Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Ligoninės sparnas => Temą pradėjo: Vegard Saeterhaug Gruodžio 31, 2020, 05:03:23 pm
-
Procedūrinis kambarys ir palata - vienas kambarys kurį skiria chirurginė užuolaida. Procedūrinis labai panašus į virtuvę, spintelės, kriauklė, staliukas ir fotelis skirtas Panelei Pomfri. Procedūrinis skiriasi tuo ,kad jame įrėminta Asklepijo lazda su realiu žalčiu, spintelėse rasi daug neaiškių vaistų ir tirpalų kurie yra naudojami labai išskirtinais atvejais. Sienos padengtos bjauria geltona spalva ir centimetriniais tapetais. Procedūrinis stalas - šiurpiausias daiktas procėduriniame tik niekas nenori žinoti kodėl, bet šis stovi nenaudojamas jau tris dešimtmečius. Procedūrinis išsiskiria dar vienu dalyku - slaptu kambariu per kurį galima patekti į psichotropinių medžiagų labaratoriją. Palata - palatą skiria užuolaida, palatos sienos nudažytos melsva spalva, ant sienų įvairių nusipelniusių Hilerių paveikslai ir asmeniniai daiktai. Šios palatos lovos tokios minkštos ir malonios ,kad čia kai kurie specialiai prasiskelia galvą ,kad pagulėti. Apšvietimas - fakelai, skraidantys fakelai palubyje suteikia šviesos. Į šį kambarį gali patekti visi kurie yra bebaimiai arba turi rimtą problemą. Atidaryk dideles medines duris ir tu jau viduje, atmink ,kad be reikalo lįsdamas į šią patalpą gali užtraukti nežmonišką bėdą savo koledžui ir pačiam sau...
-
Žana atskubėjo į ligoninės sparną ir suko galvą, kur gi nuvedus berniuką. Manau, kad jam geriausia bus procedūriniame kambaryje, ten panelė Pomfri greitai jam suteiks visą įmanoma pagalbą ir dar ir į palatos lovą paguldys, - galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Tiesą sakant profesorė, kaip sugalvojo taip ir padarė ir priverstinai nuvedė Saeterhaug į procedūrinį.
- Nebandai net skūstis, jeigu nenori išgirsti dar daugiau moralų, žinok man nemažesnis stresas nei tau, - rimtai kalbėjo kerėjimo profesorė. Ji ramiai atsisėdo ant kedės, kol berniuką paguldė į lovą ir laukė slaugės, kuri perims Mokslinčės gelbėjimo užduotį.
Reikia pasimelsti, kad jam koks smegenų sutrenkimas nebūtų - pradėjo melstis Adelės sesuo.
Profesorė norėdama nusiraminti nuėjo už durų, kur gi buvo paliktas jos fenekas - Debesėlis. Aš dar ne tokia kvaila, kad nežinočiau, kad gyvūnai procedūriniuose kabinetuose nepageidaujami - nusišypsojo ji ir paglostė gyvunėlį, kurį paskiau nusiuntė į savo kabinetą. Na, ten jam bus ir saugiau ir koks pirmakursis į taurę nepavers - nusijuokė.
Žana grįžo į kabinetą ir tuo tarpu pro kitas duris įlėkė panelė Pomfri.
- Sveika, kiauliasodžio ,,Švenčiausios Mergelės Marijos" koplyčioje šis pirmakursis pradėjo dūsti, nuo smilkalų kvapo, to pasekoje atlaisvinau jam trachėją, o nukritęs ir nualpęs trenkė savo galvą į akmeninį altorių, todėl sutvarsčiau žaizdą, tačiau daugiau niekuo jam padėti negalėjau, - nupasakojo visą istoriją Žana Mokslinčė.
-
Visgi ši profesorė ne tokia gyvatė kaip man atrodė. Susimąstė klastuolis vedamas profesorės. Kiauliasodis nebuvo labai tolimas nuo Hogvarsto, tad norvegas lydimas mokytojos parėjo greitai. Laiptais lipti nereikėjo ligoninės sparnas pirmame aukšte. Juodaplaukis klausėsi ką jam sako profesorė. Skūstis? Kodėl turėčiau skūstis? Berniukas paguldytas į lovą pasijautė lyg devintame danguje. Lova nežmoniška minkšta, tad čia gulėti buvo vienas malonumas. Berniukas apsižvalgė aplink palatą kurioje gulėjo. Šviesa blankoka. Sienų spalva taipogi nemaloni, bet lova... Nepraėjo net penkios minutės kai į kambarį įėjo Panelė Pomfri. Mokslinčė teikėsi pasisveikinti ,bet Saeterhaug nesiteikė ,bet vaidino labai nelaimingą ir nepatenkintą vaiką. Pomfri priėjo šalia ir pažvelgė į berniuką. Susiraukšlėjęs vietinės slaugės veidas neteikė malonumo. Eglišakiais prisikvepinus slaugė pakėlė berniuką iš lovos ir nusivedė į procedūrinį pasodindama į medicininę kėdę panašią kaip pas dantistą. Moteriškė pradėjo kuistis tarp spintelių kažko ieškodama. Atsargiai nuviniojusi raištį sukurtą kerų pradėjo tepti baisiai dvokiančią ir griaužiančią medžiagą. Berniukas raukėsi ,bet ne dėl kvapo ,o dėl baisaus dirginimo. Naujas bintas užvyniotas ant berniuko galvos kvepėjo eglišakiais panašiai kaip pati Pomfri. Atrodė ,kad viskas savotiškas kankinimas baigtas ,bet dėja ne... Ant raiščio pradėta tempti dar viena medžiaga kvepėjo dar baisiau. Susimaišę trys kvapai sudarė smarvės bombą kuri klastuoliui tikrai nepatiko, o Pomfri atrodė patiko ir ji tuo kvapu tenkinosi. Kvėpuoti buvo sunku ,nes smarvė buvo begalinė. Slaugė atsiduso ir vėl pradėjo kuistis tarp tirpalų ir vaistų. Viešpatie ar aš jai bandymų triušis? Intensyvus panelės darbas berniuką neramino ir gąsdino. Eglišakių kvapą nešiojanti slaugė nešė padėklą su vaistais ir vandeniu. Pagundos suvartoti prieparatą nebuvo ,bet dėl sveikatos berniukas pasiryžo išgerti vaistus.
-Dabar eik pagulėti.,-Malonia tarė slaugė.
Berniukas apsidžiaugė ,kad nebebus kankinamas.
-
Moteris pagaliau atsiduso, nes atrodė, kad berniukui viskas gerai. Moteris jau buvo atgaunanti kvapą, todėl su Aguamenti burtažodžiu išsibūrė vandens, kurio norėjo pasiūlyti ir Saeterhaug.
- Nori stiklinės vandens? Esu tikra, kad tau nieko nenutiks, beje gal nori atnešiu kokią nors gerą ir įdomią knygą apie kerėjimą? Turiu jų gal penkis šimtus. Taip pat savo portfelyje turiu kelias šokoladines varles, o jos ir veganiškai valgantiems burtininkams skirtos, o gi tu toks esi, tiesa? -pasidomėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti kerėjimo profesorė. Ji ištiesė ranką ir padėjo šokoladines varles Vegard'ui ant lovos, kuri atrodė labai patogi, kaip norėčiau čia prisnausti...
Moteris tiek begalvodama atsibudo iš mąstymų ir pradėjo dar giliau mąstyti. Na, dabar laikas ir moralui atėjo. Moralus dievinanti profesorė pradėjo pliurpti visokias nesąmones:
- Tiesą sakant, Vegard, esu labai tavimi nusivylusi, kadangi negali net ir su panele Pomfri pasisveikinti. Man rodos, kad tave to mokiau jau ir praeitą kartą, tačiau mielai pakartosiu. Atrodo, kad labai nemandagus pirmakursis esi, palauk palauk, tuoj tave iš Hogvartso mokyklos išmes už tokį baisų elgesį. Gi jau ne kartą minėjau, kad sveikintis su vyresniais už save burtininkais ar burtininkėmis yra privaloma, todėl prašau išmesti tą velniūkštį, kuris tau kenkia ir gadina smegenis ir į jo vietą įtaisyti mažą angeliuką, kuris kiekvieną kartą tau primins, kad sveikintis yra būtina.
-
Bjaurus kvapas sklindantis nuo Vegard tvarsčių nepatiko niekam. Galiu lažintis ,kad jis net pačiai Pomfri nepatinka. Profesorė vėl pasiūlė vandens, bet berniukui gerti visiškai nesinorėjo tad šis papurtė galvą ,kas sudarė dar didesnę smarvę. Prie juodaplaukio vėl priėjo Pomfri ir paragino eiti kartu su ja. Jėzau, ką ji dar man darys? Bet ši pasodino berniuką į savo krėslą įdavė žiobarišką rašiklį ir pergamento lapą, pritraukė mažą arbatinį stalelį ir liepė rašyti ,kas nutiko. Berniukas nesitikėjo šio įvykio. Ar aš to negalėjau padaryti lovoje? Nudelbęs akis į popierių išvydo klausimus. Ar ji išvis žino ko nori? Suirzęs paklausė berniukas savęs. Žiobarų tušinukas buvo baisias nepatogus tad raštas neišėjo toks gražus kaip buvo tikėtasi. Gražinęs tušinuką ir pergamento lapą su atsakymais berniukas veiksmais paklausė ar gali eiti, Pomfri palinksėjimas reiškė sutikimą. Berniukas atsisėdo į lovą ir pradėjo klausytis profesorės moralo. Ar jums ne vieta bažnyčioje? Nusprendęs ,kad visgi reikia paklausyti profesorė įdėmiai klausėsi koks jis yra nemandagus ir kaip ji yra nusivylusi.
-Už nemandagumą išmes iš Hogvartso? Nesąmonė to negali būti, jūs tikriausiai žinote ,kad mano brolis John Saeterhaug buvo išmestas iš Hogvartso, bet jį išmetė už tai ,kad šis padegė transfigūracijos klasę ir paleido fejerverkų ir jei norite žinoti jis buvo toks pats nemalonus kaip ir aš! Aš pasistengsiu išvaryti velniuką š savęs ,bet nepažadu ,kad man pavyks.,-Baigė kalbą berniukas ir apsižvalgė ar neateina Pomfri.
