendel merginos praktiškai nepažinojo, nes ši niekada nieko apie save nepasakodavo, tačiau Dori susidarė įspūdį, jog grifė yra labai rimta ir tokiomis šunybėmis neužsiimtų.
Tačiau po akimirkos įvyko dar šis tas, kas privertė suglumti labiau. Deoiridh trumpam pavirto... o gal pasivertė... varle. Ką?! Neištvėrusi dvylikmetė griebė savo daiktus ir nubėgo prie grifės.
- Labas, Deoiridh. - Tergeo, - susiurbė vandenį nuo suolo ir atsisėdo šalia šeštakursės. - Tai buvo... Dėl Merlino barzdos, tu gali tapti varle? Kaip? - tyliai šnabždėjo. - O tas sprogimas, tai buvo nuostabu! Aš nekenčiu tos kvaišos, - metė žvilgsnį į Sabriną.
Sekundėlę Dori galvojo, ką ji gali padaryti.
- Defodio, - sušnibždėjo nusitaikiusi į sieną virš profesorės galvos.
Ant sienos išsigraviravo tokie žodžiai:
Citata
Aš esu Sabrina, kvailesnė už sodo nykštuką.
Mendel sukikeno. Tačiau to neužteko. Kaži, ar pavyks? Apie šiuos kerus antrakursė buvo girdėjusi, tačiau bandyti niekada neteko. Mergaitė žinojo, kad kerai sudėtingi, bet nusprendė rizikuoti.
- Rugaldo semtis, - tyliai tarė nusitaikiusi į grindis.
Nieko neįvyko. Pabandžius dar kelis kartus, galiausiai klasės viduryje iš tikrųjų atsirado mažytė juodojo skylė, kuri įtraukė tuščią suolą. Tą akimirką Dori suprato, kad perspaudė. O jeigu tame suole būtų kas nors sedėjęs? Deja, Dori nežinojo, nei kaip valdyti tą skylę, nei kaip ją uždaryti. Iš jos ėmė kažkas žaižaruoti, nors to tikrai neturėjo būti, ir girdėtis keisti garsai. Gerai bent tai, kad kol kas, regis, toji skylė nedidejo.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 03, 2021, 01:30:26 am
Nuo pat pamokos pradžios klasėje vyravo visiškas chaosas.
Ne iš šio, nei iš to kažkokia grifė, vietoj to, kad atlikinėtų profesorės paskirtą užduotį, paleido sprogdinimo kerus ir dabar sienoje žiojėjo didelė skylė, iš kurios nenumaldomai sunkėsi vanduo. Raudonplaukė staigiai pakilo iš savo suolo ir traukėsi į kampą, tikėdamasi likti sausa. Akylai stebėdama bėgantį vandenį ir stengdamasi ignoruoti visišką sumaištį klasėje, Levanda, žengdama atgal, staiga suvokė, jog po jos koja nėra jokio tvirto pagrindo. Merginai nespėjus susivokti, kas vyksta, ją itraukė juodoji skylė.
Kas po galais čia darosi?! Visiškai persigandusi ketvirtakursė vis dairėsi aplinkui, bandydama suvokti, kur atsidūrė. Klastuolė plūduriavo beorėje erdvėje maskatuodama rankomis ir kojomis. Jei tai po mirtinis gyvenimas, tai aš jo tikrai neturėčiau bijoti.
Staiga jos akiratyje atsidūrė mokyklinis suolas. Raudonplaukė dar labiau sumišo. Ji visomis išgalėmis bandė "plaukti" toje tuštumoje ir išvengti susidūrimo su suolu, kuris grasino merginai įstatyti dar porą mėlynių. Šiaip ne taip susiradusi burtų lazdelę kišenėje ji pasinaudojo "Lumos" burtažodžiu vildamiasi, jog čia pasidarys ne taip tamsu, kaip užpakaly. Žinoma, juodojoj skylėj vien su tokia šviesa ir prastu ketvirtakursės regėjimu nieko gero nepeši. Levandą jau pradėjo kankinti mintis, jog jai čia teks užsibūti ilgokai.O tokios mintys ir vis dar į ją besitaikantis stalas nieko gero nežadėjo.
Taip beplaukiojant tamsoje klastuolei kilo išganinga mintis. Tikrai ne geneali, mat reikalaujanti nemažai aukų, tačiau tokiais beviltiškais laikais, kas daugiau belieka. Raudonplaukė suvokė, jog ji vis juda ta pačia kryptimi. Vadinasi, norint iš čia ištrūkti ir sugrįžti į šviesą, jai reikia judėti priešinga kryptimi. Pačiai tai padaryti pasinaudojant rankomis ir kojomis buvo per sunku, mat trauka buvo per didelė. Kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, klastuolė apsisuko, nutaikė lazdelę į save ir, smarkiai užsimerkusi, ištarė:
- Relasio! - nematoma jėga ją žaibišku greičiu sviedė tolyn.
Staiga Levanda atsitrenkė į kažką kieto. Atsimerkusi ji išvydo klasę. Nors galva trenkėsi į sieną ir dabar savo makaulėje ketvirtakursė turėjo mėlynę ne tik nuo kvidičo, bet dar ir nuo juodosios skylės, mergina džiaugėsi pagaliau ištrūkusi. O juodoji skylė pamažu traukėsi, kol galų gale visai išnyko po savęs palikdama debesį dulkių ir žiežirbų. Jei kas dabar staiga ateitų į kerėjimo pamoką, pagalvotų, jog padūkęs jaunimas per daug prisipirko fejerverkų iš "Magiškų Vizlių šunybių" ir nusprendė pašėlioti.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Alrisa Fuentes Spalio 03, 2021, 10:50:42 pm
Buvo be galo nuobodu klausytis, ką blevyzgojo gedulingai apsirengusi profesorė. Ji kažką ten burbėjo apie savo svorį, kas Alrisos visiškai nedomino. Nesvarbu, ar moteris būtų stora kaip begemotas, ar plona kaip pagalys, ji pasiliktų vienodai bjauri. Tegul paspringsta tais šlykščiais degėsiais! Piktai mintijo klastuolė, statydama iš jų piramidę. Vos sulaikė žiaugčiojimą išgirdusi, kad buvo pavadinta mažuoju zuikiu, tad kaipmat užsikimšo ausis. Užtenka save žaloti. Jau pakanta, jog iš viso pasirodė kerėjime, kurį iš dalies buvo galima pavadinti… Juodaplaukė net nerado tinkamų žodžių šiai nesąmonei apibūdinti, tačiau ir per daug nesistengė. Profesorė nė iš tolo nebuvo verta tapti jos minčių objektu.
Laimei, klasėje pradėjo dėtis įdomūs dalykai. Pirmiausiai kurtinantis sprogimas, o po to kažkaip atsiradusi juodoji skylė, susiurbusi vargšą mokinę su suolu. Alrisa linksmai išsišiepė - ji irgi troško prisidėti prie siaučiančio chaoso. Todėl ilgai nesvarsčiusi džiaugsmingai tarė:
-Incendio! - sausainių krūvelė akimirksniu užsidegė, paskleisdama malonią šilumą. Ugnis greitai persimetė į medinį stalą, todėl klastuolė kiek atsitraukė. Susižavėjimo kupinose akyse atsispindėjo liepsnose skęstančio suolo vaizdas.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 04, 2021, 01:21:47 am
Kadangi berniukas sau tvirtai pažadėjo lankyti pamokas, tai ir pradėjo.
Įžengęs į kerėjimo kabinetą, atsisėdo prie lango. Kuprinę pagrudo po stalu ir ėmė klausytis kas sakoma.
