Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Ariella Annė Brown Gruodžio 17, 2020, 05:30:30 pm
-
Šiandien Žana buvo visiškai nesusikaupusi ir išsiblaškiusi. Mergina jau sėdėjo klasėje ir gurkšnojo kavą, kuri buvo su mėtos po skoniu, o tai Mokslinčei visai patiko. Ji ramiai nužvelgė klasę, atsistojo nuo krėslo ir nuėjo atidaryti užuolaidų. Pro langą matėsi blankus vaizdas, merginai tai labai patiko. Atrodo, kad nesužinosi kas slepiasi už šio rūko, gali atsitikti bet kas! Ji pamatė, kaip prasivėrė klasės durys ir įbėgo krūva mokinių, kuriems tikrai nerūpėjo, kas matosi pro langus. Mokytoja atsiduso ir prakalbo:
- Na labas rytas visiems, kurie susirinkote. Šiandienos pamokoje bus tik viena pamokos dalis- praktinė. Šiandienos burtažodis, kurį nagrinėsime - Aunikusis, tikiu jis skamba tikrai labai nelogiškai, tačiau manau, kad jį sužinoti bent vienam iš jūsų būtų naudinga. Taigi šis burtažodis gali išburti spalvą. Jis nėra labai sudėtingas, tačiau iš pirmo karto ne kiekvienam pavyksta. Šis burtažodis gali padaryti kelis dalykus. Taigi pirmasis yra, kad palietus bet kokį daiktą su šiuo burtažodžiu tas daiktas nusispalvins ta spalva, kuria pasakysite. Noriu pridurti, kad daiktas nenusispalvins, jeigu sakysite spalvas, kurios nėra: raudona, mėlyna, žalia, geltona, juoda, ruda, rožinė ir violetinė. Visos kitos spalvos tiesiog ne veiks. Taip pat antrasis būdas yra, kad jeigu tardami burtažodį lazdelę nukreipsite į teptuką, tai tada teptukas dažys ta spalva. Taip pat galioja ta pati taisyklė, kad galima naudoti tik tas spalvas, kurias aš pasakiau.
Žana nukreipė savo lazdelę į lentą ir lentoje pasirodė paveikslėlis, kuris rodė kaip gi reikia mostelti lazdele ir tarė:
-Pažvelgę į lentą pamatysite, kaip gi reikia mostelti lazdele, o tariant burtažodį „ Aunikusis" reikia pasakyti ir spalvą. Pavyzdžiui- Aunikusis raudona. Manau, kad supratote viską, tačiau jeigu tik kils neaiškumų iškarto klauskite. Tik prisiminkite, kad į jūsų klausimą bus atsakyta tik tada jeigu bus pakelta ranka. Taigi šiandienos darbas yra naudojant šiuos kerus, skirtingomis spalvomis nuspalvinti penkis puodelius ir atlikus šį darbą nupiešti piešinį, kuriame būtų panaudotos bent penkios spalvos iš šių kerų naudojant juos ant teptuko. Tikiu, kad visi neturite teptukų ar popieriaus lapo, todėl visa tai atsidurs jums ant suolų, o dabar kibkite į darbus!
Praktika yra iki 2020.12.28 15:00.
Reikia arba dviejų post'ų po 1200 simbolių arba trijų post'ų po 600 simbolių.
-
Atsisėdusi Kristina į savo vietą, įdėmiai klausėsi mokytojos, o ji norėjo išmokti, kad ir kaip jai sunkiai sekėsi. Grifiukė buvo palikusi teptukus ant kriauklės, todėl greitai nuėjo prie kriauklės ir vėl atgal atsisėdo į savo vietą. Viską supratusi mokinė jau norėjo eiti prie darbo.
-Aunikusis raudona!
Kristina labai nustebo, nes iš pirmo karto jai nusidažė puodelis raudonai, o visą laiką jai blogai sekdavosi. Grifė pabandė nudažyti dar vieną puodelį. Kristina pastebėjo, kad jos visas sijonas pasidarė tomis spalvomis kokiomis ji sakė kerus. Nu ir kodėl man taip?
-Aunikusis, violetinė.
Puodelis pasidarė violetinis. Kristina visa švytėjo, kad jai pavyko todėl nusprendė dar kartą.
- Aunikusis ruda.
Taip pat nusidažė rudai.
-Aunikusis rožinė.
- Aunikusis mėlyna.
Visi puodeliai blizgėjo jos išburtomis spalvomis. Kristina pasižiūrėjusi į savo sijoną pamatė, kad jis visas mėlynas, o mėlynas dėl to, nes anksčiausiai sakė šią spalvą. Nu ir kodėl man taip?
-
Naujokė, kitaip tariant Kristinos pusseserė sėdėjo pirmame suole visa atsipalaidavusi ir kitoje rankoje lūpų blizgis tam, kad jai nusivalytų šis pasiteptų kitu. Veronikai kerėjimas ir ateities būrimas buvo pirmoje vietoje, nes raganoms buvo svarbu mokėti burtus ir kerus, o Spellman ir buvo daugiau ragana. Veronika nugirdo kaip jos nekenčiama pusseserė buria ir nugirdo kaip sakė rožinė.
- Brangute, kaip matau spalvų nebežinai daugiau tik rožinė? Ir išvis pasižiūrėk į savo batukus mieloji, visi žali tikriausiai nuo tavo netinkamo kerėjimo- garsiai nusikvatojusi pasakė Veronika.
Raganiukė jau ėjo prie darbo.
- Aunikusis, juoda!
- Aunikusis, mėlyna.
- Aunikusis, raudona.
- Aunikusis, žalia.
- Aunikusis, ruda.
Pasakiusi visas spalvas atrodė lyg per sekundę visi puodeliai nusidažė.
- Ha matai? Kristina kitą kartą gal pasistenk labiau? Labai užjaučiu dėl batukų beje..
-
Martin'as ir vėl sėdėjo kerėjimo pamokoje, tačiau nebe pačiame gale, o priekyje. Ir laukė, kol mokytoja pasakys teorinį klausimą, o jis per jį galės
galvoti svajoti apie maistą, kurio jo skrandis prašyti prašė. Kaip puiku būtų dabar koks sumuštinis su daug sūrio. Ne, būtent tą kartą, kai jis turėjo apie svajoti, profesorė nusprendė pradėti nuo praktinės dalies, kuri tikrai buvo skirta mergaitėms. Kam galima reikėti pakeisti kažkokią spalvą jei ne tik pirmakursėms mergaitėms jų batukus ar sukneles?
Ne su itin dideliu noru, švilpis baigęs svajoti apie maistą vėl pradėjo galvoti apie praktiką. Spalvų pasirinkimas buvo itin mažas ir joje, nebuvo jo mėgstamiausios spalvos - oranžinės ar net itin labai dažnai naudojamos baltos. Net mergaičių nuvalkiota rožinė yra. Nesąmoningas burtažodis.
Pasipraktikavęs mostą, o po jo ir tarimą, kuris neatrodė itin sudėtingas, vaikinas pasiėmė burtų lazdelę ir tarė:
-Aunikusis mėlyną. Puodelis nusidažė apgailėtina mėlyna spalva. Jis visiškai nesitikėjo, kad mėlyna spalva bus tokia blanki ant puodelio, tačiau jis net nenorėjo pamėginti jos išryškinti, nes bijojo, kad su ''tobulu'' burtažodžiu ji taps dar šlykštesnė.
-Aunikusis geltona.-Pasakė švilpis ir puodelis nusidažė jo koledžo spalva. Ši spalva buvo išties graži ir jam visai patiko, tačiau visgi ji nebuvo tamsi ir nepriminė oranžines. Gaila.
Tą patį burtažodį pakartojęs su kitais likusiais puodeliais ant jo stalo puikavosi penki puodeliai: mėlynos, geltonos, žalios, juodos, raudonos spalvos, iš kurų pats gražiausiais buvo geltonas.
-
- Šiaip tai Veronika, atlikau aš viską gerai! O tyčiotis yra tikrai nemandagu...
Kristina stengėsi į savo kvailą pusseserę labai nekreipti dėmesio. Mokinė pasiėmė popieriaus lapą ir pradėjo sakyti kerus piešiniui:
- Aunikusis geltona- pasakė grifė ir piešinyje atsirado geltona saulutė.
- Aunikusis, rožinė.
Kristinos teptukas nudažė rožiniai ne piešinį, o jos veidą. Ne nu nejaugi nepavyko? Dabar išvis išsityčios iš manęs Veronika.. Grifiukė nuėjo prie veidrodžio ir su šaltu vandeniu plovė savo rožinį veidą. Atsiplovus ji visa liūdna priėjo prie savo stalo ir toliau tęsė darbą.
