Hogvartsas.LT

Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 23, 2020, 10:18:20 pm

Antraštė: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 23, 2020, 10:18:20 pm
Ruduo ir vėl pliekė pilies sienas visu savo smarkumu. Rodos, dar tik prieš keletą savaičių buvo galima išvysti už kartkartėmis pasitaikančio debesies šiltai besišypsančią saulę. Visgi ruduo atskriejo neįspėjęs ir viską pakeitė kardinaliai – pastarąsias paras lietus nesiliovė plovęs per vasarą susikaupusių dulkių ir skandinęs vėl į mokslus sugrįžusių moksleivių motyvacijos, šniokštimu nustelbdamas netgi jų aimanas. Ne išimtis buvo ir šiandiena – pilkas debesų apklotas nerodė nė menkiausio noro trauktis, nuo pat ryto tvindydamas šį nuošalų Škotijos kampelį. Krentančio lietaus net nebebuvo galima pavadinti lašais, labiau tai panašėjo į kriokliu krentantį vandens šydą, į kvidičo aikštę besirenkantiems žiūrovams neleidžiantį net pasvajoti apie išlikimą sausiems. Šiluma taip pat dingo tarsi jos nė nebūtų buvę, šaltas vėjas jau žnaibė atviros odos plotelius, versdamas gūžtis ir ieškoti užuovėjos. Pagalvojus apie šiose rungtynėse dalyvaujančių komandų žaidėjus, kone galėjo apimti gailestis. Oras tarsi pagal didžiausio priešo užsakymą.

Grifų Gūžta

Kapitonas: Adam Green

Gaudytoja: Klarė Konė Karter
Gynėjas: Ashton Hughes
Atmušėjai: Adam Green
Puolėjai: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith, Cristal Daunt

Švilpynė

Kapitonas: Amira Eliadė

Gaudytoja: Amira Eliadė
Gynėja: Delfė Digori
Atmušėjai: Kupidonas Monro
Puolėjai: Ryan Jones, Nikita Borelič


Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7,5]
Cristal Daunt: ŠK [2,5] + AK [2,5] + ŽKK [1,5] = K [6,5]
Adam Green: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Ashton Hughes: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [0,5] = K [6]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]

Ryan Jones: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = K [7,0]
Nikita Borelič: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Kupidonas Monro: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,0] = K [9]
Delfė Digori: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7,5]
Amira Eliadė: ŠK [3,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9,5]

Apsaugų koeficientas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Cristal Daunt: APK [1,5] = 1 papildomą kartą žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Adam Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Ashton Hughes: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Ryan Jones: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Nikita Borelič: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kupidonas Monro: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Delfė Digori: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Amira Eliadė: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.

Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 6 (lietus, šalta)

Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei – 4-6.
Kauliuko rezultatas: 6


Rungtynės prasideda

Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 23, 2020, 11:01:43 pm
Pirmos kvidičo rungtynės. Prakeiktas Amneta! Ji juk reikalavo atmušėjos pozicijos, o anas. Užsispyręs kaip ožys, kad ji gaudytoja ir taškas. Prieštarauti buvo per vėlu. Blokštas jau buvo įteiktas šeštakursiui Monro. Tas vaikėzas rudaplaukei labai nepatiko. Maža to, kad jam atiduota pozicija (ačiū dievui, kapitono vietos bent negavo), tai dar ir šluota tokia pati! Įniršis po truputį blėso vis artėjant tam momentui, kai gaudytoja pakils į orą. Šaltas, lietingas oras buvo ne pačia geriausia likimo dovana, kai privalėsi ieškoti kamuolio, dydžiu prilygstančio golfo kamuoliui. Akinius nusiplėšė nuo akių, kai tik išgirdo signalą. Pastoviai rasojantys ir šlapi skudurai su stiklu trukdė įžiūrėti bent kažką šioje aikštėje. Vis dėlto, pilnai jais atsikratyti negalėjo, tad odinis gaminys kabėjo ant kaklo kaip papuošalas. Koledžo marškinėliai, džemperis, kelnės. Viskas jau buvo peršlapę, tačiau švilpė tą ignoravo. Ji privalo parodyti esanti pranašesnė už kitus. Toks jos noras, nesvarbu ką sako ar daro kiti. Deja, kaip kapitonė irgi turės kažkiek nuveikti. Atsidūrusi aukštai, virš tribūnų, suabejojo savo kompetencija būti šio koledžo komandos kapitonė. Tačiau kas jei ne ji? Pastoviai burbantis, ar bent taip atrodantis Monro? Apkūnoka Borelič? O gal gynėja Digori, kurios neklausytų nei Eliadė, nei (greičiausiai) tie du komandos nariai. Apie jauniausiąjį komandos švilpį išvis patylėt galima buvo. Masė (raumenukai) yra, bet kaži kiek yra patyręs vadovavime komandai. Šią akimirką vampyrė suprato visai nepažįstanti nei vieno savo "pavaldinio" šiandienai. Kasmet besikeičiantys vadovai daug ką praleidžia. Raudonos rainelės su juodu vyzdžiu viduje lakstė po akies obuolius kaip pašėlusios. Septintakursė žvalgėsi šmaukšto, lėtai skrisdama ant „Kalėdų Dvasios 2019“. Nugirdusi iš kitų mokinių, kad ši šluota kol kas geriausia Britanijoje, nusprendė ją ir pasiskolinti. Nesvarbu iš kur ji ją gavo, bet šiandien šluota buvo jos.
Klarė Konė Karter. Berods toks vardas buvo tos, kuri kėsinasi į tą patį skraidantį rutulį. Tokios nepažinojo ir kol kas savo akiratyje nematė. Tačiau ji kažkur buvo. Šredingerio katė, va kuo praminė mintyse Klarę Amira. Kitokios nuomonės kol kas susidaryti negalėjo. Anksčiau ar vėliau vis tiek susitiks su raudonus marškinėlius dėvinčia mergina, ar ne? To susitikimo norėjo išvengti kiek įmanoma ilgesniam laikui. Nežinojo kokią šluota turi grifė. Jei judviejų šluotos tokios pat šmaukšto gaudynės taps dar ir lenktynėmis! Ha, juokinga būtų paspoksoti kaip dvi merginos lenktyniauja gaudydamos baltasparnį. Mano šluota tikrai geresnė už jos bandė save įtikinti paauglė. Nepastebimai artėjo laiko atkarpa, kai dvi gaudytojos susitiks nors trumpam. To išvengti neįmanoma. Šiek tiek surauktos akys, susikaupimo pilnas žvilgsnis ir pirmyn skrendanti šluota. Ne kasdien pamatysi tokį reginį. Gaila, tribūnose nesimatė tos, kuri galėtų pasidžiaugti arba išrašyti velnių aukštaūgei. Tačiau iš to galima buvo išpešti naudos. Jeigu netyčia kapitonė nukris nuo šluotos, nei vienas žiūrovas nepradės bėgti link jos klykdamas kažką. Sulėtinusi greitį, pasižiūrėjo į apačią. Aukščio baimės neturėjo, tačiau akyse vis tiek suraibuliavo. Anksčiau nebuvo pakilusi į tokį aukštį. Užsimerkusi ir papurčiusi galvą, pradėjo skristi dideliu greičiu. Nujautė, kad taip šmaukštą pavyks rasti daug greičiau.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 24, 2020, 03:03:09 am
Lauke horizonto per lietų negalėjai įmatyti, o grifiukės galvoje buvo neįprastai ramu. Sako, kai nebelieka jaudulio, nebelieka ko eiti į aikštę, tačiau žaliaakę svarbią komandai akimirką vis dėl to stebėjo krūva akių, aišku, įtaisytų tribūnose sėdinčių bendramokslių galvose. Ramybė dažniausiai nieko gero neatnešė. Tačiau Klarė dėl vieno dalyko buvo visai tikra: žaidimui įsibėgėjus tos ramybės niekur neberasi. Bent vandens kiaurai permerkti plaukai neišsidraikys taip greit, kaip tai nutiktų šiaip sau švilpaujant vėjams.
Akimirką raudonu apsiaustu apsiginklavusi gaudytoja paskendo mintyse ir vos nepražiopsojo antro pagal svarbumą švilpuko rungtynėse. Jį vos galėjai girdėti per lietaus lašus, talžančius kiekvieną, magišką ar ne, ląstelę šioje Škotijos žemėje. Pirštiniuotos rankos sugniaužė šluotą smarkiau ir Karter atsidūrė šiek tiek arčiau agresyviai nusiteikusių tamsių debesų.
Blaivus protas ragino septintakursę neiššvaistyti visų jėgų rungtynių pradžioje. Aukso šmaukštas nebuvo pats punktualiausias rungtynių svečias, o jėgų vis dėl to iš lietaus lašelių, kaip jaukaus didžiosios salės stalo, nepasipildysi. Tačiau rungtynėms vykstant ilgai vienoje vietoje vis tiek neužsibūsi, be bjauraus oro, gąsdinančio čiauduliu ir varvančia nosimi bent kelioms savaitėms, buvo dar ir rizika gauti makaulėn muštuku. Vienintelis dalykas, ko nepasiilgau šioje aikštėje, Klarės veidą nušvietė taip komandos draugų pažįstama kreiva šypsenėlė. Grifiukė visuomet mėgo rungtynių pradžioje stebėti aplinkinį rungtynių veiksmą dar nepasirodžius sparnuotam nenaudėliui: kamuoliu, menkai primenančiu žiobarų krepšinio, apsiginklavę puolėjai kovojo dėl kritlio, kol gynėjai, kaip seni pilies mūrai, saugojo lankus. Gražu pažiūrėt, prisimindama laikus, kai dar žaidė puolėjos pozicijoje, prisiminė turbūt vikriausia komandos žaidėja.
Lėtai gindama savo šluotą aplink aikštę apžiūrėjo ir švilpių žaidėjus. Geltona ir juoda apranga apsitraukusioje komandoje nebuvo nė vieno žaidėjo, žaidusio praėjusiais metais, tad rungtynės nusimatė įdomios dar ir dėl to, kad besivaržančių ekipų žaidėjai iki galo negalėjo žinoti oponentų galimybių ir gudrybių.
Ir nors varžybos tarp raudono ir geltono koledžų tik prasidėjo, gaudytojos rankos jau ėmė šalti. Kodėl niekas nesugalvojo į pirštines įsiūti šiltukų?. Mergina lėtai atkėlė vieną ranką nuo šluotos, nenorėdama nuslysti nuo slidaus, šlapio šluotkočio. Prikišusi ranką prie burnos pūstelėjo kiek šiltesnio oro, paskui pakartojo tą patį veiksmą sukeitusi rankas. Akys tuo metu įnirtingai dairėsi svarbiausio rungtynių dalyvio.. Palyginti nemažą patirtį turinti raudonųjų gaudytoja tai darė bemaž instinktyviai. Pasibaigus kvidičo sezonui dar kelias savaites švytuojantis aukselis vaidendavosi aplink. Lietus apsunkino matomumą, todėl skristi teko lėtai. Kiekvienas aikštės užkaboris galėjo slėpti mažą kamuolėlį nuo vandens pertekliaus iš pritvinkusių dangaus vatos gumulų. Ieškodama šmaukšto žaliaakė prasilenkė su pagrindine priešininke. Abiejų komandų gaudytojos buvo panašaus sudėjimo ir išsiskyrė gaudytojoms nebūdingu ūgiu. Bet tuo panašumas ir baigėsi. Netardama nė žodžio skrido tolyn, dar ne laikas lipti viena kitai ant uodegų, pirma reikėjo pastebėti aukso šmaukštą, besismaginantį kažkur platybėse. O šios buvo sunkiai aprėpiamos, kalbant apie tai, kad ryškiai galėjai matyti per porą metrų. Toks oras leido suprasti priežastį, kam šmaukštas buvo nudažytas aukso spalva.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Rugsėjo 24, 2020, 05:58:30 pm
Krūva mėmių prieš krūvą pramuštgalvių. Varžybos Kupidonui atrodė kaip armija sausainių prieš piktą gaidį ir mintyse jau buvo supratęs, kad padėtį gelbėti, it kokiam suknistam banaliam herojui, teks jam.
Naktį miegojo lengvai, bet, tie, kam teko didžiulė nelaimė būti vaikino kambariokais, galėjo prisiekti, jog jo rankos, vos išlindusios iš paklodės, trūkčiojo visą naktį - it negalėtų sulaukti kol gaus suimti į rankas blokštą ir apdaužyti priešininkams ir kritliams (jei teisėjas klaus - tik kritliams) šonus. Per pusryčius, tiesa, kelis kartus teko parodyti vidurinį pirštą, nes bandant pavalgyti į jį spoksojo švilpynės atributika apsikarstę švilpiai, kurių, žinoma, sausuose it dykuma socialiniuose gyvenimuose, kvidičo čempionatas buvo vienintelis bent kiek džiuginantis renginys. Pirmakursei švilpei priėjus Kupidonas tik pakėlė akis nuo lėkštės ir jas išpūtė, tarsi sakydamas "ko reikia?". Taip... Rytas buvo neblogas, o tuoj turėjo būti dar geresnis. Net nagus niežėjo kaip norėjosi užlipti ant šluotos.
Išsmuko iš pilies kiek anksčiau, kad gautų apsiprasti prie oro ir apibėgti porą ratų aplink stadioną. Vos pravėrus duris į veidą tvokstelėjo šuoras vandens.
- Čia dabar! - nejučiom riktelėjo Kupidonas. Šaltis kandžiojo visą kūną ir kvidičo uniforma, kurioje vienintelis bent kiek šildantis daiktas buvo pasibjaurėtinas ir tik labdarai tinkamas megztinis, nė kiek negelbėjo. Vaikinukas nusispjovė ir dar kiek išsikeikęs patraukė stadionan. Puiku, dar nieko nėra. Porą ratų apibėgo lengvai, tik kad šlapi plaukai kabinosi prie veido, o rūbai -  prie kūno, net maudytis nereikėjo. Svarstė dar apskristi ratą šluotą, bet pagaliau pradėjo rinktis ir kiti. Net nesugeba padaryt suknisto apšilimo ir ištempt savo šiknų iš šiltos pilies anksčiau. Tokie va ir sportininkai. Mėmės suknisti.
Nė nesusivokė, kaip šluota ir blokštas jau buvo rankose (gal todėl, kad teisėjo nesiklausė) tad švilpukas buvo kaip plyta, užkritusi ant galvos, iš giedro dangaus. Visi lipo ant šluotų ir šovė viršun, o Kupidonas bandė nepaslysti ant šlapios žolės. Keikdamasis, mėtydamas visiems piktus žvilgsnius ir bandydamas išlaikyti lygsvarą, it kulka šovė oran, leisdamas šaltam vėjui plaikstyti ir savo lediniais pirštais draskyti kūną. Ausyse švilpė, o galvoje sukosi nedoros ir klastingios mintys. 
O, tas malonus kūną kaitinantis jaudulys, blokšto sunkumas rankose ir viena ranka valdoma šluota, tereikia...
Tereikia muštuko, to mielo, visus daužančio kamuolėlio. Žvitrios ir blogų ketinimų pilnos Kupidono akys lakstė stadionu, kur jau sukosi žaidėjai. Jam tai ne motais, reikia surasti ryškesnį blyksnį lietaus plaunamoje pilkumoje.
Kairėn. Dešinėn. Zvimbt! Tiesiai pro jo ausį, iš nugaros, praskriejo apvalus kamuolys ir nuskrido žemyn.
- Cha, - plačiai, dantis rodydamas, išsišiepė Monro ir smarkiau apsivyjęs kojomis šluotą, šovė žemyn. Į visas puses zigzagais nuo jo bandantis pasprukti muštukas, rodės, nujautė, kad jam tuoj skaudės šonus. Vaikinas ir kamuolys lenktyniavo visai pažeme, dar dar ir kojomis šeštakursis būtų padaręs vėžes, bet kai jau rodės, kad veidu susiplos į pažliugusią žemę, jis vos ne vos pasivijo tą suknistą kamuolį, užsimojo blokštu ir nužiūrėjęs kur it kokia laputė sukinėjasi grifų gaudytoja, tvojo iš visų jėgų. Neketino žaisti gailėdamasis žmonių, čia atėjo, kad pristumtų tuos geltonai juodus idiotus arčiau pergalės.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 24, 2020, 06:53:31 pm
Adam'as jautėsi be galo išdidus. Praėjusio čempionato metu kapitono rolę užėmė jo sesuo Stevie, o štai dabar ši garbė teko jam. Teliko tikėtis, kad Green'as neapsijuoks, o parodys sesutei, kaip reikia žaisti, kad komanda laimėtų. Beliko tikėtis, kad pavyks sėkmingai švaistytis blokštu.
Deja, rungtynių rytas visą išdidumą išpūtė iš vaikino. Orelis pasitaikė, sakykime taip, nekoks, tad grifas žinojo per kelias akimirkas peršlapsiąs. Nereikia ir sakyti, kad būtent taip ir atsitiko - rudaplaukis šlapias šlaputėlis buvo rungtynėms dar neprasidėjus. Vos pakilęs į orą jis gavo tai pamiršti, nes ištiko ir kita problema: jis dar ir nieko nematė. Tarsi neužtenka to, kad iš komandos narių žinojo tik bendraamžę Klarę, kiti komandos nariai buvo... Sunkiai nuspėjami. Mažylis Ashton'as, jeigu kapitonas gerai atsiminė jo vardą, gal dar ir būtų normalus, jeigu būtų bent kiek vyresnis. Kokia komandai nauda iš vienuolikos metų pyplio? Na, bet tarkim. O ką kalbėti apie tą kažkokią varlę, kurios vardo neįmanoma prisiminti? Adam'as net nebandė jo ištarti. Jeigu ji nulaikys kritlį rankose, viskas bus gerai. Paskutinioji komandos narė turėjo normalų vardą, tačiau buvo tokia neįsidėmėtina, kad be vardo kapitonas daugiau nieko ir neprisiminė. Savaime aišku, per tokį lietų veido ir neįsimins.
Kurį laiką Adam'as skraidė virš visų žaidėjų. Tiksliau, jis manė, kad tai daro, nes nieko tikrai matyti negalėjo. Įsivaizdavo, kaip bus smagu nusileisti po rungtynių, mat žemė bus kiaurai permirkusi. Vis dėlto dabar apie tai galvoti nevalia. Reikėjo ieškoti juodo skraidančio kamuolio, kad galėtų paleisti jį į kurį nors geltonu apsiaustu vilkintį žaidėją. Tik dabar Green'as susiprato, kaip grifams pasisekė: ryškus geltoni apsiaustai tokiu oru matosi tikrai geriau už gerokai tamsesnius juodus. Rudaplaukis patenkintas išsišiepė ir padidino greitį. Vos su kažkuo nesusidūrė (nors, žinoma, tai galėjo būti tik stulpas ar iš viso paukštis), tačiau kažkokiu būdu pavyko išsilaikyti ant šluotos. Vis dėlto ji buvo slidi, tad Adam'ui teko įdėti nemažai pastangų, kad nenusiristų. Dėl šios priežasties jis šiek tiek pametė mintį, kur skrido ir ką čia darė. Tai iššaukė garsų keiksmą, kurio tikriausiai vis tiek niekas negirdėjo. Ką gi, gal ne taip ir blogai tas lietus, ar ne? Gali keiktis kiek nori, neišgirs nei mažylis Ashton'as, nei teisėjai, nei dar kas nors. Tiesą sakant, tikriausiai neišgirsi ir pats.
Staiga Green'ui į galvą vos neatsitrenkė kažkas juodas ir ryškiai sunkus. Vaikinas taip nustebo, kad iš pradžių nesuprato, kas čia įvyko. Vis dėlto po akimirkos atėjo suvokimas: juk tai ne kas kitas, o kaip tik tas daiktas, kurio bando ieškoti Grifų Gūžtos komandos kapitonas! Tvirčiau suėmęs šluotą rudaplaukis nusekė paskui juodą tašką, jau pamažu nykstantį už lietaus uždangos. Laimei, grifas turėjo gerą šluotą (o kaipgi, juk paveldėta iš sesutės!), tad netrukus šiek tiek prisivijo kamuolį. Dabar tereikėjo jo nepaleisti iš akių. Ir tuo pat metu kažkaip išsirinkti auką. Švilpių Green'as nepažinojo visai, tad asmeninių sąskaitų kol kas neturėjo. Įtarė, kad teks rinktis tą, kuris reikiamu momentu tiesiog bus arčiausiai. Mergaitė, berniukas, varlė? Koks skirtumas, svarbiausia, kad kamuolys pataikytų kaip tik ten, kur reikia. Akies krašteliu grifų kapitonas pamatė geltoną apsiaustą. Jis judėjo nelabai toli, tad buvo galima tikėtis, kad pavyks tiksliai paleisti kamuolį, tereikėjo kažkaip neišmesti blokšto. Tvirčiau jį suspaudęs Adam'as pasivijo vėl sprunkantį kamuolį. Užsimojęs trenkė per jį, ir apsižvalgė. Pavyko?!


[Atmušimas į Kupidoną Monro: 2; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 24, 2020, 06:57:20 pm
Dvi pirštiniuotos rankos, kurios bandydamos paslėpti lengvą nervulį spaudė šluotigalį, ir, akinių dar neišdraskytos plačiai pravertos akys, buvo vieninteliai dalykai, kurie išdavė, kad tai pirmasis Nikitos žaidimas. Veide trūkčiojo menka šypsenėlė, o šaltis jau spėjo raudonai nudažyti strazdanotus žandus. Juk padangių aikštelėje turėtų būti linksma. Visada atrodė, kad aukštai linksma.
Kol lietus dar nespėjo įkyrėti, o kojos tvirtai lietė žemę, baltarusės didžiausia baimė buvo neišlėkti į orą anksčiau švilpuko. Mintis pirmą žaidimo sekundę gauti aprėktai savo komandos narių nebuvo romantizuota prieš miegą, o ir ta švilpių komanda buvo ištraukta iš pačių keisčiausių apipelijusių Švilpynės bendrojo kambario kampų.
Su švilpuko ženklu kilti, raudonplaukė stipriai atsispyrė nuo žemės ir ore pirmoji priglaudė savo rankas prie oda aptraukto kritlio. Nors buvo žaidžiama tik kelias sekundes ir kamuolys dar nespėjo pabuvoti kažkieno kito rankose, jis jau tapo slidesnis už vonios kambario grindis rytais ir galėjo palikti Nikitos rankas bet kurią sekundę. Švilpėranka prispaudė kamuolį tvirčiau, arčiau savęs bei pasileido skristi link Grifų Gūžtos ginamų lankų.
Net nespėjus sureaguoti, akyse jau malėsi raudoni ir geltoni apsiaustai. Kažkam, muštukui arba labai nedraugiškai nusiteikusiam žaidėjui, prašvilpus tiesiai už merginos šluotos galo, reikalai nebeatrodė tokie linksmi, kaip atrodė ant žemės ir smegenyse įsijungė ''skrisk arba krisk, mieloji'' rėžimas.
Nebebuvo laiko galvoti apie arbatas, kurios galėtų išgelbėti švilpius nuo labai didelės slogos. Su kritliu rankose puolėja negalėjo lėkti šluota labai greitai per visą šitą lietaus-apsiaustų makalynę, ypač kai viena iš neprasčiausių šluotų, ant kurios septintakursė yra skridusi, buvo dar šlapesnė negu pati švilpė. Mergina pradėjo kilti dar aukščiau, negu jau buvo. Gal iš viršaus bus daug mažiau tikimybių būti nutrenktai aklo grifo. Arba muštuko. Apie tuos gražuolius strazdanė galvojo mažiausiai, tačiau susimąstė, kad vertėtų susimąstyti ir dėl savo kaulų saugumo, jeigu vienas iš jų praskrietų per arti.
Iš viršaus jokio gero vaizdo nebuvo. Kritlį reikėjo mesti dabar. Tačiau kas iš to? Jeigu ką treniruotės ir buvo parodžiusios, tai tik tai, kad įprastai nuobodžiaujantys gynėjai pradžioje būna pasiruošę apginti savo koledžo lankus taip, tarsi jie būtų seneliai saugodami namo langus nuo vaikų, žaidžiančių su kamuoliu kilometro spinduliu. Intuicija sakė mesti. O gal perduoti? Tačiau antrojo Švilpynės puolėjo šalimais nesimatė ir šią ''ką daryti su šitu kamuoliu, padėkit man kažkas, prašau'' dilemą Nikitai reikėjo išspręsti pačiai.
Akyse geriau matydama lankus, švilpė pasileido apačion link jų. Daryti apgaulingus judesius, tokius, kokius kažkada gyvenime matė darančius kitus žaidėjus buvo per daug rizikinga, kritlis galėjo laisvai išslysti iš rankų.
Adrenalinas spaudė krūtinę, gal todėl mergina kolei kas nejautė labai didelių šalčio kąsnių ir sėkmingai nekreipė didelio dėmesio į dangaus ašaras. Grifų Gūžtos lankai akyse švytėjo visu gražumu.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 24, 2020, 07:31:24 pm
 Ashtonas labai laukė kvidičo rungtynių. Patekti į Grifų Gūžtos komandą! Dar pirmame kurse! Berniukas džiaugėsi ir negalėjo patikėti, jog tai ne sapnas. Nenusiminė net pamatęs, kokiu tragišku oru teks žaisti. Kriokliu bėgantis vanduo slėgė prie žemės ne ką mažiau nei apsaugos, tačiau jis neketino pasiduoti. Skraidymas su šluota dar prieš Hogvartsą, meilė skraidymui ir laisvės jausmas, apimantis, kuomet vėjas kedena plaukus ir atrodo, jog niekas nepavys...
 Kad kita gynėja bus vyresnė, Ashtonas žinojo. Sunkiai būtų atskyręs, kuri iš Švilpynės žaidėjų buvo toji Delfė Digori. Ir tas neatpažinimas nebuvo jo kaltė - esant šitokiam matomumui ir vilkint lietpalčius, vos gebėjo atskirti savo komandos narius nuo priešininkų. Nieko, pamatysiu. Ji irgi skris prie lankų.
 Ak taip, gynėjo pozicija. Gins lankus lyg Tėvynę, nors ir yra vienas iš mažiausiai svarbių komandos narių, gal net pats menkiausias. Dėl gaudytojos Klarės niekuomet nebuvo sudvejojęs, juk ji pagavo tiek daug aukso šmaukštų, tačiau prieš pasigirstant teisėjo ar teisėjos švilpukui, pradėjo jausti nerimą. Apsaugoti Klarę. Svarbiausia yra apsaugoti Klarę. Aukso šmaukšto vertė - šimtas penkiasdešimt taškų,- kartojo mintyse žodžius, it atsiskaitymui paskutinę minutę bandantis pasiruošti mokinukas, nors tai buvo girdėjęs ne kartą.
 Pro liūtį, paliksiančią daugybę purvo bent savaitei, įžiūrėti ką nors buvo sunku. Išgirsti irgi, kadangi tribūnose sėdintys mokiniai nepasibaidė tokio oro ir į rungtynes atėjo. Hughes paskutinė kartą patikrino, ar gynėjo pirštinių dirželiai gerai užsegti ir apsižergė stipriai suspaustą ir išslysti norinčią gražuolę šluotą. „Atgimusi Ugnis“- niekad nebūtų galėjęs pagalvoti, kad sėdės ant tokios nuostabios šluotos. Čia tau ne varvinti seilę ir spoksoti į „Aukščiausios rūšies kvidičo prekes“ Skersiniame skersgatvyje. O kuomet šluota greita, lengvai valdoma, buvo galima viską atleisti. Paskutinės sekundės ir... Stipriai atsispyrė nuo žemės sulig švilpuku. Iškart pasuko šluotą link Grifų Gūžtos lankų, pasiryžęs įrodyti visiems, kad nėra pyplys ir šluota skraidyti moka. Jis nesuterš Grifų Gūžtos vardo ir gal būt kada nors bus išgraviruotas prie geriausiųjų žaidėjų.
 Nurijo seiles. Turbūt pervertino savo galimybes, nes vėjas pūtė iš lankų pusės ir skrido lėčiau, negu norėjo. Laisvės jausmo, kuomet vėjelis kedena plaukus nebuvo, nes šie jau buvo sušlapę ir prilipę prie kaktos. Lietpaltis ne ką padėjo, nes drėgmė sunkėsi visur, kur tik galėjo. Dėl Merlino trumpikių... Pagaliau pasiekęs lankus, jis atsisuko į aikštę, kur turėjo vykti veiksmas. Per daug pasigrožėti neturėjo kuo, kadangi lietus nuostabųjį kvidičo grožį pasisavino (įdomu, į ką žiūri kiti mokiniai ir mokytojai?). Ashtonas nusikeikė labai negražiu ir tik Kornvalyje naudojamu keiksmažodžiu, nes pamatyti Švilpynės puolėjus bus labai sudėtinga. Pasitikėjimas savimi krito žemyn, bet Hughes nenukabino nosies - nesusimovė, nes dar nė vienas kritlis neskriejo į jo saugomus vartus.
 Kažkur šalia sušmėžavo grifiška atributika ir pirmakursis spėjo, jog ten Klarė. Vargšelė, juk aukso šmaukštas - ne kritlis, dar mažesnis. Tolimiau sušmėžavo geltona ir pasigirdo garsas, tinkantis atmuštam muštukui. Klarė! Grifiukas pasuko šluotą, jog jei tik būtų įmanoma, apsaugotų gaudytoją. Gal nusiris nuo šluotos, bet bent jau purvas - žemė minkšta. Paspartino šluotą, kad suspėtų, nes bet kokia kaina reikėjo išsaugoti septintakursę gyvą, sveiką ir su aukso šmaukštu rankoje. Kad ir savų kaulų sąskaita.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 4, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 24, 2020, 07:57:28 pm
- Net ir varlėms nepatinka toks oras! - vietoj "labas rytas" visiems iš eilės kartojo Deoiridh kvidičo rungtynių dienos rytą. Buvo daugiau nei akivaizdu: bus klaikiai šalta, šlapia ir bjauru. O juk mergaitė ne itin norėjo žaisti komandoje... Ir kaip aš čia atsidūriau? Negi visame koledže nėra ko nors, kas norėjo tai daryti? Ne, būtina įkišti žmogų, kuris anksčiau nėra skraidęs! Deoiridh nejučia prisiminė pamoką su Sigurdu. Vis dėlto reikėjo kuo greičiau mintis nukreipti kitur: pavyzdžiui, į tai, kaip reikės išsilaikyti ant šluotos. Deja, jokių kerų, kuriais galėtų save prisiklijuoti, Deoiridh nežinojo, tad tikriausiai teks kliautis rankų jėga. O juk dar reikės ir kritlį nulaikyti. Gyvenimas tiesiog nuostabus...
Vos pakilusi nuo žemės ketvirtakursė nieko aplinkui nebematė. Buvo šiek tiek gaila, kad komandoje nežaidžia rėksnys Mulungu: jeigu jis būtų kapitonas, komandos draugai bent jau girdėtų patarimus. Nes dabar išgirsti kapitono žodžius buvo tiesiog neįmanoma. Teliko tikėtis, kad jis nieko nesakys, nebent yra visiškai kvailas: be reikalo rėkti tokiu oru pradėtų nebent visiškas idiotas. Susimąsčiusi apie idiotus Deoiridh staiga suprato, kad Elliw mokosi ne kur kitur, o Švilpynėje. Jeigu ji žaidžia, pergalė raudonųjų komandai garantuota. Deja, rudaplaukė buvo tikra, kad ta kvėša šiuo metu ant šluotos nesėdi. Ir nesėdėjo, nes jau seniai būtų nusiritusi. Ne, to tikėtis tikriausiai neverta, tad reikia žaisti ir kažkokiu būdu laimėti. Koledžo garbė mergaitei nerūpėjo visiškai, tačiau tikėjosi, kad pergalės atveju Matthew ja didžiuosis.
Deoiridh skraidė... Kažkur. Nežinojo, kaip aukštai yra, nežinojo, kas yra aplink ją. Kažkokiu būdu suvokė, kad kamuolys atiteko priešininkams, tad reikėjo apsispręsti: ar bandyti jį atsiimti, ar nuveikti kažką kita? Škotė nežinojo, kas tas "kažkas kita" galėtų būti, tad pradėjo akimis ieškoti raudono kamuolio. Deja, visos raudonos dėmės, kurios galėjo būti kamuolys, pasirodydavo besantys mergaitės komandos draugai. Kritlis atrodė sėkmingai išgaravęs iš šio pasaulio. Žinau, kad švilpiai mėgsta valgyti, bet negi surijo ir kamuolį? kandžiai pagalvojo Deoiridh. Kadangi niekaip nesisekė pastebėti puolėjams reikalingo kamuolio, mergaitė pradėjo nuobodžiauti. Kvailas lietus niekaip nesiliovė, ji nieko nematė, nežinojo, ką daryti. Jau beveik ketino leistis ant žemės ir tiesiog keliauti į bendrąjį kambarį. Vis dėlto Deoiridh suprato, kad tokiu atveju Matthew ne tik ja nesididžiuotų, bet dar ir baisiausiai nusiviltų. Taip skriausti koledžo vadovo nesinorėjo, tad grifiukė liko ant šluotos ir pradėjo dar įnirtingiau dairytis. Pagaliau pamatė kažką, kas tikrai privalėjo kritlis ir nuskubėjo ton pusėn. Jau ketino siekti kamuolio, kai planus sugriovė netikėtas vaizdas: kažkoks nematytas švilpis, tikriausiai atmušėjas, sėkmingai aptiko muštuką. Maža to, jis turėjo tiek įžūlumo mušti jį vienos iš Grifų Gūžtis komandos narių link! Šito atleisti nebuvo galima, tad Deoiridh mintyse prisiekė, kad jam atkeršys, tačiau dabar reikėjo bandyti gelbėti komandos draugę. Žinoma, į galvą atskriejo klausimas, kodėl ji turi tai daryti, tačiau netrukus atslinko ir atsakymas: ji aikštėje šiuo metu neveikia nieko naudingo, tad tikrai geriau bus, jeigu muštukas pataikys į ją, o ne į tą, kuri tikrai yra naudingesnė. Tuo labiau, kad, jeigu Deoiridh gerai įžiūrėjo, juodasis kamuolys skriejo komandos gaudytojos Klarės link. Ta mergina turėjo svarbesnio darbo nei terliotis su muštukais, tad animagė darė viską, kad atsidurtų tarp kamuolio ir merginos.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir muštuko, skriejančio į ją: 5, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Delfė Digori Rugsėjo 24, 2020, 08:45:20 pm
Įžengus į kvidičo aikštę, Delfė pajuto nebebaimę, o džiugų jaudulį. Nors kvidičą žaidė pirmą savo gyvenime, jautė laimę, džiugų jaudulį, kurį duoda aišku, tik kvidičas, o svarbiausia jautė laimę, kad kažkas patikėjo jos jėgomis. Ji girdėjo, kad Grifų Gūžtos gynėjas bus pirmakursis, bet vardo neatsiminė. Ir nors kažkas jos mintyse sakė, kad O Delfe, juk tai tik pirmakursis..., kita jos dalis savimi nepasitikėjo ir manė, kad tas pirmakursis tikrai žais geriau už ją.
Šaltas vėjas iš kart palietė Delfės veidą, ji susikaupė ir nusprendė nebegalvoti apie nesąmoningas mintis, kaip jai nepavyks, kaip viską sugadins ir metus nebegalės pažiūrėti švilpiams į akis. Digori troško nebeturėti tokių minčių, nes kuo daugiau jų  buvo, tuo daugiau ji nebejautė džiugaus kvidičo jaudulio, jautė baimę. Atsispyrusi nuo žemės lengvai pakilo į viršų, linksmai išsišiepė iš laimės (bent jau taip vaidino) ir nuskrido link lankų.
Didžiausias merginos troškimas buvo įrodyti, kad gali. Delfė širdyje jautė, kad jos pastebėti neįmanoma, todėl galimybė žaisti kvidičą ir užimti tokią svarbią gynėjos vietą buvo nerealus jausmas. Tad ji dar labiau susikaupė ir subarė save, kad vis tiek galvoja apie savo paaugliškas nesąmones. Ir nors buvo šlapia ir šalta, švilpynės koledžo mokinė pajuto, jog visa tiesiog dega nuo karščio ir yra šlapia nuo prakaito.
Oras Delfei nepatiko. Būtų buvę daug šauniau, jei pirmosios jos rungtynės būtų buvusios šiltos, su menku vėjeliu, kur nespigina saulė. Dabar buvo labai šlapia, šalta, nors merginai buvo karšta ir Delfė, kitados džiugiai laukdama pirmų rungtynių, troško, kad jų gaudytoja kuo greičiau pagautų šmaukštą ir nusispjaut, koks bus rungtynių rezultatas.
Dabar mergina žinojo, kad jos užduotis apsaugoti Kupidoną Monro. Net sukandusi dantis bandė susigaudyti ką jai daryti. Pavargusi ir suplukusi, nors kažkas galvoje sakė, jog žaidė dar visai neilgai, Delfė įsikando į lūpą, kad nepravirktų.
Digori buvo susikaupusi kaip niekad, o galvoje sukosi vienintelė mintis: Kodėl,ar man reikia to, ką aš sau maniau, kad ėjau tiesiai į mirtį? Kodėl aš ėjau žaisti šį žaidimą? Bet jau niekur nedingsi. Delfė įkvėpė ir iškvėpė,  pabandė nusiraminti ir į viską žiūrėti pozityviai - juk viskas gali būti ne taip ir blogai.
Švilpynės koledžo mokinė stipriai stebėjo žaidimą, vien dėl to, kad jai buvo šiek tiek nuobodu. Bet nespėjus susigaudyti kas kur skrenda, Delfė suprato, kad ji vietoj to, kad apgintų Švilpynės atmušėją, tingiai mąsto apie visokias "avytes". Ji staigiai apsuko šluotą, kad vos nenukrito. Mergina tyliai susikeikė ir greitai pradėjo skristi link Kupidono. Švilpė sukando dantis, išplėtė akis ir garsiai kvėpuodama ragino šluotą greičiau skristi. Pulusi į neviltį ji pabandė dar greičiau skristi, bet vėl vos nenukrito, tad supratusi, jog per greitį nieko nepadarys, ramiai, bet ir greitai nuskrido link Švilpynės atmušėjo.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 1,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 24, 2020, 08:51:46 pm
Šaltis. Lietus. Kvidičas. Ne pati geriausia kombinacija, tačiau grifė nieko negalėjo padaryti.
Cristal nesitvėrė savame kailyje, nebežinojo kur dėtis. Ją gasdino apsijuokimas prieš komandą, kurios labai gerai net nepažįsta. Nors žaliaakė skraidė labai gerai, tačiau nežinojo ar turi reikiamų savybių būti puolėja. Ir išvis ji stebėjosi kaip kiti grifai ja pasitiki ir leidžia būti puolėja.
Persisunkęs vandens raudonas Grifų Gūžtos kvidičo džemperis buvo nepatogus ir sunkus, Cristal neįsivaizdavo kaip jai reikės pakilti į orą. Atrodė, kad tos kelios minutės iki teisėjo švilpuko buvo kaip kelios valandos. Pagaliau, kai visos šluotos kilo į orą, Cristal stipriai atsispyrė ir nuskrido į viršų. Pakilti nebuvo sunku, tačiau susigaudyti buvo sunkiau. Aplink ji matė tik kaip vėlevas plėvesuojančias raudonus ir geltonus apsiaustus. Grifė nežinojo kur dėtis. Visi jos komandos nariai skubiai susgaudė ir jau buvo užsiemę savo reikalais, o vargšė žaliaakė taip ir liko kyboti ore. Aplinkui daug kas šaukė ir nėjo suprasti ar čia yra šaukiama ant Cristal ar ne. Prisiminusi savo poziciją, Cristal pakartojo sau ką kartojo prieš miegą kiekvieną naktį. Puolėjas meta kritlį į lanką. Vadinasi reikia iš kažkur gauti kritlį. Matomumas buvo blogas, bet brunetė greitai pastebėjo kaip kritlį jau laiko švilpės puolėjos rankos.
Ne per greitai, bet ir ne vėžlio greičiu Cristal ėmė skristi link švilpės, kuri turėjo kamuolį. Aplinkui grifai ir švilpiai skraidė dideliu greičiu ir brunetė bijojo prarasti pusiausvyrą arba dar blogiau - nukristi nuo šluotos. Tada tikrai susilaužytų visas galūnes. Ir žinoma, Grifų Gūžta pralaimėtų rungtynes. Kuo stipriau rankomis suėmusi šluotgalį mergaitė yrėsi paskui Švilpynės puolėją. Ji greitai skrido link Grifų Gūžtos lankų. Cristal kuo skubiau turėjo atimti kamuolį, nes kitaip Švilpynė priartės prie pergalės. Greičiau pasileidusios brunetės kiekvieną kūno ląstelę užplūdo adrenalinas. Ji pagaliau įsijautė ir pasijautė kiek laisvesnė. Kvidičas buvo jos mėgstamiausias sportas ir dabar ji nenorėjo būti niekur kitur tik šioje aikštėje, kad ir tokiu nemaloniu oru.
Priartėjusi prie švilpės ir prie Grifų Gūžtos lankų Cristal ėmė galvoti kokią strategiją pasirinkti kritliui perimt. Labiausiai Cristal bijojo, kad švilpė nuspręs mesti krirlį ir pataikys. Tačiau tai būtų labai sunku, juk jai dar iko nemažas atstumas nuo lankų. O gal ji mes ir Cristal pagaus kamuolį ore? Greitai nuvijusi tokias mintis brunetė pastebėjo kaip sulėtėjo. Kai toks vėjas putė buvo sunku skristi, o dar tie peršlapę draužiai.
Pažiūrėjusi žemyn Cristal pasigailėjo. Aukščio baimės trylimetė neturėjo, bet nesitikėjo, kad visą šitą laiką skraidė tokiame aukštyje. Toliau esanti švilpė kažkodėl sustojo, matyt svarstė ką daryti. Tos kelios akimirkos leido žaliaakei apsidairyti ir pasižiūrėti ką veikia kiti grifai, tačiau atsisukusi net nebandė suprasti kas iš tikrųjų vyksta. Tos kelios poilsio sekundės grifei daug kainavo. Atsisukusi atgal mergaitė pastebėjo, kad jos jau kurį laiką vaikomasi puolėja nėrė apačion lankų link. Supykusi ant savęs, kad užsižiopsojo, Cristal taip pat palinko žemyn ir visu greičiu pasileido paskui. Žaliaakė nesitikėjo, kad jos šluota taip greitai gali skristi ir pati džiaugėsi savimi, kad nenuskrido nuo jos į orą. Kai tarp švilpės ir grifės liko visai nedidelis tarpas, grifė ištiesė rankas, paleidusi šluotą, kas nebuvo pati protingiausia mintis, ir iš už nugaros pabandė rankomis atimti kritlį iš švilpės puolėjos.

[Perėmimas iš rankų: 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 24, 2020, 08:53:59 pm
 Jones labai jaudinosi ir labai labai bijojo. Juk jis žais kvidičą! Tai buvo labai rimtas dalykas trečiakursiui.  Na, jis dalyvavo dvikovų turnyre, bet čia viskas kitaip nei dvikovų turnyre. Juk jam dabar reikės sėdėti ant šluotos ir nenukristi, o ne kerais svaidytis. Plius čia žais ne vienas, o su komanda ir jei ką nors padarys ne taip, sugadins žaidimą visai komandai, o ne tik sau. O ir žiūrovai stebės berniuko klaidas bei viską prisimins dar ilgai.
 Ryan'as oru nebuvo patenkintas. Apsiniaukęs dangus ir lietus pilantis kaip iš kibiro tikrai neviliojo eiti į lauką. O dar pučiantis šaltas vėjas, kuris medžius bandė prie žemės nulenkti... Tiesiog norėjosi sėdėti kambaryje ant lovos ir skaityti kokią nors įdomią fantastinę ar romantinę knygą. Bet jam reikėjo žaisti kvidičą. Juk berniukas negalėjo sugadinti visko savo nepasirodymu ir baime, kad kas nors nepavyks. Apie tai bemąstydamas, švilpukas pakilo iš savo labai patogių patalų ir apsirengė kvidičo kelnes ir megztinį. Tada dingo iš kambario.
 Bėgdamas ir dusdamas nuo greito bėgimo, švilpis pagaliau buvo vietoje. Čia jis apsirengė likusią aprangą bei užsidėjo visas apsaugas. Pagriebė šluotą ir išbėgo į aikštę. Po kelių akimirkų užšoko ant šluotos ir įsikibo į ją. Pilkaplaukis skraidęs ant šluotos buvo labai mažai, tad dabar jam teko pasistengti geriau ant jos laikytis ir balansuoti. Jis labai tikėjosi, kad nenukris nuo šluotos iš kur nors aukštai.
 Rudaakis skraidė gana neaukštai. Kol kas jis bijojo skristi aukščiau, nors rungtynės jau ir prasidėjo. Jones stebėjo viską iš apačios sekdamas akimis kritlį. Bent kol kas jis nusprendė, kad taip daryti bus daug protingiau nei lysti tiesiai ten kur vyko pats įkarštis. Juk būdamas neviduje visų įvykių jis galės bandyti apginti atmušėją nuo muštuko ir bus naudingesnis nei darydamas nežinia ką. Tik jis nežinojo kas per žaidėjai žaidžia jo komandoje. Visi švilpiai buvo kažkokie nematyti ir vyresni už berniuką. Aš čia jauniausias ir turbūt žaidžiu prasčiausiai... pagalvojo Jones ir atsiduso. Jis galėjo sugadinti viską vien todėl, kad buvo jauniausias iš čia esančių ir kvidičą žaidė mažiausiai. Iš viso jis juk turi tapti magizoologu, o ne kvidičininku. Gal vis tik padariau klaidą nuspręsdamas, kad manęs reikia komandoje ir, kad man reikia žaisti kvidičą? Juk aš nieko dorai nemoku daryti ir panašiai... vėl pamąstė švilpis, bet tada jis prisiminė kaip norėjo žaisti ir laukė šių rungtynių. Tada vaikinuko akyse pasirodė ryžtas ir ugnelė žaidimui. Juk Švilpynė turi vėl laimėti kvidičo rungtynes! O jei berniukas kaip nors pagelbės švilpiams ir taip jis bus prisidėjęs prie pergalės! Tada berniukas vėl gražino akis į žaidimą. Jis buvo šiek tiek praleidęs. Tada pamatė skrendantį muštuką atmušėjo link! Atrodo atmušėjo vardas bei pavardė buvo Kupidonas Monro. Tada baigė mąstyti apie vardus ir panašiai bei pradėjo kilti į viršų. Jis šoko prieš muštuką tikdėdamasis apginti atmušėją nuo muštuko. Jam reikėjo būti naudingu ir padėti savo nuostabiai komandai.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir muštuko, skriejančio į jį: 2, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 24, 2020, 10:18:47 pm
RPG vertinimas

Amira Eliadė: 10
Klarė Konė Karter: 10
Kupidonas Monro: 8
Adam Green: 9
Nikita Borelič: 8
Ashton Hughes: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 9
Delfė Digori: 6
Cristal Daunt: 7
Ryan Jones: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Amira Eliadė [9,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.
Cristal Daunt [6,5] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Ryan Jones [7] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Amira Eliadė: 1
Klarė Konė Karter: 3
Kupidonas Monro: 3
Adam Green:  4, 1
Nikita Borelič: -
Ashton Hughes:  2, 6
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 2, 2
Delfė Digori: 1
Cristal Daunt: 3
Ryan Jones: 4

Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Klarę Konė Karter.
Adam Green tiksliai muša muštuką į Kupidoną Monro.
Nikita Borelič neatlieka veiksmų.
Ashton Hughes sėkmingai apgina Klarę Konę Karter nuo muštuko.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith neapgina Klarės Konės Karter nuo muštuko.
Delfė Digori sėkmingai apgina Kupidoną Monro nuo muštuko.
Cristal Daunt sėkmingai perimą kritlį tiesiai iš varžovės rankų.
Ryan Jones veiksmas anuliuojamas, nes komandos draugas jau apgintas.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Cristal Daunt rankose. Dėl sėkmingai perimto kritlio, galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Ashton Hughes gali pataikyti dar 3 kartus.
Muštukas į Delfę Digori gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Rugsėjo 24, 2020, 10:52:43 pm
Šypsena, rodės, net skruostus praplėš kai pamatė, jog taikliai paleido kamuolį į grifų gaudytoją. O taip pat greit ta plati šypsena dingo nuo veido kai pasigirdo garsus kaukštelėjimas - rodos net ausyse ėmė spengti. Ir štai - lyg sulėtintame filme kadras po kadro link jo artėjo nuožmusis muštukas, kurį vos galima įmatyti per visur pilantį lietų. Lašai liejo vaizdą, bet rankos, lyg išsiugdžiusios savo intelektą, tvirtai apsivijusios nuo vandens jau slidų blokštą, pačios užsimojo, o pats Kupidonas taip palinko artyn, jog tuoj tuoj šniosis žemyn.
Deja, nepasigirdo kaukštelėjimas ir smūgio jėga nenustūmė jo atgal. Vietoj to, baisusis kamuolys tvojosi kažkam į kūną ir Monro vos sustabdė blokštą vidury smūgio, kad tik nesuskaldytų tam nelemtam žmogui kaukolės.
- Nuo proto nušokai?! Ne tavo pareiga prieš muštukus šokinėt, kad ir kaip nori savo nelemtą makaulę susitrenkt! - užrėkė Monro. Nė nematė berniukas ar mergaitė, o tai būtų pritaikęs ir margesnių žodelių. Norėjo užtvoti blokštu ir visai ne netyčia, bet žinojo, kad jei jį diskvalifikuos - švilpių komanda mirusi, kremuota, apverkta, apgiedota ir palaidota dešimt metrų po žeme.
- Dar kart iškrėsi tokį, suvanosiu galvą blokštu, - teišspjovė jis, supratęs, kad reikia nurimti. Nuo pykčio verdančiu kūnu muštuko niekaip neras.
Sugriebęs slidų šluotkotį apsisuko ir pakilo aukščiau, nes susišvietė, jog lietus, kuris pylė net ne kaip iš kibiro, o kaip iš dešimt, mažiau jį paveiks aukštumose.
Vaikinas primerkė, bandydamas neleisti akims nukrypti prie lakstančių raudonų ir geltonų taškelių. Jam tereikėjo skenuoti kvidičo aikštę lėtai ir atidžiai. Juk muštukai du, net jei vienas kažkur prašapęs, kitą, net per tokį suknistą orą, pamatyti turės. Slegiančioje dangaus pilkumoje bolavo švilpių lankai, bet prie jų sukiojosi tik gynėja. Aha... Žemiau irgi nieko. Kairėn, dešinėn. O gal apsukti suknistą ratą aplink savo ašį? Ne, švilpių pusėje, nors šauk galvon, nieko.
Monro palinko ant savo šluotos ir lėtai, tarsi dabar žemiau jo nevyktų įnirtingas žaidimas, ir lyg jis turėtų visą laiką pasaulyje, judėjo grifų lankų pusėn. Po juo prazvimbė puolėjai, bet tai netrikdė - tegu vaikosi savo kritlius kaip akis išdegę, kas jam.
Jei muštukas ne aukštai danguje, jei ne grifų ir ne švilpių pusėje tai...
It jį vytusi šimtas širšių, Kupidonas palinko ant šluotos ir šovė žemyn. Akyse suraibuliavo, kraujas užkaito, o šaltis teliko aspektu kažkur už žaidimo ribų. Bato galas paniro į purvą ir Monro vos nenusivožė nuo šluotos, kai akies kampelyje suraudonavo. Apsisukęs ir vos nenuskridęs nuo šluotos šoniškai, jis net kojomis irdamasis ėmė karštligiškai vytis muštuką.
Pasilenkęs dešinėn taip, kad skrido vos ne šonu, be jokios sveikos baimės jis apskriejo švilpių lankus ir visai pažeme nusivijo kritlį. Išsisuko nuo pasimaišiusio žaidėjo, vos kaktomuša nesitrenkė į lankus ir galiausiai pasivijo tą nelemtą daiktą, visai prie pat žemės. Vos ne gulomis ant šluotos jis užsimojo ir blokštu tvojo, pasiųsdamas muštuką aukštyn be jokio garbingo atsisveikinimo. O tada sekė jo didingasis Ikaro skrydis - plojosi į šlapią, purvu pasruvusią žemę kūlversčiais, žnektelėjo nosimi žemyn, o galiausiai apsivertė ant nugaros. Suniurzgė, o vaizdas susidvejino ir apsisuko.
- Kad mane už kojos ant lanko pakabintų, - suniurzgė Monro.
Šiaip ne taip atsistojo, plaukų galas ir visa nugara buvo aplipusi purvu. Na, beliko tikėtis, kad lietus veiks taip pat gerai kaip skalbimo mašina.
Šiaip ne taip purve sužvejojęs šluotą ir blokštą, vėl kilo aukštyn.

