Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Ligoninės sparnas => Temą pradėjo: Anmeya Gegužės 25, 2020, 12:37:03 am

Antraštė: Maža palata
Parašė: Anmeya Gegužės 25, 2020, 12:37:03 am
  Taip jau kartais pasitaiko, kad vietų ligoninės sparne visiems neužtenka. Čia žiūrėk guli sužeistas atmušėjas, ant kitos lovos kaulą susilaužęs pirmakursis, ant trečios dar kas nors. Ir jau visos lovos užimtos. O į ypatingą palatą bet ko juk nevesi. Tad neseniai, hilerių nutarimu, ligoninės sparne atsirado viena atskira palačiukė, kur kol kas tilpo tik dvi lovos. Įeiti į šią galimą buvo tik iš Pomfri kabineto, tačiau tai buvo vienintelė išskirtinė šios savybė. Baltos lovos iš abiejų sienų pusių. Šviesios sienos ir šviesios grindys. Dėl visą ko pertvara šalia vienos iš lovų. Kriauklės čia nebuvo. Padvigubinti esamų galimybės nebuvo, todėl teko naudotis esančia kitur. Tiesa, čia nebuvo ir langų. Tik du šviestuvai, pilnai apšviečiantis patalpą.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 25, 2020, 01:27:22 pm
 Jei per Ateities būrimo pamoką Liucija būtų išsibūrusi, kad įlėks į hilerės kabinetą pilna panikos ir kerais atsitempdama prie lentos priklijuotą Elliw, kuri prieš geras penkiolika minučių vos nepasimovė ant šluotos it koks tragiškas šašlykas, būtų pasakiusi, kad ateities būrimas eilinį kartą yra nesąmonė.
 Bet štai visi mergaitės pasirinkimai ir Likimas atvedė į šią akimirką. Uždususi, Liucija įsiveržė į palatą, kurią gerai žinojo esant už tų durų Pomfri kabinete. Po pirmojo nelaimėlės nusivertimo nuo improvizuoto gulto, baltaplaukė labai nenoriai priklijavo Elliw uniformą prie tos lentos kerais, kuriais dažnai svaidydavosi jaunesni mokiniai, norėdami paerzinti vieni kitus. Pasistengusi kuo švelniau nuleisti Elliw su tuo medžio gabalu ant lovos, Liucija, vis dar itin smarkiai pergyvendama dėl bendrakoledžės, iškišo galvą pro duris ir panikos pilnu balsu sušuko:
-Hilere!
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 25, 2020, 01:35:06 pm
Atrodė, kad skauda visą pasaulį. Elliw jau beveik neprisiminė, kas įvyko, tačiau viena buvo aiškiau negu aišku: jai bjauriai skauda ir reikia tikėtis, kad seselė sugebės ką nors padaryti. Ir kodėl ji lindo skraidyti? Argi nebuvo aišku, kuo viskas pasibaigs?
Velsietė nebuvo tikra, tačiau tikriausiai tai buvo ta šviesiaplaukė mergaitė (Liučija?), kuri atgabeno ją į ligoninę. Viskas atrodė tarsi netikra. Skaudėjo galvą, skaudėjo šoną, skaudėjo... Viską. Elliw sunkiai atsiduso. Jai atrodė, kad vis dar juda. Tai galėjo reikšti tik viena: ji vis dar ne ligoninėje. Vadinasi, dar yra laiko nusiristi nuo tos improvizuotos lentos. Tačiau to visai nebesinorėjo, nes tai tik padidintų skausmą.
Pagaliau smegenų kertele Elliw suvokė nebejudanti. Jėgų atmerkti akis nebuvo, tad ji tik spėjo, kad jau yra ligoninėje. Ir tikėjosi, nes jeigu ne, dar visko gali nutikti iki jai atsigulant į saugią lovą.
Vis dėlto velsietė sugebėjo pajusti, kad jai po nugara vis dar yra kieta. Šiek tiek pasimuistė. Girdėjo netoliese kažką šūkaujant, tačiau nesuprato, kas vyksta. Skausmas buvo pernelyg stiprus, kad norėtųsi ką nors daryti. Deja, kietuma trukdė vis labiau, todėl Elliw pasimuistė smarkiau. Nesuprato esanti prilipinta prie nelemtos lentos. Mergaitė pradėjo justi kylančią paniką. Kodėl ta lenta niekur nedingsta?! Ji pradėjo iš visų menkų likusių jėgų muistytis ir judėti. Lenta niekaip nesitraukė. Deja, neilgai trukus po ja buvusi lova (pasirodo, Elliw jau tikrai buvo ligoninėje!) kažkur dingo. Švilpė nustebusi apsidairė. Nors skausmas vis dar neleido visko suvokti labai aiškiai, rudaplaukė suprato: ji ką tik nusidrėbė ant grindų.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Anmeya Liepos 27, 2020, 02:51:11 am
  Roana tvarkėsi vaistų sandėlyje kažką niūniuodama panosėje. Nors beveik visos lovos ligoninės sparne buvo užimtos, tačiau visi pacientai buvo pamaitinti, pagirdyti vaistais ir kai kurie kalbėjosi tarpusavyje, tad galima buvo skirti laiko susitvarkyti sandėliuke ir paruošti vaistus vakarui. Amneta netikrino kurių buteliukų su vaistais jau nebuvo, mat tą jau prieš porą dienų padariusi madam Pomfri. Būtent dėl to seselės šiandien Hogvartse nebuvo - ši buvo išvykusi į Londoną nupirkti trūkstamų vaistų. Nusimatė ilgas kelias, tad bent savaitę laiko Popę pavaduos Roana. Klausą, tapusią kiek jautresnė nuo dažnesnių pasivertimu kate, sudirgino atidaromų durų garsas. Atsirado dar pacientas, iš žingsnių sprendžiant vienas ir jaunas - gal pirmame ar antrame kurse besimokantis vaikas. Tikiuosi nieko rimto pamąstė animagė, dedama paskutinius buteliukus į vietas. Panika. Baltaplaukė nemėgo panikuojančių žmonių. Tačiau padaryti su tuo nieko negalėjo. Nuvaliusi nuo baltos prijuostės dulkes išėjo iš sandėliuko ir nuskubėjo į mažą palatą, iš kurios sklido garsas.
  - Kas nutiko? - Pažiūrėjo į Elliw. Šiuo metu ji dar nežinojo, kad pirmakursė kitąmet jai sukels problemų pamokose. Vos akimirkai nusukusi žvilgsnį nuo švilpės, šios savo vietoje jau neberado. Kerais pakėlusi vargšelę kartu su visa lenta, dėkui Odinui kerų dėka jokia kūno dalis nebus pažeista, liepė baltaplaukei švilpei atklijuoti tą lentą. Antros burtų lazdelės Roana neturėjo, tad pati to nebūtų padariusi.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 01, 2020, 11:06:37 am
 Vietoj pažįstamos ir ją pažįstančios madam Pomfri, Liucija išvydo visai nepažįstamą baltaplaukę hilerę. Akimirkai sustingus mergaitė net pamiršo, ko čia atėjo. Negi kažką pamiršo? Bet ne, lygtais niekas jai apie šiuos pasikeitimus nieko nesakė.
 Susimąsčiusi, Liucija net užmiršo savo paniką. Delne suspaudusi lazdelę, mergaitė nužvelgė nepažįstamą hilerę ir išgirdo tai, ko labiausiai nenorėjo išgirsti. Elliw. Matydama, kaip jos draugė pamažu kerų pagalba kyla į viršų, baltaplaukė susiraukė. Nesistebėjo - čia juk Elliw, bet, sprendžiant iš garso, smūgis nebuvo švelnus.
-Finite Incantatem,-Liucija mostelėjo lazdele ir lenta atlipo nuo bendrakoledžės uniformos. Priėjusi, Liucija patraukė ją ir atrėmė į sieną.
-Ji rėžėsi su šluota į žemę. Pakankamai greitai, kad susitrenkusi galvą pamirštų, kas aš esu. Atvirų lūžių kaip ir nėra,-labai ramiai viską išdėstė mergaitė ir pasitraukė į šoną. Dabar laikas pasireikšti šiai nepažįstamai hilerei, o jeigu ką, ji galės tik buteliukus padavinėt. Ir tai, jeigu visko neis sutvarkyti kerais.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 01, 2020, 09:34:56 pm
Skaudėjo. Grindys buvo kietos, lenta irgi neką minkštesnė, o ant lovos Elliw ilgai neišgulėjo... Tad kaip jai galėjo neskaudėti?! Jau nekalbant apie tai, kad vis dėlto skaudžiai plojosi į žemę. Gyvenime daugiau nežaisiu to... pradėjo mintį rudaplaukė, tačiau neprisiminė, kaip vadinasi tas žaidimas ant šluotų, tad mintis taip ir liko nepabaigta.
Staiga Elliw pajuto, kad yra ore. Maža to, netrukus neliko ir lentos. Atrodo, turėtų kaip ir nebeskaudėti, tačiau tai buvo Elliw. Jai niekada nebūdavo taip, kaip turėtų būti. Skausmas niekur nesitraukė. Maža to, švilpė išsigando: nesuprato, kodėl pradėjo kaboti ore. Kas galėjo taip su ja pasielgti? Tik jau ne Liucija. Nors visai nebuvo jėgų, mergaitė pradėjo muistytis. Jautėsi keistai surakinta, tačiau nepasidavė. Nenorėjo daugiau kabėti, didžiausias noras buvo atsidurti lovoje, kuri bent jau yra minkšta.
- Kas čia... - tyliai sumurmėjo rudaplaukė, tačiau užbaigti sakiniui neliko jėgų. Ji dar kartą pabandė apsiversti ir pagaliau pasisekė - kerai jos neišlaikė, ir ji plojosi ant grindų. Ir vėl.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Anmeya Rugpjūčio 05, 2020, 02:24:59 am
  Mintyse baltaplaukė hilerė jau svarstė kuo gelbėti šią vargšelę. Jei tik žinotų, kad šią švilpę persekioja nelaimės nuolat. Dar net nežinodama kas tiksliai buvo įvykę, jau buvo nusprendusi, kad bent raminamojo eliksyro tikrai reikėtų. Atvirų lūžių nesimatė, tačiau šie galėjo būti ant nugaros, priklausomai nuo to kas įvyko. Jei tik Pomfri būtų čia. Roanai teliktų stovėti kažkur šone ir stebėti, mat Popė ne itin mėgo kai kažkas įsiterpinėjo tarp jos ir paciento - beveik viską darydavo pati.
