Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Hekas Laudlis Liepos 28, 2020, 11:48:44 pm

Antraštė: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Liepos 28, 2020, 11:48:44 pm
Viduryje Velso želia didelis miškas. Dauguma medžių ten spygliuočiai (eglės ir pušys). Didžioji dalis miško tankiai apaugusi medžiais, tačiau yra ir iškirstų vietų. Pačiame miške žmonės negyvena, tačiau jis ribojasi su keliais kaimais ir miesteliais.

Po ilgai trukusios penktadieninės vakarienės, pilnos pykčių ir kritikos, Hekas nebegalėjo pakęsti savo tėvų. Visą vasarą jie norėjo kontroliuoti visus jo gyvenimo aspektus. Neleido susitikti su draugais, išeiti į miestą, liepė visą dieną būti su jais. Tai labai neigiamai paveikė klastuolio ir taip prastą psichinę būklę.
Pavalgęs, vaikinukas sėdo ant dviračio ir numynė miškan. Nežinojo ar pabėgs iš namų, ar tik trumpai pasivažinės, tačiau buvo įsitikinęs, kad grįžus tėvai jį suplėšis į gabaliukus. Tai gal negrįžti?
Raudonplaukis privažiavo miško keliuko pabaigą. Nuo tos vietos medžiai pradėjo augti labai tankiai, bet, deja, vienuolikmečio tai nesustabdė. Jis nusistatė mažiausia dviračio bėgį ir mynė per samanas, kurios dar buvo ir šiek tiek drėgnos. Pavažiavus maždaug penkis šimtus metrų, medžiai pradėjo sparčiai retėti. Atrodė lyg tuoj privažiuos kokią ganyklą ar sodybą. Išsikišusi iš žemės medžio šaknis trukdė tai padaryti. Hekas ant jos užkliuvo, ir su visu dviračiu vertėsi ant kairio šono.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 29, 2020, 03:24:51 pm
 Penktadienis. Artėjantį savaitgalį galėjai pajusti, kaip ir vieną iš Didžiųjų švenčių, kurios metu Velse susirenka visi jos bendraminčiai, žinoma, religijos atžvilgiu.
 Mayra ne pirmą kartą buvo šiame miške, tad, pasigirdus tyliam spragtelėjimui, atkeliavo ten oru. Šiandien nesinorėjo vargti su kitomis transporto priemonėmis ar židiniais, kuriuos taip ir norėjosi palikti už sunkių šešto lygio durų.
 Elegantiškai apsirėdžiusi mergina, susisupusi į savo ploną juodą apsiaustą, palaimingai atsiduso ir apsidairė. Čia ne Londonas, kur dulkės, susimaišę su balandžių išmatų dalelėmis, dusino kiekvieną. O ir gamtoje pilna... Gyvybės. Prisiminusi jos laukiantį ritualą, juodaplaukė šiek tiek susiraukė. Taip ir nerado tinkamos aukos, o gyvūnas atrodė per mažai. Ji viena iš išrinktųjų, sudariusių tiesioginę sutartį, ir dabar tegali parodyti Valdovui kokią nupiepusią lapę? Ne, taip negerai.
 Lėtu žingsniu židinių tinklo reguliuotoja patraukė miško takeliu. Į galvą vis lindo visokios mintys apie jos nemokšiškumą ir netinkamumą tokiai pozicijai jų mažame kulte, kai juodaplaukę pasiekė kažkoks keistas, miškui netinkantis garsas. Susidomėjusi, ji patraukė link jo šaltinio.
 O ten, ačiū Liuciferi, buvo kažkoks vaikėzas. Kaip tik tobula auka! Lėtai eidama nelaimėlio link, Mayra žvilgtelėjo į dviratį. Jei labai norėtum, dar pavažiuotum, o tas negali įvykti, tad greitas mostas po apsiaustu paslėpta lazdele ir dviratis tapo sunkiai pataisomu metalo laužu. Dabar auka garantuota.
-Tau viskas gerai?-susirūpinusiu balsu paklausė berniuko ir ištiesė jam ranką.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Liepos 29, 2020, 07:11:39 pm
Klaustuoliui skaudėjo kairiąją kūno pusę, ji krito ant tikrai nepatogiai išaugusių, senų medžio šaknų. Ten gulėdamas jis išgirdo kažkokį neaiškios kilmės braškesį, sklindantį iš tos vietos, kur medžiai buvo praretėję. Hekas išsigando. Pagalvojo, kad ten tikriausiai koks vilkas, arba meška. Tačiau į meškos slinkimą garsas buvo tikrai nepanašus. Ėjo kažkas lengvesnio. Ir tikrai nekaukė kaip vilkas. Galėjo būti kokia didesnė lapė, tačiau visos šios vaikino galvoje sklindančios teorijos nepasitvirtino. Prie artinosi laibos moters siluetas. Artinantis jai, vienuolikmetis galėjo įsižiūrėti į jos išvaizdą. Atrodė, kaip ne čia pataikiusi poniutė. Puikiai tiktų Londono puotai ar apsilankymui karalienės Rūmuose. Berniukui pasidarė šiek tiek keista, nesuprato, ką ji galėtų veikti miške. Tačiau jai prašnekėjus paslaugiu tonu, visos blogos mintys išgaravo. Po ilgo laiko bendraujant vien su neapkenčiamais tėvais, tai buvo malonus ir reikalingas pokytis. Raudonplaukis ištiesė jai savo purviną ranką ir atsistojo.
 – Lyg ir gerai, tik šiek tiek išsipurvinau, – pasakė ir pavalė savo džinsus bei megztinį ranka. – Tik užkliuvau ant kažko ir kritau. – paaiškino šiek tiek keistą savo situaciją. – Manau gyvensiu– pabaigė sakinuku, kuris kažkokioje alternatyvioje visatoje ir būtų tiesa.
Hekas pasisuko į savo dviratį. Šis buvo visiškai suniokotas. Galėjai tik išlydyti ir pardavinėti. Klastuolis nesuprato, kaip nuo tokio menko nukritimo, dviratis taip susiniokojo. Gerai, kad aš vis dar sveikas. Jis žinojo, kad be tėvai dėl tokio atsitikimo jį uždarys kambaryje visai vasarai, taigi noras grįžti namo vis labiau mažėjo.
Berniukas galvojo, kažko paklausti moters, bet nežinojo ar tai bus mandagu, priimtina. Bet reikėjo pasakyti kažką. Kitaip jis būtų pasirodęs nedėkingas, nepagarbus:
 – Ačiū, kad padėjote, – pasakė jis ir su malonia šypsena žvilgtelėjo į moters išblyškusį, kaip mėnulis, veidą.
 
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 31, 2020, 11:04:23 pm
 Stengdamasi išlaikyti tą saldžią dirbtinę šypseną veide, Mayra žiūrėjo, kaip vaikėzas pamažu stojasi ant kojų. Tamsios merginos akys greitai nužvelgė jį vertindamos ir spręsdamos, ką daryti toliau. Panašu, kad einant toliau, po kojomis aukojimui tinkami berniukai nekris, tad teks imti šitą.
 Paleidusi nepažįstamojo purviną ranką, juodaplaukė paslapčia greitai nusivalė savąją į kelnes. Žvilgtelėjusi į vargšą dviratį, židinių tinklo reguliuotoja dar pamąstė, kad šiek tiek su kerais persistengė, na, bet jau buvo šaukštai po pietų. Kokiam žiobarui dabar nevykdysi priešmirtinių norų, kurie galėtų leisti jam pasprukti.
 Išgirdusi berniuko balsą, Mayra šiek tiek krūptelėjo. Ji net nepajuto, kaip paskendo savo apmąstymuose, užuot akylai stebėjusi būsimą auką. Matyt nujautė, kad šis nuo jos artimiausiu metu nepabėgs.
-Prašom, prašom. Kur gyveni? Tavęs vieno miške nesinori palikti, bent jau iki kaimo ar miestelio palydėčiau. Žinai, gali sutikti ką nors pavojingesnio nei aš,-skambiai nusijuokė ministerijos darbuotoja. Palyginus su tuo, ką ji yra suplanavus šitam vaikui, jau geriau būtų papulti vilkui į nasrus. Bet ką gi, ne visiems lemta numirti ramia mirtimi.
-Vadink mane Marija. O koks tavo vardas?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Rugpjūčio 01, 2020, 11:26:28 pm
Kol moteris kalbėjo, Hekas džiaugėsi, kad jį kas nors surado. Kadangi miške vyravo tamsa, jis tikriausiai nebūtų radęs kelio namo. Nors galvojo ten nebepareiti, kai staiga pasidarė šalta, jis tą mintį numetė pašalin. Juk negyvens viso gyvenimo tik su plonu megztuku. O gal ir gyventų, juk namuose jo laukia tėvai. Vis gi, paklaustas gyvenamosios vietos, pasakė kaimelio, kuriame gyvena pavadinimą ir ranka parodė, į kurią pusę reikėtų eiti:
 – Čia visai netoli, – pasakė ir suabejojo. Piktas žmogus gali nuvažiuoti daugiau negu jaučia.
Tada pagalvojo, kad tikriausiai kalbasi su žiobare. O normalūs žiobarai turi mašinas. Gal pasiūlys parvešti? Tačiau vietoj pasiūlymo klastuolis išgirdo tik repliką apie pavojingus padarus miške. Galvojo ką nors pasakyti, bet į tokią repliką nelabai buvo ką pridurti, tai tiesiog nusišypsojo ir klausėsi toliau. Įprastomis situacijomis berniukas buvo kalbus, tačiau susitikus nepažįstamąją miške visas tas kalbumas išblėso. Jis tiesiog atsakinėjo į klausimus. Jam netgi pasidarė keista (ir šiek tiek žavu), kaip moterytė laisvai žiūrėjo į šią situaciją.
 – Mano vardas Hekas, – tarė paklaustas ir iškart nutilo.
Klastuoliukas apsižiūrėjo aplinkui. Ant žemės, lyg ir, nesimėtė jokių jo daiktų (neskaitant dviračio). Svarbiausia, kad megztinio kišenėje dar buvo lazdelė. Hekas buvo pasiruošęs keliauti namo;
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Rugpjūčio 02, 2020, 07:39:54 pm
 Išgirdusi kaimelio pavadinimą, Mayra suprato, kad vaikis turbūt net nenutuokia, kur jis randasi. Pėsčiomis jie eitų kelias valandas, nors... Tai merginai buvo į naudą. Bus lengviau šį kvailelį paklaidint, o ir proskyna, kurioje vyks šventė, kaip tik buvo toje pačioje pusėje, kaip jo namai. Net nesusipras.
-Ak, matai, iki jo keli kilometrai einant taku. Žinau trumpesnį kelią per mišką, nebijok, nepaklaidinsiu. Vietinė,-linksmai mirktelėjo juodaplaukė ir pasitaisė apsiaustą.
-Malonu susipažinti, Hekai. Tai ką veikei miške tokiu metu? Ypač kai tavo namai priešingoje pusėje,-smalsiai pasidomėjo Mayra, žvilgtelėdama į šalia einantį berniuką.
 Jie iš pagrindinio tako, palikę dviratį vieną, pasuko į šoną. Takelis, greičiausiai išmindytas žvėrių, buvo vos vos įžiūrimas ir klaidinančiai vinguriavo tarp medžių. Aplink giedojo vakariniai paukščiai, vėjas toliau šlamino augaliją ir kartais galėdavai net išgirsti, kaip sunkiai po dienos katros alsuoja žemė.
 Saulei nespėjus nusileisti, jau pakilo mėnulis. Kartais Mayra jį išvysdavo pro medžių lapus, kaip priminimą, kodėl ji čia. Ir kodėl nevalia vilkinti laiko.
 Mergina nejučiomis paskubino žingsnį.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Rugpjūčio 02, 2020, 11:48:29 pm
Hekas šiek tiek nuliūdo, kad mergina nepasiūlė jo pavežti mašina, bet apsidžiaugė, kad bent jau palydės namo. Tiesą sakant, taip giliai miške jis nėra buvęs. Nors ir jis, ir sutikta gelbėtoja sutiko, kad kaimelis visai netoli, berniukas nežinojo, ar būtų saugiai parėjęs. Klastuolis nusekė paskui nepažįstamąją, parodytu takeliu. Kaštoniukas suprato, kad Marija tikra vietinė – žino, net ir mažiausius takelius.
Buvęs dviratininkas šiek tiek sutriko, kai mergina paklausė, ką jis čia veikia. Nesinorėjo svetimam (nors ir labai geram žmogui) pasakoti, kad susipyko su tėvais, taigi teko kažką sumeluoti, arba veikiau pasakyti kažką nelabai konkretaus ir tikėtis, kad pašnekovei nelabai rūpės:
 – Išvažiavau pasivažinėti su dviračiu. Net nepajutau, kaip atsidūriau šitoje miško pusėje, – pasiaiškino. – tėvai tikriausiai labai jaudinasi, – pridūrė sakinuką, kuris jo manymu buvo didžiulė apgavystė, bet, iš tikrųjų, neturėjo nė gramo melo.
Eidamas takeliu, Hekas nužiūrinėjo aplinkui augančius augalus, apšviestus besileidžiančios saulės. Miške vakaras buvo tikrai žavingas. 
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Rugpjūčio 03, 2020, 02:17:44 pm
 Klausydamasi Heko, Mayra pamažu piešė jo gyvenimo vaizdą savo galvoje. Namai, besirūpinantys tėvai, dviratis ir nebuvo panašus į laužyno karalių iki jai pasirodant. Visai normalus vaikėzas. Ką gi, tokiems normaliems nelemta šiame pasaulyje ilgai išbūti.
 Berniukui ministerijos darbuotoja nieko neatsakė. Tiesiog tyliai linktelėjo parodydama, kad jį išgirdo, ir žingsniavo toliau. Kuo giliau į mišką jie ėjo, tuo nejaukiau darėsi. Na, Mayrai tas nejaukumas buvo toks pažįstamas, kad ji vargiai pajuto pasikeitusią atmosferą. Greičiau išgirdo ją sveikinančią Tamsą. Proskyna buvo visai netoli.
 Išties, medžiai retėjo, retėjo ir galiausiai pasimatė ritualo vieta. Mayra tvirtai suėmė Heko ranką, kad šis net negalvotų pasprukti, ir pradėjo vestis jos mažo kulto narių link. Trumpai pakėlusi kairę ranką liepė tiems, kam nebuvo akivaizdu, kad ji vedasi auką, tylėti.
 Proskynos viduryje buvo kerais atgabentas lygus akmens luitas. Prie jo jau buvo padėta visokių narvų su gyvūnais. Šį kartą ji vienintelė sugalvojo atsivesti žmogų. Gobtuvais ir kaukėmis prisidengę žmogystos, traukėsi iš kelio Mayrai, kai ši tvirtu žingsniu ir tempdamasi Heką iš paskos artinosi prie akmens.
 Net miškas nutilo. Nebuvo girdėti nė vieno paukštelio ar žvėrelio. Pasodinusi berniuką ant altoriaus, juodaplaukė pritūpė ir nusišypsojo:
-Pasėdėsi ramiai? Man reikia čia kelis reikalus greitai sutvarkyti. O tada galėsim keliauti toliau.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Rugpjūčio 05, 2020, 03:40:53 pm
 Hekas pastebėjo, kad jiedu eina nevisai teisinga kryptimi, tačiau nieko nesakė. Juk Marija jam paaiškino, kad žino trumpesnį kelią mišku. Keliaujant klastuolis pastebėjo, kad medžiai retėjo ir pamatė daug žmonių, apsirengusių tamsias, visą kūną gaubiančiais rūbais. Šie žmonės jam priminė vienuolius Pranciškonius. Netoli kaimo, kuriame jis gyveno buvo toks vienuolynas. Kai berniukas dar mokėsi pradinėje mokykloje, su klase buvo nuvykę ten į ekskursiją.
 Kaštonplaukiui patiko gyvūnai, jis džiaugėsi, kai buvo pasodintas tarp jų ir iškart sutiko ten pabūti. Merginai išėjus, Hekas apsižvalgė tarp šio zoologijos sodo. Jam buvo įdomu, ką šie žmonės planuoja su jais daryti. Spėjo, kad čia kažkoks vienuolių turgus ar cirkas. Reikės būtinai pasiklausti Marijos. Berniukas pagalvojo, kad sėdi nelabai tinkamoje vietoje. Tikėjosi, kad žmonės nepagalvos, kad jis dar viena gyvūlinės kilmės prekė.
 Kol Hekas mąstė, išgirdo šuns lojimą. Terjeras buvo vienintelis iš nedaugelio gyvūnų, pririštų virve, o ne uždarytų į narvą. Vienuolikmetis atsistojo ir nuėjo prie šuniuko. Tikėjosi, kad Marija dėl to nepyks.
– Ko loji? – tyliai, žaismingai paklausė paklausė ir atsisėdo prie šuns.
 Kai gyvūnėlis nustojo loti, berniukas pasidėjo jį ant kelių ir paglostė. Rudaplaukis nusiramino ir pradėjo vizginti uodegą. Su juo prasėdėjo gal penkioliką minučių. Tada pakėlė galvą, ieškodamas vedlės. Išsigando, nes pamatė, kad visi gobtuvuotieji žmonės spokso į jį ir gyvūnų krūvą.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Rugpjūčio 06, 2020, 09:58:00 pm
 Pasitraukusi nuo viso to turgaus, Mayra susiraukė. Pasiruošimas net nebuvo įpusėjęs, tiksliau, tik kažkas sugalvojo užpurkšti rato ribas, palikdami sunkiausią darbą jai. Priėjusi prie vieno kulto nario, ministerijos darbuotoja piktai jam šnipštelėjo:
-Jei vaikis pabėgs, jo vietoje atsidursi tu.
Metusi trumpą žvilgsnį į Heką, juodaplaukė užsidėjo pirštines ir teptuku pamaišė dubenyje buvusį įvairiausių medžiagų mišinį.