-
Žana ramiai išklausė Saeterhaug žodžių apsižvalgė ir tarė:
- Vegard, jeigu bus noro viskas pavyks. Tik reikia pasistengti.
Mokslinčės pavardę nešiojanti moteris nutaisė ryžtingą šypsenėlę, bet balsas jos galvoje šnabždėjo mįsles, kurias reikėjo išspręsti: Kodėl berniukui taip nepatinka smilkalų kvapas? Ar tie smilkalai buvo užnuodyti? Kas čia vyksta? Tačiau šioms mįslėms ji neturėjo daug laiko, pastaruoju metu Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė daugiau laiko praleisdavo su Vegard'u negu su savo dukra, seserimi, broliu ar visa šeima.
- Vegard, aš jau eisiu, dėje nemanau, kad dar susitiksime pamokose, bet taip jau vyksta tas gyvenimas, - švelniai, bet šaltai tarė buvusi profesorė.
Moteris nusisuko, nusišluostė skruostu ridančią ašarą ir iškart pasigailėjo savo žodžių, kam aš tai jam pasakiau? Gi visai mokyklai viską išpliups... Tačiau laiko atsuktuvo burtininkė neturėjo, todėl tiesiog atidarė duris ir gal būt ir paskutinį kartą nužvelgė ligoninės sparną. Tada ji nukeliavo kolidoriumi susirinkti visus daigtus, ką darė visą likusį laiką.
-
Tas pats dvokas vis dar rietė nosį. Berniukas klausėsi profesorės kuri graudinosi tik nežinia ko. Pomfri ir vėl atsivilko, dabar jau graudinosi ir Vegard ,bet iš nervų. Ši be pirštinių ir atsargiai nuėmė raištį. Šiandien aš okupuosiu Klastūnyno vonios kambarį. Matėsi ,kad ir pačiai Pomfri buvo šlykštu nuimti raištį. Vegard pažvelgė į Mokslinčę. Nesupratau?
-Jus atleido?!
Netrukus iš kambario išėjo profesorė Žana. Vegard nuliūdo ,bet ir tuo pačiu džiaugėsi ,kad kerėjimo mokytoja išėjo arba ją atleido iš darbo. Netrukus įžengė panelė Pomfri.
-Tu sveikas gali eiti, tik galvą išsiplauk ,nes nuo dvoko numirs visi profesoriai.,-Lyg ir piktokai nudrėbė slaugė.
Vegard tik palinksėjo galvą ir išlėkė iš kambario link Klastūnyno kambario.
-
Davidas vis dar dūsavo. Belazdelė nebuvo tokia jau lengva - nors ir neturėjo lazdelės, - o ją kažkur tampyti tenka jam! Berniukas nebuvo tuo patenkintas. Bent kelis kartus svarstė galimybę tiesiog numesti ją ant žemės ir pasišalinti. Jį sulaikė tik baimė: o jeigu kas nors mato, ką jis čia daro, ir po to apkaltins, kad jis paliko bejėgę mergaitę gulėti ant žemės? Taigi, teko sunkiai dirbti!
Davidas mintyse dėliojo planą, kaip reikės atkeršyti šitai mergaitei. Ne, lazdelės ji neatgaus nė už ką! Gal sulaužyti ir grįžti prie Didžiosios salės idėjos? įtemptai mąstė klastuolis. Nelaimei, jis mąstė pernelyg įtemptai ir nepastebėjęs, kad priėjo prie durų į ligoninės sparną stipriai jas kliudė. Jeigu belazdelė būtų buvusi sąmoninga, jai būtų stipriai skaudėję. Davidui, žinoma, tai nebūtų rūpėję, tad kam rūpintis dabar?! Reikėjo tik kuo greičiau ja nusikratyti ir pagaliau nešdintis. Ir taip Davidas įsivėlė į daug daugiau problemų nei būtų norėjęs!
- Kur man ją dėti?! - itin suirzęs suburbėjo berniukas. Hilerės niekur nesimatė, ir Davidas nežinojo, ką jam daryti. Ligoninės sparne lankytis jam dar neteko - tokie genijai neserga! Taigi dabar berniukas buvo sutrikęs ir pasimetęs. Jis pamatė kažkokias praviras duris ir jas spirtelėjo. Įėjo ir apsižvalgė. Bjauriai geltonos sienos buvo labai nemalonios, bet tai belazdelei kuo puikiausiai tiks! Tiesa, tai nebuvo labai panašu į palatą, bet Davidas nužingsniavo iki užuolaidos ir pastebėjo lovas. Priėjo prie vienos iš jų ir nelabai švelniai numetė mergaitę.
- Visa šita situacija yra kažkokia nesąmonė! - garsiai sušuko Davidas ir apsižvalgė. Hilerės ir toliau nesimatė, tad ką jam daryti dabar?! Berniukas kelias akimirkas padvejojo ir galų gale patraukė durų link. Jeigu pamatys hilerę, gerai. Jeigu ne… Ką gi, jis ir taip padarė daugiau negu privalėjo!
-
Abigailė sunkiai pramerkė akis. Iš karto pajautė skausmą dešinėje kojoje ir veide. Suraukė veidą- perverė nenumaldomas skausmas.
Vienuolikmetė užsimerkė ir mintyse perėjo tai, kas nutiko- dienoraščio rašymas netoli Gluosnio Gailiūno, pasirodęs vagišius, neaiškus pokalbis su juo, atsistojimas, baisios šakos, šauksmas, ką daryti... Ir mergaitės atmintis nutrūksta. Ji prisiminė, kaip skaudžiai gavo iš Gluosnio šakų ir kaip jai skaudėjo, tačiau kas toliau?
Normaliai atsimerkus mergaitė pamatė šlykščiai geltonos spalvos sienas, viename šone kažkokią neaiškią užuolaidą. Nestrof bijojo pajudėti, nes suprato, kad vos pakrutinus bent vieną raumenį ją pervers žiaurus skausmas. Bet kaip ji čia atsirado? Ir kur tas prakeiktas Davidas?!
-Ei, ar kaž-ž-ž,-mergaitei pasidarė sunku kalbėti, nes veido mimikos raukė veidą. Ji net nenorėjo pagalvoti, kaip atrodo.
-Kažkas yra?- tyliai, bet neaiškiai paklausė varniukė.
Tą pačią akimirką išgirdo žingsnius. Gal tai Davidas? Mergaitė bijojo sukti veidą, tačiau išdrįso paprašyti vieno dalyko:
-Kad ir kas tu esi, prašau, pakviesk Madam Pomfri.
-
Davidas labai šauniai artinosi durų link - kaip tikras genijus! Jau jas beveik pasiekė, jau siekė rankenos, bet belazdelė sugebėjo kaip tik tą akimirką atsibusti! Berniukas norėjo nusikeikti, bet tikėjosi, kad “protinga pirmakursė” nesupras, kas čia yra, tad jis palikęs ją vieną nenukentės. Davidas apsimetė, kad nieko negirdėjo ir jau buvo beatidarąs duris, kai belazdelė paprašė pagalbos! Viduje pradėjo virti kova: berniukas labai norėjo išeiti, bet negalėjo palikti nukentėjusiosios nelaimėje. Tik per ją čia įsivėliau! Kodėl dabar turiu jai padėti? Ji tikrai to neverta! širdo Davidas, tačiau iš palatos taip ir neišėjo. Jis lėtai atsisuko į belazdelę ir žengė nedidelį žingsnį jos link. Ar galiu pasakyti, kad jos tiesiog neradau? Tai būtų... beveik tiesa! Na, visiškai tiesa, aš išties jos neradau, o kad nė neieškojau, jai žinoti nebūtina!
- Aš nežinau, kur ji, - galų gale burbtelėjo Davidas. Kaip jam nusibodo rūpintis šita "protinga pirmakurse"! Juk iš karto perspėjo, kad prie gluosnio galiūno artintis pavojinga! O ką padarė šita belazdelė? Pateko tiesiai medžiui į nasrus! Na, ne nasrus, medžiai tokių neturi. Į... šakas? Kad ir kur ji pakliuvo, Davidas dėl to perspėjo, o dabar turi padėti ir ieškoti kažkokios seselės! Ne, "protinga pirmakursė" lazdelės tikrai neatgaus. Kadangi yra tokia protinga, galės pati sugalvoti, iš kur gauti naują!
- Kaip jautiesi? - minčių neatitinkantis klausimas nuskambėjo keistai, bet Davidas, būdamas tikras genijus, puikiai suprato, kad reikia neparodyti, kaip iš tiesų jaučiasi. Keršto planą jis dar sugalvos! O Madam Pomfri ateis čia pati. Na, kada nors.
-
Mergaitė laukė. Ji tikėjosi, kad aplinkui vaikšto burtų ir kerėjimo mokyklos seselė, tačiau tikėjosi blogai.
Išgirdusi Abigailės lazdelės pagrobėjo Davido balsą, ji net nusipurtė. Tik, be abejo, nestipriai- juk skaudėjo kiekvieną kūno dalelę, ką jau kalbėti apie apie dešiniąją koją.
Nežino jis, matai. Kurgi ne,- nervinosi pirmakursė. Ar tas klastuolis iš tiesų toks kvailas, ar tik apsimeta tokiu, Nestrof nesuprato. Jeigu šis kabinetas ligoninės sparne (o taip greičiausiai ir buvo), kažkur netoliese tikrai turėjo būti galima surasti Madam Pomfri. Argi yra taip sunku tiesiog praeiti per aplinkui esančius koridorius? Jam, tikriausiai taip.
Varnę nustebino vagies klausimas. Ji tiesiogine ta žodžio prasme sutriko. Negi jam tikrai rūpi? O gal klausia iš mandagumo? Tačiau ar jį iš viso galima pavadinti mandagiu?
-Jaučiuosi..- Žaliaakės gerklėje įstrigo gumulas. Tas gumulas, kurio nenurijus pradėsi verkti. Na, ji mažiausiai norėjo imti ir apsiverkti! Tad šiaip ne taip nurijusi verksmą, sugebėjo prabilti.
