Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Astronomija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Magdelė Gruodžio 10, 2020, 08:07:18 pm
-
Vilė įėjo į klasę ir patenkinta apsidairė. Po to baisaus įvykio mokytojų kambaryje ir pokalbio su Žana mergina kiek atgavo jėgas, bet vis tiek tikėjosi, kad klasė nepamatys paraudusių ir šlapių nuo ašarų jos akių. Mokiniai šiais metais pakliuvo išties nuostabūs. Vilė parinko jiems sudėtingesnę užduotį, kad išmėgintų jėgas. Nuskambėjo varpas ir profesorė paskubomis sutvarkė išsimėčiusius daiktelius, sudėliojo pergamentus ir žvaigždėlapius į krūveles, plunksnas dailiai surikiavo prie rašalinės.
Kai nuostabusis kambarėlis bokšto viršuje jau prisipildė, mergina pradėjo pamoką:
- Sveiki, vaikai. Malonu jus vėl matyti. Pirmiausia: ištaisiau jūsų žvaigždėlapius. Džiugu, kad daugelis juos padarėte gerai. Taigi visi šie mokiniai: Olivia Legrand, Torė Finitsis, Amelija Harmon, Mulungu Kinyonga ir Nikolė Parker pelno savo koledžui 5 taškus. O Elizabet Vanesa Von Chang, Heidi Mollson pelno savo koledžams tik 3 taškus, nes jų nubraižyti žvaigždėlapiai nebuvo visai tikslūs.
Puiku, šį dalyką jau sutvarkėme, taigi keliaujame toliau. Šiandienos tema yra Saulės sistemos planetos. Įdomiai ir iš visų pusių pažvelgsime į šią temą. Mano pirmasis klausimas: Kas gali išvardinti dvi
planetas, kurios turi asteroidų ar kosmoso dulkių žiedus aplink save? Na?
Pirma teorijos dalis iki rytdienos 18 h. Sėkmės!!!
-
Vėl astronomija. Vėl dangus, žvaigždės, kūną gaubianti ramybė ir viena iš nedaugelio pamokų, kurias tamsiaplaukė niurzga mėgo. Sėdėdama pačiame gale pamokai dar neprasidėjus linktelėjo profesoriai, nebyliai pasisveikindama su jauna moterimi. Profesorei trumpai pristačius naują temą, pasirodė juokingai lengva. Vylėsi, jog praktinė dalis bus kur kas įdomesnė nei planetos žinomos kiekvienam penkiamečiui.
- Saturnas, Jupiteris, Uranas. Visos šios planetos turi žiedus, kurie sudaryti iš dulkių, uolienų, ledo ir kitų smulkių dalelių, - trumpai atsakiusi į teorinį klausimą mandagiai nusišypsomo ryškių plaukų profesorei.
Akys vėl pakrypo į langą. Vaizdas šioje klasėje buvo tiesiog kerintis. Iš aukšto bokšto matėsi ne maža dalis apylinkės. Ypatingai didelė dalis vis dar žaliuojančio miško. Keliose vietose matyti ruduojantys intarpai. Vis gi jau ruduo ir medžiai pasiruošę žiemos miegui meta savo ryškiaspalvius "kailinius".
-
Vilkolakis atėjęs į astronomijos pamoką ir ėmė laukti užduoties. Kai profesorė Feniks pasakė teorijos užduotį, Vilkolakis prisiminė, kad žiobarų mokykloje jis kažką girdėjo apie saulės sistemos planetas. Hm... Jeigu teisingai prisimenu žiedus turi Uranas ir Neptūnas. Vos baigęs galvoti Vilkolakis pakėlė ranką ir pradėjo atsakinėti.
- Žinau, kad Uranas ir Neptūnas turi net ir per teleskopą vos vos matomus žiedus sudarytus iš ledo, uolienų ir dujų.
Viską pasakęs Vilkolakis atsisėdo atgal į savo vietą ir ėmė laukti kol mokytoja užduos kitą klausimą. Kol laukė Vilkolakis žiūrėjo pro langą į kalnus ir svajojo apie vasaros atostogas, kai nebebus namų darbų. O vietoj to, kad nuobodžiai sėdėtu bendrajeme kambaryje jis sėdės ir deginsis prie jūros kažkur Havajuose.
-
Adelė jau sėdėjo astronomijos kabinete ir klausėsi įdomiai plepančios profesorės. Adelė nelabai domėjosi astronomija, visomis žvaigždėmis ir planetomis, tačiau šiandien jai labai norėjosi jas išvysti. Kai profesorė pabaigė savo mintį ir uždavė teorinį klausimą, tiesą sakant Mokslinčė jau buvo ištyrinėjusi visas kabineto smulkmenas, tiesa jų rankomis palietusi nebuvo, bet akimis viską išžiūrinėjo. Ji ramiai apsiduso ir prakalbo:
-Aš esu Adelė Mokslinčė, jeigu manęs dar nepažįstate. Žinau Saturną ir Jupiterį, man jie labai gražūs ir atrodo tiesiog stulbinamai.
Prisišnekėjusi Žanos sesė atsisėdo ir laukė profesorės atsakymo, vis dėl to jai rūpėjo sužinoti ką gi ji pasakė teisingai, o vis gi ką dar reikėtų pasitikslinti ir pasimokyti.
-
Pamokoje Kristina sėdėjo visa linksma, nes buvo viena jos iš mėgstamiausių pamokų, bet mokytoja atrodė truputėlį nuliūdusi. Na gal man tik taip atrodo. Mokinė klausėsi profesorės ir bandė suprasti temą. Kristina greitai atsakė į klausimą:
- Na pirmoji planeta yra Jupiteris. Jupiteris yra penktoji planeta pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta ( tarp Marso ir Saturno) , dujinė milžinė. Turi žiedų sistemą. Per opozicijas, kurios kartojasi kas 1,1 metų, Jupiteris danguje spindi kaip -2 ryškio gelsva žvaigždė. Antroji planeta yra Mėnulis. Mėnulis vienintelis Žemės gamtinis palydovas ir artimiausias jai kosminis kūnas. Mėnulis nuo žemės atitolęs 1,3 šviesos sekundės. Mėnulis turi asteroidų.
Kristina atsakė į klausimą ir laukė kantriai kol atsakys profesorė.
-
Kai klasėje jau triukšmavo mokiniai, pamoka prasidėjo. Kaip beveik visada, profesorė atsistojo ir pradėjo kalbą. Šiandien ji pagyrė mokius už praitos pamokos nubraižytus žemėlapius, gaila, bet Elizabet'ai nepasisekė gerai nubraižyti žemėlapio, todėl gavo tik 3 taškus. Na, bent jau aš ne viena tokia. Tada Vanesa pasiklausiusi dar profesorės Feniks, nugirdo teorinę dalį. Teorinė dalis prašė iš mokinių išvardinti dvi planetas su žiedais. Kadangi visas klastuolės žinomas planetas paminėjo kiti mokiniai, mergina nusprendė paminėti tas pačias planetas, bei dar pridėti papildomų faktu apie jas, kad neatrodytų, kad viską paprasčiausiai nukopijavo nuo kitų.
