Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sabrina Wolfhard Rugpjūčio 01, 2021, 11:21:54 am
-
Vandens kerai Po vakar dienos, Sabrina jautėsi pavargusi. Nežinojo ar galės pravesti trečią pamoką, nes deja buvo prikimusi, o kas kitas šauks, jei ne Sabrina? Elodie? Ne, ne pats geriausias variantas. Mergina užsidėjo savo šiltą megztuką ir gal kiek storesnės medžiagos, kelnes. Aš nesusirgau. Spellman'ai niekada neserga. Vilkolakė išgėrė savo vaistukų ir užkando sumuštiniu. Tuomet paėmė į pintinę penkias, dideles, picas (suvyniotas dideliame maiše), dešimt obuoliukų, tris tortus. Mergina jautė tai, kad vaikai ateis baisiai alkani, o juk maistas teikia vaikams džiaugsmą, ypatingai kai maistas yra skanus, o Sabrina niekada neatneštų kokio nors pomidoro į pamokas. Man rodos, viskas. Raganaitė patraukė klasės durų link ir pravėrusi pirmą kartą drąsiai dureles, atsistojo prieš visus mokinius.
- Turiu jums puikių naujienų, - Plačiai nusišypsojo profesorė. - Ši pamoka vyks prie ežero. Tai reiškia, kad galbūt jus galėsite ir pasimaudyti tokią karštą pavasario dieną, - Baltaplaukė suplojo delnais, duodama ženklą, kad metas eiti link ežero ir pradėti nuostabiąją praktiką. Net nesuprato kodėl vietoj to, kad parašytų laišką, jog vyks tiesiog pamoka prie ežero, nusprendė eiti dar iki klasės ir tampytis vaikus ratais, kvadratais. Netoli, netoli, tuoj ateisime.
Devyniolikmetė stengėsi eiti kuo greičiau, vis apsižiūrėdavo ar mokiniai neatsilieka. Na ir štai, priėjus prie ežero, Spellman patiesė šešis, šviesiai rožinės spalvos, pledus ir padėjo pintinę ant jų.
- Pradėkime nuo praktikos. Jei pavargsite, galėsite prisėsti, užkąsti, pabendrauti, bet dabar svarbiausia yra praktika. Mes mokinsimės vandens kerus, kurie vadinasi Bulijux vandentikius. Taip, taip, žinau, kad Sabrina neišmokys mokinių lengvai ištarimų burtažodžių, bet na, tiesiog pasistenkite, tai nėra sunku, - Sabrina baigė kalbėti ir išsitraukė savo lanksčią, elegantišką, lazdelę. Ja nukreipė į vandenį ir susikaupusi, surėkė. - Bulijux vandentikius!
Vandens banga pakilo aukštai, aukštai ir tada nusileido ant profesorės plaukų. Sušlapo ne tik plaukai, bet ir tas gražus, jaukus, megztukas. Aš pasirodžiau bloga profesorė! To neturėjo būti! Jau girdėjosi kaip kuris nors mokinys, juokiasi iš fotografės.
- Čia neturėjo taip gautis, tiesiog va nesugebėjau sulaikyti vandens srovės. Bet žodžiu, jus esate šaunesni už mane ir jums tikrai pavyks valdyti visaip vandenį neapsitaškant.
Mergina nusiėmė megztinį ir liko stovėti su baltais marškiniais ir šlapiomis kelnėmis. Išdžius. Jeigu ne, imsime kerų pagalbą. Ši atsisėdo ant pledo su savo šlapiomis kelnėmis, atsipjovė gabalėlį torto. Ruošėsi žiūrėti kaip šiems zuikučiams sekasi kerai. Aš tikiuosi, kad Elliw šią pamoką ko nors išmoks ir sugebės panaudoti kerus. - Prisiminė mergaitę, kuri praeitą pamoką ne iš šio ne iš to, atsinešė buroką teleskopą.
- Dirbam, dirbam!- Riktelėjo net nepasižiūrėjusi ką mokiniai veikia.
Nukreipiate lazdele į vandenį ir sušaukiate kerus. Iš pirmo karto nepavyks tikrai. Kerais galite visaip valdyti vandenį, padaryti, kad vanduo pakiltų aukštai, arba nuskriestų į kitą šoną, arba su vandeniu padaryti kokią nors formą, pavyzdžiui širdelę, arba vandens kamuolį. Du post'ai po 2000 arba trys po 900. Praktika iki 08- 12
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw stovėjo šalia teleskopo (ant stalo, žinoma) ir bandė prisiminti, kur ir ko ji atėjo. Deja, labai nesisekė, tad teko bent pabandyti klausyti, ką šneka keista moteris.
O ji, atrodo, nutarė mokinius išvesti į lauką. Kodėl tada reikėjo eiti čia? Ir ar Elliw turėtų su savimi pasiimti stalą? O gal lauke bus kur pasistatyti teleskopą? Šie klausimai buvo labai svarbūs, ir mergaitė, bandydama į tai atsakyti, nusivertė nuo stalo, ant kurio stovėjo kartu su astronominiu prietaisu. Jis, laimei, liko stovėti ir panašu, kad vis dar buvo sveikas. Kadangi Elliw buvo gera mergaitė, ji nieko nesakydama pradėjo eiti iš klasės (juk ji buvo klasėje, ar ne?), bet kažkurią akimirką prisiminė nepasiėmusi su savimi teleskopo. Skubiai teko grūstis pro mokinius atgal, kad galėtų pasiimti brangenybę.