-Jaučiuosi prastai, man viską skauda. Negi negali neapsimesti, kad tau įdomu.. Arba, jeigu jau apsimetinėji, tuomet eik ir surask Madam Pomfri,- beviltiškai paprašė vienuolikmetė. Tiesą sakant, ji net nesitikėjo, kad Davidas eis ieškoti seselės. Gal jis jau išėjo?
Abigailė knapsojo palatos geltonomis sienomis lovoje tol, kol sulaukė mokyklos seselės Pomfri. Ši pagydė mergaitę, tačiau ligoninėje pagulėti teko dar šiek tiek laiko. Nestrof svarstė- ar atgaus savo lazdelę? Ir jeigu atgaus, tai kaip? Kiek laiko dar reikės tupėti be lazdelės?
Į šiuos klausimus atsakymus tikriausiai žinojo tik David. Vis dėl to, Varno Nago moksleivės lazdelė buvo pas jį ir jei ne ši šlykšti vagystė, mergaitė greičiausiai nebūtų buvusi nutrenkta Gluosnio Galiūno.
-
Erka gulėjo palatoje. Vis dar negalėjo suprasti, kodėl procedūrų kabinete yra palatų. Gal tai labiausiai skiria ligoninę nuo žiobarų ligoninės. Galvojo klastuolė. Jai čia nepatiko. Lovos buvo minkštos. Švarios ir gražios patalynės. Taip pat pagalvės ir antklodės. Bet atmosfera čia buvo ne kažką. Ir tas grynas ligoninės kvapas. Jis čia labiau jautėsi nei žiobarų ligoninėse. Daug labiau. Klastuolė pradėjo nuobodžiauti. Ji vis galvojo ką veikti. Galvojo ką nors su burtais. Jai burti patiko. Vos tik pradėjo siekti lazdelės, atėjo slaugytoja. Ačiū Dievui ji nepamatė. Vėl mąstė klastuolė. Bent jau ji turėjo knygą. Ji buvo apie žiobarotyrą. Jai patiko mokytis žiobarotyros. Na aišku ne visada. Taip skaitė kol pabaigė knygą ir vėl nuobodžiavo. Tad vėl teko galvoti ką skaityti.
-
Šį kartą Timotis buvo pas seselę, mat bibliotekininkė turėjo reikalų. Berniukui didelis Auris jau atrodė mažesnė kliūtis gyventi, tačiau be jo vaikas vis tiek jautėsi kur kas laisviau, todėl čia atvestas džiaugėsi.
Anksčiau, kai leisdavo laiką pas seselę, jis dažniausiai sėdėdavo jos kabinete. Tačiau dabar raudonplaukis buvo daug smalsesnis ir mažiau bijojo (nors vis tiek bijojo). Vienas didelis berniukas atėjo stipriai susižeidęs, jį sesutė nusivedė į procedūrinį, taip tą patalpą moteris pavadino.
Timotis stebėjo viską pro kampą, o kai tas berniukas, kažkiek pagydytas, išėjo kartu su sesele, šešiametis liko vienas. Bibliotekininkė niekada neišeidavo iš bibliotekos, o štai seselė, pasitaikydavo, palikdavo jį. Ligoninės sparne būdavo ji ar ne, Timotis nežinodavo, nes čia buvo nemažai atskirų patalpų, tačiau šalia jos nematydavo. Tikriausiai brolis dėl to nelabai džiaugtųsi, bet štai Timotis, jis dėl šito tikrai jautėsi laimingas.
Kai seselės nebesimatė, berniukas įsmuko į tą procedūrinį ir tiesiu taikymu priėjo prie kažkokio pagalio, aplink kurį buvo apvyniota gyvatė. Išpūtęs akis vaikas žiūrėjo į reginį, magėjo tą gyvatę paliesti. Tačiau ji buvo už stiklo.
-
Oliveris beveik traiškė Elioto ranką. Kiek kartų kartojo, kad neliestų kiekvienos nesąmonės? Ir Auris sakė tą patį. Bet argi jam kas nors rūpi? Rado kažkokią nesąmonę, būtinai parsitempė ją į kambarį, o dabar, aišku, nukentėjo. Oliveris buvo pervargęs po nesėkmingų bandymų išmokti kerus, kuriuos mokėsi transfigūracijos pamokoje, bet net ir šeštadienio rytą teko keltis bjauriai anksti.
- Sakiau, kad būtum atsargesnis! - kalbėjo broliui klaidžiodamas po mokyklą. Elioto rankos atrodė labai baisiai. Dabar turbūt nepadėtų net Auris. Vadinasi, reikėjo surasti ligoninę. Tik kur ji vis dėlto yra? Ten lankytis dar neteko, tad teko kliautis nuojauta. O ja, kaip paaiškėjo, Oliveris nelabai tepasižymėjo.
- Daugiau taip nedaryk, gerai? - kelis kartus paprašė dvynio ir toliau atkakliai ėjo į priekį. Po nemaloniai ilgo laiko atrado reikiamas duris ir įpuolė vidun. Įsmuko į kažkokią patalpą, bet ji pasirodė esanti visiškai tuščia. Panika pradėjo imti viršų, bet berniukas susikaupė ir nužygiavo į priekį. Gal ką nors ras? Ir rado. Bet visai ne tai, ko tikėjosi. Čia buvo kažkoks berniukas. Galbūt Hannah amžiaus. Kitaip sakant, per jaunas Hogvartsui. Oliveris sutrikęs sustojo ir nežinojo, ką daryti toliau. O gal čia koks mokinys, kuris lietė ką nors blogo ir taip sumažėjo?
- Kas tu? - galiausiai įsidrąsino paklausti. Vis dar nepaleido Elioto, tačiau dabar baimė pradėjo maišytis su smalsumu.
-
Na, Oliveris kaip visada persistengė su savo reakcijomis. Taip, delnai pamėlynavo ir šiek tiek skaudėjo. Bet tokie dalykai praeina, ar ne? O štai brolis persigando ir nusprendė patampyti jį po visą mokyklą. Tiesa, Eliotas neabejojo, kad jie eina pas Aurį, tad visai džiaugėsi. Tėčio draugas priekaištaus, gal netgi vėl pagrasins areštu, bet išspręs bet kokią problemą. Taip pat ir šiuos mėlynus delnus. Bet tai nereiškia, kad brolis gali vadovauti.
- Bet man įdomu! - suzyzė berniukas tarsi pamiršęs, kad kalba ne su tėčiu. Jis tikrai atleistų ir nepyktų. - Tu per daug bijai ir nieko nesupranti.
Jeigu gerai atsiminė, Aurio kabinetas turėtų būti visai kitur, o tai erzino. Kur jie vis dėlto eina. Įtemptas į patalpą Eliotas visai neapsidžiaugė.
- Oliveri! Kur tu čia mane atvedei?! - garsiai piktinosi jis, bet netrukus brolis sustojo. Tai, ką jis pamatė, nebuvo labai įdomu. Na, bent jau mažiau įdomu nei visokie artefaktai. Bet... Ką šitas mažius čia veikia?
- Ar tu dar ne per mažas būti Hogvartse? - išgirdęs nuobodų Oliverio klausimą savąjį pridėjo ir Eliotas. Tiesą sakant, tai buvo labai nesąžininga. Kodėl jis turėjo mokyklos laukti ištisus trisdešimt metų, o šitas būdamas toks mažas jau yra čia?!
-
Timotis ir toliau žiūrėjo į tą gyvatę. Nesuprato, ką ji čia, ligoninėje, veikia. Ar tai puošmena? Berniukas palietė stiklą. Ant jo dabar matėsi pirštų antspaudai. Grįžusi seselė tikriausiai supyks. Turbūt man reikia eiti atgal į kabinetą, pamanė. O tada... O tada krūptelėjo.
Krūptelėjo, nes kažkas raudonplaukį užkalbino. Jis atsisuko išsigandęs. Pamatė du didesnius berniukus. Jie atrodė vienodi. Dvyniai. Dvyniai, kaip tėtis ir Augustinas. Dvyniai, kaip Amelija ir Arielė. Įdomu, ar smagu turėti brolį dvynį?
- Aš... aš... - išlemeno. - Ti... Timotis, - vaikas jautėsi labai pasimetęs.
Akys nukrypo į vieno iš berniukų delnus. Jie buvo mėlyni. Timočiui jau visai gerai sekėsi atskirti spalvas.
- Aš... aš nesu dar pas gyvatę, - atsakė mėlynų delnų dvyniui turėdamas omeny koledžą. Norėjo pasakyti, kad nėra mokinys.
-
Atsakinėti Eliotui kartais būdavo tas pats, kas trankyti galvą į sieną. Jeigu jis neklauso Aurio ar tėčio, kodėl turi klausyti brolio dvynio? Taigi Oliveris nieko nekomentavo, o į ligoninėje išreikštą nepasitenkinimą iš viso nekreipė dėmesio. Vylėsi, kad tai neprivers dvynio ir vėl jo nekęsti, bet kažką daryti reikėjo.
Timotis. Tas vardas nieko nereiškė. Išskyrus tai, kad Miriam klasėje buvo bjaurus berniukas tuo vardu. Jis mėgo šaipytis iš sesutės, todėl Eliotas ir Oliveris su juo labai nesutarė. Bet čia buvo kitas Timotis. Dar niekada nesutikęs jokio Oliverio berniukas visai susidomėjo.
- Aš Oliveris. O čia mano brolis Eliotas, - prisistatė vienuolikmetis, nors vėliau išgirstų žodžių visai nesuprato. Žvilgtelėjo į dvynį ir akimis klausė, ką galėtų reikšti, kad šitas mažas vaikas "dar nėra pas gyvatę." Ar jis turi omeny tą gyvatę už stiklo? Bet kažkokia nesąmonė.
- O kam tau pas gyvatę? - galiausiai paklausė Oliveris. Vis dėlto nepamiršo, ko jie čia atėjo, tad apsidairė seselės. Mielai būtų išėjęs jos ieškoti, bet Eliotas tada turbūt paspruks, o daugiau jo tampyti nebebuvo jėgų.
