Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Rafael Beaumont Birželio 28, 2021, 01:22:13 pm
-
Tema: Prancūziškieji karveliai
Šį kartą profesorius į pamoką žygiavo kartu su savo numylėtuoju Dzeusu. Kobra ramiai laikėsi vaikinui ant pečių. Kartas nuo karto sušnypšdavo, bet buvo palyginus rami. O Beaumont rankose buvo daug narvų su baltais karveliais. Visi jie buvo beveik visiškai vienodi. Kai Rafael'is pasiekė klasę ir atidarė jos duris, Dzeusas tiesiog nušliaužė jam nuo pečių ir susirangė ant stalo. Profesorius taipogi nuėjo prie savo stalo ir ant lentos užrašė gyvūno pavadinimą apie kurį šiandien papasakos. Profesorius nusprendė ir vėl neklausti teorinių klausimų, bus daug greičiau jei viską išaiškins pats. Juk ir vaikams daug smagiau be teorijos, iš karto gali eiti prie įdomiosios dalies - praktikos. Bent jam kai jis buvo mokinys daug labiau patiko atlikinėti praktiką.
Vaikinas visus narvus sudėliojo ant suolų. Nusprendė, kad šiandien vaikai turės dirbti poromis, kadangi šie balandėliai nėra pats lengviausiai prižiūrimas gyvūnas. Jam vos baigus suskambo varpas pranešantis apie pamokos pradžią. Profesorius atsistojo į klasės vidurį ir apžvelgė susirinkusius.
- Sveiki susirinkę į pamoką. Šiandien teorijos kaip ir dažniausiai nebus. Beveik iš karto galėsite eiti prie praktikos, - tarė profesorius su šypsena veide. - Šiandien pamokoje bus ir Dzeusas. Jis man padės jus prižiūrėti, kadangi neturėsite niekur teleportuotis. Šiaip jis nekanda, bet jei liesite jį ar erzinsite jį, neatsakau už jo elgesį, - pridėjo ir paėjo kelis žingsnius prie suolo stovinčio priekyje. Tada jis paėmė narvelį. - Kaip matote ant jūsų stalų stovi po narvelį su karveliu. Čia neįprasti karveliai. Tai prancūziški karveliai. Jie vadinami prancūziškais todėl, kad buvo išveisti vieno burtininko, kuris buvo prancūzas. Šie karveliai buvo išveisti dar viduramžiais. Jie nešiojo laiškus ir buvo taip vadinamieji pašto karveliai. Taip pat juos naudojo ir magijos pasirodymuose, na žinote tie visi magai, kurie servetėles paverčia karveliu. Trumpiau žiobarų pasaulio magai. Ir visi žinoma, galvodavo, kad šie karveliai tiesiog gerai ištreniruoti. Ne, taip nėra. Prancūziški karveliai yra magiški tuo, kad jie gali suprasti žmonių kalba ir tuo, kad skrisdami savo greitį gali išvystyti iki 150km/h. Žinoma, jie vis dar yra paukščiai, o ne mašinos, tad išvystę tokį greitį turi daug ilsėtis, bet ne tai svarbiausia. Nors karveliai ir stebuklingi, treniruoti juos vis tiek reikia, - Beaumont nutilo. Tada išleido karvelį iš narvelio ir ištiesė savo ranką. Baltasis paukštis iš karto nutūpė ant jo rankos. Šį karvelį profesorius jau šiek tiek treniravo. - Šiandien pamokoje jūs ir treniruosite karvelius. Turėsite juos išmokyti kelių komandų. Pirmoji komanda nutūpti ant rankos, kaip padarė mano balandis. Mokant šią komandą reikia duoti aiškius nurodymus ir leisti paukščiui priprasti prie jūsų. Rankose žinoma laikykit grūdus. Antroji komanda laiško atnešimas. Jūs su savo porininku atsistosite per tam tikrą atstumą, vienas duosite karveliui laišką, o kitas lauksite karvelio. Mokant šią komandą jums pradžioje reikia duoti karveliui aiškius nurodymus, o tada duoti laišką. Jam jį nunešus duokite grūdų. Ir trečioji bei paskutinioji komanda, karvelio sugrįžimas į narvą. Jūs turėsite išmokyti karvelį sureguoti į tam tikrą žodį pavyzdžiui narvas, - karvelis nuo profesoriaus rankos nuskrido į narvelį. Profesorius priėjo prie paukščio ir davė jam grūdų, tai buvo pagirimas. - Ir suregavęs į tą žodį karvelis turi nuskristi į narvą. Mokant šią komandą jums reikia priberti grūdų į narvelį ir tiesiog paleisti karvelį į narvelį. Kai jis bus narvelyje sakykite savo sugalvotą žodį, - pasakė viską profesorius ir uždarė savo karvelį į narvelį.
- Beje, grūdai yra klasės gale. Kai baigsite norėčiau, kad man ant stalo atneštumėte pergamento lapus ant kutių būtų parašyta ar ši pamoka jums patiko, kaip sekėsi atlikti praktiką. Galite imtis darbo, - tarė Rafael'is ir apžvelgė mokinius.
(Pamoką baigsiu liepos 8 dieną. Jums reikia ištreniruoti karvelį porose, jei kas neaišku laukiu palėdų. Trys postai po 750 simbolių arba du 1400 postai po simbolių.
-
Henrieta įėjo į magiškų gyvūnų priežiūros klasę ir apsidairė aplink. Mergaitės akys naršė suoluose sėdinčius mokinius kol ji pagaliau rado tai ko ieškojo. Pirmakursė nuskubėjo per klasę ir atsisėdo į suolą prie juodaplaukės klastūnės.
- Sveika Dori, - tyliai pasisveikino.
Henrieta įdėmiai klausė profesoriaus Beaumont dėstomos pamokos praktikos darbo. Grifiukė apsidžiaugė, kad nebus teorijos, nes tądien ji nebuvo nusiteikusi ieškoti atsakymo savo makaulėje. Bet dar labiau pirmakursė apsidžiaugė, kad galės dirbti su savo naująją drauge.
Grifų gūžtos mokinė pažvelgė į baltasparnį karvelį uždarytą narve, stovinčiame ant jos ir Dori stalo. Iš pažiūros jis atrodė ramus ir tvarkingas. Tūrėtų būti lengva. Pagalvojo mergaitė. Bet dažnai išvaizda būna apgaulinga.
Profesoriui leidus pradėti darbą Henrieta atsisuko į Dori ir prakalbo:
- Aš nueisiu atnešti grūdų, o tu pasistenk atsargiai atidaryti narvo dureles, kad karvelis galėtų išlysti, bet nepabėgtų. Juk nebūtų malonu jo vaikytis po visą klasę. Gerai?
Vildamasi, kad atsakymas bus teigiamas, Henrieta ėmė laukti ką pasakys draugė.
-
Kaip jai ir buvo įprasta, Reina į magiškųjų gyvūnų priežūros pamoką atėjo viena iš pirmųjų. Klasėje sėdėjo tik dvi mergaitės, jau susėdusios poroje. Reina pajautė, kaip jai suspaudė krūtinę. Ji tikėjosi, kad reikės dirbti po vieną, nes per jos ketverius metus Hogvartse mergina dar neturėjo geros patirties su grupiniu darbu. Visi jos porininkai arba jos nemėgo, arba nesugebėdavo tinkamai įvykdyti užduoties, todėl jie abu gaudavo prastus pažymius. Klastuolė sunkiai atsiduso ir nužingsniavo į klasės galą, melsdamasi, kad gale jos nepamatys ir ji galės likti viena.