- Taigi, žinau net kelias planetas, kurios turi asteroidų ar kosmoso dulkių žiedus aplink save, bet prašėte pasakyti tik dvi, taigi... Saturnas - šios planetos masė 95 kartus viršija Žemės masę. Aplink ašį Saturnas apsisuka per 10,25 val. Saturno žiedas susidaręs iš ledo gabaliukų. Na, o kita planeta būtų Jupiteris. Įdomus faktas tai, kad nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta. Jis kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km. Dar galiu paminėti, kad Jupiteris Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų.
-
Atėjusi į Astronomijos klasę, rožinių plaukų savininkė pirmiausia įsitaisiusi suole išgirdo, kad už praitos pamokos nubraižytą žvaigždyno žemėlapį gavo 5 taškus. Ši žinia varniukę nudžiugino ir paskatino toliau tobulinti savo žinias Astronomijos pamokose. Taigi, Nikolė ėmėsi labai atidžiai klausytis profesorės Feniks. Teorinis dalies neišgirdo, bet išgirdo teorinį klausimą, į kurį noręjo atsakyti, todėl iškėlė ranką. Gavusi leidimą kalbėti, dvylikmetė pradėjo dėstyti savo sukauptas žinias.
- Visu pirma, noriu pasakyti, kad žiedus turi Jupiteris, Uranas, Saturnas ir Neptūnas. Taigi, kad mano atsakymas tuo ir nesibaigtų, būtų pilnesnis ir įdomesnis, dar noriu pridurti keletą faktų. Pirmasis faktas būtų apie Neptūną. Taigi, Neptūnas turi silpną žiedų sistemą, susidedančią iš kelių atskirų žiedų ir neįprastų arkų Adamso žiede, kurios už jį žymiai ryškesnės. Antrą faktą radau knygoje "Saturno paslaptys". Faktas skambėtu taip: Saturno žiedai daugiausiai susideda iš ledo ir dulkių. Trečias, man asmeniškai įdomus faktas, yra toks: Kartais žiedai gali turėti palydovus ganytojus: nedidelius planetos palydovus, kurie skrieja šalia žiedo išorinio krašto ar tarpe tarp žiedų. Palydovų ganytojų gravitacija padeda išlaikyti griežtus žiedų kraštus. Ir ketvirtasis faktas: Jupiterio žiedai susidarė iš smulkių uolienų ir dulkių, kurias po meteoritų smūgių išmeta planetos palydovai. Dėl didelės planetos gravitacijos dauguma išmestos medžiagos yra įtraukiama į Jupiterio orbitą, o ne grįžta atgal į palydovą. Todėl žiedai sukasi ta pačia kryptimi, kuria skrieja palydovai.
Baigusi šnekėti Nikolė pažvelgė į profesorę ir tikėjosi, kad per daug neprišnekėjo, neužtempė pamokos.
-
Teleskopas Kaktusas stovėjo ant stalo. Elliw pasiėmė augalą iš Klastūnyno bendrojo kambario ir vis dar buvo tikra, kad tai ne kažkoks spygliais apaugęs daiktas, o jos didžiausia įmanoma brangenybė - teleskopas. Rudaplaukė sėdėjo klasės gale ir bandė prisiminti, kokioje pamokoje esanti. Profesorė atrodė matyta, tačiau Elliw niekaip negalėjo suprasti, kur. Deja, tokia paprasta mintis, kad šioje pamokoje, kad ir kokia ji buvo, jau lankėsi, į galvą neatėjo.
Netyčia žvilgtelėjusi į šalia sėdintį žmogų baisiausiai apsidžiaugė: nė nepastebėjo, kad sugebėjo atsisėsti į tą patį suolą, kuriame jau sėdėjo jos draugė.
- Joana trečioji! - patenkinta sušuko Elliw. Dabar galėjo būti rami: per šią pamoką viskas bus gerai, mat ši protinga ir gera mergina jai tikrai padės. Mergaitė apsiramino, visas nerimas dėl kažkur matytos profesorės išgaravo, ir ji nusiteikė per šią pamoką rimtai padirbėti.
Deja, per teorinę dalį to padaryti nebuvo įmanoma, nes nė neįsivaizdavo, koks galėtų būti atsakymas. Tiesą sakant, ir klausimo visai nesuprato. Joana trečioji atsakymą pateikė, tačiau kartoti tai, ką pasakė draugė, nebuvo jauku, tad Elliw patylėjo. Tuo labiau, kad jau seniai neprisiminė, ką tik ten tokio bendrakoledžė pasakė. Rudaplaukė pasisuko į Joaną trečiąją, kad paprašytų priminti pateiktą atsakymą. Deja, ranka užkliudė kaktusą, ir tas nudribo ant grindų.
- Mano teleskopas! - visa gerkle suriko Elliw.
-
Vilė džiaugėsi mokinių atsakymais, pasirodo, jie bent šį tą nusimano.
- Nikole Parker, Olivia Legrand, Vilkolaki Svajokli, Adele Mokslinče, Christina Granger ir Elizabet Vanesa Von Chang, gaunate po du taškus. Šį kartą daviau lengvą klausimą, tad per daug neatipalaiduokite. Beje, Adele perduok linkėjimų sesei, - profesorė stabtelėjo ir nusišypsojo.
Staiga pasigirdo Elliw klyksmas. Pagaliau mergina sužinojo tos klastuolės, sėdėjusios praitoje jos pamokoje, vardą.
Vilė ramiai priėjo prie mergaitės. Pamatė ant grindų nukritusį, sutežusį kaktusą. Merginai nuo mažens patiko augalai, todėl ji įsįdėmėjo pravartų burtažodį.
- Herbarium Reparo - tarė Vilė ir mostelėjo lasdele.
Kaktusas kuo gražiausiai susilipdė į vietą. Mergina nuoširdžiai nusišypsojo antrakursei. Nors ir kiek keistoka, bet jai patiko ši drovi mergaitė. Elliw Vilei atrodė nuostabi.
Sutvarkiusi kaktusinį nesklandumą, mergina grižo į klasės priekį ir kostelėjusi tesė:
-Taigi, antrasis mano klausimas štai toks: Kas žino, kuo skiriasi karštosios žvaigždės ir akmens žvaigždės? Kokie jų ypatumai? Kokiose galaktikose yra tokių žvaigždžių? Prieš atsakant noriu jus įspėti. Pirma, prašau klausti, jei kas neašku, nes nenoriu, kad pridarytumėte klaidų tik dėl nežinojimo. Antra, kadangi klausiu iš karto daugiau klausimų, taigi gausite šiek tiek daugiau taškų. Pasistekite!
Antra teorijos dalis iki rytdienos 17 h. Sėkmės, būkite kūrybiški!
-
Švilpė sėdėjo paskutinėje eilėje ir visai negalvojo apie astronomijos pamoką. Mergaitė praleido pirmąjį klausimą, tačiau suprato, kad reiktų pabandyti atsakyti į neseniai užduotus klausimus. Pirmakursė pravėrė astronomijos vadovėlį ir tikėjosi surasti atsakymus.
