Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Birželio 25, 2020, 12:01:14 am

Antraštė: Tauerio tiltas
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 25, 2020, 12:01:14 am
   Vienas Londono simbolių, vienas įspūdingiausių Anglijos ar net Europos statinių, XIX amžiuj pastatytas santvarinis pakeliamas kabantis tiltas per garsiąją Temzės upę, Londono motiną. Tiltas, kuris turbūt vienintelis šauna į galvą, išgirdus dainą „London Bridge is falling down“, tik nei medinis, nei iš molio, nei iš aukso ar sidabro pastatytas. Kai po tiltu reikia praplaukti didesniam laivui, jis pakyla - ir šitam užtenka pusantros minutės. Tai gigantiškas statinys: 244 metrų ilgio ir 9 metrų aukščio, bokštai - daugiau nei 60 metrų aukščio, tad didesni už daugelį Lietuvos apžvalgos bokštų.
   Sklinda legendos, jog juos neaiškiais tikslais slapčia naudoja Magijos ministerija. Na, o jei reikėtų dar daugiau nelabai reikalingų ir nelabai oficialių faktų, tai tiltas kartkartėmis keistuolių būna pasirenkamas kaip susitikimo vieta. Dar čia galima pakabinti sumautą niekam nereikalingą ir visus užknisančią spynelę su kreivai išgraviruota širdele. Na, arba vieta originaliai nusižudyti - patiltėje vasaromis miega ne tik gyvi, bet ir vaiduokliai valkatos. Tad, kaip žinia, tiltai yra labai universalus ir visų mėgstamas daiktas.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 25, 2020, 11:39:23 am
   Ranka lėtai perbraukė per palaidus, vėjo išdraikytus ir kiek susivėlusius plaukus. Juodos gyvatės be garso netvarkingai nugulė už nugaros. Tyliai iškvėpė plaučiuose sušilti spėjusį orą. Jautėsi atsipalaidavusi ir rami. Pernelyg atsipalaidavusi ir rami.
   Priešais atsivėrė Tauerio tilto vaizdas. Stabtelėjo nužvelgdama statinį. Tiek daug kartų buvo Londone, o dorai visko neaplankė. Nors galbūt dėl to gailėtis ar kaltinti save nereiktų, merginos tokios ekskursijos netraukė. Šis kartas mažai kuo skyrėsi. Tamsiaplaukė paprasčiausiai troško prasiblaškyti.
   Šoktelėjęs vėjas atnešė oro gūsį. Stiprus kvepalų aromatas, sumišęs su vos juntamu maisto, ir šlapio šuns kailio. Kaltininko lojimas netrukus nuskambėjo kažkur tolumoje. Prie šio netrukus prisidėjo dar vienas, kiek arčiau, tačiau mergina neatsisuko. Žingsniavo tolyn.
   Dėmesio įspūdingajam statiniui netrūko. Čia būriuote būriavosi žmonės. Vieni fotoaparato dėka įsiamžino nuotraukose, kurios po kelių dienų bus pamirštos ir niekam neįdomios, kiti pasigrožėję tiltu paprasčiausiai nupėdindavo toliau.
   Prasibrovusi pro keletą turistų susirado kiek laisvesnę tilto dalį. Tingiai atsirėmė į turėklą. Pro šalį it raketos praskriejo keli automobiliai. Netrukus paskui šiuos nuskriejo dar keli. Pasirėmusi ranka galvą įsmeigė kobalto mėlynumo akis į horizontą. Tingiai nusižiovavo. Aukštai danguje besišypsanti saulė švelniai glostė merginos veidą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 25, 2020, 06:38:49 pm
   - Mamma mia! - apgraibom atsukdamas vandens buteliuką sušvokštė Bastiano prieš godžiai išmaukdamas beveik pusę litro.
   Net stiprūs vyriški kvepalai, kurių bala žino kam ir bala žino kiek prisivertė, nebenumušė žliaugiančio kakta prakaito. Vyriška ranka likusį vandenį negrabiai palenkė prie šuns snukio, visų pirma suradus, kurioj erdvės daly ta marmūzė išvis buvo.
   - Tu irgi pavargai, Galileo, - supratingai šnekino italas savo šunį. - Geras šuo mano, geras. Jau suksim namo, ką? Namučio suksim, che bello! - pakasė ausis ir įsimetė tuščią butelį į savo kuprinę, prieš tai papurtęs ir įsitikinęs, kad anei lašo nebeliko.
   Grįžti nusprendė per tiltą - nuo Temzės bedvelkiąs vėjas maloniai gaivino. Ne tas pats, kas užeiti į kokią gerai vėsinamą žiobarišką krautuvę, bet vis tiek neblogai, kaip tokią vasaros dieną. O Bastiano, atsidūręs Londone ir dėl įvairiausių priežasčių turėdamas dar kelias dienas praleisti vienas, pradėjo taip marinuotis iš nuobodulio, kad sugalvojo imtis sporto, kuo šiaip nelabai buvo linkęs užsiiminėti - dienomis išlėkdavo pabėgioti.
   - Jau nebetoli, Galileo, - bėgdamas sušvokštė Bastiano.
  Tuomet kažkas nutiko - taip greit, kad jis pats nelabai suprato, kas. Nuojauta sakė, kad į jį atsitrenkė dviratininkai, išgirdo atsiprašymą ir išgąsčio šūksmus, dar spėjo už kažko automatiškai įsitverti, o tuomet...
   - Non te la prende... - bespėjo sumurmėti, kai pajuto krintąs, įsitvėręs už kažko pakankamai šilto ir minkšto. Į veidą pradėjus pūdalotis plaukams, italui neliko dvejonių, jog jie nepriklauso jo šuniui.
   Galima tik įsivaizduoti, kaip kažkas ant Temzės kranto, per pigią kolonkę pasileidęs kokį romantinį klasikinį gabalą, stebi nuo tilto krentančius du žmones ir šunį jiems iš paskos.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 25, 2020, 07:20:24 pm
   Vandens paviršius, ramiai banguojantis apačioje, skalaujantis Londono krantus, žėrėjo it koks brangakmenis, visai, kaip ir merginos akys, žvelgiančios į tolį, nors galbūt teisingiau būtų teigti - į tuštumą. Tyvuliojantis vanduo susiliejo su skaisčiai melsvu dangaus paviršiumi, nė su žiūronais nebūtum atskyręs linijos, skiriančios dvi stichijas.
   Kryptelėjo galvą. Prabėgo tiek laiko... Skaičių jau seniai pametė. Iš pradžių tai tebuvo valandos, vėliau dienos, galiausiai išaugo į savaites.
   Elijah...
   Nematė šio nuo paskutinio karto Ūdrų Žabanguose įsikūrusiame name. Atrodė, kad laikas sustojo, tyčia erzindamas ir kankindamas mėlynakę.
   Tyliai atsiduso. Persibraukė dar kartą per ilgus plaukus, besiplaikstančius už nugaros. Saulės spinduliai, iki šiol maloniai glostę veidą, ėmė įkyrėti. Nusisukusi nuo horizonto pasiruošė žengti tolyn, tačiau įvairūs garsai už nugaros privertė stabtelėti. Pabandė kryptelėti galvą, išsiaiškinti, kas įvyko, tačiau vietoj to tik pajuto, kaip kažkas įsikimba į ranką ir priverčia prarasti tvirtą pagrindą po kojomis. Kaip tiksliai viskas įvyko, iki galo nesuprato. Sąmonė suvokė krentant tik tuomet, kai kobalto mėlynumo akys pastebėjo tolstantį tauerio tiltą. O galbūt tiksliau būti teigti kylant? Ji juk krito... Kol galiausiai staigiai tėškėsi į vėsų vandenį.
   Paniro įkvėpdama. Plaučiai prisipildė vandens. Ėmė kosėti.
   Po galais...
    Sukosėjo, tačiau veltui. Į burną pateko tik dar daugiau vandens. Ėmė irtis į paviršių. Giliai įkvėpė rydama gaivius oro gurkšnius. Šie dabar buvo tikra palaima.
   Stipriai užsikosėjo plūduriuodama paviršiuje. Permirkę drabužiai tempė žemyn, o sušlapę plaukai dengė veidą. Atbula ranka nusibraukė šiuos apsidairydama. Ją kažkas nusitempė. Kažkur dar turėjo būti vienas asmuo. Ir šuo. Vilkiška uoslė užuodė šuns kailio kvapą. Ar tai tas pats, kuris lojo?
   Apsižvalgė.
   Nagi, kur tu?
    Kobalto mėlynumo akys naršė taip greitai, kad akimirką ėmė suktis galva. Neįsivaizdavo, kaip derėtų elgtis tokioje situacijoje. Ne kiekvieną dieną kažkas nusitempia nuo tilto ir priverčia išsimaudyti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 25, 2020, 09:30:36 pm
   - Ką per... - kryčio metu susigaudęs dar spėjo iššvokšti Bastiano, kai ant pilvo vožėsi į vandens paviršių.
   Visas oras buvo šiurkščiai išspaustas iš plaučių - kaip koks nepageidaujamas spuogas ant kaktos vidurio, nervingai trylikametei besiruošiant į pasimatymą, kuriame iš jos bus juodai išsityčiota, o nuotraukos plačiai paskleistos po įvairius socialinius ir asocialinius tinklus.
   Ką gi, dabar miesto svečias bent jau pakankamai neblogai žinojo, kur esąs. Temzės srovė truputį panėšėjo tolyn nuo tilto, bet visą vaikystę praleidęs Italijos mieste ant jūros kranto Bastiano bent jau mokėjo plaukti visai neblogai.
   Pajuto, kad ant snukio nebėra akinių nuo saulės, turbūt šie jau ilsisi šalia milijonų kitų daiktų, nukritusių nuo tilto. Kai pagalvoji, tai, kas dedasi upių dugnuose po šitokiais tiltais, esti aukso lobynai istorikams ir ateities archeologams. Zuccarelli irgi prisidėjo prie mokslo plėtros - ateities žmonės galės sužinoti, kokios akiliorių nuo saulės mados vyravo 2020-aisiais Velnio metais.
   - Atleiskit, - mažumėlę springdamas nurėkė Bastiano, atsiminęs, kad greičiausiai krito ne vienas.
   Jaunuolis mažumėlę sutriko, susipratęs, kad nežinos, kaip padėti tam kažkam, kas kartu su juo pateko į užterštus miesto upės vandenis, jei tas kažkas nemokės plaukti. Gal ministerija nenukeps jo, jei jis užsiimtų magija gelbėdamas gyvybę?
   - Galileo! - pasišaukė šunį jaunuolis, plūduriuodamas vandens paviršiuje.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 25, 2020, 09:52:03 pm
   Tik nepasiimk vieną kartą ginklų, it kokių antrų galūnių, priaugusių prie kūno, ir štai, kažkas sumąsto tave nusitempti nuo tilto ir išmaudyti. Galbūt tai buvo naujas flirtavimo būdas? Ar šiais laikais vietoj paprasto užkalbinimo ir gašlių žvilgsnių vaikinai tempiasi merginas žemyn tiltu į vandenį?
   Papurtė galvą. Kažkas galimai šalimais skendo, o ji mąstė apie naujus flirtavimo būdus. Ištrauka iš (ne)vykusios komedijos.
   Mintis nukreipti kitur akimirksniu padėjo išniręs vaikinas. Juodaplaukis, kiaurai permirkęs ir plaukti mokantis vyriškosios lyties atstovas. Kiek lengviau atsiduso. Bent jau praktikuotis gelbėjimo neprireiks. Dirbtinio kvėpavimo daryti taipogi.
   Vos po akimirkos sulaukė atsiprašymo. Ak, vis gi tai turbūt nebuvo flirtas, nors ką ten gali žinoti.
   -Tu sveikas?-dviprasmis klausimas, kuriame panaudojus sarkazmą, būtum be vargo supratęs, kad klausiama apie psichologinę būklę, tačiau ramus merginos tonas, nepaliko abejonių, jog visgi ji domisi apie fizinę būklę.
   Vėjo gūsis atnešė balsą, tariantį vardą. Rauktelėjo antakius. Ar vandens paviršiuje plūduriuojančio jaunuolio augintinio vardas buvo toks pat, kaip garsaus italų astronomo? Ar tai reiškė, kad jis italas? Nors galbūt šį paprasčiausiai tik traukė italų mokslininkai ir jų atradimai. Kokia garbė.
   Apsižvalgė akimis ieškodama šuns.
   -Jis už tavęs,-pranešė it kokia žinių vedėja, kuri visa savo siela troško dingti iš savo darbo. Panašiai jautėsi ir tamsiaplaukė. Vėsus vanduo ir permirkę drabužiai erzino.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 25, 2020, 11:47:37 pm
   - Aš sveikas, ačiū, - Bastiano balse dėl šiokio tokio susinervinimo išryškėjo akcentas, kad ir nerėžiantis ausies labai tragiškai.
   Kas ten per velnias nutiko ant to tilto? Kaip jie galėjo nuvirsti į upę, kai pėsčiuosius nuo šitokio dalyko daboja pakankamai aukštas bortelis?
   ,,Mamma mia, o aš juk ir svajojau atsigaivinti", - toptelėjo į gal kiek perdėtai optimistišką galvą kažkas, veikiantis kaip plūduras dienos gadinimo faktorių upėje. Visgi Bastiano nebuvo linkęs ilgai čia vėsintis - rūbai ir vandens prisisukusi kuprinė trukdė ramiai dreifuoti.
   - Oo, tu čia, - džiugiai itališkai šūktelėjo neįgalusis, rankomis užčiuopdamas šlapią šuns kailį. - Į krantą, Galileo, - įsakė Zucarelli šuniui, kadangi nelabai turėjo supratimo, kur tai yra, o plaukti vien mėginant ieškoti devyniasdešimties laipsnių kampo tarp upės srovės ir savo plaukimo krypties visai nebuvo ūpo.
   - Kas ten nutiko? Mes upėje? - Bastiano pasisuko į nesėkmės bendrakeleivę lyg galėtų ją matyti.
   Merginos - na, tai greičiausiai buvo mergina - balse nesunkiai buvo galima išgirsti nepasitenkinimą, bet bent jau ne isteriją. Juodaplaukis absoliučiai suprato ją - šita situacija tikrai gi nebuvo iš maloniųjų. Netgi nebuvo aišku, kaip reikėtų reaguoti į šitą įvykį.
   Šuniui rodant kelią aklasis nesunkiai išsikapanojo į krantą. Visų pirma nusiėmė ir išsigręžė kuprinę. Pasilenkęs ir apsimesdamas, kad glosto savo vedlį, burtininkas nukreipė pirštą į upę ir patylom sušnabždėjęs Šaukiamuosius kerus sučiupo ore savo varvančius akinius.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 26, 2020, 01:36:18 pm
   Ak, visgi italas...
   Kobalto mėlynumo akys nužvelgė kiek toliau plūduriuojantį vaikiną. Iš išvaizdos sunkiai būtum atskyręs šį, kaip italą, tačiau balsas... Kiaurai permirkęs italiūkštis.
   Apsigręžė kranto link. Kelis kartus giliai įkvėpė tarsi ruošdamasi itin svarbioms ir sudėtingoms varžyboms, o tuomet palengva, kiek mėgaudamasi vėsiu vandeniu ėmė irtis kranto link. Nors drabužiai tempė žemyn, o šlapi plaukai lipo prie veido odos ir kaklo, buvo ganėtinai smagu pasipliuškenti gaivinančiame vandenyje tokią karštą dieną.
   Taškydama vandenį, siekiantį žemiau kelių, į visas puses, išsigręžė plaukus, kiek papureno šiuos rankomis, o tuomet kryptelėjo galvą į šuns pagalba kranto link plaukiantį tamsiaplaukį.
   -Tikrai ne Atlanto vandenyne,-kobalto mėlynumo akys susirado... Bespalves? Luna kryptelėjo galvą. Rauktelėjo antakius tarsi netikėdama tuo, ką matė.
   Kurį laiką paprasčiausiai stovėjo stebėdama, kaip nepažįstamasis išsikaparoja ant kranto ir išsigręžia kuprinę. Elgėsi taip, tarsi matytų, nors teisingiau teigti - tarsi būtų įgudęs. Spėjimą patvirtino ir tai, jog mergina nieko netrukdoma akylai šį stebėjo, nenuleido akių nė sekundei, o italas lyg niekur nieko užsiėmė pašaline veikla. Puikiai matė, kaip slapčia burtų pagalba iš upės išsitraukė akinius. Šlapius, tačiau sveikus.
   -Kam turėčiau būti dėkinga už tokį nuotykį?-žengtelėjo artyn, tebestebėjo vaikiną, bespalves, nieko nematančias akis.
   -Buvom upėje, o kas ten nutiko, nemačiau,-prisiminusi anksčiau užduotus klausimus ir gailėdamasi tokio elgesio, akimirksniu atsakė prideramai.
   Nužvelgė drabužius. Dideli vandens lašai lėtai kapsėjo ant smėlio palikdami ryškias žymes.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 26, 2020, 09:16:40 pm
   Išgirdęs tokį sarkastišką ir bjaurų atsakymą, Bastiano labai neitališkai neatsakė nieko. Ką gi - sarkazmas šiuo atveju bent parodė, jog Temzėje atsidūrusiai merginai viskas tvarkoj - galvos nesusitrenkė, skęst nepradėjo. Skęstantys retai kada sugeba išlementi ką nors sarkastiško. O negi ir jo klausimas buvo labai gudrus? Aišku, kad ne.
   Bastiano užsidėjo ant nosies akinius nuo saulės, o tuomet krūptelėjo, išgirdęs netikėtai arti nuskambėjusį jau truputį pažįstamą balsą. Numanė, jog sutiktoji turėjo būti burtininkė, nes tikrai turėjo pamatyti skrendančius jo akinius - ech, kaip jis galėjo įkliūti, jei ji būtų buvus žiobarė.
   - Nežinau, mamma mia! Aš aklas, tad, deja, to pamatyti negalėjau. Manau, jog tai buvo dviratininkai, - atsiduso Bastiano, nusibraukdamas vandenį nuo varvančių plaukų.
   Nieko, diena karšta, išdžius jis greitai. Gal praeiviai ir padėbsos į jį, visą šlapią, bet tai bus pavydo pilni žvilgsniai. Atminty prasukęs įvykius ant tilto, italas staiga kažką suprato.
   - Ar tik ne aš kaltas, kad ir jūs atsidūrėte vandenyje? - susijaudinęs staiga šūktelėjo jis ir žengtelėjo artyn merginos. - Atleiskit man, ši lemtis neturėjo jūsų ištikti! - sudejavo, veide sutelkęs visas liūdniausias pasauly liūtis, na, tiksliau, gal tik jų debesis, mat ašaros iš tamsių akių bent kol kas dar nesispaudė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 26, 2020, 11:09:14 pm
   Krūptelėjimas nepraslydo pro kobalto mėlynumo akis. Turbūt staigus ir kiek netikėtas judesys išgąsdino vienmetį vaikiną. Na, kaltinti merginos nereiktų. Nepažįstamasis buvo pirmas sutiktas asmuo, kuris negalėjo matyti jos, tamsiaplaukės alfos.
   Ne tik aklas, bet dar ir durnas...
   Tyliai atsiduso. Niekaip nesuprato už ką jai nuolat tenka susidurti su tokiais žmonėmis. Dafydd, dabar italas...
   -Kad ir kas ten buvo, kalbėjau apie tave...-persibraukė ranka per plaukus, o tuomet išsigręžė varvančius drabužius,-nuo tilto mane nusitempei tu, išsimaudžiau irgi tavo dėka,-kiek priekaištingai žvilgtelėjo į vaikiną, tačiau suvokusi, kad žvilgsnio jis vis tiek nematys, dar kartą giliai atsiduso.
   Malonus vėjelis it pakviestas ėmė sukiotis tarp dviejų jaunuolių džiovindamas permirkusius drabužius ir šlapius plaukus. Šuns kailio taipogi nepamiršo.
   Vėjas... Palaima tokią karštą dieną.
   Staigiai žengtelėjo atatupsta išlaikydama pagarbų atstumą, mat, dar žingsnis ir italas užgrius ant jos. Antrą kartą nusitemps žemyn, tik šįkart ant smėlio.
   -Manau, kad tai trolių, gyvenančių po tiltais, darbas,-šyptelėjo apsižvalgydama, o tuomet nusprendusi, kad skubėti niekur neverta, mat, vis tiek neturėjo nei kur eiti, nei kur slampinėti, netrukus keliaus namo, paprasčiausiai klestelėjo ant smėlio.
   -Vis gi kažkas nusprendė, kad turėjo,-gūžtelėjo pečiais kilstelėdama galvą ir nužvelgdama vaikiną. Šis kažkokiu nepaaiškinamu būdu vertė šypsotis. Juoktis ir pralinksmėti. Galbūt buvo kaltas jos itališkas akcentas ir tas liūdnas veidas?
   -Bet kaip nors išgyvensiu,-linktelėjo nuramindama juodaplaukį ir dar kartą šyptelėjo. Turbūt šitaip veikė atvėsintos smegenėlės.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 27, 2020, 09:55:52 am
   Išgirdęs atodūsį Bastiano staiga suprato nesusigaudęs angliškame polinkyje prie visko eiti aplink. Velsiečiai, su kuriais jam teko daugiau pabendrauti, regis, buvo kitokie, tiesesni. Italai po švelnia ironija arba diplomatijos vingiais dažniau teslėpdavo panieką tiems, iš kurių jie ko nors tikėdavosi.
   - Atleiskit už man už žioplumą, ne taip jus supratau! - gyvai rankomis skėstelėjo Zuccarelli, žengdamas dar arčiau merginos, mat užaugęs pakankamai mažoj erdvėj jis turėjo pakankamai menką supratimą, kas yra sumauta asmeninė erdvė. - Aš - Bastiano Zuccarelli! Ar galėčiau sužinoti jūsų vardą? - paklausė jis.
   Šitai ištarus mintyse vėl ėmė suktis smalsi dvejonė, ar ši užsienietė jam pasakys savo vardą, ar visgi ne. Gal būtų sąžininga?
   Vėsesniam vėjui pūstelėjus į trijulę, varvančią ant Temzės kranto, italas nusipurtė, o ant rankų jam pasirodė vadinamoji žąsies oda. Ech, tie pietiečiai, net angliškas vėjas jiems per prastas.
   - Trolių po tiltais? - griausmingai nusikvatojo juodaplaukis. Šitą bajerį jau tikrai pagavo. Nors netikėtai sirimtėjęs jis suprato, kad anglai gali būt pakankamai bepročiai, kad leistų tokioms būtybėms gyventi tokiose vietose.
   - Ar visgi tai tiesa? - paklausė jis pasitikslindamas.
   Atrodo, daugiau miesto svečias tiltais nevaikščios. Ką dar gali sužinoti jau pokalbio su londoniečiu pradžioje? Ant dangoraižių stogų gyvena harpijos ir drakonai? Parduotuvių veidrodžiuose įsitaiso vampyrų užmuštų fyfų dvasios? Dieve, dieve...
   - Gal galėčiau jus pavaišinti ledais arba kokteiliu? - kažkaip keistai sudėliojęs žodžius paklausė jaunuolis, jausdamas nežmonišką kaltę dėl šitos nesėkmės. - Ech, Londonas regisi pavojingas miestas, mamma mia... - atsikvėpė jis.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 28, 2020, 01:06:25 pm
   Dar kartą žengtelėjo atatupsta kiek rauktelėdama antakius. Puikiai suprato, kad vaikinas nemato jos, tačiau niekaip nesuprato, kodėl šis vis brovėsi artyn jos. Vienu momentu pamanė, kad šis čiups ją į glėbį ir kaip atsiprašymą - apsikabins. Laimei, tai tebuvo tik spėjimas.
   -Bastiano,-gana ramiai, nors viduje jautėsi suirzusi, kreipėsi į vaikiną,-aš puikiai tave girdžiu, dėka mano vilkiškos klausos netgi per daug gerai, todėl būčiau labai dėkinga, jei kalbėtum šiek tiek tyliau. Manau, jau pakankamai dėmesio gavom krisdami nuo tilto,-lėtai iškvėpė orą nužvelgdama nepažįstamąjį. Pabandžiusi įvertinti situaciją, žengė dar žingsnį atatupsta. Dėl doros ramybės, jei vaikinas sugalvotų ir vėl pulti artyn jos.
   -Luna Gardner,-prisistatė pilnu vardu ir pavarde. Abejojo, kad sutiktas italas bent bus girdėjęs jos vardą, o dar labiau abejojo, kad žinos, jog ji - Pusmėnulio gaujos alfa. Tokia mintis privertė šyptelėti. Bastiano buvo visiškai nepažįstamas, kitatautis ir aklas. Jis nė nenumanė, kas ji yra, ir šitai leido keistai atsipalaiduoti. Pasijusti ramia ir žinoti, kad neteks kalbėti apie įprastus dalykus.
   Netrukus sulaukė garsaus ir kurtinančio juoko. Kiek sutrikusi žvilgtelėjo į vaikiną. Regis, troliai jam išties pakėlė nuotaiką. Kelias akimirkas sudvejojo. Regis, italą apniko abejonės dėl trolių. Gal visgi būtų smagu šį kiek pagąsdinti?
   -Negi nesi girdėjęs pasakojimų apie baisiuosius trolius, gyvenančius po tiltais, ir mėtančius žmones nuo šių?-nutaisė kiek nustebusį, šiek tiek bauginantį balsą tarsi pasakotų baisią istoriją, o tuomet neiškentusi sukikeno.
   Kaip paprastai ir linksmai ji bendravo su juo, sutiktu nepažįstamuoju, ir kaip aršiai ir įnirtingai kovėsi treniruotėse. Tarsi būtų išjungusi mygtuką "žudyk ir naikink"
   Kryptelėjo galvą suraukdama antakius. Tikrai nesitikėjo tokio pasiūlymo, nors žodis "ledai" viliojo.
   Kurį laiką tylėjo svarstydama. Veikti neturėjo ką, paprasčiausiai bandė prastumti laiką.
   -Tave,-pirmiausia pataisė kreipinį,- ir manau, jog taip. Neatsisakyčiau šaltos, gaivinančios ledų porcijos,-šyptelėjo trumpam žvilgtelėdama į juos stebintį šunį.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 28, 2020, 06:01:00 pm
   Bastiano sekundėlę patylėjo, pamanęs, kad galgi šitas mandrai ištartas sakinys kažkaip ne taip prasisuko per jo smegenų vingius, ir kažkaip besiklausydamas jis susimovė.
   - Atsiprašau, vilkiškos? - perklausė jis, kad paskui nekiltų nesklandumų.
   Visgi iš visos itališkos širdies ir gerklės jis stengėsi kalbėti mažumėlę patildytu tonu. Šitas prašymas, tiesą sakant, jam skambėjo bemaž įžeidžiančiai, mat bemaž - bemaž - niekas iki šiol nebuvo jo prašęs prisukti garsą. Visgi jei ta mergina taip drąsiai sako, kad yra vilkolakė, ar tikrai jam saugu čia su ja šnekučiuotis? Et, saugu, ką gi čia ji. Anglai gal nėra agresyvūs.
   - Ne, bet ačiū, - nusišypsojo Bastiano, įžvelgęs įgirdėjęs josios balse šiokį tokį žaismingumą.
   Neakli žmonės galbūt net nesapnuoja, kiek daug spalvų raibuliuoja jau vien tik jų balsuose jiems kalbant, akli žmonės galbūt nė nesapnuoja, kokiais jausmais ir mintim raibuliuoja akys ir veidai. Galbūt tame ir slypi skirtingų galimybių pažinti pasaulį žavesys.
   - Tik nesu vietinis, tad nežinau, kur Londone galima gauti skanių ledų, - vaikišku balsu pripažino Bastiano - štai ir paryškėjo slapta intencija pavaišinti galimą londonietę. - Tad galbūt tokių vietų žinai tu? Tavo sprendimas - mano vaišės, - pateikė sandėrį jis, nusikvatodamas iš šito kaip iš labai gero bajerio.
   Bastiano ištiesė ranką ir Galileo pakišo savo galvą po ja - aha, šuniui viskas gerai, jis čia ir jis toliau saugos šeimininką nuo pavojų gigantiškam mieste.
   - Vis pagalvoju, kaip jis jaučiasi Londone - tiek žmonių, tiek kvapų, tiek erdvės, ir vis tiek išlieki ištikimas savo pareigai, - atsiduso jaunuolis, bandydamas nusukti kalbą kitur ir galbūt atrasti daugiau bendrumų. Kaip italas, jis bemaž bijojo tylos, tad ar sąmoningai, ar ne visai, nuolat ieškojo galimų temų pokalbiui. O kas gali labiau vienyti žmones nei meilė šunims?
   Tik nekiškit savo kačių.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Birželio 28, 2020, 08:33:34 pm
   Tyliai atsiduso. Kitu atveju būtų kiek sutrikusi ir išsigandusi, kad apie tai prasitarė, tačiau prieš kelias akimirkas stebėjusi, kaip vaikinas burtų pagalba atgauna akinius nuo saulės iš upės vidurio, neabejojo, kad šis burtininkas ir į tai sureaguos pakankamai gerai, nebent netoleruoja vilkolakių. Ką gi, tokiu atveju galės viską užbaigti čia ir dabar ir palikusi nepažįstamąjį su jo šunimi, patraukti savais keliais.
   -Išgirdai teisingai,-linktelėjo šįkart iš įpročio, nors puikiai prisiminė, kad Bastiano tokio veiksmo matyti negali. Negali matyti nieko.
   -Nesijaudink, neketinu tavęs praryti ar sudraskyti,-nusijuokė užbėgdama, tik gal kiek pavėluotai, įvykiams (šiuo atveju - vaikino mintims) už akių.
   Bent jau jos prašymas buvo išgirstas ir įvykdytas. Italas ėmė kalbėti kiek tyliau ir jos klausos niekas nebedarkė. Tiesa sakant, buvo gana malonu klausytis kitokio, neįprasto akcento.
   -Tuomet turėtum pasisaugoti,-dar kartą žaismingai nusijuokė, o tuomet paskendo savo mintyse. Akimirksniu iškilo begalė įvairių pavadinimų, tačiau visos jos buvo arba labai toli, o šlapiems šlepsėti per visą Londoną nebuvo jokio noro, bent jau tamsiaplaukei, arba netinkamos paprastam pasisėdėjimui. Teliko tik du artimiausi variantai. Nuspręs eidama jų link.
   -Sutarta,-dar kartą linktelėjo stebėdama, kaip šuo be jokios komandos supranta savo šeimininką, vykdo jam skirtas pareigas. Netrukus pokalbis ir nukrypo prie šio, žymaus italų astronomo garbei pavadinto Bastiano augintinio.
   -Galbūt jam padeda buvimas šalia tavęs, savo šeimininko?-pati susimąstydama dėl šuns, o tiksliau dėl savo pačios augintinio Delgado, pratarė. Nors Delgadas buvo vilkas ir miškas jo namai, tačiau būdamas šalia mėlynakės jis jausdavosi kitaip, saugesnis ir ramesnis. Nujautė, kad būtent taip jautėsi ir italo šuo. Jis rūpinosi savo šeimininku, o pašaliniai veiksniai vargu ar šiam rūpėjo.
   -Nagi, eime,-paragindama savo naująjį pašnekovą, ėmė žingsniuoti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 23, 2020, 05:57:26 pm
   Apie prasidėjusią vasarą pranešė į gatves išėję žmonės, dėvintys plonus, vasariškus drabužius. Anglijos sostinėje ir taip netrūkstant žmonių paskutinėmis dienomis jų čia buvo gausu. Regis, nė vienas londonietis nebenorėjo sėdėti namuose ir nuobodžiai žiūrėti televizorių.
   Mažai kuo tesiskyrė nuo praeivių ir tamsiaplaukė mergina, palikusi Ūdrų Žabangus ir dieną nusprendusi praleisti Londone. Ypatingų planų neturėjo, paprasčiausiai norėjo pakeisti aplinką. Galbūt prasiblaškyti.
   Nuo Džesikos mirties prabėgo daugiau nei metai, o vis dar atrodė, kad ta nelemta naktis tebuvo vakar. Metai. Kartu tiek daug, o kartu tiek mažai. Niekas nepasikeitė. Ji tebeliūdėjo dėl betos mirties, tebematė Elijah taip pat retai, jog retkarčiais užmiršdavo esant šį jos vaikinu, santykiai su Marlena taipogi nepasikeitė. Na, negalėjo pasikeisti. Nematė jos nuo išvykimo į Hogvartsą, visgi vylėsi, kad šiai sugrįžus situacija pasikeis, o iki to ji turėjo kelias laisvas dienas.
   Kodėl patraukė Tauerio tilto link, pati gerai nesuprato. Galbūt pasąmonė nejučia priminė susitikimą su Bastiano ir maudynes jūroje. Po to sekusį susitikimą bare. Po šio pasekmės buvo liūdnos. Pasižadėjo sau daugiau alkoholio nebegerti ir tokių kančių nebepatirti.
   Žingsniavo niekur neskubėdama, tarsi bandydama prastumti laiką. Safyrinės akys stebėjo aplinkinius. Daugeliui jų nerūpėjo nepažįstamieji, buvo per daug užsiėmę savais reikalais ar pokalbiu su savo pašnekovais. Nė vienas nė nepagalvojo, kad tarp jų vilkolakė, panorėjusi galinti išskersti juos be didelio vargo. Vyptelėjo, kai staiga dėmesį patraukė už nugaros pasigirdęs garso signalas. Keletas dviratininkų įnirtingai skambino skambučiu, jog pašaliai juos praleistų, tik kiek per vėlai.
   Staigiai metėsi į šoną atlaisvindama kelią, kaip ir daugelis kitų, tik ji į visai priešingą pusę. Nepastebėjusi, kur stato kojas, nepastebėjo ir esančios kliūties. Skaudžiai kryptelėjo koją. Iš rausvų lūpų išsprūdo aiktelėjimas ir tik dėka greitos reakcijos laiku įsikibo į turėklą taip išlaikydama pusiausvyrą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 23, 2020, 08:14:25 pm
Šią dieną Igoris susitarė susitikti su Mela Magijos Ministerijoje, kad galėtų aptarti porą reikalų dėl vilkolakių, tačiau anksčiau išėjęs iš Skutelio, turėjo kelias laisvas valandas iki susitikimo, todėl nusprendė pasivaikščioti.
Tauerio tiltas nebuvo sausakimšiškas, jog trūktų oro kvėpuoti, bet ir nebuvo tuščias. Igoris ramiu žingsniu ėjo, niekam nekrisdamas į akis. Mėlynai pilkos akys be jokio įtarumo ir atšiaurumu, stebėjo londoniečius ir miesto svečius. Praėjo daug metų, bet vis vien Igoris nežinojo kuo save laikė - amerikiečiu, turinčiu rusiško kraujo (kurį, aišku, užmiršo), ar britu. Turbūt iki savo gyvenimo pabaigos to nesužinos. Akies krašteliu dirsteldavo į tamsius Temzės vandenis, kurie nejučiomis primindavo Emilijaną. Jiedu per gyvenimą yrėsi lėtai, neretai žengdami daug daugiau atgal, nei į priekį. Igoris akimirkai užsimerkė, kietai sukąsdamas dantis. Sau priminė, jog daugiau to jau nebebus, tačiau kažin kodėl giliai širdyje tuo nenorėjo patikėti. Per daug kas nutiko, jog galėtų ramiai tikėti šviesia ateitimi.
Bet buvo ir kitų problemų. Klanai ir gaujos buvo tas erzinantis akmenėlis Igorio bate. Kaip nauja alfa, bandanti įsitvirtinti savo klanui naują teritoriją Ūdrų Žabanguose, troško neįsivelti į jokį konfliktą su kaimynais. Tačiau mažas klanas buvo gardus kąsnelis tiems, kuriems knietėjo išsiplėsti savo gaują ir valdas. Igoris vylėsi, kad tokių buvo mažai ir mintys liko mintimis, nes nutuokė - jo klanas buvo per mažas ir silpnas atremti kitų vilkolakių atakas, o sąjungos neviliojo - per istoriją žinojo, jog tokios sutartys tarp valstybių neretai virsdavo į valdovo ir pavaldinio santykius. Igoris nė per nago juodymą nenorėjo kažkam paklusti, ne tada, kai nesenai Lorijanai ir Emousai išsilaisvino iš jau subyrėjusio Senato gniaužtų. Lorijanas vylėsi, jog Mela turės tam tikros informacijos apie vilkolakius, pagelbstinčios jo klanui.
Staiga, jį iš minčių išbudino skambučių virtinė, reakcijos dėka, metėsi kiton pusėn, pro šalį praskriejo dviratininkai. Jų pavymui pasigirdo keletas keiksmažodžių iš žiobarų lūpų. Igoris piktai dėbtelėjo į dviratininkus, tačiau nieko nesakė. Turbūt, mąstė, jog būtų geriau keliavęs oru - jau bent tuo metu tavęs nenukirstų žiobaras ant dviračio. Klausą sudirgino aiktelėjimas ir Igoris kaip mat išvydo prie turėklų besilaikančią žmogystą. Vienas kitas spartus žingsnis ir beveik trečią dešimtį beskaičiuojantis jaunuolis prisiartino prie koją kryptelėjusios merginos.
-Ei, tau viskas ger...- ir tada suprato, kas per ta žmogysta buvo.
Neprisivertė pabaigti klausimo, nes nenutuokė ką sakyti tokiai žmogystai kaip Lunai, su kuria jau nesutaria iki pasaulio sukūrimo pradžios.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 23, 2020, 08:33:57 pm
   Trumpam užsimerkė sukąsdama dantis. Mintyse nuskambėjo keiksmažodis. Troško pasivyti dviratininkus ir nejuokais šiuos papurtyti, jog smegenėlės kaip reikalas susikratytų. Gal tuomet išmoktų taisyklingai važinėti tokiomis transporto priemonėmis. Beabejo, galėtų paprasčiausiai nušveisti dviračius į apačioje tyvuliuojančią upę.
