Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Markas Moore Sausio 10, 2021, 02:37:58 am
-
[Tema: Nekromantija]
[Kabineto aprašymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2332.msg159131#msg159131)]
Pavasaris šėlo iš visų jėgų. Medžiai pasipuošė žiedais bei šviesiai žaliais lapeliais, oras prisipildė paukščių čiulbėjimo, o žemė - įvairių pakvaišusių padarų. Ir nors lauke švietė ir taip retai pasirodanti saulė, apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas eilinį kartą slėpėsi sunkių užuolaidų sukurtoje tamsoje. Mokytojas, išblyškęs kaip koks vampyras, sėdėjo prie stalo ir abejingai stebėjo besirenkančius mokinius. Jų stalai ne veltui buvo uždengti baltomis paklodėmis - po jomis slėpėsi šiek tiek pasenusi ir kruvina staigmenėlė.
Pilies sienas sudrebinus varpui, Markas sunkiai atsistojo ir garsiai nusikosėjo.
-Laba diena. Atsiverskite aštuntą vadovėlio skyrių, penktą temą. Nekromantija. Ši sąvoka magijos pasaulyje turi dvi reikšmes. Pirma - būrimas, susijęs su mirusiaisiais. Tai gali būti jų dvasių iškvietimas ar koks laikinas jų apgyvendinimas kūne. Antra, su kuria susijusi mūsų pamoka, tai mirusių žmonių ar gyvūnų prikėlimas ir valdymas. Žinoma, nekromantija yra priskiriama juodajai magijai, todėl yra nelegali, bet, atvirai pasakius, man nusispjauti. Nusiimkite paklodę nuo suolo. Šiandien galėsite sukurti savo... Mažą Frankenšteiną. Dubenyje rasite įvairias gyvūnų dalis. Jums reikės jas susiūti. Tada... Tada supilate eliksyro buteliuką jūsų sukurtam padarui į burną ir, pasiėmę lazdelę, nukreipiate ją į jo širdį ir tariate užkalbėjimą: An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev. Taip, tarimas sudėtingas, laužantis liežuvį ir reikalaujantis visiško susikaupimo, todėl nustebčiau, jei kuriam iš jūsų viskas pavyktų iš penkto karto. Kad jūsų padaras prisikėlė... Na, manau, suprasit iš to, kad jis juda ir kruta. Tada prasidės smagioji praktikos dalis - valdymas. Ketvirto kurso ir vyresni mokiniai turės panaudoti bežodes komandas sėkmingai bent tris kartus, jaunesni gali tarti jas garsiai, bet turės sėkmingai tai padaryti bent keturis kartus. Jeigu norite, kad jūsų padaras kažkur nueitų ar kažką padarytų, turi tai aiškiai įsivaizduoti mintyse. Tada užtenka paprasto eik ar daryk. Viskas priklauso nuo jūsų ir jūsų ryšio su padaru. Jis bus gyvi tik penkiolika minučių, tas tikslingai išnaudokite šį laiką. Sėkmės.
Baigęs kalbėti Markas jautėsi šiek tiek pridusęs, tad vėl atsisėdo už stalo ir liūdnu žvilgsniu nužvelgė susirinkusius mokinius. Tokie jauni, tokie kupini gyvybės ir visiškai nepažįstą pasaulio siaubų...
Ant stalo yra: keletas adatų dėkle, siūlų ritė, žirklės, lateksinės pirštinės, dubenėlis su gyvūnų dalimis - jos labai jau skirtis dydžiu neturėtų, dalių yra tiek, kad susiūtumėt padarą. Susiuvę gyvį, supilate jam eliksyro, kuris yra mažame buteliuke. Jo spalva raudona, antgamtams eliksyro kvapas gali priminti kraują. Užkalbėjimas sunkus - niekam iš pirmo ar antro karto pavykti neturėtų, ypač jaunesniems mokiniams. Leiskite jiems pažaisti su garsų tarimu. Valdymą apibūdino Markas.
3 įrašai 600-1200 simbolių
arba
2 įrašai 1200+ simbolių.
Jeigu kas neaišku, rašykite až, bet nepažadu, kad sulauksit atsakymo.
Šioje pamokoje bus daugiausiai vienas mano įrašas iki pabaigos, tad gerai pagalvokite, ar norite pastatyti jūsų veikėją į tokią situaciją, kai jam reikia mokytojo pagalbos ar įsikišimo - didelis šansas, kad tokiu atveju praktikos nepabaigsite!
Pamoka iki 01-23.
-
Adelė susikaupusi sedėjo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Ši pirmakursė po magiškų gyvūnų priežiūros pamokų pradėjo dar labiau bijoti burtų ir kerėjimo mokyklos profesorių. Jau geriau jie būtų goblinai- piktai, tačiau su drebančiomis rankomis galvojo.
Mokslinčė išgirdusi mokytojo žodžius kažką suprato. Klastuolei tai buvo pergalė, ji neturėjo klausti apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo pakartoti ar kažkaip kitaip paaiškinti praktiką, tačiau tiesą sakant mergaitės rankos drebėjo taip, kad adatos į rankas paimti nesugebėjo. Nusiramink, gi čia ne pasaulio pabaiga- bandė raminti save Mokslinčė. Šiek tiek atsidususi mergaitė dar kartą mintyse pakartojo ką reikės padaryti ir supratusi, kad tai tikrai ne apsigynimas nuo juodosios magijos net ne šiek tiek pakraupo... Gal tas Moore išprotėjo? Gal jis mirties valgytojas? Na, jeigu profesorius ir toks šią pamoką tikrai nenoriu būti numirusi, todėl jam netarsiu nei vieno kvailo iš mano burnos einančio žodžio- prisiekė sau pirmakursė Adelė.
Kiek susipratusi kas vyksta Klastūnyno mokinė užsidėjo lateksines pirštines, nors turėjo ir savąsias mergaitė tikėjosi, kad profesoriaus duotos pirštinės kažkuo geresnės ar gali apsaugoti. Ši pirmakursė lėtai užsimovė pirštines ir su ašaromis akyse pažvelgė į kol kas uždengtą dubenį, kuriame buvo ne, kas kitas, o gyvūnų dalys. Pirmakursė su daug kvailų minčių galvoje lėtai atidengė dubenį. Ne, ne, ne aš negaliu, tiesiog aš negaliu- galvojo pirmakursė, kurios ašaros jau gėlė akis. Mergaitė nieko nelaukdama uždengė dubenį ir atsigulė ant suolo, vis gi tokio darbo Adelė padaryti nesugebėjo.
-
Kaip ir įprastai, grifų gūžtos pirmakursė sėdėjo ramiai klasėje ir stengėsi nieko nepridaryti, nes žinojo jog šis profesorius baisiai griežtas ir dar jos nelabai mėgsta. Klausydama mergaitė žiūrėjo profesoriui į akis ir drebėjo kaip niekad. Šventas Jeronimai, jau tikriausiai anas visai paliko protą kitoje pusėje.. Grifiukė išklaususi visos praktikos pasiėmė mokytojaus pirštines ir drebėdama spoksojo į dubenį kuriame buvo gyvūnų dalys.
- Kodėl? Jums visiškai negaila šių gyvūnų? - Šiek tiek pravirkdama tarė mergaitė.
Kadangi vis tiek iš jų liko tik dalys, todėl ji nenorėjo gaišti savo laiko ir pradėjo kažkaip siūti, siuvimas Kristinai sekėsi puikiai, todėl labai sunku nebuvo. Ji atidarė dubenėlį ir išsitraukė visas gyvūnų dalis, labai, labai baisu buvo matyti tai, bet ištveriama. Siuvo mokinė gana ilgai, susiuvo tris gyvūnų dalis ir apkirpo kai kurias dalis žirklėmis. Kolkas padaras atrodė kaip iš siaubo filmo ir tas Kristiną labai gąsdino.
