Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Skersinis skersgatvis => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Kovo 11, 2020, 01:52:21 pm
-
Paskutinė krautuvėlė Skersiniame Skersgatvyje buvo siaurutė ir apšepusi. Apsilupinėjusios paauksuotos raidės virš durų skelbė: „Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. Kr." Apdulkėjusioje vitrinoje ant išblukusios raudonos pagalvėlės gulėjo vienui viena lazdelė. Tai buvo ypatinga vieta - tūkstančiai burtininkų ir raganų buvo žengę pro šias krautuvėlės duris. Kiekvieną iš jų pasitikdavo kažkur namo gilumoje sutilindžiavęs varpelis.
Mažučiam lazdelių meistro kambarėly buvo kaip ir tuščia, tik stovėjo suklypusi kėdė ir stalas. Ne vienas čia pasijusdavo keistai, lyg būtų atėjęs į griežtas taisykles turinčią biblioteką: tūkstančiai siauručių dėželių, tvarkingai sukrautų į rietuves iki lubų priblokšdavo bene kiekvieną, net tyla ir dulkės, regis, čia alsavo slapta magija.
Senasis Olivanderis prisiminė kiekvieną parduotą lazdelę, o būsimą Hogvartso pirmakursį šis seneliukas, blausiomis, sidabriškomis akimis, kruopščiai apšokinėdavo: paklausdavo katra ranka mojuoja burtų lazdelę, tada išsitraukęs sidabriniais ženklais išmargintą metrą pamatuodavo visą ranką, paskui dilbį, atstumą nuo peties iki grindų, nuo kelio iki pažasties, galiausiai metru apjuosdavo galvą. Kartais šis iš uolumo imdavo pats vargšeliui matuoti tarpelį tarp nosies šnervių, kol meistras kilnodavo dėžutes lentynose. Olivanderiui atradus tinkamą lazdelę prasidėdavo bandymo maratonas: jis prašydavo pabandyti, po to atimdavo netinkamą ir šis procesas kartodavosi tol, kol burtų lazdelė surasdavo savo vienintelį šeimininką. Ši paprastai kainuodavo septynis aukso galeonus.
((video (https://www.youtube.com/watch?v=gRqY1nxGGE4)))
-
Domantas nuėjas prie krautuvėles kuri vadinosi Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. Kr." Tai nuostabi vieta ten milijardai burtų lazdelių kurios laukia savo šeimininkų.Domantas jau turėjo burtų lazdelę.Bet jam ten labai patiko.Turėdamas laisvo laiko ir galimybę nukeliauti į skersinį skersgatvį Domantas visada užsuka pas Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. kr.Jo draugas jį visada pavaišina gardžia arbatėlę.O jo tas draugas yra pagrindinis darbuotuojas.Jie kalbasi apie tą kurio vardo nevalia minėti apie Domanto mokslus Hogvarste.Olivanderis Domantui leidžia apžiūrėti burtų lazdeles.Netgi aptarnauti žmones.Domantas labai džiaugiasi kad turi tokį draugą kaip Olivanderis
-
Harvis pagaliau priėjo Olivanderio krautuvėlę. Jam įžengus į parduotuvėlę Olivanderis nudžiugo ir pranešė, kad Harvio laukė seniai. Berniukas jam pasakė, kad nekantrauja įsigyti savo pirmąją burtų lazdelę. Pardavė-jas neištaręs nė žodžio nuskubėjo prie vienos lazdelių lentynos ir ištraukė dėžutę. Ją nusinešė prie kasos, išdėžutės ištraukė lazdelę ir įteikė ją Harviui. Berniukas nežinojo ką jam daryti. Olivanderis pasakė, kad jis tesiog mostelėtų ja. Harvis mostėlejo su lazdele. Staiga Olivanderio plaukai nusidažė geltonai. Pastarasis nuramino berniuką, kad neatsiprašinėtų ir davė jam naują lazdelę kuri idealiai tiko. Nudžiugęs Harvis susimokėjo Olivanderiui ir išėjo iš krautuvėlės. Harvis buvo pasiruošęs keliauti į Hogvartsą.
-
Be galo jaudinanti akimirka. Jau visai netrukus Elliw pirmą kartą vyks į Hogvartsą. Ji gerokai jaudinosi, mat vis dar tiksliai nesuprato, kas ten bus. Vis dėlto kartu buvo ir smagu - juk pirmą kartą gyvenime bus visiškai nepriklausoma nuo brolio.
Tačiau prieš keliaujant į mokyklą reikėjo apsirūpinti visomis reikiamomis prekėmis. Gerai, kad ji turėjo draugą, globėją, tikrą vyresnį brolį ar kad ir kaip pavadintume, tačiau ji turėjo Bastiano. Be šio jauno italo mergaitė niekaip nebūtų galėjusi nukeliauti iki Londono, ten iki Skersinio skersgatvio ir rasti visas reikiamas prekes. Visų pirma, ji jau buvo pamiršusi, kokiame mieste yra, ką jau kalbėti apie gatvės pavadinimą. O daiktų sąrašas, reikėjo tikėtis, saugiai gulėjo Bastiano kišenėje, mat Elliw jo tikrai neturėjo.
Vis dėlto mergaitė buvo tikra, kad jai reikia įsigyti tą kažkokį ilgą daiktą, kuriuo Bastiano kažkodėl nesinaudoja. Būsima Hogvartso mokinė niekaip negalėjo atsiminti, kaip vadinasi tas daiktas, tačiau buvo įsitikinusi, kad jo reikia. Visi kiti daiktai iš sąrašo jau seniai buvo dingę iš velsietės atminties.
Galiausiai Elliw ir Bastiano pasiekė reikiamą parduotuvę.
- Čia! - džiaugsmingai sušuko mergaitė. Ji pamatė vitrinoje gulinčią lazdelę. Buvo labai susijaudinusi. Norėjosi pačiupinėti tą daiktą, tad skubiai ištiesė ranką. Pirštai, žinoma, atsitrenkė į stiklą. - Auč...
Rudaplaukė atidarė duris ir galiausiai įžengė vidun. Apsižvalgiusi iš karto pajuto kažką magiško. Nebuvo visiškai aišku, kas tai tiksliai yra, tačiau viena ji suprato: žiobarams tokioje parduotuvėje lankytis nederėtų.
- Oho, - sumurmėjo rudaplaukė prisiartindama prie staliuko, ant kurio buvo padėta keletas dėžučių. Elliw ištiesė ranką norėdama vieną paimti, tačiau visos dėžutės iš karto nudribo ant grindų. Daugelis jų atsidarė ir pabiro burtų lazdelės.
-
Bastiano mažumėlę suplukęs grūdosi per žmones, plaukiančius Skersiniu Skersgatviu, dėkuidie, sugalvojo čionai pasukti gerokai prieš mokslo metų pradžią, kitaip viskas ne plauktų, o stovėtų iki pažaliavimo, tęsiant visai įdomią vandens metaforą. Tamsesnio nei įprastas gymio jaunuolis laikė ant savo mažosios bičiulės peties leteną, kad jos netyčiom nepamestų, mat dvejojo, kiek greit Ešiu susigaudytų, jog pasimetė, ir į kokią Londono dalį ji jau būtų pakliuvusi per savo menką apdairumą. Na, o šitas miestas, kaip ir gatvė, italui dar nebuvo gerai pažįstama, tad net kelis kartus jis tikslinosi kelio, kol Olivanderio krautuvę galiausiai atrado.
- O, labai gerai, - Bastiano stabtelėjo prieš krautuvėlę ir susistabdė Ešiu, ignoruodamas jos eilinį aiktelėjimą. Jei nerėkia, vadinas, nemiršta, o jei nemiršta, vadinas, nieko baisaus. - Klausyk, ponas Olivanderis priima pas save po vieną žmogų, tad aš palauksiu lauke, - atsikrenkštęs išdėstė jis ir švelniai stumtelėjo velsietę pro duris vidun.
Cha, Bastiano gal ir nebuvo inteligentas, bet nebuvo ir durnas. Ešiu ketino pirkti burtų lazdelę, kitaip sakant, mirtiną ir pavojingą įrankį jos rankose, o turint minty, kad net ir labai ramūs ir atsargūs būsimi moksleiviai kartais pas Olivanderį išgriaudavo kokį krautuvės kampą ar padegdavo palangę... Zuccarelli labai gerai žinojo, kad šįkart tvarkytis su mergaite geriau palikti vieną lazdelių meistrą - jis su tokiais atvejais įpratęs, priešingai nei žlibas šluotmeisteris.
Mūsų žlibasis šluotmeisteris tuo tarpu nekantriai lūkuriavo prie durų. Rasi - ir reikės padėti sutvarkyti chaosą.
-
Išgirdusi, kad pas Olivanderį teks keliauti vienai, Elliw gerokai išsigando. O jeigu ji už ko nors užklius, ką nors numes ar, neduok dieve, susprogdins? Velsietė pati puikiai žinojo, kaip dažnai jai nutinka tokio plauko nelaimės, tad atsidurti tokioje parduotuvėje be saugumą suteikiančio prieglobsčio buvo labai nejauku.
Laimei, ponas Olivanderis, atrodo, buvo itin malonus žmogus. Toks, kuriam nerūpi smulkios nelaimės. Ar bent jau dėl jų nepuola kaltinti vaikų. Netrukus Elliw pasijuto kiek ramiau, mat netrukus po to, kai nuvertė dėžutes, ji užkliuvo už kažkokios taburetės, kuri, tarsi to telaukusi, subyrėjo.
Būsima Hogvartso mokinė žvilgtelėjo į durų pusę - reikėjo dėl visa ko įsitikinti, kad Bastiano tebėra ten. Laimei, jaunasis italas, atrodo, kantriai laukė, kol Elliw įsigis lazdelę. O tai, deja, nebuvo pats lengviausias uždavinys. Olivanderiui matuojant jos rankos ilgį mergaitė gerokai išsigando. Vis dėlto susilaikė nesurikusi - labiausiai dėl to, kad nenorėjo gąsdinti aklo draugo.
Galų gale burtų lazdelių meistras įteikė rudaplaukei vieną lazdelę. Atrodo, jis minėjo, iš ko ji padaryta, tačiau Elliw nieko iš senojo žmogaus žodžių neįsidėmėjo. Ji laikė lazdelę rankoje ir svarstė, ką dabar daryti. Olivanderis kiek nekantriai žvelgė į ją. Mergaitė gūžtelėjusi mostelėjo lazdele, tačiau ji išsprūdo iš rankos ir trenkėsi tiesiai burtų lazdelių meistrui į pakaušį. Elliw persigando ir spruko lauk. Pamaniusi, kad durys atidarytos, trenkėsi į jas, vis dėlto sugebėjo atidaryti ir galiausiai išeiti į lauką. Sutrikusi būsima švilpė žiūrėjo į italą.
- Aš... - pradėjo ji, tačiau taip daugiau nieko ir nepasakė.
-
„Aš toks laimingas, kad mano darbo srityje dirbti tenka tik su bent kiek nusimanančiais apie šluotas žmonėmis...“ - mintijo Bastiano, atidžiai ausimis gaudydamas kiekvieną jo žmogiškoms ausims pasiekiamą garselį iš Olivanderio krautuvės. Buvo girdėjęs, kad anglai šį burtų lazdelių meistrą be galo vertino, todėl daugmaž pats juo pasitikėjo. Žmonės dažniausiai kalba tai, kame yra tiesos.
Per gatve plaukiantį triukšmą, reikia pripažinti, iš už durų nesigirdėjo bemaž nieko. Jaunuolis prisispaudė prie sienos, kad besitrankantys kartais nelabai žiūrintys po kojom burtininkai nenustumtų jo tolyn - jukgi kiekvieną sekundę iš parduotuvės galėjo iššokti susinervinusi Ešiu.
Ilgai tos sekundės laukti neprisireikė. Bastiano, vos išgirdęs trenksmą į duris, pašoko ir puolė prie jų, bet mergaitė buvo spėjusi ir pati išsikapanoti laukan. Italui nebuvo pasakyta nieko konkretaus, bet jis įbėgo į parduotuvėlę ir pasisuko į Ešiu, mat pamatyti, kas čia nutikę, negalėjo. Techniškai, jis greičiausiai pasielgė labai neatsargiai - o ką, jei čia lazdelės būtų sukūrusios kokį portalą į neaiškią galaktiką ir Bastiano'ą jau laižytų žalios ateivės karvės su vorų kojytėm vietoj ragų?
- Kas nutiko? - šūktelėjo jis su aiškiu itališku akcentu balse. Ar Olivanderis dar bent gyvas?
-
Ak, koks nuostabus žmogus buvo Bastiano! Vos tik Elliw šiaip ne taip išvirto iš parduotuvėlės, jis puolė vidun visko tvarkyti. Netgi nematydamas. Mergaitė suprato, kaip jai pasisekė, kad susitiko šitą žmogų. Juk, ko gero, nedaugelis sutiktų šitaip prižiūrėti ypatingo žioplumo vaiką.
Bastiano įėjus į vidų Elliw taip pat įžengė iš paskos, tik ji padarė tą nedrąsiai - kaip dabar reaguos Olivanderis? Mergaitė baugiai pažvelgė į jį. Senasis lazdelių meistras neatrodė labai piktas, bet gal jis tik nenori gąsdinti aklo žmogaus.
- Aš... Atsiprašau, - kuo drąsiau pratarė Elliw, nors iš balso buvo galima suprasti, kad jai vis dar nejauku. Olivanderis ramiai ištiesė kitą lazdelę, kurią mergaitė nenoromis paėmė. Iš kur žinoti, kas atsitiks dabar? Jis kažką kalbėjo, tačiau Elliw negirdėjo. Ji laikė lazdelę rankoje ir bijojo mostelėti. Galiausiai nutarė atsisukti į duris - gal bent taip niekas nenukentės? Vos tik pajudino lazdelę, durų stiklas ištiško į smulkiausius gabaliukus. Dalis šukių pateko į vidų, tačiau nemaža dalis pasklido po gatvę. Teliko tikėtis, kad Elliw nieko nesužeidė - šį kartą. O kaip dabar žinoti, ar ir ši lazdelė netinkama, ar tiesiog ši mergaitė iš viso neturėtų gauti tokio pavojingo daikto? Velsietė priėjo prie Bastiano ir, vos į jį neatsitrenkusi, tyliai ištarė:
- Man baisu...
-
Bastiano negalėjo matyti, kas dėjosi šioje buvusioje jaukioje krautuvėlėje (galbūt aklumas kartais esti ne prakeiksmas, o aukščiausio lygio dovana). Visgi nei degėsių, nei kraujo kvapo justi nebuvo, tad italas darė atsargią išvadą, kad situacija nėra nepataisoma.
- Viskas gerai, dažnam vaikui taip nutinka, - Zuccarelli išgirdo ramų, gal net kiek smagų senioko balsą. Jei čia šnekėjo burtininkas, o ne iš jo lavono į kokią lazdelę persikėlusi dūšia, tai viskas buvo tvarkoje. - Mergaitės rankose gana įnirtinga magija, įdomus atvejis...
Kiek tik užsieniečiui buvo tekę girdėti, „įdomus atvejis“ buvo Olivanderio ganėtinai mėgstama frazė, tad gal jos kartojimas ir nebuvo blogas ženklas.
- Viskas gerai, Ešiu, pirmas susidūrimas su lazdele dažnai būna nesėkmingas, - padrąsino Bastiano ir pamažėle vėl ėmė atbulomis žingsniuoti durų link su niekingu tikslu vėl pasišalinti iš Ešiu mūšio su bet kokia logika ir sėkme lauko.
Vyresnįjį draugą privertė krūptelėti netikėtas mergaitės prisipažinimas - tiesą sakant, nors ji neatrodė Bastiano'ui itin uždara, taip atvirai apie savo jausmus po tokių nesėkmių prabildavo itin retai. Nors krūptelėjo jis ne dėl šito, o dėl to, kad tie žodžiai buvo itin netikėti apskritai - aklam žmogui nuspėti aplinką esti žymiai sunkiau nei matančiam.
- Klausyk, viskas bus gerai, pasistenk būti visiškai rami ir tikėk savim, - nevykusią motyvacinę kalbą išrėžė italas, net pritūpęs prie Ešiu ir uždėjęs rankas jai ant pečių.
Jei tik nebūtų žlibas, dar būtų galėjęs apdovanoti mergaitę drąsinančiu žvilgsniu. Deja, iš už akinių nuo saulės boluojantys veizolai didelės drąsos greičiausiai nesuteiktų net Godrikui Grifui.
- Pabandyk dar kartą, - pasiūlė Bastiano, švelniai apsukdamas Ešiu ir stumtelėdamas ją prekystalio link.
Prispaudė sąžinė dėl jo bailaus mėginimo pasitraukti, tad dabar jaunuolis stovėjo velsietei už nugaros ir tikėjosi, kad meistras pagaliau parinks tinkamą įrankį keistomis galiomis pasižyminčiai šviežiai iškeptai burtininkei.
-
Malonusis ponas Olivanderis bandė raminti mergaitę. O gal Bastiano. Tai nebuvo svarbu. Svarbiau buvo tas, kad Elliw įtarė: jis tik nenori supykdyti klientų ir taip prarasti pardavimą. Tikriausiai dabar įkiš bet kokią lazdelę (arba iš viso neveikiančią!) ir pasakys, kad ji mergaitei puikiai tinka. Tai būsimą Hogvartso mokinę kiek liūdino. Juk tai buvo reikalingas magijai daiktas! Nepaisant to, kad burtai, magija ir Hogvartsas vis dar gąsdino velsietę, ji tikėjosi, kad pavyks ten ką nors išmokti. O kaip tą padaryti su neveikiančia lazdele?
- Tikėti savimi? - liūdnai paklausė Elliw. Ji suprato, kad Bastiano labai tikisi jos sėkmės. Deja, pati mergaitė abejojo, ar toks reiškinys iš viso įmanomas.
Stumtelėta jaunojo italo būsima švilpė nepagalvojo, kad reikėtų kažkada sustoti, tad netrukus rėžėsi į prekystalį. Jai ir į galvą nebūtų atėję kaltinti draugo, tad nieko nesakė. Netgi užgniaužė atodūsį. Ponas Olivanderis ištiesė dar vieną lazdelę. Prieš ją paimdama Elliw apsižvalgė - galgi šį kartą Bastiano nepaliko jos šitoje kebeknėje vienos? Ji gerokai nusiramino, kai pamatė, kad aklasis italas tebėra čia. Netgi visai netoli jos. Žinoma, tai galėjo kelti pavojų (ypač jam pačiam), tačiau draugo buvimas šalia raminamai veikė rudaplaukę. Galiausiai ji paėmė lazdelę. Kelias akimirkas nedarė nieko - net ir šalimais stovintis Bastiano neišdrąsino vaiko tiek, kad ji sutiktų lazdele mostelėti. Vis dėlto ponas Olivanderis laukė kiek nekantriai, tad galiausiai Elliw pajudino ranką. Lazdelė ištrūko iš rankos, užsidegė ir nuskriejo į krūvą, kurioje buvo sukrautos dėžutės. Ponas Olivanderis garsiai pūkšdamas puolė gelbėti savo turto. Elliw atsiduso ir šniurkštelėjo.
-
Bastiano stovėjo, jau niekur nuo vaizdo plunksnų nenešdamas ir vildamasis, kad jo tylus pasiaukojimas nenueis veltui, bet atneš Ešiu drąsos ir pasitikėjimo. Karts nuo karto pamąstydamas apie mergaitės ateitį Hogvartse italas mažumėlę sunerimdavo - o ką, jei prisižioplins tiek, kad pateks į ligoninę? Arba, dar blogiau, liks prakeikta? Ar išmesta iš Hogvartso? Ech, gaila, kad pats jis baigė Vagadu, o ne Hogvartsą - bent jau pažįstamų toj pily turėtų ir galėtų paprašyti, kad kas nors velsietę ten padabotų nuo pačios savęs. Dabar jis nežinojo netgi kiek saugi toji mokykla buvo, o nuogirdomis pasitikėti būtų naivoka. Nieko, gal kaip nors. Techniškai, Ešiu tereikia išgyventi septynerius metus, o jei jau juos išgyvens, tai pfff.