Netrukus į klasę įėjo profesorius, nešinas krūva narvų, kuriuose krebždėjo balti balandžiai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė visai paprasti, kaip tie karveliai, kuriuos naudojo lėkšti žiobarų magai. Tačiau greitai Reina sužinojo, jog jie magiški, ir jos nuotaika ėmė gerėti. Nors paukščiai nebuvo pati įdomiausia magiškų gyvūnų tema, jai patiko, jog reikės dirbti su mažais, palyginus ramiais gyvūnais, o ne didžiuliais žvėrimis, kurie galėtų sutraiškyti jos vargšus kaulus.
Reina atsargiai pasižiūrėjo į prieš ją esantį karvelį. Jų žvilgsniai susitiko, ir Reina pasirodė, jog karvelio akys beveik žmogiškos, turinčios emocijų. Žinoma, karvelio galva buvo per maža, kad sutalpintų pakankamai smegenų dideliam intelekto lygiui, tačiau paukštis nežiūrėjo į ją buku primityviu žvilgsniu, kaip visi kiti. Mergina negalėjo paaiškinti, kodėl būtent šis paukštis ją patraukė, tačiau jos intuicija bylojo, jog ji sutars su savo paukščiu.
Karvelis sėdėjo narve ramiai, tarsi jau laukdamas komandų. Reina meldėsi, kad gyvūnas išliktų toks paklusnus visą pamoką. Ji apsidairė po klasę. Kol kas naujų žmonių nebuvo. Reina sukryžiavo rankas ant krūtinės, atsiduso ir ėmė laukti, kol prie jos prieis koks nors porininkas. Maldauju, nebūk nerangus nevėkšla...
-
Levanda beskubėdama laiptais į magiškųjų gyvūnų priežiūros klasę, tradiciškai sugebėjo nusiristi nuo laiptų, todėl nerangiai, vis dar jausdama dilgčiojimą nugaroje ir sprande, šiaip ne taip nušliaužusi iki klasės dairėsi kur geriau prisėdus ir ką paerzinus visos pamokos metu. Ant kiekvieno suolo gulėjo narvelis su karveliais, apie kuriuos Levanda jau buvo girdėjusi prieš tai, tačiau mažai ką tenutuokė. O tikėjausi, kad pamoka bus rami...
Nors jai įėjus klasė vis dar buvo apytuštė ir buvo likę keli laisvi suolai, raudonplaukė klestelėjo prie suolo, kurioje sukryžiavusi rankas sėdėjo Reina. Levanda nutuokė, jog ji nėra mėgstamiausia klastuolės kompanija, tačiau mergina buvo nusiteikusi geriau perprasti bendrakursę.
- Sveika, tikiuosi nieko prieš, jog čia prisėdau? - mergina šyptelėjo vienu lūpų kampučiu įbedusi
pilkšvas stiklines akis į būsimą partnerę.
-
Dori įėjo į klasę ir klestelėjo ant kėdės. Profesorius atsinešė ne ką kita, o... kobrą. Išplėtusi akis klastuolė pagalvojo, jog profesorius visai pakvaišo. Nejaugi kažką reikės su ja daryti? Dori jau užteko to, kaip praeitą pamoką ji visiškai apsikvailino pirmiausia išgėrusi ne tą tabletę.
Laimei, dirbti reikės ne su kobra, o su paprasčiausiais karveliais.
Netrukus šalia Dori atsisėdo grifiukė mergaitė, su kuria klastuolė susidraugavo. Henrieta buvo draugiška ir klastuolei patiko su ja bendrauti, bet kai netoliese šmirinėjo ir kiti klastuoliai, Dori turėjo vaidinti šiek tiek įžūlią, o gal nerūpestingą arba dar velniai žino kokią. Kažkokią.
- Labas, gerai, žinoma, - šyptelėdama atsakė Dori Henrietai.
Tačiau pirmakursė nesistengė narvelio atidaryti atsargiai, visą jį atlapatojo ir paukštis nuskrido palubėn. Gerai Henrieta sakė, pamanė Dori, o aš kaip visada. Dori dar nežinojo, kaip Henrieta mokosi, bet manė, jog gerai. Kažkokiais kerais, tikėdamasi, kad niekas neatkreips dėmesio, Dori parsikvietė karvelį atgal. Dabar šis vaikštinėjo ant stalo ir nepatenkintas spoksojo į Dori. Profesorius sakė, kad jie supranta žmonių kalbą, prisiminė Dori.
- Eee... gerai, - ėmė ji kalbėti su paukščiu. - Tu čia pastovėk... kol Henrieta atneš grūdus... hmm... karveli. Ir mokysiesi nutūpti ant rankos.
-
Reinos akiratyje švystelėjo raudonų plaukų kupeta. Tai galėjo reikšti tik vieną - Reina pakėlė akis ir išvydo Levandą. Bendrakursė pasisveikino su ja ir linktelėjo į šalia esančią vietą.
- Žinoma, sėsk, - gūžtelėjo Reina, - geriau jau tu, negu koks pirmakursis, kuris dar lazdelės laikyti nemoka.
Reina iš galo atsinėšė pakankamai pašaro, kad užteks joms abiems, ir lėtai atvėrė balandžio narvelio dureles. Paukštis liko stovėti narve, tik keistai žiūrėjo į merginas.
- Gerai, aš pabandysiu pirma, - Reina paėmė šiek tiek grūdų, atsistojo atokiau nuo paukščio ir atsisuko į jį, - tikiuosi, kad tu toks pat protingas, koks atrodai. Kai ištiesiu ranką, atskrisk pas mane ir nutūpk čia, gerai?
Reina ištiesė dešinę ranką į šoną, stebėdama paukštį. Kelias sekundes jis buvo sustingęs, tuomet staigiai išskrido iš narvo ir atsitūpė ant Reinos, nagais įsikabindamas į jos apsiaustą. Reina krūptelėjo, tačiau susivaldė ir davė paukščiui grūdų. Kol kas viskas ėjosi sklandžiai.
Palaukusi, kol Levanda taip pat įvykdys pirmąją užduoti, Reina atsistojo priešais ją, laukdama laiško. Ji palaukė, kol Levanda duos paukščiui nurodymus. Karvelis perskrido per klasę ir įmetė laišką tiesiai į Reinos rankas. Mergina apsidžiaugė, tačiau, vejamas inercijos, balandis skrido toliau ir visu greičiu trenkėsi į spintą. Reina priklaupė prie apdujuso karvelio. Nors šiek tiek apipešiotas, jis atrodė nesužeistas.
- Nėra ko jaudintis, - garsiai ištarė Reina, jei kartais klausytųsi profesorius. Ji jautė, kaip jos veidas užsidegė iš gėdos. Mergina nervingai nusijuokė, - Situacija kontroliuojama!
Paskutinei užduočiai reikėjo sugalvoti žodį. Reina įsispoksojo į narvo grotas ir sumurmėjo:
- Kalėjimas? Manau, kad tiktų kalėjimas.
Reina įpylė į narvo vidų šiek tiek grūdų ir pasitraukė, kad Levanda galėtų užbaigti užduotį.
-
Henrieta džiaugėsi, kad Dori tiko jos pasiūlymas. Mergaitė pakilo nuo kėdės ir nužingsniavo į klasės galą, kur gulėjo grūdai. Dori buvo gera draugė, nors kartais ir būdavo šalta. Grifiukė ją suprato. Paėmusi kelias saujas grūdų pirmakursė atsisuko eiti į suolą ir vos neišmetė nešulio. Jų karvelis skraidė palubėje. Kaip tai galėjo atsitikti? Argi neįspėjau Dori, kad taip gali nutikti? Klausė savęs mergaitė.
