Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Jungtinė Karalystė => Temą pradėjo: Mayra Llewellyn Kovo 11, 2020, 12:04:23 pm
-
Netoli centro, įgrūstas tarp modernaus stiliaus namų, stovėjo dviaukštis namelis, kuris atrodė kaip iš XIXa. nuotraukų. Šviesi jo išorė ir dideli langai, už kurių pirmame aukšte matėsi visokie blizgūs ,,magiški" daiktai, traukė praeivių žvilgsnius, o lentelė su užrašu ,,Ezoterinių prekių parduotuvė ,,Saulėlydis"" sukeldavo ir kuždesius.
Į vidų užėjusius lankytojus iškart pasitikdavo lentynos su įvairių temų knygomis ir patalpoje nusistovėjusi tobula tvarka. Aplinkui stovėjo išdėliotos dievų ir deivių statulėlės, kristalai, yra netgi stovas su ,,magiškais" amuletais. Regis, čia buvo bet kokio pagonio žiobaro rojus, mat parduotuvėlėje galėjai rasti informacijos ir apie mažiau populiarias religijas. Bet tie, kurie žino apie magiškąjį pasaulį, gali paprašyti už prekystalio stovinčios moters ,,saulės lašelio". Tai buvo sutartinė frazė, kurią vietiniai burtininkai naudojo, norėdami nusipirkti jiems skirtų įvairių prekių.
Už prekystalio buvo mažos, neišvaizdžios durys, kurias pravėrus galėdavai papulti į mažą, bet jaukų kambarėlį. Juodos sienos bei tamsios medinės grindys, jokių langų, tik aplink ratu sustatytos žvakės, kurių nubėgęs vaškas kartais beveik siekdavo grindis. Kambario viduryje buvo apvalus stalas ir dvi kėdės - viena būrėjai, kita - klientui. Kambaryje tvyrojo lengvas, neįkyrus smilkalų kvapas, nuo kurio, vos įžengus, apsisukdavo jautresniems galva.
Antrame aukšte viskas atrodė žymiai paprasčiau - čia gyveno parduotuvės savininkė Samanta Wallflower. Čia buvo kaip koks mažas žiobariškas butas su dviem miegamaisiais, svetaine, virtuve ir tualetu. Visur vyravo šleikščiai šviesios spalvos. Tik iš šio aukšto buvo galima patekti į rūsį, į kurį laiptus slėpė durys užmaskuotos sienoje. Požemiai buvo seniai mirusio Samantos vyro valdos. Ant grindų, ant kurių dar matėsi sudžiuvęs kraujas, buvo įrėžti simboliai, ratai, kažkokios žymės. Lentynose puikavosi retos bei brangios knygos apie juodąją magiją, satanizmą, demonus. Darbo stalas, net ir praėjus beveik dešimčiai metų po savininko mirties, išliko nepaliestas ir vis dar apkrautas popieriais. Kitur buvo pridėta senovinių galvosūkių, indų, spąstų ir kito, o prie sienos puikavosi altorius Šėtonui, ant kurio stovinčios juodos žvakės vis dar degė.
-
Atėjo vasara, o kartu su ja ir musių bei uodų būriai. Gindamasi nuo įkyrių parazitų, Mayra vaikščiojo po parduotuvę, juos nupurkšdama stingdančiu eliksyru.
Pagaliau tiek galvos skausmo jai įvaręs planas pajudėjo. Merginos motina išvažiavo į Anglijos kažkokius šiltnamius padirbėti ir pasirinkti ingredientų, palikdama dukros priežiūrai parduotuvę, namus ir, žinoma, tą prakeiktą rūsį.
Vakar Mayra, smalsumo vedama, pravėrė duris, bet nuo laiptų atpūtęs dulkių pritvinkęs vėjas bei dejuojantys laiptai, greitai pakeitė smalsumą baime. Ne ne, ji viena ten neis. Todėl ir parašė laišką Vernai, kviesdama paviešėti pas ją. Merginos susirašinėjo nuo pat atostogų pradžios ir Mayrai tai patiko. Gal turėtų padėkoti savo tėvui už Vernos egzistavimą? Nors jos motina, vien sužinojusi apie Mayros pusiau seserį, šiai galvą nurautų. Turbūt.
Nuobodžiaudama, Mayra vykdė inventorizaciją ir apsupta blizgančių kristalų ant jų tingiai klijavo kainas. Vasaros dienos slinkdavo lėtai, nors kartais ir pasirodydavo vienas kitas pirkėjas. Pradedančios atsigauti musės dūzgė stiklainyje. Pažiūrėjusi į laikrodį, Mayra atsiduso. Šiandien turėjo atvažiuoti Verna. Bet kada?
-
Verna išlipusi iš pritvinkusio autobuso lengviau atsikvėpė ir, nusibraukusi prie drėgnos kaktos prilipusius plaukus, dar kartą patikrino adresą. Panašu, kad jos ieškomas namas nebuvo toli nuo stotelės - reikės eiti tik penkiolika minučių. Penkiolika minučių saulės kepinimo ir įkyrių vabzdžių zvimbimo. Mergina atsiduso ir sukišusi raštelį su adresu atgal į išsipūtusią kuprinę patraukė reikiama kryptimi. Kad ir koks nemalonus oras ir ilga kelionė autobusu buvo, klastuolė nenorėjo išvaistyti viso to laiko praleisto su Mayra, planuojant kaip joms abiem patekti į rūsį.
Paskendusi mintyse Verna vos nepraėjo jos ieškomo pastato, tačiau jos dėmesį patraukė kažkoks akies kampu pastebėtas žėrutis ir lange sušmėžavusi Mayra. Tamsiaplaukė šyptelėjo ir plačiai atvėrusi duris lengvai šūktelėjo:
-Mayra! - Verna jau buvo betiesianti rankas apkabinimui, bet pagalvojusi, kad galbūt Mayra to dar nenori tik pasitaisė kuprinės petnešas.
-
Nuobodus darbas atrodė, kad niekada nesibaigs. Ritmingas laikrodžio tiksėjimas, musių zyzimas ir šiluma migdė Mayrą ir mergina jau buvo beužmieganti ant stalo. Suskambus prie durų pakabintam varpeliui, klastuolė pakėlė akis ir, pamačiusi tarpduryje stovinčią juodaplaukę, sušuko:
-Verna! Atvykai!
Jei būtų galėjus, būtų persiritus per kristalais apkrautą stalą, bet dabar tik apėjo prekystalį ir pribėgusi stipriai suspaudė merginą glėbyje.
-Jau buvau pradėjusi jaudintis. Ko nors nori? Vandens? Valgyt? Pailsėt?-linksmai čiauškėdama Mayra užkabino lentelę ,,Uždaryta" ir užrakino duris. Priėjusi prie kasos aparato, atsidarė jį ir pradėjo skaičiuoti pinigus.
-Tu, jeigu nori, lipk į viršų, aš dar čia turiu pabaigt kelis darbus, bet tuoj ateisiu.
-
Verna šiek tiek nustebo, kai Mayra ją apkabino, tačiau buvo tuo labai patenkinta ir taip pat suspaudė merginą glėbyje. Šiek tiek atsitraukusi klastuolė nusijuokė:
-Stiklinė vandens būtų neprošal ir jei kuo galiu padėt, tai sakyk. Aš dar noriu šiek tiek apžiūrėt ką čia turit, jei tu nieko prieš.
Mergina neskubėjo lipti į antrą aukštą ir vietoj to vaikštinėjo nuo lentynos prie lentynos, žiūrinėdama įvairiausius žibančius kristalus ir skaitydama šiek tiek apdulkėjusių knygų pavadinimus. Deja, neilgai taip pavaikščiojus Vernos pečiai pradėjo skaudėti, primindami apie kuprinės svorį. Juodaplaukė atsiduso, nepatenkinta, kad buvo pertraukta ir patraukė link laiptų į antrą aukštą.
Užlipusi girgždančiais laiptais Verna numetė grasinančią bet kada suplyšti kuprinę prie įtartinai atrodančio medinio staliuko ir klestelėjo ant sofos.
-
Kruopščiai skaičiuodama banknotus ir monetas, Mayra kartais vis žvilgtelėdavo į po parduotuvę vaikštančią Verną. Ji labiausiai jaudinosi, kad mergina netyčia ko nors nenumestų ar nesulaužytų, nes tada motina sprandą nusuktų pačiai Mayrai už nepriežiūrą, o kai tiksliai nežinai, kaip daiktas turi atrodyti, su Reparo gaunasi tik kažkokia nevykusi parodija.
Vernai užlipus į viršų, Mayra pagaliau baigė terliotis su kasos aparatu ir paslėpusi savo nebaigtus žymėti kristalus po prekystaliu, užtraukė parduotuvės užuolaidas ir užlipo į antrą aukštą.
Virtuvėje pripylusi dvi stiklines vėsaus limonado, Mayra įžengė į svetainę ir padėjusi jas prie kažkaip dar valgomai atrodančių braškių, kurios ten stovėjo jau savaitę, atsisėdo šalia Vernos.
-Pas mane niekada nebuvo atvažiavęs kažkas nakvynei, tad nelabai žinau, kur tave teks guldyti. Mama sakė negrįš iki mėnesio galo, tai dėl jos ramu. Rūsys ten,-Mayra parodė į duris už jų, kurios beveik susiliejo su siena.-Dienomis turėsiu atidaryt parduotuvę, tai nusileist ten galėsim tik vakare arba... Naktį. Tualetas ir dušai ten, virtuvė ten, jeigu ko nors prireiks - sakyk.
