Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 01:52:21 pm

Antraštė: Olivanderiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 01:52:21 pm
      Paskutinė krautuvėlė Skersiniame Skersgatvyje buvo siaurutė ir apšepusi. Apsilupinėjusios paauksuotos raidės virš durų skelbė: „Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. Kr." Apdulkėjusioje vitrinoje ant išblukusios raudonos pagalvėlės gulėjo vienui viena lazdelė. Tai buvo ypatinga vieta - tūkstančiai burtininkų ir raganų buvo žengę pro šias krautuvėlės duris. Kiekvieną iš jų pasitikdavo kažkur namo gilumoje sutilindžiavęs varpelis.
      Mažučiam lazdelių meistro kambarėly buvo kaip ir tuščia, tik stovėjo suklypusi kėdė ir stalas. Ne vienas čia pasijusdavo keistai, lyg būtų atėjęs į griežtas taisykles turinčią biblioteką: tūkstančiai siauručių dėželių, tvarkingai sukrautų į rietuves iki lubų priblokšdavo bene kiekvieną, net tyla ir dulkės, regis, čia alsavo slapta magija.
      Senasis Olivanderis prisiminė kiekvieną parduotą lazdelę, o būsimą Hogvartso pirmakursį šis seneliukas, blausiomis, sidabriškomis akimis, kruopščiai apšokinėdavo: paklausdavo katra ranka mojuoja burtų lazdelę, tada išsitraukęs sidabriniais ženklais išmargintą metrą pamatuodavo visą ranką, paskui dilbį, atstumą nuo peties iki grindų, nuo kelio iki pažasties, galiausiai metru apjuosdavo galvą. Kartais šis iš uolumo imdavo pats vargšeliui matuoti tarpelį tarp nosies šnervių, kol meistras kilnodavo dėžutes lentynose. Olivanderiui atradus tinkamą lazdelę prasidėdavo bandymo maratonas: jis prašydavo pabandyti, po to atimdavo netinkamą ir šis procesas kartodavosi tol, kol burtų lazdelė surasdavo savo vienintelį šeimininką. Ši paprastai kainuodavo septynis aukso galeonus.

((video (https://www.youtube.com/watch?v=gRqY1nxGGE4)))
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: domutis Balandžio 20, 2020, 02:29:04 pm
Domantas nuėjas prie krautuvėles kuri vadinosi Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. Kr." Tai nuostabi vieta ten milijardai burtų lazdelių kurios laukia savo šeimininkų.Domantas jau turėjo burtų lazdelę.Bet jam ten labai patiko.Turėdamas laisvo laiko ir galimybę nukeliauti į skersinį skersgatvį Domantas visada užsuka pas Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. kr.Jo draugas jį visada pavaišina gardžia arbatėlę.O jo tas draugas yra pagrindinis darbuotuojas.Jie kalbasi apie tą kurio vardo nevalia minėti apie Domanto mokslus Hogvarste.Olivanderis Domantui leidžia apžiūrėti burtų lazdeles.Netgi aptarnauti žmones.Domantas labai džiaugiasi kad turi tokį draugą kaip Olivanderis
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Harvis Lesteris Balandžio 28, 2020, 01:19:56 pm
Harvis pagaliau priėjo Olivanderio krautuvėlę. Jam įžengus į parduotuvėlę Olivanderis nudžiugo ir pranešė, kad Harvio laukė seniai. Berniukas jam pasakė, kad nekantrauja įsigyti savo pirmąją burtų lazdelę. Pardavė-jas neištaręs nė žodžio nuskubėjo prie vienos lazdelių lentynos ir ištraukė dėžutę. Ją nusinešė prie kasos, išdėžutės ištraukė lazdelę ir įteikė ją Harviui. Berniukas nežinojo ką jam daryti. Olivanderis pasakė, kad jis tesiog mostelėtų ja. Harvis mostėlejo su lazdele. Staiga Olivanderio plaukai nusidažė geltonai. Pastarasis nuramino berniuką, kad neatsiprašinėtų ir davė jam naują lazdelę kuri idealiai tiko. Nudžiugęs Harvis susimokėjo Olivanderiui ir išėjo iš krautuvėlės. Harvis buvo pasiruošęs keliauti į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Birželio 16, 2020, 10:50:18 pm
Be galo jaudinanti akimirka. Jau visai netrukus Elliw pirmą kartą vyks į Hogvartsą. Ji gerokai jaudinosi, mat vis dar tiksliai nesuprato, kas ten bus. Vis dėlto kartu buvo ir smagu - juk pirmą kartą gyvenime bus visiškai nepriklausoma nuo brolio.
Tačiau prieš keliaujant į mokyklą reikėjo apsirūpinti visomis reikiamomis prekėmis. Gerai, kad ji turėjo draugą, globėją, tikrą vyresnį brolį ar kad ir kaip pavadintume, tačiau ji turėjo Bastiano. Be šio jauno italo mergaitė niekaip nebūtų galėjusi nukeliauti iki Londono, ten iki Skersinio skersgatvio ir rasti visas reikiamas prekes. Visų pirma, ji jau buvo pamiršusi, kokiame mieste yra, ką jau kalbėti apie gatvės pavadinimą. O daiktų sąrašas, reikėjo tikėtis, saugiai gulėjo Bastiano kišenėje, mat Elliw jo tikrai neturėjo.
Vis dėlto mergaitė buvo tikra, kad jai reikia įsigyti tą kažkokį ilgą daiktą, kuriuo Bastiano kažkodėl nesinaudoja. Būsima Hogvartso mokinė niekaip negalėjo atsiminti, kaip vadinasi tas daiktas, tačiau buvo įsitikinusi, kad jo reikia. Visi kiti daiktai iš sąrašo jau seniai buvo dingę iš velsietės atminties.
Galiausiai Elliw ir Bastiano pasiekė reikiamą parduotuvę.
- Čia! - džiaugsmingai sušuko mergaitė. Ji pamatė vitrinoje gulinčią lazdelę. Buvo labai susijaudinusi. Norėjosi pačiupinėti tą daiktą, tad skubiai ištiesė ranką. Pirštai, žinoma, atsitrenkė į stiklą. - Auč...
Rudaplaukė atidarė duris ir galiausiai įžengė vidun. Apsižvalgiusi iš karto pajuto kažką magiško. Nebuvo visiškai aišku, kas tai tiksliai yra, tačiau viena ji suprato: žiobarams tokioje parduotuvėje lankytis nederėtų.
- Oho, - sumurmėjo rudaplaukė prisiartindama prie staliuko, ant kurio buvo padėta keletas dėžučių. Elliw ištiesė ranką norėdama vieną paimti, tačiau visos dėžutės iš karto nudribo ant grindų. Daugelis jų atsidarė ir pabiro burtų lazdelės.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 19, 2020, 11:32:32 pm
   Bastiano mažumėlę suplukęs grūdosi per žmones, plaukiančius Skersiniu Skersgatviu, dėkuidie, sugalvojo čionai pasukti gerokai prieš mokslo metų pradžią, kitaip viskas ne plauktų, o stovėtų iki pažaliavimo, tęsiant visai įdomią vandens metaforą. Tamsesnio nei įprastas gymio jaunuolis laikė ant savo mažosios bičiulės peties leteną, kad jos netyčiom nepamestų, mat dvejojo, kiek greit Ešiu susigaudytų, jog pasimetė, ir į kokią Londono dalį ji jau būtų pakliuvusi per savo menką apdairumą. Na, o šitas miestas, kaip ir gatvė, italui dar nebuvo gerai pažįstama, tad net kelis kartus jis tikslinosi kelio, kol Olivanderio krautuvę galiausiai atrado.
   - O, labai gerai, - Bastiano stabtelėjo prieš krautuvėlę ir susistabdė Ešiu, ignoruodamas jos eilinį aiktelėjimą. Jei nerėkia, vadinas, nemiršta, o jei nemiršta, vadinas, nieko baisaus. - Klausyk, ponas Olivanderis priima pas save po vieną žmogų, tad aš palauksiu lauke, - atsikrenkštęs išdėstė jis ir švelniai stumtelėjo velsietę pro duris vidun.
   Cha, Bastiano gal ir nebuvo inteligentas, bet nebuvo ir durnas. Ešiu ketino pirkti burtų lazdelę, kitaip sakant, mirtiną ir pavojingą įrankį jos rankose, o turint minty, kad net ir labai ramūs ir atsargūs būsimi moksleiviai kartais pas Olivanderį išgriaudavo kokį krautuvės kampą ar padegdavo palangę... Zuccarelli labai gerai žinojo, kad šįkart tvarkytis su mergaite geriau palikti vieną lazdelių meistrą - jis su tokiais atvejais įpratęs, priešingai nei žlibas šluotmeisteris.
   Mūsų žlibasis šluotmeisteris tuo tarpu nekantriai lūkuriavo prie durų. Rasi - ir reikės padėti sutvarkyti chaosą.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Birželio 26, 2020, 10:02:27 pm
Išgirdusi, kad pas Olivanderį teks keliauti vienai, Elliw gerokai išsigando. O jeigu ji už ko nors užklius, ką nors numes ar, neduok dieve, susprogdins? Velsietė pati puikiai žinojo, kaip dažnai jai nutinka tokio plauko nelaimės, tad atsidurti tokioje parduotuvėje be saugumą suteikiančio prieglobsčio buvo labai nejauku.
Laimei, ponas Olivanderis, atrodo, buvo itin malonus žmogus. Toks, kuriam nerūpi smulkios nelaimės. Ar bent jau dėl jų nepuola kaltinti vaikų. Netrukus Elliw pasijuto kiek ramiau, mat netrukus po to, kai nuvertė dėžutes, ji užkliuvo už kažkokios taburetės, kuri, tarsi to telaukusi, subyrėjo.
Būsima Hogvartso mokinė žvilgtelėjo į durų pusę - reikėjo dėl visa ko įsitikinti, kad Bastiano tebėra ten. Laimei, jaunasis italas, atrodo, kantriai laukė, kol Elliw įsigis lazdelę. O tai, deja, nebuvo pats lengviausias uždavinys. Olivanderiui matuojant jos rankos ilgį mergaitė gerokai išsigando. Vis dėlto susilaikė nesurikusi - labiausiai dėl to, kad nenorėjo gąsdinti aklo draugo.
Galų gale burtų lazdelių meistras įteikė rudaplaukei vieną lazdelę. Atrodo, jis minėjo, iš ko ji padaryta, tačiau Elliw nieko iš senojo žmogaus žodžių neįsidėmėjo. Ji laikė lazdelę rankoje ir svarstė, ką dabar daryti. Olivanderis kiek nekantriai žvelgė į ją. Mergaitė gūžtelėjusi mostelėjo lazdele, tačiau ji išsprūdo iš rankos ir trenkėsi tiesiai burtų lazdelių meistrui į pakaušį. Elliw persigando ir spruko lauk. Pamaniusi, kad durys atidarytos, trenkėsi į jas, vis dėlto sugebėjo atidaryti ir galiausiai išeiti į lauką. Sutrikusi būsima švilpė žiūrėjo į italą.
- Aš... - pradėjo ji, tačiau taip daugiau nieko ir nepasakė.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Bastiano Zuccarelli Birželio 28, 2020, 01:57:38 pm
   „Aš toks laimingas, kad mano darbo srityje dirbti tenka tik su bent kiek nusimanančiais apie šluotas žmonėmis...“ - mintijo Bastiano, atidžiai ausimis gaudydamas kiekvieną jo žmogiškoms ausims pasiekiamą garselį iš Olivanderio krautuvės. Buvo girdėjęs, kad anglai šį burtų lazdelių meistrą be galo vertino, todėl daugmaž pats juo pasitikėjo. Žmonės dažniausiai kalba tai, kame yra tiesos.
   Per gatve plaukiantį triukšmą, reikia pripažinti, iš už durų nesigirdėjo bemaž nieko. Jaunuolis prisispaudė prie sienos, kad besitrankantys kartais nelabai žiūrintys po kojom burtininkai nenustumtų jo tolyn - jukgi kiekvieną sekundę iš parduotuvės galėjo iššokti susinervinusi Ešiu.