- Aunikusis raudona.
Ir vėl ne piešinys nusidažė, o jos nauji bateliai kuriuos jai padovanojo patinkantis vaikinas. Ji išgirdo juoką ir suprato, kad tai tikriausiai Veronika daro išdaigas, nes kerus ji sakė teisingai.
-
Veronika buvo labai kilni ir išgirdusi kaip jos ta kvailė pusseserė atsikalbinėja jai, buvo baisu. Ji iš neapykantos jai pradėjo sakyti burtus kurie nudažys ne piešinį, o jos batus, veidą.
- Letroku maroku sėc- sumurmėjusi tyliai raganiukė pasakė.
- HAHAHA. Vargšelė kaip čia tau taip nepavyko? Ai tau gi visados nepavyksta, nes gal nemoki?
Veronika jau nebekankino Kristinos ir pati ėjo prie darbo. Ji jau puodelius buvo nudažiusi todėl nusprendė piešti.
- Aunikusis, juoda- pasakė ji ir nusidažė juodai namas.
- Aunikusis, ruda- rudai nusidažė moters plaukai kurią ji piešė.
- Aunikusis, violetinė- nusidažė moters suknelė.
Veronika trumpam paliko piešinį ramybei ir nuėjo pasidažyti dar, nes atsivalė jos lūpų blizgis ir vokai patepti akių šešėliais.
-
- Kaip tu drįsti? Kodėl tu taip su manim elgiesi? Ką aš tau padariau? Ar tu bent supranti su savo buka galva, kad šitie bateliai nebuvo pigūs ir aš žinau, kad čia tu taip padarei, todėl atsiprašau, bet man atsibodo! - supykusi tarė Kristina.
Ji iš viso pykčio pastūmė ją ir nuėjo toliau dirbti. Nu ir kas, kad aš ją pastūmiau? Ji to nusipelnė..
- Aunikusis rožinė- nusidažė pilis rožiniai.
- Aunikusis raudona- nusidažė raudonai langai.
- Aunikusis ruda- nusidažė medžio kamienas.
- Aunikusis žalia- nusidažė žaliai lapai.
- Aunikusis mėlyna- nusidažė dangus.
Nupiešusi piešinį Kristina atnešė piešinį profesorei ir atsisėdo į savo vietą. Grifei nebuvo labai įdomu tiesiog sėdėti todėl pradėjo rašyti į savo dienoraštį.
-
- Panelyte, gal atsargiau? Aš jei ką dažausi ir šiaip pati kalta, kad nemoki naudotis šiaip paprasčiausiais kerais- melavo Spellman.
Kai Veroniką pastūmė ji tik nusijuokė ir pasakė:
- Oi kaip man skaudėjo, aš tikrai nemoku atlaikyti skausmo- juokėsi per visą ji.
Veronika pasidažiusi ėjo toliau prie darbo.
- Aunikusis žalia- nusidažė monstrai žaliai jos piešinyje.
- Aunikusis mėlyna- nusidažė dangus.
Pabaigusi piešinį ji perlenkė per puse ir burtais padarė, kad jis pats nuskristų pas profesorę ant stalo, nes ji tingėjo stotis ir kažką daryti. Veronika pastebėjo kaip jos pusseserė vėl rašo dienoraštį, ji greitai jį nusičiupo ir pradėjo skaityti:
- Aš nekenčiu savo pusseserės, nes ji mano batus išpurvino dažais ir padarė veidą rožinį na žinoma aš jį nusiploviau, labai nebenoriu su ja pyktis, bet ji matau nori....
- Oho, kokios dramos Kristina ai pasiimk man visiškai ne įdomu.
Mergina metė dienoraštį tiesiai jai į rankas ir atsisėdusi ant suolo maivėsi prieš vaikinus.
-
Jaunoji pirmakursė tik įžengusi į klasę jautė kaip sukaustė baimė kai pirma karta apsilankė pamokoje, dėl išsiblaškymo atsisėdo į laisva vietą tarp keletos mokinių. Katerina stengėsi sutelkti dėmesį į profesorės vedama pamoką, bet nors ir kiek stengėsi atsipalaiduoti dėl jos baimės net nepajudėjo ir nekrūptelėjo. Katerinos galvoje tik plėskėsi mintys, kad tik save nuramintu Nusiramink, viskas gerai tau pasiseks, tik neatrodyk išskirtinė ir kvaila. Po galais aš ir esu tokia mintyse kalbu su savimi
Mostelėjusi lazdelė kaip mokytoja rodė ir ištarė:
-Aunikusis raudona. -Puodelis nusidažė raudona spalva, o Katerinai jautė lyg akmuo nukrito nuo širdies ir iškarto atsipalaidavo .
-Aunikusis juoda. -Ši kartą katerinos veide tik blizgėjo akys ir maža šypsena šyptelėjo.
-Aunikusis mėyna. -Katerina jau pradėjo tikėti savimi ir tikėjosi jog jai ir toliau pasiseks.
-Aunikusis ruda. -Taip ir nusidažė.
-Aunikusis geltona. -Jos veide pasirodė iš karto nevilties žvilgsnis kai nenusidažė geltona spalva puodelis, ir žvelgdama į kitus mokinius viskas sekėsi už pavydėjusi Katerina, vėl pabando iš naujo, kad nepasirodytu mokinė kuri nieko nesugeba.
-
Amelija sėdėjo kerėjimo pamokoje. Ji jautėsi pilna energijos ir labai nenorėjo laukti, kol praeis teorija. Kai profesorė pasisveikino, Amelija pasiruošė nuobodžiai pasėdėti, kol visi kiti atsakys į klausimus. Na gal ir pati atsakys, Amelijai buvo labai svarbu surinkti koledžui taškų. Štai todėl mergaitė labai apsidžiaugė, kai profesorė paskelbė, kad teorijos nebus. Amelija pilna pasitikėjimo savimi ir nekantraudama pradėti išklausė profesorės. Deja, kai kiti mokiniai pradėjo dirbti Amelijai dingo visas pasitikėjimas. Nes kitiems išėjo puikiai. Amelija buvo tikra, kad visko nenuspalvins gerai iš pirmo karto. Ji susistatė puodelius priešais save į gražią eilę. Išsitraukus lazdelę ji pradėjo ja mojuoti, bet burtažodžio nesakė. Norėjo įsitikinti, kad viskas pavyks, kai pabandys spalvinti puodelį. Galų gale Amelija pasiryžo. Tvirtai suspaudus lazdelę ir nukreipus ją į puodelį Amelija ištarė:
- Aniukusas! - Amelija nespėjo suvokti kas vyksta - puodeliai pradėjo daugintis. Po kelių sekundžių sustojo, bet Amelija jau gulėjo, nublokšta puodelių lavinos, po didele jų krūva, o dar daugybė puodelių (ir sveikų ir sudužusių) ritinėjosi klasėje.
-
Vis toliau mojuodama lazdele Katerina, pastebėjo kaip viena pirmakursei pradėjo vis daugintis puodeliai. Katerinai buvo labai juokinga, bet sulaikiusi savo juoką. Paklausė varnanagės
-Amm.. Nemanau, kad taip veikia burtas, oh atleisk už nemandagumą mano vardas Katerina, tau reikia pagalbos? Katerina truputi surinko ritinėjančius klasėje puodelius, bet katerina iš karto susigaudė, kad turi toliau dirbti su savo paskutiniu puodelių, nors ir norėjo būti maloni ir surasti draugų, bet Katerina taip labai savimi nepasitikėjo, kad galėtu patikti kaž kam keistuolė, bet aš atrodžiau lyg beprotė žmogus guli puodelių krūvoje, o aš nieko nedarau.
Patraukusi kitus puodelius su skirtingomis spalvomis ir prieš save pastatė puodelį, giliai atsikvėpdama pasakė
-Aunik, bet net nespėjusi ištarti burtažodžio, paslydo už jos riedančiu puodelių, ir iškart gulėjo ant grindų, pajutusi didžiuli galvos skausmą iškrt susiėmė už galvos . Katerina pasipiktinusi pagalvojo Ah ar kaž kas pradės kaž ką daryti?
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw sėdėjo netoliese ir kaip vanagas ieškodamas aukų žvalgėsi aplinkui. Labiausiai tikėjosi pamatyti Liuciją, Sabriną arba Joaną trečiąją. Svarbiausia, kad nesutiktų neLiucijos ir ne neLiucijos. Profesorė kažką šnekėjo, tačiau rudaplaukė nė nesiklausė. Seniai suprato, kad ji užduočių niekaip negali įsiminti, tad nutarė, kad nė neverta stengtis. Ne, geriau jau sėdėti ir tyrinėti teleskopą. Ir rūpintis, kad jis išliktų sveikas, žinoma.