- Mano teleskopas! - kelis kartus šūktelėjo ji ir pagaliau pasiėmė prietaisą. Dabar jau buvo galima eiti... Kažkur, nors ji jau neprisiminė, kur ta moteris juos vedasi. Tik ėjo iš paskos ir viso labo du kartus susipainiojo savo kojose bei pargriuvo.
Pagaliau atėjusi ten, kur ir reikėjo (nebent ta keista moteris vedėsi juos kažkur ne ten), Elliw pasijuto labai gerai: šios pamokos metu (na, tikriausiai tai buvo pamoka) ji rimtai dirbs, parodys profesorei ir visiems kitiems, kad ji yra ne tik gera, bet ir protinga mergaitė. Iki geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje jai, žinoma, buvo toli, bet norėjosi bent kiek priartėti. O tam padėti, žinoma, turėjo ir teleskopas. Elliw kuo atsargiau pastatė didžiausią brangenybę ant žemės, bet netyčia nuspyrė prietaisą, ir tas nugriuvęs sudužo.
- Mano burokas! - riktelėjo velsietė, nors nesuprato, kodėl pavartojo tokį keistą žodį. Atmintyje iškilo faktas, kai tą žodį pavartojo... kažkas. Bet kuo ji čia dėta? Tai be galo sutrikdė mergaitę, ir ji nežinojo, ką daryti dabar. Juk tai yra teleskopas! Kodėl ji pavadino savo didžiausią brangenybę kažkokiu keistu žodžiu? Kažkas čia buvo ne taip, ir Elliw atkakliai galvojo, kaip šitą problemą išspręsti.
Po gana ilgo laiko (mergaitė jau buvo pamiršusi, kad šitos pamokos metu ketino rimtai dirbti) ji prisiminė turinti tą daiktą, apie kurį ne taip seniai kalbėjo (nors tikslius žodžius atmintis jau buvo ištrynusi). Ilgokai rausėsi kišenėse ir pagaliau išsitraukė daržovę. Ji jau buvo pamiršusi, kodėl atsinešė šitą daiktą į pamoką, ir, tuo labiau, ką su juo reikėtų daryti dabar. Žinoma, būtų galima paleisti neLiucijai, ne neLiucijai arba ne ne neLiucijai į galvą, bet nė vienos iš tų bjaurių mergiūkščių Elliw nepastebėjo.
Netrukus ji pamiršo, apie ką galvojo, tad liko stovėti sustingusi su buroku rankoje. Velsietė pažvelgė į profesorę ir nesuprato, kodėl ji yra visa šlapia. Jeigu ir matė, kas čia atsitiko, tai jau seniai buvo pamiršta. Augalams augti reikia vandens prisiminė Elliw ir priėjo vienintelę logišką išvadą: jeigu profesorė yra šlapia, jos burokui ten bus kaip tik. Šią išvadą galėjo palydėti tik vienas logiškas veiksmas, kurio velsietė skubiai ir ėmėsi: ji paleido buroką tiesiai į šlapią moterį, stovinčią netoliese.
-
Dar viena kerėjimo pamoką kuri kaip ir visos kitos prasidėjo klasėje. Deja ilgai joje niekas neužsibuvo, nes profesorė pasakė, kad praktiką vyks lauke. Kodėl nebuvo galima iš karto pamokos pradėti lauke ? Paklausė savęs Vovere ir nusekė paskui profesorę. Po kelių minučių jie jau buvo prie ežero kur profesorė Spellman išdėstė praktiką. Bei paskui nesėkmingai parodė. Kam mokiniams užduoti tai ko pats nesugebi ? Vėl savęs paklausė mergina ir įtariu žvilgsniu nužvelgė sušlapusią profesorę suabejodama jos profesionalumu. Bet ji vis tiek norėjo gerai atlikti praktiką bei kažko išmokti. Ir penkiolikmetės mąstymu svarbiausia buvo ne mokytojos profesionalumas, o mokinio darbas ir pastangos. Dėl to nieko nelaukusi varnė išsitraukė lazdele ir jau norėjo nusitaikyti į vandenį. Tik staiga pastebėjo kaip viena mokinė su teleskopu taikosi į profesorę. Gal ir ji suabejojo profesorės profesionalumu ? Svarstė mėlynakė, bet ji puikiai žinojo, kad beveik į nieką negalima mėtyti daiktų ypač kai tie daiktai yra skirti mokslui. Britė nors ir kaip prieš kelias minutes abejojo profesorę ji turėjo jai padėti dėl to kai teleskopas buvo arti profesorės ištarė :
- Acio teleskopas.
Ir teleskopas jau buvo penktakursės rankose. Bėda buvo ta, kad ji nežinojo ką toliau su juo daryti. Grąžinti mokinei kuri jį sviedė atrodė pavojingą, nes ką gali žinoti gal ji dar į kažką svies. Šiek tiek pagalvojusi ji nusprendė grąžinti šlapiajai profesorei. Žemaūgė priėjo prie profesorės ir jai atiduodama astronomijos prietaisą pasakė :
- Štai pasiimkit.
Ir šviesiaplaukė kai dar nieko neišgirdo iš profesorės nubėgo prie ežero pagaliau pradėti vykdyti praktiką.
