Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Gegužės 09, 2020, 02:14:44 am
-
Guelodigarto g. (Gwaelodygarth) yra gatvė kiek toliau nuo Merter Tidvilio miestelio centro. Tai yra viduriniosios klasės gyventojų rajone esanti gatvė, kurioje daugiausia senos statybos namai, nepasižymintys prabanga. Vienas gatvės galas atveda į Kivarfa (Cyfarthfa) parką ir ten esančią pilį. Kitas gatvės galas veda link miestelio centro, tačiau šiame gale būstų kokybė yra ryškiai prastesnė, kai kurie namai baigia sugriūti.
Gatvėje yra boulingo klubas, pasižymintis bloga reputacija: ten mėgsta lankytis paaugliai ir jaunuoliai, užsiimantys nelegaliu verslu, narkotikais.
Prie pat Guelodigarto gatvės esanti stotelė "Giraitė" pasižymi tuo, kad ten autobuso laukiančius žmones dažnai užpuola vietinis jaunimas. Dėl to tiek pati Guelodigarto, tiek artimiausios gatvės nėra labai mėgstamos žmonių, nors gyventi šioje gatvėje yra pakankamai saugu. Manoma, kad vietiniai atpažįsta kitus vietinius ir prie jų nesikabinėja.
Graži vasaros popietė. Tokia graži, kokių šis pietų Velso miestelis dažnai tikrai negauna. Visai netrukus Elliw turės krautis lagaminą ir keliauti į Londoną, o iš ten - į mokyklą, kurios pavadinimą mergaitė vis pamiršta.
Vienuolikametė labai dėl šito jaudinosi. Ji neįsivaizdavo, kas tiksliai jos laukia. Nepaisant to, kad iš Bastiano sužinojo, kas jai yra negerai, kodėl kartais vyksta tokie keisti dalykai, vis tiek nežinojo, kas ten bus. Ko ji ten mokysis? Kokie vaikai ten lankysis? Ar ji bus visiškai viena - atskirta nuo brolio ir, daug blogiau, nuo Bastiano?
Norėdama prasiblaškyti mergaitė išėjo iš namų, kuriuose gyveno su broliu Išeidama atsitrenkė į duris, tad ant kaktos pamažu pradėjo kilti guzas. Vis dėlto ji skausmo nepaisė - daug svarbiau buvo apmąstyti viską, kas jos laukia. Elliw nuolat atrodė, kad ji ką nors pamirš, kad nežinos, kaip ten elgtis (o, kad ji būtų žinojusi, kad tai yra visiška tiesa!). Kadangi buvo labai, netgi nenormaliai smulki, manė, kad visi šaipysis esą ji ten mokytis per maža. Tiesą sakant, rudaplaukė būtent taip ir jautėsi. Kaip ji ten išgyvens? Jeigu jai niekas neprimins, ji tikrai pamirš nueiti pavalgyti, pasiklys pakeliui į tualetą, neras savo lovos ar nutiks dar kokia nors nelaimė... O ir pamokos turbūt nebus tokios paprastos kaip anglų kalba ar istorija. Kaip, po galais, reikės jai ten išbūti?
Su tokiomis mintimis ji pasiekė netoliese esančią Guelodigarto gatvę. Neskubėdama ėjo pilies link, nors į ją pačią eiti neketino. Pakeliui atsitrenkė į kažkokią moterį, tačiau net neatsiprašė - pernelyg buvo susimąsčiusi. Kita vertus, jeigu ta moteris buvo vietinė (Elliw net nepažiūrėjo, į ką atsitrenkė), ji turėjo žinoti, kad su šia mergaite kitaip nebūna.
Priėjusi suoliuką Elliw atsisėdo. Iš karto nepajuto, kad kažkas ne taip. Vis dėlto kiek pajudėjusi suprato, kad tas keistai lipnus. Pašokusi pamatė, kad jos visa nugara ir kelnės yra žalios. Ar suoliukas buvo ką tik dažytas?! Rudaplaukė suirzo ir patraukė prie kito. Atsargiai bakstelėjusi pirštu suprato, kad šio suoliuko dažymo ceremonija dar tik laukia, tad nieko nelaukdama klestelėjo ant jo. Jautėsi liūdna ir vieniša. Labai norėjosi, kad Bastiano būtent dabar išeitų pasivaikščioti ir atsirastų būtent prie šito suoliuko. Vienuolikmetei būsimai Hogvartso mokinei labai norėjosi pasišnekėti ir pamatyti draugišką veidą...
-
Tylus lekavimas, saulės atspindžiai, bešokinėją nuo prabangių akinių nuo saulės, šortai ir ne pirmo plonumo džemperis, nes velnias ją nešioja, tą šaltą britišką vasarą, - va šitokį vaizdą galėjo pamatyti jau prieš porą metų čionai atsikrausčiusio jauno užsieniečio, vis dar vadinamo „tuo nauju gi“, kaimynai beveik kiekvieną rytą, jei tik jis nedirbdavo. Tamsesnio nei anglams įprasta gymio jaunuolis vedžiodavo gan energingos veislės savo šunį Galileo, mat šiam kasdieniniai ilgėlesni pasivaikščiojimai buvo gyvybiškai būtini, o Labradoro retriveriams įprasto gymio gyvūnas vedžiodavo Bastiano, mat jam pasivaikščiojimai be vedlio galėjo būti mirtini. Trumpai tariant, abu, jei be viens kito, galimai buvo be penkių sekundžių lavonai. Na, gal šuo ir ne. Kita vertus, Velsas buvo neįtikėtinai saugus pasaulio kampelis (turint minty, jog jame išgyventi galėjo netgi mūsų mylima Ešiu) - galbūt skaičiuojant vienatvės sekundes iki mirties buvo galima šiek tiek suklysti.
Vaikštinėdamas šen bei ten, mėgaudamasis nors kiek itališkiems orams artimesnei vienadienei šilumai bei svarstydamas apie tai, ko galėtų užklausti savo naujo mokytojo apie anglišką šluotų gamybą. Skyrėsi tik detalės, kas jaunąjį šluotmeisterį šiek tiek nuvylė, bet jis dabar jau svarstė apie išvykimą mokytis iš Europos - nors pernelyg dideliu noru nedegė, mat buvo prisirišęs prie gimtųjų kraštų. Anglija visgi nebuvo kokia Indija, sąlyginai netoli nuo namų. Visgi kol kas reikėjo susirinkti ir čia įmanomas žinias.
Taip bemąstydamas Bastiano pajuto, kaip jo gauruotojo palydovo uodega ima plaktis į blauzdą.
- Mamma mia! - šūktelėjo italas. - Ką jau pamatei, Galileo? - gan garsiai paklausė jis, svarstydamas, kad turbūt nieko kito jis čia negalėjo sutikti, tik mažąją Ešiu.
Šuniui, beje, ji visai patiko, nors reikia pripažinti, jog šalia jos jis elgdavosi dešimtį kartų budriau ir atsargiau, negu netgi vedžiodamas Bastiano.
-
Elliw svarstė, ką norėtų šiandien nuveikti. Galbūt reikėtų aplankyti Bastiano? O gal prasitrinti lauke iki pat vėlumos? Žinojo, kad tokiu atveju brolis jos nepagirs, tačiau kad ir ką mergaitė bedarytų, anam vis negerai. Ypač po to, kai ji susipažino su netoliese apsigyvenusiu italu. Elliw taip ir nesuprato, kodėl žmogus iš saulėtos Italijos turėtų persikelti čia, kur tokios nuostabios dienos kaip šiandien yra retenybė. Dėl kažkokių priežasčių ji iki šiol šio klausimo dar neuždavė tam, kuris tikrai turi žinoti - Bastiano. Pagrindinė to priežastis buvo ta, kad Elliw visada paprasčiausiai pamiršdavo, kad nori to paklausti.
Įtemptai galvodama mergaitė tarsi išgirdo šnekant itališkai. Tai buvo kiek keista. Kas gi čia galėtų kalbėti ta kalba, kuria apylinkėse moka tikriausiai vienintelis Bastiano. Rudaplaukei nė į galvą neatėjo, kad tai galėtų būti pats italas. Ji nustebusi apsižvalgė ir iš karto atkreipė dėmesį į šunį. Tas tarsi buvo matytas, tačiau Elliw neprisiminė, kur. Tik galiausiai žvilgtelėjusi į su keturkoju buvusį jaunuolį suprato, kad tai yra ne kas kitas, o Bastiano!
Velsietė šiaip ne taip atsistojo (tai padaryti nebuvo lengva, mat nuo dažų lipnūs rūbai labai sėkmingai lipo ir prie švaraus suolelio. Reikia pastebėti, kad tas suolelis jau nebebuvo švarus) ir nuskubėjo prie vienintelio draugo, jeigu taip galima pavadinti.
- Labas! - patenkinta sušuko ji vos neužkliudydama šuns, kurio vardą pamiršo jau keletą kartų. Nebejauku ir klausti, tuo labiau, kai ir taip akivaizdu, kad po kelių minučių vardas ir vėl bus pamirštas. Elliw mintyse nusistebėjo, kad ji vis dar prisimena Bastiano vardą. - Kaip tik mąsčiau apie tave. Gal nori prisėsti?
Rudaplaukė nuskubėjo prie suoliuko ir jau norėjo klestelėti, kai prisiminė, kad tai yra tas pats šviežiai nudažytas suoliukas.
- Ne, ne čia, - perspėjo ji nematantį žmogų. Apsisukusi norėjo keliauti prie nedažytojo, tačiau dabar jau nepavyko išvengti šuns: Elliw netyčia pastatė koją tiesiai ant uodegos ir iš netikėtumo plojosi ant žemės.
-
Bastiano buvo maloniai nustebintas (nors gal truputį išgąsdintas) netikėto Ešiu šūktelėjimo. Kartais besišnekant su šunim labai jau pritrūkdavo aiškesnio atsakymo ar reakcijos į jo garsiai reiškiamas mintis - Galileo nebuvo durnas šuo, tad šiaip jau nei lodavo, nei urgzdavo, deja, akių kontakto vėlgi užmegzti nepavykdavo. Nors iš nervingo šuns pavadėlio trūktelėjimo italas galėjo suprasti, kad velsietė jau kažką bus ne taip padarius, per daug dėl šito nesijaudino. Jau buvo spėjęs šiek tiek įprasti prie mergaitės nerangumo. Tik sudvejodavo, ką sau galvojo dievas, kad įteikė va šitokiai būtybei magijos galią.
- Malonu tave matyti, mažoji Ešiu! - iškilmingai šūktelėjo Bastiano, visas nuoširdžiai išsišiepęs. - Ką gi mąstei? - pasiteiravo išsyk jis.
Gavęs tokį netikėtą pasiūlymą, pietietis papurtė galvą, mat sėdėti lauke kaip ir nebuvo mėgėjas. Jei jau išeiti laukan, tai pasivaikščioti ir pabindzinėti su šunim, o ne sėdėti rankas susidėjus.
- Galileo reikia pasivaikščiojimo, nesėsiu, - šyptelėjo Bastiano. - Bet gali prisijungti prie mūsų, jei tik tavo brolis dėl to neprieštarautų.
Aišku, jis būtų galėjęs vėliau pataisyti Ešiu brolelio atmintį - šiaip ar taip, burbeklis užsieniečiui nepatiko. Visgi Zuccarelli nebuvo linkęs į tokius bereikalingus kerų laidymus, juolab, kad nežinojo, ar už tokius bajerius jo nesusemtų britiškoji teisėsauga. Kvaila, bet į Italijos ir Anglijos įstatymų skirtumus persikraustydamas nepasigilino. Nei įdomu, nei ką - svarbiausia žinoti, kad visoje Europoje privaloma laikytis magijos slaptumo kažko ten. Trumpai tariant, jei nepaskraidinsi kokio šuns žiobaro akivaizdoj, tai viskas bus tvarkoj.
Galileo tyliai ir kenčiančiai suinkštė, o tada pasigirdo dunkstelėjimas it kas kristų. Bastiano pasilenkė maždaug ten, kur šiuo momentu turėjo drybsoti būsima švilpė. Na, kaip ir nieko naujo.
- Ar viskas gerai, mažoji Ešiu? - paklausė italas, jau tiesdamas šiltą ir draugišką delną, kad padėtų mergaitei atsistoti. Kita ranka slapčiomis glostė ir ramino vargšą Labradoro retriverį.
-
Bastiano ceremoniškumas Elliw, tiesą sakant, nelabai tepatiko. Bet ji niekad to garsiai nepasakė - juk jaunuolis yra vienintelis žmogus, su kuriuo jai norisi bendrauti. Bent jau iki to laiko, kai pradės mokytis paslaptingojoje mokykloje, apie kurią vis dar buvo baisu galvoti.
Į užduotą klausimą mergaitė atsakyti negalėjo - jau buvo pamiršusi, apie ką mąstė vos prieš kelias akimirkas.
- Turbūt apie tave, - galiausiai atsakė ji, nutarusi, kad tai turėtų būti teisingas atsakymas.
Galileo! patenkinta pagalvojo rudaplaukė. Ji pažadėjo sau, kad šį kartą šuns vardą prisimins ilgiau. Jeigu pasiseks, galbūt net iki rytojaus.
- Man nesvarbu, kam jis prieštarauja, - susiraukusi pratarė Elliw. Nesinorėjo kalbėti apie Gwaun. Tik jau ne tada, kai leidžia laiką su Bastiano. Pasivaikščioti gal ir būtų neblogai, tačiau mergaitė žinojo, kuo tai gali baigtis. Tiesą sakant, nespėjo net prasidėti, nes neilgai trukus šuniui (pala, koks ten jo vardas?) teko inkšti iš skausmo.
- Man viskas gerai, - sumurmėjo Elliw. Jautėsi be galo kvailai. Ji jau buvo pakankamai pripratusi prie visokių negandų, kad nekreiptų dėmesio. Vis dėlto prieš Bastiano apsikvailinti buvo nemalonu - juk būtent jis suprato, kad mergaitė yra ypatinga, būtent jis padėjo jai šiek tiek nusiraminti, kad prieš keliaujant į Hogvartsą neapimtų panikos priepuoliai.
Būsima pirmakursė pastebėjo ištiestą ranką, bet nebuvo tikra, ar jai verta pasinaudoti jaunuolio pagalba. Maža kas gali atsitikti... Vis dėlto ji nutarė, kad ignoruoti nematančiojo ištiestą delną būtų nemandagu, tad suėmė pirštus. Ir netgi sugebėjo atsistoti nieko nenuversdama.
- Kur nori eiti? - paklausė ji saugiai stovėdama ant abiejų kojų. Norėjo pasitraukti šiek tiek toliau nuo labradoro (vardas buvo galutinai išgaravęs iš galvos), tad žengė žingsnį į šalį. Nepastebėjusi užkliuvo už nudažytojo suolelio. Tai buvo taip netikėta, kad ji neišlaikė pusiausvyros ir klestelėjo ant jo.
-
Ešiu atsakius, Bastiano nusikvatojo ant viso Velso, iš visos gerklės. Turbūt dar nebuvo įpratęs, kad velsiečiai - kaip ir šiaip bet kokie Didžiosios Britanijos gyventojai - pratę juoktis bei kalbėti žymiai tyliau. Galų gale, kas išspirs iš jo įdegusios makaulės šitą pietietišką įprotį?
- Labai logiška, - pastebėjo jis, pernelyg nesigilindamas į šitokio keisto atsakymo priežastis.
Gal iš dešimtmetės ir neturėjo tikėtis kažko kita. Kita vertus, koks gi jam skirtumas, ką konkretaus ji galvojo? Dabar jie susitiko ir galėjo praleisti kartu šiek tiek laiko, kol Gwaun prisimins turįs seserį ir pastebės, jog jos nėra namie.
- Manau, neturėtum apie savo brolį šitaip šnekėti, - su krūvele gramatinių klaidų pažymėjo Bastiano, kuriam pagal itališką manierą šeima reiškė itin daug. - Galbūt derėtų jam pranešti? Ar pasisakei, jog išeini? - paklausė užsienietis, nors šituo ir nesirūpino per daug.