- Taip, - nebedaugžodžiaudamas (!!!) atsakė Bastiano ir tvirtai sučiaupė lūpas, vėl išgirdęs įtartiną subildėjimą.
Numaldęs norą pasiūlyti Olivanderiui pagalbą, Zuccarelli pradėjo mąstyti, kaip galėtų padidinti Ešiu tikimybę išgyventi. Reikia pripažinti, tai buvo pakankamai sudėtinga užduotis net tokiam optimistui.
-
Ką gi, lazdelės Elliw negaus. Tokia jau ta realybė. Ko gero, šis magiškas daiktas pats suvokia, kad jam nevalia atsidurti tokiose negrabiose rankose kaip Elliw. Tokios mintys mergaitę, žinoma, liūdino, tačiau ką daryti? Juk dvi jos išbandytos lazdelės pridarė pakankamai bėdos. Negi Olivanderis yra toks bukas, kad įduotų jai į rankas dar bent vieną?
Bastiano, minėdamas, kad Olivanderis prie tokių dalykų pripratęs, turbūt neturėjo omeny šito. Tikriausiai vaikai sudaužo kokią vazą, o ne paties pardavėjo kaukolę. Ką jau kalbėti apie vos nekilusį gaisrą, kurio kaltininkė, buvo ne kas kitas, o ta pati Elliw! Buvo be galo nejauku. Ir baisu. Velsietė visai nebežinojo, ką daryti. Ji žvilgtelėjo į italą, tačiau nieko iš jo veido neišskaitė. Ar jis jau visiškai ja nusivylęs? O gal jai galima išbandyti dar kokią vieną lazdelę, jeigu, žinoma, Olivanderis bus nusiteikęs suteikti tokią progą.
Senasis pardavėjas ilgokai užtruko kažkur parduotuvėlės gilumoje. Elliw jau norėjo siūlyti Bastiano eiti lauk - juk senolis aiškiai nenusiteikęs su ja turėti daugiau reikalų! Mergaitė jau žiojosi, kai lazdelių meistras grįžo nešinas dar viena lazdele. Elliw taip apsidžiaugė, kad net pamiršo, ko čia atėjo. Kai Olivanderis ištiesė lazdelę jai, būsima švilpė net sutriko: ką jai dabar daryti? Galiausiai paėmė lazdelę ir mostelėjo. Nors buvo nusisukusi nuo durų, girdėjo, kaip jos trinktelėjo. Rudaplaukė net pašoko ir užkliudė Olivanderio stalą, nuo kurio nukrito keletas dėžučių.
- Taip ir maniau! Jovaras puikiai tiks! - entuziastingai sušuko burtų lazdelių meistras. Tiesą sakant, Elliw kilo įtarimas, kad pasakymas "puikiai tiks" buvo gerokai perdėtas. Tikriausiai tai buvo atvejis "ji visko tą pačią akimirką neišsprogdins." Vis dėlto būsima Hogvartso mokinė gavo savąją lazdelę ir buvo labai patenkinta. Atsisuko į Bastiano.
- Ką man su ja daryti? - paklausė.
-
Bastiano įsitempęs lūkuriavo, kaip visgi pasibaigs šita gyvenimiška drama. Galvoje netilpo, kaip Ešiu rankose gali glūdėti tokia galinga, bet nevaldoma magija. Faktas, kad galinga - juk kai kuriems vaikams tokie gebėjimai arba jau visai nepasireikšdavo, arba pasireikšdavo taip silpnai, kad jie vos gebėdavo pasišviesti su lazdele rūsyje. O kad vos paėmus lazdelę būtų išgriauta pusė krautuvės?.. Ar galėtų būti, jog Ešiu yra Chrono ar kokio kito Bastiano protėvių garbintos chaoso dievybės reinkarnacija? Gal tokiu atveju Bastiano turėtų pereiti į senąją romėnų religiją vietoj krikščionybės? Mamma mia...
Dar vienas trinktelėjimas, tik jau žymiai tylesnis, išblaškė mintis, bet jau neprivertė krūptelėti net rimtai įsitempusio jaunuolio. Net durnas būtų supratęs, jog tai - geras ženklas.
- Na, gerai, - ne taip entuziastingai kaip Olivanderis, bet vis tiek su geru ūpu balse atsiliepė Bastiano. Kažkodėl nuojauta šnabždėjo, kad galėtų prekybininkas juodu ir apmauti, bet proto balsas nuojautą nutildė - negi tokios geros reputacijos ir populiarus lazdelių meistras imtųsi apgavysčių? Garantuotai ir taip maudosi galeonuose, o 7 galeonų į prastą reputaciją geriau nekeisti.
- Pirmiausia teks susimokėti, - prajuko italas, apgraibom nusigaudamas prie prekystalio ir tiesdamas Olivanderiui kišenėje seniai jau pasiruoštus pinigus. - Dabar gali duoti man, aš ją paturėsiu savo kuprinėje, - ištiesė ranką Bastiano, kad bent kuriam laikui nuo savo galvos nusiimtų pavojų. Šiaip ar taip, Ešiu magija galės užsiiminėti tik Hogvartse.
- Nu, ką, sukam knygų, - žengdamas per parduotuvės slenkstį pranešė velsietės bičiulis ir nežinia, ar jam tik pasigirdo, ar prieš pat uždarant duris iš už prekystalio pasigirdo garsus ir palengvėjimo pilnas atodūsis.
-
Elliw nelabai suprato, kodėl Bastiano pradėjo juoktis dėl to, kad reikia susimokėti. Vis dėlto mergaitė nutarė, kad tai tebuvo dar viena italo geros nuotaikos apraiška. Ką gi, gerai. Dar geriau buvo tai, kad jaunuolis turėjo paruoštus pinigus. Velsietė visai nenorėjo kankintis dar ir su tuo.
Bastiano paminėjus, kad jis įsidės jos naująją lazdelę į savo kuprinę, Elliw pajuto tam tikrą nusivylimą: ką tik gavo naują ir smagų daiktą, o globėjas jau nori ir atimti? Smegenų kertelėje sušmėžavo mintis, kad toks Bastiano poelgis yra teisingas ir protingas, tačiau vis tiek buvo apmaudu. Vis dėlto paguodė tai, kad kai ji vyks į tą... kaip jis ten vadinasi? Na, tą mokyklą, Bastiano lazdelę vis tiek turės atiduoti jai.
Italui užsiminus apie knygas būsima Hogvartso mokinė pajuto kylant nuobodulį. Ji - net ji! - suprato, kam reikalinga burtų lazdelė, tačiau negi jie turės ten skaityti ir kalti knygas? Skambėjo pernelyg nuobodžiai. Vis dėlto Bastiano tikriausiai žinojo geriau, ko jai dar reikia, tad klusniai išsekė iš Olivanderio krautuvėlės. Kad reikia atsisveikinti, ji visai pamiršo.
-
Po to ne itin laimingo nutikimo, Allwyn vis tik paliko stebuklingąjį žvėryną sveika ir su keturiomis(!) varlėmis. Dvi iš jų - Naviną ir Niviną - įsigijo už savus pinigus. Kitas dvi - Tianą ir Tiną - padovanojo tas vis dar kvailas pardavėjas. Visos varlės, tyliai kurkdamos, sėdėjo juodaodės krepšyje, kuriame šiaip tai turėjo gulėti knygos. Bet Allwyn tas buvo nė motais. Jei reikės, knygas ir rankose nusitemps. Pasaulis nuo to nesugriūs. Šį kartą būsima pirmakursė specialiai išsitraukė sąrašą to, ką turėtų įsigyti skersiniame skersgatvyje. Sąrašą persirašė pati iš laiško, sunumeruodama daiktus nuo reikalingiausio iki mažiausiai reikalingo. Pirmoje vietoje buvo burtų lazdelė. Apsižvalgiusi po gatvę, patraukė link matomos Olivanderių parduotuvės. Atvėrusi duris, įėjo vidun. Deja, čia buvo ne vienintelė pirkėja. Atidžiai nužvelgė berniuką, kurio rankose atrodo buvo sulūžusi burtų lazdelė.
-
Skersinio skersgatvio įėjimas nuo pat ryto buvo atviras burtininkams ir raganoms. Buvo paskutinė savaitė prieš naujuosius mokslo metus Hogvartse. Todėl visi kas dar nebuvo isigijes prekių plūdo į skersgatvį "bangomis". Galėjai išvysti senų ir jaunų, gražių ir šlikščių, aukštų ir žemų. Tačiau ko čia niekada nepamatytum tai žiobaro. Į Skersinį skersgatvį buvo leidžiami tik burtininkai, o jei kaip nors patekdavo žiobaras jis budavo skubiai gabenamas į Magijos ministerija atminties trinimui.
Evelina Skersiniame skersgatvyje lankėsi ne pirmą kartą. Kadangi jos seneliai su kuriais ji gyveno čia važiuodavo parduoti savo daržovių, tai ji kartais jiems padėdavo. Bet nusipirkti reikmenų į Hogvartsą čia lankėsi pirmą kartą. Pirmiausiai jie buvo užėje į Gringotsą ir ten prisirinko pinigų kapšelius galeonų. Ilgainiui diena ėmė eiti į pabaigą, o pinigų kapšeliai pastebimai palengvėjo. Daiktų krepšiai pilni pirkinių. Galiausiai skersgatvio gatves pasiekė vakaro prieblanda. Jame jie užtruko visą dieną. Galiausai liko tik vienas daiktas - lazdelė. O, ja galima buvo isigyti tik pas Olivanderį. tad visa šeimynėlė patraukė link jo krautuvės. Lauke pasiliko senelis ir senelė, bei sesės. Evelina viena įėjo pas lazdelių meistrą. Parduotuvė atrodė šiurpokai. Čia tvyrojo dar tamsesnė prieblanda, kuri dar labiau susilpnino šviesą. Viduje nieko nesimatė (jokio žmogaus).
- Sveiki? - pašaukė Evelina. Jai vos širdis nenukrito į kulnus kai iš už lentynos išniro žila galva.
- Laba diena, panele, - pasakė senasis Olivanderis.
Evelina tik mandagiai linktelėjo. Tačiau Olivanderis nekreipė į tai dėmsio. Jis tik nusisuko nuo jos ir su savo medinėmis kopėčiomis nučiuožė palei lentynas.
- Taip, taip... - murmėjo. - Galbūt ši?..
Evelina ištempusi kaklą bandė ižvelgti ką jis daro. Tačiau jai taip ir nepavyko pamatyti ką jis veikia todėl nusuko galvą ir ėmė nekantriai lukuriuoti. Pagaliau senasis ponas sugrįžo. Rankose jis laikė pailgą dėžutę, o joje kaip spėjo mergaitė gulėjo lazdelė.
- 15 colių, beržas, trolio ūsas, gan lanksti...
Evelina nedrąsiai paėmė lazdelę. Ranka šiek tiek drebėjo. Ji mostelėjo lazdele. Tačiau... Evelina užsidengė burna.
BUM!
Sprogo pusę lazdelių lentynos. Mergaitė skubiai padėjo lazdelę ir ėmėlaukti kitos. Pats Olivanderis visiškai ramiai reagavo į lentynos sprogima. Jis teištarė "Ne... Tikrai ne ši...". Jis vėl užlindo už lentynų. Evelina ėmė laukti. Netrukus Olivanderis vėl pasirodė su nauja lazdele. Įdomu kiek jų man dar teks išbandyti, kad rasčiau tinkama?.. pagalvojo Evelina. Olivanderis padavė jai lazdelę. Ši turėjo melsvą galą, o vieta kur turėjo laikyti ruda. Abi lazdelės dalis skyrė auksinis perjungimas.
- 12 colių, erškėtis, velos plaukas, elastinga, - paaiškino Olivanderis.
Evelina paėmė lazdelę. Nesuprato kas vyksta. Virš galvos sužibo raudona šviesa. Ir pagaliau Evelina suprato. Tai jos "išrinktoji" lazdelė. Ji sumokėjo už daiktą ir išėjo iš parduotuvės. Saulė nutvieskė jos veidą.
-
Bretas laikydamas sesutės ranką sparčiu žingsniu artinosi Olivanderio krautuvėlės link. Tiesą sakant, pradėjo gerokai jaudintis: jo lazdelę motina įdavė Brendanui, kad parduotų. Gautų pinigų jis, žinoma, nematė ir, ko gero, už juos nė negavo pavalgyti. Dabar buvo nusiteikęs įsigyti naują magišką daikčiuką. Lauke subruko pavogtas knygas į kuprinę, tad dabar užančiuose vietos nelegaliai lazdelei buvo daugiau nei pakankamai.
Didelis kiekis žmonių neleido eiti taip greitai, kaip vyrukas norėjo, tad teko kelis kartus piktai nustumti praeivius į šoną. O'Connor šeimos atstovus lydėjo nepasitenkinimo kupini šūksniai, bet tokios smulkmenos Bretui nerūpėjo. Reikėjo pagaliau užbaigti šitą reikalą ir paleisti mažę namo. Vaizduotė jau piešė vaizdus, ką veiks, kai Athena sėdės traukinyje į Sautendą, kuriame, suprantama, Breto ir kvapo nebus. Ne, jis pasiliks Londone, susiras gražią panelę ir praleis su ja nuostabų vakarą ir naktį.
Deja, iki tos nuostabios akimirkos reikėjo užbaigti reikalus su šita iki gyvo kaulo įgrisusia sesute. Atidarė duris ir iš karto išgirdo malonų vyrišką balsą:
- Septyni galeonai.
Piktai įstūmęs Atheną vidun pamatė, kaip kažkoks berniukas moka už savo lazdelę ir ruošiasi išeiti. Palikęs sesutę parduotuvėje Bretas išsekė paskui berniuką ir jo mamą į lauką. Ten staigiai užlaužęs moteriai rankas atėmė iš jos kelis galeonus ir kuo ramiausiai grįžo vidun. O ką jam daryti, jeigu kitaip neužtektų pinigų? Tenka ieškoti būdų, dėl šito žavusis jaunuolis tikrai nekaltas.
- Šitai reikia lazdelės, - burbtelėjo nepasitenkinimo kupinu balsu ir parodė į sesutę. Daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio priėjo prie artimiausios lentynos ir neryžtingai ištiesė ranką lazdelių link. Be galo norėjosi vieną paimti ir išbandyti, bet kažkodėl buvo nedrąsu. Atrodė, kad ponas Olivanderis jau pradėjo darbuotis su Athena, tad galbūt pavyks nutaikyti progą nušvilpti kurią nors lazdelę?
-
O'Connor šeimos duetas brovėsi pro žmones. Brett'as negailestingai stumdė visus žmones pasitaikiusius kelyje. Kartais Athena sumurmėdavo atsiprašau, tačiau ne visada spėdavo tai padaryti. Na, bet bent jau dėl tokio brolio greičio jie jau greitai stovėjo prieš Olivanderio krautuvės duris. Rudaplaukė greitai įėjo vidun ir apsižvalgė. Ši parduotuvė dvelkė magija. Na, arba taip jai atrodė. Gali būti, kad ji tiesiog per daug norėjo, kad viskas būtų magiška. Juk ji tik mergaitė, besitikinti, kad galės mokytis magijos. Iš tiesų, taip ji galės pabėgti nuo savo šeimos ir gal net pradėti naują gyvenimą Hogvartse.
Greitai brolis pardavėjui pasakė, kad smaragdinių akių savininkei reikia lazdelės. Mergaitė droviai šyptelėjo ir priėjo arčiau Olivanderio.
- Laba diena, - tarė ji.
- Seniai tavęs laukiau, O'Connor. Kiek pamenu tu ne pirmoji, - ištarė Olivanderis draugišku tonu. Mergaitė linktelėjo, o senukas nusisuko į lentynas ir jose pradėjo ieškoti lazdelės. Būsima Hogvartso mokinė stebėjo jį su smalsiu žvilgsniu. Netgi pamiršo apie savo brolio egzistavimą čionais.
- Manau, kad ši kaip brolio tau turėtų tikti, - tarė padėdamas lazdelę ant stalo. O'Connor'ų jauniausioji atžala mostelėjo lazdele, tačiau tik išgriovė keletą lazdelių. Persigandusi padėjo lazdelę atgal į dėžutę.
-
Seniai tavęs laukiau, O'Connor. Kiek pamenu, tu ne pirmoji mintyse piktai kartojo Bretas pono Olivanderio žodžius. Aišku, kad ne pirmoji! Tai jis buvo pirmasis, kuris neturėjo galimybės baigti Hogvartsą! Kuo Brendanas geresnis? Kodėl visi yra geresni už jį? Taip tikrai nesąžininga! Bretas buvo nepalyginamai gražesnis už vyriausią šeimos vaiką. Tikėjo, kad būtų ir daug geresnis burtininkas. Bet ne! Tėvai turėjo būtinai sugadinti jo gyvenimą!
Ar galima greičiau baigti tas mandagybes ir pagaliau prieiti prie reikalo?! vis labiau pyko rudaplaukis spoksodamas į lazdeles. Kaip ir brolio?! pasipiktino vyrukas. Negi tas idiotas turėjo tiek įžūlumo garsiai priminti, kad ir jis, Bretas, turėjo lazdelę? Kaip galima šitaip elgtis? Mintis, kad ponas Olivanderis galėjo kalbėti apie Brendaną, net neatėjo į galvą. Ne, dabar šitas žioplys tikrai pasigailės!
Greitu žingsniu priėjęs prie senojo lazdelių pardavėjo nieko nesakė, tiesiog trenkė kumščiu į nosį. Olivanderis nugriuvo, jo veidas paplūdo kraujais. Tai pykčio nė kiek nesumažino. Atsisukęs į sesutę Bretas griebė jai už pakarpos ir kilstelėjo nuo žemės.
- Jeigu per penkias sekundes neišsirinksi lazdelės, pasigailėsi gimusi, maže, - suurzgė jis. Numetęs ją ant žemės net nežiūrėjo, ar sesutė neužkliuvo už kokios nors lentynos. Kam rūpi tokie niekniekiai?! Tik jau ne geidžiamiausiam Britanijos bomžui, kuris tiesiog norėjo kuo greičiau iš čia nešdintis. Ak, kaip jam nusibodo leisti laika su ta prakeikta mažvaike!
Grįžęs prie lazdelių pagaliau ryžosi vieną iš jų paimti. Ištraukęs iš dėžutės nieko nepajuto. Ar tai reiškė, kad ši lazdelė nėra ta? Su tam tikru susidomėjimu pažvelgė į pagaliuką, bet galiausiai nutarė padėti ją į vietą. Nieko, susiras geresnę. Tokią, kuri įrodys pasauliui ir tėvams, kad būtent jis yra geriausias šeimos burtininkas.
-
Olivanderis susimąstė ir nusisuko pasiimti kitos lazdelės. Rudaplaukė laukė su nekantrumu. Labai bijojo, kad neras sau tinkamos lazdelės. Greitai, lazdelė dėžutėje jau gulėjo ant stalo. Šios lazdelės forma buvo tikrai įdomi ir netgi keistoka.
- Bandyk šią, 9 colių, iš juodmedžio, šerdyje slypi testralio uodegos plaukas, gana lanksti, - pasakė pardavėjas. Mergaitė jau norėjo mostelti lazdele, tačiau brolis trenkė tiesiai ponui Olivanderiui į nosį. Athena sukliko iš išgąsčio. Juk jis galėjo užmušti pardavėją... Šis juk yra kiek vyresnio amžiaus. O'Connor visiškai prarado pagarbą broliui. Jis monstras.
- Pone Olivanderi, aš labai jūsų atsiprašau, - pasakė smaragdinių akių savininkė. Greitai ir ji pati pakilo nuo žemės. Brett ją pakėlė nuo žemės laikydamas už pakarpos. Mergaitė sukando savo lūpą susinervinusi. Ji bijojo, kad dabar pat brolis ją užmuš, tačiau jis tik pagrasino. Jam ja nuleidus ant žemės, mergaitė krito ir kiek susimušė nugarą. Tačiau tai nebuvo svarbu. Ji turėjo išsirinkti lazdelę. Paėmusi lazdelę esančią ant stalo, mostelėjo, tačiau šį kartą priešingai - nieko neįvyko. Athena tyliai atsiduso.
- Dar kartelį atsiprašau jūsų už brolį, - sumurmėjo prie Olivanderiui ir vėl nusisukant.
