Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Matthew Turner Spalio 28, 2020, 07:01:00 pm
-
Matthew Turner dingus be žinios jo namą herbologai pavertė herbologijos muziejumi. Pastatas užkerėtas taip, kad žiobarai jo nematytų ir neprisimintų kažkada čia stovėjus.
Namas Aberdino miesto pakraštyje yra lygiai toks pat kaip ir kiti rajono namai. Vieno aukšto, tačiau nemažas pastatas, turintis palėpę. Namas mūrinis, sienos nudažytos šviesiai ruda spalva. Langai dideli, praleidžiantys daug saulės šviesos. Stogas tamsiai bordinis ir į viršų smailėjantis, dėl to galima spėti, kad palėpė pasižymi gana žemomis lubomis.
Tik įėjus pro dailias medines duris kairėje galima pamatyti labai paprastą, tačiau tvarkingą virtuvę. Čia eksponuojami maistiniai augalai, kurių galima ir įsigyti. Čia parduodami ir bilietai į muziejų. Koridoriumi paėjus tiesiai atsiduriama nemažoje foje, iš kurios matosi durys į tris buvusius miegamuosius ir svetainę. Foje ant sienų yra prikabinta daugybė augalų nuotraukų. Kambarių durys yra skirtingų spalvų (juodos rudos ir šviesiai žalios), tačiau vienodo dizaino: medinės ir visai paprastos. Muziejaus lankytojams šios durys visada užrakintos. Kambariuose anksčiau buvo gyvenama, dabar tai yra muziejaus techninės patalpos. Svetainėje jaukiai pateikta nedidelių augalų ekspozicija. Augalai gerai prižiūrėti, ekspozicija kartas nuo karto atnaujinama.
Svetainėje esantys laiptai veda į palėpę, kurioje įrengta nedidelė parduotuvė augalų sodinukams bei suvenyrams įsigyti.
Iš fojė paėjus trumpu koridoriumi randamos antros namo durys, už kurių yra nemažas kiemas. Čia rasite pagrindinę muziejaus dalį ir interaktyviąją dalį. Kieme auga įvairūs magiški augalai, tolimiausiame jo kampe yra erdvė, skirta triukšmingiems muziejaus gyventojams. Šalia jos įrengtas šiltnamis, kurio viduje augalus galima pabandyti auginti patiems, pačiupinėti sėklas ir panašiai.
((aprašymas yra gana laisvas, rašant RPG šitoje temoje augalus, jų išdėstymą galima rinktis patiems))
-
Tai buvo pirmosios Kalėdos, kurias Deoiridh praleis ne Hogvartse. Buvo labai keista žinoti, kad gruodžio pabaigoje ji sėdės traukinyje, vežančiame į Londoną. Kvailiausia buvo tai, kad Kings Kroso stotyje ji susitiko Matthew, kuris taip pat ką tik buvo atvykęs iš Hogvartso, ir keliavo į Aberdiną - miestą Škotijos šiaurėje. Tai reiškė, kad jiedu sėdėdami kitame traukinyje važiuos beveik pro tą pačią mokyklą, iš kurios ką tik atvyko į Londoną.
Visos kelionės metu Deoiridh sėdėjo šalia herbologo ir mąstė. Bandė atsakinėti į klausimus, kuriuos kartais išgirsdavo, tačiau buvo pernelyg užsigalvojusi, kad sugebėtų palaikyti normalų pokalbį. Ilgoką laiką bandė suprasti, kaip jaučiasi. Žinoma, buvo be galo laiminga: Matthew visai neseniai pasakė, kad nori tapti jos tėčiu. Tai buvo geriausias dalykas, kurio mergaitė galėjo tikėtis. Tačiau kartu buvo ir kažkoks jaudulys. Jį, ko gero, labiausiai lėmė netikėtas Sigurdo pasirodymas tada kambaryje. Deoiridh visai nenorėjo, kad kiti mokiniai ką nors žinotų. Deja, panašu, kad tai nebus labai realu, o tada visi galvos, kad ji tik bando išpešti kiek įmanoma daugiau naudos iš to, kad yra artima profesoriui ir koledžo vadovui...
Kitas klausimas, kuris gerokai kankino mergaitę, buvo labai paprastas: ką jai reikės visą tą laiką veikti? Negi nuolat kalbėsis su Matthew? Hogvartse viskas buvo paprasčiau: galėjai valandų valandas ir netgi dienų dienas klaidžioti po pilį, kiemą ir, žinoma, Uždraustąjį mišką. Labai norint buvo galima kiekvieną naktį leisti su varlėmis. O ką jai reikės daryti ten, Aberdine? Matthew (varlė, žinoma) liko Hogvartse, mat Deoiridh nenorėjo gąsdinti augintinės gabendama ją į kažkokią neaiškią vietą. Pirmiausia reikėjo susipažinti su ja pačiai.
Kai galiausiai jiedu atvyko į miestą, Deoiridh niekaip negalėjo nustoti žvalgytis. Žinoma, jai čia neteko lankytis, tad dabar buvo be galo įdomu. Kadangi Matthew keliauti oru nemokėjo, iki namo, jos pasiūlymu, jiedu keliavo pėsčiomis. Gerai, kad mergaitė buvo pripratusi daug vaikščioti, nes paaiškėjo, kad tai yra gana toli. Vis dėlto tai nebuvo labai svarbu: Deoiridh buvo pernelyg viskuo patenkinta ir susidomėjusi.
Išvydusi namą, prie kurio pasuko Matthew, rudaplaukė pajuto, kaip jaudinasi. Labai seniai nebuvo lankiusis pastate, kuris nėra nei mokykla, nei viešbutis, nei oro uostas, nei kavinė. Tai buvo namai. Jeigu viskas susiklostys gerai, ši vieta taps ir jos namais. Deoiridh žvelgė į namą ir nežinojo, ką pasakyti. Tik spoksojo plačiomis akimis ir gėrėjosi vaizdu. Protu suvokė, kad namas nėra kažkuo ypatingas, tačiau momentas buvo toks svarbus, kad būtų užtekę net ir paprasčiausios lūšnos. Žinoma, geresnės būsenos nei tos, kurią ji sugriovė tada, kai puolė kaltinti Cristal.
- Man čia patinka... - tyliai sumurmėjo ji. Pakėlė akis į Matthew ir galiausiai įžengė į vidų.
-
Per Kalėdų atostogas Matthew paprastai nepraleisdavo progos aplankyti šeimos. Vis dar puikiai sutarė tiek su tėvais, tiek su broliais, tad pamatyti juos kartą per metus buvo didžiulė šventė. Šiais metais viskas buvo kitaip. Herbologas jautė šiokią tokią kaltę, kai parašė motinai neatvyksiąs, tačiau priežastis buvo itin rimta. Tiesą sakant, jis ketino vis tiek praleisti Kalėdas su šeima, tačiau šį kartą tai tebuvo vienas žmogus - maža mergaitė, kuri, jeigu viskas bus gerai, jau šią vasarą oficialiai galės tapti jo dukra.
Kai Matthew pasiūlė Deoiridh praleisti Kalėdas jo namuose, mergaitės reakcija buvo kiek netikėta. Tiesą sakant, iš pradžių herbologui pasirodė, kad ji atsisakys. Tai būtų buvę labai skaudu, tad kai ji sutiko, vyras buvo be galo laimingas. Ne mažiau laimės buvo ir tada, kai Kings Kroso stotyje pasitiko mergaitę. Žinoma, pasistengė likti nepastebėtas: puikiai žinojo, kad nė vienas iš jų nenori, jog gandai pasklistų po visą mokyklą. Ne, kol kas šis ryšys turėjo likti mažyte judviejų paslaptimi.
Sėdėdamas traukinyje Turner bandė kalbinti Deoiridh, tačiau buvo akivaizdu, kad ji yra susimąsčiusi. Tai visiškai nestebino, tad Matthew, pamatęs, kad pasišnekėti nepavyks, galiausiai atstojo. Jiedu turės daug gražaus laiko pasišnekėti, o dabar mergaitei reikia suvokti, kur ji važiuoja ir kas jos laukia. Pačiam kelionė kiek prailgo, tačiau vos atvykęs į Aberdiną suprato, kaip Deoiridh čia įdomu. Ji žvalgėsi po miestą, kuris bet kuriam vietiniam žmogui buvo visiškai nuobodus. Vis dėlto buvo galima suprasti mergaitę, tad Matthew pernelyg neprieštaravęs sutiko eiti pėsčiomis. Pasvarstė, ar nereikėtų perspėti, kad teks nemažai pasivaikščioti, tačiau atrodė, kad Deoiridh yra pernelyg užsidegusi eiti.
Pagaliau pasukęs prie reikiamo namo Matthew iš karto pajuto, kaip mergaitė jaudinasi. Atsisuko į ją, tačiau neragino: leido jai pasigrožėti vaizdu, kurį tiesiog privalėjo sukelti šis vaizdas: nors namas nebuvo prašmatnus ar baisiai didelis, tai buvo namai. Namai, kuriuose ji galės gyventi. Turner pajuto, kaip geras jausmas maloniai šildo širdį. Nusišypsojo grifiukei ir atrakino duris. Kantriai laukė, kada ji įeis vidun. Galiausiai įsekęs paskui ją į vidų herbologas išgirdo žodžius, kurie dar labiau pamalonino.
- Džiaugiuosi tai girdėdamas, - nusišypsojo Matthew. Neskubėdamas parodė, kur Deoiridh gali pasidėti striukę, ir nuvedė ją jos kambario link.
- Neturėjau labai daug laiko visko sutvarkyti, bet po Kalėdų nueisime į parduotuvę, nupirksime tau šokių daiktų.
Nepaisant to, kad ilgai galvojo, kaip reikės elgtis, kai Deoiridh čia atvyks, dabar jautėsi šiek tiek sutrikęs. Tiesą sakant, net neįsivaizdavo, ar reikėtų pasiūlyti pavalgyti, ar leisti mergaitei pabūti vienai. Vis dėlto nutarė, kad pastarasis variantas nėra pats tinkamiausias: rudaplaukė vienumoje praleido daugybę laiko.
- Eime į virtuvę, ką nors užkąsime, - nusišypsojęs pasiūlė Matthew.
-
Deoiridh nepaliovė žvalgytis po namo vidų. Puikiai suprato, kad jis nėra kažkoks ypatingai prabangus ar didelis. Vis dėlto tai buvo vieta, kuri taps jos namais, tad jau vien dėl to buvo daugiau nei ypatinga. Eidama kartu su Matthew savo kambario link ji norėjo kažko klausti, bet įtarė, kad šio tylos momento geriau negriauti. Viskas atrodė... Na, "iškilmingai" gal ir nereikėtų sakyti, tačiau grifiukė juto, kad jokių žodžių šiuo metu nereikia.
Įėjusi į kambarį, kuris turėjo būti skirtas jai, Deoiridh apstulbo. Jis atrodė milžiniškas, mergaitė neįsivaizdavo, kam jai gali reikėti šitiek vietos. Pakėlė akis į Matthew ir jau norėjo to klausti, kai herbologas dar labiau nustebino mergaitę: pirkti kažkokių daiktų? Jai? Juk ji pripratusi turėti tik tai, kas yra ant pečių! Grifų Gūžtos mergaičių miegamajame, žinoma, mėtėsi jai priklausančios knygos ir apsiaustai. Tačiau tai buvo mokykla ir jai reikalingi daiktai. Negi Matthew galvoja, kad jai reikia kažko asmeninio? Vis dėlto šito paklausti rudaplaukė nesiryžo.
Deoiridh nesijautė alkana, tačiau nenorėjo dabar likti viena, tad neprieštaraudama nuėjo su Matthew į virtuvę. Ji irgi atrodė keistai didelė, tačiau taip nepribloškė mergaitės: kadangi teko pabuvoti Hogvartso virtuvėje, nustebti buvo sunku. Vis dėlto čia nesimalė jokie namų elfai, tad buvo galima viską apžiūrėti įdėmiau. Nejučia prisiminė nuotykius Hogvartse: pirmasis susitikimas su Sigurdu, kuris baigėsi ne itin sėkmingai, vėliau keistas nutikimas su Klare, kuri sugebėjo užgauti jautrią stygą... Ir vis dėlto mintys apie virtuvę kėlė šypseną, tad Deoiridh visai patenkinta leidosi į tyrinėjimus. Viskas jai čia buvo nauja, viską norėjosi pačiupinėti, tačiau buvo kiek drovu. Nors Matthew žinojo, kad mergaitė seniai nebuvo jokiuose namuose, pasirodyti esanti visiška neišmanėlė ji nenorėjo. Tad tik apėjo virtuvę ir galiausiai atsisuko į juodaplaukį.
- Matthew, - galiausiai nutraukė tylą mergaitė. - Aš... Neįsivaizduoju, ką reikia veikti namuose. Visą laiką praleidžiu Hogvartse, o ten visada yra kur nueiti. Ką man reikės daryti šitų atostogų metu?
Deoiridh pati kiek išsigando dėl taip atvirai užduoto klausimo. Tai buvo bene didžiausia jos baimė, o ji paėmė ir išsidavė... Tad dabar, tikėdamasi išvengti susidūrimo su herbologo akimis, ji priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Atrodė, kad oras ruošiasi subjurti, tad panašu, kad teks likti čia. O tokiu atveju ji tikrai nežino, ką reikės daryti. Tuo labiau, kad negalėjo viltis, kad Matthew norės visą laiką praleisti su ja.
((RPG nebus tęsiamas))
-
Pagaliau atostogos! Mokslo metai taip išvargino Matthew, kad, jo nuomone, dabar reikėtų kokių penkerių metų miego ir nieko neveikimo. Deja. Šiam malonumui herbologas turėjo tik porą dienų, mat po to keliaus su Deoiridh į Ispaniją. Tiesą sakant, kai pasiūlė ten skristi, nė nepagalvojo, kad būtent iš tos šalies yra Davina. Laimei, mergaitė į tai neatkreipė dėmesio (o gal net ir nežinojo to fakto), tad buvo galima ramiai ruoštis kelionei.
Vis dėlto šiandien į svečius turėjo atvykti Matthew kolegė. Herbologas nelabai suprato, kodėl ją pasikvietė, ir gerokai nustebo, kai ji sutiko. Tiesą sakant, mokslo metų metu jie beveik nebendravo, nebent tais atvejais, kai profesorė Moonlight ateidavo pasiskųsti Deoiridh elgesiu, kuo Matthew vis dar negalėjo patikėti. Vis dėlto ji turėjo bet kada pasirodyti, tad reikėjo pasiruošti. Laimei, turėjo kažkokių sausainių, nors Matthew nebuvo pripratęs priimti svečius.
Deoiridh pasinaudojo pirma gražia diena Aberdine ir išėjo pasivaikščioti. Turner nė nesusimąstė apie tai, kad kolegės neperspėjo apie tai, kad jį ir šią mergaitę sieja šis tas daugiau nei koledžo vadovo ir mokinės ryšys. Vis dėlto nutarė kol kas nieko ir nesakyti - Monica čia turėjo apsilankyti pirmą ir paskutinį kartą, tad jai tikrai nėra būtina nieko žinoti.
Profesorius nužvelgė virtuvę ir patenkintas nutarė, kad ji atrodo pakankamai tvarkingai. Žinoma, visada atsirastų prie ko prisikabinti, tačiau tikėjosi, kad Monica nebus iš tų. Norėjosi ramiai pasišnekučiuoti - jeigu pavyks susibendrauti, galbūt kitais metais bus lengviau dirbti?
Matthew sėdėjo virtuvėje prie stalo ir kiek nekantriai laukė beldimo į duris. Buvo šiek tiek aptvarkęs vidinį kiemą, tad, jeigu ką, jiedu galės nueiti ten. Turner labai tikėjosi, kad viskas bus gerai.
-
Monica kaip visiška kvailė stypsojo gatvės pakraštyje ir mąstė, kuris gi namas priklauso Matthew. Kai šis ją pasikvietė užsukti į svečius, mergina tikėjosi visiškai maginės atmosferos: gal gūdus miškas, gal kiemas su herbologijos profesoriaus žalumynais, gal tiesiog keistas pastatas prie krioklio. Bet ne.
Tai buvo tikrų tikriausia žiobariška gatvė.
Monica senokai nebuvo tokioje lankiusis, tačiau manydama, kad namą pažins iš pirmo žvilgsnio, į kolegos laišką pernelyg neįsižiūrėjo. Dabar dėl tokio aplaidumo save peikė.
Ji tučtuojau stvėrė rankinę, kur kažkur giliai giliai gulėjo pamirštas kvietimas. Merginos į vieną delną suspausti šokoladinių kriauklyčių dėžutė ir pakelis aviečių arbatos pavojingai balansavo, o ant tos pačios rankos pirštų pakabinta kraustoma rankinė siūbavo, į šonus barstydama senus popiergalius.
Na, kurgi jis?? - klausinėjo savęs Moonlight ir skubriai pasitraukė nuo gatvės, kur jos vos neparvažiavo juodutėlis sedanas. Pagaliau suradus suglamžytą voką ji permetė akimis tekstą, o tuomet nelinksmai nusijuokė.
Visą tą laiką ji stovėjo priešais Matthew būstą.
Ji greitai priėjo prie durų ir pasibeldė, žinodama, kad prasegta rankinė vis dar šiukšlina jo kvartalą, saldumynų ir arbatos dėžutės neatrodo patraukliai dėl tarp jų stirksančio aplamdyto laiško, o ir plaukai dėl nedraugiško Škotijos vėjo susišiaušę kaip dygliakiaulė.
Na nieko. Matė girtą, gal dabar neapalps.
-
Matthew kelis kartus žvilgtelėjo į laikrodį, kol suvokė neprisimenąs, ar parašė laiką, kada tikisi viešnios. Labai galėjo būti, kad parašė "bet kada dienos metu," taigi lyg ir neturėjo nekantrauti, bet dabar jautėsi būtent taip. Pradėjo atrodyti, kad kolegė nepasirodys. O ir kodėl turėtų? Amžiumi jis gerokai vyresnis, tad tokio intereso lyg ir neturėtų turėti. Mokslo metų metu itin daug nebendravo. Tad jei Monica pamanys, kad kvietimas nebuvo rimtas, ar jį iš viso ignoruos, stebėtis, ko gero, nereikės.
Dėl tos priežasties išgirdęs beldimą herbologas net pašoko. Jau buvo visiškai įsitikinęs, kad kolegė nebepasirodys. Kelis kartus giliai įkvėpęs nuėjo atidaryti durų.
- Sveika... - Davina. Laimei, pavyko vardo neištarti garsiai. Pernelyg šviesūs plaukai (ne)maloniai priminė buvusią mokinę. Vis tik šis kvietimas buvo draugiškumo gestas, tad Matthew nusišypsojo ir pridūrė: - Užeik.
Įleidęs kolegę pro duris Turner jas uždarė ir staiga susirūpino: apie ką juodu kalbėsis? Juk daugiau pabendravo tik tada, kai... hm, abu buvo kaip reikiant girti. Labai tikėjosi, kad kalba nenukryps prie mokinių - Monica tikrai rastų, ką pasakyti apie Deoiridh, o kaip tik apie ją herbologas šnekėtis nenorėjo.
- Gal nori arbatos? - paklausė Matthew virtuvėje, prieš tai pasiūlęs atsisėsti. Suprato labai seniai neturėjęs svečių. - Atleisk, kavos pasiūlyti negaliu - neturiu nė lašo...
Herbologas užkaitė vandenį - ar Monica norės arbatos, ar ne, užpildė keistą skylę, kurią buvo galima pavadinti "nežinau, ką daryti dabar." Vyras karštligiškai bandė sugalvoti, ką pasakyti, tačiau smegenys atkakliai atsisakė dirbti. Matthew kuo lėčiau krapštėsi su arbatos pakeliais, kai į galvą šovė mintis. Jis atsisuko į Monicą ir paklausė:
- Kokie planai vasarai? Juk planuoji grįžti į Hogvartsą, ar ne?
Tikėjosi išgirsiantis teigiamą atsakymą - kažkodėl atrodė, kad šiai jaunai profesorei nėra svarbu, koks jis nevykėlis. Jeigu jau atsiliepė į kvietimą, matyt, nori pabendrauti. O šito paskutiniu metu labai trūko. Žinoma, Deoiridh nemaža dalimi užpildė tą tuštumą, tačiau herbologui labai trūko draugų. Santykiai su broliais, deja, kiek suprastėjo.
Vandeniui užvirus Matthew toptelėjo, kad galėjo pasiūlyti kai ką kito. Nežinojo, ar norėjo, kad kolegė prisimintų "vakarėlį" po laiptais, bet pats tikrai nebūtų atsisakęs taurės ar dviejų vyno.
- Gal nori ko stipresnio? - paklausė jis. Arbata taip ir liko neužplikyta.
-
Matthew atidarė duris ir Monica pabandė užgniaužti nusivylimą - rodos, jos buvo laukta labai uoliai, mat namo vidus buvo tvarkingas. Arba jis tiesiog nėra toks apsileidęs, kaip aš, - pagiežingai pagalvojo mergina ir pabandė susiglostyti šviesių plaukų skiauterę. Dabar ji jautėsi dar negražiau, nei lauke talžoma vėjo.
Monica labai jau energingai pasisveikino, o pasiekus virtuvę nerangiai atsisėdo. Ji net neįsivaizdavo, apie ką turėtų šnekėti, tačiau pernelyg nesijaudino - jie gi abu suaugę, net ir nejaukią tylą bendromis pastangomis nutrauktų.
Kolegai pasiūlius arbatos, Monica nusijuokė.
- Man kaip tik, iš tiesų negaliu pakęsti kavos. - Ji lyg ir norėjo kažką sakyti, kažko paklausti, tačiau užkaistas vanduo buvo pakankamai garsus, leido išsisukti nuo žodžių ir neatrodyti nemandagiai. Be to, Monica nuo vaikystės turėjo keistą įproti be reikalo nekalbėti, kad po to liktų pokalbio temų... Dėl tokio elgesio jos geriausia draugė mėgdavo profesorę pašiepti, tačiau Monica buvo įpratusi save guosti sakydama, kad tai - ne tokia ir prasta idėja. Net visai protinga.
Nuo beprasmių minčių išvadavo Matthew klausimas.
- Vasarai? Ahh, būtų puiku nuvykti prie jūros ir aplankyti gimines... Nors labiau noriu jūros, - šyptelėjo. - Aišku, iš Hogvartso taip lengvai neištrūksiu. Tiesą sakant, jau jo pasiilgau. Nors yra dalykų, kurie mane iš ten išviliotų... - krenkštelėjo Monica, mintys iškart nulėkė prie Deoiridh. Prisiminimai apie ją persekios ir per atostogas, ar ne?
Matthew pasiūlius kažko stipresnio, Monica nesusilaikė ir nusikvatojo.
- Dabar jau žinau, kodėl dėl to Hogvartso klausinėjai! Vėl siūlai aplaistyti mokslo metus? - Monica patylėjo, tada linktelėjo. - Aišku. Žinai, man dažnai sako, kad esu puiku gėrimo draugė... - mirktelėjo.
-
Monicos laisvumas ir energingumas kažkodėl nustebino Matthew. Atrodo, jis tik dabar suprato, kad kolegės praktiškai nepažįsta. Na, bet susipažinti galima tik bendraujant, tad herbologas pasistengė negalvoti apie tai, kas gali ar negali pasibaigti blogai, o atsipalaiduoti ir nusiteikti ramiai pasišnekučiuoti. Apie ką? amžinasis klausimas nedavė ramybės Matthew.
Vanduo kaito, Monica kalbėjo apie vasaros planus, viskas atrodė gerai. Tik viena mintis nedavė ramybės: šviesūs kolegės plaukai vertė mąstyti apie kitą merginą, o tai buvo tiesiog nepadoriai nemandagu.
- Aha, prie jūros visada smagu, - leidosi į prisiminimus profesorius. Pats užaugęs nedidelėje saloje vandenį pažinojo tiesiog puikiai, tad puikiai suprato tokį jaunos merginos norą. O juk ji jaunesnė už Daviną labai nelaiku suprato Turner. - Smagu girdėti, susitiksime ir kitais mokslo metais, - pridūrė jis atsitokėjęs ir spėjęs išgirsti kolegės žodžius.
Kaip reikėjo suprasti jos juoką, Matthew nebuvo tikras: ko gero, Monica prisiminė jau senoką nutikimą kambariuke po laiptais, klausimas buvo, ar ji tai prisimena kaip kažką, apie ką norisi galvoti.
- Žinoma, ištvėrus visus mokslo metus tiesiog būtina atšvęsti, - nusijuokė ir Turner stengdamasis įšsklaidyti įtampą, nors vis dar nesuprato, ar ji išties tvyrojo, ar tik jam taip atrodė.
Neskubėdamas Matthew atnešė vyno butelį ir dvi taures. Tikėjosi, kad Deoiridh artimiausiu metu namo nepareis - pavyzdys būtų tikrai nekoks. Vis dėlto kaip jis ir sakė, išgyventus mokslo metus atšvęsti reikia, tad nedvejodamas pripylė taures ir vieną iš jų pastūmė kolegei.
- Į sveikatą, - kilstelėjo savąją ir nugėrė gurkšnį. Susimąstė apie tai, kad dabar jiedu bent jau teikiasi gerti kaip civilizuoti žmonės. Apie arbatą, kuriai užkaistas vanduo jau spėjo ir pravėsti, jis buvo visai pamiršęs.
-
Matthew atnešė vyno ir dvi taures, Monica nedvejodama vieną jų paėmė. Alkoholio nė uosčiusi nebuvo gerus du mėnesius, tad laukė nesulaukė pirmo gurkšnio. Dar pagalvojo, ar tai nebūtų gera tema pokalbiui, tačiau greitai nuvijo mintį: kas bandytų bičiuliautis su kažkokia alkoholike? O ne, du mėnesius negėriau, dabar net širdį spaudžia...
- Į sveikatą, - pritarė mergina ir nugėrė vieną, damai pritinkantį gurkšnelį (norėjosi kur kas daugiau). Vynas nebuvo per skaniausias, bet Monica neketino skųstis dėl skirtingų skonių, todėl tik kinktelėjo galva ir ištarė: - oo, skanumėlis.
Atėjo laikas galvoti naują pokalbių temą. Kai kelias pirmas sekundes niekas nešovė į galvą, Monica darsyk gurkštelėjo vyno. Antras kartas buvo šiek tiek geresnis.
- Taigi, kaip čia išėjo, kad gyveni tokioj... ee, žiobariškoj aplinkoj? - paklausė ji ir atsirėmė į kėdės atlošą. - Net nustebau čia atvykus. Tikėjausi... Net nežinau. Gal džiunglių po žiobarų miestu, gal kokio ekstravagantiško pilies bokšto, - nusijuokė. Pati nelabai suprato, kodėl prie Matthew jai vien žodis "ekstravagantiškas" skambėjo. Vis dėl to matė jį labai jau valstietiškai prisiliuobusį. - Na, ar bent jau mėsaėdžių tulpių pilną sodą.
Nejau vėjas taip aplamdė tuos plaukus? - svarstė Monica, nes Matthew akys vis smigdavo į kaltūną ant merginos galvos. Ji nejučiom pasimuistė, akimis ieškodama kokio veidrodžio.
-
Vynas buvo pusėtinas, laimei, kompanija gera. Taip nusprendė Matthew žiūrėdamas, kaip Monica kukliai paragauja gėrimo. Turint omenyje, kad "vakarėlio" metu ji savęs tikrai nestabdė, dabartinis kuklumas privertė herbologą sukikenti. Norėjosi paraginti kolegę nesismulkinti, bet bijojo pasirodyti alkoholiku, tad patylėjo.