Po kelių minučių ieškojimo Michelle užvertė knygą ir pažvelgė į kabineto lubas. Profesorė sakė klausti jei ko nesuprantam, bet gal tiesiog šauti iš oro atsakymą? Švilpė minutėlei pasvarstė ir pradėjo kalbėti:
- Sveiki. Tikslaus atsakymo nežinau ir bijau suklysti, bet kažkur skaičiau, jog karštosios žvaigždės šviečia labai ryškiai ir jos yra didesnės už akmens. Karštosios žvaigždės šviečia labai labai ryškiai ir yra didelės. Jos šviečia 10000 metų, o sudegusios krenta į Žemę. Akmens žvaigždės šviečia ne taip ryškiai ir jos yra mažesnės. Sudegusios akmens žvaigždės, kurios šviečia 5000 metų, pavirsta akmeniu galaktikoje.
Rivera sustojo kalbėti ir trenkė ranka per galvą. Ji suprato, kad pasakė neteisingą atsakymą, bet tikėjosi gauti bent vieną taškelį.
-
Teleskopas Kaktusas ir vėl stovėjo ant stalo. Elliw buvo labai laiminga: pasirodo, šita profesorė yra gera, ja pasitikėti galima. Žmogus, kuris taiso teleskopus, visada yra vertas būti prisimintas. Deja, čia mergaitė susidūrė su viena problema: ji neprisiminė šitos profesorės vardo. O gal niekad jo ir nežinojo. Jau žiojosi to ir paklausti, tačiau moteris pradėjo kažką šnekėti, tad teko susikaupti.
Klausimo Elliw visiškai nesuprato. Tiesą sakant, net nebuvo tikra, ar jos kalba ta pačia kalba, mat profesorė pavartojo labai jau daug nesuprantamų žodžių. Rudaplaukė galvojo, gal reikėtų paklausti, ar profesorė šneka angliškai, tačiau tuo metu ji nutilo, o kažkokia nematyta mergaitė pradėjo atsakinėti į pateiktą klausimą. Kadangi ir ji kalbėjo nesuprantamai, teko prieiti išvados, kad pati Elliw kažko nesupranta.
- Nesąmonė, - garsiai išreiškė nepasitenkinimą ji. Tik tada prisiminė sėdinti šalia Joanos trečiosios, tad atsisuko į ją tikėdamasi sulaukti pagalbos. - Gal gali paaiškinti, ko profesorei iš mūsų reikia?
Velsietė vėl atsisuko į profesorę. Norėjo pakelti ranką ir užduoti klausimą, deja, ir vėl užkliudė teleskopą kaktusą, ir tas vėl skambiai nudribo ant žemės.
- Mano teleskopas! - vėl suriko Elliw.
-
Astronomija Kristinai sekėsi ne visada gerai, kartais pridarydavo ir klaidų, o kartais ir pasisekdavo. Mokinė stebėjo teleskopą kuris buvo ant mokytojos stalo ir svajojo kaip nori juo pasinaudoti. Profesorė uždavė antrąjį klausimą, o grifiukė kaip visada mandagiai pakeldavo ranką ir pradėjo kalbėti:
- Karštosios žvaigždės yra labai ryškios ir labai didelės, o akmens žvaigždės yra gana mažesnės ir ne taip stipriai matosi. Karštąsias žvaigždes galima pamatyti vidurnaktį gražiai šviečiančias. Akmens žvaigždes galima pamatyti ir ryte, jos dažniausiai šviečia sidabru. Yra galaktika- Mėnulskyno galaktika joje ir yra akmens žvaigždės, o karštosios žvaigždės yra šalia saulės galaktika- švytėjimo galaktika joje yra karštosios žvaigždės.
Mokinė baigė atsakyti į klausimą ir nutilo, ji labai tuo pačiu susijaudino ir nukrito nuo kedės.
- Auč! - šiek tiek pravirko grifė.
Kodėl būtent man?
-
Sėdėjo visiškai išplaukusi į savo sukurtą pasaulį galvoje. Negirdėjo, nematė, neklausė. Balsai lyg aidas tuščiai atsimušė galvoje. Negalėjo susikaupti. Rodos, sėdėjo pamokoje, egzistavo, tačiau į jokius klausimus daugiau atsakyti neįstengė. Po pirmojo atsakymo tiesiog paskendo kažkur užsispoksojusi į blizgų medinį stalą. Deja, ir vėl ta pati klastuolė privertė sugrįžti į realybę. Vėl tas pats įkyrus Elliw balsas. Ir vėl mergaitė sėdėjo šalimais. Brunetė garsiai atsidususi nusvarino galvą, kaktą vožtelėdama į stalą. Suskaudo, tačiau pasiliko gulėti, nebyliai šaukdamasi pagalbos. O dar tas prakeiktas kaktusas. Suvokė, jog klastuolė turi rimtų psichikos sutrikimų, bet negalėjo jos erzinančios egzistencijos toleruoti. Aplamai negalėjo žmonių toleruoti. Norėjo gyventi viena, kažkur atsiribojusi vienkiemyje, apsupta gyvūnų. Jie bent jau nekalba, nemoralizuoja ir aplamai su viskuo sutinka ką jiems sakai. Antras identiškas antrakursės šūktelėjimas privertė pakelti galvą. Kaktusas ir vėl gulėjo horizontalioje pozicijoje. Giliai įkvėpė. Nenorėjo rėkti ir pasirodyti kaip visiška beprotė visų akivaizdoje, nors nuoširdžiai tenorėjo grubiai papurtyti klastuolę ir sugrąžinti mergaitę į realybę.
- Elliw, atsimerk. Čia ne teleskopas, čia prakeiktas kaktusas, - irzliai sumurmėjo kiek įmanoma ramesniu tonu. Pirštu parodė į vazoną.
- Čia tik prakeiktas vazonas.. - sumurmėjusi tylesniu balsu pridūrė. Kol kas nepuolė "taisyti" augalo, bet jei klastuolė iškels isteriją bus priversta panaudoti kerus. Negalėjo klausyti verkšlenimų.
-
Daugumos mokinių atsakymai buvo teisingi, taigi Vilė suskaičiavo taškus:
-Taip... Michelle Rivera ir Christina Granger gauna du taškus. Tiksliau, karštosios planetos yra tokios planetos, kurios negęsta 10000 metų, o sudegusios krenta į žemę. Jos šviečia itin gražiai - auksiniai raudona, kaip feniksas šviesa. Amens planetos išties negesta 5000 metų ir jos šviečia sidabriškai arba baltai, priklauso nuo planetos senumo. Kuo ji senesnė, tuo baltesnė. Netgi yra legenda apie senolį, norėjųsį pamatyti kosmosą. Jis magijos pagalba ten iškeliavęs gyvenimui išsirinko akmens planetą. Išsipildžius svajonei jis taip šypsojosi, kad šypsena atsispindėjo ir kitose žvaigždėse. Todėl jos baltos. Tačiau toliau esančių žvaigždių šypsena nepasiekė, todėl jos liko sidabriškos. Panaši legenda yra ir apie karštasias planetas, bet jos nepasakosiu, nes per ilgai užtruksime. Puikūs atsakymai, ir...
