Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sabrina Wolfhard Birželio 01, 2021, 12:53:07 pm
-
Ruduo. Pats mylimiausias ir smagiausias laikotarpis. Sabrina turėjo daug planų, ypatingai buvo labai pasiilgusi savo zuikučių ir saulyčių. Mylėjo juos, mylėjo visus vaikus, kurie tik egzistuoja. Naujos pamokos, mergina labai laukė, buvo pasiruošusi visą rinkinį užkandžių ir dėžę instrumentų. Bus fainai!- Pasitikėdama savimi, ruošėsi eiti Sabrina. Tikėjosi išvysti Alisą, Adelę, Heidi, Ryan'ą ir visus kitus. Vilkolakė užsidėjo rusvą suknelę, pasidažė raudonai lūpytes, užsidėjo savo aukščiausius aukštakulnius ir pasiėmusi dėžes į rankas, pradėjo eiti link savo pačio gražiausio kabineto. Šypsena veide, buvo nuo pat ryto, negalėjo tiesiog atsidžiaugti ir patikėti, kad taip seniai matė savo vaikus ir vėl su jais susitiks. Viskas, ji jau buvo prie kerėjimo kabineto, bet ko ji bijojo, tai įeiti. Gal ir jautėsi labai pasitikinti savimi, laukianti akimirkos, tačiau negalėjo net praverti durų. Kojos ėmė drebėti, galva svaigti. Ar verta gerti vaistus nuo nerimo?- Pasvarstė devyniolikmetė ir pasižiūrėjo į savo rankinę, vos išsilaikančią ant rankos. Nagi, praverk tas prakeiktas duris, nieko nebus. Knisiaus neišvysiu, gal.- Bandė save nuraminti Sabrina ir greitai, palietė rankeną. Durys tiesiog savaime prasivėrė, arba nuo skersvėjo arba net nepastebėjo kaip jas atidarė. Įėjusi, uždarė stipriai duris, kad net ausų būgneliai vos nesprogo. Sabrina atsistojo prieš visą klasę. Pala, ką aš turiu sakyt?- Kaip kokia nevykėlė vis dar stovėjo ir galvojo ką pasakyti. Jau kiek ramiau, padėjo dėžę ant kažkokio mokinio stalo, o kitą dėžę ant savo kėdės.
- Nelieskit,- Tyliai sumurmėjo buvusi varno nago mokinė ir nužvelgė rimtu žvilgsniu stalą.- Jūs, aš, Ai em bek.- Nusišnekėdama kalbėjo Sabrina ir šiek tiek pavaikščiojo po klasę, kaip kokia kvailelė. Nereikėjo man į kavą piltis to viskio, va ką su manim padarė, dabar vos prašneku ar išvis nusišneku. Sustojusi prie pirmų suolų, pradėjo normaliai šnekėti, kaip tikroji Sabrina.
- Mokiniai! Aš grįžau! Kaip aš jūsų pasiilgau, kad jus net neįsivaizduojate. Nuostabioji profesorė Sabrina Spellman, grįžo. Pradėsime pamoką šį kartą ne nuo maisto, o nuo muzikėlės. Pabūsiu šiek tiek muzikos mokytoja ir pakelsime nuostabųjį rytą su gera melodija.- Džiaugsmingai kalbėjosi šviesiaplaukė ir iš dėžės paėmė instrumentus, kuriuos pradėjo dalinti visai klasei. Kažkam pateko gitara, kažkam smuikas, o kažkam barškučiai. Sabrina net nežiūrėjo kam kas atiteko, tiesiog išdalino viską ką turėjo ir grįžo atgal, į savo vietą, kurioje stovėjo.
- Taigi, jūs turėsite su savo instrumentais užgroti, bet ką, ką tik mokate, ir grodami prisistatote kas esate, grodami taip pat dainuokite, rimuokite savo vardą. Suprantate, aš ne visus atsimenu, todėl man ir reikia viso šito,- Kikendama laukė viso orkestro.- Gausite už savo daineles maisto, jeigu ką,- Pridūrė vis dar linksmu tonu, ir stovėjo su išraudusiais žandais. Klausydama melodijos, pradėjo šokti. Kokie šaunuoliai mano vaikai.- Didžiavosi garbanė. Praėjus penkioms minutėms, Sabrina paėmė savo lazdelę ir trenkė per stalą.
- Užteks! Išdalinu jums vaišes ir einame prie teorijos, užteks žaidimams,- Jau griežtesniu balsu, įsakė Spellman. Visus, žalius obuoliukus padėjo mokiniams ant stalo ir net nepalaukusi, kol pabaigs jie valgyti, priėjo prie teorijos.- Gerai, ši teorija bus tokia, kad jus turėsite atsakyti man į du klausimėlius, kurie tikrai bus susiję su mūsų gražiąja praktika. Pirmas, kokius kerus žinote, susijusius su magiškomis mašinomis? Antras, kokias magiškąsias mašinas žinote?- Uždavė teorijos klausimus ir laukė bent vienos rankos.
Teorija iki 06-09
-
III kursas, Vegard'ui jau 13 ir tai labai gąsdino ir erzino. Vaikinas vėl sėdėjo kerėjimo pamokoje kurios tikriausiai niekada nemėgo, ne tikriausiai ,o tikrai labai nemėgo. Vėl ta prietranka Spellman, šimtas procentų. Saeterhaug sėdėjo pačiame priekyje pats vienas ir tai negalėjo nedžiuginti. Klastuolis užsimerkė ir laukė pamokos. Pasigirdo batelių kaukšėjimas, netrukus ir balsas. Vegard atsimerkė ir pervertė akis. Spellman! Nuojauta neapgavo trečiakursio. Saeterhaug išties norėjo rėkti ir užmušti profesorę, bet to padaryti negalėjo dėl daugumos priežaščių. Ant stalo atsirado smuikas. Visa laime moku juo groti. Išgirdęs užduotį iki galo, vaikinas išsižiojo ir negalėjo patikėti savo ausimis.
-Aš to nedarysiu! Tai kvaila!,-Suriko Vegard atsistojęs.
Tai buvo kvaila ,bet padaryti reikės vistiek. Vegard manė jog profesorė jį atsimins iš praeitų metų nors buvo naivu tikėtis, profesorė juk nevisprotė. Paėmęs smuiką jis sugrojo Gjon's Tears -Tout l'univers dainos posmelį ir pažodžiui pasakė savo vardą. Metęs smuiką ant stalo ji klausėsi toliau ir laukė kažkokios reakcijos. Man tai jau nesvarbu, paliks areštui - tegul. Teorija pasirodė įdomi, tad Vegard stengėsi atsakyti pirmasis, bet jau spėjo atsakyti kažkoks paikas švilpis.
-Žinau tokius kerus Mašinollo tik nežinau ką jie daro, tik žinau jog naudojami ties magiškosiomis mašinomis. Esu girdėjęs tokią mašiną pavadinimu - Litana5500. Tai viskas ką žinau.,-Atsakęs atsisėdo į suolą.
-
Aviana sedėjo kerėjimo kabinete ir kantriai laukė savo pirmosios pamokos. Grifiukė nesijaudino ,nes žinojo jog viskas bus gerai. Wallflower sedėjo pačiame gale su kažkokia stambia mergina su kuria nebendravo, ji rodos buvo švilpynės mokinė. Į klasę įžengė mokytoja. Ši buvo graži ir atrodė kiek pasikėlusi, bet galbūt taip nebuvo. Ji pasisveikino ir išsakė kalbą kuri leido suprasti - tai ne pirmas kartas kuomet ji profesoriauja. Pirmoji užduotis pasirodė smagi, ant stalo išdalinti instrumentai džiugino akį. Visai netikėtai atsistojęs vaikinas pradėjo šaukti ir sakyti jog jam nepatinka užduotis. Visa klasė (beveik visa) keistai žvilgsniais jį lydėjo. Aviana nusprendė nieko nelaukti, nuo stalo pasiėmusi gitarą ji pradėjo groti ir dainuoti:
-Mano vardas Aviana, Aviana
Esu grifiukė aš puiki
Šiek tiek pikta ,bet draugišką
Wallflower Aviana aš vardu.
Kiek keistai atrodė šitas jos padainavimas, bet tuo pačiu ir juokingas. Aviana džiaugėsi jog padarė užduotį gerai, nors taip mane tik ji, bet kam rūpėjo? Ėjo laikas, artėjo teorija. Taip ir buvo - teorija buvo paskelbta. Mergina atsistojo ir droviai tarė:
-Aš žinau tokius kerus - Avianca, jie naudojami skraidančioms magiškoms mašinoms. O mašinų nežinau jokių.,-Atsakė į klausimą grifiukė.
-
Šiemet nepraleisiu nei vienos pamokos ryžtingai pagalvojo Sophie ir šiek tiek paraudo, atsiminusi kaip būdama pirmame - trečiame kurse nekęsdavo pamokų, labai daug jų praleisdavo ir net nesistengdavo pasiimti knygos pasiskaityti apie magiją, papildomai pasimokyti, kad profesoriui arba profesorei paklausus kokio klausimo, galėtų atsakyti ir netylėti visą pamoką. Per keturis metus žmonės pasikeičia, ne? pagalvojo švilpė ir šyptelėjo.
Profesorę Sophie iš kart pažino ir pati to nesuprasdama šiek tiek apsidžiaugė. Profesorės skleidžiama optimistinė energija kažkaip pakeitė ir pačią Sophie. Dabar ji labai laukė kerėjimo pamokų.
Ant stalo atsiradus fleitai, Sophie išpūtė akis ir apsižvalgė. Ar negalėjau gauti kažko kuo moku groti? Keistai apžiūrėjus muzikos instrumentą, švilpė jį pasiėmė ir pabandė pagroti. Pasigirdo siaubingas, ausis veriantis garsas, tad ji iš kart numetė fleitą ant žemės.
- Atsiprašau, daugiau negrosiu, - liūdnai sumurmėjo Sophie ir pažvelgė į numestą fleitą.
Visą laiką kol kiti grojo ir dainavo, Sophie buvo suirzusi, piktais žvilgsniais žiūrėjo į visus, kuriems pasisekė ir gavo instrumentą kuriuo groti moka. Ar aš prakeiktas žmogus, kad man šitaip nesiseka?
Išgirdus teorinius klausimus, Sophie iš kart pakėlė ranką. Tikėjosi padaryti nors kažką.
- Skaičiau apie burtažodį Carollo. Jis gali priversti magišką mašiną daryti viską ką žmogus panaudojęs šitą burtažodį nori kad jinai darytų, visai kaip Imperio tačiau su mašina. O apie Magiškas mašinas žinau labai nedaug, tiesiog girdėjau apie magišką mašiną Groalia7852, nežinau ką ji daro ar kam ji iš viso reikalinga.
Sophie nutilo ir laukė ką pasakys profesorė.Gal sugebėsiu uždirbti nors vieną tašką?
-
Pačią pirmą pamoką šiais mokslo metais Delfė jautėsi labai apsnūdusi, tad iš kart pasiėmė labai įdomią knygą apie magiškuosius gyvūnus, kad jeigu bus labai nuobodu galėtų slapta ją paskaityti ir neužmigtų.
Mergina susirado suolą vidurinėje eilėje - ne pirma eilė, dėl to pernelyg nekris į akis, tačiau tuo pačiu ne paskutinė eilė - taigi neliks pamiršta ir vis tiek bus pastebėta. O to mergina labai norėjo - nebeskubėjus visko daryti, blondinė suprato, kad eina jau šešti jos metai Hogvartse, priešpaskutiniai metai Hogvartse. Dėl to ji nusprendė padaryti taip, kad tie paskutiniai metai būtų labiausiai įsimintini, dėl to nusidažė kelias plaukų sruogas ryškiai rožine spalva ir užsidėjo akinius nuo saulės - tiesiog dėl smagumo.
Netrukus ant jos stalo atsidūrė gitara - Delfė apsidžiaugė, iš kart ją pasiėmė. Groti gitara ji mokinosi ilgai ir puikiai tą pamokėjo, tad sugrojo Blind Channel "Dark side" priedainį ir aukštomis natomis ištempė savo vardą - Delfė.
Išgirdus teorinį klausimą, mergina surimtėjo, tačiau nežinojo teisingo atsakymo į šį klausimą, todėl tiesiog pasiėmė paskaityti savo knygą. Ir pati netikėdama savo akimis, knygoje rado atsakymą į klausimą, kurį uždavė profesorė.
- Yra tokia magiška mašina Animalo6868, ji taip pavadinta todėl, nes turėjo pervežti keletą magiškų gyvūnų, tokių kaip feniksai, vienaragiai ir taip toliau, - garsiai pradėjo skaityti Delfė, akimis greitai perbėgdama puslapius, kad surastų kažką, kas padėtų atsakyti į klausimą. - Joks burtažodis čia neparašytas!
