Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Magiškų gyvūnų priežiūra => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Rafael Beaumont Kovo 29, 2021, 02:25:49 pm
-
(Tema: šviečiančios varlės)
Profesorius lėtai žingsniavo savo kabineto link. Šią pamoką neplanavo mokinių niekur vestis, kadangi praeitą kartą buvo pilną traumų ir vien todėl, kad vaikai paprasčiausiai jo neklausė. Visiška katastrofa! Taigi dėl šių priežasčių profesorius nusprendė, kad pamoką rengs klasėje ir pamokos tema bus susijusi su daug mažesniais gyvūnėliais - varlėmis. Plius lauke oras jau gana žvarbus ir vėsus, tad vedžioti vaikų per šaltį tikrai negalima. Juk vėliau tėvai tik ims rašyti laiškus tokius kaip: Jūs susargdinote mano vaikelį.
Galiausiai magizoologas atidarė klasės duris. Pats lėtai įėjo į klasę ir pradėjo ruoštis pamokai. Visų pirma atnešė didelį terariumą į klasę. Jį padėjo klasės gale, kad kol kas joks mokinys nesmalsautų kas gi ten yra. Profesorius pasitvarkė savo plaukus ir į klasę atsinešė du iš audinio pagamintus maišus. Juos padėjo šalia terariumo. Tada grįžo į klasės priekį. Galiausiai suskambėjo varpas pranešantis apie pamokos pradžią. Profesorius palaukė kol susirinks visi mokiniai, o tada nužvelgė visus mokinius.
- Sveiki susirinkę į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Šį kartą pamoka vyks klasėje, tad galite nesijaudinti dėl ėjimo kažkur. Ir šį kartą teorija bus! - pasakė profesorius juokingai linksmu balsu. Tada atsisėdo ant savo kėdės ir pasitvarkė plaukus. - Mano klausimas būtų labai paprastas. Kokius šviečiančius gyvūnus jūs esate matę ar kokius šviečiančius gyvūnus žinote? Pasakykite kur šie gyvūnai yra paplitę? - paklausė Rafael'is nusišypsodamas. Jis tikėjosi, kad atsakymų į tokį paprastą klausimą bus labai labai daug.
(Teorija iki balandžio antros dienos. Gyvūnus išgalvokite patys)
-
Neaišku kaip Noelė sugebėjo pamiršti apie pirmą magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, bet antroje vis dėlto pasirodė. Ir, kaip jau suprato iš profesoriaus pirmų žodžių, praleido daug ką. Na ir nesiseka jai šioje mokykloje. Namų darbus pamiršta, pilyje pasiklysta, pamokas praleidžia. Tikrai nepateks į antrą kursą ar klasę. Koks skirtumas kaip tai vadinasi, jei mokslo metų pabaigoje ją išsiųs namo. Jokios magijos, ji nevykėlė. Būtų gal jau apsiverkusi, bet mokėjo savyje sulaikyti jausmus. Bent kokia nauda iš jos buvo. Išgirdusi apie švytinčius gyvūnus ji drąsiai pakėlė ranka. Nežinojo ar jos paminėti bus magiškais ar ne, bet jie juk švyti!
- Profesoriau, jonvabaliai! Jie... jie paplitę po visą pasaulį, - jei pirmuosius žodžius ji entuziastingai šūktelėjo, tai likusią sakinio dalį pasakė neužtikrintai ir tyliai. Ji tikrai nežinojo nieko daugiau apie jonvabalius. Bet galėtų pasakyti nemažai informacijos apie augalus!
-
Evelina atėjo į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Atsisėdo suolę ir ėmė laukti profesoriaus pasirodymo. Ji sėdėjo antrame suole nuo klasės priekio. jai nuo lango į akis spigino saulė. Bet ji netrukdė. Spindulai kiek pašildė. Pagaliau po kelių minučių į senąją gyvūnų priežiūros klasę įėjo profesorius Beaumont. Jam pradėjus kalbėti ji šiek tiek nustebo, kad pamoka vyks klasėje, bet dėl to nenusiminė. Ji apsižvalgė. Klasė tikrai panašėjo į gyvūnų priežiūros. Išklausiusi profesoriaus kalbą ji susimąstė. Jai teorija nebuvo jau tokia nuobodi. Šviečiantys gyvūnai?.. Kažkur skaičiau... Ji įtempė smegenis. Buv oskaičiusi tiek knygų, kad sunkiai beprisiminė kas jose visose buvo aprašyta. lyg tais... Ji dar kartą pasistengė pasukti galvą. Gal tai?.. Na, žinoma! ji prisiminė gyvūnus priklausančius šiai, švytinčių gyvūnų grupei. Kaip galėjau pamiršti šviečiančiąją varną! Juk ji buvo paminėta knygoje "Magiškieji gyvūnai. Išskirtiniai faktai". Ir ji skubiai pakėlė ranką. Grifiukė iškarto pradėjo kalbėti:
- Yra tokie gyvūnai kaip šviečiančiosios varnos. Jos tokios kaip ir visos varnos tik, kad šviečia. Žinoma jos šviečia tik naktį. Jas yra labai sunku atpažinti šviesiuoju paros metu, kadangi nešviesdamos visai nesiskiria nuo žiobariškų. Naktį jos šviečia ryškia oranžinę, gal net ryškiau už žibintą. - Mergaitė sustojo atsikvėpti, nes viską išbėrė vos ne vienu įpu. Ji toliau kalbėjo, - daugiausai jos yra paplitusios Europoje. Kartai jų pasitaiko įvairiuose salose, bet tai būna begalo retai, kadangi žiobarai neįpratę to matyti. jas galima rasti kaip ir kitu jų rūšies paukščius medžiuose. Jos ten sukasi lizdus, - Evelina ėmė ieškoti žodžių užbaigimui. - Tai va... - nutesė ir atsisėdo į suolą.
(Tik personažo mintis galima rašyti pasvirusiu šriftu. Iki pamokos pabaigos, prašau, pasitaisyti. Pastabą ištrinsiu pats.)
-
Davidas taip ir nenusprendė, ar jam patinka magiškųjų gyvūnų priežiūra. O ir kaip nuspręsi, kaip pusė pamokos yra vaikščiojimas nežinia kur! Berniukas neabejojo, kad ir šį kartą reikės kažkur eiti, tad iš anksto buvo labai nepatenkintas. Kai paaiškėjo, kad jie liks viduje, Davidas nuoširdžiai nustebo: šitas profesorius sugalvoja kažką normalaus?!
Temos, tiesa, normalia tikrai negalėjai pavadinti. Šviečiantys gyvūnai? Kokia nesąmonė! piktinosi berniukas. Iš kur jam žinoti tokius dalykus? Davidas žiūrėjo į profesorių ir galvojo, kokių dar nesąmonių jis prisigalvos.
Kaip gerai, kad šioje klasėje sėdi kažkokios protingos mergaitės! Joms kažką pasakius (tikriausiai stipriai nusišnekėjus) Davidas nusprendė taip pat apsimesti, kad kažką žino.
- Šviečiantys unguriai! - nė nepakėlęs rankos pratarė jis. - Jie gyvena Šiaurės jūroje. Yra labai nuodingi, bet kadangi šviečia, juos lengva pagauti. Tie, kas bando juos praryti, iš karto nugaišta.
Davidas sutrikęs nutilo. Taip, tėtis kažką buvo pasakojęs kažką panašaus. Iškilo tik viena problema: berniukas niekaip neprisiminė, ar tie gyvūnai išties buvo unguriai!
-
Nepatiko pirmakursei ana pamoka. Išvydusi profesorių, Jessica susmigo kėdėn. Nu vat, vėl kur nors trenksimės... – Pagalvojo, bei dar labiau ištižo. Gerai, tereikėjo tikėtis, kad jie niekur neis. Garbanė tikrai nenorėjo šalti nosies lauke, o dar plius šiandien neįtikėtinai norėjosi grįžti į lovelę ir pasnausti dar daug daug valandyčių. Nusipurčiusi nuo per daug gerų minčių įsidėmėjo į profesoriaus kalbas. Ir negali būti, jie niekur neis! Tinginukė pakėlė kumščius aukštyn. Taigi, šiandienos tema buvo šviečiantys gyvūnai, ir dar teorija... Kad jau atėjau, tai ir atsakyti teks. - Pagalvojo, ir ką nors įtikinamo šovė:
- Žinau tokius naktį fosforo spalva švytinčius zuikučius, kurie paplitę labai nedidelėje Ispanijos dalyje, šiaurėje, - apie juos žinojo gerai, bet dėl gyvenamosios vietos, tai prikūrė. Na, įsitikino, kad atsakymas tiks ir tęsė. – Jie šviečia tamsoje, todėl ir dieną tamsioje patalpoje, švytės. Jie labai panašūs į paprastus, tik jų daug ilgesnis ir puresnis kailiukas, kuris be abejo švieč... – aptingusi ji dirstelėjo į Musę, susirangiusią ant stalo, ir plojosi ant stalo. Kodėl ją taip kankina miego noras?!