Šaunu, vos atėjus į pamoką teks griebtis šių sunkių kerų. Alanas neįsivaizdavo kaip jam tai pasiseks ir tai kėlė nerimą. Bet pasirodo visai ne todėl jam reikėjo nervintis.
Iš pradžių, viena Grifė suniokojo ir užliejo klasę, o kuo toliau, tuo gražiau viskas dėjosi.
Pasipylus vandeniui, ta mergina virto varle. Įdomu kodėl, galvojo Alanas. Jei nenori sušlapti, tai kodėl nepanaudoja Impervius kerų, juk tada drabužiai taptų atsparūs vandeniui. Bet, apie tai mąstyti jam nebuvo kada, mat prasidėjo kiti dalykai.
Atsivėrė juodoji skylė ir viena mergina vos galo negavo toje kiaurymėje. Keista, kad Grifų Gūžtos mokiniai daro tokius dalykus. Svarstė Alanas. Berniukui kilo noras kaip nors padėti, bet nelabai žinojo ką gali padaryti, nes tebuvo dar tik pirmakursis. Raudonplaukio galvoje karštligiškai ėmė lakstyti burtažodžiai, tik naudingo jis nesurado. Ir  galop skylė dingo. Bent tiek gerai. Jis jau manė, kad neramumai pasibaigė, pasirodo ne.
Visas šis maišalas tęsėsi toliau. Prasidėjo gaisras.  Ėmė degti stalas, pasklido tiršti dūmai, liepsna greitai pagavo netoliese stovėjusią knygų lentyną.
Vienas balselis sakė Alanui dumti iš čia, kol galima. Bet kitas...
Kaip galiu pabėgti, galvojo berniukas, o jei kam nors prireiks pagalbos.
Še tau kad nori pamokų lankymo pradžia. Dar pagalvojo jis. Praeitais metais jų nelankė ir liko antriems, o kai pradėjo eiti, tai Klasė virto degančiu laužu. Nuostabu.
Jis prisiminė tėvo biblioteka, ten storą burtažodžiais primargintą tomą. Na, gal vis bus šis tas. dar pagalvojo ir nukreipė lazdelę į degantį stalą.
- Aqua Eructo.
Tylomis sušnabždėjo jis. Bet nieko. Pabandė dar porą kartų ir pagaliau iš lazdelės ištryško labai smarki vandens srovė. Jis labai tikėjosi, kad smarki čiurkšlė padės bent kiek prigesinti gaisrą.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Meghan Natali Pritz Spalio 04, 2021, 07:27:46 pm
Meg pažvelgė į klasės priekyje stovinčią Sabriną. Ji buvo apsirengusi nuo galvos iki kojų juodai ir atrodė tarsi išsiruošusi į laidotuves. Pavyzdžiui, savo gyvenimo prasmės.
Meghan manymu, yra du žmonių, vilkinčių juodai, tipai. Pirmasis tai tie žmonės, kurie, apsirengę juodai, atrodo gražiai ir net grėsmingai. O antrieji - kurie atrodo taip, tarsi eitų į laidotuves (t.y. apgailėtinai). Spellman akivaizdžiai priklausė antrajai kategorijai žmonių, o Meg iš visos širdies vylėsi, kad pati priklauso pirmajai.
Profesorei paskelbus praktiką, klasė virto vienu dideliu karo lauku. Kažkokia grifė išmušė sienoje skylę ir į klasę pasipylė vanduo. Švilpiukė vikriai užšoko ant stalo ir liko sausutėlė. Tačiau tada kažkas, regis, Dori, išgraviravo ant sienos užrašą apie Sabriną. Meg nusijuokė, nes tai buvo... na, iš dalies tiesa. Nors magijos prasme Sabrina ir nebuvo iš bukiausių (nes kaip kitaip būtų tapusi profesore? Nebent... Užvaldymo užkeikimu įtikino Arwen skirti jai vietą...?), tačiau paprastame gyvenime jai akivaizdžiai trūko proto.
Klasės viduryje atsivėrė juodoji skylė, kažkuris suolas užsiliepsnojo. Žodžiu, buvo visiška betvarkė. Įprastu atveju Meghan mielai būtų prisijungusi prie šių linksmybių, tačiau šiąnakt ji prastai išsimiegojo, todėl visiškai neturėjo nuotaikos. Ir, aišku, reikėjo uždirbti Švilpynei taškų, net jei tokiu atveju reiktų daryti kažkokias kvailas užduotis.
Meg pakėlė galvą ir skenuodama klasę ieškojo tinkamo partnerio. Akys užkliuvo už, regis, Quentin. Taikinys surastas. linksmai pamanė švilpiukė ir, ant vieno peties užsimetusi kuprinę, patraukė prie vaikino tikėdamasi, kad jis sutiks dirbti kartu. Savaime suprantama, Meg net neketino daryti "mažesniesiems" skirtos užduoties. Švilpiukė labai aiškiai buvo nusprendusi - darys su vyresniais, o Sabrina tegul pasikaria jai nori. Pakeliui link Quentin suolo Meghan, neatsispyrusi pagundai, nukreipė lazdelę į prie kažkokio tuščio suolo esančią kėdę ir ištarė:
- Wingardium leviosa.
Kėdė pakilo aukštyn ir švilpiukė ją nukreipė palei sieną link Sabrinos. Meg pasirinko ilgesnį kelią, mat nenorėjo, kad Spellman pamatytų, ką ji daro. Nors tokioje sumaištyje vargiai pamatytų. Kėdė nusklendė už Sabrinos ir Meghan su garsiu dunkstelėjimu nuleido ją ant žemės tikėdamasi, kad Sabrina išsigąs.
Tada, tvirčiau užsimetusi kuprinę, priėjo prie Que suolo ir klestelėjo šalia.
- Sveikas. - pasisveikino. - Nori dirbti kartu? - paklausė ir įsmeigė akis į vaikiną.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Quentin Yann Beaux Spalio 04, 2021, 08:47:45 pm
  Paskutiniai mokslo metai Hogvartse. Dauguma septintakursių turbūt norėjo šiuos mokslo metus padaryti įsimintais, per juos sukurti daug atsiminimų, kuriuos būtų galima prisiminti su plačiomis šypsenomis veide, dėl kurių būtų galima laikyti Hogvartsą savo amžinais antraisiais namais ir norėti į jį sugrįžti. Deja, tačiau Quentin nebuvo vienas iš tokių septintakursių. Taip, Hogvartsas buvo jam kaip namai, galbūt net pirmieji ir patys tikriausi namai, kadangi kitokių tikrų namų šis ir neturėjo, tačiau vaikinas kažkodėl neliūdėjo. Šis žinojo, kad po šių mokslo metų, jeigu bus viskas gerai, teks palikti Hogvartsą. Tačiau nuojauta jam sakė visai ką kitą, ji tarsi žinojo, kad grifas dar sugrįš į savuosius namus, nepaliks jų be aplankymo. Na, jis šia nuojauta ir pasitikėjo.
  Vos tik pamokai prasidėjus, profesorei išaiškinus pamokos temą, darbą, rodosi, kad kabinetas pavirto vienu dideliu karo lauku. Jame viena po kitos buvo krečiamos eibės, atrodė, kad čia ne burtininkų mokykla, o psichiškai nesveikų vaikų darželis. Taip, visa tai buvo aiškiai suprantama, Sabrina turbūt nebuvo labai mėgiama profesorė, bet kam krėsti tokias nesąmones, vaikinas nesuprato ir stengėsi nesiglinti į tai, o kas svarbiausia, nenorėjo šiandien būti įtrauktas į tai. Nors gal kartais tokios nesąmonės atrodė ir visai linksmos...
