Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Ariella Annė Brown Gruodžio 15, 2020, 07:42:21 pm

Antraštė: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 15, 2020, 07:42:21 pm
Vaisių sodas- vieta, kurioje visada rasi kažką skanaus ir patrauklaus. Čia galima rasti visko nuo saldžių, raudonų obuolių iki purpurinės spalvos slyvų. Kaip nekeista čia galima valgyti beveik visus vaisius ir šioje vietoje galima praleisti gal ir visą dieną ar net kelias.
Prie įėjimo į sodą yra padėta gal šimtas įvairaus dydžio ir spalvų pledų, kurie gali būti naudojami kiekvieno, jeigu norima pasidaryti iškylą ar tiesiog ramiai ir girdint bičių dūzgesį nusnausti per sunkios dienos pertraukų laiką. Taip pat viskas čia nemokama, taigi galima valgyti kiek tik širdis leidžia arba pasimti į savo kambarį.
Taigi tai puiki vieta ramiai ir be trugdžių praleisti daug ypatingo laiko Hogvartso mokykloje ir už jos ribų.

Šiandien Žana šį šaltą žiemos rytą, kada pamokų ji visiškai neturėjo net nežinojo ką ir beveikti. Moteris ramiai vaikštinėjo tarp Hogvartso koridorių ir nusprendė nueiti į Hogvartso vaisių sodo, kuris buvo kažkur einant link ežero. Mergina niekada ten nesilankė, todėl ji labai užsinorėjo ten nueiti. Keista buvo tai, kad ten ištisus metus augdavo vaisiai, todėl visada galėdavai ten užsukti. Mergina beidama apibarė keletą mokinių, nes jie nedėvėjo savo žieminių mantijų, o vis gi buvo gruodžio mėnuo. Tie mažiukai pirmakursiai tikros neklaužados, kaip jie taip sugeba... Tiesą sakant Mokslinčė neturėjo daug laisvo laiko, tačiau norėjo jo turėti, todėl vaikų namų darbus ir kitus popiergalius tempėsi kartu.
Atėjusi prie milžiniškų vartų ji pasiėmė baltą lyg sniegas pleduką, kurį pasities ant žemės, nes sniego nebuvo nė kruopelės. Ji įėjo į vidų ir pasitiesė jį po obelimi ant kurios augo patys skaniausi obuoliai visame pasaulyje ir už jo ribų. Mergina atsikando raudono ir gardaus obuolio, išsitrauką baisų mėlyną rašalą ir automatinę plunksną ir pradėjo taisyti visų pirmakursių ir vyresnių vaikų darbus, nors tuo pat metu ir graužė gardųjį obuoliuką.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 19, 2020, 03:42:03 pm
Šiandien Adelė buvo visiškai įsiutusi, jai viskas krito iš rankų ir ji jautėsi, kaip nė nežinojo kas. Mergaitei taip pat labai skaudėjo galvą. Gal man reikėtų susirasti Žaną ir ji man kažkuo padėtų? Na, ji privalėtų man padėti, ji gi devyniolika metų vyresnė už mane. Tikiuosi nežadės manęs nugabenti į ligoninę, nes tada aš tikrai iš ten pabėgsiu arba išgersiu kažkokių nuodų ir mirsiu. Adelė visada labai bijojo gydytojų, jų adatų, vaistų ir visokių kitokių nesąmonių. Mokslinčė apsidairė ar kur nematyti kerėjimo profesorės, tačiau jos akys nieko nepamatė. Tai aišku, kad jos čia nebus. Gi ji visada nori dingti nuo šurmulio, o jeigu ir būtų čia tikrai girdėčiau jos kvailą balsą. Klastuolė patraukė, kur kojos neša- link ežero. Net nesuprantu kodėl ten einu, gal čia nuojauta, o gal tiesiog kvaila aš, mergaitė kuri net nežino, kur jos sesė. Adelė priėjo vaisių sodą, kuris buvo šalia ežero ir tolumoje pastebėjo automatinę plunksną, kuri kažką rašė. Tai aišku, kad ten sesė, ji visada nori pasigirti ta savo kvaila plunksna. Adelė lėtai ir nevaidindama, kad ji miršta iš skausmo priėjo prie Žanos.
- Labas, sese, man labai skauda galvą aš neištversiu, gal gali kažką padaryti, kol nenumiriau iš skausmo? -susireikšmindama kalbėjo Adelė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 19, 2020, 05:25:53 pm
Žana sutriko, nes net nežadėjo turėti pokalbio su seserimi. Tiesą sakant mane jau užkniso šita mažvaikė, kuri savo problemų negali pasilaikyti sau, lyg aš čia jai mama tapau...
- Labas, Adele, tai ką man dabar padaryti, kad tau tą galvą skauda? Gali nueiti iki ligoninės arba galiu duoti vaistų, nes juos visad nešiojuosi po ranka, o jums ,panele, irgi reikėtų. Išmokite savo problemas spręsti pati, nes gi esate didelė mergaitė, -kiek įpykusi burbėjo Žana Mokslinčė. Po kelių minučių iš portfelio Žana ištraukė vaistus ir ištiesė ranką, kad Adelė juos pasiimtų, tačiau mergaitė buvo per daug lėta, todė, tiesiog įmetė juos Adelei į burną.
- O tai kodėl tau tą galvą skauda? Prisidirbai ar kas? Beje kaip tau Hogvartsas? Patinka ar jau labai labai nusibodo? Nes man čia yra pasaka, tačiau kartais norėčiau pailsėti nuo viso šito sunkaus darbo ir vaikų balsų, kurie mane labai nervina. Tu dar normalesnė, bet kiti...lyg aš neturėčiau savų problemų...- užsikalbėjo kerėjimo profesorė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 19, 2020, 07:59:18 pm
Išgėrusi vaistų nuo galvos skausmo Adelė pagaliau nusiramino ir galėjo klausytis sesers burbėjimo sau po nosimi, bet kaip nebūtų keistą šį kartą ji kalbėjo visiškai rimtai. Žana jos paklausė klausimo, tačiau vis nenustojo šnekėti. Mane jau erzint pradeda tas sesės burbėjimas sau po nosimi.
- Hogvartse man labai patinka, tiesą sakant čia draugų dar nelabai turiu, tačiau tai niekis. Juk turiu tave, taip pat labai įdomios pamokos, o ir namų darbų yra. Stengiuosi mokslams skirti tikrai daug laiko - vaidindama šnekėjo Adelė. Negi ji patikės tokia nesąmone, Hogvartse aš patyriau tiek nuotykių, kiek ji per visą gyvenimą nepatyrė.
- Sese, o gal aš jau galiu eiti? Jaučiuosi tikrai geriau, o ir namų darbų kol kas nė nepradėjau, o jų tiesą sakant yra kalnas ar net keli. Aš tau ir trukdyti nenoriu, todėl jau bėgu, iki, -atsisveikino Adelė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Sausio 02, 2021, 12:45:29 pm
 Alisa nusprendė pasivaikščioti prie ežero. Vandens paviršius - lygus kaip krištolas. Dangumi skraidžiojo paukščiai. Oras - kiek niūrus, debesys pilki lyg švinas.
 Turėtų lyti pamanė mergina ir iš anksto užsismaukė švarkelio gobtuvą.
 Tyla ir ramybė jai patiko. Atsigulusi ant žolės, mergina ilgai stebėjo plaukiančius debesis. Lazdelę laikė rankoje, jei prireiktų gintis.
 Per tas keletą dienų pilyje ji jau spėjo išsityrinėti vieteles. Šiandien nusprendė aplankyti vaismedžių sodą. Bet kam skubėti?
 Pagaliau atsistojusi, švilpynukė nužingsniavo žole laiminga. Jos veidą puošė retai kada nuo išsiskyrimo su mama matomas šypsnys.
 Lyg apsidžiaugusi, kad Alisa laiminga, pro debesis švystelėjo saulė. Dangus prasigiedrijo, neliko nė vieno debesėlio.
 Regis, lietaus nesulauksiu pagalvojo mergina ir dar labiau pralinksmėjo. Visai nenorėjo sušlapti kaip kokia rupūžė.
 Staiga, kai jos baltas sportbatis užlipo ant slidaus kupsto, mergina slystelėjo ir skaudžiai plojosi ant žemės visu gražumu.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Sausio 02, 2021, 07:10:19 pm
Grifų gūžtos pirmakursė kaip ir įprastai vakare vaikščiojo po miškus, prie ežero pakrančių, na vienu žodžiu ji mėgo būti gamtoje. Bevaikštinėdama šalia ežero, aptiko vaisių sodą. Vaisių sodas atrodė nerealiai, o sau nusiskinti obuoliuko, Kristina tikrai nepatingėjo. Valgydama grifų gūžtos mokinukė, išgirdo kaip kažkas lyg ir nukrito. Nukritusią ant žemės mergaitę, pamatė Kristina.
- O Dieve brangus, tau tikriausiai viskas gerai? Aš nežinau, ar nereiktų tau į ligoninės sparną? Ir iš vis kas tu? Gal tu naujokė? O gal aš tavęs nepastebėjau?
Supanikavusi isteriškai, kad burtininkė tiesiog nukrito, ji jau planavo kviesti direktorę. Bet Kristinos protas atsivažiavo atgal ir nusprendė tiesiog padėti atsikelti mergaitei.
- Be to, aš Kristina, Kristina Granger, o kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Sausio 03, 2021, 11:11:25 am
 Apipilta klausimais, Alisa kurį laiką tik spoksojo į mokinę ir stebėjosi, Po to prasižiojo ir ištarė:
 - Dėkui, viskas gerai, tik nukritau. Aš Alisa.
 Ji padavė Christinai ranką ir šiaip ne taip atsistojo.
 -Puiki vietelė, tiesa? Aš esu naujokė ir būtų smagu su tavimi artimiau susipažinti. Matai aš neturiu draugų.
 Grifiukė atrodė draugiška, todėl Alisa nebijojo jai parodyti savo sugebėjimo.
 Įsitempusi kiek pamąstė, tada užsimerkė ir pajuto, kaip jos plaukai ir akys pamažu drėksta.
  Ne, ne, ne, ne tik ne dabar!
  Neplanuotas lietutis pagaliau prapliupo ir užpuolė penktakursę visiškai ne vietoje. Ji tik dar labiau sulindo į švarkelį, susitraukė lyg pingvinas ir troško sušilti šiaušdamasi užsegusi savo plunksnas švarkelį.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Sausio 04, 2021, 10:39:43 am
Pamačiusi grifų gūžtos pirmakursė, kad jos plaukai persidažė rudai, o akys žaliai, ji labai nustebo.
- Eina sau, tu esi metamorfomagė? Nerealiai!
Tokį talentą ne kiekvienas burtininkas turi tad matėsi jog Alisa tikrai turi gabumų. Be to, pakilo saulė, buvo šilta, žolytė šilta ir atrodė lyg būtų vasara. Kristina pamanė, kad jos galėtų užauginti šalia vaisių sodo didelį augalą, nes grifiukė mokėjo auginti visokias gėles, augalus ir apie tai gerai nusimanė herbologijoje. Pirmiausiai ji pasėjo augalo sėklą, užpylė vandeniu ir laukė kokias dešimt minučių, augalas turėjo greitai užaugti, nes vis dėl to jis buvo magiškas. Po dešimties minučių augalas pradėjo labai greitai augti ir atrodė lyg siektų dangų.
- O Dieve, šis augalas tuoj mus nugalabys!
Nuo tokio ilgumo ir didumo augalas pasiekė mergaites ir šakos pradėjo jas smaugti. O varge.. prasta mintis buvo..
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Sausio 07, 2021, 07:13:37 pm
 Christinos nuostabos šūksniai pralinksmino Alisą. Keista, ši mergaitė jai kažką priminė.
 - Ačiū, - trumpai padėkojo mergaitė.
 Kai grifiukė pasėjo sėklą, švilpynukę ėmė kankinti negera nuojauta.
 Tuoj atsitiks kažkas negero...
 Taip ir buvo. Augalo šakos suspaudė Chirstinai kaklą. Alisa suskubo išlaisvinti draugę.
 Anapneo, - pamėgino burtus.
 Šakos atsileido. Rūpestingoji mergaitė prilėkė prie grifės.
 - Sveika? - paklausė.
 Staiga Alisos kaklą taip pat suspaudė virkčios. Dygliai raižė veidą. Augalas vis aukštėjo, aukštėjo, aukštėjo. Tai švilpei visai nepatiko. Ji pragariškai bijojo aukščio.
 - Christina-a, p-p adė-ėk,- sušvokštė ji, mosikuodama kojomis ir rankomis. Paskui, kai suprato, kad, tikriausiai, trugdo grifei ją gelbėti, nurimo.
 
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Sausio 08, 2021, 07:11:43 pm
- Sveika, ačiū tau! - Nudžiugusiu balsu, tarė mergaitė.
Vieną akimirką Alisa buvo sveiką, o kitą kentėjo ir prašė Kristinos pagalbos. Mokinė nesusiprato ką daryti tad pradėjo rėkti kaip nenormali. Buvo labai keista, bet rėkimas sustabdė šakas. Tamsiaplaukė paėmė švilpei už rankos ir nusitempė toliau nuo to augalo. Mergaitės buvo daug toliau nuo augalo, o kadangi ant žemės buvo numesti gražūs, švarūs obuoliukai, Kristina paėmė du raudonus obuolius, ant jų buvo likę šiek tiek žemės, tad ją nuvalė su gražiu geltonu skudurėliu papuoštu gėlytėmis ir obuoliai buvo švarūs.
- Skanaus. - Nusišypsojusi pasakė grifų gūžtos narė.
Kai baigėsi visos nesąmonės su augalu, atsitiko kitokia nesąmonė, už medžių slėpėsi mergaitė lygiai tokia pati kaip ir Alisa. Kristina atsisuko į pirmą Alisą kuri stovėjo šalia Kristinos ir paklausė:
- Kaip suprasti?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Sausio 10, 2021, 07:55:12 pm
 Alisa nudžiugo, kad Christina sveika.
  Paėmusi obuoliuką, mergaitė atsikando jo. Tokio neapsakomai gardaus vaisiaus švilpynukė dar neragavo.
 - Ačiū tau, Christina, - mandagiai padėkojo ji.
 Kurį laiką tik stovėjo ir valgė tą gardėsį. Staiga iš už medžių išlindus savo antrininkei, Alisai net kys ant kaktos iššoko. Antrininkė pasuko tolyn prie ežero. Staiga supratusi, kad reikia save pasivyti, švilpynukė puolė pirmyn. Antrininkė ramiausiai perėjo ežero paviršiumi, o mergaitė puolė iš paskos. Staigiai sustojo ant kranto, bet nesuspėjo ir įdribo į ežerą. Vanduo buvo tiesiog ledinis.
 -Gelbėk! - suriko Alisa. Ji mokėjo plaukti, bet sunkūs drabužiai traukė švilpę į dugną.
 Dar kart pasinėrus į gerklę pritekėjo vandens ir Alisa užtemo akyse.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Sausio 12, 2021, 07:04:33 pm
Alisa pradėjo vytis antrininkę, tas grifų gūžtos pirmakursei nepatiko, bet sustabdyti švilpę buvo sunku. Kristina stovėjo prie ežero ir kažkur užsisvajojusi, žiūrėjo į žolę. Bet ją prabudino mergaitės šauksmai. Pala ką? Tamsiaplaukė puolė gelbėti draugę, bet nepavyko. Antrininkė pastūmė grifę į ežerą, o mokinė leidosi į dugną, bandė išnerti, bet nepavyko. Ji atsimerkusi šiek tiek primatė Alisą, bet ilgai įžiūrėti negalėjo, nes jai trūko oro, o įkvėpti negalėjo. Granger nežinojo ką daryti ar kaip nors išplaukti iš ežero ar atsisveikinti su Hogvartsu ar užmigti. Sunki padėtis buvo, sunki. Bet kadangi tai buvo stebuklingas ežeras ir jame galėjai būti prasižiojęs, tad Kristina bandė kvėpuoti per burną ir dar sudainavo.
                                       Aš leidžiuosi žemyn,
                                       skauda man giliai širdy,
                                       žalias dumblas traukia mane į dugną,
                                        o kvėpuoti išeina tik per burną,
                                        šventas angele,
                                        išlaisvink mus greičiau,
                                        nes dar noriu pagyvent toliau
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Sausio 14, 2021, 08:22:33 pm
 Alisa be kvapo, visiškoje tamsoje skendo į dumblą. Buvo šiurpu, odą tartum kuteno maži pirštai. Staiga ji išgirdo pūkštelėjimą ir dainą.
 Pala, Christina dainuoja? Ji gali dainuoti? Reiškia, aš galiu kvėpuoti!
 Mergaitė giliai įkvėpė, tarsi būtų vandenė. Apėmė palaima. Švilpė atsimerkė, daugiau nebematė tos juodos tamsos, matė tik tamsiaplaukę grifiukę, skęstančią į dugną. Alisa staigiai nusiyrė prie jos, čiupo už rankos ir išvilko aukštyn. Stiprios kojos plaukė ir galų pasiekė vandens paviršių. Išlindusi, mergaitė iškosėjo gurkšnelį vandens, išlipo krantan ir padėjo išsiropšti Christinai. Ją nupurtė nuo vakaro vėsos. Permirkę rūbai prilipo prie kūno ir neleido sušilti.
 - Gal susiraskime šakalių, sukurkime laužą?Turiu antklodžių ir maisto, gal net pernakvotume čia? Jau tamsu, į pilį grįždamos, tik persišaldysime. Ką manai?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Sausio 20, 2021, 05:35:54 pm
- Taip, tai būtų išties smagu, nes tikrai labai šalta ir aš tuomet pastatysiu palapinę, nes na žiauriai lyja. - Pusiau linksmai tarė Granger.
Mokinė sunkiai pastatė didelę palapinę, į ją sunešė antklodes ir pagalves ir žinoma su kerais užstingdė teritoriją kurioje jos buvo, kad nepamatytų jų kokie nors pikti burtininkai ar kas nors kitas. Palapinė buvo pastatyta, joje buvo jauku, taip pat prieš miegą mokinė mėgo paskaityti apie visokiausius kerus arba burtus, tad susinešė dar ir knygų. Tuomet užkūrė laužą ir atsisėdo šalia jo jog nesušaltų.
- Na ir dienelė, ištrauk maisto, nors ir per vėlu valgyti aš vis tiek liksiu liekna, o esu baisiai išalkusi, tikiuosi yra kokių nors sumuštinių ar sausainių, o ne salotų lapų.
Nors teritorija buvo ir užburta, pasimatė kažkokie keisti vyrai, į tai mergaitė stengėsi nekreipti dėmesio ir laukti kol švilpė išsitrauks maisto.
Na, viskas bus gerai, turbūt..
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Sausio 31, 2021, 09:59:20 pm
 Alisa nudžiugo, kad Kristina vis dėlto nusprendė likti lauke.
 - Tai nuostabu, ačiū tau. Aš mėgstu būti lauke. Bijojau, kad tu nemėgsti, bet tikriausiai mėgsti, jei sutikai. Nes jei nemėgtum, tai nežinau, nenorėčiau tamsoje lydėti tavęs į pilį,- kaip žirnius išbėrė penktakursė ir padvejojiusi pridūrė, - Ar tikrai mėgsti būti lauke?