-
Nuo kada Oliveris toks užsispyręs? Ir kodėl jis neklauso?! Eliotui NE-REI-KIA į ligoninę. Nueitų pas Aurį, ir viskas būtų gerai. Bet ne, kažkodėl būtinai reikėjo jį atitempti čia! O čia net nėra seselės, kuri "išgelbėtų". Vadinasi, visas žygis buvo beprasmis, tad jau galima eiti sau. Nors prieš tai reikėjo išsiaiškinti su šituo mažiumi. Maži vaikai vesdavo Eliotą iš kantrybės. Pakenčiami pasaulyje buvo tik trys - Hannah, David ir Ezra. Juos berniukas netgi mylėjo. Mylės ir tą, kuris atsiras kažkada vėliau. Bet tai visai nereiškė, kad jis turi draugiškai elgtis su kitais.
- Pas kokią dar gyvatę? - paklausė ir tik tada pastebėjo tai, apie ką mažius turbūt ir kalbėjo. Visai kitu tonu pridūrė: - Geras!
Priėjęs prie to daikto galvojo, kaip galėtų jį pasiekti. Išsitraukė lazdelę. Prisiminė reparo kerus, bet jie turėjo priešingą savybę - sutaisyti daiktus. Jam reikėjo išardyti šitą stiklą. Tiesiog išdaužti nesiryžo net Eliotas. Bakstelėjo lazdele į stiklą, bet nieko nenutiko. Ar reikėtų bakstelėti stipriau? Galbūt, bet tada sulėks visos seselės, ir pramoga bus sugadinta. Pažadėjęs sau sugalvoti, kaip pasiekti tą gyvatę, kurios taip reikėjo mažiui (gerai jau, ir pačiam buvo labai įdomu), atsisuko į brolį ir vaiką.
- Tai ką tu čia veiki? - dar paklausė Timočio.
-
Timotis visai pasimetė. Jau ir pamiršo, kuris berniukas yra Oliveris, o kuris Eliotas. Vaikas nežinojo, kaip atsakyti į klausimą, kodėl jam reikia pas gyvatę. Mėlynų delnų berniukui irgi užkliuvo gyvatė. Po jo klausimo Timotis ėmė tempti lūpą.
Regis, abu dvyniai galvojo, jog Timotis turėjo omeny šitą gyvatę. Kuri buvo už stiklo. Taip, ji - įdomi. Tačiau ne tai šešiametis turėjo galvoje, o koledžą. Nors jau gerai žinojo jo spalvą, bet dabar iš pasimetimo ją pamiršo.
Pasidarė kažkaip neramu. Raudonplaukis prisiminė tą kartą, kuomet du vyresni berniukai žaidimų aikštelėje jį nuskriaudė. Vaikas apsidairė. Dabar jau norėtų, kad grįžtų seselė. Tačiau jos nebuvo matyti.
- Ne šitą gyvatę, - vos girdimai, nuleidęs galvą, pasakė Timotis.
O tada atsargiai stebėjo mėlynų delnų berniuką. Jis kažką darė su burtų lazdele. Timočiui patiko burtai. Tačiau kol kas nieko neįvyko.
Mažasis Senkleris vėl krūptelėjo, kai išgirdo sau adresuotą klausimą apie tai, ką jis čia veikia. Kažkaip šitas klausimas pasirodė visai netikėtas. Nedrąsiai atsakė:
- Laukiu didelio Aurio.
-
Šitas berniukas atrodė esantis daug ramesnis už Hannah ar David. Net keista matyti tokį ramų vaiką, nors Oliveris neprisiminė, koks buvo pats. Pasidarė smalsu, kiek Timočiui metų. Ar jis vyresnis už Oliverį tada, kai tėtis pasakė apie broliuką, kurio niekada nepamatys. Apie jį pagalvojęs berniukas nusiminė. Stengėsi negalvoti, bet vis tiek labai norėjo susipažinti. Tikrai jį mylėtų.
- Ne šitą? - nustebęs pasitikslino išgirdęs Timočio žodžius. Prisiminė tą bjaurią Gaivą, kuri jį gąsdino gyvatėmis. Tada Oliveris ir taip buvo išsigandęs, nes pametė Eliotą. Bet apie ką kalba šitas vaikas? Viskas čia buvo keista. Keista buvo ir tai, kad vaikas tarsi kažko išsigando. Oliveris pagaliau paleido Eliotą ir priėjo arčiau Timočio.
- Ar tu mūsų bijai? - paklausė. Nenorėjo gąsdinti, bet kad labai reikėjo seselės. - Mes tau nieko nepadarysime, - dar pridūrė, nors kas ten žino, kaip bus su Eliotu.
- Aurio? - nustebęs pakartojo ir apsidžiaugė. - Eliotai, jis pažįsta Aurį!
Jeigu tėčio draugas čia ateis, viskas tikrai bus gerai. Gal jis ir Elioto problemą išspręs?
- O kada Auris turi ateiti? - dar paklausė.
-
Keistas tai buvo mažius. Bet dabar jis Eliotui neberūpėjo. Reikėjo kažkaip pasiekti tą gyvatę už stiklo, tik berniukas niekaip nesugalvojo geriausio būdo. Ko gero, tikrai teks išdaužti stiklą. Bet kaip tą padaryti, kad niekas neišgirstų? Be to, tasai Timotis jį gali dar ir išduoti. Dėl Oliverio Eliotas buvo ramus - jo brolis yra pats geriausias dvynys pasaulyje ir niekam nieko nesakys. Bet štai mažu vaiku pasitikėti tikrai negalima.
- Nemanau, kad čia yra daugiau gyvačių, - nekantriai pranešė Eliotas, kai brolis nesuprato, apie ką mažius šneka. Jis turbūt pliurpė bet ką, ir tiek. Tam maži vaikai ir reikalingi. Kiek pasvarstęs stipriai dūrė į stiklą, ir tas įskilo. Lūpose atsirado šypsena. Panašu, kad šis kvailas apsilankymas ligoninėje gali tapti nuotykiu! Berniukas pradėjo tą vietą rakinėti pirštu. Stiklo gabaliukai rėžėsi į odą, bet Eliotas to nepaisė. Kaip ir šiek tiek ištryškusio kraujo. Jis norėjo nuotykių.
- Auris? - apsidžiaugė išgirdęs tą magišką vardą. Nuotykis staiga pasidarė dar įdomesnis. Bet nekantrus vienuolikmetis tikrai neketino ir vėl laukti. Jis ir toliau krapštė stiklą, ir skylė pamažu didėjo. Kaip, tiesa, ir skausmas piršte.
-
Timotis papurtė galvą, kai paprastų delnų dvynys, regis, bandė pasitikslinti dėl gyvatės. Vaikas norėjo patvirtinti, jog ne, ne šitą gyvatę, bet pasakyti nieko tą akirmiką neišdrįso.
O tada dvynys paklausė, ar Timotis jų bijo. Šešiametis papurtė galvą. Nors buvo kaip ir akivaizdu, jog bijo. Neramino net ir pasakymas, kad berniukai jam nieko nedarys.
Raudonplaukis tik išpūtęs akis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą dvynį, o paprastų delnų dvyniui paklausus, kada ateis didelis Auris, Timotis šiaip ne taip išlemeno:
- Nežinau...
Kai mėlynų delnų dvynys pasakė, jog nemano, kad čia yra daugiau gyvačių, Timotis linktelėjo. Buvo linkęs dėl visko pritarti, ypač, kai jausdavosi išsigandęs.
Atrodo, abu berniukai nudžiugo, kai išgirdo brolio vardą. Dabar jau ir pats Timotis džiaugtųsi, jei jis ateitų.
Šią akimirką Timotis išsižiojęs stebėjo, ką daro mėlynų delnų dvynys. Jis įskėlė stiklą, platino jame skylę, o pirštas... Iš berniuko piršto bėgo kraujas. Kilo baisi mintis: o jeigu ir Timočiui bus liepta ten kišti pirštą?
-
Šitas berniukas buvo keistas. Ir jis pažinojo Aurį. Ar gali būti, kad yra jo sūnus? Bet ne - nei tėtis, nei jo draugas niekada nesakė apie sūnų. Be to, kas tėtį vadina vardu? Knietėjo paklausti, kas sieja Timotį ir Aurį, bet Oliveris nesiryžo to padaryti. Tuo labiau, kad berniukas atrodė išsigandęs. Lyg ir teigė, kad taip nėra, bet jau beveik suaugęs vienuolikmetis puikiai viską suprato. Jo ir Elioto netikėtas pasirodymas tą vaiką išgąsdino.
- Ar nori, kad mes išeitume? - paklausė, tačiau tuo metu brolis ėmėsi dar vienos kvailystės. Oliveris mintyse atsiduso. Jis nesugebės nuolat prižiūrėti Elioto. Kada nors viskas tikrai baigsis labai blogai.
- Eliotai, ką tu darai? - vis dėlto dabar negalėjo nereaguoti. Priėjo prie brolio ir trūktelėjo jį toliau nuo to stiklo. - Tu kruvinas...
Išsitraukė lazdelę ir ja pradėjo didinti tą skylę. Netrukus ji buvo tokia, kad norint galima įkišti ranką ir nesusižeisti. Tik, žinoma, Oliveris nė nesiruošė to daryti. Vylėsi, kad kvailai nesielgs ir Eliotas, bet greičiau jau jis pats pateks į koledžo kvidičo komandą nei brolis nustos kišti nagus kur nereikia.
-
Gerai, kad Oliveris užsiėmė tuo vaiku. Niekas netrukdys padidinti skylės ir paimti gyvatės. Juk to visi čia esantys ir nori, ar ne? Na, brolis turbūt ne, bet pačiam įdomu, o ir mažius kažką kalbėjo apie gyvates. Viskas tiesiog puiku.
- Aš tai tikrai niekur iš čia neisiu, - vis dar užsiėmęs stiklu atsiliepė į Oliverio žodžius Eliotas. Na jau ne. Tik ne tada, kai net ir tokioje keistoje vietoje kaip ligoninė galima patirti nuotykį. Dėl to šita mokykla ir yra geresnė už žiobarišką! pasakė sau berniukas prisiminęs pokalbį su ta nelabai draugiška mergaite, kuri, deja, turi lego. Žiobariškose mokyklose, visų pirma, iš viso nėra ligoninių. O jau tokių ligoninių, kuriose yra gyvačių, žiobarai iš viso nežino. Eliotas niekada tokioje nesilankė, bet buvo visiškai tikras.