Netrukus mokiniai pradėjo rėkauti vieną ir tą patį žodį. Net Elliw suprato, kad tai tikriausiai yra burtažodis, kurį jiems reikia mokytis. Aunikusis? Kokia nesąmonė! susimąstė mergaitė, tačiau išsitraukė lazdelę, kuria skubiai netyčia bakstelėjo sau į kaklą. Nežinojo, ką tiksliai padaryti, tad tik pridėjo lazdelę prie teleskopo ir burbtelėjo:
- Aunikusis.
Laimei, nieko neįvyko. Tiesa, Elliw šiek tiek sutriko, mat buvo pasiryžusi sėkmingai atlikti burtažodį. Dabar reikėjo susikaupti ir dar kartą paklausyti, ką sako mokiniai. Netrukus velsietė atkreipė dėmesį, kad jie lazdelėmis baksnoja puodelius ir prie burtažodžio priduria kokią nors spalvą.
- Aunikusis žydra, - garsiai suriko Elliw, tačiau nieko neįvyko. Mergaitė suirzo. Parodė lazdele į priešais sėdinčios vyresnės mergaitės plaukus ir išrėžė: - Aunikusis rožinė!
Ar tik tai nebuvo pirmas kartas, kai Elliw pavyko burtažodis? Mergaitės plaukai nusidažė nuostabiai rausva spalva, tad velsietė buvo patenkinta. Neįsivaizdavo, kaip reaguos rausvaplaukė, tad pasiskubino pasiimti teleskopą ir nuskubėti į klasės priekį. Beeidama užkliuvo už ant žemės dėl kažkokios priežasties besimėtančio puodelio ir užvirto tiesiai ant kažkokios mergaitės, gulėjusios ant grindų.
- Ko tu čia voliojiesi?! - nepatenkinta suriko Elliw. Skubiai atsistojo žingsnį žengė į šalį, tačiau netyčia įspyrė tai pačiai mergaitei. Visai nepatenkinta rudaplaukė nusisuko ir tą akimirką jos akys užkliuvo už ne neLiucijos. Kilstelėjusi antakius mergaitė patraukė jos link. Jau buvo pamiršusi, kokį burtažodį šiandien mokosi, tačiau prisiminė, kad gali nudažyti jos plaukus rausva spalva. Tik visai prisiartinusi prie ne neLiucijos suprato susidūrusi su problema: jos plaukai jau buvo rausvi. Elliw sutriko: nežinojo, ką daryti dabar. Tad tik stovėjo ir kiek kvailokai spoksojo į tą nemandagią mergaitę, kažkokioje ten pamokoje užėmusią Liucijos vietą.
-
Katerina sugrėbusi už stalo kampo, lėtai atsistojo ir kiek prisilaikiusi už stalo, laukė kol pasibaigs bent truputi svaigti galvą ir vis akimis sekė klastuolę kuri užkliuvo už jos ir dar prie to pačio ir įspyrė. Vis stengėsi nusiraminti, bet dar nepasibaigusi pamokai jos pyktis tik didėjo ir norėjo visa pyktį išlieti klastuolei.
Katerina net užmiršo savo paskutinį puodelį, kuri turėjo užbaigt nuspalvinant geltona spalva puodelį.
Visa drąsa sukaupusi vienuolikmetė mergaitė priartėjo prie jos kuri įspyrė ir trenkė rankomis į stalą.
-Ar tau viskas gerai?! Tiesiog eini užkliūni ir dar vėliau įspiri, ar tu nors moki geru manierų?
Kiek garsiau pradėjo kalbėti, bet tada pirmakursei nerūpėjo kas aplinkui yra, rudaplaukė tik tenorėjo gauti atsakymą ir išversti jos daiktus po klasė kaip tuos pačius riedėjančius puodelius.
-
Švilpė, prasidėjus pamokai, atsisėdo į pirmą eilę ir pradėjo klausytis profesorės.
Išgirdusi visus aiškinimus, vienuolikmetė apsidžiaugė, kad nebus teorinės dalies, bet išgirdusi, kad burtažodis nepavyksta iš pirmo karto, šiek tiek nusiminė, nes, vis dėlto, Michelle buvo tik pirmakursė, o ką jau kalbėti apie naujus burtažodžius...
Nustūmusi visas neigiamas mintis toli ir palikusi mintyje tik pozityvumą, mergaitė pasiėmė puodelius ir lazdelę. Rivera susikaupė ir aiškiai, galvodama apie raudoną puodelį ištarė:
- Aunikusis raudona.
Vienuolikmetės nuostabai, puodelis nusidažė gražia raudona spalva. Man... pavyko? MAN PAVYKO IŠ PIRMO KARTO!!!! Švilpė norėjo šaukti iš laimės, bet ji tik pakreipė burtų lazdelę į kitą puodelį ir vėl aiškiai ištarė:
- Aunikusis mėlyna. Puodelis nusidažė gražia kaip mėlynės spalva. Geltonplaukė nusišypsojo ir nukreipė lazdelę į trečiąjį puodelį.
- Aunikusis žalia, - ramiai ištarė mergaitė ir stebėjo kaip puodelis tapo žalias. Nuostabu!
Pirmakursei buvo likę du puodeliai ir tada ji galės eiti prie piešinio. Ji nukreipė savo burtų lazdelę į ketvirtąjį puodelį ir vėl, tokiu pačiu balsu ištarė:
- Aunikusis juoda.
Puodelis pavirto juodas. Mergaitė labai džiaugėsi, kad jai puikiai sekasi, todėl visai atsipūtusi tarė:
- Aunikusis geltona...
Deja, puodelis nenusidažė geltonai, todėl mergaitė pabandė dar kartelį.
- Aunikusis geltona! - šiek tiek garsiau ištarė Michelle ir puodelis pavirto geltonas.
-
Marlena sėdėjo, tiksliau, gulėjo kerėjimo pamokoje ant suolo. Mergaitė šiandien suprato vieną itin svarbų dalyką - augančioms smegenims būtinas miegas. Miegas, kurio ji, deja, kasnakt gaudavo ne itin daug. Nežinodama, ar nori kažką daryti pamokoje, klastuolė dėliojo ant stalo buvusius paprastus baltus puodelius į bokštą, tada po du (visada likdavo vienas be poros), tada bandė sukurti kažkokią skulptūrą iš jų, o galiausiai nusprendė atlikti praktiką.
Pasirąžiusi ir nusižiovavusi, Ashley paėmė lazdelę į ranką. Burtažodis neatrodė itin sudėtingas, bet vis tiek rudaplaukei teko pamankštinti riešą, kad darydama judesį atpalaiduotų ranką - pernai pasimokė, kai po kerėjimo egzamino riešą skaudėjo taip, kad teko belstis į Ligoninės sparną, o juk tada dar laukė ir krūva kitų darbų, skirtų pasiruošimui likusiems patikrinimams...
Aunikusis tas, Aunikusis anas ir po nežinia kiek bandymų vienas puodelis švietė šleikščiai geltona spalva. Ta geltona priminė ne kokias pievos gėlytes, o kažkokį itin bjaurų eliksyrą, savo bjaurumu, deja, neaplenkiantį antivilkinės šlykštynės. Antrasis puodelis nusidažė ne itin tokia ryškia spalva - iš juodos liko tik keista pilka ir tai ji nebuvo vienoda, kas Marlenai itin nepatiko.
Nepatiko kaip ir netikėtai priešais akis pasivaidenę rožinės sruogos. Pačiupinėjusi savo plaukus, Ashley išplėtė ir taip dideles akis iš baimės - jos plaukai švietė ryškiai rožine spalva. Pasibaisėtina!
Ir kol mergaitė stengėsi atsigauti po tokio sukrėtimo, pasigirdo ir jį sukėlusios mėmės balsas. Klastuolė iš pykčio drebančia ranka paėmė geltoną puodelį ir sviedė jį į klykaujančią nevėkšlą ignoruodama tai, kad šalia jos buvo dar ir kita mokinė.