-
Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka. Praeitoje pamokoje, princesei baigėsi traumomis, bet šį kartą Christina nusprendė nebesispardyti, o susiimt ir pradėti normaliai dirbti. Laimė ta, kad bent vyko klasėje, o ne lauke, o juk princesei visad būdavo šalta, šį kartą nesušals. Laimingai sėdėdama pamokoje žiūrėjo į profesorių ir bandė šiaip taip išsiklausyti teorijos. Mano mama taip su juo tiktų..
- Laba diena, dėdė Rafael, norėjau pridurti, kad jūsų batai faini! - Šypsodamasi sušuko Granger.
Jau nebesiklausiusi teorijos, pasiėmė savo feneką ir paglostė tas švelnias ausytes. Per visas tas dienas, trūko karališko gyvenimo, tačiau taip galbūt stengėsi pasitaisyti ir nebūti didžiausia pamaiva. Nors žinojo, kad tokia amžinai liks. Kokie dar šviečiantys gyvūnai...? Ilgai pasvarsčiusi niekaip negalėjo sugalvoti, tačiau ir nesiruošė.
- Ai, yra šviečiantys kalakutai. Jie yra labai paplitę didžiojoje Britanijoje, šie kalakutai labai nemėgsta kiek žinau e... šviesos, gali gyventi tik naktį, taip pat labai badosi.
Baigusi kalbėti, nutilo, vėl perbraukė pirštu per feneko kailiuką ir šyptelėjo profesoriui.
-
Ausmėjai nepatikdavo kai profesorius tokiu savo žvilgsniu nužvelgdavo mokinius, o dar blogiau buvo tai, kad taip elgdavosi beveik visi Hogvarso mokytojai. Jai atrodydavo, kad mokytojai taip daro tik norėdami atrodyti kieti. Mergaitė atsipūtusi išklausė profesoriaus kalbos. Ausmėjai klausimas apie šviečiančius gyvūnus tikrai neatrodė sunkus. Tad ji išsidrėbė į kėdę ir atsipūtusi nusprendė dar penkias minutes palaukti, nes perlikusį laiką tikrai ką nors atsimins. Po penkių minučių mergaitė pradėjo galvoti. O profesorius sakė, kad reikia pristatyti didelį gyvūną ar mažą? Pagalvojo Ausmėja. Ai, pristatysiu didelį. Mergaitei prisiminti užteko tik dešimt minučių.
-Šviečiančios karvės.- tik sau girdimai ištarė Ausmėja.
Mergaitė pakėlė ranką ir savo gana plonu balsu pradėjo kalbėti.
-Šviečiančios karvės. Jos yra paplitusios Šiaurės ir Pietų Amerikose. Šios karvės yra laukinės ir perpus mažesnės už paprastas karves, o nušvinta raudonai.
Pagaliau! Viskas baigta. Jau pristačiau gyvūną. Pagalvojo Ausmėja ir susmuko kėdėje.
-
Alisa eilinį kartą atkeliavo į Magiškų gyvūnų priežiūros pamoką. Ji jautėsi puikiai ir nekantravo išgirsti, ką naujo ir įdomaus papasakos ponas Beaumont. Profesorius atrodė nusiteikęs gerai ir mergina sumetė, jog pamoka bus įdomi, nepasant to, kad dėl blogo oro ir dar kokių vienam Dievui ir ponui Beaumont žinomų priežaščių, vyko klasėje.
Švilpynukė įsitaisė priekiniame suole ir kurį laiką tyrinėjo mokytojo veidą. Penktakursė mįslingai bei svajingai, tačiau gana rimtai šypsojosi. Išklausiusi teorijos, mergina nedrąsiai kilstelėjo ranką. Atsidūrus tarp kitų mokinių staiga ją apėmė bendravimo baimė ir teko paslėpti veidą už knygos. Žvelgdama į raides, penkiolikmetė sukaupė visą drąsą.
Viskas gerai, juk...Juk tai tik žmonės...
Pastaruoju metu vela pratinosi bendrauti su žmonėmis, tačiau kol kas niekas, išskyrus Sabriną, Veronicą, Christiną, Aurorą ir Benitą, nebuvo pelnę jos pasitikėjimo.
Galų gale Alisa atitraukė knygą nuo veido, atsistojo ir, gniaužydama rankas iš jaudulio, išpyškino:
-Kiek žinau, yra kelios šviečiančių žuvų arba medūzų rūšys.Kad ir, paprastosios medūzos. Jos gyvena beveik visuose jūrose ir kai kuriuose vandenynuose. Na, o šviečiančios žuvys gyvena giliai vandenynuose, povandeniniose olose. Tarkime, bioliuminescencijos. Tai žuvys, priešais save, ant nedidelio ,,siūlo“ turinčios švytinčią lemputę, padedančią privilioti priešus arba pamatyti grobį tamsiose gelmėse.
Baigusi šią tiradą, mergina klestelėjo atgal į suolą ir šypsodamasi užsisvajojo.
.
-
Daniela sėdėjo profesoriaus Beaumont kabinete ir tabalavo kojomis. Ne, ji nebuvo kažkokia žema pirmokėlė, kad pėdomis nesiektų žemės... Tiesiog pasitaikė keista, nenormaliai ištysusi kėdė. Aha, tiksliai.
Magiškų gyvūnų priežiūra klastuolei buvo įdomus, tačiau nereikalingas mokslas. Todėl ji jau buvo išsisukusi nuo geros dešimties pamokų, o į klasę sugrįžti paragino tik noras turėti daugiau atsiminimų (Dani vis dar neramino mintis, kad šie metai Hogvartse - paskutiniai...) Laimei, mergina pataikė į tą pamoką, kurios teorija buvo pasakiškai lengva.
- Khem, profesoriau, - krenkštelėjo Daniela. - Galiu paminėti labai lengvutį pavyzdį, kurio kažkodėl niekas nepasakė, - šiuos žodžius sekė niekinamas dėbtelėjimas į atsakinėjusius, - šviečiantys karveliai. Jie buvo išveisti specialiai XV amžiaus Prancūzijos pašto programai. Pelėdas buvo pakirtęs masinis gripas, ir taip darbą gavo tamsoje šviečantys, o nuo paprastų balandžių blausiu žibėjimu besiskiriantys šviečiantys karveliai. Kai pelėdos atsigavo, o karvelių darbas buvo pavadintas "lėtu ir šiukšlingu", juos nustojo veisti. Be žmonių pagalbos karveliai išmirė.
Štai tau ir magijos istorijos nauda.
-
Pavasaris. Pumpurai jau žydėjo ant medžių, o laukuose pradėjo augti javai. Deja, šiandien nebuvo išlindusi saulė su šiltais spinduliais prasiskverbiančius pro langus. Šiandien buvo kiek šaltesnis oras, nei įprastai.
Niūrus oras, užliedavo beveik kiekvieno mokinio ir profesoriaus nuotaiką. Nors ir mergaitė netryško džiaugsmų eiti į magiškųjų gyvūnų priežiūros klasę, po truputi atsivilko į klasę ir praėjus durų slenkstį, stabtelėjo ir pažvelgė į profesorių. Grifė susipažino su profesoriaus bruožais, kad buvo tas pats profesorius - Rafael Beaumont. Baltaplaukė šyptelėjo lūpų kampučių pažvelgus į profesorių, lyg būtų sakiusi ''Laba diena, Beaumont''.
Baltų plaukų savininkė nulėkė į galą. Galinis suolas - jau buvo firminė vieta dvylikametės mokyklos gyvenime. Mergaitė atkėblinusi prie galinio suolo pasidėjo kuprinę ir atsisėdo ant kėdutės ir atsirėmė į kėdės atlošą. Katherine nebuvo jau tokia susikaupusi, kad klausytųsi mokytojaus, bet girdėdavo kelis žodžius. Jau nebeturėdama ką veikti antrakursė, pradėjo dairytis aplink klasę, kol už mėlynų akučių neužsikabino didelis terariumas, o prie jo ir du dideli maišai.