   Ilgai tos sekundės laukti neprisireikė. Bastiano, vos išgirdęs trenksmą į duris, pašoko ir puolė prie jų, bet mergaitė buvo spėjusi ir pati išsikapanoti laukan. Italui nebuvo pasakyta nieko konkretaus, bet jis įbėgo į parduotuvėlę ir pasisuko į Ešiu, mat pamatyti, kas čia nutikę, negalėjo. Techniškai, jis greičiausiai pasielgė labai neatsargiai - o ką, jei čia lazdelės būtų sukūrusios kokį portalą į neaiškią galaktiką ir Bastiano'ą jau laižytų žalios ateivės karvės su vorų kojytėm vietoj ragų?
   - Kas nutiko? - šūktelėjo jis su aiškiu itališku akcentu balse. Ar Olivanderis dar bent gyvas?
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 02, 2020, 01:11:05 pm
Ak, koks nuostabus žmogus buvo Bastiano! Vos tik Elliw šiaip ne taip išvirto iš parduotuvėlės, jis puolė vidun visko tvarkyti. Netgi nematydamas. Mergaitė suprato, kaip jai pasisekė, kad susitiko šitą žmogų. Juk, ko gero, nedaugelis sutiktų šitaip prižiūrėti ypatingo žioplumo vaiką.
Bastiano įėjus į vidų Elliw taip pat įžengė iš paskos, tik ji padarė tą nedrąsiai - kaip dabar reaguos Olivanderis? Mergaitė baugiai pažvelgė į jį. Senasis lazdelių meistras neatrodė labai piktas, bet gal jis tik nenori gąsdinti aklo žmogaus.
- Aš... Atsiprašau, - kuo drąsiau pratarė Elliw, nors iš balso buvo galima suprasti, kad jai vis dar nejauku. Olivanderis ramiai ištiesė kitą lazdelę, kurią mergaitė nenoromis paėmė. Iš kur žinoti, kas atsitiks dabar? Jis kažką kalbėjo, tačiau Elliw negirdėjo. Ji laikė lazdelę rankoje ir bijojo mostelėti. Galiausiai nutarė atsisukti į duris - gal bent taip niekas nenukentės? Vos tik pajudino lazdelę, durų stiklas ištiško į smulkiausius gabaliukus. Dalis šukių pateko į vidų, tačiau nemaža dalis pasklido po gatvę. Teliko tikėtis, kad Elliw nieko nesužeidė - šį kartą. O kaip dabar žinoti, ar ir ši lazdelė netinkama, ar tiesiog ši mergaitė iš viso neturėtų gauti tokio pavojingo daikto? Velsietė priėjo prie Bastiano ir, vos į jį neatsitrenkusi, tyliai ištarė:
- Man baisu...
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Bastiano Zuccarelli Liepos 04, 2020, 06:19:23 pm
   Bastiano negalėjo matyti, kas dėjosi šioje buvusioje jaukioje krautuvėlėje (galbūt aklumas kartais esti ne prakeiksmas, o aukščiausio lygio dovana). Visgi nei degėsių, nei kraujo kvapo justi nebuvo, tad italas darė atsargią išvadą, kad situacija nėra nepataisoma.
   - Viskas gerai, dažnam vaikui taip nutinka, - Zuccarelli išgirdo ramų, gal net kiek smagų senioko balsą. Jei čia šnekėjo burtininkas, o ne iš jo lavono į kokią lazdelę persikėlusi dūšia, tai viskas buvo tvarkoje. - Mergaitės rankose gana įnirtinga magija, įdomus atvejis...
   Kiek tik užsieniečiui buvo tekę girdėti, „įdomus atvejis“ buvo Olivanderio ganėtinai mėgstama frazė, tad gal jos kartojimas ir nebuvo blogas ženklas.
   - Viskas gerai, Ešiu, pirmas susidūrimas su lazdele dažnai būna nesėkmingas, - padrąsino Bastiano ir pamažėle vėl ėmė atbulomis žingsniuoti durų link su niekingu tikslu vėl pasišalinti iš Ešiu mūšio su bet kokia logika ir sėkme lauko.
   Vyresnįjį draugą privertė krūptelėti netikėtas mergaitės prisipažinimas - tiesą sakant, nors ji neatrodė Bastiano'ui itin uždara, taip atvirai apie savo jausmus po tokių nesėkmių prabildavo itin retai. Nors krūptelėjo jis ne dėl šito, o dėl to, kad tie žodžiai buvo itin netikėti apskritai - aklam žmogui nuspėti aplinką esti žymiai sunkiau nei matančiam.
   - Klausyk, viskas bus gerai, pasistenk būti visiškai rami ir tikėk savim, - nevykusią motyvacinę kalbą išrėžė italas, net pritūpęs prie Ešiu ir uždėjęs rankas jai ant pečių.
   Jei tik nebūtų žlibas, dar būtų galėjęs apdovanoti mergaitę drąsinančiu žvilgsniu. Deja, iš už akinių nuo saulės boluojantys veizolai didelės drąsos greičiausiai nesuteiktų net Godrikui Grifui.
   - Pabandyk dar kartą, - pasiūlė Bastiano, švelniai apsukdamas Ešiu ir stumtelėdamas ją prekystalio link.
   Prispaudė sąžinė dėl jo bailaus mėginimo pasitraukti, tad dabar jaunuolis stovėjo velsietei už nugaros ir tikėjosi, kad meistras pagaliau parinks tinkamą įrankį keistomis galiomis pasižyminčiai šviežiai iškeptai burtininkei.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 04, 2020, 10:57:35 pm
Malonusis ponas Olivanderis bandė raminti mergaitę. O gal Bastiano. Tai nebuvo svarbu. Svarbiau buvo tas, kad Elliw įtarė: jis tik nenori supykdyti klientų ir taip prarasti pardavimą. Tikriausiai dabar įkiš bet kokią lazdelę (arba iš viso neveikiančią!) ir pasakys, kad ji mergaitei puikiai tinka. Tai būsimą Hogvartso mokinę kiek liūdino. Juk tai buvo reikalingas magijai daiktas! Nepaisant to, kad burtai, magija ir Hogvartsas vis dar gąsdino velsietę, ji tikėjosi, kad pavyks ten ką nors išmokti. O kaip tą padaryti su neveikiančia lazdele?
- Tikėti savimi? - liūdnai paklausė Elliw. Ji suprato, kad Bastiano labai tikisi jos sėkmės. Deja, pati mergaitė abejojo, ar toks reiškinys iš viso įmanomas.
Stumtelėta jaunojo italo būsima švilpė nepagalvojo, kad reikėtų kažkada sustoti, tad netrukus rėžėsi į prekystalį. Jai ir į galvą nebūtų atėję kaltinti draugo, tad nieko nesakė. Netgi užgniaužė atodūsį. Ponas Olivanderis ištiesė dar vieną lazdelę. Prieš ją paimdama Elliw apsižvalgė - galgi šį kartą Bastiano nepaliko jos šitoje kebeknėje vienos? Ji gerokai nusiramino, kai pamatė, kad aklasis italas tebėra čia. Netgi visai netoli jos. Žinoma, tai galėjo kelti pavojų (ypač jam pačiam), tačiau draugo buvimas šalia raminamai veikė rudaplaukę. Galiausiai ji paėmė lazdelę. Kelias akimirkas nedarė nieko - net ir šalimais stovintis Bastiano neišdrąsino vaiko tiek, kad ji sutiktų lazdele mostelėti. Vis dėlto ponas Olivanderis laukė kiek nekantriai, tad galiausiai Elliw pajudino ranką. Lazdelė ištrūko iš rankos, užsidegė ir nuskriejo į krūvą, kurioje buvo sukrautos dėžutės. Ponas Olivanderis garsiai pūkšdamas puolė gelbėti savo turto. Elliw atsiduso ir šniurkštelėjo.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Bastiano Zuccarelli Liepos 07, 2020, 10:29:27 pm
   Bastiano stovėjo, jau niekur nuo vaizdo plunksnų nenešdamas ir vildamasis, kad jo tylus pasiaukojimas nenueis veltui, bet atneš Ešiu drąsos ir pasitikėjimo. Karts nuo karto pamąstydamas apie mergaitės ateitį Hogvartse italas mažumėlę sunerimdavo - o ką, jei prisižioplins tiek, kad pateks į ligoninę? Arba, dar blogiau, liks prakeikta? Ar išmesta iš Hogvartso? Ech, gaila, kad pats jis baigė Vagadu, o ne Hogvartsą - bent jau pažįstamų toj pily turėtų ir galėtų paprašyti, kad kas nors velsietę ten padabotų nuo pačios savęs. Dabar jis nežinojo netgi kiek saugi toji mokykla buvo, o nuogirdomis pasitikėti būtų naivoka. Nieko, gal kaip nors. Techniškai, Ešiu tereikia išgyventi septynerius metus, o jei jau juos išgyvens, tai pfff.
   - Taip, - nebedaugžodžiaudamas (!!!) atsakė Bastiano ir tvirtai sučiaupė lūpas, vėl išgirdęs įtartiną subildėjimą.
   Numaldęs norą pasiūlyti Olivanderiui pagalbą, Zuccarelli pradėjo mąstyti, kaip galėtų padidinti Ešiu tikimybę išgyventi. Reikia pripažinti, tai buvo pakankamai sudėtinga užduotis net tokiam optimistui.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 08, 2020, 05:35:11 pm
Ką gi, lazdelės Elliw negaus. Tokia jau ta realybė. Ko gero, šis magiškas daiktas pats suvokia, kad jam nevalia atsidurti tokiose negrabiose rankose kaip Elliw. Tokios mintys mergaitę, žinoma, liūdino, tačiau ką daryti? Juk dvi jos išbandytos lazdelės pridarė pakankamai bėdos. Negi Olivanderis yra toks bukas, kad įduotų jai į rankas dar bent vieną?
Bastiano, minėdamas, kad Olivanderis prie tokių dalykų pripratęs, turbūt neturėjo omeny šito. Tikriausiai vaikai sudaužo kokią vazą, o ne paties pardavėjo kaukolę. Ką jau kalbėti apie vos nekilusį gaisrą, kurio kaltininkė, buvo ne kas kitas, o ta pati Elliw! Buvo be galo nejauku. Ir baisu. Velsietė visai nebežinojo, ką daryti. Ji žvilgtelėjo į italą, tačiau nieko iš jo veido neišskaitė. Ar jis jau visiškai ja nusivylęs? O gal jai galima išbandyti dar kokią vieną lazdelę, jeigu, žinoma, Olivanderis bus nusiteikęs suteikti tokią progą.
Senasis pardavėjas ilgokai užtruko kažkur parduotuvėlės gilumoje. Elliw jau norėjo siūlyti Bastiano eiti lauk - juk senolis aiškiai nenusiteikęs su ja turėti daugiau reikalų! Mergaitė jau žiojosi, kai lazdelių meistras grįžo nešinas dar viena lazdele. Elliw taip apsidžiaugė, kad net pamiršo, ko čia atėjo. Kai Olivanderis ištiesė lazdelę jai, būsima švilpė net sutriko: ką jai dabar daryti? Galiausiai paėmė lazdelę ir mostelėjo. Nors buvo nusisukusi nuo durų, girdėjo, kaip jos trinktelėjo. Rudaplaukė net pašoko ir užkliudė Olivanderio stalą, nuo kurio nukrito keletas dėžučių.
- Taip ir maniau! Jovaras puikiai tiks! - entuziastingai sušuko burtų lazdelių meistras. Tiesą sakant, Elliw kilo įtarimas, kad pasakymas "puikiai tiks" buvo gerokai perdėtas. Tikriausiai tai buvo atvejis "ji visko tą pačią akimirką neišsprogdins." Vis dėlto būsima Hogvartso mokinė gavo savąją lazdelę ir buvo labai patenkinta. Atsisuko į Bastiano.
