Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 02:03:25 pm
-
Parduotuvėlė buvo įsikūrusi šiaurinėje Skersinio Skersgatvio dalyje, ja rūpinosi madam Malkin, kresna violetinėm drapanom vilkinti labai maloni ragana. Ji su darbuotojais, apsiginklavusiais blizgančiais smeigtukais ir metrais, pasiruošusiais trumpinti, ilginti, tvarkyti medžiagas, klientus pastatydavo ant neaukštų kėdučių. Patalpoje taip pat kabėjo žmogaus aukščio veidrodžiai, stovėjo pakabos, vitrinose manekenai puikavosi su madingiausiais apdarais. Čionai burtininkai ir raganos atvykdavo įsigyti kelioninių apsiaustų, žieminių mantijų, išeiginių drabužių, Hogvartso mokiniai – uniformų. Tai – jauki, skoninga vietelė, kurios išpardavimų datas ir madas mėgdavo aprašyti „Magijos žinios“. Tvilfito ir Tetingo krautuvė buvo madam Malkin verslo konkurentė.
((Paveikslėlis (https://i.pinimg.com/originals/fe/12/2c/fe122cf2e61a43f28e68cfe0cd5476d8.jpg)))
-
Vieną karštą vasaros atostogų dieną Domantas keliavo į Madam Malkin parduotuvę.Domantui reikėjo naujo apsiausto.Madam Malkin parduotuvė buvo labai didelė ir pilna rūbų.Pardavėja buvo moteriškė ir paklausė kokio apsiausto norėtum lyg žinodama jog Domantui jo reikia.Domantas pasakė jog jam reikia juodo apsiausto su Hogvartso ženklu.Apsiaustas Domantui buvo per ilgas tad ponia Malkin jį patrumpino.Apsiaustas kainavo dešimtį galeonų ir penkioliką silkių.Domantas pasakė jog nubėgs iki Gringotso pasiims pinigų.Po pusvalandžio Domantas grįžo į Madam Malkin parduotuvę.Domantas susimokėjo.Ir Madam Malkin pasiūlė išgerti arbatos ir pavaišino sausainiais.Jie pusvalanduką pasedėjo ir Domantas keliavo atgal į Hogvartsą atostogauti.
-
Mulungu be galo jaudinosi. Pirmą kartą gyvenime paliko genties stovyklą. Ir atsidūrė ne Mvanzos mieste. Netgi ne Dodomoje. Ne, vaikas buvo kažkokiame "Londone", kur reikėjo įsigyti keisčiausių daiktų. Berniukas atkeliavo čia su savo tėčiu, nors šis nebuvo labai patenkintas: medžioklės sezonas tik prasidėjo, o tenka grūstis kažkur į kitą pasaulį. Maža to, visai netrukus vyriausias sūnus iškeliaus į kažkokią mokyklą. Tiesa, tėvas labai didžiavosi, kad jo sūnus buvo pakviestas į Europoje esančią mokyklą. Bet Mulungu buvo vyriausias šeimos vaikas, jis turėjo perimti medžioklės vado pareigas. O kas žino, kaip viskas bus dabar? Tuo labiau, kad jis visai nemoka kalbos!
Tėvas su sūnumi pagaliau pasiekė Skersinį skersgatvį. Nepaisant to, kad buvo vasara, tik ką iš Afrikos atkeliavusiems žmonėms buvo gana šalta. Ar dėl tos priežasties, ar ne, tačiau tėvas pirmiausiai nusivedė Mulungu į drabužių parduotuvę. Pats šiek tiek mokėdamas angliškai tėvas laikė sąrašą rankoje ir bandė suprasti, ko tiksliai jo sūnui reikia.
- Trys darbiniai apsiaustai, - sunkiai perskaitė jis. Apsižvalgęs po krautuvėlę nutarė, kad žino, kas tai yra. - Turbūt šitie, - tarstelėjo priėjęs prie kažkokių apsiaustų ir bakstelėjęs į juos.
Mulungu apžiūrėjo drabužius ir sutrikęs pažvelgė į tėvą: kaip jam juos reikės dėvėti?
Kaip tik tuo metu prie jų prisiartino kažkokia moteris, galbūt pardavėja?
- Galbūt ji mums padės? - paklausė Mulungu tėvo. Kadangi jis kalbėjo labai garsiai, klausimas nuaidėjo per visą parduotuvę.
-
Anksti pažadintas ir puse pasaulio nepatenkintas Ashtonas spoksojo į Madam Malkin parduotuvės vitriną ir laukė, kol mama baigs kalbėti su kažkokia pažįstama, kuri turėjo sūnų ir labai tikėjosi, jog jie susidraugaus. Berniukui taip neatrodė, tad neiškentęs paprašė mamos pinigų ir pasiėmęs būtinų daiktų sąrašą, į parduotuvę nuėjo pats.
- Trys darbiniai apsiaustai,- perskaitė panosėje.- Žieminė mantija...
Buvo šilta ir žieminės mantijos matuotis visai nenorėjo, tad pagalvojo, kad gal būt užteks pasimatuoti tik darbinius apsiaustus ir mantiją priderins prie jų dydžio. Apie drabužių dydžius nieko neišmanė, tad ieškojo pardavėjos, kuri buvo ką tik praėjusi. Matė, kad mama ir toliau šnekasi su ta pažįstama, kurios sūnus slepiasi už sijono (beveik tiesiogine to žodžio prasme), tad aukšto veidrodžio atspindyje pamatęs moterį su ryškiu ant kaklo pakabintu metru, apsisuko ir nuėjo link jos. Žmonių dar nebuvo daug, tad garsus kito pirkėjo balsas patraukė dėmesį. Atrodė, lyg būtų pasakyta kas nors svarbaus (apie ką daugiau galima taip garsiai kalbėti?), tačiau niekaip negalėjo suprasti kas. Nebuvo girdėjęs jokios panašios kalbos, darėsi įdomu, kaip atrodo tas užsienietis, o priėjęs prie darbinių apsiaustų, pamatė, kad jis netgi kitos rasės.
- Labas!- pasisveikino kilstelėdamas ranką. Berniukas neatrodė labai aukštas, tačiau būtų davęs panašiai, kaip sau, metų. Ar jis irgi eis į Hogvartsą? Nors norėjo šitoje parduotuvėje apsipirkti kuo greičiau, berniukas su tėčiu buvo atėję anksčiau, tad Ashtonui reikėjo palaukti, kol ateis jo eilė.- Pradėsi lankyti Hogvartsą?
-
Vos tik Mulungu ištarė žodžius, prie jo tuoj pat atsidūrė kažkoks berniukas. Įdėmiai jį nužvelgęs spėjo, kad tai turbūt būsimas Hogvartso mokinys, taigi jo bendraklasis. Tai, žinoma, sudomino afrikietį, tačiau jis, deja, nežinojo, ką dabar daryti.
Išgirdęs žodžius jis skubiai išsitraukė iš kišenės lapelį. Panašiausia į tai, ką jis išgirdo, buvo "labas", tad juodaodis spėjo, kad berniukas pasisveikino.
- Ačiū, - atsakė jis, nerasdamas lapelyje tinkamesnio atsakymo. Pagaliau priėjo pardavėja, tad tėtis bandė kalbėtis su ja. Tuo metu berniukas dar kažko paklausė. Mulungu suprato tik "Hogvartsą". Tai buvo ta mokykla, į kurią jis netrukus vyks, ar ne?
- Hogvartsas, - ištarė jis linksėdamas galva. Nors pačiam atrodė, kad pasakė tai itin tyliai, kitam berniukui galėjo plyšti ausų būgneliai... Pardavėja priėjo prie jo ir pradėjo matuoti. Mulungu jautėsi kiek nejaukiai, tačiau suprato, kad šitai yra būtina. Afrikietis spėjo, kad kitas berniukas atėjo čia tuo pačiu reikalu. Vadinasi, jis neturėtų niekur dingti. O tai reiškė, kad galima susipažinti! Dar kartą žvilgtelėjęs į lapelį nieko tinkamo ten nerado. Niauriai atsiduso. Galiausiai bakstelėjo pirštu į save ir užbaubė:
- Mulungu.
Nebuvo tikras, kad berniukas jį suprato, tad neką tyliau pakartojo:
- Mulungu.
Bakstelėjęs sau pirštu į krūtinę žvelgė į berniuką. Galiausiai bakstelėjo į jį ir žvelgė klausiančiu žvilgsniu.
-
Ashtonas vos nenusijuokė išgirdęs „ačiū“. Kiek trikdė toks garsus berniuko kalbėjimas, tačiau spėjo, kad ten, kur jis gyveno, taip kalbėti buvo įprasta. Panašiai, kaip sako, kad ramus kaip belgas ar tai, kad pietų Europos šalyse visi kalba daug ir greitai. Jis irgi eis į Hogvartsą!
Kornvalietis suprato, ką omeny turi jis, rodydamas į save. Buvo matęs taip darant pasakų knygutėse, kur būdavo sutinkamas nepažįstamas kitatautis. Kaip jie toliau bandydavo susišnekėti? Berniukas nebeprisiminė.
- Ashtonas.- bakstelėjo į save. Nežinojo, ar toks vardas jam buvo girdėtas.- Ashtonas,- aiškiai pakartojo savo vardą.- Mulun... Mulungu?- pamėgino ištarti būsimo pirmakursio vardą, parodydamas į jį. Kaip toliau bendrauti nenutuokė. Mulungu atrodė pasimetęs ir lyg pirmą kartą išgirdęs apie anglų kalbą. Greičiausiai taip ir buvo, bet tai nepakeitė situacijos.
Priėjo kita darbuotoja, pabaigusi aptarnauti kitą pirkėją.
- Pirmam kursui, tris darbinius apsiaustus ir žieminę mantiją, madam,- pasakė ko reikės, bet klausimas ar tai turėjo įtakos aplink jį skraidančiam ir viską matuojančiam metrui. Žiūrėjo į Mulungu ir galvojo, kokiu būdu galėtų sužinoti jo istoriją, kuomet darbuotoja kažką maloniai šnekėjo apie tai, koks aukštas pirmakursis jis bus ir kaip jai smagu matyti naujus mokinius.
-
- Ash... Tonas... - pasistengė kuo tyliau pakartoti Mulungu. Vardas atrodė klaikiai sudėtingas. Tikriausiai normalus šitai šaliai, tačiau ką daryti vaikui, tik atvykusiam iš kito pasaulio krašto?
- Mulungu, - bakstelėjimas į save. - Ashton...as, - bakstelėjimas į berniuką. Afrikietis sulinksėjo ir patenkintas išsišiepė. Žinojo, kad bus sunku susirasti draugų, kol bent kiek neišmoks kalbos. Bet galbūt pavyko? Žinoma, jis nieko nežino apie šitą šviesios odos vaiką, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodė draugiškas.
- Apsiaustas! - patenkintas užbaubė jis, išgirdęs, kaip Ashtonas paminėjo matytą žodį. Tikėjosi netrukus sužinoti, kas tai yra.
Neilgai trukus pardavėja grįžo nešina apsiaustu. Pamatavusi, ar tinka, nutarė šiek tiek patrumpinti, tad vėl pasišalino.
- Apsiaustas! - dar kartą patenkintas užrėkė Mulungu. Žvilgtelėjęs į lapelį pridūrė: - Skanaus.
-
Ashtono vardas Mulungu irgi buvo keblus. Ką jis darys Hogvartse? Mama sakė, ten užduoda daug namų darbų. Kaip jis ką nors parašys?
Metrui pabaigus matuoti, o plunksnai užrašius jo matmenis, darbuotoja trumpam išėjo. Patenkintas tamsiaodis, rodos, sužinojo, kas yra apsiaustas. Išgirdęs „skanaus“, Ashtonas šypsodamasis papurtė galvą. Galvojo, kaip reikėtų paaiškinti kas nutiko, kol ne per vėlu ir kada nors Mulungu nepasakys šito per kokią pamoką, bet nieko geresnio už vaidinimą nesugalvojo. Įsitikinęs, kad berniukas jį mato, Ashas pavaidino, kad kažką valgo, sukdamas riešą, lyg rankoje laikytų šaukštą.
- Skanaus,- pasakė ir dar porą sykių pakartojo valgymo vaidinimą. Darėsi įdomu, iš kur berniukas kilęs ir ar jie valgo su šaukštais ir šakutėm (buvo girdėjęs, kad daugumą patiekalų Indijoje valgo rankomis, o Kinijoje - lazdelėmis). Buvo aišku, kad jei Mulungu nesuprato žodžio „skaunaus“ reikšmės, neatsakys ir į klausimą, tačiau šalia jo buvo tėvas, kuris bandė kalbėtis su pardavėja. Britiško akcento iš Mulungu tėvo nesitikėjo, tačiau buvo viltis, kad pavyks išsiaiškinti.
- Sere,- kreipėsi.- Iš kur jūs atvykote?- stengėsi sutrumpinti sakinį taip, kad būtų kuo aiškiau ir suprantamiau.
-
Ashtonui papurčius galvą Mulungu sutriko. Juk jis, atrodo, nieko neklausė. Kol kas dar nebūtų galėjęs užduoti nė vieno klausimo. Tada berniukas pradėjo elgtis dar keisčiau. Afrikietis ilgokai žiūrėjo, tačiau niekaip negalėjo suprasti.
- Skanaus, - garsiai pakartojo jis. Gražus žodis pagalvojo jis. Staiga suprato, kad tikriausiai pavartojo jį ne taip, kaip derėtų. Pakartojo judesį, kurį rodė anglas. Po kelių bandymų atrodė, kad sekasi visai neblogai, tad jis klausiamu tonu pakartojo: - Skanaus?
Kai Ashtonas kreipėsi į tėvą, Mulungu gerokai nustebo. Ko jam gali reikėti? Ar jis visiškai susimovė? Nespėjus nieko pasakyti, baltaodis berniukas kažką pasakė. Tėvas atrodė sutrikęs.
- Ar jis tavo būsimas bendramokslis? - nustebęs savo kalba paklausė sūnaus. Tas linktelėjo. - Jam įdomu, iš kur mes esame. Jeigu gerai supratau...
- Tanzanija! - užbaubė Mulungu. Tai buvo bene pirmasis žodis, kurį išmoko angliškai. Juk buvo aišku, kad visi iš eilės klaus iš kur jis toks, nemokantis nė penkių žodžių angliškai, atvyko. Plačiai išsišiepė Ashtonui. Labai tikėjosi, kad tėvas klausimą suprato teisingai. Ir kad jis ištarė reikiamą žodį...
-
Gal būt suvokęs, kad kažką pasakė ne taip, Mulungu pradėjo jį mėgdžioti. Kaži, ar suprato tikrąją žodžio reikšmę, tačiau Ashtonas bent pabandė.
Ne kaip jautėsi nesuprasdamas, ką būsimas bendrakursis kalbasi su tėvu, tačiau Mulungu turėjo taip jaustis visą laiką, nesuprasdamas, kas aplinkui vyksta. O dar taip džiaugėsi, kad net dauguma atvykėlių moka anglų kalbą ir jis dažniausiai juos gali suprasti net ir su stipriu akcentu.
- Kietai,- nustebo gavęs tokį atsakymą, tačiau linktelėjo, leisdamas jam suprasti, kad atsakė gerai. Jei gerai prisiminė, Tanzanija buvo kažkur Afrikos viduryje, ten, kur karščiausia... Sėkmės išveriant škotišką žiemą. Net nebūtų pamanęs, jog berniukas kilęs iš taip toli. Galvojo, kad bent iš Europos ar kaip nors į ją imigravęs. O jie Afrikoje neturi burtų mokyklų? Ten turbūt mažiau burtininkų. Europoje, be Hogvartso, yra dar viena.
Darbuotoja atnešė apsiaustą ir Ashtonas jį pasimatavo. Jautėsi nepatogiai, lyg apsiaustas būtų per siauras, tad tai pasakė siuvėjai ir ji pati dar sykį keliose vietose pamatavo. Keistai pažiūrėjo į ankstesnius duomenis ir kažką ištaisiusi vėl pradingo jo pataisyti. Visas šitas apsipirkimas užtruko gana netrumpai ir net Ashtono mama atėjo į parduotuvę. Garsiai pasisveikinusi ir susiradus sūnų, įdėmiai pažiūrėjo į Mulungu ir jo tėvą.
- Apsiaustą paėmė paplatinti,- prieš mamai kažką pasakant apie drabužius ar būsimą bendrakursį, iškart pasakė situaciją.- Metras prastai pamatavo, bet tuoj tai sutvarkys. Čia Mulungu, jis irgi eis į Hogvartsą.- Mam, nepridaryk man gėdos.
-
Ištarto žodžio Mulungu nesuprato ir neįsiminė. Vis dėlto linktelėjimas leido suprasti, kad jis greičiausiai buvo suprastas, tad šypsena dar paplatėjo. Jeigu parduotuvėje būtų buvę tamsiau, ko gero, balti afrikiečio dantys tiesiog šviestų.
Netrukus grįžo pardavėja. Jeigu būsimas Hogvartso mokinys suprato teisingai, Ashtono apsiaustą dar reikėjo tvarkyti. O štai Mulungu rūbas dabar tiko kaip nulietas. Berniukas nenorėjo palikti naujojo draugo, tad kiek nusiminė.
Išgirdęs, kaip Ashtonas kažką sako savo motinai (bent taip spėjo Mulungu), afrikietis išgirdo savo vardą ir, ko gero, žodį "Hogvartsas". Nepaisant to, kad nesuprato, kas buvo dar pasakyta, reikšmę buvo galima ir numatyti. Dar kartą įsmeigė akis į lapelį ir po ilgokų paieškų galiausiai ištarė:
- Labas.
Tuo metu tėvas traukė kažkokias nematytas monetas, kurias gavo čia pat banke ir padavė jas pardavėjai. Buvo akivaizdu, kad jiedu tuoj iš čia išeis. O juk dar tik susipažino su naujuoju draugu! Pardavėja kažkur dingo, o tėvas jos tarsi laukė, tad Mulungu turėjo kelias akimirkas. Deja, visiškai nežinojo, ką sakyti. Tad tik parodė apsiaustą, kurį tėvas buvo įdavęs laikyti jam, ir dar kartą užbaubė:
- Apsiaustas!
Į galvą atėjus naujai minčiai jis surado tarp ryšulių skrybėlę, parodė ją Ashtonui ir įsmeigė į naująjį draugą klausiantį žvilgsnį.
-
Tą dieną Dafydd turėjo susitikti su Elijah. Ši mintis vis dar buvo be galo keista, mat vaikinai matėsi jau keletą kartų ir dabar galbūt netgi buvo draugai. Tiesa, visą gyvenime tokių neturėjęs Dafydd nebuvo tikras, ką tas žodis reiškia, tačiau dabar bendrauti buvo kiek lengviau. Jis neabejojo, kad nežino, kaip reikia būti draugu, tačiau jeigu Elijah vis dar su juo bendrauja, turbūt buvo galima tikėtis, kad sekasi ne visiškai blogai. Dar keisčiau buvo tai, kad Dafydd pats iniciavo šitą susitikimą: pastaruoju metu, po priverstinio atsisveikinimo su Magijos ministerija, raudonplaukis beveik nekėlė kojos iš namų. O dar ir grįžti į Londoną?..
Atsidūręs prie Madam Malkin drabužių parduotuvės raudonplaukis nejučia prisiminė, kaip čia atvykdavo pirkti uniformos mokyklai. Atrodo, ne tiek daug laiko praėjo, tačiau dabar Hogvartsas atrodė kaip visiškai kitas gyvenimas, be galo tolima praeitis, kuri jau baigia išsitrinti iš atminties. Tuo labiau, kad dabar ir reikalas buvo visai kitas. Tiesą sakant, Dafydd jautėsi šiek tiek nepatogiai: kodėl Elijah turėtų padėti išrinkti dovaną kito vyruko mylimajai? Nebent, žinoma, ir pats nori ką nors nupirkti Lunai.
Žvilgtelėjęs į laikrodį Dafydd pamatė, kad atvyko šiek tiek per anksti, tad pradėjo tiesiog apžiūrinėti prekes svarstydamas, kas galėtų patikti Mayrai. Pamažu artėjo jos gimtadienis, tad reikėjo kažko ypatingo. Dafydd žinojo šiais metais turintis dvi užduotis: per gimtadienį padovanoti ką nors ypatingesnio nei saldainiai ir, žinoma, bent kartą nesusimauti.