Mergina nutilo, susiraukė ir vėl pradėjo skaityti. Galėjau patylėti. Kas būtų nutikę, jeigu nebūčiau atsakiusi?
-
- Nebijok, niekas tavęs nepamatys, - Amanda švelniai paglostė savo katę Voldi, kurią slapta atsinešė į kerėjimo pamoką. Nors jau nebebuvo drovi pirmakursė, vis tiek nenorėjo kad kažkas ją pamatytų, kad kažkas ją pakalbintų ir bet kaip atkreiptų dėmesį į ją. Kadangi jai buvo labai baisu ateiti į pirmąją pamoką ji pasiėmė savo katę. Slapta užsikišusi ją už mantijos mergaitė greitai nulėkė prie paskutinio suolo ir padėjo ją ant kėdės.
Netrukus ant Amandos stalo atsidūrė barškučiai. Švilpinukė sutrikusi pažvelgė į barškučius ir į savo katę lyg ji būtų pasakiusi ką daryti. Pabandė jais pagroti. Labai tyliai, kad niekas net nesužinotų, jog ji čia. Tada visiškai nesiderindama prie barškučių ji sudainavo Halsey "Control" dainos priedainį. Nustebo, kaip gražiai skambėjo jos balsas. Jeigu nebūčiau tokia drovi visą tai jie išgirstų... Tai būtų nuostabu... Amanda atsiduso. Kartais ji nekenčia savo drovumo.
Išgirdus klausimą Amanda ramiai klausėsi kitų mokinių atsakymų. Gal reiktų pasakyti nors kažką? Kad uždirbčiau koledžui taškų?
- Yra toks burtažodis Holocartin, jis... jis gali sujungti vieną magišką mašiną su kita. Žinau labai keistai skamba. Turiu galvoje, jeigu tu sujungi vieną magišką mašiną su kita, jeigu vairuosi ar kažką darysi su viena mašina, tai automatiškai darysis su kita mašina. O esu girdėjusi apie magišką mašiną pavadinimu Koralt7410.
Amanda atsiduso. Nebuvo taip sunku... Nusišypsojusi ji pažiūrėjo į katę, tačiau su baime pamatė, kad jos ant kėdės nebebuvo.
- Voldi! - tyliai sužnabždėjo mergina.
Ir su baime pamatė tai, ko labiausiai bijojo. Voldi užšoko ant profesorės stalo.
-
Jau antireji mokslo metai Hogvartse. Evelina negalėjo patikėti kaip greitai praėjo vasaros atostogos. Ir vis dėlto jokioje kitoje nemagiškoje mokykloje ji negalėjo taip laukti kitų mokslo metų. Juk vis dėlto Hogvartsas - jos antrieji namai.
Šiaip ar taip ji sugrįžo ir dabar nekantriai laukė pirmosios savo pamokos antraisiais metais. Į kerėjimų klasę atėjo vos tik suskambėjus didžiajam varpui. Atsisėdo antroje eilėje nuo priekio - nenorėjo labai kristi profesorei į akis, bet atip pat norėjo ją gerai girdėti. Įėjus profesorei grifiukė jos rankose išvydo - labai nustebo - instrumentų dėžę. Negi šioje pamokoje darysim ką nors su instrumentais. Juk moku groti kelias melodijos vien tik su pianinu, juk ji negalėjo jo čia atsitempti! Netrukus ant antrosios eilės ketvirto suolo - Džonson suolo - atsirado gitara. Evelina net nedrįso į ją pažvelgti, o ką jau kalbėti apie dainavimą? Tyliai sumurmėjusi jog neįsivaizduoja kaip ja naudotis, pasisakė savo vardą. Kai visi išdainavo ir pasisakė vardus, profesorė pasakė teoriją. Mašinos?.. Tai šiek tiek... Bet vis dėlto geriau nei magiškieji instrumentai. Dvylikametė ilgai galvojo kol pagaliau prisiminė kažkur visai netyčia (jos visai nedomino tokia tema) skaičiusi aie vienus tokius kerus. Nebuvo tikra, kad prabils, bet vis dėlto norėjo uždirbti Grifo Gūžtai taškų, tad nedrąsiai pakėlė ranką.
- Žinau tokius kerus Noliumbo. Kai nusuki juos į mašiną su kuria nori padaryti šį veiksmą, jis peršviečia ją kaurai. Tai pavyksta padaryti tik tai su mašina ir jokiu kitu daiktu. Šių kerų pagalba neretai suranda visokius gedimus mašinoje. Kartais jie padeda ją sukonstruoti, - išdėstė. - Mašinos aš... nežinau, - pasijuto kiek nejaukiai taip drąsiai pradėjusi. Juk vis dėlto nesidomi tokiais dalykais.
Gal reikėtu pradėti...
-
Šie mokslo metai prasidėjo nuo kerėjimo pamokos. II kursas... dievulėliau, man jau dvylika...- sutrikusi mąstė Aurora. Įžengusi į pažįstamą kabinetą ji sparčiu žingsniu nutipeno iki jos taip mėgstamo stalo klasės gale. Mažą maišelį su knygomis ji pakabino ant kėdės krašto ir išsitraukusi kerėjimo vadovėlį, jį nutrenkė ant stalo.
Už lango buvo daug spalvų. Geltona, ruda, raudona ir oranžinė dominavo. Dideli ir sunkūs lapai su kiekvienu vėjo gūsiu plūstelėdavo ant besibaigiančios paruduoti žolės. Atrodė vėsu, bet rugsėjo mėnesį dar tikrai neturėjo būti taip šalta, kaip Gler, sėdinti šiltoje klasėje, įsivaizdavo. Antrakursė dailiai sudėjo kojas ir pasitaisė ant kelių krentantį uniforminį apsiaustą. Ji pakėlusi galvą pažvelgė į pakylą klasės priekyje ir laukė kol ką tik į kabinetą įžengusi profesorė, ištars pirmuosius žodžius. Profesorė Spellman!- džiugiai mintyse sušuko mergina, tik atpažinusi šių metų kerėjimo profesorę. Viena iš mylimiausių Gler profesorių ir buvo Sabrina Spellman.
Kodėl ji taip keistai kalba...?- susirūpinusi pagalvojo mergaitė.
Aurora pirštais sugniaužė barškutį, ką tik padėtą Sabrinos ant stalo. Pabandė sugalvoti linksmą melodiją ir ją suniuniavusi pagrojo.
- Aš e-suuu... Au-ro-raaa...Gler,- padainavusi subarškino instrumentu mergina. Ji šyptelėjo atsisukusiai profesorei Spellman ir nunešė barškutį ant mokytojos stalo.
Auroros ranka šovė į viršų su atsakymu besiveliančiu ant liežuvio galo ir antrakursė nekantriai laukė kol galės atsakyti į pateiktą klausimą.
- Žinau magiškųjų mašinų kerus Fixilio. Šiuos kerus mano vyresnysis brolis naudodavo įjungti "Velniško greičio" mygtuką,- šyptelėjo Aurora,- žinoma kai kurie, naujesni automobiliai turi šiuos kerus integruotus į patį mygtuką ir norint įjungti greičio režimą, papildomai kerų naudoti nereikia. Šie kerai yra labai paprasti ir, dedu galvą, kiekvienas sugebėtų juos panaudoti,- baigusi kalbėti Gler pasididžiuojamai nusišypsojo ir atsilošė į kėdės atkaltę.
Aurora mandagiai palaukė kol dar pora vaikų atsakys į klausimą ir vėl kilstelėjo ranką, su tikslu atsakyti į antrąjį klausimą.
- Mano brolis vairuoja Kudi Astra automobilį. Jis labai nedidelis, bet puikiai tinkamas važiuoti dviems žmonėms. Dar yra Ceda. Šios markės mašiną mačiau praskrendant virš kiauliasodžio,- pabaigė Gler ir įsmeigė akis į profesorę laukdama kitos užduoties.
-
Vasara buvo tokia... ech. Varnei nebuvo itin nuostabi, vien tuo perdėtu karščiu. Jai tik dabar buvo labiau džiugu, nes vėsuma grįžta. Bet mergaitė džiaugsmu netryško. Vasaros įvykiai jos reikiamai nenuteikė pirmiesiems mokslo metams pilyje. Dėl to, dabar varnė, kairiąja ranka pasirėmusi tamsiaplaukę galvą, su dešine ranka tarp pirštų sukiojo pilkšvą plunksną. Vienuolikmetė sėdėjo kažkurioje iš viduriniųjų eilių, bet prie pat langų, kuo ji šiek tiek džiaugėsi, nes tokios vietos retai būna laisvos. Apylinkės pro langą jau matėsi prarandančios vasaros spalvų ryškumą. Bet kai kurie žmonės, matėsi, to nepajuto.
Tą labai greitai įrodė įsiveržusi profesorė. Rudaakei ji nebuvo matyta, bet pirmo įspūdžio puikaus nesudarė. Trumpaplaukę erzino tokie žmonės, su perdėtu pozityvu ir optimizmu. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad ji pati buvo niūri pikčiurna. Na, bent jau stengėsi tokia nebūti.
Varnanagės nenustebino profesorės Spellman neaiškių žodžių sapalionės, bet priešais ją staiga atsiradusios kanklės padarė visiškai atvirkščią įspūdį. Instrumentai? Visiems? Ar ji bent pagalvojo, kad nevisi čia muzikantai?! Nors kas čia žino, galbūt aš vienintelė čia netalentinga... Atsidususi, Elodie prisitraukė instrumentą priešais šiek tiek arčiau. Tokį daiktą buvo mačiusi žiobariškosios mokyklos muzikos klasėje, bet per daug dėmesio nekreipė. Lyg ir buvo kadanors mačiusi kažką jomis grojant. Gal verta bent pabandyti. Trūktelėjusi pečiais, ji atsargiai vienos rankos pirštais užkabino stygą. Nuskambėjo ne itin garsus skambesys, palyginus su esančiu "orkestru" kabinete. Tiesą pasakius, skamba kaip dvesiančių varlių kvarkimas, tik instrumentų pavidalu. Užkabinus sekančią stygą, pasigirdo kitoks garsas. Kol kiti prisistatinėjo, žemaūgė spėjo surasti trejas stygas, kurių skambesys derėjo tarpusavy. Vienišė nežadėjo laukti, kol ateis jos eilė, ar aptils koncertas, taigi tiesiog viduryje jo pusbalsiu išdainavo tris skiemenis, sudarančius jos vardą ir pavardę. Sulyg kiekvienu, ji dešiniuoju smiliumi užkabino reikiamas stygas, atidainuodama tomis pačiomis natomis. Baigusi, varnė atsargiai nunešė kankles pas profesorę, nekantraudama grįžti į savo tyliąją vietą.
Pasibaigus skambančiai tragedijai klausai, iš tikrųjų prasidėjo pamoka. Gold nei laukė nei nelaukė to, tiesiog klausėsi. Hm, magiškos mašinos? Tokių būna? Nors, kad ir nežinojo daug apie magiją, buvo per vasarą keletą dalykų paskaičiusi. Galutinai prisiminusi, mergaitė susikaupė ir kilstelėjo ranką aukštyn. Sulaukusi eilės ir leidimo kalbėti, prabilo savo gan niūroko tono balsu:
- Pruinae. Lotyniškai reiškiantys šerkšną kerai veikia kaip greitasis kondicionierius. Žiobariškose mašinose esantys kondicionieriai veikia lėtai ir nevisada pakankamai efektyviai, taigi šie kerai kelių akimirkų trukme atvėsiną automobilį, ypač geri vasaros laikotarpiu. Deja, jie efektyvūs tik automobilio tipo transporto priemonėse, kaip pavyzdžiui - autobusai. - net nepajutusi, kaip buvo sulaikiusi kvapą, juodaplaukė giliai iškvėpė. Nesitikėjo tiek daug pasakyti, bet mergaitė atmintį turėjo gerą. Jau buvo beatsisėdanti, kai staiga prisiminė antrąjį teorijos klausimą. Mintyse supeikdama savę už neapdairumą, varnė grįžo į savo stovinčiąją padėtį. - O dėl mašinos, girdėjau apie Argent LE55 modelį, jeigu neklystu. - nieko netrukusi Elodie Gold grįžo į savo sėdimąją vietą.
Vėl, suėmusi už savo pilkšvosios plunksnos, juodųjų plaukų savininkė pradėjo ją sukioti tarp pirštų, laukdama sekančių ponios Svaičiojančios Spellman žodžių.
