Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Ariella Annė Brown Gruodžio 09, 2020, 06:53:09 pm
-
Žana ramiai sedėjo savo kabinete, nebuvo labai ankstus rytas, tačiau profesorė vis dar norėjo miego. Šiandien profesorė buvo visiškai nenusiteikusi vesti naujos pamokos, jai labai skaudėjo galvą. Profesorė supratus, kad į pamoką ateis visi kursai staigiai išgėrė vaistų, nes žinojo, kad pamokoje tylos tai tikrai nebus. Po kelių minučių į klasę pradėjo rinktis mokiniai tada prakalbo ir profesorė:
- Labas rytas, vaikai, šiandienos pamoka bus iš dviejų dalių- teorinės ir praktinės. Šiandien mokysimės burtažodius Katiniausius ir Lemiosius. Taigi burtažodis Katiniausius yra skirtas išburti betkokiam skysčiui, kurio šiam laikotarpiui labai reikia ir patariama naudoti. Prašau jūsų, vaikai, parašyti po penkias vietas, kur galima panaudoti betkokį skystį išburtą šiuo butažodžiu. Atsiminkite, kad nuodingų skysčių mes nenaudojame, todėl jų aprašyti negalima.
Profesorė kelias minutes patylėjo ir laukė, kada mokiniai nustos kelti šurmulį, tačiau suprato, kad pamokos laiko gaišti nebeapsimoka.
- Kol dar nepradėjote noriu jus supažindinti su antruoju burtažodžiu- Lemiosius. Šis burtažodis yra skirtas padrožti pieštukams. Jis yra pakankamai sudėtingas, todėl jį atlikti mokinsimės per praktikos dalį. O dabar kibkite prie darbo! -nusišypsojo profesorė.
Pirmasis jūsų darbas yra ant lapelio parašyti (išgalvotas) penkias vietas, kur galima panaudoti burtažodžiu ,,Katiniausius " išburtą betkokį skystį . Šis skystis negali būti naudojamas nunuodyjimui ir tai negali būti vanduo.
PERSPĖJU
Jeigu pamatysiu, kad darbai sutampa jų nevertinsiu. Gi turite savo galvas ant pečių ir tikrai galite jas panaudoti.
Jeigu kažkas neaišku parašykite asmenine žinute/ pelėda. Darbą atlikti iki GRUODŽIO 10 DIENOS 18:00
-
Grifų gūžtos mokinė atsisėdo į savo vietą pirmame suole ir klausėsi mokytojos. Kaip tingiu kažką daryti, bet reikia mokytis kai baigsis pamokos tada galėsiu tinginiauti ir pailsėti. Kristina lyg ir suprato užduotį ir pradėjo atsakinėti lapelyje:
Na tarkim atsitinka taip, kad saldumynų didžiausiame rojuje kuriame visi saldainiai kurie tik egzistuoja yra, bet pritrunka obuolių sulčių kurių norėjai tai gali pasakytiKatiniausiusir gėrimas atsiranda. Gyvūnų namučiuose kuriuose būtų devyni aukštai ir visas rojus jiems, pritrūktų vaistų pasakai Katiniausiusna ir vaistas atsiranda. Mėnulio namelyje kuris būtų mėnulyje ir jame būtų visko daug pritrunka šiltos arbatos, nes mėnulyje šalta greitai pasakai Katiniausius ir gali mėgautis na ir bent gerklėje nebebūna šalta. Nuimkelyje tai vieta kurioje gali mėgautis visokiais gėrimais, bet nerandi kokakolos , pasakai Katiniausius ir tavo mėgstamas gėrimas atsiras. Junglekyje dinozaurų rojuje reikia jiems specialių sulčių Katiniausius, jaučiasi dinozaurai puikiai.
Kristina parašė į lapelį ir atidavė profesorei.
-
Laura lyg plunksnelė nusileido ant kedės Kerėjimo kabinete. Jai ši pamoka gan patiko, kadangi vaizduotė buvo jos stiprioji pusė, o šioje pamokoje jai jos tikrai reikėjo. Mokytojai pasakius užduotį ji išsitraukė sąsiuvinį ir plunkstą su rašalu. Pagalvojusi ir atsivertusi švarų lapą pradėjo rašyti:
- Jeigu atsibustum dykumoje galėtum pasakyti "Katiniausius" ir atsiratų tavo taip geidžiamas vanduo ar, bet koks kitas norimas gėrimas. Jei būtų besalygiškai šalta galėtum pasakyti "Katiniausius" ir tavo rankas, o po to ir visą kūną sušildytų puodelis karštos arbatos, kavos ar vyno. Vakarėlyje pritrūkus ar neradus reikiamų gėrimų tepratari "Katiniausius" ir po sekundėlės visi norimi gėrimai jau atsiranda ant stalo. Jei tavo augalams pritrūktų vandens pratartum "Katiniausius" ir prie tavęs atsirastų laistytuvas pilnas taip reikalingo gėralo. Jeigu netyčia pradėtum degti tu ar, bet kas kitas tau tereiktų pasakyti "Katiniauisius" ir vanduo padėtų jiems išsigelbėti iš tos skausmingos agonijos.
Laura parašiusi nunešė lapelį mokytojai ir dingo iš kabineto.
Prašau pataisyti šį darbą, nes vandens ,,Katiniausius" kerai negali išburti. Prašau pataisyti iki pamokos pabaigos, pastabą ištrinsiu AŠ.