   Atsimerkė. Safyrinės akys nuslydo, regis, sveikai atrodančia koja, tik šįkart akys apgavo. Dešinę koją velniškai skaudėjo. Tyliai atsiduso. Niekis, buvo ir kur kas stipriau sužeista.
   Pabandė pastatyti pėdą ant žemės, tačiau aiktelėjusi tuoj pat pakėlė. Ne, per daug skaudėjo, jog įstengtų paeiti. Išsitiesė nusibraukdama plaukus nuo veido, kai čia pat išgirdo balsą. Atrodė pažįstamas, tik mergina nesugebėjo prisiminti, kur buvo girdėjusi jį. Tas balsas... Iki gyslų įaugęs į kūną...
   Kilstelėjo galvą. Safyrinės akys susidūrė su melsvai pilkomis. Igoris Lorijanas Greywindas. Ak, ir kas būtų pagalvojęs, kad pirmą kartą su nepažįstamu, iš visai kitos šalies atvykusiu vaikinu, suvedęs tiltas, suves ją su tuo, kurio taip nemėgo.
   Pravėrė rausvas lūpas ketindama leisti aštriam liežuviui įgelti, tačiau susilaikė. Dabar Igoris buvo lygus jai. Naujasis alfa, naujas klanas, tik ar tikrai jis buvo lygus jai? Alfai, vadovaujančiai senai ir didelei gaujai?
   Vyptelėjo. Galėjo su pasididžiavimu sumenkinti gerokai vyresnį vaikiną, tačiau to nepadarė. Nė pati nesuprato kodėl.
   -Pakankamai gerai,-gūžtelėjo pečiais lūkuriuodama, ką gi šis darys toliau. Ar ir toliau vaidins pasipūtūsį, visažinį vilką? Jei taip, tuomet galės prisijungti prie žaidimo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 23, 2020, 10:11:27 pm
Ach, taip, nutuokė kas galėjo vykti Lunos galvoje. Kai pirmą kartą su šia susitiko ar tik ne Kambaryje iki Pareikalavimo (?), suprato kokia ši išdidžia, pasipūtusia ir kandžia galėjo būti. Tikėjosi ir to paties ir dabar nesulauks. Jo nuostabai, deja. Igoris kilstelėjo antakius ir tiesiog linktelėjo.
-Tada...Gerai...- sutrikęs pratarė. Turbūt ją laikas pakeitė arba nenori kariauti su žodžiais prie žiobarų...?
Nejauki tyla Igorį varė į neviltį. Pasakyti, jog gali apsilankyti Skutelyje ir dėl profilaktikos pasitikrinti (tačiau ar tik neįžeis jos išdidumo?), ar tiesiog kažką sumurmėti ir atsisveikinti tarsi nieko nebūtų įvykę? Nei pirmas variantas, nei antras nebuvo prie širdies, nes nemėgo Pusmėnulio gaujos alfos, tačiau Hipokrato priesaika neleido nesirūpinti savo priešais. Tad visgi prabilo:
-Net ir jei vis vien blogo nieko nėra, turėtum Skutelyje pasitikrinti,- ir tik tiek pasakęs, susiprotėjo, jog lūžiai yra priskiriami jo skyriui. Nusikeikė mintyse. Negalėtų Luna netyčiom nueiti į techninių traumų skyrių? Aišku, ne ten jos niekas nepagydys, bet vis vien...
Nemanė, kad Luna galėtų sirgti žiobarų osteoporoze, kai žmogaus kaulai linkę lūžti ir žmogus paprastai nejaučia skausmo, mat aiškia girdėjo Gardner aiktelėjimą, tačiau negalėjo atmesti galimybės, jog Luna gali meluoti. Tačiau ir neatmetė galimybės, jog nieko rimto nėra ir Igoris viską išsigalvoja. Bet atsargumas gėdos nedaro.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 23, 2020, 10:43:40 pm
   Būtų plačiai nusišypsojusi, kai tik safyrinės akys pastebėjo sutrikusį, nustebusį Igorio žvilgsnį. Jis tikėjosi ir laukė kandaus atsakymo. Tokio, kokį visuomet gaudavo vos tik jiedu susitikdavo.
   Švelniai krimstelėjo apatinę lūpą stengdamasi išlikti rimta ir, reikėjo pripažinti, jai tai puikiai sekėsi. Brangakmenį primenančios akys be jokios linksmos kibirkštėlės stebėjo naująjį alfą.
   Kaip seniai jiedu stovėjo vienas priešais kitą žmogaus pavidalu...
   Kiek rauktelėjo antakius. Paskutinį kartą Igorį matė dar Hogvartse, kai šis prigavo ją su baltaplaukiu arbaleto šauliu. Tuo metu ji tebuvo mokinė, jis - profesorius, o štai dabar, po daugiau nei penkerių metų, stovėjo kaip alfa prieš alfą.
   Žvilgsnis lėtai nuslydu vaikino kūnu. Kaip priešininkas jis buvo vertas pagarbos, klausimas ar kaip alfa irgi?
   Žvilgsnis šovė į viršų susirasdamas melsvai pilkas akis. Stengėsi suprasti, kaip Greywindas jaučiasi. Laukusi vienokio žaidimo, gavo visai kitokį ir visai įdomų. Naujas tamsiaplaukės elgesys stebino Lorijaną.
   -Tai ne pirmas kartas, kai tenka ištverti, ką nors panašaus,-gūžtelėjo pečiais išsitiesdama, visu kūnu atsisukdama į Igorį.
   Po tiek laiko, po visų nesutarimų ir nasrų kaukšėjimo jie pagaliau kalbėjosi kaip du suaugę žmonės. Net jei vienas jų šitai laikė pramoga.
   Kaip ilgai ji, Luna Gardner, ištvers su juo, Igoriu Lorijanu Greywindu?
   Prisimerkė apsižvalgydama. Kiek siekė žinios, Lorijanai, kaip ir ji, gyveno Ūdrų Žabanguose, tad... Ką jis veikė čia, Londone?
   -Ar neturėrum būti Ūdrų Žabanguose?-gana maloniu balso tonu pateikė klausimą. Pažanga.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 24, 2020, 08:37:18 pm
Igoriui teliko tik linktelėti galvą - negalėjo ginčytis su Luna - tai tikrai jai nebuvo pirmas kartas ir galėjo tik įsivaizduoti, jog Pusmėnulio gaujos alfa buvo patyrusi daug rimtesnių sužeidimų. Kojos niktelėjimas tebuvo lašas jūroje.
Visgi, dar negalėjo atsistebėti Lunos elgiasiu. Jei būtų mokėjęs legilimantiją, būtų pašiurpęs, sužinojęs, jog šis pokalbis - tik linksmybė Gardner. Deja, legilimantijos nemokėjo ir manė, kad Luna subrendo (kiek ir jis) suaugėliškam pokalbiui...(?) Jei tik pamiršim mėlynakės žvilgsnį, tyrinėjantį jo išvaizdą. Negi, tikėjosi iš jo nugaros staigiai išdygstant porai kalavijų, grasinančių pasmeigti ją?
-O tu irgi neturėtai būti tenais? - pakėlė antakius, tačiau balsas nebuvo pašaipus ar kaip nors įžeidžiantis. Paprastas pasmalsavimas,- Dirbu Londone,- per daug nesigilindamas į detales, atsakė.
Nemanė ar ši būtų girdėjusi apie hilerį vilkolakį, dirbantį Skutelyje, mat jo kolegos kaip užčiaupti tylėjo apie jo rasę. Ką padarysi - mainai. Rūpinuosi vilkolakiais paverstais pacientais, o už tai gaunu darbą Skutelyje. Ech, ta baimė niekur neišnyko.- karčiai pagalvojo hileris, dirsteldamas į Lunos niksteltą koją. Tada vėl pažvelgė į šią.
Žmonės praeidavo pro juos, kartais niūrniais žvilgsniais perliedavo, mat tekdavo brautis, susidarydavo mini kamštis. O ir šiaip, susitikimams Tauerio tiltas nė per nago juodymą netiko, tad Igoris apsižvalgė į šalis, svarstydamas ką daryti toliau.
Nei jie draugai buvo, nei ką. Per daug nerūpėjo ką Londone veikė Luna (o nė nenutuokė ką ši dirba, jei iš viso dirba), todėl tolimesnis pokalbis tarp judviejų nelabai ir rūpėjo. Iš viso, apie ką jie galėjo kalbėtis. Vilkolakiai? Kai aplinkui trainiojasi žiobarai? Šie juos palaikytų trenktais rašytojais, besikalbančiais apie fantasy žanro istoriją. Ne, juos greičiau supakuotų burtininkai, netoliese bevaikščiojantys, prisibijoję žiobarų įtarinėjimų dėl Magijos pasaulio. Visgi, Magijos Ministerija nebuvo taip toli - tik kokios septyniolikos minučių važiavimas su automobiliu (kita kalba yra apie ėjimą pėsčiomis).
-Jei dar turi kažką pasakyti dėl visų mūsų reikalų,- turėdamas omeny nesantaiką, vilkolakių bendruomenes, pratarė,- sakyk, nes daugiau nematau prasmės su tavim šnekėtis,- užbaigė, dar kartą apsižvalgydamas, ar jų niekas nesiklauso. Dar kartą pasikartosiu - atsarga gėdos nedaro.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 25, 2020, 08:57:03 am
   Gudrus ėjimas, Igori...
   Kilstelėjo galvą kiek iš auksčiau nei dera žvilgtelėdama į vaikiną. Būtum galėjęs pamanyti, jog ši ir vėl pasipūtė priešais naująjį alfą, jei ne safyrinės akys keistai spindinčios. Šįkart šiose spindėjo... Pagarba? Eilinis priešininko vertinimas. Turbūt tai jau įaugę į merginos kraują kur kas giliau nei ji pati manė.
   -Nutariau prasiblaškyti,-nieko neslėpdama, bet per daug ir neišsiplėsdama, pateikė gana aiškų atsakymą. Visai, kaip ir patsai Lorijanas. Galbūt šitaip žaisti kur kas įdomiau nei kariauti ir nuolat tvardytis neperplėšus gerklės?
   Linktelėjo į tamsiaplaukio žodžius. Per daug nerūpėjo nei kur, nei ką dirba vyresnysis Lorijanas. Tiesa sakant, vis dar nesuprato, kodėl jiedu kalbėjosi. Na, bent jau nesuprato jo siekių šiame pokalbyje. Galėjo paprasčiausiai nueiti.
   Tamsiai rudi antakiai šovė į viršų. Safyrinėse akyse suspindo nuostaba. Turbūt vis dar neišmoko slėpti savo emocijų nuo aplinkinių. Ką gi, laiko treniruotėms dar yra įvalias.
   Atrodė, jog ji būtų pasikvietusi hilerį pasikalbėti ir užuot priėjusi prie reikalo gaišo brangų jo laiką.
   Štai ir pasibaigė visas įdomumas...
   -Kiek pamenu - ne aš priėjau prie tavęs,-gūžtelėjo pečiais. Ji nelaikė jo pririšto šalia tavęs, nebuvo nergi žvilgsniu prikausčiusi, tad galėjo drąsiai dingti iš čia.
   -Vargu ar kada nors buvo prasmė mums šnekėtis,-atsiduso papurtydama galvą ir pagaliau prileisdama koją prie žemės. Skaudėjo, bet skausmas buvo pakenčiamas. Galbūt prie šito prisidėjo patirtis ir ištvermė? Iškentusi kur kas rimtesnes žaidzas šitai galėjo užmiršti. Tai tebuvo tik paprastas katės drykstelėjimas palyginti su milžiniškais liūto nasrais.
   -Hm, ačiū,-vyptelėjo jausdama poreikį visgi padėkoti už rūpestį net jei jis baigėsi greičiau nei tikėjosi.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Rugpjūčio 25, 2020, 01:46:18 pm
Atsakė kaip jis. Dėl to nepyko, tik šyptelėjo, leisdamas jai suprasti, jog daugiau nekamantinės.
-Žinau, tačiau prisiminus, visas
nesantaikas ir pasikeitus statusams, negaliu žinoti ką naujo gali pasakyti mano priešininkė,- šyptelėjo,- tikiuosi, kad niekados  neatsiras prasmė mums šnekėtis.
Tai buvo per daug drastiškas teiginys, kai kalbiesi su galingiausia vilkolakių gauja (Po Iano netikėtos žūties, jo suburta gauja iširo, todėl Igoris puikiai žinojo, jog Pusmėnulio gauja vėl pakilo ant galybės pjedestalo).  Aiškiai matėsi, jog diplomatas iš Igorio išeitų prastas. Deja, šis dalykas kol kas nerūpėjo Lorijanų alfai. Jis nenorėjo nieko turėti bendra su Gardner, džiaugėsi, jog jo klanas nėra šiems kaimynai - būtų vargas abiems.
Daugiau nieko nebeatsakė. Šią dieną daugybę kartų įsitikino, jog arba Luna yra geros nuotraukos, arba kaltas planetų išsidėstymas, mat Pusmėnulio alfa tikrai elgėsi kiek kitaip, ar net keistai. Tiek to, užteks svarstymų kas nutiko Lunai, nes Igoris tikrai jau nebeturėjo ką pasakyti šiai, tad tik šia atsisveikino:
-Žiūrėk, tik, kad sprando nenusisuktai,- vyptėlėjo,- Tikiuosi, daugiau nesusitiksim,- ir patraukė tolyn.
Dar turėjo kelias laisvas valandas iki susitikimo su seserimi, todėl neskubėjo. Ir taip retai matydavo Londoną, visą laiką būdavo arba užsiėmęs Skutelyje, arba įtrauktas į Magijos pasaulio konfliktus. Jau senai iš atminties išplaukė Londono parkas su Emi, jau praėjo tie laikai, kai dar viskas buvo prieš akis, ir buvai dar pasaulyje nesigaudantis jaunuolis.
Igoris perrėjęs Tauerio tiltą, dingo kitoje Temzės upės pusėje.
Kita stotelė: Magijos Ministerija.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 25, 2020, 03:20:18 pm
   Kiek įtariai ėmė žvelgti į besišypsantį Igorį. Ar jis irgi įstiraukė į žaidimą, kuris taip patiko anglei? Ar visgi tai buvo patvirtinimas, kad galbūt pasistengę jie galėtų tapti draugais?
   Būtų naivu tuo tikėti...
    Linktelėjo. Neįsivaizdavo, kas turėtų nutikti, jog ji, Luna Gardner, trykštų noru pasikalbėti su juo, Igoriu Lorijanu Greywindu. Prabėgo per daug laiko, per daug susitikimų, kad dabar, kai jie abu buvo lygūs (nors mergina buvo linkusi abejoti tuo), kas nors pasikeistų.
   -Aš irgi,-vyptelėjo mintyse planuodama tolimesnę savo kelionę po Londoną. Laikas ėjo į pabaigą, netrukus reiks grįžti į namus, vos po kelių dienų grįš ir Marlena. Šitai prisiminti net ir po visų metų buvo keista. Regis, neapsiprato su mintimi, kad mažoji Harfield nuo šiol jos rūpestis.
   Būtų šyptelėjosi, tačiau susilaikė. Ne, hileris to nenusipelnė.
   -Igori,-šūktelėjo benueinančiam vaikinui, kaip ir ji, neturinčiam jokio noro bendrauti,-būk atsargus žaisdamas su uginimi,-paslaptingai šyptelėjo stebėdama, kaip tamsiaplaukis vilkolakis dingsta tarp kitų.
   Regis, niekada negali žinoti su kuo Londonas, o gal derėtų sakyti likimas, nuspręs suvesti. Gyvenimas kupinas netikėčiausių posūkių. Šituo mergina įsitikino per daug kartų, jog drįstų abejoti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 23, 2020, 07:48:20 pm
Dafydd staiga sustojo ir pasibjaurėjęs paleido Mayros ranką. Apsižvalgęs suprato atsidūręs prie upės. Ir, laimei ar nelaimei, sustojo kaip tik po tiltu. Londono labai gerai nepažinojo, tik jo kanalizaciją. Vis dėlto net ir iš apačios matėsi tilto įspūdingumas, tad vaikinas spėjo, kad tai legendinis Taueris. Tiesa, tai nebuvo svarbu.
Nesupratęs, kodėl čia atsitempė buvusią koledžo draugę dabar velsietis norėjo, kad ji tiesiog nešdintųsi. Dafydd stovėjo ir tylėjo. Jautėsi keistai uždusęs. Susiraukęs žiūrėjo į vandenį ir galvojo, ką daryti dabar. Kadangi pyktis buvo apmažėjęs, dabar visai neberūpėjo, ar Mayra įsineš kokias nors "medžiagas" į Ministeriją, ar ne.
Ilgą laiką velsietis net nežiūrėjo į jos pusę. Net nebuvo tikras, ar ji nesiteikė tyliai pasišalinti. Toks variantas būtų buvęs geresnis už gerą. Vis dėlto nebuvo galima atmesti tikimybės, kad praėjo vos pora akimirkų. Tai buvo netgi labai tikėtina, mat jam atsisukus į tą pusę, kur paliko tamsiaplaukę, ji tebuvo ten pat. Iš pradžių pakėlė akis tik akimirkai, tačiau staiga sustingo spoksodamas į ją. Nors buvo diena, tiltas metė neblogą šešėlį, tad patiltėj buvo šiek tiek tamsiau. Kiek atokiau stovinti gan aukšto ūgio mergina priminė jam kitą. Tą, kuri niekaip negalėjo palikti vaikino minčių. O juk paskutinį kartą, kai jiedu matėsi, ji lyg tyčia buvo persidažiusi plaukus tamsiai...
- Miona?.. - labai tyliai sušnibždėjo vaikinas. Jis vos ne bėgte prisiartino prie merginos ir tik būdamas visiškai arti - netgi pernelyg arti - suprato, kad tai ne buvusi grifė. Ne, deja, tai tebebuvo ta pati isterikė, kurios velsietis juodai nekentė. Vis dėlto noras, kad tai būtų Miona, buvo stipresnis už viską. Dafydd stovėjo korpusu liesdamas merginą ir žiūrėdamas jai į akis svajojo, kad galėtų dar kartą viską išsakyti buvusiai grifei ir kad jos atsakymas būtų kitoks...
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 23, 2020, 10:06:24 pm
 Kaip naiviai Mayra tikėjosi, kad Dafydd ją paliks ramybėje. Deja, ausis pasiekęs šūksnis (Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas? Jis kažką vartoja?) ir šiurkštus prisilietimas sakė, kad mergina taip lengvai nepraspruks.
-Paleisk, beproti!-bandydama atitrūkti nuo Dafydd bet kokia kaina, šūktelėjo juodaplaukė, deja, veltui. Netrukus ji buvo įtempta į židinį.
 Pelenų skonis burnoje, dusulys ir šiek tiek ašarojančios akys - dėl šito mergina leidosi kaip marionetė tempiama kažkur. Dar kažkiek pasimuistė ir pajuto, kad ji vėl laisva. Na, ranką skaudėjo žvėriškai, tarsi ji būtų sulaužyta, o ir širdis niekaip nenorėjo nurimti. Atsargiai rankove nusivaliusi ašaras, Mayra, lyg apimta transo, stebėjo Dafydd. Nežinojo, kaip reaguoti į visą šitą. Ko jis norėjo iš jos.
Gal pabėgti?
Sprendimas buvo priimtas per vėlai ir nedrąsus žingsnis atgal neišgelbėjo židinių tinklo reguliuotojos nuo ant jos beveik užgriuvusio vaikino. Merginos kūnas iškart įsitempė, tarsi laukdamas smūgio. Visai kaip vaikystėje.
 Deja, smūgis buvo ne fizinis, o... Na, emociniu jo nepavadinsi, tai sakykim, kad čia kokia psichinė ataka, nutaikyta į ir taip gležną Mayros psichiką, kuri siūbavo tarp dviejų asmenybių, kol trečia verkė po sūpynėmis.
-Dafydd? Tau viskas gerai?-bandydama kažkaip atsitraukti nuo buvusio klastuolio, juodaplaukė paklausė tyliai.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 23, 2020, 11:48:25 pm
Dafydd juto, kad Miona ne, tai isterikė!!! įsitempė. Buvo akivaizdu, kad ji nesijaučia labai jaukiai. Tai vaikino nestebino, nes ne kitaip jautėsi ir jis pats. Tuo labiau, kad vis dar nesuprato, kas čia įvyko. Dar prisiminė, ką galvojo, kai tempė ją lauk iš Ministerijos. Bet kodėl su ja atėjo čia? Ir ką galvojo dabar, šitaip prie jos prisiartindamas? Mayra lyg ir bandė žengti žingsnį atgal, tačiau raudonplaukis neleido jai atitolti - žengė iš paskos. Jeigu tu pakeisi nuomonę, aš padarysiu bet ką. Sutinku netgi grįžti į Brajano namus, jeigu tik tu apsigalvosi... įtemptai galvojo jis. Žinoma, žodžiai nebuvo skirti tai, kuri dabar buvo šalia, jie buvo skirti tai, kuri šalia buvo tik vaikino svajonėse. Negalvok negalvok negalvok! liepė sau raudonplaukis. Pats juto, kad įtampa kyla dar labiau, nors tai atrodė neįmanoma.
Vienintelis būdas "sutvarkyti" situaciją dabar gulėjo velsiečio kišenėje. Tame maišelyje, apie kurį jis nuolat pagalvodavo. Ne. Gyvenime neišpirksi dar kartą turėjo save subarti vaikinas. Vis dėlto ranka neatsiklaususi nuslydo į kišenę. Dafydd teikėsi šiek tiek atsitraukti nuo Mayros, tačiau suprato nenorintis, kad ji dabar nueitų. Pats nesuprato, kodėl, mat jausmai šito žmogaus atžvilgiu tikrai nebuvo pasikeitę. Deja, velsietis puikiai prisiminė, kaip dar ką tik buvusi koledžo draugė atrodė pernelyg panaši į Mioną.
Išsitraukęs nelemtą maišelį Dafydd įdėmiai jį apžiūrėjo. Pradėjo svarstyti, kad nedidelio kiekio Faustpalaikis gal ir nepasigestų. Raudonplaukis žvilgtelėjo į Mayrą. Ar ne už tokius dalykėlius ištempei ją iš Ministerijos, ką? saviironijos pažėrė jis. Galbūt reikėtų pasiūlyti? Dafydd jau ketino vėl prieiti prie juodaplaukės ir įvykdyti tą sumanymą. Jis žengė žingsnį jos link, tačiau staiga apsigalvojo. Nežinojo, koks proto užtemimas užėjo, tačiau užuot pasiūlęs nelemtų miltelių velsietis paprasčiausiai ją apkabino.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 24, 2020, 07:33:32 pm
 Ak, kaip ji norėjo pabėgti, bet kažkas neleido, tarsi stūmė ją Dafydd link. Keistas jausmas. Tarsi ji turėtų būti čia ir dabar, o ne kur kitur. Galbūt tai ir buvo tie Likimo pančiai, besityčiojantys iš žmogaus, kol šis kaip žuvis tinkle bando iš jų ištrūkti? O gal tai paslaptingasis gyvenimo autorius, kuris geria jų skausmą su kančios prieskoniu bei stebi viską už nežinomybės širmos ir tik juokiasi, juokiasi...
 Nors labiau Likimą ir autorių įprasta vadinti Dievu...
 Matydama tokį sutrikusį Dafydd, Mayra ir pati jautėsi sutrikusi. Nors dabar pasišlykštėjimą ir susierzinimą buvusiu bendrakoledžiu pakeitė... Gailestis? Mergina pati negalėjo pasakyti, bet ji buvo tikrai susirūpinusi vaikino savijauta.
 Nejučiomis juodaplaukės akys nukrypo į Dafydd laikomą maišelį. Ar jis vartoją šį šūdą, pardavinėja jį, o gal abu? Klausimas liko be atsakymo
 Ir taip stovėjo jiedu beveik vienas prieš kitą. Mayra nejučiomis vėl paėjo atgal, tarsi tikėdamasi, kad padidinus atstumą, visi tie keisti, juos siejantys, ryšiai sutrūkinės kaip elektros laidai nuo šalčio. Bet ir štai, Dafydd, vis dar keistai elgdamasis ne tik kad priėjo prie jos, bet ir apsikabino.
 Mergina stipriai užsimerkė. Ne dėl kvapo, nors tas ir buvo nelabai malonus, bet todėl, kad pati sunkiai atsiminė, kada buvo apsikabinusi ką kito nei katinas. Todėl ji nieko nesakė. Tiesiog apsivijo rankomis Dafydd ir padėjo galvą jam ant peties.
-Dafydd...-nejučiomis Mayra sušnabždėjo jo vardą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 24, 2020, 08:35:21 pm
Dafydd neįsivaizdavo, kodėl prisiartino prie merginos. Jis nežinojo, kodėl iš viso užvirė šitą košę, bet ją dar ir apsikabinti?! Ne, to buvo per daug. Jis tikėjosi, kad isterikė skubiai atstums ir viskas bus gerai. Dar kokius penkis kartus sau priminė, kad mergina, stovinti šalia jo, yra ne Miona. Jis galėjo svajoti, galėjo netgi kartoti jos vardą, tačiau fakto niekas nepakeis: ši mergina yra Mayra, jo buvusi koledžo "draugė" ir itin nekenčiamas žmogus.
Eilinį kartą sau tą pasakęs velsietis jau ketino atsitraukti, juk aišku, kad Mayrai poelgis neką labiau suprantamas nei jam pačiam. Deja neilgai trukus raudonplaukis gavo gerokai nustebti: nespėjus nei atsitraukti, nei padaryti dar ko nors, mergina į apkabinimą atsakė tuo pačiu! Buvęs klastuolis nepatraukė rankų, tačiau dabar stovėjo dar labiau sutrikęs ir visiškai sustingęs. Išgirdęs savo vardą jis vos nenusikeikė: labai panašiu tonu jis buvo ištartas Mionos tada, kai ji...
Minties vaikinas neužbaigė, ji buvo pernelyg skaudi. Geriau jau galvoti apie merginą, o ne apie tai, ką ji pasakė prie ežero, per paskutinį jų susitikimą Hogvartse.
Staiga velsietis tarsi atsitokėjo. Suprato, kad stovi apsikabinęs Mayrą Wallflower. Jautėsi taip, tarsi būtų pabudęs iš miego, kurio metu sapnavo ne itin malonų sapną. Dafydd skubiai išsinėrė iš kolegės (??) glėbio ir atsitraukė kelis žingsnius. Atidžiai nužvelgė ją. Sakė, kad nebevartoja? Tikriausiai melavo, viskas čia aišku. Bet kaip į tai galėjo įsivelti jis? Ta mintis privertė susivokti, kad milteliai tebėra rankoje. Nieko nelaukusi medžiaga grįžo į kišenę, o Dafydd nusisuko nuo Mayros. Žvelgė į vandenį ir mąstė. Iš paskutiniųjų bandė pasiteisinti sau, kodėl prie jos artinosi. Deja, pateisinimo rasti nesisekė.
- Ką mes čia darome? - pagalvojo Dafydd. Ir tik tada suprato, kad klausimą uždavė balsu. Pats to išsigando, tačiau žinojo: Mayra tikriausiai puikiai jį išgirdo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 24, 2020, 10:17:10 pm
 Dafydd atsitraukė nuo jos. Žinoma, viskas buvo lengvai suprantama. Pati Mayra jautėsi, tarsi darytų kažką negero, kažką neleistino ar net prieštaraujančio jos prigimčiai. Galbūt čia būtų buvęs laikas prisiminti sužadėtinį, bet ak, ką čia prisiminsi, kai net žiedas, jų pažado simbolis, kuo ramiausiai šiuo metu gulėjo namuose, dėžutėje, atskirai nuo kitų papuošalų. Jei jis būtų dingęs, mergina būtų pastebėjusi tik tada, kai jai reikėtų eiti susitikti su Luku. O dabar, akys nemato, širdies neskauda. Širdies, kuri nebesugebėjo spinduliuoti meilės, tik reikalauti, kad į joje žiojinčią bedugnę savo jausmus piltų kiti.
 Mayros niūrus žvilgsnis nukrypo į Temzę. Tamsus upės vanduo ramiai tekėjo ten, kur jam reikėjo, turbūt liūliuodamas įvairias žoles ir gyvius dugne. Galbūt anksčiau tai būtų padėję juodaplaukei nusiraminti, bet tada drumzlinas vanduo tik juokėsi iš jos jausmų ir rūpesčių.
 Merginos tie keli sunkūs žingsniai, kuriais ji artėjo arčiau Dafydd, nuaidėjo tuo mažu tuneliuku po tiltu. Kaip gerai, kad nebuvo jokių žmonių. Visa ši scena būtų per daug keista žiobarų, ne, ji buvo per daug keista ir magijos pasauliui. Bet užteko tik dabar susikūrusio laikino burbulinio pasaulio, kuriame egzistavo Mayra, Dafydd ir jai nežinomos merginos šmėkla, apsigyvenusi vaikino mintyse ir širdyje.
-Ar būtina atsakyti į šį klausimą? Ar mes turime pasirinkimą?-Mayra ranka švelniai brūkštelėjo per Dafydd nugarą ir atsiduso.
-Kodėl, Dafydd? Kodėl čia? Kodėl aš? Ar visada būsiu tik lėlė, skirta kažkieno pykčiui sugerti? Pasakyk man, Dafydd, kodėl gyvenimas toks sušiktai neteisingas?-mergina net nepajuto, kai pratrūko. Žengusi kelis žingsnius, nugara atsirėmė į turėklus, skiriančius ją nuo šalto ir mirtino Temzės vandens.
-Kas apraudotų narkomanę, tragiškai paskendusią šaltą dienos rytą tamsiuose vandenyse?
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 24, 2020, 10:59:47 pm
Dafydd atrodė, kad dabar galės jaustis kiek ramiau. Atsitraukė nuo merginos, vadinasi, dabar bus galima pamiršti, kas čia įvyko.
Deja deja. Mayra, atrodo, nebuvo tam nusiteikusi. Vos tik raudonplaukis kiek nusiramino, išgirdo žingsnius. Problema buvo ta, kad jie artėjo. Tarsi to būtų maža, buvusi koledžo draugė atsakė į kvailai užduotą klausimą. Nors atsakymas, buvo ne toks, į kurį tikrai reikėtų atsakymo, velsietis nebuvo laimingas. Juk tą mintį jis iš viso norėjo pasilikti sau.
Tarsi viso šito būtų maža, Mayra sugalvojo jį paglostyti! Kažkokiu būdu pavyko nenusipurtyti. Tikriausiai padėjo tai, kad Dafydd pabandė įsivaizduoti, kad tai yra Miona. Jam pavyko taip puikiai, kad kelioms akimirkoms ir vėl pamiršo čia esantis su visai kitu žmogumi. Dėl tos priežasties pavyko pajusti kažką panašaus į džiaugsmą.
Jo ausis - ir smegenis - pasiekė merginos sakomi žodžiai. Labai panašiai ne kartą yra kalbėjusi... Ne kas kitas, o Miona. Ar ji pyksta ant manęs? paklausė savęs raudonplaukis suprasdamas, kad tokia reakcija visai nestebintų. Juk tai jis buvo tas, kuris elgėsi kaip tikra kiaulė. Net ir ten, Magijos ministerijoje, kur ji stengėsi kalbėti mandagiai.
- Ne... Aš atsiprašau, - sugebėjo ištarti Dafydd, nors neįprastas žodis nenoriai paliko lūpas. - Aš... - vėl pradėjo jis, tačiau laiku susigriebė: kažin ar Mayrai įdomu, kaip jam (ne)sekasi. Jeigu čia išties būtų Miona, situacija atrodytų visiškai kitaip. Deja, buvusi grifė ir toliau po tiltu buvo tik Dafydd iliuzijose.
Juodaplaukei atsirėmus į turėklus ir ištarus įtartinus žodžius velsietis staiga persigando. Kažkokia nuojauta pakuždėjo jam, kad tai nėra šiaip retorinis klausimas. Dafydd buvo tikras, kad Mayra apie tai galvoja rimtai. Vadinasi, kam nors reikėjo daryti kažką, kad ją sustabdytų. Kadangi jiedu buvo vieni, kaip ir nekilo klausimų, kas tas "kas nors" bus. Dafydd suprato: jis turi kažkokiu būdu sutrukdyti Mayrai įgyvendinti šitą užmačią.
- NE! - garsiai užriko jis. - Nereikia!
Jis pripuolė prie merginos ir sugriebęs už rankos stipriai trūktelėjo - kad tik būtų toliau nuo nelemto turėklo. Deja, neapskaičiavo jėgų, tad patraukė per stipriai: neišlaikęs pusiausvyros nuvirto ant grindinio, o Mayrą užsivertė ant savęs.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 24, 2020, 11:19:37 pm
 Vėsus vėjas, vis atpūsdavęs nuo upės, kedeno juodus merginos plaukus. O ta maža, smulkios merginos formos figūrėlė, vartoma kažkieno delne, savo tamsiomis akimis žiūrėjo į priešais ją stovintį vaikiną, kaip marionetę valdomą jausmų. Lėlių teatras, tik, deja, čia nebuvo nei aikčiojančiu ir plojančių žiūrovų, nei užuolaidų, kurioms nusileidus, lėles vėl apleistų jų gyvybės kibirkštėlė ir jos užmigtų, sapnuodamos nerūpestingus sapnus.
 Taip Mayra ir laukė. Jos stiklinis žvilgsnis nukrypo į pilką Londono dangų. Iš šono pažiūrėjus, visa tai atrodė juokinga. Nė vienas iš jų nenorėjo kalbėti apie save ar kitą, bet štai, stovėjo, tarsi kažkas būtų viską nusprendęs už juos.
 Dafydd šūksnis pažadino ministerijos darbuotoją iš savotiško transo. Ji net nespėjo pasipriešinti, kai labai negražiai užvirto ant vaikino. Dabar jie žiūrėjo vienas kitam į akis ir nebuvo kur tą žvilgsnį nusukti. Mayra uždėjo ranką ant Dafydd kaktos. Nekarščiuoja. Perdozavus dažniausiai irgi kažkiek pasikeičia temperatūra, na, ar bent jau tiek juodaplaukė atsiminė iš lankstinukų, kurių prisiskaitė laukdama, kol bus pakviesta į psichiatro kabinetą.
-Dafydd, kada paskutinį kartą nusimaudei ir gerai pavalgei?-dabar jau rimtai susirūpinusi buvusio bendrakoledžio būkle paklausė mergina. Deja, ji vis dar nesiteikė nulipti nuo jo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 24, 2020, 11:50:09 pm
Pajutęs ranką sau ant kaktos Dafydd nežinojo, kaip į tai reaguoti. Nesuprato, kam reikalingas toks veiksmas, tačiau neatrodė, kad Mayra tai daro norėdama paerzinti ar pasityčioti. Staigiai sugriebęs jos ranką vaikinas norėjo stipriai suspausti - gal ji pajutusi skausmą kiek atsikvošės? - tačiau taip ir liko sustingęs su Mayros plaštaka savo delne.
Nauji Mayros klausimai ir vėl buvo nei į tvorą, nei į mietą. Žinoma, ji tikriausiai puikiai prisiminė paskutinį judviejų susitikimą, tad tiesiog nepraleido progos pasišaipyti. Vis dėlto tonas buvo kažkoks ne toks. Susidarė įspūdis, tarsi jai išties rūpėtų. Dafydd turėjo gerokai susitelkti, kad nepasiduotų tokioms mintims. Labai norėjosi tikėti, kad klausimas ir susirūpinimas yra nuoširdūs, tačiau vaikinas to padaryti negalėjo. Tik jau ne Mayra, kuri ne taip seniai bandė nedovanotinus kerus tam, kad sušertų jam žiurkę...
- Tavęs tai neliečia, - abejingai pratarė raudonplaukis. Kadangi Mayra nesiteikė nuo jo pasitraukti, Dafydd negalėjo atsikelti: nenorėjo staigiai stotis ir jos sužeisti. Tas nenoras jį gerokai nustebino, tačiau juk ką tik baisiausiai išsigando, kai pamanė, kad ji nori nusižudyti. Gal ji nėra tik "lėlė pykčiui sugerti"? pradėjo svarstyti Dafydd vis dar nepaleisdamas merginos rankos. Kadangi jau beveik metus visą laiką buvo vienas, išskyrus, žinoma, keistus ir nemalonius susitikimus su visokiais prašalaičiais, suprato, kad turėti kažką artimo nėra taip jau blogai. Dabar atrodė, kad net ir Hogvartsas buvo beveik kaip rojaus kampelis. Taip, jaunesni mokiniai be galo erzino, jis negalėjo pakęsti tos žioplės Adelės ir nelemto Kajūkščio, tačiau ten jautėsi beveik savas. Pažinojo kiekvieną kampelį, turėjo vietų, kurios jam buvo brangios, nes siejosi su Miona... Tai tarsi paaiškino, kodėl šiuo metu jam beveik ar netgi ne beveik rūpėjo mergina, esanti šalia, tiksliau, ant jo. Mayra siejosi su praeitimi, kuri, šiaip ar taip, buvo geresnė už dabartį. Galbūt dėl to verta pabandyti išsaugoti šį... Dafydd net nežinojo, kaip tai įvardinti, tačiau šią akimirką buvo tikras: kad ir kuo baigsis šis susitikimas, kitą kartą jis Mayros neužsipuls. Tik kaip dabar jai pasakyti, kad nenori skleisti pykčio? Turint omenyje, kad visą gyvenimą jis tik tą ir darė, situacija buvo kebli.