- Man viskas gerai, - paprieštaravo broliui berniukas, bet netrukus Oliveris pabaigė darbą už jį. Eliotas nusišypsojo, bet padėkoti nė nesusimąstė. Nedvejodamas įkišo ranką į padidintą skylę ir paėmė gyvatę. Ji nejudėjo, tačiau buvo šalta ir gliti. Ko gero, išties tikra.
- Tu kalbėjai apie gyvates, - atsisuko į mažių ir ištiesė padarą jam. - Nori?
-
Paprastasis dvynys paklausė dar vieno klausimo. Timotis papurtė galvą.
- Ne, - jau drąsiau tarė.
Juk jam patiko didesni vaikai. Jis mėgo su jais leisti laiką. Tik kad mėlynų delnų dvynys išties gąsdino. Bet gal jis geras? Taip, šitie abu berniukai irgi turi blogus plaukus. Bet... Juk blogų plaukų nėra. Taip sakė pikologė, pagalvojo mintyse Timotis.
Netrukus paprastasis dvynys pavadino mėlynų delnų dvynį vardu. Mėlynas - Eliotas. Paprastas - Oliveris. O tada Oliveris padarė didelę skylę stikle su burtų lazdelės galu. Seselė kartais atrodydavo piktoka. Ar ji nemuš berniukų? Timotis žinojo, kad toks elgesys nėra geras.
Labai norėjosi paklausti, ar mėlynų delnų dvyniui, na, Eliotui, neskauda. Tačiau jis ištraukė gyvatę ir pasiūlė šešiamečiui ją palaikyti. Timotis kiek sutriko, bet smalsumas pasirodė esąs stipresnis. Vaikas paėmė gyvatę į rankas. Jausmas nebuvo malonus.
- Ar ji numirusi? - paklausė berniukas Elioto. - Ji nejuda.
-
Susitikimas darėsi vis keblesnis. Tas mažas berniukas buvo labai keistas, o prižiūrėti Elioto Oliveris tiesiog nesugebėjo. O ir kas sugebėtų, kai jis daro visai bet ką? Ir kaip jam pačiam elgtis? Nenorėjo skųsti brolio mamai ir tėčiui, bet jeigu Eliotas sunkiai susižeis, visi jo klaus, kodėl neprižiūrėjo brolio.
- Gerai. Tada mes pasiliksime, nes mano broliui reikia pagalbos, - pasakė Timočiui Oliveris vildamasis, kad Eliotas supras užuominą. Bet kur ten - jis ir toliau buvo pasirengęs kuo labiau susižeisti. Gerai bent tai, kad padidinus skylę nesugalvojo priekaištauti.
- Kam tu jam duodi... - tyliai pradėjo, bet netrukus gavo vėl nustebti - Timotis tą gyvatę paėmė. Pats Oliveris kažin ar būtų norėjęs liesti tokį daiktą. Bet negi šis mažiukas drąsesnis? Na jau ne, Oliveris neketino nusileisti.
- Man atrodo, ji atmerkė vieną akį. Vadinasi, gyva, - dar pasakė priėjęs visai arti ir apžiūrinėdamas gyvatę. Na, šitas nuotykis net ir jam visai pradėjo patikti, tik viena mintis vis dar nedavė ramybės - Eliotui vis dar reikėjo seselės pagalbos, nes kitaip viskas gali baigtis labai negerai.
-
Kažkodėl prie mamos ir tėčio Oliveris nebūna toks erzinančiai pamokslautojas. Taip laukęs Hogvartso Eliotas galėtų viskuo mėgautis, jeigu ne nuolat prikaišiojantis brolis. Na, gal ir rūpinasi, bet kartais tikrai persistengia.
- Man pagalbos nereikia, bet mes pasiliksime, nes čia yra labai įdomu, - skubiai pataisė Oliverį Eliotas. O į eilinį priekaištą nieko neatsakė. Kad ir kaip mylėjo brolį, pasiilgo tų laikų, kai jie išties buvo artimi. Ar gali būti, kad Hogvartsas juos atskirs? Eliotui patiko būti šioje mokykloje, tik nepatiko mokytis. Oliveriui, ko gero, atvirkščiai - patinka tik mokytis. Bet dar svarbiau būtų išsaugoti dvynišką ryšį. Gal iš šono taip neatrodė, bet tai Eliotui išties buvo svarbu. Vėliau būtinai pasišnekės su Oliveriu, o kol kas, atrodė, domėjosi tik gyvate.
- Aš nežinau, - neslėpė. Juk mažius ilgiau čia buvo, tad jis ir turėtų žinoti, ar gyvatė mirusi, ar ne. - Bet Oliveris gerai sako - ji atsimerkė.
Gali būti, kad už to stiklo gyvatė miegojo, o dabar atsibudo. Tai dar labiau sudomino. Nežinia kas bus, jeigu ji supyks. Bet tada tegul ją laiko Timotis - geriau jau ji įkąs tam mažiui, o ne pačiam Eliotui ar Oliveriui.
-
- Dėl piršto? - paklausė Timotis Oliverio, kai šis pasakė, jog jo dvyniui broliui reikia pagalbos.
Šešiametis buvo įsitikinęs, kad vyresni vaikai jam pasakys, jog ši gyvatė nėra numirusi. O tiesiog netikra. Galbūt - net žaislas.
Tačiau Oliveris pasakė, kad gyvatė atmerkė vieną akį. Netrukus tai patvirtino ir Eliotas. Tą akimirką raudonplaukis aiktelėjo ir metė gyvatę ant žemės. Ši, pasiekusi grindų dangą, sukėlė nemažą dunktelėjimą.
Timotis pažiūrėjo į jos akis: abi buvo užmerktos. Pats berniukas nematė, jog gyvatė būtų prieš tai atsimerkusi, tačiau tikėjo dvyniais. Pasidarė baisu, o kas nutiks, jeigu gyvatė atsimerks ir juos visus tris užpuls?
O jeigu ir ne... Juk jie padarė skylę stikle ir nuėmė gyvatę nuo pagalio. Timotis numetė šaltakrauję ant žemės. Ką sakys seselė? Ir didelis brolis, kai viską sužinos? Vaikui apsiašarojo akys. Jis, stengdamasis nepravirkti, tyliai išlemeno:
- Mes blogi...
-
Keistas šis buvo vaikas. Ir tai, kad jis iš viso buvo Hogvartse. Kodėl Auris niekada nieko nepasakojo? Atsakymas į šį klausimą atėjo pats - jeigu būtų žinoję, jie su Eliotu tikrai nebūtų davę ramybės ir reikalavę ir patys greičiau atvykti į mokyklą.
- Ne, jam reikia pagalbos dėl mėlynų delnų, - paaiškino Timočiui Oliveris. Ir netrukus krūptelėjo - nesitikėjo, kad nukritęs gyvūnas sukels tokį didelį garsą. Iškilo ir kitas klausimas - kas bus, jeigu juos čia kažkas užtiks? Mažiaus niekas nebaus, o štai jam ir Eliotui areštas garantuotas. Ką tada pasakys mama ir tėtis?
- Mes nesam blogi, - pasakė, kai Timotis išreiškė tokią mintį. Žvilgtelėjęs į jį pamatė, kad vaikas baigia apsiverkti. Priėjęs apkabino berniuką ir tyliai sumurmėjo: - Nenusimink. Jeigu kas nors ateis ir supyks, pasakysime, kad tai buvo mano mintis. Mes tave apginsime, gerai? Tu nesi dėl to kaltas, be to, tai gyvatei nieko nenutiko.
Iš tiesų atrodė, kad gyvūnas pradeda šiek tiek atsigauti ir netgi judėti. Tai gąsdino - nežinia, ką gyvatė darys dabar. Kita vertus, buvo labai įdomu, nors galvoje ir sukosi mintis: kaip jie vis dėlto įdės tą padarą atgal į stiklą?
-
Pasirodo, net ir Oliveris jo kartais nesupranta. Pagalba ne-rei-ka-lin-ga. Jam tinka ir tokie delnai, kokie jie yra dabar. Bet Eliotas jau nieko apie tai nebesakė. Geriau patyrinėti šitą gyvatę ir įsitraukti į nuotykį.
- Ką jūs čia šnekat?! - sušuko, kai tiek mažius, tiek brolis pradėjo kalbėti kažkokias nesąmones. Galvoje krustelėjo mintis, kad jų žodžiuose yra tiesos, bet Eliotas ryžtingai tokias mintis atmetė. - Nei mes blogi, nei darome ką nors netinkamo! Kam čia ta gyvatė, jeigu nė negalima jos paimti? Reikėjo ją laikyti taip, kad niekas nerastų! Aš noriu sužinoti, kas vyksta aplinkui.
Taip protingai pašnekėjęs Eliotas atsitūpė prie gyvūno. Jis tarsi buvo iš miego, o tai buvo netgi labai įdomu. Eliotas beveik pamiršo, kad netoliese yra brolis ir kažkoks mažius. Dabar rūpėjo tik gyvatė.
- Ar nori ją paimti? - paklausė vis dar spoksodamas į roplį. Nežinia, kam klausimas skirtas, bet berniukas tikėjosi, kad mažius susidomės tokiu pasiūlymu.
-
- O kas atsitiko jo delnams? - Timotis ir vėl uždavė klausimą Oliveriui. - Ar jie neturi būti mėlyni?
Berniukas žvilgtelėjo į savo delnus. Jie mėlyni nebuvo. Ir Oliverio taip pat - ne. Tačiau iš pradžių vaikas pagalvojo, jog Elioto delnai tiesiog tokie yra, o dabar paaiškėjo, kad ne.
Paprastų delnų dvynys apkabino Timotį. Tą akimirką šešiametis pasijuto ramiau ir drąsiau. Viduje vis į priekį bandė išsiveržti faktas, jog abu vyresni vaikai - raudonplaukiai. Bet Timotis stengėsi sau priminti, ką sakė pikologė.
- Tu geras, - tarė jis Oliveriui. - Kaip mano brolis Eion.
O štai dėl Elioto Timotis nebuvo tikras. Jis atrodė išties baisokas. Mėlynų delnų dvynys ir vėl paklausė apie gyvatę. Šešiametis nežinojo, klausia jo ar Oliverio, bet tiesiog papurtė galvą stipriau prisiglausdamas prie paprasto dvynio.