Galva, atrodė, tuoj sprogs nuo minčių, tad raudonplaukis slankiojo tarp suknelių ir kitokių drabužių beveik jų nematydamas. Labai norėjosi šiek tiek atsipalaiduoti, kad būtų maloniau bendrauti su draugu, tačiau smegenys vis tiek atkakliai dirbo. Dafydd kelis kartus klausė savęs, kodėl niekaip nesugeba nustumti minčių į šoną, tačiau nesisekė to padaryti. Sunkiai atsidusęs vaikinas pagaliau grįžo į šį pasaulį ir apsižvalgė: Elijah niekur nesimatė. Nenorėdamas, kad draugui reikėtų klaidžioti po parduotuvę jo ieškant, Dafydd grįžo prie durų ir sustojęs ten neramiai laukė.
-
Pastaruoju metu Elijah' us dažnai pasirodydavo Londone, taip tai šiek tiek keista, nes viešumos jis niekada nemėgo, o štai čia žmonių, lipančių viens kitam ant kojų - daugybė. Kartais norėdavosi imti ir juos visus nustumti į šalį, prasiskiriant sau siaurą takelį, tačiau toks poelgis, turbūt, būtų nehumaniškas ir savanaudiškas.
Bedusaudamas jis tipeno link drabužių parduotuvės, kur jo turėjo laukti ne kas kitas, o Dafydd. Taip tas pats vyrutis, kuris vos nežuvo rudaplaukio akyse, tądien Oksfordo gatvėje. Nors, kita vertus, nuo tos dienos prabėgo nemažai laiko, vaikinai jau ne kartą buvo susitikę ir, rodosi, susibendravo. Bent Dawson' as prie raudonplaukio nebesivaržė, galėdavo papasakoti viską, išskyrus kai kuriuos faktus apie save, pavyzdžiui, tai, jog yra vampyras. Šią paslaptį norėjo pasilaikyti sau, nežinia kaip tas vyrukas sureaguos, nenorėjo nieko išgąsdinti.
Pakeliui skersinio skersgatvio jį susistabdė gaubtu apsidengęs vyras, Chris' as nelabai suvokė, ko šis nori, nors tiesa sakant, neturėjo galimybės paklausti. Šis te sugebėjo į antgamtiko palto kišenę įmesti mažą popieriaus skiautelę ir pranyko. Vampyras nebuvo prie to pratęs, tačiau liko nustebęs. Galbūt, kiek išsigando, tačiau turėjo tai numatyti. Išėjęs iš „gaujos“, kuriai priklausė dvidešimt keturis metus prisidarys bėdų, tačiau savo poelgio nesigailėjo.
Elijah žvilgtelėjo į laikrodį, nieko keisto, jis vėl veluoja, nors ir ne savo noru, tačiau Dafydd negebės paaiškinti to, kas ten gatvėje nutiko. Jis ir pats nesuvokė, tačiau nutuokė, kur esmė. Net neabejojo, kad tai susiję su vampyrais.
Papurtęs galvą į šalį, nusprendė apie nieką nagalvoti tą laiką, kurį jis leis su draugu, jei jį taip jau galima vadinti.
Dar keli žingsniai ir jo objektas - parduotuvė buvo prieš akį, kur kiek jaunesnis vaikinukas pirks savo žmonai dovaną. Miela ir šilta. O Chris' as mėgavosi galimybę padėti, kiek atmena nė kartą nenuvilė Lunos.
- Sveikas, - ištiesė ranką, - atsiprašau, kad teko laukti, spūstys, - lengvai šyptelėjo. Kvailas pasiteisinimas..
-
Dafydd labai sunkiai sekėsi mintimis vėl nenuklysti į lankas. Paskutinėmis savaitėmis darbe nebegalėjo susikaupti, nes mintimis nuolat nuklysdavo namo - pas mylimąją ir berniukus. Ko gero, nereikia stebėtis, kad ir dabar, laukdamas pasirodant Elijah, Dafydd neilgai teištvėrė nepradėdamas galvoti apie brangiausius žmones. Jis buvo toks užsigalvojęs, kad net ne iš karto pastebėjo atėjusį draugą.
- A, sveikas, - staiga atsitokėjęs tarstelėjo jis ir paspaudė ištiestą ranką. Net nepastebėjo, kad Elijah galbūt pavėlavo, tad nieko apie tai nesakė. Tarsi tik dabar susivokęs, kur yra, dar kartą nužvelgė parduotuvę.
- Ar dažnai ką nors nuperki Lunai? - kiek nedrąsiai paklausė. Taip ir nesuprato, kodėl draugas sutiko padėti išrinkti jo mylimajai dovaną, tačiau spėjo, kad Elijah galbūt tiesiog yra patyręs tokiuose reikaluose ir žino, kad Dafydd reikės pagalbos.
Raudonplaukis neskubėdamas vėl patraukė prie suknelių. Kol šis planas buvo tik brandinamas, viskas atrodė labai paprasta. Deja, dabar, kai jau reikėjo rinktis, Dafydd visiškai nebežinojo, kas pradžiugins Mayrą. Atsisukęs į Elijah liūdnokai paklausė:
- Kaip man žinoti, kas jai patiks, jeigu noriu padaryti staigmeną? Na... Negaliu paimti ir paklausti, noriu nustebinti...
Paėmęs kažkokią žalią suknelę Dafydd įsivaizdavo Mayrą su ja. Nejučia nusišypsojo ir vėl užsigalvojo apie mylimąją, tačiau šį kartą pavyko nepaskęsti mintyse pernelyg ilgam. Vis tik papurtęs galvą pakabino drabužį į vietą. Kuo toliau, tuo jautėsi kvailiau, tačiau buvo pasiryžęs dovaną išrinkti. Kad ir kiek laiko čia užtruktų, tuščiomis iš parduotuvės neišeis.
-
Elijah buvo kiek išsiblaškęs. Jis sunkiai suvokė, kas nutiko prieš daugiau nei dešimt minučių ir kodėl tas vyrukas su juodu apsiaustu taip greitai pradingo. Tačiau dabar turėjo koncentruotis ties dovana, kuri buvo skirta Dafydd žmonai, todėl negalėjo leisti sau pamiršti priežasties, dėl ko jis čia - šiandien.
- Viskas gerai? - Primerkė akis tarsi bandydamas ką nors išskaityti, bet sunkiai sekėsi. Tokių įgūdžių rudaplaukis neturėjo, nors įstengė suprasti faktą, jog šios personos kažkas neramina. Bet kas?
- Na, manau, kad dažnai.. Gal net per dažnai, - šyptelėjo ir atminė visus kartus, kada stovėdavo kelias valandas prie papuošalų ar drabužių, negalėdamas išsirinkti. Lengviausia būdavo pirkti bilietus atostogoms, tada tereikėdavo parinkti vietą ir laiką, o tai kur kas paprasčiau.
Atsitokėjęs ir sugrįžęs iš savosios praeities nutipeno paskui draugą prie suknelių. Čia jų buvo begalė. O išrinkti dovaną kito žmonai, kurios nė akyse nesi matęs, dabar jau neskambėjo taip patrauklei, kaip atrodė tada, kai Elijah su tuo sutiko.
- Kaip žinoti? - Susimąstęs pasikasė pakaušį, stengėsi kažką sugalvoti, juk jis visada išsisuka iš ten kur nori, tad gali ir dabar, - na, svarbiausia tu nusiramink, tai tik dovana, - patapšnojo Dafydd per petį, dairydamasis aplinkui. - Na, tu negali paklausti, bet turi numanyti kas jai galėtų patikti ir tikti. - Akys nukripo ties keliomis, neseniai atvežtomis naujos kolekcijos suknelėmis. Šios atrodė ne tik prabangiai, tačiau ir patraukliai, nors jų kaina nebuvo tokia gundanti, tad nusprendė jų bent dar kelias akimirkas nerodyti draugui, nenorėjo pasirodyti arogantiškas, mat net nenumanė, kiek šis gali šiam reikalui paskirti lėšų.
- Klausyk, kiek ketini išleisti? - Nedrąsiai užklausė vis sukiodamas galvą ir ieškodamas kažko įspūdingo, - žiūrėk, o kaip ši? - Žengė kelis žingsnius kairiau ir į rankas paiimė tamsiai raudonos spalvos suknelę į rankas. Kilstelėjo ją kiek auksčiau, kad priešais stovintis vaikinas nuspręstu pats, o jis tegali parekomenduoti. - Arba ši, - dešine ranka sugriebė tamsiai mėlynos spalvos, tačiau panašaus stiliaus apdarą.
-
Dafydd labai norėjo susigūžti savyje. Tik dabar suprato, kad draugas nežino, kas atsitiko, nežino, kaip stipriai rugsėjo įvykiai pakeitė jo būseną. Vylėsi, kad išvengs klausimų, kur ir kodėl dingo iš akiračio ir beveik nutraukė bendravimą. Vaikinas neturėjo jėgų pasakoti, kas atsitiko.
Ko gero, tai buvo priežastis, kodėl nežinojo, ką atsakyti į tokį paprastą klausimą. Sakyti, kad taip, viskas gerai, buvo šiek tiek kvaila: vieninteliam žmogui, kurį būtų galėjęs pavadinti draugu, meluoti nesinorėjo. Bet ir pasakoti, kaip dabar jaučiasi, negalėjo. Taigi jis tik linktelėjo ir kažką neaiškiai sumurmėjo. Neįsivaizdavo, ar Elijah norės labai gilintis, tad kalbėti apie tai, kaip dažnai jis sužadėtinei ką nors nuperka, buvo gerokai paprasčiau.
- Per dažnai nebūna, - sumurmėjo Dafydd. Mielai būtų kasdien nešęs dovanas Mayrai, bet dabar situacija susiklostė taip, kad anksčiau ar vėliau jis paprasčiausiai nebeturės pinigų. Tik dabar suprato, kad netekęs darbo nebegali išlaikyti šeimos, tad pasitikėjimas savimi, ir taip nukritęs iki jūros lygio, smuko dar žemiau.
- Tas ir yra, kad nežinau, - liūdnai išspaudė raudonplaukis nežiūrėdamas draugui į akis. Ilgokai vargo, kol apsisprendė, kad nupirks suknelę, netgi pasirausė Mayros spintoje, kad bent kiek įsivaizduotų, kas jai galėtų patikti. Deja, niekas nepadėjo. Kaip ir nepadėjo Elijah klausimas, kiek Dafydd ketina tam išleisti pinigų. Žinoma, draugas negalėjo to žinoti, tačiau ši tema ilgainiui pasidarys vis skaudesnė. Ko jis vertas, jeigu nesugebės išlaikyti savo šeimos? Tik dabar faktas, kad jis gėdingai prarado darbą, nušvito kitomis spalvomis.
- Nežinau, - sugebėjo išspausti Dafydd. - Net neįsivaizduoju...
Žvelgė į sukneles, kurias pasiūlė Elijah, ir mąstė. Galiausiai nutarė, kad neįsivaizduoja Mayros, vilkinčios raudoną rūbą.
- Ką galvoji apie šitą? - neužtikrintai paklausė parodydamas į švelniai geltoną suknelę. Suprato, kad Elijah tikrai nežinos, kas patinka nepažįstamai merginai, tačiau juto, kad vienas tikrai nieko neišrinks.
-
Elijah nė neabejojo, kad Dafydd jam melavo, gal jis ir nemoka skaityti kūno kalbos, tačiau lengvas paliksėjimas ir neaiškių žodžių sumurmėjimas reiškėsi tik tai, kad tikrai viskas nėra gerai. Bet gerbė draugo nenorą šnekėtis, todėl nevertė, nematė prasmės.
- Na, neversiu kalbėti, tačiau manimi gali pasitikėti, juk žinai, - vos matomai šyptelėjo ir linktelėjo tik patvirtindamas savo žodžius. Chris' as nebuvo plepus, tačiau išklausyti ir patarti gebėjo, gal net daug geriau nei pats buvo manąs.
- Na.. galbūt, bet kai mergina sako, jog per daug dėl jos išlaidauji, verta sustoti, turbūt, - gūžtelėjo pečiais, nenumanė kaip susilaikys nieko nenupirkdamas Lunai, tačiau privalo, nebent ras kažką, kas privers jį pakeisti šią nuostatą.
Keistas raudonplaukio elgesys glumino vampyrą, nežinojo kaip galėtų padėtį draugui. Nors Chris' as gebėjo suteikti belekokią pagalbą, tačiau nenorėjo išsišokti ar netyčia, visiškai nenoroms jo pažeminti. Nes, ką jau ką, jis sugebėjo, tai pasirodyti tikru šunsnukiu besididžiuojančiu savimi, tačiau taip tikrai nebuvo. Galbūt dėl to jis ir nepritapo prie tų, prie kurių turėjo.
- Na, jei nežinai, bus sudėtingiau.. - Susimąstė, visa tai atrodė taip komplikuota. Antgamtikas nori padėti draugui, tačiau nesugeba, nežino kaip, nors viena idėja ilgą laiką sukosi galvoje, tačiau bijojo viską sumauti, nors pažvelgus iš kitos pusės tai tebūtų draugiškas gestas, bet kaip tai interpretuos šalia stovintis vaikinukas, nežinia.
- Ech.. - Tyliai atsiduso, - na jei neįsivaizduoji, gali pažiūrėti ten, - bakstelėjo pirštu į naujos kolekcijos sukneles, kurios patiktų, bet ką mėgstančioms merginoms. - Ne tik šiuolaikiška, prabrangu, bet ir nesakyk, patrauklu? - Kumštelėjo Dafydd į petį, kad šis bent kiek nusišypsotu.
- Mhh.. - Pakabino rankose laikomas sukneles ir grįžo ties ta, kuria domėjosi kiek žemesnis vyrutis. - Na.. medžiaga ne kokia, nemanai? - Pačiupinėjas apdarą, padarė akivaizdžią išvadą, - jai patinka geltona spalva? - Klausiamai pažvelgė į šalia stovinčią personą ir į rankas paiimė, šiek tiek skoningesnę geltoną suknelę. - O kaip ši?
-
- Ačiū, - sumurmėjo nuleidęs akis. Taip, jis žinojo, kad Elijah yra patikimas žmogus, tačiau kažkodėl vis tiek negalėjo kalbėti. Ko gero, buvo paprasčiausiai gėda. Et, jeigu draugas žinotų, kur Dafydd dar prieš metus gyveno, kažin ar elgtųsi taip draugiškai. Dabar atrodė, kad buvo įmanoma išmetimą iš Hogvartso pergyventi kažkaip tinkamiau, nebuvo būtina kristi į visišką dugną... Ir argi jis iš duobės išlipo ne Mayros dėka? Mergina jam davė viską, o jis nesugeba net išrinkti suknelės!
- Galbūt ji tiesiog pernelyg kukli? - pasiūlė mintį raudonplaukis. Susimąstė, kaip reaguos Mayra. Ar nepradės sakyti, kad nereikėjo? O jeigu pasakys, kaip tai paveiks jį? Bandydamas save raminti, kad mylimoji tik apsidžiaugs, Dafydd susitelkė ties tuo, ką kalbėjo Elijah. Pažvelgęs į sukneles, kurias parodė vyresnis vaikinas, raudonplaukis suprato, kad jis teisus: jos išties buvo tokios, kurios patiktų bet kam.
- Ne, geltona jai netiks, - staiga suprato buvęs auroras ir pasuko prie tų prabangiųjų suknelių. Spėjo, kad jų kaina bus pasibaisėtina, tačiau gimtadienis būna tik kartą metuose, vadinasi, reikia kažko ypatingo. Vos tik priėjo prie artimiausios šviesiai žalios suknelės, į galvą atėjo suvokimas: reikia galvoti ne tik apie tai, kas patiktų Mayrai. Reikia galvoti, kas patiktų jam pačiam. Žinojo, kad mylimoji mėgsta būti akylai stebima. Ką gi, tada reikia išrinkti ką nors, kas atrodys tiesiog nuostabiai. Tiesa, Dafydd visiškai nerūpėjo, ką būdavo apsirengusi jo mylimoji: ryte rydavo ją akimis net ir tada, kai ji apsivilkdavo jo paties megztinį. Deja, tai buvo labai jau sudėtinga.
- Šita gal nieko, - pratarė Dafydd pačiupinėdamas žaliąją suknelę. Deja, pamatęs kainą suprato, kad tiek išleisti neketino. Susiraukęs pradėjo mąstyti. Širdį vėl užgulė sunkumas. Nagi, kvaily, pradžiugink ją! griežtai pratarė sau vaikinas. Atsisuko į Elijah ir staiga pratarė:
- Mane išmetė iš darbo...
Nežinojo, kodėl tai pasakė, neįsivaizdavo, kaip draugas reaguos, bet suprato: kalbėtis reikia. Net jeigu Elijah dabar pradės šaipytis esą Dafydd negali išsirinkti suknelės, nes jos jam per brangios, jis prasitarė ne be reikalo. Jeigu Elijah taip ir reaguos, paaiškės, kad jis tiesiog nėra draugas.
- Atsiprašau, kad anksčiau nepasakiau, - pridūrė tyliai tarsi teisindamasis. Stovėjo nuleidęs akis kaip prasikaltęs vaikas ir nežinojo, ką sakyti ar daryti toliau. O suknelę išrinkti vis tiek reikėjo.
-
Už ką Dafydd dėkojo - Elijah' us nesuprato, tačiau ir nesiruošė į tai gilintis. Jei jis nenori šnekėti, vadinasi prievartos nebus. Kai ateis laikas, jis pasakys pats.
- Kukli? - Perklausė raudonplaukį nenulaikydamas šypsenos. - Oj, vyruti, tu jos nepažįsti, šis žodis, tai merginai, svetimas. - Papurtė galvą, negalėjo nė pagalvoti, kad Luna Gardner galėtų tokia tapti - neįmanoma. Nebent pasaulis apvirstu aukštyn kojom, bet ir tai tik fantazija, kuri, rodosi jau ėmė peržengti ribas. Tad sugrįžęs iš savųjų sapalionių susitelkė ties suknelėmis.
- Tu sakai, tu žinai, - padrąsino vyruką, galbūt, žodis "žinai" leis jam patikėti, jog jis ją pažįsta daug geriau nei įsivaizduoja. Juk tikrai.. Kaip galima nepažinoti žmonos, nežinoti jos pomėgių, mėgstamų drabužių, spalvų. Galbūt tik keista baimė suklysti stabdė Dafydd..?
Draugui pasukus link prabangesnių suknelių, rudaplaukis suprato nesuklydęs, kada jas parodė. Nors iš pradžių dvejojo dėl jų kainos prieinamumo, tačiau žinojo, kad jei reikės - išties draugui pagalbos ranką, juk jis tuose piniguose maudėsi, kodėl turėtų jų gailėti tam, kuris jam svarbus?
- Šita? - Pačiupinėjas apdarą, akimirksniu nusprendė, kad ji - tobula, tačiau iš raudonplaukio veido išraiškos suprato, kad jis nėra tikras ar gali tiek sau leisti. - Ji nuostabi, - neužtikrintai pridurė ir nusekė akimis kiek tolėliau kabėjusį džemperį, jis puikiai žinojo ką sužadėtinė mėgsta, todėl nesuabejo, kad vėliau eidamas pro šalį jį prigriebs.
Antgamtikas ilgai nebespoksojęs į megztinį grįžo ties žalsva suknele, bet jį išblaškė netikėtas vyruko atvirumas, šią sekundę Chris' as pasimetė, nežinojo kaip jį paguosti, taip - suteikti finansinę paramą galėjo, bet ar tai padės šalia stovinčiam kiek žemesniam vaikinukui, vargu.
- Ech.. Užjaučiu, - kilstelėjęs žalsvai meslvas akis pratarė, - bet nenusimink, juk nesi kvailas, manau, be darbo ilgai nebūsi, - pridūrė, stengdamasis paskatinti nusiminusią personą, tačiau šito jis negebėjo.
Stovėjo lyg tie parduotuvių manikenai, bet nieko nesumąstė, tik suvokė, kad esą suklydęs parodęs jam tas gundančias sukneles, nors kita vertus, dabar jis turi progą įrodyti, kokia svarbi jam ši draugystė.
- Klausyk, kaip tau ši žalia suknelė, patinka? - Kilstelėjo lupų kampučius auksčiau, nenorėjo prie nuliūdusio Dafydd pats toksai būti. - Nežinau kaip tinkamai tai pasakyti, nemoku, bet tikiuosi suprasi teisingai. Jei nesijauti saugus dėl savo biudžeto galiu padėti, tu tik nesidrovėk ir sakyk. Net ir šį apdarą aš galiu nupirkti, tai būtų mano dovana tau.. - Draugiškai linktelėjo, pateikdamas malonų pasiūlymą, tačiau visiškai nenumanė, kaip tai interpretuos raudonplaukis, mat Dawson' as įžeisti ar pažeminti neplanavo.
