Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Jasmine Diana Amneta Rugsėjo 23, 2021, 10:02:36 pm
-
Išaušus kvidičo rytui, retus saulės spindulėlius uždengė vis daugiau debesų, pranašaujančių liūtį. Nieko keisto - ruduo pasirodė pačiu savo „gražumu“. Ant nukritusių ir pradėjusių pūti lapų net neprasidėjus kvidičo rungtynėms pradėjo kristi pirmieji lietaus lašai, o laukiant žaidimo pradžios, lietus tik dar labiau šėlo ir buvo pasiruošęs permirkdyti kiekvieną, kuris tik drįso iškišti nosį iš Hogvartso pilies, iki paskutinio siūlo galo.
Lyg to būtų negana, vėsokas rudens vėjas nešildė nei kvidičininkų, nei sirgalių, pasiruošusių šalikus ir pirštines, jeigu žaidimas užtruktų daugiau, nei dešimtį minučių. Susigūžę tribūnose sirgaliai užjautė kvidičininkus, kurie neturės net menkiausios užuovėjos. Tačiau kaip kažkadaise gyvenęs gynėjas Oliveris Medis pasakytų, jog nėra per prasto oro kvidičui, tad rungtynės turėjo įvykti.
Klastūnynas
Kapitonė: Levanda Devyndarbė
Gaudytoja: Elliw Gwawr Dwynwen Goff
Gynėja: Levanda Devyndarbė
Atmušėja: Dori Mendel
Puolėjai: Sofi Barbierato, Indio Dellso
Varno Nagas
Kapitonė: Arletė Russell
Gaudytoja: Arletė Russell
Gynėja: Gloria Mechel
Atmušėja: Elodie Gold
Puolėjos: Abigailė Nestrof, Nikolė Parker
Šluotos, aprangos ir amžiaus koeficientai
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [7,0]
Levanda Devyndarbė: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [6,5]
Dori Mendel: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = NK [6,5]
Sofi Barbierato: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [6,5]
Indio Dellso: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,0] = NK [6,5]
Arletė Russell: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [0,5] = NK [5,5]
Gloria Mechel: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = NK [6,0]
Elodie Gold: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = NK [6,0]
Abigailė Nestrof: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,0] = NK [6,0]
Nikolė Parker: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = NK [7,0]
Apsaugų koeficientas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Levanda Devyndarbė: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Dori Mendel: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sofi Barbierato: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Indio Dellso: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Arletė Russell: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Gloria Mechel: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Elodie Gold: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Abigailė Nestrof: APK [1,5] = 1 papildomą kartą žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nikolė Parker: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 6 (lietus, šalta)
Kritlis atitenka Klastūnynui, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Varno Nagui – 4-6 akis.
Kauliuko rezultatas: 2.
Rungtynės prasideda.
Su kritliu rungtynes pradeda Klastūnynas.
-
Pagaliau! Pagaliau išaušo ta lauktoji, o gal nelauktoji, ir gal visai ne pagaliau, diena, ir Dori su šluota šovė į kvidičo aikštės dangų. Deja, bet Dori iš jaudulio negirdėjo nei įžanginių žodžių, nei ko nors kito, tik suprato, kad rungtynės jau prasidėjo, kai koledžų žaidėjai ėmė stoti į savo pozicijas.
Oras buvo tiesiog siaubingas. Net nespėjus prasidėti rungtynėms ėmė stipriai lyti. Buvo sunku išsilaikyti ant šluotos. Pūtė šaltas vėjas, o rankoje maskatavo blokštas. Tikras malonumas.
Dvylikmetė buvo tinkamai apsirengusi, tačiau apranga ne ką ir tepadėjo: klastuolė jautė, kaip ji ima peršlapti nuo vis stiprėjančio lietaus, o šlapios jos plaukų sruogos kuteno žandus bei lindo į akis, nes mergaitės plaukai buvo per trumpi, kad susirištų, ir per ilgi, kad netrukdytų.
Tačiau labiausiai blyškiaveidę erzino apsaugos. Mendel tikrai nenorėjo jomis muturiuotis! Kokia gėda, klastuoliai su kūno apsaugom, su šalmais! Kaip kokie nevykėliai, bailiai! Jai tai atrodė labai kvaila, be to, buvo itin nepatogu. Apsaugos apsunkino judėjimą. Tačiau pasirinkimo antrakursė neturėjo.
Prisimerkusi klastuolė apsidairė po aikštę. Reikėjo įvertinti priešininkus. Dėl savo komandos mergaitė buvo beveik rami. Tiek komandos kapitonė, tiek kiti žaidėjai jai atrodė verti žaisti kvidičą. Išskyrus... Elliw. Tamsiaplaukė nesuprato, kaip toji keistuolė atsidūrė kvidiče ir kurių galų jai buvo leista žaisti gaudytojo pozicijoje. Mendel labai bijojo, kad teleskopininkė sugadins visus reikalus, tačiau širdyje vylėsi, jog Levanda ją į komandą priėmė ne šiaip sau: galbūt atbus slaptas Elliw gaudymo talentas?
- Taip, reikia pažiūrėti, kas yra varnių gaudytojas, - sau pasakė Dori.
Kol kas mergaitė daugiau prabilti neketino, nes vos išsižiojus burna prisisėmė vandens ir antrakursė sugebėjo užspringti. Išsikosėjusi ji šiaip ne taip įžiūrėjo varnių gaudytoją. Tai buvo Arletė. Arletė? Elliw? Dėl Merlino barzdos, kas per invalidų būrelis, stebėjosi Dori, tačiau šiek tiek nusiramino: Arletė negirdi, o Elliw pamišus. Galbūt bus lygi kova?
Ir daugiau klastuolė neturėjo nei kada, nei ko pagalvoti, nes jai prieš nosį pralėkė jis... muštukas! Dori ir vėl ėmė daužytis jau aprimti spėjusi širdis. Kokia aš kvaiša, vietoj to, kad atmušinėčiau, lyginu komandų gaudytojas! Mendel pasirodė, kad muštukas lekia į... Indio! Ji nebuvo tikra, tačiau negalėjo leisti, jog muštukas jį nublokštų, todėl visu greičiu rovė muštuko link, užsimojo ir...
- Mano blokštas! - nesavu balsu suklykė antrakursė ir pažvelgė žemyn.
Kokia tu vėpla! Vietoj to, kad atmuštų muštuką, Dori sviedė blokštą nežinia kur ir jis krito žemyn. Žaibišku greičiu juodaplaukė nėrė žemyn, tačiau blokšto neįžiūrėjo. Jeigu ponas lietus nustotų pliaupti, galbūt būtų kitaip! Nusileidusi ant žolės Dori nulipo nuo šluotos ir ėmė dairytis blokšto. Tikriausiai atrodau kaip paskutinė kvaiša, nutarė mergaitė, nes kažkokie grifai ėmė iš jos tyčiotis. Antrakursė norėjo panaudoti kerus, kurie padėtų surasti blokštą, tačiau nedrįso iš kišenės išsitraukti burtų lazdelės. O jeigu per kvidičą negalima? Šito mergaitė nežinojo. Galiausiai kažkoks klastuolis, sėdintis pirmoje eilėje, sušuko, kur blokštas, ir Dori, greit jį pasiėmusi, netrukus vėl skraidė ore.
Tačiau atsigauti antrakursei kada nebuvo. Prieš pat nosį jai vėl išdygo susiliejęs juodas muštukas, o kiek tolėliau - ne kas kitas, bet varnių atmušėjos Elodie siluetas. Nieko nelaukusi Mendel visa jėga smogė blokštu į muštuką, nutaikiusi jį į Elodie.
[Atmušimas į Elodie Gold: 2, 4]
-
Elliw niekaip negalėjo prisiminti, kodėl ji stovi merkiama lietaus ir ką jai čia reikia padaryti. Dėl kažkokių priežasčių rankoje buvo šluota, kuri velsietei tikrai nepriklausė - ar bent jau ji to neprisiminė.
Jeigu tik Elliw nepasigirdo, kažkas sušvilpė, ir aplinkui ją pasklido kažkokie žali ir mėlyni taškai. Velsietė neįsivaizdavo, kas čia vyksta, bet pamačiusi savo žalią rankovę nutarė, kad jai reikia elgtis taip pat. Taigi mergaitė pakėlė koją ir bandė apžergti šluotą, bet netyčia ją paspyrė, ir ta įkrito į purvą. Elliw supyko ir piktai pagriebusi šluotą pagaliau šiaip ne taip ant jos atsisėdo.
Iki to laiko, kol susitvarkė su šia problema, mergaitė pamiršo, ką ketino daryti, bet netyčia pakilo į orą. Tai labai išgąsdino, tačiau Elliw laikėsi iš paskutiniųjų. Nebuvo galima nukristi - tokių patirčių tikrai buvo per daug.
Priartėjusi prie vieno žalio pavidalo, velsietė pasišlykštėjo: tai buvo ne kas kitas, o ne ne ne neLiucija! Ir kodėl ji negali vilkėti mėlyno drabužio? Ne, su ja klastuolė tikrai neturės nieko bendro! Per lietų pavyko pamatyti, kad ir ne neLiucija su ne ne neLiucija yra... kažkur, kur yra ir Elliw. Pastaroji visai pakraupo: ar visos tos neįtikėtinai bjaurios mergiūkštės dabar jai trukdys?! Kad ir ką ji daro, tų trijų bjaurybių čia tikrai nereikia!
Bet dabar nebuvo galima galvoti apie bjauriąsias mergiūkštes. Reikėjo prisiminti, ką čia reikia padaryti. Buvo bjauriai šalta ir nemalonu. Maža to, lijo lietus. Ir dar vėjuota!
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw, nors nežinojo, kurią iš ką tik sutiktų bjaurių mergiūkščių kaltina. Tik per jas velsietė atsidūrė šitoje šlapioje, šaltoje ir nemalonioje vietoje! Taigi dabar Elliw skraidė kažkur ir bandė nenukristi nuo šluotos. Ji kažkodėl buvo labai slidi. Rudaplaukė jau buvo pamiršusi, kad lyja, tad norėjo dėl slidžios šluotos apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes, tačiau tą akimirką tiesiai ant nosies nukrito didelis ir bjaurus lašas. Ką gi, dėl slidžios šluotos bjaurybės gal ir nekaltos. Bet dėl lietaus... Taip, tai tik jų kaltė!
Elliw skrido tolyn, tik, deja, neįsivaizdavo, kur skrenda. Tik nuskridusi pakankamai toli nuo visų kitų, kad pamirštų apie jų egzistavimą, mergaitė susiprato, kad galbūt reikėtų apsisukti. Tai bedarydama vos neatitrenkė į iš kažkur atsiradusią pakylą, kuri galbūt buvo žiūrovų tribūna. Iš jos atsklido balsas, kažką surikęs apie šaukštą. Jeigu tik Elliw teisingai išgirdo, žinoma. Tiesa, ji nė neįsivaizdavo, kuo čia dėtas kažkoks šaukštas, bet nusprendė grįžti arčiau žalių ir mėlynų taškų. Elliw jau buvo pamiršusi, kad ten trinasi ir trys bjaurios mergiūkštės, tad ramiai priskrido prie spalvotų pavidalų. Pamačiusi, kad tai yra žmonės, velsietė kiek išsigando, bet tada lyg ir prisiminė, kodėl ji čia šlampa: ji turėjo kažką surasti, tik, deja, nė neįsivaizdavo, ką. Norėjosi susirasti kapitoną ar kapitonę ir pasiklausti, bet mergaitė neprisiminė, kuris iš tų taškų yra tas, kurio jai dabar reikia. Bet tai tikrai turėjo būti kažkas blizgaus. Gal jai reikia surasti šaukštą? Velsietė neįsivaizdavo, ar šaukštas gali skraidyti po dangų, bet jeigu jau reikia, tai reikia.
Elliw apsidairė, bet nieko blizgaus nepastebėjo. Net ir tokiam sėkmingam žmogui kaip Elliw Gwawr Dwynwen Goff per tokį lietų kažką pamatyti yra sunku. Kurį laiką skraidžiusi tarp taškų rudaplaukė ir vėl pamatė ne ne ne neLiuciją. Ir, žinoma, supyko. Kiek nuo jos nutolusi lyg ir pamatė blizgantį daiktą, kuris, tiesa, į šaukštą panašus nebuvo, - ar bent jau taip atrodė jai pačiai. Ar gali būti, kad pasisekė rasti tai, ko ieškojo?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Levanda buvo visiškai išsiblaškiusi. Jau nuo pat ryto su jauduliu laukė kvidičo ir vylėsi, jog nieko nepridirbs, o svarbiausia – nenukris nuo šluotos, mat tokios gėdos ji pakelti negalėtų. Merginos, nuo žvarbaus rudens oro sušalę, pirštai niekaip nesugraibė apsaugų užsegimų. Klastuolė apsidairė ir pamatė, jog kiti jos komandos nariai jau stoviniuoja susiruošę, o ši, vis dar surauktu it goblino veidu, kankinasi su prakeiktomis apsaugomis. Susiimk, Levanda, dar net žaidimas neprasidėjo, o tu jau panikuoji.
Kaip komandos kapitonė, ji bandė visaip kaip sutramdyti savo nerimą, nes buvo įsitikinusi, kad nieko nėra blogiau, kaip panikuojanti ir savo emocijų nesuvaldanti kapitonė.
Ji pasitikėjo savo komanda labiau, nei savimi. Ir nors nebuvo tikra, jog viskas klostysis pagal jos planą, tačiau žinojo, jog jei ir kas gali išsisukti iš keblios padėties, tai tik klastuoliai. Prieš išeidama iš palapinės ketvirtakursė padrąsinančiu žvilgsniu nužvelgė savo komandos narius:
- Kad ir kas bebūtų, svarbiausia, jog patiems būtų smagu! Na, o dabar sutriuškinkime tuos varnius, - su pašaipia šypsenėle pergalingai tarstelėjo mergina.
Šiaip ne taip susitvardžiusią raudonplaukę, vos išėjus iš palapinės, persmelkė žvarbus oras. Stambūs lietaus lašai kaip mat įsigėrė į plaukus ir drabužius, todėl šie pasunkėjo keliais kilogramais, jei ne daugiau. Šlapia skolinta šluota vis slydo iš ketvirtakursės delno, nors ši dar net nebuvo pakilusi į orą. Jaučiuosi, kaip pirmakursė per pirmą skraidymo pamoką.
Išgirdusi švilpuką, Levanda pakilo į orą. Ji delnais buvo taip smarkiai suspaudusi šluotą, jog jos pirštų galiukai pabalo negaudami pakankamai kraujo. Klastuolė mitriai nužvelgė Varno Nago komandą. Priešininkai atrodė itin pasitikintys savimi, nors Levanda žinojo, kad beveik visi per kvidičo rungtynes jaudinasi ir naiviai viliasi susilauksią sėkmės, tačiau perdėtas priešininkų pasitikėjimas savimi tarsi sukūrė nematomą šešėlį, kuris slinko už Levandos, vis bandydamas persismelkti ir priversti ją panikuoti.
Ketvirtakursė, vis dar drebėdama ir permirkusi, išsitiesė, bandydama susivokti kas vyksta. Ji staiga pamatė prie Dori artėjantį muštuką. Levanda jau ruošėsi perspėti klastuolę, tačiau ši lyg niekur nieko susidorojo su užduotimi ir nukreipė muštuką į Varno Nago atmušėją. Mergina mintyse nusišypsojo jausdama pasididžiavimą savo komanda.
Nužvelgusi visą aikštę, Levanda pamatė milžinišku greičiu skriejantį rudą kamuolį, kurį prieš akimirką paleido Elodie. Iš pat pradžių mergina, negalėjo suvokti, kurion pusėn skrenda muštukas. Jos plaukai vis krito ant akių, o lietaus lašai buvo tokie tankūs, jog viskas matėsi lyg per rūką.
O ne! Keikdamasi, jog nesusiprato anksčiau ketvirtakursė, visu savo kūnu staigiai apsuko šluotą ir leidosi gaudytojos link, vildamasi, jog suspės laiku ir apgins klastuolę, kurios visas dėmesys buvo nukreiptas į vos įžiūrimą aukso šmaukštą, o ne į prakeiktą varnių paleistą muštuką. Aš nesuteiksiu tokios garbės varniams, turėti pranašumą žaidimo pradžioje, įniršusi sušnypštė mergina. Raudonplaukė nebuvo įsitikinusi, jog spės apginti Elliw. Muštukas jau kone lietė gaudytoją, tad Levanda, rizikuodama nusiristi nuo šluotos, ištiesė kairę ranką, bandydama sulaikyti prakeiktą rudą kamuolį ir apginti merginą.
[Bandymas uždengti Elliw Gwawr Dwynwen Goff stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją (1,3)]
-
Azartas. Sofi širdyje liepsnojo pragariška ugnis, kuri buvo pasirengusi nuo žemės nušluoti visus varnius. Kvidičas Sofi du metus neatitraukė nuo sirgalių tribūnos, o dabar ji pati čia žaidžia. Lijo, lijo, lijo ir lijo. Tai neguodė. Atrodė, kad šis amžinas lietutis niekada nesibaiks. Ruduo buvo labai nykus, bet Sofi sėdosi ant šluotos ir išskubėjo į areną. Visa laimė kritlis atsidūrė klastuolių rankose. Nelaukdama kol Indio Išmąstys jį paimti Sofi pati puolė link kritlio ir po sekundės jau turėjo kritį savo rankose.
Sumautos oro sąlygos pagyvino žaidimą. Apsaugos kiaurai permirko ir Sofi nusprendė nusileisti kiek žemiau, kad kritlis būtų sunkiau pastebimas. Kodėl viskas taip lengva. Ar varniai iš viso žaidžia? Viskas buvo kiek keblu. Be jos juk buvo dar devyni žaidėjai. Ji nardė pro klastuolius ir varnius, kurie jos net nepastebėjo. Ji skriejo link lankų, bet nerimas, kad nepataikys graužė, tad apsisuko ir pamanė pasielgti taktiškai. Raudonplaukė šiek tiek šoniau paskrido bandydama išlaikyti kriklį, bet per tą norą pro Sofi pralėkė kažkoks varnius (nors ji tik tikėjosi, kad varnius, nes tiksliai nespėjo pamatyti aprangos) pralekė pro trečiakurse. Žaliaakė pastebėjo, kad tai buvo mergina. Ji tyliai, vos vos girdimai nusikeikė:
- Kalė.
Kritlis krito žemyn. Kaip ironiška. Kritlis. Negalėjo pavadint mestuku ar dar kuo, nes dabar jis tik krenta pamanė ir nuskubėjo žemyn. Kritlis buvo be nukrentąs, bet pračiuožusi jam pro apačią Klastuolė jį pagavo. Tyliai slinkdama pro kitus žaidėjus ji vėl pabandė prisiartinti prie lankų. Ji bandė rinktis, mesti, bet gynėjas neleido ir lyg pats Dievas būtų jai neleidęs mesti ir prarasti kamuolį.
Iš visų komandos žaidėjų ji labiausiai neapkentė Indio. Jis dėja pateko į komandą, bet juk jis jau žaidė. Gal padės. Abigalė, kuri buvo tų nemokšų varnių puolėja Sofi buvo labai įtartina. Raudonplaukė jos tiesiog nekentė. Sraidydama Sofi įsistebeilijo į Artelę ir tik dėl to Sofi prisiminė, kad turi laimėti.
Sofi palengva kilo ir tolo nuo aikštės. Viskas butų buvę gerai jai ne neatidi Sofi nebūtų užsisvajojusi apie sirgalius kurie šauks ir rėks kai Klastūnynas laimės rungtynes. Muštukas skraidė visai netoli jos. Sofi baiminosi jog nukris tad bandė priartėti prie aikštės. Kuo greičiau ji skrido tuo arčiau prie jos priartėdavo muštukas. Pala, pala viskas kažkai keista. Juk niekas į mane muštuko neatmušė. Ji apsidairė ir pamatė, kad muštuko net nėra. Ji taip įsijautė jog pradėjo vaizduoti, kad į ją kažkas paleido muštuką.
Ji tiesiog apsižvengė. Jai buvo keista kai galėjo taip užsisivajoti. Sofi pamažu grįžinėjo į žaidimą. Dabar ji jau tikrai leidosi žemys ir bandė stebėti savo komandos narius. Buvo keista nieko neveikti. Gal nuskrisiu, patyrinėsiu varnių gynėją.
-
Šiąnakt Nikolė, kaip ir visas kitas naktis, vėl nemiegojo. Tiesą sakant, pusė nakties ji praleido nemiegodama dėl košmarų, o kitą pusę - dėl Willialmo. Kai tik pirmieji saulės spinduliai pasirodė tamsiame danguje, mergina čiupo broliuką ir būtų bėgusi, tik jėgų procentas pas ją buvo mažesnis nei trečdalis, tad iš vis stebuklas, jog Nikolė dar sugebėjo ir Willialmą patempti.
Parker tylutėliai nutipeno per koridorius ir galiausiai pasiekė Didžiąją salę. Nelaukusi kol kas nors pasirodys, depresija serganti mergina nuo Varno Nago stalo nušvilpė maisto savo broliui ir susiradusi atokią vietelę pilyje jį pamaitino - pati tik vandens stiklinaitę teišgėrė.
Nejučia rožinių plaukų savininkės mintys ėmė sukiotis apie pamokas, kurios paskutiniuoju metu pasidarė itin nemalonios. Mintyse Nikolė išvydo tvarkaraštį ir ėmė ieškoti kokia šiandien pirmoji pamoka. Ateit...
KVIDIČAS!!!
Staiga su siaubu penktakursė suvokė, jog šiandien išmušo ta lemtingoji diena, kai jai teks sėsti ant šluotos ir žaisti kvidičą! Net keista pagalvoti, jog vos prieš keletą mėnesių kvidičas buvo Nikolės aistra, Nikolės gyvenimas ir svajonė. Dabar viso to neliko. Liko tik kančia užsėsti ant šluotos, baimė pakilti į orą ir baimė palikti Willialmą vieną. Kur išvis dėti Willialmą?
Baimės ir panikos merginoje užvirė kur kas daugiau nei reikėtų net turint depresiją. Per visą tą sumaištį Nikolė pasigriebė keletą maisto likučių, jog bent kiek jėgų atgautų ir pasikišo broliuką po palaidine, jog einant niekas jo nepastebėtų. Tada norom nenorom patraukė link kvidičo stadiono, kuris šiai kėlė tik baimę.
Pasiekusi Varno Nago persirengimo kambarį tylutėliai pravėrė duris ir prisėdusi ant suolo ėmė svarstyti kur galėtų palikti Willialmą. Staiga Nikolės ausys pagavo lauke garsėjančius linksmus šūkius, kas reiškė, jog rungtynės jau čia pat ir žiūrovai nekantrauja jas pamatyti. Nusibraukusi ašaras rožinių plaukų savininkė įkišo broliuką į drabužių spintą ir paskubomis persirengusi ėmė laukti komandos, o kai ši pasirodė, pasigriebė savąją tėčio pagamintą šluotą ir išžygiavo su bendrakoliadžiais į aikštę.
Vos mergina išėjo į lauką, jai į veidą trenkė didžiulis, stiprus ir labai šaltas vėjo gūsis, kuris parbloškė Nikolę ant žemės. Tasai nesąmoningas lietus žemę pavertė tikru purvynu, tad kvidičininkė liko purvina nuo galvos iki kojų. Negano to, dar buvo be galo šalta ir be galo prastas matomumas. Brrr... Tos kvidičo aprangos tikrai nepadeda tokiu oru. Laimei, bet jau nesu gaudytoja. Po šių minčių ji atjaučiamai dirstelėjo į kapitonę, kuriai teks tokiu siaubingu oru surasti šmaukštą.
Vos komanda įžengė į aikštę, tribūnose įsitaisę žiūrovai ėmė ploti, švilpti it pašėlę, tačiau jie Parker nedomino, ją domino tik tai, jog kuo greičiau baigtųsi šios rungtynės ir ji vėl galėtų apkabinti Willialmą.
Žaidėjams sustojus į vietas teisėjas paskelbė rungtynių pradžią. Kažkur nugriaudėjo komentatoriaus balsas, bet penktakursė buvo susikoncentravusi į žaidimą ir jo negirdėjo.
Vos nugriaudėjo švilpukas, Parker visu greičiu šovė į dangų ir ėmė žvalgytis kritlio, kurį tikrų tikriausiai ne seniai matė kažkur čia... Štai ir jis! Tik po galais, kodėl jis pas Sofi? Susierzinusi rožinių plaukų savininkė nušvilpė paskui Klastūnyno puolėją su mintimi pagriebti iš jos kritlį.