- Ką man su ja daryti? - paklausė.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Bastiano Zuccarelli Liepos 12, 2020, 10:24:53 pm
   Bastiano įsitempęs lūkuriavo, kaip visgi pasibaigs šita gyvenimiška drama. Galvoje netilpo, kaip Ešiu rankose gali glūdėti tokia galinga, bet nevaldoma magija. Faktas, kad galinga - juk kai kuriems vaikams tokie gebėjimai arba jau visai nepasireikšdavo, arba pasireikšdavo taip silpnai, kad jie vos gebėdavo pasišviesti su lazdele rūsyje. O kad vos paėmus lazdelę būtų išgriauta pusė krautuvės?.. Ar galėtų būti, jog Ešiu yra Chrono ar kokio kito Bastiano protėvių garbintos chaoso dievybės reinkarnacija? Gal tokiu atveju Bastiano turėtų pereiti į senąją romėnų religiją vietoj krikščionybės? Mamma mia...
   Dar vienas trinktelėjimas, tik jau žymiai tylesnis, išblaškė mintis, bet jau neprivertė krūptelėti net rimtai įsitempusio jaunuolio. Net durnas būtų supratęs, jog tai - geras ženklas.
   - Na, gerai, - ne taip entuziastingai kaip Olivanderis, bet vis tiek su geru ūpu balse atsiliepė Bastiano. Kažkodėl nuojauta šnabždėjo, kad galėtų prekybininkas juodu ir apmauti, bet proto balsas nuojautą nutildė - negi tokios geros reputacijos ir populiarus lazdelių meistras imtųsi apgavysčių? Garantuotai ir taip maudosi galeonuose, o 7 galeonų į prastą reputaciją geriau nekeisti.
   - Pirmiausia teks susimokėti, - prajuko italas, apgraibom nusigaudamas prie prekystalio ir tiesdamas Olivanderiui kišenėje seniai jau pasiruoštus pinigus. - Dabar gali duoti man, aš ją paturėsiu savo kuprinėje, - ištiesė ranką Bastiano, kad bent kuriam laikui nuo savo galvos nusiimtų pavojų. Šiaip ar taip, Ešiu magija galės užsiiminėti tik Hogvartse.
   - Nu, ką, sukam knygų, - žengdamas per parduotuvės slenkstį pranešė velsietės bičiulis ir nežinia, ar jam tik pasigirdo, ar prieš pat uždarant duris iš už prekystalio pasigirdo garsus ir palengvėjimo pilnas atodūsis.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 13, 2020, 12:16:58 pm
Elliw nelabai suprato, kodėl Bastiano pradėjo juoktis dėl to, kad reikia susimokėti. Vis dėlto mergaitė nutarė, kad tai tebuvo dar viena italo geros nuotaikos apraiška. Ką gi, gerai. Dar geriau buvo tai, kad jaunuolis turėjo paruoštus pinigus. Velsietė visai nenorėjo kankintis dar ir su tuo.
Bastiano paminėjus, kad jis įsidės jos naująją lazdelę į savo kuprinę, Elliw pajuto tam tikrą nusivylimą: ką tik gavo naują ir smagų daiktą, o globėjas jau nori ir atimti? Smegenų kertelėje sušmėžavo mintis, kad toks Bastiano poelgis yra teisingas ir protingas, tačiau vis tiek buvo apmaudu. Vis dėlto paguodė tai, kad kai ji vyks į tą... kaip jis ten vadinasi? Na, tą mokyklą, Bastiano lazdelę vis tiek turės atiduoti jai.
Italui užsiminus apie knygas būsima Hogvartso mokinė pajuto kylant nuobodulį. Ji - net ji! - suprato, kam reikalinga burtų lazdelė, tačiau negi jie turės ten skaityti ir kalti knygas? Skambėjo pernelyg nuobodžiai. Vis dėlto Bastiano tikriausiai žinojo geriau, ko jai dar reikia, tad klusniai išsekė iš Olivanderio krautuvėlės. Kad reikia atsisveikinti, ji visai pamiršo.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Florida Rugpjūčio 16, 2020, 01:07:26 am
  Po to ne itin laimingo nutikimo, Allwyn vis tik paliko stebuklingąjį žvėryną sveika ir su keturiomis(!) varlėmis. Dvi iš jų - Naviną ir Niviną - įsigijo už savus pinigus. Kitas dvi - Tianą ir Tiną - padovanojo tas vis dar kvailas pardavėjas. Visos varlės, tyliai kurkdamos, sėdėjo juodaodės krepšyje, kuriame šiaip tai turėjo gulėti knygos. Bet Allwyn tas buvo nė motais. Jei reikės, knygas ir rankose nusitemps. Pasaulis nuo to nesugriūs. Šį kartą būsima pirmakursė specialiai išsitraukė sąrašą to, ką turėtų įsigyti skersiniame skersgatvyje. Sąrašą persirašė pati iš laiško, sunumeruodama daiktus nuo reikalingiausio iki mažiausiai reikalingo. Pirmoje vietoje buvo burtų lazdelė. Apsižvalgiusi po gatvę, patraukė link matomos Olivanderių parduotuvės. Atvėrusi duris, įėjo vidun. Deja, čia buvo ne vienintelė pirkėja. Atidžiai nužvelgė berniuką, kurio rankose atrodo buvo sulūžusi burtų lazdelė.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Evelina Džonson Kovo 16, 2021, 11:14:59 am
Skersinio skersgatvio įėjimas nuo pat ryto buvo atviras burtininkams ir raganoms. Buvo paskutinė savaitė prieš naujuosius mokslo metus Hogvartse. Todėl visi kas dar nebuvo isigijes prekių plūdo į skersgatvį "bangomis". Galėjai išvysti senų ir jaunų, gražių ir šlikščių, aukštų ir žemų. Tačiau ko čia niekada nepamatytum tai žiobaro. Į Skersinį skersgatvį buvo leidžiami tik burtininkai, o jei kaip nors patekdavo žiobaras jis budavo skubiai gabenamas į Magijos ministerija atminties trinimui.
Evelina Skersiniame skersgatvyje lankėsi ne pirmą kartą. Kadangi jos seneliai su kuriais ji gyveno čia važiuodavo parduoti savo daržovių, tai ji kartais jiems padėdavo. Bet nusipirkti reikmenų į Hogvartsą čia lankėsi pirmą kartą. Pirmiausiai jie buvo užėje į Gringotsą ir ten prisirinko pinigų kapšelius galeonų. Ilgainiui diena ėmė eiti į pabaigą, o pinigų kapšeliai pastebimai palengvėjo. Daiktų krepšiai pilni pirkinių. Galiausiai skersgatvio gatves pasiekė vakaro prieblanda. Jame jie užtruko visą dieną. Galiausai liko tik vienas daiktas - lazdelė. O, ja galima buvo isigyti tik pas Olivanderį. tad visa šeimynėlė patraukė link jo krautuvės. Lauke pasiliko senelis ir senelė, bei sesės. Evelina viena įėjo pas lazdelių meistrą. Parduotuvė atrodė šiurpokai. Čia tvyrojo dar tamsesnė prieblanda, kuri dar labiau susilpnino šviesą. Viduje nieko nesimatė (jokio žmogaus).
- Sveiki? - pašaukė Evelina. Jai vos širdis nenukrito į kulnus kai iš už lentynos išniro žila galva.
- Laba diena, panele, - pasakė senasis Olivanderis.
Evelina tik mandagiai linktelėjo. Tačiau Olivanderis nekreipė į tai dėmsio. Jis tik nusisuko nuo jos ir su savo medinėmis kopėčiomis nučiuožė palei lentynas.
- Taip, taip... - murmėjo. - Galbūt ši?..
Evelina ištempusi kaklą bandė ižvelgti ką jis daro. Tačiau jai taip ir nepavyko pamatyti ką jis veikia todėl nusuko galvą ir ėmė nekantriai lukuriuoti. Pagaliau senasis ponas sugrįžo. Rankose jis laikė pailgą dėžutę, o joje kaip spėjo mergaitė gulėjo lazdelė.
- 15 colių, beržas, trolio ūsas, gan lanksti...
Evelina nedrąsiai paėmė lazdelę. Ranka šiek tiek drebėjo. Ji mostelėjo lazdele. Tačiau... Evelina užsidengė burna.
BUM!
Sprogo pusę lazdelių lentynos. Mergaitė skubiai padėjo lazdelę ir ėmėlaukti kitos. Pats Olivanderis visiškai ramiai reagavo į lentynos sprogima. Jis teištarė "Ne... Tikrai ne ši...". Jis vėl užlindo už lentynų. Evelina ėmė laukti. Netrukus Olivanderis vėl pasirodė su nauja lazdele. Įdomu kiek jų man dar teks išbandyti, kad rasčiau tinkama?.. pagalvojo Evelina. Olivanderis padavė jai lazdelę. Ši turėjo melsvą galą, o vieta kur turėjo laikyti ruda. Abi lazdelės dalis skyrė auksinis perjungimas.
- 12 colių, erškėtis, velos plaukas, elastinga, - paaiškino Olivanderis.
Evelina paėmė lazdelę. Nesuprato kas vyksta. Virš galvos sužibo raudona šviesa. Ir pagaliau Evelina suprato. Tai jos "išrinktoji" lazdelė. Ji sumokėjo už daiktą ir išėjo iš parduotuvės. Saulė nutvieskė jos veidą.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Vasario 06, 2022, 01:50:03 am
Bretas laikydamas sesutės ranką sparčiu žingsniu artinosi Olivanderio krautuvėlės link. Tiesą sakant, pradėjo gerokai jaudintis: jo lazdelę motina įdavė Brendanui, kad parduotų. Gautų pinigų jis, žinoma, nematė ir, ko gero, už juos nė negavo pavalgyti. Dabar buvo nusiteikęs įsigyti naują magišką daikčiuką. Lauke subruko pavogtas knygas į kuprinę, tad dabar užančiuose vietos nelegaliai lazdelei buvo daugiau nei pakankamai.
Didelis kiekis žmonių neleido eiti taip greitai, kaip vyrukas norėjo, tad teko kelis kartus piktai nustumti praeivius į šoną. O'Connor šeimos atstovus lydėjo nepasitenkinimo kupini šūksniai, bet tokios smulkmenos Bretui nerūpėjo. Reikėjo pagaliau užbaigti šitą reikalą ir paleisti mažę namo. Vaizduotė jau piešė vaizdus, ką veiks, kai Athena sėdės traukinyje į Sautendą, kuriame, suprantama, Breto ir kvapo nebus. Ne, jis pasiliks Londone, susiras gražią panelę ir praleis su ja nuostabų vakarą ir naktį.
Deja, iki tos nuostabios akimirkos reikėjo užbaigti reikalus su šita iki gyvo kaulo įgrisusia sesute. Atidarė duris ir iš karto išgirdo malonų vyrišką balsą:
- Septyni galeonai.
Piktai įstūmęs Atheną vidun pamatė, kaip kažkoks berniukas moka už savo lazdelę ir ruošiasi išeiti. Palikęs sesutę parduotuvėje Bretas išsekė paskui berniuką ir jo mamą į lauką. Ten staigiai užlaužęs moteriai rankas atėmė iš jos kelis galeonus ir kuo ramiausiai grįžo vidun. O ką jam daryti, jeigu kitaip neužtektų pinigų? Tenka ieškoti būdų, dėl šito žavusis jaunuolis tikrai nekaltas.
- Šitai reikia lazdelės, - burbtelėjo nepasitenkinimo kupinu balsu ir parodė į sesutę. Daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio priėjo prie artimiausios lentynos ir neryžtingai ištiesė ranką lazdelių link. Be galo norėjosi vieną paimti ir išbandyti, bet kažkodėl buvo nedrąsu. Atrodė, kad ponas Olivanderis jau pradėjo darbuotis su Athena, tad galbūt pavyks nutaikyti progą nušvilpti kurią nors lazdelę?
