Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 01:57:24 pm

Antraštė: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 01:57:24 pm
      Tai – bene garsiausia pokštų krautuvėlė visoje Britanijoje. Deja, jau praėjo laikai, kai šią prižiūrėjo garsieji dvyniai.
      Tarp neįdomių, plakatais apklijuotų aplinkinių parduotuvių Fredžio ir Džordžo vitrinos žibėjo kaip fejerverkas. Kairė vitrina buvo pilnutėlė įvairiausių besisukančių, sproginėjančių, žybčiojančių, šokinėjančių ir žviegiančių prekių. Dešinė vitrina irgi buvo užklijuota didžiuliu plakatu, violetiniu kaip ir ministerijos, bet jame degė geltonos raidės, kviečiančiomis išbandyti tai vieną ar kitą prekę.
      Pati krautuvėlė amžinai buvo sausakimša tiek lankytojų, tiek prekių lentynų. Štai: Pamokų praleidinėjimo užkandėlės, Kraujuojančios nosies chalva, antai, skardinės, prikištos humoristinių burtų lazdelių: pigiausios mostelėjus virsdavo guminiais viščiukais ar kelnėmis, brangiausios neatsargų vartotoją imdavo mušti per galvą ir sprandą. O ten dėžutės plunksnų, jos buvo trijų rūšių - Savirašės, Rašybos taisomosios ir Gudraus atsakymo. O kur dar dėžutės su daugkartinio naudojimo korikais, patentuotais svajonių kerais, kubilai su valgomaisiais Tamsos ženklais, meilės eliksyrai, veikiantys iki paros ir priklausantys nuo aukos svorio ir pirkėjo patrauklumo?...
      Centrinę parduotuvėlės kambarį skyrė užuolaida už Žiobarų triukų prekių. Patalpa buvo tamsesnė, čia lentynose gulėjo ne tokie rėksmingi gaminiai – rimtesnė pokštų krautuvėlės linija: Skydinės kepurės, apsiaustai, pirštinės, leidžiančias vidutinio stiprumo užkeikimas atšokti nuo aukos, ir kiti įdomūs dalykėliai, kaip, pavyzdžiui, Netikri detonatoriai.

((video (https://www.youtube.com/watch?v=vxRqPmvGlUY&t=16s)))
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 29, 2020, 06:40:59 pm
Šiandien Nikolė apsilankė Skersiniame Skersgatvyje. Ji patraukė link Magiškųjų Vizlių šunybių. Čia ji ketino savo draugei pirkti gimtadienio dovaną (jos gimtadienis poryt, Liepos 21) -  Gudraus atsakymo plunksną. Kai įžengė į krautuvę, ši kaip visada buvo sausakimša pirkėjų ir lankytojų, norinčių išmėginti prekes. Nikol pasuko link artimiausios lentynos - gal ten laikomos plunksnos? Ji sunkiai prasispraudusi pro pirkėjus pagaliau pasiekė lentyną, bet jos nusivylimui ten nebuvo jokių plunksnų. Tada mergaitė patraukė iki kitos lentynos, bet ir ne ten. Taip mergina išvaikščiojo (o gal tiksliau šiaip ne taip prasispraudė) visą pirmą aukštą, bet nieko nerado. Tada užlipo laiptais iki antro aukšto, bet ten prasisprausti nepavyko, tad nusiminusi grįžo žemyn. Staiga prie jos priėjo parduotuvės darbuotojas:
- Kuo galėčiau padėti?
- Ieškau Gudraus atsakymo plunksnų.
- Apgailestauju, bet jas išpirko. Gal ką nors kita?
Nikol nusiminė, bet tada pagalvojo, kad galėtu paimti ir...
- O kaip dėl Rašybos taisomo plunksnų?
- Jų dar yra kelios. Eime paskui mane, - ir jis nuvedė Nikolę į antrą aukštą prie geltonos lentynos.
- Ačiū, - padėkojo Nikolė ir parduotuvės darbuotojas ją paliko. Nikolė apsidairė tarp plunksnų ir išsirinko melsvos spalvos. Tada ją pasiėmusi nukurnėjo žemyn prie kasos.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Lapkričio 29, 2020, 08:24:34 pm
Vieną vakarą baisiai lijo . Grifų gūžtos mokinė vardu Kristina buvo visa sušlapus ir neturėjo apsiausto. Ji pagalvojo , kad gal ras skersiniame skersgatvyje , todėl magiškai atsirado jame. Skersiniame skersgatvyje buvo daug parduotuvių , bet mergaitė nusprendė eiti į krautuvėlę ,, Magiškosios Vizlių šunybės ". Pirmame aukšte nieko panašaus nebuvo todėl pardavėjo paklausiau :
- Laba diena, ar nėra čia apsiausto?
- Sveika , apsiaustas yra tuoj atnešiu - pasakė pardavėjas . 
Kristina pasiemė apsiaustą ir nuėo prie kasos . Apsiaustas buvo labai brangus , Kristinai neužteko. Mergaitė pasakė :
- Man šis apsiaustas per brangus ar nėra kitų pigesnių ?
- Daugiau nėra , jai neduosi pinigų negalėsiu dėja tau jo parduoti . Kristina nuliūdus nuėjo nuo kasos , bet už jos nugaros stovėjo berniukas ir sako :
- Labas aš tau nupirkau apsiaustą. Kristina apsidžiaugė padėkojo berniukui ir užsidėjo apsiaustą.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Nikolė Parker Lapkričio 30, 2020, 08:27:49 am
Nusipirkusi plunksną Nikol pastebėjo nusiminusią mergaitę. Kai Nikol priėjo arčiau pastebėjo, kad mergaitė kažkur matyta, lygtai Hogvartse. Varniukė priėjo arčiau ir pasisveikino:
- Labas. Matau tu liūdi. Kas yra? Ai, beje, aš Nikolė. Nikolė Parker, - ir Nikolė šyptelėjo, - Gal tau reikėtu pagalbos kokios nors?
Vienuolikmetė gražiai kerų pagalba supakavo dovaną. Tada pažvelgė į mergaitę su apsiaustu ir ištarė:
- Tu man kažkur matyta. Gal žinai kur? Gal Hogvartse? Tu iš Hogvartso? Nes aš tai taip. Esu iš Varno Nago.
Tada Nikolė apsidairė aplink ir pro vitrinos langus pamatė, kad jau temsta. Pats laikas namo pagalvojo Nikol ir dar atsigręžusi į mergaitę, kuri galėjo būti iš Hogvartso šūktelėjo:
- Gal norėtum keliauti kartu?
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Lapkričio 30, 2020, 06:22:37 pm
Kristina krautuvėlėje sutiko dar mergaitę. Ji girdėjo , kad su ja yra kalbama , bet mergaitė tik klausėsi ir negalėjo atsakyti , nes buvo labai užkimusi. Bet ji pamatė , kad mokinė iš varno nago ruošiasi kažkur išeiti ir dar paklausė ar nori vykti kartu . Kristina atsakė :
- Žinoma , aš esu taip pat iš hogvartso! Bet tik mergaitė ruošėsi kartu išeiti pamatė prieš save burtininką kuris jai tarė:
- Sveika , kaip matau pažeidei hogvartso taisykles .
Kristina nieko nesuprato ir tiesiog norėjo eiti , bet ją sustabdė ir vėl tarė:
 - Niekur neisi kol neatsipirksi su drauge kaltės .
Mokinė pagalvojo , kad gal ši mergaitė pažeidė kokias nors taisykles , o ne ji todėl paklausė jo:
- Ką mes padarėme ? Kokias taisykles pažeidėme ? - išsigandusi paklausė Kristina.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Nikolė Parker Gruodžio 01, 2020, 06:54:51 pm
Nikolė jau darė lauko duris, tik išgirdo kad mergaitė pakliuvo į bėdą. Ji atskubėjo pagelbėti. Priešais mergaitę stovėjo suaugęs burtininkas ir kažkaip ją kaltino. Nikolė nieko nesuprato, kas vyksta tik staiga ji susivokė, kad sulaužė Hogvartso taisykles - kerėti už Hogvartso ribų nepilnamečiams draudžiama. Ji labai susigėdo, juk ji ta - kuri nelaužo taisyklių. Kadangi vyras vis dar kaltino mergaitę, Nikolė užlindo priešais ją ir prisipažino:
- Tai aš padariau. Bet tikrai nenorėjau, ta taisyklė man tiesiog išgaravo iš galvos! Nekaltinkit jos, - tada Nikolė atsisuko į nepažystamąją ir sušnibždėjo jai:
- Eik, kol tavęs nesučiupo, - o pati liko stovėti priešais vyrą ir laukė nuosprendžio. Galiausiai burtininkas prabilo:
- Na, gerai. Šį kartą tau atleidžiu, nes čia Skersinis Skersgatvis, bet kitą kartą, žinok, būsi pašalinta iš Hogvartso.
