Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Astronomija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Maja Patvel Balandžio 16, 2020, 12:42:56 pm
-
Prasivėrus klasės durims vidun įžengė Maja. Paleidus mintis laisvai skrajoti ji paskui save uždarė duris. Šią pamoką juodaplaukė planavo ilgai ir ji buvo sumąstyta, apmąstyta ir permąstyta, tad dabar nebuvo jokios dingsties neleisti mintims paskrajoti kitur. Paviždžiui apie vaikystę, miškus, gyvenimo prasmę, svarbą ir tikslą... Ech... Mintys beveik kaip paauglystėj. Galiausiai į klasę pradėjo rinktis mokiniai, tad bent ketvirtadalį savo minčių rutulio reikėjo grąžinti į relybę ir dar pasisveikinti su kiekvienu mokinuku. Suskambėjus varpui į klasę reikėjo grąžinti jau beveik visas mintis, tad Maja atsidususi atsistojo prieš mokinius ir prabilo:
- Sveiki susirinkę į šią pamoką. Ilgai nelaukus pradėkime nuo teorijos. Taigi, pasakykite po teiginį apie kitų planetų, ne žemės, sandarą. - profesorė nutilo ir nutapsėjo atgal prie savo stalo. Staiga ją apėmė neapsakomas noras parašyti eilėraštį. Būtent, parašyti eilėraštį. Maja išsitraukė plunksną, skiautelę pergamento ir pradėjo skrebenti tikėdamasi, jog rašydama sugebės išgirsti mokinių atsakymus.
Jei kas nors neaišku - rašykite į p.m. Atsakymų nekartokite. Teoriją baigsiu 2020-04-22
Sėkmės!
-
Dorotėja žingsniavo į atsronomijos pamoką kiek netvirtu žingsniu. Kur jau kur, o astronomijoje ji nebuvo užtikrinta savo žiniomis. Žinoma, jog įdomumo dėlei buvo surijusi porą knygų, tačiau dauguma jų buvo žiobariškos arba pasenusios. Taigi kol kas astronomija varnei buvo... kosmosas.
Įžengusi į klasę ji šiltai nusišypsojo mokytojai. Kad ir nesuprantamas dalykas, tačiau tai nepakeitė jos nuomonės apie profesorę. Matėsi, jog ji supratinga ir būtent tai Dorą ramino. Ji įsitaisė kampiniame suole prie palangės, pačiame gale. Niekada nemėgo jausti žvilgsnių įsmeigtų sau į nugarą arba būti apsuptai žmonių. Tiesiog taip nesijautė saugiai. Daugybė patirčių vertė ją apmąstyti kiekvieną žingsnį, jog galiausiai negautų peilio iš nugaros.
Išgirdusi profesorės klausimą varniukė staigiai perkratė galvą ieškodama bet kokio fakto galinčio padėti atsakyti. Staiga į galvą šovė faktas ir ji net nespėjusi susivaldyti pakėlė ranką.
-Na atrodo kažkur skaičiau, ne, girdėjau, jog yra tokia planeta paukščių take sudaryta iš tankiai suspaustų deimantų dulkių, tačiau nepakankamai tankiai, todėl žmogus žengęs žingsnį įsmegtų. Ji man rodos vadinasi Antilopė ar Antilopis ... Na, bent jau taip manau, - kiek netvirtai užbaigė ji. Laukdama mokytojos reakcijos, ji pradėjo gailėtis, jog išvis prabilo.
-
Dar viena astronomijos pamoka. Danielai niekada nepatiko ledinis kosmosas ir jo neaprėpiamumas, todėl nieko keista, kad ji visiškai nesidomėjo šiuo mokslu. Ir pamokos jai rodėsi vidutiniškos - nei nuobodžios, nei sunkios. Klastuolė profesorės Patvel pamokose pasižymėjo tuo, kad atsakydavo teoriją, o po to visiškai nesistengdavo, nors, žinoma, nevengdavo prieš ją pavaidinti.
Dabar ji susmuko į savo pamėgtą suolą gale ir krepšį su knygomis nusimetė į laisvą kėdę šalia. Ji pasirodė gan vėlai, todėl vos Dani išsitraukė vadovėlį, profesorė pradėjo šnekėti. Klastuolė pasirąžė ir įsitaisė kuo patogiau, susikeldama purvu apdžiūvusius batus ant mokinio priešais kėdės.
Profesorė uždavė klausimą apie kitas planetas. Tereikėjo pasakyti vieną faktą. Daniela tik šyptelėjo. Lengvesnės užduoties ir būti negali. Kol kažkokia varnė pasakojo apie deimantus ir antilopes, klastuolė pasklaidė vadovėlį. Aha, kažkas apie gyvybę...
- Kentauro Proksima B yra egzoplaneta, ir jos sandara tokia panaši į Žemės, kad mokslininkai yra įsitikinę, kad tenai gali būti nežemiškos gyvybės, - paskaitė iš puslapio trečiakursė, tuo pat metu stebėdama mokytoją. Ji tuo metu kažką skrebeno į pergamentą, todėl negalėjo matyti truputį sukčiaujančios mokinės.
-
Greitu žingsniu linguodama į astronomijos pamoką Cristal netryško entuaziazmu. Astronomijos pamokse mergiatė jautėsi nejaukiai. Kosmosas ją šiek tiek baugino. Visos jo neaprėpiamos platybės ir nežinia keldavo grifei jaudulį. Tačiau astronomijos pamokose žaliaakė pasirodydavo gana gerai. Ji žinojo daug teorijos ir tai jai padėjo neapsikvailinti prieš visus esančius kabinete.
Įžengus pro kabineto duris Cristal sutiko šiltas mokytojos šypsnis. Laukdama kol mokytoja pradės pamoką Cristal vartė vadovėlį ir skaitė apie žvaigždes, nors kaip paprastai, jos mintys buvo nuklydusios visai kitur. Mokytojos balsas ją pažadino, nors spėjo išgirsti tik žodžius planeta ir sandara. Atidžiau pasiklausiusi kitų mokinių atsakymų ji iš visų jėgų bandė prisiminti vienos planetos pavadinimą.
- Erimės planetos paviršius sudarytas iš fluorescencinių dalelių, dėl to ji yra ryškiausia nykštukinė planeta paukščių take, - patenkinta savimi išpyškino Cristal.
-
Astronomija - dar vienas juokingas dalykas, kuris tikrai nėra niekam reikalingas. Gerokai pasiraususi atmintyje Deoiridh nusprendė, kad praėjusiais mokslo metais šio dalyko net nebuvo. Kam jo prisireikė dabar? paklausė savęs mergaitė. Link kabineto vilkosi tik vedama smalsumo. Ką naudingo būtų galima čia išmokti? Nustatyti laiką ir tikėtiną orą stebėdama dangų ji mokėjo jau seniai. O ką dar galima čia išmokti? Koks jai skirtumas, ar didesnis Sarsas, ar Maturnas (ar kaip ten tie daiktai vadinasi)? Visiškai bereikalinga nesąmonė!