[Atmušimas į Adam Green 4;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 24, 2020, 11:28:11 pm
Ką gi. Deoiridh šitai komandai tikrai nereikalinga. Muštuko, kuris turėjo pataikyti į ją, kad apgintų Klarę, nebuvo. Mergaitėi ilgokai skraidžiojo netoliese komandos gaudytojos, nes tikėjosi, kad kamuolys kada nors teiksis pasirodyti. Ir jis pasirodė - dėl šito grifiukė buvo tikra, mat aiškiai išgirdo bumptelėjimą. Deja, jis pataikė į kažką, kas nebuvo ji. Tiesa, Klarė irgi nenukentėjo, tad bent jau dėl to buvo galima pasidžiaugti. O tu vis tiek nenuveikei nieko naudingo priminė sau Deoiridh. Galbūt būtų pradėjusi teisintis, kad priešininkų atmušėjas yra klišas ne dėl jos kaltės, tačiau labai nemėgo tokių kvailų pasiteisinimų. Kažkodėl buvo daug lengviau kaltinti save dėl menko naudingumo.
Galiausiai Deoiridh nusprendė, kad Klarė bent jau kuriam laikui yra saugi. Vyresnis švilpis, kuris ir buvo tas įžūlėlis, paleidęs į merginą muštuką atrodė nusiteikęs palikti ją ramybėje. Toks variantas rudaplaukei visai tiko. Dar smagiau buvo tai, kad vos po kelių akimirkų ji netyčia atsidūrė visai šalia Cristal ir pamatė jos rankose kamuolį.
- Šaunuolė! - riktelėjo grifiukė, tačiau įtarė, kad komandos draugė jos negirdėjo - lietus, atrodo, niekur neketino trauktis, tad ir triukšmo lygis nemažėjo. Vis dėlto dabar reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ji galėtų laikytis netoliese kolegės puolimo srityje, kad galėtų jai padėti kovoti su priešininkais. Kita vertus, atmušėjai irgi nesnaudė, tad bet kurią akimirką galėjo vėl tekti ginti Klarę ar kažkurį kitą komandos draugą. Deoiridh niekaip negalėjo apsispręsti. Kurį laiką skraidžiojo po aikštę ir bandė susigaudyti, kaip tiksliai čia viskas vyksta. Neįsivaizdavo, ką veikia Grifų Gūžtos atmušėjas - gal jis į ką nors pataikė? O gal jis yra tik toks pat beprasmis komandos žmogus kaip ir ji? Vis dėlto jis yra kapitonas priminė sau škotė. Tai privertė padaryti išvadą: vienintelė komandai visiškai nereikalinga dalis yra ne kas kitas, o ji. Ta mintis nebuvo džiuginanti, tačiau dabar Deoiridh neturėjo ką daryti: turėjo likti ant šluotos ir kažkokiu būdu pakelti savo vertę. Deja, per tokį lietų tai nebuvo paprasta, nes ji ir toliau nieko nematė. Jautė, kaip vanduo upeliais teka jos apsiaustu žemyn, tačiau jau senokai nebreipė dėmesio. Daug svarbiau buvo kažkaip pagerinti regėjimą, tačiau kokia išganinga mintis į galvą neatėjo. Tuo labiau, kad šį kartą, priešingai ne treniruotėje su Sigurdu, ji lazdelės neturėjo.
- Jeigu dar kada nors pateksiu į kvidičo komandą, nužudykit mane, - garsiai visų dievų paprašė rudaplaukė. Nežinia, ar jie galėjo girdėti - jeigu neturi už žmogų geresnės klausos, tame triukšme tikrai negirdėjo nieko.
Staiga Deoirdh akys sugebėjo užkliūti už žmogaus, vilkinčio geltoną apsiaustą. Kadangi jis buvo visai šalia, mergaitė suprato: tai yra tas pats įžūlus berniokas, visai neseniai grasinęs muštuku Klarei. Atrodė nusiteikęs dar kartą pasišvaistyti blokštu, tad grifų puolėja susikaupė. Ėmė dar atidžiau žvalgytis, kas vyksta aplink. Arčiausiai buvęs komandos draugas buvo ne kas kitas, o Adam Green - kapitonas, kurio iki šiol matyti rungtynių metu dar neteko. Pati Deoiridh buvo priešininkų atmušėjui už nugaros, tad galėjo būti tikra, kad jis jos nemato. Buvo akivaizdu: taikinys šiuo atveju gali būti tik vienas: Adam'as. Dar kartelį? paklausė savęs mergaitė, nors atsakymą žinojo jau senokai: kol kas jokio kito atnešti komandai naudos ji nesugalvojo, tad teks ginti dar vieną komandos draugą. Nelabai suprato, ar priešininkas ilgai žaidžia su muštuku, ar ji visai susipainiojo laike, tačiau po kelių akimirkų jau buvo šalia Adam'o.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir muštuko, skriejančio į jį: 3, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 24, 2020, 11:32:58 pm
Net būnant be akinių sunku buvo įžvelgti kamuolius. Ak, jei tik šalmas būtų su snapeliu, būtų visai kitas reikalas. Tačiau šalti lietaus lašai kaip botagas plakė žaidėjų ir rungtynes stebinčiųjų veidus. Sprendžiant iš to, kad lietus nesilpnėjo, rungtynės pasibaigs irgi pliaupiant lietui. Na ką, jeigu kam nors bus įteikta taurė šiandien, tai iš jos galima bus gerti vandenį. Iš gaudytojos lūpų liejosi įvairūs rumuniški ir rusiški keiksmažodžiai. Šalia vis tiek nei vieno nesimatė, gali kalbėt ką nori. Skraiduolio niekur nesimatė. Tačiau pasirodė, kad kažkurią akimirką pastebėjo kitą gaudytoją. Nebuvo tikra ar tai buvo ji, Eliadei tas ir nerūpėjo. Jų keliai yra skirtingi. Rudaplaukė nematė prasmės sekt tos, kuri siekia to pat tikslo - sugauti aukso šmaukštą ir pelnyti šimtą penkiasdešimt taškų. Septintakursė nukreipė šluotą žemyn. Pirštinės atrodė kaip prilipusios prie šluotos koto.
- Nekenčiu, - burbėjo pasikartodama. Sunku buvo apsakyti ko labiau nekentė. Pirštinių, kitos aprangos, kuri nuo kurios jau tekėjo antrasis lietus ar kažkurio komandos nario. O gal ir viso pasaulio nekentė, jeigu neįskaityt jame dviejų žmonių egzistavimo.
Vis dėlto sprendimas nusileisti davė naudos. Pastebėjo bent du komandos narius, kuriems galėtų už durnumą trenkti, deja, Digori jau buvo nubausta už savo elgesį. Nusileidusi žemiau nei vyksta veiksmas, stabtelėjo. Pastebėjo geltonus marškinėlius per žemai. Rūpestingumo instinktas nebuvo pabudęs, tad arčiau švilpė neskrido. Veidą papuošė nuostaba atpažinus atmušėją, o tada į nematomą lietaus šydą atsimušė nuoširdus rudaplaukės juokas. Tas nevykėlis atrodo voliojosi purve. Kas galėjo pagalvoti, kad tai įvyks? Gal reikėjo prieš rungtynes apsilankyti pas ateities būrėją? Gaila, Hogvartse šio dalyko šiemet niekas nedėstė.
Nenorėdama į save atkreipti Monro dėmesio, nuskrido toliau nuo jo ir skrisdama užsižiūrėjo į viršų. Borelič, krūva keiksmažodžių iš kapitonės lūpų. Nepamačiusi puolėjos rankose kritlio, netruko susivokti - šio neturi ir Jones, tas kvailys juk prie Digori buvo. Apsipažinti tikrai negalėjo. Nebent Monro toks mažas ir toks greitas. Savo įsitikinimais raudonakė nebuvo tikra. Nuskridusi arčiau Nikitos, sustabdė šluotą ir šiaip ne taip ištraukė iš vienos pirštinės delną, pirštus ir, kaip sako rusai, smačnai (skaniai) užvožė kitai septintakursei antausį.
- Vėžly, tuoj pat atsiimi iš raudonų kritlį ir į lankus, į lankus. - Piktai ir garsiai šūktelėjo. Ant šlapios rankos sunku buvo taip sklandžiai užmauti pirštinę, kaip prieš rungtynes, tad Amira tiesiog atplėšė tą odos gabalą nuo šluotos koto ir išmetė. Bus dar tų pirštinių. O jei kas ir liks kitąmet be jų, tai bus nebe Amiros problema, juk jai paskutiniai mokslo metai. Mergina atsiduso. Rungtynės tebuvo prasidėjusios, o jau pasigailėjo pareiškusi kandidatūrą dalyvauti šiose. Geriau pagalvojus, vis tiek sėdėtų čia. Arba ant šluotos arba tribūnose. Iš to, ką matė priartėjusi prie tribūnų.. Čia buvo visi abiejų koledžų mokiniai! Ar bent sudarė tokį įspūdį. Pakračiusi galvą gal be priežasties, gal keistų minčių atsikratymui, grįžo į pradinį aukštį ir vėl skrisdama ieškojo šmaukšto. Kuo greičiau ji pastebės svarbiausią, pergalę lemiantį kaltininką, tuo greičiau pasibaigs ši rungtynių parodija. Vienintelės matytos rungtynės atrodė daug rimtesnėmis už šias. Bet ką padarysi, vaikai suaugusiems nelygūs. Tačiau kokią nuomonę gali susidaryti irgi pirmąsyk kvidičą žaidžianti kapitonė? Žinoma, kad iki profesionalumo ir pačiai tolokai buvo, toks jau gyvenimas be (į)tėv(i)ų.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 25, 2020, 12:58:49 am
Matant, kaip mažylis grifų gynėjas specialiai palindo ir nusikaliošino po Kupidono sviestu muštuku, baltarusytei nesaugomi grifų lankai atsivėrė tokiu grožiu, kad Nikita galėtų (jeigu mokėtų, žinoma) pademonstruoti visą triukų ant šluotos pasirodymą, finale sviesdama kritlį į lankus. Atsistojusi ant šluotos atbulai. Ir vistiek jos nesustabdytų nei pirmakursis gynėjas, veikiausiai dabar pasipuošęs nemaža mėlyne, nei muštukai, kurie kažkur tolumoje kerštu gydė žaizdas nuo smūgių blokštais.
Dėl tokio linksmumo net vėjas pradėjo ūžti ausyse. Kelyje nelikus kliūčių, buvo galima prie lankų priskristi labai arti ir kamuolį taikliai įmesti nebijant, kad oro sąlygos pakreips jį priešingon pusėn. Galbūt mergina galėtų netgi greitai iš apačios ritulį vėl pagauti ir kritlį taip mėtyti pro lankus tol, kol grifų gynėjas grįš atgal į savo poziciją.
Bet vėjas niekadėjas, o ypač ausyse, niekada neišeina į naudą. Staiga, po taip smarkiai spausta ir saugoma ranka nebeliko nieko daugiau, kaip tik šaltas rudens oras, o oda aptrauktas kamuolys jau veikiausiai gulėjo purve, arba, dar blogiau, kitose rankose.
Nikita vikriai apsukusi šluotą pamatė dar nutolti nespėjusį raudoną apsiaustą. Nieko daugiau negalvojusi raudonplaukė prisikabino prie grifų puolėjos šluotigalio palikdama vos metro atstumą ir net nemanė paleisti jos nugaros iš akių tol, kol kritlis vėl neatsidurs švilpės rankose. Strazdanei sekioti kitų galus ir būti uodegėle visuomet sekėsi gerai, o ypač ore.
Skrendant grifų puolėjai iš nugaros, ausis pasiekė pažįstamos kalbos keiksmažodžiai. Baltarusė trumpam nusuko akis nuo raudono apsiausto, mat norėjo pažiūrėti kam ten jau taip nepasisekė, kad žiauriai burnojasi. Ir, nors iš kairės ir dešinės nesimatė nieko kito kaip tik lietus ir žaidėjų makalynė, staigi gravitacinė jėga sustabdė Nikitos šluotą, taip priversdama švilpę užgulti savo medgalį tam, kad pati nenuvirstų stačia į purvą. Su šituo šalmu nugara visada bus mano akloji zona...
-AMIRA, KĄ TŪ... - atpažinusi, kad strazdanę nuo kritlio grifės rankose, kuris jau buvo taip arti, atitraukusi jėga buvo pati švilpių komandos kapitonė, septintakursė norėjo rėkti ir keiktis pati, tačiau tuojau gavo šlapią ir riebų antausį. Vos tik jos žandą paliko Amiros pirštai, siaubingai nudegino atšalusį skruostą. Buvo aišku, kad jeigu švilpiai ir laimės, tai komandos nariai susikibę už parankių švęs pergalę tik po labai, labai daug taurelių.
-Ką tu galvuoji aš ir dariau?! - mergina piktai atšovė Amirai, kuri pavadino prefektę vėžliu. Tačiau pati Nikita nelaukė kapitonės atsakymo ir padileido kuo greičiau link Švilpynės lankų. Pranešimo apie pasikeitusį taškų skaičių Grifų Gūžtos naudai dar negirdėjo, tačiau priešingos komandos puolėja, įdomu, kokiu vardu pavadinta, tikriausiai buvo šalia pat vargšės Delfės saugomų lankų. Kurie net nebuvo saugomi, nes švilpių gynėją lygiai taip pat nukirto muštukas!
Tiesą sakant, lėkti be kritlio parankėje buvo daug lengviau. Didelio greičio sukeltas vėjas šiek tiek gaivino ir šaldė nutrenktą skruostą, kuris siaubingai alsavo, bet tuo pačiu ir buvo nutirpęs. Tiek jau tos. Vėliau pažiūrėsim.
Taip greitai, kaip tik įstengė skrodama dangų, Nikita pagaliau išvydo grifų puolėją. Pasivijusi ją, raudonplaukė sumažino greitį ir taip vikriai, kaip tik įstengė, užskrido virš grifiūkštės galvos bei mažindama atsutumą (aukštį) tarp abiejų puolėjų, staigiu judėsiu pabandė atimti kritlį tiesiai iš merginos rankų.

[Perėmimas iš rankų: 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 25, 2020, 03:36:28 am
Žalios akys primerktos dairėsi šmaukšto, kuris, jei suglaustų sparnelius, primintų auksinę žuvelę, įkritusią į neužmatomų tolių vandenyną. Taip galėjai apibūdinti gaudytojo situaciją rungtynėse, paskendusiose šaltame, negailestingame lietuje. Lėtai klapsėdama blakstienom, kaip katė, besistengianti pastebėti grobį, raudonųjų komandos gaudytoja ieškojo tos norą pildančios auksinės žuvelės. O noras buvo atrodo toks paprastas: laimėti rungtynes.
Pokštelėjimas nutraukė ramų Klarės uostinėjimą. Garsas buvo palyginus prigesintas, tačiau jo nesumaišysi su niekuo. Štai ir baigėsi ta ramybė, kurią galėjai susikurti prieš rungtynes. Nenuorama muštukas, pagal skrydžio trajektoriją garantuotai pasiųstas geltonapsiausčio atmušėjo, taukštelėjo į raudonu apsiaustu vilkintį komandos draugą. Aukštaūgė per vandens šuorų užuolaidą galėjo tik spėti, į ką pataikė net labiausiai patyrusiems žaidėjams siaubą keliantis kamuolys. Neprireikė spėti, kam išties buvo skirtas šis smūgis ir mergiotei reikėjo priversti smegenis grįžti į šmaukšto paieškas. Paskubinkim šitas rungtynes, kol dar niekas nepaskendo baloje. Nors tam tikrus žmones ji dabar mielai būtų pamaitinusi aikštę skandinusia sriuba. Purvas, žolytė ir lietus. Niam. Tačiau geriausias prizas būtų laimėti rungtynes prieš Švilpynę ir orą. Komandos draugo sveikata galės, kai tvirtai stovės ant žemės.
Kaštonine spalva pasidengusi galva palinko į priekį ir prisispaudusi prie šluotos Klarė nėrė tolyn, tikėdamasi, kad vienintelis netoliese pasirodysiantis kamuolys bus aukso spalvos, pasipuošęs plazdenantį garsą kuriančiais vikriais sparniukais. Grifiukė kreipė šluotą vis aukštyn, tikėdamasi, kad vėjas nenuneš jos palyginti smulkios fizionomijos kur nors į uždraustąjį mišką. Rankos buvo įsikibę taip, lyg nuo jų priklausytų merginos gyvybė. Panašiai ir buvo. Tokiame aukštyje žaliaakė įžvelgė bent vieną pranašumą. Tikėjosi, jog velnio neštas juodis skrisdamas čia sukartų pakankamai ilgą kelią ir ilgaplaukė spėtų išgirsti artėjantį pavojų. Tiesa, įgavęs pagreitį muštukas taptų dar pavojingesnis. Kauliukus tektų ligoninėje per naktį rinkti.
Įpykęs vėjas vis mėgino įtikinti šluotą pakeisti trajektoriją, tačiau septintakursė įnirtingai nardė po stichijos apsėstą dangų. Jei galėtų, tokiu oru visus išvijęs į aikštę, šmaukštas tikriausiai slėptųsi po tribūnomis ir paslapčia kikentų. Kad ir kaip sukiotųsi, tarsi keistai peršlapusi kregždė, sparnuotis niekaip neparodė savo blizgaus pavidalo. Ir nors nuo rungtynių pradžios praėjo visai nedaug laiko, Karter pirštai vos atsispyrė nervingam norui taukšėti per prieš rungtynes nuosaikiai nublizgintą šluotos pagrindą.
Ir nors atrodė neįmanoma, lietaus lašai darėsi vis didesni, todėl vyriausio kurso mokinei teko leistis vis žemiau, arčiau veiksmo, nenustygstančio kvidičo aikštės viduryje. Figūros, paslėptos po raudonais ir geltonais apsiaustais piešė įvairiausias formas, siekdamos būti geresnėmis už kitus ir įmesti kritlį į priešininkų komandos lankus. Pasiekusi lankų aukštį Klarė laikėsi netoli tribūnų. Maišytis tarp kitų, be šmaukšto akiratyje, tokiu oru galėjo tik visiškas silpnaprotis. Ir nors nepastebėti kito žaidėjo per kelių metrų atstumą būtų gana sunku, tačiau įmanoma. Sukiotis tribūnų pakraščiuose tokiu oru buvo viliojantis sprendimas. Draugiškesnis vėjas, sąlyginai mažiau vandens ir lietaus lašo dydžiu geresnis matomumas. štai kas tarsi kvietė Grifų Gūžtos gaudytoją žvalgytis šmaukšto būtent čia.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 25, 2020, 10:54:05 am
  Jaunasis švilpis akimis sekė muštuką, kuris turėjo atskristi į jo pusę. Deja, ( o gal ir ne) jis pataikė ne į Jones. Pataikė į Delfę, kuri turėjo ginti lankus. Berniukas išleido tylų atodūsį ir apsižvalgė. Visi išskyrus jį darė ką nors kas padėtų laimėjimui. Švilpis nusprendė, kad jam reikia išanalizuoti jų veiksmus ir būti naudingesniu žaidėju negu yra dabar. Visų pirma jo žvilgsnis nukrypo į komandos gaudytoją. Atrodė, kad ji bandė surasti aukso šmaukštą, bet tuo berniukas nebuvo užtikrintas šimtu procentu. Ji gal gali daryti ir ką nors kito pamąstė švilpukas. Tada pastebėjo ir Grifų Gūžtos komandos gaudytoja, kuri darė tą patį kaip ir Amira. Berniukas nusprendė ten nelįsti ir nebandyti kažkaip padėti savo komandos gaudytojai. Juk taip jis viską gali kaip tik labiau sugadinti nei pagelbėti.
 Ryan nebežinodamas ką daryti nukreipė savo žvilgsnį link lankų. O jeigu jis juos apgintų? Taip jis yra puolėjas, bet kita puolėja jau atiminėja kritlį ir grifų, tai galbūt jam reiktų apginti lankus? Juk taip padėtų savo komandai nors kokiu būdu ir būtų daug naudingesnis negu vien stebints viską iš šono? Bet jeigu taisyklės neleidžia to daryti viską tik sugadinsiu... pagalvojo berniukas ir jo lūpas paliko tylus atodūsis. Jam buvo kiek liūdna dėl to, kad nežino ką daryti, bet tada vėl nužvelgė žaidėjus. Šį kartą priešininkų komandos. Atrodė, kad visi kažką daro ir atrodė, kad bent kol kas muštukas neskrenda į švilpių pusę. Bent tai buvo gerai. Tada jis pamatė pažįstamų veidų ir grifų komandoje. Ten buvo ta varlė, kuri vos nepaskendo. Jones prisiminęs tą įvykį tyliai sukikeno, o tada vėl surimtėjo. Juk jo galvoje turi būti tik vienas žodis - kvidičas. Ryan'as viena ranka pasitvarkė savo plaukus, o tada nužvelgė visus kamuolius. Aukso šmaukšto nesimatė, dėl kritlio kovojo kita Švilpynės puolėja ir viena Grifų Gūžtos puolėja su, kuria Ryan taip pat buvo susitikęs. Tada berniukas pamatė ir antrajį muštuką, kuris atrodė, kad skrido Amiros link. Švilpukas primerkė savo akis ir pradėjo skristi link gaudytojos. Skrido paskui muštuką vis labiau artėjantį link jų komandos gaudytojas. Atrodė, kad lenktyniavo su juo, kuris greitesnis. Pilkaplaukis sukando savo lūpą ir kilo aukščiau. Galiausiai atsidūrė prie pat Amiros. Vaikinukas matė, kad muštukas pavojingai artėja, tad rudaakis atsistojo ant šluotos tikėdamasis nenukristi ir paėjo šiek tiek labiau į vidurį, kad šimtu procentų uždengtų gynėja nuo kamuolio, o tada pasiruošė priimti skaudų muštuko smūgį, kuris turėjo palikti mėlynę ant švilpio kūno.

[Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir muštuko, skriejančio į ją:3, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 25, 2020, 05:56:19 pm
Grifo sviestas muštukas skriejo tiesiai į Švilpinės atmušėją, šiokia tokia sėkmė, kuri privertė Green' ą plačiau nusišypsoti ir iš tos laimės, nevalingai kilstelėti dešinę plaštaką, kurioje puikavosi blokštas. Vaikinui per daug bedžiūgaujant, stipresnis vėjo gusis privertė Adam' ą kiek susvirdikuliuoti ant šluotos, tačiau puiki sportinė forma leido išlaikyti pusiausvyrą ir nenudribti į apačią, kur iš vaikino būtų likę: bejėgis kūnas su daugybiniais kaulų lūžiais. Tad tvirčiau kaire ranka sugriebęs šluotos kotą, pasilenkė į priekį ir leidosi apsižvalgąs po aikštę.
Grifų Gūžtos kapitonas primerktomis akimis bandė susirasti savo komandos draugus, nors akimirkai. Jam buvo įdomu, kam šiuo metu priklauso kritlis, tačiau teko nusivilti. Dėl prastų oro sąlygų buvo sunku ką įžiūrėti, geltoni ir raudoni taškeliai vis prašvilpdavo pro permirkusį rudaplaukį, šiam nė nespėjus jų atpažinti. Tad jis tik galėjo tikėti savo komandos nariais. Juk svarbiausia nusiteikimas ir atsidavimas žaidimui.
Todėl nieko nebelaukdamas jis pasilenkė į priekį ir leidosi narstydamasis pro veiksmo kupiną aikštę, kur ieškojo vieno iš dviejų muštukų.
- Prakeiktas lietus, - vos praverdamas lupas nusikeikė Adam' as. Jei būtų labiau išsižiojęs, galbūt lietaus lašai būtų patekę į burnos gleivinę. Tai būtų dar labiau trukdę susikaupti, nors ir taip sunkiau sekėsi. Akimirką jis suabejojo savo sugebėjimais, o tuo pačiu ir regėjimu.
Grifas blaškėsi tai į kairę, tai į dešinę, tai leidosi labiau į apačią beveik nosimi siekdamas žemę, tačiau ieškomas objektas nepasirodė jo akiratyje.
Rudaplaukiui beklaidžiojant pro ji pralėkė viena iš jo komandos narių kartu su kritliu.
- Šaunuolė! - Garsiai sušūko, tačiau nesitikėjo, kad ji išgirs, nors pagirimas iš komandos kapitono turėjo pradžiuginti jauniausiąją komandos narę.
Besidžiaugiant komandos sėkmę septintakursis vos spėjo pasilenkti, kada pro jį prašvilpė muštukas, kuriam buvo skirtas visas dėmesys nuo varžybų pradžios.
- Nepabėgsi.. - Tvirčiau sugriebdamas šluotos kotą, palinkęs kiek kairiau pasileido paskui muštuką į viršų, kur Adam' as jį vėl praganė.
- Kas pe.. - nespėjus pabaigti keiksmažodžių lavinos muštukas iš viršaus ėmė greitai leistis į apačią, pasisekė tik tuo, kad pro šalį, kitaip dabar atmušėjas leistųsi į apačią ( tik be šluotos).
Dabar jau Adam' as nesiruošė jo paleisti. Leidosi žemyn paskui tą sunkų kamuolį, tačiau jo trajektorija greitai keitėsi. Vos tik spėji rasti deramą poziciją jis jau pasisuka į priešingą pusę, tad grifas nieko nelaukdamas palinko į priekį ir pasviro į dešinę pusę. Dabar buvo jam suteiktas šansas mušti, tačiau, jis niekaip negalėjo nusitaikyti. Visi narstė pro  lankus, vienas pro kitą, kad tokiomis sąlygomis pataikyti į taikinį neatrodė paprasta. Reikėjo kur kas geresnių sugebėjimų, ne tik pamatyti, nusitaikyti, bet ir teisinga kryptimi pasiųsti muštuką.
Grifas ėmė pykti, jam atrodė, kad pavyjęs tą daiktą, norinti visus suluošinti, svies jį į pirmą pasitaikiusį švilpį.
Green' o įtūžis vis stiprėjo artėjant link muštuko, o pradėjus taikytis į jo matomą teritoriją pakliūvo švilpių gaudytoja, ji atrodė puikus taikinys vaikinui. To priežąstis turbūt, kad daugiau iš geltonųjų žaidėjų nieko jis neįžvelgė, o šioji tapo jo taikiniu.
Todėl septintakursis nieko nelaukdamas ir džiaugdamasis netoli esančiu Švilpinės komandos atstovu užsimojo ir trenkė į muštuką   tikėdamasis, kad kryptį ir trajektoriją pasirinko tinkamą, tačiau dėl netinkamų oro sąlygų, rudaplaukis galėjo ir klysti, nors net jei nepataikis, taip lengvai nepasiduos. Jam reikia pergalės, kaip ir visiems, kurie šiuo metu narstė po kvidičo aikštę.



[Atmušimas į Amirą Eliadę: 2; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 25, 2020, 06:20:59 pm
Kelias akimirkas Cristal nesuprato ar išvis kažkas įvyko ir ar jos manevras atimti kamuolį pavyko. Sustojusi mergaitė pajautė savo rankose odinį kamuolį ir trylikametę apėmė nevaldomas noras kažką surikti per visą stadioną. Jos tikriausiai niekas neišgirstų, bet grifė bent jau taip išlietų savo didžiavimąsi savimi. Greitai vėl susivokusi, kad ji dar turi ne tik kritlį išsaugoti, bet vėliau ir taikliai sviesti į lanką trečiakursė paskutinį kartą atskvėpė ir suėmusi šluotos galą viena ranka, o kritlį laikydama kitoje, palinko į priekį ir greitai nuskrido.
Apsidairiusi ir įstikinusi, kad švilpė jos negaudo, mergaitė dar labiau pasilenkė į priekį, jau nebebijodama nuslysti žemyn, ir taip padidino greitį. Vėjas buvo jai palankus, o nedidelis aukštis nedavė mergaitei progos savimi abejoti. Vėjo nešama tolyn žaliaakė, kai gerai įsižiūrėdavo toli galėjo matyti didingus lankus, kurie nebuvo saugomi, nes atrodo, Švilpynės gynėja buvo nukirsta muštuko. Jai liko tiek nedaug iki pirmų taškų jos koledžui, tad Cristal tikėjosi, kad niekas jai nestos skersai kelio ir ji pagaliau uždirbs Grifų Gūžtai dešimt taškų.
Įkyrus vėjas ir nei kiek nesulėtėjęs lietus jau nebedomino mergaitės, tačiau labiausiai svajojo apie momentą kai galės nusivilkti visus toną sveriančius, vandens prisigėrusius drabužius, kurie neleidžia padoriai net rankų pakelti. Trečiakursės galva, nors nieko ypatingo ir nevyko, kūrė įvairius scenarijus, kurie baigiasi su trylikamete skrendančia nuo šluotos. Tuo metu ji labiausiai nerimavo, kad dėl šalčio ir lietaus greitai nebegalės normaliai judinti rankų. Tada jau visai blogai būtų. Nei šluotos nulaikytų, nei kamuoliu galėtų vėliau užsimoti. Pasukusi galvą atgal ji dar kartą apsidairė ar Švilpynės puoėja nesugalvojo bandyti atimti kamuolį. Vienintelis geras dalykas tuo momentu buvo, kad tiesiai skrisdama brunetė turėjo gerą progą pažiūrėti ką veikia jos komandos nariai, tačiau per tragišką lietų sugebėjo įžlibinti tik raudonus greitai judančius apsiaustus. Nors ir labai norėjo, Cristal neturėjo daug laiko išsiaiškinti kas kokią poziciją beužima, nes matė tik vieną užduotį - įmesti kritlį į Švilpynės lanką, kuris vis dar nebuvo ginamas, dėl ko mergaitė labai džiaugėsi, tačiau ir stebėjosi. Vieną akimirką išsigando, kad skrenda ne Švilpynės lankų link, o Grifų Gūžtos, bet nuraminusi save, kad skrenda reikiama kryptimi, nes dar visai neseniai buvo prie savo koledžo ginamų lankų, toliau ramiai skrido.
Nuo šalto vėjo ir lietaus Cristal vis labiau šalo veidas ir ji sunkiai galėjo judinti akinių neuždengtas veido dalis. Bet visi nemalonumai atsirado antroje pagal svarbumą vietoje, kai atsikvošėjusi pamatė, kad yra visiškai prie pat vis dar neginamų lankų. Cristal skubiai susizgribo, kad turi naudotis porga, kad Švilpynės gynėja neatlieka savo pareigos ir mikliai priskridusi kiek įmanoma arčiau prie lanko ji stipriai užsimojo  ir žiūrėjo kaip kritlis, palikdamas Cristal rankas,M skrenda link vieno Švilpynės lanko.

[Metimas perėmus kritlį: 4; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 25, 2020, 07:58:59 pm
 Greitai atlekiantis muštukas matėsi net per šią liūtį. Ashtonas sunkiai nurijo seiles, pasitikdamas savo lemtį. Už jo tikrai buvo kažkas iš grifų. Gal Klarė, gal ne ji, tačiau dabar tai jau nebuvo svarbu. Kornvalietiški keiksmažodžiai paliko pirmakursio lūpas, kuomet zvimbiantis muštukas atsitrenkė į jį. Skausmas perėjo ne tik per smarkiai kliudytą petį, bet ir per visą kūną, šluota pradėjo suktis it vilkelis. Tai viskas dėl mano kaltės. Viskas dėl nesugebėjimo išlaikyti pusiausvyros,- pirmakursis kartojo sau, bandydamas sustabdyti šluotą. Ji suktis pradėjo lėčiau, tačiau pavojingai svyravo. Stiprus vėjo gūsis puvo paskutinis lašas lietaus lašų pripildytoje taurėje ir Hughes apsivertė su visa šluota ir pradėjo kabėti žemyn galva. Gal būtų nieko, jei šluota būtų judėjusi ir greitis ją išlygintų bandant atsisėsti, tačiau jis kabėjo ore. Vanduo toliau tekėjo ant pirštinių ir šluotos koto, viskas pasidarė dar slidžiau ir žemyn galva kabantis berniukas pradėjo bijoti nuslysti. Šluotos laikėsi kaip bobutės tikėjimo į Dievą ir galvojo, kad gal būt tai bus jo paskutinės kvidičo rungtynės. Kapitonas Green'as pamatys kaip Ashtonas susimovė ir tai bus pirmas ir paskutinis jo kvidičas.  Nagi, kaip nors...
 Du kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Nors visą kūną mušė karštis, kojos ir rankos šalo nuo rudens vėsos. Juk mokėsi kaip reikėtų elgtis tokiu atveju, bet dabar viskas išgaravo iš galvos. Raumenis skaudėjo nuo įtampos, užgautą petį vis dar diegė ir reikėjo veikti greitai. Pažiūrėjo, ar šalimais nėra kitų mokinių, į kuriuos netyčia galėtų įsirėžti ir pradėjo skristi link artimiausio aukšto objekto - tribūnų. Jos buvo visai netoli, tad net ir šitoje keblioje situacijoje tai buvo įmanoma užduotis.
 Keletas metrų, arčiau, Ashtonas įvirto į tribūnas ir gal būt net užkrito ant kažkokio mokinio, tačiau tuoj pat pasirideno kietomis medinėmis grindimis, rankose vėl tvirtai suspaudė šluotkotį ir apsižergęs vėl nuskrido į kvidičo aikštę, kilstelėdamas ranką atsiprašymui. Visą šį laiką lankai buvo visiškai neginami ir net beveik netikintis Hughes pradėjo melstis, jog kritlis vis dar būtų jo komandos rankose. Šito sau niekad nebebūtų atleidęs.
 Petį vis dar siaubingai gėlė, o atskrendančių Švilpynės puolėjų nesimatė. Džiaugsmingų šūkių, pasigirstančių kam nors atėmus kritlį - irgi (tiesa, tai galėjo reikšti ir tai, jog sirgaliai nieko nematė). Kabant žemyn galva į rankoves pribėgo šalto vandens ir jau ramiai ant šluotos sėdintis berniukas pradėjo drebėti. Šaltis smelkėsi vis giliau ir giliau. Gynėjas nebuvo tikras, ar iš tiesų vis dar nori tęsti šitas rungtynes, tačiau pasirinkimo nebuvo. Stengdamasis nejudinti muštuku kabinto peties, šiek tiek paskraidė apie saugomus lankus. Dėl Merlino barzdos! Kodėl šios apsaugos tokios sunkios, nors ne tiek daug apsaugo? Tiesa, po truputį gerėjo ir jau beveik galėjo pasitikėti ta ranka, tačiau daugiau susitikti muštuko nenorėjo.
 Deja. Tuoj pat pasigirdo muštuko zvimbimas ir berniukas apsidairė. Reikėjo kuo greičiau mauti į kažkurią pusę, tačiau bėgant nuo lankų zvimbimas netilo. Gal būtų sugalvojęs į kurią pusę pabėgti, tačiau net pro purvinus akinius (kurių nepavyko nuvalyti su milžiniška pirštine ir tiesiog išsimurzino veidą) pamatė grifišką kvidičo uniformą. Nebuvo tikras kas ten, nes reikėjo džiaugtis, kad mato daugiau, negu kurmis, tačiau tai beveik nepadėjo.
 - Muštukas!- sukliko ir vėjas nunešė balsą tolyn. Ashtonui nebeliko nieko kito, kaip vėl imtis (kvidičo) nuodėmių atpirkėjo Jėzulio vaidmens ir pasiaukoti.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir muštuko, skriejančio į jį: 3, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 25, 2020, 10:01:00 pm
RPG vertinimas

Kupidonas Monro: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 9
Amira Eliadė: 9
Nikita Borelič: 9
Klarė Konė Karter: 10
Ryan Jones: 6
Adam Green: 7
Cristal Daunt: 8
Ashton Hughes: 10

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Amira Eliadė [9,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Nikita Borelič [9] - Cristal Daunt [6,5] = KS [2,5] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Ryan Jones [7] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.
Adam Green [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Cristal Daunt [6,5] - Delfė Digori [7,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Kupidonas Monro: 6, 1
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 4, 5
Amira Eliadė: 6
Nikita Borelič: 2, 1, 2, 5
Klarė Konė Karter: 2, 6
Ryan Jones: 3
Adam Green: 1
Cristal Daunt: 3
Ashton Hughes: 2, 4

Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Adam Green.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith sėkmingai užstoja Adam Green nuo muštuko.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Nikita Borelič sėkmingai perimą kritlį tiesiai varžovei iš rankų
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Ryan Jones veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Adam Green netaikliai muša muštuką į Amirą Eliadę.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes kritlis iš jos buvo perimtas.
Ashton Hughes veiksmas anuliuojamas, nes komandos draugas jau apgintas..


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Nikitos Borelič rankose. Po sėkmingo kritlio perėmimo, galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 25, 2020, 10:28:02 pm
Smūgis buvo stiprus ir skaudus. Vis dėlto Deoiridh taip džiaugėsi pagaliau įsitraukusi į žaidimą, kad nieko nebepaisė. Mergaitė puikiai suprato, kad į ją pataikė kamuolys. Iš pradžių net užėmė kvapą, tačiau pavyko išsilaikyti ant šluotos, tad dabar reikėjo darbuotis toliau. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis įvykis suteikė animagei pasitikėjimo savimi. Tai galbūt buvo šiek tiek keista, juk vis dėlto į ją ką tik trenkėsi sunkus kamuolys, tačiau tai, pačios Deoiridh nuomone, reiškė tik viena: ji yra naudinga komandai, nes apgynė kapitoną Adam'ą.
Dabar reikėjo sugalvoti, ką daryti toliau. Mergaitė neįsivaizdavo, kokia kritlio padėtis. Galbūt jiems netyčia pasisekė ir Cristal pelnė taškų? Tai buvo labai sunku pasakyti, ir Deoiridh nejučia susimąstė, kaip taškus turėtų užskaityti tas, kas žiūri rungtynes iš tribūnų: kaip jie ką nors įžiūri? Net ir aikštėje esanti rudaplaukė grifiukė nieko nematė. Vos neatsitrenkė į kažkurį švilpį (akys spėjo užfiksuoti tik ryškiai geltoną apsiaustą), tad teko staigiai stabdyti. Slystelėjo šluota, tačiau kažkokiu būdu nenukrito. Vos spėjo pagalvoti, kad jai šiandien vis dėlto sekasi, kai sugebėjo atsitrenkti į stulpą. Bet kokias mintis apie sėkmę teko skubiai atsiimti. Kažkelioliktą kartą vos nenusiritusi nuo šluotos Deoiridh sumažinusi greitį skrido tolyn nuo pavojingojo stulpo. Tiesą sakant, net nežinojo, kurios komandos ginami lankai tai yra, tačiau spėjo, kad vis dėlto būtent čia turėtų būti Ashton'as, Grifų Gūžtos gynėjas. Cristal berods skrido į priešingą pusę. Kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar nereikėtų tuo įsitikinti, Deoiridh apsigalvojo. Kad ir kaip ten būtų, jai reikia sužinoti, kur yra kritlis. Jeigu pakeliui pasitaikys koks nors juodas kritlio pusbrolis, vardu Muštukas, bus galima pasilabinti ir su juo.
Deoiridh neskubėdama skrido priešingų lankų link. Nežinojo, ką tiksliai ten veiks, tačiau tikėjosi, kad padės kokiu nors būdu padėti Cristal. Vienu momentu rudaplaukei pasirodė, kad pastebėjo šmaukštą. Jeigu būtų stovėjusi ant žemės, būtų stryktelėjusi į viršų iš nuostabos, bet sėdint ant šluotos tai padaryti buvo gana sunku. Be to, ji prisiminė nesanti gaudytoja, tad šmaukštas jai kaip ir nepriklausė. Šūktelėti Klarei? Mintis gal ir būtų nebloga, tačiau buvo dvi priežastys, sutrukdžiusios tai padaryti: niekaip nesiliaujantis lietus ir jo keliamas triukšmas bei faktas, kad ji nebuvo tikra, ar tai, ką pastebėjo, išties buvo mažiausias, bet svarbiausias kvidičo dalyvis.
Beveik priartėjusi prie lankų, prie kurių stengėsi atsirasti, Deoiridh pamatė kažką panašaus į aršią dvikovą. Niekaip negalėjo suprasti, kas ten vyksta, kol visai neprisiartino. O ten, pasirodo, viena iš Švilpynės puolėjų plėšė kritlį Cristal iš rankų! Ketvirtakursė taip nustebo dėl šio vaizdo, kad nespėjo suvokti, ką jai reikėtų daryti, kol švilpė neatsidūrė nepadoriai tolimu atstumu. Buvo akivaizdu, kad jos nebepavis. Kas dabar? Deoiridh apsižvalgė, tačiau, žinoma, neką tepamatė. Vis dėlto akys sugebėjo užkliudyti purvinos spalvos plaukais pasidabinusį Švilpynės atmušėją, kuris labai akivaizdžiai norėjo ir vėl pakenkti kažkuriam Grifų Gūžtos komandos nariui. Skausmą Deoiridh dar prisiminė, tačiau kol kas tai buvo vienintelis dalykas, kurį ji padarė naudingai, tad nutarė pabandyti vėl. Pakankamai arti, kad patektų į grifiukės - ir švilpio - akiratį Aukso Šmaukšto dairėsi Klarė, tad buvo labai realu, kad taikinys yra būtent ji. Deoiridh visu greičiu pasileido komandos draugės link ir tikėjosi, kad pavyks dar kartą atidirbti už skydą.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 25, 2020, 11:21:30 pm
Tikėjosi, kad tas antausis bus suprastas teisingai. Stipriai suėmusi šluotkotį nulėkė toliau nuo pagrindinio veiksmo diapazono. Ten šiuo metu ji tik trukdysis. Kova dėl kritlio turėjo tuoj tuoj įsikarščiuoti, trečiakursė prieš septintakursę. Įdomu buvo kas galų gale įmes į lankus tą raudoną ne itin apvalų daiktą. Nors teko pripažinti, pagal spalvą kritlis daug labiau tiko Grifų gūžtos žaidėjams. Visai prie akių praskriejo tamsiai mėlynas ar juodas muštukas. Buvo aišku kaip 2 kart 2, kad jis buvo adresuotas gaudytojai. Kiek pasisukusi pastebėjo Jones. Kvailys. Muštukas nebūtų net palietęs jos! Vampyrės organizmas yra ištvermingesnis už paprastų žmonių. Net stipriausio žmogaus pasiųstas muštukas nieko nepadarytų rudaplaukei. Kol kas Eliadė nežinojo kaip klydo, pervertindama savo galią ir jėgas. Vis tik gaudytoja jau suprato kai kur save nuvertinusi. Šmaukšto taip ir nesugebėjo pastebėti. Nors kaltas buvo dėl to visai ne perdėtas septintakursės pasitikėjimas savimi ar akinių nedėvėjimas (iš jų žalos daugiau nei naudos), kaltas buvo nelaiku prapliūpęs lietus. Rungtynės dėl šios gamtos išdaigos nusimatė ilgesnėmis, nei galėtų būti. Jeigu būtų saulėta ar bent debesuota, švilpė greičiausiai jau turėtų rankose ir šmaukštą ir taurę (gaila, šią vis tiek tektų atiduoti vadovui Amnetai, tad kokia iš tos pergalės nauda? Patirtis tik, kurios vėliau niekur neprireiks).
Kalėdų dvasia 2019 šiek tiek drebėdama skrido aukštai. Virš lankų ir bokštų. Saulėtą dieną iš tokio aukščio būtų nuostabus vaizdas. Saulėtą dieną visi visus puikiai matytų, būtų lengviau išsisukti nuo muštukų ir auksinis skraiduolis jau būtų sugautas. Šmaukštas. Velnio neštas ir pamestas. Jo niekur nesimatė. Buvo minčių, kad šis skrajoja kur nors po tribūnomis. Deja, Amira abejojo, kad ten yra pakankamai vietos jai ir šluotai. Anksčiau ar vėliau aukso grynuolis turės iš ten išlįsti. Paauglė bus pasiruošusi. Gerokai pasvarsčiusi ką dabar būtų geriau nuveikti, raudonų akių savininkė nukreipė šluota žemyn. Jeigu jos hipotezė bus teisinga, bus naudinga paskraidyti porą ratų aplink tribūnas besižvalgant to, kuriam vardus suteikė daug buvusių gaudytojų. Rumunei šis kamuolys kol kas buvo tiesiog aukso grynuoliu. Prakeiktu jo pavadinti negalėjo, nes tokiu laikė savo gyvenimą. Mayra. Pavadins aukso šmaukštą Mayros vardu, nes jis jai dabar sulyg saulė. Su Wallflower buvo tas pats. Saulė tarp lietaus debesų. Priartėjusi prie geltonai juodais ir raudonai auksiniais raštais išmarginto tribūnų pagrindo kaire ranka, kuri ir buvo be pirštinės, palietė neaiškios kilmės medžiagą. Ji buvo slidi, kaip ir visa aikštė. Apačioje atrodo jau kaupėsi nedideli purvo ežerai. Jeigu šis stadionas būtų uždaresnis bent iš šonų, čia galima būtų surengti didelį purvo baseiną. O ką? Purvas, kaip teigia žiobarai, naudingas sveikatai. Stop stop, čia jau kažkur nulėkė kitur mintys nuo kvidičo. Tą Amirą suprato netikėtai ir sustabdė šluotą. Susikaupti ties mažo dalyko ieškojimu buvo sunku. Gal net šieno kupetoje būtų lengviau rasti adatą, nei šioje aikštėje skraidantį golfo kamuolį. Mergina atsiduso ir nusileido visai prie pat žemės. Odiniai (jėzau marija, ar naudingesnės medžiagos negalima buvo rasti? viskas iš odos ir viskas siaubingai slysta nuo vandens) batai lietė purvą. Vandenyje labai neaiškiai matėsi atvaizdai to, kas vyksta viršuje. Ir šmaukštas! Prisiekė, kad matė šmaukštą. Gaila, pakėlus galvą, šio akiratyje nebebuvo. Tačiau gaudytoja nepasidavė ir nusidavė aukštyn, kur manė esant šmaukštą. Jis privalėjo ten būti!

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 26, 2020, 03:03:05 am
Aukso šmaukštui pats slėpynių žaidimas patiko žymiai labiau, nei faktas, kad jis kažkada turėjo būti sugautas. Tai buvo nenuginčijama tiesa. O slėptis tokiu oru jis galėjo visą amžinybę. Įdomu, kiek laiko ilgiausiai truko, kol vienos komandos gaudytojas pastebėjo, jog kitos komandos gaudytojas jį jau gainiojasi? Šiandien galėjo būti viena iš tokių dienų, kai slepiamas lietaus kaskadų auksaspalvis plazduolis net nepasirodys kažkuriai iš aikštėje besidairančių gaudytojų.
Rodos septintakursė jau nebejautė galūnių. Drėgmė sunkėsi kiaurai raudonus drabužius, leisdama šalčiui žnaibyti pasišiaušusią odą. Tarsi tuntas piktų, nykštuko pavidalo muštukų. Talžančiu su kiekvienu noru geriau valdyti čiuožykla pavirtusią šluotą. Stadiono narstymas mažiausiomis dalelėmis čia irgi menkai padėjo. Savo buvimo vietą atskleidęs auksaspalvis kamuolėlis nudžiugintų ne tik emociškai, tačiau ir leistų padidinti greitį ir bent kiek sušilti.
Užklupta ankstyvos pirmosios nevilties bangos, Klarė norėjo skristi pas komandos narius, užstrigusius vidury aikštės. Tiek tegalėjo įmatyti. Paskatinimo žodžių turbūt labiau reikėjo pačiai kaštonplaukei, kurios kantrybė laukiant aukso šmaukšto jau baigė prisemti ne tik taurę, tačiau ir didžiulę bačką, kurią mielai po rungtynių nuspirtų kur nors į tolimiausią aikštės kampą. Savo koledžo komanda ilgametė jos žaidėja nė kiek neabejojo. Todėl turėjo sau priminti, jog žodžiais galėjo išblaškyti susikaupusius draugus. O ir pačiai reikėjo darbą atlikti. Smulkiausią, greičiausiai lakstantį darbą visoje baseiną greit priminsiančioje aikštėje. Tačiau šis niekaip nepasiekė stadijos, kurioje kaštonplaukė jautėsi tarsi žuvis vandenyje. Greitas šmaukšto nardymas nesibaigiančiame aikštės tolyje suteikė adrenalino, jausmo, kuris labiausiai ir skatino užsiimti burtininkų taip pamėgtu sportu.
Tribūnose kiūtantys žiūrovai rungtynių stebėti keliaudavo išsipuošę įvairiausiais palaikymo atributais. Todėl ieškant vertingiausio rungtynių kamuolėlio čia reikia būti itin atidžiai. Ir nors saulės zuikučio šiandien tribūnose tikrai neužmatysi, negali žinot koks kvidičo aistruolis sugalvos užsitempti kažką, kas primintų auksaspalvį rutulį, pasipuošusį sparnais. O vikrusis kamuoliukas rodos taip ir kikeno kažkur, pražiopsotame aikštės plotelyje, kurio vis dar neaprėpė ant šluotos sėdinčios raudonapsiaustės akys.
Kiekvienas aikštės lopinėlis atrodė viltingai, norint pastebėti gerai pasislėpusį šmaukštą. Ir štai ilgas kasas šiandien tradiciškai paslėpusi Grifų Gūžtos gaudytoja sklendė visai pažemiui. Sakyti skrido jau neapsiverstų prie dantų jau prikepęs liežuvis. Tokie greičiu besisukiojančią Karter pralenktų šimtametės bobulės šmėkla, išėjusi pasivaikščioti po popiečio arbatos ceremonijos.
Tačiau apačioje, visiems po kojomis buvo nuobodu, ir greit sportinė šluota jau nešė ilgšę aukštyn, link lietų sėjančių debesų, kur lyg ir buvo regėti kažkoks blizgutis. Įtampą patiriančios Klarės akys galėjo ir apgauti. Visi gaudytojai gali tai palyginti su miražu dykumos sausroje. Bet nepatikrinti šios teorijos būtų per didelė prabanga, o vėliau galbūt ir klaida, kurios kainą baisu įvardyti buvo net ir lietaus permerktoje makaulėje. Grifiukė vilkosi ant šluotos tarsi medžioklis, norintis pasiekti grobį. Dar nežinojo ar tai tikrai šmaukštas, tačiau elgėsi su juo lyg medžiodama laukinį gyvūną. Tyliai ir atsargiai slinko, nenorėdama nuvyti ir pamesti galimo grobio. Pralaimėjimo atveju ji liktų ne tik be vakarienės.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 26, 2020, 01:01:18 pm
Du kartus iš eilės sėkmė tikriausiai negalėjo šypsotis, tad Adam'as pernelyg nenustebo, kad į Amirą nepataikė. Būtų galėjęs teisintis, kad taip atsitiko tik dėl to, kad tiek blokštas, tiek kamuolys yra šlapi, kad prastas matomumas, kad... Vis dėlto grifas buvo komandos kapitonas, tad kvailų pasiteisinimų ieškoti nenorėjo. Nepasisekė, tai nepasisekė. Reikėjo dirbti toliau, nors tokiu oru tai daryti noro nebuvo visai. Šluotą laikyti buvo nepatogu, o juk dar ir ganėtinai sunkus blokštas reikalavo dėmesio. Green'as ir vėl nusikeikė, šį kartą tiesiog - profilaktiškai.
Muštukas nulėkė nežinia, kur, taigi Adam'as turėjo jį iš naujo surasti, kad galėtų ir vėl bandyti atakuoti priešininkų žaidėjus. Į galvą atėjo mintis, kad jo darbas neturėtų būti ieškoti kamuolio: tuo tegul užsiima gaudytojai. Deja, oras neketino pasitaisyti, tad juodąjį įžiūrėti, ko gero, buvo sunkiau nei ryškiai blizgantį mažąjį aukso šmaukštą. Galiausiai išėjo taip, kad Adam'as tiesiog skraidė pirmyn atgal ir žvalgėsi to juodo taško, su kuriuo reikėjo dar kartą susitikti. Green'as skraidė ir aukštai, ir žemai, vienu momentu netgi brūkštelėjo koja per klampynę, kuria buvo virtusi žemė, tačiau niekaip negalėjo surasti nelemto kamuolio. Vienu momentu praskrido pro pat Cristal. Adam'o nuostabai, ji neturėjo kritlio.
- Ar mes pirmaujame?! - riktelėjo komandos kapitonas, tikėdamasis, kad puolėja paleido kritlį tiesiai į lankus. Žinoma, jis negalėjo žinoti, ar taip ir nutiko, tad teliko tikėtis geriausio.
Vis dėlto dabar reikėjo skubiai susitelkti ties muštuko paieškomis. Adam'as apskrido dar vieną ratą viršum visų žaidėjų, tačiau kamuolio vis tiek nepamatė. Piktai papurtė galvą, tačiau tai tik privertė jį beveik nuslysti nuo šluotos. Praradęs jos kontrolę vaikinas keletą metrų smuktelėjo žemyn ir vos neišmetė blokšto. Laimei, sugebėjo išsilaikyti ore, o lazdą, turimą rankose, suėmė stipriau ir tvirčiau.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tas staigus ir neplanuotas smuktelėjimas leido Adam'ui visiškai neplanuotai beveik nosimi įvažiuoti į praskrendantį muštuką. Šį kartą reakcija buvo žaibiška. Grifų Gūžtos kapitonas pasileido paskui kamuolį ir netrukus užsimojo blokštu. Atrodė, kad kamuolį tiesiog suknežins, kai staiga suprato, kad to kamuolio ten nėra. Nustebęs septyniolikametis apsižvalgė, bet taip ir nesuprato, kur išnyko kamuolys: staigiai pakeitė krypti? O gal jo čia iš viso nebuvo? Jeigu taip, tai tau visiškai negerai su galva nusprendė Green'as, mat jis buvo tikras, kad muštukas ten skriejo. Šiaip ar taip, dabar reikėjo susitaikyti su tokia įdomia nesėkme ir dar kartą kibti į kamuolio paieškas. Vis dėlto šį kartą pasisekė labiau: nereikėjo ilgai vargti žvalgantis kamuolio, mat visai netoliese pastebėjo tą, kuris tokį patį darbą atliko priešingoje barikadų pusėje. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad ir muštukas yra kur nors netoliese.
Visiškai prisigretinęs prie Kupidono Monro Adam'as pastebėjo atsidūręs tarp jo ir savo komandos gaudytojos. Ar Monro taikysis būtent ten? Green'as spėjo, kad taip, tad užuot skridęs varžovo link, prisiartino prie Klarės. Netrukus gavo įsitikinti, kad buvo visiškai teisus, juodasis kamuolys netrukus artėjo Klarės ir kartu jo paties link. Laimei, grifų atmušėjas turėjo kelias akimirkas laiko, tad galėjo ne kvailai stoti tarp kamuolio ir žmogaus, kaip tą padarė varlė, o bandyti nuveikti kažką naudingesnio. Rudaplaukis užsimojo ir, vos akimirka nepavėlavęs, trinktelėjo per kamuolį ir nukreipė jį atgal link Kupidono Monro.