Kai vyras nuėjo Nikolė staigiai šovė pro duris ir dingo tamsioje Skersinio Skersgatvio gatvėje.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 01, 2020, 07:16:03 pm
Kristina suprato , kad pažeidė taisykles ir , kad negalima už mokyklos ribų burti. Ji stovėjo , stovėjo prieš vyrą ir nežinojo ką atsakyti . Bet po to pastebėjo , kad ta mergaitė ją užstojo ir pasiėmė kaltę sau. Grifiukė nenorėjo , kad ji to darytų juk ji pažeidė taisykles o ne ji , bet giliai mergaitė ir džiaugėsi , kad išsisuko ir tai pačiai varno nago mokinei pasisekė , ji taip pat išsisuko . Kristina pastebėjo , kad ta mergaitė išeina . Jai buvo ir liūdna , nes nenorėjo grįžti į Hogvartsą viena. Na pagalvojo gal nieko tokio. Mergina pastebėjo ,kad turėjo dar šiek tiek pinigų tai nusprendė nusipirkti naują plunksną . Plunksna nekainavo brangiai , bet pardavėjas pasidarė labai piktas ir vos pardavė Kristinai plunksną. Kristina nusipirko plunksną ir grįžo į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Evelina Džonson Kovo 26, 2021, 03:01:40 pm
Buvo vasaros atostogos. Skersinio skersgatvio viduryje stovėjo spalvingiasiai ir labiasausai linksmai atrodanti parduotuvė. Magiškosios Vizlių šunybės buvo didžiulės ir oranžinio atspalvio. Plačios durys kvietėte kvietė užeiti. O, jei ir užeidavai nusivilti tikrai netekdavo. Visi kampai buvo prigrūsti įvairiasio išdaigininkų šlamšto. Virš galvų galėdavai pajusti lengva vėjelį nuo sproginėjančių popierinių lėktuvėlių, lentynos buvo prigrūtos smarvinių bombelių, o ant lūbų kabėjusios virvės važinėjo juokinga lėlė ant kvailo dviračio.
Evelina įėjo  į parduotuvę. Virš galvos iškart suskambėjo varpelis ir pro šoną prašvilpė sprogstantis lėktuvėlis. Evelina apsižvalgė. Mirguliuojančiomis spalvomis pasipuošusi praduotuvė atrodė įdomiai ir mergaitė nepagalvojusi ėjo vis gyliau į parduotuvę. Aplink viskas atodė puikia. Visi čia atrodė linksmi. Evelina iš kišenės išsitraukė galeonų krepšelį.
- Tai net ne išdaigininkų lygis, - sumurmėjo mergaitė. jos akys rijo visas spalvas aplinkui. Akimirkai jos protingumas ir "neišdaigiškumas išgaravo nežinia kur. Ji apsidairė dar įstabesniu atrodančia parduotuve.
Neabejojo, kad kažką pirks. Net ir tokia kaip ji susidomėjo kaip Vizlai sukūrė atmušimo kepures. Tai buvo kepurės skirtos tiems kurie nemoka apsiginti nuo kerų. Jos atmušdavo kerus ir šie pasileisdavo pas juos paleidusį. Evelina paėmė vieną iš tokių. Jų buvo like nebedaug. Dar ji paėmė sproginėjančių kortų, bei viena automatinę plunksna. Viskas arodė puikiai. Kuo toliau tuo labiau ji isijautė. Iš savo rankų vis ką nors išimdavo ir vis įdėdavo naujus daiktus. Besikanžiojantis piragaičiai atrodė įdentiškai su moliūginais, šalikai kurie kaip reikiant suspausdavo. Evelina jų atsisakė nes nežynojo kam panauoti. Dar čia buvo pergamento kuris pats išspausdavo iš savęs žodžius kuriuos jam pasakydavai. Taip pat ir meilės eliksyro, įvairių efektų pupelių (jos buvo panašios į visokio skonio pupeles, bet suteikdavo išvaizdą to ko atsikasdavai). Viskas atrodė idealiai ir Evelina parduotuvėje užtruko daug ilgiau nei planavo.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 13, 2021, 02:47:33 pm
Klastuolės atostogos buvo visiškai kitokios, nei ši tikėjosi. Mergina turėjo kelias dienas praleisti su tėvais, tačiau šie buvo skirtinguose pasaulio galuose apsivertę darbais, tad Levanda vėl lindėjo pas brolį. Vienintelis dalykas, kuris ją guodė, naujas jos augintinis pitonas. Gyvatėlė, vos išvydusi Levandą, visada švelniai glaustydavosi prie jos. Raudonplaukei, kuris retai sulaukdavo kokio dėmesio iš kitų, toks pitono meilikavimasis, visada suminkštindavo, dažniausiai surūgusią širdį.
Jai bevaikštant Skersiniame skersgatvyje, it grynas po lietaus, atsirado žvarbus vėjas, nuo kurio net stora merginos mantija nelabai apsaugojo. Klastuolei reikėjo susirasti vietą, kur galėtų šiltai prastumti dar kelias valandas iki tol, kol jos brolis baigs darbą ir teiksis kartu su ja grįžti namo. Kadangi, ji ką tik kažkokioj skylėj išgėrė moliūgų sulčių su sausainiais, vėl lindėti kavinėj ji visiškai neturėjo jokio noro. Jos akys užkliuvo už "Magiškų Vizlių šunybių". Puiku, gal rasiu kažką, kas padės man geriau išlaikyti egzaminus...
Besibastydama po buteliukais, saldainiais ir keistais prietaisais prikrautas lentynas, Levanda, persisvėrusi per antro aukšto turėklus, pastebėjo jai pažįstamą veidą. Kiekvieną kartą, sutikusi kokį hogvartsietį, raudonplaukė nežinojo, ką daryti: iš tolo garsiai pasisveikinti ar geriau apsimesti, kad nieko nepastebi. Daugelis, turbūt, nekvaršintų sau galvos ir prieitų pasišnekučiuoti su pažįstamu. Tačiau mergina, turinti prastą regėjimą ir to nežadanti pripažinti ne tik kitiems, bet ir pati sau, jau kelis kartus buvo prašovusi pro šalį sveikindamasi su tariamais hogvartsiečiais, kurie vėliau pasirodė visiškai nepažįstami praeiviai.
Po ilgų svarstymų Levanda priėjo prie išvados, jog geriau ji čia dar pasisukinės prie vimdančiųjų pastilių ir kažkokių rausvų saldainiukų, kol Dori arba pati prie jos prieis pasisveikinti, arba net nepastebės bendrakoledžės, kas būtų ne toks jau ir blogas variantas. O,jei pasirodytų, jog ten visai ne Mendel, tuomet Levanda bus išvengusi dar vienos gėdingos situacijos.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dori Mendel Spalio 13, 2021, 08:39:17 pm
Atostogos buvo suknistos ir net esant lygiai tokiam pačiam suknistam orui mergaitė stengėsi kuo ilgesniam laikui dingti iš tų žiobarų namų. Per šias atostogas Dori arba lindėdavo savo kambaryje, arba laiką leisdavo Skersiniame skersgatvyje. Šiandien buvo viena tų dienų, kai dvylikmetė nusprendė prasiblaškyti. Ji pamanė, kad būtų neprošal pasipildyti atsargas karpų milteliais, smarvinėmis bombelėmis, vimdomosiomis pastilėmis ir visomis kitomis gėrybėmis, kurias galėtų pakišti kitų koledžų mokiniams arba tokioms personoms kaip Sofi ar Elodie. Kikendama ir mintyse kurdama išdaigų planus Mendel, laikydama jau pilną glėbį prekių, pamatė pažįstamą veidą.
- Levanda! - sušuko ketvirtakursei. - Labas!
Levanda buvo tas žmogus, su kuriuo Dori jautėsi visai neblogai. Gal ir nieko būtų, jeigu jos taptų draugėmis.
- Kokie vėjai atpūtė į krautuvėlę? - mirktelėjo. - Ar po atostogų prikrėsime šunybių grifams?