 Saulė jau buvo pasislėpusi už medžių, nuspalvindama danguje besivartančius kamuolinius debesis įvairiausiomis vakaro spalvomis. Greitai vėso. Atsitūpusi, Mayra kruopščiai ant žolės vedžiojo ženklus, skirtus ryšio tarp šio ir požemių pasaulio sustiprinimui. Išraičiusi paskutines raides, atsistojo traškėdama kaip sproginama burbulinė plėvelė. Kol beveik keliai apėjo visą ratą paskaudo ir nugarą, ir kojas, ir rankas... Palaimingai atsidusdama, Mayra pasirąžė. Beveik viskas buvo suruošta. Liko tik uždegti žvakes, patepti aliejumi ir...
 Numetusi pirštines į krepšį, juodaplaukė piktai praskyrė kažko stoviniuojančias žmogystas.
-Ko stovit? Ar jau viskas suruošta? Aidenai, kur peilis ir dubuo? Tau buvo patikėti. Evelina - tvarkaisi su gyvūnais. Berniukas mano!-pliaukštelėjo Heko link besiruošusiai eit moteriai per nagus židinių tinklo reguliuotoja.
 Sektantai išsiskirstė, kas kur sau, ruošdamiesi ceremonijai. Švelniai šypsodamasi, Mayra priėjo prie berniuko.
-Nebijok. Pradėsiu šventę ir galėsiu palydėti iki namų. Visgi, jau tamsu ir vienam po mišką vaikščioti nebūtų... labai protinga. Eime, Hekai. Tu - mūsų garbės svečias,-saldžiai šypsodamasi, demonų vergė ištiesė vargšui berniukui ranką.
 Demonų garbintojai, tyliai sustoję į ratą, laukė, kol jų šventikė pradės ceremonija.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Rugpjūčio 07, 2020, 09:02:16 pm
 Hekas iš rankų paleido šunį. Pradėjo jausti, kad kažkas šioje vietoje ne taip. Susiprato, kad čia tikriausiai ne vienuolių turgus. Visi jie atrodė labai organizuoti. Kiekvienas darė skirtingus darbus, tačiau dirbo kaip cechas. Vieni kažką maišė dubenėlyje, kiti tvarkėsi, tačiau berniuką labai išgąsdino, išgirstas metalo čirškėjimo garsas, klastuolis pamanė, kad kažkas galando peilius. Vienuolikmetis dar kartą intensyviai pradėjo akimis ieškoti Marijos. Žiūrinėjo tarp įvairių vietovės užkampių, tačiau buvo sunku atpažinti žmones tamsoje. Galiausiai jis pastebėjo merginą, einančią link jo. Jos veidas buvo toks pat geras ir malonus, kaip seniau, tai Heką ramino. Velsietis džiaugėsi, kad pagaliau galės dingti iš šitos vietos, bet išgirstas pasiūlymas pakeitė visą berniuko viziją apie šventę. Nemanė, kad gobtuvuotų asmenų šventėje būti garbės svečiu tikrai geras ženklas. Lėtai atsistojo, neduodamas rankos vedlei. Žengė kelis žingsnius atbulomis, apsisuko ir pradėjo bėgti.
  Atitolęs keletą žingsnių jau tikėjosi, kad pavyko pasprukti. Tačiau ne. Pamatė prieš jį stovinčias dvi gobtuvuotas personas. Vienas iš ten stovėjusiųjų stipriai sugriebė Heką už rankos...
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Rugpjūčio 10, 2020, 08:56:40 pm
 Heko akyse pasimatė dvejonė, kuri Mayrai itin nepatiko. Berniukui atsistojus, ministerijos darbuotoja instinktyviai siektelėjo lazdelės, bet magijos čia neprireikė - tas pats vyrukas, kurį juodaplaukė grasino paaukoti vietoj vaikio, dabar tvirtai jį sučiupo ir tempė jos link. Saldžiai šyptelėjusi, Mayra tarė:
-Ačiū, Erikai. O dabar, Hekuti, taip negražu elgtis, kai tave kas nors pakviečia į šventę.
Petrificus Totalus Greitas judesys, slepiamas apsiausto ir kerai pasiekė berniuką. Na, jam išsisukti ir nebuvo kaip, mat ministerijos darbuotoja buvo taip arti, kad jis turėjo pajusti jos kvepalus.
-O dabar, neverskime Valdovo laukti ir pradėkime šventę, mieli broliai ir seserys. Erikai, guldyk berniuką ant akmens,-atsainiai mostelėjusi ranka, Mayra nužingsniavo prie dubens su vandeniu. Pasisėmusi saują skaidraus ir gaivinančio skysčio, apsišlakstė juo veidą bei nusiplovė rankas. Priėjęs sektantas padavė šventikei durklą. Patenkinta mergina nužvelgė į ratą sustojusius sektos narius ir šyptelėjo.
-Šiandiena žymi darbų pradžią. Didelių darbų, skirtų Tamsos sugrįžimui. Todėl susirinkome čia, gūdaus Velso miško pakrašty, kad ne tik parodytume savo atsidavimą Tamsos Valdovui, bet ir pasistiprintume puotoje. Ir, žinoma, mūsų garbės svečias, Hekas, bus pagrindinis patiekalas.
 Nusijuokusi, Mayra pradėjo ritualą.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Rugpjūčio 14, 2020, 10:28:09 pm
 Hekas buvo per prievartą atitemptas atgal prie Marijos. Tik prie jos priėjęs pasijuto suparalyžuotas. Negalėjo pajudėti, nesugėbėjo ir prasižioti, buvo sustingdytas. Berniukas bandė muistytis, spardytis, inkšti ir rėkti, tačiau nepavyko. Tai buvo magija. Suprato, kad jo pagrobėja – ragana. Tikriausiai naudojasi mintiniais kerais. Į galvą toptelėjo mintis, kad tikriausiai ji magiškai sunaikino dviratį, kad šis negalėtų pabėgti. Hekas pyko ant savęs, kad nesuprato to iš pradžių.
 Beviltiškai bandydamas atsistoti, kaštonplaukis išgirdo, kad čia kažkokia šventė. Savaime aišku – ne jam. Velsietis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad yra bejėgis. Tačiau buvo būtent toks. Jokie judesiai nepadėjo kovoti prieš vyrą, tvirtinantį jį ant didelio akmeninio luito.
 Vargšelis išgirdo savo nuosprendį. Marija viešai paskelbė, kad jis bus suvalgytas. Jaunuoliui ištryško šaltas prakaitas. Jis toliau mąstė apie įvairius galimus pabėgimo planus, bandė judinti visus kūno raumenis. Galiausiai Hekui pavyko pajudinti kairės rankos mažylį pirštą. Jis tikėjosi, kad tai paskatins ir likusio kūno judesius, bet, savaime aišku, nieko sėkmingo tą naktį Hekui atsitikti negalėjo. Jis pamatė, kad visi gobtuvuoti žmonės buriuojasi aplink jį ratu.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Rugpjūčio 15, 2020, 03:16:04 am
 Senovinės kalbos, atkastos iš knygų gilumų, žodžiai liejosi į erdvę kaip sraunus ir nesustabdomas upelis. Mayra, apimta transo, vaikščiojo ratu, kviesdama Tamsos būtybes į jo vidų. Staigūs judesiai peiliu ore, kaip vienas žmogus jai pritariantys sektantai, degamos žvakės ir smilkalai - viskas sukūrė tobulai kraupią aplinką.
 O ji, portalas tarp šio ir nežemiškojo pasaulio, judėjo erdvėje, kurią pamažu užpildė tik jai matomi bei girdimi šešėliai ir šnabždesiai. Jie tiesė savo šaltas rankas, kabinosi į plaukus ir alkanai spoksojo, šiepdami aštrius aštrius dantis. O ji - niekas. Tik gyvas indas Tamsai, besimėgaujanti saldžiu atitrūkimu nuo realybės.
 Ritualui artėjant prie kulminacijos, gyvūnai pradėjo skleisti panikos pilnus garsus, o sektantų ratas darėsi vis mažesnis ir mažesnis. Jo centre buvo akmuo su bejėgiu berniuku bei gyvūnais. Mayra, išblyškusi kaip pati mirtis ir murmanti mirtingiesiems nesuprantamus žodžius, priėjo prie aukų. Iš narvo ištraukusi vištą, staigiu judesiu perrėžė jai kaklą, leisdama kraujui aptaškyti ne tik ją, bet ir ant akmens gulintį Heką. Tamsa, ištroškusi gyvybės, puolė prie į žemę spėjusios susigerti raudono skysčio.
 Pirmoji vakaro auka buvo pateikta. Lyg gavę kokį negirdimą įsakymą, sektantai ėmė gyvūnus ir, šaukdami įvairiausias šlovinančias eiles, tęsė tą pradėtą mirties grandinę.
 Orą pripildė salsvas kraujo kvapas, o naktyje skambėjo tik religinės ekstazės apimtų žmonių balsai bei gyvūnų priešmirtinės maldos. Mayra savo nenatūraliai tamsiomis akimis žiūrėjo į Heką. Pridėjusi kruviną ranką ant jo kaktos, sušnabždėjo:
-Tu tapsi daug galingesnės jėgos dalimi. Nebijok. Jis tave priims.
Aplink susirinkę žmonės, laimingi ir kruvini, stebėjo savo šventikę bei, šiai iškėlus ranką su durklu, nuščiuvo.
-Amžinoj Tamsoj atrask ramybę, Hekai,-sumurmėjo mergina ir mirties įrankis įsmigo berniukui į koją.
 Sektantai, laikydamiesi įvairiausių juos pančiojančių taisyklių, vienas po kito artinosi prie bejėgio berniuko, plėšė nuo jo rūbus ir savo įrankiais stengėsi gauti bent menkiausią gabalėlį jo kūno.
 Mayra taip pat prisijungė prie kruvinos puotos, o aplink susikaupusi Tamsa, su kiekviena jai atitekusia berniuko dalimi iš pasitenkinimo net šnypštė.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hekas Laudlis Rugpjūčio 30, 2020, 01:56:10 am
  Hekas ir toliau bandė ištrūkti, bet beprasmiškai. Kiekvienas stenėjimas judinant raumenį buvo bevaisis ir pats berniukas suprato, kad jo gyvenimas artėja prie pabaigos. Pamatęs, ką Marija padarė mielam viščiukui ir pajautęs padarėlio kraują, gulintį ant veido, klastuolis norėjo vemti, verkti, bėgti, rėkti, bet negalėjo. Vienintelė smegenų ląstelė, bandžiusi nuraminti velsietį, po išvysto reginio šiek tiek atsiduso, tikėjosi, kad mirtis bus neskausminga, persmeigs galvą ir viskas.
  Gaila, bet ir tos paskutinės viltys vienuolikmečiui neatnešė nieko gero. Mirtis nebuvo tokia, kaip vištos. Viskas prasidėjo nuo labai skausmingo dūrio į koją. Vaikinas iš skausmo net suriko, išlaisvindamas savo veidinės dalies raumenis nuo paralyžiaus. Tada jis negalėjo net pagalvoti, kad tai bus viena neskausmingiausių ritualo dalių. Žymiai blogiau už dūrius į koją yra būti pjaustomam gyvam. Tą pirmoji nusprendė padaryti vyresniojo amžiaus moteriškė. Ji aštriais virtuvinio peilio ašmenimis praplėšė megztinyje skylę ir pjovė gabalėlį Heko pilvo. To skausmo klastuolis negalėjo palyginti su niekuo kitu gyvenime. Galėjai jausti kiekvieną peilio judesėlį, kiekvieną pažeistą nervą, kiekvieną pradurtą kraujagyslę. Po to kažkas priėjo prie vargšelio kaklo, pradėjo jį darinėti. Hekas per didžiulius riksmus tikėjosi, kad gobtuvuotasis perjaus jo miego arteriją, bet ne. Atrodė, kad buvo elgtasi atsargiai, tik kad palaikyti berniuką gyvą.
  Po tų dviejų užpuolikų prasidėjo tikras balaganas – skausmingiausios Heko gyvenimo akimirkos. Atrodė, kad visi sektantai apsupo jį spiečiumi. Pirmiausia plėšė jo drabužius, kol šis paliko visiškai nuogas, tada pradėjo nelemtą puotą – pjaustė visą berniuko kūną nuo galvos iki kojų. Britas rėkė, pradėjo spardytis, muistytis (jo sulaikyti nebegalėjo net paralyžavimo kerai), tačiau greitai kūnas nusilpo, jėgų tam neužteko. Siaubingiausia buvo, kai vienas valgytojas nusprendė paragauti kitokio tipo minkštojo audinio. Jis įstatė aštrius peilio ašmenis į berniuko paakius, ir išskopė kairiąją akį iš vietos. Patiekalas galėjo pajusti tą momentą, kai nustojo gebėjimą matyti...
  Praėjus gal pusvalandžiui valgymo iš berniuko priekinės dalies beliko tik kaulai ir keli svarbūs organai (šiuos sektantai tikriausiai saugos kitam ritualui). Jis buvo apverstas, kad puota galėtų tęstis. Apdorotas veidas lietė akmenį. Smegenys jau nebegalėjo apdoroti viso skausmo. Norėjosi miego. Miego savo šiltoje namų lovoje, tačiau nelemta. Klastuolis užmigo čia, ant akmens. Tik tai nebuvo paprastas miegas – užmigo su visam. Po išėjimo, jo kūnas dar dalyvavo keliose ritualo dalyse, kol buvo visiškai sunaikintas. O siela, siela atsidūrė nežinia, kur. Gal danguje, gal pragare, o gal klaidžiojo šiame miške. 
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 03, 2020, 10:06:56 pm
 Naktį pripildė berniuko klyksmai, Tamsos šnypšimas bei kitokie sektantų skleidžiami garsai, o Mėnulis nebyliai stebėjo šią kraupią sceną, užliedamas aktorius savo šalta, balta šviesa.
 Mayra juto, kaip kraujas ant jos veido, rankų bei rūbų pamažu kreša. Žmonės, tarsi sulaukėję ir pamiršę, kad ant akmens guli niekuo jiems nenusikaltęs berniukas, darkė jo kūną, bandydami numalšinti amžiną smurto ir skausmo troškulį. Puota, kitaip nei ta Dievo Avinėlio, persmelkta mirtimi ir prieinama tik išrinktiesiems, kurie, atsisakę priimti patiektą Kūną ir Kraują, nepajusdavo, kaip kaltės ir savigailos grandinių traukiami į dugną paskęsdavo.
 Bloga. Prie žemės nuovargio traukiamas kūnas, šalta, karšta, visus skonius ir kvapus užgožiantis šviežias kraujas. Mayros akyse vėl šoko tie tamsūs taškeliai, grasindami ją pasiglemžti į amžinos Tamsos karalystę.
 Priėjus prie akmens, mergina juto po kojomis nekalto vaiko krauju permirkusią žemę, matė jo išdarkytą lavoną ir, ištiesusi jo paties krauju išteptas rankas, švelniai suėmė veido likučius.
-Sudegint. Viską!-paliepimas nuaidėjo mišku. Aplink stoviniavę žmonės, tarsi ką tik pabudę iš savotiško transo, vengė pažvelgti į šios nakties auką.
 Skruzdėlės grįžo prie darbų, o ji, jų karalienė, vis dar glostė vasariškus saulėlydžius primenančius berniuko plaukus ir šnabždėjo žodžius.
 Blogumas nepraėjo. Mayra keliais atsirėmė į kruviną žemę, vis dar keistai šypsodamasi. Tamsa, jos taip išsiilgusi, taip pat tiesė savo rankas. Kaip ir viskas buvo suplanuota, netrukus kraujo kvapą nugalėjo benzino tvaikas. Blykstelėjo degtukas ir ugnis apsiautė Mayrą ir berniuko kūno likučius.
 Melsvi ugnies liežuviai, sieros kvapas, nutilę žmonės, paukščiai, gamta, balsai...
 Laikas tarsi sustojo.
Ir suskambo varpai/Džiaugsmingi iš kalnų aukštų./Kelkim rankas į viršų,/Šlovinkim Tave kartu...
-Tu atėjai,-pakėlusi akis į juodą kaip Niekas dangų, tarė Mayra. Ledinės šešėlio rankos uždengė jai akis. Aš visada šalia, Mayra, ir tu tai žinai.
-Lauki...-atsiduso juodaplaukė.-Tu vis lauki ir lauki, o ne žinai...
Ir vieną dieną sulauksiu.

 Lediniai lietaus lašai bėgo Mayros veidu žemyn. Mergina lėtai pramerkė akis. Šviesus, lietaus debesų pilnas dangus žiūrėjo į ją, sušlapusią ir bejėgę, gulinčią ant akmens, kur guldoma tik auka. Naktį vykusio ritualo nebuvo likę nė žymės - Tamsos būtybės žinojo, ką daro.
 Sunkiai nusivertusi nuo akmens, juodaplaukė žnektelėjo ant purvu virtusios žemės. Skaudėjo visą kūną, tarsi ji būtų sudarkyta iš vidaus. Lėtai atsistojusi, mergina apsidairė, nusišypsojo ir, pasigirdus garsiam pokštelėjimui, dingo.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 21, 2020, 08:11:21 pm
Dafydd nervinosi. Darbo reikalais teko keliauti į Velsą. Bjauriai arti miestelio, apie kurio egzistavimą labai norėjosi pamiršti. Deja, vaikinas negalėjo pasakyti kam nors iš pirmojo Magijos ministerijos lygio, kad nevyks, nes nenori sutikti motinos ar brolio. Tad teko tiesiog sukandus dantis atvykti čia ir pasistengti kuo greičiau sutvarkyti reikalus.
Norėdamas bent kiek praskaidrinti nemalonią situaciją Dafydd pasikvietė kartu ir Mayrą. Įtarė, kad toks sprendimas nebuvo pats protingiausias, mat vaikai po merginos širdimi nenustojo augti, ir tai buvo labai akivaizdu. Vis dėlto Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas labai nenorėjo čia keliauti vienas. Žinoma, nenorėjo vykti su nė vienu iš vergų, tad kreipėsi į vienintelį jam artimą žmogų.