Tiesiog reikėjo šiek tiek užsitikrinti, kad vėliau, jei Velse netyčia dings koks vaikis, nebūtų įtariamų vaikagrobių sąraše. Teoriškai Gwaun'ui būtų užtekę kokio nors raštelio, bet jį nuteleportuoti į Goff'ų butą taip, kad niekas nepastebėtų, būtų beveik neįmanoma misija. O dar kalbant apie raštelio sukūrimą - juk pats Zuccarelli nesugebėtų jo užrašyti, o duoti plunksną Ešiu... Ne, aklasis nenorėjo ir jai užmesti savosios lemties, o plunksnos iš tokių žmonių rankų kaip užkerėtos smenga tiesiai į akis. Dar gal popiergaliu persirėžtų venas, oi, negerai, oi, kaip negerai būtų.
- Džiaugiuosi tai girdėdamas, mažoji Ešiu, - palinksėjo galva Bastiano, o po kelių sekundžių pajutęs mergaitės pirštus savo delne, švelniai trūktelėjo ją aukštyn, užtikrindamas jos saugų atsistojimą ant žemės.
Po šito prisilietimo italas pajuto kažką lipnaus ant savo rankos, bet nusprendė šito neklausti - gal tiesiog pasistengs labai stropiai tai nusiplauti. Tik pamintijęs apie karšto vandens teikiamus malonumus, deja, vėl išgirdo dunkstelėjimą. Apsimetė šito nepastebįs.
- Gal vis tik prisėskim, - garsiai pagalvojo italas, bet tuomet pamanė, jog nenorėtų šitaip nuskriausti šuns. - Arba... Kada paskutinįsyk buvai parke? - džiugiai paklausė jis, pasisukęs į tą pusę, kur teoriškai dabar turėtų būti Ešiu.
-
Bastiano pasakė, kad kažkas logiška? Tiesą sakant, tai buvo ne logiška, o baisiausiai keista. Tik tiek, kad Elliw jau neprisiminė, ką jam sakė, dėl to negalėjo pakomentuoti šio keisto pasakymo.
- Aš jam nieko nesakiau, nes jis su manim nekalba, - kiek griežčiau nei planavo išrėžė mergaitė. Kodėl Bastiano taip rūpi, ką pagalvos Gwaun? - Jam nerūpi, ką aš veikiu ir kur einu. Jis nė nepastebėtų, jeigu aš dingčiau iš šito pasaulio.
Juk vis dėlto tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji taip prisirišo prie jaunuolio. Jis buvo nepalyginamai geresnis už Gwaun...
- Nesėsk! - riktelėjo Elliw, ko gero, ne prasčiau negu prieš keletą minučių kvatojosi Bastiano. Mergaitė net ir pati išsigando savo šūksnio. O ką turėtų pamanyti nematantis žmogus? Laimei, jis, atrodo, ir pats apsigalvojo. Elliw lengviau atsikvėpė ir atsistojo. Pajuto, kaip perplyšo prie suolo prilipusios kelnės. Dabar jos kairė klešnė tabalavo ant kažkokio siūlgalio. Mergaitė sunkiai atsiduso, tačiau garsiai nieko nesakė. Šiaip ar taip, Bastiano nieko nepastebės.
- Parke? Neprisimenu, - ramiai atsakė ji ir susimąstė. Tikrai, kada gi ji ten buvo? Vieną kartą, kai labai lijo. Bet ar tai buvo prieš savaitę, ar prieš pusmetį? Į šį klausimą rudaplaukė nebūtų galėjusi atsakyti. Vienaip ar kitaip, tokią gražią dieną, kokių pietų Velse nelabai ir būna, nebuvo galima praleisti tokios progos. - Gerai, eime.
Žengusi kelis žingsnius parko link ji ant kažko užlipo.
- Auč! - vėl garsiausiai suriko mergaitė. Niekaip negalėjo suprasti, kas čia atsitiko. Apsižvalgė, tačiau nieko ypatingo nepamatė. Galiausiai susiprotėjo pažvelgti žemyn ir pamatė, kad yra apsiavusi tik vieną batą. Būsima Hogvartso mokinė sutriko. Puikiai (?) prisiminė, kad prieš išeidama apsiavė abu batus (ak, gyvenime būta visko, bet tikrai ne šį kartą). Tad kur jis galėjo dingti? Mintyse iškilo šviežiai nudažyto suoliuko vaizdas. Ar batas sugebėjo ten prilipti? Mergaitė sunkiai atsiduso.
- Panašu, kad pamečiau batą, - pratarė ji. Balse nebuvo justi nė menkiausio sutrikimo. Jeigu ji sutriktų kiekvieną kartą, kai susimauna, ko gero, daugiau nieko gyvenime neveiktų, kaip tik triktų.
-
Bastiano, deja, negalėjo matyti mergaitės veido išraiškos, bet iš jos pomėgio patylėti po tokių jo nusikvatojimų buvo jau senokai susidaręs vaizdą, tai yra, nuomonę, kad mergaitė buvo labai rimta ir nelinkusi į tokius juokelius, na arba tiesiog buvo šiek tiek per mažai dar subrendusi (subręsti juokams, hm?). Savotiškai žavingas vaikas, na, dar tai, kad iš šiaurės, o šiaurėje gyvena didesni nuobodos ir rimtuoliai, tai visai nieko keista, kad tas po truputį persiduoda ir į vaikus. Visgi Zuccarelli vylėsi, jog šitą ligą iš Ešiu sielos išvarys. Ar bent jau perkels į lengvesnį lygį.
- Na, tiek tos, - mažumėlę sunerimęs, kad taip sunervino mergaitę, numojo ranka italas.
Ne taip ir sunku atsikratyti nemalonumų su žiobarais - tik svarbu, kad Ešiu nesuprastų, kad Gwaun atmintis karts nuo karto netyčiomis pasikoreguoja, nes kitaip gali įjunkti tuo naudotis. Na, o kažką nuslėpti nuo Ešiu, regis, ne taip ir sunku.
- Mamma Mia! - šūktelėjo Bastiano, klaikiai išsigandęs tokio Ešiu riksmo - nebuvo pratęs ją girdėti taip gerai. - Aš ir neketinau, Madonna Santa! Kas ten per garsas, mažoji Ešiu? - susirūpino jis, mat kažką plyštant būtų išgirdęs net kurčias, turbūt. O dar tasai dar vieną naują problemą patvirtinantis dešimtmetės atodūsis - galbūt tą kažką buvo galima pataisyti kerais?
- Puiku, magari, mažoji Ešiu! - entuziastingai mostelėjo rankomis užsienietis, savo gerą ūpą reikšdamas abiem plius minus savo mokamomis kalbomis. - Kivarfa, Galileo, - sumurmėjo, mat savo protingą šunį buvo pramokinęs įsiminti kai kurių svarbesnių vietų pavadinimus.
Pavadėlis švelniai įsitempė, o Bastiano kažkodėl labai plačia šypsena spinduliuodamas gerą nuotaiką, jau buvo besiruošiąs kažko klausti ar kažką sakyti, kai jo mažoji bičiulė įklimpo į dar vieną bėdą.
- Jei tau kas suduos per kairįjį skruostą, atsuk jam ir dešinįjį, mažoji Ešiu, - netiksliai pacitavo Bibliją. - Jei numaus vieną batą, tai velniop ir antrąjį! - griausmingai nusikvatojo pats iš savo minties ir pasuko atgal ten, iš kur jie buvo atėję. Greičiausiai tas bukas juokelis buvo skirtas ne tik pasikelti sau nuotaiką, bet ir išreikšti šiokiam tokiam nenorui eiti ir ieškoti to bato.
Ech, būtų buvę visai nesunku paimti ir Šaukiamaisiais kerais tą batą atsinešti, bet gi tie kvaili įstatymai! Didelė tragedija čia, jei žiobaras pamatys skrendantį mergaitės batą - ir taip prifilmuoja visokių ore keistenybių, o vėliau jomis netiki.
-
Deja, panašu, kad Elliw riksmas išgąsdino ne tik pačią mergaitę, tačiau ir šalimais stovėjusi jaunuolį. Buvo be galo pikta ant savęs - ir kam reikėjo taip rėkti? Laimei, nepanašu, kad Bastiano būtų supykęs už tokį poelgį. O jį įmanoma supykdyti? paklausė savęs rudaplaukė, kai jos ausis pasiekė italo klausimas. Kelnių klešnės jis, žinoma, nepamatė. Tačiau drykstelėjimą išgirsti galėjo ir daug prastesne klausa pasižymintis žmogus. Bastiano, deja, šito trūkumo neturėjo (ak, būtų daug paprasčiau, jeigu jis negirdėtų kiekvieno trinktelėjimo ir atodūsio!), tad nenuostabu, kad iš karto susirūpino. Dabar reikėjo apsispręsti, ar pasakyti, kas nutiko, ar šitą nesėkmę nugramzdinti nežinion. Jeigu pasakysiu, jis galbūt galės panaudoti tą... Kaip ten jis... Burtų stagarą? Galbūt sutvarkys man kelnes. svarstė mergaitė. Ji kol kas tiksliai nežinojo, kam reikalinga burtų lazdelė. Netgi neprisiminė, kaip ją tiksliai vadinti.
- Suplyšo kelnės. Prilipo prie suolo. Ar tu su savimi turi tą strypą? - galiausiai atsiliepė rudaplaukė.
Išgirdusi Bastiano kreipiantis į šunį ji pasižadėjo šį kartą jau tikrai atsiminti keturkojo vardą. Deja, toks pažadas buvo duotas jau turbūt kokius dvidešimt kartų, tad nereikia stebėtis, kad vos po kelių minučių šuns vardo Elliw atmintyje ir vėl neliko.
Keisti jaunuolio žodžiai sutrikdė būsimą Hogvartso mokinę. Atsukti ir kitą? Velniop batą? Ką? Ji stovėjo nežinodama ką daryti. Italui griausmingai nusikvatojus ji stengėsi padaryti tą patį, deja, sekėsi nekaip. Pernelyg jau keistas buvo juokelis. Ji neskubėdama nusekė italui iš paskos. Sunkiai atsiduso. Nespėjo nueiti nė dviejų žingsnių, o jau tenka grįžti! Nepaisant to, kad jau buvo pripratusi prie visokio plauko nesėkmių, tai pradėjo šiek tiek erzinti. Ir kaip ji išgyvens Hogvartse?
-
Bastiano pasuko galvą Ešiu link, lyg galėtų matyti jos nekaltą žioplą marmūzę. Tylos minutėlė po jo klausimo aiškiai išdavė, jog vaikis kažką mąstė - gal tai, ar pasakyti kažką, ar nepasakyti.
- Madonna Mia, susiplėšei kelnes? - prunkštelėjo italas ir pradėjo keistai kosėti, kad užglaistytų savo netyčinį prasijuokimą.
Nors buvo gan lengvabūdiškas, nenorėjo įžeisti ar sunervinti mergaitės. Šiaip ar taip, jam su ja buvo visai smagu pabendrauti. Juolab, kad šitokiu būdu jis dar ir savo anglų kalbą tobulino. Bet, jeigu ką, jis nebuvo toks savanaudis, jog tik dėl šito palaikytų bendravimą. Tikrai ne. Be sarkazmo.
- Lazdelę palikau, bet jau sakiau, naudotis aš ja normaliai nemoku, - keistai išdėliojo žodžius sakinyje ir pridirbo kelias gramatines klaidas, tačiau suprasti, ko gero, buvo įmanoma.
Vagadu burtų mokykloje, ne paslaptis, mokoma buvo belazdelės magijos, kuri Europoje visgi nebuvo populiari. Vildamasis, kad aplinkui žmonių nėra (mat Ešiu pastabumu, šiaip ar taip, pasitikėti negalėjai), italas nukreipė pirštą į mergaitės kelnes (ar bent jau į ten, kur įsivaizdavo jas esant), ir tyliai sumurmėjo sutaisymo burtažodį.
- Susitvarkė? - pasiteiravo jis dėl visa ko.
Nebesinorėjo gaišti laiko, tad Bastiano vėl mostelėjo ranka šuniui ir jie pasuko atgal - į prarastojo Pelenės bato paieškas. Gal būtų buvę įmanoma pasinaudoti ir Galileo uosle, bet Zuccarelli jis buvo reikalingesnis paprasčiausiam saugumui, kad nepardribtų ant šaligatvio. Kaži, ar nebūtų pravartu ir pačiai Ešiu gaut šunį vedlį. Kaip reikėtų tokį padarą vadinti? Žioplųjų vedliu? Turbūt būtų pirmas toks pasaulyje, karališkas reikalas.
- Na, dairykis, man būtų sunku jį pamatyt, - nusikvatojo aklasis pats iš savęs ir kiek palinkęs pakasė šuns paausius - kad šiam būtų kiek mažiau streso dėl netikėtos kelionės bičiulės.
-
Bastiano kosulys buvo kažkoks keistas, tačiau Elliw nekreipė dėmesio. Argi būtų keista, jeigu jaunuolis pradėtų, kad ir nenoromis, tyčiotis? Vis dėlto prisidirbdavo pakankamai dažnai. Nesisekė mergaitei gyvenime, ką jau padarysi... Jis nemoka naudotis lazdele? kokį penkiasdešimtą kartą nustebo velsietė. Tikriausiai Bastiano buvo tą sakęs tuos pačius penkiasdešimt kartų, bet rudaplaukė, aišku, to neprisiminė. Italas nukreipė pirštą (?!) kažkur į tą pusę ir kažką sumurmėjo. Elliw neišgirdo, tačiau iš karto suprato, kad nematantis žmogus nepataikė. Vis dėlto nesinorėjo jo dar labiau erzinti, tad paklausta, ar kelnės susitvarkė, ji nerūpestingai tarstelėjo:
- Aha.
Elliw taip ir nesuprato, kur pataikė Bastiano burtažodis, tačiau aišku buvo viena: tikrai ne į suplyšusią klešnę.
Po kelių akimirkų mergaitė atsakymą į šitą klausimą rado: ji pastebėjo ant žemės savo batą. Skubiai jį pakėlė. Tą pačią akimirką pastebėjo, kad skylė, pro kurią reikia kišti koją, užsiūta. Net ir Elliw susivokė, kad būtent tai padarė ne kas kitas, o Bastiano sumurmėtas burtažodis. Žinoma, jo kaltinti nebuvo galima - juk žmogus nemato. Tačiau ką daryti dabar? Juk jeigu pasakys, kas nutiko, jaunuolis iš karto supras, kad klešnė tebėra skylėta.
- Kol kas nematau, - ištarė Elliw, balsas kiek virpėjo. Labai nesinorėjo meluoti vieninteliam draugui, tačiau norėjosi laimėti laiko. Mergaitė įtemptai mąstė, deja, nieko protingo sugalvoti nepavyko. Ji nuėjo į kitą suolo pusę, apsimesdama, kad vis dar ieško nelaimėlio bato. Deja, ten buvo nulūžus lenta ar kas atsitikę. Kitaip sakant, iš suolo atramos kyšojo kažkoks daiktas. Elliw, savaime aišku, jo nepastebėjo, tad užkliuvo ir plojosi ant žemės. Kaip tik toje vietoje augo bent kelios nemenkos dilgėlės. Velsietė klyktelėjo iš skausmo.
-
Bastiano, iškart gavęs džiuginantį Ešiu atsakymą, plačiausiai išsišiepė. Ką gi, ilgainiui su savo nuolatinėmis bėdomis ji išmoks susitvarkyti ir pati, galbūt magija taps tokiu pačiu svarbiu jai gyvenimo pagalbininku, koks aklajam buvo Galileo. Jei tik ir su magija jai nekils tokių pačių nelaimių ir ji sugebės atsiminti bent burtažodį kitą, kuo, tiesą sakant, būtų galėjęs sudvejoti bet kas, kas nors kiek šitą velsietę mergiotę pažinojo.