Rankos šalo ir pradėjo po truputį skaudėti, bet Nikolė vis vien bandė pavyti Sofi. Negalima leisti jai priskristi per arti lankų! Pagaliau pavijusi, penktakursė ištiesė vieną sušalusią ranką į Sofi ir pabandė pagriebti kritlį, kurį ši tvirtai laikė.
[Perėmimas iš Sofi Barbierato rankų: 5]
-
Nors ir viskas šioje prakeiktoje apkriošusioje pilyje yra nesąmoninga ir idiotiška, vienas dalykas iš viso to išsiskyrė. Ir tai būtent šis nuostabusis sportas. Ne, nedrįskit pagalvot, kad man jis patiktų, geriau prasiplaut galvas. Patiko tik gauta padėtis - atmušėja. Nekantrauju grožėtis tomis sodriai violetinėmis mėlynėmės ant tų gyvačių veidų. Su tokiomis saldžiomis mintimis Elodie ramiai rišosi įvairius apsaugų ir aprangos raištelius. Aišku, tai kiek erzino, kai labai norėjosi tų puikiųjų miestietiškų užtrauktukų, o čia buvo viskas kaip viduramžiais. Ir dar būtinai reikėjo, kad pusė atsirištų, ir reiktų daryt viską iš naujo. Bet bent ji iš varnių nebuvo paskutinė, besiknisanti su tom prakeiktom apsaugom.
Neilgai trukus po to, varnanagė jau stovėjo šalia bendrakoledžių prie išėjimo. Buvo idealus laikas savosios komandos nuomonės susidarymui. Pirmiausiai tamsiaplaukės akys nukrypo link vienos iš puolėjų.Hm, Abigailė - viena iš nedaugelio pakenčiamų žmonių, tikėkimės nesusimaus, nes tada ta garbingoji pozicija nueis šuniui ant uodegos. Rudosios akys pasižiūrėjo kitą pažįstamą varnę, šiuo metu gaudytojos pozicijoje. Ach, blondinė. Lyg Arletė. Irgi pakenčiama, dar ir naudinga, kad neprigirdi. Nužvelgus likusias dvi varnanages, Gold skeptiškai tik žvilgtelėjo į pirmakursę. Na, bus bent vaizdelis, jeigu išsitėkš ant žolės. Vyriausioji jos nejaudino, kadangi toji, savaime aišku, turėjo pasirodyti gerai. Arba gauti karmos ženklą po to. Kas žino, gal paturėsim ir plikę varnę. Galiausiai rudos antrakursės akys įsmigo į priešais ant sienos esančias Varno Nago spalvas. Pro ausis visiškai praėjo kur buvusi, kur nebuvusi lyg ir kapitonės kalba, nes mergaitė patyliukais kaupė visą esybės pyktį. Vaizduotėje grožėjosi klastuolių blynais ant žalios kvidičo arenos žolės. O štai nejučiom teko ir pradėt judėt.
Vos tik iškišus nosį laukan, varnė griebė už šluotos abiem rankom. Nereikėjo net spėlioti, kaip būtų buvę keblu išsilaikyti ant šlapio koto, tai bent turės iškart sausesnę vietelę delnams. Žinoma, dosnus lietus nepagailėjo drėgmės jos anglies tamsumo plaukams, bet tai jai ir nebaisiai rūpėjo, kadangi šaltis ir niūrumas buvo viskas, ko tik galėjo pikčiurna panorėt šią dieną.
Po minutėlės ji jau sėdėjo ant savosios "Padangių Valdovės" (Man patinka tas pavadinimas, tikrai tokia ir jaučiuosi.) ir zujo aukštyn. Netrukus jau ir atsidūrė savojoje atmušėjos pozicijoje, ir rūsčiai nužvelgė žaliuosius. Šmėstelėjo keli matyti veidai. Ai, ten ta idiotė, kuriai nusišypsojo sėkmė gaut iš manojo svogūno. Kol kas, mergaitė kybojo ant šluotos kiek per toli, kad galėt įsižiūrėt kaip geriausiai tuos gyvačiokus įžeidinėt, bet tuo per daug ir nesiskubino, kadangi laiko tam visose rungtynėse per akis. O akis minint, ji netruko pastebėti vienos iš gyvačių rankose identišką blokštą, kokį Gold buvo viena ranka prispaudusi prie šluotos koto, saugodama sausumą. Bingo. Nieko nelaukusi, Braitonietė paliko tik vieną ranką laikant šluotą, pusiausvyrai išlaikyti, o su dešiniąja jau tvirtai laikė tik blokštą, pasiruošusi ne tik kamuolius atmušti, bet jei reikės - ir galvas. Dabar teliko susirasti reikiamą kamuolį - muštuką. Tas ilgai netruko, nes nuo minėtosios gyvatės šis jau skrido link pačios juodaplaukės. Prasideda pats smagumėlis. Staigiai žvilgtelėjus šonan, ji pastebėjo klastuolę su kritliu. Tad atskridusį muštukėlį ji stipriai atmušė šį link kritlį turinčiosios kritlį. Nagi, pasipuošk tą mėlyne.
[Muštuko atmušimas į Sofi Barbierato. (5,4)]
-
Rankos, tvirtai įsikniaubusios į ne itin stabilią šluotą, šiek tiek tirtėjo. Keliai irgi nebuvo pačioje stabiliausioje padėtyje. Indio dar tvirčiau visu kūnu įsikniaubė į šluotą. Kūno apsaugos ėmė varžyti berniuko judesius, keldmos tarp šonkaulių trintį. Kvidičo aikštė išties atrodė tragiškai. Lietaus prisigėrusi žolė buvo beveik tokios pat spalvos kaip ir tamsių debesų šydų užsidengęs dangus. Indio netgi dorai nesugebėjo įžiūrėti kažkur kitoje kvidičo aikštes pusėje esančių lankų. Berniukas netikėtai prisiminė, kad tai jis, ne kas kitas, turės į tuos lankus mesti kritlį. Jei, žinoma, tokį pavyks gauti. Ant juodaplaukio pusiau kreivai uždėtų akinių vyko tikras lietaus lašelių balius. Berniukas ne kartą jau turėjo nusibraukti vandenį nuo akis dengiančių stiklų, o rungtynės net neprasidėjo. Vieni dievai žino kas dedasi ten danguje...
Kvidičo turnyro data atėjo daug greičiau nei Indio norėjo ir berniukas nesijautė pakankamai pasiruošęs. Nelabai bodėjęsis dėti pernlyg daug pastangų treniruotėse, tamsiaplaukis klastuolis dabar dėl to kaip reikalas atgailavo. Ir vis dėlto, Indio buvo pasiruošęs kuo geriau pasirodyti tarp gyvenime nematytų ir nepažįstamų idiotų, kitaip dar vadinamų komandos nariais. Juk apsimesti, kad daro kažką svarbaus, o iš tiesų maltis aplinkui ir daugiau visiem trukdyti negu duoti naudos juk visada buvo klastuolio stichija.
Šlykščiai įkyrus ir jau iki pat paskutinių siūlelių permirkdęs visus klastuolio drabužius, artimiausiu metu nežadantis nustoti lietus, kėlė Indio baimę, kad gali neišgirsti švilpuko. Tačiau jis negalėjo susimauti per pirmąją žaidimo sekundę. Tačiau vos po kelių akimirkų pasigirdo ir tas visų pažadėtasis švilpukas. Atsispyręs kojomis nuo žemės juodaplaukis palenkė lazdos galą į viršų ir visu pajėgumu šovė aukštyn. Apsiaustas tik ir plaikstėsi vėjyje, o per Indio venas ėmė tekėti adrenalinas. Berniukas, pakilęs į orą, pamiršo kur yra ir ką čia veikia, tegalėjo džiaugtis vėl pakilęs aukščiau žemės. Žemui slėgiui ėmus spausti
galvą ir pasigirdus komandos narių bei priešininkų klyksmams, Indio, po savo labai trumpos euforijos valandėlės, grįžo į realybę. Kvidičo aikštėje ūmai kilo chaosas, visi skraidė į kairią dešinę. Žaidėjai, kvidiče dalyvaujantys irgi pirmą kartą, atrodė nemažiau sutrikę nei pats Indio. Berniukas žvalgėsi į visas puses bandydamas apsiprasti su vaizdu, kuris buvo visiškai kitoks nei per treniruotes. Staiga viskas tarsi tapo tikra, o iki tol tebuvo sapnas. Tarp Klastūnyno komandos narių suirutė buvo akivaizdi ir juodaplaukis suprato, kad tuo labai lengvai galėtų pasinaudoti jų priešininkai. Nors ir Varno Nago komanda neatrodė pati organizuočiausia. Tai gal abi komandos taip ir plavinės aplink aikštę iki kol teisėjui nusibodus rungtynės bus baigtos. Vos vilkdmasis Indio skrido tai į vieną pusę, tai į kitą, tarsi nerasdamas sau veiklos kai pro jo akis dideliu greičiu pralėkė ne kas kitas, o visų mėgstamiausias kamuolys muštukas. Juodaplaukiui spėjus pamatyti, kad šis lekia tiesiai į žalios spalvos apsiaustu apsigaubusią figūrą, kuri šiuo metu buvo nusisukusi visai į kitą pusę, jis mikliai paspartino šluotos greitį ir neatsigręždamas nurūko žaliosios figūros link. Greitai skristi per tokį lietų irgi buvo ne pyragai. Kai nenaudėlis muštukas buvo visai prie pat aukos, kurios pozicija ar vardas berniuko visiškai nedomino, Indio stojo tarsi skydas tarp kamuolio bei žmogystos ir pabandė apsaugoti komandos narį.
[Bandymas uždengti Sofi Barbierato stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2, 4]
-
Tada, kai Arletė ir Elodie pradėjo kalbinti Abigailę, jog ši prisijungtų prie Varno nago kvidičo komandos, Nestrof tik nusijuokė ir numojo ranka. Bet va, praėjo laiko ir štai-trečiakursė per siaubingą lietų stovi kvidičo aikštėje su šluota. Nežinia, kas ją paskatino žaisti kvidičą-gal nenorėjo pasirodyti nemandagi prieš drauges, o gal tiesiog norėjo išbandyti save kitoje srityje? Ir pati rudaplaukė neturėjo atsakymų į šį klausimą. Tiesiog buvo per sunku suprasti, kokie vėjai atnešė varnę į šį sunkų žaidimą.
Abigailė nervinosi dėl tokio drėgno ir šalto oro. Ir durnas suprastų, kad tokiomis sąlygomis žaisti sunkiau, nei šviečiant saulytei. Lietus ir veriantis šaltis tikrai nepadės geriau sužaisti ir laimėti rungtynių. Smulkūs mergaitės pirštukai buvo išmirkę nuo šalto lietaus. Jau ir taip nesuprantant, kaip atsidūrė mokančių valdyti šluotas žmonių žaidimo varžybose, dar labiau trikdė tokios oro sąlygos. Viskas slidu, aplinkui vien tešlos, lietus trukdė kažką normaliai įmatyti. Kaip kokiam kiaulių garde!.. Fui. Eidama į aikštės vidurį žaliaakė vos nepargriuvo! Ši menka smulkmenėlė dar labiau sugadino ir šiaip nekokią nuotaiką. O dar prie šito pilno minusų komplekto prisidėjo ir tai, jog stebėti mačo susirinko daugybė Hogvartso moksleivių ir profesorių!.. Siaubas. Nors Abigailė tikėjosi, kad tribūnose sėdintys žiūrovai nekels didelio triukšmo su savo garsiais palaikymo šūkaliojimais dėl lietaus, nes jų burnos būtų paprasčiausiai prilijusios, tas spėjimas nepasitvirtino. Vos įžengus į aikštę Varno nago komandą pasitiko džiaugsmingi šūksniai, kuriuos iš Londono kilusi burtininkė stengėsi ignoruoti. Na, kad netikėtai neužkluptų nerimas ir nesulinktų kojos.
Rungtynės su klastūnynu nekėlė džiaugsmo, ypatingai žinant, jog priešininkų komandoje yra ta nupušėlė Elliw! Kas ją iš viso priėmė žaisti tokio rimto žaidimo? Netikiu, kad ji gerai žaidžia kvidičą! Tai juk sunkus žaidimas!.. Žiūrėk, dar skriejant ant šluotos sugalvos iš užančio išsitraukti kokį teleskopą ir panaudoti jį kaip.. Nežinia, kaip ką. Bet Nestrof visai nebūtų nustebusi, jeigu klastūnyno gaudytoja taip pasielgtų. Bet svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, mergaitė neturėjo laiko. Visa permirkusi dėl nenumaldomo lietaus, varniukė, išgirdusi švilpuką, atsisėdo ant šluotos „Atgimusi ugnis“ pakilo į orą.
Vėjas vis kėsinosi numesti rudaplaukę nuo šluotos, tačiau trečiakursė nepasidavė, tvirtai laikėsi įsikibusi koto. Stebėdama, kaip žali ir mėlyni taškai juda tai į vieną, tai į kitą pusę, mergaitė bandė suprasti, kur yra kritlis. Deja, lietus konkrečiai trukdė tai padaryti. Tik subolavo Elodie su savo blokštu, atmušanti greitą muštuką. Regis, jog jis skrido į.. Į klastūnyno puolėją, kuri laikė savo rankose kritlį ! Kiek varno nago puolėja stengėsi įžiūrėti, matė, jog prie tos raudonplaukės skrenda Nikolė, kita varnių puolėja. Tad Abigailei neliko, ką daryti. Ji tiesiog susiraukusia mina nuskrido aukštyn, jog situaciją galėtų matyti aiškiau, jeigu reikėtų, pavyzdžiui, perimti atimtą kritlį.
[-]
-
Gyvenimo vingiai buvo visiškai nenuspėjami. Kalbant atvirai, prieš porą mėnesių Arletė net nenutuokė, kad toks dalykas, kaip kvidičas jai bus įmanomas. Šviesiaplaukė nepagalvojo, kad galėtų įkalbėti mamą nupirkti jai šluotą, dauguma apsaugų, drabužius... Pasakius tokius žodžius varnelei prieš tai, ši tik būtų sukikenusi ir niekad nepriėmusi to rimtai. Tačiau posakis, kad niekada negalima sakyti niekada, ne be reikalo buvo taip dažnai naudojamas, taigi dėl to Russell vos iš koledžo vadovės, kuri šiemet dėstė žiobarotyrą, išgirdo, kad būtų šaunu surinkti kvidičo komandą, net nepagalvojusi du kart, ėmėsi iniciatyvos ir vos su pora kablumų ją ir surinko. Dabar galėjo pasigirti komandos vadovės titulu.
Bet naktis, kurios rytas tikrai bus kupinas nerimo, buvo labai prasta. Arletė visą vakarą ruošė namų darbus, kvidičą palikdama vis vėlesniam ir vylesniam laikui. Galbūt čia ir buvo gaudytojos klaida, mat kvidičo rungtynėms pasiruošti buvo tikrai neprošal. O ir laiko atsuktuvo neturėjo, tad pakeisti savo sprendimų praeitą dieną paprasčiausiai negalėjo.
Dvylikametė nuėjo miegoti tada, kai už lango jau buvo regimas kreminio atspalvio mėnulis, dangų kerėjo spindinčios žvaigždutės, dauguma vaikų jau seniai sapnavo sapnus, na, bent jau kvidičininkei atrodė būtent taip.
Logiška buvo ir tai, kad pabudus ryte varniukės nuotaika buvo blogiau nei subjurusi. Skaudanti galva jos emocinę būseną pablogino dar dešimt kartų, tad visą rytą net nesiruošė kažkam pažvelgti į akis. Tereikėjo pasiruošti kvidičo varžyboms: užsirišti visus raištukus, teisingai užsisegti įvairiausias apsaugas, kurių mama vaikui pripirko daugiau nei reikėjo. Nors ko ir reikėjo tikėtis? - šviesiaplaukė beviltiškai papurtė galvą ir liūdnai atsiduso. Jei būtų galėjusi tikrai kristų į lovą ir miegotų dar dešimt valandų. Tai patvirtino ir nesibaigiantis Russell mieguistumas. O kvidičo rungtynės dar net nebuvo prasidėjusios...
Neapsisprendė ar visą kvidičo aprangą vertėjo užsimauti dabar, ar vėliau, tačiau siaubingai tingėjo ieškoti Varno Nago uniformos, kuri buvo nukišta toliau nei su kvidiču susiję drabužiai. Dėl to dvylikametė iš mergaičių miegamojo išėjo pasidabinusi jais ir vos pavilkdama kojas kulniavo link pusryčių stalo. Tai buvo antroji varnės klaida. Atsisėdus prie bendrakoledžių, gaudytoja ištiesė ranką pasiimti keksiuką, visgi jos menka švilpiška gyslelė vis išlįsdavo pusryčių metu. Atsikandusi jo pajuto, kaip ant kvidičo kelnių užtiško vanilinis įdaras. Burtininkė išsitraukė lazdelę ir nieko nepagalvojusi tik mostelėjo ja, tačiau neteisingai ištartas burtažodis priminė, kad ne viskas šiame pasaulyje buvo taip paprasta. Vietoj to, kad kerai išvalytų dėmę, kelnės pasidengė nenuvalomu suodžių sluoksniu. Tai reiškė tik vieną - Russell sugebėjo sugadinti tokį drabužį, vienu neapgalvotu sprendimu.
Šiuo metu varniukė jau tūnojo kvidičo aikštėje. Žinoma, nebuvo nusiteikusi išgirsti švilpuko, tad stebėjo magą, kuris turėjo duoti ženklą. Manė, kad jei ir pakils paskutinė, nuo to nieko neatsitiks. Jai buvo svarbiausia pastebėti aukso šmaukštą, galėjo pradėti jo ieškoti ir žemiau nei tarp debesų. Tuo labiau ir oras nenuteikė viltingai.
Kai visi pakilo nuo žemės, varnė apžergė šluotą. Tą pačią akimirką pradėjo dairytis aukso šmaukšo, kurio, tiesa, nesimatė. Atsispyrusi nuo purvu padengtos žemės ji tęsė savo paiešką skraidydama ore.
Ak, ir kodėl lietaus kupini debesys turėjo pasirodyti tokią svarbią dieną?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Garbanė apie kvidičą dar buvo sužinojusi iš senelės ir šis sportas mergaitę tikrai žavėjo. Bet jai niekada nebuvo kilusi mintis, kad ji pati kažkada žais kvidičą. Bet gyvenimas yra nenuspėjimas ir, bet kada gali stipriai nustebinti. Bet vis dėl to rudaplaukė nors tai ir žinojo vis tiek labai stipriai jaudinosi dar net neįžengusi į aikštę. Gal reikėtų pasitraukti ? Klausė savęs britė rišdamasi apsaugas. Žinoma šios minties ji turėjo greitai atsisakyti, nes ji negalėjo nuvilti nei savo komandos narių nei savo koledžo. Nors ir kaip baimė ir jaudulys temdė protą. Kai jau varniukė buvo pasiruošusi pasiėmė šluotą ir priėjo prie savo komandos narių. Pirmakursė buvo pati jauniausia iš savo komandos ir dėl to dar labiau bijojo, kad pasirodys silpniausiai. Deja baimės ir apmąstymams nebuvo laiko, nes jau reikėjo eiti į aikšte. Mechel pavardės savininkė nedrąsiai ėjo per smarkų lietų kuris nepranašavo nieko gero. Čia tikriausiai ženklas, kad man nelemta žaisti šio žaidimo. Negatyviai galvojo jaunoji Mechel. Kai našlaitė atėjo kur reikia ir išgirdo švilpuką iš karto su dviem rankom apčiuopė šluotą ir atsisėdusi lėtai pakilo į viršų ir kau greičiau nuskrido prie savo gynėjos vietos. Na ką gi dabar tereikia laukti klastuolio su kritliu. Savo planus sau išdėstė vienuolikmetė ir pradėjo žvalgytis. Su lietaus pagalba irisinių akių savininkė vos galėjo atskirti savo komandos narius ir matyti mėlynus ir žalius taškelius. Išskirtinai šį kartą varno nago mokinė atidžiai viską stebėjo ir kiek galėdama stengėsi neišvykti į mąstymų pasaulį. Vienuolikmetė pastebėjo prie lankų artėjančia klastuolę su kritliu, bet ji dėl kažko į lankus nemetė. Ar čia sėkmė ? Nustebusi paklausė savęs garbanė ir toliau viską atidžiai ir akylai stebėjo bandydama nepražiopsoti nei vienos smulkmenos.
-
RPG vertinimas
Dori Mendel: 10
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Levanda Devyndarbė: 7
Sofi Barbierato: 7
Nikolė Parker: 10
Elodie Gold: 10
Indio Dellso: 10
Abigailė Nestrof: 10
Arletė Russell: 10
Gloria Mechel: 8
Bendras dalyvio koeficentas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Levanda Devyndarbė: NK[6,5] + PĮK [3,5] = BDK [10,0]
Dori Mendel: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Sofi Barbierato: NK[6,5] + PĮK [3,5] = BDK [10,0]
Indio Dellso: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Arletė Russell: NK[5,5] + PĮK [5,0] = BDK [10,5]
Gloria Mechel: NK[6,0] + PĮK [4,0] = BDK [10,0]
Elodie Gold: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Abigailė Nestrof: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Nikolė Parker: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Dori Mendel [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elliw.
Nikolė Parker [12,0] - Sofi Barbierato [10,0] = KS[2,0] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikolei.
Elodie Gold [11,0] - Sofi Barbierato [10,0] = KS[1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elodie.
Indio Dellso [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Dori Mendel: 5
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 3, 6
Levanda Devyndarbė: 6
Sofi Barbierato: -
Nikolė Parker: 2, 3, 5
Elodie Gold: 3, 4
Indio Dellso: 3
Abigailė Nestrof: -
Arletė Russell: 2
Gloria Mechel: -
Dori Mendel nesėkmingai atmuša muštuką į Elodie Gold.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff pastebi aukso šmaukštą.
Levandos Devyndarbės atliekamas veiksmas anuliuojamas dėl veiksmo pasirinkimo netinkamu momentu.
Nikolė Parker sėkmingai perima kritlį iš Sofi Barbierato rankų.
Elodie Gold veiksmas anuliuojamas, nes yra atliekamas veiksmas, kurį galima atlikti likus ne mažiau kaip 6 valandoms iki RPG rato vertinimo
Indio Dellso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Sofi Barbierato.
Arletė Russell pastebi aukso šmaukštą.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kirtlis Nikolės Parker rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
-
Besiartindama prie blizgaus daikto, nors jau pamiršo, kodėl link jo skrenda, Elliw suprato: tai tikrai yra tai, ko jai reikia! Kelis kartus vos į kažką neatsitrenkė. Galbūt tai buvo tie spalvoti taškai (ak, kaip būtų smagu atsitrenkti į kokią nors bjaurią mergiūkštę ir numesti ją nuo šluotos!), o galbūt... Tą akimirką velsietė pamiršo, ką ten svarstė, tad tik skubiai skriejo to blizgančio daikto link. Ne, tai tikrai nebuvo šaukštas - šitai klastuolė jau suprato. Bet jai pavyko prisiminti, kad tą blizgų daiktą reikia sugauti. Tik kaip tą padaryti, jeigu jis tolsta?! Nusprendusi, kad tai yra ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ir ne ne ne neLiucijos kaltė, Elliw supyko, bet iš paskutiniųjų stengėsi pasivyti tą nešaukštą.
Deja, sėkmė ilgai šypsotis negalėjo: mergaitė visiškai nematė, kur skrenda - ji stengėsi žiūrėti tik į blizgų ir apvalų (nors pastarąjį faktą netrukus pamiršo) daiktą. Nenuostabu, kad nepastebėjo ir pakeliui pasitaikiusio stulpo. Rudaplaukė trenkėsi į jį visa jėga ir bjauriai suskaudo galvą. Atrodė, tarsi kažkas būtų trenkęs jai teleskopu.
- AUČ! - gerokai pavėluotai suriko Elliw ir skubiai apsidairė. Laimei, pavyko nepamesti to keisto daikto iš akių. Kad ir kas tai buvo, velsietė būtinai jį paims ir tada galės... Ji jau nežinojo, ką darys, kai turės tą daiktą rankose, bet svarbiausia buvo tai, kad nebereikės šlapti. Elliw tikriausiai būtų pamiršusi apie lietų, tačiau keli bjaurūs lašai įkrito tiesiai į akis, ir mergaitė beveik apsiverkė iš netikėtumo. Ji net pamiršo dėl visko apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes. Ne, dabar reikėjo kažkaip greičiau pasivyti tą daiktą. Tik kaip paskui jo nepamesti? Ši mintis sukėlė nerimą, ir Elliw nejučia sulėtino greitį. Tas nešaukštas nieko nelaukė, tad reikėjo jį ir vėl vytis. Laimei, velsietė susiprotėjo tai padaryti ir netrukus jau buvo visai netoliese. Atrodė, tereikia ištiesti ranką, bet lietus, šaltis bei vėjas ir vėl sutrukdė. Ir tada Elliw viską suprato: dėl lietaus kalta ne neLiucija, dėl šalčio - ne ne neLiucija, o dėl vėjo - ne ne ne neLiucija! Taip, kaltos tik jos!