Baigusi kalbėti, Mayra pasiėmė aprasojusią limonado stiklinę ir atsigėrė rūgštaus skysčio. Pakėlusi akis pastebėjo, kad į ją vėl spokso laikrodis - tik šįkart pelėdos formos. Tik tak.
-
Verna besiklausydama Mayros pakėlė aprasojusą stiklinę prie lupų ir gurkštelėjo. Vėsus skystis šiek tiek padėjo merginai atsikratyti karščio sukelto apdujimo. Klastuolė lengviau atsikvėpė.
-Nesijaudink Mayra, tik parodyk kur galiu pasidėti daiktus, o miegot galiu ir ant šitos sofos. - Verna lengvai paspyruokliavo, tarsi tikrindama seno baldo minkštumą ir liko juo patenkinta. - Be to, jei reikės galiu ir parduotuvėj padėt. - šyptelėjo ir mirktelėjo Mayrai.
Dar kartą gurkštelėjusi jau beveik spėjusio pasiekti kambario temperatūrą limonodo Verna surimtėjo ir vis dar žiūrėdama į gėrimą laikomą rankose ištarė:
-Bet Mayra, ar manai, kad gera mintis į rūsį eiti naktį? Ar išvis jautiesi pasiruošus ten eiti?
-
Tik tok, tik tok. Pelėdos formos laikrodžio akys lakstė nuo vieno krašto prie kito. Kaip nekenčiu šio daikto. Išties, visuose namuose buvo galima girdėti sinchronišką laikrodžių tiksėjimą, varantį nepratusios prie jo iš proto. Kiekvieną kartą grįžus iš Hogvartso, Mayrai tekdavo per naują priprasti prie rodyklių-kareivėlių marširavimo. Matydama, kad Verna nesiskundžia sofa, mergina patenkinta šyptelėjo.
-Norėsi vakarienei vaflių?-prisiminusi nebaigtą braškinių ledų dėžutę šaldiklyje, paklausė Mayra Vernos.-Man reikia virtuvėj sudėliot prekes, pavalyt ir signalizaciją įjungt. Jei neturi ką veikti, vaflių tešlos receptas ant šaldytuvo knygelėj, visus ingredientus turim. Nelaimės atveju - šauk, tikrai išgirsiu. O dėl rūsio... Turiu gyvenime su tuo stot į akistatą, o ir tu būsi šalia. Ir naktį... Naktį ten daugiausiai veiksmo. Kaip tik.
Girgžtelėjo juodaplaukės kambario durys ir į svetainę atsėlino Katinas. Apsimiegojęs ir jau nepatenkintu snukiu. Ryškiai oranžinis ir ilgas kailis jam einant bangavo, ore palikdamas skraidančius plaukus. Katinas žvilgtelėjo labai nepatenkintas į Verną ir, užšokęs ant sofos, jau taikėsi įsitaisyti šeimininkei ant kelių. Mayra padarą meistriškai paėmė į rankas ir vien šis veiksmas kainavo begales plaukų ant marškinėlių.
-Čia - Katinas,-pamojuodama gyvio letenėle, supažindino Verną su juo klastuolė.-Žinok, šukuok nešukavęs, plaukų vis tiek bus pilna. Jeigu naktį įkąs į nosį - sakyk, duosiu purkštuką gynybai. Hogvartse rupūžė kandžiotis išmoko. A koks tu fainas katinėlis, uoj koks katinėlis...-pasitrynusi į Katiną, Mayra paleido padarą eit savais keliais. Vis dar nepatenkintas, plaukų kamuolys, išdidžiai iškėlęs uodegą, nutipeno į virtuvę. Bandydama nusirinkti plaukus, juodaplaukė pasuko laiptų link.
-Būsiu apačioj. Jeigu kas - šauk. Jei Katinas puls - šnypšk atgal.
-
Vernos žvilgsnis pasekė Mayros ir sustojo ties pelėdos formos laikrodžiu. Mergina iš pradžių net nepastebėjo su aplinkos garsais beveik susiliejančio tiksėjimo, greičiausiai dėl to, kad gyvendama metų metus vaikų namuose, kur praktiškai kiekviename kambaryje buvo po tokį patį pageltusios plastmasės laikrodį išmoko pasąmoningai nuskandinti šį įkyrų garsą. Verna taip ir būtų paskendusi prisiminimuose, jei ne jos dėmesį patraukęs žvėris ryškiu kailiu - tokio neįmanoma nepastebėti. Susipratusi atsakyti Mayrai klastuolė šyptelėjo:
-Na, jei sakai, kad naktį ten bus įdomiau, tai galėsim eit naktį... Ir nebijok vienos tavęs ten nepaliksiu. - Verna pasikasė katino plaukų pakutentą nosį ir pagarbiai ištarė - Malonu susipažinti, Katine. Tikiuosi sugebėsim sutarti ir tavo šeimininkė nesupyks, jei netyčia sudeginsiu virtuvę. - Mergina nusijuokė.
Atsistojusi nuo sofos Verna patraukė į virtuvę paskui katiną. Susiradusi vaflių receptą ir visuы produktus klastuolė tyliai sukalbėjo greitą maldelę sutvėrimui, kuris jai atrodė labiausiai padėtų išsaugoti sveiką virtuvę ir mintyse pasižymėjo, kad šiandien reikės skirti jam auką. Panašu, kad pastarasis sutvėrimas liko patenkintas, nes vieninteliai pasitaikę nesklandumai buvo tešlos gabaliukas užtiškęs ant visą šį laiką teisiančiu žvilgsniu ją stebėjusio Katino ir vienas pridegęs vaflis.
Deja, Katinas buvo kur kas mažiau sukalbamas nei Verna galvojo. Nepatenkintas tokiu "pakrikštijimu" jis krimstelėjęs Vernai į koją nubėgo nusiprausti šios skriaudos. Mergina palydėjo žvėrelį žvilgsniu ir atsidususi šūktelėjo:
-Mayra, vafliai iškepti!
-
Pareigos parduotuvėlėje atrodė dar nuobodžiau, kai Mayra žinojo, kad jos antram aukšte laukia Verna. Valydama jau susikaupti spėjusį dulkių sluoksnį nuo lentynų, mergina vis žvilgtelėdavo pro langą į gatvę. Vakare Glazgo gyventojai skubėjo namo, vengdami purvo balų, o automobiliai, kaip visada, abejingai lėkdavo pro šalį. Iš pirmo žvilgsnio, šiandiena niekuo nesiskyrė nuo praeitų dienų.
Užtraukusi langą, mergina užsidegė šviesą ir vėl sėdo prie naujai atvežtų prekių. Tokia kaina vienam, toks lipdukas kitam... Monotoniškas darbas varė iš proto. Užklijavusi paskutinį ryškiai žalią lipduką ant ametisto, klastuolė, jau mintinai žinodama prekių vietas, akmenukus ir kitus niekučius sudėjo į naujus namus.
Bevalant nuo prekystalio įkyrią klijų dėmę, pasigirdo Vernos balsas. Ir Katino garsus tipenimas laiptais žemyn. Kaip savo rūšies atstovas, Katinas labai daug triukšmavo. Ir dabar, trindamasis šeimininkei į kojas, priekaištingai sumiaukė, tarsi klausdamas, kokį velnią čia į namus ji įleido.
Paėmusi padarą į rankas, Mayra užlipo laiptais aukštyn, po savęs uždarydama duris į krautuvę. Katinas jau kartą buvo teks įsmukęs. Nieko neišvartė, kas buvo merginai itin keista, tiesiog susirangė ant palangės tarp blizgučių ir miegojo. Ir tada Mayrai teko valyti visą krautuvę, nes ji buvo pilna oranžinių plaukų-skraiduolių.
Paleidusi nepatenkintą Katiną iš rankų, mergina įžengė į virtuvę, kuri kvepėjo šviežiu maistu.
-O! Gyva,-linksmai Vernai tarė klastuolė, plaudamasi rankas,-Nori ledų prie vaflių?
Pusiau tuščia ledų dėžutė greitai buvo ištraukta iš saugaus šaldiklio ir dabar, visiems pasiekiama, gulėjo ant stalo.
-Turim kažkur klevų sirupo dar...-darinėdama spinteles, Mayra greitai padengė stalą - tai yra, padėjo lėkštes, šakutes ir šaukštą ledams. Prie viso šio rinkinio padėjusi klevų sirupo buteliuką, juodaplaukė įsidėjo du vaflius, užsikrėtė ant jų ledų kaušelį ir užsipylė šiek tiek sirupo.
-Žinai, geriau gavosi nei man,-kramsnodama vaflį, pagyrė sesers gaminimo sugebėjimus mergina.-Kartą norėjau išsikepti sausainių, tai virtuvė tiek prirūko, kad turėjau šveisti lubas. Po to man motina neleido neprižiūrimai gaminti,-valgydama toliau kalbėjo Mayra. Vernos buvimas šalia atrodė toks natūralus ir suprantamas, tarsi jos būtų gyvenę kartu nuo vaikystės.