Išgirdusi klausimą iš profesoriaus, mergaitė vis žiūrėjo į terariumą, o galvoje spėliodavo jo išmatavimus, bet nelaukusi ilgai pakėlė ranką ir pradėjo sakyti, kas atėjo į galvą:
- Laba diena, profesoriau. Esu Katherine Silverstone. Prieš kelis šimtmečius egzistavo gyvūnas - Martoris. Jis yra labai giminingas Perytonui (https://forgottenrealms.fandom.com/wiki/Peryton). Išvaizda yra labai panaši, bet jų mityba skiriasi. Martoris ir Perytonas turi kelis skirtumus, pagrindinis yra, kad Martoris žolėdis. Jis iš augalų pasisemia galios ir stiprybės. Taip pat Martoris yra šviečiantys, naktimis jų akys šviečia raudona spalva. Kai skraido šie gyvūnai, jie palieka šviečiančius ''pėdsakus''. Žiobarai manė, kad tai yra likimo žvaigždės, kurios rodo kelią į ateitį, tai buvo vienintelė žiobarų hipotezė.
Mergaitė greitai viską išsakė ir atsisuko į terariumą. Baltaplaukė jau nesusilaikiusi savo kantrybės, greitai prisėlino prie terariumo. Savo rankomis prilietė terariumą ir primerkė akis, kad lengviau galėtu įžiūrėti kas jo viduje. Kartais prireiktu gale įrengti normalia šviesą. - piktai pamąstė jaunoji Silverstone ir suurzgė.
Po kiek laiko įžiūrėjo, kas yra jo viduje ir pašnibždomis pradėjo kalbėtis su jomis:
- Labas varlytes. Ką jus čia veikiat? Kodėl nesat čia su kitais? - atsisuko į profesorių ir vėl pažvelgė į varlytes. - Nebijokit, aš po pamokos jus išlaisvinsiu. Kol kas negaliu, kiti pastebės ir gali būti, kad jus įdės dar blogesnėje vietoje.
Mergaitė negalėjo paprastai išeiti prie savo suolo, ji pasiliko prie terariumo ir žvelgė į varlytes. Po truputi ir kantriai laukė, kol pamoka baigsis bekalbėdama su varlytėmis.
-
Vėl Maria stovėjo prie Magiškų Gyvūnų Priežiūros klasės durų. Laukė kol galės įeiti ir svarstė ar ši pamoka bus panaši į praeitą. Mergaitė keistai nusiteikusi pažvelgė į susirinkusį būrį vaikų kuris po truputį mažėjo ir galiausiai visi jau sėdėjo klasėje. Vos tik nuskambėjo žodis ,,sveiki'' mergaitė nusišypsojo ir susikaupė pamokai. Vienuolikmetė galvojo apie nieką kol suprato pamokos užduotį. Švytintys? Ar teisingai išgirdau? Gerai, Maria, juk kažką prisiminsi. Pala kr...kra...kradibyja...kradibyjos pelėda.
- Profesoriau, Maria Edela,- sušuko,- prisiminiau, kad tarp Amerikos burtininkų buvo paplitusi kradibyjos pelėda. Ji skraidė labai greitai, bet žiobarai jas beveik išnaikino todėl tai saugoma rūšis. Atrodo, kad ji nešviečia, bet kai geriau įsižiūri, pamatai jog ant jos uodegos yra kelios plunksnos kurios švyti mėlina spalva, viskas.
-
Kad ir kokį didelį nuovargį Michellė jautė, ji vis tiek stovėjo prie Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros kabineto durų. Švilpė dar norėjo apsisukti, grįžti į savo lovą ir miegoti. Ne, eik į tą pamoką, kad jau prie durų stovi, tai darys jas ir eik! Dvylikamtė giliai įkvėpė, iškvėpė, pravėrė duris ir nuslinko atsisėsti į galinį suolą. Antrakursė sudribo ant kėdės, jos kuprinė nukrito ant žemės ir, neilgai trukus, suskambėjo pamoką skelbiantis Hogvarsto varpas.
Profesoriui pradėjus kalbėti kažką apie kabinetus, lauką ir nelemtą teoriją. Grynai durna galva. Miego noriu, o čia dar apie teoriją reiks kalbėt...
Nuobodžiai išklausius kitų mokinių, Michellė tingiai pakėlė ranką ir pradėjo šnekėti:
- Labas ry-aaauuuuuh,- žiovavo. - Atsiprašau. Labas rytas. Kiek prisimenu, kažkur skaičiau apie Agisiligo kates. Jos labiausiai paplitusios Brazilijoje ir jos šviečia naktimis, kai yra pilnatis.
Gal gerai bus?..
-
Profesorius nuobodžiaudamas klausėsi vaikų atsakymų. Dabar prisiminė kodėl jis taip nemėgo uždavinėti klausimų teorijai. Juk taip nuobodu laukti vaikų atsakymų ypač kai daugelis yra teisingi. Juk jam taip norėjosi kokiam mokiniui parašyti mažai taškų, bet, deja panašu, kad tokios galimybės jis neturės. Profesorius tyliai suurzgė ir nužvelgė visus mokinius. Jis buvo piktas ir suirzęs nežinia dėl ko. Nors gal todėl, kad gėrė seniai ir Markas jau ilgai buvo dingęs? Niekas to nežinojo. Beaumont pavardę nešiojantis vaikinas pasitvarkė plaukus.
- Gerai, labai džiaugiuosi, kad žinote tiek daug nuostabių gyvūnų. Visi mokiniai išskyrus tuos, kuriuos įvardinsiu gaus du taškus, - tarė profesorius su nieko gero nežadančia šypsenėle. - Noelė ir Alisa negaus dviejų taškų. Panele Noele, jonvabaliai negyvena Antarktidoje ir Arktyje, taip pat jie negyvena ir kai kuriose dykumose. Panele Alisa, atsakymas yra keletas žuvų rūšių nėra tinkamas, kadangi man reikia tikslaus gyvūno pavadinimo. Kitaip nežinosiu ar toks gyvūnas tikrai yra, - pasakė atsistodamas. Tada priėjo prie lentos. - Panele Katherine, panele Daniela, jūsų atsakymasi yra labai išsamūs. Kitose pamokose norėčiau sulaukti daugiau tokių išsamių atsakymų, nors kai kurių dalykų ir neklausiu, - ištarė Rafael. Ištikrųjų jam patiko šių dviejų merginų atsakymai. Juk jie labai platūs. - Ir, panele Christina. JEI DAR KADA NORS PAVADINSI MANE DĖDE RAFAEL'IU ATIMSIU TAŠKUS, - tarė piktu tonu pilkai mėlynų akių savininkas.
- Atsakymų aptarinėjimų užteks. Eikime prie temos. Šiandien mes kalbėsime apie šviečiančias varles, - lėtai pasakė. Kol kas nusprendė ignoruoti faktą, kad Katherine jau buvo prie varlių terariumo. - Taigi, šios varlės gali šviesti įvairiomis spalvomis. Spalvos nuo nieko nepriklauso, jos tiesiog gali šviesti tam tikra spalva. Tai labai įdomu. Taip pat varlė gali pakeisti savo švietimo spalvą bręstant. Tai yra jei buožgalvis švietė mėlynai užaugęs iki varlės jis gali šviesti raudonai. Šios varlės yra paplitusios pietinėje Europos dalyje, - trumpai papasakojo apie varles vaikinas. Tada pasitvarkė savo plaukus ir pasiėmė maišą. - Jūsų šiandienos užduotis bus rasti varlytę, jai sušerti musę, sudrėkinti jos odą ir gražinti į terariumą. Viskas atrodo paprasta, bet viską jums reikės padaryti tamsioje, - pasakė vaikinas su šypsena ir užgęsino visus šviesos šaltinius. - Maitinant varles galite pasinaudoti Lumos kerais. Bet tai darykite tik kraštutiniu atveju, - pasakė profesorius nueidamas į klasės galą ir atidarydamas terariumą. Varlės iš karto iššokavo iš jo ir išsilakstė po klasę.
- Muses galite rasti ant mano stalo. Jos yra mažuose maišeliuose kartu su pincetu, - pridėjo dar profesorius ir nuėjo atsisėsti ant savo kėdės, tamsoje stebėdamas mokinius.
(Pasišviesdami Lumos kerais nueinate iki Rafael'io stalo ir pasiimate maišelį. Tada susirandate varlę, ją pamaitinate ir padedate į terariumą. Jei jūsų veikėjas neras terariumo tamsoje, varlę atneškite Rafael'iui. 3 post po 700 simbolių, 2 post po 1300 simbolių. Praktika baigsis balandžio vienuoliktą dieną.)
-
Profesoriui pradėjus šaukti ant "princesės" Davidas nusišypsojo. Bus tai mergaitei trukdyti! Taip jai ir reikia! Berniukas buvo visai patenkintas. Deja, tik iki tos akimirkos, kai išgirdo užduotį. Jis pasibaisėjo. Varlės? Mums reikės liesti VARLES?! Ne, Davidas varlių nebijojo - dar to betrūko! Jis tiesiog šiuos gyvūnus nelabai mėgo, tad ne itin norėjo kažką su jomis daryti. O dar ir šerti?! Viršūnė! Ne, vis dėlto magiškųjų gyvūnų priežiūra berniukui nepatinka. Garsiai ir demonstratyviai atsidusęs Davidas išsitraukė lazdelę ir pratarė:
- Lumos.