Mergina nespėjo pabaigti sakinio. Elliw kaktusas ir vėl susitraiškė. Pora mokinių pažėrė Elliw kritikos, tačiau ji net neketino su jais aiškintis, buvo pernelyg pavargusi. Tik priėjo prie klastuolės, pasilenkė ir tarė:
- Herbarium Reparo, o kai augalas vėl susitaisė, pridūrė, - Ebublio.
Kaktusas apsigaubė burbulu, o Vilė, patenkinta darbu, patarė antrakursei:
-Patrauk jį į suolo kraštą, tada net jei užkliudysi ir jis nukris, išliks sveikas. Jį apsaugo šie kerai.
Staiga mergina išgirdo tylų bumbtelėjimą. Septintakursė trinktelėjo galvą į suolą.
Matyt skaudėjo atėjo jai į galvą mintis.
Atsidususi Vilė priėjo prie Olivios ir, jausdamasi kvailokai, vėl pasinaudojo burtų lasdele:
-Dizzerium
Kerai pavyko. Vilė atpažino iš švieselės, blykstelėjusios lasdelės gale.
Dabar skausmas turėtų aprimti pamanė ji.
Pagaliau galėdama pratęsti pamoką, mergina tarė:
-Džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad praktika mano nuomone šiandien bus nepaprastai įdomi. Jūsų užduotis tokia: Danguje kaip tik matosi paukščių takas. Kairėje jos pusėje tuoj išryškės šaltosios planetos, po jų - karštosios. Taigi, jūs turite atskirti jas ir sudėlioti nediduką žvaigždėlapį. Paprašysiu kaip nors paryškinti šaltasias ir karštasias planetas. Bet jų atskirti iš akies neįmanoma. Galimas tik vienas būdas - stebėkite žvaigždes ir jis bus visiškai aiškus. Kilus klausimams, prieikite prie manęs.
Staiga Christina skaudžiai nukrito nuo kėdės. Vilė kantriai priėjo ir paklausė:
-Viskas gerai?
Praktika iki rytdienos 19 h. Du postai po 600 arba vienas su 1200 Sėkmės!
-
- Taip viskas gerai, tik netyčia nukritau- nedrąsiai tarė Kristina.
Tai buvo jau trečioji užduotis. Kristina pamatė danguje paukščių taką na ir kairėje pusėje buvo šaltosios planetos ,o virš jų karštosios. Grifiukė jau seniausiai mokėjo atskirti planetas kur karštosios, o kur šaltosios todėl sunku labai nebuvo. Mokinė atskyrė laisvai kur yra šaltosios ir kur karštosios, karštosios yra kiek ryškesnės nei šaltosios.
- Tai mokytoja, šaltosios yra ugdyno žvaigždėlapį ir karštosios mėnulskienio kaip aš paskyriau..
Kristina paryškino karštąsias planetas raudonai, o šaltąsias mėlynai. Prisižiūrėjus Kristina žvaigždžių jau vaidentis pradėjo visur tos žvaigždės ir planetos, bet grifei jos patiko, o ypatingai kai jos šviesdavo.
-
Naujokėlei astronomija nelabai patiko, nelabai ką suprasdavo ir tingėdavo kažką daryti. Jau buvo trečioji užduotis, klastuolė įsidrėbė per visą stalą ir nesiklausė ką sakė mokytoja, bet ji nugirdo kai Kristina jos pusseserė pradėjo atsakinėti. Jetus, kam tau taip vis atsakinėti? Veronika savo pusseserės nekentė ir pasišaipydama tarė:
- Ar tavęs kažkas klausė? Man atrodo, kad ne ir išvis atsibodai tu man!
Ne iš šio ne iš to Veronika metė knygą į Kristiną. Ji visą laiką pavydėdavo jos stiliaus, rūbų, pažymių, tetos arba pusbrolio dėmesio. Klastuolė užvertė akis kaip kokia pamaiva ir pradėjo atsakinėti net nesiklausiusi profesorės:
- Nu tai gerai, kas čia sunkaus? Karštosios yra didesnės ir ryškesnės, o šaltosios yra mėlynos? Ir karštosios yra klevo žvaigždėlapyje, o šaltosios šalia.
Veronika pastebėjo, kad jos lūpų blizgis nusitrynė, todėl pasitepė iš naujo ir pasidažė dar tuo pačiu savo tamsiuosius antakius. Mokinei pasidarė nuobodu todėl ji dėl linksmumo pasakė Katiniausius ir atsirado jos mylimiausia kava. Ji žinojo, kad negalima valgyti arba gerti per pamokas, bet jai tas nerūpėjo ji buvo per daug įsitaisiusi ir atsipalaidavusi. Veronika pasivaikščiojo po klasę ir pradėjo dainuoti:
- Krenta lapai, upė teka...
Bedainuodama ji nuvertė netyčia profesorės teleskopą, o jis buvo tikrai brangus. Ji nežinodama ką daryti kaip kokia pamišėlė pradėjo rėkti:
- Ką darytii, aš negaliu jums jo atpirkti, ką man daryti?!
-
Martin'as sėdėjo dar vienoje astronomijos pamokoje ir visiškai nesuprato, kam toks dalykas buvo mokomos Hogvartse. Jis švilpio nuomone neturėjo jokios reikšmės ar bent taip norėjo manyti, nes pats niekaip nesuprasdavo užduodamų klausimų, o tuo labiau praktinių užduočių reikšmės.
Pratylėjęs net du klausimus dėl žinių stokos, jis išgirdęs atsakymus vis tiek nieko nesuprato, pamoka atrodė dar nesąmoningesnė, nei buvo prieš klausimus. Ką čia per nesąmonės kalba? Išvis tokio planetos dar egzistuoja? Nesąmonė.
Murmėdamas mintyse ir nesuprasdamas ką reikia iki galo daryti, kokį žvaigždėlapį sudaryti, švilpis pažvelgė į dangų ir bandė įmatyti paukščių taką. Kas jis išvis yra? Spindinti spiralė? Iš dalies suvokęs kas galimai yra tas paukščių takas, pradėjo akimis ieškoti šaltųjų ir karštųjų planetų. O kas yra šaltosios planetos? Akmeninės lygu šaltosios?Su daugybę klausimų galvoje ir spėjimo būdų gautais atsakymais, vaikinas pradėjo dėlioti žvaigždėlapį dėdamas taškus kaip planetas matomas paukščių take. Stebėti planetas, bet dėlioti žvaigždes? Tai koks čia žvaigždėlapis. O gal planetos yra žvaigždės? Turėdamas begalę klausimų mokytojui, Martin nenorėjo pasirodyti kvailas prieš visą klasę, todėl sudėjęs visus taškus, dar jo manymu ryškiau matomas karštąsias planetas paryškino su rašalu taip, kad net pusiau aklas žmogus įmatytu. Šaltosios planetos buvo maži taškai, o karštosios - dideli taškai. Greitai atlikęs darbą tikriausiai visiškai ne taip, Martin užsimerkė ir laukė pamokos galo, tačiau klausimai vienas po kito lindo į galvą. O jeigu tuos taškus reikėjo sujungti?...