- O jis manęs nenužudys? - Paklausė kvailo klausimo Kristina.
Bet profesorius atrodė jog praignoravo ją. Vau.. Galiausiai praėjo visos dvidešimt minučių, monstras buvo susiūtas galutinai, tik reikėjo įpilti skysčio į burną, kuris buvo buteliuke. Kristina bijojo tai daryti, nes vis galvojo, kad jis gali ją nužudyti. Bet kai išsidrąsino, pasiėmė buteliuką ir supylė skysti į burną. Reikėjo tik sukalbėti burtažodį ir nutaikyti lazdelę į jo širdį.
-
Alisa atėjo į klasę. Ji buvo visiškas lavonas, kaip ir tas padaras, kurį jai reikės sumeistrauti. Visą naktį prasivartė lovoje ir sugebėtų užmigti net ant tų baltų paklodžių. Mokytojui išaiškinus užduotį, pirmakursė priėjo prie stalo, užsimovė per mažas pirštines (Specialiai, kad pakankintų savo jautrią pirmakursišką odytę) ir kiek šlykštėdamasi paėmė keletą kūno dalių. Jos priminė kruvinas frankenkšteino liekanas ir Alisa nuspiurtė. Nusinešusi prie stalo patėškė tuos daiktelius ant jo ir greitomis susiuvo. Tada grįžo prie stalo ir paėmė buteliuką. Supylusi jo pridvisusį turinį į burną tam padarui Alisa paėmė lasdelę, pamojavo ja virš padaro ir maldamasi tarė:
An mev chi vanmev krevet. Tots tu hatz-evet vah tev.
Padaras nė velnio neatgijo.
Gal nereikėjo sakyti to ,,krevet" pagalvojo pirmakursė.
-
Profesorius kaip niekad atrodė gražiai pavasariška nuotaiką tik sustiprino tą pojūtį. Tačiau sukelti šešėliai ir blyški vyro oda persvarą suteikė jo paslaptingam įvaizdžiui. Tam kuris jai taip patinka. Tokia profesoriaus aura lyg paneigė pavasario pradžią. Naujai atgimstantis pasaulis profesoriau klasėje neegzistavo. Nors tai turėjo liūdint ir slėgti, jai patiko. Mergina gaudė kiekvieną žodį ištartą iš profesoriaus lūpų. Buvo taip susitelkusi į šią užduotį, kad net neatsivertė vadovėlio.Tik atsirėmė į paklodę užklotą suolą ir toliau klausėsi jo tariamų žodžių. Net nepagalvojo ar nesistebėjo užkloto keistos vietos. Nepagalvojo ką jis slepia. Tik klausė žodžių ir žiūrėjo profesoriui į akis. Apgailėtina. Atsigavo tik tada, kai pamatė savo bendraklasius atidengiančius savo suolus uždengusius užklotus. Tik dabar pastebėjo, kad ir kiti suolai turėjo tokius pat uždangalus ant jų. Susikaupusi pamokai, ir vėl naudojantis darbu užgožė mintis apie suaugėlį stovintį prieš klasę. Atidengusi, ir pamačiusi slepiamą turinį ji net norėjo, kad pasišlykštėtų. Tačiau tiesiog stovėjo ir tyrinėjo dalis. Stengėsi atpažinti kuo daugiau dalių, ir kokiam gyvūnui jos priklauso. Pamokos temos ir eigos nesiklausė ugh, tavo bukumas, todėl ir nežinojo ką toliau daryti. Pyko ir keikė save, bet nusprendė nepasiduoti. Ne prieš profesorių. Jau ne vieną kartą teko susimauti būtent jo pamokoje, šiandien taip nebus. Todėl kelias minutes skyrė kelioms skirtingom užduotims. Vienu metu akylai stebėjo aplinkinius mokinius, taip pat vartė vadovėlį ieškodama pamokos temos. Taip pat ir vis dar identifikavo kūnų dalis, ir įrankius padėtus ant stalo. Rodėsi, kad galva plyš, bet ėmė susidaryti daug maž bendrą vaizdą. Rado reikiamus vadovėlio puslapius, viskas ėjo gana gerai.
-
Įžengusi į Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabinetą Nikolė nuščiuvo. Čia tvyravo kitokia nei įprastai emocija. Ją buvo labai sunku apibudinti - gal bjauri? Nors ne - neįprasta. Čia jau geriau, bet vis tiek, vargu... Baigusi su savimi diskutuoti apie emocijas, dvylikmetė klestelėjo į vieną iš paskutiniųjų suolų, jautė, kad šiandien nenori puikuotis klasės priekyje.
Kai galiausiai nuskambėjo mokyklos varpas, profesorius Moore pakilo iš savo vietos ir kitaip nei įprastai (Kodėl šiandien viskas kitaip?) prabilo. Atsakymą į ankščiau sau užduotą klausimą, rožinių plaukų savininkė gavo visai greitai - šiandienos tema buvo, tiesiogine to žodžio prasme, baisi. Kai galiausiai profesorius baigė pasakoti savo šiurpą keliančią temą, panelė Parker pajuto kaip baisu pasidarė žvilgtelti į dubenėlio vidų, kuris turėjo būti ant jos stalo. Galiausiai margaspalvių akių savininkė pasiryžo žvilgtelti į dubenėlį. Kai pamatė kas jame - vos neapsivėmė ir net pravirko. Jame buvo šikšnosparnio galva, pelės ausys, voro kojos ir dar keli nežinia kam ankščiau priklausę dalykai. Visos kūno dalys buvo išteptos krauju. Mergina nebegalėjo į jas žiūrėti, todėl pagriebė iš nežinia kur atsiradusį audėklą ir užmetė jį ant indo. Jau geriau praleisčiau parą su Elliw, negu atlikinėčiau šį pamokos darbą...
Pasibaisėjusi mokytojo "drąsumu" skirti mokiniams tokias užduotis, rožinių plaukų savininkė nužvelgė kitus bendramokslius. Jie regis irgi nesidžiaugė gauta užduotimi. Nikolė, tiesiogine to žodžio prasme, negalėjo atlikinėti šios pamokos užduoties. Tai buvo per daug žiauru. Turint omenyje, kad Nikolė pasirinko būti vegetarė, tik todėl, nes jai buvo per daug gaila žudomų gyvūnų - tai ką reikėjo iškęsti šioje pamokoje buvo tikras košmaras. Dvylikmetė visiškai atsisakė atlikinėti šios pamokos darbą: Tegul daro su manimi ką tik nori - šito aš tikrai nedarysiu. Atsisaukau net žvilgtelėti į tą žiaurųjį indą.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Tiksliau, ant kažkokios paklodės, kurios Elliw nesiryžo patraukti. Kažkodėl atrodė, kad ji astronomijos prietaisui gali sukelti pavojų, bet velsietė nenorėjo kristi profesoriui Goore į akis: nepaisant to, kad šiais mokslo metais jis nebebuvo toks piktas (jeigu Elliw gerai prisimena, kartą netgi sutaisė teleskopą!), faktas, kaip jis tuo daiktu daužo per galvas, buvo pernelyg įsiėdęs į atmintį. Ne, geriau Goore be reikalo neerzinti.
