Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Dorota Grand Birželio 17, 2020, 12:25:24 am
-
Žinot, oras buvo tiesiog tobulas. Birželio vidurys - nei per daug karšta, kad lekuotum po medžio šešėliais it nudusęs šuo, nei per šalta kad susitrauktų nenorimos vietos. Lauke buvo maloniai šilta, o gaivus vėjelis vis kilsteldavo praeinančių merginų languotus sijonėlius, saulės spinduliukai žaidė ant žmonių šypsenų. Prie jaukaus miesto šurmulio prisijungė ir garsus paukščių čiulbėjimas, visi atrodo džiaugėsi gyvenimu. Tačiau iš žmonių glūdumos galėjai išgirsti šen bei ten nerimastingai pasimetusias pokalbių nuotrupas...
-Tsssk, nepasisekė tiems žiobarams šiais metais...
-Taip, kažkoki gaisrai miškuose... Tikriausiai Vengrijos ragauodegiai per pasiuto rujos laikotarpiu...
-Nu vat aš irgi taip manau, bet ką jau ir sakyti kad jau ir Aurorai Amerikoje visiškai nebesugeba atlikti savo darbo. Jie turėjo Donaldui Trumpui tik atmintį ištrintį, o dabar žiūrėk tu man! Kokias kvailystes tas žiobaras sapalioja!
Dvi moterytės raudonom skarelėmis nsukubėjo savo keliais, kaukšėdamos aukštakulniais. Akmeninimis grįstos gatvės būtų pasekusias jas aidu, tačiau visas garsas buvo susimaišęs į vasarinį chaosą.
Po poros valandų gatvė ištuštėjo. Gaivus oras reiškė ateinčio vakaro pradžią - saulė tingiai leidosi už horizonto. Kažkur pradėjo loti šunys, ūkuoti pelėdos bei klykti dar kažkokie neaiškūs gyvūnai, kurie, tiesą pasakius, atrodė yra skerdžiami.
Skersinio Skersgatvio gilumoje liko žaisti tik du berniukai. Jų žaidimas buvo neįprastas - spirti kamuolį į orą lazdelių bei burtų pagalba priversti jį skrieti į oponentą. Arba vaikai buvo labai drąsūs, arba labai kvaili. Iš kairės ir dešinės pusės gatvėje buvo nusitiesusios magiškų reikmenų parduotuvės kurios tik ir laukė kol neklaužados išbarškins joms langus. Tiesa, beveik visos parduotuvės jau buvo užsidariusios, jokiuose languose nežaidė šviesa, jokios durys nebuvo atidarytos kviesdamos užeiti. Išskyrus...
Atsitiko tai, kas ir turėjo nutikti. Švystelėjęs į šoną berniukų kamuolys riebiai tėškėsi į mažytės kampinės parduotuvytės duris - garsas galėjo prikėlti gerai įkaušusį trolį. Viskas tuo dar nesibaigė - kamuolys iš inercijos atvėrė praėjimą ir įriedėjo į vidų. Vaikai susižvalgė. Nebuvo ką ir bedaryti - jie nedrąsiai nutipėno parduotuvės link, ant kurios kabojo jau visiškai pagyvenęs "Menkniukių Parduotuvės" užrašas. Nors vėjo ir nebuvo, kažkodėl šios krautuvės užrašas grėsmingai siūbavo tuščioje gatvėje. Nuriję seiles berniukai prisliūkino prie murzino lango bandydami įžiūrėti kurgi nusirideno jų nelemtas kamuolys.
Iš išorės krautuvės vidus atrodė senas ir netvarkingas - ir patalpų šonuose ir pačiame viduryje buvo bet kaip sustatyos įvairaus dydžio lentynos, kurio iš pirmo žvilgsnio tiesiog lūžte lūžo nuo šlamšto. Salamandro kaukolės? Yra. Česnakų girliandos? Yra. Traiškytų jonvabalių miltelių buteliai? Yra. Šikšnosparnių sparnų aksesuarai? Taipogi yra. Visoje krautuvėje degė tik viena pridususi lempa, kuri, pagal savo šviesos lygį jau turėjo būti senai numirusi. Net pro langą vaikų nosis palietė keistokas kvapas, kurio jie niekad nebuvo užuodę.
-Ar man tik atrodo, ar čia smirda šlapiom katėm? - suraukęs nosį draugo paklausė šviesaplaukis vaikis.
Antrasis jau buvo bepradedąs sakyti atsakymą, tačiau lyg iš niekur ant vidinės krautuvės palangės užšoko juoda katė kuri bemątant sušnypštė į berniukų veidus. Visiškai to nesitikėję šlumštelėjo ant savo subinių ir riktelėjo iš nuostabos. Tą pačią akimirką prasivėrė krautuvės durys ir į vakaro šviesą išlindo dar viena žmogysta, kurią pamatę vaikai riktelėjo antrą kartą.
-Oi tik nereikia, nejaugi nesate matę gražios ledi?
Tarpduryje stovėjo moteris. Mergina? Iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima įžiūrėti. Ji buvo gan aukšto ūgio, baltų plaukų, kurie buvo surišti į visiškai išsitąšiusį kuodą. Kur ne kur kabojo stilizuoti dredai su dekoracimojos, kurie puikiai pabrėžė jos baltą veidą. Juodas makiažas ir lūpos privertė spoksoti būtent į jį. Aišku, jei žvilgsnis visgi ir galėjo nuslysti, būtum pamatęs, kad mergina stovi apsirengusi odine bliuskute, kuri nežinia kaip laikėsi ant jos kūno ir odiniu nudilintu sijonu. Ant kaklo rangėsi daugybė kaulinių, raginių ir dantinių aksesuarų, pakabukų ir panašiai. Basos kojos grakščiai buvo atsirėmusios į durų kraštą. Įdomu tai, kad baltaplaukė ant kūno turėjo daug tatuiruočių, kurios mirktelėjus vis keisdavo vietą - gyvatės rangėsi aplink rankas, vanagas sklandė aplink krūtinę, įvairūs taškeliai šokinėjo ant kojų. Jei apibūdinus paprasčiau - mergina atrodė kaip šamanė.
Vaikai net nedrįso pajudėti. Prireikė poros akimirkų, kad būtų pastebėta, jog moteris ilgose naguotose rankose kažką laikė - vienoje ji turėjo šluotą, o kitoje berniukų kamuolį.
-Ar žinote, kas būna neklaužadoms, kurie pameta savo daiktus? - mirketlėjo ji.
Šviesiaplaukis visgi įveikė savo baimę ir vos ne vos pakilo ant kojų.
-Man neįdomu! Atiduok mūsų kamuolį keistuole tu!
Šamanė kilstelėjo antakį. Vienas jos nagas spustelėjo kamuolio sienelę ir tas pokštelėjęs susprogo.
-KĄ TU PADAREI SENA KARVE? - klyktelėjo kitas.
Staiga ore švystelėjo šluota. Švelniai, tačiau su tikslu ragana stuktelėjo abiems vaikams su šluotos kotu per galvas ir grakščiai bakstelėjo į turimą įrankį.
-Kadangi jūs toki nepraustaburniai, aš jus užkeikiau.
Berniukai inkštelėjo...
-K..kuo tu mus užkeikei??
-Tokia žiobarų liga. Ją vadina Korona Virusu. Už kėkvieną negražiai ištartą žodį jūsų liežuvis po truputį nudžius, - ji išskėtė pirštus ir palinko prie jų veidų - O TADA JIS NUKRIS IR AŠ JĮ PASIIMSIU SAU!
To užteko. Abu berniukai stryktelėjo ir klykdami pasileido gatve atgal. Ragana šyptelėjo pati sau ir apsisukusi vėl grįžo į savo krautuvę.
Du kartus suplojusi delnais moteris įžiebė daugiau lempų. Ji norėjo giliai įkvėpt, pakontempliuoti ir grįžti prie savo darbų, tačiau, žinoma, įkvėpė neblogą saują dulkių ir užsikosėjo lyg visą gyvenimą rukantis xronius.
-Ahhh velniop šitą maskuotę! - ji švystelėjo savo 14 colių palisandro lazdele.
Per sekundę lyg vanduo ant žemės nukrito burtai kurie akimirksniu pradingo it dūmas. Grakščiai išsitiesusi Dorota pasitaisė juodus savo plaukus ir kaukštelėjo aukštakulniu, taip išreikšdama vidinį nepasitenkinimą. Ir reikėjo man prasidėti su tuo Magijos Ministro patarėju... Ne mano kaltė, kad jam sudaužiau širdutę... Ir pavogiau jo pinigus... Ir susprogdinau jo namą... Grand atsiduso, nusipurtė nuo juodos suknelės dulkes ir apžvelgė savo "krautuvės" apartamentus. Žinoma, tai taipogi buvo tik iliuziją, kurią jai teko susikurti dėl šiuometinių susikloščiusių pasekmių. Vaje, prisimenu kai dar dirbau Hogvartse. Kad ir kaip tų pyplių nemėgau, turiu pripažinti, jog visgi buvo smagu. Geri laikai. Prie jos prisliūkino tas pats juodas katinas, kuris taip išgąsdino berniukus ir apsivyniojo moteriai aplink kojas, maloniai murkdamas. Šyptelėjus Dorota paėmė katiną į glėbį ir nukulniavo į mažą kambariuką krautuvės gale, kuriame galėjo netrukdoma dirbti.
Karts nuo karto, buvusi Vaistų ir Nuodų profesorė padarydavo lemtingas klaidas... Šiandien, dėja, ji pamiršo užrakinti savo Menkniekių Krautuvės duris...
-
Karštas dykumos smėlis tarsi pašėlęs vijoklis sukosi apie Elisos basas kojas. Skaudėjo, nors ir buvo atnaujinusi nuo nudegimų apsaugantį užkeikimą tik prieš dvi valandas. Dvi ilgas, begalines valandas, dvi amžinybes, kažkaip sutelpančias smėlio laikrodyje, ir vėl smėlis, visur smėlis.
Pėda paskui pėdą, Elisa bėgo kopomis.
- Pati.. Kalta.. Mieloji! - draugiškai save informavo. - Bus tau... Ir lobį surasi, ir už draugą atkeršysi, ir sveika gyva iš visko išlipsi... Žinoma! O dabar, žiūrėk...- Elisa staiga užsikosėjo, įkvėpusi saują karšto smėlio. -O dabar užsičiaupk ir bėk, nes geruoju nesibaigs!
Taip save pamokiusi, Elis iš tiesų nutilo. Be jos nerišlių šūkčiojimų, dykumą prarijo spengianti tyla. Tik kopos, raudona saulė, ir per smėlį lekianti mergina ugniniais plaukais ir butelio žalumo apvaliais apsauginiais akiniais, už kurių slėpėsi ne tokios ryškios, bet irgi žalios akys.
Kažkur toli toli, už gerų dviejų valandų kelio atgal, stovėjo apgriuvusi piramidė. Ant laiptų sėdėjo neapsakomo šlykštumo demonas - ragai, nagai, plaukai ten, kur jų neturėtų būti visai.... visiškai nedraugiškas. Rankoje, kuri atrodė lyg kažkas būtų paėmęs arklio kanopą ir ją visai sutraiškęs, o tada iš liekanų suformavęs tris ilgus, suskeldėjusius pirštus, demonas laikė suspaudęs mažytį smėlio laikrodį. Na, o už stiklo, laikrodyje, per smėlį lėkė miniatiūrinė figūrėlė ryškiai oranžiniais plaukais.
Prieš vieną valandą ir penkiasdešimt devynias minutes, toji pati figūra, tik kiek didesnė, treptelėjo koja, reikalaudama... kažko. Jie visi kažko nori, žmonės, šimtus, tūkstančius metų išdygsta priešais jo piramidę ir vis kažko reikalauja. Aukso, meilės, amžinybės... Kartais jie šaudo, puola kardais; kartais mosuoja aplink jo galva burtų lazdele tarsi erzinantys uodai.
Ir visada, visada, demonas atsidūsta, pačiumpa žmogelį nagais, pamosuoja ragais, ir kaipmat įmeta į savo stebuklingąjį smėlio laikrodį.
O tuomet - žaidimas paprastas ir senas kaip pasaulis, kaip ir pats demonas.
Trys valandos, du apvertimai. Jei sugautasis nesustos, jei neatsisuks atgal, jis išsigelbės, ir galės toliau visą ilgą gyvenimą pragyventi, bemąstydamas, kad demonų geriau neerzinti.
Jei ne... Na, daug tokių reikalautojų taip ir pasiliko jo laikrodyje. Tupi kaip lakštingalos auksiniame narvelyje, tupi ir gieda... o gal rauda... nei jam svarbu.
Toks buvo demono gyvenimas, ir nieko daugiau jam nereikėjo.
Na, o Elisa jau buvo spėjusi apmąstyti, kad demonų erzinti nereikia, ir netgi pasiųsti visus pasaulio demonus, net ir pačius maloniausius, kuo toliau, kur saulė nešviečia... Ne, geriau kur saulė šviečia, ir kaitina jiems viską, ko neturėtų niekas kaitinti.
Taip nusprendusi, Elisa susvirduliavo ir vos nepargriuvo. Smėlis subangavo po jos kojomis, dangų nušvietė tūkstančiai žaibų, griaustinis prarėžė skliautą lyg į gabalus perplėšta medžiaga.. Ir nieko. Ir vėl saulė.
Kažkur toli demonas, apvertęs laikrodį paskutinį kartą, nusižiovavo. Eilės dantų saulėje žybtelėjo auksu.
-Dar... Viena valanda,- Elisa prisivertė nusišypsoti - ir iškart pasigailėjo, nes smėlio kaipmat pripūtė į burną.
-O tada... vonia! Dušas! Vandenynas! Ir daugiau jokių, jokių demonų...
Dykuma rangėsi tarsi tingi gyvatė. Vienas po kito aplink Elisą atsirado ryškiausias miražas, ir vėl ištirpo į nesibaigiančios dienos karštį. Tada kitas... trečias... Vėl ir vėl, miražai viliojo ją sustoti, atsisėsti, pailsėti, apsisukti atgal. Ir daugiau niekur iš čia nebepabėgti.
-To nebus!- paskelbė Elisa su didžiausiu patosu.
Iš po smėlio lyg raketos šokinėjo vėžliai įkaitusiais kiautais. Žuvys verkė rubinų ašaras. Pro šalį driekėsi sodai, pilni liaunų obelų stiklo obuoliais, kurie skambėjo lyg varpeliai.
Elisa nesustojo, neatsisuko atgal.
Demonas ėmė nagais belsti į stiklą pats to nepastebėdamas.
Kopose šoko piratų laivai drugelių spalvų burėmis.
Smėlio bangas jungė išsiraizgę burtininkų bokštai, lyg vamzdžiai susilankstę keistais kampais.
Į jų langines įsikibusios iš paskutiniųjų laikėsi margos katės, kurių plaukai kilo į orą, vėlėsi į kamuolius ir riedėjo žemyn į išdžiūvusius slėnius.
Iš už kalnų išlindo tuzinas mėšlavabalių, karinėmis uniformomis, išsirikiavo į eilę ir patraukė link plaukų kamuolių.
Elisa bėgo, nesustojo, tik patyliukais keikėsi visais žinomais ir išgalvotais keiksmažodžiais.
Toli toli, už gerų trijų valandų kelio atgal, demonas susiraukė, lyg perkandęs patį rūgščiausią obuolį pasaulyje. Lėtai, erzinančiai lėtai, išbyrėjo paskutinės smėlio kruopelės.
Demonas užsimerkė, atsilošė, ir apsimetė, kad jam absoliučiai niekas nerūpi. Maža figūrėlė laikrodyje paskutinį kartą suspindėjo auksu, ir išnyko.
Elisa krito.
Smėlis staiga pasibaigė, iš niekur nieko atsirado aukščiausias skardis... Apačioje labai staigiai artėjo uolos.
Nematomas barjeras, neleidęs jai dingti iš dykumos keliaujant oru, taip pat išnyko. Ir Elisa nieko nelaukusi išnyko, po savęs palikusi tik tylų pokštelėjimą.
***
Skersiniame skersgatvyje saulė leidosi. Buvo tylu. Svarbiausia, buvo vėsu. Elisa atsirado iš niekur tiesiai virš ledainės stogelio ir krito per jį kiaurai.
Nieko nematydama per tamsius akinius ir smėlį, ji nusvirduliavo prie pirmų neužrakintų durų, virš kurių kabojo užrašas "Menkniekių parduotuvė," ir tiesiog griūte įgriuvo į vidų su debesimi smėlio. Kai keliavo oru, laiko galvoti nelabai buvo, todėl ji tik nutarė, kad nori ten, kur "nekaršta, nėra demonų, ir žmonės draugiški." Ji labai, labai tikėjosi, kad žmonės čia bus draugiški, nes jos koja tikriausiai buvo lūžusi nuo kritimo, šonkauliai irgi buvo kažkokie įtartini, o ir šiaip, dabar atrodė, kad kaip tik laikas apalpus kristi ant žemės.