Pasišviesdamas lazdelės galu berniukas lėtai nužingsniavo profesoriaus stalo link. Mintyse vardino priežastis, kodėl jis turėtų neatlikti pamokos užduoties. Deja, profesoriui tos priežastys tikriausiai nebūtų tinkamos!
Pasiėmęs nuo stalo kažkokį maišelį Davidas dar kartą garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Ir kuo jis nusikalto, kad turi užsiimti tokiomis nesąmonėmis?..
-
Veltui nusišypsojo, tas dar ir rėkti ant jos pradėjo. Susigraudinusi princesė spyrė į suolą ir susinervinusi susiraukė.
- Ko jūs čia ant manęs staugiate, po galais, čia aš princesė ar tu? TU DAR ANT MANĘS PASTAUGSI, TAI SU SABRINA ATEISIME IR PISTOLETĄ IŠSITRAUKSIME! - Klykė ji.
Mergaitė buvo per daug supykusi ir jausmas buvo toks, lyg ją visi žemintų, tai jau visiškai nusibodo. Visą praktiką ji pilnai išklausė ir tikrai nesiruošė joje stengtis, vis dėl to toks Rafael elgesys su mokine, buvo prastas, ir ne su paprasta mokine, o Niujorko princese. Prie varlių akvariumo buvo ir Katherine, sena, gera draugelka. Priėjusi prie jos, princesė pasisveikino.
- Priviet.
Pasisveikinusi, pastebėjo tas varles ir grįžo atgal į savo vietovę.
- Aš? Aš tamsoje? Baikite juokinti žmones, man ir taip kojas skauda, jei aš parkrisiu kur nors?
Bent buvo laimė ta, kad galima buvo ir pasišviesti kerais, tačiau vis tiek norėjosi, jog šviesa ir normaliai liktų klasėje. Christinos seseriai tikriausiai ši pamoka būtų pati mėgstamiausia per visą gyvenimą, bet deja, ji buvo išvykusi ir palikusi burtų ir kerėjimo mokyklą, nors dar nebuvo aišku ar visam. Ilgai nesvarsčiusi, suklykė kai tos varlės pradėjo bėgioti po visą klasę ir dar užšoko ant mergaitės šukuosenos!
- AaAaAaAaA!
Mokinė pasislėpė po stalu ir nusibrėžė su šventa kreida, apskritimą. Į jį atsisėdo ir meldėsi, kad tik viskas būtų gerai. Šukuosena jau nebebuvo tokia kokia buvo prieš tai.
- Kodėl gyvenimas toks žiaurus!? RAFAEL, KAM TU TAIP DARAI? Tu gal nori, kad tau trenkčiau!?
Sėdėdama po stalu, pamatė kaip Ocelis bando kasti profesoriui į koją, tikriausiai norėjo apginti princesę. Fenekas vis tiek geresnis gyvūnas.
-
Dar viena Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka, tačiau ši nevyko lauke, po kurį sklaidė šaltas ir deguonies pripildytas oras. Išgirdusi, kad teorijai reikėjo paminėti šviečiantį gyvūną, Heidi apsidžiaugė, nes tikėjosi, kad praktika bus panašiai įdomi, kaip praeitos pamokos. Nors tuo buvo galima abejoti, kadangi kabineto aplinka mažino įdomios praktikos galimybes, tačiau mergaitė vistiek tikėjosi, kad ne teorinė dalis bus įdomi. Ėjo minutė po minutės, mokiniai atsakinėjo, tačiau nebuvo panašu, kad artėtų atsakymų galas ir artėtų laikas, kuomet prasidės praktika.
Galų gale buvo baigtas vaikų kalbėjimas ir profesorius ėmė komentuoti šių atsakymus ir kitas replikas, kuriomis sumanė pasidalinti. Nors viskas prasidėjo ramiai, tačiau sakinio gale įvyko didelė kulminacija, kurios metu, tariamoji princesė, buvo aprėkta. Tai kiek nustebino mergaitę, kadangi šioji nebuvo mačiusi rėkiančio profesoriaus, tačiau kaip sakoma, viskam yra pirmas kartas. Praėjo dar šiek tiek laiko ir Rafael pagaliau išaiškino ką reikės daryti per praktiką, kuri neskambėjo labai įdomiai, tačiau teko ją vistiek daryti.
Dingo šviesa, tačiau iš lazdelių galų neprasiskverbė šviesa, nors aplinkui ir buvo galima išgirsti nepatenkintų balsų, kurie pyko dėl tamsios aplinkos. Tamsiaplaukė tikėjosi, kad kiti išsigąs nedidelių varliagyvių, kurios šokinės kažkur aplinkui juos, kadangi tai tikriausiai būtų buvusi pati įdomiausia pamokos dalis. Akys galų gale priprato prie tamsos ir klastuolė iš lėto patraukė iki profesoriaus, ketindama pasiimti maišelį su vabzdžiais. Prasibrovusi pro šūsnį susigrūdusių mokinių, kurie bandė atsidurti prie stalo, Heidi pagriebė muses ir patraukė į tą kabineto pusę, kurioje buvo didesnis šansas sutikti varlytę ir mažiau vaikštančių būtybių, kurios buvo vadinamos žmonėmis.
-
Kol vyko didžiulis chaosas, pasimeldusi mergaitė atsistojo ir pradėjo gaudyti varlę. Vieną jau buvo sugavusi į rankas, tačiau ji iššoko ir užšoko kažkur kitur. Susinervinusi, tryptelėjo su koja į žemę ir pradėjo gaudyti kitą varlę. Taip, pavyko! Princesė buvo sugavusi jau vieną, vienintelę varlę, kuri buvo rami ir labai graži. Taip pat, išsijungė ir šviesos. To stipriai nesureikšmino, bet kai vožėsi į stalą, jau buvo blogai. Tikriausiai ant kaktos pasiliko ir mėlynė. Laikiusi varlę rankose, priėjo prie profesoriaus stalo ir pasiėmė maišelį, kuriame buvo šlykščios musės.
- Fu, brolaiti Rafael, mano sesuo laiko gal šimtą varlių ir joms duoda tikrai ne musių.
Tai jau nebuvo svarbu, pasidėjusi tą varlę ant stalo, davė tų musių, su pincetu. Varlė visas tas museles prarijo ir nušoko kitur, pavalgius.
- Ne nu, puikumėlis!- Surėkė sau Christina.
Dabar ir vėl pradėjo po visą klasę ją gaudyti, kol galų gale sugavo. Varlė vis bandė iššokti, tačiau šį kartą prispaudė ją stipriai. Ją nunešė iki terariumo ir mirktelėjo profesoriui, duodama ženklą, jog praktiką atliko puikiai. Visą tai padariusi, atsisėdo prie suolo ir stebėjo vykstantį chaosą. Grifų gūžtos antrakursei visad atrodė visi šie mokiniai kaip tikri mažvaikiai, bet ką jau padarysi, toks jau buvo tas gyvenimas Hogvartse. Tiesą sakant, mokinė ilgėjosi namų, juk būdama pilyje nereikėjo nieko daryti, nei mokytis, tik rodyti žmonėms savo šypseną.
- Ar jus užtilsite?!
Niekas tikriausiai neišgirdo klausimo, bet tai jau buvo ne esmė. Užsidėjusi rožinę kuprinę ant peties, ruošėsi išeiti iš kabineto, taip, ne atsisveikinus.
-
Henrieta išsigandusi bėgo koridoriumi. Jau buvo praėjusios kokios penkios minutės nuo varpo dūžio. Nors pirmakursė ir nemėgo magiškų gyvūnų priežiūros pamokų, tikrai nenorėjo dar kartą nepasirodyti pamokoje. Mergaitė labai skubėjo ir vos neatsitrenkė į kabineto duris. Kai sustojo tyliai jas pravėrė ir atsisėdo laisvoje vietoje. Šalia tylai pasidėjo kuprinę.
Vienolikmetė lengviau atsikvėpė radusi profesorių ir klasės draugus kabinete, nes lauke, matyt, jų nebūtų radusi. Grifiukė kiek nustebo pastebėjusi, kad mokytojas skyrė teorinį darbą, nes tai jam buvo nebūdinga. Bet kartu pasidarė ramiau, mat, nors ir neišgirdo užduoties ir temos, pagal kitų mokinių atsakymus bus lengiau susigaudyti. Henrieta sėdėjo suole ir nuobodžiavo. Mergaitei labiau patiko praktika, nors jokio nusistatymo prieš teoriją ir neturėjo, bet pirmakursę jau pradėjo migdyti kitų mokinių pasakojimai.