- Nieko, ieškosime toliau, - jau su mažėlesniu entuziazmu, bet vis tiek smagiai atsiliepė Zuccarelli. - Oras visai neblogas, negėda būtų tokį turėti ir Italijoje, beveik galima vaikščioti basomis, nors gal dar ir nesiryžčiau tokiam dalykui bei nenusivilkčiau megztinio. Ar klauseisi rytinės orų prognozės, Ešiu? Ryt pranašauja gerą audrą, todėl tavo batukui būtų liūdna, reikia jį būtinai atrasti, - plačiai gestikuliuodamas blevyzgojo italas be pertraukos, kaip visada, ir dar, jei būtų žinojęs tikslią mergaitės peties lokaciją, būtų per jį šiltai itališkai patapšnojęs.
Gaila, kad pats prie paieškų tegalėjo prisidėti morališkai palaikydamas savo mažąją draugę, nors ir šitam pietietis kartkartėmis vos atrasdavo kantrybės. Žinant Ešiu, egzistavo tikimybė, kad net kelissyk vaikštant pirmyn atgal jie pražiūrės tą vargšą batą arba, jei ir ras jį, raganaitė jau bus spėjusi pamesti kitą.
- Madonna Mia, kurgi tas batas, - labai garsiai sau panosėj sumurmėjo Bastiano, galbūt Marijos besišaukdamas dar ir todėl, kad buka jo pranašystė, besiremianti Šventuoju Raštu, netyčia nevirstų teisybe. - Galgi reikės pasukti ir į tavo namus patikrinti, ar tikrai jo ten nepalikai, nes žinai, būtų juokinga, jei mes čia ieškosim, o pasirodo, jis tavo namuose, - nusižvengė, lūkuriuodamas jos pritarimo.
Kaip tik tada Batiano išgirdo mergaitės riksmą ir persigandęs vėl nuskubėjo prie jos.
- Kas nutiko?! - šūktelėjo jis, stovėdamas per kelis žingsnius nuo jos. Nuojauta kuždėjo, jog velsietė vėl ant žemės, be to, ir šuo keistai prie jos palinko. Italas vėl ištiesė Ešiu savo platų šluotmeisterišką delną.
- Ar tu sveika, Ešiu? - paklausė jis.
-
Tiesą sakant, Elliw ir pati nesijautė entuziastingai. Visai nesinorėjo ieškoti to bato ar, tiksliau, apsimetinėti, kad jo ieško. Kai kuriais atvejais buvo net gerai, kad Bastiano nemato. Juk iš karto būtų supratęs, kad batas jau yra atrastas ir kad su juo kažkas ne taip.
Išgirdusi italo žodžius Elliw pasijuto kiek įžeista. Norėjosi tikėtis, kad Bastiano neturi omenyje nieko blogo, tačiau ką jai reikia galvoti, kai yra užsimenama, kad batas galėjo likti namuose? Tai kiek skaudino mergaitę.
- Ne, aš tikrai išėjau su juo, - liūdnai pratarė rudaplaukė.
Dilgėlės, atrodo, smaginosi dilgindamos viską, ką tik sugebėjo pasiekti. Nereikia stebėtis, kad riksmas privertė Bastiano susirūpinti.
- Čia pilna... - pradėjo sakinį Elliw, tačiau jai staiga į galvą atėjo mintis. - Radau batą!
Kurį laiką ji nekrustelėjo, nes nenorėjo patirti dar didesnio skausmo. Tačiau netrukus pamatė ištiestą italo ranką ir šiaip ne taip atsistojo. Žvilgtelėjusi į ranką, kurioje prieš tai buvo batas, suirzo: tas buvo ir vėl dingęs! Ryškiai bus iškritęs, kai ji plojosi į dilgėles. Ką daryti dabar? Negi vėl meluoti draugui? Ar prisipažinti, kad vėl praganė vargšą nelemtą batą.
- Aš tuoj... - sumurmėjo mergaitė grįždama prie dilgėlių. Jose netrukus pamatė prakeiktą batą. Teliko apsispręsti, ar verta dėl jo vėl kentėti skausmą ir lįsti į prakeiktas dilgėles. Taip iš karto atsakė sau velsietė, suprasdama, kad naujų batų jai niekas nenupirks. Už kažko užkliuvusi, tačiau šį kartą nesiplojusi ant žemės, mergaitė pasilenkė ir, stengdamasi nedejuoti, šiaip ne taip pakėlė batą. Laikė jį rankoje ir garsiai pratarė italui:
- Aš pasiruošusi, galime eiti!
-
- Mamma Mia, viskas gerai, mes jį rasim, - ryžtingai pakinkavo galva Bastiano, plačiai drąsinančiai išsiviepdamas vėl. Dar kiek ir galės tapti motyvatoriumi. Šįkart entuziastingai malė liežuviu toliau: - Nieko nėra sunkaus rasti batą, Ešiu, žmonės karts nuo karto juos juk pameta. Žinai, užkliūni, užsimiršti, ir... Tiek to bato. Esu girdėjęs kažką apie batų radybos komitetus, - įsijautęs pasakojo ir tik tat pasakęs pamintijo, kad galgi perdėta motyvacija su prikurtais priedais gali sukurti visai priešingą efektą, nei jis norėjo pasiekti.
- Nors gal visgi ne batams rasti tie komitetai, bet kažkas panašaus visgi egzistuoja, - iš dalies pripažino jaunuolis, pėdindamas su šunim iš šono toliau ir mąstydamas apie rytojaus orą.
Italas buvo pastebėjęs, kad kažkodėl užsieniečiai ne taip ir mėgsta jo delnų. Čia jau anaiptol ne pirmas buvo sykis, kuomet ne itališko kraujo žmonės kur nors nukrenta, o jam pasiūlius pagalbą arba į ją nekreipia dėmesio, arba atsisako. Dėl šito gal kiek suskausdavo gigantišką ir atvirą pietietišką širdį, bet Bastiano stengėsi to į vėjuotą galvą neimti.
- VALIOOOO, RADOM BATĄĄĄ! - suriko Bastiano, pagaliau išgirdęs gerą naujieną - galit įsivaizduoti, kaip skambėjo jo balsas jam staugiant, jei net murmantį ir einantį šaligatviu jį galėjo girdėti praeivis kitoj gatvės pusėj. Maurojo iš širdies, kaip jo favoritų futbolo komandai laimėjus. - Džiaugiuos, Ešiu! - nei kiek neapgaudinėdamas ir su begaliniu nuoširdumu plojo delnais, mėgindamas šitokiu būdu velsietei įpiršti daugiau pasitikėjimo savim.
Nu ir tikrai to pasitikėjimo savim turėtų atsirasti, jei ne po tokių šiltų padrąsinimų, tai bent iš introvertiškos baimės, kad kažkoks lopas į tave atkreips pusės kaimo akis ir ausis.
- Čiūžinam į parką, - spragtelėjo pirštais Bastiano, su šunim apsisukdamas atgal.
-
Tamsiaodei sunku buvo nesigrožėti nauja burtų lazdele, knygomis. Vieną iš darbinių apsiaustų dėvėjo kasdien būdama namuose. Vis tiek tėvai to nepastebėdavo. Tiksliau mama nepastebėdavo. Tėtis buvo vis dar bala žino kur. Gal net jau negyvas. Apie tai mergaitė nė nesusimąstė. Šiandien turėjo būti visai neypatinga diena. Vėl Allwyn būtų praleidusi visą laiką savo kambaryje. Užsimiršusi pieštų kokias nors nesąmones arba bendrautų su savo penkiomis varlėmis. Puikiai atsiminė - keturias iš jų gavo ar nusipirko (o va šito nebeprisiminė) Skersiniame skersgatvyje, o vieną sugavo atsitiktinai eidama Londone palei upę. Tačiau kaip varlę ten rado irgi nesugebėjo prisiminti. Bet visoms jau buvo davusi vardus ir įsiminusi kiekvienos išskirtinį bruožą. Štai Navinas, žalia varlė su rudom dėmelėm, mėgo pamiegoti. Nivinas, žalia varlė su juodom dėmelėm, mėgo kurkti. Tiana, pilkšvai geltona varlė, buvo labai nerangi ir mieliau pasirinkdavo likti šeimininkės rankose, nei šokuoti su kitais draugais ir drauge. Tina, rausva varlė, elgėsi atrodo kaip normali varlė - mėgsta kurkti ir pabėgti nuo šeimininkės. Tinajas, mažiausia turima varlė, žalias su geltonomis dėmelėmis, dažnai kažkur dingdavo ir nepastebimai grįždavo.
Mamos griežtas paliepimas eiti pasivaikščioti į lauką reiškė tik vieną - vėl kažkoks rimtas klientas ir namie neturi būti pašalinių. Tokių pastaruoju metu pasitaikydavo vis dažniau ir Eirijai tas nepatiko. Deja, paprieštarauti motinai negalėjo. Apsiavusi basutes, susidėjusi į savo žiobarišką "tašytę" varles, mergaitė paliko butą ir išėjo tiesiai į guelodigarto gatvę. Eidama šaligatviu matė kelis paauglius, tačiau šie jos nelietė - galbūt žinojo, kad sava. Rudaakės dėmesį atkreipė iki šiol nematytas vaikas (kur gi bus mačius, kai pati toliau savo kiemo įprastai nosies nekišdavo). Atrodė bendraamžis. Priėjusi arčiau, Allwyn sukaupė drąsos ir tarė. - Labas! Aš Allwyn. O tu kuo vardu? - Garsiai tarė, šventai tikėdama, kad ten berniukas ir jis įvertins jos drąsų žingsnį pasisveikinti garsiai.
-
Elliw - išdidi pirmą kursą baigusi mokinė. Tiesa, mokyklos pavadinimo vis dar negalėjo prisiminti. Bet koks skirtumas? Visus egzaminus kažkaip išlaikė, tad dabar bus jau antrame kurse. Skamba gerai, ar ne?
Deja, tikriausiai ta proga brolis tą pačią akimirką, kai tik mergaitė grįžo namo, ir vėl nušniorijo jai plaukus. Ir, ko gero, trumpiau nei paprastai. O jai jau buvo pradėję patikti kiek ataugantys ir ją į mergaitę panašią darantys plaukai...
Su tokiomis - ne pačiomis smagiausiomis - mintimis Elliw trynėsi po Merter Tidvilį. Negalėjo nepripažinti: tikėjosi sutikti Bastiano. Juk jai reikia naujų prekių (sąrašas jau seniai buvo pamestas), be to, norėjosi pamatyti draugišką veidą. Juk ji dar nepasigyrė, kad mokysis jau antrame kurse!
Deja, Bastiano niekur nebuvo matyti. Elliw net nežinojo, ar italas šiuo metu yra Velse. Gal vėl kur šluotas taiso? Buvo kiek liūdna, kad jis nuolat dirba: ką tuo metu veikti jai? Tuo labiau, kad Liucija, geriausias žmogus visatoje, atostogas leido kitur... Kaip jai išgyventi ilgą vasarą?
Lyg tyčia tuo mometu prie jos kažkas priėjo. Tiesa, neatsitrenkė (ak, taip, juk Elliw tuo momentu nejudėjo, stovėjo ir mąstė). Ir kažką pasakė.
- Laba diena, - tarstelėjo velsietė. Nužvelgė žmogų. Pasirodo, tai buvo mergaitė. Už ją aukštesnė, tačiau, ko gero, nedaug vyresnė mergaitė. - Labas, - pasitaisė Elliw.
Kam jai reikia mano vardo? paklausė savęs išdidi pirmą kursą baigusi švilpė. Mergaitės vardas jau seniai išdulkėjo iš galvos. Elliw nutarė nepasitikėti nepažįstamąja, tad išrėžė:
- Tuoj ateis Bastiano, jis mane apgins!
-
Lauke buvo tikrai nuostabus rugpjūčio oras, švietė saulė ir nebuvo nei vieno debesėlio. Ir tokiu puikiu oru būsima pirmakursė nesugebėjo pastebėti užkalbinusi visai ne berniuką, o mergaitę! Viduje jau degė iš gėdos. Ką apie ją dabar pagalvos? Garsi, nemandagi ir neišauklėta mergaitė! Ak, kaip negražu, kaip negražu.
Vis tik juodaodė stengėsi susiimti. Nieko tokio. Tai tebuvo viena klaida. Gal iš šios pirmo įspūdžio nebus susidėta mintyse. Ji dar turi šansą pasitaisyti. Nuostabu, ar ne?
Rudų, beveik juodų plaukų savininkė atidžiai nužvelgė naująją bičiulę. Žemesnė, lieknesnė, nuskabytais plaukais. Ačiū Dievui, nuo jos bent nedvokė ir rūbai buvo švarūs - reiškia turi namus ir neatsakingus tėvus arba globėjus. Taip plaukus nurėžti! Tai juk neatleistina, mergaitės privalo turėti ilgus ir gražius plaukus!
Išgirdusi tą, ką pasakė priešais esanti švilpė, Allwyn žengė žingsnį atgal. Tikrai ne tokios pažinties pradžios tikėjosi. Tačiau netrukus nuoširdžiai nusišypsojo ir sukrizeno.
- Atleisk, nežinau kas yra tas Pastiano, bet nieko blogo tau nežadu. Noriu su tavimi susidraugauti. - Tarė žvelgdama į Elliw. - Pasikartosiu, aš Allwyn. Gyvenu štai ten. - Parodė pirštu į namą netoliese, kuriame buvo Cadwallader'ų Rhydderch'ų butas. - O tu kuo vardu? - Pakartojo klausimą. Teliko dabar tikėtis, kad nauja draugė neims ir nepabėgs nuo jos. Tai būtų tikrai liūdna, mat vienuolikmetė visai neturėjo draugų.
-
Keistai tamsiai mergaitei žengtelėjus atgal Elliw sutriko. Nesitikėjo tokios reakcijos, tuo labiau, kad ji nebeprisiminė, ką sakė. Ar aš tokia baisi? paklausė savęs švilpė. Nenoromis vėl pagalvojo apie trumpus plaukus. Ak, jeigu tik Bastiano būtų buvęs šalia! Rudaplaukei staiga pasidarė liūdna. Ji pažvelgė ten, kur rodė A... koks ten jos vardas? Kaip jai žinoti, ar ji tikrai ten gyvena. Gyvenime neteko susitikti (arba, kas labai tikėtina, Elliw jos neprisiminė), tad gal šita keista mergaitė tik kažko siekia!
- Gerai, kad tu... - pradėjo sakinį velsietė, tačiau negalėjo jo pabaigti, nes pamiršo tamsiaodės mergaitės vardą. - Aš Gwawr.
Buvo be galo keista prisistatyti šiuo vardu. Jo niekad nenaudojo, kartais net pamiršdavo jį turinti (pala, o koks jos trečias vardas?..). Vis dėlto dar nesijautė labai drąsiai.
Elliw žengė keistos mergaitės link. Buvo smalsu, ar ji dar eis tolyn, ar jau nebebijos. Deja, ji užkliuvo už... Kažko ir vos neišsitiesė ant žemės. Kažkaip pavyko išsilaikyti ant kojų. Tad Elliw metė dar vieną žvilgsnį (ne)pažįstamosios link.
- Aš greit išvažiuosiu, - nežinodama, kodėl, pasakė Elliw. Galbūt tikėjosi atsikratyti šios keistos mergaitės? Galbūt. Vėl visiškai nejudėdama švilpė bandė susivokti, į kurią pusę jai reikia norint pasiekti namus.
-
Varlės, esančios Eirianedd rankinuke, neramiai kurkė nuo tokių staigių jų savininkės judesių. Net, atrodo, amžinai miegantis Navinas buvo pradėjęs kurkti. Tačiau Merter Tidvilio gyventoja į tai nekreipė dėmesio, net buvo pamiršusi, kad pasiėmė su savimi varles. Ją dabar buvo labiau sudominusi rudaplaukė. Žinoma, anksčiau nedažnai bendravo su žmonėmis, tačiau buvo beveik tikra, kad toks elgesys nėra būdingas kitiems. Gal tik ji netinkamą įspūdį spėjo susidaryti apie pašnekovę? Turbūt tik aukščiau esančios jėgos (Dievas ar kas ten) žinojo, kaip viskas buvo iš tiesų.