 Po tokios tirados baltutėlis merginos veidas švelniai paraudo, jai pritrūko oro. Kol grifiukė rūpinosi palapine ir teritorija, ji išsitraukė iš lengvos kuprinėlės, kurią visada nešiojosi su savimi, keletą antklodžių ir megztinių. Naktis buvo vėsi ir drėgna ir našlaitė nenorėjo šalti.
 Kai stovyklavietė buvo įrengta, Alisa nutarė pasirūpinti maistu. Ir pačiu laiku, nes, pasirodo, Kristina taip pat jau išalko. Mergina išsiėmė dėžutę kimšte prikimštą sumuštinių, saldainių, sausainių, pyragęlių ir bandelių.
 Bevalgydama penktakursė pastebėjo gan įtartinus vyrus, besiartinančius prie jų. Regis, draugė taip pat juos pastebėjo. Dėl visa ko švilpė pasidėjo greta savęs lazdelę ir, ignoruodama juos, valgė toliau.
 Staiga vyrai ėmė bėgti link jų. Žinoma, teritoriją Kristina apsaugojo, kerai veikia, bet juk jie gali pastebėti kokius nors ženklus rodančius, kad čia kažkas ne taip.
 Netikėtai vienas vyras atsitrenkė į kerų sieną ir plojosi ant žemės.
  Jie supras, kad čia kerai, juk ne kvaili. Ir supras, kad čia mes  atėjo mintis merginai.
 Alisa pašoko su burtų lazdele rankoje.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Vasario 07, 2021, 04:58:19 pm
- Nu gi Alisa, nusiramink juk jie mūsų vis tiek nepamatys, geriau nuleisk lazdelę, prisėsk ir pasikalbame apie kokius nors berniukus? Pavyzdžiui kas tau patinka iš Hogvartso? - Šypsodamasi kalbėjosi Christina.
O galbūt ir nebuvo viskas gerai, nes kažkaip tie vyrai perlipo per visus kerus. O ne, kaip jie sužinojo? Ir kaip jie perlipo per tuos kerus? Mergaitė atsistojo ir stebėjo kas atsitiks. Visi šie vyrai buvo ne vieni, o dar ir su kirviais, tačiau kas sakė, kad Christina nemoka muštis? Kažkada, vaikystėje jos tėtis karalius mokėjo karate ir žinoma pamokino tuos judesius ir dukterį. Mokinė juos gerai prisiminė ir pamačiusi kelis vyrus vožė su koja per galvą.
- O dabar Alisa, bėgam.
Visų vyrų ji nesumušė, o tik kelis, o pamatę tie kiti vyrai visą šią situaciją, žinoma pradėjo vytis bėgančią Christiną. Tikiuosi, kad Alisa bėga už manęs, nes jeigu ne tai tikriausiai jai šakutės ..
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Magdė Vasario 11, 2021, 03:48:54 pm
 Alisa be žodžių, šaltu, bejausmiu veidu stebėjo, kaip tie vyrai nešdamiesi kruvinus kirvius, perėjo kerų sieną. Kristina gerokai vožtelėjo vienam iš jų ir tas apsvaigęs nuskriejo tolyn. Vis dėlto, kiti du vyrai žingsniavo toliau. Jie turbūt labai skubėjo, todėl pasileido bėgte. Mergina skuodė greitai, kaip lūšis, retkarčiais atsisukdama ir pildama žiežirbomis tiesiai dviems atsiprašant chuliganams į veidą.
 Labai greitai iš kvepiančio sodo ir ramaus nusimatančio vakaro situacija perėjo į kraupią naktį pamiškėje. Vyrai buvo greiti, o vienas iš jų, rodos vilkolakis, bandė įkąsti merginai. Švilpė įsiuto ir žiebė tam šlykštynei kumščiu į veidą. Vilkažmogis bandė grybštelti jai į koją, tačiau, nespėjus dantims prisiliesti prie baltos odos, vyras vožėsi į medį. Deja, Alisos plaukai užkibo ant šakos ir ji, skuosdama tolyn, išsirovė baltą plaukų sruogelę. Nevalingai klyktelėjusi, penktakursė nušvilpė paskui Kristiną, o plaukų sruogelė, žibanti sidabru lyg vienaragio karčiai, liko kyboti ant šakelės.
 Bėgdama švilpė juto, kaip jos širdis skėčiasi lyg dumplės ir žinojo, kad tuoj pargrius ir pasiduos. Ir štai, atėjo išsigelbėjimas, pavojingas jos gyvybei. Priešais buvo ežeras, o virš jo slinko juodi pavidalai. Juodi pavidalai, su gobtuvais, skleidžiantys šaltį. Pagauta siaubo, Alisa net nepajutusi įpuolė į vandenį. Panirusi, mergina pajuto, kaip jos baltą kaklą suspaudžią šleikštūs, glitūs ir šalti pirštai, kaip iš veido ima trauktis gyvybė. Ji tarsi krito į baltą sniegą. Akimirką sąmonė buvo visiškai panirusi į transą, tolumoje ji jau girdėjo kažink kokius garsus, klyksmus ir triukšmą, tik staiga, psichai atsitraukė.
 Gal jie puls Kristiną?
Mergina nenorėjo šito leisti, juk Kristina tokia maža ir gynėjo kerų turbūt nemoka. O ji, nusilpusi ir sušalusi, gulėjo kniūbsčia ant kažkokio paviršiaus.
 Pala, pala! Ant kokio paviršiaus?Juk prieš akimirką dar buvau vandenyje!Lyg ir...
Kažkodėl Alisa ėmė savimi abejoti. Gal ji sapnavo, o gal tebebuvo transe. Tamsūs vokai, pilni švino, nė neketino atsimerkti. Bet mergina pasiryžo, atplėšė juos ir stebėtinai mikliai pašoko ant kojų. Tada kaštligiškai ėmė knistis atmintyje ir pagaliau rado prisiminimą, tikriausiai pakankamai laimingą, kad gynėjas atsirastų. Užsimerkusi Alisa gyvai išvydo tą akimirką, kai gėrė su tėčiu arbatą ir kalbėjosi. Tai buvo vienintelė ir paskutinė jos atmintyje išlikusi nuotrupa. Taigi ji kilstelėjo lazdelę ir riktelėjo:
-Ekspekto Patronum!
Tuoj pat iš lazdelės išlindo didelis erelis baltais lyg sniegas sparnais ir nušvilpė prie psichų. Tą pat akimirką Alisa sukniubo praradusi sąmonę.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Vasario 12, 2021, 11:32:38 am
Pamačiusi, jog iš Alisos lazdelės išlindo didelis, gražus erelis, ji liko be žado.
- Alisa, tai... tai neįtikėtina! Ir aš noriu pabandyti!- Šūktelėjo mergaitė.
Ji visad svajojo sužinoti kas buvo jos gynėjas, tad išsitraukė savo lazdelę ir sušuko:
- Ekspekto patronum!
Iš jos lazdelės iššoko gražus fenekas, ji to net nesitikėjo ir tikriausiai ne laiku pabandė tą burtažodį, nes tie vyrai buvo seniausiai pabėgę nuo Alisos gynėjo. Christina suprato, jog viskas baigėsi, tad žvilgtelėjo į švilpę ir tarė:
- Na, kaip jau viskas ir baigėsi, man reikėtų jau išeiti, nes na, jau vėlu, o mokykloje senai buvau, labai smagu buvo su tavimi susipažinti ir patirti šiuos kiek keistus nuotykius, tikiuosi, jog dar kažkada susitiksim. - Laimingai atsisveikino Granger.
Ji pasiėmė savo feneką ir linksmai nuėjo link Hogvartso. Tikiuosi, kad nesupyko labai.. Bet kai grįšiu, iškart miegot..
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Evelina Džonson Kovo 22, 2021, 08:05:08 pm
Evelina ėjo palei ežerą. Jis sau ramiausai tyvuliavo atrodo taip apt besimėgaudamas savaitgaliu. Evelinos mintys buvo žymiai toliau už vietelę kurioje dabar vaikščiojo. Jos kojos buvo šiek tiek drėgnos nuo rytinės rasos, o apsiausto klostės taip pat. Ji vaikščiojo Hogvartso apylinkėse jau kokia valandą, tačiau jai vis dar neatsibodo. Jai patiko laikas apmastymams. Toks dažniausia pasytaikydavo savaitgaliais. Ji išėjo be ištikimojo feneko Morfio, mat šis šį kartą nusprendė greiau jau pamiegoti, nei eiti drauge su šeimininke. Evelina visai to nesigailėjo, gyvūnėlis visą laiką šėldavo ir grifiukė bent viena kaim turėdavo jį prižiūrėti. Jis buvo mielas augintinis, tačiau padykęs. Nors Evelinai jis visad suteikdavo džiaugsmo ir suprasdavo kai ji būdavo nuliūdus. Pralinksmindavo ją. Evelina nebenorėjo galvoti apie Morfį. Visą laiką kai apie jį galvodavo jis ką nors grįžus jai iškrėsdavo. Grifiukė žingsniavo toliau per tankiai apaugusia žolę. Evelina ėjo paskendusi savo mintyse ir net nepastebėjo kaip pasiekė vaisių sodą. Apsidairiusi visai nesuprato kur atsidūrė. Niekada nebuvo mačiusi, net neskaitė, kad Hogvartse yra vaisių sodas. O,gal jis čia neseniai atsirado. tiek neseniai, kad spėjo per tiek laiko užaugti? Tai tikriausiai įvyko magijos pagalbą. Ji priėjo. Sodas atrodė įdomiai. Jis buvo gan retas, jo medžiai kadangi buvo rudou dabar buvo tankiai "apžėlę" vaisiais. Liauni medžių kamienai, atrodė juani, bet tuo pačiu ir tvirti. Paukščiai kur nekur praskrisdavo, tačiau kai nelaukta mokinė pasirodė, jie visi tyliai pasislepė medžiuose. Evelina nuėjo palei daugybę susodintų medžių. Iš viso medžių nebuvo labai daug. Daugelis buvo stipriai praretinti ir tai vos galėjai pavadinti sodu. Veikiau tai buvo "medžiai susodinti toliau vienas nuo kito". Grifiukė lyg neleistinoj teritorijoj lėtai nuslinko sodu. Iš tikrųjų ji ir nežinojo ar šioje teritorijoje galima vaikščioti. Ji juk čia buvo pirmą kartą. Mergaitė "įrėsi" per tankiąją žolę. Medžiai vis labiau retėjo ir galiausiai ji priėjo sodo pabaigą. Jis užsibaigė nedideliu šlaitu. Vėliau kalnelį apsėmė ežero vanduo. Evelina grįžo į sodo vidurį. Čia ant medžių šakų kabėjo dideli prisirpe vaisiai. Mergaitė pasistiebė ir nusiskynė vieną jų. Tai buvo žalia kriaušė. Grifė patrynė ją apsiausto galiuku, kadangi ji buvo gan murzina. Paskui atsikando. Skonis buvo kaip tikros kriaušės. Vidus buvo prisirpes, bet ne per daug. Būtent toks koks patiko Evelinai. Mergaitė nusprendė baigt valgyti vaisių, kadangi jis buvo be galo skanus.
Žolė visai netoli sušlamėjo. Evelina pažvelgė garso linkui. Ten nieko nepamatė (tiesą sakant ir nelabai galėjo, žolė buvo kokius metus nepjauta). Grifė nusisuko. Pašokusi vėl pačiupo, dabar jau obuolį. Žolė vėl sušlamo. Evelina dar kartą pažvelgė ton pusėn. Kas ten?.. Ji nebespėjo sugalvoti "to varianto", nes iš žolės išniro glitus, ilgas kūnas. Tai nebuvo žmogus tai buvo... Gyvatė! Evelina nežmoniškai išsigando. Jos baimė gyvatėms niekada negalėjo išblėsti, ją nukrėsdavo šiurpas pamačius jų atvaizdus. Dabar mokinukės kūnas smarkiai drebėjo. Ji ėmė trauktis atatupsta. Nusiramink, ramino save tikriausai gyvatės kaip ri šunys "užoudžia baimę ri ją puola. Nusiramink, turi nebijoti. Bet baimė nė vienu atveju neišblėso. Gal netgi padidėjo. Gyvatė šliaužė vis arčiau. Ji artėjo ir artėjo. Evelinos nugara atsitrenkė į medį. Prakeikta kriaušė... ar obelis, koks skirtumas, ji mane pražudys. Gyvatė artėjo...
Galiausai ji kirto. Pirmiausia ji prišliaužė visai arti. Evelina galėjo paliesti ją ranka jei tik būtu norėjusi. bet ji nieku gyvu nenorėjo to daryti. Grifiukė giliai kvėpavo. Mirsiu... tikrai mirsiu. Gal ne nuo gyvatės, bet iš baimės... Mirsiu. Galiausai gyvatė buvo už vieno centimetro. Ji kirto. kirto taip, kad Evelina suklykė. Bet niekas jos neišgirdo. Tikriausai... Aplink ji buvo viena. Tai isitikino įeidama į sodą. Gyvatės dantys ismigo į odą. Kodėl ėjau su sijonu?.. pro evelinos galvą prašvilpė mintis. Staiga į galvą atėjo idėja. skausmo veriama koja vis labiau įsiskaudėjo. Evelina pagavo savo mintį. ji ėmė pašėlusiai kratyti medį už nugaros (kad ir kokia jo rušis bebuvo). Kratė ir kratė. Jai tai atrodė lyg amžinybė. Nagi... Pagaliau nuo medžio, tiesiai ant gyvatės uodegos, nukrito didelė, žalai kraiušė. Štai koks tai medis. Evelina pasinaudojusi progą šlubuodama nuskubėjo ir pasislepė krūmę. Gyvatė apsižvalgė. Grobio ji niekur nepamatė. Nepatenkinta nuslinko link šlaito. Tai tikriausiai kažkurio mokynio augintinis. Kas leidžia tokius laikyti Hogvartse?! Evelina nušlūbčiojo nuo gyvatės, kuo toliau ir kiek ikabindama nulėkė į Hogvartsą. Privalėjo kuo greičiau pasiekti ligoninės sparną.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ryan Jones Gegužės 13, 2021, 08:36:59 am
Jones šis vakaras buvo laimingas. Cindy nesutikus šokti, Ryan kiek nuliūdo, bet suprato, kad tai tiesiog rūpestis juo, tad tikrai dėl to nepyko. jam buvo malonu, kad Grant pavardės nešiotoja tad atsiėmęs taurę, nusprendė nusivesti mergaitę kitur. Puotoje buvo per daug šurmulio, kad jie galėtų tiesiog ramiai pabūti ir pasikalbėti.
Rudaplaukis greitai žingsniais vedėsi mergaitę ežero pakrantės link. Galiausiai jis pasiekė vietą, kurią taip norėjo pasiekti. Čia jis sustojo ir šyptelėjo.
- Čia vaisių sodas, kurį atradau visai neseniai. Kadangi pavasaris čia daug žiedų ir jau užsimezgusių vaisių, tad pamaniau, kad čia bus pakankamai gražu ir ramu mums pasikalbėti ir panašiai, -  nerišliai išsakydamas mintis švilpis kalbėjo. Jis vis dar buvo šoke. Šis vakaras jam tikrai bus labai įsimintinas. Juk turbūt nekiekvienam per vieną vakarą tai pasiseka. Rudų akių savininkas vėl nusišypsojo dėl savo minčių ir įėjo kiek giliau į sodą. Jo tyrinėjęs nebuvo, tad nusprendė, kad reiktų tai padaryti dabar kartu su trumpaplauke. Jam vis dar buvo sunku priprasti prie jos trumpų plaukų, kurie buvo neįprasti, bet teikė jai daug grožio. Daug grožio, kuris buvo savitas. Berniukas abejojo, kad kokia kita mergaitė ar mergina net su trumpais plaukais atrodytų taip tobulai kaip Cindy. Dabar berniukas puikiai suprato, kad Grant tiktų viskas, nes ji tiesiog tobula.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Cindy Grant Gegužės 18, 2021, 02:01:15 pm
  Burtų trikovės turnyro puota buvo iš tiesų labai graži ir įspūdinga. Visos šviesos, muzika, šokiai, užkandžiai bei gėrimai pakerėjo švilpukę, ši puota jai atrodė iš tiesų nuostabi, tačiau nors visa tai ir buvo tikrai be galo gražu, ten buvo labai daug šurmulio, triukšmo, kuris galbūt net šiek tiek erzino. Tad Ryan'ui išsivedus ją iš šokių, Cindy kiek apsidžiaugė, nors ta nežinomybė dėl vietos, į kurią vaikinas ją nusives, skatino smalsumą išlįsti, nors ir kaip mergina nenorėjo jo parodyti šią akimirką.
  Žingsnis po žingsnio, žolės bei kelių nukritusių lapų šnarėjimai, sukabintos jaunuolių rankos ir gaivus oras. Visa tai buvo daugiau negu reikėjo ir jau leido pasijusti laimingai.  Cindy nereikėjo daug, ši jau dabar jautėsi laiminga. Galbūt net tokia laiminga, kokia gyvenime iki šiol nebuvo.
  - Čia gražu, - nustebusi ir apsižvalgydama tarė švilpukė. Iš tiesų, vaisių sodas šalia ežero buvo tikrai gražus, o kas svarbiausia, jame mergina prieš tai dar niekad nebuvo buvusi.
  Įvairius vaisiai bei vaismedžių žiedai puošė aplinką, besileidžiančios saulės raudonai nudažytas dangus pridavė vaizdui grožio ir jaukumo. Mąstant kita puse, buvo galima pagalvoti, kad ši aplinka buvo be galo romantiška ir puiki vieta vaikinui atsivesti merginą ar tiesiog draugę jaukiam pasibūvimui.
  - Ačiū, kad mane čia atsivedei. Čia pasakiškas vaizdas, - padėkojo švilpukė ir apsisukusi aplink savo ašį, dar kartelį viską apžiūrėjusi, su plačia šypsena veide atsisuko į Ryan. Melsva, iš daug sluoksnių sudaryta suknelė, laisvai ir gražiai leidosi nešiojama menko vėjelio, kas tik dar labiau puošė ir džiugino Grant.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ryan Jones Gegužės 19, 2021, 01:42:29 pm
Vaikinas apžvelgė sodą. Jo akys užfiksavo prie įėjimo padėtus pledus. Švilpis paėmė vieną melsvos spalvos pledą ir grįžo prie Cindy.
- Čia jei pasidarytų šalta, - tarė tyliai berniukas. Tada vėl švelniai paėmė merginą už rankos ir pradėjo eiti gilyn į sodą. Jis ieškojo kokios nors vietos, kurioje būtų daugiausiai žiedų, kadangi ten kur žiedų daugiausia, ten turėtų būti romantiškiausia. O Jones pavardės savininkas labai norėjo, kad šis vakaras būtų įsimintinas ir dėl romantiškų akimirkų. Na, dar būtų neblogas variantas jei čia jie atrastų kokią slaptą vietą, kurioje medžių ar krūmų būtų dar daug daugiau.
- Cindy, o tu būtum sutikus eiti su manim į šokius jei būčiau tau pasiūlęs prieš puotą? - paklausė rudaakis klausimo, kuris vis kažkur galvos kertelėje kankino jį. Jam tai buvo įdomu, kadangi jis anksčiau niekada nebuvo patekęs į panašią situaciją. Trumpaplaukė buvo turbūt pirmoji jo labai rimta simpatija. Tokia, kuri neišnyko per kelis metus. Kažkas vaikino mintyse jam vis sakė, kad tai yra meilė, bet jis bent kol kas bandė baidyti tas mintis šalin. Juk jis pats tik patinka mergaitei ir nieko daugiau...