-
Atsiprašau, atsiprašau! mintyse plūdosi Bretas. Nustotum atsiprašinėti, o tiesiog išsirinktum greičiau lazdelę, ir galėtume keliauti iš čia! Atsiprašau, atsiprašau! Vyrukas buvo juodai įsiutęs. Pagriebęs keletą dėžučių su lazdelėmis paleido jas į priešingą parduotuvėlės kampą. Dėžutės atsidarė, magiškieji pagaliukai išsilakstė į visas puses. Tai, deja, įsiūčio nė kiek nesumažino. Pačiupęs dar vieną dėžutę rudaplaukis ją atsargiai atidarė ir ištraukė lazdelę. Atsisuko į kažko ant žemės nusivertusią sesutę ir poną Olivanderį. Laimei, jie abu kėlėsi, kas leido tikėtis, kad kada nors pavyks iš čia ištrūkti. Kol seniokas neatsistojo ir nepradėjo aiškinti, kad Bretui lazdelės nereikia, geidžiamiausias Britanijos bomžas mostelėjo ta, kurią laikė rankoje. Deja, ir vėl nieko nepajuto.
- Kas per... - vos girdimai suurzgė jis. Neatrodė, kad Athenai sekasi geriau. Jis priėjo ir išplėšė lazdelę sesutei iš rankos. Mostelėjo, tačiau taip pat nieko nenutiko. Čiupęs dvi artimiausias dėžutes šiurkščiai subruko jas mergaitei į rankas kartu ją stipriai pastumdamas.
- Judam judam, - kiek garsiau burbtelėjo ir nepaisydamas neryžtingų pono Olivanderio protestų grįžo prie lentynos. Kiek aukščiau buvo padėta tamsiai žalia dėžutė, kuri iš karto patraukė vyruko dėmesį. Kuo puikiausiai žinojo, kad toks elgesys parduotuvės savininkui nepatiks, tačiau vis tiek atsargiai užlipo ant žemesnės lentynos. Būtinai reikėjo pasiekti dominančią dėžutę.
Net jos neatidaręs rudaplaukis pajuto, kad kaip tik to ir ieškojo. Lūpose atsirado "žavioji" Breto šypsena. Jis netgi nebebuvo piktas. Nerūpestingai paėmė lazdelę į rankas ir mostelėjo. Kaip tik taip ir turėjo būti. Šio jausmo jis nebuvo pajutęs gyvenime, netgi tada, kai įsigijo pirmąją lazdelę. Nuostabu!
- Tu jau? - visiškai ramiai priėjęs prie Athenos paklausė vyrukas.
-
Brolio elgesys mergaitei buvo visai nepriimtinas. Kartais ji netgi nebesuprasdavo kaip jie yra giminės. Juk Athena taip nesielgtų? Ar ne? Ji juk negalėtų būti tokia kaip brolis? O gal? Ne. ji negalėtų būti tokia kaip brolis.
Brett'as tikrąja ta žodžio prasme pradėjo siaubti parduotuvę. O'Connor matė su kokiu liūdesiu Olivanderis žvelgia į savo lazdeles, tačiau daugiau nieko nebesakė. Greitai broli pribėgo ir prie jos bei išplėšė jai iš rankų lazdelę. Rudaplaukė tyliai atsiduso nieko nesakydama. Neturėjo ką jam pasakyti ir bijojo ką nors jam pasakyti. Jis juk yra Brett. Jis gali padaryti bet ką visiškai nesibaimindamas ir negalvodamas apie kitus.
Smaragdinių akių savininkei ramiai bestomint į rankas buvo įbruktos dvi lazdelių dėžutės. Ji kiek susisvyravo dėl brolio jėgos. Tačiau, vis tik atsidarė vieną iš dėžučių ir pamojo lazdelę. Deja, nieko neįvyko. O'Connor šeimos atstovė jau norėjo apsiverkti. Juk jai netinka nei viena lazdelė, o tai gali reikšti, kad ji visai nėra burtininkė. Galbūt tas laiškas buvo skirtas kokiai nors kitai Athenai? savęs mintyse paklausė mergin kaip reikiant susinervindama. Žinojo, kad jei neišsirinks lazdelės ir nebus burtininkė brolis ir tėvai baisiausiai užpyks dėl išleistų pinigų.
Olivanderis, greičiausiai matydamas mergaitės nuotaikų kaitą apsisuko į lentynas ir ištraukė gražią juodą dėžutę su sidabriniais padailinimais. O'Connor smalsiai pažvelgė į dėžutę ir kaip tik tuo metu prie jų prisistatė brolis.
- Aš turiu išbandyti dar vieną, tuojaus baigsiu, - ištarė mergaitė laikydama dėžutę prie pat savęs, kad brolis negalėtų atimti.
-
Rankose laikoma lazdelė kėlė kažkokį keistą jausmą. Bretas visai nejuto pykčio ar paniekos. Atrodė, kad viskas klostosi kaip tik taip, kaip ir turi klostytis. Ar kiekvienas burtininkas praradęs lazdelę jaučiasi taip, tarsi iš jo būtų atimta kažkas daugiau? Sielos dalelė? Ką gi, tokiu atveju vyrukas tikrai nėra kaltas dėl to, kad retkarčiais šiek tiek supyksta. Kai tėvai iš savo vienuolikmečio sūnaus atima itin svarbią asmenybės dalį, ar jis gali augti kaip normalus vaikas? Ar gali būti niekuo neišsiskiriantis visuomenės atstovas?
Paklausta, ar jau išsirinko lazdelę, Athena atrodė taip, tarsi būtų kažko išsigandusi. Bretas niekaip negalėjo suprasti, ko čia bijoti: argi ponas Olivanderis nėra pripratęs prie to, kad beveik kiekvienas pirkėjas išbando galybę lazdelių? Jeigu tik atmintis neapgavo, jis pats išbandė gal dvidešimt. Sesutė kol kas laikė… Antrą? Trečią? Rudaplaukis tikrai nežinojo, mat jam visai nerūpėjo. Svarbiau buvo greičiau užbaigti šitą “itin atsakingą momentą” ir keliauti sau. Vis dėlto toks sesutės baikštumas suerzino, o šį menką jausmą netrukus pakeitė ir kitas - pyktis.
- Tai ir bandyk, po galais, - suurzgė geidžiamiausias Britanijos bomžas vėl stumtelėdamas sesutę. Kiek ji čia gali išsidirbinėti?! Jau seniausiai galėjo mostelėti tuo kvailu daiktu, ir būtų galima nešdintis iš čia lauk! Vėl prisiartinęs prie Athenos čiupo jai už rankos ir pasilenkė taip, kad beviek susilietė nosimis.
- Išbandai šitą daiktą. Tučtuojau. Jeigu užtruksi ilgiau nei būtina…
Šį kartą sakinio nebaigė. Atrodė, kad ponas Olivanderis pernelyg susidomėjęs stebi, ką O’Connor šeimos atžalos veikia jo parduotuvėje. Tai Bretui visiškai nepatiko. Paleidęs sesutę dar kartą stumtelėjo ją tolyn nuo savęs ir vėl užlindo už lentynų. Gal pagaliau pavyks išsibandyti vis dar lankoje tebelaikomą lazdelę?
-
Athena nervinosi. Ji labai bijojo brolio, kadangi nežinojo ką jis gali padaryti. Juk jis tikrai neprognozuojamas.
- Aš renkuosi, - pasakė rudaplaukė šiek tiek drebančiomis rankomis atidarydama lazdelės dėžutę. Čia pamatė nuostabaus grožio juodos spalvos lazdelę. O'Connor šyptelėjo ir paėmė lazdelę į rankas. Jau norėjo ją išbandyti, bet išgirdo kitus brolio žodžius. Ją sukaustė dar didesnė baimė prieš išbandant lazdelę. Athena atsiduso, bet vis tiek nusprendė išbandyti lazdelę. Smaragdinių akių savininkė mostelėjo ja. Ir tai nutiko. Ji suprato, kad ši lazdelė yra jos. Smaragdinių akių savininkė nusišypsojo apsidžiaugdama, jog surado savąją lazdelę.
- Radau. Ši lazdelė mano, - pasakė su šypsena mergaitė. Baimė broliui kažkur išgaravo. Ji galės apsiginti. Dabar ji nebebus bejėgė prieš savo brolį. Ji galės nubausti ji burtais už visas mėlynes, kurias jis paliko. Nors kerštas ir nebuvo gerai, jai vis tiek reikėjo kažkaip apsiginti nuo brolio, o mokymasis Hogvartse tik padės jai tai padaryti.
-
Renkuosi renkuosi. Grybus gal tu ir renkiesi! vis labiau siuto Bretas. Renkasi ta mažė, matote! Kiek galima rinktis! Visos tos nelemtos lazdelės yra magiškos! Kodėl jai netinka pati pirma? Ne, matote, panelei O'Connor reikia kažkokios ypatingos! Kas ji mano esanti?! Nei kokia gražuolė, nei kas! Tiesiog visiškai niekuo neypatingas vaikas, kurio mokykloje niekas nė nepastebės! Net ir Bretas, kuris nuo pat mažumės buvo itin žavus berniukas, neturėjo galimybės išsirinkti ypatingos lazdelės! Tad ką čia šita sau leidžia?!
Pasislėpęs už lentynos vyrukas tikėjosi bent kiek nurimti, bet tai sekėsi itin sunkiai. Ak, kaip jam nusibodo trintis čia su ta sesute! Kodėl jis turi gaišti savo brangų laiką, kol Jos Didenybė Athena O'Connor išsirinks pakankamai karališką burtų lazdelę, kai jis, Bretas, tokio daikto iš viso neturi?! Argi taip sąžininga?!
Būdamas be galo piktas ir vėl nesuvaldė emocijos, tad iš už lentynos netrukus pasipylė daugybė dėžučių su burtų lazdelėmis. Ko gero, rudaplaukis būtų visiškai suvertęs parduotuvėlę, tačiau, laimei, ausis pasiekė žodžiai, pranešantys, kad Athena pagaliau teikėsi išsirinkti tai, ko jai reikia. PA-GA-LIAU!
Priėjęs prie sesutės griebė lazdelę jai iš rankos ir nutrenkė ant prekystalio. Savąją dėžutę laikė rankoje, tačiau nė neketino už ją mokėti. Ponas Olivanderis norėdamas tikrai galėjo jos nepastebėti. Deja, tokio protingo sprendimo jis nepriėmė.
- Keturiolika galeonų, - pasigirdo nedrąsus balsas. Bretas žinojo, kad tai yra kaina už dvi lazdeles. Tai jį vėl įsiutino. Apėjęs prekystalį prisiartino prie senojo prekybininko ir apsivijęs ranka pradėjo smaugti.
- Ką tu sau leidi? Už savo lazdelę gautų pinigų niekada nemačiau. Kodėl turėčiau mokėti už šitą? - suurzgė tiesiai senukui į veidą. Stipriai pastūmė, ir ponas Olivanderis atsitrenkęs į lentyną nugriuvo ant žemės, tačiau Bretas į jį nebežiūrėjo. Ant prekystalio nutrenkė septynis galeonus, čiupo sesutės lazdelę, savąją saugiai patalpinęs nesuplyšusioje kišenėje.
Daugiau neprataręs nė žodžio ir nė nepažvelgęs į Atheną ar poną Olivanderį vyrukas išėjo į gatvę.
-
Brolio reakcija nebuvo labai tragiška. Jis reagavo palyginus ramiai. Tuo jauniausioji O'Connor atžala buvo labai nustebinta. Kaip JOS brolis galėjo reaguoti ramiai ir ne taip žiauriai kaip įprastai. Rudaplaukė tuo buvo netgi pamaloninta. Tačiau jo geras elgesys nesitesė ilgai. Greitai atėjo akimirka kai reikėjo sumokėti už lazdeles. Brett'as žinoma iškėlė sceną, tačiau smaragdinių akių savininkė nesuprato kaip tai įmanoma. Kam jam ta lazdelė? Juk jis nelankė burtų mokyklos. Dabar mergaitė tikrai nebegalės apsiginti prieš jį burtais, kadangi ir jis turės burtų lazdelę. Visi jos planai buvo sugriauti. Būsima Hogvartso mokinė tyliai atsiduso. Vos sumokėjęs už lazdeles brolis išlėkė. Kažkodėl pasiėmė ir jos lazdelę.
- Dar kartelį atsiprašau, pone Olivanderi. Mano brolis neprognozuojamas. Ačiū jums, - ištarė nusekdama iš parduotuvės paskui brolį. Juk jei reikės kaip nors nusigauti namo... O traukinio bilietui pinigų ji neturėjo, tad tam jai reikėjo brolio pagalbos.
-
Geidžiamiausias Britanijos bomžas nė neketino paleisti Kaedės rankos. Mergužėlei netinka knygos? Tebūnie! Jie nueis į pačią magiškiausią įmanomą vietą. Bretas nuoširdžiai tikėjosi, kad sukrapštys tuos kelis galeonus, kuriuos kainuoja ne kas kitas, o burtų lazdelė. Jeigu tai vaikigaliui bus nepakankamai magiška, apsieis ji be Hogvartso. Ir be tėvo, žinoma.
Taigi eiti teko ne taip jau ir arti. Bretas nepaisė to, kad mergaitei galbūt skauda koją. Geidžiamiausias Britanijos bomžas grūdosi pro žmones, prireikus nevengė ir gerai kaukštelėti alkūne. Kurį laiką nieko nesakė, bet galiausiai susiprotėjo pranešti:
- Einame į pačią magiškiausią parduotuvę. Burtų lazdelės. Jeigu ir tai nepatiks...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas. Ar to priežastis buvo užgniaužtas pyktis, nežinia. Tačiau jie pasiekė reikiamą parduotuvę, ir Bretas sunerimo. Olivanderis jį tikriausiai prisimins. Šiaip ar taip, garsiausias lazdelių meistras tikrai ne kasdien yra sumušamas ir paprasčiausiai apvagiamas. Už Athenos lazdelę sumokėjau nepatenkintas prisiminė rudaplaukis ir atidarė duris. Vis tik pirmam į parduotuvę eiti buvo nedrąsu, tad trūktelėjo mergaitę į priekį, o jai atsidūrus tarpduryje stipriai įstūmė į vidų. Apie sužeistą koją, tiesą sakant, visiškai negalvojo.
-
- Bretai! Tėti! Suaugęs žmogau? Žaliaaki? O'Connorai? Po galais, atsakyk gi kaip man į tave kreiptis! Man ši situacija tiek pat keista kiek ir tau ir taip pat neišmanau kaip turėčiau elgtis. Aš klausiu labai rimtai - kokį kreipinį man naudoti? Galiu vadinti Bretu, gal tai bus mum abiem paprasčiau kol priprasime prie... viso šito. Nes tėtis... Na, tai... kiek keista, nemanai?
Kaedė buvo nepatenkinta, kad negavo atsakymo į vieną svarbiausių klausimų. Tačiau Bretas bent jau užsiminė apie kitus, kuriuos visus apjungė toji mokykla. O'Connor buvo priversta nutilti, mat norėjo išgirsti viską, ką turi pasakyti Bretas, tačiau šiam staigiai perėjus nuo pasakojimo apie Hogvartsą iki rėkimo apie jį, Siobhána sutriko ir nejučiom kiek atšlijo nuo tėčio. Kodėl? Kaip buvo atimta? Tu to nenorėjaj, taip?.. Iš vis, kam reikia atimti galimybę mokytis? Kaedė išsigando, jai pasidarė gaila Breto, nors pažįsta jį tik kelias akimirkas. Iš to, kaip skausmingai jis kalbėjo apie tai, jog neteko galimybės mokytis Hogvartse, Kaedė suprato, kad tai labai daug jam reiškia. Gal tikrai jai pačiai nusišypsojo sėkmė, kad gavo tą laišką? Kaedė ieškojo tinkamų žodžių, tačiau tą darė per nelyg ilgai. Bretas stipriai suspaudė žaliaakės ranką, tą pačią, kuria ji buvo įsikabinusi į jį ir ėmė tempti... kažkur, tiesą sakant O'Connor visai nenutuokė kur yra tempiama. Jai tai labai nepatiko. Kaedė mėgino ištrūkti iš Breto gniaužtų, tačiau sužeista koja neleido to padaryti. Nežinia kur ji eina, Siobháną kankino labiausiai. Kojos ir rankų skausmus buvo galima pakęsti, tačiau jai labai nepatiko, kad Bretas nesako kur ją vedasi tempiasi. Po kiek laiko, nuėjus gana nemažą atstumą, kas su sutvarstyta koja buvo tikras iššūkis, bet Bretas į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio, tad stengėsi ir Kaedė, mat galvojant apie skausmą tik dar labiau skaudėtų, negu jį užgniaužiant ir pamirštant., Bretas ana piktu tonu užsiminė kur jie keliauja.
- Jeigu ir tai nepatiks?.. Kas tada? - pasistengė užgniaužti nuostabą dėl burtų lazdelių ragindama tėtį pratęsti nebaigtą mintį. Tačiau greitai jos pačios mintis nutraukė priešais išdygusi parduotuvė su užrašu "Olivanderiai". Žinoma, tai nieko Kaedei nereiškė ir nebūtų atkreipę jos dėmesio, jeigu Bretas nebūtų atlapojęs jos durų ir per jėgą įstumęs Kaedę į vidų. Neišsilaikiusi be atsirėmimo, trumpaplaukė sukulpo ant medinių parduotuvės grindų. Ir nors ir skausmas baisiai degino koją, ji visomis pastangomis pakilo nuo grindų ir atsirėmusi į sieną atigręžė į tėtį.
- Kas čia per vieta?
-
Kodėl tau iš viso reikia į mane kreiptis? Tiesiog palik mane ramybėje! vis labiau siuto Bretas, tačiau kažkodėl nenorėjo to parodyti vaikui. Ne, tai tikrai nebuvo dėl to, kad šita purvina mergiotė buvo jo duktė. Ko gero, vyrukas stengėsi aprimti tik todėl, kad jie buvo magiškoje vietoje. Ten, kur jis gali patekti. O tai gerokai taisė nuotaiką.
- Gali vadinti Bretu, - visiškai abejingai pratarė geidžiamiausias Britanijos bomžas. Tikėjosi savo vardo iš šitos mergiūkštės lūpų neišgirsti, bet įtarė, kad bus toli gražu ne taip. Šiaip ar taip, ji ir glėbesčiuotis labai jau norėjo. Pernelyg jauna su apmaudu priminė sau dailus jaunuolis.
Dar vienas klausimas (kiek ji gali klausinėti?!) liko neatsakytas. Geriau vaikui nežinoti, kas nutiks, jeigu Bretas iš tiesų įsius. Ne, tegul ji mano… Na, geriausia būtų, jeigu nieko nemanytų. Bet jeigu jau reikia, tegul laikosi iliuzijos, kas susitiko tėvą.
Kaedei skaudėjo koją. Pamatęs, kaip ji vargiai stojasi nuo grindų, Bretas tą kuo puikiausiai suprato. Apsimetė nesuprantąs, kad pats čia nemažai kuo dėtas, tad tik žiūrėjo į vaiką.
- Burtų lazdelių krautuvė. Olivanderiai - seniausia ir geriausiai žinoma giminė, kuri užsiima šituo verslu, - abejingai atsakė į klausimą rudaplaukis. Tuo metu iš už lentynos išlindo parduotuvės savininkas. Pamatęs Bretą jis aiškiai išsigando, bet nieko nesakė. Geidžiamiausias Britanijos bomžas to nepastebėjo - ir tai, žinoma, padarė tyčia.
- Reikia lazdelės, - tepasakė ir parodė į Kaedę.
Senukas įsitempęs priėjo prie mergaitės ir maloniu balsu paklausė:
- Ruošiesi į Hogvartsą?
-
Bretas. Gal iš ties tai ir geriau, negu kreipinys tėtis. Tai... keista.
- Gerai, Bretai.