Kaip tarė, taip ir padarė. Elisa labai nerangiai užkliuvo už slenksčio, akyse labai greitai viskas sutemo, ir ji labai stipriai galva vožėsi į labai labai kietas grindis.
-
Nebereikia... Noriu išeiti... Kodėl neatleidžia??? Rėkimas, kurio niekas negalėjo išgirsti. Tylus vakaras, ištuštėjusios gatvelės, ir garsios garsios mintys, nevalingai lendančios galvon. Rodos, kad kilometro spinduliu aplink nėra nė vieno žmogaus.
- Aaaaaah...- Tamsiame, apgriuvusiame brome, šalia pratrupėjusių plytų krūvos pasigirdo užkimęs, pavargęs atodūsis. Žvyru lėtai nuslydo viena koja, po jos sekė antra. Gerai įsižiūrėjus, kas antrą sekundę, kai blyksteli baigiančio perdegti šviestuvo lempa, būtų galima pamatyti sėdintį žmogų. Greičiausiai valkatą, ar narkomaną. Žmogysta vėl sutraukė kojas prie savęs, sudrumsdama vakaro ramybę dramatiškai gergždžiančio žvyro garsais.
- Jūs gal juokaujat... - Apsimiegojęs balsas išdavė, kad tai- mergina, - Kaip suprasi...? - Cornelia atsimerkė, lėtai pasuko galvą į vieną pusę, į kitą. Jei turėtum gerą klausą, matyt girdėtum, kaip traška kauliukai, atliekant šį paprastą veiksmą. Mergina susėmė už galvos, suaimanavo ir, regis, nusikeikė. Nežinia, kas dėjosi jos galvoje, turbūt ji ir pati negalėtų atsakyti. Chaosas? Nežinia? Tuštuma? Viskas viename.
Po penkių ar dešimties minučių Cornelia pasilenkė į priekį, visu svoriu atsirėmusi delnais į aštrų žvyrą, keturpėsčia pasitraukė nuo sienos ir atsistojo. Visiškai pasimetusi pasikasė galvą ir truputėlį pramankštino kaklą. Lėtais žingsneliais mergina pajudėjo gatvelės link. Garsiai kvėpuodama, ji vilko koją po kojos, neturėdama jokio tikslo, tiesiog reikėjo judėti, eiti, kažką daryti. Išlindusi iš bromo ji apsidairė. Tuščia. Ramu. Tik kelios žvakės languose. Cornelia tiesiu taikymu nužirgliojo prie durų, ant kurių buvo parašyta "Gėrimai ir ne tik". Uždėjusi drebančią ranką ant vėžlio formos rankenos stipriai truktelėjo. Užrakinta. Tyliai pasikeiksnojusi bandė sekančias duris. Durys cyptelėdamos atsidarė. Tiesą sakant, joms atidaryti nereikėjo tiek jėgų, kiek Cornelia panaudojo, tad durys atsiviepė, trinktelėjo į sieną iš lauko pusės ir bumerangu grįžo atgal.
- AAAAAuč... - gavusi nemenką smūgį iš durų į nugarą Cornelia buvo tarsi įšluota į krautuvėlės vidų. Lyg kažkas būtų specialiai viską taip sutvarkęs...
Vos žengusi vidun ji nudribo ant žemės, nes užkliuvo už gulinčio žmogaus. Nusikeikusi atsistojo, pažiūrėjo žemyn. Gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė porą žingsnelių, nusprendusi, kad neturi jėgų gilintis į kitų žmonių problemas.
Mergina giliai įkvėpė ir susiraukė. Kvapas tikrai specifinis, kaip ir prekės lentynose. Kai kurios tiesiogine to žodžio prasme į ją žiūrėjo.
- Šitaaa... Gal turit spirito? - sakinio intonacija kilo ir garsėjo, tad paskutinio žodžio raidė net lauke turėjo girdėtis, - Aš čia sužeista, tai gal turit kažko?
Kalbėdama mergina šliaužiojo aplink lentynas, karts nuo karto per rankas prabraukdama kokį vėrinį iš dantų ar keistas apdegusias medines lenteles. Taip besidairydama ji atslinko iki krautuvėlės gilumų ir pamatė dar vienas duris. Prikišusi ausį klustelėjo. Tyla. Cornelia palenkė rankeną ir pastūmė duris, šį kartą atsargiai, nes prasileidusi smūgį nuo lauko durų dar jautė to pasekmes. Kambarėlyje pamatė siluetą, moterį, sėdinčią prie stalo, atsukusią nugarą į duris. Keisti šiurpai perėjo merginos nugara, suspaudė galvą, lyg pasamonė bandytų kažką jai pasakyti, kažką priminti. Nors Cornelia negalėjo matyti moters veido, ir apskritai, sunku būtų pažinti žmogų tokiame pritemusiame kambarėlyje.
- Gerą vakarą, ponia, graži skylė, - socialiniai įgūdžiai irgi buvo užrūdiję, - Čia Londonas? Aš nežinau kaip paaiškinti, bet jūsų durys atdaros... Ir aš.. Nu, va aš.. aš čia, tai taip gavosi, - kažką vebleno Cornelia, - Man praverstų čiuuut čiut spirito, ar šikšnosparnio šlapimo..., - sakydama čiut čiut, Cornelia pirštais parodė, kiek nedaug jai tereikia. Akivaizdžiai ji dar nesiorientavo, nei kur yra, nei kas vyksta. Pamiršo ir tai, kad šiais laikais reikia būti itin atsargiai su žmonėmis.
-
- Pamary, pamary plėšo priešus mus Marie! Jei kasnors jai nepatinka, meta žiobarus į mišką! - energinga skanduotė ošė ore, Marie grakščiai sklandant palei žaliaskarių eglių viršūnes.
Pasidabinusi sidabru austomis odinėmis juodomis kelnėmis ir smaragdo spalva tvinksinčia viršutine sportine mantija, Marie dešiniu rankos rodomuoju pirštu pasitaisė Klastūnyno emblemą, tvirtai pritvirtinta prie jos krūtinės. Kairiąja ranka tvirtai suspaudusi šluotkotį Marie pasiruošė paskutiniąjai atakai.
- Torai, Patty, - laikykit frontą iš kairės, neleiskit Londono Plačiapėdžiams prasmukti pro nekontroliuojamą kairįjį aikštės plotą, - šuktelėjo Marie, jai įprastu įsakmiu ir šaltu tonu. Vėjo gūsis kaip mat pakilo, Marie kvidičo komandos rinktinės gynėjams kaipmat suskubus ginti kairiojo kvidičo aikštės krašto.
Tik ne šį vakarą pagalvojo juodaplaukė kvidičo komandos Dingusi Viltis komandos kapitonė, puolėja Marie, dabar abejomis rankomis stipriai sugriebusi šluotkotį ir pasilenkusi žemyn tiesiu taikymu link Londono Plačiapėdžių viduriniojo ranko. Stebėk aplinką. Taip, gerai, dabar truputį... aukštyn.. mintyse paskendusi Marie įsibėgėjo ir dabar jau dideliu greičiu skriejo link lanko zonos.
- Villy, pasas! - šuktelėjo Marie kitam komandos gynėjui, aktyviai besiginančiu nuo priešininkų komandos, kuris kaipmat kairia ranka perdavė kritlį, kurį Marie pagavo dešiniąja ir nieko nelaukdama stipriu mostu metė viduriniojo lanko link. Bum. Girios gūdumoje stūkstanti kvidičo aikštelė pratrūko ošti, džiūgaudama Dingusios Vilties pergale šiose pogrinžio kvidičo rungtynėse. Marie šyptelėjo lūpų kampučiu. Kaip senais laikais. Kai dar treniravau Klastūnyno komandą. Kai buvo žaidėjų, vertų skristi už koledžą. Koledžą, kuriam manęs nebereikėjo... Prisiminusi liūdnai pasibaigusią karjerą Marie, nekreipdama dėmesio į jos vardą skanduojančius sirgalius, išskrido iš girioje kerais užslėptos aikštelės ir nuskrido į vakarėjantį mišką.
***
Dundesys dangaus skliaute pažadino Marie, susigūžusią šalia šimtmečius skaičiuojančio alksnio. Jos šluota numesta keleta metrų nuo jos tykiai laukė šeimininkės. Marie apsižvalgė, bandydama susiorientuoti, kur yra. Apylinkės, stebint jas nuo žemės, jai nieko nesakė. Marie buvo įsitikinusi, kad skrido vakarų link.
- Accio šluota, - tarstelėjo ji, išsitraukusi vynmedžio burtų lazdelę, kaip simboliška, - pagalvojo ji ir užšoko ant nuo žemės pakilusios mylimos, gyvenime daug skrydžių ir aršių kovų mačiusios šluotos. Pakilusi virš medžių lajos Marie nustebo tolumoje pamačiusi miestą. Iki skausmo pažįstamą. Bet traukiantį. Lyg magnetas traukė Marie link ten, kur kadaise šniukštinėdavo vakarais ir su koledžo draugais krėtė išdaigas na ne daugiau negu Ežero Pakrantėje sau nusišypsojo ji varžybų nebus iki kitos savaitės.. gal vertėtų apsipirkti ir prasiblaškyti pagalvojo Marie ir apsisprendusi dar šiek tiek pakeliauti suskubo link Skersinio Skersgatvio, kur dar daug, kas nematyta.
***
Kelionė netruko ilgai, o nusileidus akmenukais grįstoje gatvelėje Marie apėmė nostalgija geram rūpužių sidrui. Kur jo rasti? apsižvalgiusi po gretimai tūksančias krautuves ir užeigas pagalvojo Marie. Aukščiausios Rūšies Kvidičo Prekės perskaitė užrašą vitrinoje o taip, bet ne dabar.. šiek tiek paėjusi gilyn Marie pradėjo klaidžioti po skersgatvius, nusimindama, kad gatvės apytuštės, o vitrinose nebeparduoda rūpūžių sidro. Marie ieškojo toliau. Akis patraukė Salamandro kaukolės. Labai neįprasta prekė tokioje vietoje pagalvojo Marie ir prasibrovusi pro voratinkliais nusėtas duris pastūmė giržinčias senas duris.
Prieš akis ji pamatė tai, ką pamatyti tikėjosi mažiausiai. Marie sustingo vietoje, o jos šluotkotis nusirideno tolyn link kambario vidurio, atsitrenkdamas į gulinčio žmogaus šešėlį.
-
Tiesiog negaliu patikėti. Kaip galima sugalvoti tokią absoliučiai kvailą idėją ir manyti, kad ji yra tokia geniali? Kaip protingam, išsilavinusiam žmogui gali kilti tokios vizijos?
Lauren piktai kulniavo Skersinio Skersgatvio plytelėmis. Purvinos, šlapios ir seniai nerestauruotos, jos viso labo skaudžiai primindavo apie gerus, galimai nebegrąžinamus, laikus. Karas, taika ir vėl karas – tokia dinamika gyvuodavo tiek žiobarų, tiek ir magų pasauliuose. Kiekvieną kartą – nauji žmonės, nauji šūkiai, nauji vertybiniai konfliktai; tik vis ta pati baimė ir sumaištis. Ir šiuo metu Londone kylantys neramumai, Lauren mąstė, yra tik dar viena senosios pasaulio tvarkos atmaina. Tik šįkart Ministerija tai numatė, jie planavo. Tačiau nėra taip, kaip jie galvoja, po velniais, nėra. Kodėl Ministerija metai iš metų nesugeba išmokti savo pamokų? Sistematiškas gėris niekada nelaimės prieš nesistematinį blogį!
Mergina sustojo likus porai metrų iki savo kelionės tikslo. Kaip ir kitose Skersgatvio vietose, visos durys bylojo apie prarastą gerovę. Danguje telkėsi debesys, o ore galėjai tebejausti šviežių keliautojų pėdas. Laur instinktyviai, nors protu suvokdama to nereikalingumą, išsitraukė lazdelę. Įkvėpė. Iš tamsių debesų pradėjo byrėti retas, bet isteriškas lietus. Lauren žengė norėdama atverti duris, tačiau šios jau buvo atidarytos. Po nedidelį tarpelį skverbėsi tamsūs šešėliai. Suspaudus lazdelę, mergina švelniai ja mostelėjo – praviros durys atsivėrė plačiau, netikėtai kažką užkliudant. Atsiveriant durims, Lauren išvydo į save nugarą bestovintį žmogų. Ant žemės tolėliau voliojosi šluota, o dar toliau...
Lauren žioptelėjo. Ant žemės gulėjo Elisa, panašu, be sąmonės. Instinktyviai veikdama, mergina žengė žingsnį į priekį, lygiagrečiai atsistodama šalia stovinčios žmogystos. Šalia jos stovėjo žmogus, kurį būtent čia Lauren ir tikėjosi rasti – Mariè. Nepakreipdama galvos ir vis tebežiūrint į suglebusį Elisos kūną priešakyje, Laur su šypsena išspaudė:
- Smagu tave matyt, Mari. O kas čia per grakštumo ikona?
Už lango pradėjo bildėti stambiais lašais pliaupiantis lietus. Laiko nebuvo daug, bet Lauren džiaugėsi misijos sėkme. Tie, kam reikėjo, buvo įspėti. Jie renkasi. Jie grįžta.
-
Saulė jau buvo pakilusi aukštai į padangę, karštis tvoskė nuo žvyruoto kelio tiesiai į veidą. Dangumi sūkuriavo tamsūs debesys, žadantys lietų. Diena buvo nerami, kupina permainingo vėjo, keliančio į orą sausus žolės stiebelius, lapus ir smulkų žvyrą. Yavanna greitai žingsniavo tuščiu keliu, jausdama įsielektrinusį orą, audros nuojautą ir kylantį nerimą aplink.
Kažkas čia ne taip, galvojo ji, spėriai žingsniuodama ežero link. Kažkokie visi įsitempę, tarsi laukdami...laukdami ko?
Diena jau nuo ryto prasidėjo keistai. Yavanna jau buvo įpusėjusi savo paieškas, besitęsiančias keletą mėnesių. Po bemiegės nakties, praleistos tolimo ir žmonių pamiršto miestelio bibliotekoje, rankoje pagaliau pergalingai gniaužė popieriaus skiautę. Skiautę, turėsiančią nuvesti ją prie atsakymo į daugelį užduotų klausimų. Ir dar daugiau neužduotų...
Skiautėje nebuvo daug simbolių. Vienas - tiesi rodyklė pirmyn, o šone - trys skaičiai. Koordinatės. Koordinatės šito apleisto ežero karščiu alsuojančioje žemėje, link kurio ji dabar ir keliavo. Ant nosies nukrito vienišas lietaus lašas. Yavanna nepakėlė akių į dangų - neturėjo kada, nes visa esybe jautė, kokia susierzinusi gamta aplinkui. Oras net zvimbė nuo nematomos įtampos. Reikėjo skubėti, nors kodėl, ir kas vyksta, Yavanna nežinojo.
Prieš akis driekėsi laukinė pieva, kupina gėlių ir laukinių krūmokšnių. Yavanna prisiminė dienas, kai mokė Herbologijos pačioje šauniausioje magijos mokykloje. Buvo tikrai smagu, prisiminė ji pati sau. Smalsūs mokiniai, nuotykiai į neatrastas pievas, ieškant naujų augalų... Prisiminimai šildė širdį. Praeitis buvo graži, tačiau dabar reikėjo žiūrėti į dabartį, ir ypač, į kelią po kojomis, nes užsigalvojusi Yavanna praėjo mažą, laukinių žvėrių išmintą takelį, sukantį į dešinę nuo ežero. Pyktelėjusi ant savęs, apsisuko ir grįžo atgal. Vienas, du, trys...septyniolika. Apsisukti, pažvelgti į pietus, kur saulė auksina ežero bangas... Čia.
Vejas nurimo, ir net karštis, atrodo, pasitraukė. Yavanna apsižvalgė aplink. Laikas sustojo. Ant takelio, priešais ją, augo mažas pilkas žolės kupstelis. O iš jo kyšojo plonas stiebelis su sidabrinės spalvos žiedeliu, trapiu ir mažyčiu. Jei nežinotum, kad jis čia, praeitum. Nėra ko laukti, pagalvojo Yavanna ir ištiesė ranką prie gležno žiedelio. Tik spėjo paliesti jį piršto galiuku, kai pasaulis aplink susijaukė. Nešyklė, pagalvojo ji spalvotame sukūryje, kuriuo pavirto viskas aplinkui. Keista. Paprastai nešyklėmis būna negyvi daiktai...dar spėjo pagalvoti, kai kelionė staiga ir nemaloniai baigėsi ant purvinų ir šlapių plytelių.
Yavanna pakėlė galvą. Tamsu, šlapia ir murzina. Ir tas kvapas... Yra daug vietų, kurios atrodo panašiai, tačiau jau žinau, kur esu.
Pasirėmusi ranka, ji atsistojo ir nusiviepė, nes kelionė nešykle baigėsi nelabai švelniai. Maudė kelį, ant kurio nusileido. Praeis, buvo ir blogiau, pasakė sau ir pažvelgė prieš save.