Prie pat kabineto durų Deoiridh apsigalvojo. Ji ketino ramiai ateiti į pamoką ir nekrėsti jokių kvailysčių. Vis dėlto neištvėrė. Ji pasivertė varle ir atsitūpė netoli kabineto. Reikėjo tik sugalvoti, ką daryti: ar šokti kam į kišenę, ar įšokliuoti į klasę pačiai? Varlė tupėjo ir įtemptai mąstė.
-
Mayra skraidžiojo padebesyse. Ne iš tikrųjų, o tik mintimis. Galbūt dėl tokios klastuolės būsenos buvo kaltas įsimylėjimas ar tiesiog sugedęs pienas, per pusryčius per klaidą atsiradęs Didžiojoje salėje, bet niekas tiksliai nežinojo. Niekas per daug į tai ir nesigilino.
Labai tinkanti buvo ir šiai būsenai pamoka - astronomija. Mayra, kaip milžiniška dujinė planeta, vinguriavo Hogvartso sistemos orbita, kartais prasilenkdama su kitais Visatos kūnais, bet niekada, net ir susidūrusi, nepatirdavo didelės žalos.
Taip ir siūbavo Mayra koridoriais iki astronomijos. Prieš įžengdama į klasę, pastebėjo kažkokią žalią dėmę. O ten buvo ne koks teorinis žalias asteroidas, o jau matyta varlytė, kurios per žiobarotyrą gynė teisę į mokslą.
-Labas, varliūkšti,-pritūpusi pasisveikino klastuolė.-Einam nusiaubt Visatos.
Itin atsargiai paėmusi varlę į rankas, Mayra užsidėjo ją ant galvos kaip kokią kepurę.
Į klasę mergina įžygiavo taip, tarsi jai ant galvos tupėtų ne žaliaodis padaras, o Anglijos karalienės karūna. Demonstratyviai atsisėdusi ant pirmos eilės suolo, klastuolė sukryžiavo kojas, įžūliai spoksodama į mokytoją.
-Yra tokia planeta, sudaryta iš varlių. Rekomenduoju apsilankyti, profesore,-su kreiva šypsena veide, tarė Mayra.
-
Vaikinas nusprendė, kad jam reiktų nueiti į astronomijos pamoką. Tai buvo iš tiesų įdomus mokslas. Kadangi vaikinas tikėjo ateiviais ši pamoka jam sukėlė labai didelį susidomėjimą. Vaikinas lėtai tipeno koridoriais kabineto link. Greitai vaikinas pasiekė savo tikslą. Vaikinas lėtai atverė astronomijos kabineto duris ir įėjo į jį. Berniukas atsisėdo į pirmą suolą. Jam visai patikdavo sėdėti priekyje. Iš ten jis labai gerai matydavo profesorių ar profesorę, puikiai girdėdavo viską kas buvo pasakoma pamokoje ir galėjo greičiausiai passprukti iš klasės jeigu kas nors nutikdavo. Greitai vaikinas išgirdo profesorės klausimą. Vaikinas pradėjo mąstyti apie savo atsakymą. Jo galvoje jis greitai atsirado. Kaip jis gali nekalbėti apie Marsą? Apie planetą kurioje pagal jo įsitikinimus galėtų būti ateivių bei ten galėtų gyventi žmonės.
- Marsas sudarytas iš anglies dioksido, azoto, bei šiek tiek deguonies ir kitų dujų. Šioje planetoje yra daug naudingųjų iškasenų pavyzdžiui deimantai ir kiti brangakmeniai. Ji yra raudonos spalvos ir ant jos paviršiaus pilna kraterių, ugnikalnių. Ten yra šalčiau nei žemėje, bet sudarius palankesnes sąlygas gyventi ten galėtume gyventi ir mes. Tikiu, kad ten gali būti ateivių, - pasakė savo atsakymą vaikinukas. Tikėjosi, kad profesorei jis tiks ir vaikinas už jį gaus nors keletą taškelių.
-
Martn'as stengėsi lankyti astronomijos pamokas, nors beveik nieko apie ją nežinojo ir net nesidomėjo, tačiau puikiai žinojo, kad egzaminai reikalaus visko, ne tik žiobarotyros, kurią moka geriau už bet kurią kitą pamoką. Todėl, rudų plaukų savininkas ėjo lėtais žingsniais lik kabineto, kol galiausiai pasiekė tikslą. Jis atsisėdo antrame suole nuo priekio, žinoma, vienas ir laukė kol susirinks visi mokiniai bei mokytoja pradės pamoką. Pamoką prasidėjo nuo teorinio klausimo, kuris buvo išties lengvas, tačiau ne Martin'ui, kuris sugebėjo prisiminti tik kelis kitų planetų pavadinimus, tačiau apie jų sandarą nieko. Aš čia atėjau ne be reikalo, reikia kažką prikurti. Klausantis kitų mokinių atsakymų, jis išgirdo vieną iš žinomų planetų pavadinimą marsą, kuris buvo tai ko jam reikėjo, nes išgirdęs jo sandarą, prisiminė skaitęs apie kitą planetą, esančią taip pat saulės sistemoje:
- Jupiteris, tai didžiausia saulės sistemos planeta, kuri kitaip dar vadinama dujine milžine, nes sudaryta iš įvairių dujų. Taip pat dažnai ant planetos pasirodo raudona dėmė, kuri greitai pranyksta, tačiau kodėl taip nutinka - nežinoma.
Pasakęs ką žinojo Martin'as džiaugėsi, kad bent kažką atsiminė, nors nežinojo kokios dujos ją sudaro, vis tiek savimi didžiavosi.
-
Maja rašydama bandė klausytis mokinių atsakymų. Kartais linktelėdavo, kartais ištardavo ,,puiku" ar panašiai. Mokiniams pasisakius ji pakėlė galvą ir nustūmė prirašytą pergamentą šalin. Vėliau jį ištaisys, nes dabar ten buvo netyčia įsipaišę keli žodžiai iš mokinių atsakymų. Maja atsistojo prieš klasę. Tik dabar ji suprato, kad mokinių atsakymų beveik negirdėjo. Mintyse išplūdusi save ji pradėjo šnekėti:
- Puiku. Pereikime prie praktikos, - staiga Maja pastebėjo varlę ant Mayros galvos. - Panele Wallflower, greitai nusiimkite tą varlę, - ištarė Maja. Juodaplaukė iškart suprato, jog jos žodžiai skambėjo nelabai kaip. Šiandien tikrai nesėkminga pamoka. Mintyse atsidususi Maja tęsė pamoką.
- Šiandien, - profesorė iš po stalo ištraukė daugybę maišiukų su smulkintomis džiovintom žolelėm. - svalgę šias žoleles esančias maišeliuose atsidursite magiškai sukurtose planetose. Jos yra specialiai pritaikytos, tad deguonies ten bus. Pasiimkite po du stiklinius buteliukus, - Maja parodė į prie stalo gulintį maišą pilną nedidelių buteliukų. - į juos turėsite paimti dvi skirtingas kietasias medžiagas iš tos planetos. Kai medžiagos bus buteliukuose jūs atsirasite klasėje. Baigę buteliukus padėkite man ant stalo. Jei jums nepavyks klasėje atsirasite pasibaigus pamokai, - Maja nutilo ir atsisėdo prie savo stalo, tik šį syk atidžiai stebėjo mokinius.