- Džiaugiuosi, kad patinka, - pratarė Matthew susimąstydamas, ar turi pakankamai to gėrio, jeigu jiedu čia kiek užtruktų. Įtarė, kad vynas yra abiems suprantama tema, tad nutarė to tiesiog neslėpti ir paklausė: - Kokį labiausiai mėgsti? Visada galiu prisitaikyti.
Tu ką tik atvirai pasakei, kad turi daug ir įvairaus vyno. Ką apie tave pagalvos jauna mergina? supeikė pats save Turner, tačiau dar vienas gurkšnis padėjo nustumti nemalonias mintis į šoną.
- Oi ne, ką tu. Darbą palieku darbe, - pernelyg greitai pabaigęs taurę pratarė Matthew. - Be to, visad norėjau gyventi niekuo neypatingame žiobarų mieste. Esu tik paprastas žmogus. O pati gyveni kokiame raganos namelyje?
Juodaplaukis nusijuokė. Panašu, kad įtampa pamažu pradėjo slūgti. Ar tai buvo vyno nuopelnas, ar bendravimo, Turner nežinojo. Kiek padvejojęs nuėjo atnešti dar gėrimo. Neketino čia prisigerti, tai teturėjo būti viešnios galimybė rinktis. Bent jau taip save teisino herbologas pareidamas su dviem buteliais rankose.
- Sausas prancūziškas ir saldus iš Čilės, gali paragauti, - nusišypsojo Turner, sau įsipildamas pastarojo.
Kurį laiką tylėjo. Kažkodėl vėl nebežinojo, ką pasakyti, tad tik kuo lėčiau tuštino taurę. Galiausiai prisiminė jau seniai norėjęs paklausti:
- Kaip tokia jauna mergina turi kantrybės mokyti paauglius? Visad labai vertinu ir gerbiu tokius jaunus profesorius...
Vos pabaigęs sakinį Matthew garsiai žagtelėjo.
-
Matthew prasitarė turintis daugiau alkoholio pasirinkimo, ir Monica nesusilaikiusi šyptelėjo. Pas mane tas pats, pas mane tas pats...
- Ak, ne, nesivargink, - prasitarė, tačiau kolega jau stojosi. - Na, tiesiog išrink bet kokį. Aš gi - viešnia.
Jam atnešus du butelius, Monica juos įdėmiai nužvlegė. Kaip tikra ekspertė. Ne alkoholikė, ekspertė.
- Mane irgi traukia saldesnis, - pasakė, šįkart ne iš mandagumo - iš tikro norėjosi jo paragauti. Juolab iš Čilės? - Nemanau, kad esu skanavusi vyno iš Čilės, - prasijuokė. - Ar... apskritai bet ko iš Čilės.
Matthew komentaras apie jos namus merginą ją prajuokino. Labiausiai dėl to, kad kolega pataikė kaip pirštu į akį.
- Na, neee, ne raganos namelyje, - paskubėjo pasakyti, liežuviu jausdama vyno poveikį. Velnias. Supratusi, kad daugiau apgirsti svečiuose nevalia, ji pastatė taurę šiek tiek toliau (aišku, nugėrusi dar viena galatnišką gurkšnį). - Mažas pastatas Provanse. Gyvenu labai mažame miestelyje, kur burtininkų vos trys įskaičiavus mane, bet man patinka. Juolab kad gėlės ant langų ir kiekvieno baldo nėra pernelyg didelė keistenybė, - prunkštelėjo. - Žinoma, vis atlekiančios pelėdos ar įdomesni augalai sode nėra įprastas dalykas, tačiau visi gyvena savus gyvenimus. - Bemąstydama apie namus, ji vėl pajuto šaltą vėja už Matthew durų ir šiurpą - kas galėtų rinktis tokį vėsų kraštą?
Jam pradėjus šnekėti apie profesoriavimą, Monica net raustelėjo. Iš pradžių pajuto pasididžiavimą, bet po to jį numalšino prisiminimai apie tokias išdaigininkes kaip Deoiridh.
- Na, ačiū, bet tikrai neketinau taip greitai grįžti į kabinetus. Planavau pakeliauti po pietinę Europą, bet tam pinigų irgi reikia. O tada atsilaisvino vieta Biobetonse, ir nusprendžiau pabandyti metelius. Tie metai patiko, bet kai atsirado galimybė grįžti į Hogvartsą, nedvejojau. - Monicos ranka siektelėjo taurės. Vienas gurkšnis niekam nepakenks. - Tavo eilė. Kodėl profesoriauti pradėjai tu?
-
Deoiridh patenkinta vaikščiojo po miestą. Suprato, kad jis nėra labai įspūdingas (nė nepalyginsi su Neapoliu!), tačiau tai buvo vieta, kuri per laiką taps namais. Mergaitė neabejojo, kad ilgainiui susipažins su Aberdinu taip, kad galės būti netgi gide. Nepaisant to, kad jau po poros dienų skris į Ispaniją, dabar galėjo pasidžiaugti galimybe pasivaikščioti po miestą, kuris turėjo tapti jai artimas ir pažįstamas.
Buvo smalsu, ar pavyks susirasti čia draugų, nors nemokėjimas bendrauti ir, maža to, mokymasis Hogvartse tarsi piršo mintį, kad to tikėtis nereikia. Tiesą sakant, Deoiridh draugų ir nepasigedo, ypač kai pradėjo bendrauti su Sabrina. Mintis apie šią mergina, tiesa, buvo kiek liūdna: ji į Hogvartsą nebegrįš, kas žino, ar dar teks susitikti?..
Vis dėlto diena buvo graži, tad nebuvo priežasties ilgai liūdėti. Deoiridh nustūmė nesmagias mintis į šoną ir namo žingsniavo visai patenkinta. Labai norėjo papasakoti Matthew, ką matė ir patyrė. Spėjo, kad jam viskas seniai žinoma, tačiau buvo tikra, kad vis tiek išklausys, ko reikia paklaus ir džiaugsis mergaitės laime. Rudaplaukė kuo toliau, tuo labiau įsitikino, kad jai labai pasisekė: su herbologu susipažino visai netyčia, o dabar nebenori net galvoti apie laiką, kai visą laiką praleisdavo viena.
Pasukusi į savo gatvę Deoiridh pradėjo vis labiau nekantrauti: įspūdžių buvo tiek daug, kad, atrodė, jeigu artimiausiu metu jais nepasidalins, tiesiog sprogs. Ji pasileido bėgte ir vos nepraleido reikiamo namo. Slystelėjusi sustojo ir pasileido prie durų.
- Matthew! Matthew! - vos jas atidariusi sušuko. Tikėjosi, kad iš balso aišku, jog ji laiminga: tikrai nenorėjo išgąsdinti to, kuris vos po poros mėnesių oficialiai galės vadinti ją dukra.
Nusispyrusi batus atlėkė į virtuvę. Tą pačią akimirką sustingo, geros nuotaikos kaip nebūta: ten kartu su Matthew sėdėjo Monica Lilly Moonlight, nekenčiamiausia Deoiridh profesorė.
- Moonlight?.. - neaišku, ar klausė, ar teigė Deoiridh siaubo kupinu balsu. Pažvelgusi į Turner paklausė: - Ką ji čia veikia?
-
Matthew nespėjo atsakyti, nes durys staiga prasivėrė. Monica klausiamai pasuko galvą (ką, negi ir Marką su Rafael prikalbino vyno atlėkt?), ir į kambarį išpuolė žmogus, kurį čia matyti tikėjosi mažiausiai.
Deoiridh.
Ta pasiutėlė, kuri užtvindė kambarį naguotomis varlėmis ir kartu su draugužiu apšaukė pamokos metu. Ta, kuri nesugeba net pusėtinai atlikti duoto arešto, ką jau kalbėti apie paprasčiausią pamoką.
Monica dar labiau pakreipė galvą (jau atrodė kaip sumišęs šunytis). Ji buvo visiškai tikra, kad prasidėjo atostogos, ir še tau...
Sekundę merginą nežinojo, ką sakyti, tačiau staiga galvoje kažkas nušvito. Gal susitikti mokinę neutralioje aplinkoje ne taip ir blogai... Juk dabar niekas nereikalauja elgtis pagal protokolą, tiesa? Juolab Sigurd ar kad ir kokie ten rinktiniai Deoiridh draugeliai?
Ji labai lėtai nusišypsojo.
- Deoiridh! - meiliai ištarė ir stipriau sugniaužė vyno taurę. Užsinorėjo nugerti gurkšnelį, tačiau susilaikė.- Sveikutė. Aš atvykau aplankyti Matthew... Hmm... - ji pažvelgė į kolegą. - Jūs tikriausiai giminės?
Moonlight buvo labai sukrėsta, tačiau, nors ir širdyje juto pyktį dėl eilinį kartą suknistų atostogų (iš tos Deoiridh gero nelauk, dar padegs jos plaukus ir suvers kaltę prastam orui), kartu nujautė, kad šiandien apie ant profesorių šokinėjančią mokinę-varlę sužinos kažką naujo.
-
Metusi trumpą žvilgsnį į Moonlight Deoiridh galėjo pasidžiaugti bent jau tuo, kad ir ji, atrodo, nėra itin patenkinta tokiu netikėtu įvykių posūkių. Tiesą sakant, mergaitė šiek tiek pyko ant Matthew: kodėl jis nieko nepasakė?! Dabar ji įlėkė į namą ir apsikvailino prieš tą, kuri ją kitais mokslo metais tikriausiai ir vėl kankins.
- Labas, - burbtelėjimu atsakė į profesorės pasisveikinimą. Deoiridh vis dar jautėsi kaustoma siaubo. Mokykloje be Sabrinos niekas nežinojo, kad ją ir Matthew kažkas sieja. Na, dar Sigurdas, žinoma, tačiau jam nieko tikro taip ir nespėjo pasakyti. Jeigu sužinos šita... Ne, tada gero tikėtis jau neverta. Nebent ji negrįš į Hogvartsą viltingai pagalvojo grifiukė, tačiau įtarė, kad to tikėtis neverta: visi bjauriausi profesoriai laikosi įsikibę tų vietų kaip vienintelio išsigelbėjimo.
- Kodėl? - tepaklausė ji. Pažvelgė į Moonlight, tada - į Matthew. Tikėjosi, kad kuris nors iš jų teiksis ką nors paaiškinti. Pati į užduotą klausimą nesivargino atsakyti: spėjo, kad ji jau viską žino iš herbologo, o dabar klausia, nes... Tiesą sakant, Deoiridh neįsivaizdavo, kodėl Moonlight uždavė tokį nereikalingą klausimą.
Lėtai priėjusi prie stalo atsisėdo ant kėdės. Būti su šita profesoriūkšte po vienu stogu - ir dar savo namuose! - ji tikrai neturėjo noro. Vis dėlto dabar bėgti į savo kambarį irgi buvo nei šis, nei tas, jau vien dėl to, kad tada Moonlight būtų pernelyg patenkinta. Ne, teks kažkaip sėdėti čia ir tverti šitą bjaurią moteriškę. Deoiridh pasijuto esanti alkana, tačiau prie Monicos tuo pasirūpinti pasidrovėjo. Taigi sėdėjo prie stalo, kentėjo alkį ir stengėsi nekreipti dėmesio į tą nemalonų kvapą, kuris sklandė virtuvėje. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kaip Matthew gali mėgti tą klaikiai smirdantį gėrimą.
-
Diskusijos apie vyną Matthew visai tiko ir patiko. Nepaisant to, kad neišmanė pernelyg daug, kalbėtis tokia malonia tema buvo pakankamai lengva. Vis geriau negu aptarinėti mokinius, kas anksčiau ar vėliau privestų prie pokalbio apie Deoiridh. Tiesą sakant, herbologas nė nežinojo, kodėl kolegei taip ir nepasakė apie mergaitę. Nes... tai ne jos reikalas? bandė save teisinti herbologas.
Deja, nespėjus nieko atsakyti nei apie vyną, nei apie dar ką nors, pasigirdo durų trinktelėjimas. Po velnių! keiktelėjo profesorius tikėjęsis, kad Monika išeis anksčiau nei pareis Deoiridh. Ko tikėtis dabar, Matthew nė neįsivaizdavo. Žinoma, mergaitė neslėpė nepasitenkinimo, kad rado namuose tą profesorę, kurios negalėjo pakęsti - ir niekad to neslėpė. Turner priekaištingai pažvelgė į ją, tačiau Monica, regis, buvo nusiteikusi bent jau pabandyti išspręsti situaciją be konfliktų. Kolegės užduotas klausimas buvo kiek nepatogus: apie Deoiridh Matthew nebuvo užsiminęs iš viso, o tai, kad jiedu kartu gyvena, turi kažką reikšti. Ir vis dėlto... Argi jiedu giminės? Dar ne.
Žvilgsnis, kurį į jį metė Deoiridh, pasakė daugiau nei reikėjo: mergaitė turėjo žinoti, kodėl ji rado Matthew ne su kuo kitu, o su Monica Lilly Moonlight. Nors ji niekad nebuvo nieko sakiusi, herbologas spėjo, kad atradus tėtį jai norėtųsi ir mamos. Tikiuosi, ji neįsivaizduoja nieko, ko nėra? staiga susirūpino Turner. Tik dabar susiprato, kad vaikiška mergaitės vaizduotė čia gali pripiešti įvairiausių vaizdų.
- Profesoriai džiaugiasi atostogomis ne mažiau nei mokiniai, - atsakė jis į neužbaigtą klausimą. - Nutariau, kad galime padaryti tai kartu su profesore Moonlight.
Juodaplaukis atidžiai žiūrėjo į mergaitę. Tikėjosi ją suprasiant, kad dabar sakyti, ką galvoja apie šitą žmogų, nėra nei laikas, nei vieta.
-
Kuo toliau, tuo labiau atmosfera kambaryje darėsi nejaukesnė - Monica kone galėjo girdėti šia vėjinga vasara besidžiaugiančių musių dūzgesį. Deoiridh vos išspaudė klausimą "kodėl?", o Matthew atsakė sumišęs ne mažiau nei mergaitė. Gal atvykti čia, tiesiai į jo namus, buvo klaida, - sunerdama pirštus ant kelių pagalvojo Monica. Gavusi kolegos laišką, lyg ir galvojo pasiūlyti kokią kavinukę, tačiau nujautė, kad būtų buvus nemandagi.
Na, bent jau kalbėtumėmės, o ne sėdėtume pastirę, - priminė sau šviesiaplaukė. Ji kilstelėjo taurę prie lūpų ir baisingai garsiai nugėrė gurkšnį. Eeee, kuo toliau, tuo blogiau. Monicos galvoje šmėstelėjo visi įžeidimai, kurių galėtų tikėtis grįžusi į pilį (pradedant alkoholike, žinoma), o tuomet ji vos susilaikė nesuprunkštus. Situcija rodės tokia juokinga apgirtusiai Monicai.
- Na, tai kaip Deoiridh sekasi herbologijoje? - šiaip ne taip paklausė, nors norėjo tyliai laukti, kol namų šeimininkai pratęs nutrauktą pokalbį. - Aš tik žinau, kad mano dėstytose pamokose ji... labai kūrybingai krečia išdaigas. - Nutilknutilknutilk. - Nors namų darbai visada būna nepriekaištingi, tiesa? - dar paklausė ir vėl stvėrėsi taurės. Ten teliūskavo vos vienas graudus gurkšnelis. Pabandė prisiminti, kaip jaustųsi, jei nekenčiama profė primintų josios nesąmones, o tada dar namų darbus pagirtų...
Mintyse sudejavusi, Monica susmuko kėdėn. Nenuostabu, kad su paaugliais nesutaria.
- Šokolado? - paklausė, stumtelėdama savo atsineštų kriauklyčių. Kiek save atminė, šokolado pasiūlę žmonės jai visada praskaidrindavo nuotaiką. Tačiau gal taip būdavo tik dėl to, kad pati Monica - pernelyg nepataisoma smaližė. Gražiausia, dabar Deoiridh pagalvos, kad aš kokia apsirijėlė, - paniuro mergina. - Bet kodėl man išvis rūpi, kuo ji mane laiko?
-
Tai, kad Matthew nieko nepaaiškino, sutrikdė mergaitę. Tuo labiau, kad jis ne tik neperspėjo jos - jis neatsakė ir į tos nelemtos Moonlight (kokia dar Light?.. Moonthedarkesthell!) klausimą. Ne, Matthew pasirinko varstyti Deoiridh akimis, kas mergaitei visiškai nepatiko. Rudaplaukė spėjo, kad herbologas įtaria ją tuoj pradėsiant švaistytis itin nemandagiomis frazėmis gerbiamosios profesorės Moon... link. Tai šiek tiek skaudino, mat ji, nors ir augo itin keistomis sąlygomis, nebuvo nei visiškai kvaila, nei nevykusi (priešingai nei pats Turner magijos srityje, kad ir kaip Deoiridh nenorėjo to pripažinti).
Išgirdusi tos taip nekenčiamos profesorės žodžius grifiukė visai nustėro. Tai, pasirodo, jai negalima pratarti nė žodžio, o štai Moonlight gali atvirai skiesti visokias nesąmones?! Tai buvo ta amžina nelygybė, kai suaugusieji visada teisūs. Jeigu Matthew nepapriekaištaus kolegei už tokias bjaurias šnekas, Deoiridh bus labai nusivylusi. Tiesa, kol kas to rodyti nereikėjo, tad ji tik atsakė į klausimą:
- Tiesiog puikiai.
Ir tegul Matthew tik pabando užsiminti apie tai, kad ji tose nelemtose herbologijos pamokose net nesilanko. Ir nedaro namų darbų.
- Nuodai ir vaistai yra įdomu, - griežtokai rėžė mergaitė. - Tik... - tu ne. Vis dėlto pavyko laiku prikąsti liežuvį. - Tik man nepatinka girtuokliai profesoriai! - staiga nesusilaikiusi sušuko Deoiridh. Taip, argi Moonlight nėra verta to, kad kas nors jai pasakytų visą tiesą? Na, ne visą. Kad ji yra neįtikėtinai bjauri, Deoiridh nesakys. Kol kas.
Monicai pastūmus kažką link jos, grifiukė nejučia atsitraukė su visa kėde. Jau iš ko ko, bet iš šitos tai ji tikrai nieko neims. Užnuodyta? Ar galėjo būti, kad Moonlight žinojo apie Deoiridh, o dabar labai nuostabiai vaidina? Rudaplaukė įsispoksojo į Matthew laukdama reakcijos. Labiausiai reikėjo įsitikinti, kad ji vis dar gali pasitikėti tuo, kuris jai turbūt buvo artimiausias. Į galvą labai nelaiku atėjo mintis apie Sigurdą, bet Deoiridh atkakliai spoksojo į herbologijos profesorių ir laukė kokio nors paaiškinimo.
-
Ech, nebegalima net ramiai išgerti. Matthew kuo puikiausiai suprato Deoiridh nepasitenkinimą, kai vietoje, kuri turėjo tapti jos namais, sutiko tą taip nemėgstamą profesorę. Vis dėlto atvirai demonstruojamas priešiškumas herbologui visiškai nepatiko. Tiesa, Monica irgi nebuvo šventoji, mat Turner nutarė, kad klausimas skambėjo nei draugiškai, nei maloniai. Ko gero, tai tebuvo sarkazmo dozė siekiant įkąsti Deoiridh.
Matthew nenorėjo palaikyti kažkurios "pusės", tad kol kas iš viso tylėjo. Buvo smalsu, ką mergaitė atsakys į tą klausimą. Kad ji herbologijoje yra itin retas svečias, žinojo turbūt visi, esantys šioje virtuvėje (nors Matthew nebūtų galėjęs pasakyti, ar Monicai tokia informacija yra prieinama). Turner vylėsi, kad Deoiridh nepakels skandalo. Svarbu buvo tai, kad jis tikėjo, jog ji to nepadarys. Išgirdęs ne itin draugišku tonu ištartą, bet ramų atsakymą herbologas šyptelėjo. Mergaitė stengėsi padaryti viską, kad šis keistas susitikimas nesibaigtų visiška tragedija.
- Deoiridh... - priekaištingu tonu visai tyliai sumurmėjo juodaplaukis. Suprantama, kad paauglei Monica (tiksliau, jie abu) dabar atrodo kaip girtuokliai, bet argi būtina švaistytis tokiais žodžiais?.. Matthew žvelgė į mergaitę ir netrukus gavo dar labiau susiraukti: atsakymas į draugišką gestą, kurį pasiūlė kolegė, tikrai nebuvo tai, ko norėtųsi laukti.
- Ko tu dabar bijai? - visai tyliai sumurmėjo Turner žvelgdamas į mergaitę. Taip, jis jai buvo skolingas kokį nors paaiškinimą, bet prie profesorės reikėtų elgtis šiek tiek mandagiau.
- Atsiprašau, kad neperspėjau, - kvailai sumurmėjo Matthew. Nežinojo, kuriai sako šitą apgailėtiną sakinį, bet jis, ko gero, buvo skirtas abiems. Dabar labai norėjosi gurkštelėti vyno, bet atidus Deoiridh žvilgsnis neleido to padaryti. Tad herbologas tiesiog nusuko akis į Monicą taip bandydamas parodyti, kad jai nereikia drovėtis - jeigu ji norės, jis su mielu noru papildys taurę.
-
Staigmena, staigmena, - mintyse sudainavo Monica, Deoiridh ją išvadinus girtuokle. Toks komentaras nebuvo netikėtas, juolab kad mergina šią akimirką šimtu procentu su juo sutiko. Kažkada (greičiausiai prieš kelias minutes, laiką Monicai pradėjo diktuoti alkoholis) išgertas vyno gurkšnis pasiekė smegenis ir ji su džiaugsmu suprato - jai visiškai vienodai tokia mokinės nuomonė. Atrodo, senų seniausiai rūpinosi, ar Deoiridh nepalaikys jos tuo ar anuo (čia - ne vaizdingas rašymo būdas; Monicai išties buvo sunku sugalvoti būdvardžius jos situacijai apibūdinti).
- Patikėk, šokoladas nesikandžioja, - pokalbin, kuris tikrai buvo tik Matthew bei Deo reikalas, įsiterpė Moonlight. O tada niūnuodama (varge. Ar aš tikrai niūniuoju?) stumtelėjo taurę Matthew link. - Išgerčiau dar, - kuo mandagiau pasakė. Vengė Deoiridh žvilgsnio, bet palauk, ar Monicai vėl pradėjo rūpėti mokinės nuomonė?? Aišku, ne, - tvirtai apsisprendė šviesiaplaukė ir atsisukusi visu kūnu įsispoksojo į mergaitę. Mandagiai. Mandagiai įsispoksojo į mergaitę.
Idealu.
Bet kažkodėl Monicos pasąmonėje dar kirbėjo mintis, kad atmosferai trūksta jaukumo. Ar bent jau, žinote, normaliai plaukiančio pokalbio. Todėl mergina pamėgino prisiminti, apie ką jos tėvai šnekėdavo, atėjus svečiams ar/ir nepageidaujamiems asmenims (kažkas jai kuždėjo, kad Monica buvo abu).
- Taigi, ar pastaruoju metu nuveikėte kažką įdomaus?
Ji patenkinta nusišypsojo. Monica, tu galėtum vesti pokalbių laidas.
-
Deoiridh antakiai kilo vis aukštyn ir aukštyn. Na, iš tos kvailės Moontenkažko geriausia nieko nesitikėti. Daugiau nei akivaizdu, kad ji yra visiškai beviltiška profesorė ir dar, maža to, girtuoklė. Bet Matthew? Kodėl jis palaiko tą kvailą vištą? Kodėl priekaištingi žodžiai yra skirti Deoiridh? Tai mergaitę labai skaudino, ir ji suprato: po to, kai ta višta išsinešdins, herbologas turės labai rimtai pasiaiškinti. Jeigu iki to laiko neprisigers kaip visiškas ožys piktokai pagalvojo mergaitė.
Ji nieko neatsakė nei Matthew, nei tuo labiau Monicai. Ką šita iš viso dar veikia jos namuose?! Kaip Matthew galėjo taip pasielgti?! Tai buvo daugiau nei žiauru. Visas pasitikėjimas, kurį Matthew užsitarnavo, pamažu pradėjo nykti kaip dūmas. Grifiukė jautėsi įskaudinta ir be galo vieniša. Natūraliai iškilo klausimas, ar bent jau Sigurdu būtų galima pasitikėti, bet Deoiridh atkakliai stūmė tą mintį į šoną. Apie tai pagalvoti bus galima ir vėliau, o dabar reikėjo kažkokiu būdu nusikratyti tos kvailės.
- Šokoladas gal ir nesikandžioja, bet aš kandžiojuosi, - nesusilaikė Deoiridh. Puikiai žinojo, kad gerbiamai profesorei Girtuoklei išsinešdinus ji gaus velnių, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Reikėjo taip sugadinti Moonthedarkesthell nuotaiką, kad ji nė negalvotų rudenį grįžti į mokyklą. Na, o jeigu ji turės tiek kvailumo grįžti... Tada Deoiridh padarys viską, kad nauji mokslo metai tikrai būtų "the darkest hell".
Ko čia vypsai?! visai suirzo mergaitė, pamačiusi dirbtiną (arba ne) Matthew kolegės šypseną. Ji kažko paklausė, bet tai buvo visiškai nesvarbu: grifiukė nė neketino šnekėtis su tokiais žmonėmis: Monica Lilly Moonthedarkesthell buvo pernelyg bjauri.
- Tiesiog patylėk! - staiga sušuko Deoiridh. - Negi dar nesupratai esanti čia nepageidaujama?!
Dabar, žinoma, jai tikrai nesibaigs geruoju. Bet o koks, po galais, skirtumas?! Tai Matthew kaltas, kad pasikvietė tą kvaišą į svečius ir nieko nepasakė jai! Deoiridh buvo be galo pikta, bet nutarė daugiau nesakyti nieko. Ji tik atsistojo nuo kėdės ir nieko nesakiusi neapykantos kupinomis akimis nužvelgė tą taip nemėgstamą profesorę. Kvėša. Šiuo epitetu Deoiridh nusprendė nesidalinti. Išdidžiai kurį laiką paspoksojusi į profesorę Girtuoklę ji nužygiavo savo kambario link. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, buvo be galo pikta.
-
Situacija buvo daugiau nei kvaila. Matthew jau kelis kartus save prakeikė. Kodėl negalėjo visko suorganizuoti kažkaip protingiau? Jis nebuvo kvailas (bent jau iki to laiko, kai išsitraukdavo lazdelę), tad kaip galėjo šitaip susimauti?
Herbologas tylėjo ilgai - galbūt netgi pernelyg ilgai. Būtent jis turėjo vesti šitą pokalbį ir pakreipti jį tinkama linkme. Deja, juodaplaukis nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų tą padaryti, tad tik klausėsi “malonaus” mokinės ir kolegės pašnekesio.
Labai norėjosi dar kartą sudrausminti Deoiridh, bet suprato, kad ji jau dabar yra pikta, tad dar vienas kartas, kai jis “palaiko profesorę Moonlight”, nebūtų į gerą.
- Žinoma, - sumurmėjo Matthew ir dosniai pripildė Monicos taurę. Tiesą sakant, atrodė, kad jai jau reikėtų sustoti, bet kas jis toks, kad pradėtų pamokslauti? Tuo labiau, kad ir pats mielai išgers dar taurę ar dvi. Pasipildęs ir savąją kukliai gurkštelėjo.
