Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Švento Skutelio ligoninė => Temą pradėjo: Džonas Lukas Viljamsas Greywindas Gruodžio 30, 2019, 12:19:14 pm

Antraštė: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Džonas Lukas Viljamsas Greywindas Gruodžio 30, 2019, 12:19:14 pm
      Chirurginio skyriaus koridoriuje ant antrų durų dešinėje kabėjo lentelė, skelbianti, jog ši vadinasi „Pavojingi įkandimai.“ Ant kortelės taip pat buvo nurodytas ir palatos hileris bei praktikantas. Anksčiau čia dirbo Dai Luelino, skyrių prižiūrėjo Hipokratas Smetvikas, o hilerystę praktikavo Augustas Pajus. Prieš daugel metų čia Nadžinės žaizdas gydėsi Artūras Vizlis, kartu su vilkolakio įkandimą gavusiu vyru ir neaiškaus padaro nuskriausta moterimi, kuriai kiekvienąkart perrišant žaizdą, palata siaubingas prasmirsdavo. Dabar tie laikai praėjo.
      Palata buvo maža ir niūroka, nes vienintelis langas buvo siauras ir palubėje, tiesiai prieš duris. Kone visas apšvietimas buvo spindintis krištolinis bumbulas ties viduriu lubų. Sienos apmuštos ąžuolinėmis lentomis, ant vienos kabėjo rūstaus veido burtininko portretas su užrašu: „Urkuhartas Rekheras (1612-1697), Žarnų prakiurdymo užkeikimo išradėjas.“
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 15, 2023, 11:18:23 pm
Alanas Senkleris taip ir negrįžo namo iš darbo. Dabar jis gulėjo ką tik paguldytas į lovą. Veidas buvo ištinęs. Akys atrodė kaip siauri plyšeliai. Jis duso. Aplink jį zujo pora hilerių ir kažką kerėjo. Plaučiai kiek atsileido ir jis galėjo kvėpuoti. Gulėjo, kvėpavo. Nelygiais įkvėpimais. Garsiai. Staiga jo oda ėmė mėlti.
- Alergija! skubiai! greičiau! - Šūkčiojo hileris kažką kraustydamas iš turimų buteliukų.
- Nuodai greitai plinta. Pasieks širdį Paskubėkit. Sumaišykit mandragoros nuovirą ir gydomąjį Vitlio serumą. - Dėstė hileris praktikantei, kuri po tų nurodymų išlėkė iš palatos. O Alanas gulėjo nejudrus, bejėgis. Skendėjo tamsoje. Be minčių, tyloje. Be sąmonės. Jaunasis Senkleris merdėjo. Nuodai greičiau nei įprastai keliavo per jo kraujotakos sistemą. O juk taip viltingai pradėjo šią dieną.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2023, 11:20:37 pm
Dori žinojo, kad Alanas čia gulėjo jau ne vieną valandą. O dabar buvo vakaras. Ji įžengė į palatą. Palata buvo neįprasta, mat sienos čia - apkaltos medinėmis lentomis, tačiau Dori to net nematė.
Alanas gulėjo lovoje toks bejėgis. Veidas sutinęs. Pamėlęs. Šią sekundę viskas skendėjo tyloje, tik buvo girdėti, kaip vaikinas sunkiai kvėpuoja. Dori atrodė, kad ji žiūri žiobarų filmą. Lyg būtų stebėjusi vaizdą per televizoriaus ekraną, tarsi tai - ne jos gyvenimas.
Ji stovėjo, žvelgė į Alaną ir drebėjo. Pati net nejautė, kad dreba. Kumščiai buvo sugniaužti, o nagai rėžėsi į delnus iki kraujo. Bet ir to dvidešimtmetė nejautė, nematė.
Dabar šitam pasauly buvo dingę viskas, liko tik Alanas ir mintyse aidintys žodžiai apie tai, kad tai gali būti paskutinė jo naktis.
Dori norėjo rėkti, šaukti, kad jį myli. Pribėgti prie lovos, papurtyti ir pasodinti. Juk dar šį rytą rašiūne Mendel matė tuos žodžius, meilės kupinus žodžius.
Tačiau mergina tik stovėjo. Stovėjo ir žiūrėjo. Negalėjo pajudėti.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Lapkričio 16, 2023, 12:06:49 am
Ir štai jie įėjo pro duris. Ir matydamas tokį savo sūnų Rolandas norėjo susigūžti, prasmegti. Norėjo prašyti likimo, kad susikeistų su juo vietomis. Suprato, kad neištvers šito. Kad neištvers antro vaiko laidotuvių.