[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką į Kupidoną Monro: 1; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 26, 2020, 01:02:52 pm
Kad oda aptrauktas kamuolys buvo nebe grifės rankose, mergaitė pastebėjo tik po kurio laiko. Įkyrioji Švilpynės puolėja nenusiramino kol negavo kamuolio ir pagaliau jai pavyko. Susinervinusi Cristal norėjo nusileisti ant tvirtos žemės ir palikti aikštę niekam nieko nepaaiškinus. Grifė žaidė dar tiek neilgai, o jau taip nesisekė! Vienu momentu Cristal net nebežinojo ką reiktų daryti. Gal priskristi prie kapitonės ir paklausti. Bet ne, tada būtų apšaukta, kam nežino kaip reikia žaisti kvidičo. O taisykles Cristal žinojo. Net ir labai gerai. Vadinasi, ji turi apsisukti ir vytis tą švilpę, kuri atėmė iš jos kritlį, ir bandyti perimt kamuolį dar kartą. Pati apsidžiaugusi savo puikiai sukurptu palnu ateinančioms kelioms minutėms, grifė apkabino šluotą abiem rankom ir pasileido skristi link Švilpynės puolėjos, kuri jau skrodė dangumi link Grifų Gūžtos lankų.
Lietus net nemanė trauktis, šaltis taip pat nemažėjo. Rungtynių pabaigoje (jeigu tokia bus) Cristal tikrai nebegalės pajudinti savo visų galūnių. Grifė jautė kaip kojų piršai vis labiau ledėja, tačiau stengėsi per daug į tai nesikoncentruoti, nes tada praras susikaupimą kvidičui, kurio ir taip trečiakursei stigo. Nors brunetės šluota nešė ją tikrai didelių grieičiu, atstumas tarp švilpės puolėjos ir grifės beveik nemažėjo. Mergaitė norėjo kuo griečiau pasivyti švilpę, tačiau dar nebuvo skridusi tokiu dideliu greičiu. Kaži ar jos "Tūkstantmečio Skraiduolė" išvis gali skristi greičiau nei dabar. Ir nors rizikuoti žaliaakė nenorėjo, palinkusi į priekį dar labiau padidino greitį. Supratusi, kad dėl to, kad skrenda labai aukštai, nieko neina įžiūrėti, trylikametė stipriai palenkė šluotą ir nusileido truputį daugiau nei norėjo. Tačiau dabar bent jau buvo galima padoriai įžiūrėti kur skrenda švilpė puolėja ir net pasidairyti į kitus komandos narius. Vydamasi švilpę, grifė pastebėjo visai pažeme lekiančią nepažįstamą, bet matytą Grifų Gūžtos gaudytoją, kuri veikiausiai buvo pastebėjusi Aukso Šmaukštą. O pati žemė atrodė nekaip. Žolė buvo purvinos žalios spalvos, ne tokios kokią brunetė buvo įpratusi matyti saulėtomis dienomis. Pilki debesys kūrė nakties iliuziją ir buvo sunku suprasti kokiu paros metu jie žaidžia. Visiškai pamiršusi, kad Švipynės ir Grifų Gūžtos kovą stebi visi likę Hogvartso mokiniai, Cristal nustebo, kad jie vis dėl to nepabijojo lietaus ir atėjo pasižiūrėti. Apžiūrėjusi visas mergaitei matomas pilnas tribūnas, žaliaakė pasijautė dar blogiau. Juk kiekvienas hogietis matė kaip ji žaidžia ir kokius manevrus atlieka. Dabar susimauti būtų puiki proga būti išjuoktai prieš visą mokyklą. Pasijutusi nejaukiai stebima, grifė prisiminė, kad vis dar vejasi švilpių puolėją, kuri buvo jau visai netoli lankų, todėl grifei reiktų nustoti žvalgytis aplink ir dar greičiau skristi.
Švilpę ir grifę skyrė visai nedaug metrų. Mergaitė norėjo netikėtai išlįsti priešais švilpę ir jai nespėjus sureaguoti išplėšti kamuolį, tačiau žinojo, kad nesugebės jos aplenkti. O ir tokioms rizikoms nebėra laiko, švilpė tuoj tuoj mes į lanką. Greitai susizgribusi Cristal, pasirinkusi kitą strategiją, prisispaudė prie pat švilpės šono ir abiem rankom paleidusi šluotą bandė perimti kamuolį iš švilpės rankų.

[Perėmimas iš rankų: 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 26, 2020, 06:51:12 pm
Kad ir buvo jis slidus, bjaurus ir šlapias, kritlis rankose užpildė visas trūkstamas sielos daleles. Iš jaunesnės puolėjos rankų atgauti kamuolį buvo perpus lengviau, negu žaidėją pasivyti. Rodos, pati nepastebėjusi, kad kritlis vėl trina savo odą į pirštines, Nikita vikriai, gal net pašaipiai apsuko šluotigalį tiesiai grifei prieš nosį ir apskridusi aplink ją gerą puslankį, išdidžiai nulėkė link raudonųjų komandos lankų. Šį kartą kamuolys buvo apkabintas kaire ranka prie krūtinės ir švilpė neplanavo jo atiduoti niekam kitam, kaip tik plačiai išsižiojusiems Grifų Gūžtos lankams. Nuo to, ar raudonplaukė sėkmingai įmes kritlį pro lankus, priklausė ne tik esminiai savivertę didinantys dalykai, kaip kad garbė ar įvaizdis kitų akyse, bet ir šiek tiek graudesni, pavyzdžiui sveikas antrasis žandas, nesulūžę kaulai ar neišbadytos akys. Nežinia, kokie velniai apsės Amirą persirenginėjimo kambaryje, jeigu kapitonė nepabūgo trankyti savo komandos narius čia pat aikštėje.
Šluotigalį apkabinus tik viena, dešiniąja, ranka, ant šluotos buvo sunku nulaikyti pusiausvyrą. Septintakursei reikėjo visu svoriu apgulti jos pagrindinį žaidimo įrankį taip, kad smakras turėjo labai nepatogiai remtis į kritlį, o kairę ranką, pakištą ne tik po kamuoliu, bet dar ir sulenktą per keturias dalis, pradėjo badyti vidinės adatos ir raudonplaukės sparnelis tiesiog nutirpo. Amira, po velnių! Dėl visų fiziologinių sutrikimų šių žaidynių metu, lengviausia ir atrodė, kad labiausiai teisinga buvo kaltinti kapitonę. Štai, kad ir dabar. Jeigu ta prakeikta rėkianti vapsva nebūtų delnu aptrankiusi prefektės, kritlis jau būtų praskriejęs grifų lankus, o Baltarusei nekiltų grėsmė užsispausti visos galūnės kraujo cirkuliaciją iki rankos nukritimo. Ir netgi Pomfri vargu ką padarys su kaire ranka, linksmai pūvančia purvynuose. Konspiracinių teorijų gerbėjams stogą nuneštų ši drugelio efekto situacija.
Seniai pamiršti ir ignoruoti draugai, vadinami šalčiu, lietumi ir vėju, nusprendė padaryti dramatišką sugrįžimą. Skrendant link Švilpynės lankų, vėjas tik padėjo skrieti ir nemaišė visai. Skirtingai negu prieš tai, lekiant link Grifų Gūžtos lankų, gamtos reiškinys tik pūtė lašus į akis ir visus įmanomus nepatogumus kėlė prieš nosį. Nesakant jokių metaforų apie tai, kuris koledžas ryškiai geresnis ir priimtinesnis mokiniams, tai pasirodė šiek tiek nesąžininga švilpių atžvilgiu. 
Nikitai nebuvo laiko žvalgytis už nugaros ar į šonus. Pradėjo spiegti ausys, o akyse dvejinosi lietaus lašai. Dar truputį, dar truputį iki lankų... Ten viskas bus gerai. Nebereikės lėkti dideliu greičiu nepatogioje pozicijoje. Nikita įmes kritlį į lankus ir visi bus laimingi.
Dėkui Dievui, tas pypliukas dar negrįžo į savo poziciją. Arba (tikriausiai) baltarusei vaidenosi ir į gintarines, pavargusias akis tiesiog gynėjo figūra nedaėjo. Vienintelis smagumas buvo smarkiai suspaustas kamuolys glėbyje ir kas sekundę mažėjantis atstumas iki lankų.
Po truputį tiesdama nugarą ir išlaisvindama ranką iš kalėjimo pozicijos, strazdanė lėtino greitį. Kai nugara atrakino visas (beveik visas. Dar vis po antausio skaudamo žando, kuris labiausiai rūpėjo raudonplaukei, išlaisvinti negalėjo niekas) kūno dalis nuo nepatogaus skausmo, o šluota buvo stabiliai sustabdyta tam tikrame aukštyje, tam tikra kryptimi, Nikita užsimojo ir metė kritlį į lankus. Akimis lydėdama skriejantį kamuolį, septintakursė sudėjo abi rankas vėl ant šluotos ir pasiruošė tuojau pat reaguoti į kitus veiksmus.

[Metimas perėmus kritlį: 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Rugsėjo 26, 2020, 08:18:02 pm
Kupidonas vėl atmušė muštuką taikliai, (žinoma, juk žaisti kvidičą jis mokėjo). Stebėdamas kaip jis skrieja, it laisvas paukštis (tiesa, kiek paskatintas) jau norėjo iš laimės imti ploti. Nebetrikdė nei nė kiek neapmažėjęs lietus, nei faktas, kad uniformos nugara buvo papuošta įmantriais kvidičo aikštės purvo raštais. Juk visokios prašmatnios bobelės kloja pinigus už purvo vonias, o jis ne - cha.
Deja, džiaugsmas kaip itin skanių saldainių dėžutė - atsimerksi, užsimerksi ir jau nebėra. Muštukas nepataikė į grifų atmušėją, nes kelyje pasimaišė kažkokia atsitiktinė pana. Monro taip pavartė akis, jog, rodos, užsivers į kaukolę ir niekada nebeatsivers. Galėtų ir neatsiversti - jei dar kart teks išvysti tuos telenoveles primenančius pasiaukojimo aktus tai tikrai ims ir apsivems.
Tiek to, juk vis tiek vieną gaidžiuką nutvojo, kas jam dar keturi?
Nebuvo itin daug laiko pykčiui išreikšti, o tai būtų tikriausiai nuspardęs nuo šluotų. Vaikinas sumirksėjo, nes į akį kaip tyčia įkrito lašas vandens, o tada palinko ant šluotos, pilnai pasiruošęs apvanoti visiems šonus - blokštu, muštuku, o gal ir abiem. Apsuko ratą aplink stadioną, dairydamasis kurioje gi pusėje prazvims greitasis kamuoliukas, pasiruošęs iš pasalų nuleisti kažką iš padangės aukštybių, o gal tik šiaip "padovanoti" galvos sutrenkimą.
Oras smarkiai trukdė, bet Kupidonas buvo tikras, kad niekaip nepražiūrės jei pro šalį praskris muštukas. Staiga pro jį praskriejo grifų žaidėja ir šeštakursis tikrai būtų spirtelėjęs jai į šoną, jei tik būtų buvusi kiek arčiau. Et, gaila, o tokia proga buvo.
Papurtė galvą. Nuo plaukų nusirito mažyčiai krištolo lašeliai it nuo sušlapusio šuns kailio. Reikėjo susikaupti. Prie gaidžiokų lankų nieko, kažkur tik laksto ir nesulaksto gaudytojos, visai kitam nuo pagrindinio žaidimo pasaulyje. Prie švilpių lankų irgi tuščia kaip dykynėje. Sausra, tikra kvidičo sausra. Jei muštukas ne prie grifų lankų ir ne prie švilpių lankų, tai jis turi rastis kažkur centr...
Vos spėjo užversti galvą viršun, muštukas iš pasalų tvojosi į šluotos galą, pasiųsdamas Kupidoną su visa šluota suktis kaip vilkelį. Kvidičo lankai virto į vieną apvalų ratą, kuriame jis jautėsi įstrigęs. Kai tik nustojo suktis, paslinkas išsitiesė ant šluotos, kad tik prie krentančio lietaus nepridėtų savo pusryčių turinio. Suknista šlykštuma.
Kelis kartus giliai įkvėpė, bet rodės, visi organai tuoj išlips.
Nuryjo susikaupusias seiles. Muštukas turėjo nuskristi žemyn, o jis negalėjo kaip atostogose poilsiauti ir gulinėti ant šluotos. Pažvelgė žemyn. Teisingai, muštukas ieškojosi naujos aukos.
Lietui trankant veidą, skruostams kaistant ir rankai slaidžiojant, jis leidosi žemyn, pasiruošęs nors ir vėl plotis į purvą. Blokštas drebėjo rankoje, vis dar atrodė, kad apsivems, o muštukas tolo. Staiga jis šovė viršun, priversdamas savo kryptį pakeisti ir Monro. Niurnėdamas ir smarkiai markstydamasis, kad vaizdas susilygintų, jis nusivijo muštuką į dangaus skliautą, kur jis atrodo norėjo pasiekti patį dievą.
- Na jau ne, na jau ne, - sumurmėjo Kupidonas ir tvirčiau atsisėdo ant šluotos. Ištiesė blokštą tolyn, žinodamas, kad greičiu muštukui jau nebeprilygs. Tuoj... Bam!
Blokšto galu trenkė į raudoną kamuolio šoną ir, jei viskas teisingai, paleido jį raudonųjų gaidžiokų gaudytojos link.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2:3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 26, 2020, 08:36:54 pm
 Ar jam pasivaideno? Gal kas nors į rytinę arbatą įpylė seno haliucinacijas sukeliančio eliksyro iš profesoriaus von Sjuardo laikų? Muštukas kažkur prazvimbė, bet raudonų kvidičo uniformų jau nebesimatė. Gerai, kad grifiukas nesugebėjo pakliūti į tamsiai rudo kamuolio kelią. Dėl Godriko meilės, man irgi reikia blokšto.
 Šiaip buvo keista, kad kamuoliai, o ypač - muštukas, buvo tokios neryškios spalvos. Jei būtų nudažytas, pavyzdžiui, oranžine ar ryškia, nenatūraliai žalia spalva, geriau matytųsi, kol nepradėtų lyti apelsinų sultimis (o jei taip nutiktų, visi nustotų žaisti ir pasimėgautų tokia proga arba pasimelstų su pasaulio pabaigą pranašaujančia ateities būrimo profesore priešaky). Juk muštukas - ne aukso šmaukštas, jį reikia anksti pastebėti, jei bent kiek vertini savo kaulus. O Ashtonas beveik nevertino.
 Apsidairė, pažiūrėjo žemyn, ar purve nėra kokio gulinčio žaidėjo, kuriam reiktų pagalbos atsisėst ant šluotos ar iškart purve iškast duobę lavonui, o nieko neįprasto nepastebėjęs, vėl patraukė arčiau lankų ir su pirštinėm vos nusiėmęs kvidičo akinius, juos nusivalė į šlapias ir purvinas baltas kvidičo kelnes. Mintyse pasižadėjo, kad jei jo neišmes iš komandos, paprašys tėvo naujų (ir juodų), nes baltos parodo kiekvieną purvo žymę. Užsidėti akinius buvo sunku, jie šiek tiek aprasojo, tačiau netrukus Hughes galėjo bent kiek aiškiau matyti, tad matė liūtį, o ne purvinus akinius. Vandens lašeliai tekėjo stiklais, o jaunasis gynėjas galėjo ramiai apgalvoti visus blogai atliktus veiksmus ir pasinervinti. Tam, kad ištaisytų visą savo pasivartymą tribūnose ir nuveiktų ką nors naudingo, reikėjo į lankus metamo kritlio. Ir žinoma, jį sugauti arba bent atmušti. Tos kelios sekundės ir matymas, į kurią pusę skrieja raudonas ir gražus kritlis, turėjo būti lemiamos. Jei nepamatys, gali nuskristi link kito lanko ir tik dar labiau susimaus.
 Hughes nebeleido sau daugiau apžiūrinėti visai nereikšmingų daiktų ir pasistengė sukaupti visą dėmesį į aikštę, kurioje vyko veiksmas. Didžiausia tikimybė, kad Švilpynės puolėjai (ar puolėjos, nes pirmakursis sunkiai prisiminė mokinių vardus, juk nebuvo praėję tiek daug laiko ir pažinoti visų negalėjo) atskris nuo kito aikštės galo. Žiūrėti tiesiai (ir praktiškai nieko nematyti) nebuvo įdomu, tad leido sau šiek tiek paskraidyti į šonus, nes turėtų spėti priskristi prie tolimiausiai esančio lanko. Juk jo šluota buvo greita ir stipri, pavadinta „Atgimusios Ugnies“ vardu, grifiška, nes Grifų Gūžtos elementas - ugnis ir tiesiog nuostabiausia šluota, apie kurią jis galėjo pasvajoti.
 Į jo pusę pradėjo skristi keletas figūrų. Prisimerkęs, kad geriau pamatytų kas ten, jei neklydo, matė ne tik priešininkų, bet ir grifų komandos puolėjus (arba jo labai nekenčiantį atmušėją, pasiryžusį patikrinti, ar kaukolė atlaiko blokšto smugius). Žinoma, kad kamuolys buvo švilpių rankose, kokio velnio grifas skristų prie savo lankų? Buvo likęs tik vienas klausimas - ar Cristal arba Deoiridh pavyks atimti tą kamuolį ir turės pasidarbuoti Delfė Digori, ar ginti lankus reikės jam, Ashtonui? Bet kokiu atveju reikėjo neprarasti budrumo. Klare, būk gera, pagauk tą aukso šmaukštą kuo greičiau. Dar vieno muštuko neišgyvensiu.
 Ashtonas nebuvo tikras, kas pasileido į vieną iš lankų - kažkieno batas, akmuo, lapas, kritlis ar jam eilinį kartą pasivaideno, tačiau savo pagrindinę pareigą - apginti lankus reikėjo. Pasuko šluotą į šoną, kiek į viršų ir gerokai paspartinęs burtininkų transporto priemonę, prie lankų buvo arčiau, nei objektas.


[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1, 2, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 26, 2020, 08:43:24 pm
 Jones užsimerkė ir pasiruošė pajausti muštuko sukeltą skausmą, bet muštukas ir vėl nepataikė į berniuką. Švilpukas nesuprato kas per magija vyksta ir kaip joks muštukas nepataiko į jį. Gal kas nors užkerėjo berniuką kerais, kurie visus muštukus nukreipia nuo jo? O gal muštukai įgavo intelektą ir patys aplenkia berniuką dėl kažkokių priežąsčių? Deja, to berniukas žinoti negalėjo. Tai bent kol kas jam buvo neįmenama mįslė. Man reikės išsiaiškinti kodėl muštukai neskrenda į mane po kvidičo pagalvojo pilkaplaukis ir kiek nuliūdo. Juk jam nei vieną kartą nepasisekė būti naudingu. O jei net ir nebūtų bandęs apginti komandos kapitonės, kažkas kitas būtų tai padaręs. Rudaakis išleido tylų atodūsį. Jis buvo visiškai niekam nereikalingas Švilpynės komandos kvidičo žaidėjas. Iš viso ar jis kada nors kam nors buvo naudingas ar reikalingas? NE.
 Būsimasis magizoologas nusileido žemiau. Jis nusprendė nesimaišyti aukso šmaukšto ieškonėse tarp atrodo Klarės ir Amiros. Jam reikėjo padaryti ką nors naudingo ir visų pirma sugalvoti ką naudingo padaryti. Švilpukas skrido lėtai žvalgydamasis kam reikėtų jo pagalbos. Gal man reiktų padėti kitai puolėjai? Nors ne. Tada ji ant manęs supyks ir bus dar blogiau nei yra pamąstė berniukas. Tada tiesiog stebėjo merginą. Jai sekėsi daug geriau nei Ryan'ui. Iš viso jam turbūt nebūtų pavykę net kritlio atimti.
 Švilpis skraidė po visą aikštę. Jis nerado jokios veiklos ar ko nors panašaus. Jautėsi labai nereikalingas ir nenaudingas kvidičo žaidime. Gal jam tiesiog nelemta žaisti kvidičą? Jam tiesiog reikia būti išprotėjusiu magizoologu turinčiu labai daug gyvūnų.
 Rudaakis priskrido prie švilpių lankų. Prie jų kritlio nesimatė, o tai buvo labai gerai, nes lankuose Delfė nestovėjo. Dėl to Jones nebuvo patenkintas. Juk jai reikėjo saugoti lankus, kad Grifų Gūžtos komanda neįmuštų kritlio jiems į lankus. Jis nesuprato kodėl Delfė neatlieka savų pareigų. Juk visi komandoje tur savo pareigas. Kupidonas yra atmušėjas, Nikita ir Ryan'as puolėjai, o Amira yra gaudytoja. Atrodo, kad visų pareigos yra gerai paskirstytos, bet ne Delfė lankuose nestovi. Ryan'as norėjo imtis jos pareigų, bet negalėjo, nes taip turbūt neleistų taisyklės ir bla bla bla. Taip būna labai dažnai. Buvusiam rudaplaukiui niekada nesiseka padaryti nieko naudingo su savo pareigomis. Berniukas papurtė galvą it bandydamas iškratyti negatyvias mintys iš savo galvos. Jam reikia galvoti apie kvidičą. Mano galvoje, mintyse, sieloje, kūne, aplink mane ir visur kitur turi skraidyti vienas žodis - KVIDIČAS. pamąstė švilpis ir lyg paliepė tai sau. Nors švilpukas jau nebežinojo kelintą kartą sau primena, kad reikia galvoti ne apie kažkokius dalykus iš šono, o apie kvidičą, bet bent ims stengtis. Jam reikia labiau susikaupti ties žaidmų nei verkimu, kad jis nereikalingas, nenaudingas ir panašiai. Jam reikia veikti. Galiausiai atsirado galimybė veikti ir padėti komandai. Jis pamatė muštuką skrendantį jų komandos atmušėjo link. Žinojo, kad Kupidonas gali ant jo supykti, bet jis yra naudingesnis komandos žaidėjas nei Ryan'as. Tai nusprendęs, švilpis greitai nuskrido link vaikino ir atsidūrė tarp jo ir muštuko.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį: 2, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 26, 2020, 10:08:19 pm
RPG vertinimas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Amira Eliadė: 8
Klarė Konė Karter: 10
Adam Green: 5
Cristal Daunt: 8
Nikita Borelič: 7
Kupidonas Monro: 6
Ashton Hughes: 10
Ryan Jones: 7

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Amira Eliadė [9,5] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Cristal Daunt [6,5] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Nikita Borelič [9] - Ashton Hughes [6] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Ashton Hughes [6] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Ryan Jones [7] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 2, 3
Amira Eliadė: 2
Klarė Konė Karter: 6, 6
Adam Green: 2
Cristal Daunt: 3
Nikita Borelič: 2, 5, 5, 1
Kupidonas Monro: 4, 3
Ashton Hughes: 3, 3
Ryan Jones: 1

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith nepavyksta užstoti Klarės Konės Karter nuo muštuko.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Adam Green nesėkmingai mėgina atmušti muštuką į Kupidoną Monro.
Cristal Daunt nepavyksta perimti kritlio.
Nikita Borelič taikliai meta kritlį tiesiai į varžovų lankus.
Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Klarę Konę Karter.
Ashton Hughes nepavyksta apginti lankų.
Ryan Jones veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Kupdidoną Monro.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Grifų Gūžtos rankose.
Muštukas į Klarę Konę Karter gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 27, 2020, 03:34:43 am
Visas Grifų Gūžtos gaudytojos dėmesys buvo sutelktas į nedidelį žvilgantį tašką danguje, kurį galėjai įtarti esant šmaukštu.
- Velnias! - Iškošė žiopteldama, kai sukeldamas laužą plaučiuose, skausmas pervėrė raudonu sportiniu apsiaustu uždengtą nugarą. Smūgio jėga prispaudė merginą prie šluotos taip staiga, jog kas nutiko suprato tik apsukusi pilną salto. Laimė, tvirtai įsitverti buvo pirmasis impulsas, išmoktas vos užsėdus ant sportinės šluotos. Antras pastebėjimas: veidas po susidūrimo su šluota liko nesužalotas. Būtų kiek sunku žaisti su kraujais apsipylusia nosimi. Po kelių sekundžių pagaliau ir oras švokšdamas grįžo į plaučius. Atgavusi kvapą suktelėjo nugarą į abu šonus. Pajudėti galiu, trakštelėjimo nebuvo. Rungtynes ji galės tęsti, o skausmą teks iškęst.
Žaliaakė buvo pakankamai protinga apsidairyti aplink, ar kaulus traškinti mėgęs kamuolys neapsisuko atgal, mėgindamas taranuoti ir vėl. Tačiau muštuko horizonte nebuvo matyti, kaip ir šviesulio, kuris bent teoriškai galėjo būti aukso šmaukštas, pagrindinis šios dienos tikslas.
Skrisdama nedideliu greičiu, nužvelgė netoliese esančius žaidėjus. Tai, kad atokiau nuo dėmesio apsuptyje esančių lankų skriejo sportines šluotas užsėdę žaidėjai, patvirtino aukštaūgės mintis: muštuko smūgis nebuvo atsitiktinis kamuolio išpuolis prieš kelyje pasitaikiusią kliūtį. Na, dar pažiūrėsim, kas juoksis paskutinis, kartojo sau, viena ranka įsitvėrusi į šluotą. Kita užkišusi už nugaros patrynė smūgio vietą. Oras bent mėlynėm palankus, nebereiks po rungtynių ieškoti ledo.
Vietoj to, kad tartų nešvelnų žodelį ar kitą žaidėjams, Klarė stengėsi susikaupti ties žaidimo esme. Muštuko smūgis supykdė kaštonplaukę. Ir nors atrodė noras laimėti jau nebegalėjo būti didesnis, jis rado vietos kur išsiplėsti. Auksaspalvio sparnuočio grifiukė ir toliau dairėsi aukščiau, nei vyko didysis veiksmas tarp saugomų lankų. Nors šį smūgį ištvėrė, nenorėtų dar kartą gauti per kuprą, ar dar rimčiau susižeisti. Rankos tvirtai spaudė šluotkotį, neleisdamos šlapiai medienai išsprukti iš po permirkusių drabužių glėbio.
Šį kartą liūto emblema ant krūtinės pasipuošusi ilgakasė buvo atsargesnė. Nors dėmesys buvo sutelktas dairantis pergalę dažniausiai nulemiančio kamuoliuko, septintakursė priešui nugaros taip lengvai nebeatsuko. Kas kelis metrus vis šiek tiek pakeisdavo šluotos kryptį, jog matytų didesnį aikštės plotą. Mažulyčio šmaukšto pastebėti tai greičiausiai nepadės, bet bent veltėdžių muštukų taip tikėjosi išvengti. Rungtynių laikas tiksėjo visai neaiškiu greičiu, mat pranešimų iš rungtynių komentatorių žmonių per lietaus šuorus buvo bemaž negirdėti. Nebent labai susitelktum. Tačiau gaudytojai rungtynėse turėjo svarbesnių reikalų, pavyzdžiui, atnešti pergalę savo komandai.
Lėti ir iš šono tarsi tingūs zigzagai. Taip iš šono turėjo atrodyti Klarė, ieškanti aukso šmaukšto pėdsakų. Jei tik kas galėjo per lietų įmatyti gan aukštai pakibusią raudoną dėmę. Sparnuotas kamuolėlis, jei jo būtį aikštėje ir buvo užfiksavusi, kaip ir saulė, slėpėsi kažkur už dangų aptraukusių debesų. Beliko tikėtis, kad jis nesirodė ne tik grifiukei, bet ir geltonu apsiaustu vilkinčiai jos priešininkei, su kuria iš arčiau susidūrė tik pačioje rungtynių pradžioje. Na ir tegul, bent nesimaišys šalimais, jei šmaukštas pasirodys kur netoliese.... Mintimis tarsi savotiška mantra kvietė šmaukštą. Nagi, pasirodyk... Tarsi kamuolėlis būtų girdėjęs žodžius jos galvoje. O gal netyčia suveiks?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 27, 2020, 01:09:59 pm
Kapitonas susimovė. Kaip kitaip pavadinti tą faktą, kad kamuolys, kurį jis įsivaizdavo atmušęs atgal į Kupidoną, galiausiai sėkmingai trenkėsi į jo paties komandos gaudytoją? Tai tikrai buvo didžiausias įmanomas susimovimas, kokį tik galėjo pademonstruoti Adam'as Green'as. Jis negaišo laiko atsiprašymams: reikėjo nepaleisti iš akių to kamuolio, kuris turėjo tiek nepadorumo rėžtis į merginą, ir pasiųsti jį vieno iš geltonais apsiaustais vilkinčių žaidėjų link.
Taigi Green'as paliko Klarę ir nuskrido į tą pusę, į kurią, kaip sugebėjo pastebėti, nulėkė juodasis. Deja, lietus neleido ilgai džiaugtis skriejančio kamuolio vaizdu - jis prašapo tarp lietaus lašų. Adam'as tvirčiau suspaudė šluotą ir nejučia susimąstė apie tai, kad ji, būdama tokia brangi, galėjo būti pagaminta taip, kad rankos neslydinėtų bet kokiu oru. Dabar išlaikyti kotą buvo labai sunku, o tai labai trukdė tinkamai skristi. O juk tą daryti reikėjo greitai: muštukams už šluotos laikytis nereikėjo, tad jiedu galėjo lakstyti kaip patrakę. Deja, Grifų Gūžtos komandos atmušėjas tokios prabangos neturėjo: jis turėjo išlaikyti ne tik atkakliai bandančią išsprūsti šluotą, bet ir blokštą, kuriam taip pat nelabai nepatiko Adam'o delno draugija. Vaikinas buvo nelabai patenkintas gyvenimu, tačiau atkakliai toliau skraidžiojo po aikštę ir bandė susigaudyti, kokia yra padėtis.
O ji, atrodo, buvo visiškai bloga. Galėjo save graužti kiek norėjo, kad neapgynė Klarės, bet ką, po galais, tuo metu veikė puolėjos ir mažylis gynėjas? Rudaplaukis suprato, kad švilpiai įmetė kritlį į vieną iš lankų. Tai reiškė, kad jo komanda atsilieka! Tai patrigubino Green'o ryžtą pagaliau paleisti muštuką tiesiai į kurį nors varžovą. O jeigu dar pavyktų pataikyti į galvą, būtų dar geriau - būtų galima tikėtis, kad tas žaidėjas iš viso iškris.
Kiek galėdamas padidinęs greitį komandos kapitonas lakiojo po aikštę. Kartą vos nesusidūrė su kažkuriuo iš varžovų, nors net nesuprato, ar tai buvo vaikinas, ar mergina. Vienu momentu pasirodė, kad kažkas sublizgėjo, tačiau teko prisiminti, kad jis ieško ne blizgaus šmaukšto, o priešingai - tamsaus ir dar gerokai didesnio muštuko. Deja, jų likimas nenorėjo suvesti su Adam'u. Jam atrodė, kad beprasmiškai skraido jau daugelį valandų. Kažkur suraudonavo kritlis, tačiau vaikinas net nespėjo sužiūrėti, kieno jis rankose. Kaip vėjas pralėkė pro šmaukšto besidairančią Klarę, tačiau ji šiuo momentu atrodė saugi. Dėl visa ko Green'as staigiai sustabdė ir grįžo prie gaudytojos. Šiek tiek pasisukiojo netoliese, kad, jeigu ką, spėtų ją uždengti - ir šį kartą tą padarytų geriau. Vis dėlto atrodė, kad Kupidonas Monro yra arba prisnūdęs, arba lygiai taip pat vargsta su kamuolių paieškomis. Abu variantai atrodė neblogi, tad Green'as paliko savo komandos gaudytoją vieną. Tikėjosi, kad aplinkui nesimalant jokiems žmonėms aukso šmaukštas nepabijos apsireikšti Klarei.
Rudaplaukis nutarė šį kartą nusileisti šiek tiek žemiau. Neįsivaizdavo, ko čia gali tikėtis, tačiau kadangi aukštumoje juodiems kamuoliams ryškiai nebuvo ką veikti, tikėjosi rasti bent vieną iš jų čia. Laimei, ir didžiulei Adam'o nuostabai, taip ir buvo: visai netrukus jis pastebėjo muštuką, skriejantį pakankamai žemai. Jis skrido gan tingiai, juk visiems po sprinto reikia pailsėti. Kiek galėdamas greičiau artindamasis prie kamuolio vaikinas spėjo apsižvalgyti ir rasti priešininkų gaudytoją. Atrodo, ji buvo gana toli, tačiau pasiekiamu atstumu. Adam'as užsimojo ir kiek galėdamas blokštu trenkė per kamuolį. Tas nuskrido Amiros link.


[Atmušimas į Amirą Eliadę: 1, 4] 
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 27, 2020, 05:56:19 pm
Aukso grynuolio niekur nesimatė. Šlapi plaukai pastoviai trukdė. Kiek ataugę kirpčiukai jau buvo išlindę iš po šalmo ir lipo prie akių. Kantrybė blėso, o nepasitenkinimo lygis kilo. Tokioje veiksmų sekoje Švilpynė čia pergalės nesulauks, nes gaudytoja tiesiog dings iš kvidičo aikštės. Vis tik, sveikas protas dar neleido apleisti šių rungtynių, o širdis, kokia ji ten bebūtų, tikėjo. Tikėjo tuo, kad šmaukštas greitai bus pagautas. Tikėjimas, visai kaip viltis išblėsta vienas iš paskutinių. Gal ne visiems, bet Amirai tikrai. Net vampyrai kažkuo tiki. Šluota lėtai judėjo po aikštė, o raudonos akys sekė kiekvieną ryškesnį blyksnį. Kažkuris iš jų galėjo būti aukso šmaukštu. Deja, kaskart paaiškėdavo, kad tai buvo ne šmaukštas. Į kitus savo komandos narius nebekreipė dėmesio. Vargu ar bent kažkuris nedalyvaujantis žmogus matė, kas čia vyksta.
Kas per velniava? Kažkur viduje suskambėjo pasąmonės balselis. Jau visą paauglės organizmą kratė nežinia nuo ko. Maža to vienas iš muštukų, į kurį greičiausiai nekreipė dėmesio atmušėjai, trenkėsi Amirai į nugarą. Gaudytoja, susvyravusi ant šluotos, išlaikė pusiausvyrą ir nusikeikė. Smūgis nebuvo toks stiprus, kokiu jį paverčia priešininkų atmušėjas, tačiau nemalonus jausmas vis tiek buvo. Panašu, ši diena bus įrašyta kaip viena nesėkmingiausiųjų kvidičo istorijoje. Nors, čia trūko žaibo ir griaustinio. Tuzino žaibų ir juos lydinčio griaustinių garso. Po žaibą kiekvienam žaidėjui ir likę du komentatoriui bei teisėjui. Nuostabu gi, ar ne? Rungtynės iškart pasibaigtų, o Madam Pomfri atsirastų darbo! Deja, apie tokius dalykus reikėjo pamiršti. Žaibo ir griaustinio atsiradimu čia net nekvepėjo. Kvepėjo purvu, prakaitu (negi kažkas sugebėjo suprakaituot?) ir neviltimi (ar kažkas jau prarado viltį? Būtų šaunu, jei tą padarė priešininkų komandos nariai).
Rudaplaukė nusprendė, kad vis dėlto verta patikrinti po tribūnomis. Ji ten nei karto nebuvo ir galbūt ten yra erdviau nei manė. Šmaukštas tikrai turėjo būti čia, kitur jo nei karto nepastebėjo. Už aikštės ribų išskristi vargu ar būtų galėjęs. Gal magiškas skydas koks nors buvo, o gal kokie kerai buvo paveikę kamuolius, tačiau nei vienas dar nebuvo atsidūręs už aikštės ribų arba visai arba ilgesniam nei kelių minučių laikotarpiui. Pasirodė, kad suskambėjo į pamoką kviečiantis varpas. Greičiausiai buvo pačio organizmo pokštas, bandant duoti ženklą, kad jai jau laikas kažką naudingesnio nuveikti nei tiesiog ieškoti to keistojo auksinio kamuoliuko. Vat būtų atmušėja! Jau visą raudonųjų komandą iššluotų ir pergalė būtų Švilpynės rankose. Gal pagaliau, artėjant Amiros buvimo čia pabaigai, į ją kažkas atkreiptų dėmesį iš viršesnių? Kur gi, to padaryti nebuvo įmanoma.
Nukreipusi šluotą į viršų, pradėjo skristi link vieno iš bokštų. Jeigu nori patekti ten, kur planuoja, reikia tą daryti iš kitos aikštės pusės. Niekas neturi jos pastebėti, kitaip praneš grifų gaudytojai ir abi matys šmaukštą. Abi bandys jį sugauti. To negalėjo leisti. Jei kas ir pastebės šmaukštą, tai tik Amira. Ir pastebėjusi sugaus Mayrą antrąją. Buvo likę suprasti kaip bus paskelbta pergalė, jeigu niekas to nematys. Nematys, kad būtent Eliadė sugavo šmaukštą. Reikės kaip kažkokiam kvailiui, tam komentatoriui jį parodyti netikėtai susivokė. Išskridusi iš aikštės greit pasiekė potribūnį ir apsižvalgė. - Čia erdviau, nei maniau. - Tarė garsiai mintis ir apskrido ratą po tribūnomis, besižvalgydama jau įgristi pradedančio šmaukšto. O juk tematė jį vieną kartą - porą dienų prieš rungtynes apžiūrėjo įrangą.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 27, 2020, 06:39:27 pm
Duslus BUMPT. Garsas, kuris gal ir būtų malonus ausiai, jeigu jis reikštų, kad pavyko apginti komandos draugę. Vis dėlto Deoiridh kaukštelėjimo nepajuto, kas reiškė, kad juodasis bjaurybė trenkėsi į Klarę. Deoiridh keiktelėjo ir atsisuko į vyresnę komandos draugę. Atrodė, kad ji gyva sveika, tad puolėja nuskrido tolyn. Galbūt reikėjo pagaliau susitikti su kritliu? Juk to kamuolio, su kuriuo turėtų skraidyti po aikštę, ji dar net nečiupinėjo.
Kadangi Cristal buvo praradusi kamuolį, ketvirtakursė grifiukė spėjo, kad reikėtų pirmiausia jį atsiimti. Tuo reikalu jai teko atsidurti prie Ashtono ginamų lankų. Ten buvo galima tikėtis sulaukti švilpės, laikančios kamuolį. Deoiridh jau suplanavo, kaip ji atims kritlį iš vyresnės varžovės ir visu greičiu nulėks priešingų lankų link.
Nusivylimas, dar kamuojantis dėl nesėkmės bandant apginti komandos draugę neleido Deoiridh labai skubėti. Ji skrido gana lėtai, vis susimąstydama apie tai, ką galėjo padaryti kitaip, kad duotų daugiau naudos savo komandai. Kol kas atrodė, kad nepadarė visiškai nieko. Rankos slydinėjo šluotos kotu, tad ji neįsivaizdavo, kaip reikės išlaikyti dar ir kritlį. Nejučia pajuto pagarbą tiek Cristal, kuri kamuolį jau turėjo, tiek atmušėjus, kurie blokštus turi laikyti nuolat.
Galiausiai pasiekus savos komandos ginamus lankus ten mergaitės laukė labai didelis nusivylimas: švilpė, anksčiau begėdiškai atėmusi kamuolį iš jos komandos draugės, dabar paleido jį tiesiai į vieną iš jauniausio grifų komandos nario ginamų lankų. Atrodė, kad Ashton'as daro viską, ką gali, tačiau jam nepasisekė - netrukus Švilpynė pirmavo. O ji, Deoiridh, nepadarė nieko, kad apsaugotų komandą nuo tokios situacijos...
Vis dėlto dabar kamuolys turėjo atitekti Grifų Gūžtai. Vadinasi, ji pagaliau gali pradėti žaisti kaip tikra puolėja! Šiek tiek padidinusi greitį nesunkiai pastebėjo ryškų kamuolį ir netrukus jis jau ilsėjosi Deoiridh glėbyje. Ir tik dabar rudaplaukė suprato, kad tokiu oru išlaikyti slidų kamuolį yra dar sunkiau negu ji galvojo. Pakišo jį po pažasčia ir abiem rankomis suspaudė šluotos kotą. Kurį laiką atrodė, kad toks variantas yra visai tinkamas: skristi sekėsi visai neblogai, kamuolys atrodė tvirtai įsitaisęs jai po ranka.
Deja, vos po kelių akimirkų ji vos neatsitrenkė į vieną iš žaidėjų. Mergaitės siaubui, tai buvo jos komandos draugas ar draugė. Teko staigiai stabdyti, o kamuolys tarsi to ir telaukė: išsprūdo iš pažasties, tad teko skubiai atleisti šluotą, kad jį vėl sugautų. Dėl tos priežasties Deoiridh vos nenukrito nuo šluotos, kas privertė ją dar labiau išsigąsti. Šiaip ne taip ištiesinusi transprto priemonę susimąstė, ką daryti dabar. Labiausiai norėjo iškišti kamuolį Cristal - jau geriau tegul vargsta ji, juk jau turi patirties... Deja, jaunesnės komandos narės niekur nesimatė, tad Deoiridh kol kas kamuoliu nusikratyti negalėjo. Savaime aišku, švilpiams raudonojo taip paprastai neatiduos.
Nors buvo suplanavusi, kaip gavusi kritlį skris link Švilpynės gynėjo ginamų lankų ir paleis kamuolį tiesiai į tikslą, realiai viskas buvo visiškai kitaip. Nors pavyko kamuolį vėl įkišti į pažastį, judėti nebuvo lengva. Tuo labiau, kad priverstinis smuktelėjimas žemyn šiek tiek sujaukė aplinkos suvokimą. Pirmiausia reikėjo susivokti, kurioje pusėje dabar yra reikiami lankai. Laimei, ji nebuvo labai nutolusi nuo savųjų, tad pamatė Ashtoną ir suprato: jai reikia skristi į priešingą pusę. Dabar viskas bus gerai. Ji kada nors priartės prie Švilpynės lankų ir būtinai paleis kritlį tiesiai į juos. Bet dar ne dabar.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 27, 2020, 07:39:20 pm
Nepavykus iš švilpės išplėšti kamuolio ir jam kiauriai skridus per Grifų Gūžtos lanką, Cristal garsiai nusikeikė. Mergaitei nebuvo įdomu ar kažkas išgris. Turbūt ne, nes lietus užgožė didžiąją dalį rėkavimų ir klyksmų, kuriuos sukėlė šios painios rungtynės. Cristal buvo nusivylusi savimi, kad per daug pasitikėjo savo reakcija ir kad manė, jog puikiai sugeba perimti kamuolį. Pyko žaliaakė ir ant švilpės, kam ši taikliai metė kritlį į lanką. Kodėl tas pyplys Ashtonas nesugebėjo apginti lankų? Negi tai jau taip sudėtinga? Menka paguoda žaliaakei buvo, kad bent jau kritlis dabar buvo Grifų Gūžtos rankose. Cristal žvalgėsi kur galėtų būti kamuolys ir netrukus pastebėjo kaip tolumoje esanti vyresnė už ją puolėja Deoiridh jau saugiai laiko kamuolį. Pamačius tokį vaizdą, brunetė dėl kažkokios neaiškios priežasties pagalvojo, kad grifė norės kamuolį perduoti jai, itin taikliai ir kamuolį atimti mokančiai trylikametei, todėl visu greičiu pasileido į kitą aikštės pusę, kurioje visu gražumu šeimininkavo Švilpynės komandos lankai.
Vėjui pučiant buvo sunkoka ant šluotos išlaikyti pusiausvyrą. Brunetė jau kelis kartus sulingavo ant šluotos, tačiau kažkaip sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą. Mergaitė tikėjosi, kad į ją nesitrenks koks aklas švilpis arba kažkieno atmuštas muštukas. Trečiakursė niekada nebuvo susidūrusi su muštuku, tačiau išbandyti koks jausmas yra kristi nuo šluotos pamuštai muštuko, netroško. Aprasoję akiniai neleido įmatyti ar išvis Cristal skrenda reikiama kryptimi. Nusimovusi akinius mergaitė išplėtė akis, nes, pasirodo, vaizdas realybėje buvo daug mažiau susiliejęs nei su akiniais, bet greitai pasigailėjo. Šiaip ne taip išsivaliusi iš akių lietaus vandenį vėl užsimaukšlino akinius ir nusprendė daugiau su apranga neeksperimentuoti.
Cristal jau buvo netoli Švilpynės lankų, tačiau Deoiridh aplinkui nesimatė. Išvis, kodėl ji galvoja, kad jai kažkas nori kritlį perduoti? Juk kol kas komandos labui nieko gero nepadarė, tik apsikvailino. Dar keletą minučių pakybojusi ore ir pasisukiojusi, bandydama pastebėti kitą komandos puolėją, nieko nepešė. Aplink tik sklandė įvairių dydžių apsiaustai. Susinervinusi Cristal nusileido labai žemai, skrido beveik pažeme, bet ir ten nesimatė Deoiridh. O gal ji ten buvo, tik per tuos kvailus akinius trečiakursė nieko neįžiūrėjo. Pasisukiojusi aplink grifė neturėjo jokio noro skristi atgal ten, kur paskutinį kartą matė Deoiridh. Jei kažkas klaus, ji čia stengiasi įžvelgti muštuką, kad galėtų ką nors iš komandos apginti. Cristal mąstė apie tai, ką apie rungtynes galvoja tribūnose sėdintys mokiniai. Ar jie išvis kažką mato? Kaži. Aplinkinių riksmus ir šūkavimus brunetė nuo pat rungtynių pradžios buvo užblokavusi, tad nelabai girdėjo ar kažką šaukė savo koledžą palaikantys grifiukai. Vis dar tikėdamasi pamatyti kažkur skriejantį kritlį, ar bent jau Deoiridh, Cristal pastebėjo kaip visai šalia jos esančią vietą skrenda Švilpynės muštukas. Apsisukusi ji suprato, kad šis lekia tiesiai į Grifų Gūžtos komandos kapitoną. Cristal apėmė andrenalinas. Pagaliau ji kažką nuveiks gero savo komandai. Tikrai apgins Adam'ą nuo muštuko. Jai tikrai pavyks. Visiškai pamiršusi kažkur plavinėjančią, vis dar su kritliu rankoje Deoiridh, Cristal stipriau suėmė šluotą ir priskridusi prie komandos kapitono pabandė jį užstoti nuo muštuko.


[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį: 1; 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 27, 2020, 08:01:19 pm
 - Kas per?!- Ashtonas pasisuko pažiūrėti ar tikrai praleido kritlį, o tuo metu Švilpynės tribūnos jau pradėjo ūžti ir palaikyti savo puolėjus. Net ir rizikuodamas nusivožti nuo šluotos, grifas rankomis paleido šluotkotį ir susiėmė už galvos. Vis dar nesuvokė kaip galėjo pražiopsoti kritlį ir nuo jo neapsaugoti lankų. Vos trys lankai! Negi net tiek jam negalima patikėti? Pradėjo kaltinti blogą matomumą, tačiau turbūt problema buvo ne tik Viktorijos krioklį vaizduojanti liūtis, bet ir praktikos trūkumas. Buvo kvaila manyti, kad jeigu atvyko į Hogvartsą jau mokėdamas skraidyti ant šluotos, gebės ir žaisti kvidičą. Dar liko laiko. Jei Klarė sugaus šmaukštą, šitą visi pamirš.
 Pūstelėjo stipresnis vėjo gūsis ir Ashtonas greitai ir tvirtai įsikibo į šluotkotį, jog bent jau išlaikytų pusiausvyrą ir nenuvirstų. Nusiminęs grifiukas kiek leidosi žemyn, beveik pasirengęs išmušti dantis kiekvienam, kuris bandys atimti kamuolį iš jo komandos mergaičių. Nesvarbu ar kritlį, ar aukso šmaukštą. „Tai tik žaidimas“,- kartais sako nerungtyniavę ar pralaimėję burtininkai ir raganaitės, tačiau kaip reikėtų pažiūrėti komandos nariams ir kitiems Grifų Gūžtos mokiniams į akis, jei nebūtų padaręs nieko naudingo, kas galėtų atnešti komandai pergalę?
 Kirto šluotos stabdžiais ir dėl visa ko pasuko, jog tikrai neįsirėžtų į komandos draugę, turinčią raudonąjį kamuolį, nuo kurio neapsaugojo lankų. Kaip ji čia taip tiesiai į jį skrido? Infarkto grifams įvaryti nereikia, tačiau dėl švilpių... Na, idėja tapti gyvu muštuku buvo ne tokia bloga, bet gaila šluotos. Tokios antros negautų. Bet mintis įsirėžti į aukso šmaukštą pamačiusią Švilpynės gaudytoją... Jaunasis gynėjas vos susilaikė nepažeidęs kokios nors taisyklės, neleidžiančios skristi į priešingą aikštės pusę ir trankytis į gaudytoją tol, kol nuvers nuo šluotos ir ją išgabens į ligoninės sparną. Tuomet Klarė tikrai pagautų šmaukštą, tačiau šitaip negalima.
 - Sėkmės!- riktelėjo puolėjai nuskrendant ir nepatenkintas grįžo prie lankų. Turbūt reikėjo prašytis į kitą poziciją, kur galėtų pasvaidyti muštukus ar pabūti vienu iš jų ir pritvoti puolėją. Nenorėtų skriausti mergaičių, bet jos pačios žino kur veliasi. Kvidičas kartais būna žiaurus. Tu nesusitvarkai su šita pozicija ir manai, jog jie tau duotų ką nors svarbesnio?
 Hughes skraidė ratais, kartais pakeisdamas kryptį, jog neapsisuktų galva, tačiau sėdintiems tribūnose turbūt atrodė labai kvailai. Buvo šalta. Labai šalta ir buvo vietos galvoje apie tai galvoti. Ruduo kornvaliečiui patiko tik tol, kol buvo šilta. O Kornvalyje nebūdavo taip šalta.
 Be galvojimo apie šaltį, prieš akis rodėsi piktas komandos kapitono veidas. Kas, jei Adam'as išmes jį iš komandos? Teks atsisveikinti su nuostabiąja šluota, viltimis profesionaliai žaisti kvidičą ir susidurti su tėvo rūstybe. Juk pats buvo išūžęs galvą prašymais pamokyti skraidyti.
 Šlapias pirštines nusivalė į ne ką sausesnes kelnes ir paliko rudus purvo dryžius ant papilkėjusios baltos medžiagos. Deja, tai nepadėjo ir stipriai į šluotos kotą įsikibusios rankos vis vien slidinėjo. Tai nebuvo patogu, nes reikėjo būti ypatingai atsargiu, o tribūnos, į kurias galėtų įvirsti, toli.
 Kažkur toliau matėsi raudoni apsiaustai. Nežinodamas, kiek gali nuskristi nuo lankų, artėjo link komandos narių. Jei spės greitai, lankams negrės pavojus, tiesa?
 Muštukas. Ashtonui zvimbimas buvo pažįstamas ir jis žinojo ką reikia daryti. Nesvarbu ką gins, tačiau jie šiame žaidime svarbesni.


[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį: 3, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 27, 2020, 08:45:53 pm
Šūksniai tribūnose priminė, kad visi žaidėjai, įskaitant ir raudonplaukę yra stebimi ir labai smarkiai palaikomi. Kritliui išnirus kitoje lanko pusėje, Nikitos veide pro atodūsius pasirodė ir menka šypsenėlė. Metimas buvo gražus ir ore skriejo be jokių nukrypimų. Lankus kamuolys pasiekė beveik taip pat tobulai, kaip ir filmuose protagonistų svaidomi peiliai suranda savo taikinius. Merginai šiek tiek pagailo grifiuko, kuris bandė apginti lankus, tačiau prisiminusi, jog nevisos komandos yra tokios nedraugiškos ir smurtinės (ak, kokia maloni švilpiukų ironija) kaip Švilpynės, išmetė tą nelemtą gynėją iš savo galvos. Gyveno anksčiau, gyvens mažylis ir dabar.
Paauglė pamačiusi, kad kritlis jau nebelabai buvo jos reikalas, o kita grifų puolėja spėjo pakišti kamuolį po sparneliu ir dabar nešė bala žino kur, Nikita sudvejojo ką daryti. Anksčiau aikštėje toks klausimas kilęs nebuvo. Reikėtų skristi paskui grifę, oi, tikrai reikėtų. Tačiau tos kvailos vištelių peštynės dėl kamuolio abejose aikštės pusėse taip išvargino raudonplaukę, kad jeigu baltarusytė pamatytų tą kitą, mažąją puolėją, vargu ar susilaikytų mandagiai nepliaukštelėjus jai į žandą. Nelabai orginalu, bet veiksminga. Tačiau juk dabar kamuolį nešėsi kita grifų puolėja.
Svarsčiusi ilgiau negu reikėtų, septintakursė vangiai apsuko puslankį aplink vieną iš lankų ir skriete pasileido link Švilpynės vartų. Gal ras kažką, gal neras nieko. Tačiau visgi Delfė juk turėjo kažką daryti, negi švilpių gynėja bus prapuolus vidury aikštės visam žaidimui. Lėkti visu greičiu, bet be motyvacijos, buvo dar sunkiau negu lėkti su slystančiu kritliu rankose. O ir tai buvo labai sunku. Nuo staigių posūkių bei pakilimų spiegė galva, o lankų kaip buvo nematyt, taip nematyt. Visi raudoni apsiaustai nebuvo panašūs į puolėjos su kritliu. Atrodė, kad vien per šį žaidimą iškrito tiek lietaus lašų, kiek užtektų pilnai panaikinti vandens stygių besivystančiose šalyse, tačiau tas Nikitai įžvelgti raudono apsiausto priekyje nepadėjo visai. Susimaišė pusės ir švilpės paskutiniai orientavimosi lašeliai taurėje, kartu su kitais lašais, iškapsėjo į purvyną. Vilties visvien nebebuvo ir strazdanė pradėjo dairytis į savo šonus ir galus.
Bet visgi kažkur apačioje baltarusė pastebėjo grifiūkštį su blokštu. Pasirodo, tokie dar egzistuoja. Kupidono blokšto nesimatė, tad tas palaidūnas tikriausiai nebuvo pakliuvęs ir grifo akims. O Amiros šluotos galas pusėje, į kurią taikėsi atmušėjas pasivaidenti galėjo. Kas jai darbo, juk Nikita žaidimo metu kapitonę pamatyti norėjo tik vienu momentu - kai Švilpynės naudai subiro dešimt taškų. O toliau prefektė sėkmingai vengė merginos delnų ir akių. Gal ginti buvo neverta?
Tačiau rudaakė žaidėja jau skriejo pasimaišyti kelyje tarp muštuko ir gaudytojos, kad ir kur ji bebūtų. Atmušėjas detales žinojo geriau. Švilpynės komanda turėjo du puolėjus (o gal jau nebe? Ryan nesimatė jau ilgą laiką, gal tas pats nusiganė velnių gaudyt) ir Delfė turėtų susitvarkyti, jeigu grifų puolėja sugalvos mesti kritlį. Buvo gera palikti tą galvos skausmą kitiems. Su pasitikėjimu savimi, kokį turi baltaodžiai pražilę tėčiai, rėkdami ant savo šešiolikmetės dukters dėl to, kad ji pabučiavo kitą paauglę, septintakursė susistabdė šluotą ten, kur muštukas-pagrandukas jau skriejo. Sugrįžo nuotaika. Gal vis dėl to savižudiškos mintys kvidiče ir nebuvo toks baisus dalykas.

[Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir muštuko skriejančio į ją: 1; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 27, 2020, 08:57:43 pm
Muštukas ir vėl neprilietė vaikino. Iš viso jis net neatskrido kur nors šalimais. Buvo trys variantai. Arba jų atmušėjas buvo labai prastas ir netaiklus, arba Švipynės komandos atmušėjas labai geras ir taiklus, arba vėjas labai stiprus ir nupučia muštuką kur nors į šoną. Ryan'as galvojo, kad antras variantas yra labiausiai įtikimas ir netgi naudingiausias, tad tiesiog nuskrido nuo komandos atmušėjo netrukdydamas jam dirbti savo darbo. Kadangi visai neseniai švilpiai pataikė į Grifų Gūžtos komandos lanką, kritlis buvo pas grifus ir Ryan'ui arba Nikitai reikėjo perimti kritlį iš tų raudonų žmogeliukų. Švilpis pradėjo sukti rankus aplink kvidičo aikštę. Jis ieškojo pas ką yra kritlis. Kadangi lietus vis stiprėjo, o vėjas didėjo, tad berniuko matymo laukas labai prastėjo. O dar ta kvidičo uniforma nuo lietaus vandens nemaloniai kimbanti prie berniuko kūno... Tai labai gadino jo nervus, nors ir buvo viena gera naujiena. Švilpynės komanda taškais yra išsiveržusi į priekį ir bent kol kas laiminėja prieš grifus. Kaip būtų gera ir nuostabu jei mūsų komandos gaudytoja pastebėtų aukso šmaukštą... pagalvojo berniukas ir išleido atodūsį. Tada savo akis sutelkė ties kritlio ieškojimu. Jis žinojo, kad dabar jo laikas kovoti dėl kamuolio. Juk Nikita dėl jo kovojo taip ilgai ir dar pataikė į priešininkų lankus kai berniukas nieko naudingo nepadarė. Jis juk nesugebėjo apginti nei vieno iš komandos draugų net tris kartus.
 Berniuko akys įtemptai lakstė nuo vieno grifo iki kito. Jis nervinosi, bijojo, kad kamuolio nepastebės. Galiausiai pilkaplaukis pastebėjo kamuolį, kurį tvirtai savo rankose laikė Deoiridh. Švilpis susikaupė. Jis tikrai žinojo, kad mergaitė nebus stipresnė už jį, tad tvirtai laikydamasis už savo šluotos priskrido prie mergaitės. Skrido ir jos nugaros, kad ta animagė nepastebėtų jo. Skrido tokiu pačiu greičiu kaip ir varlių valdovė. Tada lėtai kiek drebėdamas atsistojo ant šluotos. Tikėjosi sugebėti nenukristi nuo jos paeidamas, nes jeigu kristų, kristų iš tikrai nemažo aukščio ir susilaužytų ne vieną savo trapų kaulelį. Rudaakis sunkiai nurijo susikaupusęs seiles ir paėjo ant šluotos kelis žingsnius. Tada rankomis apglėbė kamuolį, bandydamas jį ištraukti ir mergaitės gana tvirtų gniaužtų. O tai buvo tikrai sunkus dabar lyjant tokiam stipriam lietui, o dar tas vėjas pučiantis turbūt stipriausiai kaip jis tik gali, plius kamuolys šlapias ir odinis

[Perėmimas iš rankų: 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Delfė Digori Rugsėjo 27, 2020, 09:00:46 pm
Delfė Digori daug lengviau atsiduso ir gana greitai nuskrido į kitą kvidičo aikštės galą. Nors kažkaip nejautė didelio didelio malonumo žaidžiant kvidičą, kaip ji tikėjosi, tikrai labai apsidžiaugė, kad jai pavyko nuo muštuko apginti Kupidoną Monro, savo komandos narį. Padrąsinta savo sėkmės, švilpynės koledžo mokinė dar kart atsiduso ir nusprendė, kad šios rungtynės nebus tokios baisios, kokias įsivaizdavo rungtynių pradžioje, ir tikrai nebus taip malonu, jei jos greitai baigsis. Švilpynė privalo laimėti.
Delfė kiek susigėdo, kad mintyse tiek giriasi savo sėkme, nors nieko tokio nepadarė, tik uždengė komandos draugą nuo muštuko, bet vis tiek Digori jautėsi labai laiminga.
Džiaugsmas neišblėso, tad Delfė Digori dar greičiau nuskrido link dar kitos pusės. Tiesiog ji norėjo skraidyti, skraidyti daug, nors prasmės - jokios. Tiesiog todėl, nes tas džiaugsmas, kad nors kiek padėjo komandai, buvo tiesiog nuostabus. Tiesiog nepakartojamas.
Bet greitai Delfė Digori suvokė, kad vėl turi pabandyti apginti kitą švilpynės komandos narį - Amirą. Švilpinukei labai patiko ši komandos narė, ji labai nenorėjo prieš ją susimauti. Delfei tikrai labai patiko Amira Eliadė Nusiramink, Delfe... Nusiramink! Nusiramink! Jei vieną kartą pavyko, pavyks ir dabar...
Delfė  greit pasuko šluotą ir greitai skrido link Amiros, melsdamasi, kad jai pavyktų.

[Bandymas uždengti Amūrą Eliadę stojant tarp jos ir muštuko skriejančio į ją 2;4]

Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 27, 2020, 09:31:32 pm
RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Adam Green: 9
Amira Eliadė: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Cristal Daunt: 7
Ashton Hughes: 10
Nikita Borelič: 9
Ryan Jones: 7
Delfė Digori: 4

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Klarė Konė Karter [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Adam Green [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Cristal Daunt [6,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Nikita Borelič [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Nikitai Borelič.
Ryan Jones [7] - Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 6, 2
Adam Green: 1, 3
Amira Eliadė: 4
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: -
Cristal Daunt: 6
Ashton Hughes: 3, 2
Nikita Borelič: 5
Ryan Jones: 5
Delfė Digori: 5

Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Adam Green sėkmingai paleidžia muštuką į Amirą Eliadę.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith neatlieka veiksmų.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Adam Green.
Ashton Hughes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Adam Green.
Nikita Borelič nepavyksta užstoti Amiros Eliadės nuo muštuko.
Ryan Jones sėkmingai perima kritlį tiesiai varžovei iš rankų.
Delfei Digori nepavyksta užstoti Amiros Eliadės nuo muštuko.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Ryan Jones rankose. Po sėkmingo perėmimo galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Amirą Eliadę gali pataikyti dar 3 kartus.
Kitame RPG rate gaudytojai gali rinktis po 2 skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 27, 2020, 10:09:23 pm
Svajoji žmogus apie tai, kaip paleisi kamuolį tiesiai į lankus. Netgi išsirenki lanką, į kurį skries tavo išmestas kamuolys. Ir tada... Būtinai turi atsitikti kažkas, kas sugriauna tokias gražias svajones! Deoiridh neslėpė pasipiktinimo, kai pajuto, kaip jai iš nagų yra traukiamas kamuolys. Atkakliai bandė jį išlaikyti, sugriebė abiem rankomis, kažkaip nenusirito nuo šluotos, tačiau Ryan Jones vis tiek nušvilpė kamuolį iš jos! Buvo be galo pikta. Juk ji tenori būti naudinga komandai, o jai ir vėl nepasisekė! Norėjo aprėkti Ryan'ą, tačiau jo nebematė. Spėjo, kad jis jau visu greičiu skrieja Ashton'o ginamų lankų link. O turint omenyje, kad mažylis gynėjas prieš tai prasileido, negalėjo būti tikra, kad to paties neatsitiks ir šį kartą. Kažką reikėjo daryti. Blogiausia buvo tai, kad sprendimą reikėjo priimti greitai. Cristal ir vėl buvo kažkur dingusi. Kartais Deoiridh net sudvejodavo, ar jų komandoje tikrai yra dvi puolėjos. Bet gal būtų galima tikėtis, kad šį kartą dėl kritlio pasiruošusi grumtis komandos draugė? Vis dėlto animagė nutarė, kad jaunesnioji puolėja jau ir taip turėjo nemažai vargo su raudonuoju kamuoliu, kol ji pati buvo užsiėmusi su dviem juodukais, lakiojančiais po aikštę. Be to, Ryan'as iš jos atėmė kamuolį, tad dabar atsikeršyti reikalavo paprasčiausia savigarba. O jeigu taip... Teliko padidinti greitį ir kuo greičiau surasti varžovų puolėją.
Skrisdama Ashton'o ginamų lankų pusėn Deoiridh akies krašteliu pastebėjo aukso šmaukšto besidairančią Klarę. Nežinojo, ar jai pasirodė, ar ne, tačiau netoliese sušmėžavo ir keistos spalvos plaukų savininkas, švilpių atmušėjas. Rudaplaukė nebuvo tikra, kad tai buvo jis, tačiau dėl visa ko apskrido keletą ratų aplink Klarę. Jeigu atsitiks taip, kad muštukas lėks į gaudytoją, jaunesnioji komandos narė padarys bet ką, kad tik šviesiaplaukė nenukentėtų.
Vis dėlto apskridusi kelis ratus pastebėjo, kad žmogus, kurį ji palaikė varžovų atmušėju, lyg ir dingo. Nesimatė ir nė vieno iš juodųjų kamuolių. Deoiridh patikėjo, kad galima palikti Klarę vieną, tad nelabai skubėdama nuskrido tolyn. Kartais dar užmesdavo akį į komandos gaudytoją, tačiau netrukus ji dingo iš akių; tam, kaip visada, labai padėjo vis dar nesiliaujantis lietus.
Muštukų nesimatė, kritlio rankose nebuvo, komandos nariai buvo kažkur... Deoiridh suprato: dabar yra vienintelis dalykas, kurį ji turi padaryti. Tas, kurį ji jau buvo pradėjusi daryti, kol pamatė Klarę. Reikėjo susirasti Ryan'ą, atsiimti iš jo kritlį ir tada kuo greičiau keliauti prie lankų, apie kuriuos jau buvo prisisvajojusi. Dabar ji jau pasimokė: vos tik atsiims kritlį (o dėl to buvo visiškai tikra), kuo greičiau skris prie priešingų lankų ir būtinai paleis kritlį į dešinįjį lanką. Deoiridh nežinojo, kas yra Švilpynės gynėja, tačiau buvo įsitikinusi: ji kažkokią mergaitę tikrai sugebės įveikti.
Vis dėlto norint visa tai padaryti, reikėjo rasti Ryan'ą ir atimti iš jo kamuolį. O juk vaikinukas vis dėlto nebus nusiteikęs taip lengvai jo atiduoti. Sprendžiant iš to, kaip atkakliai jį laikė vos nenusidrėbdamas nuo šuotos, jis buvo itin užsispyręs. Ką gi, Deoiridh irgi mokia tokia būti. Dabar, kai jau suprato, ką veikia aikštėje, beveik pradėjo mėgautis žaidimu. Deja, vis dar nesisekė, tačiau dabar atėjo laikas tai pakeisti.
Kaip tik tuo momentu tolumoje pasimatė raudonas kamuolys geltonapsiausčio rankose. Skubiai prisiartinusi iš nugaros Deoiridh pasilenkė prie jo ir, garsiai riktelėjusi jo vardą (gal išsigąs?!) griebė už kamuolio ir stipriai trūktelėjo jį savęs link. Ar jai pavyko?!

[Perėmimas iš rankų: 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 27, 2020, 10:20:17 pm
 Kamuolis vis slidinėjo tarp mergaitės ir berniuko rankų. Atrodė, kad bet kurią akimirką jis gali nukristi žemyn, o tada tektų skristi greičiau už patį vėją, o dar skrendant į apačią vėjas sudarytų pasipriešinimą ir berniukas nusileistų tikrai vėliau už mergaitę. Galiausiai tas slidus ir šlapias kamuolys vis tik atsidūrė Jones rankose. Berniukas plačiai nusišypsojo ir normaliai atsisėdo ant šluotos. Šiek tiek pasistūmė atgal, kad sėdėtų lygiai per vidurį šluotos, kad būtų patogiau skristi.
- Ačiū, - tarė švilpis ir šyptelėjo, o tada kaip galėdamas greičiau nuskrido nuo Deoiridh. Nenorėjo, kad ta animagė atimtų iš jo kritlį. Dabar berniukas pasidarė naudingas. Jis iškovojo kritlį ir tapo naudinga komandos dalimi. Dėl šio dalyko jo veidą puošė plati šypsena. Atrodė, kad vaikinuko skruostai suplyš nuo šypsenos platumo. Net dar stipriau pradėjęs lyti lietus nenuplaus šypsenos nuo jaunojo puolėjo veido. Dabar švilpuko džiaugsmas buvo begalinis.
 Rudaakis galvojo apie saco tolimesnį veiksmų planą. Jis galėjo daryti net kelis veiksmus. Pirma laikyti kritlį savo rankose tvirtai ir priskristi arčiau lankų. Tada galėjo bandyti mesti iš čia. Dar buvo trečias variantas. Jis galėjo kritlį perduoti Nikitai. Pirmasis variantas buvo gana rizikingas, kadangi kritlį iš berniuko rankų gali išplėšti Deoiridh arba Cristal. Antrasis variantas irgi buvo labai riinkingas, kadangi vėjas gali nupūsti kamuolį nuo lankų į Grifų rankas, o iš ten kamuolio vaikinas tikrai neatgautų. Liko trečiasis variantas. Jis tikrai buvo pats saugiausias. Švilpiui tereikia priskristi prie Nikitos ir pamesti arba perduoti jai kritlį. Berniukas sukando savo lūpą ir pradėjo skristi link Grifų Gūžtos lankų. Jis nusprendė atlikti šiek tiek apgaulingą manevrą ir apsimesti, kad mes į lankus. Berniukas skrido link lankų. Stengėsi skristi labai greitai. Atsidūręs tinkamame taške paėmė ir atsisuko į priešingą pusę. Dabar jis skrido Nikitos link. Tikėjosi, kad visi aplinkiniai palaikys jį kiek kvailu ir tai suteiks jam galimybę perduoti kamuolį kitai puolėjai. Planas atrodė tikrai neblogas, tad Jones nebegalvodamas apie aplinką skrido vis arčiau mergaitės. Norėjo kamuolį perduoti tiesiai kitai švilpei į rankas. Nenorėjo, kad jis netyčia išslystų jam iš rankų jį metant ir nukristų žemyn. Tada juk atsirastų puiki galimybė grifams pavogti kritlį. Vos berniukui pagalvojus apie tai, kamuolys išslydo iš jo rankų ir su pagreičiu pradėjo kristi žemyn. Švilpukas sunkiai nurijo seiles iš baimės, kad kritlį gali pavogti ir pasileido žemyn. Sekė paskui kamuolį kol galiausiai jį sugriebė savo rankomis. Tada vos spėjo pakilti nuo žemės, nes jo ilgos kojos pradėjo arti purvą susimaišiusį su žole. Švilpis nužvelgė savo dabar jau rudos spalvos batus. Jis tiesiog papurtė galvą it sakydamas, kad tai niekis, viską sutvarkys po rungtynių pakilo į viršų. Kilo labai greitai, turbūt, kad visu galimu greičiu. Jis jautė kaip stiprus vėjas velia jam plaukus, bet nekreipė į tai dėmesio. Jis tenorėjo pasiekti savo tikslą - perduoti kamuolį Nikitai. Po kelių akimirkų berniukas atsidūrė pakankamai gerame aukštyje. Tada ėmė skristi link mergaitės, kuri buvo visai netoli jo. Pagaliau atsidūręs prie Nikitos berniukas paėmė kamuolį abiem rankomis ir ištiesė jį mergaitei vis dar besistengdamas kamuolį laikyti stipriai. Žinojo, kad jį paleis tik tada kai raudonplaukė jį taip pat bus suėmusi savo rankomis. Dabar tas kamuolys berniukui buvo pats didžiausias turtas, kurio nesinorėjo paleisti.

[Perdavimas Nikitai Borelič: 2,3,4,6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 28, 2020, 03:30:43 am
Auksine spalva pasipuošusiam kamuolėliui rodos buvo nė motais, kad dvi personos, sėdinčios ant sportinių šluotų dairėsi jo po milžinišką aikštę. Galėjai manyti, kad sparnuotajam šmaukštui taip pat nepatiko lietus, merkiantis kiekvieną galvą drįsusią tokią dieną išsikišt laukan. Gal jis ramiai guli dėžėje, kol mes rizikuojam čia gauti rimtą plaučių uždegimą.. Septyniolikmetė buvo tikra, kad apart pralaimėjimo kartėlio ir pergalės sukeltos euforijos, tiek žaidėjai, tiek juos palaikantys sirgaliai užplūs ligoninės sparną, ieškodami vaisto nuo miegot neleidžiančio, plaučius, kaip nenuoramos muštukai, skaldančio peršalimo.
Grifų Gūžtai atstovaujanti žaidėja sklandė ore, tarsi permirkęs, į debesėlį panašus šuo. Ramios, užsitęsusios paieškos bei vėsus lietingas oras vertė žiovauti. Problema buvo ta, kad žiovauti ir sukoncentruoti dėmesį į aplinką tuo pačiu metu buvo sunkoka. Žaliaakė kiek padidino greitį, leisdama vėjo gūsiams prablaškyti užsimiegojusias mintis. Jei taip ir toliau, žaisim ir sutemus. Didelio skirtumo tarp dangų užtraukusios liūties ir tamsos nebuvo, tačiau traumų tikimybę pilį užklupusi naktis padidintų dar keletą kartelių. Todėl susikaupk, surask, pagauk aukso šmaukštą, kad netektų gailėtis.
Ilgaplaukė atsidūrė aikštės gale, prie švilpiams priklaususių lankų. didžkiu kritliu užsiėmę žaidėjai kaip avys ganėsi maždaug aikštės viduryje. Lietus trukdė įžvelgti kieno rankose šiuo metu buvo kritlis. Kaštonplaukė mintimis pasiuntė trumpus palaikymo žodelius komandos nariams, o pati nusprendė nusileisti kiek žemiau ir apsižvalgyti šalia priešininkų komandai priklausančių strypų, į kuriuos šiandien kritlis kristi turėjo būtent iš raudonapsiausčių glėbio. Klarė to ir tikėjosi, kad netrukus nagus išskleidusių liūtų komandai pavyks. Pernelyg nesimaišydama geltona apranga mūvinčiai gynėjai, stropiai apžiūrėjo aplinką, ieškodama bent menkiausios užuominos į aukso spalva prabangiai pasidabinusį sparnuotį. Per lietų net arti negirdėtum šmaukšto sparnelių keliamo plazdenimo. Tai dar labiau apsunkino ir taip rodos šįsyk neįmanomą misiją. Žaliaakė suko mažus ratelius, steibelydama į visas įmanomas puses. Kažkur juk jis turi būti? Žinoma, tai buvo tik retorinis klausimas, nebent kas nors pamirštų, bet niekas nebūtų prileidęs tokio žioplio prie kamuolių, tarp kurių buvo ir gyvybei pavojų mėgstantys sukelti muštukai.
Įvairios bukos mintys lindo į galvą, kol akys įnirtingai dirbo bandydamos pastebėti blizgantį auksiuką. Grifų Gūžtos koledžui atstovaujančiai septintakursei taip norėjosi veiksmo, kuris priverstų ir smegenis veikti, jog vietoj to, kad skristų ir tęstų šmaukšto paieškas ramiai, mergiotė valdydama šluotą vis raizgė neaiškius piešinius, gal taip pasiųs signalą kamuoliukui apsireikšti? Blogiausiu atveju nebent ateivius prisišauks. Gal jie padėtų rasti šmaukštą?
Klarė net nepajuto, kaip kvailų minčių genama jau kybojo aukštai, viršum stadiono, kur esant geram matomumui vaizdas būtų buvęs ryškus ir neįkainojamas. Galėtum stebėti visą rungtynių eigą ir žymiai greičiau aptikti auksinį vietoje nenustygstantį kamuoliuką. Bet šiandien šioks toks judesys buvo reikalingas ne tik nesušalti, tačiau ir norint pastebėti kažką daugiau, nei metrą nuo vandens lašais nusėto šluotkočio priekio. Nagi, Karter tiesiog troško to adrenaliną sukeliančio jausmo, kuris priverstų širdį krūtinėje plakti greičiau ir stipriau, o žiūrovus sutelkti dėmesį ne tik į aikštės centrą.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4,6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 28, 2020, 09:16:39 am
Boom! Kamuolys šauniai trenkėsi tiesiai į Amirą Eliadę, į kurią ir taikėsi Adam'as. Vaikinas patenkintas išsišiepė ir atsisuko į varžovę. Kilstelėjo antakius tarsi ironiškai atsiprašydamas, tačiau nežinojo, ar ji galėjo tai pastebėti. Tai dabar nebuvo labai svarbu, mat bent kelioms akimirkoms jos veiksmai turėjo būti sutrikdyti. Jeigu ji tris sekundes nesižvalgys aukso šmaukšto, nes jaus nepatogumus keliantį skausmą, Grifų Gūžtos gaudytoja Klarė turės trimis sekundėmis daugiau už varžovę. Kad ji irgi jau buvo gavusi muštuku, Green'as buvo visiškai pamiršęs. Dabar mėgavosi akimirka, kai nukentėjo priešininkė. Kadangi jis prie to stipriai prisidėjo, jautė didelį pasididžiavimą savimi. Buvo šiek tiek apmaudu, kad to nematė sesutė, tačiau bent jau turės kuo pasigirti.
Deja, šiuo metu sesutę ir viską, kas nebuvo aikštėje, reikėjo pamiršti. Svarbiausia buvo susikoncentruoti į įvykius artimiausioje aplinkoje. Kelias sekundes jokių įvykių nebuvo - tik tas įkyrus lietus, niekaip nenustojantis kankinti dešimties paauglių ir teisėjos. Adam'as, žinoma, jau seniai buvo kiaurai šlapias, tačiau vis dar nespėjo prie to priprasti. Penkimilijonąjį kartą nusišluostęs veidą ir akis Green'as nužvelgė aikštę. Žinoma, nelabai ką pamatė, tad tiesiog pakilo kiek aukščiau. Tik dabar susiprotėjo, kad be reikalo nepasekė muštuko, nutrenkusio Amirą, tolimesnio kelio. Dabar kaip kokiam idiotui ir vėl reikės ieškoti kamuolių.
- Gyvenime daugiau neisiu į atmušėjus, - suburbėjo Green'as nepagalvodamas apie tai, kad šie metai Hogvartse jam yra paskutiniai. Piktai pamosavęs blokštu apsuko nemažą ratą aplink aikštę, tačiau juodo taško nepastebėjo. Kelis kartus prakeikęs visus pasaulio muštukus ir jų juodą spalvą rudaplaukis nusileido šiek tiek žemiau. Ką iš to laimėjo? Nebent tai, kad čia buvo daugiau nieko nematančių žmonių, su kuriais galėjai susidurti ir be muštuko. Gal paimti ir juos tiesiog išdaužyti? šelmiška mintis aplankė Adam'o protą. Vis dėlto nelabai norėjosi taip rizikuoti: jeigu jis tokiu būdu išmuštų visus penkis priešininkus, net didžiausias kvailys nepatikės, kad tai atsitiko netyčia. Žinoma, būtų galima išsirinkti vieną, tačiau Green'as vis dėlto buvo grifas ir toks negarbingas metodas nebuvo labai prie širdies. Ne, jau geriau jis dar šiek tiek pasikankins ieškodamas kamuolio ir stengdamasis neišmesti blokšto iš rankų, o Klarė vis tiek netrukus sugaus aukso šmaukštą, jie laimės rungtynes ir bus galima keliauti džiovintis.
Skrisdamas gana dideliu greičiu Adam'as spėjo pastebėti, kad prasilenkė su Kupidonu Monro, nešinu tokiu pat blokštu. Grifas staigiai sustabdė ir vėl vos nenusirito nuo šluotos. Susiraukęs rudaplaukis atsisuko į priešininką, tačiau jis jau buvo dingęs. Kadangi judėjo gana greitai, Adam'as spėjo, kad Monro sugebėjo pamatyti muštuką. Ilgai nesvarstęs apsisuko ir nuskriejo į tą pusę, į kurią judėjo varžovas. Neilgai trukus pamatė ryškiai geltoną apsiaustą, tad nusekė paskui jį. Vėl pasijuto taip, tarsi būtų gaudytojas, tačiau stengėsi to nebepaisyti. Geriausiu atveju jis aplenks Monro kaip tik tada, kai jisai užsimos kaukštelėti į muštuką. Tada Adam'ui pagelbės jo miklumas: staigus šast į priekį ir muštukas trenksis tiesiai geltonajam į nosį.
Deja, Green'as pavėlavo. Kai jis pasivijo Monro, tas jau buvo spėjęs nusitaikyti ir netgi vožti. Bent taip pasirodė Adam'ui, nes kamuolys lėkė tiesiai į Klarę. Atmušėjęs dar kiek paspaudė ir susilygino su muštuku. Monro buvo visai netoli. Adam'as užsimojo ir nukreipė kamuolį atgal į švilpį.


[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką į Kupidoną Monro: 1, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 28, 2020, 12:51:43 pm
Net čia po tribūnomis to kvailo rutulio nebuvo. Teko iš po tribūnų išlįsti. Deja, tokį veiksmą padarė veltui. Muštukas atskriejo kaip ilgai nelauktas svečias. Trenkė tiesiai į pilvą ir Amira iš netikėtumo vos nenusivertė nuo šluotos. Viena ranka susiėmė už pilvo ir išleido sunkų atodūsį. Net jai skaudėjo. Kokie monstrai žaidžia Grifų Gūžtos komandoje? Negi ten dar vienas vampyras ar tiesiog žmogus su supermeno galiomis? To gaudytoja nežinojo. Tačiau tai buvo puikiu ženklu, leidžiančiu suprast, kad Karter dar nerado šmaukšto. Kitaip tikrai nelėktų muštukas į švilpių gaudytoją, kuri jau galėtų būt pastebėjusi šmaukštą. Kiek matė, ją net kažkas puolė ginti. Netoli sušmeižavo geltoni apsiaustai. Tačiau tai galėjo būti ir optinė iliuzija. O gal visas pasaulis tebuvo viena didelė optinė iliuzija ar sapnas? Gal rudaplaukė dabar gulėjo kažkur ligoninėje, panardinta į komos būseną ir įsivaizdavo esanti švilpių komandos gaudytoja? Būtų juokinga, jei tai pasirodytų esą tiesa. Deja, tada ir abi Mayros - tikroji ir nevykęs šmaukštas, būtų netikros. O šitas dalykas jau būtų liūdnas. Kam vaikytis neegzistuojančius objektus? Laiko švaistymas.

Atsiduso. Pilvą nemaloniai maudė, tačiau sklandyti ore be priežasties nebegalėjo. - Išdaužysiu makaulę grifų atmušėjui. - Garsiai pareiškė. Žinoma, kad jos niekas negalėtų per tokį lietų išgirsti, tačiau buvo svarbu, kad ji išgirdo pati save. Išspjovusi stemple iki ryklės pakylusias skrandžio sultis, pasižiūrėjo į kūno apsaugą. Ši, matyt nuvalkiota jau daugelio kartų, neatlaikė smūgio. Pilvo srityje buvo aplūžusi. Naujos pirštinės, dabar dar ir apsaugos naujos bus. Gobšūs netikėliai, gal pagaliau susipras investuoti į kvidičo žaidėjų saugumą? Nusiėmusi pirštinę nuo antros rankos, šią irgi išmetė. Atsikratė vos besilaikančių apsaugos detalių ir akinių. Visa tai gal ir galėjo padėti/apsaugoti kokią kitą dieną, bet tikrai ne šiandien. Šiandien visi šie dalykai trukdė normaliai skristi. Kažkur labai toli sugriaudėjo. Vargu ar tą girdėjo kažkuris kitas žaidėjas, mat garsas buvo labai tylus, o Amiros klausa labai gera. Tikiuosi, kad greitai pradės žaibuoti čia ir rungtynes nutrauks. Gyvenime daugiau nebežaisiu šito nelemto žaidimo. Nusprendė ir tvirtai suėmusi šluotkotį pradėjo skristi didesniu nei įprastai greičiu. Tuo pat metu žvalgėsi. Jeigu per artimiausią pusvalandį ar valandą neras to kamuoliuko. Velnias! Kapitonui nepasiskųs, nes ir pati yra kapitonė. Kokia ironija. Na, tada nukentės teisėjas. Gal jis kaip tik ir pamiršo iš dėžės išleisti šmaukštą. Apsijuokę tada bus abu koledžai, mat jų gaudytojos ieškojo to, ko praktiškai aikštėje net nebuvo. Gaila, negalėjo pasinaudoti šaukiamaisiais kerais. Na, tiksliau galėjo, bet tikrai kažkas būtų pastebėjęs ne pagal įprastą savo trajektoriją skrendantį aukso grynuolį su baltais sparnais. Tada Švilpynei tikrai grėstų diskvalifikacija ir šioms ir greičiausiai visoms būsimoms rungtynėms. Kvidičą tektų išvis pamiršti, nes Varno Nagas ir Klastūnynas jau kurį laiką nesurenka komandų. Matyt, tuose koledžuose daugiau tinginių nei Švilpynėje. Taigi, drąsiai dabar galima teigti, kad švilpiai net labai sportiški. Kvidičas nėra lengva sporto šaka. Tokia būtų tuo atveju, jei čia neegzistuotų muštukų ir monstrų-atmušėjų. Taip, Eliadė ir pati troško būti šiose rungtynėse atmušėja, to fakto, kad būtų monstru neneigė. Gal net jai patiktų. Ji jau ir taip monstras. Nuo tokio smūgio į pilvą joks mirtingasis neišlaikytų pusiausvyros ant šluotos ir neabejotinai apsivemtų iškart.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 1, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Rugsėjo 28, 2020, 06:05:16 pm
Karščio bangos ritosi nugara, kažkur išplaukė palaikančių bendrakoledžių palaikymo, o gal ir nusivylimo šūksniai. Kupidonas, rodos, iškrito iš mėnulio, o gal ir iš marso, nes tesugebėjo stebėti, kaip vieno iš grifų pasiųstas muštukas plojasi į komandos kapitonę. Vaikino antakiai šoktelėjo tiek aukštai, jog, rodės, pranyks plaukų linijoje, o burna susimetė į O raidę. Net pats save nustebino tokiu nepastabumu, bet nejučiomis ėmė šypsotis lyg idiotas. Kas? Juk jis negalėjo pakeisti to, kad žmonės, nesvarbu priešininkai ar ne, juokingai atrodo priploti muštuko!
Jis tebandė atrasti antrąjį muštuką ir išbuksinti grifams snukelius, o dabar...
Na, gavosi kaip gavosi, muštukas ne žvirblis - nesusigražinsi, o juk svarbiausia, kad ne jam kliuvo (nors tokiu atveju tikriausiai būtų savom rankom mušusįjį prismaugęs ir nuleidęs iš padangės aukštumų.)
Kupidonas tyliai panosėje atsiduso. Bent liautųsi lyti, o tai kiekvieną kart užstabdęs vos nepadaro dvigubo salto nuo šluotos. Tiek to, reikia rasti muštuką, geriausiu atveju - abu, o tada gerai sutaranuoti raudonuosius, kad net nespėtų atsimušinėti ar ten aukso šmaukštų ieškoti.
Monro ištiesė sustingusias rankas, pasiražė, o tada tvirčiau sugriebęs brangųjį blokštą į rankas (tikrai, tas kas davė tam bukapročiui tokį padargą, pats smegenų masės neturėjo išvis) ir pasileido į dar vieną piligriminę kelionę. Šįkart, kaip pats tikėjosi, jau ne kvidičo aikštės dirvožemio savybių tyrinėti.
Skrendant prieš vėją kvidičo uniforma plaikstėsi kaip superdidvyrio apsiaustas, o veidą kandžiojantis ir žnaibantis ledinis vėjas dažė žandus įvairiais raudonos atspalviais. Iš suskerdėjusių ir išsausėjusių lūpų prasprūdo keiksmas, kai ant blakstienos užsikabinęs lietaus lašas įkrito akin. Viena akimi mirksėdamas, lyg su kažkuo flirtuotų, Kupidonas suko ratus aplink stadioną. Vos neišvertė iš klumpių kažkokio žaidėjo, vos nesitvojo į žiūrovų stendus, o galiausiai vėl atsidūrė pačioje padangėje, rodės dar vos ir jau ranka pasieks mėnulį, kad išsiaiškintų ar tikrai jau tasai pagamintas iš sūrio. Kiti žaidėjai iš tokio aukščio - maži vabalėliai, o kamuoliai išvis taškučiai pilkumoje. Kitas pasakytų, jog vaizdas kaip iš paukščio skrydžio, bet Kupidonas akimirkai pasijuto it pats dievas.
Tiesa, tada tasai garbingasis ir maloningasis dievas, vos nenusivožė iš savo padangių sosto, nes pamačius apačioje greitai pralekiantį taškelį, kojos pačios lenkė šluotą žemyn.
Dabar tai bus, dabar tai parodysiu...
Persisvėręs taip, kad sėdėjo ant pačio šluotos galo, jis skrodė padangę, lietus prausė ir vanojo apnuogintą veidą, plaukai plaikstėsi kaip įgyję savą valią, o ranka apsivyjusi blokštą jau trūkčiojo iš jaudulio.
Aukštyn, žemyn, zigzagais ir tiesia linija visu greičiu. Vėl prasidėjo lenktynės tarp švilpio ir muštuko. Vaikinas mynė nuožmiajam kamuoliui ant kulnų (nors tokių, tiesa, minėtasis neturėjo) ir beveik jautė kaip tasai, jo pasiųstas, trenkiasi į varžovą. Malonus jaudulio šiurpuliukas nuvilnijo nugara, krumpliai spaudžiantys blokštą pabalo.
Vienomis kojomis pasukęs šluotą taip, kad užsisuktų priešais muštuką, Monro abiem rankomis sugriebęs blokštą tvojo į kamuolį, pasiųsdamas jį grifų atmušėjo link. 

[Atmušimas į Adam Green 2;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 28, 2020, 07:52:09 pm
 Grifiukas nebematė muštuko, tačiau nusprendė dar sekundėlę pasisukioti aplink savo komandos narius, nors to daryti turbūt neturėtų. Dėl Godriko meilės, jam tikrai reikės nueiti pas hilerę, jog patikrintų, ar protas vis dar jo neapleido, nes jei pasitaikytų bent vienas muštukas, dėl kurio realumo suabejotų...
 Prie tokių nedėkingų sąlygų jau ėmė priprasti. Juk ir šuo kariamas pripranta. Hughes trumpam nuskrido link lankų, pasisukiojo, bet greičiausiai Deoiridh gerai padirbėjo ir kritlis pradėjo kelti grėsmę priešininkų lankams. Už tai, kad pražiopsojo tą raudonąjį kamuolį iki šiol sau neatleido. Reikia padaryti ką nors gero dėl komandos.
 Pirmakursis jau nebežinojo kas būtų geriau - sulaukti kritlio ir galimai atitaisyti savo reputaciją su galimybe susimauti, ar tikėtis, jog daugiau šiame žaidime kamuolio nė neišvys. Galėtų Klarė pastebėti šmaukštą, o ne aš tą prakeiktą kritlį. Daugiau gėdos nenorėjo. Adam'as nebeleis žaisti arba lieps treniruotis kasdien po tris valandas ir vargšelis Ashtonas liks ne tik nepadaręs visų namų darbų, bet ir apdaužytas muštukų, sulytas ir priklausomas nuo peršalimo simptomus mažinančių eliksyrų ar tepalų (ko ten turėjo tos hilerės, nežinojo).
 Nagi, susikaupk. Hughes niekaip negalėjo negalvoti apie tą kritlį, kurio nesugebėjo sugauti ar bent jau atmušti. Nuskrido kiek toliau, kad iškart pamatytų atlekiančias puolėjas. Ne, jis negali leisti kažkokiai švilpių mergiotei pasirodyti geriau už jį. Nesąžininga. Jos turi daug daugiau patirties.
 Mintys lakstė vikriau už aukso šmaukštą ir berniukas turėjo pripažinti, jog daugiau laiko galvoja apie įvairius dalykus, negu atidžiai stebi aikštę. Būtų tikrai neprošal iš profesionalių ateities būrėjų pasimokyti minčių išvalymo meno, tačiau grifas šio dalyko nesimokino. Būtų pravertę nuraminti mintis ir susikaupti. Gal net atspėti, kurį lanką reikia labiausiai saugoti, arba nujausti kada įvyks lankų puolimas.
 Kažkur praskrido žaidėjas, tačiau netrukus pradingo lietuje ir Ashtonas vėl nieko nematė. Prisivertęs išsitiesti ir nesigūžti nuo šalčio, berniukas laukė puolėjų. Paskrido dar šiek tiek toliau, kol galėjo ką nors įžiūrėti aikštėje. Atskirus žaidėjus įvardinti buvo sunku, jei neklydo, gaudytojų niekur nematė. Puolėjus atskirti buvo kiek lengviau, nes jie dažniausiai nebūdavo po vieną, o kartais (nebuvo tikras dėl konkrečiai šio žaidimo, tačiau yra matęs kitose rungtynėse) vos nesusimušdavo. Didžiausia svajonė buvo pamatyti pasaulio kvidičo taurės rungtynes, tačiau jos vykdavo toli nuo namų. Gal kada nors...
 Gal reikėjo paklausti Adam'o, ar neišmes jo iš komandos? Tačiau lankai... Nebuvo panašu, kad puolėjai prie jų artimiausiu metu pateks. Gal net susimuš, kaip įpykę kornvalio burtininkėliai, lankantys Hogvartsą, kuomet atvyko mokinių iš Škotijos? Deja, berniukas tuomet buvo tikrai per mažas ir tik žiūrėjo į ant gražių šluotų skraidančius vyresniuosius.
 Buvo nuobodu, tačiau net įtartinai ramu. Ar laikas slinko taip lėtai? Negi šaltis sustabdo laiką? Pirmakursis kiek nuklydo nuo lankų, paskrido į priekį, tačiau tuoj pat pasisuko grįžti atgal, nes pamatė grifų komandos kapitoną. Dabar moralas buvo dalykas, kurio tikrai nereikėjo.
 Muštukas! Šį kartą tikras ir Ashtonas buvo įsitikinęs, kad nesivaidena. Zvimbiantis tamsus muštukas, tolimiau neryškiai matė ir švilpį. Jeigu užstosiu Adam'ą, gal jis manęs neišmes iš komandos?
 Muštukas artėjo, tačiau grifas iš visų jėgų stengėsi nepasukti šluotos į šoną ir nepabėgti.

[Bandymas uždengti Adam Green, stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį 3, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 28, 2020, 08:40:18 pm
Zvimbt! Muštukas prašvilpė tiesiai pro prefektės ausį ir pataikė į švilpių komandos kapitonę. Nikita kaip tik galėdama greičiau nuskrido nuo centriuko, jog niekas, o ypač pati Amira, nepagalvotų, kad raudonplaukė čia bandė kažką apginti. Pff, tikrai ne! Dar už Borelič akių užkliuvo irgi kapitonę bandanti apginti Delfė, tačiau ta keturiolikmetė atrodė daug laimingesnė. Gal Amira turi savo mėgstamiausius komanos narius?
Žaidėja apsuko nedidelį ratą ir atsirado toje vietoje, kur pasiųstas muštukas surado savo taikinį - Amirą. Baltarusė skrisdama šalia tribūnų, greičio nesulėtino, bet užmetė akį (o gal net ir dvi) į gaudytojos situaciją. Mat jeigu ta bjaurastis numirtų, situacija nebūtų maloni nei Nikitai, nei organizatoriams, o savigraužą reikėtų dalytis perpus su raudonųjų atmušėju.
Toliau nekreipusi dėmesio į visą sumaištį ir vengdama menkiausio žmogiško kontakto su Amira, strazdanė vėl pakilo į aukštumas, kur ir buvo visą žaidimą. Nesisekė jai priiminėti muštukus, tad gal ir nereikėjo išsidirbinėti ir kaišiotis į atmušėjų ir muštukų gretas. Nikita prisiminė, kad visgi jos laukė dar vienas nepabaigtas darbas, paliktas staigiai vejant muštuką. Matyt trumpam su kritliu priešingos komandos puolėją palikti buvo galima, nes nei teisėjas, nei ūbaujaunčios Švilpynės bei klykiančios Grifų Gūžtos tribūnos pastaruoju metu nepasireiškė. Reiškia taškai lygiai tokie patys ir Švilpynė dar vis laimi. Raudonplaukė link Delfės ginamų (nors gynėja ką tik lygiai taip pat bandė apginti kapitonę, tad vargu ar jie tokie jau ir ginami) skrido lyg musė prie medaus. Būtų smagu, jeigu grifų puolėja, pasiėmusi kritlį tiesiog turėtų klišesnę ranką ir mėtytų kreivai, tačiau mintis, kad kitas puolėjas, Ryan, nepasekė įžymiojo Pilypo vardu ir neatsidūrė kanapėse, irgi linksmino.
Nors netvarkingos sruogos jau išlindinėjo iš po kietai suspausto šalmo, lietus raudonus plaukus tuojau pat priplodavo prie smilkinių, o jeigu nepasisekdavo - prie akių ir septintakursė turėjo nuolat traukti šiuos šalin, jeigu paauglė norėjo pamatyti kažką pro lietų. Nepaisant tų grožybių, vanduo į akinių vidų stebuklingai nepritekėjo ir šie stiklai ne taip jau ir trukdė.
Pro Dievo siunčiamus lašus Nikita pagaliau pamatė Švilpynės lankus. Ir, deja, tik lankus. Vadinasi Ryan kritlį turėjo tikrai ir abu puolėjai tiesog prasilenkė aikštėje. Graudu, bet ką jau bedarysi.  Mergina tyliai nusikeikė panosėje ir apsisukusi monotoniškai pasileido link Grifų Gūžtos lankų, kurie pasižymėjo savo mielu gynėju.
Pagaliau išvydusi Ryan geltoną apsiaustą su kritliu rankose, dėl neaiškių priežasčių, strazdanės veidą įžiebė šypsena. Paspaudusi šluoą dar labiau, pamatė, kad kažkokia grifė jau pinasi Ryan iš galo. Dramatiškai, kaip tikra sesuo, pavarčiusi akis (šis žaidimas iš švelnios švilpukės tikrai padarė pilną neapykantos kitiems nešiojančią panelę), Nikita toliau skrido įstrižai ir netrukus atsirado Ryan iš šono.
-Labas! - garsiai surėkė, rodos, vieninteliam žmogui, su kuriuo šioje aikštėje dar norėjosi draugauti. Vaikinukas turėjo išgirsti, juo labiau švilpius skyrė tik keli metrai, - niereikia pagalbos?
Bet prefektei net nemirktelėjus, trečiakursis jau perdavinėjo kritlį raudonplaukei. Nikita nustebo, bet kamuolį stengėsi saugiai priglobti. Buvo sunku susigaudyti tarp visko vienu metu, tad abudu švilpiai kritlį numesti purvynan galėjo bet kuriuo momentu.

[Gaudymas: 1; 3; 5; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 28, 2020, 08:41:11 pm
 Aplink buvo visiška makalynė. Cristal nelabai ir besuprato kas vyksta, kiekvienas buvo išsibarstęs kas sau. Švilpynė kol kas pirmavo tik dešimčia taškų. Grifė buvo pilnai įsitikinusi, kad jos komanda dar spės aplenkti priešininkus. Svarbiausia, kad komandos gaudytojos Klarės nenumuštų muštukas ir kad ji pastebėtų Aukso Šmaukštą pirmoji. Cristal norėjo susirasi Deoiridh ir pasitarti ką puolėjos turėtų veikti toliau, tačiau bendrakoledžės niekur nesimatė, tad trylikametė buvo pati viena. Ateidama į Grifų Gūžtos kvidičo komandą, žaliaakė tikėjosi daug adrenalino, veiksmo, įtampos ir komandos narių bendrumo, tačiau pastarosios rungtynės brunetei atnešė ne visai tokias emocijas kurių tikėjosi. Per lietų visiems, atrodo, buvo subjurusi nuotaika. Apsiniaukęs dangus, nepraleidžiantis net menkiausio saulės spindulėlio ir pilka, lietaus vandens prisigėtusi žemė nekeitė savo išvaizdos, todėl Cristal buvo susitaikiusi, kad iki rungtynių pabaigos žais tamsoje ir nykumoje.
 Grifė nebuvo įsitikinusi, bet norėjo tikėti, kad Deoiridh vis dar turi kritlį. Taškų pasikeitimo Švilpyės naudai neišgirdo, tad gal viskas gerai. Pakilti ir paieškoti grifės trečiakursė neturėjo noro, geriau jau pabus arčiau žemės ir, jei reikės, uždengs gaudytoją arba atmušėją.
 Gera žinia, kad bent jau prie šluotos mergaitė buvo visiškai pripratusi. Nors tai turbūt turėjo įvykti per treniruotes, tačiau kažkodėl ant savo šluotos pagaliau patogiai pasijautė tik įsibėgėjus rungtynėms. Per treniruotes ji per daug galvodavo arba jaudindavosi dėl aplink vykstančių dalykų, o per rungtynes šiaip ne taip išvaliusi savo mintis, net nepajautė kaip gerai jaučiasi ant šluotos, nuo kurios anksčiau tik slysdavo ir nemokėdavo gerai valdyti.
 Vis dar nelabai gaudydamasi situacijoje ir nerasdama sau vietos, Daunt skraidžiojo po aikštę ir tikėjosi, kad įvyks kažkas, kam ji galėtų būti naudinga. Su kritliu tvarkėsi Deoiridh, o muštukų aplink nesimatė, tad brunetė kaip ir neturėjo ką veikti. Pakėlus akis į stovinčius tris Grifų Gūžtos lankus mergaitė matė jauniausią grifų gaudytoją Ashtoną. Jis irgi, matyt, truputį nuobodžiavo, nes tik sukinėjosi aplink ir žvalgėsi kitų. Cristal galvojo kokios būtų pasekmės jei ji nueitų su Ahstonu pasišnekučiuot. Turbūt užsiplepėtų ir pražiopsotų lekiantį kritlį arba muštuką. Bet kvidičo rungtynės ne vieta plepalams, o ir pats Ashtonas atrodė šiek tiek susikrimtęs, tad Cristal, nusprendusi pirmakursį palikuti ramybėje pati pakilo į viršų, kur ją pasitiko dar didesnis šaltis. Rankos buvo jau turbūt negrįžtamai suledėjusios, o kojų pirštai turbūt nukris nusiavus batus. Kodėl niekas neįspėja apie tokias galimas oro sąlygas? Cristal truputį nerimavo, kad jos šluota nėra atspari šalčiui ir kad jos pasiskraidymai gali baigtis blogai, tačiau juk jai neduotų šluotos, jei ji nebūtų patikima.
 Pabuvojusi viršuje ir nieko nepešusi, Cristal vėl gi nusileido žemyn. Trečiakursė nebuvo tikra kiek laiko ji jau taip malasi aplinkui, tačiau norėjo, kad kuo greičiau kažkas įvyktų ir ji galėtų pasijusti reikalinga komandos nare. Toli toli ji pamatė juodą nedidelį daiktą skriejantį tiesiai į už mergaitės esantį komandos kapitoną Adam Green. Nors bjaurusis muštukas, greičiausiai atmuštas švilpio Kupidono, jau buvo visai prie pat, net per įkyrų lietų puoėjos reakcija jos neapgavo ir ji greičiau nei pati suprato atsidūrė prie pat Grifų Gūžtos komandos kapitono ir kiek tik buvo įmanoma pabandė jį užstoti nuo muštuko.

[Bandymas uždengti Adam Green, stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Delfė Digori Rugsėjo 28, 2020, 08:54:23 pm
Visiškas žlugimas pamanė Delfė. Nepavyko. Delfei nepavyko uždengti Amiros Eliadės nuo muštuko, to pikto kamuolio. Muštukas pataikė Amirai į pilvą, o Digori vos nenumirė iš gėdos. Švilpinukė greitai nuskrido į kitą kvidičo aikštės galą, kol nesusidūrė su švilpynės gaudytoja akimis, nes Delfė buvo tikra - jeigu pažvelgtų Eliadei į akis, apsiverktų iš gėdos vietoje ir dar labiau apsikvailintų. Dar niekada Delfė Digori nebuvo jautusis taip bjauriai ir nors žinojo, kad tai tik paprastas nesusipratimas, kad ji negali visada pataikyti ir apginti tobulai ir jis tikrai nereiškia tiek daug, bet Švilpynės koledžo mokinė vis tiek jautėsi lyg būtų neapgynusi lankų kokį trisdešimt kartų ir visi švilpiai keiktų ją už akių. Delfė beveik prarado visą pasitikėjimą savimi ir niūriai akimis stebėjo bei sekė žaidimą, bet protas nedalyvavo, nes bandė save nuraminti. Po kelių sekundžių Delfė Digori pajuto, kad akys palengva pradeda ašaroti ir ji dar labiau ant savęs supyko. Džiaugėsi, kad lyja lietus, nes niekas nemato jos ašarų ir niekas negali iš jos šaipytis.
Po dar kelių sekundžių ėmė kamuoti gėda. Delfė susikeikė. Juk verkia dėl visiško nieko. Greitai nusišluosčiusi ašaras ji apsimestinai drąsiai nusišypsojo ir nuskrido link lankų. 
Delfė susimąstė. O Viešpatie Dieve, negi rimtai visą laiką turėsiu ginti kitus nuo muštukų? O kur lankų gynimas? Manau būtų geriau, jeigu ginčiau lankus, man tai tikrai sektusi.. tikiuosi. Bet ko nori, Digori? Juk dar tik 0-10 rezultatas, netgi neįsibėgėjo žaidimas...
Digori žaidimas tikrai nepatiko. Na aišku pirmasis kvidičas, visko pasitaiko, tačiau visiškai nebejautė malonumo ir džiaugsmo žaidžiant kvidičą, jai nepatiko nuolat skraidyti ir bandyti kitus uždengti nuo muštukų. Lietus ir šaltas oras tikrai nepridėjo džiaugsmo ir malonumo žaidžiant. Delfė niūriai pažvelgė į kitą kvidičo aikštės pusę ir nuskrido ten vien dėl to, kad kažkas būtų daroma, nes jai nusibodo visas šitas kvidičo reikalas. Ne bet rimtai.... Įdomiau būtų ginti lankus ir taip žaisti, kad neliktų laiko mąstymams ir atsikvėpimams... Po velnių, kada tas žaidimas įsibėgės?
Švilpė įdėmiai pažvelgė į Adam Green kuris regis ketino atmušti muštuką nuo grifų gūžtos žaidėjos ir susidomėjusi nepastebimai priskrido arčiau. Norėjo pamatyti ar jis paleis į kažką muštuką ir ar jai reiks uždengti dar kartą kokį komandos narį nuo muštuko. Ir švilpinukė pamatė, kaip jis nukreipia muštuką nuo Klarės Konės Karter į Kupidoną Monro. Delfė greitai nuskriejo link Švilpynės kvidičo komandos atmušėjo ir mintyse melsdamasi pabandė apginti komandos narį.