Trylikametė bandė klausyti, ką šneka profesorius, bet netrukus nutarė, kad nieko nesupranta. Pasidėjo galvą ant suolo, tačiau ant jo, matyt, kažkas buvo: Elliw pajuto, kad atsigulė ant kažko, ir staigiai pašoko. Nuvertė kėdę ir, aišku, užkliudė stalą. Teleskopas, atrodo, tik to ir laukė. Pasigirdus nemaloniai pažįstamam trakštelėjimui velsietė suirzo: tai buvo tik Goore kaltė, juk ne kas kitas, o jis pridėjo neaiškių ją gąsdinančių daiktų. Negi per pamoką nebegalima pasidėti galvos ant suolo?!
Teleskopą reikėjo sutaisyti - ir tai buvo didžiausias prioritetas. Elliw pradėjo žvalgytis po klasę.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? - liūdnai kreipėsi ji, tačiau panašu, kad nė vienos iš draugių pamokoje nebuvo. Rudaplaukė supyko: - Profesoriau Goore! Tai jūs kaltas!
Mergaitė nežinojo, ką daryti. Viskas atrodė tiesiog beviltiška. Norėjosi verkti.
Tą akimirką Elliw pastebėjo ne neLiuciją, įsitaisiusią kažkur klasės gale, ir dar labiau supyko. Nuo grindų pagriebusi teleskopą, kuris atrodė beveik sveikas, ji nuskubėjo prie bjauriosios mergiūkštės. Pakeliui užkliuvo už stalo ir berods kažką numetė. Ar tai buvo teleskopas, ar pamokai reikalingi daiktai, rudaplaukė nežinojo. Jai, tiesa, ir nerūpėjo. Galiausiai priėjo ne neLiuciją ir parodžiusi sulaužytą teleskopą išrėžė:
- Tai tavo kaltė! Sutaisyk mano teleskopą!
-
Nikolė sėdėjo viename iš paskutiniųjų suolų ir neketino nė piršto pajudinti. Ji tik laikė sukryžiuotas rankas ir piktai varstė akimis profesorių Moore. Kas be ko, iš priekinio suolo pakilo Elliw, ir ta būtinai turėjo atsibelsti iki rožinių plaukų savininkės suolo. Na va, prisikalbėjau, kad geriau praleisčiau dieną su Elliw... Tai va, dabar kentėti. Kai galiausiai Elliw jau stovėjo čia pat prie varniukės, ši atsisuko į ją ir mestelėjo:
- Tai, ko nori?
Išklausiusi ko vis dėl to norėjo ta nenaudėlė bjaurybė, Nikolė susikaupė ir atrėžė.
- Pirma - tavo teleskopo neliečiau ir nesu dėl nieko kalta. Antra - na jau gerai. Duokš tą teleskopą - sutaisysiu.
Mergaitė pati nesuprato kodėl taip kalba, bet po tų žodžių išsitraukė lazdelę, nukreipė ją į Elliw teleskopą ir sumurmėjo: "Reparo!". Žvaigždžių stebėjimo prietaisas akimirksniu susitaisė ir dvylikmetė dar pridūrė:
- Na o dabar gerai, eik sau.
Panelė Parker nebežiūrėjo, ar Elliw dingo jai iš akių, ar vis dėl to liko čia pat stovėti ir niekur nesijudino - Koks jau skirtumas? Daugiau nieko nenoriu, kaip tik dingti iš šitos pamokos. Jei dar kažkas panašaus nutiks - tikrai neatsisveikinusi mausiu pro kabineto duris nespėjus nuskambėti mokyklos varpui.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Gal ir stovėjo, tačiau jis priklausė ne Mulungu, o šis mokinys astronominio prietaiso nematė. Kitaip sakant, ant Mulungu stalo teleskopo nebuvo. Tiesą sakant, kam apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje gali būti reikalingas teleskopas? Juodaodis pirmakursis berniukas buvo visiškai tikras, kad to daikto koledžo vadovo pamokose nereikia, tad ir neatsinešė. Jeigu kas tą ir padarė, tai nebent ta keistuolė Elliw, bet Mulungu nei jos, nei teleskopo kol kas nepastebėjo.
Klastuolis klausėsi profesoriaus. Suprato vis daugiau ir daugiau, trumpus sakinius jau mokėjo pasakyti ir pats (tik nereikia tikėtis, kad dėl to pradėjo kalbėti tyliau), tačiau dabar ir vėl jautėsi sutrikęs. Koledžo vadovas kalbėjo visiškai nesuprantamus dalykus. An mev chi..? mintyse pradėjo kartoti visiškai nesuprantamus žodžius afrikietis, tačiau pasimetė: anglų kalba buvo labai sudėtinga, o šitai... Deja, tokiam paprastam ir nuolat besišypsančiam berniukui ištarti tą kažkaip kraupiai skambančią frazę buvo pernelyg sunku.
Lyg tyčia tą akimirką ant kelių iki tol ramiai tupėjęs Kriu nutarė pasprukti. Mulungu spėjo sugriebti pavadį, tačiau paršelis ir toliau veržėsi lauk.
- Kriu! - užbaubė klastuolis per pusę Hogvartso. Keista, kad neišdužo joks langas (prisiminęs paskutinę astronomijos pamoką afrikietis pasijuto nejaukiai). Mulungu iš paskutiniųjų kovojo su augintiniu, tačiau galiausiai tas ištrūko. Užšoko ant prie kito stalo stovėjusios laisvos kėdės ir pradėjo tampyti ten buvusį audeklą.
- Ne! - vėl užriko berniukas ir pašokęs nuskubėjo iš paskos. Deja, buvo per vėlu: dubenėlis nuo to stalo jau buvo spėjęs nulėkti nežinia kur, o Kriu buvo visiškai įsipainiojęs į paklodę.
-
Elliw nepatenkinta spoksojo į ne neLiuciją. Neprisiminė, kodėl prie jos artinosi, mat buvo tikra: jos teleskopas prieš tai stovėjo ant kažkurio kito stalo. Kam jai reikėjo artintis prie tos bjaurios mergiūkštės? Ak taip, ji buvo kalta dėl sudužusios brangenybės, nors Elliw ir neatsiminė, kaip tiksliai tai atsitiko. Aišku, ne neLiucija gynėsi, tačiau velsietė ne tokia kvaila: nė už ką tuo nepatikės. Jos nuostabai, nemandagioji mergiūkštė teleskopą sutaisė! Elliw labai nustebo. Tiesą sakant, nuostaba buvo tokia, kad ji visai pamiršo padėkoti.
Vos po kelių akimirkų ji jau buvo pamiršusi, kad ką tik kažkuo stebėjosi. Dabar svarstė, ką veikia čia, visai šalia bjauriosios mergiūkštės, kuri, jeigu tik atmintis neapgauna, nieko daugiau neveikia, tik ir daužo teleskopus. Laimei, priešingai negu profesorius Goore, ji jų nedaužo į galvas.
- Ką mes darome šioje pamokoje? - ramiai paklausė Elliw tarsi skelbdama paliaubas. Ji buvo tikra, kad šiuo metu vyksta ne kieno kito, o to paties Goore pamoka. Apsigynimas nuo kažko ten. Labai tikėjosi, kad ne neLiucija teiksis viską paaiškinti. Ar Elliw kalta, kad neprisimena, ką profesorius šnekėjo? Tuo labiau, kad jis tikriausiai dar ir nieko dorai nepaaiškino: ko galima tikėtis iš žmogaus, per galvas daužančio teleskopais? Rudaplaukė atidžiai stebėjo tą taip nemėgstamą mergaitę, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, šitoje pamokoje jai dar nieko blogo nepadarė. Kiek pasiraususi atmintyje ji nutarė, kad ne neLiucija gero irgi nieko nepadarė, tačiau kol kas viskas sekėsi gana neblogai. Ji žengė žingsnį tos mergiūkštės link, nes tikėjosi, kad ji parodys, kam reikalingas tas keistas ant stalo paklotas daiktas. Deja, nepastebėjo, kad priėjo per arti, o teleskopas buvo kiek atkištas į priekį. Elliw labai nuoširdžiai neketino to padaryti, tačiau astronominis prietaisas trinktelėjo ne neLiucijai tiesiai į galvą. Laimei, šį kartą teikėsi nesudužti.