Elliw pabandė padidinti greitį, bet staiga pradėjo slysti nuo šluotos ir vos nuo jos nenukrito. Smigusi porą metrų žemyn mergaitė gerokai išsigando. Skubiai pakėlusi akis pamatė, kad blizgusis daiktas yra šiek tiek nutolęs, tačiau vis dar matomas. Ak, kaip buvo gerai, kad jis blizgėjo! Matėsi net ir tokiu pasibaisėtinu oru. Galų gale Elliw pasijuto beveik patenkinta. Dabar reikėjo dar kartą padidinti greitį, pagaliau pasivyti tą daiktą ir jį sugriebti. Kadangi mergaitė jau buvo pamiršusi apie susitikimą su stulpu, elgėsi gana užtikrintai. Ji nebuvo labai patyrusi skraidytoja, tačiau greitį padidinti pavyko. Jau visai netrukus rudaplaukė buvo prie blizgaus daikto, kuris, kaip paaiškėjo, buvo visiškai nepanašus į šaukštą. Elliw jau tiesė ranką jo paimti, bet tuo metu nusičiaudėjo, ir kamuoliukas (?) vėl paspruko. Rudaplaukė supyko ir jau norėjo apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes, tačiau nebuvo laiko: reikėjo dar kartą pasivyti tą bjaurią ne ne ne ne neLiu... na, tą kamuoliuką.
Vos nulaikydama slidų šluotos kotą velsietė prigludo prie jo ir taip pradėjo skrieti gerokai greičiau. Blizgusis kamuoliukas judėjo gana sparčiai, tačiau Elliw nepasidavė. Vos po akimirkos ar dviejų ji vėl buvo visai šalia savo tikslo. Net pati nustebo, kad vis dar jį prisimena, tačiau dabar negalėjo apie tai galvoti: reikėjo pagaliau sučiupti tą daiktą. Velsietė ištiesė ranką šaukšto kamuoliuko link ir ruošėsi pergalingai nusišypsoti. Varžovus ji jau buvo pamiršusi.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2]
-
Muštukas skriejo... skriejo... ir pralėkė pro Elodie.
- Kad tave sodo nykštukai užspardytų! Nepataikau! - rėkė Mendel nebekreipdama dėmesio, kad lietus laša, o tiksliau bėga, į burną.
Dvylikmetė nervavosi, jog nesugebėjo numušti Elodie. Kol toji varnė ore, Klastūnyno žaidėjams gresia būti sužeistiems. Lietus merkė kiaurai. Buvo nežmoniškai šalta. Kuo toliau, tuo laikytis už šluotos koto darėsi sudėtingiau. Dar tos suknistos apsaugos... Akiniai, šalmas... Ir tas jausmas, kad Dori tuoj nuslįs nuo šlapios šluotos...
Bet po akimirkos dejonėms ir vėl nebeliko laiko, nes Mendel pro miglą pamatė muštuką. Šiandien man sekasi, klastuoliškai šyptelėjo antrakursė ir kažkur tolyje įžiūrėjusi mėlyną dėmę, kuri turėtų būti kažkas iš varnių, bei į ją nusitaikiusi, iš visų jėgų blokštu dėjo į muštuką. Mendel nesuprato, kas įvyko, nes blokšto ir muštuko susidūrimo akimirką ji pajuto kažkokį keistą pasipriešinimą. Muštukas nenuskriejo tolyn. Ir tada Dori, pasivaliusi tuos suknistus akinius, kurie nuo lietaus nieko nesaugojo, bet dar ir trukdė matyti, suprato, jog plojo visai ne į muštuką, o į... Levandos galvą! Dėl išrinktojo Poterio, tai buvo Levandos šalmas! Šią akimirką trumpaplaukė džiaugėsi dėl to, kad egzistuoja kvidičo apsaugos, ir kad visi klastuoliai jas užsidėjo.
- Levanda, aš labai atsiprašau! - suspigo Dori. - Sumaišiau tavo šalmą su muštuku!
Užraudusi kaip burokas, o tai blyškiaveidei būdinga nebuvo, tamsiaplaukė nuskrido kuo toliau nuo Levandos. O aš įsivaizdavau, kad galiu ginti savo komandą nuo muštukų, ir prašom, tvojau tiesiai kapitonei į galvą! Siaubas, kaip Mendel galėjo šitaip susimauti?! Nors oras buvo klaikus, tą akimirką antro kurso klastuolė visai nenorėjo, kad rungtynės baigtųsi. Ką pasakys Levanda, kai nusileisim žemyn? Ji mane nudės!
Dori, besidairydama muštuko, ėmė galvoti, ar tikrai gerai pasielgė nutarusi žaisti kvidičą. Taip, skraidyti jai patiko, o ir per treniruotes neblogai sekėsi. Tačiau žaisti atmušėjos pozicijoje reikėjo tokios didelės jėgos. Ar Dori ją turi? Nebuvo tikra. Vieną kartą ji sugebėjo apskritai pamesti blokštą, kitą kartą nepataikė į savo taikinį, o trečią kartą sumušė komandos draugę. Galbūt Mendel paskubėjo? Gal reikėjo palaukti kitų metų? Muštukas! Dori ėmė jį vytis, nes šis, regis, buvo sugalvojęs kažkur skristi nardydamas tarp žaidėjų. Greitai lėkti Dori buvo labai sunku, nes rankoje maišėsi blokštas. Deja, be jo prieš muštuką mergaitė buvo bėjėgė. Norėdama pasitaisyti Mendel trumpam atlaisvino pirštus, kurie stipriai gniaužė šį tvojimo įrankį. Tik truputėlį. Kad dar stipriau sugniaužtų. Ir tada... tas nenuorama blokštas išslydo iš rankų ir vėl krito žemyn. O ne! Aš šito neleisiu! Negaliu šito leisti! Dori šovė žemyn, šį kartą stebuklingu būdu nepametusi blokšto iš akių. Ji negalėjo leisti, kad jis vėl pasimestų aikštės purve, negalėjo leisti, kad jos kojos vėl klampiotų po mėšlyną, o grifai gardžiai juoktųsi. Susikaupusi Mendel, visai netoli žemės, dešine ranka sugavo blokštą. O taip. Triumfas. Pergalės skonis. Galėčiau būti gaudytoja. Tačiau rungtynių šurmulys virš galvos priminė, kad Dori visai ne gaudytoja, ir kad vos vos dar kartą nepametė blokšto. Iš apačios dvylikmetė pamatė muštuką ir nieko nelaukusi skrido jo link, nors į viršų skristi buvo daug sudėtingiau nei į apačią. Atsidūrusi prie muštuko nepertoliausiai pamatė abi komandų gaudytojas: ir Elliw, ir Arletę. Nejaugi jos pastebėjo šmaukštą? Dori bloškė muštuką Arletės link, nors mieliau būtų tvojusi Elliw.
[Atmušimas į Arletę Russell: 2, 4]
-
Šalta. Be galo šalta. Tik deja, tasai šaltis negalėjo turėti jokios įtakos Nikolės žaidžiamam žaidimui ir jos veiksmams. Juk vis dėl to, Nikolė buvo vyriausia iš savo komandos narių, taigi turėjo rodyti pavyzdį, ir tuo labiau neturėjo teisės apsikvailinti. Taigi stengdamasi nekreipti dėmesio į šaltį, pavijusi Sofi burtininkė ištiesė drebančią ranką link jos. Tiksliau ne link jos, o link jos laikomo kritlio. Pati Klastūnyno puolėja Parker pavardę turinčiai merginai mažiausiai rūpėjo, ana galėjo ir pragaron nusibelsti, šiuo metu jai rūpėjo tik kritlis, kurį Sofi laikė tvirtai prispaudusi prie savęs.
Nepavykus atimti kritlio iš šono, Varno Nago puolėja suniurnėjo negražų žodį ir padidinusi greitį aplenkė Sofi ir užkirto jai kelią link lankų. Tuomet nieko nelaukdama, viena ranka laikydamasi už slidaus šluotkočio, kitą ranką ištiesė link klastuolės nešamo kritlio ir sėkmingai jį perėmė. Valio! ne įtint džiaugsmingai sušuko Nikolė savose mintyse, tačiau balsiai nieko neištarė, nes į burną būtų pritekėję tiek vandens, jog bala žino kas tada būtų.
Bet gal ir ne "valio" - vos sunkokas kritlis atsidūrė pas kvidičinininkę rankose, ši su visu kamuoliu vos nenudardėjo žemyn nuo šluotos, nes jos tas jėgų procentas taip ir nepadidėjo, o kritlis buvo tiesiog per sunkus tokiomis aplinkybėmis. Laimei, nudardėt nenudardėjo, bet nelaimei, kritlio svoris privertė Nikolę pasiversti ant šono, o tai reiškia ir nuslysti nuo šluotos.
Na o paskui viskas vyko žaibo greičiu, tad nelabai ir bebuvo galima suprasti kas įvyko iš tiesų. Kai jau slydo, bet dar nenuslydo nuo šluotos, Nikolės pirmieji instinktai buvo sugriebti ir tvirtai prispausti prie savęs kritlį, jog tik jis neatitektų priešininkams. Vos tik tai padarė, kas užtruko tik šeštąją sekundės dalį, Nikolė suvokė jog slysta nuo šluotos ir jei tuč tuojau jos nesugriebs, nudardės plius minus šimtą metrų žemyn. Kita ranka, kuria nelaikė kritlio, staigiu judesiu sugriebė šluotą.
Jai pavyko. Pavyko nenukristi nuo šluotos.
Deja, džiaugsmas buvo trumpalaikis, nes šluota pasirodė esanti labai slidi nuo to prakeiktūniško lietaus. Ir kodėl lyti turėjo būtent šiandien?! Nors ir tokia mintis užėmė bereikalingą vietą Nikolės galvoje, ji vis vien jau ten buvo. Nebežinodama ko griebtis, kai kaba šimto metrų aukštyje laikydamasi viena ranka už slidžio šluotkočio, nuo kurio slysta merginos ranka, rožinių plaukų savininkė pradėjo panikuoti. Kas, jei joks komandos narys nepadės? Deja, tokioms mintims tiesiog nebuvo laiko, tad penktakursė susikaupusi ir panaudodama visas savo turimas jėgas - kurių nuo adrenalino padaugėjo - ta viena ranka, kuria laikėsi už šluotos, prisitraukė ir pamėgino užkelti koją.
Jėga, jai pavyko! Pagaliau depresija serganti mergina tvirtai vėl sėdėjo ant šluotos ir, laimei, su kritliu. Prisiminusi pastarąjį faktą, Nikolė apsidairė ir suradusi tiesiausią kelią link trijų stulpų be žaliųjų kliūčių, pasileido link jų.
[Metimas perėmus kritlį: 2, 6]
-
Jeigu lietaus kupini debesys turėtų emocijas bei jausmus, dabar jie būtų pašaipiai nusijuokę. Mergaitė numanė, kad stebint kvidičo rungtynes iš viršaus, jos atrodė tiesiog tragiškai. Koledžų mokiniai, kurie buvo susirinkę stebėti šio žaidimo jau tūnojo tribūnose permirkę, tad Arletė neabejojo, kad dauguma vos pasibaigus rungtynėms lėks į ligoninės sparną, mat tokiu oru pasigauti žiobariškąjį gripą ar kokią didesnę nesąmonę - vieni juokai.
Negi buvo taip sunku perkelti rungtynes kitai dienai?
Arletė giliai atsiduso, kadangi nuo tokio varginančio skraidymo šluota, prie jos galvos skausmo prisidėjo ir nemaloniai perštintis delnas - matyt bus kažkur įsibrėžusi ir to nepastebėjusi iki to laiko, kai kraujas pasruvo per visą plaštaką. Tiesa, dažniausiai varniukė į tokius dalykus dėmesį atkreipdavo greitai, mesdavo ką tuo metu darydavo ir nulėkdavo plauti žaizdos, tačiau šiuo metu šviesiaplaukė negalėjo palikti savo komandos, tad sukandusi dantis tvirčiau įsikibo į šluotą ir dar kartą neviltingai atsiduso.
Tačiau galvoti apie tokius dalykus nebuvo kada, mat kvidičo rungtynės buvo vos prasidėjusios. Russell žinojo, kad šansas, jog jos baigsis taip greitai buvo minimalus, bet jeigu kažkas būtų paklausęs jos nuomonės, ši mielai leistų rungtynių pabaigai įsivyrauti vos už poros minučių. Juk lietus, iš rankų slystanti šluota, permirkę šviesūs plaukai ir purvo balos, tikrai nenuteikė nuotaikingai. Ech, galėjo nelįsti į kvidičą, tuo labiau būti gaudytoja...
Žalsvos akutės mėgino pastebėti aukso šmaukštą, nes tai padaryti nebuvo lengva, kadangi oras, net ir puikia rega pasižyminčiai varniukei, tikrai nepadėjo pastebėti tų dviejų sparnų ir auksinio kamuoliuko. Dėl to Russell žvalgėsi aplink mėgindama susikaupti.
Laikytis ant šlapio šluotos koto nebuvo lengva, visa laimė, kad nebuvo kvaila ir apsisiautė lietpalčiu, prieš lipant ant jos. Tiesa, šis svėrė daugiau, mat visi lietaus lašai susigėrė į jį, tad Russell ant savo nugaros tempė dar ir jį. Tik maldavo, kad šis padėtų nesusirgti, nes gi tai buvo įmanoma, tiesa?..
Panelė nardė pro klastuolius ir varniukus, net nepažvelgdama į jų veidus, šiuo metu varniukei buvo svarbiausia pastebėti aukso šmaukštą, kurio pagavimas reiškė pergalę. O juk pergalė į varnų sąskaita tikrai nebuvo bloga idėja...
- MATAU! - nesusilaikiusi kiek įmanydama garsiau sušuko. Tą akimirką dvylikametė pamiršo ir miego trūkumą, ir prastą nuotaiką, ir tai, kad šiuo metu buvo visiškai permirkusi. Kai jos žalsvos akutės pastebėjo aukso šmaukštą ji negalėjo pagalvoti apie kažką pesimistiško. Dabar jai tereikėjo jį pagauti greičiau už... Klastuolių gaudytoją, kuri jau lėkė link Arletės tikslo.
Varniukė apsuko visą ratą aplink aikštę taip, kad link aukso šmaukšto skirtų iš visai kitos pusės negu Elliw. Ji nėrė pro kitus burtininkus bandydama aukso kamuoliuko nepamesti iš akių. Priskridusi prie mažiau nei metro iki jo, Russell tiesė savo iš jaudulio drebančią plaštaką jį pagriebti, o ar tai padarys klastuolė, ar ji, jau buvo laimės reikalas. Negalėjo nusiraminti, tačiau smalsumo vedama nesugebėjo net užsimerkti.
Ar ten muštukas lekiantis į mane? - dar spėjo susimąstyti, tačiau, žinoma, į tai neatkreipė dėmesio. Arletė Russell pamatė aukso šmaukštą ir dabar bandė jį sugauti, o tai buvo svarbiau nei kažkoks muštukas!
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]
-
Viską akylai stebėdama ir lėtai skraidydama tarp lankų garbanė pajuto nuobodulį. Kiek ji buvo girdėjusi tai kvidičas buvo labas įdomus sportas kuriame beveik neįmanoma pajusti nuobodulio. Dėl to britės galvoja iškilo keli klausimai. Ar mano kvidičo rolė yra nuobodi ? Ar šis kartas yra kažkuo ypatingas, kad skiriasi nuo kitų ? O gal tiesiog tai ne tiesą arba mano žinios yra pasenusios ? Šiek tiek pažiūrėjusi kaip kvidičą žaidžią kiti rudaplaukė suprato, kad pirmojo klausimo atsakymas yra teigiamas. Įdomu ar kažkas pastebės jeigu aš iš čia dingsiu ? Paklausė savęs Gloria dar labiau paveiktą nuobodulio. Tikriausiai taip. Kai kažkoks klastuolis atskris prie lankų su kritliu iš karto visi tai pastebės. Ir paskui iki mokyklos baigimo mane smerks visi varniukai. Greitai sau atsakė jaunoji Mechel ir toliau stebėjo kaip kitiems yra smagu ir įdomu žaisti šį žaidimą. Po dar kelių minučių nuobodžiavimo varniukė pastebėjo, kad klastūnyno atmušėja nutaikė muštuką į Arletę. Kuri atrodė pastebėjo aukso šmaukšta ir visą savo dėmesį davė tik jam visai nepastebėdama lekiančio kamuolio į ją. O ne reikia ją asaugoti. Bet pala jeigu kažkoks klastuolis su kritliu atskris čia ir manęs nebus. Pradėjo savo mintyse ginčytis pirmakursė ir po kelių apmąstymo sekundžių nugalėjo grifišką našlaitės pusė. Ir nieko nelaukdama kiek galėdama greičiau skrido link komandos kapitonės ir prie jos artėjančio muštuko. Tikiuosi spėsiu. Greitai pagalvojo vienuolikmetė skrisdama per stiprų lietų kuris gan smarkiai lėtino irisinių akių savininkę. Taip pat panašią žalą darė ir jos plaukai. Nors rudos garbanos ir buvo surištos į tvirtą kasą kelios, laisvos sruogos trukdė varno nago mokinei gerai matyti. Na vis tiek kokios kliūtys būtu rudaplaukė nuskrido netoli lekiančio muštuko ir užstojo gaudytoją, kad ji nesusižeistų ir toliau galėtų gaudyti šmaukštą. Tikiuosi viskas pavyks.
[Bandymas užstoti komandos draugę Arletę Russell stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3,5]
-
Rodėsi, kad tas rudas taškas, artėjantis link antrakursės, būtų jau nuskynęs ją iš vaizdo. Bet šis tik gražiai prazujo pro josios šoną. Mergaitė greitai žvilgtelėjo į gyvatę su tuo pačiu blokštu, ir supratusi situaciją pradėjo isteriškai juoktis.
- CHA! Nusususi gyvačiokę, išmok taiklumo, žiople! - pašaipiai rėkdama žaliąjam taškui, nusikvatojo varnė.
Puikus rungtynių startas. Dabar kelioms minutėlėms Varno Nago atmušėja turėjo laisvo laiko paskraidyti ir dar pasityčioti iš tų šlykščių, dabar dar ir glitnių, atrodančių kaip permirkusios vištos, klastuolių. Šia proga ji su malonumu skubėjo pasinaudoti. Dabar Elodie skrido į kitą arenos pusę, ieškant asilų, kurie sugeba dar labiau susimaut, nei įmanoma normaliam žmogui. Ai, gi čia normalių nėra. Pamiršau, kad einu į idiotų privisusią, persenusią pilį. Bent jau galima čia išmokt išradingesnių būdų pakartinti gyvenimus visiems čia esantiems idiotams. Myliu savo gyvenimą. Deja, kol kas labiausiai išmatas malanti gyvatė tebuvo klastuolių atmušėja. O ši sugebėjo britę dar ir stebinti. Nu sugebėk tu man būti ant TIEK besmegenei, kad dar ir blokšto neišlaikyti. Ach, man jau net darosi jūsų gaila, požemių žiurkiągaliai. Dar prunkštelėjus iš tosios nevykėlės, varnanagė nuskrido tolyn, neradusi nieko įdomesnio priešų gretose.
Ji tikėjosi bent savo komandos narių šiek tiek didesnių proto jėgų. Bet ir tai nuėjo šuniui ant uodegos. Dabar buvo galima grožėtis Nikole vos nepralošiant viso žaidimo, beveik nukrentant nuo šluotos ir pametant (!) kritlį. Kad ir kaip būtų buvę nemandagu ir ne itin gerai įžeidinėti savus komandos narius, bet Elodie tai absoliučiai nerūpėjo. Ką, aš turėčiau būti DRAUGIŠKA? Šitas žodis mane vemti verčia, geriau jau degčiau gyva Aragogo nasruose, negu ištarčiau bent vieną gerą žodį šiems apgailėtiniems žemės kirminams, fu. Tad taip ji ir prašneko prarėkė:
- Idiote tu! Tau dašunta, kad vos neprakišai mums taurės?! Pasinaudok smegenimis bent sykį gyvenime, aptriušusi varna, nebedaryk mums gėdos, jeigu nenori iš muštuko į nosį! - piktus žodžius spjovė juodaplaukė. Ji dvejais šios rankos pirštais gestais parodė, kad šią apgailėtiną puolėją ji stebės. Papurčiusi nusivylusią galvą, ji šovė su sava šluota tolyn.
Kadangi veiksmo ne itin daug buvo (Ach, išskyrus tą nususėlę atmušėją dar ir trankant savo komandos nariams per galvas. Nors, tai ir visai pateisinama, aš irgi daryčiau taip pat.) dvylikametė nusprendė skristi aukštyn, ir apsivemti nuo vaizdo pasigrožėti vaizdu iš aukštai. Aišku, ne itin praktiškas oras tam negelbėjo, nes mergaitės apsauginiai akiniai sruvo vandeniu, nors ir nelabai buvo ko ten įžiūrėti aukštai padangėje. Galiausiai ji pristabdė greitį, ir sustojusi patogiau atsisėdo ant šluotos, priglausdama blokštą prie šluotos kita ranka. Taip įsitaisiusi, Gold alkūne nusibraukė grubiai vandenį nuo akinių ir akyliai įsistebeilijo žemyn. Gerai, tarp visų idiotų, Arletė su Abigaile DAR neprisidirbo. Na, jos ir negalėtų, antraip namo nebegrįžtų. Paprasta matematika. Apsidairius atidžiau, varnės akys greitai pastebėjo tą numylėtąjį muštuką. Šyptelėjusi puse lūpų, ji pasilenkė ir visu greičiu zujo žemyn, akyse matanti tik tą kamuolį. Skrendant pro šalį keletą įvairių idiotų, ji vis rėkė visiems slinktis iš kelio. Bet atsidūrus prie pat muštuko, jos rudos akys pastebėjo blizgėjimą netoliese, ir žalią tašką už blizgesio. Greitai suvokusi, ką reikia pridirbt, anglė užsimojo su blokštu, ir itin arti priartėjus, tėškė muštukui su juo.
[Atmušimas į Elliw Gwawr Dwynwen Goff. (1,5)]
-
Lijo dar stipriau. Abigailei pradėjo skaudėti galvą dėl tribūnose sėdinčių kvidičo žiūrovų šūkaliojimų, dėl įtemptos situacijos. Varnė tiesiog norėjo tučtuojau dingti iš aikštės ir šiltai susisupti po antklode savo lovoje. Tai būtų buvęs nuostabus dienos planas. Ir dar knygą prigriebti paskaityti būtų gerai. O ne dabar-sėdėti ant šlapios ir slidžios šluotos lediniam lietui pilant kaip iš kibiro. Be to, trečiakursė jautėsi visiškai nereikalinga. Toks jausmas, jog Varno Nago kvidičo komanda būtų puikiai apsiėjusi ir be jos. Nikolė Parker puikiai žaidė puolėjos pozicijoje, nes mergaitė jau matė, kaip ji sugebėjo atkovoti kritlį iš kažkokios klastuolės. O Abigailė tik skrajojo kažkur padangėse ir stebėjo situaciją.
Varnanagė nebejautė nušalusios nosies bei rankų pirštų. Jie tiesiog, regis, buvo suledėję. Net nėjo pajudinti. O šluota juk neskleidė šilumos. Be to, Nestrof kažkokiu būdu sugebėjo neužsidėti pirštinių.. Ir tai, neabejotinai, buvo antroje vietoje pagal blogumą priimtas sprendimas. Pirmavo atėjimas į šias varžybas. Na, rudaplaukės jau nebejaudino reputacija ar dar pasirodymas prieš Elodie bei Arletę, kai realiai grėsė rizika gyvybei. Juk nuo tokios slidžios šluotos laisvai galima nukristi!.. Ir kodėl tėtis man nepapasakojo kokių triukų, susijusių su kvidiču ir šluotomis per tokį prastą orą..-pagalvojo kvidičininkė. Juk Artūras visuomet pagelbėdavo, tad kodėl nesumanė šį sykį mestelti kokių gerų idėjų? Keista. Nors, kad ir nepakalbėjo apie kvidičą su tėčiu, mergaitė jau laukė, kada galės aptarti kiekvieną smulkmeną.