-
Na štai ir Ruduo ir nauja kerėjimo pamoka Luna jas be galo mėgo ir pamokas ir profesorę Spellman. Evanns be galo nustebo pamačiusi profesorę ne tokią kaip visada.- Profesorę Spellman ar jūs gerai jaučiatės? - Paskui gavusi gitarą dar labiau nustebo Gal reikėtų kokio gydytojo tikrai kažkas ne taip. Kai Nugirdo , kad vienam berniukui taip pat nepatinka užduotis pralinksmėjo suprato , kad ne viena nesuprato kas negerai su profesore. Na ką jau padarysi užduotis yra užduotis ,tad teks ją vykdyti. Švilpė nužvelgė Spellman keistu žvilgsniu ir paėmė į rankas gitarą visa laimė, kad mama mokė Luna ja groti. Po to kai padarė tai kas buvo liepta atėjo dvi geriausios šios pamokos dalys skanumynai ir pagaliau normali pamokos tema teorija. Pavalgiusi Evanns nusprendė atsakyti į mokytojos klausimą.-Taip mokytoja žinau vienus kerus jie vadinasi Mašival jie naudojami tik magiškoms mašinoms plauti ,o mašinų žinau tik vieną Fli 60. Ramiau atsikvėpusi Luna tikėjosi, kad teisingai atsakė ir likusį laiką tik stebėjo kitus mokinius. Spėju visi kiti bus protingesni, bet vis tik kas negerai su profesorę ir kodėl ji mums nedavė saldumynų iš kart? Žinoma pirma diena po šitiek laiko , bet vis vien .
-
Arletė šiek tiek jaudinosi ir puikiai sau tai pripažino. Aišku, nuo veido nedingo šypsena, kurią išvysti buvo galima kiekvieną kartą pažvelgus į šviesiaplaukę, tačiau to jausmų slėpimu pripažinti ji nežadėjo. Žalsvose akutėse kart nuo karto pasirodydavo skaidrūs ašarų lašeliai. Taip, mergaitė negalėjo nusiraminti. Negalėjo pasakyti, ko bijojo, tačiau dėl visa ko pasiėmė meškutį, kurį sėdėdama antrame nuo profesorės stalo suole buvo apsikabinusi ir stengėsi susikaupti. Nors tai ir skambėjo labai paprastai, mergaitės mintys skraidžiojo, kur kitur, tad pirmakursei tai padaryti buvo sunkoka.
Šviesiaplaukė prieš žalsvas akis išvydusi ukulėlę nustebo. Nežinojo nei kaip ją laikyti, nei tuo labiau, kaip groti šiuo instrumentu, todėl tik pažvelgė į ukulėlę ir nusprendė su ja nieko nedaryti. Labai tikėjosi, jog profesorė jai nieko dėl to nepasakys, kadangi užsitarnauti arešto pačią pirmą burtų ir kerėjimo pamoką Russell labai nenorėjo. Kaip ir susipykti su profesore, žinoma, tai taip pat skambėjo, kaip košmaras, o ir profesorė Sabrina atrodė pozityvumo kupina asmenybė.
Tai, kad profesorė Spellman šmirinėjo po klasę Russell dar labiau gąsdino, juk ji net negalėjo suprasti ką kalbėjo moteris. Ilgiau nelaukusi nusprendė, kad vertėtų paprašyti, jog profesorė taip nesielgtų. Nors įprastoje situacijoje taip Russell dariusi nebūtų, kadangi mokyti mokytojus, kaip mokyti buvo labai nepagarbu šį kartą situacija buvo kitokia. Arletė troško įsisavinti visą informaciją, kadangi mokytis ji norėjo ir nesuprato vaikų, kurie to net nebandė, ir taip švaistė mokslo metus.
- Profesore Spellman? - sukaupusi visą drąsą klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į baltaplaukę ir tarė. - Gal galėtumėte pakartoti užduotį? Nesusikaupiau ir skaityti iš lūpų, kai jūs vaikštote tokioje situacijoje yra nelengva, - kiek įmanydama ramiau pridūrė ir šyptelėjo, nors mintyse jau zujo galimi profesorės atsakymai, kurie tikrai nežavėjo varniukės, ką tik pradėjusios mokytis šioje pilyje.
- Aš Arletė Russell iš Varno Nago koledžo, pirmakursė, - nežinia dėl ko tarstelėjo.
Žalias obuoliukas vis dar gražiai gulėjo ant kerėjimo pamokoje Arletei priklausančio suolo, tačiau Russell jis dabar nerūpėjo.
-
Mergina nesitikėjo, kad tiek bus keliančių rankų. Sėdėjusi ant savo prabangios, juodos kėdės, valgė savo obuoliuką ir klausėsi mokinių atsakymų. Vienintelis atsakymas suerzino iš kažkokios pirmakursės. Pabandžiusi praignoruoti, vis dar pasėdėjo ir galvojo tam tikrus dalykus. Įdomu, kur ta Adelė dingusi? Nors, džiaugiuosi, kad čia jos nėra, mažiau triukšmo- daugiau poilsio. Spellman pagalvojusi, tiesiog šyptelėjo ir nuėjo juokdamasi iš tos mergaitės, prie pat jos. Kodėl juokėsi? Pati negalėjo suprasti, gal dėl to, nes buvo geros nuotaikos. Nu ir kas tai mergiotei yra? Ko ji nesupranta? Uždaviau normalių klausimų, gal jos reikia klausti apie barbes? Ech, nesuprantu aš tokių mokinių.- Galvojo Sabrina ir stovėjusi priešais ją, pabandė viską normaliai išaiškinti, kaip tikra profesorė.
- Kokia graži mergytė tu, Arlete,- Pirmiausiai pagyrė, kad mokinė jaustus drąsiai ir nebijotų šviesiaplaukės.- Palauk, tau sunku girdėti? O gaidžiai ir vištos, aš labai atsiprašau, kad nepriėjau anksčiau. Tai tau reikia atsakyti į mano du užduotus klausimus, kokius kerus žinai arba bent jau esi girdėjusi susijusius su magiškomis mašinomis, ir kokias, magiškąsias mašinas žinai. Ar jau viskas aišku? Jeigu ko nežinosi ar nesuprasi, visados prieik, tikrai labai atsiprašau.- Dar kartelį atsiprašė ir nusisukusi, pradėjo eiti toliau nuo jos stalo. Aš tikiuosi, kad ji suprato.- Pamąstė susirūpinusi Sabrina.
-
Arletės žalsvos akutės susidūrė su Sabrinos ir mergaitė nesusitvardžiusi dar kartą nuoširdžiai šyptelėjo. Ši profesorė tikrai pasirodė maloni ir draugiška, o varniukei tai labai patiko. Beliko viltis, kad kiekvienas mokytojas turėjo gerumo ir tolerantiškumo savyje.
- Ačiū ir viskas gerai, - tarstelėjo ir tvirčiau apsikabinusi meškiuką nužvelgė klasę, galvodama, kuris laikas buvo puikiausias pasidalinti savo turimomis žiniomis, kurių iš tiesų nebuvo labai daug, tačiau nebuvo ir mažai.
Šviesiaplaukė klasėje atrado veiklos, be to, kad varniukei teko mokytis vienuolikmetė stengėsi prisiminti kiekvieną mokinį sėdintį kerėjimo kabinete. Russell vis dar ieškojo draugų, o manė, kad tokie dalykai galėjo jai pagelbėti tokių susirasti. Taip pat buvo įdomu, ką bendraklasiai pasakys, nors automobilių tema burtininkės ir nežavėjo. Aišku, pirmakursė apie tokių minčių išreiškimą garsiai nebandė nė pagalvot, kadangi tai taip pat buvo nemandagu, o ji elgtis taip nenorėjo. Ką tokiu atveju pasakytų mama, jei gautų laišką dėl mano nepagarbaus elgesio? - pagalvojo ir papurtė galvą. Suprato, kad taip elgtis tikrai negalėjo. Juk prisidarytų gėdos, kurios tikrai netroško...
- Yra tokie kerai currusio. Šis žodis kilęs iš lotynų kalbos. Tariant burtažodį reikia jį nutaikyti į automobilį, kuriame norima pridėti tam tikrą vietą. Na, turiu omeny tai, jog tarkim dvivietė mašina burtažodžio pagalba gali pavirsti keturviete ir panašiai. Lazdelės mostas yra apskritimas prieš laikrodžio rodyklę, - pasakė ir giliau įkvėpusi tęsė. - Nežinau ar šitas burtažodis turėtų būti priskiriamas prie transfigūracinių, ar ne...- tyliau ištarusi vyptelėjo ir mąstė, ką galėjo pasakyti toliau. - Tikslaus automobilio modelio nežinau, tačiau girdėjau apie mašiną, kuri prilyginama šluotai ir manau, kad tai visai įdomu, - pašnekėjusi kiek ne į temą grįžo prie to žalio obuoliuko ir paėmė jį į ranką.
-
Klastuolė jau antrus metus žengė į kerėjimų klasę. Toj pačioj klasei atsisėdus ji pamatė tą pačią malonią profesorę Spellman. Mergaitė kažin kodėl nuvargusiu žvilgsniu žiūrėjo sau į nykštį. Ji nedrąsiai pakreipusi galvą iš Spellman žvilgsnio suprato- teorija bus.
1,2,3. Pamoka prasidėjo. Ji palaukė.
- Ne...ką...groti...dainuoti?- vietoj mykė klastuolė. To visai nenorėjo daryti, bet Spellman buvo vienintelė nuoširdi profesorė tad...kažkas jau buvo jos rankose. Gitara? Ne, gal ukulelė.- La-ba die-na, aš e-su So-fi Bar-bie-ra-to.- O Jėzus iš manęs šaipysis visas Klastūnynas. Po visiško pažeminimo Sofi išklausė užduoties, nors ne prieš tai jos burnoje ištirpo senas, geras saldainiukas be kurio Sofi neįsivaizduoja savo gyvenimo. Užduotis buvo aiški.
- Profesore, čia aš, ta nemokanti nė savo vardo išdainuoti! Žinau kerus man rodos Mechlicorpus, jie plačiai paplitę visur. Kerai seniai gamintas mašinas sutvarko, jos būna kaip naujos, gali skraidančias mašinas jai jos nebeskraido sutvarkyti. Ir taip, mašinų žinau ne daug, bet Mori Kardiko Nika 180 ir Franco Skaiduolė- čia naujausi modeliai,- užtilo.
-
Tesa vos suspėjo su didžiuoju varpu pasiekti klasę. Bet kaip puiku, kad vis dėlto iš viso suspėjau atsiduso ir atsisėdo į vieną iš paskutinių suolų, klasėje. Išsitraukusi vadovėlį ir lazdelę iš kuprinės ėmė laukti. Po kelių visai trumpų minučių pamoka prasidėjo ir grifiukė ėmė klausytis. Pirmiausia profesorė padėjo jai ant stalo dūdelė. Ir kaipapsidžiaugė Tesa, ji juk moka groti dūdele. Tai buvo vienintelis instrumentas su kuriuo antrakursė sugebėdavo išgauti nors ką melodingo. Kelias melodijas tikrai mokėjo, tad kai atėjo jos eilė sugrojo linksmos dainelės priedainį ir išdainavo savo vardą.
- Ma-no var-das T-e-s-a Džon-son! - ir ji ritmingai užbaigė taktą.
Ji buvo viena iš paskutinių, kadangi sėdėjo pačiame gale. Todėl po savo grojimo jai teko pasiklausyti negždaugelio, tačiau juk dar prieš tai išgirdo. Kai profesorė ėmė dalinti obuolius, vos tik jai padėjo ant stalo ji jo atsikando, kadangi buvo labai išalkusi, nes pusryčių pavalgyti didžiojoje salėje, nespėjo. Obuolys buvo žalias iš savo prigimties nuo medžio, todėl liko labai sūltingas. Kasdama kąsnį po kąsnio, klausėsi praktikos užduoties. Kurią profesorė jau dėstė nelaukdama kada mokiniai baigs valgyti. Vos tik sukramčiusi ketvirtą kąsnį, ji apgalvojo užduotį ir kai burnoje nieko nebeliko prisiminė vis dėlto kai ką žinanti, todėl iškart jos ranka švyastelėjo aukštyn.
- Žinau tokius kerus, pavadinimu Dorium novelio. Jie mašinose viduje prideda po sėdynę. Tai nėra tas pats kas mašinos didinimo kerai, nes sėdynė prisideda ne visada patogiai. Mašina visai nepadidėja, nei iš vidaus , nei iš išorės. Sėdynės prisideda laisviausioje vietoje, o norint j panaikinti reikia naudotis jau kitais kerais, - tai pasakiusi prisiminė mašiną ir pridūrė prie ankstesniųjų žodžių norėdama atdsakyti į antrąjį klausimą. - O mašiną žinau Dragni102.
Baigusi kalbėti antrakursė vėl atsikando obuolio ir klausėsi kitų atsakymų. Visai įdomi tema šiai pamokai, pamanė.
-
Kerėjimas Abigailei visai patiko, tik ji niekaip nepamiršo praeitų mokslo metų įvykio su David. Dabar mergaitė jau turėjo savo lazdelę, kuri saugiai gulėjo ant mokyklinio suolo. Džiaugėsi, kad ją atgavo, nors ir patyrė nemalonių dalykų.