Po garsaus trakštelėjimo kažkur miške atsiradęs Dafydd iš karto atsisuko į Mayrą - norėjo būti tikras, kad ji gerai jaučiasi.
- Ačiū, kad sutikai keliauti su manimi, - pratarė jis apkabindamas merginą. Jautė kylantį jaudulį. Buvo šiame miške lankęsis - jo gimtasis miestelis buvo vos už keleto mylių nuo tos vietos, kur jiedu dabar stovėjo. Raudonplaukis nejučia sudrebėjo. Prieš akis iškilo vaizdas kaip jis per Hogvartso vasaros atostogas ateidavo čia slėptis ir ieškoti vienatvės. Vieta buvo labai nemaloniai pažįstama. Dafydd su neslepiama neapykanta nužvelgė medžius. Štai į tą eglę jis atsitrenkė bėgdamas nuo patėvio, į aną - iki kraujo apsitrankė ranką, kai iš pykčio ir apmaudo norėjosi išdaužyti visą pasaulį...
- Turbūt reikia eiti gilyn, - vos girdimai iškvėpė Dafydd, nors iš ataskaitų iki galo tiksliai nesuprato, kur turėtų būti įtariamųjų buveinė. Apkabinęs Mayrą per liemenį vaikinas lėtai žingsniavo miško gilumos link. Reikėjo labai susikaupti, kad nepradėtų lieti emocijų, kurios nebuvo pačios geriausios. Jau daug kartų spėjo prakeikti savo darbą.
Staiga vaikinas kažką išgirdo. Nelabai suprato, kas tai, tačiau buvo aišku, kad tai nėra natūralūs miško garsai. Pasukęs ton pusėn pamatė nedidelę laukymę, kurioje judėjo kažkokie žmonės. Prireikė vos vienos akimirkos, kad Dafydd suprastų: tai yra kaip tik tie, apie kuriuos sužinoti daugiau jis čia ir atvyko. Norėjo pasislėpti už medžio ir iš arčiau apžiūrėti viską, kas ten darosi, kai staiga sustojo kaip nudiegtas: viena iš moterų išsiskyrė labai ilgais ir šviesiais plaukais, plevėsuojančiais vėjyje. Raudonplaukiui prireikė vos kelių akimirkų, kad atpažintų: tai buvo jo motina. Jo lūpas paliko tylus keiksmas.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 22, 2020, 05:22:58 pm
 Tai turėjo būti dar viena darbo diena. Tiesą pasakius, Mayra tingėjo net iš lovos pasijudinti, bet Dafydd reikėjo jos. Ir seniai ji buvo išėjusi iš savo namai-darbas-namai rutinos, o pasivaikščiojimas miške (net ir kažkokiais svarbiais reikalais) atrodė kaip puikus būdas ištrūkti iš bukinančios kasdienybės.
 Velsas, miškas. Gerai pažįstama vieta, persmelkta prisiminimais. Ar ne čia ji sutiko tą raudonplaukį berniuką, koks ten jo vardas? O štai čia takelis, kuriuo paėjus yra dauba, kurioje ji rado prisigėrusią Silviją, o ar ne čia ji vaišino visus haliucinacijas sukeliančiu vynu? Ak, prisiminimai.
 Bet jais dalintis Mayra nesiruošė, juk čia atvyko ne dėl savęs, o dėl Dafydd. Jam, regis, šis miškas saugojo kitokius priminimus, ką išdavė įsitempę raumenys bei šnabždesys. Taip, jie čia greitai sutvarkys reikalus - kokius, mergina jau pamiršo - ir galės keliauti namo.
 Aplink čiulbėjo žieminiai paukščiai, o po kojomis maloniai girgždėjo sniegas. Drėgnas ir šaltas oras kuteno nosis savo savitu kvapu, o Mayra leido sau džiaugtis lediniu miško grožiu. Jai ši vieta patiko - jei kada tuoksis, tai turbūt čia, bet pavasarį, kai jau sausa, o žemę šildo saulė. Kažkaip mintyse šalia jos prie altoriaus stovėjo Dafydd. Žinoma, jo velti į tokias apeigas nenorėtų, bet bažnyčioje, na, jie nesituoktų.
 Bet tokioms mintims nebuvo nei vieta, nei laikas. Kišenėje tvirčiau sugniaužusi lazdelę, Mayra stebėjo pamažu atsiveriančią laukymę. Galėjo prisiekti, kad tuo metu akimirkai sustojo širdis. Negi ji kažką pamiršo, ar čia kažkas savivaliauja? Juodaplaukė irgi keiktelėjo, žinoma, ne dėl tos pačios priežasties kaip šalia stovintis vaikinas. Išsitraukusi telefoną, užsimanė sviesti jį kažkam į galvą - net aštuoni praleisti skambučiai.
 Sparčiu žingsniu patraukusi prie žmonių, juodaplaukė susirado moteriškę, pačiupo ją už pečių ir pasilenkusi greitai sušnabždėjo:
-Silvija, ką pamiršau?
-Į-šven-ti-ni-mas,-šnipštelėjo moteris atgal ir ilgu pirštu parodė į dangų.-Mėnulis. Šiąnakt.
Mayra linktelėjo ir nusišypsojo. Visgi šitam ji pritarė, tik pamiršo, tik, matyt, buvo per daug užsiėmusi kasdieniniais reikalais. Paleidusi Silviją, mergina patenkinta apsidairė, skaičiuodama aplink buvusius narius, kurių dėmesys buvo nukreiptas į Dafydd. Vienu per daug? Vienu per mažai? Ne ne, per daug, tas iš H raidės praeitą savaitę juk pasimirė.
-Tu!-mostelėdama į pirmą kartą matomą moterį, garsiai kreipėsi Mayra.-Prisistatyk.
Regis, viskas tą akimirką sustojo. Jie laukė. Nežinia, gal kas juodaplaukei nepatiks ir vakaro planai keisis?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 22, 2020, 07:08:04 pm
Dafydd perblyškęs spoksojo į motiną ir nieko nesakė. Norėjo tvirčiau apkabinti Mayrą, nes šiuo metu ji buvo vienintelis jo ramstis. Vaikino siaubui, juodaplaukė nuskubėjo prie tų žmonių - taip pat ir jo motinos. Kai ji pradėjo šnekėtis su kažkokia moterimi, Dafydd atėjo supratimas. Informacija, kurią jam perdavė darbuotojai, buvo apie Mayros grupę. Ši mintis be galo išgąsdino raudonplaukį. Tą pačią akimirką suvokė, kad reikės apsispręsti: arba atlikti savo darbą, ką mergina tikrai palaikytų išdavyste, arba viską nuslėpti, kas garantuotai kainuotų darbo vietą. O ją Dafydd pamažu pradėjo vertinti. Ką man dabar daryti? pakraupęs svarstė velsietis, kai jo mintis nutraukė aiškus ir šlykščiai pažįstamas balsas:
- Siuzana Davies. Šventike...
Dafydd vėl įsispoksojo į ją. Jautė, kad kiti žmonės lygiai taip pat stebeilija į jį, tačiau to nepaisė, dabar svarbu buvo tik ką tik prisistačiusi moteris. Tai, kad ji, atrodo, nusprendė prisijungti prie šitos grupės gerokai nustebino vaikiną. Kiek jis prisiminė, jo motina buvo ne iš tų žmonių, kurie veltųsi į tokius dalykus. Vis dėlto tai dabar nebuvo labai svarbu. Daug svarbiau buvo tai, kad Siuzana pažiūrėjo tiesiai sūnui į akis, tačiau nieko nesakė, tarsi būtų neatpažinusi. Sunkiai pakeliamas skausmas nudegino širdį - Dafydd tikėjosi, kad galės kada nors ją aplankyti ir pasikalbėti kaip sūnus su motina... Deja, šitas tuščias žvilgsnis pasakė viską. Tokių svajonių nebuvo verta puoselėti, o dabar... Reikėjo kažkaip kapstytis iš padėties. Raudonplaukis priėjo prie Mayros ir tyliai paklausė:
- Ar ji... Yra viena iš jūsų? Ji yra... Na...
Taip ir nepabaigęs minties Dafydd nutilo. Iš paskutiniųjų stengėsi negalvoti apie moterį ilgais šviesiais plaukais. Deja, mintys neatsiklausė savininko leidimo: atakavo itin stipriai. Vaikinas pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros, tačiau kiek galėdamas ginė jas šalin - apsiverkti visų šitų žmonių akivaizdoje? Gal ir būtų pakeliama. Bet tik jau ne prie motinos.
Kiek padvejojęs Dafydd apkabino Mayrą. Jautė, kaip jam reikia justi ją šalia. Į ausį sušnibždėjo:
- Pranešiu, kad informacija buvo melaginga. Pranešiu, kad čia nieko neradau. Bet aš negaliu čia pasilikti. Siuzana... Ji...
Dafydd apsidairė ir vėl žvilgtelėjo į motiną. Vis dar naiviai laukė bent kažkokio atpažinimo ženklo. Deja, ilgaplaukė ir toliau apsimetė, kad vaikino čia nėra. Ar kad jis su ja yra visiškai nesusijęs. Dafydd stipriau apkabino Mayrą ir iš paskutiniųjų tvardėsi, kad nepradėtų kūkčioti.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 22, 2020, 10:44:10 pm
 Taip, moters vardas buvo kažkur girdėtas. Ar apie ją jai pasakojo? Greičiausiai. Ak, kokia suprastėjusi atmintis - ji net nebegali pasakyti, ką žino, o ko ne. Tik štai Dafydd reakcija merginą gąsdino. Išbalęs kaip giltinė, dar tas kontrastas tarp plaukų ir odos... Nejučiomis viskas taip tiko šiai scenai, būtent šiam spektakliui. Kaip apsnigtos šermukšnio uogos.
 Mayrai norėjosi prieiti prie raudonplaukio ir paklausti, ar viskas gerai, bet to nereikėjo daryti - vaikinas pats atėjo pas ją, tarsi būtų perskaitęs juodaplaukės mintis. O ji, vis dar viską žinanti ir nepajudinama Valdovo išrinktoji, abejingai stebėjo aplink stovinčius žmones. Nesupratusi, bet to neparodydama, Mayra klausėsi nerišlių Dafydd žodžių, o nespėjusi nieko atsakyti, netrukus atsidūrė ir jo glėbyje. Tvirtai apsikabinusi mylimąjį, ji sušnabždėjo:
-Ne, tu pasakysi, kad matei juos miške. Tapatybių negalėjai nustatyti, nes jie buvo su kaukėm ir apsiaustais. Kadangi nežinia kokia dalis grupės sudaro burtininkai, pasirinkai stebėti ir nesikišti. Ir galėsi nupasakoti kaip jie niekuo dėtą vargšę moterį sukapoja gabalais žiauriame rituale, jos kraujas tyška ant sniego, o didžioji jo dalis supilama į dubenį ir jie ne tik vienas kitą juo tepa, bet ir piešia ženklus ant žemės. Ar sugebėsi, Dafydd?
Tuo tyliu, ramiu ir beveik hipnotizuojančiu balsu kalbėdama Mayra, atsargiai paėmė vaikino lazdelę ir persidėjo į savo kišenę. Nenorėjo, kad jis sutrukdytų apimtas gailesčio. O ji, regis, jau sudėliojo dėlionės detales - Dafydd ir Siuzana buvo panašūs, beveik kaip...
-Motina ir sūnus,-tyliai atsidususi sušnabždėjo juodaplaukė.
-Siuzana! Atnešk kirvį!-garsiai sukomandavo Mayra ir pabučiavo Dafydd. Visgi, galbūt tai paskutinis jų bučinys.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 22, 2020, 11:35:12 pm
Dafydd laikėsi Mayros taip, tarsi vos ją paleidęs pradėtų skęsti. Negalėjo atsitraukti nuo jos nė akimirkai. Svajojo apie tai, kad jiedu dabar būtų kitur. Geriausia - namuose. Deja, tai nebuvo tiesa, jiedu buvo miške Velso viduryje, kur, kas ir buvo blogiausia, buvo ir Siuzana. Vaikino galvoje sušmėžavo mintis, kad motina turėtų kažkaip reaguoti į tai, kad sūnus akivaizdžiai yra nėščios merginos, kuri dar buvo ir šitos grupės lyderė ar vadovė, mylimasis. Ak, kad taip būtų galėjęs išdidžiai jas supažindinti! Deja...
Neilgai trukus visas mintis nutraukė Mayros žodžiai. Dafydd labai nustebo, kai ji prašė ar netgi liepė pranešti apie grupuotę. Jau žiojosi kažko klausti, kai mergina pratęsė. Ir tas tęsinys labai išgąsdino raudonplaukį.
- Ar jūs... Ją ketinat žudyti?..
Net nepastebėjo, kaip ji paėmė lazdelę, bet tai ir nerūpėjo. Dabar mintys buvo nukreiptos į ilgaplaukę moterį, ir toliau sėkmingai jį ignoruojančią.
- Mayra, už ką? - tyliai paklausė vaikinas. Bandė susivokti, ką jaučia, nors vis dar netikėjo, kad ta užmačia išties gali būti įgyvendinta. Deja, tik iki to laiko, kol Mayra sugalvojo paprašyti kirvio. Po šūksnio sekęs bučinys buvo keistas. Dafydd atsakė į jį, tačiau juto, kad kažkas yra ne taip.
- Mayra... - gailiai ištarė raudonplaukis. Tada, galiausiai paleidęs merginą, atsisuko į motiną. Norėjo prieiti prie jos ir kažką pasakyti, tačiau nė neįsivaizdavo, ką. Žiūrėjo į ją ir bandė sugauti žvilgsnį. Suprasti, kaip ji jaučiasi, ar yra išsigandusi.
Galiausiai Siuzana nežymiai pakreipė galvą ir susidūrė su sūnaus akimis. Žvilgsnis ir toliau buvo abejingas, tačiau jo užteko, kad Dafydd išdrįstų sumurmėti:
- Mama...
Tik ištaręs šį žodį suprato, kad paskutinį kartą jį vartojo prieš kokius penkiolika metų. Nepaisant to, matyti, kaip jo motina bus žiauriai nužudyta, visai nenorėjo.
Neaišku, ar Siuzana išgirdo sūnaus balsą, ar ne, tačiau galiausiai pakluso Mayros žodžiams. Apsisukusi sparčiu žingsniu nuėjo ir paėmė prašytą daiktą. Dafydd matė, kad jo motina šiek tiek virpa, spėjo, kad ji nežino, kas dabar bus. Vaikinas atidžiai stebėjo, kaip ji nešina kirviu artinasi prie mergino - ir jo paties. Vis dėlto ji tik ištiesė ranką Mayros link į sūnų nė nežvilgtelėdama. Raudonplaukis nenuleido akių nuo Siuzanos, o širdį pradėjo graužti su baime sumišęs skausmas.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 23, 2020, 05:08:26 pm
 Bučinys buvo kažkoks šleikščiai saldus. Mayra šiek tiek gailėjosi, kad Dafydd teiks išvysti savo motinos mirtį, bet leisti žmogui, kuris taip įskaudino jos mylimąjį gyventi? Ir dar jį globoti? Ne, šitam įvykti neleido merginos principai. Tačiau matant sutrikusį raudonplaukį, Mayros viduje tarsi kažkas prašė jos sustoti. Ji nenorėjo sukelti dar daugiu skausmo vaikinui, bet ir negalėjo palikti tos, kurios visa tai buvo kaltė, nenubaustos. Ak, kad čia bent būtų teisingas pasirinkimas!
 Paėmusi kirvį iš moters rankų, ji priėjo prie Dafydd.
-Aš tai darau dėl tavęs,-sušnabždėjo ji.-Negi nenori, kad ji kentėtų už tai, kaip su tavimi elgėsi? Kad paliko tik nuoskaudą? Kad dabar tavęs net neatpažįsta? Akivaizdu, kad nebuvo gera motina, tad kodėl turėtum būti geru sūnumi?
 Kaip žaltys, kažkada viliojęs Ievą, taip dabar kalbėjo Mayra Dafydd, bandydama jį įtikinti, kad jo motina viso to nusipelnė. Pirštinėtos merginos rankos spaudė kirvio kotą, o akys, laukdamos raudonplaukio pritarimo, keistai žibėjo.
-Tad, Dafydd, ką manai?-švelniai šypsodamasi, linksmai paklausė Mayra, o miškas, regis, nutilo, tik ir laukdamas spektaklio atomazgos.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 23, 2020, 07:35:37 pm
Dafydd bandė negalvoti. Neįsivaizduoti, kas turėtų čia netrukus įvykti. Vis dėlto tas kirvis, kurį Mayrai įteikė motina, neleido nusukti minčių kur nors kitur. Ką dabar daryti? Prašyti merginos, kad pasigailėtų jo motinos? Bet už ką jos gailėtis? Ar leisti jai čia ir dabar numirti?
Mayra akivaizdžiai bandė įtikinti velsietį, kas jis leistų tai padaryti. Dafydd puikiai tai suprato, nors kažkodėl nebuvo tikras, kad jam nesutikus egzekucija nebus įvykdyta. Vis dėlto taip paprastai pasakyti "žudyk" jis irgi negalėjo. Mintis, kad jo mylima mergina gali tiesiog užmušti žmogų, šiuo metu raudonplaukio kažkodėl negąsdino. Baisesnė mintis buvo ta, kad šį kartą tai ne šiaip žmogus.
- Žinau, - labai tyliai sumurmėjo vaikinas, net nebuvo tikras, ar Mayra galės jį išgirsti. - Tu teisi...
Raudonplaukis žiūrėjo į mylimąją ir nesuprato, kaip ji gali šypsotis. Vis dėlto nieko apie tai nesakė. Ką jis mano? Ak, ir pats norėtų tą žinoti. Labai bijojo pasakyti aiškų atsakymą, nes vienas lemtų jo motinos mirtį, kitas - galimai suerzintų merginą...