-
Saeterhaug pavardę nešiojantis klastuolis ir vėl sedėjo kerėjimo pamokoje, pačiame priekyje. Vėl kerėjimas, vėl Žana Mokslinčė, vėl galimybė ,kad eilinį kartą berniukas susimaus ir kvailai pasirodys ,kas jau buvo ne naujiena. Juodaplaukis šiek tiek nustebo ,kad nebus teorinės dalies ,bet ir džiaugėsi ,kad galės greičiau baigti darbą ir palikti kabinetą. Profesorė pradėjo aiškinti ką reikės atlikti. Vėl reikės kažką daryti kvailo. Vegard buvo teisus, reikės dažyti puodukus ir piešti kvailą piešinį. Jau žinia ,kad reiks piešti erzino vaikinuką ,nes jis neturėjo jokių meninių sugebėjimų. Berniukas nesiskubino atlikti užduoties. Nepastebimai pameditavo ir dvasiškai pasiruošė darbui su dažais. Tikiuosi puodukai ne iš porceliano ,nes tada tikrai areštą ir nemenką gausiu. Pasiėmęs vis dar nepatogią lazdelę vaikinukas atsargiai ruošėsi pradėti darbą. Giliai įkvėpė ir nukreipė lazdelę į puodelį.
-Aunikusis žalia!
Kaip ir buvo tikėtasis nieko nepavyko.
-Aunikusis žalia!
Pabandė vėl, vėl ir vėl kol galiausiai baltas puodukas tapo žalias. Žalia, Kalstūnyno spalva. Po šios minties Vegard'ą aplankė labai puiki mintis. Kodėl gi nenudažius keturių puodukų Hogvartso koledžų spalvomis?
-Aunikusis raudona!
Antras, trečias bandymas nieko neįvyko. Ketvirtas? Ketvirtas ir jau puodelis nudažytas raudona spalva stovėjo prie žalio puodelio. Klastūnynas ir Grifų Gūžta padaryti liko tik du koledžai. Tai iš viso dar 3 puodukai ,nes reikia nudažyti penkis.
-
Nikolė sėdėjo pamokoje ir įdėmiai klausėsi profesorės Mokslinčės - mamos. Nors ir kaip buvo nuobodu šią pamoką, varniukė kantriai klausėsi mamos ir laukė kol ji pagaliu užduos praktinę veiklą. Staiga, didžiausiam rožinių plaukų savininkės nustebimui, kerėjimo profesorė iškart, be teorinės dalies, uždavė praktiką.
Kadangi praktika pasirodė kaip niekad lengva, Nikolė iš kart kibo į darbą. Ji prisitraukė arčiau savęs neseniai ant stalo atsiradusius penkis puodelius ir juos įdėmiai apžiūrėjo (nors tiesą sakant, ten nebuvo į ką žiūrėti). Jie buvo nelabai dailios formos, matėsi, kad padėvėti, bet vis tiek dar įspūdingai balti (švarūs). Nikolė pasirinko vieną puodelį, kuris buvo negražiausias O kas jeigu ant pirmo bandymo nepavyks? Jau geriau nesugadinti pačio geriausio... akimirką suabejojo savimi antrakursė, bet vis tiek nesustojo dirbti.
Ji išsitraukė lazdelę, palietė jos galu puodelį ir suriko:
- Aunikusius geltona!
Mergaitė suriko taip stipriai ir tiek daug "energijos" sudėjo į tą burtą, kad persistengė. Puodelis sprogo, o į visas puses pasklido aštrios šukės ir geltoni dažai. Varniukė (kadangi buvo artčiausiai sproginio) buvo visa apipilta geltonais dažais ir nuo jos ant žemės varvėjo skysti geltoni dažai. Ir dar negana to, kur buvus, kur nebuvus už Nikolės atsirado ta baisioji būtybė Elliw. Ir kadangi, ji buvo arti sprogimo vietos, ji taip pat buvo apipilta skystais geltonais dažais ir jos plaukuose buvo keleta šukių. Susigėdusi ir išsigandusi (nenorėjo gauti antro smūgio teleskopu į galvą, jau ir taip skauda po ateities būrimo Ir kokio velnio, ji visur su savimi tamposi tą prakeiktą teleskopą? ) mergaitė nuvalė lazdelę į uniformą ir nukreipusi ją į stalą suriko:
- Episkey - tada puodelio šukės dingo, bet skystieji dažai dar liko. Varniukė nedelsdama dar kartą ištarė kerus:
- Tergeo! - dažai susigėrė ir viskas buvo kaip buvę (jeigu neskaitant dažais apvarvėjusių dviejų merginų - Elliw ir Nikol). Tada rožinių plaukų savininkė nedrąsiai kilstelėjo ranką ir kreipėsi į profesorę:
- Mama, atrodo man prireiks atsarginio puodelio...
-
Darbas nestovėjo vietoje. Reikėjo tęsti toliau ir galiausiai pabaigti darbą. Vegard jaudinosi, kas tikrai buvo ne naujiena juodaplaukio draugams kurių jis daug ir neturėjo. Lazdelė rankoje pirmą kartą gyvenime gulėjo patogiai ,kas pradžiugino vaikinuką.
-Aunikusis geltona!
Pirmas kartas nebuvo sėkmigas.
-Aunikusis geltona!
Antras, taipogi, trečias, ketvirtas...ir taip toliau ,bet puodukas jau stovėjo prie savo draugų. Liko tik du puodukai ir kvailas piešinys kuris atrodo bus tragiškas.
-Aunikusis mėlyna!
Pirmas, antras...trečias ir taip toliau kol puodukai gražiai išsidėlioja stovėjo šalia ir džiugino Vegard akį. Vaikinukas ramiai galėjo džiaugtis rezultatu ,bet liko dar vienas nenudažytas puodukas. Giliai įkvėpęs ir susikaupęs Vegard tarė:
-Aunikusis violetinė!
Pavyko! Ir iš pirmo karto. Atsitokėjęs ,kad pasirinko tikrai keistą spalvą vaikinukas supyko ant savęs. Bet juk niekam neįdomus Vegard kaprizai. Dabar liko tik vienintelė užduotis - nupiešti piešinį. Storas pergamento lapas, teptukas ir lazdelę ramiai sau gulėjo priešais Vegard ir laukė kol bus paimti. Berniukas turėjo keistą savybę mokėjo piešti ir rašyti abejomis rankomis ko nemoka ,bet koks kitas vaikas tad nereiks labai varginti rankos. Saeterhaug jau ruošėsi pradėti darbą ,bet neilgai tas truko. Nusprendęs ,kad reikia pailsėti ir po to pakeitęs sprendimą visgi pradėjo piešti. Tept šlept, tept šlept ir užduotis išėjo visai neblogai. Na bent Vegardui taip atrodė, susirinkęs savo daiktus ir sutvarkęs darbo vietą vaikinukas darbą pateikė mokytojai ir ramiai laukė pamokos galo.
-
Elliw stovėjo su teleskopu rankose ir atkakliai stengėsi prisiminti, kur jai teko susidurti su šita ne neLiucija. Deja, atsakymas į šitą klausimą jau buvo nugrimzdęs nebūtyje, tad dabar reikėjo išspręsti kitą problemą: kokia spalva nudažyti šitos nemandagios mergiūkštės plaukus, jeigu jie jau yra rausvi?
Nespėjus ilgiau pagalvoti į velsietės galvą trinktelėjo kažkas kieto. Pirmiausia ji pagalvojo, kad tai teleskopas, bet tada prisiminė laikanti tą prietaisą rankoje.
- Kur Liucija?! - dėl visa ko užriko Elliw. Deja, šis klausimas pateko į sąrašą tų, kurie šioje pamokoje, ko gero, taip ir liks neatsakyti: nespėjus nė apsižvalgyti ieškant geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje rudaplaukė pajuto, kad ant jos kažkas ir vėl užkrito.
- Kas čia vyksta? - persigando Elliw supratusi, kad yra visa geltona. Neįsivaizdavo, kas atsitiko, tačiau nutarė, kad dėl visko kalta yra ne neLiucija. - Tai tavo darbas!
Kaukštelėjusi bjauriajai mergiūkštei į galvą teleskopu velsietė stipriai ją stumtelėjo. Buvo labai nepatenkinta. Nekentė ne neLiucijos visa širdimi, galbūt netgi labiau nei neLiucijos. Elliw paėmė lazdelę ir netyčia įdūrė ja nemandagiajai mergiūkštei į pakaušį. Taip jai ir reikia!
- Aunikusis ruda! Aunikusis juoda! Aunikusis geltona! - kaip nesava pradėjo klykauti rudaplaukė į nieką nenukreipdama lazdelės. Kol kas nesuprato, ar šitie žodžiai išties turi nudažyti visokių bjaurių mokinių plaukus keistomis spalvomis. Vis dėlto užduotis atrodė gan įdomi. Galbūt netgi pavyks įsiminti burtažodį? Ypač jeigu juo galima nudažyti ir teleskopą, nors šito daryti mergaitė nesiryžo. Nebuvo tikra, ar dar nebandė to padaryti, tačiau bent jau kol kas didžiausia brangenybė buvo normalios spalvos.