-
Kodėl visiems taip rūpi, kas atsitiko jo delnams? Viskas jiems gerai. Eliotas tiesiog norėjo nuotykio. Na, šiek tiek nepasisekė, bet koks vis dėlto skirtumas. Taigi berniukas nepaisė nei mažiaus, nei brolio. Spoksojo tik į gyvatę ir svarstė, ką dabar su ja padaryti.
- Taip, Oliveri, tu geras, - šiek tiek kandokai pritarė Timočiui išgirdęs žodžius. Vis dar galvojo apie roplį ir išsitraukė lazdelę. Nusišypsojęs ištarė: - Wingardium leviosa.
Sunkiai, bet roplys pakilo. Nutaręs pagąsdinti mažių, Eliotas privertė gyvatę atsidurti prie jo veido, bet netrukus patraukė. Tiesa, tuo metu nepavyko išlaikyti gyvūno, ir tas nudribo ant žemės. Vėl pernelyg garsiai dunkstelėjo, bet Eliotas to nepaisė. Šis nuotykis jam patiko vis labiau. Tiesa, gyvatei turbūt ne - ji staigiai nušliaužė po viena iš lovų ir, regis, neketino artimiausiu metu pasirodyti. Kiek pasvarstęs berniukas atsisuko į brolį ir mažių bei paklausė:
- Ir kas dabar ją iš ten ištrauks?
-
Timotis uždavė klausimą, ir čia Oliveris susidūrė su problema. Jis nelabai žinojo, kas tiksliai atsitiko brolio delnams. Jis ir vėl kažkur lindo. Ir... Na, kažkaip delnai pasidarė mėlyni. Kaip ten viskas buvo, negalėjo pasakyti.
- Tikrai nežinau, - kiek neryžtingai atsakė. Nenorėjo nuvilti šito mažiaus. Jis atrodė panašaus amžiaus į Hannah, tad jeigu čia gyvena, gal bus galima pabendrauti ir bent šiek tiek nugesinti tą ilgesį? Bet tam reikia dabar nenuskriausti ir nenuvilti. - Eliotas mėgsta kišti rankas ten, kur nereikia. Jis viską ima, todėl kartais taip nutinka.
Timočio ištarti žodžiai nustebino. Visų pirma, jis, aišku, nežinojo, kas yra tas Eion. Neklausė - buvo šiek tiek drovu. Bet tai, kad nepažįstamas vaikas manė, kad jis geras, irgi trikdė. Ką į tai atsakyti? Turbūt nieko nereikėjo, tuo labiau, kad Eliotas netrukus ir vėl ėmėsi nesąmonių. Nurijęs atodūsį Oliveris pabandė patraukti Timotį nuo tos gyvatės.
- Ką tu darai, Eliotai? - gerokai sunerimęs paklausė. Aišku, netrukus nutiko tai, ko ir reikėjo laukti, - gyvatė pasislėpė. Oliveris gūžtelėjo pečiais. - Manau, tu turėtum ją ištraukti, nes per tave tai nutiko.
Nenorėjo taip kalbėti su broliu, bet negi ir vėl teks srėbti jo privirtą košę? Kad ir kaip jį mylėjo, neketino to daryti.
-
- Oho...
Timotis tiesiog išsižiojęs stebėjo, kaip gyvatė pakilo į orą burtų pagalba. Vaikui magija nepaprastai patiko. Tačiau kai roplys atsidūrė šalia berniuko veido, šešiametis, aišku, išsigando. Cyptelėjo ir atšoko toliau, o tuomet gyvatė nukrito ant žemės.
Timotis ir vėl pasijuto labai blogu. Jis išties galvojo, jog gyvatė nėra tikra. Bet dvyniai matė, kaip ši atsimerkė. O dabar ji nušliaužė po lova. Vadinasi, ji tikra ir gyva. Tikriausiai jai skauda. Vieną kartą ją išmetė Timotis, o dabar Eliotas. Mes tikrai blogi, pasakė sau vaikas mintyse.
Ėmė kilti klausimai. Kodėl gyvatė gyvena uždaryta po stiklu? Kas ją maitina? Kas su ja žaidžia? Bet šie visi klausimai liko neištarti, Timotis nedrįso jų užduoti.
Timotis būtų bijojęs bandyti ištraukti gyvatę iš po lovos. Ir dabar jam buvo aktualus kur kas įdomesnis dalykas. Nors raudonplaukis ir sielojosi dėl elgesio su gyvate, burtai buvo burtai. Pamatęs, kaip Eliotas juos naudoja, Timotis irgi labai užsinorėjo.
- Aš moku įžiebti šviesą, - pasakė jis mėlynų delnų dvyniui. - Ar galiu? - ėmė tiesti ranką į vyresnio berniuko burtų lazdelę. - Prašau, prašau, prašau, - pradėjo zysti, nors zyzimas iš tiesų buvo visiškai nebūdingas šitam vaikui.
-
Oliveris su savo atsargumu kartais tikrai vedė iš proto. Jis, Eliotas, nekiša rankų ten, kur nereikia. Jam tiesiog įdomu, ir apmaudu, kad brolis to aiškiai nesupranta. Bet dabar Eliotas apie tai nieko nesakė - jis kerėjo. Mažiui patiko, o jo susižavėjimas patiko ir pačiam Eliotui. Jis nusišypsojo.
- Nagi, nereikia bijoti, ji nieko nepadarys, - labai jau draugiškai aiškino. Taip vylėsi sukelti mažiaus susidomėjimą. Jeigu pasiseks, jis ilįs po lova ir ištrauks tą daiktą. Kad ir koks drąsus ir bebaimis buvo, Eliotas visai nenorėjo pats brautis į tamsą, kad paimtų, jo nuomone, gyvą gyvatę. Deja, Oliveris pareiškė kaip tik tokią nuomonę.
- Bet tai mūsų visų nuotykis! Dabar jūsų eilė ką nors patirti, - užtikrintai ištarė Eliotas, bet netrukus susidūrė su kita problema - Timotis užsimanė jo lazdelės. Net ir šis berniukas suprato, kad anas per mažas. Be to, niekam nenorėjo duoti paties geriausio daikto. Galbūt paskolintų Oliveriui, jei prireiktų. Bet tik jau ne keistam mažiui.
- Tu dar per mažas, - atsakė į zyzimą. Giliai viduje suprato, kad pats nuolat taip elgėsi, bet tai visai nereiškė, kad dabar nusileis. - Geriau nuspręskime, ką darysime su gyvate.
Burtų lazdelę įsidėjo į kišenę. Taip jai saugiau - maža ką tas vaikas sugalvos.
-
Panašu, kad Timočiui patiko magija. Bet gyvatė turbūt ne. Kita vertus, o kam patiktų prie pat veido prikištas toks gyvūnas? Kartais Eliotas labai nemaloniai nustebindavo, o tai jo broliui vis labiau nepatiko. Atrodė, kad atvykus į Hogvartsą brolis nepažįstamai pasikeitė. Kas bus, kai jie pasieks kokį ketvirtą kursą?..
- Aš tikrai ten nelįsiu, - įsidrąsino pasipriešinti dvyniui Oliveris. - Ir neversiu Timočio. Ji per tave ten atsidūrė. Mes net nežinome, ar ta gyvatė tikra. Gal visai ne. Bet tau teks išsiaiškinti.
Dėl visa ko žvilgtelėjo į Timotį. Ką gali žinoti, gal jis norės paimti gyvatę. Bet geriau nereikia - jeigu vaikas nukentės, kaltas bus jis. Vildamasis, kad Timotis ta veikla nesidomės, Oliveris svarstė, ką daryti toliau. Žinojo, kad yra kerai, kurie priverčia daiktą atskristi į rankas, bet jų, žinoma, nemokėjo. Vadinasi, kažkam (Eliotui) teks gulti ant grindų ir lįsti po lova.
- Burtų lazdelę gali naudoti tik tą, kuri tave pasirinko, - nedrąsiai pridūrė prie brolio žodžių. Tikėjosi, kad Timotis per daug nenusivils. Ir nesupyks. Dabar jie turėjo didesnių problemų, kurias Eliotas skubiai priminė. Oliveris neužtikrintai ištarė:
- Mes nedarysime nieko. Bet tu turi ją paimti. Nebent tu to nori, Timoti?
Nenorėk. Tu tikrai per mažas. Tau negalima mintyse prašė nesutikti. Bet jeigu vaikas norės, jie negalės nieko padaryti.
-
Deja, bet Eliotas Timočiui nedavė savo burtų lazdelės. Sakė, kad berniukas dar per mažas. Šešiamečiui norėjosi paprieštarauti. Juk jis jau yra kerėjęs su didelio Aurio burtų lazdele. Aišku, ją vaikas nugvelbė broliui nežinant. O po to niekada ir nebematė jos ant spintelės prie lovos. Paprašyti kerėti, žinoma, Aurio nedrįso.
- Burtų lazdelė pasirenka? - nustebęs paklausė Oliverio.
Dabar vaikas dar labiau troško pasakyti apie didelio brolio burtų lazdelę, bet vis tiek buvo per daug nedrąsu tai pasakoti.
O netrukus pasidarė ir labai labai baisu. Mat kalba ėjo apie tai, jog reikia paimti gyvatę iš po lovos. Oliveris sakė, kad tikrai to nedarys. Timotis irgi nenorėjo šito daryti. Bet jeigu jam bus liepta, tada jis neturės pasirinkimo. Paprastasis dvynys paklausė, ar mažasis Senkleris nori paimti gyvatę.
Vaikas nieko neatsakė, tik nuleido galvą, o akys prisipildė ašarų. Berniukas tikėjosi, jog nei vienas iš dvynių jų nepamatė. Po kelių sekundėlių Timotis priėjo arčiau Oliverio ir jį apsikabino, prieš tai buvo atsišliejęs. Tikėjosi, kad šis dvynys apsaugos Timotį nuo visų pavojų.
-
Kai Timotis paklausė, ar burtų lazdelė pasirenka, Eliotas pasijuto labai išdidus. Dabar galėjo itin protingai paaiškinti tai, ką pasakojo Olivanderis. Profesorių šnekų pusę pamiršdavo, bet ten buvo žymiai įdomiau.