  Pasigirdus ganėtinai garsiam sprogimui, sienai pasidalijus į nemažą kiekį mažų betono, plytų gabalėlių, Quentin kiek nustebęs kilstelėjo antakius, žvilgtelėjo į skylę sienoje, pro kurią pradėjo veržtis vanduo. Nenorėdamas sušlapti ir šį kartą tikrai nenorėdamas įsivelti į visą šią didelę nesąmonę, vaikinas patraukė klasės galo link ir atsisėdo ant pačio tolimiausio suolo. Laukė, labai nenorėjo pats ieškoti partnerės ar partnerio užduočiai, tikėjosi, kad kažkas sumąstys pasiūlyti dirbti kartu ir šiam nuo pečių nukris ši našta. Visgi, taškai koledžui buvo reikalingi.
  Paslapčia, šaltu veidu stebėdamas kabinete vykstančius įvykius, kurie priminė nuobodų veiksmo filmą, grifas krūptelėjo nuo staigaus žmogaus atsiradimo šalia. Žvilgtelėjęs balso pusės link, pastebėjo jau matytą merginą.
  - Meghan, taip? - praleisdamas visus pasisveikinimus pasitikslino, ar mergaičiukės vardas tikrai buvo toks, - žinoma, man tas pats. Svarbu darbas bus padarytas ir šitos, kad ir kas čia vyksta, laikas greičiau praeis, - atsidusdamas tarė Yann. Nė pats nesuprato kur buvo šio nuotaika, ko jis toks suniuręs.
  Apsižvalgęs klasėje ir įsitikinęs, kad šioje vietoje jie buvo gana saugūs, vaikinas išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė ją į švilpukę.
  - Viongiornata Olesyja - nieko daugiau nelaukdamas tarė Quentin. Rodosi, kad burtai pavyko, na, bent šis taip manė. O kad įsitikintų tuo, jam beliko tik laukti Meghan reakcijos, poelgių.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 05, 2021, 11:16:41 pm
Teleskopas stovėjo ant stalo. Ant to stalo daugiau nieko nebuvo, nes mergaitė, buvusi arčiausiai astronomijos prietaiso, tvarkingai sėdėjo ant kėdės ir įdėmiai žvelgė į kažkokią baltaplaukę, kuri šnekėjo. Elliw, kuri ir buvo ta mergaitė, netrukus pamiršo, kad bando klausytis tos moters, tačiau išgirdo, kad reikia išbandyti kažkokį burtažodį. Jis, aišku, nieko nelaukęs išnyko iš atminties. Kelis kartus mintyse pakartojusi kažkur girdėtą viongiornata olesyja nutarė žinanti, ką reikia sakyti. Deja, niekaip nesisekė prisiminti, ką tas žodis reiškia. Toks logiškas žmogus kaip Elliw be reikalo neaiškių žodžių netaria, tad ilgą laiką tylėjo. Tuo metu klasė, jei tik velsietė buvo klasėje, spėjo pavirsti karo lauku. Kad iš sienos pasipylė vanduo, ji netruko pamiršti, tačiau prieš akis degantį stalą (ar tik dėl to nėra kalta ta bjauri neLiucija?!) išmesti iš atminties buvo sunkiau. Elliw supyko.
- Tai tu kalta! - riktelėjo ji neLiucijai, nors jau buvo pamiršusi, už ką tą bjaurią mergiūkštę kaltina. Kad kažkada kažkur kažkas degė, ji seniai neprisiminė.
Kai tik atėjo į šią vietą, velsietė buvo nusiteikusi rimtai mokytis. Ji kuo puikiausiai suprato esanti mokykloje, kur reikia kažką išmokti. Deja, per neLiuciją viską pamiršo. Tai tik dar labiau supykdė mergaitę, ir ji kažkodėl išsitraukė kažkokią lazdą. Niekaip negalėjo suprasti, kam jai kišenėje reikalingas kažkoks pagalys. Netyčia juo bakstelėjusi sau į akį suriko:
- AUČ!
Supykusi norėjo paleisti lazdą į neLiuciją, bet netrukus to plano jau neprisiminė. Kažkodėl atmintyje iškilo keisti žodžiai, kuriuos kažkada teko girdėti, ir Elliw visiškai logiškai nusprendė juos pakartoti.
- Viongiornata olesyja! - suriko ji. Kai iš lazdos išlėkė kažkoks spalvotas spindulys, velsietė kuo nuoširdžiausiai persigando. Iš išgąsčio ji net pašoko iš atsitrenkė į savo stalą. Ant jo stovėjęs teleskopas sudrebėjo, tačiau, laimei, nenukrito. Užtat nukrito Elliw - ir pataikė tiesiai į iš kažkur atsiradusį vandenį. Netrukus rudaplaukė pamiršo bijoti, tad susimąstė, iš kur čia galėjo atsirasti tas vanduo. Tai buvo labai įdomi tema, bet netrukus klastuolė pamiršo apie ką galvojusi. Saugumo dėlei norėjo pasiimti teleskopą, bet suprato, kad jo arti nėra. Tai priminė, kad ji prieš tai bijojo, tad išsigando dar kartą. Jeigu prieš tai bijojo, tai reikia tą  daryti ir dabar, ar ne? Panikuodama mergaitė bandė atsistoti, tačiau jai siaubingai nesisekė. Ir dėl visko kalta buvo neLiucija! Taip, šitą faktą velsietė kuo puikiausiai prisiminė.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 06, 2021, 02:54:44 pm
Levanda, vis dar jausdamasi kiek apdujusi, tupėjo ant palangės, nes tai buvo vienintelė likusi sausa vieta visoje klasėje. Jos didžiam džiaugsmui, vėl įkristi į juodąją skylę jai negrėsė, tačiau prigerti purvino vandens, nukentėti nuo žiežirbų, dūmų ir ugnies, šansas vis dar buvo. Visa klasė priminė tikrą karo lauką, kuriame visi linksminosi, degino daiktus, skendo... Trumpai tariant, čia buvo visko. Nepaisant visiško sąmyšio, šis kabinetas su baseinu viduryje, kažkodėl raudonplaukei atrodė mielas, o aplinkui degantys daiktai jos nestebino.
Stebėdama paranormalius reiškinius klasėje, ši staiga pradėjo jaustis keistai. Jos širdis pradėjo greičiau plakti, visas sąmyšis, kuris prieš tai ją savotiškai ramino, dabar pradėjo erzinti. Ji išraudo kaip burokas ir norėjo kažką suplėšyti į skutelius. Mergina suspaudė kumščius ir jos nagai taip įsirėžė į odą, jog tose vietose pradėjo rastis mėlynės ir kraujosrūvos.
Savo pykčio netramdančios Levandos regos lauke atsirado Dori: ta pati antrakursė, kuri sukūrė juodąją skylę. Pagaliau raudonplaukė surado, kur nukreipti savo pyktį ir, nieko nelaukusi, taip ir padarė:
- Dori, gal teiksiesi paaiškinti, kodėl po galais aš atsidūriau kažkokioj tavo sukurtoj nelemtoj skylėj?! - sušuko mergina ir griebė Mendel už pečių.