Per lietų stebint veiksmą, žalių akių savininkė pastebėjo vieną labai, labai negerą dalyką. Klastuolė-keistuolė Elliw ir Arletė buvo vienoje vietoje. Matyt, kad pamatė šmaukštą. Abigailei suspurdo širdis- jeigu varnanagių kapitonė pagautų tą auksinį skraidantį kamuoliuką su sparneliais, varniai laimėtų kvidičo mačą prieš Klastūnyną! Tai būtų tiesiog nuostabu! Bet begalvojant apie tą galimybę, jog Varno Nagas gali tuojau pat laimėti (jeigu ta pamišėlė teleskopų saugotoja nepalies šmaukšto pirma), Nestrof pamatė, jog į Arletę skrieja muštukas! Siaubas! To dar betrūko! Na, jau ne. Neleisiu, kad kažkoks kvailas muštukas sutrukdytų tai mielai mergaitei paliesti šmaukšto! Gaila, kad varnė nepamatė, iš kur atskriejo tas muštukas, nes mintyse tą, kuris taip padarė, visai be gailesčio būtų iškeikusi pačiais baisiausiais žodžiais.
Nepaisant apsunkusios aprangos dėl lietaus ir sustingusių rankelių, Abigailė palenkė šluotą ir nuskrido link blondinės. Dideli lietaus lašai taškėsi į veidą. Nesvarbu, pasiseks apginti vieną iš trijų Varno Nago muškietininkių ar ne, trečiakursė bent bus kažką dėl to dariusi ir nesijaus nereikalinga. Galbūt.
Londonietė jau artėjo prie varnių komandos kapitonės. Ar pavyks sėkmingai uždengti komandos draugę? Jaudulys kilo mergaitės širdyje.
-Svarbiausia pasitikėti savimi,-tyliai sušnibždėjo rudaplaukė pati sau.
-
Levanda laukė kol muštukas, nuo kurio ji gynė Elliw, atsitrenks į ją, tačiau praėjo gera pusė sekundės, kol mergina susivokė, jog joks muštukas nesikėsina į jos komandos narę. Atsigręžusi ji pamatė, kad jokio muštuko netoliese net nėra. Ar tu juokauji?! Ar kažkas man pripylė nuodų į moliūgų sultis, kad man vaidenasi muštukai, ten kur jų nėra? Ar aš jau nebesugebu suvokti, kur tas nelemtas rudas kamuolys skrieja? Staiga, mergina prisiminė, kad sėdėdama palapinėje prieš rungtynes suvalgė kažkokių kišenėje rastų saldainių iš „Magiškų Vizlių šunybių“. Nors neprisiminė nei pupeles primenančių saldainių pavadinimo, nei iš kur juos gavo, tačiau jos atmintyje išliko ant pakelio iš blizgančio popieriaus iškirpto vaiduoklio atvaizdas. Levanda nusprendė, jog tie saldainiai sukėlė jai haliucinacijas, mat jokio kito logiško ar magiško paaiškinimo ji nesurado. Mergina nesuprato, kaip galėjo būti tokia neatsargi ir suvalgyti velnias žino ko, o ypač iš „Magiškų Vizlių šunybių“, mat visi žino, jog ten galima rasti visko.
Atsipeikėjusi klastuolė iš gėdos norėjo skradžiai žemę prasmegti, bet, deja, tai buvo nelabai įmanoma, mat ją nuo žemės skyrė keli metrai, jei ne daugiau. Levanda suvokė, kad jei ji ir toliau nesugebės susiimti ir nustoti blaškytis, tikrai pakenks savo komandai. Ji jautėsi kaip šuniui penkta koja, veltui maišydamasi savo komandos nariams, kurie dėjo visas pastangas bandydami išgyventi šias rungtynes.
Staiga, kažkas kieto atsitrenkė į jos galvą. Nors smūgį ir sušvelnino šalmas, tačiau to pakako, kad mergina prarastų pusiausvyrą. Levanda pasviro ant šono. Ji tikrąja to žodžio prasme kabėjo ore tik viena ranka laikydamasi už skolintos šluotos. Tik nežiūrėk žemyn, vis kartojo sau raudonplaukė, bandydama kojomis ore atsispirti ir kažkaip vėl užsiropšti ant šluotos, kuri, žinoma, buvo slidi it gyvatė. Merginai velniškai skaudėjo kiekvieną rankos raumenį, mat ši niekad nebuvo itin sportiška. Levanda buvo įsitikinusi, kad, jei dabar kristų, tikrai neišsisuktų be kokio sulaužyto kaulo. Negana to, ji buvo tikra, kad madam Pomfri jos nemėgsta. Tokių minčių paskatinta ji šiaip ne taip įsisiūbavusi užsikorė ant šluotos.
Apsidairiusi ji pamatė įraudusią Dori, kuri atsiprašė merginos ir buvo akivaizdžiai susigėdusi. Nespėjusi nuraminti atmušėjos, klastuolė pamatė varnę, kuri blokštu taikėsi į muštuką. Nors Levanda ir suvokė, kad turėtų žaibiškai skirsti link savo komandos gaudytojos, mergina suabejojo, ar šis muštukas tikras, ar jai vėl dvejinasi akyse. Ji apsidairė aplinkui, bet niekur nematė jokio kito į muštuką panašaus kamuolio. Ką daryti?! Levanda visiškai nepasitikėjo savo akimis ir nenorėjo veltui brautis pro kitus komandos narius vien tam, kad bandytų sustabdyti įsivaizduojamą kamuolį. Ji vis dar nesuprato, kas įvyko anąkart ir kodėl ji, užuot gynusi kitą komandos narį nuo pasiutusio kamuolio, puolė prie Elliw. Net, jei haliucinacijas ir sukėlė nelemti saldainiai, raudonplaukė nežinojo, ar jų poveikis trumpalaikis, ar ne.
Ketvirtakursė smarkiai užsimerkė ir vėl atsimerkė, tačiau muštukas, kuris jau kėlė akivaizdžią grėsmę gaudytojai niekur nedingo. Ji stipriai suspaudė šluotą, vildamasi, jog šį kartą jai pasiseks. Levanda puolė prie Elliw, į kurią žaibiškai skriejo rudas kamuolys. Net, jei klastuolei ir vaidenasi, geriau nerizikuoti ir nesėdėti ant šluotos vidury aikštės it pabučiuotai, kol kiti komandos nariai neriasi iš kailio.
[Bandymas uždengti Elliw Gwawr Dwynwen Goff stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją (1;4)]
-
Kuo toliau žaidimias įsibegėjo, tuo labiau Indio nesuprato kokio galo jis registravosi į tą Kvidičo čempionatą. Turnyrui įsivažiavus atsiskleidė ne tik tikrosios žaidmo, bet ir žaidėjų pusės. Nors pliaupiantis lietus šiek tiek užgožė nervų nelaikančių ir akivaizdžių pykčio priepuolių turinčių varnių ir klastuolių klyksmus, Indio vis tiek puikiai girdėjo kaip jau pirmąsias žaidimo minutes mergaitės koliojo viena kitą kaip reikalas. Ypač išsiskyrė viena varniukė, kuriai Indio kaip reikalas norėjo užvožti per galvą, deja, Dori su blokštu aplink niekur nesimatė. Tik visai neseniai berniukas pastebėjo, kad yra vienintelis vyriškosios lyties atstovas šiame turnyre, o tai nieko labai gero nežadėjo, nes įsiutusios mergaitės gali būti žiaurios. Juodaplaukis žinojo tai iš patirties.
Visiškas šaltis smelkėsi vis giliau ir giliau į berniuko venas bei arterijas, stingdydamas kiekvieną rastą lastelę savo kelyje. Jei ir toliau taip stypsos ant šluotos nejudėdamas vienoje vietoje, neabejotinai visas suragės. Dėl to pasikinkė savo poros valandų (ar kad ir kiek rungtynės tęsis) transporto priemonę ir pasileido į tą pusę, kurioje pamatė kažkokiu būdu komandos gaudytoja tapusią kvėša Elliw. Iš patirties žinojo, kad šiai ankščiau ar vėliau reikės kažkokios pagalbos. Klastūnyno gaudytoja šiuo metu vaikėsi jau pastebėtą aukso šmaukštą, todėl tai reiškė, kad Indio kaip kokiam nusususiam, pavalgyt negavusiam, šuneliui teks vaikytis ją iš paskos.
Skrendant vėjas kedeno iš už šalmo aplink ausis išlindusius tamsius plaukus ir kiaurai pūtė pro visas apsaugas ir megztinį. Sekantį rytą atsikelti su skaudančia gerkle buvo tikrai neišvengiama. Negi teisėjai negali išburti gero oro? Didžiais burtininkais pasivadinusių idiotų kompanija. Staiga didelis vėjo gūsis, pasirodęs visiškai iš niekur, privertė berniuką netekti savo šluotos kontrolės. Klastuolis puolėjas susiūbavo ir ūmai nukrito nuo šluotos. Vienintelė ranka, dar šiek tiek besilaikanti šluotos, saugojo berniuką nuo kritimo ant šalpios žemės ir užsimušimo. Greitai, kad niekas nepastebėtų, kaip Indio, tarsi elektros šoku papurtyta varlė, raitosi ore į kairę dešinę, suėmė šluotą antrąja ranka ir beliko tik užkelti vieną koją. Tai nebuvo taip paprasta, nes vėjas vis kėsinosi nupūsti nuo vaizdo berniuką, tačiau šis, tvirtai laikydamasis rankomis, užsikorė atgal ant šluotos ir supratęs, kad pametė Elliw puolė jos ieškoti. Pro berniuko akis skraidė įvairaus dydžio kamuoliai, tačiau stebėtinai, nei vienas neturėjo pakankamai sėkmės daužtis į Indio.
Indio pagaliau kažkur tolumoje pastebėjo žalią apsiaustą ir siluetą, kuris buvo bent jau panašus į Elliw. Pasileidęs link jo berniukas žvalgėsi į šonus, kad tik jo nenudaužtų koks nenaudėlis muštukas, nes tada tuom ir baigtųsi turnyras berniukui. Nors turėjo visas reikiamas apsaugas, skristų nuo šluotos kaip reikalas.
Staiga pamatė kaip nedidelis kamuolys dideliu greičiu skrenda tiesiai į Elliw. Tai buvo veiksmas kurio Indio taip ir laukė. Nors buvo netoliese ir stebėjo ją, priskristi arčiau ir užstoti vis tiek užtruktų, dėl to tamsiaplaukis ėmė svarstyti idėją bandyti odą aptrauktą kamuolį sugauti rankomis. Aišku, jis žinojo, kad tai nėra labai protinga ir turbūt draudžiama taisyklių. Kamuoliui artėjant Indio turėjo apsispręsti ką darys, dėl to tiesiog darė ką liepė instinktai. Priskridęs prie pat mergitės jis atsisuko į kamuolį ir visu kūnu pabandė uždengti Elliw nuo muštuko.
[Bandymas užstoti Elliw Gwawr Dwynwen Goff stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1,6]
-
Pagaliau rungtynės buvo tęsemos. Nors ką? Pagaliau. Tikrai ne. Buvo tragiška. Sofi sėdėjo ant šluotos stengdamasi neprapliupti pykčiu. Iš jos buvo atimtas kritlis. Į ją buvo paleistas muštukas. Indio pasirodė ne toks ir blogas, nors jis nei kiek nepadėjo apsisaugoti nuo muūtuko. Dėl Dievo meilės jis tiesiog nepataikė į ją. Sofi buvo apstulbusi. Trečiakursė apskriejo keletą ratų aplink aikštę. Ji nebuvo visiškai tikra, kad perims kritlį, bet vis tiek stengėsi. Nikolė skriejo link lankų. Raudonplaukė skuodė kuo greičiau paskui ją.
Viskas vyko labai greitai ir žaliaakė skriejo link lankų kur varno nago puolėja jau buvo besiruošęs mesti kritlį. Ar viskas privalo būti taip sunku. Toks jausmas, kad tie bjaurybės visi nusiteikia vien prieš mane. Ji skraidė kiek atokiau, dėl Nikolės, Sofi stengėsi būti nepastebima.
Lietpaltis nei kiek nepadėjo, nes lietus, vis dar nesibaigė. Kad ir kiek ji turėjo apsaugų visos tik trugdė judėti, nors aišku be jų viskas būtų daug kebliau. Skraidydama Sofi beveik nieko nematė tad pamažu pradėjo išsitraukinėti burtų lazdelę iš galinės kelnių kišenės. Ji ruošėsi nutraukti tą pragarišką lietų, bet suprato jog taip tik pakenks sau ir visam Klastūnynui, bei jo komandai.
Sofi buvo labai sumišusi. Ji pamanė jog dabar bus geriausia pabūti kuo atokiau nuo Nikolės ir pažiūrėti kaip sekas gyvatėlėms. Ji stebėjo visus, nors per tokį lietų buvo sunku suprasti kus klastuolis, o kur varnas. Ji matė kaip neaiški figūra seka šmaukšą, kaip kažkas į kažką muša muštuką.
Sofi pradėjo svaigti galva. Ji pakilo į viršų. Ji buvo numačiusi, kad taip gali nutikti tad pasiėmę vienų žiobariškų vaistų ir nors jų medicina ir nepažengusi vis tiek juos išgėrė. Vaistų pavadinimo ji neprisiminė. Tai buvo kažkokie nerimą malšinantys vaistai. Praėjo kiek laiko ir poveikio nepasijuto. Nors visą savo gyvenimą Sofi pragyveno tarp žiobarų ir vaistus naudodavo gan dažnai, bet pripratusi prie burtų pradėjo nieko nejausti.
Skriedama aplink aikštę ji pamanė, kad reikia perimti kritlį. Sofi laikydamasi už šluotkočio nuskrido link lankų kur tvirtai laikydama kritlį sklandė priešų komandos puolėja Nikolė.
Sofi sulėtino greitį. Skrisdama ji laviravo tarp žaidėjų. Reikia pabandyti kuo greišiau sučiupti tą kvailą kamuolį kitaip tikrai klastuolių akyse pasirodysiu labai prastai. Žaliaakės širdyje buvo labai baisu. Atrodė, kad jai neperims kamuolio bus pasaulio pabaiga.
Ji prie Nikolės priskriejo iš nugaros. Jai vis dar skaudėjo galvą tad buvo sunku viską atlikti tinkamai. Kritlį Nikolė lakė labai labi tvirtai. Rudasis kamuolys buvo tarsi jos nuosavybė (bent jau taip atrodė žiūrint iš šono.) Sofi stengėsi sučiupti bent jau odinį kamuolio viršų. Tiesiant ranka paraudonavo ir Sofi sukasti dantys buvo bepradedąs skaudėti. Kuo toliau tuo buvo sunkiau išlaikyti ištiestą ranką.
[Perėmimas iš Nikolės Parker rankų: 4]
-
RPG vertinimas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Dori Mendel: 10
Nikolė Parker: 9
Arletė Russell: 10
Gloria Mechel: 6
Elodie Gold: 10
Abigailė Nestrof: 10
Levanda Devyndarbė: 10
Indio Dellso: 10
Sofi Barbierato: 8
Bendras dalyvio koeficentas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Levanda Devyndarbė: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Dori Mendel: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Sofi Barbierato: NK[6,5] + PĮK [4,0] = BDK [10,5]
Indio Dellso: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Arletė Russell: NK[5,5] + PĮK [5,0] = BDK [10,5]
Gloria Mechel: NK[6,0] + PĮK [3,0] = BDK [9,0]
Elodie Gold: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Abigailė Nestrof: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Nikolė Parker: NK[7,0] + PĮK [4,5] = BDK [11,5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elliw.
Dori Mendel [11,5] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,0] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Dori.
Gloria Mechel [9,0] - Dori Mendel [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elodie Gold [11,0] - Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Levanda Devyndarbė [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Indio Dellso [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofi Barbierato [10,5] - Nikolė Parker [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas:
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 1, 5
Dori Mendel: 3, 1
Nikolė Parker: 1
Arletė Russell: 1
Gloria Mechel:5
Elodie Gold: 4
Abigailė Nestrof: -
Levanda Devyndarbė: 4
Indio Dellso: 4
Sofi Barbierato: 5
Elliw Gwawr Dwynwen Goff nepagauna aukso šmaukšto.
Dori Mendel nesėkmingai atmuša muštuką į Arletę Russell.
Nikolė Parker nesėkmingai meta kritlį į lankus.
Arletė Russell nepagauna aukso šmaukšto.
Glorios Mechel veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Arletę Russell.
Elodie Gold nesėkmingai atmuša muštuką į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Levandos Devyndarbės veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Indio Dellso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Elliw Gwawr Dwynwen Goff.
Sofi Barbierato veiksmas anuliuojamas, nes perėmimas iš rankų metimo metu nėra galimas.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kritlis neutralioje zonoje. Jis atiteks tam puolėjui, kuris pirmas jį pasiims. Pasiėmus kritlį iš neutralios zonos Varno Nago puolėjui galima iškart mesti į lankus.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
-
Indio lakiojo po kvidičo aikštę kaip pasimetęs paukštelis. Tribūnose sėdintiems, jei ten yra kokių nors greičiausiai nerviškai pakrikusių asmenybių, kurie per tokį orą savo laisvą laiką leidžia žiūrėdami kvidičą, turbūt manė, kad Indio yra gaudytojas, bandantis pastebėti šmaukštą. Indio iš visų jėgų bandė apsimesti, kad kažką iš tikrųjų veikia, kad ieško kritlio ar dievas žino ko. Tuomet Indio labai greit susizgribo, kad juk kritlis yra neutralioje zonoje, kadangi varnė kvėša nepataikė jo įmesti. Na žinoma klastuolis dėl to pernelyg nesiskundė. Tereikia jį paimt. Skamba paprastai, bet taip anaiptol nėra. Berniukas pasuko šluotą į kitą pusę ir pasileido prie Klastūnyno lankų, kurie buvo šiek tiek toliau nei pats Indio.
Berniukas pagaliau jautė, kad turi tikslą. Pagaliau jis yra naudingas komandai, nors visa komanda nieko gero ir nenuveikė per visa laiką. Atrodė, kad kol kas tik jis vienas sugebėjo pastebėti, kad kritlis neutralioje zonoje. Tikėjosi, kad taip ir liks kurį laiką, nors žinojo, kad neužilgo atsibus ir Varno Nago puolėjos. Tačiau reik nepamiršt, kad kita didelė užduotis yra ir pataikyti į lanką. Na bet dabar berniukas koncentravosi į kitą reikalą. Vėjas papūtė lietų tiesiai Indio į veidą. Indio skrido kol kas didžiausiu greičiu, kokį yra tekę pasiekti būnant ant šluotos ir ore. Tai kėlė azartą, jaudulį. Bet tuo pačiu netolygūs ir nervingi širdies dūžiai buvo juntami prie šalmo suspausto smilkinio. Tokio spaudimo ir streso nuo pat pradžių ir tikėjosi berniukas, pagaliau po truputį jo lūkesčiai pasiteisina. Lėkti tokiu greičiu nebuvo gera mintis, tačiau tik tokiu būdu juk berniukas galėjo spėt paimt kamuolį pirmas. Akiniai buvo galutinai aprasoję, dėl to klastuoliui šovė geniali mintis, apsilankiusi pačiu geriausiu momentu, pakišti pirštą po jais ir pasivalyti stiklus. Atsargiai užkišo vieną šlapią pirštą po aknių stiklais ir patrynęs vieną stiklą tą patį padarė su kitu. Vos tik baigė savo veiksmą net nespėjo dorai užsidėti akinių taip, kad uždengtų akis, horizontas buvo užstotas kažkokio silueto ir šone sušmėžavo žalia spalva. Berniukas į kažką trenkėsi. Indio rėžėsi į Klastūnyno komandos gaudytoją Elliw. Šioji tikrai negalėjo iš niekur atsirasti geresniu momentu. Nuo šluotos nenukristi pavyko, tačiau ar Elliw nebuvo sužeista buvo kita tema, kuriai Indio tuo metu neturėjo laiko.
- Atsiprašau, - rėkte išrėkė Indio, nes per lietų nieko nesigirdėjo, vos neužmušęs savo komandos draugės. Bet šitas susidūrimas ir taip jam kainavo per daug laiko, kurį reikėjo atgaut. Varno Nago puolėja jau gali būti pakeliui paimt, ar net paėmus, kritlį. Greit grįžęs į vėžęs Indio nuskrido likusį atstumą iki neutralios zonos ir po kelių akimirkų berniuko rankos jau glaudė odinį kamuolį. Pirmą kart per rungtynes.
Nieko nelaukdamas Indio pasikišo kamuolį po pažasčia ir dar didesniu greičiu nei pirma pasileido Varno Nago ginamų, arba ne, lankų link. Berniukas, nors ir kiaurai permirkęs, sušalęs, šypsojosi. Jis paėmė krtilį. Kol kas tai buvo didžiausias jo nuopelnas. Galbūt ir vienintelis būsiantis per visas ateinančias rungtynes, bet bent jau galės pasigirti, kad rankose laikė kritlį.
Skrendant link lankų, matomumas buvo siaubingas, tačiau Indio vis tiek pastebėjo Klastūnyno komandos kitą puolėja Sofi. Supratęs, kad nepakels gėdos jei netyčia nepataikytų į lanką, jis tarsi šuniui pašvilpė Sofi ir priskrides arčiau sviedė kamuolį jai, tikėdamasis, kad jis nusileis mergaitės rankose. Dabar Indio bent jau nusikratė papildomos atsakomybės.
[Perdavimas: 1, 3, 4, 6]
-
Šaltas vėjas nenumaldomai pūtė, o lediniai lietaus lašai irgi visiškai nepagerino situacijos. Siaubingas oras tiesiog draskė tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Abigailė net nežinojo, ar kada nors buvo blogesnės nuotaikos, nei dabar. Tiesiog.. Tai buvo tragiška. Ir, regis, tas siaubingas lietus bei šaltis net nežadėjo trauktis! Ši diena buvo viena didelė ir siaubinga katastrofa, tikrąja ta žodžio prasme.
Kiek įmatė, varnė stebėjo Klastūnyno ir Varno Nago gaudytojų „kovą“. Bet ji truko tiek, kad aukso šmaukštas paprasčiausiai.. prasmuko ! Na, tiesiog pasaka! Jo nepagavo nei Arletė, nei teleskopų sergėtoja Elliw. Tiesą sakant, Abigailė labai nusiminė dėl to, nes su mielu noru būtu baigusi skraidyti ant tos slidžios „Atgimusios ugnies“, pagaliau. Bet ne, mat, dabar vis vien reikės toliau ilgai ir nuobodžiai skrajoti!
Nestrof artėjo prie varnių komandos kapitonės. Ji skriejo beveik skersai aikštės. Abiejomis rankomis tvirtai suėmusi už slidaus šluotos koto, Abigailė bandė kažką įžiūrėti pro aplijusius ir aprasojusius akinius. Deja, sunkiai kažką įmatė. Tik kažkur toli žvilgėjo šviesūs Arletės plaukai. Ir tada visai netikėtai prieš trečiakursės nosį išdygo siluetas mėlynais marškinėliais!.. Žalių akelių savininkė nebespėjo sustabdyti šluotos ir tėškėsi kažkuriai varnei į nugarą, taip sukeliant didelių problemų. Abigailė nusviro nuo šluotos. Smūgis taip išmušo iš vėžių, kad ant šluotos liko tik dešinioji mergaitės ranka. Ji tiesiog viena ranka laikė visą savo svorį.. Kūnas liko kaboti ore.. Mergaitė jautė, kaip į galvą pradeda subėgti kraujas. Nestrof jau girdėjo šūksnius, tik neatskyrė, kieno tai balsas, nes šalmas ganėtinai stipriai uždengė ausis. Sukaupusi visas jėgas, ji abiemis rankomis suėmė šluotą ir pabandė įsisiūbuoti bei užmesti koją ant jos. Pavyko. Tuomet kitą.. Taip, pavyko. Tačiau pilnai atsisėdusi ant šluotos, Abigailė išvydo tai, ko turbūt nenorėjo išvysti- Elodie! Ji dabar tikrai labai supyks.. Nu, ir kodėl visad viskas nutinka taip negerai?
-Elodie, aš labai atsiprašau, nenorėjau. Bet iš kur tu čia atsiradai?? Lyg būtum ką tik iš mėnulio nukritus! Atsprašau, bet ir tu atsargiau elkis..-garsiai pasakė Nestrof, kad draugė išgirstų. Ji dabar tikrai bus labai pikta. Na, bet tegu nesistaipo kelyje.
