Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Pasaulio vietovės => Temą pradėjo: Luna Gardner Kovo 28, 2021, 01:28:31 pm
-
Prabangus, šurmuliuojantis miestelis, galėjo pasigirti ne tik savo nuostabiu paplūdimiu, kuris taip traukė žmones karštomis, saulėtomis dienomis, tačiau ir dideliu, gausiu įvairiausių parduotuvių ir kitokių pramogų miesto centru. Nusidriekęs takas į visas puses, kiekvienam lankytojui ar gyventojui buvo pasiruošęs pasiūlyti jo mėgstamus hobius, ar paprasčiausiai leisti pasižvalgyti po miesto gatves.
Pritrūkus drabužių ar kitų daiktų, mėgėjai lankytis po parduotuves čia galėjo pasijusti it tikrame rojuje. Gausybė įvairiausių drabužių, aksesuarų, suvenyrų ir kitokių daiktų parduotuvių buvo išsidėsčiusios visame miesto centre, beveik ant kiekvieno kampelio. Šalia jų kiekvienas praeivis galėjo sutikti ir gatvės atlikėją, nusprendusį kelias valandas praleisti gatvėje linksminant žmones ir šitaip užsidirbant pragyvenimui. Reiktų paminėti, kad miestelio gyventojai, o ypač turistai šiems buvo itin dosnūs. Galbūt dėl to gatvės atlikėjų tiek daug ir buvo.
Mėgstantiems šiuolaikinį meną ant sienų taip pat buvo ką veikti. Grafičių čia buvo daugiau nei kuris nors pajėgtų suskaičiuoti. Sienų meno buvo nuo pačio paprasčiausio - kokios nors raidės ar užrašo iki akį traukiančio, susižavėjimą keliančio tikro menininko darbo. Pasižvalgyti išties buvo kur ir į ką.
Tiems, kas buvo linkę pumpuoti savo kraują adrenalinu, Venisas mielai pasiūlydavo riedlenčių parką, kur net gerokai pagyvenę žmonės neatsisakydavo ir išmėgindavo savo jėgas. Tiesa, tokių pasitaikydavo retai, dažniausiai čia karaliaudavo jaunimas, bet vyresnių irgi būdavo. Įprastai šie grožėdavosi jaunųjų talentu valdyti jiems tokį pavojingą daiktą, kaip riedlentę. Čia pat, visai netoli sportininkų laukė ir puikus sporto klubas. Šiame lankytojų niekuomet netrūkdavo. Turbūt šalia esantis paplūdimys veikė savaip.
Prie įvairiausių pramogų prisideda ir modernios architektūros gyvenamieji namai ar ofisai. Šie it karališkos šeimos atstovai išdidžiai iškėlę galvas žvelgė į gatve žingsniuojančius žmones. Architektūra taip pat traukė daugelio akį, bet labiausiai gyventojus bei keletą turistų traukė Veniso parkas. Nedideli, tačiau puiki ramybės oazė. Iš abiejų pusių upės nusidriekę takeliai leido žmonėms pasimėgauti ne tik tyliu vandens čiurlenimu, bet ir nuostabia augmenija bei neįprasta ramybe. Atrodydavo, kad čia galėdavai praleisti ištisas valandas ar dienas. Šis kampelis veikė ypatingai.
-
Heidi žingsniavo miestelio gatvėmis, grožėdamasi viskuo, ką tik galėjo pamatyti. Dairydamasi po įvairias parduotuvių ir parduotuvyčių vitrinas, mergaitė bandė surasti kažką, ką galėtų parvežti atgal į Godriko Daubą, lauktuvių Edgarui, kai šis grįš iš Azkabano. Nors ir buvo daug pirkimui skirtų vietų, kuriose buvo skirtingi ir įdomūs daiktai, tačiau nei vienas iš jų, tamsiaplaukės labai netraukė. Buvo smagu vaikščioti po spalvomis ir muzika spindintį miesto centrą ir nebijoti, kad meškėnų pulkas sujauks gatves, o po to jas reikės tvarkyti.
Tyla nebuvo labai smagus dalykas, ypač vaikštant, tad klastuolė nusprendė užvesti kalbą apie ant įvairių vietų katinus grafičius:
-Visai, įdomus meškėno piešinys (https://www.google.com/url?sa=i&url=https%3A%2F%2Fwww.pinterest.com%2Fpin%2F126100858293765008%2F&psig=AOvVaw0AkSE0uoXWsrzigndaMCYe&ust=1617020959413000&source=images&cd=vfe&ved=0CAIQjRxqFwoTCICu-tL-0u8CFQAAAAAdAAAAABAD), -parodė į kairę pusę Heidi.
Mergaitė neįsivaizdavo apie ką dar būtų galima kalbėtis, tad tikėjosi, kad Sabrina užves kalbą apie kažką. Aišku buvo galima kalbėtis apie mokyklą, tačiau neatrodė, kad tokiai temai dabar yra laikas, galbūt vėliau, kai prisės ant kokio suoliuko. O tuo labiau nesinorėjo kalbėti apie burtus viduryje gatvės, nors ir buvo tekę girdėti, kad amerikiečiai žiobarai nusimano ir žino, kad tarp jų gyvena burtininkai ir raganos, tačiau ne taip kaip anglai, į tai nereagavo labai baisiai.
Dairydamasi į šalis ir bandydama rasti pokalbių vertą temą, tamsiaplaukė pastebėjo nedidelį pliušinį meškėną.
-Gal reiktų parnešti Sorenui? -nusijuokė klastuolė, tikėdamasi, kad šiek tiek vyresnė vampyrė, nepriims to labai rimtai.
-O kas patraukė šitoje vietoje įsigyti namą? -prisiminė rūpimą klausimą jaunesnioji vampyrė.
Aišku ji šiokį tokį atsakymą galėjo išmąstyti ir pati, tačiau nelabai tikėjo, kad šioje vietoje jie apsigyveno vien dėl to, nes graži ir jauki aplinka. Juk Fasiro buvo minėta, kad šioje kelionėje tikriausiai teks susidurti su magiškais gyvūnais, tačiau vienintelis gyvūnas, su kuriuo susidūrė Heidi buvo - meškėnai, kas nebuvo labai įdomu, tačiau skųstis negalėjo.
-Gal ledų? Statau, -pamačiusi nedidelį ledų kioskelį pasiūlė mergaitė, norėdama bent taip atsilyginti už rūpinimąsi ir leidimą gulėti lovoje, beveik iki vienuoliktos ryto.
Sustojusi viduryje tako, tamsiaplaukė šiek tiek susiveržė batą, kadangi jis planavo nukristi nuo kojos ir tikėjosi, kad netrukdo vykstančio eismo ir nebus sutrypta turistų ir kitų naujojo žemyno gyventojų, kurie vis kažkur skubėjo.
-
Sorenui atsisakius, kur nors nešti savo kudašių ir nusprendus geriau popietę praleisti tamsiame rūsyje su vietos nerandančiu haskiu, abi mergaitės patraukė miesto gatvėmis. Venisą jos jau buvo spėjusios prabėgomis apžiūrėti, tačiau detaliai - ne. Nuo atsikraustymo į JAV buvo spėjusios praeiti vos kelios dienos, o pirmiausia, kaip žinia, dera išsikrauti lagaminus, įsikurti patogiai, apžiūrėti namą ir pranešti artimiesiems, jog pakeliui nežuvo, joks ryklys paplūdimyje neprarijo ir viskas klostosi, kaip sviestu patepta. Taigi, atsiradus progai Sabrina, kartu išsitempdama ir Heidi, nusprendė atidžiau apžiūrėti miestą.
Akimirką, prieš paliekant namus, toptelėjo, jog būdų be galo smagu į miestą patraukti su Mayran'u. Tuomet jie be perstojo galėtų kvatoti, grožėtis miestu, o svarbiausia - auksaakė žinotų, kad dar vienas svarbus žmogus yra šalia.
- Tave traukia meškėnai. Arba juos trauki tu, - konstatavusi akivaizdų faktą, nusijuokė pažvelgdama į tą vietą, kur rodė Heidi.
Būdama su jaunėle vampyre auksaakė pasijusdavo lyg su mažąja sesute, kuria privalo rūpintis ir saugoti. Ar tai įskiepijo Sorenas nė pats to nesuvokdamas ar tai visgi buvo jos pačios bruožas? Kad ir kaip ten buvo, rudaplaukė džiaugėsi, jog dabar ne tik mieste turi draugiją, bet ir namuose gali pasikalbėti su panašaus amžiaus žmogumi. Ne tik su Sorenu ar Fandangu. Ar Saiko.
Auksinės akys nuslydo pastatų sienomis, susidūrė su čia vaikštinėjančiais žmonėmis, o tuomet nuslydo į tolumoje matomą paplūdimį. Toptelėjo, jog vėliau ar kitą dieną ten apsilankys. Juk Venisas ir garsėjo savo paplūdimiu, tad kaip jo neaplankius?
- Oo, Sorenas tikrai būtų laimingas, - sukikeno įsivaizduodama, kaip jos abi į namus partempia parduotuvės vitrinoje riogsantį milžinišką meškiną ir įteikia Sorenui.
Įdomu, kur von Sjuardas jį dėtų? Nusitemptų į rūsį ir gamindamas eliksyrus bei stengdamasis nesusprogdinti namo, kalbėtųsi su juo, ar visgi pasidėtų savo kambaryje ir grožėtųsi. O gal pasibaisėtų savo seserim ir globotine ir lieptų meškiną pasiimti sau. Tokia mintis Sabrinai visai patiko. Ji nebūtų atsisakiusi savo kambario kamputy padėti giganto meškino ir ten skaityti knygas. Kada nors nusipirks tokį.
Dirstelėjo į Heidi pusę. Į klausimą atsakė ne iš karto. Kurį laiką tylėjo stebėdama sau po kojomis besimainančias trinkeles, klausydama gatvėse grojančių gatvės atlikėjų. Namą, tiesa sakant, nupirko Sorenas, tik jis buvo užrašytas Sabrinos vardu. Tarsi dovana pilnametystės proga. Žinoma, nieko panašaus nebūtų įvykę, jei rudaplaukė nebūtų taip užsispyrusiai tvirtinusi, kad ji nepasiliks Khomrche ir keliaus kartu su savo vyresniuoju broliu. Nenorėjo prarasti dar vieno artimo žmogaus. Buvo atplėšta nuo motinos, tėvo, galiausiai ir senelio, mat turėjo mokytis Hogvartse, o atsiplėšti nuo Soreno... Ji it mažas vaikas negalintis paleisti mamos sijono. Šiuo atveju - Soreno kelnių. Be to, galimybė pamatyti kitą šalį, pakeliauti ir daugiau sužinoti, taip pat viliojo, tik vampyrė nebuvo tikra, kuri priežastis labiausiai pastūmėjo viso to. Žinoma, ji buvo tikra, tik nenorėjo sau to prisipažinti.
Vietą išrinko von Sjuardas, o namą... Namą išsirinkti buvo suteikta galimybė Sabrinai ir savo pasirinkimu jaunoji vampyrė didžiavosi. Jai namas patiko.
- Sorenas išsirinko Kaliforniją, kur jam atrodė geriausia ir patogiausia gyventi, o aš... Aš turėjau galimybę išsirinkti namą, - gūžtelėjo pečiais tuoj pat sustodama ir pasisukdama į tą vietą, kur žiūrėjo tamsiaplaukė.
Ledų nebūtų atsisakiusi. Nebuvo pratusi prie tokio šilto ir saulėto klimato, todėl ledai skambėjo it tikra atgaiva. Juto, kaip skrandis susitraukia ir suurzgia prašydamas tirpstančio delikateso.
- Sutarta, - linktelėjo patraukdama prie ledų kioskelio. - Beje, ar sugalvojai, ką norėtum aplankyti ar pamatyti? - dirstelėjo į mergaitės pusę.
-
Heidi džiaugėsi, kad Sabrina jos juokavimo nepriėmė rimtai ir abidvi galėjo pasijuokti iš kartais ir nelabai vykusių mergaitės juokų. Kuo labiau artėjo prie baigimo užsirišti batą, tuo jaunoji vampyrė labiau norėjo įsigyti meškiną, kurį būtų naudojusi kaip sėdmaišį ar net gi kaip miegamąją vietą, tačiau galų gale priėjo išvadą, kad pinigų tokiam daiktui neleis, na, nebent iki tol, kol pati galės juos užsidirbti. Baigusi veržimąsi tamsiaplaukė suprato, kad tokio ramaus pasivaikščiojimo ar bent pokalbio neturėjo jau senai. Na aišku pilna tokių prisiminimų buvo su Liucija, tačiau jai staigiai dingus, jie išėjo kartu su ja. Tai buvo šiek tiek liūdna, kadangi klastuolė nesugebėjo užmegzti jokios naujos draugystės, kuri būtų beveik tokia pat kaip buvusi ar bent turėtų keletą jos elementų. Įdomu kur ji dabar.
Heidi mintis išblaškė vyresnėlės atsakymas apie tai, kodėl namas buvo nupirktas čia, o ne kokioje vakarinėje pakrantėje. Nors tikėjosi kiek kitokio atsakymo, tačiau šį taip pat priėmė ir net gi apsidžiaugė, kad negavo labai daug informacijos. Į užduotą klausimą mergaitė atsakė ne iš karto, kadangi visiškai neįsivaizdavo ką turėtų į tai atsakyti.
-Kokių norėtum? -stovėdama jau netoli kioskelio, kuriame šaltai glūdėjo kelios dešimtys įvairiausių skonių ir net gi keletas vaflių pasirinkimų, paklausė jaunoji vampyrė
Nors bulvių skonis ir viliojo savo keistumu, bet galų gale tamsiaplaukė nusprendė pasirinkti paprastesnį variantą, kuris šiandien buvo aviečių skonio. Laukdama vyresnėlės pasirinkimo klastuolė apmąstė galimus variantus apie kuriuos buvo girdėjusi ir skaičiusi ir galų gale priėjo prie to, kuris jai labiausiai tiko ir patiko:
-Na, aš nelabai apie tai galvojau, -iš lėto pradėjo Heidi, -bet teko skaityti apie vieną žymų, šios vietovės botanikos sodą (https://selby.org/), tad visai norėčiau apsilankyti tenai. O tu jau galvojai apie kažką? -pasiteiravo mergaitė.
Pardavėja įteikė kaušelį ledų, tad jaunoji vampyrė paskubėjo užmokėti už jų abiejų porcijas ir pasitraukė iš eilės, leisdama kitiems praeiti ir užsisakyti. Nors ledai tokią karštą dieną viliojo ir greitai virto avietine lipnia mase, tačiau tamsiaplaukė nenorėjo jų pradėti valgyti, iki tol, kol jos abidvi neturės jų, kadangi tai būtų buvę šiek tiek nemandagu.
-O ką tu veiki laisvalaikiu, tiksliau kokie tavo hobiai? -pasiteiravo tamsiaplaukė, jaunosios von Sjuard.
-
Klausiamai žvilgtelėjo į šalia žingsniuojančią mergaitę. Atsakymo nesulaukė, bent jau ne iškarto, tačiau spėjo pastebėti, kad Heidi laiminga. Tiksliai nesuprato, kas privertė taip ją pasijusti, bet lūpų kampučiai pakilo į viršų. Auksaakei patiko matyti vampyriukę laimingą. Galbūt nauja šalis, naujas miestas, nauji žmonės ir vietinės tradicijos padės ir jai?
- Vanilinių... - stabtelėjo.
Gintarinės akys nuslydo daugybės ledų paviršiumi. Anglijoje buvo spėjusi pamatyti jų įvairovę ir gausą, bet tokių skonių... Kas išvis gali norėti paragauti bulvių ar metalo skonių ledų? Kaip išvis tokius ledus galima valgyti? Tiesa, kaip vampyrė Sabrina nebūtų vis tiek pajautusi įspūdį keliančio skonio, bet...
- Su vyšnių sirupu, - užbaigė mintį ir žvilgtelėjo į pardavėją.
Ši, regis, pratusi prie tokių klientų, nė kiek nesinervino ir nesusierzino. Paprasčiausiai linktelėjo, o tuomet, vos po akimirkos, abiems mergaitėms ištiesė jų ledų porcijas. Pavarvinusi seiles rudaplaukė šyptelėjo, žengė kelis žingsnius į šalį ir palaukusi Heidi ėmė žingsniuoti toliau.
- Botanikos sodas... - tyliai pakartojo pabandydama įsivaizduoti, kokia egzotinė augmenija ten turėtų augti. - Patinka augalai? - užkabinusi šaukšteliu nedidelį kiekį ledų, mat savo porciją gavo popieriniame indelyje, kilstelėjo galvą apsidairydama.
Iš tolumos atsklido muzikos garsai. Kažkurioje gatvėje savo talentą demonstravo gana tylios, jaukios melodijos atlikėjas. Toptelėjo, jog būtų įdomu nueiti ir kiek daugiau pasiklausyti, pamatyti tą, kuris patraukė jos dėmesį, tačiau nusprendusi, jog dar daug spės pamatyti ir apžiūrėti tik papurtė galvą.