-
Klastuolis ir vėl visas piktas sėdėjo kvailoje Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje ir klausėsi garbaniaus kuris jau po truputį pradėjo erzinti. Ausyse spengė cypimas ,o profesoriaus aiškinimas lyg burbėjimas po nosimi. Šį kartą berniukas sėdėjo gale ir pagaliuku badė akis kurios stovėjo ant stalo dėžutėje. Nuotaikų kaita vėl užsuko pas norvegą į svečius, vieną akimirką jis pyko kita jau džiaugėsi žaidimu. Garbanius kuo toliau tuo labiau erzino ,o juk reikia kažką nuveikti ,kad būtų linksmiau ar ne? Ant stalo stovėjo kažkoks apvalus daiktas ir skalpelis, dėžėje buvusios akys labai gundė. Pasidaręs mažą katapultą berniukas nusitaikė į Moore. Trenkęs kumščiu per stalą stebėjo kaip akis lekia į profesorių. Akis pataikė į profesoriaus pakaušį ir pirmakursis tyliai ,bet iš visos širdies nusijuokė. Berniukas nugirdo ,kad reiks susiūti gyvį. Atsitokėjęs ,kad ant stalo vargšų gyvūnų dalys nutaisė pasišlykštėjimo fizionomiją. Iš kūno dalių matėsi šioks toks kraujas ,kas privertė dar labiau pasišlykštėti. Užsidėjęs jau pabosti spėjusias lateksines pirštines, kerų pagalba į adatą įvėrė siūlą. Berniukas pasiėmė dar šiltą kiškio kūnelį ir neaiškaus gyvūno dalį su kojomis ir pradėjo siūti. Jausmas buvo šlykštus ,nes šis vaikinas mylėjo gyvūnus ir tikrai nepritarė šiai įdėjai. Jį reiktų maloniai nusiūst į Magijos Ministeriją už žiaurų elgesį su gyvūnais. Klastuolis susiuvo pusė gyvio ir pažvelgė į jį. Šlykštu. Pagalvojęs tyliai nusikeikė. Berniukas paėmė ryškiai kurmio galvą ir vėl pradėjo siūti. Po begalės dalių išėjo visai mielas padarėlis kuris Klastuoliui patiko. Nusišypsojęs ir gražiai paguldęs gyvūnėlį (jei taip galima sakyti) ant stalo ruošėsi kitai daliai kurią reikėjo atlikti šią pamoką.
-
Na ką gi, bandome.. Kristina išsitraukė lazdelę ir sušaukė:
- An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev
Mokinė pasakė burtažodį visiškai teisingai, bet padaras neatgijo. Mergaitė pabandė dar kartą, bet vis tiek nepavyko.
- Šita nesąmonė neveikia! Eina sau koks padaras, čia ne padaras čia lavonas!
Mergaitė visa susinervinusi metė susiūtą monstrą tiesiai į mokytojaus veidą. O dabar jis mane užmuš.. Kristina greitai pribėgo prie profesoriaus ir pasiėmė atgal susiūtą monstrą.
- Atsiprašau ponaiti Markai, bet jau tikrai sunervino, nes ką man dešimt kartų gal kartot? - Supykusi tarė mergaitė.
Grifų gūžtos pirmakursė pabandė dar kartą, nes žinojo jog nuo to blogiau nebus.
- An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev
Ir vėl nepavyko, bet tamsiaplaukė bandė ir bandė kol pavyko. Monstras pradėjo judėti. Kristina iš visos baimės pradėjo spiegti kaip beprotė.
- ŠVENTAS JERONIMAI AAAAAAAAA JIS NUŽUDYS MANE, AŠ MIRSIU!
Bet grifiukė kiek išsidrąsino ir priėjo arčiau jo. Ji nelabai žinojo ką reikėjo daryti, bet stovėjo prieš baisų padarą ir drebėjo. Tačiau, monstras būti gyvas galėjo tik penkiolika minučių, tad laiko mergaitė išvaisyti nenorėjo. Ji pabandė susikaupti ir kaip ir sakė profesorius, mintimis suvaldyti monstrą. Ji susikaupė ir pradėjo ji valdyti jog jis pradėtų šokti. Taip jis ir padarė, šlykštus monstras pradėjo vaipytis ir šokti kažkokius ,,tango" šokius. Kristina pradėjo juoktis, kadangi buvo taip linksma ji pamanė jog galėtų dar kažką iš jo juokingo padaryti.
-
Apsiginimas nuo juodosios magijos, tai buvo įdomiausia Veronikos pamoka, tik ji nesuprasdavo kodėl apsiginimas? Ji manydavo jog reikia ne apsiginti, o susidraugauti su juodąja magija, bet nieko pakeisti ji negalėjo ir stengėsi išmokti šį mokslą. Išgirdusi mergaitė visą praktiką, atsidarė dubenėlį ir pradėjo siūti tą keistenybę. Siuvimas klastuolei sekėsi prastai, labai prastai. Tamsiaplaukė susiuvo padarui ir galvą ir kūną, tiesą sakant jis atrodė kaip kupranugaris. Liko susiūti tik kojas ir plaukus, tą mergaitė lengviausiai padarė ir
būtybė kupranugaris buvo padarytas. Ji jau norėjo pilti į burną skysčio, bet nugirdo kaip kažkas rėkė. Kas per durnius čia rėkia? Klastuolė nuėjo prie laisvos kėdės kuri stovėjo klasėje ir pamatė paršelį.
- Ką? Mūsų klasėje kiaulė! Tu gal išprotėjai? Viskas, čia pasaulio pabaiga, čia nebe klasė, čia tvartas! Užknisai tu mane su savo kiaule, Mulululungu!
Iš viso pykčio Veronika paėmė antklodę kuri buvo ten ir metė ją berniukui.
- Ikiukas. - Nusimetusi garbanas atgal, tarė klastuolė.
Ji jau ruošėsi grįžti prie savo praktikos ir supilti padarui skystį į burną.
-
Mokslinčės žydrose akyse jau nuo pat pamokos pradžios mirgėjo ašaros, ji net nežadėjo kažko daryti. Tai yra nelegalu, aš nežinau ką tam profesoriui padarysiu. Dar labiau niršo pirmakursė. Nors jai buvo vienuolika ji nepagailėjo piktų žodžių apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui. Na, gal geriau šią pamoką vadininti tiesiog juodąją magija? Pirmakursė vos nesprogo. Mokslinčė net negalėjo pažvelgti į tuos atgijusius padarus, nes jie atrodė tikrai šlyščiai, o mergaitės nervai nebuvo labai stiprūs. Merginos skruostu leidosi kelios karčios ašaros, o ji nebištvėrusi drebančiu balsu prabilo:
- Profesoriau, kaip jums negėda? Pas jus mokosi vienuolikmečiai ir vyresni. Jie am... nevisi stiprių nervų, jeigu tuoj pat nepakeisite užduoties aš jus paskūsiu....direktorei...arba am....kažkam, bet žodžiu, paskūsiu...
Klastūnyno mokinė net ne šiek tiek susigėdo, ji susimovė prieš patį Klastūnyno vadovą. Na va, bėga paskutinės mano gyvenimo minutės, kadangi garantuoju, kad profesorius tuoj arba mane nužudys arba dar kažką padarys. Mokslinčės pavardę nešiojanti pirmakursė padėjo drebančias rankas ant stalo ir pradėjo melstis. Dieve tu mano, prašau išgelbėk mano nekaltą sielą...