- Kol kas nelabai… - pradėjo Turner, bet teko staiga nutilti: Deoiridh tikrąja to žodžio prasme pradėjo šaukti ant profesorės. Žalios akys išsiplėtė iš nuostabos. Šito iš mergaitės jis tikrai nesitikėjo. - Deoiridh? - tyliai pridūrė jis, nors atrodė, kad per vėlu: grifiukė buvo labai pikta. Po to, kai Monica išeis, jų laukia ilgas ir labai nemalonus pokalbis. Tik klausimas, kuriam jis bus nemalonesnis…
Nežinia, ar dar kas nors būtų galėjęs nustebinti herbologą, bet tai, kad Deoiridh nieko nebesakiusi išėjo iš virtuvės, buvo tai, ko, ko gero, ir reikėjo laukti. Dabar teliko kuo greičiau nuspręsti, ar verta kažką apie tai sakyti kolegei. Vis tik ignoruoti tokio fakto nepavyko, tad Matthew neužtikrintai sumurmėjo:
- Atsiprašau už… Šitai…
Toli gražu ne taip kukliai nugėręs dar vieną gurkšnį herbologas pažvelgė į Monicą ir pagaliau atsakė į klausimą:
- Nelabai spėjome ką nors nuveikti. Atostogos dar tik prasidėjo. Tačiau turime planuose kelionę po Ispaniją, vėliau galbūt po Britaniją.
Buvo šiek tiek keista kalbėti apie savo ir Deoiridh planus su žmogumi, kuris ką tik sužinojo, kad juos kažkas sieja. Klausti apie kolegės planus kažkodėl nebuvo noro, tad Matthew tiesiog paėmė vyno butelį į ranką ir draugiškai pasiūlė:
- Nori dar?
Tiesą sakant, Turner vylėsi, kad kolegė atsisakys. Ir ne tik atsisakys, bet ir susiprotės pagaliau išeiti. Jam labai reikėjo pasišnekėti su Deoiridh.
-
Kalėdos vis dar buvo laikas, kuris Matthew buvo ganėtinai sudėtingas ir sunkiai suprantamas. Visą gyvenimą jas mėgęs norėjo tą patį perteikti ir Deoiridh, tačiau neatrodė, kad mergaitei ši šventė būtų itin svarbi. Ko gero, tuo stebėtis nereikėjo - nuo pat ankstyvos vaikystės ji neturėjo nieko, kas Kalėdas paverstų švente. Vis dėlto tai jau buvo ne pirmos Kalėdos kartu, tad mergaitė turėtų žinoti, koks tai ypatingas metas.
Deja, pastaruoju metu kažkas buvo pašliję. Pirmas konfliktas vasarą, kurį sukėlė netikėtas Deoiridh dingimas, kad susitiktų su tuo vaikinu, pasirodė besantis ne paskutinis. Itin prastas pamokų lankomumas vis labiau krito į akis, ir Matthew nebegalėjo tylėti. O mergaitė tikriausiai buvo įgijusi drąsos paprieštarauti. Tai šiek tiek skaudino: atrodė, kad supratusi neprarasianti tėčio ji pradėjo rodyti tikrąjį veidą, kuris, pasirodo, nebuvo toks švelnus ir mylintis. Turner atkakliai stengėsi taip negalvoti apie mergaitę, tačiau keli dideli konfliktai mokykloje lėmė tai, kad Kalėdų rytą jis atsikėlė ne pačios geriausios nuotaikos. Žinoma, jis veikė “pagal taisykles”: stalas netrukus buvo nukrautas skanėstais, stovėjo netgi kaimynės iškeptas tortas. Dovana supakuota gulėjo po Kalėdų eglute. Ir vis dėlto Turner jautė, kad kažkas yra ne taip. Nereikėjo daug laiko, kad suprastų: jis bijo, kad jiedu ir vėl susipyks ir susigadins nuotaiką visoms likusioms atostogoms. Ką daryti, kad to neatsitiktų? Kartais atrodė, kad su Deoiridh darosi nebeįmanoma bendrauti. Herbologas dažnai klausė savęs, kaip Sigurdas ją dar pakenčia, nes mergaitės charakteris su kiekviena diena darėsi vis sunkesnis.
Ilgokai vaikščiojęs po namus Matthew galiausiai priėjo prie dukters kambario durų ir sustojęs įsiklausė. Nieko negirdėjo, tad spėjo, kad ji dar miega. Dabar reikėjo apsispręsti, ar geriau palaukti, ar pažadinti ir kartu draugiškai papusryčiauti. Ilgokai stypsojęs Turner galiausiai patraukė atgal į virtuvę, kur sklandė visokie nosiai malonūs kvapai. Kulinaras iš jo buvo nekoks, bet su kaimynų pagalba viskas pasisekė ne taip jau ir blogai. Norom nenorom profesorius susimąstė apie tai, kad namuose trūko moteriškos rankos. Ko gero, labiausiai tai jautėsi tada, kai jis nežinojo, kaip kalbėti su Deoiridh. Jai trūko motinos, ir šito nebuvo įmanoma nuneigti. Profesorius ne kartą jautėsi beveik kaltas, kad negali suteikti mergaitei visavertės šeimos. Bet ką jam daryti, kad ta, kuri visam gyvenimui įstrigo jo širdyje, pasirinko kitą? Tai buvo liūdnos mintys, tad Matthew pasistengė nustumti Daviną į kuo tolimesnę smegenų kertelę. Kad ji visiškai paliks mintis, viltis nebuvo verta: Turner labai jau dažnai prisimindavo tą gerokai už save jaunesnę šviesiaplaukę.
Įsitaisęs prie stalo Matthew kantriai laukė, kada Deoiridh išeis iš kambario. Vakarykščiai buvo minėjęs, ką tikisi šiandien nuveikti, tad tikėjosi, kad mergaitė teiksis nerodyti nepasitenkinimo. Kažkokiu būdu reikėjo šią dieną praleisti ramiai ir draugiškai. Sunkiausia užduotis, ko gero, bus nesupykdyti paauglės mergaitės. Matthew tik dabar pagalvojo, kad po eglute gulinti dovana gali sukelti kaip tik tokią reakciją. Lūpas paliko sunkus atodūsis - ar tik nebus žiauriai suklydęs?
-
Deoiridh atsimerkė ir apsidairė. Kažkaip sugebėjo pamiršti, kad dabar yra atostogos, tad kelias akimirkas nesusigaudė, kur esanti. Pagaliau atėjo supratimas, ir ji lengviau atsiduso. Puikiai žinojo, kodėl taip jaučiasi: tą patį vakarą jos laukė susisitikimas (pasimatymas?) su Sigurdu, o Matthew kol kas apie tai nieko nežinojo. Mergaitė kuo puikiausiai suprato, kad šį kartą teks pasakyti. Tik ar tėtis neįsižeis, kad ji Kalėdų vakarą išeina su kažkuo susitikti? Grifiukės nuomone, laiko, praleisto kartu dieną, turėjo visiškai užtekti. Bet ką gali žinoti, ką galvoja Matthew? Turint omenyje, kaip padažnėjo konfliktai, pradėjo atrodyti, kad herbologas įsižeidžia dėl kiekvieno menkniekio. Tarsi paauglys…
Ilgokai gulėjusi lovoje Deoiridh išgirdo tylius žingsnius. Suprato, kad Matthew nekantrauja, kada ji atsikels. Jam žinoma, norėjosi turėti gražias Kalėdas su dovanomis, maistu ir “vertingu” laiku kartu. Vis dėlto Deoiridh ši šventė reiškė tik tai, kad nereikia eiti į pamokas. Tiksliau, girdėti Matthew priekaištų dėl to, kad ji į jas neina. Pamokų (ne)lankomumas pastaruoju metu buvo tapęs itin sudėtinga tema. Namų darbus Deoiridh kartais darydavo. Išlaikė daugybę VML egzaminų. Ir vis dėlto Matthew vis tiek nevengė priekaištauti. O ką daryti, kad ji randa įdomesnės veiklos nei sėdėti klasėje? Kartais atrodydavo, kad tėtis tiesiog ieško priežasčių paburbėti.
Kol Matthew stovėjo prie durų (bent jau taip atrodė Deoiridh), ji nė nekrustelėjo. Ne dėl to, kad nenorėjo kalbėti apie pamokas. Buvo tikra, kad šiandien šios temos herbologas nelies. Ne, mergaitei paprasčiausiai reikėjo šiek tiek daugiau laiko, kad sugalvotų, kaip pasakyti, kad eis susitikti su Sigurdu. Ir, tuo labiau, kaip pasakyti, kad jis galbūt neturi kur nakvoti? Ką Matthew pagalvos tada? Supratusi, kad šito pasakyti neišdrįs, grifiukė išgirdo, kaip Turner nueina, ir lengviau atsikvėpė. Laimėjo dar kelias, o gal net ir visas keliolika minučių. Deja, tai visiškai nepadėjo sugalvoti, kaip prieiti prie šitos temos. Vis dėlto dabar reikėjo ne mąstyti apie sudėtingas temas, o pagaliau keltis iš lovos ir eiti į virtuvę. Nenoromis išlindusi iš po antklodės kurį laiką pavaikščiojo po kambarį, kol pagaliau išties atsibudo. Plačiai nusižiovavusi išlindo į koridorių, kur iš karto užduodė malonų maisto kvapą. Gal ne taip jau ir blogai… nutarė ji ir iš karto susiraukė: labai jau išlepo. Na, šiandien galima ir pasimėgauti, tačiau vėliau išties reikės susiimti. Kartais mergaitė susimąstydavo, kas atsitiktų, jeigu Matthew kur nors dingtų. Nori nenori tekdavo pripažinti, kad išgyventi būtų labai sunku.
- Labas rytas, - pratarė rudaplaukė įėjusi į virtuvę. Labai nesinorėjo daugiau nieko sakyti, tačiau reikėjo nesugadinti herbologo nuotaikos, tad kuo žvaliau pridūrė: - su šventomis Kalėdomis!
Įsitaisiusi priešais tėtį Deoiridh nusišypsojo. Galvoje vis sukosi mintys apie žmogų, su kuriuo susitikimo laukia daug labiau nei šito valgymo. Vis dėlto dabar laikas buvo skirtas Matthew, tad mergaitė pasistengė susikaupti ir nusiteikti ramiai pasiplepėti ir užkąsti.
-
Galvoje sukosi mintys. Nebuvo lengva visiškai atsipalaiduoti ir ramiai laukti Deoiridh. Matthew pernelyg norėjo nesugadinti šitos dienos. Jis įtarė, kad jaučiama įtampa kaip tik prie to ir nuves, bet negalėjo nieko padaryti: gerokai suprastėję santykiai vertė galvoti, kad ir šiandien kas nors būtinai atsitiks. Ar galima tikėtis, kad mergaitė nori ramiai praleisti dieną? Matthew vylėsi, jog taip. Labai nesinorėjo galvoti esą Deoiridh nori kelti barnius, ypač Kalėdų dieną. Nepaisant to, kad ši šventė jai neatrodė svarbi, Turner tikėjosi, kad pasistengs bent jau dėl jo. Būtent dėl dukters Matthew pasiliko savo namuose. Mielai būtų aplankęs tėvus ir brolius, tačiau Deoiridh norai šį kartą buvo aukščiau. Profesorius žinojo, kad ji nesijaučia jaukiai bendraudama su kitais šeimos nariais, ir tai, tiesą sakant, nestebino. Pačiam teko ilgai vargti, kol įgavo mergaitės pasitikėjimą, tad nenuotabu, kad nepažįstami žmonės kiek gąsdino - net jei ir buvo tėčio šeimos nariai.
Turner nė nepastebėjo, kaip mintys nuklydo kažkur toli ir tik išgirdęs pasisveikinimą suprato, kad Deoiridh atsirado virtuvėje. Skubiai sukoncentravo žvilgsnį ir nusišypsojo. Sveikinimas su Kalėdomis tikėtinai nebuvo nuoširdus ar ištartas noriai, tačiau jis buvo. Tai kol kas buvo svarbiausia.
- Su šventėmis ir tave! - su gerokai daugiau entuziazmo atsiliepė Turner. Nepaisant to, kad tai nebuvo pirmos jų Kalėdos, buvo visai neaišku, ką reikia daryti dabar. Matthew nežinojo to priežasties, bet spėjo, kad dėl to kalti gali būti gerokai suprastėję santykiai. O prie to, reikia pripažinti, nemažai prisidėjo Sigurdas, nes būtent Deoiridh susitikimas su juo sukėlė pirmąjį rimtą konfliktą. Ar susiradus draugą taip ir turi atsitikti? susimąstė Matthew. Jis nieko panašaus nepatyrė, mat mokyklos laikais nesugebėjo susirasti jokios panelės, o vos baigęs Hogvartsą kuo skubiau išsikraustė iš tėvų namų. Problema buvo ta, kad Deoiridh pasirinkimas tikrai nebuvo blogiausias, tačiau vis tiek iššaukė barnį. Kaip tokių situacijų išvengti?
- Turbūt nuo pat ryto prisikimšti nesinori, tad kalakutieną valgysime vėliau, - po nemaloniai ilgos tylos pagaliau sugebėjo išsižioti Matthew. Pažvelgė į mergaitę ir svarstė, kada reikėtų pereiti prie dovanos. Galiausiai nutaręs tą padaryti vėliau herbologas pridūrė: - Dabar galime užkąsti sumuštinukų. Tavo pasirinkimas - su kiauliena ar su lašiša.
Maistas vis dar buvo dalykas, kuris Deoiridh rūpėjo mažiausiai. Tai, žinoma, tik paskatins ją nuobodžiauti. Vis dėlto Matthew negalėjo sau leisti neparuošti ko nors ypatingo. Be to, paauglei mergaitei svarbu maitintis ne tik sveikai, bet ir pakankamai. Žinoma, situacija taisėsi, bet, herbologo nuomone, Deoiridh vis dar buvo pernelyg smulki.
Matthew pastūmė sumuštinukų lėkštę kiek arčiau mergaitės. Pats paėmė į ranką vieną su lašiša ir atsikando. Ar maistas tikrai buvo toks geras, ar paprasčiausiai gera buvo akimirka, bet sumuštinis tikrai buvo skanus. Turner dar kartą nusišypsojo. Be galo vylėsi, kad ir Deoiridh maistas patiks. Šiaip ar taip, būtent jis ir laikas kartu buvo svarbiausi Kalėdų atributai, be kurių šios šventės nebūtų galima net įsivaizduoti.
-
Tai, kad Matthew buvo giliai susimąstęs, nežadėjo nieko gero. Ar jis buvo nusiteikęs, kad Deoiridh kels konfliktą, ar ko nors bijojo, ar galvojo visai apie ką kita, mergaitė neįsivaizdavo. Vis dėlto nuotaika kažkodėl buvo keista. Atrodė, kad net Matthew nejaučia to šventiškumo, kurio pats taip norėjo. Tai visiškai nepataisė nuotaikos ir, žinoma, nenumušė įtampos dėl vakaro.
Itin entuziastingas pasveikinimas su šventėmis gerokai suerzino, bet Deoiridh prisivertė to neparodyti. Tėtis norėjo smagios dienos, ir ji turi pasistengti to visiškai nesugadinti. Pyktis nesinorėjo, tad teliko nutaisyti draugišką išraišką ir kažkaip iškentėti. Apie Sigurdą vis tiek reikės pasakyti… Viskas buvo sudėtinga, ir Deoiridh nežinojo, kaip elgtis. Kaip prieiti prie temos? Ir kada tą pasakyti? Gal geriau kol kas palaukti: jeigu tai sugadins Matthew nuotaiką, jie bus turėję bent jau smagų rytą? Taip, šis variantas nebuvo toks jau blogas.
Rudaplaukė taip paskendo savo mintyse, kad po to nežinojo, ar tarp jų išties vyravo tyla, ar ji paprasčiausiai neišgirdo, ką Matthew jai sakė. Tiesa, ausims pavyko pagauti kažką apie maistą, tad grifiukė prisivertė nustumti mintis į šoną. Pagalvos apie tai vėliau. Dabar reikėjo susikaupti ir kažkokiu būdu pernelyg nesiraukyti. Kad ir kaip nesinorėjo nei valgyti, nei mąstyti apie maistą, būtent jis dabar buvo pokalbio tema. O gal reikėjo iškepti Sigurdui kokių sausainių? labai nelaiku dar viena trikdanti mintis apsigyveno galvoje. Išties tokia dovana būtų nuoširdesnė ir asmeniškesnė nei kažkas, kas buvo paprasčiausiai nupirkta. Vis tik Deoiridh tikėjosi, kad vaikinui užteks ir to, kad ji šį kartą pagalvojo apie dovaną. Taip, jis tikrai apsidžiaugs.
Deja, “dabar” ir toliau buvo netinkamas laikas galvoti apie islandą. Reikėjo pagaliau atiduoti dėmesį Matthew. Jis, ko gero, jau pastebėjo, kad Deoiridh mintimis skraidžioja kažkur toli. Turbūt jau reikia laukti nepasitenkinimo, tačiau mergaitė tikėjosi susipratusi laiku. Gal tėtis vis dėlto labai nesupyks.
Alkio nebuvo visai, tačiau Matthew to žinoti tikrai nebuvo būtina. Akimirką pasvarsčiusi, kurį sumuštinuką imti, pasirinko tokį patį, kokį valgė ir herbologas. Tiesa, mergaitė lašišos nuo kiaulienos tikrai negalėjo atskirti, tačiau galiausiai atsikando. Nieko ypatingo vos neleptelėti žodžiai vis tik liko tik mintyse. Deoiridh pasistengė atsipalaiduoti ir atrodyti šiek tiek linksmesnė. Deja, tai buvo sunku, mat sėdėti ir vaidinti, kaip jai čia smagu, buvo sunku.
- Kodėl šiemet neplaukei pas tėvus? - po kiek laiko paklausė ji ir susigrūdo likusį sumuštinį į burną. Apsimetinėti gerokai pavargo, bet perspektyva laukti dar vieno barnio buvo dar nemalonesnė. Taigi rudaplaukė išspaudė beveik tikrą šypseną ir pažvelgė Matthew į akis. Labai tikėjosi, kad dar vieno sumuštinio imti nereikės: šiaip ar taip, kažkada dar teks valgyti kalakutieną.
-
Keistas buvo šis rytas. Kalėdos - metas, kai gali praleisti laiką su artimiausiais žmonėmis. Ir vis dėlto kažkodėl tiek Deoiridh, tiek pats Matthew atrodė visiškai paskendę savo mintyse. Herbologas neįsivaizdavo, apie ką mergaitė mąsto, bet vylėsi, kad tai nėra nieko, kas jam visiškai nepatiktų. O tai, visų pirma, būtų naujos išdaigos planavimas. Vis tik Deoiridh nebuvo blogas vaikas, tad herbologas nuoširdžiai tikėjo, kad ji galvoja apie ką kita. Puikiai suprato, kad santykiai yra suprastėję. Suprato ir tai, kad Deoiridh tą žino. Tai vertė tikėtis, kad mergaitė specialiai nedarys nieko, kas sugadintų šį rytą.
Tik kažin apie ką ji taip galvoja, kad, atrodo, atsidūrė visiškai kitame pasaulyje? Smalsumas kankino Matthew, tačiau jis kuo puikiausiai suprato, kad klausti nedera. Nori nenori juto įtampą, kad kažkas būtinai atsitiks. Tikrai nebuvo verta tokių dalykų skatinti. Tuo labiau, kad mergaitė pasistengė grįžti į Žemę ir prisiminti, kad sėdi virtuvėje kartu su Matthew. Pastarasis žiūrėjo, kaip Deoiridh ragauja sumuštinį. Tik dabar suprato laukęs kažkokios reakcijos. Jos nebuvimas gerokai erzino ir netgi skaudino. Deoiridh dažnai nemokėjo įvertinti kai kurių dalykų, bet šį kartą kažkodėl buvo ypatingai nemalonu. Norėjosi kažko paklausti ar pasakyti, bet nutraukti tylą buvo… nejauku. Laimei, tą padarė pati mergaitė, užduodama visai paprastą klausimą. Jis buvo pakankamai lengvas, kad atsakyti būtų galima negaištant laiko:
- Nutariau šiais metais Kalėdas praleisti dviese su tavimi. Vyriausias brolis neseniai sulaukė anūkės, o aš žinau, kaip nemėgsti vaikų - kaip ir tai, kad viskas dėmesys bus atiduotas naujagimei. Nuvyksiu jų aplankyti po Kalėdų. Žinoma, jei norėsi, galėsi vykti kartu. Jeigu ne, galėsi likti čia.
Turner nutilo. Pradėjo klausti savęs, kodėl šito nepaaiškino Deoiridh kiek anksčiau. Ką gali žinoti, gal ji tokiu atveju būtų pasirinkusi likti mokykloje? Dabar parvažiavo namo, o vos po poros dienų jis pats išvažiuos kitur. Keikdamas save už žioplumą Matthew paėmė sumuštinuką su kiauliena ir padrąsinamai šyptelėjo grifiukei. Tikėjosi, kad ji susipras galinti valgyti tiek, kiek jai norisi, nors kartais dar atrodydavo, kad Deoiridh tokiuose paprastuose dalykuose stinga drąsos. Galėtų ne taip drąsiai kelti gaisrus per pamokas… negirdimai atsiduso Matthew ir leido žvilgsniams susidurti.
- Kada nori išpakuoti dovaną? - po kiek laiko paklausė jis, kai atrodė, kad virtuvėje ir vėl įsiviešpataus tyla. Matthew niekaip negalėjo suprasti, kur dingo tie nerūpestingi pasiplepėjimai, kuriais jiedu dalindavosi tuomet, kai Deoiridh jo dar bijojo. Kodėl net tuomet ji buvo atviresnė ir laisvesnė nei dabar, kai tarsi viskas galėtų ir turėtų būti gerai? - Labai tikiuosi, kad tau patiks…
Tiesą sakant, Turner tikėjosi, kad dovana mergaitės neįžeis. Ką ten gali žinoti, kai ji, atrodo tik ir laukia supykti ir sukelti dar vieną konfliktą? Vis tik per Kalėdas taip mąstyti nesinorėjo, tad profesorius pasistengė atsipalaiduoti ir dar kartą nusišypsojo. Taip, šiandien būtinai viskas bus gerai.
-
Tyla. Taip puikiai pažįstama situacija, kuri kažkodėl pastaruoju metu darėsi vis keistesnė ir sudėtingesnė. Šios tylos tikrai nepalyginsi su ta, kuri sieja su Sigurdu. Atrodė, kad anksčiau Matthew viską suprato, o dabar tarsi spaudžia plepėti. Deoiridh niekada neišgirdo jokio priekaišto, tačiau atrodė, kad tėtis norėtų išgirsti daugiau žodžių. Vis dėlto jis puikiai žinojo, kad baimė pasakyti per daug vertė iš viso tylėti. Kad ir kaip Deoiridh stengėsi pratintis pliurpti, tai vis dar buvo sunki užduotis. Ypač dabar, kai iš minčių niekaip nedingo faktas, kad reikia pranešti apie vis artėjantį susitikimą. Tik kaip - kaip apie tai pasakyti, kai iš viso baisu išsižioti? Atrodo, kad Matthew tuoj įsižeis dėl kokios nors nesąmonės, tad ką jis pagalvos išgirdęs, kad dukra Kalėdų vakarą ruošiasi išeiti susitikti su vaikinu?
Laimei, užduotas klausimas iššaukė pakankamai daug žodžių, kad būtų laiko pamąstyti. Puse ausies klausydamasi, ką kalba tėtis, Deoiridh apstulbo. Pajuto kylantį susierzinimą: jeigu būtų iš anksto žinojusi, kad Matthew išvažiuos, būtų galėjusi pakviesti Sigurdą tam laikui! Visas namas priklausytų tik jiems! Teko skubiai suvaldyti beįsišėlstančias mintis, tačiau apmaudas niekur nedingo: vietoj kelių dienų jiedu turės vos vieną vakarą ir, jeigu Matthew nepridarys nesąmonių, galbūt ir kitą rytą. Reikėjo apie tai prabilti.
Deoiridh nė nepastebėjo, kad profesorius senokai baigė šnekėti. Tyla tikriausiai sklandė virtuvėje jau kurį laiką, mat Matthew pats uždavė klausimą. Jis, tiesa, nebuvo labai smagus, nes privertė susivokti, kad ji pati dovanos neturi. Tiksliau, turi, bet ji yra skirta ne tam žmogui, kuris dabar sėdi kartu su ja.
- Nežinau, - abejingai gūžtelėjo pečiais Deoiridh. Dovanas gauti buvo smagu, bet ji vis dar nemokėjo jų priimti. Ką tokiais atvejais reikia sakyti? Kaip nuslėpti, jeigu dovana visai nepatinka? Tokio atvejo, tiesa, dar nebuvo, bet ką ten gali žinoti? Ir ką daryti, kad dabar galvoje sukasi mintys apie visai ką kita?
Rudaplaukė pakėlė akis į Turner ir išsižiojo pranešti naujieną. Na, tokia čia ir naujiena, paprasčiausias faktas. Neklausiu, ar galiu. Bus per paprasta pasakyti “ne” brandino planą Deoiridh. Vis tik ištarti tuos žodžius kažkodėl buvo bjauriai sunku, tad ji leido sau tik tiek:
- Turiu tau kai ką pasakyti…
Nedrąsiai pakėlusi akis Deoiridh pajuto, kaip rausta. Norėjosi riebiai nusikeikti, bet šį kartą pavyko žodį sulaikyti savyje. Mergaitė nusuko akis ir su tam tikru smalsumu laukė Turner reakcijos.
-
Deoiridh vėl kažkur išnyko, ir virtuvėje akivaizdžiai liko tik jos pavidalas. Tokia situacija pradėjo šiek tiek erzinti, bet Matthew neįsivaizdavo, ką galėtų padaryti, kad mergaitė liktų su juo ir mintimis. Vis tik prieštarauti bent jau kol kas neketino. Deoiridh atrodė viskuo patenkinta, tad reikėjo džiaugtis ramybės akimirka. Tokia ramybe mėgautis būtų galima be galo ilgai, bet vis dėlto norėjosi ir pabendrauti. Deja, čia Matthew gavo dar labiau nusivilti: visiškai abejingas Deoiridh tonas, kai ji atsiliepė apie dovaną, tikrai nebuvo tai, ko profesorius laukė. Per tuos keletą metų, kai jie apsigyveno kartu, mergaitė jau turėjo priprasti prie gaunamų dovanų. Argi tai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios vaikai mėgsta Kalėdas? Jeigu Deoiridh tai nerūpi, gal jai visai nesvarbios ir pačios Kalėdos? Reikėjo susikaupti ir kažkaip nepasiduoti liūdesiui bei susierzinimui. Tik ką daryti, kad mergaitė, tegul ir nenorėdama (bent jau to tikėjosi Matthew), nuolat skaudina? Galbūt reikėjo tai pasakyti, bet labai nesinorėjo jos erzinti, tad apie tai herbologas tylėjo.
- Galbūt tuomet po pietų? - pasiūlė tikėdamasis, kad sukels bent šiokį tokį susidomėjimą. Pažvelgęs pro langą pamatė, kad sninga, tad norėjo pasiūlyti išeiti į lauką, bet susidūrę žvilgsniai tarsi bylojo, kad tuoj nutiks kažkas svarbaus. Galbūt Deoiridh norėjo kažką pasakyti. Galbūt reikėjo laukti kokios nemalonios naujienos. Vis tik profesorius juto, kad artėja kažkokia svarbi akimirka.
Ir netrukus suprato neklydęs. Nepaisant to, kad kažko svarbaus ir laukė, sakinys vis tiek sukėlė labai jau daug nerimo. Matthew žvelgė į Deoiridh ir stengėsi ką nors išskaityti iš akių. Deja, ji skubiai savąsias nusuko, tad beliko tik spėlioti. Išraudęs veidas nedaug tepaaiškino, bet galvoje pradėjo suktis įvairios ir labai gąsdinančios mintys. Kas galėjo atsitikti? Ar tai bus kažkas, ko jam tikrai nesinori žinoti? Jeigu tai būtų kokia smagi žinia, mergaitė nebijotų to pasakyti tiesiai šviesiai. Dabar ji akivaizdžiai bandė laimėti laiko, ir tai, ko gero, buvo baisiausia dalis. Herbologas žiūrėjo į dukrą ir bandė ją kažkaip padrąsinti. Neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų padaryti, mat pats drąsiai toli gražu nesijautė. Jautė, kaip baimė pradeda kaustyti visą kūną.