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 13, 2021, 09:30:32 pm
Vos tik klastuolė nusisuko ir apsimetė nepamačiusi bendrakoledžės, ši jau iš tolo sveikinosi su pilnu glėbiu visokių gėrybių. Levandai neliko nieko kito, kaip tik nusileisti į pirmą aukštą ir pasišnekučiuoti su Dori.
Merginą buvo apėmę dvilypiai jausmai: ji galvojo, kad tos kelios valandos, kurias jai reikia prastumti, su Mendel praeis greičiau, tačiau taip pat buvo tokia surūgusi, dėl nevykusių atostogų, jog nelabai norėjo su kuo nors šnekučiuotis. Tiesą pasakius, raudonplaukė būtų nieko prieš išgerti moliūgų sulčių su Dori, mat ši atrodė, palyginus, visai sukalbama. Tačiau vėl klausytis visų "Ką veiki per atostogas?" arba "Aš buvau ten ir ten..." klastuolė nesiruošė. Visos kalbos apie tobulas atostogas merginą vertė pavydėti ir jaustis dar blogiau dėl savo šeimos padėties.
Levanda, nutaisiusi šiokią tokią šypsenėlę, priėjo prie Dori:
- Sveika, basčiausi aplinkui, tad nusprendžiau užsukti čia. Vyliausi surasti kažką, kas padėtų geriau pasiruošti egzaminams, bet, vargu, ar ką rasiu. O tu, žiūriu, jau prisikrovei visokių dalykėlių... - suniurnėjo mergina apžiūrinėdama pilną pašnekovės glėbį visokių šunybėms krėsti skirtų įrankių.
Parduotuvė buvo tokia sausakimša moksleivių, o erdvės joje taip maža, kad, klastuolei bekalbant, kažkas praeidamas pro šalį ją lengvai stumtelėjo ir ši su ranka užkabino smarvinę bombelę.
Na, po tokio incidento gelbėjo tik vienintelė mintis - dabar aplink ją nebuvo nei vieno burtininko. Levandai, bandant pačiai nusigauti kuo toliau nuo smarvės šaltinio, iš apsausto kišenės iškrito burtų lazdelę. Ši besikeiksnodama, ir, iš smarvės ašarotomis akimis, pasilenkė jos pakelti. Tačiau pasilenkusi pastebėjo, jog po lentyna pasiritusi guli ne vien lazdelė, bet ir kažkoks keistas juodas aksominis maišelis. Pati gerai nesupratusi kodėl taip pasielgė, Levanda, apsidairiusi ar niekas nemato, griebė maišelį ir akimis ieškojo Dori.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dori Mendel Spalio 14, 2021, 11:27:34 pm
Dori besikalbant su Levanda sprogo smarvinė bombelė. Visi rovė kaip vienas į kitą parduotuvės galą, tačiau Levanda pasiliko ten pat, kur ir buvo. Mendel, stebėdama Levandą, na, kiek tai buvo įmanoma per visą tą sumaištį, pamatė, kad raudonplaukė rankoje laikė kažkokį juodą maišelį. Mendel akys sužibo: nejaugi ketvirtakursė linkusi vogti? Galbūt ji tyčia sukėlė sumaištį ir paėmė iš kažko maišelį, o jame slepiasi koks prabangus deimantas, kurį jos galėtų parduoti kokiam nors tipeliui Skersiniame skersgatvyje?
- Kas čia? - smalsiai paklausė, kai abi merginos jau buvo viena šalia kitos. - Geriau įsidėk į kišenę, kad nieks nepamatytų, - patarė antrakursė. - Ar tu jį nugvelbei?
Mergaitė pradėjo galvoti, kad ir jai gal reikėtų kažką nugvelbti, tačiau prekių glėbys buvo per didelis, kad ji tą padarytų, todėl paskubom tamsiaplaukė susimokėjo už prekes.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Levanda Marchetti Spalio 15, 2021, 10:29:20 am
Nors Levanda buvo šventai įsitikinusi, kad niekas nepastebėjo, kaip ji nugvelbė aksominį maišelį, tačiau vos priėjus prie Dori, ši jau spėjo apie tai užsiminti. Klastuolė buvo užversta lavinos smalsių Mendel klausimų.
- Šššš, - sušnypštė raudonplaukė, nuogąstaudama, kad kažkas išgirs pašnekovę, - Visų pirma, aš jo nenugvelbiau, kažkas jį, matyt, bus pametęs parduotuvėje. Suradau užkritusį už vienos iš lentynų.
Mergina pavartė juodą maišelį rankoje, tačiau taip ir nesuprato, kas jo viduje. Kad ir koks daiktas ten slypėjo, aiškintis vidury parduotuvės apsuptai krūvos zujančių mokinių, atidžiai besidairančių aplink, buvo per daug rizikinga. Po trumpų svarstymų, paslaptingasis maišelis nugulė gilioje Levandos apsiausto kišenėje.
Ketvirtakursė stebėjo, kaip Dori susimoka už savo pirkinius. Ji net šyptelėjo pamačiusi, kaip mergaičiukė sunkiai neša niekšybėms skirtus dalykėlius. Levanda jau kurį laiką galvojo, kad Dori Klastūnyne ne vieta, mat ši pasirodė per daug didelė moksliukė, pernelyg draugiška ir naivi, o, svarbiausia, per daug nuoširdi. Mergina atrodė it vaikščiojanti atvira knyga, kurioje klastuolė sunkiai įžvelgė kažką paslaptingo. Tačiau dabar, šiai prisirinkus karpų miltelių ir smarvinių bombelių, ji pakeitė savo nuomonę. Gal visgi Mendel nėra tokia nekalta, kaip atrodo. Matyt, Levanda tiesiog nepratusi matyti draugiškų klastuolių, kurie nesidraibsto kaltinimais.
- Eime susirasti kokią ramesnę vietą, - tarstelėjo raudonplaukė timteldama pašnekovę už rankovės.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Roma Keit Gruodžio 24, 2021, 02:00:45 pm
Roma vaikščiojo skersiniame skersgatvyje. Ir kaip dažniausiai būdavo patraukė į parduotuvę "Magiškos Vizlių šunybės". Ji norėjo nusipirkti kokių nors saldainių. Ji dar nebuvo nusprendusi kokių. Kai ji atėjo, nepatikėjo savo akimis. Kad ir kaip būtų keista, bet parduotuvė buvo tuščia. Vos du žmonės. Tad ji turėjo daug laiko išsirinkti saldainius. Ji apėjo visą pirmą ir visą antrą aukštus. Roma išsirinko kelias dėžutes saldainių: vėmimo ir dvi dėžutes saldainių, kuriuos suvalgęs tavo veidas tampa kaip kokio gyvūno ir gali skleisti jo skleidžiamą garsą. Ji jau ruošėsi eiti mokėti, bet pamatė nematytų plunksnų ir vieną pagriebė. Tada jau sumokėjo ir išėjo iš parduotuvės. Ir skersinio skersgatvio gatvelėmis patraukė namų link.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gegužės 11, 2022, 10:46:39 pm
Pavasaris visada asocijavosi su dviejų nuostabių mažylių - Oliverio ir Elioto - gimtadieniu. Buvo sunku patikėti, kad šiemet jiems bus jau penkeri. Ar gali būti, kad jis, Dafydd, jau daugiau nei penkerius metus turi galimybę gyventi kaip normalus žmogus? Žinoma, laikas po netekties labai jau netiko į normalių žmonių kategoriją. Vaikinas jautėsi sudraskytas ir suplėšytas, taip blogai nesijautė niekada gyvenime. Bet ar tiesa? Ko gero, vis dėlto ne: jau geriau kentėti, bet turėti artimą žmogų, negu būti viskam abejingam, bet nekęsti kiekvieno aplinkinio. Taigi dabar Dafydd buvo laimingesnis nei tuo laiku, kai gyveno Velse.
Su ta mintimi jis iškeliavo į Skersinį skersgatvį surasti dvynukams gimtadienio dovanos. Vis dar buvo baisu iš akių paleisti Mayrą, tačiau ką nors sugalvoti reikėjo, tad ilgai nedvejojęs velsietis pasirinko Magiškųjų Vizlių šunybių parduotuvę. Neabejojo rasiantis čia ką nors, kas tiems padaužoms patiks. Žinoma, reikėtų ko nors, kas visiškai nesugriaus namų, mat kartais atrodė, kad dvynukai mielai tą padarytų plikomis rankomis.