Staiga į galvą atėjo prisiminimas iš ankstyvos vaikystės - dar tų laikų, kai motina pripažino turinti du sūnus. Prisiminė vieną epizodą, kuris padėdavo suprasti, kad mamai rūpi ir jis. Tad kiek padvejojęs švelniai priglaudė Mayros delną sau prie skruosto, kurį prieš porą dienų buvo teikęsis nusiskusti. Akyse dėl kažkokių priežasčių pradėjo kauptis ašaros, o Dafydd, nė pats to nepajutęs, staiga Mayros delną prispaudė sau prie lūpų ir pabučiavo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 25, 2020, 12:15:02 pm
 Būti arti kitos gyvos žmogiškos būtybės buvo keista. Galbūt iki šiol Mayra negalėjo pasakyti, kiek jai trūko paprasto žmogišku artumo. Kad ir gulėjimo ant žemės beveik po tiltu ant žmogaus, kuris pastaruosius metus tavęs nekentė.
 Tamsios merginos akys tyrinėjo Dafydd veidą. Atmetusi nelegalias medžiagas, dabar ji susirūpino, kad jis serga. Išties, gyvenimas kanalizacijoje nebuvo vienas iš sveikiausių ir geriausių, o ir raudonplaukis atrodė numetęs svorio. O gal tai buvo ne kūno, o sielos liga?
 Bet visi šie spėliojimai liko giliai Mayros mintyse. Dafydd prisilietimas, šiek tiek netikėtas, privertė ją krūptelėti. Bet žmogus, liečiantis jos delną, tarsi nebebuvo tas pats, kuris paėmęs ją už rankos išsitempė iš ministerijos. Labiau vaikas, pasimetęs ir nuskriaustas. Bet ar giliai viduje jie visi nebuvo tokie?
 Mayros akys su anksčiau jose neregėtu švelnumu dabar žiūrėjo į po ją gulintį vyriškį. Nežinia, kokie čia globėjiški ar motiniški instinktai teikėsi pabusti po žiemos miego, bet juodaplaukė vos vos juntamai priglaudė lūpas prie Dafydd kaktos. Ir tada, tarsi bijodama pamatyti vaikino reakciją, padėjo galvą jam ant peties ir, prisiglaudusi taip, kad nosimi lietė jo kaklą, smarkiai užsimerkė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 25, 2020, 08:06:26 pm
Dafydd jautė tiriantį Mayros žvilgsnį, tačiau stengėsi jo nepaisyti. Jeigu kas būtų paklausęs, kaip vaikinas jaučiasi, jis tikrai nebūtų galėjęs nusakyti. Lygiai taip pat jis nebūtų galėjęs paaiškinti, dėl kokios priežasties elgėsi būtent taip. Ką jau kalbėti apie dar keistesnį Mayros elgesį. Nebent ji išties buvo kažko užvartojusi, kas dabar atrodė itin realu.
Dėl to pajutęs Mayros lūpų prisilietimą prie kaktos jis nieko nesakė. Spėjo, kad kai visa tai baigsis, ji nieko neprisimins. Įtarė, kad mergina neprisimena ir paskutinio judviejų susitikimo: net ir būdama apsinešusi, ji dabar ant jo šitaip negulėtų.
Staiga Dafydd pajuto kažkokią keistą šilumą. Nesuprato, ar ji atsklinda iš jo vidaus dėl to, kad dabar yra gera (nors šito pripažinti labai nenorėjo), ar jį paprasčiausiai sušildė pernelyg arti esantis žmogus, ar atsitiko dar kas nors, ką paaiškinti būtų itin sunku. Vis dėlto dabar tai nebuvo svarbu. Velsietis vis tiek negalėjo nieko padaryti. Tad jis tiesiog gulėjo ir jautė ant savęs tebesančią Mayrą. Pagaliau paleido jos delną, tačiau nežinojo, kur dabar dėti ranką. Kurį laiką laikė ją ore, mat bijojo prisiliesti, tačiau galiausiai paprasčiausiai pavargo, tad teko buvusią bendrakoledžę apkabinti. Labai nelaiku Dafydd vėl užmiršo kur esąs ir ką daro. Ir vėl užsigalvojo apie tą, kurios buvimas čia būtų daug malonesnis.
- Miona, - vien lūpomis ištarė jis. Stengėsi neišleisti nė garselio, mat nenorėjo, kad Mayra dabar išgirstų svetimą vardą. Atrodo, koks skirtumas, ką ji pagalvos, tačiau vis dėlto iš galvos niekaip neiškrentančios merginos vardo neišdrįso net ir sušnibždėti. Vis dėlto net ir tik lūpomis ištarti tą vardą buvo klaida. Buvęs klastuolis tarsi netekęs proto svajojo apie tai, kad čia būtų Miona. Noras buvo toks stiprus, kad jis beveik patikėjo, jog tai yra tiesa. Tad jis stipriai abiem rankomis apsivijo Mioną Mayrą ir, atrodė, daugiau niekada jos nepaleis.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 12:12:49 am
 Jis jos neatstūmė. Mayra gulėjo ant Dafydd ir jautė, kaip kilnojasi jo krūtinė. Buvo gera, mergina net galėjo pasistengti pamiršti galvą ir vidurius raižantį skausmą, kuriuo jos organizmas maldavo dar vienos raminamųjų dozės. Beje, taip gulėti buvo patogu, bent jau jai, o ir žmonių, kaip bebūtų keista, nebuvo. Tarsi kas būtų užkerėjęs šią vietą žiobarus atbaidančiais kerais. Mažas jų ramybės burbulas.
 Net Dafydd paleidus jos delną, juodaplaukė jo nepatraukė. Ji nesuprato, kodėl vaikinas elgiasi būtent taip, bet tai nebuvo svarbu. Jeigu ji gali bent apsimesti, kad kažkam rūpi, tebūnie. Ji padarys viską, kad tik galėtų pasijusti mylima, reikalinga ir svarbi. Net apsimestų ir meluotų. Kad tik neliktų viena. Ir vėl.
 Apgailėtina.
 Lyg pritardama kitos asmenybės minčiai, Mayra šyptelėjo. Taip, ji buvo apgailėtina. Kaip kažkada sakė: Marytė-kekšytė. Bijanti prisirišti, todėl, vos kažką sukūrus, atiduoda tai Pragaro liepsnoms kaip auką. Laksto nuo vieno žmogaus prie kito ir, pasiėmusi tai, ko norėjo, pabėga.
 Mayros pirštai nejučiomis įsivėlė į Dafydd plaukus, o jam stipriau apglėbus merginą, ji nejučiomis aiktelėjo. Visų pirma, to nesitikėjo, o antra, galėjo prisiekti, kad jai tuoj bus sulaužyti šonkauliai.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 12:53:51 am
Atrodė, kad jiedu ateina čia pagulėti kasdien. Tokio savitarpio supratimo, koks siejo Dafydd ir Mayrą, vaikinas nejuto jau seniai. Kai mergina sukišo savo pirštus jam į plaukus, raudonplaukis eilinį kartą nustebo, nors, reikia pripažinti, pamažu pradėjo priprasti. Jis jau neprisiminė, nuo ko prasidėjo šitas susitikimas. Dabar galvoje buvo tik tai, kad jis ir Mayra čia ir dabar leidžia laiką kartu. Jos pirštai jo plaukuose, o ji pati - stipriai laikoma jo glėbyje. Merginai aiktelėjus Dafydd kiek atleido rankas - bet nepakankamai, kad Mayra galėtų išsprūsti. Ne, dabar jis buvusios bendramokslės tikrai nepaleis. Jiedu gulės čia tol, kol...
Kad ir ką turėjo reikšti tas "tol, kol", Dafydd staiga suprato, kad jam reikia kažko daugiau. Įdomiausia buvo tai, kad jis buvo beveik įsitikinęs: kažką panašaus galvoja ir Mayra. Deja, visi, net ir Dafydd Carwyn Llewellyn yra girdėję apie tai, kad pirmąjį žingsnį turi žengti vaikinas. Šis vaikinas, gulintis po Tauerio tiltu Londone, deja, nebuvo iš tų, kurie žino, kaip tą žingsnį žengti. Tai buvo pernelyg sudėtinga: juk jis turi būti tikras, kad Mayra neprieštarauja. Jis turi žinoti, nuo ko pradėti. Turi turėti bent menkiausią supratimą, kaip viskas veikia. Deja, kaip tik šių įgūdžių kanalizacijos karaliui, dirbančiam Magijos ministerijoje, trūko. Ilgą laiką jis gulėjo ir mąstė, ar verta kažką daryti, ar leisti įvykiams tekėti sava vaga. Vyras tu ar ne? pačiam netikėtas klausimas iškilo galvoje. Dafydd nebuvo tikras, kad supranta, ką tiksliai tai reiškia, tačiau aišku buvo viena: jis buvo vaikinas, ji - mergina. Vadinasi, būtent jis turėjo žengti pirmąjį žingsnį. Ką gi...
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 02:06:29 am
 Kai jau vėl galėjo giliau įkvėpti, Mayra teko kelioms sekundėms sulaikyti kvėpavimą, mat šalta Dafydd ranka palindo ne tik po jos paltu, bet ir marškiniais. Tais pačiais marškiniais, kuriuos buvo išniekinęs žiurkės lavonas, tik, deja, mergina šios detalės neatsiminė, tik plovyklos sąskaitą. Galbūt jausmų apkvaitintos smegenėlės dar kelias sekundes galvojo, bet supratusi, kur viskas suka, Mayra nusišypsojo.
 Pirmiausia, ji pasikėlė ir alkūne atsirėmė į daugybės kojų numindžiotą grindinį, vien tik tam, kad matytų Dafydd veidą ir tamsūs jos plaukai tarsi atskyrė juos nuo išorinio purvino ir burzgiančio pasaulio. Tada, išlaisvinusi ranką iš buvusio klastuolio plaukų, kaip tikra meistrė, ji susitvarkė su užsegimu, su kuriuo vaikinas labai nesėkmingai grūmėsi. Ech, ne banko seifas čia, bet raudonplaukio kaltint nebuvo galima. Retas vaikinas savo gyvenime susiduria su tokiais dalykais.
 Pamažėle atsegusi pirmas marškinių sagas, Mayra paklausė:
-Dafydd, ar tu to nori?
Išties, jų susitikimas buvo toks, kad net negalėjai pagalvoti, kad jis pasibaigs po tiltu pusiau prasagstytais marškiniais ir paraudusiais žandais. O ir dar žinant, kad prieš tai jie pjaudavosi kai šuo su kate... Na, bet Likimas yra tikras pokštininkas.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 02:27:55 am
Pasirodo, viskas buvo daug sudėtingiau nei Dafydd tikėjosi. Kas keisčiausia, taip buvo tik dėl praktikos stokos. Juk ir darbas ministerijoje pirmomis dienomis atrodė labai sudėtingas, negi raudonplaukis tikėjosi, kad šis atvejis bus paprastesnis? Tuo labiau, kad kaip ir darbo atveju, jis čia turėjo apsiimti lyderio poziciją. Bent jau taip galvojo pats "lyderis". Mayrai pradėjus spurdėti atrodė, kad viskas netrukus baigsis. Ir, deja, baigsis ne taip, kaip tikėjosi Dafydd. Vis dėlto vaikinas netrukus gavo suprasti, kad klydo: panašu, kad mergina norėjo jam padėti.
- Aš... - tesugebėjo pratarti buvęs klastuolis išgirdęs užduotą klausimą. Įsivaizdavo, kad įvykiai klostysis be žodžių. Jeigu pradės ką nors kalbėti, pasipils idiotiški pasiteisinimai. Šito vaikinui dabar nereikėjo visiškai. Tad daugiau nieko nesakęs jis tiesiog prikišo veidą prie pat Mayros akių. Ilgokai į jas žiūrėjęs galiausiai išdrįso pabučiuoti merginą. Galvoje sukosi mintys apie tai, kad jis visai nežino, kaip tai veikia. Ar klausimą buvo galima suprasti kaip žalią šviesą? Tolimesni veiksmai lyg ir bylojo, kad Mayros sprendimas buvo kaip tik toks, tačiau dar kartą iniciatyvos imtis buvo nedrąsu - o jeigu ir vėl apsikvailins?
Kadangi pats vilkėjo megztinį, visai nesivaizdavo, kaip elgtis toliau - juk net negali atkartoti to, ką padarė mergina. Tad jis ilgokai ją nužiūrinėjo. Tiksliau sakant, ryte rijo akimis. Žvilgsnis tiesiog rėkė teigiamą atsakymą, tačiau Dafydd norėjo būti visiškai tikras, kad Mayra supras jį teisingai, tad iškvėpė:
- Taip...
Žodis buvo ištartas labai tyliai, teliko tikėtis, kad juodaplaukė teiksis išgirsti. O dabar reikėjo tęsti pradėtą jos darbą. Vaikinas rūpestingai atidirbo ties kiekviena saga. Rankos virpėjo, tad jis net nepastebėjo, kad paskutinioji buvo kitokia.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 03:05:03 am
 Viskas buvo truputėlį keista. Štai kaip Dafydd akys. Irgi rudos, bet žymiai šviesesnės nei jos. O ir jausmus iš tokių nepažįstamų akių buvo sunku išskaityti. Na, bet bučinys viską paaiškino savaip. Mayra akimirką dar pagalvojo, kad visai norėtų, kad jis būtų užsitęsęs ilgiau, juk buvo taip malonu jaustis tikrai geidžiamai. Norimai. Reikalingai.
 Švelni šypsena juodaplaukės veide, pirštai, atsargiai braukiantys per ryškias plaukų sruogas, nuo šalto oro, o gal ir kažko daugiau, pašiurpusi oda bei veidą puošiantis raudonis - Mayra seniai jautėsi tokia gyva. Tarsi širdis, tankiai besidaužanti krūtinėje,lyg iki šiol būtų miegojusi, o tikroji šiluma slypėjo kažkieno kito rankose. Užteko vos kelių tinkamų prisilietimų, kad ji sušiltų iš vidaus.
 Mayra leido Dafydd pabaigti kankinti sagas ir visą tą laiką nenuleido akių nuo jo veido. Pasilenkusi arčiau vaikino veido, ji ir trumpai į pabučiavo ir sušnabždėjo:
-Gerai. Bet žinai, kad taip bus nepatogu? Judinkis.
Švelniai suėmusi jo megztinį, ji truktelėjo jį į save, lyg sufleruodama, kad jiems reikia apsikeisti vietomis.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 03:27:05 am
Mayra šypsojosi. Tai buvo labai keista, tačiau drauge ir be galo malonu. Pastarąjį jausmą labiausiai iššaukė tai, kad Dafydd įtarė: dėl tos šypsenos nemaža dalis "kaltės" priklauso būtent jam. Juk dar ne taip seniai mergina atvirai užsiminė apie savižudybę. O dabar... Na, Dafydd tikėjosi, kad ji tokių minčių nebeturi.
Kai Mayra į bučinį atsakė tuo pačiu, velsietis suprato, kad viskas bus gerai. Jiems abiems šiuo momentu to reikia. Tiesiog teks kažkaip pasistengti nesusimauti. Tai tikriausiai buvo sunkiausia dalis. Tuo labiau, kad merginos žodžiai tarsi pakišo mintį, kad ji šioje srityje yra daug labiau patyrusi. Dafydd nežinojo, kur dėti akis, tačiau didžiausia problema jo laukė tada, kai buvusi bendramokslė trūktelėjo megztinį. Nereikia ir sakyti, kad jis nebuvo labai naujas, tad tiesiog paprasčiausiai perplyšo. Tarsi to būtų maža, raudonplaukis po juo nieko neturėjo, tad dabar Mayra galėjo pasigrožėti jo šonkauliais, kuriuos labai ryškiai apšvietė pastarojo pusmečio itin prasta dieta.
Norėdamas išvengti žvilgsnių, kuriuose tikriausiai būtų tiek pasidygėjimas, tiek užuojauta, vaikinas skubiai prisiglaudė prie Mayros ir dar kartą ją pabučiavo. Šį kartą viskas užtruko ilgiau, bet jam pasirodė, kad mergina nenori liautis, tad nenutraukė veiksmo ir pats. Galvoje sukirbėjo mintis apie dar vieną sagą, kuriai reikėjo dėmesio. Visą šį laiką Dafydd vylėsi, kad šį darbą atliks mergina, tačiau suprato nebegalintis laukti, tad, vis dar nenutraukdamas bučinio, atsegė ir ją.
Netrukus vaikinas pajuto šaltį - vis dėlto jau buvo ruduo, o juodu voliojosi ant žemės. Tačiau užteko vos kelių akimirkų, kad jis pajustų tokią šilumą, apie kurią nebuvo nė pasvajojęs.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 10:27:33 am
 Pajutusi, kad jos laikoma medžiaga plyšta, Mayra prikando lūpą, kad tik nesusijuoktų. Vargšas Dafydd, per ją liks ir be megztinio. O gal viską dar įmanoma sutaisyti kerais? Na, tai buvo nesvarbu, mat netrukus visas mąstymo procesas buvo sėkmingai nutrauktas dar vienu bučiniu. Bet mergina nesusilaikė ir vis tiek savo lediniais pirštais perbraukė per vaikino šonkaulius.
 Jei kas būtų prieš kelias valandas Mayrai pasakęs, kad ji su Dafydd gulės praktiškai po tiltu, pamynusi bet kokią savigarbą vien tik tam, kad patenkintų seniai pamirštus tam tikrus poreikius, ji, žinoma, nebūtų tuo patikėjusi. Bet viskas susiklosto savaip. Tik tas pasišlykštėjimas savimi niekur nedingo. Jis malėsi viduje su kitais jausmais, galiausiai prasiveržė ašarų pavidalu, nors Mayra jautėsi laiminga. Ji tiesiog negalėjo pakęsti savęs.
 Galiausiai, juodaplaukė sėdėjo ant bordiūro ir ašarų pilnomis akimis sagstėsi marškinius ir žiūrėjo į Temzę. Tą pačią tamsią Temzę, kaip ir vakar, užvakar ar prieš dešimt metų. Kaip šlykštu. Ne pats poelgis, o ji. Kaip kokia prostitutė, malasi nuo vieno prie kito žinodama, kad visuomet galės grįžt į namus.
 Supykino. Ji gal ir pamiršo mėnesius, kai vaikščiojo apkvaitus nuo raminamųjų, bet organizmas tai ne. Atsistojusi, Mayra atsirėmė į kažkurią tilto konstrukcijos dalį, pasilenkė ir apsivėmė. Tarsi kartu taip norėtų pašalinti ir visus neigiamus jausmus apie save. Na, bet nelabai buvo iš ko vemti, tad kurį laiką juodaplaukė tiesiog stovėjo žiaukčiodama. Tada nusivalė lūpas servetėle, pasitaisė plaukus ir atsisuko į Dafydd.
-Ne tu. Sakiau, kad jau nebevartoju. Na, mano kūnas su tuo nesutinka,-vėl tyla. Mayra žvilgtelėjo į laikrodį.-Reiktų grįžt į ministeriją. Ir nupirksiu tau naują megztinį.
Išsitraukusi lazdelę, ji dviem dideliai žingsniais grįžo prie vaikino.
-Reparo,-burbtelėjo mergina ir rūbas vėl buvo sveikas.-Vis tiek gausi naują megztinį. Negaliu žiūrėt, kaip su tokiu skuduru vaikštai.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 11:26:19 am
Dafydd bandė suprasi, kas čia įvyko. Jautėsi kaip apkvaitęs, tačiau tarsi tik dabar suvokė, kad mergina, esanti su juo, nėra Miona. Širdį pervėrė skausmas, tačiau buvo pernelyg gera, kad būtų galima ilgai apie tai galvoti. Vaikinas norėjo prieiti ir apkabinti ją vėl, tačiau pastebėjo ašaras. Sutrikęs stabtelėjo ir neįsivaizdavo, ką daryti toliau. Nesuprato, ką padarė ne taip, kad iššaukė tokią reakciją. Na taip, jis nebuvo patyręs, su tuo nepasiginčysi. Bet Mayra nesipriešino ir, ko gero, to norėjo pati. Negi jis, Dafydd, toks nevykėlis? Ši mintis privertė velsietį susimąstyti ir pajusti nuoskaudą. Galvojo ko nors paklausti, kai mergina dar sugalvojo ir apsivemti! Dafydd susiraukė. Jeigu aš toks šlykštus, kodėl reikėjo sutikti?.. apmaudžiai pagalvojo jis, tačiau juto ir pykčio prieskonį. Juk dar taip neseniai atrodė, kad juodu turi savitarpio supratimą, kokio vaikinas neturėjo su niekuo. Štai tau ir atsakas į naivumą...
Žinoma, išsivėmusi ji puolė teisintis, bet raudonplaukis jau buvo nutaręs, kad geriau ja nepasitikėti. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad jis tebuvo žaisliukas poreikiams tenkinti. Tarsi tu pats kitoks vidinis balselis pabandė pateisinti Mayrą. Vaikinas puikiai žinojo, kad tarp jų niekada nieko nebuvo ir nebus. Vis dėlto pačiam norėjosi dar šiek tiek artumo. Būtų mielai dar padrybsojęs ant šaligatvio su mergina glėbyje, o ji... Sakykime taip, įskaudino ir taip gyvenimo nuskriaustą jaunuolį.
Sutvarkytas megztinis ir pažadas nupirkti naują situacijos nepataisė. Galbūt tai tebuvo dar vienas triukas, kurio priežastį jis anksčiau ar vėliau sužinos? Būtent taip dabar Dafydd ir pagalvojo, tad nieko neatsakė. Taip, į ministeriją tikriausiai reikėjo grįžti, tačiau raudonplaukis neketino ten įžengti kartu su Mayra. Tad jis, įveikęs norą dar kartą ją apkabinti ir apdovanoti ilgu bučiniu, skubiai patraukė tolyn. Vos už kelių žingsnių susidūrė su artėjančia senyva moterimi, kuri įdėmiai nužvelgė vaikiną, tačiau jis jos net nepastebėjo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 26, 2020, 03:46:00 pm
 Žinoma, Dafydd įsižeidė. Mayra tai kuo aiškiausiai pajuto, na, bet ką galėjo padaryti? Bet koks bandymas viską paaiškinti būtų užskaitytas kaip pasiteisinimas, o ir noro žaisti su vaikino kaprizais ji neturėjo. Tiesiog žiūrėjo, kaip raudonplaukis nueina, kol ji vis labiau ir labiau jautėsi kaip purvinas skuduras, kuriuo ką tik pasinaudojo. Pati prisiprašei.
-Ak, užsičiaupk pagaliau,-sumurmėjo Mayra, braukdama ranka per veidą. Tamsi Temzė burbuliavo ir vinguriavo, o mergina, atsirėmusi į turėklą, žiūrėjo į vandenį. Norėtų nusiplauti šį nemalonų jausmą, nusišveisti, atgimti. Tarsi nieko nebūtų net buvę, o ji švari, švari, švari...
 Drebulys perėjo per visą kūną. Vargu ar tokia ji grįš į darbą. Verčiau kažką sumeluos, kad prastai jaučiasi. Nors gal ir nemeluos, ji išties jautėsi prastai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O ir kanalizacija atsiduoti nenorėjo. Taigi, verčiau grįš namo, išsimaudys ir eis pamiegoti.
 Tarsi koks užkeikimas būtų buvęs nuimtas, atsirado žmonės. Jie skubėjo kur kuriam reikėjo, visi susirūpinę savo mažu pasaulėliu, kurio centras - Aš. O Mayra, kaip niekam nereikalingas vėjo nešiojamas lankstinukas, patraukė toliau, bandydama galvoti ne apie Dafydd, o apie savo katinus.
 Galiausiai, kažkokiame kampe pasigirdo tylus pokštelėjimas ir Mayros prie tilto neliko nė kvapo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 18, 2020, 12:06:57 pm
   Toksai įprastas kelionės maršrutas ir tokia neįprasta kompanija. Fasiro žvilgsnis į kelią ir krypties prietaisus, išmoningai susimontuotus skydelyje šalia spidometro (gerai, kad Davina nematė, kokius monstriškus skaičius glostė raudona rodyklėlė), kartkartėmis išplaukdavo, besistebinčiam protui kuriant naujas asociacijas, išstumiančias senų prisiminimų nostalgiją ir liūdesį. Tolumoje pasirodė von Sjuardo tikslas. Tik dabar ir pats jis suprato, kiek daug nematydavo, vien skubėdamas į savo užmaršties fabrikėlį.
   Per visą kelionę vairuotojas tai pasiilgdavo galimybės pašnekėti su Davina, tai mėgaudavosi tiesiog galimybė tylint pabūti su ja. Spėliojo, apie ką ji galvoja ir kaip jaučiasi. Ar negalėjo nutikti, jog ji pamanė čia esant ne jį? Juk Fasas pasiūlė išvykti iškart po to, kai grįžo iš gana pavojingo susitikimo darbo reikalu... Gal ir nebuvo protinga šitaip padaryti, bet buvo padaryta, kas jau buvo.
   Variklio gausmas nutyko, nors vėjas pro ausis vis dar ūžė.
   - Gali nusiimti raištį, - pasukęs galvą link Davinos šūktelėjo jis, kad perstaugtų šniokštimą.
   Ir štai - jis vis artėjo ir artėjo. Gyvai alsuojantis mėlynom, geltonom, baltom ir violetinėm ugnim, o gal ir dar platesne jų palete, tolumoj susiliejantis su žvaigždėtu dangum. Miestas kito ir raibuliavo kaip vanduo, kaip dangaus atspindys, tik dar mažiau kuklus ir kur kas trapesnis. Kaip vikšras, žiūrintis į savo ateities paveikslą.
   Fasiras nulenkė rankenėlę, kad aktyvuotų Susiliejimo magiją - taip, reta skubančio miestiečio galva užsiverčia aukštyn, bet milijonų akių mieste neverta rizikuoti. Juolab, kad, kai jau grįš į ministeriją, pats ir gaus imtis darbų dėl žiobarų atminties valymo bei tvarkymosi su žiniasklaida. Žiobarai dabar miklūs - vos tik kas - ir čirškina telefonais. O šituos valyti magija esti dar sunkiau.
   Motociklui lėtai skrodžiant miesto pašvaistės mažumėlę užrauktą dangų, Fasiras pasigedo galimybės pažiūrėti Davinai į veidą. Ar patiks? Ar nustebins? Ar nebuvo kas nors jos taip jau pravežęs virš vakarinio bei naktinio Londono? Tokių dalykų, deja, neišklausinėsi, jei tik nenori sugadinti viso siurprizo.
   Ir pagaliau gi jie buvo laisvi aplankyti Anglijos sostinę be jokios baimės ir kartu. Kažkur šviesų mirguly turėjo tamsuoti ir niekuo neišskirtinis Magijos ministerijos pastatas, kažkur buvo ir švento Skutelio ligoninė, bet kam gi jie dabar būtų galėjęs rūpėti? Dabar jie buvo čia - prie Tauerio tilto, prie Vetministerio rūmų, tolumoj grėsmingai žibančia raudona Londono akim. Dar kiek ir Big Benas muš... Ko gero, septintą valandą vakaro.
   Dar kiek - ir jiedu nusileido ant Tauerio tilto viršaus. Motociklą paliko plūduriuoti ore, nesiliečiant su pusiau stiklinėmis tilto dalies konstrukcijomis - neduokdie įlūžtų ir prispaustų kokį žiobarą. Žemai apačioj vis dar skubėjo žmonės ir mašinos, tik čia, aukščiau, jų triukšmas buvo maloniai prablėsęs.
   - Esi čia buvus? - paklausė Fasiras turbūt labiausiai rūpimo klausimo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Davina von Sjuard Spalio 18, 2020, 12:48:30 pm
   Pamažu tvirti gniaužtai atsileido ir nors rankos tebesiilsėjo ant Fasiro krūtinės, Davina jautėsi kiek drąsiau. Nenoromis prisipažino sau, kad toks keliavimo būdas jai patinka. Šiek tiek adrenalino ir jaudulio, o svarbiausia - tai reiškė, kad jiems nebėra, ko bijoti. Niekas iš Magijos ministerijos užėmusių žmonių į juos nebesikėsins, neuždarys vienutėje. Nepaliks keturių sienų, virtusių sirenomis, melodijai.
   Kiek atsipalaidavosi ir jausdamasi ramesne mėgavosi kelione kartkartėm vis pasvarstydama, kokį gi kelionės tikslą Fasiras jiems parinko. Mintyse šmėstelėdavo ir klausimas, kas bus dabar, kai viskas sugrįžo į vėžias. Ar jie gyvens ilgai ir laimingai? Galės drąsiai aplankyti Ispaniją ir ten likusius Davinai brangius žmones?
   Paskendusi mintyse ne iškart suvokė tai, ką išgirdo. Vėjo gūsis atnešė žodžius, sunkiai suprantamus, tačiau galiausiai suprato. Pasileidusi viena ranka atsargiai nusiėmė raištį. Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Vaizdas apačioje buvo pasakiškas. Ne, to, ką išvydo, ir kaip jautėsi, nebuvo galima apibūdinti žodžiais. Jausmas nebuvo iš šios Visatos. Kažkas nežemiško.
   -Kaip gražu...-vėjo gūsis nusinešė tylų merginos balsą. Būtų galėjusi mėgautis tokiu vaizdu ištisas valandas.
   Atsargiai nulipusi nuo motociklo žengė kelis žingsnius arčiau turėklo. Pamažu maži žiburėliai, nedrąsiai nušvietę dangų, švelniai glostė vandens paviršių. Dangus tėra tik vienas, tačiau vanduo piešė dar vieną kruopščiai ir simetriškai pavaizduodama kiekvieną dalelę.
   -Ne...-tyliai, lyg nenorėdama sugadinti tokio nuostabaus vakaro pratarė. Tolumoje aidėjo automobilių varikliai, kai kur pasigirsdavo vienas kitas šūktelėjimas, virtęs nesuprantamais žodžiais, tačiau tai tebuvo tarsi neryški, bet labiausiai tinkanti melodija.
   -Ačiū,-šyptelėjo grįžtelėdama per petį, žvilgsniu susirasdama juodaplaukį.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 18, 2020, 02:20:18 pm
   Gal keturiasdešimties metrų aukščio konstrukcijos anaiptol nebuvo geriausias pasirinkimas apžvelgti Londoną, tik, deja, Fasiras nesugalvojo, kur padėti motociklą ir apsižvalgyti geriau. Aišku, galima būtų rinktis žiobarišką metodą - Londono Akį, tik kaži, ar iš tiesų jis ten toks saugus ir įspūdingas, kaip įsivaizduoja žiobarai. Nors gal kada nors ir ten jiedu papuls.
   Taip, su siurprizu pataikyta buvo gerai, ir čia Fasiras atsikvėpė jau lengviau. Tos laisvės proga jis negalėjo jai padovanoti kažko brangaus ir ypatingo, tačiau bent jau įspūdžių, kiek jau tai sugalvoti leido vaizduotė, kurios jis nelaikė kuo nors ypatinga, galėjo.
   - Gerai, - šyptelėjo jis. - Veikiai galėsim aplankyti ir tavo tėvus, - pažadėjo juodaplaukis.
   Jei tik dabar jie būtų turėję dar ir laiko, išvykti būtų galima kad ir dabar pat. Deja, prieš tai dar reikėjo sutvarkyti reikalus ministerijoje, užtikrinti tvarką ir ramybę, o tada galbūt jau visą savaitgalį paskirti sugrįžimui į Ispaniją. Blogiausiu atveju, pamintijo Fasiras, Davina ten galėtų išvykti ir viena. Nuramintų tėvus, jei tik šie paskui nesipriešintų jos grįžimui, - toptelėjo jaunuoliui, auksinėmis akimis blizginančiam į miestą ir šviesiaplaukę merginą. Veiduose šoko šviesų atspindžiai. Ministras, didelę politinę galią ir dar didesnę depresiją turėjęs veikėjas... Kaži, kuri svarstyklių pusė Viljamo ir Klaros Murrell'ų širdyse buvo nusisvėrusi labiau - ta, ant kurios buvo sukrauti Fasiro minusai, ar ta su pliusais.
   Ką gi, dabar viskas bus jau kitaip.
   Kai medžioji, jei esi ypatingai gudrus, visų pirma susirandi tinkamą tam zoną, sumažinančią aukos atsparumą ir padidinančią tavo pietų šansus. Vėliau paspendi spąstelius su kuo nors smagiu, pavyzdžiui, aukos mėgstamu maistu arba penu vaizduotei, na, arba įsitaisai į pačią tinkamiausią poziciją šuoliui. Pasigalandi nagus. Nurimsti. Alsuoji retai ir tyliai. Paslepi žolėje savo kyšančias gauruotas ausis.
   Kaip nesąžininga, kad tokios taktikos naudojamos ne tik laukinėje gamtoje.
   - Ar... tekėsi už manęs? - Fasiras von Sjuardas jau buvo priklaupęs prieš merginą ant kelio jai už nugaros.
   Mėlynoj dėžutėj žibėjo auksinis su platinos detalėm simbolis - aišku, kad auksinis, mat iš kito irgi populiaraus metalo padaryto žiedo antgamtai dažniausiai negali nešioti. Šiedu irgi.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Davina von Sjuard Spalio 18, 2020, 03:05:51 pm
   Šyptelėjo stebėdama į ją žvelgiantį vaikiną. Vaizdas, kurį jį nutapė ant sienos, virto realybe. Priešakyje mirgėjo tūkstančiai įvairiaspalvių švieselių, sniegas žėrėjo nuo viršuje spindinčių žvaigdžių, o apačioje mirgėjo vandens žiburiai. Pasakiškam vaizdui nugarą atsukęs stovėjo Fasiras von Sjuard. Priešingai nei paveiksle, kartu su ja žvelgiantis į spindintį miestą. Koks gražus ir netikėtas sutapimas.
   Linktelėjo vaikinui paminėjus jos tėvus. Nenorėjo tokios akimirkos gadinti ilgesiu, visgi mintis, kad pagaliau galės juos išvysti - džiugino. Buvo nuoširdžiai dėkinga ir nors tebesijautė kalta, kad išgąsdino ją užauginusius žmones, vylėsi, kad šie laimingi pasitiks ją ir Fasirą.
   Apsisuko žengdama kelis žingsnius ir atsiremdama į sniegu nuklotą turėklą. Trumpam užsimerkė. Švelnus, kiek šaltokaa vėjas švelniai perbraukė nematomimis rankomis per merginos veidą pakedendamas už nugaros besiplaikstančius plaukus. Nejučia nusišypsojo. Buvo taip gera ir ramu stovėti čia, spindinčio miesto centre ir gerte gerti pasakišką vaizdą.
   Išgirdusi krebždesį sau už nugaros staigiai atsisuko. Sutriko išvydusi klūpantį juodaplaukį.
   -Kodėl?...-melsvos akys, žiburėliams šokšiojant jose, neiškarto pastebėjo mėlyną dėžutę laikomą pusvampyrio rankose.
   Sutrikusi pravėrė rausvas lūpas ketindama atsakyti, tik tuomet suprato, kad turbūt prarado kalbos dovaną. Jie niekuomet nekalbėjo apie ateitį, Davina dorai nė pati nežinojo, ko norėtų, tad toks santykių šuolis buvo netikėtas. Ji mylėjo Fasirą, besąlygiškai juo pasitikėjo, buvo pasiryžusi padaryti viską, kad apsaugotų jį, taip kaip ir jis, tik nuostaba privertė prarasti pusiausvyrą ir pajusti, kaip viskas slysta iš po kojų.
   Sukikenusi pati iš savęs linktelėjo. Atrodė laiminga ir vis dar nustebusi.
   -Taip,-dar kartą linktelėjo leisdama dailių bruožų veidą papuošti plačiai, nuoširdżiai laimingai šypsenai. Vylėsi, kad sutrikimas neatsispindėjp veide taip, kaip ji pati manė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Fasiras von Sjuardas Spalio 18, 2020, 05:25:26 pm
   Fasiras kantriai lūkuriavo, pro akis nepraleisdamas didžiulio merginos sutrikimo ar net - ar tik nepasivaideno? - dvejonės. Žinojo, kad pasipiršti galėjo ir visai kitaip, pavyzdžiui, ramiai namie, kur ji nebūtų užburta įspūdingo žiemos ir nakties miesto, bet... Ji juk vis tiek pasirinks pagal savo širdį. Von Sjuardas labai to tikėjosi. Žinojo, kad ji labai laisvai galėtų pasakyti jam ne ir grįžti į Ispaniją. Saulėtą, šiltą, mielą namų kraštą, nė iš tolo nesilyginantį su šiomis šaltomis ir veidmainiškomis miesto liepsnelėmis. Labai simboliška, kad snigo, labai simboliška buvo vieta, kur jiedu stovėjo. Tiltas, priešingų ir nepažįstamų krantų susijungimo ir bendravimo vieta. Žiemiškas tiltas vidury mirguliuojančio miesto... Ko gero, gyvenimas su pusvampyriu, išbraidžiusiu tamsiausias savo sielos pelkes, nebus toks gražus, kaip tasai iš prisiminimų Ispanijoje, bet galbūt visgi kerintis ir vertas. Galbūt?..
   Fasiro veide pasiliko tik įtampa, nors jis nenorėjo sukelti besirenkančiai merginai spaudimo. Ji gali pasakyti jam ne, didelė tikimybė, jog taip ir padarys. Galbūt taip padarytų kiekvienas išmintingas žmogus. Tokiu atveju jis atsistotų, turbūt mažumėlę drebančiom rankom pasivalytų kelnes, susikištų žiedą atgal į kišenę, o ne ten, kur pamanėt, pamatę veiksmažodį su neįprastu priešdėliu, užtikrintų, jog gerbia jos sprendimą ir pasirūpintų saugia ir malonia kelione į Madridą. Darytų viską, kad ji nesijaustų kalta, ar, dar blogiau, nesutiktų tekėti vien iš gailesčio. Juk būna taip?..