Papurčiusi galvą ir išklausiusi Elodie pykčius, Abigailė pastebėjo, jog kritlį turi kažkoks klastuolis.. Ir jis jau prie Varno Nago lankų! Ojetau, reik judėt, o tai dar įmes,- nusikeikė mintyse. Pasukus šluotą link žaliojo taškelio, mergaitės širdis suspurdo antrą kartą per šias varžybas. Galbūt pavyks.. Juk reikia išlikti pozityviai. Turi pavykti! Be proto greitai prilėkusi prie klastuolio, varnė ganėtinai drastiškai ištiesė rankas į kamuolį. Nagi.. Bet kur tau, jis sugalvojo padaryt perdavimą! Ot gudrus! Ne, aš nepasiduosiu. Vis vien reikia perimti kritlį!
[Perėmimas perdavimo metu: 4, 2]
-
Šaukštas, šmaukštas ar kad ir kas ten buvo, kažkur dingo. Elliw ir vėl supyko. Kiek tos bjaurios mergiūkštės gali jai trukdyti?! Kodėl jos negali užsiimti savo reikalais?! Kvailas lietus vis dar lijo, buvo šalta ir vėjuota. O štai ji turi kažkur skraidyti ir kažko ieškoti! Visiška nesąmonė! O Elliw juk - gera mergaitė... Buvo šiek tiek liūdna. Vesietė labai stengėsi kuo greičiau pagauti tą kamuoliuką (ar šaukštą?), tačiau jai nesisekė... Reikėjo ir toliau jį vytis, o dar kažkokia baltaplaukė mergaitė prie jos prisiplakė! Vis dėlto tai nebuvo viena iš tų bjaurių mergiūkščių, tad klastuolė stengėsi nekreipti dėmesio.
Blizgusis daiktas skrido kažkur į šoną, o Elliw nuskubėjo paskui jį. Neįsivaizdavo, kaip reikės jį pagauti. Šluota buvo slidi, rankos irgi. Kaip jai žinoti, ar tas šaukštas kamuoliukas nebus toks slidus? O gal kokia bjauri ne neLiucija jį užkerėjo, kad būtų dar slidesnis? Bet tai šviesiaplaukei jo paimti negalima! Taigi Elliw kiek galėjo padidino greitį, kol galiausiai pamiršo apie varžovės egzistavimą. Ne, tiesiog dėl kažkokių priežasčių ji turi paimti tą daiktą, ir viskas bus baigta.
Deja, tiesiant ranką kamuoliuko link, į ją kažkas atsitrenkė. Žinoma, Elliw pamanė, kad tai yra ne neLiucija, ne ne neLiucija arba ne ne ne neLiucija. Velsietė baisiausiai supyko, tačiau sugebėjo pastebėti, kad tai yra kažkoks pirmą kartą gyvenime matomas berniukas.
- Pasitrauk! - užriko Klastūnyno gaudytoja. Kodėl visi turi jai trukdyti?! O dabar dar ir galvą skauda! Elliw pamanė, kad jai kažkas trinktelėjo teleskopu, mat susidūrimą su tuo berniuku ji jau buvo pamiršusi. Deja, laiko apie teleskopus galvoti nebuvo: reikėjo ir vėl vytis tą daiktą, kurį dėl kažkokių priežasčių reikėjo paimti. O kam jis jai? Akimirką apie tai galvojusi velsietė pamiršo, kad kažko ieško. Galvą vis dar skaudėjo, bet netrukus ir skausmas išnyko iš atminties. Ten liko tik tai, kad... Elliw neprisiminė, ką jai reikia padaryti, bet netrukus pamatė kažką, ką jai būtinai reikėjo sugauti. Apsidžiaugusi puolė tenlink ir griebė už ryškiai raudono... Kažko. Prireikė nemažai laiko, kad suprastų, jog tai tikrai nėra tas daiktas, kurį ji gaudė dar visai neseniai. Pirmiausia Elliw apkaltino visas bjauriąsias mergiūkštes, bet vis dar nepaleido to, kas, kaip pagaliau pavyko suprasti, buvo kažkieno plaukai.
- Tai tu kalta! - riktelėjo velsietė, bet pagaliau teikėsi paleisti raudoną daiktą (kas ten buvo? Plaukai? Bet iš kur jie čia atsirado?). Blizgusis daiktas, atrodo, laukė, kol Elliw susipras ką čia veikianti, taigi klastuolė galėjo ramiai nusekti paskui jį. Tiesą sakant, jai jau nusibodo užsiimti šitomis nesąmonėmis, bet dėl kažkokių priežasčių tą daryti reikėjo. Ak, kaip jai nesisekė! Kodėl visokios bjaurios mergiūkštės turi būtinai trukdyti? Tas nešaukštas (ar ne (nenenenene)Liucija?) vėl taikėsi pasprukti, tad Elliw supyko. Kaip jai paimti tą daiktą, jeigu jis nuo jos vis tolsta?! Mergaitė nebebuvo tikra, ar jai išties reikia pačiupti tą blizgutį, bet kažkodėl vis tiek pasileido iš paskos. Ji būtinai paims tą nešaukštą! Kad ir kodėl tai daro, kad ir kam to reikia, jai tikrai turi pasisekti! Negalima leisti, kad bjauriosios mergiūkštės sutrukdytų!
Vos nenuslydusi nuo šluotos Elliw prisivijo blizgantį daiktą. Velsietė, atrodo, tik dabar prisiminė, kad tai nėra šaukštas, tačiau vis tiek atkakliai stengėsi jį pasiekti. Kelis kartus tiesė ranką, tačiau niekaip nesisekė jį paimti. Bet anksčiau ar vėliau jai tiesiog privalo pasisekti! Elliw susiraukė. Giliai įkvėpusi ji dar kartą tiestelėjo ranką nešaukšto link.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]
-
Ne, ne, ne! Dėl suknistų goblinų, Dori ir vėl prapylė pro šalį! Muštukas nesitrenkė į Arletę! Tą akimirką dvylikmetė ėmė galvoti, kad arba jai nelemta žaisti kvidičo, arba ji pasirinko ne tą poziciją. Jau iš pradžių ji jautėsi per silpna šiam veiksmui, o dabar ir per mažai taikli.
Klastuolė jautė, kad kuo toliau, tuo labiau ima pavargti. Apėmė nusivylimas pamačius, kad Elliw nepagavo aukso šmaukšto. Nejau tu manei, kad ji sugebėtų? Tačiau to blizgančio rutuliuko ir Arletė nepagriebė į savo rankas. Nejučiom Mendel net pamanė, kad būtų visai neblogai, jeigu ta negirdinčioji būtų sugavusi šmaukštą. Ne, Dori, tu negali leisti sau taip galvoti! Tačiau juodaplaukė jautėsi tokia pavargusi ir tas pavargimas, regis, vedė išsekimo link. O juk nei viena komanda dar nepelnė taškų!
Dori negalėjo sakyti, kad žaisti jai nepatiko. Patiko. Tas jaudulys, kurį jausdavo pamačiusi muštuką ir bandydama prisiartinti prie jo tiek, kad galėtų jį blokšti. Ta viltis, kad šį kartą jau pataikys. Bet, dėl šventų nykštukų, ne tokiomis sąlygomis! Nejaugi tik Dori tokia skysta? Nejaugi kiti žaidėjai nepavargo? Lietus ir vėjas tiesiog tyčiojosi iš klastuolės. Muštukas, mintyse ištarė Dori, tačiau entuziazmo nebejautė. Tiesą pasakius, mielai būtų jo nepastebėjusi, bet šis pralėkė pro pat akis, tad apsimesti dvylikmetė negalėjo, vis dėlto jautė pareigą stengtis žaisti. Dori greitai apskriejo akimis aikštę besivydama muštuką, kuris lėkė įtartinai artyn žaliai apsirengusių žaidėjų. Mergaitė netoliese pamatė varnę rožiniais plaukais ir smogė muštuką blokštu į ją, bet muštukas šį kartą praskriejo taip pro šoną, kad mergina tikriausiai jo nei nepastebėjo. Mendel nenuleido rankų ir toliau vijosi muštuką, šį kartą bloškė jį ir vėl į varnių gaudytoją, tačiau kaip ir visus kitus kartus prapylė pro šalį. Vieną dalelę sekundės Dori pasidžiaugė oro sąlygomis: galbūt niekas neatkreips dėmesio, kaip per visas varžybas klastuolė vien tik susimauna. Galbūt.
Dori jau nežinia kelintą kartą bloškė muštuką. Vis pro šalį. Dešinę ranką siaubingai maudė. Kairė laikė įsitvėrusi šluotkočio, tačiau vis slydo. Sunku buvo gaudyti kvapą. Ne, aš negaliu. Nebegaliu. Klastuolė pasidavė.
Ji žinojo, kad tuoj pelnys kitų klastuolių pyktį ir varniukų džiaugsmą. Ji žinojo, kad apačioje patirs didžiausias patyčias. Bet kas geriau, ar nusileisti, ar užsimušti nukritus nuo šluotos? Ir kai visi žaidė stengdamiesi pelnyti savo komandai taškų, antrakursė gėdingai neskubėdama leidosi žemyn. Netrukus Mendel kojomis palietė žemę. Tačiau ji nebuvo tokia stabili, kaip kad antrakursei norėjosi. Jos kojos smigo į tikrą tešlynę. Parklupusi aikštės viduryje Dori gaudė kvapą. Jos batai, keliai, rankos ir šluota buvo visi mėšlini, o pati juodaplaukė graudžiai verkė. Ji neprisiminė, kada būtų tiek žliumbusi, ir, tiesą pasakius, nei pati negalėjo suvokti, kodėl ji verkia. Praašarojusi geras dešimt minučių Mendel purvinom rankom nusivalė veidą, bet tik dar blogiau padarė. Sausesnis jis netapo, nes ir toliau smarkiai lijo, tačiau dabar Dori žandai buvo dar ir purvini. Sukaupusi jėgas mergaitė apžergė šluotą ir sunkiai pakilo į orą. Nuo Dori drabužių ir batų žemyn krito purvas, tačiau mergaitė šią akimirką pasijuto labai ryžtingai nusiteikusi. Jos akys pamatė du dalykus: muštuką ir Elodie. Dori prieš tai girdėjo, jog varnių atmušėja prieš tai ją išplūdo labai negražiais žodžiais.
- Ei, Elodie! - suriko Dori. - Tu esi...
Ir riebiai besikeikdama Dori bloškė į ją muštuką, su smūgiu išliedama susikaupusį pyktį.
[Atmušimas į Elodie Gold: 2, 4]
-
Priartėjusi pakankamai gerai prie lankų, Nikolė iš pirmo kiek sutriko, nes aplinkui nesimatė Klastūnyno gynėjo. Argi gynėjas neturėtų visada būti prie lankų ir saugoti, jog neatskirstų netikėtai koksai priešininkų puolėjas, o juo labiau su kritliu ir mėgindamas jį pataikyti į lankus? Uždavė retorinį klausimą mintyje Varno Nago kvidičo komandos puolėja, tačiau prisiminė, jog jai tai turėtų mažiausiai rūpėti. Netgi atvirkščiai - ji tuo turėtų džiaugtis! Tai būtų puiki proga pataikyti į lankus, o dar turint omeny taiklią Nikolės ranką, kurią ji nuo mažens treniravo kartu su tėčiu, garsiu kvidičininku.
Tuomet daugiau nieko nelaukusi ji suspaudė kritlį, tada užsimojo kaire ranka ir sviedė kamuolį į vieną iš trinų Klastūnyno lankų. Kritlis skrido tiesiai į vidurinį lanką. Dar sekundė ir Nikolė galės džiaugtis per tokį baisų orą išvydusi kaip jos paleistas kritlis skrido tiesiai per lanką ir pelnė komandai taškų, bei pranašumą prieš Klastūnyno koledžo gyvačiokus.
- PALA KĄ?! NEPATAIKIAU?! - netikėdama savomis akimis suspigo rožinių plaukų savininkė. Jugi negali būti, jog ji nepataikė! Šį kartą nebuvo nė gynėjo prie lankų, o ji vis vien sugebėjo susimauti! Ką pasakys jos tėvas, garsus ir puikus kvidičininkas, nuo mažens mokęs Nikolę žaisti kvidičą, apie tai sužinojęs... Motina, jei ji būtų gyva, būtų pasakiusi tik tai, jog žaisti tokiu oru galėtų tik tikras mulkis ir pabarusi Nikolę už tai, o vat nepataikymas į lankus būtų įėjęs ir išėjęs jai per ausis.
Tai buvo klaida. Be galo didelė klaida. Galvoti apie mamą. Vos tik penktakursė apie ją pagalvojo, viršų paėmė depresija. Varno Nago kvidičo komandos puolėja pamiršo kvidičą, o jos mintys pasidarė tokios liūdnos ir depresinės.... Nejučia ji nusileido gerą tuziną metrų žemyn ir pradėjo panikuoti.
Bet staiga atėjo kažkoks nušvietimas ir Parker suprato jog dabar čia ne vieta depresijai. Nustūmusi depresiją į atokiausią galvos kampelį ir užrakinusi devyniom spynom, ji vėl šovė į dangų ir ėmė dairytis prarasto kritlio. Po paraliais, kurgi jis dingo? Ana va tenai! Pas tą gyvačioką! Pala pala... NEJAUGI JIS SKRENDA PRIE LANKŲ?! Negaišusi daugiau nė sekundės, rožinių plaukų savininkė pasileido link Klastūnyno puolėjo (Kuo jis tenai vardu?) norėdama atkovoti kritlį.
Gal jai ir būtų pavykę, bet staiga ją sustabdė du dalykai. Pirmasis buvo Abigailė, taip pat Varno Nago puolėja, jau skrendanti pas tą gyvačioką su kritliu. Na o antrasis, tai Dori (?) paleistas muštukas, lekiantis tiesiai į Elodie, kuri, regis, jo nė nematė.
- Velniai griebtų, DORI!!! - suspigo Nikolė, norėdama išreikšti neapykantą, bet nebuvo tikra, ar tai tikrai Dori palido muštuką į jos komandos draugę.
Daugiau nelaukusi, mergina įmantriu judesiu, kurio išmokė tėtė, apgręžė šluotą ir pasileido link Elodie. Tuomet drąsiai įlindo į tarpą tarp jos ir muštuko, bet dar tuo pačiu ir spėjo pareikšti:
- Va tau ir bus tyčiotis iš komandos draugo, kai jam bėda!
[Bandymas uždengti Elodie Gold stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2, 3]
-
Blokšto trenksmas į muštuką buvo kaip muzika varnanagės ausims. Iškart po to, jos rudos akys įsistebeilijo į betolėjantį rudą tašką, įsivaizduojant tą neapsakomai gražų vaizdą, kaip šis smogia susmirdusių gyvačių gaudytojai, įtaisant tą sodrų didelį gumbą, su plačia vyšnine mėlyne. Mergaitės lūpos jau pradėjo šieptis, atmuštam muštukui beveik priartėjus prie tikslo. Deja, kuris staiga prarado pavykimo galimybes.
- Pala, KĄ? NEPATAIKIAU?! VĖL?!! KAS PER IDIOTIZMAS DAROSI ŠITAME SUKNISTAME ŽAIDIME!! - iš visų plaučių rėkdama varnė mosikavo rankomis, itin įsižeidusi.
Iš nesėkmės įniršio ji dar papildomai tiesiog suriko. Elodie taip norėjosi tiesiog "išjungti" ką nors su savuoju blokštu, kad ir be muštuko pagalbos. Ją taip erzino visos šios nesėkmės. Rodės, kad blogiau ir būti negali. Ji atlošė galvą aukštyn, ir pro aprasojusius akinius bandė žvelgti aukštyn. Ne, pro šitą stiklo miglą nei skraidžiojančių žaliųjų išmatų nepamatysiu. Palenkusi galvą žemyn, ji atsargiai pakėlė akinius nuo nosies, ir užkišusi pirštinės apsuptus pirštus, pradėjo valytis stiklus iš vidaus. Buvo beveik pabaigusii, kai staiga kažkas didelio visa jėga tėškėsi į ją. Antrakursė iš netikėtumo klyktelėjo, ir laikomi pakelti akiniai skaudžiai kirto per nosį, grįždami vieton. Abu šitie įvykiai visai išvedė ją iš vėžių. Laimei, pati išsilaikė ant šluotos. Norėjosi smogt galvon tai personai, kuri taip šiurkščiai dėjosi į dvylikametę, bet ji susivokė, kad blokšto rankoj nebebuvo, o žvilgtelėjus žemyn, šis jau tebuvo tolėjantis taškas. Susisgrizbusi ji staigiai šovė su šluota žemyn, nepaleidžiant jo iš akių. Juodaplaukė tik didino, didino greitį, akyse matė tik blokštą. Galiausiai, jau itin arti žemės, ji ištiesė dešinę ranką, ir paskutinę sekundę sučiupo nelemtąjį. Staigiai sustojus, ir trumpam apsidairius, mergaitė pastebėjo, kad dar kelios akimirkos ir būtų dėjusis blynu žemėn. Bet neišsitėškiau. Galėčiau visai būti gaudytoja. Dabar jau atsipūtus, ji susivokė, kad dar nežino, kokia šlykštynė drįso taip pasielgti. Dar labiau susierzinusi, dabar ji itin stipriai priglaudė blokštą prie šluotos koto, ir pasilenkus zujo aukštyn. Artėjant, netoliese trenkimosi vietos matėsi tik mėlynas taškas, kas šiek tiek suglumino varnę. Ne gyvatė?.. Turbūt spėjo pabėgt, tikrai varnė negalėjo taip. Tikiuos. Jos pačios gerovei. Vėl atsidūrus buvusiam aukštyje, priešais save Gold pamatė pažįstamą Abigailę. Ji jau žiojosi klaust, kur ta bjaurybė, trenkusis į ją prasmego skradžiai žemėn, kai staiga išgirdo atsiprašymus. Minutėlę, ką??
- Tu?! DRĮSAI?? Į MANĘ TRENKTIS?!! TU IŠVIS MĄSTAI KĄ DIRBI?! KVAILE TU, IŠMOK ŠLUOTĄ VALDYT!! - mosikuodama labai agresyviai su blokštu savuoju, rėkė britė. Jau manėsi, kad Abigailė bus vienintelė pakenčiama ragana, bet šito nesitikėjo. - Tik pabandyk mums prakišt taurę, gero iš manęs nesitikėk. O dabar dink iš čia. - jau ramesniu, bet itin šaltu balsu kirto ji.
Nieko nelaukusi ji nuskrido su savąja šluota tolyn nuo tos žioplės. Virš visko! Pasitikėk, duok garbę nebūti būsima lavone, duok leidimą prisiartint, o čia gėdą daro rizikuojant visomis rungtynėmis!! Reikės ir jai kaukštelt su blokštu vėliau, kad daeitų į smegenis bent kažkas. Galiausiai nuskridusi pakankamai toli, ji sustojo, ir pradėjo dairytis muštuko arba taikinių. Tik staiga išgirdo vieną iš varnių puolėjų rėkiant, o žvilgtelėjus ton pusėn pamatė minėtąjį lekiant jos pusėn. Išpūtusi akis, mergaitė mintyse keikdamąsi metėsi šonan su šluota, tikėdamąsi nebūt toji su mėlyne.
[Muštuko išvengimas. (4, 1)]
-
Nuo antrakursės plaukų varvėjo daug skaidrių lašiukų, kurie krito ant lietpalčio. Russell galėjo drabužį pasitaisyti taip, kad uždengtų ir plaukus, tačiau varnė nedrįso paleisti šluotos, mat viena ranka buvo ištiestą sugriebti aukso šmaukštą, o visiškai nesilaikyti už slidaus koto neatrodė saugu. Jei mama mane dabar pamatytų, paprasčiausiai užmuštų, - toptelėjo mergaitei, tačiau ši nekreipė dėmesio į ne pačią pozityviausią mintį ir pasilenkė taip, kad tikrai sučiuptų aukso šmaukštą, kuris nejudėjo iš savosios pozicijos.
Jau buvo pasiruošusi visa gerkle staugti, kad sugavo mažą, auksinį bei spindintį kamuoliuką, kuris turėjo ir sparnus, tačiau kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas šiame gyvenime buvo taip paprasta. Šmaukštas it pajutęs, kad atsidurs Arletės delnuose, išgaravo iš blondinės akiračio.
- NU O ŠVENČIAUSIEJI KATINĖLIAI, KODĖL?! - nesusilaikiusi pratrūko antrakursė varniukė. Šiandien jai visko buvo siaubingai per daug. Skaudanti galva, prasta nuotaika... Viskas atrodė gana minimali problema, tačiau dabar, būtent dabar, Arletė Russell prarado kvidičo taurę. O jai buvo likę tiek nedaug...
Negalėdama tverti savame kailyje, antrakursė vos nepradėjo klykti. Šviesiaplaukė dar niekada nebuvo tokia pikta. Kaltino save dėl visko, kas nutiko ir nesugebėjo nustoti. Jei būtų galėjusi būtų nusileidus žemiau, nušokusi nuo šluotos ir išbėgusi į pilį, pasislėpusi Varno Nago kambaryje ir išsiverkusi, kadangi akyse pradėjo kauptis ašaros, o tai nereiškė nieko gero. Norėjo kristi į minkštą lovą ir tiesiog tūnoti joje kiaurą parą. Pradėjo gailėtis, kad išvis atsivilko į kvidičo komandą, stengėsi ir prisifantazavo, kad jai buvo įmanoma dalyvauti kvidiče.
Mergaitė tiesiog laikėsi už šluotos ir lėtai skraidžiojo, kol jos viltys tiesiog dužo į šipulius. Ir viskas vyko tik dėl vieno auksinio kamuoliuko, kurį kaip suvenyrą galėjo rasti dažnoje magų parduotuvėje. Ech, vis dažniau ir dažniau nebesuprato savęs ir savo emocijų.
Varna nežadėjo net padidinti šluotos greičio. Russell suprato, kad dabar tikrai nieko nepakeis, abejojo, kad buvo verta ir bandyti. Tiesa, žalsvomis akutėmis dairėsi į visas puses, mat kažkur giliai, turėjo kruopelytę vilties, kad viską dar galėjo ištaisyti. Tačiau ši buvo tokia menka, kad Russell net pati jos nepajuto.
Tolumoje pastebėjo ir pradėjusias pyktis bendrakoledžes. Na, tikriausiai tokias, mat nuo ašarų akyse įžiūrėti kažką buvo vis sunkiau, ir sunkiau. Tiesa, įprastoje situacijoje vaikas būtų paprašęs, kad merginos taip nedarytų, tačiau dabar manė, kad priežastis pykčiams buvo. Galvojo, kad ir be jos viskas išsispręs, o ir pati nenorėjo būti aprėkta, ypač Elodie, kadangi ši panelė, nors Arletei ir nieko nepadarė, tikrai nebuvo tobuliausio charakterio.
Niekam tikus gaudytoja. Pasibaigus rungtynėms tau niekuomet nebeleis sėsti ant šluotos.
Tūkstančiai pesimistiškų minčių kirbėjo kvidičininkės galvoje, kol Russell vis dūsaudavo. Ši skraidė aplink aikštę, vildamasi, kad jos žalsvose akutėse esančios ašaros lengvai išgaruos, tačiau staiga pamatė tai, ką jau seniai norėjo išvysti. Aukso šmaukštas. Dvylikametė giliai įkvėpusi, visu šluotos greičiu lėkė link jo ir žadėjo vienu rankos mostu jį sučiupti. Arletei nebebuvo svarbu ir tai, kad dabar atrodė kaip piktas, šlapias viščiukas.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2]
-
Sofi vis dar siekė Nikolės rankose tvirtai laikomo kamuolio. Jos tiesiama ranka vis labiau tirpo ir raudo. Ji būtų jį pasiekusi ir vėliau metusi tačiau... varnanagė puolėja metė kamuolį. Savaime aišku, kad ji nepataikė. Juk ji tikrai nėra labai gera žaidėja, o dar per tokį orą.
Na, oras vis dar netenkino. Sofi sklandydama tarp žaidėjų jau buvo pamaniusi, kad švystelėjo saulė. Gaivus šviesaus dangaus lopinėlis džiugino gal tris minutes ir vėl pradingo.
Kol kas terčiakursė puolėja nesijaudino. Ji pamatė jog švelni kritika varniams nepagadins. Raudonplaukė sukiojosi netoli Elodie. Ką ji pasakė apie Dori. Ar man pasigirdo. Tuoj aš jai pasityčiosiu.