-
Marlena jautėsi atsidūrusi kosmose. Ne todėl, kad astronomija buvo super įdomi ir mokytoja ją ant teleskopo išsiuntė tyrinėti žvaigždžių. Ne. Marlena absoliučiai nieko nesuprato ir sėdėjo kaip sėdmaišis pajūryje. Praskraidžiusi kosminę teoriją Visatoje, mergaitė žiūrėjo į lubas. Dangus...
Pasiėmusi teleskopą, klastuolė nuėjo prie lango. Ji nesuprato, ar pamoka vyksta dieną, ar naktį, bet dangus buvo juodas (arba teleskopas specialiai paruoštas šiai užduočiai). Ashley žiūrėjo į dangų ir nieko nematė, tada susiprato, kad nenusiėmė kažkokio gaubto. Dangus buvo kaip dangus, bent jau į saulę nereikėjo žiūrėti. Staiga pasirodė žvaigždės. Saulės nebuvo. Buvo kažkas kito.
Milžiniška akmeninė planeta skriejo jų link. Vibracijas galėjai pajusti vidumi, kai pradėjo drebėti klasės langai ir daugiau mokinių suskubo stebėti šio fenomeno. Dabar jis matėsi ne tik per teleskopą, bet ir plika akimi.
-KOBRA-20!-sušuko Marlena, rodydama į artėjantį dangaus kūną. Kažkas suspiegė, nuvirto suolas ir pasigirdo garsiai sakomos maldos.
-
Šioji Astronomijos pamoka tikriausiai buvo pati kvailiausia pamoka per visą Hogvartso istoriją.
Viskas prasidėjo pakankamai normaliai. Buvo viena teorijos dalis, tada dar kita, kas buvo tikra nesąmonė, nes mergaitės galva neišnešė kodėl profesorė tiesiog negalėjo padaryti vienos teorinės dalies ir į ją sukišti tuos klausimus. Kodėl ji turėjo suteikti vilties, po to ją sugriauti ir tik po viso šito pradėti teoriją.
Astronomijos kabineto valdytoja pradėjo kalbėti apie šiltasias ir šaltasias planetas ir šioje vietoje ji privertė tamsiaplaukę susimąstyti, ko ji buvo mokoma per visus tuos tris metus, praleistus astronomijos pamokose. Jai buvo susidaręs toks jausmas, kad praeiti profesoriai jos nieko neišmokė, o galbūt profesorės profesoriai jos neišmokė normalaus planetų skirstymo.
Kai feniksas baigė savo pasakojimą klastuolė nusprendė kiek dar pabūti vietoje ir tik vėliau eiti prie lango stebėti kažkokių planetų.
-Žiūrėk kokia graži planeta, - pasigirdo Reuben balsas.
Heidi nieko nelaukė ir po truputį nuėjo prie lango nustumdama (tolyn nuo lango) kažkokį vaiką. Ką toliau pamatė mergaitė nustebino ją. Link Žemės skrido apvali planeta su nuostabiu besišypsančiu veidu, raudonomis lyg sušalusi nosis akimis ir nuostabia, kiek į Voldemorto panašia nosimi. Kaip jau buvo minėta šis grožio įsikūnijimas skriejo tiesiai į astronomijos bokštą.
-Kaip gražu, -tarė Balsas, o tamsiaplaukė ir Reuben jam pritarė.
Dabar beliko laukti kol ši gražioji šaltoji planeta priartės arčiau, kaip bendrakoledžė sakė - „Kobra 20“ priartės. Viskas skambėjo labai smagiai ir įdomiai, visai kaip Magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje.
-
Mulungu sėdėjo klasės gale ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Dar kartą teko atsinešti teleskopą, nors tai ir vertė galvoti apie tą keistą mergaitę, kuri šitą daiktą nešiodavosi visur. Vis dėlto afrikietis jau buvo išmokęs, kad pamoka "astronomija" yra ta, kuriai teleskopas ir yra reikalingas. Įdėmiai apsižvalgęs po klasę jis pamatė ant stalo stovintį kaktusą. Tai šiek tiek sutrikdė, tačiau vaikas netruko suprasti, kad augalas priklauso teleskopininkei, tad nustojo stebėtis. Panašu, kad iš anos mergaitės galima tikėtis visko, o ji pamokose supranta mažiau nei Mulungu, kuris vis dar tegalėjo pasakyti kelis žodžius.
Būtent dėl tos priežasties jis praleido teorinę pamokos dalį, kuri buvo labai ilga ir nuobodi. Na, gal ir nenuobodi, tačiau klastuolis nieko nesuprato, tad nereikėjo stebėtis, kad jam nusibodo laukti. Galų gale profesorė vėl pradėjo šnekėti, sutaisė nukritusį kaktusą ir, atrodo, pagaliau teikėsi paskelbti praktinę pamokos dalį. Mulungu patikrino, ar jo teleskopas nesudužęs (na, juk visko pasitaiko šiame gyvenime, jeigu nežinote, paklauskite Elliw), bet, laimei, jis atrodė sveikas. Berniukas atsistojo iš savo vietos ir neskubėdamas patraukė lango link. Nesuprato, kodėl kažkas jį pastūmė, tačiau tai nesutrukdė artintis prie tikslo.
Deja, nespėjo nė prieiti, kai Marlena pradėjo kažką šaukti. Mulungu tarėsi išgirdęs, ką ji sušuko, tačiau neįsivaizdavo, ką tas žodis reiškia. Kaip ir neįsivaizdavo, kodėl klasėje kilo toks baisus sąmyšis. Greit prišokęs prie lango pastebėjo kažkokį akmens luitą iššieptais dantimis. Nebuvo tikras, kad elgiasi teisingai, tačiau visa gerkle pakartojo iš Marlenos girdėtą žodį:
- Kobra-20!
Turint omenyje, kad šitas vaikas ir taip šnekėjo, švelniai tariant, garsiai, šitoks jo šauksmas, ko gero, apkurtino pusę klasės. Vis dėlto daug svarbiau buvo pranešti, kad už lango kabo Kobra-20.
-
Mark sėdėjo astronomijos pamokoje. Buvo siaubingai nuobodu – kaip visad. Pamoka buvo stulbinančiai nuobodi ir klastuolis sugebėjo kažkokiu būdu prasnausti. Na, ne visai prasnausti, labiau prakiurksoti ir puse ausies, tai yra ketvirtadaliu arba dvidešimt penkiais procentais visų savo turimų ausų klausytis erzinančio profesorės balso ir teorinių pamokos klausimų.