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Athena OConnor Vasario 07, 2022, 11:45:50 am
O'Connor šeimos duetas brovėsi pro žmones. Brett'as negailestingai stumdė visus žmones pasitaikiusius kelyje. Kartais Athena sumurmėdavo atsiprašau, tačiau ne visada spėdavo tai padaryti. Na, bet bent jau dėl tokio brolio greičio jie jau greitai stovėjo prieš Olivanderio krautuvės duris. Rudaplaukė greitai įėjo vidun ir apsižvalgė. Ši parduotuvė dvelkė magija. Na, arba taip jai atrodė. Gali būti, kad ji tiesiog per daug norėjo, kad viskas būtų magiška. Juk ji tik mergaitė, besitikinti, kad galės mokytis magijos. Iš tiesų, taip ji galės pabėgti nuo savo šeimos ir gal net pradėti naują gyvenimą Hogvartse.
Greitai brolis pardavėjui pasakė, kad smaragdinių akių savininkei reikia lazdelės. Mergaitė droviai šyptelėjo ir priėjo arčiau Olivanderio.
- Laba diena, - tarė ji.
- Seniai tavęs laukiau, O'Connor. Kiek pamenu tu ne pirmoji, - ištarė Olivanderis draugišku tonu. Mergaitė linktelėjo, o senukas nusisuko į lentynas ir jose pradėjo ieškoti lazdelės. Būsima Hogvartso mokinė stebėjo jį su smalsiu žvilgsniu. Netgi pamiršo apie savo brolio egzistavimą čionais.
- Manau, kad ši kaip brolio tau turėtų tikti, - tarė padėdamas lazdelę ant stalo. O'Connor'ų jauniausioji atžala mostelėjo lazdele, tačiau tik išgriovė keletą lazdelių. Persigandusi padėjo lazdelę atgal į dėžutę.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Vasario 08, 2022, 12:16:17 am
Seniai tavęs laukiau, O'Connor. Kiek pamenu, tu ne pirmoji mintyse piktai kartojo Bretas pono Olivanderio žodžius. Aišku, kad ne pirmoji! Tai jis buvo pirmasis, kuris neturėjo galimybės baigti Hogvartsą! Kuo Brendanas geresnis? Kodėl visi yra geresni už jį? Taip tikrai nesąžininga! Bretas buvo nepalyginamai gražesnis už vyriausią šeimos vaiką. Tikėjo, kad būtų ir daug geresnis burtininkas. Bet ne! Tėvai turėjo būtinai sugadinti jo gyvenimą!
Ar galima greičiau baigti tas mandagybes ir pagaliau prieiti prie reikalo?! vis labiau pyko rudaplaukis spoksodamas į lazdeles. Kaip ir brolio?! pasipiktino vyrukas. Negi tas idiotas turėjo tiek įžūlumo garsiai priminti, kad ir jis, Bretas, turėjo lazdelę? Kaip galima šitaip elgtis? Mintis, kad ponas Olivanderis galėjo kalbėti apie Brendaną, net neatėjo į galvą. Ne, dabar šitas žioplys tikrai pasigailės!
Greitu žingsniu priėjęs prie senojo lazdelių pardavėjo nieko nesakė, tiesiog trenkė kumščiu į nosį. Olivanderis nugriuvo, jo veidas paplūdo kraujais. Tai pykčio nė kiek nesumažino. Atsisukęs į sesutę Bretas griebė jai už pakarpos ir kilstelėjo nuo žemės.
- Jeigu per penkias sekundes neišsirinksi lazdelės, pasigailėsi gimusi, maže, - suurzgė jis. Numetęs ją ant žemės net nežiūrėjo, ar sesutė neužkliuvo už kokios nors lentynos. Kam rūpi tokie niekniekiai?! Tik jau ne geidžiamiausiam Britanijos bomžui, kuris tiesiog norėjo kuo greičiau iš čia nešdintis. Ak, kaip jam nusibodo leisti laika su ta prakeikta mažvaike!
Grįžęs prie lazdelių pagaliau ryžosi vieną iš jų paimti. Ištraukęs iš dėžutės nieko nepajuto. Ar tai reiškė, kad ši lazdelė nėra ta? Su tam tikru susidomėjimu pažvelgė į pagaliuką, bet galiausiai nutarė padėti ją į vietą. Nieko, susiras geresnę. Tokią, kuri įrodys pasauliui ir tėvams, kad būtent jis yra geriausias šeimos burtininkas.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Athena OConnor Vasario 08, 2022, 09:01:50 pm
Olivanderis susimąstė ir nusisuko pasiimti kitos lazdelės. Rudaplaukė laukė su nekantrumu. Labai bijojo, kad neras sau tinkamos lazdelės. Greitai, lazdelė dėžutėje jau gulėjo ant stalo. Šios lazdelės forma buvo tikrai įdomi ir netgi keistoka.
- Bandyk šią, 9 colių, iš juodmedžio, šerdyje slypi testralio uodegos plaukas, gana lanksti, - pasakė pardavėjas. Mergaitė jau norėjo mostelti lazdele, tačiau brolis trenkė tiesiai ponui Olivanderiui į nosį. Athena sukliko iš išgąsčio. Juk jis galėjo užmušti pardavėją... Šis juk yra kiek vyresnio amžiaus. O'Connor visiškai prarado pagarbą broliui. Jis monstras.
- Pone Olivanderi, aš labai jūsų atsiprašau, - pasakė smaragdinių akių savininkė. Greitai ir ji pati pakilo nuo žemės. Brett ją pakėlė nuo žemės laikydamas už pakarpos. Mergaitė sukando savo lūpą susinervinusi. Ji bijojo, kad dabar pat brolis ją užmuš, tačiau jis tik pagrasino. Jam ja nuleidus ant žemės, mergaitė krito ir kiek susimušė nugarą. Tačiau tai nebuvo svarbu. Ji turėjo išsirinkti lazdelę. Paėmusi lazdelę esančią ant stalo, mostelėjo, tačiau šį kartą priešingai - nieko neįvyko. Athena tyliai atsiduso.
- Dar kartelį atsiprašau jūsų už brolį, - sumurmėjo prie Olivanderiui ir vėl nusisukant.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Vasario 09, 2022, 09:00:55 pm
Atsiprašau, atsiprašau! mintyse plūdosi Bretas. Nustotum atsiprašinėti, o tiesiog išsirinktum greičiau lazdelę, ir galėtume keliauti iš čia! Atsiprašau, atsiprašau! Vyrukas buvo juodai įsiutęs. Pagriebęs keletą dėžučių su lazdelėmis paleido jas į priešingą parduotuvėlės kampą. Dėžutės atsidarė, magiškieji pagaliukai išsilakstė į visas puses. Tai, deja, įsiūčio nė kiek nesumažino. Pačiupęs dar vieną dėžutę rudaplaukis ją atsargiai atidarė ir ištraukė lazdelę. Atsisuko į kažko ant žemės nusivertusią sesutę ir poną Olivanderį. Laimei, jie abu kėlėsi, kas leido tikėtis, kad kada nors pavyks iš čia ištrūkti. Kol seniokas neatsistojo ir nepradėjo aiškinti, kad Bretui lazdelės nereikia, geidžiamiausias Britanijos bomžas mostelėjo ta, kurią laikė rankoje. Deja, ir vėl nieko nepajuto.
- Kas per... - vos girdimai suurzgė jis. Neatrodė, kad Athenai sekasi geriau. Jis priėjo ir išplėšė lazdelę sesutei iš rankos. Mostelėjo, tačiau taip pat nieko nenutiko. Čiupęs dvi artimiausias dėžutes šiurkščiai subruko jas mergaitei į rankas kartu ją stipriai pastumdamas.
- Judam judam, - kiek garsiau burbtelėjo ir nepaisydamas neryžtingų pono Olivanderio protestų grįžo prie lentynos. Kiek aukščiau buvo padėta tamsiai žalia dėžutė, kuri iš karto patraukė vyruko dėmesį. Kuo puikiausiai žinojo, kad toks elgesys parduotuvės savininkui nepatiks, tačiau vis tiek atsargiai užlipo ant žemesnės lentynos. Būtinai reikėjo pasiekti dominančią dėžutę.
Net jos neatidaręs rudaplaukis pajuto, kad kaip tik to ir ieškojo. Lūpose atsirado "žavioji" Breto šypsena. Jis netgi nebebuvo piktas. Nerūpestingai paėmė lazdelę į rankas ir mostelėjo. Kaip tik taip ir turėjo būti. Šio jausmo jis nebuvo pajutęs gyvenime, netgi tada, kai įsigijo pirmąją lazdelę. Nuostabu!
- Tu jau? - visiškai ramiai priėjęs prie Athenos paklausė vyrukas.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Athena OConnor Vasario 10, 2022, 08:40:29 am
Brolio elgesys mergaitei buvo visai nepriimtinas. Kartais ji netgi nebesuprasdavo kaip jie yra giminės. Juk Athena taip nesielgtų? Ar ne? Ji juk negalėtų būti tokia kaip brolis? O gal? Ne. ji negalėtų būti tokia kaip brolis.
Brett'as tikrąja ta žodžio prasme pradėjo siaubti parduotuvę. O'Connor matė su kokiu liūdesiu Olivanderis žvelgia į savo lazdeles, tačiau daugiau nieko nebesakė. Greitai broli pribėgo ir prie jos bei išplėšė jai iš rankų lazdelę. Rudaplaukė tyliai atsiduso nieko nesakydama. Neturėjo ką jam pasakyti ir bijojo ką nors jam pasakyti. Jis juk yra Brett. Jis gali padaryti bet ką visiškai nesibaimindamas ir negalvodamas apie kitus.
Smaragdinių akių savininkei ramiai bestomint į rankas buvo įbruktos dvi lazdelių dėžutės. Ji kiek susisvyravo dėl brolio jėgos. Tačiau, vis tik atsidarė vieną iš dėžučių ir pamojo lazdelę. Deja, nieko neįvyko. O'Connor šeimos atstovė jau norėjo apsiverkti. Juk jai netinka nei viena lazdelė, o tai gali reikšti, kad ji visai nėra burtininkė. Galbūt tas laiškas buvo skirtas kokiai nors kitai Athenai? savęs mintyse paklausė mergin kaip reikiant susinervindama. Žinojo, kad jei neišsirinks lazdelės ir nebus burtininkė brolis ir tėvai baisiausiai užpyks dėl išleistų pinigų.
Olivanderis, greičiausiai matydamas mergaitės nuotaikų kaitą apsisuko į lentynas ir ištraukė gražią juodą dėžutę su sidabriniais padailinimais. O'Connor smalsiai pažvelgė į dėžutę ir kaip tik tuo metu prie jų prisistatė brolis.
- Aš turiu išbandyti dar vieną, tuojaus baigsiu, - ištarė mergaitė laikydama dėžutę prie pat savęs, kad brolis negalėtų atimti.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Vasario 10, 2022, 03:21:19 pm
Rankose laikoma lazdelė kėlė kažkokį keistą jausmą. Bretas visai nejuto pykčio ar paniekos. Atrodė, kad viskas klostosi kaip tik taip, kaip ir turi klostytis. Ar kiekvienas burtininkas praradęs lazdelę jaučiasi taip, tarsi iš jo būtų atimta kažkas daugiau? Sielos dalelė? Ką gi, tokiu atveju vyrukas tikrai nėra kaltas dėl to, kad retkarčiais šiek tiek supyksta. Kai tėvai iš savo vienuolikmečio sūnaus atima itin svarbią asmenybės dalį, ar jis gali augti kaip normalus vaikas? Ar gali būti niekuo neišsiskiriantis visuomenės atstovas?