Tačiau daugiau nieko Kaedė nespėjo pridurti, nes Bretas ėmė kalbėti apie vietą, kurioje jiedu šiuo metu buvo. Tai labai trikdė vienuolikmetę, jugi tai neįmanoma. To negali būti. Magija tėra fantazijos vaisius! Bet kaip tada paaiškinti visą tai? Šis vyras, į kurio (turbūt jo) krautuvėlę abu O'Connorai ką tik įžengė, nė kiek nenustebo dėl Breto žodžių apie burtų lazdeles. O gal jis pasamdytas aktorius? Gal Bretas visą tai sumanė ir visus tuos žmones pasamdė kaip aktorius, jog suvaidintų tokią situaciją? Bet ne, tai nesąmonė. Jis tikrai negalėjo žinoti, kad Siobhána pasirodys būtent šiandien. Be to, kiek pinigų būtų reikėję visam tam kvailam reikalui. Jis net nevertas tiek, tikrai Bretas už tokią nesąmonė nemokės tiek. Be to, kiek Kaedė spėjo pažinti Bretą, jis neturėtų kantrybės visam šitam, nors jos susidaryta nuomonė per, palyginus, trumpą laiką, galėjo būti ir klaidinga.
Senukui iš už prekystalio prisiartinus prie trumpaplaukės ir paklausus ar ji ruošiasi į Hogvartsą, ši nužvelgė jį keistu žvilgsniu, kaip kokį beprotį. Iš kur jis ištraukė apie tą Hogvartsą?! Ar Bretas jį sugebėjo įtikinti tos mokyklos tikrumu? O gal... Kaedei vis dar buvo labai sunku net sau pačiai pripažinti, jog magijos mokykla tikra, bet kažkuri jos dalis vertė ją tikėti, jog tai ne pramanas. Jai tai nepatiko. Sutrikusi mergaitė atsigręžė į tėtį klausimu bei prašomu žvilgsniu. Na pasakyk. Prašau, atsakyk jam ką nors. PRAŠAU. Aš tikrai su juo nekalbėsiu. Nė neišmanau ką jam skayti! Nejau aš tikrai važiuosiu į tą mokyklą? Nagi, atsakyk už mane!
-
Ko gero, pirmą kartą gyvenime Bretas norėjo, kad mergiotė šnekėtų. Pats pliurpti su akivaizdžiai jį prisimenančiu senioku geidžiamiausias Britanijos bomžas nenorėjo visai. Ir... Kaedė tylėjo kaip žuvis vandeny! Jeigu Bretas būtų teikęsis pamąstyti, tikriausiai suprastų, kad mergaitei baisu ir neaišku, kas čia vyksta. Tai priverstų kantrybės taurę dar neprisipildyti. Bet kur jau ten tas itin (ne)žavus jaunuolis galvos? Na, jis ir galvojo, bet tik apie tai, ką galės veikti, kai pagaliau nusikratys šitos įkyrios mažės.
Po velnių, su tavim kalba! Ar taip sunku atsakyti į prakeiktą klausimą?! Ir kas tave auklėjo?! vis labiau siuto Bretas. Kol kas nė neketino valdyti pykčio. Na jau ne, šita mažvaikė jam pernelyg nusibodo!
- Tavęs klausia, - burbtelėjo pačiupęs mergaitę už rankos. Neslėpdamas nepasitenkinimo sunkiai atsiduso. Ir vėl jam tenka dirbti kažkokia aukle! Nepaisant to, kad Kaedės tam tikras panašumas į jį patį tarsi rodė, kad ji nemeluoja, Bretas neketino ilgai terliotis. Na nieko, tuoj išgrūs vaiką į Hogvartsą, o iki kitos vasaros dar gali paaiškėti, kad jos motina gyva. Nebent atsiras dar penkiolika vaikų sunerimo geidžiamiausias Britanijos bomžas ir net nusipurtė nuo tokios minties.
- Jai sunku patikėti, kad magija egzistuoja, - burbtelėjo nė nepakėlęs akių į Olivanderį. Balsas buvo visiškai ramus ir (kaip Bretui) netgi visai draugiškas. - Gal galite parodyti kokius paprastus burtus?
Senukas buvo įsitempęs. Atrodė, kad ta įtampa šviečia iš tolo. Vis dėlto jis priėjo prie lazdelių lentynos ir vieną paėmęs paleido žalias žiežirbas.
- Nori pabandyti? - draugiškai paklausė mergaitės. Jo žvilgsnis daugiau nei akivaizdžiai buvo sutelktas į vaiką. Atrodė, kad jauno vyruko čia net nėra.
Bretas įsižeidė.
-
Ar jis, po galais, nemato, kad jam reikia atsakyti už mane?! Dabar jau paplūdo Kaedė, nesulaukusi iš tėčio jokios reakcijos į jos prašymus. Kaip jis drįsta?! O gal aklas?! Jeigu ne sužeista koja, per kurią mergina sunkiai galėjo pajudėti Breto link, ji jau seniai būtų jį bedaužanti. Bet tai, jog to negalėjo padaryti, nenumalšino jos pykčio, o kaip tik stiprinio ir merginą net prakaitas išpylė, o žvilgsnis jau ne maldaujantis, o pilnas neapykantos žvelgė į Bretą, vis dar stovintį prie durų. Jam tarus žodį, ir ne bet kokį, o pašaipų, Siobhána pratrūko.
- KAIP TAI MANĘS KLAUSIA?! Kas tau daros, po galais, aš negaliu atsakyti į tokį klausimą! Kaip tu to nesuvoki?! Pats mane čia atitempei, dabar ir atsakinėk į šito... šito... diedpalaikio klausimus! Aš čia tik tam, jog pamatyčiau tavo argumentus, kad magija tikra, o ne tam, kad atsakyčiau į kažkokius nelemtus klausimus! Ne manęs klausia, o tavęs!
Po viso šito Bretas gal susiprato, o gal tik norėjo baigti visą šitą kriukį ir paaiškinęs tam žilaplaukiui ko čia Kaedė kelia isterijas - po šito jo sakinio, Kaedė labai priekaištingu žvilgsniu nužvelgė Bretą - paprašė jo pademonstruoti kelis burtus. Jei ką tik nebūtų aprėkusi Breto, būtų paklaususi kodėl jis pats jų neparodo, bet dabar jau buvo kas buvo ir jai teko žiūrėti į tą senuką. Pasiėmęs kažkokią lazdą - o gal lazdelę, ji nebuvo labai didelė - užsimojo ja ir iš jos išlindo... žalios žiežirbos! Išsigandusi O'Connor suklykė ir pabandė atsitraukti per kelis žingsnius atgal užsidengusi delnu burną. Tai labai ją išgąsdino - iš kur tos žiežirbos?! Kodėl jos žalios?! Kaip visą tai paaiškinti?! Jos pavojingos???!!! Trumpaplaukė norėjo dingti iš šios pragariškos vietos ir skuosti kuo toliau, kiek tik gali. Bet koja to neleido padaryti. Prakeikta koja! O jei nebūtų jos susižeidusi, jau seniausiai būtų skuodusi per duris ir nebūtų reikėję iškęsti to siaubo kai tas žilaplaukis senis prisiartino prie mergaitės atkišęs tą lazdą ir, baisiausia, pasiūlęs jai pabandyti! Nesuvaldžiusi baimės Kaedė vožė senukui per veidą. Gerokai per smarkiai kaip tokio amžiaus žmogui.
-
Kedei pradėjus skeryčiotis Bretas dar labiau įsiuto. Kodėl jam turi taip nesisekti?! Jis tenori būti laimingas ir pakankamai dažnai susirasti panelę, kuri sutiktų kartu praleisti naktį! Kodėl nuolat turi atsitikti tokios nesąmonės kaip šita niekaip neatstojanti mažė?
O Olivanderis, aišku, irgi buvo tikras genijus. Juk jis, Bretas, paaiškino, kad mergaitė netiki magija. Argi buvo sunku parodyti ką nors ne tokio ryškaus?! Galėjo pasišaukti kokį daiktą! Ne, būtinai reikėjo gąsdinti ir taip niekuo netikintį vaiką! Ne tai kad geidžiamiausias Britanijos bomžas labai rūpinosi Kaedės gerove. Ne, jam pernelyg patiko tūžti ant Olivanderio. Dar geriau būtų jį prilupti, tačiau senis ir taip buvo persigandęs - dėl šito žavus jaunikaitis nė kiek neabejojo.
Pamatęs, kaip mergaitė tvoja Olivanderiui į veidą snukį, Bretas apstulbo. Va čia tai mano dukra prieš savo valią susižavėjęs pagalvojo vyrukas ir žengė artyn.
- Ji atsiprašo. Labai išsigando. Nenorėjome nieko blogo, - murmėjo Olivanderiui. Reikėjo kažkokiu būdu priversti Kaedę nusipirkti lazdelę - kaip kitaip ją išgrūsi į Hogvartsą? O jeigu to padaryti nepavyks, ką gali žinoti, gal ji taip ir liks jam ant sprando.
Bretas ilgokai žvelgė į mergaitę, bet šį kartą žvilgsnis buvo visiškai kitoks. Vyrukui nepavyko nuslėpti pasididžiavimo. Dabar jis jautėsi laimingas, kad susitiko šitą vaiką. Ji jam gėdos tikrai nepridarys. Tik vis dėlto vis tiek reikėjo atsikratyti, kitaip sakant, išgrūsti į Hogvartsą.
- Šaunuolė, - tyliai, kad senukas neišgirstų, sumurmėjo rudaplaukis. Nuslinkęs iki lazdelių vieną paėmė ir labai susikaupė. Nukreipė ją į dulkėse besivoliojantį skudurėlį ir aiškiai ištarė: - Wingardium leviosa!
Skudurėlis nelabai grakščiai, bet pakilo Bretui į ranką. Atsisukęs į Kaedę jis šyptelėjo ir neužtikrintai ištiesė lazdelę.
- Turėsi išmokti naudotis, - tarstelėjo, nors juto, kad yra pasiruošęs tvoti jai į veidą, jeigu tik to reikės. - Paimk į ranką ir pasakyk, ar ką jauti. Tiesiog paimk.
-
Smūgis buvo geras. Na, bet gal ne tokiomis situacijomis. Kas vožia seneliui per veidą su tokia jėga? Dabar jau ne Kaedė, bet Olivanderis suklupo ant žemės susiėmęs rankomis veidą, o savo nelemtą lazdą kažkur pametęs ant grindų. Kaedė slapta troško, kad tos lazdos jis daugiau niekada nerastų ir būtų pametęs visiems laikams. Tos lazdos ji jau prisižiūrėjo... Tačiau kai Bretas žengė į priekį užstoti Siobhános, šiai teko nustebti, ji nesitikėjo, kad Bretas taip lengvai atleis jai tą smūgį. Na, ne jam ji trenkė, bet kokią reputaciją jam užtraukė? Tačiau tokia kaip Kaedė negali neįsižeisti.
- Ji atsiprašo?! Kas tau sakė, kad aš atsiprašau?! Ne iš oro aš sugalvojau jam užvožti, jis mane ne juokais išgąsdino! Nė nemanau atsiprašinėti, jis to nusipelnė! - nustebimas greitai vėl išblėso ir grįžo pyktis ant tėčio, kuris buvo sukilęs kai jis liepė pačiai Kaedei atsakinėti į to baltaplaukio klausimus. Užvaldyta įsiūčio O'Connor atsigręžė į Bretą ir jau norėjo ir jam gerai trinktelėti, tačiau jo vienintelis pašnibždomis ištartas žodis privertė pyktį atslūgti. Šaunuolė? Kaip suprasti? Jugi aš tam diedpalaikiui ką tik per veidą užvožiau, kaip galiu būti „šaunuolė“? Iš pradžių trumpaplaukė baisiai apstulbo, tuomet nurimo, ėmė mąstyti apie išgirstą žodį, o tuomet pajuto kilant pasitenkinimą. Aš Breto akyse - šaunuolė! Tėtis manimi didžiuojasi! Šypsena papuošė murzės veidą. Ji jau nebepaminė kada tai buvo paskutinį sykį. Galbūt dar gerokai prieš mamos mirtį? Prieš pusantrų metų?
Patenkinta mergaitė stebėjo Bretą. Jis ėjo pasiimti... lazdos! Šypseną greitai pakeitė siaubas.
- Ne! - netyčia garsiai išsprūdo Siobhánai. Tačiau dabar ne tai buvo svarbiausia - Bretas tuoj vėl padarys tas žalias žiežirbas! Persigandusi Kaedė užsidengė galvą rankomis, tačiau nespėjo laiku užsimerkti, ji išvydo... Ne žiežirbas. Ji išvydo kaip kažkokia skiautė pati pakilo nuo stalo! Jos niekas nekėlė! Sutrikusi Kaedė nedrąsiai atitraukė rankas nuo galvos ir įsistebeilijo į tą skiautę, kuri dabar vėl ramut ramutėliai gulėjo ant stalo. Gal jai tik pasivaideno? Bet kur tada žalios žiežirbos? Sumišimo pilnu žvilgsniu dukra pažvelgė į Bretą, tačiau šis tik ištiesė Kaedei lazdą. Iš pradžių jį negalvodama žengė atgal, norėdama jos išvengti, tačiau jug Bretas jos tėtis, jis tikrai negali norėti, kad jai nutiktų kas nors bloga, ypatingai po to, kai pavadino ją „šaunuole“. Be to, jug ir jis pats, ir tas senelis ėmė tas lazdas ir jiems nieko blogo nenutiko. O'Connor labai nedrąsiai ištiesė drebančią ranką link lazdos. Suspaudė ją delne, tačiau jis visas drebėjo nuo baimės.
- Jaučiu baimę. Laikydama tą lazdą, - su virpuliu balse išlemeno Kaedė ir paleido nukristi tą lazdą ant žemės, nes laikyti ją buvo jau labai negeras jausmas. Netrukus išgirdo kaip ji atsitrenkė į medines parduotuvės grindis.
-
Aišku, Kaede negalėjo nepradėti vėl rėkauti. Čia, ko gero, jie ir skyrėsi. Bretas sunkiai atsiduso ir suurzgė:
- Tau reikia įsigyti tą daiktą. Jeigu Olivanderis tavęs bijos, nieko neparduos. Taip kad tu atsiprašai.
Ir tada mergiotė nusišypsojo. Geidžiamiausias Britanijos bomžas nesuprato, ko čia šypsotis, bet pagaliau suprato: ji išgirdo tyliai ištartą žodį. Jai patiko, kad jis, tėvas, pasakė būtent tai. Jausmas buvo nepažįstamas, tačiau keistai malonus. Negi jis gali sutarti su savo vaiku? Ak, kad taip turėtų ką jai pasiūlyti... Nekviesi mergaitės į tokius apspurusius namus, kokiuose gyveno O'Connor šeima. Be to, visai nereikėjo, kad visai šauni Kaede susipažintų su ta prakeikta Athena. Na jau ne, geriau jau Bretas pavogs pinigų ir užsakys sau ir savo dukrai apartamentus. Žinoma, bus apmaudu, kad tai ne kokia daili suaugusi panelė, bet šią akimirką rudaplaukis jautė: jis gali su šita mergaite sutarti.
Išgirdęs garsų šūksnį, parodantį, kad Kaede ir toliau persigandusi, kilstelėjo antakius. Olivanderis jau buvo nulindęs į tolimiausią parduotuvės kampą, tad buvo galima kalbėtis šiek tiek atviriau. Tik kaip, po velnių, šitai paaiškinti, kad čia nėra ko bijoti?! Pykčio pliūpsnis vėl nudegino mintis, tačiau kelis kartus giliai įkvėpęs Bretas nusiramino. Kaede, atrodo, buvo vienintelis pasaulyje žmogus, prie kurio šiam itin žaviam jaunikaičiui pavyksta suvaldyti pyktį.
Galiausiai mergiotė paėmė lazdelę. Aišku, persigandusi kaip koks Olivanderis, tačiau pirmas žingsnis žengtas. Viduje vėl sukirbėjo kažkas panašaus į pasididžiavimą šita mergaite. Tu nepadarei nieko, kad ji užaugtų tokia, kokia yra visiškai netikėta mintis kaukštelėjo į galvą. Bretas taip nustebo, kad beveik praleido pro ausis tai, ką Kaede jam sakė. Laimei, pavyko susitelkti į mergaitę.
- Suprantu, kad baisu, - burbtelėjo. Į galvą atėjo mintis. Patikrinęs, kiek turi pinigų, susiraukė. Nieko papildomo nupirkti jis paprasčiausiai negali. Vis dėlto... Nereikia ir pirkti, gal užteks pažiūrėti?
- Jeigu nori, galime pirmiau nueiti į kitą parduotuvę. Knygyną, kur pamatysi magiškas knygas, ar juokų krautuvėlę, kur pamatysi magijos smagiąją pusę. Ar nori? Burtų lazdelės yra galingas daiktas. Suklydau, kad atvedžiau tave čia.
Paskutinis sakinys buvo ištartas vos girdimai. Aišku, Kaede pati nenorėjo eiti į knygyną, bet gal ją sudomins Vizlių krautuvė?
- Nebijok, tau čia nieko blogo neatsitiks, - sumurmėjo vyrukas. Dar kartą paapgailestaudamas, kad Kaede yra tik maža mergaitė, žengė prie jos ir labai neužtikrintai apkabino.
-
Kaip kažkoks medienos gabalas gali sukelti tokius dalykus?! Kaip aš galiu šito nebijoti? Tai tik mediena, o iš jos sklinda žalios žiežirbos ir ja mostelėjus pakyla daiktai į orą! KAIP man to nebijoti?! Su baime akyse Kaedė žvelgė į ant žemės besimėtančią lazdelę, kurią neseniai pati numetė. Rankų virpulys nepraėjo, bet bent jau O'Connor sugebėjo pažvelgti į tą nelemtą daiktą, kuris ją baisiai gąsdino. IR AŠ TURĖSIU IŠMOKTI JĄ VALDYTI?! Ši mintis dar labiau gąsdino nei pati lazdos egzistencija.
Prabilus Bretui, Siobhána pagaliau pakėlė vis dar baimės sklidinas akis nuo lazdelės link Breto. Norėdama kaip nors numalšinti baimę ir sutelkti dėmesį į priešais stovintį vyrą, o nebe į, rodos, begalinę baimę ir jai vis dar nesuprantamus bei gąsdinančius reiškinius, Kaedė ėmė giliai ir tankiai alsuoti. Jai prireikė laiko kol Breto žodžiai įsisavino jos galvoje ir pakeitė baimės, kaip dominuojančios, vietą.
- Supranti?.. Tai... tai kodėl mane čia atsivedei? Kad išgąsdintumei? Kad baime atbaidytumei mane nuo magijos? Nuo savęs? Ar... ar kažkas kito? - pralemeno trumpaplaukė, nes vis dar buvo apgaubta baimės šešėlio. Pasiūlymas apie kitą parduotuvę Kaedei pasirodė padrikas ir neišbaigtas, bet galbūt taip tik atrodė baimės gaubiamai vienuolikmetei. Galbūt tai buvo net labai protinga mintis, galbūt net būtų buvę geriau pasirinkti kitą parduotuvę, atsikratyti šios vietos, kuri Kaedei kelia baimę. Bet kažkas, tikrai ne pati baimė, bet kažkas, gal tas menkas noras pažinti magijos pasaulį, kurį Siobhána taip gniaužė, pastūmėjo Kaedę papurtyti galvą. Tiksliau net ne Kaedę. Ne ji pati papurtė galvą, o tas kažkas. Kaedė nebūtų purčiusi. Bent jau iki tol, kol Bretas neprisiartino prie mergaitės. Jis apglėbė ją rankomis. Tėtis apglėbė ją rankomis! Visą gyvenimą Kaedė šito troško! Jai taip to reikėjo! Nuvijusi visas mintis, - ir baimę taip pat - O'Connor taip pat stipriai apkabino tėtį. Jos veidas paniro į Breto marškinių jūrą. Jai ji ir sukuždėjo:
- Myliu tave, tėti.
-
Bretas suirzo. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Kaede tokia persigandusi. Žinoma, jeigu Brendanas nebūtų gavęs laiško, jis pats būtų buvęs pirmas burtininkas šeimoje. Ir vis dėlto tokios panikos niekas nejautė. Na, nebent motina, supratusi, kad teks sūnums pirkti keistus ir nesuprantamus daiktus.