  Išgirdusi burtažodį, vėl sutelkė dėmesį ties pirmakurse ir išklausė kitos mergaitės ataskaitą. Susitrenkė galvą. Siaubas. Tikiuosi daugiau tokių atvejų nepasikartos. Amneta jau norėjo paguldyti panelę Goff atgal ant lovos ir apžiūrėti detaliau - kaip ir liepia instrukcijos. Deja, toje vietoje kur turėjo būti rudaplaukė, jos nematė. Išgirdo tik kritimo garsą. Išsigandusi žaliaakė puolė iškart prie pacientės. Pati bent nepanikuok. Netrukus šią kerais paguldė ant lovos. - Prižiūrėk, kad vėl nenukristu. - Greitai tarė Liucijai ir nubėgusi į vaistų sandėlį pradėjo ieškoti reikiamų eliksyrų.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 09, 2020, 03:42:29 pm
 Situacija atrodė šiek tiek tragikomiška. Kažkaip vis nusiverčianti Elliw, ją paguldyti ant lovos bandanti sutrikusi hilerė ir Liucija, kuri jautėsi kaip šuniui penkta koja. Baltaplaukė nepaleido iš rankų lazdelės, tiksliau, spaudė šermukšnio pagaliuką kaip kokį gelbėjimosi ratą, mat, kaip suprato, su Elliw reikia visada būti pasiruošus.
 Hilerei dingus pro duris, švilpė atsargiai priėjo prie lovos ir kaip mažam vaikui užkėlė kraštelius. Nedrąsiai stoviniuodama šalia, Liucija paklausė:
-Elliw, kaip jautiesi?
Mergaitė stengėsi žiūrėti į bendrakoledžę, bet melsvos akys vis lakstė kambario sienomis. Ši palata mergaitei buvo viena iš baisiausių, tarsi grasinanti ją suspausti ir niekada nepaleisti.
 Papurčiusi galvą, mergaitė iškratė tokias mintis. Ne jai dabar reikia prižiūrėti Elliw, nes ji tikrai ką nors sau pasidarys. Liucijos veide vis dar matėsi rūpestis dėl draugės.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 13, 2020, 12:51:49 am
Galiausiai Elliw gulėjo lovoje. Atrodo, aplinkui ją nebebuvo nei lentų, nei dar kokių nors jai tikrai nereikalingų dalykų. Vadinasi, buvo galima ramiai gulėti ir nejudėti. Gal bent tokiu atveju pavyks išvengti visokių griuvimų ir panašių nesąmonių?
- Kodėl aš čia? - liūdnai paklausė ji Liucijos, stovinčios šalia. Jau visiškai neprisiminė, kas atsitiko, kad ją atgabeno į ligoninę. Ir dar į tokią keistai mažą palatą. Ar taip saugo ją, Elliw? Ar kitus mokinius saugo nuo jos? Velsietė atsakymo į šitą klausimą nežinojo, tačiau buvo šiek tiek liūdna. Visą kūną skaudėjo, o ji net neprisiminė, kas atsitiko.
- Noriu gerti, - garsiau pratarė rudaplaukė. Jai pasirodė, kad ant spintelės šalia lovos stovi vandens stiklinė. Ištiesė ranką, kad galėtų ją paimti. Deja, jai tikriausiai ir reikėjo nejudėti: kad ir kas stovėjo ant spintelės, tai buvo labai aštru, tad Elliw sugebėjo persipjauti ranką. Netrukus visa plaštaka paplūdo kraujais.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Anmeya Rugpjūčio 13, 2020, 11:46:33 pm
  Kuo toliau tuo sunkiau buvo. Hilerės darbas neabejotinai buvo tas, kuris netiko Roanai. Gal ir keista, bet Roana nemokėjo užjausti. Ji dažniausiai į viską reagavo šaltokai. Toks jau buvo jos būdas. Tačiau kažkur užsilikęs rūpestis vis tiek buvo.
  Į mažą palatą būsima kerėjimo profesorė grįžo nešina gal tuzinu buteliukų - nuo skausmo, žaizdų gyjimui ir panašiai.
  Kaip baltaplaukė jau buvo supratusi, mažoji švilpė buvo tikras vaikštantis bėdų maišas. Jei galėtų padarytų "facepalm". Pasisekė, kad rankos buvo užimtos buteliukais. Patraukusi tą, kas sužeidė Elliw ranką, Roana nusprendė pasiųsti velniop Popės Pomfri gydymo metodus. - Episkey. - Išgydė mergaitės ranką. Jos noro išgerti vandens išgirdusi nebuvo, tad iškart pradėjo gydyti mergaitę. Atsargiai pasukusi rudaplaukę ant šono, pačiupinėjo nugarą, kaklą bei galvą. Lūžių nebuvo. Tikras stebuklas. Tačiau kaklas buvo palinkęs ne taip kaip tai turėjo būti. Bežodžiais kerais (dar ko betrūko - kad mokiniai rimtus burtažodžius naudotų) išgydė nevykusią kvidičininkę. - Tau labai pasisekė, kad likai sveika ir gyva. - Trumpai tarė. - Galit eiti, turiu kitų darbų.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 14, 2020, 10:32:46 pm
 Liucijai buvo gaila Elliw. Ji buvo gera, tik kad jai visiškai nesisekė egzistuoti šiame pasaulyje. Ar prisiminti, kad jame egzistuoja.
-Nukritai nuo šluotos, Elliw,-nenorėdama pasakyti, kad ne kiek nukrito, o kiek įsirėžė į su šluota į žemę, ramiai paaiškino Liucija. Ak, kad galėtų kerai sutaisyti Elliw! Kuo ilgiau šalia draugės stovėjo baltaplaukė, tuo liūdniau jai darėsi. Nelaimėlei užsiminus kažką apie gėrimą, mergaitė greitai apsidairė, bet nepastebėjusi kriauklės, jau norėjo sakyti, kad tuoj grįšianti su stikline vandens, bet nespėjo.
 Laimei, netrukus grįžo ta keistoji hilerė. Atsitraukusi, Liucija stebėjo dirbančią merginą. Vienas, du ir sužeidimai buvo išgydyti. Susižavėjusi, baltaplaukė atidžiai akimis sekė kiekvieną hilerės judesį. Gavusi leidimą išsivesti Elliw, Liucija priėjo prie koledžo draugės, pastatė ją ant kojų ir nuvedė prie durų.
-Ačiū,-trumpai tarstelėjo hilerei ir nuvairavo draugę iki bendrojo kambario.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Quentin Yann Beaux Rugpjūčio 20, 2020, 05:06:50 pm
  Vaikinukas dar girdėjo nepatenkintus vargšės mergaitės šūkčiojimus dėl jos teleskopo, kurio ten prieš tai nė nebuvo, girdėjo prašymus nuleisti ant žemės, bet į visą tai nereagavo. Quentin tik atsargiai, bet taip pat ir greitu žingsniu žingsniavo ligoninės sparno link, stengdamas per daug nejudinti Elliw, kuri buvo jo rankose, kad šios neužgautų ir, kad jai dar labiau neskaudėtų turimų žaizdų. Grifukui buvo gaila mergaitės, šis net jautėsi šiek tiek kaltas, bet taip pat ir žinojo, kad didžiajai nelaimėlei, taip atsitiko jau ne pirmą kartą. Pagal girdimus kitų mokinių pasakojimus, šis žinojo, kad ši švilpukė dažnai apsilankydavo ligoninėj sparne.
  Įžengęs į ligoninės patalpas, berniukas pastebėjo, kad visose lovose buvo po susižeidusį burtininką ar burtininkę. Tuoj pat prie dažytų plaukų savininko pribėgusi sesutė, nuvedė jį į laisvą, maža palatą. Yann atsiduso ir paguldė Elliw ant lovos.
- Ir kaip tu taip sugebi? - Susirūpinusiai, be jokios pajuokos balse, paklausė pirmakursis.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 21, 2020, 10:40:24 pm
Elliw norėjo spardytis ir draskytis - juk ją nešė tolyn nuo laiptų, ant kurių turėtų tebestovėti teleskopas! Vis dėlto berniukas buvo pakankamai stiprus, kad nepaleistų velsietės iš rankų.
Atsidūrusi lovoje Elliw apsižvalgė. Susimąstė, ar yra šioje palatoje galėjusi. Nebuvo tikra, bet turint omenyje, kad tai Elliw, tikriausiai.
- Ką sugebu? - ne visai suprato berniuko klausimą rudaplaukė. Nemanė esanti kažkuo ypatinga, tad apie ką jis galėjo klausti? Pernelyg nelogiškas klausimas, ypač turint omenyje, kad jį uždavė ne Elliw.
Vis dar viską skaudėjo, tad reikėjo tikėtis, kad atsiras pagalba. Galbūt kaip visada iš nežinia kur išlįs Liucija? Tai pernelyg nenustebintų švilpės - juk ta šviesiaplaukė yra geriausia ir protingiausia mergaitė Hogvartse.
Kurį laiką pagulėjusi lovoje Elliw staiga atsisėdo. Nugarą pervėrė skausmas, bet šiuo momentu tai nebuvo svarbu. Ji ir vėl prisiminė teleskopą.
- Jeigu išties nepaėmei mano teleskopo, gal galėtum jį surasti ir man atnešti? - gerokai ramesniu balsu paklausė švilpė.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Quentin Yann Beaux Rugpjūčio 23, 2020, 11:03:04 pm
  Vaikinukas laukė seselės ir nė nemanė palikti mergaitės vienos palatoje, nes galėjo būti, kad ją dar reikės nugabenti į jos kambarį, o šis vistiek jautėsi kiek kaltas dėl to, kas įvyko.