-
Dafydd nesuprato, ar Elijah šaiposi iš tokio nesėkmingo spėjimo apie jo sužadėtinę, ar ne, tačiau tik dar labiau susigūžė. Nutarė, kad reikėjo patylėti, tačiau jau buvo per vėlu. Žinoma, jis negalėjo žinoti, kokia yra draugo mergina, kurios pačiam neteko matyti, tačiau ta šypsena kažkodėl paveikė neigiamai. Raudonplaukis nuleido akis ir, atrodė, daugiau niekada jų nepakels.
Žinau? Ar tikrai žinau? liūdnai paklausė savęs Dafydd. Nepaisant to, kad jis su Mayra kartu buvo jau metus laiko, vis tiek atrodė, kad jos beveik nepažįsta. Galbūt jiems reikėtų daugiau kalbėtis?
Apžiūrinėdamas žaliąją suknelę Dafydd laukė kokios nors draugo reakcijos ar įvertinimo. Neužtikrintas tonas tarsi parodė, kad sutrikimas pamačius kainą buvo pastebėtas. Tai privertė velsietį jaustis dar nejaukiau.
- Nesu kvailas? - perklausė vaikinas netikėdamas savo ausimis. Tik tada suprato, kad draugas nieko nežino. Ne tik apie kanalizaciją - jis nežino ir to, kad Dafydd (buvęs aurorų štabo viršininkas, matote!) nėra baigęs Hogvartso. Ši mintis privertė raudonplaukį susimąstyti: ar jie tikrai gali būti draugai, kai nieko vienas apie kitą nežino?
- Graži, - neužtikrintai tarstelėjo Dafydd. - Tik... Galbūt yra tokia pati, tik mėlyna?
Pradėjęs raustis po sukneles raudonplaukis išgirdo draugo pasiūlymą. Kaip tik pastebėjo mėlyną medžiagą, tad jau tiesė ranką, tačiau sustingo. Negalėjo patikėti, kad tai, ką pasakė Elijah, gali būti tiesa. Dafydd buvo tikras, kad vyresnis vaikinas nenori nei pasityčioti, nei pažeminti. Nesuprato, kodėl, bet buvo įsitikinęs: pasiūlymas yra visiškai nuoširdus. Ir vis dėlto negalėjo jo priimti. Tai buvo gimtadienio dovana. Jeigu Dafydd nesugebės pasirūpinti net tuo, tikrai nėra vertas turėti mylimą žmoną.
- Ačiū... - pratarė Dafydd. - Bet... Viskas gerai.
Galiausiai raudonplaukis ištraukė švelniai mėlynos spalvos suknelę. Iškėlė priešais save.
- Ką manai? - atsisuko į Elijah, nors pats suprato: tai ir yra ta suknelė. Ji nuostabiai su ja atrodys nusprendė vaikinas nejučia pagalvodamas, kad be suknelės mylimoji atrodys dar nuostabiau. Stengdamasis suvaldyti mintis Dafydd vėl pažvelgė į draugą.
- Imu.
Tai, ko gero, buvo tvirčiausiai vaikino ištartas žodis tą dieną. Ir ne veltui: jis buvo tikras, kad Mayrai dovana patiks.
-
- Na, nesi.. - Tyliai burbtelėjo po nosimi, užtikrintumas išnyko. Dar prieš keletą minučių Elijah' aus ištartas teiginys buvęs toks nuoširdus, dabar tapo bereikšmiu. Mat, raudonplaukiui taip nustebus - Dawson' as suabejojo jo istorija. Nors, kita vertus, ar jis ją žinojo? Na, gal tik dalį dabarties apie jo šeimyninį gyvenimą. O į praeitį jiedu niekad nesigilino, nors antgamtikas ir nenorėtu, mat pas šį, ji nebuvo "švari".
Chris' as stovėjo tylėdamas ir spoksodamas į draugą, jei šį dar galima taip vadinti. Juk iš tiesų, vampyras paslaptyje laiko vieną iš svarbiausių faktų apie save, tad nieko keisto jei ir šis keistuolis kažką nutyli, juk visko apie visus nesužinosi.
- Tai paieškok, - paskatino kiek žemesnį vaikiną susirasti mėlyną suknelę, o tuo tarpu jis dairėsi ieškodamos kažko, kas patiktų jam, tačiau niekas nekrito į akį. Nieko keisto, mat paskutiniu metu jis ne tik kad per daug išsiblaškęs, bet ir visiškai nepailsėjęs, nes visą laiką stengiasi išlikti budrus dėl keistos baimės, kuri jį nuolat persekioja.
- Nesidrovėk, - padrąsindamas šyptelėjo, - jei tik reikės pagalbos tau ar dvynukams kreipkis, visada padėsiu. - Užbaigė mintį ir žalsvai melsvomis akimis nusekė vaikino veiksmus. Ištraukta mėlyna suknelė nebuvo iš tų, kurias griebtų Dawson' as, tačiau pamatęs Dafydd užtikrintą žvilgsnį linktelėjo pritardamas. Juk svetimas vyras, negali numatyti, kas patiks kito žmonai.
- Puiki! - Kilstelėjo lupų kampučius kiek auksčiau ir džiaugėsi, kada galiausiai jiedu išrinko dovaną raudonplaukio mylimajai.
- Imk, o aš nulėksiu džemperio, - šmestelėjo trumpą žvilgsnį į vyrutį ir pradingo drabužių kruvoje. Pasirinkimas šioje parduotuvėje visada buvo platus, tad nieko keisto, kad pasimesdavai apdaruose.
Nužingsniavęs link reikiamo skyriaus, ėmė atidžiai apžiūrinėti kabantį megztinį ir tik įsitikinęs, jog jo kokybė prilygsta kainai - jį pagriebė. Žinoma ne sau, o sužadėtinei. Mat šioji juos mėgo, ar bent jau dažnai devėdavo būdama namuose. Tad sutvarkęs šį reikalą, apsigręžė ir grįžo atgal, kur lūkuriavo Dafydd.
- Tau tikrai šiandien viskas gerai? - Stovėdamas eilėje pažvelgė į draugužį. Šio elgesys Chris' ui pasirodė esą neatpažįstamas. O gal toks ir buvo?
-
Pavasario atostogos. Per šias atostogas mergaitė beveik nieko prasmingo neveikė, tik vaikštinėjo skersinio skersgatvio gatvėmis ir ieškojo drabužių parduotuvės, į kurią ji ruošėsi tikrai eiti. Drabužių didelės parduotuvės tikrai nebuvo sunku rasti. Užėjusi Christina, ieškojo kur galėtų nusipirkti gražią, ilgą suknelę į tetos vestuves, kurios vyks pas karalių pilyje. Vaikštinėdama parduotuve, mergaitė aptiko baisiai gražų šalikėlį, už jį leisti savo galeonų, ji tikrai nesiruošė, tad greitai susuko jį ir įsidėjo į kuprinę. Vargu ar kas nors tai pamatė, nes dauguma burtininkų žiūrinėjo drabužius, o ne į mergaitę kuri nebuvo niekuo ypatinga, neskaitant to, jog ji karaliaus dukra. Ieškodama suknelės, grifų gūžtos pirmakursė šiek tiek atsegė kuprinę ir išsitraukė savo geriausią draugę- Mailą. Fenekas buvo tylus, tad jį galėdavai vos pamatyti ar išgirsti. Gyvūnėlis ėjo paskui tamsiaplaukę ir padėjo kažkiek paieškoti suknelės. Nu kodėl čia visos tokios, tokios.. keistos, man reikia normalios spindinančios suknelės aš juk princesė, turiu būti gražiai apsirengusi, o ne kaip kokia drakula. Praėjo dvidešimt minučių, o ji vis dar neišsirinko suknelės. Iš tiesų rasti gerą drabužį mergaitei visad būdavo sunku. Su vienu ji atrodydavo kaip kaliausė su kitu kaip pingvinas, o dar su kitu kaip drakula. Bet viena suknelė pasirodė visai graži, auksinės spalvos, ilgoka ir gražia apykakle.
- Ech.. tai kiek nori už suknę?- Paklausė kažkiek nemandagiai pardavėjos, Chris.
Jei bus brangi tai tikrai pirksiu, jei kokie tik septyni galeonai iškart matysiu, jog padėvėta kažkokia suknelė.
-
Per šias atostogas, kai orai šiltėja, o mokslo metai traukia į pabaigą, Benita nusprendė pasivaikščioti po Skersinį skersgatvį ir paieškoti padorios rūbų parduotuvės. Vis dėlto ji jau spėjo išaugti visus savo drabužius, o ir į tetos gimtadienį nėra kuo atsirengti... Aišku jeigu ją pasiims. Vakar Black aprėkė savo mama ir išeidama užtrenkė duris, todėl dabar prarado galimybę atsilankyti pas savo mėgstamiausią tetą.
Vaikščiodama Skersiniame skersgatvyje Benita pastebėjo parduotuvę "Madam Malkin drabužiai kiekvienai progai" ir į ją užėjo. Žmonių buvo ganėtinai daug, bet tai Benitai visai netrukdė praeiti pro lentynas ir paieškoti ko nors gražesnio. Ji čia užėjo pasipirkti kelių suknelių ateinančiai vasarai, bet labai galeonų netaupė ir leido sau rinktis ką nori. Po truputi eidama ir žiūrinėdama drabužius mergaitė pamatė bendrakursę Christiną. Jos niekada nebuvo draugės, netgi nesisveikindavo, bet vis dėlto Benita sutikti jos čia visai nenorėjo. Manau dabar būtų gera proga susibendrauti, gal ir geriau pažinti vienai kitą. Grifiukei Christina visada atrodė draugiška, bet Benita norėjo palaukti geresnės progos ją užkalbinti. Ji per daug negalvojusi nuėjo prie mergaitės ir tiesiog ją užkalbino:
- Sveika.
-
Žiūrinėdama toliau drabužius, išgirdo kažkokį mergaitišką balsą.
- Nu labas, am... ką tu čia darai? Matau esi iš grifų gūžtos.. aš taip pat, noriu tik pasakyti, kad man reikia suknelės į vestuves, kurios vyks pilyje, išrink man suknelę ir nupirk, vis dėl to aš esu karaliaus dukra ir tu.. tu privalai man paklusti, beje išrink man gražią, o ne ten kokią juodą.
Ilgokai pakalbėjusi Christina, nuėjo prie feneko ir paglostė jos gražias, minkštas kiek šaltokas ausytes. Mergaitė vis dar vaikščiojo po parduotuvę ir ieškojo ką dar galėtų nusičiupti ir įsidėti į kuprinę. Granger atrado gražias, pūkuotas, per daug damutiškas pirštinaites. Už jas mokėti taip pat nesiruošė, tad įsidėjo į kuprinę ir užsegė, kad niekas nepamatytų.
- Nu tai išrinkai man suknelę? Patikėk, jei išrinksi ir nupirksi, galėsi nuvažiuoti kartu su manimi į vestuves. - Tarė įtikimai princesė.
Fenekas stebėjo abi mergaites ir laukė kol Christina galės ir vėl Mailą paglostyti. Ji tokia keista.. bet aš jai net nesakiau, jog mano motina tuoj atvažiuos čia vėl aplankyti manęs ir nusipirkti sau taip pat suknelės, nors tai keista, nes mano mama juk moka megzti... gal, gal jai nepatinka, jog aš čia..
- Ee.. yra toks dalykas.
-
Benita tik spoksojo į Christiną su viena už kitą kvailesnėmis mintimis. Viena iš jų buvo tiesiog nepirkti, o kita...
Ji negalvodama iš savo mažos kuprinytės išsitraukė juodą šiukšlių maišą, kurį mama jai įdėjo susidėti visom "šmutkėm" iš parduotuvių, taip pat ištraukė dirželį iš šalia buvusios suknelės ir visą šitą katasrofą įteikė tiesiai mergaitei į rankas:
- Va radau tau suknelę. Tikiuosi dydis tiks!
Black veidas buvo rimtas, bet viduje ji "mirė" iš juoko. Laukiu, nesulaukiu pamatyt jos reakcijos, vis dėlto ji yra princesė. Prisiminusi, kad Christina norėjo aptarti dar kažką, Benita tik pagalvojo, kad nelabai yra reikalo daugiau su ja bendrauti ir nuėjo toliau. Eidama pro visas lentynas ir kabyklas grifiukė rado kelias sukneles kurias visai norėtu pasimatuoti, tad jas pasiėmė ir nuėjo toliau ieškoti drabužių. Gal po dvidešimt minučių matydama mergaitę, dabar tapusia prieše, Benita nusprendė prieiti prie jos, visgi gal ji nori atsiprašyti. Greitai nueidama ir nustumdamas visus kelyje, Black pasivijo Christina ir visai neklusniu tonu tarė:
- Na, tai koks tas reikalas kurį norėjai aptarti???
-
Š.. šiukšlių maišas!? Christina stovėjo be žado ir stumtelėjo mergaitę.
- T.. tu taip mane pažeminai? A.. aš neturiu ką pasakyti! Susikišk tu tą savo maišą kur nori!- Riktelėjo princesė.
Mergaitė uždėjo šiukšlių maišą jai ant galvos ir šyptelėjo. Jei jau ji taip mane pažemino.. tai aš jai atkeršysiu.. Sugalvojusi Granger visai gerą planą prakalbo:
- Am, viskas gerai, reikalas jau dingo, o šiaip tai, kuo tu vardu? Žinai, aš pamaniau, jog galėtume nueiti pasimatuoti kelių suknelių, juk yra čia kur nors kabinos, tiesa?
Christina nusitempė grifę prie kažkokių kabinų ir davė jai kelias sukneles pasimatuoti.
- Žodžiu, ši tau turėtų labai tikti!- Šūktelėjo karaliaus dukra.
Suknelė buvo gana ilgoka, mėlyna ir visa spindėjo. Grifų gūžtos antrakursė ir pati nubėgo pasimatuoti gražaus grifų gūžtos megztinio.
- Nu jau ne, čia ne mano stilius, išvis kodėl aš suknelės nesimatuoju?- Paklausė savęs mergaitė.
Kai padavė grifei sukneles, rado dar vieną, gana baisią ir visiškai išėjusią iš mados. Nu nebūčiau aš jei tos baisios suknelės neduočiau jai.
- Tu neįsivaizduoji kokią aš dar gerą radau, imk, ji nuostabi, labai tiks prie tavo šviesių plaukų.
Tegul matuojasi, greit sužinos kas bus... Pro langą matėsi atpažįstamas veidas, mamos veidas. Tikriausiai ji atėjo pasiimti jaunosios Granger į vestuves, kurios vyks pilyje, nors Christina net nebuvo išsirinkusi suknelės. Šventas Jeronimai..
-
Benita leido būti tempiama mergaitės, ne todėl, kad jai pasidavė, bet tik todėl, nes ji norėjo pamatyti kur visa šita situacija nusirutulios. Ji vis dar stypsojo su maišu ant galvos persirengimo kabinoje, bet nieko nelaukusi jį greitai nusiėmė. Kai Christina pradėjo būti draugiška su grifiuke, ji iš karto pamatė, kad kažkas čia ne taip. Nei vienos Granger atneštos suknelės Black net nepalietė, ji žinojo, kad už tai gali patekti į bėdą. Na o paskutinioji... Benita tikrai nežadėjo pasikliauti baisiu priešės drabužių skoniu.
- Ačiū, šita netinkamos išmieros, - pirmakursė sumelavo ir padavė anksčiau mergaitės įteiktą suknelę atgal.
- Ajjj... Ir aš Benita Black jeigu ką, o tu kaip žinau būsi Christina Granger, tiesa? - stengėsi pasirodyti draugiška, bet tuo pat metu mielai jai būtų trenkusi...
Black galėjo įžiūrėti, kad Christina kažką stebi pro langą ir tai jai davė gera progą greitai prasmukti iš kabinos be Granger pastebėjimo. Reikia greičiau lėkti, kol ji nepastebėjo Benita greitai prasmuko pro jaunąją princesę ir nubėgo pasislėpti už artimiausios drabužių kabyklos. Ant pirmosios kurią ji pastebėjo buvo sukabintos suknelės. Greitai smukusi už jos ir laukdama kol Christina išeis, pirmakursė rado nuostabaus grožio, paprastą, tokią kaip ji ir norėjo vasarinę suknelę. Ji buvo raudona, maždaug iki kelių ir visa spindėjo iš grožio.
-
Žvilgtelėjusi grifų gūžtos antrakursė į langą vis dar matė savo mamą kuri ėjo link parduotuvės, bet išgirdo ir mergaitės atsakymą kuris nelabai karaliaus dukrai patiko.
- Netinkamos išmieros? Brangute, čia antrakursių išmiera, neįsivaizduoju kaip gali netilpti, nu, bet ne esmė ir taip aš esu Christina, bet vadink mane princese. - Griežtai tarė Granger.
Mergaitė vis dar žiūrėjo pro langą ir stebėjo kur tas pažįstamas veidas eina. Achh, reikia kuo skubiau pranešti Benitai... Ji atsisukusi pamatė, jog nieko nebėra.
- Nu Benita! Kur tu ten pasislėpei? Nemėgstu aš slėpynių.
Christina pradėjo visur ieškoti kol galiausiai per kokias dešimt minučių ją surado.
- Nu ir ką tu čia darai? Šventas Jeronimai, ko tu stebi tą suknelę, netiks ji tau, mano motina atvaro čia, pasiimti manęs į tas vestuves į kurias aš nenoriu vykti, net suknelės neišsirinkus, einame pasislėpti už va šitos didelės storuliukams skirtos suknelės, nepamatys mūsų tikrai.
Mokinė greitai pasislėpė tikėdamasi, jog Benita pasislėpus kur nors šalia. Pro duris jau matėsi kaip mama žengia žingsnį ir dar kažko ieško. Ne, nieko gero čia nebus... Veronicos pusseserė beviltiškai atsistojo ir nusitempė vėl Benitą kartu. Motina pamačiusi dukrą tik nusišypsojo ir pradėjo ilgai kalbėti.
- Nu labas mergaites, Christina tu juk pati man sakei pasiimti tave į vestuves, kurios vyks muziejuje ir kur tavo suknelė? Gal sumaišei klasikines kelnes su suknele? O kuo tu zuikeli vardu? Jeigu nori, Christina, išsirinkite sukneles ir gali vežtis kartu ir draugę, beje mergaites, ten bus vynelio. - Nusijuokdama sakė Dorotėja.
Vynelio? Tikrai ta motina nukvako, o gal ir gera mintis. Ach, kaip pasiilgau savo naujos mamos, kaip norėčiau jai išsikalbėti, bet ji užsiėmus, ji juk profesorė... Grifiukė šyptelėjo Benitai ir tik tylėjo.
- O Jėzau, kaip pasiilgau aš to magiško pasaulio, taip senai buvau burtininkė , o tėvelis išvis juokiasi kai pasakau kažką su burtais. - Vėl tarė kvaila motina.
Ir ką man dabar daryti... Christina vėl tylėdama pasiėmė feneką į rankas ir paglostė jos švelnias ausytes. Nėra geresnio gyvūno už fenekus. Reikėjo tik galvoti ką atsakyti motinai.
- Nu nežinau, nežinau, o tai kur tos vestuvės vyks ir galėtum gal priminti kieno jos bus?
- Marijos ir Eriko, vestuvės karalystėje bus, tikroje karalystėje, nu ta prasme ne pačioje pilyje, o muziejuje karališkame viename, todėl sakau visai arti čia, sėskit į limuziną ir važiuojam, tik pirmiau pasiimkite sukneles, nes ten bus griežtas aprangos kodas, tas muziejus žinokite net gražesnis už pilį. - Atsakė jai mama.
Kokiame dar muziejuje? Tai jau koks ten turėtų būti didelis muziejus, jog vyktų vestuvės?
-
- Aha, būtinai, bjauriausioji jūsų didenybe princese Christina. Iš kur ištraukei, kad ji man per maža? Jeigu taip nori žinoti, aš esu pirmakursė ir ši suknelė man per didelė, - Benitai galvoja buvo tik vienas, Christiną reikia įžeisti, juk nuotykių niekada nebus per daug.
Žiūrinėdama dailią suknelę Black išgirdo pažystamą balsą. O ne... Tik ir vėl ne ji.... Net nepastebėjusi kaip ji atsidūrė prie karalienės, gražiai nusilenkė ir prisistatė:
- Aš esu Benita Black jūsų šviesybe, mielai sutikčiau keliauti kartu, jei tik mane pasiimtumėte.