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Cindy Grant Gegužės 20, 2021, 12:30:32 pm
  Vaikinui atsitraukus, rankai, kuri prieš tai buvo sukabinta su jo ranka, pajautus šaltį, mergina kiek pasimetusiai pažvelgė į pusę, kurios link nuėjo Ryan. Pamačiusi jį grįžtantį su melsvu pleduku rankose, menkai šyptelėjo ir kiek spustelėjo jų vėl ką tik sukabintas rankas.
  Cindy akys vėl nukrypo į šios vietos apžiūrinėjimą. Čia buvo neįtikėtinai gražu. Žiedai, vaisiai, saulėlydis ir jau pamažu giedrame danguje pradėję ryškėti mėnulis bei žvaigždutės. Tokiu vaizdu švilpukė niekaip negalėjo atsigrožėti, jai ši vieta atrodė ypatinga bei nuostabi. Tačiau ilgai ši neužsispoksojo ir grąžino žvilgsnį į vaikiną.
  - Ryan, žinoma, kad būčiau sutikusi. Kodėl turėčiau nesutikti? - droviai šyptelėjo ir užsikišo vieną, trumpą ant veido užkritusią plaukų sruogą už ausies. Iš tiesų, Grant sau nemelavo. Ji buvo kiek nusivylusi, kad jos niekas nepakvietė į puotą, galbūt prieš tai net svajojo, kad ją būtų pakvietęs Ryan, tačiau laiko atgal neatsuksi. Šie vakaro įvykiai visą tai atpirko ir švilpukei visiškai neberūpėjo, kad į puotą ji gavo žingsniuoti viena. Ji tiesiog džiaugėsi, kad išdrįso į ją ateiti ir vakaras pasisuko šia, gražia ir tikrai neužmirštama linkme.
  - Bet aš visai nieko prieš, kad pasikvietei kitą merginą. Ji graži ir miela, - pridūrė Cindy, nenorėdama, kad jos simpatija jaustųsi prastai dėl to, vis dar galvodama, kad sugadino šio ir jos vakarą, - tik vis dar manau, kad turėjai pasilikti su ja šokiuose... - jau kiek tyliau ištarė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ryan Jones Gegužės 24, 2021, 10:00:02 am
Vaikinukas lėtai vedėsi mergaitę gilyn į sodą. Galiausiai jis rado tinkamą vietą jiems pasilikti čia. Maždaug čia buvo sodo vidurys, kurį puikiai apšvietė visos šviesos. Šiuo metu šviesos šaltinis buvo danguje lėtai pasirodančios žvaigždės. Žvaigždės, kurios labai gražiai apšvies mergaitės esančios šalia Jones grožį.
 Išgirdęs atsakymą Ryan'as nusišypsojo prasisegdamas savo švarką. Berniukas, labiau vaikinas džiaugėsi, kad šalia jo būtent Cindy.
- Na, nežinau kodėl galėtum nesutikti. Gal dėl blogos nuotaikos, o gal šiaip nenorėtum eiti ar atsirastų geresnis pasiūlymas, - ištarė rudaplaukis patiesdamas pledą ant žemės prie vieno iš vaismedžių. Lėtai atsisėdo ant pledo, paleisdamas trumpaplaukės ranką. Tada rankos gestu pakvietė Grant pavardės atstovę prisėsti šalia.
- Aš ją pakviečiau tik todėl, kad neičiau vienas... Būtų labai keista jeigu čempionas ateitų į puotą vienas, todėl, kad bijojo pakviesti jam patinkančia merginą. Aš nesakau, kad Nikolė negraži, bet ji man tiesiog, na, nepatinka. Nesimpatizuoju jai, - ištarė rudaakis nusijuokdamas ir pasiveldamas savo plaukus, o tada juos pasitvarkydamas. - Aš manau, kad ji ras kitą partnerį, kadangi aš nebuvau pats geriausias variantas, - vėl nusijuokė omenyje turėdamas savo koją.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Cindy Grant Gegužės 27, 2021, 02:42:59 pm
  Mergina manė, kad gražesnios vietos už šią čia neegzistuoja, tačiau pasirodo, kad šios nuomonė buvo pakeista. Vaikinui ją atsivedus į maždaug vaisių sodo vidurį, Cindy pamatė tik dar gražesnį vaizdą, kuriuo nebuvo įmanoma atsigrožėti. Tamsios švilpukės akys su susižavėjimu tyrinėjo spalvingą, nuostabią aplinką, o pati Grant jautėsi ypatinga, laiminga. Gi Ryan čia galėjo atsivesti bet kurią kitą mergina, prisipažinti jausmams bet kuriai kitai merginai, bet ta išrinktoji buvo ne kokia kita mergina, o ji.
  - Ryan, už tave geresnių pasiūlymų nebūtų buvę. Aš tikrai būčiau sutikusi, - atsigrožėjusi aplinka tarė švilpynės koledžo narė, pažvelgė į BTT čempioną ir mielai šyptelėjo.
  Vos šios ranka buvo paleista, jos šilumos šaltinis dingo, mergina atsisėdo visai netoliese vaikino, tačiau bijojo atsisėsti arčiau jo, nedrįso elgtis taip drąsiai, jautėsi gan nedrąsi ir drovi.
  - Na, tikiuosi, kad pasirodydama labai nesugadinau jūsų vakaro ir viskas gerai, - kiek susigūždama nuo šalčio, kurį atnešė papūtęs vėjelis, tarė tamsiaplaukė ir nebesidomėdama gamta, kuri be to buvo net labai nuostabi, su menka, laiminga šypsenėle veide žvelgė į Jones.
  - Buvau pasiilgusi tavęs... Nebesusitikdavom, nebeleisdavom laiko kartu, kaip darydavom prieš tai, - prisipažino Cindy ir nuleido žvilgsnį į savo kojas, kurias puošė švelnios spalvos suknelė
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ryan Jones Birželio 03, 2021, 11:30:57 am
Vaikinas žvelgė į merginą. Ši stebėjo augalus, tad buvo susikaupusi. Vaikinas išsitraukė savo bloknotą ir pradėjo piešti. Visų pirma nusipiešė eskizą. Kol kas mergaitės bruožai jame nebuvo išryškėja. Juk tai tik eskizas. Baigęs eskizą, berniukas ištrynė pagalbines linijas ir pradėjo dėlioti šešėlius. Portretai visada buvo jo stiprioji pusė. Jis nuo pat mažens mėgo piešti žmonių veidus.
- Na, bet jei. Visada yra geresnis variantas, - tyliai ištarė vaikinas nuleisdamas akis į piešinį. Merginai atsisukus jis baigė piešimą ir užvertė bloknotą. Žinojo, kad piešinį pabaigs kada nors vėliau kai Cindy nematys. Juk jos atvaizdą jau buvo puikiai įsiminęs. Per visus jų susitikimus ir pamokas praleistas kartu...
- Tu vakarą tik pagerinai ir taip mane pradžiuginai, - ištarė rudaplaukis su šypsena. Pamatęs kaip mergaitė susigūžė, švilpis nusiėmė savo švarką ir jį uždėjo mergaitei ant pečių. - Nenoriu, kad tu sušaltum, - tarė jis su šypsenėle žaidžiančia veidei.
- Iš tiesų... Aš irgi buvau labai pasiilgęs tavęs, bet bijojau ką nors tau sakyti po to kerėjimo pamokos, - tyliai pasakė rudaakis. Jis puikiai prisiminė tą pamoką ir ši niekaip neiškrito iš jo prisiminimų. Vis išlysdavo nelaiku ir nevietoje. Dabar šis prisiminimas padarė tą patį.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Cindy Grant Birželio 07, 2021, 09:58:25 am
  - Jeigu dar kartą pasiginčysi, aš prižadu, kad tau geruoju nesibaigs, - draugiškai pagrasindama draugui, šyptelėdama ir perspėjančiai pažvelgdama į jį, tarė švilpukė bei sukikeno. Iš tiesų, tokiu atveju Cindy turbūt nebūtų sugebėjusi kažko jam padaryti, kadangi ji buvo daug lieknesnė, žemesnė ir silpnesnė už Ryan. Vaikinas buvo visa galva už ją aukštesnis, daug tvirtesnio sudėjimo ir vien iš jo matėsi, kad šis turėjo daug daugiau jėgos negu Cindy. Na, tačiau grasinti ir bandyti būtų buvę verta, kadangi ši giliai širdy žinojo, kad švilpis negalėtų jos sužeisti.
  Atsisukusi į vaikiną, ši pastebėjo bloknotą jo rankose, kuris tuoj pat buvo užverstas vos tik šiai atsisukus į jį. Per daug to nesureikšmindama ir tarsi praleisdama tai pro akis tamsiaplaukė tik gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo.
  Po sekančių Ryan'o žodžių tamsiaplaukės skruostai įgavo rausvą atspalvį. Nenorėdama, kad vaikinas tai pamatytų ši nusisuko ir pažvelgė į šalį, tarsi slėpė savo rausvą atspalvį įgavusius skruostus nuo jo.
  Švelniai ir šiltai švarko medžiagai atsiradus ant šios pečių, Cindy pasimetusi atsisuko į vaikiną ir jau norėjo prieštarauti, tačiau išgirdusi jo pasiteisinimą, nusprendė nesiginčyti.
  - Ačiū, tik pats nesušalk. Nenoriu, kad susirgtum, - tarė švilpukė droviai prisislinkdama arčiau vaikino, šiek tiek prisiglausdama prie jo ir padėdama galvą ant jo peties.
  - Dėl tos kerėjimo pamokos... Atleisk, aš tiesiog negalėjau kontroliuoti savęs kai mane apkerėjo... Aš tikrai nenorėjau taip elgtis ir man tai nebuvo malonu, - liūdnai atsidusdama tarė mergaitė, jautė gėdos jausmą.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Ryan Jones Liepos 08, 2021, 06:37:34 pm
 - Labai bijau jūsų, panele, tad nebesiginčysiu niekada, - ištarė vaikinas nulenkdamas galvą lyg būtų išsigandęs, bet vos po kelių akimirkų ją pakėlė ir nusijuokė. Žinojo, kad mergina pagrasino jam nerimtai - tai išdavė jos švelnus ir linksmas kikenimas. Taip pat Jones žinojo, kad Cindy negalėtų jam grasinti dėl jos geros širdies. Iš tiesų ji buvo viena nuoširdžiausių ir geriausių jo pažįstamų merginų ir draugių. Visada tokia draugiška ir pagelbėjanti, o kartu ir linksma. Vaikinas net negalėjo pagalvoti apie geresnę draugę. O gal dabar jie daugiau nei draugai? Bet tai abejotina, kadangi kol kas abu Švilpynės atstovai apie tai nešnekėjo. Tai bus būtinas pokalbis, bet ne dabar...
 Sugavęs merginos žvilgsnį ties bloknotu, rudų plaukų savininkas nustūmė savo piešinių knygelę kartu su pieštuku tolyn. Nenorėjo, kad tai netyčiomis prikaustytų per daug Cindy dėmesio.
 Vos po kelių akimirkų ilgaplaukė pasuko savo veidą į šoną. Dar prieš jai tai padarant, rudaakis spėjo užfiksuoti jos mielus ir rausvus skruostus. Dėl to šyptelėjo ir mintyse apsidžiaugė. Jam patikdavo akimirkos kai jis priversdavo penktakursę rausti.
- Nesijaudink dėl manęs. Aš tikrai nesušalsiu ir nesusirgsiu. O jei ir susirgsiu tai juk tu slaugysi mane ar ne? - paklausė besišypsantis jaunuolis pasitaisydamas savo šiek tiek susiraukšlėjusius marškinius.
- Viskas gerai. Aš žinau, kad tai buvo tik kerai, bet vis tiek pavydėjau. Juk bučiavaisi su kažkokiu grifu, kurio net nepažįstu. Eiiii, neliūdėk, - tarė apsikabindamas merginą ir prisitraukdamas ją arčiau savęs. Dabar pat mintyse Ryan'as keikė save už tai, kad privertė švilpę liūdėt.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Rugpjūčio 10, 2021, 07:17:22 pm
     Šeštadienis. Pamokų nėra. Namų darbų, kaip ir pamokų, nėra. Na tiksliau viskas kas buvo užduota, jau buvo Nikolės atlikta, net keliomis temomis į priekį. Šiandien tiesiog nebuvo ką veikti. Lauke pliaupė lietus, namo nesinorėjo, be to, bet kas galėjo ją sulaikyti einant į Kiauliasodį ir palaikyti sukčiaujančią ar laužančią taisykles. Iki pietų Nikolė prasidėjo prie transfigūracijos namų darbų, o paskui visą dieną praslankiojo nuo vieno kampo prie kito. Reikėjo kažką veikti, nes tas veiklos nebūvimas tuoj išvarys rožinių plaukų savininkę iš proto. Bet ką? Ką veikti?
     Tada keturiolikmetė prisiminė tėtį, kuris visad rasdavo išeitį iš tokių dalykų. Bet... bet dabar jis išvykęs kvidičo reikalais į... KVIDIDČAS! Štai kas prablaškys mane! Mergina jau ruošėsi bėgti pasiimti savo šluotos bei aprangos, bet jai teko prisiminti, jog šluotą paliko Kiauliasody. Liūdnai atsidusi ji vis vien nužingsniavo link Varno Nago merginų miegamojo, tikėdamasi kristi į lovą ir užsnūsti kaip negyva, nors ir miegas visai neėmė.
     Kai galiausiai ji pasiekė savo lovą ir jau norėjo į ją kristi, akys užkliuvo už jos dabar skaitomos knygos, paliktos ant spintelės prie lovos ir ji iškart pražvalėjo.
     - Knyga! Kaip aš ankščiau nesusiprotėjau, jog galiu skaityti knygą! - trinktelėjo sau į galvą dešine ranka. Nieko nelaukusi ji pačiupo knygą ir apsisukusi nulėkė atgal. Ji bėgom pasiekė laukujes duris galvodama tik apie tai, kaip nusitemps su savimi knygą į jau prieš porą metus atrastą ir spėtą pamėgti vaisių sodą - ten retai kas užsuka, o ir vakarinis vaizdas turėtų atrodyti nuostabiai.
     Vos pasiekusi ąžuolines duris, mergina be dvejonių jas stumtelėjo ir ištrūko į gryną orą. Ten ji bėgo per pievą mėgaudamasi vakaro vėjeliu, kol prisiminė ko ieško ir apžvelgusi apylinkes patraukė link ežero.
     Jis tikrai kažkur čia...
     Va! Vos už kampo ji išvydo savo pamėgtą vaisių sodą. Čia Parker įkvėpė gaivaus rožių kvapo ir prisėdusi ant suolelio pažvelgė į rožiniai nudažytą vakarinį dangų.
     - Saulėlydis... - tyliai sumurmėjo ir atsivertė knygą.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Stela Dragring Rugpjūčio 11, 2021, 01:22:06 pm
Stela sodas prie ežero labai patiko. Visu prima ten ji galėdavo pavalgyti vaisų. Visu antra tai buvo tikrai pasakiška vieta pailsėti. Galvodama apie artėjenčius egzaminus pirmakursė vaikštinėjo po sodą ji čia jaubuvo pusvalandi tačiau niekaip negalėjo nurimti. Pima karta ji čia atėjo prieš maždaug mėnesi. Ir nuo to karto kai sunerimaudavo gan dažnai ateidavo į sodą. Tačiau šykart jai nusiraminti nepavyko. Tik staiga po kojomis pasipainiojo kažkoks gyvunėlis ir mergaitė praradusi pusiausvyra pargriuvo.
- Nelemtas padaras!- sušuko stela žiurėdama į nubroszdinta kelį. Lordas nesuprato kodėl šeimininlė pikta ir norėdamas ja pralinksminti pradėjo glastytis jai prie kojos.
- Ak tai tu išdykeli! - jau linksma nusijuokė Stela ir paėmusi kačiuka švystelėjo aukštyn. - Dabar mes atsiskaite.
Akiniuotė pasiemė kačiuka ant rankų ir nusinešė jį prie pledo kury buvo pasitiesusi. Padėjusi kačiuką ant žemės mergaitė nusiskynė obuolį. Kramsnodama jį bei žiurėdama kaip Lordas vartosi ant žemės ir mėgina sugauti drugelį Pirmakursė suprato, kad šis sodas vis dėlto padėjo atsipalaiduoti.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 23, 2021, 01:50:47 pm
Buvo jaukus šeštadienio vakaras. Dieną gerokai nulijo, tačiau dabar, vakarėjant, pro debesis veržėsi švelni vakaro saulė, kuri, regis, tuoj tuoj nusileis už horizonto.
Visai netikėtai mergaitė priėjo kažkokį sodą, kuriame jai lankytis dar neteko. Čia buvo daug vaismedžių, ant pievos žydėjo gėlės. Stūksojo nemažai suoliukų. Įžengusi į sodą mergaitė dairėsi aplink ir pastebėjo kažkokią vyresnę merginą iš Varno nago. Ji skaito knygą, ilgesingai pamanė Dori. Klastuolė neatsimena, kada sau ramiai sėdėjo jaukioje vietoje sklaidydama knygos puslapius. Apskritai, nukentėjo net ir mokslai. Per visus nuotykius ir kvailystes klastuolė visai apsileido, tad šis vaizdas, kaip kažkas sėdi ramiai neskaičiuodamas laiko ir mėgaujasi kažkieno kito istorija, mergaitę labai sužavėjo. Taip pat Dori dėmesį atkreipė rožiniai mergaitės plaukai. Mendel ir su saviškiais būtų mielai paeksperimentavusi, tačiau tik ne tokia spalva. Rožinė. Baisu, pamanė. Bet vis tiek kažkas tartum liepė mergaitei prieiti.
- Labas, - tarė ji merginai. - Ką skaitai?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Spalio 26, 2021, 06:54:02 pm
     Skaityti buvo taip gera, taip ramu... Prieš skaitymą visas pasaulis tarsi nublankdavo. Aš net nekalbėsiu apie tai, jog Nikolė skaitė lauke. Lauke, kur kvepia pavasaris, kur besileidžianti saulė nuostabiai nutapo dangų, paversdama jį savo palete, kur jauti laisvę.
     "<...> pakėlė akis į dangų ir nužvelgė debesėlius."
     Tik perskaičiusi pastarąjį sakinį Nikolė nejučia pakėlė akis aukštyn ir padarė tą patį - nužvelgė saulės nudažytą dangų, kuriame, deja, šiuo metu nesimatė nė vieno balto debesėlio...
     Mergina įdėmiai klausėsi paukščių giedamos melodijos, tik ją staiga nutraukė... kažkas. O, jugi Parker buvo įsitikinusi, kad nieko čia nėra! Bet čia tau, kad nori - visur pilna įvairiausių pašlemėkų.
     Akimis Varno Nago koledžo atstovė ėmė lakstyti nuo vienos pievelės pusės, prie kitos, ieškodama kas sutrukdė penkiolikmetės tylų, ramų pasibūvimą. Aptikusi kaltininką ir pastebėjusi, jog tai tik maža, galbūt kiek naivi, antrakursė, Nikolė maloniai jai šyptelėjo.