Dafydd žengė arčiau merginos vos nesusižeisdamas į kirvį. Pažvelgė jai tiesiai į akis, tačiau nieko išskaityti nepavyko - kaip visada. Nekreipdamas dėmesio į aplinkui esančius žmones vaikinas ją apkabino, visai nekreipdamas dėmesio, kad gali skaudžiai susižeisti.
- Aš tau nieko apie ją nepasakojau, - Mayrai į ausį sušnibždėjo Dafydd. - Vis dėlto tu viską supratai. Turbūt už tai aš tave ir myliu... Jeigu manai, kad tai yra teisingiausias sprendimas, aš jam neprieštarausiu.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 23, 2020, 10:22:26 pm
 Mayra žiūrėjo į Dafydd ir bandė išskaityti vaikino mintis iš jo veido, deja, nesėkmingai. Tačiau tai, kad jis nepuolė prieštarauti ir ginti savo motinos, o kaip tik, atėjo ir apsikabino juodaplaukę, sakė jai, kad Dafydd visam šitam reikalui smarkiai neprieštarauja. O ir dar ir ištarti žodžiai - nuo jų Mayros kūnu perbėgo šiurpuliukai. Ją myli. Ją taip myli, kad leistų sukapoti vieną ir vienintelę motiną gabalais. O ta giliai viduje paslėpta kraujo ir mirties ištroškusi dalis jau virpėjo iš nekantrumo.
-Tik tu mane supranti... Myliu myliu tave. O po šito galėsim užsukt į Kiškutį keksiukų,-tyliai sušnabždėjusi, mergina priglaudė lūpas prie raudonplaukio skruosto ir, ištrūkusi iš jo glėbio, atsistojo ant kelmo. Sektantai, iki šiol pasyviai stebėję viską, tarsi išdresiruoti šuniukai sukluso ir patraukė arčiau savo vadės.
-Šiandienos planai šiek tiek... Keičiasi. Manau, kad įšventinimą sujungsim su ritualu. Paprasčiau tariant, taupom laiką. Kiekviena religija kalba apie kažkokį atgimimą. Bet ar mums reikia atgimti? O gal tiksliau, mums reikia išsilaisvinti nuo visuomenės užkrautų vaidmenų, taisyklių ir pripažinti vieną tiesą - tik mes esame atsakingi už savo gyvenimą? Joks Dievas, joks popiežius, kunigas ar kitas šventikas neatleis mūsų nuodėmių - to negalime padaryti net mes patys. Ne veltui sakoma, akis už akį, dantis už dantį, viskas sugrįš trigubai ir taip toliau. Viskas galiausiai išsilygina. Ir ne joks dangiškasis teismas tą daro, o žmonės. Tie patys žmonės, kuriuos įskaudino, kuriems melavo ir kuriuos apgavo. Juk net kiekvienas žmogžudys giliai viduje supranta, kad atimdamas gyvybę atiduoda savąją žmogiškajam teismui, todėl visi mūsų sušikto pasaulio sadistai lygiai taip pat nusipelno kentėti kaip ir tie, kuriuos jie kankino,-visą laiką kalbėdama Mayra žiūrėjo Siuzanai į akis tarsi sakydama - aš žinau. Žmonės jau buvo susispietę pakankamai glaudžiu ratu, kurio centre liko Mayra, Dafydd ir jo motina. Jie buvo šio spektaklio pagrindiniai veikėjai. Priėjusi prie raudonplaukio, mergina ištiesė jam kirvį:
-Gal nori tu pradėti?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 24, 2020, 12:11:27 am
Nepaisant to, kad aplinkui buvo nemažai žmonių, Dafydd galėjo mėgautis Mayros buvimu šalia. Būtų galėjęs taip ir stovėti apsikabinęs merginą, bet giliai širdyje suprato: ji turi atlikti savo... pareigą. Tai kiek gąsdino raudonplaukį, tačiau jis žinojo pats davęs leidimą.
Dafydd tik linktelėjo ir nieko nesakė. Žiūrėjo, kaip Mayra atsistoja ant kelmo, o likusieji spiečiasi aplink ją. Vaikinui nelabai patiko, kad jis atsidūrė to rato viduryje, bet dabar nebuvo, kur trauktis. Jis žiūrėjo į merginą, tačiau nelabai suprato, ką ji šneka. Spėjo, kad jam ir nereikia suprasti. Tiesą sakant, įtarė, kad jo čia iš viso neturėtų būti. Tai vertė vaikiną jaustis kiek nejaukiai, tačiau kitos išeities nebuvo.
Raudonplaukis atkreipė dėmesį, kad motina žiūrėjo Mayrai į akis, tačiau neilgai trukus neatlaikė žvilgsnio. Ar ji supranta, kodėl? susimąstė Dafydd, tačiau balsu, žinoma, nieko nepasakė. Ir, reikia pastebėti, gerokai išsigando, kau mergina priėjo prie jo ir pasiūlė kirvį.
- Aš... - nutęsė raudonplaukis, kai tyliai, bet labai aiškiai išgirdo motinos balsą:
- Dafydd... Sūnau...
Jeigu Siuzana tikėjosi šitaip suminkštinti vaikino širdį, padarė didžiulę klaidą: Dafydd supyko.
- Dabar jau sūnus?! - užriko jis. - Daugybę metų neegzistavau, o dabar staiga prisiminei, kad esu tavo sūnus! Nekenčiu tavęs!
Dafydd šiurkščiau nei ketino išplėšė kirvį Mayrai iš rankos. Dideliais žingsniais prisiartino prie motinos ir, atrodė, tuoj nukirs jai galvą. Vis dėlto paskutinę akimirką vaikinas sustingo. Žiūrėjo Siuzanai į akis, tačiau nieko nedarė. Pyktis niekur nedingo, tačiau jam pritrūko drąsos. Tą akimirką jis norėjo tai padaryti. Vis dėlto, ko gero, ne veltui nepriklausė šitai grupuotei. Nusisukęs nuo motinos grįžo prie Mayros. Visas drebėdamas padėjo kirvį ant žemės ir apglėbė merginą.
- Atsiprašau, atleisk man, - sumurmėjo, nors nelabai suprato, už ką atsiprašo. Pats tikriausiai būtų pasakęs, kad už pykčio priepuolį - ar už tai, kad neišdrįso nieko padaryti. Vis dėlto šiuo momentu jam reikėjo vienintelės atramos, kurią turėjo gyvenime. Ir ta atrama buvo jo vaikų besilaukianti mergina.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 24, 2020, 10:15:01 am
 Turbūt jei ne Siuzanos nelabai laiku praverta burna, Dafydd greičiausiai nebūtų paėmęs kirvio iš Mayros rankų. Moters žodžiai iššaukė tik visiškai pateisinamą vaikino pyktį. O juodaplaukė vaikino mylimojo stovėjo ir nebyliai viską stebėjo. Ji jautėsi kažkaip keistai, tarsi viso šito neturėjo įvykti, tarsi ji kažkur suklydo ir dabar pabaiga priklauso nebe nuo jos, o nuo... Kažko.
 Tylus miškas, įdėmūs sektantų žvilgsniai, ir spektaklis rato viduryje. Mayra tikėjosi kruvino sniego, bet Dafydd paskutinę akimirką sustingo. Nesvarbu, kad to neparodė, bet juodaplaukei taip palengvėjo ir ją užplūdo džiaugsmas. Ji nepavertė žmogaus, kurį taip myli, žudiku. Jis, kitaip nei ji, sugebėjo laiku sustoti. Jam vilties dar yra. Ir kad ir kokie skaudūs bei pykčio persmelkti žodžiai sklido iš raudonplaukio lūpų, jis neleido jiems užvaldyti jo.
 Apsikabinus Dafydd, Mayra jam sušnabždėjo:
-Ačiū.
Net jeigu jis ir nežinos, už ką jam dėkojama, merginai buvo svarbu ką nors pasakyti. O tada, pakėlusi kirvį nuo žemės, ji priėjo prie Siuzanos, kurią jau laikė kelios sektantų rankos.
-Tegul Šėtonas pasiima tavo sielą, Siuzana,-šalčiau nei žiema Sibire tarusi paskutinio palaiminimo žodžius, Mayra užsimojo kirviu ir šviežią, tyrą sniegą papuošė raudonis.
 Ir taip, kaip ir buvo nupasakojusi ji, aukos kraujas buvo naudojamas piešimui tiek ant odos, tiek ant sniego. O Mayra, nusivaliusi tamsiai raudonus lašus nuo veido, atsisuko į Dafydd ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 24, 2020, 08:42:56 pm
Dafydd laikė merginą apsivijęs rankomis ir iš paskutiniųjų stengėsi aprimti. Jautė, kaip dreba kūnas, tačiau nieko negalėjo padaryti. Išgirdęs Mayros padėką raudonplaukis sutriko. Jau norėjo paklausti, už ką ji jam dėkoja, tačiau tuo metu teko paleisti ją iš glėbio. Baimė sukaustė vaikiną. Įtarė, kad dabar Mayra padarys tai, ko neišdrįso jis. Nežinojo, kaip elgtis, norėjosi nusisukti, kad nereikėtų matyti to vaizdo, tačiau akys pačios krypo į motinos pusę.
Vis dėlto baimė, kurią jautė Dafydd iki šiol, buvo niekas, palyginus su ta, kuri jį apėmė po to, kai miško sniegą nudažė jo motinos kraujas. Vaikinas išsigando ne to, kas čia atsitiko, jį išgąsdino tai, kad absoliučiai nieko nejautė. Jis stovėjo ir visiškai abejingai žiūrėjo į motinos lavoną. Viduje buvo tuščia. Dafydd norėjo pradėti verkti, išsigąsti, supykti ar bent jau pajusti džiaugsmą. Deja, nieko tokio nebuvo.
Velsietis žiūrėjo į merginą ir bandė suprasti, ar ką nors jaučia dėl to, kad savo akimis matė, kaip ji nužudė žmogų. Vis dėlto įtarė, kad tam buvo pasiruošęs. Tad kai ji nusišypsojo, Dafydd atsakė tuo pačiu. Stengėsi nematyti kraujo - žiūrėjo tik Mayrai į akis. Netrukus širdis pamažu prisipildė laimės: pamatęs šį įvykį vaikinas galėjo būti tikras, kad jiedu pergyvens viską, jis gali jaustis visiškai saugus. Neryžtingai prisiartinęs prie mylimosios Dafydd vėl ją apkabino, nepaisė, kad ir pats išsiterlios motinos krauju.
- Ačiū, - sumurmėjo jis. Dėkojo ne už tai, kad Mayra nužudė motiną, ne, padėka buvo už tai, kad ji įrodė, kad jiems gali viskas būti gerai. Ir vaikinas buvo visiškai tikras, kad mylimoji jį supras.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 24, 2020, 10:38:31 pm
 Raudoni dryžiai, likę ant paraudusios odos nuo kraujo, ir žibančios tamsios akys, kurios su begaline meile žvelgė į Dafydd. Vaikinui artinantis prie jos, juodaplaukė paleido kirvį iš rankų ir jis tyliai nukrito į sniegą.
-Dafydd,-lyg atodūsis jos lūpas paliko mylimojo vardas. Mayra jautėsi tokia laiminga, tokia gyva! Jos viduje tarsi pabudo kažkas, kas ilgai ilgai miegojo. Ir tas kažkas, pažadintas šviežio kraujo kvapo, buvo itin patenkintas.
 O Dafydd šypsena tik įrodė, kad ji pasielgė teisingai. Mayra nežinojo, kas tiksliai įvyko tarp motinos ir sūnaus, bet ji suprato vaikino skausmą pernelyg gerai. Todėl ta šypsena ir buvo tas vienintelis pritarimas, kurio jai reikėjo.
 Prisiglaudusi prie rausonplaukio, Mayra ignoravo sektantų šauksmus ir issidirbinėjimus - visas jos pasaulis tilpo mažame burbuliuke, kuriame egzistavo tik ji, Dafydd ir jų dar negimę vaikai. Juodaplaukė prisitraukė vaikiną arčiau ir pabučiavo jį. Dėl ant lūpų likusio kraujo bučinys turėjo šiokį tokį metališką prieskonį ir visa tai buvo tarsi tik vienas iš ritualų jų sąjungai įamžinti.
-Dafydd,-šiek tiek atsitraukusi, bet vis savo nosimi leisdama vaikino nosį, paklausė Mayra, - Ką daryt su tavo motinos lavonu? Suvalgyt? Sudegint? Užkast?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 25, 2020, 12:18:06 am
Dafydd būtų mielai dabar pat palikęs mišką ir grįžęs namo. Be galo norėjo pabūti su Mayra be jokių liudininkų. Deja, jis neįsivaizdavo, ką dabar turės atlikti šita žmonių grupė. Juk su jo motin...os lavonu kažką daryti reikės. Vaikinas stengėsi apie tai negalvoti, bet sekėsi itin sunkiai. Jis stovėjo apsikabinęs juodaplaukę ir bandė išvalyti mintis.
Triukšmas, keliamas grupės narių, atrodo, visai nelietė Mayros. Tai be galo patiko vaikinui, nes jis tarėsi galintis jaustis esąs jai svarbesnis už bet ką. Atsakydamas į bučinį visai pamiršo, kad visai šalia guli negyvas motinos kūnas. Mielai būtų nugriuvęs į samanas ir gulėjęs čia su mylimąja. Deja, raudoniu nudažytas sniegas neleido iki galo pasinerti į malonumus.
Klausimas, kurį uždavė mergina, sutrikdė Dafydd. Nepaisant to, kad pats svarstė, kokia ateitis laukia kūno, nesitikėjo, kad sprendimą gali tekti priimti jam. Vaikinas žvelgė Mayrai į akis ir galvojo. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų atsakyti į klausimą. Vis dėlto kažkokio atsakymo reikėjo, tad galiausiai vaikinas sumurmėjo:
- Ar jūs... Turite kažkokias taisykles?.. Aš nenoriu nieko sugadinti ar įžeisti...
Dafydd ir vėl pasijuto taip, tarsi jo čia visiškai neturėtų būti. Jis suprato: jeigu nebūtų čia trynęsis, motina būtų sėkmingai prisijungusi prie grupuotės. Nepaisant to, kad nesigailėjo nesustabdęs Mayros, dabar pradėjo jausti deginančią kaltę. Gal reikėjo jam pačiam tai padaryti? O gal vis dėlto reikėjo pasistengti to išvengti ar bent jau nebūti viso šito liudininku? O gal dabar kaip tik jau nebereikia niekuo rūpintis ir galima leisti merginai daryti ką ji nori? Vaikinas vėl pradėjo drebėti. Priglaudė Mayrą prie savęs ir pridūrė:
- Jeigu jums to reikia, galit kad ir suvalgyti, man nesvarbu. Tik... Maldauju, neprašyk manęs... Aš negaliu.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Spalio 25, 2020, 11:37:56 am
 Žiūrėdama į rudas Dafydd akis, Mayra norėjo pasidalinti tuo džiaugsmu su vaikinu, nors suprato, kad tam buvo ne itin tinkamas metas. Juk jo motina visai neseniai mirė nuo jos rankos! Nors kokia ten motina, jei net nepažino sūnaus? Jos, kad ir savotiškai, bent jau bandė ją apsaugoti nuo įsivaizduojamų pavojų, kaip aurorai. Ji nenusipelnė gyventi - bandė savo elgesį mintyse pateisinti mergina.
 Prieš atsakydama į vaikino klausimą, juodaplaukė lėtai papurtė galvą.
-Taisykles kuriu aš. Jie darys viską, ką liepsiu,-paaiškino Mayra.-Aš nusprendžiau, kad tai bus tavo pasirinkimas, niekas jam neprieštaraus.
 Nežinia ko drebėti pradėjusį Dafydd ji prisiglaudė prie savęs ir, švelniai glostydama nugarą, ramino:
-Nieko tavęs neversiu daryti. Tu net nesi vienas iš mūsų. Tu net neprivalai mūsų slėpti. Aš tai padariau iš meilės tau, todėl nedarysiu nieko, kas tave dabar įskaudintų. Ak, Dafydd, man svarbu, kad tu būtum laimingas. O jos kūną sudeginsim, jei šiąnakt aurorai nelips mums ant kulnų. Apeigose dalyvauti, deja, negalėsi.
 Trumpam priglaudusi lūpas prie vaikino kaktos, Mayra atsisuko į aprimusius, krauju išsiterliojusius sektantus ir tarė:
-Šiąnakt kursim laužą! Paruoškit viską iki vienuoliktos! Silvija, lieki atsakinga,-tada atsisuko į Dafydd ir nusišypsojo,-Einam namo, gerai?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 25, 2020, 04:15:17 pm
Dafydd be galo mylėjo Mayrą. Tokiomis akimirkomis jis tuo buvo visiškai tikras. Ši mergina buvo pirmas žmogus, kuris taip puikiai jį suprato. Būtent ji parodė vaikinui, kad ir jis gali būti laimingas ir mylimas. Kuo toliau, tuo labiau jis įsitikino, kad tai, ką jautė Mionai, tebuvo vaikiškas prisirišimas prie žmogaus, kuris teikėsi su juo kalbėti kaip su žmogumi. Dabar viskas buvo kitaip. Dafydd jautė tokį Mayros supratimą, su kokiu gyvenime nebuvo tekę susidurti. Dėl to dabar stovėjo apsikabinęs ją ir nieko negalvojo. Klausėsi, ką juodaplaukė kalba, tačiau daug svarbiau nei jos žodžiai buvo buvimas šalia.
- Aurorai tikrai nelips jums ant kulnų, - sumurmėjo Dafydd. Žinojo, kad negalėtų įduoti šitos grupės teisėsaugai. Įtarė, kad anksčiau ar vėliau už tai pateks į bėdą, tačiau daug svarbiau buvo apsaugoti Mayrą. Jis ką nors sugalvos. Po metų, praleistų kanalizacijoje, suklastoti informaciją atrodė kaip juokų darbas. - Ačiū tau...