- Ir kaip tu sugebi išvien taip susižeisti net paprasčiausiuose vietose? - Paklausė pirmakursis ir atsiduso papurtydamas galvą. Juk tai paprasti laiptai. Suprasčiau jeigu nusiridentų vieną kartą, bet ji sugebėjo tai padaryti du kartus iš eilės.
- Elliw, nesisėsk, skaudės tik labiau. - Tarė berniukas, kai pamatė, kad vargšiukė bandė sėstis, bet tai nesutrukdė jai ir ši vistiek atsisėdo. Grifukas tik atsiduso, nieko nesakydamas.
- Surasti? Aš galėčiau pabandyti, jeigu prisimintum, kur paskutinį kartą jį turėjai prieš laiptus. Arba tiesiog galiu padovanoti tau saviškį. Vistiek turiu du. - Netekęs vilties ties jos teleskopu radimu, kadangi žinojo kokia užmirštukė švilpukė yra, tarė dažytų plaukų savininkas, vis dar laukdamas, kol seselė ateis ir sutvarkys Elliw žaizdas.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 26, 2020, 11:19:37 pm
- Paprasčiausioje vietoje? - vėl ne visai suprato Elliw. - Tai buvo laiptai, negi jau pamiršai?!
Iš švilpės tono buvo galima pagalvoti, kad jeigu nenusiriti nuo laiptų, esi kažkoks nenormalus. Elliw tikriausiai nė nepagalvojo, kad didžioji dalis žmonių nenusiverčia nuo laiptų kiekvieną kartą ant jų užlipę.
Elliw gerokai nustebo, kai berniukas nenorėjo jai leisti atsisėsti.
- Man reikia teleskopo! - isteriškai suklykė ji. Kaip šitas berniūkštis gali trukdyti?! Vis dėlto netrukus jis atpirko visas kaltes. - Išties galėtum surasti mano teleskopą?
Švilpė žiūrėjo į berniuką. Niekaip negalėjo jo suprasti: tai jis visiškai blogas, tai jau siūlo surasiantis teleskopą... O kur dar pasiūlymas padovanoti savąjį!
- Turi du teleskopus?! - net pašoko Elliw. Deja, tai buvo didelė klaida. Lova pavojingai susiūbavo. Velsietei taip rūpėjo naujo teleskopo galimybė, kad ji neatkreipė dėmesio. Ji spoksojo į berniuką. Deja, vos jai krustelėjus kažkas trakštelėjo. Tik tada mergaitė suprato, ka kažkas ne taip. Pasilenkė pažiūrėti, ar nenulūžo stalo koja. Vos tik pamatė, kad taip ir yra, nulūžo ir antra koja. Visas kojūgalis atsidūrė ant grindų. Elliw persigando.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Quentin Yann Beaux Rugpjūčio 30, 2020, 12:16:10 am
  Po mergaitės žodžių, vaikinukas tik atsiduso ir pavartė akis.
- Taip, Elliw. Tai buvo paprasčiausi laiptai. Aš per dieną jais vaikščioju dešimt ir daugiau kartų ir nenusiridenu nuo jų. - Gražiai paaiškino Quentin ir atsirėmė į mažos palatėlės sieną nugara, kad stovėti ir stebėti Elliw būtų kiek patogiau.
- Elliw, nusiramink. Tu sužeista, nešokinėk. Gulėk rami. Surasiu aš tau tą teleskopą, o jeigu ne, atiduosiu tau savąjį. Tik prašau, nurimk bent minutei. - Užsierzinusiu balsu prakalbo grifas ir visą laiką žvelgė į švilpukę. Rodos, kad ši nepaisė jo patarimų, kadangi tuoj pat ši sugebėjo net sulaužyti lovą.
- Ir iš kur pas tave toks talentas? - Atsiduso, tyliai, tarsi pats savęs paklausdamas vaikinukas ir priėjo prie nelaimėlės. - Labai neišsigąsk. - Perspėjo ją, atsargiai paimdamas ant rankų ir pernešdamas vargšiukę į šalia esančią lovą.
- Pasistenk nesulaužyti bent šios lovos, gerai? Daugiau laisvų nebeliko. - Gražiai bekalbėdamas su švilpe, tarė Yann ir pažvelgė į seselę, kuri ką tik įžengė į palatą.       
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugsėjo 03, 2020, 01:11:33 pm
- Kodėl tu nuolat iš manęs tyčiojiesi? - nepatenkinta paklausė Elliw. Na ir kas, kad ji nukrito nuo laiptų? Juk bet kam gali pasitaikyti! Ar būtina nuolat šitaip prikišinėti? Švilpė pasijuto labai nelaiminga. Atrodo, toks neblogas berniukas, bet turi nuolat tyčiotis! Daugiau su juo nekalbėsiu nutarė velsietė. Bet kaip tik tada berniukas užsiminė apie teleskopą.
- Tikrai?! - garsiai paklausė ji. - Man reikia teleskopo!
Deja, daugiau nieko nebegalėjo pasakyti, nes sugebėjo sulaužyti lovą. Čia berniukas ir vėl parodė savo gerumą, mat teikėsi perkelti ją į tą, kuri vis dar buvo sveika. Deja, tada ir vėl pradėjo tyčiotis iš vargšės mergaitės.
- Nieko aš nelaužau! - vėl užriko ji. - Ta lova pati sulūžo!
Elliw pažvelgė į įėjusią seselę. Pasidarė nejauku - o jeigu ir ji apkaltins švilpę dėl sulaužytos lovos? Velsietė gulėjo kuo ramiau - kad tik daugiau nieko neatsitiktų. Galiausiai neištvėrusi užrėkė:
- Aš nieko nelaužau! Paklauskit Liucijos! Ji jums pasakys, kad aš gera mergaitė!
Rudaplaukė jautėsi labai nelaiminga: jos teleskopas kažkur dingo, o ji pati yra kaltinama visokiomis nesąmonėmis...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Quentin Yann Beaux Rugsėjo 09, 2020, 04:59:56 pm
Po mergaitės žodžių, vaikinukas nepatenkintas rauktelėjo antakius ir sukryžiavo rankas po krūtine.
- Aš iš tavęs nesityčioju. Tik tau taip atrodo. - Prakalbo šis ir verstelėjo akis, dar vis įdėmiai žvelgdamas į Elliw. Kaip ir bebūtų keista, bet Quentin jaudinosi, kad ši maža nelaimelė ir vėl kažko sau nepasidarytų, nesusižeistų.
- Elliw, jeigu pažadėjau, tai reiškia teleskopą gausi. Nesvarbu ar teleskopas bus tavo ar aš tau padovanosiu saviškį, bet tu jį gausi. - Gražiai paaiškino dažytų plaukų savininkas, dėl atsargumo prieidamas arčiau švilpukės. Mergaitei pradėjus nervuotis, Yann daugiau nieko nesakė, o tik nepatenkintas verstelėjo akis. Pasirodžius seselei šis nežinojo ką turėtų sakyti, tad tiesiog atsiduso ir stovėjo.
- Čia mano kaltė. Aš sulaužiau lovą. Atsisėdau ant jos kampo ir ji sulūžo. Atleiskit. - Prisiėmė kaltę grifukas ir nuleido galvą, manydamas, kad gali turėti problemų, bet seselė tik linktelėjo galva ir paliko palatą. Quentin pakėlė nustebusį žvilgsnį į Elliw ir patenkintas nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Lapkričio 13, 2020, 11:52:02 pm
Elliw buvo sunku patikėti, kad berniukas iš jos nesityčioja: juk visą dieną daugiau nieko ir nedarė! O kur jos teleskopas?! Piktokai žiūrėjo į berniuką ir jautėsi vis labiau suirzusi. Visiškai nenorėjo būti šitoje kvailoje ligoninėje, kur lūžta lovos. Ne, jai reikėjo susirasti teleskopą. Ir galbūt Liuciją, kuri tą teleskopą sutaisys. Nepaisant to, kad neįsivaizdavo, kur didžiausia brangenybė yra, Elliw buvo visiškai tikra: jos žvaigždžių stebėjimo prietaisas yra sulūžęs. Vadinasi, jai reikės tos geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje pagalbos.
- Gausiu teleskopą?! - baisiausiai patenkinta sušuko švilpė ir galų gale nutarė, kad gal ir nereikia pykti ant šito berniuko. Juk, šiaip ar taip, jis tarsi bandė jai padėti. Jeigu tik atmintis neapgavo, žinoma. Tuo labiau, kad pagaliau prisipažino pats tą lovą sulaužęs! Galų gale velsietė patikėjo, kad jis galbūt nėra tos blogas kaip ji visą šitą laiką galvojo. Galbūt galima jam atleisti.
- Na gerai, - nei iš šio, nei iš to pratarė Elliw nebežinodama su kuo sutinka. - Tik nepamiršk teleskopo!
Staiga ji stryktelėjo iš lovos. Visai pamiršo, kad ką tik skaudėjo visą kūną. Pernelyg nusibodo būti šitoje patalpoje, kurioje ji jau tikrai yra buvusi. Atsisuko į berniuką ir dar kartą priminė:
- Teleskopas!