     - Sveikutė. Gražus vakaras, ane? Ir tau norisi pabūti lauke, ką? -  maloniai pamėgino pradėti kalbą, o tada apsimestinai nustebusi pridūrė: - O, mano knyga? Eikš, prisėsk šalia - papasakosiu.
     Tai tarusi rožinių plaukų savininkė mirktelėjo nepažystamajai ir pasislinko per metrą nuo tos vietos, kur buvo prisėdusi. Tuomet paplekšnojo per švelnią žolę ir pridūrė:
     - Nebijok, neišsitepsi. O jei jau taip ir nutiktų, patikėk, tikrai moku reikiamus kerus.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Spalio 28, 2021, 01:01:36 am
Akimirką dvylikmetė pamanė, kad galbūt nereikėjo trukdyti merginos? Po velnių, tikriausiai ji čia atėjo ramiai paskaityti, pabūti viena, o aš lendu į akis. Dėl Hario Poterio akinių, Dori, tu esi tikra įkyruolė. Tačiau vyresnėlė pasirodė draugiška ir kieta, tad Mendel lūpose netikėtai radosi šypsnis, kurį klastuolė, žinoma, iš visų jėgų bandė tramdyti, tačiau nepavyko. Nesišypsok, Mendel, dėl Merlino barzdos, atrodysi kaip visiška nevykėlė.
Tamsiaplaukė klestėjo šalia rožinių plaukų savininkės.
- O taip, - atsakė, - juk reikia kartais išlįsti iš pilies ir tamsių požemių.
Tą akimirką Dori pagalvojo, kad Klastūnynas jai tinka dar ir tuo, jog jos oda yra baltutėlė. Šiaip jau Dori nekiurksodavo viduje ištisai, tačiau jos oda buvo balta kaip popierius ir kitiems tikriausiai atrodė, kad ši tik ir tūno požemiuose. Tik dabar apie tai pagalvojau, ir vėl nejučiom šyptelėjo.
- Kada tu spėji dar ir paskaityti? Jau nebeatsimenu, kada skaičiau, ir man atrodo, kad tuoj nebemėgsiu skaitymo, nes jau baigiu atprasti.
Dori įsispoksojo į viršelį knygos, kurią laikė varnė. Tada klastuolės žvilgsnis ir nukrypo į merginos plaukus.
- Kodėl rožinė? - nesusilaikė nepaklaususi.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Spalio 28, 2021, 07:34:37 pm
     Palūkėjusi kol nepažystamoji prisės, rožinių plaukų savininkė užmatė šypseną mergaičiukės veide ir maloniai į ją atsakė. Nikolė toksai jau sutvėrimas - jai reikia palaikyti kitą, bendrauti, padėti. Nejučia šmėkštelėjo mintis, jog varniukė galėtų kuo tikriausiai priklausyti ir Švilpynei (arba kad ir Grifų Gūžtai), tačiau Nikolė nuoširdžiai mėgo savo koledžą ir jei būtų leista rinktis, tikrai rinktųsi jį. Be to, šios minties greitai atsikratė dar ir dėl to, nes penktakursės tėvas - kuris beje kadaise buvo grifiukas - Švilpynę ne itin mėgo ir Nikolė buvo sulaukusi net ir netiesioginių grasinimų, kas būtų, jei ji netyčiom pakliūtų Švilpynėn...
     - Taigi, kuo tu vardu? - užklausė klastuolę (taip buvo galima spręsti iš merginos uniformos, kurios Nikolė būtent dabar pati nevilkėjo), vos ši klestelėjo šalia ir, regis, nuoširdžiai atsakė į ankstesnį Parker klausimą. Tiesa, atsakymas labai įdomus - kartais. Ar tikrai tik kartais? Nematyti saulės šviesos, būti uždarytam požemy ir tik kartais atsisakyti to ir išlysti į lauką - Nikolės didžiausias košmaras! - Beje, aš Nikolė. Malonu susipažinti, - tarstelėjo ir dar kartą šyptelėjo.
     Keletą akimirkų buvo tylu ir astronomijos profesorės Mokslinčės duktė jau pamanė nesulauksianti kada nepažystamoji prisistatys, tik štai - lyg iš patrankos iššovęs sviedinys nuskambėjo klausimas iš klastuolės lūpų, kuris Nikolę kiek prajuokino ir ši tai parodė, o tada jau žiojosi į jį atsakyti.
     - Nespėti paskaityti? Aš juk iš Varno Nago! Be to, knyga mano antrasis vardas, - dar plačiau išsišiepė Hogvartso mokinė. - O tu turbūt nelabai mėgsti skaityti, ką? Šiaip spėju.
     Tada nusigręžė į dangų ir užsisvajojo. Tik staiga jos svajas nutraukė dar vienas klausimas į klausimą.
     - Ką? Kas rožinė? - nesusigaudė Nikolė, nes paskutinis regėtas rožinis dalykas buvo rožinis dangus.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Spalio 29, 2021, 04:03:07 pm
Nikolė Dori pasirodė įdomi, bet labai daug tauškanti ir galbūt net įkyroka. Tą akimirką Mendel pagalvojo apie save. Juk ir ji mėgdavo daug kalbėti ir pristoti prie žmonių ir kartais tai kitus erzindavo. Todėl antrakursė bandė išmokti palaikyti liežuvį už dantų ir kartais tai jai neblogai sekdavosi. Pavyzdžiui, dabar. Tikriausiai todėl, kad ją erzino Nikolės draugiškumas. Jau per daug saldu, pamanė dvylikmetė, kaip ir rožiniai plaukai. Kita vertus, juk pati Dori, o ne kas kitas, vyresnėlę užkalbino. Be to, ši jai pasirodė kažkuo ir kieta. Dori buvo pasimetusi, nes nesuprato, patinka jai čia būti ar ne ir nepavyko susidaryti pirmo įspūdžio apie Nikolę. Kažkas buvo juokinga ir nei iš šio, nei iš to mergaitė susijuokė.
- Mano vardas Dori, - atsakė antrakursė.
Juodaplaukė ir vėl ėmė juoktis.
- Nejau visi varniai myli knygas? - paklausė. - Ee... aš mėgau skaityti. Anksčiau. Na, žinai, dabar kaip ir irgi mėgstu, bet... šiuo metu atrandu įdomesnių sau dalykų, - gūžtelėjo pečiais.
Kai Nikolė nesuprato, ką Dori turi omenyje apie rožinę spalvą, Mendel ir vėl suėmė juokas.
- Kas kas, - pavartė akis, tačiau šypsojosi. - Tavo plaukų spalva kodėl rožinė? Kodėl nusprendei plaukus dažyti būtent šia spalva?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 07, 2021, 03:30:18 pm
     - Dori. Gražus vardas, - pagyrė mokinė ir nudžiugo, jog nebereikės jos vadinti klastuole ar tiesiog mergaite, o galės ramių ramiausiai sakyti Dori. - Tiesa, ir labai įdomus. Tau pačiai jis patinka?
     Užklausė jau nebežinia kelintą klausimą klastuolės Dori, bet ir pati netrukus gavo patikslinimą į nesuprastą klausimą.
     - Dieve, ne! - prunkštelėjo Nikolė. - Ne, tai ne... Noriu pasakyti... Po šimts, plaukų aš nedažiau! Tu patikėk, mane pirmiausia turėtum iškasti, norėdama pamatyti mane su nudažytais plaukais, nes mama jau būtų nudėjusi ir giliausiai po žeme užkasusi! - tarstelėjo Nikolė ir įsivyravo tyla. Tačiau ir ji neilgai - ją greit nutraukė garsus Nikolės juokas, supratus kokią nesąmonę pasakė. Nors vis dėl to, yra ir tiesos... Nemažai. - Taip, žinau, tai... Eem... Keista. Bet jo, tai mano tikra plaukų spalva, - tarstelėjo mergina ir stipriai sučiaupė juodai padažytas lūpas. -  Ir aš pati dėl to nė kiek neapgailestauju, priešingai - smagu turėti ką nors išsiskiriančio, kažką kitoniško, o ypač tada, kai pats nepasirinkai to turėti.
     Nikolę užplūdo prisiminimai. Ji aiškiai prisiminė tuos pirmuosius metus Hogvartse, kai ji tebuvo naujokė. Visi laikė ją keistuolę, nes burtininkams nėra normalu dažyti palukus. O kai Parker prasitardavo, jog ji nesidažė plaukų... Visi iš jos šaipydavosi. Tada tikrai nebuvo smagu turėti ką nors kitoniško, ko nepasirinkai pats turėti. Na, bet laikui bėgant ir Nikolei augant ji išmoko nebekreipti į patyčias dėmesio ir tiesiog ignoruoti ar atsiliepti leptelėjant ką nors, dėl ko verta turėti tokius plaukus ir dėl ko nereikėtų dėl to tyčiotis.
     Norėdama nutraukti tylą ir užvesti pokalbį ant kelio Nikolė mestelėjo dar vieną klausimą:
     - Na, o jei tau tektų dažytis plaukus, kokią spalvą pasirinktum pati?
     O tada palikusi Dori mąstyti atsakymo, pati pakilo ir nužingsniavo link pražydusios obels. Jei tik dabar būtų ruduo - ne pavasaris -  ir ši obelis turėtų obuolių... Tada iš kišenės rožinių plaukų savininkė išsitraukė savo gluosnio lazdelę su drakono širdies gysla ir nukreipusi į medį sumurmėjo:
     - Approx!
     Ant obels šakelių išsprogo pustuzinį gražių raudonų obuolių. Išspaudusi šypseną penktakursė nuskynė porą obuolių, gerai patrynė, jog neliktų nešvarumų ir grįžusi prie naujosios draugės ištiesė vieną jai.
     - Mėgsti obuolius?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 10, 2021, 01:05:30 am
O Merline, kokia ji pleputė, pagalvojo Dori. Ar man patinka mano vardas?
- Na... nežinau, - susimąstė. - Tiesą pasakius, niekada apie tai negalvojau.
Iš tiesų, Dori niekada nesusimąstė apie savo vardą. Jis buvo jai nei gražus, nei negražus. Ir įdomumo jokio mergaitė jame neįžvelgė. Tačiau dabar, kai pagalvoji...
- Ne. Man nepatinka mano vardas. Jis trumpas ir... nežinau. Man norėtųsi tokio... gal... išdidesnio, prabangesnio vardo. Ne. Nepatinka.
Kai Nikolė papasakojo apie savo plaukus, Dori ją ėmė šiek tiek labiau mėgti, mat suprato, kad tai ne ji išsirinko šitą siaubingą spalvą. Tačiau jeigu aš turėčiau rožinius plaukus, tai tikrai juos dažyčiau. Jau geriau net grifiška spalva.
- O tavo mama, ar ji valdinga?
Tikriausiai Nikolė yra iš senos burtininkų šeimos, pradėjo svarstyti Mendel. Ten, kur yra sąsajų su žiobarais, turbūt negimtų vaikas rožiniais plaukais, ar ne? Ką pasakytų kaimynai!
- Žalią, - atsakė Mendel. - Tik žalią, nes raudoną jau nukniso grifai, - pavartė akis.
Dori paėmė iš Nikolės obuolį ir jo atsikando. Šiaip jau obuolių mergaitė nemėgo, kaip ir beveik visų kitų vaisių. Jai geriau buvo sukrimsti kokį skanėstą kaip šokoladinis keksiukas ar pyragėlis su plikytu kremu, bet tingėdama kažką apie tai aiškinti ji patikino obuolius mėgstanti.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 19, 2021, 05:30:53 pm
     - O taip! Kad tu tik žinotumei, kaip smarkiai... Jei galėtų, pasaulį aukštyn kojom apverstų, - išbėrė žodžius kaip žirnius Nikolė apie savo motiną, o tada susigėdo, kam čia tiek daug išpeikė tą Žaną. Taip, mergina jos nekenčia, tačiau vis vien negalima apie ją taip kalbėti jai už nugaros.
     Tuomet susigėdusi penktakursė žvilgtelėjo į ryškiai raudonąjį obuolį ir galvodama apie tai, koks jisai skanus turėtų būti, gardžiai jo atsigando. Kąsnis buvo didelis, gardus ir saldus. Nikolė pasigardžiuodama ji nurijo ir išgirdusi Dori atsakymą apie žalią spalvą norėjo atsigręžti ir pakomentuoti, netgi pasiūlyti savo pagalbą šia tema, nes kerų tikrai buvo, kurie dažo plaukus, tačiau staiga kūną ištiko paralyžius. Parker sustingo kaip stovėjo ir nepajėgė nė mirktelėti. Ji pradėjo mygti, mėgindama atkreipti Dori dėmesį, tačiau vargu ar tai nusisekė, nes jei ir pavyko išskleisti kokį nors garsą, jis tikrai buvo baisiai menkas.
     Merginoje užvirė didžiulė panika ir tai sužadino kietai snaudžiantį didžiulį skausmą. Jis, tarsi gyvatė, pradėjo rangytis rožinių plaukų savininkės pilve ir griaužti visus organus, kurie tik pasitaikė pakelyje, bent jau taip atrodė. Skausmas pradėjo lipti ir į galvą, atrodė, lyg kas spaustų smegenys su tokia jėga, kad jos tuoj  tuoj išsitaškys į visas puses.
     Tuomet į kraują plūstelėjo adrenalinas ir Nikolė pradėjo mąstyti. Jos varniškas protas buvo taip ištobulintas, jog ji sugebėjo mąstyti net tokiomis akimirkomis ir tai ką ji suvokė, buvo tai, kad dėl šios sumaišties kaltas ne kas kitas, o saldusis obuolys. Parker persigando ir norėjo šia žinia pasidalinti su Dori, kol ši neatsikando užnuodytojo obuolio, tačiau negalėjo - ji buvo visiškai sustingusi. Nuo to minčių blaškymosi ir panikos, adrenalino dozės dar padvigubėjo ir Nikolė kažkaip įveikė tą sustingusią būseną. Pirmasis dalykas, ką ji norėjo padaryti, buvo perspėti Dori, tačiau skausmas buvo toks nepakeliamas, jog ji nė šito nesugebėjo, tiesiog išsidrėbė ant žemės ir pradėjo draskytis kaip pamišėlė perverta nežmoniško skausmo.
     Akys aptemo, nieko nebesimatė ir, lyg maža to, iš burnos pasipylė kažkokios baisiai rūgžtos putos. Nikolė dar bandė draskydamasi išsiveržti iš skausmo, tačiau jos viltys seko.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2021, 03:20:42 pm
- Bet tikriausiai tavo mama nėra tokia siaubinga kaip mano, - atsakė mergaitė. - Maniškė yra tokia bjauri, kad vargiai ar rastum tokią per visą Hogvartsą, mat ji sako, jog mes, burtininkai, esame išsigimėliai, kiša man žiobariškus dalykus, norėjo sutraiškyti mano vorą... Taip, ji žiobarė. Abu mano tėvai turi šį baisų statusą.
Dori atsikando savo obuolio ir jį kramtydama norėjo klausti Nikolės apie šios kraują. O jeigu ir ji vis dėlto kilusi iš žiobarų šeimos ir dabar įsižeis? Tačiau nespėjo, nes... po velnių, Nikolei kažkas atsitiko!
Mergina draskėsi ant žemės, o šalia gulėjo prakąstas obuolys. Dėl Merlino barzdos, šiame jaukiame vaisių sode galima rasti kažką užnuodyto?! Dori spjovė lauk obuolį, nes nebuvo spėjusi jo nuryti. Tačiau kažkas atsitiko ir jai, mat tamsiaplaukė jautė, kaip užtirpo jos kairė koja. Bet rūpintis šiuo, palyginus, ne itin dideliu negalavimu, jei tik nepasidarys blogiau, nebuvo kada, mat varnė silpo ir jai iš burnos ėmė veržtis kažkokios putos.
Mendel turėjo veikti čia ir dabar. Ką daryti? Mintyse iškart pasigirdo sutvarstymo burtažodis, tačiau jis čia tikrai nepadės, nes Nikolė nekraujavo. Taip pat Dori pagalvojo apie jėgų suteikiantį burtažodį, tačiau ir jis čia nelabai tiko, mat pirmiausia vargšelę reikėjo išgelbėti nuo to, kas vyko, o ne papildyti jėgomis. Be to, Dori vargiai būtų pavykę suteikti kažkam jėgų, ji tam veikiausiai buvo per maža... Atgaivinimo kerai! Klastuolė nebuvo tikra, ar pavyks, nes yra juos naudojusi tik vieną kartą per magiškų gyvūnų pamoką, kai netyčia vos nenudėjo lankučio. Bet lankutis nebuvo žmogus, be to, Dori nei nežinojo, su kuo dabar mergaitės susidūrė. Tačiau reikėjo kažko imtis.
- Rennervate! - tvirtai sušuko nutaikiusi lazdelę į nelaimėlę.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 23, 2021, 06:19:27 pm
     Mirtis. Ar tai jau? Nejau jau atėjo... Pabaiga?
     Tai buvo vienintelės mintis, kurias pavyko Nikolei suregzti, nes nuodai (jei tai tikrai buvo nuodai) jau skverbėsi ir į smegenys. Ir tikrai, tik laiko klausimas kiek liko Nikolei gyventi. Keista, pagalvojus, jog ne taip seniai mirė ir jos motina, o dabar, nespėjus nei tėvui sužinoti apie žmonos mirtį, turbūt, mirs ir dukra. Gyvenimas pilnas netikėtumų. Kaip mėgdavo citatuoti Nikolė - Gyvenimas kaip saldainių dėžutė, niekada nežinai kokiu įdaru saldainį išsitrauksi.
     Nepaisant šių kelių ramių minčių, merginos kūnas vis vien instinktyviai bandė susidoroti su nuodais. Tiesa, jam ne kaip sekėsi - tiesiog vartėsi į šonus ir net nestabdė srūvančių baltai pilkų putų iš rožinių plaukų savininkės burnos ar neslėpė baltumo.
     Vienintelis dalykas, kuris galėjo iš tikrų padėti Nikolei, buvo kitas asmuo. Čia reikėjo kito asmens įsikišimo ir kerais sustabdyti plintančius nuodus merginos kūne. Deje, vienintelis asmuo, galintis Nikolei šiuo metu padėti, buvo antrakursė mergaitė. Ak, Dori, tu turbūt irgi atsikandai to nelemto obuolio... Šiaip ne taip surezgė mintis Parker, tačiau jos buvo bereikšmės, nes iškart paaiškėjo, kad tai ne tiesa - Nikolės akių akiratyje pasirodė neaiškus siluetas, kuris buvo Dori. Mergina šiaip ne tai įžiūrėjo, kad ji traukiasi lazdelę, tačiau ar Dori žino burtažodį? Turbūt ne...
      Nuplieskė melsva spalva ir Nikolė suprato vėl klydusi, Dori tikrai žinojo kerus. Tačiau niekas nepasikeitė - Nikolė toliau dūso, jos kūną varstė skausmas, o iš burnos toliau pylėsi baltosios putos, matyt Dori dar neišsipraktikavusi...