-
Lyg nujausdamas, kad pamoka nebus smagi, Sigurdas neatsinešė nei varlės, nei kranklio. Tačiau jis negalėjo numanyti, jog profesorius bus sugalvojęs šiek tiek nusižengti taisyklėms ir patraumuoti mokinius šiurpiais vaizdeliais. Tiesą sakant, atėjo čia ne tik dėl smalsumo, bet ir galimybės susitikti Deoiridh. To sau grifas negalėjo paneigti. Bet neapdairiai atsisėdęs klasės priekyje jis negalėjo žvalgytis lyg niekur nieko. Vis dėlto greitai peržvelgęs kabinetą jos nepastebėjo - tą akimirką pasijuto neįtikėtinai vienišas. Regis, tai buvo tik kažkoks nesusipratimas jo galvoje, nes vėliau islandas pradėjo galvoti, ar iš tiesų taip pasijuto.
Jis nei gyvas, nei miręs smaksojo suole, kai sužinojo pamokos užduotį. Iš pradžių pagalvojo, kad tas Moore visai nupušo, jei jau duoda vaikams, tarp jų ir pirmakursiams, atlikti tokius darbus. O gal tai pasiruošimas ateityje laukiantiems sunkumams? Na, vaikinas tikrai nemanė, jog po Hogvartso užsiims nekromantija, ypač dėl to, kad tai buvo nelegalus dalykas. Taip mąstydamas Sigurdas priėjo išvadą, kad nieko nedarys. Ranka niekaip nekilo, o siela, jaučianti prielankumą gyvūnams, tiesiog plyšo per pusę. Lūpas paliko kančios kupinas atodūsis. Prieštarauti profesoriui atrodė beviltiška, juk žvėreliai jau buvo negyvi.
Grifas pasirėmė apsunkusią galvą ir akimis gręžte gręžė tas purvinas, išniekintas dalis. Buvo nenusakomai bjauru ir liūdna matyti jas, tačiau nepajėgė nusisukti. Tarp jų atpažino varnos ar kažkokio tamsaus paukščio sparną, katės uodegą ir netgi varlės koją. Akyse pradėjo mirguliuoti.
-
Mulungu buvo gerokai išsigandęs. Labai nenorėjo, kad Kriu nukentėtų ar ko prisivalgytų. Deja, paršelis buvo taip įsipainiojęs į paklodę, kad teliko laukti nelaimės. Ji netrukus ir pasirodė, tik, kiek netikėtai, berniuko koledžo draugės pavidalu. Afrikietis nesuprato, ko ji pradėjo taip šaukti: juk tai tik paršelis, o ne koks purvinas ir bjaurus daiktas! Mulungu sutrikęs ir suirzęs žiūrėjo į mergaitę, kuri net jo vardo nesugebėjo ištarti! Juodaodis buvo itin nepatenkintas.
- Kriu! - vėl riktelėjo jis. Nespėjo net sureaguoti, kai paršelis su visa paklode skriejo tiesiai į jį. Laimei, buvo vikrus vaikas, tad sugriebė augintinį. Netrukus Mulungu rankos įsipainiojo į tą pačią paklodę, tad jis nebeišgirdo, ką pasakė keistoji mergaitė (nors, ko gero, už Truputį Tyliau ji keistesnė nebuvo). Daug svarbiau, kad per koledžo vadovo pamokas daugiau nenukentėtų nė vienas Kriu.
Sulig ta mintimi pasigirdo dunkstelėjimas, siaubingai išgąsdinęs vaiką. Mulungu apsižvalgė ir suprato, kad nutiko kaip tik tai, ko jis ir bijojo: paršelis nukrito ant žemės.
- Kriu! - persigandęs užbaubė afrikietis ir kažkur numetė paklodę. Pasilenkęs gerai apžiūrėjo augintinį ir atsargiai paėmė ant rankų. Jis lyg ir nebuvo nukentėjęs. Vis dėlto Mulungu nutarė, kad reikia išsiaiškinti su ta mergaite, tad nužvelgė klasę ir netrukus pamatė ją grįžusią į darbo vietą. Ryžtingai nužygiavo į tą pusę. Nepastebėjęs nelemtos paklodės už jos užkliuvo, tačiau pavyko išsilaikyti ant kojų. Galiausiai stovėjo visai šalia bendrakoledžės. Kelias akimirkas spoksojo į ją ir galiausiai beveik tiesiai į ausį paklausė:
- Kodėl?
Ko gero, nereikia ir sakyti, ar klausimas buvo užduotas įprastu garsumu, tad iškilo rimtas pavojus, kad mergaitei sprogs ausų būgneliai.
Kriu šeimininko rankose patenkintas kriuktelėjo.
-
Grįžusi į darbo vietą, mergaitė jau supylė visą skystį padarui į burną ir ruošėsi sakyti burtažodį. Bet jautė, kad kažkas šalia jos stovi, tai buvo tas pats berniukas.
- Patrauk tą kiaulę, o tai dar išpurvins čia kažką, ir vėl jis kriuksi, mane erzina tas garsas. - Pasakė ramiai mergaitė.
Dar gerai, kad karvės neatsinešė.. Iš tiesų ji jautė, kad elgėsi nemandagiai, tad šiek tiek maloniau, pasakė:
- Am. a.a.. jeigu ką tai aš atsiprašau, kad taip negražiai elgiausi, jeigu neturi kur sėsti, tai gali prisėsti šalia, aišku neverčiu, bet jo.. - Labai nedrąsiai tarė mokinė.
Veronika jautėsi kiek nejaukiai, bet kaltai jaustis jai irgi nepatiko. Ji nenorėjo labai užgaišti tad kažkur užsisvajojusi nutaikė lazdelę.
- An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev
Žinoma, nieko neįvyko iš pirmo karto, o ir net nepastebėjo kaip lazdelė buvo atsukta į klastuolį. Nu, bet tai aš ir protinga.. Mergaitė jau labiau susikaupusi atsuko lazdelę į susiūto padaro širdį ir dar kartelį ištarė burtažodį. Taip kartojo penkis kartus kol pavyko. Kai padaras pradėjo judėti, Veronika baisiai išsigando ir kol ne per vėlu, susikaupė ir stengėsi mintimis priversti jį kažką daryti. Ji susikaupusi privertė mintimis, pasiimti berniuką ir apipilti arbata, kuri stovėjo ant Veronikos stalo. Žinoma ji to nenorėjo, bet mintys sukosi labai kvailai.
-
Amelija nukeliavo į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Tiksliau pasakius - atsivilko. Ji buvo rimtai apsvarsčius į šią pamoką net neiti. Profesorius atrodė pernelyg pavojingas ir nors Amelija ir vertino mokslą, bet gyvybė ir sveikata jai vis dėl to buvo svarbiau. Ji labi nepasitikėjo šiuo apsigynimo nuo juodosios magijos (o gal tiesiog juodosios magijos?) specialistu. Tačiau galiausiai Amelija priėjo prie išvados, kad ši pamoka - būtina ir ją praleidus paskui trūktų žinių. Todėl dabar rudaplaukė sėdėjo Marko Moore klasėje ir negalima pasakyti, kad tuo džiaugėsi. Atmosfera buvo bauginanti ir mergaitė buvo tikra, kad profesorius nėra sugalvojęs normalaus, žmogikšo darbo. Na gal parazitų naikinimas ir buvo normalu, bet Amelijai tai vistiek buvo nemaloni pamoka.