- Žinai, kad man gali pasakyti bet ką. Kad ir kas atsitiko. Svarbiausia, kad būtum atvira ir nieko nenuslėptum, - galiausiai sugebėjo pasakyti Turner, nors jautė, kad siaubingai nusišnekėjo. Vis dėlto tylėti ir nesakyti nieko būtų dar blogiau. Matthew atsistojo nuo kėdės ir priėjo prie mergaitės. Apkabinęs ją per pečius kurį laiką taip stovėjo nejudėdamas. Juto, kad ramina ne tik ją, bet ir save. Deja, nieko negalėjo padaryti: rimtu tonu ištarti žodžiai gerokai gąsdino. Baisiausia buvo tai, kad profesorius nė neįsivaizdavo, apie ką ji nori kalbėtis. Nesėkmė mokykloje? Galbūt su kuo susipyko? Ar tai susiję su Sigurdu? O gal… Staiga į galvą atėjo, ko gero, pati baisiausia mintis: galbūt mergaitę rado tikroji jos šeima ir dabar nori, kad ji grįžtų gyventi su jais?
Ši mintis buvo tokia gąsdinanti, kad Matthew nejučia stipriau apkabino dukrą. Na jau ne. Jeigu bus būtent taip, jis taip paprastai jos neatiduos. Šešiolika metų mergaitės niekam nereikėjo. Jis neleis taip paprastai atimti vienintelio šviesulio jo gyvenime.
-
- Aha, gerai. Po pietų, - sumurmėjo Deoiridh, nors juto, kad dovana dabar yra tikrai ne pačioje prioritetų sąrašo viršūnėje. Tiesą sakant, ji iš viso nerūpėjo, bet nesinorėjo skaudinti Matthew, tad grifiukė vylėsi, kad balsas spinduliuoja bent šiokį tokį susidomėjimą.
Įtampa, sukilusi po vieno neilgo sakinio, tiesiog sustingdė virtuvę. Atrodė, kad net laikrodžio rodyklė nebejuda. Deoiridh spoksojo į grindis ir laukė. Norėjo, kad Matthew ką nors pasakytų. Ką nors, kas padėtų bent šiek tiek išslaidyti įtampą. Deja, neatrodė, kad jis žinotų, ką dabar daryti, mat stojusi tyla tęsėsi ištisą amžinybę. Rudaplaukė juto, kad jai yra šiek tiek apmaudu: vis dėlto Matthew yra jos tėtis, tad jis, atrodo, turėtų šiek tiek gaudytis tokiose situacijose. Deja, atrodė, kad herbologas lygiai taip pat nežino, ką dabar reikia sakyti. Ką tuomet daryti jai - mergaitei, kuri dvylika metų gyveno viena ir bijojo pratarti žodį?
Galiausiai Matthew teikėsi pražioti burną. Jo žodžiai gerokai sutrikdė. Nieko neatsitiko. Kol kas, žinoma. Ji dar net neišėjo į tą susitikimą. Kodėl turėjo kažkas atsitikti? Deoiridh tik dabar susiprato gerokai išgąsdinusi Matthew, tad jau norėjo atsiprašyti.
Netikėtas apkabinimas tą norą tik padidino, bet dėl kažkokios priežasties rudaplaukė tylėjo. Vėliau dažnai klausė savęs, kodėl leido tėčiui taip ilgai jaudintis, bet atsakymo į šį klausimą taip ir nerado. O dabar tiesiog sėdėjo apkabinta ir tylėjo. Kažkodėl vis tiek nebuvo drąsu pasakyti tai, ką reikėjo, nors ir žinojo, kad tai tėtį gerokai nuramins.
- Nieko neatsitiko, - galiausiai teikėsi sumurmėti Deoiridh. Nesijudino, nors juto, kad apkabinimas pamažu pradeda erzinti. Norėjosi, kad jis jau baigtųsi, bet to pasakyti garsiai buvo nevalia. Bent jau ne dabar, kai visai nenorėdama siaubingai išgąsino tėtį. - Tiesiog…
Nežinia, ar profesorius išgirdo gerokai tyliau ištartą žodį. Nepaisant to, kad naujiena tėtį tikrai nuramins, ją pasakyti vis tiek nebuvo jauku, ir Deoiridh galų gale suprato, kodėl. Matthew nusiramins, tačiau nesijaus laimingas. Tai tikriausiai jį įskaudins ar įžeis. Ak, ir kodėl ji nežinojo liksianti namuose viena? Tada situacija būtų visai kitokia. Išbūtų šią dieną su tėčiu, pasidžiaugtų (arba ne) dovana, ir viskas būtų gerai. O dabar… Ir viskas per tą nelemtą Matthew tylėjimą! Išties - kodėl jis negalėjo pranešti išvyksiantis pas tėvus kiek anksčiau? Dabar per tas dienas liks tik slankioti namus ir galvoti, ką būtų galima veikti su Sigurdu. O ką jis pagalvotų, jei pasikviesčiau jį čia? nejučia susimąstė Deoiridh ir pati išsigando tos minties. Gal vis dėlto gerai, kad Matthew iš anksto nieko nesakė? Gal būtent islandas ir buvo to priežastis? Bet ar gali būti, kad tėtis taip puikiai ją perprato? Tai nebuvo smagus supratimas, bet viena yra visiškai aišku: tėtis ir toliau nežino, ką tokio svarbaus ji, Deoiridh, turi pasakyti. Reikėjo galų gale praskleisti tą paslapties ir nerimo šydą.
- Aš… - dar kartą pabandė pradėti. - Susitariau su kai kuo šiandien susitikti. Bet tai bus vakare. Mes turime dieną sau. Ir aš būtinai išpakuosiu dovaną.
Grifiukė suprato plepanti bet ką, kad tik nustumtų žinią kuo toliau. Sąžinė gali būti rami: tai, ką reikia, ji jau pasakė. O toliau “ant viršaus” užkalbėjo kažką, kad tik tėtis neatkreiptų dėmesio į tai, kas buvo svarbiausia.
Ir vis dėlto jis atkreips - dėl šito Deoiridh buvo visiškai tikra. Tai kiek gąsdino ir vertė susigūžti savyje. Nors kita vertus… Ar Matthew neturėtų džiaugtis, kad ji pagaliau turi kur nueiti ir su kuo pasimatyti? Ar tai nėra tai, kuo užsiima jos normalūs bendraamžiai?
- Tikiuosi, nepyksti? - tyliai paklausė mergaitė vis dar nesiryždama veržtis iš tėčio glėbio. Kita vertus, toks variantas buvo ne toks jau ir blogas: būtent taip buvo galima jaustis apsaugotai nuo netyčinio susidūrimo akimis.
-
Deoiridh stengėsi. Iš paskutiniųjų stengėsi nesugadinti šitos dienos. Ji tikriausiai ir pati norėjo Kalėdas praleisti ramiai ir smagiai, net jeigu priežastys buvo visai kitokios nei Matthew. Herbologas jautė mergaitės pastangas, o tai vertė ir patį pasistengti per daug negalvoti. Negalvoti apie priežastis, kodėl ji tokia išsiblaškiusi. Negalvoti apie tai, kad ši situacija kiek skaudina. Viduje jausmas buvo nemalonus, ir Turner negalėjo to nuneigti.
Stojusi tyla buvo tai, kas netrukus nustūmė bet kokį susierzinimą: profesorių apėmė sunkiai nusakoma baimė. Kas galėjo nutikti tokio, kad Deoiridh šitiek laiko nieko nesako? Argi ji nė nemėgintų nuraminti tėčio, jeigu tai nieko tokio baisaus? Tai pakišo mintį, kad jis naujienos išgirsti tikrai nenori. Ir kodėl būtinai per Kalėdas?.. Matthew niekaip nepaleido mergaitės iš glėbio tarsi tai galėtų išgelbėti situaciją.
Tylus balsas, pagaliau nutraukęs sunkiai pakeliamą tylą, šiek tiek nuramino. Bet tik šiek tiek. Akivaizdu, kad tai, ką Deoiridh turi pasakyti, vis tiek nebus kažkas nuspalvinta gražiausiomis spalvomis. Ar tai bus nusivylimas, ar skausmas, ar koks kitas nemielas jausmas, Matthew nė neįsivaizdavo. Bet buvo tikras, kad tai bus kažkas itin nemalonaus. Vis dėlto profesorius laukė.
Po ištisos amžinybės Deoiridh teikėsi vėl prabilti. Matėsi, kad jai yra sunku, tačiau Turner iš karto aprimo. Vien jau išgirsti balsą buvo gerai. Tiesa, tai, ką mergaitė pasakė, visai nebuvo gerai. Žinoma, džiugu, kad nieko neatsitiko, kad jai viskas gerai. Smagu, kad ji turi su kuo susitikti… Sigurdas - atsakymas pats atėjo į galvą. Ar gali būti, kad jo mergytė yra taip rimtai nusiteikusi to vaikino, kuris, be kita ko, dar ir užsienietis, atžvilgiu? Ir vis dėlto skaudžiausia buvo tai, kad ji akivaizdžiai vertingą laiką su tėčiu nutarė iškeisti į… Pasimatymą? Ko gero taip, kitu žodžiu to “susitikimo” ir nepavadinsi.
Po kiek laiko ištartas tylus klausimas tarsi bylojo, kad Deoiridh rūpi jo, Matthew nuomonė ar gerovė. Tai paglostė širdį, bet faktą nuslėpti buvo sunku: žinia buvo skaudi.
- Žinoma, nepykstu, - pratarė Turner ir pagaliau paleido mergaitę iš glėbio. Tai buvo tiesa, pykčio jis išties nejuto, tik nusivylimą… Ko gero, pačiu savimi. Atrodė, kad jeigu sugebėtų paauglę sudominti ir pradžiuginti, jai nereikėtų Kalėdų vakarą skubėti iš namų su kažkuo susitikti.
- Bet kaip jo šeima? Ar tėvai nenorėjo, kad sūnus per atostogas grįžtų namo? Be to, Kalėdų vakarą traukiniai vargiai važiuoja. Kur jis dėsis?
Tik pražiojęs burną suprato, kad Deoiridh nė nepasakė, su kuo eina susitikti. O kas, jeigu jis suklydo? Ką gali žinoti, galbūt ji turi omenyje visai ne Sigurdą? Gal vėl pradėjo bendrauti su Sabrina? Gal susirado kokią kitą draugę. Profesorius negirdimai atsiduso. Aišku, ir vėl susimovė…
- Viskas gerai, - norėdamas užglaistyti situaciją pratarė, nors taip nesijautė. Nusivylimas niekur nedingo. - Tik pažadėk, kad nesišlaistysi mieste visą naktį. Jeigu… kai kas neturi kur pernakvoti, geriau jau pakviesk čia, o ne trainiokitės gatvėmis. Ar pažadi?
Profesorius atidžiai nužvelgė dukrą ir bandė suprasti, kaip ji jaučiasi. Ar savavališkai atlikęs spėjimą, kas yra tas paslaptingasis žmogus, nebus siaubingai suklydęs?
-
Matthew reagavo… Stebėtinai ramiai. Žinoma, Deoiridh negalvojo, kad jis pradės rėkti ir skeryčiotis, tačiau kažkokios reakcijos laukė. Ištarti žodžiai atrodė nuoširdūs, tad mergaitei kiek atlėgo širdis. Aišku, tėčiui tokia žinia negalėjo būti maloni, bet ir jis pats tikriausiai pasijuto kiek ramiau. Deoiridh pajuto atslenkančią kaltę, kad taip išgąsdino Matthew, tad pagaliau gavusi galimybę ištrūkti iš glėbio to beveik pasigailėjo. Liūdnomis akimis žvelgė į herbologą ir galvojo, ką sakyti dabar. O gal nieko nereikėjo sakyti?
Laimei, Matthew netrukus taip nustebino, kad Deoiridh nuoširdžiai neteko žado. Ji nepasakė, su kuo eina susitikti. Šitaip susimauti tikrai negalėjo. Negi tėtis viską suprato? Iš kur?! Taip, ji nėra populiariausia ir daugiausiai bendraujanti mokinė Hogvartse, bet iš kur jis gali žinoti, kas yra tas paslaptingasis žmogus? Negi elgiuosi pernelyg atvirai? susirūpino rudaplaukė nusukusi akis. Jai nespėjus nieko pasakyti Matthew vėl pradėjo kalbėti. Nauji žodžiai sugebėjo dar labiau nustebinti. Ji galėtų pasikviesti Sigurdą… čia? Prieš akis iškilo vaizdas, kaip jie sėdi visi trys štai šioje virtuvėje ir nežino, ką pasakyti. Ne, tai būtų pernelyg siaubinga. Reikia grįžti tuo metu, kai Matthew jau miegos priėmė sprendimą Deoiridh ir šyptelėjo. Taip, toks variantas skambėjo ne taip jau ir blogai. Kol bus mieste, pažais boulingą, pasivaikščios… O jau paskui bus galima eiti namo. Jei Sigurdas išties neturės kur pernakvoti, žinoma. Ir jei norės būti Aberdine pakankamai ilgai, kad tas klausimas iškiltų.
- Iš kur žinai… su kuo aš susitinku? - galiausiai sugebėjo paklausti rudaplaukė. Juto, kaip pamažu kaista žandai, tad pakelti akis į tėtį buvo baisu. Teko spoksoti į stalą ir galvoti apie tai, kaip nenori valgyti. Vis tik paėmė dar vieną sumuštinuką ir neskubiai įsikišo jį į burną. Net ir tai buvo geriau nei žiūrėti Matthew į akis.
- Gal vis dėlto dabar atidaryti dovaną? - įsidrąsino paklausti Deoiridh. Viduje kirbėjo kažkoks smalsumas, kas tai galėtų būti, tačiau ji žinojo: taip yra tik dėl to, kad norisi nustumti nepatogią Sigurdo temą šiek tiek toliau. Su tėčiu kalbėti apie islandą buvo pernelyg sudėtinga.
Nerangiai atsistojusi nuo stalo mergaitė priėjo prie eglutės ir paėmė dėžę. Ji buvo netikėtai sunki, tad vos neiškrito iš rankų. Deoiridh, atrodo, dabar prisiminė, kad nieko tėčiui neturi, tad atsargiai pažvelgė į jį.
- Ačiū… - sumurmėjo ir atsinešė dėžę prie stalo. Pastebimai virpančiomis rankomis atrišo virvutę ir vos nukėlusi dangtį pajuto kylantį siaubą: tai buvo kažkoks augalas. Kaip Matthew galėjo taip su ja elgtis? Tikėjosi įskiepyti meilę tam kvailam herbologijos mokslui? Dabar Sigurdas atrodė kaip mažiausia problema: reikėjo nuslėpti nežmonišką nusivylimą idiotiška dovana. Deoiridh negirdimai atsiduso ir pagaliau pažvelgusi į Turner pabandė nusišypsoti.
- Aš nemokėsiu jo prižiūrėti, - labai tyliai sumurmėjo ji.
-
Deoiridh išsigando, ir tai buvo daugiau nei akivaizdu. Matthew kiek nustebo, nes neatrodė, kad pasakė ar padarė ką nors išties gąsdinančio. Jis kiek sutrikęs žvelgė į mergaitę ir tikėjosi bent kokio nors paaiškinimo, kas galėjo iššaukti tokią reakciją. Žinoma, kalbėti apie paslaptingąjį draugą jai nebuvo jauku, bet šitaip išsigąsti? Tai gerokai stebino ir buvo šiek tiek nejauku. Turner jau žiojosi kažką sakyti ar klausti, kai sunkią kalbėjimo užduotį pagaliau perėmė Deoiridh. Sunkiai išspaustas klausimas paaiškino, ko ji taip išsigando, tačiau herbologą gerokai nustebino. Argi buvo kitų variantų? Su Sabrina jos jau kurį laiką nebendrauja (bent jau kiek suprato Matthew), o argi Deoiridh turi daugiau draugų? Profesorius nustebęs žvelgė į dukrą ir svarstė, ką ir kaip reikėtų atsakyti. Laimei, išsisuko nuo šito sprendimo, mat Deoiridh nutarė išpakuoti dovaną. Dabar Turner apėmė šioks toks jaudulys: kaip ji reaguos? Gal vis dėlto magiškas augalas nebuvo itin tinkama dovana herbologijos nemėgstančiai paauglei? Viskas buvo pernelyg sudėtinga, tad Matthew tiesiog laukė, kol mergaitė pamatys, kas yra dėžutėje.
- Nėra už ką, - nusišypsojo. Stebėjo, kaip Deoiridh kovoja su ganėtinai sunkia dėže ir pajuto nekantraujantis pamatyti reakciją. Pačią pirmą akimirką pasirodė, kad mergaitė pasibaisėjo. Profesorius juto kylantį nusivylimą, tačiau tyliai ištarti žodžiai leido tikėtis, kad ji yra nusiteikusi bent pabandyti augalą auginti.
- Padėsiu, - draugišku tonu pratarė Turner ir suprato, kaip profesoriškai tai nuskambėjo. Vylėsi, kad tai bus proga praleisti daugiau laiko kartu, bet nuojauta kuždėjo, kad viskas nebus taip paprasta.
- Jeigu reikia pasiruošti susitikimui, netrukdysiu. Tik prieš tau išeinant pavalgykime normalius pietus, gerai? - pratarė profesorius po kiek laiko.
((RPG nebus tęsiamas))
-
Deoiridh keistai jaudinosi. Žinojo, kad Matthew išvyko ir grįš tik rytoj, vadinasi, namie jos su Dori bus dviese. Jei neskaičiuosime Matthew ir Davinos (varlių, žinoma). Nepaisant to, kad tėčiui esant namuose visais įmanomais būdais jo vengė, suprasti, kad jo nėra, buvo keista ir netgi kiek nejauku. Buvo smalsu, kaip į tai reaguos Dori - tik dabar suprato draugei to nepranešusi.
Kaži kaip ji iš viso čia jaučiasi? svarstė Deoiridh pamažu eidama Dori kambario link. Praėjo jau pora dienų, bet grifė visai nesuprato, ar draugė čia jaučiasi bent kiek laiminga. Deoiridh nuoširdžiai to tikėjosi, bet kas ten žino? Ji pasakytų, kad nori grįžti į mokyklą, ar ne?..
Galiausiai pasiekusi duris škotė sustojo. Jau norėjo belstis, bet kažkodėl sustingo. Atrodo, reikėtų naudotis proga, kad nėra Matthew, ir gerai pasiausti, bet kažkas stabdė. Deja, Deoiridh nė neįsivaizdavo, kodėl jaučiasi taip, tačiau to pakeisti tiesiog negalėjo. Stovėjo kaip baslys prie durų ir svarstė, kas galėjo sukelti šį sutrikimą, jeigu tai buvo tinkamas žodis. Joks protingas (arba nelabai) atsakymas taip ir neatėjo į galvą. Ji buvo tiesiog sutrikusi, be jokios suprantamos priežasties. Norėdama nuvyti šitą nemalonų jausmą galiausiai garsiai pabeldė.
- Dori! - šūktelėjo nedrįsdama atidaryti durų. Tai buvo dalykas, kurį labiausiai vertino iš Matthew: jis niekada nelįsdavo į kambarį, kai Deoiridh dar miegodavo. - Greičiau kelkis! Nusimato šauni diena, tad nešvaistykime laiko!
Grifė pati nustebo, kaip gyvybingai nuskambėjo ištarti žodžiai. Atrodo, tarsi sutrikimo nė nebūta. Dar kartą pabeldusi grįžo į savo kambarį ir iš ten išsitraukė keisčiausius turimus rūbus. Taip ir nesuprato, kodėl Matthew juos nupirko, bet ką gali žinoti - galbūt Dori patiks? Nešina tais drabužiais mergina nužygiavo į virtuvę ir pradėjo nekantriai laukė, kada draugė pasirodys. Pažadėjo sau, kad ši diena bus tokia, kad Dori jos niekada niekada nepamirš.
-
Buvo atostogos. Apie dešimtą valandą ryto, kai beldimas į duris ir Deoiridh balsas prižadino Dori. Tingiai pramerkusi akis trylikmetė atsisėdo ir nusižiovavo. Lūpose iš karto radosi šypsnis, mat laukė dar viena diena su Deoiridh ir Matthew.
Mendel čia jautėsi be galo laiminga. Taip buvo gera leisti laiką su žmonėmis, kurie su mergaite bendravo. Visi trys jau spėjo išeiti pasivaikščioti po miestą, pažaisti kelis stalo žaidimus. Kalėdos buvo ką tik praėjusios ir Dori gavo dovanų. Ne bet kokių, o drabužių, ir visai nemažai, tad nuo trylikmetės pečių nukrito didelis rūpestis dėl to, kad ji neturės ko apsirengti.
Pati Dori neturėjo pinigų, kad galėtų padovanoti ką nors naudingo profesoriui ir rudaplaukei. Todėl ji pririnko grožybių iš miško: pušų spyglių, žieminių gėlių žiedų, šakelių, ir pagamino paveikslą, kurį užbūrė, kad jis atrodytų žiemiškas, spindėtų. Iš tiesų gavosi itin gražiai. Dar galvojo pridėti užsilikusių šokoladinių varlių, tačiau žinant, kad Deoiridh gali pasiversti varle, mergaitė apsigalvojo. Ir gerai padarė, mat namuose iš tiesų gyveno dvi augintinės varlės.
Apsirengusi vienais iš dovanotų drabužėlių mergaitė pravėrė kambario duris ir nupėdino į virtuvę, nes girdėjo ten esant Deoiridh.
- Labas rytas, - laiminga tarė ji. - Oho, kas gi čia? - susidomėjo drabužių šūsniu. Ar čia Kalėdų eglutės kostiumas? - paėmė vieną iš karnavalinių drabužių ir ėmė apžiūrinėti.
-
Nepaisant to, kad atostogų pradžia buvo smagi, kažkokia baimė kankino Deoiridh. Atrodė, kad tuoj tuoj viskas sugrius. Paaiškės, kad Dori tenorėjo juos apvogti, kad jai čia visai nepatinka, kad Matthew iš tiesų visai nenorėjo priimti mergaitės, kad atsitiks dar kas nors… Toks nerimas visai neturėjo logiško paaiškinimo, bet grifei sunkiai sekėsi su juo kovoti. Dėl to dabar, virtuvėje laukdama pasirodant Dori, ji pastebimai nervinosi. Vylėsi išgirsti, kada draugė artės, kad galėtų bent kažkiek nusiraminti.
Deja, nepavyko. Prakalbusi Dori privertė škotę net pašokti. Ką ji dabar pagalvos? sunerimo rudaplaukė, tačiau atsisuko į draugę ir nusišypsojo.
- Labas rytas, miegale, - sukikeno stengdamasi išsklaidyti įtampą, kurią pati susikūrė. - Čia yra… Įrodymas, kad Matthew gali būti labai keistas.
Deoiridh išsišiepė. Dori atrodė laiminga, iš karto susidomėjo drabužiais. Viskas bus gerai, ar ne? Ta baimė buvo tokia nesuprantama, kad mergina ir pati nesuprato, kodėl taip nerimavo. Nemalonus jausmas visiškai išnykęs nebuvo, tačiau dabar viršų ėmė tikėjimas, kad viskas bus gerai.
- Nori pasimatuoti? - pasiūlė Deoiridh ir išsitraukė kepurę su elnio ragais. - Matthew šiandien nebus namie, tad galime veikti ką norime.
Ar reikėjo pasakyti apie tai anksčiau? vėl susirūpino škotė, tačiau daugiau nieko nepasakė. Priėjusi arčiau draugės užmovė jai rankose laikytą kepurę ir nusišypsojo. Atrodo, tik dabar suprato, kaip yra smagu, kad Dori atvyko praleisti atostogų kartu su jais. Ji, žinoma, ne Sigurdas, tačiau laikas vis tiek gali būti smagus.
Buvo sunku patikėti, kad nuo itin nesėkmingo bandymo sužaisti boulingą praėjo jau visi metai. Ar Dori tokiais dalykais užsiima? staiga susidomėjo Deoiridh ir žiojosi klausti, bet laiku save sustabdė: klastuolei tėvų ir žiobariško kraujo tema tikrai nebuvo pati maloniausia. Negalima nuo pat ryto gadinti nuotaikos, ar ne? Taigi kol kas grifė tylėjo ir toliau rausėsi drabužių krūvoje ieškodama ko nors, ką galėtų išbandyti.
-
Dori jautė, kad Deoiridh yra šiek tiek pasimetusi, tačiau savo pasimetimą lyg ir bandė valdyti, stengėsi būti draugiška ir linksma, tad Mendel ignoravo šiokią tokią įtampą, kuri jautėsi iš rudaplaukės, ir pati skleidė po virtuvę smagią nuotaiką.
Sukrizeno, kai vyresnėlė pasakė, jog Matthew gali būti labai keistas ir pabandė jį įsivaizduoti su kai kuriais karnavaliniais drabužiais. Nudžiugo, kai animagė prasitarė, jog jo šiandien nebus namuose. Tai bus puiki proga pasiausti! Taip pat žaliaplaukė norėtų prasikuisti po profesoriaus daiktus. Guldau galvą, jis tikrai turi kokių nors įdomybių. Ir tauriųjų gėrimų. Apie tai pagalvojusi Mendel sukrizeno dar kartą. Tačiau žinojo, kad tokias mintis turi pasilikti sau. Deoiridh tikrai neduotų Dori paragauti alkoholio.
- Žinoma, - atsakė į pasiūlymą pasimatuoti elnio kepurę su ragais ir paėmė iš draugės galvos apdangalą.
Pirmiausia trylikmetė įšoko į tą kalėdinės eglutės kostiumą, su kuriuo pasijuto labai didelė, o tada ant galvos užsimaukšlino ir kepurę.
- Na, ar žavingai atrodau? - juokdamasi ėmė staipytis po virtuvę.
Tą akimirką Dori pasijuto normalų normaliausiu vaiku. Tokiu, kuris turi jaukius namus ir mylinčią šeimą. Tokiu, kur niekas mergaitės neteisia už tai, kad ji yra burtininkė.
-
Atostogos nusimatė tikrai smagios. Nepaisant to, kad Deoiridh nuoširdžiai bijojo pasirodyti esanti kažkokia nuoboda, kol kas viskas sekėsi tikrai neblogai. Prie to, žinoma, stipriai prisidėjo tai, kad Matthew nebuvo namie. Kažin ar prie jo būtų ryžusis išsitraukti šituos nežinia kokio senumo daiktus. Ir kaip jie iš viso čia atsidūrė? Tik nerodyk jai blogo pavyzdžio. Puikiai žinai, kaip elgiasi per pamokas. Esi vyresnė, tad turi būti ir pareigingesnė galvoje skambėjo iš proto vedantys Matthew pamokymai. Kaip tik to Deoiridh ir nenorėjo - svajojo pabūti nerūpestingu vaiku, kokiu jai niekada neteko būti. Jaunesnė
sesutė draugė suteikė progą pasidžiaugti tokia galimybe.
Dori užsidėjus kepurę škotė nejučia pradėjo prunkšti. Į galvą atėjus nuostabiai minčiai kilstelėjo antakius.
- Atrodai tiesiog nuostabiai! Kaip manai, gal reikėtų nusivežti šituos daiktus į Hogvartsą? Manau, kokiai Clarke ar Krisinai tikrai patiktų, jeigu ateitum į pamoką apsirengusi būtent taip.