Daugiau nieko nepasakiusi ji pabandė išlėkti iš palatos. Žinoma, atsitrenkė į duris, tačiau to nepaisė, šiaip ne taip jas atidarė ir galiausiai paliko ligoninę.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 25, 2020, 12:31:04 pm
Adelė kartu su Veronica buvo atgabentos į mažą palatą, kuri buvo Hogvarste. Tiesą sakant mergaitė išsisuko koją, to pasekoja jai reikėjo gulėti šioje palatoje kelias dienas. Adelei nebuvo smagu, tačiau prisiminusi jos su Veronica išgalvotos ,,Vištos žudikės" istoriją, mergaitei pakilo ūpas. Deja, slaugės dar nesimatė, o ir Veronica buvo kažkur prapuolusi, todėl mergaitė gulėjo lovoje ir nieko negalėjo padaryti, nes pastovėti neįstengė. Manau, kad man reikia užmerkti akis, o po valandėlės ar kelių tikrai kažkas pasirodys, na aš bent taip tikiuosi. Tikiuosi, kad ta Spellman išdrįs parodyti savo akis... Mergaitė, kaip tarė taip ir padarė. Mergaitė sapnavo viduramžių laikus, karietas, arklius ir to meto valgį. Taip pat ji sapnavo to meto žiobarus ir burtininkus. Po kelių valandėlių mergaitė pramerkė akis ir deja nieko nesimatė. Negi visi mane pamiršo? Ar aš niekam nerūpiu? Noriu valgyt!!! Duokit man valgyt ir vaistų nuo skausmo!!! Na ir kodėl man taip... Mergaitė taip savęs klausinėjo gal pusvalandį, o paskiau pradėjo kuistis po savo portfelį, kuriame rado kelis šokolado gabalėlius ir moliūgų sulčių. Nuostabu, jeigu niekas nepasirodys bent nemirsiu dar kelias dienas...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Veronica Spellman Gruodžio 25, 2020, 03:29:41 pm
Kai atkeliavo Adelė ir Veronika į Hogvartsą, jas tuoj pat nuvežė į ligoninę ir mažąją palatą. Veronika buvo prasimerkus ir jai visas vaizdas liejosi, bet matė išsigandusius mokinių žvilgsnius į jas lyg būtų pamatę kokį nors monstrą. Ar aš rimtai taip siaubingai atrodau? Po kelių valandų Veronika atsibudo palatoje ir prie jos staliuko buvo pridėta daug vaisių.
- Adele?
Nebuvo jokių burtininkų tik ji viena. Jai matėsi tik kažkokia moteris ir tai buvo Višta.
- Na, ar pasiilgai manęs? Nebijok, aš greit pasirodysiu, o dabar einu žudyti Adelės- pasakė Višta- pasivaideno mokinei Višta.
Mokinė labai išsigando ir pradėjo klykti. Jos riksmą išgirdo gydytoja ir nuvežė ją į mažesnę palatą. Ten taip pat ji pamatė Adelę.
- Adele, čia aš, kaip tu jautiesi? Turime blogų žinių, bet dabar nenoriu gadinti nuotaikos.
Veronika džiaugėsi, kad nebebuvo viena ir, kad toje pačioje palatoje buvo Adelė. Pabandysiu užmigti...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 25, 2020, 08:05:58 pm
Adelė atsibudusi išvydo Veronicos veidą, na ir puiku, pasirodo po trijų valandų, ot kokia draugė atsirado.
- Kur tu, Spellman, buvai? Tu nesupranti, kad man tavęs reikia? Ar tu rimtai, dabar man neatsakysi, ir kas ten per klyksmai??? -klausinėjo Adelė.
Na ir tegul nemano čia man atsikalbinėti, netokia maža dar... Adelė pasivertė ant šono ir laukė ateinančios panelės Pomfri, o kai ta atėjo jai davė kažkokių vaistų ir pasakė burtažodį, kuris nuėmė skausmą ir sutvarkė koją, tačiau Mokslinčei lovoje gulėti reikėjo dar bent savaitę. Manau, kad man reiks iš čia pabėgti. nes nežadu čia savaitę be maisto ir patogios lovos tūnoti. Po tokių pamastymų ji išvydo saugę, kuri buvo nešina kažkokia moliūgų sriuba, kuri tiesą sakant smirdėjo labai. Žanos sesuo suprato, kad jei tokios nevalgys - mirs iš bado, tai paėmė šaukštą į burną ir vos nenualpo iš baisiaus skonio. Baisesnio daigto gyvenime nevalgiau, moliūgų riuba tikrai nemano skonio...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Veronica Spellman Gruodžio 26, 2020, 10:28:27 am
Veronika miegodama išgirdo Adelės kalbėjimą. Nu gi leisk tu man pamiegoti... Atsibusdama Veronika gulėjo lovoje visa vaitodama ir valgė gydytojos pagamintą baisiai neskanią moliūgų sriubą. Vos pavalgiusi ji išgirdo keistus žingsnius ( panelė Pomfri buvo išėjusi).
Kas gi čia dabar? O ji pamatė keistą storą vyrą kuris tikriausiai atėjo aplankyti Adelės ( ji taip galvojo). Gal čia koks Adelės tėtis, bet neatrodo.. Tas storas vyras priėjo prie mergaičių lovų ir pradėjo kalbėti.
- Sveikos, aš esu Artūras, nors jums neturėtų rūpėti mano vardas. Noriu jums pasakyti, kad jus užsikrėtėte baisia liga, ši liga tęsiasi ne dvi dieneles ir mes turėsime bendrauti. Iš tiesų aš labai moku pralinksminti vaikus ir su manim jums nebus liūdna.
Veronika išgirdusi, kad jos susirgo kažkokia sunkia liga pradėjo verkti.
- O Dieve, tai ką mums daryti? Kokia dar liga? - verkdama klausinėjo Veronika.
Vyras nesiklausęs Veronikos klausimų atsisėdo ant kažkokio kito ligonio lovos ir ji sulūžo. Toks storas, kad net lova sulūžo.. Galvojo ne linksmai Veronika. Mes įveiksime šią ligą.

- O, Artūrai kokia liga mes sergame?- paklausė Veronika.
- O mergaites, tai yra burtininkų liga per kurią visi kosėja, negali burti, bet patikėkite jus pasveiksite duodu jums šimtą procentų.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 27, 2020, 09:50:11 am
Adelė linksmai pažvelgė į Artūra, nes tikėjosi, kad čia tik nepavykęs juokelis, tačiau taip nebuvo. Adelė susinervino, tačiau palaukė, kol Artūras išeis ir tarė:
 - Veronica, mums jokios ligos nėra, aš įsitikinusi šimtu procentų. Jis tik gąsdinti čia mūsų atvyko, geriau paglulėkime lovose kelias dienas ir viskas, nes aš išsisukau koją, o tau kas atsitiko?
Mokslinčė ramiai pasisuko į Veronicą ir pastebėjo vaisių dubenį, prie kurio ji prilėkė ir pasiėmė vynuogių, kurios buvo ten, nors ir yra uogos, o ne vaisius. Na, kaip supratau burtininkai neskiria uogų nuo vaisių ir daržovių... Staiga iš kažkur išlindo Adelės katytė, vardu Snaigė.
- Snaige, ką tu čia veiki? Ar gi nesakiau mano sesei Žanai Mokslinčei tavęs pasaugoti? Pala ką? -sumišo Adelė. Ji greitai pagriebė savo katytę ir užsidėjo ant kelių, na ir keista čia, kaip jis čia atsidūrė? Ji pradėjo padarėlį glostyti ir davė jam vandens, gal ji jo ir nemaitino? Na ir sesė atsirado...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Veronica Spellman Gruodžio 27, 2020, 10:47:04 am
- Net nežinau, o jeigu jis tiesą sako? Ai ir be to užjaučiu dėl kojos, aš pirštą susilaužiau. - Liūdnai tarė Veronika.
Ji pastebėjo, kad Adelė pasiėmė iš jos dubenėlio vynuogių. Ne nu, kodėl būtent iš manęs? Veronika su užbintuotu pirštu metė vynuogę į Adelę.
- Gal jau nebe imsi iš manęs? Aš ir taip alkana! - suriko Veronika.
Po kelių minučių atėjo tas pats senis vyras tik šį kartą nežinojo kodėl, bet su klouno nosimi ir kaip kokio klouno kostiumu. Mergaitė norėjo pailsėti ir, kad jo nebūtų palatoje, bet tas vis tiek sugebėjo atnešti blogą nuotaiką su savo nejuokingais kostiumais ir išgalvotomis ligomis. Tas vyras priėjo ir pradėjo sakyti visiškai nejuokingus bajerius.
- Sveiki, aš mikimauzas Šmikis, esu klounas ir gydau su savo juoku vaikus! Atnešiau Adelytei princesytei sriubos ir Veronikutei kavos. Ha ha aš klounas aš klounas!
Veronika spoksojo į jį kaip į kokį durnelį ir norėjo, kad jis dingtų. Kaži paklaust dėl tos ligos ar mes tikrai ja sergame ar ne?
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 27, 2020, 07:12:09 pm
- Spellman, tu jų visą kalną turi!!! Ot kokia draugė atsirado, nes maistu pasidalint negali, na ir pasiimk tuos vaisius, daržoves ir uogas! Parašysiu sesei ir ta man ir saldumynų atneš, -supyko Mokslinčė. Na ir draugė, - galvojo Adelė.
Ji išsitraukė pargamento ir rašė:
Citata
Miela Žana,
kai turėsi laiko atnešk man vaisių, uogų ar kitų skanumynų. Taip pat išvirk sriubos, nes deja ligoninės maistas tiesiog šlykštus neskanus. Taip pat ateik iki manęs ir paimk Snaigę, nes jeigu kas pamatys man nuims taškų, jog prašiau tavęs pasaugoti. Prisimeni?
Lauksiu tavęs, tavo sesuo Adelė Mokslinčė
Ji kažkokiu stebuklingu būdu nusiuntė laiškelį savo sesei Mokslinčei ir patogiau įsitaisė ant lovos. Na, lauksiu Veronicos atsakymo ir atsiprašymo, o jei tokio nebus, su ja nekalbėsiu kiek tik reikės, - galvojo pirmakursė.
Taip pat Mokslinčė pamačiusi vyrą, persirengusį klouno kostiumu tarė:
- Jau gali nešdintis iš čia? Nusibodai!!! Nereikia man čia jokių kvailysčių ir taip pat tavęs, kloune. 
Na ir nesąmonės čia, net pailsėti neleidžia...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Veronica Spellman Gruodžio 28, 2020, 11:27:54 am
- Palauk, palauk saldumynų? Ko tu man iškart nesakiai? Vaišinkis kiek nori!
Atsakiusi Veronika tikėjosi jog atleis jai už savanaudišką prašymą ir kai ateis jos sesuo pavaišins ją saldumynais. Tas vyras vis dar stovėjo šalia jų su klouno apsiaustu ir išgirdęs Adelės piktus žodžius, kaip koks psichopatas pradėjo į ją smūgiuotis kumščiais ir dar su savo kokiais dešimt kilogramų antsvorio šokinėti ant jos lovos.