   Aišku, susitaikyti būtų sunku, bet jau vien iš pagarbos tvirtam merginos sprendimui ir tai nežemiškai ryškai šviesai, kuri grąžino į jo gyvenimą džiaugsmą, atgal į liūną nepanirtų. Džiaugtųsi, jei po to dar turėtų galimybę su ja bendrauti... Nors kas jis toks, niekuo neišsiskiriantis vienišas juodaplaukis, motociklą blizginantis labiau nei savo sąžinę?..
   Jis visa tai apgalvojo jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų - ir štai šiandien pribrendo sprendimui pamatyti, kuo visa tai baigsis. Plano B neturėjo, tad galėjo tik laukti. Ar teks grįžti tiltu į savo praeitį, ar visgi pereiti į kitą jo pusę jau ne vienam...
   Plačiai, nors neryžtingai nusišypsojo, kelioms sekundėm nuostabos ir dvejonių, virtusiomis į ištisus šviesmečius, pagaliau pateikusioms rezultatą. Tikėjosi, jog maunant žiedą jo rankos išliks tvirtos ir ramios. Neduokdie, tvirtus dviejų būtybių ryšius simbolizuojantis papuošalas išslystų ir įkristų į tamsius Temzės vandenis. Anei likti ant tilto, anei nerti paskui jį!
   Žiemiškam miesto peizaže, ant gigantiško tilto, juodavo du apsikabinę siluetai - tokie trapūs ir miniatiūriniai, jog kaži, ar įžvelgsi, jei tik neturi antgamtiškų akių.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Lapkričio 15, 2020, 09:09:31 pm
Tą dieną Dafydd išėjo iš darbo šiek tiek anksčiau. Žinoma, kolegos supratingai palinkčiojo ir šypsojosi - visi buvo tikri, kad aurorų štabo viršininkas skuba namo, pas žmoną ir vaikus. Deja, būtent ten eiti tiesiog siaubingai nesinorėjo. Raudonplaukis jau seniai buvo pasiilgęs Mayros, labai norėjo stipriai ją apkabinti. Galbūt buvo pasiilgęs ir vaikų - ar bent jau būtų taip pasakęs, jeigu būtų turėjęs galimybę apie tai pagalvoti. Deja, pirmiausia į galvą atėjo tai, kad su mylimąja galės praleisti vos kelias akimirkas, nes jos dėmesio nuolat reikalauja tie du mažyliai, apie kuriuos vis nesiliauja klausinėti kolegos ir vergai.
Kurį laiką be tikslo trynęsis po miestą Dafydd patraukė Tauerio tilto link. Puikiai prisiminė, kad ne kur kitur, o čia prasidėjo bendra jo ir Mayros istorija. Ar vaikinas norėjo galvoti apie lemtingąją dieną, neaišku. Vis dėlto atsidūrė kaip tik čia. Neilgai trukus nusileido prie upės ir atėjo į tą pačią vietą, kurioje paskutinį kartą buvo su mergina, be kurios dabar nebebuvo gyvenimo.
Kažin koks jausmas būtų nusižudyti? susimąstė raudonplaukis. Žinojo, kad jeigu Mayra pasakytų nebenorinti jo matyti, pasielgtų būtent taip. Mergina niekad nebuvo pasakiusi nieko panašaus, tačiau kartais velsiečiui atrodė, kad ji būtent to ir nori - ar bent jau nepastebėtų, jeigu jis staiga dingtų. Dabar stovėjo atsirėmęs į turėklą ir ilgai žiūrėjo į vandenį. Galiausiai atsisėdo ant purvino šaligatvio. Apsikabino kelius ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Naktimis galėjo mėgautis tuo, kad Mayra yra šalia, tačiau kaskart keldamasis į darbą Dafydd pajusdavo skausmo dūrį: puikiai žinojo, kad jam grįžus mylimoji bus pasinėrusi į motinystę, tad jam, dvynukų tėvui, vietos jos dienotvarkėje nebus labai daug. Jeigu iš viso bus, žinoma. Ji myli tave. Jai tavęs reikia. Nekvailiok! vidinis balselis galvoje bandė auklėti vaikiną, tačiau šis buvo užsispyręs, tarsi specialiai save kankintų. Beveik kiekviena akimirka namie tapdavo kančia. Matyti, kaip be proto mylima mergina jam skiria laiko nebent tada, kai reikia paimti mažylį, buvo nepakeliamai sunku. Dafydd net nepastebėjo, kaip antrą dieną po trumpų atostogų nejučia grįžo iš darbo šiek tiek vėliau. Šiandien turbūt grįš dar vėliau. Atrodo, reikėjo tiek nedaug: jeigu tik Mayra bent akimirkai pamirštų vaikus, jeigu tik jiedu galėtų praleisti šiek tiek laiko dviese be nuolatinės baimės, kad vaikams gali prireikti jų motinos, jeigu... Po kiek laiko bus geriau, abu apsiprasit, vaikams nebereikės nuolatinės priežiūros. Tik šiek tiek palauk vėl bandė protinti vaikiną vidinis balselis. Vis dėlto pačiam Dafydd tai neatrodė kaip tinkamas variantas: jis visą gyvenimą neturėjo nė vieno žmogaus, kuriam būtų artimas ir reikalingas. Kad ir kokia būtų judviejų su Mayra bendros istorijos pradžia, ši mergina pasirodė esanti kaip tik toks žmogus. Bet ar dabar ji vis dar tokie buvo? Labai norėjosi tikėti, kad taip, tačiau šiuo momentu vaikinui atrodė, kad mylimoji, tik radusi priežastį nuo jo nusisukti, taip ir padarė. Reikėjo labai daug pastangų, kad nuslėptų skausmą nuo Mayros - ir Dafydd nebuvo tikras, kad jam sekėsi. Vis dėlto kad ir kaip dabar jautėsi, paties jausmas merginai išliko nepakitęs - jis ir toliau mylėjo ją visa širdimi ir esybe. Tereikėjo išmokti suprasti, kad Mayros jausmai jam tikriausiai liko nepakitę. Tiesiog ji buvo moteris, o joms vaikai visada yra svarbiausi. Deja, nors protas šitą lyg ir suvokė, širdis tai padaryti atkakliai atsisakė. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios raudonplaukis dabar sėdėjo po Tauerio tiltu ir paprasčiausiai save kankino.
Žvilgtelėjęs į laikrodį suprato, kad jau turėtų keliauti namo. Lėtai atsistojo ir apsižvalgė. Viskas, kas čia įvyko prieš devynis mėnesius, dabar atrodė kaip sapnas. Kažkodėl skausmas dabar atrodė daug realesnis už laimės akimirkas, kurių Mayra padovanojo daugybę. Ir vis dėlto Dafydd buvo be proto jos pasiilgęs ir norėjo kuo greičiau ją apkabinti, net jeigu tai sutrukdytų vieno iš vaikų maitinimo procesą. Buvo apmaudu, kad tie mažyliai išalksta daug dažniau negu jis. Dar kartą nužvelgė patiltę. Giliai atsiduso ir nusprendė: kad ir kas jo ten laukia, nori namo. Tad apsižvalgė, ar aplinkui nėra pernelyg daug smalsių žiobarų, apsisuko ant kulno ir pokštelėdamas išnyko.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Adelė Ginger Gruodžio 22, 2020, 09:00:31 pm
  Diena nebuvo bjauri, gal kiek šaltoka, tačiau be lietaus. Ir be itin jaučiamos drėgmės. Mergina labai neskubėjo, vis sustodavo, pažvelgdavo per turėklą žemyn. Į vandenį. Vėjas plaikstė jos trumpus, blondiniškus plaukus. Žydra dangaus mėlynė nagrinėjo kiekvieną turėklo rėžį. Kaip gera buvo bent kartą neskubėti, bent kartą leisti sau atsipalaiduoti. Stipriau suėmė mėgstamiausios North Face juodos striukės skvernus, užsisegė iki pat kaklo. Žemaūgė atrodė kaip storuliukas kukuliukas. Jos švelniai rausvos spalvos, keisto kirpimo kelnės plevėsavo į šalis ir puikiai derėjo prie pastelinių sportbačių. Pradedančioji dizainerė buvo graži. Žavi. Tiek apranga, tiek veido bruožai, tiek plaukai. Smulkiose rankose, tuose mini delniukuose laikė savuosius pietus, kuriuos žadėjo pasišildyti grįžusi į Dubliną. Kaip įprastai vokas. Kitoje rankoje aštri moliūgų prieskoniais gardinta kava.
  Atsitraukusi nuo turėklo, apsisuko. Staigiai žengtelėjo pirmyn ir teko susidurti su aukštaūge figūra. Aiktelėjusi paleido dėžutę iš rankų, visi makaronai su vištiena pabiro ant josios sportbačių, o kava jau buvo įsigėrusi į svetimojo drabužius. Nejaukiai kilstelėjo blondinišką savo galvelę.
- Aa, aš labai atsiprašau,- lyg ir puolė valyti.- Tikrai, labai.
  Adelė susijaudinusi žvelgė į aukštą vyrą, iš pažiūros šiek tiek vyresnį už ją, gal metais, dviem. Sukandusi lūpą pasijautė visiškai menka.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Alehandro Murrell Sausio 14, 2021, 09:04:35 pm
Oras nebuvo pats smagiausias ir maloniausias buvimui lauke. Lietinga diena būtų buvusi daug mielesnė širdžiai negu šalta, vėjinga diena, bet Mayranas vis vien iškišo nosį iš namų ir niekur neskubėdamas žygiavo vieno Londono parko link. Kodėl būtent parkas? Turbūt todėl, kad vaikinas  savo noru ir savam malonumui niekad nesilankydavo parkuose, o pokyčiai jokiais atvejais nebūdavo blogai. Rudeninis vėjas nešiojo garbanotus, gan ilgokus, tamsius plaukus į visas puses, taip retkarčiais trukdydamas geram matomumui. Auroras pastoviai ranka braukydavo per veidą, taip norėdamas patraukti susivėlusius plaukus nuo veido, bet tai visiškai nepadėdavo, kadangi vėjas juos tuoj pat juos ir vėl užpūsdavo atgal. Wallfloweris būtų mielai pasinaudojęs plaukų gumytės pagalba, bet kaip tyčia dabar jos su savimi neturėjo. Sunkus atodūsis paliko aukštaūgio lūpas šaltam vėjeliui pradėjus pūsti dar stipriau, bet paltuko šis vis vien neužsisegė. Ramiais, bet gan greitais žingsniais žingsniuodamas parko link, Mayranas mintyse keikė save, kad per tokį nemalonų orą išsinešdino iš namų. Pasirodo, kad tai nebuvo pati blogiausia žinia šią dieną, kadangi neužilgo auroras pajautė karštą skystį įsigeriant į jo marškinėlius, o tuoj pat ir kiek nudeginant odą. Tylus, trumpas ir nemalonus inkšelėjimas paliko strazdaniaus lūpas, o akys nukeliavo prie žemo ūgio būtybės, kuri atsiprašinėjo, baikščiu žvilgsniu žvelgė į Mayraną ir bandė valyti jo marškinius. Vaikino žvilgsnis buvo kiek piktas ir susierzinęs, bet šis nežadėjo išsilieti ant mielos išvaizdos blondinukės, kadangi pats būdavo gan neatsargus.
- Nieko tokio, visiems pasitaiko. - Sodriu, gal kiek prikimusiu balsu, prakalbo vaikinas. Jo balse nebuvo galima įžvelgti didelio pasitenkinimo, tačiau šis nepyko ant žemaūgės, nors žvilgsnis ir buvo kiek susierzinęs.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Adelė Ginger Vasario 15, 2021, 12:55:50 am
  Tai buvo juokinga. Kitaip ir negalėjo būti, nes su servetėle kavos dėmių neišvalysi. Visiškai ne. Žinoma, mergina galėjo pasinaudoti savo burtų lazdele, tačiau dar nežinojo, ar šis (išvaizdus, žavus, kerintis, ilgesniais plaukais už ją) vaikinas priklausė magijos pasauliui. Žengtelėjo žingsnį atgalios. Pakreipė galvą. Neatrodė jis taip... Siaubingai? Atrodė, marškinius reikėjo išmesti į pirmąjį pasitaikiusį šiukšlyną. Žydros padangės žvilgsnis nuslydo iki šiosios sportbačių. Prikando lūpą, susilaikė neklykusi, nes, oi, tie riebalai jau visiškai pilnai vykdė Adelės apavo nužudymą vidury tilto. 86policija? Alio, ne, niekad neatsiliepė, nes blondinė tik ir būtų palaikyta ta nesveika bobela, kuri kišenėse nešiojosi katinus. Bet ne, ji jų nesinešiojo, nematė reikalo, nepatogu ir panašiai.
- Juos reiktų išmesti,- mostelėjo jau tuščiomis rankomis į marškinius.- O man reikia naujų pietų.
  Susierzinęs aukštaūgio (jis gal eifelio bokštas?) irgi nedžiugino. O kaip galėjo, kai, rodėsi, tuoj vietoj ją permes per turėklus į upę. Priėjusi drebančiomis nuo šaltuko rankomis užsegė vyro paltą, tačiau jai visai nepatiko šis įvaizdis. Ne. Atsegė.
- Galiu nebent pasiūlyti naujus marškinius iš savo naujosios kolekcijos?- išbėrė taip greitai, kad net pati nesuvokė. Ką tik pasiūlė jos kavos aukai apsilankyti Dubline. Šaunu, Adele, taip ir toliau. Iš striukės kišenės išsitraukė plaukų gumutę, mielai šyptelėjo ir ištiesė ją vaikinui.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Alehandro Murrell Kovo 13, 2021, 03:14:37 pm
  Nors karšto, tamsaus skysčio paliktos žymės ant marškinėlių nedžiugino, kiek nemaloniai dirgino odą, o šiandieninis Londono oras taip pat nedžiugino, Mayranas stengėsi neatrodyti labai dėl to piktas ar suirzęs, nenorėjo per daug savo pykčiu išgasdinti nepažįstamosios žemaūgės. Bet vaikinas negalėjo meluoti pačiam sau, ši situacija nebuvo pati maloniausia ir labai džiuginanti. Ypač tada, kai Londone oras buvo tikrai nemalonus, bjaurus.
  - Ne, ką tu, jie atrodo nuostabiai, kam juos išmetinėti? - nesusilaikydamas sarkastiškai tarė vaikinukas.
  Tiesą pasakius, žvelgti į merginą nebuvo labai malonu. Ji buvo tokio žemo ūgio, kad atrodė kaip miela, žemutė mergina vaiko pavidale. Tai nebuvo labai blogai, tačiau kai tarp nepažįstamosios ir buvusio auroro matėsi toks ūgio skirtumas, šiam norėjosi pritūpti ar pasilenkti, kad ūgiai taptų panašesni, kalbėtis būtų patogiau. Tačiau Wallfloweris taip nesielgė, kadangi visa tai būtų per daug keista ir nepatogu, nemalonu.
  Merginai besielgiant per daug rūpestingai, tai užsegant, tai ir vėl atsegant paltą, vaikinas klausiamai pažvelgė į blondinukę ir kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas, ką ji čia daro.
  - Nesikrimsk. Viskas gerai, bus dar tų marškinių, tad tikrai nereikia, - numodamas ranka tarė garbanius. Nors ir turėjo tik kelias poras marškinių, Mayranas tikrai nežadėjo pergyventi dėl šios. Ar taip, ar anaip būtų kažkada suplyšę.
  - Ačiū - paimdamas ištiestą plaukų gumytę ir šyptelėdamas tarė vaikinukas. Greitai vėjo švaistomi ilgi, garbanoti plaukai buvo surišti į aukštą, netvarkingą kuoduką, kuris tikrai neblogai atrodė ir tiko vaikinui.
  - Be to, atleisk už kavą ir pietus. Gal galėčiau tave pavaišinti naujais?
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 08, 2021, 04:16:16 pm
  Kalnų upelio tyrumo akys persivertė. Taip, mielas aukštaūgi, ir toliau vemk savo sarkazmu pro kraštus, tai tikrai turėjo pagerinti blondinės situaciją. Tiesa, jo ūgis jai labai ir netrukdė, nes jau buvo pripratusi prie visokio plauko žmonių. Ūgis ją nervindavo tik tais atvejais, kai tekdavo pasilipus ant kėdės susižinoti visas kliento apimtis. Ah, tegu greičiau atsiranda tinkamos patalpos Londone!
- Kaip nori,- gūžtelėjo pečiais. Nenori, tai ir nereikia. Pasilaikys tuos fancy marškinukus savo kitiems užsakymams.- Nėr čia ko atleisti, pati žiopla,- vyptelėjo. Nauji pietūs? To dar negalėjo pasakyti.
  Adelė nebuvo ta mergina, kuri nešiojo laikrodį ant riešo, labiau mėgo naudotis ta žiobariška susisiekimo priemone - telefonu. Ir dėkojo visoms stichijoms, kad čia nebuvo Hogvartsas, kuriame elektros nė bumbum. Žvilgtelėjo į valandas, prikando lūpą, jau ar taip, ar anaip nebespės grįžti į Dubliną, pasigaminti ko nors ir vėl atsirasti Londone. Netrukus sulaukė ir skambučio, pokalbis netruko ilgai, per jį jaunoji dizainerė ant rankos užsirašė adresą ir reikiamas medžiagas, kurias, tikėjosi, kad turėjo savo krepšyje.
  O tada kilstelėjo akis į vaikiną ir linktelėjo, lyg sakydama: taip, einam pietų. Užkišo kelias trumpas plaukų sruogas, lendančias į veidą, už ausų, rankas paslėpė striukės kišenėse. Kryptelėjo galva:
- Einam?
  Tik vardo taip ir nepasakė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Alehandro Murrell Balandžio 21, 2021, 11:15:35 am
  Oras buvo negailestingas, tikrai nekvietė išeiti į lauką ir(ar) pasidžiaugti šviečiančia, šildančia saulyte. Šaltas, stiprokas rudeninis vėjas nerimo, pilki ir gan grėsmingai atrodantys debesys pradėjo formuotis danguje, gąsdino, grasino  ateinančiu, neužilgo pasirodančiu lietumi. Nors ilgos garbanos ir buvo susuktos į tvirtą, bet kiek netvarkingą, aukštą kuoduką, tačiau kelios sruogos vis vien ištrūko iš jo, užkrito ant veido šalto bei gan stipraus vėjo dėka.
  - Bus dar tų marškinių. Dėl šio nelaimingo atsitikimo neturi nukentėti tavo nauja kolekcija. Nusipirksiu naujus marškinius, šiuos išmesiu ir viskas bus gerai, - nebenaudodamas sarkazmo, kiek surimtėdamas tarė vaikinas ir šyptelėjo menka, tačiau žavia šypsenėle.
  Nors mergina ir atrodė žema, mielutė, silpnutė ir nieko negalinti nuskriausti, tačiau ši tikrai buvo ne iš kelmo spirta. Nepažįstamoji nebijojo kalbėti, atrodė tikrai gan drąsi ir nebijanti išreikšti savo nuomonės ar būti savimi, kas kiek žavėjo tamsiaplaukį.
  - Eisime, jeigu panelė malonėsite prisistatyti ir man nereikės jūsų vadinti coliuke ar nykštuke, - kiek draugiškai pasišaipydamas, velniūkiškai šyptelėdamas ir nuleisdamas žvilgsnį ties žemaūgės akimis, tarė Mayranas. Šis tikėjosi, kad mergina nebuvo ta, kuri įsižeistų nuo paprasto pajuokavimo ar draugiško pasišaipymo. Tikėjosi, kad mergina viską supras gerai, per daug neįsižeis ir nesupyks, o galiausiai galbūt ir pati prisidės prie šiokio tokio kvailiojimo.
  - Kur norėsi pietauti, coliuke? - vis dėl to pasidomėdamas, paklausė garbanius ir taip tarsi kvietė trumpaplaukę pajudėti iš vietos.
  Tikiuosi, kad mes pirmiau pasieksim pietų vietą, negu lietus pasieks mus.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 03, 2021, 08:09:01 pm
  Blondinei teko eilinį kartą nusibraukti prie veido prilipusius plaukus dėl to nelemto vėjo. Vos vos linktelėjo. Tiesa, merginos akį patraukė vaikino kūno sudėjimas ir, jeigu jie nesusikapos, kada pasiūlys pabūti ir josios modeliu per pirmosios kolekcijos pristatymą. Ir, žinoma, kad sumokėtų, dievaži.
  Suraukė antakius. Ne, neįsižeidė dėl tokio gana draugiško pasišaipymo iš ūgio. Adelei paprasčiausiai niekad nepatiko bet kokie ūgio prikišimai. Užteko per šokius Hogvartse su Marku siūbuoti kaip stulpui dėl patobulintų platforminių batų, kurie suteikė galimybę pasiekti bent su pakaušiu buvusio mylimojo smakrą. Tačiau negi čia iškart pulsi svaidytis žaibais, kai dar net pati nežinojo garbaniaus vardo.
- Tik pabandyk ir gausi niuksą,- žaismingai kumštelėjo aukštaūgiui į pašonę.- Adelė,- nusišypsojo.- Adelė Ginger, o kaip man į Tave kreiptis?
  Dar žvilgtelėjo į niūrų dangų, pagalvojo, reiktų išsitraukti iš savo medžiaginio maišelio skėtį. Tačiau tai būtų atrodę ne itin adekvačiai, mat tas skėtis natūraliai niekaip nebūtų tilpęs į maišelį. Magija, mergina naudojosi magiją, o ir nežinojo, ar naujasis palydovas bent kiek raukia apie šį pasaulį. Ir vis dėlto pabandė, išsitraukė didžiulį melsvą skėtį.
- Net nežinau, galbūt, kur spėsim iki siaubingo lietau,- gūžtelėjo pečiais ir išskleidė skėtį.- Tikiuosi, vėjas jo nenulauš,- sukikeno.- Lendam ir maunam,- kiek vaikiškai šoktelėjo ir įdavė skėtį kavos aukai. Juk negalėjo nešti skėčio žemaūgė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Alehandro Murrell Gegužės 11, 2021, 09:48:32 pm
  Žvilgsnis trumpam nukrypo į dangų, debesis, kurie jau ruošėsi, jau tuoj pat grasino paleidžiantis mažus vandens lašiukas, taip išgasdinant dauguma Londono gyventojų ir atvykėlių, priverčiant juos pasislėpti po pastoge, skėčiu, o blogiausiu atveju nusivilkti striukę, paltą ir užsidėti jį ant galvos. Tai nedžiugino ir pačio garbaniaus, kadangi sušlapusios garbanos, kūnas, reiškė prie veido limpančius plaukus, prie kūno limpančius drabužius, kas neskambėjo labai maloniai ir ko vaikinas tikrai nenorėjo šią akimirką patirti, tad tiesiog tikėjosi, kad šis ir dar vis nepažįstama žemaūgė greičiau pasijudins nuo tilto ir suras jiems patinkančią vietą, kurioje galėtų papietauti.
  - O tu ne tik žema, bet ir mušeika, - toliau erzindamas merginą, apsimesdamas, kad silpnas kumštelėjimas buvo skaudus, tarė Mayranas ir vaidinančiai patempė lūpą, patrynė šoną, tačiau ilgai neišlaikęs tokios veido išraiškos, nusišypsojo.
  - Malonu, Adele. Aš Mayran. Mayran Wallflower, - prisistatydamas vardu ir pavarde, ką darė jau gan senokai, tarė. Pavardė šiam trumpam priminė turbūt vis dar egzistuojančią tačiau be galo seniai matytą šeimą arba bent tai, kas iš jos liko. Sesę su sūnėnais, Quentin'ą, apie kurį jam buvo pasakojusi sesė, tačiau vaikinas stengėsi per daug to nesureikšminti. Šeima nė nebandė su juo palaikyti jokių ryšių, vienas jos narys nė nežinojo apie jo egzistenciją, tad šis neturėtų ir stengtis dėl jos, nors šiam ir rūpėjo...
  Vos tik šiam buvo įteiktas skėtis, Wallfloweris tvirtai suėmė jį į dešinę ranką ir laikė taip, kad vėjas nenupūstų, šis uždengtų ir jį, ir Adelę. Daugiau nelaukdamas jokių paraginimų ar kitokių būdų paskatinti pajudėti iš vietos, vaikinas pradėjo žygiuoti ne per greičiausiu žingsniu, taip, kad mergina spėtų žingsniuoti kartu su juo.
  - Kai pamatysi patinkančią vietą, sakyk. Ten ir nueisim. - parodydamas, kad vieta, kurioje valgys, priklausė nuo Ginger, tarė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:16:16 pm
Vieneri metai. Lygiai prieš metus Dafydd su Mayra praleido tą keistą rytą po Tauerio tiltu Londone. Rytą, tapusį jų bendros istorijos ir, svarbiausia, laimės pradžia. Dėl tos priežasties Dafydd pasiūlė mylimajai aplankyti šį Londono simbolį. Ir vis dėlto atsidūręs čia suprato, kad galbūt daro tai be reikalo. Niekada neišgirdo nė vieno priekaišto, tačiau ar galėjo būti tikras dėl to, kaip Mayra jaučiasi? Galbūt jai visai nėra smagu prisiminti tai, kaip prasidėjo jų istorija? Vis dėlto ant stalelio prie lovos tebestovintis stiklo rutuliukas su Tauerio tiltu tarsi bylojo ką kita. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Mayra nesigaili to, kad viskas atsitiko būtent taip.
Laikydamas mylimosios pirštus savo delne Dafydd šypsojosi. Nešioklėje įtaisytas Oliveris jam ant krūtinės snaudė, oras buvo neblogas, vaikinas leido laiką su brangiausiais žmonėmis - ko dar gali reikėti iki laimės? Šią akimirką raudonplaukiui netrūko nieko.
Sustojęs vidury tilto jis žvilgtelėjo į tamsų tekantį vandenį ir nejučia krūptelėjo: vos prieš kelis mėnesius jis ketino čia atvykti tam, kad įšoktų į šią upę. Stengėsi nuvyti tą mintį šalin, tačiau baimė viduje pradėjo plėstis: labai norėjo, kad Mayra nieko nesužinotų, tačiau mylimoji nuolat pernelyg gerai skaitė jo jausmus.
- Kaip jautiesi, ar viskas gerai? - paklausė vaikinas. Nežinojo, ar turi omenyje mylimosios fizinę, ar emocinę būklę, tačiau vylėsi, kad ji laiminga ir viskuo patenkinta. Priglaudęs merginos pirštus prie lūpų pažvelgė jai į akis. Jiedu buvo kartu jau beveik metus, tačiau Dafydd vis tiek nemokėjo išskaityti mylimosios emocijų. Tai jį vertė jaustis šiek tiek nepatogiai, tačiau stengėsi to neparodyti. Vylėsi, kad jeigu kažkas bus ne taip, Mayra jam pasakys. O tada jis padarys bet ką, kad tik mylimoji būtų patenkinta.
- Gal nori nusileisti prie upės? - paklausė Dafydd, nors nebuvo tikras, ar norėtų atsidurti toje vietoje. Tiesą sakant, nežinojo, ar vėl būdamas ant to paties šaligatvio nenorėtų visko pakartoti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:19:13 pm
 Vasara vis dar nenorėjo apleisti Anglijos ir toliau lepino visus šiltais orais. Pasipuošusi melsva gėlėta suknele bei skrybėlaite ir Eliotu, Mayra laiminga žingsniavo šalia Dafydd. Ji nežinojo, ar kada buvo ant tilto - tik puikiai atsiminė, kas įvyko po juo. Tarsi koks lemtingas atsitiktinumas - susidūrė jos ir šalimais esančio raudonplaukio keliai, apversdami jų ateitį aukštyn kojomis. Na, bent jau juodaplaukė žinojo, kad jei ne tas rytas, ji būtų susituokusi su visiškai kitu vyru ir gyvenusi kitaip. Arba ne. Galbūt praėjus keliems mėnesiams ji būtų lygiai taip pat susikrovusi daiktus ir pabėgusi. Ak, kas būtų, jeigu būtų…
 Stabtelėjus, mergina pažvelgė į po jos kojomis siaučiančią upę. Nors tą rytą atsiminė miglotai - ją kankinusi abstinencija vis dėlto paveikė atmintį -  lygiai toks pat vandens vaizdas stovėjo priešais akis Mayros atmintyje - tik ten jos rankos spaudė šaltą pertvarą, o sielą kankino neatsakomi klausimai.
 Ar bent jau taip viską ji prisiminė. Dafydd krūptelėjimas ištraukė juodaplaukę iš prisiminimų ir ši nevalingai spustelėjo mylimojo ranką svarstydama, kas iššaukė tokią raudonplaukio reakciją - prisiminimai? Nemalonios mintys? O gal jis giliai viduje gailisi, kad su ja susidėjo, kai sužinojo apie vaikus?
 Skaudi mintis, pirmą kartą apsilankiusi mintyse, privertė Mayros odą pašiurpti - kitaip nemaloniai ją persmelkusiems jausmams mergina neleido jos paveikti. Gal tik išdavikės akys leido baimės žiburėliui pasivaidenti jose.
 Šypsenai žaidžiant jos lūpose, mergina žiūrėjo mylimajam į akis ir uždavė beveik identišką klausimą:
-Man viskas gerai. O kaip tu? Gerai jautiesi? Atrodai šiek tiek išblyškęs.
Susirūpinusi, Mayra atsargiai perbraukė per Dafydd veidą ranka.
-Jeigu tu nori, galim nusileisti. Tik turbūt bus žymiai daugiau žmonių nei tą rytą,-mergina sukikeno ir atsargiai paglostė miegantį Oliverį.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:22:23 pm
Rankos spustelėjimas neliko nepastebėtas. Tai reiškė, kad ir į krūptelėjimą buvo atkreiptas dėmesys. Dafydd sutriko. Nežinojo, ką Mayra apie tai pagalvojo, tačiau suprato: jeigu ji tą krūptelėjimą pastebėjo, jai tikrai iškilo klausimų. Vaikinui svarbiausia buvo žinoti, kad mylimoji dėl nieko nekaltina ir negraužia savęs. Deja, jis neįsivaizdavo, kaip reikėtų viską paaiškinti.
- Aš… - pradėjo Dafydd, tačiau minties neužbaigė. Sakyti, kad jam taip pat viskas gerai, nesinorėjo: nerimas pernelyg aštriai graužė mintis. Vis dėlto ir taip atvirai pasakyti, kas yra, negalėjo. Pajutęs Mayros prisilietimą pabandė nusišypsoti, tačiau buvo labai sunku. Kažkodėl laimės nebebuvo - liko tik sunkiai pakeliamas sunkumas.
- Aš… - dar kartą bandė pradėti sakinį vaikinas, tačiau ir vėl nepasisekė. Jis nebuvo pripratęs kažko norėti. Iki pat tos akimirkos, kai sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, Dafydd paprasčiausiai neturėjo teisės norėti. O po to… Jo vienintelis noras buvo, kad mergina būtų laiminga. Dėl tos priežasties netiesioginis Mayros klausimas, ko nori jis, vaikiną sutrikdė. Ar jis norėjo nusileisti prie upės? Ar nenorėjo to daryti? Dafydd nė neįsivaizdavo. Vis dėlto suprato viena: jis privalėjo pasakyti, kas degino širdį, mat jausmas buvo nepakeliamas.
- Mayra… - tylutėliai sumurmėjo jis atsargiai, kad neužgautų berniukų, apkabindamas merginą. - Atsiprašau… Nežinau, kaip paprašyti tavo atleidimo už tai, kad tavim netikėjau. Žinau, kad esu jums reikalingas, bet… - nagi, kalbėk, palengvės… bandė įtikinti save Dafydd, nors tarti tuos žodžius buvo be galo sunku. - Per ilgai tavim netikėjau, net ir berniukams gimus… Maniau, kad esu jums nereikalingas, galvojau, kad tau rūpi tik dvynukai. Nenorėjau gyventi ir… Atsidūręs čia prisiminiau… Tą dieną, kai su berniukais grįžai iš ligoninės… Atleisk man, atleisk… - galiausiai Dafydd suprato neišdrįsiąs užsiminti apie tai, kad išties ketino nusižudyti. - Be proto tave myliu, negaliu be tavęs gyventi, tik jeigu gali, atleisk man už skausmą, kurį suteikiau…
Šią akimirką vaikinas labai gailėjosi, kad atėjo į šią vietą. Jautė akyse susikaupusias ašaras, kurios bet kada galėjo pasileisti upeliu. Laikydamas glėbyje mylimąją jis stengėsi suprasti, kaip jaučiasi. Nesigailėjo nepasakęs apie tą baisų planą. Buvo tikras - Mayra jį supras. Ir tai, ko gero, buvo suvokimas, kurio dabar ir reikėjo. Dafydd pasijuto kiek geriau ir pasidėjo galvą mylimajai ant peties taip ir nepradėjęs kūkčioti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:24:07 pm
 Su Dafydd jai prireikė daug kantrybės. Daug daugiau nei bendraujant su kitais žmonėmis ir būtybėmis. Kartais Mayrai atrodydavo, kad ir kiek ji besistengs, kad ir kiek priartės prie šio nesuprasto raudonplaukio sielos, bet kurią akimirką jis vėl užsidarys savyje, taip pasislėpdamas nuo pasaulio. Ir nuo jos.
 Bet mergina toliau meilės ir rūpesčio kupinu žvilgsniu žiūrėjo į Dafydd, tarsi nebyliai dar kartą ragindama jį atsiverti ir papasakoti, kas jį taip akivaizdžiai slegia.
 Ir netrukus pasipylė žodžiai, kiekvienas iš jų perliedamas juodaplaukę kaip ledinis krioklio vanduo. Nemalonus jausmas nugulė viduje, o tamsos akys nieko nematančiu žvilgsniu spoksojo į prakeiktąją Temzę.
 Visus tuos mėnesius - negi jis netikėjo jos meile? Nesuprato, koks yra reikalingas? Ar tai buvo jos kaltė? Ar ji padarė kažką ne taip? Ko trūksta jų gyvenime?
 Glausdamasi prie Dafydd, Mayra liūdnai stebėjo tolyn nubėgančią Temzę. Turbūt taip norėtų ir ji per kelias sekundes dingti iš akių visiems ir pabėgti kažkur toli.
 Toli nuo neaiškių jausmų ir… Jis tavęs nemyli. Sakiau. Ir savęs.
 Užsimerkusi, mergina švelniai papurtė galvą ir atsargiai perbraukė per ryškius mylimojo plaukus.
-O dabar? Tikrai pasitiki manimi?-atsargiai paklausė Mayra, nenustodama pirštais šukuoti vaikino plaukų,-Dafydd…-sunkiai atsiduso ji.-Ačiū, kad pasakei… Apie tai. Kad netylėjai. Ačiū.
Abejomis rankomis suėmusi vaikino veidą, juodaplaukė priglaudė lūpas prie jo kaktos - panašiai kaip ir tą rytą - o tada suglaudė jas bučiniui.
 Istorija linkusi kartotis. Ir kaip praeitą kartą verčiami keistų aplinkybių jie puolė vienas kitam į glėbį bėgdami nuo pasaulio, taip dabar buvo tik jiedu prieš Likimą.
 Mažas burbulas, kuriame tilpo tik maža šeima, kur neegzistavo praeiviai, kepinanti saulė ir burzgiančios mašinos.
-Einam į pavėsį? Mažyliams negerai čia,-rūpestingai patikrinusi, kaip laikosi jos vaikai, Mayra pasiūlė ir vėl sunėrė savo ir Dafydd pirštus.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:27:01 pm
Tas susirūpinęs žvilgsnis… Jis glostė vaikinui širdį, tačiau kartu ir kėlė klausimą: gal vis tik nereikėjo nieko sakyti? Mayra nuolat save kaltino, tad galbūt jis padarė klaidą taip atsiverdamas? Kaip įsitikinti, kad mylimoji dabar mintyse neplaka savęs? Ši mintis pervėrė Dafydd skausmingu dūriu.
Atrodė, kad tyla įsivyraus amžiams. Raudonplaukis juto Mayros prisilietimą, buvo be proto gera, tačiau viduje kerojo baimė - dabar jis nebeabejojo suklydęs. Kas dabar bus? Ar mylimoji jam atleis? Ir tada, po daugelio šimtmečių kaip atrodė jam pačiam, Mayra prabilo.
- Mayra… Aš atsiprašau už viską. Tikiu tavimi, prisiekiu, - kažkodėl kalbėti nebuvo lengviau, nors, atrodė, sunkiausia dalis jau padaryta. Dafydd atkakliai žiūrėjo mylimajai į akis. Reikėjo, kad ji kažkokiu būdu juo patikėtų. - Nežinau, už ką, bet žinau, kad mane myli. Niekada nebuvau reikalingas, man sunku patikėti, kad pavyko tave surasti. Myliu tave, Mayra. Myliu… Be tavęs ir mažylių man nėra gyvenimo, aš taip bijau jus prarasti… Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau...
Dafydd atsakė į bučinį ir nejučia susimąstė: praėjusį kartą jis išdrįso pabučiuoti tuo metu nekenčiamą merginą. Tada nieko nesuprato, ypač to, kodėl Mayra nepaspruko vos paleista, juk jis, Dafydd, tuo metu tebuvo kanalizacijos karalius… Dabar jiedu buvo laimingi kartu, bet ar jis pats visko nesugadins?
- Atleisk man, Mayra… - tylutėliai sumurmėjo vaikinas, kai išgirdo dar vienus žodžius. Jie dar kartą parodė merginos praktiškumą, ir Dafydd kiek atlėgo širdis: beveik galvojo, kad mylimoji gali bet kurią akimirką pasprukti.
Stengdamasis negalvoti Dafydd patraukė laiptų link. Žemyn, link upės, vedančių laiptų. Tai buvo artimiausias pavėsis, kurį jam pavyko pastebėti, tad tik pradėjęs lipti žemyn suprato, kur vedasi šeimą.
- Ar tikrai neprieštarauji ten eiti? - paklausė Dafydd merginos. - O gal nori keliauti namo?