Vafliai greitai dingo ir alkanas liko tik Katinas, nes žinojo, kad šeimininkė jam nė kąsnelio neduos, o nepažįstama mergina nepasitikėjo dar tiek, kad prašytų ko nors. Šešėliai merginoms bevalgant dar labiau ištįso ir namai paskendo prieblandoje.
Šakute stumdydama likusį klevų sirupą lėkštėje, Mayra sugrįžo prie svarbiausios temos:
-Galim bandyt eiti šiandien. Nežinau, ar ten dar veikia elektra, tad reiktų pasiimti žvakių. Ir žiebtuvėlį. Peilis... Hm... Pasidabruoto neturiu, o paprastas tiks tik tuo atveju, jeigu ten įsikūrė koks knarlas. Buvo viens įsmukęs iš daržo.
Susimąsčiusi, Mayra net neatitraukė žvilgsnio nuo lėkštės. Katinui švelniai prilietus jos koją, krūptelėjo ir pakėlė akis į Verną.
-Tai.. Ką manai?
-
Patenkinta savo darbu Verna grūdo vaflius į burną, šį maisto eskalatorių pertraukdavo tik retas sukikenimas ar linktelėjimas galva, kai mergina norėjo atsakyti į sesers klausimus. Iš šono žiūrint būtų galima pamanyti, kad klastuolė norėjo kuo greičiau pasišalinti nuo stalo, tačiau iš tiesų mergina mėgavosi tokia vakariene. Žinoma maistas nebuvo pats skaniausias, o ir oranžiniai katino plaukai kažkaip atsidūrę klevų sirupe apetito nežadino, tačiau svarbiausiai Vernai buvo Mayros buvimas šalia. Verna iki šiol nesuprato, kaip jai trūko tokio šeimyniško artumo. Merginai į galvą pradėjo lįsti mintys apie jų vaikystę, kokia ji būtų buvus jei jos būtų gyvenę kartu... Tačiau Vernai teko greitai nusiimti rožinius akinius ir grįžti į realybę, kai Mayra prakalbo apie rūsį. Klastuolė viską išklausiusi kiek pamąstė ir atsakė:
-Jei reikia pasidabruoto peilio, galiu jį gaut tik žinai... Reikės susimest ant kainos ir tada šiąnakt į rūsį eit nepavyks.
-
Barkštelėjusi, šakutė atsitrenkė į tuščią lėkštę.
-Ne, neprireiks,-nenorėdama dar ilgiau vilkinti laiko, atsisakė tokio pasiūlymo Mayra. Pakilusi nuo stalo, mergina pradėjo tvarkytis - nešvarūs indai nugulė kriauklėje, ledai buvo ištremti į šaldiklį, o sirupas - atgal į spintelę.
-Tu gali, nežinau, įsitaisyti, patinginiauti, susidraugauti su Katinu, o aš... Surinksiu daiktus,-mostelėjusi rankomis, klastuolė dingo savo kambaryje. Uždariusi duris atsiduso. Dar net neužlipo ant pirmo laipto, vedančio į rūsį, o širdis jau daužėsi krūtinėje. Šiek tiek paspoksojusi į sienas, mergina priėjo prie spinelės, ant kurios stovėjo jos šioks toks jos sukurtas altorius, ir atidarė stalčių. Vien tik juodos žvakės. Tyliai nusikeikusi, pasiėmė dvi ir žiebtuvėlį. Durklas, kaip visada, buvo tvarkingai palslėptas toliau nuo motinos akių žemesniame stalčiuje, prie staltiesių ir kitų audinių gabalų.
Dar šiek tiek pavaikščiojusi po kambarį, Mayra susirišo plaukus, apsiovė batus ir grįžo į svetainę. Duodama Vernai žvakę tarė:
-Viskas. Apsiauk batus, nežinia, kokios būklės rūsys.
((RPG nutrauktas))
-
((Šito rpg (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9252.msg146021#msg146021) tęsinys))
Nešyklė, išsinuomota iš nelabai patikimai atrodžiusio vyro, nutėškė merginas į beveik patį Glazgo centrą. Dėl to Mayra įprastai nebūtų burbėjusi, mat namai buvo beveik už kampo, bet dabar, vaikščiodama su iškruvintais ir suplėšytais rūbais, ji visiškai nenorėjo rodytis žmonėms, kuriuos sutikdavo kasdien per atostogas. Jau ir taip pakako gandų apie demonų apsėdimus ir Šėtono garbinimą jos namuose.
Mayra ir Morgana šlepsėjo apytušte gatve. Viena poniutė, vedžiojusi savo miniatiūrinį špicą, pamačiusi merginas persižegnojo ir skubiai perėjo į kitą gatvės pusę. Mayra į tai net nesureagavo - buvo pripratusi prie dėl jos kalbamų maldų ir į rankas grūdamų brošiūrų apie Jėzų.
Pirmiausiai, merginai krito į akis tai, kad parduotuvė buvo uždaryta. Paklibinusi rankeną suprato, kad ir užrakinta. Keiktelėjusi, juodaplaukė spyrė į duris. Iš kuprinės ištraukti raktai žvangtelėjo ir įėjimas į blizgučių karalystę buvo atviras.
-Ma?!-šūktelėjo Mayra. Nesulaukusi jokio atsakymo, padarė itin logišką išvadą, kad jos motinos šiuo metu nėra namuose. Ką gi - visa tai tik palengvino jai darbą.
-Į rūsį galima nulipti tik per antrą aukštą. Nesiauk batų, vėliau išvalysiu. Tualetas už baltų durų prie virtuvės,-tarė Morganai Mayra, rakindama duris. Apsimiegojęs Katinas iškišo savo ryžą galvą pro duris, bet, pamatęs butelį šeimininkės rankose, sušnypštė ir dingo.
-O aš einu surasiu raktus į rūsį.
-
Morgana įtarė, kad ta nešyklė, kurią Mayra buvo išsinuomojus tikrai nebuvo gera, bet nesitikėjo būti tiesiogine to žodžio prasme nutėkšta į Glazo centrą. Krisdama smarkiai susitrenkė smakrą į žemę, tad vis dar gulėdama ji nusikeikė, kai pajuto skausmą ne tik veido daly, bet žanduose. Išspjaudama kraują ji lėtai, vis susiraukdama iš skausmo atsistojo.
- Primink man, kad niekada nepirkčiau nešyklių iš keistų tipelių,- pagiežingai sumurmėjo Mayrai ir pasivalė tamsius džinsus.
Šie buvo jos mėgstamiausi, o dabar iš jų liko tik suplėšytas ir iškruvintas apdaras. Išgirdusi šuns cypimą ir skalijimą garbanė pakėlė akis ir pamatė miniatiūrinį špicą, jo šeimininkė pamačius abi kruvinas merginas greitai persižegnojo. Morgana pavartė akis ir nusispjovė krauju į jos pusę. Kvaili žiobarai - pagalvojo valydamasi delnus.
Priėjusios dviejų aukštų namelį, kuris atrodė tarsi būtų iš XIXa., milžiniškos vitrinos, per kurias matėsi lentynos pilnos įvairių knygų ir kitų daikčiukų.
- Tu čia gyveni?- tyliai, gal kiek sau pasakė.
Iš to, kai Mayra išsitraukė raktus, o prieš tai dar ir paspardė duris, klastuolė suprato, kad taip, tai jos namai.
Tik įėjus į vidų Mayra paliepė nesiauti batų, bet iš įpročio ji vis tiek nusiavė savo trumpaulius kerzus ir basom kojom kaip ašuniukas nusekė tamsiaplaukę merginą.
- Ah, koks kačiukas,- krykštelėjo raudonplaukė ir žadėjo pačiupti ryžą galvą, tačiau šis tik sušnypštė ir nubėgo.- Eik, surask, o aš čia apsižvalgysiu,- ramiai, tarsi nieko nebūtų įvykę nusišypsojo.- Bet tiesą sakai, reiktų apsitvarkyti savo išvaizdą, hah.
-
Katinas pasislėpė, bet Mayra vis tiek juto jo nepatenkintą žvilgsnį. Gyvūnai buvo žymiai jautresni Tamsos būtybėms nei žmonės, tad merginos nenustebino tai, kad augintinis visai nenorėjo artintis prie butelio. Pasidėjusi demoną ant prekystalio, juodaplaukė pritūpė už kasos. Čia buvo visiškas šiukšlynas - pridėta suglamžytų kvitų, visokios formos ir sąskaitos, kurios dar neiškeliavo į papkę, ir dėžutė su raktais. Nedrąsiai mergina išėmė ją. Raktai tyliai skambėjo, kai liesi klastuolės pirštai naršė po tą metalo košę, kol, galiausiai, tamsus raktas buvo paslėptas kišenėje, o jo draugams suteikta ramybė ir saugus spintelės prieglobstis.
Atsistojusi, Mayra vėl pasiėmė tą nelemtą butelį ir apsidairė. Parduotuvė buvo jai taip gerai pažįstama, kad ir užsimerkusi galėtų vaikščioti už nieko neužkliūdama. Nusprendusi, kad nieko iš pirmo aukšto daugiau neišpeš, mergina užlipo aukštyn.
Virtuvėje trumpam sustojo apsiprausti veidą ir rankas, kambaryje greitai pasikeitė iškruvintus ir suplėšytus rūbus. Dar šmėkštelėjo tokia mintis, kad ir Morganai reikėtų pasiūlyti persirengti, bet juodaplaukė suabejojo, kad jos rūbai tiks bendrakoledžei. Vis gi, ne ta svorio kategorija.