-
Davidas vos neužlipo ant kažko šviečiančio. Susidomėjęs pasilenkė, bet greit pasišlykštėjo ir atsitraukė. Tai buvo varlė! Kodėl ji šviečia? paklausė savęs berniukas. Tada prisiminė, kad apie tokias varles kalbėjo profesorius. Garsiai ir demonstratyviai atsiduso, paėmė varlę ir grįžo į savo suolą. Padėjo varlę ir žvilgtelėjo į maišelio vidų. Jam dar ir muses reikės čiupinėti?! Tai buvo daugiau nei pasišlykštėtina! Nesąmonė!
Davidas dar kartą atsiduso. Ne, jam šita pamoka tikrai nepatinka! Išsitraukė lazdelę ir galvojo, kaip galėtų pašerti varlę nepaliesdamas nei jos, nei musių. Deja, Davidas buvo tik pirmame kurse, tad nereikia tikėtis, kad išmano visus kerus. Niekas neatėjo į galvą. Berniukas dar kartą garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Įveikęs pasišlykštėjimą įkišo pirštus į maišelį ir ištraukė musę. Norėjo paduoti ją raudonai šviečiančiai varlei. Davidas pamatė, kad ji baigia pabėgti, tad skubiai ištiesė ranką ir sugriebė. Fui!
Berniukas nutrenkė varlę ant stalo ir dar kartą atsiduso. Pasirodė, kad galbūt netgi ją užmušė. Vis tik prikišęs musę pamatė susidomėjimą, tad sugrūdo vabzdį ten, kur manė esant varlės burną. Nesąmonė!
-
Jau turėdama maišelį musių, Heidi ėmė dairytis po grindų platybę, bandydama surasti pasimetusią šokinėjančią švieselę. Nors tai turėjo būti pakankamai lengva užduotis, tačiau mergaitei tai buvo kiek sunku padaryti, kadangi dėl neaiškių priežasčių, varliagyviai sumanė šviesti ten, kur daugiau žmonių. Aišku tai buvo galima paaiškinti tuo, kad tai magiškos varlės ir kad joms tokią praktiką reikėjo atlikti jau ne vieną kartą, tačiau ir atsižvelgiant į visą tai, tai vistiek nebuvo labai logiška.
Praėjo dar šiek tiek laukimo laiko ir galų gale link jaunosios vampyrės ėmė judėti nedidelė švieselė, kuri bandė pasprukti nuo vaikų šurmulio. Atsitūpusi, tamsiaplaukė išpakavo keletą musių ir pasidėjo ant delno. Neužilgo prie jo ir ant jo prišokavo maža varlytė, kuri atrodė patenkinta, gavusi nedidelių vabzdžių, kurie lengvai nuslinko į virškinimo sistemą. Buvo keistoką matyti žmogaus nebijantį varliagyvį, tačiau žinodama, kad tai magijos pasaulis, kuriame įmanoma daug, pas žiobarus neįmanomų dalykų, klastuolė apie tai per daug negalvojo.
Pakėlusi švieselę, Heidi ėmė galvoti, kur galėtų rasti vandens, kuriuo būtų galima sudrėkinti odą. Nors tai ir skambėjo kaip paprastas darbas, tačiau mergaitei nepavyko sugalvoti, kur jis turėtų rastis Magiškų gyvūnų priežiūros kabinete. Aišku vandens tikriausiai turėjo būti terariume, tačiau jaunoji vampyrė nenorėjo iš ten imti vandens, kadangi tai atrodytų kiek nemandagiai iš varlių, kurios buvo viduje, pusės. Dar šiek tiek pagalvojusi, tamsiaplaukė priėjo išvadą, kad tai yra vienintelis būdas gauti vandens, tad nesvarbu ar tai labai mandagu, ar ne, jai vistiek tai reikės daryti ignoruojant mandagumą ir kitus dalykus, kurie paprastai to neleistų daryti.
Priartėjusi prie terariumo, klastuolė per stiklą ėmė dairytis vietos, kurioje būtų supiltas vanduo, tačiau to išanksto nepavyko padaryti. Dar šiek tiek pasižvalgiusi, Heidi pamatė iš vandenilio ir deguonies sudarytą skystį, kurio ir ieškojo. Atsargiai įkišusi ranką, sudrėkino pirštus ir tuomet švelniai perbraukė per varlytės kūną, kurią po šio proceso, paleido į vidų, uždarydama praėjimus, kad šioji kartais nepabėgtų.
Viską atlikusi, mergaitė atsitraukė nuo stiklinės dėžės, palikdama praėjimą kitiems mokiniams, kurie po truputį judėjo jos link nešini nedidelėmis, šviečiančiomis varlytėmis.
-
Davidas itin neentuziastingai bruko muses ten, kur manė, kad yra varlės burna. Koks skirtumas, ar tas padaras valgo, ar ne? Jeigu nori, tegul ir užspringsta! Galų gale berniukas išpurtė visas muses iš maišelio ir subėrė jas varlei ant galvos. Norės - suvalgys!
Davidas prisiminė tolimesnius nurodymus ir susiraukė. Sudrėkinti odą? Kokia nesąmonė! Varlės ir taip yra šlapi ir glitūs padarai! Berniukas susidūrė ir su kita problema: iš kur jam gauti vandens? Jis neprisiminė, kad profesorius būtų paminėjęs tokią informaciją. Nesąmonė! dar kartą pagalvojo Davidas ir garsiai atsiduso. Žinojo turintis vandens buteliuką, bet ar jis pamokoje turi naudoti savo vandenį?! Susiraukė ir išsitraukė tą buteliuką. Aplaistė varlę ir susiraukė. Jo nuomone, ši pamoka buvo visiškas laiko švaistymas. Ir man dabar reikia šitą daiktą imti į ranką ir kažkur nunešti?! Davidas buvo siaubingai nepatenkintas. Ne, magiškųjų gyvūnų priežiūroje jis daugiau nesirodys! Tik jau ne po to, kai šitas profesorius taip iš jo tyčiojasi!
Davidas prisivertė paimti raudonai šviečiančią varlę ir atsistoti. Nežinojo, į kurią pusę eiti, tad pirmiausia pasiekė profesoriaus stalą, bet ten nieko nerado. Jau norėjo tiesiai mokytojui į veidą užrėkti, kad ši pamoka yra nesąmonė, bet arešto nenorėjo, tad tik nusisuko ir nuėjo į klasės galą. Laimei, ten rado tai, ko jam ir reikėjo. Numetė varlę į vidų ir suirzęs grįžo į savo vietą.
- Nesąmonė! - nesusilaikęs tyliai sušuko jis.
-
Į Henrietos galvą pradėjo plūsti pašalinės mintys. Mokinukė pastebėjo, kad buvo prisnūdūsi ir pasipurtė. Kada gi prasidės praktika? Kai tik pirmakursė taip pagalvojo, paskutinis mokinys baigė atsakynėti. Mergaitė tiesiau atsisėdo suole ir ėmė įdėmiau klausytis.
Praktinio darbo užduotis grifiukės nesužavėjo. Priešingai sukėlė pasibjaurėjimą. Nejaugi, iš tiesų, reiks liesti varles? Pagal vienuolikmetė suprato, kad taip. Na, jei jau atėjau į pamoką, tai teks atlikti užduotį. Staiga šviesos dingo ir stojo aklina tamsa. Henrieta įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė lazdelę.
- Lumos! - ištarė mergaitė ir jos lazdelės galiukas pradėjo šviesti blausia šviesa.
Grifų gūžtos mokinė atsargiai statydama kojas, kad kartais neužmintų ant varlės, nukėblino prie profesoriaus stalo ir pasiėmė maišelį su musėmis. Štai! Jau vienu darbu mažiau. Lengviau atsikvėpė pirmakursė.
-
Su maišiuku rankoje, taip pat kaip ir prieš kelias minutes Henrieta grįžo prie savo suolo. Greitai mestelėjusi maišiuką ant stalo nukėblino į klasės galą gaudyti varlės. Širdis daužėsi mergaitės krūtinėje, nes ji labai nemėgo varlių. Grifiukė giliai įkvėpė. Ir užgesino lazdelę:
- Nox! - vienuolikmetės lazdelė užgeso.
Iš pradžių mergaitė aplinkui nieko nematė tik tamsą ir stovėjo nejudėdama. Po poros minučių jos akys apsiprato su tamsa ir mokinukė pamatė ant lentynos tupinčią, žalią šviesą skleidžiančią varlę. Pirmakursė giliai įkvėpė ir pabandė ją sugauti. Tik, jos liūdesiui varlė išsprūdo iš rankų.