- Nelabai, - prisipažino pakabindama dar vieną šaukštelį ir įsidėdama į burną, palaukusi, kol ledai nustos gelti dantis, tęsė. - Turbūt labiausiai norėčiau pamatyti, kokį nors magišką gyvūną ir jį ištyrinėti. Galbūt pamatyti daugiau Amerikos, bet... Pirmiausia derėtų apsiprasti su Venisu, - gūžtelėjo pečiais.
Sulaukusi klausimo, šyptelėjo. Galėjo akimirksniu išvardintų jų bent tuziną, bet tuo pačiu galėjo pasakyti, kad jų tėra tik vienas - piešimas. Nusprendusi, kad turbūt Heidi domins platesnis atsakymas, per daug negalvodama pateikė išsamų atskaymą.
- Vienas iš jų - magiškieji gyvūnai. Be abejo, man patinka ir žiobarų gyvūnai, dievinu juos, noriu, kuo daugiau apie juos sužinoti. Turbūt tai Soreno ir mamos genai. Taip pat beveik visą laiką praleidžiu piešdama ar skaitydama knygas. Mėgautis vampyrzimo suteiktomis galimybėmis taip pat smagu, Soreno erzinimą irgi galima įskaityti prie hobių, - šyptelėjo. - O tu ką labiausiai mėgsti veikti? Galbūt atvykusi čia radai naują hobį? Meškėnų neskaitykim, - sukikeno.
-
Abidvi vėl traukė takeliu, iš lėto mažindamos skirtingų skonių, ledų kaušelius.
-Taip, -pratarė Heidi, tačiau nenorėdama atsakyti vienu žodžiu, papildė atsakymą, -jau nuo vaikystės, kiek save pamenu, knisdavausi po daržą ir kiekvienais metais papildydavau savo kolekciją keliais naujais augalais. Dabar turiu daugiau negu šimtą skirtingų augalų. Galėsiu parodyti jeigu norėsi, -šyptelėjo mergaitė, džiaugdamasi, kad kažkam galėjo išsipasakoti apie savo sodelį, esantį kelioniniame krepšyje.
Mergaitė susidomėjo, kai Sabrina paminėjo, kad šioji norėtų ištyrinėti magišką gyvūną. To priežastis buvo ilgas laikas praleistas su augalais. Na aišku turėjo keletą paukštukų, kurie taip pat gyveno krepšyje, tačiau jai niekada nebuvo tekę jų tyrinėti.
-Tavo planuojamos veiklos skamba žymiai įdomiau, negu maniškė, -nusijuokė jaunoji vampyrė, lyžtelėdama tirštą masę, bandančią bėgti vaflio paviršiumi.
Tamsiaplaukė klausėsi vyresnėlės, pavydėdama šiai jos hobių, kadangi jie skambėjo žymiai įdomiau, tačiau tikriausiai, klastuolės pomėgiai buvo įdomesni kitiems labiau, negu jų pačių.
-Vienas iš mano pomėgių būtų - augalai. Mėgstu stebėti jų gyvenimo ciklą, tyrinėti sandarą, kartais iš labiau paplitusių augalų bandau sukurti hibridą, kurį vėliau būtų galima panaudoti skirtingose srityse. Aišku tokie eksperimentai nepavyksta, na, o jeigu ir išeina, tai kelių dienų neatlaiko, -šiek tiek pagalvojusi Heidi nusprendė atskleisti apie ketverių metų draugą, gyvenantį mintyse. -Taip pat kartais bandau išsiaiškinti daugiau apie Balsą, -parodė į galvą. -Tai šiek tiek panašu į Marso sakalo gebėjimą kalbėti mintimis, tik, kad ši būtybė neturi kūno.
Mintyse kilo šurmulys, nes mergaitė pavadino jį būtybę, tačiau jaunoji vampyrė nuramino tai, pasakydama, kad kitas pavadinimas yra per daug įmantrus. Prisiminusi dar vieną klausimą, tamsiaplaukė kiek susinepatogino ir paskubėjo atsakyti:
-Na, naujų hobių, be meškėnų, dar nepavyko atrasti, -nusijuokė klastuolė, -tačiau tikiuosi, kad bent vieną parsivešiu atgal namo. Ne meškėną, -patikslino Heidi, nusijuokdama, -nors tas irgi būtų visai nieko.
Buvo smagu vaikščioti, kalbėtis ir valgyti ledus, mergaitei net gi norėjosi, kad tokie pasivaikščiojimai išliktų ir kai ji vėl grįš į Hogvartsą, tačiau žinojo, kad tuomet jie nebus įmanomi.
-
- Ooo, - kilstelėjo antakius nuoširdžiai susidomėjusi. - Kodėl anksčiau nesakei? Galėtume padaryti prie namo nedidelį darželį, tuomet tu turėtum nuosava sklypelį, - nusijuokė įsivaizduodama, kaip jaunoji vampyrė knisasi juodžemyje, o tuomet pakelia žemėtą veidą į ją ir Soreną.
Neįkainojamas momentas, o jei dar kartais netyčia ir vyresniojo von Sjuardo veidas būtų išterliotas žemėmis... Be abejo, tuomet ir ji liktų žemėta. Bent jau draugiškai visi.
- Žinoma, kad norėsiu, - linktelėjo patikindama vampyriukę.
Tiesa, botanika Sabrinos netraukė, nors herbologijos pamokas lankė ir klausėsi, o ir užduotis vykdė, tik... Tik hobis visgi liko kitoks.
Plastikiniu šaukšteliu kabindama vanilinius ledus, aplietus vyšnių sirupu, šyptelėjo. Skonio nejautė, tačiau pasijusti paprastai, apsimesti, kad ledai teikia tiek džiaugsmo, nors skonis ne itin malonus, išties patiko. Tarsi būtų viena iš turistų ir smagiai leistų laiką nekreipdama fakto, kad ji vampyrė ir negali pajusti tikrojo ledų skonio. Dėl to turbūt labiausiai liūdėjo.
- Taip atrodo, nes tai, kas tave traukia, jau esi išbandžiusi, - pabandė paaiškinti, nors nujautė, kad paaiškinimas nebuvo vykęs.
Vylėsi, kad Heidi supras, ką ji norėjo pasakyti. Juk ir jai tamsiaplaukės hobis atrodė kur kas įdomesnis. Na, tik ten nebuvo jokio adrenalino, kaip kad su magiškaisiais gyvūnais. Tik pagalvokit, koks adrenalinas sukiltų bandant sugauti akromantulą!
- Koks drąsus ir... kūrybingas hobis, - nustebusi atsakė.
Nesitikėjo, kad Heidi, ta miela ir nedrąsi mergaitė, kuri taip nejaukiai jautėsi atvykusi į Khomrichą pirmą kartą, taip drąsiai eksperimentavo su augalais. Net jai, Sabrinai von Sjuard turbūt nebūtų užtekę drąsos. Ką jau kalbėti apie pačią idėją. Vėliau koks hibridas užaus gigantu ir prarys ne tik ją, bet ir Soreną, Saiko, Spaiką ir Fandangą. Ir dar namą. Namą, kuris trumpaplaukei patiko.
- Balsą? - Sabrinai nebesuspėjus daugiau nieko paklausti apie vampyriukės eksperimentus, šią dar kartą nustebino šalia žingsniuojanti persona. - Kaip seniai girdi jį? - atsargiai paklausė bandydama suprasti informaciją, kurią ką tik gavo.
Papurčiusi galvą ir dėkingai šyptelėjusi, kai pokalbio tema vėl buvo pakeista, lengviau atsiduso. Viduje kirbėjo daugybė klausimų, kuriuos von Sjuard mielai būtų pateikusi Heidi, tačiau...
- Tavo globėjas tikrai apsidžiaugtų meškėnu, - nusijuokė bandydama įsivaizduoti, kaip vampyrė įteikia mielą meškėniuką savo globėjui visiškai nekaltu veidu.
-
Paklausta kodėl anksčiau to nepasakė, Heidi ir pati savęs to paklausė. Juk galėjo paprašyti žemės plotelio keliems augalams, kuriems visam gyvenimui neužteko tik ryškios lempos šviesos, kuri atitiko saulę. Aišku retas iš jų būtų išgyvenęs tokiomis sąlygomis ilgai, tačiau šiek tiek lauke būtų galėję išbūti.
-Nežinau net, tiesiog nepagalvojau apie tai, -bandydama suprasti, kas Sabrinai pasirodė juokinga, atsakė mergaitė.
Lyžtelėjusi dar šiek tiek ledų, jaunoji vampyrė pastebėjo, kad liko vos trečdalis to, ką turėjo prieš tai, kas ją šiek tiek nustebino, kadangi neprisiminė taip greitai valgiusi gardėsio iš pieno. Išgirdusi, kad vyresnioji vampyrė sutiko aplankyti jos krepšio vidų, tamsiaplaukė apsidžiaugė, kad pagaliau galės kažkam papasakoti apie augalus, augančius viduje. Klastuolė klausėsi jaunosios von Sjuard paaiškinimo dėl ko jai labiau patinka šios hobis, negu jos ir atvirkščiai. Aišku visą tai ji iš dalies suprato, tačiau džiaugėsi, kad Sabrina jos supratimą pavertė į normalų sakinį.
-Taip, -nesuprasdama kodėl vyresnioji vampyrė taip nustebo, atsakė Heidi. Aišku retas turėjo balsą galvoje, kuris funkcionavo kaip normalaus žmogaus protas, tačiau mergaitė buvo prie jo taip pripratusi, kad nematė tame nieko keisto. -Apie tris keturis metus. Atsirado, kai dar gyvenau vaiknamyje. Jeigu turi kokių klausimų, manau galėčiau į juos atsakyti.
Buvo keista matyti žmogų, taip susidomėjusį Balsu, tačiau jaunoji vampyrė tikėjosi, kad galbūt jaunoji von Sjuard apie tai žino kažką, ko nežino ji. Turėdama tokį spėjimą, tamsiaplaukė pabandė galvoje surasti daugiau informacijos apie Balsą, kurią galėtų pateikti, jeigu norės sužinoti daugiau. Nieko tau nebus, -nuramino vieną iš galvos draugų klastuolė, kadangi pajuto šiokį tokį nerimą galvoje. Heidi neįsivaizdavo kaip būtų gyvenusi, praradusi Balsą ar Reuben. Jie sudarė nemažą dalį mergaitės gyveno, tad būtų buvę sunku prisitaikyti prie gyvenimo be vieno iš jų. Net gi dabar, kai marso sakalas buvo likęs namuose, jaunoji vampyrė nesijautė taip pat gerai, nors šis ir buvo už pakankamai mažo atstumo.
-
Malonus vėjelis, atnešęs taip trokštamą gaivą, plūstelėjo į veidą, pakedeno plaukus, įsisuko į merginos švarkelį, o tuomet dingo. Trumpai nukirpti plaukai nugulė ant pečių iš vienos pusės paslėpdami žavingai ryškų merginos žandikaulį.
Linktelėjusi į Heidi žodžius žengė kelis žingsnius į šalį, o tuomet švystelėjo popierinį indelį su plastikiniu šaukšteliu į šiukšlių dėžę. Venisas Sabrinai patiko ir ne vien dėl paplūdimio ar taip ją žavinčio miesto centro, bet ir dėl neįprastos švaros ir tvarkos. Kiek spėjo pastebėti per kelias savaites, čia niekuomet nesimėtydavo joks popiergalis ar nereikalingas indelis nuo ledų ar kito skanėsto. Gatvės buvo neįprastai švarios. Tiesa, Anglijoje gatvės taip pat nesigyrė šiukšlėmis, tačiau tik atvykusi čia mergina pastebėjo tokią švarą.
- Hmm... - kiek nedrąsiai numykė ir vėl prisiartindama prie Heidi ir žingsniuodama koja kojon.
Savotišką balsą galvoje ji taip pat turėjo, tačiau tas balsas turėjo ir kūną bei vardą. Galėjo nuo jos nutolti šimtus kilometrų ir kalbėtis su ja be jokio vargo. Kiek žinojo, Heidi taip pat turėjo Marso sakalą, kas pradžioje von Sjuard privertė džiugiai nustebti, o ir Fandangas draugijos neatsisakė. Visgi apie bekūnį, beformį balsą niekuomet nieko nebuvo girdėjusi. Ne magijos pasaulyje jaunoji vampyriukė turbūt būtų atsidūrusi psichiatrinėje, tačiau čia, magijos pasaulyje, tai atrodė gana normalu. Čia ir vienaragiai buvo normalu, kas žiobarams būtų buvę neįtikėtina.
- Gerai... - nutęsė mintyse formuodama klausimą. - Ar tas Balsas... Ar su juo gali kalbėtis panašiai, kaip ir su savo Marso sakalu? Be to... Kokiomis aplinkybėmis jis atsirado? Turiu omenyje, kaip jis atsirado. Juk nenutiko taip, kad vieną dieną tiesiog ėmei jį girdėti? - nuoširdžiai susidomėjusi paklausė.
Vylėsi, kad jų pokalbio niekas neišgirs, antraip Sorenas sulauks skambučio, kad jo sesuo ir globotinė patupdytos psichiatrinėje ligoninėje ir prigirdytos įvairiausiais vaistais. O jei dar netyčia prasitartų slaugytojoms, kad jos abi vampyrės... Smagų nuotykį turėtų.
- Gal nebūtų ten taip ir blogai.
Sulaukusi pašaipios Fandango replikos, tyliai nusijuokė, o tada grįžtelėjo į Heidi.
-
Nors ledai šiek tiek atgaivindavo, nuo karščio, supančio miesto gatves, tačiau tai nebuvo pakankamai, bent jau Heidi. Kadangi šioji buvo pripratusi prie kiek šaltesnio oro, kuris čia susidarydavo tik tuomet, kai vėsus, nuo jūros atneštas vėjelis susijungdavo su skleidžiama saulės šiluma. Aišku tai trukdavo trumpai, tačiau vistiek būdavo malonu, o ypač po ilgo tarpo tarp jų.
Pamačiusi, kad Sabrina išmeta ledų indelį, mergaitė paskubėjo pabaigti ir savo porciją, kad nesijaustų labai keistai. Keli kąsniai ir jaunosios vampyrės delnuose liko tik bakterijos ir keletas vaflio trupinių. Laukdama klausimų, tamsiaplaukė apsidžiaugė, kad gyvena burtininkų pasaulyje ir tokie dalykai skamba ir atrodo pakankamai normaliai. Nebent tikėtojai fantastika, būtų patikėję tokiais dalykais, kurių šiame amžiuje buvo mažai.
Išgirdusi klausimus, klastuolė kiek apsvarstė, bandydama sugalvoti tikslų atsakymą.
-Taip, tai visai panašu į kalbėjimasį su Marso sakalu. Jis atsirado, kai buvau vaiknamyje. Kiek pamenu, vieną vakarą, gulėjau lovoje, negalėdama užmigti, tad nusprendžiau išeiti pasivaikščioti po koridorius ir tada, kažkuriuo metu jis atsirado tiesiog atsirado. Jokio didelio įvykio nebuvo, po kurio jis atsirado.
Tai buvo nelabai tiesa, kadangi prieš tai buvo įvykis - tėčio mirtis, tačiau Heidi abejojo, kad jis kažkaip susijęs su tuo. Kadangi kiek jai teko žinoti, iš kart po didelių įvykių, įvykdavo kažkas ir tam nereikėdavo daugiau mažiau savaitės. Aišku, kad tai žymiai pasireikštų prireikdavo ilgesnio laiko tarpo, tačiau tokiam dalykui, pagal mergaitės logiką, tiek laiko nereikėjo. Nebent jaunoji vampyrė Balso anksčiau negirdėjo. Tamsiaplaukė tokio dalyko galėjo paklausti bekūnio draugo, tačiau šis, tos savo gyvenimo dalies neprisiminė, kas nepadėjo šioje situacijoje.
Klastuolė dar šiek tiek pagalvojo ką dar galėtų šia tema pasakyti, tačiau nieko naujo nepavyko sugalvoti. Buvo smagu, kad kažkas tikrai domėjosi jos galvos draugu ir Heidi galėjo su Sabrina pasidalinti informaciją, kurią žinojo tik ji, Balsas ir Reuben - galvos trio.
-Bandžiau klausti apie tai, tačiau jis tvirtino, kad tos savo gyvenimo dalies neprisimena, tad nepavyko sužinoti kaip jis iš tikrųjų atsirado pas mane galvoje, -norėdama dar kažką pridurti, pasidalino šia informacija mergaitė.
-
Sabrina akimirką pasijuto it vyresnioji sesuo, keistu ir jai nesuvokiamu būdu suartėjusi su jaunėle, taip nuoširdžiai ja besirūpinančia ir bandančia išsiaiškinti, kas gi per vienas yra tas Balsas, kurį Heidi girdi savo galvoje. Būtų buvę viskas daug paprasčiau, jei tas balsas priklausytų jaunosios vampyriukės Marso sakalui. Kita vertus, jos nediskutuotų tokia tema ir Heidi neturėtų galimybės pasidalinti savo, kaip von Sjuard spėjo, paslaptimi.