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 24, 2021, 12:24:15 pm
Kerai, nors ir pataikė į Nikolę, nepadėjo. Žinoma, kad nepadės! Juk jai reikia kokio priešnuodžio ar kažko panašaus! Kas iš to, kad klastuolė gaivins varnę. Nuodai ar kas ten bebūtų, kas slėpėsi obuolyje, nuo gaivinimo niekur nedings. Kaži, ar išvis egzistavo toks burtažodis, kuris galėjo padėti. Čia jau reikėjo kokio nors suaugusio, kompetentingo suaugusiojo, įsikišimo. Nejau Hogvartso teritorijoje gali būti vaisius, kuris turi galią nužudyti?!
Kojos aptirpimas, kurį jautė Dori, pamažu slopo. Tačiau Nikolė vis dar buvo kančiose ir mergaitė neišmanė, ką daryti.
- Rennervate! Rennervate! Enervo! Rennervate!
Po truputį Dori ėmė apimti panika. Ji šaudė kerus ir į Nikolę, ir kažkur į orą. Rankos ėmė drebėti, po kelių akimirkų, regis, ir visas kūnas. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Mendel nežinojo, kaip vyresnėlei padėti, o kad reikėtų bėgti ieškoti pagalbos, tuo metu antrakursė taip pat nesumąstė.
Ji tik lakstė susiėmusi už galvos ir verkė, suko ratus aplink Nikolę karts nuo karto paleisdama į ją ar kur pro šalį gaivinančių kerų srovę ir isterikavo. Galiausiai Mendel atsiklaupė šalia nelaimėlės ir pradėjo ją purtyti, nors tai galėjo padaryti daugiau žalos, negu naudos. Dėl Merlino barzdos, Dori tikrai nenorėjo, kad Nikolė mirtų. Testralius ji norėjo pradėti matyti nusijungus kokiam nors žiobarui, o ne Hogvartso mokinei.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Gruodžio 18, 2021, 02:37:56 pm
     - Dori? Mėgino išspausti Nikolė, tačiau nieko nesigavo, ji neturėjo nei jėgų, nei galimybės pajudinti sustingusias lūpas. Lyg per miglą rožinių plaukų savininkė regėjo kaip Dori kažką mosikuoja lazdele, tačiau nieko nesigavo... O gal ir gavosi, tačiau Nikolė nieko nepajuto? Rūkas užgulė ne tik akis, bet ir ausis, tad mergina negalėjo aiškiai girdėti, ką rėkia Dori, tačiau kažką girdėjo. Deja, jos smegenys tiesiog nebepajėgė suvokti ką Nikolė girdi.
     Penktakursės akys ėmė merkis ir ji jautė artėjančią pabaigą. Nebegalėdama nieko padaryti ir prarasdama viltį, Varno Nago koleždo mokinė priėmė tai kaip lemtį ir tiesiog pasidavė nuodams, nustojo kovoti. Ji aprimo, nebesimuistė ir užsimerkė...
     Nežinia kiek daug laiko ji taip pragulėjo, gal vos minutę, o gal ir visą dieną, tačiau staiga tas slegiamas sunkumas tiesiog... išgaravo. Mergina giliai įkvėpė gryno oro ir pajuto kaip į smegenys grįžta gyvybė. Jos krūtinė pradėjo kilnotis, taip įrodydama, kad Nikolė kvėpuoja ir jos organizmas vėl gyvas, nors ir akys vis dar kietai užmerktos. Nebežinodama ko tikėtis atsimerkus, ji teištarė pirmą į galvą atėjusį žodį:
     - Dori?
     Klastuolės galimai jau čia seniai nebeliko, gal jai tiesiog pabodo žiūrėti kaip miršta nepažystamoji ir tiesiog patraukė savais keliais. Bijodama atsimerkti ir išvysti ką nors, ko visai nenorėtų, Nikolė kažkaip prisivertė tai padaryti ir iš lėto pramerkė akis. Viskas, ką jį matė buvo tik juoduma ir tamsa. Gal ji visai nebe žemėje? Bet jos akims apsipratus su tamsa pradėjo ryškėti žvaigždės, pilies konturai. Tai pala, dabar jau naktis?! KURI naktis? KIEK laiko aš čia pragulėjau be sąmonės?!
     Nikolė apsidairė tikėdamasi ką nors išvysti, kas atskys, tačiau kol kas ji nieko nematė...
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 12:36:14 am
Dori isterikavo ir panikavo, jau manė, kad Nikolė tikrai pakratys kojas, tačiau mergina, regis, atsigavo. Ji pakvietė klastuolę vardu. Atrodė kažkaip keistai. Juodaplaukė sukluso ir pradėjo rimti, kai suprato, jog varnė išliko gyva. Iš pradžių ji buvo užsimerkusi, o paskui galiausiai atsimerkė, tačiau atrodė, jog rožinių plaukų savininkė nieko nematė.
- Ee... Nikole? Ar tu... Dėl Merlino barzdos, kas čia vyksta? Pažiūrėk į mane.
Dori širdis daužėsi kaip pašėlusi. Šita diena turbūt buvo viena sumaučiausių jos gyvenime. Ji visai nenorėjo, kad kažkas atsitiktų varniukei. O jeigu profesoriai manys, jog čia Dori prikišo nagus? Juk vis dėlto greitai vyks kvidičo rungtynės. Dori atgamino atmintyje, kad šiuos plaukus matė per Varno Nago kvidičo treniruotę. Dabar Dori širdis ėmė plakti dar tankiau. Galbūt suaugę pamanys, kad čia aš ją bandžiau nunuodyti, kad varniams kiltų problemų su kvidiču, galvojo antrakursė. Jau pradėjo svarstyti, kad galbūt imti ir palikti Nikolę čia, tačiau juk Nikolė šaukėsi būtent Dori. Tada kiti tikrai kažką įtartų. Ką tu čia skiedi, galiausiai subarė save Mendel. Juk tai šito sodo obuoliai užnuodyti. Tegu kažkas ateina ir tiria.
- Einam. Einam į ligoninę, - galiausiai pasakė klastuolė.
Ji padėjo Nikolei atsistoti ir ėmė ją vesti pilies link.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Nikolė Parker Gruodžio 19, 2021, 03:31:19 pm
     - Dori? Dori! Dori, tu vis dar čia?! - nieko nematydama per tą tamsią naktį klausinėjo Nikolė. - Dori, kiek laiko aš išbuvau be sąmonės?
     Merginos balsas dar lūžinėjo, nes kieno gi balsas nelūžinėtų, kai jis galimai išbuvo „komoje“ visą dieną? Aišku, kad visų lūžinėtų, tad čia nėra ko stebėtis.
     Po truputį vaizdas penktakursės akiratyje ėmė ryškėti ir rožinių plaukų savininkė ėmė regėti klastuolės, su kuria katik susipažino, siluetą. Gal, vis dėl to, nėra jau tokia tamsi ta naktis? Suabejojo savo išankstiniais nusistatymais Varno Nago koledžo mokinė ir pamėgino atsisėsti, deja, nelabai sėkmingai.
     Nugriaudėjus Dori balsui, aiškinančiam, kad Nikolei reikia į ligoninę, mergina kiek sutriko.
     - Ką tu čia nusišneki, į kokią dar ligoninę?! - tačiau jos sąmonė po truputį, po truputį vis atsigavinėjo ir Parker pradėjo suvokti, kad į ligoninę tikrai jai reikia. - Gerai, einam... - kažką sugurgė ir leidosi tempaima Dori iš šio prakeikto vaisių sodo į mokyklos ligoninę.
     - Pala, nepamiršai knygos paimti?! - prisiminė mergina, tačiau jau buvo per vėlu - jos jau buvo dingusios iš tenai.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Liepos 26, 2022, 11:42:19 am
Šis vaisių sodas Sakurai atrodė šiek tiek dirbtina vieta. Vaismedžių buvo per daug. Natūraliai šitiek vargiai užaugtų. Tačiau šiuo metu šita vieta neerzino, nes buvo žiema, tad šviesiaplaukė jautėsi taip, lyg lankytųsi kokioje nors pievoje tarp paprastų medžių.
Kitiems diena buvo šalta, nes žiema. Sakurai - įprasta. Džiugu, jog giedra ir nežvarbi, nes jeigu lauke būdavo apniukę ir pūsdavo stiprus vėjas, strazdanė pastebėjo, jog kiti dažnai vaikščiodavo be nuotaikos.
Deja, bet nuotaikos šiandien neturėjo ir Sakura. Tačiau ne todėl, kad netrukus bus paskutinis jos ir Aurio Senklerio susitikimas mokytis transfigūracijos. Taip, varnanagei patiko mokytis su šiuo profesoriumi, tai jai tapo lyg kokia tradicija, su Auriu Senkleriu mergina jausdavosi neįprastai gerai, nors pastaruoju metu jie ir nenukrypdavo nuo temos ir beveik visą laiką stropiai mokydavosi, tik kartais kalba išeidavo arba apie ką nors iš ankstesnio Sakuros gyvenimo, arba apie muziką.
Ar Sakura neturėtų džiaugtis? Ji jautėsi pasistūmėjusi transfigūracijoje tiek, jog dabar yra žymiai mažesnė tikimybė, kad kas nors atsidurs jai po ranka ar įsmigs į ją. Aišku, dėl to mėlynakė gal ir būtų džiaugusis, bet šiandiena ir džiaugsmas atrodė nesuderinama.
Šią akimirką penkiolikmetė sėdėjo atsirėmusi į medį. Ilga megzta rusvos spalvos suknelė, baltas nertas rankinukas, o kas keisčiausia - makiažas ant veido. Šį rytą Sakura leido Dori, kad ji ją padažytų. Kažkokie veidą dengiantys milteliai užmaskavo raudonį, kuris dar buvo likęs nuo užvakarykščių smūgių, o juoda lipni košė ant blakstienų turėjo paslėpti užverktas akis. Kai Sakura paklausė Dori, kaip ji atrodo, draugė atsakė, kad žymiai geriau. O paskui vis tik pripažino, kad varnanagė atrodo siaubingai. Ji pasakė, kad vis tiek matosi, jog Sakura verkusi.
Dabar penktakursė jau nebežinojo, ar geras sprendimas buvo jai pasidažyti. Pirmiausia, jausmas buvo labai nemalonus, norėjosi viską nusivalyti. Atrodė, kad oda nekvėpuoja, kad akis puola kažkokie mašalai. Ir taip šiomis dienomis sunkios akys tapo dar sunkesnės. Baltapūkė tik norėjo, kad profesorius nepastebėtų, jog varnanagė buvo sumušta, kad nepastebėtų, jog ši jau porą dienų praverkusi. Dori sakė, kad vaikinai tokių dalykų nepastebi, na, visų tų makiažų, tačiau padažiusi Sakurą nebebuvo tuo tikra, mat, Dori žodžiais, makiažas paslėpė visas merginos strazdanas, o šiaip jau visiškai šviesios blakstienos dabar buvo tamsios ir atrodė tankios - visai kitoks žvilgsnis.
Ar transifigūracijos profesorius yra pastabus tokiems dalykams? Šito Sakura nežinojo. Ar jis jau gerai pažįsta Sakurą ir supras, kad kažkas atsitiko vien todėl, jog Sakura pasidažiusi? Juk ji įprastai nei už ką to nedarytų. Ji yra prieš tokius dalykus.
Ilgaplaukė bandė susikaupti. Atrodyti linksma ir laiminga, tačiau ašaros pačios kaupėsi akyse pagalvojus apie tą rytą miške. Mergina mintyse sau liepė neverkti, ji negalėjo parodyti jau tikriausiai tuoj ateisiančiam profesoriui, kad kažkas yra negerai, be to, jeigu ji verks, Dori sakė, kad išsiterlios visas veidas. Tad šią akimirką ji kaupė visas jėgas tam, kad neištrykštų nei viena ašara.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Liepos 27, 2022, 04:44:45 pm
Šeštadienio laikas kaip visada buvo visiškai aiškus. Tos pamokos tapo smagia rutina. Buvo neįprasta, kad ši mergaitė jam neprieštarauja ar nekelia kokių kitų problemų. O juk taip elgėsi beveik visi paaugliai, su kuriais Auris turėjo daugiau reikalų. Žodžiu buvo galima atsiduoti mokslui ir jos pažanga jaunąjį mokytoją džiugino.
Šiandien pamoka vyko lauke ir jis ėjo į sodą prie ežero. Rankoje nešėsi dėžutę su keliais daiktais. Ketino jai surengti šiokį tokį egzaminą ir pažiūrėti kaip jai seksis.
Tik priėjęs prie merginos pastebėjo kai ką neįprasto. Ji regis pradėjo dažytis. Daug paauglių mergaičių mėgo dažytis, bet Sakura to niekada nedarė. Auris įdėmiai nužvelgė mergaitę. Atrodė ji kažkaip prastai. Bet Senkleris dar nežinojo kas jam nepatinka.
- Sveikutė. Kaip tau sekasi? - Prašneko padėdamas dėžę ant žemės.
- Šiandien, kaip paskutinei pamokai norėčiau pažiūrėti ko pasiekei per visą laiką, kol mokėmės papildomai. Dėžėje yra visokie daiktai. Ir tau juos reikės pakeisti. Pirmai pradžiai galime pradėti nuo spalvos. Tada duosiu kitas užduotis. - Jis ištraukė iš dėžės molinį vazonėlį.
- Nuspalvink jį mėlyna spalva. - Pasakė jis.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Liepos 27, 2022, 06:02:17 pm
Štai ir jis. Auris Senkleris. Nešinas dėžute. Įprastai, kai jie susitikdavo, Sakuros veidą papuošdavo šypsena. Ir dabar mergina pamėgino ją išspausti, tačiau šypsnis pasirodė menkas.
- Sveiki, - atsakė.
Taigi, profesorius jos paklausė, kaip jai sekasi. Ar Sakura turi teisę meluoti ir dar tam žmogui, kuris visą rudenį ir dalį žiemos ją papildomai mokė? Žinoma, kad ne. Bet ir tiesos ji nusprendė nesakyti. Šviesiaplaukė buvo pastebėjusi, kad kartais kitam atsakius klausimu į klausimą kalba natūraliai pasisuka kita linkme. Tad ji pabandė tai padaryti.
- O kaip jums sekasi? - paklausė nieko neatsakiusi apie save.
Profesoriui pristačius užduotį baltapūkė linktelėjo. Šiaip ji būtų pasakiusi, kad jai patinka molis. Kad jis geriau už plastiką. Bet šiandien nesinorėjo sakyti nieko. Mintyse vis šmėsčiojo Meghan ir kūną tarpais tarsi pasiekdavo jos smūgių bangos.
Sakura paėmė vazonėlį ir rankos mostu bei burtažodžio pagalba vazonėlis iškart nusispalvino mėlynai. Tiesa, vietomis jis atrodė tarsi nublukęs, bet varnanagė jau buvo pripratusi prie to, kad ji netransfigūruoja idealiai. Susitaikė su tuo, kad ne viskas gali sektis puikiai. Tačiau vazonėlis buvo mėlynas. Ir nesužalojo jos rankos.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Liepos 30, 2022, 11:08:26 pm
Auris su šia mergaite leido gana daug laiko. Taigi manė, kad jau šiek tiek ją pažįsta. Nuo pat pirmos jų susitikimo minutės stebėjo ją. Sakura atrodė apmirusi? Arba paprasčiau sakant be ūpo.
- Man sekasi kaip visada. Lyg ir gerai. O kaip tu? Ar tau patinka žiema? Žiemą tiek mažai augalų, kuriuos gali rinkti. Ar lauki pavasario? - Bandė pasukti temą į gamtos pusę. Juk ji mėgo plepėti apie gamtą. Jeigu atsakys keliais žodžiais, jis įsitikins kad kas nors nutiko.
Bet ar reikėjo dar jam dėl ko nors tikintis? Sakura atliko Aurio duotą užduotį. Lengvai. Ir nieko. Jokių džiugesio emocijų. O juk ji per visas pamokas labai džiaugdavosi, kai kas nors pasisekdavo.
- Puiku. Visai lengvai pavyko. Dabar bus sunkiau. Įsivaizduok iš molio nulipdytą šuns statulėlę. Ir pakeisk vazoną. Paversk jį ta moline figūrėle. - Pasunkino merginos užduotį Auris. Žiūrint į Sakuros veidą jam pasirodė, kad jos akys atrodo užverktos.
- Ar nenorėtum man ko nors papasakoti? - Paklausė Auris.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 01, 2022, 06:26:05 pm
Auris Senkleris ir vėl paklausė, kaip Sakura, bet, laimei, po to pradėjo kalbėti apie žiemą, todėl mergina turėjo progą atsakyti būtent apie ją, o ne apie savo jausmus.
- Man patinka visi metų laikai, - tarė mergina.
Viena jos dalis lyg ir norėjo išsiplėsti apie kiekvieno metų laiko privalumus, tačiau širdyje tam noro strazdanė nejuto. Be to, jos mylima žiema dabar buvo paženklinta krauju. Norėjosi pasakyti, kad pavasario privalumas prieš žiemą dabar būtų tas, jog ant žolės nebūtų taip kraupiai raudonavęs merginos kraujas. Kaip ant sniego. Kaip užvakar, kai Meghan ją sužeidė.
- Pavasario laukiu, - pridūrė. Ir ji iš tikrųjų jo laukė. Šiandien į sniegą žiūrėti buvo sunku.
Varnanagė gavo kitą užduotį. Ji žvelgė į vazoną, o vietoj jo įsivaizdavo molinį šuniuką. Dar kartą mostelėjusi burtų lazdele ir ištarusi reikiamą burtažodį ji netrukus šalia savęs regėjo purvinai mėlyną molinio šuns statulėlę. Tiesa, trūko vienos letenos ir buvo nukirsta uodega. Bet vis tiek neblogai pavyko.
Regis, strazdanė turėjo džiaugtis, bet džiaugsmingai nesijautė. Kažkur giliai viduje kilo mintis, kad tikriausiai neblogai sekasi dėl to, jog dabar baltapūkė tiesiog nebebijo, kad koks nors daiktas jį transfigūruojant mokinę sužeis. Kaip ji gali bijoti tokio dalyko, kai visai neseniai įvyko žymiai baisesnis? Tačiau jau geriau būtų bijoti, nei šitaip jaustis, mintyse pagalvojo.
Profesoriui paklausus, ar Sakura nenorėtų jam ko nors papasakoti, merginos akys iškart apsiašarojo. Ji stengėsi valdytis, nepravirko, bet buvo akivaizdu, kad kažkas blogai. Nors ir taip jai tapo aišku, kad Auris Senkleris kažką pastebėjo.
Mergina tik papurtė galvą ir instinktyviai pasitempė suknelę kuo labiau žemyn, kad dar stipriau uždengtų sužeistą vietą ant kojos, nors ji ir taip buvo uždengta. Ji tik papurtė galvą taip atsakydama į profesoriaus klausimą.