- Ei kietuole,- šiek tiek drastišku ir pašaipiu balsu pasakė Sofi,- sakei, kad Dori nemoka šluotos valdyt. Tu su visa savo kranklių komanda sudėjus tai gerai kaip Dori neskraidot!- dabar jos balsas pasidarė daug piktesnis. Ji negalėjo apkęsti Varno Nago kaip koledžo, jie visi pataikautojai. Kiek ji pažinojo Elodie (o su ja buvo susitikusi tik per keletą pamokų, bet ir tuomet geri įspudžio ji nepaliko) tai ji buvo tikras galvos skausmas ir dėl Dievo meilės, Sofi pusseserė kažkodėl ja žavėjosi. Tai buvo apgailėtina ir tikrai nedžiugino raudonplaukės.
Dar jie man bent vienam klastuoliui nors žodį ištars, po kvidičo lauks tikras dvikovų turnyras. Jie tokie...
Kamuolys nukrito nežinia kur. Sofi pradėjo blaškytis. Ji leidosi žemyn norėdama pasiimti kamuolį, bet Indio jį paėmė greičiau. Visų pirma Sofi buvo tiesiog pasipiktinusi, bet vėliau ji suprato jog nors tai ir Indio jis vistiek turi žaisti. Gal tegul jis pats ir daro metimą. Tikrai geriau už Nikolę įmes. Sofi skrido pažiūrėti kaip Indio ten sekasi. Pakeliui netyčia atsitrenkė į tribūnas. Žiopla aš. Dar sugebėt taip reikia. Ji susitrenkė galvą tad pamatė, kad jai į galvą nereikia dar kokio muštuko todėl skrisdama link Indio padarė didžiulį lankstą kuris buvo apjuosęs visą aikštę. Skrisdama ji pamatė kaip vienintelė klastuolių komandos viltis bando sugauti šmaukštą. Tai buvo Elliw, kuri slydo ir vėl kėlėsi, bet vis dar nepasidavė.
Ji priskrido prie Indio ir lyg kokia seklė jį sekė. Žalių akių klastūnyno puolėja stebėjo visus jo veiksmus. Jai buvo laibai įdomu kaip klastuoliai gaus pirmus taškus. Sofi matė kaip puolėjas lekia prie Varno Nago lankų. Jis tai darė gan azartiškai tad Sofi beveik neabejojo, kad jis pataikys. Jis ruošesi mesti, bet staiga sustojo ir Sofi pamanė priskris šiek tiek arčiau.
Ji aplenkė pora tribūnų kuriose nerimastingai klykčiojo žiūrovai. Visi buvolabai mieli, nes Sofi manė, kad jie taip staugia tik dėl klastunyno penketuko. Vos ji priartėjo prie lankų pamatė kažką skriejant nuo Indio pusės. Indio! Kad tu prasmegtum! Tiesiai į Sofi skriejo kritlis. Ji bandė jį pagauti, tuo labiau dėl to, kad viena iš priešų puolėjų jau kėsinosi paimti kritlį iš Indio, o po to turbūt ir iš Sofi.
[Perduodamo kritlio gaudymas: 1,2,4,5]
-
Smarkus lietus dar labiau sustiprėjo, o vėjas atrodė galėjo laisvai ir žmogų nunešti į kitus pasaulio kraštus. Ar kartais teisėjai nesumaišė dienų ? Paklausė savęs Gloria ir toliau saugodama Arletę nuo muštuko. Po kolių sekundžių pasirodė muštukas, bet jis praskrido pro šalį. Tai aš čia be reikalo skridau ir buvau ? Nustebusi ir šiek tiek piktokai savęs paklausė mergaitė ir pradėjo lėtai ( vis dar šiek tiek jausdama pyktį ) skristi prie lankų, bet tada pastebėjo Indio su kritliu kuris skrido prie lankų. O ne reikia paskubėti kol tas klastuolis neįmetė kritlio į lankus ir negavo taškų. Po savo minties varniukė pradėjau greičiau skristi, kad galėtų aplenkti klastuolį ir spėti apginti lankus. Garbanė jau būtų galėjosi pasivyti puolėją, bet tada papūtė stipresnis vėjo gūsis. Jeigu nebūtų lietaus arba šluota nebūtų stipriai sušlapusi vienuolikmetė dar būtų galėjusi išsilaikyti ant šluotos, bet šluotą buvo labai šlapia ir rudaplaukė nuslydo nuo jos. Kaip ir dažniausiai britei išsigelbėti padėjo jos greitą reakciją. Mechel pavardės savininkė su rankomis užsikabino ant šluotos. O vos vos. Vis dar šiek tiek išsigandusi pagalvojo irisinių akių savininkė ir pabandė uždėti koją ant šluotos. Nepavyko. Pabandė dar keletą sykių, visi bandymai nepavyko, kojos visada nuslysdavo ir vėl ir vėl. Po nemažai kojų nuslydimų kairioji ranką pasekė kojų pavyzdžiu ir irgi nuslydo, o dešinioji po truputį irgi pradėjo slysti. O ne ką daryti ? Beviltiškai paklausė savęs jaunoji mechel ir uždėjo kairiąją ranką ant šluotos, o paskui greitai ir kojas. Pagaliau dabar galiu skristi. Jeigu dar klastuolis neįmetė kritlio pro lankus. Pagalvojo varno nago mokinė ir pradėjo kuo greičiau skristi link lankų. Dėl lietaus ir garbanų kurios trukdė matyti Gloriai bei dėl didelio nerimo na ir dar dėl kažkokių kvailų minčių mergaitė užsimerkė. Ir toliau skrido vedama tik nuojautos ir prisiminimų iš treniruočių dėka. Kai varnė pasiekė lankus garbanė savyje kažkaip atrado energijos ( kurios ankščiau gan stipriai trūko ) ir kuo greičiau nuskrido į vidurinio lanko vidurį. Pasiekusi savo tikslą pirmakursė ištiesė rankas norėdama pagauti kritlį ir kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė. Tikiuosi nenuvilsiu savo komandos. Viltingai pagalvojo jaunoji Mechel ir dar stipriau užsimerkė.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 1,2]
-
Atsikvošėjusi Levanda suvokė, jog rudas kamuolys praskriejo pro šalį neužkabindamas nei jos, nei gaudytojos, kurią viso žaidimo metu taip akylai bandė saugoti klastuolė. Mergina buvo visiškai sumišusi. Ji nesuprato, ar tai dar viena haliucinacija sukelta jos prieš rungtynes suvalgytų keistų saldainių, ar tai buvo tikras muštukas. Jei Levandai vis dar vaidenasi nesami dalykai, tada ši tikrai turi nemažai bėdos, bet jei tai buvo realus muštukas, kuris nepataikė, tai gal klastuoliams ir nusišypsojo laimė.
Nors žaidimas tik spėjo įsibėgėti, ketvirtakursė staiga pasijautė visiškai netekusi jėgų. Permirkusi kvidičo apranga svėrė visą toną. O apsaugos, kurias ji taip nemokšiškai bandė užsidėti palapinėje, dabar vis smuko. Jos pirštuose seniai deramai necirkuliavo kraujas. O rankų raumenis vis dar nemaloniai maudė nuo to karto, kai ši vos nenukrito nuo šluotos. Kūną periodiškai krėtė šalčio bangos, o kiekvienas judesys pareikalaudavo didelių valios pastangų. Devyndarbės makaulėje, kurioje, žinoma, radosi kokia kumščio dydžio mėlynė, po to, kai į ją užsimojusi blokštu trenkė Dori, virte virė mintys apie pasivaidenusį, o gal ir iš tikrųjų egzistavusį muštuką. Klastuolė svajojo apie puodelį vaistažolių arbatos, minkštą pagalvę ir storą pūkinę anklodę. O didžiausias jos troškimas buvo, kuo greičiau pabaigti šias rungtynes.
Akylai stebinčią lankus Levandą staiga kažkas timptelėjo už plaukų. Gavau į galvą blokštu, dabar kažkas nori man ir kuokštą plaukų išrauti? Tokiais tempais tikrai neišvengsiu madam Pomfri... Raudonplaukė buvo šventai įsitikinusi, jog vienas iš varnių nusprendė ją paerzinti, tačiau atsigręžusi pamatė Elliw. Žinoma, Levanda pati kalta, jog nesugebėjo susirišti visų gaurų, tačiau mergina net nesiruošė pripažinti savo kaltės ne tik kitiems, bet ir pati sau. Tikėdamasi, jog gaudytoja atsiprašys, taip akivaizdžiai sumaišiusi aukso šmaukštą su jos plaukais, ji priekaištingai įsistebeilijo į Elliw, tačiau jokio atsiprašymo taip ir nesulaukė. Tokio įžūlumo kapitonė galėjo tikėtis iš pašaipių varnių, bet iš savo komandos narės – niekada.
- Na ir puiku! Akivaizdu, jog jokių manierų viduryje kvidičo aikštės su žiburiu nerasi! – išreiškė savo nepasitenkinimą, jau seniai iš akių dingusiai gaudytojai.
Įsižeidusi mergina apsidairė, tačiau niekur nepastebėjo muštuko. Jos akinių stikliukus „puošė“ dideli lietaus lašai. Ketvirtakursė vos galėjo atskirti savo komandos narius nuo priešininkų, o ką jau kalbėti apie prakeiktus kamuolius. Ji instinktyviai prasibrovė pro aplinkui ore zujančius hogvartsiečius ir nuskrido prie lankų, tikėdamasi reikiamu momentu atmušti kritlį, kurio, beje, per nesąmoningas oro sąlygas Levanda irgi nematė.
Levanda Devyndarbė nusiėmė apsauginius akinius, norėdama juos pavalyti į kokį sausesnį drabužio skverną, tačiau šie išslydo iš delno. Po šimts Merlino! Levanda niekaip negalėjo įžiūrėti, kur po galais nukrito tie nelemti akiniai. Galų gale nusileidusi kelis metrus žemyn, ji pamatė kažką juoduojant prie pat tribūnų. Norėdama kuo greičiau pagriebti akinius, taip, kad kuo mažiau žiūrovų suprastų, kas vyksta (nes tai būtų nepakeliama gėda) ji staigiai nėrė žemyn ir atsitrenkė į tribūną. Ar tu juokauji?! Dabar tikrai tapau pajuokos objektu visam Hogvartse! Ketvirtakursė pyko ant viso pasaulio, mirė iš gėdos ir, nors pati to nematė, buvo raudona kaip burokas. Prieš kildama aukštyn ji išgirdo kelis klastuolius nusijuokiant. Kaip norėčiau dabar jiems visiems tvoti ta prakeikta šluota!
[-]
-
RPG vertinimas
Indio Dellso: 8
Abigailė Nestrof: 8
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Dori Mendel: 10
Nikolė Parker: 9
Elodie Gold: 10
Arletė Russell: 10
Sofi Barbierato: 7
Gloria Mechel: 6
Levanda Devyndarbė: 10
Bendras dalyvio koeficentas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Levanda Devyndarbė: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Dori Mendel: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Sofi Barbierato: NK[6,5] + PĮK [3,5] = BDK [10,0]
Indio Dellso: NK[6,5] + PĮK [4,0] = BDK [10,5]
Arletė Russell: NK[5,5] + PĮK [5,0] = BDK [10,5]
Gloria Mechel: NK[6,0] + PĮK [3,0] = BDK [9,0]
Elodie Gold: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Abigailė Nestrof: NK[6,0] + PĮK [4,0] = BDK [10,0]
Nikolė Parker: NK[7,0] + PĮK [4,5] = BDK [11,5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] - Arletė Russell [10,5] = KS[1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Elliw.
Indio Dellso [10,5] - Sofi Barbierato [10,0] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Abigailė Nestrof [10,0] - Indio Dellso [10,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Dori Mendel [11,5] - Elodie Gold [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nikolė Parker [11,5] - Dori Mendel [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elodie Gold [11,0] - Dori Mendel [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofi Barbierato [10,0] - Indio Dellso [10,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas:
Indio Dellso: 1
Abigailė Nestrof: 2
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 4, 1
Dori Mendel: 4
Nikolė Parker: 6
Elodie Gold: 5
Arletė Russell: 4
Sofi Barbierato: 2
Gloria Mechel: 2
Levanda Devyndarbė: -
Indio Dellso sėkmingai perduoda kritlį.
Abigailė Nestrof sėkmingai perima kritlį iš varžovų.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff nesugauna aukso šmaukšto.
Dori Mendel sėkmingai atmuša į Elodie Gold.
Nikolė Parker nesėkmingai uždengia Elodie Gold nuo skriejančio muštuko.
Elodie Gold nesėkmingai išvengia muštuko.
Arletė Russell nesugauna aukso šmaukšto.
Sofi Barbierato veiksmas anuliuojamas, nes kritlį sėkmingai perėmė Abigailė Nestrof.
Glorios Mechel veiksmas anuliuojamas, nes kritlis nėra metamas į lankus.
Kvidičo rungtynės tęsiamos.
Kritlis Abigailės Nestrof rankose. Abigailė Nestrof gali iškart mesti kritlį į lankus.
Muštukas į Elodie Gold gali pataikyti dar 3 kartus. Elodie Gold kitame RPG rate negali atlikinėti veiksmų.
Rezultatas: Klastūnynas 0 - 0 Varno Nagas.
-
Indio buvo įsiutęs. Stebėti kaip jo atgautas kamuolys, nors tam ir nereikėjo per daug pastangų, krenta į Varno Nago puolėjos rankas buvo tikra kankynė. Klastuolis iškart pradėjo save kaltinti, kam nemetė tiesiai į lankus. Jis taip pat pradėjo visais įmanomais keiksmais prakeikinėti tą nelemtą, iš niekur atsiradusią puolėją, kuri tik sugadino visą reikalą. Berniukas turėjo stengtis, kad tik vienas iš tokių smagių žodelių, kurie dabar šeimininkavo jo galvoje, neišsprūstų laukan, nes turbūt viskas baigtųsi juodaplaukio nušalinimu nuo žaidimo. Gerai užvožti berniukas norėjo ne tik Abigailei, bet ir Sofi. Šiaip, iš principo. Suduoti norėjo absoliučiai visiems, šiandien žaidžiantiems kvidičą. Kraujas tiesiog virė, Indio seniai tokio jausmo nebuvo patyręs ir tikrai nemanė, kad taip atsitiks kvidičo metu. Tuo pačiu norėjo, kad teisėjai jo pasigailėtų ir grąžintų kamuolį, juk jis jį turėjo pas save tiek mažai. Kokio velnio aš jį perdavinėjau, tokioje kvailių kompanijoje, kaip ši, reikia viską daryt pačiam.
Pasiskieryčiojęs ir pašūkavęs visokias nesąmones šen bei ten berniukas apsisprendė nepasiduoti. Net gerai nežinojo ar taisyklės taip leidžia, tačiau juk kažką daryt reikia. Ta Sofi kaži ar susizgribs kažką naudingo nuveikt. Apsukęs savo šluotą berniukas pasileido nurūkusios ir vien lietaus dulkes palikusios Abigailės link. Slidi Varno Nago puolėja greit pasigailės, kad taip pasielgė. Bet kita vertus, negi Indio būtų elgęsis kitaip? Juk kvidičas - žiauriausias ir pats nedėkingiausias sportas burtininkų pasaulyje, aišku, kad visi elgiasi taip kaip Abigailė.
Vėjas tikrai neprisidėjo prie Klastūnyno padėties gerinimo. Pūsdamas tiesiai į berniuką jis visais įmanomais būdais bandė sulėtinti Indio. O ir berniuko šluota nebuvo pati naujausia ir mandriausia. Berniukas tiesiog džiaugėsi, kad turi kažkokią prasmingą užduotį, o ne trinasi aplink kitas komandos nares ir saugo jas nuo prakeikto muštuko, kuris šiuo metu atakavo kažkokią Varno Nago žaidėja. Bent jau kitiem klastuoliam sekasi.
Lietus pylė pilnu tempu, niekam nepalikdamas abejonių, kad šias rungtynes laimi ne kas kitas, o jis. Jei dar ilgą laiką pražais tokiame lietuje, Indio turbūt išsivystys potraumatinė alergija lietui. Na bent jau rėkalės tiek nebesidarbavo ir nesipuikavo savo gerklėm, matyt suprato, kad per lietų niekieno neperrėks. Galėtų ta Elliw greičiau šmaukštą gaudyt, nusibodo jau. Atstumas tarp nelemtos varnės puolėjos ir juodaplaukio trylikamečio labai nežymiai, tačiau mažėjo. Nors kas čia ką supras kai taip tragiškai matosi.
Jei ta mergiotė sugalvos mesti, ką ji tikrai padarys, nes kokio velnio tada reikėjo atiminėti kamuolį, Indio tikėjosi, kad Klastūnyno gynėja gerai moka savo darbą šiame turnyre. Atstumui vis mažėjant ir mažėjant, Indio paskrido dešiniau, kad kai pasieks Abigailę, galėtų išplėšt kamuolį. Abiem žaidėjam esant beveik vienoje tiesėje, Indio neskubėjo atimti kamuolio.
- Juk nesitikėjai, kad taip greitai ir paprastai ims sektis? - išsiviepęs piktdžiugiška šypsena spjaute išspjove Indio varnei puolėjai, vos vos pasukęs galvą į ją.
Vis mažindamas atstumą tarp žaidėjų, Indio po truputį nuo šluotos, atsargiai, kad nepasikartotų ankstesni įvykiai, patraukė ranką ir po kelių akimirkų jau abi rankos buvo ištiestos, laukdamos kol galės apglėbti odinį kamuolį. Šluota kol kas klausė. Negi pagaliau pradės sektis? Maksimaliai priartėjęs Indio tvirtai kojomis prisitvirtino prie šluotos ir pabandė rankomis išpėšti kritlį iš Abigailės rankų.
[Perėmimas iš rankų: 2]
-
Elliw jau buvo beimanti tą blizgantį daiktą, kurį dėl kažkokių priežasčių anksčiau lygino su šaukštu, tačiau tuo metu siaubingai panižo delną. Norėdama jį pasikasyti mergaitė paleido šluotą ir tą pačią akimirką vos nenukrito ant žemės. Labai norėjosi apkaltinti kurią nors bjauriąją mergiūkštę, bet delną vis dar niežtėjo, tad neliko laiko. Kojomis vis dar laikydamasi šluotos Elliw skubiai pasikasė delną ir pasistengė užsiropšti atgal ant šluotos. Deja, labai nesisekė, tad ilgą laiką velsietė skrido aukštyn kojomis. Taip valdyti šluotą buvo visiškai nepatogu, o gal net ir neįmanoma, tad nenuostabu, kad visai netrukus ji nežinojo kur esanti. Atsargiai pakėlusi galvą pamatė, kad mažasis daiktas, kurį ji vijosi, vis dar yra pakankamai netoli. Vadinasi, jį vis dar reikia vytis. Klastuolė pastebėjo, kad netoli jos yra ir kažkokia gyvenime nematyta šviesiaplaukė mergaitė. Tai šiek tiek trikdė, tačiau Elliw nutarė nekreipti į ją dėmesio. Tiesa, velsietė niekaip negalėjo suprasti, kodėl ta nepažįstamoji skrenda aukštyn kojomis. Tik po kurio laiko prisiminė taip skrendanti pati. Galbūt jai reikėtų apsiversti? Bet kaip tą padaryti? Nesėkmingus bandymus sugriebti šluotos kotą rankomis ji jau buvo pamiršusi. Gerai buvo tai, kad delno nebeniežtėjo.
Po ilgos kančios bandant sugriebti šluotos kotą, pirštai pagaliau palietė medieną. Elliw spėjo apsidžiaugti, tačiau ten buvo siaubingai slidu, ir užsikabinti nepavyko.
Kaip tik tuo metu atpūtė dar šaltesnis vėjas, tad mergaitė sudrebėjo. Lietus nenustojo lyti, tad ir šluotos kotas nenustojo būti šlapias ir slidus. Ką jai dabar daryti? Kodėl ji iš viso turi čia būti? Elliw jau buvo pamiršusi, kad klausė savęs šito jau bent keletą kartų, tad paklausė ir vėl. Ar negali to blizgančio daikto sugauti kas nors kitas?
Kurį laiką skrisdama aukštyn kojomis Elliw bandė atsakyti į šitą klausimą, bet pagaliau pamiršo, apie ką galvoja. Šviesiaplaukė mergaitė vis dar buvo netoli jos, tad tikriausiai buvo galima tikėtis, kad ir tas blizgantis daiktas niekur nedingo. Dabar reikėjo priimti svarbų sprendimą: ar jai verta dar kartą pabandyti apsiversti? O gal bandyti paimti tą daiktą šitaip?
Ištiesusi ranką šluotkočio link velsietė pagaliau tvirtai suėmė jį ir šiaip ne taip apsivertė. Nuo ilgo laiko, praleisto aukštyn kojomis, kiek svaigo galva, tad mergaitė nieko nematė. Taip pat ir to, kad vos neatsitrenkė į netoliese skrendančią nepažįstamąją.
- Tai tik tavo kaltė! - suriko rudaplaukė kažkam. Neįsivaizdavo, dėl ko kaltina, bet puikiai žinojo, ką: kaltos tik tos trys bjaurios mergiūkštės! Taip, tik per jas dabar lyja ir yra šalta! Tik per jas Elliw bando sugauti kažkokį daiktą, nors net neprisimena, kas tai yra!
Sulig ta mintimi velsietė ir vėl pastebėjo tą blizgutį. Jis buvo kiek nutolęs, tad teko padidinti greitį. Tai padariusi Elliw vos nenuslydo nuo šluotos, bet šį kartą, laimei, pavyko išsilaikyti. Tikrai nesinorėjo drėbtis į purvynę, tik ir laukiančią apačioje. Pastangos nenusiristi žemyn kainavo labai daug jėgų, tad velsietė pasijuto pavargusi. Netrukus ji pamiršo, kodėl yra pavargusi, bet sėdėti ant šluotos darėsi vis sunkiau. Reikėjo kuo greičiau paimti tą blizgantį daiktą. Gal bent tada bjauriosios mergiūkštės nuo jos atstos?! Taip! Velsietė baigs šitą reikalą ir daugiau niekada neis į lauką! Jai pernelyg nusibodo lietus. Nesugebėjo jo netgi pamiršti. O gal jau buvo pamiršusi - šito ji tikrai neprisiminė.
Kad ir kaip ten būtų, Elliw buvo įsitikinusi, kad šį kartą jai pasiseks, tad užtikrintai dar kartą ištiesė ranką daikčiuko link.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 1]
-
- Turėkis, Nikole! - šaukdama atsakė Dori rožinių plaukų savininkei ir gardžiai nusikvatojo, kai jai nepavyko apginti Elodie.
- O tau taip ir reikia, tu esi paskutinė...
Iš Dori lūpų ir vėl pasipylė varnių atmušėjai skirta keiksmų lavina, nelabai būdinga dvylikmetei.
- Bus tau čia žodžiuotis!
Dori nuskrido nuo jų išsitiesusi kaip styga ir tokia pergalinga veido mimika, kad pasidarė gaila, jog tikriausiai niekas to negali matyti per šitą suknistą kiaurą dangų. Aš numušiau tą nevykėlę muštuku! Man pavyko! Dori, tu tikrai gali žaisti kvidičą ir būti atmušėja! Tu nukalei Elodie nuo vaizdo, ir ne bet kaip, ne iš pasalų! O taip, dabar Dori jautė tikrų tikriausią triumfo skonį. Ji ne slapčia numušė varnių atmušėją, o bandydama atkreipti jos dėmesį. Tiesa, klastuolė nebuvo tikra, ar Elodie ją išgirdo, bet matė, jog ji sureagavo į Nikolės perspėjimą. Cha! Tai išvis buvo du prieš vieną! Tai nerealu! Viena gynė, kita gynės, o pergalė mano! Dar kurį laiką antrakursė skraidė po kvidičo aikštės dangų pamiršusi viską ir apimta euforijos. Tuo metu jai nebetrukdė nei pliaupiantis lietus, nuo kurio drabužiai buvo sunkūs, o šluota slidi. Nerūpėjo jai ir į visas puses kūną nešantis vėjas. Mendel jautėsi taip, tartum ji ką tik būtų laimėjusi rungtynes ir džiaugsmingai nardė tarp žmonių ir kamuolių, į kuriuos nekreipė dėmesio, kol galiausiai smūgis grąžino mergaitę į realybę.
- Aauč!