Paklausta, ar jau išsirinko lazdelę, Athena atrodė taip, tarsi būtų kažko išsigandusi. Bretas niekaip negalėjo suprasti, ko čia bijoti: argi ponas Olivanderis nėra pripratęs prie to, kad beveik kiekvienas pirkėjas išbando galybę lazdelių? Jeigu tik atmintis neapgavo, jis pats išbandė gal dvidešimt. Sesutė kol kas laikė… Antrą? Trečią? Rudaplaukis tikrai nežinojo, mat jam visai nerūpėjo. Svarbiau buvo greičiau užbaigti šitą “itin atsakingą momentą” ir keliauti sau. Vis dėlto toks sesutės baikštumas suerzino, o šį menką jausmą netrukus pakeitė ir kitas - pyktis.
- Tai ir bandyk, po galais, - suurzgė geidžiamiausias Britanijos bomžas vėl stumtelėdamas sesutę. Kiek ji čia gali išsidirbinėti?! Jau seniausiai galėjo mostelėti tuo kvailu daiktu, ir būtų galima nešdintis iš čia lauk! Vėl prisiartinęs prie Athenos čiupo jai už rankos ir pasilenkė taip, kad beviek susilietė nosimis.
- Išbandai šitą daiktą. Tučtuojau. Jeigu užtruksi ilgiau nei būtina…
Šį kartą sakinio nebaigė. Atrodė, kad ponas Olivanderis pernelyg susidomėjęs stebi, ką O’Connor šeimos atžalos veikia jo parduotuvėje. Tai Bretui visiškai nepatiko. Paleidęs sesutę dar kartą stumtelėjo ją tolyn nuo savęs ir vėl užlindo už lentynų. Gal pagaliau pavyks išsibandyti vis dar lankoje tebelaikomą lazdelę?
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Athena OConnor Vasario 11, 2022, 11:03:02 pm
Athena nervinosi. Ji labai bijojo brolio, kadangi nežinojo ką jis gali padaryti. Juk jis tikrai neprognozuojamas.
- Aš renkuosi, - pasakė rudaplaukė šiek tiek drebančiomis rankomis atidarydama lazdelės dėžutę. Čia pamatė nuostabaus grožio juodos spalvos lazdelę. O'Connor šyptelėjo ir paėmė lazdelę į rankas. Jau norėjo ją išbandyti, bet išgirdo kitus brolio žodžius. Ją sukaustė dar didesnė baimė prieš išbandant lazdelę. Athena atsiduso, bet vis tiek nusprendė išbandyti lazdelę. Smaragdinių akių savininkė mostelėjo ja. Ir tai nutiko. Ji suprato, kad ši lazdelė yra jos. Smaragdinių akių savininkė nusišypsojo apsidžiaugdama, jog surado savąją lazdelę.
- Radau. Ši lazdelė mano, - pasakė su šypsena mergaitė. Baimė broliui kažkur išgaravo. Ji galės apsiginti. Dabar ji nebebus bejėgė prieš savo brolį. Ji galės nubausti ji burtais už visas mėlynes, kurias jis paliko. Nors kerštas ir nebuvo gerai, jai vis tiek reikėjo kažkaip apsiginti nuo brolio, o mokymasis Hogvartse tik padės jai tai padaryti.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Vasario 12, 2022, 01:42:04 am
Renkuosi renkuosi. Grybus gal tu ir renkiesi! vis labiau siuto Bretas. Renkasi ta mažė, matote! Kiek galima rinktis! Visos tos nelemtos lazdelės yra magiškos! Kodėl jai netinka pati pirma? Ne, matote, panelei O'Connor reikia kažkokios ypatingos! Kas ji mano esanti?! Nei kokia gražuolė, nei kas! Tiesiog visiškai niekuo neypatingas vaikas, kurio mokykloje niekas nė nepastebės! Net ir Bretas, kuris nuo pat mažumės buvo itin žavus berniukas, neturėjo galimybės išsirinkti ypatingos lazdelės! Tad ką čia šita sau leidžia?!
Pasislėpęs už lentynos vyrukas tikėjosi bent kiek nurimti, bet tai sekėsi itin sunkiai. Ak, kaip jam nusibodo trintis čia su ta sesute! Kodėl jis turi gaišti savo brangų laiką, kol Jos Didenybė Athena O'Connor išsirinks pakankamai karališką burtų lazdelę, kai jis, Bretas, tokio daikto iš viso neturi?! Argi taip sąžininga?!
Būdamas be galo piktas ir vėl nesuvaldė emocijos, tad iš už lentynos netrukus pasipylė daugybė dėžučių su burtų lazdelėmis. Ko gero, rudaplaukis būtų visiškai suvertęs parduotuvėlę, tačiau, laimei, ausis pasiekė žodžiai, pranešantys, kad Athena pagaliau teikėsi išsirinkti tai, ko jai reikia. PA-GA-LIAU!
Priėjęs prie sesutės griebė lazdelę jai iš rankos ir nutrenkė ant prekystalio. Savąją dėžutę laikė rankoje, tačiau nė neketino už ją mokėti. Ponas Olivanderis norėdamas tikrai galėjo jos nepastebėti. Deja, tokio protingo sprendimo jis nepriėmė.
- Keturiolika galeonų, - pasigirdo nedrąsus balsas. Bretas žinojo, kad tai yra kaina už dvi lazdeles. Tai jį vėl įsiutino. Apėjęs prekystalį prisiartino prie senojo prekybininko ir apsivijęs ranka pradėjo smaugti.
- Ką tu sau leidi? Už savo lazdelę gautų pinigų niekada nemačiau. Kodėl turėčiau mokėti už šitą? - suurzgė tiesiai senukui į veidą. Stipriai pastūmė, ir ponas Olivanderis atsitrenkęs į lentyną nugriuvo ant žemės, tačiau Bretas į jį nebežiūrėjo. Ant prekystalio nutrenkė septynis galeonus, čiupo sesutės lazdelę, savąją saugiai patalpinęs nesuplyšusioje kišenėje.
Daugiau neprataręs nė žodžio ir nė nepažvelgęs į Atheną ar poną Olivanderį vyrukas išėjo į gatvę.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Athena OConnor Vasario 12, 2022, 08:17:07 pm
Brolio reakcija nebuvo labai tragiška. Jis reagavo palyginus ramiai. Tuo jauniausioji O'Connor atžala buvo labai nustebinta. Kaip JOS brolis galėjo reaguoti ramiai ir ne taip žiauriai kaip įprastai. Rudaplaukė tuo buvo netgi pamaloninta. Tačiau jo geras elgesys nesitesė ilgai. Greitai atėjo akimirka kai reikėjo sumokėti už lazdeles. Brett'as žinoma iškėlė sceną, tačiau smaragdinių akių savininkė nesuprato kaip tai įmanoma. Kam jam ta lazdelė? Juk jis nelankė burtų mokyklos. Dabar mergaitė tikrai nebegalės apsiginti prieš jį burtais, kadangi ir jis turės burtų lazdelę. Visi jos planai buvo sugriauti. Būsima Hogvartso mokinė tyliai atsiduso. Vos sumokėjęs už lazdeles brolis išlėkė. Kažkodėl pasiėmė ir jos lazdelę.
- Dar kartelį atsiprašau, pone Olivanderi. Mano brolis neprognozuojamas. Ačiū jums, - ištarė nusekdama iš parduotuvės paskui brolį. Juk jei reikės kaip nors nusigauti namo... O traukinio bilietui pinigų ji neturėjo, tad tam jai reikėjo brolio pagalbos.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Rugpjūčio 07, 2022, 11:59:21 pm
Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino paleisti Kaedės rankos. Mergužėlei netinka knygos? Tebūnie! Jie nueis į pačią magiškiausią įmanomą vietą. Bretas nuoširdžiai tikėjosi, kad sukrapštys tuos kelis galeonus, kuriuos kainuoja ne kas kitas, o burtų lazdelė. Jeigu tai vaikigaliui bus nepakankamai magiška, apsieis ji be Hogvartso. Ir be tėvo, žinoma.
Taigi eiti teko ne taip jau ir arti. Bretas nepaisė to, kad mergaitei galbūt skauda koją. Geidžiamiausias Britanijos bomžas grūdosi pro žmones, prireikus nevengė ir gerai kaukštelėti alkūne. Kurį laiką nieko nesakė, bet galiausiai susiprotėjo pranešti:
- Einame į pačią magiškiausią parduotuvę. Burtų lazdelės. Jeigu ir tai nepatiks...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas. Ar to priežastis buvo užgniaužtas pyktis, nežinia. Tačiau jie pasiekė reikiamą parduotuvę, ir Bretas sunerimo. Olivanderis jį tikriausiai prisimins. Šiaip ar taip, garsiausias lazdelių meistras tikrai ne kasdien yra sumušamas ir paprasčiausiai apvagiamas. Už Athenos lazdelę sumokėjau nepatenkintas prisiminė rudaplaukis ir atidarė duris. Vis tik pirmam į parduotuvę eiti buvo nedrąsu, tad trūktelėjo mergaitę į priekį, o jai atsidūrus tarpduryje stipriai įstūmė į vidų. Apie sužeistą koją, tiesą sakant, visiškai negalvojo.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Rugpjūčio 08, 2022, 10:20:44 am
     - Bretai! Tėti! Suaugęs žmogau? Žaliaaki? O'Connorai? Po galais, atsakyk gi kaip man į tave kreiptis! Man ši situacija tiek pat keista kiek ir tau ir taip pat neišmanau kaip turėčiau elgtis. Aš klausiu labai rimtai - kokį kreipinį man naudoti? Galiu vadinti Bretu, gal tai bus mum abiem paprasčiau kol priprasime prie... viso šito. Nes tėtis... Na, tai... kiek keista, nemanai?
    Kaedė buvo nepatenkinta, kad negavo atsakymo į vieną svarbiausių klausimų. Tačiau Bretas bent jau užsiminė apie kitus, kuriuos visus apjungė toji mokykla. O'Connor buvo priversta nutilti, mat norėjo išgirsti viską, ką turi pasakyti Bretas, tačiau šiam staigiai perėjus nuo pasakojimo apie Hogvartsą iki rėkimo apie jį, Siobhána sutriko ir nejučiom kiek atšlijo nuo tėčio. Kodėl? Kaip buvo atimta? Tu to nenorėjaj, taip?.. Iš vis, kam reikia atimti galimybę mokytis? Kaedė išsigando, jai pasidarė gaila Breto, nors pažįsta jį tik kelias akimirkas. Iš to, kaip skausmingai jis kalbėjo apie tai, jog neteko galimybės mokytis Hogvartse, Kaedė suprato, kad tai labai daug jam reiškia. Gal tikrai jai pačiai nusišypsojo sėkmė, kad gavo tą laišką? Kaedė ieškojo tinkamų žodžių, tačiau tą darė per nelyg ilgai. Bretas stipriai suspaudė žaliaakės ranką, tą pačią, kuria ji buvo įsikabinusi į jį ir ėmė tempti... kažkur, tiesą sakant O'Connor visai nenutuokė kur yra tempiama. Jai tai labai nepatiko. Kaedė mėgino ištrūkti iš Breto gniaužtų, tačiau sužeista koja neleido to padaryti. Nežinia kur ji eina, Siobháną kankino labiausiai. Kojos ir rankų skausmus buvo galima pakęsti, tačiau jai labai nepatiko, kad Bretas nesako kur ją vedasi tempiasi. Po kiek laiko, nuėjus gana nemažą atstumą, kas su sutvarstyta koja buvo tikras iššūkis, bet Bretas į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio, tad stengėsi ir Kaedė, mat galvojant apie skausmą tik dar labiau skaudėtų, negu jį užgniaužiant ir pamirštant., Bretas ana piktu tonu užsiminė kur jie keliauja.
     - Jeigu ir tai nepatiks?.. Kas tada? - pasistengė užgniaužti nuostabą dėl burtų lazdelių ragindama tėtį  pratęsti nebaigtą mintį. Tačiau greitai jos pačios mintis nutraukė priešais išdygusi parduotuvė su užrašu "Olivanderiai". Žinoma, tai nieko Kaedei nereiškė ir nebūtų atkreipę jos dėmesio, jeigu Bretas nebūtų atlapojęs jos durų ir per jėgą įstumęs Kaedę į vidų. Neišsilaikiusi be atsirėmimo, trumpaplaukė sukulpo ant medinių parduotuvės grindų. Ir nors ir skausmas baisiai degino koją, ji visomis pastangomis pakilo nuo grindų ir atsirėmusi į sieną atigręžė į tėtį.