Keista, bet rudaplaukė norėjo, jog tai, ką išgirdo iš Soreno globotinės, būtų ženklas, kad ja pasitikima, kad toks pareiškimas nėra žinomas visiems, o Heidi mielai dalijasi juo su dar visai neseniai pažįstama vyresne mergina.
Sužinoti, ką reiškia turėti jaunesnę seserį ar jaunesnį brolį, auksaakė neturėjo galimybės. Nežinojo, koks jausmas nuolat galvoti apie naivų, neišmintingą ir patirties trūkumą turintį neišmanėlį jaunėlį, kuris nė nemirktelėjęs nusisuktų sprandą, jei tik nuleistum nuo jo akis. Jaunoji von Sjuard būtent tokia ir buvo. Žinoma, ji sprando nenusisuko ir nė nemėgino, tačiau sudegino sausainius, vos nenužudė nekalto berniuko, išmaudė suaugusį, stiprų vyrą Londono parko ežere ir...
Papurtė galvą. Iki Heidi trumpaplaukė nė nesusimąstė, kad galėtų pasigesti žinojimo, suvokimo, ką reiškia rūpintis jaunesniu už save, apgalvoti pasekmes ne tik dėl savo veiksmų, bet ir dėl kito. Įdomu, ar Sorenas džiugiai priėmė naujieną, kad turės rūpintis maištaujančia paaugle? O gal, kaip jam ir pridera, reagavo be emocijų.
- Nelogiška, - rauktelėjo antakius vis dar negalėdama patikėti tokia neįtikėtina istorija.
Dėl nepaaiškinamų priežasčių Sabrinai norėjosi rasti apčiuopiamą to Balso kūną ir įrodyti tiek sau, tiek Heidi ir tam balsui, jog jis visgi turi kūną, tačiau nuvijusi tokią idėją šalin pabandė susikaupti.
- Hmmm... - tarstelėjo įnirtingai mąstydama. - Jei gali kalbėtis su Balsu, kaip su Marso sakalu, jis jaučia tavo emocijas ir jausmus, tiesa? Taip pat gali pateikti konkrečius klausimus?
Persibraukusi ranka per trumpus, purius plaukus apsidairė. Auksinės akys nuslydo Veniso gatvėmis. Merginą pasiekė tylus, malonus gatvės muzikanto melodijos skambesys ir Sabrina nejučia užsimerkė. Muzika ji nesidomėjo, tačiau jos klausytis jai patiko. Keistai hipnotizuodavo.
-
Nors Heidi anksčiau ir galvojo, kad jis turi kūną, tačiau po kiek laiko, priėjo išvadą, kad tai yra tik balsas, apsigyvenęs jos galvoje. Net gi bandė ieškoti Marso sakalų, kurie nebendrautų mintimis, tačiau nepavyko rasti jokios geros informacijos apie tai. Aišku šiek tiek jos buvo, tačiau vėliau paaiškėdavo, kad tai yra pernelyg pasenusi, kadangi ten aprašomi sakalai arba buvo mirę, arba buvo „išgydyti“.
Visą tai ką papasakojo mergaitė buvo nelogiška ir skambėjo lyg blogai išgalvota istorija. Iš Sabrinos žodžių irgi buvo galima suprasti, kad šioji sunkiai gali patikėti tuo. Aišku filmuose vaizduojami pagrindinio veikėjo jėgų pliūpsniai, po to, kai mirė brangus žmogus irgi nebuvo labai logiški, tačiau dauguma su tuo susitaikė ir tai laikė jau beveik logišku dalyku ir retai įsivaizdavo kaip kitaip jis gali įgauti jėgų, kad nugalėtų priešus.
Jų pokalbis ėmė panašėti į dviejų seserų, kurios išėjo pasivaikščioti po miestą ir aptarinėja dalykus, apie kuriuos nežino net tėvai, šiuo atveju Sorenas. Aišku jaunoji vampyrė dar nepilnai pasitikėjo jaunąja von Sjuard, tačiau jautė, kad su kiekvienu sakiniu, kurį išleidžia pro burnos ertmę, pasitikėjimas auga vis labiau.
-Taip, -linktelėjo tamsiaplaukė. -Aš taip pat galiu jausti jo jausmus, tačiau tai pasitaiko retai. Taip pat, kai tai įvyksta atrodo, kad tai yra mano, o ne jo jausmai. Reuben taip pat gali bendrauti mintimis su juo.
Klastuolė išsakė viską ką žinojo šituo klausimu ir kuo toliau, tuo labiau norėjo grįžti prie paieškų, kurios atskleistų, kas yra Balsas. Galbūt tai yra būtybė turinti kūną, o galbūt tai mažesnis atomų derinys, keistomis aplinkybėmis atsidūręs Heidi galvoje ir dabar ten gyvenantis. Kaip ten bebūtų, bet mergaitė abejojo, kad artimiausiu metu tai pavyks išsiaiškinti, nebent atsakymas slypi ten, kur ji dar neieškojo ir kur jis yra padėtas, lyg ant sidabrinės lėkštutės.
-
Pamažu Sabrina ėmė apsiprasti su tamsiaplaukės pareiškimu. Netgi kartu su Fandangu iškėlė kelias teorijas ir spėjimus, tik pasidalinti šiais neskubėjo. Reikėjo apmąstyti juos ir patikrintai, ar tokie spėjimai apskritai įmanomi.
Akimirką pasvarsčiusi ar to nereiktų pranešti Sorenui ir jo įtraukti į Balso analizavimą, pasiliko prie minties, jog šitai turėtų nuspręsti ne ji, o Heidi. Tai, kuo jaunoji vampyriukė pasidalijo su von Sjuard, buvo turbūt jos paslaptis, tad skelbti jos neketino. Kiek vėliau net pasibaisėjo savimi, kad apskritai svarstė tokią galimybę. Juk šitaip turbūt būtų sugriovusi ir tą menkutį Heidi pasitikėjimą ja.
- Galbūt dėl to, kad jis nenori ar nėra linkęs kitiems leisti suvokti, kaip jis jaučiasi? - pabandė spėti įsivaizduodama, kaip pati jaustųsi, jei Fandangas neleistų jausti to, kaip jaučiasi jis.
Liūdnai vyptelėjo. Vidinis balsas sukuždėjo, kad toks Marso sakalo elgesys itin nuliūdintų trumpaplaukę. Užsimezgęs tvirtas ryšys subliukštų, o ji... Papurtė galvą.
- Ar visada čia. Visur ir visuomet.
Nesusilaikiusi šyptelėjo. Neįkainojamas jausmas žinoti, kad visuomet turi atramą. Nė nepastebėjo, kada jiedu su Fandangu tapo tokie artimi.
- Manau, kad galėtume užsukti dar į parką apžiūrėti augalų, jei norėtum, o tuomet traukti į namus. Galėsiu padėti įminti šią mįslę, - draugiškai nusišypsojo apsidairydama.
Žvilgsniu susiradusi lentelę, nurodančia kryptį į Veniso parką, klausiamai sužiuro į Heidi kantriai laukdama šios sprendimo.
-
Neaišku kodėl, bet Heidi norėjo, kad Sabrina užduotų dar klausimų apie tai. Tikriausiai dėl to, nes beveik su niekuo apie tai nekalbėjo, o dabar gavusi šansą, net nežinojo ką turėtų pasakyti. Aišku tos informacijos nebuvo daug, tačiau mergaitė jautė, kad gavusi sudėtingesnį klausimą, būtų galėjusi be problemų į jį atsakyti, vos po trupučio galvojimo. Na taip, jaunoji vampyrė nebūtų galėjusi atsakyti į visus klausimus, tačiau į didžiąją dalį, sugebėtų.
Tamsiaplaukė pabandė pajausti ir suprasti, ką apie jų pokalbį mano Balsas, tačiau be Reuben atrodė, kad ten nieko nėra. Klastuolė kiek išsigando, kad jis kaip greitai atėjo, taip greitai ir išėjo, tačiau nurimo pajautusi dar kažką ir supratusi, kad dingti tikriausiai yra sunkiau, negu atsirasti galvoje. Palaukusi dar kažkokio jausmo, Heidi nusprendė, kad galvos draugas nenori atskleisti kaip jaučiasi, kai mergaitė apie visą tai kalba, labai atvirai ir nenuslėpdama smulkių detalių. Kaip nori, -mintyse gūžtelėjo pečiais, leisdama šiam elgtis, kaip jis nori.
-Gali būti, -išgirdusi retorinį jaunosios von Sjuard klausimą, pritarė jaunoji vampyrė.
Po klausimo ir šios atsakymo, tamsiaplaukė šiek tiek labiau susimąstė apie Balso slepiamus jausmus, tikėdamasi, kad šis anksčiau ar vėliau juos ims atskleisti vis labiau. Slapukavimas šiek tiek liūdino klastuolę, kadangi šio pokalbio metu, suprato, kad apie galvos draugą nežino labai daug, o ypač jo jausmų srityje ir kaip jis jaučiasi įvairiais gyvenimo momentais. Aišku Heidi ir pati ne visada juos atskleisdavo ir jausmus laikydavo savyje nuo viešumos, tačiau jų neslėpdavo nuo Reuben ir Balso, ką darė prieš keturis penkis metus, mintyse iš niekur atsiradusios papildomos mintys, kurios mergaitę lydėjo visur.
-Gerai, -išgirdusi pasiūlymą eiti į parką, pritarė jaunoji vampyre. Tamsiaplaukė džiaugėsi, kad galės pamatyti naujojo žemyno augalus, kuriuos salos šalyje, galėjai pamatyti nebent botanikos sode ar prašmatniuose ir turtingų žmonių pripildytuose namuose.
Pasivijusi Sabriną, klastuolė kartu su šia, patraukė parko link. Heidi tikėjosi kad juo nenusivils ir turės bent vieną vietą mieste, kur galės apsilankyti, kai modernaus namo aplinka šiek tiek atsibos.
-
Auksinės akys nuslydo trinkelėmis išklotu paviršiumi. Tarpuose suneštą smėlį į viršų pakėlė šoktelėjęs vėjas, bet taip pat staigiai atsiradęs, čia pat ir dingo. Floridos klimato sąlygomis toks vėjas buvo tikra atgaiva. Ledai, beje, taip pat.
Sėdėdama ant vienos iš kavinukės kėdžių, sulenkusi kojas ir laikydama šias prie savęs, užsimerkusi kelias akimirkas mėgavosi vėjeliu. Perbraukęs per nuogą, šortų nedengiamą kojų odą, pakedenęs trumpus, pečius siekiančius plaukus ir maloniai pakštelėjęs tiesiai į veidą, privertė Sabriną atsimerkti. Kilstelėjusi galvą nusekė tolstantį vėją. Šis kiek palenkęs palmes, jų ilgus lapus dingo iš akiračio ir auksaakė nenoromis tyliai atsiduso.
Šalia kėdės gulintis Saiko kilstelėjo galvą klausiamai dirstelėdamas į savo šeimininkę. Pastebėjusi šuns įsmeigtą žvilgsnį į ją, mergina kiek pasilenkė, paglostė šio galvą, pakasė paausius ir keturkojis nurimęs vėl pasidėjo galvą ant letenų. Nors toks klimatas nebuvo pats geriausias haskiui, bet mažasis šeimos narys dievino pasivaikščiojimus, ypač miesto centre, o labiausiai - kai jį išsivesdavo abi vampyrės ir šis galėdavo įvalias vaikytis jas, lakstyti aplink ir šokčioti iš laimės. Tiek ne daug tereikėjo, kad jis būtų laimingas. Dabar pūkuotasis taip pat atrodė laimingas - gulėjo ant vėsių trinkelių, nunarinęs galvą ant letenų, klausydamasis savo šeimininkės ir Heidi poilsio bei stebėdamas visą aplinką.
Kurį laiką stebėjusi savo augintinį, plačiai šypsodamasi, kai šis nusižiovavo ir krito it negyvas ant vėsių trinkelių, pasisuko į Heidi. Šaukšteliu užkabino savo ledų porciją, įsidėjo į burną ir mėgaudamasi sklindančia vėsuma, pakreipė galvą į jaunąją vampyriukę.
- Ką veiksim po tokios didelės ledų porcijos? - nusijuokė pamaišydama tirpti pradėjusią ledų porciją.
-
Šalti ledai, vėjas bei muzika, buvo puikus derinys karštą vasaros dieną. Aišku muzikos tokiomis dienomis nebuvo daug, tačiau karts nuo karto, kažkur tolėliau pasigirsdavo keletas natų, kurios susijungusios sukurdavo gražią melodiją. Tokiomis dienomis, taip pat atrodė, kad gali suvalgyti nelimituotą kiekį ledų, nes vienaip ar kitaip, viskas būtų išgaravę iš kūno. Žvalgydamasi aplinkui, Heidi stebėjo vėjo nešamas smėlio smilteles ir palenkiamas palmes. Dėl keistų priežasčių tai buvo pakankamai įdomu, kad mergaitė tai galėtų stebėti šitą procesą beveik visą dieną. Aišku tai privertė pamiršti, kad rankoje laiko ledų porciją, kuri po truputi mažėjo, tirpdama ir bandydama pabėgti per vaflio šoną. Pajutusi, kad kažkas šalto užtiško ant piršto, jaunoji vampyrė grįžo į tikrovę ir išgelbėjusi bėgančius ledus ėmė tęsti šių valgymą, nenorėdama, kad juos visus prarytų saulė ir jai nebetektų.
Nors su von Sjuardais gyveno jau ne pirmą dieną, tačiau vis dar buvo keista, leisti laiką kartu su jais, o ypač Sabrina. Iš šalies, tai atrodė kaip dviejų sesių leidimas laiką kartu, tačiau tikrovė buvo kiek kitokia. Aišku tarp jų tvyrojo į tai panaši aura, tačiau tamsiaplaukė net neįsivaizdavo, ar ji to neprisigalvoja. Jeigu tai jautė ne tik klastuolė, įdomu ar ji galėtų, vyresniąją vampyrę, vadinti seserimi. Tai skambėtų kiek keistokai, tačiau džiaugtųsi turėdama, kad ir nepilną seserį.
Išgirdusi klausimą Heidi ėmė svarstyti ką galėtų atsakyti, kadangi sunkiai įsivaizdavo kitą veiklą, negu knisimasis tarp augalų.
-Na manau, kad pirmiausia reiktų išsportuoti bent dalį gautų riebalų, -nusijuokė mergaitė, ištiesdama kojas, -reikia gi palaikyti vasarinį kūną, -apsimestinai surimtėdama, papildė savo atsakymą jaunoji vampyrė.
-
Nesusilaikiusi nusijuokė. Heidi pernelyg susikaupus ties vėjo stichijos taršomais medžiais ir smėlio smiltelėmis, ledai spėjo sugalvoti pabėgti iš vaflio, deja, turbūt gerai neapgalvoję plano nutiško mergaitei ant rankos ir atkreipė šios dėmesį. Stebėdama, kaip jaunoji vampyriukė imasi doroti bėgančius ledus, užkabino savuosius dar kartelį šaukšteliu. Bananiniai ledai ir vėl ištirpo von Sjuard burnoje. Mėgaudamasi vėsuma pakreipė galvą ir įsiklausė į kiek toliau gatvėje žmonių dėmesį traukiantį gatvės muzkantą. Šio melodija keistai hipnotizavo, o kur dar iš pačios kavinukės sklindanti maloni, tyli melodija.
- Kalorijas, Heidi, kalorijas, - garsiai prunkštelėjusi iš mažosios vampyriukės žodžių papurtė galvą von Sjuard.
Atrodė, kad kuo daugiau abi merginos laiko leidžia kartu, tuo labiau ryšys tarp jų stiprėja. Nebuvo tikra, ar taip pat jaučiasi ir tamsiaplaukė, bet per kelias savaites, kurias praleido JAV ne tik su Sorenu, bet ir su Edgaro globotine, ėmė šia pasitikėti daug labiau. Tiesa, vis dar nedrįso prisipažinti apie Mayran. Tiesa sakant, ji nedrįso to pripažinti net pati sau, ką jau kalbėti apie kitą.
- Ar nori pasakyti, kad mes - storos? - šįkart nesusilaikiusi garsiai nusikvatojo, bet tuoj pat surimtėjo atminty iškilus prisiminimui.
Buvo tikra, kad to vaizdo niekuomet nepamirš, kad ir kaip labai norėtų išmesti jį iš galvos, ištrinti visam laikui, buvo tikra, kad jis įstrigo amžiams. Vaizduotė dailiai, itin ryškiai ir tikroviškai atkūrė paskutinį jų su Mayran susitikimą, o kaip svarbiausią detalę pabrėžė šio pusnuogį kūną. Už šitai Sabrina nekentė savo vaizduotės ir savęs. Garbanius aiškiai pasakė, kad jie tik draugai, o dabar ji negali nustumti to kvailo prisiminimo į šalį, nors save jau spėjo įtikinti, kad Mayran jai tik draugas, jie buvo ir bus tik draugai. Jai nereikia nieko daugiau tikėtis.