Nustebusi mergaitė nuskubėjo prie suolo. Laimei Dori kažkaip prisikvietė neklaužadą paukštelį. Grifiukė dar vis nustebusi nuo praeito įvykio užsipuolė Dori:
- Kaip galėjai paleisti karvelį?! Ar tavęs neįspėjau, kad reikia elgtis atsargiai?! Ką tu sau galvojai?! - Henrieta suprato, kad tai ne vien draugės kaltė ir, kad nesąžininga ją taip plūsti ir tikėdamasi, kad draugė per daug neįsižeidė pasitaisė. - Atleisk, kad užrėkiau. Buvau labai išsigandusi. Tu šaunuolė. Juk ne vienintelė klysti. O, be to, puikiai pasitaisiai. Aš nebūčiau sugebėjusi grąžinti karvelio ant stalo.
Norėdama pakeisti temą grifiukė prakalbo apie užduotį:
- Gal norėtum pirma išbandyti prijaukinti jį, kad nutūptų ant rankos. Jis tave geriau pažįsta, juk tu jį paleidai iš narvo.
-
Levandai satebint Reiną, kuriai visai neblogai sekėsi, subjuro nuotaika. Klastuolė niekaip nesuprato, kaip bendrakursė taip greitai išmokė karvelį pirmosios komandos. Akivaizdu, jog raudonplaukės paukštis tiesiog nemėgo, mat pirmąkart jai ištiesus ranką ir ištarus atskrisk, jis nutūpė ant merginos pasišiaušusių plaukų ir savo mažyčiu, bet galingu snapu, išrovė gerą kuokštą plaukų. Reikėjo ryte susišukuoti, gal bent jau karvelis nebūtų palaikęs mano plaukų kupetos savo nauju lizdu. Galų gale, iš kokio dešimto karto, jei nedaugiau, Levandai taip pat pavyko prisikviesti baltą pauštį ir šis, nors ir ne taip gracingai, bet nutūpė merginai ant rankos.
Antroji užduotis sekėsi kur kas sklandžiau ir klastuolei išlėto taisėsi nuotaika. Nors, žinoma, Reinos paukštis klausė žymiai labiau, nei Levandos, tačiau joms abiems apsitarus ir įteikus laišką paukščiui, šis kuo puikiausiai jį pristatė porininkei.
-
Dori pašnairavo į draugę. Iš pradžių Henrieta susinervino, kad Dori paleido paukštį, todėl apšaukė klastuolę, bet netrukus ėmė atsiprašinėti. Mendel tokia Henrietos nuotaikų kaita sukėlė šypsį.
- Nusiramink, - nusijuokė. - Juk tai tik pamoka.
Taip, tai - tik pamoka. Dori prisimena, kaip dar visai neseniai, per pirmąsias lankytas pamokas, klastuolė bandė išlikti susikaupusi, stengėsi, tačiau kuo toliau, tuo labiau tas dėmesys blėso, mergaitė ėmė jaustis vis labiau atsipalaidavusi. Tiesa, per kerėjimą ji pasirodė visu klastuolišku gražumu, tačiau per nuodų ir vaistų pamoką ir praeitą magiškų gyvūnų priežiūros pamoką Dori labai jaudinosi, jaudinosi tiek, kad galvojo, jog apsiverks. Dabar pati iš savęs mintyse pasišaipė.
- Gerai, - sutiko su Henrietos pasiūlymu pirma pabandyti dresuoti.
Dori ištiesė ranką. Atsisuko į paukštį ir tarė:
- Nutūpk.
Nieko.
- Nutūpk, - pabandė dar kartą.
Paukštis tik pažiūrėjo, bet paklusti nesiruošė.
Mergaitė pabandė dar kartą. Ir dar. Ir jautė, kad vėl pradeda nervuotis. Lygiai taip pat, kaip ir per kėrėjimo pamoką, kai bandė atkrėti užkeiktą automobilį.
- Tu, kvailas paukšti, aš tau pasakiau TŪPK! - suriko Dori ir, paėmusi jį už sparno, pabandė patupdyti sau ant rankos.
Karvelis tik suplasnojo sparnais ir vėl grįžo į suolo vidurį. Nekenčiu paukščių, nervinosi pirmakursė.
- Pati su juo ir žaisk, - tarė draugei. - Aš neturiu tiek kantrybės.
-
Henrietai palengvėjo, kad draugė sugebėjo jai atleisti. Dori buvo grifiukės vienintelė draugė ir pirmakursė tikrai nenorėjo jos netekti. Reikės labiau valdyti save. Pamanė mergaitė.
Stebėdama kaip draugė nervuojasi, grifų gūžtos mokinė galvojo kaip geriau padėti Dori. Kai klastuolė pasidavė ir liepė pirmiau išbandyti grifiukei, Henrieta prakalbo:
- Reikia paimti į saują grūdų, o tada paliepti karveliui atlikti veiksmą. Žiūrėk. - pirmakursė pasiėmė saują grūdų ir valdingai paliepė žiūrėdama paukščiui į akis. - Tūpk!
Prancūziškasis karvelis pastebėjęs grūdus ir supratęs, kad atlikęs veiksmą jų gaus, suplasnojo sparnais ir trumpai paskridęs, nutūpė ant grifiukės rankos.
Henrieta netikėjo, kad jai taip sekasi. Kai karvelis sukapojo grūdus grifiukė atsisuko į draugę pribėrė grūdų į jos delną ir tarė:
- Nagi, pabandyk dar kartą.
Kai abi su klastuole išmokė karvelį šio veiksmo, Henrieta pasiėmė pergamento lapelį ant jo pakeverzojo kelis žodžius ir susukusi į ritinį padėjo ant stalo.
- Dabar atsistokime kelių metrų nuotoliu viena nuo kitos. Tu pasemk saują grūdų ir lauk atskrendant karvelio. Aš jam duosiu laišką.
Po kelių minučių kai jos jau buvo pasiruošusios Henrieta įdavė paukščiui į nagus laišką ir ištarė:
- Nunešk laišką.
Prancūziškasis karvelis pakilo į orą ir palengva nuskrido prie Dori.
Pagaliau karvelis išmoko dviejų komandų ir liko tik viena. Henrieta pribėrė į narvą grūdų ir atsisukusi į Dori ištarė:
- Gal nori užbaigti mūsų pamokos darbą? Tereikia pirštu karveliui parodyti į narvą ir sakyti ,,- Narvelis''.
Atlikus visas užduotis Henrieta sėdėjo suole ir laukė kol profesorius išleis iš pamokos.
-
O Dieve, grūdai! Ir kaip aš užmiršau grūdus? Kerėpla, kaltino save Dori. Jautė, kaip jos balti it popierius skruostai nusidažo lengvu raudoniu. Ji stebėjo Henrietą, kaip ši ramiai dirba su karveliu. Suknistas kvailas paukštis, nuskambėjo klastuolės mintyse. O dar prieš pusvalandį ji galvojo, kad mėgsta visus gyvūnus.
- Ne, aš daugiau šitos kvailos komandos jam nesakysiu, - atsisakė Dori dar kartą pabandyti nutupdyti tą kvailą paukštį.
Apskritai, mergaitė norėjo kuo greičiau nešdintis iš šitos nereikšmingos pamokos. Profesoriau, mintyse sarkastiškai su juo kalbėjo Dori, ir kam gi mums reikia dresuoti šiuos idiotiškus karvelius, jei turime pelėdas? Tačiau mergaitė žinojo, kad šiandien Klastūnynas yra paskutinėje vietoje ir bus blogai, jeigu praras koledžui taškų. Todėl Dori nurijo kartėlį ir sutiko pabandyti pamokyti karvelį atnešti laišką.