Jei turite klausimų rašykite į a.ž. Parašykite bent du postus po 1200 arba tris po 600 simbolių. Praktika iki 2020-05-02. Sėkmės!
P.s. Atsiprašau, kad vėluoju.
-
Mokytojai beveik nesureagavus į jos elgesį, Mayra susiraukė. Tikėjosi, kad profesoriūkštė spygtelės ar aprėks ją, bet ne. Moteris pasižymėjo želė deserto šaltumu. Klausydamasi praktikos, kurios net nesiruošė atlikti, klastuolė vartė akis. Ir vėl mokinius šers keistomis narkotinėmis žolėmis, tarsi vien magijos nepakaktų. Už tą turėjo pagirti savo pusbrolį - haliucinacijų per mokslo metus mokiniams jis nesukėlė, matyt, pats dar atsiminė, kaip po tokių mišinukų pusę dienos nesiorientuoji savo egzistencijoje. Įžūliai spoksodama į profesorę, Mayra sugalvojo naują planą, kaip galima sunaikinti Visatą - tereikia išjudinti jos centrą. O tada viskas, kaip kokios domino kaladėlės, vienas po kito sugrius.
-Atsiprašau,-sumurmėjo mergina, atsargiai imdama varlę nuo savo galvos. Lyg niekur niekur atsistojo ir priėjo prie profesorės bei įtaisė žaliaodę jai ant galvos. Nuėjusi kelis žingsnius atgal, teatrališkai nusilenkė ir išgiedojo:
-Dieve, saugok Varlių karalienę!
-
Daniela kreivai stebėjo tą pačią klastuolę, kažkada papuošusią jos galvą vienaragių mėšlu. Jai tiesiog niežėjo rankos atsikeršyti, tačiau dabar tiesiog tikėjosi, kad profesorė garsiai apšauks mokinę. Merginos, kurios vardas, pasirodo, buvo Mayra, elgesys Danielai nebuvo nei juokingas, nei įdomus. Dėmesio trūkumas.
Klastuolė, visiškai ignoruodama nejuokingus pokštus apie varles skaldančią bendrakursę, griebė maišelį su žolėmis. Matosi, kas jų jau privartojo. Tada suktelėjo buteliukų pusėn ir ištraukė du stiklinius, tikėdamasi greitai juos pripildyti ir keliauti į Didžiąją menę papildyti skrandžio. Atsisėdusi į savo kėdę, susiraukusi mintijo, kaip jas valgyti. Kramtyti ar tiesiog ryti? Neužspringsiu? Gal iš viso... Kandžioti? Tokios mintys trečiakursei visiškai nepadėjo sparčiau įveikti užduoties, todėl ji skubiai iškratė maišelio turinį sau į delną ir susibėrė ant liežuvio. Žolelės turėjo keistą salstelėjusį skonį, o konsistencija - slidi ir limpanti prie dantų - vertė mergaitę suraukti nosį. Po kelių nemalonių minučių bandant suvartoti visą dozę ji staiga pajuto, kaip šaltas vėjas milžinišku greičiu kelias sekundes traukė Danielą juodu tuneliu, o tada išmetė ant kietos žemės, nubarstytos reta, lapės kailio spalvą primenančia žole. Šiluma akimirksniu apsėmė josios kūną. Klastuolė matė pavienius šviesius akmenėlius, plonyčius tamsius stiebelius ir prie pat žemės prisispaudusius krūmus, nusėtus raukšlėta oda aptrauktais vaisiais. Kravizt pakėlė akis nuo skurdžios augalijos aukštyn ir jai akimirką užėmė kvapą. Danguje mainėsi visos ugnies spalvos, nuo ryškios, akį veriančios raudonos iki nesunokusių riešutų rudumo. Tarsi ypatinga vaivorykštė skliautą puošė beformės ryškiai geltonos, oranžinės, tamsiai tamsiai raudonos juostos. O toli toli, prie pat horizonto tarsi didelis auksinis kamuolys matėsi žėrinti saulė. Na, aš tikrai toli nuo mūsų sistemos...
-
Greitai nusiimti tą varlę? O kur bent lašelis pagarbos? piktinosi "ta varlė". Jos nuomone, jos varliškoji asmenybė buvo šlykščiai pažeminta prieš visą klasę. Juk ji taip pat turi teisę mokytis! Kur buvo pasakyta, kad varlėms negalima lankytis pamokose? O ji šiais mokslo metais jų praleido ne tiek ir daug. Tačiau profesoriai, užuot pradėję mėgti mokinę, nuolat ją žemino! Tad nereikia stebėtis, kad Maja Patvel sparčiai lipo aukštyn Deoiridh nemėgstamų žmonių sąraše. Varliškos akys niauriai spoksojo į profesorę, kai animagė pajuto, kad yra kažkur nešama. Ji jau pamanė, kad tuoj bus išmesta pro langą. Ir tik vėliau atėjo suvokimas kad Mayra pasakė "atsiprašau". Ir kad galbūt tas žodis buvo skirtas jai, varlei, o ne tai profesorei.
Po kelių akimirkų Deoiridh suprato esanti ne kur kitur, o ant profesorės Patvel galvos. Ir tada varlė kai ką sugalvojo. Norėjosi prieš tai atliekant kilstelėti antakį. Deja, varlės tokių neturi, tad Deoiridh idėją turėjo įgyvendinti be savo mėgstamo veiksmo. Tad ji tiesiog atvirto į žmogų ir, savaime aišku, iš karto nukrito ant žemės.
-
Daniela atsistojo nuo kietos, įkaitusios žemės. Čia tikrai buvo šilta, bet, ačiū Dievui, nė iš tolo nepriminė dusulį varančių piramidžių kaitros. Klastuolė nežinia kelintą kartą nusipurtė, prisiminus prie odos limpančius drabužius ir Velnio Raizgų atakas.
Ištiesusi kojas, mergina pasilenkė nusikratyti žemių, tačiau tą pačią sekundę suprato, kad drabužiai - švarut švarutėliai. Ji bato nosimi patrynė kone rausvą žemę: kieta ir vientisa it akmuo. Tuomet į galvą sugrįžo užduotis: dviem kietosiomis medžiagomis pripildyti buteliukus. Šiuo metu prieš ją plytėjo tik begaliniai molio atspalviu šviečiantys plotai, kurių Dani niekaip nepadalintų, neatskeltų, kad tilptų į mėgintuvėlį. Puiku.
Daniela pasukiojo galvą. Už jos, kelių šimtų metrų atstumu dunksojo mažas kalnas, tokių pat ugninių atspalvių kaip ir dangus, tačiau šį margino pilki ir juodi dryžiai. Taip pat matėsi keli rusvi medeliai, netankiai nusėti ryškiai žalių lapų. Kažin, ar čia yra kokių nors būtybių?
Mergaitė prie matomo kalno ketino eiti išbandžius burtais atskelti gabalėlį rusvosios masės, nes nujautė, kad čia būtų vienas geriausių pavyzdžių. Trečiakursė išsitraukė savąją eglės lazdelę ir nukreipė į lopinėlį žemės tolėliau nuo kojų, mat visai nenorėjo be jų ropoti į kalvą.