Henrieta jau norėjo sėstis į suolą ir laukti kol galės dingti iš klasės, bet ant terariumo viršaus ji pastebėjo rausvai švytinčią varlę. Vienuolikmetė atsargiai prisėlino ir pačiupo varlytę.
- Ach! - atsiduso grifiukė ir grįžo prie savo suolo.
Pirmakursė iš maišiuko išsitraukė pincetą ir ištraukusi musę ėmė maitinti varlę. Ji buvo alkana, tad neilgai trukus musių maišelyje neliko. Grifų gūžtos mokinė išsitraukė iš kišenės lazdelę ir vėl, "Lumos" kerų pagalba, užsidegė šviesą. Tuomet pakėlė varlę ir nunešė į terariumą. Pagaliau užduotis buvo įvygdyta ir Henrieta ramiai išėjo iš klasės.
-
Šarlotė sėdėjo klasės kampe ir stengėsi niekam nekristi į akis. O ką jai daugiau daryti, kai visi tik ir nori šaipytis?.. Ar ji kalta, kad mokosi lėčiau nei kiti?.. Ar jos kaltė, kad vaikšto lėčiau nei kiti?.. Ji taip norėtų būti protinga ir visų mėgstama, bet, matyt, nelemta...
Mergaitė klausėsi profesoriaus. Sunkiai atsiduso ir pažvelgė į jį. Eiti į klasės priekį kažko pasiimti buvo blogiausia, ką galima sugalvoti. Šarlotė tenorėjo likti savo suole ir būti nematoma... Ji bijojo, kad jeigu ji niekur neis, profesorius labai greitai tą pastebės, tad nenoromis atsistojo. Nuleidusi akis ėjo į klasės priekį, iš kur reikėjo pasiimti maišelį su musėmis. Klasėje buvo tamsu, Šarlotė ėjo nuleista galva, tad nenuostabu, kad į kažką atsitrenkė. Ji gerokai išsigando ir paspartino žingsnį. Paėmė vieną maišelį nuo mokytojo stalo ir grįžo į savo suolą. Atsisėdo ir užsidengė veidą delnais. Atrodė, kad visi tik ir ieško progos iš jos pasišaipyti. Akyse pradėjo kauptis ašaros, o ji juk nė nepradėjo pamokos darbo... Laimei, visai netoli pastebėjo varlę, tad atsistojo ir ją paėmė. Mergaitė nežinojo, kaip reikia šerti varlę, tad išsitraukė musę ir padėjo ją priešais. Neatrodė, kad varlė būtų itin susidomėjusi maistu.
- Valgyk, prašau... - labai tyliai išspaudė Šarlotė. Negi net ir varlės iš jos tyčiosis?.. Mergaitė liūdnai žiūrėjo į gyvūnėlį ir nežinojo, ką daryti. Profesorius tikriausiai ant jos supyks. Būtinai ką nors pasakys, o tada visi mokiniai pradės juoktis... Kodėl jai nuolat taip nesiseka? Visos kitos varlės garantuotai jau seniai pavalgė, o štai jos tupi ir nė nežiūri į musę. Mergaitė tebežiūrėjo į varlę ir labai stengėsi neapsiverkti.
-
Alisa išklausė praktikos ir jos veidą nušvietė laiminga šypsena.
Na, praktika atperka tai, kad nepelniau dviejų taškų iš teorijos. Man tikrai reikėtų atidžiau klausytis mokytojo subarė save mergina.
Vela, vos tik profesorius baigė kalbėti, atsistojo. Kambaryje užgeso visos šviesos. Atidžios penktakursės akys nuslydo per klasę ir užkliuvo už terariumą primenančio šėšeliuoto stačiakampio.
Prie terariumo dar turėtų būti varlių dingtelėjo penkiolikmetei ir ji nuslinko artyn.
Ir iš tiesų, eidama prie terariumo, švilpė pastebėjo keletą įvairiaspalvių pavidalų, judančių grindimis. Pasilenkusi, Alisa paėmė vieną saulės geltonumo spalvos varlę, o ši, matyt pajutusi, nepažįstamo padaro rankas, visa pamėlynavo.
Matyt, šios varlės keičia spalvą ir pagal jausmus ar būsenas…Reikės paklausti profesoriaus Beaumont.
Mergina pasuko prie mokytojo stalo. Ten sugraibė maišelį su musėmis ir pincetu, tada apgraibomis grįžo prie savo stalo. Nelaimei, varlė, matyt, išvydusi galimybę pasprukti iš nemalonios buveinės – velos rankos, iššoko pro tarpą tarp pirštų ir šleptelėjo ant grindinio. Penktakursė sudejavo.
Kaip aš surasiu tą varlę tamsoje!? O jei kas nors ją užmins!? paklaikusi pagalvojo švilpė ir ėmė lyg koks voras ropinėti grindimis, čiupinėdama lentas.
Kurį laiką nieko nerado. Bet staiga išgirdo negarsų šlept šlept šlept kairėje pusėje. Greitai apsisukusi ir prisiminusi profesoriaus žodžius, penkiolikmetė išsitraukė burtų lazdelę ir tarstelėjo:
-Lumos!
Lazdelės galiukas užsižiebė ir Alisa, palaimingai atsidususi, pamatė tą patrakusį varliagyvį, ropinėjanti grindimis. Paskui jį sekė purvinų pėdsakų šliužė.
-Štai kur tu! Daugiau nepaspruk, gerai? -griežtokai sudraudė gyvūną mergina ir ištarė, - Valyk!
Purvini pėdsakai ir žemės ant varlės kojų išnyko. Lengviau atsidususi, vela nunešė varlę prie savo suolo ir patupdė ant atverčiamųjų lentelių, numargintų inicialais.
Tikiuosi, bent iš čia nepaspruks...Visai netrokštu ropinėti grindimis kaip tarantulas. Dar kas pamanys, kad esu beprotė... pagalvojo penktakursė ir užgesino savo lazdelę:
-Nox!
Tada švilpė paėmė pincetu vieną musę ir ėmė ieškoti burnos.
Ar jos iš viso tokią turi? Jei profesorius Beaumont minėjo, matyt, turi...Tik...Tik kur ji?
Pagaliau suradusi gyvio žabtus, Alisa įdėjo į ją musę ir atsiduso.
Pamoka ne tokia ir lengva, kaip maniau. Bet negausi atpildo, neįdėjęs pastangų...
Paėmusi pincetą, mergina sugraibė dar vieną musę ir prikišo daugiaspalvei varlytei prie jos burnos. Varliagyvis ją patenkintas sužiaumojo.
O, kad man taip patiktų paprastos musės... mintyse nusijuokė vela ir šyptelėjo, prisiminusi Nalą. Visgi gaila, kad ji neišgyveno...
-
Staigmena, staigmena - Danielos atsakymas vėl buvo teisingas. Merginos veidas neatskleidė jokių emocijų, nors kai kurie mažvaikiai pradėjo spygauti ir "netyčiomis" raudonuoti. Į tokius cirkus Dani teturėjo vieną atsakymą - akių vartymą. Na, bet turiu nepamiršti, kad ne visi yra pakankamai subrendę profesoriaus pagyroms, - dar spėjo oriai pagalvoti klastuolė.
Deja, jos orumas greitai ištirpo, kai buvo atskleista pamokos užduotis.
- Juokaujat gal? - pasipiktinus burbtelėjo mergina. Tamsoje grūstis su šitais darželinukais ir... Ir šerti snarglėtas varles... - net nusipurtė Daniela. Galvojo nusiplauti nuo pamokos - vis tiek aplinkui tvyros tamsa, kas matys ją, sėdinčią ir snūduriuojančią - bet, kai mokytojas paleido varles, viena žaliai tviskanti figūrėlė nuliuoksėjo tiesiai priešais klastuolę. Ją supurtė šlykštūs prisiminimai apie kitą žalią varlę, kažkada sėdėjusią mokyklos suole (tik ne taip švietusią, o gaila, gal nebūtų buvus tokia bjauri), tačiau Dani nusprendė plaukti pasroviui (gal net uždirbti kelis taškelius) - pagriebė gyvūną ir stojosi norėdama eiti musių. Deja, kažkoks dundukas sugalvojo į ją atsitrenkti. Ir taip paniurusi, dabar Daniela tiesiog įšėlo - atsisuko užpuoliko pusėn ir, naudodamasi nejudria (ji negyva ar kas?) varle kaip žibintu, patraukė ieškoti nusikaltėlio, kartu piktai purtydama plaukus.
- Aha! - suriko, nukreipusi šviečiantį padarą kažkokios susigūžusios mergiotės pusėn. - Tai čia tu eini ir trankaisi į nieko dėtas seniūnes? - sušnypštė pasilenkus. Į du faktus, kurie minėjo, kad ši smulki mergiščia greičiausiai net nebuvo pakilus nuo suolo, ir kad Daniela net nėra seniūnė, mergina nekreipė dėmesio. Ji jautė pareigą sustabdyti Hogvartso chuliganus. Juolab kad šita chuliganė atitraukė klastuolę nuo mėgstamiausio jos hobio (t. y., varlių šėrimo).