Pirmakursė stovėjo su šypsenėle veide ir toliau klausėsi karalienės. Palauk, čia tikrai kažkas ne taip. Ar Christina stengiasi būti draugiška su manimi? Mergaitė lėtai pasisuko į Granger.
- Ko tu iš manęs nori? Žinau, kad tikrai nenori susidraugauti su manim, - tyliai sušnibždėjo melynakė princesei.
Mergaitė dar niekada nebuvo apsilankiusi vestuvėse, ji negalėjo įsivaizduoti kaip ten viskas vyksta. Šviesiaplaukė visada svajojo sudalyvauti tokioje šventėje, bet tikriausiai pirmą kartą galės ten pabūti tik per savo brolio Regulo vestuves. Ji galėjo tik įsivaizduoti kaip Christina ten jau buvo pilną kartų, kad jai tokia šventė net nesukelia jokio malonumo, todėl ji ir nelabai nori ten vykti. Benita atsisuko į tamsiaplaukę ir bandė stebėti jos reakcija. Gerai ji išsišiepusi...
- Tai gal einam pasirinkti suknelių? - Black uždavė klausimą mergaitei, - Mes neturime daug laiko, man nemalonu, kad karalienė turi mūsų laukti...
Nu jo, nemanau, kad Christinai labai tai rūpi, ji nesugeba gerbti žmonių...
-
Ach.. aš negražiai su ja elgiuosi..
- K.. ką? Tu klysti, aš noriu su tavimi draugauti, ir atleisk man už tą visą nepagarbą, tačiau kartais būnu tikra savanaudė.. - Keistokai atsiprašė grifų gūžtos antrakursė.
Christina išgirdo, jog mergaitė kažko jos paklausė, tačiau net nesiklausė ko, o tik greitai nusitempė ją iki suknelių ir žiūrinėjo kokią galėtų užsidėti.
- Benitaaa, ieškom, perkam, mes į vestuvess pavėluosimm!
Mergaičiukė išsitraukė gražią, spindinančią auksu suknelę ir net nepasimatavusi nusipirko, taip pat nupirko ir draugei tik tai, kad jai nupirko mėlyną primenančią jūrą.
- Net neklausk iš kur turiu pinigų.
Christina greitai viską apipirkusi vėl nusitempė Benitą prie motinos ir tarė:
- Mes jau pasiruošusios, ar jau galime važiuoti į tas kažkokias vestuves?
- Puiku, sėskite į limuziną ir važiuojame į muziejų, tik.. tik nepamirškite, kad ten turėsite elgtis gražiai. - Atsakė nemėgstamoji mama.
Mhm, elgsimės gražiai..
-
Ruduo Dafydd visada kėlė dvejopus jausmus. Viena vertus, kiekvienas ruduo primindavo, kad jis yra laimingas ir turi šeimą. Būtent rudenį prasidėjo jo ir Mayros bendra gyvenimo istorija. Kita vertus, ruduo reiškė artėjančią žiemą, kurios vienintelis pliusas buvo mylimosios gimtadienis, kada galima ją pradžiuginti, ir atostogos Maljorkoje.
Šiemet viskas buvo kitaip. Dafydd beveik laukė žiemos - tai suteiktų progą daugiau būti namuose ir negraužti savęs, kad reikėtų leisti laiką gryname ore. Ne, šią žiemą vaikinas ketino visą įmanomą laiką praleisti su žmona ir vaikais. Tuo labiau, kad nė neįsivaizdavo, ar Mayra norės keliauti į Maljorką, nors kažkokia nuojauta kuždėjo, kad šiemet atostogas teks praleisti.
Kankinamas sudėtingų minčių apie rudenį, žiemą, atostogas ir kitus dalykus Dafydd per pietų pertrauką nėjo kažkur pasivaikščioti, o patraukė drabužių parduotuvės link. Atrodė, kad jau seniai nenustebino mylimosios kokia nors staigmenėle, tad nusprendė šiandien būtent tai ir padaryti. Nejučia prisiminė, kad būtent madam Malkin parduotuvėje prieš milijoną metų nupirko jai vieną iš pirmųjų suknelių. Gal šį kartą pavyks rasti ką nors įdomesnio? Vis dėlto Mayra žino, kad yra graži su bet kokiu apdaru, ar ne? Dafydd nuoširdžiai vylėsi, kad mylimoji tiki, kad yra būtent taip. Nutaręs, kad reikės būtinai tai priminti, velsietis pasiekė drabužių parduotuvę. Laimei, mokslo metai jau buvo prieš kurį laiką prasidėję: visai nesinorėjo trintis čia tarp daugybės paauglių su tėvais. Kai pagalvoji, jau po kelerių metų ir jiems su Mayra teks atvykti čia tam, kad nupirktų savo mažyliams Hogvartso priemones. Tai gerokai gąsdino, bet Dafydd pavyko nuvyti tą mintį. Ne, šiandiena buvo skirta tam, kad jis surastų kokį įdomų rūbą, kuris patiktų mylimajai. Galvodamas tik apie brangiausią žmogų pasaulyje atidarė duris ir įžengė vidun.
-
Ne, nu kaip išvis tai įmanoma. Tas mažius jau nusibodo. Vieną kartą aš jam padarysiu šventę. Siuto Auris. Drabužių parduotuvės jam kėlė tik blogus jausmus. Nuobodu, nyku. Nekenčiu čia valkiotis. Bet ne... Kai kas sumanė savo apsiaustą panaudoti dailės vardan. Oi Alanai, tu nežinai kokią bėdą užsitraukei sau ant galvos.
Jis vakar drįso ateiti ir pareikšti, kad savo juodą mokyklinį apsiaustą išpiešė ir panaudojo kažkokioms dekoracijoms gaminti. Auriui galvoj netilpo apie ką jis pliauškė. Jis ir gilintis į tai nenorėjo. Taigi kai mielasis pusbrolis jam tai papasakojo, Senkleris paklausė, kodėl gi tada negali nešioti savo atsarginės mantijos. O Alanas pareiškė, kad ji jau per trumpa. Auriui norėjosi drėbti, kad tegu ir dėvi ją, arba savo išdekoruotą drabužį. Arba tiesiog valkiojasi po mokyklą apsivilkęs žiobariškais rūbais. Ir išvis, jeigu jau taip reikėjo gadinti apsiaustą... Tai kodėl vardan dievo meilės to negalėjo padaryti su savo senuoju, per trumpu apsiaustu. Bet susilaikė. O dabar atėjo nupirkti jam naujo apsiausto. Ir vargas Alanui, jeigu tas pasirodys netinkamas. Piktai pamanė.
Besidairydamas kokio darbuotojo pastebėjo kitą žmogų, kuris įžengė pro krautuvės duris. Dafydd visada užtaiko pasimaišyti man akyse tada, kai norisi su kuo susibarti. Na bet šiandien aš tikrai nekartosiu vasaros kvailysčių. Tikrai. Nusiperku apsiaustą ir kuo greičiau dingstu į Kiaurą Katilą. Gal ten aptiksiu kokį pažįstamą. Taip besikalbėdamas pats su savimi priėjo prie ką tik parduotuvėn įžengusio pirkėjo. Ką padarysi, niekas neketino jo aptarnauti, o stypsoti čia ir lūkuriuoti darėsi nuobodu.
- Labas Dafydd. Tai greit bėga laikas ar ne? Regis tik ką susitikome, o dabar jau ruduo. Tai kaip gi tau sekasi? - Vis yra su kuo prastumti laiką, kol kas nors ateis ir galėsiu pasakyti, ko čia atsibeldžiau. Pagalvojo Senkleris.
-
Dafydd atkakliai svarstė, ką galėtų išrinkti mylimajai, kad jai patiktų, ir ji būtų nustebinta. Nesinorėjo leisti pinigų kažkokiam visai paprastam drabužiui, tad užduotis nusimatė ne iš lengvųjų. Vis dėlto jo mergaitė buvo verta visų pastangų, tad vaikinas buvo pasiruošęs užtrukti čia tiek, kiek reikės, kad tik rastų tinkamą dovaną.
Raudonplaukis slankiojo po parduotuvę beveik nieko nematydamas, bet išgirsti, kaip kažkas įėjo iš paskos, sugebėjo. Instinktyviai norėjo pasitraukti toliau nuo durų, bet ausys pagavo kažkur girdėtą balsą. Nenoromis pakėlė akis ir pamatė Aurį, vyruką, su kuriuo turėjo itin keistą ir nelabai malonų susitikimą. Kažkodėl velsietis prisiminė, kaip šioje parduotuvėje ieškojo suknelės, kuri, žinoma, taip pat buvo skirta Mayrai. Tada čia susitiko su tuo, kurį galėjo vadinti draugu. Pirmuoju ir kol kas vieninteliu žmogumi, kuriam tiko toks apibūdinimas. Ne, Auris toks tikrai nebuvo, tad geriau buvo nė nepradėti kalbėtis.
Deja, atrodė, kad šis žmogus nori kaip tik tai ir daryti. Nurijęs atodūsį Dafydd vėl pažvelgė į vyruką ir svarstė, ką reikėtų atsakyti. Kaip jam sekasi? Gal ir geriau nei vasarą, tačiau vis tiek kažko vis dar trūko. Velsietis puikiai žinojo, ko reikia, kad jaustųsi laimingas, tačiau žinojo ir tai, kad Auris čia niekuo nepadės. Vis dėlto šį kartą vyrukas nepradėjo žeminti, tad galbūt buvo verta bent pabandyti pasišnekėti.
- Sveikas, - tarstelėjo ir nusisuko į sukneles. Kažkodėl nesinorėjo pasirodyti, kad renka kažką merginai, tad neskubėdamas žengė vyriškų apsiaustų link. - Man... Nežinau. Turbūt... Kaip visada, - nekonkrečiai užbaigė nieko nematančiu žvilgsniu spoksodamas į apsiaustus. Mintys sukosi tik apie mylimąją, bet to parodyti Auriui Dafydd tiesiog negalėjo. Nenoromis pakėlė akis ir paklausė: - Ieškai ko nors sau ar kokiai merginai?
-
Dafydd tikrai neatrodė laimingas dėl šio susitikimo. Bet ko ir reikėjo daugiau tikėtis? Visgi jis atsakė. Ne kažin ką, bet visgi nutarė kalbėtis.
- Ne, ne merginai ir ne sau. - Prašneko Senkleris. Jokia mergina manęs čia neatvytų. Pagalvojo. Tai jau tikrai ne.
- Turiu jaunėlį pusbrolį. Kuris Nuo pat savo gimimo veda mane iš kantrybės. Va kad ir dabar. Savo mokyklinį naują apsiaustą pavertė kažkokia dekoracija. Menininkas matai atsirado. - Užsivedė Senkleris. - Jie mat su draugais kažkokį ten spektakliuką ar ką ten sugalvojo daryti. Aš nesigilinau dar. Taigi jisai savo apsiaustą panaudojo jo reikmėms. Ir dar paskui man pasakė, kad vis tiek nieko nesigavo. Sakau aš jam duok pataisysiu tau tą apsiaustą ir viskas. O jis man sako ramiu veidu. Išmečiau. Žodžiu, niekada negalvoja ką daro. - Pabaigė ilgą monologą.
- O tave kas čia atgynė? - Užklausė vaikinas. Galvoj jau brendo mintis, kad Alanui išvis nieko nebepirks. Tegu išmoksta daiktus tausoti.
-
Klausimas buvo užduotas tik tam, kad būtų išvengta kalbos apie jį patį. Dafydd tikrai nesitikėjo, kad Auris pradės tiek pliurpti. Jo kalbos labai nedomino, tačiau tai buvo geriau nei galvoti apie kiekvieną savo paties žodį. Tiesą sakant, pusės monologo net ir negirdėjo: atkakliai ieškojo būdo išsisukti nuo labai jau akivaizdaus susidomėjimo moteriškais drabužiais. Šitam prisikabinti pernelyg mėgstančiam berniokui apie Mayrą pasakoti tikrai neketino.
Deja, ilgas monologas baigėsi tuo, ko buvo galima tikėtis - Auris paklausė, ką čia veikia Dafydd. Nejučia vėl prisiminęs paskutinį apsilankymą čia nedrąsiai šyptelėjo. Nepaisant to, kad jautėsi labai blogai, pavyko išrinkti Mayrai gražią suknelę, kuria ji džiaugėsi - ar bent jau tuo tikėjo Dafydd. Vadinasi, gali pasisekti ir šį kartą. Nepaisant to, kad į galvą lindo įkyri mintis, kad reikėtų sugalvoti ką nors naujo, velsietis neabejojo namo grįšiantis būtent su suknele.
- Aš... - pradėjo jis dar vieną sakinį, bet neatrodė, kad jis bus rišlesnis už ankstesnį. Reikia išmokti šnekėti, ar ne? kandžiai mintyse paklausė savęs raudonplaukis ir neryžtingai pakėlė akis į Aurį. Kažkodėl pasidarė smalsu, ką jis veikia gyvenime, bet toks staigus temos pakeitimas tikrai neliktų nepastebėtas. - Ieškau dovanos, - galiausiai sugalvojo pernelyg daug nepasakantį atsakymą Dafydd. Nutaręs, kad gali apsimesti ieškąs kažko sesei ryžtingai žengė prie suknelių. Daugelis jų buvo vienspalvė, o atrodė, kad tokia šį kartą netiks. Norėjosi kažko išskirtinio. Kažko, kas Mayrai padėtų pasijausti ypatinga. Ar ji tai žinojo, Dafydd nebūtų galėjęs pasakyti, bet visa širdimi troško tą parodyti ar priminti. Tereikėjo išrinkti tinkamą suknelę.
- Nelengva užduotis... - liūdnoku balsu negarsiai nutęsė vaikinas apžiūrinėdamas švelniai žalios spalvos drabužį.
-
Kaip ir per pirmąjį jų susitikimą taip ir dabar Dafydd neryžtingumas kėlė norą imti svaidytis visokiomis pastabomis. Bet šį kartą Auris neleido sau taip elgtis.
- O kam ieškai dovanos? - Pamatęs, kad jis priėjo prie suknelių pridūrė.
- Merginai? - Suknelėse ir apskritai rūbuose jis visiškai nenusimanė. Tokiuose apsipirkimuose stengdavosi kuo greičiau apsisukti ir nykti iš drabužių parduotuvės. Jam rūbai turėjo būti kuo patogesni. Ypač, jeigu keliaudavo į kokią atšiaurią vietą. Aišku, dabar jo kelionės apsiribojo Londono gatvėmis ir Kiauliasodžiu. Bet seniau buvo kas kita.
- Tikrai kad nelengva. Ypač, jeigu nori, kad suknelė patiktų merginai. O tai dažnai būna sudėtinga. - Pasakė kažką, vien tam, kad atsakytų.
Kai pagaliau pasirodė parduotuvės darbuotoja jis visgi nusakė ko reikia. Pasakė Alano ūgį, kad gautų tinkamo ilgumo apsiaustą. Būtų keistoka čia ateiti ir nieko nenupirkti. Pamanė. Tada gavęs drabužį sumokėjo už jį. O tuomet vėl priėjo prie Dafydd. Negalėjo tiksliai pasakyti kas mestelėjo jam į galvą atėjusią mintį. Tikriausiai tai, kad tas vyrukas atrodė toks susikaustęs. Taigi priėjęs jis paklausė.
- Ar turi planų šiam vakarui? Gal norėtum truputį prasiblaškyti?
-
Dafydd nesuprato, kodėl Auriui būtinai reikia viską žinoti. Argi taip svarbu, ar ta, kuriai jis ieško dovanos, yra sesuo, ar mergina, ar dar kas nors? Klausimas šiek tiek sutrikdė, nes Mayra niekada nebuvo jo mergina. Jiedu niekada nebuvo normali pora iki jis pagaliau susiprotėjo pasipiršti, kad ir kaip nevykusiai tai padarė. Auris, žinoma, viso šito nežinojo, ir Dafydd neketino pasakoti. Ne, šitas vyrukas ir taip jau žino per daug.
- Žmonai, - vis dėlto tarstelėjo ir pats nustebo dėl savo atvirumo. Vis dėlto tikriausiai norėjosi pasidžiaugti, kad yra vedęs tokią nuostabią merginą. Nebuvo ko slėpti, geriau jau pasigirti. Nejučia užsigalvojo apie mylimąją ir, regis, pamiršo ką darantis. Per tą laiką priėjusi pardavėja kuriam laikui atitraukė Aurio dėmesį, tad buvo galima įsivaizduoti, kaip grįžęs namo pradžiugins mylimiausią žmogų pasaulyje.
Galiausiai atsitokėjęs suprato esąs parduotuvėje, kur, deja, buvo ir Auris. Norėjosi pabūti vienam ir ramiai išrinkti dovaną mylimajai. Vis dėlto neatrodė, kad kiek jaunesnis vyrukas būtų nusiteikęs palikti Dafydd ramybėje.
- Planų? - vos girdimai pakartojo kiek išsigandęs. Ką pagalvos Mayra, jeigu jis ilgai negrįš namo? Ar bent pastebės? Galbūt tai buvo proga pabendrauti, o grįžus namo nuraminti mylimąją, kad viskas yra gerai? Bet ko Auriui gali iš jo reikėti? Galbūt mano, kad padaugins vyno ar alaus ir pradės pliurpti apie tamsią praeitį? Dėl vieno Dafydd buvo tikras - be Mayros ir ne Maljorkoje jis tikrai nieko negers. Jeigu šis raudonplaukis tikisi būtent to, gaus skaudžiai nusivilti.
- Ką gi, gal ir gerai, - vos garsėliau pridūrė ir iš karto vėl sutelkė dėmesį į sukneles. Auris tegul nesitiki, kad jis, Dafydd, puls iš paskos neišrinkęs mylimajai staigmenos. Akis patraukė švelniai žalsva suknelė su spalvotomis gėlėmis.
- Ką manai? - nedrąsiai šyptelėjęs paklausė velsietis ir parodė drabužį Auriui.
-
Dar vienas susituokęs. Pamanė Senkleris. Kodėl visi taip skuba tuoktis? Ak tiesa, Juzefas jau išsiskyrė. Jis pabandė įsivaizduoti save šeimos junge. Kažkodėl regėjo save patį ir mažytę dukrelę. Jie eina gatve ir ji klausinėja, užduoda jam daugybę įvairių klausimų, kurie tvyro mažų vaikų galvose. O jie su beveide žmona atsakinėja. Ir šypsosi vienas kitam žinodami, kad tai viena iš mieliausių šeimyniškų akimirkų ir kad ji greit praeis, kai tik jų kodėlčiukė užaugs. Ką aš čia dabar? Nutraukė jis save. Ir susikoncentravo į Dafydd.
- EEE... - Nutęsė, jam parodžius suknelę.
- Na nežinau. Tikriausiai gerai. Man atrodo graži. - Atsakė, o tada kur kas žvaliau pridūrė.
- Ir puiku. Ar turi dar kažkur eiti po šio apsipirkimo? Ar galėsime iš karto varyti? Trenktis reikės tolokai, dar turiu prigriebt šio bei to. - Auris ten būvojo jau senokai. Bet žinojo, kad toji vieta dar laikosi kuo geriausiai. Kažkodėl nutarė, kad Dafydd ten turėtų būti pats tas. Ten visi būdavo atsipalaidavę, ateinantys paklausyti muzikos ar tiesiog pabendrauti. Tai buvo žiobariška, ne magiška vietelė ir Auriui tą pusrusį parodė vienas pažįstamas baikeris.
-
Auris apie kažką lyg ir susimąstė. Toks variantas Dafydd visai tiko, mat pats per tą laiką galėjo susikoncentruoti į tai, ko čia atėjo - dovaną Mayrai. Ilgokai spoksojo į suknelę, bet nieko aplinkui nematė. Vaizduotė piešė mylimosios su šia suknele paveikslą, ir velsietis suprato: būtent ją ir nupirks. Įsivaizdavo, kaip apkabina brangiausią žmogų pasaulyje ir švelniai nusišypsojo. Šypsena, žinoma, buvo skirta tik tai, kuri buvo visiškai užkariavusi Dafydd mintis. Jis netgi beveik pamiršo, kad netoliese yra kitas vyrukas, ir jam prašnekus net krūptelėjo.
Neatrodė, kad Auris daug išmano apie sukneles. Tai kažkodėl nenustebino, o neryžtingas pritarimas nepakeitė pasiryžimo nupirkti išsirinktą drabužį. Svarbiausia buvo, kad mergina nesupyktų, bet Dafydd buvo tikras tokios reakcijos nesulauksiantis. Kad ir kaip blogai jaustųsi, Mayra mėgo, kai jis parodydavo dėmesį - dėl šito vaikinas buvo visiškai tikras.