-
Violetai kerėjimo pamoka neatrodė sudėtinga, bet tuo pačiu ir nebuvo lengva. Tačiau ją, kaip bebūtų keista, dar šiais metais nepraleido, dėl savimi kiek didžiavosi. Menkai šyptelėjo, bet prakalbus profesorei, šypsena dingo bei visą dėmesį sutelkė į ją. Tikėjosi kokios nors gal net lengvesnės užduoties, kaip kad praeitą pamoką, tačiau regis teks pasukti galvelę. Atsiduso bandydama gerai pagalvoti vietas, kur galima panaudoti jos ištartą pirmąjį burtažodį. Kai atrodė, kad sugalvojo, sėdėdama kėdėje išsitiesė.
- Pirmoji vieta yra kai... Katiniausius burtažodžiu išburti vaikams specialų skystį, kurio išgėrę jie užmerkę akis matytų jų norimą pasaką. Antroji, kai reikia pabėgti iš kažkurios vietos, kurioje esi įkalintas, todėl šiuo burtažodžiu galima išburti skystį, kuris paverstų nematomu kokias penkiolika ar dvidešimt minučių, tiksliai nepamenu. Trečioji vieta, kai augintinis sunkiai suserga, reikėtų ištarti Katiniausius ir rankose ar šalia atsirastų specialus skystis, kuris galėtų pagydyti augintinį, tačiau gyvūnėlis turėtų būti netoli mirties manau... Ketvirtoji, kai esi nusilpęs ar trūksta organizmui kokių nors vitaminų, tai šis burtažodis išburtų skystį, kuriame būtų reikiami vitaminai organizmui ar kad palaikyti energiją, kai jos labiausiai reikia, - pasakiusi keturias vietas, trumpam nutilo, nes teko prisiminti ir penktą vietą, kas buvo kiek sunkiau. - Ir penkta... Kai esi pasiklydęs miške, ištarus burtažodį Katiniausius bei atsigėrus tą skystį, tik užmerkus akis gali matyti kelią atgal, todėl kai tik prireikia žemėlapio, jeigu taip galima jį pavadinti, tereikia užmerkti akis bei jį pamatai, o tuomet atsimerkus eini keliuku, kurį įsiminei galvoje, - paskutinę vietą papasakojo kiek plačiau prisiminusi.
Profesorei papasakojus, ką veiks jie per praktinę dalį, mėlynų plaukų savininkė kilstelėjo antakius. Pakankamai sudėtinga...?, paklausė savęs mintyse. Mat tai atrodė jai gan itin kvailoka, burtažodis padrožti pieštukui gali būti sudėtingas. Vos matomai papurtė galvą į šonus.
-
Vilkolakis atėjo į kerėjimo pamoką ir radęs laisvą suolą ėmė klausytis mokytojos, kuri pasakojo apie teorijos dalį. Mokytojai baigus pasakoti apie teoriją Vilkolakis paėmė sąsiuvinį, rašalo ir plunksną ir pradėjo rašyti.
- Pirma vieta... Esi beorėje erdvėje ir nebegali daugiau sulaikyti kvapo, panaudojęs burtažodį Katiniausius išsiburi eliksyro kurio atsigėręs valandai turėsi neribotas oro atsargas. Antra, esi labai sunkiai susižeides su burtažodžiu Katiniausius pasidarai eliksyro kuris tave iškart pagydo. Trečia, esi pasiklydęs ir tau reikia rasti kelią, panaudoji burtažodį Katiniausius, kad pasigaminti eliksyro kuris jo išgėrusį nuteleportuos kur tik tas norės. Ketvirta, esi užpuolamas laukinio gyvūno, panaudojęs burtažodį Katiniausius pasidarai eliksyro kuris suteikia labai didelį greitį, kad galėtum nuo jo pabėkti. Penkta, atsibundi degančiame name ir pamatai kad už tavo kambario durų šėlsta ugnis. burtažodžiu Katiniausius pasidarai eliksyro kurio išgėrus ir po to iššokus pro langą vienintelį pabėgimo kelią, nusileistum lengvai kaip plunksna.
Pabaigęs rašyti Vikolakis pasidėjo sąsiuvinį ant suolo krašto ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Amelija sėdėjo kerėjimo pamokoje ir galvojo apie savo rytą. Ji labai anksti atsikėlė ir nusprendė paskaityti knygą, todėl dabar jautėsi pavargus. Dabar ji žiūrėjo pro langą į didelius baltus dabesis. Įsivaizdavo, kad yra ten. Dabesyse. Debesyals buvo kaip gražios pilys ir Amelija galvojo, kad tikra kvailystė, kad žmonės negali ten vaikščioti. O gal debesysee gyvena angelai?
Amelija taip užsigalvojo, kad kai mokytoja pradėjo kalbėti mergaitė krūptelėjo. Išgirdus klausimą ji pradėjo rašyti:
Galima katiniausius kerus naudoti tada, jeigu eini į žygį ir labai pavargsti, tada išsiburi energijos suteikiančio eliksyro ir eini toliau.
Dar galima naudoti katiniausius, jeigu nori paklausyti muzikos, tada tiesiog išsiburi eliksyra kuris tau galvoje sukuria muzikos skambesį.
Arba jeigu nori priversti ką nors pašokti su tavimi, tada pasakai katiniausus ir išburi gėrimo, sukuriančio norą šokti. Arba dar galima naudoti šiuos kerus jei reikia nusiraminti prieš egzaminą - pasakęs katiniausus išsiburi ramybės eliksyro.