Nežinodama, ką ras rūsyje, Mayra pasiėmė žiebtuvėlį, dvi žvakes ir peilį. Priėjusi prie durų į rūsį, klastuolė įdėjo raktą ir lėtai pasuko. Trakštelėjo spyna ir kelias buvo laisvas.
-Morgana? Ateik čia!-nedrąsus merginos balsas nuskambėjo tuščiame name. Pro kampą ja vis dar stebėjo Katinas, nedrįsdamas artintis.
-
Morgana išgirdo, kaip Mayra ją pašaukė, tad sekdama pagal balsą šiaip ne taip pasiekė tamsiaplaukę. Ant šios ropojo keli vorai ir taip buvo visa dulkina, tarsi iš velnias žino, ko išlindus. Jos glėby tuo pačiu buvo butelys su demonu, peilis ir dvi žvakės. Neatrodė gerai.
- Aš čia, aš čia,- sumurmėjo pasiekusi bendražygę, tada žvilgtelėjo į praviras duris, bei laiptus besileidžiančius žemyn.- Anksčiau man patiko rūsiai, bet dabar man jie įvarė traumą, prašau pasakyk, kad mes ten nieko nedarysime.
Ugniaplaukę nupurtė šaltukas, bet galiausiai nugalėjusi savo baimes ir nesulaukusi Mayros atsakymo, ji pagriebė vieną žvakę ir pradėjo leistis žemyn. Ant senų ir grublėtų sienų vaidenosi įvairūs šešėliai primindami nemalonius įvykius bažnyčioje.
- Ar čia niekur nėra jokio jungiklio, kad galėtume įsijungti šviesą, ar būsime kaip viduramžiuose?- lyg pati sau, lyg merginai gale suburbėjo klastuolė.- Žinai ką, nesvarbu, tiesiog viską užbaikime kuo greičiau.
-
Nežinia kokius ten vorus ir dulkes haliucinavo Morgana, mat Mayra čia buvo švariausia iš jų su nuprastu veidu ir naujais rūbais. Labai rimtu žvilgsniu nužvelgusi klastuolę, juodaplaukė tarė:
-Surengsim orgiją su Šėtonu ir arkangelas.
O tada, lyg būtų išgirdusi geriausią anekdotą jos gyvenime, garsiai nusijuokė ir tas garsas šiurpiai nuaidėjo gilyn į rūsį.
Vienai iš žvakių dingus iš jos glėbio, mergina prunkštelėjo, mat raudonplaukė pamiršo savąją užsidegti. Papuošusi liepsnos lašeliu juodo parafino lazdelę, Mayra nusekė paskui bendrakoledžę žemyn.
Ji beveik negirdėjo, ką ten burbėjo Morgana, mat vos tik rudaakė nulipo laiptais žemyn, su trenksmu užsitrenkė durys, o jų sukeltas vėjas užpūtė žvakę ir stojo aklina tamsa.
-Čia nėra elektros,-sušnabždėjo išsigandusi juodaplaukė. Aplink ją tarsi kažkas judėjo, ją lietė. Iš pasąmonės gelmių sukilo prisiminimai ir Mayra pasijuto nemaloniai.
Mano. Mano. Mano. Mano!
Bandydama neapsiverkti, neapsivemti ar nepadarytų abiejų šių dalykų kartu, mergina žengė žingsnį į priekį, bet už kažko užkliuvo ir tėškėsi į žemę. Butelis kažkur švelniai nukrito, išlikdamas sveikas, o delnai šiek tiek sušvelnino smūgį, bet nemalonus perštėjimas pranešė, kad jie sveiki neliko.
Žybtelėjo melsva šviesa ir dešimtys žvakių, stovinčių ant stalų, grindų ir žvakidėse užsidegė, apšviesdamos patalpą. Mayra gulėjo grindyse išdegintame rate, o nuo jos nubrozdintų delnų išbėgęs kraujas puošė keletą simbolių.
Prisiminimams užplūdus, mergina pradėjo klykti nesavu balsu.
-
Glazge iš dangaus lėtai krito smulkios snaigės. Jų šokis buvo matomas tik žibintų šviesoje, kurie buvo uždegti, nes net ir dieną viską gaubė prieblanda. Šaligatviai, padengti parudavusia pliurze, kurią automobiliai nutaškė nuo kelio, šiandien buvo apgaulingai slidūs.
Bet Mayra vis tiek norėjo pasivaikščioti po miestą, kuriame užaugo. Glazge nesilankė jau... Du su puse metų. Šiek tiek ilgiau. Po tos dienos, kai susirinkusi daiktus išsikraustė pas Luką, daugiau čia net kojos nekėlė. Tuo metu visur persekiojo deja vu - ji juk nebuvo išėjusi iš namų per visą savo trumpa egzistavimą. Jos vaikystė neegzistavo. Tačiau buvo savotiškai malonu dairytis ir klausytis kitų asmenybių pasakojimų. Galbūt todėl Mayra atrodė susimąsčiusi ir rimta, o jos žvilgsnis - pasimetęs ir kartu atidus. Galiausiai pora patraukė buvusių merginos namų link.
Juodaplaukė parašė savo motinai laišką, trumpai nupasakodama, kaip gyvena ir labai mandagiai paklausdama, ar galėtų tada ir tada apsilankyti. Kaip atgalinį adresą, saugumo dėlei, nurodė Magijos ministerijos šeštąjį lygį. Gavo lygiai tokį patį oficialų ir šaltą atsakymą - taip. Todėl dabar mergina stovėjo prie krautuvės durų. Atsargiai pirštinėta ranka nubraukusi sniegą nuo lentelės su parduotuvės pavadinimu, ji pakėlė netoliese buvusį akmenį. Atsarginiai raktai buvo vis dar toje pačioje vietoje. Mayros veidą iškreipė šypsena. Apgailėtina.
Galiausiai mergina prisiruošė paspausti prie durų buvusį skambutį. Du kartus, kiekvieną kartą leisdama jam ilgai pačirkšti. Matant, kaip už užtrauktų užuolaidų užsidega šviesa ir artėja sunkūs bei gerai pažįstami žingsniai, juodaplaukę apėmė nerimas. Ji net neįsivaizdavo savo motinos reakcijos. Ne, ji blankiai prisiminė ir ją pačią.
Klektelėjo spyna ir atsidarė durys. Rudaplaukė moteris, kurios panašumas su Mayra buvo nenuginčijamas, nemaloniai nužvelgė ne savo dukrą, bet vyrą šalia jos.
-Užeikit,-šaltai tarstelėjo ji ir pasitraukė. Krautuvė beveik nepasikeitė, tik gal atsirado naujų prekių. Sagstydamasi paltą, mergina nulydėjo motiną žvilgsniu, kai ši nieko nesakius dingo antrame aukšte.
-Dafydd, prašau, tik nesipyk su ja,-vos vos girdimai paprašė raudonplaukio Mayra.
-
Dafydd vis dar nesuprato, ką jiedu veikia Glazge. Mayra užsiminė norinti nuvykti pas motiną, tačiau vaikinas niekaip negalėjo suprasti to priežasties. Įsivaizdavo, kaip atrodytų vizitas jo motinos namuose: dešimt labai nejaukių minučių, kurios pasibaigtų dingimu be atsisveikinimo. Ar buvo galima tikėtis, kad čia viskas bus kitaip? Dafydd nežinojo, tačiau teliko tikėtis, kad taip. Jeigu jau Mayra nori apsilankyti pas savo mamą, ji turi tam turėti priežasčių.
Pats miestas įspūdžio nepaliko, buvo šaltas ir nykus. Kažkodėl kilo įtarimas, kad ir merginos motinos namai nebus daug jaukesni. Vienas Dafydd nė už ką nenorėtų čia trintis. Vis dėlto tai buvo laikas, kurį jiedu galėjo praleisti drauge. Vadinasi, galima kažkaip ištverti ir Mayros motiną, apie kurią, tiesa, Dafydd visai nedaug težinojo.
Laukdamas, kol moteris atidarys duris, Dafydd pajuto, kad jaudinasi. Nebuvo tekę atsidurti tokioje situacijoje. O merginos motina garantuotai jį vertins. Žinoma, dabar jis jau atrodė kiek geriau, šonkaulius pajusti galėjo nebent Mayra tomis laimės akimirkomis, kai sutikdavo jų paieškoti. Vis dėlto poilgiai ryškiai raudoni plaukai ir trijų dienų barzda galėjo ir nesudaryti geriausio įspūdžio. Vis dėlto vaikinas stengėsi atrodyti kuo rimtesnis. Žinoma, pro velsiečio akis nepraslydo nemaloniai tiriantis moters žvilgsnis. Jis susirado Mayros ranką ir ją spustelėjo, tarsi tai būtų galėję ką nors pakeisti. Iš burnos kartu su balsu atplūdęs šaltis dar nejaukiau nuteikė Dafydd.
Nenoromis įsekė paskui Mayrą. Paėmė jos paltą, tačiau savojo nenusivilko. Įtarė, kad yra čia nepageidaujamas, tad jeigu merginos motina paprasčiausiai jį išgrūstų, reikėjo būti pasiruošusiam.