-
Pavargusi nežinia nuo ko Meg sunkiai atėjo į kerėjimo pamoką. Bent jau ši pamoka vyks vėsioje klasėje, o ne saulės kaitroje. pagalvojo švilpiukė, bet jai teko nusivilti. Profesorė su didžiausiu įmanomu entuziazmu paskelbė, kad pamoka vyks lauke, prie ežero. Ežerą Meg labai mėgo, tačiau kodėl visos pamokos dabar turėjo vykti toje orkaitėje vietoj vėsių klasių? Mergaitė atsidususi atsistojo ir pasileido ežero link. Atsidūrus prie jo ir įkvėpus gryno, švaraus oro rudaplaukė kiek pagyvėjo. Ne pirmas kartas, kai jai gamta suteikia jėgų. Meg jau buvo pasiruošusi kerėjimo pamokai, bet išgirdus temą ir burtažodį rankos vėl nusviro. Kas čia iš vis per burtažodis? Ar toks bent egzistuoja? mintijo švilpiukė. Merlino barzda, čia kerėjimo ar liežuvio laužymo greitakalbėmis pamoka?
Mergaitės nuotaika kiek pasitaisė, kai profesorė pati nesuvaldė kerų. Meg suprato, kad tai nėra labai gražu, vis dėlto profesorė - irgi žmogus ir gali klysti, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Dabar ji bent jau turėjo aiškų tikslą - padaryti geriau už kerėjimo profesorę. Teisybę pasakius, Meg patiko kerėti, jai tik nepatiko kerėjimo pamokos. Konkrečios priežasties nebuvo, tiesiog mergaitei labiau patiko mokytis jai pravarčių kerų ir tai daryti savarankiškai.
Tačiau dabar nebuvo kitos išeities ir rudaplaukė atsidususi nuėjo vykdyti praktikos.
-
Dori negalėjo pakęsti šios profesorės. Ji sugadina šią rimtą pamoką, galvojo pirmakursė. Dori savimi didžiavosi, nes papildomai nenaudojamose klasėse vis mokėsi įvairiausių kerų. Tačiau vis tiek norėjo, kad kerėjimo pamoka būtų rimtas reikalas, o ne blevyzgos su užkandžiais. Picos? Rimtai? Klastuolė pavartė akis.
Kai visi nužingsniavo į kiemą ir Mendel sužinojo, jog kerėjimo pamoka bus susijusi su vandeniu, mergaitė nudžiugo. Ji jau buvo išmokusi keletą kerų, susijusių su vandeniu. Mokėjo iš lazdelės paleisti ir valdyti vandens srovę, taip pat susiurbti skystį burtų pagalba, na, o pavasario pradžioje jai labiausiai pasiteisinę kerai ir dažnai naudojami kerai - tai paversti objektą neperšlampamu. Šiuo atveju, Dori naudodavo tuos kerus batams, kad ištirpęs sniegas nesušlapintų jos kojų.
Kai profesorė parodė kerus ir pati liko šlapia, Dori garsiai kvatojo.
- Profesore, kodėl nenaudojate Impervius kerų? - vis dar juokdamasi paklausė Dori. - Juk akivaizdu, kad mokiniai pridarys klaidų, - norėjo dar pareplikuoti pačios profesorės pasirodymą, bet nebeišdrįso. - Impervius, - tarė burdama savo drabužius ir batus, kad šie liktų sausi atsitikus kokiai nelemtai situacijai.
Pirmakursė nuėjo prie vandens ir ėmė kauptis bandymui.
-
Šviesiaplaukė pirmakursė dairėsi aplinkui. Sėdint suole, kuris buvo vienas iš arčiausiai stovinčių prie profesorės Spellman, varniukė turėjo mokytoją suprasti kuo puikiausiai, tad leido sau truputį pašniukštinėti kitus vaikus, sužinoti ką veikia tie, kurie turėjo draugų, o ne buvo pametę galvą dėl knygų, gyvūnų ir niekaip nesusirado draugų. Paprasčiau tariant - Arletės priešingybė.
Pastebėjusi, kad mokiniai nukreipė žvilgsnius į kerėjimo klasės priekį, žalsvų akučių šeiminininkė tai padarė taip pat. Ir, visgi, neklydo. Profesorė Sabrina pradėjo kalbėti, o galimas daiktas buvo ir tas, jog šnekėjo ir porą minučių prieš tai, kada pirmakursė susivokė, kas vyko.
Tačiau sugebėjo suprasti tai, jog dabar visa klasė keliavo paskui profesorę... Kažkur.
Pakilo nuo kedės, apsiaustą paliko kabėti ant daikto atlošo ir pasigriebė lazdelę. Juk pastarasis pagaliukas buvo labai reikalingas norint puikiai kerėti, deja, belazdžių kerų Hogvartse vaikų nemokino, o neatrodė, kad ir pati Sabrina mokėjo jais naudotis. Žinoma, Russell jos dėl to nekaltino, suprato, kad profesorė dėstanti burtų ir kerėjimo mokykloje šiam dalykui atidavė visą save, reikalauti iš jos kažko daugiau, net nebuvo pagirtina.
Greitai nukulniavusi laiptukais ir nosį iškišusi mokyklos kieman apsidairė - visur švietė saulutė, jos rausvus skruostus taip pat šildė spindulėliai, pasigailėjo, kad nepasiėmė skybelaitės, tad tik vylėsi, kad visą pamoką bus po medžiu ar skėčiu, netroško gauti saulės smūgio. Ypač per malonios profesorės pamoką varniukė netroško atrodyti kaip nevykėlė, tokia, kokia tikriausiai ja laikė visi burtininkai pažįstantys ją.