- Taip. Tam, kad tavo kerai būtų sėkmingi, reikia naudoti lazdelę, kuriai patinki. Su kitomis rezultatai nebus tokie geri. Todėl tau reikės palaukti vienuolikos metų, kad įsigytum savo lazdelę. Su kitomis gali nutikti kokių nelaimių.
Žinoma, nebuvo tikras dėl tų nelaimių, be to, jos kaip tik ir buvo įdomiausios, bet apie tai nieko nesakė. Neketino duoti kažkokiam mažvaikiui savo svarbiausio daikto.
- Oliveris labai ilgai užtruko, kol rado savo lazdelę, - prisiminęs apsipirkimą sukikeno Eliotas. Netrukus atsigulė ant žemės ir beveik palindo po lova. Tegul tai ir nuotykis, bet čiupinėti kažkokio šliužo nelabai norėjo. Juk ten tamsu. Gal gyvatė jam įkąs? Bet drąsus berniukas neketino pasirodyti bijantis, tad palindo visai. Netrukus Oliveris su mažiumi jo turbūt nebematė.
- Oho! - sušuko Eliotas. Gyvatė šiek tiek švietė, o tai labai sužavėjo. Tiesa, vertė galvoti, kad ji vis dėlto nėra tikra. Bet kaip tada judėjo? Bandydamas suprasti daugiau tysojo po lova ir nelindo lauk.
-
Aišku, protingus žodžius pasakė jis, o štai viską paaiškino ir taip susišlavė laurus - Eliotas. Bet Oliveris neketino priekaištauti broliui. Jis vis tiek daug plepesnis. Be to, ir protingesnis, tad tikrai gali paaiškinti burtų lazdelių veikimą. Pačiam pono Olivanderio parduotuvėje buvo labai nejauku, tad ir žodžius įsidėmėti sunku.
Eliotui priminus nesėkmingas lazdelės paieškas Oliveris nuleido galvą. Tada tikrai pagalvojo, kad nė viena jo nepasirinks. Tai buvo labai gėdinga, argi būtina apie tai kalbėti? Ir dar jis juokiasi… Tai gerokai skaudino, bet berniukas ir vėl nieko nepasakė. Tik jau ne prie Timočio. Be to, pajuto apkabinimą, kuris nustebino. Ką tai galėtų reikšti? Ar šis vaikas kažko bijo? Gal galvoja, kad jie vers jį lįsti paimti tos gyvatės?
- Juk aš tik paklausiau. Jeigu nenori, neturi to daryti, - sutrikęs pratarė Oliveris. Pasijuto blogai. Nenorėjo gąsdinti šito vaiko, bet, regis, padarė būtent tai. Tyliai atsiduso ir stebėjo Eliotą. Jis aiškiai rado ten kažką įdomaus, nors brolis nebuvo tikras, kad nori žinoti, ką.
- Gal jau išlįsk? - galiausiai pratarė, kai Eliotas vis nesirodė. Timočiui tyliai paaiškino: - Matai, jis visada visur lenda ir tyrinėja. Dėl to jo delnai ir yra mėlyni…
-
- O kaip sužinoti, kad lazdelei patinki? - paklausė dvynių. - Ar ji pasako?
Timotis paslapčia stebėjo, kaip mėlynų delnų dvynys atsigulė ant žemės ir pradėjo lįsti po lova. Vaikui iškart pasidarė lengviau: tai reiškia, kad niekas jo nevers paimti gyvatės, ar ne? O ir Oliveris tai patvirtino.
Ir štai berniukas vėl pajuto smalsumą, mat visai po lova prapuolęs Eliotas, regis, kažkuo susižavėjo. Šešiamečiui buvo labai įdomu, ką jis mato. Ar tik gyvatę? Ką tuomet ji daro? O gal ten yra dar kas nors?
- Oliveri, einam pažiūrėti, kas ten! - dabar sušuko Timotis ir pradėjo vesti paprastąjį dvynį lovos link. - Pašviesk su lazdele! - paprašė.
Pasiekęs lovą Timotis atsitūpė ir palenkė galvą. Tiesa, laikėsi kiek atokiau, o ir lįsti tikrai neketino. Bet pamatė nežymią švieselę.
- Kas ten šviečia?! - nekantriai paklausė Timotis. - Eliotai, ar tu ten švieti?!
Šią akimirką mažasis Senkleris buvo pamiršęs tai, kad jie pasielgė blogai. Buvo labai įdomu.
-
Mažius uždavė dar vieną klausimą, ir Eliotas pasijuto dar išdidesnis.
- Kai esi suaugęs ir patyręs burtininkas, turbūt tą pats pajunti. Bet kai būsi vienuolikos, tau padės. Turėsi su tėčiu ar mama nueiti į Olivanderio parduotuvę ir ten nusipirkti lazdelę. Jos darbuotojas tau viską paaiškins ir padės pasirinkti geriausią lazdelę.
Dabar jau atrodė, kad užaugęs dirbs būtent tokį darbą - lazdelių gamintojo. Kvidičininko ir lėktuvo piloto karjeros šiuo metu neegzistavo.
Netrukus jau drybsojo po lova ir galvojo, kaip tęsti šį nuotykį. Turbūt tikrai reikėjo ištraukti tą gyvatę. Bet Eliotas vis labiau buvo įsitikinęs, kad ji vis dėlto nėra tikra. Kas tada bus, kai palies? Žinoma, nuotykių trokštantis berniukas atsakymą į šį klausimą galėjo tik vienu būdu - reikėjo gyvatę paliesti. Taigi Eliotas čiupo daiktą. Tas iš karto pradėjo muistytis. Pasirodė, kad gali prilipti prie rankos, tad skubiai išmetė ją iš palovio. Šveitė į tą pusę, kurioje turėjo būti brolis su mažiumi. Pasirodė, kad netgi pataikė į tą mažių, nors dėl to nebuvo tikras. Bet visa tai buvo labai įdomu, taigi berniukas skubiai išlindo iš po lovos ir drąsiai paklausė:
- Kur ji?
-
Eliotas ir toliau labai jau protingai šnekėjo, bet Oliveris neprieštaravo. Jam patiko, kad brolis gali atsakyti į Timočio klausimus. Tuo labiau, kad pats visko nepaaiškintų. Nieko prie Elioto aiškinimo nepridėjo, bet netrukus jau teko nerimauti - brolio poreikis visur lįsti visiškai nežavėjo. Tiesa, šį kartą susidomėjo ir Timotis. Oliveris neprieštaravo eiti prie lovos, bet kažkur lįsti tikrai neketino.
- Palauk, atsargiai, - ramino mažiuką, nutaręs, kad jis ruošiasi sekti paskui Eliotą. Žinoma, buvo įdomu, ir Timotis netgi buvo drąsesnis nei tada, kai jie tik atėjo. Vis dėlto gerokai atsargesnis dvynys budrumo neprarado. Išsitraukė lazdelę, bet nespėjo uždegti šviesos - gyvatė skriste išskrido iš palovio. Oliveris pabandė patraukti Timotį jai iš kelio ir netrukus priekaištingai pažvelgė į atsiradusį brolį.
- Kodėl tu toks neatsargus? O jeigu ta gyvatė užkerėta? - paklausė. Tiesą sakant neabejojo: jeigu ji išties užkerėta, nuo to Eliotui bus tik įdomiau kišti nagus kur nereikia.
-
- Su tėčiu ir mama? - paklausė Timotis.
Veido išraiška iškart pasikeitė. Kaip ir balsas. Viskas bylojo nuostabą ir jaudulį.
- Tai aš galėsiu grįžti pas mamą ir tėtį? - pasitikslino.
Timotis visada tikėjo, kad pas juo grįš. Tik manė, jog turi būti geras. Ir nenutuokė, kada grįš. Be to, niekas iki šiol nebuvo patvirtinęs to, kad vaikas ir vėl atsidurs pas tėvus. Dabar tai pasidarė taip artima, taip tikra. Jis galės grįžti namo, kai jam bus vienuolika. Buvo smalsu, ar paties elgesys turės įtakos grįžimui, ar ne.
- O jeigu būsiu labai geras, ar galėsiu grįžti anksčiau, nei man bus vienuolika? - toliau klausinėjo. - Ar greit praeis tas laikas, kol man sueis tiek metų?
Šešiametis vos spėjo atsitraukti - gyvatė skrido iš palovio. Tačiau dabar roplys Timočiui mažiausiai rūpėjo. Vaikas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą dvynį laukdamas atsakymų apie svarbiausius gyvenimo klausimus.
-
Ir kas jau čia tokio ypatingo, kad su mama ir tėčiu galės nueiti nusipirkti lazdelės? Vieno niekas net neleistų. Net daug drąsesnis Eliotas nebūtų norėjęs į Skersinį skersgatvį be tėčio. Gaila, kad mama su jais nėjo, bet vis tiek buvo smagu. Berniukas norėjo nebekreipti dėmesio į keistą vaiką, bet jo klausimas sutrikdė. Žvilgtelėjo į Oliverį tarsi laukdamas pagalbos, bet galiausiai paklausė pats:
- Kaip suprasti “grįžti”? Nori pasakyti, tu nesi su mama ir tėčiu?
Žinoma, tai paaiškintų, ką mažius veikia Hogvartse, bet viskas čia buvo labai keista. Gal net ir visai įdomu, nors, žinoma, ne taip įdomu kaip magiška gyvatė. Oliveris ir vėl bandė jį protinti.
- Jeigu ji užkerėta, tiesiog būtina ištyrinėti! - pranešė broliui Eliotas ir dairėsi po palatą. Pastebėjo, kad ropys atsidūrė kitame patalpos gale. Nepaisydamas Timočio šnekamų nesąmonių vienuolikmetis pasileido prie gyvatės. Dabar ji švietė ryškiau. Eliotas bandė ją paimti, bet nepavyko - roplys pasidarė nepakeliamai karštas.
- Geras! - šūktelėjo jis ir vėl išsitraukė burtų lazdelę. Dar kartą iškėlęs gyvatę šiaip ne taip nugabeno ją ten, iš kur prieš tai paėmė. Tik neįsivaizdavo, kaip reikėtų užtaisyti skylę. Be to, nuotykis dar tikrai nebuvo baigtas.