Tamsiaodė sutelkė savo žvilgsnį ties Elliw. Taip ir nesuprato, ką mergaitė norėjo pasakyti, bet bent prisistatė! - Malonu, Gwawr. - Nusišypsojo ir jau planavo pasiūlyti būsimajai antrakursei būti draugėmis. Deja, pati nesuvokusi kas įvyko, jau ruošėsi gaudyti šiek tiek žemesnę personą. Šiai, atrodo, grįžus į stabilų stovėjimą (o kaip kitaip tai pavadint?), greitai patraukė rankas.
- Kaip gaila. Man irgi reikės išvažiuoti. O kur važiuosi tu, jei ne paslaptis? - Paklausė. Kažkodėl pagalvojo apie Hogvartsą. Tačiau kol kas neišsiduos. Juk priešais gali būti nieko apie magijos pasaulį nežinanti. O pasakoti visko tikrai nesinorėjo.
-
Išgirdusi kurkimą Elliw nejaukiai pasimuistė: ar ji vėl atsidūrė kažkokioje pamokoje, kur ant stalo sėdi bent keletas varlių? Niekaip negalėjo suprasti, iš kur sklinda kurkimas, kol galiausiai nutarė jį ignoruoti.
Kai nepažįstama (na, jau pažįstama, bet pamirštu vardu) mergaitė priartėjo, Elliw pasijuto labai nejaukiai.
- Nieko neturiu! - klyktelėjo ji. Ir pačiai buvo keista, kad taip nepasitiki nieko blogo nepadariusia mergaite. Vis dėlto taip tikriausiai buvo dėl to, kad jau seniai nesimatė su Bastiano, kuris sugeba nuimti bet kokią įtampą. Taip, Elliw būtinai reikėjo susitikti su italu, bet kur jį rasti?
Iš kur ji žino, kad aš kažkur važiuosiu? persigando velsietė, išgirdusi klausimą. Ar šita mergaitė ją seka? Tai būtų daugiau nei nejauku! Elliw suirzo, tačiau neaiškiai sumurmėjo:
- Į mokyklą.
Apsižvalgė. Galbūt yra kur pabėgti? Deja, netoliese matėsi keli kiek vyresni paaugliai. Nors ją tikriausiai pažinojo visas kvartalas, nepraleisdavo progos prisikabinti. O kodėl ne, kai aišku, kad ji tuoj nugrius, ką nors nuvers ar dar kas atsitiks?
- Ar tau iš manęs kažko reikia? - vėl atsisukusi į tamsiaodę mergaitę paklausė Elliw. Žengė žingsnį tolyn. Darė tai labai atsargiai, kad tik nenusiverstų. Juk tai būtų paskatinę (ne)pažįstamąją ir vėl prieiti arčiau...
-
- Nerėk. - Paprašė gražiai. Vis dar negalėjo suprasti, kas su kaimyne (na, gyvena greičiausiai viena netoli kitos, tad kodėl nepavadinus jos kaimyne?) ne taip. Atrodo normalūs santykiai tik buvo pradėję megztis, o dabar vėl... Allwyn net pasijuto kažkuo nusikaltusi. Galbūt nereikėjo prie šios mergaitės prieiti ir atkreipti jos dėmesio į save? Tačiau, išskyrus tuos ką sutiko Skersiniame Skersgatvyje.. Na, Eirianedd tiesiog nebeturėjo su kuo bendrauti. Vietoj pelėdos įsigijusi varlių prarado proga rašinėtis su kitais laiškais. O jos tėvai pelėdos neturėjo. Jiems buvo neįdomu bendrauti su kitais magijos pasaulio atstovais tokiu būdu. Motinai pakako klientų, iš kurių gal devyniasdešimt procentų buvo žiobarai, o tėtis. Kaip jau buvo minėta, anas bala žino kur. Gal negyvas kokiam Tanzanijos griovy guli, nuspirtas nuo graniano nugaros. To velsietė jaunesnioji žinoti tiksliai negalėjo. - Aš tenoriu tau padėti. - Po visai trumpos pauzės pasakė. - Be to, aš irgi keliausiu į mokyklą! Ar gali būti, kad mudvi vyksime į tą pačią? - Išsakė savo mintis garsiai. Tačiau Hogvartso minėti nenorėjo. Jeigu priešais žiobarė, oi kiek problemų gali burtininkė turėti.
Ne, su ja tikrai kažkas buvo blogai. Atrodo ši pamiršo kas ką tik vyko. - Aš Allwyn. Noriu su tavimi draugauti. Mes beveik kaimynės ir galbūt vyksime į tą pačią mokyklą. - Pakartojo gal tris kartus tą patį sakinį, kad Gwawr tikrai įsimintų. Liko stovėti savo vietoje, tikėdamasi, kad rudaplaukė nepabėgs.
-
Elliw suirzo: juos nuomone, ji visiškai nekėlė balso, o čia jai pasakė, kad ji rėkia! Nesąmonė! Vis dėlto nutarė daugiau nieko nesakyti, vis tiek juk daugiau šitos mergaitės nesutiks. O net jeigu ir sutiks, paprasčiausiai neprisimins.
- Kodėl tu man nori padėti? Man nieko nereikia, - visai nieko nebesuprasdama atsiliepė velsietė. Ir kodėl šita tamsi mergaitė prie jos taip prisikabino? Išgirdusi, kad ir ji važiuos į kažkokią mokyklą, Elliw visiškai neapsidžiaugė. Ir kas iš to? Kažin ar šita gali važiuoti į tą pačią mokyklą (kad ir koks jos būtų pavadinimas), tad koks jai skirtumas?
Vis dėlto šita mergaitė nutarė įkalti į galvą, kad jos galbūt važiuos būtent į tą pačią mokyklą. Tas Elliw atrodė labai neįtikėtina. Labai jau ji nepanaši į raganą dėl nežinia kokios priežasties priėjo tokią išvadą švilpė. Tarsi pati būtum panaši pasišaipė iš savęs.
- Įdomu, kur ta tavo mokykla yra, - galiausiai pratarė ji. Tiesą sakant, nežinojo, kur tiksliai yra ta, į kurią važiuos pati. Berods kažkur Škotijoje. Kad ir kur tai būtų. Vis dėlto prisiminė, kad pirmiausia teks vykti į Londoną. - Aš važiuosiu į Londoną. Iš ten traukiniu kažkur. Į Škotiją.
Tiesą sakant, Elliw nežinojo, kodėl visa tai sako. Juk ši mergaitė tikrai nevažiuos ten pat.
- Tavo mokykla turbūt ne toliau nei Clwydyfagwyr, ar ne? - paklausė ji, tikėdamasi, kad ką tik sutikta persona nevyks į Hogvartsą.
-
Gal Gwawr šiandien pasitaikė bloga diena? Sprendžiant iš šukuosenos, mergaitė galbūt buvo kirpykloje, jos prašymo nesuprato ir bet kaip apkirpo? Allwyn nei karto neteko lankytis kirpyklose, tačiau apie šias jau susidarė blogą nuomonę.
- Tu ką tik vos nenugriuvai. Nenorėjau, kad susižeistum. - Tarė Eirianedd. Jau norėjo grįžti namo. Gal ne pati geriausia mintis buvo pabandyti susidraugauti su miestiečiais. Deja, namo grįžti negalėtų dar bent valandą laiko - tik tada mamos draugas išeis iš namų ir juodaodė galės grįžti į savo kambarį.
- Na, mano mokykla... - Padarė pauzė. Norėjo pagalvoti kaip jai pasakyti neišsiduodant, be to ji atrodo irgi kažką norėjo pasakyti. Į Londoną, tada traukiniu į Škotiją? Ar tai ne kelias į Hogvartsą?! nustebo mintyse Delyth. Pasirodo mergaitė priešais tikrai buvo burtininkė.
- Mano mokykla irgi Škotijoje. - Džiugiai tarė, nusišypsodama. - Ar tu lankai Hogvartsą? - Tyliau paklausė, apsižvalgydama. Žiobarai neturėjo išgirsti mokyklos, į kurią jos abi greičiausiai vyks, pavadinimą. Juk tada aniems kiltų klausimų. Problemų turėtų ne tik Gwawr, bet ir Allwyn tėvai. Ir bent jau Allwyn tikrai gautų namų arešto ir negalėtų keliauti į mokyklą.
-
Tiesą sakant kad ji "vos nenugriuvo", buvo labai tikėtina. Tad Elliw nutarė šį kartą pasitikėti ką tik sutikta mergaite ir daugiau nieko nesakyti. O ar ji norėjo padėti, čia jau kitas klausimas. Vis dėlto ir tokios tikimybės atmesti nebuvo galima.
Išgirdusi, kad ir naujosios pažįstamos (jeigu galima pažįstamu laikyti žmogų, kurio vardo neprisimeni) mokykla irgi Škotijoje, Elliw atsiduso. Vis dar vylėsi, kad jų mokykla nebus ta pati. Deja, kai tamsiaodė mergaitė paminėjo pavadinimą, Goff suprato, kad tai yra ta pati mokykla. Nepaisant to, kad vis dar nesugebėjo įsiminti pavadinimo, kai jį pasakydavo kas kitas, jau atskirdavo. Ir ką gi. Ši mergaitė taip pat lankys Hogvartsą...
- Na taip, - tarstelėjo Elliw ir įdėmiau nužvelgė mergaitę. Galbūt ji pasirodys esanti matyta? O gal ji sakė, kad eis tik į pirmą kursą? Šito velsietė neprisiminė. Kaip ir to, kad jau buvo prisistačiusi. - Aš Elliw. Iš... Švilpynės.
Apsidairė aplinkui. Netoliese esantys paaugliai, rodos, nesidomėjo dviem mažomis mergaitėmis. Toks variantas Elliw visiškai tiko. Apmaudu buvo tas, kad niekur nesimatė Bastiano. Teks kažkaip su šita mergaite tvarkytis pačiai. Tiesą sakant, velsietė jau norėjo, kad ji keliautų sau. Net jeigu ir mokysis kartu, nereiškia, kad gali būti draugės. Ši mergaitė - ne Liucija.
-
Jeigu pasitvirtins, kad Gwawr mokosi arba mokysis Hogvartse! Tai bus labai puiki žinia. Arba ne. Deja, vos pažįstama mergaite dar pilnai pasitikėti negalėjo. Allwyn dar nežinojo, kad Elliw ir pati ja nepasitiki ((jeigu neklystu)). O kas jeigu mergaitė tėra kokia nors žiobarė ir mokosi specialioje mokykloje, esančioje Škotijoje? Ak, kaip tada Allwyn turės pasiaiškinti kas tas Hogvartsas. Atodūsis, ar bent panašus garsas pasiekė Eirianedd ausis. Neabejotinai tas garsas buvo nepasitenkinimo ženklas. Na, juodaodė nekalta, kad pasitaikė kitai burtininkei ant kelio!
- Dar kartą malonu susipažinti, Gwawr arba Elliw. Aš Allwyn. - Pati irgi buvo pamiršusi, kad savo vardą minėjo jau ne kartą. - Aš dar tik būsiu pirmakurse. - Pasistengė nuoširdžiai nusišypsoti. - Atleisk, jeigu pasirodžiau tau įtartina. Tiesiog labai noriu susirasti draugų! Mano tėvams aš visiškai nerūpiu. - Nežinia kodėl atsivėrė mažai pažįstamai švilpei. - O gal galėtum man papasakoti daugiau apie tą Hogvartsą? - Iškart nukreipė temą. Gėda buvo būnant grynakrauje nieko nežinoti apie Hogvartsą. Tačiau tokia jau jų šeimynėlė. Gal bent iš Elliw sužinos ką nors įdomaus.
-
Dar kartą? O mes jau susipažinome? nustebo Elliw. Tiesa, dar labiau ją nustebino tai, kad keistoji mergaitė (All... Kokia ten?) pavadino ją dviem vardais. Iš kur ji žino? net išsigando mergaitė.
- Kodėl nerūpi? - spėjo paklausti velsietė, tačiau tamsiaodė mergaitė spėjo paklausti dar kažko. Tarsi žinodama, kad Elliw netrukus pamirš apie Allwyn tėvus. O štai ką pasakoti apie Hogvartsą rudaplaukė visai nežinojo. Nelabai ką prisiminė.
- Na... - galiausiai pradėjo ji. - Ten yra toks profesorius. Kaip jis ten... Ak, taip. Koore. Jis mėgsta daužyti teleskopais mokiniams per galvas. Dar yra Liucija. Ji labai gera mergaitė. Visada padeda. Ir sutaiso teleskopą, jeigu jis sulūžta.
Elliw nutilo. Įtarė, kad pasakojimas nėra labai įdomus. Bandė prisiminti, kuo dar galėtų sudominti būsimą mokyklos mokinę. Galvojo taip ilgai, kad pamiršo, koks buvo klausimas. Tad tik pridūrė:
- Reikia saugoti savo teleskopą, nes jį gali iš tavęs kas nors atimti.
Elliw gūžtelėjo pečiais. Ką daugiau pasakyti? Pamokų visai neprisiminė. Vis dar nesuprato, kaip išlaikė egzaminus. Ne, geriau pakalbėti apie kažką kito. Tik kažin apie ką? Kad ją sudomino naujosios pažįstamos tėvai, Elliw jau seniai buvo pamiršusi. Tad tik stovėjo ir tylėjo. Jeigu šiai mergaitei kas nors įdomu, galės pati paklausti...
-
Ši (hm, o buvo kita?) Elliw neabejotinai buvo keista. Allwyn suprato, kad greičiausia ji iš pradžių buvo prisistačiusi antru vardu. Tačiau kokia to prasmė, kai vėliau pasakomas ir pirmas? Tokių dalykų vienuolikmetė visiškai nesuprato.
- Nežinau, kodėl nerūpiu tėvams. - Atsakė trumpai. Kažkodėl sunku buvo kažką negražaus sakyti apie tėvus svetimiems žmonėms. Gal tą paveikė psichologinis smurtas, patirtas vaikystėje? Tėvai tada apie visus negražiai kalbėjo ir juodaodė įsiminė, kad geriau nieko išsamaus nepasakoti, kitaip iš pačios pasityčios. Ak, ta vaikiška logika. Būtent dėl jos velsietė vis dar gyvena su tėvais, o galėtų turėti normalią (nors ir netikrą) šeimą.
- Profesorius Goore? Blogas. Gerai, įsiminsiu. - Palinksėjo galvą. Kokį kartą būtinai tam profesoriui Goore žebtels kerais į užpakalį! - Liucija? Gera. Įsiminsiu. - Reikės būtinai susipažinti su šita (hm, o yra kita?) Liucija! Rudos akys stebėjo švilpę laukdamos dar ko nors.
- Ten yra teleskopai? - Buvo ir pati užmiršusi, kad tokį nusipirko. Allwyn teleskopas gulėjo sudėtame lagamine.
- Sakei tu iš Žvilpynės. O kokios dar klasės yra? - Nežinojo kaip apibūdinti kitaip koledžus, tad sulygino tai su žiobariška mokykla. Apie pastarąsias labai daug pasakojama per televizorių - toks daiktas, stovintis Allwyn tėvų namuose, buvo įjungtas kasdien.
-
Ji nerūpi tėvams? nustebusi pagalvojo Elliw, jau visai pamiršusi, kad kaip tik tai naujoji pažįstama (pažįstama?!) pasakė vos prieš kelias akimirkas. Nutarusi nebesigilinti Elliw tiesiog susimąstė. Ir pati nežinojo, apie ką, kai nauji žodžiai, sklindantys iš juodaodės lūpų, privertė vėl klausytis.
- Koore, kvaiša tu! - užriko velsietė, kai jaunesnioji mergaitė pavadino blogąjį profesorių kažkaip ne taip. O štai kad šita mergaitė ketino įsiminti ir Liuciją, kėlė įtarimą. Jeigu šita keistuolė, nesugebanti net tinkamai išgirsti Koore pavardės, bus labai negerai. Jeigu geriausia ir protingiausia pasaulyje mergaitė pradės gelbėti ir šitą, ar ji ras laiko gelbėti Elliw? Tai buvo labai rizikinga. Rudaplaukė jau pasigailėjo, kad paminėjo draugės vardą. Tiesa, tai padaryti reikėjo, mat per vasarą nė karto neužsiminusi tikriausiai pamirštų - net ir Liuciją.