Prabudęs tamsiai rudų akių savininkas pamatė, kad mokiniai stojasi iš savo suolų ir eina prie langų, tad ir jis nusprendė padaryti tą patį. Tikriausiai nieko svarbaus nepraleidau. Pagriebęs teleskopą, nuėjo prie nuterlioto lango, turėjusio atverti jam kelią į dangų. Na, arba bent jau į supratimą apie kažkokias planetas ir žvaigždes, kurios jo gyvenime vaidino itin nesvarbų vaidmenį. Jos buvo it koks parudavęs lapas, besimėtantis kažkokioje filmo scenoje, filmuotoje parke – tegul būna, lyg ir nemaišo, bet niekas nepasiges, jei ta vieta liks tuščia.
Kai kita klastuolė sušuko apie kažkokį dangaus kūną, Mark puolė žiūrėti. Tas dangaus kūnas atrodė lyg kometa, bet turėjo neišpasakyto grožio šypseną ir žėrinčias akis. Nors ir kometa atrodė grėsmingai, Mark sugebėjo tik nusijuokti. Kelio atgal nebėra, tiesa?
-
Švilpė, išgirdusi, kad po jos atsakymo į teorinį klausimą dar nematyta mergaitė sušuko, suprato, kad tikrai pasakę nesąmonę. Ji norėjo miego, todėl pasirėmė galvą ranka ir žiūrėjo į lubas.
Po kelių akimirkų, išgirdusi, kad profesorė jai skyrė du taškus apsidžiaugė ir ėmė klausytis kas bus toliau.
Išgirdusi praktinę užduotį, pirmakursė susinervino, nes niekada nesidomėjo astronomija, o dabar, jos pirmoje pamokoje, turi ištyrinėti žvaigždes. Sėkmės man.
Nepaisant blogos nuotaikos, Michelle nusprendė atlikti skirtą užduotį.
Ji pasiėmė pergamentą, rašalą ir plunksną, bei pažvelgė į dangų. Žvaigždės tikrai atrodė įspūdingai. Mergaitė būtų žiūrėjusi į dangų, bet prisiminė, kad reikia daryti užduotį.
Ji pradėjo piešti ir braižyti pamatytą žvaigždyną ir bandyti žymėti šaltąsias ir karštąsias planetas. Kaip iš viso reikia žinoti kur karštosios ir, kur šaltosios? Taigi tai pamoka, kurioje yra ir pirmakursių!! Kodėl maniau, kad man pavyks? Čia gaunasi visišką nesąmonė.
Susierzinusi geltonplaukė pasidėjo plunksną, pastūmė pribraižytą pergamentą toliau ir vėl pažvelgė į dangų.
Viskas buvo savose vietose, tik ji pamatė labai labai keistą dalyką. Tai buvo apvali planeta su besišypsančiu veidu, raudonomis akimis ir su, šiek tiek, į Voldemorto panašia nosimi. Ji lėkė tiesiai į Hogvartsą ir Michelle sumišo. Ar tas keistas daiktas lekia į mus?! Ir visi čia tik stovi?!
- Profesore, kažkoks apvalus daiktas lekia link mūsų!!!!!!!!!- labai garsiai sušuko švilpė ir tikėjosi, kad kažkas ką nors pradės daryti...
-
Vos tik užsimerkus kelioms minutėms ramybės, visa klasė pradėjo drebėti taip lyg Hogvartso teritorijoje būtų prasidėjęs smarkus žemės drebėjimas. Klasėje susidarė kaip niekad didelis sujudimas, visi sugūžėjo prie langų ir pradėjo iš oro panikuoti, kai kurie net melstis. Martin'as nebuvo išimtis, neatsispyręs norui sužinoti, kas vyksta lauke, kodėl visa klasė dreba, jis nuėjo prie lango ir ten pamatė tiesiai į žemę skriejančią suakmenėjusią šaltąją planetą. Dieve brangus, gelbėk! Pradėjo mintyse melstis švilpis net pačiam dievui, į kurį visiškai netikėjo. Kaip ir mokinė iš klastūnyno sakė: ,,Kobra 20'' skriejo link jų, be to, šaltoji buvo gan daili ir turėjo labai gražią spindinčia šypseną bei žėrinčias akis. Bet kokiu atveju, švilpis bijojo kas galėjo nutikti ir klasėje nuo drebėjimo pradėję vartytis staliai tos situacijos nepragražino.
-Profesore, planeta artėja!-Sušuko švilpis ir tikėjo, kad bent ji sugebės kažką padaryti. Gal bent vaizdas bus gražus.
-
Alrisa saldžiai parpė. Visai negirdėjo, kas dėjosi pamokoje, o tuo labiau besmegenės riksmų. Nors greičiausiai jie neigiamai paveikė jos pasąmonę, nes atsipalaidavęs veidelis kaipmat susiraukė. Klastuolė pradėjo sapnuoti košmarą. Ir ne bet kokį - jame dalyvavo ta parazitė, besivaikanti ją su kaktusu. Aštrūs spygliai vis artėjo, jų niekaip nebuvo įmanoma išvengti. Bakst! ,,Tu neLiucija’’ dainelė dar suskambėjo mintyse, kai mokinė krūptelėjo nuo dūrio ir atsibudo.
Rūškana mina apsižvalgė. Rodos, profesorė kažką pasakojo, bet juodaplaukė kažkodėl negirdėjo jos žodžių. Šiek tiek sumerimusi pasikrapštė ausis ir štai - suprato tik paskutinį sakinį.
-Kas per mokytojai šiais laikais... - suniurzgė, su nuo miego užtinusiomis akimis dairydamasi po klasę.
Kadangi nieko įdomaus nevyko, jau norėjo vėl patogiai įsitaisyti, bet staiga kabinete nuaidėjo riksmas. Alrisa visiškai prasibudino ir susidomėjusi nukurnėjo link langų, kur jau būriavosi daug žmonių. Pakeliui keletas iš jų išsigandę palindo po stalais, leisdami keistus garsus, lyg priešmirtines maldas.
-Kas čia darosi, po galais?! - paklausė savęs, braudamasi.
Laimei, į jos klausimą netrukus buvo atsakyta. Kone nenustebo išgirdusi Mulungu, bet klastuolė, be jokios abejonės, susigūžė, susidūrusi su klausos organus sprogdinančiu šūksniu.
Smalsumas vedė priekin, todėl labai greitai klastuolė pasiekė vietą, iš kurios galėjo pažvelgti į dangų. O ten visu gražumu, nors kol kas reikėjo gerai įsižiūrėti, matėsi planeta, jau žinoma kaip KOBRA - 20. Šlykšti, neįtikėtinai panaši į puikiai žinomą bjaurybę su teleskopu.