Kad ir kokios kerėjimo pamokų metu patirtys buvo patirtos praeitais metais, mažoji Nestrof nuoširdžiai tikėjosi, kad tokių nesąmonių šiais metais daugiau nebebus. Taip pat nuoširdžiai vienuolikmetė tikėjosi, jog nebepamatys to šlykštaus vagies veido. Ji greitai peržvelgė klasę už nugaros, tačiau nepamatė to klastuolio. Na, gal ir gerai.
Žaliaakė dairėsi po klasę ir akimis tarsi kažko ieškojo, bet pati nežinojo, ko. Jos vaiskios akys užkliuvo už mergaitės trumpais tamsiais plaukais. Ji atrodė... susierzinusi. Taip, tai tikriausiai buvo tiksliausias apibūdinimas jai. Arba bandanti apsimesti, jog nėra susierzinusi.
Bet vienuolikmetei neteko ilgai apžiūrinėti klasės, nes pro duris įvirto kerėjimo profesorė. Ir vėl ji. Gal nebeduos mums maisto bent? Neaiškių profesorės kalbų mergaitė net nebandė klausytis, nes tai būtų buvęs tiesiog blogiausias pasirinkimas. Daug lengviau ir įdomiau buvo tiesiog spoksoti į suolą ir pasinerti į savo mintis.
Groti? Jai per vasaros atostogas visai nuvažiavo stogas. Abigailė tikrai nesiruošė groti. Jai pasidarė pikta- toks jausmas, kad ta kerėjimo profesorė iškritusi iš medžio, jeigu ne iš mėnulio. Nustūmusi kažkokį keistą profesorės duotą instrumentą į šalį ir išklausiusi keistų garsų kratinio, mergaitė pagaliau įsiklausė į tai, ką kalbėjo Spellman. Ji uždavė klausimą, į kurį Nestrof, vargu, ar žinojo atsakymą, nes mašinomis visai nesidomėjo. Tačiau pakrapščiusi smegeninę prisiminė vienus tėčio minėtus kerus.
-Žinau tik kerus, susijusius su mašinomis. Tai Coferty kerai, kuriuos paleidus į dangų galima p...patikrinti, ar netoliese neskraido kokios nematomos skraidančios m-mašinos,- pakankamai aiškiai pasakė varniukė.
Ji nuleido akis ir klausėsi, kokie yra kitų mokinių atsakymai.
-
Atėjo ruduo. Saulės spinduliais ir vėju apsikaišęs rugsėjis vėl pakvietė į Hogvartsą. Alisa linksmai atstraksėjo į pirmąją šių metų pamoką. Jos mama vėl užėmė kerėjimo profesorės vietą, taigi, grakščios merginos kojos šiuo metu veržte veržėsi į namais kvepiančią klasę.
Pravėrusi duris, vela nedrąsiai žengė vidun. Apžvelgė visus suolus, ieškodama laisvos vietos. Daugelį kitų vaikų, sėdinčių ant girgždančių kėdžių, ji pažinojo. Štai, kad ir tas tamsiaplaukis trylikametis klastuolis arba antrakursė grifiukė rudais plaukais, daugybę kartų matyti pamokose, koridoriuose ar Didžiojoje salėje.
Pagliau šeštakursė rado laisvą suolą prie lango. Klestelėjo ant kėdės, išsitraukė rašalą, keletą plunksnų ir pergamento lapų. Tada pakėlė galvą. Jos žydros akys susidūrė su tokio pat mėlynumo mamos akimis. Klasėje vaikų buvo nedaug, tad šešiolikmetė, beveik nebijodama puolė prie Sabrinos, apsikabino ją ir sušnabždėjo į ausį:
- Labas, mamyte. Sveikinu su nauju sezonu. Sėkmės pamokoje. Myliu tave.
Alisa švelniai, nepastebimai palietė lūpomis mamytės skruostą ir grįžo į savo vietą. Kerėjimo pamoka prasidėjo. Sabrina išdalino visiems instrumentus. Merginai atiteko arfa. Nudžiugusi, vela perbraukė per jos stygas. Pasigirdo švelni, maloni melodija. Šešiolikmetė viską pamiršo, užsimerkė ir nuskriejo tolyn, į svjonių šalį.
Baigusi groti ir grąžinusi mamai instrumentą, švilpė atidžiai išklausė teorijos klausimo. Šeštakursė ėmė karštligiškai knistis atmintyje ir surezgusi šiokį tokį atsakymą, pakėlė ranką.
- Taigi, žinau tokius kerus. Jie vadinami Mejellio Gergorious. Šie burtai padaro magiškų mašinų ratus atsparius vandeniui ir neleidžia slysti per balas. Taip pat žinau magišką mašiną, kuri vadinama Horserus Feritto. Tai požeminė mašina, turinti įmontuotą nepaprastai stiprų gręžiklį. Su šia mašina gali raustis po žeme. Ją dažnai naudoja brangakmenių ir vertingųjų metalų ieškotojai, - atsistojusi Alisa išpyškino visą galvoje atkapstytą informaciją vienu iškvėpimu ir vėl klestelėjo ant kėdės.
Svajingos žydros akys nukrypo į saulės nuauksintą žydrą dangų. Lūpos vos pastebimai virpėjo. Alisa meldėsi, vogčiomis gniauždama seną sidabrinį kyžiaus pakabuką rankose. Ryto malda turėjo ją išgelbėti nuo nelaimingų atsitikimų, tačiau ji nenorėjo, kad kiti sužinotų, ką ji veikia. Melstis reikėjo slapta. Merginai tai buvo tiesiog likimo dovana.
-
Henrietai sėdėjo klasės viduryje, šalia padidėjusi kuprinę su knygomis ir kitais reikmenimis. Pirmakursė negalėjo sulaukti pamokos pradžios. Iš to ką buvo girdėjusi, mergaitė susikūrė nuostabų mokytojos pamokų vaizdinį ir pagaliau pati sėdi jos klasėje.
Staiga klasės durys atsidarė ir į klasę įskriejo profesorė. Henrieta išplėtusi akis stebėjo kaip profesorė dalina instrumentus. Vienuolikmetė susižavėjusi pasiėmė ant jos stalo gulinčias kastanjetes ir užgrojo nežinia kokią melodiją sakydama:
- Aš esu Henrieta, pirmakursė dar beje, Poter pavardė mana, džiaugiuosi būdama aš čia!
Pati nesuprasdama ar mokytojos paliepimą įvykdė tinkamai mergaitė padėjo kastanjetes ant stalo krašto ir pagriebusi šalia atsiradusį žalią obuoliuką ir atsikando didelį kąsnį. Staiga profesorė Spellman vėl kreipėsi į klasę. Tik, kaip pastebėjo Henrieta kiek pikčiau nei prieš tai. Išklausiusi teorijos klausimus mergaitė suko galvą ką pasakyti. Staiga jai į galvą šovė mintis. Pirmakursė pakėlė ranką ir gavusi leidimą prabilo:
- Žinau kerus vadinamus Octupul cruae. Jie yra naudojami norint, kad magiškos mašinos įgautų nematomumą. O mano tėtis turi Audra565 skraidančią mašiną. Ji yra gana sena, bet dar veikianti.
Nebūdama tikra savo atsakymais Henrieta sėdėjo ir laukė kada vėl prabils mokytoja.
-
Kai kurie atsakė į teoriją gerai, kai kurie ne. Sabrina didžiavosi mokinių drąsa ir jų atsakymais. Įsidėmėjusi visus atsakymus, garsiai išdėstė kas kiek gavo. Pamačiusi katinėlį ant stalo, švelniai paglostė.
- Vegarduli Saeterhaug, zuiki, labai gaila, kad tik tiek žinai, bet džiaugiuosi, jog bent tiek pasakei. Du taškai. Aviana, labai gaila, kad nežinai visiškai jokių mašinų. Turiu tau paskirti vieną tašką. Sophie, du taškai, labai gerai. Delfe, tau vienas taškas, neišgirdau jokio burtažodžio, gaila. Amanda, du taškai, puiku. Evelina, vienas taškas, nepasakei mašinos. Aurora, nuostabu, du taškai. Net neabejoju, jog tavo brolis puikiai vairuoja. Elodie, nuo-sta-bu, du taškai be abejonių. Evanns, du taškai. Arletyte, du taškai. Tau labai tiktų dvi kasytės beje. Sofi, du taškai. Tesa, du taškai. Abigaile, vienas taškas. Labai gaila, kad nepasakei mašinos. Dukryte, du taškai, va taip aš tave ir mokau. Henrieta, du taškai, - Viską susakė ir ruošėsi aiškinti praktiką. Mergina buvo kažkokia surimtėjusi, labiau susikoncentravusi į darbą nei į savo "juokelius". Reikėjo dėl praktikos keliauti iki pat kiemo. Sabrina eilinį kartą tingėjo. Susikaupusi, gurkštelėjo vandens ir atsikvėpusi, priėjo prie praktikos. - Jūsų praktika bus tokia, kad.... kad jus turėsite atkerėti galingą, užkerėtą, mašiną. Pačio geriausio modelio, mano draugelis iš Arabijos tikriausiai apakęs būtų. Mašinos stovi kieme, tad turėsime išeiti iš kabineto. Pasiimkite lazdeles, nieko nepalikite ir būkite laimingi, praktika jums patiks. Dabar įsidėmėkite burtažodį, nes septyniasdešimt aštuntą kartą nekartosiu. Ech... Aklimytunto. Apvedžiokite lazdele du rutulius ir prie jų, didelį trikampį. Susitelkite į kerus ir tikėkite, kad jums pavyks, pasinaudokite savo gerąja energija. Tai va. Galime žygiuoti link kiemo.- Viską išsakė baltaplaukė ir atidarė kabineto duris. Pradėjo eiti iš Hogvartso mokyklos ir tikėjosi, kad mokiniai neatsilieka. Viskas, jau matėsi mašinos. Gražios, dailios, mėlynos, raudonos, juodos, mašinos. Spalva tiesiog blizgėjo. Pavargusi nuo darbo, mergina atsisėdo ant juodos mašinos. Šiek tiek pasiilsėjusi, nulipo nuo mašinos ir įjungė miktuką. Mašinos pradėjo kaip išprotėjusios kažkur važinėti, bet savo teritorijoje. Viena mašina pradėjo skristi, kita keitinėjo spalva. Visos įvairiai. Pamačiusi kas vyksta, greitai surėkė.
- Traukitės lazdeles, kaip ir sakiau, tikėjimas, gera energija. KERĖKITE, BURTININKAI IR RAGANOS!- Nervinosi ji.
Trys post'ai po 900 simbolių, arba du po 2000 simbolių. Sėkmės. Praktika iki 06- 20.
-
Henrieta laiminga sėdėjo suole. Girfiukė labai džiaugėsi, kad jai pavyko teisingai atsakyti teoriją. Tai nebuvo sunki tema, bet prisiminti kerus, tinkančius šiai temai, ir kokią nors magišką mašiną. Pirmakursė mielai apie tai būtų galvojusi kiaurą dieną, bet jos mintis pertraukė profesorės Spellman balsas, visiems aiškinantis praktikos užduotį.
Vienuolikmetė įdėmiai klausėsi užduoties. Kai mokytoja paminėjo, kad praktika vyks lauke ir reikės atkerėti užkeikta mašiną grifiukės širdelė suspurdėjo. Nusimatė įdomi veikla. Dėl šio susijaudinimo Henrieta vos nepražiopsojo burtažodžio. Aklimytuto. Mintyse pakartojo pirmakursė, bei lazdele apvedžiojo du apskritimus ir didelį trikampį, kad įsimintų judesį.
Einant paskui profesorę Spellman Henrieta vis galvojo apie jos laukiančią užduotį. Tikiuosi man pavyks panaudoti kerus. Pamąstė mergaitė. Pirmakursė labai bijojo apsikvailinti. Grifiukė Hogvartse neturėjo daug draugų. Tiksliau sakant išvis neturėjo, o dar patyčios tikrai neprisidėtų prie gerovės. Taip bemąstydama vienuolikmetė nė nepastebėjo, kad grupė gerokai nutolo.
-
Amelija visą teoriją prasėdėjo tylėdama ir beveik nejudėdama. Visų pirma todėl, kad profesorė jai atrodė... Keistoka. Profesorė Spellman atrodė visai malonus žmogus ir Amelija ją gal net būtų pamėgus, jei ne visi Sabrinos mažybiniai žodeliai, keistokas elgesys ir išvis, rudaplaukei profesorė atrodė kaip iš kitos planetos. Gal jai labiau tiktų dėstyti astronomiją...?
Be to, mergaitė buvo paskendusi mintyse. Trečias kursas, tretieji metai Hogvartse, tretieji metai bandant susirasti draugų ir gyvenimo tikslą. Laikas greitai bėga, nieko nepasakysi. Arba, gal al greičiau reiktų sakyti, kad skrenda, kaip pirmasis šuo įsodintas į raketą ir paleistas kosmosan. Ar laikas iš vis nori taip greitai eiti? Ar jo kas nors bent atsiklausė? Nors, kita vertus, gal jam tai net nesvarbu kai jis toks amžinas.