Blogiausia, kad atvykus čia, į JAV, teko pripažinti sau, nors ir nenoriai, kad vaikinas jai patinka. Neįsivaizdavo, kaip anksčiau to nesuprato, bet už tokias mintis savęs nekentė. Žinojo, kad jis pasirinko kitą ir ją, Sabriną von Sjuard laiko tik nuostabia drauge. Bent tai buvo paguoda. Ji galėjo tikėtis, kad jų bendravimas nenutrūks, nes ji, kaip draugė, jam per daug svarbi.
Visgi auksinės akys apsiblausė, tapo liūdnos ir keistai tuščios. Įsmeigusi tuščią žvilgsnį į horizontą visiškai pamiršo apie ledus. Šie nuo kaitrios saulės pamažu ėmė tirpti, bet Sabrina nebekreipė dėmesio. Žvilgsniu klaidžiojo po niekam kitam neregimą pasaulį. Tiesa sakant, nė pati nesuprato, ką mato. Atrodė, kad kartu stebi visą pasaulį, o kartu - nieko.
-
Heidi susimąstė, ar Sabrina jaučia tą patį ką ir ji. Galbūt visą tai buvo tik mergaitės fantazija ir jaunoji von Sjuard, ją laikė tik drauge ar iš viso blogiau - kančia ir apsimetė, kad jos draugės ir bendravo maloniai, kad ji neliūdėtų. Jeigu tai būtų pasitvirtinę, jaunoji vampyrė būtų šiek tiek nuliūdusi, bet buvo labai įsitikinusi, kad taip nėra. Dar šiek tiek pagalvojusi, tamsiaplaukė nusprendė, kad to kažkada reikės paklausti. Nors ir kaip norėjosi tai padaryti dabar, tačiau geriau pamąsčiusi, nusprendė tai padaryti vasaros pabaigoje, kai abidvi jau gerai žinos atsakymą į šitą klausimą.
Klastuolė šiek tiek susigėdo, kai buvo pataisyta Sabrinos, tačiau pasistengė to neparodyti, kas kaip šiai atrodė, nelabai pavyko. Heidi šiek tiek pasisuko į šoną, atsisukdama į saulę. Mergaitė neprisiminė kada paskutinį kartą sėdėjo taip ramiai ir mėgavosi diena. Galbūt vienas iš tokių momentų buvo Hogvartse, tačiau tuomet ji būdavo viena ir nebūdavo tokio pat malonaus pojūčio.
-Ne, tikrai ne, -išgirdusi kiek keistoką Sabrinos klausimą, nusijuokė jaunoji vampyrė. -Mes esam puikios formos.
Nors jų pokalbiai buvo keistoki ir tamsiaplaukė nebūtų kalbėjusi tokiomis temomis su niekuo kitu, tačiau atrodė, kad su jaunąja von Sjuard, galėjo kalbėti visomis įmanomomis temomis. Su kiekviena diena, klastuolės pasitikėjimas augo ir spėjo, kad vasaros pabaigoje galės išsipasakoti net tamsiausias savo paslaptis, kurių, jos džiaugsmui, dar nebuvo. Neįsivaizdavo ar iš viso turi paslapčių, kurios graužtų ją iš vidaus.
Kai saulės šviesa jau įkyrėjo akis, Heidi atsuko veidą, atgal į Sabrinos pusę, tikėdamasi, kad tai paskatins pokalbio pratęsimą, tačiau išvydo tai, ko nelabai tikėjosi. Jaunoji von Sjuard atrodė nuliūdusi, kas paskatino mergaitę susimąstyti ar ji padarė kažką, kas šią nuliūdino.
-Kas nutiko? -rūpestingai paklausė mergaitė, nenorėdama, kad šiek tiek vyresnė vampyrė, dar labiau, liūdėtų, o šioji nieko dėl to nedarytų. Toks poelgis nebūtų buvęs nei labai draugiškas, nei labai seseriškas, jeigu jos abidvi būtų sutarusios, dėl vienos kitos laikymo seserimis.
Jaunoji vampyrė iš dalies tikėjosi, kad Sabrina nepabijos jų trumpo bendravimo laiko ir pasidalins tuo, kas šią slegia. Tai tikriausiai būtų kažkiek pradžiuginę tamsiaplaukę, kadangi šioji būtų galėjusi kažkaip padėti jai ir net gi galbūt, galėtų imti vadinti, jaunąją von Sjuard, drauge. Nors klastuolė ir tikėjosi, kad su ja bus pasidalinta sunkumais, tačiau tuo per daug netikėjo ir net gi neįsivaizdavo, kaip turėtų kažką guosti, o ypač vos kelias savaites pažįstamą žmogų. Tačiau nujautė, kad vos tik sužinos problemą, žodžiai ims patys piltis iš burnos ir jie galbūt nuramins Sabriną.
-
Atsiprašančiu žvilgsniu pažvelgė į šalia sėdinčią klastuolę. Pataisydama ją tikrai nenorėjo įžeisti ar sugėdinti, be to, vylėsi, kad tokių žodžių jaunoji vampyriukė rimtai nepriims, jos juk juokavo, tačiau, regis, šįkart kiek per stipriai Sabrina perlenkė lazdą. Ir nors spėjo pastebėti, kaip Heidi bando paslėpti tai, kad susigėdo, nieko nesakė. Manė, kad ištarus žodžiais atsiprašymą mergaitę priverstų pasijusti tik dar nejaukiau ir sugėdintų dar labiau.
Nusprendusi paprasčiausiai pereiti prie linksmesnės temos, o netrukus prisijungus ir Edgaro globotinei, jaunoji von Sjuard plačiai nusišypsojo.
- Jau geriau, - nusijuokė palinksėdama galva.
Išgirdęs jaunųjų vampyrių balsus, Saiko kilstelėjo galvą, bakstelėjo nosimi šeimininkei koją, kiek pasimuistė, o tada ir vėl patogiai susirangė ant vėsių trinkelių. Nežymiai šyptelėjusi rudaplaukė giliai įkvėpė. Iki šiol nesuvokė, kaip stipriai buvo pasiilgusi Mayran. Praėjo vos kelios savaitės, bet mintis, kad ji nebegalės nuvykti į Londoną kada panorėjusi velniškai liūdino. Dar labiau liūdino tai, kad garbanių matys itin retai, jei apskritai kada nors dar išvys.
- Ką? - sugrįžusi iš savo pamąstymų, staigiai kryptelėjo galvą. - Aaa... Nieko, - gūžtelėjo pečiais neketindama apkrauti Heidi savo problemomis, ypač, nenorėdama, kad kas nors žinotų, kaip ji jaučiasi Wallflowerio atžvilgiu.
Toptelėjo, kad ji turbūt buvo per daug paskendusi savo mintyse ir visai užmiršo, kad šalia sėdi ir jaunoji vampyriukė. Pravėrusi rausvas lūpas ketino atsiprašyti ir dar kartą patikinti, kad viskas gerai, tačiau susilaikė neištarusi nė vieno žodžio. Atrodė nesąžininga, kad Heidi pasipasakojo apie Balsą, turbūt ja pasitikėjo, o ji nieko nepasakoja. Nė žodeliu neužsiminė apie Etaną ar Mayran.
- Na... Nežinau nuo ko turėčiau pradėti, - pasiryžusi papasakoti bent šiek tiek apie garbanių, nejaukiai pasimuistė, sukikeno ir sukaupė drąsą. - Londone liko ne tik senieji namai, senelis ir Fasiras, bet ir... Draugas... - trumpam nutilusi žvilgtelėjo į žemę.
Staiga drąsa ir pasiryžimas kažkur išgaravo. Sabrina jautėsi it nuoga vidury gatvės, pilnoje žmonių. Žinojo, kad pokalbį girdi tik Heidi, kuria mergina pasitikėjo, ir Saiko, kuris jokiam žmogui nieko nebūtų išpasakojęs, bet vis tiek jautėsi be galo nejaukiai.
- Manau... - nurijusi seiles ir vis dar žvilgsniu klaidžiodama po trinkeles, gaudydama smėlio smilteles, tyrinėdama stalo kojas, tęsė. - Manau, kad jis man patinka, bet paskutinį kartą, kai matėmės... Jis leido suprasti, kad laiko mane tik drauge ir nieko daugiau negaliu tikėtis. Iki atvykstant į JAV aš taip pat laikiau jį tik draugu ir nieko daugiau, bet mintis, kad jam patinka kita mergina, jis ja žavisi... Įskaudino mane... - prisipažinusi nedrąsiai žvilgtelėjo į jaunąją vampyriukę.
Tikėjosi, kad ši neims jos smerkti, o nepatogus, nemalonus jausmas netrukus dings. Keista, bet dabar von Sjuard suvokė, kad Heidi ji pasitiki ir net gi daug labiau nei manė. Ji to nė pati sau nebuvo pripažinusi, o dabar viską išklojo jai!
- Aš žinau, kad esu siaubinga draugė... Todėl suvokusi, kaip jaučiuosi aš visą šį laiką bandžiau įtikinti save, kad jis man tik draugas, kad nieko jam nejaučiu ir, manau, kad... - trumpam įkvėpė. - Manau, kad man pavyko...
-
Laukdama Sabrinos atsakymo, Heidi stengėsi nepanirti savo mintyse, kad nepasirodytų nemandagi, neišgirsdama to, kas slegią šią. Aišku tai buvo kiek sunkoka, tačiau mergaitė galų gale save prisivertė susikaupti tik ties jaunąja von Sjuard, kuri nebuvo panašu, kad girdėjo tai ko klausė jaunoji vampyrė arba bent dar ne iki galo suprato, kad buvo klausta jos. Sulaukusi atsakymo, kurį būtų pateikęs bet koks nepažįstamas žmogus, tamsiaplaukė kiek nusivylė, tačiau per daug dėl to nesijaudino. Juk negali norėti, kad žmogus, kurį pažįsti vos dvi savaites, tavimi pilnai pasitikėtų.
Vis dar tebestebėdama vyresnėlę vampyrę, klastuolė beviltiškai laukė dar kokio papildymo. Supratusi, kad jos žvilgsnis gali trikdyti Sabriną, šį nukreipė kažkur į tolį. Labai nesinorėjo, kad tai sutrikdytų jų draugystę, tačiau tyla lyg sakė, kad tai yra beveik galas. Aišku tyloje jos sėdėjo ne pirmą kartą, tačiau ši tyla buvo liūdna, tikriausiai viena iš liūdniausių tylų, kurioje teko buvoti Heidi. Laikas ėjo panašiu liūdnumu ir mergaitė jau norėjo užvesti kitą temą, kad jaunoji von Sjuard taip neliūdėtų, tačiau šiai prabilus, jaunoji vampyrė kiek nustebo ir nežinodama ką pasakyti, tik klausėsi.
Neaišku kodėl, bet tamsiaplaukei tai šiek tiek panašėjo į išpažintį. Šioji iš dalies jautėsi lyg kunigas, kuris klausėsi vyresnėlės išpažinties. Tai buvo pakankamai keistas jausmas, kad jį būtų galima apibūdinti geriau. Vėl atsisukusi į Sabriną, klastuolė ėmė stebėti jos akis, bandydama bent iš dalies suprasti, kas dedasi šios galvoje. Tai buvo pakankamai sunku, kadangi šioji atsisakė palaikyti akių kontaktą. Heidi iš dalies suprato kaip ji jaučiasi, jai taip pat ne visada pavykdavo kalbėti žiūrint į akis, o ypač tuomet, kai kalbėdavo apie kažką asmeniško.
Praėjo dar šiek tiek laiko ir tarp jų įsitvyrojo tyla, mergaitė neįsivaizdavo ką dabar turėtų sakyti, kaip paguosti. Nesinorėjo tik dar labiau pabloginti situacijos, o tuo labiau, kai šitoje srityje nebuvo patyrusi.
-Tu nesi siaubinga draugė, -pradėjo jaunoji vampyrė, -tu esi draugė, kurios norėtų kiekvienas ir aš esu labai laiminga, kad turiu tave, -spėliodama koks gi jo vardas, tęsė tamsiaplaukė. -Jeigu jūs buvote tokie geri draugai, aš vargu ar patikėčiau tuo, kad jis laiko tave tik drauge. Galbūt jis yra pasimetęs, galbūt.., -klastuolė norėjo pridurti, kad galbūt jis slėpė jausmus, minėdamas kitą merginą, tačiau omeny turėdamas Sabriną, tačiau nežinodama situacijos, nusprendė to nesakyti ir pasakyti kažką kito, -galbūt jis bijo pripažinti sau, kad tu esi skirta jam.
Heidi neįsivaizdavo ar tai ką pasakė buvo gerai, ar tai tik pablogino situaciją, tačiau tikėjosi, kad tai leido suprasti, kad nesvarbu kas, mergaitė ją palaikys.
-Taip pat, nemanau, kad yra gerai įtikinėti save, kad nieko jam nejauti, kai tikrovėje, yra priešingai.
Labai norėjosi pridurti sakinį, kuris skatintų Sabriną prisipažinti jam, tačiau šiek tiek bijojo tai sakyti, jeigu kartais šios simpatija, jai nejaučia to pačio.
-
Širdis krūtinėje kelis kartus keistai suplakė mintims nukrypus apie vaikiną, bet Sabrina po didelių, nuobodžių, kankinančių pastangų, trukusias ištisas kelias savaites, paprasčiausiai kelis kartus ramiai įkvėpė, iškvėpė ir prisiminė tik tai, kas nekeltų jokių keistų jausmų ar minčių. Iš atminties ištrynė savo kvailą, beviltišką prašymą mintyse ją pabučiuoti. Ištrynė ir tai, kaip kvailai jautėsi suvokusi, kad Mayran ją įskaudino klausdamas patarimo dėl kitos.
Jautėsi kalta, kad savo pabėgimu užbaigė paskutinį jų susitikimą Londone, bet pažadėjusi sau būti geresne drauge ir labiau stengtis, jei tik Wallfloweris atvyks į JAV, nuramino save ir šitaip dar kartą įtikino, kad tikėtis nieko nereikia. Jis jos draugas, o ji pasistengs būti pačia geriausia drauge ir kitą kartą atvykus jam nuoširdžiai patars, kaip elgtis, kad sužavėtų jam patinkančią merginą.
Tokioms mintis užsilikus Sabrinos galvoje po ilgų kankinančių savaičių, kai šios pagaliau davė rezultatą, rudaplaukė akimirksniu pasijuto daug drąsiau. Galbūt tam padėjo ir išsipasakojimas bei žinojimas, kad dabar ji pasitiki Heidi, o jaunoji vampyriukė tai neabejotinai suprato. Juk ji sugebėjo būti gera drauge ir Mayran iki tos akimirkos, kol nesusigaudė jausmuose, tad gali būti puikia drauge ir Mollson, o, kaip nuojauta kuždėjo, jai taip pat reikėjo draugės.
Surikiavusi visas mintis pagaliau von Sjuard kilstelėjo galvą ir drąsiau pažvelgė į draugę. Negalėjo patikėti, kad viską išklojo Heidi, kuriai vos penkiolika ir ši, kaip auksaakė neabejojo, nebuvo jautusi dar nieko panašaus jokiam vaikinui, o dabar buvo priversta klausytis, kaip ji, Sabrina von Sjuard, sumautai jaučiasi dėl jai neatsakančio tuo pačiu draugo.
Edgaro globotinės žodžiai keistai sušildė buvusios varniukės vidų. Nesutramdydama šypsenos ji plačiai nusišypsojo ir dėkinga linktelėjo. Keista, bet turbūt būtent tokius žodžius jai ir reikėjo išgirsti. Žodžius, kurie bent trumpam atitrauktų nuo slegiančių minčių.
- Ačiū, - draugiškai nusišypsojo. - Tu nė neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad visa tai papasakojau ne kam nors kitam, o tau. Ačiū, - dar kartelį padėkojo, bet į šią padėką tilpo daugiau nei Sabrina būtų galėjusi išsakyti tūkstančiais žodžių.
- Ne, - papurtė galvą liūdnai vyptelėdama. - Jis nebūtų šitaip užbaigęs to susitikimo... Jis... - taip ir nepabaigė sakinio leisdama keistam jausmui susirangyti viduje.
Žinojo, kad Mollson žodžiai tebuvo spėjimas ir jokiais būdais negalėjo būti tiesa. Ji matė, kaip Mayran žvelgė į ją, matė, kaip jis draugiškai jai šypsodavosi ir daugybę kartų pakartojo, kad jie tik draugai. Ne, jis nieko panašaus jai nejautė. Bet visgi...