Kažkieno palikta šluota. Praviros durys. Šešėlis tarpduryje. Yavanna įsitempė. Niekada nežinai, ar šešėlis prieš tave draugiškas, ar ne. Praėjus keletai sekundžių, atsipalaidavo ir nusišypsojo. Niekada nepamirši savųjų. Ji ryžtingai žengė pro atdaras duris. Gal dabar bus aiškiau, kas čia vyksta...
-
Už apkerpėjusio kaminėlio, virš vienos iš skersgatvio krautuvėlių, didžiulės akys visą dieną kantriai sekė Skersinio įvykius. Besileidžiandčios saulės spinduliai trumpai atsispindėjo nuo uždaromo lango kitoje gatvės pusėje ir šviesos blyksnis vos mirksniui apšvietė kamino slaptavietę- akys priklausė jaunam namų elfui. Padarėlio kūną dengė švarus, tamsiai mėlynos spalvos, bet neaiškios kilmės, (greičiausiai) vonios rankšluostis. Apdaro kamputyje sidabro siūlais matėsi išsiuvinėtas herbas- Lokys ir kiškis, apsupti ąžuolo lapais ir varnalėšų žiedais. Elfas pasimuistė vietoje ir patogiau įsitaisė- vakarėjantis miestas pamažu nutilo ir dar viena diena žvalgybos praėjo be naujienų. Nieko įdomesnio nesitikėjo iš nakties.
Elfo dėmesį patraukė žaidžiantys vaikigaliai ir garsiai besidaužantis kamuolys. Jis atsargiai pakilo ir šiek tiek svirduliodamas nuo nutirpusių kojų, namo stogu juos pasekė, kur dabar vaikiai brovėsi į vieną iš pamirštų parduotuvių. Jų kamuolio niekur nebuvo matyti. Netrukus išgirdo balsus ir ne tik vaikų. Elfas kaip akmeninė chimera nutūpė ant sekančios palangės ir įtempė ausis. Netrukus klykdami vaikai pasileido gatve, kuo toliau nuo šios vietos. Elfas pasinaudojo suirute ir kulverčiais nusirito nuo palangės ir susirietęs nuskuodė palei galinę sieną tiesiai link durų. Jis sugebėjo šmukštelti vidun nepastebėtas ir užlindo už pirmos pasitaikiusios lentynos. Iš šios slaptavietės jis vos įžiūrėjo keistą žmogystą.
-Ahhh velniop šitą maskuotę!
Išgirdęs šiuos žodžius elfas išsitiesė susidomėjęs ir iškart atsisėdo iš netiklėtumo pamatęs raganos tikrąją išvaizdą. Jo kūnelį perbėgo šiurpulys, kuris iš karto pavirto drebuliu- iš džiaugsmo, kad po mėnesio žvalgybos rado ko ieškojo, ir iš baimės, nes puikiai žinojo, kad Mis Grand pavojingas taikinys.
Sunerimusiam elfui atrodė, kad praėjo amžinybė, kol Dorota užsidarė kabinete parduotuvės gale. Įsitikinęs, jog nebus pastebėtas jaunasis elfas pokštelėjo ir išnyko, lygiai tuo pačiu metu, kuomet nauja figūra perskrodė vakaro orą ir triukšmingai nusileido ant ledainės stogelio.
-
Nedaug trūko ir pati Marie būtų užgriuvus už patamsėje gulinčios žmogystos. Išlikimo instinktas vistik sulaikė ją ant kojų. Kambarys dvokė spiritu. Grįžus suvokimui, kad pasaulis aplink ją pakankamai stabilus, Marie švystelėjo ore lazdelę:
- Lumos, - šviesos spindulys pakilo iš Marie lazdelės ir nušvietė prekyvietę naujomis spalvomis.
Tuo pat metu įvyko keletas dalykų.
Negaliu patikėti savo akimis įdėmiai į sugniužusią šalia durų raganą įsižiūrėjusi pagalvojo Marie:
- Iš visų pasaulio vietų, magiškų ir ne, mažiausiai tikėjausi tave pamatyti čia, - Marie priklaupė prie gulinčios Elisos kūno ir ranka patraukė per merginos plaukus, - klastuolę, grynakrauję, tėvynainę, - šypsena atsirado Marie veide prieš jai ištariant jos vardą, - Elisa. Elisa Mirror. Kur tave velnias nešė ir pametė? - paklausė Marie kol jos dėmesio nenutraukė tolėliau stovinti žmogysta, kažką aiškinanti iš ten kur stovi Marie nematomam šešėliui.
- Nešk bet kas kas dega! Spiritas dega, nešk spirito! - įsakmiai ir nerimąstingai taukšėjo iš pirmo žvilgsnio įkaušusi moteriškėreikėtų prieiti pasižiūrėti, kas čia vyksta, galbūt tai susiję su tuo, kad Elisa guli ant žemės nusprendė Marie ir pakilo ant kojų.
Nespėjusi nueiti nei žingsnio tikslo link, Marie už nugaros prasivėrė ką tik matytos sunkios durys. Pro jas įžengusi jauna moteris akimirką apžvelgė situaciją: tarpdury nugriuvusi ragana be gyvybės ženklų, giliau kambaryje besiburiuojantys spirito ištroškę tikriausiai vietiniai raganiai ir..
- Mariiiii! - smagu tave matyti šyptelėjo Lauren jai būdinga šelmiška šypsenėle. Niekad nežinai ką ji mąsto ar ką sugalvojusi pačirškinti ant ilgos ir lanksčios testralio uodegos plauko burtų lazdelės. Su Lauren Marie sieko įdomi patirtis. Nors mokėsi Hogvartse tuo pačiu metu, tačiau skirtingi koledžai merginas priversdavo sportiškai pamojuoti lazdelėmis.
- Manęs neapleidžia jausmas, kad buvau nepakviesta į vakarėlį, - nusijuokė Marie reikšmingai pasižiūrėjusi į vis dar gulinčią Elisą ir tarpdury stovinčią Lauren, - kokie vėjai tave nupūtė į šią valymo kerų nemačiusią buveinę? - paklausė Marie ir nugesinusi burtų lazdelėje žybsinčią šviesą įsidėjo ją atgal į kišenę.
-
-Štiš, bjaurybės!- Elisa pyko. Įnirtusi mosavo rankomis aplink galvą. Pasaulis sukosi lyg katilas, maišomas pernelyg energingo pirmakursio, o Elisa sukosi su juo.
Ją puolė visokiausi nemalonūs padarai. Ausyse zvimbė lokio dydžio kamanės pūkuotais sparnais. Elis pabandė atsargiai pramerkti akis, ir iškart pasigailėjo.
Aplinkui ją šoko, sukosi didžiulės vaivorykštinės plaštakės, kartkarčiais susidauždamos ūsais, kurie skambėjo garsiai ir nedraugiškai. Kas trečia plaštakė virpėjo raibuliavo, pavirsdavo į rają, nerdavo į nežinia iš kur atplaukusią bangą, ir išnykdavo joje.
Iš už tolimiausio užkaborio atskrido milžiniškas sausainis su šokolado gabaliukais, kurie staiga pasivertė į krepšinio kamuolius ir nuriedėjo į visas puses, persekiodami plaštskes.
-Su sausainiais visai gerai būtų kavos...- sumurmėjo Elis ir... prabudo.
Aplink ją būriavosi pažįstami ir ne tokie pažįstami veidai.
Plaštakės neturi veidų, Elisa susiraukė, ir pasitrynė akis.
Veidai niekur nedingo, bet dingo sparnai, ir staiga nebebuvo nei vienos plaštakės, vien tik raganos. Elisa niekaip neapsisprendė, kas geriau. Plaštakės atrodė labai jau įtartinos, galėtų įkąsti; raganos turbūt nesikandžioja, bet visko gali būti...
Judėdama labai atsargiai, Elis pamažu atsisėdo, atsirėmusi į sieną. Skaudėjo visur, bet gyventi buvo galima.
Atrodo, niekas nelūžo. Gerai.
-
Padėjusi katiną ant laisvos lentynos Dorota šlumštelėjo užu stalo. Sunėrus rankas ragana įdėmiai nužvelgė savo darbo vietą - krištolo rutulys, visiškai nematytos egzotiški žolių žiedai bei keistai atrodantis žiedas. Juodaplaukė slystėlėjo pirštu per glotną jo paviršių.... Katinas staiga sušnypštė.
-Viskas gerai Relia. Jei būčiau pirmakursė nabagėlė, aišku, kad net nebegalėčiau pajudėti. Visgi, turiu šiek tiek patirties už savo diržo, - šyptelėjo ji, tada dirstelėjo į apdarą, - am na gal po suknele.
Grand atsiduso. Šio vakaro užduotis buvo be galo svarbi - išsiaiškino prakeikto žiedo funkciją. Kadangi pinigų šiais laikais reikia visiems, netgi ir puikioms magijos ekspertėms, ragana buvo įkurusi nelegalų versliuką. Dorota paimdavo prakeiktus daiktus, išsiaiškindavo jų funkciją o po to parduodavo juos didžiausiai mokančiam žmogui. Žinoma, tie personažai būdavo nei pozityvaus tipo... net ir formų. Keista, kodėl blogi žmonės dažnokai būna neišvaizdūs?
Gerai užteks galvoti apie nesąmones papurtė galvą buvusi Nuodų ir Vaistų profesorė. Nieko nebelaukus moteris kilstelėjo žiedą porą centimetrų aukštyn ir įslydo savo kairės rankos bevardį pirštą vidun.
Atrodo, orą perskrodė griaustinis. Dorota susigūžė it iš po žiemos miego pažadintas meškinas, jos veidas persikreipė bematant. Dantys stipriai suspaudė raudonas lūpas... Čiut čiut ir atrodo tuoj bus kraujo.
Bet kraujo nebuvo. Vietoj to, prasivėrė juodojo kambariuko durys ir pro jas įžengė nepažįstama žmogysta. Pro Dorotos akis skriejo šmėklos, kikeno vaiduokliai ir plaukus tampė poltergeistai. Akies krašteliu, tampoma konvulsijų moteris sugebėjo pamatyti, kad patalpoje ji jau nebe viena. Reikėjo daug inkštimų, daug valios jėgos ir dar daugiau Relios šnypštimo bei latanų tapnojimų, kad Dorota galėtų išplėšti savo pirštą iš prakeikto žiedo nasrų.
Vos nenuvirtusi nuo kėdės buvusi klastuolė sunkiai dūsavo. Ausis pasiekė kitas moteriškas balsas:
- Gerą vakarą, ponia, graži skylė, - socialiniai įgūdžiai irgi buvo užrūdiję, - Čia Londonas? Aš nežinau kaip paaiškinti, bet jūsų durys atdaros... Ir aš.. Nu, va aš.. aš čia, tai taip gavosi. Man praverstų čiuuut čiut spirito, ar šikšnosparnio šlapimo...
Vos atėjusi žmogysta sugebėjo išspausti sakinį, Dorota dešine naguota ranka griebė buteliuką stovėjųsį ant metų mačiusio staliuko. Kėdė suamanavo, ragana šoko ant kojų ir sviedė buteliuką tiesiai į atėjusią merginą. Tiesa, pataikė visiškai ne ten kur reikėjo. Sakykim, Grand prametė gerokai į šalį - buteliukas nuskriejo vos ne į kitą pusę ir kažkur tiesiog... prasmego. Nei duženų, nei garso, nieko... Kokia keista krautuvė.
Dorota sumirksėjo. Visų pirma, jos galvoje vis dar sukosi chaosas, visų antra, dėl silpnumo nesugebėjo pataikyti paprasto buteliuko į žmogų, visų trečia, jos akys išsiplėtė.
-C.. Cornelia? - vimtelėjo juodaplaukė ir pasitrynė akis lyg sapnuotų, - aš nebežinau, aš čia jau tas žiedas man nesąmones peza ar čia tikrai tu? Žinau, kad Hogvartse... bent žinojome viena kitą?
Atrodė, kad laikas šiek tiek sustojo. Nostalgja plūstelėjo į raganos galvelę kaip besiliejantis vynas. Tačiau viskas tuo dar nesustojo. Tą pačią akimirką Dorota ir Cornelia išgirdo bruzdesį pagrindinėje salėje. Grand pridėjo savo pirštą prie lūpų.
-Šššš. Aš tiek tiek slepiuosi... Tuojau tavim pasirūpinsiu, leisk pažiūrėti, kas gi braunasi į mano slaptavietę...
Buvusi klastuolė šiek tiek tūptelėjo ir praslinkusi pro Cornelią, kyštelėjo galvą pro praviras juodas duris. Krautuvės priekyje būriavosi nemažas kiekis... žmonių? Merginų? Moterų? Dorota susiraukusi apžvelgė susirinkusius veidus. Keturios žmogystos iš kurių dvi buvo pažįstamos.
-Kas per... Elisa? - vyptelėjo ragana, - nuo kada grindys tavo geriausios draugės?
Grand nužingsniavo link balsų, jos eisena buvo grakšti, tačiau skubota, lyg vaikas pamatęs saldainį ant stalo. Ji nužvelgė likusius svečius ir ore bakstelėjo į dar vieną pažįstamą veidą.
-Marie. Klastuoliška kaip visad, - linktelėjo su šypsena Dorota, nusukdama akis į kitas merginas ((Yavanna ir Lauren)), - Nežinau, kas jūs tokios, bet krautuvė jus įleido. Aš Dorota Grand, - ištiesusis ranką ji šyptelėjo, - jei būtumėte turėjusios agresyvią aurą tam tikriems taškams, jūsų galvos būtų automatiškai nukirstos.
Ragana sukikeno. Ji išskėtė savo rankas į viršų ir nusijuokė - peizažas, kuris ką tik atsivėrė, nežadėjo nieko gero.
-TAI KADANGI MŪSŲ JAU ČIA TIEK DAUG, GALBŪT ŠIEK TIEK ATSIPALAIDUOJAM? Taipogi, dviems iš mūsų gaujos reikėtų medicininės pagalbos. Arba bent jau magikolio pagalbos.
Dorota grakščiai apsisukusi aplink kulną stryktelėjo ant nušiurusio krautuvės stalo - jos rankoje it iš nieko atsirado burtų lazdelė, kuri greitai sumosavo keistos formos aštuntuką.
Kelios ateinančios sekundės buvo it iš burtininkų ir raganų pasakų. Kadangi krautuvė buvo slėptuvė, Dorota galėjo keisti jos išvaizdą viduje kaip tik norėjo. Staiga kambarys išilgėjo, išplatėjo, visas sienas išmušė raudoni tapetai, nusdriekė metrai bordo spalvos užuožuoladų kurias puošė auksinės dekoracijos. Šonuose išdygo barai, už kurių trypė keistokai atrodantys barmenai - žmogaus dydžio katinai su kostiumais. Aplink visą salę skriejo įvairaus plauko gyvūnai ir gyvūnėliai - pegasiukai ir sparnus turinčios kiaulytės, vienaragiai smagiai knapsėjo įvairiuose kampuose. Iš kažkur atsirado daugybe padavėjų kurios per porą akimirkų visoms damoms atnešė po džino taurę.... Išskyrus Cornelią. Cornelia į abi rankas gavo po šimtaprocentinio salamandrų spirito butelį. "Krautuvės" priekyje iškilo didžiulė švytinti scena, ant kurios smagiai trypė ir grojo žmonės su arklių galvomis, girdėjosi kabareto tematika. Apibūdinant trumpai - viskas atrodė kaip magiškas Mulin Ružas.
-Jūs dvi, - Dorota bakstelėjo į Cornelią ir Elisą, - žinau kad jūs abi esate stiprios savimi galinčios pasirūpinti moterys, tačiau vistiek norėčiau, kad kas nors apžiūrėtų jūsų žaizdas.
Grand mostelėjo ranka į kairįjį parduotuvės kampą, kuris nė iš šio nė iš to išdygo kaip koks grybas po lietaus. Viduje pacientų laukė mielai atrodantys burundukai su apsauginėmis kaukėmis, ir kažkodėl... skalpeliais.
-Tai... ką gi jūs čia visi šiandien veikiate? - mirktelėjo Dorota užduodama patį svarbiausią vakaro klausimą.