Grifė jau įsivaizdavo, kaip reaguoja profesoriai pamatę eglutės kostiumu vilkinčią mokinę. Va tau ir sniego eliksyras patenkinta pagalvojo Deoiridh ir pradėjo svarstyti, kaip susipakuoti šituos daiktus, kad Matthew to nepastebėtų.
- O kaip aš atrodau? - paklausė užsidėjusi Kalėdų Senelio barzdą. Ji šiek tiek graužė, bet mergina neketino kreipti į tai dėmesio. Susiradusi dar vieną kepurę su elnio ragais užsidėjo ir nubėgo iki veidrodžio.
- Taip, dabar atrodau daug geriau! - entuziastingai sušuko Deoiridh ir grįžo į virtuvę. Pažvelgė į Dori ir suprato, kad vis dėlto vienas dalykas neduoda ramybės.
- Klausyk, o tu jaukiai jautiesi su mumis? - ryžosi paklausti grifė. - Tau nėra… Nesmagu ar neįdomu?
Nuleidusi akis rudaplaukė nutilo. Buvo kiek baisu, ką draugė atsakys. Kita vertus, kirbėjo nerimas, jog net jai atsakius, kad jaučiasi puikiai, atrodys, kad tai tėra nenoras sugadinti nuotaiką ar pasirodyti nemandagiai. Nereikėjo klausti, ar ne? pradėjo graužti save grifė ir nusisuko. Sugebėjo susigadinti nuotaiką vos per tris sekundes.
-
Deoiridh užsidėjo ilgą baltą barzdą ir kepurę su elnio ragais.
- Žavingai, - ėmė kikenti Dori. - Su tokia barzda galėtum vaikams dalinti dovanas, - galiausiai ėmė juoktis.
Ši akimirka buvo tokia nerūpestinga ir smagi.
- Žinai, o mielai nusivežčiau. Pas Clarke gal ir bijočiau taip eiti, bet pas Krisiną? Kodėl gi ne, - klastuoliškai išsišiepė.
Tik dabar pagalvojo, kad tas kostiumas dera ir prie jos plaukų. Ar ne mažvaikiškai pasielgė, kad šiuos nusispalvino tokia spalva? Į šitą klausimą Dori vis dar negalėjo sau atsakyti.
Visame tame smagumynų verpete vyresnėlė paklausė, ar žaliaplaukė gerai jaučiasi būdama čia, ar jai nėra nesmagu bei neįdomu. Trylikmetę šis klausimas šiek tiek nustebino. Negi Deoiridh atrodo, kad jai nesmagu, kai ji ką tik šitaip kvatojosi? O gal... o gal tai pačiai rudaplaukei nesmagu? Gal Matthew dabar išvažiavo, nes parūpins kažką, kas pargabens Mendel į Hogvartsą? Apie tai pagalvojus suspurdėjo širdis. Ir animagės nuotaika pasirodė nebe tokia entuziastinga kaip iš pradžių. Gal Dori ko nors nepastebėjo? Gal ji čia yra kaip pašinas po nagu? Bet... bet kas galėjo nepatikti? Ji, regis, nieko nepridirbo... Stengėsi būti gera, neįkyri ir per daug neužversti klausimais. Kur mergaitė suklydo?
- Aš... aš tikiuosi, jog tau patinka, kad esu čia. Ar tau patinka? - pažiūrėjo į draugę. - Nes man... Deoiridh... - Dori atsisėdo ant kėdės. - Aš jau seniai nesijaučiau taip... Taip, tartum būčiau namuose... Taip, tartum būčiau su šeima. Žinai, nuo to laiko, kai sužinojau, kad esu ragana, nebuvau pajutusi nieko panašaus. Atostogos, šventės... Visa tai man būdavo kančia, supranti? O čia man gera.
-
Deoiridh nesitikėjo, kad bus taip smagu ir jauku. Jautėsi taip, tarsi turėtų mažąją sesutę - kažką, ko niekada neturėjo ir neturės. Jausmas buvo be galo malonus, ir reikėjo jį kažkokiu būdu išsaugoti. Galbūt reikėtų Dori pasikviesti dažniau? Ar ji norėtų čia atvykti ir vasarą? susimąstė grifė, visai pamiršusi, kad pati gali būti kažkur kitur.
- Nebijau aš tos Clarke, - patenkinta pratarė škotė. Jai tai paskutiniai metai toje mokykloje, kodėl nepaerzinus pačių pikčiausių profesorių? Krisina gal ir nebuvo siaubingai įdomi, bet nebuvo ji ir pernelyg erzinanti. O štai Clarke… Ko gero, Matthew netgi apsidžiaugtų, jeigu ji pakankintų tą isterikę, nesugebančią gerti.
Deja, atrodė, kad su klausimu stipriai nepataikė. Dori sutriko ar išsigando. O gal tiesiog nežinojo, ką pasakyti. Ar tai reiškė, kad ji išties čia jautėsi nepatogiai ar blogai? Deoiridh pajuto, kaip pakili nuotaika bando trauktis į šoną, bet atkakliai stengėsi nepasiduoti liūdesiui. Pateiktas atsakymas, kuris atskriejo po kelių šimtų metų, buvo kažkoks neužtikrintas ir baikštus. Blogiausia buvo tai, kad draugė pagalvojo esą pati Deoiridh nesidžiaugia šiomis atostogomis.
- Ak, Dori! - neįprastai jausmingai sušuko grifė ir priėjusi prie draugės apkabino ją. - Žinoma, patinka! Jaučiuosi taip, tarsi būtum mano mažoji sesutė, kokios niekada neturėjau! Bendrauti su Matthew yra visiškai ne tas pats, kas bendrauti su tavimi! Dabar galiu… Jaustis laisvai, jaučiuosi taip, tarsi galėčiau su tavimi šnekėti apie bet ką. Žinau, kad dažnai pati nesu atvira, bet… Na, svarbiausia, kad tau čia smagu.
Norėdama nukreipti mintis nuo kvailai užduoto klausimo rudaplaukė vėl grįžo prie drabužių krūvos ir pradėjo raustis. Įsidūrusi pirštą į kažkokį spyglį garsiai nusikeikė, bet netrukus ištraukė smagų spygliuotą apsiaustą.
- Nori pabūti ežiuku? - sukikenusi paklausė draugės ir priėjusi užvilko apsiaustą. - Tik atsargiai, šitas daiktas išties badosi!
-
- Žinai, aš Clarke buvau... buvau susitikusi vasarą, - prasitarė Dori.
Prasitarė ir pasigailėjo. Žinojo, kad negali pasakoti Deoiridh apie tai, kad kerais išsprogdino tėvų televizorių. Apie svarstymą Magijos Ministerijoje. Manė, kad tuomet rudaplaukė mergaite labai nusiviltų. Ką gi, teks pameluoti.
- Na, aš tiesiog daug laiko slampinėjau po Londoną, žinai... Net ir naktim, - prisiminė. - Ir sutikau ją. Clarke, beje, manęs nepažino. Dėl to šiais metais jos labai vengiu. Tiesą pasakius, visą rudenį nelankiau jos pamokų, - šiek tiek nuraudo. - Bijojau, kad mane pamačiusi prisimins. Bet kai nusidažiau plaukus, įsidrasinau nueiti į jos pamoką.
Kai Deoiridh apsikabino Dori ir išliejo savo teigiamus jausmus, Dori širdį užliejo tikra šiluma. Juk septyniolikmetė niekuomet nerodydavo savo emocijų. Nesielgdavo spontaniškai, nebuvo linkusi entuziastingai džiūgauti. Todėl šis grifės gestas Mendel maloniai nustebino ir jos lūpose radosi plati šypsena. Be to... be to, Deoiridh pasakė, kad Dori jai yra tartum sesė. Būtent taip dažnai pasijausdavo ir žaliaplaukė, todėl buvo taip nuostabu tai girdėti. Tik ne tokia jau aš ir maža, pagalvojo mintyse ir dar kartelį šyptelėjo.
Tą akimirką trylikmetė norėjo imti klausinėti visko. Nuo tokių paprastų dalykų, ar Deoiridh yra turėjusi, o gal net turi, vaikiną, iki tokių sudėtingų, ar ji ką nors žino apie savo tikruosius tėvus ir kaip atsitiko, kad tapo Matthew įdukra. Tačiau Dori žinojo, tikrai žinojo, kad vis dėlto reikia nebūti smalsiai ir įkyriai. Viskam savas laikas, pagalvojo. Negali kitų spausti.
- Aš ir su tavimi jaučiuosi taip, tartum tu būtum mano sesė, - po apsikabinimo pasakė žalių plaukų savininkė. - Žinai, galbūt mus sieja toks kažkoks panašus likimas... - ėmė garsiai mąstyti. - Ir tau, ir man nepasisekė su tėvais...
Kitą akimirką mergaitė pasigailėjo pradėjusi apie tai kalbėti. Dėl Merlino barzdos, juk Dori tai turėjo tuos tėvus. Kad ir kokius, bet turėjo. Ir vasarą grįš pas tuos idiotus žiobarus. O Deoiridh, bent jau kiek mergaitė suprato, savo tėvų nei mačiusi nebuvo. Jai turėtų būti žymiai sunkiau. Bet dabar ji turi Matthew. O tu ką turi? Tėvus, kuriems nerūpi, kad neturėjai kuo apsirengti?
Dori palietė tą spyglį ir taip pat įsidūrė.
- Gal atsisakysiu, - šyptelėjo. - Pabandyk įsivaizduoti Ma... profesorių su kuriuo nors iš šitų drabužių, - nusijuokė.
Iš drabužių krūvos trylikmetė ištraukė karvės kostiumą. Apsivilkusi jį pradėjo tabaluoti ties pilvu esančiais tešmenimis ir garsiai juoktis.
-
Vasarą slampinėjai po Londoną? nustebo Deoiridh. Nepaisant to, kad būdama Dori amžiaus ji jau pažinojo Matthew, o iki tol gyveno visai viena, draugė atrodė esanti per maža tokiems gyvenimo iššūkiams.
- Kad nėra ko eit į jos tas pamokas, - nerūpestingu balsu pratarė grifė, niekada nemėgusi ateities būrimo. Tiesą sakant, jokių pamokų nemėgo.
Turbūt be reikalo taip atsivėrė. Kalbėti apie pamokas dar galėjo, bet kodėl reikėjo išpliurpti, kaip jaučiasi? Jau vien tai, kad pasikvietė draugę į namus, buvo pakankamai keista. O čia… Negalima tiek šnekėti peikė pati save Deoiridh. Atrodė, kad Dori dėl tų žodžių yra laiminga ir patenkinta, tačiau tiek kalbėti vis tiek nereikėtų. Niekada negali žinoti, ar kitas žmogus nekuria plano, kaip tuo atvirumu pasinaudoti. Daugiau nieko nesakys. Tiksliau, kalbės pakankamai, kad nesukeltų įtarimo, bet kartu ir nedaug, kad neišpliurptų to, ką reikėtų pasilikti sau. Tiesą sakant, buvo šiek tiek apmaudu: leisti laiką su drauge, kuri buvo kaip sesutė, buvo išties smagu, tačiau kažkodėl vis tiek reikėjo jausti tą įtampą. Kodėl ji negali būti tiesiog normali mergina, kuri sugeba atsipalaiduoti ir negalvoti apie nesąmones?
- Nebūčiau gera sesė, - neištylėjo rudaplaukė. Apie tėvus nieko nesakė. Apie saviškius dažnai negalvojo, o štai Dori tai tikrai turėtų būti skaudi tema. Buvo netgi keista, kad ji iš viso apie tai užsiminė.
Ar gali nustoti galvoti? vėl pažėrė priekaištų sau Deoiridh. Išties norėjosi atsipalaiduoti ir tiesiog smagiai leisti laiką. Pagalvojusi apie Matthew su eglutės kostiumu grifiukė suprunkštė. Neįsivaizdavo, kodėl jis visą šitą šlamštą nupirko, bet dabar tai visai tiko.
- Atrodai kaip tikra… karvė, - atsakiusi į Dori juoką pratarė ir pajudino tešmenis. Situacija buvo jauki, ir, atrodė, to niekas nesugadins.
O vis dėlto pabandė. Pasigirdo tylus beldimas į stiklą, ir Deoiridh apsižvalgė. Pamačiusi nematytą pelėdą gerokai nustebo. Bus kas nors Matthew nerūpestingai pagalvojo ir priėjusi prie lango įleido paukštį vidun. Mergina ištraukė voką iš snapo ir norėjo jį padėti ant palangės, bet akys spėjo užkliudyti vardą. Dori vardą.
- Klausyk, čia tau, - kiek nustebusi ir sutrikusi pratarė Deoiridh ir grįžo prie draugės. Nė nepastebėjo, ar paukštis išskrido, ar tebėra viduje. Padavė klastuolei laišką ir vėl susimąstė. Buvo smalsu, kas gi gali jai čia rašyti. Ar Alanas spėjo įsigyti naują pelėdą? O gal čia visai kas kito? Širdyje pradėjo plisti su sutrikimu sumišęs nerimas, ir škotė negalėjo nieko padaryti.
-
- Sakai, kad nebūtum gera sesė? - Dori išplėtė akis. - Būtum nuostabi sesė, Deoiridh! Tikrai!
Dori kikeno, kai Deoiridh judino tešmenis. Nuotaika buvo puiki. Šiandien pirmą kartą rudaplaukė bent šiek tiek paatviravo apie savo jausmus, o tai trylikmetei buvo labai svarbu.
Merginų šėliojimą pertraukė laišką atnešusi pelėda. Ši buvo nematyta, tačiau animagė pasakė, kad laiškas skirtas Dori. Žaliaplaukė nustebo. Kas jai galėtų rašyti? Pelėda nebuvo Alano. Gal Meg? Gal Levandos? O gal vis tik Alanas įsigijo naują pelėdą? O košmare, negi dar vienas augintinis?
Širdis ėmė plakti truputį tankiau. Mergaitė paėmė laišką iš septyniolikmetės. Jis atrodė keistai. Pernelyg oficialiai ir ant jo buvo kažkoks keistas štampas. Su nekantrumu ir baime atplėšusi voką Dori atsisėdo ant kėdės ir ėmė skaityti.
Gerbiama panele Mendel,
Rytoj 11 val. privalote atvykti į burtininkų dokumentacijos biurą, esantį Londone, Oksfordo gatvėje 4A su vienu trečdaliu.
Biure Jūsų globa bus perduota Jūsų biologinei motinai ir tai įsigalios dokumentų pasirašymo valandą.
Supratome, kad apie esamą situaciją nieko nežinote, todėl informuojame, kad Jūsų dabartiniai globėjai nėra Jūsų biologiniai tėvai ir jie globos atsisako.
Magiškoji paieškos tarnyba surado Jūsų biologinę motiną, kuri sutiko perimti globą.
Taip pat informuojame, kad keisis ir Jūsų kraujo grupė, nuo šiol Jūsų kraujo statusas bus toks: grynakraujė.
Iki pasimatymo.
Burtininkų dokumentacijos biuro vadovė
Amanda Helkof
Perskaičiusi laišką Dori kelias sekundes į jį žiūrėjo nieko nematydama. Tada perskaitė dar kartą. Ir dar. Mendel veido išraiška buvo neišskaitoma. Galiausiai ji pažvelgė į Deoiridh.
- Kažkokie skiedalai, - metė laišką draugei. - Kažkas sugalvojo nevykusiai pajuokauti.
Trylikmetės rankos pradėjo drebėti. Ji iš niekur nieko pašoko nuo kėdės.
- Ar turit žiobarišką telefoną?! - netikėtai suriko. - Ar turit?!
-
Ne, Deoiridh tikrai nebūtų gera sesė. Na, bet jeigu jaunesnė mergaitė nori tuo tikėti, ar verta griauti kiek kvailas jos svajones? Aš vis tiek niekada nebūsiu tavo sesė, tad koks skirtumas?.. susimąstė grifė, bet netrukus tam neliko laiko. Dori gautas laiškas be galo domino, tačiau Deoiridh turėjo pakankamai takto, kad nesikištų. Kad ir kas jai rašytų, tai yra asmeninis reikalas. Smalsumas tiesiog degino, tačiau škotė atkakliai laikėsi. Matthew buvo neblogai šito išmokęs: nekišk nosies ne į savo reikalus. Žinoma, ši taisyklė dažniausiai galiojo tada, kai herbologas parsivesdavo draugų ir jie užsidarydavo virtuvėje (ak, kaip Deoiridh nekęsdavo tokių vakarų!), tačiau mergina žinojo: jeigu artimas žmogus susiduria su kažkuo asmenišku, geriau jam netrukdyti. O ar Dori buvo artimas žmogus? Taip pati sau atsakė į klausimą Deoiridh ir nustebo. Kodėl ta mergaitė jai buvo artima? Nes jas kažkuria prasme siejo praeitis? Kažkokia nesąmonė... Hogvartsas buvo tiesiog perkimštas kažkokių nelaimės kūdikių.
Visas šitas mintis staigiai nutraukė prašnekusi Dori.
- Kas... - pradėjo klausimą Deoiridh, tačiau nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai draugė tiesiog pašėlo. Ko kai taip rėkti? Kas jau tokio galėjo būti tame laiške? Grifė žiūrėjo į jaunesnę mergaitę ir bandė bent ką nors suprasti. Klausimą ji išgirdo, bet kadangi nesuprato jo tikslo, kurį laiką neatsakė. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad geriau dabar Dori neerzinti, tad galiausiai pražiojo burną:
- Matthew turi, bet bus jį išsivežęs. Aš neturiu. Bet kam tau? Argi tu neniekini visko, kas žiobariška? Kam tau staiga prisireikė tokios nesąmonės? Aš net nemoku juo naudotis...
Deoiridh murmėjo bet ką, kas pasipainiojo ant liežuvio. Nežinojo, ką reikėtų daryti dabar, nes Dori atrodė staiga pasikeitusi. Norėjosi paimti ir perskaityti laišką, bet buvo baisu artintis. Ar ji pikta? Sutrikusi? Išsigandusi? Deoiridh tikrai nežinojo, bet buvo daugiau nei akivaizdu - laiškas padarė tiesiog milžinišką įtaką.
- Kas ten buvo? - tyliai paklausė bijodama pažvelgti į draugę.
-
Laiškas nuskrido kažkur ant žemės. Deoiridh, regis, neketino jo pakelti ir perskaityti, o tai reiškė dar daugiau klausimų, ar ne?
Įprastoje situacijoje klausimai iš vyresniosios draugės, su kuria Mendel jautėsi tartum su sese, būtų labai nudžiuginę trylikmetę, tačiau dabar kiekvienas rudaplaukės klausimas tartum varė iš proto ir Dori mielai būtų išsitraukusi burtų lazdelę bei nusiaubusi Turner namą. Dėkui Ministerijai, burtų lazdelės jinai neturėjo.
Žaliaplaukė stengėsi valdytis. Čia tau šiaip koks nors žmogus, o Deoiridh. Mendel žinojo, kad bet koks ne taip pasakytas sakinys ar neapgalvotas veiksmas gali pradėti griauti merginų puoselėjamą draugystę, todėl Dori užsimerkė ir kelias sekundes giliai pakvėpavo, bandė nusiraminti. Kodėl būtent dabar? Kodėl būtent čia? Juk mums taip gerai sekėsi! Kas galėtų iškrėsti tokį negailestingą pokštą?
Mergaitė pakėlė laišką nuo žemės ir įdavė jį animagei į rankas.
- Paskaityk pati, - atsakė. - Man reikia jiems paskambinti. Savo tėvams. Žinau, kad čia kažkieno pokštas. Tikrai žinau. Bet noriu įsitikinti.
Trylikmetė ir vėl atsisėdo ant kėdės.
- Tikriausiai kažkas iš Klastūnyno. Nes mini kraują. Nori įgelti. Gi žino, kad aš... negrynakraujė. Turi žinoti ir tai, kad atostogauju ne namuose. Ir tai, kad pykstuosi su tėvais.
Nors kas to nežino - Dori juk visiems skundžiasi dėl savo tėvų.
- Tai aišku, kad bus Sofi arba Alrisa. Aš jas abi grįžusi į Hogvartsą nudėsiu.
Kurių galų Matthew išsivežęs tą telefoną? Jis ką, ir pelėdomis susisiekti nesugeba? Kodėl visą laiką kiurksojęs namie turėjo išvažiuot būtent šiandien?!
-
Deoiridh niekaip negalėjo suprasti, kas čia atsitiko. Atėjęs laiškas aiškiai buvo netikėtas ir, ko gero, ne itin džiaugsmingas. Ne iš Alano, ar ne? vylėsi grifė. Nors su tuo berniuku neturėjo progų daugiau pabendrauti, nesinorėjo, kad jam kas nutiktų. Dar mažas, bet visai smagus vaikis. Ką gali žinoti, galbūt jie netgi galėtų tapti draugais.
Vis dar nieko nesuprasdama paėmė laišką, tačiau ilgokai nesiryžo jo skaityti. Dori žodžiai skambėjo labai rimtai ir gąsdinančiai. Kurį laiką atidžiai stebėjo draugę, kol galiausiai prisivertė nuleisti akis į pergamentą. Žvilgsniui slystant eilutėmis žemyn plėtėsi akys, bet Deoiridh taip iki galo ir nesuprato, ką perskaitė. Perbėgo akimis laišką dar kartą ir sustingo. Tai tiesiog negalėjo būti tiesa. Taip, Dori neklysta - tai išties kažkieno ypatingai prastas pokštas. Ir kas čia per vardas - Amanda Helkof? bandė raminti save grifė, tačiau viduje plito kažkokia baimė. Nuojauta kuždėjo, kad visa tai yra tiesa. Atrodo, tai jos visai nelietė, bet buvo nuoširdžiai baisu. Dabar Deoiridh išties suprato, kaip jai rūpi jos namuose atostogaujanti draugė.
- Dori... - drebančiu balsu kreipėsi škotė. - Ar esi visiškai tikra, kad čia tik pokštas? Juk tavo tėvai tavęs... na... nelabai myli... Ar esi įsitikinusi, kad tai nebūtų... paaiškinimas?..
Žengusi prie draugės Deoiridh ją apkabino. Neįsivaizdavo, ar klastuolė išties mano, kad tai tik pokštas, mat kažkodėl pati vis labiau buvo įsitikinusi, kad tai ne melas. Joks mokinys nesugalvotų tokio pokšto, ar ne?
- Matthew turi Magijos žinias, ten rašė apie tą skyrių ar biurą... - sumurmėjo rudaplaukė ir patraukė prie lentynos, ant kurios profesorius laikė senus laikraščius. Skubėdama ieškojo praėjusios savaitės numerio, kuriame buvo nemažas straipsnis apie burtininkų dokumentacijos kažką. Pagaliau rado ir vos neperplėšusi laikraščio per pusę pradėjo permetė straipsnį akimis. Netrukus žvilgsnis įsmigo į Dori.
- Nežinau, kiek tai keičia situaciją, bet ta Amanda Helkof... Ji egzistuoja, - pratarė parodydama pavardę draugei. Rankos kiek virpėjo, tačiau Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti, kaip jaudinasi.
-
Dori sėdėjo ant kėdės, o Deoiridh skaitė laišką. Trylikmetės akyse ėmė kauptis ašaros. Ji nebegalėjo pakelti akių į vyresniąją
sesę draugę. Viduje ėmė virti kažkokia sumaištis. Galiausiai septyniolikmetė paklausė, ar Mendel yra visiškai tikra dėl to, kad tai tik pokštas. Ir mergaitę apkabino. Mendel ėmė verkti, panašiai, kaip jau kažkada yra verkusi vyresnėlės glėbyje. Atmintyje atsikūrė vaizdinys, kaip praeivė moteriškė pavadino dar tada visai mažutę Dori Delegardžių pavarde, kaip skaitant Alano skolintą knygą ji rado tos giminės nuotrauką, kurioje viena moteris buvo stulbinamai į žaliaplaukę panaši.
- Ne... neži... nežinau, - kūkčiodama išlemeno Mendel.
Deoiridh ėmus kažko ieškoti Dori sugebėjo šiek tiek nusiraminti. Valydamasi ašaras stebėjo draugę, kol galiausiai ši parodė jai laikraštį. Mendel jį paėmė, permetė žodžius akimis.
- Bet... bet tai... juk Alrisa ir Sofi galėjo jį paskaityti, ar ne? Juk jos galėjo būti būti gudrios... Tai... tai juk negali būti tiesa, Deoiridh? Juk negali? Nes... juk jeigu tai tiesa, tai kodėl mama neatvyko manęs pasiimti? - klausimo gale mergaitė ir vėl ėmė graudintis.
Dori vėl prapliupo bliauti, tačiau verksmas galiausiai persimainė į isterišką juoką. Nejusdama trylikmetė nusigraužė apatinę lūpą iki kraujo. Buvo sunku suprasti, ar mergaitė verkė, ar juokėsi. Vis dar sėdėdama ant kėdės ji lingavo.
- Negi jie būtų su manimi šitaip pasielgę? - dabar jau turėjo omenyje savo tėvus žiobarus. - Taip ėmę, nieko nesakę ir dingę iš mano gyvenimo? Tai juk neįmanoma, Deoiridh... Juk neįmanoma... Vienuolika metų jie mane mylėjo, o sužinojus, kad esu ragana, ta meilė ėmė ir dingo?
-
Situacija buvo visiškai ne tokia, kokią ją įsivaizdavo Deoiridh. Šiandien jos turėjo smagiai praleisti laiką namuose be Matthew. Prisijuokti, išbandyti įvairius drabužius, galbūt pasibastyto po Aberdiną be to įkyrėjusio "kada grįšit? Neužtrukit per ilgai!" Deja, viskas labai sėkmingai sužlugo. Sprendžiant iš Dori reakcijos, ji nebuvo tokia jau tikra, kad viskas yra tik pokštas. Jeigu taip ir galvotų, neverktų, ar ne? Deoiridh neįsivaizdavo, ką daryti. Viskas buvo pernelyg sudėtinga.
- Bet kam joms tave apgaudinėti? - tyliai pasiteiravo, nors tikrai nežinojo, kas per vienos yra ta Alrisa ir Sofi. Argi kažkokios mergiotės leistų atostogas tam, kad pakankintų Dori? Kažkokia nesąmonė... - Na, jos galėjo perskaityti, bet... - tyliai bandė pratęsti škotė, tačiau nežinojo, ką pasakyti. Priėjusi apkabino Dori, tačiau suprato, kad reikia imtis kažkokių veiksmų. Tik ką vis dėlto daryti? Buvo kiek keista, kad klastuolė į viską reaguoja palyginus ramiai. Atrodė, kad ji pati tokiu atveju jau būtų viską aplinkui išdaužiusi. Draugei, žinoma, skaudėjo, bet reakcija išties buvo rami.
- Aš neturiu atsakymo į tavo klausimus, - po kiek laiko liūdnai pratarė Deoiridh. Išties jeigu tėvai, auginę mergaitę nuo pat mažumės, buvo netikri, viskas taip staiga apsiversti negalėjo. Nebent... - Galbūt tavo tėvai kada nors susidūrė su magija blogąja prasme ir tikėjosi, kad priglausta mergaitė neturės su ja nieko bendro? - neryžtingai paklausė. Neįsivaizdavo, ar tai gali būti įmanoma, bet kažkokio paaiškinimo reikėjo. - Viena, manau, aišku. Tau reikia ten nuvykti. Bet ne vienai. Matthew nenorės, kad važiuotume dviese, bet, manau, palydės tave. Nuvažiuosi ir išsiaiškinsi. Blogiausia, kas gali nutikti, susitiksi ten Sofi ir Alrisą, ir jos iš tavęs išsityčios. - Bet joms kils klausimas, kodėl su Dori atvyko ir koledžo vadovas, ar ne? kiek išsigando Deoiridh, tačiau skubiai nustūmė tą mintį į šoną.