Nežymiai papurčiusi galvą, neleisdama sau galvoti apie tai, o vėliau likti įskaudintai, suėmė save į rankas ir nusprendė kiek kitur pakreipti pokalbį, bet išgirdusi sekančius klastuolės žodžius liko be amo. Kelis kartus sumirksėjusi nuostabos kupinomis akimis Sabrina pravėrė rausvas lūpas, užsičiaupė, o tada dar kartelį viską pakartojo. Nors Heidi už ją buvo jaunesnė, bet šioje situacijoje buvo protingesnė. Kur kas protingesnė už ją.
- Turbūt tu teisi, bet... Nenoriu jo prarasti, todėl pasistengsiu būti tokia drauge, kurios jis nusipelnė, o savo jausmus... Mano jausmai... Jie galiausiai išnyks, - gūžtelėjo pečiais.
Auksinės akys akimirką atrodė, kaip niekad liūdnos. Gilios, persmelktos liūdesiu, nusivylimu ir ilgesiu, jos atrodė pavojingesnės už bedugnę, tačiau kartu - neįprastai žavingos. Neišmokusi tinkamai slėpti jausmų, Sabrina nė pati to nesuprasdama leisdavo kitiems pastebėti jos emocijas. Galbūt taip retkarčiais būdavo tik geriau.
- Be to, - papurčiusi galvą, leisdama žvilgsniui susigrąžinti keistus laimės žiburėlius, kurie pasirodydavo kaskart, kai prakalbdavo apie Mayran. - Manau, kad turėsi progą su juo susipažinti. - kur kas linksmiau nusišypsojo, mat mintis, kad garbanius atvyks, džiugino von Sjuard.
- Ir labai greitai, - sukikeno.
-
Išsakiusi viską ką turėjo, Heidi laukė Sabrinos reakcijos. Net gi pati pabandė įsivaizduoti kaip jaustųsi, būdama šios vietoje. Ko labiausiai norėjo mergaitė, tai, kad jos išleisti žodžiai bent kažkiek pradžiugino vyresniąją merginą, o ne būtų sugadinę šios nuotaiką dar labiau. Tai tikriausiai buvo vienintelis tikslas, kurio ji bandė pasiekti. Pamačiusi trumpaplaukės veide atsiradusią šypseną, jaunoji vampyrė nesusilaikė taip pat nenusišypsodama. Tamsiaplaukė džiaugėsi, pasiekusi tokį mažą, tačiau kartu ir didelį pasiekimą. Taip pat džiūgavo ir dėl to, nes įsitikino, kad yra pilnai pelniusi Sabrinos pasitikėjimą, o tuo pačiu ir įtvirtino savo pasitikėjimą ja.
Išgirstas „ačiū“ sušildė klastuolės širdį ir viduje ji ėmė džiaugtis tik dar daugiau. Neprisiminė, kada dėl tokios padėkos būtų buvusi tokia laiminga, galbūt to nebuvo niekada, tad šis pirmas kartas buvo labai džiugus ir nujautė, kad tai išliks atmintyje ilgam.
Klausydamasi Sabrinos žodžių, Heidi ja šiek tiek nusivylė, kadangi šioji savo jausmus planavo paleisti vėjais, tačiau nieko dėl to negalėjo padaryti. Ji net neįsivaizdavo, ką gali reikšti kažką mylėti. Aišku ji mylėjo savo tėvus, mylėjo ir Edgarą, tačiau tai buvo kitokia meilė. Tai buvo labiau buitinė meilė, kas buvo labai maža kruopelytė tikros, visu kūnu spinduliuojančios meilės, kurią jautė jaunoji von Sjuard nesusipratėliui. Mergaitė tikėjosi, kad tokia būsena ateityje aplankys ir ją, ir šioji galės, patarimų, kreiptis į trumpaplaukę. Aišku tik įsitikinusi, kad tai jai per daug nepriims šios dienos, jeigu kartais, šis nejaučia jai to paties.
Jaunoji vampyrė iš apmąstymų grįžo puikiu laiku, kadangi sužinojo džiugią naujieną, kad nepažįstamasis vaikinas, greitu laiku atvyks čia. Tamsiaplaukė nežinojo kaip turėtų dabar jaustis, sužinojusi šią naujieną. Ar ji turėjo džiaugtis, ar - jaudintis? Aišku klastuolė nenorėjo džiaugtis labiau nei Sabrina, tačiau taip pat nenorėjo dėl to ir per daug jaudintis, tad teko bandyti rasti to viduriuką. Heidi labai nekantravo susipažinti su tuo žmogumi, kuris pakerėjo jaunosios von Sjuard širdį. Mergaitė spėjo, kad šios planavimai paslėpti savo jausmus, tuo metu bus beviltiški ir nieko verti. Jaunoji vampyrė būtų labai nustebusi, jeigu nesusipratėlis nebūtų jų pajautęs ir jeigu ją tikrai mylėtų, prisipažinęs.
-Skamba smagiai, -nenorėdama palikti tylos, džiugia šypsena, šyptelėjo tamsiaplaukė.
Norėdama kažkaip pakeisti temą, klastuolė ėmė mąstyti, kokia tema jos galėtų kalbėti, tačiau jos liūdesiui niekas neatėjo į galvą. Mintys vis dar sukosi apie neseniai aptartą temą, nors tai jau reikėjo palikti praeityje.
-Ar esi dalyvavusi kokiame turnyre? -staigiai sugalvojusi klausimą, užklausė Heidi. Kadangi žinojo, kad kitais metais jos laukia galimybė dalyvauti Burtų trikovės turnyre, o šioji apie tai rimtai svarstė ir tikėjosi, kad šiai teko dalyvauti jame ir jeigu taip, turi kažkokių patarimų.
-
Mintims nuklydus apie Mayran, toptelėjo, kad ji taip ir nepasakė jo vardo, nė žodeliu neužsiminė apie tai, kas jis - žiobaras, burtininkas, vampyras ar vilkolakis. Nujautė, kad smalsumas kankina Heidi, bet pažvelgus į šią, Sabrina neišvydo nieko panašaus. Arba klastuolė puikiai slėpė smalsumą, arba buvo tvirtai nusprendusi leisti trumpaplaukei pačiai viską papasakoti, be jokio spaudimo. Už tai jaunoji von Sjuard mintyse dar kelis kartus padėkojo mergaitei.
Nors ši buvo keleriais metais jaunesnė, patyrusi ir mačiusi kur kas mažiau, atrodė, kad Edgaro globotinė ne tik buvo daug išmintingesnė, bet ir patyrusi daugiau už ją. Heidi turbūt neleido laiko veltui Hogvartse, o atidžiai visko klausėsi ir vykdė nurodymus tuo metu, kai ji, Sabrina von Sjuard, buvo nutrūtgalvė, vėjavaikė ir pašėlusi varniukė.
Prisiminusi Hogvartsą auksaakė trumpam šyptelėjo, prabėgomis peržvelgė visus prisiminimus, o tada sugrįžo prie pokalbio. Sutelkusi dėmesį į priešais sėdinčią draugę, Kasandra pastebėjo prieštaravimą šios akyse. Mollson aiškiai nepritarė jos sumanymui pamiršti savo jausmus ir būti tik gera drauge, bet garsiai to neišreiškė. Neprasitarė nė žodžiu apie tai ir mergina už tai buvo be galo dėkinga. Žinojo, kas toks planas prasta idėja, bet kito pasirinkimo neturėjo. Negalėjo leisti tikėtis daugiau nei garbanius galėjo pasiūlyti.
Linktelėjo draugei džiugiai priėmus naujieną. Keista, bet Heidi džiugesys pralinksmino ir Sabriną. Mintis, kad Mayran su klastuole susibendraus, privertė dar šiek tiek kilstelėti lūpų kampučius. Nujautė, kad šie būtų geri draugai.
- Ne, - papurtė galvą džiaugdamasi, kad tema apie jos jausmus, kurią ji pati ir pradėjo, buvo baigta. - Ketini dalyvauti Burtų trikovės turnyre? - pateikusi savo spėjimą, klausiamai sužiuro į mergaitę.
-
Laukdama atsakymo Heidi neįsivaizdavo, kuo dabar turėtų užsiimti. Muzika nutilo, vėjas atrodė taip pat nurimo, tik karts nuo karto sujudėdavo ant grindinio nusileidusios smėlio smiltelės. O kas blogiausia, mergaitė nebeturėjo ledų. Aišku, ji per šią dieną jau buvo suvalgiusi ne vieną porciją, tačiau vėjo trūkumas ir dėl šio reiškinio, karštėjantis oras, vertė kūną, jų reikalauti daugiau. Ignoruodama šio norus, nes visiškai nenorėjo, po dar vienos porcijos, vėliau klūpėti tualete, nes per visą dieną valgė daugiau ledų negu kito maisto, jaunoji vampyrė dairėsi aplinkui, tikėdamasi, kad akys užkabins už kažko įdomaus. Tačiau šiokiam tokiam tamsiaplaukės nusivylimui, nieko naujo nesimatė. Aišku galėjo stebėti kitoje pusėje esantį meną, kuris stebėtinai neatsibosdavo, tačiau šią akimirką nesinorėjo užsiiminėti tokia veikla.
Išgirdusi neigiamą Sabrinos atsakymą, klastuolė kiek nuliūdo, nes labai tikėjosi, kad ji galėtų ją išmokinti vienokios ar kitokios gudrybės, kuri padėtų išlikti gyvai. Sulaukusi klausimo apie dalyvavimą, Heidi susimąstė, nežinojo kaip turėtų į tai atsakyti, kadangi apie tai buvo galvojusi, tačiau ne tiek, kad būtų užtikrinta savo sprendimu. Nors viena pusė ir norėjo dalyvauti bei patirti naujų išgyvenimų, tačiau savisaugos instinktas tam labai prieštaravo ir bandė mergaitę atkalbėti.
-Net neįsivaizduoju, -prisipažino jaunoji vampyrė. -Šiek tiek mąsčiau apie tai, tačiau galutinio atsakymo nepriėjau. Didesnė mano dalis nori dalyvauti jame, tačiau likusi tam priešgyniauja ir nors šioji yra mažesnė, tačiau galingesnė ir taip jos abidvi išsilygina. Bent jau dar yra laiko galvojimui, -apsidžiaugė tamsiaplaukė.
Dar šiek tiek pamąsčiusi, klastuolė nusprendė, kad vienaip ar kitaip, Sabrina gali turėtų triukų, kuriuos būtų galima pritaikyti norint išgyventi.
-Gal turi kokių patarimų, kaip išgyventi Burtų Trikovės turnyro metu? -nusijuokė Heidi.
-
Instinktyviai pakreipė galvą į tą pusę iš kurios visai neseniai sklido muzika. Paprastam burtininkui ar žiobarui ši turbūt buvo negirdima, gatvės muzikantas buvo pernelyg nutolęs nuo kavinukės, tačiau vampyriška klausa abiems mergaitėms leido girdėti kiekvieną natą ar akordą.
Labiausiai Sabrinai patikdavo, kai kuris nors gatvės muzikantas pasirodydavo su gitara ir leisdavo švelniems, tyliems akordams nuskambėti gatve. Apimta susižavėjimo mergina neretai stabtelėdavo kiek ilgiau pasiklausyti to nuostabaus muzikos instrumento skambesio. Ir nors muzika ją traukė, tačiau pati niekuomet nedrįso išmėginti. Galbūt trūko pasiryžimo, o gal abejonė, kad nepatiks ir šitaip sugriaus ir visą susižavėjimą atbaidė nuo tos minties. Visgi Sabrina su malonu klausydavosi gatvės muzikantų. Būtent taip Florida ir užsitarnavo von Sjuard susižavėjimą. Žinoma, prie šio prisidėjo ir dar begalė kitų įdomių ir naujų dalykėlių.
Vampyriška klausa nesugavo nė menkiausio muzikos garso. Regis, muzikantas nusprendė, kad šiai dienai pakaks ir laikas keliauti į namus. Liūdnai kilstelėjusi vieną lūpų kamputį pasisuko į Heidi. Akimirką buvo neįprastai tylu. Nebebuvo nei muzikos, nei vėjo ūžimo. Girdėjosi tik netoliese kalbančių nepažįstamųjų balsai ir skubančių gatve žingsniai.
Akimirką trukusi tyla išnyko. Iš už dviejų gatvių atsklido kitokia melodija ir Sabrinos veidą papuošė nedidelė šypsenėlė. Mėgaudamasi, kad tyla dingo kartu pasiimdama ir keistą niūrią atmosferą, besikėsinančią įsirangyti šalimais, patogiau susirangė kėdėje ir atsilošusi į atlošą žvilgtelėjo į jaunąją vampyriukę.
Mintis, kad ji dalyvaus Burtų trikovės turnyre, nuoširdžiai nepatiko auksaakei. Nors nė karto pati taip ir nesudalyvavo per kelerius metus, kai mokėsi Hogvatrse, tačiau žinojo, kad Burtų trikovės turnyras gali reikšti mirties nuosprendį. Ji neturėjo teisės drausti Mollson ten dalyvauti, tačiau per kelias savaites spėjo prisirišti prie šios, imti pasitikėti ja ir laikyti drauge, tad troško šią apsaugoti. Mintyse keiktelėjusi save dėl savo neįprasto prisirišimo prie kitų žmonių, nusprendė, kad Heidi įveiks užduotį, jei visgi dalyvaus ir grįš sveika. Arba bent jau gyva, o tada Sorenas galės ja pasirūpinti.
Linktelėjo patvirtindama, kad Heidi dar turi įvalias laiko apsispręsti dėl turnyro. Vylėsi, kad ši priims tinkamą sprendimą. Na, o bet kokiu atveju, ji didžiuosis ja.
- Nesiimti neapgalvotų sprendimų, - gūžtelėjo pečiais. - Turėtum paklausti Soreno, jis geriau žinos, ką derėtų patarti dėl turnyro.
Nusprendęs, kad gulėti jau nusibodo, o trinkelės per daug įšilo nuo storo kailio ir išskiriamos šilumos, haskis tingiai atsistojo, pasipurtė, nusižiovavo ir pasidėjęs snukutį ant šeimininkės kelių, įsispoksojo į šią reikalaudamas dėmesio. Nusijuokusi auksaakė ėmė niurkyti savo augintinį, o šio uodega - daužytis į grindinį.
- Beje, minėjai, kad turi nemažai augalų savo kelioniniame krepšyje. Kai grįšim, jei norėsi, galėsi įsirengti sodelį netoli namo. Augalai gaus saulės ir jausis daug geriau nei krepšyje, o ir tau, manau, patiktų, - šyptelėjo nukreipdama temą kiek kitur.
-
Tarp merginų vėl įsitvyrojo tyla. Dar neseniai grojęs muzikantas tikriausiai išėjo, palikdamas savo klausytojus tyloje. Šis galimai manė, kad jo skleidžiamos muzikos niekas negirdi, tačiau ne žiobariška tikrovė buvo kiek kitokia. Kiek tolėliau, kur vidutinės klausos žmogus negalėjo girdėti skambančios melodijos, šio klausėsi dvi, viena kita pasitikinčios, to paties namo gyventojos.
Nežinodama ką dabar turėtų daryti ir dar nesulaukusi atsakymo į klausimą, Heidi ėmė stebėti Sabrinos išraiškas. Nors tai ir buvo kiek sunkoka padaryti, tačiau nebuvo panašu, kad jaunajai von Sjuard patinka tai, kad mergaitė galvoja apie dalyvavimą turnyre. Aišku jai ir pačiai tokia mintis nepatiko, tačiau šioji negalvojo, kad namo trumpaplaukė tam tyliai prieštaraus. Nors ką ši gali padaryti? Juk jaunoji vampyrė irgi prieštaravo šios sprendimui, savo jausmus paleisti vėjais, tačiau taip pat nieko nesakė ir pasiliko savo nepasitenkinimą savyje. Nors tam ir nepritarė, tačiau geriau pagalvojusi, tamsiaplaukė nusprendė, kad nesvarbu kokį sprendimą priims Sabrina, šioji ją palaikys.
Išgirdusi atsakymą, klastuolė kiek nusivylė, kadangi tikėjosi, kad šios temos aptarimui, užteks pokalbio su jaunąja von Sjuard ir nereikės kišti kitų asmenų, tačiau išgirstas atsakymas tam prieštaravo. Nors Sorenas ir nebuvo pažįstamas vos keletą dienų, tačiau Heidi neteko su juo bendrauti tiek dažnai, kiek su trumpaplauke, tad neįsivaizdavo, kaip tai turėtų daryti.
-Gerai, paklausiu, -linktelėjo mergaitė, nusprendusi, kad pokalbis su kelių šimtų metų amžiaus vampyru, neturėtų būti blogas, o tuo labiau iš atsakymo atrodė, kad jam teko dalyvauti burtų trikovės turnyre. Kas buvo labai džiugi naujiena jeigu tai buvo tiesa.
Vėl įsitvyrojo tyla ir jaunoji vampyrė išgirdo jau kitos muzikos melodiją. Neįsivaizdavo kada ji prasidėjo, o tuo labiau, kiek jau laiko tęsėsi. Vienaip ar kitaip, tai buvo malonu, tad tamsiaplaukė nesistengė apie tai per daug galvoti. Išgirdusi Sabrinos pateiktą pasiūlymą, klastuolė linktelėjo.