Sunkiai tariami žodžiai įžeidė. Vyrukas sugniaužė kumštį, tačiau sugebėjo netrenkti nei Kaedei, nei Olivanderiui, kuris, tiesa, ir toliau buvo sėkmingai pasislėpęs. Po galais, jis prisipažino suklydęs, o šita mergiščia ir toliau įtarinėja?! Negalėdamas tuo patikėti geidžiamiausias Britanijos bomžas spoksojo į dukrą ir svarstė, ar verta kažką sakyti. Ko gero, ne, nes ji akivaizdžiai iš tėvo laukė tik blogiausio. Kažin ką apie mane pripasakojo jos motina tūždamas galvojo rudaplaukis.
O sprendimo apsikabinti vaiką netrukus labai pasigailėjo. Nebuvo jis nei jausmingas, nei draugiškas. Neįsivaizdavo, kodėl tai padarė, tačiau akivaizdu, kad Kaede suprato poelgį visiškai ne taip kaip turėjo. Šiaip ne taip nenusipurtęs ir netgi nepatraukęs rankų Bretas spoksojo į vieną tašką ir galvojo. Tikrai neketino sakyti irgi mylįs. Tai jau būtų pernelyg absurdiška. Bretas nemylėjo nieko, netgi dailiausių Britanijos panelių.
- Nenorėjau išgąsdinti, - tyliai pratarė. Garsiau kalbėti bijojo - neabejojo, kad balsas išduotų susierzinimą, o vėl klausytis riksmų ir nepasitenkinimo vyrukas paprasčiausiai neturėjo jėgų. - Tikrai nesiekiu tave atbaidyti nuo magijos. Tai yra nuostabus sugebėjimas. Išmoksi jį valdyti ir…
Geidžiamiausias Britanijos bomžas nutilo vidury sakinio. Pats niekada neturėjo progos išmokti valdyti šią nuostabią galią.
- Maniau, kad bus įdomu pamatyti stebuklingiausią parduotuvę, - po kiek laiko pridūrė. Jautėsi labai kvailai - kodėl jis turi teisintis prieš šitą vaikiščią?! Vis dėlto ji buvo jo dukra - nuotaikų kaitos pernelyg priminė jį patį. Tai, tiesą sakant, net gąsdino. Galbūt jis, Bretas išties gali ją pamilti?
- Ar nori pabandyti dar kartą? - kiek garsiau paklausė ir padvejojęs perbraukė ranka per trumpus plaukus. Juk taip elgiasi tėvai, ar ne?
-
Kaedė visą gyvenimą neturėjo tėvo. Buvo tik motina ir sunkus įsivaizdavimas, kad dar gali būti kažkas be jos. Ar tikrai kitus vaikus augina ne vienas, o du asmenys? Kaip tai atrodo? Turbūt Siobhánai niekada nelemta to sužinoti, mat tėtis neatsirado kol trumpaplaukės motina buvo gyva, o pasirodė tik šiai pasimirus. Ir net jei ir augins Kaedę, jis vis vien augins vienas. Bus tik kitas asmuo, bet vis vien vienas pats. Bet kaip tai keista! Kaip ją galės auginti kitos lyties atstovas?.. O'Connor niekada negalėjo įsivaizduoti, kad ateis diena kai ji gyvai išvys savo tėtį, o dabar jie stovi apsikabinę kažkokios parduotuvėlės vidury. Ar tai tikrai tikra? Ar tai tik nėra dar vienas paikas Siobhános sapnas apie susitikimą su tėčiu ir leidžiamas dienas kartu su juo? Tačiau šią teoriją paneigė Breto žodžiai apie magiją. Kaedė net nebūdama sveiko proto nebūtų nei sugalvojusi, nei susapnavusi, kad tėtis pradėtų regzti, iš pirmo žvilgsnio, visiškas pasakas ir pūsti miglą į akis apie magiją ir jos egzistavimą.
Kaedė stengėsi klausytis Breto jo nenutraukdama ir nemestelėdama savo kandžių replikų, jai jis buvo svarbus, o tą mergaitė norėjo Bretui įrodyti. Dabar jis jai vienintelis, kuris liko. Neliko nieko - nei mamos, nei stogo virš galvos. Tik jis, Kaedės tėtis. Tačiau mintis apie pabandymą dar kartą, vėl grąžino plūstelėjusią baimę ir sutrikimą. Ji baisiai nenorėjo nuvilti Breto atsisakydama, bet nors ir mirtų nenorėjo liestis prie tos lazdos daugiau niekada gyvenime. Galva ėmė judėti į visas puses, nei linksėdama pritardama, nei purtydama paneigdama.
-
Mergiotė tylėjo jau kokias tris sekundes, ir tai buvo didelis žingsnis į priekį. Gal net kada nors nustos erzinti? Na, tiesą sakant, ji erzino mažiau nei daugelis žmonių, bet tai nereiškė, kad Bretas norėjo klausytis jos pliurpalų. Gal pagaliau ji teiksis išbandyti lazdelę, ir jie galės keliauti kur nors kitur? Kur nors, kur nėra mažų vaikų, o tik dailios panelės, tik ir laukiančios Breto dėmesio.
Deja, ir į klausimą ji neatsakė. Tylos režimas? Ką gi, būtų ne taip jau ir blogai, jeigu Bretui rūpėtų kas nors daugiau, ne tik nusikratyti šito vaiko. Kylantis susierzinimas nereiškė nieko gero, bet tuomet mergiotė pagaliau sureagavo. Na, jeigu tai galima vadinti reakcija - kaip geidžiamiausias Britanijos bomžas gali suprasti, ko kažkokia mažė nori, kai ji krato galvą į visas puses ir galiausiai nei linkteli sakydama TAIP, nei papurto galvą sakydama NE? Vyrukas susiraukė ir atsitraukė nuo mergaitės. Gerai apžiūrėjo lazdelę. Nebuvo ji kažkuo ypatinga, tad ko vis dėlto taip bijoti? Ką daryti, kad Kaede pagaliau susivoktų turinti nuostabų gebėjimą, kurį jai tiesiog reikia išmokti valdyti?
- Pažadu, kad tau nieko neatsitiks. Apsiprasi su magijos sugebėjimais ir pradėsi tuo mėgautis, - stengėsi kuo ramiau kalbėti vyrukas ir vėl žengęs mergaitės link dar kartą ištiesė jai lazdelę. Atrodė, kad jeigu mergiotė ir vėl jos nepaims, gaus iš tos pačios lazdelės į akį.
-
Akivaizdu, kad nekonkretumas bei toks tuščias laiko tempimas (tai ko pats čia atsivedė, jei žinojo (?), kad tiek ilgai čia užtrunkama?!) suerzino Bretą. Kaedė stengėsi tylėti kol šis kalbėjo ir nemėtyti savo kandžių pastabų bei ne ką malonesnių replikų, ką buvo įpratusi daryti, kad nesuerzintų Breto, o štai kaip į jos pastangas atsiliepiama - vos galvos judesiai viską sugriauna! Tačiau, laimė, neįsiplieskė joks naujas konfliktas - dabar stengėsi tvardytis tiek Bretas, tiek Siobhána ir, rodos, šiomis pastangomis mažais žingsneliais jiedu judėjo į priekį.
Iš naujo pagalvojus apie prisilietimą prie lazdelės, kuri yra (tariamos) magijos šaltinis, Kaedę nupurtė drebuliai, o kūną ir smegenis užliejo nauja baimės banga. O'Connor, jei dar neskęsta, tai jau netrukus skęs visam baimės vandenyne, mat tų bangų jau per daug, kad iš jų galėtų išlipti sausa. Kažkur, lyg iš tolumos, iš po vandens, per miglą, atsklido Breto balsas. Mėgautis? Tai... įmanoma? Šitam baimės vandenyne kažkur yra ir mažytė pasimėgavimo sala?.. Neįmanoma. Bet... jeigu yra, turiu ją rasti. Jei ne dėl savęs, tai bent jau dėl Breto. Negaliu jo supykdžiusi paleisti vėjais. Jis man vienintelis, kuris liko. Per daug vargau kol jį suradau. Sukaupusi visas jėgas, Kaedė ištiesė drebančią bei besipriešinančią ranką link lazdelės. Dar spėjo šmėkštelėti visos baisiausių pasekmių mintys, tačiau O'Connor jau sugriebė lazdelę. Iš pradžių nieko. Kaedė bailiai pakėlė akis į Bretą. O tada pajuto kaip pirštų galiukai užkaito. Akys išsiplėtė iš siaubo, tačiau kažkas neleido paleisti lazdelės iš rankos. Kažkoks keistai geras jausmas... Staiga iš lazdelės galiuko pasipylė auksinės kibirkštys, numargindamos Kaedės akiraty esančius objektus. Šios kibirkštys nebuvo baisios, jos buvo... jaukios. Kuomet kibirkštys praretėjo, mergaitė išvydo už tėčio nugaros kažkokį žilstelėjusį veidą. Akimirką nesuprato kas jis, net cyptelėjo, tačiau netrukus pažino ankščiau matytą, rodos, šios parduotuvės savininką. Jis šypsojosi, tačiau akys išdavė, jog ne todėl, kad Kaedė... išgavo kažkokias kibirkštis?, o todėl, jog šie klientai pagaliau išsinešdins iš jo krautuvės.
- Nuostabu! Ąžuolo, su fenikso plunksna, dešimties colių. Gana elastinga.
-
Na, imsi tu pagaliau tą daiktą ar ne? Kiek galima čia su tavimi terliotis?! Ne to atsibeldžiau į Londoną, kad su kažkokia mergiote trankyčiausi po Skersinį skersgatvį! Bretas irzo vis labiau ir labiau, o prisiminęs, kad jie yra dar tik pirmoje parduotuvėje, nesusilaikęs atsiduso. Per tą laiką, kol jis čia gaišta su ta mažvaike, visos dailiausios Londono panelės bus išgraibstytos! Visiškas absurdas, o Olivanderio egzistavimas toje pačioje erdvėje dar labiau viską gadino. Ir kodėl tokiam žaviam jaunikaičiui kaip Brett O'Connor turi nuolat nesisekti?! Kažkokia nesąmonė!
Ir tada Kaede pagaliau teikėsi paimti prakeiktą lazdą. Vyrukas nusišypsojo. Tiesa, ne taip "žaviai", kaip šypsosi panelėms. Ne, šį kartą jis buvo tiesiog patenkintas, kad ledai pagaliau pajudėjo. Matėsi, kad mergiotė persigandusi, tačiau ji laikė nelemtą lazdelę. Va čia tai mano mergaitė su pasididžiavimu pagalvojo geidžiamiausias Britanijos bomžas, bet ir pats išsigando šitos minties. Jam visiškai nereikia šito vaiko, nebuvo galima prie jo prisirišti ar pamėgti. Ne, kuo greičiau Kaede išsinešdins iš jo gyvenimo, tuo visiems bus geriau.
Auksinės kibirkštys tarsi bylojo, kad dabar viskas bus gerai. Kad tai yra būtent ta lazdelė, kurios vaikigaliui ir reikia. Net Olivanderis atrodė kažkuo savo gyvenime patenkintas, o tai privertė apdovanoti senuką kuo "žaviausia" šypsena.
- Puiku, - burbtelėjo išsitraukdamas piniginę. Kadangi joje galeonų netrūko, buvo galima netgi mandagiai susimokėti ir nesiraukyti. Vis dėlto septyni galeonai už lazdelę buvo nepadoriai daug, tad Bretas kurį laiką gaišo. Atrodė, tarsi galvoja, ar Kaedei iš tiesų to daikto reikia.
- Gerai, viskas, čiuožiam iš čia, - galiausiai pratarė ir atskaičiavęs septynias monetas subruko jas Olivanderiui į ranką. Nė neketino laukti, kol jis supakuos lazdelę, taigi čiupo mergaitei už rankos ir išsitempė ją į lauką. Viena užduotis atlikta, dar milijonas liko.
-
Ikelas keliavo skersiniu skersgatviu. Taip, pats labai prašė tėvų, kad galėtų keliauti į Hogvartsą, nes šie žinant jo diagnozę labai bijojo, tačiau dabar berniukas ir pats jaudinosi. Nežinojo ko tikėtis iš magijos. Neįsivaizdavo kaip ją reikėtų skleisti. Tik iš sąrašo priekių, kurių reikėjo naujiems mokslo metams jis sužinojo, kad kerima pasinaudojant burtų lazdele.
Berniukas priėjo paskutinę skersinio skersgatvio krautuvėlę. Ši jį žavėjo labiausiai. Juk joje buvo galima nusipirkti pagrindinį magijos atributą - lazdelę. Į krautuvėlę jis įžengė vienas, nes jo tėvai nusprendė pasišnekučiuoti su kitų tėvais. Krautuvėlėje buvo senukas. Ikelas norėjo jo paprašyti lazdelės, tačiau išvis bijojo kalbėti su nepažįstamais.
- Laba diena, - pasakė Olivanderis, tačiau tai Ikelui per daug nerūpėjo. Jam daug labiau patiko daiktai, todėl berniukas smalsiai nužiūrinėjo pilną spintą lazdelių dėžučių, kuriose gulėjo įvairiausios lazdelės, greičiausiai trykštančios magijos pliūpsniais. Va šito berniukas nežinojo.
Olivanderis suprato, kad Ikelą labiau domina daiktai, todėl nusišypsojęs pasakė:
- Kaip matau lazdelė tau labiau rūpi nei pasisveikinimas. Pabandykim tau išrinkti tinkamą. Beje, kur tavo tėvai?
- Jie, - pradėjo nerimo kupinu balsu. - Šnekučiuojasi su kitais tėvais, - galiausiai užbaigė, o tuo metu išgirdo atidaromų durų garsą.
-
Daniel keliavo pro Skersinio skersgatvio krautuvėles. Visos atrodė savotiškos ir autentiškos, kitokios nei Dubline. Tokių airis dar nebuvo regėjęs. Ir didžiąją dalį jų jis aplankė. Kai kuriose jis pirko būtinus daiktus mokyklai, o kitose tiesiog vaikščiodavo ir apžiūrinėdavo įdomius daiktus. Jis ypač ilgai praleido kvidičo prekių krautuvėlei. Šis žaidimas Daniel'į ypač žavėjo. Iš mokyklinių daiktų sąrašo liko vos keli daiktai nusipirkti. Vadovėliai jau tūnojo krepšyje. Jis sumanė užsukti pas Olivanderį. Tėtis jam apie jį pasakojo. Berniukas nekantraudamas nubėgo link parduotuvės. Kokia nuostabi akimirka! Šiandien jis gaus savo nuostabiąją ir vienintelę lazdelę!
Įžengus pro duris pasigirdo skambtelėjimas. Parduotuvėje buvo pats Olivanderis. Jis ieškojo lazdelės berniukui, kuris stovėjo prie prekystalio. Pirmakursis. Reiktų susipažinti.
- Laba diena, pone Olivanderi,- visų pirma Daniel mandagiai pasisveikino, tada atsisuko į berniuką,- Sveikas, koks tavo vardas? Taip nekantravau visus šiuos metus. O šiandien ta diena! Aš gausiu lazdelę! O ir Hogvartsas jau laukia. Kaip tu?- jis nusišypsojo ir laukė atsakymo.
-
Olivanderis ieškojo lazdelės, o kol jis tą darė Ikelas tik žiūrėjo į jį. Ir tylėjo. Bendrauti su nepažįstamaisiais, o tuo labiau suaugusiais jam nepatiko. Su vaikais bendrauti jis mėgo, tačiau nelabai mokėjo tą daryti. Jam daug labiau patiko tyrinėti daiktus, o tą dabar ir darė. Jis nužiūrinėjo Olivanderio stalą.
Pro duris įėjo berniukas. Iš to, kad jam reikėjo lazdelės spėjo, kad jis taip pat pirmakursis. Ikelas visai panoro su juo susipažinti, tačiau pernelyg to bijojo, todėl tik tylėjo ir dairėsi aplink.
- Jam nepatinka bendrauti, - nusijuokė Olivanderis išgirdęs, kad berniukas bandė susipažinti su Ikelu. Tiesa, Ikelas į tai nekriepė dėmesio. Ikelui nepatiko kai iš jo juokėsi, tačiau jisai nieko nesakė ir tik toliau stovėjo susidėjęs rankas prie pilvo. Tai buvo jo mėgstamiausia poza. Jam taip ne tik buvo patogu, bet ir atrodė, kad kai jis būna šioje pazoje kiti mano, kad jis yra vyresnis nei iš tikrųjų.
- Aš Ikelas, - po kiek laiko pasakė berniukas nusisukęs nuo to berniuko.
Po kiek laiko jis sulaukė lazdelės, kuri buvo padėta anst stalo. Garver nieko nelaukdamas priėjo prie jos ir gražiai nužvelgė dėžutę. Paskui išėmė lazdelę ir paglostė ją.
- Graži. Ką turėčiau su ja daryti? - paklausė jis, nes to nežinojo. Na, suprato, kad ja naudojantis reikia skleisti kerus, tačiau kaip tą padaryti jis nežinojo.
- Išmėgink ją. Tiesiog mostelk, - pasakė Olivanderis ir Ikelas tą ir padarė. Jis kažkaip mostelėjo lazdele. tada pajuto keistą jausmą. Tartum... Tartum surado savo vaiką. Pasijuto kitaip. Atrodė, kad ja mostelėjęs visas protas nušvito.
- Kaip jautiesi? Bent jau iš išorės atrodo, kad ši lazdelė tau, - pareiškė senukas.
- Jaučiuosi nuostabiai, - pasakė jis ir kurį laiką tylėjo. - Ji tikrai man. Kiek kainuoja? - vis dėlto užbaigė sugalvojęs ką pasakyti.
- Septynis galeonus, - pasakė Olivanderis ir Ikelas pradėjo skaičiuoti savųjų pinigų krūvelę. Jau buvo išmokęs skaičiuoti juos, nes visų galeonų reikšmė buvo vienoda. kaip ir siklių bei knutų. Lengviau nei žiobarų pasaulyje. Ten dar būna ir skirtingų reikšmių pinigų. Pagalvojo berniukas.
Lazdelė Ikelui labai patiko, tačiau buvo viena bėda - jis nemokėjo ją naudotis. Vis dėlto norėjo sužinoti kokiu būdu ja kerima. Nemanė, kad užtenka mostelėti. Na, taip nemanė todėl, nes kai praeitą kartą tą padarė aplinkiniai daiktai nepasikeitė. Ikelas apžiūrinėjo kitą parduotuvėlės dalį, tačiau jam parūpo kaip ja naudotis, todėl net neatsisukęs paklausė Olivanderio:
- Kaip ja naudotis?
-
Daniel kaukė kol kažkas kažką pasakys. Olivanderis atsisuko į berniuką ir maloniai pasisveikino:
- Laba diena,- pasakė ir stabtelėjo Olivanderis,- Kai tik surasiu šiam ponaičiui lazdelę pradėsiu ieškoti ir tau.
Tada O'Sullivan daugiau nepratarė žodžio. Matėsi, kad berniukas nekalbus, tai patvirtino ir Olivanderio žodžiai. Bet berniukas vis vien pasakė savo vardą, kuris buvo Ikelas. Tai gan prodžiugino būsimą pirmakursį ir jis taip pat prisistatė:
- Aš Daniel.- tai ištaręs berniukas stebėjo kaip dėliojasi Ikelo ir Olivanderio pokalbis. Ikelas gavo lazdelę, kurią atrodo buvo pasiruošęs pirkti. Bet jis visiškai nenutuokė kaip ja naudotis. Daniel susimąstė. Gal reikėtų jam išaiškinti ir padėti? Gal pamokinti? Vis dėl to, aš jau žinau kai kuriuos paprastus burtažodžius. Berniukas nekantriai laukė kol ir pats gaus lazdelę.
- Kai buri lazdele, turi ištarti tam tikrą burtažodį ir atitinkamai mostelėti lazdele. Kiekvienas burtažodis padaro skirtingus dalykus. Pavyzdžiai Alohamora gali atrakinti duris, o Lumos uždegti šviesą lazdelės gale. Kai tik gausiu savo lazdelę, su malonumu tau parodysiu,- rudaplaukis nusišypsojo ir atsisuko į Olivanderį.
- Taip. Dabar pas mane lankosi nemažai pirmakursių, taip pat turiu patikrinti kai kurias lazdeles. Nelabai galėsiu tau padėti. Užtat šis jaunuolis galės.- jis atsisuko į Ikelą ir paklausė,- Taigi, ar pirksi, tada galėčiau pradėti ieškoti lazdelės tam ponaičiui,- jis nuėjo kiek tolėliau nuo prekystalio ir pradėjo akimis skanuoti visas dėžutes su lazdelėmis.