Atkeliavus į vietą, kurioje ir turėjo vykti praktikos užduotis varniukė pažvelgė į profesorę viltingu žvilgsniu. Būnant prie ežero praktikos darbas galėjo būti įdomiausias iš per visą pirmą kursą turėtų darbų, o tai pirmakursei tikrai skambėjo stulbinančiai. Tuo labiau net nebuvo atsivertusi vadovėlio išsiaiškinti, kokį burtažodį mokinsis šį kartą. Vylėsi, kad jos laukia kažkas pasakiško.
Profesorei prabilus ilgaplaukė blondinė stengėsi susikoncentruoti į jos aiškinimus.
Vandens kerai? Skamba įdomiai, - kilstelėjo antakius anglė ir nė nepastebėjo, kaip nuoširdžiai šyptelėjo. Tokią karštą vasaros dieną būtų mielai apsitaškiusi vandeniu, o tai padaryti kerėjimo pamokose skambėjo visai paprastai, tuo labiau norėjimą atsigaivinti galėtų apkaltinti tiesiog nesugebėjimu suvaldyti kerų, kas buvo ir logiška, ir lengvai. O gal ir nelengvai, vienuolikmetė nesugebėjo meluoti ar bent kiek nuslėpti tiesą, tad dėl to reikėtų labai pasistengti kalbėti įtikinamai.
Burtininkės šypseną nuvijo vienas labai keistas dalykas. Ar profesorė ką tik nesugebėjo panaudoti kerų, kuriuos ji mus turi išmokyti, - nustebo grynakraujė ir stebėjo kitus profesorės žingsnius. Jie nebuvo paprasti, tačiau Arletė jau suprato, kad ši kerėtoja buvo gan keista. Bet, žinoma, būti keistu niekuomet nebuvo blogai. Originalumas.
-
Meg paliko savo kuprinę didelio medžio pavėsyje, nuėjo prie pat ežero kranto ir iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę. Tada užsimerkė ir giliai įkvėpė sūraus oro. Vėjas pūstelėjo jai į veidą, draikydamas palaidus rudus plaukus. Tai buvo jos ritualas - atsipalaiduoti prieš pradedant burti. Pajausti aplink esančią gamtą prieš kerint visada padėdavo rudaplaukei. Mergaitė atsimerkė, nukreipė lazdelę į vandenį, mintyse pakartojo burtažodį, kad nesuklystų ir šūktelėjo:
- Bulijux vandentikius!
Nieko neįvyko. Visiškai nieko. Net bangelė nesuvirpėjo. Švilpiukė pabandė dar kartą. Vis tiek nieko. Meg sugriežė dantimis. Akivaizdu, kad jos tikslas neapsikvailinti gėdingai žlunga. Merlino barzda, šita pamoka yra visiškas laiko švaistymas! Tačiau tai buvo melas ir Meg tai suprato. Tiesiog kas kartą, kai švilpiukei nepasisekdavo, ji prakeikdavo tą dalyką. Nemokėjimas suklysti buvo viena iš mergaitės silpnųjų vietų, bet ji stengėsi įveikti šią ydą. Todėl ir dabar mergaitė užsimerkė, giliai įkvėpė ir pabandė dar kartą:
- Bulijux vandentikius! Bulijux vandentikius! BULIJUX VANDENTIKIUS!
Vis tiek nieko nepavyko. Meg supyko ir norėjo perlaužti lazdelę pusiau, bet tik sukando dantis, tvirčiau suspaudė lazdelę ir atsisuko į vandenį. Man pavyks. Man TURI pavykti. Su degančiu ryžtu akyse švilpiukė vėl iškėlė lazdelę.
-
Dori, vis dar kikendama iš Spellman, ėjo vandens link. Merlino barzda, kas per profesorė, jeigu pati nesugeba panaudoti kerų, kurių ruošiasi mus mokyti? Man atrodo, geriausia jai būtų eiti dirbti su elfais į virtuvę, metė žvilgsnį į užkandžius. Ko ji tuo siekia, įsiteikti visiems avigalviams? Klastuolė praėjo pro vieną iš rožinių pledukų. Keli mokinai ant jo sėdėjo, kalbėjosi ir šlamštė picą.
- Nevykėliai, - tyliai sumurmėjo Dori.
Vis dar negalėdama atsistebėti Spellman saldumu ir vaišėmis kiekvieną pamoką, o dabar dar ir nemokšiškumu, mergaitė pagaliau pasiekė ežerą. Pažiūrėjusi į tolį ji aukštai iškėlė galvą ir nutaisė pačią klastuoliškiausią mimiką. Pirmakursė jautėsi drąsiai. Tiesą pasakius, pernelyg drąsiai. Ji prisiminė pačias pirmas kerėjimo pamokas, ypač tą, kai reikėjo atkerėti automobilį. Siaube, kaip ji tada susimovė! Bet dabar juodaplaukė yra kitokia. Ji daug sužinojo, dar daugiau išmoko. Šiandien vienuolikmetė pasitikėjo savimi.
Susikaupusi ir vis dar nustačiusi išdidžią miną Dori garsiai, įtaigiai sušuko:
- Bulijux vandentikius!
Tą pačią akimirką tamsiaplaukė aiktelėjo. Kerais ji paėmė tokį didžiulį vandens purslą, kad apie jo suvaldymą nebuvo jokios kalbos. Ji bandė šį sviesti tolyn į ežerą arba bent jau nuleisti žemyn, tačiau vandens purslas nei neketino pirmakursės klausyti. Jis skrido tiesiai į pakrantę ir, regis, tuoj ant kažko nukris. Dori prisimerkė ir bandė įžiūrėti, ką per auką išsirinko vandens purslas, nes šis mergaitei užstojo dalį vaizdo.