Vaikinas puikiai suprato Mayros nurodymus - ir ką jie reiškia. Žinojo, koks vienišas jausis vakare. Tačiau taip buvo geriau negu visa tai matyti. Be to, pagaliau tikrai įsitikino, kad yra svarbus mylimai merginai. Tai teikė neįsivaizduojamai daug laimės. Jos dar daugiau suteikė Mayros prašymas grįžti namo. Dafydd tvirtai paėmė jos ranką. Mintyse aiškiai išvydo daugiabutį Vakarų Bromptone. Po kelių akimirkų pasigirdo pokštelėjimas, ir jiedu dingo iš miško.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 07, 2020, 09:24:29 pm
 Prieblanda gaubė pasaulį, o pilnėjantis Mėnulis vis kopė aukštyn ir aukštyn su savo žvaigždžių palyda. Trumpa žolė kuteno basas Mayros kojas. Turbūt, jeigu nebūtų visko ruošusi, aplinka atrodytų tikrai magiškesnė, bet ir dabar nebuvo galima neigti, kad žolėje šviečiančios žvakės, tamsus patiesalas ir ant akmens išdėliotas altorius neatrodė kraupiai nuostabiai.
 Spausdama Dafydd ranką, juodaplaukė ėjo tiek daug nekaltųjų kraujo sugėrusia žeme. Stingdantis šaltis, bandantis kilti kojomis aukštyn ir pasiekti širdį, kur amžiams apsigyveno Tamsa. Ak, per daug gerai viskas pažįstama, nors proga jau kita. Atsargiai perlipdama ugninius žiburėlius stikliniuose narvuose, mergina pagaliau pasiekė ant žemės patiestą medžiagos gabalą, kurie galėjo susisupti ji su Dafydd.
 Sėdantis maloniai šiugždėjo tamsi suknelės medžiaga. Vestuvinės suknelės. Nors mylimojo pavardę nešiojo jau pakankamai seniai, visa tai tebuvo tik formalumas - tikrosios jų jungtuvės turėjo įvykti čia ir dabar.
 Tyliai šnabždėdama žodžius, juodaplaukė degtuku uždegė dvi ant akmens stovėjusias žvakes.
-Kaip jautiesi?-nenuleisdama žvilgsnio nuo liepsnos paklausė Mayra ir paėmė Dafydd rankas. Padrąsinamai nusišypsojusi, švelniai spustelėjo jas.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 07, 2020, 11:54:00 pm
Dafydd be galo jaudinosi. Neįsivaizdavo, kaip viskas turės vykti, tačiau tik atsidūręs miške, kuriame prieš pusmetį žuvo jo motina, suprato, kad sprendimas susituokti buvo teisingas. Iki šiol jis manė sutikęs tik dėl mylimosios, tačiau šią akimirką buvo tikras: visa širdimi trokšta to ir pats.
Laikydamas Mayros ranką gal kiek stipriau nei reikėjo, vaikinas žengė kartu su ja ir žvalgėsi aplinkui. Giliai širdyje pripažino, kad savo vestuves įsivaizdavo ne taip, tačiau svarbiausia buvo tai, kad buvo kartu su Mayra. Tai svarbiausias momentas jų abiejų gyvenime. Dafydd labai stengėsi nustumti nejaukumą į šoną ir galvoti tik apie tai, kad kai viskas baigsis, jiedu bus tikrai susituokę.
Atsisėdęs ant medžiagos šalia merginos raudonplaukis atidžiai ją stebėjo. Jautėsi kiek sutrikęs: kažkodėl buvo įsitikinęs, kad ritualą stebės visa Mayros grupė, o, atrodo, jiedu buvo dviese. Dafydd klausiamai žvilgtelėjo į mylimąją, tačiau ji atrodė labai susikaupusi, tad nesinorėjo trukdyti. Klausimas, kurį uždavė mergina, buvo labai sudėtingas. Išties, kaipgi jis jautėsi?
- Tiesą sakant, labai jaudinuosi, - sumurmėjo jis ją apkabindamas. Nebuvo tikras, ar gali kažko klausti, ar leisti įvykiams tekėti sava vaga. - Bet kartu esu ir labai laimingas, - sušnibždėjo Dafydd tiesiai mylimajai į ausį. Tamsa, žvakės, altorius ant akmens... Tai nebuvo labai jauku, tačiau vaikinas žinojo: viskas bus gerai, nes jis buvo kartu su Mayra.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 08, 2020, 08:57:07 pm
 Žvakės liepsna atsispindėjo tamsiose Mayros akyse. Naktis uždengė savo tamsiu apklotu žemę, liepdama gamtai miegoti. Buvo tik jiedu. Kol kas.
-Jeigu kas, sakyk. Nebūtina viską pereiti. Ir prisimeni, ką sakiau? Pirma iškvietimas, tada palaiminimas, tada įžadai ir kraujo priesaika. Kaip sutartis tarp mūsų, kurią galima nutraukti, bet po to neįmanoma atnaujinti,-prisiglaudusi prie Dafydd tarė mergina, glostydama vaikino ranką. Žvakių liepsna toliau degė ramiai, kas buvo kaip ir ženklas, kad galima pradėti.
 Ištrūkusi iš mylimojo glėbio, Mayra iškėlė rankas į viršų. Pirmiausiai, žinoma, etiketas. Pradėjusi šnabždėti žodžius viena iš senųjų kalbų, juodaplaukė nusilenkė, kakta paliesdama žemę. Tamsa lėtai kaupėsi šešėliuose, išryškindama kontrastą tarp šviesos ir šešėlių. Toks pažįstamas aidas iš niekur, kur ji tiesa savo rankas... Net ir paprastam žmogui būtų galima pajusti šį pokyti. Ne tik pajusti, bet ir pamatyti - būtent dabar virš jų galvų visu gražumu pasimatė giedras naktinis dangus.
 Tamsus, tamsus burbulas.
 Po to sekė dar daugiau murmėjimo panosėje ir įvairių daiktų kilnojimo, tarsi Mayra šnekėtųsi su tuo, kuris buvo šalia. Net ir vestuviniai žiedai, iki šiol dar nenešioti, ir tie turėjo būti užkalbėti liežuvį laužančiais žodžiais. Galiausiai merginos dėmesys vėl grįžo prie raudonplaukio. Žvakių šviesa žaidė ant jos pabalusios odos, o laimės kupina šypsena puošė veidą.
-Dafydd, ar tu pasiruošęs?-tiesdama jam savo kairę ranką pasufleravo ji.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 08, 2020, 11:42:33 pm
Dafydd laikė mylimąją glėbyje ir klausėsi jos balso. Vien tai labai ramino, nors tai, ką ji kalbėjo, greičiau veikė priešingai. Didžiausią nerimą kėlė tai, kad vaikinas beveik nieko nesuprato. Įžadai dar buvo aiškus daiktas, bet iškvietimas? palaiminimas? kraujo priesaika? Viso šito raudonplaukis iki galo taip ir liko nesupratęs, tad teliko tikėtis, kad pernelyg nesusimaus.
Paleidęs Mayrą iš glėbio Dafydd nenuleido nuo jos akių. Iš anksto žinojo, kad jam mažai kas čia bus suprantama, tačiau dabar suvokė: tikėjosi, kad visa tai padarys kažkas kitas, kad jiedu su Mayra turės tiesiog pasakyti žodžius ir apsikeisti žiedais. O dabar... Raudonplaukis jautėsi beveik nereikalingas per savo paties vestuves. Labai norėjosi nutraukti tylą, kurią Mayros šnibždėjimas kažkodėl darė dar nejaukesnę, tačiau Dafydd pabijojo tai padaryti. Nenatūrali ir dėl to nejauki tamsa ir šaltis privertė jį sudrebėti. Buvo labai neramu, nes Mayra buvo labai išblyškusi, tačiau jos veide švietė šypsena.
Paėmęs ištiestą ranką ir atsistojęs vaikinas įdėmiai nužvelgė mylimąją. Atrodė šiek tiek keista, kad ji per savo šventę turi būti tokia pavargusi ir išbalusi - būtent taip, Dafydd nuomone, atrodė Mayra.
Raudonplaukis stovėjo priešais mylimąją ir nežinojo, ką daryti. Galbūt ir žinojo, tačiau jautėsi labai jau nejaukiai. Vis dėlto jis pabijojo, kad Mayra ar kažkas, kas galbūt buvo šalia, pamanys jį dvejojant, tad galų gale, jausdamasis kvailai, prabilo:
- Mayra, atsiradai mano gyvenime tada, kai mažiausiai tikėjausi, ir nušvietei jį kitomis spalvomis. Tu buvai ta, kuri patikėjo, kad aš irgi žmogus. Mayra, tu man esi viskas, aš myliu tave ir pažadu mylėti visą gyvenimą. Visada būsiu šalia tavęs kad ir kas benutiktų. Padarysiu viską, kas mano valioje, kad būčiau geras vyras ir tėvas. Mayra, myliu tave ir prisiekiu niekada tavęs nepalikti.
Dafydd nutilo. Vis dar šiek tiek stebėjosi, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris paliudytų, tai, kas vyko miške. Vis dėlto atrodė, kad elgiasi teisingai, tad virpančia ranka paėmė žiedą iš dubenėlio, stovėjusio ant akmens. Jausdamasis dar kvailiau nei prieš tai, labai tyliai pridūrė:
- Tegul šis žiedas bus mano meilės tau įrodymas...
Tą akimirką vaikinas apsidžiaugė, kad jų niekas nemato. Visa laimė kažkur dingo. Liko tik nepatogumo jausmas. Dafydd drebančiais pirštais užmovė žiedą Mayrai ant rankos ir pažvelgė jai į akis. Nedrąsiai nusišypsojęs laukė, kada ji atliks savo dalį.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 11, 2020, 12:44:48 am
 Jeigu jie tuoktųsi bažnyčioje, kunigas be perstojo kalbėtų maldas, kviesdamas juos melstis kartu. Bet dabar to nereikėjo. Nereikėjo jokio tarpininko, tiksliau, ji ir buvo tas tarpininkas. Tik jos maldos buvo kitokios ir aukojo ji ne duoną su vynu.
 Žiūrėdama į Dafydd, Mayra jautėsi neapsakomai laiminga. Jos vestuvės. Tik jie dviese. Jokių svečių, jokio triukšmo, tik aplink šnabždanti Tamsa, Valdovas ir jie. Klausydamasi priesaikos žodžių mergina stengėsi nesigraudinti, tačiau auksiniam žiedui atsidūrus ant jos piršto, teko greitai nusibraukti kelias išdavikes ašaras. Paėmusi šiltą Dafydd delną, juodaplaukė šiek tiek drebančiu balsu prabilo:
-Dafydd, aš prisiekiu besąlygiškai tave mylėti, nepalikti net didžiausioje bėdoje ir atleisiu tau visas klaidas. Suklupus gyvenimo kely būsiu tavo atrama. Ir nors mano siela priklausom kitam, atiduosiu tau viską, ką turiu, nes net jei rytoj ateis amžina naktis, atsivers Pragaro vartai ir mane šauks pareiga, tu būsi mano vienintelė gyvenimo šviesa ir ramybės sala.
 Negrabiai sustingusiais pirštais suėmusi žiedą, Mayra atsargiai užmovė jį raudonplaukiui ant piršto. Pakėlusi akis, ji žiūrėjo į Dafydd ir, prisiglaudusi visu kūnu, pabučiavo.
 Lyg parašas ant dar vienos sutarties.
 Šypsodamasi, mergina nubraukė vieną ryškia plaukų sruogą mylimajam už ausies ir sušnabždėjo:
-Liko dar vienas dalykas.
 Taip, lyg dar viena pasirašyta sutartis, ir ši negalėjo apsieiti be kelių išlietų kraujo lašų, tad Mayra vėl atsisėdo prie akmens-altoriaus ir iš už jo ištraukė taurę (kuri matė jau ne vieną šiurpesnį ritualą) ir sidabrinį ąsotį, iš kurio ji įpylė vyno.
-Tik keli kraujo lašai. Štai taip,-paėmusi peilį, ji jau įgudusiu judesio įsipjovė į pirštą. Keletas tamsiai raudonų kraujo lašelių susiliejo su panašios spalvos alkoholiniu gėrimu. Nuvaliusi ašmenis apklotą, ji ištiesė peilį Dafydd.
-Atsigeriam kartu ir bus oficiali dalis baigta,-pranešusi šią puikią naujieną nusišypsojo juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 11, 2020, 06:05:17 pm
Dafydd jautėsi be galo įsitempęs, tad Mayros akyse sužvilgusios ašaros tikrai nepadėjo. Vis dėlto klausydamasis jos žodžių pajuto, kad ir patį ima graudulys. Tačiau tai buvo laimės ašaros, tad vaikinas žiūrėjo į mylimąją ir šypsojosi, nepaisydamas ašarų, kurios grasino pasileisti iš akių.
Ranka dabar virpėjo dar labiau, tačiau netrukus jis gavo apsikabinti Mayrą ir pasijuto be galo laimingas.
- Nuostabiai atrodai, - sumurmėjo jis. Nemokėjo sakyti komplimentų, retai tą ir darė, tačiau tai buvo visiška tiesa, Dafydd tiesiog negalėjo akių atitraukti nuo mylimosios. Labai norėjo, kad šis bučinys užbaigtų kiek nejaukią ceremoniją, bet Mayra netruko sunaikinti tą viltį. Ir vis dėlto žiūrėdamas, ką ji daro toliau, raudonplaukis prisiminė, kad seniai duotas pažadas bus įvykdytas. Galvojo apie tą dieną, kai pasakė, kad priims merginą tokią, kokia ji yra. Jis puikiai suprato, kad jokiu kitu atveju nedalyvautų tokiame rituale. Bet šis atvejis buvo kitoks - tai buvo jo ir Mayros vestuvės. Vadinasi, viskas buvo gerai. Ši mintis į galvą atėjo labai laiku, nes žiūrėti, kaip mylimoji įsipjauna sau į pirštą, nebuvo lengva. Nenoromis prisiminė naktį, kuri baigėsi ligoninėje. Vis dėlto dabar viskas vyko taip, kaip buvo suplanuota, tad Dafydd nieko nesakė, tik iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepripultų prie mylimosios išplėšti peilio jai iš rankų.
Virpančia ranka paėmė ištiestą ginklą. Nenorėjo pasirodyti kaip kvailys, tačiau specialiai pjaustytis nebuvo lengva. Galiausiai teko sukaupti drąsą - vėlgi labiausiai tam, kad niekas nepamanytų, jog jis abejoja. Bakstelėjęs peilio galu į pirštą vos susilaikė neaiktelėjęs, tačiau, atrodo, pavyko. Dafydd žengė žingsnį arčiau Mayros ir leido kraujo lašams įvarvėti į taurę. Jau ketino nuvalyti peilį į kelnes, bet paskutinę akimirką apsigalvojo ir tiesiog padėjo jį ant akmens. Įsitaisęs šalia mylimosios vaikinas apkabino ją viena ranka. Pasidėjęs galvą jai ant peties pasijuto netikėtai ramus ir, žinoma, labai laimingas.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 12, 2020, 08:21:02 pm
 Stebėdama, kaip keli tamsūs kraujo lašai susimaišo su taurėje buvusiu vynu, mergina šypsojosi. Paskutiniai žingsniai ir ji iš dalies atsitrauks nuo Tamsos gniaužtų. Nebereikės dalintis savo kūnu su kitais, jis bus skirtas tik Dafydd. Ši mintis ramino merginą, kai, paėmusi taurę, ji švelniai maišė skystį joje.
-Dafydd,-sušnabždėjo Mayra ir pridėjo indą prie lūpų. Metališkai saldus vynas pakuteno jos skonio receptorius. Paskutinė auka, susieti kraujo ryšiu, kuris tarpusavyje sukuriamas tik kartas, ir kurį nutraukti - sunku ir skausminga. Ir mergina nelabai norėjo, kad jos sutuoktinis įvykdytų tokį kanibališką dalyką - juk turėtų užtekti vos kelių lašų nuo jos lūpų, kad sutartis būtų pasirašyta krauju.
 Tą ji ir padarė. Dar kartą gurkštelėjo iš taurės ir iškart suglaudė jų lūpas, leisdama raudonplaukiui irgi pajusti tą svaiginantį skonį. Mayros šalta ranka palindo po Dafydd marškiniais ir ji atsargiai parvertė vaikiną ant apkloto. Visa tai kažkuo priminė rytą prie Tauerio, bet kartu viskas buvo ir kitaip. Jie pažinojo vienas kitą, jos pirštai jau drąsiai lietė vaikino odą, o sagos viena po kitos nėrėsi iš kilpų, apnuogindamos raudonplaukio krūtinę.
-Dafydd,-sušnabždėjusi ir geismo kupinu žvilgsniu nužvelgusi mylimąjį, Mayra dar kartą įsitraukė į aistringą bučinį.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 12, 2020, 10:06:12 pm
Dafydd buvo tikras, kad jam reikės gerti tą skystį. Ta mintis nelabai žavėjo, bet, tiesą sakant, tai buvo menkniekis - dėl mylimosios jis būtų galėjęs padaryti daug daugiau. Vis dėlto kai Mayra išgelbėjo vaikiną nuo tos prievolės, jis tikrai neprieštaravo. Tvirtai laikydamas mylimąją glėbyje atsakė į bučinį, kai pajuto jos šaltas rankas.
- Mayra... - iškvėpė jis. Kažkodėl nemanė, kad jų vestuvinė naktis įvyks čia, tačiau, žinoma, tam neprieštaravo. Merginos žvilgsnis ir tyliai ištartas jo paties vardas pasakė daugiau nei reikėjo. Ranka perbraukęs per medžiagą suprato nelabai turėjęs reikalų su suknelėmis. Dar vienas bučinys, kuriuo Mayra apdovanojo vaikiną, tarsi pakuždėjo jam, kad dabar jiedu išties yra vyras ir žmona. Niekas negalės sakyti, kad ju santykiai paremta tik nauda. Ne, Dafydd be proto mylėjo tą, su kuria dabar turėjo laimingiausias gyvenimo akimirkas.