- Ką jus darote? Jus gal išprotėjote?!
Veronika nežinojo ką daryti ir pasiėmė vazą ir vožė tiesiai į tą vyrą.
- Adele, tikiuosi viskas gerai?
Tas klounas gulėjo šalia lovos vos gyvas ir dar kraujavo. Ne nu baisu.. Reikia kažkaip stotis ir pakviesti gydytoją.. Mokinė atsistojusi nubėgo pas gydytoją ir paprašė, kad sutvarkytų visą šį reikalą. Atėjus gydytoja tarė kelis žodžius.
- Aš esu Gabrielė Geranorė, jūsų naujoji gydytoja, taip tuoj pat išvešiu šį ligonį iš jūsų palatos.
Pala, pala Geranorė?
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: mergaitė123 Gruodžio 30, 2020, 10:48:27 am
Adelė sužiuro ir pamačiusi naują gydytoją pagalvojo ar čia tik ne Lunos Geranorės anūkė ar dukra? Ji apsidairė ir pasisveikino ir palaukė, kol tą psichą išves iš palatos, o po kelių minučių gydytoja jau stovėjo prie durų ir tarė:
- Mergaitės, jums jau viskas gerai, jei norite galite bėgti į pamokas, nes tas gulėjimas jau nebe į naudą. Tuoj jus išrašysiu ir galėsit bėgti, tik nenusiridenkite nuo laiptų, o aš eisiu papietauti ir tikiuosi, kad ten bus pudingo.
Adelė atsistojo ir pasijuto geriau, ji jau ne be stresavo ar reiks ilgai būti ligoninės sparne ar ne, nes tiesą jau žinojo, todėl po dešimties minučių jau buvo susirinkusi daiktus ir tarė:
- Viso, Veronica, buvo puiki dienelė ir tikiuosi, kad dar susitiksime ir linksmai praleisime laiką.
Žanos dukra pravėrė duris ir išžingsniavo į klastūnyno bendrąjį kambarį, kuris buvo požemiuose ir ten atsigulė į minkštą lovą ir užmigo, kokios tos ligoninės lovos nepatogios...
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Veronica Spellman Gruodžio 30, 2020, 11:06:28 am
Išgirdusi daktarės vardą, Veronika tikrai šiek tiek nustebo. Bet buvo labai gera naujiena jog jas jau paleidžia. Veronika pradėjo krautis visus savo daiktus į savo kuprinę ir jau ruošėsi eiti kartu į bendrąjį klastūnyno kambarį. Iš tiesų buvo kiek liūdna atsisveikinti su Adele po visų baisiai linksmų nuotykių, na, bet vis tiek dar jos susitiks pamokose ar kur kitur. Įsidėjusi visus daiktus į kuprinę dar norėjo paklausti gydytojos ar pažįsta Luną Geranorę todėl sušuko:
- Palaukite, palaukite! Ar jus pažįstate Luną Geranorę?
Bet daktarė jau buvo išėjusi tikriausiai valgyti pudingo. Mokinė jau taip pat nenorėjo gaišinti laiko ir kuo greičiau grįžti į bendrąjį kambarį išsimiegoti. Susikrovus visus daiktus ir išeidama sušaukė:
- Viso, Adele! Labai su tavimi smagu buvo patirti tiek daug nuotykių.
Išėjusi Veronika bėgo kuo greičiau, kad tik būtų toliau nuo ligoninės.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Vegard Saeterhaug Sausio 06, 2021, 11:33:53 am
Vegard su dideliu nerimu nešė Elizabet į ligoninė. Kvaila senė, jei Von Chang mirs, aš tai senei nurausiu galvą. Netrukus berniukas su Elizabet jau stovėjo ligoninės sparne. Berniukas nunešė merginą į lovą ir paguldė, netrukus prisistatė ir eglišakių karalienė - Panelė Pomfri. Ši klausiamai pasisuko į berniuką:
-Mes buvome kiauliasodyje, užeigoje ir ten moteris jai pradėjo spausti kaklą ir ši nualpo, tikiuosi nemirė ,nes kai nešiau ji dar kvėpavo...,-Išdėstė ir atsiduso.
Saeterhaug nesuprato ką slaugė daro. Moteris netrukus išėjo ir tarė:
-Prižiūrėk ją, jei kas šauk einu atnešiu vaistų.,-Tarė Pomfri.
Pirmakursis sutiko linktelėdamas. Klastuolis priėjo šalia ir prisėdo ant šalimais stovinčios lovos. Berniukas atsargiai paėmė mergaitės ranką ir nykščiu pradėjo glostyti jos šaltą ranką. Mergaitė pradėjo leisti keistokus garsus, Vegard nusišypsojo.
-Panele Pomfri! Panele Pomfri! Panele Pomfri! Ji leidžia keistus garsus!,-Šaukė berniukas.
Moteriškė atlėkė greitai su lazdele rankoje ir paleido vandens čiurkšlę. Vampyrė budinosi. Ačiū dievui! Klastuolis dar labiau išsišiepė, Pomfri veide taipat pasirodė šypsena, tai reiškė tik vieną - Elizabet viskas gerai ir ji netrukus atsibus. Prie lovos, ant spintelės stovėjo stiklinė.
-Katinausius!
Stiklinėje atsirado sultys. Manau ,kai ji prabus norės gerti.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Sausio 08, 2021, 10:58:27 am
   Juoda. Visiška juoduma. Nieko nematyti. Elizabet teprisiminė, kaip kažkokia šalta ranka spaudė jai kaklą, po kiek laiko mergina nukrito ant žemės, skaudžiai susitrenkdama galvą, ir nuo to laiko viskas pasidarė juoda. Kad ir kaip Vanesa stengėsi prisiminti kas ten įvyko, sugebėjo juodumoje teišvysti blankų vaizdą, kuriame ji ir Vegard'as sėdėjo "Tryjose Šluotuose". Daugiau nieko.
   Klastuolė jautė keistą jausmą: viskas buvo juoda, kūną smaigstė keistas skausmas, kuris nieko nepriminė, o ausyse spengė kažkoks neaiškus murmesys. Po kiek laiko murmesys pavirto į aiškesnius žodžius, kuriuos japonė būtų tikrai supratusi, jei aplinkui nebūtų taip juoda ir kūno nesvaikstytų tokie skausmai. Mergina buvo visiškai išsękusi, bet jautė, kad privalo atsakyti į tuos keistus žodžius, kurie po truputį vis aiškėjo. Vienuolikmetė pabandė kažką ištarti, bet gavosi tik neaiškus murmėjimas, bet kuo toliau Vanesa stengėsi atsakyti į tuos garsus, tuo labiau jie slopo.
   Staiga neaiškus murmesys (kuris rodės, kad jau nutilo visam laikui) įsisiautėjo. Jis pradėjo šnekėti visokias nesąmones, ir šnypšti. To dar negana, kažkas, kažkas nežemiško, pradėjo spausti merginos kūną. Neišvėrusi Elizabet užsimojo klykti. Ji tikėjosi klyksmu nubaidyti tą, kuris ją spaudžia, bet ne - jis pradėjo ją dar smarkiau spausti. Klastuolė matė, kad ją spaudžia kažkokia tamsos migla, todėl ji nenustojo klykti.
   Merginos pasąmonėje dėjosi keisti dalykai. Vieni tvirtino, kad viskas tik į naudą, o antri teigė, kad viskas privalo baigtis, nes antraip nieko gero nelauk. Juodaplaukė nesugebėjo apsispresti, kas vis dėlto skleidžia tiesą, o kas melą. Ji norėjo pašaukti pagalbos, kad padėtų apsispręst, bet nesumojo ką kviesti. Staiga į galvą atėjo vienintelis vardas "Vegard'as". Nieko nelaukusi mergina jį ir iššaukė:
   - Vegard! - suriko ji kiek tik buvo galima garsiau.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Vegard Saeterhaug Sausio 10, 2021, 07:26:38 pm
Šiuo metu klastuolis jau nebesuprato ar džiūgavo ar nerimavo. Mergina dėjavo, Pomfri vėl savo eglišakiais kvepėjo, kas tikrai nepatiko vaikinukui. Pirmakursis pažvelgė į moteriškė kurios veide matėsi didelis nerimas, Vegard vėl pradėjo nerimauti. Klastuolis pažvelgė į nualpusią draugę, ši skleidė keistokus garsus ir neaiškiai vartėsi. Berniukas laikė rankoje lazdelę ir nežinojo ką daryti. Atsigulęs į lovą užsimerkė ir bandė galvoti apie pozityvius dalykus, ne tik apie tai ,kad Klastūnynas pirmoje vietoje taškais ir ,kad šis tinginio pantis prisidėjo prie to ,bet apie kitus... Užsimerkus vaikinas netrukus išgirdo savo vardą, jį šaukė Elizabet. Staigus pašokimas iš lovos matyti išgąsdino Pomfri.
-Taip? Ar viskas gerai?
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Sausio 10, 2021, 09:20:44 pm
   Vanesos akyse vis dar buvo juoduma. Kūną vis dar spaudė kažkokia tamsi migla, bet staiga, labai toli, tarsi už jūrų marių, suskambo Vegard'o balsas. Kol aidas pasiekė klastuolės smegeninę, užtruko tikrai gana nemažai laiko. Tai ką jau kalbėti, apie tai, kiek užtruko kol mergina suprato ką tie žodžiai sako?
   Bet galų gale, kai žodžiai buvo jau aiškūs, merginos akyse prasivėrė šviesą ir nebebuvo taip juoda. Staiga kūną spaudusi tamsioji migla išnyko, skausmas kartu su ja. Vanesos akys vis labiau ėmė "apčiuopti" vaizdus ir ji vis labiau ėmė suprasti kur yra, kas vyksta, kas yra priešais ją ir panašiai. Galiausiai vampyriukės akyse pasirodė virš jos palinkęs ir nerimaujantis Vegard'as. Nerimas ir baimė jo veide po truputi atslūgo... Tai paskatino katik prabudusią klastuolę pasijusti geriau. Ji ėmė suprasti, kad netoli jos yra Madam Pomfri, kad pati Elizabet guli lovoje. Šie faktai reiškė, kad japonė bus pakliuvusi į ligoninę. Jeigu Vanesa yra ligoninėje - reiškėsi kažkas blogo nutiko. Bet kas?