- Ką darysime dabar? - atsisukęs į brolį ir mažių paklausė. Negirdėjo, ar Oliveris ką nors atsakė į vaiko nesąmones, bet tai nebuvo labai įdomu. Čia jo laukė nuotykis, kuris buvo nepalyginamai smagesnis už kalbas apie mamą ir tėtį.
-
Kažkas čia slypėjo. Timotis, regis, buvo atskirtas nuo mamos ir tėčio. Bet kodėl? Negi tai padarė Auris? Oliveris žinojo niekada neišdrįsiantis to paklausti, bet kažkaip reikės išsiaiškinti. Net ir gerokai ramesniam nei brolis dvynys berniukui dabar buvo labai įdomu. Nutaręs vėliau parašyti tėčiui dabar turėjo kažkaip atsakyti į mažiuko klausimus.
- Mes nežinome, ar galėsi grįžti, - neužtikrintai atsakė jis. Visai nenorėjo, kad Timotis nusimintų. - Bet į Skersinį skersgatvį tave turės palydėti koks nors suaugęs žmogus. Turbūt nebūtinai mama arba tėtis.
Norėjosi, kad Eliotas atsakytų į klausimus, bet jam aiškiai ir toliau rūpėjo kvaila gyvatė. Brolio neatsakingumas kartais tikrai erzino, tik Oliveris niekada nieko nesakė. Tylėjo apie tai ir dabar.
- Gali ir vėl nukentėti, - dar bandė pasakyti, bet dvyniui tai aiškiai nebuvo įdomu. Oliveris atsisuko į Timotį.
- O tu esi negeras? - kiek nustebęs paklausė. - Aš nežinau… Reikėtų paklausti Aurio. Gal jis žinos, ar galėsi grįžti pas mamą ir tėtį. O kiek tau metų?
Labai sudėtinga tai buvo situaciją. Aišku, į ją juos pastatė Eliotas, bet štai gelbėtis teko Oliveriui. Ką sakyti tam vaikui, kad jis per daug nenusimintų? Tuo metu brolis pakėlė gyvatę, tad Oliveris stebėjo, kaip roplys sklendžia savo savotiško narvo link. Pasidarė kiek pavydu - pačiam tokie kerai niekada nepasiseks, o štai Eliotas juos valdo meistriškai.
- Dabar mes paliksime gyvatę ramybėje ir susirasime seselę, kad ji sutvarkytų tavo delnus, - pabandė nutaisyti griežtą balsą berniukas, bet nelabai pasisekė. Visų pirma, nenorėjo erzinti brolio. Be to, per daug rūpėjo, ką dabar darys Timotis. Ar jis nebus pernelyg įskaudinęs šito vaiko? Stengdamasis apie tai negalvoti Oliveris priėjo prie brolio ir pasiruošė neleisti jam daryti daugiau jokių nesąmonių.
-
- Ne, - atsakė vaikas Eliotui. - Mane tėtis atidavė dideliam Auriui.
Gyvatės Timotis dabar visai nestebėjo. Nelabai žiūrėjo, ką toliau darė Eliotas ir negirdėjo, ką mėlynų delnų dvynys kalbėjo. Timotis galvojo apie mamą, tėtį ir laiką, kuomet jam sukaks vienuolika metų. Tačiau Oliveris pasakė, kad jie nežino, ar Timotis galės grįžti. Didelis brolis irgi niekada dėl to nepatikino. Kodėl? Raudonplaukiui buvo labai skaudu.
- Taip. Aš buvau labai blogas, - liūdnai tarė Oliveriui. - Auris nieko nesakys! - supykęs sušuko Timotis ir sukryžiavo rankas. - Jūs negalite jam sakyti, jis nieko negali žinoti... Ypač, ką mes dabar darėm, - jau ramiu tonu tarė. - Man šeši.
Šešiametis pastebėjo skrendančią gyvatę, tačiau šią akimirką burtai pasirodė nesvarbūs. Bet tolimesni Oliverio žodžiai nugąsdino ir sugrąžino vaiką į realybę.
- O... o kaip skylė? - parodė į ją berniukas.
-
Auris - jų draugas, ir Eliotas neketino juo dalintis su kažkokiu mažiumi. Vėliau paklaus to draugo, iš kur atsirado šitas vaikas, bet kol kas reikėjo juo nusikratyti.
- O ką tu padarei, kad buvai labai blogas? - staiga susidomėjo smalsus berniukas. Pakartojo rankų sukryžiavimo veiksmą ir nepatenkintas paklausė: - Kodėl negalime kažko sakyti Auriui?
Ketino kaip tik papasakoti apie šitą nuotykį. Kas būtų pagalvojęs, kad ligoninėje galima rasti tokią keistą gyvatę? Oliveris vėl kalbėjo nuobodžius dalykus, bet gal ir iš tiesų reikėjo susigrąžinti normalią delnų spalvą. O tada jau skuosti pas Aurį ir papasakoti jam apie gyvatę.
- Tu mažas, - pranešė Timočiui Eliotas. Išties šitas vaikas tik vos didesnis už Hannah. Jie su Oliveriu tokie maži tikrai nebuvo. Klausimą apie skylę specialiai ignoravo. Tik dairėsi, ar nepamatys seselės. Ji, aišku, jau seniai būtų pakėlusi skandalą dėl gyvatės, bet apie tai didelis vienuolikmetis nė nesusimąstė.
-
Kaip tėtis galėjo atiduoti Timotį? Oliveris visiškai neįsivaizdavo, kad jo mama ar tėtis padarytų tokį blogą dalyką. Tiesa, apie tai daugiau nekalbėjo. Buvo įsitikinęs, kad šitam vaikui irgi dėl to nesmagu. Bet pažadėjo sau vėliau paklausti tėčio, ar jis ką nors žino. O kodėl Auris nieko nepapasakojo?
- Aš nemanau, kad tu blogas, - pasakė. Išties šitas vaikas neatrodė iš tų, kuriems tiktų toks apibūdinimas. Jis buvo labiau... Galbūt drovus ar išsigandęs. Tiesą sakant, panašus į patį Oliverį. Ar tai reiškia, kad ir jis blogas? Bet ji tėtis niekam neatiduos, ar ne? Dabar dar labiau norėjo jį pamatyti ir apkabinti, bet tai, deja, nebuvo įmanoma.
- Kodėl negalima sakyti Auriui? - šiek tiek nustebo. - Jis geras. Ir padės sutvarkyti skylę, nes aš nežinau, kaip tą padaryti.
Seselė turbūt gali supykti, o štai Auris nerėks. Žinoma, jam nepatiks, kad Eliotas ir vėl lindo kur nereikia, bet jis nebus piktas. Taip, reikia susirasti tėčio draugą.
- Jeigu tau šeši, tai dar penkerius metus lauksi mokslų Hogvartse ir burtų lazdelės, - sumurmėjo. Pasidarė apmaudu, kad tarsi pažadėjo jam, kad tada susitiks tėtį. Juk to nežinojo ir prikalbėjo nesąmonių netyčia. Ką gi, jam tikrai geriau daugiau nekalbėti. Taigi daugiau nieko nepasakęs išėjo iš kambario ir patraukė į kitą palatą ieškoti seselės. Reikėjo pagaliau iš tiesų sutvarkyti Elioto delnus.
-
- Verkiau, - tyliai atsakė vaikas.
Linktelėjo, kai Eliotas tarė, jog Timotis yra mažas. Šiek tiek susigraudino, kai Oliveris pasakė, kad šešiametis nėra blogas.
- Aš bijau, kad didelis Auris supyks, - vos girdimai išlemeno.
Nenorėjo, jog dvyniai pasakotų broliui apie skylę. Berniukas linktelėjo ir dėl tų penkių metų, kuriuos dar reikės laukti iki tol, kol jis pirks burtų lazdelę.
Vos tik Oliveris išėjo iš patalpos, pasigirdo seselės balsas:
- Kas atsitiko, berniuk? Ko čia bastaisi?
Netrukus ji atsidūrė prie Timočio ir Elioto.
- O Merline! - sušuko žiūrėdama į skylę. - Ką čia pridirbot? Reparo, - mostelėjo burtų lazdele ir stiklas susitvarkė. - Dar ką nors panašaus pamatysiu, pasakysiu koledžo vadovui! Rodyk delnus, - kreipėsi į Eliotą. - O tu grįžk į mano kabinetą ir daugiau neslampinėk, - paliepė Timočiui.
Timotis buvo išsigandęs. Lėtai išėjo iš patalpos tikėdamasis, kad didelis brolis apie įvykį su gyvate nesužinos.
-
Kažkokia nesąmonė. Šis mažius buvo blogas, nes verkė? Kaip taip gali būti? Juk visi verkia! Net ir jis, Eliotas, yra tą daręs. Kai buvo mažas, žinoma. Dabar gerokai sutrikęs spoksojo į Timotį, bet nespėjo pakomentuoti, kai atskriejo dar labiau nustebinęs sakinys.
- Auris niekada nepyksta! - sušuko, nors tai nebuvo visiška tiesa. Jau pirmąją dieną Hogvartse sugebėjo patekti į jo nemalonę. Tėčio draugas pernelyg norėjo, kad jis būtų atsargus. Ko gero, iš tiesų geriau nepasakoti apie tą gyvatę, nors be galo be krašto norėjosi užduoti kokius šimtą dvidešimt klausimų apie Timotį.
Seselei, regis, nelabai patiko šitas nuotykis. Ką gi, panašu, kad suaugę žmonės yra visi vienodi. Ir labai nuobodūs. Mama ir tėtis geriausi, bet ir jie pernelyg dažnai sakydavo elgtis atsargiau. Eliotas nekaltai ištarė:
- Mes netyčia… Iki, Timoti!
Atkišo delnus seselei, ir ji juos per kelias akimirkas sutvarkė. Visa laimė - Eliotas neketino daugiau laukti. Gerai apžiūrėjęs savo rankas kiek nusivylė - jos atrodė visiškai įprastai. Ką gi, bent Oliveris džiaugsis. Taigi daug energingesnis dvynys sušuko:
- Ačiū!
Nieko nelaukęs nėrė iš palatos ir netrukus atsidūręs koridoriuje nurūko ieškoti naujų nuotykių.