- Bombardo! - pastaruoju metu šis burtažodis tapo vienas parankiausių klastuolei, ir tai daug ką pasakė apie jos užklasinę veiklą. "Molis", į kurį buvo nukreipta Kravitz lazdelė, šaižiausiu garsu sprogo, tačiau nekilo jokių dulkių kamuolys, ir tai darsykį įrodė merginai, kad ši planeta praktiškai sudaryta iš akmens. Priešais Danielą gulėjo kelių metrų spinduliu išsibarstę saulėlydžio rausvumo gabaliukai, ir, deja, šių kerų žala nebuvo itin didelė - plytinti duobė tesiekė daugiausiai dviejų centimetrų gilumą. Klastūnyno globotinė tiesiog gūžtelėjo pečiais ir priklaupė berti gabalėlių į buteliuką.
-
Visą teorinę pamokos dalį bandžiusi nuslopinti išraudusius skruostus, Dora staiga išbalo išgirdusi praktinę užduotį. Visų pirma valgyti nežinomas žoleles, o paskui iki pamokos galo sėdėti vienai planetoje, ot smagumėlis. Pirmakursė, žinoma, mėgo praktines užduotis, prikišti rankas prie magijos visad smagu, tačiau jas darėsi vis sunkiau atlikti nemokantis naudotis lazdele. O būtent lazdele naudotis ji ir nemokėjo. Vis dėl to mergaitė aiškiai suprato, jog trauktis nelabai turi kur, todėl prižingsniavo prie mokytojos ir pasiėmė neaiškių žolelių ir du buteliukus.
Grįžusi į savo suolą, buteliukus ji įsidėjo į apsiausto kišenę, o tada prisikišusi pauostė džiovintų žolyčių. Kvapas buvo visiškai nepažįstamas, tačiau tuo pačiu priminė pavasarį ir pievas kuriomis ji lakstydavo vaikystėje kol mama rinkdavo gėles savo daržui, ir mamos šiltnamį, ir net gi šilto oro, sklindančio iš seno radijo, kvapą. Tai šiek tiek nuramino jos naturalią baimę valgyti gėles kurios ją nukels į netikrą kosmosą. Taigi ji lėta įsikišo vieną lapelį į burną ir suvilgiusi jį seilėmis nurijo. Nepaisant stipraus kvapo, skonio lapelis neturėjo ir ji susimąstė ar nereikia suvalgyti daugiau, kai pajuto tą nemalonų jausmą. Tarsi kablys ją užkabino už pilvo ir ėmė traukti per siaurą tunelį. Jau kituose pamokose patirtas jausmas, kai per kūną eina temperatūrų bangos kiekvieną kartą stebino vis mažiau. Galiausiai Dora pajautė stovinti ant tvirtos žemės ir išdrįso atmerkti akis.
-Ohoho,- netyčia išsprūdo varniukei.
-
Vaikinas išgirdęs kokia bus praktiką plačiai išsišiepė. Jis galės apsilankyti kažkokioje planetoje ir galbūt netgi pabendrauti su tos planetos gyventojais! Atrodo, kad Hogvartsas, kuris buvo jo didžiausia svajonė pildo visas kitas svajones. Vaikinas greitai atsistojo iš savo suolo ir nuėjo prie mokytojos stalo. Nuo ten pasiėmė tas žoleles ir buteliukus bei grįžo į savo suolą. Vaikinas įkvėpė ir įkvėpė orą. Jis lėtai atidarė maišelį. Pauostė jo turinį. Žolelės turėjo iš tiesų labai įdomų kvapą. Tikėkimės čia nėra kokios nors psichotropinės medžiagos pamąstė vaikinas ir pats iš savo minčių tyliai nusijuokė. Vaikinas galiausiai paėmė keletą žolyčių ir įsidėjo jas į burną. Lėtai sukramtė ir greitai užsimerkė. Vaikinas greitai dingo iš klasės ir atsimerkęs jau buvo kitoje planetoje. Ji atrodė labai įdomiai. Jos žemė buvo violetinės spalvos, o dangus buvo geltonas lyg kokia pienė. Medžiai buvo labai keista formų. Pavyzdžiui tokių kaip trikampis, kvadratas ir panašiai. Ant žemės augo gėlės, kurios viduriuke turėjo po kažkokį saldainiuką. Vaikinui ši planeta labai patiko. Atrodė lyg tai būtų jo vaikystės kurta planeta nuo kurios nupiešimo jis pradėjo savo piešimo karjerą. Vaikinas dar kartą apžvelgė nuostabią planetą ir pradėjo eiti į priekį. Jis rado kažkokią mėlynos spalvos olą ir atsilaužė mažą jos gabaliuką. Jis įdėjo tą gabaliuką į buteliuką ir uždarė jį. Tada buteliuką saugiai įsidėjo į savo kišenę. Vaikinas žingsniavo toliau ir kažkas staigiai sugriebė jį už rankos. Atsisukęs jis pamatė žalią žmogų.
- Ateivis!- sušuko vaikinas išsigandęs. Ateivis pradėjo temptis vaikiną link didelio pastato. Ryan neturėjo kaip priešintis, kadangi jeigu būtų pradėjęs kovoti burtais ateiviais tikrai netaptų draugu. Greitai vaikinas jau kilo pastate esančiu labai įdomiu liftu. Jam pakilus ateivis jį nuvedė į salę. Ryan'as iš tiesų bijojo. Labai bijojo ir taip bijojo turbūt pirmą kartą savo gyvenime. Greitai jį pastatė prieš didelę ateivių minią. Vaikino rankos ir kojos drebėjo.
- Aš atėjau su taika, - greitai drebančiu ir plonu balseliu pasakė vaikinas. Jis tikėjosi, kad ateiviai supras jį. Greitai jie pradėjo šaukti draugiškais šūksniais.
- Tu mums pasirodei įdomus, keistasis ateivi, tad dabar kviečiame pašokti tave mūsų šokį, - tarė ateivis lyg roboto balsu. Vaikinas nusišypsojo ir pasiruošė šokti. Aišku jam buvo šiek tiek keista, kad jį pavadino ateivių, bet šokti norėjo.
-
Vaikinukas limpančiomis akimis žvelgė į profesorę ir vos gaudė jos sakomus žodžius. Jis jautėsi taip, lyg jo galva svertų toną, o ant blakstienų kabėtų dar bent po kelis kilogramus sveriantys svarmenys. Kiek jis laiko nemiegojo? O kiek miegojo? Nežinia. Šie klausimai vaikiui buvo persunkūs. Kėlė per daug įtampos smegenims, ko norėjosi išvengti, kad bent truputį aprimtų skausmas pakaušyje.
Aaron ilgą laiką nesirodė pamokose. Tiesą sakant, ilgą laiką nesirodė niekur daugiau kaip Grifų Gūžtos kambariai, mat neturėjo nei nuotaikos nei draugų. Pasaulis net nebeatrodė toks įdomus, o juk šis vaikis buvo toks smalsus!
Kadangi visą teorinę dalį grifas praklausė į maišiukus, padėtus ant stalo, žvelgė sutrikusiu žvilgsniu, mat jam atrodė, kad praleido kažką labai svarbaus. Bet negi dabar profesorės klausi, ką reikia daryti? Nesąmonė!