Na, arba tiesiog keliauji kur nors arba atostogauji ir neturi kokio nors skanaus gėrimo - pasakai katiniausus ir turi kokį nors mėgstamą kokteilį arba kitą gėrimą.
Amelija baigė rašyti ir papurtė nuo rašymo pradedančią nutirpti ranką.
-
Ši burtažodį 'Katiniausias' galiima panaudoti vyne, belekokiose sultyse,
Viskas yra padaryta blogai, paskaityk taisykles ir jeigu ko nesuprasi klausk. Pataisyti iki pamokos pabaigos. Pastabą ištrinsiu AŠ
-
Žana surinkusi visus mokinių parašytus lapelius juos peržvelgė ir tarė:
-Peržiūrėjus darbus pamačiau, kad viskas atlikta puikiai, tačiau, Laura, vanduo negali būti išburtas iš ,,Ketiniausius" kerų. Žana atsiduso. Tikiuosi praktika vaikams patiks, o jeigu ką aš jiems padėsiu.
-Taigi, o dabar praktika. Pirmiausiai noriu pasakyti, kad bandysime atlikti ,,Lemiosius" kerus. Noriu priminti, kad šis burtažodis yra skirtas padrožti pieštukams. Jis yra pakankamai sudėtingas, todėl jį atlikti ir mokinsimės per praktikos dalį. Viskas atrodo pakankamai paprastai. Jums tereikia atsiversti vadovėlio šimtas dvidešimt aštuntą puslapį, perskaityti ir įsiminti kokią žalą jums gali padaryti šie kerai. Perskaitę užsidėkite juodas odines pirštines, kurios tuoj atsiras ant jūsų stalų. Po to pažvelkite į lentą ant kurios yra nupiešta, kaip gi reikia mostelti lazdele į pieštuką, kurį norite padrožti. Tada tiesiog sakykite burtažodį ir padrožkite dešimt pieštukų. Tam jums gali prireikti ir mano pagalbos, todėl jeigu kas nepavyksta iš karto kreipkitės į mane. Primenu, kad burtažodį reikia ištarti taisyklingai, nes kitaip ir patys žinote kas gali nutikti. O dabar jau kibkit į darbus! -po tokios ilgos litanijos atsiduso Žana.
Ji ramiai vaikščiojo po klasę ir dalino juodas odines pirštines, kurias žadėjo duoti vaikams.
-Bėja, pirštines galėsite pasilikti, jų turiu milžiniškus kalnus.
Taigi jus turite padaryti kelis dalykus:
1. Perskaityti vadovėlyje pateiktą medžiagą (ten tik keli sakiniai, kas gali nutikti darant šiuos kerus)
2. Užsimauti patogias arba kaip tik labai nepatogias odines pirštines.
3. Sunkiai arba kaip tik lengvai padrožti dešimt pieštukų.
Turi būti trys post'ai po 600-1200 simbolių arba du postai 1200 ir daugiau simbolių.
Jeigu kažkas neaišku rašykite asmenine žinute. Jeigu reikės mano pagalbos taip pat lauksiu žinutės.
Praktika iki gruodžio 16 dienos, 15.00
-
Kerėjimas. Bent viena pamoka, kuri iš tiesų turėtų būt į naudą. Turėtų, bet deja taip nėra. Kiekvienais metais išmoksta vos vieną ar du naudingus burtažodžius. Visi kiti atrodo lėkšti ir visiškai nereikalingi. Galbūt karts nuo karto praverčia buitiniame gyvenime.
Teorinės dalies tamsių plaukų savininkė visai negirdėjo. Prasėdėjo lyg užhipnotizuota savo pačios sukurtame vidiniame pasaulyje. Negirdėjo profesorės, negirdėjo šurmulį keliančių mokinių. Rodos, dešimtį minučių tebuvo paskendusi tamsoje, kurią įsivaizdavo. Tyloje, ramybėje, laimėje. Vaikų šūkavimai vieną ir tą patį burtažodį privertė sugrįžti prancūzaitę į realybę. Iš tariamo to paties burtažodžio ir lazdelės baksnojimo į pieštukus įstengė susiorientuoti kas vyksta. Panašu, jog pamokos praktinė dalis jau prasidėjo ir atrodė juokingai kvaila. Visiškai nenaudinga ateityje. Gūžtelėjusi gležnais petukais užsimovė odines pirštines, kurios nemaloniai prigludo prie plaštakos varžydamos veiksmus ir odą. Buvo gana sudėtinga pilnai suspausti kumštį. Tikriausiai merginai kiek per mažos arba tiesiog mažai nešiotos ir visai nepratampytos. Užvertusi nepatenkintai akis atsiduso tvirtai suimdama raudonmedžio burtų lazdelę.
- Lemiosius, - abejingai pratarė. Niekas neįvyko. Susiraukusi tyliai urgztelėjo, tačiau įstengė suimti mintis į vietas ir susikoncentruoti ties magija, kaip kadaise mokė Emetas. Sekundei užmerkusi akis stabilizavo kvėpavimą ir ramiai pratarė burtažodį antrą kartą.
- Lemiosius, - ramus žodis paliko brunetės lūpas ir pasklidusi magija padrožė vieną iš pieštukų. Plačiai nusišypsojo. Kadaise buvusio draugo patarimai dėmesio sutelkimui vis dar veikė. Jautėsi dėkinga jam iki šiol.