Vaikinas žinojo, kad žmonės mėgsta vaikščioti tuo paupiu, tačiau žinojo ir tai, kad jiedviems ši vieta niekada nebus paprastas pasivaikščiojimo takas.
- Ar gali man atleisti? - paklausė Dafydd, niekaip negalintis nustumti baimės. Dėl visa ko pakartojo: - Prisiekiu - tikiu tavimi, žinau, kad esu tau ir vaikams reikalingas. Tu dėl nieko nesi kalta, tai aš esu kvailys. Bet tas kvailys myli tave…
Šeima buvo jau visai prie vandens, vos per keliasdešimt metrų nuo tos vietos. Dafydd atkakliai žiūrėjo į mylimosios akis ir nenusukdamas žvilgsnio priglaudė jos pirštus sau prie lūpų. Jiedu pernelyg myli vienas kitą, kad kas nors juos išskirtų. Viskas bus gerai.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:28:35 pm
 Dafydd atsiprašymai kaip maži akmenukai gulė ant merginos krūtinės. Jai taip norėjosi jų atsikratyti, bet… Bet reikėjo padrąsinančiai nusišypsoti ir spustelėti mylimojo ranką. Mayra žinojo, kad su viskuo susitvarkys - išgyveno juk žymiai blogiau. O šiek tiek kaltės ir nerimo dar niekam nepakenkė, tiesa?
 Bandydama palikti viską ant tilto, juodaplaukė svajojo apie pavėsį ir ramų nuo Temzės atpučiantį vėjelį. Galbūt dar pasiimtų pamažėle bundantį Eliotą ant rankų ir leistų jam dairytis po dar nematytą pasaulio dalį.
-Žinoma. Nebent nori, kad iškepčiau ant saulės?-kilstelėjusi antakį paklausė mergina. Klausimas, žinoma, galėjo nuskambėti sarkastiškai ar šiurkštokai, bet kaip ir bet kuri kita Anglijos ponia, Mayra nebuvo pratusi taip ilgai stoviniuoti negailestingoje kaitroje.
-Atleist? Už ką…-nustebusi, juodaplaukė žiūrėjo į Dafydd nesuprasdama, apie ką jis šneka. Tik vaikinui pradėjus save plakti žodžiais ji mintimis sugrįžo ant to pačio nelemto tilto ir atsidususi tarė:
-Klausyk, susitariam. Kvailiu tave galiu vadinti tik aš. Ir už ką man tau atleisti? Kad esi žmogus? Tas pats žmogus, kuris kantriai laukė, kol pradėsiu juo pasitikėti ir mano įgyta baimė atsitrauks? Man nerūpi, kas buvo anksčiau. Svarbu dabar, o dabar esu aš, tu ir mūsų vaikai. Matai?-Mayra išnėrė jų pirštus ir parodė į vestuvinį žiedą,-Prisiekiau, kad besąlygiškai tave mylėsiu ir atleisiu visas klaidas - realias ar tik tavo įsivaizduojamas. Padariau tai savo noru ir dabar stoviu čia savo noru. Jei tikrai tavęs nekęsčiau, mane matytum kaip žiobaras Kiaurą Katilą. O dabar ateik, nelaimingas kvaily tu…
Apsikabinusi Dafydd, Mayra dar kelis kartus lėtai perbraukė per jo plaukus ir tada plačiai nusišypsojusi patraukė tos ypatingos vietos link.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:31:58 pm
Dafydd nesuprato, ar Mayra jam priekaištauja. O jeigu priekaištauja, tai už ką? Už atsiprašymus? Už nepasitikėjimą? Ar paprasčiausiai už tai, kad per ilgai stoviniavo kaitrioje saulėje? Vis dėlto mylimoji kalbėjo tai, ko vaikinui ir reikėjo. Eilinį kartą įrodė, kad jis ja nepasitikėdamas buvo paprasčiausias kvailys. Klausantis merginos žodžių Dafydd akyse sužvilgo ašaros. Ko gero, tai buvo palengvėjimo ir laimės ašaros. Nedrąsiai nusišypsojęs jis apkabino mylimąją viena ranka. Šią akimirką širdį apėmė toks lengvumas, kad Dafydd negalėjo patikėti vos prieš minutę jautęsis be galo prislėgtas. Jis pabučiavo merginą ir leidosi jos vedamas ten, kur žinojo, kad jiedu eina. Vos tik pasiekęs tą vietą vaikinas staiga sustojo. Dabar suprato: už jokius pinigus nekeistų nieko nuo pat tos dienos, kai jiedu su Mayra čia atsidūrė pirmą kartą. Na, galbūt nebent nuo jo tą dieną sklidusį kvapą…
- Mayra, - prabilo Dafydd tiesiai merginai į ausį: aplinkui buvo pernelyg daug žmonių, kad kalbėtum bent kiek garsiau. - Žinau, kad mūsų istorija prasidėjo ne taip, kaip pasakose. Puikiai prisimenu, kur ir kaip tuomet gyvenau. Bet noriu, kad žinotum: jeigu galėčiau grįžti laiku atgal, nieko nekeisčiau. Jeigu nebūčiau su tavimi elgęsis taip šlykščiai, jeigu nebūtum nupirkusi man megztinio, jeigu nebūčiau tavęs radęs verkiančios kažkokiame kabinete… Viskas būtų kitaip, mes būtume kitokie. Aš esu pernelyg laimingas, kad sutikčiau ką nors pakeisti. Man skaudu, kad suteikiau tau skausmo ir baimės, bet tai mus tik suartina. Tai, ką jaučiu dabar, man yra verta kiekvienos skausmo ir sunkumo akimirkos, kiekvienos bemiegės nakties ar suvalgytos žiurkės…
Tik ištaręs paskutinius žodžius vaikinas suprato, kad galbūt persistengė. Deja, jis nežinojo, kaip pasakyti, ką jaučia. Norėjo išlieti tą džiaugsmą, kad viskas klostėsi būtent taip, bet nežinojo, kaip tą padaryti. Teliko tikėtis, kad mylimoji jį supras.
- Myliu tave, - sumurmėjo Dafydd ir, nepaisydamas aplinkui zujančių žmonių, pabučiavo merginą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:45:13 pm
 Pagaliau atsidūrusi išsvajotame pavėsyje, Mayra galėjo lengviau atsikvėpti. Į ją nebespigino deginantys saulės spinduliai ir nugara nebeplaukė mažos prakaito Temzės. O ir Eliotas, jau visai atsibudęs, kramtė kažkaip pas jį atsiradusį šniūrelį, savo mažais pirščiukais tvirtai įsikibęs į mamos suknelę.
 Pamažėle, nepastebimai, bet visai tikėtai, artėjo ta lemtingoji vieta, kur prieš beveik metus ji, sveikstanti narkomanė, pusnuogė vartėsi ant žemės su benamiu kanalizacijos karaliumi. Kaip keista. Po tokio trumpo laiko štai stovi jie - padorūs žmonės. Tradicinė šeima, apsikrovusi vaikais ir darbais. Trūko tik namo, šuns ir pernelyg smalsių kaimynų ir jie galėtų keliauti ant žurnalo viršelio.
 Dafydd šiek tiek netikėtai sustojus, Mayra nustebusi atsisuko į jį. Nesitikėjo, kad raudonplaukis taip sureikšmins šią nelaimingo nuotykio vietą. Nuo vaikino balso, o gal nuo nuo Temzės atpūtusio vėjelio, juodaplaukės oda pašiurpo ir ji užsimerkė,tarsi bandytų sugerti kiekvieną žodį į save ir pasidėti kažkur giliai ir saugiai širdyje.
-Tai tu vis dėlto suvalgei tą žiurkę?- mergina po bučinio (vėl) kilstelėjo antakį ir, kažkokiam prisiminimui apie skraidantį graužiko lavoną iškilus prieš akis, paklausė.
-Gerai, išimk pleduką iš kuprinės ir vandens buteliuką. Noriu pasiimti Eliotą, tegul pasigroži pasauliu, o tai apseilės mane,-vėl nejučiomis grįžusi prie vaikų tarė Mayra, patikrindama, ar Oliveris neperkaitęs,-Ir, Dafydd, nepamiršk - aš irgi tave myliu. Taip myliu, kad paaukočiau tau gyvybę. Nebūtinai savo, bet paaukočiau,-šypsena papuošė paraudusį juodaplaukės veidą ir ji nusijuokė. Eliotas, girdėdamas mamos juoką, taip pat džiaugsmingai krykštelėjo, mojuodamas tvirtai rankoje laikomu šniūreliu.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:48:28 pm
Dafydd pastebėjo nustebusį Mayros žvilgsnį, ir tada sutriko pats. Argi jai ši vieta nekėlė jokios emocijos? Kodėl tada ji sutiko čia ateiti? Vaikinas žinojo esąs labai - tikriausiai netgi pernelyg - sentimentalus ir emocingas, ir vis dėlto tas savotiškas mylimosios abejingumas jį kiek trikdė ir galbūt netgi skaudino. Nespėjo daugiau nieko pasakyti ar padaryti, kai pasijuto kaip žaibo pakirstas. Būtų galėjęs duoti ranką nukirsti, kad kai jiedu susitiko Londono kanalizacijoje, jam teko bendrauti su Evelina, nors tada to, aišku, nežinojo. Tad dabar, kai Mayra tiesiai šviesiai užsiminė apie gėdingiausią Dafydd gyvenimo laikotarpį, vaikinas pajuto tarsi dūrį į širdį. Liūdnai žiūrėjo į merginą ir norėjo paklausti, kodėl ji ištarė tuos žodžius. Negi norėjo pasišaipyti?
Vis dėlto Dafydd patylėjo. Suprato pats esąs kaltas, kad užsiminė apie žiurkes, tačiau vieno dalyko pakeisti negalėjo: tai, kad jo nevykusį bandymą perteikti jaučiamą laimę Mayra pavertė pašiepimu, draskė širdį.
Beveik nematydamas, kas darosi aplinkui, padarė ko paprašytas, nors juto, kad jo vidinė būsena pasikeitė. Keisčiausia buvo tai, kad šį kartą vaikinas savęs negraužė, tik atkakliai kartojo tą patį žodį: kodėl? Bijojo jį ištarti garsiai, tad iš viso tylėjo. Galų gale pradėjo mąstyti, kad galbūt jis nėra vertas turėti mylimą ir mylinčią žmoną ir vaikus? Kartą įkritęs kanalizacijon pakilti nebegali?..
Keisti Mayros žodžiai dar labiau sutrikdė vaikiną. Bijodamas susitikti su mylimosios akimis, žvelgė į Eliotą. Paglostė bundančio Oliverio galvytę, bet viduje jautėsi keistai tuščias ir viskam abejingas. Spėjo, kad mergina jau seniai pastebėjo vėl pasikeitusią nuotaiką, bet labai norėjo tai nuslėpti, tad laisva ranka išsitraukė iš kišenės mėgstamiausio pastarojo meto Mayros skanėsto - kažkokios ten karamelės, kurią pardavėja labai giria, - pakuotę ir šaukštelį. Vylėsi padaryti šią mažą staigmenėlę kiek kitokiomis sąlygomis, tačiau nutarė, kad dabar tam yra tinkamiausias metas. Ištiesė ranką mylimosios link ir neryžtingai nusišypsojęs paklausė:
- Ar nori valgyti?
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:55:10 pm
 Paėmusi iš Dafydd rankų pleduką, Mayra meistriškai jį sulankstė ir padėjo ant žolės lopinėlio. Prilaikydama Eliotą, ji atsisegė nešioklę ir paguldė mažylį ant žemės. Išsilaisvinusi iš įvairių šniūrelių ir dirželių, juodaplaukė gražiai sulankstė ir paslėpė nešioklę kuprinėje. Paėmusi mažyli, mergina meistriškai per kelias sekundes sulankstė pledą ir jis taip pat dingo kuprinėje.
 Galiausiai vėl atsistojusi, Mayra pasitvarkė plaukus, suknelę ir atsisuko į Dafydd.
-Valgyt?-nustebusi paklausė ir tada jos akys užkliuvo už karamelės indelio.-Tu atnešei karamelės?-merginos akys sublizgo,-Bet, žinok, mano rankos užimtos, tai turėsi mane pamaitinti.
 Juodaplaukė nusijuokė ir prisiglaudė prie mylimojo.
-Kodėl tu vėl toks paniuręs? Ar kažką ne taip vėl pasakiau? Dafydd, netylėk,-susirūpinusiu žvilgsniu pervėrusi vaikiną paklausė mergina. Eliotas, itin susidomėjęs tėčio plaukais, tiestelėjo rankutę jų link, galiausiai kelias sruogas įkalindamas savo mažame kumščiukyje.
-Oi. Nesimuistyk, tuoj išlaisvinsiu,-bandydama atsargiai atgniaužti berniuko, kuris jau taikėsi susigrūsti plaukus į burną, pirštus sumurmėjo Mayra. Šiek tiek suraukusi nosį, mergina atsargiai išlaisvino Dafydd iš sūnaus gniaužtų, nors keletas plaukų vis tiek buvo išrauti.
-Žinai… Džiaugiuosi, kad tave sutikau būtent tą dieną. Ir kad atėjome čia. Ir… Ačiū, kad esi mano gyvenime,-glausdama Eliotą prie savęs, Mayra nukreipė žvilgsnį į tamsią Temzę ir tyliai tarė tikėdamasi, kad jos akyse neprisikaupė ašarų.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:57:19 pm
Dafydd žiūrėjo į mylimąją ir atkakliai stūmė mintis į šoną. Šią akimirką labai norėjo grįžti namo, tačiau puikiai suprato, kad Mayra retai kur išeina, tad negalima gadinti jai dienos. Pats kasdien keliaudavo į darbą, tad nenuostabu, kad mielai būtų praleidęs visą savaitgalį namie. Vis dėlto mergina su vaikais ten praleisdavo tiek laiko, kad Dafydd negalėjo sugriauti pasivaikščiojimo.
Panašu, kad pavyko pradžiuginti Mayrą. Dafydd tik tiek ir tereikėjo, kad ir pats pasijustų gerai. Apkabino merginą ir džiaugėsi tuo, kad ji laiminga. Dar svarbiau buvo tai, kad jis buvo jos laimės dalis.
- Man viskas gerai, aš tik pernelyg daug galvoju, - pratarė vaikinas. Ir tai buvo tiesa: mylimosios juokas ir buvimas šalia labai staigiai paslėpė visas neigiamas emocijas. Nusišypsojęs pakštelėjo Mayrai į žandą, kai pajuto, kad jį kažkas laiko. Nespėjo susigaudyti, kai mergina puolė jo gelbėti. Ši situacija kažkodėl prajuokino vaikiną. Vis dar kikendamas Dafydd žvilgtelėjo į pabudusį Oliverį. Norėjo kažką sakyti, tačiau tada išgirdo Mayros žodžius. Pakėlė akis į ją, tačiau nerado ką pasakyti. Buvo taip gera girdėti mylimosios žodžius, kad raudonplaukis paprasčiausiai bijojo vos tik išsižiojęs viską sugadinti.
- Esu ir visada būsiu, - vis dėlto pratarė jis. Tarsi tik dabar prisiminęs, kad rankose laiko tą klaikią saldybę pradėjo rakinėti dangtelį. Ilgokai trukęs pagaliau teikėsi šaukšteliu pakabinti to skysčio. Atsargiai, kad nepamestų nė lašelio tos brangenybės, pakėlė saldėsį Mayrai prie lūpų.
- Galiu maitinti kad ir kasdien, - nusišypsojęs pratarė jis.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Mayra Llewellyn Liepos 07, 2021, 03:59:16 pm
  Mayra nežinojo, kas tiksliai atsitiko, bet buvo akivaizdu, kad Dafydd nuotaika pasitaisė ir jai to užteko. Juk vaikinas dabar buvo jos šeimos dalis - šeimos, kuri turėjo nutraukti nelaimių ir skausmo grandinę jos giminėje. Mayra tikėjo, kad jos vaikai irgi bus laimingi ir nepažins skausmo, kurį teko išgyventi jai. Ne, ji padarys viską, ji paaukos viską, kad tik jos mažyliai būtų saugūs nuo viso pasaulio blogio.
 Gal buvimas mama tą ir reiškė? Tą nenusakomą bei besąlygišką meilę mažam padarėliui, kuris tik ima ir ima iš tavęs. Mergina taip pat pastebėjo ir pasikeitųsi savo elgesį su kitais - ji dažniau stengdavosi pasirūpinti Dafydd, nors šis ir pats viską galėjo pasidaryti, ar tai kaip kokia erzinanti boba eidavo iš paskos ir vis primindavo, ką reikia padaryti. Ir viskas iš tos beprotiškos meilės, kartais pagardintos aistros prieskoniais.
 Tamsios merginos akys atidžiai tyrinėjo mylimojo veidą - tokį pažįstamą ir tokį brangų. Dabar be vaikino ji neįsivaizdavo savo gyvenimo. Tiesą pasakius, ir nenorėjo įsivaizduoti. Dafydd ištarti žodžiai  privertė kažką viduje sukrusti ir sušildė vidų, o dabar tas karštis spinduliavo nuo paraudusių juodaplaukės žandų. Lyg susigėdusi ar ką, ji šyptelėjo ir prisiglaudė prie Elioto, vis dar nenuleisdama akių nuo tirštos karamelės. Vis dar nieko nesakydama, išsižiojo ir leido saldėsiui pakutenti skonio receptorius.
-Mmm…-mėgaudamasi numykė Mayra,-Kur pirkai? Šita pasakiško skonio!
Atsargiai laikydama Eliotą viena ranka, mergina paėmė iš vaikino šaukštelį ir dar pasikabino gardumyno.
-Žinai, gana. Pasilikim vėliau, namuose, kai galėsim pabūt vieni. Dabar… Daug žmonių,-grąžindama įrankį papurtė galvą juodaplaukė.
-Kaip manai, gal kur rastume netoliese parką? Tuoj reikės maitinti dvynukus, o, žinai, pakelėje to daryti nesinori,-pakštelėjusi Dafydd į skruostą paklausė mergina ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 07, 2021, 04:09:34 pm
Dafydd jautė įdėmų Mayros žvilgsnį ir šiek tiek sutriko. Nenuleido nuo jos akių, tačiau nejučia pradėjo spėlioti, ar mylimoji neieško kokių nors neigiamų emocijų. Vis tik merginai šyptelėjus Dafydd atsipalaidavo. Nedrįso tikėtis, kad ji tiesiog nori paspoksoti į jį (ką nuolat darydavo pats, nenuleisdamas akių nuo merginos), tačiau nutarė pagaliau nustoti save varginti tokiais sudėtingais klausimais, o paprasčiausiai mėgautis buvimu kartu.
Atrodo, Mayra buvo patenkinta ta maža staigmenėle. Šis supratimas pripildė Dafydd širdį laimės. Buvo be galo gera žinoti, kad jis gali pradžiuginti mylimąją, net jeigu tam tereikia indelio karamelės. Šypsodamasis žiūrėjo, kaip Mayra mėgaujasi tais saldžiais malonumais, kurie, ko gero, yra suprantami tik nėščiosioms.
- Ten pat, kur visada, prie namų, - šiek tiek nustebęs atsakė į klausimą Dafydd. Neprieštaraudamas paėmė šaukštelį iš rankos ir suvyniojęs į servetėlę įsikišo į kišenę. Taip, kai jiedu bus vieni, jis būtinai pamaitins mylimąją.
- Man atrodo, kažkur netoliese turėtų būti, - bandydamas tiksliai prisiminti pratarė raudonplaukis. Londono gerai vis dar nepažinojo, tačiau kiek prisiminė, kažkoks parkelis turėjo būti. Vaikinas puikiai suprato, kad mažyliams pamaitinti reikia kiek privatesnės vietos (tiesą sakant, nebuvo tikras, kaip pasijustų, jeigu Mayra pradėtų tą daryti tarp daugybės žmonių), tad lengvai sutiko keliauti kažkur kitur.
Ši vieta jiems visada bus ypatinga, jam pačiam - kelianti dvejopus jausmus, tačiau Dafydd dar kartą įsitikino: jiedu vienas kitą myli taip, kad pajėgs įveikti bet kokias negandas. Dvynukai ir būsimas mažylis bus labai laimingi: augs gal kiek neįprastai susikūrusioje, tačiau be galo mylinčioje šeimoje. Šią akimirką tai vaikinui buvo svarbiausia.
Galiausiai grąžinęs Mayros skanėstą į kišenę, velsietis apkabino ją viena ranka. Jausdamasis be galo laimingas nusivedė savo šeimą parko link.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 16, 2021, 04:10:17 pm
Levanda stovėjo ant Tauerio tilto apsirengusi pistacijų žalumo trumpa suknele, su kuria jautėsi kiek nejaukiai. Nors diena atrodė visai šilta, tačiau stovint ant tilto oda probėgšmais pašiurpdavo nuo lengvo vėjo. Jos raudoni plaukai vis pynėsi jai aplink kaklą. Tai jai priminė, pitoną, kuris dažnai taip meilindavosi, tikėdamas susilaukti merginos prielankumo.
Keturiolikmetė vis dairėsi aplinkui, ne tik norėdama nepražiopsoti ateinančios Dori, bet ir todėl, jog ant šito tilto stovėjo pirmąkart. Užaugusi Veronoje, Londoną ji matydavo tik per kvidičo rungtynes, kuomet jos su mama čia apsistodavo, palaikydamos tėtį ir nepraleisdamos nei vienų rungtynių. Tiesą pasakius, milžiniškas miestas, pilnas visur zujančių žiobarų ir burtininkų, jai nebuvo prie širdies. Ji mieliau būtų visą vasarą praleidusi Veronoje, sėdėdama ant palangės ir vieną po kitos rydama knygas, kurių nespėjo perskaityti per mokslo metus.
Nors Tauerio tiltas buvo tikra legenda, o ir, pravažiuodamas pro šalį, jo nepastebėti negalėjai, tačiau čia stovint, jis atrodė kur kas didingesnis, nei žiūrint iš šono. Milžiniški bokštai kone rėžė dangų, o tiltas buvo toks aukštas, kad žiūrint žemyn pradėdavo svaigti galva.
Levandai pradėjus nerimauti, dėl to, jog niekur nesimato Mendel, ši iš suknelės kišenės išsitraukė suglamžytą pergamento skiautę, kurią vakar atsiuntė nepažystama pelėda.
Citata
Skubiai turime susitikti. Nutiko keistas dalykas, susijęs su rutuliuku. Rytoj vidurdienį ant Tauerio tilto. Dori
Apie nuotykį su nelemtu stiklo kamuoliuku ir vyru vardu Jozefas, mergina buvo jau beveik pamiršusi. Žinoma, tokio dalyko per vieną dieną visiškai iš savo atminties neištrinsi. Visi įvykiai, nutikę pavasarį, it koks šešėlis praslinkdavo merginos pasąmonėje ilgomis bemiegėmis naktimis ar tais vakarais, kai žiūrint į kalendorių raudonplaukė prisimindavo, jog vasara greit praslinks. Ji nujautė, jog Mendel bus kažkur įsipainiojusi ir prisivirusi košės. Na, tikiuosi, jog ji ne savo noru pas tą plikį užsuko "pasisvečiuoti"... Žinant, kaip ji viskuo domėjosi, nesistebėčiau...
Klastuolė nejučia palietė ranką, ant kurios plikis buvo užtepęs keisto viralo. Ji pradėjo vos juntamai dilgčioti, tačiau raudonplaukė nusprendė, jog tai jos smegeninė krečia pokštus. Tik dabar mergina suprato, kaip jai iš tikrųjų pasisekė, jog jos išnešė sveiką kailį, ir jai nieko daugiau nenutiko. Ketvirtakursė mintyse paikai vylėsi, jog visa tai pabaiga. Gal jiems užteko Mendel, o mane jie nusprendė palikti ramybėj?
Prisidengusi akis nuo saulės ji pamatė ateinančią antrakursę.
- Sveika, kas nutiko? - tiesiai šviesiai paklausė Levanda, vildamasi, jog taip pavyks užkirsti kelią kalboms apie tai, kaip praėjo vasara.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 16, 2021, 08:23:56 pm
Vasaros atostogos. Šilta, tačiau šiek tiek vėjuota diena. Dori net ir tokią šiltą dieną buvo apsimovusi juodas timpas. Maikutė buvo trumpomis rankovėmis, tačiau irgi juoda bei su gobtuvu. Gobtuvas buvo užmaukšlintas ant galvos. Mendel ėjo greitu žingsniu susikušusi rankas į kišenes. Galiausiai vos neatsitrenkė į Levandą.
- Labas.
Tamsiaplaukė nužvelgė merginą.
- Oho. Gražiai atrodai, - pagyrė būsimą penktakursę.
Tik dabar Dori pagalvojo apie tai, kad galbūt Levandai nebuvo patogu atvykti į Londoną? Kur, dėl Merlino barzdos, bendrakoledžė išvis gyveno?
- Levanda, o kur tu gyveni? Tikiuosi, nereikėjo čia trenktis iš nežinia kur? - šiek tiek susigėdusi paklausė.
Pati Dori atrodė klaikiai. Akys buvo šiek tiek užtinusios nuo bliovimo. Veidas paraudęs nuo bėrimų, kurie atsirado galbūt iš nervų, o galbūt nuo ištisinio trynimo bandant nuvalyti ašaras. Juzefą mergaitė šiuo metu buvo pamiršusi, nes jai rūpėjo visai kas kita. Juk už kelių dienų vyks svarstymas Magijos ministerijoje. Mendel niekaip nepavyko nustoti apie tai galvoti ir nusiraminti. Ir būtent kaip tik dabar turėjo pradėti dėtis keisti dalykai su delnu?!
- Gal paeikime šiek tiek toliau, - tarė bendrakoledžei ir apsidairė. - Juk nebūtų gerai, jeigu viena iš mūsų arba abi nukristume nuo tilto, ar ne?
Dori akys užkliuvo už prie pat tilto esančio suoliuko. Mergaitė klestelėjo ant jo. Siaubas, visada entuziastingai nusiteikusi Dori šiandien išties atrodė visai kitaip.
- Juzefas man ta nesąmone buvo patepęs delną. Pavasarį kelis kartus man jį niežėjo, ir tada iš rutuliuko išdygdavo to plikio veidas. Taip buvo nutikę vos kelis kartus. Nieko ypatingo jis man nepasakė. Tik paklausdavo, kaip sekasi, kaip einasi Hogvartso reikalai ir dingdavo.
Mergaitė nepasakojo Levandai, kad visus tuos kartus bandė kamantinėti Juzefą, klausė, ką jis rezga, kaip sekasi dirbti su siekėju, net prašėsi pas jį į kambarį, bet Juzefas nesidalino jokia informacija.
- O tau? Ar tau kažkas buvo nutikę? Dėl Gringotso goblinų, Levanda, mes apie tai beveik nekalbėjome! - prisiminė praeitus mokslo metus. - Negalime vaidinti, kad nieko nenutiko!
Dori atsiduso. Rankos vis dar buvo kišenėse. Dešinė ranka gniaužė burtų lazdelę, o kairė siekėją. Siekėjas jau buvo be aksominio maišelio. Mendel kaži kada jį pametė. Beje, šiandien Dori neturėjo Džo. O tai jai buvo nebūdinga.
- Vakar mano delnas pradėjo rausti. Po šimts, vienu metu buvo beveik raudonas. Šiandien visą dieną jį niežti. Bandžiau kalbėti į siekėją. Nieko. Aš nežinau, kas čia darosi!
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 16, 2021, 10:10:46 pm
Levanda, atidžiau įsispoksojusi į pašnekovę, pamatė, jog ši tikrai ne pačios geriausios formos. Nuo galvos iki kojų juodai apsitaisiusi mergina, akivaizdžiai, arba sirgo, arba verkė, mat jos akys buvo smarkiai paraudusios, o veido nepuošė ta nuolatinė draugiška išraiška. Nors dabar buvo vasaros vidurys, Mendel atrodė pavargusi lyg po kokios egzaminų savaitės. Kad ir kas nutiko, akivaizdu, jog tai išvargino Dori.
Šiaip ne taip, atplėšusi savo dideles akis nuo merginos, ji mandagiai padėkojo, susilaukusi pagyrimo ir nusivylė, jog nebus išsisuksi, nuo klausimų apie asmeninį gyvenimą. 
- Šiuo metu, net pati gerai nežinau, kur aš gyvenu. Tačiau gimiau ir augau Veronoje. Kaip tyčia, dabar vyksta kvidičo turnyras, kuriame dalyvauja mano tėtis, tad mes su mama atvykome jo palaikyti... - staiga mergina priklauso liežuvį, suvokusi, jog per daug paatviravo. Ji niekam kitam Hogvartse nebuvo pasakojusi apie savo šeimą, o ir Dori nelaikė pačia artimiausia drauge, - Šiaip ar taip, jei būčiau namie, vargu, ar būčiau spėjusi laiku atlėkti, bet kadangi esu Londone, čia atkakti buvo vieni juokai.
Vos tik šioms susirangius ant netoliese buvusio suoliuko, tamsiaplaukė papasakojo, kas nutiko per kelias vasaros savaites. Nors Levandai ir buvo gaila klastuolės, giliai širdyje mergina vylėsi, jog Juzefas bus ją pamiršęs.
- Būtų gerai, jei galėtume vaidinti, kad nieko nenutiko, - niuriai šyptelėjo mergina.
Ji nejučia įsistebeilijo į savo ranką, kuri, ypač po to, kai kompanionė prasitarė apie ją kamuojantį rankos niežulį, pradėjo lengvai dilgčioti. Dabar gerai įsižiūrėjusi ir ji galėjo pastebėti, kad dešinioji jos ranka kur kas raudonesnė nei kairė. Tačiau, paikai nurašė šią mintį savo vaizduotei. Šiaip ar taip, klastuolės ranka atrodė kur kas geriau, nei Dori.
- Aš visą vasarą vyliausi, jog tas senas plikis bus mus pamiršęs. Užjaučiu ir dėl rankos. Nuoširdžiai, nesuprantu, kaip mes į visą šią nesąmonę įsivėlėme. Bet klausyk, mes juk esam už mokyklos ribų, o Juzefas sakė, jog jam norisi išbandyti, kaip Hogvartsas apsaugotas. Gal jam mūsų nereikia, kol mes ne mokykloje. O kai nusigausime į pilį, galėsime kreiptis į mokytojus. Ką manai? - kastuolė tikėjosi, jog jos planas neskambėjo, kaip kinkas drebinančios bailės pliurpalai. Nors puikiai suprato, jog visa tai, ką sakė, skambėjo per daug lengvai, kad būtų tiesa, bet keturiolikmetė vis tiek vylėsi, jog visa tai gali išsispręsti.
- Šiaip ar taip, tu atrodai pavargusi. Nejaugi visos mintys apie tą nelemtą įvykį taip tave nukankino? Ar dar kažkas nutiko? - bandė nukreipti temą Levanda.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 17, 2021, 12:33:03 am
Dori viena ausimi klausėsi, ką kalba koledžo draugė. Ji girdėjo, kad vyksta kvidičo turnyras. Kažkur mintyse susiformulavo keli klausimai. Londone? Nejaugi? Kur? Kiek laiko truks? Kada baigsis? Tačiau vis dėlto tamsiaplaukė nieko į tai neatsakė. Net kvidičas dabar nebuvo toks svarbus.
- Mes negalime kreiptis į profesorius, Levanda, - rimtai atsakė. - Juk jis sakė, kad jeigu kam nors prasitarsime, mus nužudys, - mergaitei pašiurpo sprandas. - Bet taip, jis kalbėjo apie Hogvartsą. Tai kurių galų mano ranka siaučia dabar? - šito Mendel negalėjo suprasti.
Kai Levanda paklausė apie Dori būseną, mergaitės viduje kažkas sukirbėjo.
- Aš išsprogdinau savo tėvų svetainėje esantį televizorių. Tada aš pabėgau kelioms dienoms iš namų. O dabar beliko laukti svarstymo. Supranti? Svarstymo. O jeigu aš negalėsiu grįžti į Hogvartsą? - Dori patempė lūpą. - O jeigu iš manęs atims lazdelę ir turėsiu gyventi suknistame tų nevykėlių pasaulyje? - kad ir kaip stengėsi susilaikyti, mergaitės akyse ėmė tvenktis ašaros.
Tačiau tuo pačiu tamsiaplaukei taip ėmė peršėti tą ranką, o siekėjas, Dori jautė, pradėjo kaisti. Išsitraukusi rutuliuką Dori į jį pažvelgė ir... po kelių akimirkų mergaitės ir vėl buvo beduriame Juzefo kambaryje.
- Nebėra! Neturiu! - rėkė jis. Tačiau ne merginoms, o į tą keistą žetoną primenantį daiktą. - Nebebus! Neišvirsim jo, supranti? Šitiek žmonių... Kiek mes jų turim, dvidešimt? Taip taip... dabar pasikviečiau tas iš Hogvartso, - tik dabar Juzefas piktu žvilgsniu pažiūrėjo į klastuoles. - Joms baigiasi pirmosioms. Sakai? Kur, šiltnamiuose? Herbologija? Geniali mintis.
Juzefas nutrenkė ant stalo žetoną ir pamojo merginoms sėstis ant sofos. Dori iškart taip ir padarė. Juzefas įsitaisė šalia.
- Kas vyksta? - išdrįso paklausti mergaitė.
- O tau kas vyksta? Atrodai klaikiai, mergaite, - pakėlė antakį vyrukas.
Mendel tik atsiduso.
- Teisingai, nėra laiko, - tartum pritarė tam, kad mergaitė nepradėjo tauškėti. - Šiandien aš esu susinervinęs, nes jūsų eliksyro poveikis baigiasi. Viskas, galime to nebetęsti.
Juzefas burtų lazdele palietė abiejų mergaičių rankas tose vietose, kuriose aną kartą tepė eliksyrą. Dori iškart pajuto, kad kažkokia gija, kuri ją visą tą laiką laikė ir erzino, nutrūko. Ji pajautė palengvėjimą.
- Viskas? Mes laisvos? - mergaitė jau norėjo stotis.
- Jokiu būdu! - grėsmingai sušuko plikis ir nutaikė į Dori burtų lazdelę, kad ši bijojo ir sukrutėti. - Aš girdėjau, ką jūs kalbėjote. Aš viską girdžiu. Žinau, kas jus slegia. Žinau, ką jauti galvodama apie savo šeimą, - pasakė jis Levandai. - Žinau, ką padarei savo, kaip tu sakai, suknistų tėvų žiobarų namuose, - dabar jau kalbėjo žiūrėdamas į Dori. - Viską aš žinau! Todėl nei nebandot, nei neketinat niekam apie tai prasitarti, supratot? Niekam! Kitaip aš jus nužudysiu, ar aišku?!
Dori linktelėjo.
- Tas eliksyras šiaip jau nieko vertas, - toliau kalbėjo jis. - Net ne juodoji magija, o tik viralas tokioms kaip jūs gąsdinti. Štai kur yra juodoji magija, - didingai tarė laikydamas savo siekėją. - Štai, - ėmė jį glostyti. - O viralas... O viralas tik kelia niežulį ir raudonį, kad visi manęs klausytų. Sakau jums tai, nes šiaip ar taip ant jūsų šiandien jis nebebūtų, o daugiau aš neturiu. Bet kitiems viralas dar nesibaigęs. Ir man būtinai reikia jo dar. Jumis aš pasitikiu, mergaitės. Jūs nebandysite nuo manęs bėgti. Nebandysite atsikratyti siekėjais, nes suprantate, kad tada aš ateisiu į Hogvartsą ir jus nuskriausiu. Juk suprantate tai, ar ne?
Per Dori kūną perbėgo šiurpulys.
- Bet ne visi supranta, - toliau tęsė plikis. - Jei kažkas sugalvotų priešintis... Koks stipresnis magas, - Juzefas lyg nusigando. - Vis tik prisikvietėme kai ką iš Bordžino ir Berkso, - Juzefo balse akimirką pasijuto mažumėlė baimės. - Man vis tiek reikės to viralo. Ne jums, bet reikės. Ir jūs man galite kai ką suveikti. Turėsite man pagelbėti. Dar nereikės jūsų pašalinti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 18, 2021, 04:35:04 pm
Visas merginos viltis, apie greitai išsispręsiančią problemą, sudaužė Dori, primindama, jog tas pamišėlis prigrasino jas nužudyti, jei šios kam prasitars. Levanda nemanė, kad taip gali nutikti, mat, nors vyras ir buvo be vieno ar net kelių varžtelių galvoje, ir tikrai mokėjo kerėti kur kas geriau nei klastuolė, tačiau į visišką bejausmį psichopatą panašus irgi nebuvo. Daugų daugiausia, ką šis galėjo padaryti, įstatyti joms kelias dideles ir skaisčiai mėlynas mėlynes užpakaly. Žinoma, bepigu jai kalbėti, kai paskutinį kartą Juzefą matė vos ne prieš pusę metų.
Ugninių plaukų savininkė, išklausiusi Mendel rūpesčius, norėjo ją paguosti, tačiau nerado reikiamų žodžių. Ji buvo nelabai vykusi pašnekovė dialoguose apie asmeninius rūpesčius. Tad ši nusprendė patylėti. Kad ir kaip ten bebūtų, jai net buvo keista, kad antrakursė galėtų taip prisivirti košės, mat ją laikė pakankamai pavyzdinga, nors ir per daug smalsia mokine.
Staiga, kompanionės ranka, kaip reikalas, pradėjo raudonuoti. Nejučia Levanda dirstelėjo į savo dešinį delną, tačiau šis, nors ir buvo kiek paraudonavęs ir vis dar įkyriai, tačiau vos juntamai tvinkčiojo, atrodė kur kas geriau, nei tamsiaplaukės. Mergina, kaip ir Mendel, susirado kišenėje savąjį stiklo kamuoliuką ir, vos į jį pažvengus, nusikėlė pas prakeiktą plikį.