- Kaip sakai? Ar nuvažiuosi? - vis dar laikydama apkabinusi draugę paklausė škotė.
-
- Nes jos yra karvės, - tyliai pasakė Dori besiglausdama prie Deoiridh.
Tačiau iš tiesų giliai širdyje kirbėjo labai daug abejonių, kad tai galėtų būti pokštas iš mokyklos. Juk niekas apart tikrų draugų nežinojo tikslios situacijos, kurioje buvo atsidūrusi Mendel.
- Tikiuosi, - viltingai atsakė į vyresnėlės svarstymus.
Žaliaplaukė atsitraukė nuo rudaplaukės ir pradėjo mindžikuoti po virtuvę. Pagaliau mergaitė ėmė jausti savo kūną. Suprato, kad stipriai prasikando lūpą. Pajuto, kaip neramiai daužėsi širdis. Pamatė, kad rankos drebėjo.
- Gerai. Aš nuvažiuosi. Jei tik... Jei tik profesorius sutiks mane palydėti.
Tą akimirką Dori pagalvojo ir apie Matthew. Jis prisiėmė į namus šitą siaubingą mergaitę, kuri dvejus metus griovė jo šiltnamį, ir ši, nors ir nenuniokojusi jo namų, vis tiek sugebėjo prisivirti kažkokios košės... Mendel atsiduso.
- Gal kur nors netoliese yra telefono būdelė? Aš... aš norėčiau paskambinti jiems. Žiobarams. Noriu paklausti jų... Ar jie ką nors žino...
Giliai įkvėpusi oro žaliaplaukė kelias sekundes paspoksojo į lubas.
- Eikime pasivaikščioti, Deoiridh, gerai? Man reikia gryno oro.
-
Išgirdusi, kaip Dori apibūdino tas dvi mokines, Deoiridh vos nesuprunkštė. Vis dėlto pavyko susitvardyti: situacija buvo pernelyg rimta, kad kikentum iš kažkokių karvių. Ar jos vertos tokio apibūdinimo, ar ne, bet mergina netikėjo, kad kažkokios dvi mažvaikės laisvalaikiu užsiiminėtų tokiais dalykais. Kam šitaip kvailinti kitą? Kad ir kaip jo nemėgtum, viskas turi ribas. Ar pasielgtum taip su Daniela Kravitz? staiga susimąstė grifė kažkodėl prisiminusi anksčiau taip nekęstą kiek vyresnę klastuolę. Vis dėlto ne - jai to paprasčiausiai nereikia.
- Matthew tikrai tave palydės, - tarstelėjo Deoiridh, nė nepagalvojusi, kad prie Dori jį galbūt reikėtų vadinti profesoriumi. - Žinau, kad per pamokas jis kartais praranda kantrybę. Bet patikėk manim - jis nėra blogas žmogus. Supras, kokia rimta ši situacija.
Šiaip ar taip, jis priglaudė ir galiausiai įsivaikino mane. Vadinasi, jis yra nuostabus žmogus. Tik aš dažnai nesugebu šito įvertinti... Grifė stebėjo draugę ir bandė sugalvoti, kuo galėtų padėti. Ar kuo ji pajėgi bent kažkuo padėti. Situacija atrodė sudėtinga ir nemaloni. Visą linksmumą ir pakilią nuotaiką sugadino vienas vienintelis laiškas. Tai tiesiog negalėjo būti pokštas.
- Gerai, galime nueiti, tik pasiimsiu pinigų, - sumurmėjo ir nuėjusi į kambarį susirado savo nedideles žiobariškas santaupas. Nelabai žinojo, kiek toks skambutis kainuos, o pinigus eikvoti buvo kiek gaila, bet aišku, kad Dori svarų tikriausiai neturi visai. Nurijusi atodūsį Deoiridh grįžo į virtuvę nešina savo pernykšte striuke. Ji buvo kiek per maža, tačiau tinkama nešioti.
- Imk, apsivilk. Jeigu patiks, galėsi pasilikti. Žinau, kad iš antrų rankų, bet... - pasijuto be galo nejaukiai. Ar Dori to nepriims kaip įžeidimo? Bet Matthew nupirktais drabužiais džiaugėsi, ar ne? Neryžtingai šyptelėjusi apsitūlojo žiemai tinkamais rūbais ir palaukė draugės. Rūpestingai užrakinusi duris apkabino jaunesnę mergaitę, ir jos patraukė gatve tolyn.
-
Šiais metais Velykos nusimatė keistos. Matthew ketino likti Hogvartse, tačiau Deoiridh parašius laišką planus teko skubiai pakeisti. Visų pirma, nusimatė proga su mergaite susitikti ir pasišnekėti. Laiškai darėsi vis trumpesni ir mažiau pasakantys, tad norėjosi pasimatyti gyvai.
Vis dėlto daug svarbiau buvo ta žinia, kurią ji pranešė paskutiniuoju laišku. Na ir kam jai vykti į tuos užsienius? Argi negali straipsnių rašyti čia, Britanijoje? Ir, tarsi viso šito būtų maža, su ja tikriausiai vyks ir Sigurdas… Prieš tą vaikiną Turner nieko neturėjo, bet planai blaškytis užsienyje skambėjo rimtai. Deja, reikėjo išsiaiškinti, ar jaunuolis išties rimtai žiūri į gyvenimo mėtytą ir vėtytą, bet žmonių visai nepažįstančią jaunutę mergaitę. Ką gali žinoti, galbūt jis tik atrodė esąs rimtas, o iš tiesų paprasčiausiai ieško progos pasinaudoti?
Būtent tokių minčių kamuojamas Turner pasiuntė pelėdą Sigurdui į Londoną kviesdamas po Velykų atvykti į Aberdiną pasišnekėti. Paprašęs nieko nesakyti Deoiridh tikėjosi, kad islandas taip ir padarys. Reikėjo išsiaiškinti su juo akis į akį, be to, tai buvo proga šiek tiek geriau pažinti Deoiridh draugą (vaikiną?). Tam reikalui pakvietė brolio dukras į Aberdiną, ir dabar visos trys jaunos panelės trynėsi kažkur mieste. Matthew vylėsi, kad Deoiridh negrįš namo bent jau iki to laiko, kol jiedu baigs šnekėtis.
Ir pats nesuprato, kodėl, bet gerokai nervinosi. Sigurdas mokyklą baigė jau beveik prieš dvejus metus. Atrodytų, kad praėjo pakankamai laiko, kad juos pančiotų tas mokytojo ir mokinio ryšys. Vis dėlto jis tebebuvo gyvas - keistas susitikimas su Llewellyn, kuris mokyklą baigė paliko žymiai seniau, tą tik įrodė. Vis dėlto Matthew norėjo šnekėtis ne kaip profesorius ir buvęs mokinys, o kaip Deoiridh tėvas ir jos draugas. Deja, tokio bendravimo patirtis buvo labai jau menka. Turner nuoširdžiai vylėsi, kad islandas išties yra toks rimtas vaikinas, koks atrodydė esąs, kol mokėsi mokykloje.
Matthew vaikščiojo po virtuvę ir juto nekantriai laukiantis, kada gi jaunuolis pagaliau pasirodys. Neįsivaizdavo, kaip jis atvyks į Aberdiną, nors lyg ir mokėjo keliauti oru. Ar norės likti nakvoti? O gal jie kelias minutes pasišnekės, ir Sigurdas dings savo keliu? Herbologas neįsivaizdavo, kuo baigsis šitas susitikimas, ir tai, ko gero, buvo labiausiai bauginanti ir erzinanti aplinkybė.
-
Buvo tik laiko klausimas, kada Deoiridh globėjas susivoks, kad jos gyvenime pasirodęs vaikinas neketina taip greitai dingti. Vis dėlto Sigurdas nustebo, jog buvęs profesorius pelėda iš tiesų atsiuntė laišką ir jame išdėstė norą susitikti. Žinoma, šiek tiek sutrikdė prašymas nieko apie tai nesakyti pačiai merginai. Negi ji neturėtų žinoti, kas čia vyksta? Jis nuoširdžiai tikėjosi, kad šis keistas noras nebuvo alkoholio užliūliuotų smegenų poveikis (gal jo mokyklinės žinios buvo pasenusios), greičiau kokia nors svarbi priežastis. Todėl islandas, puoselėdamas geriausias viltis, škotei neužsiminė, kad po Velykų apsilankys Aberdine. Gal net apsidžiaugs. Mąstė jis, žingsniuodamas gatve ir artėdamas link reikiamo namo. Mieste atsidūrė ne per seniausiai, naudodamasis tiek kelionmilčių tinklu, tiek keliavimu oru. Kelionės iš vieno šalies krašto iki kito vienu ypu vis dar atrodė pavojingos, tad Sigurdas neketino rizikuoti, ypač dabar, kai laukė susitikimas su merginos globėju. Galūnės netekimas neabejotinai sugadintų rimto bei pareigingo žmogaus įspūdį. Kol mintys sukosi ratais kvadratais nieko išmintingo neatrasdamos, jis priėjo pastatą tamsiai raudonu stogu ir dideliais langais.
Rodos, taip seniai čia nakvojo, prieš tai praleidus nepamirštamą Kalėdų vakarą boulingo salėje. Nuo to laiko kiek pakito ne tik jų santykiai, bet ir paties šiauriečio gyvenimas. Po tėvo mirties teko priimti nemažai svarbių sprendimų. Porą savaičių galva tiesiog ūžė nuo klausimų: ar likti Islandijoje, ar parduoti namą, kaip elgtis su daiktais, pinigais... Vis dar būdavo sunku patikėti, jog jis liko vienas kaip pirštas. Kaip ir prieš kelis mėnesius, taip ir dabar kartais atsliūkindavo nepaaiškinamas liūdesys, verčiantis mesti visus darbus bei bukai spoksoti į pro šalį plaukiantį gyvenimą. Visa laimė, kad šįryt nepabudo tokios nuotaikos. Užteks. Galiausiai vaikinas sutramdė atplūdusius prisiminimus ir žengė prie durų.
Jis jaudinosi, kad po kelių minučių reikės balsu išreikšti tai, kas iki šiol buvo pasakoma tik žvilgsniais ir apkabinimais. Ir... būtent tam žmogui. Jis man neįkąs. Drąsinosi, paspausdamas skambutį. Visai nesinorėjo galvoti apie tai, kas galėtų įvykti blogiausiu atveju, tad pasistengė tą nemalonią mintį nukišti kuo giliau. Pernelyg gerai suprato, kad be Deoiridh gyvenimas atrodytų kur kas pilkesnis.
-
Matthew kokius du šimtmečius slankiojo virtuvėje pirmyn ir atgal. Nužvelgė visas spinteles, kokius tris kartus patikrino šaldytuvą, tarsi jis būtų galėjęs atskleisti, kada Sigurdas pasirodys. Atkakliai spaudė save nenueiti iki vyno spintos: tikrai nereikėjo, kad vaikinas bent įtartų jį esant apgirtusį. Ne, taip rizikuoti negalima. Tik Turner niekaip negalėjo suprasti, kodėl Sigurdas vis nepasirodo. Į laikrodį nežiūrėjo: vidinis balselis kuždėjo, kad praėjo tik kokios dvi minutės nuo tada, kai jis įsitaisė virtuvėje, tad geriau savęs dar labiau neerzinti. Kažkodėl buvo lengviau galvoti, kad praėjo du šimtmečiai. O gal netgi ir visi trys.
Pagaliau nuskambėjęs durų skambutis privertė Turner pašokti. Atsikrenkštęs beveik skriste nuskriejo iki durų, tačiau likus porai žingsnių sustojo. Kelis kartus įkvėpęs kuo ramiausiai priėjo ir jas atidarė. Laimei, tai nebuvo koks kaimynas. Vos sulaikęs palengvėjimo atodūsį Matthew nusišypsojo ir pratarė:
- Sveikas, Sigurdai. Ačiū, kad atvykai. Užeik.
Praleidęs jaunuolį į vidų nužvelgė gatvę tarsi vildamasis, kad Deoiridh dar negrįžta namo. Ir pats gerai nežinojo, kodėl taip svarbu pasišnekėti akis į akį. Spėjo, kad tai yra geriausias būdas šiek tiek susipažinti su islandu ir, esant poreikiui, pasakyti merginai, kad su juo į užsienį ji nevyks. Vis dėlto vylėsi, kad taip nebus - neabejojo, kad tai dar labiau sugadintų ir taip nelabai artimus santykius.
Palydėjęs Sigurdą iki virtuvės parodė jam kėdę ir paklausė:
- Gal nori kavos ar arbatos?
Juto, kad šis klausimas tėra bandymas laimėti kelias brangias akimirkas laiko. Matthew nebuvo pasiruošęs tokiems rimtiems pokalbiams. Jo mergaitė tebebuvo mažylė, argi ji gali trankytis po užsienį ir dar kartu su vaikinu? Ne, tik jau ne jo Deoiridh.
- Turbūt smalsu, kodėl tave pasikviečiau, - nutaręs daugiau netempti gumos pratarė herbologas ir atidžiai nužvelgė islandą. Atkakliai bandė suprasti, ar jis išties yra toks rimtas žmogus, koks atrodė būdamas mokykloje. Žinoma, Deoiridh galėjo pasirinkti ir blogiau, bet kažkokia neaiški baimė vis tiek nepaleido minčių.
Kol kas herbologas daugiau nieko nesakė, tik atsargiai tyrinėjo jaunuolį ir nekantriai laukė, kada jis pagaliau suteiks kokios nors medžiagos išvadoms prieiti.
-
Keista, bet Sigurdui rodėsi, jog teko gana ilgokai laukti, kol bus įleistas. Gal dėl nerimo, kylančio aukštyn kūnu, it vijoklis apraizgančiu mintis. Jis prikando lūpą ir leido sau apsižvalgyti, slapta vildamasis išvysti Deoiridh. Deja. Tą akimirką durys prasivėrė, atidengdamos už jų stovėjusį vyrą.
Greičiausiai jis nepastebėjo, kaip islandas krūptelėjo, mat šypsena nušvietė veidą. Tačiau nepavyko išsiaiškinti jos kilmės, nes be žado stovėti paprasčiausiai negalėjo.
-Sveiki. - lakoniškai prabilti buvo saugiausia. Vaikinas vis dar neįsivaizdavo, ką galėtų pridurti, o tuo labiau - kokiu tonu turėtų bendrauti. Todėl eidamas iki virtuvės gavo pakankamai laiko pamąstyti. Tiek nutaisyti šiek tiek draugiškesnę išraišką - juk atvyko ne kelti konfliktų. Žengiant koridoriumi iškilo prisiminimai. Nors jis čia jau nakvojo, visų pirma pagalvojo apie boulingo salę, apgailėtinus ridenimus ir vakarinį pasivaikščiojimą po miestą. Tik vėliau sušmėžavo niekuo neypatingas apsistojimas šiame name. Vis dėlto lūpų kampučiai pakilo, nerimas truputį sumažėjo. Sigurdas lengviau atsiduso, bet šalia buvusio profesoriaus visiškai atsipalaiduoti nebuvo galima.
Atsisėdus teko sulaukti pasiūlymo, kuris greičiau atrodė kaip bandymas atitolinti lemiamą akimirką. Tačiau jis nekaltino vyro, ūmai pats prarasdamas norą kalbėtis aktualia tema. Tartum ėmė šokti pagal jo dūdelę, pataikaudamas neryžtingumui:
-Arbatos, ačiū.
Islandas kilstelėjo galvą ir susidūrė su įdėmiu Matthew žvilgsniu. Kažkas jame nelauktai privertė bjaurėtis savimi - kaip jis lengvai pasidavė pasyvumui. Juk bandant beviltiškai išsisukinėti nieko nepasieksi, tik prarasi nemažai laiko. Gal todėl juodaplaukiui prabilus nebelaukė, kol ateis vakaras:
-Tai dėl Deoiridh, ar ne? - sunėrė pirštus šiaurietis, jausdamas, kaip merginos vardas įkvėpė drąsos nenuleisti akių nuo jos globėjo. Tikriausiai toks elgesys nebuvo itin mandagus, bet jis teisinosi tuo, kad reikėjo iš karto eiti prie esmės. - Ką norite sužinoti? - dar paklausė, nors beveik neabejojo, ką išgirs.
-
Matthew kartais negalėdavo patikėti, kad yra suaugęs žmogus, atsakingas už savo dukterį. Pernelyg dažnai nežinojo, ką reikėtų sakyti ir kaip elgtis. Taip pat buvo ir dabar. Būtent jis pasikvietė Sigurdą, tačiau dabar neįsivaizdavo, kaip reikėtų bendrauti. Tiesa, viena buvo aišku - norėjosi atsikratyti tos prakeiktos mokytojo ir mokinio įtampos.
Laimei, kol kas buvo galima apsieiti su tokiais nesudėtingais dalykais kaip arbatos gaminimas. Visiškai niekur neskubėdamas užkaitė vandenį ir paruošė žalią arbatą. Kol vanduo kaito, stovėjo šalia virdulio ir apsimetė, kad į Sigurdą nežiūri visai natūraliai. Taip tikrai nebuvo: Matthew labai jau stengėsi vaikino nematyti. Reikėjo pagalvoti.
Vis dėlto amžinai atidėlioti to, ką reikėjo aptarti, buvo paprasčiausiai neįmanoma. Taigi Matthew galiausiai atsisuko į islandą ir, savo nelaimei, iš karto susidūrė su jo žvilgsniu. Tai, kad vaikinas nebijojo pakelti į jį akis, kažkodėl patiko. Susidūrę žvilgsniai suteikė savotiško ryžto, ir Turner patvirtindamas spėjimą linktelėjo. Galiausiai užpylė arbatą ir pastatęs puodelius ir arbatinuką ant stalo įsitaisė priešais Sigurdą.
- Turbūt tau nėra paslaptis, kad Deoiridh po ateinančios vasaros planuoja keliauti į užsienį. Kaip turbūt ne paslaptis ir tai, kad ji tikisi tave keliausiant su ja.
Šiuos žodžius palydėjo įdėmus žvilgsnis, įsmigęs į vaikino veidą. Tikėjosi išskaityti bent menkiausią emociją, kuri padės ką nors suprasti. Kažin ar Sigurdas paims ir išpliurps, kad nėra patikimas, kad Deoiridh su juo geriau nekeliauti. Ne, tokius dalykus reikėjo aiškintis pačiam.
- Labai mažai tave pažįstu, - tęsė Turner ir pripylęs puodelius vieną pastūmė vaikino link. - Manau, supranti, kad negaliu leisti jaunai panelei trankytis po užsienius su nežinia kuo. Ar esi pasiruošęs jai padėti ir palaikyti? Nemanau, kad bus lengva, o tu vis dėlto turi daugiau tokios patirties. Būdamas vos vienuolikos atvykai į kitą šalį mokytis.
Tai, kad Deoiridh būdama vos šiek tiek vyresnė viena ištranzavo į Italiją. Atrodė, kad mergaitė nuo to laiko labai pasikeitė. Tapo daug mažiau drąsi. Dabar tikrai taip nepadarytų. Ar gali būti, kad taip buvo dėl jo, Matthew? Vis dėlto tai svarstyti dabar nebuvo laikas.
- Turiu žinoti, kad žmogus, su kuriuo Deoiridh išvyks, yra patikimas. Jeigu man kils bent menkiausia abejonė, perspėju: ji su tavimi niekur nekeliaus.
Turner nutilo. Galbūt kalbėjo per atvirai, tačiau juto, kad tai yra geriausias kelias. Be to, dabar išties apsidžiaugė, kad aptariama mergina šio pokalbio negirdi.
-
Spėjimui pasitvirtinus Sigurdas suspaudė lūpas. Na žinoma, ko gi daugiau? Laimei, neteko ilgiau laukti, nes vanduo užvirė ir vyras atsisėdo tiesiai priešais jį. Nebuvo jauku spiginti akimis tiesiai į pašnekovą, bet nelabai ką buvo galima pakeisti. Nebent bandyti išlaikyti tą tvirtumą ir toliau.
-Tiesa. - linktelėjo galva jis, patvirtindamas žodžius. Nieko nebepridurdamas islandas ragino kalbėti toliau, nes Matthew žvilgsnis darėsi pernelyg įdėmus, lyg lazeris, galintis išdeginti akių obuolius. Rodės, tuoj ištrauks iš jo minčių kokį apdulkėjusį faktą, išnarstys po kaulelį. Todėl tokių nemalonių jausmų vedamas gana džiaugsmingai priėmė garuojantį puodelį arbatos. Jis leido trumpam nukreipti dėmesį kitur.
-Esu pasiruošęs tam... - iš lėto pradėjo dėlioti sakinius vaikinas, bet buvo beveik iškart prispaustas dar vienos žodžių lavinos. Galbūt nevertėjo leisti įsišnekėti, tačiau jis nežinojo, kaip būtų galima tai sustabdyti. Beliko tik klausytis, nors ėmė atrodyti, kiek mažai Deoiridh globėjas žino apie ją pačią. Patikimas? Po galais, gal jam su galva negerai?! Ūmai pasipiktino, akys apsiniaukė pilkais debesimis, iš kurių grasino pasipilti žaibai. Netrokšdamas, kad tai būtų pastebėta, tik siurbtelėjo iš puodelio. Sekundei nusiramino, iškvėpė susikaupusias neigiamas emocijas. O ir išgirdęs paskutinius žodžius kiek atlyžo - dabar Sigurdas tik vos susilaikė teatrališkai nepavartęs akių. Pusiau pašaipiai, pusiau draugiškai. Juk tą akimirką vyras skambėjo kaip tikras profesorius. Be to, visa kalba tapo panašesnė į paskaitą, kartais nuspalvinamą vaikino replikų. Dabar kaip niekada jo pomėgis kalbėti trumpai, bet gana aiškiai kontrastavo su tuo balbatavimu. Nors rūpestis buvo aiškiai suprantamas bei pagirtinas - kiek daug Matthew buvo svarbi Deoiridh. Tas suvokimas galutinai atvėsino kraują ir leido prabilti kur kas mandagiau, nei jis būtų galėjęs vos prieš kelias sekundes.
-Suprantu, ką norite pasakyti. - tiesą sakant, ties tuo pasibaigė visa islando iškalba. Mintyse kaip koks bažnyčios varpas gaudė vienas vienintelis klausimas: kaip įrodyti įsibaiminusiam tėveliui, kad mergina niekur neras už jį geresnio vaikino - gynėjo? Jis dar kartą gurkštelėjo arbatos - kad laimėtų laiko. Susijaukusioje galvoje netikėtai iškilo muštynės Londone, kurios įvyko dėl... - Ar Deoiridh jums buvo užsiminusi, kad vasarą prie jos lindo kažkoks benamis? - tik ištaręs tai šiaurietis pasijuto kvailokai, bet dingti nebebuvo galima. Akimirkai stabtelėjo, žvilgtelėjo į vyriškį ir tęsė toliau. - Turėjome trumpam susitikti prieš jai einant į ,,Magijos Žinių'' redakciją. Tačiau išlipęs iš metro pamačiau, kad ji... - ūmai pritrūko žodžių mintyse iškilus skaudžiam vaizdiniui. Pirštai stipriau suspaudė rankeną, dar kartą išgyvenant tą akimirką. - Teko smarkiai susimušti su žmogumi, jog jis pasišalintų. Bet viskas buvo gerai, ji nenukentėjo, - sekundę kažkas keisto virptelėjo Sigurdo veide, - o aš susilaužiau nosį.
Jis ir šįsyk nepasigailėjo priėmęs siūlymą atsigerti arbatos - užsivertęs puodelį tikėjosi atitraukti pašnekovo dėmesį nuo nereikalingų dalykų. Kaip ir save nuo tų atsiminimų nagrinėjimo. Ne, sėdint draugės globėjo namuose tai buvo pats prasčiausias užsiėmimas, koks tik galėjo būti.
-Jei netikite, galite paklausti Deoiridh, bet nemanau, kad ji norės kalbėti apie tai. - pridūrė, leisdamas suprasti, jog baigė. Viduje pasiuto krebždėti ištisos virtinės vorų, skruzdžių ir kitų daugiakojų padarų - juk islandas pasakė tik dalį tiesos. Kita pusė kol kas tegu lieka su jo sąžine. O kas tiesa, tas ne melas, ar ne?
-
Sigurdas atrodė arba be galo rimtas, arba be galo nuobodus vaikinas. Bet kuriuo atveju buvo keista, kad Deoiridh mėgsta su juo bendrauti. Matthew būtų spėjęs, kad jai reikia šnekesnio ir daugiau juokaujančio draugo. Pasirinkimas nebuvo blogiausias, tačiau jis buvo stipriai netikėtas. Tai šiek tiek slėgė, mat į galvą vis lindo klausimai, kuo islandas sugebėjo sudominti pašėlusią merginą. Žinoma, viduje ji nebuvo tokia drąsi, kokią dažnai mėgo vaidinti, bet...
Ar gali būti, kad Sigurdas sugebėjo padaryti kažką, kad Deoiridh jį prisileido? Galbūt dėl to atšalo paties Matthew ir merginos santykiai? Galbūt taip ir buvo, bet ir trumpučių vaikino atsakymų buvo sunku kažką suprasti. Herbologas atkakliai galvojo, kaip reikėtų tęsti pokalbį, kad išsiaiškintų bent kruopelytę tiesos apie šį žmogų. Suprato nežinantis apie jį nieko.
Vis dėlto netrukus Sigurdas prabilo pats. Žodžiai buvo netikėti. Tiesiog siaubingai netikėti, ir teko sudėti visas valios pastangas, kad neįsispoksotų į islandą kaip ožys į naujus vartus. Deoiridh, aišku, nieko nepasakojo. Bet... Kodėl? Argi ji neturėtų norėti pasipasakoti apie tokius dalykus? Ir kas vis dėlto ten įvyko?
- Ne. Neužsiminė, - galiausiai prisivertė atsakyti į nelabai tiesioginį klausimą Turner. - Ar tu... Išties susimušei su kažkuo dėl jos? - pridūrė pažvelgdamas į Sigurdo nosį. Kažkodėl buvo sunku patikėti, kad jis būtų galėjęs tai padaryti, bet... Jeigu tai tiesa, ko gero, galima pasitikėti, ar ne? Deoiridh daug draugų neturėjo, ko gero, bet kas, kas elgėsi bent kiek šilčiau, galėjo atrodyti esąs geras žmogus. Bet kartu ji nepasitikėjo niekuo. Bene pirmą kartą gyvenime Matthew pagalvojo, kokia sudėtinga asmenybė yra jo dukra. Vos nesukikeno iš šios minties, tačiau pavyko susilaikyti. Situacija buvo pernelyg rimta.
- Ar tu nelindai prie jos? - staiga griežtai paklausė Matthew. Protas bandė kuždėti, kad Deoiridh jau yra suaugusi, tad netgi jeigu jie... Na...
Vis dėlto širdyje ji tebebuvo ta pati maža mergaitė, kuria gerokai aukštesnis ir stipresnis vaikinas gali paprasčiausiai pasinaudoti. Ar nebus taip, kad jiems išvykus į užsienį Sigurdas pasinaudos tuo, kad Matthew yra pernelyg toli? Visai nereikėjo, kad mergaitė iš kelionės grįžtų nėščia.
- Esate dar labai jauni, - nežinia kodėl po kiek laiko pridūrė profesorius pažvelgdamas tiesiai Sigurdui į akis. Arbata turbūt jau buvo atšalusi, bet Matthew apie ją visai pamiršo.
-
Nejučia ėmė gailėtis, kad nusprendė papasakoti apie tą atsitikimą. Negana to, kad Matthew apie jį net nenutuokė, jautė, jog ta tema sukels jam nemažai nepatogių klausimų, į kuriuos teks atsakyti. Ir nesuklydo.