-
Kerėjimas Kristinai buvo pati mėgstamiausia pamoka. Na ir po Katiniausius kerų pradėjo mokiniai mokytis Lemiosius. Pirmiausiai grifiukė atsivertė šimtas dvidešimt aštuntą puslapį. Jame dar apsiskaitė apie kerus, kad kaip visada jai nevyktų nesąmonių. Mokinė jau buvo pasiruošusi drožti savo nenudrožtus pieštukus, bet pirmiausiai nuėjo pasiimti odinių pirštinių. Na štai Kristina pradedam. Ji jau norėjo drožti pieštukus ir pasakė:
-Lemiosius! - garsiai sušaukė Kristina.
Žinoma, kad niekas nepavyko, grifė žinojo, kad vis tiek jai iš pirmo karto nepavyks. Ji pabandė antrą kartą:
- Lemiosius.
Na šį kartą taip pat nepavyko. Be kantrybės susinervinusi Kristina sušaukė per visą klasę:
- LEMIOSIUS!!!!!
Iš tų visų nervų drožtukas pradėjo drožti ne pieštukus, o Kristinos nagus!
- Ak tu kvaily nustok, nes baigsis tau blogai !
Bet atrodė, kad drožtukas tik šaiposi iš jos ir toliau drožia jai nagus, bet skaudžiai.
-Lemiosius - visa be vilties tarė grifė.
Bet šį kartą jau kažkaip pavyko ir drožtukas nebedrožė jai nagų ir pradėjo drožti vieną pieštuką. O kaip matau jau viskas normaliai na gerai pabandysiu tada dar kartą vienas, du , trys
- Lemiosius.
Drožtukas pradėjo drožti antrą pieštuką, na ir taip Kristina su visais penkiais pieštukais, bet kiti penki net nesidrožė, o drožtukas pasiėmė iš mokinės vieną odinę pirštinę.
- Ei tu drožtuk, gražini man mano pirštine ar girdi??
Bet drožtukas kažkoks pas ją buvo pamišėlis ir net nesiruošė jai atiduoti pirštinės ir nudrožti pieštukų.
-
Mergaitė išklausiusi profesorės kalbos, regis turėjo ne vieną klausimą, kuriuos jau geriau pasiliko sau. Nieko nelaukdama atsivertė šimtą dvidešimt aštuntą puslapį. Perskaičiusi duotą medžiagą, kas gali nutikti netinkamai panaudojus kerus, tyliai atsiduso.
Nemanė, kad jie gali būti tokie, taip ir negalvojo, kad turi būti sudėtinga. Gavusi odines pirštines, užsidėjo jas bei į ranką paėmė savo burtų lazdelę. Pažvelgusi į lentą, bandė suprasti kaip reikia mostelėti lazdele. Tuomet burtų lazdelę nutaikė į vieną iš pieštukų bei mostelėjusi lazdele tarė:
- Lemiosius.
Gan tvirtai ištartas burtažodis suveikė. Todėl mergaitė nusišypsojo pamačiusi, kad pieštuką vis dėl to padrožė ne taip ir sudėtingai. Tuomet lazdele nusitaikė į antrąjį pieštuką, kuris deja po ištartų kerų nepasidrožė. Kiek nesupratusi kilstelėjo antakius, tuomet vėl pabandė.
- Lemiosius, - vėl taip pat tvirtais tarė ir iš antro sykio antrasis pieštukas pasidrožė. Gal vis dėl tai tikrai nėra jau toks lengvas.... Atsidususi, bandė susikaupti ties kitais pieštukais.
-
Heidi džiaugsmui antroji Kerėjimo pamoka nebuvo sudaryta vien tik iš teorijos. Aišku teorija pradžioje ir nebuvo labai smagus dalykus, bet bent po jos buvo praktika, o ne kaip praeitoje pamokoje dar teorijos. Prisiminus praeitos pamokos nuobodumą mergaitę net nupurtė. Praktika atrodė pakankamai paprasta, tad tai buvo visai smagu, tik nelabai smagus dalykas buvo tas, kad reikėjo naudoti kerus, kurie buvo visiškai nereikalingi gyvenime už Hogvartso. Didžioji dalis šeimų namuose turėjo drožtukus ar kitus drožimo įtaisus, su kuriais daug paprasčiau ir nerizikuodami savo pirštais galėjo nudrožti pieštukus.
Pasiėmusi vadovėlį ir atsivertusi profesorės pasakyta puslapį, kuris buvo šimtas dvidešimt aštuntas ėmė skaityti tuos kelis sakinius, kurie turėjo paaiškinti ką negero galima pasidaryti su šiais kerais. Kadangi informaciją buvo pakankamai lengva suvirškinti tamsiaplaukė neužtruko ilgai prie knygos ir jau po mažiausiai dviejų minučių ėmėsi mautis tamsias pirštines.
Iš pat pradžių šios nepasirodė labai patogios, bet kol klastuolė pasiėmė pieštukus, lazdelę ir pasiruošė atlikti darbui pirštinės tapo kiek patogesnės. Pažvelgusi į lentą pabandė atsiminti ranos judesį, kurį reikėjo atlikti tariant ši burtą. Aišku, to padaryti nepavyko, tad Heidi nusprendė kiek parizikuoti ir burdama žiūrėti į lentą, kad nesuveltų judesio. Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir tik maža dalis stalo bus taip pat nudrožta su šiais kerais.