Raudonplaukė stovėjo sustingusi ir žvelgė į pliurpiantį senį. Jokie žodžiai jos makaulėje neužsiliko. Viskas, apie ką ši galvojo, buvo žlugusi, bet taip ilgai vasarą puoselėta mintis, jog šio veido ji niekad nepamatys. Deja, dažnai norisi tikėti, jog viskas savaime išsispręs, tačiau taip labai retai kada nutinka. Levanda, linkusi veikiau bėgti nuo savo problemų, nei su jomis susidurti, net būdama keturiolikos, sunkiai susitaikė su mintimi, kad visas šis Dantės pragaras vėl užvirs, ir, akivaizdu, tęsis pakankamai ilgai, tad visko greitai pamiršti nepavyks.
Ji klestelėjo ant samanų žalumo sofos, kur jau buvo įsitaisiusi Mendel. Jei nebūtų tokia išsigandusi, tikrai skirtų pusę sekundės pamąstymams apie tai, kaip dailiai ši sofa pasiūta, o svarbiausia - į ją atsisėdęs neįkrenti it į kokį susidėvėjusį Hogvartso krėslą bendrajame kambaryje.
Nors klastuolei vis dar buvo sunku sutelkti dėmesį į pliurpiantį diedą, ši išgirdo tuos išsvajotus žodžius: "Viskas, galime to nebetęsti." Žinoma, nuo jos širdies, kaip ir nuo jos kompanionės, nusirito didžiulis sunkus akmuo. Tačiau palengvėjimo jausmas taip ir nespėjo pilnai užvaldyti Levandos, mat vyras, eilinį kartą, pradėjo grasinti. Visas šis milžiniškas nesusipratimas su Juzefu buvo taip prislėgęs raudonplaukę, kad visus jo svaičiojimus ji girdėjo kaip per rūką. Merginos neapleido mintis, jog joms taip niekada ir nepavyks išsivaduoti iš vyro gniaužtų.
Staiga Juzefui pradėjus kalbėti apie juodąją magiją, plaukai Levandai piestu pasistojo. Mes tikrai skrisim iš mokyklos... Ir dar kaip pasiplasnodamos.
Juzefas, kiek pakitusiu balso tonu, pradėjo aiškinti merginoms, ko jis iš jų nori:
- Kai vėl sugrįšite į Hogvartsą, nueikite į Herbologijos šiltnamį. Ten turėtumėte rasti Krameblijų lapų. Paimkite kokius du tuzinus. Tik negaiškite laiko, nes žinot, kas nutiks, - šyptelėjo plikis.
Kaip ir praeitą kartą, net neįspėjęs merginų, pasiuntė jas atgal ant Tauerio tilto.
Levanda, kiek atsitokėjusi, atsisuko į Mendel. Paauglė, ištikta šoko, vos rinko žodžius:
- Ką mes darysime? Jis, tikrąja to žodžio prasme, nori, kad mes pavogtume kažkokius lapus iš šiltnamio! Tu supranti, jog mus gali išmesti už tai iš mokyklos?! - raudonplaukė pajautė, kaip jos isteriniai pliurpalai vis garsėja.
Mergina, vis nerasdama sau vietos, vaikščiojo pirmyn atgal tiltu. Nors saulė dar net neketino užleisti savo vietos pilnačiai, tačiau, Levanda, žvilgtelėjusi į laikrodį suvokė, jog jai tuoj reikės skuosti namo.
- Mums reikia plano, - lyg niekur nieko suburbėjo sau panosėj ir žvilgtelėjo į juodai apsitaisiusią antrakursę.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 12:12:14 pm
Dori išleido kažkokį keistą garsą, kuris buvo persmelktas skausmingo kikenimo.
- Na, jeigu tik bus ką išmesti. Nes aš nežinau, ar išvis tenais grįšiu, - šaltai pasakė prisiminusi artėjantį svarstymą.
Prieš laukiantį aapsilankymą Magijos Ministerijoje lapų vogimas iš profesoriaus Turner atrodė toks bereikšmis. Tai jos visiškai negąsdino. Nors, žinoma, būtų nelabai gerai, jeigu iškart po svarstymo kas nors Dori pričiuptų vagiant. Tačiau dabar reikėjo blaiviai mąstyti, o ne panikuoti.
- Levanda, nusiramink, - pasakė likimo draugei. - Pavogsime mes tuos lapus, gal net pavyks per pamoką, - mintyse ėmė kurtis vaizdiniai.
Tamsiaplaukė sutiko su tuo, kad merginoms reikia plano.
- Turbūt tikslingiausia būtų pirmiausia išsiaiškinti, kas yra tos krameblijos. O gal tu žinai? - viltingai paklausė. - Žinodamos, kas tai per augalas, galbūt net galėsime susirasti, kokį marmalą verda Juzefas, - Mendel šiaip jau šiandien niūrios akys vos vos žybtelėjo.
Ji ėmė įsivaizduoti, kaip išverda reikiamą eliksyrą ir Juzefui įduoda ne tik krameblijų lapus, bet ir viralą. Kaži, ar tada Juzefas sutiktų su tuo, jog Dori nėra tik bejėgė mergaitė? Kaži, ar papasakotų daugiau apie siekėjus ir ji nebebūtų tik eksperimentinis triušis, o gal kažkas daugiau?
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 19, 2021, 12:39:20 pm
Raudonplaukė nustebo, jog Dori po visko, kas įvyko, gali taip blaiviai mąstyti. Ji savotiškai pavydėjo to šaltakraujiškumo tamsiaplaukei, bet, tuo pat metu, suprato, kad nieko apie bendrakoledžę nežino. Na, ji tikrai verta būti Klastūnyne...
Levanda kiek aprimo, nenorėdama atrodyti it paika mergiotė, ir ramiai išklausė visą Mendel planą, nors ir norėjo po kiekvieno sakinio žiopčioti iš nevilties vykdant visą šią misiją.
- Aš net pavadinimo tų lapų ištarti negaliu, o tu tikiesi, kad kažką apie juos nutuokiu. Šiaip ar taip, manau, tu teisi. Reikia vos tik atriedėjus į Hogvartsą eiti į biblioteką ir aiškintis apie tuos lapus. Tas senis, jaučiu, net savaitei nepraėjus norės, kad mes jam juos įteiktume. Bet kaip tu ketini per pamoką juos nugvelbti? Juk aplink šmirinės krūva mokinių ir profesorius, - klausiamai į pašnekovę dėbtelėjo keturiolikmetė.
Mergina negalėjo patikėti, jog ji svarsto apie galimybę, vogti iš mokyklos šiltnamio herbologijos profesoriaus panosėj. Keista, tačiau tai atrodė, ne toks jau didelis rūpestis, palyginus su nukvakusiu diedu, kuris, mergina abejojo, teiksis jas paleisti, net po to, kai šios pristatys nelemto augalo lapus. Ji kaltino save, jog nugvelbė nelemtą rutuliuką iš parduotuvės. Gal tai karma? Už visus tuos mažus niekučius, kuriuos ji buvo nugvelbusi per visą savo gyvenimą. Kad ir kaip ten bebūtų, Levanda buvo įsitikinusi, jog daugiau, net iš brolio nieko neims neatsiklaususi, mat vien mintis, apie įsipainiojimą į dar vieną panašų reikalą, atrodė itin kokti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 01:05:42 pm
Dori šyptelėjo. Jos nuotaika vos vos pasitaisė.
- Nugvelbti kažką iš Matthew panosės tikrai galėsime pabandyti. Apkerėsim jį ar dar kažką, jis nesupras, pamatysi. Arba įsibrausime į šiltnamius naktį. Manai, jis bus kaip nors apsaugojęs patekimą į juos? Abejoju.
Staiga tamsiaplaukės galvoje sukirbėjo mintis, kad ką teks daryti, jeigu Hogvartse reikiamo augalo lapų merginos neras? Be to, mergaitė turėjo pripažinti, kad Matthew, nors ir nepasižymėjo geru kerėjimu, tačiau nebuvo kvailas. Bet tokias mintis Dori vijo šalin. Viskam savas laikas, pasakė ji sau. Pirmiausia turėsime surasti informaciją apie augalą, o tada jau matysime, ramino save.
- Aš dėl Juzefo nesuku galvos, - pasakė ji raudonplaukei. - Nėra jau jis toks kietas, kokiu dedasi. Žinoma, aš nesakau, kad jis negali būti pavojingas. Bet mes jau susijusios su juo daugiau nei pusę metų, o visa, ką jis mums liepė padaryti, tėra kažkokių lapų nuknisimas iš Turner pašonės? Viskas bus gerai, Levanda. Juk matei, koks tvarkingas ir gražus to Juzefo kambarys. Nemanau, kad jis koks jau visai beprotis.
Tačiau Dori pati ne visai tikėjo tuo, ką sakė. Gal verčiau norėjo tikėti. Ji žinojo, kad bando į šią situaciją žiūrėti pernelyg patikliai, o Levanda mąsto kur kas racionaliau.
- Žinai, manau, mums reikia nuvėsti. Netoli yra picerija, kurioje kepa nenormaliai tobulo skonio picas. Einam? Pažadu, kad nekamantinėsiu tavęs apie tavo tėvus ir jų gastroles, jeigu pati nenorėsi.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Levanda Marchetti Lapkričio 19, 2021, 01:30:07 pm
Mendel Levandai viską taip paprastai paaiškino, jog jai susidarė įspūdis, jog tai ne pirmas merginos kartas bandant kažką nugvelbti iš profesoriaus. Nors pašnekovė ir bandė ją nuraminti, tačiau klastuolė vis dar drebino kinkas.
Dori pasiūlius užsukti į piceriją ir prisiekus nekamantinėti jos apie šeimą, merginos nuotaika iškart pagerėjo. Vakarėjant lauke darėsi vis žvarbiau, tad šiltas maistas ir jaukesnė atmosfera tikrai nebūtų pakenkusi. Šiaip ar taip, akivaizdu, jog jom abiem reikėjo nuvyti visas šias mintis apie būsimą vagystę tolyn. Juk dabar vasara, jos turėtų plepėti apie orą, taip nelaukiamą mokyklą ar smagius dalykus, kuriuos nuveikė per tas kelias šiltas savaites, o ne pasinerti į visą šią baugią istoriją. Žinoma, bepigu kalbėti. Bet Levanda dar turėjo vilties, jog sugebės bent kelias dienas užmiršti Juzefą.
- Aš šilto maisto tikrai neatsisakysiu, - šyptelėjo mergina ir judvi patraukė į piceriją.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Tobias Liam Walters Sausio 05, 2022, 12:02:25 am
Iš tamsios ir juodos nakties glūdumos išniro tokia pat juoda būtybė. Žmogus. Jei tiksliau - vaikinas, apsigobęs juodu kaip varno sparnas apsiaustu su gobtuvu. Jis bėgo. Bėgo kiek galėdamas greičiau, nepaisydamas sunkumo kvėpuoti ir visų kūno ląstelių pasipriešinimo, o juodasis apsiaustas plevėsavo jam už nugaros. Kur vaikinas taip lėkė? Atsakymo į šį klausimą nežinojo net jis pats. O kodėl jis šitaip skubėjo? Atsakymas paprastas - norėjo užsimiršti. Norėjo nutolti. Atsidurti kuo toliau nuo tos kvailos vietos ir nuo jos. Brittos. Merginos, kurią Tobias per savo kvailumą prisileido prie savęs, nors buvo prisiekęs vengti bet kokios žmogiškos būtybės. Merginos, kuri jį visai neseniai atstūmė. Juodaplaukis buvo pasiruošęs dėl jos atiduoti net savo gyvybę, tačiau ji to nenorėjo. O ko ji vis dėlto norėjo, vaikinas nežinojo, tačiau jam dabar tai neberūpėjo. Ar bent jau taip jis stengėsi save įtikinti.
Neilgai trukus Tobias pasiekė Tauerio tiltą. Šis didingas statinys vaikino akyse atrodė kaip išganymas. Čia juodaplaukis ateidavo, kai norėdavo pabūti vienas. Na, netiesiogiai vienas, nes vienas jis būdavo savo bute. Vaikinas ateidavo prie tilto kai nenorėdavo būti tyloje, tačiau norėdavo pabūti su savo mintimis. O tai pastaruoju metu nutikdavo vis dažniau ir dažniau.
Tobias užsilipo į patį Tauerio tilto viršų, atstatė krūtinę vėjui ir sugniaužė turėklus, žvelgdamas į vandenį. Įsitempę pečiai liudijo apie nervingą laukimą, o pirštai, vis stipriau gniaužiantys turėklus - apie pyktį. Vaikinas pyko ant viso pasaulio, o labiausiai - ant savęs. Kad sulaužė sau duotą pažadą. Kad prisileido Brittą prie savęs. Ir kad eilinį kartą taip nusvilo. Ne. Daugiau to nebus. Gana.
Iš tolo vaikinas atrodė didingai. Plevėsuojantis apsiaustas ir išdarkyti vidurnakčio juodumo plaukai jam suteikė keisto angamtiškumo. Vaikas, tebetikintis pasakomis, galėjo pagalvoti, kad stovinti žmogysta atskrido iš fantazijų šalies. Galėjo būti fėjūnas arba pasakų princas. Nors, tiesą pasakius, princo vaidmeniui Tobias nebūtų tikęs. Šioje istorijoje jis labiau būtų piktadarys.
Iš vaikino lūpų išsprūdo atodūsis jam žvelgiant į mėnulio pilnatį, o vėjui kedenant jo plaukus. Tobijui beliko tikėtis, kad niekas to neišgirdo ir kaip mat vėl užšaldė savąjį veidą, nors ir buvo vienas.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Sausio 05, 2022, 01:23:34 pm
 Britta bėgo. Jos buvę gražiai sugarbanoti plaukai dabar buvo panašūs į šarkos lizdą, o suknelė, prieš atėjimą į tą kvailą renginį buvusi nuostabiai graži, dabar buvo kruvina ir purvina. Aukštakulnius mergina iš viso nešėsi rankose, nes net nemokėjo su jais normaliai vaikščioti, ką jau kalbėti apie bėgimą?
 Devyniolikmetę apėmė neviltis. Po Londono centrą ji bėgiojo bent valandą, tačiau jo, Tobio, niekur nesimatė. Jis dingo. Nežinojo, ką juodaplaukiui pasakys. Gal ir nenorėjo žinoti. Visko buvo per daug. Ateiti į tą vakarėlį tikrai buvo viena didelė klaida, dabar šis faktas buvo nenuginčijamas. O galbūt ta idėja, kuri šovė galvon stovint netoli plikio, buvo bloga. Reikėjo tiesiog nueiti su Tobiu, neieškoti jokių "gudrybių". Bet laiko dabar jau, deja, neatsuksi atgal ir reikėjo siurbti privirtą košę.
 Po ilgų paieškų apylinkėse prie Londono koncertų rūmų mergina pasuko link Tauerio tilto. Vietos, kurioje galėjai rasti ramybę (ne nusižudymo prasme, tačiau tą ten irgi galėjai padaryti). Visai logiška, kad mėlynakis būtų nusliūkinęs ten.
 Nuojauta merginos neapgavo. Krūtine, pilna skausmo ir nežinios, ji prisiartino prie juodo silueto. Buvo beveik visu šimtu procentų tikra, kad tai jis. Už nugaros plevėsuojantis apsiaustas bei juodi it varno sparnas plaukai tai paliudijo. Silueto galva žiūrėjo žemyn, į vandenį. Britta nusipurtė. Ji nežinojo, ką tiksliai norėtų ir turėtų pasakyti. Labiausiai norėjo atsukti laiką atgal arba dingti iš pasaulio kokiam mėnesiui ar bent kelioms savaitėms. Lawrenz, kadaise buvusiai labai pozityviai, pilna gerų emocijų bei gero nusiteikimo, visuomet mokėjusiai išklausyti ir paguosti, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ji nebegalėjo ir nebenorėjo būti tokia, kokia buvo anksčiau.
 -Tobiau,-drąsiai pradėjo Heilė ir jos mėlynose akyse sužibėjo ašaros. Balsas nutrūko ir ji nebesugebėjo kalbėti toliau.
 Buvo per sunku. O Tobias, regis, net nesureagavo į balsą, nors devyniolikmetei dabar to labiausiai reikėjo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Tobias Liam Walters Sausio 05, 2022, 07:24:25 pm
Upės tamsūs, juodi vandenys bangavo lyg norėdami užtvindyti visą pasaulį, paskandinti jį tamsioje, beorėje erdvėje. Kur nėra oro, nėra gyvenimo. Nėra skausmo. Nėra nieko. Tyla. Amžina tyla ir joje paskendusios visos kančios.
Tiesą pasakius, tikroji upė, virš kurios stovėjo Tobias, tekėjo ramiai. Vandenys, skandinantys viską aplink, sruvo vaikino galvoje. Tik galvoje. Bet to buvo pakankamai, kad jis kentėtų.
Sraunūs upės vandenys viliojo juodaplaukį. Tamsa, nežinomybė... užmarštis. Taip, prisiminimai kartais yra baisiausia kančios forma. Tobias būtų kaži ką atidavęs, kad tik užmirštų Brittą. Nors ne, jis nenorėjo jos pamiršti. Norėjo pamiršti tik šį vakarą. Jei jo nebūtų buvę, vaikinas būtų galėjęs toliau svajoti ir įsivaizduoti, kad mergina galbūt sugebėtų jį pamilti. Bet dabar buvo aišku - Tobijo negalėtų pamilti joks gyvas padaras. Net jis pats.
Už nugaros vaikinas išgirdo kažkieno žingsnius. Kažkieno, kas ėjo.. basas. O gal reiktų sakytų basa, nes pagal žingsnius buvo galima spręsti, kad ėjo moteriškosios lyties atstovė. Tobijas taip suspaudė turėklą, kad jo krumpliai pabalo. Eik. Šalin. paprašė (liepė?) mintyse. Deja, jo maldos nebuvo išklausytos.
Išgirdęs savo vardą iš jos lūpų, juodaplaukis krūptelėjo. Ne. Ne! NE! Prašau, eik. Eik.
Iš balso buvo galima spręsti, kad Britta verkė. Tobias norėjo apsigręžti, apkabinti ją, priglausti prie savęs ir nuraminti. Tačiau negalėjo. Kad ir kokio tikslo vedama čia atėjo rudaplaukė, vaikinas neketino tos pačios klaidos kartoti antrą kartą. Dabar kelias minutes ištvers, o paskui - namo. Į Vokietiją. Jei Reivena teiksis su kuo kalbėti, tai padės užsimiršti. Jei nužudys, kaip vos nepadarė skersgatvyje, irgi nedidelė bėda.
- Kas yra? - abejingai pasiteiravo vaikinas, net neatsisukdamas.
Žinojo, kad jei atsisuktų ir pamatytų Brittą, palūžtų. O to jis negalėjo padaryti. Negalėjo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Sausio 05, 2022, 09:12:20 pm
 Galva svaigo, o kojos šalo. Dėl ko šalo kojos, mergina galėjo pasakyti, bet dėl ko svaigo galva-dėl šampano burbuliukų ar visų nesąmonių, kurios atsitiko per pastarąsias kelias valandas-ne. Brittos smegenys nebeatskyrė, kaip čia yra. O ir nebuvo noro gilintis.
 Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį. Vaikiną, kuris susuko Lawrenz galvą. Heilė niekad nepastebėjo, kokie platūs juodaplaukio pečiai ir kokia graži jo figūra, mat akis vis patraukdavo nuostabūs plaukai. Jo raumeningos rankos buvo tvirtai įsikibusios į turėklus. Iš šono galėjai matyti nuo spaudimo pabalusius krumplius. Jis įpykęs. Tarsi kažkas nematomas dunkstelėjo rudaplaukės širdin. Jai skaudėjo. Jai be proto skaudėjo. O kodėl? Nes pati yra nepilno proto ir priima neteisingus sprendimus. Tokie ir panašūs kaltinimai sau skambėjo aukštaūgės galvoje. Tokios mintys degino kaip karščiausia ugnis, dūrė kaip aštriausias, labiausiai nusmailintas durklas.
 Britta nesitikėjo, kad Walters prabils, bet jis tai padarė. Tie du žodžiai, palikę jo lūpas, pasakė labai daug. Daugiau, nei valandos šnekėjimo. Jie buvo labai daug pasakantys. Šaltas, ganėtinai grubus tonas. Škotė ir vėl pajuto skausmą paširdžiuose ir ašaras akyse. Ką dabar atsakyti? Kas yra? Tai tikriausiai nieko! Tik šiaip čia vaikštau basomis kojomis, apsižliumbusi ir ieškau tavęs po visą miestą. Profilaktiškai.
 -Ar tu nesupratai, kad tai buvo gudrybė, jog jūs nustotumėte muštis ir mes galėtumėm gražiai praleisti vakarą? Ar tu rimtai patikėjai, kad aš pasirinkčiau tą padugnę vietoje tavęs? Tavęs!-bekūkčiojant pylė kaip žirnius į sieną devyniolikmetė.-Tobiau, ar tu nesupranti, kad aš tave myliu?
 Jos veidą išpylė raudonis. Mergina tai pasakė netyčia, tačiau buvo tikra, kad norėjo pasakyti. Ji mylėjo tą aukšto ūgio juodaplaukį, kuris dabar stovėjo ant Tauerio tilto įsitvėręs turėklo ir atkakliai ignoravo merginą. Britta tikrai jį mylėjo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Tobias Liam Walters Sausio 05, 2022, 10:16:21 pm
Mėnulis, kabantis virš juodosios upės tikrai buvo nuostabus. Pilnatis. Kraupus, gražus ir... romantiškas metas. Deja, Tobijo gyvenime vietos romantikai nebuvo. Ar bent jau jis taip bandė save įtikinti. Švininis pakabukas suspaudė vaikino kaklą. Pats geriausias priminimas, kas iš ties buvo svarbu. Darbas. Darbas ir pasiekimai. Juodaplaukis eilinį kartą prisiminė vaikystę, kai augo be meilės ir nuolat girdint, kad jis per prastas. Blogas sūnus ir šiaip žmogus. Meilė Tobijo pasaulyje neegzistavo, buvo tik darbas. Tačiau pasirodžius Brittai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vaikinas dabar bandė save įtikinti, kad tai, ką jautė rudaplaukei buvo tik stiprus susižavėjimas, bet su savimi nepakovosi. Juodaplaukis puikiai žinojo, kad jis mylėjo ją. Mylėjo labiau, nei pats save. Tačiau bandė tai pamiršti bent kol kas. Kol ji stovėjo šalia. Vėliau jis nuo jos atitols ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Juodaplaukis tikėjosi, kad išvykus į Vokietiją bus lengviau.
Tobias vis dar girdėjo, kaip Britta verkė ir tai draskė jam širdį. Vaikinas taip norėjo atsisukti ir nuraminti ją, tačiau bijojo. Antros išdavystės jis nepakeltų.
Išgirdęs merginos žodžius juodaplaukis nepastebimai krūptelėjo. Vietoje tavęs. Tavęs. skambėjo vaikino mintyse.
- Taip, patikėjau. - abejingai atsakė, keikdamas save už tokį abejingumą ir šaltumą. - Aš nežinau, ką tu galvoji. Juk tavęs nepažįstu. Kaip ir tu - manęs.
Kitas Brittos sakinys visai išmušė iš vėžių. Myli. Ji mane myli. Ar tik taip sako? Deja, atsakymo į šį klausimą Tobias nežinojo. Tačiau neketino klysti dar kartą. Kad ir ką sakytų Britta, jis neatsisuks. Ne. Vaikinas negalėjo nudegti dar kartą.
Tobias savęs nekentė už tai, ką dabar ketino pasakyti. Aš irgi tave myliu. Bet kitaip negaliu. Atleisk.
- Savo pačios nelaimei. - tarstelėjo vaikinas ir pasisuko eiti. Žinojo, kad daugiau nebeištvers.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Sausio 05, 2022, 10:51:27 pm
 Ašaros sruvo upeliais. O gal upėmis. Ir Brittai nesisekė jų valdyti. Jos tiesiog nenumaldomai tekėjo, nekreipdamos dėmesio į tai, jog dar labiau apsunkino jau ir taip nelengvą situaciją.
 Tobio žodžiai smogė į paširdžius taip skaudžiai, kaip dar niekas nėra smogęs merginai. Jie tiesiog.. žlugdė. Nebuvo įmanoma suprasti, ką pati škotė dabar galvojo, nes galvoje dūzgė daugybė scenarijų, kaip viskas gali baigtis. Ar Britta buvo labai dramatiška, ar situacija išties bloga? Tikriausiai ir tas, ir tas. Ar tikrai jie nepažįsta vienas kito? Geras klausimas. Mergina pasuko smegenis. Ar ji žinojo kažką apie vaikino šeimą? Beveik nieko, apart kelių nuotrupų. Tobias nebuvo linkęs kalbėti apie savo šeimą ar praeitį. Bet negalima sakyti, jog jie nepažinojo vienas kito.. Tie žodžiai smaigstė Lawrenz sielą.
 Savo pačios nelaimei. Ne, jis to nepasakė. Jis nedrįso. Kaip jis taip gali?
Britta vos nustovėjo ant kojų. Atrodė, kad čia ir dabar nualps. To betrūko, kad juodaplaukis nueitų. Na jau ne. Devyniolikmetė nieko nesvarstant pasuko paskui Tobią. Basos pėdos lietė šaltą ir šlapią žemę.
 -Sustok,-tepasakė šluostantis ašaras.
 Priartėjusi prie vaikino paėmė jo smakrą ir švelniai pasuko savo pusėn. Veidas buvo šaltas it ledas, o ryškiai mėlynos akys tokios.. pasimetusios. Pilnos baimės. Nežinomybės. Taip, aš turiu tai padaryti. Ji vos vos pakėlė savo galvą ir švelniai priglaudė savąsias lūpas prie jo. O jis tik stovėjo. Mergina pridėjo ir kitą ranką prie ryškių bruožų šalto veido. Tobiau.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Tobias Liam Walters Sausio 05, 2022, 11:55:24 pm
Ar ši kankynė kada nors pasibaigs?
Tobias jau suprato Brittos veiksmų motyvus. Tačiau tai jam nepadėjo. Net jei ir žinojo, kodėl mergina taip padarė, tai nelabai mažino skausmą ir baimę dar kartą suartėti su ja.
Vaikinas, taip ir nepažvelgęs į rudaplaukę, nuėjo. Tačiau netoli. Vos už poros metrų juodaplaukis išgirdo žingsnius, sekančius jį. Nedaryk to, prašau. Leisk man išeiti. Negaliu padaryti tavęs laiminga. Britta eilinį kartą nepakluso vaikino mintims ir sušuko jam sustoti. Tobias net pats nesuprato, kodėl pakluso. Tačiau pakluso. Lėtai apsisuko. Vaizdas, kurį pamatė prieš save išgąsdino, nuliūdino ir privertė gailėtis savo veiksmų. Brittos, stovinčios priešais jį, veidas buvo šlapias nuo ašarų, plaukai susitaršę, o suknelė kruvina. Basos kojos tikrai turėjo šalti. Juk vis dėlto, ruduo.
Tobias jau žiojosi klausti, kas vyksta ir ko ji nori, tačiau nespėjo. Pajuto Brittos ranką ant skruosto, o švelnias lūpas prispaustas prie savo lūpų. Vaikino kūnas įsitempė, o mintyse prabėgo visos priežastys, kodėl jis dabar turėtų atsitraukti. Britta nusipelnė geresnio gyvenimo ir geresnio žmogaus šalia. Ji nusipelnė daugiau, negu jis galėjo duoti. O juodaplaukis negalėjo būti su kitais žmonėmis, nes jiems atneša tik skausmą. Tačiau šios mintys greitai buvo nustumtos į šoną, nes kelio atgal nebebuvo.
Juodaplaukis užsimerkė ir atsakė į bučinį, tuo pat metu viena ranka apkabindamas merginą per liemenį ir prisitraukdamas ją arčiau savęs, o kita švelniai pradėdamas glostyti jos plaukus. Giliai įkvėpė ir plaučius užpildė merginos kvapas. Ji kvepėjo citrina, vėju, upe, bet jautėsi ir kraujo kvapas. Tačiau vis tiek tai buvo tiesiog tobula akimirka. Nepalyginamai geresnė už tą apsikabinimą tamsiame skersgatvyje. Ir vaikinas jokiu būdu nenorėjo to užbaigti. Tai buvo tobuliausia akimirka per visą juodą Tobio gyvenimą. O Britta - geriausias sutiktas žmogus. Tobias troško, kad šis bučinys tęstųsi amžinai. Amžinai.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Sausio 06, 2022, 11:43:15 am
 Jausmas buvo neapsakomas. Atrodė, jog atmosfera įkaito, o erdvė aplink jaunuolius įsielektrino. Tobias atsakė į bučinį ir Britta atsipalaidavo. Netrukus pajuto viena vaikino ranką ant jos nugaros, o kita glostė rudus aukštaūgės plaukus. Buvo taip gera.. Lyg akimirka būtų sustojusi. Lyg žemė būtų sustojusi.
 Devyniolikmetė pajuto savo rankas jo šilkiniuose plaukuose ir akimirkai atsitraukė įkvėpti oro. Plačius užpildė salsvas kvapas, tačiau tikriausiai tai buvo tik iliuzija dėl nevisiškai gerai veikiančių smegenų po tokio bučinio, mat anksčiau Tobias taip nekvepėjo. Bet dabar mėlynakei tai nerūpėjo. Visa, kas buvo svarbu šią akimirką, stovėjo prieš Brittą švelniai apglėbęs ją stipria ranka.
 Mergina netikėjo, kad juodaplaukis galėtų nusisukti ir nueiti. Tiesiog palikti ją. O dabar, po šio nuostabaus momento, tokios abejonės kaip mat išsisklaidė. Žemė slydo iš po kojomis. Buvo tik jie, Tobias ir Britta. Nieko daugiau.
 Lawrenz atsirėmė į Tobio petį. Galvoje automatiškai perbėgo visa, kas nutiko per pastarąsias valandas. Vakaro pradžia tikrai nebuvo gera, bet tai, kas nutiko dabar, kompensavo viską.
 Rankomis apglėbusi jo kaklą, Britta prabilo:
 -Aš myliu tave, ir kartosiu tai tiek, kiek reikės.
 Užbaigė su šypsena veide ir pažvelgė į savo mylimąjį. Galbūt jis ir nemylėjo merginos taip, kaip ši jį, tačiau ką gi. Nuo bučinio nepabėgo, tai galbūt visgi kažką jaučia?
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Tobias Liam Walters Sausio 06, 2022, 02:49:38 pm
Pasaulyje nebebuvo nieko, išskyrus Brittą. Vaikinas visu kūnu jautė jos artumą. Jautė jos lūpas ant saviškių, jos kvėpavimą ant savo odos, girdėjo jos širdies dūžius. Jautė ir jos gležnumą, apsivijęs jos liemenį rankomis. Jautė jos pirštus savo plaukuose. Vaikinas jautė viską. Viską. Tai buvo pasakiška akimirka. Tobias spaudė merginą glėbyje su tokia jėga, tarsi būtų norėjęs, jog jie taptų viena esybe. Tačiau nebuvo gana, kaip gali būti gana?
Britta atsitraukė giliai alsuodama.
- Būsi pamiršusi, kaip kvėpuoti? - tyliai nusijuokė juodaplaukis, vis tiek nepaleisdamas merginos iš glėbio.
Prisitraukęs ją dar arčiau (kiek tai buvo įmanoma) priglaudė lūpas prie jos kaktos. Pajutęs rudaplaukės rankas, apsivijusias jo kaklą, vaikinas šyptelėjo. O jos žodžiai išmušė orą jam iš plaučių. Juodaplaukis suprato, kad Britta nemelavo. Ar taip gali būti?
- Britta Heile Lawrenz, - palinkęs prie jos ausies sušnabždėjo. - Myliu tave. - šie žodžiai jau kelis mėnesius kankino vaikiną. Jis norėjo juos pasakyti, tačiau bijojo. O dabar, žodžiams pagaliau palikus jo lūpas, Tobias jautėsi nuostabiai. - Visada mylėjau ir visada mylėsiu.
Juodaplaukis vėl palinko prie merginos lūpų, tačiau jam šovė geresnė mintis. Jis norėjo kiek paerzinti Brittą. Palenkęs galvą leido susiliesti jų kaktoms, tačiau paliko poros milimetrų tarpą tarp lūpų. Sekundėlę kitą pasimėgavęs šiuo artumu, staigiai atsitraukė ir užsimetė rudaplaukę ant nugaros.
- Galvoji, nepastebėjau, kad tu basa? - šyptelėjo, tvirčiau prispausdamas Brittą prie savęs. - Man mažiausiai reikia, kad tu dabar sugalvotum susirgti. - vaikinas nusijuokė, mintyse įsivaizduodamas rudaplaukės reakciją. - Tvirtai laikykis, - dar tarstelėjo ir ramiu žingsniu pradėjo eiti. Namo, žinoma. Kadangi neįsivaizdavo, kur Britta gyvena, nešėsi ją į savo butą. O kodėl gi ne? Juk ji šį vakarą akivaizdžiai neturėjo jokių planų.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Britta Hailey Lawrenz Sausio 06, 2022, 07:56:15 pm
  Britta glostė jo plaukus. Šie buvo švelnesni, nei tąkart, kai mergina apsikabino Tobią skersgatvyje. O išgirdus juoką, škotė net sutriko. Per kūną nubėgo šiurpuliukai. Ji suprato, kad tą nuostabų juoką girdėjo pirmą kartą-niekada anksčiau nėra mačiusi vaikino laimingo. Tas sodrus, lengvas juodaplaukio juokas privertė Lawrenz nusišypsoti. Ji jautėsi laiminga. Po tiek daug laiko, pagaliau atėjo ta akimirka, kai ji galėjo pasakyti, jog ji turi viską, ko senai troško.
 Jai patiko artumas tarp jos ir Tobio. Akimirkai pasirodė, kad net vaikinuko oda įkaito, nors ši visuomet būdavo šalta it ledas. Britta vėl nusišypsojo, o jos širdis ir vėl ėmė plakti greičiau. Rudaplaukė buvo velniškai įsimylėjusi. Iki pat plaukų galiukų ją buvo persmelkęs tas keistas, neįprastas, bet siaubingai malonus ir šiltas jausmas.
 Juodaplaukiui pasilenkus prie merginos ausies ir išgirdus šnibždesį, trapų kūną ir vėl nukrėtė šiurpas. Jo balsas.. Artumas... Ir žodžiai. Tonas, kuriuo jis ištarė jos pilną vardą. Visada mylėjau ir visada mylėsiu. Tai buvo per gerai, jog būtų tiesa. Mergina turėjo keletą simpatijų, bet tai buvo mokyklos laikų reikalas, o ir meilė visuomet būdavo vienpusė. Į Brittą niekas rimtai nežiūrėjo. Taip, ji buvo smagi, su ja lengva bendrauti, tačiau viskas tuo ir pasibaigdavo. O dabar.. Taip netikėtai atsiradęs žmogus apvertė žaliai mėlynų akių savininkės gyvenimą šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių kampu. Kas galėjo pagalvoti, kad atėjus dirbti į Magijos ministeriją, ten sutiksi savo mylimąjį? Juk būtent ten viskas ir prasidėjo.
 Mergina jau siekė dar kartą jį pabučiuoti, tačiau juodaplaukis staiga prabilo. Britta šiek tiek sutriko, kas čia vyksta, tačiau tuojau pat stiprios gražuolio rankos ją užkėlė ant savo tvirtos nugaros. Tai, jog Tobiui rūpėjo jos sveikata, sušildė širdį. Tai buvo miela.
 -Dabar viską matau iš dar keliais centimetrais aukščiau,-susijuokė devyniolikmetė ir švelniai pakštelėjo jam į kaklą.-Kur mes einame?-paklausė, bet Tobias tik šypsojosi.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Sausio 13, 2022, 03:41:43 pm
Buvo bjauriai šalta. Praėjusią naktį Bretas persiplėšė ir taip apspurusį paltą, o pinigų naujam, žinoma, neturėjo. Taigi dabar vyrukas vilkėjo pusę nučiurusio palto ir bandė kažkaip sušilti. Pinigai, kuriuos atsivežė į sostinę, seniai buvo dingę, tačiau mergina, sutikusi išgerti su juo taurę vyno, tikrai buvo to verta. Taigi, nepaisant šalčio, nuotaika buvo visai nebloga. Žinoma, kiek liūdna, kad panelė iš pat ryto dingo iš viešbučio, bet prisiminimai buvo tikrai puikūs. Daug smagiau galvoti apie gražuolę, sutikusią kartu praleisti naktį, o ne apie tai, kad kitai nakčiai viešbutyje nebėra pinigų. Panašu, kad teks grįžti į Sautendą, mat Bretas visai nenorėjo pradėti vagiliauti dažniau nei absoliučiai būtina.
Prieš grįždamas namo nutarė dar pasibastyti po sostinę. Niekada negali žinoti, kada pasitaikys dar viena proga atkeliauti į širdžiai daug mielesnį miestą. Vyrukas nė kiek neabejojo, kad vos grįžus namo tėvas apkraus kvailais darbais, ir neliks laiko net kam nors išmalti snukį. Į tokią rutiną grįžti tikrai nesinorėjo, tad dabar geidžiamiausias Britanijos bomžas vaikščiojo po šaltą ir vis dar miegantį Londoną.
Nors prie Temzės buvo dar šalčiau, vyrukas patraukė būtent ten. Šios upės pakrantėse visada buvo galima sutikti dailių merginų, norinčių susipažinti. Kad ir kaip smagiai praleido naktį, Bretas jau norėjo susipažinti su dar viena panele.