- Myliu tave, Mayra... - sugebėjo tarp bučinių sumurmėti vaikinas. Atrodo, vos palietė jos pečius, kai visas suknelės nepatogumas dingo - kartu su visa suknele. Dafydd nusišypsojo mylimajai ir lengvai susitvarkė su kitomis kliūtimis. Švelniai stumtelėjęs ją nuo savęs netruko beveik griūte užgriūti ir vėl prisiglausti. Neilgai trukus gavo įsitikinti, kad ši naktis tikrai buvo ypatinga: dar niekada nebuvo taip gera. Nenorėdamas taip greitai paleisti mylimosios perbraukė per jos nuogą odą ir galiausiai priglaudė delną prie apšepusio žando.
- Mayra... - tyliai sumurmėjo jis, tvirtai apkabindamas ir pabučiuodamas merginą. - Ar aš nesapnuoju? Ar tikrai galiu vadinti tave savo žmona?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 13, 2020, 10:32:25 pm
 Aistros liepsnų karštis ir gėla nuo Tamsos vijų buvo tobulas derinys. Saldūs Dafydd žodžiai svaigino ir kiekvienas prisilietimas buvo nepakartojamas. Suknelė, kaip ir buvo suplanuota, vos nutraukus medžiagą nuo pečių išlaisvino juodaplaukę ir jos kūną palietė nakties vėsa bei blausi žvakių šviesa.
 Net ir tai, kad po nugara ją nuo kietos ir šaltos žemės skyrė tik apklotas, o Jis buvo šalia, nestabdė Mayros. Glausdamasi prie Dafydd, mergina gėrė mylimojo šilumą į save ir, atodūsiui palikus jos lūpas, sušnabždėjo:
-Jeigu tai sapnas, nežadink manęs.
 Pirštai, švelniai lietę šiurkštų raudonplaukio žandą, įsivėlė į jo plaukus, o merginos lūpos nukeliavo Dafydd kaklu žemyn.
 Tik jie, po žvaigždėtu dangumi. Žvakės viena po kitos geso, savo pilkomis sielomis iškeliaudamos anapilin ir galiausiai liko tik ant akmens kaip kokie žiburiai šviečiantys vaško cilindrai. Ir nors naktis ėjo gilyn, tiršta Tamsa išsisklaidė, tarsi jos, nešventosios liudininkės, net nebūtų buvę.
 Mayra, dengiama dalies apkloto, glaudėsi prie Dafydd. Širdis vis dar tankiai daužėsi, o taip neseniai patirtos emocijos ir pojūčiai niekaip nesileido užmirštami. Vėsia pėda perbraukusi per sutuoktinio koją, juodaplaukė žaismingai šyptelėjo.
-Man skauda nugarą, bet tingiu judintis iš čia. Ir sušalsim,-tai tarusi, ji dar labiau (jeigu tai buvo įmanoma) prisiglaudė prie Dafydd bei, padėjusi galvą ant jo krūtinės, laiminga užsimerkė.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 13, 2020, 11:50:57 pm
Ko gero, pagrindinė priežastis, dėl kurios Dafydd nebūtų galėjęs gyventi be Mayros, buvo ta, kad jam dažnai atrodydavo, kad laimingesnis būti nebegali, tačiau mergina netrukdavo įrodyti priešingai. Dabar buvo taip nuostabiai gera, kad vaikinas būtų mielai gulėjęs ant šio apkloto amžinai. Jausti mylimosios kūną šalia, laikyti ją glėbyje buvo tarsi visų svajonių išsipildymas.
- Mayra, ar žinai, kad padarei mane laimingiausiu žmogumi pasaulyje? - sumurmėjo Dafydd nepaliaudamas mėgautis mylimosios odos švelnumu. Jis jautėsi kaip apsvaigęs, galvojo tik apie tą, kuri buvo čia su juo. Galbūt dėl to Mayros pastebėjimas, kad jiedu gali sušalti, nustebino. Pats būdamas visiškai pasinėręs į jausmų ir emocijų audrą apie tokius praktiškus dalykus nė nesusimąstė. Nenorėdamas judintis pradėjo ranka naršyti aplinkui ir pagaliau rado marškinius. Nenoromis apsiautė jais mylimąją ir įsitaisė taip, kad ją nuo žemės ir apkloto skirtų jo šilumą, jeigu ne karštį, skleidžiantis kūnas. Pakišęs rankas po marškiniais pradėjo glostyti merginai nugarą. Taip tikėjosi dvigubos naudos: pačiam buvo be galo gera tą daryti, o šioks toks masažas gal padės ir Mayrai?
Tiesiog gulėti ant žemės nebuvo labai patogu, tačiau Dafydd to nepaisė. Buvo pernelyg nuostabu būti kartu su savo mergaite, kuri tapo jo žmona. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad vos prieš metus jis užmigo Kings Kroso stotyje ant suoliuko, o po to ten pat bandė iškišti narkotikų kažkokiam paaugliui. Kuo skubiau nustūmęs tą mintį į šoną vaikinas, nenustodamas glostyti mylimajai nugaros, pratarė:
- Ačiū, kad mane suradai. Ačiū, kad esi. Ačiū, kad leidi tave mylėti...
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Mayra Llewellyn Gruodžio 15, 2020, 12:08:41 am
 Dafydd marškiniai kuteno šiek tiek jautrią Mayros odą, o vaikino kūnas šildė ne prasčiau nei koks elektrinis šildytuvas. Sukikenusi, mergina pabučiavo raudonplaukį.
-Tikiuosi. Ir tikiuosi, kad tai pasakysi dar ne kartą,-kalbėdama šypsojosi Mayra ir iškėlė kairę ranką. Ant bevardžio piršto altoriaus žvakių šviesoje žibėjo žiedas. Juos dabar siejo visi įmanomi ryšiai - niekas, net ir Jis, nebegalėsi paneigti, kad ji priklauso Dafydd. Ta mintis ramino, tarsi atsakomybė už save nebebuvo tik jos našta.
 Maloniai nugarą liečiančios raudonplaukio rankos ir žodžiai, glostantys ne tik savimeilę, bet ir kažką giliau viduje. Padėjusi galvą ant ritmiškai besikilnojančios vaikino krūtinės, Mayra pirštais atsargiai ant jo odos vedžiojo simbolius. Taip jie reikšmės neturėjo, tiesiog leido mintimis nenuklysti ten, kur nereikia.
-Dafydd. Jeigu ne tu, nežinia, kur dabar būčiau. Prie Tauerio nemelavau - tikrai mane pykino dėl to, kad nebevartojau. Jeigu ne vaikai... Jeigu ne tu...-mergina trumpam nutilo.-Jeigu ne tu, manęs čia nebebūtų,-šnabždėdama užbaigė savo mintį ji. Dvyniai ir Dafydd buvimas šalia jai padėjo atsispirti pagundai oranžinių tablečių pavidalu ir vien mintys apie jos šeimą padėjo, kai ji gulėjo ligoninėje. Ir nors Mayra nežinojom kaip išreikšti savo dėkingumą, ji tikėjosi, kad raudonplaukis žino, koks jis jai svarbus. Ir kokia ji laiminga.
-Dafydd, žinau, kad tau patinka mane taip čiupinėti, bet prašau, keliaujam namo. Noriu nusiprausti,-pasirėmusi ant alkūnių, juodaplaukė kalbėdama žiūrėjo į mylimojo akis. Trumpam suglaudusi jų lūpas, Mayra nusirideno nuo vaikino ir prieblandoje pradėjo ieškoti savo tamsios suknelės.
 Netrukus, prisidengusi kūną rūbais, Mayra surinko aplink išdėliotus daiktus ir išgėrė taurėje likusį vyną su tais keliais lašeliais kraujo.
-Mmm... Suvyniok apklotą ir keliaujam,-pildamasi dar vyno tarė ji.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 15, 2020, 11:35:51 pm
Dafydd siurbė tą laimę į save ir nenustojo šypsotis. Vis dar negalėjo patikėti, kad gavo tokią didelę džiaugsmo porciją. Vis klausė savęs, kuo nusipelnė kam nors, kas tokius dalykus dalino.
- Su mielu noru pasakysiu tau tą kasdien, - sumurmėjo vaikinas. Žvilgtelėjęs į žiedą ant mylimosios piršto, pažvelgė ir į savąjį. Buvo neįtikėtina, kad jis, Dafydd Carwyn Llewellyn, išties vedė be proto mylimą merginą. Šią akimirką tikėjo, kad praeities nuoskaudos nebegriaus gyvenimo: Mayra suteikė pernelyg daug džiaugsmo, kad būtų galima jį kažkuo užtemdyti.
- Žinau, kad nemelavai, bet negalvok apie tai. Svarbiausia tai, kad esame kartu, - ištarė vaikinas. Vis dar buvo apmaudu, kad prarado ištisus tris mėnesius, kuriuos būtų galėjęs praleisti kartu su Mayra, tačiau to nepakeisi. Tad nustūmęs tą mintį į šoną pridūrė: - Esame ir visada būsime kartu. Esu be proto laimingas ir padarysiu viską, kad ir tu tokia būtum. Pamirškime visas praeities negandas.
Dafydd nežinojo, ar kiti merginos žodžiai buvo priekaištas, ar ne, tad šiek tiek sutriko. Vis dėlto miške tikrai nebuvo šilta, tad raudonplaukis įtikino save, kad jiems išties laikas keliauti namo. Nenoromis paleidęs Mayrą žiūrėjo, kaip ji velkasi suknelę. Susiradęs marškinius ir kelnes netrukus jau buvo ant kojų. Padaręs ką lieptas priėjo prie mylimosios ir paėmė jai už rankos. Prieš persikeliant oru labai norėjosi pasakyti dar ką nors gražaus ir ypatingo, deja, niekas neatėjo į galvą, tad vaikinas stovėjo ir žiūrėjo Mayrai į akis. Kažkodėl nerado žodžių išsakyti tam, ką jaučia, tad galiausiai tiesiog eilinį kartą pakartojo:
- Myliu tave, Mayra...
Viena ranka laikydamas pledą, kita tvirčiau apkabino žmoną. Dafydd apsisuko ant kulno, ir jiedu prapuolė.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Vasario 09, 2022, 03:45:07 pm
     Lanko strėlių maišo juosta, permesta per petį, buvo tvirtai įsirėžusi Hydrai į nugarą, o pats lankas tvirtai suspaustas moters delne. Tvirtos kojos slinko miško gyventojų pramintu miško takeliu. Neskubėdama raudonplaukė mėgavosi grynu oru, miško tyrumu. Čia vaikščioti nebuvo jokio tikslo. Devyniukė nėjo mišku tam, kad nukirstų kelią, kad pasiektų kokį nors reikiamą tašką ar todėl, nes turėjo čia su kažkuo susitikiti. Ji čia buvo vien dėl to, nes turėjo laisvo laiko. Visas darbas taip išvargino (o dar labiau ir žmonės, su kuriais tenka dirbti kasdien), pastovus sėdėjimas kažkokiame uždarame kabinete, planuojant renginius ir visa kita - tiesiog ne jos stilius. Vesti visas ataskaitas, žiūrėti dalyvių skaičių, skaičiuoti išlaidas - tai ne jai. Oušen sėdėjo tarp tų sienų vien dėl to, nes jai reikėjo pragyvenimo šaltinio. Pirmumą ji skyrė drakonams, kurie yra Hydros siela. Vadintis ten tuo kažkokiu super ilgu profesijos pavadinimu, kurio Hydra net nepaminė, tikrai nebuvo tai, ko ji norėjo. Jai užteko vieno žodžio - dragonologė.
     Eidama vis tolyn ir gilyn į mišką, Devyniukė mėgavosi pušų kvapu. Šį kvapą ji drąsiai įtrauktų į mėgstamiausių penketuką. Ne, trejetuką. Gamta ir drakonai - tai viskas ko jai reikėjo. Deja šiandien Shyrlona skraidė kažkur padangėse, gal virš šio miško, o gal daug toliau, o ne meiliai tūpėjo šalia moters. Būtent dėl to, kad jos saugumo jausmas kažkur išskirdęs, Hydros rankose tvirtai suspaustas ginklas, kurį raudonplaukė puikiai įvaldžiusi.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Vasario 13, 2022, 03:01:42 pm
Tiek Sautendas, tiek Londonas buvo gerokai nusibodę. Kur ten gerokai, nė viename iš tų miestų Bretas ir rodytis nenorėjo. Atrodė, kad susitiko su visomis panelėmis, tad reikėjo kažko naujo. Keliauti į žemyninę Europą, žinoma, neturėjo pinigų, tad teko tranzuoti į Britanijos ar bent jau Anglijos šiaurę.
Šį kartą vairuotojai stoti nenorėjo, tad teko sutrumpinti kelionę, ir galiausiai geidžiamiausias Britanijos bomžas atsidūrė Velse. Čia lankytis dar niekada neteko, tačiau Bretas tikėjosi susirasti kokį didesnį miestą, kuriame bus pakankamas kiekis merginų. Planavo čia pasilikti pakankamai ilgai, kad šeima bent jau pastebėtų, kad vienas iš sūnų kažkur dingo. Ir pakankamai ilgai, kad surastų kiekvieną panelę, kuri norėtų praleisti laiką su šiuo itin žaviu ir elegantišku jaunuoliu.
Planas atsidurti mieste, deja, neišdegė: vairuotojui sugedo mašina, ir teko iš jos išlipti. Bretas ketino tranzuoti toliau, tačiau atsidūrė tokiame dievo pamirštame užkampyje, kad tą viltį netrukus teko pamiršti. Viskas atrodė tiesiog beviltiška: kaip jis susiras žavią panelę kažkokiame miške?! Nenuostabu, kad šis žavus jaunuolis supyko. O kaip daugiau jaustis, kai taip tragiškai nesiseka gyvenime?! Juk jis tenorėjo smagiai praleisti laiką! Ir taip retai gauna tokį malonumą: sėdėdamas tame prasmirdusiame name jis jau greičiau nusigaluos nuo batų kvapo negu susitiks kokią dėmesio vertą panelę.
Ilgą laiką nepatenkintas vyrukas klaidžiojo po mišką, tačiau, žinoma, nieko nerado. Įsiūtis baigė visiškai užvaldyti, tačiau pagaliau už medžių kažkas sujudėjo. Viltis skubiai pakėlė galvą, ir Bretas nuskubėjo ten. Netrukus suprato neklydęs: pamatė gal kiek vyresnę nei norėtųsi, tačiau nuo to nė kiek ne mažiau tinkamą kandidatę į vakaro pramogas. Tereikėjo prie jos subtiliai prieiti.
Anglui visiškai nerūpėjo, ką moteris gali veikti viena miške. Jeigu ji yra viena, kompanija tiesiog būtina, ar ne? "Žavioji" vyruko šypsena sušvito veide, ir jis žengė dar arčiau.
- Laba diena, - nusprendė pažintį pradėti kukliai Bretas.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Vasario 13, 2022, 03:32:25 pm
     Užtikrintais žingsniais žingsniuodama tolyn po mišką, Hydra mėgavosi vienatve ir gamta. Čia buvo labai ramu ir tylu, vien paukščių čiulbesiai. Karts nuo karto kur nors šmėkštelėdavo vienas kitas krūmas nuo prabėgančių miško gyventojų ar užpūsdavo šalto vėjo gūsis, suveldamas moters oranžinius plaukus. Būdama viena Devyniukė jautėsi nuostabiai ir laisvai, niekas šią akimirką jos nebaugino ir nevaržė.
     Nubraukusi ant veido užkritusius plaukus, taip atidengdama seną randą, einantį nuo kairio antakio link lūpų, paliktą drakono, Hydra priėjo kryžkelę ir pasukusi kairėn, išgirdo kažkieno tvirtus žingsnius jai už nugaros. Tokie žingsniai būna tik žmogaus, ne miško gyvūno. Išsigandusi galimo antpuolio, Devyniukė greitu judesiu išsitraukė strėlę iš ant nugaros kybančio strėlių dėklo ir įstačiusi į tvirtą savadarbį lanką, staigiai apsigręžė ant kulno ir įtempusi užtaisytą lanką nusitaikė į artėjančią žmogystą. Primerkusi vieną akį Hydrą įsistebeilijo į atklydėlį ir iškart pasigailėjo, kad šią akimirką šalia jos nėra Shyrlonos. Vyrui nedrąsiai pasisveikinus, keturiasdešimtmetė nenuleisdama įtempto lanko su strėle nuo vyro, įsakomu balsu suriko:
     - Kas tu?
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Vasario 14, 2022, 12:05:26 am
Atrodė, kad Bretas yra pasiruošęs bet kokiai reakcijai. Panelė gali pradėti klykti, gali išsigąsti, gali bandyti pabėgti, gali apsidžiaugti... Deja, tam, kas laukė šiame miške, žavusis jaunuolis pasiruošęs nebuvo. Vos prisiartinus atsuktas ginklas sutrikdė. Ji negalėjo grasinti rimtai, ar ne? Ką gi, miške pasitaiko visko, tad dabar reikėjo tiesiog parodyti, kad Breto bijoti nereikia. Argi toks žavus jaunuolis galėtų nuskriausti panelę?
Priėjęs visai arti pamatė, kad kandidatė į vakaro nuotykį yra kiek vyresnė nei atrodė iš pradžių. Vis dėlto vidury niekur daug pasirinkimų nebuvo, tad anglas pernelyg neprieštaravo būtent šios panelės draugijai. Neskubėdamas pakėlė rankas virš galvos - norėjo parodyti ginklo neturįs ir nekeliąs jokio pavojaus. Kas aš? Ar tai yra dar viena mergina, kuriai dėl nesuprantamų priežasčių yra be galo svarbu žinoti vaikino vardą? Ar neužtenka to, kad esu žavus ir pasiruošęs suteikti pramogą? kalbėjosi su savimi geidžiamiausias Britanijos bomžas.