-
Ikelas visiškai nusisuko nuo berniuko ir Olivanderio. Girdėjo, kad jo vardas Daniel, tačiau tai jam rūpėjo mažiausiai. Nebūtina į žmogų kreiptis vardu. Pagalvojo jis žiūrėdamas į duris. Jos jam atrodė visai gražios. Ne ką prastesnės už tas išpuoštas lazdelių dėžutes ar pačias lazdeles, sudėtas lentynose.
Išgirdęs jam skirtą klausimą berniukas atsisuko. Norėjo pasakyti taip, tačiau burnos taip ir nerpavėrė. Tik padavė saujelę galeonų. Buvo tikras, kad čia jų daugiau nei reikia, tačiau taip pat buvo tikras, kad juos suskaičiuoti gali ir Olivanderis.
Berniukas girdėjo, kad Daniel jam pasakojo apie lazdelę. Klausėsi jo, tačiau neatsisuko. Nesuprato kodėl žmonės paprastai atsisuka į kalbantįjį žmogų. Juk apžiūrinėti daiktus smagiau! O tuo pačiu galima ir klausytis. Taip praktiškiau. Dar pagalvojo Ikelas.
Po kiek laiko atsisuko ir pamatė, kad ant stalo guli keli auksiniai pinigai.
- Čia grąža, - pasakė Olivanderis ir Ikelas ją pasiėmė. Pasisuko prie durų, tačiau dar neišėjo. Norėjo atidžiau pasižvalgyti po krautuvėlę, mat ši jam patiko.
-
Buvo, aišku, tasai berniukas esantis krautuvėlėje - nenori bendrauti. Na gerai. Nors iš mandagumo galėjo pasisveikinti! bent vienas dalykas buvo tikrai geras. Pagaliau Daniel galės nusipirkti lazdelę.
- Na, berniuk, dabar tuoj surasiu lazdelę ir tau.- Išgirdęs šiuos Olivanderio žodžius Daniel sukluso. Olivanderis labai greitai grįžo. Rankose jis laikė dėžutę, kurios viduje neabejotinai buvo lazdelę,- Nagi, pamėgink šitą.- Daniel išėmė lazdelę ir jau laikė ją rankose. Jausmas buvo neprilygstamas ir visiškai kitoks negu jeigu laikytum paplastą lazdą. Bet vis dėl to jausmas buvo keistas. Daniel mostelėjo lazdele, bet atrodė, kad jis panaudojo Bombarda kerus. Ši lazdelė jam tikrai netiko.
- Ne, tikrai ne. Tuoj pat atnešiu tokią kitą, kuri tikrai bus nuostabi,- Olivanderis išėjo ir už kelių sekundžių grįžo su dar viena lazdele rankose. Ši atrodė kitaip. Ją išmėginęs Daniel atrodė labai patenkintas. Ji buvo jo lazdelė.- Perku!- berniukas pažėrė krūvą galeonų ir Olivanderis pradėjo skaičiuoti grąžą.
-
Ikelas sukinėjo galvą. Parduotuvėlė tikrai atrodė labai nuostabi. Sena, graži, ypatinga! Ji vienuolikmečiui labai patiko.
Jis pamatė kaip Olivanderis davė lazdelę ir tam kitam berniukui, kurio vardą jau pamiršo, tačiau nematė esmės jo prisiminti - juk vis tiek susitiko pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Apie tai, kad gali susitikti jį Hogvartse berniukas nepagalvojo, tačiau todėl jam ir galvos neskaudėjo.
Berniukas laikė lazdelę rankoje. Ji tikrai atrodė puiki, tačiau kaip vis dėlto ja naudotis? Šito berniukas nežinojo. Ai, išmoksiu toje keistoje mokykloje. Nusispjovė jis mintyse ir pradėjo atidžiai apžiūrinėti lazdelę. Jis prisikišo ją prie pat akių ir stengėsi išstudijuoti visą raštą.
- Tikrini ar tikra? - nusijuokė Olivanderis, tačiau į tai Ikelas visiškai nekreipė dėmesio.
-
Paskutinė krautuvėlė Skersiniame Skersgatvyje buvo siaurutė ir apšepusi. Apsilupinėjusios paauksuotos raidės virš durų skelbė: „Olivanderiai - puikių burtų lazdelių gamintojai nuo 382 pr. Kr." Apdulkėjusioje vitrinoje ant išblukusios raudonos pagalvėlės gulėjo vienui viena lazdelė. Tai buvo ypatinga vieta - tūkstančiai burtininkų ir raganų buvo žengę pro šias krautuvėlės duris. Kiekvieną iš jų pasitikdavo kažkur namo gilumoje sutilindžiavęs varpelis.
Mažučiam lazdelių meistro kambarėly buvo kaip ir tuščia, tik stovėjo suklypusi kėdė ir stalas. Ne vienas čia pasijusdavo keistai, lyg būtų atėjęs į griežtas taisykles turinčią biblioteką: tūkstančiai siauručių dėželių, tvarkingai sukrautų į rietuves iki lubų priblokšdavo bene kiekvieną, net tyla ir dulkės, regis, čia alsavo slapta magija.
Senasis Olivanderis prisiminė kiekvieną parduotą lazdelę, o būsimą Hogvartso pirmakursį šis seneliukas, blausiomis, sidabriškomis akimis, kruopščiai apšokinėdavo: paklausdavo katra ranka mojuoja burtų lazdelę, tada išsitraukęs sidabriniais ženklais išmargintą metrą pamatuodavo visą ranką, paskui dilbį, atstumą nuo peties iki grindų, nuo kelio iki pažasties, galiausiai metru apjuosdavo galvą. Kartais šis iš uolumo imdavo pats vargšeliui matuoti tarpelį tarp nosies šnervių, kol meistras kilnodavo dėžutes lentynose. Olivanderiui atradus tinkamą lazdelę prasidėdavo bandymo maratonas: jis prašydavo pabandyti, po to atimdavo netinkamą ir šis procesas kartodavosi tol, kol burtų lazdelė surasdavo savo vienintelį šeimininką. Ši paprastai kainuodavo septynis aukso galeonus.
((video (https://www.youtube.com/watch?v=gRqY1nxGGE4)))
-
Kaja, visa laiminga, pėdino į Olivanderių krautuvėlę kartu su profesoriumi Auriu. Jis ją lydėjo pirkti naujos lazdelės. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji, tai Kaja savo lazdelę sulaužė. Visiems sakė, jog netyčia, o iš tikrųjų tai iš pykčio. Na, o antroji, profesorius Auris pastebėjo, jog grifei daug geriau kerėti sekasi jo burtų lazdele. Per neseniai praėjusias dvi savaites, kurių metu profesorius mokė būsimą trečiakursę jos namuose, jai sekėsi taip gerai kaip niekad. Dėl to ji ir jautėsi laiminga. Aišku, laiminga buvo dar ir todėl, jog dabar - tik birželis. Ir ant nosies praktiškai visos atostogos!
- Profesoriau, o jūs atsimenate, kaip pirkote savo lazdelę? - paklausė Kaja žengdama į parduotuvę. - Ar esate kada nors ją keitęs?
-
Kažkas dar mokslo metų pabaigoje svajojo išdumti su draugeliais į gastroles po koncertus baruose, kavinėse ir panašiose vietose. Tas kažkas buvo jis ir toms svajonėms seniai jau teko pasakyti ate. Reikėjo pamokyti Kają kaip ir seniau. Tik tai jis darė jos namuose. O be to taip jau susiklostė, kad per šias atostogas pas Aurį apsistojo Eion. Tai buvo daug svarbiau už visas gastroles su draugeliais. Žodžiu tariant šiuo metu Senkleris pėdino Skersinio skersgatvio gatve į lazdelių krautuvę.
Labai keista, bet Kaja kur kas geriau kerėjo jo lazdele nei sava. Todėl Auris pasiūlė jos tėvams nusipirkti kitą. Be to Kaja kažkaip sugebėjo sulaužyti savo lazdelę ir naujosios pirkimui atsirado dar didesnė dingstis. Bet kodėl aš turiu ją ten lydėti? Kodėl jų čia nėra? Jam nebuvo sunku. Bet Kajos tėvai pamažu vedė Aurį iš kantrybės savo elgesiu. Jie priminė Rolandą ir Eliją tam tikru metu.
- Na. Regis tada atėjau jos pirkti su aukle ir dar visai mažučiu Alanu. Jis tada dar buvo kūdikis. Ir ne. Lazdelės niekada nekeičiau. Žinai ką labai gerai prisimenu? Geriau nei lazdelės pirkimą. Tai buvo mano paskyrimas į koledžą. Nenorėčiau jo pakartoti. - Pasakė žengdamas į parduotuvę. Kuri atrodė tuščia. Jis paskambino varpeliu kviesdamas pardavėją.
-
- Tikrai? O kodėl nenorėtumėte kartoti? - paklausė.
Ji žinojo, kad profesorius mokėsi Klastūnyne. Apie tai, kur mokėsi jau ilgai mokykloje dirbantys profesoriai, sklisdavo visokios apkalbos.
- Man atrodo, kad jus turėjo paskirti į Grifų Gūžtą, - pasakė. - Jūs labai geras, o Klastūnyne daug blogiečių, - pagalvojo apie Eion, kuris sudaužė jos kompiuterį ir apie Davidą, kuris pavogė apyrankes.
Netrukus atėjo pardavėjas.
- Labas, labas. Na ir kuriam gi iš jūsų prireikė naujos lazdelės?
- Man, - atsakė Kaja pamiršusi pasisveikinti.
- Nejaugi? O kas atsitiko senajai?
- Sulūžo. Bet ir šiaip, ji man netiko. Su... - užtilo. Mama ir tėtis liepė niekam nepasakoti, kad būrė profesoriaus lazdele. - Su ja man buvo sunku burti ir vieną kartą netyčia pasiėmiau kitos mergaitės lazdelę mokykloje, o su ja burti buvo lengviau, - greitai pamelavo.
- Gerai. Galbūt atsinešei senosios lazdelės likučius?
- Ne. Aš ją išmečiau.
- O kokia buvo tavo lazdelė?
- Kaip tai kokia? Burtų, - Kaja pradėjo juoktis.
- Turiu omenyje, kokios jos sudedamosios dalys, - nusišypsojo pardavėjas.
- Ką? - nustebo Kaja. - Aš... aš nežinau, - dabar jau pasimetė.
Tada pardavėjas pasižiūrėjo į Aurį taip, tarsi jis turėjo atsakyti, kokia gi buvo ta Kajos lazdelė.
-
- Nenorėčiau, nes ant kėdutės prasėdėjau gal penkias minutes. Kol ta kepurė paskyrė mane į koledžą. Buvo nejauku. - Prisiminė kokia tyla įsivyravo, kai jis ten sėdėjo ir sėdėjo. Buvo klaiku. O Auris juk žinojo, kad bus paskirtas į Klastūnyną. Prisiminė, kaip buvo užsidėjęs tą kepurę ir ji kartais vis sumurmėdavo, kad turinti pagalvoti. Kažkokia nesąmonė buvo tas paskyrimas.
- Man patinka koledžas į kurį buvau paskirtas. Aš ten labai tikau. - Jau antrą kartą per trumpą laiką iš mokinių išgirstą, kad yra labai geras. Na, jie manęs nepažįsta. Pagalvojo.
- Sveiki. - Pasisveikino ir klausėsi jų pokalbio. Buvo taip keista, kad lazdelių gamintojas neprisimena parduotos lazdelės. Norėjo leptelėti, kad Olivanderių atmintis prastėjanti. Bet nutylėjo.
- Aš nežinau. Man atrodo jums teks viską pradėti iš naujo.
-
- Aš tai nesėdėjau labai ilgai, bet svarsčiau, kokiu principu ta kepurė veikia, - nusijuokė. - Galvojau, gal su elementais, - šypsojosi. - O ką, jūs buvot blogas? - nustebo Kaja.
- Taip, taip, tikriausiai teks, - atsiduso pardavėjas ir kažkur dingo.
Kaja ir profesorius turėjo šiek tiek palaukti, o tada pardavėjas iš kažkur grįžo rankoje laikydamas tamsią lazdelę.
- Bet šita negraži, - susiraukė. - Aš noriu šviesios!
- Lazdelė pati renkasi šeimininką, panele, - atsakė pardavėjas.
Kaja pavartė akis ir, paėmusi lazdelę, mostelėjo ja. Neįvyko visiškai nieko.
- Sakiau, kad šita netinka, - metė ją ant prekystalio. - Duokit man šviesią lazdelę arba išvis jokios. Nereikia man tos lazdelės. Eisiu prie kompiuterio ir bus man gerai, - susiraukė, pradėjo nervuotis.
-
- Ar tu manai, kad visi Klastuoliai blogi? Yra labai puikių žmonių iš to koledžo. - Oi ne. Apie savo klystkelius nesiruošė aiškinti šitai mergaičiukei.
- Mokyklos laikais aš buvau visoks. Negalėjai manęs palaikyti ramiausiu ir geriausiu vaiku. - Šitai jau galėjo pasakyti ramia galva.
- Kaja, lazdelė ne dėl spalvos bus gera ar bloga. Svarbiausia, kad ji tau tiktų. Kad pasirinktų tave. O tu tada galėtum gerai kerėti. - Kalbėjo mergaitei pradėjus spyriotis.
- Ir prašau taip nemėtyti ne savo burtų lazdelės. Taip labai negražu. Žinau, kad norėtum kitokios spalvos lazdelės. Bet tiesiog taip jau yra, kad ji pati renkasi burtininką. O ne burtininkas lazdelę. - Dieve, nejau dabar prasidės dar ir šita drama. Auris panoro paskambinti Kajos tėvams. Tegul su ja patys tvarkosi. Gražus. Labai gražus auklėjimas pasireiškia.
- Išsirinkim lazdelę gerai? Ir galėsim eiti ledų. Ar taip norėtum? - Paklausė sukaupęs paskutinius kantrybės likučius. Tiesą pasakius siuto kiek ir ant savęs. Kažkodėl beglobiams vaikams jis turi daugiau kantrybės. Nei tokiems, kaip Kaja. Šis atrastas dalykėlis visai Auriui nepatiko.
-
- Na, nesakau, kad visi, - atsakė Kaja. - Tačiau nemažai tų, su kuriais susidūriau, tikrai blogi.
Pardavėjas atrodė nelabai patenkintas dėl mergaitės elgesio su burtų lazdele. Jis švelniai ją įdėjo atgal į dėžutę. O ir profesorius Auris ėmė pamokslauti.
- Tai kaip išsirinkti, jeigu negaliu, - Kajos akys apsiašarojo. - Jeigu ji čia renkasi, o ne aš. O jeigu bus negraži, ar galėsite nudažyti? - paklausė. - Ledų tai norėsiu, bet aš vaišinsiu, nes tėvai davė daug pinigų ir sakė, kad jeigu čia kažkur eisim, pavaišint jus.
- Panele, nusiraminkite, - ramiai į pokalbį įsiterpė pardavėjas. - Jeigu nervuositės, tuomet jokia burtų lazdelė jūsų neklausys, - informavo padėdamas ant prekystalio dar vieną lazdelę, išimtą iš dėžutės.
Kaja susiraukusi žiūrėjo į ją ir svarstė, imti į rankas ar ne.
-
- Labai daug kas gali pasikeisti jiems suaugus. - Kartais paauglystė ir klastuoliškumas tikrai būdavo sunkus reikalas. Bet suaugus praeidavo. Klastuoliai galėjo būti nepakenčiami. Bet tikrai ne visi.
- Tiesiog nurimk, paimk lazdelę į rankas ir mostelėk ja. Ką gali žinoti, galbūt tau paklus kaip tik norimos spalvos lazdelė. Nudažyti tai aš negalėsiu. Bet žinai, gal ne tos spalvos lazdelė pajus tavo nenorą ją turėti ir pati nenorės tau priklausyti. Taigi tiesiog susikaupk ir išbandyk kelias lazdeles gerai? - Dabar jau kalbėjo ramiai. Sugrįžo į vėžes. Ta mintis, kad vaikams su kokiais sunkumais kantrybės turi, o kitiems ne nepatiko. Visai nepatiko. Jis nenorėjo skirstyti jų į kažkokias kategorijas.
- Gerai. - Nusileido dėl ledų. Dažniausiai Kajos tėvų dovanų nepriimdavo. Jam tai nepatiko. Dirbo su Kaja, nes to pats norėjo. Jam nereikėjo prabangių daiktų, kurie kažkodėl pririšdavo prie jos tėvų. Jausdavosi lyg jų samdytinis ar panašiai. Bet dėl ledų nusprendė nusileisti.
-
- O koks man skirtumas, kokie jie bus, kai suaugs, - pasakė. - Aš juos pažįstu dabar.
Profesorius Auris šiek tiek nuramino Kają. Mergaitė atsiduso. Jai atrodė labai nesąžininga, jog ji negali išsirinkti tokios lazdelės, kokia jai yra graži.
Vis dėlto paėmė į rankas tą lazdelę, padėtą ant prekystalio. Ji nebuvo labai baisi, bet nebuvo ir itin graži. Šviesaus medžio, gana stora. Tačiau tikrai gražesnė už tą, kurią Kaja ėmė prieš tai.
Šviesiaplaukė mostelėjo lazdele ir šį kartą kažką pajuto. Tarsi kažkokia maloni šiluma plūstelėjo į pirštus. Ji negalėjo pasakyti, kad jausmas buvo nuostabus, bet kažkas tikrai pasijautė. Jai visai patiko šita lazdelė.
- Gal ir nieko, - pasakė gūžtelėdama pečiais.
- Uosis. Trolio ūsas. Septyni coliai. Lanksti, - pasakė pardavėjas. - Ji tinka.
- Nežinau, - nebuvo tikra Kaja. - O gal galima pabandyti dar kokią nors? Kokią dar šviesesnę? O kokia jūsų lazdelė? - paklausė profesoriaus ir padėjo tą su trolio ūsu ant prekystalio.
Pardavėjas atsiduso ir pradėjo ieškoti dar vienos lazdelės, kurią galėtų duoti Kajai.
-
- Žinau. Bet galbūt suaugusi su kažkuriais bendrausi. - Senkleris stebėjo kaip ji nusiraminusi paima lazdelę į rankas.
- Ir kaip? - Užklausė. Kajai vis tiek lazdelė turbūt nelabai patiko.
- Manoji. Devynių colių, kukmedinė. Su drakono širdies gysla. Elastinga. - Mėgo savo lazdelę. Visada ją turėjo ir džiaugėsi. Tik buvo gaila, kad seniau ji tarnaudavo nekokiems tikslams.
- Supranti, lazdelė ir burtininkas palaiko tokį nematomą ryšį. Ne taip svarbu kaip atrodo lazdelė. Svarbiausia ar paėmus į ranką jauti, kad ji tau tiks. Ar pati lazdelė tau paklus. Apie tai aišku daugiau galėtų papasakoti ponas Olivanderis. Aš pats lazdelių negaminu ir tiek daug apie jas tikrai neišmanau. - Auris nejučia išsiėmė saviškę. Apžiūrėjo ją. Lazdelė buvo jam visai graži. Bet seniau apie jos išvaizdą niekada nemąstydavo. Svarbiausia buvo tai, ką išgaus iš savo lazdelės. O tarnavo jam ji visada kuo puikiausiai.
-
- Nebendrausiu, susiraukė. - Na, su tuo trolio ūsu tai tikrai visai nieko, - atsakė profesoriui. - Kažkoks toks keistas, bet malonus jausmas apėmė, tačiau aš norėčiau šviesesnės ir nežinau dėl to trolio, - atsiduso. - Va, jeigu ir mano būtų su drakonu, tada labiau patiktų. Aišku, ne tokia kaip jūsų, jūsų tamsi, man nepatinka. O ar turite kokią šviesią su drakonu? - paklausė pardavėjo.
Baigęs raustis pardavėjas padavė labai labai šviesią lazdelę. Ji tikrai buvo graži. Su įmantriais raštais.