-Gerai, reikės pasižiūrėti ką bus galima išsitraukti, -atsakė Heidi, mąstydama kokius augalus galės išnešti į lauką ir ten juos pasodinti. Juk ne visi buvo pritaikyti Jungtinių Amerikos Valstijų sąlygoms, tačiau žinojo, kad bent keletas jų yra krepšyje ir net gi galės šiuos palikti čia, iki kito karto, kai atvyks pas jaunąja von Sjuard.
Nežinodama kokia tema būtų galima užvesti pokalbį, mergaitė tylėjo, ramiai klausydamasi sklindančios muzikos. Staiga į jaunosios vampyrės galvą atėjo klausimas.
-Ar kažkas Hogvartse žinojo, kad tu esi vampyrė? Ir jeigu taip ar tai buvo žmogus, kuriuo pasitikėjai, ar tau visiškai nepažįstamas?
Tamsiaplaukė neįsivaizdavo ar Sabrina norėtų kalbėti tokia tema, tačiau tikėjosi, kad ji pasidalins savo išgyvenimais. Kadangi spėjo, kad tai kažkaip galėtų padėti jai, jeigu atsitiktų taip, kad tai išsiaiškintų žmonės, kuriems to nereikia žinoti.
-
Kasydama Saiko paausius, stebėjo, kaip šio uodega daužosi į grindinį. Neretai susimąstydavo, kiek ne daug jam ir apskritai visiems šunims reikia, kad būtų laimingi. Užtekdavo atkreipti į šiuos dėmesį, kelis kartus paglostyti ir turbūt jie būdavo laimingesni už laimingiausią žmogų pasaulyje.
Nejučia šyptelėjusi mintimis nuklydo prie rudai juodo kailio šuns. Prisiminė, kaip Lordas džiugiai ją pasitiko, nors tematė pirmą kartą. Tik dabar suvokė, kad taip ir nepaklausė Mayran, ar šis visuomet taip pasitinka tuos, kurie nusprendžia paglostyti. Nuojauta kuždėjo, kad tik Saiko mėgsta pašalinių dėmesį. Na, ne visų, bet daugelio. Tiesa sakant, jam būdavo svarbiausia, jog šeimininkė neprieštarauja, o tada mėgaudavosi dėmesiu, kiek tik galėdavo.
Mintimis ir vėl nuklydusi prie Mayran, nenoriai pati sau prisipažino, kad pasiilgo šio. Be abejo, pasiilgo ir Lordo, bet tai, ką jautė vaikinui... Nė pati negalėjo paaiškinti. O ir nenorėjo. Privalėjo tai pamiršti ir kuo greičiau tuo geriau.
Papurtė galvą ir žvilgtelėjo į Heidi. Iš veido išraiškos suprato, kad mintis teirautis Soreno apie Burtų trikovės turnyrą jaunosios vampyriukės visai nežavėjo. Ir von Sjuard suprato kodėl. Juk visiems kur kas smagiau bendrauti su savo amžiaus žmonėmis, o ne keliais šimtais metų vyresniais vos pažįstamais. Tik savo brolį Sabrina puikiai pažinojo ir žinojo, kad jis su malonumu padės Mollson, kaip tik galės.
- Nesijaudink, jis nesikandžioja, - nusijuokė bandydama išsklaidyti tą nejaukumą, bet toptelėjo, kad taip galėjo tik pabloginti situaciją.
Galbūt klastuolė visai nenorėjo, kad auksaakė suprastų, kaip ji jaučiasi tokiu klausimu ir tuo labiau nenorėjo to aptarinėti, bet kas pasakyta, tas pasakyta. Draugiškai šyptelėjusi, šitaip rodydama, kad atsakyti tikrai nereikia ir mergaitė gali jaustis drąsiau, pasikedeno savo plaukus.
Sulaukusi klausimo, kurį laiką tylėjo bandydama prisiminti visus Hogvartse sutiktus žmones. Savo vampyrizmo per daug nedemonstravo, bet ir neslėpė. Prireikus visuomet pasinaudodavo greičiu ar vampyriška jėga.
- Žinojo, - galiausiai linktelėjo. - Bet tokiomis žiniomis ne daug kas galėjo pasigirti. Jei gerai pamenu, kad esu vampyrė, žinojo tik du profesoriai ir viena mokinė. Beje, gerais santykiais su tais profesoriais pasigirti negaliu, - nusijuokė papurtydama galvą.
Kiek prisimerkusi įsistebeilėjo į mergaitę. Atidžiai šią nužvelgę, o tada šyptelėjo.
- Kodėl klausi? Bijai, kad atskleidus, jog esi vampyrė, neteksi pasitikėjimo? - kiek susirūpinusi paklausė, mat pati buvo atsidūrusi tokioje situacijoje, kai Mayran prisipažino, kad yra vampyrė.
Žinoma, tas faktas neturėjo gąsdinti burtininkų, bet visiems buvo gerai žinoma, kad jauni vampyrai sunkiai kontroliuoja savo mitybą, taigi baigti savo gyvenimo be kraujo venuose turbūt nė vienas nenorėjo.
-
Klausydamasi muzikos, Heidi laukė Sabrinos atsakymo. Mergaitė labai tikėjosi, kad atsakymas bus „taip“. Aišku nenorėjo, kad atsakydama į jį, Sabrina nuliųstu prisimindama praeities įvykius, kurie nebuvo malonūs ir kuriems buvo geriau likti tolimame smegenų kamputyje. Sklindanti melodija keistai ramino, kas jaunajai vampyrei patiko, nes tai reiškė, kad jai nereikia daug mąstyti ir tiesiog gali leisti mintims ramiai keliauti muzikos ritmu. Tikriausiai tai buvo vienas iš geresnių mąstymo būdų, nes tuomet iš tikrųjų tu to nedarydavai ir tik įsivaizduodavai tai daras, kol mintyse kurdavosi naujos, o tiksliau labiau patobulintos mintys.
Dar kartą apsižvalgiusi, tamsiaplaukė pagaliau sulaukė atsakymo. Klastuolė džiaugėsi, kad sulaukė atsakymo. Neįsivaizdavo ar tai buvo dar vienas pasitikėjimo įrodymas, ar tiesiog dalykas, kuriuo Sabrina galėjo be didelių mąstymų, dalintis su visais. Klastuolė tikėjosi, kad tai vis gi buvo pirminis variantas.
Sulaukusi klausimo, Heidi pasimetė, nežinojo ką turėtų atsakyti į tai. Iš dalies bijojo, bet ne to, ko manė jaunoji von Sjuard. Tikriausiai Sabrina nustebs, sužinojusi, kad vienintelis žmogus, kuriuo aš pasitikiu yra ji. Eh. Buvo kiek liūdna apie tai galvoti, kadangi tai reiškė, kad mergaitė Hogvartse yra visiškai viena, tačiau šioji to per daug neėmė į galvą.
-Taip, šiek tiek bijau, tačiau ne dėl to, nes galiu prarasti pasitikėjimą. Nelabai turiu kuo pasitikėti, o tuo labiau žmonių, kurie galėtų pasitikėti manimi, -pradėjo atsakinėti jaunoji vampyrė. -Man tiesiog baisu, kad jeigu tai kažkas sužinos, man gali atsitikti kažkas blogo, -prisipažino tamsiaplaukė. -Aš tiesiog nežinau ko būtų galima tikėtis, aš iš viso žinau mažai apie vampyrų ir žmonių santykius. Žinau, kad jie nėra labai prasti, tačiau teko girdėti, kad kai kurie sužinoję, kad vienas ar kitas asmuo yra vampyras, bando jį nužudyti. O to aš labai bijau.
Klastuolei buvo sunku kalbėti apie tai, nežinojo ar Sabrina tai jautė, kai mokėsi Hogvartse ar buvo maža. Tačiau vienaip ar kitaip, tikėjosi, kad šioji tai supras ir ją palaikys.
-Tikiuosi nemanai, kad perdedu? -norėdama išsiaiškinti, kokia yra trumpaplaukės nuomonė, apie šios baimes, paklausė Heidi.
-
Pro auksinių akių žvilgsnį neprasprūdo sutrikęs klastuolės žvilgsnis. Kiek sunerimusi rauktelėjo antakius, tačiau jaunosios vampyrės neskubino atsakyti į klausimą. Žinojo, kad tarp jų vis dar yra šioks toks plyšys, neleidžiantis pilnai pasitikėti, bet tuo pačiu nujautė, kad tas plyšys netrukus bus užpildytas. Jos abi mažais žingsneliais kasdien tą plyšį užpildydavo, ypač išvykus Sorenui.
Atrodė, kad likus dviese, viduje tarsi kažkas prabudo. Nė pati Sabrina negalėjo apibūdinti to jausmo, bet šis tarsi tyliai šnabždėjo, kad visai netrukus Heidi taps jai labai brangiu žmogumi. Tiesa sakant, jau dabar von Sjuard pasitikėjo drauge ir ją brangino, nors spėjo prabėgti vos kelios dienos. Turbūt likus vienoms toks ryšys užsimezgė automatiškai. Galbūt šitaip ji bandė užpildyti tą keistą tuštumą, išvykus Sorenui. Vylėsi, kad šis ilgai netrukus sugrįš ir suspės susitikti su Mayran.
Prisimerkė nužvelgdama priešais sėdinčią mergaitę. Retkarčiais susimąstydavo dėl kokių priežasčių ši pateko į Klastūnyną. Nė į vieną klastuolį ji nepanašėjo, bent jau tokią išvadą auksaakė buvo spėjusi padaryti per šį laiką. Heidi buvo miela, maloni ir draugiška, visuomet pasiruošusi paguosti ir padėti, o klastuoliai, regis, šiomis savybėmis ne itin pasižymėjo. Visgi kaskart nuspręsdavo, kad turbūt trumpaplaukė turi ir to koledžo savybių, tik nedemonstruoja jų.
Sugrįžti į realybę privertė jaunosios vampyrės balsas. Suklususi, pasidėjusi galvą ant kelių, atidžiai klausėsi. Kartkartėmis menkai šyptelėdavo liūdnai linktelėdama galva. Panašioje situacijoje buvo atsidūrusi ir pati, tad Mollson puikiai suprato. Taip ir nepasakė Deo, kad yra vampyrė, pabijojo šios reakcijos, o ir pasitikėjimo taip ir neužsitarnavo. Nujautė, kad animagė nebūtų ja pasitikėjusi.
- Ne, - papurtė galvą atsakydama į klausimą. - Suprantu tave. Kol mokiausi Hogvartse vieninteliai žmonės, kurie, be mano trijų paminėtų, žinojo apie mano rasę, buvo mano šeima. Visus tuos septynerius metus neradau žmogaus, kuriuo galėčiau taip pasitikėti, bet niekuomet to nesureikšminau. Aš žinojau, kad mano šeima mane myli, visuomet turėjau šalia Fandangą, Soreną, senelį, Fasirą ir netgi Saiko. Galiausiai suvokiau, kad žmonės, kurie verti pasitikėjimo... Jie pasirodo visai netikėtai, - nusijuokė mintyse prisiminusi susitikimą tiek su Etanu, kuris, nors ir bijojo, bet ja pasitikėjo bei Mayran.
Trumpam nutilusi pabandė sugalvoti tinkamą būdą paguosti Heidi ir nuraminti ją dėl galbūt kiek nepagrįtų baimių. Nujautė, kad Sorenui tai pavyktų daug geriau, jis visuomet žinodavo, ką pasakyti.
- Įprastai žmonės nesikėsina nužudyti vampyrų, jie tik žvelgia su baime, tad manau, kad tau tikrai neverta bijoti. Kol esi Hogvartse ir čia, su mumis, esi visiškai saugi, - draugiškai šyptelėjo. - Visuomet gali pasitikėti manimi ir Sorenu, kad ir kas benutiktų, - linktelėjo pagaliau padėdama tuščią indelį nuo ledų ant stalo.
Kiek liūdnai kilstelėjusi lūpų kamputį dėl pabaigtos porcijos, giliai įkvėpė nuvydama norą pasiimti dar vieną. Nederėjo rodyti tokio pavyzdžio jaunesnei vampyriukei.
- Be to, manau, kad žmogus, kuris tavimi pasitikės, tikrai nepabūgs ir toliau bendrauti su tavimi, ir tikrai nenorės tavęs nužudyti, - nusijuokė bandydama paguosti.
-
Heidi sėdėjo šiek tiek liūdna, nežinodama kaip Sabrina reaguos į tai, ką šioji pasakė prieš kelias akimirkas. Tikėjosi, kad jai bus pasakyta, kad ji prisigalvoja ir nusišneka, na o tuomet nieko kito negalėtų daryti, tik klausyti jaunosios von Sjuard. Tačiau mergaitė abejojo, kad taip atsitiks, kadangi jos abidvi buvo pernelyg geros širdies, tad būtų buvę sunku tiesiai šviesiai tai pasakyti ir šios mieliau būtų pamokslavusios.
Tokie bruožai nelabai pritiko tradicinei Klastūnyno koledžo mokinei, tad buvo keista, kad jaunoji vampyrė kaip tik pateko į šį koledžą. Tamsiaplaukė labai abejojo, kad savyje turi kažkokį bruožą, kuris pritiktų Klastūnynui. Galbūt viduje turėjo kažką tinkančio, tačiau tai buvo pernelyg giliai užslėpta, kad klastuolė sugebėtų išsiaiškinti kokių ji turi, negerų savybių. Spėjo, kad tikriausiai su laiku jos ims ryškėti, o gal kaip tik, dar labiau blėsti. Nors buvo labai abejotina, kad ten dar kažkas iš jų yra.
Išgirdusi Sabrinos balsą, Heidi pabudo iš apmąstymų ir pasistengė klausytis. Ką sakė trumpaplaukė skambėjo lyg dalykai, kurie galėtų išsipildyti tikrovėje, tačiau mergaitei buvo sunku tuo tikėti. Nors ir žinojo, kad Hogvartsas yra saugi vieta ir dalykai, dėl kurių ji baiminosi, negalėjo atsitikti ten, tačiau vistiek buvo baisu. Būdama su jaunąja von Sjuard, jaunoji vampyrė jautėsi saugi ir neįsivaizdavo, ar taip galės jaustis, kai bus Hogvartse. Spėjo, kad iš pat pradžių, bus sunku susitaikyti su ta mintimi, kad ir vėl, ji yra atsakinga už savo gyvybe ir jeigu kažkas atsitiks, jai galės padėti tik nebent profesoriai ar geranoriški mokiniai, o ne Sabrina, ko šioji būtų norėjusi labiau.
Išklausiusi viską, ką trumpaplaukė turėjo pasakyti, tamsiaplaukė tik linktelėjo. Nežinojo ką turėtų atsakyti, tad šis mažas gestas atrodė tam kaip tinkamiausias. Klastuolė nusisuko į gatvės pusę, mąstydama, kad gal jos baimės ir buvo pernelyg didelės ir toks dalykas, galėjo atsitikti nebent kai Sorenui buvo vos šimtas metų. Heidi atsisuko į Sabriną, neįsivaizdavo kas dėjosi šios galvoje, tačiau keistai buvo įdomu stebėti ją.
Mergaitė iš lėto pakilo nuo kėdės, ir lėtais žingsniais patraukė jaunosios von Sjuard link. Atsidūrusi prie pat, tiesiog apkabino ją. Taip bandydama atsidėkoti už tai, ką ši dėl jos padarė per tokį laiką. Aišku galėjo šitai pasilikti ir atostogų pabaigai, tačiau dabar tai atrodė kaip tinkamiausias laikas.
-Ačiū, ačiū už viską, s...., -jaunoji vampyrė suabejojo ar būtų tinkama vartoti žodį „sesė“, tačiau greitai nusprendė, kad nieko tuo nepraras, -sese. Aš tave labai myliu.
Tai šiek tiek sugraudino tamsiaplaukę. Nors ji ir neplanavo verkti virš Sabrinos pečių, tačiau kelios ašaros išriedėjo iš šios akių. Tam įtakos tikriausiai turėjo tai, kad klastuolė neprisiminė, kada paskutinį kartą, kitiems buvo tokia atvira. Tad toks nedidelis, jausmų išreiškimas, Heidi turėjo nemažą įtaką.
-
Juodas snukutis pasisuko į Heidi pusę. Haskis sukarpė ausimis, trumpam žvilgtelėjo į savo šeimininkę ir tarsi pajutęs, kad jaunesnioji vampyrė liūdi, nudūlino pas šią įnirtingai vizgindamas uodegą. Perlindęs per stalą šitaip sutrumpindamas atstumą kelis kartus bakstelėjo savo šlapia nosimi mergaitei į koją, o tada tyliai suinkštė.