Henrieta pasiūlė Dori paimti saują grūdų. Ši, vartydama akis, sutiko, ir žiūrėjo, kaip karvelis atskrenda pas ją, tiksliau - pas grūdus, ir įdavęs laišką jai į laisvą ranką iš kitos lesa. Klastuolė žinojo, kad dabar jos eilė įduoti laišką karveliui, bet nei neketino to daryti.
Henrietai pasiūlius Dori išmokyti karvelį paskutinės komandos, šįkart mergaitė neatsisakė. Vis tik būtų neblogai, jeigu Klastūnynas gautų vieną kitą papildomą tašką, o ir Henrieta šitaip stengėsi ir dirbo.
- Na, tiek jau to. Gerai, išmokysiu.
Dori pirštu į narvelį nerodė. Ir komandą tarė kitokią. Dori nepatinka, kai kažkas jai vadovauja.
- Būtum gera profesorė, Henrieta, - metė šypsnį.
Ir tikrai. Jos draugė gebėjo išlikti nuosekli ir rami, be to, jai puikiai sekėsi. Mendel pabėrė už grotų grūdų ir įsakmiai tarė paukščiui:
- Narvas.
Šis į Dori pažvelgė paniekinamu žvilgsniu. Žinau, kad mes abu vienas kito nekenčiam, bet eik ir lesk savo nelemtus grūdus, pagalvojo Dori. Regis, karvelis buvo pasiryžęs paerzinti Dori. Tikriausiai jautė, kaip ši nervuojasi. Tačiau dėl grūdų nutarė paklusti ir įskrido į narvelį. Cha, mintyse nusijuokė Dori, sėdėk savo narve, belaisvi.
Dori atsiduso. Sukryžiavusi rankas sėdėjo suole ir spoksojo į tolį. Mergaitė pastebėjo, kad kuo toliau, tuo labiau virsta tikra klastuole. Pati nesuprato, iš kur tiek nepasitenkinimo ir pykčio. Vis tik tiesiog pamiršo paprasčiausius grūdus. Reikia nusiraminti.
-
Stela ne per smagiausiai nusiteikusi įėjo į Magiškų gyvūnų priežiūros klasę. Ji ir pati nežinojo kodėl buvo prastos nuotaikos. Gal todėl, kad praita pamoka praleido, gal todėl, kad idomiausioje knygos vietoje turėjo baigti skaityti nes reikėjo eiti į pamokas, o gal todėl, kad buvo baisiai išalkusi. Įėjusi apsidairė ir pamačiusi gyvate ant profesoriaus kaklo pasibjaurėjo, apetitas iš karto dingo. Visiems patinka skirtingi gyvūnai ir nieko čia nepadarysi, bet kaip galima mėgti gyvatę ir tuo labiau nešiotis ją ant kaklo į pamokas. Pagalvojusi apie gyvūnus ji prisiminė Rūką, savo kačiuką kury buvo palikusi Varno Nago mergaičių miegamajame. Poto jai priešt akis iškilo vaizdas kaip su Rūku ji šįryta žaidė, koks jis buvo laimingas ir nuotaika iš karto pagerėjo. Tada jai reikėjo susirakti kur sėdės ir pamačiusi laisvą suola atsisėdo. Pradėjus profesoriui kalbėti Varniukė nuliudo, kad nebus teorijos. Nors gal ir gerai, kad pamokoje nebus teorijos. Tai bus mano pirmoji pamoką be teorijos. Ir tada ji išgirdo jog reikės dirbti poromis! Ar profesorius tikrai taip pasakė? O ne. Negi mano pirmaja Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką reikėjo sugadinti komandiniu darbu. Nors gal bus visai nieko? Su seserimi man sekdavosi dirbti komandoje tai gal ir čia nebus taip sunku. Dar šiektiek padvejojusi ji atsistojo ir nuėjo prie vienos mergaitės iš Varno Nago koledžo. Jos manymu ji turėjo būti pirmakursė.
- Labas aš Stela, Stela Dragring. Gal norėtum kartu atlikti užduoti? - gan ryžtingai paklausė varniukė tačiau jos ryžtas išgaravo ir ji jau tyliau, ir greičiau pridūrė:
- Aišku jeigu nenori tai aš galiu kažkieno kito paklausti...
Stela mintyse save bardama už bailumą nutilo laugdama atsakymo...
-
Kai Charlotte įžingsnaivo į Magiškųjų gyvūnų priežiūros klasę visi kiti jau irgi rinkosi. Apsižvalgė. Kvapas nebuvo labai malonus. Bylojo apie gyvūnus. Nors prieš tai ji tikrai nebuo nusistačiusi neigiamai. Kvapas jai nekėlė jokios įtakos. Ną, gal tik truputi. Pažvelgusi į profesorių pašoko. Vos negavo širdies smūgio išvydusi gyvatę. Kam į pamoką reikia temptis gyvūną kurio bijau labiau už... O, gal ir labiausiai bijau! Stengėsi kvėpuoti kuo tolygiau ir praeidama pro profesorių išspaudė nenaturalią šypseną. Atsisėdo į arčiausiai lango stovintį suolą. Ant jo stovėjo narvelis su baltu karveliu. Šis atrodė toks pats užsisvajojęs kaip ir ji. Todėl visuotiniu supratimu ji nusprnžedžndė nekreipti į jį dėmesio, o šis lyg viską puikiai suprasdama nusuko akis nuo Charlotte's. Jei jau pamoka bus nuobodi, o ji nieko negalės pasakyti, bent jau galėsi slapčia stebėi langą ir už jo tikrai pažįstamus gyvūnus. Profesoriui Beaumont pradėjus kalbėti, ji pasistengė sutelkti dėmesį, nors mintys skrajojo visai kitur toli nuo Hogvartso pilies. Bet jam pasakius žodį "komanda" viss jos dėmesys nukrypo ten. Komanda? Ne, ne, ne... Ir būtent pirmąją gyvūnų pamoką. Nerižtingai ji atsistojo iš suolo ir jos akys ėmė ieškoti ko nors kas atrodytu draugiškai. Bet jai nereikėjo taip stengtis nes netrukus prie jos priėjo mergaitė maždaug jos amžiaus ir taip pat iš Varno nago.
- Labas, aš Charlotte Wolfman. Aš... tikrai norėčiau dirbti kartu, - nedrąsiai tarė. Stela Dragring priešais ją iš savo tono panašėjo į drąsesnę asmenybę. - Aš galiu atnešti grūdų. - Charlotte pažvelgė į klasės galvą stengdamasi neatrodyti keistai r norėdama įsitikinti kuriame tiksliai kampe grūdai.
Pakilusi nuo stalo nuėjo jų paimti.
-
Šarlotė sėdėjo klasės gale ir verkė. Visų pirma, ji labai bijojo profesoriaus, kuris ant savęs turėjo pasidėjęs kažkokį padarą. Tarsi to būtų maža, ji visiškai nieko nesuprato, ką tas profesorius šneka... Ar jai reikia mokyti karvelius? Juk ji pati šioje mokykloje mokosi, kodėl dabar turi dirbti profesore?.. Ir dar balandžiams... Ne, ji tikriausiai kažką ne taip suprato, bet kažko paklaususi ir vėl bus tik išjuokta... Ką dabar daryti? Šarlotė pakėlė galvą į profesorių ir jau ruošėsi kažko klausti, bet jai pasirodė, kad mokytojui visiškai neįdomu, kad ji nieko nesupranta, taigi vėl nuleido akis ir toliau verkė. O ką jai beliko daryti?..