-
Karštas vasaros vakaras, o Sangu kaip visada ir kaip visi jau yra pratę, trankosi kažkur kur nei jam, nei niekam kitam ne vieta. Gaudo neaišku ką, ieško neaišku ko, ir šįkart priešingai nei daugybę kartų prieš tai, jis nejautė absoliučiai jokio smagumo... Jau seniai laikas išeiti į pensiją, arba mažų mažiausiai pasilikti Hogvartse ir dėstyti snargliams iki mirties... Būtų ramesnis gyvenimas... Vis geriau nei šitas ankštas urvas dievo pamirštam kampe... Ir neaišku kiek jis dar būtų čia sedėjęs, bet staiga tarsi šeštas jutimas jį apėmė. Laikas keliauti lauk iš čia, nežinau kas, bet mane kviečia... Kvietimų ir šeštų jutimų Sangu buvo pratęs klausyti, tai jam ne kartą išgelbėjo gyvybę...Praėjo valandėlė, paskui dar viena ir neaukštas, juodai apsirengęs vyras atsirado vienam iš daugybės Londono skersgatvių. Kaip visada jis nešėsi savo lagaminėlį. Kelias minutes palukūriavo, tarsi kažko laukdamos, tarsi žvalgydamasis... O tada tamsią naktį patraukė į Skersinį Skersgatvį. Jis ėjo be jokio tikslo neskubėdamas, iš šono atrodė, net ir nežinodamas kur. Kojos Sangu pačios nešė ten kur jam reikėjo būti. Galų gale jis atsidūrė priešais vieną neaiškią parduotuvę keistu "Menkniekių krautuvės" pavadinimu.
-Hmm.... Galėjo būti ir blogiau, tik aš dar vistiek nežinau kodėl atsidūriau čia... Vis dėlto, jis nusprendė bent šį kartą pabūti mandagus ir vietoj to kad viską griaudamas įsiveržtų į vidų, jis pasibeldė į duris.
-Tuk, tuk!
-
Yavanna įžengė pro pravertas duris ir išplėtė akis. Viskas vyko labai greitai - ir labai daug visko reikėjo aprėpti ir suprasti. Viduje buvo keletas pažįstamų ir nepažįstamų veidų. Akies kampučiu Yavanna matė, kaip Elisa lėtai keliasi nuo grindų. Krautuvėlės savininkė - bent jau taip Yavanna nusprendė iš pasitikinčios veido išraiškos - mostelėjo burtų lazdele, ir krautuvė kaipmat pakeitė išvaizdą, o Yavannos rankoje atsirado spalvinga džino taurė. Ji kilstelėjo ją šeimininkės link.
- Kaip tik tai, ko reikia po tokios dienos. O gal prieš tai, kas laukia? Ačiū už malonų priėmimą.
Ji apžvelgė kambarį. Elisa, Lauren...Matyti veidai, pažįstami veidai. Iš atminties plaukė pokalbių nuotrupos. Vieni labiau matyti, kiti mažiau. Bet visi priklausėme tiems patiems metams, o tokių dalykų neišskiria nei skirtingi koledžai, nei kursai. Hogvartsas visus suvienija...
-Tai... ką gi jūs čia visi šiandien veikiate? - išgirdo Yavanna klausimą, užduotą juodaplaukės raganos.
Yavanna dar kartą apsidairė aplink, kiek įtariai žvelgdama į burundukus, artėjančius prie Elisos ir Cornelios, tačiau šie, atrodo, žinojo, ką daro.
- Aš irgi labai norėčiau žinoti, - nuoširdžiai pasakė ji. - Tačiau, manau, yra priežastis, dėl ko mes čia. Ar pastaruoju metu jums nebuvo nutikę kokių keistų dalykų? - paklausė ji, kreipdamasi į visas, esančias kambaryje, ir kaip tik tuo metu pasigirdo garsus beldimas į duris.
-
Cornelia vis dar bandė susivokti, susiorientuoti, tiek laike, tiek erdvėje. O galima kažkaip praleist šitą dalį, kai viskas sukasi...? Susiėmusi už galvos mergina spėjo pastebėti į ją skriejantį butelį, kuris visai šalia ėmė ir išnyko.
- Ačiū, kad neužmušei, - per sukastus dantis išlemeno Cornė. Dar viena sekundė ir viskas vėl apsivertė. Žmogysta ištarė Cornelios vardą. Antakiai pakilo sukurdami raukšlelių jūrą Cornelios kaktoje. Savo vardo ji nebuvo girdėjusi porą metų. Gal mėnesių. Pastarieji metai buvo stipriai nepaaiškinami.
- D... Dorota...? - neužtikrintai, prislopintu balsu prabilo ji, - Ar tai tu...? Jūs... - mergina pasimetė, užsimerkė, kad galėtų geriau įsižiūrėti į krūvą prisiminimų, nuotrupų, bėgančių akyse. Hogvartsas... Nuodai... Vaistai... Dorota.
-Vau. Sustok traukiny... - ji ištiesė delną, norėdama, kad pasaulis sustotų, duotų laiko susivokti. Tačiau vietoje ramios akimirkos susigaudyti, vakaras buvo paruošęs kitą planą. Krautuvėlės patalpose pasigirdo balsai, Dorota nudrožė pažiūrėti, kas vyksta, o Cornelia, lyg gavusi skuduru per veidą, patrynė akis, papurtė galvą ir nusekė paskui į pagrindines patalpas.
Viena- dvi akimirkos, keletas žodžių, ir patalpoje prasidėjo permainų uraganas. Scena, barai, magiški skraidantys padarėliai... Corneliai taip susuko galvą, o turbūt ir ne tik galvą... Susiėmusi už burnos ji tūptelėjo ir privėmė už medinės bačkos, ant kurios puikavosi ežių iškamšos.
- Netyčia... - burbtelėjo ji, nors krautuvėlėje vyko toks chaosas, kad būtų buvę sunku pastebėti Cornės lepsusą.
Susiimk, čia vyksta kažkas, kas kelia labai daug klausimų... Tiek veidų... miglotų prisiminimų... Cornelia pasirėmė ant bačkos, už kurios katik paliko dovanų ir ėmė skenuoti krautuvėlės svečius. Ilgai netrukus barmenai merginoms padalino labai skaniai atrodančius gėrimus, Cornė jau tiesė rankas, jos veidą nutvieskė šypsena, tačiau vietoje žavios taurės ji gavo du pageltusius butelius, naudotus turbūt 100 metų. Gūžtelėjusi pečiais mergina atkimšo vieną jų ir šliūkštelėjo sau į veidą. Klaida. Krioktelėjusi nuo deginančio skausmo Cornė papurtė galvą ir išsišiepė. Geeeeras mėšlas... Ištiesusi koją ir pakėlusi sijoną Corni pradėjo pilti skystį sau ant blauzdos, kurioje per visą ilgį žiojėjo žaizda, sunku suprasti, kokia jos kilmė, bet panašu, kad jos koja buvo prapjauta, tada į ją šauta, apipilta degiu skysčiu, padegta ir dar apspjauta. Labai apleista „žaizdelė". Baigusi pilti ant žaizdos jau antrą butelį skysčio (kartkartėmis gurkštelėdama), Corni pastebėjo, kad link jos artinasi keista būtybė. Lyg gydytojas iš animacinio filmuko... Cornelia sukikeno, ir jau ruošėsi pasakyti kažką įžeidžiančio, tačiau nespėjus prasižioti, būtybė pastūmė ją, užšoko ant kojos ir puolė kapoti blauzdą su skalpeliu. Būtų buvęs pats laikas pradėti klykti, bet kitas „daktariūkštis" jos žaptus užkimšo su kojine. Keista, bet sulyg kiekvienu peiliuko bedimu Cornelia jautėsi vis geriau.
-
Pavakario saulė įkyriai brovėsi pro užmerktas akis, kurių savininkė suniurzgė ir apsivertė ant šono besistengdama išvengti kaitinančios šviesos. Merginos veidas paniro į kelių sprindžių ilgio žolę, ir akivaizdu kad jauna moteris visiškai nesitikėjo prabusti nešienautoje pievoje, nes staiga šoktelėjo, įnirtingai ėmė rankomis valyti savo veidą ir keliskart nusispjovė.
Akyse atsivėrė bekraštė žaluma. Kaštoninių plaukų savininkė šilkinėje baltoje suknelėje kaipmat išsiskyrė, rodos, žmogaus nepaliestuose laukuose. Beatrice akys užkliuvo už jai priklausančio mažesnio nei užteko pledo, o ant jo - užrašų knygutės bei mažų maišelių su įvairiausiomis žolelėmis ir milteliais. Paskutinio įrašo data privertė merginą žvilgtelėti į ant nuogo riešo buvusį draugų dovanotą, kvidičo muštukų trenksmus atlaikiusį drakono žvynais puoštą laikrodį. Akimis sekdama pastarojo įrašo detales, iškart susivokė kad būtent šioje pievoje prieš 3 dienas ji nusprendė ištirti kokį poveikį sukeltų gan stiprių haliucogeninių savybių turinčių juodųjų musmirių kepurėlės vartojamos kartu su nuovokumą skatinančiais naktinių jazminų žiedais. Pastarųjų mergina ir atvyko sėkmingai čionais ieškoti, taip pat pasiryžusi atrasti tobulą kūrybingumo ir mokymosi receptą. Kaip matyti, Peck rašysena iš grakščios gan drastiškai pavirto į greitą keverzonę, o užfiksuoti žodžiai vyravo nuo dangiškų spalvų apibūdinimų, šokančių žmonių su arklių galvomis, įmantrių planetų išsidėstymo iki tuo metu atrodžiusių genialių idėjų apie dieviškai skanių malasadų receptą ir grynakraujų burtininkų dominavimą. Nepaneigsi, Peck dinastijos turtai per pastarąjį šimtą metų sunyko akivaizdžiai - dabar tose žemėse apsistojusios niekam negirdėtos šeimos, o kai kur, net mintis priverčia kumštį sugniaužti, žiobarai. 'Dingę pastarųjų 3 parų prisiminimai. Itin stiprus miegas, neaiškus proporcingumas tarp haliuciunacijų bei miego trukmės. Genialių idėjų generavimas.' - grakštus dailyraštis prasitęsė užrašų knygutėje. Akademinė išmintis byloja, kad rezultatų užrašymas pateisina bet kokias neatsakingas veiklas ir tai oficialiai tampa moksliniu eksperimentu.
Beatrice skrandis išskleidė dramatišką aimaną, pasipiktinęs vien neaiškių žolelių vartojimu. Nusivylusi savo nepasiruošimu tokiai akivaizdai, mergina mostelėjo lazdele ir supakavo daiktus į mažą rankinę.
Pokšt. Žalumą pakeitė pavakaryje skęstantis ir spalvų įvairovę prarandantis miestas. Jei su savo prabangia laisvai krintančia balta suknele Peck tikėjosi būti matoma it mistiška žolininkė, dabar su išsisklaidžiusiais plaukais, juodais paakiais, purvina susiglamžiusia suknele ir natūraliai tamsiomis akimis kurios dabar atrodė it anglys įstatytos akių vietoje ji labiau priminė pelkių būtybę apie kurią tėvai pasakoja savo vaikams, kad šie vieni neklaidžiotų nežinomais takais.
Skersinio Skersgatvio užkampyje buvusi maža užeiga visuomet pasitarnaudavo kai prirekdavo šiokios tokios užuovejos. Toji vieta net neturėjo savo pavadinimo ar lentelės, o žinia apie lokaciją buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Ir nebuvo tai jokia prestižiška užeiga - joje ne vien maistu užsiimama, o bendru sutarimu į kitų lankytojų veiklas dėmesio kreipti nederėtų... Beatrice šį kartą reikėjo patenkinti maisto deficitą bei pasipildyti savo žolelių atsargas kitam eksperimentui. Jorkšyro pudingo su lėkšte daržovių pakako, tačiau pastarojo noro, deja, įgyvendinti čia negalėjo, tad šiek tiek apsitvarkiusi savo ševeliūrą mergina basomis kojomis nupėdino kitų apleistų užkampių link.
Šalti akmenys maloniai vėsino merginos pėdas. Sutemos jau buvo apgaubusios gatveles, tad visos krautuvėlės kuriose mergina galėtų išbandyti savo laimę jau spėjo užverti savo duris bei langines. Žvilgtelėjusi and nuogo riešo įsitaisiusį laikrodį, ji jau ruošėsi traukti apartamentų link, kai kažkas sukuteno pėdą. Ją sekę kraujuoti pėdsakai iš pradžių suglumino, o tuomet privertė merginą kilstelėti koją. - Stiklas... - susiraukusi ištraukė svetimkūnį iš purvinos pėdos ir sviedė tolyn. Prieš išsiaiškindama to priežastį, jauna moteris greit sukerzavojo 'skausmo nejutimas(?)' savo knygutėje, o tuomet ėmė žvalgytis. Stiklo šaltinio nerado, tačiau akys nukrypo į krautuvėlę iš kurios sklido intriguojanti garsų kakofonija. Priėjus arčiau, tamsus vyro prie durų siluetas įgyjo aiškesnę - mokyklos ūkvedžio - figūrą. Palikdama Sangu ir pėdos formos kraujo pėdsakus už savęs, ragana įžengė vidun. Kai kurių žinomų, kai kurių tik matytų veidų įvairovė kabareto muzikos fone iš nuostabos beveik išmušė iš kojų. Ragana pabandė atsiremti į artimiausią daiktą, kas pasirodė esą susitraukusi galva, kuri netikėtai sužviegė šaižiu balsu taip priverčiančiu Beatrice ją sviesti virš Lauren galvos, galiausiai pataikant į.... žmogų su arklio galva? Kaip iš jos užfiksuotų regėjimų?.. Ji dar kartą prasitrynė akis ir prirašė savo knygutėje: 'realistiškos ir interaktyvios fantazijos su jau žinomais žmonėmis. Dozė turėtų būti atsargiai parinkta, kitaip yra rizika vaizdinius palaikyti realybe.'
-
Net nežinau, ar turėčiau jaustis, kad pasiduodu. Elwynna stabtelėjo ir apsidairė prieš pereidama įprastai itin judrią, tačiau šią šiltą, būsimo lietaus pritvinkusią, vis dar koronaviruso prislopintą birželio pavakarę visiškai tuščią Oksfordo gatvę. Nors nebijojo būti partrenkta, vis tiek iš įpročio išsiėmė vieną ausinę ir pažiūrėjo į dešinę. Su Londono dviratininkų nuožmumu jau buvo susidūrusi ne kartą - galų gale, ir pati kažkur skubėdama ratuota pykdavo ant žioplų pėsčiųjų, jei tie drįsdavo parodyti nepagarbą. Iš išorės rami ir mąsli mergina ant dviračio atrado būdą išreikšti savo aršiąją pusę ir užgydyti senus kompleksus dėl pasibaisėtinų kvidičo įgūdžių. Sakykime taip - per paskutinius metus buvo pagerinusi savo mynimo į darbą rekordą kukliais 50 procentų ir milijoninio miesto rajonus kirsdavo per dvidešimt minučių. Tokios čia ir lažybos, jeigu lažiniesi su savimi. Na ir ką, penkeri, ne šešeri metai - didžiulė, matai, problema. Pabandžiau. Nei čia kokia priklausomybė, nei ką, tiesiog noriu grįžti kiek anksčiau, nei maniau. Bet juk padariau viską, ko norėjau, tai koks, galų gale, skirtumas?
Kojos ją jau automatiškai nešė mažomis Soho gatvelėmis pro eklektišką pastatų kratinį - čia galėjai pamatyti ir modernių stiklinių vitrinų, ir trimis metais pasenusių rausvų Instagram kavinių, vieną kitą pankų ir nežaboto naktinio gyvenimo laikus menantį barą ar suaugusiems skirtą parduotuvę, bet ir senesnių nei Viktorijos laikų apdailos pastatų. Čia seni barai, įtikinamai galėję būti smuklėmis, jautėsi kaip namie paremdami muzikos parduotuves ir kartkartėmis purkšdami į naujausių sportbačių pop-up krautuvėles. Kai kurie turėjo puikių, išradingų kaimynų - kokteilinių, kirpyklų... Elwynna įprastai čia nesijautė kaip namie, nes niekada nemėgo miesto centro su visais savo turistais, tačiau šias gatves žinojo atmintinai. Ypač per paskutinus penkerius metus buvo pamačiusi-pačiupinėjusi-nusipirkusi-suvalgiusi-išgėrusi visai nemažai.
Pirmasis signalas, pranešęs, kad tikslas jau netoli, buvo ausyse pradėjusi trūkinėti muzika. Naujai ausinėse užgimęs garsas skambėjo kaip greitai sukinėjamo senovinio radijo imtuvo ir vieno neseniai matyto didžėjaus vidurkis. Elwynna šyptelėjo iš sumąstyto palyginimo - bent pati save prajuokinu - ir žvilgtelėjo į telefono ekraną. Jame mirgėjo visos įmanomos spalvos, o ryšio padalų nebebuvo matyti. Mergina sustabdė muziką, tvarkingai susidėjo ausines į dėkliuką, ir paspaudė telefono išjungimo mygtuką. Pakėlusi galvą suprato, kad kitoje gatvės pusėje priešais save mato paprastutę anglišką užeigą, išsiskiriančią tik savo žibančiomis auksinėmis raidėmis ant aptrintos tamsaus medžio katilo formos iškabos.