-
Kuo toliau tuo daugiau Kristina nervinosi, drožtukas niekaip negražino odinės pirštinės. Ai bala ne matė nereik man tos pirštinės ir su viena atliksiu kerus.
- Lemiosius.
Viskas buvo gerai, drožtukas bent tada pakluso ir nudrožė šeštąjį pieštuką, bet Kristina atsisukusi į savo ranką kuri buvo be pirštinės pasidarė visa raudona ir pradėjo bėgti kraujas. Mokinė greitai nubėgo pas kerėjimo profesorę ir paklausė:
- Ką man daryti?? Labai skauda ir niežti - pravirko grifiukė.
Kristina net neišgirdusi mokytojos atsakymo nubėgo pas tą drožtuką iš pykčio ir nusitvėrė jį.
- Tu žiūrėk ką man padarei!! Tu dar juoksiesi? Tuoj aš tave per puse sulaužysiu!
- Lemiosius?
Atrodė, kad drožtukas išsigando ir pradėjo jau drožti septintąjį pieštuką, bet mergaitei vistiek skaudėjo ranką.
-
Heidi šie kerai nesisekė ir su kiekviena nesėkme ar skyle stale mintis, kad drožtukai yra geriausias sprendimas vis dar išliko jos galvoje ir po truputi didėjo. Po penketos apvalainų skylių ir mažiausiai dešimties nepavykusių kerų mergaitė pasidavė ir padėjusi lazdelę ir pieštukus iš kišenės išsitraukė kišeninį pjaustymo įrankį. Apsimesdama, kad kažką vis dar buria tamsiaplaukė kartojo tą patį burtažodį rankiniu būdu droždama pieštukus. Jau po penkių minučių pusė iš dešimties buvo nudrožti ir gražiai vartaliojosi ant stalo laukdami kol kita pusė bus taip pat nudrožta.
Šito darymas nebuvo sukčiavimas ar koks kitas dalykas, kurį sakytų profesorė jeigu kažką darytum ne taip kaip ji sakė. Kadangi kabineto šeimininkė sakė, kad reikia tariant burtažodį nudrožti pieštukus, bet neminėjo, kad tam reikia taip pat naudoti ir lazdelę. Tad kol klastuolė lyg kokia papūga kartojo tą patį burtažodį, kol drožė pieštukus viskas buvo gerai ir ji darė, tai ką liepė profesorė.
Nudrožusi dar keletą pieštukų ir pakartojusi tą patį burtažodį dar bent dvidešimt kartų mergaitė nusprendė kiek pailsėti ir tik po kelių minučių vėl imtis darbo. Aišku kažko labai įdomaus per kerėjimo pamoką nenuveiksi laukdamas ar tiesiog nieko nedarydamas, tad tamsiaplaukei po kurio laiko atsibodo nieko nedaryti ir ji ėmėsi paskutinės poros pieštukų.
Jau po kokių trejetos minučių visa dešimtis pieštukų saugiai gulėjo ant stalo laukdami kol juos kas pasiims ir nusineš.
-
Kristina prisiminė, kad savo kuprinėje ji turi dar pleistrų ir kremo nuo skausmo, todėl užsitepė kremo, gerai išsitrynė ir užklijavo ant viršaus dar ir pleistrą. Kažin nesibaigs čia blogai, o jeigu dar ir išbers? Bet grifų gūžtos mokinei buvo lyg ir viskas gerai. Kristina kantriai vėl ištarė burtažodį:
- Lemiosius.
Aštuntas pieštukas taip pat buvo jau nudrožtas. Mokinė šiek tiek pavargo sėdėti todėl nuėjo pavaikščioti aplink klasę ir apsidairyti kaip kiti mokiniai dirba.
- Šauniai, tik siūlau garsiau sakyti burtažodį- aiškindama tarė grifiukė
Ji vaikščiojo, vaikščiojo ir pastebėjo, kad ranka truputį išberta. Kristina greitai nubėgo prie savo stalo, atsisėdo, nusiplėšė pleistrą ir galvojo, kad be pleistro bus geriau. Ji prasivaikščiodama pamėgino vėl:
- Lemiosius!!!!
Po tokio šūkio visi pieštukai buvo nudrožti.
-
Teleskopas stovėjo ant stalo. Ko gero, tiksliau būtų sakyti, kad tai teleskopo liekanos stovėjo ar netgi gulėjo ant stalo. Prie to stalo sėdinti Elliw žvalgėsi po klasę ir ieškojo pažįstamų veidų, priklausančių tiems, kurie taiso teleskopus. Liucijos, deja, nesimatė, Sabrinos taip pat. Laimei, klasėje buvo bent viena draugė.
- Joana trečioji! - džiaugsmingai sušuko Elliw pašokdama iš suolo ir jį užkliudydama. Kažkokia teleskopo dalis nukrito ant grindų, tačiau, atrodo, labiau nesulūžo. Galbūt tai nebebuvo įmanoma? Kiek pasvarsčiusi rudaplaukė paėmė tą daiktą ir padėjo atgal ant stalo. Buvo net keista, kad nesunkiai pavyko tą padaryti. Deja, ji užkliudė kažkodėl ant stalo gulinčius piešukus, ir jie pabiro ant žemės.
- Liucija?.. - liūdnai kreipėsi velsietė. Buvo akivaizdu, kad būtent tas žmogus yra artimiausias Elliw. Stebėtis gal ir nereikia, juk būtent Liucija yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Žinoma, Joana trečioji irgi gera, tačiau ji ne tokia kaip Liucija. O štai Sabrina iš viso kažkur dingo...