Dabar abi merginos stovėjo baseine vidury klasės. Levanda, nenuleisdama įniršusio žvilgsnio nuo keliais metais jaunesnės klastuolės, purtė ją už pečių ir besispjaudydama rėkė jai į veidą:
- Tu, nelemta mergiūkšte, esi tikra vaikščiojanti bėda. Negana to, jog nieko nesugebi padaryti, dar ir kažkokias skyles buri vietoj to, kad kažką naudingo nuveiktum. Nesuprantu, kokia aš kvailė buvau, kad priėmiau tave į savo kvidičo komandą. Pasižiūrėk į veidrodį... Atrodai apgailėtinai.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Dori Mendel Spalio 06, 2021, 03:35:51 pm
Dori stebėjo sąmyšį klasėje. Merginos nelaimei, į juodąją skylę įkrito... Levanda! Antrakursei suspurdėjo širdis. Dabar ji tikrai mane nudės, pagalvojo klastuolė. Ir kodėl visada išeina taip, kad Dori Levandą nuskriaudžia? Netikėtai Levanda tiesiog šovė iš tos skylės ir ši užsitraukė palikdama klasėje dar didesnę sumaištį: čia ėmė skraidyti žiežirbos, pokštėti kažkas panašaus į fejerverkus. Dori džiaugėsi, kad ta juodoji skylė dingo. Mergaitė buvo per maža ją suvaldyti.
Mendel akys staiga nukrypo į Elliw. Toji teleskopininkė rankoje laikė burtų lazdelę. Reiškinys buvo keistas. Paprastai Elliw rankoje laiko nebent teleskopą. Dori nustebimui, Elliw ėmė ir suriko tą burtažodį, kuris turėjo mokinį paversti piktu. Na, prieš tai ketvirtakursė bedė burtų lazdele sau į akį. Tai kažkodėl nenustebino.
Išsprogusiomis akimis Dori žiūrėjo, kur skrieja kerai. Levanda. Dėl Merlino barzdos, tie kerai pataikė į Levandą. Antrakursė su siaubu stebėjo, kaip Levandą apima pyktis. Jeigu turėtum bent kruopelę proto, būtum gera kerėtoja, Elliw, pagalvojo Dori. Kerai, regis, kuo puikiausiai suveikė. Levanda ėmė rausti, spausti kumščius, ir įniršusiu žvilgsniu įsispoksojo į Dori.
Galiausiai atsitiko blogiausia. Nespėjus praeiti nei minutėlei Mendel stovėjo prieš Levandą permirkusi nuo vandens, o ši purtė ją už pečių. Ketvirtakursė atsitempė trumpaplaukę į vidurį klasės. Šiaip ne taip Dori išsilaisvino iš Levandos pančių, tačiau neteko daug jėgų: Levanda buvo stipresnė už Dori, vis tik ji yra dvejais metais vyresnė. Mendel galvojo, ar tai Elliw kerai tokie stiprūs, ar Levandos pyktį paaštrino nesėkmės per kvidičą ir Levandos įkritimas į būtent Dori išburtą juodąją skylę? Kad ir kaip ten bebūtų, reikėjo saugotis, nes galėjo blogai baigtis. Koks profesorius per pamoką gali sugalvoti tokią užduotį, užsiutinti mokinius? Tik Sabrina! Na, gerai. Gal Dori ir pati buvo kalta dėl šitokio stipraus Levandos pykčio. Nereikėjo išburti tos juodosios skylės ir galbūt Levandą Elliw kerai būtų paveikę ne taip stipriai? Kad ir kaip ten bebūtų, dabar jau buvo per vėlu apie tai galvoti. Reikėjo pabandyti nukenksminti Elliw paleistus kerus.
Tačiau klastuolė niekaip negalėjo prisiminti, kaip tariasi reikiamas burtažodis, o Levandos pyktis, atrodo, vis labiau stiprėjo.
- Koks tas burtažodis, kuris nuima pyktį? - suklykė Dori. - Kol manęs dar neužmušė!
Kažkoks varnis, ačiū jam, atsakė į klausimą, ir Dori, nukreipusi lazdelę į Levandą, sušuko:
- Viongiornata ole!
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Meghan Natali Pritz Spalio 06, 2021, 07:10:49 pm
Quentin akivaizdžiai buvo be nuotaikos. Nors kada jis būna su nuotaika? niūriai pagalvojo Meghan. Vaikinui pasitikslinus jos vardą, švilpiukė tik linktelėjo. Paprastai ji mėgo, kad ją vadintu trumpiniu, tačiau tai dažniausiai leisdavo tik artimiems žmonėms. O Que toks tikrai nebuvo. Be to, Meg nenorėjo vargintis kalbėdama su žmogumi, kuris per visą dieną gali teištarti penkis žodžius.
Vaikino veidas, kaip visada, buvo ledinis. Tai nejuokais ir siutino, ir traukė Meg. Švilpiukė troško užsiaiškinti, ką slepia paslaptingasis Vaikinas Ledo Veidu.
Meghan nespėjo sureaguoti, kai Quentin ją užbūrė. Nespėjusi pasiruošti, švilpiukė negalėjo susivaldyti. Kerai, regis, paveikė jos mąstymą. Nebeliko savitvardos, šaltos nuovokos, gėdos jausmo, šiltų jausmų, nieko. Liko tik pyktis, šiuo metu nukreiptas į vaikiną, sėdintį šalia Meg. Rudaplaukė lėtai pasisuko į jį ir įsmeigė žvilgsnį į jo akis.
- Galvoji esąs labai paslaptingas ir šaunus? - tyliu pašaipiu balsu paklausė Meghan. - Sėdi čia su savo lediniu veidu. "Pažvelkit į mane, aš esu ponas Nežinomasis. Žiūrėkit, jūs nežinot, ką aš galvoju." Galvoji esąs išskirtinis ir šaunus? Leisk atskleisti tau paslaptį - tu toks nesi. - tokiu pat tyliu balsu tyčiojosi Meg, negalvodama nei apie žodžius, sklindančius iš jos lūpų, nei apie pasekmes.
Meghan stebėjo Quentin veidą, tikėdamasi nors kokios reakcijos. Tačiau jai nusibodo kalbėti tyliai ir pyktis, kuris iš pat pradžių sūkuriavo švilpiukės viduje, ėmė kilti į viršų ir veržtis lauk jau garsiais žodžiais.
- Nori žinoti tiesą? Tu šlykštus! Ar nepagalvoji, kaip kiti jaučiasi būdami šalia tavęs? Koks jausmas, kai tu bandai kalbėti su žmogumi ir nesulauki iš jo jokio atsakymo? Tai tas pats, kaip kalbėtis su siena! Skirtumas tik tas, kad siena negali atsakyti, o tu gali. Tai kodėl nekalbi? Kas tau yra? Kodėl tu toks? Prisiekiu, mane užknisa tavo nekalbėjimas! Kai susitikome prie ežero galvojau, kad tu - įdomus žmogus. Tačiau dabar suprantu, kad klydau. Ar bent supranti, koks tu šlykštus esi? Tu bjaurus! - per visą klasę rėkė Meghan. Žodžiai liejosi be jokios tvarkos ar prasmės, tačiau jai tai nerūpėjo. Meg norėjo, kad Que žinotų, ką ji iš tiesų jaučia. Švilpiukė pati nesuprato, kodėl taip siunta ant vaikino, tačiau ji pavargo laukti, kol jis prabils. Pavargo stengtis. Pavargo... norėti.
Žodžių neužteko garui nuleisti ir Meg gyslomis vis dar pulsavo pyktis. Nebesurasdama tinkamų žodžių, rudaplaukė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į vaikiną. Tačiau... iš pykčio nebesugebėjo prisiminti nė vieno burtažodžio. Grieždama dantimis Meghan numetė bevertę lazdelę ant stalo ir vėl pasisuko į Quentin galvodama, ką padaryti. Staiga jos mintyse pasirodė Luiza, stovinti judviejų sporto salėje. Atsakymas į klausimą, ką daryti, atsirado Meg galvoje ir ji nedvejodama ėmėsi jo vykdymo.