Mokiniai vaikščiojo po klasę, taigi grifiukė spėjo, kad ir jai reikia tą padaryti. Ji atsistojo ir nuėjo iki kažkokių grūdų. Neįsivaizdavo, kam jų reikia, bet jeigu visi prie jų eina, tikriausiai kažkam panaudos... Taigi mergaitė pasiėmė saują grūdų ir grįžo į savo vietą. Tikriausiai reikėjo pasiimti ir karvelį, bet dėl šito Šarlotė nebuvo tikra - taip ir nesuprato, ką ten tiksliai kalbėjo profesorius. Tiksliau sakant, iš viso nieko nesuprato, ką jis šnekėjo. Ir, savaime suprantama, niekam nerūpi, kad ji nesuprato... Kam iš viso rūpi ta vargšė mergaitė?.. Šarlotė supylė grūdus ant savo stalo. Žinoma, ji apie tai nepagalvojo, tad pasidėdama galvą ant suolo, pataikė tiesiai į tuos pačius grūdus. Kadangi veidas buvo šlapias nuo ašarų, jis visas aplipo grūdais. Šarlotei ir vėl nepasisekė...
-
Tiesiog viena nuobodi Magiškų gyvūnų pamoka. Ar Džeinei ji rūpėjo? Tikrai ne. Tad mergaitė sėdėdama suole svarstė, kodėl nepabėgo iš pamokos. Įvaizdis prieš profesorių jai nerūpėjo, tad koks kitas tikslas čia sėdėti? Būtent. Jokio kito tikslo nėra.
Mergaitė jau norėjo kilti iš kvailai per mažo Klerei suolo, kai pamatė profesorių. Jis ant peties nešasi..kobrą? Tai klastuolei patiko. Egzotika. Bet vis dėl to, negalima garantuoti, kad žmogus, kuris į savo vedamą pamoką atsinešantis kobrą ant peties yra sveiko proto. Greičiausiai jis yra nevisai sveiko, arba visiškai nesveiko proto.
Bromley veide išryškėjo pašaipi šypsenėlė, nes ji suprato, kad galbūt šioje pamokoje ras iš ko pasityčioti. Na, tai būtų labai gerai. Tačiau šypsenėlė greitai dingo, kai antrakursė prisiminė Tomasz‘ą- šlykštų vaiduoklį brolį, kuris manė esąs geresnis už Džeinę. Be abejo, taip nebuvo! Tikiuosi, jis nepasirodys čia.
Treniruoti karvelius? Kažkokius kvailus balandžius? Kas jam negerai su protu! Vaikai, norintys tapti burtininkais neturi teptis savo garbingų rankų su kažkokiais karveliais! Ir dar porininką susirask! Gal jam dar kažką padaryti?
Antrakursė atsistojo ir apsižvalgė- keli mokiniai jau buvo pradėję dirbti, kiti ieškojo poros, taip, kaip ir Bromley. Ji pamatė tamsiaplaukį sėdintį vos už kelių suolų. Negi aš dabar turėsiu eiti kaip kokia vargšė ir maldauti jo, kad dirbtų su manimi?! Jau šito tai nebus. Gerų geriausiai tiesiog paklausiu jo, ar dirbs su kažkuo.
Priėjusi prie tamsiaplaukio, su visa nepagarba ir nepasitenkinimu prisivertė paklausi:
-Dirbsi su manimi kartu?
Parietusi nosį stovėjo ir laukė atsakymo.
-
Stela jau buvo begalvojanti, kad mergaitė nesutiks bet tada ji išgirdo atsakyma ir tas atsakymas buvo teigiamas. Taip, taip! Ačiu tau, kad sutikai. Mintyse padėkojusi varniukė pastebėjo, kad Charlotte Wolfman, mergaitė su kuria ji susitarė atlikti praktiką jaudinasi gali būti labiau už ją. O aš jau maniau, kad jaudintis labiau neimanoma. Pasirodo netaip jau aš ir bijojau. Hi, hi, hi. Aišku Stela juokėsi ne iš Wolfman, o iš savęs. Ir galutinai įsidrasinusi Stela pradėjo laukti kol Charlotte gryš su grūdais. Belaugdama varniukė apžiurinėjo narvelį kuriame tupėjo karvelis. Jis atrodė gan mielas nors ir buvo baltas. Pirmakursė manė, kad karveliams tinka visos spalvos bet tik ne balta. Nors gal visi Prancūziškieji karveliai balti. Tik kam gi reikia išveisti būtent baltų karvelių rūšį? Gal, kad nebūtu taip gerai matomas danguje kai skrenda. Taip nusprendusi varniukė pamatė, kad Charlotte jau gryžta su grūdais ir atsargiai atidarė nervelio dureles, kad tik karvelis neišskristu.
- Jeigu tu nesupyksi tai aš norėčiau pabandyti jį išmokyti pirmosios komandos. - tarė Stela, paėmė į saują šiektiek grudų ir pasižiurėjo į paukštį. Tik prašau neapvilk manęs. Juk galime susitarti, ką? Pirmakursei pasirodė, kad karvelis jai jyg linktelėjo, lyg galvą krestelėjo.
- Karveli mielas, tau reikės kai ištiesiu ranka ant jos nutūpti. - taip pasakiusi varniukė paglostė karvelį ir parodė kaip išties ranką. Poto parodė ranką kurioje laikė grūdus.
- Užskridęs ant ištiestos rankos gausi grūdų. Nagi, užskrisk ant rankos. - ir pirmakursė pasistengusi nutaisyti griežtą miną, sakančia tu privalai tai padaryti, pažiurėjo į karvelį, o tada ištiesė ranką. Prancūziškasis karvelis pakilo ir šiektiek paskido į kairę. Ne, tu negali nuskristi. Tik nenuskris, prašau tik nenuskrisk. Susijaudinusi Stela atsisuko į karvelį ir tas lyg jos mintis išgirdęs apsisuko ir nutupė ant varniukės rankos. Taip, taip, taip, pavyko ! Pirmakursės veide pasiodė šypsena. Ji dar karta pakartojo pirmają komandą ir antra karta karvelis iškarto užskrido. Poto ir Charlotte išmokė karvelį pirmos komandos. Kai Prancūziškasis karvelis jau klausė abiejų varniukiu, jos baigė pirmają komandą.
- Gal tu išmokyk jį antros komandos?
Stela šypsodamasi atsisuko į Charlotte Wolfman ir laukė jos atsakymo...
-
Čilali niekada taip nesidžiaugė susargdinusi šunį, kaip džiaugėsi per vieną magiškų gyvūnų priežiūros pamokų. Mergaitė nepagalvojo, kad šunims (o juolab trims jo galvoms, besidalijančioms vieną skrandį) vynuogių duoti nevalia. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, - linksmai mąstė klastuolė, sekdama akimis profesorių. Ji jau įsivaizdavo, kaip KPC lekia rydamas mielutėlius balandžius - tarsi geltona išsižiojusi galva tame žiobariškame žaidime.
Užduotis buvo lengvut lengvutėlė, bent jau Čilali, girių dvasiai ir visų gyvūnų globėjai. Treniruoti balandį? - mintyse prunkštelėjo Liepsnutė. - Jis, atrodo, nėra susipažinęs su manuoju šuneliu, antraip būtų atleidęs nuo šios mano laiką gaišinančios užduoties... Na, bet pareiga yra pareiga, mergaitė tą suprato. Jis turbūt nenori išskirti manęs ir taip supriešinti klasės, - nutarė ji, eidama link grūdų. Ji neturėjo žalio supratimo, kaip iškrapštyti balandį iš narvelio, todėl tiesiog pravėrė dureles ir plikais pirštais stvėrė paukštį. Jei ne šokas, balandis turbūt būtų kirtęs Liepsnutei per pirštus, bet pati mergaitė jo tylumą suprato kaip galvos nulenkimą prieš gaivališką jos jėgą. Mano aura spinduliuoja visų gyvūnų prielankumu... - svajojo faktą konstatavo klastuolė, o tada apsidairė, ieškodama porininko. Ir ką tu pasakysi? Netoliese sėdėjo ta verksniukė grifė, tiesa, dabar jos veidui kažkas buvo negerai. Gal susirgo?