"Kiauras katilas" rodėsi toks jaukus, kad Elwynnos gerklėje sukilo gumulas. Kelerius metus nekėlusi akių važiuodama pro šią vietą, mergina buvo įtikėjusi, kad galėtų likti abejinga vėl pamatyčiusi smuklę, bet niekad nedrįso šio spėjimo patikrinti. Tuščiose gatvėse betemstant, žiūrėdama tiesiai į jaukiai spragsinčią šviesą languose, ji žinojo, kad šis pastatas gatvėje pasirodė tik jai, ir pasijuto lyg grįžusi į primirštą puikų sapną. Pirmą kartą nuo išėjimo iš namų ji pajuto, kad jos lazdelė džinsų kišenėje visiškai nebetrukdo. Darsyk apsidariusi - atsarga gėdos nedaro - ji be jokių didelių apmąstymų perėjo gatvę ir su varpelio dzingtelėjimu atidarė senas duris.
- Sveika, Hana, - nedrąsiai tarstelėjo barmenei pakimusiu balsu. Ši, tuo metu aiškinusi pagyvenusiam vyriškiui, kas sukėlė šių metų rupūžių sidro deficitą, nutraukė pokalbį ir atsisuko į tarpdurį. Įsitikinusi, kas atėjo, atsisuko sutikti merginos įsisprendusi rankas į šonus su plačia šypsena.
- Elwynna! Rupūs miltai. O tau dar nebuvo likę keli metai tos baisiai dramatiškos savanoriškos tremties? Sorry not sorry, smagu tave matyt! Kaip tu atrodai - turiu pasakyt, aš visiškai atsilikau nuo anos pusės madų! Kaip tu?
Elwynna nusišypsojo, nusikrenkštė ir uždarė duris su dar vienu dzingt. Hana, nors gerais dvidešimčia metų vyresnė, visada su ja šnekėjo kaip su gera drauge, ypač po jų pirmojo, nuo goblinų vyno kiek migloto, pokalbio apie jų bendrą mišraus kraujo kilmę. Ji šiek tiek priminė rūpestingą, bet šelmišką tetą, su kuria gali ramia širdimi apšnekėti pažįstamus - tik geruoju, aišku. Šiuo metu Hanos žvilgsnis krypo į viešnios laisvus džinsus, trumpą juodą bliuzelę, margus šilkinius marškinius, dėvimus kaip švarką, ir objektyviai didelius baltus sportbačius, kurie - gerai jau - smarkiai išsiskyrė tarp kelių kitų vasarinėmis mantijomis apsigaubusių baro lankytojų.
- Ai, net neklausk, hipsterynas. Aš net nebežinau, ar žmonės taip sako. Dėl rūbų, turiu galvoj. - ji stabtelėjo pagalvoti. - O tremtis į galą truputį užkniso, žinai? Žinau, kad Šv. Skutelis negali įsikišti, bet Žiobarai nesusitvarko su virusais, valdžia daro nesąmones, o aš paskutinius tris mėnesius sėdėjau namie viena. Greitai pradedi neberasti tų gerųjų pusių... o ir šiaip, bliamba, užteks. Pabuvau, pagyvenau, pašokau, atseit atsakiau sau į kažkokius egzistencinius klausimus, bet atsibodo. Pabandyk pati ketverius metus indus plauti rankom. Aš pati dar stebiuosi, kiek ilgai tempiau.
Elwynna priėjo arčiau prie baro ir pabučiavo į klientų erdvę išlindusią Haną į abu žandus.
- Mergyt, tavo ir taip valia ilgai traukė, nepasakok man apie jokius indus, - nusijuokė Hana. - Bet įtariu, kad turėtų būti keistoka - gatvėj nepažinčiau, ryškiai rimtai būsi su burtininkais nebendravus. Gausi viską papasakoti. O ką šįvakar galvoji - pabūsi?
- Eik jau, eik, - juokais išsigynė Elwynna. - Ne mano kaltė, kad paskutinį kartą, kai matėmės, dar nebuvau išlindusi iš savo pasimetusios istorijos mokytojos garderobo. Visai smagu pažaisti.
Ji buvo pamiršusi, kaip lengva su Hana šnekėti apie niekus.
- Bet ne, žinok, turbūt tik pasilabinsiu, noriu dar pasivaikščioti, kol nesutemo, - pridūrė. - Grįšiu, tu būk rami, bet nežinau, šįvakar taip traukia tiesiog prasieiti per Skersinį skersgatvį... laužau va duotus žodžius ir panašiai. Žodžiu, reikia. Leisi?
- Žinoma, mieloji, - šiltai nusišypsojo Hana. - Suprantu. Kelią žinai, o aš dar atsigriebsiu - neleisiu dabar, tai mažu ir nuspręsti negrįžti.
Į šį komentarą Elwynna nieko nebeatsakė, tik su šypsena patraukė į galinį baro kambarį, o iš jo - pro senas įstiklintas duris - į galinį kiemelį su mūrine siena. Teliko tik įkvėpti - piršai lyg savaime išsitraukė lazdelę ir subeldė reikiamą kombinaciją. Plytoms pamažu atveriant praėjimą, pradėjo matytis rausvuojantis dangus virš Skersinio skersgatvio, ir ji pirmą kartą po ilgo laiko pajuto, kad iš tiesų įžengs į kitą pasaulį. Ji negalėjo patikėti, kad kažkada buvo prie to pripratusi. Paskutinėms plytoms užsifiksavus atverti praėjimo, Elwynna įšoko per susidariusį slenkstį kaip mokyklos laikais.
Jausmas, vėl einant grindiniu, buvo nenusakomas; Elwynna iš tiesų jautėsi išeikvojusi visus lyriškų apmastymų išteklius ir tiesiog dairėsi, gerdama viską į save. Tačiau, saulei jau kėsinantis leistis, dauguma parduotuvių užsidarinėjo nakčiai. Šoninėje gatvelėse matėsi vienintelės prislopintos "Bordžino ir Berko" šviesos. Elwynna jau buvo bepradedanti irzti, supratusi, kad bus per savo visos dienos dvejones praleidusi progą iš tiesų patirti judriausią magiško Londono gatvę. Tačiau, merginai besidairant ir sprendžiant, ar turi jėgų grįžti pas Haną, jos akys užkliuvo už nematytos krautuvės. Vitrinose sukosi raudoni šešėliai, tačiau net ne tai patraukė Elwynnos dėmesį; ji netikėjo, ką mato priešais save.
- Sangu? - tarė priėjusi prie vyro, kuris buvo ką tik smarkiai padunksenęs į duris. - O šito tai nesitikėjau. Išeik sau žmogus pasivaikščioti - akivaizdu, kad jei ir tave čia nelabieji užvijo, bus įdomu. Neveltui visą dieną kaip nesava. Kas čia per vieta?
Jos senam bendražygiui nespėjus net atsakyti, duris plačiai atidarė atšlubavusi mergina išsidraikiusiais plaukais, šiek tiek primenanti pelkių būtybę. Jai įėjus vidun, Elwynna pamatė, kad Sangu anaiptol nebuvo vienintelis žmogus iš jos Hogvartso laikų tiesiog laimingo sutapimo dėka atsiradęs būtent ten, kur ją nunešė kojos beveik automatiškai.
- Whoa, whoa, whoa - pala - aš gerai matau? - pamiršusi visą neužtikrintumą, Elwynna stumtelėjo beužsidarančias duris ranka, plačiai jas atlapodama, ir užėjo į vidų. Greitai apžvelgė sceną. Yavanna, Elisa, Dorota, Marie ir Sangu, vienoje vietoje tą patį vakarą, kai ją neaiškus maudimas išgynė iš namų išsižvejojus iš spintos tiek laiko nenaudotą lazdelę?
- Sveikos, merginos - ar, na, beveik? - sudvejojo, pamačiusi Elisą, kurios akys šnekėjosi su kitu pasauliu. Nors, tiesą pasakius, tai ne visada reiškė kažką blogo.
- Net nežinau, ką protingesnio pasakyti nei "šimtas metų" ir "kur mano gėrimas", nes panašu, kad prireiks! - pridėjo ji, pamačiusi burundukus. - Tai ką gi jūs?
-
- Manęs neapleidžia jausmas, kad buvau nepakviesta į vakarėlį, - nespėjus Lauren pagauti Marie tariamo sakinio pabaigos, parduotuvė sujudo. Šalimais susimuistė Elisa, o į pagrindinį kambarį, Lauren momentinei nuostabai, įžengė dar viena moteris. Už jos, pro paliktas šoninio kambarėlio duris, matėsi dar vienas sužeistas siluetas. Atlikusios prisistatymų formalus, kurių Lauren manymui visai nereikėjo, Dorota - parduotuvės savininkė - ėmė akimirksniu transformuoti erdvę. Visa šiek tiek nusenusi ir lengvai apdulkėjusi erdvė ėmė keistis į ekscentrišką cirko versiją - aplinkui atsirandantys gyvūliukai skubėjo plakti ir nešioti gėrimus, o vienas iš katinų, Lauren pasigirdo, garsiai kniaukė “Non, je ne regrette rien”. Lauren truktelėjo Marie už skvernų - už jų ėmė iš naujo vertis durys, įleisdamos daugiau žmonių - Sangu, Yavannos bei merginas, apie kurias žinojo tik iš Ministerijos knygų. Prieš tai mažajame kambaryje matytas sužeistas kūnas - Cornelios - su atgrasiu pasigardžiavimu pylėsi neaiškios konsistencijos skystį tai sau ant kūno, tai tiesiai į burną. Lauren šyptelėjo Corneliai. Katino niūniavimus permušė jau dabar visu garsu plešiama muzika. Nu ir beprotynas.
Iš praeinančio barmeno Lauren griebė dvi šalto džino taures. Džinas, priešingai negu žiobariškasis, raitėsi taurėje it gyvis ir lengvai degė sidabrine liepsna. Lauren vieną taurę ištiesė Marie pusėn, o esančią kitoje - pakėlė virš burnos. Į nosį pasklido laukinių gėlių, dūmo ir arbatmedžio aromatai. Į orą kilo klausimai, bet į juos atsakymų neturėjo niekas. Situacija buvo tiek pat įspūdinga, kiek ir nejauki - ką visi šitie žmonės čia veikia, būtent šiuo metu, po tiek metų? Kas juos sieja? Kokie nerealių atsitiktinumų dėsniai turėjo suveikti, kad būtent šie žmonės atsidūrė Dorotos krautuvėje? Lauren krenkštelėjo. Džino gyvis, tarsi jausdamas įtampą ore, iš sidabrinės spalvos žybtelėjo blausiai oranžine ir paklusniai nuriedėjo Lauren gerkle.
- Atleiskit man už mano pragmatiškumą, - nuo džino pakėlusi galvą ir apžvelgusi aplinkinius ištarė Lauren. - Bet turbūt padaryčiau klaidą leidus šiam jaukiam vakarėliui įsisiaust prieš tai neapšvietus jūsų paskutinių mėnesių aktualijomis.
Dar vienas džino gurkšnis, aštrus žvilgsnis į muzikuojančius gyvūnus ir nejaukiai subyranti smagaus bigbando muzika. Lauren šyptelėjo puse lūpų ir atidžiai apžvelgė visus aplinkinius, tarsi dar kartą norėdama įsitikinti, kad kambaryje yra susirinkę būtent tie žmonės. Lauren tęsė toliau:
- Esmė tame, kad aš nežinau visko. Niekas nežino. Bet Ministerija turi įtarimų… Na, jie planuoja, kad Magijos pasaulis greitu metu vėl stos į kovą. Tačiau šįkart kova nėra tarp to pačio pasaulio magų, konkuruojančių dėl įtakos ar šlovės. - suvokdama keistumą to, ką ketina pasakyti, mergina nesmagiai susimuistė. Džino taurėje nebebuvo.
- Tos jėgos, kurios ketina pulti mūsų pasaulį - Lauren bjauriai susiraukė. - Pirma, nėra mūsų pasaulio dalis. Jos negyvena šitoje planetoje. O antra, tai yra gyvybės formos, kurios absoliučiai nepasikliauja mums žinoma logika. Dėl to elementarios puolimo ir gynybos strategijos yra bereikšmės. O Ministerijos iliuzija, kad tai yra dar viena lokali grėsmė, kurią galima sutvarkyti vietinių aurorų pagalba, yra tiesiog pavojinga.
Lauren nuspyrė atriedantį pūkuotuką, nes negalėjo pakęsti pūkuotų padarų. Be to, ji jautėsi, kad yra blogų žinių pranašė būtent tada, kada jų mažiausiai reiktų. Lauren susikaupė paskutiniams žodžiams:
- Visi tie, kurie esate čia, esate kažkokios sferos ekspertai. Juodoji herbologija, patologiniai nuodai ir vaistai, neįmanomoji transfigūracija, tarpmaterinis kerėjimas ir panašūs dalykai. Jūs baigėte Hogvartsą visų šitų dalykų neturėdami ir nemokėdami, tačiau patys daug metų dirbote savo sferose, tobulindami įgūdžius, kurie dažnu atveju… na, nebūtų visuomenės laikomi skatintinais. Dalis jūsų, už savo gebėjimus, netgi sėstų keliems metams į Azkabaną. Dėl to šiandien visi čia ir esate. Dėl to, ką… tiek daug metų visi slepiate.
Lauren dar kartą apžvelgė visus. Dalį šių žmonių Lauren pažinojo ir žinojo, kokias kompetencijas jie gali turėti savyje. Tačiau apie kitą dalį žmonių Lauren yra girdėjus iš Paslapčių departamento posėdžių. Iš visų žmonių, Lauren dabar suvokė, galios matėsi iš prislopintų ir išsigandusių, bet kažkuo labai pavojingų žvilgsnių. Galios, kurios gali padėti kovoti prieš absoliučiai destruktyvią ir nenuspėjamą jėgą.
-
Yavanna padėjo į šalį džino taurę ir išsitraukė iš kišenės popieriaus skiautę - tą, kuri ją atvedė prie nepažįstamo augalo, tą, dėl kurios ji dabar buvo šiame keistame kambaryje, su gera muzika, tačiau gana neįprastais dekoracijos elementais. Ji apmąstė visas savo atliktas paieškas, visus rytus ir vakarus, praleistus apleistose bibliotekose, pievose tekant saulei, ar net, retesniais atvejais, vidurnaktį pelkės viduryje, bandant balansuoti ant pažliugusios žemės plotelio, siekiant tik ten ir tik tada besiteikusio pražysti augalo.
Augaluose slypi daug neištirtų galių... Daug jų jau žinome, tačiau dar didesnė mums neaiški. Net Žiobarai pripažįsta magiškas augalų savybes, o kur jau burtininkų pasaulyje... Gydymas, ateities spėjimas, proto aštrinimas... Ir daug kitų savybių, apie kurias ne visi žino ar nori žinoti.
Betyrinėdama augalus ir visą žaliąjį gamtos pasaulį, Yavanna suprato ir atrado daug paslapčių, tačiau ne visomis pasidalino su visuomene - ne dėl visų reikėjo. Kai kurių tyrimų užrašus reikėjo sudeginti ir giliai paslėpti, kad nepatektų tam, kam nereikia. Šitaip daug žinių nuėjo užmarštin, vos tik surastos... Tačiau ne visiems reikia patikėti galią, nes galia apsuka galvas ir sujaukia mintis.
Yavanna pakėlė galvą ir pažvelgė į Lauren. Visai nepasikeitusi, pamąstė ji. Tas pats perbalimas, tie patys tiesūs, žemiau pečių krentantys juodi plaukai ir žalios akys. Yavanna stebėjo, kaip Lauren nuspyrė kažkokį pūkuotą sutvėrimą. Ne, tikrai niekas nepasikeitė, šyptelėjo ji pati sau.
Draugiškai linktelėjusi Elwynnai, ji mostelėjo savo burtų lazdele ir nusiuntė jai džino taurę, kurią ant padėklo laikė nesusipratęs padavėjas, ir paklausė, atsisukusi į Lauren:
- Iš kur tave pasiekė tokios žinios? Ir, kiek man žinoma, visus išpuolius - ar magiškus, ar ne, ar paklūstančius mums žinomoms taisyklėms, ar ne, kažkas organizuoja dėl tam tikro tikslo. Ar žinai, koks yra šių jėgų tikslas? Ir kas jas buria į vieną būrį?
-
Pokšt!Pokšt!
Ant akmenimis grįstos gatvės iš oro atsirado dvi kontrastingo dydžio figūros. Mažoji figūrėlė pirmoji išlindo į žibintų šviešą- namų elfas. Tas pats tamsiai mėlynu rankšluoščiu apsijuosęs namų elfas kuris kantriai stebėjo gatvę dienom ir naktim. Jis ištiesė šiektiek virpantį pirštą ir nurodė tiesiai į namą, tiesiai į krautuvės ženklą-‚Menkniekių Krautuvė‘. Tuomet nuolankiai nuleido galvą ir vėl išnyko.
Xantoria dėkingai krestelėjo galvą ir nužingsniavo tiesiai link pastato. Bet vos už kelių metrų iki durų vėl sustojo. Pro murzlinus langus skverbėsi šviesa ir girdėjosi balsai, lyg būtų koks sąmyšis. Xan kilstelėjo antakį- visai ne tokią informaciją ji išgirdo iš elfo. Ragana greitu judesiu iš savo violetinio apsiausto išsitraukė lazdelę, beveik įsitikinusi, kad viduje laukia nemalonumai.