- Ar esi tikra, kad nori čia būti? - taip pat tyliai paklausė Dafydd ant kažkokios lentynos padėjęs Mayros paltą. Priėjęs priglaudė ją prie savęs. Dar tyliau nei prieš tai pridūrė: - Aš neleisiu jai tavęs skriausti.
Nepaisant to, kad moters nepasitenkinimas tarsi buvo nukreiptas į jį, vaikinas įtarė, kad viskas čia gali būti ne taip paprasta.
-
Mayra susiraukusi stebėjo, kaip jos paltas nukeliauja į jam nederamą vietą ir mintyse tarsi vėl išgirdo motinos priekaištus apie tai, kokia ji nevala ir nesuprantanti, kur daiktų vieta. Delnais kelis kartus perbraukusi per Dafydd žandus, mergina nusišypsojo.
-Ačiū. Žinai, pabandyti verta. Jau kelis metus nebendraujam, blogiausiu atveju, galėsi dirbti ne darbo valandomis. Ši vieta aurorams gerai žinoma,-greitai pakštelėjusi raudonplaukiui į lūpas, Mayra pasiėmė paltą ir užlipo laiptais į antrą aukštą, praleisdama tuos, kurie girgždėjo. Vis dar iš įpročio.
Namai nepasikeitė. Jie vis dar dvelkė drėgme ir šalčiu, o nubalintos sienos priminė ligoninę. Arba kalėjimą. Viską vis dar buvo sukaustęs tas prakeiktas perfekcionizmas, kai regis net dulkės gulė tam tikra tvarka. Tik šį kartą iš kelių pusių ją akimis sekė Nazarietis, pakabintas ant kryžiaus. Ir angelai, ir Marija ant spintelės. Sutrikusi, Mayra atsisėdo ant sofos ir atsisuko į motiną, kuri lyg niekur nieko gėrė arbatą.
-Kaip tau sekasi?-lyg bandydama suprasti, ar jau laikas kreiptis į teismą dėl motinos išvežimo į ligoninę, paklausė juodaplaukė. Moteris susimąsčiusi žiūrėjo kažkur į sieną, tada prabilo:
-Tavo tėvas vėl daužosi, o rūsio durys nebeatsidaro. Tu kalta. Nereikėjo ten lįsti, sakiau.
Mayra sugniaužė rankas. Pokalbio tema buvo nemaloni, tad norėjosi kuo greičiau ją pasukti kita linkme.
-Sutvarkysiu. Norėjau, kad susipažintum su Dafydd. Jis tavo anūkų tėvas,-šiek tiek drebančiu balsu kalbėjo mergina, spausdama raudonplaukio ranką taip, kad turbūt sulūžo koks kaulas.
-Ak... Maniau šiaip sustorėjai,-nustebusi Samanta žiūrėjo tai į Dafydd, tai į dukrą, galiausiai apsistojo ties vaikinu.
-Kas tu toks?-lyg teirautųsi obuolių kainos turguje, tarė ji ir gurkštelėjo arbatos.
-
Labai nesinorėjo paleisti merginos iš glėbio šioje nejaukumu dvelkiančioje vietoje. Vis dėlto natūralu, kad jiedu pas Mayros motiną atvyko ne pasiglaustyti, tad Dafydd nieko nesakęs leido merginai ištrūkti iš glėbio ir užlipti laiptais. Ilgokai dvejojęs galiausiai pakilo į antrą aukštą ir pats. Nepaliovė žvalgytis, laiptui sugirgždėjus net pašoko. Vis dėlto galiausiai pavyko sėkmingai užlipti laiptais. Atsisėdo šalia merginos ant sofos ir atsargiai žvilgtelėjo į jos motiną. Labai norėsi abiem rankom tvirtai apglėbti juodaplaukę, tačiau prie vyresnės moters to daryti nepasiryžo. Tad tik kelis kartus perbraukė jai per nugarą ir galiausiai viena ranka apkabino per liemenį.
Raudonplaukis nelabai suprato, ką čia veikia. Tyla buvo keistai nejauki, o Mayrai uždavus patį paprasčiausią klausimą, jos motina, atrodo, nesugebėjo į jį atsakyti.
Kai galiausiai žodžiai paliko jos lūpas, Dafydd staigiai paleido Mayrą ir pajuto milžinišką įtampą. Visų pirma, atsakymas buvo nei į tvorą, nei į mietą, vaikinas nieko nesuprato. Bet jo smegenis pasiekė kita informacija: šitas šalčio įsikūnijimas dėl kažko kaltino Mayrą. Jeigu ne merginos ranka, labai laiku beveik sutraiškiusi jo pirštus, Dafydd tikriausiai būtų pašokęs ir užsipuolęs moterį. Laimei, skausmas sugrąžino vaikiną į protą. Jis tavo anūkų tėvas aidu kartojosi žodžiai Dafydd smegenyse. Tai skambėjo be galo keistai. Su mintimi, kad tai yra jo vaikai, jis jau apsiprato. Tačiau priprasti prie žodžio "tėvas", taikomo jam pačiam, kažkodėl buvo gerokai sunkiau. Giliai įkvėpęs jis pasistengė nusiraminti - įtarė, kad pernelyg susijaudinęs dar labiau suerzins Mayros motiną, nors ir dabar jam susidarė įspūdis, kad, jos nuomone, dukra negalėjo pasirinkti blogiau.
Dafydd jautė moters žvilgsnį, tačiau kažkodėl bijojo susidurti su jos akimis. Išgirdęs klausimą visai sutriko. O išties, kas jis toks? Iš kur jis atsirado jos dukters gyvenime?
- Dirbu Magijos ministerijoje, - trumpai pasakė Dafydd ir žvilgtelėjo į Mayrą. Dabar nieko nenorėjo labiau nei kuo greičiau iš čia išsinešdinti.
-
Jei kažkada Mayra būtų buvusi tardyme, dabar pasakytų, kad situacija beveik identiška. Įtampą galėjai jausti ore, ji patekdavo su kiekvienu įkvėpimu į plaučius, taip pasiekdama širdį bei priverdama raumenis įsitempti. Iš Dafydd atsakymo Samanta tik prunkštelėjo ir, jos veidą iškreipus pašaipiai šypsenai, paklausė:
-Valytoju?
Tarsi pasakiusi geriausią anekdotą pasaulyje, moteris nusijuokė ir padėjo puodelį ant stalo.
-Mayra, kad tu sėdi toje subinlaižių kontoroje, manęs nestebina. Niekada nebuvai ypatinga, nebent amžinu žliumbimu, tad tau ta vieta tinka. Bet kad susidėsi su tokiu? Tau kiek, dvidešimt? Ir jau vaikai? Cha, visos padarėm šitą klaidą. Tik po to neverk, kad susigadinai gyvenimą. Bent susituokit, kol tavęs nepaliko. Amortencija po kurio laiko vis tiek nustoja veikti ir tada liksi viena. Ir, regis, buvai susižadėjusi su kitu. O gal jis ir yra priežastis, kodėl sėdi taip tyliai? Pf, nelaimingai pasibaigęs romanas...
Mayra, klausydamasi motinos žodžių, pamažėle nustojo spausti Dafydd ranką. Jos akyse kaupėsi ašaros, o ausyse ūžė tankiai besidaužančios širdies varomas kraujas. Tokia sterili, tokia tobula aplinka, kai net baldų kojos viena į kitą žiūri kažkokiais specialiais kampais, ir ji, palaidais, susivėlusiais plaukais, su tobulai baltu porcelianiniu puodeliu rankose, vis dar nukvaišusi, gal net daugiau nei anksčiau, beldimas, alsavimas po kojomis, viską spaudžiančios sienos...
-Atsiprašau,-tyliai sumurmėjo Mayra, žiūrėdama į grindis,-Tiesiog norėjau sužinoti, kaip laikaisi. Atėjau susirinkti daiktų iš rūsio.
-Durys neatsidaro,-nukirto ją moteris, piktai mostelėdama ranka. Juodaplaukė atsistojo, vis dar susikūprinusi, tarsi bandytų atrodyti mažesnė, priėjo prie sienoje beveik nematomų durų. Nuo jų sklido šaltis, o ant durų rankenos galėjai matyti šnerkštą. Stipriai truktelėjusi duris tris kartus, Mayra pasidavė. Ji taip ir nepasakė, kodėl rūsys netikėtai tapo neprieinama vieta, bet iš visur kabančių kryžių ir šventųjų paveikslų, regis, jos motina jau pati susiprato.
-Tu jas užrakinai. Prašau, duok raktus,-ramiai paprašė Mayra.
-Ne!-Samantos riksmas greitai susigėrė į sienas,-Tu, velnio išpera, kad ir ką ten palikai, negausi. Visai kaip tėvas! Abu tokie!
Dabar abi moterys žiūrėjo viena į kitą, pasiruošę bet kurią akimirką kibti į atlapus.
-
Tiesą sakant, Mayros motinos reakcija visiškai nenustebino vaikino. Juk priešiškumas buvo juntamas vos tik ji pamatė jį stovintį šalia merginos. Vis dėlto kai ji pradėjo drabstyti purvą ant savo dukros, Dafydd gerokai sutriko. Žinojo, kad tarp jų nėra gerų santykių, bet šitaip?.. Pajutęs, kad Mayros pirštai atleido jo plaštaką raudonplaukis vėl ją apkabino ir, nebekreipdamas dėmesį į pakvaišusią moteriškę, pabučiavo merginai kaktą. Pamatė jos akyse ašaras ir pajuto siaubingą pyktį. Nukreiptą jos motinos pusėn, žinoma.