- Teleskopai? - sutrikusi pasitikslino Elliw ir suvokė, kad neturi savojo su savimi. - Ar tu paėmei mano teleskopą?!
Ji buvo be galo persigandusi. Pradėjo žvalgytis, kelis kartus sparčiu žingsniu apėjo juodaodę mergaitę, kokius tris kartus į ją atsitrenkė. Vis dėlto teleskopo nepamatė.
- Kur mano teleskopas?!
Velsietė buvo labai suirzusi. Tarsi to būtų maža, ana tikrai kažkokia kurčia!
- ŠŠŠŠŠvilpynė! - vėl užriko ji. Nebeprisiminė, koks buvo klausimas, tačiau puikiai žinojo, kad kita mergaitė ir vėl susimovė jos klausydama. Bet dabar tai nebuvo labai svarbu - Elliw turėjo rasti savo teleskopą, kurį tikriausiai jau spėjo nušvilpti šita mergiūkštė.
-
Jautėsi vieniša ir ne tik todėl, jog ką tik atsidūrė nepažįstamoje gatvėje, kuri geros reputacijos nebuvo spėjusi užsitarnauti, tačiau ir dėl to, kad nebuvo tikra, jog tikrai pataikė ten, kur turėjo. Elliw laikė savo drauge ir pažadą, kaip ir Deoiridh, tesėjo, tačiau abejonių kėlė daugybė dalykų. Ji norėjo pasitikėti mergaite ir tikėti, kad viskas bus gerai, mat, kiek žinojo, klastuolei padėjo jos globėjas parašyti laišką, visgi Sabrina puikiai žinojo, ką sugeba mergaitė ir kaip sugeba. Kita vertus, su ja visuomet jaunajai von Sjuard būdavo linksma. Klastuolė turėjo kažką, kas rudaplaukę prie jos traukė ir vertė žavėtis.
Kiek susigūžusi ir nepatikliai dairydamasi po vakaro apgaubtą gatvę, pabandė nusiraminti. Artėjanti naktis, nors laikrodis mušė vos ketvirtą valandą dienos, nieko gero nežadėjo. Žiemos metas temdė dangų ir tai kiek erzino buvusią varnę. Visgi - nėra to blogo, kas ne išeitų į gerą. Ji su didžiausiu malonu galės parodyti draugei, kam iš tiesų yra naudojami teleskopai. Vylėsi, kad dar kartą į galvą į to sunkaus ir kieot daikto negaus. Nors ir vampyrė, bet skaudėjo velniškai.
Įsidrąsinusi ir kelis kartus giliai įkvėpusi pasuko atokesnės vietos link, kur ir buvo susitarta susitikti. Vėjo, kaip bebūtų keista, nebuvo. Vakaras nusimatė ramus, dangaus taip pat netemdė jokie tamsūs debesys. Galbūt nebuvo viskas taip jau ir blogai.
Atsargiai žingsniuodama ir atidžiai klausydamasi aplinkinių garsų, mat buvo spėjusi išsiaiškinti apie gatvę ir jos pavojus, žvalgėsi Elliw. Vylėsi, kad mergaitė nenusisuks sprando eidama į susitikimą su vyresne. Neįsivaizdavo, kaip reaguotų sužinojusi tokią naujieną. Visgi gatvėje stūksojo jos namai, tad per tiek laiko ji turėjo išsiaiškinti, už kur galima užkliūti ir kur įmanoma nusisukti sprandą, tad didelės nelaimės tikėtis nebuvo verta. Na, nebent tai, kad klastuolė galėjo pamiršti apie susitikimą ir Sabrinai teks stoviniuoti vienai gerą pusvalandį. Taip pat - pamirš teleskopą, o tuomet Goff liks neišsiaiškinusi, kam iš tiesų jie skirti.
-
Elliw su teleskopu rankose kažkur skubėjo. Ak taip, namo. Žiemos atostogos buvo tik prasidėjusios, bet mergaitė jau kelis kartus spėjo pasiklysti Merter Tidvilio miestelyje. Šiandien ir vėl tai nutiko, tad mergaitė savo gatvėje atsidūrė gerokai vėliau nei planuota. Buvo šiek tiek neramu, kad Bastiano išsigąs, tačiau nieko negalėjo padaryti: globėjas jos šį kartą nelydėjo, tad negalėjo pasirūpinti, kad mergaitė sėkmingai parsirastų namo. Kadangi veikti teko savomis jėgomis, natūralu, kad sėkmingai to atlikti nepavyko.
Vis dėlto dabar ji jau buvo Guelodigarto gatvėje, tad galėjo tikėtis pagaliau pasiekti namus ir galbūt netgi gauti ko nors užkąsti. Mokykloje, kurios pavadinimo trylikametė vis dar nežinojo, maistas buvo labai skanus, ir ji jo pasiilgdavo. Vis dėlto ir globėjas mokėjo palepinti mergaitę, tad ji patenkinta žingsniavo namo. Laimei, pasiklydusi sugebėjo bent jau teleskopo nesudaužyti. Lyg ir. Taigi rudaplaukė beveik bėgte skubėjo pas Bastiano, kai staiga į kažką atsitrenkė. Vos išsilaikė nenugriuvusi, tačiau pirmiausia, žinoma, apžiūrėjo, ar didžiausia brangenybė tebėra sveika. Laimei, taip ir buvo. Dabar tereikėjo išsiaiškinti, į ką čia buvo atsitrenkta: šiuo momentu Elliw dar nebuvo tikra, ar reikės tą žmogų apšaukti, ar ne.
Žengtelėjusi žingsnį atgal mergaitė už kažko užkliuvo ir galiausiai nutiko tai, ko buvo galima laukti: ji išsitiesė ant žemės. Teleskopas sugebėjo išgyventi netgi šitai, o Elliw žvilgsnis susikoncentravo ties netikėtai po kojomis pasimaišiusia kliūtimi. Rudaplaukė žmogų atpažino. Tai buvo taip netikėta, kad ji pamiršo gulinti ant šaligatvio ir kelias akimirkas tiesiog spoksojo.
- Sabrina! - galiausiai patenkinta šūktelėjo ji. - Ką čia veiki?!
-
Stipriau įsisupo į apsiaustą. Vėjo vis dar nebuvo, tačiau keistas šaltukas, visai nedraugiškai besisveikinantis su mergina, ėmė kandžiotis. Nebuvo malonu, net jei mergina buvo prie to pratusi gyvendama Khomriche. Maudydamasi sniege su Saiko to nepastebėdavo. Niekuomet neatkreipdavo dėmesio į šaltį, tačiau dabar, stoviniuojant ir belaukiant Elliw, darėsi nuobodu.
Patrypčiojo vietoje apsidairydama. Gatvėje buvo keistai tylu, o tai net vampyrei nekėlė didelio pasitikėjimo. Atrodė, kad netrukus įvyks kažkas labai blogo. Oda pašiurpo vien nuo tokios minties. Vylėsi, kad netrukus klastuolė pasirodys ir ji galės nurimti.
Giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė. Garais virtęs oras nepasirodė. Štai, ką iš jos atėmė vampyriškumas. Tik ji niekuomet įprasto, neatgamtiško gyvenimo nepasigedo. Galbūt dėl to, kad tai buvo jos dalis. Tai buvo ji.
Užvertė galvą. Pamažu danguje ėmė ryškėti žvaigždės. Nedideles, bet net ir plika akimi puikiai matomos. Regis, jos sumanymas pavyks. Pavyks, jei Elliw pasirodys.
Pirmiausia išgirdo, o tik po to pajuto, kaip kažkas į ją trenkiasi. Skyrusi visą dėmesį dangui nepastebėjo besiartinančios personos. Nuojauta neapgavo. Staigiai žvilgtelėjusi žemyn išvydo ne ką kitą, kaip tik lauktą asmenį, atsitempusį čia ir teleskopą. Plačiai nusišypsojo, tik ir šypsena ilgai netruko. Nieko naujo. Elliw užsikabino ir tėškėsi ant žemės. Laimei, teleskopas liko sveikas. Bent jau taip atrodė. Pravėrė lūpas ketindama išsakyti, ką norėjo, bet draugė buvo greitesnė. Ir Sabrinai teko nustebti.
Ji iš tiesų neprisimena, kur ėjo...
- Nusprendžiau aplankyti tave, argi pamiršai? - šyptelėjo prisiartindama ir ištiesdama ranką, kad klastuolė turėtų tvirtą ir patikimą atramą galimybei atsistoti ant kojų. - Senokai matėmės, pamaniau, kad būsi manęs pasiilgusi, tad ir nelaukiau ilgiau.
Ji džiaugėsi matydama Elliw ir visai nesvarbu, kad ji pamiršo apie susitikimą. Ji prisiminė ją, o tai buvo svarbiausia.
-
Praėjo vos kelios vasaros atostogų dienos, o Elliw jau buvo pamiršusi, kad mokosi kažkokioje mokykloje. Neprisiminė ir to, kad laikė kažkokius egzaminus, kurių tikriausiai vis tiek neišlaikė. Taigi dabar buvo galima niekuo nesirūpinti ir tiesiog smagiai gyventi.
Kambaryje ant palangės stovėjo du teleskopai. Jie vis dar buvo sveikut sveikutėliai, tad nebuvo kuo skųstis. Trečiasis teleskopas stovėjo ant stalo. Jis buvo šiek tiek apdaužytas, kas kėlė labai rimtą susirūpinimą. Elliw niekaip negalėjo prisiminti, kada ir kodėl taip nutiko, tad nežinojo, kokių priemonių reikėtų griebtis šiai sudėtingai problemai išspręsti.
Deja, šitam reikalui neliko laiko. Mergaitė prisiminė, kad jai reikia atsidurti… Kažkur. Ji tiksliai neprisiminė nei vietos, nei, tuo labiau, priežasties, tačiau puikiai žinojo, kad ten reikia nueiti. Kadangi brolio nebuvo namuose (arba Elliw to neprisiminė), ji negalėjo šios informacijos pasitikslinti. Vis dėlto jeigu reikia, tai reikia, tad ši gera mergaitė išėjo.
Netrukus pasiekė gatvę ilgu pavadinimu, kuris neturėjo įpročio užsilikti atmintyje. Ji tikrai čia yra buvusi, bet daugiau detalių negalėtų pasakyti. Ilgokai vaikščiojo pirmyn ir atgal, kol susiprato nepasiėmusi nė vieno teleskopo. Tai gerokai išgąsdino, tad teko grįžti namo. Kadangi pamiršo, kur gyvena, vos neįsibrovė pas kaimynus, bet pagaliau pavyko pareiti į savo kambarį ir nuo palangės pasiimti vieną iš sveikųjų teleskopų. Jau buvo pamiršusi, kad tas, kuris stovėjo ant stalo, yra sudužęs, tad nė nepatikrino, kaip jis jaučiasi (nemandagu, ar ne?). Tiesiog čiupo vieną iš prietaisų ir išskubėjo į lauką. Nė nepastebėjo, kad yra su šlepetėmis. VIena iš jų buvo kiek suplyšusi, tad einant kiek kliuvo už žemės. Velsietė to tikriausiai nebūtų nė pastebėjusi, tačiau kažkuriuo metu atplyšusi dalis užkliudė šaligatvio nelygumą, ir Elliw plojosi ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo visame Merthyr miestelyje.
-
Dori visiškai nebuvo kas veikti. Bet buvo pinigų, ar ne? Šią vasarą ji buvo turtinga ir turėjo kur miegoti. Žinoma, namai pasirodė labai šalti ir nykūs. Galbūt reikės pasikviesti Juzefą ir jis galės pasidarbuoti, bent šiek tiek kerais aptvarkyti tuos apgriuvusius rūmus? Aišku, jeigu sutiks, nes gi šiaip yra savanaudis savimyla.
Savaime suprantama, Dori stengėsi laikyti tai paslaptyje. Kad jos mamos nėra namuose. Žinoma, ji nebūtų prieš vasarą praleisti pas Deoiridh ar Alaną, tačiau ir ten, ir ten būtų suaugę, kurie aiškintų, kaip Mendel gyventi. O juk už nepilnų trijų mėnesių jai visi keturiolika, tai kodėl jinai turėtų kažko klausyti? Ji jautėsi tokia suaugusi ir savarankiška, kad šiuo metu pasirodė kvaila, jog galėjo susimąstyti klausydamasi Aurio žodžių ar ašaroti ant Matthew peties. Aišku, tada nebuvo pinigų. O dabar yra. Ir Dori nieko daugiau nereikia.
Gaila, kad Dori vis dar neturėjo savo burtų lazdelės. Magijos Ministerijos nutarimu, lazdelė gulėjo Hogvartse po pagalve. Būnant vienai apleistame dvare bei šmirinėjant gatvėmis, ir ne tik Londono, ši buvo išties reikalinga, tačiau Mendel nenorėjo rizikuoti. Jeigu dabar įkliūtų, garantuotai prarastų lazdelę visiems laikams. O dabar gi ji grynakraujė. Negali leisti sau tokios prabangos, ar ne?
Na, o šiandien... O šiandien Mendel sugalvojo tokį vieną dalyką: nuvykti pas bendrakoledžę Elliw, padovanoti jai teleskopą, kurio neturėjo galimybės įteikti visus metus, ir nusivesti ją į astronomijos muziejų. Bėda buvo ta, kad Dori buvo Londone, Elliw gyveno Velse, o muziejus stūksojo Koukvorte. Tačiau Dori pasitelkė Juzefą ir šis jai parūpino nelegalią nešyklę, kuri ką tik mergaitę nuskraidino į Velsą, o po dešimties minučių išvyks į Koukvortą.
Tos minutės labai greitai lėkė ir šią akimirką Mendel stovėjo kažkokioje gatvėje, kurioje turėjo susitikti su teleskopininke, tačiau jos nesimatė. Liko nedaug laiko. Dori buvo pasiuntusi pelėdą, kurioje parašė, kur ir kada turi pasirodyti Elliw. Tačiau žinojo, kad bendrakoledžė tikrai pamirš, kur turi ateiti. Jeigu ji išvis mokėjo skaityti. Bet juk Elliw negyvena viena, taip? Kažkas iš namiškių turėjo pamatyti laišką. Mergaitė tikėjosi, jog Elliw pasirodys.
Nors merginų pažintis prasidėjo ne kaip ir Dori vis dar nežinojo, ką Elliw apie ją galvojo (jeigu išvis galvojo), Dori jautė teleskopų mylėtojai didelę pagarbą. Kvidičo rungtynės, pyktis Alrisai ir sniego žaidynės. Elliw tikrai buvo talentinga, tačiau to nesuprato. Tačiau, dėl Merlino barzdos, kur ji?
Su ta mintimi Mendel išgirdo bendrakoledžę. Jau plojosi ant žemės. Atsisukusi pamatė ją ir pribėgo.
- Labas, Elliw, nagi, kelkis! Turim skubėti į astronomijos muziejų!
Rankoje Dori laikė teleskopą, beje, teleskopą turėjo ir Elliw. Tačiau šnekėtis nebuvo laiko, dabar reikėjo persikelti. Tapkės? Trylikmetė pagriebė teleskopininkės ranką ir tvirtai pridėjo ją prie nešyklės - plastikinio limonado butelio. Tą pačią akimirką Mendel pajuto, kaip kažkas truktelėjo už bambos ir viskas ėmė suktis.
-
Skaudėjo. Ranką, koją, galvą, dar kažką… Ak taip, turbūt teleskopą. Bet ar teleskopą gali skaudėti? Ko gero, gali, juk būtent taip dabar Elliw ir jautėsi. Jai tiesiog nepakeliamai skaudėjo astronomijos prietaisą, ir tiesiog nebebuvo kur dėtis.