Šitiek laiko jos ieškojau... neleisiu antrarūšiems vagišiams sugriauti mano planus... nagais ir ragais jeigu reikės... apyrankė turi būti pas ją...
Su aukštai iškelta lazdele moteris dideliais žingsniais, beveik šuoliais, pasiekė ir pečiais rėžėsi į duris. Deja Xantoria nesitikėjo, kad durys ne tik nebuvo užrakintos, bet dar ir šiek tiek praviros. Ji labai neelegantiškai įčiuožė į patalpos vidurį. Tuo pat metu jos ausis pasiekė kažkur girdėtas balsas:
- Visi tie, kurie esate čia, esate kažkokios sferos ekspertai.... ...Dalis jūsų, už savo gebėjimus, netgi sėstų keliems metams į Azkabaną. Dėl to šiandien visi čia ir esate. Dėl to, ką… tiek daug metų visi slepiate...
Norėdama išlaikyti pusiausvyrą, ragana griebėsi pirmos pasitaikiusios atsvaros- pūkuotos rankos. Xan žvilgtelėjo aukštyn ir paleido leteną lyg būtų nutrenkta- jos ramstis pasirodo buvo labai mandagus ir padoriai apsirėdęs katinas.
-Demonų kanopos!,- garsiai atsikvėpė moteris. Su vis dar paruošta lazdele ji susigrąžino pusiausvyrą, išsitiesė ir greitai pabandė suprasti situaciją kambaryje. Jos akys kelis kartus perbėgo nuo vieno veido prie kito. Suirzusią, bet kovingą miną pakeitė nusivylimas, jog žmonės prieš ją visai ne banditai. Staiga atėjo suvokimas. Lyg tylus balselis galvoje, sutrikęs ir pasimetęs.
Praeities šešėliai... pamirštos raganos ir burtininkai... Vaiduokliai... Prarastos sielos... NE! Priešai! Draugai!
Raganos veidas pasidarė baltas kaip popierius ir žandikaulis plačiai atvipo:
-Jūs! Jūs visi.. Kaip? Kodėl? Jūs!
Xantoriai trūko žodžių. Galvoje mirgėjo prisiminimai ir košmarai. Bet šie veidai buvo čia ir dabar. Jie yra čia ir dabar.. Pradėk nuo to... Moteris valiūkiškai šyptelelėjo savo plonom lūpom, skestelėjo rankom ir čiupo taurę nuo pro šalį nešamo padėklo. Kol vienu ypu tuštino skystį, kita ranka už peties sulaikė barmeną su sekančia taure. Išgėrusi ji pakeitė taurę į pilną ir paleido keistą tarną. Dar kartą apsižvalgė ir gudriai išsišiepė kuomet pagavo savo jaunesniosios sesers žvilgsnį:
-Dorota! Nė vienos nusususios pelėdos per tiek metų.,- ji pašaipiai apsižvalgė,- matau tu ‚senmergės su katėm‘ idėją į naują lygį perkėlei.
Xantorios veidas surimtėjo ir tuomet visai nebūdingai, ji skubiu žingsniu priėjo ir greitu, šiek tiek keistu judesiu, apkabino Dorotą. Ir iš karto paleido, kol mergina jai marmūzės neišmalė. Xantoria atsikrenkštė ir nurijo gumulą. Tuomet beveik šypsodamasi (bent jau stengėsi išlikti rami) nužvelgė kitus svečius:
-Visas priešistorinis zologijos sodas susirinko. Sveiki buvę kolegos. Klausčiau kas čia darosi, bet matau, jog visi atrodom pasimetę ir gal pasiklydę.
Ne.. Jie neatrodo pasiklydę, atrodo, kad kaip tik rado kelią... Kas čia vyksta? Man tik reikėjo atgauti tą užkeiktą apyrankę, kurią Dorotai ‚dovanojau‘ . Tik nelengva ją buvo rasti po tiek laiko. Gudri lapė...Bet čia kažkas kito.. Oras net zvimbia. Šitas skambesys yra likimo, o ne atsitiktinumo..
-
Kol vieni stengėsi būti mandagūs ir laukė kvietimo užeiti, kiti veidai vienas po kito ėjo pro lauke lūkuriuojantį vyra. Jis gal jau ir būtų pradėjęs piktintis, bet tie veidai pasirodė kažkur matyti. Elwynna? Xantoria? Ten tikrai jos ir man nesivaidena? Nemačiau jų kiek? Turbūt tris ar keturis metus... Ir jos sumąstė pasirodyti čia būtent šiandien, būtent šį vakarą? Atsiprašau, bet sutapimais netikiu, tik ne tokiais ir ne tokiu niūriu metu… Kol Sangu bandė susigaudyti situacijoje ir susidėlioti mintis, pro paliktas praviras duris jis išgirdo balsus, ir šį tą kas jį sudomino.
-Na, jie planuoja, kad Magijos pasaulis greitu metu vėl stos į kovą. … Tos jėgos, kurios ketina pulti mūsų pasaulį. Pirma, nėra mūsų pasaulio dalis. Jos negyvena šitoje planetoje. O antra, tai yra gyvybės formos, kurios absoliučiai nepasikliauja mums žinoma logika.
Ateiviai, žali žmogeliukai, puls šį pasaulį? Ir dėl tokių nesamonių mane reikėjo ištraukti iš to šlapio, purvino urvo kitam žemės gale? Vyras jau buvo pasiruošęs apsisukti ir grįžti ten iš kur atėjo, bet neprisivertė. Kažkas jį sustabdė. Gal paprasčiausias smalsumas? Gal noras susitikti senus ir pasiilgtus pažįstamus? Gal naujų nuotykių troškimas? Kas ten žino, bet kažkokia jėga jį sulaikė… Jis nepuolė kaip išdegęs pro duris, kaip buvo įpratęs ir ką būtų padaręs prieš kelis metus. Priešingai, duris atidarė lėtai, prieš įžengdamas vidun pastovėjo ant slenksčio, sugerdamas visą parduvėlės keistumą, jausdamas kvapus ir garsus.
Bet tas nepadėjo, įėjus vidun jis vistiek pasijuto kaip peržengęs barjierą į keistą, spalvų ir keistų padarų prisotintą pasaulį, per daug siurrealistinį kad būtų tikras. Sangu niekada to nebandė, bet įtarė, kad kaip tik ši akimirką atspindi tai, ką patiria gerai apsirūkę ir kitų substancijų padauginę individai. Prieš save jis išvydo keistus katinus padavinėjančius ne vaikams skirtus gėrimus, burundukus su skalpeliais ir krūvą kitų būtybių, kurių silpnų nervų žmonėms geriau nerodyti. Kad neišprotetų ir pasijustų tvirčiau Sangu instinktyviai iš kišenės išsitraukė lazdelę ir tas padejo, na bent jau jis tikėjosi, kad padėjo. O jeigu nepadėjo, tai bent jau privertė susikaupti tiek kad šiame psichų name, pamatytų pažįstamus veidus. Prieš jį tikrai stovėjo, o kai kuriais atvejais ir gulėjo žmonės, kurių jis nematė jau labai seniai.
Dorota, Cornelia, Elisa, Marie, Lauren, Yavanna, Xantoria ir dar viena nepažįstama arba užmiršta…Ir kas gi sukvietė šį mažą mokyklos susitikimą… Ne bent jau bus smagu čia šį vakarą...
-Labas vakaras, damos. Seniai matytos, bet dar vis gyvos ir sveikos. Tikiuosi…
Kai pro jį bėgo, kažkoks vietinis katinų porūšio atstovas, Sangu ištiesė ranką ir pasičiupo mirganšią džino stiklinę, kurią vienu gurkšniu ir išgėrė. Hmm… taip, man šiandien reikės kažko stipresnio. Pabaigęs savo gėrimą jis pasičiupo dar vieną stiklinę ir pabandė susirasti bent kiek patogesnę vietą įsitaisyti, deja nesėkmingai. Nusprendęs, kad geriau nieko nebus, jis nuo vienos iš statinių nubraukė kažkokią labai įtartinai atrodančią masę, Ne, ne tą kurią paliko Cornelia. Ir atsisėdo atsirėmęs į sieną.
-Atleiskite, kad pasirodysiu nemandagus, bet ėjau pro šalį gatve ir netyčia išgirdau kad mus puola marsiečiai. Sakykite ar tas padaras su dideliu skalpeliu nebus vienas iš jų?
-
Į ežerą prie pilies leidosi saulė. Jos ryškūs spinduliai raibuliavo vandens paviršiuje, o dangus nusidažė skaisčiai raudona spalva. Tai buvo vienas iš tų retų vakarų, kai Arwen galėjo sau leisti pro savo kabineto langą pasimėgauti gamtos sukurtu grožiu. Kai nereikėjo niekuo rūpintis, nieko planuoti ir galėjo su niekuo nebendrauti. Tokių vakarų nedažnai pasitaikydavo, kai galėjo laiką skirti tik sau, gėrėtis besileidžiančia saule, pasinerti į apmąstymus – pabūti eiliniu žmogum, kuris neturi rūpesčių ir neatliktų darbų. Retai tokią progą ji gaudavo, o retas protas reikia išnaudoti tinkamai. Gerą valandą Arwen stebėjo saulės spindulius, besikeičiantį įvairiaspalvį dangų, iš ežero kartais išnyrančius vandenius (galbūt ir jie nori pasimėgauti saulės teikiamais malonumais, - svarstė sau Arwen). Valandėlei ji užmiršo, kad ant rašomojo stalo pūpso tuntai knygų ir rankraščių, kuriuos jau visą savaitę studijuoja ir bando įminti paslaptingo ženklo reikšmę. Ženklo, nepastebimai įrėžto pergamente, kurį jai prieš kurį laiką atnešė mažutė pelėdžiukė. Pro pravirą langą ji įlėkė taip staiga, kad Arwen vos spėjo į ją sureaguoti, ką jau bekalbėti apie atsakymo laiško siuntėjui grąžinimą. Pelėdžiukė nėrė atgal į dangų taip pat staigiai, kaip ir įlėkė į vidų. Nedaug truko, kad burtininkė jos visai būtų nepastebėjusi. Pergamentas jai visą savaitę nedavė ramybės. Nors, tiesą sakant, iš jo naudos taip pat nebuvo daug. Be paslaptingo ženklo, kurio Arwen nebūtų radusi, jei ne didelis noras išsiaiškinti laiško kilmę, laiške buvo vos keli nieko nereiškiantys žodžiai. „Tai, kas jau kartą buvo nutikę, pasikartos ir vėl. Tik didesne ir baisesne forma.“ Arwen neturėjo nei menkiausio supratimo, ką raštelio autorius galėjo turėti omeny, kas jis apskritai ir kodėl raštelis atsiųstas būtent jai. Žinoma, galėjo į jį visai nekreipti dėmesio, bet prieš daug metų įgyti Magijos istorijos profesorės įgūdžiai vėl prabudo ir jai knietėjo rasti atsakymus į kylančius klausimus. Jei „tai“ kažkada jau buvo, vadinasi magijos istorijos knygose ar kituose vadovėliuose bei tyrinėtojų raštuose tas įvykis ar reiškinys privalo būti aprašytas. Ypač, jei tas „kažkas“ buvo svarbus burtininkų bendruomenei. Kol kas jai sunkiai sekėsi suprasti, kuris iš jau kažkada vykusių įvykių galėtų būti minimas raštelyje, ir kas dar kartą galėtų pasikartoti. Goblinų sukilimo neturėtų būti, milžinų riaušių taip pat – abi tautinės mažumos jau senokai paskelbė paliaubas burtininkams ir dabar nei jie burtininkams netrukdo, nei burtininkai jiems. Netgi pergamento kampe atrastas vos įžiūrimas ženklas nepalengvino jai užduoties. Jei iš pradžių vertė knygas ir ieškojo labai reikšmingo nutikimo aprašymo, tai dabar pradėjo studijuoti iliustracijas ir ieškoti, gal kur nors pamatys tą patį ženklą. Po ilgos bemiegės savaitės ji galiausiai nusprendė pasidaryti pertrauką ir pamiršti viską, kas rūpėjo paskutines septynias dienas. Galbūt ją taip paveikė raudona saulė, kokią retai jai tenka matyti, o gal tiesiog jau buvo pavargusi ir net įvairiausi eliksyrai nepadėjo išlaikyti dėmesio, gal tiesiog palūžo ir žūtbūt jai reikėjo poilsio. Užsisvajojusi, žiūrėdama į saulės spindulius, žaidžiančius vandens paviršiuje, ji nepastebėjo, kaip į kambarį įlėkė gražuolis apuokas, snape nešantis plunksną ir nedidukę kortelę, pririštą prie jos. Atsitokėjo tik tada, kai numesta plunksna į orą pakėlė senų pergamentų šūsnį ir išdarkė jos per savaitę surūšiuotus rankraščius. Bet vos tik ji susigaudė, kas ką tik nutiko, margaspalvio apuoko kambaryje nebeliko. Lygiai taip pat, kaip ir mažosios pelėdžiukės prieš savaitę. Apuoko numesta plunksna buvo nuostabi, tačiau Arwen nežinojo, iš kokio gyvio uodegos ji buvo išpešta. Plunksnų spalva kažkiek primena šio vakaro saulę, - pamanė Arwen. – Įdomu, ar tai tik sutapimas... Susižavėjimas plunksna ją atitraukė nuo kortelės, kuri tikriausiai turėjo būti svarbesnė šio pasirodymo dalis, o plunksna... Na, tiesiog gražus akcentas. Kortelėje Arwen vėl pamatė tą patį ženklą, kaip ir ankstesniame pergamente. Taip ir žinojau, kad jis kažką reiškia, ne veltui nupieštas. Iš teksto kortelėje ir šį kartą nebuvo didelės naudos. Arwen tik dar labiau suglumo jį perskaičiusi. „Tai prasideda šiandien. Skersinis Skersgatvis. Ženklas. Istorija. Visa tai susiję. Nepamiršk. Skubėk!“
***
Skersiniame Skersgatvyje žmonių jau beveik nebuvo. Saulei nusileidus, tikriausiai visi jau išsiskirstė po namus arba lindėjo kažikokioj smuklėj. Hogvartso direktorė turėjo palikti prižiūrimą pilį, nieko neįtariančius kolegas ir mokinius, ir keliauti į Londoną, kur ją ir nuvedė paslaptinga kortelė. Kodėl šiuo metu tiek daug paslaptingumo?, - svarstė sau Arwen, bet atsakymo nesugalvojo. Ji jau neprisiminė, kaip sugebėjo įvairiausių minčių užvaldyta susiruošti į kelią, ką susikrovė į mažytį krepšelį (kuris viduj visai nebuvo mažytis), ir kaip sugebėjo tiksliai pataikyti į skersgatvį, kadangi blaiviai nebegalėjo mąstyti. Jai dingtelėjo, kad galbūt ženklą jai pavyktų rasti kažkur čia, Skersiniame Skersgatvyje. Jeigu jau knygose nieko panašaus nepavyko rasti... Nuo pat Kiauro katilo į skersgatvio glūdumą ji judėjo lėtai, vis nužvelgdama kiekvienos krautuvėlės duris, apvadus, iškabas... Ženklas galėjo būti bet kur. Arba visai nebūti. Ji jau buvo praradusi viltį kažką rasti, jau buvo beveik pasidavusi ir nusprendusi, kad jei kas ir vyksta, gali vykti be jos – ji jau tiek pavargo per visą savaitę, kad kažkokiam keistam reiškiniui aiškintis nebeturėjo jėgų. Ir staiga ji išvydo JĮ. Ženklą. Kuris jai nedavė ramybės visą savaitę. Atrodė, kad kojos ją pačios nunešė prie reikiamų durų, prie kurių kabanti pagyvenusi iškaba skelbia čia esant „Menkniekių krautuvės“. O šioje iškaboje – vos įžiūrimas ŽENKLAS. Arwen atsargiai palenkė durų rankeną ir, didžiai jos nuostabai, durys prasivėrė. Pamačiusi, kur pateko, ji tyliai aiktelėjo. Tikrai ne tokia vieta, kurioj šį vakarą būčiau norėjusi atsidurti. Ją glumino neįprastas patalpos interjeras, visu garsu rėkianti muzika, o dar tie keistoki... katinai?! Vis dar stovėdama prie durų ji išgirdo kažką sakant:
- ... Magijos pasaulis greitu metu vėl stos į kovą. Tačiau šįkart kova nėra tarp to pačio pasaulio magų, konkuruojančių dėl įtakos ar šlovės.
Kova... bet ne tarp magų... Gal būtent tai ir buvo minėta raštelyje?, - pamanė Arwen. Bandydama suprasti, ką sužinojo šiandien, ką išgirdo dabar, ji stengėsi nekelti triukšmo ir dar kurį laiką likti nepastebėta. Tačiau atsargiai traukdamasi į tamsą ji vis tiek sugebėjo užkliūti už gelių vazos ir ją nuversti...