Teorijos nebuvo. Tiesa pasakius, Amelija prie to buvo jau pripratus - dauguma profesorių dabar jos kažkodėl atsisakydavo. Ir Amelija manė, kad tai visai gerai - nors kartais būdavo smagu parodyti savo žinias, bet vis gi verčiau per pamoką buvo mokytis kažko naujo.
Profesoriui kalbant Amelijai vis labiau šiurpo oda. Ji, tiesa pasakius, dabar būtų mielai užsikimšus ausis. Mintys galvoje malėsi kaip vėjo malūno sparnai per audrą. Amelija nesuprato kas čia vyksta. Juk profesorius dar ir aiškai pasakė, kad laužo įstatymus. Ar čia jau įvyko istorinis nusikaltimas, ar dar ne? Mergaitė visai nežinojo kas dabar bus, bet įsivaizdavo, jog atidengus dubenėlį taptų pavojingesnė už patį Marką Moore. Ji taip ir liko sėdėti išplėstomis akimis, bet nieko nematydama.
-
Klasėje buvo niūru. Ar bent jau taip atrodė Deoiridh, kuri kažkodėl pati buvo nekokios nuotaikos. Ji sėdėjo viename iš suolų klasės viduryje ir svarstė, ar vis dėlto nereikėjo atsinešti Matthew. Varlė, atrodo, niekaip negalėjo apsispręsti, kaip sutaria su šeimininke: kartais jos kartu prakurkdavo pusę nakties, tačiau pasitaikydavo dienų, kai Deoiridh žaliaodės draugės iš viso nematydavo.
Išgirdusi užduotį, rudaplaukė susižavėjo. Suprato, kad tokiais dalykais žavėtis yra gana kraupu, tačiau nieko negalėjo pakeisti: tai, ką papasakojo profesorius Moore, pasirodė be galo įdomu. Spėjo pati savęs išsigąsti: kaip tokie dalykai gali atrodyti įdomūs? Ir vis dėlto buvo būtent taip. Taigi rudaplaukė drąsiai atidengė savo stalą ir pažvelgė į dubenėlį. Kiek šypsodamasi tiesė ranką jo link, kai staiga sustingo. Ko gero, tik dabar suprato, ką išties reiškia gyvūnų dalys: vaizdas, kurį pamatė mergaitė, buvo daugiau nei šlykštus. Kažkokia neaiški koja tamsiai rudu kailiu gal dar buvo nieko. Vis dėlto negyvos, bet plačiai atmerktos voverės akys, atrodo, akylai stebinčios Deoiridh, nenuteikė teigiamai. Vos neapsivėmusi grifiukė skubiai užtempė paklodę atgal. Juto, kaip darosi bloga. Atsistojo ir pasitraukė nuo tų šlykštynių kiek galėdama toliau. Stengdamasi nepradėti žiaukčioti nužvelgė klasę ir viename iš pirmų suolų pamatė gerai pažįstamą siluetą. Apsidžiaugusi nuskubėjo ten link. Na, kiek galima skubėti, kai siaubingai dreba kojos, o tu nuoširdžiai stengiesi neapsivemti.
- Labas, - kuo užtikrinčiau pasisveikino Deoiridh, priėjusi prie Sigurdo. Žinoma, kalbėti užtikrintai nebuvo lengva, nes mergaitė bijojo ir prasižioti, nes atrodė, kad išties gali bet kurią akimirką apsivemti. Toli gražu ne taip užtikrintai prisėdo šalia. Kelias akimirkas tylėjo: norėjo būti visiškai įsitikinusi, kad dar ką nors sakydama nepradės žiaukčioti. - Kaip tau... šitos pamokos praktika? - galiausiai išspaudė ji. Akys buvo nuleistos žemyn, o mintys sukosi tik apie viena: ką daryti, kad neišsiduotų, kaip blogai jaučiasi?
-
Berniukas vis dar grožėjosi savo frankenšteinu, bet žinant jo istoriją vistiek buvo šlykštu. Praktikoje labiausiai gąsdino kvailas burtažodis kuris kuo toliau tuo labiau atrodė keistesnis. Jei šiandien man nenukris liežuvis bus labai puiku. Pirmiausiai reikėjo supilti eleksyrą prieš liežuvio laužymą. Berniukas paėmė mažą buteliuką ir pabandė perskaityti etiketę. Dėja ji buvo baisiai neaiški ir nesuprantama. Raudonas skystis atrodė visai skaniai ,bet Vegard ne toks kvailas ,kad gertų neaiškios kilmės daiktą. Berniukas pabandė pauostyti ,bet šis buvo bekvapis. Klastuolis paėmė savo meno kūrinį ir pražiojo jo burną, greitas eleksyro supylimas pasirodė labai jau netaisyklingas, greitai griebęs lazdelę ir giliai įkvėpęs tarė:
-An mevoj chi vanmev mevet. Tots tu hatzeveto vah tev.
Nieko neįvyko ,nes Klastuolis šimtą procentų tai pasakė neteisingai ir jau jautė ,kad skauda liežuvį. Aš tą Moore užmušiu. Antras bandymas taip pat buvo visiškai nesėkmingas ir nevykęs.
-An mev chi vamev mevet. Tos tu hatzevt vah tev.
Berniukas pabandė vėl ir žinot kas nutiko? Žinoma ,kad nepavyko. Sieloje kaupėsi pyktis ir irzlumas.
-Ana meva chia vanmeva meveta. Totsa tua hatzeveta vaha teva!!!!
Dėja nepavyko...Berniukas tą žodį bandė ištrati dar kokius šešis kartus, bet tai buvo beviltiškas reikalas. Giliai įkvėpęs Klastuolis pabandė dar kartą.
-An mev chi vanmev mevet. Tots tu hatz-evet vah tev...
Frankenšteinas atrodo jau pradėjo judėti, veide pas pirmakursį iš karto atsirado šypsena. Berniukas pradėjo kitą etapą - valdymą.
-Šok!,-Mintys ir komanda atrodo veikė padarėlis pradėjo šokti.,-Daryk pritūpimus!,-Ir ši komanda buvo sėkminga. Berniukas per penkioliką minučių sugebėjo savo sukurtam gyvūnui duoti maždaug dešimt komandų, bet viskam yra pradžia ir viskam yra galas, frankenšteinas jau buvo nenaudingas. Nusišypsojęs berniukas nusiėmė pirštines, rankos atrodė tragiškai ,bet kam rūpi? Dar kartą nusišypsojęs, susirinko visus daiktus ir laukė pamokos galo.