Kažkas pradėjo šnekėti. Tai, tiesa, tikrai nebuvo teleskopas: jos didžiausia brangenybė vis dar nepratarė nė žodžio. Kartais tai šiek tiek liūdindavo, tačiau dabar kitas klausimas buvo nepalyginamai svarbesnis: kas galėjo šnekėti? Velsietė neprisiminė turinti čia bent vieną draugą (ak, kad taip Liucija atvyktų į šitą miestelį!), tad iš pliurpti nebuvo kam. Negi tai neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija?! Elliw bandė pašokti, tačiau jai vis dar skaudėjo… Ką jai ten skaudėjo? Na, šitą ji buvo pamiršusi, bet vis tiek skaudėjo.
- Astronomijos? - sugebėjo vieną žodį įsiminti velsietė. Tai šiek tiek sudomino, tad kol nepamiršo, kuo susidomėjo, pažvelgė į kalbančiąją. Gavo gerokai nustebti: tai buvo ne ne ne neDori. Iš kur ji čia galėjo atsirasti?
- Ne ne ne neDori! Ką tu čia veiki?! - nustebusi paklausė Elliw. Faktas, kad toji keista mergaitė užsiminė apie astronomiją, jau buvo išnykęs iš atminties. Bet išties, kaip ji galėjo atsirasti čia… Kaip šitas miestas vadinosi? Tai, deja, buvo neįmenama mįslė, kurios atsakymo mergaitė nebesistengė surasti. Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga.
Klastuolė niekaip negalėjo suprasti, kodėl ne ne ne neDori ją kažkur tempia. Atkakliai bandė priešintis, tačiau atrodė, kad toji keista mergaitė buvo stipresnė. Tai gerokai gąsdino ir trikdė. Geriau jau paaiškintų, kaip sutaisyti teleskopą užuot čia tampiusis!
Deja, nespėjo daugiau nieko padaryti: palietė kažkokį daiktą (ir tai buvo tik ne ne ne neDori kaltė!) ir kažkur išskrido - ar bent jau taip atrodė jai pačiai.
-
Buvo šilta birželio mėnesio diena. Šią vasarą Sakura nusprendė daugiau užsidirbti ir sutiko prekiauti gėlėmis lauke. Viena tokių žavių lauko prekybviečių dabar buvo pastatyta Guelodigarto gatvėje, kurioje šią akimirką ir darbavosi Sakura. Tiesa, jai bendradarbės minėjo, jog šita gatvė nėra saugi. Todėl dėl visa ko už prekystalio sėdėjo ir Deitas, nors baltapūkė nežinojo, ar galima. Jeigu pamatysiu ką nors iš darbo, užbursiu Deitą praskiedimo kerais.
Prekybvietė atrodė labai jaukiai. Ji buvo medinė, atvira. Čia puikavosi įvairiausios gėlės. Gvazdikėliai, rožės, gerberos ir kitos. Visokių spalvų. Taip pat ir gėlės vazonėliuose. Bei puokštės. Pati Sakura taip pat galėjo sukomplektuoti puokštę.
Aplink maloniai kvepėjo. Sakura buvo atsinešusi difuzorių, pakraunamą prietaisą eteriniams aliejams garinti. Tačiau iš tikrųjų jis veikė magijos pagalba. Šiuo metu jautėsi jazminų kvapas. Mergina dairėsi pirkėjų. Deja, bet šiandien kol kas praktiškai nieko nepardavė. Neatrodė, jog Guelodigarto gatvė bus pelninga vieta prekiauti gėlėmis.
-
Nors jau senokai nevykdavo į misijas užsienyje, tai menkai padėjo. Nebent tuo, kad darbas Britanijoje nepriversdavo dienų ir savaičių leisti toli nuo namų. Vis dėlto Dafydd buvo siaubingai pavargęs, ir tai vos nekainavo labai brangiai. Dėl pervargimo nespėjęs laiku reaguoti į stiprius kerus nukentėjo - marškinėlių rankovė buvo perdrėksta, veidas suodinas, o plaukai išsitaršę. Skausmas petyje bylojo, kad geriau apsižiūrėjęs turbūt pamatytų ir kraują. Bet dabar tai Dafydd rūpėjo mažiausiai. Norėjo greičiau grįžti namo, apkabinti mylimąją ir taip atsipalaiduoti. Pamiršti apie sunkią misiją.
Prieš lįsdamas į reikiamą pastatą lyg ir pastebėjo, kad nelabai toli yra kažkoks gėlių kioskelis ar kažkas panašaus. Dėmesys pradžiugins Mayrą, ar ne? Taigi dabar saugiai suvyniojęs laimikį perdavė jį jaunesniam kolegai ir liepė keliauti tiesiai į banką. Pats su viršininku pasišnekės kitą kartą. Dabar nupirks nuostabiai mergaitei gėlių ir taip ją pradžiugins. Gal bent kiek išpirks kaltę, kad yra nuolat pavargęs ir netgi suirzęs?
Pasirodo, matytos gėlės buvo kiek toliau nei Dafydd tikėjosi. Jau spėjo pagalvoti apsigavęs ir pradėjo svarstyti, kur kitur nupirkti puokštę. Šiai idėjai užkariavus mintis neketino palikti žmonos be dėmesio porcijos. Vis dėlto netrukus pastebėjo reikiamą vietą ir priėjo arčiau. Pardavėja buvo visai jaunutė mergina, tačiau jeigu ji galės patarti, ką geriausia padovanoti žmonai, viskas bus gerai.
- Laba diena, - pasisveikino Dafydd ir nejučia pasitrynė sužeistą petį. Vylėsi per daug neišgąsdinsiąs šios žiobarės, nors išvaizda tikrai nekėlė pasitikėjimo - ilgesni nei paprastai plaukai buvo panašesni į paukščio lizdą, o kad veidas pajuodęs nuo suodžių, jis nė nežinojo. Barzdos taip pat kurį laiką nesiskuto. Tai ir perplėšti marškinėliai jauną merginą tikrai galėjo išgąsdinti.
- Norėčiau pradžiuginti žmoną, - nieko nepaisydamas pratęsė. - Gal galite pasiūlyti kokią vasarišką puokštę ar gėlių rinkinį?
-
Sakura pastebėjo, jog prekybvietės link eina vyras. Jau iš tolo mergina matė, kad jis ne kaip atrodo. Kai praeivis prisiartino, mergina atkreipė dėmesį, jog vyrukas lyg po muštynių. Ir dar suodinu veidu.
Pajutęs šeimininkės nerimą Deitas suurzgė. Baltapūkė šunį sudrausmino ir šis užtilo akylai stebėdamas atėjūną.
Vyras prabilo ir pasakė, jog norėtų pradžiuginti žmoną. Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį. Gal jį kažkas užpuolė, mintyse sau pasakė mergina. Tačiau tuo pačiu, žinoma, neprarask ir budrumo. Nebūk naivi ir saugokis galimos grėsmės. Bet jo akys atrodo geros, pažvelgė tiesiai į tą žmogų.
- Laba diena, - mandagiai pasisveikino Sakura. - Vasariškiausiai, mano akimis, atrodo gerberos, - mostelėjo į gėles. - O kokias spalvas jūsų žmona mėgsta? Jeigu norite vasariškai, siūlyčiau į puokštę įmaišyti laukinių gėlių, - mintyse ėmė gimti puokštės vaizdinys. - Beje... Jūsų petys... - mostelėjo ranka į žaizdą.
Ar jo žmona neišsigąs pamačiusi tokį savo vyrą? Jam tikrai reikėtų apsitvarkyti... Mėlynakei norėjosi paklausti, ar viskas gerai. Ar vyrukui nereikia pagalbos. Tačiau ji nedrįso to padaryti, nes jos darbdavys minėjo, jog nesvarbu, kas ir kodėl perka gėles. Svarbiausia - parduoti. Ir, žinoma, kuo daugiau ir brangiau, tuo geriau.
-
Nors gėles mylimajai dovanodavo nedažnai, vis tiek darė tą jau ne kartą. Vis dėlto niekada nebūdavo lengva išsirinkti, kokios gėlės tiktų labiausiai. Mayrai turbūt labiau patiko dėmesys, o ne konkreti gėlė. Vis dėlto norėjosi tą nuostabią mergaitę pradžiuginti, ir čia laukė sudėtingas uždavinys.
Gėlės, kurias parodė jaunutė pardavėja, tiesą sakant, visai nesužavėjo. Nenorėdamas jos įžeisti Dafydd kurį laiką paspoksojo į jas ir, laimei, sulaukė ganėtinai nesudėtingo klausimo. Net ir patį nustebino, kad žino, kokia spalva Mayrai patinka.
- Sakyčiau mėlynos, - atsakė, bet staiga atsitraukė. Žengtelėjo atgal ir atsitrenkė nugara į kažkokią sieną, vazoną ar dar kažką kieto. Susiraukęs žvilgtelėjo į merginą. Pardavėja kažkodėl įsispoksojo jam į akis. Tą vis dar buvo galima daryti tik vienam žmogui - žinoma, tai pačiai merginai, kuriai dabar jis ir rinko gėles. Su bet kuriuo kitu žmogumi subesti žvilgsniai vis dar gąsdino.
- Dažniausiai perku vieną gėlę ar vienodų puokštę, - gerokai susinervinęs po kiek laiko pridūrė akimis ieškodamas ko nors, kas patrauktų akį. Viskas buvo gražu, bet ar patiks tai nuostabiai mergaitei? - Noriu pakelti jai nuotaiką, suprantate?
Pasidarė labai nejauku, tad Dafydd nuleido akis, kad tik nereikėtų susidurti žvilgsniais su šita mergina. Keistas kvapas irgi nepridėjo jaukumo, ir raudonplaukis jau pradėjo gailėtis, kad čia atėjo. Kodėl negalėjo nupirkti ko nors skanaus? Išsirinktų parduotuvėje, ir nereikėtų su niekuo šnekėtis.
Tarsi to nejaukumo būtų maža, jauniklė atkreipė dėmesį į jo žaizdą. Dafydd žvilgtelėjo ir tik dabar suprato, kad ji rimtesnė nei galvojo. Jau baudėsi išsitraukti lazdelę, bet laiku susigriebė, kad ši mergina tikriausiai žiobarė.
- Tai tik įdrėskimas, - sumurmėjo ir kiek pasitaisė marškinėlius, kad sužeidimas matytųsi bent kiek mažiau. - Taigi ar galite pasiūlyti ką nors gražaus? - pridūrė vildamasis, kad pavyks pokalbį pakreipti taip, kad jis vyktų tik apie gėles.
-
Sakura nejučiom kilstelėjo savo šviesius antakius ir dabar į vyruką pažiūrėjo kaip į visišką kvailį. Tada susigėdusi nusuko žvilgsnį ir tikėjosi, jog jis nieko nepastebėjo. Mėlynos. Nuo kada tie, kurie nėra burtininkai, floristikos salonuose perka mėlynas gėles? Juk tokių niekas nepardavinėja.
- Jeigu mėlynos, tuomet yra tik laukinės gėlės. Tačiau mes jų neparduodame, o tik dedame į kompozicijas. Yra populiarios mėlynos rožės, tačiau jos nėra tikros, o tik nupurkštos specialiais dažais. Bet šiandien aš jų neturiu. Na, o dabar galiu nebent pasiūlyti violetinį gerberos atspalvį, kas yra kiek arčiau mėlynos.
Mėlynos... Mėlyna gėlių spalva Sakurai visai nekėlė jokių asociacijų su vasara. Geltona, oranžinė, rožinė, raudona - jau kitas reikalas.
Netrukus potencialus pirkėjas vos nenuvertė prekystalio. Deitas ėmė loti.
- Deitai, ša! Negalima!
Šuo užtilo.
- Taip, suprantu, - atsakė Sakura.
Ji šiek tiek suirzo, bet stengėsi to neparodyti. Ne visi pirkėjai merginai patikdavo. Štai, pavyzdžiui, šis žmogus. Atėjęs pasako, jog nori vasariškos gėlių puokštės arba rinkinio, o paskui šneka apie tai, jog perka vieną gėlę arba vienodų puokštę. Tad dabar mergina nusprendė nieko nebesiūlyti ir leisti vyrui rinktis pačiam. Bet jis paklausė, ar Sakura gali ką nors jam pasiūlyti. Norėjosi atsidusti. Juk aš jam jau siūliau, bet netiko.
- Visą asortimentą matote čia, - nusišypsojo.
-
Mergina ir vėl įsispoksojo į Dafydd, o tai privertė jaustis dar nepatogiau. Argi čia kažkas tokio ypatingo, kad jis nori žmonai nupirkti gėlių? O gal neatrodo tinkamas pirkėjas? Gal nepanašus į tokį, kuris išleis daug pinigų, tad nė neverta stengtis? Nejučia prisiminė keistąją suknelių pardavėją, kuri jį įžeidinėjo atvirai. Šita bent jau kol kas nuo to susilaikė. Vis geriau, ar ne?
Netrukus gavo nusivilti. Anksčiau niekada nekildavo problemų nusipirkti dangaus mėlynumo gėlių. Žinoma, galbūt gėlininkė prie namų pardavinėjo laukines gėles. Arba šita jauniklė nieko neišmanė. O galbūt moteris iš Sautendo buvo burtininkė ir mokėjo pasiūlyti įvairesnių prekių? Bet kuriuo atveju čia jis nieko negaus.
- Violetinė skamba... - pradėjo Dafydd, bet tada kažkas pradėjo loti. Nepastebėjęs šuns gerokai išsigando, tačiau stengėsi to neparodyti - ir taip jau apsijuokė ir apsikvailino paprašydamas netinkamų gėlių.
Tai, kad pardavėja nieko ne(be)pasiūlė, parodė, kad jai kažkas nepatiko. Galbūt tai, kad Dafydd pareiškė paprastai neperkantis daug skirtingų gėlių. Tai turėjo reikšti, kad jis neišleis daug pinigų, ar ne? Bet negi visiems pardavėjams rūpi tik iškišti kaip galima daugiau? Tokie tikrai nesupranta, kad Mayrai nėra svarbus gėlių kiekis. Jai daug labiau rūpi parodytas dėmesys.
- Galima ir gerberų, - galiausiai pratarė. Mergina, netgi beveik mergaitė, jau du kartus minėjo tą žodį, tad Dafydd nutarė, kad bus tiesiog mandagu sutikti su tomis gėlėmis. - Galbūt puokštę iš geltonos, oranžinės, raudonos ir violetinės... - gerokai tyliau ir mažiau užtikrintai pridūrė.
Jautėsi čia vis nejaukiau, o skausmas petyje stiprėjo. Susiraukęs vyrukas apsižvalgė ir suprato nieko daugiau nenorintis kaip tik greičiau iš čia išsinešdinti. Bet ką gali žinoti, gal pasirinkimas vėl bus kažkuo blogas. Taigi tik nuleido akis ir priglaudęs delną prie sužeidimo tylomis laukė ir meldėsi, kad pardavėja tiesiog pasakytų kainą.
-
- Aš labai atsiprašau dėl šuns, - pasakė Sakura, nes jai pasirodė, jog Deitui pradėjus loti vyras sutriko.
Regis, kad būsimas (tikriausiai) pirkėjas kažko susimąstė. O paskui pasakė, kad pirks gerberų. Bet mergina matė, jog vis dėlto širdyje tikriausiai šis žmogus nenorėjo pirkti gerberų. O Sakura turėjo tikslą, jog kiekvienas žmogus, pirkęs gėlių krautuvėlėje, liktų laimingas.
Jei tik galėčiau prieš jį panaudoti magiją, bet kokia gėlė taptų norimos spalvos...
- Jeigu norite, iš tiesų tai aš galėčiau jums sukomponuoti puokštę ir iš laukinių gėlių, - mostelėjo į jas, o ten mėlynos matėsi daug. Neskubėjo rinkti puokštės iš gerberų.
Šviesiaplaukė atidžiau nužvelgė atėjūną. Jai pasidarė vyruko gaila. Jis atrodė pasimetęs. Ir juk buvo sužeistas. Buvo akivaizdu, jog jam suskaudo petį.
Mergina priėjo arčiau vyro ir švelniai, užjausdama paglostė jo ranką.
- Tikriausiai labai skauda, - pasakė. - Aš turiu specialaus... - akimirkai užtilo. - Na, tiesiog kremo. Kremo, kuris dezinfekuoja žaizdas ir padeda joms gyti. Galėtumėte pasitepti, - pasiūlė.