Dori į kažką stipriai trenkėsi. Ji buvo pamiršusi žiūrėti, kas vyksta aplink. Dėl Merlino barzdos, Levanda, nusigando pakėlusi galvą antrakursė. Ir vėl... Negana to, kad prieš tai Dori sugebėjo tvoti Klastūnyno kvidičo kapitonei per makaulę blokštu, tai dabar dar ir atsitrenkė į ją. Ar skaudejo? Žinoma, skaudėjo! Visas dešinysis petys tiesiog kaito.
- Tu matei, aš numušiau tą kvaišą Elodie! - nesusilaikė sušukusi Dori. - Ir vėl atsiprašau! Nemačiau tavęs!
Dori paskubom nuskrido nuo savo komandos kapitonės, nes galvojo, kad turėtų gauti pylos: sužeidė ją jau antrą kartą šitose varžybose. Dabar dvylikmetė nejautė tokios stiprios gėdos kaip prieš taip, nes emocijos dėl pavykusio veiksmo vis dar ėmė viršų. Tačiau po atsitrenkimo Mendel suprato, kad ji nelaimėjo kvidičo rungtynių. Kad pavykęs smūgis muštuku nėra aukso šmaukšto sugavimas. Kad niekas nepuls jos liaupsinti, neneš ant rankų ir susitikę mokyklos koridoriuose neprašys autografų. Dori tiesiog nukalė priešininką, padarė tai, ką ir turėjo padaryti, o rungtynės vyksta toliau. Apsidairiusi juodaplaukė spėjo ir šiek tiek susinervinti. Kritlis buvo varnių rankose. Teleskopininkė Elliw skrido aukštyn kojomis. Dėl išrinktojo Poterio, rimtai? Mendel pavartė akis. Džiugino bent tai, kad, regis, Elliw aukso šmaukštą matė ir jį gaudė, o ne nuo jo bėgo.
Pilnai grįžusi į realybę Mendel vėl pajuto visus tuos blogus pojūčius, tokius kaip kiaurai merkiantis lietus, į visas puses nešantis vėjas, šaltis, slydimas, ir rega, prastesnė ir už Hario Poterio be akinių. Dešinės rankos praktiškai nejuto, nes dabar ji buvo ne tik pavargusi nuo smūgių blokštu, bet dar ir skaudanti dėl smūgio į Levandą. Sukaupusi visas jėgas Dori ieškojo akimis muštuko ir jis praskrido pro Dori šluotos kotą lyg per Dumbldoro plauką. Viena pėda, ir iš šluotos būtų likę šapalai. Dori palinko į priekį ir dideliu greičiu skuodė muštuko link. Ji ištiesė ranką su blokštu į priekį, tačiau pasiekti muštuką dar šiek tiek trūko. Maksimaliai padidinusi greitį Dori su kiek įmanoma daugiau jėgos pylė blokštu į muštuką taikydama jį į arčiausiai buvusią varnę: Arletę.
[Atmušimas į Arletę Russell: 2, 4]
-
Nikolė matė skriejantį muštuką į save ir jau tiesė rankas jį sugauti, jog nekliūtų jis Elodie, tačiau... Nesugavo! Kad tave kur muštukas, ir kodėl man šiandien taip nesiseka?! Muštukas nė nežvilgtelėjęs į Nikolės rankas, kuriomis ji bandė ginti Elodie nuo muštuko prašvilpė pro jas tokiu milžinišku greičiu, jog galėjai pamanyti, kad jis net ne iš magijos pasaulio! O tada... tada skaudžiai tėškėsi į Elodie.
- Auččč... - nutęsė penktakursė, o tada puolė draugei į pagalbą. - Elodie! Ar tau viskas gerai? (Na ir kokia tu kvaiša, Nikole, jugi akivaizdu, jog niekas nėra gerai! Tiek Elodie, tiek tau, tiek tau, tiek visiems kitiems kvidičininkams! Nu gerai, tik tai prakeiktūnei Dori gerai, kuri tik ir svaidosi muštukais kairėn dešinėn.) Elodie, laikykis!
Nikolei pasirodė, o gal tai vyko iš tikrųjų, jog Varno Nago atmušėja krenta nuo šluotos, dėl to muštuko. Po paraliais, ir vėl niekas negali būti gerai! Rožinių plaukų savininkė jau skubėjo padėti Elodie, bet staiga jos prireikė kitame aikštės gale, kuriame muštukas jau lėkė ir į Arletę. Ta pasiutėlė Dori tai jau tikrai nesugeba suvaldyti to savo blokšto, jei taip negailestingai siunčia tuos savo tarnus-muštukus į visus varniukus iš eilės!
- Atsiprašau, Elodie, bet AŠ TAU DAR PARODYSIU, DORI!!! – suklykė mergina serganti depresija ir nurūko paskui šviežiai paleistą Dori muštuką, kuris lėkė į ne ką kitą, o Varno Nago kvidičo komandos kapitonę Arletę, kuri kaip tik dabar ir gaudo aukso šmaukštą. Turbūt, nes įžiūrėti gerai ką ten ta Arletė veikia per tokį lietų buvo neįmanoma.
- Dori, tu tikras muštuko... – Nikolė norėjo išrėkti itin negražų žodį, bet staiga visu greičiu beskirsdama trenkėsi su tokia jėga į pačią Dori, jog ši tikrų tikriausiai turėjo nusiristi nuo šluotos ir įsitaisyti penkiasdešimt mėlynių, o gal dar geriau – susilaužyti abejas rankas ir daugiau nebesvaidyti prakeiktų muštukų į Nikolės komandos drauges. Varno Nago koledžo mokinė užvožė su koja į kažkurią Dori kūno vietą. Žinoma, ji nebuvo tikra ar tai tikrai nedraudžia kvidičo taisyklės ir ar teisėjai jos nepašalins iš aikštelės, bet daugiau ji kęsti tos Dori ir jos pakalikų-muštukų nebegalėjo.
Tuomet burtininkė staigiu judesiu apgręžė tėčio pagamintą šluotą ir nėrė žemyn link komandos kapitonės didžiausiu įmanomu greičiu, dar prieš tai surikusi Dori:
- Še tau, kvėša, kitą kartą žinok prieš trankydama tuos savo pasiutėlius muštukus į mano drauges!
Rankos šalo, per lietų beveik nieko nesimatė, jau pradėjo skaudėti ne tik rankas ir kojas, bet ir galvą nuo to pykčio ant Dori, oro, nesėkmių ir visų kitų įmanomų dalykų, o dar ir reikėjo kvidičą tęsti! Tikras absurdas. Negi tikrai nebuvo galima perkelti rungtynių į kitą dieną? Jugi turėjo būti kita išeitis. Bet kas, tik ne tokia sumauta diena su nesėkmėmis ir nesibaigiančiu kerštingu lietumi.
Skrisdama link komandos kapitonės Nikolė tik ir mąstė: Prašau, aplenk muštuką. Prašau. Aplenk muštuką. APLENK MUŠTUKĄ! Per tą lietų Nikolė pati nebepamatė ar spėjo aplenkti tą muštuką ir sutrukdyti jam nudaužti nuo šluotos ne tik Elodie, bet ir Arletę, ar vis dėl to ne...
[Bandymas uždengti Arletę Russell stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2;6]
-
Mažos Abigailės Nestrof rankos jau glaudė visai nemažą kritlį prie absoliučiai permirkusio lietpalčio. Varnę tiesiogine žodžio prasme apėmė totali euforija! Kritlis Varno Nago puolėjos rankose. Apie tokį nutikimą trylikametė galėto tik pasapnuoti! Tiesiog pasaka! O gal mergaitė sapnuoja?.. Trinktelėjusi per kaktą pajuto nežymų skausmą. Tad ne, žalių akių savininkė nesapnuoja. Tai iš tikro vyksta!
Su šypsena veide, Nestrof greituoju būdu pabandė pažiūrėti, kur yra komandos draugės. Bet atstumas tarp Abigailės ir kitų varnių buvo per didelis, o ir vis dar tebepilantis siaubingas lietus tikrai nepagelbėjo. Tik prie kažkurio mėlyno taškelio švystelėjo muštukas. Eeeei.. Prašau, kad nebūtų pataikęs.. Maldauju!.. Nes vis dėl to, pataikius muštukui, žaidėjas sužeidžiamas. Dar žiū, nutrauktų rungtynes.. Trečiakursė absoliučiai nebuvo patyrusi kvidiče, tad nė nenumanė, kas nutiktų pataikius tam tragiškai greitam kamuoliui į vieną iš kvidičininkų. Bet tikėjosi geriausio varianto- kad muštukas iš viso nepataikė nė į vieną varnę. Taip būtų buvę geriausiai. Tegu praskrenda pro šalį. Mums nereikia problemų.
Atsikvošėjusi nuo muštukų situacijos, mergaitė beskrendant link Klastūnyno lankų jau įsivaizdavo, kaip tėčiui pasakos apie kritlio laikymą rankose. Vaje, tėtis tikrai bus be proto laimingas! Jis didžiuosis savo dukra kaip pridera. Juk tai yra didžiulis pasiekimas! Abigailės niūrūs apmąstymai apie tai, kam iš viso prisijungė prie Varno Nago kvidičo komandos nusistūmė į šalį. Reikėjo mėgautis akimirka, tačiau tuo pačiu metu ir neužsisvajoti bei prisiminti, kad reikia kamuolį įmesti į klastuolių lankus. Skrendant link jų rudaplaukė pajuto, kad kažkas ją seka. Tik ne tai.. Be abejo, kur gi kitaip! Būtų naivu tikėtis, kad klastuolių puolėjas (regis, jis vienas vaikinas per abi komandas) tiesiog paliks Abigailę ramybėje. Jis sekė paskui. Nu kodėl?? Tegul susitaiko, kad kritlis jau mūsų, o ne sekioja paskui kaip koks šuniukas! Apgailėtinas puolėjas jis. Nestrof sugriebė šluotą dar tvirčiau ir padidino greitį. Tą nelemtingąjį kritlį turint rankose reikia kovoti iki galo. Varnanagė tikrai neleis tam gyvačiokui paimti kamuolio. Tegu svajoja! Juk svajoti niekas nedraudžia,- pašaipiai mintyse tarė sau Abigailė.
Indio priartėjo prie mergaitės tada, kai ji buvo visai prie finišo tiesiosios. Smulkutė puolėja tikrai nebuvo taikli, bet ką gi. Tokia buvo ir to klastuolio klaida- jis vietoje to, kad mestų, sugalvojo padaryti perdavimą. Na, be abejonių, tai yra nuostabu, nes vien tik dėl to įvykio kritlis dabar puikavosi Nestrof rankose. Kaži, kiek puikavosi.. Labiau buvo prispaustas dešiniąja ranka prie mergaitės kūno. Bet tai nesvarbu.
Išgirdusi Klastūnyno puolėjo žodžius, trečiakursė tiesiogine ta žodžio prasme sumišo. Panašių žodžių ir tikėjosi, bet gal kitu tonu.. Juodaplaukio pasakytų žodžiai „greitai ir paprastai ims sektis“ trumpam išmušo Abigailę iš vėžių. Greitai ir paprastai?? Argi nereikėjo per tokią liūtį kišti rankas prie gyvačioko su kamuoliu rizikuojant savo gyvybe?? Siaubas! Kokia nepagarba!
-Nė velnio nebuvo čia lengva! Žiūrėk, ką kalbi,- mestelėjo Nestrof ir priskrido dar arčiau lankų.
Supratusi, kad nėra ko laukti, mergaitė tris kartus iškvėpė ir įkvėpė. Tau pavyks. Dabar tikrai būtų labai pravertus kokia motyvacinė pasitikėjimo savimi kalba, kadangi varniukė labai abejojo savo taiklumu. Na, bet nepabandęs nesužinosi. Nestrof užsimojo ir metė kamuolį į vidurinį Klastūnyno lanką.
[Metimas perėmus kritlį: 1, 4]
-
Klastuolė jautėsi kaip paskutinė nevykėlė, todėl visaip kaip bandė užmaskuoti savo gėdą pykčiu (žinoma, pyko ji ne ant savęs). Daugelis galvotų, jog tai visiška savi apgaulė (ir tai buvo tiesa), bet dažniausiai tokia taktika suveikdavo. Nors, logiškai ir magiškai mąstant, jos susierzinimo šaltiniu turėtų būti varniai, tačiau ji buvo įtūžusi dėl klastuolių, kurie, kaip tyčia, tai jai už plaukų tampydavo, tai duodavo per makaulę nelemtu blokštu...
Kol raudonplaukė, tikrąja to žodžio prasme, sėdėjo ant savo šluotos it pabučiuota ir gailėdama savęs, į ją rėžėsi Dori, nes juk trijų traumų per vienas rungtynes yra per mažai, ar ne? Jei taip ir toliau, tikrai pakliūsiu į kvidičo istoriją, kaip daugiausiai traumų per vienas rungtynes gavusi žaidėja, jei išliksiu gyva, žinoma...
- Na, tikiuosi trečio karto nebus! – sušuko Levanda, akivaizdžiai išsigandusiai atmušėjai. Jos pyktis veržėsi per kraštus. Mergina net galėjo jausti kraują verdant jos gyslose, na išskyrus rankų pirštus, mat šie vis dar buvo sušalę į ledą.
Levanda jau norėjo iškolioti Dori Mendel ir pareikšti, jog daugiau jos akyse nenori matyti, tačiau, jai nespėjus prasitrati, mergina džiugiai tarstelėjo, jog sugebėjo numušti Elodie, kurios paskutiniu metu kaip reikalas nemėgo Levanda, mat ši vis bandydavo muštuku pataikyti į Elliw. Jos pyktis staiga virto savigrauža, dėl to, kad ji nepastebėjo, kaip Dori pataikė į Elodie, mat tą akimirką ieškojo savo akinių, kurios kaip kerėpla buvo numetusi prie tribūnos. Raudonplaukę vėl aplankė tas pas nenaudingumo jausmas ir ji vėl pradėjo mąstyti, kaip čia atsidūrė, o tuo labiau, kaip tapo kapitone, nors ji žinojo, kad turi gražias akis, o kai kuriems burtininkams patinka raudonplaukės...
- Džiugu, bet kitąkart būk atidesnė... – trūkinėjančiu balsu sumykė Levanda ir nuskrido į priešingą pusę.
Tiesa pasakius, nors ketvirtakursė buvo gynėja, tačiau taip dorai prie lankų nei karto ir nestovėjo. Kaip visada, dėl savo aplaidumo ir gynėjos pareigų neatlikimo, ji turėjo šiokį tokį pasiteisinimą. Levandai po magiškų saldainių poveikio ir visų haliucinacijų reikėjo vėl iš naujo susigaudyti, kas vyksta, o tie lankai - buvę nebuvę. Mergina buvo apsėsta muštuko, kuris jai vaidenosi skriejantis į Elliw, bet taip ir nepataikydavo. Vien galvojimas apie muštuko iliuziją ją varė iš proto. Jei tik išlysdavo kokia mintis jos raudonoj makaulėj, susijusi su tuo prakeiktu kamuoliu, Levanda sumišdavo, išsiblaškydavo ir išsigąsdavo pati savęs. Todėl, norėdama pabėgti nuo visos šitos nesąmonės, ji nusprendė (pagaliau) priskristi prie lankų ir pradėti juos saugoti, kaip ir pridera gynėjai.
Nors Levanda Devyndarbė, akivaizdu, retai kada priima gerus sprendimus, mat jos nuojauta ir logika dažnai būna netikusi, tačiau patraukusi tiesiai prie Klastūnyno lankų visgi neapsiriko. Vos tik spėjus jai priskristi ir apsidairyti aplinkui, klastuolių pusėn visu greičiu artėjo kritlis. Skriejantis kamuolys, žinoma, niekada nieko gero šiame žaidime nereikšdavo, na, nebent jis skriedavo į priešininkų pusę. Nepaisant to, Levanda taip džiaugėsi, jog prieš jos akis kritlis, o ne prakeiktas muštukas, jog mergina mintyse net nusišypsojo, vildamasi, jog dabar jai pavyks iš tikrųjų žaisti, o ne vien painiotis visiems po kojomis ir būti daužymo objektu. Kamuoliui nenumaldomai artėjant link vidurinio lanko, ketvirtakursė išsitiesė, atsikvėpė, viena ranka stipriai suspausdama „Padangių valdovę“, ir staigiu judesiu atmušė kritlį.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį (1,3,4).]
-
Sofi vis dar bandė gaudyti tą nelemtą kritlį mestą Indio. Ji tiesė rankas į viršų, bet Abigailė, ta varnė pasiglemžė kamuolį iš Indio. Buvo liūdna ir pikta, nes jai ne ta nenuorama Sofi tikrai būtų perėmus kritlį ir pataikius į vidurinį lanką. Kuo toliau tuo labiau kilo pyktis ir ji prapliupo. Jūs visi mulkiai! Kaip negaliu pakęst tų kvailų varnų! Tegul jie eina... Tai tesėsi ilgai. Ji pyko ir verkė lyg trimetė tuo pačiu metu.
- Prasmek pragare, tu Abigaile!- jos balsas nuaidėjo lyg griaustinis. Pyktis liejosi pro kraštus į visas puses. Ji taip norėjo sutriuškinti Abigailę, kad pati nežinia ką būtų sau pasidariusi.
Oras. Apie jį sunku buvo be galvoti, nes lijo dar smarkiau. Pliaupė. Tai nebuvo tik grybu lietus. Tai buvo uraganas, bet perkeltine prasme. Jos vešlūs lyg šilkas raudoni plaukai buvo panašūs į šluotą. Permirkę ir lipnūs. Labai permirke ir lipnūs. Nei viena mergaitė, kuri turi tokius vešlius plaukus apie tai nesvajoja. Dabar jie dengė klastuolių puolėjos Sofi akis. Tai buvo vienintelė priežastis dėl kurios Sofi dabar tiesiog sėdėjo vietoje. Tiksliau ant šluotos.
Ji įsitaisė prie vienos iš tribūnų ji buvo geltonai raudona (dvi Safi pačios nemėgstamiausios spalvos). Joje sėdėjo keletas jaunesnių mokinių. Visi buvo grifai. Kvaili grifai, vis manosi esantys už visus geresni ir protingesni.
Ten laukė ir laukė lyg kokia kvaiša. Buvo nesmagu. Jai tai nepatiko tad nuskrido. Ką daryti, ką daryti? Gal skristi prie varnių, nes jai skrisiu ten kur gyvatėlės kokia Elliw Gwawr Dwynwen Goff pastums, nes jai labia reikia šmaukšto ar vėl kas nors atsitiks. Ji nuskrido prie varnių. Ten buvo nyku. Nyku todėl, nes ten skraidė tikros nuobodylos.
Bet ne visos. Po poros atsukimų vėl pasigirdo keiksmai tiek ir Dori, tiek iš varnių lūpų. Tai tikrai labai užkniso. Ir nors kiek tai nervavo ir raudonplaukė norėjo dingti pamatė, kad prie klastuolių lankų sklando Abigailė, kuri rankose laiko kritlį ir ruošėsi mesti tą kamuolį.
Sofi nusklendė lėtai lėtai lyg koks vėžlys link jos. Matėsi jog ji užtruks, todėl žalių akių savininkė neskubėjo. Ji lėtai, kad nenukristų pasiekė tikslą. Abigailė buvo pikta. Iš akių tai matėsi aiškiai. Ji metė kamuolį pro lanką. Raudonplaukė nepaisydama gynėjos, kuri buvo Levanda, vistiek gaudė kamuolį. Ji pakilo, kad būtų kuo lengviau tai daryti. Ji buvo laiminga, nes širdyje jautė, kad pagaus. Dėja iš vaizdo to buvo nematyti.
[Perėmimas metimo metu: 5]
-
Praėjo kelios minutės vis dar Gloria rankose nejautė odinio kamuolio ir jokių garsesnių nei ankščiau girdėtų kvidičo fanų šauksmų. Kažkas ne taip. Įtarė kažką ne taip rudų plaukų savininkė ir pagaliau atsimerkė. Klastuolio kuris turėjo rankose kritlį prie lankų nebuvo. O šiek tiek pažiūrėjusi atidžiau varniukė pastebėjo, kad Abigailės rankose buvo stipriai saugomas visų puolėjų norimas kritlis. Puiku dabar varno nagas galės pelnyti taškų. Pirmą kartą per visas žaidynes pozityviai pasijautė pirmakursė. Bet greitai visas pozityvumas dingo, nes vėl britę užvaldė nuobodulys tik šį sykį kelis kartus didesnis. Dėl to nors ir kaip Mechel norėjo viską akylai stebėti ir būti bent šiek tiek naudingą komandai. Ji pasidavė nuoboduliui ir išvyko į savo fantazijų pasaulį. Kuriame nebuvo nei lietaus ar vėjo, nebuvo klykiančių sirgalių, kvidičo ir didžiulės baimės pralaimėti. Tame pasaulyje vienuolikmetė gulėjo po šiltą antklodę, gėrė karštą arbatą ir skaitė knygą visai nejausdama realaus pasaulio jausmų. Garbanė ir būtų pasilikusi tame nuostabiame pasaulyje, bet staiga ji pajuto smarkų vėjo gūsį. Kuris nors ir pažadino varno nago mokinę vis tiek ji spėjo šį kartą išsilaikyti ant šluotos.. O pasisekė. Šiek tiek pozityviau pagalvojo Mechel pavardės savininkė ir apsižvalgė aplinkui norėdama sužinoti ar kažkam nereikia pagalbos. Iš pradžių Gloria pastebėjusi vėl lekiantį muštuką į Arletę norėjo skristi prie jos. Bet tada pamatė, kad Nikolė skrido prie komandos kapitonės. Manau Nikolė tikrai galės apsaugoti Arletę dėl to galiu būti rami ir ten neskirsti. Ramiai pagalvojo vienuolikmetė ir lėtai pradėjo skraidyti aplink lankus vis dar atidžiai stebėdama kas vyksta kitose kvidičo aikšties vietose.
[-]
-
Arletė sedėjo ant šluotos ir skrido visu įmanomu greičiu. Aukso šmaukštas buvo prieš pat jos akis ir ši jau tiesė ranką, kad jį sučiuptų, tačiau eilinį kartą it pajutęs, kad taip atsitiks, auksinis kamuoliukas, nuskrido į visai kitą aikštės pusę.
Žvarbus vėjas prakošė šlapius dvylikametės plaukus ir mergaitė buvo priversta nusipurtyti. Viduje užviręs azartas pradėjo blėsti ir varniukei pasidarė siaubingai vėsu. Antrakursė viena ranka laikydama labai slidų šluotos kotą, kita ranka pasitaisė lietpaltį, kuris, tiesą sakant, jau senokai buvo permirkęs. Tik Varno Nago komandos narė sugebėjo pastebėti tai tik dabar. Russell galėjo drąsiai teigti, kad po šių rungtynių tikrai atsidurs Ligoninės sparne. Taip pat ir vylėsi, kad mama apie tai nesužinot, mat nenorėjo, kad Anya dėl jos jaudintųsi. Juk Arletės mama ir taip turėjo daug reikalų, tad užkrauti ją dar ir jos dukros problemomis, neskambėjo šauniai. Nors, žinoma, Russell žinojo, kad šeima padarytų viską dėl jos. Tiesiog kartais to paprasčiausiai nebesinorėjo.
Blondinė porą minučių šluota skraidė lėtai. Taip lėtai, kad galvojo, jog šluota iškrės vieno nemaloniausių pokštų, kokį Arletė sugebėjo sugalvoti - nusvies ją ant drėgnos, purvu padengtos bei tikrai kietos žemės. Dėl to varniukė truputį padidino greitį, mat mąstė, kad tokiu būdu ir pastebėti aukso šmaukštą sugebės lengviau. Tiesa, žalsvos akutės jo vis dar nepamatė, tačiau kelis kartus giliai įkvėpus ir iškvėpus, Russell sugebėjo išlikti rami.
Tai tik žaidimas, jis negali lemti viso tavo gyvenimo...
Mergaitė mėgino save paguosti, bet regimai tai padaryti buvo sudėtingiau nei ši galvojo. Kvidičininkė, žinoma, džiaugėsi, kad bent jau akyse nebesikaupė ašaros, ši netūnojo įtūžusi, tačiau kažkur giliau kirbėjo mintis, kad pagaliau sugebės nesusimauti, juk tai nebuvo paskutinioji nuodų bei vaistų virimo pamoka, praeitais mokslo metais. Šviesiaplaukė ten taip, švelniai tariant, sugebėjo susigadinti dieną ir troško visai nebegrįžti į požemiuose įrengtą kabinetą, o tai buvo galima pamatyti ir iš vaiko veido mimikos, pagalvojus apie šį nesusipratimą. Ech, o pirmame kurse galvojo, kad daugmaž sugebėjo viską...