- Pirmiausia pabandykite šitą, panele, - pasakė. - Ši ne su drakono širdies gysla, bet su vienaragio plauku.
Pardavėjo veide pasirodė šiek tiek ironiška šypsenėlė. Kaja nesuprato, kodėl. Juk ši lazdelė buvo labai graži, ji tikrai tiks grifiukei! Tiek to tą drakoną, vienaragis skamba dar geriau! Kaja paėmė burtų lazdelę ir mostelėjo ja, o tada staigiai išdužo visi parduotuvėje esantys stiklai.
- Jums tikrai tinka ši lazdelė, - pardavėjas parodė į tą su trolio ūsu, kuri vis dar gulėjo ant prekystalio.
-
- O kas negerai dėl trolio? Svarbiausia, kad lazdelė gerai tarnautų. - Auris susidomėjęs stebėjo kas bus su naująja lazdele. Ir kai mergaitė ja mostelėjo išdužo visi stiklai.
- Oi, tikrai tau visai netinka matai? - Pasakė vaikinas. O pardavėjas sutaisė stiklus kerais.
- Gal visgi pirkim šitą? Pati sakei, kad buvo apėmęs malonus jausmas ją paėmus. O ir stiklai nedužo. Gal pabandyk dar kartą ja mostelėti? - Mėgino įtikinti mergaitę Senkleris. Juk krautuvėje buvo tokia galybė lazdelių, kad jie čia galėtų ir kelias paras užtrukti. O juk Kaja atrado regis visai tinkamą lazdelę. Ir visai greitai.
- Na kaip ar dar nori pabandyti kitą? Ar imsim šitą? - Pro duris įžengė dar kažkokia ragana ir atsistojo į eilę. Galbūt ji buvo pametusi ar sulaužiusi savo lazdelę.
-
Kaja, žinoma, krūptelėjo ir nusigando, kai išdužo visi langai. Ar ji turės už viską sumokėti? Na, taip ir padarys, bet ji nebuvo pasiėmusi tiek daug galeonų. Kaži, ar užteks ir burtų lazdelei, ir stiklams, ir ledams. Ką reikės daryti?
Kol būsima trečiakursė apie tai mąstė, pardavėjas tuos langus sutvarkė. Kartais Kaja pamiršdavo, jog burtininkų pasaulis - visai kitoks nei žiobarų.
- Trolis turi bjaurius snarglius, - pasakė Kaja profesoriui.
Tačiau mergaitė turėjo pripažinti, kad vis dėlto ta trolio lazdelė buvo geriausias pasirinkimas.
- Ai, nenoriu dar kartą, - numojo ranka mergaitė. - Perku tą trolį, - apsisprendė.
Pardavėjas su palengvėjimu atsiduso ir supakavo burtų lazdelę. Kaja už ją susimokėjo.
-
Auris nusijuokė.
- Svarbiausia, kad tų snarglių tavo lazdelėje tikrai nebus. - Kai pagaliau praėjo jo depresinės nuotaikos, jos siautėjo tuo laikotarpiu, kai Kaja buvo pirmakursė ji pradėjo buvusį Klastuolį išties linksminti. Na taip. Kartais netekdavo su mergaite kantrybės. Kad ir šiandien tarkim vienu momentu. Bet vis tiek Kaja dažnai tikrai prajuokindavo Senklerį.
Lazdelė pagaliau buvo išsirinkta ir Grifiukė susimokėjo.
- Viso gero. - Atsisveikino pardavėjas.
- Viso. - Atsisveikino ir Auris. Ir abudu išėjo iš krautuvėlės. Labai greitai apsisuko. O Auris turbūt apie save sužinojo šį tą naujo. Kad kartais vaikai, kurie neturėjo pereiti per ugnį ir vandenį jam kelia kitokias emocijas ir ant jų jis daug lengviau pradeda pykti. Tai nepatiko. Visai nepatiko. Ir šitai norėjosi savyje keisti.
-
Vos išėjo į gatvę, Dafydd sustojo. Rankose tebelaikė teleskopus, o ir mažyliai nesusidėjo pirkinių.
- Visi žinome, kur dabar einame, ar ne? - paklausė berniukų jų tėvas. - Ten jums reikės laisvų rankų, todėl geriau iš karto susidėkite daiktus. Raštinės prekės puikiai tilps į tas mažas šonines kišenėles.
Pats atsargiai įdėjo teleskopus. Pačiam astronomijos mokymasis Hogvartse vis dar atrodė bereikalingas, bet ką jau padarysi. O berniukams gal patiks.
- Nė kiek neabejoju, kad puikiai žinote, kur ta parduotuvė. Gal kuris norite parodyti kelią? - toliau kalbėjo Dafydd. Šiek tiek erzino mažylius - jie, aišku, nori ten atsidurti kuo greičiau. - Gerai jau, eime.
Neskubiu žingsniu nukulniavo Olivanderio krautuvėlės pusėn ir nejučia prisiminė savo pirmąjį apsilankymą. Burtų lazdelės norėjo tam, kad paverstų Brajaną į bjaurią varlę ar rupūžę. Žinoma, tada to nemokėjo, o pirmo kurso pabaigoje sužinojo, kad namuose burti negalima. Tai turbūt buvo vienas didžiausių gyvenimo nusivylimų. Reikės kažkaip perspėti savo mažylius. Jų liūdinti negalima - šie berniukai nusipelnė geriausios vaikystės. Kaip ir jų broliai bei seserys, žinoma.
- Atėjome, - staiga ištarė Dafydd ir parodė itin magišką iškabą. - Nenustebkit ir neišsigąskit, jei pirmos paimtos lazdelės netiks. Lazdelė ir burtininkas turi justi ryšį, bet apie tai daugiau papasakos ponas Olivanderis.
Atidaręs duris Dafydd praleido berniukus. Pagaliau sulaukę šios akimirkos jie turėtų būti laimingi. O ju dar bus ir staigmena. Dafydd nusišypsojo ir įžengė vidun. Čia tvyranti prieblanda atmosferą pavertė dar magiškesne.
- Tik nieko nelieskit, - sukuždėjo Dafydd. Visai netrukus pasirodė Olivanderis ir pamatęs netgi du pirkėjus aiškiai apsidžiaugė.
- Sveiki sveiki! - sušuko. - Būsimi pirmakursiai, ar ne?
-
Eliotas norėjo pakelti skandalą. Tėtis leido išsirinkti rašalą, o po to paaiškėjo, kad galima imti tik nuobodžias spalvas. Be to, niekas nesupranta, koks reikalingas yra raudonas ir nematomas rašalas. Pirmą kartą berniukas tikrai supyko ant tėčio ir norėjo jam tai parodyti.
Sustabdė vienas vienintelis dalykas. Burtų lazdelė. Jie dabar eis pirkti tų nuostabių daiktų, tad nevertėjo zyzti. Taip prarastų dar daugiau brangaus laiko, be to, tėtis, pasakęs, kad raudono rašalo nereikia, tą patį gali pasakyti ir apie burtų lazdelę. Ne, jis nerizikuos.
Vis dėlto pirkinius į kuprinę dėjo be didelio entuziazmo ir to neslėpė. Nuotaika pasitaisė tik tada, kai į galvą atėjo geniali mintis: nuvykęs į Hogvartsą paprašys Aurio pagalbos ir pakeis nuobodžią rašalo spalvą į kokią įdomesnę. Pavyzdžiui, samaninę ar alyvinę. O jau tada tėtis negalės nieko padaryti.
- Mums ten, - mostelėjo ranka, kai tik tėtis paklausė kelio. Šį kartą jis buvo teisus - Eliotas išties puikiai žinojo, kur yra reikiama parduotuvė. Šiandien apžiūrėjo ją gal trisdešimt kartų. Ką jau kalbėti apie tai, kad šito vizito laukė bent dvylika metų.
Kažkodėl tėčio žingsniai sutrumpėjo ir pasidarė lėtesni. Eliotas spirgėjo iš nekantrumo ir galiausiai pasiekęs tikslą nušvito.
- Pagaliau, - sušnibždėjo Oliveriui ir nėrė vidun. Jau buvo beimantis artimiausią dėžutę, bet tėčio žodžiai sustabdė. Nosis pati susiraukė, bet pasirodęs labai senas žmogus sudomino.
- Labas! - patenkintas atsiliepė Eliotas ir be galo išdidžiai pranešė: - Atėjome pirkti burtų lazdelių.
-
Išėjęs iš tos rašalų parduotuvės Oliveris pradžiugo. Atrodė, kad ten Eliotui nuolat kažkas kliūna, o pyktis nenorėjo. Ypač kai jau tuoj nusipirks burtų lazdelę.
Broliui parodžius, į kurią pusę reikės eiti, Oliveris tik linktelėjo. Žinoma, lygiai taip pat nekantravo turėti burtų lazdelę, bet laikė tą nekantrumą viduje. Visai nenorėjo jo demonstruoti. Susiradęs tėčio ranką ramiai ėjo šalia jo. Aišku, jų laukianti parduotuvė pati įdomiausia, bet ši gatvė ir šiaip smagi. Berniukas dairėsi ir norėjo pasidalinti atradimais su Eliotu. Deja, jis aiškiai norėjo tik vieno, tad Oliveris kiek įsiskaudinęs tylėjo.
Kai trijulė pasiekė parduotuvę, tylusis dvynys nusišypsojo. Dabar jau Eliotas neturės ko skųstis. Bus ypatingai smagu.
- Aha, - pritarė broliui Oliveris ir žengė paskui jį. Viskas čia atrodė magiška. Berniukas susižavėjęs stebėjo lentynas, o išgirdęs balsą net pašoko. Ir išpūtė akis - tokio seno žmogaus jis dar nebuvo matęs. Šitas vyras daug senesnis už mamą ir tėtį.
- Labas, - droviai pasisveikino. Eliotas į užduotą klausimą neatsakė, tad teko Oliveriui: - Taip, mes būsime pirmame kurse.
Tik dabar paleido tėčio ranką ir neryžtingai žengė prie artimiausios lentynos. Knietėjo išbandyti, bet teks leisti pirmiau tą padaryti Eliotui. Kitaip jis bus labai nepatenkintas. Oliveris atsisuko į brolį ir nusišypsojęs nežymiai linktelėjo.
-
Eliotas neslėpė, kad šiuo metu jam rūpi vienintelis dalykas pasaulyje. O štai Oliveris buvo kitoks. Jis, žinoma, irgi norėjo greičiau gauti burtų lazdelę. Bet jam egzistavo ir tėvas. O tai glostė to tėvo širdį, tad laikydamas rankutę delne jis šypsojosi. Savaime suprantama, mylėjo visus savo mažylius vienodai, bet Oliveris dažniausiai iš jų parodydavo, kad tai kažką reiškia. O šitai yra daugiau nei nuostabu.
Dafydd aiškiai matė, kad Eliotas jau ketino imti dėžutę. Jį sustabdė tėvo žodžiai. Ką gi, kai siekia tikslo, tas berniukas gali būti net labai paklusnus. Tik ar tai neperaugs į manipuliacijas? Kas bus Hogvartse, kur jo ne tik nestebės akyla tėvų akis, bet ir ateis baugi paauglystė? Ar jis ir Mayra susitvarkys su sūnumi?
Laimei, pasirodė ponas Olivanderis ir nutraukė mintis. Berniukai jam atsakė - net Oliveris nepasidrovėjo. Ką gi, burtų lazdelės vien savo egzistavimu kuria magiją.
- Šitie du jaunuoliai nekantrauja įsigyti lazdeles, tad turbūt geriausia iš karto pradėti, - žvilgtelėjęs į sūnus ištarė Dafydd, ir Olivanderis šiltai nusijuokė.
- Nė kiek tuo neabejoju, - atsakė. - Šiek tiek pabūkit ramiai.
Išsitraukė magišką metrą ir leido jam išmatuoti dvynius. Netrukus jau tyrinėjo pergamente atsiradusią informaciją.
- Kuris norite pirmas? - paklausė ir dingo už lentynų. Dafydd norėjosi, kad Eliotas leistų pradėti broliui, bet neabejojo: to tikėtis neverta. Oliveris turbūt ir pats nesiverš - žino, kad dvynys reikalaus būti pirmas. Dar viena savybė, kurią sūnų idealizuojantis tėvas bijo matyti. Bet visi šeši (kada nors būtinai bus ir septyni) Llewellyn mažyliai tiesiog nuostabūs.
- Žiūrėkit, kiek lazdelių, - parodė į grįžtantį senuką Dafydd. - Kas nors būtinai tiks.
Jo vaikai tuoj pradės kerėti. Ši mintis siaubingai gąsdino, bet Dafydd tą slėpė - šiaip ar taip, ši akimirka yra bene svarbiausia mažylių gyvenime.
-
Pagaliau tėtis pasakė visišką tiesą, ir Eliotas nusišypsojo. Iš tiesų reikia pradėti dabar. Visokie “netrukus”, “dar luktelėk” ir panašūs pasakymai jau siaubingai nusibodo.
- Taip, reikia pradėti, kol aš visai nepražilau, - rimtai patvirtino berniukas. Prievolė pabūti ramiai nesužavėjo, bet jis leidosi išmatuojamas. Pats visą darbą atliekantis metras sudomino, tad kol jis matavo Oliverį, Eliotas nesiliovė prunkšti.
- Geras, - pasakė, kai metras grįžo pas savininką. - Bet ar mano rankos ilgis lemia, kokios lazdelės man reikia?
- Lazdelė pati renkasi burtininką, - nelabai aiškiai atsakė Olivanderis. - Jai reikia žinoti kaip galima daugiau. Jei užaugęs pasirinksi būti lazdelių meistru, išmoksi daugybę įdomių dalykų.
Netrukus tas žmogus baigė studijuoti lapą ir uždavė klausimą, į kurį Eliotas skubiai atsakė:
- Aš!
Pastebėjo, kad Oliveris linktelėjo. Tai reiškė, kad jis gali eiti pirmas, bet Eliotui brolio leidimo nereikėjo. Dar ilgiau laukti jis tikrai neketino.
Dabar berniukas stebėjo grįžtantį Olivanderį. Mielai būtų čiupęs visas lazdeles, bet kažkaip ištvėrė, kol tas senas žmogus paėmė vieną ir ištiesė sakydamas:
- Ąžuolas. Devyni coliai, velos plaukas. Nelanksti. Pabandyk.
Eliotas paėmė lazdelę ir kiek luktelėjęs mostelėjo. Nieko neįvyko, ir berniuką apėmė tiesiog siaubingas nusivylimas.
-
Kartais Eliotas būdavo toks nemadagus, kad Oliverį apimdavo gėda. Štai ir dabar. Kaip jis gali taip kalbėti prie labai seno žmogaus? Gal ponas Olivanderis įsižeidė?
- Taip negalima, Eliotai, - tyliai sumurmėjo Oliveris. Vylėsi, kad suaugę jo neišgirs. - Juk jis visai žilas, gali ir supykti.
Deja, nepanašu, kad Eliotui tai rūpėjo. Jau po akimirkos jis džiaugėsi matavimais, kurie, tiesa, patiko ir Oliveriui. Tai buvo tikrai įdomu, ir berniukas šypsojosi.
Turėti smalsų brolį tikrai gerai. Jis užduos visus klausimus, kurių paklausti pačiam pernelyg drovu. Kartais tų klausimų būdavo per daug, bet šitas patiko. Oliveris smalsiai pažvelgė į poną Olivanderį, bet atsakymas sutrikdė. Ką reiškia lazdelė pati renkasi burtininką? Negi jos galvoja? mintyse klausinėjo berniukas, bet nedrįso to ištarti garsiai. Klausiamai žvilgtelėjo į tėtį. Vylėsi kad jis viską paaiškins - arba paklaus pono Olivanderio.
Eliotas, žinoma, norėjo bandyti pirmas. Ar bent suprato, kad brolis jį praleido? Nežinia, bet Oliveriui buvo svarbiau, kad dvynys būtų laimingas. Bandydamas burtų lazdelę turbūt toks ir bus.
Netrukus jis iš tikrųjų gavo tą daiktą. Oliveris išpūtęs akis stebėjo brolį, bet išgirdo balsą:
- O tu pabandyk šią. Klevas, penkiolika colių. Fenikso plunksna, gana lanksti.
Atsisukęs pamatė poną Olivanderį ir virpančia ranka paėmė paduotą lazdelę. Palaukęs, kol mostelės Eliotas, padarė tą patį. Kažkur sudužo vaza, ir Oliveris persigandęs atšlijo.
- Atsiprašau, - liūdnai ištarė jausdamasis prasikaltęs. Va ir sugadino viską. Dabar tėtis jam lazdelės iš viso nebepirks.
-
Smagu, kai berniukus sudomina toks iš pažiūros paprastas daiktas kaip magiškas metras. Kai pradės mokytis Hogvartse, apsipras su magija ir taip viskuo nebesistebės. O kol kas jie vis dar mažyliai. Tokie, kurie džiaugiasi viskuo. Ak, kad taip galėtų tokie ir likti…
- Atsiprašau, bet gal galite šiek tiek paaiškinti, ką turite omenyje, kad lazdelė pati renkasi burtininką? - paklausė Dafydd pamatęs Oliverio žvilgsnį. Olivanderis mielai prakalbo:
- Burtų lazdelės mus jaučia. Jos pasižymi galinga magija, kuri padeda suprasti, ar magas jai tinkamas. Burtininkas gali kerėti su bet kuria lazdele, bet tik ta, kuri jį pasirinko, parodys geriausius rezultatus. Kaip lazdelės pasirenka, nežinome net mes, šio mokslo meistrai.
Nežinia, ar pasidarė aiškiau, bet dabar reikėjo bandyti. Nenorėdamas versti mažylių ir vėl laukti Dafydd nieko nebesakė. Stebėjo juos ir siaubingai jaudinosi. Kažkodėl buvo labai baisu.
Eliotui nepasisekė, ir tai jį nuliūdino. Dafydd puikiai tą matė, tad žengė arčiau berniuko.
- Nagi, nenusimink. Retas kuris pataiko iš pirmo karto, - kalbėjo su sūnumi, o ponas Olivanderis linksėdamas pritarė:
- Tavo tėtis teisus. Pabandyk šią. Eglė. Aštuoni coliai, testralio uodegos plaukas. Gana lanksti.
Padavė lazdelę Eliotui, o tada atėjo Oliverio eilė. Žinant jį, po tokios nesėkmės jis jau kaltina save.
- Viskas gerai, sūnau. Taip nutinka, nurimk, - tyliai kalbėjo berniukui Dafydd. Olivanderis kelias akimirkas tyrinėjo dėžutes ir pagaliau vieną paėmė.
- Uosis, dvylika colių. Velos plaukas, labai lanksti. Imk, nebijok.
Norėjosi, kad mažyliai kuo greičiau atrastų savo lazdeles. Eliotui gal ir įdomu, bet Oliveris su kiekviena nesėkme vis labiau graušis. To Dafydd visai nenorėjo, tad su tam tikru nerimu stebėjo berniuką ir vylėsi, kad viskas bus gerai.
-
Oliveris mokė (tiksliau, bandė mokyti) mandagumo, bet Eliotas to nepaisė. Ne tam atėjo į nuostabią magišką vietą, kad dabar nieko nesakytų. Galvoje knibždėjo per daug klausimų. Visų jų turbūt nė neįmanoma užduoti, bet jis pasistengs. Bent keletą.
- O kas būna, jeigu lazdelė sulūžta? Ar burtininką gali pasirinkti daugiau nei viena lazdelė? - klausinėjo. Nelabai rūpėjo, iš kokio medžio padaryta jo lazdelė ar kas jos viduje. Tiesa, šį kartą susidomėjo. Apžiūrinėdamas antrą gautą lazdelę dar paklausė: - Kaip galima į medžio gabalą įkišti kažkokį plauką?
Prisikišo lazdelę prie akių tarsi tikėdamasis tą plauką pamatyti. Žinoma, nepasisekė, bet vis tiek buvo smagu ir įdomu. Žvilgtelėjo į brolį. Nenorėjo, kad jis nusimintų dėl sudužusios vazos (nors tokį nuotykį mielai būtų patyręs pats), bet neketino užleisti eilės. Kita vertus, Oliveris - šaunus dvynys. Būtinai ras tinkamiausią lazdelę.