Na, iš tikrųjų, vaikis gal ir paklaustų, jei nejaustu didžiulės baimės kalbėti. Jam atrodė, kad jis to nebemoka daryti ir žmonės supantys jį atrodė per daug baisūs ir, regis, net pasakyti kažką žmogui kėlė per daug didelį stresą.
Svarstydamas visus savo galimus veiksmus berniukas sumetė, ko jam reikia, tačiau skubėti neskubėjo. Nesinorėjo, kad po to kažką užkliudytų, supykdytų, ar padarytų kažką nemalonaus.
Pagaliau pasiėmęs du buteliukus vaikis įsimetė neaiškios kilmės augalą į burną. Ką jam su juo reikėjo daryti? Sukramtyti, ar nugurkti iškart? Ar galbūt leisti ištiprti burnoje? Iš pažiūrios įprastas veiksmas sukėlė tiek daug minčių galvoje, kad Aaron net nepajautė, kaip nugurkė žoles. Jam ėmė kutenti gerklę ir vaikis stipriai užsikosėjo, o tada po truputį ėmė keistis vaizdas. Vaikis kosėti nenustojo dar kurį laiką, atrodė, kad jis tuoj visus plaučius išvems kosėdamas.
Pagaliau atsikvėpęs berniukas apsidairė aplink, kur jis papuolė, tačiau nieko gero suvokti negalėjo. Neaiškūs laukai, jokių medžių. Visa tai jam atrodė baisiau už dykumą. Iš tikrųjų, vaizdas buvo toks, kad Aaron stovėjo mirusioj dykumoj, kur smėliukas neatrodė toks viliojantis ir šiltas. Čia buvo šalta, kažkur netoliese matėsi smėlio sukuriai į kuriuos mažas vaikas galėtų papulti labai greitai.
-Daug žadanti vieta...-tyliai burbtelėjęs tamsiaplaukis nužvelgė turimus buteliukus ir susimąstė, ką su jais turėtų daryti. Rasti kažkokio skysčio? Apleistoj dykumoj? Neee... Jis tikrai neieškos oazės, per daug kelio, per daug kankynės, tokia užduotis reikalavo per daug jėgų. O tada vaikiui dingtelėjo mintis. Ar profesorė neminėjo kietųjų medžiagų? Galbūt jis buvo tiesiog per daug bukas kažką išgirsti. Turbūt nereiktų stebėtis atsižvelgiant į tai, kad vaikis vos stovėjo ant kojų, o bejausmės akys kur kas ilgesniam laikui nei įprastai pradingdavo po apsunkusiais vokais.
Pasigirdo gilus atodusis. Aaron pasvarstė, kad jau geriau nebūtų ši aplinka parūpinta deguonimi, galbūt tada jo kančios baigtųsi? Nereiktų taip stengtis. Bet ne... Ką jis darys be magijos? Nors ir ilgai be jos ištvėrė, bet daugiau negalėjo... Ir tai buvo vienintelis dalykas privertęs kažką keisti. Nes, regis, kartais magija veikia visai kitaip aplinką nei protą.
-Nebenoriu,-tyliai tarstelėjęs Aaron krito ant žemės, kuri, jo nelaimei, buvo kur kas kietesnė nei buvo tikėtasi. Susitrenkė savo sėdimąją, tačiau ignoruodamas tai išsidrebė ant smėlio lyg niekur nieko. Jo smegenys dekojo dėl tokio veiksmo, tačiau akivaizdu, vaikis negalėjo sau leisti užmigti dėl svarbių priežasčių. Arba galėjo tiesiog kuo greičiau atlikti užduotį.
Įsižiūrėjęs į smėlį, kuris buvo sudarytas iš mažų kristalėlių berniukas pasvarstė, kad vieną buteliuką galėtų papraščiausiai užpildyti juo. Ką gali žinoti, gal tai buvo kokios nors ypatingos planetos brangiai kainuojantis smėliukas, o štai, ką su kitu buteliuku turėtų daryti jau buvo sunkesnis klausimas.
Kasti giliau ir bandyti išgauti kažkokių medžiagų tikintis, kad kažkas pavyks, ar pakelti taip stipriai gravitacijos veikiamą kūną ir bandyti nusigauti iki kokios nors įdomesnės vietos nei mirusi dykuma?
-
Delnu spausdama vieną tuščią, kitą žemės prigrūstą buteliukus Daniela artėjo prie kalvos. Itin arti esanti saulė spigino į pakaušį, karštis išvargino kūną. Ji jautė, kaip smilkiniu srovena prakaito upeliukas, ir, nuleidus galvą nuo įspūdingos paletės dangaus, suraukė nosį. Man to karščio jau per akis... Pirma apsigynimas nuo juodosios magijos suknistose piramidėse, dabar šitai? Dėkui Dievui, jai tereikėjo dar vieno pavyzdžio, ir akimirksniu grįš į gaivią klasę. Na, o dabar klastuolė turėjo tenkintis prie kūno limpančiu apsiaustu.
Deja, kad ir kokia graži buvo Dani aplankyta planeta, nuobodulys mušė per galvą. Taip, spalvos ypatingos ir vertos kiekvienos sekundės, tačiau akmeninė žemė ir gyvybės stoka vertė ją jaustis nepatogiai. Tyla jau pradėjo spengti ausyse, lūpos sukepo, seilių apytaka išvis pranyko.
Pagaliau trečiakursė pasiekė kalnelį. Vidinis laikrodukas jai sufleravo, kad šioje dykynėje ji markstėsi gerą pusvalandį. Rudaplaukė pavargusi papurtė galvą, tačiau susikaupė ir geriau apžvelgė dryžuotąjį kalną.
Dabar, stovint prieš pat objektą, matėsi dantytos briaunos ir atsikišimai kas kelis metrus. Užkopti į jį buvo įmanoma landžiojant pro susilenkusius medžius. Šiųjų lapai, iš toli švietę ryškia žaluma, dabar tebuvo susiraukšlėję ir dar rečiau sukabinti ant plikų šakų. Tie juodai pilkšvi dryžiai margėjo rudaplaukės akyse, o jų šonuose plytėjo tarsi deganti žemė. Daniela jau nebenorėjo atostogų šioje vietoje; ji pradėjo dairytis tinkamos medžiagos. "Medžio žievė skaitosi kaip kieta medžiaga, ar ne?" - mintijo Klastūnyno globotinė, artėdama prie plonyčio, į klaustuko formą panašaus kamieno. Jo žievė, užkabinta prakaituotais pirštais, nebuvo sausa ir kieta, kaip mergina tikėjosi. Ji buvo tąsi ir gan minkšta ir, nors nesijautė jokios drėgmės, Daniela įtarė, kad viduje yra gan daug skystų molekulių ar kažko panašaus, padedančių medeliui augti. Ji nulupo gerą galą žievelės ir pamatė, kad po ja slypi beveik juodas darinys. Pabaksnojo jį pirštu. Kietas ir sudžiūvęs. Kažin kas tai galėtų būti? Deja, daugiau protingų sakinių, išvadų degančioje planetoje ji išmąstyti negalėjo, todėl sukišo lanksčią žievę į stiklinį buteliuką ir jį užkimšusi pajuto tą patį šaltą gūsį, tempiantį ją pro juodą tunelį...