- Meg! - sušuko pamačiusi ir ėmė bėgti švilpės link.
-
Meg stovėjo ežero pakrantėje ir, gniauždama lazdelę, dar kartą suriko:
- Bulijux vandentikius!
Šį kartą jai pavyko! Švilpiukė sugebėjo pastatyti stulpą iš vandens kai ji išgirdo šniokščiant vandenį sau virš galvos. Kaip vanduo galėjo atsirasti virš manęs? pamanė mergaitė ir atlošė galvą. Ant jos krito didžiulė kažkieno pasiųsta banga. Meg nespėjo nieko pagalvoti, tik instinktyviai pakėlė pakėlė lazdelę, taip nutraukdama ryšį su vandeniu ir paleisdama vandens stulpą, sušuko:
- Protego!
Skydiniai kerai suveikė ir ant švilpiukės nenukrito nė lašelis. Vanduo, kuris nesėkmingai bandė ją permerkti kiaurai, vėl buvo ežere. Nuleidusi lazdelę Meg suprato, kad kažkas ją šaukia. Apsidairiusi mergaitė pamatė, kad prie jos bėga klastuolė.
- Sveika, Dori. - pasisveikino Meg, pažinusi draugę. - Tu čia nori man surengti maudynes? - linksmai pasiteiravo rudaplaukė, norėdama parodyti, kad nepyksta. - Norėjau klausti, kaip tau sekasi su kerais, tačiau akivaizdu, kad sekasi tikrai neblogai. O štai man dar reikia padirbėti.
Meg vėl pasisuko į ežerą norėdama atkartoti tai, ką padarė prieš užklumpant bangai.
- Bulijux vandentikius! - tvirtai ištarė mergaitė.
Ir šį kartą jai pavyko. Ežere kaip mat atsirado švilpiukės valdoma banga ir Meg suformavo iš jos širdelę, tada žvaigždę.
- Profesore! - šūktelėjo mergaitė, norėdama įsitikinti, kad profesorė Spellman matė jos darbą ir tada labai atsargiai, kad nieko neaptaškytų, nuleido bangą atgal į ežerą.
Baigusi burti Meg leido sau pergalingai nusišypsoti. Tuomet nuėjo, atsisėdo ant pledo ir, pasiėmusi obuoliuką, ėmė stebėti, kaip sekasi Dori.
-
Laimei, Meg išsisuko nuo vandens purslo.
- Šaunumėlis, kaip tu apsisaugojai! - pagyrė draugę. - Labas. Tik tikrinu tavo kerėjimo gebėjimus, - pajuokavo. - Paėmiau per didelę srovę.
Dori vėl pabandė susikaupti. Dabar ji stengėsi tikėti savimi, bet ne per daug. Juk šiuo metu Mendel mokosi naujų kerų, tad atsipalaidavimas dabar nebūtų pats geriausias draugas.
- Bulijux vandentikius! - sušuko mostelėdama lazdele vandenin.
Šį kartą pirmakursė buvo susikoncentravusi į tai, kad reikia paimti mažesnę vandens srovę. Deja, dabar ji paėmė per mažą. Keli vandens purslai šoktelėjo aukštyn ir nevykėliškai grįžo atgal į ežerą net nepalaukę, kol Dori ką nors su jais padarys.
- Na, žinai, - burbtelėjo draugei. - Ne kaip man sekasi.
Juodaplaukė pabandė dar kartą:
- Bulijux vandentikius!
Šį kartą ji pajuto, jog pavyko paimti reikiamo dydžio srovę. Ši buvo nei per maža, nei per didelė, ir valdėsi tinkamai. Dori ją skraidino ten, kur norėjo, praktikavosi greitai ją apgręžti, nusiųsti aukštyn, kol kažkoks varnis netyčia neįskraidino savo srovės į Dori srovę ir nesugadino jos dirbamo darbo.
- Idiotas! - šūktelėjo ji varniui. - Žiūrėk, kur skraidini!
Vėliau Dori pabandė iš vandens padaryti gyvatę, po kokių šešių kartų pavyko.
- Na, geriau už Spellman, - tarė švilpiukei prie jos priėjusi.
Meg sėdėjo ant pledo ir valgė obuolį.
- Nepyk, bet ant šito švelnaus pleduko aš nesėsiu. Ir tų jos vaišių nevalgysiu, - pavartė akis. - Nekenčiu šios profesorės, - mestelėjo žvilgsnį į Spellman. - Susitiksime po pamokų, - mirktelėjo ir nuėjo pabandyti trukdyti dirbti varniui, kuris savo valdoma srove atsitrenkė į Dori srovę.
-
Vienuolikmetė suprato ir tai, kad burtažodį mokintis vertėjo pradėti jau dabar. Nors ir gebėjo kerėti, retkarčiais painus kerų pavadinimų ištarimas būdavo kliūtis. Juk negirdint ką sakydavo, liežuvis galėdavo susipinti šimtus kartų, o tokiu būdu lazdelės mostų net bandyti nevertėjo. Manė, kad burtažodžio tarimas - svarbiausias dalykas kerėjime, ir, kol, jos hipotezė nebuvo paneigta ir žadėjo laikytis tokio savo mąstymo.
Malonus vėjelis priminė, kad šiuo metu, būtent, pavasaris lengvai taršė šviesius varniukės plaukus. Ir tai buvo visai malonu, nors tai, kad blondinės plaukų sruoga vis užstodavo žalsvas akutes ir šiek tiek trukdė.