     - Kas čia per vieta?
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Rugpjūčio 09, 2022, 11:21:54 am
Kodėl tau iš viso reikia į mane kreiptis? Tiesiog palik mane ramybėje! vis labiau siuto Bretas, tačiau kažkodėl nenorėjo to parodyti vaikui. Ne, tai tikrai nebuvo dėl to, kad šita purvina mergiotė buvo jo duktė. Ko gero, vyrukas stengėsi aprimti tik todėl, kad jie buvo magiškoje vietoje. Ten, kur jis gali patekti. O tai gerokai taisė nuotaiką.
- Gali vadinti Bretu, - visiškai abejingai pratarė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Tikėjosi savo vardo iš šitos mergiūkštės lūpų neišgirsti, bet įtarė, kad bus toli gražu ne taip. Šiaip ar taip, ji ir glėbesčiuotis labai jau norėjo. Pernelyg jauna su apmaudu priminė sau dailus jaunuolis.
Dar vienas klausimas (kiek ji gali klausinėti?!) liko neatsakytas. Geriau vaikui nežinoti, kas nutiks, jeigu Bretas iš tiesų įsius. Ne, tegul ji mano… Na, geriausia būtų, jeigu nieko nemanytų. Bet jeigu jau reikia, tegul laikosi iliuzijos, kas susitiko tėvą.
Kaedei skaudėjo koją. Pamatęs, kaip ji vargiai stojasi nuo grindų, Bretas tą kuo puikiausiai suprato. Apsimetė nesuprantąs, kad pats čia nemažai kuo dėtas, tad tik žiūrėjo į vaiką.
- Burtų lazdelių krautuvė. Olivanderiai - seniausia ir geriausiai žinoma giminė, kuri užsiima šituo verslu, - abejingai atsakė į klausimą rudaplaukis. Tuo metu iš už lentynos išlindo parduotuvės savininkas. Pamatęs Bretą jis aiškiai išsigando, bet nieko nesakė. Geidžiamiausias Britanijos bomžas to nepastebėjo - ir tai, žinoma, padarė tyčia.
- Reikia lazdelės, - tepasakė ir parodė į Kaedę.
Senukas įsitempęs priėjo prie mergaitės ir maloniu balsu paklausė:
- Ruošiesi į Hogvartsą?
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Rugpjūčio 25, 2022, 04:41:49 pm
     Bretas. Gal iš ties tai ir geriau, negu kreipinys tėtis. Tai... keista.
     - Gerai, Bretai.
     Tačiau daugiau nieko Kaedė nespėjo pridurti, nes Bretas ėmė kalbėti apie vietą, kurioje jiedu šiuo metu buvo. Tai labai trikdė vienuolikmetę, jugi tai neįmanoma. To negali būti. Magija tėra fantazijos vaisius! Bet kaip tada paaiškinti visą tai? Šis vyras, į kurio (turbūt jo) krautuvėlę abu O'Connorai ką tik įžengė, nė kiek nenustebo dėl Breto žodžių apie burtų lazdeles. O gal jis pasamdytas aktorius? Gal Bretas visą tai sumanė ir visus tuos žmones pasamdė kaip aktorius, jog suvaidintų tokią situaciją? Bet ne, tai nesąmonė. Jis tikrai negalėjo žinoti, kad Siobhána pasirodys būtent šiandien. Be to, kiek pinigų būtų reikėję visam tam kvailam reikalui. Jis net nevertas tiek, tikrai Bretas už tokią nesąmonė nemokės tiek. Be to, kiek Kaedė spėjo pažinti Bretą, jis neturėtų kantrybės visam šitam, nors jos susidaryta nuomonė per, palyginus, trumpą laiką, galėjo būti ir klaidinga.
     Senukui iš už prekystalio prisiartinus prie trumpaplaukės ir paklausus ar ji ruošiasi į Hogvartsą, ši nužvelgė jį keistu žvilgsniu, kaip kokį beprotį. Iš kur jis ištraukė apie tą Hogvartsą?! Ar Bretas jį sugebėjo įtikinti tos mokyklos tikrumu? O gal... Kaedei vis dar buvo labai sunku net sau pačiai pripažinti, jog magijos mokykla tikra, bet kažkuri jos dalis vertė ją tikėti, jog tai ne pramanas. Jai tai nepatiko. Sutrikusi mergaitė atsigręžė į tėtį klausimu bei prašomu žvilgsniu. Na pasakyk. Prašau, atsakyk jam ką nors. PRAŠAU. Aš tikrai su juo nekalbėsiu. Nė neišmanau ką jam skayti! Nejau aš tikrai važiuosiu į tą mokyklą? Nagi, atsakyk už mane!
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Rugsėjo 01, 2022, 04:02:30 pm
Ko gero, pirmą kartą gyvenime Bretas norėjo, kad mergiotė šnekėtų. Pats pliurpti su akivaizdžiai jį prisimenančiu senioku geidžiamiausias Britanijos bomžas nenorėjo visai. Ir... Kaedė tylėjo kaip žuvis vandeny! Jeigu Bretas būtų teikęsis pamąstyti, tikriausiai suprastų, kad mergaitei baisu ir neaišku, kas čia vyksta. Tai priverstų kantrybės taurę dar neprisipildyti. Bet kur jau ten tas itin (ne)žavus jaunuolis galvos? Na, jis ir galvojo, bet tik apie tai, ką galės veikti, kai pagaliau nusikratys šitos įkyrios mažės.
Po velnių, su tavim kalba! Ar taip sunku atsakyti į prakeiktą klausimą?! Ir kas tave auklėjo?! vis labiau siuto Bretas. Kol kas nė neketino valdyti pykčio. Na jau ne, šita mažvaikė jam pernelyg nusibodo!
- Tavęs klausia, - burbtelėjo pačiupęs mergaitę už rankos. Neslėpdamas nepasitenkinimo sunkiai atsiduso. Ir vėl jam tenka dirbti kažkokia aukle! Nepaisant to, kad Kaedės tam tikras panašumas į jį patį tarsi rodė, kad ji nemeluoja, Bretas neketino ilgai terliotis. Na nieko, tuoj išgrūs vaiką į Hogvartsą, o iki kitos vasaros dar gali paaiškėti, kad jos motina gyva. Nebent atsiras dar penkiolika vaikų sunerimo geidžiamiausias Britanijos bomžas ir net nusipurtė nuo tokios minties.
- Jai sunku patikėti, kad magija egzistuoja, - burbtelėjo nė nepakėlęs akių į Olivanderį. Balsas buvo visiškai ramus ir (kaip Bretui) netgi visai draugiškas. - Gal galite parodyti kokius paprastus burtus?
Senukas buvo įsitempęs. Atrodė, kad ta įtampa šviečia iš tolo. Vis dėlto jis priėjo prie lazdelių lentynos ir vieną paėmęs paleido žalias žiežirbas.
- Nori pabandyti? - draugiškai paklausė mergaitės. Jo žvilgsnis daugiau nei akivaizdžiai buvo sutelktas į vaiką. Atrodė, kad jauno vyruko čia net nėra.
Bretas įsižeidė.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Rugsėjo 12, 2022, 08:19:21 pm
     Ar jis, po galais, nemato, kad jam reikia atsakyti už mane?! Dabar jau paplūdo Kaedė, nesulaukusi iš tėčio jokios reakcijos į jos prašymus. Kaip jis drįsta?! O gal aklas?! Jeigu ne sužeista koja, per kurią mergina sunkiai galėjo pajudėti Breto link, ji jau seniai būtų jį bedaužanti. Bet tai, jog to negalėjo padaryti, nenumalšino jos pykčio, o kaip tik stiprinio ir merginą net prakaitas išpylė, o žvilgsnis jau ne maldaujantis, o pilnas neapykantos žvelgė į Bretą, vis dar stovintį prie durų. Jam tarus žodį, ir ne bet kokį, o pašaipų, Siobhána pratrūko.
    - KAIP TAI MANĘS KLAUSIA?! Kas tau daros, po galais, aš negaliu atsakyti į tokį klausimą! Kaip tu to nesuvoki?! Pats mane čia atitempei, dabar ir atsakinėk į šito... šito... diedpalaikio klausimus! Aš čia tik tam, jog pamatyčiau tavo argumentus, kad magija tikra, o ne tam, kad atsakyčiau į kažkokius nelemtus klausimus! Ne manęs klausia, o tavęs!
    Po viso šito Bretas gal susiprato, o gal tik norėjo baigti visą šitą kriukį ir paaiškinęs tam žilaplaukiui ko čia Kaedė kelia isterijas - po šito jo sakinio, Kaedė labai priekaištingu žvilgsniu nužvelgė Bretą - paprašė jo pademonstruoti kelis burtus. Jei ką tik nebūtų aprėkusi Breto, būtų paklaususi kodėl jis pats jų neparodo, bet dabar jau buvo kas buvo ir jai teko žiūrėti į tą senuką. Pasiėmęs kažkokią lazdą - o gal lazdelę, ji nebuvo labai didelė - užsimojo ja ir iš jos išlindo... žalios žiežirbos! Išsigandusi O'Connor suklykė ir pabandė atsitraukti per kelis žingsnius atgal užsidengusi delnu burną. Tai labai ją išgąsdino - iš kur tos žiežirbos?! Kodėl jos žalios?! Kaip visą tai paaiškinti?! Jos pavojingos???!!! Trumpaplaukė norėjo dingti iš šios pragariškos vietos ir skuosti kuo toliau, kiek tik gali. Bet koja to neleido padaryti. Prakeikta koja! O jei nebūtų jos susižeidusi, jau seniausiai būtų skuodusi per duris ir nebūtų reikėję iškęsti to siaubo kai tas žilaplaukis senis prisiartino prie mergaitės atkišęs tą lazdą ir, baisiausia, pasiūlęs jai pabandyti! Nesuvaldžiusi baimės Kaedė vožė senukui per veidą. Gerokai per smarkiai kaip tokio amžiaus žmogui.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Rugsėjo 13, 2022, 07:03:11 pm
Kedei pradėjus skeryčiotis Bretas dar labiau įsiuto. Kodėl jam turi taip nesisekti?! Jis tenori būti laimingas ir pakankamai dažnai susirasti panelę, kuri sutiktų kartu praleisti naktį! Kodėl nuolat turi atsitikti tokios nesąmonės kaip šita niekaip neatstojanti mažė?
O Olivanderis, aišku, irgi buvo tikras genijus. Juk jis, Bretas, paaiškino, kad mergaitė netiki magija. Argi buvo sunku parodyti ką nors ne tokio ryškaus?! Galėjo pasišaukti kokį daiktą! Ne, būtinai reikėjo gąsdinti ir taip niekuo netikintį vaiką! Ne tai kad geidžiamiausias Britanijos bomžas labai rūpinosi Kaedės gerove. Ne, jam pernelyg patiko tūžti ant Olivanderio. Dar geriau būtų jį prilupti, tačiau senis ir taip buvo persigandęs - dėl šito žavus jaunikaitis nė kiek neabejojo.
Pamatęs, kaip mergaitė tvoja Olivanderiui į veidą snukį, Bretas apstulbo. Va čia tai mano dukra prieš savo valią susižavėjęs pagalvojo vyrukas ir žengė artyn.
- Ji atsiprašo. Labai išsigando. Nenorėjome nieko blogo, - murmėjo Olivanderiui. Reikėjo kažkokiu būdu priversti Kaedę nusipirkti lazdelę - kaip kitaip ją išgrūsi į Hogvartsą? O jeigu to padaryti nepavyks, ką gali žinoti, gal ji taip ir liks jam ant sprando.