-
Iš pradžių pamaniusi, jog stovi keistai iškreipto ežero, geriau apsižvalgiusi ji suvokė esanti paprastoje įduboje, tačiau medžiai ir viskas augantis aplink buvo įvairių mėlynų atspalvių. Net akmenukai besimėtantys ant žemės vyravo spektre nuo tamsiai mėlynos iki juodos spalvos. Akimirką ji net užmiršo kokią velniavą ji čia veikianti ir išsižiojusi klausėsi garsų kuriuos skleidė mėlynasis miškas. Paukščiai plyšavo savo individualias melodijas nuo kiekvienos šakos, sudarydami savotišką filharmoniją.
Vis dėl to prisiminusi, jog laikas ribotas, o magijos sukurtame pasaulyje pavojinga pamiršti savo tikslą ar užsisėdėti vietoje, ji pajudėjo iš vietos.
Rasti medžiagą atrodė gan nesudėtinga užduotis apžvelgiant faktą, jog viskas aplink ją buvo skirtingos kilmės. Taigi logiškai mąstant kiekvienas kūnas aplink varniukę turėjo tikti. Taigi ji išlipo iš savo duobės ir prisiartino prie artimiausio medžio. Jo žievė buvo šviesiai mėlyna, prilygstanti vasaros dangui ir skleidė salsvą kvapą. Ji prilietė nelygų paviršų ir nutrupino šiek tiek medžiagos sau ant delno. Trupinėliai buvo neįprastai šilti, todėl ji išsigandusi kuo greičiau juos sumetė į buteliuką. Dar to betrūko, kad netekčiau rankos per astronomijos pamoką. Tas išgąstis paskatino ją judėti toliau ir ji netruko atrasti vienos nedidelės problemėlės. Kad ir skirtingai atrodantys, visi krūmai, medžiai, jų lapai ir akmenys buvo sudaryti iš visiškai tos pačios šiltos, trupančios medžiagos. Ją apėmė lengva neviltis. Negi teks gaudyti paukštį, kad pažiūrėti ar tik jis netyčia netrupa. Tačiau ji atsisakė šios minties ir ėmė bėgti tikėdamasi atrasti ką nors išsiskiriančio iš šio dangiško kraštovaizdžio.
Po gerų penkių minučių bėgimo, Dorai pradėjus giliau šnopuoti ji pribėgo nedidelį upeliuką tekanti iš ten kur ji spėjo esant vakaran nuo vietos kur ji nusileido. Vis dėl to laimė šypsojosi, ir upelio vanduo rankose netrupėjo. Ji pasėmė šiek tiek jo į antrąjį buteliuką, kur jis uždaryta staiga prašviesėjo ir patapo rausvas.
Taip pat staigiai kaip pradėjo kelionę pirmyn, prasidėjo kelionė atgal ir po poros sekundžių ji jau sėdėjo klasėje. Negalėjo patikėti savo sėkme, negi tikrai taip lengva?
Su pasididžiavimu buteliukus ji nunešė ant mokytojos stalo trinktelėdama juos kiek stipriau nei normaliai ir iškart susigėsdama savo tokio judesio.
-
Aaron šiaip ne taip atkimšo buteliuką ir perbraukė šį per smėlį, kad kristalėliai atsidurtų buteliuke. Nebuvo jų labai daug, tačiau, jo manymu, tiek turėjo užtekti. Jis užkimšo buteliuką ir užvertė galvą į dangų, kuriame, deja, bet nieko gero nepastebėjo.
-Galima jau baigti... Čia TOTALIAI nieko nėra,-kalbėdamas su "niekuo" vaikis piktinosi dėl užduoties. Jis nenorėjo stotis, nenorėjo judėti. Jo kūnas troško miego, o ir pats vaikis pagalvojo, kad visai būtų šaunu atsitraukti tie aplinkos pilnos žmonių. Visgi, jo bandymas būti socialiu nuėjo kur kas toliau nei jis tikėjosi. Gal tai nėra taip baisu?
Aaron šiaip ne taip atsistojo. Jo galva dinkčiojo, vaikis nusiživavo ir patraukė neaiškiais keliais tolyn. Juokinga, kad vaikis tik tokiu metu suprato, kad jis yra pasiklydęs. Nors ko kito galima tikėtis, kai atsiduri neaiškioje planetoje, kurios niekados nesi tyrinėjęs ir kur viskas atrodo lygiai taip pat?
Grifas iš lėto žingsniavo jam neaiškia kryptimi tolyn, o vaizdas niekaip nesikeitė. Praėjo vos kelios minutės, o vaikinukui jau atsibodo eiti. Jis nepatenkintas krito ant smėlio ir susiraukė. Ką jam daryti? Kaip greičiau atlikti praktiką? Jis jautė, kad pamoka artėja prie pabaigos, bet jis rezultato neturėjo!
Išleidęs iš savęs kažkokį garsą panašų į urzgimą Aaron apsivertė ant pilvo ir ėmė kapstyti smėlį. Nežinia, ką jis norėjo padaryti. Gal kokią pilį pastatyti? Visgi smėlio į valias buvo, tik bėda tokia, kad vis papusdavo vėjas ir jį išnešiodavo.
Berniukas po truputį ėmė daryti duobę, kuri vis gilėjo ir gilėjo, tačiau, rodos, smėlis neturėjo savo pabaigos. Vėjas vis prasinešdavo pro berniuką, į akis priberdavo tų mažų, bjaurių kristalėlių, kurie vertė kentėti, o ir į duobę primesdavo smėlio.
-Nesąmonė...-dar kartą burbtelėjęs jis stipriai paputė į smėlį ir pastebėjo kažką panašaus į akmenį. Kas ten buvo nesuprato, tačiau greita reakcija suveikė ir vaikis čiupo tą neaiškų dalykėlį. Akmenukas buvo mažas, pilkšvos spalvos, tačiau jam to pakako. Jis įmetė jį į buteliuką ir patenkintas uždarė.
Jo praktika buvo baigta, o po kurio laiko berniukas ir į klasę grįžo. Nežinodamas ką turėtų daryti Aaron padėjo buteliukus ant profesorės stalo ir ėmė dairytis į duris, kad tik galėtų greičiau dingti. Noriu miego.
-
Mokytojai nepaneigus Cristal atsakymo apie planetą, mergaitė įgavo daugiau pasitikėjimo savimi ir laukė kas bus toliau. Praktinė užduotis skambėjo be galo įdomiai. Grifiukė džiūgavo, kad nors ir nepačiomis palankiausiomis galimybėmis, bent kelioms minutėms galės ištrūkti iš šio, jau pradedančio nusibosti kabineto.
Priėjusi prie mokytojos stalo pirmakursė apžiūrėjo sudėtų žolelių maišelius ir pasičiupusi vieną kitoje rankoje nešėsi du stiklainėlius. Grįžusi prie savo sėdėjimo vietos, Cristal viską išsidėliojo ant stalo ir galvojo kaip geriau susitalpinti stiklainėlius. Nusprendusi per daug apie tai negalvoti, mergaitė pasiėmusi stiklainėlius į rankas, suvalgė keletą stiprų kvapą, bet švelnų skonį turinčių žolelių. Tada Cristal pajuto labai stiprų tempimą žemyn. Nors tai truko tik kelias sekundes, žaliaakės pilvas ėmė streikuoti ir tada ji pajuto tvirtą pagrindą po kojomis.