Kodėl? Už ką tu atsiprašinėji? nustebo Dafydd išgirdęs Mayros žodžius. Labai norėjo padaryti ką nors labai blogo jos motinai, tačiau prisiminė prašymą nesipykti, tad iš paskutiniųjų valdėsi. Merginai atsistojus, Dafydd liko sėdėti, tačiau atidžiai stebėjo, ką daro motina ir dukra. Jeigu ką, turėjo būti pasiruošęs padėti merginai.
Supratęs, kaip Mayrai yra svarbu atidaryti tas nelemtas duris, atsistojo ir priėjo prie jos. Laimei, balsas dabar buvo daug ramesnis. Dafydd visai nežinojo, ką daryti, tad tik atsistojo šalia merginos ir paėmė jos ranką. Suprato niekuo nepadėsiąs, tačiau norėjo, kad Mayra žinotų: jis yra čia, su ja. Jis niekur nedings.
Eilinis moteriškės riksmas nebeišgąsdino vaikino, jis jį tik gerokai supykdė. Dafydd iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepadarytų nieko, kam Mayra prieštarautų. Galvoje sušmėžavo klausimas, ar "velnio išpera" gali turėti ką nors bendro su tuo, ką jam mergina ne taip seniai papasakojo. Bet dabar vaikinui tai nerūpėjo: jo vaikų motina turi patekti į tą rūsį, jai tai labai svarbu. Vadinasi, jis turi padaryti bet ką, kas yra jo valioje, kad tik padėtų. Žvilgtelėjęs į Mayrą atsiprašomu žvilgsniu, išsitraukė lazdelę ir sparčiu žingsniu prisiartino prie jos motinos.
- Arba dabar pat atidarai tas prakeiktas duris, arba keliausi į Azkabaną už nelegalių magijos reikmenų laikymą, - griežtai ištarė jis prikišęs lazdelę moteriai prie kaklo. - Deja, nutiko taip, kad šitas valytojas yra pajėgus tai padaryti.
-
Buvo gera jausti Dafydd šalia. Jis buvo jos atrama, neleidžianti pasileisti panikai ir kitiems realybę iškreipiantiems jausmams. Bėda ta, kad ranka ant durų rankenos beprotiškai šalo, jos lazdelė liko palto kišenėje, o ašaros vis dar grasino bet kurią akimirką pabirti. Lygiai tokios pat tamsios, tik labiau pavargę ir mažiau matančios realybę, akys žiūrėjo į josios. Mergina suspaudė drebančią ranką į kumštį, kai išgirdo Dafydd žodžius. Abiejų moterų veiduose atsispindėjo šokas, tik dėl skirtingų priežasčių. Mayrai norėjo sau trenkti, kad nepapasakojo vaikinui apie jos šeimos santykius su magiškąja teisėsauga, o jos motina, regis, buvo pasiruošusi sudraskyti raudonplaukį vietoje. Samantos veide nuostabą pakeitė pyktis.
-Auroras?! TU PASIDAREI VAIKĄ SU SUKNISTU AURORU?!-moteris klykdama nustūmė Dafydd ranką šalin ir pašoko nuo fotelio.-Tu! Tu manęs niekur neuždarysi! Gali išieškoti kiekvieną sušiktą šio namo atomą ir nieko nerasi! Nieko! O tu, kekššššššė...-nutęsė rudaplaukė, sparčiai prieidama prie durų. Drebančiomis rankomis išsitraukusi raktus, lėtai atrinko tinkamą ir įstatė į spyną,-Jei labai nori, galėsi supūti ten,-klektelėjo užraktas, Samanta atidarė duris, pačiupo Mayrą, įstūmė į akliną tamsą ir ją uždariusi vėl užrakino duris.
-O su tavim, auroriūkšti, bus atskira kalba,-greitai išbėrusi, moteris dingo viename iš kambarių.
Tamsa. Ta dusinanti ir šnabždanti tamsa. Mayra, kaip ir praeitą kartą, susirado šviesos jungiklį, bet jis ir vėl neveikė. Sveika sugrįžus namo. Atsargiai dėdama kojas, mergina lėtai lipo laiptais žemyn, klausydamasi, kaip dejuoja ir girgžda namas. Rūsy buvo taip šalta, kad šeštojo lygio vadovė netrukus pradėjo kalenti dantimis. Vis dar apgraibomis, kaip akloji, ji judėjo taip gerai pažįstamoje erdvėje. Dabar suprato, kodėl tėvas mėgdavo čia dirbti - nesigirdėjo nieko, kas vyko viršuje. Galėtų prasidėti karas, o čia vis tiek būtų tyla ir ramybė. Susiradusi žvakę bei degtukus, ji šiek tiek užtruko, bet pagaliau patalpą apšvietė maža liepsnelė. Eidama aplinkui, Mayra uždeginėjo žvakes, kurios praeitą kartą taip patogiai užsidegė pačios. Galiausiai taip skaudžiai pažįstamos lentynos, stalas bei rėžiniai buvo aiškiai matyti. Dalis popierių ir knygų jau buvo pas ją namuose, bet šį kartą ji žinojo, ko ieško. Priėjusi prie stalo, ant kurio anksčiau puikavosi altorius Valdovui, Mayra atsiklaupė ir pradėjo rankomis švelniai braukti per apačią. Lygtais užčiuopė raižinius, bet jie greitai pabėgdavo.
Samanta dingo miegamajame. Tame pačiame steriliame baltame miegamajame, kur viskas buvo sudėliota pagal taisykles. Spausdama juodmedžio lazdelę, moteris atidžiai klausėsi, laukdama auroro. Suktos būtybės, vieną užmušus gali laukt dar dešimt besibeldžiančių į duris. Bet ne, kad ir pabėgo nuo savo tėvų, bet šeimos ji neišduos. Kitaip nei ta nevykusi dukra. Išdavikė. O ji nesileis užmigdoma melo apie saugumą.
-
Dafydd niekada nesiskelbė, kas esąs. Neturėjo nei noro, nei priežasčių girtis, kad būtent jis yra atsakingas už šalies saugumą. Tad nenuostabu, kad nežinojo, kaip žmonės turėtų į tai reaguoti. Vis dėlto tokios reakcijos jis nesitikėjo. Žinoma, jo išsigąsdavo ne kiekvienas, tačiau šitokiai isterijai vaikinas pasiruošęs nebuvo. Stovėjo apstulbęs ir net nespėjo sureaguoti, kai motina išgrūdo dukrą pro duris, kurias pastaroji taip atkakliai bandė atidaryti. Moteriškė kažkur dingo, tačiau Dafydd dar kurį laiką stovėjo sustingęs. Puikiai suprato, kad durys buvo vėl užrakintos. Vadinasi, Mayra yra uždaryta ten. O ar ne tai buvo tas taip gąsdinantis dalykas, kurio vaikinas vis dar negalėjo suprasti? Galiausiai jis pripuolė prie durų.
- Mayra! - užriko jis kiek galėdamas garsiau. Dėl visa ko patampė duris, tačiau jos, žinoma, neatsidarė. Raudonplaukį apėmė panika. Buvo labai baisu vien nuo minties, kad dabar mergina yra uždaryta kažkur, kur, be viso kito, atrodė visiškai tamsu.
- Užmušiu, - tyliai sumurmėjo Dafydd. Puikiai žinojo: jį nuo šito poelgio sulaikė tik mintis, kad jiedu čia atkeliavo, nes Mayra tikėjosi susitaikyti. Ar pasikalbėti. Galbūt tikėjosi, kad būsimi anūkai apramins motinos pyktį. Deja, nieko tokio neatsitiko. - Mayra, ką man daryti, kad tau padėčiau? - beviltiškai paklausė velsietis. Pabandė alohomora kerus, tačiau nenustebo, kai jie nesuveikė. Prakeikė save, kad neišmoko Praskiedimo kerų: būtų labai pravertę, mat vaikinas buvo tikras, kad jam nėra kitos išeities kaip tik atgauti raktus ir atrakinti prakeiktą spyną. Kaip jam apgauti tą išprotėjusią moteriškę? Ji ką tik parodė, kad gali būti labai nemaloniai greita. Dafydd bandė negalvoti apie tai, kad dabar mergina yra įkalinta ten, kur jai tikriausiai yra labai baisu. Iš paskutiniųjų stengėsi rasti išeitį iš, atrodo, visiškai beviltiškos padėties.
Pradėjo vaikščioti po kambarį ir kas kelias akimirkas žvilgčioti į lazdelę. Staiga prisiminė vieną šiek tiek panašų atvejį pačioje darbo ministerijoje pradžioje. Sužibo viltis. Vaikinas staigiai atsisuko į duris ir labai susikaupė.
- Bombarda maxima! - užstaugė jis nukreipdamas lazdelę į tikslą. Viskas pavyko taip puikiai, kad beliko tikėtis, jog Mayra nebuvo prie pat durų. Dafydd pasileido sprogimo vietos link.