-Na, taip, juk nenorėjau stovėti nuošalyje bei stebėti, kaip yra skriaudžiama draugė. - pasakė, lyg tai būtų aiškiausias pasaulyje dalykas, o vyras negalėtų suvokti šios akivaizdžios tiesos. Sigurdas šalinosi minties, kas būtų įvykę, jei jis nebūtų įsikišęs. Turėjo gerokai paprakaituoti, kad sutelktų dėmesį į dabartinę situaciją. O ji pasirodė itin šokiruojanti.
Islandas net loštelėjo, išgirdęs netikėtą klausimą. Ką? Akyse vis dar šmėžavo šlykštūs bomžo veiksmai, tad juos susiejo su savimi. Tai buvo pasibjaurėtina, bet paskutinis arbatos gurkšnis panaikino veide pasirodžiusią išraišką.
-Ką jūs, ne! - nuleidęs puodelį, jis pamėgino sušvelninti padėtį. Griežtas tonas siejosi su neprielankumu, gal net įtarumu, tad vaikinas troško įrodyti kitaip. Tiesa, tam neturėjo jokių argumentų, nebent... staiga pro duris įžengtų Deoiridh ir paliudytų tai. Deja, stebuklas neįvyko. Teko įnirtingai laužyti galvą, tuo pačiu metu bandant neparodyti vyriškiui tikrųjų emocijų. Vis dėlto dalis pasistatytų užtvarų ilgai neatlaikė - kita replika privertė pakelti akis nuo stalo bei pažvelgti į pašnekovą.
Sigurdas jautėsi dvejopai: viena vertus, žodžiai buvo itin taiklūs ir todėl kiek skausmingi, primenantys nevykusį aiškinimą išėjus iš metro stoties. Kita vertus, jie priminė ir faktą, kurį norėjosi padėti į šalį - Matthew buvo Deoiridh globėjas, todėl privalėjo bent kažkiek supažindinti su tokiais dalykais, kad jie iš viso egzistuoja. Ir netektų jam, visiškam geltonsnapiui, raudonuoti iš gėdos bei atsiprašinėti škotės, nerandant tinkamų žodžių. O tuo labiau netiesiogiai užsiminti, jog ji yra per jauna, kad suprastų. Tad žvilgsnis, gręžiantis juodaplaukį, anaiptol nebuvo draugiškas, greičiau vertinantis. Juk koks tėvas taip nesirūpina savo vaikais? Tačiau aptariama tema toli gražu nebuvo tokia, apie kurią norėtųsi kalbėti noriai. Pačiam teko patirti tai visu smarkumu. Tikriausiai dėl to islandas šiek tiek sušvelnėjo ir apsiribojo tik pritardamas vyrui:
-Taip.
Nors norėjosi, oi, kaip norėjosi tiesiog išrėkti viską vienu atsikvėpimu. Gal tada pokalbis nebūtų toks nuobodus? Vis dėlto reikėjo mąstyti ir apie pasekmes: po tokio išsišokimo Matthew greičiausiai net neleis išvykti į užsienį su Deoiridh. Be to, šiurkštus žodis visiškai sunaikins beveik malonią atmosferą, kuri leido jaustis laukiamam šiuose namuose. Todėl vaikinas pasistengė išdėstyti mintis kuo mandagiau:
-Taip, tokie jauni, kad jūsų dukra nesuprato, ką tas bomžas norėjo jai padaryti. - pradžioje dominavusi ironija užleido vietą kaltinimo intonacijai. Akys surūstėjo. Rodos, žodžiai patys ėmė lietis kaip patvinusi upė. - Ji galvojo, kad vyras siekė tik atimti pinigus ar sumušti. Aš nesugebėjau paaiškinti, tad... - ūmai prisiminęs merginos repliką apie motiną staiga nutilo, leido sakinį Matthew pabaigti pačiam. Gal jis susivoks, kad reikia kažkokiu būdu supažindinti Deoiridh su dar nematyta gyvenimo puse.
-
Matthew visada mėgo Sigurdą ir turėjo pripažinti sau, kad ne be reikalo. Ne kiekvienas jaunas bernelis ryžtųsi ginti draugę, nors islandas ir bandė pavaizduoti tai kaip savaime suprantama dalyką. Vis dėlto parodyti, kad džiaugiasi, Matthew negalėjo. Nereikėjo išsiduoti vaikinui, kad viskas yra geriau nei profesorius tikėjosi. Geriau jau jis tegul junta šiokią tokią įtampą. Nepaisant to, kad Sigurdas už Deoiridh vyresnis vos metais, atrodė, kad jis yra daug labiau suaugęs, kas tarsi bylojo, kad būtent jis turės pasirūpinti ta maža mergaite, jeigu tik jie iš tiesų iškeliaus į užsienį.
- Nagi, nenorėjau įžeisti, - į kiek audringesnę nei tikėtasi reakciją atsakė profesorius. Nelabai įsivaizdavo, ką reikėtų sakyti toliau. Jautėsi sutrikęs - pokalbis pasisuko visiškai neplanuota linkme. Jeigu Sigurdas nebūtų užsiminęs apie tą įvykį, ko gero, ir į galvą nebūtų atėję, kad šitie du jaunuoliai… Taip stipriai patinka vienas kitam? Ar gali būti, kad jo mažylė taip greitai užaugo? Atrodė, kad jie ką tik susitiko Italijoje, kur Deoiridh nesutiko priimti maisto iš nepažįstamo vyro, nors visu kuo demonstravo alkį. O štai dabar ji jau užaugusi panelė, kuri nori trankytis po pasaulį su vaikinu.
Netrukus pasklidusi žodžių upė tiesiog spinduliavo kaltinimą. O galbūt taip atrodė tik Matthew, kuris kuo toliau, tuo labiau suprato, kad būtent taip ir yra. Kas daugiau kaltas, kad Deoiridh nesupranta tokių dalykų? Kas, jeigu ne jis, turėjo merginą tam paruošti? Širdyje krustelėjo kažkoks nemalonus kartėlis, akcentuojantis, kad suteikė mergaitei tik pusę šeimos. Deoiridh reikėjo motinos, ir dabar herbologas pajuto aiškiau nei bet kada.
- Ačiū tau, Sigurdai, - pats sau nelauktai padėkojo Matthew. Iš tiesų, kas būtų, jeigu Deoiridh neturėtų tokio, tenka pripažinti, šaunaus draugo? Nežinia kuo būtų pasibaigęs tas susitikimas metro. Nežinia, ar ji išdrįstų viena keliauti į užsienį. Ko gero, reikėjo vertinti tokį draugą. Kad ir kaip stengėsi galvoti atsargiai, širdis kuždėjo, kad šituo jaunuoliu galima pasitikėti.
Vis tik taip paprastai užbaigti nebuvo galima. Turner tiesiog privalėjo parodyti, kad jam Deoiridh rūpi, kad jos skriausti negalima. Gal Matthew ir darė klaidų (tikrai darė, turint omenyje, kaip atšalo santykiai), tačiau jis mergaitės taip paprastai nepaleis.
- Bet jeigu per tave jai bent plaukas nuo galvos nukris, - bandė grėsmingai ištarti herbologas, nors balsas skambėjo labiau baikščiai nei grėsmingai. - Geriau pasistenk, kad nieko tokio neatsitiktų.
-
Deoiridh pasirodė, kad Matthew ne šiaip sau išgrūdo ją į miestą su savo brolio dukromis (niekaip nesugebėjo vadinti jų pusseserėmis). Mergina buvo tikra, kad tėtis kažką planuoja, tad trintis po nelabai įdomų Aberdiną norėjo mažiausiai. Vis tik šnipinėti neišdrįso, tad kurį laiką išties valkiojosi po uostą. Siūlė netgi sužaisti boulingą, bet, laimei, merginos atsisakė. Tas žaidimas vis dar kėlė įvairias ir gerokai trikdančias asociacijas. Ne, geriau jau apsieiti - pasiūlymas buvo pateiktas tik iš neturėjimo ką veikti.
Vis dėlto škotei namo teko grįžti anksčiau nei planuota: Matthew brolis paskambino vienai iš merginų ir pranešė atvažiuojąs į Aberdiną jų pasiimti. Deoiridh nelabai suprato to priežasties ir neprieštaraudama paliko drauges (kurios, tiesą sakant, nebuvo nei tikros draugės, nei, tuo labiau, pusseserės) ir neskubėdama žingsniavo namo. Kuo arčiau namų buvo, tuo didesnis smalsumas kankino: kodėl Matthew taip ne itin gudriai išvarė ją į miestą? Ką ji ras namuose? Kažkuriuo metu pradėjo kamuoti ir baimė: gal kažkas atsitiko, tik tėtis nenorėjo to sakyti? Sulig ta mintimi žingsnis pagreitėjo, o namą mergina pasiekė beveik bėgte. Sustojusi prie durų kurį laiką kvailai pastypsojo, bet galiausiai įžengė vidun. Iš karto išgirdo, kad Matthew su kažkuo šneka, kas gerokai nustebino. Svečių Deoiridh nemėgo, nebent tai buvo jos draugai. Jeigu kažkas atėjo pas Matthew, virtuvėje tikriausiai jau vyksta nemaloniai kvepianti puota.
Vis tik balsas skambėjo kažkaip ne taip, tad škotė prieš savo valią susidomėjo. Nelabai ryžtingai nužingsniavo balsų link ir netrukus sustojo kaip nudiegta: virtuvėje su Matthew sėdėjo ne kas kitas, o Sigurdas. Deoiridh nustėrusi žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą ir nerado ką pasakyti. Dabar iškilo dar daugiau klausimų: ar gali būti, kad tėtis norėjo pasišnekėti su vaikinu? Tikrai neįmanoma, kad viskas susidėliojo netyčia. Bet apie ką? Kokių reikalų jie gali turėti? Kas per reikalai, jeigu juos reikia slėpti?..
- Eee… - galiausiai bandė kažką pasakyti rudaplaukė, nors juto, kad situacija daugiau nei kvaila. Ilgokai žvelgė į Sigurdą tarsi laukdama kažkokio paaiškinimo ar bent palaikymo. Reikėjo įsitikinti, kad ji nėra ta kvaiša, kurią už nugaros du artimiausi žmonės su pasimėgavimu kvailina. Apėmė neaiški baimė, bet rudaplaukė atkakliai tą slėpė. - Tai… Labas, - galiausiai pridūrė ji nenuleisdama akių nuo vaikino. Į tėtį nežiūrėjo: juto, kad jo atžvilgiu apima keistas nepasitenkinimas.
-
Sigurdas tikrai nemanė, kad ne itin tobulas bandymas mandagiai išdėstyti mintis, jau kurį laiką besivoliojusias ant liežuvio galo, bus priimtas taip maloniai. Tiesą sakant, kurį laiką jis, netikėdamas savo ausimis, tiesiog spoksojo į pašnekovą. Prireikė keleto akimirkų susiprasti, kad tai, ką išgirdo, buvo tiesa. Ką jis norėjo tuo pasakyti? Kad išdrįsau papasakoti apie tokį dalyką ar kad rūpinausi Deoiridh? Šiaip ar taip, mažytis saulės spindulėlis nušvietė mintis, sutvirtindamas pasitikėjimą savimi bei pagerindamas ryšį su Matthew. Todėl islandas kiek pavėluotai linktelėjo į jo žodžius.
Stojusi tyla vertė vėl susimąstyti, atrodė, kad ir vyras paniro į save ir beveik nekreipė dėmesio į priešais sėdintį jaunuolį. Šis nenumanė, ką galėtų pridurti, tad nebandė tęsti pokalbio. Tokioje laukimo būsenoje jis netikėtai prigavo save galvojant apie Deoiridh. Kaip būtų nuostabu vėl susitikti po kelių mėnesių bendravimo laiškais, pasivaikščioti krantine kartu su artimu žmogumi, gal... Gal pasakyti, kad... Klajones svajonių pasaulyje staiga nutraukė vėl prabilęs herbologas. Vaikinas nežymiai krūptelėjo, bet tikėjosi, kad tai nebuvo pastebėta.
-Nesijaudinkit, - tarstelėjo, - viskas bus gerai.
Šįkart to pats irgi nuoširdžiai tikėjosi. Gal būtų pridūręs dar ką nors nereikšmingo, bet raminančio įsibaiminusį tėvą, tačiau iš šono atsklido kažkoks kitas garsas.
Pasukęs galvą ton pusėn Sigurdas vos sulaikė akis, jau ketinusias iššokti ant kaktos - tarpduryje stovėjo pats pokalbio objektas. Per vieną širdies dūžį žvilgsnis persikėlė link škotės akių ir ėmė baikščiai ieškoti pykčio kibirkščių. Juk lengva susierzinti, kai du žmonės greičiausiai apkalba kitą. Vis dėlto mėlynose akyse sugebėjo išskaityti tik karštligišką norą kažką surasti. Ko ji ieško? Nedrąsiai klausė savęs, bijodamas susidurti su skaudžiu atsakymu. Vis dėlto jis nenutraukė tos užsimezgusios gijos vos tik pažvelgė į Deoiridh. Pasisveikinimas, deja, privertė prisiminti, kad egzistuoja ir kiti pojūčiai, ir pasaulis.
-Labas. - balsas skambėjo kažkaip keistai, lyg islandas būtų mėginęs į vieną vienintelį žodį sutalpinti tai, kas vyko galvoje. Tačiau tas eksperimentas nepavyko, palikdamas tik sumišimą jo veide. Paskubomis slėpdamas tą išraišką pasisuko į (beveik) užmirštą Matthew bei kiek pasirausęs kuprinėje ištraukė butelį. Stumtelėjo šį vyro link. - Lauktuvės iš pietų Anglijos.
Kiek abejodamas savo veiksmų teisingumu šiaurietis vėl atsigręžė į (ne)seniai matytą draugę ir atsistojo. Viduje pasiuto krebždėti neaiškios kilmės padarai, skatinantys prieiti arčiau, kol... O jei ji pyksta? Paprieštaravo sau mintyse. Reikėjo kuo greičiau tai išsiaiškinti, tik, žinoma, ne profesoriaus akivaizdoje. Gal todėl lyg koks šlapias šuo pagaliau nusipurtė neryžtingumo luobą ir prabilo:
-Norėčiau šiek tiek pasišnekėti su Deoiridh.
Daugiau nieko netaręs vaikinas čiupo jos ranką bei išsivedė pro duris. Vos tik jas uždarius smegenų ląstelės atsisakė dirbti, savo vietoje palikdamos kažkokią nesubrendusią kolegę. Akys ir šįsyk nukrypo į mėlynas gelmes, bandydamos iš jų ištraukti bent dalelę trokštamos informacijos. Tai atrodė gyvybiškai svarbu - kas bus, jei paaiškės, kad Deoiridh piktinasi, jog jis nepranešė apie šį susitikimą? Bet dėl nesuprantamų priežasčių ieškomų dalykų nepavyko surasti. Ką tai galėtų reikšti?
-Ar... - pradėjo, bet viskas dingo iš jo makaulės tartum spragtelėjus lempos jungiklį. Kelias sekundes Sigurdas sutrikęs mirksėjo, kol... Tėra vienas būdas tai patikrinti. Nusprendė toji neįtikėtinai kvaila ląstelė ir privertė kūną palinkti arčiau. Jis nieko neprisiminė iki tos akimirkos, kai tarp jųdviejų neliko jokio atstumo.
Tarsi elektra būtų perliejusi kūną. Būtent ji padėjo susivokti, ką daro. Ir kur. Ignoruodamas sielą pervėrusį šviesos žaibą, viliojantį patirti dar kažką paslaptingo, islandas pasistengė atsitraukti. Tiesa, tik per kelis centimetrus. To pakako vėl sutelkti dėmesį į Deoiridh akis.
-
Neplanuotai pasisukęs pokalbis viską labai apsunkino. Matthew suprato trokštantis, kad Sigurdas išeitų anksčiau nei grįš Deoiridh. Ar jis sugebės pažvelgti dukrai į akis, kai su vaikinu kalbėjo apie… Dalykus, kurių niekada neaptarė su ja pačia?
- Ar išties manai, kad galiu nesijaudinti? - kiek nustebo profesorius pažvelgdamas jaunuoliui į akis. Nepaisant to, kad širdyje tikėjo šiuo žmogumi, nusiraminti nebuvo taip paprasta. Jeigu jie iš tiesų iškeliaus į užsienius, tai bus bene sunkiausias gyvenimo momentas. Sunkiau netgi negu minutės po to, kai Davina pasisakė turinti draugą…
Vos pagalvojo apie tą nuostabią šviesiaplaukę, išgirdo (ne)lauktą balsą. Nustebęs pakėlė akis ir pamatė tai, kam nebuvo pasiruošęs - Deoiridh.
- Anksti grįžai, - tesugebėjo pratarti Matthew. Ir vėl nežinojo ką pasakyti. Dar bjauriau buvo tai, kad visai neaišku, ko Sigurdas siekė paduodamas jam vyno butelį. Norėjo pasišaipyti? Ar atitraukti dėmesį, kad liktų vienas su Deoiridh? Bet kam jam tai? Negi nori… Privatumo būdamas Matthew namuose? Negi jis… Negalvok apie tai! pats save nutraukė profesorius, bet tuo metu Sigurdas padarė tai, ko jis ir bijojo - išsitempė merginą kažkur, kur jis negalės nieko girdėti. Labai jau norėjosi nusekti iš paskos ir patykoti stypsant už durų. Vis dėlto ką tik nusprendė pasitikįs islandu, o toks poelgis pasitikėjimą tarsi nubrauktų. Vadinasi, reikėjo kažko kito.
Kiek dvejodamas atsistojo ir nuėjęs iki spintelės paėmė tris taures. Ką gali žinoti, gal jaunuoliai tuoj grįš ir norės pasivaišinti vynu? Atkimšęs butelį pastatė jį ant stalo ir pradėjo (ne)kantriai laukti, kada porelė sugrįš. Bet ar jie ketino grįžti? Galbūt Sigurdas nė neplanuoja daugiau kalbėtis su juo, Matthew?
Viskas buvo pernelyg sudėtinga. Turner nė nepastebėjo, kaip įsipylė į taurę vyno ir godžiai paragavo. Ką gi, Sigurdas bent jau turi neblogą skonį.
-
Deoiridh nesuprato savo jausmų. Jeigu kas būtų paprašęs vienu žodžiu apibūdinti savijautą, ji nė už ką nebūtų galėjusi to padaryti. Galvoje, atrodė, užvirė tikras chaosas, kurį išspręsti galėtų nebent… Ko gero, galimybė ramiai ir, kas svarbiausia, privačiai pasikalbėti su Sigurdu. Bet vis dėlto ką jis čia veikia? Kodėl šnekasi su Matthew jai už akių?! Kurio tai idėja? Klausimai tiesiog bombardavo smegenis, ir Deoiridh pasijuto be galo sutrikusi.
Laimei, islandas bent jau sugebėjo pasisveikinti. O štai Matthew kaip visada. Vos tik pasitaikė sudėtingesnė situacija, jis, atrodo, nežinojo, ką pasakyti. Gal tai ir tapo priežastimi, kodėl su juo yra taip sunku bendrauti? Deoiridh niekada nebuvo “paprastas” žmogus, tad galbūt bandymai ją suprasti kainavo pernelyg daug pastangų? Tokios mintys skaudino, bet, laimei Sigurdas ėmėsi iniciatyvos. Mergina visiškai neprieštaravo dingti Matthew iš akių. Nepaisant to, kad nežinojo čia rasianti šį žmogų, dabar reikėjo būtent jo. Gerklę spaudė keistas sunkumas, kuris siejosi tik su Matthew - jokio pykčio ar bet kokio kito jausmo į draugo pusę Deoiridh nejuto. Tik kaip jam tą pasakyti?
Sigurdas prabilo pats, tačiau labai jau akivaizdžiai kažko nepasakė iki galo. Škotė nežinojo, ką jai reikėtų daryti dabar. Ar kažką sakyti? Ar… Keista, kad ji mintyse ištarė lygiai tą patį trumpą žodelį, kuriuo prasidėjo taip ir nebaigta Sigurdo mintis. Vis dėlto jos pačios sakinys buvo lygiai taip pat nutrauktas.
- Sigurdai… - vos girdimai ištarė Deoiridh, kai vaikinas kiek atsitraukė. Supratusi, kad visai nesinori jo paleisti, prisiglaudė ir apsivijo rankomis. Neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti dabar, kad bent kiek paaiškintų, kokios mintys siaučia galvoje. Kita vertus… Ar norėjo, kad islandas jas sužinotų?
- Ką čia veiki? - galiausiai ištarė rudaplaukė ir įsikniaubė veidu Sigurdui į krūtinę. Atrodė, kad yra pasiruošusi stovėti ištisą amžinybę. Iki pasirodant Matthew, žinoma. Ar tas vyno butelis… Ar Sigurdas žinojo apie herbologo silpnybę? Jeigu taip, ar tai buvo noras pašiepti? O gal bandymas laimėti laiko, kai tėtis jų nematys? Nejučia prisiminusi keistą įvykį metro stotyje pagaliau pažvelgė į draugą ir įsispoksojo į jo akis. Gal pagaliau jis paaiškins… Baik jau, Matthew čia pat! bandė raminti save škotė, tačiau vieno negalėjo pakeisti: džiaugėsi, kad egzistuoja būtent čia ir dabar.
- Kaip smagu, kad atvykai… - sumurmėjo ji, nors neįsivaizdavo, ką tiksliai tais žodžiais norėjo pasakyti. Kažkodėl atrodė, kad Sigurdas tą supras geriau nei ji pati. Lūpose atsirado nelabai ryžtinga, tačiau be galo nuoširdi šypsena.
-
Nepaisant to, kad didžiąją dalį laiko miegojo, kelionė išvargino. Labiausiai norėjosi atsigulti į lovą ir kokias tris paras pamiegoti. Deja, dabar reikėjo rasti kelią iš stoties iki Matthew namo, kuriame nesilankė jau apie porą metų. Vėl sukilo baimė, ką herbologas pasakys. Tikėtinai paklaus, kodėl ji čia. Iš tiesų - kodėl? Dafydd užsiminus, kad gali padėti, ji galėjo paprašyti bet ko. Kur buvo protas prašyti palydėti ją iki Aberdino?!
- Nereikėjo man čia važiuoti, - sumurmėjo ir pažvelgė į traukinį. Vis dėlto susivokė, kad jau yra per vėlu - atitempus čia niekuo dėtą žmogų reikia bent jau nueiti iki namų ir pagaliau jį paleisti. Apie maistą ir ligoninę ji nei mąstė, nei jai to reikėjo: lova buvo ir namuose, o norint užmigti maistas tikrai nebuvo būtinas.
Eiti Aberdino gatvėmis buvo keista. Tuo labiau su beveik nepažįstamu žmogumi, kurį Matthew, ko gero, neblogai prisimena. Jeigu jis pradės prikaišioti Dafydd už tai, kad tas nebaigė Hogvartso, viskas bus dar kvailiau. Vis tik herbologas nebuvo toks kvailas - ar bent jau to tikėjosi Deoiridh.
- Čia netoli, - sumurmėjo ji pagaliau sukdama į reikiamą gatvę. Netrukus sustojo prie durų ir pasitikrino kišenę. Laimei, lazdelė niekur nedingo. Kiek virpančia ranka ją išsitraukė, o kita paklebeno duris. Užrakintos. - Aloh…homora, - šiaip ne taip išspaudė, bet pasisekė ne iš pirmo karto. Pagaliau ji buvo viduje.
- Jeigu nori, gali užeiti, bet seniai čia nebuvau, tad gali būti, kad neturiu ką pasiūlyti, - pratarė škotė Dafydd ir nuėjo į virtuvę. Akivaizdu, kad namie nieko nėra, tačiau akivaizdu buvo ir tai, kad namas gyvenamas. Vadinasi, tik laiko klausimas, kada Matthew grįš. Atsisėdusi ant kėdės pasidėjo galvą ant stalo ir pradėjo svajoti, kaip ant to stalo atsiranda kas nors, kas padėtų jai pasijusti bent kiek geriau.
-
Dafydd neįsivaizdavo, ar tolimas bus kelias, bet nuoširdžiai tikėjosi, kad Deoiridh išsilaikys ant kojų. Mažiausiai norėjosi tvarkytis su apalpusia nėščia moterimi, kurią reikia nugabenti nežinia kur. Ko gero, vis dėlto reikėjo keliauti į ligoninę, bet jeigu ji iš tiesų turi kur dėtis, tai jau ne taip ir blogai. Galbūt jie keliauja pas Matthew, ir jis perims gelbėtojo vaidmenį?
Aišku, Deoiridh sugalvojo, kad čia atvykti buvo klaida, bet Dafydd jau nesigilino. Norėjo greičiau užbaigti situaciją ir pagaliau keliauti namo. Laimei, bent jau į Sautendą galės persikelti oru. Reikėjo tik visai nepervargti - kelias tolimas, tad persikėlimui reikės nemažai jėgų. Vis tik kol kas apie tai negalėjo galvoti - reikėjo išspręsti situaciją.
- Tikiuosi, - tarstelėjo išgirdęs, kad eiti netoli. Kai Deoiridh išsitraukė lazdelę, pasidarė kiek neramu: ką gali žinoti, gal apkvaitusios smegenėlės nieko nesuvokia, o jie laužiasi į niekuo dėtų žmonių namus? Dafydd žengė arčiau ir norėjo to klausti, bet tuo metu durys atsidarė, ir Deoiridh įžengė vidun. Jis pats nežinojo, ką daryti, tačiau sulaukęs tam tikro kvietimo vis dėlto įėjo paskui merginą. Uždarė duris ir netrukus atsidūrė virtuvėje. Namai akivaizdžiai gyvenami. Ką gi, liko tikėtis, kad jie pataikė ten, kur reikia, nors Dafydd spėjo, kad narkomane tapusios jaunos merginos virtuvė nebūtų tokia tvarkinga. Gal jie tikrai atvyko pas Turner, tik klausimas, kur pasidėjęs jis pats…
Nejučia prisiminė, kaip įsilaužė į nežinia kieno namus Godriko Dauboje. Tada paaiškėjo, kad namo savininkas yra burtininkas, tad viskas baigėsi ne taip blogai kaip galėjo. O kas bus dabar? Ar jie tikrai Matthew namuose?
Kadangi Deoiridh lyg ir buvo nusiteikusi pasnausti, Dafydd ryžosi šiek tiek pasivaikščioti po namą. Kelios rastos herbologijos knygos leido viltis, kad taip ir yra. Vis dėlto reikėjo ruošti kalbą, kurią pasakys, jeigu nutiks taip, kad grįš namo savininkas ir pamatys du įsilaužėlius. Nuo nelegalių ir nešvarių dalykų atpratęs Dafydd jautėsi labai nejaukiai, tačiau vis tiek atsisėdo šalia Deoiridh ir pradėjo galvoti. Galiausiai vis dėlto paklausė:
- Klausyk, o kur mes esame? Ar tu čia gyveni?
-
Ak, kokia ji buvo pavargusi. Nuo visko, o labiausiai nuo to padariūkščio, kurį nešioti darėsi vis sunkiau. Norėjosi greičiau užbaigti šitą idiotišką situaciją ir gyventi toliau. Tik kur reikės jį dėti? Šis klausimas vis dažniau ir dažniau tiesiog spaudė galvą iš vidaus. Kaip ji sugebėjo taip prisidirbti? Ir kaip ji gali net nebūti tikra, kas yra prakeikto mažiaus tėvas?