Dar kartą piktai stumtelėjusi ne neLiuciją Elliw nutarė nueiti iki profesorės ir pasakyti, kokia ta mergiūkštė nemandagi. Kokią ji turi teisę užimti Liucijos vietą?! O gal Joanos trečiosios? Ar Sabrinos? Dėl šito velsietė nebebuvo tikra, tačiau puikiai žinojo: šitą bjaurybę reikia gerai pamokyti.
Būdama beveik prie pat profesorės Elliw suprato, kad neprisimena, ko pas ją ėjo. Sutrikusi žiūrėjo į Mokslinčę, kol nutarė, kad reikia apsimesti esą ji sunkiai dirba.
- Aunikusis žalia! - vėl suriko ji pamiršusi pakelti lazdelę. Žinoma, nieko nenutiko. Mergaitė sutrikusi žiūrėjo į priekį, kol suvokė, kad tai yra burtažodis. Galiausiai nukreipusi lazdelę į profesorę ji suriko: - Aunikusis mėlyna!
Burtažodžio reikšmė iš galvos buvo visiškai išgaravusi, tad kai profesorės veidas pamėlynavo, Elliw gerokai išsigando.
- Kobra-20! - persigandusi suriko ji, prisiminusi tą pamoką, kurios metu negrįžtamai prarado teleskopą. Bet... Iš kur tokiu atveju atsirado tas, kurį ji vis dar laikė savo rankose?
-
Žana susinervinusi stebėjo chaosą klasėje, tačiau net nesistengė vaikų nuraminti. Jeigu reiktų pagalbos, tai patys ir paprašytų. Profesorė apžvelgė klasę ir pastebėjo dūžtančius puodelius. Merginos veide pasirodė pyktis ir panelė vos ne pradėjo rėkti. Ramiai, Žana, viskas bus gerai. Tvardykis. Mintyse Mokslinčė kalbėjo su savimi. Po kelių minučių išgirdo savo dukros- Nikolės teiginį ir tarė:
- Dukryt, imk dar penkis, nes sudaužysi dar ne vieną. Galėtum ir normaliau elgtis pamokose.
Žana nutilo ir ramiai vaikščiojo po klasę. Ji stengėsi niekam nepadėti, o tiesiog užmesti akį ar kažkas nežadėjo susprogdinti jos klasės. Ji ramiai atsisuko į kažkokį mokinį, kurio vardo deja dar neprisiminė ir išgirdo, kaip kažkas pasakė burtažodį. Ji jautė, kad kažkas ne taip, todėl greitai nubėgo iki veidrodžio ir išvydo žiaurų vaizdą.
-M....ma...no....veida..s MĖLYNAS? MĖLYNAS? Kieno čia darbas?? -pradėjo klykti Žana Mokslinčė. Aišku, kad Elliw, tik ta panelė tokį „pokštą“ iškrėsti sugebėtų...
Mergina dar kelias minutes bandė atgauti kvapą, bet tiesą sakant buvo tik dar blogiau. Ji pastebėjo, kad ir jos rankų pirštai pradėjo mėlynuoti, todėl greitai susigriebė ir paėmė lazdelę į rankas:
- Finite? Finite? Finite?FINITE!!!
Kaip visada, Žana buvo labai nenustebusi, kad jai niekas nepavyko. Kodėl aš esu tokia durna ir kai mokiausi negalėjau išmokti šio burtažodžio? Buvo žiauru, nes moters rankos ir veidas buvo vis mėlynesnis ir mėlynesnis...
- Panele, Elliw, jums areštas, -graudindamasi spiegė mokytoja.
-
Elliw pradėjo rėkti, kad tai Nikolės dabas, ir ji buvo teisi. Varniukė susigniaužė, nes pajuto didžiulę baimę, ir ne be reikalo... Staiga susigūžusi rožinių plaukų savininkė gavo eilinį kartą teleskopu į galvą iš Elliw. Staiga mergaitėje nebetilpo pyktis ir ji nepakėlusi rankos pradėjo šaukti:
- Mama! Elliw vėl man tranko su tuo savo teleskopu per galvą! Skirk jai areštą! - tada rožinių plaukų savininkė išgirdo, kaip Elliw nukreipusi lazdelę į jos plaukus ėmėsi svaidytis bet kokios spalvos kerais. Staiga Nikolės siaubui, jos plaukai pajuodavo, tada parudavo, tada pažaliavo o vėliau, kai jau perėjo daugybę spalvų, staigiai užsidegė ir akimirksniu pavirto į pelenus. Dabar "rožinių plaukų savininkė" liko be plaukų, plika galva!!! Mergaitėje užvirė nesutramdomas pyktis kuris tiesiog veržėsi laukan. Staiga varniukė be plaukų, stipriai suėmė Elliw ranką, išplėšė iš jos teleskopą ir negailestingai trenkė pačiai jo savininkei per galvą. Tada užsimojo dar kartą, ir dar, ir dar, ir dar...
- Na kaip? Patinka?! - šaukė ji ir vis trankė Elliw su teleskopu per galvą, kol galiausiai jis nebeatlaikė ir suskilo į mažiausius gabalėlius. Dabar jau jokie kerai, net Reparo, nebepadės. Nikolė buvo labai pikta, susinervinusi, bijojo, nervinosi, bet tuo pačiu ir slapta savimi didžiavosi. Tada ji pažvelgė į kruvinas savo rankas (kai teleskopas sudužo, jis supjaustė Nikolei rankas), nuo kurių didžiuliais kruvinais lašais varvėjo tirštas, smarkiai raudonas kraujas.
Staiga mergaitė pamatė savo mamą ir save veidrodyje. Ji pradėjo nežmoniškai klykti. Klykė gal virš penkių minučių per viską mokyklą. Nikolės mama buvo mėlynos odos, o pati Nikolė be plaukų! Ir viskas per tą PRAKEIKTĄ ELLIW!!! Varniukė sugriebė kėdę ir jau ketino sviesti ją tiesiai į klastunyno mokinę, bet staiga susitvardė.
-
Puodelis pasiekė savo tikslą ir Marlena pergalingai nusišypsojo. Nesvarbu, kad jos plaukai švietė rožine ir reikėjo atlikti visiškai nemielą užduotį, kuriai reikalingas burtažodis jau taip pjovė ausis ir smegenis, svarbu kad tas šleikščiai geltonas puodelis pataikė tai kvėšai į galvą ir kažkur nukritęs sudužo.
-Finite,-atkerėjusi savo plaukus ir atsisėdusi atgal į suolą, Ashley pasitaisė rankoves ir toliau kankino likusius du puodelius. Bandydama suprasti, kur čia buvo jos klaida, mergaitė čiupinėjo tamsiai pilką indą. Nesupratusi, kad negerai, pabandė puodelį nudažyti žalia. Šį kartą pasisekė žymiai geriau ir dažai pasiskirstė beveik tolygiai, nors Marlena vis tiek galėjo rasti prie ko prikibti. Nusprendusi, kad reikia greičiau ir tvirčiau daryti mostą, klastuolė išbandė šią hipotezę ant likusių dviejų puodelių - ir ji buvo teisi. Paskutiniai indai nusidažė gražia ir lygia raudona bei mėlyna spalvomis.
Liko tik antroji užduotis. Paėmusi teptuką, Marlena mosto gale bakstelėjo jo šerelius ir tarė:
-Aunikusis žalia.
Ant lapo mergaitė nedrąsiai nupiešė keletą žalių brūkšnių. Ji nežinojo, ką nori piešti, todėl tiesiog vedžiojo lapė visokias linijas ir figūras. Netrukus ant lapo mirgėjo penkios spalvos - žalia, violetinė, mėlyna, juoda ir geltona. Betepliojant su geltona, Ashley nusibodo piešti tame margumyne, tad ant suolo ji nutapė mažą ančiuką. Pagalvojusi, pridėjo jam violetinį snapą ir kojas, o akytes paryškino su juoda. Kadangi ančiukas atrodė vienišas, klastuolė po jo kojomis padėjo minkštų ir drėgnų samanų ir šalia atsirado bitė raudonais sparnais.
Atvaizdavusi gyvybę, Marlena tarė, kad tai gerai ir prigulė pasiilsėti.