Stovėdama prie stalo trylikametė svarstė, ką daryti: negalėjo apsispręsti, ar svarbiau sutvarkyti pieštukus, ar susitaisyti teleskopą. Vis dėlto Joana trečioji atrodė rimtai nusiteikusi darbui, tad nesinorėjo trukdyti. Ką gi, panašu, kad teks tvarkyti išmėtytus pieštukus. Elliw pasilenkė norėdama paimti artimiausią, tačiau tik žiebė galvą į suolą.
- Auč! - užriko mergaitė pasiglostydama užgautą vietą. Labiausiai norėjosi verkti, tačiau aplinkui buvo labai daug mokinių, kurie mielai iš jos pasijuoktų. Taigi turėjo užtekti šniurkštelėjimo. Rudaplaukė dar kartą pasilenkė paimti pieštuko. Šį kartą elgėsi be galo atsargiai - nenorėjo dar kartą nukentėti. Galiausiai pasisekė. Elliw taip apsidžiaugė, kad net pašoko. Deja, tokio veiksmo užteko, kad ranka keistai sujudėtų, ir pieštukas bakstelėtų tiesiai į akį.
- Profesore! - suklykė Elliw.
-
Burtų lazdele nusitaikė į trečią pieštuką bei tarusi kerus, jis be problemų pasidrožė. Mergaitė suprato, kad reikia kalbėti aiškiai ir rišliai, jog jie pavyktų, tačiau ir tai ne visad jai tai pavykdavo. Bandė susikaupti ties ketvirtuoju.
- Lemiosius, - tarė tvirtai ir aiškiai, kaip ir repetavo savo galvoje, tačiau ir vėl nepasisekė. Violeta, kas antras pieštukas tau nepavyksta... Kas darosi..., tarė sau mintyse. Stengėsi save nuraminti. Viso labo tai tebuvo dar tik ketvirtas, todėl vėl ištarė burtažodį, tik šiek tiek garsiau bei viskas pavyko. Veide pasirodė šiokia tokia šypsenėlė. Šiek tiek savimi didžiavosi, bet ne per daugiausiai.
- Lemiosius, - garsiau ir aiškiai tarusi burtažodį, penktasis pieštukas vėl pasidrožė. Žinoma, kas antras tau pavyksta be jokių problemų, tarusi tai mintyse, pavartė akis. Tai šiek tiek erzino ją.
Nusitaikė į šeštą pieštuką, kuris irgi be problemų pasidrožė, ištarus burtažodį. Tai kažkas naujo..., tarė. Mat jau beveik priprato prie to, jog tik kas antras pavykavo, bet dabar pavyko vėl be problemų.
-
Pramiegojęs visą teorinę dalį per plauką išgirdo teorinę dalį kuri pasirodė gana neįdomi ,bet nieko neveikti taip pat negalima ir ,net draudžiama. Vegard kaip visada nesiskubino atlikti darbo kaip kiti mokiniai ,bet visada padarydavo pirmas. Berniukas išsitraukė vadovėlį su kalnu dulkiu ir pradėjo skaityti.
Lemosius kerai- skirti drožti pieštukams, labai buvo paplitę Hogvartse 19 amžiuje. Kerus naudoti galima ,bet kam ir nėra labai sunku ,bet jei nemoki įstabaus kerėjimo meno šių kerų geriau nei neliesti ,nes bent vienas netaisyklingas žingsnis ir tu lavonas.
Tekstas baisiai išgąsdino juodaplaukį ,o žinant ,kad šis vaikinukas tikras nevykėlis vos neištiko širdies smūgis. Berniukas nuo stalo su žiauriai plakančia širdimi pasiėmė lazdelę ir pirštines kurias kaip mat užsimaukšlino. Su nepatogiomis pirštinėmis ir nepatogia lazdele rankoje buvo žiauriai sunku ir nepatogu. Šiandien aš tikriausiai gulėsiu ligoninėje arba Skutelyje. Vegard akimis ieškojo pieštukų ,o jie buvo prie pat nosies. Nu aš tikrai ant pečių kopūstą nešioju ,o ne galvą. Vegard pasiėmė pirmajį pieštuką, stipriai rankose suspaudė lazdelę, giliai įkvėpė ir tarė, tiksliau sukriokė:
-LEMOSIUS!!!
Kaip ir buvo galima tikėtis nepavyko ir dar Vegard susprogdino pieštuką ir tuo pačiu padarė skylę stale. Akys išsipūtė ir paraudonavo veidas ,o klasė juokėsi. Vegard'ą baisiai suėmė pyktis.
-KODĖL AŠ TOKS NEVYKĖLIS!!! KOKIO VELNIO AŠ ŠITOJE MOKYKLOJE JEI NIEKO NEMOKU? JAU GERIAU BŪČIAU DURNAS IR PAIKAS ŽIOBARAS!!!,-Išsirėkė vaikinukas ir dar kartą pabandė kerus.
-Lemosius.
Keista ,bet pavyko. Tikriausiai išlietas pyktis padėjo. Liko dar devyni pieštukai ,kas nelabai džiugino pirmakursį klastūnyno mokinį. Sekantis pieštukas buvo toks mažytis ,kad atrodė ,kad jeigu jį nudroši jis sunyks. Bet jeigu jis čia padėtas reiškia jį reikia nudrožti. Atsistojęs tarė:
-Lemosius.