Russell pakėlė savo blankias akutes į dangaus žydrynę - matėsi vos keletas debesėlių, kurie mergaitei priminė tą cukraus vatą, kurią jai visad nupirkdavo mama, jei Arletė tik jos paprašydavo. Keista, kad vienuolikmetė sugebėjo taip pasiilgti Anyos, tačiau vis paguosdavo save, kad vasaros atostogos jau ne už kalnų, ir per jas Hogvartse jaunoji burtininkė tikrai neliks. Juk to būtų neištvėrusi mergaitės geriausia draugė, žmogus, kuriam ji patikėdavo visas, na gerai, beveik visas savas paslaptis - mama.
Varno Nago koledžą atstovaujanti mokinukė priėjo arčiau ežero ir nustebusi kilstelėjo antakius: dalis vaikų jau bandė pakelti vandens bangą ir kažką padaryti, tačiau, regis, nedažnam tai pavykdavo iš pirmo ar antro karto.
Anglė kelis kartus sumurmėjo burtažodį, kurio tarimas privertė nusipurtyti: suabejojo, kad jai iš vis verta mėginti mostelti lazdele, kadangi kerų pavadinimo pasakymas jau sukėlė sunkumų...
Staiga ant jos dešinio paties nusileido paukštis. Arletė žiobtelėjo. Negalvojo, kad gali būti taip, jog Ailanas sugrįžo po pusmečio klajojimų kitame planetos gale, tačiau vis tiek pakreipė galvą paukščio link ir gavo nemenkai nustebti.
- Ailanai? - persigandusi tarstelėjo, - kur tu buvai visą šį laiką? - vos galėdama suregzti ir paprastą klausimą ištarė jį garsiai, visai pamiršusi, kad egzistavo kerėjimo pamokoje, kurioje reikėjo burti, o ne bendrauti su seniai matytu draugu. O gal ir nedraugu... - Russell nenutuokė, kaip galėjo vadinti (buvusį?) augintinį.
- Ne tavo reikalas, - burbtelėjo marso sakalas, - tačiau grįžau, nes tavęs pasiilgau, negi tau neužtenka tokių žinių? - pridūrė paukštukas ir savo akylu žvilgsniu įžvelgė žalsvų akučių savininkės veide minimalią šypseną pranešančią, kad gyvūnėlio pasiilgo ir ji.
Iš tiesų, pirmakursės veidą papuošė nuoširdi šypsena. Ji lyg užmiršo viską, ką blogo padarė jos gyvūnėlis. Suprato, kad galės nesijausti tokia vieniša, Hogvartse jaustis reikalinga, stengtis mokytis dėl mamos bei dėl paukštuko, kuriam, vylėsi, Arletės rezultatai taip pat buvo svarbu. O galbūt viskas sugrįš į tas senas vėžias, kurių magė spėjo pasiilgti. Pasivaikščiojimai palei ežero pakrantę, pokalbiai, pasakų, paukštukui, skaitymas...
Būtų norėjusi visas dvidešimt keturias valandas per parą praleisti su augintiniu, tačiau sugebėjo prisiminti, kad stovėjo su lazdele rankoje, žadėjo uždirbti Varno Nago koledžui bent keletą taškų, o ir pats marso sakalas netryško noru bendrauti per pamokai skirtą laiką. Dėl to Ailanas tik supratingai pakilo nuo mergaitės paties ir stebėjo ją iš dviejų metrų aukščio, nors Arletė to net nepastebėjo.
- Bulijux vandentikius, - tvirtai ištarė pirmakursė, ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko neįvyko. Vanduo nuo jos mostelėjimo lazdele bei pasakytų žodžių net nesiruošė pajudėti, kas pamažu varė į neviltį...
Varniukė burtažodį pakartojo dar kartą ir įvykdė visus kitus žingsnius (taip pat žinomus kaip užsimerkimu, mostelėjimu lazdele ir viltingu atsimerkimu, tačiau su baime akyse, jog nepavyks), tačiau vanduo tik suvirpėjo, kas nežadėjo nieko gero.
Mergaitė tik krestelėjo ant, nuo lietaus trūkumo, negyvybingai atrodančios žolės ir atsiduso. Neapraėjus nei porai minučių atsigulė ant nugaros ir žvelgė tiesiai į saulę, kuri šyptelėjo vienuolikmetei.
-
Kai jau Vovere buvo šalia ežero iš kišenės išsitraukė lazdele ir jau norėjo sakyti burtažodį, bet jį pamiršo.Kaip aš galėjau pamiršti burtažodį ?Klausė savęs sutrikusi mergina bandydama smegenyse atrasti reikiama burtažodį. Po kelių minučių veltui praleistų ieškant burtažodžio varnė pradėjo tyliai sau po nosim burbėti visus žinomus su vandeniu susijusius burtažodžius. Deja ir tai buvo veltui. Gal man paklausti profesorės ar kokio kito mokinio ? Svarstė penkiolikmetė, bet vis tiek niekur nėjo ir liko stovėti kur stovėjusi. Ji tiek daug mąstė apie burtažodį, kad visai negirdėjo kaip kiti mokiniai jį šaukia. Po kelių minučių kai ji jau norėjo eiti kažko paklausti pagaliau išgirdo vieną mokinį tariant. Pagaliau. Nudžiugo britė ir dar pagalvojo. Kaip aš jo neišgirdau ankščiau ? Jį išgirdusi mokinė nuolatos jį tyliai murmėjo, kad nepasikartotų ta pati situaciją. Sunkokas burtažodis nusprendė šviesiaplaukė. Kai pagaliau penktakursė buvo tikrą, kad teisingai ištars burtažodį žiūrėdama į ežero vandenį tvirtai ištarė :
- Bulijux vandentikius
Nieko neatsitiko.Na pirmąjį kartą ir neturėjo pavykti pozityviai pagalvojo varno nago mokinė ir dar sykį ištarė :
- Bulijux vandentikius
Šiek tiek pakilo vanduo ir greitai nusileido. Jam pastebėti reikėjo labai geros reakcijos ir pasisekė, kad mėlynakė ją turėjo. Na bent ja šis tas pagalvojo akinių nešiotoją ir nusprendė bent truputį pailsėti. Dėl to trumpai atsisėdo ant žolės ir pažvelgė į ežerą.