-
Mulungu stovėjo kerėjimo klasės gale su pavadėliu rankose ir svarstė, ką daryti. Po apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos jis taip ir nerado Kriu, dėl ko jautėsi labai liūdnas. Tėvui rašyti bijojo - kaip jis reaguos sužinojęs, kad sūnus leido paršeliui iššokti pro langą?.. Vis dėlto berniukas draugo labai ilgėjosi, tad spėjo, kad anksčiau ar vėliau laišką siųsti teks.
O kol kas reikėjo galvoti, kaip kažką suprasti per šitą pamoką. Afrikietis apsižvalgė po klasę ir pamatė, kad praktika jau prasidėjusi. Tai jį privertė šiek tiek sutrikti: pasirodo, galvodamas apie augintinį stypsojo klasėje jau gana ilgai. Klasėje vyravo šioks toks chaosas, kas juodaodžiui visiškai nepatiko: tik per tokį triukšmą ir jovalą Kriu atsitiko nelaimė. Dabar buvo dar blogiau: mokiniai dažė plaukus, kažkas mėtė puodelius... Mulungu jautėsi vienišas, mat jis į visa tai nebuvo įtrauktas.
Kaip tik tuo metu jis pamatė gerokai vyresnę merginą, su kuria susidūrė tame baisiame labirinte. Ji sėdėjo viena, tad ilgai nedvejojęs klastuolis priėjo prie jos.
- Ačiū! - visa gerkle "pasisveikino" jis ir vėl supainiojęs žodžius. Nežinojo merginos vardo, žodžiai užduoti šį klausimą taip pat nebuvo įstrigę atminty, tad teko suktis iš padėties. Berniukas bakstelėjo į save ir nė kiek netyliau pratarė: - Mulungu!
Plačiai išsišiepęs atsisėdo šalia merginos ir pasidėjo pavadėlį ant stalo. Į puodelius, laukiančius, kol bus nudažyti, nė nežvilgtelėjo. Spoksojo į mokslo draugę ir laukė: galbūt ji bus tokia maloni ir teiksis ką nors paaiškinti? Tiesa, ji neatrodė esanti labai draugiška, tačiau bandyti vertėjo: Mulungu buvo visiškai pasimetęs ir neįsivaizdavo, ką jie dabar mokosi.
-
Elliw niekaip nesuprato, kodėl reikia šitaip klykti. Iš pradžių tai pradėjo daryti
Kobra-20 profesorė, kuri, atrodo, labai persigando. Rudaplaukė sutrikusi žiūrėjo į ją ir spėjo išgirsti kažką apie areštą, nors taip ir nesuprato, už ką - argi ji neatliko pamokos darbo? Deja, apgalvoti viską rimčiau neliko laiko, mat staiga iš rankos dingo teleskopas ir suskaudo galvą. Buvo sunku suprasti, kas čia darosi, tačiau velsietė galiausiai suvokė: kažkas ją tranko. Norėjo atsisukti ir pažiūrėti, tačiau smūgiai vis nesibaigė, o netrukus pasigirdo ir balsas. Elliw atpažino, kad tai buvo ta bjaurybė ne neLiucija.
- Kvaiša tu! - užklykė velsietė ir nugriuvo ant grindų - tiesiai į teleskopo duženas. Prie skaudančios galvos prisidėjo ir nemaloniai subraižytas veidas. Elliw nebeturėjo jėgų stotis. Suprato šį kartą nukentėjusi taip, kad lengvai nebeišsisuks. Tikriausiai teks gulėti ligoninėje, teleskopas beviltiškai sudužęs, o ta šlykšti ne neLiucija tikriausiai mėgaujasi situacija! Mergaitė prisivertė pakelti galvą, kai bjaurybė pradėjo nesavu balsu klykti. Kadangi Elliw jau ir taip skaudėjo galvą, ji pajuto siaubingą neapykantą ne neLiucijai. Ranka apčiupinėjusi grindis ji rado gan didelę teleskopo dalį. Netyčia užsimetė ją sau ant veido, tačiau skubiai ją vėl suradusi nusitaikė. Bjaurioji ne neLiucija buvo kažkokia pasikeitusi, bet Elliw buvo tikra, kad tai yra ta pati bjauri mergiūkštė. Ilgai nebesvarčiusi paleido teleskopo nuolaužą bjaurybės link.
Galvą tiesiog skėlė.
-
Švilpė žiūrėjo į nudažytus puodelius ir šypsojosi. Jai pavyko! Mergaitė labai džiaugėsi savo darbu, kad net užmiršo antrą praktikos darbo dalį. Pirmakursė spoksojo į puodelius ir galvojo, kas jiems nutiks po pamokos. Geltonplaukė norėjo pasiimti bent vieną puodelį, kad tai būtų prisiminimas, jog jai pavyko burtažodis iš pirmo karto.
Po kokių penkių minučių Michelle nestipriai papurtė savo galvą, kad prablaškytų mintis ir imtus darbo. Gerai, ką čia nupiešus? Gal gėlytę? Ne, per daug nuobodu... Gal kokį triušį? Ne nu, tu visai pablūdai. Nuo kada piešti išmokai? Vienuolikmetė dar ilgai mąstė apie piešinį, lyg tas piešinys būtų žiauriai svarbus. Po kelių minučių, pagaliau, švilpė nusprendė nupiešti kalėdinę eglę.
Mergaitė pasiėmė pergamentą, teptuką ir savo lazdelę.
- Aunikusis žalia,- normaliu tonu ištarė pirmakursė, lazdelę nukreipusi į teptukas.
Teptukas niekaip nepasikeitė, bet, ant pergamento pradėjus piešti, teptukas dažė žalia gražia spalva. Michelle ant lapo nupiešė eglės formą ir atitraukė teptuką nuo pradėto piešinio. Ji vėl ištarė:
- Aunikusis ruda,- tokiu pat ramiu basu ištarė pirmakursė. Ji pradėjo dažyti eglei kamieną. Teptukas dažė ruda, tamsia spalva. Mergaitė nusišypsojo, kad viskas vyksta sklandžiai.
- Aunikusis raudona,- burtų lazdelę į teptuką nukreipusi, Rivera tarė.
Mergaitė, ant nupieštos eglės, pridėliojo raudonų taškelių. Tada, ištarusi tą patį burtažodį, pridėliojo mėlynų ir geltonų taškelių. Tai, pagal pirmakursę, buvo girliandos. Trūko tik žvaigždės ant viršaus.
- Aunikusis geltona!- gana garsiu balsu pasakė Michelle ir nutapė žvaigždę ant eglės viršūnės. Pirmakursė džiaugėsi, kad darbas jai pavyko, todėl ramiai atsisėdo ir laukė pamokos pabaigos.
-
Luka išgirdusi užduotį dar kelias minutes sėdėjo ir tiesiog žiūrėjo į puodelius, esančius priešais. Juk negali sakyt, kad nepavyks, net nepabandžius... Taigi susiėmi, pasiemi lazdelę ir ištari burtažodį... Luka save ramino ne todėl, kad jai nesisekė kerėjimas - atvirkščiai. Tai buvo viena mėgstamiausiu jos pamokų. Tačiau, kad todėl, kad ji dar tik pirmakursė, o gal todėl, kad nors ir Luka kilo iš burtininkų šeimos, namuose niekad nebuvo buriama, prieš kiekvieną ištartą burtažodį mergaitei per nugara nubėgdavo šiurpuliukai, bet gerąja prasme. Taigi pagaliau grifiukė išsitraukė burtų lązdelę atsuko ją į pirmąjį puodelį ir tarė:
- Aunikusis raudona.
Pirmasis puodelis palengva visas nusidažė ryškiai raudona spalva.
- Aunikusis mėlyna,- pirmakursė lazdelę nukreipė į antrąjį puodelį.
Kadangi ir šis sėkmingai nusidažė Luka pagaliau įsidrąsino ir paeiliui lazdelę atsuko į dar du puodelius.
- Aunikusis juoda.
- Aunikusis violetinė.
Tačiau nors jau ir buvo įsidrąsinus, pirmakursė niekur neskubėjo. Jai patiko stebėti, kaip puodeliai pamažu nusidažo tam tikromis spalvomis. Na ką, paskutinis. Luka tiesiai priešais save pasistatė paskutinįjį baltą puodelį.
- Aunikusis pilka.
Nieko neįvyko. Hmm, gal netaip ištariau?
- Aunikusis pilka.
Vėlgi nieko. raudona, mėlyna, žalia, geltona, juoda, ruda, rožinė, violetinė... Tai žinoma, iš kur aš ištraukiau tą pilką... Luka tyliai nusijuokė.
- Aunikusis geltona.
Štai ir paskutinis puodelis pradėjo keisti savo spalvą.