Pasiekęs įspūdingąjį Tauerio tiltą sustojo. Kiek padvejojo ir užlipo laiptais į viršų. Iš čia atsivėrė Londono grožis, kurį rudaplaukis įvertino dar kartą. Žinoma, miestas būtų dar įspūdingesnis, jeigu turėtų galimybę glėbyje laikyti kokią gražuolę. Deja, dabar buvo vienas, tad liko mėgautis tuo grožiu taip. Buvo kiek liūdna ir nuobodu, tačiau svarbiausia buvo tai, kad vis dar nereikėjo matyti nepatenkintų šeimos narių veidų. Tuo labiau, kad ir mažvaikiai, turintys galimybę mokytis Hogvartse, dabar buvo namie. Ne, jų matyti tikrai nesinorėjo.
Vėl nugrimzdęs į praėjusios nakties prisiminimus vyrukas atsirėmė į tilto atramą ir užsisvajojo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Sausio 17, 2022, 09:45:40 pm
Beaumont pavardęs nešiotojas žingsniavo gatve. Naujųjų metų vakarėlis, kuriame šventė naujuosius metus buvo tobulas. Ten buvo daug smagių vaikinukų. Vieną Rafael'is puikiai įsiminė, tačiau jis iš vakarėlio pradingo it kokia pelėnė. Paliko tik savo dailų ir pūkuotą rožinės spalvos šalį. Šis dabar saugiai gulėjo profesoriaus kišenėje. O jei netyčiomis vis tik pavyktų ir vėl sutikti savininką? Gal vyras net būtų apdovanotas už tai, kad šalikėlį grąžino. Juk prancūzas pasielgtų kaip tikras princas ant balto žirgo tai padarydamas.
Deja, to dailiojo vaikinuko visame Londone(na, bent toje dalyje, kurią aplankė Rafas) nebuvo. Tai nuliūdino rudaplaukį, kadangi jis tikrai tikėjosi surasti tą vakarėlių liūtą. Melsvai pilkų akių savininkas atsiduso ir žingsniavo toliau. Visi keliai jį atvedė ant Tauerio tilto. Profesorius net pats nustebo, kad jis atėjo būtent čia. Matyt tai pats likimas pagalvojo tikėdamasis čia surasti savąjį kavalierių. Ir panašu, kad jo norai išsipildė. Visai netoliese jis pamatė rudaplaukį vaikiną, kuris bent iš nugaros atrodė panašus į jo kavalierių. Beaumont pavardės nešiotojas išsišiepė ir pradėjo artėti prie vaikino.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Sausio 21, 2022, 03:55:48 pm
Mergina tikrai buvo graži ir verta dėmesio. Dėl šito Bretas buvo visiškai tikras. Toks tikras, kad galvojo tik apie ją, pamiršo netgi tai, kad dabar yra kiek vėsu, o jis visas aptriušęs stovi ant tilto virš upės, kur vėjas yra didesnis. Veide sužibo svajinga šypsena, kuri buvo šiek tiek gražesnė už tą, kuria vyrukas apdovanodavo patikusias merginas. Deja, ji vis tiek nebuvo tokia, kad kam nors išties patiktų.
Artėjantys žingsniai anglo smegenis pasiekė net ir pro svajonių šydą. Atsitokėjęs Bretas sukluso. Nežinia, ar eisena išties buvo moteriška, tačiau Bretas visiškai neabejojo: prie jo artinasi daili mergina, norinti susipažinti. Neskubėjo į gražuolę atsisukti - nenorėjo pasirodyti esąs pernelyg susidomėjęs. Ką gali žinoti, galbūt čia ta pati panelė, taip nemaloniai pasprukusi šį rytą? Veide švietė “žavi” šypsena, o mintyse vienas po kito plaukė nuostabūs, bet ne itin padorūs vaizdai. Galiausiai Bretas atsisuko ir nustėro: prie jo artinosi ne žavi mergina, o kažkoks neaiškus berniokas, kuris be viso kito dar buvo išsišiepęs kaip avinas. Rudaplaukis atsargiai pažvelgė į gerokai aukštesnį vyrą ir bandė suprasti, ko tam gali reikėti. Argi perplyšęs paltas neįrodė, kad nelabai yra ką iš jo vogti? Kiek timptelėjęs skverną Bretas paslėpė suplyšusią dalį. Tiesa, tai toli gražu nereiškė, kad jis nori bendrauti su šituo keistuoliu. Neprataręs nė žodžio žengė kelis žingsnius tolyn. Pažvelgė į Temzę. Čia buvo visai smagu, kažkoks kvailys nesutrukdys stovėti. Atsargiai žvilgtelėjęs į jį rudaplaukis žengė dar vieną žingsnį į šoną. Bet daugiau jis nesitrauks. Tegul tas kvailys pabando prisiartinti!
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Sausio 22, 2022, 10:37:52 pm
Rafael'io mintys sukosi apie tą nepažįstamąjį vaikiną. Na, Beaumont su juo susipažino gana artimai, tačiau pavardės nežinojo. Vardą, tiesa pavyko išgauti. Žinoma, prireikė daug bandymų, bet jam galiausiai pavyko. Leonardo. Net vardas skambėjo taip tobulai iš gražiai. O iš pats Leonardo buvo panašus į iš dangaus nužengusį Apoloną. Jo švelnūs plaukai ir gilios akys užbūrė prancūzą. Tas gilus ir prikimęs balsas. Visie šie dalykai susidėjo į puikųjį Leonardo.
Rudaplaukis vis artėjo prie vaikino. Galiausiai išryškėjo ir jo bruožai. Šis vaikinas buvo panašus į Leonardo, tačiau jame kažko trūko. Tos ugnelės, kuri greičiausiai ir sudarė Leonardo, bet profesorius pamatė, kad jam tiesiog taip atrodo ir čia stovi Leonardo.
- Sveikas, - ištarė prancūzas prisiartinęs prie žemesnio už jį vaikino. Kiek prisiminė Leonardo buvo aukštesnis, tačiau bijojo, jog jo vaizduotė ir prisiminimai gali jį apgauti. Juk pilkšvai melsvų akių savininkas buvo šiek tiek išgėręs tame naujametiniame vakarėlyje.
- Palikai savo šaliką, - pasakė išsitraukdamas iš kišenės tą plunksnuotą šaliką nedavusį jam ramybės, kadangi profesorius nesuprato šito šaliko it ženklo reikšmės. Juk jis galėjo galvoti apie visai kitą nei šio ženklo palikėjas...
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Sausio 25, 2022, 09:49:52 pm
Bretas buvo visiškai tikras, kad jo požiūris į šitą pernelyg draugišką bernioką buvo daugiau nei akivaizdus. Kol kas, aišku, anas į snukį negavo, tačiau tai bus galima labai greitai pakeisti. Tiesa, Bretas nebuvo piktas, jis paprasčiausiai nustebo. Tylėjo, nes paprasčiausiai nebuvo ką sakyti. Jeigu kažkoks girtuoklis sugalvojo priskresti, argi čia jo problemos? Kol kas neatrodė pavojingas, tad rudaplaukis nesiskundė.
O ir ko čia skųstis, kai tau yra tiesiog atiduodamas šalikas? Į pasisveikinimą Bretas, aišku, neatsakė, tačiau nepriimti tokios dovanos būtų paprasčiausiai kvaila. Jo paties skaros gabalas buvo tinkamas nebent šiukšliadėžei papuošti, tad anglas su mielu noru paėmė pasiūlytą dovaną. Puikiai suprato, kad keistuolis jį su kažkuo painioja, bet koks skirtumas? Šaliką pasiūlė jam, o ne kam nors kitam.
- Ačiū, - teikėsi burbtelėti vyrukas ir neskubėdamas užsivyniojo naująjį rūbą. Jis buvo tiesiog nuostabus - ar bent jau nepalyginamai geresnis už tą skudurą, kuris anksčiau pridengė kaklą. Dabar reikėjo sugalvoti, kur jį padėti. Demonstruotis, kad turėjo tokį skarmalą, nesinorėjo, tad stengdamasis šį faktą nuslėpti įsikišo jį į kišenę. Negi jis pamatė, kaip atrodo mano šalikas? susirūpino vyrukas. Kažkokiam girtam kvailiui nebūtina žinoti, kad Bretas nėra pats turtingiausias Londone ar Britanijoje. Tarsi kam nors rūpi turtas! Daug svarbiau buvo tai, kad panelės tiesiog alpo dėl šio žavaus jaunuolio. Nutaręs, kad jau iššvaistė pakankamai laiko su šituo gal ir geros širdies, bet pernelyg keistu girtuokliu, rudaplaukis žengė dar vieną žingsnį į šoną. Dar kartą išnaršė visas kišenes, bet jokio maloniai šiugždančio banknoto nerado. Ką gi, panašu, kad teks ieškoti panelės, kuri sutiks praleisti laiką lauke. Arba pasikvies į namus, žinoma. Metęs dar vieną atsargų žvilgsnį į keistuolį žengė dar toliau. Nelabai norėjo pasiklysti Anglijos sostinėje, tačiau būti šalia neaiškaus girtuoklio taip pat nebuvo labai maloni perspektyva.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Sausio 27, 2022, 09:47:27 am
Vis tik šis vaikinukas buvo kiek kitoks nei Leonardo. Bet galbūt per vakarykštį laiką Rafael'is tiesiog nesugebėjo pažinti jo? Nesugebėjo suprasti kokios jo geriausios ir kokios blogiausios savybės? Tiesiog klydo? Tikėdamas ta nuostabia jo sukurta iliuzija.
- Žinai, aš nesuprantu tavęs. Juk vakar viskas buvo taip nuostabu ir tobula. Maniau, kad mums tikrai buvo smagu. Tu tikrai man patikai, - galiausiai ištarė vaikinas šiek tiek išdrąsėjęs. Jis nežinojo kaip po vakar turėtų elgtis su Leonardo. Atrodė, kad rudaplaukis visai nieko nepamena. Nepamena kaip viskas buvo tobula. Ir tiesiog nepamena to jausmo, kurį Beaumont ir jis patyrė. Tai buvo tikras smūgis žemiau juostos. Prancūzas negalvojo, kad ir jo sutiktasis vaikinas toks kaip visi.
- Nesitikėjau to iš tavęs, - pridūrė profesorius susiraukęs. Jis kaip reikiant pyko ant Leonardo dėl tokio jo elgesio. Nesupranto kaip jis gali taip elgtis. Greičiausiai viskas tiesiog buvo sugadinta. Sugadinta ir sugriauta. Visos jo nuotaikos, svajonės ir norai. Profesorius sunkiai atsiduso nusisukdamas.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Sausio 30, 2022, 02:34:16 pm
Situacija buvo keista. Bretas niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas girtuoklis prie jo priskreto. Tikriausiai buvo arba tiek nusitašęs, kad nebesigaudė aplinkoje, arba vaidino kvailį. Vis dėlto pirmasis spėjimas neatrodė teisingas: keistuolis judėjo pernelyg koncentruotai. Ne, jis tikrai negalėjo būti tiek prisigėręs. Vadinasi, apsimetinėjo. Bet kokia gali būti to priežastis? Būtų galima suprasti, jeigu Bretas būtų kokia daili panelė. Kai kurioms patiko ir tokie, nors prie jų geidžiamiausias Britanijos bomžas nė nesiartindavo.
Nesijaudink, aš irgi tavęs nesuprantu mintyse atsiliepė rudaplaukis, tačiau garsiai nieko nesakė. Neketino daugiau leistis į kalbas su šituo išsigimėliu. Jam kažkas tikrai buvo negerai. Galiausiai Bretas nutarė, kad tai yra daugiau nei paprastas apsimetinėjimas.
- Ko nesitikėjai iš manęs? - neištvėrė anglas. Žengė dar žingsnelį toliau, bet galų gale suprato: taip lengvai šito keistuolio neatsikratys. Reikėjo imtis kitokių priemonių. Kadangi kelias akimirkas nieko negalėjo sugalvoti, nereikia stebėtis, kad netrukus apėmė labai jau įprastas jausmas - nevaldomas įtūžis. Bretas priėjo prie keistuolio ir stipriai spyrė jam į kairįjį kelį. Tada sugriebė už pakarpos ir prisitraukė arčiau. Akys tiesiog degė neapykanta. Kodėl kažkoks išsigimėlis turi būti toks įkyrus?! Būtų visai kitaip, jeigu tai būtų daili panelė! Bet kur ten! Pristoja kažkoks girtuoklis, o Bretui tenka mandagiai bendrauti?! Tai jau ne, vyrukas šito daryti nė neketino. Stipriai nustūmė nuo savęs įkyrųjį kvailį tikėdamasis, kad jis nusivers nuo tilto ir įdribs į šaltą vandenį. Nepraleido progos spirti ir į antrąjį kelį. Vis dėlto akių nenuleido: niekada negali žinoti, ką toks kvailys sugalvos, tad reikėjo būti atsargiam. Kumščiai buvo pasiruošę kibti į darbą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Sausio 31, 2022, 03:17:35 pm
Mintyse Beaumont vis lygino Leornardo ir prieš jį stovintį vaikiną. Galiausiai surado keletą skirtumų. Pavyzdžiui Leonardo nosis buvo šiek tiek kitokia. Ir lūpų kamputyje jis turėjo randelį. Velnias pagalvojo profesorius supratęs, kad labai labai stipriai susimovė. Jis supainiojo du žmones, tačiau dabar tai jau nebebuvo svarbu. Svarbiau buvo tai, kad Leonardo pasielgė labai negražiai. Rafael'is pyko ant vaikino.
- Aš atsipra...- pradėjo murmėti Beaumont pavardės nešiotojas, tačiau sakinio baigti nespėjo, kadangi jį pasiekė stiprokas spyris į kelį. Vyras susiėmė už savo kelio, nes skausmas tikrai buvo nemalonus. Greičiausiai spyris pataikė į sanarį pagalvojo rudaplaukis. Jau norėjo gintis, tačiau buvo pagriebtas už pakarpos ir nustumtas iki pat tilto krašto. Po to sekė dar vienas spyris į kelį. Rafael'is suurzgė iš nepasitenkinimo ir sunkiai atsistojo. Kelius skaudėjo, bet jis negalėjo leisti, kad kažkoks gatvėje sutiktas pasitaikėlis jį muštų. Nesvarbu, kad profesorius jį supainiojo su kitu žmogumi.
Magizoologas susikaupė ir stipriai pastūmė rudaplaukį. Tada trinktelėjo jam į pilvą. Aišku, būtų buvę geriau eiti ir tiesiog pabėgti, tačiau vyro ego ir savimeilė neleido jam to padaryti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Vasario 03, 2022, 10:52:41 pm
Įsiūtis visiškai užvaldė Breto smegenis. Atrodė, kad jis nebemato, kas dedasi aplinkui. Buvo toks įtūžęs, kad būtų galėjęs plikomis rankomis nuversti šitą tiltą - ar bent jau taip atrodė jam pačiam. Tai, kad priskretusiam girtuokliui akivaizdžiai skaudėjo, šiek tiek pakėlė nuotaiką, tačiau pykčio tai nesumažino. Reikėjo jį sudaužyti taip, kad neatsikeltų.
Deja, nespėjus sureaguoti vyrukas buvo nustumtas ir dar gavo į pilvą. Žinoma, tai buvo to išsigimėlio darbas. Toks poelgis užsitarnavo kuo nuoširdžiausią Breto neapykantą, ir anglas tikrai neketino visko taip ramiai užbaigti. Reikėjo kokios akimirkos, kad atgautų kvapą - smūgis į pilvą išties buvo arba pakankamai smagus, arba taiklus. Arba abu. Tiesa, geidžiamiausias Britanijos bomžas neketino tikėti, kad kažkoks nežinia ko užvartojęs girtuoklis gali jam prilygti. Vadinasi, jam tiesiog pasisekė.
Tai Bretui visiškai nepatiko, tad nelaukdamas, kol užeis dar vienas pykčio priepuolis, spėriai prisiartino prie išsigimėlio ir atsakė neblogu smūgiu į pilvą. Suėmęs dešinę ranką ją užlaužė ir pritraukė kvailį visiškai prie savęs. Pasvarstė, ar nereikėtų ko nors pasakyti, bet nutarė, kad tas žioplys yra pernelyg beviltiškas. Taigi tiesiog stipriai trūktelėjo ranką ir dar kartą spyręs į koją nuvertė aukštesnį jaunuolį ant šaligatvio. Laimei, aplinkui nebuvo žmonių: noras negyvai uždaužyti šitą idiotą buvo toks nevaldomas, kad bet koks praeivis tikriausiai būtų sulaukęs tokio pat galo.
Nelaukdamas, kol keistuolis puls gintis, Bretas nestipriai spyrė jam į šoną ir netruko keliu prispausti krūtinės prie šaligatvio. Akys degė tiesiog siaubinga neapykanta. Negalvodamas, ką daro, vyrukas abiem rankomis suėmė juodaplaukio kaklą ir pradėjo jį smaugti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Vasario 08, 2022, 10:53:47 am
Rafael'is vis dar buvo sukandęs dantis. Kelį vis dar skaudėjo, o tas jausmas buvo tikrai labai nemalonus. Greičiausiai turės rimtu problemų su juo.
Atsikvėpti jaunuolis negalėjo. Greitai tas vaikinas atsigavo ir trenkė profesoriui į pilvą. Pilkšvai melsvų akių savininkas sukando dantis ir buvo sugriebtas rudaplaukio. Profesorius neužlaužtos rankos alkūne trinktelėjo vaikinui į krūtinės ląstą. Nežinojo kaip dar kitaip išgalėtų gintis nuo šio žvėriško jaunuolio. Jis buvo tikrai stiprus ir Švilpynės vadovas jau gailėjosi pradėjęs gynybą kovodamas. Tai buvo vienas iš kvailiausių jo sprendimų šiandieną, tačiau dabar jis nebemanė pasiduoti. Kovos iki galo.
Dar vienas spyris į koją, nuvertė vaikiną ant žemės. Prancūzas sukando savo dantis ir bandydamas nustumti vaikinas nuo savęs spyrė jam į tarpukojį. Bet tai nelabai pagelbėjo prancūzui. Jo užpuolikas prispaudė jį prie žemės ir pradėjo smaugti. Beaumont pavardės nešiotojas, žinoma pradėjo dusti ir rankomis nuo kaklo bandė nutraukti rudaplaukio rankas.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Vasario 14, 2022, 10:40:58 pm
Bretas ir pats sulaukė poros nemalonių smūgių. Nuo trenksmo į krūtinę užėmė kvapą, bet vyrukas neketino pripažinti nė mažiausios nesėkmės. Šitas nevykęs mušeika galėjo apsimesti, kad moka daužytis, tačiau tiesa buvo toli gražu ne tokia. Su tokiu žiopliu seniai neteko susidurti. Net ir tas bailys, nesugebantis nusikabinti laisvos panelės, buvo normalesnis už šitą. Ne, apie tą kvailą balių geriau negalvoti, ten nesėkmės tiesiog persekiojo šį žavų jaunuolį. Vakarykštė naktis buvo visiškai priešinga. Daug smagiau galvoti apie tą gražuolę, su kuria praleido naktį, o ne idiotišką renginį, kuriame susirinko keistos mergužėlės, nenorinčios tokio žavaus ir potencialaus jaunuolio kompanijos.
Atrodė, kad Bretas tuoj pasmaugs taip nelaiku ir ne vietoje pasipynusį nevykėlį. Įtūžis buvo toks, kad nė nepastebėjo, kad beveik žudo aukštesnį už save vyruką. To kvailio laimei, su kiek pavėluota reakcija siaubingas skausmas nudiegė tarpkojį. Bretas staigiai paleido priešininką ir susirietė. Skausmas buvo toks siaubingas, kad tiesiog nebuvo kur dėtis. Kas bus, jeigu šitas prakeiktas žioplys sulaužė geidžiamiausio Britanijos bomžo pasididžiavimą? Įsiūtis niekur nedingo, tačiau skausmas buvo toks, kad vyrukas tiesiog negalėjo pamokyti to prakeikto idioto. Stovėjo susirietęs ir galiausiai neištvėrė - teko atsisėsti ant šaligatvio. Lūpas paliko skausmo kupina dejonė. Nebuvo galima, kad girtuoklis išsigimėlis suprastų, kaip pakenkė žaviam vaikinukui, tačiau kitaip ištverti skausmą buvo paprasčiausiai neįmanoma. Jis man dar atsiims dar viena grasinanti mintis nuslydo gilyn į smegenis. Atėjo laikas išties parodyti, kad su Bretu O'Connor geriau nesipykti.
Vis dar kankinamas skausmo vyrukas prišliaužė prie tą skausmą sukėlusio kvailio. Stotis nebuvo jėgų, tad reikėjo imtis kitų metodų. Geidžiamiausias Britanijos bomžas prisivertė pakelti akis ir žiebė priešininkui į pilvą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Vasario 16, 2022, 09:22:28 pm
Po kelių akimirkų Rafael'is ir vėl galėjo kvėpuoti. Profesorius ėmė godžiai gaudyti orą. Nesuprato kaip tas rudaplaukis atleido ir paleido jį, bet tuo džiaugėsi, kadangi dabar galėjo įkvėpti oro. Jo krūtinės nebedraskė skausmas dėl oro trūkumo. Nors įprastai Londono oras jam smirdėjo, šį kartą jis buvo labai malonaus kvapo. Jis atrodė toks gėlas, toks švarus. Beaumont galėjo laisvai kvėpuoti. Tai buvo geriausia, nesvarbu, kad oras nebuvo švarus.
Profesorius suprato, kad toliau gaudyti oro kaip žuvis išmesta į krantą negalės. Jis turėjo veikti, jei norėjo išnešti savo kudašių iš čia gyvas. Pilkšvai melsvų akių savininkas pasiruošė smūgiuoti, tačiau pats sulaukė smūgio tiesiai į pilvą. Rafael'is sukando savo dantis priimdamas smūgį. Jį surakino skausmas. Beaumont susigūžė į kamuoliuką. Tas nusitrynęs jaunuolis pataikė jam tiesiai į saulės rezginį.
Bet prancūzas negalėjo pasiduoti. Jo prancūziškas charakteris jam neleido nusileisti kažkokiam anglui, kuris netgi nebuvo Leonardo. Jis buvo tiesiog supainiotas vaikinas. Kadangi skausmas kiek atslūgo, profesorius kiek išsitiesęs trenkė rudaplaukui tiesiai į kairę veido pusę. Stengėsi trenkti iš visų jėgų, mat norėjo, jog rudaplaukis atsiimtų.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Vasario 17, 2022, 05:27:51 pm
Nagi, uždusk mintyse ragino išsigimėlį Bretas. Deja, nepanašu, kad tas kvailys sutiktų su tokiu nuostabiu geidžiamiausio Britanijos bomžo pasiūlymu. Jam kvėpuojant Bretas su neapykanta spoksojo į žioplį ir svarstė, ką dar reikėtų padaryti, kad jis pagaliau pasimokytų. Problema buvo ta, kad ir pačiam nebuvo lengva. Tarpkojy siautęs skausmas kiek aprimo, bet buvo siaubingai baisu, kad išsigimėlis nebūtų padaręs nepataisomos žalos. O jeigu kas nors nutiko? Skaudėjo taip, kad, atrodė, Bretas neištvers. Ar jis gali būti tikras, kad negavo rimto sužeidimo? Tu man dar atsiimsi siuto rudaplaukis.
Deja, nespėjo atsistoti ir gerai apspardyti kvailio, kai sulaukė dar vieno smūgio, šį kartą į veidą. Žinoma, geriau, kai trankomas veidas, o ne tarpukojis, tačiau dantų pamesti nesinorėjo. Skubiai juos patikrinęs suprato, kad visi vietoje, ir lengviau atsiduso. Pajuto, kad iš nosies pasipylė kraujas, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Viskas atsitiko per šitą prisigėrusį kvailį! Ne tik lenda su kvailomis dovanomis (šaliko Bretas, tiesa, nė neketino grąžinti), bet dar ir spardosi! Tai jau ne, žavusis jaunuolis tikrai nenusileis šitam nevykėliui.
Pašokęs ant kojų ir į visas puses taškydamasis kraujais rudaplaukis spoksojo į nekenčiamą jaunuolį. Įtūžis buvo nevaldomas, norėjosi čia ir dabar suspardyti šitą pernelyg nusibodusį žioplį. Deja, kaip tik tuo metu ant tilto atsirado kažkokia senyva pora, pernelyg susidomėjusi vykstančiomis muštynėmis. Kad ir kaip tai buvo sunku, reikėjo bent šiek tiek aprimti. Į kalėjimą visai nesinorėjo (nors ten maitina, ar ne?), tad reikėjo luktelėti.
Po pernelyg ilgų sekundžių pora pasišalino, tad vyrukas vėl sutelkė visą dėmesį į išsigimėlį. Daugiau neketino prie jo lenktis ar daryti dar ko nors, tad paprasčiausiai stipriai spyrė į šoną. Pasigirdo, kad lūžo šonkauliai, bet Bretas nebuvo tikras, kad tai nebuvo tiesiog noras negyvai sudaužyti kvailą bernioką.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Rafael Beaumont Vasario 26, 2022, 08:32:43 pm
Profesorius buvo sudaužytas kaip koks obuolys. Visą kūną maudė, žinojo, kad rytoj greičiausiai neatsikels iš lovos. O gal netgi ilgiau, kadangi į hilerės kabinetą tikrai neeis. Juk tada pati direktorė ar kiti profesoriai gali pradėti klausinėti, kur Rafael'is buvo, o prancūzas to tikrai nenorėjo. Jis norėjo tiesiog pailsėti.
Deja, Beaumont dabar ilsėtis tikrai negalėjo. Jis turėjo užbaigti muštynes garbingai, negalėjo tiesiog taip staiga pasiduoti ir pasirodyti pralaimėjęs. To jam neleido padaryti jo charakteris, tas jo sušiktas prancūziškas charakteris. Tai tiesiog buvo jo kraujyje(kaip ir pomėgis vynui ir šampanui).
Besiruošdamas imtis kitų veiksmų, rudaplaukis sulaukė stipraus smūgio į šonkaulius. Netgi pasigirdo trakštelėjimas. Prancūzų kilmės profesorius suinkštė ir vargais negalais atsistojo. Jam reikėjo sukaupti visas kūne likusias jėgas, kad padarytų šitą paprastą veiksmą. Beaumont sukandęs dantis dar kartą trenkė vaikinui į pilvą. Tai buvo jo baigiamas smūgis, tad sudėjo į visas jėgas, nors ir buvo nusilpęs. Vos atlikęs šį veiksmą greitu žingsniu pradėjo eiti greitu žingsniu tikėdamasis pabėgti nuo vaikino. Norėjo kuo greičiau grįžti į minkštą lovą, nors ir be Leonardo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Kovo 02, 2022, 01:09:07 pm
Bretas nebegalvojo, kas jį taip siaubingai įsiutino. Žinojo, kad šitas kvailys yra kažkoks priskretėlis, nežinia ko norėjęs iš žavaus jaunuolio. Vis dėlto jis nebuvo daili panelė, tad visiškai nedomino. O tai reiškė, kad reikia jį sudaužyti pernelyg nemąstant. Kam gaišti laiką kvailiems galvojimams, kai gali tiesiog trenkti į šonkaulius? Būtent tai geidžiamiausias Britanijos bomžas ir padarė. Panašu, kad smūgis buvo išties geras - išsigimėlis net suinkštė. Breto veide atsirado firminė šypsena, “sužavinti” kiekvieną panelę.
Deja, nespėjus pasidžiaugti pergale, tas kvailys sugebėjo atsistoti ir atseikėti dar vieną smūgį. Rudaplaukis susirietė, tačiau pavyko bent jau nesudejuoti. Ne, jis tikrai neketino parodyti silpnumo, kaip kad tą padarė nevykėlis vyriokas. Kelioms akimirkoms užsimerkęs Bretas pagaliau išsitiesė ir vėl atmerkė akis. Pamatė, kad “drąsuolis” nuo jo tolsta. Tai ir vėl įsiutino, ir anglas jau ketino žioplį vytis, tačiau žengus vos porą žingsnių paaiškėjo, kad skausmas yra stipresnis nei jis galvojo. Tai trikdė ir erzino, bet viena mintis palaikė: ne jis buvo tas bailys, kuris trenkęs mergiotišką smūgį nešė mieles. Vadinasi, būtent jis nugalėjo šioje keistoje dvikovoje. Tuo labiau, kad vis dar turėjo neaiškų šaliką. Nebus malonu prisiminti, iš kur jis atsirado, tačiau šalikas buvo pakankamai naujas, kad būtų galima nešioti. Argi galima kažkuo skųstis? Bretas nė neketino to daryti.
Kurį laiką vyrukas stovėjo atsirėmęs į turėklą. Kaupė jėgas, kad galėtų keliauti kur nors, kur yra šilta ir galima rasti gražių merginų. Būtent tokios kompanijos po muštynių norėjosi labiausiai. Tiesa, Bretui visada norėjosi gražių merginų kompanijos.
Galiausiai rudaplaukis nutarė, kad atsikvėpė pakankamai, tad sukaupė ryžtą ir nužingsniavo į priešingą pusę nei nelemtas bailys. Netrukus ant Tauerio tilto neliko nė žymės apie ten įvykusias muštynes.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Balandžio 18, 2022, 09:11:35 pm
Visai neseniai praėjusios Kalėdos kėlė tik pačius maloniausius prisiminimus. Nuostabios atostogos Maljorkoje, kurių be galo reikėjo, Mayros gimtadienis ir Kalėdų diena buvo tai, kas sugebėjo įtikinti vaikiną, kad jis gali būti laimingas. Tebebuvo reikalingas ir mylimas, o daugiau nieko ir nereikėjo. Žinoma, prieš beveik metus šeimą ištikusi tragedija visada liks širdyje, tačiau dabar svarbiausia buvo tai, kad Mayra, atrodo, patikėjo turėsianti gyvenimo džiaugsmo. Dafydd darė viską, kad mylimoji jaustųsi laiminga.
Pora dienų po Kalėdų velsietis po darbo trumpam užsuko į Grinvičo turgų. Eliotas vis entuziastingiau užsiėmė piešimu, tad vaikinas nupirko berniukui visokių dailės reikmenų. Kad ir kiek Mayra jį įtikinėjo piešti kartu su sūnumi, Dafydd buvo įsitikinęs to daryti nemokantis. Vis dėlto šiek tiek pasistengti dėl mylimosios ir vaikų buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti, tad pažadėjo sau bent jau pamėginti.
Oras buvo neblogas, tad raudonplaukis nutarė trumpai pasivaikščioti. Mintyse piešė laimingas akimirkas Maljorkoje. Neabejojo turėsiantis jų ir namuose. Nenuostabu, kad vaikinas švelniai šypsojosi, o kojos pačios atnešė iki Tauerio tilto. Praėjo jau keletas metų, tačiau ši vieta, ko gero, visada liks ypatinga. Nesinorėjo prisiminti pirmojo pasibuvimo čia - šiaip ar taip, tuo metu brangiausio žmogaus pasaulyje visai nepažinojo. Neįsivaizdavo, kokia Mayra yra nuostabi mergina. Tai buvo... Ak, tai buvo labai seniai. Vis dėlto jeigu ne tas lemtingas rytas, jis, Dafydd, tikrai nebūtų toks laimingas. Tiesą sakant, tikriausiai jau būtų nusigalavęs iš bado, o jo lavoną jau seniai būtų sugraužusios Londono kanalizacijos žiurkės. Nagi, negalvok apie tai subarė pats save velsietis ir atsirėmęs į turėklą pažvelgė žemyn į Temzę. Buvo keista suvokti, kad nuoširdžiai ketino atvykti čia tam, kad nušoktų nuo šio tilto ir taip pats nutrauktų savo gyvenimą. Dabar apie tai tikrai nebegalvojo. Jis buvo reikalingas ir mylimas šeimos narys.
Kurį laiką spoksojęs į vandenį suprato, kad turbūt užtruko pernelyg ilgai. Dabar, kai viskas pamažu pradėjo stoti į savo vietas, nesinorėjo vienumoje praleisti daugiau laiko nei visiškai būtina. Reikėjo grįžti namo. Taigi Dafydd dar kartą nužvelgė Tauerio tiltą, galvoje perkratė visus su juo susijusius prisiminimus ir apsisukęs ant kulno prapuolė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 18, 2022, 07:23:15 pm
     Ar vasara buvo gerai? Gloria į šį klausimą negalėjo atsakyti. Vasara buvo gerai tuo, kad tai buvo vienintelis sezonas, kuomet baltaplaukei būdavo suteikiama proga atsikratyti... Ne, ten ne mokiniai, ten monstrai. Tačiau argi tas sezonas gali būti tobulas, jeigu būtent tada Glorią pasitinka laiškas, patvirtinantis, kad ji priimta ir toliau dėstyti Hogvartse? Bet ji net nepamena, kad tą prašymą rašė, ar, tuo labiau, siuntė!
     Žingsniuodama Londono (po galais, kodėl nepaliko šio miesto anksčiau?! Šiandien tai paskutinis kartas - šįvakar ji išvyksta. Nuspręsta) gatvėmis ir kaip kokį užkeikimą kartodama tą patį per tą patį, jog šiemet atidžiai seks kiekvieną savo žingsnį ir tikrai neleis, įsivelti prakeiktai klaidai ir apversti jos dar vienus metus metus aukštyn kojom. Ne, ne apversti, o paversti. Paversti pragaru. Metai Hogvartse yra tas pats, kas metai pragare. Tam pritartų kiekvienas bent savaitę pabuvęs profesoriaus kailyje, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie ten kenčia jau kelintus metus?
     Pagaliau pasiekusi pastogę, Gloria pakėlė akis nuo žemės ir nusibraukusi nuo jų lietaus vandenį, apsidairė. Kaip tik kitoje gatvės pusėje stovėjo puikus žiobarų kioskelis. Per lietų Clarke įžvelgė, kad anas šiuo metu atidarytas, tad, per daug nesirūpindama, kirto gatvę ir priėjusi prie kioskelio atsikrenkštė ir tarė:
     - Pakelį cigarečių.
     Pardavėjai pasakius Gloriai nesuprantamą sumą, ji pasikrapštė kišenėje monetų, tačiau apčiupė tik burtininkų pinigus. Ech, koks skirtumas. pamanė albinosė ir nuteškė pinigus ant prekystalio. Pardavėjai papriekaištavus dėl nesuprantamos pinigų valiutos, Gloria perverė ją kiaurai savo lediniu žvilgsniu taip, kad anai liko tik išsižiojus dėbsoti į Glorią, kuri kaip tik tą pačią akimirką pasiėmė pirkinį ir patraukė savais keliais. Žinoma, iš pradžių baisiausiai susinervino dėl prasto oro, tačiau kiek pažingsniavus lietus kiek aprimo, o debesys ėmė sklaidytis. Pasiekusi kažkokį tiltą, Clarke atsirėmė į tilto turėklus, visiškai nesivargindama atpažinti šio tilto, ir, išsitraukusi pakelį cigarečių ir vieną iš jų užsidegusi burtų pagalba, išpūtė baltą dūmų kamuolį ir pažvelgė tolyn į upės horizontą.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 18, 2022, 11:08:47 pm
Londonas buvo keistai tuščias. Ar bent jau taip atrodė panelių dėmesio ištroškusiam žaviam jaunuoliui, vardu Brett O'Connor. Jau porą dienų nesurado jokios gražuolės, kuri norėtų kartu praleisti vakarą ir naktį, tad nuotaika pamažu bjuro. Ne to vis dėlto šis žavus jaunikaitis atvyko į sostinę. Ką jam veikti, jeigu jokia panelė nenori palaikyti kompanijos? Ne, taip gyventi nusibodo, ir Bretas pažadėjo sau šį vakarą leisti ne vienas. Kur nors suras kokią dailutę mergaitę, kuri supras, kaip jai pasisekė, kad dėmesį rodo neeilinio simpatiškumo vaikinas.
Oras norėjo subjurti, bet Bretas stengėsi to nepaisyti. Sėdėdamas kokiame pigiame bariūkštyje panelę gal ir rastų, bet šį kartą norėjosi kažko kito. Taigi geidžiamiausias Britanijos bomžas trynėsi miesto gatvėmis ir apsimetė, kad ant jo nelyja. O ir nelijo: lietus - tik iliuzija.
Ilgoką laiką nesimatė nė vienos tinkamos kandidatės. Tinkamos nuostabiam vakarui ir nakčiai praleisti. Ko gero, gražuolės išsigando lietaus iliuzijos ir sulindo į barus ar kavines. Toks variantas netiko, tik bėda buvo ta, kad tai visai nepakėlė nuotaikos: Bretas vis labiau irzo.
Priėjęs tiltą, ant kurio kažkada susimušė su eiliniu nevykėliu, pamatė ant jo ne ką kitą, o visai neblogą panelę. Ilgokai ją stebėjo tarsi bandydamas suprasti, kaip reikėtų prieiti. Ar eiti tiesiai šviesiai, ar šį kartą elgtis subtiliau? Panelė buvo daili, tad reikėjo pagaliau prieiti. Tik atsidūręs beveik šalia suprato, kad ji rūko. Tai buvo daugiau nei nuostabu: argi paprašymas pridegti cigaretę nėra nesudėtingas būdas pradėti pažintį? Kas seks po to, nežino niekas, tačiau Bretas visiškai pasitikėjo savimi. Pasipuošęs "žaviąja" šypsena priėjo visai prie panelės ir pratarė:
- Sveika. Gal galėtum pridegti?
Išsitraukė iš kišenės kiek aplamdytą cigaretę, o žvilgsnis tuo metu tyrinėjo naujosios draugės kūną.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 19, 2022, 07:03:24 pm
     Tolumoje dar smarkiai lijo, tačiau čia, kur dabar stovėjo Gloria, tik šiek tiek krapnojo. Lietaus lašeliai krito į po tiltu tekančią upę ir ją "drebino". Upė smarkiai raibuliavo, taip prikaustydama albinosės susidomėjimą ir žvilgsnį. Upės ir vandens lašelių savotišką šokį buvo įdomu ir gražu stebėti. Gloria kiek apsidžiaugė, kad čia atėjo - čia buvo ramu ir gražu. Niekas netrukdė, aplinkui nesiautėjo nei mokiniai, nei kiaulės ar ožkos. Buvo... Visai malonu.