O galėtų visa tai greičiau baigtis... Ir kodėl kvidičo taisyklėse yra parašyta, kad tik pagavus aukso šmaukštą, aikštėje vyraus aplodismentai bei šūksniai tos komandos, kurios gaudytojas kamuoliuką pagavo, nariams? Visa tai jau tęsiasi amžinybę... Noriu namo, kuo toliau nuo viso šito cirko. Atrodo keista, nes žaidžiame kaip ir draugiškai, tačiau ech...
Staiga gaudytojos poziciją užimanti varniukė buvo priversta aiktelėti. Arletė pastebėjo tai, ko žalsvomis akutėmis ieškojo jau šimtąjį kartą. Na, taip atrodė šiai mergaitei, nors iš tiesų, tai tebuvo koks treičiasis kartais, kuomet dvylikametė pastebėjo aukso šmaukštą.
Tiesa, prie jo jau tūnojo Elliw. Ir vėl. Russell pasijuto visiškai nesąmoninga žaidėja, mat pilyje sklido gandai, jog Klastūnyno komandos gaudytoja buvo truputį (o gal ir netruputį) pakvaišusi. O šviesiaplaukė, regis, buvo visiškai sveika.
Nesinorėjo apie tai galvoti, tad mergaitė eilinį kartą ir vėl mėgino visu greičiu lėkti link aukso šmaukšto ir jį pagriebti. Jos veidą papuošė nuoširdi šypsena, nes nutuokė, kad šis bandymas pagaliau turėtų būti sėkmingas. Tiksliau šis kartas paprasčiausiai privalėjo būti sėkmingas.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 6]
-
Staigiai smuktelėjus šonan su savąja šluota, mergaitė jau galvojo, kad lengvai pavyko išvengti to nelemtojo muštuko. Galėjo kuo puikiausiai skristi ir aprėkti Dori dar labiau, sudaužant ją tuo pačiu muštuku. Deja, viskas ėjosi kiek kitaip, nei ji norėjo. Nes vos pabandžius atsisukt pažiūrėt, kur nelabasis kamuolys nuskrido, šis itin skaudžiai smogė varnanagei į dešinį petį. Paprastai ji toleruoja skausmą lengviau nei kiti, bet muštukas neveltui tokį vardą turėjo, nes suskaudo net labai.
- AIII!! - pusiau suklykė iš skausmo, susiėmusi sumuštą petį. Kietai suspaudus dantis net išdavikė ašara pasirodė, kurią ji staigiai šiurkščiai nubraukė.
Antrakursė nulenkusi galvą ir kietai užmerkusi akis bandė iš visų jėgų nusiraminti, nekantriai laukiant, kol skausmas taps lengviau pakenčiamu. Velniop tave, Dori. Prisiekiu, užmušt tave tau būtų tik palaima, palyginus su tuo, kas tavęs laukia po šito. Iš po lėto skausmą ir kančią keitė didis įniršis ir keršto troškimas. Varnė pakėlė tamsiaplaukę galvą aukštyn, spėdama išgirsti ne itin saldžią riebių įžeidimų laviną iš tos supuvusios gyvačiokės. Piktai suurzgusi, ji jau norėjo lėkt link jos ir žiebt su blokštu per dantis, bet tam sutrukdė netoliese buvusios varnanagių puolėjos Nikolės susirūpinimai rudaake. Šitai truputį nustebino dvylikametę, ir ji jau žiojosi dėkoti už bandymą apgint ir susirūpinimą, bet šioji jau nulėkė link tos klastuolių susnos. Bent viena, be manęs, iš varnių normalesnė.
Galiausiai likusi vėl viena kyboti ore, britė atsitiesė. Taip lengvai net minties nebuvo pasiduoti. O keršto noro buvo daugiau nei pilna taurė. Tad pamasažavusi skaudamą petį, varnanagė prisiglaudė prie šluotos ir nuzujo tolyn, link ten, kur ir Nikolė. Mat Gold turėjo šiek tiek kitokių planų.
Prisiartinus pakankamai arti, bet ne per arti, kad liktų nepastebėta, ji atsargiai nusiėmė apsauginį šalmą. Juodus plaukus iškart pradėjo šlapint vis nesibaigiantis lietus, bet tai šiuo metu jai buvo nė motais. Kadangi šalmas buvo gerokai įdubęs, šiam planui chuliganui tiko idealiai. Tad, su viena ranka ji šį apvertė įdubusia puse aukštyn ir netrukus vanduo pradėjo kauptis viduje. Kol šitai vyko, ji ramiai stebėjo varžovę, vis toliau ir toliau šlykštėdamąsi tokia atmata. Taip norėjosi tiesiog užmušt tokią, bet priešais visos mokyklos akivaizdą tai daryti dar ne itin norėjosi, nes mintis būti išmestai iš burtų mokyklos ne itin žavėjo ją. Po gan solidžiai ilgos minutės tiesiog sėdėjimo lietuje ir kiaurai mirkstant plaukams, šalmo vidus jau buvo sklidinas vandens. Laikas šou pradžiai. Būdama kiek aukštėliau, juodaplaukė iš lėto priskrido artyn, atsidurdama lygiai virš Dori. Ir, nutaikius tinkamą proga, ji iš lėto šonu pradėjo versti šalmą, jo turiniui bėgant vienu šliūkšniu žemyn ant tos bjaurios, deja, irgi juodos galvos. Ai, koks skirtumas, kad ir ji su šalmu. Bent snukį nusipraus. Pašaipiai šyptelėjus, ji staigiais judesiais užsidėjo šalmą atgal ant galvos, greitai kur reikėjo susisęgė ir susirišo. Išgirstant tą nuostabią reakciją, ir jai buvo laikas prabilt.
- Ė tu, žiurkių atmatą! Čia tau žinot, kad su manimi be atsako taip nesielgiama. Tavo laimė, kad taisyklės neleidžia daug dalykų, antraip būtum lavonas tam purve! - sulig paskutiniais žodžiais ji didžiu pasimėgavimu spjovė tai šlykštynei į veidą (Dėkoju, vėjau.). - Ir! TU ESI NUSUSUSI MĖŠLO GYVATĖ!! - sužviegusi anai, varnė nieko nelaukus nuskrido tolyn.
Dabar atsikeršijusi ir pakartinus anai dieną, ji galėjo lengviau atsipūsti, stebėdama viską iš aukšto.
[-]
-
RPG vertinimas
Indio Dellso: 9
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 10
Dori Mendel: 10
Nikolė Parker: 9
Abigailė Nestrof: 10
Levanda Devyndarbė: 10
Sofi Barbierato: 8
Gloria Mechel: 7
Arletė Russell: 9
Elodie Gold: 8
Bendras dalyvio koeficentas
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: NK[7,0] + PĮK [5,0] = BDK [12,0]
Levanda Devyndarbė: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Dori Mendel: NK[6,5] + PĮK [5,0] = BDK [11,5]
Sofi Barbierato: NK[6,5] + PĮK [4,0] = BDK [10,5]
Indio Dellso: NK[6,5] + PĮK [4,5] = BDK [11,0]
Arletė Russell: NK[5,5] + PĮK [4,5] = BDK [10,0]
Gloria Mechel: NK[6,0] + PĮK [3,5] = BDK [9,5]
Elodie Gold: NK[6,0] + PĮK [4,0] = BDK [10,0]
Abigailė Nestrof: NK[6,0] + PĮK [5,0] = BDK [11,0]
Nikolė Parker: NK[7,0] + PĮK [4,5] = BDK [11,5]
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų
Indio Dellso [11,0] - Abigailė Nestrof [11,0] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Elliw Gwawr Dwynwen Goff [12,0] - Arletė Russell [10,0] = KS[2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Elliw.
Dori Mendel [11,5] - Arletė Russell [10,0] = KS[1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Dori.
Nikolė Parker [11,5] - Dori Mendel [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Abigailė Nestrof [11,0] - Levanda Devyndarbė [11,5] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Levanda Devyndarbė [11,5] - Abigailė Nestrof [11,0] = KS[0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofi Barbierato [10,5] - Abigailė Nestrof [11,0] = KS[0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų
Komandinis koeficientų palyginimas (KKS)
Klastūnynas [2,5] - Varno Nagas [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas:
Indio Dellso: 1
Elliw Gwawr Dwynwen Goff: 1, 1, 5
Dori Mendel: 4, 6
Nikolė Parker: 5
Abigailė Nestrof: 1
Levanda Devyndarbė: 3
Sofi Barbierato: 6
Gloria Mechel: -
Arletė Russell: 2
Elodie Gold: -
Indio Dellso neperima kritlio iš Abigailės Nestrof rankų.
Elliw Gwarwr Dwynwen Goof sėkmingai sugauna aukso šmaukštą.
Dori Mendel sėkmingai atmuša muštuką į Arletę Russell.
Nikolė Parker neapsaugo Arletės Russell nuo muštuko.
Abigailė Nestrof sėkmingai meta kritlį į lankus.
Levanda Devyndarbė sėkmingai atmuša kritlį nuo lankų.
Sofi Barbierato nesėkmingai perima kritlį metimo metu.
Arletė Russell nesugauna aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės baigtos.
Rezultatas: Klastūnynas 150 - 0 Varno Nagas.
Pergalę švenčia Klastūnynas.
Būtų gražu, jeigu parašytumėte paskutinius pranešimus bei taip užbaigtumėte RPG (ir liktumėte gyvi).
-
Dori buvo tokia pavargusi, dar tas susidūrimas su Levanda, dešinė ranka jau tiesiog tirpo. Ji negalėjo patikėti Nikolės veiksmais. Ši į mergaitę atsitrenkė ir dar bandė jai įspirti, tačiau įspyrė antrakursės šluotai, o paskui ėmė plūstis. Dori praktiškai neskaudėjo, kai Nikolė atsitrenkė, nes varnė pataikė tiesiai į apsaugas. Tada Nikolė bandė apginti Arletę, tačiau šiai ir vėl nepavyko, kaip ir su Elodie. Ir vėl Dori širdį aplankė triumfas. Ji išdidžiai priskrido tiesiai prie Nikolės ir garsiai ištarė:
- Aš tiesiog atlieku savo darbą, atmušėjos, o tu verčiau eik ginti savo komandos narių, nes nei vienos nuo manęs apginti nesugebėjai, ir net antrakursės sumušti tau nepavyko, tu manęs neužgavai!
Garsiai nusikvatojusi Dori nuskrido nuo Nikolės, bet staiga pajuto, kad ant jos galvos pasipylė šiek tiek daugiau vandens nei per visą laiką. Pakėlusi galvą Mendel pamatė, kad Elodie iš savo šalmo klastuolę apipylė vandeniu ir dar spjovė kažkur į orą. Kaip ir Nikolė, Elodie pradėjo plūstis. Dori tik vėl gardžiai nusikvatojo ir sušuko Elodie:
- Jeigu kas ir bus nuo tos nesąmonės, kurią ką tik padarei, šlapesnis, tai nebent tavo plaukai! Galėjai bent purvu aptaškyti, o ne lietumi per lietų, kvėša! Ar bent numušei muštuku nors vieną klastuolį? Nes aš varnius du! - didžiavosi savimi.
Ir tą akimirką kai kas įvyko. Klastūnynas ėmė šėlti. Dori pasuko galvą į komandos narius ir... ir pamatė... kad Elliw sugavo šmaukštą!
- O Vizlių gimine! Mes laimėjom! Laimėjom!
Dori sviedė blokštą žemyn į purvą ir kuo sparčiau atskrido prie Elliw. Antrakursė apkabino komandos gaudytoją, o atšlijusi sušuko:
- Elliw! Tu nuostabi! Nuostabi! Ji sugavo šmaukštą, Levanda, tu žinojai, ką darai, kai ją paskyrei gaudytoja!
Atsisukusi į Levandą Dori norėjo apkabinti ir ją, tačiau skrisdama jos link pamiršo pasukti šluotą į šoną ir šluotkočiu trenkė jai į pilvą.
- Oi! Levanda! Aš... aš labai atsiprašau! Aš tikrai nenorėjau!
Ir galiausiai Dori atsisuko į Sofi, kurią taip pat apkabino, o prilėkusi prie Indio net pati nesuprasdama, kaip galėjo taip įvykti, uždėjo jam rankas ant pečių ir pabučiavo į lūpas. Po akimirkos susizgribusi atsišliejo ir rovė žemyn į aikštę ieškoti numesto blokšto. Suradusi blokštą Dori nušokliavo į pilį visa laiminga. Jos niekas neužgavo ir nieko blogo jai nepadarė, nepastojo jai kelio, Mendel pilyje atsidūrė sveika ir laiminga. Jeigu kas ką ir šaukė, tai Dori jau negirdėjo.
-
Pošimts muštukų, kas čia darosi?! Kodėl visi muštukai skriete praskrieja pro mane ir nudaužia visus mano komandos narius, kurios mėginu užstoti, o kritlis nepataiko į lankus?! Kažkas tikrai čia kažką užkeikė, kitaip ir būti negali! Plūdosi rožinių plaukų savininkė. Akimirką ji jau norėjo vėl lėkti ir gerai suduoti Dori, bet prisiminė Arletę.
- O, Arlete! Prašau, atlesik man... Aš tikrai, tikrai netyčia! Nenorėjau, jog taip atsitiktų. Tas muštukas neveldomas! Patikėk, meginau jį sulaikyti! - išpyškino susigėdusi Nikolė, o tada labiau sau nei komandos kapintonei suniurnėjo: - Na aš ir nevykėlė, nesugebu nei komandos draugų apsaugoti nuo mirtino muštuko, nei kriltio normaliai į lankus mesti!
Tuomet kvidičininkė stipriau suspaudė šlapią ir slidų šluotos kotą ir nulekė ieškoti krilio. Kai varnė paskutinį kartą jį matė, jis buvo pas Abigailę rankose. Tikiuosi, jog bent ši sugebės normaliai pataikyti į lankus ir uždirbs mums taškelių.
Nemarydama kur skrenda, nes tas lietus jau buvo ant tiek įkyrėjęs, jog Parker užmekrotmis akimis skraidžiojo (Gaila, užmiršau akinius užsimaukšlinti...), mergina į kažką atsitrenkė. Paskubomis atsimerkusi ji pastebėjo, jog tai buvo ne kas kitas, o Abigaile. Tik ji be... ji be kritlio!
- Na ir kurgi tu padėjai tą prakeiktą kamuolį?! - suspingo Nikolė, o kai susigriebė kas katik įvyko dar labaiu susinervino. - Ką, IR TU NEPATAIKEI?! Negaliu patikėti! Kas poer siaubinga diena... - nespėjo užbaigti skainio, nes viską užgožė žiūrovų rėkimas. Kas per?.. KAS ČIA VYKSTA?! nebesusigaudė penktakursė. Tuomet Nikolė pasitrynė akis, jog jose nebebūtų vandens ir ištempusi jas ėmė ieškoti to, kas privertėiūrovus stūgauti. Ak, na žinoma! Dar ir to betrūko - klastuoliai pagavo aukso šmaukštą! Ironiškai mintyse rėkė Hogvartso mokinė. Pala pala... Ar tik ten ne...
- VELNIAS ŽMOGAUS PAVIDALU! - suspigo Nikolė. - Ką... ką po galais... jis čia veikia?! Ir kodėl, po galais, jis turi aukso šmaukštą?! - depresija serganti mergina nesusigriebė kaip ji galėjo per visą žaidimą jo nepastebėti. O tuo labaiu kai jis užėmė tokią svarbią poziciją kaip gynėjas.
Persigandusi, kad anas teleskopinis velnias vėl jai ko nors nepridirbtų Nikolė nespėjusi pasveikinti komandos pagaliau baigus žaidimą, šovė visu greičiu žemyn, nušoko nuo šluotos ir pasileido bėgte į rūbinę, kur jos seniai laukė Willialmas,
-
Arletė skrido ant šluotos beveik visu greičiu, tačiau staiga pastebėjo prie jos lekiančią Varno Nago koledžo komandoje žaidžiančią mergaitę. Russell net nespėjo suvokti kas vyksta, tačiau iš puolėjos veiksmų suprato, jog gaudytojos laukia kažkas negero. Derėtų ir pripažinti, kad taip buvo, mat Parker tinkamai neuždengė moksleivės ir į ją pataikė muštukas. Jis žalsvų akučių savininkę taip išmušė iš vėžių, kad ši net porą minučių negalėjo atsigauti. Tiesa buvo tokia, jog viduje ji klykė. Iš skausmo, nevilties, tačiau labiausiai dėl to, jog nuvylė komandą, kurią pati subūrė. Komandą, kurioje žaidė gaudytojos pozicijoje. Jos akys ir vėl prisipildė skaidrių ašarų, tačiau per aprasojusius akinius šios beveik nesimatė. Antrakursė sugebėjo tai sumąstyti.
Kelias minutes giliai įkvėpusi ir iškvėpusi dvylikametė jau norėjo skristi link aukso šmaukšto ir jau buvo tam pasiryžusi, tačiau apsižvalgė. Daug Klastūnyno gerbėjų buvo ant kojų ir plojo. Tai ją sutrikdė, dėl to ji pažvelgė link pusės, kurioje skraidžiojo ir Elliw.
- Kodėl?.. - po nosimi sumurmėjo dvylikametė pastebėjusi, jog klastuolės delne buvo aukso šmaukštas, o tai reiškė tik vieną, dėl Arletės kaltės Varno Nago komanda pralaimėjo kvidičą.
Varniukė giliai įkvėpė ir apsidairė, dalis varnų komandos narių jau buvo ant žemės, tad ši lengvai ir ramiai nuskrido link jų. Po poros sekundžių padėjo kojas ant purvu padengtos žemės ir tik tada pajuto, jog jai labai svaigo galva. Galbūt dėl to, jog skraidžiau su šluota per tokį orą? - toptelėjo anglei.
- Atsiprašau... - vos prisiartinusi prie komandos narių teištarė ir pasuko link pilies, mat niekam noro paprasčiausiai nebebuvo.
-
Abigailė kaip sulėtintame filme laukė, kol kritlis perskris per didžiausiąjį, vidurinį Klastūnyno lanką. Nestrof širdyje tiesiog nušvito kažkoks laimės spindulėlis, kuris užpildė varnę iki pat pirštų galiukų. Bet kur tau! Kažkokia raudonplaukė kaip iš giedro dangaus nukrito prie lankų ir.. IR ATMUŠĖ KRITLĮ! Siaubas! Praėjo maždaug pusė sekundės, kol trečiakursė suprato, kas įvyko. KAS PER KIAUNĖ! PER TOKĮ NUOSTABŲ MOMENTĄ! Aš jai tą raudoną kupetą laukų nurausiu! Kažkokia nesveika. Dabar Abigailę perliejo visai ne džiaugsmo ir laimės, o pykčio ir neapykantos banga. Ji dabar pat būtų galėjusi trenkti tai Devyndarbei per makufelį. Nes ji sugebėjo sutrukdyti pelnyti Varno Nagui taškų!
-Tu.. Tu, nususi gyvate, žiurke, ryžavota baidykle!.. Tu žiūrėk, ką darai, rupūže! Siaubas! Fu!-spjovė Abigailė tai kvailei. Fu. Varnanagę nukrėtė šiurpas.
Absoliučiai susinervinusi, mergaitė apsuko šluotą, kad nematytų tos atmatos. Va, dabar, tai tikrai norėjo tiesiog dingti iš čia. Ir niekada gyvenime nebesutikti tos žiurkės, kuri sutrukdė Nestrof įmesti kritlį į klastuolių lankus.
Bet apsukusi šluotą mergaitė pasibaisėjo vaizdiniu. Per aprasojusius akinius buvo galima įmatyti tai, jog teleskopų garbintoja Elliw savo rankoje laiko ne ką kitą, o aukso šmaukštą. Aplinkui susirinkę klastuoliai didžiuojasi ir džiaugiasi ja. Šią akimirką trylikametė tikrai norėjo prasmegti skradžiai žemės, tačiau to negalėjo padaryti, nes kiek tolėliau pamatė Arletę, visą susigūžusią, besileidžiančią ant žemės. Nestrof pagalvojo, jog būtų ir pačiai pats metas tai padaryti.
Nusileidusi ant purvinos ir šlapios žolės, Abigailė tiesiog pagalvojo, kokia beviltiška yra. Bet greitai priėjusi prie kitų komandos narių, mergaitė išgirdo, kaip kapitonė atsiprašo.
-Ne, ne, ne. Neatsiprašinėk. Dar ko? Ne mūsų kaltė, kad tai teleskopomanija susirgusi kvailei pasisekė pagauti šmaukštą,- dėstė Abigailė, tačiau pastebėjo, jog Arletė tiesiog nukulniavo pilies link.
Ach, gyvenimas sunkus. Atrodo, lyg kambario sienos būtų sudarytos vien iš langų, ir visi tie langai būtų sudužę vienu metu. O Abigalė stovėjusi kambario viduryje. Taip šiuo metu jautėsi varnė. Ir kaip reikės atsigauti?..
-
Tas daiktas ir vėl paspruko! Elliw neprisiminė, kas tiksliai atsitiko, bet blizgantis daiktas kažkur dingo. Jai jau gerokai nusibodo jį vaikytis, tad nutarė paprasčiausiai pailsėti. Nebesižvalgė, ar blizgutis kažkur tebeskrenda, tad buvo visai patenkinta.
Deja, tik iki tos akimirkos, kai tas nešmaukštas kaukštelėjo jai tiesiai į kaktą. Mergaitė jau buvo pamiršusi, kad kažką vaikėsi, tad dabar baisiausiai išsigando ir puolė skristi tolyn. Per lietų nieko nematė, buvo šalta, o šluota - slidi. Vis dėlto velsietė atkakliai laikėsi savo ir skrido kuo toliau nuo visko, kas ją šiandien kankino. Visų svarbiausia buvo pasprukti nuo ne neLiucijos, ne ne neLiucijos ir ne ne ne neLiucijos. Šitų bjaurybių egzistavimas toje pačioje šlapioje vietoje labai nelaiku grįžo į atmintį, ir Elliw supyko. Nelaimei, blizgutis pradėjo ją persekioti: ir vėl buvo visai netoliese. Velsietė susiraukė, bet nieko nesakė. Žinoma, dėl persekiojimo buvo kaltos tik tos trys bjaurios mergiūkštės, bet jos buvo per toli, kad išgirstų, kaip Elliw joms tai praneša. Ne, reikėjo iš situacijos suktis pačiai. Velsietė buvo pakankamai protinga, kad tai padarytų. Padidinusi greitį ji priartėjo prie kažkokio neaiškaus stulpo, bet nespėjo sureaguoti ir į jį atsitrenkė.
- AUČ! - garsiai suriko mergaitė, nors per lietų ir pati savęs neišgirdo. Blogiausia buvo tai, kad tas nešaukštas ir vėl buvo šalia! Elliw dar labiau supyko. Kodėl jai negali bent kartą pasisekti?!
Ji buvo tokia pikta, kad net nepastebėjo beveik nukritusi nuo šluotos. Laikydamasi viena ranka už koto susiprato, kad tuoj žnektelės į purvą, tad skubiai pradėjo mosuoti antrąja ranka. Bandė sugauti medį, tačiau ranka užčiuopė kažką metalinio ir nemaloniai šalto. Persigandusi velsietė netyčia paleido šluotą ir galiausiai nudribo į purvynę. Tik tada pažiūrėjo, kas ten yra. O tai, pasirodo, buvo tas kvailas ją persekiojęs nešaukštas!
Laimei, šluota nukrito visai netoli, tad klastuolė pašoko ir vėl užsėdusi ant jos pakilo. Pamiršo paleisti iš rankų kamuoliuką, tad taip ir skrido su juo rankose. Nelaimei, kažkas sugalvojo ją apsikabinti, ir netrukus velsietė su pasišlykštėjimu suvokė, kad tai ne kas kitas, o ne ne ne neLiucija.
- Atstok nuo manęs! - riktelėjo Elliw nė neišgirdusi, ką komandos draugė bjaurybė jai sako. Kodėl visos bjaurios mergiūkštės būtinai turi trukdyti?! Velsietė ir vėl supyko, bet kamuoliuko taip ir nepaleido.
Pamiršusi, ką čia daro, skrido tolyn, kol pasiekė tribūnas. Ten nusprendusi, kad nusibodo sėdėti ant šluotos, nusileido ir nudribo tarp žmonių. Skaudėjo viską iš eilės, taip pat ir teleskopą, nors jo su ja nebuvo. Sunkiai atsidususi Elliw atsistojo ir patraukė pilies (?) link. Kur tuo metu buvo nešaukštas, mergaitė nebežinojo.