[Bandymas uždengti Kupidoną Monro stojant tarp jo ir muštuko skriejančio į jį: 2,3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 28, 2020, 10:05:52 pm
RPG vertinimas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Ryan Jones: 6
Klarė Konė Karter: 10
Adam Green: 6
Amira Eliadė: 9
Kupidonas Monro: 9
Ashton Hughes: 10
Nikita Borelič: 10
Cristal Daunt: 8
Delfė Digori: 8

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Ryan Jones [7] = KS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Ryan Jones [7] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.
Klarė Konė Karter [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Nikita Borelič [9] - Ryan Jones [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Cristal Daunt [6,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 4, 3
Ryan Jones: 3
Klarė Konė Karter: 4, 5
Adam Green: 6
Amira Eliadė: 4
Kupidonas Monro: 2, 1
Ashton Hughes: 4, 3
Nikita Borelič: 3, 4, 3, 2
Cristal Daunt: 5
Delfė Digori: 3

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith nepasiseka perimti kritlio.
Ryan Jones sėkmingai atlieka kritlio perdavimą komandos draugei.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Kupidonas Monro tiksliai muša muštuką į Adam Green.
Ashton Hughes sėkmingai užstoja Adam Green nuo muštuko.
Nikita Borelič sėkmingai sugauna komandos draugo perduotą kritlį.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes komandos draugas jau apgintas.
Delfės Digori veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Kupidoną Monro.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Nikitos Borelič rankose. Po sėkmingo perdavimo galima mesti į lankus.
Muštukas į Ashton Hughes gali pataikyti dar 2 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 28, 2020, 11:34:31 pm
Saugus kritlis rankose. Gal ir geriausias jausmas patirtas per kelias dienas, bet, deja, trunkantis tik kelias sekundes - iki tol, kol nereikia skraidyti pirmyn-atgal ir stengtis neišvirsti su pačiu kamuoliu pro šluotos šoną. Dėkingai nusišypsojusi Ryan'ui, baltarusė pranyko berniukui akyse ir švystelėjo link raudonosios komandos ginamų žiedų.
Labiausiai Nikita bijojo dar vienos prielipos iš nugaros, bandančios atimti tą varganą kritlį. Septintakursė pagalvojo ar labai sunku būtų į aikštę prastumti dar vieną kamuolį, nes su grifais dalintis vienu tuo pačiu kaip nesigavo, taip ir nesigavo. Ir vat pabandyk tu juos išmokyti dalintis - neįmanoma.
O pats gražuolis buvo saugiai įsitaisęs švilpei po ranka (raudonplaukė gyvenime nebekartos klaidos ir nebesikiš odininuko-rutuliuko po smakru) ir kol kas mėgavosi strazdanės kūno šiluma bei niekur nebėgo. Keista, nes visas rungtynes kritlis slydo iš rankų, tačiau gal pavargo ne tik žaidėjai, bet ir kamuoliai? Visuomet visi klausia ''kur yra kritlis?'', bet ar kas yra paklausęs ''kaip sekasi kritliui?''
Buvo keista, kad šluota atlaikė tokį greitį, kokiu skrido paauglė, jeigu pats Nikitos kūnas jau prašėsi ramybės ir taikos. Visgi tai buvo ,,Atgimusi ugnis'', bet juk net pinigai dega liepsnose, o auksas skęsta vandeny. O apie tai, kiek poliravimo po rungtynių šiai šluotai prireiks, septyniolikmetė net tingėjo pagalvoti.
Prefektė nuolatos atsisukinėdavo atgal, kad nepasikartotų įvykis, kai kritlį iš Nikitos rankos išplešė visai nepastebimai. Apie tai daugiau pagalvojus gali pasidaryti liūdna, bet šlapia aikštė, kur šansas numirti yra didesnis negu Uždraustajame miške, yra pergalvoti savo veiksmus tinkama vieta tik tokiu atveju, jeigu jau esi miręs lavonas purvyne. Tačiau švilpė to autoritetu nelaikė ir sekti jo pėdomis neketino. Vanduo, lašantis nuo šalmo skrendant linksmai kapsėjo ant geltono apsiausto, kurį Nikita dažnai pamiršdavo dar vis beturinti.
Po kurio laiko aikštėje orientuotis darėsi vis sunkiau, matyt gynėjų nebuvimas prie lankų labai apsuko galvą. Jeigu tas grifiukas visai netyčia, nesistengdamas atsirastų arčiau Švilpynės lankų, raudonplaukė net neabejodama uždirbtų kitai komandai taškų. Tačiau praleidus laiko aikštėje, nuostoliai mintyse sutrumpėjo, kas buvo itin svarbu turint omenyjr, kad, kaip pavyzdžiui dabar, puolėjai kas sekundę reikėjo būti prie vis kitų lankų. Galėtų tie apversti raktų žiedai būti ir arčiau vienas kito.
Palaidas muštukas vos neįsirežė į puolėjos makaulę. Jeigu tie atmušėjai nesusirinks savo arklių, muštukai visas abi komandas sumuš be blokštų paskatinimų.
Pagaliau lietaus šydui prasivėrus ir trims išdidiems, nemaloniai gulantiems po liežuviu lankams pasirodžius visu grožiu, Nikita ir vėl susistabdė šluotą.
Taip, ji jau buvo taip dariusi kartą, ir buvo tai dariusi sėkmingai, reiškia, padarys ir vėl. Mažasis gynėjas nelabai rūpėjo, tačiau raudonplaukė labiau abejojo savo pačios jėgomis. Rankos pradėjo drebėti, o tai niekada nebuvo gerai metant kamuolį pro lankus. Po kelių gilių įkvėpimų ir iškvepimų, Nikita staigiai paleido kritlį savo linkme. Viskas bus gerai.

[Metimas po perdavimo: 1; 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 29, 2020, 02:41:47 am
Tvirtai rankomis sugniaužtos šluotos greitis buvo kiek per didelis žvalgymuisi. Man nesivaidena? Po tiek laiko paieškų buvo gan sunku patikėti, kad debesų aptrauktame danguje, gan aukštai, blizgėjo aukso šmaukštas. Klarė iš tos nuostabos net pakėlė ranką lyg akių, norėdama suprasti ar jai tikrai nesirodo. Labukas, galvoje nuaidėjo pasisveikinimo aidas, tarsi išvydus seniai matytą draugą, kai strazdanų nusėtą gaudytojos veidą iškreipė smagi šypsenėlė. Grifų Gūžtos atstovė atkėlė antrą ranką nuo šluotos ir abiem rankom bandė čiupti kamuolėlį. Deja, aukso šmaukšto taip lengvai nepaimsi. Sparnuotas kamuolėlis šovė priekin, o vos nenuvirsdama nuo šluotkočio Karter abiem rankom įsikibo apdoroto medžio gabalo ir nėrė paskui.
Ir jei lietaus merkiamoje aikštėje buvo šalta ir nyku, vos po kelių akimirkų raudonu apsiaustu vilkinti gaudytoja jau jautė šilumą, lėtai, bet užtikrintai užliejančią visą kūną. Nesvarbu, jog žvarbus vėjas gairino veidą. Klarė turėjo pasistengti pagauti aukso šmaukštą iki tol, kol jo nepamatė pagrindinė jos priešininkė. Niekur šalia švilpės nebuvo matyti. Tiesa, ji net nesistengė įžiūrėti, mat visas dėmesys buvo sutelktas į mažąjį plazduolį, kuris kiek aukščiau nei stūksojo aikštės lankai atliko neatpažintą šokį. Žaliaakė stengėsi šį šokį perprasti, norėdama čiupti kamuolėliui už sparno ir užbaigti šios dienos rungtynes. Adrenalinas plūdo septyniolikmetės venomis ir mergina nejuto nieko kito, tik didžiulį jėgų antplūdį, kuris padėjo tokiu oru nepaleisti kamuoliuko iš akių.
Aukštaūgės ausis pasiekė triukšmas iš tribūnų. Ir nors raudonųjų koledžo sportininkė tikėjosi, kad komandos draugėms pavyko švystelti kritlį pro geltonapsiausčių gynėją, šūksniai nebuvo panašūs į tuos, kurie pranešė apie sėkmingą didžiojo kamuolio nusileidimą už lankų. Klarė tam turėjo vienintelį tinkamą paaiškinimą: susirinkusi minia pastebėjo, jog Grifų Gūžtai atstovaujanti gaudytoja ėmė vaikytis vertingiausią žaidimo kamuolį, galinti atnešti 150 taškų į komandos sąskaitą, o jei žaliaakė neklysta dėl rezultato, ir pergalę aukščiausiame pilies bokšte įsikūrusiam koledžui.
Veikti reikėjo greitai. Jei žiūrovai pastebėjo, kad Karter persekioja šmaukštą, netruks to suuosti ir Amira. Mažiausiai ko norėjo, tai stumdymosi žabais, kai lietus stengėsi naikinti bet kokias galimybes tvirtai laikytis šluotos. Tačiau liauni septyniolikmetės pirštai to taip lengvai neleis. Kamuolėliui kiek sulėtinus tempą, ji ištiesė ranką ir pritrūko mažiau nei sieksnio, kad pergalę laikytų savo rankose. Nagi, sustok, nenuskriausiu, Klarė viliojo aukso šmaukštą mintimis, tuo metu lėkdama vidury aikštės. Netoliese sukiojosi ir keli kvidičo žaidėjai, bet žvilgsnis nenuslydo nuo apniukusioje aplinkoje spindinčio grobio. Merginos kojos spaudė šluotą taip smarkiai, jog dar kelios akimirkos ir šios užtirps nuo įtampos, bet viena ranka liko ištiesta į priekį, siekdama savo užsispyrimą būti nesugautam demonstruojančio žvilgančio sparnuočio.
Vis tiek būsi mano, skambėjo žodžiai grifiukės galvoje, kai neatsilikdama nuo plazdančio auksuočio susvyravo darydama staigų posūkį kairėn. Laimei šluota klausė tarsi būtų neatsiejama kūno dalis, padedanti išsilaikyti ore. Šmaukštas vis nutoldavo apie pusmetrį ir erzindamas stabtelėdavo, beveik leisdamas Klarei pačiupti. Šis žaidimas per daugelį metų, praleistų kvidičo aikštėje, buvo toks pažįstamas ir toks artimas, kad net neerzino. Gaudytoja tenorėjo, kad pergalė atsidurtų jos rankose.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 1]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 29, 2020, 11:40:27 am
 Tvirtai rankomis suspausta šluota lėkė visu greičiu. Plaukai plaikstėsi dėl vėjo, kojos buvo saugiai sulenktos atgal ir prispaustos viena šalia kitos, kad netabaluotų. Akiniai vis dar užrasoję, tačiau grifė jau buvo pripratusi. Taip pat kaip ir prie niekur trauktis nemėginančio lietaus ar šalčio. Tačiau visiškai nebuvo apsipratusi su mintimi, kad Švilpynės puolėjai vis labiau sekasi, mat ši ir vėl gniaužė kritlį. Cristal nepyko ant Deoiridh, kad ši neišlaikė kamuolio. Juk ir pačiai trečiakursei jau du kartus jis buvo išplėštas iš rankų, o atrodė, kad tai išvis nėra įmanoma. Metais vyresnės grifės aplink nesimatė, tad Cristal pati ėmėsi iniciatyvos. Atsikvėpusi po kritlio gaudymo ir priešininkų vaikymosi, mergaitė vėl galėjo stoti į kovą dėl odinio kamuolio. Nors terliotis su kritliu gal ir nebuvo taip smagu kaip būti atmušėja ar gynėja, bet reikėjo džiaugtis, kad bent jau jai leidžia žaisti kvidičą. Tik kažin ar po tokių nesąmonių kažkas norės, kad žaliaakė būtų komandoje. Styvas būtų ja labai nusivylęs. Dar visai neseniai baigęs Hogvartsą brolis juk taip gerai žaidė kvidičą, tiek rungtynių yra laimėjęs, o žioplė Cristal net nesugeba kritlio išsaugoti. Na bet šį kartą brunetei pavyks. Ir turėdama kritlį taikliai mes jį į vieną iš lankų, o tada sulauks ovacijų ir palaikymo šuksnių iš Grifų Gužtos tribūnų. Tada gal atsiras ir nors menkiausia tikmybės, kad galės pasilikti komandoje.
 Skrosdama pažeme žaliaakė vis žvilgčiodavo į viršų. Jos sekama puolėja skrido aukščiau nei Cristal, o pasižiūrėti žemyn kol kas nesusiprato. Grifė tikėjos, kad tokia mintis ir neaplankys jos. Daunt nebuvo pati strategiškiausia mergaitė, bet šį kartą ji turėjo puikų planą. Švilpė buvo atkakli, tačiau ji turbūt tikėjosi žaliaakės puolimo iš šono ar iš nugaros, bet brunetė buvo protingesnė. Šitaip užsigalvojusi mergaitė net nepastebėjo kaip pro ją dideliu griečiu praskrido geltonai pasipuošęs švilpis. Cristal norėjo pasižiūrėti kas vyksta, kad varžovas skrido tokiu greičiu, kad vos nenuvertė nuo šluotos trečiakursės, bet tada prisiminė priežastį, dėl kurios ir pati taip greitai skrenda. Kvidičas buvo truputį kitoks nei Cristal įsivaizdavo. Pradėjus žaisti, atrodo nebus kada atsipūsti, nors akimirkai sustoti, tačiau pastarosios rungtynės buvo daug nieko neveikimo ir sukinėjimosi aplink. Jai buvo tik truputį keista, kad kol kas susidūrė tik su vienu puolėju, Ryan'o aplinkui niekur nesimatę arba lietaus uždanga slepia kažkur visai netoli esančių švilpių veidus.
 Jos persekiojama švilpė vis labiau artėjo prie lankų. Ashtonas sukinėjosi aplink lankus, tačiau iš taip žemai grifė nematė jo veido išraiškos, todėl buvo sunku pasakyti ar berniukas jaudinasi, ar yra pasiryžęs apginti lankus. Švilpė vis žvilgčiodavo atgal, bet grifiukės, esančios visai žemai nematė. Dar paskridusi į priekį mergaitė pakėlė akis į viršų, bet švilpės jau nematė. Karštligiškai pasukusi šluotą kairėn ji apsukiojo visą aikštę, tačiau puolėja buvo tarsi skradžiai prasmegusi ir Cristal nebežinojo kur pulti.
 
[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 29, 2020, 06:46:34 pm
Adam' ui akimirką susirodė, jog Kupidono muštas muštukas skrieja tiesiai į Klarę, tačiau tai buvo tik jo laki vaizduotė, na arba pavargusios akys, kurios tuojau ims varvėti ir ne nuo lietaus lašų, o nuo nuolatinės įtampos. Kuri atsispindėjo juodais taškeliais, susikaupusiais akių dugne, na, o gal ten ir didesni lietaus lašai, rodėsi, kaip šešėliai, kurie jam vis primindavo iš tolėliau atskriejantį ir visus užmušti norintį kamuolį. Tačiau tai tik nesusipratimas.. Pirma klaida grifo sąskaitoje, na gerai, gal buvo ir daugiau, tačiau, dar nėkart nesivaideno. Iš kitos pusės Green'as ėmė apsvarstyti tai, jog Monro yra klišas kvailys, kuris nesugeba paleisti muštuko tinkama trajektorija, tačiau veltui jis taip leido sau pagalvoti apie švilpinės atmušėją. Jo blokštu trinkteltas kamuolys skrido tiesiai į septintakursį. Šis bandė suprasti kas vyksta, juk tik prieš akimirką atrodė, kad jis saugus. Baimė persmelkė rudaplaukį, šaltas prakaitas susiliejo su lietaus lašais, varvanačiais nuo jo garbanų. Atmušėjas su blokštu rankoje išsigando muštuko. Ir galbūt jei Ashton -  taip, tas pats, kurį jis laikė tiesiog mažvaikiu, nebūtų jo užstojęs, tas sunkus kamuolys būtų Adam' ą pasiuntęs lauk nuo šluotos.
- Ei tu.. - garsiau šūktelėjo komandos kapitonas, buvo jis pamiršęs to vaikėzo vardą, kaip ir tos varlės, kurios vardo net neišskiemenavo, tačiau jautė pareigą jam padėkoti. - Dėkui tau. - Mostelėjo kažkokį gestą tą pačia ranka, kurioje tvirtai suspaudęs laikė blokštą. - Žaidžiam toliau! - riktelėjo Green'as tikėdamasis, kad tai išgirs daugelis jo komandos narių, nes akimirką buvo savimi sudvejojęs. Juk jeigu ne pirmakursis, galbūt dabar jam reikėtų pagalbos atstatinėjant kaulus. Koks iš manęs kapitonas... Dabar Grifas buvo pilnas įtūžio, taip norėjo pataikyti į kurį nors švilpį, juk kerštas atperka visas kančias. Kaire ranka tvirtai sugriebęs šluotos kotą, linktelėjęs į priekį ėmė narstyti po aikštę, kurioje lūkuriavo kiti pergalės ištroškę padarai, tačiau Adam'o dėmesio nusipelnė tik raudonieji individai. Tačiau, kad ir kaip norėjo jiems pažerti motyvuojančių žodžių, jo dėmesį patraukė vienas iš dviejų muštukų, privertęs Green'ą jį vytis. Jis nebuvo dėl to patenkintas, jautėsi lyg koks vaikas bėgantis paskui futbolo kamuolį, besiridenantį nuo kalno. Muštukas labai greitai ir per daug statmenai ėmė "kristi" į žemę, septintakursis leidosi paskui jį, tačiau artėjant link šlapios žemės jis ėmė abejoti ar sugebės pakelti šluotą nuo taip žemai, nors daug praktikos ir treniruočių, tačiau...
- Velnias, - kojomis atsirėmė į žemės paviršių. Ką tik vos neįvyko nelaimė. Adam'as per stebuklą - na, kokį ten stebuklą, tiesiog kojų dėka - nenusirito nuo šluotos, taip išvengdamas didžiausios gėdos per savo istoriją. Priešininkai jo tikrai nepagailėtų ir tai primintu su savo kvailais, kreivai iššieptais veidais. Atsidusęs jis vėl ėmė kilti į orą, nežinojo į kurią pusę pasiduoti labiau, nes dabar muštukas buvo dingęs iš jo akiračio.
- Klarė.. - išvydęs ją vaikinas nevalingai šyptelėjo, džiaugėsi savo gaudytoja. Jei ji pagaus tą auksinį, golfo kamuoliuko dydžio daikčiuką, rungtynės bus baigtos. Green'as nieko nelaukdamas apsikabinęs šluotos kotą visu greičiu pasileido į viršų. Jis jautė pareigą saugoti ją nuo to prakeikto muštuko, kuris dabar pridarytų daug bėdų ir reiktų vėl viską pradėti iš naujo. Tad dabar beliko būti šalia jos su viltimi, kad iš geltonųjų taškelių, niekas nenusitaikys į jo taip branginamą komandos narę.



[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką bet kur į aplinką: 1; 3; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Rugsėjo 29, 2020, 07:09:23 pm
Kupidonas kilsteli ranką aukštyn, tarsi bandydamas sugauti virš galvos skrajojančią musę. Keli akių užmerkimai ir muštukas tvojasi į vieną iš grifų, kuris užsigrūdo priešais muštuką - vėl kažkoks didvyriškumo kompleksas. Koks skirtumas, svarbiausia, kad pataikė. Dar keli sumosavimai blokštu ir visa grifų komanda kaip kirminai galės vartytis kvidičo aikštės purve.
Laiko gaišti negalėjo, kad ir kiek norėjosi dar kiek pavėpsoti ir nusišaipyti. Na, dar sekundėlę.
Dar vienas pasiražymas, blokšto tvirtose rankose apsukimas ir nevalingos strategiškos mintys, kurios visai nebuvo reikalingos - Monro nereikėjo strategijos, jis tiesiog su vėju plaukuose, degančiais plaučiais vydavosi muštuką, o tada taranuodavo varžovus. Juk sportas ne kokia magijos istorija - nesėdėsi kol sugalvosi atsakymą, turi pasikliauti savo instinktais ir kartais visai nepaisyti šalto proto. Tai bylojo ir ant nugaros prikepęs purvas nuo visai neseniai įvykusios purvo vonios.
Vaikinas apsilaižė lūpas. Veidan tvokstelėjo šaltis. Gilus įkvėpimas, krūtinėje sudundėjo širdis, o tada jau greitas leidimasis iš padangės, ieškant muštuko. To, kuris nuskrido grifų pusėn, jau nebesulaikysi - paliko jį grifiokų atmušėjui.
Veidą vėl varstant plačiai šypsenai jis pasileido pirmyn, aukštyn žemyn ir vėl aukštyn, vos ne vos prasilenkdamas su kitais žaidėjais, vos nepasiųsdamas kokio vaikisčio žemyn ir porą kartų vos nenusiversdamas pats. Adrenalinas tarsi skraidė venomis, lyg būtų pakeitęs ne tik kraują, bet ir orą plaučiuose. Sekundės dalis ir aštrus šeštakursio žvilgsnis pagavo rudą žybsnelį tolumoje prie tribūnų.
Palinkęs ant šluotos jis pasileido tribūnų link, mėgaudamasis žiūrovų šūksniais. Vietomis girdėjo savo vardą, o kai kurie tiesiog šūkavo kur jam rasti muštuką. Kvailiai.
Kupidonas nusispjovė. Seilių gumulas patyrė didingą skrydį, o tada išsitaškė ant žemės.
Žinoma, muštuką, užlindusį už vienos iš tribūnų jis galėjo sėkmingai atmušti ir iškart - tam įgūdžių turėjo - bet kur tada smagumas? Kur suknistas šou? Ant šluotos lazda pasimosuoti gali beveik kiekvienas, bet kur tada malonumas.
Vaikinas dingo už tribūnos. Muštukas, tarsi pajutęs jį alsuojant visai šalia, kaip užspeistas žvėrelis, puolė į stadioną. Dantys įsmigo į apatinę lūpą - štai ko jis laukė. Adrenalino pliūpsnis ir malonus šiurpulys. Kupidonas pasidarė sau dar vieną gaudytinių žaidimą. Ratas aplink visą aikštę, praskridimas taip žemai po lankais, jog rodės tvosis į jų stulpus, nardymas tarp žaidėjų it tarp nereikšmingų vabalų. Kupidonas visa galva buvo pasinėręs į visiškai atskirą žaidimą negu likusi žaidėjų dalis.
Štai, akimirka ir jis jau bus visai šalimais savo grobio. Garsiai alsuodamas ir pildydamas savo plaučius lediniu oru, žnaibantis šalčiui ir suledėjusiems pirštams gniaužant blokštą, atmušėjas pasiruošė smūgiui. Ir nepataikė.
Muštukas prasilenkė su blokštu ir pasileido žemyn. Suurzgęs kaip šuo, Monro pasileido paskui jį. Va ir pasimėgauk žaidimu. Nieko nieko, vis tiek anksčiau ar vėliau pagaus. Užmetė žvilgsnį į aikštę. Geriau anksčiau, o tai grifų gaudytoja jau per daug patogiai įsitaisiusi. Viens du ir šmaukštas jos naguose. Velnai griebtų.
Muštukas sustojo visai prieš žnektelėdamas į purvą, o Kupidonas pagaliau rado progą jį atmušti, kartu atsikratydamas ir minčių, apie šleikštulį keliančią grifų pergalę. Puiku.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 1;4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 29, 2020, 08:47:32 pm
Deoiridh ir vėl nepasisekė. Atrodė, kad kamuolys jau buvo jos rankose, bet varlių skandintojas Ryan Jones pasirodė esantis stipresnis. Netrukus geltonapsiaustis nutolo nuo mergaitės. Deja, kamuolys iškeliavo kartu su vaikinu. Deoiridh susiraukė. Ir vėl pradėjo jaustis nereikalinga šitai komandai. Juk visi kiti komandos nariai kažką nuveikė. Tikriausiai Klarė jau beveik laikė šmaukštą rankose, o štai ji, Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith, nepadarė nieko. Na gerai, kažkada, prieš šimtą metų, apgynė komandos draugą, tačiau mergaitė jau buvo tą beveik pamiršusi: po to sekę veiksmai buvo visiškai nesėkmingi.
Deoiridh, skraidanti po aikštę be jokio tikslo, prasilenkė su įtartinai besišypsančiu Švilpynės komandos atmušėju.
- Ei tu ten! Nemanyk, kad esi toks kietas su tuo savo kvailu blokštu! - riktelėjo ji į tą pusę, nors įtarė, kad purvinos blondiniškos spalvos plaukais pasipuošęs vyrukas jos neišgirs. Tačiau grifiukei reikėjo išlieti besikaupiantį pyktį, o ant ko geriau jį lieti, jeigu ne ant to, kuris jos visą komandą, taip pat ir ją pačią, daužo muštukais? Vis dėlto Monro jau buvo kažkur nuskridęs, tad daugiau rėkauti nebuvo prasmės. Rudaplaukė apsižvalgė, tačiau kaip visada nieko nepamatė. Lietus, tas niekaip nesiliaujantis lietus...
Staiga keturiolikmetei į galvą šovė mintis. Ji nutarė nuskristi iki to aikštės galo, kur turėtų būti Ashton'as. Rudaplaukė neįsivaizdavo, ką šiuo momentu gyvenime veikia kritlis, tačiau prisiminė, kad paskutinį kartą kamuolys buvo Ryan'o rankose. Ir, deja, iš jų visai nenorėjo pereiti į jos pačios gniaužtus. Vadinasi, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad raudonasis kamuolys yra netoli jauniausiojo Grifų Gūžtos komandos nario ginamų lankų. Tą reikėjo išsiaiškinti, kad, jeigu ką, galėtų padėti Ashton'ui. Deoiridh prisiminė, kad kartą berniukas jau praleido kritlį. Turint omenyje, kad jis yra jauniausias žaidėjas aikštėje, tai galėjo labai paveikti jo pasitikėjimą savimi. Tiesa, šio stokojo ir pati rudaplaukė, tačiau tikėjosi, kad dviese jiedu sugebės ką nors padaryti.
Pagaliau pasiekusi lankus Deoiridh pastebėjo raudoną tašką kažkur ties vyresnės merginos rankomis. Netruko suprasti, kad Ryan'as kritlio jau nusikratė, tad dabar viskas priklauso nuo tos nepažįstamosios. Animagė padidino greitį, tačiau netrukus gavo suprasti, kad pavėlavo: kai ji priartėjo prie vyresnės priešininkės, kamuolys jau skriejo lankų link. Buvo akivaizdu, kad jo pavyti nepavyks.
- Kvaiša tu! - vos ne tiesiai į ausį merginai suriko Deoiridh. Staigiai apsisukusi nuskrido tolyn. Nenorėjo žiūrėti, ar Ashton'ui pasiseks. Jeigu ne, tikėjosi, kad Cristal teiksis paimti kritlį, nors jau buvo pastebėjusi, kad nė viena iš jų raudonojo nenulaiko pernelyg ilgai. Juk raudona - mūsų spalva! nepatenkinta pagalvojo mergaitė ir su ta mintimi vos neįsirėžė į Klarę. Laimei, pavyko greitai išsukti, tad akivaizdžiai jau Aukso šmaukštą besivaikanti komandos draugė nebuvo pernelyg sutrukdyta. Žinodama, kad reikės būtinai atsiprašyti, Deoiridh nusekė paskui ją. Atidžiai dairėsi, ar neatskrenda koks daug didesnis ir juodesnis už mažylį kamuolys. Juk visi žino, kad gaudytojai - itin mėgstamas atmušėjų taikinys, tad norėjo būti pasiruošusi. Ir vos po kelių akimirkų suprato, kad buvo teisi. Iš kažkur netikėtai išniro prieš tai šypsojęsis Kupidonas (ar šypsena tebebuvo, Deoiridh nepastebėjo). Juodasis jau skriejo Klarės link, tad rudaplaukė žinojo, ką jai reikia daryti. Padidinusi greitį visaip bandė atsidurti kamuolio kelyje. Nusiteikė smūgiui.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2. 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 29, 2020, 08:49:57 pm
 Muštukas trenkėsi tiesiai į Hughes ir berniukas su visa šluota apsivertė ore. Smūgis buvo toks stiprus, kad išmušė visą orą iš plaučių ir net sėdint ant ore kabančios šluotos, negalėjo ramiai kvėpuoti. Laimė, kad verčiantis buvo stipriai įsikibęs į šluotkotį, išsilaikė nenukritęs ir šluota atsistatė į įprastą poziciją. Viskas šiek tiek sukosi ir nors į krūtinę pataikęs tamsusis kamuolys kliudė apsaugas, o ne patį kūną, tačiau tragiškai skaudėjo.
 Lankai... Reikia grįžti prie lankų. Ashtonas kaip pro miglą matė lankus, kurie atrodė labai toli. Vėžlio lėtumu skrido link jų, bandydamas susigrąžinti normalų kvėpavimą. Laikas tekėjo labai lėtai ir nors grifui atrodė, kad lankai už kelių mylių ir juos pasieks po valandos, iš tiesų prireikė gal vietos ilgos minutės. Vis dar skambėjo kornvalietiški keiksmažodžiai dėl to skaudaus muštuko. Nors dauguma Kornvalio gyventojų kalbėjo tik angliškai (ir Ashtonas nebuvo išimtis), tačiau nemažai keiksmažodžių žinojo ne tik savo gimtąja kalba ir galėjo keiktis kad ir per kvidičą, jog niekas nesuprastų.
 Dangus vis dar žliumbė it saldainio netekusi maža mergaitė, pirmakursis norėjo prakeikti šitą orą, o skausmas petyje vėl atsinaujino, išjudintas turbūt kokių nors ypatingų muštuko skleidžiamų bangų (arba tiesiog jautėsi sudaužytas, nes toks ir buvo). Kiek dar muštukų reikės tam, kad patektų į ligoninės sparną? Kiek mokinių statistiškai užbaigia savo rungtynes ten? Jeigu mane išskraidins iš čia, Klarė galės toliau gaudyti aukso šmaukštą, taigi gal ir ne taip blogai, tik Švilpynė gaus papildomų taškų, nes puolėjai nesnaus.
 Na, gal Adam'o apsaugojimas nuo muštuko reiškė išlikimą Grifų Gūžtos komandoje. Žinoma, maloniau būtų joje pasilikti dėl talento, o ne gebėjimo išlįsti tiesiai prieš muštuką... Tai buvo pavojinga ne tik gynėjui, bet ir šluotai. „Atgimusi ugnis“ buvo gera šluota, tačiau po šių rungtynių atrodys apgailėtinai ir reikės išsitraukti vadovą apie šluotų priežiūrą, nes įprastai tokiu oru neskraidydavo ir kaip rūpintis šluota po pasivartymo tribūnose bei ant jos užpilto turbūt viso ežero vandens, nežinojo.
 Priskrido arčiau prie lankų, nes tai jam reikėjo daryti nuo pat pradžių, neklausant savo kvailų norų paskraidyti po aikštę, nes paskui gauni ne kritlį, o muštuką.
 Šūdas. Turbūt puolėjoms nepavyko išplėšti kritlio iš tų švilpiškų rankelių, nuostabiai kepančių keksiukus ir sausainius. Su lašeliu magijos jie išvis gali sukurti šedevrą, tačiau Ashtonas norėjo, kad šį kartą jų rankos bent šiek tiek susimautų ir jis sugebėtų atmušti kritlį. Buvo pasirengęs paaukoti petį, inkstą ir pusę sielos tam, kad apsaugotų lankus, nes bijojo skristi iš komandos taip greitai, kaip kamuolys perskrenda lankus.
 Švilpių puolėja sustabdė šluotą - Hughes tai atpažino tik iš nustojusio judėjimo. Tai reiškė tik vieną - metas ginti lankus. Grifas sunkiai nurijo seiles ir atidžiai stebėjo pradedantį savo kelionę iki lankų raudonąjį kamuolį. Buvo priskridęs visai prie pat lankų, kad jei nepavyks atmušti kaip nors kitaip, muš šluota, kūnu, nesvarbu kuo, kad tik apsaugotų lankus. Jei neklydo, kamuolys labiau laikėsi kairiojo lanko krypties, tačiau galėtų pataikyti ir į vidurinį. Buvo likusios gal dvi sekundės iki didžiosios tiesos atskleidimo, pirmakursis buvo išsitiesęs, įsitempęs ir tuoj pat pasuko šluotą ir puolė prie vieno iš lankų, ištiesęs ranką su nemaža pirštine, tačiau pasirengęs aukoti net šluotą.

[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1, 2, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 29, 2020, 08:59:23 pm
Likimas tyčiojosi iš barsukų. Abiem prasmėm, žinoma, tačiau šį kartą kalba apie geltonai juodus barsukus, o ne juodai baltus. Nors Amira labiau buvo panaši į pastarąjį. Baltos kelnės ir juodas džemperis. Kaip balta varna tarp juodų. Buvo šimtą procentų įsitikinusi, kad kiti komandos nariai dėvėjo juodas kelnes. Po rungtynių pamatys ar klydo ar ne.
Abu muštukai it pasiutę skraidė po aikštę, pastoviai patekdami į gaudytojos akiratį. Solomonaris (rumunų mitologijoje - burtininkas, keičiantis oro prognozę) net negalvojo pasigailėti dalelę tos šalies į Jungtinę Karalystę atvežusios rumunės. Akys jau merkėsi nuo nemalonių pojūčių. Gal tokiems dalykams ir reikia akinių? Tačiau šiuos septintakursė jau buvo išmetusi. Teks kažkaip kentėti iki tol, kol sugaus šmaukštą. Bet to nelemto metalų dirbinio niekur nesimatė! Jis tikrai nebuvo aikštėje. Arba rudaplaukei nesisekė pastebėti jo. Tebuvo likę šie du variantai.
Šmaukštas! Prisiekė savo negyva siela, kad ką tik šalia savęs matė šmaukštą! Tie patys balti sparnai ir auksinis kūnelis, kurių taip ilgai ieškojo. Ranka perbraukė per veidą atsikratydama lietaus lašų. Tada tvirtai suėmusi Kalėdų dvasios 2019 šluotkotį, nuskriejo ten, kur matė pergalę. Ak, tos optinės iliuzijos. Ten kamuoliu net nekvepėjo (klausimas dėl kamuolių kvapo būtinai būtų atsiradęs Amiros galvoje, jei ji būtų bukesnė). Nors buka ji buvo, jei sugebėjo supainioti šviesos blyksnį su kamuoliu! Po paraliais, debesų spardytojas prakeiktas. Aš tuoj atimsiu iš Monro blokštą ir tegul anas gaudo šmaukštą! Kvailys, bet gal atidesnis už mane. Jeigu iš tolo anas sugeba pastebėti muštukus, negi negalės pastebėti aukso šmaukšto?!
Nežinia tempė vis labiau į neviltį. Švilpė nesupyktų, jei auksinį grynuolį sugautų Klarė Konė Karter, svarbu, kad tai užbaigtų šias nelemtas rungtynes. Atsiduso ir nusileido ten, kur vyko pagrindinis veiksmas. Atrodo Švilpynė pirmavo bent su kritliu. Gal klydau išvadindama juos nemokšomis ir netikėliais? Susimąstė mergina. Ilgas buvimas tyloje vertė mąstyti nestandartiškai. Štai, net girti pradėjo tuos, kurių prieš varžybas nekentė. Lyg visi žaidžiantys šioje arenoje buvo jos priešininkai.
Vėl pasirodė, kad pastebėjo šmaukštą ir vėl kaip pelė užuodusi sūrio kvapą, pradėjo skraidyti po areną žvalgydamasi bent vieno skraidančio objekto, mažesnio už futbolo kamuolį. Kažkur priekyje matė keistai judantį raudoną apsiaustą. Gal tai Klarė? Tuo tikra būti negalėjo, tačiau tas apsiaustas tikrai judėjo kaip gaudantysis šmaukštą! Padidinusi greitį, raudonų akių savininkė pradėjo vytis tą žmogystą. Pakeliui nepamiršo vis dar žvalgytis šmaukšto. Gal ten koks nors ją norintis suklaidinti puolėjas ir šmaukštas visai šalia jos, o ne ten - priekyje? Nagi, tegul ten būna ta Karter! Paprašė vyresniųjų jėgų (dievų ar ko ten). Gal tereikėjo paprašyti ir būsimos abiturientės norai išsipildys! Ji pastebės šmaukštą! Ji privalo! Ir ji sugaus tą nepastovų gražų rutulį, kuriam suteikė Mayros vardą!

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 3,  6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 29, 2020, 10:22:11 pm
RPG vertinimas

Nikita Borelič: 10
Klarė Konė Karter: 10
Cristal Daunt: 9
Adam Green: 10
Kupidonas Monro: 8
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Ashton Hughes: 10
Amira Eliadė: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Nikita Borelič [9] - Ashton Hughes [6] = KS [3] = 3 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Ashton Hughes [6] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [1,5] = KKS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Grifų Gūžtos žaidėjams.

Kauliuko rezultatas

Nikita Borelič: 1, 5, 6, 2, 5
Klarė Konė Karter: 3, 2, 4
Cristal Daunt: -
Adam Green: 6, 1, 4
Kupidonas Monro: 6
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 3, 2, 6
Ashton Hughes: 4, 2, 1
Amira Eliadė: 1

Nikita Borelič taikliai meta kritlį tiesiai į varžovų lankus.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Cristal Daunt neatlieka veiksmų.
Kupidonas Monro nesėkmingai muša muštuką į Klarę Konę Karter.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Klarę Konę Karter.
Ashton Hughes sėkmingai apgina lankus.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrenda oru. Grifų Gūžtos puolėjas gali mėginti jį sugauti, Švilpynės – perimti.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 30, 2020, 04:37:32 am
Šmaukšte, mes juk seni geri pažįstami, telepatiškai siuntė mintis sparnuotam kamuolėliui, vis dar spurdančiam ne septintakursės delne, o niūrioje debesuotoje padangėje. Aš tavęs neskriausiu, gražiai rankomis apgaubsiu, kad nebešlaptum po lietum. Sausa pastogė šiuo metu suviliotų bet kurią žmogystą esančią šioje aikštėje, bet ar lietus trukdė užburtam kamuoliukui? Merginos ranka vis tiesėsi link aukso šmaukšto, atrodė toks mažas atstumas skyrė grifiukę nuo svajonės išsipildymo, reikėjo tik dar dešimties centimetrų. O po to jau ir dvidešimties. Auksaspalvis plazduolis tai judėjo, tai sustodavo, kaip tai darė vyriausioji Karter, žaisdama su jaunesniais šeimoje dvyniais.
Blizgantis kamuolėlis staigiai nėrė į šoną, veiksmą atkartojo ir Klarė, po akimirkos vos nesusidurdama su iš kažkur atsiradusia raudona didele dėme. Net ir kvailiui būtų aišku, kad dėmė buvo taip pat Grifų Gūžtos žaidėja. Tiesa, kas tai buvo mergina net ir nespėjo pastebėti, mat akimis nepaleido aukso šmaukšto, kuris vos per sekundės dalį sugebėjo nutolti per tokį atstumą, kad raudonu apsiaustu vilkinčiai strazdanei buvo matyti tik todėl, kad vos prieš akimirką jis buvo šalia.
- Nesimaišyk, - pro dantis iškošė labiau sau, nei komandos draugei staiga atsidūrusiai gretimais. Muštuko aplink negirdėjo, tad kam lamdyti viena kitai šonus. O gal ir nepastebėjo per lenktynes su keliais kartais mažesniu už juodąjį kamuolį auksiuku. Bet dabar tai buvo ne taip svarbu. Reikėjo nepamesti dūzgiančio sparnuočio iš akiračio. Juolab lietaus šuorai šiose rungtynėse apribojo taip svarbų klausos pojūtį: girdėjosi tik šūksniai esantys palyginus netoli ar viršijantys visas decibelų matuoklių normas.
Aukštaūgė visu kūnu spaudėsi arčiau šluotos, palenkdama reikiamon pusėn ne tik muštuko apdaužytą stuburą, tačiau ir aerodinamikos dėsnius. Sportinė ražų pynė klausydama gaudytojos kūno lėkė vis greičiau, mažindama skirtumą tarp dabar vėl gerai matomo rungtynių tikslo. Aukso šmaukštas vėl kedeno sparnelius kiek toliau, nei siektų liaunos septintakursės rankos. Nedvejodama tiesė dešinę priekin, tačiau lietaus lašai ant šluotkočio privertė vis dar įsikibusią ranką slystelti ir daugeliu atveju svajonę išpildantis skraiduolis liko nutolęs per centimetrą kairiau, priversdamas Klarę prispausti rankas prie šlapio šluotos koto taip smarkiai, kad jei raudona apranga vilkinti grifiukė nemūvėtų pirštinių, galėtum matyti ir taip išblyškusios odos nuo įtampos pabalusius krumplius.
- Merlino barzda! - Neatlaikius Karter nervams žodžiai išsprūdo į laisvę, tarsi ne iki galo rankose sučiuptas šmaukštas, kurio bent gan stipriai čiuptelti rungtynėms gerokai įsibėgėjus nepavyko vyriausiame kurse besimokančiai Grifų Gūžtos auklėtinei. Ir nors žaliaakė nė kiek nesiskundė gaudymo procesu - jai patiko lenktynės su pačiu laiku, ypač po ilgo nuobodžiavimo ieškant kamuolėlio pėdsakų. Norėjosi rankose pačiuptą šmaukštą iškelti į dangų, kol švilpų gaudytoja, greičiausiai padedama lietaus, dar nesuuodė, kas vyksta dideliame kvidičo aikštės plote. Tiesiog laikyti pergalę savo rankose. Parodyti aplinkiniams, kad pastangos įdėtos treniruojantis kasdien nenueis perniek ir sportinį apsiaustą šiandien ji vilki ne veltui. O Karter dabar stengėsi iš visų jėgų. Ranka teko nusibraukti iš kasos jau spėjusios išsprūsti plaukus, mat šie užkritę ant akių jau trukdė gerai matyti persekiojamą grobį. Šmaukštas akimirkai stabtelėjo ir kaštonplaukė nesuskaičiuojamą kartą tiesė rankas išsvajotos pergalės link.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Rugsėjo 30, 2020, 08:22:46 pm
Didelėmis kaip net ne lėkštutės, o visos lėkštės akimis, Monro stebėjo, kaip jo pasiųstas muštukas skrieja, rodos, tiesiai į grifų gaudytoją, o tada su zvimbtelėjimu praskrieja pro šalį. Šūdas.
Štai tau ir užsisedėk ant laurų. Kupidonas atsikvėpė. Gerai, juk iš esmės tai net ne jo kaltė - blaškantys žaidėjai, nervais grojantys žiūrovų šūksniai ir dar tas nelemtas lietus. Ko gi galėjo tikėtis? Keturių sėkmingų smūgių iš eilės? Fortūna dažnai nusisuka net nuo tokių čempionų kaip Kupidonas. Na, bala (o jų stadione buvo daugiau nei pakankamai) nematė. Reikėjo susirasti vieną iš muštukų ir dvigubai smarkiau atsmugiuoti už vieną praleistą.
Vaikinas atsikvėpė, pasisukiojo, kad išjudintų įsitempusius raumenis. Jautėsi kaip išskalbtas skalbimo mašinoje - visas permirkęs ir apdaužytas. Et, greičiau baigias šita nesąmonė - kad ir kaip smagu buvo trankyti žmones, bet mintis apie miegą dabar viliojo daug labiau. Kažin kaip visi reaguotų jei jis išskristų vidury varžybų? Galbūt nenustebtų. Kupidonas kaip kokia kortų kaladė - niekada nežinai ką gausi.
Velniop tas mintis. Dar keli mostai blokštu, grifai pagauna šmaukštą, nes meilieji sausainių kepikai to aišku nesugeba, o tada jau šluota bus nukišta spinton dar bent metams ar net ilgiau.
Tingiai apsidairė po niūrią aikštę. Kreivai pasiųstą muštuką jau gaudyk negaudęs, reikia ieškoti jo bičiulio.
Kupidonas tvirčiau kojomis apsivyjo šluotą ir bandydamas nenuslysti, pamažu ėmė leistis žemyn. Nebuvo ko pernelyg skubėti - juk niekas neišdrįs ant jo rėkti dėl to, kiek laiko užtruko ieškodamas muštuko. O jei ir išdrįstų, tikriausiai būtų apdaužytas blokštu.
Taip pat lėtai ir tingiai jis apsuko ratą, mėgaudamasis niurnėjimų iš tribūnų. Kitų žmonių nervų gadinimas buvo kaip oras ar kaip vanduo ištroškusiam. Apsuko dar ratą, pernelyg nesidairydamas. Gali ir dar patempti gumą.
Lietus, rodos, rimo, o gal tokį įspūdį sudarė tai, kad jis buvo kiaurai permirkęs.
Greičiau pasukęs slystelėjo ant šlapios šluotos, atsidurdamas visai ant jos galo. Nuryjo susikaupusį seilių gumulą, panosėje nusikeikė.
Zvimbt! Už nugaros prašvilpė ledinis vėjo šuoras, kurio negalėjo sukelti niekas kitas, tik tas nelemtas rudašonis kamuolys. Kupidonas iššiepė dantis, primindamas šiek tiek galvos traumą gavusį vilką, o tada jau pasileido muštuko link. Dar vienos lenktynės.
Karšti prakaito lašai upėmis vilnijo  ugnies karštumo oda, pernelyg ilgai nekirpti purvinai blondiniški plaukai draikėsi ant akių, muštukas nuskriejo priešingon pusėn nei švilpis tikėjosi.
Greitai apsisukęs ir eilinį kartą vos neišsitaškęs į blyną, jis nuskrido paskui tą nenuoramą, kuris, tarsi pajutęs pavojų, šovė aukštyn. Iš paskos tekinom pasileido ir šeštakursis. Galėjo save tikinti kiek nori, kad žaidimas jam nerūpi, kad dalyvauja tik tam, kad švilpiai neapsikvailintų, bet eilinės gaudynės, kai nežinai kokiu greičiu tirpsta laikas ir kaip pasiseks atmušimas, kaitino kraują. Keli žingsniai ir jis jau muš. Vienas smarkesnis palinkimas ant šluotos, siekiant sulyginti savo ir kamuolio greitį. Blokštas, sugniaužtas iki krumplių pabalimo ir jūros mėlynės akies kraštelis užkliuvęs už grifų atmušėjo. Puiku.
Kupidonas užsisuko, kad galėtų taikliau atmušti, o tada, lyg sulėtintame filme, blokštas susijungė su muštuko šonu ir skrosdamas dangų pasileido pirmyn.

[Atmušimas į Adam Green 1;4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Rugsėjo 30, 2020, 08:28:51 pm
Rudaplaukis jautėsi pavargęs, vis nusvirdama į apačią dešinė ranka primindavo apie tą sunku blokštą, įsispaudusį delne. Jo viltis dabar buvo komandos gaudytoja Klarė. Visą savąjį pasitikėjimą jis dėjo į ją, juk nuo jos priklauso komandos pergalė ir šlovė. Jei ji sugauna šmaukštą - viskas, rungtynės baigtos, tačiau viskas būtų per daug paprasta, todėl Adam'as buvo priverstas saugoti grifę nuo to kvailo muštuko. Kad dar aš kada būčiau atmušėjas, tai pirmas ir paskutinis kartas.. Na taip, tikrai paskutinis... - Dustelėjo vaikinas, tvirčiau spustelėjęs rankoje tūnantį blokštą. Green'as matė atskriejantį kamuolį, kurį pasiuntė pats Kupidonas, tačiau, šiuo kartu jo atmušimas buvo labai, tiksliau visiškai netikslus. Dabar švilpį buvo galima vadinti klišiumi. Juk ką tik jis turėjo tokią progą. Nors, kita vertus, septintakursis gavo laiko pailsėti ar bent jau atsidusti. Jis nuolat skraidė paskui grifę, kuri lyg mažas vaikas vijosi tą stebuklingą, mažą kamuolėlį. Na jis juk tikėjosi, jog muštukas bus nukreiptas būtent šia linkme, tačiau, visi klysta. Grifų Gūžta atrodė bent akimirkai saugi, nors į jo akiratį papuolė tik Karter.
- Na tiek tos, ji saugi, galiu tęsti žaidimą.. - vos praverdamas lūpas, vos girdimai sau po nosimi išlemeno grifas sakinį ir apglėbęs šluotos kotą ėmė narstyti po kvidičo aikštę. Jis buvo kapitonas ir žaidimui įpusėjus suprato savo pareigas. Juk jis yra atsakingas už komandos žaidėjų sveikatą bei jų pasiruošimą, todėl dabar turįs kelias laisvas minutes nusprendė savo Grifų Gūžtos žaidėjams paberti keletą motyvuojančių žodžių. Juk jam taip svarbi ta pergalė, na ne tik jam, visiems, kurie šiuo metu skraidžiojo ore.
- Stengiamės! Jūs šaunuoliai! - daug garsiau nei įprastai sušuko kapitonas. Dabar jis buvo aikštelės centre, kur puikiai matėsi visi žaidėjai, todėl jis net neabejojo, kad bent kelių klausą jo siųstas „laiškas“ sudirgino. Tad dabar atlikęs pirmąjį ir patį svarbiausią darbą, gali vėl imtis to prakeikto muštuko, kuris taip neseniai norėjo pasiusti Adam'ą ant žemės paviršiaus, todėl keršto, apie kurį jis mąstė anksčiau, nepamiršo. Netgi galima teigti, jog nuolat veidą prausiantis lietus įkvėpė grifą. Jo troškimas buvo vienas - pagarba, kuri ateis kartu su pergale, tad nieko nelaukęs jis linktelėjo į priekį ir ėmė leistis į žemę, į tą pačią vietą, kuri pirmai jo vos nepavertė apkalbų ir pašaipų objektu. Nors ir dabar jis stipriai rizikuoja, tačiau viskas baigėsi sėkmingai ir šluotos kotą jis pakėlė laiku, tačiau viskas buvo veltui. Muštuko nebuvo. Atmušėjas vėl jautėsi bevertis padaras, gal labiau netgi lyg vaikas negavęs saldainio, tačiau jam taip belekiojant ratais palei tribūnas, muštukas pats jį susirado. Zvimbt! Adam'o fizinė būklė jam nepadėjo, dabar tik viena ranka laikė šluotą. Jis kabėjo kaip koks nevykėlis ore.
- Velnias! - riebiai nusikeikė. Ir bandė vėl užsiropšti ant šluotos. Nuovargis buvo akivaizdus. Juk net lygsvaros jis nesugebėjo išlaikyti, kada tas juodas daiktas pralėkė tiesiai pro jį. Kelis sykius pabandžius, ketvirtasis nesumelavo ir pagaliau piktas ir įtūžęs vaikinas vėl puikavosi ant medinio pagalio.
- Dabar tai tau šakės. - akimis susiradęs muštuką, nė nesuabejojo savo galimybėmis ir žinojo, kad jo nepagailės. Duos jam į "kaulus" su tuo sunkiu daiktu, tvirtai prisiklijavusiu prie delno. – Ei, tu, - iš šono, tiksliau, iš kairės pusės "prisiklijavęs" prie muštuko tvojo jam iš visų jėgų. Tikėjosi, jog jį pasiuntė į švilpių gaudytojos pusę, nors nebuvo tikras.