-
Mokslinčė greitu žingsniu vaiksčiojo po Skersinį Skersgatvį, ką tik ištrūkusi iš ilgo ir labai nuobodaus susitikimo ji tenorėjo atsigauti, kadangi pasirašinėti dokumentų jai tikrai nebuvo didelio noro. Lyg būtų buvę labai svarbu, kad ji sutinka dirbti tai studijai... Bandanti pamiršti visus darbo reikalus mergina lyg niekur nieko pažvelgė į dangų, jame skraidė daug spalvingų pelėdų, Bemąstinėdama ji suprato, kad labai pasiilgo šios vietos. Vis gi joje jau ilgą laiką nesilankė, neapžiūrinėjo judančių paveikslų, negirdėjo klykiančių vaikų, per praktines dalis ir dūžtančių stiklinių buteliukų, kad ir kaip būtų keista Žana to labai pasiilgo ir su mielu noru būtų pažvelgusi į tą pilį dar bent kartą, tačiau šiuo mementu ji privalėjo sau pasakyti žodį: ne ir norėdama nutraukti mintis apie tai tiesiog užsuko į kažkokią menkniekių krautuvėlę, kurioje aišku, kad buvo galima pastebėti daug menkniekių, kurių modeliui nelabai ir reikėjo. Na va, nenusipirkus kažko tikrai iš čia neišeisiu, per trisdešimt metų tai jau spėjau suprasti, - šiek tiek susinervino Mokslinčė ir išsitraukė kelis galeonus.
-
Adelė linksmai pasišokinėdama vaikštinėjo Skersinio skersgatvio gatvėmis, juk dabar atostogos, dėl ko buvo galima nerimauti? Vasaros atostogos mergaitei patiko labiausiai, bent jau galėjo linksmai praleisti laiką. Tai pat visą puikią situaciją pagerino Snaigė. Mylimoji jaunesniosios Mokslinčės katytė jau buvo būsimos antrakursės glėbyje ir mėgavosi gyvenimu. Ko gi šiam padarėliui galėjo trūkti? Aišku, kad nieko. Adelė ja rūpinosi labiau nei savimi, mylėjo labiausiai pasaulyje ir niekada jos nepalikdavo. Nors ilgaplaukis katinėlis ir buvo pridaręs bėdų Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamokoje vienuolikmetė dėl to tikrai katytės nebarė, ji juk nekaltą, kad mėgsta tyrinėti aplinką. Lėtai glostant šį švelnų padarėlį mergaitė atkulniavo iki Menkniekių krautuvėlės, o ten pastebėjo ne, bet ką, o seserį.
Košmaras prasideda, - pamintijo ir giliai įkvėpusi patraukė durų rankeną. Lėtai priėjo prie sesers, su ja nebendravo jau ilgą laiką, bet atpainti sugebėjo ir garsiai sušuko:
- Labas!
Buvo užtikrinta, kad jeigu seseris vis dar gyventu pas savo tėvus ir Adelė būtų ją taip išgąsdinusi namuose Žana būtų ant jos nemažai supykus, tačiau žinojo, kad čia ji to nepadarys, to pasekoje šyptelėjo ir perbraukė per pilkos spalvos katinėlio kailiuką.
- Tai, kaip tau sekasi? - įžūliai paklausė ir nusisuko apžiūrinėti visokių menkniekių nors tiems pinigų ir neturėjo, seseris buvo šalia, o ją įkalbėti nupirkti kokią nors katytės statulėlę ar dar kažkokį vertingą daikčiuką jaunoji burtininkė galėjo be milžiniškų pastangų.
Ji linksmai pasišokinėdama nusitempė vyresnę seserį apžiūrėti visko susijusio su katėmis bagalvodama, kokia iš šių visų šiandien atsidurs jos rankose.
-
Mergina vis dar tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į spindinčius galeonus, kuriuos tikrai išleis kažkokiam menkniekui, jau buvo susitaikiusi su tuo, kad jai tikrai iš čia nepavyks išsiniaždinti nenusipirkus nieko sau.
Galbūt raščiau kažką ko man galėtų prireikti, - pamintijo ir pažvelgė į menkniekių prikrautas lentynas. Galima buvo pamatyti visko, tačiau merginos demesį patraukė kažkokios sagės.
Na, ir pasakyk tu man kam tau jos, - susinervinusi atsiduso ir jau ketino žvilgsnį nukreipti į kitą lentyną, tačiau išgirdusi pažįstamą balsą pašoko. Ne, prašau ne, prašau, kad tai būtų tik sapnas, - giliai įkvepė ir atsuko šaltą žvilgsnį į mergaitę. Net nežinojo kada paskutinį kartą matėsi, tikriausiai, tada kai dar dirbo Hogvartse, o ši buvo beveik nepasikeitusi. Tokios pačios vandenyną primenančios akys, ilgi, banguoti šokoladinės spalvos plaukai ir ant kaklo užviniotas Klastūnyno šalikėlis. Adelė.
- Sveika, - šaltu, sau įprastu balsu ištarė neturėdama ką daugiau pasakyti, nenorėjo bendrauti su seserimi, tačiau galbūt to ir reikėjo. Na, Žana tikrai dar kentė tokią pat pavardę nešiojančią burtininkę tiesiog, per tą laiką, kol visiškai nebepalaikė santykių nutiko tiek daug dalykų, o juos pasakoti kažkokioje menkniekių krautuvėlėje tikria nebuvo pats geriausiais sprendimas.
Pasaka, - sarkastiškai pagalvojo, kai jau buvo tempiama link matyt, kad kažko susijusio su katėmis. Niekad negalėjo suprasti kuo šie gyviai klastuolei pasirodė tokie ypatingi.
- O, kaip sekasi tau? - neatsakiusi į klausimą paklausė to pačio, nežadėjo atsakinėti vienuolikmetei į ne patį įdomiausią klausimą būtent čia, todėl svarstė dvi galimybes. Arba jos turėjo nueiti kažkur kitur, kur yra maloniau kalbėtis apie gyvenimą arba tokius pokalbius nukelti kitam kartui, kuris galėjo būti ir beveik niekada.
- Jei ką, galiu nupirkti tik vieną, - atsiduso, negalėjo pasakyti žodžio „ne“ mergaitei, kurios neregėjo jau ne vieną mėnesį. - Klausyk, jei nori pakalbėti eime kažkur kitur, - pridūrė ir laukė atsakymo iš kačių mylėtojos, kuri matyt jau svarstė, kokį dalykėlį susijusį su katinėliais nusipirkti.
-
Gaila, bet Žana nesupyko. Adelės bandymas ją sunervinti buvo nesėkmingas arba vyresnė seseris puikiai vaidino.
Mergaitė vis dar ranka braukė per švelnų katinėlio kailiuką, galvojo, kaip laikosi ir kiti jos mažieji miauksėtojai, kurie tūnojo namuose. Įdomu ar jiems labiau patiko būti Hogvartse ar Ispanijoje, ten, kur gyveno Adelė. Logiškai mąstant vasaros laikotarpiu mergaitė ir turėjo būti Ispanijoje, tačiau ne, ji tikrai nežadėjo praleisti tiek daug laiko su šeima, kuri ją jau spėjo sunervinti, todėl dabar strikinėjo Londono gatvėmis. Vis gi atostogos dar tik prasidėjo, tai jeigu ji labai norės su tėvais praleis daug laiko po to.
- Man sekasi am... neblogai, - šyptelėjo ir pirštu parodė į paveikslėlį, kuriame buvo vaizduojama katytė. Tai jos požiūriu buvo pats geriausias pasirinkimas, gal net gi namuose kambaryje jį pasikabins, nors ne... Tada klastuolė primintu Ambridž.
- Ne, ne, ne, nešitas, - greitai atsiėmė savo žodžius ir su pasišlyštėjimu prisiminusi tą rožinę bjaurybę nudelbė akis, kur nors toliau.
- Ar per tuos mėnesius nutiko kažkas tokio svarbaus, kad negali to pasakyti čia? - nuobodžiaudama paklausė ir savo melsvomis akimis pažvelgė į Žaną. - Gal įsigyjai katinėlį? - pridūrė paklaususi klausimo, ir jeigu atsakymas būtų buvęs „taip“, tada būtų lėkusi Kiauliasodžio link, net neatsiklaususi moters leidimo.
-
Žana atsiduso, tačiau visai džiaugėsi, kad jaunesnią seserį sutiko būtent čia, juk negalėjo žinoti, kada dar būtų buvusi galimybė sutikti šią Klastūnyno koledže laiką leidžiančią pirmakurse. Tuo pačiu ir neturėjo daug noro su ja bendrauti, pasakoti viską, kas nutiko per pastaruosius mėnesius būtų buvęs kelių valandų darbas.
- Na, matyt, kad teks palikti asmeninius pasišenkučiavimus kitam kartui, nors...- Nikolės motina apsižvalgė, šioje Mankniekių krautuvėlėje žmonių beveik nebebuvo, todėl matyt, jos pasišnekėti galės ir čia.
- Na, tarkim, tai, kad turėsiu dar vieną vaiką manau, kad ir tau yra kažkiek svarbu, - šyptelėjo ir laukė vienuolikmetės reakcijos, nežinojo, kaip ji galėjo reguoti, tačiau merginai tai labai svarbu nebuvo, ji bent jau stengėsi palaikyti bent tokį pokalbį su Hogvartse besimokančia mergaite, kuri regis, darė kai ką kitą. Tikriausiai, rinktis kažką iš kažko buvo ypatingo susikaupimo reikalaujanti veikla, jei Adelytė net gi sugebėjo tą daryti ilgiau, nei įprasta. Regis, ji šiek tie pasikeitė, - žvelgdama į seserį paniro į prisiminimus atsimindama tas dienas, kai su šia mėnynų akių šeimininke pykosi beveik kiekvieną dieną ir leido labai daug laiko.
- Katino savo namuose neturėsiu niekad, - rimtu, lediniu balsu tarė iš prisiminimų grįžusi į realybę.
-
Buvo birželis. Neseniai prasidėjo vasaros atostogos, o Kaja pirmą kartą per visą šį laiką susitiko su drauge iš Hogvartso. Tiesa, ji buvo susitikusi Erką, na, tada, praeitais metais saldumynų parduotuvėje. Ir per pavasario atostogas ją visai netyčia sutiko. Bet tai juk nebuvo planuoti susitikimai, o su Sevirina jos šį susitikimą suplanavo dar mokslo metų pabaigoje.
Kajai buvo labai keista birželio mėnesį vaikščioti magiškoje vietoje. Taip neįprasta. Šiek tiek tiesiog šiaip pavaikščiojusios Skersiniame skersgatvyje ir suvalgiusios po skanią porciją ledų draugės įžengė į krautuvėlę, kurioje turėtų būti įvairiausių menkniekių. Ir išties. Čia stūksojo pilna lentynų, o jos - visos prigrūstos įdomių magiškų dalykėlių.
- Oho, - pasakė Kaja. - Na, čia turbūt tikrai galima rasti visko, - nusijuokė. - Ne tik magiškų nagų lakų, bet dar daugiau, - nusišypsojo. - Na, po kurią lentyną pirmiausia norėtum knistis? - nusijuokė besidairydama.
-
Gražią, saulėtą, birželio dieną pro langą matė Sevirina ir tai jai patiko. Puiki diena. Ilgai mergaitė ruošėsi susitikimui. Juk ji keliaus į skersinį skersgatvį su ne, bet kuo, bet su drauge iš hogvartso. Tai ją džiugino.
Iš pradžių mergaitės šiaip vaikščiojo ir valgė ledus. Sevirinos išsirinkti ledai buvo šokoladiniai. Jos mėgstamiausi. Suvalgiusios nuėjo į menkniekių krautuvėlę, kuri buvo pilna įvairiausių daiktų. Visi tie daiktai buvo magiški todėl pirma mintis šovusi mergaitei į galvą buvo nagų lakai, bet anaiptol tai nebuvo vienintelis dalykas ką planavo įsigyti.
- Tikrai čia nuostabu, - žavėjosi Sevirina, - gal pradėkime nuo pradžių? - pasiūlė švilpė. Tuomet pasuko į dešinę ir netrukus pradėjo knistis lentynose kartu su Kaja.
-
- Gerai, - nusišypsojo Kaja. Netrukus abi draugės jau kuitėsi vienoje iš lentynų. - Žinai, dar niekada man neteko lankytis panašioje parduotuvėje, - žiūrinėdama daiktus pasakė būsima ketvirtakursė. - Anksčiau pripažinau tik žiobariškus daiktus, bet turiu pasakyti, kad čia daug šauniau! - sušuko perbraukdama savo plaukus kažkokiu magišku šepečiu.
O tada aiktelėjo. Pats šepetys buvo raudonos spalvos. Ir ta vieta plaukuose, kurią grifė juo perbraukė, irgi tapo raudona.
- Oho! Nejau šis šepetys dažo plaukus? Turbūt čia viskas pagal spalvą, - pagalvojo ir paėmė į rankas mėlynos spalvos plaukų šepetį.
Pasišukavo plaukus ir su juo. Iš tiesų, šis šepetys nudažė plaukus mėlynai.
- Geras, - nusijuokė. - Aš imsiu violetinę, - nusprendė pagalvojusi apie Erką. - Kaip manai, kiek laiko plaukai išlaiko spalvą? - paklausė.
Tada paauglė į rankas paėmė puodelį ir ėmė jį apžiūrinėti. Ant puodelio buvo pavaizduota obelis su mažais obuoliukais. Vos tik Kajai prisilietus prie puodelio tie obuoliai ėmė rausti ir didėti. Vėliau - kristi. Netrukus obels lapai pradėjo gelsti, kol medis liko plikas, jo šakos baltavo nuo sniego. Po to obelis ėmė žaliuoti, žydėti, vėl pasirodė maži obuoliukai ir veiksmas kartojosi.
- Nieko sau! Man atrodo, aš susipirksiu visą parduotuvę, - nusijuokė. Puodelių buvo su įvairiausiais paveikslėliais.
Kai Kaja pasiėmė ir puodelį bei nusprendė, kad jį pirks, prie jos priskrido magiškas pirkinių krepšelis. Nustebusi Adams įdėjo į jį plaukų šepetį ir puodelį. Krepšelis kabojo ore prie Kajos.
-
Sevirina su drauge toliau knisosi lentynose. Daiktų tikrai buvo gan nemažai, tačiau mergaitė ieškojo ko nors įdomaus ir gražaus. Aišku nepamiršo savo tikslo nagų lakų. Apie jų spalvą Seviriną nesusimąstė. Ji ims, bet kokią nesvarbu kokia spalva bebūtų svarbu, kad kažką rastų. Retkarčiais žvilgtelėdavo į draugę kuri taip pat buvo įsijautusi į daiktų ieškojimą. Netrukus nors švilpė to nematė, bet ji užčiuopė stiklinį buteliuką. Sevirina šio daikto dar neištraukusi vylėsi, jog tai bus nagų lakas, nes forma buvo panaši iš to kiek suprato liesdama buteliuką. Na ir ištraukusi sužinojo džiugią žinią, jog taip tai buvo geltonas nagų lakas. Na ir aišku nepaprastas, o magiškas. Taip apsidžiaugusi net riktelėjo:
- Radau!
Iškarto parodė Kajai ką rado ir tikėjosi, kad draugė taip pat apsidžiaugs, jog Sevirina dabar irgi galės lakuotis nagus. Prie jos iškarto atskrido magiškas maišelis, kurio iš pradžių išsigando šiek tiek mergaitė, tačiau po to atsargiai įdėjo į maišelį geltoną nagų laką. Sevirina nebuvo vienintelė radus kažką įdomaus. Po kelių minučių išgirdusi Kajos balsą iš karto atsisuko ir pamatė dalį jos plaukų dalį raudoną.
- Kas įvyko? - paklausė švilpiukė nors ir taip suprato matydama draugės rankoje raudoną šepetį, - ar jis rimtai dažo plaukus tokia spalva koks yra pats jis? - klausiamai kalbėjo apie šepetį Sevirina. Tada tikrai įsitikino, kai grifiukė kitos spalvos šepečiu perbraukė plaukus.
- Aš imu mėlyną, - tarė ir griebė šalia gulintį melsvą šepetį, - na tikiuos, kad atsiplauną ir nesilaiko labai jau ilgai, - kalbėjo Sevirina. Mergaitė visiškai pamiršo, jog jos tėvai tikriausiai yra prieš dažymasi plaukų ir ypač tokia ryškia spalva. Na, bet Sevirinai tai mažiausiai rūpėjo. Šiuo metu ji smagiai leido laika su drauge ir nesiruošė apie nieką rūpintis. Tik palaikius kelias sekundes šepetį irgi braukė jį per plaukus ir šie toj vietoj nusidažė mėlynai. Švilpei tai patiko ir iš karto šalia nagų lakų įdėjo šepetį į maišelį.