Auriui toliau šnekant raudonplaukis kiek išsigando. Ar išties sutiko kažkur eiti? Ar jis gali taip švaistyti laiką? Gal vis dėlto reikėtų kuo greičiau grįžti pas žmoną ir vaikus? Jeigu viskas būtų... normalu, Mayra apsidžiaugtų, kad su kažkuo bendrauji mintyse įtikinėjo save Dafydd, nors ir pats nesuprato, kodėl kažkur veliasi su tuo, kuris be galo mėgsta tyčiotis ir žeminti. Vis dėlto kažkokia nuojauta kuždėjo, kad Auris nėra labai blogas žmogus, tad buvo galima pabandyti. Ką gali žinoti, galbūt pagaliau susiras draugą?
- Trenktis kur? - šiek tiek sunerimęs pasitikslino Dafydd, tačiau tarsi susitaikęs su likimu netrukus pridūrė: - Gerai, galėsime eiti tiesiai iš čia...
Kažkodėl nusiminęs apžiūrėjo suknelę ir galiausiai patraukė prie kasos. Ramia širdimi sumokėjęs už dovaną atsargiai susipakavo ir įsidėjo į kuprinę. Teoriškai buvo pasiruošęs kažkur eiti su Auriu. Realybė buvo tokia, kad norėjo tiesiog eiti namo, bet vis tik grįžo prie naujo pažįstamo.
- Kur norėjai nueiti? - nelabai ryžtingai paklausė.
-
Auriui atrodė, kad jie ten užgaišo dar daug nuobodaus laiko. Bet pagaliau Dafydd išsirinko tą pačią suknelę ir nuėjo susimokėti. Pagaliau.
Paskui jis vėl sugrįžo prie Aurio.
- Kur varysim tai pamatysi. Koks skirtumas. Atsipalaiduok, viskas bus gerai. O šiaip maniau sugrįžti namo, bet pasitaikei man pakeliui ir planai pasikeitė kaip matai. Gerai einam iš čia. - Namo? Tu neturi namų. Mokykla jau namai? Mat kaip... Taip begalvodamas išėjo iš parduotuvės ir patraukė link Kiauro katilo. Reikėjo išeiti į žiobarų Londoną, kur buvo palikęs savo motociklą. Kol ėjo Auris iš kuprinės ištraukė savo šalmą.
- Geminio. - Tarė ir turėjo jau du šalmus. Vieną padavė Dafydd.
Kai jau atėjo į įprastą Londoną sėdo ant motociklo ir nuvažiavo. Laukė dar tolimas kelias.
-
Dafydd visai nesižavėjo idėja važiuoti "kažkur". Ypač su šituo žmogumi, kuris pažinties pradžioje atkakliai bandė pažeminti. Tiesą sakant, iš viso nesuprato, kodėl sutiko kažkur eiti. Argi neturėtų kaip galima greičiau keliauti namo ir priminti Mayrai, kad ją beprotiškai myli? Ar turi teisę versti ją laukti ilgiau nei būtina? O gal ji nė nelaukia? Ar mergina bent pastebės, kad Dafydd užtruko ilgiau nei paprastai?
Ko gero būtent šitos dvejonės privertė velsietį sutikti keliauti kažkur. Mielai būtų pakamantinėjęs Aurį ir gavęs konkrečią informaciją, bet nutarė nešvaistyti laiko. Vis dėlto dirbo Aurorų štabo viršininku, tad prireikus tikrai sugebės apsiginti. Na, o jeigu Auris nusiveš jį kažkur, kur visa krūva draugų tiesiog žemins... Na, Dafydd prie to pripratęs. Dvidešimt metų niekintas ir stumdytas tikrai sugebėtų greitai grįžti prie tokios būsenos, ar ne?
- Motociklas? - vos girdimai paklausė velsietis. Kažkodėl tai gerokai nustebino. Įsivaizdavo, kad persikels oru, ir tiek. Tokios transporto priemonės gyvenime nebuvo bandęs. Ir tai buvo dar vienas dalykas, kurio nepasiūlytų savo vaikams paprasčiausiai dėl to, kad nė nepagalvotų. Kaip jis gali būti bent kiek pakenčiamas tėvas, kai neišmano daugybės dalykų, kurie normaliems žmonėms yra visiškai suprantami? Kaip jis gali pasiūlyti vaikams pramogų ar kitų "normalių" dalykų, jeigu jų neišmano? Šie klausimai smogė su visa jėga, ir vaikinui prireikė nemažai laiko susivokti, kad reikėtų užsidėti paduotą šalmą. Net ir tokio daikto niekada neteko dėvėti. Tai kažkodėl buvo skaudu, tačiau kartu iškilo viltis, kad Auris gali tapti tuo, kuris "išmokys gyventi".
Su šia silpna viltimi raudonplaukis nelabai užtikrintai atsisėdo ant nepažįstamos transporto priemonės, ir visai netrukus vaikinai nurūko.
-
Pastaruoju metu Athena augo kaip ant mielių.Ji paaugo bent dešimčia centimetrų, ėmė ryškėti jos krūtinė ir kitos kūno dalys. Būtent dėl šių priežasčių jos sena Hogvartso uniforma buvo išaugta. Paslapčia rudaplaukė dėl to džiaugėsi, kadangi gaus naują uniformą. Senoji buvo labai jau nunešiota, apiplyšusi ir visai nebegraži. O kokia nuostabi bus naujoji klastuolės uniforma... Su ja ji vos ne ant podiumo galės eiti. Galės nesijaudindama bendrauti su kitais vaikais ir demonstruoti jiems savo visiškai naują uniformą. Gal net daugiau vaikų ją ims mėgti dėl šios priežasties... Tada ji turėtų susirasti daugiau draugų ir taip O'Connor bus smagiau.
Būtent su tokiomis pozityviomis mintimis Athena peržengė Madam Malkin parduotuvės slenkstį. Tai ją džiugino, kadangi apsipirkinės NE padevėtų, o naujų rūbų parduotuvėje. Deja, visą šios dienos džiaugsmą temdė vienas dalykas - ji turėjo keliauti kartu su Brett. Kaip ir visada mergaitę turėjo lydėti būtent jis. Pats bjauriausias iš visų šeimos narių. Smaragdinių akių savininkei vis dar buvo skaudu po to kai brolis suvalgė jos mylimą šunį ir tada ją stipriai sumušė. Klastuolė netgi neprisiminė kaip sugrįžo namo, kadangi pabudo po kelių dienų. O dar ir atostogos, bet Bretas turi viską gadinti pagalvojo klastuolė apžiūrinėdama išeiginius apsiaustus.
-
Ir vėl prakeiktas Skersinis skersgatvis, kur lankėsi noprmalūs burtininkai, jų tėvai ir vaikai. Tad ką čia veikti Bretui, iš kurio galimybė mokytis buvo atimta dar žalioje jaunystėje? Vyrukas ilgai zirzė, kad šį kartą gali keliauti Brendanas. Jis, šiaip ar taip, yra Hogvartsą baigęs burtininkas ir suaugęs žmogus! Bet kur jau ten - broliui labai patogiai prisireikė kažkur išvykti, taigi labiausiai erzinančią seserį pasaulyje į parduotuvę turėjo lydėti ne kas kitas, o daug žavesnis ir patrauklesnis jos brolis.
Nė kiek neabejodamas jis žingsniavo padėvėtų drabužių parduotuvės link - pirkti naują uniformą paprasčiausiai neturėjo pinigų. Praėjęs Madam Malkin parduotuvę pastebėjo, kad Athena kažkur dingo. Tai, žinoma, buvo labai nuostabu, bet motinos priekaištai kris ne kam kitam, o jam, Bretui. Tai privertė jį supykti. Apsisuko ir grįžęs prie prabangios parduotuvės pamatė, kad sesutė jau ten. Atplėšęs duris dviem žingsniais atsidūrė prie mergiotės ir čiupo jai už rankos.
- Na jau ne, - suurzgė. - Ką manaisi čia daranti?
Timptelėjęs sesutę arčiau durų užkliudė kažkokias pakabas, ir nuo jų nukrito krūva apsiaustų. Tai dar labiau įsiutino - dabar pyktis buvo visiškai nevaldomas. Įsivėlęs į apsiaustus Bretas negalėjo tvoti mergaitei į galvą. Pradėjo spardyti drabužius į visas puses, tačiau tai pykčio nė kiek nesumažino. Jam pasirodė, kad kažkuriuo momentu įspyrė ir žmogui. Nuoširdžiai vylėsi, kad tai ne kas kitas, o Athena. Gal bent tai šiek tiek praskraidrintų jau sugadintą dieną.
-
Išeiginiai apsiaustai buvo labai gražūs. Jau dabar Athena įsivaizdavo kaip koks nors jaunikaitis ją pakvies į šokius, o tada O'Connor apsivilks šį apsiaustą ir bus labai graži. Deja, tai buvo tik spalvota svajonė. O'Connor jauniausioji atžala paprasčiausiai negali nusipirkti šito apsiausto, kadangi jam tiesiog neturi pakankamai pinigų. Ji visai neturėjo savų santaupų, o ką jau kalbėti apie tai, jog jos šeima jai visai neduodavo pinigų puošniems drabužiams.
Į parduotuvę kaip viesulas įskriejo Brett. Rudaplaukė iš karto susigūžė. Žinojo, kad brolis pyks, jog klastuolė atėjo čia. Tačiau ji žinojo, kad jie turi pakankamai pinigų, jog rudaplaukė galėtų gauti naują uniformą.
- Aš žinau, kad tėvai įdėjo pakankamai pinigų naujai uniformai, - pasakė mergaitė kiek piktu tonu. Su broliu ji ėmė elgtis taip pat, kaip jis elgėsi su ja. Kaip sakomai, kaip šauksi, taip atsilieps. Tiesa, tai vos ne iš karto atsirūgo mergaitei. Brolis stipriai timptelėjo ją už rankos. Smaragdinių akių savininkė tyliai suinkštė, kadangi jai skaudėjo. Bet ir pačiam Brett atsirūgo. Ant jo nukrito daug apsiaustų. Jo spyris, deja, bet pasiekė klastuolę, tad ji aiktelėjo ir pradėjo eiti link uniformų.
-
Bretas buvo labai nuoširdžiai įsiutęs. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl motina turėjo išpliurpti Athenai, kiek įdėjo pinigų. Gal tada ta mažvaikė tegul pati ir nuvažiuoja?! Suprantama, kad žavus jaunikaitis turėjo visiškai kitokių planų. Ketino nupirkti sesutei kokį nuspurusį apgailėtiną drabužį, o likusius pinigus pavertęs svarais smagiai pavakaroti Londone. Jau traukinyje iš sostinės į Sautendą keturiolikinė tikrai išsėdėtų viena.
Deja, motinos plepumas viską labai sėkmingai sugriovė. Bretas nė nežinojo, ant kurios pyksta - motinos, kad viską sugadino, ar Athenos, nes... Na, ant jos pyko nuolat. Vien už tai, kad egzistuoja.
- Motina nežino, kiek šitas malonumas kainuoja, dėl to tau taip ir sakė, - stengėsi draugišku tonu kalbėti geidžiamiausias Britanijos bomžas. Jeigu pasiseks, Athena nežino, kiek tiksliai pinigų tam reikalui paskirta. Tereikėjo kalbėti pakankamai draugiškai, ką Bretas ir stengėsi daryti.
Viskas pasisuko kiek netikėta linkme, o nuotaiką pataisė tik gailus sesutės kvyktelėjimas. Breto lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsena, kurios, tiesa, niekas nematė, mat jis ir toliau buvo paskendęs apsiaustuose. Netrukus pavyko numesti nuo savęs drabužius ir netgi atsistoti. Ir pamatyti, kad Athena vėl artinasi prie tų nenormaliai brangių drabužių, kurių jai visai nereikia.
- Tau sakiau, - suurzgė geidžiamiausias Britanijos bomžas ir pradėjo kastis sesutės link. Čiupo jai už rankos ir grėsmingai pridūrė: - Mes čia nieko nepirksime.
-
Mergina stebėjo dailiąsias uniformas. Dabar ji tikėjosi, jog jos visos svajonės ėmė pildytis, jog ji pagaliau galės būti tokia kaip visi. Jog pagaliau turės naują, o ne seną uniformą. Tiesa, kalbėdamasi su broliu, ji suprato, jog skaudžiai klydo. Brolis nė nemanė duoti Athenai visų pinigų uniformai. Matyt, kad jam pačiam reikėjo.
- Bet ji konsultavosi su tėvu. Ar tikrai galėjo ji suklysti? - paklausė smaragdinių akių savininkė nepatiklumo persmelktu balsu. Ji nenorėjo tikėti broliu, kadangi šis tikrai dažnai meluodavo rudaplaukei. Jis ją skriausdavo ir šiaip buvo blogas brolis, tad juo pasitikėti nebuvo galima.
Athena suėmė vieną iš apsiaustų. Ak, kokia maloni ir švelni buvo jo medžiaga! Jis iš karto patiko Klastuolei. Tiesa, keturiolikmetė puikiai suprato, jog broliui čia niekas nepatinka ir netinka.
Bretui suėmus mergaitės ranką, ši ėmė muistytis. Ji nenorėjo niekur eiti, mat jai reikėjo uniformos. Ji nenorėjo senos ir dėvėtos uniformos. Ji norėjo ir jai reikėjo naujos ir nedėvėtos uniformos. O'Connor pavardės savininkė jau pavargo nuo senienų naudojimo ir nešiojimo. Ji norėjo pasikeitimų, ji norėjo pagaliau gauti ką nors naujo sau. Ir tėvai pagaliau sutaupė tam pinigų, tačiau jos kvailas brolis nenorėjo to leisti.
- Bet man reikia naujos uniformos, - pareiškė mergaitė skarbiu žvilgsniu žvelgdama į brolį. Ji žinojo, kad šis žmonių akivaizdoje jos nemuš, tad be baimės galėjo jam atsikirtinėti ir, bent kol kas, likti sveika.
-
- Konsultavosi su tėvu. Iš kur jam ką nors žinoti? - prunkštelėjo Bretas. Kur jau tėvas išmanys tokius dalykus - jis žino tik tai, kaip prarasti dar vieną darbą ir eilinį kartą palikti šeimą be pinigų. Nežinia, ar Athena tikrai ko nors tikėjosi iš tėtušio (kitaip sakant, buvo visiškai buka), ar tiesiog apsimetė (t.y. buvo dar bukesnė). Bet kuriuo atveju tai jos žavųjį brolį erzino.
- Nečiupinėk, - savo purvinom letenom urgztelėjo Bretas, kai sesutė pradėjo muistytis. Jo paties “letenos”, žinoma, nebuvo daug švaresnės, dėl to sakinį teko užbaigti mintyse. Kita vertus, jo rankos buvo nepalyginamai žavesnės, tad jam liesti naujus drabužius galima. Tik nedarys to prie Athenos - maža ko ji tada prisigalvotų. O dabar piktai patraukė sesutę nuo naujų ir nepadoriai brangių apdarų. Nesuprato, kodėl ji negali Hogvartse dėvėti to paties megztinio, kurį dėvi namie. Ką ji taip tikisi pasiekti? Nuslėpti neturtingumą? Absurdas.
- Naujos uniformos tau tikrai nereikia, - urgztelėjo geidžiamiausias Britanijos bomžas. - Kodėl tu turėtum apsirengti kaip ponia, kai kiti šeimos nariai skursta?
Vis dar nepaleisdamas sesutės rankos pradėjo brautis išėjimo link. Nutarė tiesiog ištempti ją iš parduotuvės ir palikti kur nors. Tegul sau žinosi.
Deja, širsdamas ant sesutės nepastebėjo priešais esančios moters, tad įrioglino tiesiai į ją. Tai įsiutino, tad Bretas nepagalvojęs paleido Athenos ranką ir kaukštelėjo ne laiku ir ne vietoje pasipainiojusiai moteriai į nosį.
-
- Galbūt tėvas pasikonsultavo su Brendanu ir jis jam papasakojo apie kainas ir panašius dalykus. Aš nežinau, jis tiesiog man, jog žino įdėjo pakankamai pinigų, - pasakė mergaitė suraukdama savo nosį ir antakius. Ji beprotiškai norėjo naujos uniformos, kadangi jai buvo gėda vaikščioti su suplyšusia uniforma.
Išgirdusi liepimą nečiupinėti, O'Connor susiraukė. Ji taip norėjo jausti tą malonią medžiagą tarp savo pirštų. Tokia švelni... Mergina tyliai atsiduso ir pasitvarkė savo plaukus žiūrėdama į tas nuostabias uniformas. Ji įsivaizdavo kaip puikiai jos tiktų mergaitei.
- Todėl, kad aš keliauju į Hogvartsą kur visi dėvi naujas uniformas. Ten visi vaikai turi viską naują. Tu niekada to nesuprasi, - tarė Athena tiesiog papurtydama savo galvą ir atsidusdama. Ji visai nenorėjo eiti iš čia. Norėjo apsipirkti į Hogvartsą ir pagaliau jaustis pilnaverte, o ne neįvertinta ir neturtinga.
Brolis tempėsi rudaplaukę iš parduotuvės. Athena kiek muistėsi ir bandė išsilaisvinti. Būtent tada pasipainiojo kažkokia moteris. Bretas paleido mergaitės ranką. Athenai labai pasisekė. Brolis užsiėmė tos moters trankymu, tad O'Connor greitai nubėgo prie kitų uniformų ir ėmė jas įdėmiai apžiūrinėti.
-
Akivaizdu, kad šita mergiotė viską išsigalvoja. Tėvas tikrai nežino, kiek kainuoja prakeikta uniforma. O jeigu tą žino Brendanas, tegul pats ir lydi šitą mažę į visas parduotuves! Kodėl daug žavesnis ir patrauklesnis brolis turi rūpintis tokiais dalykais, kai turi tikrai svarbesnių reikalų? Jeigu Brendanas nei susituokęs, nei turi kokią merginą, akivaizdu, kad nėra nei dailus, nei šaunus. Tik tokiems ir lydėti visokias mažvaikes po parduotuves. O jis, dailiausias šeimos atstovas, tikrai turi įdomesnės veiklos. Na nieko, išgrūs sesutę namo, o pats pasiliks Londone. Labai pasistengs pasilikti kelis atliekamus svarus ar galeonus sau.
Moters, taip nelaiku pasipainiojusios Bretui po kojomis, laimei, sesutė sugebėjo dar labiau įsiutinti. Dar ji prikišinės, kad žavus brolis Hogvartse mokėsi tik keturis mėnesius?! Būtent taip vyrukas suprato jos žodžius esą jis "niekada nesupras", kam jai reikia naujos uniformos. Neapykantos kupinos akys įsmigo į mergaitę. Bretas nespėjo nė susimąstyti, kai šėrė jai per veidą.
- Tau... nereikia... naujos... uniformos, - nevaldomo įsiūčio kupinu balsu suurzgė Bretas. Stipriai nustūmė Atheną nuo savęs, bet nė nepažiūrėjo, ar ji neišsitėškė ant žemės. Tai visiškai nerūpėjo. Vyrukas buvo pernelyg piktas.
-
Athena suprato, kad prisidirbo. Labai prisidirbo, tačiau taip pat suprato, kad kelio atgal nebėra. Net jeigu dabar nieko daugiau ir nebesakys, brolis vis tiek ją sumuš. Galimai ir užmuš, tačiau laiko atsukti O'Connor pavardės savininkė nemokėjo. Norėjo išmokti tai daryti. Gal tada būtų atsukus laiką iki tos akimirkos, kai jos nebuvo ir padarytų taip, jog būtų gimus kitoje šeimoje. Šeimoje, kurioje ją mylėtų, gerbtų, jai padėtų.
Smaragdinių akių savininkė tyliai atsiduso. Matė, kad brolis jau tuoj jai vėl trinktels į galvą ar kur kitur. Rudaplaukė nežinojo ką turėtų daryti, kadangi nebūtų galėjus apsiginti.
- Bet man reikia. Ana jau nebetinkama nešioti, - pasakė Athena susiraukdama ir bandydama atsitraukti atbulomis, tačiau ji nespėjo. Brolis skaudžiai nustūmė ją ant žemės. Athena ir vėl užsigavo savo ranką. Ant skruosto pasirodė ašarėlė, kurią Athena greitai nusibraukė ir pabandė atsistoti.