Rudaplaukė atsistojo, nuspirdama savo kėdę tolyn, nubraukė plaukus už nugaros ir grieždama dantimis atsisuko į Quentin. Švilpiukė sugniaužė kumščius, sutelkė visą jėgą į dešinį kumštį ir užsimojusi su pasimėgavimu trenkė Que į veidą. Nors pati Meg buvo smulki, jėgos turėjo tikrai nemažai. Už tai švilpiukė turėjo būti dėkinga treniruotėms su seserimi, per kurias ji išmoko muštis. Tokia ir buvo - dėkinga, nes mokėjimas muštis jos gyvenime pravertė jau ne pirmą kartą.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 06, 2021, 08:16:40 pm
Kai pagaliau klasėje viskas lig ir aprimo, Alanas truputį atsipalaidavo. Gerai, kad niekas atrodo rimtai nenukentėjo, pagalvojo. Paskutinis dalykėlis, įvykęs po to šurmulio, tebuvo kėdė, kuri perlėkė per klasę ir nusileido netoli profesorės esančio suolo.  Dievaži, pagalvojo, tikriausiai kerėjimo profesorė po viso šito bus žiauriai užsiutusi. Taip pagalvojus,  jam  norėjosi bent jau neblogai atlikti užduotį.  Dabar, tik stengėsi prisiminti tą užkeikimą , kurį reikėjo išbandyti. Kaip ten, Vengiornata, ne, pala...
Galop, burtažodis atėjo į galvą toks, koks ir turi būti.
Grifiukas stebėjo klasę ar koks mokinys nepradės elgtis agresyviai, buvo pasiruošęs panaudoti tuos apraminančiuosius kerus.
Ir jam laukti ilgai neprireikė. Viskas įvyko labai staigiai.
Mergina, kuri niekada nesiskirdavo su savo teleskopu, greitai išsitraukė burtų lazdelę įsidūrė su ja sau į akį. Na ir nenusisekė. Pagalvojo grifas. Ji atrodo šovė aklai ir pykčio kerai kliuvo tai mokiniai, kuri iš pradžių kapanojosi skylėje, ir kuri dabar sau ramiai ir taikiai tupėjo ant palangės. Na ir pamokėlė. Mintyse sukikeno berniukas, bet greitai neliko iš ko juoktis, nes Ji baisiai  pasiuto. Čia taip bent burtai, ir kam to reikia? kam naudinga ką nors tyčia pykdyti? Alanas pagalvojo, kad net dvikovoje to nedarytų, nes pyktis tikriausiai suteiktu jo priešininkui jėgų. O gal ir ne? gal tada jis tiesiog puldinėtų aklai ir beatodairiškai? Nors, atrodo vis tiek šiurpokai.
Bet jau atsirado kam apraminti užkerėtą mokinę, ir jo pagalbos neprireikė. Pyktis kliuvo tai, kuri išbūrė juodąją skylę. Ir dabar Toji mergaitė atrodė tikrai išsigandusi.
Panašiu metu, kažkoks vaikinas, turbūt jau paskutinio kurso mokinys, pagalvojo Grifas, užbūrė šalia sėdinčią merginą. Iš pradžių, ji kalbėjo dar tyliai, paskui, ėmė šaukti, tada, pamėgino užburti jį, bet nusviedė lazdelę. Atrodė dar labiau įsiutusi, jei tai įmanoma. Įdomu, gal dėl šių kerų nebeįmanoma normaliai burti... šovė jam mintis.  Galop, ji pašoko nuo kėdės ir puolė tą vaikiną. Oho geras smūgis, pralėkė mintis galvoje ir kol dar ko nors rimčiau nenutiko ėmėsi burti:
- Viongiornata Ole! Viongiornata Ole!
Šūktelėjo raudonplaukis, mėgindamas apraminti siautėjančią merginą.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Quentin Yann Beaux Spalio 07, 2021, 11:00:27 am
  Po kerų minutėlę dar buvo ganėtinai ramu, Quentin net spėjo pamanyti, kad galbūt kerai nesuveikė ar jis burtažodį ištarė blogai, kas beveik niekad nepasitaikydavo, kadangi vaikinui kerėjimas visad sekėsi puikiai ir jam  ši pamoka patiko labiau, negu kuri nors kita. Na, kad jam ši pamoka patiko, nereiškė to, kad jam patiko ir kerėjimo profesorė. Tačiau tai Quentin netrukdė dalyvauti jo mėgiamoje pamokoje.
  Rodosi, kad Yann'as per greitai susidarė nuomonė, kadangi nepraėjus nė minutei, iš švilpukės lūpų pasipylė įžeidūs, pikti žodžiai, o pačios šios veidas priminė surūgusią varškę. Kerai suveikė.
  Toks mažo ūgio merginos elgesys, rodosi, pralinksmino vaikiną. Jo šaltą, emocijų nerodantį veidą iškreipė pašaipi, nežymi, tačiau linksma ir rodosi, kad visu jos negražiu elgesiu besimėgaujanti šypsena. Ne, nei vienas ištartas merginos žodis neskaudino vaikino, nors šie ir buvo įžeidūs, jis jų nepriėmė rimtai. Visgi, visas šis pyktis buvo paremtas ne kuom kitu, kaip tik kerų poveikiu. Žinoma, šiam taip pat buvo ir visai linksma stebėti tokią piktą, bet visai mielai atrodančią mažą vabaliukę, bandančią savais žodžiais padaryti kažkokią įtaką.
  - Ouu, nagii, - atrodo besilinksmindamasis tokiu merginos pykčio priepuoliu, tarė grifas ir tik plačiau šyptelėjo.
  Tačiau įvykiai pasisuko visai kita linkme, negu Quentin tikėjosi. Gavęs gana smarkų smūgį į žandikaulį ir visai nesitikėdamas tokių veiksmų iš atrodo silpnos švilpukės, vaikinas susiraukė nuo skausmo, tačiau nieko nesakė. Visas linksmumas kaip mat išgaravo iš šio veido. Yann'as sukando žandikaulį, taip bandydamas sutvardyti staiga atsiradusį pyktį, o šio žandikaulio linija išryškėjo. Rodosi, kad sekundei jo žaliose akyse sužaižaravo pyktis, tačiau šis sugebėjo tai užmaskuoti sau jau įprastu, emocijų nerodančiu veidu.
  -  Viongiornata Ole  - išsitraukęs burtų lazdelę ir nukreipęs ją švilpukės link, vaikinas atkerėjo ją. Nors šis ir nebuvo labai patenkintas tokiu įvykių posūkiu, tačiau merginos suduotas smūgis nebuvo begalo smarkus, nepaliko jam mėlynės ant skruosto, tad tai jam per daug nerūpėjo, šis visai norėjo pamatyti, sužinoti, kaip mergina reaguos į tokį savo elgesį, paveiktą kerų
  - Nagi, maža mušeika, atsigavai, dabar nemiegok. Tavo eilė mane užkerėti, - visai nesijaudindamas dėl to, ką šis padarys, kai bus užkerėtas, tarė. Turbūt tai buvo didžiausias kiekis žodžių, kuriuos vaikinas buvo pasakęs merginai per laiką, kurį šie buvo pažįstami ir šis įtarė, kad ją tai suerzins. Bet tai jam netrukdė. Quentin paslapčia patiko erzinti Meghan.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 07, 2021, 09:04:27 pm
Dori bandė raminti įniršusią Levandą, tačiau antrakursės paleisti kerai jos nepaveikė. Ji tik dar labiau liejo tulžį ant vargšės, ne laiku ir ne vietoje pasimaišiusios, klastuolės:
- Tu mane bandai raminti? Rimtai, Mendel? - raudonplaukė dar stipriau suspaudė pašnekovę, nerasdama daugiau tinkamų žodžių savo pykčiui išreikšti.