-
- Aš visiškai ne kvaiša! Čia tu tokia esi! Ne... Tu esi blogiau už kvaišą! - toliau rėkė Nikolė. Staiga, jau gulinti ant grindų, Elliw susirado didžiausią teleskopo lūženą ir ją sviedė tiesiai į varniukę, kuri buvo be plaukų. Šiaip ne taip išsisukusi nuo skriejančios lūženos, laikinai beplaukė spėjo išgirsti, kaip Elliw paleista žvaigždžių stebėjimo dalis atsitrenkė į Nikolės Parker mamos mėgstamiausią veidrodį ir jį sudaužė į mažiausius šipulius. Dėl jo irgi buvo abejonių, ar suveiks reparo kerai, bet pabandyti buvo verta.
Nikolė atsargiai, stengdamasi dar labiau nesusipjaustyti, nuslinko iki prabangiojo sudaužyto veidrodžio ir nukreipė į jį kiek kruviną lazdelę.
- Reparo! - sušuko profesorės dukra, bet nieko gero nesigavo.
- Reparo maxsima! - vėl suriko varniukė, bet šį kartą nebuvo tikra dėl tokių kerų egzistavimo, todėl turbūt akivaizdu, kad šie taip pat nesuveikė. Netekusi kantrybės Nikolė atsigręžė į mamą ir suriko:
- Sutvarkyk ją! - mostelėjo ji į Elliw. - Sutvarkyk jį! - parodė ji į veidrodį. - O svarbiausia sutvarkyk tai!!! - parodė Nikolė į savo pliką galvą. Kadangi pyktis joje virte virė, ir dar ji nebuvo atlikusi praktinės užduoties (nudažyti penkis puodelius skirtingom spalvom), Nikolė atsigręžė į Elliw ir nukreipusi lazdelę į jos plaukus suriko:
- Aunikusis žalia!
Tada nukriepė lazdelę į Elliw palaidinę:
- Aunikusis juoda!
Į Elliw džinsus:
- Aunikusis rožinė!
Tada į teleskopo duženas:
- Aunikusis mėlyna!
Ir galiausiai į Elliw veidą:
- Aunikusis raudona!
Nikolę buvo išpylęs prakaitas, na o Elliw mirgėjo įvairiausiom spalvom. Na, bent jau taip būsių atlikusi praktinį darbą... pamastė varniukė, bet vis tiek dar negalėjo patikėti ko Elliw pridirbo jai ir jos mamai.
-
Taigi, piešinys...
Luka pasiemė stalo kampe padėtą popieriaus lapą bei ant jo gulėjusį teptuką. Ji nebuvo gera meninkė. Tai turbūt buvo koks penktas kartas gyvenime, kai ji rankose laikė teptuką. Taigi, vienoje rankoje laikydama teptuką, o kitoje lazdelę, nukreiptą į jį, grifiukė pagaliau ištarė:
- Aunikusis juoda.
Pirmakursė nesuprato, ar pavyko taigi lapo vudury nupiešė tašką. Šaunuolė, tau pavyko, o ar negalėjai to taško padėti ne lapo viduryje? Luka gan dažnai padarydavo, kažką prieš gerai apgalvojant, tačiau šį kartą gan greitai ji sugalvojo, ką su tuo tašku daryti. Šalia taško ji greitai nupiešė dar kelis taškiukus, taip pat netoli nuo jų kelias L formos linijas.
- Aunikusis raudona.
Iki šiol labai neaiškios dėmės bei linijos įgavo prasmę. Grifiukė pradėjo piešti raudoną kūnelį ir jau po sekių akimirkų lape pūpsojo maža boružėlė.
- Aunikusis žalia.
Netrukus pradėjo ryškėti ir aplinka, apatinėje lapo pusėje atsirado besidrėkianti pieva.
- Aunikusis geltona.
Matyt grifiukė įsivaizdavo ankstų rytą, nes dangus buvo gelsvas.
- Aunikusis mėlyna.
Dar po kelių akimirkų piešinys buvo baigtas. Jame puikavosi biruželė stovinti pievoje pilnoje rugiagėlių. Kadangi Luka piešė nelabai mąstydama, baigę ganėtinai greitai, todėl galėjo leisti sau atsikvėpti. Pasiilgau šios pievos, ir iš viso pasiilgau vasaros saulės spindulių bei vėjo kedetančio mano plaukus, pasiilgau to mažo namelio raudonu stogu ir tėčio šaukiančio mane valgyt... Taip ir prasvajojo grifiukė, kol kiti taip pat baigė piešti.
-
Elliw tebegulėjo and grindų vis dar siaubingai skaudančia galva. Ji jau neatsiminė, kas čia atsitiko, tačiau skausmą juto puikiai. Pabandė atsisėsti, tačiau skausmas šitą mintį greit išmetė iš galvos.
Ir kaip tik tą akimirką kažkas pradėjo rėkti. Elliw pasirodė, kad rėkiama ant jos, tad prisivertė pakelti galvą. Ilgokai spoksojo į isterikuojančią pliką mergaitė, kol galiausiai prisiminė: tai ne neLiucija. Nesuprato, ko ji taip rėkia. Ar tik ne jos kaltė, kad Elliw dabar baisiai skauda galvą? Susiraukusi rudaplaukė atidžiai stebėjo bjauriąją mergiūkštę. Net ne iš karto pastebėjo, kad pasidarė visa spalvota.
- Profesore! - užklykė velsietė visiškai pamiršusi, kad gavo areštą, kad šita profesorė yra lygiai tokia pati bjauri, kad ji tikrai nenori su ja kalbėtis... - Šita bjaurybė...
Elliw tiesiog nerado žodžių. Buvo labai supykusi ir, kas svarbiausia, nė neįsivaizdavo, kur yra teleskopas.
- Kur mano teleskopas?! - per visą klasę užklykė mergaitė. Sukaupusi visas jėgas atsistojo. Tai bedarydama užkliuvo už stalo ir jo vos nenuvertė, tačiau pagaliau ji buvo stačia. Ir labai pikta. Sunkiai prisiartinusi prie ne neLiucijos iš visų jėgų ją pastūmė.
- Tu kalta dėl visko, kas čia atsitiko! - garsiai suriko Elliw, nors toli gražu nebuvo tokia tikra. Norėjosi eiti iš šitos klasės ir daugiau niekada čia nesugrįžti. Deja, jai vis dar reikėjo išsiaiškinti, kur dingo žvaigždžių stebėjimo prietaisas. Taigi ji varstė akimis bjauriąją mergiūkštę, kuri dėl tik dievams žinomų priežasčių buvo visiškai plika, ir nekantriai laukė, kada atgaus savo brangenybę.
-
Mokytojos klasėje vyravo chaosas. Žana buvo dėkinga mokiniams, kurie kaip normalūs burtininkai darė, kas jiems buvo pasakyta, tačiau Elliw ir Nikolė vos nesimušė. Tiesą sakant moters veidas buvo mėlynas, bet atgavus kvapą ji nuėmė užkeikimą ir nusivalė kelis lašelius mėlynų dažų nuo rankų. Na ir kodėl aš pasirinkau būti profesore, čia pragaras. Žana kelias minutes bandė tvardyti ašaras, bet pamačiusi savo dukrą vos ne išprotėjo. Mano dukra plika??? Moters akyse pasimatė pyktis, o jos kūnas degte degė. Ačiū dievui mokytoja žinojo, kaip panaikinti šių kerų padarinius, todėl mostelėjo lazdele ir pasakė burtų panaikinimo burtažodį:
-Unaunikusis plaukai!
Po kelių minučių Mokslinčės dukros plaukai buvo jai ant galvos, o nudegę liko tik galiukai. Tikiuosi, kad ji man nepakels isterijos dėl plaukų galiukų... Nė neklausiusi kitų mokinių Žanos akys iš karto krito į Elliw. Moteris tikėjosi, kad Elliw neužsimušė, todėl šiek tiek bijojo į ją pažvelgti, bet pastebėjo, kad ji kvepuoja. Na ir puiku, lavono man čia labiausiai nereikia... Moteris jau nebeturėjo jėgų sakyti moralų, dėl to tarė:
- Elliw, tikiuosi, kad supranti, kad dalykai, kuriuos padarei yra nepriimtini. Taip pat aš tau skiriu areštą savo kabinete. Ateik vakare, o užduotį aš tau seniai paruošusi, o savo teleskopo galėsi paieškoti taip pat mano kabinete, nes kai išsiniaždins visi monstrai mokiniai, aš žadu viską sutvarkyti ir tikrai rasiu tavo teleskopą, na aišku jeigu jis nesudužęs.