Tai, kad jie buvo aktyvūs ir linksmi vaikai, džiugino. Dafydd atrodė, kad taip ir neišmoks mylėti savo mažylių, nesugebės jiems parodyti, kokie yra reikalingi. Vis dėlto atrodė, kad einant laikui viskas nusistovėjo. Ar vaikai mylėjo tėvą, Dafydd nežinojo, tačiau užteko to, kad gali būti su jais, kad nebijo apkabinti ir bendrauti. Neabejojo, kad visi trys yra nepalyginamai artimesni Mayrai, bet koks vis dėlto skirtumas? Jis turi galimybę būti šeimos nariu, kam jam kažkas daugiau?
Ilgokai slankiojęs tarp lentynų galiausiai rado kažkokį spalvas keičiantį žaislą. Pasidarė šiek tiek neramu, ką dvynukai su juo nuveiks, tačiau iš karto suprato, kad būtent jį ir nupirks. Bjaurybė nebuvo pigus, tačiau gimtadienis būna tik kartą metuose, tad palepinti nuostabius mažylius tikrai galima. Žmoną dovanėlėmis bandė pradžiuginti gana dažnai, tačiau vaikai kartais likdavo tarsi nuošaly. Vadinasi, per gimtadienį nereikėjo galvoti apie galeonus. Svarbiausia buvo, kad mažyliai apsidžiaugtų. Jeigu jie bus laimingi, galbūt tokia pasijus ir tų vaikų mama, kuri buvo svarbesnė už viską.
Taigi daugiau nedvejodamas ir negalvodamas Dafydd sumokėjo už žaislą ir netrukus laikydamas jį rankose suprato galintis keliauti namo. Tai vis dar buvo vienintelė vieta, kurioje jis jautėsi išties gerai. Kad ir kokia būtų nuotaika, tai vis tiek buvo ta oazė, kur jis galėjo būti savimi. Ta mintis privertė nedrąsiai nusišypsoti, tad vaikinas apsisuko ant kulno ir prapuolė atrodydamas visai patenkintas.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Juzefas Levinsas Lapkričio 20, 2022, 08:32:38 pm
Juzefas kartu su Walgunu įėjo į Magiškų Vizlių šunybių krautuvėlę. Ji buvo sausakimša vaikų ir paauglių, čia vyravo veiksmas ir šurmulys.
Levinsai jau buvo nusipirkę viską, ko reikėjo Hogvartsui, bet plikis sumanė nusivesti sūnų ir čia, galbūt jis norės nusipirkti ką nors smagaus. Vėliau jie eis pavalgyti.
- Taigi, čia yra garsiausia magiška pokštų krautuvėlė, - pasakė berniukui Juzefas. - Čia galima rasti išties šmaikščių dalykų. Gali rinktis ką tik nori, viską nupirksiu, - nusišypsojo.
Žinoma, būtų geriau, jei neimtum vėmimo pastilių ar ko nors panašaus, kas padėtų praleisti pamokas, mintyse pagalvojo mėlynakis. Tikėjosi, kad sūnus mokysis gerai. Nors, po velnių, koks skirtumas, kaip jis mokysis. Svarbiausia, kad jis išvis keliaus į Hogvartsą, o dar svarbiau tai, kad aš galiu su juo bendrauti, mąstė tuščiai vėpsodamas į meilės eliksyro buteliukus, kuriuos buvo apspitusios apsiseilėjusios paauglės.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Walgunas Levinsas Lapkričio 23, 2022, 08:11:58 pm
  Walgunas su tėčiu įžengė į parduotuvę, kuri buvo tiesiog sausakimša žmonių. Daugiausia vaikų bei paauglių. Walgunas buvo spėjęs perskaityti parduotuvėlės iškabą ir žinojo, kad tai - "Magiškųjų Vizlių šunybių" krautuvėlė. Greit apmetęs akimis daiktus, kuriuos čia galima nusipirkti berniukas suprato, kad čia galima rasti išties šmaikščių dalykėlių, tačiau nei vienas iš jų nebuvo skirtas mokymuisi, o tai Walgunui nepatiko. Tuo metu jis išgirdo ir tėčio balsą. Būtent iš jo ir sužinojo, kad čia pokštų krautuvėlė. Na, čia išties buvo galima rasti šmaikščių dalykėlių, tačiau berniuko jie nedomino. Žinoma, jis žinojo, kad ką nors įdomaus čia rasti įmanoma, todėl patraukė į parduotuvės gilumą, nes tikėjosi, kad čia tikrai ras smagių dalykėlių. Greitai vieną iš tokių ir pamatė. Tai buvo plunksna, tačiau net neskaitęs užrašo berniukas suprato, kad ji tikrai nebus paprasta, tačiau taip greitai nesuprato kuo, todėl visgi teko žvilgtelti į prekės aprašymą. Pasirodė, kad čia plunksna, kuria bet ką rašant ji visada pieš liūtą. Kad ir ką pieštum, kad ir ką rašytu. Oho! Ji įspūdinga! Ji tiesiog nuostabi! Pagalvojo berniukas ir apsidairė ieškodamas tėčio, tačiau greitai akimis jo nepamatė.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Juzefas Levinsas Lapkričio 29, 2022, 04:44:44 pm
Tačiau stebėdamas sūnų Juzefas suprato, kad jo, regis, ypatingai šita krautuvėlė nesužavėjo. Na, Walgunas nebūtinai turi būti kaip tu. Nebūtinai žavėtis visokiom nesąmonėm. Anksčiau beplaukis bijodavo, kad tik Walgunas neperimtų jo paranojų. Ir vaikystėje, ir dabar, kiek juodu pabendravo, Juzefui sūnus tikrai atrodė normalus. O juk vaikas to taip nenuslėptų. Kaip suaugęs. Nesijaudink, Walgunas nėra beprotis kaip kad jo tėvas, vis dar su savimi mintyse šnekėjosi mėlynakis.
Akimirką viduje ir vėl pajuto kaltę. Dėl to, ką vaikystėje sūnui yra tekę patirti. Juk baimės priepuolių yra pasitaikę ir prie Walguno. Tik gal jis ne visada surpasdavo. O gal nekreipdavo dėmesio. O gal vis tik laiko tai giliai širdy. Nežinia. Bet Levinsas nenorėtų su juo apie tai kalbėtis. Reikia džiaugtis šiandiena. Reikia džiaugtis, kad jis nori su tavimi bendrauti. Ir net labai.
- O, čia ta plunksna, kuri piešia gyvūnus! - entuziastingai tarė plikis, kai priėjo prie sūnaus. - Ir ką šita pieš? Liūtą? Puiku, pasiimk! - ragino. - Gal nori ir šito? - parodė dėžutę, kurią prieš tai paėmė iš lentynos. - Čia yra anekdotų dėžutė. Jei būtų liūdnoka ar nuobodoka, atidarius šią dėžutę iš jos iššoktų mažas žmogeliukas ir imtų pasakoti anekdotus. Jis, aišku, netikras. Tiesiog burtai, - nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 05, 2022, 10:19:24 pm
  Ta plunksna atrodė tokia nuostabi. Walgunas gyvenime nebuvo matęs keistesnio ar nuostabesnio daikto. Jis buvo manęs, kad šioje keistų pokštų krautuvėlėje neras nieko gero, tačiau, laimei, viskas pasikeitė. Ši plunksna buvo tiesiog nuostabi. Tačiau apart jos parduotuvėlė Walgunui nelabai patiko. Ji skatino daryti kvailas ir kartais žiaurias išdaigas, kurios tikrai galėdavo pakenkti. Tačiau buvo ir keli geri dalykėliai. Pavyzdžiui ši plunksną, kurią berniukas dabar laikė rankoje ir gerai apžiūrinėjo. Tą akimirką priėjo tėtis.
- Taip, ši plunksa piešia liūtą. Gal galėsi ją nupirkti, - paklausė, nes tikrai jos norėjo, o paskui išgirdo apie kažkokią anekdotų dėžutę. - Gerai, - tarė Walgunas ją nužiūrinėdamas. Tai atrodė smagus bei naudingas daiktas, todėl berniukas nusprendė, kad ją turėti būtų visai smagu. Žinoma, labiau norėjo turėti dalyką, kurio už pinigus taip lengvai nenupirksi - daugiau laiko su tėčiu.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Juzefas Levinsas Gruodžio 07, 2022, 09:49:02 am
Regis, plunksna labai patiko Walgunui. Tai plikšių džiugino.
- Žinoma, pasiimk! Imk viską ką, tik nori! - ragino Juzefas.