- Aš Bretas, - vis dėlto atsakė į klausimą. Su panelėmis reikia elgtis mandagiai, kitaip jos gali ir nesusidomėti. Vis dar iškeltomis rankomis žengė dar arčiau, tačiau grasinamai atrodantis ginklas trukdė įgyvendinti užmačią prieiti prie pat ir apkabinti. Na nieko, šitai vyrukas įgyvendins kiek vėliau, o kol kas galima ir... O ką galima veikti su panele, kuri laiko ginklą rankose? Šnekučiuotis? To daryti Bretas visai nemokėjo - visada eidavo tiesiai prie reikalo. Ši panelė buvo graži, tačiau ar ji buvo pakankamai ypatinga, kad būtų verta dėti pastangas? Dar kartą pagalvojęs, kad kito pasirinkimo neturi, rudaplaukis nusprendė, kad taip - pasistengti verta.
- O tu kuo vardu? - lipšniu balsu pasiteiravo ir apdovanojo moterį savo "žaviąja" šypsena. Rankas vis dar laikė pakeltas, bet juto, kad taip ilgai neištvers. Norėjosi švelniai suimti tuos mažus pirščiukus ir galantiškai pabučiuoti.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Vasario 26, 2022, 07:43:04 pm
     Tai, kad būtent tada, kai Hydra yra mažiausiai pasiruošusi - o tiksliau, visai nepasiruošusi - kontaktui su žmonėmis, prie jos prisiartino bala žino iš kur išdygęs vyrukas, baisiai ją nervojo ir nedavė ramybės. Kas žino, kas iš tiesų yra šitas tipas? Net ir tai, kad jis iškėlė rankas virš galvos, nedavė Devyniukei ramybės. Priešingai, atrodė, kad tai tik būdas apsimesti, jog yra nekaltas. O kas bus jeigu ji nuleis ginklą? Jis gali bet ką padaryti - pulti ją, išsitraukti savo ginklą, o jeigu yra burtininkas, netgi ir lazdelę. Šis vyras, kaip ir visi kiti asmenys, kėlė nepasitikėjimą Hydrai, ir artimiausiais akimirkas ji tikrai neketino nuleisti ginklo. Hydra smerkė prisiartinusį vyrą aršiu žvilgsniu, mėgindama permatyti ką jis gali slėpti. Tačiau jam pajudėjus link Hydros ir palikus dar mažesnį tarpą tarp judvejų, moteris dar stipriau įtempė ginklą ir nenuleido akių nuo jaunuolio.
     Tik pamanyk, Bretai. Jeigu pasakei man savo vardą, nereiškia jog dabar pat gali lysti prie manęs.
     Šis Breto ėjimas tik dar labiau sukėlė raudonplaukei įtarimą, kad kažką slepia. Vis dėl to, jam paklausus moters vardo, Hydra nedrąsiai tarstelėjo:
     - Devyniukė. - Tačiau iškart po to, jau griežtesniu tonu, pridūrė: - Bet nesakysiu nė žodžio daugiau, kol nepaaiškinsi ką iš tik'ųjų čia veiki i' ką ketini da'yti.
     Nenuleisdama lanko Hydra laukė Breto atsakymo.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Kovo 03, 2022, 05:26:12 pm
Na, šiek tiek vyresnė panelė, bet argi tai blogai? Daugiau gyvenimo mačiusios gražuolės buvo netgi pranašesnės: jos tikrai supranta, kad neverta atsisakyti tokio žavaus jaunuolio kompanijos. Yra ne tokios baikščios ir supranta, kad jų niekas neketina skriausti. Bretas tenorėjo praleisti šiek tiek laiko kartu. Turint omenyje, kad jis buvo geidžiamiausias Britanijos bomžas jaunuolis, ši panelė tikrai neturėtų prieštarauti.
- Malonu… Devyniuke, - kiek sutriko dėl neįprasto vardo vyrukas. Nutarė, kad panelė neprisistato tikruoju vardu, tačiau to nepaisė: kartais visokie slapyvardžiai būna netgi romantiškiau. - Keliauju, - tiesą pasakė Bretas ir nutarė kol kas nutylėti apie tai, kad ieško kokios dailios kompanjonės, kuri norėtų praleisti šiek tiek laiko kartu. Deja, pasakyti, ką ketina daryti, buvo gerokai sunkiau, mat planuose buvo ne kas kitas, o sutiktos gražuolės sužavėjimas. Gerai buvo tai, kad jiedu buvo miške, kas bylojo, kad nereikės pernelyg stengtis norint rasti privačią vietelę. Kažin ar aplinkui buvo daugiau žmonių.
- Ketinu… Pasiūlyti tau praleisti laiką kartu, - galiausiai pridūrė rudaplaukis ir nekreipdamas dėmesio į lanką žengė dar arčiau. Ištiesęs ranką apsimestinai nerūpestingai palietė pirštus, laikančius ginklą. Vos tai padarė, suprato, kad daugiau gaišti nėra prasmės. Panelė graži, vieta taip pat, tad ko daugiau reikia, kad vakaras taptų dar nuostabesnis?
- Taigi ką norėtum nuveikti? - lipšniu balsu pasiteiravo vyrukas ir staigiu judesiu nustūmęs nuo savęs lanką (maža ką - dar iššaus!) apkabino Devyniukę. Apdovanojo ją “žaviąja” šypsena, bet daugiau nieko nedarė. Kol kas.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Balandžio 04, 2022, 04:03:57 pm
     Devyniukė dar prieš pasirodant šiam neaiškiam tipui buvo tvirtai nusprendusi, kad su niekuo kitu susitikti neplanuoja, o jei ir susitiktų - nekalbėtų. Deja, kažkas - labai tikėtina, kad pats Bretas - privertė ją sulaužyti savo nusistatymus. Ir, lyg maža to, Hydra pasakė ne tik šiaip žodžius, o ir savo vardą! Raudonplaukė tikrai turėjo pagrindo nepasitikėti šiuo žmogumi daugiau negu visais kitais.
     - Ku' keliauji? - ėmė toliau kamanyinėti Hydra, vyrui užsiminus apie keliavimą, kas buvo labai nekonkretu. Tačiau Bretas toliau tęsė savo atsakymą, kuris... Švelniai tariant, sutrikdė Devyniukę. Moteris klausiamai pakėlė antakius ir jau norėjo atkirsti Bretui, tačiau jis, lyg niekur nieko, prisiartino prie jos palikdamas kelis centimetrus ir - kaip jis drysta! - palietė jos ranką. Sukrėsta šio judesio, Hydra netyčia atlaisvino ranką, laikančią strėlės galą ir ši iššovė. Viską matydama lyg per miglą, nes buvo persmelkta baimės, raudonplaukė negalėjo tikrai teigti kur nuskrido strėlė, bet rodos, ana skaudžiai kliudė dešinį Breto petį. Tačiau tai visai nesutrukdė vyrui apglėbti Hydrą per liemenį. Niekas Hydros nėra taip lietęs. Niekas. Netgi - ypač - motina, kuri nuo gimimo nekentė merginos. Pyktis, įsiūtis, baimė, nerimas, pasibjaurėjimas, sutrikimas. Visa tai vienu metu užklupo moterį ir ji, nebežinodama ko griebtis, pamėgino spirti vyrui į tarpukojį ir atstūmė jį savo tvirtomis rankomis.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Balandžio 07, 2022, 12:23:20 am
Plepios merginos kartais tapdavo tikra problema. Bretas mielai būtų leidęs laiką žymiai romantiškiau nei šnekos apie įvairius nereikšmingus dalykus. Vis dėlto ši panelė žavaus jaunuolio neatstūmė (kas, žinoma, visiškai nenustebino), tad buvo galima ir šnektelėti.
- O kur tu norėtum nukeliauti? - lipšniai pasiteiravo ir pridūrė: - Manau, susitarsime.
Deja, nespėjo žengti dar vieno žingsnio, kai petį nudiegė nemalonus skausmas. Tai sutrikdė ir, žinoma, suerzino. Jau norėjo žiebti panelei į nosį, tačiau dailus veidelis sustabdė nuo šio veiksmo. Pradėjęs drebėti iš pykčio Bretas sugniaužė kumštį ir kurį laiką nieko nesakė, bet galiausiai susiėmė ir sugebėjo paklausti:
- Ir kam gi taip piktai? Juk mes puikiai sutariame, ar ne?
Pasirodė, kad pro apspurusius drabužius sunkiasi kraujas, bet tai visai nebuvo svarbu. Tai tebuvo dailios mergikės kaprizas, kurį visai netrukus geidžiamiausias Britanijos bomžas nustums į šalį. Neabejojo vos po kelių akimirkos gausiantis apkabinti merginą tvirčiau ir, žinoma, ją pabučiuoti.
- Nagi, gražuole, - vos girdimai paragino panelę Bretas, bet visai netrukus nukentėjo dar skaudžiau: ji turėjo tiek įžūlumo spirti į jautriausią kūno vietą! Atšlijęs rudaplaukis pajuto kylantį pyktį. Negi šita panelė mano esanti tokia ypatinga, kad žavus vyrukas itin dėl jos stengsis?! Na jau ne, jis dar parodys! Akimirką ar dvi jis susirietęs dejavo, bet neketino leisti panelei pagalvoti, kad ji yra stipresnė! Tai jau ne!
Nieko nepasakęs išsitiesė ir dar kokią akimirką pastovėjo nejudėdamas. Vylėsi, kad skausmas bent kiek sumažės, ir bus galima vėl imtis veiksmų. Ketino nieko nelaukdamas pasiekti savo, tad reikėjo žengti ryžtingesnį ir atviresnį žingsnį. Ketino abiem rankomis apsivyti mergytę taip, kad ji negalėtų net krustelėti, bet vos pakėlus koją, kad priartėtų prie jos, suskaudo taip, kad Bretas įsiuto. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vietoj apkabinimo vienas kumštis dideliu greičiu artėjo Devyniukės nosies link.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Gegužės 17, 2022, 07:52:41 pm
     Devyniukė vis dar buvo pasimetusi. Ji nesuprato kas čia ką tik įvyko. O tas kažkas baisiai gąsdino. Viduje moteris visa tiesiog tirtėjo iš baimės ir sumišmo, tačiau išore stengėsi to neparodyti. Ne, jokiu būdu negalima atskleisti priešui savo silpnybių. Deja, akys išdavikiškai išsiplėtė iš siaubo. Kodėl būtent tada, kai Hydra nėra pasiruošusi susitikti su žmonėmis, jie pristoja ir dar elgiasi taip? Moterį sukaustė baimė. Ji žiūrėjo vyrą, kuris dabar vaitojo iš skausmo ir tarsi nieko nematė. Jo skausmas jai nieko nereiškė, tačiau ją vis dar laikė baimės ir sumišimo gniaužtai, po to, kai nepažystamasis vyras ją apkabino...
     Atsitokėjusi Hydra sumojo, kad jai iš čia dingti - ir kuo toliau - yra puiki proga. Ji jau norėjo apsigręžti ir dingti kaip į vandenį, tačiau tą pačią akimirką Bretas susiėmė ir pasistengęs užmiršti skausmą, sukeltą raudonplaukės, pakėlė akis į ją. Ir Hydra baisiausiai išsigando. Jo akyse atsispindėjo geismas. Jam neužteko to, ką padarė, jam norėjosi tai pakaroti. Ir ne tik tai, jis siekė dar daugiau. Tai Oušen nemenkai išgąsdino - ji to nesitikėjo. Nemanė, kad tokiam vyrui užteks tik įtrenkti, tačiau tikrai nesitikėjo, kad, juo labiau po smūgio, jis ir toliau sieks savo. Tas geismas ir troškimas dar daugiau, to vyro akyse atrodė labai bauginamai. Nebegalėjusi ilgiau stebeilyti į jo akis, Hydra nuleido žvilgsnį į savo samanų spalvos batus. Jos ryžtas išgaravo. Tačiau nuleisti žvilgsnį... Tai buvo klaida. Ji suteikė puikią progą užpuolikui pulti. Tą pačią akimirką į jos ir taip randuotą veidą su tokia jėga trenkėsi Breto kumštis... Moteris iš netikėtumo kiek susverdėjo ir sukliko iš skausmo, tačiau jam nepasidavė. Devyniukė tikrai būtų to kumščio išvengusi, jeigu tik būtų mačiusi, kad jis atlekia, tačiau kaip kokia kvailė dėbsojo į savo batų galus. Dabar kentėjo. Skausmas buvo begalinis, rodos, lūžo nosies kaulas. Iš nosies pasipylė karšta raudona srovė. Patekusi į burną, ji sukėlė nemalonų geležies ir rudžių skonį. Prisidengusi lūžusią nosį delnu, Hydra pagaliau vėl pakėlė akis į tą prakeiktą vyrą. Akys degte degė įtūžiu. Ji nekentė priešais ją stovinčio asmens. Svilino jį savo žvilgsniu, tad neturėjo laiko ieškoti lanko. Nusibraukusi kraują nuo burnos, Devyniukė suspaudė tvirtus savo kruvinus kumščius, kuriuose buvo tokia jėga, kurios prireikdavo sutramdyti slibiną, ne vyrą. Dar kartą nužvelgusi Bretą nuo galvos iki kojų, ji staigiai aukštai, kaip tik leido lankstus, treniruotas kūnas, iškėlė dešinę koją ir bato padu stipriai spyrė vyrui į veidą.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Gegužės 17, 2022, 08:26:46 pm
Ar panelė jo bijojo? Galbūt, nors tai Bretui buvo sunkiai suvokiama. Ko dailiai panelei bijoti itin žavaus jaunuolio, kuris nieko blogo nenori padaryti? Geidžiamiausias Britanijos bomžas neabejojo, kad ir ši gražuolė trokšta lygiai to paties. Tad kam vaidinti šitą baimę? Ne, panelė privalėjo turėti kažkokį tikslą, ir Breto užduotis buvo tą tikslą išsiaiškinti.
Deja, nespėjus to padaryti apėmė įsiūtis, privertęs vyruką gerai suknežinti gražuolės nebe tokią jau ir gražią nosytę. Deja, tai pykčio nė kiek nesumažino, geidžiamiausias Britanijos bomžas mielai būtų dar labiau sudaužęs tą įžūlią mergiotę. Vis dėlto ji apsipylė kraujais, o teptis žavus jaunikaitis visai nenorėjo. Taigi reikėjo palaukti, kol srovė susilpnės, o jis galės imtis veiksmų, kai pavojus išsiterlioti bus gerokai sumažėjęs.
Žvilgsnis spinduliavo neapykantą - Bretas tą kuo puikiausiai suprato. Vis dėlto pavyko įtikinti save, kad yra visai ne taip - panelė juo susidomėjo ir mielai susipažintų artimiau. Nieko nelaukęs apdovanojo ją savo "žaviąja" šypsena ir žengė arčiau. Tai, deja, buvo didelė klaida - Bretas nespėjo nė apkabinti panelės, kai į nosį kažkas pataikė. Netrukus iš nosies pasipylė neką prastesnė kraujo upė nei jis pats apdovanojo (buvusią) gražuolę. Suprantama, tai įsiutino, ir Bretas suurzgė. Deja, imtis kažkokių ryžtingesnių veiksmų trukdė jo neblogus drabužius tepantis kraujas ir skausmas. Pastarasis tiesiog degino, tik jokiu būdu nebuvo galima to pripažinti. Jeigu reikės, jis čia ir dabar parodys panelei, kaip galima daug smagiau praleisti laiką! Jeigu reikės, pasiliks čia iki nakties, bet vis tiek pasieks savo!
Akimirką ar dvi vyrukas bandė giliai kvėpuoti. Tai buvo siaubingai sunku, tačiau pagaliau skausmas vos apmalšo. Ar susilpnėjo kraujo upė, Bretas nebūtų galėjęs pasakyti, bet užteko to, kad galėjo matyti. Atsisukęs į panelę priėjo prie jos ir tvirtai apkabinęs nuvertė ant žemės kartu nugriūdamas ir pats. Dabar tai tu man nepabėgsi su piktdžiuga pagalvojo geidžiamiausias Britanijos bomžas stipriai rankomis ir kojomis apsivydamas šios dienos išrinktąją.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Gegužės 17, 2022, 09:45:13 pm
     Tai, kad raudonplaukės batai išsitepė Breto krauju, Hydrai nepatiko. Na, bet bent jau ji pasiekė savo - raudonas upeliūkštis pasileido ir tuo veidu, kuris dragonologei baisiai nepatiko. Tačiau tai nekėlė pasitenkinimo - vyras vis dar buvo čia. Ir nors ir kentė tokius pačius (ar tokį patį) žvėriškus, lūžusio kaulo skausmus, jis vis vien nesiliovė. Nejau jis visai ribų nejaučia?! Pašėlo Devyniukė. Per daug akivaizdu, kad būtų galima nepastebėti, jog ši moteris jaučia didžiulią neapykantą Bretui. Nejau jis turi tiek įžūlumo, kad, net ir matydamas, kad moteris juo bjaurisi ir nori, kad anas išnyktų, jis vis vien prie jos lys ir prievartaus? Baisėjosi raudonplaukė, kai net ir tada, kai ji sulaužė tam vyrui nosį, jis nuo jos ir toliau neatstojo. Kas jam aptemdė protą? O gal jis išgėręs? Ši mintis atrodė kiek normalesnė ir labiau paaiškinanti vyro elgesį, tačiau tai tik dar labiau padidino Hydros pasibjaurėjimą. Stebėdama kaip urzgia Bretas nuo gauto smūgio į veidą, Hydra pajuto, kaip nugaros ir rankų plaukai stojasi piestu. Čia ne žmogus, o tikras žvėris! Devyniukę užpuolė panikos priepuolis - kuo visa tai baigsis? Ar gali būti, kad jis ją nužudys? Ir kodėl kai jos labiausiai reikia, Shyrlonos nėra nė kvapo aplinkui? Kas bus jai, kai Hydra baigs savo gyvenimą?..