- Man reikia… - sugergždė ji, tačiau tuo metu kažkas, kas buvo kartu su ja ir jai padėjo, ištarė porą klausimų. Jie, deja, buvo labai sudėtingi. Jeigu tik atmintis neapgavo, tas žmogus (ak taip, Dafydd) žinojo, kad jie važiuoja į Aberdiną. Tad jam toks klausimas? O kur ji gyvena, Deoiridh visiškai neįsivaizdavo.
- Lyg ir sakiau, kad palaikau ryšius su profesoriumi Turner. Čia jo namai, - išgergždė škotė. Balsas pasidarė labai jau silpnas, tad ji suprato: kadangi dabar nieko svaigaus negaus, reikia gerai išsimiegoti. Ir, ko gero, tai reikia padaryti savo lovoje. Pabandžiusi atsistoti suprato, kad nepavyks, tad prisivertė pakelti akis į Dafydd ir sumurmėti: - Gyvenau čia anksčiau. Gal gali palydėti mane iki kambario? Man…
Sakinys liko neužbaigtas. Mergina padėrusiomis akimis kokią akimirką dar spoksojo į šalia sėdintį vyrą ir galiausiai vėl pasidėjusi galvą ant stalo garsiai užknarkė.
-
Taip nejauku, ko gero, nebuvo nuo pat tada, kai Dafydd įsilaužė į namą Godriko Dauboje. Deoiridh būklė bylojo, kad ji nelabai tesigaudo aplinkoje, tad ar jie tikrai ten, kur ji galvoja? Taip, herbologijos knygos kiek padėjo nusiraminti, tačiau vis tiek atrodė, kad kažkas yra ne taip. Velsietis vienu metu ir norėjo, ir nenorėjo, kad Matthew Turner pareitų namo. Žinoma, tai kiek palengvintų situaciją ir leistų jam pagaliau keliauti namo. Ten, kur yra mylimas ir reikalingas. Ir kur nereikės jausti šito nepatogumo jausmo. Kita vertus, kaip jis reaguos? Ar nepaaiškės, kad Deoiridh melavo? Ar Turner dėl šitos situacijos neapkaltins jo, Dafydd? Prieš keletą metų įvykęs susitikimas tarsi bylojo, kad profesorius pakeitė nuomonę apie nesuvaldomą laukinį Llewellyn, žino, kad jis turi mylimą žmoną. Bet ar pamatęs jį su nėščia jaunikle nepagalvos, kad…
Ta mintis siaubingai išgąsdino. Dafydd pašoko ant kojų. Tuo metu prakalbusi Deoiridh privertė vėl atsisėsti. Laimei, paaiškėjo, kad ji gaudosi aplinkoje pakankamai, kad atsakytų į klausimą. Jeigu tik nešneka nesąmonių, jie išties pataikė ten, kur reikia.
- Sėdėk, - tarstelėjo kiek išgąsdintas prašymo. Jis tarsi nereiškė nieko blogo, bet eiti su nėščia mergina į jos miegamąjį?.. Tą Dafydd galėjo daryti tik su viena mergina, ir tai, žinoma, buvo Mayra. Tarsi tik dabar prisiminęs, kad mylimoji laukiasi dar vieno mažylio, vaikinas nusišypsojo. Jau ketino įveikti tą nepatogumo jausmą ir padėti Deoiridh. Galvoje sukosi labai jau daug minčių, kad grįžęs Matthew tikrai nepagalvotų gerai, tačiau į bėdą įklimpusiai merginai reikėjo pagalbos. Jis buvo pajėgus tą pagalbą suteikti, tad reikėjo įveikti save. Myliu tave, Mayra tarsi teisindamasis dėl tokio elgesio mintyse priminė žmonai Dafydd, bet neprireikė nieko daryti - Deoiridh užknarkė. Kiek paspoksojęs į ją velsietis atsistojo ir pradėjo vaikščioti po virtuvę. Na ir įklimpo… Galbūt gali tiesiog keliauti namo? Jau pakankamai padėjo šitai merginai.
Nutaręs, kad pabus čia dar penkias minutes, o tada keliaus pas šeimą, Dafydd vėl atsisėdo ir užsisvajojo apie tai, kaip pradžiugins mylimiausius pasaulyje žmones.
-
Ir kokio velnio jis grįžo į Hogvartsą? Tiksliau, dar nė negrįžo, o jau dvejojo dėl šito pasirinkimo. Per tuos metus, kuriuos praleido ne mokykloje (net ir sau nesinorėjo pripažinti, ką tuo laiku veikė), iš Deoiridh negirdėjo nieko, kerėti neišmoko ir gyvenimo nesusitvarkė. Tad ar verta grįžti pas laukinius mokinius ir apsimesti, kad nori juos išmokyti? Pilies, tiesa, Matthew Turner pasiilgo. Ak, kad taip galėtų ten tiesiog pabūti, kai norisi. Neužsiimti mokymu, o tiesiog pabūti.
Likusį atostogų laiką herbologas daugiausiai leido mieste. Pradėjo bendrauti su keliais kaimynais, tad užsiimdavo paprasčiausiomis žiobariškomis pramogomis: kinas, boulingas, retkarčiais futbolas. Būtent iš šio rungtynių jis dabar ir traukė namo. Nusisekė nekaip, be to, gerokai pavargo. Nenuostabu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Gerai tai, kad galės išsitiesti lovoje ir gerai išsimiegoti. O jau visai netrukus teks krautis daiktus ir ruoštis į Hogvartsą.
Neskubėdamas įkišo raktą į namo duris (ko gero, nereikia ir sakyti, kad alohomora variantas net nebuvo apsvarstytas) ir iš karto pajuto, kad durys neužrakintos. Tai velnias keiktelėjo ir jas atlapojęs įžengė į vidų. Virtuvėje pamatytas vaizdas taip pritrenkė, kad Matthew sustojo it nudiegtas ir kurį laiką nieko nesakė. Spoksojo į Deoiridh ir Llewellyn ir bandė suprasti, kas čia atsitiko. Ar gali būti, kad jie… Akys nejučia nukrypo į Llewellyn ranką. Iš karto pamatė vestuvinį žiedą. Bet kas ten žino, ar tai tas pats? Gal jis jau spėjo pamesti Wallflower ir susimesti su Deoiridh?
- Laba diena, - galiausiai sugebėjo ištarti Matthew. Vis dar varstė akimis jaunuolius ir laukė kokio nors paaiškinimo.
-
Dafydd labai aiškiai galvoje matė, kaip piešia su Oliveriu, kaip apkabina ir pabučiuoja Mayrą, kaip priglaudžia Eliotą, Miriam ir Hannah. Kaip gyvena visiškai normalų šeimos gyvenimą, kuriame jam pagaliau yra vietos. Tai buvo be galo nuostabu, tad vaikinas beveik pamiršo, kur yra ir ką veikia. Galvoti apie tuos, kurie yra patys brangiausi, daug smagiau nei apie tai, ką reikės daryti, jeigu Matthew Turner artimiausiu metu nepareis namo.
- Myliu jus. Pasiilgau, - tyliai sumurmėjo velsietis ir atsargiai žvilgtelėjo į knarkiančią Deoiridh. Ji, regis, nebuvo nusiteikusi grįžti į šį pasaulį, tad ir Dafydd galėjo galvoti tik apie tuos, kurie, tiesą sakant, minčių niekada ir nepalikdavo.
Vos pagalvojęs apie tai, kaip būtinai užneš Mayrą į antrą aukštą, atsargiai paguldys į lovą ir stipriai apkabinęs nebepaleis, išgirdo balsą. Jis privertė atsitokėti ir pažvelgti į tą, kuris prabilo. Turner. Ačiū dievui…
- Sveiki, - visiškai neužtikrintai prabilo Dafydd. Kaip dabar paaiškinti, kas čia įvyko?.. - Deoiridh neturėjo kur eiti. Ji prašė palydėti čia, - galiausiai pabandė paaiškinti. Mergina sėdėjo ir knarkė įsitaisiusi taip, kad Turner gali ir nepastebėti tam tikrų “mažų” pokyčių. Ar reikėjo atskleisti kortas? Ko gero, taip - tai vis tiek visai netrukus paaiškės. - Matote, ji… Laukiasi vaikučio, - sunkiai pridūrė ir suprato, kad tai, ko gero, buvo pirmas kartas, kai jis ištarė tokius žodžius kalbėdamas ne apie Mayrą. Vildamasis, kad tai nereiškia nieko blogo ir kad mylimoji tai supras, atsargiai pakėlė akis į herbologą.
- Jai reikia pagalbos, - galiausiai pridūrė ir atsistojo. Dabar jau buvo galima ramiai nešdintis, tik kažkokiu būdu reikėjo tą padaryti kuo mandagiau. Būtent dėl tos priežasties Dafydd vis dar buvo čia ir tarsi laukė Turner leidimo išeiti.
-
Llewellyn, ko gero, būtų paskutinis žmogus, kurį Matthew tikėtųsi rasti savo namuose. O dar mažiau tikėtina būtų tai, kad Deoiridh susidėjo su juo. Kad jis su Wallflower ilgai netemps, Turner nė kiek neabejojo, taigi ši dalis jam buvo puikiai suprantama. Bet kaip Deoiridh sugebėjo…
Pagaliau prabilęs jaunuolis kalbėjo labai jau neužtikrintai. Matthew bandė suprasti, koks tai tonas - kaltė (bet kodėl?), gėda (jis, šiaip ar taip, žinojo, kad Llewellyn buvo vedęs), sutrikimas?.. Tikėdamasis, kad tai padės, spoksojo raudonplaukiui į veidą, tačiau emocijos išskaityti vis tiek nesugebėjo. Viskas buvo labai keista ir netikėta.
Dar viena naujiena privertė atsisėsti. Tik dabar įdėmiau pažvelgęs į Deoiridh pokyčių nepastebėjo, tačiau ji buvo taip užsikniaubusi ant stalo, kad jos beveik visai nesimatė. Tiesą sakant, jeigu Llewellyn nebūtų pasakęs, kad tai ji, Matthew jau pradėtų tuo abejoti.
- Vaikas tavo? - apsimestinai abejingu balsu paklausė. Visai nebuvo pasiruošęs tapti seneliu. Ir visai nesvarbu, kad jau seniai nematė mergaitės - vis tiek laikė ją savo dukra. - Taip ir maniau, kad su Wallflower ilgai netempsi, - leptelėjo.
Prisivertęs atsistoti priėjo prie Deoiridh, bet nutarė, kad jos neverta žadinti. Jeigu nėščioji yra pavargusi, ko gero, reikia tiesiog duoti išsimiegoti. Pasikalbės vėliau. Sunkiai atsidusęs Turner grįžo į savo vietą ir susimąstė. Gyvenimas ką tik pasisuko visiškai neplanuota linkme.
-
Akivaizdu - Turner nieko nežinojo. Vadinasi, kai Deoiridh pagaliau pakels galvą, ir jis pamatys jos akis ir visą povyzą, lauks dar vienas nemalonus siurprizas. Ar ir apie tai reikėtų pranešti?.. Vis dėlto tai nebuvo Dafydd darbas. Jis palydėjo menkai pažįstamą merginą į kitą šalies galą. Laiką, kurį turėjo skirti mylimajai ir vaikams, praleido su Deoiridh. Ko gero, padarė jau pakankamai, tad apie visa kita tegul jie aiškinasi patys.
O tada Turner sugebėjo dar labiau nustebinti. Ir įžeisti bei įskaudinti. Kaip jis drįsta taip galvoti?! Dafydd čia ir dabar paaukotų dėl Mayros savo gyvybę, gyvenimą ir viską, ką turi, o šitas galvoja, kad jis pasidarė vaiką su kita?! Norėjosi gerai užvožti šitam kvailiui. Ne dėl to, kad blogai galvojo apie jį. Ne - jis turėjo tiek įžūlumo blogai atsiliepti apie nuostabiausią žmogų pasaulyje.
- Jeigu Deoiridh yra kažkokia paleistuvė, kuri nė nežino, kas to vaiko tėvas, nereiškia, kad reikia viską suversti man. Bandžiau jai padėti, bet akivaizdu, ką galvoji apie mane, - tyliai, bet be galo piktai prabilo Dafydd su neapykanta žvelgdamas į buvusį mokytoją. Visas tarpusavio supratimas, kurį jiedu įgijo praėjusio susitikimo metu, išnyko kaip dūmas. Vaikinas žengė Matthew link ir kelias sekundes varstė jį akimis. Jau seniai nejautė tokios neapykantos ir pykčio, kokie tiesiog degino dabar.
- Mayra yra nuostabiausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Jeigu pasakysi apie ją dar vieną blogą žodį, prisiekiu - užmušiu.
Prisivertęs dabar nieko nepadaryti Dafydd galiausiai nusisuko nuo Turner ir daugiau nieko nesakęs išėjo iš namo. Sustojęs prie durų pagaliau susivokė, kas čia atsitiko. Pasijuto taip, tarsi būtų grįžęs į Siuzanos ir Brajano namus, kur nejuto nieko, tik amžiną pyktį ant viso pasaulio. Būtent taip jautėsi ir dabar. Na, ne visai, žinoma, mat buvo įsiutęs tik ant Matthew Turner.
Netrukus pyktį pakeitė apmaudas ir baimė. Kaip jam tokiam grįžti namo? Vos keli profesoriaus ištarti žodžiai visiškai sugniuždė. Akyse sužibo ašaros. Jis beprotiškai mylėjo žmoną ir vaikus, bet bijojo pas juos grįžti. Išgirdęs tokį kaltinimą pasijuto esąs nešvarus ir nevertas būti namuose.
- Ak, Mayra… Myliu tave. Niekada tavęs nenuskriausiu… - murmėjo Dafydd ir galiausiai susikaupė persikelti į Sautendą. Norėjo akimirkos sau, tad galvojo ne apie namus, o apie salą, kurioje lankėsi jau daugybę kartų. Reikėjo pagalvoti. Taigi vaikinas apsisuko ant kulno ir išnyko.
-
Matthew įprotis leptelėti visokias nesąmones trauktis nebuvo nusiteikęs. Tą jis suprato vos išsižiojęs, bet, deja, jau buvo per vėlu. Akivaizdu, kad Llewellyn įsiuto. Ką gi, gal ir tikrai susirado savo meilę? Na, bet argi būtina šitaip pykti? Ką jis, Matthew, turėjo pagalvoti, kai atvykęs jaunas vyras praneša, kad mergina laukiasi? Deoiridh tikrai nebuvo iš tų, kurios… Kita vertus, o ką jis apie savo dukrą žinojo? Ryšys buvo visai nutrūkęs, tad…
Norėjosi atsiprašyti. Buvo kiek apmaudu, kad anksčiau sužinojęs apie pasikeitusį Llewellyn elgesį dabar parodė, kad juo visai nepasitiki. Taip nebuvo, tiesiog Matthew pernelyg nustebo. Deja, atrodė, kad yra per vėlu - vyrukas atrodė supykęs nevaldomai.
Bet reagavo, regis, pakankamai ramiai. Ir tai tik įrodė, kad jis yra pasikeitęs. Natūralu, kad žmoną mylintis vyras, supratęs, kad yra kaltinamas turintis vaiką su kita, įsižeidė. O jeigu tas vyras yra toks nepasitintis savimi kaip Llewellyn, tai gali būti ir labai negerai. Vis dėlto jis tiesiog išėjo, tad buvo galima pamiršti. O tada jau supyko Turner. Argi jis tam augino šitą mergaitę, kad ji parsirastų namo su didžiausiu pilvu?
- Deoiridh, - griežtai taręs papurtė merginą. Iš karto suprato, kad kažkas yra negerai, ir galiausiai susivokė: ji visiškai nusirito. Nė nereikėjo laukti, kol atsibus: Matthew viską pamatė. Kadangi pyktis ir susierzinimas nebuvo praėjęs, profesorius pastatė merginą ir nutempė ją prie durų. Suprato, kad ji atvyko ieškoti pagalbos, bet su nežinia ką vartojančia, nežinia kuo užkrėtusia savo vaiką ir - dievaži! - nežinia su kuo to vaiko susilaukusia Deoiridh jis nenorėjo turėti nieko bendro.
- Esi čia nepageidaujama, - išmetęs merginą pro duris pratarė Matthew ir užtrenkė duris. Vylėsi, kad ji neturės tiek įžūlumo pradėti veržtis vidun.
-
Kažkoks keistas purtymas privertė atsimerkti. Iš karto suskaudo galvą, tad Deoiridh susiraukė.
- Paleisk, - tarstelėjo. Neabejojo, kad tai Dafydd, tik nesuprato, kodėl jam prireikė staiga ją kratyti. Norėjo prašymą pakartoti garsiau ir pikčiau, bet staiga suprato: jos gelbėtojas dingo, o atsirado Matthew. Ko gero, škotė būtų puolusi jam ant kaklo ir pravirkusi - vos pamačiusi tą, kurį vadino tėčiu, pasijuto esanti maža mergaitė. Deja, Matthew tos mažos mergaitės, regis, visai nenorėjo pripažinti.
- Ką tu… - pradėjo ji, kai suprato, kad profesorius ją kažkur tempia. Vylėsi žingsniuojanti į kambarį, bet netruko suvokti esanti lauke. Kodėl?.. Vis dėlto viskas pasidarė aišku. Ji Matthew nereikalinga. Tada, kai pagalbos reikėjo labiausiai, artimas žmogus ją tiesiog išmetė. Ir kodėl ji prisileido šitą vyrą? Kas jis jai? Galvojo, kad surado žmogų, sutiksiantį tapti šeimos nariu?!
- Ir eik po velnių! - bandė surikti škotė, kai namo durys užsivėrė. Deja, pavyko tik kimiai išspausti žodžius.
Dabar viskas buvo dar blogiau. Vasara jau visai prie pabaigos, netrukus pasidarys šalta. Tad ką jai daryti dabar? Ar kompanija priims nėščiąją? Gal jeigu nė vieno vaikino neprašys pabūti tėvu, dar viskas gali būti gerai?
Ką gi, teks keliauti į Londoną. Pagalvojus, kiek tai kainuos, susuko skrandį, bet Deoiridh stengėsi apie tai negalvoti. Neskubėdama traukė stoties link. O juk dar taip neseniai ėjo į priešingą pusę su viltimi, kad viskas bus gerai...
-
Nelanna vis pagalvodavo, kaip sekasi profesoriui Turner, šiam pasitraukus iš mokytojo pareigų Hogvartse. Jai buvo įdomu, ką dabar veikia mėgiamas profesorius, kokius augalus augina bei tyrinėja. Ir labai nustebo sužinojusi, kad jo buvęs namas paverstas į muziejų. Labai nenorėjo tuo tikėti, bet vis piršosi mintis, jog žymiojo herbologo jau nebepamatys. Nes juk tiesiog taip, be priežasties, nebūtų teisėta privatizuoti žmogaus namą ir įsileisti į jį lankytojus.
Sentimentų vedama, Nelanna nusprendė apsilankyti tame muziejuje. Kad ir netiesiogiai, bet prisilies prie mėgiamo profesoriaus kasdienybės, pamatys vietas, kuriose jis vaikščiojo, dirbo, o gal net ruošdavosi ateinančių mokslo metų pamokoms. Į šią išvyką ji pasikvietė ir Felissą su Melinda. Bus gera proga praleisti su seserimi daugiau laiko, o dukterėčią galės supažindinti su augalais, kuriuos ji pati taip mėgo mokykloje.
Į muziejų ji atvyko šiek tiek anksčiau, nei buvo susitarusi susitikti, mat norėjo viena pati, niekieno netrukdoma, apsižvalgyti aplink. Buvo ankstyvas pavasaris, bet jau ėmė skleistis pavasarinės gėlės, ir tai šiam herbologo namui teikė žavumo.
-
Felissai sunkiai sekėsi suprasti, kokiu grafiku dirba Nelanna, ir kuriomis dienomis sesuo būna laisva. Tad retai kada siūlydavo jai kažkur išeiti, dažniausiai laukdavo kvietimo iš sesers. Keletą kartų gavus neigiamą atsakymą, taip tiesiog buvo paprasčiau. Tad dabar nudžiugo sulaukusi sesers pelėdos su kvietimu apsilankyti muziejuje. Ir ne bet kokiame, o herbologijos. Felissai augalai niekada nerūpėjo, bet dabar bet koks kvietimas ją džiugino. Būtų sutikusi nueiti ir į pačią nuobodžiausią vietą, jei tik pasitaikytų proga praskaidrinti dieną. O šito paskutiniu metu jai dažnai reikėjo. Nežinia kodėl, bet niūriais žiemos vakarais ėmė slėgti Bernardo nuolatinis nebuvimas namuose, o idėjos, ką dviese nuveikti namie su dukra jau išseko. Tikėjosi, kad neseniai atėjęs pavasaris bent kiek padės pataisyti padėtį.
Nusprendusi šiandien nevesti Melindos į darželį, Felissa su dukra iškeliavo į Aberdiną, esantį šiauriau nuo Edinburgo. Muziejų rado nesunkiai, o čia jų jau laukė Nelanna.
- Labas rytas, - džiugiai pasisveikino. - Atleisk, kad vėluojame.
-
Šiandien Melinda vėl nėjo į darželį. Teta Nelanna pasikvietė ją ir mamytę susitikti, sakė parodys augaliukų. Mergaitei buvo įdomu sužinoti kažką naujo, tad neprieštaravo tokiam pasiūlymui. Aišku, buvo liūdna, kad nesusitiks su Timiu, bet užtat galės jam rytoj papasakoti viską, ką šiandien pamatys.
Entuziastingai nusiteikusi, Melinda laukė akimirkos, kai pamatys tuos augalus, apie kuriuos pasakojo teta Nelanna. Jos su mamyte keliavo greitu autobusu iš namų į jai dar nežinomą miestą. Kol pasiekė muziejų, mergaitė dairėsi į šalis, nes viskas jai atrodė įdomu. Šitas miestas buvo šiek tiek panašus į tą, kuriame dabar gyveno, bet gal dėl to, kad jie abu Škotijoje. Melindai dar buvo sunku susigaudyti, kuo skiriasi Škotija nuo Anglijos, bet ji jau žinojo, kad Škotijoje yra Hogartsas. O ten gyveno Timis.
Melinda, iš tolo pamačiusi Nelanną, pasileido bėgti jos link.
- Teta Nelannaaaa!!! - džiaugsmingai sušuko mergaitė ir pribėgusi ją apkabino.
-
- Labas! - pasisveikino su atėjusia seserimi. - Nevėluojat. Tai aš atėjau per anksti, norėjau apsižvalgyti.
Nelanna taip pat apkabino pribėgusią mažylę.
- Labas, Melinda! Smagu tave matyti, - nusišypsojo jai. - Vadink mane tiesiog Nelanna, gerai? - paprašė mergaitės ir kaltai pasižiūrėjo į Felissą. Ji nebuvo tikra, ar sesuo neprieštarauja dėl tokio jos prašymo, nes gal ji dukrą auklėja taip, tarsi visi vyresni už ją žmonės turi būti tetomis ir dėdėmis.
Buvo taip keista girdėti, kad ją vadina teta. Jai dar tik dvidešimt, tad kokia ji gali būti teta? Tikrai per anksti jai taip vadintis. Nelanną net nupurtydavo pagalvojus, kad vos baigusi mokyklą galėtų susirasti draugą, susilaukti vaikų. Juk prieš akis visas gyvenimas! Visam tam bus dar užtektinai laiko. Bet tuomet jai šmėstelėjo mintis - o gal ir Felissa visai šito neplanavo? Gal taip pat turėjo didelių planų, kuriuos teko keisti? Anksčiau apie tai mergina nebuvo pagalvojusi. Dabar jai šiek tiek pagailo sesers, kad baigusi mokyklą negalėjo dar keletą ar net keliolika metų keliauti ar tiesiog mėgautis jaunyste. Vietoje to jai teko pasišvęsti šeimai. Ir gal jai pačiai reikėjo laiko su viskuo apsiprasti ir dėl to iš karto nepasakė šeimai apie Melindą?
- Eime į vidų? - sugrįžusi iš apmąstymų, paklausė Felissos ir Melindos.
-
Felissa apsižvalgė norėdama pamatyti, į ką apsižvalgyti norėjo Nelanna, atėjusi anksčiau. Nieko išskirtinio čia nepamatė, tad tik gūžtelėjo pečiais. Pamačiusi, kaip dukra pribėgo prie Nelannos, nusišypsojo. Jai buvo malonu, kad dukrai patinka jos sesuo, ir kad jos gerai sutaria. Po akimirkos šmėstelėjo, kad Nelanna nesmagiai jaučiasi paprašiusi Melindos ją vadinti vardu, nes pasižiūrėjo į ją ir tarsi laukė pritarimo. Felissa jai nusišypsojo ir linktelėjo.
Galiausiai Nelanna pasiūlė eiti į muziejų ir Felissa, įėjusi vidun, nupirko visoms trims bilietus. Ji net nenutuokė, ką čia pamatys ir į ką reikia labiau atkreipti dėmesį, tad davė kelią Nelannai. Sesuo draugauja su augalais, tad geriau jau tegu ji palaiko tempą ir pasirenka, kuriame kambaryje pabūti ilgiau.
-
- Gerai! - sutiko Melinda su Nelannos prašymu. - Einam, einam, einam!
Mergaitė nekantravo patekti į vidų ir pamatyti, kas ten jų laukia. Ir štai mamytė įėjo į muziejų, o paskui ją - ir Melinda su Nelanna. Jos iškart pateko į virtuvę, kuri buvo visai nedidelė, gal kokio dydžio, kaip pas Anglijos senelius. Kol mamytė pirko bilietus, ji apžiūrėjo vorele išrikiuotus augalus. Prie jų buvo išvardinti skaičiai, kai kuriuos ji jau galėjo atpažinti, nes mokėsi darželyje skaičiuoti.
- Čia kainos? - paklausė Nelannos. - Galima juos nusipirkti?
Ji dairėsi toliau. Matė atsiveriantį koridorių, iš kurio, tikriausiai, galės patekti į kitas patalpas.
- O kas šitas dėdė? - pasiteiravo rodydama į lankstinuką, padėtą ant prekystalio, kur mamytė jau mokėjo už bilietus.
-
Nelanna į muziejų įsivedė Melindą ir palaukė, kol Felissa nupirks bilietus. Tuo tarpu ji apsidairė patalpoje, kuri, tikriausiai, kadaise buvo šių namų virtuvė. Ji pažvelgė į eilę augalų, kuriuos pastebėjo Melinda.
- Taip, čia kainos, galima nusipirkti vaistinių augalų, - paaiškino mergaitei. - Ar jau pažįsti skaičius?
Buvo taip keista būti čia, šiame name, kuriame gyveno jos profesorius. Atrodė, kad tuoj tuoj jis ateis iš namo gilumos, tuo šalia virtuvės esančiu koridoriumi, ir paklaus ko nors apie augalus. Kaip būdavo pamokoje.
Melindai parodžius į lankstinuką, ją nukrėtė šaltis. Štai jis. Žiūri į ją, kaip prieš gerus penkis metus, ir tarsi bando išgauti teisingą atsakymą į klausimą.
- Čia Matthew Turner, - keistu balsu pasakė. - Jis buvo mano profesorius, kai mokiausi Hogvartse. Dėstė herbologiją. Tai iš jo išmokau pamilti augalus ir juos prižiūrėti. Kada nors tau apie jį papasakosiu.
Felissai sumokėjus už bilietus, visos trys patraukė į muziejaus vidų. Pirmame kambaryje, į kurį jos užėjo, vazonuose augo nepavojingi augalai, dažnai naudojami eliksyruose.
- Melinda, žiūrėk, čia sidabrinė klintarožė, - parodė į augalą, primentantį rožę, tik sidabriniu žiedu, kotu ir lapais. - Jos dalis galima naudoti verdant gydomuosius eliksyrus. Kartą pamokoje turėjome paruošti lapus ir žiedlapius tolimesniam naudojimui.