-
Pramiegojęs astronomijos praktinę dalį Vegard nekantriai laukė praktikos. Niekada žvaigždėmis nesidomėjęs vaikinukas ničnieko nesuprato apie šiltas ir šaltas planetas, nesuprato kaip braižyti tuos žvaigždynų žemėlapius. Teleskopas stūksojo Vegard'ui ant peties ir vaikinukas nekantravo jį išbandyti ,bet jei nemoki naudotis geriau nereikia bandyti. Išsiėmęs pergamento, plunksną ir rašalo vaikinukas iš visos dūšios pradėjo brūžyti žemėlapį. Atrodė ,kad jau Van Gogo piešinys išeis ,bet dėja...keverzonė ir grynų gryniausia nesąmonė. Kiek duos tiek duos tų taškų. Saeterhaug pastebėjo ,kad Astronomijos bokštas po truputį virsta bažnyčia ,bet nieko nesuprato. Sutrikęs ir išmuštas šalto prakaito pirmakursis klastuolis nuėjo link mokinių kurie kažką stebėjo, prie to pačio ant profesorės stalo numetė pergamentą su žemėlapiu ir netyčia išpylė kažkokį skystį. Baisiai spaudėsi šis berniukas ,kad pamatytų ,kas vyksta ir kodėl visi čia meldžiasi. KOBRA-20. Kažkokia kvaila planeta artėjo prie Hogvartso. Atsidusęs ir visas šlapias nuo prakaito Saeterhaug meldėsi kartu su visais. Teleskopas padėjo įmatyti baisią, kraupią ir prakeiktą planetą kuri tikriausiai norėjo sunaikinti, Hogvartsą, mokinius ir mokytojus, visą pasaulį ir dar ką nors ko Saeterhaug nežino. Berniukas nuėjo link lango ir jį atidarė, norėjosi įkvėpti gryno oro ir šiek tiek nusiraminti ,bet nei oras nei triukšmas niekas nepadėjo. Praradęs viltį berniukas jau ruošėsi atsisveikinti su pasauliu.
-
Verna lėtai sumirksėjo, spoksodama į kažką prieš save, nesufokuosuotu žvilgsniu. Nors klastuolė atrodo sėdėjo astronomijos pamokoje, jos mintys jau kuris laikas, jei tiksliau - nuo pat, taip vadinamai "profesorei", pradėjus kalbėti nesąmones, skrajojo padebesiais, o galbūt net ir pasiekė tarpplanetinę kosminę erdvę, kad tik toliau nuo nesuprantamų sapalionių. Visgi saulės vėjo nešiojamos tamsiaplaukės mintys spėjo laiku sugrįžti į žemę, na, gal vertėtų sakyti - buvo priverstinai parskraidintos į žemę, į astronomijos pamoką, netikėto šūksnio - "Kobra 20!" šaukė kažkoks nepažįstamas balsas. Verna pastebėjo ir mokinius besibūruojančius prie lango, tad nusprendė ir ji nuslinkti pažiūrėti kas vyksta. Vis bus įdomiau, negu bandyt iššifruot ką ta profesorė bando išaiškint.
Eidama link savo tikslo klastuolė pastebėjo, kad vis daugiau ir daugiau mokinių puola melstis. Kas čia per kulto susirinkimas. Mergina susiraukė ir šiaip ne taip prasibrovusi pre lango pamatė netikėtą vaizdą - kažkokia planeta skriejo tiesiai į Hogvartsą. Negana to, šis žudikiškai nusiteikęs kosminio akmens luitas turėjo veidą. Verna iš nuostabos pakėlė antakius. Na ir bjaurybė... Nors vistiek atrodo geriau, nei mano tėvas. Klastuolė nusprendė, kad jei jau mirtis garantuota, galima ta proga ir parūkyt. Išpūtusi pirmą dūmą, mergina susimąstė Pala, jei ta planeta turi žmogišką veidą, tai turėtų turėt ir žmogišką atitikmenį kitoje pusėje - užpakalį, nes kam planetai burnos, jei ji neturi virškinamojo trakto... Įdomu, kokia būtų planetos anatomija. O gal tas veidas - kokia meninė instaliacija padaryta ateivių, kad žmonės bent galėtų pasigrožėti ja prieš mirtį? Verna atsiduso - vienintelis dalykas, kurio ji gailėjosi prieš mirtį yra tai, kad ji niekad nesužnos ar Kobra 20 turi užpakalį, ar ne.
-
Elizabet neturėjo jokio noro dalyvauti šioje nesąmoningoje pamokoje. 1. Astronomijos pamokos būdavo tikra kankyne. 2. Šita profesorė net nemoka normaliai pamokų pravesti. Į teorinius klausimus (net 2!) klastuolė neturėjo jokio noro atsakinėti, todėl sumurmėjo kažką tik į pirmąjį klausimą, o antro apsimetė, kad neišgirdo.
Ji buvo pavargusi ir ne nuotaikoje, todėl išgirdusi praktinį drabą, nepuolė prie langų stebėti to dangaus ir atlikinėti užduoties. Elizabet tik pasirėmė galvą į teleskopą ir primerkė akis. Kadangi buvo labai jau nuobodu Vanesa nepastebimai ėmė ir užsnūdo. Miegas buvo gilus, o sapnas dar įdomesnis.
Pirmakursė jau skaniai snaudė, tik staiga ją pažadino (o tiksliau vos neapkurtino) Mulungu riksmas "KOBRA-20!". Vanesa netikėtai pabudo, net nukrisdama nuo suolo ir jį apversdama (pasipylė rašalas ir ant žemės pasklido popieriai, bet klastuolė į tai nekreipė dėmesio). Kai suprato, kad šaukė Mulungu, klastuolei į galvoje suskambo "Nejau jis ir kalbėti moka?", bet paskui pirmakursė nugirdo dar kelis balsus kartojančius tą patį pavadinimą - Kobra-20. Vanesa nesugebėjo suprasti, ko čia visi kartoja tą pavadinimą, todėl norom-nenorom nukurnėjo iki lango (vietos prie jo buvo mažai) ir šiaip ne taip prasispraudusi pažvelgė pro langą į dangų. Ji negalėjo patikėti - tiesiai į Astronomijos bokštą, tiesiai į Juos, lėkė didžiulė planeta. Ji buvo tamsi ir akmeninė, turėjo didžiulę šypseną, kuri Vanesai nekėlė jokio pasitenkinimo, ir didžiules raudonas akis.
- KOBRA-20!!!!!! - nežinia ant kiek garsiai suriko panelė Von Chang, o tada nualpo. Taip, nualpo.
-
Teleskopas Kaktusas ir vėl stovėjo ant stalo. Elliw nesuprato, kodėl jis dabar yra kažkokiame neaiškiame burbule, tačiau jeigu profesorė sako, kad tai brangenybę apsaugos, ko gero, reikia ja tikėti. Dabar mergaitė buvo gana patenkinta, tačiau ramybės niekaip nedavė vienas be galo svarbus klausimas: kodėl Joana trečioji šį kartą nepadėjo? Tarsi to būtų maža, ji teleskopą išvadino kažkokiu vazonu! Rudaplaukė atsisuko į draugę ir jau norėjo to klausti, tačiau tuo metu profesorė pradėjo kažką šnekėti, tad teko susitelkti.
Tiesą sakant, iš to susikaupimo visiškai nebuvo naudos. Elliw nieko nesuprato. Nuoširdžiai stengėsi klausytis, kas yra šnekama, tačiau smegenų (jeigu ši mergaitė tokius turi) nepasiekė nė vienas ištartas žodis. Ji kiek sunerimo ir dar kartą atsisuko į Joaną trečiąją norėdama paklausti, ką dabar reikia daryti.