Bretas ilgokai žvelgė į mergaitę, bet šį kartą žvilgsnis buvo visiškai kitoks. Vyrukui nepavyko nuslėpti pasididžiavimo. Dabar jis jautėsi laimingas, kad susitiko šitą vaiką. Ji jam gėdos tikrai nepridarys. Tik vis dėlto vis tiek reikėjo atsikratyti, kitaip sakant, išgrūsti į Hogvartsą.
- Šaunuolė, - tyliai, kad senukas neišgirstų, sumurmėjo rudaplaukis. Nuslinkęs iki lazdelių vieną paėmė ir labai susikaupė. Nukreipė ją į dulkėse besivoliojantį skudurėlį ir aiškiai ištarė: - Wingardium leviosa!
Skudurėlis nelabai grakščiai, bet pakilo Bretui į ranką. Atsisukęs į Kaedę jis šyptelėjo ir neužtikrintai ištiesė lazdelę.
- Turėsi išmokti naudotis, - tarstelėjo, nors juto, kad yra pasiruošęs tvoti jai į veidą, jeigu tik to reikės. - Paimk į ranką ir pasakyk, ar ką jauti. Tiesiog paimk.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Rugsėjo 13, 2022, 09:22:57 pm
     Smūgis buvo geras. Na, bet gal ne tokiomis situacijomis. Kas vožia seneliui per veidą su tokia jėga? Dabar jau ne Kaedė, bet Olivanderis suklupo ant žemės susiėmęs rankomis veidą, o savo nelemtą lazdą kažkur pametęs ant grindų. Kaedė slapta troško, kad tos lazdos jis daugiau niekada nerastų ir būtų pametęs visiems laikams. Tos lazdos ji jau prisižiūrėjo... Tačiau kai Bretas žengė į priekį užstoti Siobhános, šiai teko nustebti, ji nesitikėjo, kad Bretas taip lengvai atleis jai tą smūgį. Na, ne jam ji trenkė, bet kokią reputaciją jam užtraukė? Tačiau tokia kaip Kaedė negali neįsižeisti.
     - Ji atsiprašo?! Kas tau sakė, kad aš atsiprašau?! Ne iš oro aš sugalvojau jam užvožti, jis mane ne juokais išgąsdino! Nė nemanau atsiprašinėti, jis to nusipelnė! - nustebimas greitai vėl išblėso ir grįžo pyktis ant tėčio, kuris buvo sukilęs kai jis liepė pačiai Kaedei atsakinėti į to baltaplaukio klausimus. Užvaldyta įsiūčio O'Connor atsigręžė į Bretą ir jau norėjo ir jam gerai trinktelėti, tačiau jo vienintelis pašnibždomis ištartas žodis privertė pyktį atslūgti. Šaunuolė? Kaip suprasti? Jugi aš tam diedpalaikiui ką tik per veidą užvožiau, kaip galiu būti „šaunuolė“? Iš pradžių trumpaplaukė baisiai apstulbo, tuomet nurimo, ėmė mąstyti apie išgirstą žodį, o tuomet pajuto kilant pasitenkinimą. Aš Breto akyse - šaunuolė! Tėtis manimi didžiuojasi! Šypsena papuošė murzės veidą. Ji jau nebepaminė kada tai buvo paskutinį sykį. Galbūt dar gerokai prieš mamos mirtį? Prieš pusantrų metų?
     Patenkinta mergaitė stebėjo Bretą. Jis ėjo pasiimti... lazdos! Šypseną greitai pakeitė siaubas.
     - Ne! - netyčia garsiai išsprūdo Siobhánai. Tačiau dabar ne tai buvo svarbiausia - Bretas tuoj vėl padarys tas žalias žiežirbas! Persigandusi Kaedė užsidengė galvą rankomis, tačiau nespėjo laiku užsimerkti, ji išvydo... Ne žiežirbas. Ji išvydo kaip kažkokia skiautė pati pakilo nuo stalo! Jos niekas nekėlė! Sutrikusi Kaedė nedrąsiai atitraukė rankas nuo galvos ir įsistebeilijo į tą skiautę, kuri dabar vėl ramut ramutėliai gulėjo ant stalo. Gal jai tik pasivaideno? Bet kur tada žalios žiežirbos? Sumišimo pilnu žvilgsniu dukra pažvelgė į Bretą, tačiau šis tik ištiesė Kaedei lazdą. Iš pradžių jį negalvodama žengė atgal, norėdama jos išvengti, tačiau jug Bretas jos tėtis, jis tikrai negali norėti, kad jai nutiktų kas nors bloga, ypatingai po to, kai pavadino ją „šaunuole“. Be to, jug ir jis pats, ir tas senelis ėmė tas lazdas ir jiems nieko blogo nenutiko. O'Connor labai nedrąsiai ištiesė drebančią ranką link lazdos. Suspaudė ją delne, tačiau jis visas drebėjo nuo baimės.
     - Jaučiu baimę. Laikydama tą lazdą, - su virpuliu balse išlemeno Kaedė ir paleido nukristi tą lazdą ant žemės, nes laikyti ją buvo jau labai negeras jausmas. Netrukus išgirdo kaip ji atsitrenkė į medines parduotuvės grindis.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Rugsėjo 13, 2022, 09:44:59 pm
Aišku, Kaede negalėjo nepradėti vėl rėkauti. Čia, ko gero, jie ir skyrėsi. Bretas sunkiai atsiduso ir suurzgė:
- Tau reikia įsigyti tą daiktą. Jeigu Olivanderis tavęs bijos, nieko neparduos. Taip kad tu atsiprašai.
Ir tada mergiotė nusišypsojo. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nesuprato, ko čia šypsotis, bet pagaliau suprato: ji išgirdo tyliai ištartą žodį. Jai patiko, kad jis, tėvas, pasakė būtent tai. Jausmas buvo nepažįstamas, tačiau keistai malonus. Negi jis gali sutarti su savo vaiku? Ak, kad taip turėtų ką jai pasiūlyti... Nekviesi mergaitės į tokius apspurusius namus, kokiuose gyveno O'Connor šeima. Be to, visai nereikėjo, kad visai šauni Kaede susipažintų su ta prakeikta Athena. Na jau ne, geriau jau Bretas pavogs pinigų ir užsakys sau ir savo dukrai apartamentus. Žinoma, bus apmaudu, kad tai ne kokia daili suaugusi panelė, bet šią akimirką rudaplaukis jautė: jis gali su šita mergaite sutarti.
Išgirdęs garsų šūksnį, parodantį, kad Kaede ir toliau persigandusi, kilstelėjo antakius. Olivanderis jau buvo nulindęs į tolimiausią parduotuvės kampą, tad buvo galima kalbėtis šiek tiek atviriau. Tik kaip, po velnių, šitai paaiškinti, kad čia nėra ko bijoti?! Pykčio pliūpsnis vėl nudegino mintis, tačiau kelis kartus giliai įkvėpęs Bretas nusiramino. Kaede, atrodo, buvo vienintelis pasaulyje žmogus, prie kurio šiam itin žaviam jaunikaičiui pavyksta suvaldyti pyktį.
Galiausiai mergiotė paėmė lazdelę. Aišku, persigandusi kaip koks Olivanderis, tačiau pirmas žingsnis žengtas. Viduje vėl sukirbėjo kažkas panašaus į pasididžiavimą šita mergaite. Tu nepadarei nieko, kad ji užaugtų tokia, kokia yra visiškai netikėta mintis kaukštelėjo į galvą. Bretas taip nustebo, kad beveik praleido pro ausis tai, ką Kaede jam sakė. Laimei, pavyko susitelkti į mergaitę.
- Suprantu, kad baisu, - burbtelėjo. Į galvą atėjo mintis. Patikrinęs, kiek turi pinigų, susiraukė. Nieko papildomo nupirkti jis paprasčiausiai negali. Vis dėlto... Nereikia ir pirkti, gal užteks pažiūrėti?
- Jeigu nori, galime pirmiau nueiti į kitą parduotuvę. Knygyną, kur pamatysi magiškas knygas, ar juokų krautuvėlę, kur pamatysi magijos smagiąją pusę. Ar nori? Burtų lazdelės yra galingas daiktas. Suklydau, kad atvedžiau tave čia.
Paskutinis sakinys buvo ištartas vos girdimai. Aišku, Kaede pati nenorėjo eiti į knygyną, bet gal ją sudomins Vizlių krautuvė?
- Nebijok, tau čia nieko blogo neatsitiks, - sumurmėjo vyrukas. Dar kartą paapgailestaudamas, kad Kaede yra tik maža mergaitė, žengė prie jos ir labai neužtikrintai apkabino.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Rugsėjo 14, 2022, 09:40:28 pm
     Kaip kažkoks medienos gabalas gali sukelti tokius dalykus?! Kaip aš galiu šito nebijoti? Tai tik mediena, o iš jos sklinda žalios žiežirbos ir ja mostelėjus pakyla daiktai į orą! KAIP man to nebijoti?! Su baime akyse Kaedė žvelgė į ant žemės besimėtančią lazdelę, kurią neseniai pati numetė. Rankų virpulys nepraėjo, bet bent jau O'Connor sugebėjo pažvelgti į tą nelemtą daiktą, kuris ją baisiai gąsdino. IR AŠ TURĖSIU IŠMOKTI JĄ VALDYTI?! Ši mintis dar labiau gąsdino nei pati lazdos egzistencija.
     Prabilus Bretui, Siobhána pagaliau pakėlė vis dar baimės sklidinas akis nuo lazdelės link Breto. Norėdama kaip nors numalšinti baimę ir sutelkti dėmesį į priešais stovintį vyrą, o nebe į, rodos, begalinę baimę ir jai vis dar nesuprantamus bei gąsdinančius reiškinius, Kaedė ėmė giliai ir tankiai alsuoti. Jai prireikė laiko kol Breto žodžiai įsisavino jos galvoje ir pakeitė baimės, kaip dominuojančios, vietą.
     - Supranti?.. Tai... tai kodėl mane čia atsivedei? Kad išgąsdintumei? Kad baime atbaidytumei mane nuo magijos? Nuo savęs? Ar... ar kažkas kito? - pralemeno trumpaplaukė, nes vis dar buvo apgaubta baimės šešėlio. Pasiūlymas apie kitą parduotuvę Kaedei pasirodė padrikas ir neišbaigtas, bet galbūt taip tik atrodė baimės gaubiamai vienuolikmetei. Galbūt tai buvo net labai protinga mintis, galbūt net būtų buvę geriau pasirinkti kitą parduotuvę, atsikratyti šios vietos, kuri Kaedei kelia baimę. Bet kažkas, tikrai ne pati baimė, bet kažkas, gal tas menkas noras pažinti magijos pasaulį, kurį Siobhána taip gniaužė, pastūmėjo Kaedę papurtyti galvą. Tiksliau net ne Kaedę. Ne ji pati papurtė galvą, o tas kažkas. Kaedė nebūtų purčiusi. Bent jau iki tol, kol Bretas neprisiartino prie mergaitės. Jis apglėbė ją rankomis. Tėtis apglėbė ją rankomis! Visą gyvenimą Kaedė šito troško! Jai taip to reikėjo! Nuvijusi visas mintis, - ir baimę taip pat - O'Connor taip pat stipriai apkabino tėtį. Jos veidas paniro į Breto marškinių jūrą. Jai ji ir sukuždėjo:
     - Myliu tave, tėti.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Rugsėjo 15, 2022, 06:19:28 pm
Bretas suirzo. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Kaede tokia persigandusi. Žinoma, jeigu Brendanas nebūtų gavęs laiško, jis pats būtų buvęs pirmas burtininkas šeimoje. Ir vis dėlto tokios panikos niekas nejautė. Na, nebent motina, supratusi, kad teks sūnums pirkti keistus ir nesuprantamus daiktus.