Aišku, jis žinojo, kad neatpirks tų trejų nebendravimo metų materialiais dalykais. Žinojo, kad tai nekompensuos to, jog Juzefas nebegyvena kartu su sūnumi. O kur dar tai, ką jam tenka patirti, jog mama ir tėtis nesutaria. Bet bent jau taip Levinsas norėjo įsiteikti sūnui. Vis geriau nei nieko, ar ne?
Apsidžiaugė mėlynakis ir dėl to, jog Walgunas sutiko pasiimti anekdotų dėžutę. Galbūt tai Hogvartse primins sūnui tėtį? Galbūt atsidaręs dėžutę jis pagalvos apie šią dieną?
- Pasidairyk, pasidairyk, gal atrasi dar ką nors įdomaus, - pasakė vyrukas.
Aišku, kad Juzefui knietėjo paklausinėti apie mamą. Juk jis žinojo, jog buvusioji kažką turi. Matė tai. Levinsas atsikrenkštė. Ir paklausė:
- Ar... ar mama turi kokį nors draugą?
Atsakymą Juzefas žinojo. Turi, turi, turi. Tačiau norėjo sužinoti daugiau.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Walgunas Levinsas Gruodžio 10, 2022, 03:09:06 pm
- Ačiū. Ne, daugiau nieko nenoriu, - tarė. Buvo dėkingas tėčiui už tokį malonumą ir apskritai tai, kad suorganizavo šį jų susitikimą, tačiau nenorėjo būti galvos skausmu. Nenorėjo leisti tiek daug tėčio pinigų.
  Paskui tėtis jo paklausė apie mamą. Ši tema Walgunui buvo skaudi. Jis iškart persikreipė. Taip, ji turėjo vaikiną. Na, ne tik vaikiną. Jie jau buvo susižadėję. Tai Walguną skaudino. Bet ne, ne tik dėl tėčio. Jam ir jos vaikinas nelabai patiko. Walgunui atrodė, kad jam rūpėjo tik pats jis.
- Turi, turi, - atsiduso berniukas. - Ir ne tik turi, bet ir jau planuoja vestuves, - tarė nusiminęs. Išties berniukas to netroško. Jam atrodė, kad jam ir mama nelabai rūpi, tačiau ji Walguno nesiklausė. Kaip visada.
- Gal jau eime sumokėti? - paklausė berniukas tėčio. Išties ilgiau čia būtų nenorėjo. Čia buvo begalė žmonių, o ir šiaip Walgunas ir nebeturėjo ką veikti tokioje krautuvėlėje. Dar apmetė akimis porą lentynų, tačiau daugiau nepastebėjo nieko kas jam patiktų.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 04, 2023, 11:48:48 am
Walgunas pasakė, kad mama turi draugą. Žinoma, tai nenustebino. Tačiau kai sūnus užsiminė, jog buvusioji planuoja vestuves... O dar tai, kad Walgunas pasirodė dėl to nuliūdęs...
Aišku, plikiui norėjosi imti visko klausinėti. Tačiau neatrodė, jog sūnus būtų nusiteikęs apie tai kalbėti. Be to, ir pačiam Juzefui šita tema atrodė sunki. Net pagalvojo, kad jeigu apie tai šnekės, gali apsiverkti.
Todėl Levinsas tik linktelėjo, bet nieko nei atsakė, nei ko nors dar klausė.
- Taip, taip, galime eiti sumokėti, - kuo linksmiau tarė vyrukas. - Tai va, o dabar galėsime keliauti kažkur pavalgyti, žinau daug vietų, galėsi išsirinkti, - bandė keisti temą.
Eilėje pradėjo klausinėti Walguno apie maistą, o kai sumokėjo už prekes, jie paliko parduotuvę.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Walgunas Levinsas Sausio 04, 2023, 03:53:08 pm
  Mintis, kad mama turi vaikiną su kuriuo norėjo susituokti ir džiugino, ir liūdino Walguną. Džiugino todėl, nes jis norėjo, kad mama būtų laiminga. Taip pat dėl to, nes dabar ji mažiau jį kontroliuodavo. Tiesa, tada Walgunas labai mažai matydavo mamą. Tuo labiau jos vaikinas nebuvo labai malonus. Švelniai tariant.
  Atsistojus į eilę Walgunas išgirdo visą klausimų laviną apie maistą, todėl pavyzdingai atsakinėjo. Taip, berniukas valgyti labai norėjo. Vis dėlto per tuos apsipirkinėjimus pakankamai išalko.
  Rodos, praėjo visa amžinybė kol atėjo jų eilė susimokėti. Dabar Walgunas labai save keikė, kad išvis ką nors ėmė. Žinojo, kad šiuo metu būtų daug patogiau tiesiog likti be nieko ir išeiti iš čia. Na, bet jau atstovėjo ilgą eilę, todėl dabar nieko nebepirkti tiesiog neapsimokėjo.
  Susimokėję jie išėjo iš parduotuvės. Walgunas džiaugėsi pagaliau ištrūkęs iš to žmonių pilno pragaro.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Liepos 14, 2023, 10:06:57 pm
     Kaip KARŠTA! Kaedė nubraukė prakaito lašus nuo kaktos. Kokio velnio? Kokio velnio jie turėjo važiuoti čia šiandien. Atsigręžė į Bretą:
     - Negalėjai pasirinkti karštesnės dienos, ar ne?
     Jie jau kokią pusantros valandos (gerai, dešimt minučių daugiausiai, tačiau tas karštis žvėriškai tempė laiką) klaidžioja šiomis dulkėtomis ir karščiu tvenkenčiomis gatvėmis nerasdami tai ko reikia. Bretas minėjo kažkokį knygyną baisiai sunkiu ir keistu pavadinimu, kurio, akivaizdu, Kaedė nepamena. Na, nė nesistengė prisiminti. Staiga O'Connor šovė keista mintis į galvą, kuria kažkodėl sumanė pasidalyti ir su tėčiu.
     - Argi ne keistas sutapimas? Čia ta pati vieta, į kurią, kai pirmą kartą susipažinome, mes nuėjome? Aną kartą tu čia mane atitempei, nes negalėjau paeiti. Ir pameni kodėl? - ji šyptelėjo keista šypsena, kurios negalėjai perprasti. - Tikiuosi šį kartą tai nepasikartos.
     Jie slinko pro krūvą parduotuvių, visos jos buvo vienodai nuobodžios, netraukiančios, neįdomios... O lauke taip karšta... Ir jie vis velkasi tomis pačiomis gatvėmis... Tačiau netrukus priešais mergaitės akis pasirodė nauja, visiškai išsiskirianti iš kitų parduotuvė. Ji spindėjo spalvomis ir žaismingumu. Jeigu, kol jie pasieks tą parduotuvę priekyje, Bretas nepasukus nė į vieną, sakydamas, kad čia tas knygynas...
     Ne! Jis nepasuko! Kaedė atsidūrė tiesiai priešais milžiniškas duris. Lauke taip karšta, ji leipo iš karščio ir svajojo apie vėsią parduotuvę ir puodelį vandens. Viskas, ji daugiau nebetvers. O'Connor pravėrė duris ir pateko... į visai kitą pasaulį, negu lyg šiol gyveno.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 15, 2023, 05:18:41 pm
Hannah jau bus treji. Sunku patikėti. Atrodo, dar ką tik dvynukai mokėsi vaikščioti ar tarė pirmuosius žodžius. Visai neseniai vos keturių žmonių Llewellyn šeima persikraustė į Sautendą ir ten laukė penktojo nario gimimo. O štai dabar jau ketvirtas šeimos vaikas netrukus sulauks trejų. Ši mintis privertė širdį skaudžiai nudiegti - vis dėlto Hannah buvo penktoji, nes ketvirtas buvo David gimęs, tačiau Elijah palaidotas mažylis. Bet apie tai geriau negalvoti.
Taigi susitelkęs ties mintimis apie dovaną savo mergytei, tokiai panašiai į mamą, kad vien pažvelgęs į ją nusišypsodavo, Dafydd nutarė darbą iškeisti į dovanos paieškas ir atsidūrė Skersiniame skersgatvyje. Nežinojo, ką nupirks, tačiau geriausia, žinoma, eiti į pokštų krautuvėlę. Ten būtinai ras ką nors tinkamo mažai mergaitei, kuri labai apsidžiaugs.
Nors buvo vasara, žmonių gatvėje ir parduotuvėse nebuvo daug. Ko gero, jiems trukdė karštis, bet Dafydd tik džiaugėsi. Nenorėjo trintis aplink į Hogvartsą besiruošiančius vaikus. Iš galvos niekaip neišėjo mintis, kad vos po dvejų metų ten išleis savo vyriausiuosius. Tai buvo gąsdinanti mintis, tad geriau susitelkti ties geriausia dovana savo mažylei.