-
Nusisukęs nuo nekenčiamos sesutės Bretas giliai kvėpavo. Nebenorėjo matyti jos niekada gyvenime. Prisidaro tėvai vaikų ir užkrauna juos žaviausiam šeimos atstovui. Ir rūpinkis dabar šita, pirk jai kažkokias bereikalingas nesąmones! Pats ne tik negavo pabaigti Hogvartso, bet turi leisti pinigus šitai! Kodėl jis negaudavo naujos uniformos? Iš viso turėjo tik vieną, nes vėliau į mokyklą nė negrįžo. Ne, šita mergiotė anksčiau ar vėliau labai pasigailės.
Kadangi nežinojo, ar Athena išsitėškė ant žemės, atsisukęs ir pamatęs ją drybsančią dar labiau įsiuto. Jau užsimojo koją spirti jai į šoną, bet priėjusi kažkokia moteris labai jau įdėmiai pažvelgė, kas čia vyksta. Šį kartą pavyko nusiraminti. Bretas giliai kvėpavo ir stengėsi bent šiek tiek pasitaisyti nuotaiką. Sekėsi sunkiai.
- Gerai jau, kelkis, - po kiek laiko visiškai ramiai burbtelėjo. Pasilenkęs čiupo Athenai už rankos ir ne itin švelniai pabandė ją pastatyti ant kojų.
-
Deja, atsistoti nepavyko. Jos koja užstrigo už pakabos. Mergaitė mėgino ją ištraukti, tačiau jai sekėsi sunkiai. Dėl šios priežasties, tylus atodūsis paliko jos sausas, kadangi vandenį gėrė tik ryte, lūpas. Veide buvo gali aiškiai įžvelgti ne vieną liūdesio bruožą. Athena buvo nusivylusi pati savimi, savo tėvais, broliais ir seserimis bei pačiu gyvenimu. Atrodė, kad net mintis apie Hogvartsą nebedžiugino mergaitės. Jos mintys buvo pilnos liūdnų, piktų, nemalonių minčių.
Tiesa, niekas nežinojo, kaip O'Connor jaučiasi iš tiesų, kadangi ji su niekuo nesidalijo savo jausmais. Smaragdinių akių savininkė viską laikė užgniaužusi savyje ir visada mąstė apie pasidavimą. Tai būtų lengviausia ir geriausia ne tik jai, bet ir visiems kitiems.
Staiga Bretas timptelėjo klastūnyno koledžo atstovę. Jos koja kiek pakrypo pakilimo metu, tačiau ji buvo išvaduoda iš pakabos pinklių. Vienintelis naudingas dalykas, kurį Bretas kada nors padarė pagalvojo jauniausioji O'Connor šeimos atžala nudelbdama akis žemyn. Nieko nebesakė, kadangi nežinojo ką turėtų pasakyti, o tiesiog laukė. Ji netgi galėjo išeiti iš parduotuvės, kadangi jai niekas nebebuvo svarbu. Viskas staiga pasidarė pilka, pasaulyje tiesiog nebeliko spalvų.
-
Pasirodė, kad nepakenčiamos sesutės koja kažkur užkliuvo, bet argi žaviam jos broliui gali rūpėti tokios smulkmenos? Žinoma, ne. Tiesą sakant, net nepažiūrėjo, ar Athena stovi ant kojų. Jeigu kur nors nusivertė, jam tai rūpi mažiausiai. Kodėl kaip koks tarnas turi čia apšokinėti sesutę, kuri vyks į Hogvartsą? Pats ten praleido vos keturis mėnesius. Šito tėvams niekada neatleis. Taip pat ir Athenai, ir visai nesvarbu, kad ji dėl to tikrai nebuvo kalta.
Geriausia buvo tai, kad ji dabar tylėjo. Gal pagaliau nustos verkšlenti, kad jai reikia naujos uniformos? Kodėl kiti nepagalvoja apie tai, kad dailiausias šeimos atstovas tokį daiktą iš viso vilkėjo tik keletą kartų? Šita beveik metus gauna tris kartus pavalgyti, o dar kažkuo nepatenkinta! Ne, taip gyvenimas neveikia.
- Viskas. Einam, - burbtelėjo Bretas ir čiupo sesutei už rankos. Negalvojo apie tai, kad teoriškai turėjo jai kažką nupirkti. Gal ir ne naują uniformą, bet bent jau nutriušusią. Bet ne, šiandien ji daugiau nieko negaus.
Daugiau nieko nesakydamas geidžiamiausias Britanijos bomžas stipriau suspaudė Athenos ranką ir ištempė ją iš Madam Malkin parduotuvės. Visai netrukus - ir iš Skersinio skersgatvio.
-
Buvo Kalėdų atostogos. Hestijas užėjo į "Madam Malkin drabužiai kiekvienai progai". Šįkart jau vienas. Kai pirkosi visas prekes jį lydėjo tėvai, tačiau dabar nusprendė keliauti vienas. Jam reikėjo drabužių. O su tėvais būtų sunkiau nusipirkti tuos, kurių nori jis. O Hestijui prireikė kokio gražesnio kostiumo. Nusprendė turėti tokių apdarų. Juk Hogvartse vis įvyksta kokia šventė, o jis tokiems renginiams neturėjo drabužių.
Kiek apsižvalgęs sustojo prie vienos kostiumo. Jo iškirptė buvo labai graži, o ir spalva nieko. Gal tik sagos ne itin gražios, tačiau Hestijas nusprendė, kad juk pats galės persisiūti kitas. Juk tai nėra be galo sunku, ar ne? Pagalvojo jis. Taip, per žiobarotyros pamoką buvo siuvęs skylę, tačiau sagos dar nebandė. Bet nusprendė, kad jei ką paklaus žiobarotyros profesoriaus. Taip, nors Hestijaus tėvai ir buvo žiobarai, tačiau visas sagas ir skyles jam sutvarkydavo mama.
Bet švilpis vis tiek nusprendė pasimatuoti kostiumą. Susiradęs savo dydžio jį nusigabino ir pasisuko kabinų link.
- Atsiprašau, - pasakė norėdamas praeiti, mat kelias link jų buvo užblokuotas žmonių.
-
Nors tebuvo kalėdų atostogos, Amira jau dabar nusprendė apsižvalgyti ar kas nors pasikeitė nuo jos paskutinio apsilankymo Skersiniame Skersgatvyje. Daugelis tėvų vaikams viską nuperka likus trumpam laiko tarpui iki mokslo metų, tačiau Eliadė nenorėjo būti toje virtinėje ir atvyko su Lumita dukrai nupirkti viską iš anksto. Burtų lazdelė mergaitei jau buvo nupirkta, knygos ir kitos smulkmenos kaip katilas ar svarstyklės bus nupirktos paskutinėmis. Vidury liko rūbai. Tad juodaplaukė ir kaštonplaukė žvalgėsi Madam Malkin parduotuvėje. Amira ieškojo dukrai ne tik tradicinės uniformos, bet ir kažką puošnaus - mergaitė labai mėgo pasipuošti per šventes, visiškai atvirkščiai nei jos mama. Jei kas labai stebėtų, galėtų pagalvoti, kad jos net ne šeima. O už tai Amira galėtų ir snukį pagražint (nebent komentuotų kokia nors smulki moterytė ar vaikas).
Vampyrė ir pati nepajuto, kad su dukra kažkam užblokavo kelią, bet Lumita sureagavo greičiau.
- Aš irgi atsiprašau, - pasigirdo iš dešimtmetės lūpų ir kaštonplaukė mergaitė pasitraukė šiek tiek ir už rankos patempė pačią Amirą, leisdama tam vaikiui praeiti. Toks jausmas, kad visai ne aš ja auginu pagalvojo moteris prisimindama kaip pati elgėsi vaikystėje ir tą faktą, kad mandagumo pamokas dukrai nekišo.
-
Mergaitė taip pat atsiprašė, todėl Hestijus nusišypsojo. Buvo smagu matyti, kad tėvai vaikus auklėja. Hogvartse buvo įvairių, žinoma. Tiek tikrai išauklėtų, tiek visai neauklėtų. Bet berniukas jau prie to priprato, nors pirmąją savaitę dar kiek stebėjosi.
- Kalėdiniai apsipirkimai? - nusišypsojo mergaitei. Rodos, ji buvo Hestijaus amžiaus. - Keista... Kažkaip nemačiau tavęs Hogvartse... Į kurį koledžą papuolei? - paklausė. Manė, kad bent pirmakursius žinojo visus. Juk į Hogvartsą neatkeliaudavo tiek daug pirmakursių. Na, bent jau tikrai mažiau nei paprastoje mokykloje.
- Šventiniai pirkiniai? - po kiek laiko paklausė. Pamatė, kad jos irgi žiūri į puošnius rūbus. Bent jau Hestijui labai patiko apsipirkinėti, todėl šiandien čia būti vienam buvo tikra palaima.
-
Amira tylėdama stebėjo vaikų pažintį. Lumitai tikrai nepamaišytų draugai Hogvartse, net jei jie šiek tiek vyresni. Prisiminė pati neturėjusi nei vieno draugo kai buvo dukros bendraamže. Gal mažei pasiseks labiau.
- Galima ir taip pasakyti, - atsakė į pirmą berniuko klausimą pati Amira, sugavusi Lumitos žvilgsnį. Jos namie nešventė tradicinių Kalėdų, tad dukra net nežinojo kas per Kalėdos. Moteris tik pasakydavo, kad šventinė diena ir įteikdavo dukrai dovaną. Toliau jau kalbėjo pati Lumita. Mergaitė pasakė, kad dar nesimoko Hogvartse ir pradės mokytis tik sekančiais metais. Berniuko smalsumas vampyrei ir patiko ir ne, tačiau visi normalūs vaikai juk smalsūs? Reiškia tai gerai?
- Iš anksto apsiperkam Hogvartsui, mama nemėgsta vasara vykstančio šurmulio, - paaiškino dešimtmetė. Ją suskubo papildyti Amira. - Perkam tai, ko reikės ir nori pati Lumita, - užvien ir pristatė berniukui dukrą, kol ši žiūrėjo į levandų spalvos suknelę.
-
- Smagu, - atsakė vaikis. - Aš labai ilgai galvojau ar noriu vykti pas tėvus, ar ne. Tačiau vis dėlto nuvykau. Tik šiek tiek prieš Kalėdas, - nusišypsojo. Pagalvojo, kad gal pavyktų su šia mergaite susidraugauti. Hogvartse jam reikėjo draugų. Su keliais švilpiais kartais leisdavo laiką, tačiau jų jam neužtekdavo.
Hestijus klausėsi tiek Lumitos, tiek jos mamos. Buvo smagu, kad perka tai, ko ji pati nori. Štai Hestijas turėjo apsipirkinėti vienas, kad tikrai gautų dalykius, kurių jis nori.
- Dabar ir aš čia dėl to pačio tikslo. Vienam lengviau apsipirkinėti. Taip tikrai žinau, kad nusipirksiu ką nors gražaus, - nusijuokė ir pažvelgė į mergaitės suknelę. - graži.
- Taip, bet gal spalva kiek per tamsi. Nežinau ar man tiks, - atsiduso mergaitė. Rodos, suknelė jai buvo sunki užduotis. O štai Hestijui čia buvo geriausias laisvalaikis. Tiek šią, tiek žiobariškas drabužių parduotuves jis labai mėgo.
- Tai pasimatuok!
-
Matyt Lumitai gudrumas persidavė genais. Kai tik mergaitė pamatydavo kažką, ko labai norėdavo, apsimesdavo abejojanti ar verta tą daiktą imti. Amira nenustebtų, jei jos dukra sugebėtų patekti į Klastūnyną. Iš to, ką kalbėjo šis vaikis priminė Amirai vaikystę be tėvų (tik Eliadė nežinojo, kad Hestijaus situacija visai kitokia). Ji niekada neapsilankė Kiauliasodyje, nes niekas nepasirašė leidimo, visada apsipirkinėjo pati ir vasaras dažniau leisdavo apleistuose namuose nei su pamote ir broliu.
Dešimtmetė kaip mat nubėgo matuotis suknelę, o jos mama jau buvo pasiruošus savo firminį žvilgsnį „jei pradėsi gudraut vėl, nenupirksiu nieko“. Deja, tas žvilgsnis paveikdavo Lumitą ne visada ir mergaitė apsirengusi suknelę rodė aiškią abejonę. Tiesą pasakius ta levandų spalva išryškino mergaitės kaštoninius plaukus, bet suknelė mergaitei netiko. Ji buvo jai per maža ir tai buvo vienintelis ekzempliorius, likęs parduotuvėje. - Gal išsirinksi kažką kito? - pasiūlė Lumitai Amira.
-
Lumita nubėgo matuotis suknelę. Ji buvo labai graži, tačiau dydis buvo per mažas. Ir išties buvo gaila, nes mergaitei spalva tikrai labai tiko.
Lumita ėjo žiūrinėti kitų suknelių, todėl Hestijus irgi pažvelgė į sukneles. Pamatė vieną žalią. jam ji tikrai buvo graži.
- Gal šita? - paklausė mergaitės rodydamas į suknelę. Buvo tikras, kad jai ši patiks, todėl tikėjosi, kad dydžių bus. Suknelė tikrai buvo tokia graži!
- Ne, - atsakė Lumita. Atsakymas buvo greitas ir aiškus, tačiau jis pasakė labai daug.
- Nenusimanau suknelėse, - nusišypsojo jis, tačiau viduje buvo šiek tiek gaila. Pats mielai vilkėtų ją per kokią šventę, tačiau nebuvo mergaite. O gaila.
Hestija sir pats nuėjo į kabinetą ir greitai apsirengė kostiumą. Gal spalva ir buvo šiek tiek keista, tačiau jam labai patiko.
- Na kaip? - išėjęs paklausė.
-
Kol Lumita žvalgėsi, Amira pametė Hestijų trumpam iš matymo lauko. Tas vaikis neatrodė toks jau blogas, galbūt jis padės Lumitai greičiau adaptuotis prie Hogvartso? Vampyrei buvo įdomu į kokį koledžą paskirs kepurė Lumitą ir kažkodėl slapčia tikėjosi, kad tai bus Švilpynė. Juk jos dukra draugiška ir smalsi, tačiau turėjo ir kituose koledžuose vertinamų savybių - gudri, gabi mokslams, mėgstanti nuotykius ir knygas. Atrodė kaip visų koledžų mišinys, bent pagal stereotipus.
Hestijui uždavus klausimą, Lumita greitakalbe išbėrė atsakymą. Mergaitė tikrai neieškojo žodžių kišenėse: - Jis tau per didelis, bet tu dar užaugsi, todėl geras pasirinkimas, - Lumita tarė ir nusišypsojo nuoširdžia šypsena. Eliadė menkai šyptelėjo, jeigu jos dukra gyventų visą gyvenimą žiobarų pasaulyje, ji turbūt pasirinktų karjerą mados pasaulyje.
-
Hestijas pasimatavo kostiumą. Šis jam visai patiko. Buvo laisvas, ką jis mėgo, tačiau ne per didelis, kas irgi buvo gerai. Rodos, lyg jam siūta.
Tačiau išėjus Lumita pateikė visą enciklopediją apie šį kostiumą. Dar tokia greitakalbe, kad jam prireikė laiko, kol įsisavino kiekvieną jos žodį. Hestijas nusijuokė ir pasakė:
- Gerai, tada paimsiu, - nusišypsojo. Rodos, ši mergaitė gerai išmanė madą. Hestijas pagalvojo, kad jai reikėtų mesti magiją jos dar nepradėjus ir dirbti dizainere. Jei šitą sritį mergaitė mėgo, tikrai būtų pasidariusi puikią karjerą.
Ji atrodė visai draugiška, linksma. Švilpis pagalvojo, kad būtų visai smagu su ja susidraugauti. Jam šiek tiek trūko draugų, o gauti jų nuo naujo sezojo būtų puiku. Kad nebūtų, jog kai kurie draugai negrįš į Hogvartsą po atostogų. O draugų jis turėjo labai labai mažai, todėl berniukui kiekvienas jų buvo svarbus.
-
Jei Hestijas nuspręs Hogvartse susidraugauti su Lumita, jam bus sunku. Amira tą suprato, tačiau auklėjimo stadija praėjo. Nors jos mergaitė draugiška, neabejotinai gabi nemažoje dalyje sričių (kad ir toje pat madoje), tačiau obuolys nuo obels toli nenurieda. Vampyrės dukra perėmė ir kai kuriuos motinos bruožus, kuriuos Amira nesėkmingai slėpė nuo dukters. Lumita buvo pasitikinti savimi, kartais įžūli ir kandi. Prireikus pati kažkam galėdavo duoti į snukį (pavyzdžiui žaidžiant kieme berniukas iš jos atėmė žaislą, liko su mėlyne po akimi).
Eliadė įdėmiai stebėjo vaikų bendravimą. Nežinia ar jos vampyriška pusė ar tiesiog instinktai jautė, kad berniukas dėl kažko pergyvena. Didelė tikimybė, kad pergyveno dėl mokyklos. Galbūt Lumita irgi pergyvena dėl mokyklos? Iš mergaitės pusės nesijautė nė lašo baimės. Juodosios magijos specialistė nenustebtų, jei galų gale dukra pasektų motinos pėdomis. Vis tik slapčia tikėjosi, kad iš jos užaugs padoresnis žmogus nei iš pačios Amiros.
-
Hestijas jau pilnai apsisprendė, kad ims šį kostiumą. Rodos, šios mergaitės skonis tikrai buvo geras, todėl vaikis ja pasitikėjo.
- O kokias tu spalvas mėgsti? Gal pavyktų surasti kitą tau tinkamą suknelę? - nusišypsojo. Nelabai žinojo, pagal ką rinkti vyriškus kostiumus, o suknelės kėlė dar daugiau problemų. Bet Hestijas nusprendė, kad jis tik pasūlys kokią suknelę, tačiau nieko daugiau nesakys, nes žiniomis madoje su Lumita lygiuotis tikrai negalėjo.
- O jei ši? - parodė į citrinų spalvos suknelę, puoštą salotinės spalvos detalėmis. Nors ne, gal šiek tiek tamsesnėmis, nei salotinės spalvos, bet vis tiek labai graži. Bet nujautė, kad Lumitai ji gali nepatikti. Ir tikrai nebūtų dėl to nustebęs. Nors jie bendravo tik kokias penkias minutes, Hestijas apie ją susidarė jau šiokią tokią nuomonę. Ir j itikrai nebuvo bloga! Bus visai smagu, jei susidraugausim, kai ji atvyks į Hogvartsą. Pagalvojo.
-
Raudonplaukė nesivaikė madų, tačiau tikrai buvo gaila, kad ta suknelė jai buvo per maža. Žinoma, kerais galima būtų ją padidinti. Tačiau tada suknelė gali prarasti savo unikalumą, ar ne? Hestijas buvo kaip nedrąsi šachmatų karalienė. Atrodo pradėjo judėti tinkama linkme užduodamas klausimus apie spalvas, tačiau grįžo bene į pačią pradžią parodydamas suknelę, kuri nuoširdžiai kalbant buvo tiesiog didžiulis atšvaitas, rėkiantis „pažiūrėkite į mane“. Lumitą tokios suknelės atbaidydavo net nuo pasimatavimo.
- Man patinka juoda, raudona, violetinė ir jų atspalviai, - atskleidė mergaitė. Žinoma, tai nebuvo vienintelės spalvos, kurias ji nešiojo - spintoje buvo ir kitų spalvų rūbų, - man ši suknelė nepatinka, - meluoti nemokėjo. Gana greit pati susirado tinkamo dydžio tamsiai violetinę suknelę ir nubėgo ją pasimatuoti. Jei paaiškės, kad ir ši suknelė per maža, būsima pirmakursė neims jokios suknelės. Šiek tiek impulsyvumo matyt persidavė genais iš tėvo pusės.
-
Amira jautėsi kaip kalėjimo tardytoja prižiūrinti kalinį ir jo lankytoją. Du paaugliai bendravo tarpusavyje taip lyg būtų pažįstami šimtus metų. Deja, jei Lumitai likimas ir gali lemti kelis šimtus metų gyvenimo, Hestijas tebuvo paprastas žmogus. Buvo įdomu ar dešimtmetė mergaitė bent kartą susimąstė apie tai, kuo ji gimė.
Kas pažinojo Eliadę prieš kokius 15 metų pagalvotų, kad kažkokia kita moteris išgėrusi multisulčių eliksyro apsimeta Amira, o Lumita tėra paprasta mirtingoji. Vis tik, Amira liko ta pačia bjaurastimi (tačiau gal kažkiek pakeitė savo požiūrį ir dabar nepuola nieko dėtus žmones be reikalo), o Lumita yra pusvampyrė.