- Mayra! - kelis kartus suriko jis ir įpuolė į patalpą. Laiku nepastebėjęs ten buvusių laiptų vaikinas nespėjo sustoti, tad nusirito jais žemyn.
-
Samanta klausėsi, kaip tas auroras šaukė jos dukros vardą, kuris, sklindantis iš jo lūpų, skambėjo taip šlykščiai. Iš pykčio moteris taip suspaudė lazdelę, kad net krumpliai pabalo. Kaip jie drįso! Kokia išdavystė! Stebėdama raudonplaukį pro kampą, rudaplaukė mąstė, kad vieni, taikliai paleisti kerai ir jo neliktų. Ir ji jau pradėjo lazdele piešti ore figūrą, kai vaikinas nusprendė, kad jos namų naikinimas buvo geriausia išeitis. Nesistebėdama tokiu įžūliu auroro elgesiu, Samanta patraukė prie naujojo įėjimo į rūsį.
Mayra toliau švelniai braukė pirštais per lygų paviršių. Na, nelabai lygų - tris iš penkių runas ji jau pagavo. Tyliai kviesdama magiškuosius ženklus jų vardais, mergina susimąstė, kaip sekasi Dafydd ir jos motinai. Slapčia tikėjosi, kad jie vienas kito neužmuš, nors, žinant jos gimdytoją, labiau reikėjo nerimauti dėl raudonplaukio. Runos, prispaustos jos pirštų, švelniai vibravo, lyg nekantraudamos ištrūkti, o švelniai sugavus likusias dvi, pasigirdo traškesys ir stalo dugnas atsiklijavo. Penkios pusstorės knygos odiniais viršeliais - tėvo dienoraščiai, paaiškinantys ritualus, kuriuos jai teko iškęsti vaikystėje, ir padėsiantys jai tęsti jo pradėtą darbą. Antroji užduotis.
Sprogimas nukreipė merginos dėmesį nuo knygų. Ji jau norėjo įspėti Dafydd apie laiptus, bet teko tik gaudyti besiridenantį žemyn vaikiną. Prisiglaudusi raudonplaukį prie savęs, Mayra nusikeikė. Ten, kur anksčiau stovėjo durys, pasirodė Samanta. Niekinančiu žvilgsniu perliejusi porą, ji mostelėjo lazdele ir tarė:
-Stupefy.
Kerai buvo skirti ne juodaplaukei, bet prie jos glaudžiamam vaikinui. Dar viena išdavystė įrodanti, kad ji negali pasitikėti niekuo. Metusis į šoną, Mayra išvengė kerų ir kažkaip atsidūrė ant raudonplaukio. Tik, deja, baimė ją vėl paralyžiavo.
-
Ridenimasis laiptais nebuvo malonus. Atrodė, kad tuoj susidaužys visas turimas ir neturimas kūno dalis. Vis dėlto viską atpirko atskubėjusi Mayra. Nepaisant to, kad viską skaudėjo, Dafydd galėjo jaustis šiek tiek geriau. Jam pavyko patekti čia, kur mergina tikriausiai bijojo būti viena. Raudonplaukis labai tikėjosi, kad padarė kaip tik tai, ko Mayrai ir reikėjo. Žinoma, susimovė, tačiau tikėjosi, kad už tai bus atleista.
Išgirdęs Mayros keiksmažodį Dafydd sutriko, tačiau tada jo ausis pasiekė burtažodis, tikriausiai skirtas jam. Nespėjus nieko padaryti mergina puolė jo gelbėti. Jai užsiritus ant jo, Dafydd nejučia prisiminė rytą po Tauerio tiltu. Juk viskas prasidėjo, kai jis netyčia užsivertė merginą ant savęs... Jau norėjo nusišypsoti Mayrai, tačiau pajuto jos įtampą. Negalėjo žinoti, kas tiksliai gąsdina juodaplaukę, tačiau įtarė, kad tai daugiausia jos motinos kaltė. Viena ranka tvirtai glėbdamas merginą Dafydd kita pradėjo ieškoti lazdelės. Neįsivaizdavo, ar jam gali taip pasisekti, kad lazdelė būtų nukritusi kur nors netoli, tačiau netrukus ją užčiuopęs suprato, kad atsitiko būtent taip.
- Mayra, - kuo tyliau sumurmėjo Dafydd. - Kad ir ką padariau ne taip, atsiprašau. Bet aš apginsiu tave, tu tik nebijok...
Tvirčiau suspaudęs lazdelę vaikinas užvertęs galvą akimis susirado merginos motiną. Neįsivaizdavo, kodėl ji taip siaubingai supyko. Atrodo, nieko tokio nepasakė, tačiau moteriškė atrodė siaubingai pikta - ir pavojinga.
- Prašau, pasakyk, ką nori, kad padaryčiau. Ar nori dingti iš čia? Ar nori, kad ją sustingdyčiau, kad nebetrukdytų?
Ar nori, kad padaryčiau ką nors baisesnio? Šito klausimo vaikinas garsiai ištarti nesiryžo. Vis dar viena ranka apglėbęs Mayrą ir vis dar kankinamas skausmo Dafydd įsitaisė kuo patogesne gynybine pozicija. Šiaip ar taip, jis aurorų štabo viršininkas. O tai reiškė, kad brangiausius žmones tikrai mokės apginti.
-
Samanta taip smarkiai spaudė lazdelę, kad jos ranka drebėjo. Pamačius, kad kerai nepasiekė taikinio, moters veidą iškreipė grimasa, kurios šypsena tikrai nepavadinsi.
-Koks nusivylimas,-stebėdama savo dukrą tarė ji ir pasiruošė gintis. Mayra, tvirtai įsikibusi į Dafydd, bijojo pažiūrėti į įsiutusią motiną. Nežinia, ką ji galėjo sugalvoti. O ji, kvaiša, į tokią vietą atėjo beginklė - lazdelė vis dar gulėjo palto kišenėje.
-Nežudyk jos,-tyliai raudonplaukiui į ausį sušnabždėjo šeštojo lygio vadovė, nenuleisdama akių nuo motinos. Kad ir kaip nekentė tos būtybės, mirties jai nelinkėjo. Ne, mirtis jai būtų per švelnu, o matant, kaip jos akys klaidžioja tuščioje erdvėje, buvo akivaizdu, kad giminės ,,prakeiksmas" pasivijo ir ją. Teta, mirusi dėl obsesyvios meilės žmogui, kuriam nerūpėjo, motina, pasiklydusi savo iliuzijose ir paranojoje ir ji, Mayra, gyvenanti savo burbule, įsivaizduojamame pasaulyje, kur mūšis Magijos ministerijoje baigėsi vienaip, dienos eina atvirkščiai, o ją seka šešėliai, norėdami pasiglemžti.
Gal jai nereikėjo pasilikti vaikų..?
Šaltos rūsio grindys, nuo smūgio skaudanti nugara, virpanti žvakių šviesa, sukurianti judančių šešėlių iliuziją, o jie tik juokėsi, juokėsi, juokėsi... Sveika sugrįžus namo. Sveika sugrįžus namo. Sveika sugrįžus namo.
Šaltas oro gūsis, atlėkęs pro Dafydd kerų paliktą skylę, užpūtė žvakes. Mayrai darėsi bloga. Negi jie vis dar čia, kur niekas jų neprisimena ir negarbina? Ar šešėliai tikrai kalbėjo? Ar čia sieros kvapas?
Ar viskas tik jos mintyse?
Tamsą perskrodė kerai. Kokie, nebuvo aišku - Mayra prisiminė, kad bežodžius kerus jos motina buvo gerai įvaldžiusi. Bet visi tie įsivaizduojami ar ne garsai ir kvapai tarsi atskyrė juodaplaukę nuo pasaulio.
-Ir ateis amžinoji Tamsa,-tyliai sumurmėjo ji.
-
Dafydd spaudė merginą prie savęs ir bandė ignoruoti faktą, kad jam viską skauda. Daug svarbiau buvo tai, kad jis gerokai prisibijojo tos moteriškės, kuri stovėjo laiptų viršuje. Jau spėjo suprasti, kad ji ne tik pakankamai galinga burtininkė, bet dar ir gerokai kvaištelėjusi. O tokie, kaip žinia, buvo patys pavojingiausi.
Mayrai paprašius nežudyti motinos Dafydd gąstelėjo: negi jis vis dėlto ištarė tą klausimą garsiai? Vis tik mergina neatrodė pikta, tad vaikinas ir vėl susikoncentravo į gynybą. Nepaisant to, kad neįsivaizdavo, kas judviejų laukia, jautėsi kažkaip netikėtai gerai: ko gero, tai lėmė supratimas, kad dabar jis privalo apginti savo šeimą. Niekad apie Mayrą ir berniukus taip negalvojęs Dafydd pajuto tokį pakylėjimą, kad, atrodė, būtų galėjęs padaryti bet ką.
Kaip tik tuo momentu žvakių šviesa dingo, o tamsą netrukus perskrodė kerų spindulys. Dafydd staigiai kilstelėjo lazdelę, bet šiek tiek pavėlavo: ranką pervėrė siaubingas skausmas, tačiau kerus vis dėlto pavyko atmušti. Raudonplaukis sudejavo. Atrodė, kad plaštaka tuoj nukris. Drebančiais pirštais permetė lazdelę į kairę ranką.