Taip ir toliau mergaitės tęsė knisimasi lentynose. Sevirina girdėjo Kajos džiūgavimus radus kažką, tačiau šviesiaplaukė dabar ypač buvo susikaupusi ir nenorėjo žvalgytis.
-
- Kaip šaunu, geltonas! - sušuko Kaja. - Tiks prie koledžo spalvos, galėsi nusilakuoti taip nagus rugsėjo pirmąją! O aš atvyksiu nusilakavusi raudonai, namie turiu raudoną! - džiūgavo.
Sevirina irgi išsirinko plaukų šepetį. Mėlyną.
- Oi, ir aš tikiuosi, kad atsiplaus, - kiek rimčiau pasakė.
Juk ji matė, kad ant jos plaukų, kurie gulėjo jai ant pečių, yra raudonų ir mėlynų sruogų. Tikriausiai dabar ji atrodė kvailai. Ai, kažkaip atsiplaus gi. O greičiausiai ir patys nubluks. Jei ką, paklausiu pardavėjos, stengėsi nesigadinti nuotaikos, mat čia dar laukė milijonas įdomybių.
Dabar abi draugės buvo susikaupusios, kuitėsi kas sau. Kaja jau buvo paėjusi prie tolimesnės lentynos, o jos pirkinių krepšelis visur skrido paskui ją. Atrodė, jog visko reikia. Krepšelyje jau gulėjo nemažai įvairių menkniekių.
- Na, ar radai dar ką nors? - po kurio laiko paklausė draugės. - Žiūrėk, čia sūrio tarkuotuvas tiems, kuriems nesiseka kerėti! - spoksojo į jį Kaja. - Prilieskite sūrį prie tarkuotuvo ir šis sutarkuos jį už jus, - perskaitė užrašą ant pakuotės. - Virėjams žiobarams toks tikrai praverstų, tiesa?
Ak, kaip gaila, jog negaliu pasakyti mūsų virėjai, kad esu burtininkė, pamanė mintyse.
-
- Aha tikrai, - kartu džiaugėsi Sevirina, - tada niekam nekils klausimų iš kokio mes koledžo, - linksmai kalbėjo mergaitė.
Švilpė dar žvilgtelėjo į maišelyje gulintį šepetį. Kilo noras dar kartelį perbraukti juo plaukus, bet susilaikė.
- Oj jeigu neatsiplaus mane tėvai užmuš, - šyptelėjo Sevirina. Visgi vis tiek galvojo, kad turi nusiplauti. Negalės vaikščioti mėlynais plaukais visada. Nors po to persigalvojo ir visai užsinorėjo mėlynų plaukų. Ši mintis švilpiukei skambėjo juokingai ir fainai. Kada nors nusidažysiu plaukus.
Sevirina toliau kuitėsi lentynose. Deja jos sėkmė baigėsi. Mergaitei niekaip nepavyko rasti ko nors įdomaus. Bet ji nepasidavė ir toliau ieškojo. Visiškai netikėtai aptiko keistą, bet Sevirinai gan įdomų daiktą. Kaip tik netrukus išgirdo draugės klausimą.
- Na tiesą pasakius radau visai gražias šikšnosparnio sparnų dekoracijas, - tarė keistu žvilgsniu žiūrėdama į daiktą savo rankoje, - kaip manai pasiimti? - paklausė Kajos nuomonės. Sevirina visai užsimanė šikšnosparnio. Nieko nelaukdama pasisakė grifiukei:
- Aš noriu šikšnosparnio. Kaip manai ar man jį pavyktų gauti? O gal per Kalėdas paprašyti tėvų? Visgi dovanas vis tiek per šventes gaunu. Taip ir padarysiu.
Tvirtai nusprendusi šį sprendimą žinojo, kad iškarto grįžusi namo pasakys tai tėvams. Per kelias minutes švilpė labai tvirtai nusprendė, jog ji nori šikšnosparnio ir ji gaus jį.
- Sūrio tarkuotuvas? - pasitikslino mergaitė, - mes tokį turim namie nors tiksliau kelis, - pridūrė Sevirina.
-
Kaja nusijuokė.
- Tai tuomet jeigu spalvos neišnyks, teks prašyti kokių nors suaugusiųjų skersgatvyje, jog pagelbėtų. Oho, kokios įdomios, - Adams apžiūrėjo šikšnosparnio sparnų dekoracijas. Žinoma, pasiimk! - ragino draugę.
Tada Sevirina pasakė, jog norėtų auginti šikšnosparnį. Toks pasirinkimas Kają kiek stebino, mat ji girdėjo, jog šikšnosparniai būna tik tamsoje ir apskritai yra aktyvūs vien naktį. Toks gyvūnas, Kajai atrodė, labiau tiktų klastuoliui. Tačiau vis dėlto tai skambėjo itin įdomiai ir grifei būtų labai smalsu pamatyti šį augintinį bei sužinoti, kaip Sevirinai sektųsi jį auginti.
- Nežinau, ar yra pardavinėjamų šikšnosparnių, bet tu pabandyk, - nusišypsojo draugei. - Kaip manai, ar atsivežtum jį į Hogvartsą? Kur tiksliai jisai gyventų? Reikėtų kažkokios tamsios vietelės, - ėmė svarstyti. - Ar jie gali kažkiek laiko būti šviesoje? - paklausė. Apie šikšnosparnius daug nežinojo. - Šaunu, aš ir vieną paimsiu į namus, - turėjo omeny sūrio tarkuotuvą.
Nors gal be reikalo. Juk negaminsiu nei aš, nei tėvai, o virėjai rodyt negalėsiu, mintyse pridūrė, tačiau vis tiek įsidėjo daiktą į krepšelį.
-
Sevirina taip pat juokėsi. Nebuvo užtikrinta ar išdrįstų pagalbos prašyti suaugusiųjų, bet kitos išeities nebūtų ir su drauge yra todėl kaip nors.
- Na, bet vis tiek geriau jau atsiplauna, - tarė mergaitė ir išklausė Kajos nuomonės apie šikšnosparnio sparnų dekoracijas.
Vis gi nebuvo tikra ar tikrai pirks šikšnosparnį, bet vis tiek pasiėmė dekoracijas sparnams. Atsisuko į lentynas pasižiūrėti ar yra kitokių spalvų. Norėjo, jog jeigu jau turės šikšnosparnį tai ir jo aprangą derėtų su pačia Sevirina. Netrukus rado šviesiai žalias dekoracijas sparnams kas mergaitei patiko, nes pati buvo apsirengusi baltai žaliu megztuku. Būtent prie jo ir derėtų. Greitai apkeitė abi šikšnosparnio sparnų dekoracijas ir judėjo toliau.
- Na tikiuosi, jog rasiu, - pabrėžė Mckenna, bet suabejojo. Ji tikrai nebuvo mačius pardavinėjamų šikšnosparnių todėl nebuvo tikra, kad gaus jį. - Nežinau. Gal ir atsivežčiau, - atsakinėjo ir draugės klausimus, - manau tikrai rasčiau, kur įrengti šikšnosparnio kambarį, - šyptelėjo draugei.
Kaja nusprendė pasiimti sūrio tarkuotuvą ir tada Sevirinai šovė į galvą idėja. Kada nors jos galėtų padaryti ką nors iš sūrio susitikus dar kartą.
- Gal norėtum kadanors dar kartą susitikti gal pas mane namuose ir pagaminti ką nors iš sūrio su tais tarkuotuvais? - nieko nelaukusi pasiūlė grifei.
-
- Būtų šaunu ateiti į šikšnosparnio kambarį, - bandydama jį įsivaizduoti pasakė Kaja.
Ji net pati dabar užsinorėjo šikšnosparnio. Šią akimirką tai atrodė puikus gyvūnas. Gal ir jai pasiimti dekoracijas? Nesusilaikiusi pagriebė rožinės spalvos.
O tuomet Sevirina pasiūlė Kajai kada kitą kartą atvykti pas draugę į svečius.
- Žinoma! - džiugiai sušuko Adams. - Galėtume išsikepti picą!
Ji prisiminė, kaip pirmą kartą kartu su profesoriumi Auriu nuėjo į kambarį iki pareikalavimo. Tada mergaitei atrodė taip nesąžininga, jeigu jai reikėtų pačiai tarkuoti sūrį. Žinoma, su sūrio tarkuotuvu tai išties bus paprasčiau, tačiau didelės tragedijos, jeigu prireiktų jį sutarkuoti ir rankomis, dabar jau grifiukė nebematė.
Jos vaikštinėjo po parduotuvę, o Kajos krepšelis pilnėjo ir pilnėjo. Krovėsi ji beveik viską iš eilės. Tik netyčia sukdamasi užkliudė daiktus iš vienos lentynos ir visai netikėtai ant žemės pradėjo kristi apvalūs rutuliai.
-
- Pritariu, - tikrai pritarė Kajos žodžiams.
Šikšnosparnio kambarys kuo toliau tuo atrodė geresnė idėja ir Sevirina pradėjo netgi įsivaizduoti kokių dekoracijų padarytų jam. Kaip pamatė draugė irgi įsidėjo šikšnosparnio sparnų dekoracijas. Tik šios buvo rožinės.
- Gal tada per kitą vasarą susitikusios tai ir galėtumėme padaryti, - apsidžiaugė, kad Kaja sutiko su pasiūlymu, - pica manau puikus variantas, - vėl sutikus šyptelėjo.
Pati gamina Sevirina nedažnai. Nors tiksliau labai retai todėl receptų, o ypač picos nežinojo. Bet tai būtų puikus variantas paklausinėti tarnaičių. Juk tikrai yra mačiusi kaip gamino kažką su sūriu ir tuo tarkuotuvu.
Taip ir toliau tęsėsi apsipirkinėjimas. Abiejų maišeliai pilnėjo. Mckenna labai nuosekliai apžiūrinėjo viską ir, kad pasiimtų tik kokybiškus daiktus. Netrukus pastebėjo kaip Kaja užkliudė kažkokią lentyną nuo, kurios pradėjo kristi rutuliai. Šviesiaplaukė greitai pradėjo stabdyti rutulius, kurie dar nebuvo pilnai nusiritę.
-
- O kam laukti kitos vasaros, galim kad ir kitą savaitę! - suriko išsišiepdama iki ausų.
Ir viskas būtų buvę labai šaunu, jeigu ne tie rutuliai. Sevirina juos stabdė, Kaja irgi bandė daryti tą patį, tačiau nemaža dalis jų tiesiog krito ant žemės ir dužo. Garsas buvo siaubingas, o ir šukių aplink daugėjo. Adams nutuokė, jog šie rutuliai skirti ateičiai burti, tačiau, žinoma, tuo tikra nebuvo. Ant žemės krito ir kiti daiktai, tačiau jie nebuvo dūžtantys.
Šviesiaplaukė suprato, kad vis dėlto tai nebus rutuliai, skirti burti ateičiai. Mat atsitiko labai keistas ir gąsdinantis dalykas. Iš sudužusių šukių ėmė kilti tarsi spalvotas rūkas ir pamažu parduotuvė paskendo jame. Dabar Kaja jautėsi taip, lyg stovėtų įvairių spalvų bekvapiuose dūmuose. Blogai buvo tai, jog nieko nesimatė.
- Sevirina? Sevirina, kur tu? - paklausė Kaja rankomis mosikuodama po spalvotą orą.
-
- Na ištikrųjų galim, - pritarė Kajai. Visgi daugiau ką veikti neturėjo todėl kodėl gi ne. Tėvai tikriausiai dirbs todėl bus viena ir netrugdoma.
Iš ties apsipirkinėti sekėsi puikiai, bet deja pradėjo kristi tie rutuliai. Sevirina labai stengėsi sulaikyti kiek tik galėjo, tačiau vis tiek buvo rutulių ant žemės, kurie dužo. Buvo baisu. Tikriausiai pardavėja labai supyks ant jų dėl tokios betvarkės. Čia buvo daug šukių ir kitų daiktu. Bent gerai, kad nevisi stikliniai. Tada tik dar daugiau bėdos, kurios draugės nenorėjo. Ir kam laikyti kažkokius stiklinius rutulius? Ir apskritai kam jie?
Netrukus Sevirina ruošėsi ką nors daryti ar tvarkyti, bet tik palietus viena sudužusį rutulį iš jo pradėjo sklisti spalvotas rūkas. Poto pažiūrėjus suprato, kad netik iš to, bet iš visų ir skirtingų spalvų. Buvo gražu, bet šiek tiek baisu, kadangi Kajos nebematė.
- Kaja! Kaja! Nematau tavęs, - ėmė ieškoti draugės, tačiau sekėsi prastai. Parduotuvė skendo spalvose ir tai buvo jų kaltė.
-
Kaja pradėjo panikuoti. Jautėsi labai nesaugiai nieko nematydama ir nežinodama, kaip ištrūkti iš šito rūko. Ėmė blaškytis, bet padarė tik blogiau: lyg ir nuvertė dar kažkokią lentyną, tačiau nieko nesimatė.
Šviesiaplaukė išgirdo Sevirinos balsą. Bandė eiti to balso link. Atsitrenkė į žmogų, sugriebė tam žmogaui už rankos.
- Sevirina, čia tu? - paklausė.
- O Merline! - iš kažkur tolėliau pasigirdo moters balsas. - O Merline... Reparo! Reparo! Reparo!
Su kiekvienu burtažodžio ištarimu spalvota migla sklaidėsi. Kai Kaja jau galėjo matyti ir prie savęs išvydo Seviriną, tvarkytis ėmė ir kiti daiktai. Šią akimirką Adams pajuto didžiulę meilę magijai. Žiobarų parduotuvėje jos taip lengvai neišsisuktų išvarčiusios šitiek lentynų. Na, tiksliau Kaja. Tai buvo jos kaltė.
- Aš atsiprašau, - susigėdusi tarė Kaja. - Tai aš dėl visko kalta, nei nežinau, ką man dabar daryti...
- Dabar tai jau nieko nedaryk, bet būkit atidesnės, mergaitės, - pasakė pardavėja.
- O kas tai? Kas čia per rutuliai?
- A, juk tai rutuliai skirti ateičiai burti. Iš spalvų. Sezono naujiena, tai gerai, kad pataisomi, - atsakė moteris ir nuėjo aptarnauti pirkėjo.
- Na ir pridirbau, - tyliai pasakė Kaja Sevirinai ir įsidėjo į savo krepšelį vieną rutulį, kuris dabar buvo bespalvis.
-
Dabar jau Sevirina iš ties dvejojo ar gera idėja buvo čia atvykti. Visgi atrodė, jog ypač čia reikia atsargiai elgtis, bet deja tai nesuveikė. Dėl to ką jos pridirbo šviesiaplaukė tikėjosi, jog jų neišvys iš krautuvės. Nors gal ir tikėtina, kad taip ir įvyks. Ne mažai jovalo pridirbo todėl išvyti tikrai galėtų šias dvi mergaites.
Kajos balsas girdėjosi kažkiek šiame rūke, tačiau vis vien negalėjo surasti jos. Nebuvo jauku nieko nematyti ir nežinoti, kur kokie žmonės. Tačiau netrukus rūkas pradėjo sklaidytis. Iš pradžių Sevirina nesuprato kaip, bet jau pasidarė geriau išvydusi draugę prie kurios ir pribėgo.
- Kaja! - sušuko ir atsisuko į moterį stovėjusią šalia, kuri regis ir išsklaidė visas spalvas.
Tikrai buvo nejauku dar čia stovėti. Norėjosi dingti vien iš gėdos, tačiau to padaryti dabar negalėjo ar bent, kol ši darbuotoja pasakojo apie tuos rutulius. Kitokioje situacijoje švilpiukei tikrai būtų įdomu plačiau sužinoti apie juos, bet dabar mažiausiai norėjo domėtis rutuliais.
- Tikrai, - atsakė draugei, kuri kažkodėl dar įsidėjo tą rutulį į krepšį. Visgi jis buvo bespalvis todėl kam jį imti Sevirina nesuprato. Gal iš mandagumo?
- Man regis turėtume jau eiti, - pasiūlė.
-
- Puiku, kad viskas gerai baigėsi, ar ne? - tyliai paklausė draugės šviesiaplaukė.
Nors buvo išties gėda. Kaja dar kartą mintyse pasidžiaugė dėl to, kad ji yra burtininkė ir šiandien lankosi ne žiobarų, o magų parduotuvėje.
- Aš ir jau manau, kad laikas eiti, - linktelėjo sutikdama ir jaunosios raganos patraukė pardavėjos link iš paskos skrendant jų prekėms.
Laimei, pardavėja visai neatrodė pikta. Elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kaip tik ji dar ir pagelbėjo Kajai ir Sevirinai, mat pasiūlė įsigyti po kerais praplėstą maišelį. Čia visos prekės lengvai tilpo ir maišelis nebuvo sunkus. Be to, moteris užkerėjo pirkinius taip, jog jie maišeliuose nesulūžtų ir nesudužtų.
- Labai jums ačiū, - padėkojo Kaja.
Mergaitės susimokėjo ir išėjo iš parduotuvės.