Stebėdama tokį savo augintinio elgesį, Sabrina nežymiai šyptelėjo. Saiko akivaizdžiai nemėgo, kai kas nors liūdėdavo. Papurčiusi galvą žvilgtelėjo į šalia sėdinčią mergaitę. Liūdnos Mollson akys išdavė šios emocijas geriau nei bet kokie žodžiai ar veido išraiška. Įtardama, kad tai ji kalta dėl tokio staiga apėmusio mergaitę liūdesio, pravėrė rausvas lūpas ketindama dar ką nors pridurti ir šitaip atitaisyti savo klaidą, tačiau vietoj to gavo nustebti.
Didelėmis, nustebusiomis auksinėmis akimis stebėjo, kaip Heidi pakyla iš savo vietos. Akimirką norėjo ir pati stryktelėti, mat toptelėjo, kad ji įžeidę jaunąją vampyriukę, tačiau netrukus gavo suprasti, kad visgi yra priešingai. Nesitikėjusi apkabinimo mergina kelis kartus sumirksėjo juodomis, ilgomis blakstienomis, o tada švelniai apglėbė klastuolę.
Dabar ji drąsiai galėjo teigti, kad jautėsi it vyresnioji sesuo, o ir Edgaro globotinė turbūt pasitikėjo ja labiau nei ji manė. Ji ir pati turbūt Heidi pasitikėjo labiau nei pati savimi. Juk jai prisipažino apie savo jausmus, ko nesugebėjo padaryti pati sau!
Šyptelėjusi giliai įkvėpė ketindama atsakyti, bet tuoj pat sučiaupė lūpas. Išgirdusi neįprastą kreipinį gavo dar kartą nustebti. Prireikė kelių akimirkų suvokti ir priimti viską. Plačiai nusišypsojusi kiek stipriau spustelėjo jaunąją vampyriukę glėbyje.
- Aš irgi, - auksinės akys akimirkai sudrėko nuo ašarų, bet greitai sumirksėjusi Sabrina nuvijo šias šalin.
Kiek toliau sėdintis haskis viską stebėjo iš šalies ir reikėtų paminėti, kad šis, regis, buvo laimingas. Juodai balta uodega įnirtingai plakė į žemę.
- Džiaugiuosi, kad turiu tave, - šyptelėjo atsitraukdama ir žvilgtelėdama į mergaitės veidą. - O dabar mums reiktų traukti į namus ir tinkamai pasistiprinti, antraip grįžus Sorenui būsiu nubausta už savo jaunesniosios sesers nepriežiūrą, - nusijuokė švelniai nubraukdama nuo Heidi veido ašaras ir draugiškai nusišypsodama.
-
Jas apsupo tyla, Heidi neįsivaizdavo ar pasielgė teisingai. Kažkas viduje norėjo, kad ji gailėtųsi savo veiksmų, tačiau mergaitė labai tikėjo, kad Sabrina jos neatstums ir priims šios meilę. Jaunoji vampyrė spėjo, kad trumpaplaukė dar nespėjo suprasti, kas ką tik nutiko, kadangi šioji nieko nesakydama tiesiog priėjo ir apkabino ją, kas vienaip ar kitaip buvo keista. O to sulaukti iš dar mažai pažįstamo žmogaus, buvo netikėta dar labiau. Jeigu šito tamsiaplaukė būtų sulaukusi iš jaunosios von Sjuard, tai būtų buvę lyg svajonės išsipildymas. Tad klastuolei buvo įdomu, kaip dabar jautėsi šioji ir kas sukosi jos galvoje.
Pajutusi, kad buvo apglėbta, Heidi šiek tiek nustebo. Nors to ir tikėjosi, tačiau tai vistiek buvo labai netikėta. Mergaitės viduje kažkas atsivėrė, tai buvo panašu į kertę, į kertę, kurioje jaunoji vampyrė galėjo sudėti visus prisiminus, susijusius su Sabrina. Aišku kiekvienas sutiktas žmogus turėjo panašų skyrelį, tačiau šis, kuris ką tik atsirado, buvo didesnis ir žymiai svarbesnis už kitus. Panašius tokius turėjo Edgaras, Liucija bei jos tėvai, tačiau jie buvo šiek tiek pamiršti, kadangi naujų prisiminimų su jais ji neturėjo. Na nebent su globėju, pas kurį bandė patekti pirmomis kelionės dienomis. Tačiau tai labiau buvo tamsiaplaukės asmeninis prisiminimas, o ne bendras, kurie būtų iškėlę to skyrelio svarbumą šiek tiek į viršų.
Išgirdusi, kad trumpaplaukė jaučia tą patį, klastuolė šiek tiek nustebo, bet tuo pačiu metu ir apsidžiaugė. Sunkiai įsivaizdavo kaip turėtų dabar jaustis ir ką turėtų daryti. Norėjosi verkti, tačiau tuo pačiu metu, nenorėjo, kad kiti, centre vaikštantys žmonės, pamatytų džiaugsmo ir sumišimo ašaras, krentančias iš Heidi akių. Dar šiek tiek atsitraukusi, mergaitė nusibraukė nedidelius vandens lašelius ir šyptelėjo Sabrinai. Nors vis dar buvo šiek tiek pasimetusi, tačiau džiaugsmas po truputį užėmė šią vietą. Apsižvalgiusi aplinkui, jaunoji vampyrė pabandė pastebėti ar kažkas matė, kas neseniai dėjosi tarp jų, tačiau nebuvo panašu, kad praeiviai būtų tuo susidomėję ar stebėję šitai. Tad tai pradžiugino tamsiaplaukę, kadangi šioji nesijautė jaukiai, skleisdama savo jausmus, viešoje vietoje.
Sulaukusi kreipinio, kurio nesitikėjo išgirsti iš jokio artimo žmogaus, klastuolė apsidžiaugė dar labiau. O tuomet linktelėjo, pritardama anksčiau pateiktam pasiūlymui. Nors valgyti ir nelabai norėjosi, tačiau spėjo, kad praėjus neseniai patirtai nuostabai, pajus, kad organizme trūksta maisto. Pasilenkusi ir paglosčiusi labai laimingą haskį, Heidi dar kartą pažvelgė į Sabriną ir po truputį ėmė judėti. Mergaitė didžiavosi, kad šios dienos metu sugebėjo pelnyti trumpaplaukės pasitikėjimą, imti visiškai pasitikėti vyresniąja von Sjuard ir pripažinti tai, kad šią laiko seserimi.
-
Dar viena vasara, kuri Heidi džiaugsmui bus praleista Venise. Kaip panašiai prieš daugiau ar mažiau metus, taip ir šiandien vampyrės laiką leido lauke, ant pavėsyje pastatyto suoliuko, valgydamos ledus. Nors praeitais metais, keistoko skonio ledai ir nelabai viliojo, tačiau dabar šioji valgė bulvių skonių gardumyną. Kaip bebūtų keista, tačiau jie pasirodė visai skanūs ir tai tikriausiai buvo dėka masiškai dingusių receptorių. Kaip ir praeitų metų vasarą, kuri atrodė, kad buvo taip seniai, taip ir šiuo metu, centre esančius žmones, džiugino muzikanto pagalba, muzikos instrumentų skleidžiama muzika.
Mėgaudamasi melodija, žalsvos spalvos akių, savininkė stebėjo vaikščiojančius žmones, kurių dauguma kažkur skubėjo ir nebuvo panašu, kad norėtų mėgautis šiluma. Vienaip ar kitaip, buvo malonu laiką leisti vėl kartu ir nesirūpinti mokslais ar kitais panašiais dalykais. Dar kartą apsižvalgiusi, tamsiaplaukė nusprendė, kad būtų metas pradėti pokalbį. Nors ir norėjo išsipasakoti Sabrinai apie dalykus, kuriuos patyrė per šiuos mokslo metus, tačiau neįsivaizdavo kaip tai pradėti, tad nusprendė pradėti nuo kiek džiugesnės natos.
-Ką įdomaus nuveikei per tą laiką kol manęs nebuvo? -paklausė paprasto, tačiau pokalbio pradžiai tinkančio klausimo. Nors laiškais ir palaikė kontaktą, tačiau spėjo, kad juose nebuvo išdėstyta visa informacija, panašiai kaip darė klastuolė.
Malonaus pokalbio pradžia buvo pradėta, tačiau mintys apie ateities pokalbį, liūdesiu apgaubė Heidi akis. Abejojo, kad sugebės išlaikyti veido miną, tačiau nudūrusi akis į žemę, pabandė grįžti į laimingą būvį. Buvo sunku ir atrodė, kad kartais pavykdavo, tačiau tuoj pat, liūdesio banga plūstelėdavo stipriau.
-Sabrina? -liūdnomis akimis, mergaitė pažvelgė į jaunąja von Sjuard. -Ar galime pasikalbėti? -jaunoji vampyrė neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Per tuos devynis mėnesius įvyko per daug, kad būtų galima sutalpinti į vieną sakinį. Tačiau atrodė, kad tinkamiausia būtų pradėti nuo susidūrimo su storuliu grifu, tad daug nesvarsčiusi, šioji prakalbo. -Pameni, kaip praeitais metais sakei, kad Hogvartse nieko negali nutikti ir kad mano baimė dėl mirties yra perdėta? -žalsvos spalvos akių savininkė trumpam nutilo, stebėdama merginą. -Tačiau šiais metais, tai vos nenutiko. Aš bandžiau, kiek galima labiau išlaikyti slaptumą, tačiau tai nepavyko, man nepavyko to padaryti... Jau mokslo metų pradžioje, jie tai žinojo ir man buvo baisu, aš labai bijojau mirti, -tamsiaplaukė apsipylė ašaromis ir padėjusi ledus ant servetėlės, prisiglaudė prie vyresniosios vampyrės.
-
Sabrina mėgaudamasi atlošė galvą, lėtai užsimerkė ir giliai įkvėpė. Po ilgo laiko abi vampyriukės ir vėl buvo drauge, sėdėjo ten pat, kur sėdėjo beveik prieš metus ir mėgavosi gausiais saulės spinduliais. Šie savo ruožtu skolingi neliko. Švelniai glostė rudaplaukės veidą, retkarčiais perbraukdami nematomais pirštais ir per ilgus, rudus plaukus. Per devynis mėnesius šie spėjo ataugti ir negti užaugti ilgesni nei buvo prieš kelerius metus. Maža to, von Sjuard buvo priversta juos patrumpinti kelis kartus antraip būtų ėmusi panašėti į filmuko personažą - auksaplaukę.
Seniausiai įveikusi savo ledų porciją, mergina dabar galėjo ramiai sėdėti patogiai įsitaisiusi ant kavinukės kėdės. Jautėsi nepaprastai laiminga. Dabar Heidi buvo su ja, nebereikėjo kankintis dėl to keisto, erzinančio ilgesio. Šypsodamasi kurį laiką mėgavosi saulės spinduliais, o išgirdusi klausimą, pasisuko į mergaitę, atsimerkė ir tingiai nusišypsojo. Greitai mintyse peržvelgė visus savo nuopelnus per devynis mėnesius ir galiausiai gūžtelėjo pečiais.
- Nieko ypatingo, - šyptelėjo. - Ilgėjausi savo sesutės ir kankinau brolį, - sukikeno atsisėsdama taip, kad būtų patogiau bendrauti.
Pro šalį einantys žmonės nė nežvilgtelėdavo į mergaičių pusę. Šie irgi mėgavosi šilta vasaros diena, be to, turbūt skubėjo į paplūdimį. Ten vasarą visuomet būdavo susirinkę beveik visas Venisas.
Pravėrusi rausvas lūpas ketino užduoti tą patį klausimą, tačiau pastebėjusi liūdnas vampyriukės akis, sunerimusi rauktelėjo antakius. Tokia veido išraiška nieko gero nežadėjo. Netrukus ištarti žodžiai tai tik patvirtino. "Ar galime pasikalbėti?" prilygo pasaulio pabaigai. Auksinės akys išsiplėtė, trumpam Sabrina neteko žado.
- Mmm... Taip, žinoma, - galiausiai linktelėjo susiimdama ir pasiruošdama paguosti Heidi. - Juk žinai, kad aš visuomet tau padėsiu ir palaikysiu, - šyptelėjo giliai įkvėpdama.
Nuojauta kuždėjo, kad pokalbis bus liūdnas, skaudus jaunajai vampyriukei ir įtemptas. Von Sjuard netgi ėmė spėlioti, kad tokio galėjo nutikti, kad Mollson emocijos taip greitai pasikeitė. Ar jos gyvemime atsirado vaikinukas, kuris ją įskaudino? Pasirodo, buvo kitaip.
- Taip? - kiek dvejodama paklausė, tačiau ne dėl to, jog neprisiminė to pokalbio, bijojo to, kas laukė. - Heidi, kas nutiko? - sunerimusi paklausė tikėdamasi, kad klastuolė netrukus atskleis visas detales su smulkmenom.
Mergaitei prisiglaudus prie auksaakės, ši atsargiai ją apglėbė, paglostė nugarą ir pabandė sugalvoti, kaip geriau būtų paguosti.
-
Heidi glaudėsi prie Sabrinos lyg mažas vaikas ieškodamas meilės bei šilumos ir žinodamas, kad jo neatstums. Nors mergaitė ir žinojo, kad neatsitiks taip, kaip su Quentin paskutinį kartą, kai jie bendravo, tačiau jai vistiek buvo nedrąsu ir ji bijojo, kad bus atstumta. Nors šioji jau prasitarė apie ją slegiančius sunkumus, tačiau jaunoji vampyrė nesijautė pasiruošusi apie tai kalbėti, bet jau neturėjo kelio atgal. Nusibraukusi ašaras ir sunkiai bei giliai įkvėpusi, žalsvos spalvos akių, savininkė pasiruošė liūdnam pasakojimui.
-Aš treniravausi ir mane užtiko kažkoks vaikigalis. Tuomet po visą pilį paplito gandas, kad aš esu vampyrė, -įkvėpis. Buvo sunku apie tai kalbėti, tačiau tamsiaplaukė jautė, kad turi tai padaryti, nes abejojo, kad būtų sugebėjusi tai išlaikyti savyje, -galų gale, kažkoks grifas bandė mane pasmeigti. Ačiū dievui, kad išgirdau jo artinančius žingsnius, -nors klastuolė ir nenorėjo verkti, tačiau dabar negalėjo susilaikyti. Kiek šioji prisiminė, tuomet neištryško nei viena ašara ir ji tik džiaugėsi, kad sugebėjo išsigelbėti.
Heidi svarstė ką turėtų pasakyti ir ką pasilaikyti sau. Nors ir kaip norėjosi prasitarti apie įvykį nutikusį su jaunąja klastuole, tačiau bijojo, kad mergina ja pasibaisės ir atstums. Abejojo, kad taip gali atsitikti, tačiau norėjo apsisaugoti to nesakydama. Atrodė, kad dabar geriausia būtų apie tai tik užsiminti ir nesileisti į detales, nebent trumpaplaukė nepadarytų taip, kaip galvojo.
-Sabrina? -klausiamai sužiuro į šios akis. -Kaip reaguotum, jeigu sužinotum, kad aš išgėriau žmogaus kraujo ir kažką paverčiau vampyru? -tai buvo pats blogiausias užuomininis klausimas, kurį galėjo sugalvoti ir užduoti jaunoji vampyrė ir ji gailėjosi, kad apie visą tai iš viso prasitarė, tačiau vėl gi, kelio atgal nebuvo.
Žalsvos spalvos akių, savininkės galvoje virė per daug minčių ir svarstymų. Nors šioji ir norėjo prasitarti apie situaciją su Quentin, tačiau tuo pačiu to nenorėjo padaryti ir tiesiog pasilikti visą tai, kitam kartui. O galbūt šitai iš viso pasilaikyti sau ir leisti vyresnėlei apie tai sužinoti tik tuomet, kai šioji galbūt susitiks su juo, kad ir kaip tuo būtų buvę galima abejoti.
-
Kiek padvejojusi švelniai perbraukė ranka per Heidi nugarą šitaip tikėdamasi ją bent šiek tiek nuraminti. Viduje augo nerimas ir baimė. Sabrina nenorėjo išgirsti to, ką jai planavo papasakoti mergaitė. Bijojo, kad nemokės paguosti, patarti ir nuraminti. Ji neturėjo nei jaunesnių seserų, nei brolių, nežinojo, kaip guosti. Tai ją visuomet guosdavo Daniela, Džonas ir Sorenas.
Giliai įkvėpusi nežymiai pakreipė galvą tarsi tikėdamasi, kad čia pat pasirodys Sorenas ir ims guosti Heidi. Dabar von Sjuard labiau už viską troško, kad pasirodytų Sorenas arba jos motina ir padėtų jai. Žinojo, kad viltis beprasmiška. Daniela seniausiai mirusi, o vyresnysis von Sjuard iškeliavęs už šimtų tūkstančių. Liūdnai vyptelėjo. Vylėsi, kad jos buvimas šalia bus bent šiokia tokia paguoda, mat nujautė, kad laukia ilgas ir kankinantis pokalbis.
- Ei, - pastebėjusi riedančias ašaras Mollson skruostais, atsargiai jas nubraukė. - Aš šalia, - sušnabždėjo dar kartą paglostydama nugarą, o tada švelniai perbraukdama per petį kelis kartus.