Visi balsai, garsai, žiežirbos ir dūmai susiliejo į vieną pratisą ūžimą, kurio negalėjo pakęsti ketvirtakursė. Atrodė, jog šis garsas smelkiasi į jos kaulų čiulpus, nervines ląsteles, keldamas beprotišką galvos skausmą ir svaigimą.
Staiga jos žvilgsnis nuklydo į Deo. Tą pačią merginą, kuri ir sukėlė visą šią sumaištį paleisdama susprogdinimo kerus. Levanda nieko nelaukusi išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė ją į rudaplaukę.
- Viongiornata Olesyja! - sušuko raudonplaukė. Ji manė, kad pasijus geriau atkeršijusi mergiūkštei už visą šį chaosą, tačiau ketvirtakursei vis dar niežėjo rankos kažką kažkam padaryti.
Jos įraudęs veidas vėl atsisuko į Dori. Levanda jau nepurtė merginos už pečių, dabar ji buvo nutaikiusi savo burtų lazdelę į ją.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Heidi Mollson Spalio 08, 2021, 06:17:46 pm
  Pagaliau Heidi prisiruošė ateiti į kažkokią pamoką, aišku būtų mieliau keliavusi į Herbologiją, tačiau pradžiai tiko. Nors ir buvo girdėjusi, kad pirmoji pamoka buvo kiek keistoka ir tikriausiai didžiajai daliai mokinių  nelabai patiko, tačiau mergaitės tai nestabdė ir net dar labiau viliojo. Galbūt ir šioji pamoka bus vienaip ar kitaip keistoka?
  Sėdėdama suole, jaunoji vampyrė dairėsi aplinkui, lyg bandydama kažką rasti. Dar prieš prasidedant pamokai matė Quentin, tačiau neįsivaizdavo ar jis liko pamokoje, ar tik pasirodė ten, dėl vienokios ar kitokios priežasties. Profesorei pradėjus šnekėti, tamsiaplaukė apmestinai klausėsi šios skundų, dėl šių buvimo savimi, tačiau panašiai kaip ir jai, šiems tai nebuvo labai įdomu ir vienintelis dalykas, kurio jie laukė buvo praktika, o kai kurie, gal ir net gi teorinės dalies.
  Šiaip ne taip, profesorė sugebėjo paaiškinti, ką būtų reikėję daryti pamokos metu, jeigu ne šone pasigirdęs sprogimas ir besiveržiančio vandens garsas. Tai kiek išgąsdino žalsvaakę, tačiau laiku spėjo susiprotėti, kad reikėtų trauktis tolyn nuo sienos ir kažkaip bandyti išvengti bėgančio vandens. Aišku, besitaškantys vandens purslai, jau sugebėjo sušlapinti šios rūbus ir plaukus, kurie dar ryte buvo plauti, nesitikint, kad po Kerėjimo pamokos, juos reikės džiovinti po šitokio jų „išplovimo“. Pasiekusi kitą kabineto pusę, kur vandens dar nebuvo tiek daug, klastuolė kiek atsikvėpė. Dabar tik beliko sugalvoti, ką daryti esant tokioje situacijoje, kadangi nebuvo tokia pažengusi burtininkė ir vieninteliai burtai, kurie šiai sekėsi buvo tie, kurie bent kažkiek buvo susiję su augalais.
  Vandens veržimasis, pro neseniai atsiradusią skylę, jau buvo pakankama tragedija, tačiau kabineto viduryje atsiradusi juodoji skylė. Aišku, ji šiek tiek sugerdavo vandenį, kas pagerino situaciją, tačiau ne tiek, kad vandens lygis mažėtų klasėje, plius ji buvo dar pavojingesnė, kadangi į save sutraukdavo viską, kas pasitaikydavo šios kelyje. Heidi net pasirodė, kad viena mergina atsidūrė tamsiajame kamuolyje. Įdomu, jeigu kažkas ten pateko, ar sugebės išsigelbėti.
  Indų serialas. Taip buvo galima apibūdinti šią pamoką, kadangi kai atrodė, kad blogiau būti nebegali, tapdavo dar blogiau. Aišku, tai tik paversdavo pamoką įdomesne, tačiau vienaip ar kitaip, šiek tiek sumažindavo išgyvenimo šansus, o ką dar kalbėti apie tai, kad profesorė vargu ar būtų ėmusi juos gelbėti. Pradėjus degti stalams ir kitiems mediniams, dar vandens nepalestiems daiktais, mergaitė per daug nenustebo ir susitaikė su tuo. Blogiausiu atveju galėjo tiesiog panaudoti vampyriškas galias ir vienaip ar kitaip išsigelbėti. Reikėjo tikėtis, kad jeigu Quentin yra kažkur čia, jis yra pakankamai gyvas ir sveikas, kad nereikėtų atsidurti ligoninės sparne.
  Pamačiusi kažką, kas burbuliavo po vandeniu, jaunoji vampyrė kiek galėdama greičiau priartėjo prie tos vietos, norėdama ištraukti nelaimėlį ar nelaimėlę. Išvydusi Elliw, šioji kiek nustebo ir net gi norėjo šią grąžinti atgal, tačiau nusprendė pasigailėti ir ištraukti į sausumą, jeigu taip buvo galima pavadinti, mažiausiai apsemtą kabineto vietą. Kadangi teleskopo niekur nesimatė, buvo galima nuspėti, kad dėl jo dingimo, bus apkaltinta tamsiaplaukė, tačiau negalėjo daug, dėl to padaryti.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Meghan Natali Pritz Spalio 08, 2021, 09:16:20 pm
Pro pykčio debesį, apgaubusį ją, Meghan nieko nebematė. Merginą pykdė absoliučiai viskas, o labiausiai - priešais ją sėdintis vaikinas pašaipia šypsena. Faktas, kad Meg žodžiai nedarė Quentin jokios įtakos, dar labiau siutino švilpiukę. Tačiau vis dėlto kai jos kumštis pasiekė vaikino veidą, jo akyse pasirodė kažkokia nesuvaidinta emocija. Emocija, kurios jis nepajėgė nuslėpti. Tačiau Meg, vis dar akinama pykčio, neturėjo laiko aiškintis, kas pasirodė Que akyse ir kodėl.
Pyktis išsisklaidė. Jo tiesiog nebeliko. Vieną sekundę švilpiukė norėjo dar kartą trenkti Quentin, o kitą jau stovėjo apdujusi galvodama, ką padarė. Kiekvieną savo žodį ir veiksmą Meghan prisiminė nepaprastai aiškiai. Prisimindama kiekvieną žodį, kurį pasakė, Meg vis labiau raudo.
- Atleisk... - sumurmėjo rudaplaukė, žvelgdama į kiek paraudusį Que skruostą.
Vaikinui prabilus, švilpiukė nustebo, nes tai buvo didžiausias žodžių kiekis, kurį jis jai pasakė per visą jų pažinties istoriją. Quentin liepė jai panaudoti pykčio kerus, tačiau Meg dar nebuvo tam pasiruošusi. Ji atsisėdo ant savo nuspirtos kėdės (kurią jau pakėlė) ir pasirėmė rankomis galvą. Būti užburtai pykčio kerais ir padaryti tiek nesąmonių tikrai nebuvo pats maloniausias jausmas. Tiesą pasakius, švilpiukė būtų mielai atsukusi laiką atgal ir tam sutrukdžiusi. Prieš pradedant tęsti darbą jai būtinai reikėjo žinoti, kad Que ant jos nepyksta. Bet klausti nesiryžo.