Dafydd susikaupęs tyrinėjo pokštus ir žaislus. Atrodė, kad kai kurie jų labai patiktų Eliotui ar Oliveriui. Dalis - ir Miriam. Ką gi, čia yra geriausia parduotuvė vaikų dovanoms ieškoti. Bet dabar reikėjo rasti kažką tinkamo jaunesnei mergytei. Taigi velsietis ir toliau naršė lentynas, tačiau negali sakyti, kad darė tai suirzęs ar nepatenkintas. Ne, jis buvo labai laimingas, nes žinojo, kad šiuo metu stengiasi pradžiuginti savo dukterį.
Į parduotuvę įžengė kažkokia mergaitė, tačiau Dafydd tik trumpai žvilgtelėjo į ją ir vėl susikaupė ties tuo, ką darė iki tol. Lūpose atsirado švelni šypsena, o mintys nuskriejo kažkur. Na, ne kažkur, o į Sautende esantį namą - vietą, kurioje jo laukia mylimiausi žmonės pasaulyje.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Brett OConnor Liepos 15, 2023, 05:33:57 pm
Na ir kas, kad karšta? Jau geriau degti saulėje, o ne tverti visą dieną su Athena. Taigi Bretas pasinaudojo proga, kai mieloji sesutė buvo nežinia kur (o gal ir namie, tik motina to nepriminė), ir išsitempė Kaedę į Londoną. Šitą apipirkti gal ir buvo pareiga. Šiaip ar taip, dėl jos egzistavimo šiame pasaulyje jis yra iš dalies kaltas. Kitaip to ir nepavadinsi, kaip tik kalte. Bet jau prakeikta Athena jis nesirūpins.
Aišku, Kaede buvo viskuo iš eilės nepatenkinta, todėl nenuostabu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Žavusis jaunikaitis slinko per Londoną ir stengėsi apsimesti, kad dukters negirdi. Vis dėlto jo kantrybė ne begalinė, ir Kaede tą tikrai turėtų žinoti.
- Eime tiesiai į Gražmenas ir juodulius, - burbtelėjo įžengęs į Skersinį skersgatvį. Kulniavo kaip tik ten, kur ir pasakė, kai kažkuriuo metu pastebėjo, kad mergiotės su juo nėra. Į magiškąją gatvę ji tikrai įžengė, tad pasimetė kažkur čia. Arba ne pasimetė, o specialiai įsmuko ten, kur jiems visai nereikia! Lūpas paliko tylus keiksmažodis, tačiau teko apsisukti ir grįžti jos ieškoti. Pasiekęs Magiškąsias Vizlių šunybes viską suprato. O vos prieš metus ta kvaiša netikėjo, kad magija egzistuoja!
- Tu man dar atsiimsi, - tyliai suurzgė Bretas ir atidarė duris. Aišku, ten pamatė Kaedę, bet, savo nuostabai, pastebėjo ir Dafydd. Ką jis čia gali veikti, jeigu jo mažiai Hogvartsui dar per jauni? O gal jau užaugo?.. Vis dėlto šitas šventeiva atrodė pernelyg rimtas ir šventas, kad apsivaikuotų pats būdamas vaikas. Vis tik žavusis jaunikaitis nutarė nesigilinti. Žengė prie Kaedės ir sušnypštė:
- Sakiau, kad einam į knygyną. Sveikas, Dafydd! - visai kitu tonu pasisveikino su raudonplaukiu. Negali sakyti, kad jis buvo draugiškas, bet bent jau ne toks nepatenkintas kaip kalbantis su Kaede ar, tuo labiau, Athena.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Liepos 16, 2023, 09:37:40 pm
     Kas čia per vieta? Nustėro Kaedė įžengusi pro spalvingos parduotuvės duris. Tokioj vietoj mergaitei per visus savo... beveik dvylika savo gyvenimėlio metų būti neteko. Su nuostaba, nė nenutuokdama kur ką tik atsidūrė, klastūnyno koledžo atstovė spoksojo į aplink esančius keistus žaislus, kažkokius pokštus, dūmus, garsus ir viską, kas virė šiame neapsakome magijos pokštų katile.
     Žinoma, čia netruko atsidanginti ir Bretas. Ilgokai užtrukai. Užvertė akis mergaitė, tačiau bandė tėčiui neparodyti, kad į jį iš vis kreipia dėmesį. Žinoma, čio plano nepavyko įgyvendinti ir jo laikytis ilgai. Tėtis pasilabino su kažkokiu raudonplaukiu, irgi esančiu šioje... nenusakomoje vietoje.
     - Tu... jį pažįsti? - nužvelgė Bretą ir tą Dafydd. - Dafydd... Kas čia per vardas?
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 18, 2023, 09:00:49 pm
Daugelis pokštų ir žaislų šioje parduotuvėje buvo skirti šiek tiek vyresniems naudotojams. Nemaža dalis jų praverstų Hogvartse, o iki jo Hannah dar labai daug laiko. Pasidarė baisu. Dvyniai per greit vyks į tą mokyklą, o galvoti, kad kažkada ten išvažiuos ir ta į Mayrą tokia panaši mergytė, buvo tiesiog per daug. Geriau tiesiog ieškoti kokio nors daikčiuko, kuris tiktų trejų metų mergaitei. Ir, žinoma, jos jaunesniems broliukams.
Galvodamas apie tris mažylius Dafydd nejučia kiek priartėjo prie durų. Būtų to ir nepastebėjęs, bet netrukus išgirdo pasisveikinimą. Mintyse atsiduso - visai nenorėjo su kažkuo bendrauti ir taip gaišti laiką. Be to, neturėjo visos dienos. Šiaip ar taip, dar teks grįžti į darbą, kad ir kaip to nesinorėtų. O pakėlęs galvą dar ir gerokai nustebo - tai buvo Bretas su kažkokia mergaite. Tai tikrai nebuvo Athena, kurią kartą jau sutiko. Vadinasi, tai gali būti tik jo duktė. Sukilo susidomėjimas, kokiai sekundei nustūmęs į šoną mintis apie šeimos narius. Dafydd žengė arčiau ir ištiesė ranką pasisveikinti.
- Sveikas. Ši mergaitė, spėju, tavo duktė? Labas. Taip, aš Dafydd.
Buvo keista matyti šitą mergaitę. Teko apie ją girdėti, pats skatino Bretą parašyti dukteriai ir pakviesti praleisti vasarą Sautende. Kas būtų pagalvojęs, kad jie susitiks Londone? Ir dar magiškoje vietoje. Apie šito vyruko istoriją Hogvartse jis taip pat žinojo. Priešingai nei Bretas - apie jo.
- Atėjote nusipirkti kokio pokšto? - bandydamas būti draugiškas paklausė Dafydd, tačiau vėl žengė prie lentynos. Nepamiršo, ko čia atvyko pats, tad vėl ėmėsi apžiūrinėti žaislus. Paėmė žaislinį teleskopą ir spustelėjo. Iš žaisliuko išlindo kumštelis ir trinktelėjo į ranką. Ne, tokio žaislo savo mergytei jis tikrai nepirks.
- Įdomu, - sumurmėjo Dafydd, visai pamiršęs apie tai, kad šioje parduotuvėje yra dar ką tik jį sudominę žmonės.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Brett OConnor Liepos 18, 2023, 09:26:48 pm
Nuotaika, regis, neapsisprendė, ar subjurti, nes Kaedė ir vėl suerzino, ar kaip tik pakilti iki debesų, nes atsirado dar viena proga pabendrauti su Dafydd. Negali sakyti, kad tas šventeiva buvo kažkoks labai jau įdomus pašnekovas, bet ir pats Bretas mėgo patylėti. O šitas keistuolis kažkuo domino. Vis dar atrodė, kad jie yra gana panašūs ir galbūt gali tapti draugais.
Vis dėlto Kaedė turėjo neeilinį talentą jį erzinti. Nieko nepasakiusi apie knygyną, ji sureagavo tik į tai, kad jos tėvas pažįsta kitą žmogų! To jau buvo per daug, tad žavusis jaunikaitis pliaukštelėjo dukrai per pakaušį.
- Užsičiaupk, - urgztelėjo ir netrukus jau spaudė Dafydd ranką. Nenorėjo kalbėti apie savo dukterį, bet kad jau atsidūrė čia su ja (tiksliau, per ją!), to neišvengsi. Garsiai atsidusęs atsakė: - Taip. Kaedė.