-
Visi ateiviai atsistojo. Greitai pasigirdo muzika ir visi ateiviai pradėjo šokti. Violetinių plaukų savininkas stengėsi kartoti judesius. Jam sekėsi gana gerai, kadangi šokis atrodė lyg ir matytas. Jam iš tiesų patiko šokti kartu su ateiviais.
- kaip vadinasi šis šokis? - paklausė Ryan susidomėjęs ateivių, mat jie pukiai suprato įprastinę kalbą.
- Renegade. Jį sukūrė mūsų valdovė iš žemės. Dabar mūsų laukia dar vienas šokis, ateivi, - pasakė ateivis, kuris čia turbūt buvo pats viršiausias. Vaikinas atsidūso, nes žinojo, kad tuoj baigsis pamoka ir jis dar neturėjo abiejų kietųjų medžiagų, bet negalėjo atsisakyti škio. Juk jo atsisakydamas būtų supykdęs ateivius. O juos supykdyti būtų labai didelė klaida. Juk jie galėjo net nužudyti vaikiną! Greitai pasigirdo kita muzika. Jam teko lankstytis kaip ateiviui. Šis šokis vaikinui sekėsi prastai. Jis galvojo, kad susilaužys savo nugarą taip lankstydamasis, bet liko sveikas.
- o kaip vadinasi šitas? - paklausė Ryan susidomėjimu ir skaudančia nugara. ryan išsilenkė ir prasitampė savo nugarą.
- Tai yra mūsų planetos šokis. Jis vadinasi Dame tu cosita. Tu labai šaunus,bei gerai šoki, maloningasis ateivi. Sakyk ko nori mainais už tai? - paklausė ateivių vadas vaikino. Ryan ilgai nemąstęs atsakė.
- Noriu dviejų jūsų planetos geriausių akmenų. Ateivių vadas linktelėjo ir išsivedė vaikiną iš čia. Jis nusivedė Ryan į kambarį pilną švytinčių akmenėlių. Greitai Jones buteliuke atsirado du violetiniai akmenukai. staiga žemė pradėjo judėti. Tada Ryan iš karto atsirado klasėje. Jis vieną išėmė iš buteliuko ir įsidėjo į savo kišenę. Tą akmenuką jis pasiliks siuvenyrui. Jam labai patiko ši praktika. Jones padėjo buteliukus ant profesorės Majos Patvel stalo ir su kitu akmenuku savoje kišenėje išėjo iš klabineto.
-
Morisas keliavo į Astronomijos pamoką. Kadangi jos nebuvo jau kelerius metus vaikinas šiek tiek laukė, o dar labiau gailėjosi, kad nenuėjo tuomet kada jis buvo dėstomas. Bet štai pamokos vėl grįžo į savo ritmą, tad buvo galima bent jau paskutiniais metais pasimėgauti seniai pamirštomis, o svarbiausia visomis pamokomis. Įėjęs į kabinetą atsisėdo į suolą ir ėmė laukti kol garsūs varpo dūžiai praneš, kad pamoka jau prasidėjo, o tuomet kada pasibaigs. Kadangi teorinė dalis jį domindavo labai retai (nebent po mokinių atsakymų kai profesorius jau pats aiškindavo) jis ir šį kartą neparodė noro atsakyti į klausimą ar teiginį apie kitų planetų sandara. Ir iš viso jo nuomone, kam tokie klausimai reikalingi? Juk kitos planetos neaišku ar iš viso žino, kad egzistuoja tokia planeta kaip Žemė kurios paviršius yra labiau padengtas vandeniu, o ne žeme. O jeigu ir žinojo tikriausiai laikė kokiu nors didesniu asteroidu ar meteoritu kuriame egzistuoja gyvybė ir dar be šito turi savo asmeninį palydovą. Kuris lyg šuo vedlys seka dieną ir naktį, o po kiek laiko, kaip ir pats šuo atsiskirs tolyn, palikdamas mus vienus. Vos tik buvo baigta kalbėti apie kitų planetų sandara vaikinas klausėsi toliau tikėdamasis, kad jau tuoj, tuoj bus galima pradėti praktika. Vos tik profesorė išaiškino ką reikės daryti klastuoliui kilo mintis suvalgyti žoleles iš kelių ar poros maišelių ir nors ir žinojo, kad labai gerai tai neturi baigtis, bet bent bus koks iššūkis renkant tas kietąsias medžiagas. Nuėjęs prie stalo pasigriebė du maišelius ir iš maišo pasiėmė stiklainius. Grįžęs prie stalo susigrūdo vienas žoleles į vieną, o kitas į kitą pusę ir stengdamasis, kad jos nesusimaišytų ėmė jas kramtyti. Nors skonis ir nebuvo pasakiškas, bet valgyti buvo galima. Dar prieš baigdamas tai daryti pasiėmė stiklainius į skirtingas rankas ir po kelių akimirkų pajuto svaigulį.
-
Karen keliavo į Astronomijos pamoką. Kadangi kaip nujautė čia buvo viena iš paskutinių pamokų šiais metais, o poto egzaminai ir tuomet jeigu viskas eisis gerai pateks į kitą kursą. Bet prisiminusi sapnus ir paskutinę Ateities būrimo pamoką tuo labai suabejodavo. Eh... galėjo nenueiti į tą pamoką ir viskas tikriausiai būtų buvę bent kiek geriau. Bet padarytų dalykų neatitaisysi, tad dabar teko gyventi su tokiomis nelabai ir maloniomis mintimis. Įėjusi į kabinetą atsisėdo į vieną iš suolų ir vos tik profesorė pradėjo kalbėti pasinėrė į tas pačias mintis apie mirtį, tad stengdamasi jas nuvyti ėmė kelti karą galvoje. Kuris ten sukėlė šiokį tokį skausmą, bet galų gale jam apslopus mergina vėl grįžo į tikrovę. Ir kaip tik laiku, nes dabar profesorė jau ruošėsi aiškinti ką reikės daryti praktikos metu, tad stengdamasi ant mirties minčių užsiundyti malonesnes mintis kėlė karą, kuris šį kartą nesukėlė skausmo galvoje. Kai buvo išaiškinta ką reikės daryti per praktiką mergina nuėjo pasiimti maišelio prikrauto kažkokių žolelių, o tuomet dar prigriebusi stiklainius grįžo į savo vietą. Kadangi nelabai norėjo palikti jai artimą planetą Žemę, bet bent kol bus dingusi jos niekas negalės nužudyti, tad tai buvo pliusas.
Pravėrusi maišelį susibėrė žoleles į saują, o tuomet ir į burną ėmė jas kramtyti laikydama stiklainius vienoje rankoje, o lazdelę kitoje. Vos tik baigė valgyti jas vaizdas aptemo ir pirmas dalykas kuri ji pamatė pravėrusi akis buvo ugnis priešais ją kuri kaip būtų keista nesikėsino į jos gyvybę.