Dėja...Dar vienas, dar vienas ir DAR VIENAS kartas buvo nesėkmingi. Praradęs viltį berniukas pabandė vėl...
Pavyko. Ar šie kerai veikia tik tada kai aš pyktu ir liūdžiu?
-Lemosius.
Nu va liko tik aštuoni nelemti pieštukai. Visiškai pavargęs nuo kerėjimo Saeterhaug trumpam prisėdo į suolą. Kvailas kerėjimas dabar jau geriau žvejočiau. Kvailai pagalvojo Vegard. Eilinį kartą atsitojęs berniukas suriko:
-LEMOSIUS.
Bet vietoj to lyg koks poltergeistas temptų už kojų Vegard skaudžiai krito ant žemės. Ne nu šakės. Atsitojus ir pabandžius buvo tas pats.
-Morkita maxima.
Morkų virvės pakėlė berniuką ir šis galėjo tęsti darbą. Kai kokią nesąmonę išburti tai aš sugebu ,o kvailų drožtukų kerų iššaukti nesugebu.
-LEMOSIUS.
Liko jau septyni pieštukai. Berniukas apsidžiaugė ,bet neilgam. Vėl ,,poltergeistas'' pradėjo savo žaidimą po kerų bandymo. Kvaili kritinėjimai kuo toliau tuo labiau sudarė kvailus žvilgsnius į šį nelaimėlį. Šeši, penki, keturi... pieštukai dar laukė vaikino kol jis čia ,,išsidirbinėjo''.
-Lemosius, Lemosius.
Ir liko tik penki kvaili pieštukai. Penki, paskutiniai ir patys baisiausi kerai.
-Lemosia.,-Ne taip ištarti kerai nesutrukdė nepakenti vaikinukui.
Skaudus kritimas ant grindų sužalojo kairę ranką.
-Auč...,-Blankiai ištarė vaikinukas.
Žaidimas baigtas ,bet liko keturi ir kol kas paskutiniai pieštukai ,bet skaudanti ranka neleido tęsti ir atrodė ,kad teks baigti ir palikus klasę keliauti į Ligoninės sparną.
-Profesore, aš negaliu tęsti, man atrodo ,kad mano ranka, lūžo ir teks keliauti į ligoninę ,bet aš labai noriu baigti...
Iš nevilties pirmakursis pradėjo visiškai nevyriškai verkti. Kaip pasakytų mano senelis, ,,Net ir stipriausi vyrai turi teisę vekrti.
Atsargiai nusiėmęs pirštinęs ir žinomą atsargiai atsistojęs priėjo prie profesorės stalo ir pažvelgė į Žaną Mokslinčę.
-
Profesorė ramiai peržvelgė visus mokinius. Staiga ji išgirdo klyksmą, kuris jai reiškė tik vieną. Kažkas miršta.
-Elliw, kas atsitiko? Negi pieštuku į akį sau pataikei? Viskas turėtų būti gerai, tiesiog nusiramink ir jeigu labai nori gali nueiti iki kriauklės ir praplauti akį. Jeigu jau nepraeis tai gali nueiti ir iki ligoninės, bet nemanau, kad verta. Kaip manai?
Tada Žana ėjo tarp visų kursų mokinių ir pamatė klastuolį Vegard'ą, kuris atrodė, kad tuoj praras samonę. Ji prakalbo:
-Atrodo, kad susilaužei ranką. Staigiai nueik pas seselę, o pamokos darbą atsiskaitysi kai paaiškės kas tau atsitiko. Jau gali eiti.
- Vaikai tęskite darbus. Nematau jūsų mojuojančių lazdelėmis, -priminė keistoji Žana Mokslinčė.
-
Martin'as kaip ir įprastai sėdėjo pamokoje - kerėjime. Nors jis jau buvo šeštakursis, tačiau kerėjimas jam nesisekė itin gerai, tačiau jis vis tiek mėgo tą dalyką, nors jis ir buvo gan pavojingas sėdint šalia neprognozuojamų mokinių.
Pratylėjęs visą teoriją ir išklausęs gan neilgos mokytojos kalbos nusiteikė lengvai pamokai. Reiktų pakeisti trečiame kurse atsiradusi įprotį tylėti. Nors ir pieštukų padrožimo burtažodis skambėjo baugiai, tačiau atrodė, kad kerėjimo pamokai darbo yra gan mažai palyginus su turimo laiko kiekiu. Tad atsivertė vadovėlį ir susiradęs reikiamą puslapį perskaitė kokią žalą gali sukelti burtažodis. Gal kam padrožti pirštus reiktų... Dar kelis sykius perskaitęs trumpą tekstą, Martin'as galiausiai įsiminė informaciją į savo kiaurą galvą ir supratęs, kad burtažodis yra pavojingas, kaip mokytoja ir liepė - apsimovė pirštines. Jo gautos odinės pirštinės nebuvo itin patogios, spaudė jo pirštus, atrodė labai sunkios ir neįsivaizdavo kaip jis atliks su jomis burtažodžio praktikavimo dalį. Tačiau taškų jam reikėjo kaip ir jo mirštančiam koledžui, tad švilpis pažvelgė į lentą, kuriame buvo nupieštas lazdeles mostas. Atrodo nesunku. Prieš pradedant pieštukų drožimą, vaikinas iš pradžių pasipraktikavo lazdelės mostą ir kaip kvailelis kelias minutes mosikavo lazdelę nieko netardamas. Atsibodus tobulinti mostą, pasiėmė šiaip ne taip su odine pirštine pieštuką ir nusitaikęs į jį tarė:
-Lemosius.