Pastūmė ją kiek toliau nuo savęs, bet tada šventeiva sugebėjo paklausti absurdiškiausio pasaulyje klausimo. Argi neakivaizdu, kad O'Connor neturi pinigų tokioms nesąmonėms? Na, bet Dafydd to gal ir nežino.
- Ne, ėjome prekių mokyklai, - atsiliepė reikšmingai žvilgtelėdamas į Kaedę. Bet ji, ko gero, nesusipras atėjusi visai ne ten, kur reikia. Kartais ši mergiotė sugebėdavo būti visiškai buka. - Mums čia nieko nereikia ir jau einame sau.
Dar vienas žvilgsnis įsmigo į mergaitę. Bretas čiupo ją už rankos ir pradėjo tempti išėjimo link. Jau geriau greičiau apsisukti. O su Dafydd pasikalbės kada nors kitą kartą. Kai bus vienas.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Liepos 19, 2023, 10:26:18 am
     Po žodžių galvą pasitiko „pliaukštelėjimas“, kuris veikiau buvo smūgis per makaulę, turint omeny Breto jėgą. Žinoma, jam tai galėjo atrodyti kaip ir paprastas prilietimas! Kaedė pasiuto. Ką ji tokio pasakė, kad iškart turi sulaukti smūgio ir dar paliepimų užsičiaupti?
     - Pats ir užsičiaupk! - O'Connor pasiuntė kumštį į Breto pilvą, tačiau netrukus atsidūrė užnugary. Nesupratau?! Tai štai kaip sprendi problemas - tiesiog nustumi jas į šoną? Bretai, tau galas. Jau norėjo pulti tėvą iš nugaros, tačiau kažkas stebuklingai privertė Kaedę atsitokėti nuo pykčio įsiučio. Tuo ji pasididžiuos vėliau, kai supras kas čia ką tik įvyko, o dabar jai reikėjo susidėlioti visas detales į vietą, nes šita situacija buvo daugiau nei keista. Kas šis vyras? Kodėl tėtis jį pažįsta? Ką jis veikia šitoje parduotuvėje, į kurią Kaedė užsuko tik netyčiom? Ir... KAS PER VELNIAS? Iš kur jis žino, kad Kaedė - Breto duktė?!
     - Duktė? Bretai, ką tuo nori pasakyti?! Kiek dar pasaulyje egzistuoja žmonių, kurie žino apie mano egzistavimą, bet aš apie jų - ne?! - įsiūtis vėl pagavo mergaitę. Apgailėtina situacija.
     - Taip! Ėjome prekių mokyklai! Bėda tik ta, kad jų niekaip nepriėjome! - trumpaplaukė atmušė Breto ranką. - Tiesą sakant, jis eina. O aš atėjau, - pasakė lyg ir tam Dafydd, bet iš tiesų į jį nesikreipė.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 19, 2023, 01:55:19 pm
Mintys netruko nuklysti prie šeimos narių. Atrodo, Dafydd pamiršo esantis viešoje vietoje. Tiesiog spoksojo į magijos žaisliukus ir galvojo apie tai, kaip pradžiugins tuos, kurie jam yra brangiausi. Tokios mintys pačiam visai netrukdė, o jeigu jis trukdė kažkam kitam, šį kartą negalėjo nieko pakeisti. Netgi negraužė savęs, kad ir vėl yra trukdis.
Deja, netrukus prabilęs Bretas, o paskui jį - ir toji mergaitė, privertė atsitokėti. Žvilgtelėjo į keistąjį vyruką ir suprato: jo duktė tikrai panaši į savo tėtušį. Ką gi, reikia tikėtis, kad ji pernelyg dažnai Sautende nesitrins. Dvi tokios personos gali sukelti nemažą pavojų jo ir Mayros mažyliams. O kai pagalvoji, kad dvynukai su šita mokysis vienoje mokykloje... Nagi, neskubėk teisti pats save supeikė Dafydd.
- Argi tau keista, kad jaunai raganaitei ši parduotuvė įdomesnė nei mokyklinės prekės? - paklausė vildamasis šiek tiek nuraminti Breto pyktį. Tiesa, žinant šitą vyruką viskas greičiau jau išeis priešingai. - Taip, tavo tėtis man pasakojo apie tave. Argi tai blogai?
Bandė būti draugiškas, bet tai buvo sunku. Tiesa, Bretas tarsi nedegė tokia neapykanta Kaedei, kokią atvirai demonstravo Athenai. Bet vis tiek buvo keistai piktas. Na, gal ir ne keistai - toks jau šis žmogus.
- Nė kiek neabejoju, kad jeigu draugiškai nueitum ten, kur reikia, tėtis neprieštarautų čia sugrįžti ir apžiūrėti šios parduotuvės, - abejodamas, ar turėtų tai daryti, ištarė Dafydd mergaitei. Akivaizdu, kad ji yra labai įdomi asmenybė, tad turbūt žodžiai nesuveiks taip, kaip buvo planuota. Bet nepabandęs nesužinosi.
Tačiau dabar norėjosi grįžti į savo kiautą. Taigi Dafydd vėl užlindo už lentynos ir pradėjo apžiūrinėti prekes. Hannah būtinai apsidžiaugs, o tai šią akimirką buvo visų svarbiausia.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Brett OConnor Liepos 19, 2023, 03:07:01 pm
Aišku, panelytė supyko, o tai suerzino itin dailų jos tėtušį. Norėjo dar kartą trinktelėti jai ir šį kartą padaryti tai gerokai stipriau. Deja, teko trauktis nuo mažo kumštuko ir apsimesti, kad Dafydd viso to nemato. Nors gal ir nematė - jis atrodė kaip visada paskendęs mintyse. Ne veltui Bretas jį vadino didžiuoju mąstytoju, ar ne?
- Ko tu čia rėki?! - nesusilaikęs garsiai išrėžė dailusis jaunikaitis piktai spoksodamas į Kaedę. - Ir kas čia tokio, jeigu draugams paminiu turintis dukterį. Kuri, visa nelaimė, esi tu! Kodėl tau turėčiau viską pasakoti?
Piktai nusisuko nuo mergiotės, bet netrukus teko vėl nusivilti gyvenimu - Dafydd irgi buvo nusiteikęs pamokslauti. Bretas prunkštelėjo ir su panieka pažvelgė į jį.
- Manai, šitai kas nors įdomu? Nebent tik trukdyti visiems iš eilės. Ne ką geresnė už Atheną, - suburbėjo, bet pasigailėjo šitų žodžių. Kaede buvo pernelyg panaši į jį, tad taip kalbėdamas tarsi įrodė pats nesąs kažkoks labai jau geras žmogus. Na, bet tokios nesąmonės kaip atsiprašymai į Breto repertuarą tikrai neįėjo, tad jis tylėjo.
Išklausęs Kaedės cypavimų ir šiaip ne taip susilaikęs nuo dar vieno smūgio ausin išgirdo gal netgi visai neblogą šventeivos Dafydd patarimą. Labai jau draugiškai nusišypsojo mergiotei ir pratarė:
- Tikrai taip. Jeigu nueisime į knygyną ir kitas parduotuves, galėsime čia užeiti. Ar tinka?
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Liepos 19, 2023, 04:43:33 pm
     Kaedė buvo susierzinusi. Viskas sukosi visiškai kita linkme, nei turėtų. Ir tuo pačiu tas pats viskas virto aukštyn kojom. Jie turėjo normaliai kaip tėtis ir dukra nueiti apsiprekinti mokyklai, o vietoj to viskas griuvo į šipulius. Jei jie tuoj pat neapsiramins, turbūt į tuos pačius šipulius skils ir kaulai.
     - Pats tu rėki! Vien šitas tavo išrėktas klausimas yra to įrodymas! Jei jau pats rėki, kodėl turėčiau nerėkti aš? Ir iš vis neturi teisės liepti man kažko nedaryti, ką darai pats! Turėtum rodyti pavy...
     Garsiai ir aiškiai rėžusi savo įsitikinimus O'Connor nutilo tarsi į galvą būtų gavusi. Visa nelaimė?...... Nu supratau... Šie tėčio žodžiai kaip peilis rėžė Siobhánai į širdį. Ji žinojo, kad nėra tobula dukra. Kad jis nėra tobulas tėvas. Bet... ji manė, kad jie tinka vienas kitam. Visa nelaimė... Ir tėt... Bretas šiuos žodžius išrėkė su tokiu įsiūčiu, kad nė kvailys nebūtų suabejojęs, kad tai ne tiesa. Ne ką geresnė už Atheną... Mergaitė puikiai žinojo kokie santykiai yra tarp šių dviejų personų ir kaip akivaizdžiai Bretas neslepia pasibjaurėjimo seserimi. Bet kad Kaedės jis nekenčia taip pat...