     Tačiau viskas staigiai pasiuko visai kita linkme - vietoj to, kad leistų įsigalėti muštynėms (ko tikrai galėjai laukti iš tokio vyro), jis staigiai parvertė moterį ant žemės ir ėmė glamonėti. Skaudžiai susitrenkusi galvą į kietą žemę, Devyniukę pajuto temstant akyse. Skausmas skaudžiai pervėrė visą galvą ir, rodos, sąmonė jau veržėsi palikti kūną ir skausmus, palikti kančias tik pačiai Hydrai ir jos kūnui. Raudonplaukė norėjo rėkti, trenkti Bretui, mėginti ištrūkti iš po sunkaus kūno, kuris prispaudė ją prie žemės ir neleido įkvėpti oro. Tačiau sąmonė, paliekanti kūną, neleido to daryti. Hydra ėmė dusti. Iš paskutiniųjų jėgų bandė įkvėpti oro, tačiau sunkus it akmenys vyro kūnas, užgulęs Devyniukę, neleido to padaryti. Prieš pat pat prarandant sąmonę, moteris sukaupė viską kas joje buvo likę ir pabandė sušvilpti. Sušvilpti taip, kaip švilpdavo tuomet, kai norėdavo pasikviesti Shyrloną. Hydra norėjo pakelti akis į dangų ir patikrinti, ar danguje nepasirodo slibinės siluetas, kuris atskirtų vaduoti raudonplaukės, tačiau dangų buvo užstojęs Bretas ir ji nieko nebesugebėjo išvysti, kol galiausiai visai prarado sąmonę...
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Gegužės 22, 2022, 01:47:59 am
Atrodė, kad viskas sekasi tiesiog puikiai. Šios dienos draugė pakliuvo į Breto pinkles. Jam, žinoma, ir toliau skaudėjo nosį, kraujas neketino sustoti, tačiau gražuolė pakliuvo taip, kad dabar geidžiamiausias Britanijos bomžas galės daryti viską, ko tik panorės. Daugiau nieko šiam itin žaviam vyrukui nereikėjo. Na, nebent kad nosis nustotų skaudėti. Vis dėlto gražuolei taip pat turėjo skaudėti, tad Bretas neturėjo kuo skųstis. Vylėsi netrukus turėsiantis tokį smagų laiką, kad bet koks skausmas bus visiškai pamirštas.
Deja, netrukus viskas pasikeitė taip, kad net ir šis žavus bei pasitikintis savimi vyrukas sutriko: gražuolė neteko sąmonės. Žinoma, tai galėjo reikšti, kad dabar galima su ja daryti visiškai bet ką. Vis dėlto koks malonumas kažką veikti su panele, kuri yra apalpusi? Ne, jai turi būti lygiai taip pat malonu. Ką gi, teks laukti. Bet ar Bretas gali būti tikras, kad ji neapsimeta? Gal tiesiog tai gudrus (?) būdas pasprukti? Šito geidžiamiausias Britanijos bomžas tikrai neketino leisti, tad reikėjo imtis atsargumo. Vyrukas neprieštaravo palaukti, kol gražuolė atsigaus. Vis dėlto nė neketino jos taip paprastai paleisti. Taigi nulipo nuo jos, bet skubiai vėl apkabino viena ranka. Padarė tą kuo švelniau - ką ten gali žinoti, gal iš tiesų persistengė? Dabar laikė ją apkabinęs taip, kad galėtų laisvai kvėpuoti, bet kad paprastai nepaspruktų. Tai buvo tiesiog puikus sprendimas, ir Bretas galėjo didžiuotis savimi. Žinoma, tą ir darė. Ne veltui nusikabino itin ypatingą panelę, kuri tik ir laukia, kada galės nuveikti šį tą smagesnio ir įdomesnio nei paprastas gulėjimas žolėje. Taigi dabar reikėjo tik šiek tiek pakentėti.
Neilgai trukus gulėti ir laukti nusibodo. Bretui reikėjo veiksmo. Vis dar nepatraukdamas rankos pasikėlė nuo žemės ir priglaudė lūpas gražuolei prie kaktos. Norėjosi pabučiuoti ją tinkamai, tačiau jeigu ji dar neatsigavo, tai nesuteiktų daug malonumo. Kol kas užteko ir tiek. Vis dėlto vyrukas vylėsi, kad panelė artimiausiu metu atmerks tas dailias akutes ir apdovanos žavų vyruką kuo gražiausia šypsena.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Gegužės 22, 2022, 11:18:32 am
     Hydra smarkiai muistėsi, trankėsi, mėgino ištrūkti iš po Breto, ar bent jau jį numesti nuo savęs, tačiau silpstančios jėgos, dėl temstančios sąmonės neleido įveikti vyro, prispaudusio ją prie žemės. Po mažu raudonplaukei ėmė trūkti oro ir greitai tempti akyse, kas tik dar labiau susilpnino Devyniukės veiksmus, kol moteris galiausiai staigiai suglebo ant žemės, prispausta Breto. Nevirtelėjo net akių vokai. Devyniukė tiesiog taip ir liko gulėti, nieko nejausdama, nesigaudydama nei aplinkoje, nei laike ir nesusivokdama kas vyksta aplinkui. Būtų buvę šaunu žinoti ar tas žmogus, pristojęs lyg niekur nieko prie Hydros, vis dar čia, ar pamatęs suglebusią ant žemės, be sąmonės gulinčią moterį, paliko ją vidury miško, o pats kažkur išsinešdino. Pirmuoju atveju, Hydra su malonumu būtų ir toliau likusi gulėti be sąmonės ant miško takelio, tačiau jeigu vis dėlto vyras pasišalino, būtų visai nieko susiimti ir atgavus sąmonę išsinešdinti kaip ir Bretas. Tačiau, žinoma, to sužinoti nepavyko neatgavus sąmonės. O jeigu, vis dėl to, pirmasis variantas būtų buvęs teisingas, to padaryti netgi visai nesinorėjo. Tad Oušen tiesiog taip ir liko gulėti, laukdama tos akimirkos, kol pati sąmonė sugrįš. Ak, kad tik tai užtruktų kuo ilgiau! Tokiu atveju būtų didesnė tikimybė, kad Bretui nusibodo laukti kol Devyniukė atsigaus ir anas ją paliko.
     Netrukus Hydra sugebėjo įkvėpti. Ir nors tai darė visiškai nesąmoningai, o tiesiog kūnui nežmoniškai trūko deguonies ir tai buvo gyvybiškas instinktas, gavus pirmą „gurkšnį“ gryno oro ir deguonies, tai kūną pažadino ir Hydra ėmė godžiai gaudyti orą ir mėgino juo pripildyti visus plaučius. Deja, tai sąmonės nesugrąžino, jai prireikė daugiau laiko.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Gegužės 25, 2022, 02:06:18 pm
Panelė pernelyg ilgai gulėjo nejudėdama. Bretas kuo puikiausiai žinojo nieko labai blogo nepadaręs, tad tikrai nebuvo ko čia gulėti taip ilgai. Vis dėlto ilgainiui pasidarė šiek tiek neramu - gal vis dėlto persistengė? Kai pagalvoji, kai kurios panelės yra tokios gležnos! Jis tenorėjo susipažinti artimiau, argi reikia šitaip reaguoti? Nebent ji apsimeta nutarė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir nužvelgė gražuolę įdėmiau. Vis tik neatrodė, kad ji vaidintų, tad teko ir toliau kantriai laukti. Deja, būtent šito Bretas daryti ir nemokėjo. Mielai būtų panaudojęs kerus ar bent jau apipylęs panelę vandeniu. Deja, neturėjo su savimi burtų lazdelės, o ir naudotis nelabai mokėjo. Vandens netoliese nesimatė, o palikti gražuolę vieną vyrukas tikrai neketino. Ką ten gali žinoti - gal paims ir pabėgs? Ne, geriau likti čia ir dar šiek tiek palaukti.
Ir pagaliau panelė pradėjo kvėpuoti. Bretas beveik pašoko ir toliau spoksodamas į ją. Nužvelgė nuo galvos iki kojų ir suprato labai jau laukiantis, kada atsibus. Deja, atrodė, kad tas įkvėpimas tebuvo trumpalaikė gyvybės iliuzija. Vyrukas šiek tiek susinervino. Gerai tai, kad bent jau nebuvo labai šalta. Tvirčiau apkabino panelę ranka, prisiglaudė prie jos ir išsitiesė ant samanų. Šį susitikimą įsivaizdavo kiek kitaip, tačiau džiaugėsi bent jau tuo, kad atsibudusi gražuolė galės iš karto pereiti prie reikalo. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino jos paleisti.
- Nagi, gražuole. Nereikia manęs bijoti. Mes tiesiog susipažinsime artimiau, ir tiek. Jeigu tik panorėsi, galėsime kada nors tai pakartoti. Viskas bus gerai, - maloniu balsu tiesiai panelei į ausį murmėjo Bretas. Atrodė, kad jeigu ji artimiausiu metu nepradės į ką nors reaguoti, jis tiesiog susprogs.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Hydra Oušen Birželio 24, 2022, 02:32:18 am
     Pirmas „gurkšnis“ gryno oro nieko nepakeitė, tik leido Hydrai laisvai kvėpuoti. Ji ir toliau godžiai gaudė gryną orą, kol galiausiai jos plaučiai buvo pilni deguonies. Tai paskatino širdį aktyviau varinėti kraują, ko pasekoje po keletos (ar dvigubai daugiau) minučių, kurios Devyniukės pasąmonei rodėsi kaip kelios valandos, ėmė rodytis pirmieji gyvybės ženklai. Į moters galvą ėmė veržtis grįžtanti sąmonė, kartu atsitemdama ir atmintį. Sąmonei po truputį vėl „įsirenginėjant“ raudonplaukės galvoje, atmintis pasirūpino, kad Hydra iš naujo išgyventų paskutiniuosius prisiminimus. Prisimindamas Bretą ir iš naujo išgyvendamas baimės, nevilties, nerimo, sutrikimo ir pykčio jausmus, Oušen kūnas ėmė nevalingai drebėti ir kratytis, tarsi norėdamas išsivaduoti iš sugrįžusių jausmų ir prisiminimų ir panirti atgal į nebūtį. Tačiau jo smarkus muistymasis bei nevalingas kratymasis ne grąžino jį atgal į nebūtį, kurioje jis būtų galėjęs viską pamiršti ir vėl nieko nejausti, o tik privertė dar greičiau įsijungti sąmonę ir priversti ją nuraminti kūną bei jo nevalingus judesius.
     Grįžusi sąmonė ne tik sustabdė Hydros kančias, iš naujo išgyvenat visus jausmus ir potyrius, bet ir leido jai pajusti grįžtant ją pačią. Jausmas buvo keistas, tarsi ji ilgą laiką nebuvo savo kūne, tačiau jautė viską, ką jautė ir jis, o dabar, po tiek laiko, ji vėl, kaip kokia šmėkla, įlenda į jį. Po truputį atgauna pojūčius, galūnes. Pirmos sugrįžo akys. Hydra pajuto turinti akis. Iš pradžių nesuvokė kaip reiktų jas atmerkti, tačiau netrukus sąmonė jai padėjo ir ji labai nedrąsiai atsimerkė. Iš pradžių nieko nematė, buvo vien tik balta, ką sukėlė akinanti dienos šviesa. Tačiau netrukus vaizdas ėmė ryškėti. Tačiau jis nebuvo malonus, tad tikrai galėjo to nedaryti. Vaizdas, kurį pirmiausia išvydo Devyniukė, buvo persikreipęs Breto veidas, kuždantis kažkokius žodžius, kurių, po kol kas, Hydra negalėjo suvokti, mat klausa dar nebuvo grįžusi. Tačiau jos nereikėjo, kad visą kūną, kurio Hydra pilnai neatgavo, persmelktų žiauri baimė. Ją vėl nukratė nevalingas drebulys. Tačiau jis buvo toks stiprus. Stiprus, kaip pati baimė. Baimė, kuri akimirksniu grąžino Hydrai kiekvieną kūno ląstelę jos valdymui ir nutraukdama ilgą grįžimo procesą, kurio metu raudonplaukė visas galūnes būtų atgavusi atskirai, po vieną. O dabar, baimės dėka, viskas grįžo akimirksniu, Hydra nespėjo nė mirktelėti, o jau pajuto galinti valdyti visą kūną ir justi tai, ką jaučia jis.
     Pirmasis pojūtis buvo ant krūtinės gulinti sunki Breto ranka. Tai pajusti ir suvokti, o tuo labiau padaryti abu veiksmus vienu metu, buvo neapsakomai bjauru ir šlykštu. Čia labiau instinktas, negu pati Hydra staiga ir su tokia stipria, ką tik grįžusia ir dar baimės ir adrenalino padvigubinta, o gal net patrigubinta jėga, sugriebė ant krūtinės „besivoliojančią“ ranką. Be galo stipriai, su visa savo jėga, kurios įgijo tramdant slibinus (su kuriais lyginant šis vyras buvo vienas juokas), spausdama Breto ranką, Hydra ją staigiai užlaužė. Gal Hydra negirdėjo, o gal girdėjo, bet nesuvokė, kad girdėjo būtent tą tylų garsą, kuris praneštų apie lūžusį kaulą, tačiau nė nežiūrėdama buvo daugiau nei tikra, kad sulaužė tam niekšiškam vyrui dešinės rankos kaulą. Greit pašokusi ant kojų ir palikusį jį vieną gulėti ant apžėlusio miško takelio, Hydra vien akimis per kelias sekundes peržvelgė aplinką ir susirado už gerų poros metrų gulintį pamestą savadarbį, bet profesionalų lanką. Tačiau nepuolė jo griebti, tarsi vienintelio išsivadavimo. Ji atsigręžė atgal į ant žemės tebetysantį vyrą ir pajuto jam dar didesnę neapykantą. Tokią, kuri tiesiog nebetilpo joje. Hydra įtempė kojų raumenis ir stipriai spyrė į ant žemės gulintį Bretą. Tuomet dar kartą ir dar ir dar. Vis taikėsi į pilvo raumenis bei šonus, kuriuose slėpėsi šonkauliai. Ji tiesiog trokšte troško palikti jį su milijonų mėlynių ir mažiausiai keliais sulaužytais šonkauliais. Jis to tikrai nusipelnė. Galiausiai paskutinį spyrį taikė tiesiai į Breto tarpukojį, kuris šiandien nukentės jau ne pirmą kartą. Tuomet greitu judesiu apsigręžė pripuolė prie lanko, pagriebė jį nuo žemės. Atsitraukusi tikrai nemažą atsumą nuo Breto ir užlindusi už didžiulės eglės šakos, už iš kurios ji galėjo gerai stebėti vyrą ir būti tikra, kad jos jis tikrai nepastebės, Hydra, visa laimė, vis dar jusdama ant nugaros strėlių maišą, iš jo išsitraukė porą strėlių. Vieną įsistatė į lanką, kurį nukreipė tiesiai į Bretą. Troško jį nudėti, tačiau tuo pačiu ir nenorėjo to daryti, mat būtų tik palengvinusi jam dalią ir atėmusi visus sukeltus skausmus. O kitą strėlę įsikando tarp dantų, šis ženklas tiesiog tobulai tiko prie degančių Oušen akių.
Antraštė: Ats: Miškas Velse
Parašė: Brett OConnor Liepos 14, 2022, 01:44:30 pm
Nagi, gražuole, kiek galima laukti? mintyse ragino panelę Bretas jusdamas vis didėjantį nekantrumą. Prisispaudė dar arčiau gražuolės ir, regis, buvo pasiruošęs imtis veiksmų jai nė neatsibudus. Na, o kiek dailus jaunikaitis gali laukti? Bet kuriam būtų išsekusi kantrybė, o Bretas, kaip žinia, šia savybe tikrai nepasižymėjo. Vos tik vyrukas pradėjo mąstyti, nuo ko pradėti, panelė parodė gyvybės ženklus. Ir ne bet kokius - siaubingai suskaudo ranką.
- Na kam gi tu taip? - išstenėjo Bretas, nors įtarė, kad lūžo kaulas. Gal pavyks pagulėti ligoninėje ir nereikės tverti namų? spėjo išsikelti viltį rudaplaukis, kai gražuolė visai pašėlo. Neįsivaizdavo, kam reikia demonstruoti simpatiją kažką spardant ir daužant, bet sutikta panelė darė būtent tai. Juk jai šis simpatiškas vyrukas patiko, ar ne? Kitaip tiesiog negalėjo būti. Vis dėlto dabar teko tiesiog gūžtis savyje ir stengtis bent kažkaip apsisaugoti nuo vis aršiau besikandžiojančio skausmo.
Lūpas paliko keli riebūs keiksmažodžiai, bet tai toli gražu nepadėjo pasijusti geriau. Dar vienas spyris, pataikęs į jautriausią (ir reikalingiausią) kūno vietą, privertė pajusti neapykantą, kokios panelei Bretas nejuto niekada savo spalvingame gyvenime. Murmėdamas labai jau negražius žodžius geidžiamiausias Britanijos bomžas susirietęs gulėjo ir laukė nežinia ko.
Ir sulaukė. Besispardanti panelė kažkur dingo. Kurį laiką gulėjęs ant kietos žemės vyrukas dūsavo ir galiausiai pabandė atsistoti. Viską skaudėjo, tad tai buvo be galo sunku. Vis dėlto galiausiai pavyko įsitverti artimiausią medį ir kurį laiką išstovėti tiesiai. Žengęs porą žingsnių suprato, kad eiti labai jau sunku. Vis dėlto neketino čia pasilikti. Tai jau būtų pernelyg didelis pažeminimas.
- Tu man dar atsiimsi, - suurzgė Bretas ir pasilaikydamas už medžių šiaip ne taip pasišalino iš nemalonaus įvykio vietos.