Amelija atsiduso. Suvokė, kad pražiūrėjo visas profesorės sugalvotas keistenybes (abejojo ar jos svarbios) ir praklausė bent pusę mokinių atsakymų (kas jau buvo kiek kebloka). Pasiryžus daugiau nebemąstyti apie visokius ne itin naudos atnešančius dalykus ir kuo geriau atlikti praktiką mėlynų akių savininkė itin atidžiai išklausė ką reikės daryti, o tada su mokinių minia išėjo į lauką, kur laukė keistoki, nelabai pažįstami prietaisai, pasak profesorės vadinami mašinomis.
-
Šiek tiek pabėgėjusi mokinukė prisivijo būrį ir kartu patraukė išėjimo link. Kai mergaitė pagaliau išėjo į kiemą, mergaitei atvipo žandikaulis. Kiek daug mašinų stovėjo Hogvartso pilies kieme! Kai atsitokėjo, Henrieta pastebėjo, kad kolkas visos mašinos dar tvarkingos ir profesorė Spellman sėdi ant juodos mašinos. Tačiau neužilgo profesorė atsistojo ir paspaudė kažkokį mygtuką. Tuomet viskas apvirto aukštyn kojom. Mašinos pradėjo darytitokius dalykus, kokių tvarkingos mašinos netūrėtų daryti.
Profesorei paliepus eiti tvarkyti mašinų Henrieta nuskubėjo prie ore kabančios ir tai matoma tai nematoma besidarančios mašinos. Mergaitė iškėlė lazdelę ir, vedžiodama lazdele rutulius ir du kartus už juos didesnį trikampį, drebančiu balsu ištarė:
- Aklimytuto.
Nieko neįvyko. Pirmakursei sudrebėjo ranka. Ką blogai padariau, kad man nepavyko? Paklausė ji savęs. Kelias minutes vienuolikmetė stovėjo sutrikusi ir nežinojo ką bedaryti. Grifiukė jau norėjo gręžtis atgal ir grįžti į klasę, bet tuomet mergaitės galvoje pradėjo ryškėti profesorės ištarti žodžiai, aiškinantys kaip paleisti kerus. ,,- ...Susitelkite į kerus ir tikėkite, kad jums pavyks, pasinaudokite savo gerąja energija...''
-
Štai ir ir atėjo Lunos mėgstamiausios kerėjimo pamokos praktika Luna stengėsi klausytis kiek įmanomą įdėmiau. Taip reiškia du ratai ir trikampis šalia. Kerus manau atsiminsiu. Tačiau nebuvo labai daug laiko galvoti ar ką nors prisiminti ,nes profesorė jau vedėsi vaikus į kiemą. Taigi Evanns paskubomis čiupo savo lazdelę ir išbėgo paskui kitus mokinius. Kurį laiką švilpė buvo tiesiog apšalusi žinoma Luna šimtą kartų matė mašiną ,bet ne šitiek vienoje vietoje. Iš pradžių nieko keisto mašinos kaip mašinos nieko keisto, bet po kiek laiko prasidėjo kažkokios nesąmonės Evanns persigando. Taip reikia veikti greitai ,bet apgalvotai kaip ten tie karai?......Ak taip. Luna pabandė prisiminti ką nors gero ,kad kaip sakė profesorė Spellman pajustų gera energija ir pasitikėjimą savimi. Susikaupusi priėjo prie raudonos mašinos kuri vėl ruošėsi kažkur skristi.
-Ir bandau...Aklimytunto.- Bet deja Lunai nepavyko ,nes jos ranka sudrebėjo kai braižė ženklą ore nors tikrai labai stengėsi.- Ak na ir kodėl man turi taip nesisekti ,juk dariau viską kaip liepė profesorė Spellman. - Lunai pradėjo kauptis ašaros .
-
Henrieta nusprendė vėl pabandyti. Vėl atkreipė lazdelę į kvailiojantį automobilį, vėl braižydama ore rutulius ir didžiulį trikampį ištarė burtažodį, bet ir vėl jai nepavyko. Šįkart tikrai susitelkiau, kodėl man taip nesiseka?! Mergaitė prisėdo ant žolės. Ją vėl apniuko niūrios mintys. Nejau aš nieko nesugebu? Kone verkdama mintyse klausė savęs ji. Ne, tai netiesa! Ryžtingiau nusiteikusi pirmakursė atsistojo ir pasiruošė trečiam bandymui.
Grifiukė atsistojo kojas statydama pečių plotyje, kad būtų didesnė pusiausvyra. Mokinukė iškėlė ranką ir plačiais lazdelės judesiais nubrėžė du vidutinius apskritimus ir didelį, didelį trikampį. Darydama šį punktą ji susitelkė į kerus ir mintyse išterė: Aš galiu. Tada garsiai ištarė:
- Aklimytuto!
Burtas pavyko! Automobilis nusileido ant žemės ir nustojo mirksėti. Henrieta taip džiaugėsi, kad būtų gaėsjusi pašokti iki dangaus. Na bent jau jai taip atrodė. Atlikusi užduotį mergaitė atsisėdo ant žolės ir pakiliai nusiteikusi ėmė laukti pamokos pabaigos. O, kad atlikti nors ką naudingo, išsitraukė iš kuprinės pergamento gabalą ir plunksną, bei pradėjo ruošti namų darbus.
-
Viskas pradžioje ėjosi kaip ir gerai. Pamoka buvo truputį panaši į žiobarotyrą, nes, regis, burtininkai su tokiais prietaisais nelabai važinėja, bet Amelija pasistengė į tai nekreipti dėmesio. Kai profesorė ruošėsi paspausti mygtuką, Amelija, išsitraukus lazdelę, pasiruošė dirbti. Bet tada kieme kilo tikras chaosas. Ką jau ką, bet kad žiobarų mašinos taip neturėtų elgtis trečiakursė tikrai žinojo. Ji rimtai išsigando, kai viena mašina pravažiavo visai netoli jos. Kuo skubiau pasitraukus į ramesnę vietą, kur mašina tiesiog keitė spalvas Amelija nusprendė su šia ir dirbti. Galvoje perkračius visą reikiamą darbui informaciją mergaitė atsistojo per kelis metrus nuo mašinos (atsarga gėdos nedaro) ir nukreipė į ją magiškąjį įrankį.
- Aklimytuto! - į visą mokinių balsų chorą įsiliejo ir Amelijos balsas. Ar reikia apvedžioti du rutulius ir trikampį ar rutulį ir du trikampius? Pažiūrėjus į šalia dirbantį mokinį varniukė nusprendė, jog teisingas variantas yra pirmasis. Na, nebent ir jis klysta, bet tai jau būtų nemažas sutapimas. Vedžiodama ore figūras ir bandydama burtažodį Amelija vis dairėsi į šalis, ar kokia nors mašina nesukels grėsmės. Na, dar nė vieno nesuvažinėjo pasiguodė.
-
Russell įdėmiai stebėjo profesorę Sabriną ir stengėsi susikaupti. Juk kerėjimas buvo pirmoji pamoka, kurioje Arletė išdrįso sudalyvauti ir taip troško uždirbti bent porą taškų Varno Nago koledžui. Nors šis vis dar neatrodė, kaip antroji šeima ir varniukė dar nebuvo supratusi, kodėl buvo paskirta į jį kažkur giliau ji žinojo, kad jeigu ji - Arletė Russell jau yra mėlynajame koledže, logiškai mąstant jis ir turėjo laimėti mokslo metų taurę. Vienuolikmetė siekė būti pavyzdinga mokine, kuri pasižymėjo puikiu lankomumu ir nuostabiu informacijos įsisavinimu. Ech, jei viskas būtų buvę taip paprasta..
Pirmakursės veidą papuošė daili ir visiškai nuoširdi, šilta šypsena, kai ši suprato, kad pelnė koledžui du taškus. Juk, jeigu taip puikiai atsakinės į klausimus tikrai daug ką išmoks, galės siekti savo tikslų ir paskui jai puikiai seksis gyvenime. Taip sakydavo daug kas, tad mergaitė laikėsi tokio mąstymo ir buvo galutinai nusprendusi, kad už mokslą svarbiau nebent šeima.
Praktikos užduotis vienuolikmetei skambėjo kerinčiai, tačiau šiek tiek baisokai. Russell jaudinosi, kad jai visiškai nesiseks kerėti, nes ta jos lazdelė, net nepriminė lazdelės. Galbūt man buvo paskirta netinkanti lazdelė? - uždavė retorinį klausimą sau galvoje ir susimąstė. Nors juodmedis ir neatrodė prastas medis tiek lazdelės išvaizda, tiek galingumas buvo prastas ir tą galėjo suprasti, net ši šviesiaplaukė.
Pamokoje žalsvų akučių savininkė buvo apsigaubusi juodu apsiaustu, kurio vidinėje kišenėje buvo saugoma Russell lazdelė. Atsargiai ją išsitraukusi, nes, kad ir kokia negraži ji būtų buvusi, visgi buvo mergaitės nuosavybė nužvelgė ją ir stryktelėjo nuo kėdės. Po poros minučių kabinete jos neliko nė kvapo, o pati varniukė mintyse kartojo burtažodį, kurį privalėjo ištarti teisingai ir nesužeisti nei savęs, nei kokio kito vaiko, pasimaišiusio po kojomis.
Rudeninė atmosfera dažnai pakerėdavo šviesiaplaukę, kadangi ankstyvas ruduo jai priminė vasarą. Arletei patiko vasara, kadangi aplinkui buvo įvairiausių gyvių, galėjo leisti laiką su šeima ir švaistyti vienuoliktus gyvenimo metus kiemelyje žvalgantis aplinkui. Ne paslaptis, to mergaitė troško ir šiuo metu.
Ji suprato, kad kerėjimo pamokoje mąstyti apie vasarą, atostogas ar nuostabius gėlių kvapus nebuvo tobulas sumanymas. Juk mergaitei reikėjo susikaupti! Dėl to mokinė sau po nosimi sušnibždėjo burtažodį, po to kelis kartus mostelėjo savo lazdele stebėdama ją ir bandydama išanalizuoti ar viską darė pagal kerėjimo mokytojos pateiktus kriterijus, kurių laikantis praktika turėjo būti įdomi ir stulbinanti.
Pirmakursės ranka pradėjo nežymiai drebėti.
-
Ta prietranka Spellman buvo gyva nelaimė. Kas jai išvis leido čia dirbti? Tokias tik psihiatriniame laikyti. 2 taškai. Taip, du taškai Klastūnynui buvo didelė nauda ,bet vistiek nepakankama. Vegard'ui reikėjo gauti visus įmanomus taškus pamokoje, jų atrodo buvo dvylika. Reikėjo pasistengti, kad ir kaip klastuoliui nepatiko kerėjimo pamokos, jose dalyvauti reikėjo, taškų rinkti taip pat reikėjo. Po velnių, Klastūnynas juk paskutinėje vietoje! Norėjosi miego - toliau. Visi klasėje atrodė pilki. Ir kaip man reikės gauti tuos dešimt taškų kai aš taip noriu miego? Vegard pasikniso krepšyje, tame kurį visuomet tempiasi į pamokas, galbūt nevisada ,bet tas krepšys buvo dažnas palydovas pamokose. Kabinete buvo baisiai tvanku, reikėjo vandens ar ko nors kas suteiktų bent kiek nors energijos. Radęs krepšyje vandens jis negalėjo patikėti savo laime. Aleliuja! Vandens buvo nedaug, litro talpos butelyje buvo mažiau nei pusė vandens, bet jis buvo šviežus ir įtartinai šaltas, bet klastuoliui tai nerūpėjo, jis pradėjo gerti vandenį. Išgėręs iki paskutinio lašo, juodaplaukis pajuto kaip pradeda atsibusti, kas išties buvo reikalingas, bei naudingas dalykas. Prasidėjo praktika, griebęs krepšį ir Klastūnyno apsiaustą vaikinas pajudėjo su visais į kiemą. Praktikos užduotis jau buvo aiški, nes ją prietranka profesorė jau pateikė tame tvankiame kabinete. Tingėjosi sviedytis kerais kai taip išvargino tas nelemtas Dvikovų turnyras! Nusižiovaujęs vaikinas pajuto kaip išbėgo kelios ašaros, tai buvo normalu, bet kiek neįprasta Vegard. Nors tik dabar prasidėjo mokslo metai, norėjosi atostogų, tad reikia pradėt skaičiuot iki kalėdų. Vegard pasimetė, galbūt yra ir kitų atostogų datų, bet artimiausiu metu tai buvo vienintelė data kurią žinojo juodaplaukis. Giliai įkvėpęs Vegard jau stovėjo prieš savo automobilį, juodą, gražų, spindintį - tokį patį kaip iš skrajučių, bet buvo vienas nelemtas dalykas - Jos visos užkerėtos ir jas reikia kuo greičiau atkerėti ir neždintis iš šios pamokos. Reikėjo kažką daryti, o ką reikėjo? Vegard neatsiminė burtažodžio, nes jis buvo sunkokas ir tardamas jį puikiausiai susilaužysi liežuvį. Lazdelės išsitraukimas taip pat nepadėjo prisiminti. Ilgai trypčiojęs prieš savo mašiną, vaikinas pagaliau prisimininė, tą nelemtą, sunkų burtažodį. Atsistojęs toleliau Vegard nukreipė lazdelę į mašiną ir darydamas reikalingą judesį ištarė:
-Aklimytunto!