Moteris išsakiusi visus nurodymus tiesiog stebėjo mokinius, kurie elgėsi normaliai, o ne, kaip tie du ir tikėjosi, kad praktika, kuri jau ėjo į pabaigą bus sklandi.
-
Buvo ir gerai, kad per teoriją tylėjo ir dabar tylėjo. Klasėje vyko tokia komiška situacija, jog Etanas nesuprato, kaip kerėjimo profesorė gavo savo vietą. Kažin kodėl ji priminė kadaise dirbusį apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių Gilderojų Lokhortą.
Praktika buvo paprasta, nesudėtinga. Bet Etanas nesuprato vieno. Kam naudoti tokį burtažodį, kuriuo galima pasinaudoti viena spalva? Ar ji neįsivaizduoja, kaip būtų nuobodu, sudėtinga burtininkui tapytojui naudotis šiais kerais? Iš viso, tokį burtažodį būtų galima panaudoti dažant sieną...Negalėtume išmokti kažko, kas visiems tikrai prireiktų? Kodėl mes nesimokinam Expelliarmus, reducio ar icendio? Visa tai galima plačiai pritaikyti gyvenime.
Taip burbėdamas Etans ėmėsi dažyti penkių puodukų.
-Aunikusis geltona,- švelniai mostelėjo burtu lazdele ir vienas puodelis buvo gatavas. Šie kerai buvo be galo lengvi švilpiui, kuris dar pirmam kurse buvo kelis mėnesius mokytas namuose, o ten vaje, išmoko daug sudėtingesnių burtažodžių.
Arbažolė išlindo iš uniforminės kišenės ir susiraitė prie geltono puoduko. Okamė stebėjo, kaip užkerėtas teptukas lėtai dažo antrą puoduką violetine spalva.
Etanas šyptelėjo plunksnuotai ir žvynuotai augintinei, šią truputį patraukė prie kerėjimo vadovėlių rietuvės nuo kitų akių. Ką žinai, gal nubaus už augintinio atsinešimą į klasę. Gi ne trasnfigūracijos pamoka.
-Aunikusis mėlyna.
Dar vienas puodukas.
-Aunikusis juoda.
Ketvirtas puodukas.
-Aunikusis žalia.
Penktas puodukas.
Easy peasy.
Puodukai buvo sustatyti į eilę, ir toliau nuobodžiaudamas su kaštoninės spalvos plaukais Etanas ėmėsi kitos praktinės dalies.
-
Danielos nuotaikos nebuvo pačios geriausios - ji sėdėjo kerėjime, kur taškų kiekvienas pienburnis galėjo gauti už netaisyklingai ištartą burtažodį. Bent jau klastuolė taip spėjo. Nelabai tame kerėjime ir dalyvavo.
Iš jos pasiryžimo nepraleidinėti pamokų ir tobulai pasiruošti egzaminams išėjo šnipštas.
Na, bet ar aš kalta, kad profesorė tokia keista? - piktai bambėjo mintyse. Liepusi dažyti puodelius, ji atvėrė tikro chaoso vartus - niekas neklausė, visi spygavo ir minėtuosius puodelius mėtė vienas į kitą. Galiu lažintis, Mokslinčė nė nepastebės, jei nieko nedarysiu...
Staiga šalia Dani kažkas klestelėjo. Ji kaip mat pasišiaušė - nejau sunku suprasti, kai žmogus nori būti vienas?? - ir atsisuko. Ten buvo tasai mažas keistuolis, per magiškų gyvūnų priežiūrą sutrukdęs įveikti basiliską. Dani norėjo jį pavaryti šonan, bet užsispoksojo į pavadėlį berniūkščio rankoje. Paršelio nesimatė. Dieve, o jei jis po stalu? - sunerimo klastuolė ir suspaudė blauzdas. Nenorėjo, kad užpultų - kaip ta varlė.
Tamsiaodis jai padėkojo. Nė kiek nesutrikusi, Daniela atsiliepė:
- Nėra už ką. - Tuomet jis prisitatė keistu, ilgu vardu, kurio ji vis vien nebūtų įsiminusi. Mergina nė nemirktelėjo: - Daniela.
Mululu kažkoks patogiai įsitaisė šalimais. Daniela įdėmiai jį nužvelgė - toks aplinkinių nepaisymas jai patiko. Buvo aišku, kad jis taip elgiasi ne arogancijos, o visiško nenuovokumo varomas, bet vis tiek.
- Ei, žinai, ką čia reikia daryti? - paklausė meiliai. Viduje prabudo piktai bešypsantis Grinčas. - Stebėk. - Ji lazdele bakstelėjo į jo garbanas ir ištarė: - Aunikusis mėlyna!
-
Antra užduotis buvo dar nuobodesnė. Metamorfmagas pasiėmė popierių ir tyliai atsiduso. Jo galva buvo tuščia, o dar klausimas ar buvo prie meno. Pažiūrėsim ir pamatysim.
Užsibūrė teptuką ir šis pradėjo pro lapą keverzoti geltona spalva. Tapybos darbas buvo paprastas ir nesudėtingas. Etanas tik vylėsi, jog nutapytoje mozaikoje pavyks įžiūrėti palergoniją su vazonu. Kaip buvo baigtas eskizas, Etanas vėl pakėlė savo lazdelę ir ištarė:
-Aunikusis ruda.
Ir taip praėjo laikas tapant. Begalė pakeltų lazdelių mostų, ištartų spalvų pavadinimų, teptuko slydimas per popierių. Etanas bent pasidžiaugė, kad nereikia plauti teptuko ir keisti vandens. Bent dviejų darbų atsikratė su šiuo burtažodžiu.
Okamė visą laiką stebėjo, ką darė jos šeimininkas, turbūt irgi mąstė, kaip iš dalies geras šis burtažodis, arba nuobodžiavo. Juk abu nė kiek nekreipė dėmesio į tai, kas (į)vyko klasėje.
Po keliasdešimties minučių Etanas atsilošė, teptukas nusileido ant stalo, ir pergalingu žvilgsniu nužvelgė savo kūrinį.
Ant medinių turėklų pūpsojo rudas molinis vazonas su viena raudonų žiedų palergonija. Raudoni žiedai konstrastavo su mėlynai žaliu fonu - tolumoje raibuliavo mėlynas ežeras ir ošė vasariškai žalias miškas. Štai tokia buvo mozaika. Etanas tik tyliai krimtosi, jog daugiau spalvų nebuvo, krimtosi, jog nenutuokė, kaip spalvas sumaišyti, nes grynos spalvos badė, rėžę metamorfmago akis. Atspalviai būtų dar labiau pagyvinę šį švilpio šedverą, kad ir kaip spindėjo vaikiškumu ir buvo nutapytas, nesilaikant jokių proporcijų ir erdvės taisyklių.
Etanas pažvelgė į profesorę. Toks nebylus žvilgsnis reiškė tik vieną - jis jau atliko praktiką.
-
Profesorė sedėjo suglumusi, vis gi nesitikėjo, kad jos klasėje gali vykti toks chaosas, todėl mintyse jau deliojosi planą ką kitą pamoką
galės privalės daryti kitaip. Žana pastebėjo dar kelias neklaužadas, kurios sugalvojo nudažyti plaukus mėlynai ir kitomis spalvomis. Moteris net nebesigilino kieno tai darbas, tačiau privalėjo kažką daryti, todėl tarė ir atkerėjo visus spalvotus plaukus:
- Unaunikusis plaukai!
Moteris apsižvalgė ir pastebėjo, kad lyg tais visų plaukai savo vietose ir spalvose. Žana ramiai pakėlė lazdelę ir tarė:
- Sonorus. Vaikai!
Išgirdus mokytojos balsą monstrai mokiniai pritildė savo balsus ir mokytoja tesė:
- Quietus. praktika baigta. Taip pat prašau, kad puodeliai ir piešiniai liktų klasėje, o jeigu kas nors labai norite vieną ar kelis pasiimti, vakare ateikite pas mane į kabinetą ir gal būt leisiu tai padaryti. Taip pat dėl arešto, tai šiandien vakare apie aštuonioliktą valandą abiejų - Elliw ir Nikolės lauksiu savo kabinete, kur aptarsime jūsų abiejų padarytas klaidas ir atliksite bausmę. Tuo pat metu į kabinetą gali ateiti vaikai, kurie kažko nesuprato ar nori pasiimti puodelių ar piešinį. Jeigu viskas aišku jau galite eiti.
Mokytoja galvojo: tikiuosi, kad niekas neturi klausimų, nes jau sveikatos tokiems monstrams aš tikrai nebeturiu.