   Mergina jautėsi nekaip. Ją vis dar pykino, spaudė šonkaulius ir ji buvo visa išmušta prakaitu. Labiausiai ko norėjo, tai tik išsiaiškinti kas nutiko... Ir vandens. Būtent, kad prabiltų, Klastunyno mokinei reikėjo atsigerti nors lašelį vandens. Vos apie tai pagalvojo, prie pat Vanesos lovos atsirado Madam Pomfri su stikline vandens rankose, tarsi perskaičiusi juodaplaukės mintis. Vampyriukė akimirksniu suėmė vandens stiklinę ir patraukė ją artyn savęs. Gerdama netyčia apsilaistė vandeniu, bet nieko tokio - išdžius, dabar svarbiausia buvo išsiaiškinti kas įvyko. Von Chang'ų dukra kiek galėdama pasikėlė ir įsmeigė savo nenusakomos spalvos akis į Vegard'ą. Mergina tikėjosi, kad jis paaiškins kas įvyko, kodėl ji čia, nes pati nič nieko neprisiminė.
   - Kas įvyko? - japonė tesugebėjo teištarti tik du žodžius, nors ir galvoje jų skriejo tūkstančiai, tiek pat kiek ir klausimų.                                                                                                   
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Vegard Saeterhaug Sausio 14, 2021, 08:41:58 am
Pirmakursio veide atsirado šiokia tokia šypsena. Pomfri taip pat nusišypsojo. Elizabet Vanesa Von Chang atsigavo! Priėjęs arčiau stebėjo kaip ji prabunda. Veide pasirodė spindinti šypsena. Mergina atsigėrė ir paklausė berniuko ,kas įvyko. Veide nuslūgus šypsenai netrukus tarė:
-Na...Mes ėjome į Kiauliasodį atšvęsti tavo gimtadienio. Ten prisistatė kažkokia dvoklė moteris ir kai tu ėjai užspaudė tau kaklą ir tu...nualpai. Aš tave nunešiau štai čia ir tu gulėjai be sąmonės kokias geras dvi valandas.,-Išdėstė viską berniukas.
Pirmakursis pastebėjo ,kad mergina apsilaistė. Isšitraukęs lazdelę tarė:
-Dryerus!
Iš lazdelės galo stipriai pradėjo džiovinti Klastuolę ir netrukus ji jau buvo sausa. Įsidėjęs lazdelę į apsiaustą nusišypsojo ir tarė:
-Jei tau geriau gal eime kur nors?,-Taręs pažvelgė į Pomfri, ši linktelėjo.
Berniukas atsistojo nuo lovos ir išbėgo:
-Pasivysi?
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Vasario 10, 2021, 12:43:10 pm
   Elizabet gulėjo ir žiūrėjo savo juodomis, didelėmis akimis tiesiai į Vegard'ą ir klausėsi jo pasakojimo kas neseniai įvyko. Iš jo lūpų tai skambėjo taip keistai, o ypač tada, kai mergina nitč nieko neprisiminė. Kai klastuolis baigė dėstyti savo "teoriją", kas katik įvyko, vampyriukė gulėjo lovoje ir galvojo apie katik išgirstus žodžius. Mes ėjome į Kiauliasodį? Ko ten? Aaa... Mano gimtadienio atšvęst. Ir kodėl būtent tas Kiauliasodis? "Dvoklė moteris" Kas ta? Dar ir tokios egzistuoja? Pala, pala... Ji užspaudė man kaklą?! Kodėl? Gal ji dar man kažkokių kerų suleido, kad nieko nepamenu... Pala, o ta "dvoklė moteris" turėjo lazdelę?
   Japonų kilmės klastuolei tiesiog primygtinai reikėjo išsiaiškinti viską: - Kodėl jie ėjo būtent į Kiauliasodį? - Kokioje užeigoje jie lankėsi? - Kas ta "dvoklė moteris"? - Kaip atrodė ta "dvoklė moteris"? ir taip toliau. Klastuolė jau žiojosi pratarti savo klausimus, bet Vegard'as jau skubėjo pro ligoninės sparno duris ir šaukė: "Pavysi?". Po tų žodžių vampyriukė pajuto kaip jos kūnas prisipildo "vampyriškos" jėgos ir mergina išsiropščiusi iš lovos ir susirišusi plaukus juokaudama atsakė:
   - Aš tau greičiau įkasiu, - ir nusijuokė. Po to, apsižiūrėjusi ar Madam Pomfri nemato (ji tikrai nebūtų jei leidusi išeiti dar), nuskubėjo prie durų ir (kažkodėl būtent dabar) nežmoniškai (vampyriškai) užsinorėjo būtent dabar pavirsti į šikšnosparnį ir paskrajoti virš Hogvartso pilies.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Evelina Džonson Kovo 24, 2021, 03:39:05 pm
Evelina nebeleido smagaus laiko Hogvartso kieme. Jai įkando gyvatė pasislėpusi už prakeiktų žolių. Po įvykio Evelina iškart nuskubėjo pas seselę Pomfri. Ši turėjo ją greitai išgyditi. Tačiau kas buvo sunkiausai tai nueiti iki pačios seselės kabineto. Gyvatės nuodai turėjo pakankamai laiko pasklisti po koją ir ilgainiui kelyje ją dar labiau suskaudo. Iš jos visą kelią plūdo kraujas. Ant žolės tikriausai dar liko jo... Jei ta gyvatė jo nenulaižė smerkiamai pamanė Evelina gulėdama minkštai išklotoje Hogvartso ligoninės sprano lovoje. Daba ji jautės pastebiami geriau, bet kojos skausmas mažai tenuslopo. Gyvatės įkandimas bent jau buvo kroupščiai sutvarstytas. Lovos kojūgalije gulėjo pagalvėlių kojai pasidėti. Nors Evelina ir nenorėjo ten dėti kojos seselė privertė. Tos Hogvartso seselės nors ir padeda, bet jos šiek tiek pamišusios. Evelina pakėlusi galvą (to irgi neleido Pomfri, bet dabar ši buvo išėjusi dėl to galėjo laisvai tai daryti) pažvelgė į koją. Ši net ir po tvarsčiu buvo gerokai ištinusi. Kodėl Pomfri tiesiog jos nesugydė magiškai? paklausė savęs Evelina, juk ji galinga burtininkė. Hilerė, bet vis tiek galinga. Evelina nukėlė koją nuo pagalvių krūvos. Kai tik dešnioji koja pasiekė lovą grifiukė sukliko. Į palatą iškrt atbėgo madam Pomfri. Evelinai buvo nė motais, vis tiek koją nežmoniškai suskaudo. Pomfri apibarė ligonę. Pasakė, kad jokių gyvų daugiau to nedarytu.
- Bet jei tai paprastas gyvatės ikandimas, kodėl negalite jo tiesiog išgyditi? - paklausė Evelina pasitaikius progai. Ne tik todėl, kad norėjo nukreipti temą (tai buvo visai geras būdas: paklausti apie savo būklę), bet ir dėl to nes iš tikrūjų norėjo tai sužinoti.
Madam Pomfri pažvelgė žvilgsniu kuris sakytę sakė nelysti prei jos, bet vis tiek paaiškino. Evelina prisiminė kaip seselė nuolat kartodavo jog ji niekada nepaliks savo pacientų nežinomybėje. Gal dėl to ji pradėjo kalbėti?.. Pomfri ėmė aiškinti, kad tai gali būti (ji dar iki galo neišsiaiškino) magiška gyvatė. Tai yra, kad gyvatės nuodai gali daryti tokį poveikį žaizdai, kad ji negalėtu užgyti. Iš madam Pomfri veido galima buvo aiškiai matyti, kad tai jau iki galo išsiaiškinta ir žaizda taip lengvai neužgis.
- Bet jūs mane išgydisite, taip? - paklausė Evelina. Po ligonės klausimo seselės veide pasirodė užjaučiamas žvilgsnis. Grifiukė išpūtė akis. - Ne?!
Seselė ją nuramino, kad išgydis ir pasakė nesinervinti. Madam išėjo. Niekur nevažiuosiu. Šiuos metus praleisiu Hogvartse. Man padės Pomfri... Ji tikrai padės... Liksiu čia. Evelian nusprendė save išbandyti. Isitikino, kad seselė ir atsisėdo palatos lovoje. Tai buvo maža palata. Čia nieko daugiau nebuvo. Evelina pažvelgė į savo koją. Giliai įkvėpė. 3... 2... 1... suskaičiavo mintyse. Ji pakėlė koją. Šią labai skaudėjo, bet Evelina susilaikė neriktelėjusi. Nusprendė bandyti stotis. Stovėsi tik ant kairiosios kojos... Viskas bus gerai tau pavyks... Ji dar kartą įkvėpė. Stojiuosi... Ji ryžtingai atsistojo. Kojoje jautėsi diegulys, bet ne nuo atsistojimo, o nuo įtampos. Įkvėpk... iškvėpk... Įkvėpk... iškvėpk... Evelina jautėsi geriau. Pasišokinėdama ant vienos kojos nustryksėjo prie ligoninės lango. Ligoninė buvo vienas iš aukščiausių Hogvartso aukštų, todėl ji galėjo matyti nuostabią panoramą. Hogvartso pilies bokštai kilo aukštai į horizontą. Evelina pakėlė koją aukščiau nuo žemės ir mėgavosi reginiu. Saulė skleidė silpnus šešėlius ant marmurinių bokštų. Grifiukė iškvėpė. pavyko atsistoti - puiku. Tereikai kaip nors atdaryti šitą langą. Evelina pakratė jo rankeną. Privalau ikvėpti gryno oro... Privalau... Ji dar stipriau pakratė rankeną - ši neatsivėrė. Noustabu, dabar man net nepavyksta atidaryti lango! Ji dar pakratė, bet tai nieko gero neatnešė.