Pravėrusi lūpas ketino atsakyti ir patikinti, kad viskas bus gerai, bet stabtelėjo suvokusi, kad vertėtų išgirsti visą pasakojimą. Nuojauta kuždėjo, kad čia laimingos pabaigos nebus. Būtų per daug naivu to tikėtis. Giliai įkvėpusi pabandyti įsivaizduoti, kaip jautėsi Heidi. Kol mokėsi Hogvartse, nieko panašaus nebuvo nutikę. Niekas negrasino jai, žinoma, niekas ir nežinojo, bet... Nesinorėjo patikėti, kad tai iš tiesų nutiko Hogvartse ir ne bet kam, o Mollson.
- Heidi, man labai gaila... Niekuomet nemaniau, kad šitai gali nutikti Hogvartse, - sumurmėjo dabar suvokdama, kodėl tamsiaplaukė grįžo tokia nusiminusi. - Jei pasikalbėtum su Sorenu, kai tik jis sugrįš, jis geriau žinos ką daryti. Ilgus metus dirbo profesoriumi, galbūt bus susidūręs su panašia situacija. Be to, visuomet galima paslėpti tai, kad tu vampyrė, - šyptelėjo parodydama akinančiai baltus dantis.
Nebuvo nei vienos ilties, nieko, kas iš duotų, kad ji vampyrė. Visi dantys buvo nepaprastai lygūs ir ir tiesūs. Nė vieno nebuvo smailaus. Nė vieno, kas galėtų, regis, padėti išgerti nekalto gyvūnėlio kraują. Eliksyras veikė ir už tai reikėjo padėkoti Sorenui.
- Prieš mokslo metus galėsi taip pat gerti eliksyrą, jis paslėps iltis, o oda šiek tiek įgaus įdegio, nebeatrodysi tokia išblyškusi, bus sunkiau išsiaiškinti tavo rasę, - raminančiu balsu tarstelėjo.
Pakreipė galvą, klausiamai sužiuro į mergaitę. Dabar, regis, laukė blogiausia dalis. Nusiteikusi sulaukti blogiausios pasakojimo dalies, giliai įkvėpė. Netrukus rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Netekusi žado kelias akimirkas nustebusi spoksojo į mergaitę. Galiausiai susiėmė, susičiaupė ir surimtėjo.
- Pirmiausia pasakyčiau, kad aš vis dar esu šalia ir nepaliksiu tavęs vienos, - pabandė šyptelėti ir šitaip paguosti tamsiaplaukę, - o tada pasakyčiau, kad esi jauni vampyrė, kuriai susivaldyti vis dar sunku, atsispirti žmogaus kraujui sunkiai pavyksta net ir vyresniems vampyrams. Tiesa sakant, tam reikia be galo duag pastangų ir jėgų, aš taip pat būčiau neatsispyrusi, jei ne Fandangas, tad neteisk savęs dėl to. Pasielgei blogai, bet gavai pamoką, o su tuo žmogumi... Sorenas viską sutvarkys, - šyptelėjo mėgindama patikėti savo žodžiais ir apgailestaudama, kad negali pati nieko padaryti.
-
Sabrinos buvimas šalia Heidi ramino, net tai, kad ji nekalbėjo, nežinodama ką pasakyti į visą tai. Sumažinusi bėgančių ašarų kiekį, mergaitė šiek tiek atsitraukė, sunkiai įkvėpdama ir prižadėdama sau viso šito daugiau nebe prisiminti. Bent iki tol, kol taps sena, raukšlėta ir nebus pajėgi kitai veiklai, nesusijusiai su mąstymu.
-Sabrina, aš moku paslėpti iltis, -šiek tiek nusivylusi, kad dabar su mergina tenka bendrauti lyg su praeito amžiaus žmogumi, kuris mano, kad šiuolaikinės problemos yra tokios pat kaip anksčiau. -Man tai niekada nebuvo kliūtis. O tuo labiau retas žiūri kokius dantis turi burnoje.
Pokalbis su Sorenu nors ir skambėjo kaip geras dalykas, tačiau tuo pat metu, jaunoji vampyrė to ir nenorėjo daryti. Nors su senuoju vampyru ir gyveno nemažą laiko tarpą, tačiau nebuvo panašu, kad tarp jų užsimezgė kažkoks ryšys, kuris leistų jai lengvai išsikalbėti apie tai. Na nebent tai darytų tuomet, jeigu mergina būtų kažkur netoli ir galėtų bent akies krašteliu ją matyti.
-To man nereikia, -išgirdusi pasiūlymą apie eliksyro gėrimą, -niekas per tuos kelis metus nekėlė klausimų dėl mano odos spalvos ir nesvarstė kodėl esu baltesnė už kitus, -giliai įkvėpusi, žalsvos spalvos akių savininkė nusprendė atskleisti, kaip buvo išaiškinta šios rasė. -Treniravimasis, kurį minėjau anksčiau, buvo pasivertimas į šikšnosparnį. Nuo to negalėjo apsaugoti nei vienas pasaulyje egzistavęs eliksyras, na nebent egzistuotų mėtomi, -nusijuokė tamsiaplaukė iš kiek kvailokos minties, -bet vienaip ar kitaip, ačiū už pasiūlymą.
Atsisukusi į Sabriną, klastuolė išvydo šios nustebimą, dėl kurio negalėjo ginčytis. Juk ne kiekvieną dieną išgirsi, kad kažkas iš tavo pažįstamų įkando kitai būtybei ir šią pavertė vampyru. Išgirdusi šios paguodimą, Heidi šyptelėjo, dėkingai žvelgdama.
-Ačiū, -kiek laimingesniu balsu padėkojo mergaitė, -džiaugiuosi, kad pasipasakojau kaip tik tau.
Nors ir neįsivaizdavo, kaip Sorenas galėjo sutvarkyti tai, tačiau spėjo, kad tam yra būdas ir tikėjosi, kad šiam tai pavyks padaryti ir visą buvusią situaciją pavyks sutvarkyti.
-
Pastebėjusi dailiose žaliai melsvose akyse nusivylimą, liūdnai šyptelėjo. Regis, prašydama užuojautos ir paguodos bei supratingumo, mergina turėjo visai ne tai. Hogvartse von Sjuard niekuomet neteko slėpti savo rasės, bet niekuomet to nedemonstravo atvirai ir viešai. Tarsi bandymas pasislėpti nuo visuomenės būtų įaugęs į kraują, perimtas iš vyresniojo brolio. Regis, ne veltui sakoma: mažiau žinosi, ramiau miegosi. Retas kuris suvokė, kad miega, mokosi, kalba, valgo ar paprasčiausiai ilsisi šalia vampyrės. Visiems būdavo ramiau, mat kaip žinia, jauni vampyrai retai kontroliuoja kraujo poreikį ir savo instinktus. Po paskutinio įvykio ir pati Sabrina bijojo patirti tokį išbandymą dar kartą.
Keistas įsipareigojimas, instinktas, pabudęs visai neseniai privertė nuvertinti Mollson gebėjimus. Ši puikiai tvarkėsi su savo vampyrizmu ir rudaplaukė nenoromis turėjo pripažinti, kad Edgaro globotinei sekasi daug geriau nei jai tokių metų. Tiesa, auksaakė taip pat galėjo pasigirti puikiais rezultatais ankstyvame amžiuje, bet Heidi vis tiek ją lenkė. Ir von Sjuard nuoširdžiai ja didžiavosi. Taip, kaip didžiuojasi tėvai matydami, kaip jų vaikui sekasi, taip, kaip rūpestinga sesuo, stebinti jaunėlę ir besididžiuojanti šia.
Kaltai gūžtelėjo pečiais. To ir reikėjo tikėtis. Rudaplaukė nemokėjo nei guosti, nei patarti, nors nuoširdžiai bandė. Galvoje dar pabandė sugalvoti, ką nors, kas iš tiesų galėtų padėti draugei, bet nusprendusi, kad pakankamai prisikalbėjo ir taip, nuvijo visas mintis šalin.
- Džiaugiuosi, kad manimi pasitiki, - šyptelėjo nenoromis bandydama įsivaizduoti tamsiaplaukės nupasakotą siužetą. - Ar norėtum apie tai dar pasikalbėti? Ką nors dar papasakoti, ar galiu užduoti kelis klausimus dėl to įvykio? Kaip visa tai įvyko? Ar kalbėjaisi su tuo žmogumi po visko? - pažėrė visą laviną klausimų surimtėdama ir bandydama pati sugalvoti, kokį nors sprendimo būdą.
Vasara buvo tik prasidėjusi, tad laiko apgalvoti turėjo į valias, bet nujautė, kad be Soreno nieko nebus. Jis buvo daug išmintingesnis, daugiau patirties sukaupęs vampyras. Norėjosi paguosti Heidi, užtikrinti, kad viskas bus gerai, tačiau neįsivaizdavo, kaip tai padaryti, tik nujautė, ką ši turi išgyventi po tokių metų Hogvartse.
- Norėčiau ką nors pakeisti... Kad viso to tau nebūtų tekę patirti... - tyliai sumurmėjo žvilgtelėdama į žaliai melsvas klastuolės akis.
-
Nors Heidi ir matė, kad Sabrina stengiasi kaip labiau galėdama ją paguosti, tačiau jos kartais pasakyti paguodimai panašėdavo į psichologo. Pas kurį šioji atėjo, tikėdamasi, kad tai kas yra rašoma lankstinukuose yra tiesa ir jie tikrai mokės paguosti. Aišku tuoj pat tekdavo nusivilti, nes vietoj to, gaudavai milijonus klausimų, kurie pagal logiką, turėjo išspręsti tavo problemas. Aišku nemažai daliai jie padėdavo, tačiau panašus kiekis būdavo dar labiau sugniuždyti ir eidavo ten pat tik todėl, nes manydavo, kad tai yra viena iš fazių ir jie po kurio laiko pasieks tą patį, ką kitiems pavyko padaryti lengviau. Vienaip ar kitaip, jaunoji vampyrė buvo dėkinga, kad mergina bent jau stengėsi tai daryti per daug ne pamokslaudama ir nebandydama įrodyti savo tiesų.
-Ne, manau, kad jau viskas, -nutylėdama visą tai, kas įvyko tarp jos ir Quentin ir pasiruošdama atsakyti į klausimus. Nors ir nenorėjo prisiminti tų įvykių, tačiau suprato, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję apie tai papasakoti, o ankstesnis variantas skambėjo žymiai geriau. -Na aš stovėjau ant tiltelio ir ji tiesiog atėjo ir ėmė valgyti. Šio proceso metu, pjaudama salotas, įsipjovė į pirštą ir tuomet viskas įvyko taip greitai. Viens, du ir jos kūne nebebuvo nei lašelio kraujo, -žalsvos spalvos akių savininkė trumpam nutilo, nežinodama kaip turėtų paaiškinti tai, kad ji nesutiko jos išmokyti ir paliko likimo valioje. Aišku vargu ar kas būtų padaręs priešingai ir turėjęs noro vargti su tokio kvailo būdo asmenybe, tad tamsiaplaukė per daug nesijaudino dėl to, kad Sabrina ją peiks. -Kalbėjausi ir siūliau pagalbą, bet ji norėjo tik kąsti ir gerti žmonių kraują, tad po tokio pareiškimo atmečiau savo pasiūlymą ir palikau šią. Aišku, tikriausiai pasielgiau blogai, tačiau nesiruošiau kęsti jos nesąmonių ir gadintis nervų dėl to.
Nežinodama ką dar pasakyti ir tikėdamasi, kad nebus per daug pasmerkta dėl savo pasirinkimų, klastuolė laukė klausimų, kurie galbūt būtų mažiau susiję su tuo.
-
Nuojauta kuždėjo, kad Heidi kažką slepia, arba nėra pasirengusi dar visko išsakyti. Smalsumams vertė paklausti, pasiteirauti ir gauti norimus atsakymus, tačiau nenorėdama spausti merginos ar išgąsdinti šitaip, paprasčiausiai nusprendė palaukti. Sabrina žinojo, kad ja pasitiki, antraip klastuolė nebūtų viso to papasakojusi, tad teliko tik laiko klausimas, kada išgirs ir kitą istorijos dalį.
Susikėlusi kojas ant kėdės ir pabandžiusi šitaip patogiau įsitaisyti greitai gavo nusivilti. Patogu nebuvo ir teko maltis kėdėje, kad susirastų geresnę, patogesnę poziciją. Papūtusi lūpas ir nusprendusi sėdėti sudėjusi vieną koją ant kitos nužvelgė gatvę. Tolumoje šmėžavo paplūdimio kraštelis, skaidrus vanduo ir besileidžianti saulė, nudažiusi dangų ir vandenį raudonai. Prie tokio vaizdo von Sjuard jau buvo spėjusi įprasti, bet kiekvieną kartą stebėti saulėlydį būdavo nepaprasta patirtis.
- Esi jauna vampyrė, nesusivaldei, tad tai pateisinama, - liūdnai šyptelėjo nuoširdžiai nenorėdama, kad Heidi tektų išgyventi kažką panašaus.
Ji puikiai žinojo, kad patirti nenumaldomą kraujo troškimą, galingą instinktų šauksmą ir poreikį pasimaitinti nebūdavo malonu. Niekam nepatinka, kai kūnas nepaklūsta, o mintys nesidėlioja taip, kaip turėtų. Sabrina pati išgyveno per daug po tokio įvykio, nors žmogaus ir nenuskriaudė dėka Fandango. Be to, jos gyvenime pasirodęs Mayran viską apvertė aukštyn kojomis.
Išgirdusi pasakojimo pabaigą auksaakė garsiai nusijuokė. Nesitikėjo tokio klastuolės pasipiktinimo, bet daugiau nieko ir neklausė. Nujautė, kad mergina nebenori daugiau apie tai kalbėti ir geriausia bus kol kas šį pokalbį užbaigti.
- Galbūt ji susiprotės... Ir tuomet dar nebus per vėlu... - atsiduso kilstelėdama galvą.
Žvilgsnis nukrypo prie vis labiau raustančio dangaus. Saulė pamažu ritosi žemyn palikdama visus atsėlinančiai tamsai. Jos tebeturėjo apie valandą laiko iki kol ims temti, tad skubėti nebuvo kur, be to, Sabrinai patiko paprasčiausiai sėdėti kavinėje, šnekučiuotis su ne tikro kraujo seserimi ir tingiai stebėti besileidžiančią saulę. Nejučia mintis nuklydo prie garbaniaus ir lūpos savaime suformavo platų šypsnį.
-
Nors tai, ką sakė Sabrina ir šiek tiek ramino, tačiau Heidi vistiek nenorėjo su tuo sutikti. Jai visiškai nepatiko, kad į jos veiksmus nebuvo žiūrima taip rimtai ir jaunoji von Sjuard pateisino juos tuo, kad šioji yra dar jauna ir nemoka valdytis. Aišku tai palengvindavo situaciją ir mergaitė galėdavo ne taip jaudintis dėl visa to, pasakydama, kad ji dar nesubrendusi, tačiau toks pateisinimas, kad ir koks jis būtų buvęs palankus, šiai nepatiko. Vienaip ar kitaip, nesvarbu kokią nuomonę apie tai turėjo jaunoji vampyrė, jai teko su tuo susitaikyti ir tik pritarti.
Susitaikiusi su visu tuo, žalsvos spalvos akių savininkė, kiek nustebo, išgirdusi Sabrinos juoką. Atrodė, kad šis pokalbis būtų vykęs prieš klausimus ir šioji visą tai palaikė juokingu nutikimu. Aišku taip nebuvo ir tamsiaplaukė tiesiog nesugebėjo prisiminti ką ji padarė ar pasakė, kas būtų privertęs šią prajukti. Buvo panašu, kad paskutiniai minutės prisiminimai dingo. Bandydama prisiminti ką šioji sakė ir apie ką galėjo rutuliotis pokalbis, klastuolė pagaliau prisiminė tai ir galų gale nusprendė, kad juokinga pasirodė jos piktumas ant tos merginos. Aišku, Heidi tame nematė nieko juokingo, tačiau suprato, kodėl trumpaplaukė galėjo tai palaikyti juokingu dalyku.
-Galbūt ir susiprotės, -pritarė mergaitė, nežinodama ką galėtų dar pasakyti.
Jaunoji vampyrė džiaugėsi, kad galėjo ramiai ir be didelių pamokymų, pasipasakoti Sabrinai apie savo problemas, o dabar ramiai leido laiką kartu. Šiai tai šiek tiek priminė praeitus metus, kai problemos kankino jaunąja von Sjuard ir žalsvos spalvos akių savininkė guodė ją, tačiau dabar viskas buvo atvirkščiai ir šioji dėl to džiaugėsi.
Šiek tiek labiau įsipatoginusi sėdimoje vietoje, tamsiaplaukė ėmė stebėti praeinančius individus. Neįsivaizdavo kodėl, bet tai buvo pakankamai įdomi veikla, kuria buvo galima užsiiminėti pakankamai ilgai.