Lumitai susiradus tamsiai violetinę suknelę, iš smegenų saugyklos gilumos kažkodėl grįžo prisiminimas apie Mayros vilkėtą tamsiai žalią suknelę Burtų trikovės turnyro puotoje prieš kokius keturiolika metų. Moteris stebėjo persirengimo kabinas, laukdama persirengusios dukros.
-
- Gerai, o gal... - pradėjo sakyti išgirdęs Lumitos mėgstamas spalvas, tačiau sustojo, neišsirinkdamas, kurią suknelę jai pasiūlyti. Tačiau tada išgirdo, kad jai ši suknelė nepatiko, nors Hestijui ji buvo grožio įsikūnijimas. - Na, gal geriau aš patylėsiu, - nedrąsiai pasakė. Jau bijojo ką nors siūlyti, kad nebūtų išjuoktas. Švilpis visai norėjo susidraugauti su Lumita, kad Hogvartse turėtų viena drauge daugiau, tačiau žinant, kaip jis prasišaudavo madoje, dabar jau abejojo, kad bent kurioje srityje jų mintys sutampa, o jei ir taip, ar jos užteks, kad jie taptų draugais?..
- Kaip manai, į kokį koledžą pateksi? - paklausė, bandydamas nukreipti temą kur kitur. Norėjo pakalbėti apie ką nors, ką ir pats bent šiek tiek išmanė, nes mada jam buvo tuščia vieta. Hestijui rūbas turėdavo būti labiau patogus, grožis antraeilis dalykas, nors ir dabar buvo akivaizdu, kad jiems gražūs visai skirtingi dalykai.
-
Būsima pirmakursė pagaliau baigė persirenginėti ir pagaliau(!) ši suknelė buvo ideali. Džiaugdamasi sėkme, Pandora paliko persirengimo kambarį ir pasirodė mamai ir Hestijui. Iš mergaitės reakcijos buvo akivaizdu, kad būtent ši suknelė šiandien bus pakabinta jos spintoje, o rudenį keliaus kartu į Hogvartsą.
Išgirdusi Hestijaus klausimą apie koledžą, mergaitė susimąstė. - Tiesa pasakius, norėčiau į Klastūnyną. Tačiau mama sakė, kad paskirstymo kepurė pasakys kur aš patenku. Gaila tik, kad paskirstymo kepurė kartais gali klysti parinkdama koledžus. Tikiuosi su manimi taip nenutiks, - atsakė į švilpio klausimą, - o tu, tu iš kokio koledžo esi? - pasiteiravo dešimtmetė. Jeigu jis iš Klastūnyno? Ir Lumita irgi ten pateks? Jie gi galės būti geriausiais draugais! Ir nesvarbu, kad kai kurie vaikai yra linkę išjuokti draugystę tarp mergaitės ir berniuko. Pusvampyrė tikrai nekvaršino sau dėl šito galvos.
-
Amira viena ausim klausėsi apie ką šnekasi vaikai, tačiau pati buvo paėjusi tolėliau. Lumitai sakyti nenorėjo, kadangi ji supyktų ir išvis atsisakytų važiuoti į Hogvartsą, tačiau moteris slapčia planavo kaip nors patekti į Hogvartsą, pavyzdžiui kaip profesorė. Tad vampyrė žvalgėsi sau kokių nors juodų mantijų, kadangi Hogvartse pasirodyti su aptemptais džinsais ir odine striuke net jai atrodė nelabai gražu.
Moterį kiek nustebino, kad dukra išklausiusi apie visus koledžus panoro būti Klastūnyno dalimi. Nors Amira ir pati savo laiku Hogvartse buvo iš kažko pavogusi klastūnyno uniformą ir tyčia ją kartais dėvėjo pamokose. Ech, geri buvo laikai. Įdomu ar Mayra juos prisimena. Ir vėl ji prisiminė Mayrą. Mayra dabar turbūt net į ją nepažiūrėtų, turinčią vieną vaiką (kad tik Amira žinotų, kad pas Mayrą jau šeši vaikai). Vampyrę ir pačią sudomino iš kokio koledžo yra šis berniukas, kuris rodos net neprisistatė.
-
Hestijas apžvelgė dar kelias sukneles, tačiau visgi nusprendė nieko nesakyti, nes dabar jau buvo aišku, kad jam visiškai nesiseka madoje ir ši mergaitė puikiai tą įrodė. Ką gi, gal kada nors gyvenime man pavyks suderinti drabužius. Normaliai suderinti. Pagalvojo Hestijas. Jis apžiūrėjo ir kelis vyriškus kostiumus, tačiau net užmetęs akį įsitikino, kad šis, kurį jis išsirinko, tikrai geriausias, ir dar vienas, labai svarbus dalykas - Lumita patvirtino, kad jo pasirinkimas geras.
- Aš iš Švilpynės, - nusišypsojo berniukas.
Jis dar kiek pavaikščiojo, o tada, dar kiek pakalbėjęs su Lumita, nuėjo prie kasų. Ten dar pasiėmė geltonas pirštines, kurios gulėjo tik ten ir, susimokėjęs už visus pirkinius ir gavęs juos maišelyje, Švilpynės prefektas išėjo iš parduotuvės.
-
Paaiškėjo, kad šis berniukas iš Švilpynės. Turbūt iš jo bendravimo reikėjo ir pačiai Lumitai susiprasti, kad jis bus švilpis. Abejotina, kad klastuoliai yra tokie draugiški. Nors kas ten žino, stereotipus sulaužyti gali kiekvienas - tiek tyčia, tiek netyčia.
Susirinkusi visas reikiamas prekes (bent pagal mamos atmintį, nes reikalingų daiktų sąrašo dar neturėjo, kaip ir laiško su kvietimu į Hogvartsą) pasiėmė dar dvi poras raštuotų pirštinių - raudonų ir žalių. Mamos reikalavimu krepšyje atsirado ir papildoma žieminė mantija. Matyt mama žinojo, kad pirma gali neilgai išgyvent su Lumitos aktyvumu. Patikrinusi ar viską yra susirinkusi mergaitė nuskubėjo prie kasos ir pati susimokėjo už prekes, kadangi jau buvo pakankamai savarankiška tą padaryti. Patenkinta pirkiniais, paliko parduotuvę.
-
Amira tikėjosi, kad Lumitai nuvykus į Hogvartsą, Hestijas draugaus su pirmakurse nepriklausomai nuo to į kokį koledžą jį pateks. Tačiau apie tai pamąstymus galima buvo palikti vėlesniam laikui. Reikėjo dar užeiti į raštinės prekes, nupirkti dukrai lazdelę Olivanderio krautuvėlėje, gal dar Lumita norės kokios pelėdos iš ailopso pelėdų centro. Berniukas pasirodo buvo iš Švilpynės, tačiau Eliadė nusprendė neklausinėti ar Greywindai dar profesoriauja, o tas normalesnis vadovauja Švilpynės koledžui.
Į lauką moteris išėjo pirmiau ir palaukė kol mažoji susimokės už prekes ir ateis pas ją. Tada paėmusi iš būsimos Hogvartso mokinės krepšį, kurį pati ir užkerėjo tokiam apsipirkimui, moteris patraukė toliau nuo madam Malkin parduotuvės.
-
Tiesiog negali būti. Neįmanoma. Kaip du mažyliai jau po kelių savaičių gali vykti į Hogvartsą? Jie dar per maži. Nepasiruošę. Ar bent jau vaikų išleisti nebuvo pasiruošęs jų tėvas.
Jaudulio toli gražu nemažino tai, kad susirgo mažasis Ezra. Nors koks ten mažasis? Po kelių mėnesių jam jau treji. O septintojo mažylio kaip nėra, taip nėra.
Taigi dabar Dafydd atkako į Skersinį skersgatvį gerokai jaudindamasis. Mayra liko namie su Ezra. Tai buvo apmaudu - norėjosi pirmą kartą atsidurti čia su savo mergaite. Žinoma, į Hogvartsą vyks ir Miriam bei mažieji, bet tai nebus tas pats. Tėvo vaidmenyje šioje gatvėje lankėsi pirmą kartą gyvenime.
- Manau, galime pradėti nuo drabužių, - dairydamasis po Skersinį skersgatvį ištarė Dafydd. - Kitus daiktus nepatogu neštis, todėl juos įsigysime paskui. O burtų lazdeles palikime pabaigai.
Jausmas buvo labai keistas. Būdamas paauglys lankėsi čia vos porą kartų. Prieš pirmą kursą motina teikėsi jį čia atsivežti ir nupirkti viską gyvai. Vėliau vadovėlius atsisiųsdavo paštu. Tik kai išstypęs paauglys visiškai išaugo uniformą, Siuzana teikėsi numesti kelis galeonus, kad nusipirktų naują.
Taigi patirtis čia nebuvo pati geriausia. Ko gero, normaliems vaikams čia būna smagu. Ypač prieš pirmą kursą, kai viskas yra nauja. Dėl to Dafydd nesivežė Miriam - norėjo, kad ji čia pirmą kartą apsilankytų prieš pati vykdama į mokyklą. O dabar pasistengs, kad dvynių patirtis būtų geresnė nei jo paties. Tai buvo darbas, kurį dirbti jam niekada nenusibos.
- Suprantu, kad jums viskas įdomu, - pratarė sūnums. - Bet labai negaiškime. Kol nusipirksime viską, ko reikia, užtruksime. O ir apeisime praktiškai visą gatvę.
Laimingas žiūrėjo į savo mažylius. Bus be proto sunku juos išleisti. Bet šie du berniukai įrodys mokyklai, kad Llewellyn nebūtinai reiškia blogį. Ne, šie dvyniai yra nuostabūs.
- Na, eime, - priėjęs prie madam Malkin parduotuvės atidarė duris ir įleido sūnus vidun.
-
Pagaliau! Atėjo ta diena, kurios Eliotas laukė kokius dvidešimt metų. Dabar visi žinos, kad jis yra tikras burtininkas. Nusipirks burtų lazdelę ir ką nors užkerės.
Keliauti kelionmilčiais taip pat buvo labai įdomu. Norėjo papasakoti draugams, kaip įlipo į židinį, bet visai neapdegė. Vis dėlto suprato negalintis to sakyti. Turbūt nė vienas jo draugas į Hogvartsą nevyks. Tai buvo tamsioji magijos mokyklos pusė, bet jis būtinai ras naujų draugų. Bus puiku.
- Bet aš noriu burtų lazdelės, - suzyzė Eliotas. Drabužiai nebuvo labai įdomu. Tiks ir džinsai bei mezgtinis.
Deja, panašu, kad labiausiai trokštamo daikto dar teks palaukti. Garsiai atsidusęs būsimas pirmakursis linktelėjo. Bet burtų lazdelę būtinai nusipirks.
- Aišku, įdomu! - sušuko Eliotas. Žvilgtelėjo į brolį. Jis jau čia lankėsi, tad turbūt nuobodžiaus. Bet pačiam norėjosi pamatyti ir išbandyti viską.
- Na gerai, eime drabužių, - geraširdiškai nusileido berniukas. Gal ir nelabai įdomu, bet vis tiek šiokia tokia magija. Su Hogvartso uniforma į mokyklą (dabar jau buvusią!) neis.
Taigi dabar šmurkštelėjo į parduotuvę, kurios duris tėtis atidarė. Iš karto puolė apžiūrinėti drabužius ir svarstė, kurių jam prireiks.
- Geras, - susižavėjo smailia skrybėle. Ji buvo kiek per didelė, tad užsmuko ant akių. Eliotas nusijuokė ir ištiesė kepurę broliui. - Pabandyk!
-
Dabar norėjosi neturėti šluotos. Tada šis apsilankymas Skersiniame skersgatvyje būtų pats pirmas. Kaip ir Eliotui. Deja, teko čia lankytis anksčiau, ir Oliveris nežinojo, kaip su tuo tvarkytis. Su Eliotu dabar sutarė puikiai, bet negalėjo būti tikras, kad brolis neįsižeis. Jam ir taip nepatiko šluotos reikalas.
- Taip, burtų lazdelė įdomiau, - gerokai ramiau, bet pritarė broliui Oliveris. Po kelionės kelionmilčiais jautėsi keistai, bet tikrai norėjo to itin magiško daikto. Žinojo, kad reikia ir kitokių priemonių, bet burtų lazdelė pati įdomiausia.
- Mes būtinai viską apžiūrėsime, - pasakė broliui. - Turbūt visos parduotuvės geros. Norėčiau pažiūrėti ir gyvūnus.
Vis dėlto kol kas reikėjo eiti į drabužių parduotuvę. Paprastai su Eliotu rengdavosi vienodai, tad ir čia nusipirks vienodas uniformas. O tada jau visus apgaus. Niekas nežinos, kuris iš jų Eliotas, kuris - Oliveris.
Įžengęs į parduotuvę sustojo. Atrodė, kad čia prikabinta suknelių, o tai visai nepatiko. Eliotas jau kažką apžiūrinėjo, bet jo brolis buvo sutrikęs.
- Mums juk nereikės šitų? - paklausė tėčio rodydamas į ilgus apsiaustus. Į galvą neatėjo, kad magijos mokykloje gali tekti rengtis kaip mergaitei.
Paėmė Elioto pasiūlytą skrybėlę. Ji, -inoma, buvo per didelė. Oliveris nusišypsojo ir nusiėmęs drabužį pasiūlė tėčiui.
- Tai labai magiška, bet kaip nieko nematant burti? - paklausė.
-
Mažyliai, aišku, labiausiai domėjosi burtų lazdelėmis. Tai buvo visiškai natūralu, bet Elioto zyzimas visai nepatiko. Tam jis tikrai buvo per didelis. Negi taip elgsis ir Hogvartse? Prie profesorių zyzimas nepadės. Ko gero, teks prašyti Aurio, kad kiek paprižiūrėtų berniuką.
- Gausite jūs tas burtų lazdeles, - ramiai į prašymus atsiliepė Dafydd. - Jos tikrai niekur nedings. Bet ten nueisime paskui. Gali būti, kad nusibos vaikščioti, tad apsipirkimo pabaigoje pasidarysime pramogą. Tik nenusiminkite. Šiandien yra svarbi diena jūsų magiškame gyvenime, tad nesigadinkite nuotaikos.
Vos dvyniai atsidūrė parduotuvėje, iš karto pasimatė, kokie jie skirtingi. Eliotas puolė visko apžiūrinėti, o štai Oliveris liko šalia tėvo. Ir jam, deja, visai nepatiko Hogvartso uniformos. Dafydd tarėsi suprantantis, kodėl.
- Kaip tik jų ir reikės, - atsakė ir skubiai pridūrė: - Bet jie nėra mergaitiški. Tai yra visiškai normalus ir įprastas burtininko drabužis.
Vieną paėmė, bet Eliotas jau matavosi skrybėlę. Ji, žinoma, buvo per didelė, bet jau po kelių savaičių mažyliai tokią dėsis dar kartą. Ir tai bus Paskirstymo kepurė.
- Atėjote Hogvartso uniformos? - pasigirdo balsas. Dafydd paėmė iš Oliverio skrybėlę ir atsisuko į jauną darbuotoją.
- Taip, reikės dviejų komplektų, - neslėpdamas pasididžiavimo atsakė dvynių tėvas. - Turbūt pradėsime nuo šių smailių kepurių. Ar turite mažesnių?
Mergina linktelėjo ir nuėjo atnešti prekių. Dafydd užsidėjo skrybėlę ir pažvelgė į Oliverį. Kepurė buvo kiek per didelė, bet ant akių nekrito.
- Matai? Aš galiu viską matyti. Jūs gausite mažesnes. Juk ir mano megztinis jums dar per didelis.
Į galvą atėjo Mayros, apsivilkusios jo megztinį, vaizdas. Dafydd nejučia nusišypsojo ir užsigalvojo apie savo mergaitę. Beveik nepastebėjo, kad mergina grįžo su įvairių dydžių smailiomis kepurėmis.
- Na, pasimatuokite, - paragino berniukus. Atsisukęs į merginą pridūrė: - Galimai užtruksime, tad galite nelaukti. Jei ko prireiks, pakviesiu. Ačiū.
Paėmė kepures iš jos ir po vieną ištiesė mažyliams. Jautėsi labai laimingas.
-
Kodėl toks protingas tėtis kartais visai nieko nesupranta? Burtų lazdelė buvo tas daiktas, apie kurį Eliotas svajojo nuo pat tada, kai suprato, kas yra magija. O tėtis dabar gaišta laiką. Bet berniukas nieko nebesakė. Jeigu negaus trokštamo daikto, ką nors sugalvos. Bet kol kas tėtis nieko blogo nepadarė.
Kai Oliveris užsidėjo kepurę, Eliotas dar garsiau nusijuokė. Dabar suprato, kad ir pats atrodė labai juokingai.
- Reikės taip nueiti į Aurio pamoką, - tyliai ištarė broliui. Jau galvojo, kokias išdaigas galės krėsti per tėčio draugo ir kitas pamokas.
Deja, netrukus laukė nusivylimas. Panašu, kad tokių puikių kepurių jie negaus. Tėtis turbūt pirks tokias, kurios jiems ant akių nekris. Paėmė vieną ir susiraukęs apžiūrėjo.
- Jos ne tokios įdomios, - pasiskundė ir liūdnai pažvelgė į tėtį. Kepurė buvo visai tokia, kokia jį prieš tai sužavėjo, tik kiek mažesnė. Bet būtent tai ir gadino įdomumą. - Noriu didelės, - dar ištarė, bet suprato, kad nieko nebus. Taigi užsidėjo išsirinktą, bet ji buvo kiek per maža. Ją numetęs paėmė kitą.
- Tiks, - visai be entuziazmo ištarė Eliotas ir žvilgtelėjo, kaip sekasi Oliveriui. Bet, deja, šitas Hogvartso apsipirkimas labiau nešė ne džiaugsmą, o nusivylimus.
-
Burtų lazdelės palaukti galima. Svarbiausia yra ją gauti. Bet štai vilktis tą mergaitišką drabužį bus labai sunku ir nemalonu.
- Nesu matęs, kad tokį daiktą vilkėtų berniukas, - suraukęs nosį ištarė Oliveris. Kai tėtis nežiūrės, jis tikrai nevaikščios su tokiu drabužiu. - Kokia tavo nuomonė? - paklausė brolio. Tiesa, jis labiau domėjosi kepurėmis, kurios kiek pataisė nuotaiką.
- Taip, Auriui patiks, - pritarė Oliveris. Jau norėjo sakyti, kad ima šią kepurę, bet kažkokia moteris atnešė mažesnių.
- Man patinka būti su tavo megztiniu, - ištarė Oliveris paėmęs mažesnę kepurę. Iš tiesų apsivilkęs minkščiausią tėčio rūbą jausdavosi esąs didesnis ir gal netgi šaunesnis. Dabar išbandė kepurę. Ji tiko, bet Eliotas teisus - didžioji žymiai įdomesnė.
- Šita gera, - padavė tinkančią kepurę tėčiui. Prisivertė žengti bjauriųjų apsiaustų link. Vis dar buvo įsitikinęs, kad jie skirti mergaitėms, bet tėtis nemeluotų. Jeigu sako, kad reikia, vadinasi, taip ir yra.
- O mes visą laiką turėsime su jais būti? - paklausė ir nukabino vieną apsiaustą. Jis buvo siaubingai ilgas, tad turbūt irgi per didelis. Deja, net ir trumpesni buvo labai bjaurūs.
- Fui, - sumurmėjo Oliveris liūdnai apžiūrinėdamas uniformą.
-
Oliverio nemeilė uniforminiams apsiaustams kiek stebino ir trikdė. Ar gali būti, kad pamažu prasideda paauglystė? Tai gąsdino - dvynukai vis dar buvo jo mažyliai. Jiems negalima taip greitai užaugti.
- Tai yra burtininkų drabužis, Oliveri, - stengėsi nuraminti sūnų Dafydd. - Žinoma, nematei jo nei mokykloje, nei mieste. Bet Hogvartse visi bus su tokiais. Sakau - tai nėra mergaitiškas drabužis.
Sužavėjusi kepurė privertė dvynius kažką tartis. Bet tai buvo kažkas, kam jų tėvas nepriklausė. Tai savotiškai liūdino - Dafydd žinojo, kad atskirtis tarp jo ir sūnų pradės didėti. Žinoma, buvo daug dalykų, kurie skirti tik jam ir Mayrai, bet ne vaikams. Jie buvo labai mieli ir svarbūs. Vis dėlto geriausio tėvo pasaulyje vaidmuo labai patiko, tad norėjosi jį išlaikyti kaip galima ilgiau.