[Atmušimas į Amirą Eliadę: 1; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 30, 2020, 08:40:16 pm
 Cristal kaip pametusi galvą skraidė aplink. Švilpių puolėja buvo visiškai dingusi iš akiračio. Visiškai pati to nesuprasdama, grifiukė apsuko daugiau nei keturis ratus toje pačioje vietoje, kai pagaliau vėl akies kampu pastebėjo savo komandos lankus. Bet švilpė kamuolį jau buvo paleidusi iš rankų. Iš tribūnų pasigirdo pranešimas, kad švilpė, nors ir matė kamuolį, tačiau grifų gaudytojas apgynė lankus! Cristal, nors ir vis dar buvo sutrikusi, nes nelabai suprato kaip jai puolėja taip galėjo iš akių pasimest, nepaprastai džiaugėsi, kad bent jau dešimt taškų Švilpynė negavo. Jaunasis gaudytojas irgi atrodė nemažiau patenkintas savimi.
 Dabar, pagal taisykles, kriltis buvo kažkur ore ir tik laukė kol švilpis arba grifas jį suspaus savo rankomis. Dabar brunetė labiau už viską norėjo tą kamuolį pamatyti kažkur plavinėjantį ore, tačiau jei sugebėjo pamesti tiesiai skrendančią švilpę, šansai, kad ji pamatys kritlį buvo menki. Tikėdamasi, kad šis bus vidury aikštės mergaitė nuskrido per vidurį ir nusprendė, kad laikas pakilti aukščiau. Pakėlusi šluotgalį į viršų ji ilgai netrukus atsidūrė vienoje linijoje su abiejų koledžų ginamais lankais. Bet apsisukusi nematė kritlio ar bent kažko, panašaus į odinį kamuolį. Reikėjo jį sugauti prieš pasirodant švilpių puolėjai, kuri tikrai bandys bet kokia kaina jį vėl turėti. Akimis toliau skrosdama orą, žaliaakė nieko naujo nepamatė. Skrisdama Švilpynės lankų pusėn ji turėjo susidoroti su nemenku lietučiu, kuris kaip niekad buvo įkyrus ir šaltas. Vėjas pūtė ne itin palankia Cristal kryptimi, tačiau, kad galėtų savo suledėjusiomis rankomis vėl gniaužti kritlį, mergaitė stengėsi nukreipti savo mintis kitur ir nesiskųsti.
 Neaišku, kiek dar Švilpynės ir Grifų Gūžtos komandos rungtyniaus, bet trečiakursė žinojo, kad po rungtynių ant šluotos nenorės sėsti ilgą laiką. Jai taip buvo nusibodęs tas skraidymas iš vienos vietos į kitą ir nieko neveikimas. Mergaitė norėjo vėl venomis pajusti plūstantį adrenaliną, norėjo pamiršti visus šalčius ir lietus ir tiesiog įtemptai pažaisti, tačiau to niekaip neišėjo padaryti. O kas jei niekas nenori, kad aš žaisčiau? Gal kaip tik visi stengiasi padaryti taip, kad man netektų jokia atsakomybė? Lietui toliau varvant ant trylimetės veido, ji pajautė kaip už aprasojusių akinių vis labiau ir labiau kaupėsi ašaros. Cristal nesuprato ar čia dėl to, kad jai taip pastaruoju metu nesiseka ar dėl erzinančio lietaus, bet žliumbti ji dabar sau neleido. Po akiniais pakišusi pirštą ir nusišluoščiusi akis, ji apsisuko ir vėl skrido link Grifų Gūžtos lankų.
 Cristal nežinojo kas ją taip privertė persigalvoti. Turbūt jos nesugebėjimas apsispręsti. Perskridus pusę aikštės, žinoma, reikėjo apsisukti, nes taip rodė į galvą. Padėtį šiek tiek lengvino vėjas, kuris pūtė nebe į ją, tačiau nuo šalčio jau buvo bepradedą spengt ausyse. Tikdėmasi kažkurio muštuko puolimo, nes kaipgi galima apsieiti be šlykščiųjų kamuolių, ji pasuko galvą norėdama pasižiūrėti ar vienas kuris nors neskrenda į ją. Ir jos nuojauta sakė teisingai. Juodas taškas dideliu greičiu artėjo link Cristal, tačiau ši galėjo bet kurią akmirką pasitraukt, ko nepasakytum apie netoli stovintį komandos kapitoną, kuris neatrodo, kad turėjo kažkokį supratimą kas gali įvykti. Dėl kurio rankos muštukas skrido į Cristal, mergaitė neturėjo laiko sužinoti, nes staigiai nuskridus prie kaptono po kelių sekundžių trylikametė jau ruošėsi smūgiui. Juk turi apsaugas, tad neturėtų labai skaudėti.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 30, 2020, 08:45:24 pm
Smūgio nebuvo. Muštuko, atrodo, irgi. Na ką, mergyt, kamuoliai jau vaidenasi, negerai pasišaipė pati iš savęs Deoridih žvilgtelėdama į Klarę. Žinoma, pastaroji nebuvo patenkinta, kai jaunesnė komandos draugė vos į ją neatsitrenkė, tad Deoiridh norėjo atsiprašyti, bet tam paprasčiausiai neliko laiko: animagei pavyko pamatyti vaizdą, kaip Klarė bando sugauti šmaukštą. Mergaitė visada galvojo, kad gaudytojai tą padaro nepastebimai, tad dabar norėjo pasimėgauti reginiu. Deja, mėginimas nebuvo sėkmingas – gaudytoja aiškiai slystelėjo ir, atrodė, tuoj nusiris nuo šluotos.
-Klare! – riktelėjo Deoiridh. Jau taikėsi priskristi ir, jeigu ką, padėti, tačiau komandos draugė lyg ir nepametė mažiaus iš akių, tad rudaplaukė liko šone - ko gero, jau ir taip sutrukdė labiau nei turėtų trukdyti komandos draugė. Dar kurį laiką skrido svarbiausiam komandos žmogui iš paskos – niekada negali žinoti, ką sugalvos Kupidonas Monro, - tad nutarė šiek tiek merginą pasaugoti.
Ir tada Deoiridh pajuto smūgį tiesiai į galvą, net šluota apsivertė. Mergaitė nebuvo itin gera skraidytoja, tad jai prireikė laiko, kol atsivertė atgal. Per tą laiką Klarė, žinoma, dingo iš akių. Vis dėlto Grifų Gūžtos puolėja akimis užkliudė tolstantį muštuką, tad buvo tikra, kad jai kliuvo būtent nuo jo. Mergaitei netgi pasirodė, kad kamuolys pikdžiugiškai juokiasi. Tau tikrai su galva negerai itin „paguodžianti“ mintis aplankė rudaplaukę. Deoiridh apsižvalgė: galbūt kur nors netoliese iš jos juokiasi Monro? Vis dėlto švilpių atmušėjo buvimo vieta tuo momentu išliko mergaitei nežinoma. Ar kamuolys galėjo pasirinkti ją be jokio paskatinimo? Tikrai taip! užtikrintai atsakė sau į tokį kvailą klausimą mergaitė. Kur dar gali trenktis kamuolys, jeigu ne į tokią bevertę kvidičo "žaidėją"?
Kadangi Deoiridh nematė nei Klarės, nei Monro, nei muštuko, reikėjo nuspręsti, ką toliau veikti gyvenime. Na, gal ne gyvenime, bet bent jau artimiausiu metu. Galiausiai grifiukė priėmė sprendimą: nuskris iki Ashton‘o ginamų lankų ir pažiūrės, kaip jam sekasi. Argi prieš kurį laiką ji nepaliko berniuko ant ledo, kai varžovė ruošėsi paleisti kritlį? Mergaitę užgulė kaltė: ji ne tik nepadėjo jaunajam gynėjui, bet dar ir iš viso pasiplovė. O juk jeigu jis apgynė lankus, ten tikriausiai verda kova! Kol ji čia užsiiminėjo salto, Cristal tikriausiai kovoja su visa krūva švilpių! Atsiprašau, Cristal! mintyse sušuko Deoiridh ir pažadėjo sau po rungtynių atsiprašyti tinkamai. Kelinto komandos nario ji jau turi atsiprašyti? Tiksliai to neprisiminė, bet nusprendė, kad tokių yra gerokai per daug.
Ir vis dėlto geriau vėliau negu niekad. Deoiridh galiausiai pasiekė savo komandos ginamus lankus. Nesuprato, ar visai pasiklydo laike, ar varžovų puolėja pusvalandį stypsojo ore su kritliu rankose, bet grifiukė spėjo pamatyti, kaip Ashton'as atmušė kamuolį.
- Šaunuolis! - patenkinta sušuko rudaplaukė, tačiau, atrodo, pamiršo, ko taip skubėjo tenlink, mat dabar, užuot puolusi prie kritlio, ji tik kybojo ore ir džiaugėsi. Laimei, vos po kelių akimirkų tarsi kuoka per galvą gavusi prisiminė, ką čia veikia, ir pašoko. Na, būtų pašokusi, jeigu stovėtų ant žemės. O dabar tik stipriai supurtė šluotą ir kuo greičiau pasileido kritlio link. Vos neįsirėžė į ką tik metusią švilpę - laimei, apsiribojo jos šluotos virbais. Nekreipė dėmesio į beveik susidūrimą, tiesiog skubėjo tikslo link. Pagaliau priartėjo prie puolėjų mėgstamiausio (nekenčiamiausio?) kamuolio ir godžiai ištiesė rankas link jo. Labai tikėjosi, kad bent tokį paprastą darbą gali atlikti.

[Gaudymas: 1, 2, 3, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Delfė Digori Rugsėjo 30, 2020, 09:48:36 pm
Vėl nepavyko. Delfei vėl nepavyko, nepavyko uždengti komandos draugo nuo muštuko. Susinervinusi Delfė Digori vėl nuskrido prie lankų ir tyliai nusikeikė baisiu keiksmažodžiu. Šį kartą taip baisiai nebesinervino, kaip aną kartą. Nebuvo nė ašarų, nė milžiniško noro pasiduoti arba padvėsti, nė dar ko nors, tik milžiniškas, tiesiogine prasme pyktis ant savęs. Po velnių, Delfe, iš trijų kartų tau pavyko uždengti komandos narį tik vieną kartą. Jeigu taip tęsis ir toliau, be liks tik pabėgti į uždraustąjį mišką. Susiimk, Digori, prašau tavęs susiimti...
Vis dar lijo. Lietus regis tik dar labiau įsisiautėjo, ir neketino sustoti nes švilpinukė jautėsi lyg išlipusi iš baseino. Plaukai sušlapo, akys apsiniaukė. Rūbai prilipo prie kūno, o Digori slidinėjo ant šluotos - ir viskas, deja, tiesiogine prasme. Bent jau nebereiks maudytis pabandė praskaidrinti savo mintis Delfė, bet ne ką te ir pavyko - geros nuotaikos kaip nebūta. Švilpinukės mintyse išlindo graži kvidičo aikštė, su vėjeliu, gražiu oru ir nespiginančia saule. Digori užsimerkė norėdama pasinerti į savo svajones, bet tučtuojau atsimerkė ir vėl pamatė niūrią aikštę su niūriu dangumi ir gana užknisančiu lietumi. Delfė nuskrido į kitą aikštės galą, kad neišleistų iš akių grifų gūžtos žaidėjų, bet į galvą vis lindo mintis - aaaa, tas prakeiktas lietus...
Delfė įdėmiai pažvelgė link Grifų gūžtos atmušėjo. Jį Švilpynės koledžo mokinukė mintyse vadino Pavojumi numeris vienas, nes vos jis nusitaikydavo į švilpynės narį, ji, dažniausiai, bandydavo skristi uždengti savo komandos nario (pagal Delfės pasakaičiavimus mintyse, dažniausiai Kupidono Monro arba Amiros Eliadės). Dabar švilpinukė pamatė, kad jis vėl nusitaiko į Amirą, Amirą Eliadę. Delfė tikrai ne juokais išsigando - juk Amira komandos kapitonė, jeigu Digorių šeimos narei nepavyks antrą kartą apginti kapitonės, be liks pačiai trenktis į muštuką iš gėdos.
Švilpė tiesiogine prasme prisispaudė prieš šluotos ir staigiai pasuko ją link Amiros. Delfė sukando dantis, bandė garsiai kvėpuoti ir raminti save, bet jaudulys buvo milžiniškas. Nors ir be proto išsigandusi, Delfė dar mintyse pasimeldė ir įsikandusi į lūpą, kad nepravirktų, pabandė apginti kapitonę.
- Prašau...., - tyliai maldavo ji. - Prašau... Prašau...
Delfė užsimerkė, kad jeigu per stebuklą jai pavyktų apginti kapitonę, iš anksto pasiruoštu muštuko smūgiui.

(Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1;3)
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Rugsėjo 30, 2020, 10:10:39 pm
 Kritlio ranka sulaikyti nepavyko, nes buvo beveik praskridęs pro lanką, tačiau raudonąjį kamuolį atmušė šluotos virbais, staigiai pasukęs šluotkotį į šoną. Greičiausiai tekstuos virbus apkarpyti arba bent jau gerai pasirūpinti vėliau, bet kol kas tai nerūpėjo. Netyčia persivertė per lanką, tačiau svarbiausia, kad kritlis buvo atmuštas ir nors Švilpynė pirmavo dešimčia taškų, bet Ashtonas bent kartą atmušė kamuolį. Pirmą kartą per šias rungtynes jautėsi tikrai gerai, nes atliko savo tikrąjį darbą gerai ir dar kokybiškai. Pagaliau nebuvo kvailas pirmakursis, skirtas muštukams gaudyti ir negebantis bent šiek tiek padėti komandai. Nors Švilpynė vis dar pirmavo, nes puolėjos neįmetė kritlio į grifų lankus, tačiau bent jau dešimčia taškų, o ne dvidešimt.
 Deoiridh ir Adam'o žodžiai buvo šildantys labiau už perlytą kvidičo džemperį. Nenorėdamas trukdyti puolėjos, iškėlė kumštį į orą, jei būtų labai norėjusi, būtų pamačiusi. Tai buvo (ne)didelė jo asmeninė pergalė.  Dabar jo neišmes iš komandos, galės pasigirti tėvui ir paerzinti mažąją sesutę. Kad tik sėkmė neapleistų ir nesusimautų labiau, nei pirmą kartą, kuomet nesėkmingai gynė lankus. Tai įvykti galėjo keliais būdais. Pirmasis, labiausiai trokštamas - Klarė tuoj pat pagaus aukso šmaukštą ir žaidimas pasibaigs. Grifų Gūžta patirs pergalę ir visi galės grįžti į pilį, persirengti sausais drabužiais, o jei kam reikės - nueiti į ligoninės sparną gydytis sulaužytų kaulų, skaudžių mėlynių ar peršalimo (jei tokiu oru nieks neperšals, įvyks stebuklas). Antras - jo komandos puolėjos neleis švilpiams pasiekti jo lankų ir nereikės rizikuoti ginant. Atrodė, kad Deoiridh kaip tik tą ir daro. Grifas prisimerkė, kad ką nors įžiūrėtų per lietų. Prunkštelėjo pamatęs, kad jo komandos draugė kliudė į lankus metusios švilpės šluotos virbus. Nagi, reikėjo rėžtis į ją, gal būtų nudribusi nuo šluotos. Deo, pabūk muštuku. Tikėjosi, kad jai pavyks prasibrauti iki lankų ir taškų skirtumas greitu metu pranyks.
 Grifas matė, jog kol kas lankams grėsmė nebegresia. Trumpam nuskrido link tribūnų, pamojavo keliems sirgaliams su Grifų Gūžtos šalikais ir permirkusiomis vėliavėlėm. Kažkas net buvo apsivilkęs liūto kostiumą. Netoliese (na, arčiau, nei per pusę aikštės) buvo ir jo komandos kapitonas. Nenorėdamas gauti moralo dėl skraidymo toli nuo lankų, ruošėsi grįžti, nes net ir per šią liūtį buvo įmanoma ką nors pastebėti, o pirmakursis nenorėjo patekti į kapitono regos lauką. Skrisdamas į aikštę, toliau nuo tribūnų, nebuvo tuo patenkintas, tačiau ir taip palyginus daug „atostogavo“ ir neturėjo visiškai visą laiką kovoti dėl muštuko ar ieškoti šmaukšto, kurio pats nebūtų niekaip pastebėjęs tokiu oru, tad vylėsi, jog Klarė turi gerokai daugiau patirties. Iš tiesų taip ir buvo, ji ne kartą pagavo šmaukštą per rungtynes, tačiau neaišku kada fortūna nusišypsos tau, o kada tu išsišiepsi pačiai ir ji pasiųs įsibėgėjusį muštuką tiesiai į dantis.
 Muštukas. Jei ne sėkmė, tai jis persekiojo Ashtoną kiekviename žingsnyje ir tikrai nenešė malonumo. Pastebėjo jį gerokai per vėlai, nes skrido užsigalvojęs apie sėkmingai atmuštą kritlį ir neišgirdo lietaus nuslopinto zvimbimo. Spėjo kilti klausimas ar tas muštukas laisvas ir tiesiog nusprendė pasirodyti, ar kažkieno paleistas, pavyzdžiui, į Klarę, tačiau atsakymo sužinoti nebespėjo. Buvo galima spėti, kad muštukas turėjo tikslą, nes skrido tiesiai ir greitai, tad šluotos pasukimas greičiausiai neišgelbės pirmakursio kailio.


[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Rugsėjo 30, 2020, 10:42:59 pm
Ten buvo ne Klarė. Žmogystos neatpažino, tačiau aplenkusi žaidėją, šmaukšto niekur nepastebėjo. Iš to suprato, kad priešininkų komandos narys vijosi ne auksinį skraiduolį. Žiopla tapau? Pyktelėjo ant savęs. Buvo nemalonu suvokti šį dalyką, tačiau tiesa visada karti, ar ne?
Kelioms sekundėms paleido šluotkotį. Jeigu šalia būtų koks nors fizinę formą turintis daiktas, per šį trenktų. Deja, tegalėjo trenkti sau per šalmą ir susiraukti. Šalmas tikrai nebuvo iš tų, kurie atlaikę smūgį, išsaugotų sveiką protą ir smegenis tam, kas šalmą dėvėjo. Ir kas tuos šalmus tokiais nevykusiais pagamino? Į galvą kai atskris muštukas, tai ir smegenų neliks. Deja, kaip spėjo gaudytoja, išradusieji visus šiuos daiktus jau seniai karstuose vartėsi nuo pastovių pašaipų, skirtų jiems ir jų išradimams. Vargšeliai, bet patys kalti. Reikėjo galvoti, kai dar gyvi buvo.
Mayros antrosios vis tiek niekur nesimatė. Rudaplaukė buvo tikra, kad Klara ar Klarė, o gal Klarisė… Nesvarbus tos kitos gaudytojos vardas… Jau vijosi tą nelemtą skraiduolį. Girdėjo iš kitų mokinių, kad toji gaudytoja turėjo patirties. Vis dėlto, su Karter lygintis Amira nebegalėjo. Pati patirties kvidiče visai neturėjo. Gal be reikalo atsisakydavo rungtynių Durmštrange? Bent būtų kažkuo pranašesnė už grifę. Septintakursė pasižiūrėjo žemyn. Į tribūnas. Abiejų koledžų sirgaliai tylėjo. Reiškia, kritlio dar niekas neįmušė. - Ką daro tie nevykėliai?! - Papūtė žandus komandos kapitonė. Skristi prie kitų savo komandos narių nenorėjo. Taip būtų išsidavusi šitiems, kad nesugeba atlikti savo, kaip gaudytojos pareigų. Ir nesvarbu, kad visai neseniai mąstė apie dingimą iš aikštės ar pareigų perdavimą Kupidonui Monro. Nuomonė keitėsi greitai ir dabar raudonų akių savininkė buvo tikra tuo, kad turėtų įrodyti savo lygumą, gal net pranašumą raudonųjų gaudytojos atžvilgiu. Gerai, kad ta ilgakasė nebuvo kapitone, kitaip dar ir tame dalyke tektų lygintis į ne itin pažįstamą žmogų. Iš Amiros kapitonė buvo kaip iš Monro pasakų kupidonas. Ha, geras palyginimas šiaip.
Kad ir kaip norėjo atsikratyti šalmo, tą padaryti vengė. Vien dėl pirštinių ir akinių gaus velnių nuo vadovo Amnetos. O šalmas gali dar kažkuriam į galvą pataikyt kaip muštukas (būtų nuostabu, jei kritimo trajektorijoje būtų dalyvaujantys, bet Amira buvo virš tribūnų, kuriose sėdėjo neapsaugoti paaugliai, dar į Azkabaną sėstų už netyčinį vaiko nužudymą), to Eliadei dabar reikėjo mažiausiai. Kitą kartą, kurio nebus, būtų palikusi visas šias nesąmones persirengimo kambaryje.
Kapitonė apsižvalgė. Arti nematė nei vieno žaidžiančiojo, tačiau atrodo, kažkoks geltonapsiaustis artinosi. Kokio velnio?! kiek sutriko. Gynėja juk turėjo būti prie lankų. Kas juos apgins, jeigu grifai mes kritlį? Kodėl po paraliais grifai pirmauja?! (Kaip gi ji juoksis, sužinojusi, kad šią akimirką daugiau taškų turi švilpiai). Laiko stabtelėti ir aprėkti Delfės nebuvo, septintakursė toliau skrido ieškodama auksinuko. Nenutuokė, kad turėtų dabar būti šalia Karter, kai ši jau yra pastebėjusi skraidantį kamuoliuką. Nuojauta vis dažniau sukeldavo įspūdį, kad grifai laimės. Jie šiemet pirmauja visur.
Geriau toliau nieko neveiktų ir erzintų mokytojus! Kvidičas yra užknisantis dalykas. Tegul į ją pataiko dar muštukas, bet jai tai nebesvarbu. Nusiėmusi šalmą, kojomis tvirtai laikydamasi šluotkočio, pakeitė šiek tiek savo šukuoseną, o šalmą užkabino ant šluotkočio. Nuo jo naudos, merginos manymu, buvo nulis. O be šalmo net pasirodė, kad lengviau susikaupti ties šmaukšto ieškojimu.
 
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 2, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Rugsėjo 30, 2020, 10:49:44 pm
Kritliui atšokus nuo gynėjo ir atupstais skrendant oru raudoni merginos antakiai susiraukė ir buvo panašūs į sudžiuvusį agurką. Nereikėjo žaidėjai nuvertinti gynėjo anksčiau, mažasis puikiai apgynė lankus. Nikita vos vos susitvardė ir neaprėkė savo šluotos, o sureaguoti, kai kažkoks skraidantis neatpažintas objektas (ir net neabuvo aišku ar tai buvo grifas, ar vėl koks Amiros atsiųstas švilpiūnas), vos neįsirėžęs į ją, apvadino švilpę kvaiša, net nespėjo. O juk raudonplaukės mintyse grifiukas buvo jos draugas... Išdavystė, nieko mažiau. Baisus reikalas.
Puolėja liūdnai šyptelėjo gynėjui, tačiau jeigu grifiukas atsitiktinai su savimi neturėjo teleskopo, turbūt ir liko nepastebėjęs prefektės veido išraiškų. Anoks čia ir praradimas, bus tų Mikės Pukuotuko draugo šypsnių gyvenime ir daugiau.
Oras ir nuotaika buvo nuostabūs estetiškai liūdno muzikinio klipo filmavimui, o garsiai merginos nepeikiantys, bet tikrai jos nebemėgstantys  žmogeliai juodai geltonose tribūnose, rodės, tuoj pakils ant šluotų ir nuskandins Nikitą purvyne. Pats žaidimas panašėjo į niekada nesibaigiantį sapną. Lietus skaudžiai mušė dar vis degamą žandą, bet baltarusė nebelabai jau ir žinojo ką reikia veikti toliau. Ir iš viso, kaip čia daryti tą kvidičą?
Vargu ar kas sužinos kiek laiko paauglė ten ir tūnojo ant šluotos prie Grifų Gūžtos lankų. Gal sekundę, gal ir tris, bet, regis, niekas septyniolikmetės nematė ir netrukdė josios ramybės.
Kritlis. Strazdanė pusė akies matė, bet nesąmoningai pasirinko nesureaguoti, kaip grifų puolėja antrą kartą vos neįsirėžusi (ir jau tikrai, tikrai įsirėžusi, o ne šiaip priskridusi nepadoriai arti) į Nikitą nupuolė prie kamuolio.
-Velnias, - tyliai nusikeikusi raudonplaukė pakilo iš savo post-apokalpisinės tranzo būsenos ir pro lietaus užuolaidą, iš kurios šiandien negalėjo išlįsti niekas, kaip amžinai slėpynėse įstrigęs vaikas, pasileido kuo greičiau link grifės.
Toks veiksmas buvo naujovė mokinės rungtynėse. Pirmą kartą žaidime Nikitai nereikėjo lakstyti išdegusiomis akimis per visą aikštės ilgį nuo vienų, iki kitų lankų. Dabar mergina vaikėsi priešininkę šalia žiedų, kas aiškiai motyvavo stengtis dar labiau. Kaip sakoma: nauja aplinka - naujas aš. Deja, bet kelio nematanti ir vos švilpės nuo šluotos nenuvertusi (ar už tai teisėjai kartais neturėtų bausti Grifų Gūžtos komandos?) puolėja irgi judėjo link kritlio taip pat greitai, kaip ir Nikita bandė ją pasivyti.
Žaidimui tęsiantis, išprotėjo ne tik žaidėjai, bet ir proto neturintys muštukai. Švilpė matė vis daugiau objektų be paskatinimų trankančių kamuoliukų, o ir patys pipiriukai pasidarė sunkiai randami atmušėjams (arba pastarieji buvo siaubingai lievi). Zigzagais vejantis grifę, vienas iš muštukų vos neįstatė septintakursei smegenų sutrenkimo ibei dviejų savaičių komoje.
Ir, staiga, raudonas apsiaustas jau plevėsavo  baltarusės panosyje. Strazdanė ištiesė galūnes. Prefektė buvo įsitikinusi, kad jeigu rankose kritlį turės ir jaunesnioji žaidėja, jį rankose turės ir Nikita. Lengva.

[Perėmimas iš rankų; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 30, 2020, 11:51:28 pm
RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Kupidonas Monro: 9
Adam Green: 10
Cristal Daunt: 9
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 9
Delfė Digori: 7
Ashton Hughes: 10
Amira Eliadė: 9
Nikita Borelič: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Adam Green [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Cristal Daunt [6,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Ashton Hughes [6] = KS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Deoiridh.
Delfė Digori [7,5] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.
Ashton Hughes [6] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Nikita Borelič [9] - Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] = KS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Nikitai Borelič.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 5, 5
Kupidonas Monro: 5
Adam Green: 1, 5
Cristal Daunt: 6, 5
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 3, 1, 3
Delfė Digori: 3
Ashton Hughes: 3, 1
Amira Eliadė: 4
Nikita Borelič: 2, 5, 4

Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Kupidonas Monro netaikliai muša muštuką į Adam Green.
Adam Green sėkmingai muša muštuką į Amirą Eliadę.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes muštukas skrieja netiksliai.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith sėkmingai sugauna kritlį.
Delfė Digori sėkmingai užstoja Amirą Eliadę nuo muštuko.
Ashton Hughes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas skrieja netiksliai.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Nikita Borelič sėkmingai perima kritlį tiesiai iš varžovės rankų

Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis Nikitos Borelič rankose. Perėmus kritlį, galima iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Delfę Digori gali pataikyti dar 2 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 01, 2020, 03:04:07 am
Ir kodėl gi?.... Klausimas stirksojo surauktą Klarės veidą atspindinčiose mintyse. Dažniausiai tiek mėginimų pačiupti spurdantį aukso šmaukštą gana patyrusiai gaudytojai nereikėjo. Žinoma, oro sąlygos dažniausiai buvo bent kiek palankesnės. Tačiau oras neturėjo tapti priežastimi, kodėl kvidičininkės karjeros svajojanti siekti Karter nepagavo auksaspalvio sparnuočio.
Momentais, kai šmaukštas atlikdavo vieną kitą staigesnį posūkį, septintakursė šalimais aptikdavo raudonų apsiaustų užuominas, ryškiai išsiskiriančias niūriame lietingame danguje. Ir nors gera buvo matyti savo komandos narius, žaidžiančius netoliese, rungtynės tokiomis sąlygomis tikriausiai jau spėjo pabosti visiems. Todėl strazdanė jautė ypatingą spaudimą pagauti vis pasprunkantį kamuolėlį ir padovanoti taip išsvajotą pergalę liūto emblema krūtinę pasipuošusiam koledžui.
Raudona uniforma apsitaisiusi gaudytoja žinojo, kad parlekiant muštukui, ar gresiant kitai negandai bus įspėta. Visas dėmesys galėjo būti skirtas jo ištroškusiam blizgiajam šmaukštui. Vien jo spalva vertė jį karališku ir tarsi tuo pačiu kaprizingu. Vienu momentu jis norėjo būti sugautas, kitu jau aikštijosi pabėgęs į tolį. Klarė, tarytum koks tarnas, vis lankstėsi norėdama kamuoliuką sugauti. Netoliese pasigirdo jos pačios vardas, pažįstamo balso negebėdama ignoruoti grifiukė kiek galėdama greičiau apsidairė, tačiau pavojaus nepastebėjo. O dairytis į šalis dabar tikrai nebuvo kada. Kad mane kur žaibas po rungtynių, tačiau pergalė bus mano... Tikino savo kiaurai peršlapusią galvelę. Nors nenorėjo pripažinti, kūnas jau ėmė jausti nuovargį, bet Karter buvo tokia užsispyrusi, kad dėl išvajoto tikslo būtų vaikiusis kamuolėlį nors ir visą parą. Ypač kai tai darė ne tik dėl savęs, dėl visos Grifų Gūžtos komandos.
Šmaukštas spruko į tribūnų užkaborius ir žaliaakė vos išvengė atsilupusios lentos, kibinančios permirkusio apsiausto kraštą. Nuo tokių negandų neapsaugos ir komanda. Greitį šiek tiek sumažinusi septyniolikmetė turėjo būti atsargesnė. Auksaspalvis kamuoliukas vis taikėsi į atokiausią įmanomą kampelį, norėdamas visais įmanomais būdais išbandyti gaudytojos įgūdžius. Ir įsitempusi kaip niekad, kaštonplaukė neatsiliko. Pati negalėjo suprasti, kaip jai tai pavykdavo, bet tokios akimirkos palikdavo nuostabius atsiminimus.
Staigiai truktelėjusi šluotą aukštyn, Klarisa vos nesusidūrė su siaubą varančiu muštuku. Neatrodė, jog kamuolys būtų švysteltas vieno iš atmušėjų, tačiau sėkmė gali kitą kartą nebeaplankyti ir ilgaplaukė turėjo antrą kartą per kelias minutes įspėti save matyti ne tik sparneliais orą vėduojantį šmaukštą. Tai buvo lengva pasakyti, nei padaryti, kai sąlyginai didelėje kvidičo aikštėje skraidžiojo pusės kumščio dydžio užburtas kamuoliukas, kurį dar ir reikėjo pagauti.
Grifiukė vijosi šmaukštą virš savųjų lankų, kur kritlio laukdamas tyko ir komandos gynėjas, mielai būtų jį padrąsinusi, bet pasvėrusi riziką nusivijo šmaukštą tolyn nuo pirmakursio, tikėdamasi neįsivelti tarp kritliu užsiėmusių sportininkų. Mažiausiai trūko, kad tektų stumdytis šluotomis ne tik su švilpių gaudytoja, tačiau ir dar keliais žaidėjais, užsiėmusiais savo reikalais. Tačiau šmaukštas matyt linksmybes numatė būtent aikštės viduryje. Lekiam iš čia, kvietėsi, viena ranka bandydama apglėbti galvos šone spurdėjusį šmaukštą, matyt bandžiusį parodyti, kad kartkartėmis jo plazdenimas galėjo būti girdimas net ir vėjo gūsių ir lietaus šuorų košiamoje aikštėje.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 01, 2020, 06:43:17 am
Dabar buvo visiška malalynė. Deoiridh tai turėjo kamuolį, tai ne, Cristal jau nebesuprato ar kažkas jį perėmė ar ketvirtakursė jo paprasčiausiai negali rankose nulaikyti ir kažkas tuo naudojasi. Niekas kitas kaip ta pati švilpių puolėja, kuri ir vėl turėjo kamuolį! Reikia kuo skubiau jį iš Švilpynės puolėjos atimti, nes vėliau gali būto per vėlu. Švilpynė gali pirmauti dvidešimčia taškų. Grifė vis dar nežinojo ar Deoridh nori gaudyti kriltį, bet Cristal nieko nebelaukusi pasuko šluotą kita linkme ir nuskrido paskui švilpę. Šį kartą jai jau nepavyks iš pasalų užpulti varžovės, bet turėjo pasistengti, kad bent jau galėtų atimti kamuolį. Nesvarbu išgąsdinus ir sutrikdžius švilpę ar ne.
 Cristal skrodė orą kol kas didžiausiu, kokiu per visas rungtynes pasiekė, greičiu. Trečiakursė vėl buvo aukštai danguje ir pagaliau jautėsi truputį atsigavusi. Bent jau veikia kažką naudingo. Vėjas jai pūtė tiesiai į veidą. Tuo momentu labai džiaugėsi, kad turi, nors ir aprasojusius, akinius, nes kitaip turbūt visą laiką tektų skristi užsimerkusiai. Lietus nemaloniai varvėjo po veidą, o šluotgalis buvo tvirtai suspaustas abiem rankom, tačiau bet kurią minutę galėjo išsprųsti, nes nupoliruotas galas buvo nepaprastai slidus. O taip greit lekiant nesinorėtų siurprizo ir kritimo žemyn galva nuo šluotos.
 Vydamasi švilpę Cristal skrido truputį kairiau jos, tam kad vėliau būtų patogu priattės ir išplėšt kritlį. Galėtų Deoiridh jai padėti. Kodėl su kritliu visada tvarkosi tik vienas žmogus? Lėkdama ant šluotos brunetė galvojo apie Grifų Gūžtos jaunąjį gaudytoją, kuris turbūt nebuvo pasiruošęs dar vienam metimui. Jis visai neseniai šauniai apgynė grifų lankus, tačiau turbūt dar nespėjo susiprasti, kad ir yra ir vėl kesinamasi į Grifų Gūžtos pergalę. Ryan'o nesimatė, tad švilpė turbūt perdavimo neatliks. Būtų labai blogai jei žaliaakei reiktų vaikytis du skirtingus švilpius dėl vieno odinio kamuolio. Galėtų jis ir nepasirodyti galvojo Cristal. Taip skrisdama mergaitė sugėbėjo apgalvoti visus žaidžiančius jos komandos narius, o labiausiai susidomėjo kaip sekasi gaudytojai. Žinoma, ji negalėjo pasiūrėti žemyn, ne tai jai gali kainuoti kritlį, tačiau spėlioti juk niekas nedraudė. Gaudytojos nematė nuo pat rungtynių pradžios, bet ši aiškiai buvo užsiėmusi Šmaukštu. Cristal vis laukė pranešimo kaip buvo sugautas Aukso Šmaukšta Grifų Gūžtos gaudytojos, bet kol kas nieko tokio neteko girdėti.
 Švilpė buvo labai atkakli. Nė sekundei nestabtelėjusi ji bet kokia kaina stengėsi nusigauti iki Girfų Gūžtos gynėjo Ashtono ginamų lankų ir taikliai į juos mesti. Cristal buvo labiau nei perpykusi. Tai suteikė grifei bent jau moytvacijos nepasiduoti. Bet ji niekada nepasiduotų kvidiče. Juk žaidžia dėl savo komandos, ne tik dėl savęs vienos.
 Kai tarp Cristal ir Švilpynės puolėjos buvo likęs jau nebedidelis atstumas, o iki lankų visai mažas, trylikmatė padidino greitį, nors nemanė, kad tai yra įmanoma ir prisplojusi prie švilpės norėjo jai kažką pasakyti. Pasisveikinti ar pasityčioti, grifė nežinojo, tad geriau buvo nieko nesakyti, nes dar gaus pylos. Įkvėpusi ir pasiruošusi puolimui grifų puolėja dar arčiau prisipaudė prie švilpės ir suleido nagus į jos rankose saugiai gulintį kritlį.

[Perėmimas iš rankų: 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 01, 2020, 06:42:47 pm
Kritlis suspurdėjo Deoiridh rankose. Rudaplaukė vos neišmetė kamuolio vos jį sugavusi, tačiau netrukus raudonasis nurimo ir, atrodo, buvo nusiteikęs įsitaisyti grifiukės gniaužtuose ilgam. Bet nuo kada kas nors klausia kamuolio nuomonės? Deoiridh šiuo atveju, žinoma, mielai būtų tą padariusi, bet štai nulaužtavirbė švilpė buvo nusiteikusi visiškai priešingai: grifiukė dar tik žengė pirmuosius žingsnius pažintyje su kamuoliu, bet vyresnė varžovė, matyt, užpavydėjo naudingų ryšių, kuriuos Deoiridh buvo neužmezganti, ir pradėjo ją vytis. Akivaizdžiai norėjo atimti kamuolį, kad galėtų šia naudinga pažintimi pasinaudoti pati. Teko kuo greičiau nešti kudašių, mat ir vėl prarasti naująjį draugą noro visai nebuvo.
Deja, atrodė, kad visi žaidėjai yra nusiteikę pasipainioti rudaplaukės kelyje. Kas kelias akimirkas teko mėtytis į šonus. Žinoma, tai turėjo trukdyti ir nulaužtavirbei, tačiau pernelyg greitai paaiškėjo, kad ji yra daug geresnė skraidytoja už grifiukę, tad netrukus jau buvo visai šalia. Rudaplaukė norėjo padidinti greitį, tačiau pamatė artėjantį muštuką ir išsigando. Dėl tos priežasties akimirkai prarado budrumą, ir kritlis pabandė užbaigti pažintį pats. Deoiridh spėjo jį sulaikyti, tačiau tos akimirkos užteko, kad varžovė pademonstruotų savo aplaužytus šluotos virbus. Virbai aplaužyti, pirštai, deja, ne. Neilgai trukus švilpė įgyvendino kritlio norą nebeturėti nieko bendro su Deoiridh. Pastaroji atsiduso. Nuotaika visai sujuro. Prieš rungtynes nesitikėjo, kad bus tokia nereikalinga komandai...
Bebandydama pasprukti nuo varžovės, rudaplaukė atsidūrė aikštės viduryje. Čia žaidėjų buvo net tiršta – atrodė, kad visi susirinko pažiūrėti, kaip Deoiridh praras kamuolį Nikitos naudai. Šis faktas neleido mergaitei parodyti nusivylimo, tad ji tik apsižvalgė ir paketa galva nusivijo sprukti bandančią vagilę. Deja, tyčia ar netyčia, bet netrukus rudaplaukei kelią pastojo varlių skandintojas Ryan. Jo komandos draugė, žinoma, iš karto sėkmingai prašapo.
- Suplotasnukis kvaily! - apstaugė mergaitė varžovą. Labai norėjo, kad teiginys kuo greičiau pasidarytų teisingas ir Ryan'as gautų muštuku į nosį. Vis dėlto kad ir kaip ten būtų, dabar reikėjo iš naujo vytis nulaužtavirbę. Deoiridh būtų mielai nuvertusi varlių skandintoją nuo šluotos, bet prie visų nesėkmių dar ir baudos taškų prisidėti nesinorėjo, tad animagė šiaip ne taip pergalėjo šį norą.
Bepykdama ant Ryan'o iš karto net nesuprato, kokį plazdenimą girdi. Suirzusi atsisuko ir, savo nuostabai, pamatė aukso šmaukštą, plazdantį gal per metrą nuo jos ausies! Tai buvo visiškai netikėta, rudaplaukė net nežinojo, ką daryti. Atrodė, kad ji labai lengvai gali paimti kamuoliuką, tada tereikės susirasti Klarę ir... Juk ji šį mažylį vaikosi! staiga prisiminė grifų puolėja. Kaip tik laiku: dar akimirka ir ji - dar kartą! - būtų pasipynusi Klarei po šluota! Tai jau būtų neatleistina... Laimei, Deoiridh spėjo pasitraukti. Atrodė, kad šį kartą šmaukštas laukia Grifų Gūžtos gaudytojos. O jau ji tikrai ne tokia kvaila, kad praleistų tokį šansą. Deoiridh jau pasiruošė džiaugtis pergale, kai netoliese pamatė Kupidoną Monro. Mergaitė iš karto pajuto kylančią įtampą. Buvo visiškai įsitikinusi: jis tikrai ne toks nevykėlis, kad nepasinaudotų tokia galimybe atitolinti Grifų Gūžtos pergalę. Deoiridh atsiduso. Žinojo, ką reikės daryti - ir tai nelabai viliojo. Laimei, ji buvo pasiruošusi.

Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3, 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Spalio 01, 2020, 08:22:10 pm
Rodos, kad viskas pasisuko prieš Kupidoną. Tik pajausk menką sėkmės skonį ir jau esi nuleistas ant žemės. Šūdas.
Visas susiraukęs smarkiai mostelėjo blokštu, tarsi bandytų grifų pusėn numušti nematomą muštuką. Garų srovelė nuo šalto oro prasiveržė kartu su panosėje murmamais nepasitenkinimo žodžiais. Jei kas buvo pakankamai arti tikrai galėjo išgirsti "suknisti grifai" ir "kam tas kvidičas jei vis tiek niekas normaliai žaisti nemoka".
Šventas Merline kaip viskas atsibodo. Negi nėra kerų sustabdyti lietui? Ar bent apraminti jam? Tuoj visi žiūrės ne kvidičą, o plaukimo varžybas. Kaip atplaukti? Nugara? O gal kokia plekšne? Monro pirmas! Cha. Kupidonas jau buvo pradėjęs rimtai manyti, kad tai koks teisėjų triukas žaidimui "pagyvinti".
Neišsakyta ironija rodės net sunkėsi iš vaikino. Juk tiek laiko išbuvo nieko neįžeidęs ir iš nieko nenusišaipęs - nors medalį ant kaklo kabink.
Paskrido kiek žemiau, kad tik vienas tų pusaklių bukagalvių nepasiųstų jo žemyn į tas minėtasias plaukimo varžybas. Pakėlė akis viršun, apsukdamas galvą ir dairydamasis ar tik muštukas nebus panorėjęs tapti vienu iš laisvųjų padangės paukščių. Na kur tau. Labiau tikriausiai viliojo žuvelės gyvenimas aikštės balose. Na nieko, labiau jau neišsipurvins, o bendrakoledžiai galės nors ir kojas jam bučiuoti už tai, kad tempė komandą į priekį. Galėjo beveik girdėti skanduojamą savo vardą. Jei tik...
Monro apsidairė. Grifų gaudytoja jau senokai vaikėsi šmaukštą, o nuostabioji komandos kapitonė, rodos, blaškėsi po aikštę kaip kokia avis. Geriau įsižiūrėjus - kiaurai permirkusi katė. Štai ir tikėkis pergalės kai esi komandos stuburas. Na nieko, juk reikia bent vieno ne mėmės aikštėje.
Kitą ratą apsuko neskubėdamas. Gal šiek tiek ir jaudinosi, kad netaikliai atmušė jau antrąjį kartą, bet to neparodė, tik labiau išsitiesė ant šluotos ir atrodė kaip plunksnas papūtęs povas.
Vėjas skrendant vertė ryti plaukų sruogas, rankų raumenys degė ir tvinksėjo nuo nepaliaujamo mosavimosi sunkoku blokštu, o kojos buvo nulinkusios kaip makaronai. Lietaus lašai plakė veidą, sušlapę rūbai nemaloniai lipo prie nuo lakstymo ant šluotos sukaitusio kūno. Neminint to, kad prakaitas sruvo upėmis ir vaikinas turbūt atsidavė persirengimo kambario rankšluosčiais po įtemptų varžybų, viskas buvo gerai.
Akies kraštu nužiūrėjo kur įsitaisęs grifų atmušėjas, skaičiavo ar spės nuskristi iki gaudytojos jei jis numuštų muštuką. Et, būtų puiku ją išmušti iš vėžių kol nepagavo šmaukšto.
Apsidairė, o tada akys išsiplėtė. Štai ir muštukas, visai prie grifų lankų, zvimbalioja vietoje ir ieško į ką nusitaikyti. Puiku, vadinasi Kupidonas padės jam atrasti tinkamą kryptį. Šast ir jis jau visu greičiu skrenda nenuoramos kamuolio link. Vengdamas išsitėškimo į purvą ir lenktyniaudamas su laiku, jis beveik pasivijo muštuką, o tas ėmė zigzagais maltis po lankų stulpus. Pralindo pro vieną, išlindo pro kitą ir Monro vos galva nesusisuko. Tai buvo kaip gauditynės kai beveik pagautas vaikas slėpdavosi už medžio. Šeštakursis primerkė akis. Dabar muštukas ners pro vidurinį stulpą ir išlys pro kairį. Ir... Pagavo muštuką į savo rankas. Sugriebęs su tokia jėga, jog tikrai liks nubrozdinimai, Kupidonas sviestelėjo kamuolį viršun, užsimojo lazda ir prieš jam spėjant nuskristi, tvojo, kaip jam atrodė, grifų gaudytojos link.

[Atmušimas į Klarę Konę Karter 2;5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Spalio 01, 2020, 08:31:02 pm
Kelios minutės šlovės įkrito į Adam'o Green'o kišenę. Juk jo muštas kamuolys nuskriejo tiesiai į varžovų "dirvą". Nebuvo tikras, ar pataikė į švilpių gaudytoją, mat nuovargis ir įtampa neleido susikoncentruoti, tačiau buvo tikras, kad kliuvo vienam iš tų įsiutėlių.
- Jėga! - Iš tos laimės užsimojo blokštu į nieką ir tik per plauką neužkliudė savo komandos draugo. Taip, to paties mažvaikio - pirmakursio Ashton‘o. Kapitonas nesuprato, kodėl jis sukiojasi aplink. Ko jam iš jo reikia? Juk grifas sėkmės eliksyro tikrai neturi. Na, o jei ir turėtų, tam mažvaikiui jo tikrai neduotų.
- Lankus gink, o ne man maišykis. - Kiek susierzinęs suburbėjo Grifų Gūžtos kapitonas, palikdamas vaikį susiprasti savo klaidas. Juk jei niekas nesaugos lankų, vėl tie šmikiai pasinaudos proga į juos paleisti kritlį, ypač turint omenyje, kad tai varlei visiškai nesiseka. Jei ji sekundei ir paturi kamuolį savo rankose, tačiau greit jį vėl praranda. Kas man liepė prisirinkti į komandą tokių prasčiokų? Trinktelėjo delnu sau per kaktą, kai staiga pro didesnį nei metrą atstumą pralėkė muštukas. Muštuk, pasiųsk lauk iš aikštės Nikitą... - Mintimis bandė versti kaltę ant priešininkų, nes paskutinėmis akimirkomis ėmė abejoti savo komanda, tačiau negalėjo sau to leisti, juk jis už juos atsakingas. Vaikino delnai ėmė prakaituoti, blokštą išlaikyti darėsi vis sunkiau. Dar ir iš tamsaus, darganoto dangaus krentantys sunkūs lietaus lašai neleido susikaupti. Vis reikėdavo nusibraukti varvantį skystį nuo akių vokų, kurie ir taip darėsi vis sunkesni. Miegas dabar Adam'ui suteiktų kur kas didesnį malonumą, o dar jei ir pavalgyt gautų.. Vien tik šios mintys svaigino atmušėją, tačiau reikėjo nepasiduoti pagundomis ir sėkmingai užbaigti rungtynes. Green'as ilgai stebėjo komandos draugus iš aukščiau, kai į jo akiratį pakliuvo jo draugas - muštukas.
- Na ką.. - tvirtai spustelėjo blokštą, kita ranka suspaudė medinį kotą, truputį palinko į kairę ir pasileido paskui kamuolį. Dar sykį jis privalėjo susigrumti su savo ambicijomis, jog ne jo pareiga gaudyti, tačiau jis nesiskundė akimirkomis, kurias patyrė šiose kvidičo rungtynėse. Juk taip smagu nukreipti tą daiktą į priešininkų pusę. O dar tas jausmas, kada paleistas kamuolys pataiko į vieną iš jų, nors delnais trink kaip smagu ir gera, tad ir dabar jis jau buvo nusitaikęs ir pasiruošęs trenkti blokštu per juodą masę, tačiau užsimojo visiškai pro šalį. Muštukas nulėkė į visai kitą pusę. O Adam'as... Jis neišlaikė pusiausvyros, be to, delnuose buvo susikaupę per daug skysčio, tad blokštas išslydo kapitonui iš rankų.
- Pra... - norėjo paleisti krūvą keiksmažodžių, tačiau neturėjo laiko, nes bijojo, kad ta lazda praskels kažkam pakaušį, o jis už tai nenori būti atsakingas. Sustok! atrodo būtų jis labai apsidžiaugęs, jei tas daiktas išgirstų jo mintis. Sėkmė ar laimė aplankė berniūkštį, bet jis sugriebė į žemę besileidžiantį blokštą. Ir jis vėl puikavosi Green'o delne. Jis kiek galima stipriau suspaudė lazdą, kad tokie incidentai nebepasikartotų. O ir to kamuolio jis nebesivys. Protingiausia pasirodė jam susirasti Klarę, galbūt jos saugumui gali kilti pavojus, o jei ji nukentės, rungtynės bus baigtos. Todėl nieko nelaukdamas, net nesuabejojęs savo sumanymu, ėmė skrajoti po aikštę. Tai aukštyn, tai žemyn, tai pro lankus prasinešdavo, na šiek tiek bijojo, gauti iš kamuolio, tačiau svarbu dabar buvo tik gaudytoja, kurią jis išvydo už keliolikos metrų.
- Pagaliau, - atsikrenkštė septintakursis ir pasileido paskui ją. Svarbiausia ją apsaugoti.


[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką bet kur į aplinką: 1; 4; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Spalio 01, 2020, 08:59:28 pm
Kritliui dar kartelį grįžus į Nikitos rankas, švilpė pašaipiai šyptelėjo priešininkei ir nukūrė kuo toliau nuo jos. Odinis sviedinys jau galėjo būti įvaikintas Švilpynės prefektės sūnumi, juk ši jį tiek saugojo, prižiūrėjo, o ir vaikelis visuomet grįždavo pas savo mamytę. Staigiai per kvidičą nepamėgti grifai buvo siaubingi ir nemokėjo rankose išlaikyti kamuolio arba debiutuojanti baltarusė buvo baisiai gera žaidėja. Tačiau, per rungtynes paaiškėjus, kad grifai nesugeba atlikti dar ir daug daugiau įprastų buitinių dalykų, pirmoji priežastis buvo daug realistiškesnė ir malonesnė apkrušusioms puolėjos smegenims.
Bandydama įveikti visus gravitacinius ir šoninius lietaus dėsnius, raudonplaukė iš paskutiniųjų jėgų stengėsi išsiveržti į priekį ir grifų puolėją, kuri nesenai buvo palikta plikomis rankoms lietingą dieną, palikti toli už nugaros. Nei apie šaltį, nei apie vėją laiko galvoti nebuvo, baltose ausyse užvirė kraujas, o adrenalino pulsavimą paauglė galėjo nemaloniai jausti smilkiniuose. Kuo greičiau, kuo greičiau, - Nikita save skatino mintyse, bet nuolatos gręžiojosi atgal. Balselis viduje rėkė nebemeluoti sau ir sulėtinti greitį tol, kol mergina nesukėlė uragano čia pat aikštėje. Ir galbūt tas balselis buvo teisus, nes grifės už nugaros kaip nesimatė, taip ir nesimatė jau kurį laiką, o akyse Delfės ginami lankai išniro per greitai.
Atsipūsti. Nusiraminti. Tik to trūko iki beveik tobulo žaidimo. Nebuvo reikalo nuo Grifų Gūžtos puolėjos bėgti taip, kaip nuo serijinio žudiko. Dabar teliko įmesti kritlį į lankus, tikėtis, kad gynėjas praleis metimą ir-
Nikita buvo ne toje aikštės pusėje. Juk raudonųjų lankai, tie, į kuriuos strazdanei reikėjo pataikyti, buvo šalia pat tos vietos, kai baltarusė kamuolį atėmė iš jaunesniosios grifės. Fu.
Prakeikinėdama save ir visus čia esančius, profesionalios niurzgos pozoje, tik ant šluotos, paauglė nukiūrino atgal. Na, svarbiausia atsikratė tos kitos žaidėjos, kuri, švelniai tariant, buvo apvogta rudaakės rankų. Žinoma, grifė to juk nusipelnė. Visi grifai ateinančias penkioliką minučių, valandą ar gal metus, žodžiu (penkiais), tol, kol vyks šios rungtynės, nusipelno ko blogiausio.
Septyniolikmetė ant savo šluotos dabar atrodė kaip senas diedas su lėtai, detalė po detalės, užgęstančiu Žiguliuku greitkelyje. O ko jai skubėti? Tegul pypliukai tribūnose mato, kaip pasaulis ir žaidėjai sukasi aplink puolėją.
Bet skubėti buvo kur. Visai netikėtai iš oro nusileido dar viena priešininkė, norėdama atgauti savo komandos draugės praganytą kritlį. Jūs, grifai, visi tokie. Septintakursė dar bandė didinti greitį, tačiau Grifų Gūžtos komandą atstovaujanti žmogysta prisikabino prie kamuolio it kokia dėlė.
-Dieve Švientas, nyjaugi taip sunku gauti asmenynės erdzvės? - tačiau jaunesnioji žaidėja vistiek nesitraukė, o daryti kažką reikėjo. Staigiais ir apgaulingais rankų judesiais sekundei nukabinusi grifės rankas nuo kritlio, Nikita išmetė kamuolį oran tiesiai pro varžovės galvą. Jeigu ta prielinda nori oda aptraukto pagranduko, tegul gaudo. Tačiau mokinės norai nebuvo visai tokie ir garsiai klykdama Ryan vardą, švilpė tikėjosi, kad puolėjas skraidžioja visai netoli ir kritlis vėl bus švilpių, o ne grifės rankose.

[Perdavimas: 3; 4; 5; 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Spalio 01, 2020, 10:22:13 pm
Švilpis skraidė po aikštę nieko nedarydamas. Nežinojo ką daryti, kadangi jo komanda veikė it koks šveicariškas laikrodis. Atrodė, kad pilkaplaukis yra nereikalingas komandai. Berniukas buvo lyg kažkokia prielipa komandai. Jis buvo reikalingas vien dėl komandos sudėties. Jones išleido tylų atodūsį ir nuskrito prie švilpių lankų. Jis nusprendė, kad jam čia bus geriau nei trinimasis viduryje kvidičo aikštės. Jis tik maišė savo komandai. Atliko blogus veiksmus, gadino visą žaidimą. Buvo tiesiog nereikalinga dulkelė Švilpynės komandoje. Jis nesugebėjo nieko gero padaryti. Visi jo perdavimai, gynimai buvo tikrai prasti. Berniukas atsiduso. Šitos mintys labai liūdino jį. Jo gana nebloga nuotaika pavirto į labai labai blogą nuotaiką. Jis visiškai nebenorėjo žaisti kvidičo. Suprato, kad šis žaidimas ne jam. Ryan norėjo tiesiog nusileisti ant žemės ir nulipti nuo šluotos, o tada žingsniuoti atgal į pilį, bet taip būtų pabloginęs visą jau ir taip esamą situaciją. Jis matė, kad jų komandos gaudytojai visiškai nesiseka pastebėti aukso šmaukšto kai Grifų Gūžtos komandos gaudytojai tai seniausiai pavyko. Jų komandai sekėsi gana sunkiai. Bet mes juk turim taškų priešingai nei jie! sušuko švilpio balsas galvoje bandydamas pakelti jam nuotaiką, bet deja nieko neįvyko. Pilkaplaukis liko toks pat surūgęs kaip ir ankščiau. Jis tiesiog stovėjo prie savo komandos lankų. Čia matė besisukiojančią Nikitą. Jis nesuprato, kodėl mergaitė skraido ne prie grifų lankų, bet nekreipė per daug dėmesio į tai. Jis žinojo, kad kita puolėja žino ką ir kaip daryti. Ji yra naudinga priešingai nei tu mažas ir nerangus barsuk sušnibždėjo kitas balselis galvoje. Juo vaikinas labiau tikėjo, tad tik ranka persibraukė sau per veidą it tikėdamasis išvalyti blogą nuotaiką ir nuovargį atsiradųsi iš nežinia kur. Deja, tai visiškai nepadėjo berniukui. Jam, matyt, tiesiog reikėjo kibiro pripildyto ledukais ir šaltų vandeniu. Jei visą tai būtų užsipylęs ant savęs pagyvėtų. Nesvarbu, kad jis tirtėjo nuo šalčio, kadangi šaltas lietaus vanduo kiauriai perlijo jo aprangą. Net tai kažkodėl berniuko nebudino. Turbūt, kad jis peršalo, o tai buvo labao negerai. Peršalti per savo pirmasias kvidičo varžybas! Kokia katastrofa ir nesąmonė. Juk negali jam taip nesisekti.
 Staiga jį iš nuovargio ir minčių pabudino sušuktas jo vardas. Švilpis suprato, kad jo komandos draugei reikia jo. Berniukas iš karto it kokia kulka pasileido iš savo vietos. Suprato, kad jam reikės gaudyti kritlį, kad šio nepačiuptų tie raudonieji. Rudaakis skrido tikslo link. Jis iš karto sušilo, matyt, todėl, nes į kūną išsiliejo milžiniškas noras padėti ir milžiniškas adrenalino pliupsnis. Priskridęs arčiau Nikitos, bet būdamas žemiau jos, švilpukas pradėjo ieškoti kamuolio. Tada suprato, kad jis nukris iš viršaus. koks aš kvailys. Juk tai aišku, kad jis kris iš viršaus. Aš po apači Nikitai! save mintyse it subarė Jones ir ištiesė rankas į viršų tikėdamasis sugauti kritlį.