- Alio? Ar tave išbėrė? Klausyk, ar tai užkrečiama? - šūktelėjo Čilali per kelis metrus nuo grifės. - Aš tikrai neplanuoju užsikrėsti, artėja Kalėdos.
-
Šarlotei nesisekė... Niekas jos nemėgo, jis nesuprato, kas vyksta pamokoje, profesorius šnekėjo visiškai nesuprantamus dalykus, o ant veido prilipo kažkokie daiktai... Mergaitė nepagalvojo, kad tai yra tie patys grūdai, į kuriuos ji įmerkė veidą, tad dabar verkė dar labiau, nes galvojo, kad tai dar viena ją užgriuvusi nelaimė. Nelaimei, ji nespėjo iki galo išsiverkti, nes išgirdo kažkokį pašaipų balsą. Nenoriai pakėlė akis ir pamatė tą pačią mergaitę, kuri iš jos tyčiojosi per praėjusią magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, kurios grifiukė taip pat visiškai nesuprato.
- Kas ar užkrečiama? - labai tyliai paklausė ji. Niekaip negalėjo suprasti, ką ta bjauri mergaitė turi omenyje. Šarlotė labai nedraugiškai žiūrėjo į ją ir galų gale atsistojo. Reikėjo pasiimti karvelį, tik kaip tą padaryti, kai kažkur klasėje siautėja gyvatė?.. Apsižvalgiusi po klasę ji sugebėjo suprasti, kad tikriausiai reikia išsitraukti tą paukštį, kuris yra ant jos pačios stalo stovinčiame narve. Šarlotė kiek lengviau atsiduso, bet vis tiek šniurkštelėjo. Ji atidarė narvą, ir paukštis nieko nelaukęs išpuolė laukan. Ką jai daryti dabar?.. Mergaitė dar kartą šniurkštelėjo. Ką daugiau daryti, kai šitaip siaubingai nesiseka?..
- Gal paskolinsi man savo balandį? - įsidrąsino paklausti Šarlotė tos nemalonios mergaitės. Nelaimei, visi kiti mokiniai atrodė pernelyg užsiėmę, tad liko tikėtis, kad ši mergaitė sutiks dirbti su vienu paukščiu... Dabar grifiukė neverkė, bet buvo pasiruošusi prireikus vėl skubiai tą padaryti.
-
Davidas garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Jis labai tingėjo atlikti praktiką. Kodėl tas profesorius negali užduoti teorinio klausimo? Per tą laiką bent jau būtų galima pamiegoti! Bet ne, būtinai reikia viską suorganizuoti taip, kad reikėtų dirbti nuo pamokos pradžios! O ką dabar daryti, kad mokyklos genijus tingi? Jeigu jis sėdės ir nieko nedarys, mokytojas būtinai prisikabins ir pradės aiškinti, kad reikia dirbti! Ne, toks variantas Davidui visiškai netiko. Berniukas atidarė balandžio (balandžiai, karveliai - koks skirtumas?!) narvelio dureles ir atsargiai ištraukė paukštį.
- Na, tūpk, - suburbėjo Davidas, visai pamiršęs apie grūdus. Paukštis, savaime suprantama, to nepaisė, tad berniukas ilgainiui pasidarė nepatenkintas. - Tūpk!
Bet kokias paukščio pastangas paklusti (juk jis tikrai stengėsi!) pertraukė kažkokia mergaitė, pasiūliusi dirbti kartu. Davidas nelabai klausėsi, ką kalbėjo profesorius, taigi nelabai suprato, kam čia reikia dirbti poromis. Negi aš ją turiu treniruoti? visai suglumo berniukas, bet pakėlė akis į koledžo draugę.
- Na... Dirbsiu, - nutęsė Davidas, ir tada jo mintyse atsirado nuostabi idėja. Tereikia, kad mergaitė išsitrauktų savo paukštį! Tada jis pasilinksmins, o kad nukentės klastuolė, berniukui mažai terūpėjo! Tiesa, reikėjo nesukelti nė menkiausio įtarimo, taigi Davidas neutraliu tonu pridūrė: - Tik neišgirdau visos užduoties. Ką mes tiksliai turime padaryti?
-
Jeigu viename iš suolų įsitaisiusios mergaitės atmintis neiškrėtė nemalonaus pokšto, jaunoji burtininkė dar nebuvo apsilankiusi profesoriaus Beaumont vedamoje pamokoje. Mokslo metų pradžioje magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka neatrodė, kaip pats reikalingiausias dalykas, tačiau šiuo metu viskas apsivertė aukštyn kojomis ir Arletė suprato, kad praleisti dar vienos šio dalyko pamokos paprasčiausiai negalėjo. Žinant situaciją su tuo paukščiu, kurio draugiškumas išgaravo jau ilgam laikui, vienuolikmetė privalėjo išsiaiškinti viską, kas tik įmanoma. Su gyvūnais susijusi pamoka tam atrodė viena tinkamiausių.
Šviesiaplaukė nustebo sužinojusi, kad šios pamokos tema buvo prancūziškieji karveliai, o juk žiobariški karveliai buvo paukščiai, tad magiškieji taip pat turėjo būti tokie pat. Tai reiškė, kad mergaitė turėjo dar daugiau šansų išsiaiškinti viską apie skraidančius sutvėrimus, kadangi tikėjo, kad kiekvienas mielas gyvūnėlis kažkokiomis savybėmis buvo panašus ir į jos augintinį marso sakalą.
Ar būtina dirbti porose? - liūdnai šyptelėjo mergaitė ir apsidarė pažiūrėti ar egzistavo bent vienas mokinys dar nesusiradęs bendraamžio norinčio dirbti kartu. Pakilusi nuo suolo pastebėjo mergaitę, su kuria jau teko bendrauti, o tai nebuvo blogai. Arletė galvojo, kad dirbti su jau pažįstamu asmeniu turėjo būti daug lengviau, nei su tuo, kurį mato pirmą kartą gyvenime. Juk nereikėdavo prisistatyti ar kalbėti temomis, kurios nebuvo susijusios su praktikos užduotimi, vaikai galėjo iš karto imtis darbo, o varniukei tai atrodė nuostabu. Taip galėjo greičiau uždirbti taškų Varno Nago koledžui ir sužinoti kažką naujo.
- Sveika, Lili, - šiltai šyptelėjo, greitu žingsniu priėjusi prie grifiukės. - Nori atlikti praktiką drauge? - pasidomėjo magė tikėdamasi teigiamo atsakymo iš šios šviesiaplaukės.
-
Levandos širdis nusirito į kulnus, kuomet paukštis kuo puikiausiai įvykdęs antrąją komandą nusprendė tėkštis į spintą. Na, bent jau atrodo pakankamai sveikas.