-
Vis dar drebančiomis rankomis jaunoji Mokslinčė išdrįso pakelti akis nuo stalo ir iš portfelio išsitraukti Snaigę, kad ir, kaip su šiuo katinėliu mergaitei nesisekė magiškų gyvūnų priežiūros pamokose ji žinojo, kad tai tikrai ne gyvūnėlio kalte. Snagė buvo išauklėta, rami, draugiška, pukuota ir miela, ko dar galėjo trūkti? Mokslinčė į drebančias rankas paėmė auginamą katytę ir pradėjo ją glostyti. Gal būt tai buvo jos paskutinės gyvenimo minutės, dėl to jas privalėjo praleisti su ta, kuri iš tikrųjų ją myli ir padeda kiekvienoje situacijoje - Snaige. Mergaitė savo ranka švelniai braukė per švelnų pilkos spalvos katytės kailiuką be galvodama, ką tokio protingo ji galėjo pasakyti profesoriui Moore. Ji žinojo, kad klastūnyno vadovas nebuvo pats linksmiausias ar maloniausias burtininkas žemėje, bet tikėjo, kad širdį jis turėjo. Na, tikėjo iki tol, kol neprasidėjo šita juodosios magijos pamoka, na, nes apsiginti čia nuo tokios tikrai nemokino. Kol Adelė suko galvą pastebėjo, kad jos mylimojo augintinio nebebuvo. Atrodė, kad kartojasi ta pati situacija, kaip ir herbologijos pamokoje, na tik su kitu augintiniu.Negi ją suvalgė tas mažas frankenšteinas? Jeigu ir taip, tai tą
apsigynimo juodosios magijos profesorių aš tiesiog nužudysiu. Vos ne klykdama galvojo klastūnyno koledže besimokinanti mergaitė. Ši šiek tiek atsiduso, gal Snaigė buvo kažkur tarp bendrakursių, o gal kažkur netoli išėjimo prie durų? Vien tik pagalvojus apie visus galimus variantus Adelės baimė dingo lyg į vandenį. Dėl savo katyčių ji galėjo padaryti viską, galėjo netgi paaukoti savo gyvybę. Ši labai susinervinusi mergaitė vardu Adelė atsistojo, apsižvalgė ar nematyti Snaigės, įkvepė ir iškvepė ir su ašaromis akyse pradėjo klykti:
- Profesoriau, prašau staigiai pasakyti kas čia vyksta! Mano katė dingo! Tai jūsų kaltė! Jeigu tuoj pat negražinsite jos aš jus užmušiu! Aš rimtai!
-
Mulungu stovėjo ir klausiamai žiūrėjo į mergaitę. Niekaip nesuprato, ką padarė, kad ji tokia nedraugiška. Ir vėl kažką šnekėjo apie Kriu ir, jeigu afrikietis gerai suprato, paršelis ir vėl neįtiko. Tai kiek liūdino, mat augintinis buvo labai mielas gyvūnėlis. Ką jam daryti, kad šita "europietė" nieko nesupranta?! Mulungu liūdnai apsižvalgė po klasę.
Mergaitei vėl prabilus, klastuolis visai sutriko. Tonas buvo visai kitas ir ji, atrodo, dar ir atsiprašė. Juodaodis kiek paspoksojo į ją ir galiausiai plačiai išsišiepęs užrėkė:
- Skanaus!
Jau seniai buvo išmokęs atskirti "skanaus", "ačiū" ir "labas", bet įprotis vartoti pirmąjį žodį dar nebuvo dingęs. Mulungu norėjo atsisėsti šalia ir padėti mergaitei atlikti praktiką, bet nespėjo nieko padaryti: kažkoks padaras prisiartino prie jo ir, atrodė, bandė pagrobti.
- Kriu! - vėl per pusę pilies užstaugė klastuolis, labiau susirūpinęs paršeliu nei pačiu savimi. Niekaip negalėjo suprasti, kas ir kodėl čia vyksta, tad nė kiek ne tyliau riktelėjo: - Padėkit!
Deja, neatrodo, kad kas nors būtų nusiteikęs tai padaryti: Mulungu buvo ne tik laikomas kažkokiuose gniaužtuose, bet dar ir kažkuo apipiltas. Tai vaikui dar labiau nepatiko, ir jis pradėjo muistytis ir spardytis. Galiausiai pavyko ištrūkti iš nemalonių gniaužtų. Piktai pažiūrėjo į mergaitę, kuri tikrai buvo daug nemalonesnė už Truputį Tyliau.
- Kodėl? - dar kartą paklausė Mulungu, nė nesistengdamas kalbėti tyliau. Pažiūrėjo, ar Kriu tebėra sveikas. Panašu, kad taip ir buvo. Įtariai nužvelgęs koledžo draugę afrikietis paėmė augintinį patogiau ir nuėjo klasės durų link. Profesoriaus Moore prisibijojo, bet jau geriau jo rūstybė nei šitos mergaitės draugija. Mulungu ilgai nedvejojęs paliko klasę.
-
Adelė vis dar negalėjo atsigauti. Mergaitė norėjo pažvelgti pro langą, tačiau kažkodėl užuolaidos užstojo visą gražų vaizdą už jo. Jis taip sugalvojo pabaisinti ir taip baisią atmosferą? Pirmakursė pakraupo, negi tam profesoriui iš tikro nerūpėjo, kaip jaučiasi Hogvartso pilyje besimokantys mokiniai? Ji žinojo tik tiek, kad privalėjo sulaukti pamokos pabaigos, nors ir, kaip norėjo kuo greičiau dingti iš šio chaoso. Taip, čia tikrai virė chaosas. Mergaitė pro savo ašaras stebėjo pirmakursius, kurie taip pat, kaip ji liejo ašaras, kiti žviegė, o treti bandė nusilaušti liežuvį, su
apsigydimo nuo juodosios magijos dalyko profesoriaus pasakyto užkalbėjimo. Kadangi jaunesnioji Mokslinčė vis dar negalėjo surasti augintinio, dėl šios priežasties ji pašoko iš suolo ir tyliai pradėjo vaiksčioti tarp Frankenšteinų. Jie atrodė labai šlykščiai, tačiau mergaitei buvo svarbiausia, kad surastų Snaigę, taip pat būtų buvę gerai, kad ne Frankenšteino prarytą, o kažkur klasės viduje. Ji per savo ašaras negalėjo įmatyti nieko, ji girdėjo tik keistus žodžius ir garsus, net negalėjo pabandyti klausyti ar nesigirdi katytės miauksėjimo ar murkimo. Ši klastuolė lėtai vaikščiojo po klasę ir gal po penkių minučių buvo ištyrinėjusi visą klasę. Pirmakursės akyse vis dar kaupėsi ašaros - katinėlio nesimatė.
-
Nikolė vis dar piktomis akimis varstė profesorių, bet su Elliw pyktis neketino, todėl kai ji uždavė gana dar visai normalų klausimą, rožinių plaukų savininkė jau teikėsi atsakyti. Ji prasižiojo ir prabilo:
- Na... Aš tai čia nieko neketino daryti. Jeigu jau tas profesorius Moore sugeba užduoti tokias žiauri... Au! - Elliw katik trenkė teleskopo į galvą. - Už ką? Juk normaliai pasakoju ką daryti šioje pamokoje, o tu svaidaisi su tuo savo prakeiktu teleskopu visiems man į galvą! Gal gali bent kartą nesinešti to daikto su savimi? Arba bent jau paaiškink kodėl tu jį tampaisi visur paskui save, kaip kokią uodegą?
Dvylikmetė manė, kad jau visiškai nieko šioje pamokoje nebeiškęs. Nei Elliw, nei profesoriaus Moore, nei praktinės užduoties, nei nieko kito! Ir kai Nikolės Parker ausis pagaliau pasiekė tylus mokyklos varpo dūžių garsas, mergina pakilo iš suolo, užsimetė kuprinę ant pečių ir nuskubėjo prie durų. Rožinių plaukų savininkei jau visiškai neberūpėjo, ką sako profesorius ar Elliw, kad ji neatliko praktinės užduoties... - ji tenorėjo ištrūkti iš to kabineto ir viskas!
Varnanagės mokinė stumtelėjo sunkias duris, ir kai šios atsivėrė, Nikolė net neatsigręžusi lėkė laukan, net nežiūrėjo kur lekia - svarbu kuo toliau nuo tenai.
-
Hmmm, nekromantija Ši tema šviesiaplaukei kėlė keistas emocijas, tiesą sakant, ir jai nerūpėjo, kad tai yra nelegali magijos šaka. Tačiau taip jautėsi dėl to nes norėjo turėti kažką panašaus į tą gražųjį vyrą. Apytiksliai pagavusi temą, mergina jautėsi labai gudri, ji ne tik gavo sėkmingai paspoksoti į profesorių, bet ir gana gerai pasivijos pamokos darbą. Daugiau negaišdama, ji nustūmė mintis į šoną (na bent pabandė) ir užsimovusi pirštinės stebėjo, ką galėtų padaryti. Pirštinės buvo malonus pokytis, pokytis nuo tradicinių slibino odos pirštinių. Dabartinės buvo kaip tik jos dydžio ir galėjo judinti savo ranką be didelių trukdžių. Taip pat jos, kėlė profesionalumo jausmą, jautėsi kaip mokslininkė ar daktarė atliekanti savo operacijas.