     Iki tol kol, žinoma, neprisiartino kažkoks nepažįstamasis. Jis sutrukdė Glorios ramybę! Na jau ne, dabar jis už tai sumokės! Clarke atitraukusi žvilgsnį nuo upės atsigręžė į kaltininką, sutrukdžiusį jos mėgavimasį nuostabiomis aplinkybės, ir iškart jį perliejo žudančiu žvilgsniu. Jam nustačius kažkokią baisią, iškreiptą šypseną, Clarke pasišlykštėjo ne tik ja, bet ir, nužvelgusi ano žmogaus aprangą, jo škudurais, kuriais jis buvo apsitaisęs. Tačiau jam paprašius paslaugos...
     - Cha! - piktybiškai atkirto Gloria. - Dar ko? Gal iš pradžių užsidirbtum pinigų, kad įsitaisytum normalius drabužius, o tik tada ir ugnies įsigytum pats, iš kitų nereikalavęs? - įkando baltaplaukė ir išleidusi dar vieną baltų dūmų kamuolį, šį kartą tiesiai vyrui į veidą, apsisuko atgal, kad galėtų toliau spoksoti į upę. Tačiau baisiai susinervino pajutusi, kad vyras ir toliau nusitraukia. - Nešdinkis! - lediniu balsu aprėkė Clarke, nė neatsigręždama į nepažįstamąjį.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 19, 2022, 11:37:35 pm
Bretas žinojo esąs itin patrauklus jaunikaitis, kuriuo žavisi absoliučiai visos merginos. Na, jeigu kokia viena ir nesižavi, tai jau jos problemos, geidžiamiausiam Britanijos bomžui nėra prasmės švaistyti laiką su skonio visiškai neturinčiomis panelėmis.
Kitaip sakant, vyrukas nė kiek neabejojo, kad ir dabar sutikta gražuolė jau visai netrukus išsilydys pamačiusi tokį dailų vaikiną. Dėl tos priežasties žvilgsnis, spinduliuojantis kažką panašaus į pasišlykštėjimą (?!), gerokai sutrikdė. Vis dėlto pavyko save įtikinti, kas viskas yra visiškai kitaip. "Žavioji" šypsena dar labiau paplatėjo, ir vyrukas žengė dar arčiau.
Deja, netrukus pasigirdęs balsas anaiptol neskambėjo draugiškai. Tai žavų jaunuolį dar labiau sutrikdė. Jis nerado, ką pasakyti, tad tiesiog nužiūrinėjo panelę nuo galvos iki kojų. Taip, ji tikrai buvo nebloga, vadinasi, tereikia ją įkalbėti praleisti daugiau laiko kartu. Viskas bus gerai. Jie susipažins artimiau, ir visai netrukus gražuolė mėgausis geidžiamiausio Britanijos bomžo draugija.
- Nagi, nereikia taip piktai, - susiraukęs nuo dūmų kamuolio lipšniu balsu pratarė Bretas. Panelė nusisuko, bet tai nė kiek neišgąsdino. Reikėjo tiesiog susiglostyti plaukus ir taip dar labiau pagerinti savo įvaizdį. Vyrukas ilgokai glostėsi, kol galiausiai nutarė, kad atrodo pakankamai išvaizdžiai. Na, jis visada buvo itin išvaizdus, tačiau dabar reikėjo pasistengti. Susidūrė su itin... Hm, įdomia panele.
- Aš juk ką tik atėjau, mes nė nesusipažinome, - slėpdamas sutrikimą pratarė rudaplaukis ir žengė panelės link. Tarpo tarp jų praktiškai nebuvo likę, tad tereikėjo ją apkabinti ir suspausti glėbyje. Jau tada keistuolė tikrai niekur nepaspruks. Vis dėlto kažkas sutrukdė tą padaryti, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas taip ir liko stovėti nužiūrinėdamas gražuolę.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 20, 2022, 07:33:59 am
     Glorią tai nervino. Kodėl kai, rodos, pagaliau atrandi nuostabią vietą ir nuostabų laiką jai, kažkas būtinai turi prisikabinti ir viską sugadinti?! Kad ir kas tas vyras buvo - gatvės policininkas ar Magijos ministras - jis negalėjo tiesiog taip prieiti prie Glorios ir lyg niekur nieko sutrukdyti jos nuostabiai leidžiamą laiką, bei paversti jį prasčiausiai kaip tik įmanoma leidžiamu laiku! Maža to, jis dar ir kartojo žodžius, kuriuos Clarke jau tikrai buvo kažkur girdėjusi, tačiau neprisiminė kur. Tai baisiai siutino!
     - O kaip kitaip, tavo nuomone, turėčiau atsakyti neaiškiam, apgailėtinam vyrui, kuris sutukdė mano nuostabiai leidžiamą laiką?! - baisiai pasiuto Gloria aprėkdama prisiatinusį vyrą. Jis dar drįsta ir prieštarauti Gloriai?! Apbsurdas! Baltaplaukė jau norėjo pati nešdintis iš čia, tačiau prisiminė, kad pirma čia atėjo, todėl negalėjo nusileisti kažkokiam neaiškiam vyrui - jeigu ji pirma čia atėjo, vadinasi čia jos vieta dabar, jis turi susirasti sau kitą.
     Toliau žiūrėdama sau į upę, Gloria ir toliau rūkė bei laukė, kada gi tas vyras iš čia pasišalins. Tačiau, žinoma, jis turėjo tiek nagalumo, kad nė kojos nepajudino tolyn - priešingai, žengė artyn!
     - Kas tau išvis sakė, kad aš noriu su tavimi susipažinti?! - pykčio kupinu balsu suspigo Clarke ir niekinamai nužvelgė prisiartinusį vyrą. - Gal malonėtum atsitraukti iki padoraus atstumo? - tarė albinosė ir pati žengė poroą žingsnių į šoną, vis dar laukdama, kada vyras susiprotės nešdintis.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 20, 2022, 03:01:05 pm
Bretas įsižeidė. Ką šita išvaizdi, tačiau daugiau niekuo neypatinga panelė sau leidžia?! Prie jos priėjo geidžiamiausias Britanijos bomžas jaunikis, o ji, matote, kažkuo nepatenkinta! Turėtų džiaugtis, kad toks dailus jaunuolis rodo dėmesį ir susidomėjimą! Tai jau ne, viskas taip paprastai čia nesibaigs.
- Gali atsakyti mandagiai ir draugiškai, kad tolimesnė mūsų pažintis būtų smagesnė ir sklandesnė, - kelis kartus giliai įkvėpęs ir taip neleidęs įsiūčiui užvaldyti minčių pratarė Bretas ir vėl godžiai nužvelgė panelę. Buvo pikta, kad ji atkakliai spokso į kvailą upę: jeigu teiktųsi atsukti tas akutes į jį, iš žvilgsnio suprastų, kad nėra ko gaišti laiko. Jie jau seniai galėjo būti daug toliau pažengę.
- Aš Bretas, - skubiai prisistatė vyrukas, vos tik gražuolė paminėjo žodį “susipažinti”. Nepaisė to, kad ji, ko gero, tikėjosi išgirsti visai ką kita. O ir “padorus atstumas” tikriausiai reiškė ne tą patį: rudaplaukis nutarė, kad jis yra pernelyg didelis, tad žengė artyn - būtent to ir norėjo ši daili, tačiau keistai pikta mergina, ar ne? Kitaip tiesiog būti negalėjo. Padarė tą pakankamai tyliai, kad susimąsčiusi (o gal ir ne, bet koks skirtumas?) panelė neišgirstų. Nieko daugiau nesakęs apkabino ją per liemenį ir nė neketino paleisti. Pažinties ir smagaus vakaro pradžia gal ir nebuvo tokia, kokią ją buvo numatęs geidžiamiausias Britanijos bomžas, tačiau nė kiek neabejojo, kad panelė nusiramins ir pagaliau susipras susidūrusi su itin žaviu vaikinu.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 21, 2022, 05:48:48 pm
     Gloria jo nekentė. Tai buvo nemandagiausias žmogus, kokį jai teko sutikti! Kas iš vis turi tiek įžūlumo?..
     - Ne pas tą žmogų atėjai, jeigu tikiesi pasikalbėti „mandagiai ir draugiškai“, - šaltai atkirto Gloria, o tuomet pasiuto, kad vis dar su tuo priklydėliu kalbasi. Geriau jau būtų jį tiesiog ignoravusi... Tačiau kas padaryta, to nebeištaisysi. Reikia tai pamiršti ir susikaupti ties tuo, ką reiktų daryti toliau. Tačiau, žinoma, Gloriai tai baisiai nesisekė ir ji vis dar siuto dėl to, kad išvis prasižiojo. Bandydama sutramdyti savo pyktį, nes ne išsirėkti atėjo į miesto centrą, Clarke ir toliau atkakliai spoksojo į jai po kojomis tekančią Temzės upę. Vanduo buvo vienas iš dalykų, kurie padėdavo profesorei atsipalaiduoti. Dažniausiai, žinoma, tada, kai juo pati Gloria plaukiodavo (ar šokinėdavo į jį, kaip prie Reino krioklio), tačiau ir žiūrėjimas į vandenį paprastai padėdavo. Tik ar taip bus ir šį sykį? Panašu, kad ne, nes šį kartą pykčio protrūkio nebepavyko suturėti ir atsigręžusi antrą kartą nužvelgė vyrą. Šį kartą jos akys tiesiog degė pykčiu ir svilino rudaplaukį.
     - Ar aš ne aiškiai pasakiau, kad nenoriu jokių pažinčių, Bretai?! - vyro vardą baltaplaukė tiesiog spjaute išspjovė. Gloria norėjo surėkti dar kažką ir apie numušiamus taškus, tačiau laiku susigaudė, kad čia ne Hogvartsas, o priešais stovintis asmuo - ne mokinys ir prikando liežuvį. Tačiau žvilgsnis vis dar buvo spinduliuojantis neapsikentimą ir baisiausią susinervinimą.
     Clarke pakėlė cigaretę prie lūpų, tačiau nieko daugiau nespėjo padaryti, nes Bretui žengus dar kelis žingsnius ir praktiškai nepalikus nė tarpo tarp judviejų kūnų, Glorią šį kartą ne tik užaugino dar didesnį pyktį, tačiau pasėjo ir baimę. Moteris suglumo - ką šis vyras išvis sumąnė? Gloria mėgino suregzti padorų sakinį, tačiau nieko gero nesigavo, tad po truputį, iš lėto ėmė žingsniuoti atgal, tikėdamasi taip atsitraukti nuo neaiškaus vyro. Atitolus daugmaž per pusę metro, Clarke vėl atgavo savitvardą ir ištrynusi iš veido visus likučius baimės, palikusi vien pyktį, ji piktai iškvėpė:
     - Sakydama padorų, turėjau omeny kelis metrus, ne kelis milimetrus, - ir priekaištingai nužvelgė Bretą, tuo pačiu atsitraukdama dar per vieną didelį žingsnį.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 21, 2022, 06:31:46 pm
- Kodėl manai, kad esi “ne tas žmogus”? - lipšniai pasiteiravo Bretas. Šiaip ar taip, ši šviesiaplaulė buvo daili panelė, kodėl su ja reikėtų elgtis nemandagiai ar nedraugiškai? Tiesą sakant, su tokia gražuole jau kurį laiką neteko susipažinti. Tai tik didino apmaudą: kodėl ji negali nustoti apsimetinėti esanti neprieinama? Jau seniai galėjo ją bent jau pabučiuoti, o galbūt nuveikti ką nors įdomesnio. Ką gi, turbūt reikia elgtis ryžtingiau. Kai kurios panelės itin mėgo, kai vyrukai elgėsi drąsiai ir tiesmukai. Šita bus viena iš tokių. Kad gali būti kitaip, Bretas nė nepagalvojo. Kur jau ten: juk jis yra ne kas kitas, o geidžiamiausias Britanijos bomžas vaikinas.
Tai, kad gražuolė pažvelgė į jį, žinoma, buvo teigiamas ženklas. Argi galėjo būti kitaip? Akivaizdu, kad panelė yra nusiteikusi susipažinti artimiau, tiesiog labai jau vaidina nepasiekiamą. Tai atrodė šiek tiek absurdiška, bet ką gi. Ši šviesiaplaukė buvo to verta. Bretas apsimetė, kad nemato jos nelabai patenkinto žvilgsnio. O gal ieškojo, kaip galėtų jį interpretuoti, kad pačiam būtų naudingiau.
- Nagi, ar aš nepažadinau tavyje nuoširdaus noro susipažinti artimiau? - apsimesdamas įsižeidęs paklausė vyrukas godžiai nužvelgdamas panelę nuo galvos iki kojų. Taip, ji išties buvo neeilinė, tik ką daryti, kad nustotų taip spirgėti? Gal šį kartą Bretas suklydo? Gal kaip tik reikia elgtis kukliau? Šia savybe, sakykime taip, vyrukas nepasižymėjo, bet ko nepadarysi dėl gražios panelės?
- Nereikia taip, - vis dar maloniu balsu pratarė geidžiamiausias Britanijos bomžas, nors juto, kad kantrybės taurė gali ir išsekti. Vėl žengęs artyn panelės paliko tarp jų gerus kelis centimetrus. Tai pakankamai toli, ar ne? Žinoma, Bretui tai buvo pernelyg toli, bet kol kas turėjo užtekti ir to. Tereikėjo įrodyti gražuolei, kad sutikusi praleisti laiko kartu ji nieko nepraras. Priešingai - tai bus nuostabiausias vakaras ir naktis jos gyvenime.
- Gal norėtum nueiti į kokią romantiškesnę vietą? - lipšnumas iš balso nedingo. Staigiu judesiu sučiupęs gražuolės ranką Bretas priglaudė ją prie lūpų. Laikė stipriai - panelė tegul nė negalvoja paspruksianti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 21, 2022, 10:54:27 pm
     Gloria nenustojo iš lėto judėti atgal. Kaži, po kiek laiko taip eidama pasieks kitą tilto galą? Tačiau dabar ne tas buvo baltaplaukės galvoje, šiuo metu jai rūpėjo tik Bretas ir kaip nuo jo pasprukti. Jis Glorią pradėjo jau nemenkai gąsdinti, tad Gloria tik išorėje išliko ir toliau tokia šalta ir pikta, tačiau viduje virte virė baimės genamos mintys: jeigu bėgtų į artimesnį tilto galą, tikrai greičiau jį pasiektų ir tuomet galėtų kur nors įlįstį į kokį užkampį ir pasislėpti. Tačiau tuomet tektų bėgti tiesiai į Bretą, mat šis užstoja kelią į artimesnį tilto galą, o tai tikrai nėra gera mintis. O jeigu ji apsigręžtų ir bėgtų į kitą galą, kuris daug toliau? Vargu ar spėtų, mat nebuvo fiziškai gerai pasiruošusi, o priešais stovintis vyras atrodė priešingai. Tačiau ji galėtų... Tačiau vos spėjusią susidartyti išsigelbėjimo mintį nutraukė baisi mintis, išsprūdusi iš Breto lūpų. Netikėdama Gloria sustojo eiti ir išsižiojusi spoksojo į vyrą klausiamomis akimis. Nejau jis rimtai mano, kad gali joje pažadinti kažkokius nuoširdžius norus? O juo labiau norą susipažinti artimiau? Jis negalėjo kalbėti rimtai... Tačiau jo tas balso tonas... Jis išdavė visai ką kitą ir Glorią tai dar labiau neramino. Kiek laiko tai tęsis? Ir kada jis pagaliau susivoks, jog Gloria nepageidauja jo draugijos?
     Kažkuria dalimi Clarke vylėsi, kad jie taip ir prastovės žiūrėdami vienas į kitą ir nieko nedarydami, tačiau kita dalimi Gloria troško, jog kas nors dabar įvyktų ir ją pažadintų iš šios sustingusios būsenos, kad ji galėtų bėgti kiek tik kojos neša tolyn nuo čia. Tačiau įvyko nei viena, nei kita - Bretas staigiu judesiu prisiartino prie albinosės ir sumurmėjęs kažką apie romantiką (Gloria dorai neišgirdo ką), taip pat staigiai sugriebė moters ranką ir stirpiai ją suspaudęs prisikišo sau prie lūpų ir ėmė jas glamonėti Glorios rankomis. Liesti tas šlykščias, gličias lūpas prieš savo valią buvo... Pasibjaurėtina, šlykštu, nemalonu. Clarke baisiausiai susiraukė, tačiau vyras, rodos, ir toliau sėkmingai to nepastebėjo ir spaudė Glorios ranką. Baltaplaukė pamėgino ištraukti savo ranką, tačiau jos jėgų nepakako įveikti Bretą, jis buvo per stiprus Glorios jėgoms. Tačiau ranką jis suspaudė dar smarkiau ir Gloria cyptelėjo iš skausmo, rodos, tuoj kaulas lūš. Bet nelūžo - Glorios ranka tieisog pamėlo. Ji su nuostaba žiūrėjo į savo ranką, kuri gyvenime neturėjo jokios kitokios spalvos, apart baltos.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 22, 2022, 01:21:50 am
Bretas niekaip negalėjo suprasti, kodėl ta žavi panelė nuo jo traukiasi. Negi yra tokia kukli? Tai ir stebino, ir trikdė. Vyrukui atrodė, kad ji jau pakankamai ilgai apsimetinėjo, kad nenori pažintyje žengti žingsnio į priekį. Galbūt tikrino, ar geidžiamiausias Britanijos bomžas yra pakankamai atkaklus? Laimei, šito gero Bretui netrūko, tad jis galėtų bandyti pasiekti savo kad ir visą vakarą. Žinoma, jeigu kažkuriuo metu akiratyje nesušmėžuos dailesnė panelė. Vis dėlto šita buvo pakankamai nebloga, kad rudaplaukis dėtų pastangas užkariauti jos širdį. Trumpam laikui, suprantama. Rimtų ir ilgalaikių santykių šiam žaviam jaunikaičiui tikrai nereikėjo.
Paėmęs gražuolės ranką vyrukas susikoncentravo tik į ją, tad nematė nepatenkinto veidelio. Ne, dabar svarbiausi buvo pirščiukai, kuriuos Bretas ilgai laikė priglaudęs prie lūpų. Buvo gera, ir jis nė kiek neabejojo, kad pirmas žingsnis artimesnės pažinties link jau žengtas. Reikėjo tiesiog nepaleisti panelės ir pagaliau parodyti, kad nieko blogo nedarys. Bretas niekada nedarydavo nieko, kam panelės prieštarauja. Na, išskyrus labai retus atvejus. Vyrukas prisiminė netgi dvi gražuoles stotyje, kurios galbūt tikėjosi, kad susitikimas baigsis kitaip. Vis dėlto tai buvo ne jo problema - panelės buvo pernelyg gražios, o vietos... privačios.
Pamatęs, kad dabar sutiktos merginos ranka pradeda mėlti, geidžiamiausias Britanijos bomžas kiek sutriko. Tai visiškai neįėjo į jo planus. Ranką reikėjo paleisti, tačiau panelės - ne. Vadinasi, reikėjo kuo švelniausiai apglėbti ją per liemenį, ką laisvąja ranka Bretas ir padarė. Stipriai prispaudė gražuolę prie savęs ir "žaviai" nusišypsojo. Pagaliau paleido pirštus ir perbraukė savais per dailų panelės skruostą. Rankos nuo liemens nepatraukė ir pradėjo svarstyti, ką reikėtų daryti toliau. Gal jau laikas keliauti kur nors, kur yra mažesnė tikimybė būti pastebėtiems? Vis dėlto kol kas skubėti nesinorėjo, tad Bretas paprasčiausiai pakštelėjo panelei į skruostą ir apdovanojo ją dar viena šypsena.
- Taigi. Ką norėtum nuveikti? - pernelyg maloniu balsu paklausė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 22, 2022, 04:19:19 pm
     Ar tai buvo blogiau už Hogvartso moksleivius? Gal ir taip, tačiau Gloria negalėjo būti tikra, mat šių abiejų dalykų baisiausiai nekentė ir abu jie nepaliko albinosės ramybėje. Taigi nuspręsti kuris, vis dėl to, blogesnis, buvo sunku. Abu buvo nepakenčiamai bjaurūs ir įžūlūs. Bet vis dėlto, Clarke šiuo momentu linko labiau manyti, kad blogiau ši situacija, nes ji vyko dabar, o mokinių aplinkui - juo labiau, kad vasaros atostogos - šiuo metu nesimatė.
     Su didele baime veide (ar tai tik nebus pirmas kartais, kai Gloria nesugeba suvaldyti savo emocijų? Na, pykčio, žinoma, neskaičiuojant) baltaplaukė žvelgė į keistai besielgiantį vyrą. Vis dar purtė ir kratė ranką, tikėdamasi, kad taip pavyks ją ištraukti iš Breto gniaužtų, tačiau, deja, nesėkmingai. Bretas ir toliau sėkmingai (kas labai žeidė - kodėl bent šį kartą sėkmė negali nusišypsoti Gloriai, o ne kitiems?) siekė savo ir Clarke vis dar buvo sukaustyta jo jėgos ir savo baimės.
     Tačiau net ir to jam nebuvo gana - Bretas sumanė prisitraukti Glorią prie pat savęs, visiškai nepalikdamas tarpo tarp judviejų ir stipriai suspaudęs, apglėbė rankomis Glorios liekną kūną! Net nepaklausęs ar pati moteris tam neprieštarauja! Glorios kūnas buvo (ir yra) jos nuosavybė, priėjęs bet koks vyras negali su juo daryti ką tik panorėjęs! Tiems stambiems, nemaloniems pirštams perbraukus per Glorios lūpas, ją visą sukaustė drebulys, o oda pasidengė žąsies oda, kas paprastai nutikdavo iš šalčio ar baimės. Tačiau Breto lūpoms palietus Glorią... Tai buvo daugiau nei šlykštu. Clarke ėmė visa žvėriškai muistytis, mėginti išsivaduoti iš stipriai spaudžiančių tvirtų rankų, tačiau tam nepadėjus ji giliai įkvėpė ir ėmė taip garsiai, kaip tik mokėjo spiegti. Gal tai atkreips praeivių dėmesį ir jie susipras, kad Clarke prie to vyro glaudžiasi ne savo noru? O gal, bent jau, išgąsdins patį Bretą? Tačiau muistytis ir bandyti išsiveržti iš Breto glėbio ji nenustojo - rankomis bandė ir pati prisidengti veidą, kad vyras nesugalvotų jo uždengti savo delnu ir mėginti nutildyti Glorią. Jam paklausus labai durno klausimo - nejau atsakymas dar nebuvo aiškus? -, baltaplaukė nustojo cypti ir pabandžiusi įspirti Bretui, kuo įmanoma garsiau suriko:
     - Noriu kuo greičiau atsikratyti tavęs! - ir toliau ėmė muistytis ir klykti visa gerkle. Jai reikėjo ištrūkti iš jo glėbio. Ji privalėjo tai padaryti. Tik tuomet ji galės iš čia dingti.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 22, 2022, 07:20:47 pm
Panelė išsigando. Ne, ji tik apsimetė, kad išsigando - kitaip ir būti negalėjo. Ko jai bijoti tokio itin žavaus jaunikaičio, kuris kol kas nieko nedaro, tik itin grakščiai paėmė už rankos? Bet kuriai gražuolei toks veiksmas tiesiog privalo būti malonus. Taigi vyrukas kuo skubiausiai apdovanojo gražuolę dar viena “žavia” šypsena.
Niekaip nesuprato, kodėl ji muistosi kaip… Net nežinia, su kuo tai būtų galima palyginti. Kodėl negalėjo pabūti bent šiek tiek ramiau ir galiausiai tiesiog nusileisti? Akivaizdu, kuo šitas vakaras baigsis, tad kam apsimetinėti? Tai gerokai trikdė ir netgi erzino.
O jau tas spiegimas! Bretas jau norėjo paleisti panelę ir trenkti ją į tilto atramą, tačiau suprato, kad būtent to ji ir siekia. Vadinasi, reikėjo elgtis priešingai. Protas kuždėjo, kad gražuolė neapsimetinėja, kad ji iš tiesų nenori artimiau susipažinti su juo, geidžiamiausiu Britanijos bomžu. Tai, tiesa, nepakeitė ryžto ir nusiteikimo praleisti vakarą ir galbūt naktį taip, kaip nori jis. Nieko labai blogo jis ir netroško - neabejojo sugebėsiantis suteikti panelei tokį malonumą, kad ji greit pamirš savo spygavimus ir bandymus priešintis.
Gerai, kad bent jau išgirdusi klausimą teikėsi užsičiaupti - nuo cypimo buvo bepradedanti įsiskaudėti galva. Atsakymas nebuvo labai draugiškas, tačiau vyrukas to nepaisė. Galų gale pripažino galbūt besielgiantis šiek tiek prieš gražuolės valią, bet žinojo jos nenuskriausiantis. O ir kaip galėtų?! Jau visai netrukus jiedu bus kur nors, kur bus ir patogiau, ir jaukiau. Tik reikėjo sugalvoti, kur panelę nusivesti.
- Nebeklyk jau, - šiek tiek nekantriu tonu sumurmėjo vyrukas ir galiausiai sugalvojo būdą, kaip ją patikimai užčiaupti. Vis dar nepaleisdamas iš glėbio pasilenkė arčiau ir švelniai pabučiavo panelę. Bučiuojama gražuolė klykti negalės, ar ne?..
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 22, 2022, 10:25:57 pm
     Ar šis vyras turi ribas? O ar bent jau jas jaučia? Rodos, kad ne. Nebent jo ribos yra už Visatos ribų. Tuomet čia jau niekas nebegelbsti. Nebent gal yra kažkoks žmogaus ribų mažinimo eliksyras? Reiktų kada pasieiškoti informacijos apie tokį, o kai mokiniai jį pagamintų, lieptų Gloria jiems visiems nešti savo eliksyrus Bretui ir sakyti, kad tai tiesiog moliūgų sultys. Gal tada sumažėtų jo ribos? Ar ir tada jis išliktų toks pat įžūlus?
     Cypdama Gloria nieko nepešė - tik paskatino Bretą atlikti tai, ko ji pati mažiausiai troško, nenorėjo apie tai nė galvoti. O jis, matai - jam tai tebuvo maloniausias užsiėmimas Žemėje! Gloria ir Bretas pažįstami (o tiksliau iš vis net nepažįstami) vos tik porą minučių, o jis jau glaudžia savo lūpas prie Glorios, o patį profesorės kūną - prie savo! Tai visiškai nederama! Galvodama kaip vyras gali mėginti ją užčiaupti, Gloria tikrai negalvojo apie tokį būdą. Clarke, rankomis suėmusi Breto veidą, ėmė mėginti atstumpti jį nuo savojo ir taip atkabinti judviejų lūpas. Kai galiausiai jai tai pavyko padaryti, pirmiausia, ką padarė Gloria, tai godžiai įkvėpė vėsaus vakaro oro, o tada jau iš jos lūpų pasipylė keiksmų ir įžeidimų lavina:
     - Šunsnukis! Prievartautojas! Bukaprotis! Asilas! Niekšas! Neišmanėlis!/ Išsigimėlis!.. - rėkė be perstojo baltaplaukė ir tuo pačiau bandė išsivaduoti iš tvirtų rankų, vis dar apglėbusių kūną. Tačiau, vis dar nesėkimngai. Dabar kaip niekad Gloria gailėjosi, kad yra tokia silpna fiziškai.
     Ji jau buvo beprarandantį viltį, tačiau netyčia žvilgtelėjus į upę,moteris pajuto kaip įsižiebė nauja vilties kibirkštėlė. Gal jai pavyks? Jeigu ne kartą yra šokusi nuo krioklio, argi didelis skirtumas šokti nuo tilto? Nutilusi Clarke grėsmingai ir šaltai nužvelgė Bretą ir nieko nesakiusi staigiu judesiu persivertė per tilto turėklus kartu su savimi į upę nusinešdama ir vis dar ją apglėbusį vyrą. Ji mokėjo plaukti, o ar jis? Gloriai būtų buvę daug geriau, jeigu Bretas šių įgūdžių nebūtų turėjęs. Tačiau ir nemokant plaukti lengvai buvo galima pasiekti upės krantą, mat į tilto vidurį jie nebuvo spėję nueiti, dėl ko šiuo metu labai apgailestavo baltaplaukė.
     Netrukus Gloria pajuto, kaip du sunkūs kūnai smarkiai pliūkšteli ir ištaško šaltą upės vandenį.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 23, 2022, 04:10:23 pm
Bučinys buvo be galo nuostabus. Bretui, žinoma. Tiesa, geidžiamiausias Britanijos bomžas nė kiek neabejojo, kad jis lygiai toks pat nuostabus ir šiai žaviai, bet kažkodėl cypti pernelyg mėgstančiai panelei. Visiškai neketino jo artimiausiu metu nutraukti. Bent ne iki to laiko, kol gražuolė pagaliau supras, kad čia nėra ko pykti. Galbūt ji pagaliau nustos taip kvailai priešintis ir atsakys į draugišką elgesį tokiu pačiu?
Deja, nagai, įsikabinę į veidą, tarsi bylojo ką kita. Atrodė, kad panelė tuoj iškabins akis, o tokia perspektyva geidžiamiausio Britanijos bomžo, sakykime taip, visai neviliojo. Vis dėlto jis neketino taip paprastai paleisti grobio, tad dar labiau prispaudė ją prie savęs. Vis dėlto tai kainavo akimirką koncentracijos, ir netrukus ant itin dailios Breto galvos pabiro ne itin draugiškų žodžių kruša.
- Nedarau nieko, ko tu nenori, - kuo nuoširdžiausiai įsižeidęs pratarė rudaplaukis ir pažvelgė į tą gražų veidelį. Deja, jame nepamatė nieko, kas parodytų, kad panelė yra nusiteikusi bent kiek draugiškai - ir toliau atrodė, kad ji yra viskuo nepatenkinta. Nagi kaip galima nesižavėti tokio žavaus jaunikaičio draugija?! Bretas jau norėjo įsižeisti ir galbūt netgi pagražinti tą nosytę, tačiau nespėjo - panašu, kad gražuolė nusprendė nusižudyti. Vyrukas nespėjo net nieko pasakyti ar išsigąsti, kai garsiai pūkštelėjo į šaltą vandenį. Tai visiškai neįėjo į jo planus, bet, laimei, vienas iš krantų buvo ne taip jau ir toli. Iškilęs į paviršių kelias akimirkas gaudė kvapą, o netrukus jau įrėsi artimesnio kranto link. Neatrodė, kad ką nors būtų sudominęs toks įvykių posūkis, bet tam geidžiamiausias Britanijos bomžas visai neprieštaravo - tikėjosi, kad panelė atplauks paskui jį, ir bus galima ramiai užbaigti tai, kas buvo taip (ne)sėkmingai pradėta. Vyrukas užsispyrė būtinai pasiekti savo - kad ir kiek gražuolė apsimetinėtų, kad jų norai visai nesutampa.
Pagaliau priplaukęs krantą išlipo. Atsidūrė po tiltu, o tai jam visai tiko - čia mažiau žmonių, kurie gali bandyti "gelbėti" panelę. Ne, reikia tiesiog jos sulaukti, o jau tada...
Geidžiamiausias Britanijos bomžas pasitraukė į tamsesnį šešėlį - tikėjosi likti nepastebėtas, kad gražuolei išlipus būtų galima iš karto atsidurti šalia. Kad galbūt reikėtų jai padėti sėkmingai ir saugiai pasiekti sausumą, Bretas nė nesusimąstė.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Gloria Clarke Gegužės 23, 2022, 07:35:52 pm
     Kritimas buvo ilgas. Stiprus vėjas, krentant nuo tilto, baisiai suvėlė Glorios baltus it sniegas plaukus. Gloria troško juos nusibraukti nuo veido, tačiau Breto ir jos kūnai kritimo metu vis dar buvo sulipę, tad dėl to ir dėl smarkaus slėgio, Clarke nesugebėjo pajudinti rankų.
     Sulaikiusi kvapą, kad vanduo nepatektų į plaučius, Gloria pajuto kaip, juodviem įkritus į Temzės upę, vanduo tarsi kokius nematomus klijus nuplovė ir Gloria laisvai atsikabino nuo Breto. Palikusi vyro kūną kažkur tamsiame vandenyje, Gloria prisiyrusi prie dugno, atsispyrė abiejomis kojomis nuo kieto paviršiaus ir išniro į vandens paviršių. Godžiai įkvėpusi oro ir pagaliau nusibraukusi dabar ir šlapius, visą purumą ir garbanomtumą praradusius plaukus, kurie buvo prilipę prie veido, už tą patį ir nusivalydama vandenį nuo akių, baltaplaukė pajuto, kaip peršlapę ir vandens prisisunkę drabužiai ėmė sverti kur kas daugiau ir tempti kartu su savimi į upės dugną ir Glorią. Svorį dar pridėjo ir įvairūs daiktai, buvę kišenėse - burtų lazdelė, pinigai (kurie turbūt bus išsilakstę į visas puses per kritimą nuo tilto), cigaretės (taip po gi - nebereikalingos, mat iš sušlapusių jokios naudos) ir kiti niekučiai.
     Vis dar plūduriuodama vandens paviršiuje, Gloria paskubomis, vien akimis, susirado Bretą, šiuo metu besiiriantį į artimesnį upės krantą. Ji tikrai neketino plaukti į tą pačią pusę kaip ir tas niekšas, juolab, kad mokėjo gerai plaukti ir įveikti nelabai menką atstumą iki priešingo krano nebuvo Gloriai sunkus uždavinys. Be jokių abejonių Gloria apsigręžė ir krauliu - jai patogiausiu plaukimo būdu - nuplaukė iki kito kranto. Prisiartinusi prie cementinio kranto, Gloria užsikėlė rankas ant jo ir prisitraukė save aukštyn. Tvirtai ir vėl stovėdama ant kieto paviršiaus, Clarke ėmė tankiai alsuoti, mat lengva nebuvo plaukti su sunkiais drabužiais, kurie šiuo metu prilipę prie Glorios kūno - kaip neseniai ir Bretas - išryškino moters apatinius ir krėtė šaltį. Kiek susigėdusi dėl savo išvaizdos, Gloria pažvelgė į kitą krantą - kaip tik tą pačią akimirką, kai rudaplaukis šmėstelėjo į tamsą. Riebus keiksmažodis paliko profesorės lūpas, mat ji labai nuoširdžiai tikėjosi, kad šis nemokės plaukti ir prasmegs upės gelmėse. Išgyvendamas jis tik patvirtino kitą Glorios ketintą atlikti veiksmą. Užsimerkusi mergina įsivaizdavo saugią vietą, kurioje galėtų persirengti ir atsipalaidavus atitokti nuo šių įvykių. Pasigirdus pokštelėjimui, Glorios čia jau nebebuvo nė kvapo.
Antraštė: Ats: Tauerio tiltas
Parašė: Brett OConnor Gegužės 25, 2022, 11:05:28 pm
Ilgą laiką Bretas šaldamas stovėjo šešėlyje. Darėsi vis vėsiau, bet vyrukas neabejojo - dėl tokios gražuolės verta šiek tiek pakentėti. Vos tik ji išlips į krantą, jiedu vienas kitą sušildys, ir bet kokie laikini nepatogumai bus paprasčiausiai pamiršti. Taigi tereikėjo šiek tiek pakentėti.
Kadangi neabejojo, kad baltaplaukė pasirinks artimesnįjį krantą, kurį laiką į vandenį net nežiūrėjo. Neįsivaizdavo, kaip toli nuo jo ir, žinoma, sausumos panelė išniro, tad nesistebėjo, kad laukti reikia ilgiau. Be to, ji buvo tik gležna gražuolė, galbūt sunku kovoti su didelės upės srove? Galiausiai į galvą atėjo mintis, kad galbūt reikėjo padėti jai parplaukti į krantą. Šiaip ar taip, tokiu atveju panelė būtų priversta jausti dėkingumą. Ir ne bet kam, o geidžiamiausiam Britanijos bomžui.
Su šia žavia mintimi vyrukas pažvelgė į upę ir, savo siaubui, pamatė, kad gražuolė nuplaukė į priešingą krantą. Ji buvo taip toli, kad jau nieko negalėjai padaryti. Šokti į šaltą vandenį rudaplaukis nė nesiruošė, o perbėgti per tiltą pakankamai greitai buvo tiesiog neįmanoma. Tai buvo labai apmaudu, o visai netrukus Bretą aplankė ir labai gerai pažįstama emocija - siaubingas įniršis. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo būtų galima pasinaudoti pykčiui išlieti, tad geidžiamiausias Britanijos bomžas trenkė kumščiu į metalinę tilto konstrukciją. Tai, deja, visiškai nepadėjo, mat prie įsiūčio prisidėjo ir skaudanti ranka. Bretas nė kiek neabejojo: jeigu dar kada nors susitiks šitą gražuolę, nežiūrės, kad ji pasižymi dailiu veideliu. Ne, parodys jai, ką reiškia įsiutinti Brett O'Connor.
Kiek laiko dar pastovėjęs po tiltu vyrukas netrukus nurimo ir, regis, pamiršo, kodėl ką tik buvo toks piktas. Dabar reikėjo išlįsti į saulę ir ten apšilti ir išdžiūti. Kai tą padarys, galės ir toliau trintis gatvėmis, kol pagaliau susiras kokią normalesnę panelę, kuri susipras, kad jai dėmesį rodo ne kas kitas, o geidžiamiausias Britanijos bomžas. Su ta mintimi žavusis vaikinas paliko patiltę ir netrukus kuo ramiausiai nužingsniavo paupiu tolyn.