-
Atvėręs akis į skaistujį pasaulį Morisas iš pradžių galvojo, kad viskas yra gerai, nes vistiek buvo nukritęs į geltonai raudona žolę ir nelabai galėjo kažką padaryti, tad nusprendė pakilti aukščiau žolės. Bandydamas pasikelti nuo žemės jau pačią antrą akimirką pastebėjo, kad kažkas čia ne taip. Viena pusė jautė šlapią, rytinę žolę, o kita sausą su vos vos užsilikusia drėgme. Pirmasis ir vienintelis jo spėjimas buvo, kad jo kūnas dabar yra perskirtas į dvi puses, tad pritūpęs pabandė užčiuopti kitą ranką kurios kaip pasirodė toje pusėje nebuvo, kad ir kaip bandė, to jam nepavyko padaryti. Tad spėjimas buvo patvirtintas. Nors ir turėjo puse kūno ir buvo kiek sunkoka judėti, bet tai jam netrukdė būti gyvam. Nors kūnai ir buvo atskirti neaišku kiek kilometrų, bet jie sugebėjo vienas kitam teikti informaciją ir dalykus kurių reikėjo palaikyti gyvybei. Kadangi vaizdas žiūrint skyrėsi ir buvo sunku susikaupti ties vienu klastuolis nusprendė užmerkti priešingą akį negu jam reikiamos kūno dalies. Kadangi pirmiausia norėjo susidoroti su kairiąją kūno puse. Dešiniąją paguldė ant žolės ir užmerkęs jos akį ir perėjęs tiktais į kairę ėmė ieškoti kažko kas padėtų jam galėtų padėti judėti. Kiek tolėliau mėtėsi šaka, tad ėmė slinkti link jos ir kai jau buvo per rankos ilgį pagriebė ją ir remdamasis į žemę šiaip ne taip atsistojo. Viskas būtų buvę gerai jeigu jis iš pradžių būtų supratęs, kad turi tiktais vieną ranką ir negalės pasiramstyti kaip koks žmogus neturėdamas kitos kūno pusės, išskyrus ranką. Pabandęs judėti suprato, kad taip nieko nebus ir jam teks tikriausiai šokinėti su ta šaka ir stengtis pasiekti juodą žemę kuri atrodė panaši ir tinkama kasimui ir iš ten pripildyti buteliuką. Kadangi šis judėjimo procesas nebuvo labai nuostabus Morisas jau po pirmų keturių šuoliukų krito ant žemės, bet vėlgi atsistojęs dar keletą kartų pakartojo tą patį veiksmą ir jau buvo prie žemės kurią bandė kasti. Ir jam tai pavyko (!), ji kasėsi, tad iškasęs šiek tiek sukišo į buteliuką ir užsuko jį. Po sekundės ar kiek daugiau vaizdas sutemo ir jo kairė pusė buvo kabinete.
-Atsiprašau, man rodos jūs profesorę sumaišėt kelias žoleles į vieną maišelį, -stengdamasis apsimesti nekaltu prakalbo vaikinas.
Kadangi kairė pusė buvo grįžusi reikėjo atlikti dar tą patį su dešinia puse, tad užmerkęs kairę ir pravėręs dešinę akį ėmė skinti žoleles ir kišti į buteliuką, nes nematė noro vargintis ir daryti tą patį ką darė kita pusė. Kai užsuko ir šį buteliuką jam teko gerokai palaukti kol ėmė kažkas darytis, bet galų gale galvoje pasigirdo dūžiai kas reiškė, kad pamoka baigėsi, tad jo kitoji kūno dalis grįžo į klasę ir dabar jos jau abidvi buvo susijungusios ir neatrodė, kad planuoja artimiausiu metu išsiskirti.
Pasiėmęs buteliukus nunešė ir padėjo ant profesorės stalo, o tuomet dar kiek pastoviniavęs išėjo iš kabineto galbūt jau paskutinį kartą kaip mokinys.
-
Nors ugnis ir atrodė draugiška (jeigu tokį reiškinį būtų galima taip pavadinti), bet Karen vis vien nesijautė labai saugiai būdama arti jos. Tad paėjusi kelis žingsnius atgal sustojo ir įsistebeilijo į tai kas buvo panašu į ugnį, bet tikriausiai buvo visiškai kitas dalykas.
Šiam padarui tai tikriausiai nepatiko, nes tuojau pat jis ėmė greitai artėti link merginos. Kadangi jai dar buvo likę šiek tiek laiko gyventi, o tuo labiau nesinorėjo mirti kažkokioje kitoje planetoje, o pamokai pasibaigus grįžti negyvai. Na jau ne, šito ji neleis, kad atsitiktų, tad pasiėmusi lazdelę nukreipė į keistajį padarą ir sušuko:
-Aqua Eructo, -vandens srovė pasileido iš lazdelės galo paversdama tą padarą kažkokia krūva akmenų.
Kadangi nelabai žinojo ką gali daryti daugiau su jais atsisuko buteliuką ir pradėjo krauti akmenis į jį. Nors ten tilpo ir nedaug, nes didžioji dalis jų buvo dideli ir sunkiai skaldėsi, bet bent turėjo kažkiek ir jos nuomone to turėjo pakakti. Kadangi žemė, grindinys ar kas čia bebūtų buvo pakankamai kietas klastuolė nemanė, kad jai pavyks būtent iš čia paimti dar kietos medžiagos ir pagaliau grįžti sveikai ir gyvai į klasę. Kiek tolėliau, galbūt už kilometro ar daugiau buvo vienišas medis nuo kurio jeigu tik jai pavyktų ji galėjo nuimti dalį žievės ar kas ten buvo ant jo ir tai įdėti į butelį.
Nors dabar ir buvo pakankamai, bet greitai šilo, kas nežadėjo kažko gero žinant, kad artimaisias šešėlis yra tas medis prie kurio Karen po truputį artėjo. Merginai artėjant prie medžio, saulė kopė aukštyn ir net ką tik išlindusi jau kaitino kaip normali saulė vasaros dieną. Norėdama išvengti perkaitimo mergina vis dar judėdama po truputį nusirenginėjo drabužius. Iš palaidinės pasidarius galvos apdangalą ji jautėsi kiek saugesnė, nes nemanė, kad dabar taip lengvai gaus saulės smūgį. Nors apsiaustas ir buvo storas, o jo apsirišimas apie liemenį nebuvo pats geriausias būdas bandant labai nesuprakaituoti, bet kito pasirinkimo nebuvo.
Pagaliau klastuolė su visur apkarstytais drabužiais pasiekė medį, tad atsisėdusi ant žemės pavėsyje ėmė mėgautis vienintele čia esama vėsuma. Greitai apsirengusi drabužius palikdama apsiaustą ant liemens po truputį ėmė lupti žievę nuo medžio ir kiek susmulkindama dėti į buteliuką. Kai jis jau buvo puspilnis užsuko jį ir pajuto tą patį ką jautė prieš atsidurdama čia.
Pravėrusi akis pastebėjo pusę žmogaus gulinčio ant stalo, bet kitą akimirką ten jau buvo visas pilnas žmogus. Nusprendusi, kad jai buvo haliucinacijos padėjo stiklinius buteliukus profesorei ant stalo ir sulaukusi varpo dūžių išėjo iš kabineto.