[Gaudymas: 1,3,5,6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Spalio 01, 2020, 10:34:35 pm
 Spėjo pasukti savąją šluotą (ne veltui „Atgimusi ugnis“, prastesnė nebūtų taip greitai atlikusi veiksmo), prakeiktas muštukas pralėkė pro šoną, tačiau Ashtonas vos nenusikeikė supratęs, kad komandos kapitonas jį vis dėl to pastebėjo. Viskas, dabar jau tikrai skrisiu iš komandos. Vos nepalindau po muštuku ir dar Green'as mane pastebėjo
 - Gerai!- šūktelėjo, nes nebežinojo ką daugiau galėtų pasakyti ir nuskrido link lankų, kuriuos ir vėl turėjo sergėti kaip savo akį. Susimovė, nes neturėjo valios visą laiką išbūti vienoje vietoje, tačiau kritlis per tą laiką nė vieną kartą nebuvo perskridęs lankų, tai ne taip jau ir blogai. Greičiausiai vyresnieji grifai buvo teisūs - dar šiek tiek ne laikas dalyvauti kvidičo rungtynėse pirmakursiui, tačiau Hughes to niekaip nebūtų pripažinęs. Kol kas jam sekėsi visai neblogai, kartą apgynė lankus ir jei ne šaltas lietus, tai būtų beveik malonios kvidičo rungtynės.
 Jei gerai įžiūrėjo, grifės jau nebeturėjo kritlio ir Ashtonas negražiai nusikeikė. Taip, šitos rungtynės pavers jį dideliu keikūnu, bet greičiausiai tik laikinai. Iki jų pabaigos (arba truputį ilgiau, jei nelaimės), o paskui tik prasidėjus naujoms (jei Adam'as iškęs jo negalėjimą išbūti vienoje vietoje). Puolėjų ir gynėjo sąjunga turėjo būti tvirta, tačiau pirmakursis dabar negalėjo įtakoti tolimesnės žaidimo eigos. Juk vis dėl to jis - tik gynėjas. Vienintelis būtinas dalykas - ginti lankus nuo to skaisčiai raudono kamuolio. O puolėjai turėjo ne tik mėtyti tą kritlį, bet ir kovoti dėl jo, stumdytis, bandyti įvairias taktikas, klaidinimus ir tikėtis, jog priešininkams nepasiseks. Ginant tiek daug proto nereikėjo, tačiau nebuvo taip įdomu ir kartais, pavyzdžiui, kaip dabar, teko tiesiog būti vienoje vietoje ir laukti.
 Grifiukas pažvelgė aukštyn ir iškart už apykaklės pribėgo dar daugiau šalto vandens. Berniukas nusipurtė, nes nors buvo peršlapęs, tačiau tokia ledinio vandens dozė buvo netikėta. Šį kartą jis pamatė ne tik lietaus šaltinį - debesis, bet ir Klarę, kuri atrodė pastebėjusi šmaukštą. Jei nebūtų pastebėjusi, tai dairytųsi į šalis, tiesa? Nagi, Klare, būk gera, pagauk tą šmaukštą, nutrauk šias rungtynes ir galėsime grįžti į pilį. Šlapi drabužiai nemaloniai lipo prie kūno ir Ashtonas, žvilgsniu nulydėjęs praskrendančią gaudytoją, tuoj pat įsmeigė akis į puolėjų figūras, tačiau dėl prasto matomumo negalėjo pasakyti nei kas turi kritlį, nei kaip jiems ten sekasi. Ar kada nors nustos lyti? Nebūtina išlyti mėnesio kritulių normos per kelias valandas. Už ką mes taip nusikaltom kvidičo dievams?
 Jautėsi bejėgis, nes įsibrovimas į puolėjų kovą būtų prieš taisykles, nors būtų mielai ten pasirodęs. Ypač su blokštu, kad galėtų patikrinti, ar tas medis iš tiesų galėtų sulaužyti kaulą, kaip apie tai skaitė kažkokiame straipsnyje, tačiau šiais laikais nebegali niekuo pasitikėti ir tai galimai buvo kvidičo antireklama, kas reiškia, jog žmonės, nemėgstantys kvidičo rašo tokias nesąmones su tikslu įtikinti tėvus, jog jų vaikams tai yra per daug pavojinga. Va šitaip ir gali užgesti būsimos kvidičo žvaigždės, kurias gal būt po kelerių metų galėtum pamatyti pasaulio čempionate.
 Tamsiaplaukis apsižvalgė, ar niekur nesimato velnio neštų ir pamestų muštukų, bet turbūt jais buvo užsiėmę atmušėjai, nes nė vienas neskrido link lankų. Berniukas giliai atsiduso ir toliau spoksojo į puolėjus, nes vienintelė veikla be to galėjo būti skraidymas aplink lankus.


[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Spalio 01, 2020, 10:35:07 pm
Išgirdusi smūgio garsą, atsisuko. Digori ją apgynė? Na tu ir kvailė, Delfe Digori! pagalvojo gaudytoja. Dar kartą priims muštuką ir gynėja nebebus gynėja. Tik oda aptrauktas maišas sulaužytų kaulų. Amira net nebandė įsivaizduoti, kaip atrodytų žmogus, kurio visi kaulai yra lūžę. Bet buvo tikra, kad silpno žmogaus psichika neatlaikytų.
Nors rūbai buvo kiaurai permirkę, Amirai atrodė, kad ji kaista kokioje nors pirtyje. Visa ši nervinė situacija neblogai pažais su vampyrės nežinia ar egzistuojančiomis nervų ląstelėmis. Skraiduolio nei karto nematė nuo rungtynių pradžios, o toli esantis griaustinis ir žaibas po truputį judinosi į Hogvartso pilies teritoriją, tą švilpė puikiai girdėjo. Buvo tikra, kad rungtynes dėl netinkamų oro sąlygų privalės nutraukti ir perkelti kitai dienai. Juk negali žmonės žaisti, kai visai šalia trankosi žaibai! Jeigu kažkurį žaidėją nutrenks? Jei tai bus gaudytojas? Negi varžybos bus tęsiamos ir viena komanda turės pranašumą? Nesąžininga. Taip kvidičas nežaidžiamas.
Vėl pamatė "šmaukštą", vėl puolė visu greičiu į tą vietą ir vėl jo ten nebuvo. Tai panašėjo labiau ne į auksinuko ieškojimą, o į katės erzinimą lazeriu. Kate šiandien buvo septintakursė, lazeriu aukso šmaukštas, o žmogumi - nevykusi oro prognozė. Papasakotų apie tai kam nors, iškart ją uždarytų į Skutelį arba žiobarišką psichiatrinę. Bet tai juk kvidičas! Gal jis visada toks žiaurus? Gal kaip tik taisyklėse apibrėžta žaisti blogu oru ir tyčiotis iš gaudytojų? Čia jau buvo perdėtos švilpės fantazijos. Mergina jautėsi pavargusi nuo šio žaidimo, nors šis dar turbūt net neįpusėjo. Dėl visko kalta galimybė kasdien voliotis lovoje ir nelankyti pamokų. Ir nesvarbu, kad egzaminai pradeda lipti ant kulnų. Penktame kurse kažkaip anuos išlaikė. O dabar turi atnešti pergalę savo komandai ir gali dingti iš mokyklos į visas keturias puses.
Nusprendė pabandyti paieškoti Klarės. Pradėjo skristi link grifų lankų ar bent tos vietos, kur teoriškai jie turėjo būti. Tiesiai į šoną atsitrenkęs muštukas numušė gaudytoją nuo pradinio maršruto. Smūgis buvo silpnas, tikriausiai tai buvo tas pats kamuolys, kurį sėkmingai ignoravo atmušėjai. - Uhh! - Suurzgė. Dabar nebežinojo kurioje pusėje kieno lankai. Karter rasti nepavyks. Reikia suprasti kurioje vietoje mėlynas ar juodas (ne, Amira ne daltonikė, jai tiesiog nerūpėjo to nelemto kamuolio spalva) kamuoliukas ją sustabdė. Nusileidusi iki to aukščio, kuriame matytų tribūnas, pajudėjo priekyn. Kai tik tiesi linija pasibaigs ir pasuks ar kairėn ar dešinėn, galima bus pakilti aukščiau ir pasižiūrėti kieno lankų teritorijoje atsidūrė. Tikėjosi, kad tai bus grifų lankai. Nuojauta, kuria jau ne itin pasitikėjo, liepė vis dėlto patikrinti. Galbūt raudonųjų gaudytoja ten, prie savo komandos gynėjo. Skrido lėtai, vis besižvalgydama savojo tikslo. Atsisakė pagalvoti ir pripažinti, kad šį jau vejasi kita septintakursė.
Kažkur toli girdėjo kažką rėkiant Ryan vardą. - Ar tas trečiakursis nuo šluotos nusivertė?! - Suraukė antakius ir nuskrido arčiau tos vietos, kur girdėjo. Ak, kritlio perdavimas. Ko šauki kaip skerdžiama kiaulė? Mano laiką sugaišinai nukreipusi šluotą į kitą pusę, arčiau tribūnų, praskrido visai šalia lankų ir pajudėjo Švilpynės ginamų lankų link. Ketvirtis aikštės jau buvo patikrinta. Liko dar tris ketvirčiai ir karusėlė sukasi iš naujo, nebent pastebėtas bus baltasparnis.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 1, 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 01, 2020, 11:38:45 pm
RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Cristal Daunt: 8
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Kupidonas Monro: 9
Adam Green: 10
Nikita Borelič: 10
Ryan Jones: 8
Ashton Hughes: 10
Amira Eliadė: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Cristal Daunt [6,5] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [1,5] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Deoiridh.
Kupidonas Monro [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Nikita Borelič [9] - Ryan Jones [7] = KS [2] = 2 papildomi kauliuko ridenimai Nikitai Borelič.
Ryan Jones [7] - Nikita Borelič [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 5, 5
Cristal Daunt: 6
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 2, 4
Kupidonas Monro: 1
Adam Green: 2, 2
Nikita Borelič: 2, 1, 2, 5
Ryan Jones: 2
Ashton Hughes: -
Amira Eliadė: 5

Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Cristal Daunt nepavyksta perimti kritlio.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Kupidonas Monro netaikliai muša muštuką į Klarę Konę Karter.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Nikita Borelič sėkmingai atlieka kritlio perdavimą.
Ryan Jones nesugauna jam perduoto kritlio.
Ashton Hughes neatlieka veiksmų.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis neutralioje zonoje. Jis atiteks tam puolėjui, kuris pirmas jį pasiims.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 02, 2020, 12:03:02 am
Ne, Deoiridh tikrai pasimaišė protelis. Jai ir vėl vaidenosi muštukai, kurių iš tiesų net nebuvo. Ji ir vėl visai be reikalo painiojosi Klarės kelyje, taip tik trukdydama sugauti šmaukštą. Mergaitė buvo tikra, kad gaudytojai dar kartą nepasisekė tik dėl jos kaltės. Dar vienas žmogus į tų, kurių tau reikia atsiprašyti, sąrašą... liūdnai pagalvojo Deoiridh, tačiau kažką daryti reikėjo. Kurį laiką kabojusi ore ir spoksojusi į Klarę rudaplaukė atsitokėjo. Juk jai reikia žaisti toliau! Aiškiai suprato vieną: reikia būti kuo toliau nuo komandos gaudytojos, nes animagė nesugeba nieko daugiau, tik painiotis po kojomis. Deoiridh trūktelėjo šluotą ir nuskrido tolyn. Plačiai nusižiovavo. Pati buvo labai dėl to nepatenkinta.
Staiga mergaitė prisiminė, kaip prarado paskutinį kamuolį: juk jis jai išsprūdo tada, kai ji išsigando atlekiančio muštuko! Ar ir tada tau tik vaidenosi, o tu sugebėjai per tai praganyti kamuolį?! Nuotaika tikrai nebuvo pakili, tad grifiukė skrido savo gynėjo ginamų lankų link visai be ūpo. Pamatė, kaip nulaužtavirbė, neseniai atėmusi iš jos kritlį, kažkur jį švysteli. Nustebo, nes buvo tikra, kad lankai dar pakankamai toli. Atsidūrusi vyresnei varžovei už nugaros, pamatė, kaip kamuolį bando gaudyti varlių skandintojas. Ir jam nepavyko! Grifiukė aiškiai matė, kad kamuolys nuskriejo toliau. Buvo aišku, ką reikia daryti, tad ji kiek galėdama padidino greitį ir netrukus kritlis atsidūrė jos rankose. Dar kartą. Ką tuo metu veikė Ryan Jones, neaišku.
Stipriai laikydama kamuolį po pažastimi rudaplaukė kiek galėdama greičiau skriejo priešingų lankų link. Stengėsi nejudėti tiesia linija, mat įtarė, kad nulaužtavirbė ir vėl norės ją vytis, tad norėjo kiek įmanoma labiau apsunkinti jai gyvenimą. Tad lakstė į visas puses ir tikėjosi, kad su niekuo nesusidurs. Ir kaip tik ši mintis, ko gero, ir atnešė nelaimę. Vos tik apie tai pagalvojo, pajuto, kad į kažką trenkiasi. Savo siaubui, netrukus suprato, kad tai yra vienas iš jos komandos draugų. Dar labiau persigando suvokusi, kad rėžėsi į ne ką kitą, o komandos kapitoną Adam'ą. Deja, laiko atsiprašinėti ar nuogąstauti nebuvo, mat staigus susidūrimas lėmė staigų smigimą žemyn. Jau atrodė, kad tuoj tuoj trenksis į žemę, tačiau paskutinę akimirką sugebėjo suvaldyti šluotą. Trumpam sumažino greitį, mat reikėjo kelis kartus giliai įkvėpti ir bent šiek tiek nusiraminti. Tada neskubėdama pradėjo kilti viršun. Įsivaizdavo, kaip žiūrovai iš jos juokiasi (nebent galima tikėtis, kad per lietų niekas nepamatė), tačiau stengėsi to nepaisyti. Žvalgėsi, ar kur nepamatys geltonos kanarėlės, besitaikančios eilinį kartą nudžiauti kritlį, tačiau jų nesimatė. Arba Deoiridh, kuri jau suprato turinti problemų su galva, turėjo problemų ir su akimis.
Vis dėlto po kokio šimtmečio jai pavyko atsidurti gana netoli priešininkų lankų. Vieną kartą teko skubiai pasilenkti, mat pro pat galvą praskriejo muštukas, nebent, žinoma, jis mergaitei ir vėl pasivaideno. Dėl to ji nebuvo tikra, tačiau smūgio nenorėjo gauti jokio - nei tikro, nei įsivaizduojamo.
Kurį laiką stebėjo lankus ir Švilpynės gynėją. Susidarė įspūdis, kad ji labiausiai rūpinasi viduriniu lanku, tad reikėjo rinktis ne jį. Ilgokai svarsčiusi galiausiai pasirinko dešinįjį. Prisiminė, kad planavo mesti į kairįjį, bet tai buvo taip seniai, kad nebebuvo svarbu. Prisiartino kiek arčiau lanko ir susikaupė. Kelias akimirkas taikėsi, kol suprato, kad tai turbūt nepadės. Galiausiai švystelėjo kritlį lanko link.

[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos: 2, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 02, 2020, 03:34:38 am
Pats prie ausies, tarsi motoriuką užsukęs katinas, glaustęsis šmaukštas ir vėl paspruko. Žaliaakė užvertė akis, bandydama pamatyt savo pačios smegenis. Toks žaidimas ėmė ne juokais erzinti. Visa suplukusi, nors lauke siautėjo žvarbus vėjas, pučiantis tiesiai pro laisvokas sportinio apsiausto rankoves. Bet nei šalčio, nei drėgmės tarytum jau nebejuto. Kiekvienas kūno neuronas veikė tam, kad šmaukštas būtų pagautas. Tačiau to vis tiek nepakako. Grifiukei reikėjo būti dar greitesnei, dar miklesnei ir dar atidesnei. Auksaspalvis plazduolis išlaikė nedidelį atstumą, kurį vis labiau palinkdama prie šluotos siekė sumažinti Karter. Bet kamuolėlis kol kas rodės nesiruošė pasiduoti.
Kelią mažai sekundės daliai vėl pakirto raudonu apsiaustu apsirėdęs žaidėjas. Šį kartą akys kabino ir veidą.
- Deo, imkis savo reikalų ir nesimaišyk! - Šūktelėjo vienai iš komandos puolėjų, jau lėkdama pavėjui. Akys vėl kaip du asmeniniai sekimo įtaisai buvo įbestos aukso šmaukšto pusėn. Jei dar ir savi pradės maišytis, tada nieko tikrai nesigaus... Skraiduolis vis lakstė aikštės viduriu, kur strazdanė negalėjo išnaudoti viso galimo šluotos greičio ir turėjo pasikliauti tik per septynerius metus Hogvartse įgytų miklumu. Jei kas užkirstų kelią pačiam šmaukštui... Sąmokslo teoriją kurpė galvoje, bet buvo beveik šimtu procentu įsitikinus, kad gudrus užburtas kamuolėlis būtų staigiai truktelėjęs šonan ir išsisukęs nuo kibių septyniolikmetės pirštų.
Aukštaūgei būtų buvę patogiau, jei persekiojamasis būtų išlėkęs į atviresnę vietą. Bet ši diena rodos buvo didelis nesibaigiantis iššūkis: kartu sudėjus orą, rungtynių trukmę ir tai, kad rodos netrukus pradės temti. Nusileidusi ant žemės Klarė galės kaip nors save apdovanoti už ištvermę. Jei tik šmaukštas atsidurs jos rankose, sustabdydamas šitas šlapiausias gyvenime rungtynes. Beliko tikėtis, kad šmaukštui greit pabos skraidymas su kliūtimis, arba kiaurai peršlapusi mergiotė vis dėl to sugebės užsispyrėlį sutramdyti.
Dar vienas atsitiktinis muštukas vos nenudaigojo pačio šmaukšto. Priversdamas grifiukę susimąstyti, kas būtų, jei aukso šmaukštui sparnelius aplaužytų juodasis kvidičo siaubas. Užsivėpsojusi šluotos uodega pati kliudė muštuką, nuo kurio šluotkočio įsikibusią septintakursę kiek sumėtė. Lengvai atsipirkau. Ištiesinusi uodegą nulėkė, kol velnio neštas kamuolys negrįžo pridaryti didesnės žalos.
Kaštonplaukė nardė tarsi auksinė žuvelė paskui ėdalo grumstą. Vandens aikštėje tikrai netruko. Visi į pilį grįš ne tik šlapi, tačiau ir murzini. Bet grįžti reikėjo priežasties. Ir ta priežastimi turėjo būti Klarės sugautas šmaukštas. Taikydama momentą ji vis tiesė rankas, bet aukso šmaukštas vis rado priežasčių nepapulti į šalčio atvėsintus pirštus. Ištaikiusi kiek šoneliau nuo kitų pasitaikiusią vietą, septyniolikmetė rizikuodama nudribti persisvėrė per šluotkotį, tarsi norėdama jį meškiškai apkabinti ir ištiesė abi rankas į niekaip spurdėti nenustojantį kamuolėlį. Vis tiek šiandien užbaigsim, gal jau metas? Šmaukštas suplazdėjęs plonais sparniukais pasitraukė. Tačiau drąsa pasižymėjusių komandos narė taip lengvai nepasidavė, viena ranka čiupusi šluotą, kita ranka staigiai truktelėjo priekin, kliudydama lėtai banguojantį auksaspalvio sparną.
- Kad tave kur žabas uodegoj, nagi eikš čia. Negi tau pačiam nepabodo? - Kreipėsi balsu į kamuolėlį kiek pašiauštu sparnu, mėgindama šį kartą tvirtai sugriebti šmaukštą abiem rankomis ir nebepaleidus iškelti į orą.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Spalio 02, 2020, 11:45:52 am
  Visa komanda, absoliučiai visi žaidžiantys puikiai atliko savo pareigas. Išskyrus pačią Amirą. Puolėjai puldavo lankus, gynėjai gindavo lankus arba savo komandos narius, atmušėjai mušdavo muštukus į priešininkų komandos narius. Iš švilpės buvo nekokia gaudytoja. Juk dar nesugavo nei vieno šmaukšto savo gyvenime. Kodėl viskas taip blogai? nusivylė savo nepastabumu. Kvidičas gniaužė tiek fiziškai, tiek psichologiškai. To negalima buvo sulygint nei su viena anksčiau įgyta patirtimi. Kažkas, esantis kitoje šio vargano pasaulio barikados pusėje tikrai nenorėjo, kad šios pusės žmonėms sektųsi. Viršesnieji buvo kaip eruditai iš „Divergentės“, siekiantys sau kuo daugiau valdžios. O visa kita žmonija buvo kaip nuolankieji. Nedrįso pasipriešint, pajudėt prieš nusistačiusią sistemą.
  Rudaplaukės ranka pakilo. Septintakursė vožtelėjo sau antausį. Buvo bebaigianti užmigt. Tiek pats žaidimas jau buvo nusibodęs, tiek jau buvo nuobodu ieškoti to nelemto magiško golfo rutuliuko. Gal tikrai reikėtų pasiduoti? Atsirado mintis. Priartėjusi prie vieno iš bokštų, šonu į šį atsirėmė ir užsimerkė. Įsivaizdavo, kad dabar nėra lietaus, neartėja perkūnija. Švilpynė pirmauja, turėdama 20 taškų savo kišenėje, o Eliadė jau gaudo skraiduolį. Svajone, lik sveika. Šiam norui išsipildyt nebuvo lemta. Kaip ir raudonų akių savininkei nebuvo lemta atnešti(atskraidinti, pagauti?) pergalės barsukų koledžui. - Kur toji Karter? - Suburbėjo. - Jeigu ji jau mato šmaukštą, ko laukia ir negaudo? Negi oras toks siaubingas taip patinka? - Atsimerkusi apsižvalgė, bandydama pastebėti bent vieną apsiaustą. Deja, nesimatė nei vieno žmogaus ar šluotos. - Prakeiktas lietūs! - Šūktelėjo, žinodama, kad niekas jos neišgirs. Reikėjo turėti gerą regėjimą, klausą bei būti labai atidžiu, kad galima būtų sėkmingai žaisti šias rungtynes. Amira teturėjo gerą klausą. Kitų dviejų pranašumą lemiančių savybių neturėjo. Nuo rungtynių pradžios buvo nulemta, kad laimės Grifų Gūžta. Ir kur vadovas Amneta žiūrėjo, paskirdamas ją gaudytoja?! Tokių klausimų pas tą kvailį tikrai neklaus. Ji aukščiau tokių pažeminančių klausimų.
Šluota kilo vis aukštyn. Štai jau buvo ir bokšto viršūnė aplenkta, tačiau Kalėdų dvasia 2019 nesustojo. Jeigu jau negali pastebėti aukso šmaukšto, tai bent ką nors kito nuveiks! Pakylus į pakankamą aukštį, pasileido visu greičiu žemyn. Ji buvo visai kaip Vaivorykštė iš „Mano mažasis ponis“, tačiau spalvingos juostos, sudrebinančios dangų, už savęs nepaliko. Planuose buvo priartėjus prie žemės staigiai pakilti į viršų. Planams buvo nelemta būti įgyvendintiems. Su visa šluota būsima abiturientė išsimaudė baloje, o susidūrimas su minkšta žeme sustabdė šluota. - Po paraliais! - Atsistojo ir pažiūrėjo į savo aprangą. Nuo kojų iki pat liemens buvo purve. Šluota šiek tiek pasikračiusi paskendo mažame rudame ežerėlyje. Gaudytoja puolė šios ieškoti. Pakėlusi ją, nuvalė bent šiek tiek nuo purvo ir pabandė pakilti. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko ir kapitonė vėl buvo danguje. Dabar tikrai paskutinis lašas kantrybės. Kol lietus plovė visą purvą nuo šluotos, batų, apsaugų ir kelnių, septintakursė pasileido vėl ieškoti kamuoliuko, kad galėtų kuo greičiau išsimaudyti šiltame duše ir atsisveikinti su kvidiču. - Tu, nelemtas kamuoli, kuriam drįsau suteikti Mayros antrosios vardą, pasirodyk man pagaliau, kitaip sutraiškysiu tave rytoj, prisiekiu! - Pagrasino nežinia kur esančiam baltasparniui. Gal šis pagaliau teiksis pasirodyti rudų plaukų savininkei?

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 2, 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Delfė Digori Spalio 02, 2020, 06:34:41 pm
Delfė pasitiko labai skaudų smūgį muštuku. Ji stipriai sukando dantis ir vienai sekundei nustojo kvėpuoti. Švilpinukė stipriai suspaudė šluotą,  kad nenuvirstų nuo nepakeliamo skausmo kurį sukėlė vienas vienintelis kamuolys. Digori lėtai ir stipriai užsimerkė ir pabandė lėtai pakvėpuoti, o kai pagaliau tai pavyko, ji plačiai nusišypsojo. Kad ir kaip maudė visą kūną, Delfė negalėjo sulaikyti pasididžiavimo, kad apgynė Amirą Eliadę. Apgynė kapitonę.
Digori tiesiog švytėjo iš laimės. Tiesiog negalėjo kitaip, nes ji pagaliau pasijuto naudinga, nes pasitiko muštuką vietoje kapitonės. Ji pagaliau drąsiai pažvelgė į Amirą ir dar kart nusišypsojusi nuskrido link kitos kvidičo aikštės pusės. Pagyrimo iš vyresnės mokinės nelaukė ir nesulaukė. Galbūt žinojo, kad neverta. Gaudytoja nebuvo panaši į tuos žmones, kurie padėkoja.
Nors vieną kartą jau buvo pasitikusi muštuko smūgį, Delfė pamiršo, kaip sunku darosi skristi. Vis dar skaudėjo, bet Švilpynės koledžo mokinė neketino parodyti, kad skauda. Tiesiog ryžtingai nuskrido prie lankų vaidindama, kad viskas gerai, kad labai savimi didžiuojasi. Ji iš tikro  savimi didžiavosi, bet skausmas tikrai buvo ne iš maloniųjų. 
Delfė susimąstė. Būtų nuostabu jei pavyks apginti Švilpynės lankus. Gaila, kad kol kas joks kritlis neskrieja į mano glėbį. Man turėtų pavykti apginti. Tikiuosi skriejantis kritlis nebus toks stiprus kaip muštukas....
Kad ir kaip būtų keista, švilpės noras išsipildė. Keista, man pavyko apginti kapitonę ir atmušėją. Ir į lankus niekas nepataikė. Valio! apsidžiaugė ketvirtakursė. Grifų puolėja panašu, taikėsi į lankus. Negalėjo atsisukti ir pažiūrėti ar kitapus lankų nėra kitos puolėjos, kuriai priešais esanti raudonapsiaustė galėtų perduoti kritlį. Buvo tikimybė, kad mergaitė mes į lankus. Vienaip ar kitaip, Digori turėjo sutrukdyti. Kritliui pradėjus skristi tiesiai link dešiniojo lanko, švilpė išsižiojo iš nuostabos. Jos pirmoji teorija pasitvirtino. Tačiau kodėl raudonas kamuolys skrido ne į vidurinį lanką? Ar priešininkė protingesnė ir gudresnė už ją? Blondinukė greitai pasuko šluotą link dešiniojo lanko ir pradėjo skristi link kritlio. Ne, jis neturi pataikyti į lanką! Išsigandusi pabandė atmušti kamuolį bet kur, tik ne į lankus. Turėjau būti pasiruošusi! pamanė sustojusi ir užsimerkusi. Net nepajuto ar buvo smūgis į šluotgalį ar ne. Vylėsi, kad smūgis buvo.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1;3;4 ]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Spalio 02, 2020, 08:10:53 pm
Green'as negalėjo patikėti, jog sugauti aukso šmaukštą taip sunku. Atrodo, viens du ir tas mažas golfo dydžio kamuoliukas puikuosis tavo delne, tačiau Klarei tai buvo neįmanoma misija. Aš būčiau seniai pagavęs, rungtynės būtų baigtos ir dabar galėčiau visą savo dėmesį skirti maistui ir lovai. - Vien tik tos mintys jį privertė kaifuoti, tačiau negalima per daug atsipalaiduoti, jei Monro porą kartų suklydo, nereiškia, kad nepasitaisys. Tad, kad ir kaip Adam'as dabar norėjo apsisukti ir nešdintis iš aikštės - jis negalėjo. Juk visų pirmiausia yra savigarba, kurią atneš pergalė, o dėl jos verta kovoti. Grifų Gūžtos atstovas buvo šiek tiek nusivylęs, kad Kupidono muštukas prašvilpė kažkur pro šalį, juk būtų buvę taip smagu apsaugoti Karter ir kartu nuvilti tą klišą švilpį. Nors grifas labai nemėgo geltonųjų žaidėjų, tačiau, kai kurie iš raudonųjų irgi atrodė, jog ne žaisti atėjo, o, tiesiog, šluota paskraidyti. Ypač tie jaunėliai, tas nelemtas mažvaikis Asthon, besekiojantis septintakursį, ta varlė, kurios vardas lyg hieroglifų krūva, nesugeba išsilaikyti ore, būtina jai trankytis į rudaplaukį.
- Žiūrėk kur skrendi! - Pradėjo mosikuoti ore ranka, atseit rodydamas jai laisvą erdvę. - Kas jums visiems negerai? Jei esi puolėja, tai ir daryk tai, kas priklauso. - Lyg koks liūtų karalius užriaumojo vaikinas ir pasileido kuo toliau, nuo tų kvailų vaikėzų. Ir taip buvo sunku žaisti, kada nejauti rankų, kojų ir akys visos išvarvėjusios ir prašosi būti užmerktos bent sekundei, tačiau nėra laiko - reikėjo rasti muštuką, nesusimauti ir pagaliau užbaigti tai, kas pradėta. Bet kad ir kaip jis stengėsi nepasiduoti nuovargiui, sunkiai sekėsi. Kūnas nebenorėjo klausyti Adam'o, netgi dešinėje rankoje laikomas blokštas norėjo iš ten "sprukti".
- Susikaupk! - subarė pats save vaikinas. Jis negalėjo pasiduoti silpnybei, bent jau ne dabar, kada turi pasiųsti muštuką į priešininkų pusę, kad bent vienas pagaliau kristų į žemę ir nuo jos nepakiltų, nors kelias minutes. Juk šiame žaidime nėra nei gailesčio, nei užuojautos, visi privalo būti bejausmiais padarais. Kapitonas palinko į priekį, tvirtai kaire ranka suspaudė medinį šluotos kotą ir visu greičiu pasileido ratu aplink aikštę. Jo tikslas - rasti sunkų kamuolį ir sukaupus visas jėgas trinktelėti jį į varžovų "krėslą", tačiau ir vėl viskas kartojasi. Green'as yra verčiamas vaikytis bėglį, kurio tikslas yra sužeisti sužaloti niekuo kaltus individus. Kvailos mintys ėmė kauptis septintakursio galvoje. Atrodė, kad praeities ir dabarties kontekstas susipynė ir net neaišku, kodėl tai nutiko būtent dabar. Kvidičo aikštėje, kai jis turėjo persekioti tą prakeiktą kamuolį ir... Boom! Stiprus smūgis į stulpą. Taip stulpą, kuris nežinia iš kur atsirado, tačiau išgąstis, baimė ir skausmas kaktoje suteikė Adam'ui progą atsibusti iš miego ar bent trumpametražio sapno.
- Oi... - suraukė antakius, tačiau ne dėl to, kad buvo nepatenkintas, o dėl to kad kakta tvinkčiojo, matyt, ruošėsi iššokti gumbas. – Susikaupk, - ranka pasitrynė per sumuštą vietą, kai staiga pro pat jį praskriejo muštukas. - Na ir sekasi, - nevalingai kilstelėjo lūpų kampučius. Džiaugėsi, kad bent jo dabar nereikės ieškoti, nes per šias rungtynes jis tai darė daugybę kartų. Tuoj aš tave... Skrisdamas šalimais muštuko jis stengėsi pamatyti bent vieną Švilpynės narį, kad bent jau paleistų tą "boulingo" kamuolį į jų pusę, nenorėjo susimauti, jau užtenka Kupidono rankų kreivumo. Užsimoti ir... Iš visų jėgų trenkė į tą pabaisą, pasiųsdamas jį į geltonųjų "dirvą".


[Atmušimas į Amirą Eliadę: 1, 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Kupidonas Monro Spalio 02, 2020, 08:11:21 pm
- Šūdas! - riktelėjo Kupidonas, nuo sukaitusio ir įraudusio kaip pomidoras veido braukdamas susimaišiusius lietaus ir prakaito lašus. Kūnu lakstė šiurpuliai. Kas gi ėjosi ne taip? Šįkart kamuolį pametėjo savo ranka, o mušė lyg ir taikliai... Kas čia, vėjo priešprieša kokia ar vėjas vis gadinantis matomumą ir nervus? Gal šiek tiek veikė ir mintys, kad grifų gaudytoja gali bet kuriuo momentu laimėti savo ir šmaukšto lenktynes. Visas susiraukęs užkėlė žydras akis aukštyn, kur ji palinkusi ant šluotos būtent tai ir bandė padaryti. Pasuko galvą kitur. Švilpių gaudytoja, rodos, kamavosi savam pasaulėlyje ir šmaukšto nematė. Pro lūpas prasiveržė dar vienas nusivylęs atodūsis. Virš jo praskriejo kritlis ir Monro susiraukė dar labiau - pasirodo aikštėje vyko ir daugiau negu jo nepaliaujami atmušinėjimai. Blogai, kad metantys į lankus buvo ne švilpiai, bet ko kito galėjai tikėtis?
Pasukęs šluotą nuskrido link ten kur pasivaideno, jog pamatė muštuką, bet mintys skraidžiojo visai kitur. Nori nenori grįžo prie pažeminimo, kurį patyrė pralaimėjęs burtų trikovės turnyrą. Konkurencingo būdo vaikinui pralaimėjimas buvo nepriimtinas ir savęs graužimas sekė dar kelias savaites po to. Papurtė galvą, tarsi tai padėtų atsikratyti nenorimų minčių. Jei pralaimės, tai pralaimėjimas kris ne tik ant jo pečių, bet ir ant keturių kitų žmonių. Nors tai nebuvo didžiulis privalumas, vienaip ar kitaip Kupidonas po varžybų kelias dienas nekiš kojos iš savo kambario.
Per visą kūną perbėgo šaltis, Kupidonas nusičiaudėjo. Štai ir sportuok sušlapusiais rūbais, dėl suknisto žaidimo bus pasigavęs peršalimą. 
Velniava, reikia ieškoti to suknisto muštuko.
Vėl prieš vėją, į veidą pūčiant lietaus lašams, jis įkrito į monotonišką rutiną. Palinkti ant šluotos, iki krumplių pabalimo sugniaužti blokštą, aplėkti ratą, o tada aplėkti dar penkis.
Nors šiandien nerėkavo, bet gerklę jau skaudėjo. Galėjo bent šalikus prie uniformos duoti, rytoj kalbės kaip plaučius prarūkęs penkiasdešimtmetis.
Vėjo šuoras sujudino plaukus, į nugairintą veidą tvokstelėjo šalto oro srovė. Su niekuo nesumaišysi - visai pro šalį, tarsi norėdamas kartu nusinešti šeštakursio ausį, praskrido vienas muštukų. Kažkas sublizgo švilpio akyse - gal užsidegimas, gal pasitikėjimas savimi. Šįkart norėjo atmušti taikliai, nebenuvilti savęs ir padėti komandai. Juk pradžioje sekėsi taip gerai. Tikriausiai veikė nuovargis, bet tai nebuvo pasiteisinimas.
Ant šluotos skriejo greitai kaip visada, neleido sau sumažinti greičio net kai vėjas neleido deramai atsimerkti. Atstumas tarp jo ir muštuko su lyg kiekviena sekunde mažėjo. Gera buvo justi, jog tuoj ims ir atmuš. Rankų raumenys buvo nuvargę. bet tai nereiškė, kad jis ruošėsi smūgiuoti bent kiek silpniau. Gerai, keli pasisukiojimai, o tada muštukas krito žemyn. Kupidonas, vos nepersirisdamas per šluotos priekį, nėrė žemyn ir iš šono tikriausiai atrodė, kad jis laisvai krenta su visa šluota. Prie pat žemės kamuolys ir fejerverkas šovė aukštyn, o paskui jį ir vaikinas. Apsisukimai aplink švilpių lankus, dar vienas pavojingas kritimas žemyn, aštrus oras plaučiuose ir nuostabus gaudynių jaudulys.
Prieš kamuoliui vėl išskriejant jam iš po pat nosies, Monro užsimojo ir kiek išgalėdamas taikliau numušė kamuolį grifiokų atmušėjo link. Beliko tikėtis, kad jis dar mažiau taiklus nei Kupidonas.

[Atmušimas į Adam Green 3;4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Spalio 02, 2020, 09:40:16 pm
 Žiūrėti į grybaujančius puolėjus buvo nuobodu. Kita vertus, jų daromos nesąmonės leido kornvaliečiui kiek atsipūsti, nes berniukas niekaip negalėjo pamiršti praleisto kritlio, o pasitikėjimo savimi nepridėjo netgi tai, kad vėliau pasisekė daug geriau. Galėtų jos nuolat nepamesti kritlio... Grifiukas suirzo. Komandos puolėjų nesėkmės gerokai temdė jo džiaugsmą būti čia. Žinoma, prie to smarkiai prisidėjo ir stingdantis Škotijos lietus, baigiantis kiaurai persmelkti prie gerokai šiltesnio klimato pripratusį grifų gynėją.
 Žvelgdamas į geltonu apsiaustu vilkinčią merginą su kritliu rankose, Ashtonas jautėsi nemaloniai. Juk būtent ji jau spėjo nuskriausti gerokai jaunesnį kvidičo žaidėją. Jis susiraukė, lūpas paliko tylus keiksmas. Mintis vėl kovoti prieš tą senstelėjusią švilpę neviliojo. Hughes laukė jos priartėjant, kai, savo nuostabai, pamatė, kad ji kritlį numetė visai į kitą pusę. Nieko nesuprasdamas pasileido ten – buvo pernelyg smalsu, ką Nikita sumąstė. Atrodo, visai pamiršo, kad jam reikėtų rūpintis lankų gerove – varžovės veiksmai šiuo metu intrigavo daug labiau.
 Tik priskridęs visai prie pat švilpės – ir vos į ją neįsirėžęs – Ashtonas pagaliau suvokė: ji atliko perdavimą. Tamsiaplaukis liko nieko nesupratęs, tuo labiau, kad kritlis atsidūrė jo komandos draugės rankose. Čia buvo kažkas, ką aš padaryčiau,- įvertino Nikitos veiksmą gynėjas. Dabar jam labai rūpėjo, kaip seksis tai, kuri gavo kamuolį, tad nusekė jai iš paskos. Ashtono „ginami“ lankai jau seniai buvo ištrūkę iš berniuko atminties gniaužtų, tuo labiau, kad skristi dideliu greičiu buvo nepalyginamai įdomiau nei kyboti ties lankais ir bandyti neužmigti.
 Dėl Hughes nesuvokiamų priežasčių komandos puolėja nesiteikė skristi tiesiai. Buvo sunku suprasti ar ji girta (tai paaiškintų, kodėl nenulaiko kritlio!), ar ją kamuoja kokios kitos problemos. Vis dėlto atkakliai bandė vytis, nes buvo įdomu, ar jai pavyks nusigauti iki svetimų lankų.
 Deja, kornvaliečio norui nebuvo lemta išsipildyti. Kai puolėja padarė staigų posūkį, Ashtonas bandė jį atkartoti, tačiau nesuvaldė šluotos ir kelis kartus apsisuko vietoje. Pradėjęs panikuoti berniukas iš paskutiniųjų stengėsi sustoti, tačiau skraidymo mokslo aiškiai dar nebuvo perkandęs: padarė kažkokį netinkamą judesį ir pradėjo vartytis į visas puses. Vienu momentu pajuto kabantis žemyn galva ir spoksantis į po juo mėnesiui susidariusį purvą. Ashtonas išsigando ir pasisistengė kuo greičiau atsiversti bei pagaliau suvaldyti šluotą. Po kokių dešimties kornvalietiškų keiksmažodžių tai pavyko: pagaliau tamsiaplaukis tvirtai valdė padėtį. Jis norėjo nusilenkti žiūrovams tarsi būtų cirko akrobatas, ką tik atlikęs puikų triuką, bet pabijojo, kad gali vėl blogai baigtis, tad tik kilstelėjo ranką – dėkojo už dėmesį.
 Pagaliau atsikvošėjęs ir prisiminęs, ką šiandien veikia, Ashtonas pasileido savo lankų link. Pajuto apmaudą, kad taip ir nesužinos, kaip pasisekė komandos draugei. Jei po kelių sekundžių pas mane grįš švilpiai, bus akivaizdu, kad ji vėl susimovė,- padarė išvadą gynėjas nė nepagalvojęs, kad geltonieji galėjo ramiausiai padovanoti kritlį jo lankams, kol jis pats vartės aikštės viduryje.
 Kad ir kaip būtų gaila, likimas nelėmė gražiam berniuko norui grįžti į gynybinę poziciją išsipildyti. Pakeliui jo akys užkliudė Adam‘ą, kuris atrodė be galo vienišas ir kuo puikiausias taikinys varžovams. Kornvalietis nusprendė aplankyti komandos draugą, nors ir žinojo, kad tai gali reikšti pašalinimą iš komandos.


[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Spalio 02, 2020, 10:44:19 pm
Bloga idėja. Kaip Nikita Kritlį paleido į orą, taip dabar jis veikiamas gravitacinės jėgos, beje, tos pačios, kuri privertė obuolį nusileisti ant Izaoko Niutono galvos, ir leidosi į purvyną. Ryan atzvimbė čia, bet, deja, kritlio nepagavo.
-Viskas gerai, šaunuolis, kad atskridai, aš toliau jį paimsiu! - stačiai besileisdama žemyn raudonplaukė šūktelėjo švilpiui. Nepyko ant komandos draugo, ko gi ji pati galėjo tikėtis mesdama kamuolį bet kur, tačiau buvo šiek tiek nusivylusi. Juk tiek mažai trūko! Bet svarbiausia Ryan'as stengėsi, ne taip kaip laiką stumdanti septintakursė arba kiti komandos nariai, kurie nesugeba pabaigti šios kankynės pagaudami auksinį kamuokiuką.
Reikėjo nepamiršti, kad šansai, jog krentantį objektą strazdanė vejasi viena yra labai maži. Dar kartą apvogta grifė veikiausiai irgi norėjo kritlį palaikyti rankose šiek tiek ilgiau negu prieš tai. Bet kaip ir buvo sakyta - baltarusės kvapas ant sviedinio odos jau pažymėtas, o kamuolys visuomet užsibaigdavo pas Nikitą. Svarbiausia tikėti. Šiuo atveju septyniolikmetė buvo taip nežmogiškai prisirišusi prie kritlio, kad Švilpynė laisvai galėjo pralaimėti žiauriu rezultatu, tačiau iki tol, kol kamuolys jaus šlapią prefektės kūno šilumą - viskas raudonplaukei bus gerai.
Baltarusė žemyn skriejo beveik laisvu kritimu. Buvo sunku sukontroliuoti greitį, kuris didėjo su kiekvienu centimetru, medaus spalvos akys apsiašarojo netgi per akinius. Iš žiūrovo ar kito žaidėjo vietos galėjo atrodyti, kad švilpė nieko pati nevaldo ir tiesiog krenta paskui kritlį. Gal tai ir buvo tiesa, gal tas nesveikas ryšys su kamuoliu buvo toks stiprus, kad paauglė netyčia galėjo paaukoti savo gyvybę dėl to. Ir gal teiginys, jog mergina suvaldys šluotą ir nesirėš smakru į purvą buvo tik iliuzija.
Netruko pastebėti, o raudonplaukė jau ir nebesivijo kritlio. Jis buvo pradingęs iš stiklais uždengtų akių, o dar viena iš oro išdygusi grifė jau laikė kamuoliuką savo rankose. Velniava. Nikita tiek stengėsi dėl visiško nieko, nuvylė Ryan, pažadėdama, kad ji pagaus kamuolį ir dabar staigiai nebegalėjo savęs susistabdyti bei toliau rutuliojosi žemėn.
Dėkui Dieve, kad aukštis, kuriame įprastai sukiojosi švilpė buvo nuo purvynų labai toli ir mergina turėjo laiko krentant save susistabdyti. Sekundei, ar kelioms, strazdanė pagaliau suprato kaip jautėsi Alisa Stebuklų šalyje, krisdama į triušio olą. Tik trūko skrajojančių stiklainių, tačiau vandens lašai ir makalynė tarp žaidėjų padėjo sukurti panašią atmosferą.
Sunkiai balansuodama šluotą, Nikita pagaliau ištiesino savo poziciją ir į purvą įklimpo tik abiejų batų trečdaliais. Visai gerai susitvarkyta, ką? Nei kas lūžo, nei nutriušo. Šluota sveika, mokinės uodega irgi. Tik deja, kritlio rankose nebuvo, bet tai jau toli gražu nebe baltarusės problemos. Raudonplaukė turėjo apsčiai laiko atsigauti po savo kritimo, o Ryan, kuris pagal Borelič liko viršuje, galėjo kritkiu pasirūpinti ir pats.
Pagaliau atsirado laiko apžvelgti kitus žaidėjus. Akyse iškart praskriejo neatpažįstamas veikėjas su blokštu. Senokai matėmės, grifų atmušėjau.
Deja, ir vėl raudonasis taikė į Švilpių komandos tūzą - Amirą. Nejaugi ta moterėlė pati negali savimi pasirūpinti ir apsisaugoti nuo muštukų? Gaudytoja ir taip jau buvo siaubingai lieva gaudant aukso šmaukštą, o prakeiktas muštukas ją pasiųstų į kapus.
Nieko nedelsusi, Nikita užlindo grifui prieš akis ir stengėsi apsaugoti pusiau aklą Amirą nuo smūgio.

[Bandymas uždengti Amirą Eliadę stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 5]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 02, 2020, 10:49:50 pm
Rankos tvirtai spaudė kamuolį, tad atrodė, kad varžovė traukia grifę prieš jos valią. Cristal pasidarė smalsu, ar švilpė suvokia, kad ji, galima sakyti, rankose laiko ne tik kamuolį, bet ir trylikametę mergaitę su visa jos šluota. Vis dėlto ta trylikametė mergaitė buvo pasiryžusi kritlio nepaleisti. Deja, kad ir kaip atkakliai Cristal bandė išlaikyti kamuolį, Švilpynės puolėja pasirodė besanti žvitresnė, ir jaunesnės mergaitės reakcijos nepakako. Vyresnioji varžovė staigiu judesiu atsiplėšė nuo trečiakursės, ir kritlis jau skriejo kažkur virš Cristal galvos. Rudaplaukė keiktelėjo ir kurį laiką mąstė, ar verta vytis lekiantį kamuolį, bet netrukus jau buvo šaukštai po pietų. Laimei, Ryan'as, kuriam buvo skirtas kritlis, žiopliškai jo nepagavo, ir Cristal patenkinta suriko:
- Ir kas tave į komandą kvietė, ką? Net tokio paprasto veiksmo nesugebi atlikti!
Nesvarbu, kad ir pati komandai nedavei daug naudos... Po kelių akimirkų kamuolys jau puikavosi iš kažkur netikėtai išdygusios Deoiridh rankoje. Nusivylusi savimi Cristal žinojo, kad komandos draugė tuoj pat mes kamuolį į lankus, tad perdavimo tikėtis neverta. Vis dėlto apsisukusi trylikametė nuskrido paskui komandos draugę, link Švilpynės lankų, nes vis dėl to buvo puolėja, o puolėjų užduotis - būti su kritliu. Nuleidusi galvą mergaitė skrido pakankamai lėtai, nes nebuvo reikalo lėkti kaip akis išdegusiai. Už ją geresnė žaidėja Deoiridh kamuolį tuoj pat pataikys į lanką, tad ji tik laukė, kas bus toliau. Švilpynės gynėja nebuvo labai pasižymėjusi kaip pati geriausia lankų gynimo srityje, tad grifei net nekilo abejonių, kad kritlis tuoj Grifų Gūžtai atneš dešimt taškų. Deja, tai nebus Cristal nuopelnas. Niekas šiose rungtynėse dar nebuvo Cristal nuopelnas, nes viskas, ką grifė darė, buvo maišymasis po kojomis. Net ta kvaiša Elliw būtų pasiekusi daugiau. Būtų kelis kartus nulėkusi nuo šluotos, bet turbūt bent kritlį sugebetų atimti. Kvidičas grifę buvo taip išvarginęs, kad mergaitė nebejautė išvis nieko. Dar pradžioje ji pyko ar džiaugėsi, bet dabar jautėsi tiesiog visiškai išsunkta. Mergaitė žinojo, kokia apimta euforijos bus, kai rungtynės baigsis. Ne tik dėl to, kad pagaliau galės nulipti nuo šluotos, bet ir dėl pasiektos pergalės. Grifų Gūžta tikrai laimės, jei žaliaakė nesimaišys kur nereikia. Tai reiškia visur.
Crisal jautėsi kvailai stebėdama, kaip Deoiridh lekia link lankų mesti kamuolį. Jautėsi beveik kaip žiūrovė, gavusi geriausius bilietus į rungtynes. O juk vis dėl to reikėjo apsimesti, kad kažką veikia, kitaip gali būti apšaukta. Kadangi to visai nesinorėjo, ji nusisuko nuo Švilpynės lankų ir skrido priešinga kryptimi. Juk apie įmestą kritlį išgirs pranešime, tad neverta sekti kiekvieno komandos draugės žingsnio.
Paskendusi savose mintyse ji nepajuto, kaip prarado suvokimą, kas vyksta aplinkui. Pasaulis, ar bent jau kvidičo aikštė, atrodė kaip išprotėjęs. Grifai ir švilpiai skraidė lyg patrakę, o muštukai buvo mušinėjamas iš vienos aikštės pusės į kitą. Netikėtai pro Cristal dešinįjį šoną pralėkė vienas iš juodųjų kamuolių, aiškiai nutaikytas į toliau esantį grifų komandos kapitoną. Žaliaakė norėjo jam sušukti, kad šis būtų atsargus ir pasitrauktų, tačiau juk tai buvo jos užduotis saugoti komandos narius nuo muštukų. Suklikusi ji priskrido prie komandos kapitono ir visomis savo apsaugomis bandė jį uždengti nuo pareinančio muštuko smūgio.

[Bandymas uždengti Adam Green stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3; 4]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 02, 2020, 11:35:16 pm
RPG vertinimas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Klarė Konė Karter: 10
Amira Eliadė: 9
Delfė Digori: 7
Adam Green: 9
Kupidonas Monro: 9
Ashton Hughes: 10
Nikita Borelič: 8
Cristal Daunt: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Delfė Digori [7,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Delfė Digori [7,5] - Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Delfei Digori.
Adam Green [9] - Amira Eliadė [9,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Kupidonas Monro [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Kupidonui Monro.
Ashton Hughes [7] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ashton Hughes.
Nikita Borelič [9] - Adam Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Nikitai Borelič.
Cristal Daunt [6,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.

Kauliuko rezultatas

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 5, 6
Klarė Konė Karter: 1, 1
Amira Eliadė: 6
Delfė Digori: 1
Adam Green: 2
Kupidonas Monro: 1
Ashton Hughes: 2, 6
Nikita Borelič: 1
Cristal Daunt: 5

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith taikliai meta kritlį į lankus.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.
Delfė Digori sėkmingai apgina lankus.
Adam Green netaikliai muša muštuką į Amirą Eliadę.
Kupidonas Monro netaikliai muša muštuką į Adam Green.
Ashton Hughes veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Nikita Borelič veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.
Cristal Daunt veiksmas anuliuojamas, nes muštukas paleistas netaikliai.