Sunkiai tariami žodžiai įžeidė. Vyrukas sugniaužė kumštį, tačiau sugebėjo netrenkti nei Kaedei, nei Olivanderiui, kuris, tiesa, ir toliau buvo sėkmingai pasislėpęs. Po galais, jis prisipažino suklydęs, o šita mergiščia ir toliau įtarinėja?! Negalėdamas tuo patikėti geidžiamiausias Britanijos bomžas spoksojo į dukrą ir svarstė, ar verta kažką sakyti. Ko gero, ne, nes ji akivaizdžiai iš tėvo laukė tik blogiausio. Kažin ką apie mane pripasakojo jos motina tūždamas galvojo rudaplaukis.
O sprendimo apsikabinti vaiką netrukus labai pasigailėjo. Nebuvo jis nei jausmingas, nei draugiškas. Neįsivaizdavo, kodėl tai padarė, tačiau akivaizdu, kad Kaede suprato poelgį visiškai ne taip kaip turėjo. Šiaip ne taip nenusipurtęs ir netgi nepatraukęs rankų Bretas spoksojo į vieną tašką ir galvojo. Tikrai neketino sakyti irgi mylįs. Tai jau būtų pernelyg absurdiška. Bretas nemylėjo nieko, netgi dailiausių Britanijos panelių.
- Nenorėjau išgąsdinti, - tyliai pratarė. Garsiau kalbėti bijojo - neabejojo, kad balsas išduotų susierzinimą, o vėl klausytis riksmų ir nepasitenkinimo vyrukas paprasčiausiai neturėjo jėgų. - Tikrai nesiekiu tave atbaidyti nuo magijos. Tai yra nuostabus sugebėjimas. Išmoksi jį valdyti ir…
Geidžiamiausias Britanijos bomžas nutilo vidury sakinio. Pats niekada neturėjo progos išmokti valdyti šią nuostabią galią.
- Maniau, kad bus įdomu pamatyti stebuklingiausią parduotuvę, - po kiek laiko pridūrė. Jautėsi labai kvailai - kodėl jis turi teisintis prieš šitą vaikiščią?! Vis dėlto ji buvo jo dukra - nuotaikų kaitos pernelyg priminė jį patį. Tai, tiesą sakant, net gąsdino. Galbūt jis, Bretas išties gali ją pamilti?
- Ar nori pabandyti dar kartą? - kiek garsiau paklausė ir padvejojęs perbraukė ranka per trumpus plaukus. Juk taip elgiasi tėvai, ar ne?
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Spalio 07, 2022, 11:26:11 pm
     Kaedė visą gyvenimą neturėjo tėvo. Buvo tik motina ir sunkus įsivaizdavimas, kad dar gali būti kažkas be jos. Ar tikrai kitus vaikus augina ne vienas, o du asmenys? Kaip tai atrodo? Turbūt Siobhánai niekada nelemta to sužinoti, mat tėtis neatsirado kol trumpaplaukės motina buvo gyva, o pasirodė tik šiai pasimirus. Ir net jei ir augins Kaedę, jis vis vien augins vienas. Bus tik kitas asmuo, bet vis vien vienas pats. Bet kaip tai keista! Kaip ją galės auginti kitos lyties atstovas?.. O'Connor niekada negalėjo įsivaizduoti, kad ateis diena kai ji gyvai išvys savo tėtį, o dabar jie stovi apsikabinę kažkokios parduotuvėlės vidury. Ar tai tikrai tikra? Ar tai tik nėra dar vienas paikas Siobhános sapnas apie susitikimą su tėčiu ir leidžiamas dienas kartu su juo? Tačiau šią teoriją paneigė Breto žodžiai apie magiją. Kaedė net nebūdama sveiko proto nebūtų nei sugalvojusi, nei susapnavusi, kad tėtis pradėtų regzti, iš pirmo žvilgsnio, visiškas pasakas ir pūsti miglą į akis apie magiją ir jos egzistavimą.
     Kaedė stengėsi klausytis Breto jo nenutraukdama ir nemestelėdama savo kandžių replikų, jai jis buvo svarbus, o tą mergaitė norėjo Bretui įrodyti. Dabar jis jai vienintelis, kuris liko. Neliko nieko - nei mamos, nei stogo virš galvos. Tik jis, Kaedės tėtis. Tačiau mintis apie pabandymą dar kartą, vėl grąžino plūstelėjusią baimę ir sutrikimą. Ji baisiai nenorėjo nuvilti Breto atsisakydama, bet nors ir  mirtų nenorėjo liestis prie tos lazdos daugiau niekada gyvenime. Galva ėmė judėti į visas puses, nei linksėdama pritardama, nei purtydama paneigdama.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Spalio 13, 2022, 01:25:44 pm
Mergiotė tylėjo jau kokias tris sekundes, ir tai buvo didelis žingsnis į priekį. Gal net kada nors nustos erzinti? Na, tiesą sakant, ji erzino mažiau nei daugelis žmonių, bet tai nereiškė, kad Bretas norėjo klausytis jos pliurpalų. Gal pagaliau ji teiksis išbandyti lazdelę, ir jie galės keliauti kur nors kitur? Kur nors, kur nėra mažų vaikų, o tik dailios panelės, tik ir laukiančios Breto dėmesio.
Deja, ir į klausimą ji neatsakė. Tylos režimas? Ką gi, būtų ne taip jau ir blogai, jeigu Bretui rūpėtų kas nors daugiau, ne tik nusikratyti šito vaiko. Kylantis susierzinimas nereiškė nieko gero, bet tuomet mergiotė pagaliau sureagavo. Na, jeigu tai galima vadinti reakcija - kaip geidžiamiausias Britanijos bomžas gali suprasti, ko kažkokia mažė nori, kai ji krato galvą į visas puses ir galiausiai nei linkteli sakydama TAIP, nei papurto galvą sakydama NE? Vyrukas susiraukė ir atsitraukė nuo mergaitės. Gerai apžiūrėjo lazdelę. Nebuvo ji kažkuo ypatinga, tad ko vis dėlto taip bijoti? Ką daryti, kad Kaede pagaliau susivoktų turinti nuostabų gebėjimą, kurį jai tiesiog reikia išmokti valdyti?
- Pažadu, kad tau nieko neatsitiks. Apsiprasi su magijos sugebėjimais ir pradėsi tuo mėgautis, - stengėsi kuo ramiau kalbėti vyrukas ir vėl žengęs mergaitės link dar kartą ištiesė jai lazdelę. Atrodė, kad jeigu mergiotė ir vėl jos nepaims, gaus iš tos pačios lazdelės į akį.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Kaede Siobhán OConnor Lapkričio 07, 2022, 06:39:05 pm
    Akivaizdu, kad nekonkretumas bei toks tuščias laiko tempimas (tai ko pats čia atsivedė, jei žinojo (?), kad tiek ilgai čia užtrunkama?!) suerzino Bretą. Kaedė stengėsi tylėti kol šis kalbėjo ir nemėtyti savo kandžių pastabų bei ne ką malonesnių replikų, ką buvo įpratusi daryti, kad nesuerzintų Breto, o štai kaip į jos pastangas atsiliepiama - vos galvos judesiai viską sugriauna! Tačiau, laimė, neįsiplieskė joks naujas konfliktas - dabar stengėsi tvardytis tiek Bretas, tiek Siobhána ir, rodos, šiomis pastangomis mažais žingsneliais jiedu judėjo į priekį.
    Iš naujo pagalvojus apie prisilietimą prie lazdelės, kuri yra (tariamos) magijos šaltinis, Kaedę nupurtė drebuliai, o kūną ir smegenis užliejo nauja baimės banga. O'Connor, jei dar neskęsta, tai jau netrukus skęs visam baimės vandenyne, mat tų bangų jau per daug, kad iš jų galėtų išlipti sausa. Kažkur, lyg iš tolumos, iš po vandens, per miglą, atsklido Breto balsas. Mėgautis? Tai... įmanoma? Šitam baimės vandenyne kažkur yra ir mažytė pasimėgavimo sala?.. Neįmanoma. Bet... jeigu yra, turiu ją rasti. Jei ne dėl savęs, tai bent jau dėl Breto. Negaliu jo supykdžiusi paleisti vėjais. Jis man vienintelis, kuris liko. Per daug vargau kol jį suradau. Sukaupusi visas jėgas, Kaedė ištiesė drebančią bei besipriešinančią ranką link lazdelės. Dar spėjo šmėkštelėti visos baisiausių pasekmių mintys, tačiau O'Connor jau sugriebė lazdelę. Iš pradžių nieko. Kaedė bailiai pakėlė akis į Bretą. O tada pajuto kaip pirštų galiukai užkaito. Akys išsiplėtė iš siaubo, tačiau kažkas neleido paleisti lazdelės iš rankos. Kažkoks keistai geras jausmas... Staiga iš lazdelės galiuko pasipylė auksinės kibirkštys, numargindamos Kaedės akiraty esančius objektus. Šios kibirkštys nebuvo baisios, jos buvo... jaukios. Kuomet kibirkštys praretėjo, mergaitė išvydo už tėčio nugaros kažkokį žilstelėjusį veidą. Akimirką nesuprato kas jis, net cyptelėjo, tačiau netrukus pažino ankščiau matytą, rodos, šios parduotuvės savininką. Jis šypsojosi, tačiau akys išdavė, jog ne todėl, kad Kaedė... išgavo kažkokias kibirkštis?, o todėl, jog šie klientai pagaliau išsinešdins iš jo krautuvės.
     - Nuostabu! Ąžuolo, su fenikso plunksna, dešimties colių. Gana elastinga.
Antraštė: Ats: Olivanderiai
Parašė: Brett OConnor Lapkričio 08, 2022, 06:01:34 pm
Na, imsi tu pagaliau tą daiktą ar ne? Kiek galima čia su tavimi terliotis?! Ne to atsibeldžiau į Londoną, kad su kažkokia mergiote trankyčiausi po Skersinį skersgatvį! Bretas irzo vis labiau ir labiau, o prisiminęs, kad jie yra dar tik pirmoje parduotuvėje, nesusilaikęs atsiduso. Per tą laiką, kol jis čia gaišta su ta mažvaike, visos dailiausios Londono panelės bus išgraibstytos! Visiškas absurdas, o Olivanderio egzistavimas toje pačioje erdvėje dar labiau viską gadino. Ir kodėl tokiam žaviam jaunikaičiui kaip Brett O'Connor turi nuolat nesisekti?! Kažkokia nesąmonė!
Ir tada Kaede pagaliau teikėsi paimti prakeiktą lazdą. Vyrukas nusišypsojo. Tiesa, ne taip "žaviai", kaip šypsosi panelėms. Ne, šį kartą jis buvo tiesiog patenkintas, kad ledai pagaliau pajudėjo. Matėsi, kad mergiotė persigandusi, tačiau ji laikė nelemtą lazdelę. Va čia tai mano mergaitė su pasididžiavimu pagalvojo geidžiamiausias Britanijos bomžas, bet ir pats išsigando šitos minties. Jam visiškai nereikia šito vaiko, nebuvo galima prie jo prisirišti ar pamėgti. Ne, kuo greičiau Kaede išsinešdins iš jo gyvenimo, tuo visiems bus geriau.
Auksinės kibirkštys tarsi bylojo, kad dabar viskas bus gerai. Kad tai yra būtent ta lazdelė, kurios vaikigaliui ir reikia. Net Olivanderis atrodė kažkuo savo gyvenime patenkintas, o tai privertė apdovanoti senuką kuo "žaviausia" šypsena.
- Puiku, - burbtelėjo išsitraukdamas piniginę. Kadangi joje galeonų netrūko, buvo galima netgi mandagiai susimokėti ir nesiraukyti. Vis dėlto septyni galeonai už lazdelę buvo nepadoriai daug, tad Bretas kurį laiką gaišo. Atrodė, tarsi galvoja, ar Kaedei iš tiesų to daikto reikia.
- Gerai, viskas, čiuožiam iš čia, - galiausiai pratarė ir atskaičiavęs septynias monetas subruko jas Olivanderiui į ranką. Nė neketino laukti, kol jis supakuos lazdelę, taigi čiupo mergaitei už rankos ir išsitempė ją į lauką. Viena užduotis atlikta, dar milijonas liko.