-
Russell stengėsi suprasti, dėl ko ji taip jaudinosi. Juk tai buvo viso labo paprasta pamoka, per kurią reikėjo mokytis, o ne egzaminas, kuriame reikėjo pademonstruoti jau sukauptas žinias. Deja, tai įrodyti pačiai sau sekėsi vis sunkiau ir sunkiau. Ji troško, kad kerėjimas jai būtų lengvas, kaip elementarūs matematikos uždaviniai. Nors palyginimas ir skambėjo absurdiškai, tame nebuvo nė kruopelytės melo.
Arletė liūdnai šyptelėjusi dar kartą lazdele nubraižė du rutulius ir ne mažą trikampį. Sušnibždėjusi burtažodį neišdrįso jo ištarti kartu darant ir judesį, tad žalsvomis akutėmis tyrinėjo, kas dėjosi aplinkui: daug mašinų skraidė padebesiais, dalis vos neatsitrenkdavo į mokinius, tačiau varniukės nė vienas automobilis palietęs nebuvo.
Tolumoje matėsi paukštis skriejantis link mergaitės. Nepraėjus minutei šis jau įsitaisė ant Arletės dešiniojo paties, kas privertė vienuolikmetę nuoširdžiai ir šiltai šyptelėti. Marso sakalą įsigijo visai neseniai, tad dar nebuvo pratusi kartu su juo vaikščioti į pamokas, tačiau, regis, pats paukštis suprato, kuriuo metu jam geriausia pasirodyti.
- Nagi. Negi manei, kad tave paliksiu vieną?
- Nežinau..
- Susikaupk, pasinaudojus gera energija tau viskas pavyks.
- Manai?..
- Žinau.
- Kartais atrodo, kad tu taip šneki, nes tau kažkas liepė..
- Nusišneki.
- Ne, tu tikrai ne iš šios planetos..
- Paliksiu interpretacijai.
- Ailanai!
Panašios kalbos tarp jų vykdavo vis dažniau ir dažniau, kadangi Ailanas pasižymėjo rūstoku, tačiau tuo pat metu ir maloniu charakteriu, kurio pirmakursė dar nebuvo perpratusi, tačiau reikėjo pripažinti, kad šis jai ėmė patikti.
Russell giliai įkvėpusi raiškiai ištarė burtažodį ir mostelėjo lazdele į netoli jos skraidančią rausvą mašiną. Deja, nieko neįvyko, o tai mergaitei visiškai nepatiko.
- Aš sakiau..
- Jeigu klausytum mano patarimų būtų pavykę.
- Nebūtų..
- Apsiramink.
Arletė giliai įkvėpusi stengėsi nesupykti ant paukščio, iš kurio atrodo, geresnio patarimo tikėtis buvo naivu. Šią dieną Ailanas elgėsi labai keistai ir buvo piktesnis, nei įprastai, tačiau varniukei tai nebuvo labai svarbu, vis gi augintinį ji labai mylėjo ir niekados nebūtų iškeitusi jo į kažką kitą.
- Aklimytunto, - kiek įmanydama ramiau tarė ir nukreipė akis į rausvą mašiną, kurią jai reikėjo atkeikti. Regis, pavyko, tačiau vienuolikmetė tuo nebuvo užtikrinta.
- Pavyko, pavyko, nurimk , - linksmiau nuskambėjusi marso sakalo mintis šviesiaplaukės galvoje privertė šyptelėti. Mergaitė paglostė paukščio plunksnas ir linktelėjo.
Galbūt, Ailaną į pamokas reikės pasiimti dažniau..
- Aš nesutinku!
-
Na ir atspėkite jūs protingieji kurmiai ar pavyko Vegard'ui? Atspėjote! Aišku jog nepavyko, nors nenuostabu buvo, juk burtažodis sunkus. Ar gali skaudėti liežuvį? Jeigu taip, tai šiuo metu klastuolis patyrė nežmonišką liežuvio skausmą, nuo kerų savaime aišku. Vaikinas mąstė ne apie tai ką reikėjo, jis mąstė apie tokį dalyką vadinama tatuiruote, teks palaukti bent šešiolikos, nes trylikamečiui tikrai nedarys tatuiruotės, nors jei nueitum į Kiauliasodį, pas Shinoharą jis padarytų, už keletą priemokų. Vegard tikrai norėjo tatuiruotės, tai nebūtinai tūrėtų būti labai stipri, arši ir baikerio stiliaus tatuiruotė. Tai būtų paprastas piešinukas bylojantis apie vaikino gyvenimą. Vegard pažvelgė į mašiną dar kartą. Reikėjo bandyti ir bandyti. Vegard norėjo paimti ir sulaužyti lazdelę jog nieko nereiktų daryti, bet pripratus prie lazdelės tai padaryti savaime aišku sunku. Aplink buvo pilna mokinių, jie bandė ir bandė atlikti kerus, kai kurie sėkmingai, aišku ne visi. Vegard buvo vienas iš tų kuriam nesisekė, bet tai buvo tik pirmas bandymas. Niekas negalėjo pasisekti iš pirmo karto, o jei taip ir yra tu tikriausiai Lordas Voldemortas. Juodaplaukis nebijojo jo vardo, nes kaip yra pasakiusi viena istorinė mergina - Hermiona Granger - Jei bijosi vardo, dar labiau bijosi to kuris jį nešioja. Klastuoliui patiko Hermiona, tiksliai neatsimena iš kur jis apie ją sužinojo ,bet tai vistiek buvo gerai, nes tai reiškė jog Vegard dar skaito knygas. Su šia mintimi, vaikinas užsinorėjo nueiti į biblioteką. Naktis bibliotekoje. Ši frazė - ji skambėjo nuostabiai. Prisiminęs jog vis dar yra pamokoje vaikinas nukreipė lazdelę ir pabandė vėl:
-Aklimytunto,-Ramiai ištaręs vaikinas laukė efekto. Jis tiksliai jo nežinojo, bet tu turi pajusti kerus, lazdelę. Panašiai kaip ir peilį. Kažkas atsitiko, Vegard pajuto, bet tas jausmas - jis buvo nepaaiškinamas. Tai turėjo reikšti tik vieną - mašina atkerėta, o tai buvo tikrai labai gerai. Nusišypsojęs vaikinas įsidėjo lazdelę į apsiaustą ir pažvelgė į Spellman, nors ir kaip jis jos nekentė vistiek sugebėjo dar kartą jai šyptelėti. Juodaplaukis nusisuko ir kažką pamintyjo, kažką keisto ir neįprasto. Susirinkęs visus daiktus jis prisėdo ant žemės ir laukė, ar skambučio, ar kokio nors profesorės ženklo. Dar kartą mintyse pagalvojo : Kerėjimas ne toks jau ir blogas.
-
Dori labai laukė kerėjimo pamokos, ji jai atrodė būsianti tokia įdomi! O bet tačiau, vos įžengus profesorei Dori nustėro: iš pradžių profesorė jai pasirodė kaip jauna, ne itin savimi pasitikinti mergina. O tai, kas vyko toliau, pirmakursę dar labiau suerzino. Muzika? Dainavimas? Pasvajok ir praeis, pamanė mergaitė ir įjungė klastuolišką pašaipią šypsenėlę.
Dori atiteko kažkoks kvailas barškutis. Ji pasukiojo šį rankose, papurkštavo ir padėjo ant stalo. Neketino nieko su juo daryti. Vienas klastuolis iškart atsisakė vykdyti užduotį, bet daugelis grojo ir dainavo, o Dori tiesiog buvo gėda klausytis. Negana to, šalia buvo kažkokie obuoliai.
Netrukus profesorė uždavė teorinį klausimą. Dori nepratarė nei žodžio. Mokiniai, regis, buvo gerokai pasidomėję magiškaisiais automobiliais, jie vardino jų markes, burtažodžius. Šluota, tai yra magiškasis automobilis, sakė sau Dori. O kai profesorė pradėjo vertinti mokinių atsakymus vadindama vaikus saldžiais žodeliais, Dori galutinai nusivylė. Ne ne, jau šitos nesąmonės ne man.
Nuotaika mergaitei pagerėjo išėjus į lauką. Iš tiesų vaizdas buvo įspūdingas: kieme buvo daug įvairių spalvų automobilių, kurie sukosi, važinėjo, net skraidė ir visaip kitaip buvo nepaklusnūs. Susižavėjusi mergaitė stebėjo reginį, bet prisiminusi nuo pat pirmos akimirkos suerzinusią profesorės šypseną iškart pabandė ieškoti minusų.
- O jeigu šitie automobiliai kažką partrenks? - piktai paklausė kažkokios švilpukės, bet ši nieko neatsakė.
Dori dar tikrai nebuvo įvaldžiusi lazdelės meno. Net ir lazdelės įžiebimas jai vis dar buvo kažkas neįprasto ir keisti. Pirmakursė tiesiog nedrįso bandyti. Be to, ir kerų judesiai pasirodė ne tokie jau paprasti. Ji stebėjo kitus mokinius ir iš tiesų nemažai daliai kerai, nors dažniau ne iš pirmo karto, bet pavyko.
Dori pagaliau išsirinko automobilį. Jis buvo nedidelis, tamsiai mėlynas ir sukosi vietoje ant kairiojo galinio rato. Mergaitė kelis kartus pabandė nupiešti ore kerų judesius, garsiai pasipraktikavo tarti burtažodį. Sukaupusi visas jėgas ji nukreipė lazdelę į automobilį ir pabandė. Nieko. Visiškai nieko! Dori nesinervavo, nes matė, kad ir kitiems vaikams pavyko ne iš karto. Tada klastuolė pabandė dar kartą. Ir dar.
Kai ji buvo jau kokį penkiolika kartų pabandžiusi panaudoti kerus ir nebuvo jokio efekto, pradėjo stipriai nervuotis. Tai gal aš ne ragana? Gal aš žiobarė? Tai aišku, visiška žiobarė, nesugebanti net besisukančios mašinos sustabdyti...
Matydama, kaip daugelis mokinių stengiasi burti ramiai, Dori nesikarščiavo, stengėsi susikaupti vėl ir vėl. Kaip ir patarė profesorė, bandė ir pozityviai galvoti, bet kaip mašina sukosi ant to paties rato, taip sukosi. Nagi, bent sulėtėk, mintyse maldavo Dori.
Pabandžiusi dar kelis kartus ir gavusi tokį patį rezultatą - nulinį - mergaitė pajuto, kaip jos balti skruostai ir vėl ima kaisti. Dori pradėjo nervuotis ir pykti. Praradusi savitvardą klastuolė tiesiog spiegiančiu isterišku balsu ėmė rėkti bet kaip maskatuodama burtų lazdelę į automobilį:
- Aklimytunto! Aklimytunto! - rėkė ji.
Dori pajuto, kaip į ją krypsta kitų mokinių akys ir štai ties trečią kartą išrėktu burtažodžiu automobilis visiškai pakilo aukštyn į orą, akimirkai nustojo suktis ir... ir netikėtai su didžiule, neapsakoma jėga, su griausmingu ausis rėžiančiu garsu sprogo, tiesiog išsitaškė visiškai visi automobilio langai. Iš aukštai ant Dori ir bendramokslių žiro šukės. Automobilis lyg niekur nieko vėl pradėjo suktis ant rato.
-
Be abejo, kiti mokiniai žinojo daugiau, negu tik kerus. Ir vien dėl to Abigailė gavo ne du, o vieną tašką. Tačiau to ir reikėjo tikėtis- juk ji pasakė tik kerus. Bet iš kur jai žinoti magiškos mašinos modelį, jeigu jomis nesidomi?
Rudaplaukė stebėjo profesorę. Ši, kaip ir praeitais metais, atrodė išsiblaškiusi ir perdėtai linksma. Tai Nestrof neerzino, tačiau trikdė. Kaip galima susikaupti, kai aplinkui laksto ir kalba tokia moterytė? Ji tiesiogine ta žodžio prasme ištisai kalbėjo ir nebuvo panašu, kad užsičiaups.
Varnė susijaudino išgirdusi, kad reikės atkerėti kažkaip užkerėtas magiškas mašinas. Tokia užduotis buvo tiesioginė patyčia! Ji net nenorėjo pagalvoti, kaip reikės bandyti atkerėti kažkokį magišką metalo laužą.