- Na, kas toliau? - išlemeno įsmeigusi akis į dėžutę, kurią atsinešė profesorius.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 05, 2022, 12:18:50 am
Ji paklausė kas toliau. O Auris galvojo ką atsakyti. Kažkas ryškiai buvo blogai. Bet ar jo tai reikalas? Jo reikalas mokyti apie transfigūraciją. Jau ir taip per ne lyg įklimpo domėdamasis kiekvieno nelaimėlio mokinio reikalais. Jau ir taip nebūtų galėjęs tiesiog susikrauti daiktų ir išlėkti iš šios mokyklos. Kaip iš bet kokios kitos savo darbovietės. Jam patiko būti atokiai nuo žmonių. Lyg ir domėtis jais, bet išties būti atokiai. Tik atėjus į mokyklą paaiškėjo, kad tai nebeįmanoma. Taigi ar dabar jam reikia klausinėti Sakuros kodėl ji atrodo tokia nusiminusi? Bet ji tikrai atrodė tokia liūdna. Auris pastebėjo, kad akyse jai pradėjo kauptis ašaros. Tai matyt buvo tikrai kas nors rimto. Negalėjo jis apsimesti, kad to nepastebi. Ne tai kad negalėjo. Gal tiesiog nenorėjo. Bet atkakliai kamantinėti neatrodė geras sprendimas. Todėl tik pasakė.
- Gerai. Bet jei kartais norėsi pasikalbėti pasakyk. Ar tu dabar tikrai nori tęsti šią pamoką? Galbūt galėtume ją perkelti į kitą laiką?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 08, 2022, 07:08:47 pm
Sakura ir toliau žiūrėjo į profesoriaus atsineštą dėžutę. Tačiau Auris Senkleris, regis, neskubėjo skirti merginai naujos užduoties. Jis pasakė, kad Sakura sakytų, jeigu norės pasikalbėti. Žinoma, pasikalbėti su transfigūracijos profesoriumi Sakura norėdavo visada. Na, galbūt išskyrus šias dienas. Tačiau juk jis turėjo omenyje pokalbį apie tai, kas šviesiaplaukei atsitiko. Jis matė, kad kažkas ne taip. O pasakoti apie mišką ir kas jame buvo baltapūkė nenorėjo niekam. Tikėjosi, kad ir Dori neprasitars.
Penkiolikmetė atsiduso, kai Auris Senkleris paklausė, ar ji norėtų dabar tęsti pamoką. Pasiūlė ją perkelti į kitą kartą. Mergina neatsakė nieko, tik gūžtelėjo pečiais. Dori minėjo, kad strazdanė geriau perkeltų šią pamoką. Siūlė pameluoti profesoriui, kad serga. Bet ji nenorėjo to daryti. Nenorėjo meluoti nei Auriui Senkleriui, nei kam nors kitam.
- Kaip norite, - galiausiai išlemeno.
Mėlynakė giliai įkvėpė. Kelioms akimirkoms ištiesė kojas ir užsimerkė. Stengėsi atsipalaiduoti. Atsimerkusi pastebėjo, kad matosi jos žaizda. Greitai ją paslėpė atgal po suknele. Beliko tikėtis, kad profesorius to nepastebėjo.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 09, 2022, 03:15:32 pm
Auris pajuto, kad pradeda nervintis. Tuojau neteks kantrybės ir nežiūrėdamas į kažkokias Sakuros krizes tiesiog ims tęsti pamoką. Taip gal ir reikėtų. Padarys jie visas užduotis, kurias buvo nusimatęs ir tada jau jis trauks savais keliais. Paprasta. Kaip norite. Labai man čia reikia. Ir taip turiu ką veikt be tavęs.
Tik staiga pastebėjo tai, ko vos nepraleido per savo nervus. Tai buvo žaizda ant merginos kojos. Pastebėjo ir tai kaip staigiai ji paslėpė tą sužalojimą. Lyg nenorėtų, kad tasai būtų pastebėtas.
Nieko nesakydamas jis tiesiog išsitraukė lazdelę. Norėjo matyti jos veidą be jokių dažų. Gal tai ir perdėta, jei nieko neišvys, tai ką tada reikės jai pasakyti? Bet apie tai bus galima pagalvoti vėliau. Gal nebūtų nieko daręs. sureikšminęs to makiažo. Bet ji atrodė tokia viskam abejinga, ir tos ašaros, kurias pastebėjo kaupiantis akyse. Ir ta žaizda.
- Evanesco. - Tarė norėdamas pradanginti jos makiažą.
- Ar tave kas nors skriaudžia? - Tik tada paklausė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 09, 2022, 03:40:20 pm
Sakurai atrodė, kad profesorius pradėjo nervuotis. Mergina nenorėjo jo erzinti. Šviesiaplaukės ir transfigūracijos profesoriaus santykis jai atrodė toks tyras ir gražus. Dabar ji ėmė kaltinti save, kad nesugebėjo nuslėpti emocijų. Kad nesugebėjo susikaupti ir bent šiai valandėlei negalvoti apie mišką bei Meghan.
Strazdanė pamatė, kad į žaizdą vis dėlto Auris Senkleris pažvelgė. Ir čia viduje pasijautė dar didesnis nusivylimas savimi. Norėjosi atsistoti ir pasileisti laukais ar miškais bei mažiausiai savaitę negrįžti pilį.
Mėlynakė jau norėjo stotis. Atsiprašyti, pasakyti, kad blogai jaučiasi. Kad gal tegul jiedu susitinka kitą kartą. Juk tai nebūtų melas, ar ne? Juk Sakura iš tiesų blogai jaučiasi. Bet. Bet profesorius buvo pirmesnis.
Staiga varnanagė pajuto, kad jos veido oda ir vėl gali kvėpuoti. Kad blakstienos nėra sulipusios ir sunkios. Kad mirksėti lengva taip kaip anksčiau. Iš pradžių ji nesuprato, kas įvyko. Akyse šmėstelėjo nuostaba, mergina ėmė čiupinėtis savo veidą. Tada suvokė, kad profesorius kerais panaikino jos makiažą.
Baltapūkė žinojo, kad dabar Auris Senkleris galėjo visu gražumu matyti jos užverktas akis ir ant žando likusį raudonį. Ji nuleido galvą, užsidengė delnais veidą. Į klausimą nieko neatsakė. Galiausiai pripažino sau, kad nebėra tikslo slėpti. Jis matė. Jis viską pamatė.
Pakėlusi galvą ir atsidengusi savo tikrąjį, strazdanomis nusėtą veidą, penktakursė paklausė:
- Kodėl jūs tai padarėte? Taip negalima, - balsas buvo sumišęs.
Viduje kažkas kaupėsi. Kažkas keisto. Nepatirto, nepažįstamo. Hogvartse ji matydavo daug mokinių, kurie šaukdavo ir trankydavosi, tačiau pačiai taip elgtis noras neužeidavo. Dabar mergina juto, kad toks noras skverbiasi į ją nuo pat rankų pirštų galiukų tarsi užliedamas visą kūną.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 09, 2022, 04:25:58 pm
Dabar jau Auris galėjo matyti tikrąjį jos veidą. Akys buvo užverktos, matėsi smūgio žymė. Kas dabar galėjo su ja taip pasielgti? Kam ji galėjo užkliūti? Pasidarė ir pikta ir liūdnoka.
Iš pradžių Sakura atrodė labai nustebusi. Paskui gal supykusi. Negalima. Taip. Tikriausiai negalima taip elgtis. Svarstė vis dar neatsakydamas į ore pakibusį merginos klausimą. Bet aš norėjau įsitikinti. Čia ne argumentas. Kalbėjosi su savimi. Ji ryškiai nenorėjo, kad kas nors matytų visą tai. Taip. Jokie žmonės nenori, kad kitas pamatytų tokius dalykus. Ir paskui, kai smurtas vėl pasikartoja tai kenčia. Ir paskui vėl ir vėl. Jei kokie mokiniai tyčiojasi iš šios basakojės keistuolės ir mato, kad ji tai slepia, tai galimai pakartos tai ir dar kartą. Paskui dar kartą. Ir dar. Pavers jos gyvenimą pragaru. O tu tikras patyčių ekspertas po galais... Aš niekada nesikabinėdavau prie tokių kaip ji.
- Kodėl taip padariau? - Pagaliau prašneko.
- Tikriausiai todėl, kad. Kad jei tai patyrei kartą, bus ir antras. O gal ir trečias. Žmogus, kuris mato, kad slepiesi ir nesigini puls ir kitą kartą. Labai patogu ant tokio žmogaus išsilieti. Jis vis tiek niekam nepasiskųs. Gerai, sutinku. Neturėjau nuvalyti tau veido prieš tavo valią. Bet. Na aš tiesiog žinau kaip būna. Jei tu slėpsi viską, nieko nedarysi, viskas gali pasikartoti. - Jei žinoma aš teisingai spėju. Ir jei žinoma tai tikrai mokinių darbas.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 09, 2022, 09:34:24 pm
Sakura laikėsi iš visų jėgų. Galiausiai tas beateinantis pykčio jausmas paliko varnanagę. Šią akimirką ji drebėjo, bet ne todėl, kad būtų šalta. Drebulys ėmė krėsti klausantis profesoriaus žodžių. Ji nepagalvojo apie tai, kad Meghan ką nors panašaus galėtų padaryti dar kartą. Ar galėtų? Ar dabar Sakura turėtų saugotis? Neiti į mišką? Visada būti tarp žmonių? Ar tai įmanoma?
- Aš... aš... - mergina bandė kalbėti, bet tai buvo sudėtinga. Ji kelis kartus giliai įkvėpė. - Aš tik norėjau susidraugauti, - galiausiai pasakė ir nusivalė kelias ką tik iš akių ištryškusias ašaras. - Kai kurie žmonės yra blogi, - šviesiaplaukė atsistojo ir ėmė mindžikuoti. - Juk kai kurie žmonės tikrai blogi, ar ne, profesoriau? - pažvelgė į Aurį Senklerį. - Tik aš to nesupratau. Nenorėjau pripažinti. Pas mus pievoje tokių dalykų nebuvo. Kartais aš noriu namo. Bet per tą laiką, kol mokausi Hogvartse, aš suvokiau, kad namuose ir pievoje pakankamai nuobodu, - atviravo. - Nors ir saugu, bet nuobodu, - atsiduso. - Aš daugeliui atrodau keista, suprantate? O dabar pradedu manyti, jog esu dar ir kvaila, - pažvelgė kažkur į tolį.
Iš tiesų. Sakura vakar permąstė viską, kas įvyko. Ką sakė Meghan. Ką sakė Dori. Žinoma, ji suprato, kad tokio Meghan elgesio nenusipelnė. Jis išties nebuvo teisingas. Tačiau pati strazdanė neatpažino ženklų, kad prie Meghan lįsti nederėjo. Arba tada oloje su Dori. Ji nesuprato, kad klastuolė melavo.
Dabar Sakura jau žinojo, kad yra naivi. Ir dažnai - įkyri. Šiandien ji jau suvokė, kad bendravimas kitiems yra visiškai įprastas dalykas. Kad Sakura nėra dovana kiekvienam žmogui, kaip kad kiekvienas žmogus yra jai. Ir kad ne visi nusiteikę tapti jos draugais. Viduje baltapūkė ėmė jausti gėdą prisiminusi pirmus mėnesius Hogvartse. Juk ji norėjo arba apkabinti kiekvieną sutiktą žmogų, arba aiškindavo kitiems, kaip jie turėtų gyventi.
- Kartais aš galvoju, kad būtų paprasčiausia imti, apsiauti batus ir valgyti cukrų. Būti kaip visiems, - ir vėl prabilo. - Bet aš negaliu. Tiesiog negaliu. Beveik visos merginos dažosi. Dori sakė, kad atrodau kaip be veido, nes mano antakių beveik nesimato, o blakstienos per šviesios. Bet kai jūs man kerais nuėmėte šituos klijus nuo veido, man iškart pasidarė geriau. Aš nežinau, kaip man gyventi. Galbūt tikrai mano vieta tik pievoje, - Sakura ir vėl atsisėdo bei atsirėmė į medį.
Viduje pasidarė daug lengviau, kai ji su kažkuo apie tai pasikalbėjo. Išliejo savo jausmus. Tai, kas slegia. Tačiau ar mėlynakė elgėsi teisingai? Juk Auris Senkleris - profesorius.
- Aš atsiprašau, - pasakė. - Žinau, kad turėtume kalbėti tik apie transfigūraciją. Atleiskite, kad užkraunu jums savo bėdas.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 09, 2022, 10:57:00 pm
Auriui pradėjo skaudėti galvą. Nuo minčių, kurios jį apniko visu smarkumu. Kažkodėl Sakura jam priminė Džamilę. Tokią pat trapią, naivią. Ją Auris įvėlė į Dolohovų reikalus.  O taip Sakura, būna blogų žmonių. Pavyzdžiui aš. Ir kas būtų, jei žinotum koks aš esu iš tiesų?
- Nurimk gerai? Pagalvok dabar logiškai. Visą gyvenimą gyvenai pasaulyje, kuriame visi tavo draugai. Kuriame padėdavot vieni kitiems. Na nežinau. Man tai panašu į gentį. Viskuo dalindavotės ar ne? Tiek daiktais, tiek jausmais. Ir staiga patekai į šį, didelį pasaulį. Kuriame žmonės galvoja visai ne taip, kaip tavo įprastoje aplinkoje. Žinoma, kad čia tau iškyla įvairiausių sunkumų. Ir bendraujant ir šiaip. Bet dėl to negalima sakyti, kad esi kvaila. Tu tik bandai gyventi tau įprastą gyvenimą. Ar tėvas tave palaiko? - Staiga paklausė raudonplaukis.
- Ar sakei jam tai, ką man dabar sakai? Sakura, pievoje gyvenai ne vienerius metus. O čia tu tik pradedi gyventi. Pievoje juk visus pažinojai visą gyvenimą ar ne? O čia visi žmonės labai skirtingi. Jų labai daug. Negali visų suprasti. Bent jau taip greitai visko perprasti. Kaip tu ir sakei. Žmonių yra visokių. Blogų taip pat. Yra ir gerų. Žinai, kartais tie, kuriems dėl ko nors labai skaudu išlieja pyktį ant kitų. Tai nepateisinama, bet taip kartais būna. Jausmų pasaulis. Na jis toks gilus ir painus. Ir tai suprantama, kad tu kartais ne viską supranti. Kartais žmonės patys savęs nesupranta. - Šyptelėjo jis.
- Dabar turi įsisąmoninti, kad deja pasaulis nėra toks atviras ir geraširdiškas kaip tavo pieva. Ir kad savo gyvenime dar sutiksi visokių žmonių. - Apie jos sumušimus Auris nekalbėjo. Nes pasirodo buvo ir kitų problemų daugybė. Norėjo žinoti kas ten atsitiko. Koks mokinys su ja taip pasielgė. Tikėjosi, kad pati pasakys, kada to norės.
- Neturi savęs keisti tam, kad atrodytum kaip dauguma. Nori ir vaikščiok basomis. Nenori ir nesidažyk. Tai niekam nekenkia. Gal žmonės ir stebėsis tavimi, bet tai jau jų problemos. - Dėžutė su daiktais liko pamiršta ant žolės. Ji dabar Auriui buvo paskutinėje vietoje.
- Juk Sakiau, kad galime bet kada pasikalbėti jei tau reikia. Pamoką galima ir nukelti, nieko čia tokio.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 10, 2022, 12:21:04 am
Jiedu kalbėjosi.
- Mes nebuvom gentis. Ir nebuvom sekta, - pasakė Sakura. - Mes tiesiog... mes tiesiog gyvenom. Ramiai. Gražiai. Saugiai.
Šviesiaplaukė nenorėjo per daug pasakotis apie tai, kiek ji dalindavosi savo jausmais su kitais pievoje. Nenorėjo, nes... nes ji nesidalindavo. Ji buvo linkusi daug ką laikyti savyje. Ji nei karto nedrįso padainuoti prie mamos. Ir Auris Senkleris buvo vienintelis žmogus, kuris girdėjo ją tai darant. Taip pat vienintelis žmogus, su kuriuo ji taip atvirai pasidalino savo jausmais. Ji nenorėjo jam to sakyti, nes bijojo atbaidyti. Bijojo, kad tuomet profesorius pasijus taip, lyg Sakura būtų peržengusi ribą.
- Na, tėtis... - nedrąsiai prabilo. - Dabar jam šiek tiek lengviau priprasti... prie manęs. Bet, žinote, mes nesikalbame apie tai. Aš... aš negalėčiau su juo kalbėtis apie tai... apie ką mes dabar kalbamės.
Sakura linksėjo Auriui Senkleriui jam su ja besikalbant. Jo balsas taip ramino baltapūkę. Ji pasijuto suprasta, ne viena, saugesnė. Veide pasirodė mažas liūdnokas šypsnis, tačiau tuo pačiu metu varnanagė glostė savo žaizdą ant kojos pati to net nejausdama.
Akimirką ji norėjo prišokti prie profesoriaus ir jį apkabinti. Taip, kaip buvo apkabinusi kelias savo drauges. Tačiau ji žinojo, kad taip daryti nedera. Jau bent kažkiek suprato šį pasaulį ir nutuokė, kad apkabinimas būtų nesuprastas. Ėmė svarstyti, ar Auris Senkleris galėtų būti jos draugas. Ar ji galėtų su juo kalbėtis taip, kaip kalbasi su Nelanna, su Dori, su Gruode. Papokštauti. Nuveikti ką nors smagaus. Ne, negalėčiau, mintyse pagalvojo. Negalėčiau, nes mes nesame ir nebūsime lygūs. Jis yra profesorius, o aš mokinė. Tačiau glumino tai, kad vis dėlto šiam žmogui ji galėjo pasakyti daugiau nei bet kuriai savo draugei. Sakurai buvo lengva atverti transfigūracijos profesoriui savo jausmus.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 12, 2022, 12:23:20 am
Ir kodėl dabar tos mintys sukosi apie Džamilę? Reikėjo susitelkti į kitą žmogų. Kažkodėl Auris prisiminė tai, ką turėjo padaryti kažkada seniai, regis prieš šimtą metų. Ak, dabar niekas nebūtų privertęs pakelti lazdelės prieš tą beginklę merginą. Niekada. Nei už ką. Kaip viską pakeitė tie keli metai mokykloje. O regis dar tada, kai sužinojo, jog mergina sugrįžo į Londoną ketino jos ieškoti. Ir kas tada? Ką būčiau daręs?
- Taip taip. Nesakau, kad jūs gentis. Tik lyginu. - Šyptelėjo jai. Buvo kažkaip gaila, kad Sakura dabar turi kalbėtis su juo. Su žmogumi, kuris nėra tikras nei dėl savo gyvenimo, nei dėl ateities. Atrodė, kad  geriau tai darytų su savo tėvu.
- Tėvo nebuvo su tavimi pievoje? Niekada? - Priprasti? Jam reikia pratintis prie savo mielos ir geraširdės dukters? Keistuolis.
- Klausyk, ar tu. Na ar savo tėvą sutikai tik tada, kai nebegalėjai gyventi kartu su mama pievoje? - Pasitikslino. Apie jos šeimą Auris taip ir nebeklausinėjo nuo tos pirmos pamokos.
- Ar dar skauda? - Paklausė apie žaizdą ant kojos.
- Reiktų pagydyti.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 14, 2022, 08:47:12 am
Šviesūs varnanagės antakiai šiek tiek susiraukė, kai profesorius ėmė klausinėti apie tėtį. Ji nesijautė tokia maža, kad jai reikėtų kurio nors iš tėvų išklausymo. Ji norėjo būti išklausyta kokio nors draugo. Žinoma, Aurio Senklerio. Bet jis ne draugas. Jis profesorius, kuris nori tau padėti kaip ir bet kokiam kitam mokiniui, pasakė sau mintyse.