- Nagi... - ištarė mergaitė, bet greit užsidengė burną. Jos neturi išgirsti madam Pomfri. Visai užmiršusi koją atsistojo ant jos ir dar kartą suriko, bet šiek tiek tyliau, galbūt kūnas suprato jog neverta per daugtriukšmauti, - aiii!
Evelina isikibo į kojos. Prakeikta, prakeikta, prakeikta... Reikia atidaryti šį langą. Evelina vėl trūktelėjo rankeną. Pagaliau! Langas iš ties atsidarė. Iš lauko plūstelėjo šaltas ir gaivus oras. Evelina persisvėrė per langą ir įkvėpė jo. Kaip gerą pagaliau jausti gaivą... Staiga kažkas atsitiko. Pro langą į palatą švystelėjo kažkas spalvinga. kas čia dabar? Pagalvojo Evelina. O, gal man tik pasivaideno?.. Ir ji nusisuko. Tou metu jai už nugaros po lovą įsitaisė paukštis. Po kelių minučių Evelina grįžo, kadangi ir pati madam Pomfri bet kada galėjo tai padaryti. Langą ji stiprai užtrenkė kad niekam nekiltu itarimo jog viena ligonė buvo pro jį išlindusi. Ji vėl norėjo nekaltai gulti į lovą kai po ja kažkas sukriugždėjo. Evelina suabejojo.Gal aš tik prisigėrusi vaistų ir todėl man vaidenas? Tačiau po kurio laiko tai vėl pasikartojo. Nagi kas ten? Jau užkniso... Evelina nusprendė, kad palatoje vis tiek nieko nėra ir pažiūrėjo po lova. Ten ji išvydo dailu paukštelį. ją pamates jis sucyrpė. ką jis čia veikia? Jei madam Pomfri būtų jį pamačiusi tai arba būtu pradanginusi arba dėl jo būtu apibarusi mane... Kuo greičiau turiu jį išnešti... Staiga tarpdurį pasirodė seselė.
- Štai tavo užpilas. Turi juo apsilaistyti koją, tai gali padėti, - pridūrė ji pamačiusi keistą Evelinos išraišką. - Pasitepk, - įsakė.
- Gerai, - pasidavė Evelina.
Ji pamė "tepalą". Kad tik Pomfri greičiau išeitu... Pagaliau seselė išėjo matydama, kad Evelinai jos kompanija nekelia didelio džiaugsmo. Tarpdury išeidama sumurmėjo kažką panašaus į: "Jei jau jai nepatinka tai ir nepridėsiu savo draugijos tiems kuriems kaip jie sako jos nereikia!" Evelina šyptelėjo. Tokie jau karštakošiai tie hileriai. Ji nušokavo link lango ir atidariusi jį išleido paukštelį. Šis nuskrido toli į pilies sienų tolius. ligonė grįžo į lovą.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Rapolas Drakas Rugsėjo 19, 2021, 02:17:49 pm
Vilis priėjo prie kažkokių neatrastų durų, išsitraukė lazdelę ir sušnipždėjo Alohomora. Atsivėrė durys ir Vilį įtraukė vidun.
- aaaaa!!! - sušuko Vilis. Jam Velnio raizgai pradėjo veržti kojas. Po kiek laiko jis atsidūrė ligonineje. Net nežinojo kaip tai atsitiko, nes tuo metu buvo apalpęs. Po kiek laiko atėjo madam Pomfri.
- Kaip aš čia atsidūriau? - Paklausė Vilis.
- Hagridas tave rado velnio raizguose. - Atsakė madam Pomfri. Ir Vilis užmigo. Atsibudęs paklausė.
- Kada galėsiu išeiti iš ligoninės? - Paklausė Vilis.
- Rytoj. - Pasakė Madam Pomfri. Vilis nusiminė. Po kiek laiko atėjo vakaras. Tada madam Pomfri atnešė vakarienę. Vilis suvalgė ją be ūpo ir užmigo.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Auris Senkleris Kovo 16, 2022, 01:40:20 pm
Auris dūmė iš tos prakeiktos laukymės. Dūmė gal per smarkiai pasakyta, juk teko nešti staiga susirgusią mergaitę. Bet vis tiek bėgo kiek sugebėdamas greičiau. Vėmimas krauju atrodė tikrai baisus ir gal net mirtinas dalykas. Taigi jis skubinosi. Pagaliau pasiekė pilį, tada dar teko įveikti visą krūvą prakeiktų koridorių, kol pagaliau pasiekė ligoninę.
Senkleris užduso ir Kai pagaliau švelniai paguldė Erką ant lovos lengviau atsikvėpė ir klestelėjo ant kitos lovos esančios priešais tą, kurioje gulėjo Erka.
- Kas čia dabar dedasi Auri? - Paklausė jo mokyklos Hilerė, mat jis kaip paklaikęs įdūmė į jos kabinetą, per kurį ir reikėjo patekti į šią palatą.
- Mergaitė pradėjo vemti krauju. - Pasakė jis vis dar tankiai alsuodamas dėl bėgimo.
- Krauju? Kur jūs tuo metu buvote? - Ji jau ėmė apžiūrinėti Erką.
- Laukymėje už kvidičo aikštės. - Atsakė Auris.
- Kairioji jos ranka regis dega. Ar buvote toje siaubingoje apleistoje laukymėje?
- Taip.
- Tikriausiai vaikui įgėlė Ugniauodegis. - Iš spintelės ji paėmė kažkokio tirpalo buteliuką.
- Ugnia... Kas?
- Tai nuodingas vabzdys. Jis nepalieka jokių žymių, bet jos ranka degte dega. Jis apnuodyja organizmą. Labai laiku suskubote čia atbėgti. - Hilerė sugirdė mergaitei vaistus, o ant kairės rankos uždėjo vėsinamąjį kompresą.
- Na kaip tu? - Paklausė Erkos Auris.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Erka Forrm Kovo 16, 2022, 09:27:31 pm
  Auris atnešė ją į ligoninę. Erkai atrodė, kad tai įvyko per kelias sekundes. Nors buvo daug ilgų koridorių. Kai jis Erką psguldė ji lengviau atsikvėpė. Kas yra ugniauodegis? Reiks kada apie jį paskaityti. Galvojo Erka kai apie jį kalbėjo hilerė su Auriu. Po kelių sekundžių ji davė Erkai kažkokio eliksyro.
- Kaip išgėrus vėmalų! - į jo klausimą atsakė Erka. - Iš ko jis pagamintas? - paklausė ji atsisukusi į hilerę.
- Nesijaudink. Tikrai ne iš vėmalų. - į Erkos klausimą atsakė hilerė.
- Ai. Tai vadinasi iš vėmalų ir snarglių. - Erka padarė pauzę. - Vadinasi kaip išgėrus vėmalų ir snarglių mišinio! - vaidindama pasibjaurėjusią tarė Erka atsisukusi į Aurį.
- Na gerai išgėriau. O dabar poveikio lauksiu dvi savaites?
- Keista, - sunerimo hilerė. - Eliksyras turėjo suveikti vos tau jo išgėrus. - tarė hilerė ir pradėjo neramiai vaikščioti po kambarį.
- O kokius keistus kerus į mane paleidai? - šįkart Aurio paklausė Erka.
- Tikrai kokius kerus? Ir ką ten veikėte? - paklausė hilerė. Erka nežinojo ji klausė jos ar Aurio tad tiesiog tylėjo.
  Erka vėl pasidarė stipriai bloga. Ji pamatė šalia esantį puodą. Ir pasilenkusi vėl vėmė. Ir vėl krauju.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Auris Senkleris Kovo 17, 2022, 02:09:27 pm
Iš pradžių Auris pamanė, kad jeigu ji jau plepa apie tokius dalykus, kaip bjaurus vaistų skonis, tai gal jau ir viskas bus gerai. Taigi tiesiog pasakė Hilerei.
- Mes toje laukymėje buvome todėl, kad Erkai ten buvo paskirtas areštas. Na o kerus tai slopinamuosius. Gestendo, juk žinote juos?
- O taip, šiuos žinau. - Pasakė Hilerė darinėdama savo spinteles.
- Reikės ilgiau pabūti ligoninėje. - Pasakė ji. O tada mergaitei vėl pasidarė bloga. Šį kartą Hilerė ėmėsi kitų kerų, nei tada lauke Auris. Ji kažką murmėjo nusitaikiusi lazdele į Erką. O auris atsistojęs nuo lovos priėjo prie Erkos ir nubraukė plaukus jai nuo veido, kad nelįstų į burną ir jai netrukdytų vemiant. Vaizdas atrodė šiurpiai. Ir Auris dabar būtų daug atidavęs, kad tik to arešto nebūtų buvę. Jis nieko hilerės neklausinėjo, kad jai netrukdytų kerėti.
Po kokios minutės ji liovėsi burti ir dabar jau rankose laikė dar kažkokį buteliuką su vaistais.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Erka Forrm Kovo 18, 2022, 09:49:09 pm
  Erka girdėjo apie ką jie kalbasi. Ir aišku ką hilerė sakė Erkai.
- Kiek laiko? - paklausė Erka nė kiek nesidžiaugdama, bet atsakymo sulaukti nespėjo. Hilerė pradėjo burti. Vėl kažkokie keisti kerai. Galvojo Erka ramiai leisdama jai kerėti.
- Dar vieni kerai ir blogai baigsis! - susiraukusi tarė klastūnyno trečiakursė. Bet ir šįkart atsakymo sulaukti nespėjo, nes hilerė link jos ištiesė kažkokį vaistų buteliuką. Na tiksliau butelį, nes jis buvo penkių šimtų penkiasdešimties mililitrų talpos. Erka jį paėmė. Taip pat ir šaukštelį. Kurį po kelių akimirkų jai davė hilerė.
- Tris pilnus šaukštelius, - tarė hilerė žvelgdama į Erką. Tikiuosi šįkart padės. Galvojo Erka, nes žinojo, kad ilgai taip neiškentės. Jai buvo labai bloga.