Kvidičo rungtynės tęsiamos

Kritlis skrieja oru. Švilpynės puolėjas gali mėginti jį sugauti, Grifų Gūžtos – perimti.
Kitame rate gaudytojai gali rinktis po papildomą skaičių.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 03, 2020, 04:28:46 am
Raudona sportine uniforma vilkinti gaudytoja pasigailėjo nepradėjusi skaičiuoti, kiek kartų aukso šmaukštas išsisuko nuo jos persekiojančių gniaužtų. Buvo bemaž tikra, jog būtų galėjusi siekti jei ne absoliutaus, tai bent ilgą laiką siekusio mokyklos antirekordo. Strazdanė tuo išties nesididžiavo, nors taip galėjo ir pasirodyti, bet jei jau kažko pasiekei, galėjai tai panaudoti.
Šmaukštas murgdė septyniolikmetę tarytum vos ant šluotos užsėdančią bobulę, besitikinčią pasiekti krautuvę, kur galės nusipirkt tokių pat sustabarėjusių karamelių. Ir jei išties pripažintų, Karter jautė šiokią tokią gėdą prieš savo komandos draugus ir Grifų Gūžtos sirgalius, tokiu bjauriu oru susirinkusius stebėti, kaip ne kartą savo pranašumus įrodžiusi gaudytoja kapanojosi kaip į unitazą nuleistas tarakonas.
Tik vienu galėjo džiaugtis, lenktynėse su auksaspalviu bėgliu ji kol kas varžėsi viena. Ir nors rami šmaukšto paieškų fazė gerokai  tampė kaštonplaukės nervus, fiziškai lėkti pagal visur pabūvoti užsimaniusį sparnuotą blizgutį buvo daug sunkiau. Mergiotė bandė visus planus, kurie tik šovė į lietaus išplautą makaulę. Tačiau kiekvienas užgeso taip greit, kaip permerktas vandens užgesdavo ir žiobariškas pigus fejerverkas. Jėgas taupyti buvo tikrai ne metas ir ne vieta, bet sprintas virto maratonu, o tokiam tikslui septintakursė turės gerokai apskaičiuoti jėgas.
Nuo nuolatinio šluotkočio spaudimo lietaus permerktos Karter rankos tirtėjo. Žiobarai iš praktiškumo būtų barstę aguonas bandelių fabrike, o štai burtininkai mėgavosi sportu ant šluotų, retkarčiais pakeičiant per kelioliką metų kiek pabodusius veido bruožus itin greitas ir veiksmingas paslaugas siūlančių muštukų pagalba.
Žaliaakė net nepajautė, kaip vydamasi šmaukštą vėl atsidūrė prie savųjų lankų. Nepailstantis kamuoliukas nėrė pro kairį lanką priversdamas Klarę prunkštelti. Tokio auksaspalvio kamuolėlio manevro aikštėje ji dar nebuvo mačiusi.
- Mažiau, gink lankus, ar nematai, kad kamuoliai skraido? - Faktiškai atsigulusi ant šluotos, kad tilptų paskui grobį šūktelėjo Ashtonui. Tuo metu net nepagalvojo, jog lengviau būtų buvę tiesiog apskritimą aplenkti. Aukštaūgės laimei, greitis nebuvo toks didelis, kad kabintų lanko konstrukciją. Bent toks reginys turėjo pradžiuginti gaudytoją stebinčius žiūrovus. Juk ne kasdien pamatysi metrą ir tris ketvirčius siekiančią peraugusią paauglę, besivejančią kamuoliuką, pasipuošusį sparniukais, niurktelint pro milžinišką lanką, kybantį vidury dangaus. Visai kaip cirke, tik dar ir už bilietus nereikia mokėti.
Tačiau nedidelis spektaklis neužsitęsė ilgai. Išbandęs grifiukės vikrumą lanku, auksaspalvis kamuoliukas tarsi raketa šovė aukštyn į dangų, priversdamas raudonosios komandos atstovę prisiminti, kad tai ne parodomoji programa. Už akrobatinius triukus čia niekas taškų nerašė. Staigiai kylant aukštyn lietaus lašai prausė septyniolikmetės veidą, tarsi ledinis dušas. Tai matyt buvo vienintelė priežastis, kodėl žiūrovai dar neknarkė dangų raižančiose tribūnose. Karts nuo karto pasigirsdavo tai apmaudo, tai džiaugsmo gaidelių kupinas triukšmas. Pakilus aukštyn nebebuvo atliekamų rankų ir kojų rinkinių, tad žaidimas tapo greitas ir lengvai manevringas. Toks, kokį mėgo iššūkius mėgstanti drąsą vertinančio koledžo atstovė. Klarė spaudė šluotą lėkti kiek įmanydama. Kitu atveju būtų išvadinta beprote, bet mirtinai reikėjo pagauti aukso šmaukštą. Išskėsti pirštai tiesėsi priekin, kad šmaukštas prarastų galimybes pasprukti.

[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 3;6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 03, 2020, 05:48:41 pm
Deoiridh džiaugsmas buvo begalinis. Pagaliau! Pagaliau ji nuveikė kažką naudingo komandai! Mergaitė buvo visiškai įsitikinusi, kad pelnė taškus, mat vos supratusi, kad kritlis lekia tiesiai į tikslą, nusisuko į aikštės vidurį. Norėjo pažiūrėti, ar komandos draugai matė jos sėkmę. Kad Švilpynė turi gynėją, Deoiridh visai pamiršo. Jos supratimu, rezultatas dabar buvo lygus.
Neaišku, ar dėl didelio džiaugsmo, ar dėl to, kad rungtynės gerokai nusibodo, bet grifiukė nutarė šiek tiek pakvailioti. Jai būtinai reikėjo kažko naujo, mat dabar laukiantis švilpių vaikymasis neviliojo visai. Į galvą atėjo mintis. Rudaplaukė apsižvalgė: dėl visa ko jai reikėjo, kad aplinkui nebūtų pernelyg daug žmonių.
Atsargiai beveik nuslydusi nuo šluotos Deoiridh staigiai permetė vieną koją per kotą. Rankomis jautė didžiulę  įtampą, tad kurį laiką sėdėjo ant šluotos tarsi ant kėdės, rankomis tvirtai laikydamasi iš abiejų pusių. Laimei, buvo susiprotėjusi kiek sumažinti greitį. Po kurio laiko raumenys kiek atsipalaidavo, tad škotė suprato galinti baigti triuką. Permetė per kotą kitą koją, tad dabar ant šluotos sėdėjo atbula - veidu į virbus. Žinoma, kotas kitoje pusėje nebuvo pritaikytas laikytis rankomis, tad nebuvo labai patogu, tačiau dabar rudaplaukei daug svarbiau buvo tai, kad jai smagu. Kol kas apie atsisukimą atgal ji negalvojo.
Iš pradžių viskas sekėsi tiesiog puikiai. Grifiukė nežinojo, ar nieko jai už nugaros nėra, ar visi paslaugiai pasitraukia, bet kurį laiką nieko neatsitiko. Mergaitė nesusidūrė nei su kamuoliais, nei su žaidėjais. Nei, žinoma, stulpais. Deja, sėkmė nėra toks daiktas, kuris ilgai mėgaujasi to paties žmogaus draugija. Nenuostabu, kad ji greit apleido ir Deoiridh. Ji nežiūrėjo, kur skrenda, ir netrukus pajuto, kad koto galas, paprastai laikomas rankomis, rėžėsi į kažką gyvo. Smūgis buvo stiprus, matyt, tas kažkas judėjo pakankamai nemažu greičiu. Po susidūrimo Deoiridh prarado šluotos kontrolę. Visiškai nebegalėdama nieko padaryti ji pajuto, kad krenta. Kadangi susidūrimas įvyko visai netoli tribūnų, Deoiridh rėžėsi į jas ir skaudžiai žnektelėjo ant suolo. Šluota kažkur nusirito. Grifiukė gulėjo ir dejavo, o žiūrovai, atrodė, kažkur išnyko, ir niekas jai nepadės. Rudaplaukė būtų neprieštaravusi taip ir likti čia tysoti, tačiau suprato savo pareigą. Ji gyva - vadinasi, turi stotis ir žaisti.
Atsisėsti buvo labai sunku, tačiau tą padariusi ji sugebėjo ir atsistoti. Susirado šluotą, kuri, laimei, išliko sveika - ar bent jau sveikesnė negu jos savininkė. Deoiridh atsiduso. Labai nenorėjo to daryti, bet Adam'as ir Klarė ir taip jau turbūt ja nepatenkinti. Dar šiek tiek padūsavusi rudaplaukė užlipo ant šluotos (normalia kryptimi, žinoma) ir atsispyrė nuo suolo. Netrukus ji jau buvo ore.
Dabar skraidė kur kas atsargiau. Buvo smalsu, ar kas nors pastebėjo, kad viena iš Grifų Gūžtos puolėjų buvo kuriam laikui dingusi. Vis dėlto Deoiridh to paklausti negalėjo, nes stengėsi laikytis atokiau nuo kitų žaidėjų - penkiolikto susidūrimo šiose rungtynėse nesinorėjo. Besižvalgydama po aikštę netyčia pakėlė akis ir nemažame aukštyje pamatė raudoną dėmelę. Tai galėjo būti tik Klarė. Kadangi ji atrodė kaip raudona saulė, buvo puikiai matoma - taip pat ir Kupidonui Monro. Grifiukė žinojo, ką reikia daryti. Tik šįkart kažkokiu būdu reikėjo nesipainioti komandos gaudytojos kelyje. Deoiridh kiek padidino greitį ir pasileido Klarės Konės Karter link.

[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1,6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Spalio 03, 2020, 08:46:08 pm
Kamuolys skriejo Amiros link. Adam'as buvo visiškai dėl to tikras, tačiau nuojauta kuždėjo kad viskas nebus taip paprasta. Vaikinukas žiūrėjo muštukui pavymui, kol pastebėjo, kad juodasis vis dėlto iki varžovų gaudytojos nenuskriejo. Ne, jis atsitrenkė į kažkokią mažę. Green'as nusikeikė. Jautė, kad sėkmė visai sprūsta iš rankų (ar blokšto), o tai, deja, nepridėjo daugiau noro žaisti. Kapitonas ar ne, tačiau grifas jautė, kad rungtynės tęsiasi gerokai per ilgai. Galėtų ji jau sugauti tą šmaukštą piktokai susimąstė Adam'as net pamiršęs komandos draugės vardą.
Po nesėkmingo atmušimo vaikinas skraidė padangėje ir net nemąstė apie muštukus. Tiesą sakant, iš galvos tarsi išgaravo tas faktas, kad jis turi vaikytis kažkokius kamuolius. Labiau rūpėjo žiūrėti, kaip sekasi komandos draugams. Tikėjosi, kad pamatys kurį nors iš jų susimaunant: tokiu atveju galėtų aprėkti prasikaltėlį ir taip numalšinti pyktį.
Nespėjus rasti nė vieno, kuris butų vertas būti apšauktas, dėmesį patraukė kažkas kitas. Mažas auksinis daikčiukas, praskridęs pro pat ausį. Šmaukštas! mintyse riktelėjo vaikinas ir jau norėjo pasileisti paskui mažąjį kamuoliuką. Laimei, tada prisiminė esantis kitoje pozicijoje ir kad mažylį gaudo jo bendraamžė mergina. Adam'as skubiai pasitraukė kelis metrus į šoną ir tą padarė labai laiku: kelios akimirkos ir jiedu su Klare būtų neišvengiamai susidūrę. Ir kaip tik tą akimirką Green'as pajuto stiprų smūgį į šoną. Neatrodė, kad tai muštukas. Staigiai atsisukęs pamatė, kad tai jo komandos draugė neištariamu vardu. Ar ji išties skrido atbula?!
- Kvaiša, tu, ką darai?! - užriko rudaplaukis ir tik tada suvokė krentąs žemyn. Nuslydęs nuo šluotos iš paskutiniųjų bandė ją sulaikyti, o čia, deja, nepadėjo blokštas, laikomas rankoje. Vos nenudribęs į purvą Adam'as šiaip ne taip sugriebė šluotos galą. Transporto priemonė nevaldomai pradėjo skristi pažeme. Green'as buvo taip žemai, kad apsiaustas vilkosi per purvą. Tarsi to būtų maža, blokštas, laikomas rankoje, pavojingai siūbavo tiesiai priešais veidą, kol galiausiai trenkė tiesiai Adam'ui į nosį, kai jis bandė pakelti galvą, kad apsižvalgytų.
- Gausi į galvą, kvaiša! - užriko Adam'as galiausiai stipriau suėmęs šluotą ir pagaliau ant jos atsisėdęs. Dabar jo apsiaustas buvo išmirkęs ne tik lietuje, bet ir purve. Vaikinas suprato: tai nelemtai varlei geruoju nesibaigs. Vis dar jausdamas maudulį šone Adam'as pakilo iki aikštės vidurio. Norėjo susigaudyti, kas šiuo momentu vyksta, tačiau nebuvo labai aišku. Atrodė, kad kritlis yra dingęs iš aikštės, varlė tikriausiai eilinį kartą susimovė.
Vos tik pagalvojęs apie Deoiridh, Green'as ją pamatė. Atrodė, kad skraidžioja visai beprasmiškai. O ko daugiau iš šitos tikėtis? nepatenkintas susimąstė grifas ir kiek dvejodamas ją nusivijo - nusibodo trankyti muštukus, dabar iš blokšto gaus ne kas kitas, o šita idiotiška mergužėlė, gadinanti visai komandai rungtynes.
Adam'as niekaip negalėjo suprasti, kodėl komandos "puolėja" (nors ar galima taip pavadinti žmogų, kuris visas rungtynes tik praranda kritlį ir daužo komandos draugus?) kyla į viršų. Įtarė, kad ji vėl sugalvojo kokią nors nesąmonę, kuri tik pakenks komandai. Tu komandoje per kitas rungtynes tik per mano lavoną mintyse pagrasino Adam'as mergaitei. Vis dar sekė paskui ją, nes blokštas buvo labai pasiilgęs darbo. Jiedu kilo vis aukščiau ir aukščiau, kai Adam'as staiga pamatė, kad jiedu yra visai netoli Klarės, kuri vis dar kankinosi su šmaukštu. Vaikinas apsidairė, ar kur nepamatys muštuko.



[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter atmušant į ją skriejantį muštuką bet kur į aplinką: 2, 4, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ryan Jones Spalio 03, 2020, 09:34:43 pm
Kamuolys skrido tiesiai švilpiui į rankas. Berniukas jau braukė per kamuolio odą, bet staiga jis ėmė kristi žemyn. Kritlis atsirado Deoiridh rankose ir ji metė kamuolį į lankus. Švilpis net nebesekė ar ji pataikė į lankus ar ne. Tik žinojo, kad sugadino visą komandos žaidimą. Jeigu būtų pagavęs kamuolį, būtų bandęs mesti į lankus, o tada gal pelnęs komandai taškų, bet ne. Jis nesugebėjo nieko padaryti, nes jis labai nenaudingas ir tiesiog sudėtinė komandos dalis. Švilpis išleido tylų atodūsį. Atodūsis reiškė jo nenaudingumą ir susinervinimą. Jis pyko ant savęs, pyko ant oro ir pyko ant kamuolio dėl to, nes jis buvo labai labai slidus ir šlapias. Juk jei netokia jo būsena, berniukas tikrai būtų jį sugavęs ir galbūt pelnęs savo komandai taškų. Tada būtų buvęs tikrai naudingas... O dabar kritlis pas tą varlę animagę. Švilpis susiraukė ir nuskrido nuo susibūrimo vietos. Jis buvo baisiai nepatenkinas.
Berniukas skrido kažkur kvidičo aikštėje. Jis ieškojo muštuko. Pilkaplaukis norėjo, kad tas velnio kamuoliukas pataikytų į jį. Taip būtų naudingas ir bla bla.  Deja, rudos berniuko akys muštuko nepastebėjo. Atrodė, kad muštukas dingo kažkur aikštelės platybėse. O ir abiejų atmušėjų nesimatė. Švilpukas suraukė savo antakius ir nusprendė, kad jam bus geriau ieškoti kritlio, o nemuštuko ar atmušėjų. Jam reikia arba pirma apginti Amirą arba Kupidoną arba antra susirasti kritlį ir jį mesti į lankus. Antras variantas švilpuką viliojo daug labiau. Jis nors ir norėjo palysti po muštuku, bet nusprendė, kad daug geriau bus rasti kritlį  ir gal taip švilpis mažiau susižeis. Taigi berniukas ėmė skristi visu greičiu Švilynės lankų link. Kažkur ten atrodė, kad matė kritlį. Staiga visi plaukai nuo šlapumo užkrito pilkaplaukiui ant akių. Jis nieko nebematė. Tada pasileido nuo šluotos abiem rankomis ir pasitaisė plaukus, bet tada pradėjo kristi žemyn nuo šluotos. Trečiakursis tiesiog susilenkė į kamuolį ir pasiruošė skaudžiam kritimui. Žinojo, kad krenta iš aukštai ir, kad stipriai susižeis krisdamas, bet ką padarysi.
 Atrodė, kad puolėjas tuoj išsitėkš, bet tada ištiesė ranką ir sugraibė savo šluotą. Tada pabandė ant jos atsisėti ir jam pavyko. Berniukas neišsitaškė į tūkstančius dalelių ir išliko gyvas. Pilkaplaukis pakilo į viršų kvėpuodamas labai tankiai. Jis drebėjo iš baimės ir vėl nukristi. Švilpukas apsikabino šluotą ir kilo viršun. Tai darydamas jis pastebėjo kritlį. Iš karto pasisuko į tą pusę ir pradėjo skrieti kritlio link. Žinojo, jautė, kad tas kamuolys turi būti jo. Jis turi sužibėti mesdamas kritlį į lankus arba atlikdamas kokį meistrišką perdavimą. Švilpis iškvėpė susikaupusį orą ir pasileido skristi visu greičiu. Laukė susidūrimo su kritliu ir tokio jo pagavimo. Tai lyg ir buvo jo planas, tad berniukas tiesiog skriejo. Jis jautė stiprų vėją ir adrenaliną. Dar šiek tiek bijojo, kad nuo tokio greičio suluš jo šluota ar kažkas su ją įvyks, na pavyzdžiui nuo greičio ji gali ir užsidegti. Bet dabar Jones tai rūpėjo neperdaugiausiai. Jam svarbiausias buvo kritlis. Galiausiai priskridęs pakankamai arti, Ryan išskleidė rankas tik kojomis laikydamas ant šluotos ir ėmė laukti kritlio atskrendančio į jį.

[Gaudymas: 1, 2, 3, 4]

Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Spalio 03, 2020, 10:30:34 pm
 Taip pat greitai kaip užsinorėjo, Hughes ir apsigalvojo, tad netrukus jau vėl artėjo prie (ne)mylimų Grifų Gūžtos lankų. Dar Adam'as jį pamatys ne pirmą kartą ir tikrai išspirs iš komandos, o to nereikėjo. Skrido lėtai, neskubėdamas, nes čia nebuvo kur priskubėti. Puolėjai toli, kitoje aikštės pusėje ir bent kurį laiką nesiartins. Jei Deoiridh ar Cristal pataikytų, greičiausiai išgirstų laimingus grifus palaikančius mokinius, o jeigu nepataikytų, tai irgi užtruktų nemažai laiko, kol švilpiai pamėtytų kritlį vienas kitam, o grifai mėgintų atimti. Taip pat, koks tikslas skristi greitai, jeigu reikės ilgiau kabėti ore ir šalti? Dėl Godriko meilės, jei grifų elementas ugnis, nereikia priversti ją mylėti šitokiu būdu. Škotija nebuvo labai malonus ir šiltas kraštas.
 Ashtono kantrybė seko ir jaunasis gynėjas norėjo rungtynių baigties. Žinoma, kad Karter sugaus šmaukštą. Ji labiau patyrusi, ne kartą sugavo sparnuotuosius gražuolius ir kitaip nei Amira, nebuvo įlėkusi į purvą iki pusės (taip, pirmakursis jau spėjo nužiūrėti, kad kita gaudytoja atrodė lyg po kovos su pelkių troliu). Jo komanda turėjo nuostabią gaudytoją, kuri būtų dar nuostabesnė, jei greičiau sugautų šmaukštą.
 Berniukas atsisuko į lankus ir nustebo vėl pamatęs raudonapsiaustę Klarę. Šmaukštas! Ji tikrai matė šmaukštą ir jį vijosi. Nepamesk jo iš akių, Klare! Kvailelis auksinis kamuoliukas užsimanė pabūti šimtu keturiasdešimčia taškų mažiau vertingu kritliu ir pasilinksminti kertant lankus. Jeigu tik Deo metimas būtų toks taiklus... Keista, kad savavalis, tačiau nė vienos komandos nepalaikantis kvidičo dalyvis elgėsi šitaip. Kiek Ashtonas žinojo, tai nėra jam būdinga.
 - Ei, į gaudytojus ėjai tu, ne aš!- sušuko Konei nuskrendant į viršų.
 Labai gera žinia - ji tikrai matė šmaukštą ir Hughes tai galėjo patvirtinti, nes lietuje spėjo išvysti žibantį kamuolėlį. Tik, žinoma, jo gaudymą paliko vyresnei merginai. O kas nutiktų, jei aukso šmaukštą sugautų ne gaudytojas? Tai turėtų būti įmanoma. Reiks pasiskaityti arba nusiųsti klausimą į šluotų naujienlaiškį.
 Deja, Klarė nuskrido ir vėl nebebuvo įdomu. Kol nieks neatskris pakovoti dėl taškų, pakalbėti ar uždaužyti blokštu, teks toliau šalti ir nuobodžiauti. Žinoma, kuomet pasakos apie rungtynes kitiems, praleis šią dalį, nes kam pasakoti apie tai, kaip manei, jog numirsi iš šalčio, kai gali sudominti labai kritlį vaizduojančiu šmaukštu? Be gaudytojos ir jo, to nematė niekas ir greičiausiai niekad nebepamatys tokio fenomeno. Unikalus įvykis kvidičo istorijoje.
 Grifiukas padarė keletą kilpų, jog arčiau šių lankų nusprendę sėdėti sirgaliai taip nesigailėtų pasirinkę tokias vietas, nes jau senokai čia nieko nevyko. Pirmoji pavyko labai gerai, ties antrąja dar reikėtų patobulėti, tačiau nustojo, nes pasirodė, kad Adam'as jį gali pastebėti ir supykti dėl tokio elgesio rungtynių metu, tad sustojo ir pasirinko patį neįdomiausią variantą - būti vienoje vietoje ir spoksoti į aikštę šąlant. Šis šaltis ir drėgmė vieną dieną pirmakursį pribaigs ir jis tai žinojo beveik nuo pradžių, kai atvyko į Hogvartsą. O žiema dar neprasidėjo. Žieminė mantija taps nuostabiausiu dalyku. Gal nereikės žaisti kvidičo, kai bus labai šalta?
 Berniukas giliai atsiduso ir toliau spoksojo į aikštę, tikėdamasis, jog atlėkę puolėjai jį ištrauks iš nuobodybės gniaužtų.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Nikita Borelič Spalio 03, 2020, 10:55:15 pm
Grifų atmušėjas buvo siaubingas. Muštukas taip ir niekur nenuskriejo. Dėl dievo meilės, nejaugi grifai nemoka daryti visiškai nieko? Apgailėtina. Na taip, gal jų gaudytoja ir atliko savo pareigas žymiai geriau negu Amira, bet tai ne barsukų, o pačios kapitonės kaltė ir savo atsakomybę už tai atsiimti turėjo pati gaudytoja. Be to, žaidynės ir tai jau tęsėsi per ilgai, tad grifė galėjo pasistengti ir labiau.
Po nesėkmingo muštuko paleidimo, švilpė gyveno geriausią gyvenimą. Be jokių pareigų, sąlygų, išlygų. Skraidai po aikštę ir svajoji. Ar visą šitą darė ir Ryan, kai Nikita varinėjosi kritlį pirmyn, atgal ir atbulai? Tiesą sakant, rudaakė irgi nenorėtų pakilti atgal į lankų aukštį ir aukoti savo visų galūnių gyvybes dėl kamuolio, tad puolėją kiek suprato.
Bet visgi, atsibudo mažas sąžinės prijaukintas burundukas, kuris skausmingai pradėjo graužti baltarusės skrandį ir žarnas. Nemalonios mintys apie šiaip nemalonius dalykus pradėjo lįsti į mintis ir septintakursė buvo priversta skristi prie grifų lankų. Tikėjosi, jog geriausiu atveju Ryan'as su kritliu susitvarkė puikiai ir dabar gali turėti sunkumų su mažuoju gynėju arba šiaip, Nikitai reikėjo ten būti, kad nuramintų savas mintis.
Septintakursė nesistengė iki raudonųjų saugomos erdvės skristi visu greičiu, tikrai ne. Ne planuose jai buvo uždusti ar, kaip sako liaudis, gauti pompą ieškant to švilpiūkščio pilkais plaukais. Tačiau skraidant lėtai, prefektė matomai susiliejo su lašais ir kažkoks raudonas apsiaustas praskriejo pro pat Nikitos pakaušį. Raudonplaukė garsiai šūktelėjo. Deja, tas aklas praskraidytojas net nesureagavo ir, iš viso, abejotina, kad pamatė, jog beveik sumindė dėmelę ore raudonais plaukais. Neturiu aš jokio kritlio, dėl Dievo meilės, nelįskit prie manęs...
Lietaus išplauti purvini baltarusės batai nudilo nuo nesibaigiančio dušo ir pradėjo leisti vandenį. Sušlapus strazdanės kojinėms, pasidarė daug šalčiau, negu buvo anksčiau ir šiurpuliai atrasti lankus tikrai trukdė.
Visgi, nepaisant jokių trukdžių, Grifų Gūžtos lankai jau buvo pasiekti ir, paauglės nusivylimui, nieko švilpė ten nerado. Reiškia, situacija buvo daug blogesnė ir visas veiksmas vyksta prie Švilpynės lankų, kas buvo labai nepatogu bei pavojinga vieta žaidynėms švilpių atžvilgiu.
Vargšas Ryan! Nikita tuojau pat stipriau suspaudė savo slidžiai nuvarytą šluotkotį ir apsisukusi nuskrido link priešingos pusės. Labai keista, bet šis varinėjimas per aikštės galus jau tapo nostalgija ir septyniolikmetės veide įsitvirtino menka šypsenėlė.
Nikita iš tolo matė visą veiksmą. Kūnas nuėjo nemaloniais pagaugais, stebint grifų puolėją metant pro lankus. Ir nieko Nikita dėl to padaryti negalėjo. Norėjosi sau pačiai užsidengti akis, tačiau to nereikėjo. Delfė, būdama tikra šaunuole, sėkmingai atmušė kritlį! Iš laimės apsiašarojusi prefektė nieko nelaukusi prišoko prie gaujelės žaidėjų ir apibėrusi Švilpynės gaudytoją pagyromis leido Ryan'ui pagauti kamuolį.

[-]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 03, 2020, 10:55:18 pm
Grifų Gūžta nepelnė dešimties taškų. Nors Cristal ir nesipainiojo po kojmis, švilpė vis dėl to sugebėjo apginti nelemtus lankus. Tad gal trylikametė mergaitė iš tiesų ne taip jau ir trukdo šioms rungtynėms. Žinoma, kol nepradeda periminėti kritlio, arba kol jo nebando mesti, arba kol jo niekas nesikesina atimti. Žodžiu, kol neliečia kritlio. Jei mergaitė būtų buvusi kokia atmušėja arba gynėja, gal būtų sekęsi geriau. Arba ji tiesiog per daug pasitikėjo savo jėgomis ir manė, kad yra puiki žaidėja, nes keletą kartų jai pavyko apžaisti brolį, kuris jai turbūt pasidavinėjo. Kad ir kaip ten bebūtų, ji buvo puolėja, o kaip puolėja ji turėtų žinoti, ar bent numanyti, kur yra kritlis, o taip visiškai nebuvo. Po to kai kamuolys kartu, su Deoiridh, nuskrido Švilpynės lankų link, Cristal jo nebematė ir net neįsivaizdavo, kas gali jį turėti. Pati Deoiridh buvo vėl kažkur prasmegusi, kaip tik kai jos labiausiai reikia. Žaliaakė manė, kad puolėjai turi bendradarbiauti, tačiau jos su Deoriridh žaidė tarsi kiekviena už save, o ne už visą komandą. Plavinėdama kažkur ore brunetė žvalgėsi muštukų, mat nenorėjo gauti galvon ir po to atsibusti ligoninėje už savaitės. Gal rungtynių pabaigoje būti nutrenktai muštuko nebūtų taip blogai, tačiau kol šios nesibaigė geriau butų, jei nereikėtų susidurti su šlykščiuoju kamuoliu, mat grifė dar gali būti reikalinga. Vargu, bet ką gali žinoti.
Cristal ieškojo kritlio. To darė visur - palei žemę, aukštai ore, kažkur netoliese savęs. Trečiakursė neįsivaizdavo kur jis galėtų būti. Ar kažkur plavinėja ore, ar guli pas kažką po pažaščia. Gera žinia buvo ta, kad nei į ją, nei į kokį kitą komandos narį kol kas nesikėsina muštukas, tad ji gali ramiai ieškoti kritlio. Bet kaip tai daryt? Nuo kur pradėti? Apžergusi šluotą mergaitė skraidė iš vietos į vietą lyg už uodegos tampomas šunelis. Tribūnose žiūrovai buvo turbūt tokie pat sutrikę kaip ir Cristal. Mergaitė bent jau buvo apsipratusi su dideliu greičiu, kurį jos šluota sugebėjo pasiekti. Pradžioje bijojo greitai skristi, bet dabar brunetė net bando atrodyti mandresnė laikydama šluotą tik viena ranką, kol kita dažniausiai plėvesuodavo jai už nugaros. Baimė nuslysti ant šono ir nukristi vis dar buvo, tačiau Cristal jau nelabai rūpėjo ar taip įvyks. Juk vis tiek niekas jos nepasiges. Gal reiktų susirasti Deoiridh ir kartu ieškoti kritlio? Grifė ėmė burnoti, nes ją jau ėmė nervinti tas betikslis ieškojimas. Kelintą kartą nusikeikusi mergaitė apsisuko ir pasukusi priešinga kryptimi pakilo aukščiau, ten kur buvo dar labiau šalta. Staiga Cristal dėmesį patraukė kažkas judantis žemiau jos. Iš pradžių pagalvojusi, kad tai kvailas muštukas trylikametė nusisuko, bet norėdama įsitikinti, kad ten tikrai ne jos persekiojamas kamuolys, dar kartą pasižiūrėjo ir buvo maloniai nustebinta. Neaišku iš kur atsiradęs kritlis skrido oru, o žemiau esantis žioplys Ryan jį aiškiai gaudė. Oru skrendančio kamuolio Cristal vis tiek nesugaus, tad palaukė kol jis atsirado Ryan'o rankose ir tada, jam nespėjus susiprasti kas vyksta, mergaitė jau iš visų turimų jėgų traukė kamuolį į save.

[Perėmimas iš rankų: 3]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Amira Martin Spalio 03, 2020, 10:59:10 pm
Jeigu nebūtų nusileidus prie pat vandens balučių aka purvo vonių, būtų tikra - šmaukštas maudosi jose, patenkintas, kad jie niekas neranda. Vis tik, vargu ar šmaukštas turėjo bent kokią valią. Jis tebuvo magiškas prietaisas, kuriam liepta kerais skraidyti bet kaip kvidičo aikštės ribose. Gal pradėjus "mąstyti" taip pat, kaip auksinukas, jį rasti galima būtų greičiau? Tokią teoriją patvirtinti tokiu oru neįmanoma. - Kad tave patį perkūnas nutrenktų ir nukristum į kokią balą. Tada niekas tavęs nerastų niekada! - Išbarė skraiduolį. Psichologiškas poveikis jo nepritrauks, bet bent nuramins pačią vampyrę.
Nenutuokė, kad prieš aštuonis metus vyko daug ilgesnės rungtynės. Rodos iki vakaro užsitęsė. Bent oras tądien geras buvo. O čia. Jeigu iki vakaro užsitęs rungtynės, tai tikrai pateks į Hogvartso istoriją kaip ilgiausios ir siaubingiausios visų laikų rungtynės.
Ak, kaip nuostabu būtų dabar sėdėti kokiame nors Kiaurame Katile ir gerti vyną. Nors anas ir neskanus, bet mieliau išmauktų visą statinę, nei būtų čia. Nusipurtė, prisiminusi siaubingą ugninės skonį. Va šmaukšto ieškojimas buvo lygus ugninės gėrimui. Šaunu, kai turiu ieškot to nelemto kamuolio, galvoju apie alkoholį pagyrė save su sarkazmo gaidele mintyse. Žinoma, kad dabar nebuvo tinkamas laikas galvot apie alkoholinius gėrimus. Ypač svarbiose rungtynėse.
Kalėdų dvasia 2019 sklandė po aikštę elektrinio paspirtuko, kuriame nustatytas pradedančiojo režimas, greičiu. O tai, žinokit, buvo labai mažas greitis tokiame aukštyje ir plote. Šaltis po truputį pradėjo talžyti liekną švilpės kūną, nors pati mergina to dar nejuto. Labai pasigailės išsimaudžiusi toje vandens baloje. Į ligoninės sparną gal ir nepateks, bet raumenis skaudės siaubingai. Vienas iš batų nuo vandens išsiplėtė ir savaime paliko Amiros koją būti basa. Antrasis buvo ant ribos. Dėl visa ko stipriau suveržė kojų apsaugas, šių prarasti nenorėjo. Net jei vėliau ant kojų bus mėlynės.
Šmaukšto vis tiek niekur nesimatė. Klarės Konės Karter irgi niekur nesimatė. Atrodo buvo kelis kartus pakeliui sutikusi savo bendrakoledžius, tačiau tuo įsitikinusi nebuvo. Optinės iliuzijos ar haliucinacijos šiandien pamėgo lankyti rudaplaukę. - Gal kažkas į mano maistą primaišė kokių nors nesąmonių? - Pradėjo svarstyti septintakursė. Kito paaiškinimo nematė. Priešų šioje magijos mokykloje per tris metus prisirinko nemažai. Kažkuris tikrai galėjo nunuodyti Eliadę, siekdamas naudos arba sau arba visam savo koledžui. Tai nebūtinai galėjo būti grifas. Klastuoliai keistai žiūrėdavo į klastūnyno uniformą dėvinčią švilpę. Raudonų akių savininkė patrynė akis. Jos jau skaudėjo nuo pastoviai patenkančio lietaus vandens. Dėl šios problemos sunku buvo įžiūrėti kažką ryškesnio. Deja, vėl ir vėl lėkdavo ten, kur rodėsi tas sparnuotas rutuliukas. - Prakeikiu visą šią aikštę ir šias rungtynes, jeigu nesiseka man, tegul nesiseka ir kitiems. - Suburbėjo. Nepasitenkinimo lygis pastoviai kylo. Nujautė, kad rungtynių pabaigos nesulauks, jeigu ji neįvyks tuoj pat. (Gaila, iš aikštės vis tiek niekur dingti negalės, pergalės grifams atiduoti labai nenorėjo). Viltis durnių motina jau irgi blėso. Kapitonė galėjo tik nustebti kitų savo komandos narių noru kažką nuveikti šiose rungtynėse. Keistuoliai kažkokie, nevispročiai nuoširdžiausiai pagalvojo apie Kupidoną, Ryan'ą, Nikitą ir Delfę. Jų nepažinojo ir geriau nepažinos. Galėjo tik spėti, kad visa mokykla galėtų susidėti iš tokių pat mokinių. Juk ten, apačioje, tie kvailiai vis tiek sėdėjo ir stebėjo lietų.

[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą, kurį jau persekioja varžovų gaudytojas: 1, 4, 6]
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Rosemarie Mortimer Spalio 03, 2020, 11:49:31 pm
RPG vertinimas

Klarė Konė Karter: 10
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 10
Adam Green: 10
Ryan Jones: 7
Ashton Hughes: 10
Nikita Borelič: 9
Cristal Daunt: 9
Amira Eliadė: 9

Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų

Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith [7,5] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Deoiridh.
Adam Green [9] - Kupidonas Monro [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Adam Green.
Ryan Jones [7] - Delfė Digori [7,5] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Ryan Jones.
Cristal Daunt [6,5] - Ryan Jones [7] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Cristal Daunt.

Komandinis koeficientų palyginimas

Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [1,5] = KKS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Grifų Gūžtos žaidėjams.

Kauliuko rezultatas

Klarė Konė Karter: 3, 6, 4
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith: 3, 1, 2
Adam Green: 4, 5, 3
Ryan Jones: 6
Ashton Hughes: -
Nikita Borelič: -
Cristal Daunt: 6, 2
Amira Eliadė: 3

Klarė Konė Karter pagauna aukso šmaukštą.
Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo paleistas į Klarę Konę Karter.
Adam Green veiksmas anuliuojamas, nes muštukas nebuvo paleistas į Klarę Konę Karter.
Ryan Jones nesugauna kritlio.
Ashton Hughes neatlieka veiksmų.
Nikita Borelič neatlieka veiksmų.
Cristal Daunt neperima kritlio.
Amira Eliadė nepastebi aukso šmaukšto.


Kvidičo rungtynės baigtos

Rezultatas: Grifų Gūžta 150 - 10 Švilpynė.
Pergalę švenčia Grifų Gūžta.

O kritlis krenta krenta krenta.
Būtų gražu, jei užbaigtumėte savo veiksmus ir rungtynes RPG kontekste.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 04, 2020, 12:46:12 pm
Atrodė, kad Deoiridh seks paskui Klarę iki pat saulės. Gaudytoja vis kilo ir kilo - ar bent jau taip atrodė rudaplaukei. Labai norėjosi būti netoliese, nes Monro jau buvo spėjęs parodyti, kad moka muštukais švaistytis taikliai.
Vis dėlto nei Kupidonas, nei joks muštukas taip ir nepasirodė, o grifiukei nusibodo kilti taip aukštai. Tuo labiau, kad ji pamatė besiartinantį Adam'ą, kuris jai pasirodė esantis keistai piktas. Tad animagė paprasčiausiai apsuko šluotą ir didindama greitį praskrido pro komandos kapitoną ir nuskriejo žemyn. Specialiai nė nežvilgtelėjo į komandos kapitoną, mat kažkodėl kirbėjo įtarimas, kad pyktis yra nukreiptas būtent į ją. Ar tai buvo Adam'as? prisiminusi susidūrimą, kuris baigėsi žnektelėjimu į tribūnas, staiga pagalvojo Deoiridh. Ot šaunuolė: sugeba įsirėžti ne į bet ką, o į pati komandos kapitoną! Akivaizdu, kad jos dienos komandoje suskaičiuotos, nors, reikia pastebėti, mergaitė dėl to visiškai nesigailėjo.
Atsidūrusi nelabai toli lankų, į kuriuos, jos nuomone, taip sėkmingai pataikė kritlį, gavo sutrikti: kritlis lėkė suplotasnukio varlių skandintojo link, tačiau jis, atrodo, nebuvo nusiteikęs to kritlio gaudyti. Ką gi, jeigu tas vaikinukas jau ne pirmą kartą nesugeba sučiupti tokio didelio kamuolio, Deoiridh tikrai nesnaus. Gaila, kad jis netapo Švilpynės gaudytoju, tada pergalė grifams būtų garantuota iš anksto.
Rudaplaukė priskrido ir paprasčiausiai pasiėmė kamuolį, kurio taip atkakliai vengė Ryan'as. Pasvarstė, ar reikėtų numesti dar kokią kandžią pastabą, tačiau šį kartą nutylėjo. Priskridusi prie lankų ruošėsi mesti, tačiau pagalvojo, kad reikėtų bent kartą pasidalinti kamuoliu ir su kita komandos puolėja, Cristal. Kad ir kur ji dabar bebūtų pagalvojo rudaplaukė, tačiau beveik tą pačią akimirką pamatė raudoną apsiaustą, aiškiai nepriklausantį nei Klarei, nei vaikinams, tačiau, deja, tolstantį nuo jos.
- Cristal! - riktelėjo Deoiridh net nepagalvodama apie tai, kad Adam'as, sužinojęs, kokias nesąmones ji ir vėl daro, tikrai nebūtų patenkintas. Nusivijo komandos draugę, nes užsispyrė nemesti kamuolio į lankus pati. Juk ji savo dešimt taškų jau pelnė, argi reikia atimti šitą malonumą iš jaunesnės mergaitės? Ne, keturiolikmetė tikrai ne tokia beširdė. Tad ji atkakliai vijosi komandos draugę, kol, žinoma, ir vėl būtinai turėjo su kuo nors susidurti. Šį kartą kliuvo nulaužtavirbei, tik šiuo atveju ne jos virbams, o šonui.
- Ak, pasitrauk! - užstaugė Deoiridh nė negalvodama atsiprašyti. Jos įsitikinimu, ji tikrai nebuvo dėl to kalta. Tuo labiau, kad būtent ji skrenda su kritliu, o ką daro geltonu apsiaustu vilkinti mergina? Tikriausiai paprasčiausiai tinginiauja. Kai kurie žmonės akivaizdžiai nesugeba nuveikti nieko naudingo komandai stengdamasi negalvoti apie tai, kad ji pati visas rungtynes tiesiog daužosi tiek į savus, tiek į svetimus žaidėjus, o priešininkų taškus pelnė ne kas kitas, o ta pati nulaužtavirbė.
Deja, trumpas susidūrimas "padėjo" rudaplaukei pamesti Cristal iš akių. Tai privertė Deoiridh dar labiau supykti ant varžovės, tad ji apsisuko ir norėjo paleisti kritlį jai į galvą. Deja, per tą laiką, kol grifiukė dairėsi komandos draugės, nulaužtavirbė irgi kažkur išnyko. Na ir nesiseka! apmaudžiai pagalvojo rudaplaukė. Galiausiai ji sustojo ir pradėjo mąstyti, ką daryti toliau. Logiškiausia buvo tiesiog grįžti prie lankų ir bandyti jau antrą kartą įveikti priešininkų gynėją. Nutarusi, kad ne dėl savo kaltės negalėjo perduoti kamuolio Crista, Deoiridh pasileido Švilpynės lankų link. Užsimojo sviesti kamuolį į vidurinį lanką, kai per visą aikštę nuskambėjo garsus švilpukas, permušantis ir lietaus, ir visus kitus garsus. Jis galėjo reikšti tik viena: Klarė pagaliau sugavo aukso šmaukštą! Deoiridh dėl visa ko vis tiek paleido kritlį į lanką, o tada apsisukusi nulėkė ieškoti komandos draugės. Netrukus pamatė ją - ir aukso gabaliuką jos delne. Kuo skubiau prilėkusi prie gaudytojos Deoiridh pabijojo ją apkabinti, tad tik sušuko:
- Nuostabu!
Visa švytėdama iš laimės, kad šita nesąmonė pagaliau baigėsi, grifiukė nusileido ant klampyne virtusios žemės.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Adam Green Spalio 04, 2020, 09:08:50 pm
Adam, as kilo į viršų bandydamas prisivyti Klarę, nors gal labiau tą kvailą mergužėlę per kurią dabar Green' as buvo murzinas ir turėjo kęstį stiprų skausmą kažkur šone. Jis vilėsi, kad ta varlė nepažeidė, kurio nors gyvybiškai svarbaus organo.
Kai tave prisivysiu, tu tikrai gausi iš blokšto, - mįsilijo septintakursis, tačiau fiziškai jis nesiruošė skriausti tos neišmanėlės, jis ras kitų būdų, kaip ją pamokyti.
Šiandien vaikinui buvo labai sunki diena: blogas oras, daug kritimų žemyn, didžiulis guzas kaktoje, maudulys šone, galunių nušalimas bei nesėkmingas muštuko paleidimas. Visa tai ėmė atsibosti, jis buvo pasiruošęs pasuoti, bet dar taip rūpėjo atkeršyti Kupidonui už jo beveik tikslų smūgį į patį Grifų Gūžtos kapitoną, tačiau nebebuvo jėgų ir jo pareiga dabar buvo saugoti Klarę, juk neaišku ką dar planuoja tas kvailelis Monro. Nors paskutinius kartus jis buvo pakankamai klišas. 
- Klare, na pagauk! - Garsiau šūktelėjo rudaplaukis, su viltimi, kad bus išgirstas ir suprastas. Vienintelis žmogutis, kurį jis vertino ir gerbė - Karter. Galbūt, todėl, kad jie bendraamžei ir tiek pat patyrę arba dėl to, kad ji tokia pat motyvuota laimėti šias Kvidičo rungtynes. Na, prašau.. Su lyg šiuo prašymu jis pasvyro labiau į kairę pusę, norėjo susilyginti su mergina, tačiau.. Viskas pasisuko Grifų Gūžtai naudinga linkme. Tas mažas, auksinis golfo kamuoliukas dabar puikavosi gaudytojos delne. Ir kaip nesidžiaugti ką tik taip garbingai išplėšta pergale?
- Klare! Nuostabu! - Garsiai sušuko ir iškėlė dešiniąją ranką į viršų. - Taip ilgai užtrukai, - kilstelėjo lupų kampučius.
Nieko nebelaukdamas Adam' as nukreipė šluotos kotą į apačią ir visų greičiu ėmė leistis į lietaus išmirkytą žemę, juk pagaliau rungtynės baigtos. Tos nelemtos Kvidičio rungtynės baigtos..
- Ačiū jums visiems! - Garbingai linktelėjo savo komandos nariams, vos tik tvirtai kojomis pasiekė žemę.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 04, 2020, 10:04:11 pm
Kritlio mergaitė taip ir nepamatė. Cristal vaidenosi, kad jį matė jau mažiausiai penkis kartus, bet, žinoma, ten buvo iliuzija. Viena iš daugelio, kuriamų lietaus. Mergaitė taip buvo pavargusi nuo kvidičo, kad tik svajojo apie tvirtą žemę, kuri buvo žemiau nei trylikametė norėjo. Nors ir šalta, persisunkusi vandens, tačiau stabili ir nejudanti, nesikėsinanti brunetės numesti nuo šluotos. Kritlio vis dar nesimatė, Deorirdh taip pat aplinkui nebuvo matyti. Viena pati Cristal blaškėsi po lietų bei vėją ir vėl buvo beprarandanti savitvardą. Kodėl gaudytoja taip ilgai nesugauna šmaukšto? Keiktelėjusi žaliaakė vis dėl to nenuleido rankų ir pasileido aukščiau kilti. Tegul Deoiridh saugo komandos narius nuo muštukų, vis tiek tai jai sekasi geriau. Viską palikusi apačioje mergaitė ir viršuje nieko neįžlibino. Nei kritlio, nei muštukų nesimatė. Nusileidusi žemiau jai tiesiai pro kairįjį petį nelabai dideliu greičiu praskrido muštukas. Išgąsdinta Cristal prarado pusiausvyrą ir nuslydusi nuo šluotos, už jos koto laikėsi abiem rankom, kurios su kiekviena sekunde vis labiaus slydo. Jei būtų tokiu oru pradėjusi kristi, niekas jos neišgelbėtų, nes per lietų nebūtų nieko įmanoma matyti. Tad gerai, kad ji nenuslydo. Vos ne vos užkėlė vieną koją atgal ant šluotos, o įsisiūbavus užkelti antrąją nebuvo sunku. Vėl gražiai sėdėdama ant šluotos Cristal sekundę sau davė atsikvėpti, mat buvo nemžai išsigandusi. Apsižiūrėjus ar aplink nėra muštuko trečiakursė pasileido žemyn toliau ieškojo kamuolio.
Cristal kamuolio vis dar nebuvo radusi, kai iš tribūnų pasigirdo didžiulės ovacijos ir šūksniai. Apsisukusi mergaitė pamatė Grifų Gūžtos gaudtyoją, kurią kaip bitės medų buvo apspitę kiti komandos nariai, laikančią ne ką kitą, kaip Aukso Šmaukštą. Didžiulei šypsenai aplankius mergaitės veidą ji kartu su visa savo komanda garsiai šaukė ir gyrė Klarę. Kiti irgi atrodė nemažiau patenkinti, kad rungtynės baigtos. Nuostabus jausmas buvo būti laimėjusiųjų komandoje žaidžiant pirmus metus, kai pergalė buvo net ne Cristal nuopelnas.
Pagaliau nusileidus ant išsvajotosios žemės komandos kapitonas visiems padėkojo. Cristal irgi norėjo kažką pasakyti, bet susigėdusi tik dar plačiau nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Klarė Konė Karter Spalio 05, 2020, 03:31:10 am
Kaštonplaukė nespėjo nė mirktelti ir šaltas kamuoliukas nustojo plakti sparnais jos rankose. Ir nors tai buvo toli gražu ne pirmas Klarės pagautas aukso šmaukštas, po tokių ilgų gaudynių viskas taip paprastai pasibaigė. Gal sekundę ar net kelias, tokiu metu laikas slenka neadekvačiai, auksinės spalvos ir vertės kamuoliukas tūnojo jos rankose. Tik tada Grifų Gūžtos gaudytoja suvokė, kad reikėjo skelbti rungtynių pabaigą. Sužvarbę pirštai iškėlė pergalės įrodymą aukštai į dangų ir septyniolikmetė tikėjosi, jog upeliais šniokščiantis lietus nesutrukdys rungtynių teisėjams pamatyti, jog reikia skelbti rungtynių pabaigą.
Svarbiausias rungtynių švilpukas nuaidėjo. Merginos veide švietė šypsena. Tokios plačios niekas seniai strazdanės veide nematė. Skruostuose įsispaudė duobutės, o lietaus išskalbtoje galvelėje neliko kitos minties tik laimėjom, laimėjom, laimėėėėjom!
Matyt raudonais apsiaustais vilkinčios komandos nariai buvo netoliese, mat netrukus jau susispietė aplink pergalingą taškų kiekį atnešusį kamuoliuką laikančią Karter. Ir nors aukštaūgė rungtynių metu norėjo pasėti pastabų komandos nariams: už pasimaišymą ne vietoj, ir dėmesį nuo pagrindinės jos pareigos nukreipiančius komentarus, dabar tai buvo nebesvarbu. Galės pasakyti juos kitu metu, o gal ir išvis pamiršti. Dabar buvo laikas džiaugtis.
Pasileido abi rankas ir viena vis dar laikydama savo grobį pasisukdama į draugus atliko neaišku kokį pergalės šokio judesiuką. Šluota susvyravo, tačiau po tokių rungtynių jau nebijodama dribti žemėn septintakursė tik nusijuokė ir vieną ranką vis dėl to nusprendė prisilaikyti.
- Mes čempionaaai! - Grifiukės balsas buvo gerokai užkimęs, dar žemesnis nei įprastai, bet laimę jame įžvelgti galėjo kiekvienas. Nenustodama šypsotis strazdanė apžvelgė netoliese esančius komandos narius. - Na, ką plešiam šlapius drabužius lauk ir drožiam arbatos, kol niekas neprarado nereikalingų galūnių? - Žaliaakė nusijuokė ir ėmė leistis žemyn.
Jei ne įtampai atslėgus nuovargį prisiminęs kūnas, septyniolikmetė būtų skridusi šluota iki pat pilies. Kvidičo aikštė buvo virtusį balų nusėta pliurzyne tinkama kiaulėms. Nenorėdama išsidrėbti visiškai sustabdė pergalę padėjusią atnešti šluotą ir tik tada, kai kojos tvirtai įklimpo į pliurzą, nusiropštė nuo padangėse karaliauti skirto įtaiso. Muštuko apdaužyta nugara priminė apie savo egzistenciją, tad prieš pergalei atšvęsti skirtas linksmybes, sportininkei teks aplankyti ligoninės korpusą.
Paskutinį kartą apžiūrėjusi aikštę Klarė ištempė po apsiaustu paslėptą kasą, išsigręžė vandenį iš dabar toną rodos svėrusių plaukų ir iškeliavo ruoštis švęsti vieną įsimintiniausių dienų Hogvartse.
Antraštė: Ats: Kvidičo čempionatas 2020 (ruduo) Grifų Gūžta - Švilpynė
Parašė: Ashton Hughes Spalio 05, 2020, 07:43:30 am
 Puolėjai neartėjo, aukso šmaukštas ir Klarė neapsilankė, tad grifiukas ir toliau nuobodžiavo. Per lietų beveik nieko nesimatė, tad jautėsi aklas it kurmis. Šalia jo nieko nebebuvo ir būtų toliau nuobodžiavęs, jei ne per aikštę skardžiai nuskambėjęs švilpukas. Tai galėjo reikšti keletą dalykų - kas nors gavo muštuku taip, kad užsimušė ar reikia staigiai išgabenti į ligoninės sparną, arba viena iš gaudytojų sugavo šmaukštą. Muštukai, nors ir labai mylintys Ashtoną, tačiau šiandien nebuvo labai agresyvūs (tai reiškė, kad jei Hughes išgyveno du muštukus, kiti juos irgi galėtų išgyventi, nebent atmušėjas galvą uždaužytų blokštu), tad liko tik vienas variantas.
 Žinojo, kad Klarė buvo pastebėjusi šmaukštą, pats jį pamatė, tad galimybių, jog jis atsidūrė Švilpynės gaudytojos rankose nebuvo. Rungtynės baigtos, Grifų Gūžta laimėjo.
 Palikęs savo numylėtus lankus, berniukas leidosi žemyn, padarė kilpą ore ir kadangi nusileido šiek tiek per toli, linkstančiomis kojomis per purvą pribėgo prie savo komandos. Taip, pagaliau, rungtynės baigtos! Jis galės grįžti į pilį, kur bus šilta. Tačiau svarbiausia - Grifų Gūžta nugalėjo. Džiaugsmas grifų akyse buvo nenusakomas, o Ashtonas jautė palengvėjimą, kad nepaisant to praleisto kritlio, komanda vis vien išsiveržė į priekį. Viskas susitvarkė ir greičiausiai Adam'as jo neišmes iš komandos, nes pirmakursis nepadarė lemiamos klaidos. Pradėti kvidičininko karjerą ar bent jau pomėgį nuo pergalės buvo labai smagu. Kas, kad teks lankytis ligoninės sparne dėl tų prakeiktų muštukų. Kas, kad greičiausiai peršals ir ten apsilankyti reikės dar bent kartą. Svarbiausia, kad viskas baigta. Lietus vis dar plovė dabar jau nugalėtojų veidus, tačiau visi dabar buvo nebe tik peršlapę  bet ir laimingi.
Jis norėjo ką nors pasakyti, tačiau buvo užkimęs ir nežinojo ką, tad pasišypsojęs prie žaidėjų, su jais patraukė pilies link.