- Ne, tėtis niekada nesilankė pievoje. Jam negalima. Jis ir sako, kad mes esame sekta, sako, kad... - staiga Sakura užsikirto. - Žodžiu, jie nelabai sutaria. Mano tėvai. Ir taip, su savo tėčiu susipažinau tik praeitais metais. Man patinka pas tėtį. Tik nepatinka jo namai, kurie yra visiškai dirbtiniai, tas Londonas... Mano tėtis gamina magiškus baldus, kurie transformuojasi. Visi tuo žavisi, o aš ne. Kaip galiu žavėtis kampine sofa, kuri pavirsta dvigule lova, jei geriausia lova iš tikrųjų yra iš šiaudų?
Tada strazdanė pagalvojo, kad ir jos tėtis, kaip ir dabar su ja esantis žmogus, gerai turėtų mokėti transfigūraciją. Juk tokių baldų gamyboje jos turėtų daug reikėti, ar ne?
Mergina vos vos šyptelėjo, kai profesorius paklausė, ar dar skauda koją.
- Šiek tiek skauda. Tačiau nenoriu į ligoninę, - pasakė ir tikėjosi, kad Auris Senkleris pats išgydys. Norėjo to.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 15, 2022, 02:57:27 pm
Jos šeimos situacija Auriui atrodė painoka ir sudėtinga.
- Bet kodėl jam negalima lankytis pievoje? Gal jei ten pabūtų kokį savaitgalį suprastų, kad nieko ten blogo nėra. Kad žmonės tiesiog pasirinko savo gyvenimo būdą ir viskas. - Viskas čia suprantama. Jei tėvas ir dukra nelabai sutarė, jei tėvas vis blogai atsiliepia apie merginos buvusius namus, tai faktas, kad dabar gyvendama naujoje visai nepatinkančioje vietoje ji jaučiasi dar prasčiau, nei gal galėtų.
- Bet juk tai įdomi profesija. Reikalauja kūrybingumo. Tikriausiai reikia įdėti daug kerų, kad baldas pasikeistų į kitokį nei buvo. Žinai, taip jau yra, kad žmonėms reikia visokių daiktų. Tau gal tai keista, bet jiems ne. Juk tavęs jų niekas negali priversti pirkti ar ne? Kaip manai, ar negalėtum derinti visko tarpusavy? Bent jau kiek nors. Nejau nėra nieko, kas tau patiktų šiuolaikiniame mieste? - Tą jos žaizdą reikėjo apžiūrėti. Ir dezinfekuoti tikriausiai.
- Bet tau kaip tik reikėtų nueiti į ligoninę. Ten ją pagydytų patikimai ir greitai. Bet jei jau taip nenori, galiu aš tai padaryti. Vis tiek reikėtų ją užgydyti. Ir Sakura, dabar jau rimtai tau sakau. Jei dabar nenori, palikim tą temą ramybėje. Nekamantinėsiu tavęs kas ten tiksliai tau nutiko. Bet jei kada nors tai pasikartotų. Turi kam nors pasisakyti. Savo koledžo vadovei, kokiam mokytojui ar savo tėvams nežinau. Nes to negalima leisti. Niekas neturi teisės tavęs ar kito mokinio žaloti.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 15, 2022, 06:35:34 pm
Auris Senkleris, regis, ieškojo būdų, kaip išspręsti problemas baltapūkės šeimoje. Tačiau jis nežinojo, kas yra pieva.
- Jeigu aš mokysiuosi Hogvartse, nebegalėsiu gyventi pievoje, - pasakė. - Galėsiu ten užsukti, nes gyvenau. Bet jeigu noriu gyventi pievoje, aš negaliu turėti jokio ryšio su šituo pasauliu, suprantate? Ir niekas iš šio pasaulio negali ateiti tenais. Nebent to, kuris gyvena ar gyveno pievoje, išrinktasis. Tad jeigu mano tėvai būtų kartu, tuomet tėtis galėtų apsilankyti pievoje. O dabar negali. Mes nepriimame svečių. Įsivaizduokite, kas darytųsi, jeigu galėtų užsukti kas panorėjęs, - atsiduso pagalvojusi apie save užvakar, kai buvo pririšta prie medžio.
Sakura jautėsi keistai, kai profesorius jos klausinėjo.
- Nenoriu įžeisti, bet žmonės naudoja daug nereikalingų daiktų, - toliau kalbėjo. - Mano tėčio gaminami baldai yra nereikalingi. O čia...
Šviesiaplaukė susimąstė, kas jai patinka šiuolaikiniame pasaulyje. Prieš kelias dienas būtų atsakiusi, kad žmonės. Dabar, deja, ji to pasakyti nebegalėjo, todėl į tą klausimą nieko taip ir neatsakė.
- Tikrai nenoriu į ligoninę, - patikino. - Bet jeigu liepsite, eisiu, - atsidengė žaizdą. - Jeigu tai pasikartos, ar... ar galėsiu pasakyti jums? - paklausė.
Nors jeigu tai pasikartotų, tikriausiai grįžčiau į pievą, mintyse pagalvojo.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 15, 2022, 10:04:07 pm
Na, jei jam nebūtų leista apsilankyti pievoje, tai gal nekeista, kad vyrukui ji atrodo kaip sekta. Svarstė Auris. Nors pasukus galvą galima suprasti, kad tie žmonės tikriausiai nori tik apsisaugoti nuo išorinio pasaulio ar blogų žmonių. Bet visgi keista. Juk tas žmogus jos tėvas. O Sakura ten praleido visą gyvenimą. Tai ką, nebūtų galima jo įsileisti? Tik trumpam? Keista vieta.
- Suprantu. Bet žinai. Jis juk tavo tėvas. Nėra kažkoks pašalietis. Na taip, jūs aišku nesimatėte, jo nebuvo tavo gyvenime. Bet dabar esi su juo. Argi pievoje jam nebūtų galima padaryti išimties? - Aišku ne jai tokius dalykus spręsti. Toliau galvojo Auris.
- Šiuo pasauliu irgi galima mėgautis. Menas, muzika. Tai gražūs ir nuostabūs potyriai. Kaip jau ir sakiau. Tau nereikia turėti visko, ko nori šiuolaikiniai žmonės. Bet juk kai ką galima bandyti suderinti. Pavaikščioti į koncertus atviroje erdvėje, kur nors aikštėse ar parkuose. Pasižvalgyti po muziejus ar parodas. Apsilankyti kokiuose nors įdomiuose renginiuose. Taip gal geriau pažintum pasaulį, kuriame dabar atsiradai. - Jai paklausus ar galėtų jam pasakyti, jei pasikartotų dar koks išpuolis Auris žinoma linktelėjo sutikdamas.
- Taip žinoma. - Dar pridūrė.
- Žinai, Galbūt, kad geriau imtumėt sutarti su tėvu gali paprašyti, kad jis tau padėtų praktikuotis transfigūraciją per atostogas? Žinau kerėti vasarą negali. Bet jis tau gali duoti kokių patarimų, sudaryti kokį užduotyną, kurį padarytum mokykloje ir paskui papasakotum jam kaip tau sekėsi. Jei gamina tokius baldus, tai tikriausiai daug žino apie transfigūraciją.
Auris neliepė jai eiti į ligoninę. Nors gal taip būtų buvę geriau.
- Accio mėlynių išėmiklį. Accio dezinfekcinį eliksyrą. - Pasakė ir po kurio laiko du buteliukai atzvimbė iš jo kabineto.
- Šituo pasitepk veidą, kad neliktų žymių. - Padavė jai mėlynių išėmiklį pirktą Vizlių pokštų krautuvėje. Tada užlašino skysčio iš antrojo buteliuko jai ant žaizdos ir kiek palaukęs pasakė.-
- Vulnera Sanentur. - Žaizda nuo burtažodžio turėjo užsitraukti.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 17, 2022, 02:37:16 pm
- Jokiu būdu, - Sakura rimtai papurtė galvą. - Pievoje nebūna išimčių.
Kai profesorius ėmė kalbėti apie meną, muziką, koncertus, muziejus, parodas ir renginius, mergina tarė:
- Negaliu. Visa tai žmogaus dirbtinai sukurta. Ne, - ir vėl papurtė galvą.
Tačiau turėjo pripažinti, kad skaitant apie tai literatūrą strazdanę sudomino viskas: pradedant paveikslais, tęsiant muzikos instrumentais ir baigiant muziejais, kuriuose pilna visokių statulų. Bet visą šitą susidomėjimą penktakursė bandė nustumti šalin. Kaip aš galėčiau mėgautis tuo, ką sukūrė žmogus, darkydamas gamtą, mintyse galvojo ji. Juk visa tai yra nenatūralu. Ten, kur stovi muziejaus pastatai, turėtų būti miškai. Vasarą Londone mačiau vaiką, grojantį dūdele. Ir ji buvo iš plastiko! Iš plastiko, atsiduso galvoje užbaigusi mintį.
- Nenoriu mokytis su tėčiu, - Levins šiek tiek susiraukė.
Ji galėtų mokytis su draugėmis, su Auriu Senkleriu ar net viena. Bet su tėčiu to daryti tikrai nenorėjo.
Netrukus Sakura jau tepėsi veidą mėlynių išėmikliu, bet ėmė įtarti, kad jis tikrai nebus natūralus. Reikėjo atsisakyti ir ligoninės, ir profesoriaus pagalbos, pagalvojo. O kažkoks skystis kartu su burtažodžiu užtraukė jai žaizdą.
- Ačiū, - pasakė.
Mintys nuo to baisaus įvykio šiek tiek atitolo. Dabar Sakura galvojo apie muzikos isntrumentus, su menu susijusius pasisėdėjimus ir mėlynių išėmiklio sudėtį.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 20, 2022, 12:22:56 pm
Pievos taisyklės jam atrodė gal kiek per griežtos. Auris suprato kodėl jie nenori įsileisti nepažįstamų žmonių. Bet jam atrodė, kad kartais galima padaryti kokią išimtį. Aišku, jis nepažinojo jos tėvo ir nežinia kas jam galėtų ateiti į galvą. Gal jam dar labiau viskas nepatiktų. Būtų įdomu išgirsti ir jo nuomonę. Manė jis.
- Gal ir sukurta žmogaus. Bet ar tai taip kenksminga? Menai gyvuoja nuo labai senų laikų. Net urvuose, kur gyveno žmonės randama piešinių. Man atrodo yra blogesnių dalykų nei piešiniai ar muziejai ar kas panašaus. Jei taip, tai vadinasi neturėtų būti ir knygų ar ne? Jos juk iš popieriaus. O jis daromas iš medžio. Tai irgi nėra natūralus produktas, jis irgi žmogaus sukurtas. Bet juk skaityti yra taip gera ar ne? Raštas, mokslas, menas verčia žmogų galvoti, mąstyti. Ką nors kurti. Ar pievoje buvo knygų? - Ji nenorėjo mokytis su tėvu. Auris neketino įkalbinėti.
Merginos žaizda sugijo. Jis paėmė mėlynių išėmiklį ir išdangino atgal į mokyklą.
- Nėra už ką. Na, tai ar nori dar mokytis? Ar visgi atidėkim pamoką kitai dienai?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Sakura Levins Rugpjūčio 23, 2022, 01:54:06 pm
- Žinoma, knygų buvo, - patikino šviesiaplaukė. - Knygos yra naudingos, dėl to galima paaukoti dalį medžių. Skaityti žmogui reikia. Tačiau egzistuoja daug dalykų, kurie žmogui nėra reikalingi. Ir ypač tie visi pastatai, kurių gausu Londone. O asfaltas! Jo galėtų išvis nebūti. Man jis labai nepatinka. Jis labai darko gamtą.
Profesoriui paklausus, ar Sakura norėtų mokytis, ar atidėti pamoką kitai dienai, mergina susimąstė. Mokytis jai patiko, tad nebūtų taip blogai daryti tai šiandien. Galbūt tai net padėtų nukreipti mintis kitur. Tačiau pagalvojus apie tai, kad jeigu šiandien jiedu nesimokys, o susitiks dar kartą, strazdanė nusprendė atidėti mokymąsi kitam kartui.
- Galbūt atidėkime, - nedrąsiai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 24, 2022, 10:35:30 pm
- Aha, tai knygos visgi naudingos. Matai Sakura, taip galvoji turbūt todėl, kad mėgsti skaityti. Ir tai tau buvo įprasta visą gyvenimą. Todėl sakau tau dar kartą. Reikia pabandyti prisijaukinti šiuolaikinį pasaulį. Ne viską žinoma, kaip ir kalbėjome. Bet kai ką galima išbandyti. - Pats Senkleris nenorėjo gyventi pasaulyje be puikiųjų asfaltuotų kelių. Kaip tada galėčiau raižyti po gatves su savo motociklu? Bet apie visus tuos dalykus neketino su ja dabar aiškintis. Auris svarstė apie kur kas svarbesnius dalykus. Apie asmenį įtaisiusį jai tuos sužalojimus. Apie jos kategoriškai nusiteikusį tėvą. Tikrai būtų įdomu su juo šnektelt. Manė jis. Na, tas tipas ir jo dukrelė turi bendrą ryškų bruožą. Tai užsispyrimas.
- Gerai. Tada susitiksim kitą kartą. - Tarė ir atsikėlė nuo žolės. Ar teisingai dabar padariau? Ar turėjau išgauti to mokinio vardą? Kiek mažai turiu patyrimo. Galvojo Auris. Ir vėl manė, kad jam kartais tikrai reikėtų kokio patarėjo. Tokio, kuris patyręs šiame darbe ir galėtų atsakyti į Aurio klausimus.
- Tik būk gera, jei kada nors gyvenime patirtum ką panašaus. Turiu galvoje tą nutikimą. nedangstyk to mokinio. - Pasakė raudonplaukis.
- Iki Sakura. - Atsisveikino ir jie išsiskyrė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Sausio 04, 2024, 10:49:25 pm
Rugsėjo antrą dieną, po pamokų jis ir Timotis išėjo laukan. Auris pasiėmė žaislų, juos sudėjo į maišelį ir dabar jie atkeliavo į šią visai jaukią vietą.
- Jei nori obuoliuko ar dar ko, tai gali imti. - Pasakė. Auriui nelabai patiko mintis, kad tiek laiko Timotis leidžia viduje, bibliotekoje. Ot rimtuolis užaugs. Galvojo. Kokia vaikystė, kai tūnai vienas, tyloje, negali juoktis ir žaisti. Ne, Auriui  nepatiko tokios perspektyvos. Bet Kaip rasti Timočiui žaidimų draugų? Iš kur galėtų ištraukti panašaus amžiaus vaikų? Leisti į kokį tolimą savaitinį darželį? O gal... Bet ar jis ten nebus vienišas? Jam visur bus gerai be manęs. Taigi gal? Bet tada jis visai nematys Eion, Henriko.
Senkleris išbėrė mašinėles ir kitokius žaisliukus ant žolės.
- Gal nori palenktyniauti? - Paklausė rodydamas į mašinėles.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Timotis Senkleris Sausio 11, 2024, 06:16:54 pm
Kol didelis Auris vesdavo pamokas, būdavo baisiai nuobodu. Tą laiką vaikas praleisdavo kambaryje, dar galėjo nueiti į kabinetą. Tačiau tos patalpos jam buvo jau stipriai nusibodusios. Aišku, Timotis nieko dėl to nesakydavo.
Šiandien Auris Timotį atsivedė į gražią vietą. Vaikui čia patiko, tačiau vasarą jis nemažai laiko praleido lauke ir buvo pasiilgęs Hogvartso. Geriau jau brolis būtų palikęs Timotį bibliotekoje. Galbūt tada berniukas susitiktų Henriką ar kokį nors kitą vaiką.
- Gerai, - atsakė mažasis Senkleris.
Pikologė padėjo Timočiui suprasti, kad didelis brolis nori su juo žaisti. Tai atrodė labai keista, tačiau domino. Aišku, Timotis jautėsi nedrąsiai.
Berniukas paėmė raudoną mašinėlę ir pamiršęs sulaukti lenktynių pradžios pradėjo lėtai važiuoti. Buvo linkęs leisti Auriui iškart jį pralenkti, mat bijojo, kad pralaimėdamas brolis supyks.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 11, 2024, 06:21:01 pm
Siaubingai plyšo galva. Juzefas neturėjo pasiėmęs eliksyro nuo pagirių. Virti jo, aišku, šiandien tikrai neketino. Be to, net nebūtų sugebėjęs. Gerai bent tiek, kad šią dieną jam nereikėjo vesti pamokų. Kadangi vykdamas su vaikais į Londoną pasisavins kitų profesorių pamokų laiką, savo laiką jis atidavė kolegoms šiandien bei atiduos rytoj. Džiaugėsi, kad pavyko susikeisti.
Vakar vakare grįžęs į miegamąjį iškart smigo. Miegojo ilgai. Paskui išgėrė gal pusantro litro moliūgų sulčių ir toliau miegojo. O dabar išlindo į lauką, norėjosi prasikvėpuoti grynu oru. Ir kokį sultingą obuolį sutriaukšti.
Šiaip iš vakar tikrai viską neblogai prisiminė. Bet buvo gėda. Prieš visus. Nes išgirdo, jog kalbos jau pasklido po mokyklą. Kažkas iš mokinių vakar jį ir Morgan matė girtus besišlaistančius po pilį. Ką galvos Walgunas, jei sužinos?
Buvo įdomu, kaip jaučiasi kolegė. Pasibuvimo pabaigoje ji ėmė šūkauti, tačiau dabar Juzefas jautėsi kaltas, nors tada supyko. Gėrė su ja kaip su kokiu draugeliu. Tai jis ją nugirdė, ar ne? O apie Aurį ir jo broliuką išvis buvo baisu pagalvoti. Niekada nebeeisiu į didžiąją salę, pagalvojo.
Ir kaip tik tą akimirką pamatė būtent tuos, kurių šiais metais apskritai sutikti nebenorėjo. Taip, Aurį su Timočiu.
- Labas, - tarė.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Sausio 17, 2024, 08:49:20 pm
Auris pasiėmė žaislinį motocikliuką ir pradėjo važiuoti lėtai paskui broliuko raudoną mašinytę. Nebandė jo lenkti. Abu lėtai važiavo per žolę. Auris norėjo sukelti kokia avariją, apvirsti, skubiai lėkti į auto servisą ar dar ką įdomaus paveikti, toks tylus žaidimas buvo neįprastas dalykas. Bet visgi jie bandė kartu žaisti, kas buvo neįprasta. Ir jis pabijojo sukelti kažką netikėto. Todėl ramiai vėžino tą motociklą. O tada pasirodė Juzefėlis.
- Ooo, didysis donžuanas atėjo. - Nusikvatojo prisiminęs scenelę, kurią pamatė kai tik vakar įlindo į tą bokštą.
- Kaip savijauta? - Vakar jie neišsiskyrė gražiuoju, Juzefas kažkuo Aurį kaltino, bet tas tiesą sakant nesigilino, nes tada draugelis buvo girtas kaip dūmas. Taigi kažin ar tai buvo rimtas reikalas.
- Prisėsi? Vairuoti nesiūlau, - Mostelėjo į kitas mašinytes ant žolės. -  Nelabai gal tau dar galima. - Vėl ėmė juoktis.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Timotis Senkleris Sausio 27, 2024, 07:17:33 pm
Timotis vairavo raudoną mašinytę, o didelis brolis - motocikliuką. Vaikas laukė, kol Auris jį pralenks, tačiau šis berniuko niekaip neaplenkė.