Tikiuosi, vėliau jam nekils klausimas, koks tai kremas. Nes jis pradės veikti iškart. Tie, kurie nėra burtininkai, neturi tokių tepalų.
-
Situacija buvo daugiau nei kvaila, ir tai tik įrodė Dafydd sugebėjimą susimauti. Kodėl jis negali tiesiog nupirkti žmonai gėlių, ir tiek? Kodėl net toks veiksmas baigiasi kažkokia nesąmone? Pasidarė apmaudu. Kam Mayrai toks nevykėlis?
- Viskas gerai, tiesiog nepastebėjau jo, - bandė pateisinti aiškiai nenuslėptą išgąstį. Buvo keista suprasti, kad devynmetis sūnus gerokai geriau slepia jausmus nuo tėvo nei tas tėvas - nuo nepažįstamų žmonių. Tai tik dar kartą įrodė, koks jis nevykęs.
Netrukus pardavėja pasidarė kiek draugiškesnė. Nutarė, kad nepirksiu, ar ne? kandžiai paklausė savęs Dafydd, tačiau dabar jau nebuvo tikras, ko norėtų labiausiai.
- Aš... - pradėjau, tačiau dar vienas įdėmus žvilgsnis sutrikdė. Norėjosi atsitraukti kiek toliau, tačiau nespėjo to padaryti - mergina žengė dar arčiau ir sugalvojo jį... paglostyti? Dafydd persigandęs atsitraukė, tarsi ji būtų nudeginusi.
- Ačiū, bet viskas gerai. Grįšiu namo ir susitvarkysiu, - sugebėjo atsakyti. Žinojo, kad grįžus namo Mayra padės susitvarkyti žaizdą. Jausmas, kai ji teps specialų tepalą, bus visai kitas nei dabar. Nepažįstamos merginos prisilietimas buvo keistai nemalonus. - Mano žmona išmano šituos dalykus. Be to, tai tik įbrėžimas. - Ką aš tau jau sakiau.
Dafydd įtariai spoksojo į jaunąją pardavėją ir svarstė, ar gali būti, kad jai kažko reikia. Dabar tikrai neatrodė kaip turtingas ponas, kuris galėtų išlaikyti. Ir ar ji čia bando gerintis, ar kas čia iš viso vyksta? O gal tikisi taip daugiau parduoti? Ne, čia kažkas buvo ne taip. Ir jam reikėtų grįžti prie gėlių klausimų. Problema ta, kad visai nebenorėjo čia nieko pirkti, tik neįsivaizdavo, kaip dabar mandagiai išeiti. Būti bjauriu šlykštyne, kokiu buvo pirmus dvidešimt gyvenimo metų - iki sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, - negalėjo. Dabar jis - nuostabios mergaitės vyras ir šešių ne mažiau nuostabių mažylių tėvas.
- Taigi... - pabandė, bet nežinojo, ką sakyti toliau.
-
Sakurai pasirodė keista, kaip galima nepastebėti tokio dydžio šuns kaip Deitas. Iš kitos pusės, jau tik ne Sakurai apie keistumą šnekėti. Tikriausiai jis užsigalvojęs apie visokius dalykus. Turbūt apie savo žmoną, pas kurią nori grįžti su gėlėmis ir... atsiprašyti? Atsiprašyti už tai, kad įsivėlė į muštynes?
Kai mergina palietė vyruko ranką, jis staigiai atsitraukė. Matyt, tikrai labai skauda, pamanė.
- Jums kažkas rimto atsitiko, - tarsi konstatavus faktą pasakė strazdanė. - Nemanau, kad žmona džiaugsis jus tokį pamačiusi, - mėlynakė skvarbiai žiūrėjo į, tikėjosi, būsimo pirkėjo veidą.
Buvo gaila jo. Norėjosi patarti. Norėjosi, kad grįžęs namo jis žmonos būtų šiltai priimtas. O ne išbartas dėl to, kad kur nors bastėsi.
Vyras nebuvo išvaizdus. Tačiau kiekvienas gimė toks, koks gimė. Ir galima pabandyti padaryti geriausią savo versiją, ar ne? Aišku, pirmiausia nereikėtų būti sumuštam, susivėlusiam, sužeistam ir suplėšytais drabužiais. Tačiau jeigu jis pastrumpintų tuos plaukus... Tada būtų bent šiek tiek geriau.
- Jums netinka tokie plaukai, - dabar jau tarsi pamiršusi, jog turėtų tiesiog parduoti gėlių, pasakė baltapūkė. - Reikėtų šiek tiek patrumpinti ir atrodytų geriau, - nei nejausdama priėjo ir vėl arčiau bei perbraukė ranka vyruko plaukus, kad kakta pilnai matytųsi.
-
Viskas, kas čia vyko, buvo kažkaip ne taip. Jis atėjo nupirkti mylimai žmonai gėlių, o viskas pakrypo labai jau nelaukta linkme. Ši jauna mergina pernelyg priminė tą klaikią suknelių pardavėją, kurią Dafydd sutiko prieš pirmąsias atostogas Maljorkoje. Šita buvo kiek mandagesnė, tačiau nuo to nebuvo maloniau.
- Nieko rimto, menkas sužeidimas darbe, - prisivertė mandagiai atsakyti raudonplaukis. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės amžinai kišasi ne į savo reikalus. Koks jai skirtumas, kaip atrodo pirkėjas, jeigu jis yra pasiruošęs mokėti pinigus? Na jau ne, iš tokios įžūlios merginos tikrai nieko nepirks. Gėlių, priešingai nei įdomių ir gražių suknelių, rasti galima daugelyje vietų.
- Ne pirmas kartas, - dar pridūrė ir nusisuko į gėles. Apsimetė, kad renkasi, nes vis dar nesugalvojo, kaip mandagiai iš čia išeiti. Kodėl jam taip rūpėjo, ką pagalvos šita nemandagi mergina, kurios nesutiks daugiau niekada gyvenime? Atsakymas turbūt buvo vienas - jis nebenorėjo būti laikomas bjauriu šiukšle, kuris tik ir gadina normalių ir vietos po saule vertų žmonių gyvenimus.
Vis dėlto kabinėjimasis prie žaizdos netrukus pasirodė esantis menkiausia problema. Šita jauniklė sugalvojo pakomentuoti jo plaukus ir, maža to, vėl prisiartino ir pradėjo jį liesti.
- Ką jūs darote? - šį kartą neslėpė pasipiktinimo Dafydd ir vėl atsitraukė. Galėjo pasidžiaugti tuo, kad šį kartą žodžiai nežlugdė taip, kaip tada Londone. Žinoma, jeigu šita keistuolė būtų pasakiusi, kad jo išvaizda nepatinka Mayrai, galbūt būtų kitaip. Bet kad ilgesni nei paprastai plaukai nepatinka kažkokiai įžūliai mergiotei, jam rūpėjo mažiausiai.
- Mano plaukai patinka žmonai ir vaikams, - piktokai pratarė. Ne dėl to, kad rūpėjo šitos merginos nuomonė. Žinojo, kad tai tiesa, tad norėjo išgirsti tuos žodžius - net jei ištarė juos pats.
Vis labiau irzdamas ir gailėdamasis, kad čia pasiliko - šią akimirką net bankas atrodė geresnė alternatyva, - Dafydd priėjo prie netoli įėjimo esančių gėlių ir apsimestinai susidomėjęs įsispoksojo į jas. Jeigu ką, buvo pasiruošęs sprukti.
-
Sakura pasielgė blogai. Bent jau taip pamanė, kai vyrukas akivaizdžiai pasipiktino merginai prilietus jo plaukus. Tačiau aš juk neturėjau jokių kėslų, pagalvojo mintyse baltapūkė. Juk šitas raudonplaukis tikrai nėra kuo nors žavintis. Aš tik norėjau, kad jis pas žmoną grįžtų žavesnis. Bet gi strazdanė seniai žinojo, jog ne visiems žmonėms patinka prisilietimai, kad ir draugiški. Man nederėtų taip elgtis su klientas. Aš turiu tiesiog pardavinėti gėles.
- Atsiprašau, - rimtai pasakė mergina. - Tiesiog jūs... na, tikrai ne kaip atrodote. Turiu omenyje, kad žmona gali išsigąsti pamačiusi, jog jūs sužeistas ir panašiai, - ėmė kalbėti kažką neaiškaus, jautėsi susigėdusi. - Žinoma, jeigu jūs dirbate kokį nors pavojingą darbą, tai suprantama, - prisiminė, jog vyras minėjo sužeidimą darbe. - Ar jūs policininkas? O gal gaisrininkas? - stengėsi galvoti apie pavojingesnes profesijas tų, kurie nėra burtininkai.
-
Kodėl esant nevykėliu sekasi tik vienas dalykas - įsivelti į tokias situacijas, iš kurių niekaip neišsikrapštysi? Ir kodėl Dafydd buvo lemta būti tokiu nevykėliu? Kodėl norint nustebinti ir pradžiuginti brangiausią žmogų pasaulyje vis tiek reikia kažkur susimauti? Nepaisant to, kaip čia viskas baigsis, Dafydd žinojo: labai ilgai dėl šito "apsipirkimo" jis save grauš. Ir visai nesvarbu, kad toji mergina nieko labai blogo nepasakė. Na ir kas, kad jai nepatinka jo plaukai? Savo gyvenimą Dafydd paskyrė ne kažkokiai baltapūkei gėlių pardavėjai, o žmonai ir vaikams. Iš jų tokio priekaišto neteko girdėti. Jeigu išgirstų, gal tada ir pagalvotų, ar verta ką nors keisti. Kol priekaištas tėra iš kažkokios įtartinos merginos, jis Dafydd visai nerūpėjo.
Netrukus ji, ko gero, susiprato, kad baigia prarasti potencialų klientą. Dafydd nė kiek neabejojo, kad jai nerūpi, ko Mayra išsigąs ar neišsigąs. Ir tas jos "nekaip atrodote" turbūt nebuvo apie žaizdą. Dar ką tik ji priekaištavo jam dėl plaukų ilgio, kodėl staiga pakeitė toną. Nutaręs neišsiduoti, kad perprato jaunutę pardavėją, iš viso nieko nesakė. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, savo aštrios reakcijos išsigando ir susigėdo. O gal ji iš tiesų nenorėjo nieko blogo? Kas per dalykas yra gaisrininkas? nejučia susimąstė Dafydd bandydamas prisiminti, ar kvailys jo brolis kada nors svajojo tokiu tapti.
- Aš tiesiog noriu pradžiuginti savo žmoną, - nutaręs neatsakinėti į įkyrius klausimus atsakė. - Nemanau, kad nuo to, koks yra mano darbas, turėtų priklausyti, kokių gėlių galėtumėte man pasiūlyti.
O gal ji bando mane išvyti? Gal yra tokia pati bjauri kaip ir toji suknelių pardavėja, tik ne tokia drąsi? Na jau ne - atėjau čia nupirkti gėlių Mayrai, tad taip ir padarysiu svarstė mintyse.
- Taip, mano darbas gali būti pavojingas, - po kiek laiko pridūrė taip tarsi rodydamas, kad sutinka dar čia pabūti. Kol išsirinks gėlę. - Bet tai man netrukdo padaryti mažytės staigmenos.
-
Viskas buvo labai keista. Sakura dar niekuomet neteko aptarnauti tokio keisto kliento. O gal ji pati elgėsi keisčiau už jį? Ir čia nekvepėjo jokiu flirtu ar dar kokiais nors dalykais. Baltapūkė jautėsi kažkokia suglumusi. Ar ji neturėtų tiesiog parduoti gėlių šiam vyrui ir jį pamiršti? Bet kur jis susižeidė? Kas jam nutiko?
Vyrukas neketino pasakyti, kuo jis dirba, o mergina viduje privalėjo pripažinti, jog jai nuo to pasidarė tik dar labiau smalsu. Šią akimirką ji mintyse vardino vieną po kitos tų, kurie nėra burtininkai, profesijas, ir bandė galvoti, kokia profesija šiam žmogui tiktų. Jeigu jis būtų burtininkas, pagalvočiau, jog auroras, pamanė. O tada į galvą kai kas toptelėjo.
- Gal jūs nusikaltėlis? - svarstymas netyčia išsprūdo iš lūpų, o tuomet šviesiaplaukė aiktelėjo ir užsidengė rankomis burną.
-
Situacija buvo kažkokia keista. Turbūt reikėjo eiti sau, ir tiek. Nupirkti gėlių kur nors Sautende. Žinoma, ten gėlininkės jį jau pažinojo, o šį kartą norėjosi kažko naujo. Bet ar verta kankintis su šita keista mergaičiuke? Geriau jau keliauti namo, apkabinti mylimąją ir priminti, kokia ji yra ypatinga. Na, gerai bent tiek, kad šita baltapūkė, regis, nusprendė nuo jo atstoti.
Dafydd apžiūrinėjo gėles ir bandė nuspręsti, ką gi galiausiai nupirkti. Ar nupirkti. Mielai būtų paklausęs patarimo, bet jau suprato, kad nieko gero iš to nebus. Turbūt reikėjo eiti į kokią nors magišką gėlių parduotuvę. Neseniai Skersiniame skersgatvyje tokią matė - gal nueiti ten? Bet ne, grįžti į Londoną jis tiesiog neturėjo jėgų. Vadinasi, teks pirkti čia arba Sautende.
Jau pradėjo žiotis, kad vis dėlto paklaustų patarimo, bet mergaičiukė jį aplenkė. Klausimas vėl buvo įžūlus ir erzinantis. Nors, tiesą sakant, ji buvo teisi. Taip elgdamasis su šeimos nariais jis iš tiesų buvo nusikaltėlis. Privalėjo greičiau keliauti namo, o ne švaistyti laiką čia.
- Bent jau ne ta prasme, kurią turite omenyje, - tarstelėjo priėjęs prie kažkokių raudonų gėlių. Ar jos Mayrai patiks? Kita vertus, jai svarbiausia ne pati gėlė, o tai, kad vyras parodo dėmesį. Jo nuostabi mergaitė džiaugsis vien jau dėl to, kad jis grįžęs namo padarė staigmenėlę. Vadinasi, verta greičiau ką nors išrinkti ir keliauti ten, kur labiausiai norisi, - namo.
- Šitos gražios, - po kiek laiko pasakė parodydamas į raudonas gėles, kurių pavadinimo nė neįsivaizdavo. Tai buvo bandymas pasakyti, kad nori kelias jų nupirkti ir eiti sau, bet to Dafydd kažkodėl taip ir nepasakė.
-
Ką tu darai? Ką tu darai, Sakura? Apie tave blogai atsilieps. Dar atleis iš darbo. Kas vyksta? Mergina giliai įkvėpė. Privalėjo pasitaisyti. Kaip ji gali klausinėti tokių dalykų klientų? Kaip ji leidžia sau taip elgtis?
Vyras parodė į raudonus gvazdikėlius. Nors prieš tai minėjo, jog jo žmonai patinka mėlyna spalva. O juk mėlyna ir raudona - visiškai skirtingos spalvos...
- Pala. Man atrodo, kad šitų lyg ir yra mėlynų, - pamelavo.
Sakura pasisuko šonu ir išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę taip, kad šis žmogus nematytų. Žinojo, jog tas, kuris nėra burtininkas, šio gesto tikrai turėtų nepastebėti. Ji pritūpė prie didžiulio gėlių kibiro ir atsukusi klientui nugarą jame kuitėsi. O iš tiesų slapčia kerėjo. Nudažė dalį ten esančių gvazdikėlių mėlynai.
- Štai, - ištraukė juos ir plačiai nusišypsojo. Tiesė puokštelę vyro pusėn. - Ar tiks?
-
Taip pirkti gėlių dar neteko niekada gyvenime. Žinoma, nedarė to labai dažnai, tačiau vis tiek per keletą bendro gyvenimo metų žmoną palepino. O štai dabar susidūrė su labai jau keista pardavėja, į kurią nežinojo, kaip reaguoti.