-
Po trumpo poilsio Vovere atsistojo ir vėl pasiruošė burtams. Susikaupk, susikoncentruok, tik tada gerai pavyks. Save mokino mergina ir iškėlusi lazdelę sau tai kartojo keletą kartų. Kai pagaliau buvo įsitikinusi, kad tai įsisavino tvirtu ir gan garsiu balsu prabilo:
- Bulijux vandentikius .
Šį kartą vanduo šiek tiek daugiau sukrutėjo, bet irgi vos pastebimai. Nagi susikaupk ragino save varnė vis dar žiūrėdama į vandens vietą kur buvo šiek tiek pajudėjęs vanduo. Penkiolikmetė keletą kartų sakė burtažodį, bet pokyčiai nuo praeitų kartų buvo labai minimalūs ir šviesiaplaukė po kiekvieno bandymo vis labiau erzindavosi. Kol po vieno nesėkmingo bandymo tiesiog atsisėdo ant žolės žiūrėdama į ežerą pagalvojo.Kas man yra ? Kodėl neišeina ? Juk turėtu pavykti. Akinių nešiotoją dar sykį nukreipė lazdelę į ežerą ir pakartojo judesį. Ji pastebėjo, kad rankos mostas buvo gan sunkus. Britė nukreipė žvilgsnį į kitus mokinius ir pastebėjo, kad jų rankų mostai buvo kur kas lengvesni. Gal čia problema ?
spėjo penktakursė ir atsistojo. Keletą kartų mėlynakė pakartojo iš kitų mokinių matytą mostą ir garsiai ištarė:
- Bulijux vandentikius !
Vanduo aukštai pakilo varno nago mokinė bandė vandenį valdyti, bet vanduo jos neklausė ir vėl grįžo į ežerą. Pasisekė, kad neaptaškė. Reikia pabandyti dar sykį. Pagalvojo mokinė ir dar sykį ištarė burtažodį:
- Bulijux vandentikius.
Šį kartą vanduo irgi aukštai pakilo, bet Vovere jau galėjo jį valdyti. Vanduo tiesiog šoko ir darė visokiausias formas varnės kontroliuojamas. Kol pagaliau šviesiaplaukė baigė kai pamoką pasibaigė.
-
Akiniuotei buvo keista, kad mokytoja nusprendusi pamoką pravesti kitur nepasuntė laiškelių. Bet jai nedgi visai patiko tai, kad galės pasivaikščioti tokia gražia diena. Pamačiusi pant žolytės patiestus pledus kurie Stala traukte traukė ji net pagalvojo, kad būtu daug mieliau ant jų išsidrėbti ir pamiegoti negu ėjti praktikuotis naujus kerus. Kas tau pasidarė pogalais? Susikaupk čia gi kerėjimo, o ne pogulio pamoka. Pagalvojusi apie pogulio pamokas Hogvartse mergaitės veide pasirodė šypsena ir jau geriau nusiteikusi ji pasuko ežero kranto link norėdama susirasti tinkama vieta atlikti praktikai. Ežeras atrodė nuostabiai. Viskas aplink dvelkė gaiva ir kažkuo... kažkuo magišku. Kai kurie mokiniai jau pradėjo praktikuoti naujus kerus todėl pirmakursė nusprendė, kad jai vis dėlto būtu geriau paskubėti ir nustojus grožėtis ežerų, pradėti mokytis naujus kerus. Kaip bus nuostabu jeigu išmoksiu šiuos kerus. Nors profesorė ir sakė, kad valdyti vandėni sudėtinga man tikrai pavyks. Selinai tikrai patiks iš vandens padaryta širdelė. Galvodama kaip ant nustebusios sesutės nukris vandens širdelė akiniuotė nepastebėjusi išsikišusios šaknies už jos užkliuvo. Atsikėlusi nuo žemės Stela pastebėjo, kad pamatė akinius.
-
Pirmakursė sunerimusi dairėsi aplink, tačiau viskas buvo išsilieje. Negali būti, negali būti! Negalėjau jų pamesti. O ne! Jeigu jie ikrito į vandenį. Aš niekada jų nerasiu! Dairydamasi po išplaukusį pasaulį Stela pamatė, kad vanduo keistai juda ir ja apėpė keistas jausmas, kad akiniai tikrai ikrito. Be akinių aš negaliu gerai matyti. Jei gerai nematysiu negalėsiu gerai atlikti praktikos. O jei gerai neatliksių užduoties, neužsidirbsiu taškų. Ooooo negerai... labai negerai... Mergaitė dar karta pasižiurėjo į keistai banguojantį vandenį ir supratusi, kad ilgiau delsti negalima pasiryžo ir žengė jieškoti akinių. Ibridusi iki čiurnų žaliaakė pradėjo rankomis grabalioti po dugną. Kai jau buvo be pradedanti galvoti, kad reikėtu pasiduoti ir, kad ji niekada neras savo akinių jai nusišypsojo laimė. Stela užkliudė lyg kažkoki gumbą lyg neliguma po smėliu ir ištraukė akinius! Mergaitė laiminga juos praskalavo ežero vandenyje ir nupurčiusi užsidėjo. Na viskas. Dabar turi susikaupti nes ir taip jau daug laiko iššvaistei. Pirmakursė atsisuko į ežerą ir pasistengė susikaupti.