Su visais kitais Hogvartso mokiniais išėjusi laukan mažoji Nestrof pamatė daug mašinų. Be abejo, patraukė prie pačios labiausiai neišsiskiriančios juodos mašinos. Ji neatrodė užkerėta ar kažkaip sugadinta- tiesiog stovėjo ant minkštos burtų ir kerėjimo mokyklos kiemo pievutės. Ką čia atitaisyti, jeigu šita mašina net nesugadinta? Gal čia netyčia Sabrina tokią atvežė? svarstė vienuolikmetė. Tačiau tai negalėjo būti klaida, ir tikriausiai šis metalo laužas buvo užkerėtas tokiais kerais, kurie iš išorės nepasireiškia.
Žaliaakė nusisuko nuo mašinos ir apžvelgė kitus vaikus. Jie jau dirbo. Mergaitė kaip ir bijojo kažką daryti, tačiau tuo pačiu metu norėjo kuo greičiau smukti iš kerėjimo pamokos ir nueiti į Pelėdyną, pas Relę. Abigaile, tau pavyks. Tu gali tiesiog imti ir atkerėti keistais kerais užburtą automobilį.
Ji pakreipė savo lazdelę link juodosios mašinos ir, piešdama lazdele profesorės Spellman nurodytus judesius, ištarė burtažodį:
-Aklimytunto!
Nieko. Galbūt reikia daugiau intencijos?
-Aklimytunto!- garsiau suriko antrakursė. Tačiau ir šį sykį priešais mergaitę stovintis juodas automobilis net nepajudėjo iš savo vietos. Ką aš darau blogai?
-
Kuo toliau, tuo labiau šioji baltapūkė erzino vienuolikmetę. Ir ypač jos liaupsinimas kitus mažybiniais vardais. Fe. Vemt verčia. Aišku, dauguma tuo mėgaujosi. Ta dauguma mergaitei irgi atrodė apgailėtini. Nors ir varnė klusniai (kiek sugebėjo) laukė Sapaliojančios Spellman tirados pabaigos, šioji rodės visiškai nesvarsto apie pabaigą. Gi visi neturi amžinybės laiko poniutę, paskubink savo paistymą pagaliau, jergau. Elodie vargiai atsiduso, ir pasirėmė galvą į kairiąją ranką.
Neužilgo kankynė pasibaigė, bet abejotinai. Mat praktika žodžiai džiaugsmo jai irgi nesuteikė. Ji jau džiaugėsi kabineto mūrinių sienų vėsuma, o jau šast ir reikia eiti laukan. Moterie, ką tu sau galvoji?! Dar nė nespėjau nuo vasaros kančių atsipūst, o tu jau... Suirzusi tamsiaplaukė nė nepastebėjo, kaip baltapūkė dingo iš klasės, o paskui ją ir vargšai vaikai judėjo. Tyliai po nosimi iškeiksnojusi visą šitą nelogiškumą ir idiotizmą, vienišė sulaukė eilės pabaigos, ir išėjo viena iš paskutiniųjų.
Po ilgo koridorių kelio, žemaūgės baltas veidas iškart susiraukė, nuo netikėtos saulės šviesos ir ryškumo. Tai jos irzulį gražiai kėlė aukštyn, be jokių planų krist žemyn. Pakėlusi juodų plaukų galvą, kai jau rudos akys priprato prie nesveikos šviesos, pirmakursė pastebėjo eilę mašinų aplink. Tai mergaitės visai nestebino, gyvendama pajūrio didmiestį ji jau buvo pratusi prie tokių. Todėl pastebint keletą suglumusių veidų, varnės veidą papuošė pašaipos mimika. Ji įdėmiai tęsė automobilių apžvalgą iš tolo. Visgi miestietė atrado savotišką keistumą juose. Tai buvo visiškai nežinomos markės, kas ir nustebino ir nenustebino jos. Logiškai mąstant, čia gi ne normali pasaulio dalis. Patrūkčiojus petimis, trumpų plaukų savininkė pagaliau pradėjo klausytis neįdomių profesorės šnekų. Lyg buvo viskas aišku, iki paskutinių Spellman veiksmų. Iš minios galo ji nepastebėjo, ką tokio profesorė padarė, bet staigus mašinų šėliojimas net labai išvedė ją iš vėžių. Su didžiu šoku, jos rudos akys su nuostaba ir trupučiu baimės lakstė nuo skraidančių, iki spalvų diskoteką turinčių ir pašėlusiai lakstančių netoli mašinų. KAS PER?! Britė sunkiai atsigavo nuo netikėto chaoso, visiškai jos žiobariškos kilmės pusei neprilygstančio. Nurijusi susikaupusias seiles, varnė susivokė, kad dar nieko nepradėjo daryti, ir liko viena iš paskutiniųjų.
Greitai atsitokėjusi, pajūrio mergaitė nuskubėjo link kokios nors laisvos pašėlusios mašinos. Deja, ant žemės esančios jau buvo užimtos, tad teliko tik paukščius vaidinančios. Pasirinkusi pirmą pasitaikiusią, varnė nelaukusi nutaikė piktai lazdelę į šią. Bet tada susisgrizbo. Pala minutėlę, o ką reikia sakyti? Velnias, nenuklausiau. Čia vis per tą kvaišą Spellman, svaičiojant savo nesąmones, rupūžė... Šiek tiek susigėdusi dėmesio pamokai stoka, varnanagė nuleido savąją lazdelę ir apsidairė aplink. Mokiniai rėkavo kažkokį žodį, turbūt reikiamą burtažodį, bet jai buvo sunku sugaudyti kokį. Atsitraukusi nuo pasirinktos mašinos, ji priėjo artyn prie kažkokios lyg grifės ir pradėjo klausytis. Aklė? Akla? Ai ne, ilgesnis žodis. Nagi, ištark aiškiau, mergiūkšte. O! Aklimyunto? Ar tikrai? Akli..my..tunto! Puiku. Gavusi būtent tai ko norėjo, mergaitė nuskubėjo prie pastarojo automobilio. Šį sykį jau galėjo pasirodyti ne visiška idiotė, tad vėl šovė lazdele aukštyn ir tarė pati:
- Aklimytunto!
Tyla. Nieko nenutiko. Varnė sumišo, bet nepasidavė. Visgi, gal ne taip ištarė.
- Aklimytunto! - garsiau ištarė.
Tas pats. Kas per kiaulės išmatos? Kodėl?! Turi pavykti! Aš. Nesu. Nevykėlė.
- AKLIMYTUNTO! - šį sykį jau rikte surėkė.
Net ir rėkiant, mašinos tai absoliučiai nepaveikė. Pirmakursė visiškai susinervavo ir išleido piktą riksmą skraidančiai mašinai.
-
Pastovėjusi kelias minutes ištikta visiško šoko dėl langų sprogimo, Dori pagaliau atsitokėjo. Mokiniai, buvę netoliese, kai kurie išsigando, kiti keiksnojosi. Vienam varniui šukė smigo ir ranką, todėl jam bėgo kraujas. Dori nustebo, kad keli hogiečiai tolėliau visiškai nekreipė dėmesio į šį kiemą sudrebinusį sprogimą.
Po velnių, nejaugi tokie dalykai burtininkų pasaulyje yra įprasti? Šitoks trenksmas, tiek stiklų, o pamoka ir toliau vyksta kaip niekur nieko, stebėjosi mergaitė. Ką gi, teks priprasti. Iš pradžių Dori išsigando jau vien to, kad už tokį darbelį jai gali atimti taškų arba skirti arešto. Bet juk aš netyčia! Kita vertus, kažkoks vaiduoklis per nuodų ir vaistų pamoką sugebėjo sviesti į profesorę bitės geluonis. Tai šis mano darbelis, kuris atliktas net nesąmoningai, tikrai neturi atnešti jokios bėdos! Dori jautė, kaip nuslūgęs pyktis vėl ima kilti. Kodėl lazdelė jos neklauso? Kodėl stengiantis atkeikti tą besisukančią mašiną nieko neįvyksta ir net dabar, sprogus jos stiklams, ji sukasi toliau?
Dori dar išgirdo, kaip kažkoks vyresnysis švilpis pasisiūlė pabandyti kerais dužusius stiklus sutvarkyti, bet mergaitė jau nieko nebegirdėjo. Jos kraujas virė, mintyse ji dar pavadino jį žiobarišku krauju, ėmė galvoti, kad būtent dėl jo klastuolei nesiseka atkeikti automobilio, ir vėl, kaip ir pastarąjį kartą, apimta įniršio, visiškai nesistengdama atkeikti mašinos, bet tiesiog nesuvaldydama emocijų, mergaitė ėmė be jokių kerų judesių grubiai raižyti orą į automobilio pusę daug kartų išrėkdama tą nelemtą burtažodį. Automobilis vėl sekundėlei pakibo ore. Sustojo. Nudundėjo dar vienas sprogimas, šį kartą sprogo visos keturios automobilio padangos. Klastuolė dar spėjo pagalvoti, kad taip ir reikia šitai kvailai mašinai, bet, mergaitės nustebimui, po sprogimo mašina ne kniūbtelėjo ant žemės, kaip mokinė tikėjosi, o vėl kaip niekur nieko ėmė suktis ant galinio rato ir subliūškusi padanga, regis, visiškai netrukdė šiam monotoniškam veiksmui.
Dori jautė, kaip jos įniršis vis labiau ir labiau stiprėja.
-
Elodie visiškai nesuprato, ką blogai darė. Nelemta mašina virš galvos lyg su pašaipa vis skraidinėjo, kas dar labiau varniukę erzino. Ji nekreipė absoliučiai dėmesio į viską, kas dėjosi aplink. Huh, lyg sprogimas buvo? Ai, koks skirtumas. Trumpam mergaitė prisėdo ant žolės, ir rimtai svarstė, ką blogai darė. Burtažodį mokėjo, taikyt nutaikė, tarė gerai. Niekas aišku nebebuvo. Giliai atsikvėpusi, pirmakursė nusprendė vėl apsižvalgyti aplink kitus mokinius.
Pakilusi nuo žalios žolės, juodaplaukė žengė link dar kito mokinio, lyg klastuolio. Pernelyg arti nebuvo, noro bendrauti neturėjo jokio. Mergaitė akyliai stebėjo, ką berniukas darė. Kas patraukė rudų akių dėmesį, buvo lazdelės judesiai. Hm, lyg ir du skrituliai su trikampiu. Dideliu. Aišku. Pasitenkinusi naujomis žiniomis, žemaūgė nuskubėjo prie savosios prakeiktosios mašinos. Šį kart susikaupusi apvedžiojo du sykius skritulį, ir trikampį šalia, bei prabilo:
- Aklimytunto.
Rudaakė buvo šoke. Vėlgi, nieko nenutiko. Ji juk atliko VISKĄ, ką reikėjo. Bet taškų varniams norėjo, tad nepasidavė.
Dar sykį, varnė šįkart apvedė skritulius vieną šalia kito, kartu su trikampiu, ir sušuko:
- Aklimytunto!
KAS PER SURŪGUSIOS RAMUNĖLĖS ČIA YRA?! Kodėl nepavyksta? Ką blogai darau? Po jau eilinio nepavykusio bandymo trumpaplaukė jau norėjo pasiduoti, ir susitaikyti tik su dviem pelnytais teorijos taškais. Bet kažkoks balselis viduje ją skatino pabandyti dar vieną sykį. Nusprendusi paklusti, vienuolikmetė akyliai apmąstė savo veiksmus. Burtažodis - gerai. Stovėsena - gerai. Judesiai - gerai. Nors... Gal ne taip apvedžioju? Lyg tasai klastuolis didesnį trikampį darė... Pabandom.
Ir vėl, tankiai alsuodama nusiraminimui, nuo bandymų jau pradėjusi išrausti, mergaitė pabandė tuos pačius pirmojo bandymo judesius, tik su didesniu trikampiu, ir su paskutine viltimi šūktelėjo:
- Aklimytunto!
Automobilis ore tik sustingo, pakybojo ore kelias akimirkas, ir iš lėto nusklendė žemyn, priešais mergaitės Varno Nago uniformą. Nuo didžiulio palengvėjimo varnė prakaituotais delnais atsirėmė į tamsų kapotą, ir nusiramino giliu kvėpavimu. Nuo šio momento nusprendė nekenčianti magiškų automobilių.
Galiausiai vėl tiesiai atsistojusi, pirmakursė pasitvarkė trumpus juodus plaukus, ir nutaisiusi savo eilinę be emocijų miną pradėjo eiti tolyn nuo prakeiktojo automobilio. Na, geriau nebuvo, nes ėjo link prakeiktosios Spellman, bet bent jau taškai buvo garantuoti.
Grįžusi į savo vietą mažos minios gale, rudaakė jau nekantriai laukė kankynės pabaigos.