- Viongiornata Olesyja. - virpančiu balsu tarė Meghan, po kelių minučių pakėlusi galvą ir nukreipusi savo lazdelę į Quentin. Nieko neįvyko. Švilpiukė atsikrenkštė ir jau tvirtesniu balsu pakartojo: - Viongiornata Olesyja.
Šį kartą ji daugiau pajuto, nei pamatė, kad kerai pavyko. Tiksliau sakant, pajuto iš jos kūno iškeliaujant visą pyktį, kuris pro lazdelę skrido į Quentin. Dabar teliko sulaukti jo reakcijos.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Dori Mendel Spalio 10, 2021, 07:19:51 pm
Velniava, Dori nepavyko kerais nuraminti Levandos! Kerai išties buvo sudėtingi, tai jautėsi ir iš pačios lazdelės. Išėjusi energija buvo tokia sunki, bet silpna. Atrodo, kad antrakursė tiesiog pavargo pabandžiusi juos kartą panaudoti.
Levanda pradėjo ant tamsiaplaukės šaukti, tačiau po kelių akimirkų ketvirtakursės lazdelė nukrypo į Deoiridh. Dori susiraukė. Ji nenorėjo, kad kerai į grifę pataikytų, nes ji taip ar anaip niekada nebūdavo linksma. Kas atsitiks, jeigu dar ir pykčio kerų smūgį gaus?
Tačiau galvoti apie tai ir stebėti Deoiridh nebuvo kada. Netrukus vis dar taip pat perpykusi Levanda ir vėl atsisuko į Dori, šį kartą mergina buvo dar ir nutaikiusi lazdelę į antrakursę. Negalima delsti!
- Viongiornata ole! - sušuko Mendel nusitaikiusi burtų lazdelę į Klastūnyno kvidičo komandos kapitonę.
Šį kartą buvo taip sunku, kad Dori net suskaudo ranką. Nei į Levandą žiūrėti nereikėjo, mergaitė ir taip suprato, jog kerai vėl nepavyko. Ir ne tik, kad nepavyko, bet dar ir iki savo taikinio išvis neatskriejo. Tą akimirką Dori ir vėl ėmė nervuotis galvodama apie profesorę ir jos skiriamas užduotis. Kurių galų reikia mokyti vaikus klasėje vienas kitą skriausti? Ar šioje mokykloje maža traumų?
Nurimk ir susikaupk, Dori. Susikaupk, drąsino save antrakursė. Regis, sukaupusi visas įmanomas jėgas, mergaitė dar kartelį nutaikė savo burtų lazdelę į piktą piktą Levandą ir vėl sušuko:
- Viongiornata ole!
Šį kartą jausmas buvo kitoks nei du pirmus kartus. Kerai iš lazdelės išėjo lengvai, jie nebuvo sunkūs, rankos neskaudėjo. Kerų srovė taip pat sklandžiai keliavo Levandos pusėn. Arba pasiseks, arba ne. Tačiau Dori rizikuoti bijojo. Klastuolei atrodė, kad kuo toliau, tuo labiau Levanda širsta. Jeigu Mendel nepavyks ir šį kartą, vienas Merlinas težino, ką ketvirtakursė jai padarys.
Tad Dori žinojo viena: ji turi sprukti. Nelaukusi savo paleistų kerų rezultato Dori rovė kažkur tolyn į patį klasės galą. Bandė slėptis nuo Levandos. Mergaitė buvo visiškai šlapia ir net kerai, turėję ją gerokai pradžiovinti, šį kartą visiškai nepadėjo. Vanduo lašėjo nuo nosies ir plaukų galiukų. Nusibraukusi vandenį nuo veido klastuolė apsidairė aplink klasę. Čia vis dar buvo didžiulė sumaištis. Kaži, ar Sabrina galėtų skirti areštą? Ne, papildomo laiko su ta saldžialiežuve ir jos nevykusiomis vaišėmis Dori tikrai neištvertų. Apie tai galvodama mergaitė nukreipė burtų lazdelę į klasės priekį ir panaikino užrašą, kurį dar pamokos pradžioje išgraviravo kerais. Galbūt Sabrina nepastebėjo? Tokioje sumaištyje tai išties įmanoma. Gal. Dar kartelį apsidairiusi Dori nusprendė, kad jai jau gana. Ji tyliai išsliūkino iš klasės.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 10, 2021, 11:08:14 pm
Levanda, dar labiau susierzinusi, jog Dori bando ją raminti, įraudo kaip burokas ir jau ruošėsi užsipulti tą nevykėlę. Jai nespėjus skelti antausio, kurį jau buvo nusprendus "padovanoti" Mendel, ši staiga pajautė, kaip jos noras kažką užsipulti, pamažu praeina. Ji nebuvo rami, toli gražu ne, tačiau jau nebenorėjo sumušti antrakursės, o tai buvo šiokia tokia pažanga.
Klastuolė tik dabar suvokė, jog jos kojos iki kelių visos permirkusios. Šen bei ten ant apsiausto matėsi vandens dėmės, o plaukai nuo drėgmės buvo dar labiau pasišiaušę nei įprastai. Čia jau net šukos nepadės. Nors vanduo ir nebuvo ledinis, tačiau ketvirtakursės kūnu perėjo šiurpuliukai. Ji vis dar nesuprato, kaip anksčiau nepastebėjo, jog atrodo kaip šlapias šuo. Dabar tikrai nepakenktų puodelis moliūgų sulčių.
Kiek atsikvošėjusi ir pagaliau nejaučianti įsiūčio, ji jau norėjo padėkoti antrakursei ir atsiprašyti, mat Levanda ne pirmą kartą buvo jai gan griežta ir, kartais, visai be pagrindo. Tačiau, nespėjus nei prasižioti, Dori jau spruko pro kabineto duris.
Levanda, valdoma beprotiško noro atsisėsti prie židinio ir išsidžiovinti permirkusius rūbus, apsidairė, tikėdamasi pasielgti taip, kaip Mendel. Nors mergina nebuvo įsitikinusi, jog pamoka pasibaigė, bet aplinkui vis dar visi skendo patvinusiame kambaryje ir atrodė, jog tokioj maišalynėj, niekas nepastebės dar vienos pasprukusios mokinės. Tad ketvirtakursė neskubėdama nešė savo šlapią kudašių iš klasės, vis dar jausdamasi kiek nepatogiai, jog Dori turėjo kęsti tokį jos pykčio priepuolį.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Spalio 11, 2021, 09:59:48 am
Elliw bijojo. Ir vėl neprisiminė, kodėl bijo, tačiau labai nuoširdžiai tai darė. Žinoma, dėl visko kalta buvo neLiucija, tad velsietė iš paskutiniųjų kaltino tą bjaurią mergiūkštę, kurios šią akimirką juodai nekentė. Niekaip negalėjo prisiminti, ką ji padarė, tačiau tai fakto nekeitė: dėl visko kalta tik ji.
Velsietei iškilo labai svarbus klausimas. Kodėl ji buvo po vandeniu? Tai buvo labai trikdanti situacija, tuo labiau, kad teleskopo šalia nebuvo. Viskas buvo tiesiog tragiškai blogai. Kažkaip reikėjo nustoti mąstyti apie bjauriąją neLiuciją ir susitelkti su svarbiausia užduotimi, kuri buvo... Šito Elliw, deja, nė neįsivaizdavo Tačiau kažką daryti reikėjo, tad mergaitė atkakliai bandė atsistoti. Labai nesisekė, bet staiga ji suprato stovinti ant kietos žemės. Vandens aplinkui nebuvo, tad velsietė netruko pamiršti apie jo egzistavimą. Atsisukusi į kažkokią šalia esančią merginą norėjo ją apkaltinti, bet laiku susivokė, kad tai nėra neLiucija. Vadinasi, dėl visų gyvenime atsitinkančių nelaimių nebuvo kalta. O tai reiškė, kad... Elliw neprisiminė, kaip ketino pratęsti tą mintį, tad tiesiog nebegalvojo.