Merginoms nusprendus, jog trečiosios užduoties raktinis žodis bus "kalėjimas", Levanda strypčiodama apie karvelį ir saujoje laikydama sudrėkusius grūdus, bandė paukštį prisikviesti į narvą, bet, žinoma, nesėkmingai. Kad tik vėl nesitėkštų kur nereikia. Kad ir kiek kartų griežtai, o vėliau ir meiliai, ji bandė prisikviesti paukštį šis tik bukai spoksojo savo stiklinėm akim. Visai praradusi viltį, ši savo atšalusį, sustingusį delną įkišo į paukščio narvelį ir kiek piktesniu balsu tarstelėjo "kalėjimas". Paukštis įvykdė komandą. Raudonplaukė lengviau atsikvėpė, nors nebuvo tikra, jog paukščio prisiviliojimas maistu nėra sukčiavimas.
Vėliau mergina raštelėjusi kelis sakinius apie šiokius tokios keblumus kilusius atliekant praktiką, atidavė pergamentą mokytojui.
-
Jau ėjo treti metai, kaip Rafael Beaumont dėsto magiškų gyvūnų priežiūrą, o dar niekas nepasikeitė klasėje ar profesoriaus išvaizdoje, taip, taip kiekvieną kartą būdavo įmantrus atneštas narvelis, terariumas pamokai, bet vėliau iš mėlynų akučių savininkės akiračio jie pasišalindavo, kaip skradžiai žemės vis ateidama į kitas magiško gyvūnų priežiūros pamokas.
Baltaplaukė įdėmiai klausėsi mokytojaus, kad ko nors nepražiopsotų pamokose ir gautų papildomų taškų uždirbdama grifų gūžtai taškų, bet viskas nebuvo daroma, tik dėl menkų taškų, bet ir dėl gyvūnėlių, kurie kiekvienoje pamokoje buvo vis unikalesni. Šįkart yra išimtis, kad prancūziški karveliai atrodė, kaip iš žiobarų pasaulio, bet neprilygstamos savybės vėl nustebino vokietę, kai apie juos plačiau papasakojo vyras nešiojantis Beaumont pavardę.
Vėl pakišo koją mokytojas, tik pasakydamas, kad reikės treniruoti šiuos baltuosius sutvėrimus. Katherine nepasižymėdavo gabumais, kažką treniruoti, dar net gyvačių neištreniravo, nors prie jų jau gaišta laiką dvejus metus, o ką daugiau kalbėti apie paukščiukus? Jos per viena pmaoką, nieko neišmokysi, nebent tik juos suerzinsi ir jie iškris žaibo greičiu.
Mergaitė giliai atsiduso ir nuleido galvą, kol neišgirdo žodžių " Jūs su savo porininku" iškart pasklido viltis, kad bematant kitas porininkas jau galės treniruoti, o ši tik susirinks partnerio laurus ir tik žiūrės, o taip pat jei jos partneriui ar partneriai pasiseks, netgi pakvies tą žmogutį, kad išmokintu ir gyvates išdresiruotų.
Mėlynomis akutėmis susikaupusi žiūrėjo kokį gi partnerį išsirinkti, net menkiausias garsas su cypiančiu balsu ją išgąsdintu, kai ši grifė buvo tokia susikaupusi, lyg sėdėdama ir piešdama paveikslą.
Po kelių sekundžių taip ir nutiko cypiantys plonas balselis sutrukdė surasti porininką su kuriuo dresuos gyvūna. Ši kaip mat atsisuko į plono balselio savininkę ir prakalbėjo:
-Kas per pragaro šuo paleido tave?
Po kelių sekundžių prisiminė tą šviesiaplaukę - Arlete, kuri buvo prie suolelio ir įkyriai žiūrėjo į gyvates, net neklausdama gyvačių draugės ar galima gyvačiukes glostyti, bet trečiakursė suvokė, kad čia būtų puiki auka, kuri padarys visą darbą ir netikrai, bet maloniai apsimetus šyptelėjo ir tarė:
-Žinoma. Aš jau turiu idėjų, kaip treniruoti paukštį! - spindanti su džiaugsmų paėme laisvo suolo kėdę ir pritraukė prie savojo, o su rankos mostu parodė, kad gali sėstis šalia, - Sėskis, o dabar tau galiu papasakoti ką sugalvojau! - pasilenkė arčiau pirmakursės ir pašnibždomis prakalbo, - Aš būsiu protas, o tu kerėsi! - padarė trumpa pauzę ir tęsė, - Yra valdymo kerai, kurie padėtų greičiau išdresiruoti paukštį. Aš tau pasakysiu, kaip mostelti ir kokį burtažodį sakyti, o tu su savo burtų lazdele tai padarysi. - šyptelėjo lūpų kampučių pažvelgus į Dzeusą ir sumurmėjo. - Sutinki?
-
- Nagi tos dėmės tau ant veido, - paaiškino nenuovokiąjai grifei Čilali ir, kad būtų aiškiau, paslaugiai dūrė pirštu (aišku, neprisilietė, gal ten drakonų raupai). - Prieš išeidama iš kambario žvilgterėk į veidrodį, gerai? Negaliu bendrauti su apsileidėle. - (Klastuolė vėl pamiršo, kad jos savaitę nešukuoti plaukai priminė išprotėjusio paukščio lizdą.)
Ta nevykėlė paleido paukštį, bet Liepsnutė neketino jos teisti - na, argi kiekvienas gavo gyvūnų supratimo dovaną? Mergaitė giliai abejojo, ar ją turi ir pats profesorius Beaumont, bent jau sprendžiant iš deformuotos jo žalčio galvos.
- Aišku, paskolinsiu, - dosniai ištarė Čilali, tačiau prie mergaičiukės artintis neketino. - Kol tu nusikratysi tą šlykštynę sau nuo veido, gal savo vardą pagaliau pasakysi? Mes bičiulės jau amžių amžius, bet mintyse tave tegaliu vadinti Žliumba Grife... Tai tikrai vargina. Tu maniškį, aišku, žinai, - pridūrė Čilali, tačiau nors galvą guldyk neprisiminė, ar būtent šiai mergaitei jau prisistatė. - Klausyk, kaip tiksliai pirma užduotis atrodo?.. Šito profesoriaus balsas migdo ir aš nesuprantu, ar balandžių pešimą susapnavau, ar tai išties privaloma.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Trumpaplaukė mergaitė sėdėjo šalia ir širdo. Jai labai nepatiko kažkoks daiktas, stovintis ant stalo šalia didžiausios brangenybės. Elliw nepatenkinta žiūrėjo į profesorių, bet nė nesistengė klausyti, ką jis šneka. Netrukus vis tiek pamirš, tad kam ir stengtis?
Klastuolė norėjo patraukti teleskopą toliau nuo stalo krašto (maža kas gali atsitikti!), tačiau ranka netyčia užkliudė tą keistą daiktą, ir jis nuvirto ant grindų, sukeldamas didžiulį triukšmą. Aišku, durelės atsidarė, ir viduje buvęs padaras išsprūdo laukan.
- Padėkite! - garsiai sušuko Elliw žvalgydamasi, ar kur nors nepamatys Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios. Deja, nė vienos iš gerųjų mergaičių nepastebėjo, tad teks suktis iš situacijos pačiai. O tam, ko gero, reikėjo sugauti keistąjį padarą.
Elliw ryžtingai atsistojo ir nuvertė kėdę. Vis dėlto ji to nepaisė ir drąsiai žengė žingsnį į priekį. Nepastebėjusi nukritusio narvo velsietė užkliuvo už jo ir nusivertė ant grindų. Begriūdama užkliudė stalą, tad nuo jo nukrito teleskopas, labai gražiai nukritęs tiesiai Elliw ant galvos.