     - Taip, žinoma. Tempk mane kur tik nori, man... nesvarbu, - tylutėliai lyg mirusiu balsu sumurmėjo O'Connor ir nudelbusi akis į žemę apsigręžė eiti link durų. Kuri, visa nelaimė, esi tu! Rėkė Breto balsas galvoje.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Liepos 19, 2023, 05:10:45 pm
Ir kas būtų pagalvojęs, kad atėjęs išrinkti dovanos trejų sulauksiančiai dukrytei atsidursi tikrame dramos sūkuryje? Žinoma, dėl kaltas buvo ne Dafydd, o O'Connor šeimos atstovai. Kad Bretas yra itin įdomus, jis jau žinojo. Pasirodo, ir dukrelė neprastesnė. Tiesą sakant, jų rėkavimai pradėjo gerokai erzinti. Trukdė susikaupti. Norėjosi ramiai perskaityti prekių aprašus, bet teko išlįsti iš už lentynos ir atidžiai pažvelgti į tėvą ir dukrą. Kažkodėl atrodė, kad tai būtų galėjęs būti jo paties ir motinos ar patėvio bendravimas. Jeigu kas būtų varginęsis iš viso į jį kreipti dėmesį.
Netrukus mergaitės tonas gerokai pasikeitė. Dafydd padėjo rankose laikytą magijos žaisliuką į lentyną ir nustebęs pažvelgė į ją. Ar gali būti, kad jai tėvas rūpi gerokai labiau nei nori pripažinti? Galbūt tai yra dar vienas šiuos du O'Connor siejantis dalykas?
- Bretai, tu neįsivaizduoji, ką reiškia, kai esi nereikalingas tėvams, - labai tyliai sumurmėjo Dafydd. Vylėsi, kad mergaitė jo neišgirs. - Žinau, kad tau Kaedė rūpi. Prisimink, ką sakei man, kai susitikome paplūdimyje. Negi tikrai nori viską sugriauti?
Žinojo, kad tai ne jo reikalas. Prieš kurį laiką pačiam sau netikėtai pradėjo aiškinti gyvenimo tiesas Alano tėvui. Nuo kada jis tapo tokiu kitų šeimų santykių gerintoju? Pasidarė gėda prieš save. Privalo skirti save mylimiems žmonėms, o ne rūpintis Senklerių ar O'Connor gerove. Žinoma, gal tai reiškia, kad jis tapo geresniu žmogumi, bet tai menkai guodė.
- Gerai pagalvok, - dar pridūrė dirstelėdamas į mergaitę ir vėl grįžo prie lentynos. Kad ir kaip stengėsi įsivaizduoti, kaip Hannah džiaugsis gavusi smagią dovaną, nesisekė. Galvoje sukosi per daug minčių apie tai, kas vyksta čia, šioje parduotuvėje.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Brett OConnor Liepos 19, 2023, 05:24:16 pm
Panašu, kad užčiaupti tuos žabtus galima tik gerai trinktelėjus. Kitaip šita mergiotė užsičiaupti nesusipras. Sunkiai atsidusęs Bretas pasiuntė visus įmanomus prakeiksmus ir atsisuko į mergaitę.
- Juk sakau - ateisime čia paskui. Tik pirmiausia nusipirkime prekes, - vėl pasiūlė, nors dabar kalbėjo žymiai ramiau. Netgi draugiškai. Bet argi jai tas rūpi?!
Netrukus stojo tyla, ir geidžiamiausias Britanijos bomžas per tą laiką visai nusiramino. Pykčio kaip nebūta. Atrodė, kad viskas išsisprendė, o jie ramiai nueis ten, kur reikia. Į šitą parduotuvę, žinoma, negrįš - tai buvo tik būdas apkvailinti šitą mergiotę. Bet viskas pasisuko labai netikėta linkme. Kaedė buvo įsižeidusi ar įskaudinta. Bretas jau ruošėsi prunkštelėti, bet išgirdo Dafydd žodžius. Ir jie, visa nelaimė, buvo velniškai teisingi.
- Maniau, kad tau nerūpi, ką aš galvoju ir jaučiu, - kuo abejingiau ištarė. - Neabejojau, kad atvažiavai į Sautendą tik dėl to, kad gautum stogą virš galvos.
Sakyti, kad gaus ir maisto, būtų buvę kvaila, taigi šią dalį vyrukas nutylėjo. Nežinojo, kaip išspręsti šią bėdą. Viltingai pažvelgė į Dafydd, bet jis grįžo prie dovanos. Ką gi, tai visai normalu - jis turi kam tą dovaną pirkti. Ir turi pinigų tai padaryti.
- Kaede, aš... - teko taisyti padėtį pačiam. Tik kaip tai padaryti?.. - Aš tik supykau. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Gerai, jeigu nori, galime pasilikti čia.
Balsas buvo tylus ir ramus. Ir, deja, labai jau nepasitikintis savimi. Bretas buvo pernelyg nepripratęs atgailauti. Nesulaikė mergaitės, tačiau ir nebetempė jos lauk. Atrodė, kad ką tik visa situacija beviltiškai žlugo.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Liepos 19, 2023, 09:49:18 pm
      Kaedei užgeso visos spalvos, jai neberūpėjo niekas. Tegul vedasi ją Bretas kur nori, tegul daro su ja ką nori, tegul draudžia jai ką nori, tegul palieka ją vieną - taigi ji blogiausia duktė pasaulyje, kam jam tokia reikalinga? Anksčiau buvusi tokia ryški asmenybė, dabar ji jautėsi kaip nuvysti palikta gėlė, kurios žiedai nusviro ir liko prislėgti, neprižiūrėti. Nors prieš akimirką ji spinduliavo drąsa, pasitikėjimu ir ryžtu, dabar O'Connor vidų užpildė liūdna tyla. Ankščiau mergaitė atkakliai slėpdavo savo skausmą, tačiau dabar nebebuvo tam prasmės. Kokia viduje, tokia ir išorėj - liūdna, nusiminusi, nuvytusi, praradusi save. Ji buvo kaip nykstantis žibintas viduryje didžiulio miško, kuris nebegalėjo savimi pasitikėti ir pamiršo, kaip spindėti.
     Bretas dar kažką plepėjo su tuo Dafydd, tačiau Kaedei tai buvo mažiausiai svarbu. Jai neberūpėjo niekas šią akimirką - svarbu, kad Bretui gerai. Jeigu nori, tegul kalba, jeigu nori, tegul eina lauk, jeigu nori... Koks skirtumas, tegul daro ką nori. Tegul ir... prieina pasikalbėti? Tebūnie. Bet klastuolei ir tas nerūpėjo, ji atstūmė Bretą.
     - Nenoriu, einam lauk. Galėsi dėti kur tik nori mane.
Antraštė: Ats: Magiškosios Vizlių šunybės
Parašė: Brett OConnor Liepos 21, 2023, 12:27:28 pm
Kas būtų pagalvojęs, kad situacija staiga pasikeis šitaip? Ir kas būtų pagalvojęs, kad tai Bretui rūpės? Atkakliai tvirtinęs sau, kad Kaedė jam nei įdomi, nei reikalinga, suprato labai apsikvailinęs. Nereikėjo to pasakyti garsiai. Visai nesvarbu, kad tai netiesa - jis sugebėjo šitą mergiotę įskaudinti. Nenorėjo to padaryti, bet jau buvo per vėlu. O tokių situacijų spręsti šis žavus jaunikaitis tikrai nemokėjo.
- Apsispręsk, po galais, - suburbėjo Bretas, kai Kaedė pareiškė nenorinti čia būti. Ar kur nors kitur ji bus laimingesnė? Kažin. Visa šita situacija buvo tiesiog absurdiška. Vis dėlto nutarė išeiti į lauką. Jeigu jau Kaede taip nori... Žvilgtelėjo į Dafydd tarsi norėdamas patarimo, o gal atsisveikinti, tačiau jo nepastebėjo. Tik dabar suprato pavydintis tos meilės šeimai, kurią akivaizdžiai jaučia šis šventeiva. O ką čia pridirbo pats?..
Galiausiai paėmęs Kaedę už rankos (tik šį kartą padarė tai gerokai švelniau nei įprastai) ištempė ją į lauką.