Burtažodis pataikė ne į pieštuką, o jo pirštą ir sudarkė jo odines pirštines. Jam jo gautos pirštinės nepatiko, tad vietoj to, kad apkeistų pirštinės ant rankų, jis paprašė mokytojos naujos poros.
-Profesore, būtų galima gauti naują odinių pirštinių porą?- Pasiteiravęs dėl naujos poros pirštinių, Martin'as tuo tarpu nusiėmė sugadintą pirštinę ir pažvelgė ar nesusižalojo piršto. Gerai, kad nukentėjo tik ne mano nepatogios pirštinės.
-
Septintasis pieštukas po ištarto burtažodžio taip pat pasidrožė. Liko tik trys, Violeta, tarė sau mintyse. Liko nedaug, tad mergaitė kiek atsipalaidavo. Nors to daryti visai nereikėjo, nes žinojo, kad po to gali jai nesisekti.
- Lemiosius, - garsiau bei tvirčiau tarė bei ir aštuntas pieštukas liko padrožtas. Mėlynų plaukų savininkė jautė nemažą savo pačios laimėjimą. Pasitrynė rankas pro pirštines, kurios jau darėsi nebepatogios. Tiksliau, jau pradėjo erzinti pati medžiaga jų, tačiau stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Giliau įkvėpusi bei iškvėpusi orą, lazdele nusitaikė į devintą pieštuką.
- Lemiosius, - tarė taip pat kaip ir kitus kartus, tačiau pieštukas nepasidrožė. Suraukė savo antakius. Nusiėmė pirštines bei kiek atvėsino rankas, tuomet vėl užsidėjo ir tarė burtažodį. Nieko nenutiko, tuomet tarė vėl, tik kiek garsiau. Galiausiai jis pasidrožė. Mergaitė lengviau atsiduso.
- Lemiosius, - tarė paskutinį sykį dešimtam pieštukui, kuriam beveik jėgų neeikvojo, bet tuo pačiu ir stengėsi nesuklysti. Pieštukas pasidrožė. Violeta iš to džiaugsmo, šiek tiek pašokinėjo vietoje, bet taip pat greitai aprimo nenorėdama atrodyti itin keistai.
-
Supratęs, kad profesorė jį ignoruoja arba tiesiog neišgirdo jo
labai svarbaus prašymo, apkeitė pirštines ir nusprendė toliau tęsti labai nelabai sunkų darbą, kuris atrodė vienu metu ir lengvas, kitu sunkus, nes jo kantrybė buvo ne iš tobuliausių. Pasiėmęs dar kartą tą patį prakeiktą pieštuką su odine pirštine, nusitaikė į jį (nebe pirštą) lazdele ir tarė:
-Lemosius.
Burtažodis nepavyko iš pirmo sykio, nors viską darė identiškai kaip ir pirmą bandymą. Kas čia dabar? Tas pieštukas tikrai prakeiktas?. Susinervinęs, švilpis perlaužė pieštuką per pusę ir nusviedė jį į šoną, o tada pasiėmė kitą peštuką ir pamėgino padrožti jį. Gal bent šitas pasidroš!
-Lemosius.-Burtažodis pavyko ir pirmasis pieštukas jau tik iš devynių pieštukų, buvo padrožtas. Gražiai padėjęs (nesulaužęs) jį ant stalo, pasiėmė naują pieštuką ir pakartojo vėl viską iš naujo. Tą veiksmą vis kartojo ir kartojo, pieštukai vienas po kito buvo padrožti ir padėti ant stalo, iki tol, kol ši veikla jam visiškai nepabodo. likus porai pieštukų.
-Profesore, kitą kartą nenorėsit visos gamyklos pieštukų padrožti?-Garsiau nei pirmą kartą prabilo Martin'as kreipdamasis į profesorę. Gal bent dabar sureaguos? Tačiau, laukdamas mokytojos atsakymo, jis tęsė darbą. Pasiėmė dar vieną pieštuką ir burtažodžio pagalba jį padrožė, o paskutinysis nors ir ne iš pirmo karto pavyko, tačiau pavyko.
Ant stalo gulėjo devyni netobuliausiai padrožti pieštukai jo gyvenime ir vienas šalia stalo, perlaužtas per pusę, bet nepadrožtas.
-
Žana palaukė dar kelias minutes ir pažvelgė į laikrodį, kuris buvo pakabintas ant sienos. Mergina tarė:
- Na, taigi pamoka jau eina į pabaigą. Prašau kiekvieno padėti savo lazdeles ant stalo ir susitvarkykite. Padrožtus ar nepadrožtus pieštukus palikite ant stalo, o odines pirštines, kaip ir sakiau galite pasiimti. Lauksiu jūsų kitoje pamokoje, nes taip pat bus praktinė dalis, kuri kaip matau jums visai prie širdies. O dabar jau galite eiti.
Žana ramiai nužvelgė savo klasę ir pradėjo stebėti išeinančius vaikus, kuriuos mokyti jai buvo labai smagu ir linksma, nes profesore mokytoja norėjo būti jau nuo pat vaikystės. Žana nusišypsojo ir pradėjo taisyti vaikų darbus, kurių buvo tikrai labai daug. Na bet ką jau padarysi, vis gi aš mokytoja.