- Neaplenksi manęs? - tiesiai šviesiai paklausė.
O tada pamatė dėdę Juzefą. Didelis Auris iš dėdės Juzefo juokėsi, tačiau Timočiui juokinga nebuvo. Nes vakar plikas Juzefas verkė, o šiandien atrodė prastai. Tarsi sirgtų. Raudonplaukis norėjo paklausti, kas yra didysis donžuanas ir ar dėdė Juzefas labai susirgo. Tačiau to padaryti nedrįso, todėl tik sėdėjo ir žiūrėjo tai į brolį, tai į dėdę.
Tada paėmė žalią sunkvežimiuką ir ištiesė plikam Juzefui. Bet išgirdo, jog didelis brolis pasakė, kad jam nelabai galima vairuoti, tad netrukus sunkvežimiuką prisispaudė prie krūtinės.
- Negaliu jam duoti? - nedrąsiai paklausė brolio, o į Juzefą pažvelgė kaltu žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 27, 2024, 07:28:01 pm
Juzefo laimei, gerovei ir sveikatai, Auris neatrodė piktas. Vadinasi, mėlynakis nebus išgąsdinęs Timočio. Būtų labai negerai, jeigu draugo broliukas po plikšiaus vakarykščių klaidų pradėtų regresuoti.
- Geriau neklausk, - atsakė Juzefas, nusivalė prakaitą nuo veido, nes šiandien ištisai prakaitavo, ir prisėdo. - Nematei šiandien Morgan? - paklausė. - Merline, Auri, aš atsiprašau, - pasakė rimtai, bet nuo pagirių drebančiu balsu, tad skambėjo šiek tiek juokingai. - Aš ten tave kažkuo kaltinau, o ir šiaip... - atsiduso.
Levinsas nuleido galvą ir trumpam užsidengė veidą delnais. Na ir kas, kad jis čia per mokslo metus gyvena. Turėtų užtikrinti, jog nei vienas mokinys jo tokio nepamatytų. Kaip į jį vaikai paskui žiūrės? O dar Timotis...
- Ar jo neišgąsdinau? - tyliai paklausė Aurio ir žvilgtelėjo į berniuką.
Tada ir pats nusijuokė pamatęs, kad vaikas norėjo Juzefui duoti žaislinį sunkvežimį, bet sukluso dėl Aurio žodžių.
- Šitą, manau, gali, - pasakė mažyliui. - Čia toks išimtinis sunkvežimis, bet vis tiek pirmiausia gaukim brolio leidimą, - nusišypsojo vargana šypsenėle ir ištiesė drebančią rankelę.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Vasario 07, 2024, 11:54:39 am
- Ne, neaplenksiu. Lenktynėse niekada nežinia kas laimės. - Nusišypsojo jam.
Juzefėlis atrodė labai apgailėtinai ir Auris manė, kad jei aplinkybės būtų kitos pats atrodytų ne ką geriau.
- Nesinervink. Viskas gerai. - Vėl nusijuokė. - Nemačiau jos. Tiesą pasakius ir neieškojau. Aha, viskas gerai atrodo. - Galvoje turėjo ir Timotį.
- Gali duoti. Jeigu jau dėdė Juzefas pasiruošęs vairuoti. - Nusikvatojo.
- Bet aš jo vietoje nusisamdyčiau vairuotoja. Nes jei policija sugautų nelabai gerai būtų. - Vakar niršo žinoma, kad Juzefas girtutėlis suko Timotį, vos nenuvirto su juo. Dabar jau nebepyko. Kur gi čia pyksi ant taip atrodančio žmogaus. Vėl nusišypsojo sau vienas. O dar, kai prisimindavo patį save...
- Ar judu su Morgan buvot pasimatyme? Gal prieš išeinant ji nelabai drauginga atrodė. Bet kai atėjau labai draugingai šokot.- Pasiteiravo prisimindamas vaizdelį, kurį išvydo įėjęs į bokštą.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Timotis Senkleris Vasario 14, 2024, 01:21:34 pm
- Jei nori, gali aplenkti, - labai tyliai pasakė.
Didelis brolis toliau juokėsi, o Timočiui dėdės Juzefo buvo išties gaila. Gavęs Aurio leidimą, vaikas padavė susirgusiam dėdei žalią sunkvežimiuką. Gal sunkvežimiukas padės jam pasveikti?
Vaikas užfiksavo, kad vyresnysis brolis prakalbo apie tetos Morgan ir pliko dėdės pasimatymą. Ar tai reiškia, jog jie tuoksis, jog bus vestuvės? Timotis galvojo, ar vestuvės vyks didžiojoje salėje. Ir ar paskui teta Morgan su pliku dėde turės vaikų. Nes Henrikas sakė, kad kai du žmonės susituokia, jie turi vaikų. Tačiau tai berniukas dažnai pamiršdavo. Jis galvodavo apie tai, kad reikės vesti Hannah arba Širą, tačiau negalvodavo, jog turės vaikų. Vis tik pačiam buvo penkeri, na, beveik šešeri.
Timotis vėžino savo mašinytę ir galiausiai pamiršo, kad lenktyniauja. Ėmė pats sau važiuoti mintyse įsivaizduodamas, jog mašinytė serga ir dabar keliauja pas mašinytę hilerį, kad pagytų.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 14, 2024, 01:35:39 pm
Juzefas paėmė tą sunkvežimį iš vaiko ir pradėjo važinėti. Mąstė apie tai, kad labai skauda galvą. Į ją, ėmus žaisti, lindo prisiminimai apie Walguną. Apie tai, kaip jis su savo sūnumi vėžindavo mašinėles. O jie dar turėjo tokį žiobarišką traukinį, kuris pats važiuodavo. Aišku, magiškų važiuojančių traukinių pasirinkimas buvo kur kas didesnis nei žiobariškų, bet Juzefą žavėjo būtent žiobariški.
- Vaikai labai greit užauga, - iš niekur nieko pasakė plikis.
Auris ėmė klausinėti apie jį ir Morgan. Buvo tikrai sumautai gėda. Jeigu jau Auriui kilo tokių klausimų, ką kalbės mokiniai?
- Timoti, ar tu galėtum man atnešti labai labai didelį ir gražų obuolį? - paklausė draugo brolio beplaukis. - Tik gerai paieškok, skaniausi obuoliai turi tris spalvas, - nuskiedė.
Nenorėjo, jog Timotis klausytųsi tokių pokalbių.
- Nebuvom, - atsakė Auriui. - Tiesą pasakius, ieškojau Brendano, bet jo neradau. Tai teko švęsti su tuo, kas papuolė. Juk Morgan tai naujas darbas, negražiai pasielgiau ją nugirdęs, - atsiduso. - Gerti su moterimi ne tas pats, kas su tavim ar Brendanu...
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Vasario 15, 2024, 03:00:19 pm
- Bet aš visai nenoriu tavęs aplenkti. - Švelniai pasakė vaikui.
- Labai greitai. Tik regis Erkai buvo dvylika, o jau ji ir dirba. Ir dar Hogvartse. - Taigi. Erka jau ne ta dvylikmetė rėkaujanti mergaičiukė. O ir Eion jau gerokai paūgėjo.
Juzefas paprašė obuolio. Auris vylėsi, kad Timotis ras kokio Juzefas nori ir jei neras būtent tokio, kad labai nenusimins. Broliuką kartais liūdino nuo jo visai nepriklausantys dalykai.
- Tikrai labai negražiai pasielgei. - Vėl ėmė juoktis. - Aha. Manęs ar Brendano neišeitų taip žaviai pašokdinti. - Toliau darkėsi. Tiesiog negalėjo susivaldyti. Bedirbant šį darbą, o dar besirūpinant tokiais pažeidžiamais vaikais tam tikra Senklerio charakterio pusė negalėdavo pasireikšti. Todėl dabar liejosi per kraštus.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Timotis Senkleris Vasario 20, 2024, 11:20:30 am
Važinėti mašinyte buvo smagu. Didelis brolis ir dėdė Juzefas kažką šnekėjosi, tačiau žaidžiančio vaiko smegenys šią akimirką nelabai fiksavo tų kalbų. Dėmesį Timotis sutelkė tik tada, kai plaukų neturintis Juzefas kreipėsi į patį berniuką.
- Gerai, - atsakė raudonplaukis, paliko mašinėlę ir atsistojęs nupėdino tolėliau, kur matė daug prikritusių obuolių.
Tiesą pasakius, mažasis Senkleris nelabai norėjo ieškoti obuolių ir dar tokių, kurie turi tris spalvas. Vaikas net šiek tiek ėmė jaudintis, bet veide neparodė nei nenoro, nei jaudulio. Didelis, gražus, trijų spalvų obuolys, pasakė sau mintyse.
Ėmė vaikštinėti po sodą. Čia buvo didelių ir gražių obuolių, bet jie neturėjo trijų spalvų. Didžioji jų dauguma buvo raudoni su kažkiek geltonos. Kaži, kokia turi būti trečia spalva? Ar nesvarbu?
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 20, 2024, 11:32:28 am
Vaikas išėjo ieškoti obuolio. Juzefą šiek tiek nusmelkė kaltė. Kas, jei jis tokio išvis neras? Jei tada nusivils savimi? Tačiau ar Levinsas gali šnekėti prie tokio mažo vaiko apie alkoholio vartojimą? Juolab, kai pats Senklerių tėtis šitaip geria...
- O taip, labai keista turėti kolegę Erką, - šyptelėjo beplaukis pagiriotu šypsniu.
Auris juokėsi. Taip, kaip senais laikais, kai jiedu linksmindamiesi pridarydavo kokių nesąmonių, o tuomet, iš ryto, aptarinėdavo savo žygdarbius. Tačiau dabar plikšius jautėsi kitaip. Jis visai nesidžiaugė vakarykščiu šventimu.
- Ne, tikrai negražiai pasielgiau, - pasakė. - Beje, atleisk, kad išsiunčiau Timotį ieškoti obuolio. Nežinau, ar dera prie jo apie tai kalbėti. Po velnių, Auri, kas man darosi? - krapštinėdamas žaislinį sunkvežimį šnekėjo vyrukas. - Juk čia mokykla. Vaikai neturi matyti nusitašiusių profesorių. O Timotis... Gerai, kad jis neišsigando. O jeigu būčiau jam priminęs tėvą? O jei būčiau jį išmetęs iš rankų? - ėmė save kaltinti.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Vasario 27, 2024, 05:44:22 pm
Panašu, kad čia turėjo būti rimta šneka. O gaila, Auris nebuvo tam nusiteikęs. Tikiuosi Timis ras trispalvį. Susimąstė Senkleris.
- Aš nežinau ar Timotis labai klausosi ką mes kalbam. Bet gal taip ir geriau. - Pasistengė surimtėti. - Žinau, nereiktų taip elgtis mokykloje. Aišku, kad nereikėtų. - Negalėjo suprasti kodėl Juzefas sugalvojo dabar dėl to krimstis. Jau ne pirmas kartas, kai panašiai elgėsi mokykloje. Net su pačiu Auriu ne kartą jie šventė. Ir dėkui Merlinui jų nematė mokiniai žinoma. Ne, tai nepagirtina, tikrai ne, bet kodėl būtent dabar Juzefui tas atėjo į galvą?
- Apie Timotį ir jo tėvą geriau dabar nekalbėti. Sudėtinga paaiškinti, bet Amyro jam trūksta. Neneigsiu, vakar užnervinai mane su tais jo kilojimais. Bet gal negalvokim apie tai, kas galėjo būti? Jei pasidarei iš to išvadas, tiesiog palikim šitą temą ramybėje.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Juzefas Levinsas Kovo 04, 2024, 01:45:02 pm
- Manai, vaikai negirdi to, ką kalbam? - susimąstė. - Man atrodo, kad jiems viskas įsirėžia atmintin.
Ir vis tik Juzefas labai tikėjosi, jog Walgunui daug dalykų į atmintį neįsirėžė. Iš praeities. Iš tų kartų, kuomet vyruką apimdavo paranojos.
- Bet kodėl tada mes taip elgiamės, nors ir nereikėtų? Guldau galvą, kad jeigu būtum turėjęs galimybę, būtum prisijungęs ir tu, - atsiduso. - Na, jau ne tada vakaro pabaigoje, žinoma, bet anksčiau. Juk aš pats būčiau tau pasiūlęs dar pradžioje. Negaliu negalvoti. Tiesiog negaliu, - ir toliau dūsavo.
Juzefą buvo apėmęs stiprus kaltės jausmas. Iš kur jis?
- Kuo toliau, tuo labiau darausi skystesnis, - pasakė. - Rūpi tas, rūpi anas. Jau imu ilgėtis tų senų laikų. Aišku, tu ir taip žinai, kad aš ir dabar pasidarbuoju, - niūriai šyptelėjo. - Tačiau tai apsiriboja tik mažais užsakymais. Dabar mano gyvenimas verda čia, mokykloje. Toks jausmas, kad nebepažįstu savęs. O tu, Auri, ar pažįsti save? Neįtikėtina, kaip šitas darbas mus abu pakeitė, - šnekėjo.
Ir tokios šnekos buvo išties nebūdingos Juzefui. Ypač blaiviam.
- Aišku, suprantu, kad tau viskas sunkiau, - pridūrė. - Ne pas mane atsidūrė mažylis brolis.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Kovo 11, 2024, 07:44:55 pm
- Manau, kad Timotis ne visada klausosi ką mes kalbam. Nors negaliu tiksliai pasakyti. Todėl gal ir gerai, kad jis dabar ieško obuolio.
Ką gali žinoti kaip yra, kai brolis pasidarė kiek gyvesnis.
- Būčiau. Aišku būčiau. Nežinau kodėl. Dažnai žmonės padaro kažką neatsakingo. Na nežinau, mes taip buvome pratę išsikrauti, atsipalaiduoti, nors kai pagalvoji yra visai kitokių būdų tai padaryti. taip ir elgėmės ar elgiamės ir dabar mokykloje. Nors žinome, kad taip nereikėtų daryti. - Šį kartą Juzefą aiškiai užkabino ši tema ir apmąstymai. Auris nenorėjo apie tai kalbėti. Išvis buvo keista apie tokius dalykus kalbėtis būtent su Juzefu. Bet kai pagalvoji ką jis ketino Juzefui parodyti... Ši tema dar ir visai nieko pradėjo atrodyti. Bet kuo toliau, tuo labiau Juzefas brido į dar sudėtingesnius klausimus.
- Man patinka mano darbas. - Pasakė. Bet mintyse vėl susimąstė apie tai, kad visai suskystėjo. Kur dingo atžarusis Auris? Jei dabar mokėtų toks būti, gyventų daug lengviau nei dabar.
- Ar manai, kad tai blogai? Kad taip pasikeitėme? Nežinau. - Juzefo kalbos ėmė neraminti. Ir taip jau pastaruoju metu nervindavosi daugiau  nei reikia. Dabar vėl pradėjo kilti mintys, kad padarė didžiausią nesąmonę ateidamas dirbti į mokyklą. - Nežinau ar pažįstu. Aš nemanau. ne, gal nepažįstu. Manyje daug permainų. Net paskirstymo kepurė tai žinojo skirdama mane į koledžą. Paskyrimo laukiau penkias minutes. Aš nežinau ar išvis kada buvau su savimi susigyvenęs. - Įsileido šnekėti. - Tu manęs nepažįsti. Tu beveik manęs nepažįsti Juzefai. - Staiga pasakė. - Mes tik pradedam susipažinti. - Pridūrė. - Ai, koks skirtumas. Yra erka - Vos nepasakė ir Eion. - Dabar yra ir Timotis. Tik aš kartais nežinau ar tikrai gerai, kad jie pas mane atsidūrė. Jei būčiau stabilesnis, kitaip būtų. O dabar... Jaučiuosi kaip kažkoks kratinys be normalaus charakterio, asmenybės. Nes kažkokie pasikeitimai, nuotaikos mane taip paveikia, kad visai pasikeičiu. Seniau bent mokėjau apsimesti kažkuo. O dabar jau nežinau kas esu.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Juzefas Levinsas Kovo 14, 2024, 11:35:29 am
Juzefas tik gūžtelėjo pečiais. Manė, kad jau kas kas, bet Timotis, kuris visko bijo, turėtų gaudyti kiekvieną suaugusiųjų žodį. Kita vertus, Auris jį geriau pažinojo nei Juzefas. Plikis vaiką matydavo iš esmės tik didžiojoje salėje valgant arba per šventes.
- Aišku, man vis tiek patinka išgerti, - nusijuokė, nors juokas skambėjo kiek apgailėtinai, mat mėlynakiui buvo labai bloga. - Ir nors dabar atrodo, kad niekada negersiu, aš žinau, kad gersiu. Bet jau ne mokykloje tai tikrai.
Vyrukas užmetė akį į Timotį. Buvo įdomu, kaip jam sekasi ieškoti trispalvio obuolio.
- Vis tik nemanau, kad blogai, - atsakė Auriui. - Tik šiaip sakau, jog pasidariau skystas. Tai, ką darėme anksčiau, va ten tikriausiai buvo blogai. Bet jaučiuosi keistai. Būna, kankina abejonės, - atviravo. - Manau, gerai, jog esi mokykloje. Pats pagalvok, kaip būtų smagu dirbti su Dolohovais auginant brolį, - kilstelėjo antakį. - O ir Erkos niekada nebūtum sutikęs. Jei ne tu, kaži, ar ji sėstųsi į profesorės kėdę.
Paskui beplaukis nusijuokė.
- O tu manai, pažįsti mane? Žinai, aš apskritai imu abejoti, ar kas nors pažįsta mane ir ar aš pažįstu ką nors. Lengva dėvėti kaukes, bet niekas nežino, kas slypi po jomis.
Akimirką Juzefas taip užsinorėjo pasakyti apie savo paranojas... Prasitarti, kad kažkada buvo pagalvojęs, jog Auris pasamdytas ką nors bloga jam padaryti.
- Tikriausiai reikės dar pamiegot, - tarė, nes tuo pačiu pajuto norą ir grįžti prie saugesnių temų.
Antraštė: Ats: Vaisių sodas šalia ežero
Parašė: Auris Senkleris Kovo 26, 2024, 06:19:50 pm
- Jei iš to pasimokei, tai gerai. Bet kartais mes pamirštame gyvenimo duotas pamokas ir viskas kartojasi iš naujo. - Kalba toliau sukosi apie dalykus, apie kuriuos Auris dažnai galvodavo ir sugebėdavo keisti nuomonę kelis kart per savaitę ar dažniau.
- Aišku blogai. Mes tada nieko gero nedarėm. Na taip. Auginti brolį ir dirbti Dolohovams... Nežinau kaip suderinčiau. Nenorėčiau, kad Timotis mane kada aptiktų taip, kaip Alanas. - Ta idėja šiurpą kėlė. - Galbūt. - Atsakė dėl Erkos. - Aha. Visi mes turim kaukių. Bet nežinau ar visi jų turi tiek kiek aš. Manau ne visi. - Dėkui Merlinui Juzefas tarytum leido pabaigti šį pašnekesį. nors jis buvo puikus intarpas į tai, ką Auris jam dar ketino parodyti.
- Ar pažaisi su mumis? Ar eisi miegot? - Paklausė jau įprastu balsu. Labai greitai sugebėjo nusipurtyti rimtumą.