-
Žalsvas akutes turinti mergaitė nudžiugo. Tai, kad magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje užduotą praktikos darbą galės atlikti kartu su pažįstama trečiakurse burtininkę privertė šyptelėti. Juk tai galėjo būti taip smagu ir galbūt Lili vardu prisistačiusi grifiukė norės draugauti su Arlete.. Viskas skambėjo tiesiog pasakiškai, tačiau varniukė suvokė, kad dresiruoti paukštį turėjo pradėti tuojau pat, na nebent, nebetroško uždirbti taškų Varno Nago koledžui, tačiau pažįstant šią vienuolikmetę tai nebuvo įmanoma.
Patogiau įsitaisiusi ant kedės šalia šviesiaplaukės, Russell į nenuleido akių nuo Lili, tačiau mąstė, kaip galėjo pradėti daryti praktikos darbą. Juk pirma turėjo išmokyti karvelį komandos, kuri padėtų jam
- Mes negalime taip daryti, - ramiai tarstelėjo. - Profesorius Rafael nepaminėjo valdymo kerų prie būdų, kuriuos galime naudoti dresiruojant paukštį, - atsikvėpė. - Net nemanau, kad šis būdas prisiskaitytų prie dresiravimo, juk karvelis net negalėtų to pakartoti be kerų pagalbos..
Išsakiusi savo mintis vienuolikmetė tikėjosi, kad to užteks įtikinti grifiukę, kad bandyti panaudoti valdymo kerus nebuvo nuostabus sumanymas. Juk čia ne kerėjimo pamokos praktika, - toptelėjo jaunąjai burtininkei, bet mergaitė nusprendė, kad prie tos temos grįžti net gi nevertėjo. Tereikėjo pradėti ir pabaigti užduotį, kurią paskyrė profesorius Rafael. Norėdama tai įvykdyti pirmakursė pakilo nuo kėdės, kad geriau matytų prancūziškąjį karvelį, kuris dairėsi aplinkui, tupėdamas savo narvelyje. Tą pačią minutę mergaitė į delną paėmė grūdų bei pravėrė narvelį, tačiau paukštelis nė nesiruošė iš jo išlįsti.
- Nagi.. - sumurmėjo magė. - Nutūpk, - užtikrintai pratarė ir stebėjo baltojo paukštuko judesius. Deja, paliepimas gyvūnėlio nepaveikė, tad varniukė tik liūdnai šyptelėjo ir pakartojo žodį dar kartą. Buvo visai pamiršusi, kad prie stalo jos turėjo laukti trylikametė panelė, tačiau galvojo, kad su drauge turės atlikti tik antrąją užduotį.
- Nutūpk! - garsiai tarė mergaitė, ir, regis, prancūziškasis karvelis, kurį Arletė praminė Pikachu, pakluso jos komandai. Pikachu nusileido ant jos delno ir mergaitė tiesiog stebėjo jį savo žalsvomis akutėmis negalėdama patikėti, jog jos paklausė šis gyvūnėlis.
Galbūt Ailaną verta pradėti dresiruoti? - pamintijo raganaitė švelniai perbraukdama per paukščiuko pilkšvas plunksas.
-
Arletės atsikalbinėjimas, nė kiek nestebino Katherine. Jai jau nuo pat pradžių atrodė, kad kalba su kosmonaute bus sunki ir susibendrauti dar sunkiau, o ką dar kalbėti, kad reikia pakeisti nuomonę šviesiaplaukei?
Nesiginčijo, kas nebuvo, taip jau labai būdinga Silverstone, bet neturėjo laiko gaišti laiko pamokoje, tik ją priverčiant pasinaudoti lengvesnių kelių - kerais. Ši pasitvarkė savo plaukus, numetus už nugaros ir surauktais antakiais su žydromis akutėmis atsisuko į varniukę ir piktai prabilo atsilošusi į kėdę:
- Tada rodyk ką moki!
Pavartė akis ir sukryžiavo rankas ties liemenių ir težiūrėjo pirmakursės judesius ko ji imasi dresiruojant paukštį.
Po kelių akimirkų, kai Varno Nago koledžo mokinei visai neblogai sekėsi gyvačių mergaitei tik užkilo pyktis, bet ne tik tai, o ir pavydas pasiekė viršūnes. Su piktų žvilgsniu į ją vis dėbtelėjo savo žydras akis ir staigiai atsistojo. Grubiai pagriebė Arletės petį ir pasodino ją į kėdę ir šmaikščiai prakalbo, norėdama parodyti, kad yra, bent kiek geresnė už tą neklaužadą, kuri lietė jos gyvates:
- Žiūrėk, kaip dirba profesionalai. - netikrai šyptelėjo.
Iš pirmakursės rankų netrukus dingo pilkšva jautri būtybė ir atsidūrė Katherine's rankose. Paukščiuką perkėlė į kairę ranką ir laikė jį, o su dešine ranka pirštų pradėjo rodyti į paukštį pašnibždomis kalbant:
- Paukščiuk būk gerutis, tu manęs klausyk, o aš tau duosiu batoną. - trumpa pauzę numetusi akis į šviesiaplaukę ir vėl pažiūrėjo į karvelį. - Ne, tau netinka batonas. Nutuksi. Gerai, gausi maišą grūdų ar ko jus ten maitina, bet jei klausysi manęs, na ir tos kūtvėlos Arletės.
Mergaitė neturėjo supratimo ar karvelis linktelėjo, kai Katherine stengėsi su juo kabėti, nors iš pradžių jis buvo ramus tik pabaigus kalbant vokietei iškart pradėjo muistytis iš Silverstone gniaužto pernelyg stipriai, lyg bėgdamas nuo katės, kaip pelė.
Paukštį padėjo į narvelį ir staigiai uždarė duris, kad niekur neišskristų, o pati grifė pagriebė Russell riešą, kilstelėjo ir nuvedė kiek tolėliau nuo narvelio, kad būtų geras atstumas Bevardžiui karveliui nunešti laišką.
-Stovėk! - pasakė žydrų akių savininkei, o ši atsisuko į karvelio narvelį ir greitai prie jo prilėkė , atsargiai paėmė į savo rankas paukštį ir pradėjo kalbėti su paukščiu, kuris suprato žmonių kalba, - Dabar taip, turi nuskristi pas tą kosmonautę su laišku.
Trečiakursė pagriebė laiškelį ir davė į snapą karveliui ir tik padavus ištiesė rankas ir surėkė:
-SKRISK!
Paukštis ištikrųjų skrido, bet jis tik blaškėsi tarp lubų, lyg norėdamas pabėgti iš klasės. Gal jis ne taip suprato žodį ''kosmonaute''? Ir dabar nori išskristi į kosmosą? - apsvarsčiusi galimybes baltaplaukė pažvelgė į besiblakštanti karvelį ir dar kartą sušuko atsistojusi ant kėdės:
- Turi skristi pas Arletę!
-
Profesorius stebėjo skraidančius karvelius. Jie skraidė po visą klasę. Kai kurie vaikai nesusitvarkė su karveliais, tad profesorius žinojo, jog kai baigsis pamoka turės juos sugaudyti. Dėl to atsiduso ir pažvelgė į savo kobrą. Dzeusas gulėjo susisukęs ant stalo. Nelabai buvo patenkintas buvimu čia. Juk jis negalėjo medžioti karvelių(ką tikriausiai norėjo padaryti), kadangi karveliai reikalingi mokinių praktikai.
Suskambėjo varpas pranešantis apie pamokos pabaigą. Profesorius lengviau atsiduso ir mokiniams išėjus pradėjo gaudyti karvelius. Greitai visi paukščiai buvo tvarkingai uždaryti narveliuose. Beaumont šyptelėjo būdamas patenkintas savo darbu. Tada kartu su Dzeusu išėjo iš kabineto. Karvelius žinoma išnešė prieš tai.