  Erka jau buvo pasėmusi šaukštelį vaistų, bet netikėtai akyse viskas aptemo. Erka apalpo. Vaistai iš šaukštelio išsiliejo jai ant rūbų. Bet pasisekė, kad butelis nė nepajudėjo.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Auris Senkleris Kovo 21, 2022, 09:35:59 pm
- Atrodo jos organizmas labai neatsparus ugniauodegio nuodams. - Pasakė hilerė susirūpinusiu balsu. Kai mergaitė neteko sąmonės. Ji pastatė butelį ir šaukštelį ant staliuko ir paėmusi kažkokio žalio, tiršto ir klampaus tirpalo ištepė juo degančią Erkos ranką.
- Mergaitė gali pradėti karščiuoti. - Tarė ji.
- Šis tepalas, kuriuo dabar ištepiau jos ranką turi ištraukti nuodus. Per tą laiką aš einu ir paruošiu smarkesnį gydomąjį eliksyrą. Ar galite čia pasėdėti Auri?
- Taip žinoma. - Tarė tas.
- Puiku. Tai pabūkite. Mergaitė turėtų greitai atgauti sąmonę. Jei norės gerti vandens neduokite, tik truputį suvilgykite lūpas. Kol nuodas nepasišalins iš organizmo gerti negalima. Na kokias kelias valandas.
- Aišku. - Išklausęs viso to pasakė vaikinas ir hilerė išėjo. O jis liko sėdėti ir laukti kas bus toliau. Išties nerimavo.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Erka Forrm Kovo 26, 2022, 10:27:17 pm
  Erka pagaliau atgavo sąmonę. Ir pamatė, kad jos ranka ištepta kažkuo. Bet kuo neklausė. Jai dabar tai neberūpėjo. O tuo labiau kai apsidairė pamatė, kad hilerės nebėra.
- O kur ji nuėjo? - paklausė Erka Aurio. - Galima vandens? - dar po kiek laiko paklausė atsisukusi.
  Nuo to tepalo skaudėjo tiesiog be galo. Ir ne tik kairę ranką. Skaudėjo visą kūną. Atrodė, kad ji tiesiog dega. Erka vėl pradėjo verkti. Nors ir stengėsi sulaikyti ašaras taip pat stipriai, bet skausmas buvo stipresnis ir ašaros vis dėlto nesustabdomai srūvo jai per veidą. Kadangi kišenėje ji turėjo lazdelę ją pasiėmė. Tada iškėlė ir mostelėjo. Accio mano žaislą. Pagalvojo Erka ir jos pelėdos formos pliušinis žaislas tikrai atskriejo iš klastūnyno mergaičių miegamojo. Erka žinojo, kad tai leliukiška, bet nieko negalėjo padaryti. Pagalvė nuo ašarų jau buvo šlapia. O su juo jai visada būdavo geriau. Ir dabar buvo šiek tiek geriau.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Auris Senkleris Kovo 29, 2022, 11:49:02 pm
Jam besėdint ir besinervinant mergaitė pagaliau atgavo sąmonę. Reikėjo pripažinti, kad šį kartą rimtai nervinosi ir jaudinosi dėl jos.
- Hilerė nuėjo į savo kabinetą sutaisyti stipresnio priešnuodžio. - Tarė ir paėmė stiklinę nuo staliuko prie lovos.
- Aguamenti. - pasakė nukreipęs lazdelę į ją ir stiklinė prisipildė gaivaus vandens. Tada jis paėmė rankšluostėlį, suvilgė jį vandenyje ir padarė taip, kaip liepė hilerė. ėmė juo vilgyti jai lūpas.
- Atleisk, daugiau negaliu tau duoti vandens. Kokias kelias valandas negalėsi normaliai gerti. - Švelniai tarė.
Erkai įsiverkus pasidarė išties gaila. Nes niekuo negalėjo jai pagelbėti. Veikiausiai ją apėmė skausmas. Vienintelis dalykas ką galėjo padaryti, tai uždėti šaltu vandeniu suvilgytą kompresą jai ant veido ir kaktos, kad bent kiek vėsintų įkaitūsį jos veidą. Tikriausiai kyla karštis. Pagalvojo vaikinas.
Jos gebėjimas kerėti tokiu kritiniu momentu išties žavėjo. Ji atsišaukė žaisliuką iš savo kambario. Pasirodė taip miela ir visai nepanašu į šią keistą smurtingą mergaitę. Galėčiau tiek visko tave išmokyti. Pamanė. Jeigu liautumeis šiauštis. Žinoma garsiai dabar nieko nesakė, bet tokia mintis pralėkė galvoje.
- Viskas bus gerai, tu pasveiksi. - Pasakė Auris.
Tas laikas, kol hilerė gamino vaistus baisiai prailgo. Jis toliau keitė kompresus, kad jie išliktų vėsinantys. Buvo išties liūdna žiūrėti kaip ji kamuojasi. Galiausiai pasirodė Hilerė.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Erka Forrm Kovo 31, 2022, 10:43:40 pm
  Kai atėjo hilerė Erkai šiek tiek palengvėjo. Gal normalų eliksyrą pagamino? Mintyse tikėjosi klastuolė. Tas laikas klastuolei labai prailgo.
- Na taip. Šį eliksyrą pagaminti labai sunku, - tarė hilerė. - Šaukštelio pilnai užteks.
  Tai tarusi hilerė Erkai padavė buteliuką ir nedideliką šaukštelį. Erka jį kaipmat jį išgėrė ir šįkart nekreipė dėmesio į jo skonį. Nors jis buvo daug bjauresnis nei praeitas, bet jai dabar daug labiau rūpėjo, kad nebeskaudėtų, nes skausmas vis dar buvo be galo stiprus.
- Galėsi eiti kai eliksyras suveiks. Na maždaug po penkiolikos minučių. - tarė hilerė ir eliksyrą pasidėjo į spintelę. - Be to jei kada vasarą būtų blogiau eik pas bet kokį žiobariškąjį daktarą. Puikiai tiks.
- Deja negalėsiu. Londono vaikų namuose kuriuose gyvenu mūsų ten pas daktarus neveda. Sako, kad nereikia. Juk grįštame tik vasarai. - tarė Erka ir prisiminė nelaukiamiausią sezoną - vasarą. Ji pamokų nemėgo, bet tų namų vaikų tiesiog nekentė. Juk jiems mes tik daiktai. Galvojo Erka žvelgdama į žemę.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Auris Senkleris Balandžio 02, 2022, 09:18:27 pm
Tos kelios valandos tiesiog siaubingai prailgo. Bet pagaliau laukimas pasibaigė ir pro duris  įžengė hilerė ir atnešė stipresnius vaistus. Auris tikėjosi, kad dabar jau viskas susitvarkys. Hilerė davusi Erkai buteliuką to priešnuodžio atrodė užtikrinta, kad viskas dabar jai bus gerai. raudonplaukis nutarė palaukti tas penkiolika minučių ir išeiti kartu su savo mokine. Tada jau bus pilnai įsitikinęs, kad ji pasveiko.
Erka iš vaikų namų. Šito jis nežinojo. Tikriausiai ji vieniša. Galbūt gyvenimo nelepinta ir pasidarė tokia atšiauri. Galvojo jis. Pagaliau praėjo tos penkiolika laukimo minučių.
- Na, kaip tu? Ar galėsi išeiti? - Pasiteiravo vaikinas. Reikės pasakyti ūkvedžiui, kad nušienautų tuos šabakštynus. Arba pats to imsiuosi. Kad išnyktų tie ugniauodegiai. Galvojo Senkleris.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Erka Forrm Balandžio 02, 2022, 11:06:16 pm
  Kai pagaliau praėjo tos penkiolika minučių dar šiek tiek skaudėjo, bet daug daug kartų mažiau. Kodėl jos buvo tokios ilgos? Juk galėjo iškart praeiti ir būtų buvę ramu. Tikrai būtų buvę ramiau. Galvojo Erka. Tad Erka to skausmo nesureikšmino. Nes tas laikas vis dėlto praėjo. Kai Auris paklausė ar galės paeiti jai beveik nebeskaudėjo.
- Taip, atsakė Erka atsisukusi į jį.
  Bet kai atsistojo pajuto stipresnį skausmą, bet dar tikrai pakenčiamą.
- Ačiū, - tarė ji atsisukusi į hilerę, o paskui atsisuko ir į Aurį. - Ir tau labai ačiū.
  Tai tarusi Erka pasisuko prie durų. Greitai eiti negalėjo. Bet tikrai ėjo kaip tik pajėgė greičiau. Tik išėjusi pamatė, kad savo žaislą pamiršo. Tad grįžo, pasiėmė jį ir movė iš ten kaip tik galėdama greičiau. Skubėjo. Kad ir per visus skausmus.
Antraštė: Ats: Maža palata
Parašė: Auris Senkleris Balandžio 03, 2022, 01:59:26 pm
Jį užplūdo palengvėjimas. Viskas atrodo susitvarkė. Jokių vėmimų ar alpimų daugiau nebebuvo.
- Jūs puiki gydytoja. - Pasakė nusišypsodamas mokyklos hilerei. Tada išėjo kartu su Erka. Ji dar ėjo sunkokai, bet jau pati. Ir kaip jis suprato viskas mergaitei turėtų greitai praeiti. Jie išėjo iš tos mažos palatos. Perėjo per Hilerės kabinetą ir atsidūrė koridoriuje.
- Iki Erka. Susitiksime per pamokas. Jei kartais greit nepraeitų ateik vėl čia. Ir šiaip jei kas kreipkis, aš tau padėsiu. - Tai pasakęs išėjo iš ligoninės ir patraukė į savo kabinetą. Jautėsi pavargęs. Bet žinojo, kad neužmigs. Visgi į savo kabinetą nutarė nebeiti. Jis nukeliavo ieškoti ūkvedžio,  kad jie galėtų sutvarkyti tuos šabakštynus, plytinčius už kvidičo stadiono. Kad daugiau niekam taip nebenutiktų.