Nemaža dalis mokinių pripuolė prie lango, o kai kurie - dar ir garsiai šaukti. Kažkoks juodaodis berniukas taip garsiai užrėkė "Kobra-20", kad Elliw turėjo skubiai užsikimšti ausis. Pažvelgusi į profesorę nutarė, kad tai ji kalta dėl to, kas čia vyksta. O klasėje buvo tikras chaosas, ir Elliw, ko gero, buvo bene vienintelė, kuri kol kas nepanikavo. Kol kas. Vis dėlto šauksmai, maldos ir panašūs dalykai galiausiai išgąsdino velsietę. Ji supykusi griebė teleskopą kaktusą nuo stalo ir atsistojusi atsisuko į profesorę. Atsitrenkusi į savo pačios stalą garsiai suriko:
- Tai jūs dėl visko kalta!
Pakėlusi didžiausią savo brangenybę kelias akimirkas padvejojo, tačiau galiausiai ryžosi: paleido daiktą, kurį pati vis dar laikė teleskopu, į profesorę. Nepataikė, žinoma. Kaktusas su visu vazonu išskrido pro atvirą langą ir nulėkė tolyn. Pripuolusi Elliw žiūrėjo, kas vyksta toliau ir pradėjo panikuoti: juk ką tik prarado teleskopą! Dabar net ir Liucija jo nesugrąžins.
O štai vazonas kuo ramiausiai skriejo išsišiepusios planetos link ir galiausiai į ją atsitrenkė. Elliw vis dar nesuprato, kas atsitiko, tačiau keistas daiktas, taip išgąsdinęs visą klasę, nuskriejo tolyn. Teleskopas, deja, negrįžo.
-
Klasėje buvo chaosas. Nepakeliamas chaosas. Galva tiesiog plyšo. Kažkas meldėsi, kažkas klykavo. Žiauru. Kažkokia pirmakursė nualpo visai netoli Mark. Dar gražiau. Tyliai sau nusikeikęs (negi profesorei ar kitiems reikėjo žinoti, kad klastuolis mokėjo tokius nelabai gražius žodžius?), garbanius pradėjo akimis ieškoti Liucijos. Kažkodėl būtent tą akimirką jam labai jos reikėjo.
Paieškas pertraukė garsus šūksnis, palikęs klastuolio ausų būgneliuose ir atmintyje gilią duobę. Atsisukęs garso link, pamatė bendrakoledžę iškėlusią kaktusą. Mark nesugebėjo atitraukti savo tamsiai rudų, beveik juodų akių nuo situacijos. Akimis lydėjo augalą vazonėlyje, pradėjusį skristi kažkur link profesorės, bet išskriejusį pro langą. Pamatęs, kad spygliuotas augalas atsitrenkė į plačiai išsišiepusią planetą, kurią iš pradžių palaikė kometa, ir ją numušė tolyn, tamsiaplaukis apsidžiaugė taip, kaip niekad nebuvo apsidžiaugęs.
– Šaunuolė, – priėjęs prie klastuolės, išgelbėjusios pasaulį ar bent jau Hogvartsą, puse lūpų, kad tai girdėtų tik jis ir ji, pagyrė ir švelniai nusišypsojo.
-
Vilė ramiai sėdėjo klasėje, prie savo stalo, iki tol, kol joje kilo chaosas.
Pirmiausia, Veronica nuvertė jos teleskopą. Ramindama įsiaudrinusią klastuolę, mergina patikino:
-Galima jį sutaisyti vienu burtažodžiu,- iškėlusi lazdelę, ji sumurmėjo,- Reparo.
Kai teleskopas susitaisė, Vilė lengviau atsipūtė. Tačiau klasė ramiai išbūti sugebėjo vos penkias minutes.
Staiga visi mokiniai ėmė lykti, keli jautresnių nervų akimirksniu nualpo, o Elliw išsprėgė savo teleskaktusą į artėjančią kometą. Ji nulėkė į priešingą pusę, bet tada vėl ėmė artėti.
Nieko nelaukdama, profesorė griebė burtų lazdelę ir klykte suklykė.
-Bombardo!, - riktelėjo ji, o tada žaibiškai sušuko, - Mufliato!.
Kai planeta švelniai tariant driokstelėjo, Vilė atsisuko ir paklausė:
- Su šita baigta. Sužeistų ar nualpusių yra?
Kas nori iki rytdienos 18 h gali parašyti tokį baigiamajį RPG.
-
Adelė visą astronomijos pamoką tiesiog gražiai tariant pramiegojo. Išgirdusi mokytojos
žviegimą rėkimą ji greitai prasibudino, tačiau išvydo, kad iš pamokos vaikai jau neša kojas. Ji greitai pakilo nuo suolo ir pratarė kelis žodžius:
- Viso gero, profesore, buvo labai įdomi pamoka ir praktika. Tikiuosi, kad kitą kartą bus taip pat įdomu, kaip ir šį kartą.
Adelė Mokslinčė dar prisėdo ant suolo ir parašė mokytojai raštelį:
Gerbiamoji mokytoja,
aš labai atsiprašau, kad visą pamoką pramiegojau. Kitą kartą tai nebepasikartos.
Su pagarba pirmakursė Adelė Mokslinčė
Mergaitė greitai numetė lapelį mokytojai ant jos teleskopo ir išėjo pro milžiniškas duris, vis dar galvodama ar profesorė Willy Phoenix nesupyks dėl tokių keistų mergaitės žodžių jai.
-
Mokiniams išbėgus, Vilė apėjo visą klasę, nuvalė kelias rašalo dėmes ir dulkes nuo suolų ir lentynų, pravėrė langą ir papurškė orą mėtų kvapo gaivikliu.
Mergina ketino išeiti ir palikti klasę visam savaitgaliui. Tereiks sutvarkyti namų darbus, tada atsipalaiduoti ir negalvoti apie pamokas. Tiesa, buvo problema. Po tėvų mirties sesuo Hana gyveno su Semu. Ir ji klaikiai siuto ant Vilės. Galvojo, kad turi keršyti merginai už tėvų mirtį ir kažin kodėl profesorė išties jautėsi kalta.
Bet dabar Vilė stengėsi negalvoti apie kraupoką sesers elgesį. Prieš akis nusimatė smagus savaitgalis, laisvė nuo pamokų ir piktų snarglių klastuolių.
Dar sykį apėjusi klasę, Vilė užtiko kažką ant savo teleskopo. Perskaičiusi raštelį, mergina balsu nusikvatojo. Adelė buvo visiškai kitokia, nei Žana.
Įsidėjusi raštelį į kišenę (nesugalvojo kur kitur jį padėti) mergina išėjo iš kambario. Staiga, prisiminusi, kad dar reikia ištaisyti krūvą namų darbų, profesorė pliaukštelėjo delnu sau per kaktą ir suraukė antakius. Atrodo, smagus atsipalaidavimui skirtas savaitgalis ką tik virto namų darbų karalyste.