-
Dori viduje tiesiog siuto. Tas suknistas automobilis nepasiduoda! Jis sukasi, sukasi ir sukasi!
- Aklimytunto! Aklimytunto! - ir toliau šaukte šaukė klastuolė.
Regis, automobilis šiek tiek pradėjo klausyti. Dabar nuo kiekvieną kartą išrėkto burtažodžio automobilis tai sustingdavo, tai pakildavo, bet Dori jau nei motais buvo jį atkerėti. Nors ši mašina tebuvo daiktas, klastuolė spėjo pradėti jo neapkęsti iš visos visos širdies.
Ji ir toliau mosikavo burtų lazdele rėkdama burtažodį, akys buvo paklaikusios, plaukai susitaršę. Ir čia tik BUM! Automobilis iškilo aukštai aukštai ir sprogo. Visas. Ne langai, ne padangos, bet tiesiog visas. Kelias sekundes pabuvęs ore automobilis užsidegė ir pliumptelėjo žemyn. Dori ir dalis šalia jos buvusių mokinių instinktyviai pasitraukė tolyn nuo ugnies. Mergaitė žinojo, kad egzistuoja kažkokie kerai, kurių pagalba iš burtų lazdelės pasipils vanduo, bet nei neketino jų prisiminti, o juo labiau - pabandyti panaudoti, nes greičiausiai vėl nepavyks. Kokia iš tavęs ragana, nervavosi mergaitė.
Atrodė, kad labiau neapkęsti kažko nei to automobilio jau buvo neįmanoma, bet augant neapykantai jam, tuo pačiu augo antipatija ir profesorei: juk ji, o ne kas kitas, sugalvojo šitą kvailą užduotį.
- Na štai, užduotį atlikau, profesore! - pašaipiai suriko Dori. - Tikriausiai automobilis jau atkerėtas!
Mergaitė nusibraukė nuo veido sutaršytus plaukus ir išdidžiai patraukė kuo toliau nuo ugnies. Tikėjosi, kad niekas nepastebėjo, jog jai ne tai, kad nerūpi, bet baisu, kad tik ugnis nesukeltų pavojaus.
-
Abigailė vis bandė paleisti kerus, tačiau jai nepavyko.
-Aklimytunto,-jau be jėgų, vos ne norint pasiduoti, sumurmėjo antrakursė.
Vienuolikmetei pasidarė klaikiai nuobodu ir liūdna. Tas besitęsiantis kerų paleidimo nepavykimas ją sekino tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Kiek tai gali tęstis?
Nestrof plaukus taršė švelnus, rudeniškas vėjelis. Jis nebuvo šiltas, tad mergaitė pasigailėjo po mokykliniu apsiaustu neužsivilkusi kokio megztinuko. Nors mergaitė vis dar gyveno vasaros nuotaikomis, tikrai nebuvo protinga ateiti į pamoką, kuri vyksta lauke apsirengus vien mokykliniu apsiaustu. Bet žiūrint iš kitos pusės- kada buvo pasakyta, kad pirma kerėjimo pamoka vyks lauke ir nebus labai šilta? Niekada. Tad Abigailė tikrai nebuvo kalta dėl tokio pasirinkimo.
Žaliaakė spoksojo į juodąją mašiną- ji neatrodė sugedusi. Galbūt.. Gal dėl to kerai ir neveikia, nes mašina net nėra sugadinta? Ar tai įmanoma? Ji tikrai norėjo prieiti prie blondinės profesorės Spellman ir paklausti, kas per velniai su šita mašina vyksta, tačiau jai buvo nedrąsu. Kaip aš atrodysiu? Dabar prieisiu prie jos ir sakysiu "-Jūs man davėt nesugedusį automobilį." . Tai ką ta baltapūkė apie mane pagalvos?
Kol bėgo laikas ir dauguma jau atkerėjo savo mašinas (kurios, be abejo, buvo vienaip ar kitaip sugedusios), Abigailė tiesiog klajojo savo mintyse ir kaupėsi paskutiniajam bandymui. Taip, ji nusprendė, kad jeigu dar vieną kartą nepavyks, daugiau net nebebandys.
Mergaitė pakėlė lazdelę ir nutaikė ją į tą, Abigailės manymu, nesugedusią mašiną. Sutelkusi visas mintis į kerų paleidimą, varniukė pradėjo lazdele piešti brežinį ir ištarė burtažodį:
-Aklimytunto!
Ir ką jūs sau manote- juodasis automobilis pakilo į dangų, apsisuko aplink savo ašį ir po viso šito, garsiai driokstelėjo ant žolės. Ar... Ar man pavyko?! Kaip patikrinti, ar ta prakeikta mašina jau sutvarkyta?!
Nestrof susijaudinusi kreipėsi į netoliese stovinčią profesorę:
-Emmm.. Profesore, kaip patikrinti, ar automobilis jau p-pataisytas, jeigu jis neatrodė sugedęs prieš paleidžiant kerus?
Ji tikėjosi, kad Sabrina išgirs klausimą ir atsakys. Vis dėl to, vienaip ar kitaip, varnės pasirinktas automobilis parodė kažkokius ženklus, jog kerai pavyko. O tai buvo viskas, ką vienuolikmetė Abigailė galėjo padaryti.
-
Vogti ar nevogti - štai kur klausimas. Tomasz ilgai svarstė, ar reikėtų nušvilpti pamokų tvarkaraštį iš Džeinės, kad visada žinotų, kur ją galima rasti. Ne, jo sesutė tikrai to nėra verta! Tomasz yra aukščiau bet kurio gyvo ar negyvo padaro Hogvartse - kodėl jis turi ieškoti savo sesers? Ji turėtų pati ateiti ir paklausti, ar vaiduokliui ko nors nereikia! Džeinė nebuvo Tomasz'o sesuo, ji buvo Tomasz'o asmeninė vergė! Tik, nelaimei, pati to nežinojo. Kol kas.
Buvęs grifas nuobodžiaudamas skraidžiojo koridoriais, kai pamatė nemažą skaičių mokinių, einančių į vieną klasę. Panašu, kad tai buvo dar viena proga sugadinti visiems gyvenimą. Kadangi tokia ir buvo Tomasz'o gyvenimo, jeigu jis vis dar turi gyvenimą, misija, vaiduoklis nuskubėjo vaikigaliams iš paskos. Jie, žinoma, nebuvo verti to girdėti nuostabų Tomasz'o balsą, tad jis tylėjo. Nelaimei, nepastebėjo, ar Džeinė atėjo į pamoką, bet kuo geresni kiti nevykėliai? Juos lygiai taip pat reikia kankinti ir tyčiotis! Tik to jie ir yra verti!
Kurį laiką palaukęs Tomasz įskrido į klasę pro uždarytas duris, kai pamoka jau buvo įsibėgėjusi. Niekinančiu žvilgsniu spoksojo į profesorę, pagaliau nukreipė akis į tą nevykėlių bandą. Sesutės Vergės nepastebėjo. Na, tiek to, teks gadinti gyvenimą profesorei!
Kai visi kažkur išėjo, Tomasz šiek tiek išsigando, bet to neparodė - kad šitie žemiausi Žemės padarai suprastų, kad jis išsigando?! Tai jau ne! Taigi jis ramiai nusekė paskui visus į kiemą - gyvenimą gadinti galima ir lauke!
- Aklim, aklim! - šaižiu balsu pakartojo burtažodžio pradžią Tomasz taip garsiai, kad visi girdėtų - jie turi jaustis pagerbti, kad vaiduoklis su jais šneka! Ak, kokia tai kvaila pamoka, ir buvęs grifas laikė savo pareiga tai pranešti mokytojai. Jis priskrido prie jos ir pakibo taip, kad kojomis beveik lietė žolę. Labai rimtai pažvelgė į tą seną kaip pasaulis profesorę ir pratarė:
- Aš nežinau, kur buvo direktorės galva, kai jus priėmė į darbą, bet ar jūs suprantate, kokia esate nevykusi? Savaime suprantama, mokiniai yra didžiausi pasaulio kvailiai, bet iš profesoriaus tikiesi šiek tiek proto. O jūs juo akivaizdžiai nepasižymite. Galbūt padarykite visiems paslaugą ir tiesiog išeikite iš darbo?
Tomasz ir toliau labai rimtu veidu žiūrėjo į mokytoją ir nekantriai laukė, kada ji teiksis tiesiog išeiti. Kvailiai, "besimokantys" jam už nugaros, Tomasz'o dėmesio verti nebuvo, taigi jis apie juos nė negalvojo. Tiesą sakant, profesorė to dėmesio irgi nebuvo verta, bet kažkam gyvenimą gadinti juk reikia?..
-
Iš tiesų, darėsi kiek nuobodoka. Mokiniai mokinosi kerus, darė tai ką ir liepė profesorė Sabrina. O pati Sabrina nuobodžiavo, gulėjo ant mašinos, gal kartais užmesdavo akį į darbininkus. Labiausiai stebėjo Arletę, kuri prastai girdėjo. Jetau, jetau, vaikas..- Nuliūdusiomis akimis, nužvelgė ją. Išvis išgirdo kokį ten burtažodį reik sakyt? Na, tikiuosi išgirdo.- Šnekėjosi su savimi mintyse, baltapūkė. Sabrina priėjo prie Arletės ir paplojo delnais.
- Šaunuolė! Tau puikiai sekasi,- Pagyrė, ji. Atrodo, kad ji neturi draugų..- Tik saulyte, geriau nesinešk gyvūnėlio čia. Aš nelabai mėgstu paukščių ir man kartais atrodo, na, kad jie tiesiog trukdo mokiniui susikaupti,- Pasiūlė ir išsakė ką norėjo. Tuomet, nuėjo prie gražaus berniuko, Vegard.
- Puikumėlis, kerėjimas tavo dalykas,- Šyptelėjo berniukui ir jau ruošėsi už praktiką, rašyti tik dešimt taškų. Pasigirdo kažkoks garsas, ak taip, kažkokia pirmakursė vos nesusprogdino mašinos. Spellman piktokai pasižiūrėjo. Bet neilgai. Po kiek laiko mašina buvo sėkmingai atkerėta.
- Dori, aš džiaugiuosi, kad šita mašina kažko neužmušė, bet būk gerutė, elkis atsargiai,- Nereiškė savo pykčio, vienuolikmetei. Tikriausiai kitą kartą, reikės užduoti daug lengvesnę ir ramesnę praktiką.. Sabrina, kas tau šovė.. jau meilės kerai geresni nei šie. Ir vėl kažkoks "Bum" garsas. Abigailė, šį kartą profesorė priėjo prie jos.
- Mašina atkerėta, nesijaudink,- Tingėjo kažką išsamiau aiškinti. Dar ne viskas, dar liko žviegianti Elodie ir Henrieta su Amelija. Henrieta su Amelija kerus tarė netaisyklingai, o Elodie's balsas, nedavė devyniolikmetei ramybės. Pirmiau nuėjo prie Elodies.
- Elodie, nusiramink. Tau kerai pavyko. Henrieta, Amelija, ne šitaip tariamas burtažodis. - Pasakė klaidas. Ech, tebūnie.. Ne, ne viskas. Norėjo jau užbaigti praktiką, bet staiga pamatė vaiduoklį!
- ŠMĖKLA!- Suklykė Sabrina. Taip, ji buvo profesorė, suaugusi mergina, bet šių negyvų būtybių, visgi bijojo. O dar tie jo žodžiai... pravirkdė blondinę. - O tu tik kvailas lavonas!- Nepasidavė ji, ašarotomis akytėmis.
- Prašau, baik... išeik.. mums vaiduoklių nereikia. Tu manęs nežeminsi... geriau išeik, arba reikės ant tavęs užleisti kerus. Ak taip, jis gi negyvas, jokie kerai nebepadės.. Sabrina buvo jautri, galėjo laisvai uždrožti šiam vaikėzui, bet negalėjo, nenorėjo pasirodyti kvailai prieš mokinius ir vis tiek, jis nejaustų skausmo. Reik užbaigt pamoką.. Profesorė nusprendė ignoruoti Tomašą ir kuo greičiau, dingti iš šios vietos.
- Gerai, zuikučiai, ačiū, kad dalyvavote, nepalikote vargšės Sabrinutės vienos ir, kad nepridarėte daug bėdų, turiu omeny, jums visai neblogai sekėsi. O dabar čiuožkite kur norit.- Šyptelėjo vaikams. Ne visi.. Ji priėjo prie Arletės.
- Arletuk, pasilik po pamokos, manau, kad tau būtų neblogai pasimokyti kerėjimo, gauti daugiau žinių. Manau, kad po kažkiek metų, mano dėka, būsi burtininkų trikovos turnyro čempionė.- Šyptelėjo.- Tik mokykimės ne čia, eisime į kerėjimo kabinetą. Sabrina pati pradėjo eiti link mokyklos ir tikėjosi, kad ši eina kartu.