-
Alisa vis dar nedrąsiai, bet entuziastingai šėrė varlę musėmis. Kai išsibaigė visi ,,skanėstai", mergina ėmė atsargiai, vienų pirštu glostyti šaltą, drėgną varlės odą. Labai norėjo įgyti jos pasitikėjimą. Vis dėlto, jokio malonumo, kai gyvūnas, - nesvarbu, varlė tai, ar žmogus, - tavimi nepasitiki.
-Gaila, kad tu negali kalbėti, kaip Nala...-liūdnai pasakė vela.
Netikėtai varlė kvarktelėjo, tarsi atsakydama. Nustebusi penktakursė pažvelgė į tas nenusakomos spalvos, pilkšvai melsvas su įvairiaspalviais taškeliais, akis.
Ne, to negali būti! Aš dar tikrai sveiko proto, juk sugebu normaliai mąstyti. Taigi...Taigi šita varlė tikrai negali manęs suprasti! Ar...Ar gali? Juk Magijos pasaulyje visko gali tikėtis...
Kol švilpė tylomis svarstė gilius gyvūnijos pasaulėžiūros galimybes, varlė karališkai apžnigsniavo nemažą ratelį ant stalo, o dabar, šlamštė ant stalelio nukritusius musių likučius.
Penkiolikmetė žiūrėjo į ją su tokiu švelnumu, kokį retai parodydavo gyvūnams, ką jau kalbėti apie žmones.
Kaip gaila, kad negaliu jos pasilikti...Pala, pala. O...O gal galiu? Reikės pasiteirauti profesoriaus. Bet jei neleis - irgi ne bėda. Galėsiu nusipirkti paprastą varlę ir užburti ilgalaikiais spalvų keitimo kerais. pamanė ji ir prunkštelėjo, pagalvojusi, kaip atrodytų kvarksinti, po prabangius Spellman'ų namus šlepsinti, spalvas keičianti. Gal Veronicai ir patiktų, Sabrina prisitaikytų, bet jei į svečius atvažiuotų panelė princesė Christina...
Varpas paskelbė pamokos pabaigą. Krūptelėjusi, Alisa atsigręžė į profesorių. Klausti ar neklausti? Visgi, pasiryžusi pasiteirauti, mergina priėjo prie profesoriaus. Tada pajuto, kaip baimė ir drovumas užgulė širdį.
-P-profesoriau, ar b-būtų galima p-pasilikti vieną t-tokią varlytę? M-man jos labai p-patiko...-išmikčiojo vela ir nedrąsiai pakėlė savio spindinčias žydras akis ir nuraudusius skruostus.
-
- Nagi, varlyte, valgyk... - maldavo Šarlotė. Ji vis dar gūžėsi savo suole ir nenustojo prašyti varlės praryti musę. Mergaitė juto, kad akyse kaupiasi ašaros, bet labai stengėsi su jomis kovoti. Atkakliai žiūrėjo į varlę, tačiau ji vis dar neatrodė esanti alkana.
Šarlotė labai stengėsi neverkti. Labai. Nelaimei, visos pastangos nuėjo veltui: kai ant jos pradėjo šaukti kažkokia vyresnė mokinė, mergaitė persigandusi pašoko ir pravirko. Skubiai atsisėdo į savo vietą ir dar labiau susigūžė. Nežiūrėjo nei į varlę, nei tuo labiau į tą gerokai vyresnę mokinę. Seniūnė? labai išsigando Šarlotė. Jeigu ji sugalvos parašyti Šarlotės tėvams, bus labai blogai...
- Aš... - pradėjo mergaitė mintyse regzdama bent kažkokį pasiteisinimą. - Netyčia, - labai tyliai cyptelėjo. Pažvelgė į savo varlę, kuri nebuvo niekur dingusi. Nagi, valgyk maldavo mergaitė, tačiau nebedrįso to daryti balsu - vyresnioji mokinė ją baisiai gąsdino. Šarlotė buvo nustojusi verkti, tad tik pastūmė musę arčiau varlės ir tikėjosi, kad ji pagaliau susidomės. O štai toji seniūnė kaip tik galėtų nustoti domėtis. Šarlotė vėl susigūžė kėdėje ir dar kartą tyliai pravirko.
-
- Netyčia? NETYČIA? - toliau varė Daniela, taip spausdama varlę, kad tos akutės išvirto. - Žinai, ką manau apie tą tavo "netyčia"? Aš...
Staiga klastuolė nutilo. Ji... verkia? Dani prisimerkė, nes negalėjo patikėti, kad konstruktyvi kritika taip išvedė mergaičiukę iš proto.
- Nagi, pakelk galvą, - vis dar nežinodama, ar ašaros - šviesos žaismas, Daniela kone sugrūdo savąjį "žibintą" mergaitės nosin. Žalia šviesa apšvietė blizgantį veidą. - O Dieve, tu rimtai verki. Kas laukia Hogvartso? Kokia bus magijos pasaulio ateitis, turint omeny, kad lyg niekur nieko verkia, - mergina varlę nuleido žemiau, kad pamatytų, iš kokio koledžo ta verksnė, - grifė?? Tu - iš Grifo Gūžtos? Dieve šventas, - visiškai praradusi tikėjimą žmonija Dani pajuto, kaip nutirpsta kojos. Todėl prisitraukė kažkieno kėdę ir atsisėdo tiesais priešais mergiščią. Nors nusivylusi purtė galvą, negalėjo apsimesti, kad to nenumatė. Visi grifai giliai širdyje yra žliumbos. Kartojau tą ir kartosiu.
Daniela ištiesė ranką ir pagraibė grifiukės stalo paviršių - ji lyg ir turėjo musių.
- Na, tai kuo tu vardu? Ir kokio velnio nenustoji verkusi? - mandagiai pasidomėjo, bet nelabai klausėsi atsakymo - bandė sukišti negyvą musę savo varlei į žabtus, nors ji ir nerodė gyvybės ženklų. - Valgyyyyk, - suniurzgė ir pamėgino gyvūną pražiodyt. Tas kaip mat pradėjo muistytis. - Cha, žinojau, kad nemirei! - džiaugsmingai šūktelėjo Dani, ir, kišdama antrą musę, pagiežingai pridūrė: - bandei mane apgauti... Nagi, kas šitoms varlėms negerai?? Nemokamai šeriam, o jos vaidina įsižeidusias...
-
Ar tai merginai būtina taip šaukti ant vargšės mergaitės? Šarlotė dar labiau įsiverkė. Jai buvo labai liūdna, o čia dar šita pikta mergina nuo jos neatstoja... Buvo labai nemalonu, kai seniūnė prikišo varlę prie nosies, bet Šarlotė bijojo ką nors daryti ar sakyti. Ji blizgančiomis akimis žiūrėjo į merginą ir tylėjo. Beveik pamiršo, kad turi savo varlę, kurią reikia kažkaip pamaitinti. Ką jai dabar daryti?..
- Šarl... - pradėjo mergaitė, bet pasirodė, kad vyresnė mergina jos nesiklauso. Kam tada reikėjo klausti? Kad dar labiau pasityčiotų?.. Šarlotė šniurkštelėjo ir paėmė savo varlę į ranką. Visa laimė, seniūnė sutelkė dėmesį į savo gyvūną, tad Šarlotė galėjo ramiai atlikti pamokos užduotį. Ramiai? Kur jau ten - ją pernelyg gąsdino labai arti sėdinti mergina. Mergaitė nusprendė, kad jos varlė jau tikrai nevalgys, tad tiesiog atsistojo ir nuėjo ieškoti terariumo. Bijojo pakelti akis, nes buvo tikra: jeigu su kuo nors susidurs akimis, tad mokinys pradės tyčiotis. Šarlotė nuėjo į klasės galą, kur į terariumą padėjo taip ir nepavalgiusią savo varlę. Kuo lėčiau grįžo į savo vietą.
- Bet aš tikrai netyčia... - labai tyliai sumurmėjo ji ir sukūkčiojo. Kodėl jos visi taip nekenčia?..
-
Magiškųjų gyvūnų priežiūra. Adelei vos išgirdus šiuos trejus žodžius pasidarė negera, tačiau nors ir žadėjo profesoriaus Beaumont pamokose daugiau nieku gyvu nesirodyti, vis gi atsivilko čia. Po paskutiniosios pamokos, vaikas jautėsi it kokia princesė, nors ranką tą dieną skaudėjo ir tą valandėlę ašarų buvo, kaip niekad daug, ji buvo nunešta ant rankų į ligoninės sparną, o ten madam Pomfri su ja elgėsi itin atsargiai. Visai ne taip, kaip profesorius Rafael, – pagalvojo ir mąsliu žvilgsniu apžvelgė kabinetą. Tuo pat metu vaikai kažką pliurpė klasėje, bet Adelė nebūtų Adelė, jei teoriją tiesiog praleistų, nors klausimas ir buvo lengvas, kaip du kart du.