- Žinau, kad patinka, - atsiliepė Dafydd. - Bet su per ilgomis rankovėmis burti irgi nebūtų patogu. Taip pat ir kepurės turi būti tinkamo dydžio. O visko nupirkti, deja, negaliu, Eliotai. Mielai nupirkčiau abi kepures, bet nepamirškit, kad namie mūsų daug. Negalime visko išleisti čia.
Buvo kiek nejauku kalbėti su mažyliais apie pinigus, bet jiems reikia pradėti suprasti tokius dalykus. Laikas po Mayros ir Elioto kelionės į Ameriką buvo labai sunkus. Bet, žinoma, vertas savo kainos - dvyniai sutarė puikiai.
Paėmęs berniukų kepures padėjo jas į skirtingas kažkokios lentynos puses.
- Čia Elioto pirkiniai, ten - Oliverio, - parodė dvyniams. Oliveris jau buvo prie apsiaustų, bet matėsi, kad vis dar nėra patenkintas. Dafydd padrąsinamai nusišypsojo.
- Bent jau anksčiau uniformų reikėdavo tik per pamokas ar renginius. Tvarka turbūt nepasikeitė.
Vėl priėjo toji darbuotoja. Ėmėsi matuoti apsiaustus. Pradėjo nuo Elioto.
- Ar matuoti atskirai, ar esate visai vienodi? - išsiblaškiusi paklausė ji patrumpindama drabužį.
-
Apie Hogvartsą svajojo jau seniai, bet dabar labiausiai laukė Aurio pamokų. Jos bus puikios, net jei visai neįdomios. Bet tėčio draugas toks smagus, kad progų pasijuokti tikrai bus. Dabar, kai pradėjo sutarti su Oliveriu, viskas bus tik dar smagiau.
- O galima tą kepurę padidinti kerais? - skubiai paklausė Eliotas. Galvoje pamažu pradėjo megztis planas. Hogvartse viskas įmanoma, tad ir greičiau užaugs, ir pasididins kepurę. Norėjo dabar pat ten vykti, bet pirmiau reikėjo pasimatuoti apsiaustą.
- Vadinasi, galėsiu nusivežti futbolo marškinėlius? - apsidžiaugęs paklausė, kai išgirdo, kad nereikės visą laiką būti su uniforma. - O tu turi tokį drabužį? Mes nematėme ne tik mokykloje, bet ir tavęs! Pasimatuosi.
Eliotas pradėjo muistytis, bet darbuotoja jį sudrausmino. O štai jos klausimas buvo visai kvailas.
- Aišku, matuoti atskirai! - iš karto pranešė Eliotas. Net nelabai suprato, kodėl jai kilo kitokia mintis. - Mes juk du.
Klausimas priminė tą, kur ne ledai. Ši moteris irgi nebuvo labai maloni. Pati geriausia yra mama. Gaila, kad ji liko namuose.
- Ar jau? - vis labiau nerimo vienuolikmetis. Darbuotoja kiek pasikrapštė, bet galiausiai nuvilko apsiaustą.
- Taip, - nelabai draugiškai ištarė ji ir nusisuko į Oliverį.
-
Gal tai ir burtininkų drabužis, bet kodėl jie negali vilkėti ko nors normalesnio? Tėčio megztiniai Hogvartse tiktų žymiai labiau.
- Puiki mintis, - pritarė broliui. Magijos mokykloje būtinai pasididins kepurę. O jeigu pačiam to padaryti nepavyks, paprašys Aurio. - Bet… - pridūrė apie kažką susimąstęs. - Jeigu viską galima padidinti ar sumažinti kerais, kam mums tada matuotis?
Elioto klausimai buvo geri. Išties - tėčio jie niekada nematė su tokiu drabužiu. Jei pamatytų, gal ir patikėtų, kad jis ne mergaitėms. Taigi dabar Oliveris įsmeigė smalsų žvilgsnį į tėtį.
Darbuotojos klausimai sutrikdė. Žinoma, jie su Eliotu panašūs, bet kaip gali reikėti matuoti tik vieną jų? Klausiamai žvilgtelėjo į tėtį, bet brolis, laimei, atsakė tinkamai. Bet ta moteris neatrodė esanti labai maloni, ir Oliveris jos kiek prisibijojo.|
- Aš noriu būti pamatuotas, - įsidrąsino sumurmėti berniukas. Dabar suprato, kam to reikia - buvo smagu. Apsiaustai bjaurūs, bet matuotis vis tiek norėjo.
Pagaliau moteris ėmėsi jo. Kiek patrumpino apsiaustą ir rankoves.
- Taip ir maniau, kad visiškai vienodi, - negarsiai suburbėjo ji. Oliveris klausiamai pažvelgė į tėtį - ką tai reiškia? Moteris dar pasakė: - Einu atnešiu dar po du. Galite pradėti rinktis žiemines mantijas.
Ir dingo. Oliveris nulydėjo ją akimis ir atsisuko į tėtį.
- Man ji nepatinka. Ką ji norėjo pasakyti? - paklausė.
-
Atrodė, kad berniukų klausimams ir smalsumui galo nebus. Ko gero, stebėtis nereikia. Šiaip ar taip, jie perka prekes Hogvartsui, kurio jau labai seniai laukia.
- Žinoma, galima, - atsakė Eliotui ir paaiškino plačiau taip atsakydamas ir į Oliverio klausimą: - Vis dėlto kai drabužis yra atmatuojamas ir iškerpamas profesionalo, jis tampa žymiai patvaresnis. Kerais didintus ar mažintus apsiaustus keistumėte kas porą savaičių.
Dvyniai, žinoma, rado priežasčių ilgiau piktintis apsiaustais. Dafydd nusišypsojo.
- Tokį drabužį turiu, bet jį velkuosi retai, tik oficialiomis progomis. Darbe to iš mūsų nereikalauja, tad renkuosi jūsų taip mėgstamus megztinius. Ir taip, Eliotai, futbolo marškinėlius tikrai galėsi pasiimti.
Berniukus matuojanti darbuotoja buvo keistai nemaloni. Vien jau jos klausimas, ar reikia atskirai matuoti dvynius, buvo nei šioks, nei toks. O tonas atsakant Eliotui ir leptelėjimas Oliveriui visai nesužavėjo. Vis tik Dafydd nieko nesakė. Geriau greičiau pabaigti su ja reikalus. Maža ką, dar įklimps ir užgaiš.
- Ji turbūt labai nenori dirbti, todėl jai nepatiko tave matuoti, - bandė paaiškinti Dafydd. - Jūsų duomenys vienodi, tad ji turbūt jautėsi be reikalo dirbusi. Sakyčiau, nelabai draugiška.
Be darbuotojos iš karto pasidarė smagiau, ir Dafydd vaikus prie mantijų nusivedė švelniai šypsodamasis.
- Žiūrėkit, yra skirtingų, - parodė dvyniams. - Pasirinkite gražias. Jų gal net nereikės matuoti.
Reikalų su ta moterimi nebesinorėjo turėti. Žinoma, ji turės parnešti apsiaustus, bet to bus per akis. Jai priėjus Dafydd linktelėjo padėkodamas, bet apie mantijas specialiai nieko nesakė - vylėsi, kad ji nueis. Taip ir buvo, tad vaikų tėvas kiek atsipalaidavęs paklausė:
- Na, ar radote ką nors gražaus?
-
Tai, ką galima sutvarkyti su magija, Eliotas taip ir sutvarkys. Mielai nesimatuotų kepurių ir apsiaustų - jie būtų puikus būdas mokytis kerėti. Bet tėtis buvo nusiteikęs kitaip, ir berniukas neprieštaravo. Kol kas.
- Norėčiau pamatyti, kaip atrodai su tokiu apsiaustu, - ištarė Eliotas. - Pasirodysi? Turėsi pasirodyti!
Futbolo marškinėlius būtinai pasiims, o jeigu kas nors šaipysis, kad tai žiobariškas žaidimas, Eliotas jiems dar parodys.
- Ji keista, - pritarė Oliveriui. Ledainės darbuotoja žymiai draugiškesnė. - Kodėl Oliverio uniformai reikėtų matuoti mane? Tai tikra nesąmonė!
Tiesa, jau netrukus galėjo skubėti prie daug įdomesnių žieminių mantijų. Jos buvo gerokai įvairesnės už apsiaustus. Irgi šiek tiek mergaitiškos, bet bent jau spalvingesnės.
- O galima kokių trijų? - klausimu į klausimą atsakė. Niekaip negalėjo išsirinkti. Žalia ir tamsiai mėlyna buvo favoritės, bet kaip žinoti, kuri gražesnė?
- Ką tu galvoji? - paklausė brolio. Vylėsi, kad jis padės išspręsti šią sudėtingą dilemą.
-
Dabar labai norėjosi vykti į Hogvartsą. Žinoma, labai trūks mamos ir tėčio. Ir Miriam bei mažųjų. O sesutei be jų mokykloje taip pat bus sunku. Vis dėlto Hogvartse galės daryti tiek daug įspūdingų dalykų, kad norėjosi pradėti čia ir dabar.
- O galime nusipirkti papildomą uniformą, kurią naudotume magijai? - paprašė tėčio berniukas.
Į Elioto prašymą sulinksėjo. Neabejojo: kol nepamatys tėčio su tuo apsiaustu, iki galo niekuo nepatikės.
Gerai, kad pardavėja nepatiko ir kitiems. Gal tada ne taip gėda, kad ji kiek išgąsdino.
- Jeigu mes esame dvyniai, vadinasi, esame du. Todėl ir matuoti reikia atskirai, - pridūrė prie Elioto žodžių. Moteriai girdinti to pasakyti nebūtų išdrįsęs, bet dabar galėjo išreikšti mintis.
Mantijos irgi nelabai tepatiko. Jos buvo spalvotesnės, bet vis tiek mergaitiškos. Tiesa, jos sužavėjo Eliotą, tad gal ne taip ir blogai.
- Kam man žieminė mantija, jeigu dabar vasara? - liūdnokai paklausė Oliveris. Jeigu Hogvartse teks nešioti tokius negražius drabužius, ten gali būti itin nesmagu.
- Nežinau, man jos nepatinka, - atsakė broliui. Žvilgtelėjo į jo laikomus drabužius ir parodė į mėlyną. - Gal šita geresnė.
Pats paėmė pačią paprasčiausią - juodą. Tiesą sakant, tos spalvos dar labiau viską gadino.
- Man bus gerai šita, - pasakė tėčiui. - Ar šitoje parduotuvėje dar ko nors reikia?
-
Ar ir jis prieš išvykdamas į Hogvartsą taip nekantravo? Ko gero, ne. Jeigu atmintis neapgavo, apie mokyklą sužinojo tik gavęs laišką. Motina turbūt bijojo, kad niekam nereikalingas sūnus ten nebus pakviestas. O štai šie mažyliai apie mokyklą žinojo jau seniai. Tiesą sakant, tai, kad mylimi vaikai nori kuo greičiau sprukti iš namų, netgi šiek tiek skaudino.
- Gerai jau. Kai tik grįšime, pasirodysiu, - atsakė Eliotui, bet štai Oliverio prašymą, deja, teks atmesti. - Nelabai galime pirkti tai, kas nėra būtina. Bet Hogvartse bus tiek magijos, kad uniformos jums nė nereikės. Tik nenusimink.
Dvynių įžvalgumas darbuotojos atžvilgiu žavėjo. Jis įrodė, kad šie mažyliai yra labai sumanūs. Tai leido tikėti, kad Hogvartse jiems seksis puikiai. Vis dar buvo kiek neramu dėl prie tėvų ir namų daug labiau prisirišusio Oliverio. Bet ir jis nekantrauja išvykti į mokyklą.
- Ji parodė pavyzdį, kaip nereikėtų dirbti su klientais, - apžiūrinėdamas mantijas pratarė dvyniams jų tėvas. Tiesa šie rūbai Oliverio irgi nesužavėjo. Tai kėlė nerimą - toks jautrus vaikas net ir dėl tokio dalyko gali nebenorėti vykti į Hogvartsą.
- Tai nėra mergaitiški drabužiai, Oliveri, - teko dar kartą priminti. Neprieštaraudamas paėmė išsirinktą juodą rūbą, bet įdėmiai stebėjo mažylį. Kodėl jam staiga pradėjo viskas nepatikti? Ar tai išties besikalanti paauglystė, ar slypi kažkas kito?
- O žiema irgi ateis. Dar reikės pirštinių. Jos privalomos visiems mokiniams. Oliveri, ar viskas gerai? - kalbėjo Dafydd. Džiaugėsi, kad bent Eliotas mėgavosi šiais drabužiais. - Išsirinkęs vieną padėk prie savo daiktų ir ateik prie pirštinių, gerai? - paklausė Elioto ir apkabino jo brolį per pečius. - Na, eime.
Nusivedė berniuką į pirštinių skyrių. Pasiūlė dailes rusvas ir paklausė:
- Ką manai?
-
Tėtis neprieštaravo pasirodyti su tuo mergaitišku drabužiu. Tai buvo gerai, nors tas, kad jo paties prašymas, nebus išpildytas, kiek nuvylė.
- O galėsiu pabandyti padidinti ar sumažinti šluotą? - paklausė Oliveris. Tėtis sakė nenusiminti, bet kaip nuotaika gali būti gera, kai niekas nesiseka? Bet būsimas pirmakursis nieko nesakė. Nenorėjo, kad tėtis viską suprastų.
Nykiai spoksodamas į negražias mantijas Oliveris apie nieką negalvojo. Nenorėjo nė vienos, tad nustebo, kad broliui jos patiko.
- Aš nebūsiu toks nedraugiškas, - tėčiui dar pasisakius apie nedraugišką darbuotoją ištarė Oliveris. Ir vis tiek sunkiai tikėjo, kad tie rūbai jam tiks.
- O mes iki žiemos negrįšime namo? - staiga paklausė, ir balsas išdavė, kad šis į paauglystę pamažu žengiantis berniukas vis dėlto dar yra vaikas. Akyse atsispindėjo didelė baimė. Tik dabar supratęs, kaip ilgai nematys mamos ir tėčio, išsigando.
- Gerai, eime pirštinių, - atsiliepė, bet į klausimą neatsakė. Prie brolio pasakyti, kad pasidarė baugu, drovėjosi. Nors jau kurį laiką viskas buvo gerai, nenorėjo atrodyti esąs mažas nuoboda. Tiesa, tai, kad tėtis apkabino, nelabai tepatiko. Namuose, kur niekas nemato, viskas gerai. Bet čia buvo ir daugiau būsimų Hogvartso mokinių. Dabar jis tikrai atrodys kaip mažius.
- Pirštinės visos geros, - ištarė ir išsinėrė iš tėčio glėbio. Paėmė jas ir pasimatavo. Patenkintas linktelėjo. Buvo ne tik gražios, bet ir patogios.
- Galime imti, - užtvirtino.
-
Tėčiui pažadėjus pasirodyti su apsiaustu Eliotas plačiai nusišypsojo. Jau laukė tos akimirkos, kai pamatys mergaitiškai atrodantį tėtį. Kad ir kaip ten būtų, Oliveris teisus - apsiaustai išties skirti mergaitėms.
- Mėlyna tai mėlyna, - neprieštaravo brolio pasirinkimui Eliotas. Dar kokią akimirką svarstė, bet galų gale priėmė brolio pasiūlymą. Padėjo mantiją prie savo pirkinių ir apsidairė ieškodamas šeimos narių. Priėjo prie jų, bet į pirštines nežiūrėjo. Dabar įdomiau šnekėtis apie Hogvartsą.
- Tėti, o žiemą ten šalta? - paklausė spoksodamas į jį. Įsivaizdavo, kaip brenda per pusnis ir apmėto mergaites sniego gniūžtėmis. Bus tiesiog nuostabu! - Ar galima čiuožinėti su pačiūžomis? Ar daug sniego? Kaip švenčiamos Kalėdos? - dar pažėrė klausimų. Regis, visai pamiršo, kad reikėtų rinktis pirštines. Akys tyrinėjo tėtį, ir berniukas laukė, kol jis pažers taip laukiamos išminties.
Galiausiai Eliotas žvilgtelėjo ir į pirštines. Oliverio buvo labai gražios, tad susirado tokias pačias. Teko ieškoti mažesnių, bet netrukus berniukas buvo patenkintas.
- Viskas! - smagiai pareiškė. Tiesa, drabužiai jau kiek pabodo - norėjosi ko nors magiškesnio. - Ar jau eisime kitur?
-
Oliverį žinia, kad iki žiemos negrįš namo, taip išgąsdino, kad suspaudė širdį. Šis mažylis tikrai nepasiruošęs palikti namus. Jam mokykloje bus be proto sunku. Jei neturėtų dvynio, turbūt tektų leisti į mokyklą po metų.
- Namo galėsite grįžti per Kalėdas, - atsakė sūnui Dafydd. - Tačiau bet kada galėsite rašyti mums laiškus. Mes taip pat rašysime. Žinau, kad neramu, bet tau ten patiks.
Oliveris buvo labai dvilypis. Dar ką tik bijojo palikti namu, bet jau po akimirkos aiškiai nenorėjo būti apkabintas. Buvo sunku suprasti, ar šis berniukas dar visai mažylis, ar jau beveik paauglys. Žinoma, tai netrukdė besąlygiškai jį mylėti.
- Gerai, bet palaikyk. Ateina Eliotas, padėsi išsirinkti ir jam, - dar pasakė sūnui Dafydd. Tiesa, priartėjęs brolis pirštinėmis visai nesirūpino - užpylė tėvą klausimais. Dafydd nusišypsojo. Kalbėti apie Hogvartsą vis dar nebuvo lengva, bet mažylio smalsumas visai nestebino.
- Pilyje visur yra židiniai, bet yra vėsesnių vietų. Pavyzdžiui, nuodų ir vaistų kabinete. O čiuožinėti tikrai galima. Sniego nemažai, galėsite mėgautis. Bet Kalėdoms lauksime jūsų namuose. Tikiuosi, negalvoji negrįžti? Tai nebūtina, bet mes visi jūsų labai pasiilgsime.
Netrukus abu berniukai turėjo pirštines, kurios buvo paskutinis pirkinys šioje parduotuvėje.
- Taip. Eime pasiimti kitų daiktų ir susimokėsime. Manau, po to eisime į vaistinę. Ten turėtų būti itin įdomu.
Priėjęs prie lentynos, ant kurios paliko drabužius, padavė juos berniukams. Jie atrodė labai šauniai. Ir nesvarbu, kad uniforma nepatiko.
Galų gale trijulė priėjo prie kasos. Dafydd išsitraukė pinigus ir padalino mažyliams. Netrukus supakavo drabužius ir sudėjo į berniukų kuprines. Galima eiti kitur.
- Ką gi, laikas vaistinei, - pratarė Dafydd ir išsivedė dvynius į saulėtą gatvę.
-
Markas su širdimi džiugiai skriejo į Madam Malkin drabužių parduotuvę, jaučdamas, kaip burtų mokyklos nuotaika pradeda apkabinti jį. Kai jis įžengė į parduotuvę, patalpos viduje jau buvo pilna garsų ir spalvų.
Madam Malkin, garbinga ir švelni moteris, šypsojosi, sutikdama savo naująjį klientą. "Sveikas atvykęs į Madam Malkin drabužių parduotuvę! Kaip aš galiu jums padėti šiandien?"
Markas atsakė su šypsena: "Aš ieškau savo burtų mokyklos uniformos. Mano pirmai mokslo metai prasidės labai greitai."
Madam Malkin su malonumu atsivedė Marką į priekinį dalyką, kur jau buvo pasiruošęs jo burtininko uniformų rinkinys. Skirtingų spalvų ir stilių uniformos lėkė akis, kiekviena su savo magišku plauku. Jie kartu pradėjo rinktis tinkamą dydį ir stilių.
Markas pabandė kelias skirtingas uniformų versijas, bandydamas rasti tą, kuri jam tiktų geriausiai. Jis išbandė keletą skirtingų porų marškinių, sijonų ir marškinėlių, kol pagaliau surado tą vieną, kuris jam buvo tikrai patenkintas.
Kai jis užsivilko savo naująją uniformą, jis pažvelgė į veidrodį ir pamatė savo atspindį - burtininką, pasiruošusį įžengti į magišką pasaulį. Jo širdis šoko iš džiaugsmo, o Madam Malkin patenkintai šypsojosi.
Markas grįžo į savo namus su naująja uniforma, jausdamas, kad jis tapo tikruoju burtininku. Madam Malkin drabužių parduotuvė buvo ne tik vieta, kur galima įsigyti drabužius, bet ir vieta, kur jis pirmą kartą juto tikrąją burtininko bendruomenės dvasią.