- Bulijux vandentikius!. - suriko Stela tačiau nieko neivyko, vanduo net nesujudėjo.
-
Stela nustebo ir netgi šiek tiek nusivylė jog kerai nepavyko iš pirmo karto. Kas pogalais nutiko, juk seniau visi kerai pavygdavo iš pirmo karto. Na profesorė sakė jog kerai sunkūs ir iš pirmo karto nepavyks Tad gal ikišiol tiesiog dar nebuvau išbandžiusi tikrai suniu keru, man iškorto pavygdavo tik lengvesni. Tai būtu logiškas paaiškinimas. Viska apgalvojusi pirmakursė nusprendė, kad geriau nepasiduoti ir pabandyti dar karta ir dar karta tol kol pavyks.
- Bulijux vandentikius! - riktelėjo Stela bet nieko neivyko. - Bulijux vandentikius! - Dar garsiau suriko mergaitė ir šykart vanduo šiek tiek pakilo, tačiau po to subliuško ir krito žemyn ją aptaškydamas. Puiku, tiesiog puiku! Ne ganato, kad teko bristi vandenis dabar tyrėjau apsitaškyti ir dar labiau sušlapti. Jei ir toliau taip, greitai būsiu kiaurai šlapia. Ir dėl visko kaltas mano išsiblaškymas. Susikaupusi ir pasiryžusi daugiau nesuklysti varniukė nusibraukė nukritusia plaukų sruoga atgal ir su naujai atsiradusiu ryžtu pakėlė lazdele galvodama kaip gryžusi parodys šiuos kerus sesutei.
- Bulijux vandentikius! - garsiai, bet nerėgdama ištarė ji. Ir šykart vanduo pakilo. Man pavyko! Švytėdama iš laimės pirmakursė iš vandens išformavo - kaip ir planavo pamokos pradžioje - širdelę. Tada užbaigė kerus ir pabandė dar karta.
- Bulijux vandentikius! - ir šykart pavyko. Antra karta Stela iš vandens išformavo kvadratą. O tada suformavo vandens juostą ir apsuko ją aplink save spirale. Visa laimė, kad akiniuotė neprarado susikaupimo kol vanduo sukosi aplink ja nes būtu tikrai kiaurai peršlapusi. Nava, dabar jau galėsiu teisėtai pasiilsėti. Tikiuosi profesorė matė mano šau, nes, kad ir kaip man patio šitie kerai, tikrai nenorėčiau dabar kartoti. Aš nusipelniau poilsio. Isidėjusi lazdelę Dragring nuėjo prie pintinės ir pasiemusi kažka užkasti atsisėdo ant vieno iš pledu norėdama ramiai praleisti likusia pamokos dalį.
-
Užsisvajojusi ir pasinėrusi savo vaizduotėje, mąstė apie keliones, dukrą, sūnų, ar jiems nieko netrūksta, ar auklė gerai juos prižiūri. Į mokinius net nesiruošė kreipti dėmesio, tegul daro jie ką nori, nors ir sudegina ežerą. Tai Sabrinai jau neberūpėjo. Mergina atsistojo. Jau norėjo eiti prie Elliw ir pasisveikinti, bet į pačią kerėjimo profesorę buvo mestas burokas. Taip, tas pats burokas! Spellman sudrebėjo. Piktu veidu pasižiūrėjo į mergaitę. Buroką pakėlė ir numetė šalin.
- ELLIW!- Surėkė prikimusi garbanė. - Pasiaiškini, tuojau pat. - Priėjo prie klastunyno mokinės, sukryžiavusi rankas. Fotografė pirmą kartą gyvenime, piktai kalbasi su mokiniu. Kas galėtų pagalvoti? Ai, eikit jus visi... bulvių ravėt. Ilgai nestovėjusi, pasitraukė ir nuėjo toliau nuo jos. Vaikams atleidžiama. Dieve, kūdikėlis ji, juk visiems pasitaiko. Gal jai pavyzdžiui tiesiog susišvietė? Nu visiems gi būna.- Šyptelėjo baltaplaukė. Prisiminusi ką sakė Dori, priėjo prie jos.
- Nereikia tų kerų, aš stipri ir be jų, - Nusikvatojo Sabrina. - Dirbk, - Tarstelėjo ir nužingsniavo vėl toliau. Nebesinorėjo net valgyti, tik stebėti tas gražias vandens figūras. Panašu, kad visiems sekėsi puikiai. Ta graži ramybė be Elodie.. ach, profesorei buvo tikra laimė. Noriu miego..
- Mokiniai, jums visiems labai gerai sekėsi. Arletuk, gerbiu. Tik sakiau tau nesinešti paukščių... Meg, nors ir ignoravau tave, labai gerbiu tavo darbą ir pastangas. Esate laisvi. Grįžę į bendruosius kambarius, ar kur nors kitur, nepamirškite pavalgyti. O tu Elliw, kitą pamoką man grindis valysi už savo elgesį. - Šyptelėjo Sabrina ir mostelėjo rankomis, duodama ženklą, kad mokiniai laisvi.