- Kur mano teleskopas? - griežtai paklausė velsietė tos merginos, bet netrukus pamiršo, kad iš viso kažką sakė. Prietaisas tebebuvo kažkur dingęs, tad Elliw jautėsi labai sutrikusi. Toje vietoje, kur ji buvo, vyko kažkokie keisti ir nesuprantami dalykai, tačiau daug svarbiau buvo rasti didžiausią brangenybę. Galbūt ji tebestovėjo ant stalo? O ar teleskopas kada nors stovi ant stalo? Ar teleskopai turi kojas? Elliw giliai susimąstė. Tai buvo labai svarbus klausimas, tačiau mergaitė atsakymo į jį neturėjo.
Gyvenimas buvo sunkus. Teleskopas turėjo bjaurų įprotį dužti arba kur nors dingti. Arba abu. Tai dažnai trikdė velsietę, kuri neįsivaizdavo, kaip šią problemą reikėtų spręsti. Tuo labiau, kad dažnai pamiršdavo faktą apie didžiausios brangenybės sudužimą. Štai ir dabar ji nebūtų galėjusi pasakyti, ar teleskopas yra sveikas, ar ne - ji paprasčiausiai buvo tai pamiršusi. Kaip ir vietą, kur prietaisą galima rasti. Dar kartą viltingai žvilgtelėjusi į merginą nutarė, kad ji šiuo klausimu nepadės. O dėl to kalta tik neLiucija! Ta bjauri mergiūkštė turėjo neeilinį talentą sugadinti absoliučiai viską. Elliw neprisiminė, ką ji sugadino šį kartą, tačiau žinojo: tai tik jos kaltė!
Rankoje buvo kažkokia lazda, kurios paskirties velsietė neįsivaizdavo, tačiau viena žinojo puikiai: tai nėra teleskopas. Deja, tai nepadėjo brangenybės pastebėti, tad teko eiti jos ieškoti. Mergaitė netyčia bakstelėjo lazda sau į koją ir dar kartą suriko:
- AUČ!
Laimei, tai padėjo pastebėti ant stalo tebestovintį teleskopą. Kadangi Elliw buvo pamiršusi apie vandenį, ji nedvejodama pradėjo žingsniuoti didžiausios brangenybės link. Neilgai trukus būtų sušlapusi, bet kadangi jau buvo šlapia, mažai kas pasikeitė. Nebent tai, kad ji kelioms akimirkoms prisiminė esanti šlapia.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw, nors neįsivaizdavo, dėl ko kaltina. Vis dėlto kaltina, ji žinojo tiesiog puikiai. Tai, žinoma, buvo neLiucija.
Antraštė: Ats: II Kerėjimo pamoka/ visiems kursams
Parašė: Sabrina Wolfhard Spalio 12, 2021, 02:29:28 pm
Nu ir kaip viskas vyko? Niekaip. Man tai įdomu, paeis šią pamoką pačilinti ar ne? Jei nebus Arletės, nu tai nieko įdomaus. Apžiūrėjusi atidžiai visą klasę, pamatė tai ko visiškai nesitikėjo. Tą keistą mergiotę, kuri drįso praeitą pamoką mėtyti, pačios Sabrinos gamintus cepelinus. Ten jau buvo virš visko.
  Mergina šią pamoką, kaip įprastai, gurkšnojo savo kanapių arbatą, sumaišytą su brendžiu. Ir ką daugiau veikti? Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau tas profesoriavimas, ėmė užknisti Sabriną. Vaikai? Na, vaikai geriausias dalykas, bet užtat neklauso, daro nesąmones. Kur pranyko geri vaikai? Tokie kaip Arletė, arba Alisa. Apie Alisą, baltaplaukė stengėsi net neprisiminti, tai jai kėlė skaudžius prisiminimus. Ech, tikiuosi, kad ji sveika, pamaitinta ir laiminga.- Nuo kerėjimo profesorės, nuriedėjo ašaros. Taip, ši diena ir absoliučiai, visas šis mėnesis tiesiog buvo tragiškas. Fotografė net negalėjo apsipratinti prie senosios nuotaikos, tiesiog nežinojo ką daryti. Profesorė jau norėjo pasakyti, kad praktika užbaigta, dėl pačios savijautos, bet staiga kažkas susprogo. Sabrina mintyse riebiai nusikeikė ir pažvelgusi į sieną, ji buvo totaliai susprogdinta. Ne, nebeturiu kantrybės.
- KURIS GAIDYS SUGEBĖJO TAIP PADARYTI? SAKIAU MANĘS NENERVINTI, JUS GAL NORITE BE KOJŲ IR BE RANKŲ NAMO GRĮŽTI?- Staugė per visą klasę, ji. Negana to, vanduo aptaškė pačią profesorę. - Jus gal norite, kad aš prie jūsų persirengčiau? Kas jums negerai? Apsiraminate staigiai, kol nepavirtau į pabaisą,- Galvos skausmas kankino dvidešimtmetę. Tiesą sakant, ji jau nebegalėjo valdytis, o tas senas... priepuolis, kuris dažnai užpuldavo Sabriną Wolfhard, artėjo prie pradžios. Ant sienos pasimatė kažkokios raidės, permetus akimis, tai buvo baisus ir žiaurus užrašas apie Sabriną. Baltapūkė atsiduso, kerais panaikino tą kvailą užrašą, pasižiūrėjo į mokinius ir ta pykčio šypsenėle, nusišypsojo.
 - Manote, kad mane galite įskaudinti? Kaip jums ne gėda? Mokiniai, mes stipriai susipykome, -  Tik tiek galėjo tebepasakyti jaunoji vilkolakė. Ir kas svarbiausia, tai nebuvo viskas, atsirado kažkokia juoda skylė grindyse, ir kažkokia juoda višta sugebėjo sudeginti suolą. Vyko didžiulis chaosas, dauguma rėkavo, merginos galva tiesiog plyšo. Nebegalėdama ištverti, Sabrina nusprendė lygiai taip pat nuskriausti mokinius, tad išsitraukė iš savo rankinės ginklą. Deja, bet ne žaislinį.
- Užsičiaupiate, arba paspaudžiu tą pavojingą miktuką,- Pagrasino jaunoji motina, nukreipusi šautuvą į mokinius. Laimei, mielas berniukas užgesino suolą. Sabrina nuleido ginklą ir pasidėjo jį į vietą. - Alanas, taip? Nu zuikuti, myliu, globoju, širdelėje nešioju, ačiū, kad padėjai. Matai, būčiau ir pati susitvarkiusi, bet va, reikėjo juos nutildyti...- Mergina pati šiek tiek susigėdo ir meldėsi, kad mokiniai nepasiskųstų kam nors dėl ginklo. Kažkokia kėdė krito ant žemės, sužadėtinė kaip visad išsigando, bet į kitas smulkmenas jau stengėsi nebekreipti dėmesio.
 - Zuikiai, atleiskite dėl šiandieninio mano poelgio, kitą pamoką pažadu būti geresnė. Elliw, tas tavo begemotas, oi.... kas su mano žodynu cha cha cha, turėjau omeny teleskopas... nesinešk jo daugiau,- Sabrina šyptelėjo ir atidarė duris, norėdama pasakyti, kad pamoka baigėsi. Kaip man reikės sutvarkyti visą šią klasę, neįsivaizduoju.