Išsirinko ir susidėliojo visas dalis ant stalo ir ėmėsi siuvimo. Siuvime turėjo labai mažai patirties, tiesą sakant - jokios. Todėl užduotis buvo sunkesnė negu galvojo. Meistravosi negražiai, badėsi pirštus, ardė ir vėl siuvo. Galų gale, dedant tokias pastangas rezultatas buvo tragiškas. Nors dalis iš pradžių rinkosi apytikslio dydžio, padaras išėjo visiškai neproporcingas. Galva buvo tris kartus mažesnė negu proporcingai turėtų būti, o kojos skyrėsi viena nuo kitos. Tačiau Žaneta buvo per daug nekantri, kad darbą pradėtų iš naujo. Tuo labiau, kad ir taip iššvaistė daug laiko. Spoksodama į suaugusį vyrą! Todėl nusimovė pirštines, dar kartelį pravertė vadovėlio reikiamus puslapius ir tęsė darbą.
-
Zoey su šiokiu tokiu pasišlykštėjimu klausėsi pamokos temą.Susiūti negyvų gyvūnėlių dalis!Juk tai žiaurus elgesys su mirusiais gyvūnais... pagalvojo mergaitė. Po kelių akimirkų užsidėjo pirštines. Jos siekė mergaitės riešus. Pirštinių galiukai kiek spaudė žaizdą esančią arčiausiai delno, bet blondinukė tylėjo. Niekas negalėjo sužinoti apie peiliuko paliktas žaizdas ant jos riešų ir rankų.
Kiek drebančiomis rankomis, Richter pasiėmė kažkokio gyvūno koją. Tada įvėrė siūlą į adatą ir toliau drebančiomis rankomis ėmė siūti koją su kūnu. Jai tai vis dar atrodė šlykštu. Juk gyvūnai irgi nusipelno poilsio po mirties. Jų kūnai skirti ne darkymui. Mėlynakė ėmė siūti antrą koją prie kūno ir staiga akyse pasidarė tamsu. Ji pabalo ir jos akys užsimerkė.
- Ah, oh, - ištarė ir nukrito ant žemės. Nežinojo ar tai nutiko dėl šleikštulio, ar dėl to, kad ji prarado nemažai kraujo ir mažai valgė.
-
Mergaitė nieko nesuprato. Jos galvoje tesisuko vienas klausimas - ,,kodėl". Kodėl žmonės turi būti tokie žiaurūs? Kodėl profesorius pažeidinėja taisykles? Kodėl taip kankinami gyvūnai? Kodėl, kodėl, kodėl??? Amelija tvirtai užsimerkė, paskui vėl atmerkė akis. Užmynė sau ant kojos. Ne, teko pripažinti, kad ji nesapnuoja. Ir kad visas pasaulio žiaurumas dabar nusprendė atsiverti priešais ją visu gražumu. Amelija pabandė galvoti apie ką nors kitą, bet tai buvo taip pat beviltiška, kaip kiauru kibiru laistyti daržą. Tamsiai mėlynų akių savininkė pasidavė. Pamažu iš mergaitės galvos plaukė visos mintys. Atrodė, kad tuoj jų nebeliks viskai. Gal vis dėl to pasirodys, kad to nebuvo? Gal aš sapnuoju ar tik įsivaizduoju ir tuoj viskas baigsis?... Tokias mergaitės mintis nutraukė triukšmas klasėje. Ir jai prieš akis atsivėrė keli atidengti dubenėliai. Ji iškarto atsitokėjo, lyg gavus į veidą pliūsnį ledinio vandens. Bet dabar ji dar labiau sutriko. Ir išsigando. Kai kurie mokiniai, regis, ruošėsi atlikti užduotą darbą. Varniukė visai pasimetė. Negi visi šioj mokykloj išprotėjo ir nusprendė sulaužyti taisykles? Mergaitė suprato, kad nebegali žiūrėti kas čia vyks. Jos akys po truputį drėko ir ji pradėjo drebėti. Nebegalvodama kas bus, Amelija staigiai atsistojo ir beveik užsimerkus, kad nematytų mirusių gyvūnų dalių nulėkė prie durų. Šios sugirgždėjusios atsidarė ir paslėpė mergaitę nuo profesoriaus ir mokinių akių.
-
Alrisa nežinojo, ar su susižavėjimu, ar neapykanta žvelgti į profesorių. Pamokos tema atrodė labai įdomi ir žadinanti smalsumą. Kita vertus, ji kol kas nenutuokė, kokio šlykštumo vaizdai laukė po paklode, o tai apsunkino situaciją, nes neseniai sušlamšta bandelė galėjo išlįsti lauk. Bet noras pasigaminti kažką, ką galėtų valdyti, viliojo. Tad klastuolė daugiau nieko nelaukdama atidengė baltą medžiagą ir sustingo.
-Kad tave teleskopas nutrenktų... - sušnibždėjo ji, jausdama, kaip skrandžio turinys pradėjo kilti.
Dar kartą nusikeikusi mokinė mostelėjimu paslėpė sustingusias gyvūnų dalis. Giliai įkvėpė - visai netroško suskysti kitų akyse - ir iškvėpė. Supratimas, kad anksčiau taip kraują kaitinusi praktika nebus įvykdyta, smogė stipriai. Ji pabandė toliau tęsti gilų alsavimą, tačiau organizmas vis tiek troško atsikratyti pusryčių. Kojos pradėjo linkti, juodaplaukė sunerimusi trumpam pasirėmė į sieną ir ėmė slinkti link išėjimo. Mintyse smarkiai gailėjosi, jog nepatingėjo užsukti į šią pamoką.
Ūmai pasijuto itin blogai, tad ji susiėmusi už burnos pradėjo bėgti. Akimirką vis dar atrodė, kad viskas pasibaigs laimingai, jei ne kelyje pasipainiojęs kūnas. Alrisa jį pastebėjo per vėlai. Nenuostabu, jog skaudus krytis ant nepažįstamos mokinės buvo neišvengiamas. Deja, to kaip tik ir laukė pusiau suvirškintas maistas. Klastuolė apsivėmė, visa širdimi nekęsdama pasaulio, o ypač tos gulinčios mergiotės.
-
Šiandien jaunoji vampyriukė jau sėdėjo Apsigynimo nuo Juodosios Magijos kabinete ir apžiūrinėjo ant stalo įvairiausius įrankius. Ją labiausiai traukė tas dubuo, kuris buvo apgauptas balta paklode (o gal staltiese?) - kas jame?
Kai pagaliau klasėje atsirado profesorius Moore, Vanesa kiek pasitempė ir ėmė klasuytis ką jis šneka. Jis kalbėjo kiek liūdnai - niūriai. Na bet tai netrukdė suprasti prakaktinės užduoties, o tai buvo svarbiausia.
Profesoriui baigus kalbėti, paaiškėjo, kad praktinė užduotis nusimato labai sunki. Na ir kas, kad sunki? Nereikia delsti - greičiau pradėsim, greičiau baigsim. Ištarė sau galvoje japonų kilmės klastuolė ir atsiraitavo rankoves. Ji dar kartą pažvelgė į baltąją paklodę ir ją nutraukė (buvo labai įdomu kas slepaisi po ja).