- Aš čia, su tavim, - tyliai išspaudė velsietis, nors juto, kad jėgos senka. Reikėjo paskubėti. Nukreipė lazdelę į vietą, kurioje turėjo būti Mayros motina ir bandė sušukti: - Stupefy!
Vietoj sušukimo išėjo tik silpnas cyptelėjimas, tačiau jam pavyko: vaikinas aiškiai išgirdo ant grindų griūnančio žmogaus keliamą garsą.
- Mayra... - sunkiai išspaudė Dafydd įtardamas, kad su kerais, kuriuos paleido moteriškė, į jo ranką pateko kažkokių keistų nuodų. - Palik mane čia... Man... Negaliu...
Vaikinas nutilo. Visiškai neliko jėgų. Jam į galvą buvo atėjusi mintis, tačiau įtarė, kad bet kurią akimirką gali nualpti. Kurį laiką ramiai gulėjo, kol pajuto, kad galbūt sugebėtų įgyvendinti savo sumanymą. Jis pastūmė Mayrą kiek toliau nuo savęs ir sumurmėjo:
- Wingardium leviosa.
Iš pradžių nepasisekė, tačiau pakartojęs burtažodį sugebėjo iškelti merginą. Vėliau daugybę kartų save klausė, iš kur rado tam jėgų, tačiau kažkokiu būdu pavyko užkelti Mayrą iki laiptų viršaus. Tuo metu energija visiškai išseko, tad nebuvo galima atmesti tikimybės, kad mergina ant grindų nukrito gan skaudžiai; beliko tikėtis, kad jai viskas gerai.
Vos tik nutraukęs kerus Dafydd visiškai neteko jėgų. Ranka nevaldomai nukrito ant grindų, ir vaikinas nugrimzdo į nebūtį.
-
Akims apsipratus su tamsa, Mayra matė savo motinos siluetą. Piktą, išdidų, niekinantį. Mergina manė matanti ir tą kreiva šypsnį moters veide, kuris taip nederėjo su jos akimis, kurios, kiek ji atsiminė, visada buvo tuščios. O dabar tas žvilgsnis įgavo ir tam tikrą pamišimo atspalvį, nors ir tai buvo tik kaukė, bandanti paslėpti, kad už jos nieko nėra. Ar gali toks tuščias žmogus ką nors mylėti?
Mayrai buvo gaila savo motinos. Kad ir kokia pabaisa ji buvo, ta vidinė tuštuma turbūt buvo gąsdinanti. Ir priverčianti susimąstyti, kodėl? Iš kur ji atėjo ir kaip ji sugebėjo įsitaisyti toje pykčio ir paniekos pilnoje žmogystoje? Ar tai ir jos ateitis? Nekęsti savo vaikų, pasaulio, savęs...
Per kelias sekundes prabėgusios mintys išnyko. Veiksmas vyko toliau, kaip kokiame prastame veiksmo filme nebuvo nė akimirkos atsikvėpti. Nors nežinojo, kokius tiksliai kerus paleido jos motina, Mayra bent nutuokė, kur galėtų būti kažkas, kas padėtų Dafydd. Tik nežinojo, ką tas asiliukas tikėjosi pasiekti užkeldamas ją laiptais. Paėmusi lazdelę iš sąmonės netekusios motinos rankų, Mayra suspaudė nepažįstamą magiškąjį įrankį rankoje, o šis iškart pradėjo priešintis. Nusikeikusi, mergina mostelėjo, bandydama kerais prisišaukti savąją lazdelę, bet galiausiai pasijuto kaip pirmakursė... Nors tokia niekad nebuvo. Iš penkto karto kerai suveikė ir taip gerai pažįstamas raudonmedis atsidūrė juodaplaukės rankoje. Lengvu mostu uždegusi žvakes, Mayra atsargumo dėlei sustingdė motiną ir patraukė ieškoti jos eliksyrų atsargų.
Niekas per tuos metus nepasikeitė, tad netrukus šeštojo lygio vadovė klūpėjo prie Dafydd. Atsargiai lašelį eliksyro užtepusi ant lūpų, dar kartą nusikeikė. Negalėjo sąmonės netekusiam žmogui girdyti nieko.
-Rennervate-tyliai sumurmėjo ji burtažodį, kuris nemaloniai kelis kartus buvo panaudotas ir prieš ją. Švelniai papurčiusi vaikiną, ji išbėrė:
-Dafydd, Dafydd, gerk eliksyrą, susirenku knygas ir keliaujam į Skutelį.
-
Dafydd sunkiai atmerkė akis. Iš pradžių nesuprato, kur esąs, tik pastebėjo prie jo klūpančią Mayrą. Niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko. Aišku buvo viena: mergina jam bando kažką sugirdyti.
- Kas čia? - išspaudė raudonplaukis šiaip ne taip nurydamas skystį. Bandė atsisėti, tačiau ranką pervėrė siaubingas skausmas. Dafydd sudejavo ir vėl atsigulė. Vis dėlto tai padėjo prisiminti, kas čia atsitiko. Ir kaip jis iš paskutiniųjų bandė ištraukti Mayrą iš ją taip gąsdinančios tamsos.
- Ką tu čia darai? - sumurmėjo velsietis. Sunkiai pakėlė kairę ranką ir surado Mayros dešinę. - Reikėjo mane palikti... Nenoriu, kad tu bijotum.
Dafydd sukaupęs visas jėgas vėl atsisėdo. Iš skausmo norėjosi staugti, tačiau jis pabijojo išgąsdinti Mayrą, tad tik kentėjo sukandęs dantis.
- Kas čia atsitiko? Kur tavo motina? - kiek gyvybingiau paklausė vaikinas. Kažkodėl atmintis atsisakė pasilaikyti įvykius, susijusius su bjauriąja moteriške, tad Dafydd neprisiminė, ką padarė. Deja, puikiai žinojo, kad būtent ta moteris yra kalta dėl siaubingo skausmo rankoje. O ji, atrodo, buvo vis sunkiau ir sunkiau valdoma. Dafydd įtarė, kad netrukus jos iš viso nebejaus, tačiau suprato: jeigu tai padėtų nejusti ir skausmo, jis visai neprieštarautų.
Kaire ranka prisitraukė merginą arčiau savęs ir trumpai pabučiavo. Vis dar jautėsi kaip apdujęs, tačiau pamažu sąmonė atsigavo.
- Į Skutelį? - staiga ištarė vaikinas, prisiminęs, ką minėjo Mayra. Kažkodėl ta mintis jį gerokai gąsdino. Labai norėjosi pasakyti, kad jam viskas gerai, tačiau prisiminė merginos pyktį, kai paskutinį kartą tą pasakė. Be to, ir skaudanti ranka neleido pamiršti apie save. Panašu, kad šį kartą teks nesipriešinti. - Gerai...
Nenoromis patraukęs ranką nuo juodaplaukės Dafydd leido jai susirinkti knygas, jeigu tik gerai prisiminė jos žodžius. Kiek padvejojęs nusprendė pabandyti atsistoti. Dėl visa ko žvilgtelėjo į laiptų viršų, tačiau ten nieko nesimatė. Tad pradėjo labai lėtai keltis nuo žemės. Galva kiek svaigo, ranka, atrodė, tuoj nukris, tačiau vaikinas buvo užsispyręs. Galiausiai jis stovėjo ant kojų, tačiau jos taip drebėjo, kad teko skubiai įsitverti sienos, kad ir vėl neišsitiestų ant žemės.
-
Kai Dafydd pramerkė akis, Mayrą užplūdo palengvėjimas. Hilere ji nebuvo, abejojo, kad galėtų padėti sąmonės netekusiam vaikinui. Tačiau štai, tose rudose akyse, kurios taip dažnai švelniai žvelgia į ją, dabar matėsi tik nerimas ir skausmas.
-Aš tavęs niekada nepaliksiu,-švelniai spustelėdama raudonplaukio ranką tarė Mayra. Ją Dafydd atminties šuolis šiek tiek gąsdino - kaip jis gali neatsiminti, kaip elgėsi jos motina? - bet mergina tikėjosi, kad kai vaikinas pasijus geriau, viskas pamažėle sugrįš. Pamažėle, kad jis nesugalvotų čia sugrįžti.
Švelniai šyptelėjusi, juodaplaukė perbraukė pirštais per Dafydd plaukus ir pradėjo dairytis, ieškodama, kur susidėti knygas. Galiausiai rado kažkokį drobinį maišą, susimetė į jį sąsiuvinius ir grįžo prie nelaimėlio. Šis bent jau nesipriešino kelionei į ligoninę, tik kaip kvailys kėlėsi. Na, gal ne kvailys, gi Mayra neliepė jam gulėt ir nejudėti. Pripuolusi prie raudonplaukio, atrėmė jį į save ir pasitikrino, ar viską turi. Žinoma, ne. Trūko jos batų ir palto. Dar keli mostai lazdele ir juodaplaukė stovėjo neužsegtuose auliniuose bei prilaikė Dafydd, paltą ir krepšį. Tikėdamasi, kad namai neapsaugoti kerais, neleidžiančiais keliauti oru, Mayra tvirtai įsikibo į vaikiną ir susitelkė ties parduotuvės, prie kurios rankose laikė kraujuojantį Luką, fasado vaizdo. Pasigirdo pokštelėjimas ir Samanta dar spėjo pamatyti, kaip jos dukra iškeliauja oru.