- O kaip aš žinosiu, kad lazdelė tikrai teisinga? - uždavė dar vieną klausimą Eliotas ir pagaliau mostelėjo. Jau atrodė, kad ir vėl nieko nenutiko, bet atsisukęs į Olivanderį pamatė, kad jo plaukai atsistojo piestu.
- Geras, - pradėjo juoktis berniukas, bet tas žmogus pradėjo purtyti galvą. Taip privertė plaukus dar juokingiau šokinėti, ir Eliotas niekaip nesiliovė prunkšti.
- Ne, ne, - kalbėjo Olivanderis. - Na, bandyk, - paragino Oliverį.
-
Tai, ką ponas Olivanderis pasakojo apie burtų lazdeles, buvo labai įdomu. Gal kai užaugs, ir jis galės jas gaminti? Nors tam turbūt bus per kvailas, ir sudužusi vaza tą tik įrodė. Nors ir tėtis, ir ponas Olivanderis parodė, kad nieko blogo nenutiko, vis tiek buvo nesmagu. O kas, jeigu netiks nė viena parduotuvėje esanti burtų lazdelė? Norėjo to paklausti, bet neišdrįso. Tik paėmė antrąją lazdelę ir neužtikrintai mostelėjo.
Iš karto pasidarė visiškai tamsu, ir Oliveris išsigando.
- Tėti? - tyliai kreipėsi ir žengė į tą pusę, kur prieš tai buvo taip reikalingas žmogus. Apkabino jį ir prisiglaudė. Jautė - ne, žinojo - viską sugadinęs. Nė viena lazdelė jo nesirinks. Magiškiems daiktams toks nevykėlis nereikalingas.
- Bet aš noriu burtų lazdelės, - balsu į skaudinančią mintį atsakė berniukas. Niekada nepaleis tėčio, ir viskas bus gerai.
- Įdomu įdomu, - pasigirdo pono Olivanderio balsas. Tamsa išsisklaidė, o senasis žmogus dingo už lentynų. Gal ieško lazdelės, kuri sutiktų atitekti jam, Oliveriui? Bet ar pavyks surasti? Gal visos lazdelės žino, kad jis niekam tikęs?
Tyliai šniurkštelėjęs Oliveris tvirčiau apkabino tėtį. Tai visada leisdavo pasijusti geriau.
-
Elioto klausimai vertė šypsotis. Kartais tikrai nebuvo aišku, iš kur atsirado tas mažylio smalsumas. Ko gero, nei jis, nei Mayra nė iš tolo neprilygo sūnui. Kita vertus… Nė vienas iš jų neturėjo normalios vaikystės. Klausinėti nė negalėjo. Geriau tiesiog džiaugtis, kad sūnus tą galimybę turi ir ja naudojasi.
- Sulūžusią lazdelę sutaisyti sunku. Dažnai net neįmanoma, - maloniai prakalbo ponas Olivanderis. - Žinoma, yra kerai ir kitos magiškos priemonės, bet lazdelė nebebus kaip nauja. Jeigu sulaužysi lazdelę, gali tekti apsilankyti čia dar kartą, - nusijuokė senukas. - O lazdelė tave pasirinks viena. Kitos rodys blogesnius rezultatus.
Eliotas atrodė susidomėjęs savo burtų lazdele, bet į dar vieną klausimą ponas Olivanderis neatsakė. Dafydd spėjo, kad tai yra lazdelių meistro paslaptis, todėl perspėjamai pažvelgė į sūnų prašydamas nebekamantinėti.
- Pajusi. Tiesiog pajusi, - į kitą atsakė. - Bet dar neturi daug patirties, tad aš tau padėsiu.
Eliotui mostelėjus lazdele Dafydd įsitempė. Pradėjo atrodyti, kad čia dar gali būti visko. Ir išties berniukas pradėjo ne itin mandagiai juoktis.
- Eliotai, - tyliai papriekaištavo tėvas. Tiesa, netrukus susikoncentravo į Oliverį, kuriam ir vėl nepasisekė. Pajutęs jį priėjus apkabino ir bandė mintimis nuraminti.
- Būtinai gausi, - ir žodžiais atsiliepė. Jautėsi kaltas prieš sūnų - jeigu taip dėl visko savęs negraužtų, ir berniukui būtų lengviau. Jo mažylis nusipelnė visko, kas geriausia.
- Jaunuoliai turi nemažai galios. Abu, - prakalbo grįžęs ponas Olivanderis. - Tik reikia išmokti ją valdyti. Uosis, trylika colių. Testralio uodegos plaukas, gana elastinga, - vardino ištraukęs lazdelę ir duodamas ją Eliotui. Atsisukęs į Oliverį tęsė: - Pušis, dvylika su puse colio. Fenikso plunksna. Lanksti.
Dafydd stebėjo dvynukus. Vylėsi, kad Oliveriui pasiseks. Kiekviena tokia nesėkmė vedė tą nuostabų berniuką į vis didesnę neviltį.
-
Burtų lazdelės domino vis labiau. Eliotas nebūtų pagalvojęs, kad jas pagaminti gali būti sunku. Bet Olivanderis atrodė esąs protingas žmogus (nors, žinoma, ne toks protingas, kokie yra tėtis ir mama), tad juo berniukas pasitikėjo. Tiesa, neatsakytas klausimas nepatiko, o ir tas tėčio žvilgsnis… Negi niekas nesupranta, kad jam įdomu?
- Užaugęs gaminsiu burtų lazdeles! - patenkintas pranešė. Kiek pasvarstęs pridūrė: - O kai to nedarysiu, skraidysiu lėktuvais.
Žinoma, dar buvo kvidičas, kova su visokiomis piktomis būtybėmis ir kitos veiklos, apie kurias vienuolikmetis nesusimąstė. Bet dabar labiausiai norėjo gaminti tuos nuostabius stebuklingus daiktus.
Stojus tamsai Eliotas tiesiog nušvito iš susižavėjimo.
- Ar taip ir turėjo nutikti? - nuskambėjo patenkintas balsas. Norėjo, kad taip ir liktų, bet netrukus tamsa išsisklaidė. - Kaip tai padarei? - paklausė brolio Eliotas. Netrukus Olivanderis padavė dar vieną burtų lazdelę. Vos ją paėmęs berniukas pajuto, kad šį kartą viskas yra kitaip. Tai ta lazdelė. Eliotas nusišypsojo ir mostelėjo. Jausmas buvo puikus.
- Taip! - entuziastingai sušuko. Olivanderis linktelėjo, ir Eliotas išdidžiai apžiūrėjo stebuklingą daiktą. Neįsidėmėjo nuobodžių duomenų, bet buvo laimingas. Pagaliau teikėsi pažvelgti į Oliverį - kaip sekasi jam?
-
Tėtis, žinoma, buvo šalia, bet Oliveriui vis tiek buvo baisu. Ne tiek tamsos, kad išties gali likti be lazdelės. Tada taip apsivailintų, kad nebūtų kur dėtis iš gėdos. Tiesa, Eliotui šis įvykis patiko, bet jo broliui nebuvo smagu. Taip neturėjo būti.
- Aš netyčia. Man netiks jokia burtų lazdelė, - atvirai pasiguodė dvyniui. Tiesa, ponas Olivanderis apie juos abu pasakė, kad turi galios, bet tuo patikėti pernelyg sunku. Jis nemoka piešti. Nemokės ir burti. Laimei, bent mylimas brolis atrado tinkamą burtų lazdelę. Oliveris nusišypsojo. Neabejojo, kad jam nesiseks, tad reikėjo, kad bent Eliotui viskas būtų gerai.
- Man nepasiseks, - tyliai pratarė berniukas ir nedrąsiai paėmė burtų lazdelę. Laikė ją rankoje ir žvilgtelėjo į tėtį. Reikėjo padrąsinimo. Nežinia, ar pasijuto geriau, bet mostelėjo lazdele. Visiškai nieko nenutiko. Nebent, žinoma, kažkas jau griūna ten, kur jie nemato.
- Ką aš padariau šį kartą? - liūdnai paklausė Oliveris. Ponas Olivanderis vėl dingo už lentynų. Ar jis slepiasi? Ar tai reiškia, kad jis, Oliveris, yra dar didesnis nevykėlis nei galvojo? Tai liūdino, ir berniukas vėl pažvelgė į tėtį. Jis būtinai padės pasijusti geriau.
-
Nors Eliotui įdomu praktiškai viskas, jo entuziazmas vis tiek džiugino. Šitas berniukas visada ras veiklos. Tiesą sakant, kartais norėjosi, kad jis energija ir norais pasidalintų su Miriam. Bet dabar jo laikas. Jo ir Oliverio. Dafydd nusišypsojo sūnums.
- Jeigu Hogvartse stengsiesi ir gerai mokysies, galėsi dirbti ką tik panorėjęs, - pasakė Eliotui. Tiesa, apie tai galvoti buvo baisu. Šie berniukai yra jo mažyliai. Jiems negalima užaugti ir pradėti dirbti. Ši mintis šiurpino.
Vieną dvynį išgąsdinusi tamsa kitą sužavėjo. Iš pirmo žvilgsnio Oliveris ir Eliotas neatrodė panašūs. Priešingai - jie atrodė netgi labai skirtingi. Bet mylintis tėvas žinojo: šitie du berniukai turėjo daugiau bendro nei atrodė. Juos siejo toli gražu ne tik išvaizda.
- Manau, čia buvo tas atvejis, kai kažkas pavyksta tik netyčia, - paaiškino Eliotui Dafydd. - Pabandyk specialiai - tikriausiai nepavyks.
Deja, Oliverio nuotaika nukrito jau labai žemai, ir jo tėvas nebežinojo, ar gali padėti. Negalėjo sakyti, kad viskas bus gerai - jeigu vėl nepasiseks, Oliveris galvos, kad tėvas meluoja. Tai pernelyg prislėgtų.
Mostelėjimo laukė su tam tikru nerimu, bet šįkart nieko neatsitiko. Dafydd apsidairė, bet žalos išties nebuvo padaryta. Ar tai reiškia, kad ši lazdelė tinka? Deja, nespėjus apsidžiaugti Oliveris uždavė klausimą, o ponas Olivanderis patraukė ieškoti kitų lazdelių.
- Nieko nepadarei, sūnau, - ramino berniuką Dafydd. - Ta lazdelė netinka, bet tai nereiškia, kad kažką darai ne taip. Tuoj rasime pačią tinkamiausią.
Netrukus grįžo keliomis dėžutėmis nešinas lazdelių meistras. Ilgokai galvojo ir galiausiai padavė vieną lazdelę Oliveriui. Toks ilgas mąstymas Dafydd nepatiko - jo mažylis ir vėl kažko prisigalvos.
- Na, pabandyk, - stengėsi raminti sūnų ir padrąsinamai nusišypsojo.
-
Hogvartse stengtis neskambėjo kaip labai viliojanti perspektyva. Ne, Eliotas ten plepės su Auriu ir draugais, kuriuos susiras. Taip pat patirs galybę nuotykių. Na, o namų darbai ir pamokos… Oliveris tikrai mokysis, tad jis viską nusirašys. Taip, tai tiesiog puikus planas. Tik, aišku, apie jį tėčiui nesakė. Gūžtelėjo pečiais, ir tiek. Niekas nesutrukdys patirti galybės nuotykių.
- Netyčia galima padaryti tokius dalykus? - dar labiau susižavėjo Eliotas. Iškėlė savo naująją lazdelę, bet čia susidūrė su problema - neįsivaizdavo, kaip reikėtų iššaukti tą tamsą. Labai norėjo, bet taip ir nesugalvojo. Prašyti pagalbos neketino - tokių dalykų turbūt moko Hogvartse.
Oliveriui ir vėl nepasisekė su lazdele. Eliotui jo kiek pagailo. Labai norėjo išbandyti savąją, bet šį kartą pagalvojo apie brolį ir tai, kad gali jį įskaudinti. Taigi tiesiog spoksojo.
- Nagi, Oliveri, - tyliai sumurmėjo. Galėjo atrodyti, kad palaiko brolį, bet iš tiesų buvo ne taip. Eliotas tiesiog norėjo, kad Oliveris greičiau atrastų lazdelę. Tada jis galės nesivaržydamas mosuoti savąja.
-
Kodėl lazdelės nėra pakankamai stebuklingos, kad pažintų savo burtininką vos jam įėjus į parduotuvę? Taip būtų galima išvengti šito pažeminimo, kai nepatinki nė vienai. Oliveris jautėsi labai prastai. Norėjo namo, pas mamą. Kas bus, jei Hogvartse niekas nesiseks? O ten nebus tėčio, kuris galėtų palaikyti. Ne, toje mokykloje jam bus per sunku. Visai nebenorėjo ten važiuoti. Vadinasi, jam ir lazdelės nereikia. Jau norėjo tą tėčiui ir pasakyti, bet kaip tik priėjo ponas Olivanderis bei ilgai galvojęs įteikė vieną jų. Bet kodėl reikėjo taip ilgai galvoti? Negi jis toks nevykęs, kad tenka apsvarstyti kiekvieną žingsnį? Beveik verkdamas Oliveris paėmė lazdelę. Bandė mostelėti, bet ta išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žemės. Berniukas dar labiau nusiminė. Ponas Olivanderis nesutrikęs padavė dar vieną. Ir dar vieną. Ir dar vieną… Oliveris pametė skaičių, bet atrodė, kad tikrai netiks nė viena čia esanti lazdelė. Vis labiau norėjo verkti, bet senasis žmogus vis traukė dėžutes.
Pagaliau paėmęs vieną lazdelę (trylika colių, bugienis, škotiško vandenio plaukas, lanksti) berniukas iš karto pajuto ryšį. Nereikėjo nė mostelėti, bet Oliveris smalsiai tą padarė. Pasipylusios žiežirbos kiek išgąsdino, bet ponas Olivanderis suplojo rankomis.
- Puiku! - šūktelėjo jis, ir Oliveris nusišypsojo. Atrodė, kad akmuo nuo širdies nusirito.
-
Ak, kiek daug dar mažyliai turės išmokti apie magiją. Taip, netyčia nutikti gali labai daug dalykų. Tik ar labai smalsus Eliotas nenukentės? Auris ir Oliveris gali jo ir nesugaudyti.
- Žinoma. Magija tuo ir yra įdomi, - atsakė Eliotui Dafydd. - Bet kartu ji ir šiek tiek pavojinga. Turėsite būti atsargūs. Ypač kol įgysite daugiau patirties.
Oliverio nerimą Dafydd puikiai matė. Bet kaip jam nuraminti tą berniuką? Savimi nepasitikinčiam vaikui ilgos lazdelės paieškos tikrai ne į gera. Matant tą mažylį tiesiog skaudėjo širdį. Be to, buvo baisu - Hogvartse sūnaus iš viso nematys.
Atrodė, kad tai tęsiasi ištisą amžinybę. Išbandytų lazdelių krūva augo, o ta teisingoji vis neatsirado. Norėjosi priglausti sūnų ir bent pabandyti jį nuraminti. Bet kaip tą padaryti? Ką reikėtų sakyti? Su nerimu stebėdamas sūnų Dafydd pastebėjo, kai jis pagaliau gavo teisingą lazdelę. Nuotaika iš karto pasikeitė, tad jis nusišypsojo. O ir tokios įprastos žiežirbos dabar atrodė visai kitaip. Viskas gerai. Jo mažylis pagaliau gavo savo burtų lazdelę.
- Panašu, kad pridarėme jums darbo, - nusišypsojo Dafydd rodydamas į dėžučių krūvą. Ponas Olivanderis nusijuokė ir nužygiavo link kasos. Dafydd atskaičiavo keturiolika galeonų. Žvilgtelėjo į sūnus, kurie ką tik žengė dar vieną žingsnį magijos link. Kad ir kaip sunku pripažinti, jie auga.
- Na va, sąrašą pribaigėme, - pratarė žvilgčiodamas tai į vieną, tai į kitą. - Bet turiu jums staigmeną. Su mama nutarėme, kad jums reikės pelėdos. Visada galėsite mums parašyti, bet turėsite pasidalinti vienu augintiniu. Eime?
Linktelėjimu padėkojęs ponui Olivanderiui ir dar kartą nusišypsojęs dvyniams Dafydd išsivedė juos iš magiškos parduotuvės ir patraukė Ailopso pelėdų centro link.
-
Markas žengė į seniausią ir geriausią lazdelių parduotuvę Visoje Užkerėtoje, Ollivanderio Lazdelių Dėžutę. Šioje garsioje parduotuvėje skęsdamas įvairaus amžiaus burtininkų kibirkštėjime, jis pajuto magišką atmosferą, kuri sklido tarsi prisotintas oras. Puikus, netikėtai gražus kambarys, kuris buvo pilnas įvairiausių burtinių reikmenų, bet pats svarbiausias elementas - tai buvo dėžutės ir dėžutės pilna lazdelių.
Kai Markas įžengė į parduotuvę, jis buvo sveikinamas seno vyro, kuris žvelgė į jį iš viršaus į apačią, tarsi jis būtų galėjęs skaityti pačią Marko sielą. Tai buvo Ollivanderis, žinomas kaip geriausias lazdelių kūrėjas šiame pasaulyje. Jo akyse skleidėsi išminties ir paslaptingumo žvilgsnis, kuris įžiūrėjo daug daugiau, nei paprastas žmogus.
"Jūsų laukia ypatingas kelias, jaunas burtininke", - švelniai prabilo Ollivanderis, švelniai nuleisdamas žvilgsnį į Marko kairiąją ranką.
Markas su šiek tiek nerimo širdyje, palietė lazdelės dėžutę, kuri buvo padėta ant lentynos. Jis pažvelgė į Ollivanderį ir paklausė: "Kaip aš galiu rasti tinkamą lazdelę, pone Ollivanderi?"
Ollivanderis atsakė su šyptelejimu: "Tai ne jūsų, o lazdelės užduotis rasti savininką. Jūs turite tiesiog leisti jai pasirinkti jus."
Taip prasidėjo Marko kelionė per Ollivanderio parduotuvę. Jis išbandė keletą skirtingų lazdelių, bet nė viena iš jų neatitiko jo lūkesčių. Tačiau kai Markas jau buvo pasiruošęs pasiduoti, Ollivanderis pasiūlė jam naują lazdelę.
"Štai ji", - sakė senasis burtininkas, atiduodamas lazdelę Markui. "Ezoterinio egleės medžio, su fenikso plunksna, trisdešimt keturių ir keturiolikos centimetrų. Būtent ji skiriasi jūsų dvasiai, Markai."
Markas paėmė lazdelę ir pajuto magišką drebėjimą, kai ji palietė jo ranką. Jis žinojo, kad tai buvo tai - jo burtininko lazdelė. Tai buvo pradžia naujai istorijai, pilnai paslapties, stebuklų ir magijos.
Mažučiam lazdelių meistro kambarėly buvo kaip ir tuščia, tik stovėjo suklypusi kėdė ir stalas. Ne vienas čia pasijusdavo keistai, lyg būtų atėjęs į griežtas taisykles turinčią biblioteką: tūkstančiai siauručių dėželių, tvarkingai sukrautų į rietuves iki lubų priblokšdavo bene kiekvieną, net tyla ir dulkės, regis, čia alsavo slapta magija.
Senasis Olivanderis prisiminė kiekvieną parduotą lazdelę, o būsimą Hogvartso pirmakursį šis seneliukas, blausiomis, sidabriškomis akimis, kruopščiai apšokinėdavo: paklausdavo katra ranka mojuoja burtų lazdelę, tada išsitraukęs sidabriniais ženklais išmargintą metrą pamatuodavo visą ranką, paskui dilbį, atstumą nuo peties iki grindų, nuo kelio iki pažasties, galiausiai metru apjuosdavo galvą. Kartais šis iš uolumo imdavo pats vargšeliui matuoti tarpelį tarp nosies šnervių, kol meistras kilnodavo dėžutes lentynose. Olivanderiui atradus tinkamą lazdelę prasidėdavo bandymo maratonas: jis prašydavo pabandyti, po to atimdavo netinkamą ir šis procesas kartodavosi tol, kol burtų lazdelė surasdavo savo vienintelį šeimininką. Ši paprastai kainuodavo septynis aukso galeonus.
((video (https://www.youtube.com/watch?v=gRqY1nxGGE4)))
[/quote]