Jam pasirinkus raudonas gėles mergaičiukė staiga prisiminė turinti ir mėlynų, nors dar ne taip seniai aiškino kitaip. Dafydd kilstelėjo antakius ir galvojo, ar nevertėtų pasišaipyti, kad ji ir pati nežino, ką parduoda. Tai jam visai nebuvo būdinga, tačiau nepatiko jos elgesys. Jau žiojosi tai ir padaryti, kai su nuostaba pamatė, kad ji išsitraukė lazdelę. Aiškiai nematė, ką daro, tačiau neabejojo, kad ką tik perdažė gėles.
- Jūs... ragana? - nuoširdžiai nustebęs į klausimą atsakė savo klausimu. Kiek sutrikęs paėmė puokštę, bet nebežinojo, ką daryti. Tai, kad ši mergina galėjo burti, kažkodėl viską gerokai pakeitė. Žinoma, nepasidarė malonu, kad ji sugalvojo aptarinėti jo išvaizdą ar, tuo labiau, liesti. Vis dėlto pagavo smalsumas. Atrodė, kad ji turėtų būti ką tik baigusi Hogvartsą, tad kodėl nesimoko ar nedirba magiško darbo? Negi jaunai raganaitei įdomu tiesiog pardavinėti gėles? Bet, žinoma, jis į jos gyvenimą nesikiš. Galvojo pasakyti, kad ima gėles, ir tiek, bet vietoj to paklausė:
- Baigėte Hogvartsą?
Žinoma, tai buvo itin nejaukus klausimas, nes iškilo grėsmė išgirsti atsakymą "o jūs?" Deja, jau buvo per vėlu. Dafydd pradėjo raustis kišenėse ieškodamas žiobariškų monetų ir svarstė, ką šio susitikimo metu galėjo padaryti kitaip.
-
Sakura tikėjosi, kad šis keistas pirkėjas paims mėlynus gvazdikėlius ir nueis. Taip, mėlynakė gal buvo dar keistesnė, bet ir klientas keistas. Jau vien išvaizda. Laimei, raudonplaukis paėmė puokštę, bet mergina iškart pamatė, jog vyras atrodė sutrikęs. Jam nepatinka, pagalvojo. Netiks. Tačiau žmogui prakalbus sutriko jau ne kas kitas, bet Sakura.
- Ką? - suglumusi paklausė.
Ji negalėjo išsiduoti. Bet juk jeigu ir išsidavė, tai tik tokiam pačiam, kaip ir ji. Burtininkui. Tie, kurie nėra burtininkai, tikrai nepaklaustų, ar ji ragana. Ir nežinotų apie Hogvartsą. Sakura dar kartą nužvelgė šį vyrą. Žinojimas, jog jis magas, viską keitė. Tikriausiai auroras. O aš pasakiau, kad jis nusikaltėlis. Koks nusikaltėlis pirktų žmonai gėlių?
- Baigiau, - niūrokai atsakė.
Juk Hogvartsas buvo baigtas gerais pažymiais. O Sakura prekiavo negyvomis gėlėmis, kurių lavonėlius, štai, dar ir nudažė. Ne taip ji įsivaizdavo savo gyvenimą.
- O jūs?
-
Tai, kad gėlių pardavėja - ragana, iš esmės nekeitė nieko. Jis čia atėjo nupirkti puokštės mylimai merginai. Su puokšte ir išeis. Koks jo reikalas, kuo užsiima ši itin keista mergaičiukė? Jau pasigailėjo kažko klausęs. Galėjo apsimesti ją nesakius, kad mėlynų gėlių neturi, ir eiti sau. Bet argi jis kada nors patyli? Žinoma, ne. Ir vėl susimovė ir įklampino save į dar didesnę nesąmonę.
Bet dabar pagavo smalsumas. Kažkodėl apie tai, kad baigė magijos mokyklą, mergaičiukė pasakė labai jau niūriai. Atidžiai pažvelgė į ją. Tiesą sakant, atrodė labai jauna. Ne tokia, kuri galėjo ten praleisti devynerius metus. Kitaip sakant, turbūt baigė ją laiku. Tad kas tada negerai? Stengdamasis negalvoti apie tai, kad pats du kartus kartojo kursą, o galiausiai iš viso išlėkė, linktelėjo. Nebuvo čia ką daugiau ir sakyti - daugiau į kalbas tikrai nesileis.
Bet tada pasigirdo prakeiktas "o jūs?" Na, gal ir gerai, kad dabartiniai vaikai nežino beveik dešimties metų senumo istorijos. Ar bent jau neatpažįsta jo kaip pagrindinio tos istorijos veikėjo. Bet kalbėti apie Hogvartsą vis dar nebuvo smagu. Tik kodėl jis pats apie tai užsiminė?
- Aha ,- tarstelėjo stengdamasis nuslėpti neužtikrintumą. Daugiau niekada šitos merginos nesutiks, tad toks nedidelis melas (nors ne toks jis jau ir nedidelis...) žalos nepadarys. Bet reikėjo nukreipti pokalbį nuo savęs ir Hogvartso, tad Dafydd pabandė pratęsti:
- Nustebau, kad jūs ragana. Skersiniame skersgatvyje yra magiškų gėlių parduotuvė. Jos ten ir spalvas keičia, ir dainuoja, ir daro dar daug ką. Turbūt įsivaizduojate. O jūsų parduotuvėlė atrodo visai paprasta. Nesakau, kad tai blogai, žinoma. Bet dėl manęs tikrai nebuvo būtina dažyti gėlių. Svarbiausia parodyti dėmesį, ar ne?
Ir vėl prišnekėjo kažkokių nesąmonių, bet tikėjosi, kad jų buvo bent jau pakankamai daug, kad neliktų priežasties grįžti prie Hogvartso temos. O kol kas reikėjo apsispręsti, ar tikrai nori mėlynų, ar vis dėlto natūralios spalvos gėlių.
-
- Tikriausiai jūsų nemokė Auris Senkleris, - netyčia išsprūdo merginai.
Dabar ji įžūliai nuo galvos iki kojų nužiūrėjo klientą. Juk jau klientą, taip? Ne potencialų, ne būsimą. Juk gvazdikėlius šis žmogus pirks, ar ne?
- Atrodote panašaus amžiaus, - baigusi spoksoti padarė prielaidą.
Gal jie buvo bendramoksliai?
- Galbūt mokėtės Klastūnyne? - paklausė.
Sakura žinojo, jog Auris Senkleris mokėsi tame koledže.
- Magiškų augalų yra įvairiausių, - pasakė baltapūkė. - Jų savybės kur kas stipresnės nei žiobariškų augalų. Kai kurie iš tiesų ir juda patys, daugelis turi čiuptuvėlius, - pardavėja kiek pagyvėjo kalbėdama apie augalus. - Bet Skersiniame Skersgatvyje gėlės yra užburtos įvairiausiais kerais. Tai labai nenatūralu. Aišku, nenatūralu yra ir gėles nuskinti bei pamerkti į vazą, - mostelėjo į pardavinėjimas. - Ar, juolab, jas nudažyti, - pažiūrėjo į gvazdikėlius. - Tačiau čia tos gėlės yra tikros, nors ir sužalotos. Ir aš stengiuosi, kad jos kuo ilgiau išliktų gyvos...
Ji atsiduso. Pati nežinojo, kodėl įsidarbino floristikos salone. Kodėl ne kur nors su magiškais augalais. Juk galėtų dirbti ir gamtai naudingą darbą, o dabar yra atvirkščiai.
-
Netrukus situacija dar labiau nustebino. Nors mergina buvo jauna, visai neatėjo į galvą, kad ji sugalvos paklausti apie vienintelį draugą.
- Ne, jis už mane jaunesnis, - atsakė, tačiau nesiplėtė. Neketino pasakoti, kad su Auriu kartais susitinka ir bendrauja. Tai buvo ne šitos jauniklės reikalas, nors turėti draugą tarsi ir neturėtų būti gėdinga. Nejaukiai pasimuistė - merginos spoksojimas vertė jaustis nepatogiai. Vienintelė moteris, kuri galėjo taip žiūrėti, buvo ne ši jauna pardavėja, o žmona. Dėl to norėjosi ką nors pikčiau pasakyti ir numetus gėles galiausiai iš čia išeiti, bet, laimei, ji pagaliau nukreipė akis.
- Na, mokiausi, - šiek tiek nustebęs atsakė į dar vieną klausimą. Pasigailėjo, kad užsiminė apie mokyklą. Pasirodo, šita mergina pernelyg mėgo plepėti. - O jūs irgi klastuolė? - paklausė tik iš mandagumo.
Tarsi viso šito būtų maža, ji pradėjo plepėti ir apie augalus. Tai buvo šiek tiek geriau ar bent jau ne taip nejauku. Vis dėlto norėjosi greičiau įsigyti gėles ir keliauti namo. Jis reikalingas savo šeimai. Kad ir koks būtų pavargęs, nors ir sužeistas, jis ten yra laukiamas. Tikrai neturi plepėti su pirma pasitaikiusia gėlių pardavėja.
- Manau... - ištarė Dafydd, nors balse buvo galima girdėti dvejonę. - Vis dėlto manau, kad jai labiau patiktų natūralios spalvos gėlės...
Neįsivaizdavo, ar mergina sutiks nuimti spalvą. Žinoma, galėjo padaryti tą ir pats, bet atrodė, kad su augalais dirbanti ragana galbūt padarys tą geriau. Na, o jeigu supyks ar įsižeis, jis spalvą atkeis išėjęs iš šio keisto kiosko. Vis dėlto atsisuko į šviesiaplaukę ir laukė kokių nors jos veiksmų.
-
- Taip, jis tikrai jaunas. Jaunas ir gražus, - antrą sakinį pridūrė tik sau mintyse. - Ne, - nusijuokė. - Aš toli gražu neprimenu klastuolės. Mokiausi Varno Nage, bet tik ketverius metus, jei norite žinoti. Atvykau į Hogvartsą būdama ketvirtakursė.
Ir tada pirkėjas pasakė, kad vis dėlto jo žmonai patiktų natūralios spalvos gėlės. Sakura mintyse pagalvojo, jog šiam vyrui tikrai sunku apsispręsti. Tačiau juk jis - klientas. Kuris visada teisus, kaip kad sakė baltapūkės darbdavys.
- Gerai, - nusišypsojo mergina. - Tai vis tik puokštę raudonos spalvos gvazdikėlių ar rinksitės kažkokias kitas gėles? - paklausė ir ištiesė ranką norėdama paimti mėlynas.
Kažkaip viskas pasidarė ramiau ir natūraliau sužinojus, jog šis žmogus - taip pat burtininkas.
-
Pastebėjimas, kad Auris jaunas, nustebino. Ar tai reiškia, kad ir jis jaunas? O gal priešingai? Suprasti merginos minčių vingius buvo labai sudėtinga, tad Dafydd nė nesistengė. Pačiam atrodė, kad jis dar tikrai nesenas. Žinoma, mažyliai auga, tačiau jis vis tiek dar gali turėti jų ir daugiau. Ir būtinai turės, jeigu tik Mayra su tuo sutiks.
Kam jam reikia faktų apie tai, kada baltaplaukė atvyko į Hogvartsą, irgi nebuvo aišku, bet Dafydd tiesiog mandagiai linktelėjo. Norėjo greičiau baigti šitą susitikimą ir pagaliau keliauti namo. Išvarginęs darbas kėlė susierzinimą, tad be galo reikėjo apkabinti savo mergaitę ir mažylius.
Tik prieš tai reikėjo išsirinkti gėles. Mielai atidavė nenatūraliai mėlyną puokštę pardavėjai ir susimąstė. Tiesą sakant, paprastai tokią dovanėlę išrinkdavo lengviau. Kodėl taip sunku šį kartą? Negi tai tik dėl to, kad pardavėja elgiasi itin keistai? Ji kažkuo priminė tą bjauriai keistą moteriškę, kurią sutiko Londone. Bet aną kartą suknelę išrinko visai nesunkiai, nors toji keistuolė ir aiškino, kad jis nevertas pirkti tokį prabangų drabužį.
- Tebūnie raudoni gvazdikėliai, - galiausiai atsakė ir įsikišo ranką į kišenę. - Kiek kainuos?
Automatiškai išsitraukė galeonus - pardavėja juk ragana. Vis dėlto laiku susivokė, kad nė vienas nežinojo apie kito gebėjimą kerėti. O ir pati parduotuvėlė žiobariška. Tai privertė sutrikti ir vėl pradėti raustis kišenėse.
- Labiau esu pripratęs prie burtininkų pinigų, - tarsi pasiteisindamas ištarė. Buvo keistai gera tarti šią frazę, tad Dafydd suprato: negali sakyti, kad jam patiko šita pardavėja, tačiau tai, kad ragana, faktas labiau teigiamas.
-
Sakura paėmė mėlynas gėles. Keli mostai burtų lazdele nusisukus, kad koks nors praeivis, kuris nėra burtininkas, nepamatytų, ir puokštė tapo raudona. Tokia, kokia iš tiesų ir turėjo būti.
Mintyse Sakura padėkojo ne kam kitam, o Auriui Senkleriui. Juk tai būtent jis išmokė mokinę transfigūruoti. Prisiminimais norėjosi grįžti į papildomas jo pamokas, o gal apskritai į Hogvartsą, į jo apylinkes ar net Varno Nago bendrąjį kambarį, bet to padaryti Levins negalėjo. Juk ji - darbe.
Baltapūkė atsisuko į vyruką ir šypsodamasi padavė jam gėles.
- Štai jūsų gvazdikėliai, - mandagiai tarė. - Bus penkiolika svarų.
Mergina jau norėjo ką nors pasakyti apie galeonus, tačiau negalėjo. Nes už burtininko pirkėjo atsistojo kitas vaikinukas. Tad Sakura nieko nebesakė ir laukė, kol magas susimokės.
Susikaupė ir nusiteikė darbui bei pažadėjo sau, kad daugiau su pirkėjais nesivels į asmeniškumus.
-
Laimei, mergina apie tai, kad jis nori natūralių gėlių, nieko nebesakė. Žinojo, kad turbūt atrodo itin keistas ir neapsisprendęs. Dėl to gal atrodo ir kvailas. Bet tai, tiesą sakant, nelabai terūpėjo. Ko gero, pasaulyje nėra žmogaus, kuris tikrai galėtų suprasti Dafydd norą palepinti mylimąją. Stengėsi tai padaryti kuo maloniau, dėl to kartais išties apsispręsti nebuvo taip jau paprasta. O jeigu pardavėjai tai nepatinka, tai jau tik jos pačios problemos. Siekdama parduoti kuo daugiau ji turėtų vykdyti bet kokį kliento pageidavimą. Na, bet apie tai galima daugiau negalvoti, o jeigu dar kada pamatys šitą kioskelį, apeis jį plačiu lanku. Tikrai nereikėjo, kad jauniklė pradėtų apsimetinėti esą jį pažįsta ir toliau peza visokias nesąmones.
- Ačiū, - paėmęs puokštę ištarė Dafydd. Apžiūrėjo ją. Gėlės gražios, nors tai visai nepaskatino galvoti, kad jų pirkimas buvo smagus. O ir kaina pasirodė aukštoka. Bet kadangi už jo jau stovėjo kitas norintis gėlių įsigyti vyrukas, nieko nesakė, tik išsitraukė reikiamus pinigus ir atskaičiavęs tris penkių svarų banknotus ištiesė merginai. Mielai būtų pasakęs, kad jai reikėtų gerai apmąstyti savo manieras, bet vis dėlto tokiais dalykais švaistytis tikrai buvo ne jo būdui. Geriau galvoti tik apie tai, kad šiomis gėlėmis nustebins ir pradžiugins Mayrą. Gal tai paskatins ją per daug nesirūpinti dėl dar vieno darbe įgyti sužeidimo.
- Ačiū už gėles, - dar kartą padėkojo ir atsargiai apėjęs už jo laukiantį pirkėją paliko kioską. Tiesą sakant, buvo įdomu, ar mergina ir jam pamokslaus, bet nutarė nešvaistyti laiko, o keliauti tiesiai namo. Netrukus Dafydd apsisuko ant kulno ir prapuolė.