Praktika, klastuolės galvoje sukėlė nemenką sąmyšį. Kada gi paskutinį kartą magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje tinkamai atliko praktiką, tamsiaplaukė net gi sunkiai atsiminė. Troško kažką iškrėsti profesoriui, tačiau taškų Klastūnynui vis gi prisireikė. Ir, kaip profesorius nenuėmė Klastūnynui bent penkių taškų po paskutiniosios pamokos? – uždavė klausimą galvoje ir šyptelėjo. Gal tas profesorius nebuvo toks prastas, kaip galvojo dvylikametė.
Tamsa klasėje, nebuvo mėgstamiausias dalykas Mokslinčės gyvenime, tačiau ji buvo pakenčiama. O ir šviečiančios varlytės buvo daug, labiau patrauklesnės, negu tie pavasariniai žirgai...
Adelė stryktelėjo iš suolo ir priėjo prie vienos iš varlyčių. Ji ištiesė plaštaką, tačiau gyvūnėlis nušokavo kuo toliau nuo klastuolės. Negi aš tokia baisi, jei ta varlė nuo manęs paspruko? – pagalvojo ir pribėgo prie kitos, skaisčiai mėlyna spalva šviečiančios varlytės, kuri net gi atrodė dailiau, negu praeita.
-
Magiški gyvūnai. Jie visi burtininkų pasaulyje buvo magiški, Veronicai, jie niekad tokie nebuvo, tik paprasti, eiliniai gyvūnai, bet išgirdusi apie šviečiančias varlytes, vos nenualpo nuo džiaugsmo. Aš džiaugiuosi, jog atėjau čia. Su plačiausia šypsena, mergaitė pamojavo profesoriui ir pasiėmė savo lazdelę. Tai tikriausiai pirma ir paskutinė pamoka jai, šiais metais. Mokinė nesiruošė dalyvauti pamokose ir išvis lankyti šios mokyklos, ji turėjo pilną reikalų ir rūpesčių. Į šią pamoką, sumanė dalyvauti vien dėl pusseserės, ji prikalbino Veronicą čia ateiti. Po kelių minučių, jaunoji vampyrė, ėjo su Lumos kerais link profesoriaus stalo, pasiimti maišo.
-Ačiū, profesoriau Rafael, ši pamoka nuostabi, o varlės mano mėgstamiausi padarai, patikėkite, už šią pamoką, visi jums labai atsidėkos. - Šyptelėjo ir nuėjo pasiėmusi maišą.
Su maišu, priėjo prie varlių terariumo ir pirmiausiai su jomis pabendravo, vieną pasiėmė sau ant rankų ir švelniai paglostė.
-Tu būsi Petras, tu Mūla, o tu liūdesio deive, Laimo.
Varlytės tik mielai kurkė, atrodė, jog joms tikrai patiko varlyčių mylėtoja. Taip, aš jums patinku. Vieną varlytę priglaudė prie savęs, o nuo vampyrės akių, nuriedėjo ašarėlė. Tikriausiai dėl to, kad turėjo per mažai varlių, norėjosi vis daugiau ir daugiau. Mergaitė iškišo musių su pincetu vienai varlytei, o ši kažkodėl nevalgė.
-Ė, tai ko nevalgai? Gal sergi?
Susirūpinusi dėl varlytės apetito, ši apžiūrėjo ją ir pabandė duoti kitai varlei. Bet, ta kita varlė vis dar baiminosi Veronicos. Na, ką jau padarysi, davė musę dar kitai, šviečiančiai varlytei.
-
Skaisčia mėlyna spalva šviečiantis gyvūnėlis nebuvo drąsus, tačiau nenušokavo kuo toliau nuo dvylikametės. Varlytė kelias minutes buvo įsmeigusi savo dailias akutes į Adelę ir galų galiausiai išdrįso užlipti ant ispanės rankos.
Varlė buvo gliti ir Mokslinčei tai tikrai nepatiko, ši kuo greičiau nubėgo prie magiškų gyvūnų priežiūros profesoriaus klasėje stovinčio suolo ir nuvijo varlę nuo plaštakos. Tada giliai kvėpavo ir nusivalė ranką į apsiaustą. Pirmakursė tikrai nieku gyvu nežadėjo liesti, to glitaus padaro dar kartą, o ir klasėje nebuvo ramu. Tas vienintelis lašelis motyvacijos kažką daryti išgaravo tuoj pat. Taigi Mokslinčė išvis nežadėjo toliau atlikti praktikos. Visa tai buvo per ne lyg šlykštu ir nemalonu, jaunajai klastuolei. Tad tamsiaplaukė grakščiai atsisėdo į suolą ir pasirėmė galvą ranka, pabandė apsižvalgyti, tačiau klasėje tvyravo tamsa, nors tiesą sakant mergaitei tai nelabai ir berūpėjo, buvo tik lengviau užmigti ir pasimėgauti laisvo laiko minutėmis burtų ir kerėjimo mokyklos klasėje, kurioje teoriškai Mokslinčė turėjo kažkuo maitinti varlytes, po to jas sudrėkinti ir panašiai. Viso to tikslo vaikas iš tikro nematė, neįsivaizdavo kur to gali prireikti gyvenime ir ieškojo kitų logiškų priežasčių, kaip pasiteisinimo, dėl ko šiuo metu vis gi neatliko praktikos magiškųjų gyvūnų priežiūros klasėje. Vylėsi, kad profesorius Rafael jos paprasčiausiai nepastebės ir ji galės nepratardama nė žodelio išsinešdinti iš pamokos.
Ir, kokiu stebuklingu būdu žadu išlaikyti šio dalyko egzaminus...
-
Šarl nebuvo iš šnekiųjų. Bet Danielai tai tiko. Tiesą sakant, kuo mažiau Grifų Gūžtos atstovas kalbėjo, tuo smagiau buvo šalia jo būti. Bent jau tokia buvo klastuolės patirtis.
- Man tu visai pat... - žiojosi kalbėti Dani, net nutaisė ne tokią pašaipią intonaciją, tačiau grifiukė jau lėkė link mokytojo stalo - bent tiek buvo galima suvokti iš jos pasirinktos krypties (klasėje vis dar tvyrojo juoduma). - Juokauji? - purkštelėjo. Ir žmonės stebisi, kodėl ji tokia, hm, nepasiekiama. Kai tik bandau būti mandagi, jie visi... pabėga.
Galų gale Šarl grįžo, bet tuoj pat vėl paplūdo ašaromis.
- Gerai, aš tuoj įsižeisiu, - suburbėjo Daniela. - Alio? Čia aš bandžiau būti draugiška, jei ką.
Grifė buvo be varlės, tad klastuolė akimirksniu - skvarbaus proto dėka - suprato, kad savo darbą mokinė jau "baigė".
- Hm, ar kažko nesumaišei? - pertraukė grifės kūkčiojimą. - Mums reikėjo jas pašerti. Už tokį aplaidų elgesį teks nubraukti kelis taškelius. - Seniūnai tai gali, tiesa?
Po kelių minučių, varlei per prievartą sukišusi dar 5 muses, atsistojo ir Daniela.
- Na, aledeverči, ar kaip ten tie prancūzai sako, - kilniai pamojo naujai savo draugei. - Einu pristatyti iš tikro baigtą užduotį.
-
Rafael'is nusprendė nekreipti dėmesio į tą kvailą mergaitę vardu Christina. Ji rimtai buvo nesveika. Taip elgtis su profesoriumi yra nepriimtina ir negalima. Dėl šio jos elgesio profesorius buvo piktas, tad tiesiog prisėdo prie stalo ir ėmėsi taisymo. Žinojo, kad su viskuo susitvarkys po pamokos, kadangi pamokos metu vaikai jo niekada neklauso.
Galiausiai suskambo skambutis pranešantis apie pamokos pabaigą.
- Ne, jokių gyvūnų iš pamokų parsinešti negalima, - griežtai ištarė Rafael. Jiems visiems išėjus, profesorius lengviau atsikvėpė ir surinko visas varles, kurios dar buvo pabėgusios, jas atgaivino su vandens lašeliais bei musėmis, o tada jas uždarė į terariumą ir apsižvalgė patikrindamas ar nėra daugiau varlyčių. Kadangi daugiau varlyčių nebuvo, profesorius paėmė terariumą į rankas ir paliko kabinetą.