- Kodėl jis toks pamėlęs? - Paklausė nesavu balsu.
- Taip veikia nuodai. Mes bandome sustabdyti jų veikimą, pašalinti iš organizmo. Bet Alanas juos labai greitai įsisavina.
- Ar yra... - Balsas užlūžo. - Ar yra šansų, kad jis išgyvens?
- Visada yra tokia galimybė. Jis jaunas, stiprus. - Bet jos žodžiai nelabai įkvėpė. Rolandas priėjo prie pat lovos. Atrodė, kad pamiršo Dori, kuri irgi stovėjo čia pat.
- Panele, gal prisėstumėt? Aš jums atnešiu raminamojo eliksyro. - Išgirdo Hilerę kreipiantis į Dori. O tada pamatė, kaip Alano veidas persikreipia, prasidėjo staigūs traukuliai ir atrodė, kad jis vėl pradėjo dusti. Hilerė skubiai išlėkė iš palatos ir tuojau pat grįžo su kitu hileriu. Jie kažką kalbėjo, nustūmė jį nuo lovos. Kerėjo. O Rolandas tiesiog stovėjo, žiūrėjo, kol privertė save susiimti.
- Einam į koridorių Dori? Gal reikia netrukdyti. - Pabandė ją išvesti lauk.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 16, 2023, 11:25:12 am
Geraširdis, po velnių, Dori išgirdo savo balsą galvoje. Labai greitai įsisavina nuodus! Negi esi toks geras, kad net nuodams leisi su tavim daryt ką nori? Kovok, kovok, kovok, kalbėjo su Alanu, bet tik mintyse.
Garsiai nieko pasakyti nepajėgė. Pajudėti irgi. Tik tada, kai buvo kreipiamasi į ją, staigiai šoktelėjo ir suriko:
- Nereikia man jokio eliksyro!
O tada kažkas atsitiko. Dori nežmoniškai išsigando.
- Darykit ką nors! Jis dūsta! - ėmė spiegti.
Mergina viduje pajuto nežmonišką paniką. Hileriai jau atliko savo darbą. Dvidešimtmetė žinojo, kad visa, ką ji geriausio gali padaryti, tai nesimaišyti.
Tikriausiai tai suprato ir Rolandas, nes jis ėmė vesti Dori lauk. O gal ne dėl to? Gal ne dėl to, jog jie netrukdytų? O todėl, kad Rolandas nenorėjo, kad Dori matytų, kaip Alanas miršta? Ir pats netroško to išvysti?
- Kodėl klausi, ar yra šansų, jog jis išgyvens? - atsidūrusi koridoriuje mergina užsipuolė Rolandą. - Tu ką, galvoji, kad mirs?! Nekalbėk niekų, jis nemirs! - Dori pastūmė Rolandą. - Jis atsigaus! - šaukė bandydama įtikinti save šitais žodžiais.
Iš kažkur prie Dori atsidūrė jaunas vaikinukas. Gal pačios Mendel amžiaus. Buvo su chalatu. Tikriausiai siekia hilerio karjeros.
- Panele, paklausykit, - prabilo jis. Rankoje laikė mažą buteliuką. - Nu...
- Užsičiaupk! - suriko tamsiaplaukė jį pertraukdama. - Užsičiaupk! - dabar jau šoko jo link ir net nepastebėjo, kaip įrėmė burtų lazdelę jam į kaklą.
Vaikinukas stovėjo prieš ją išpūtęs akis, o tada Dori apsidairė. Pamatė, kad šalia stovi dar dvi moterys iš ligoninės, viena iš jų buvo nutaikiusi lazdelę į Dori. Ar ji ją ramins? Galbūt tiesiog sustingdys kerais, kad ši nekeltų šaršalo?
Ji atsitraukė nuo vaikino. Štai, dabar pajuto, kad dreba. Pamatė, jog kruvina vata mėtosi koridoriuje, o per chalato rankovę irgi sunkiasi kraujas. Pajuto nežmonišką galvos skausmą. Veido kaitimą. Ašaras, sušlapinusias skruostus. Kad nagai įsirėžė į delnus.
- Nereikia, - dabar jau ramiai pasakė ji. - Nereikia, aš nurimsiu.
Ji atsisėdo ant vienos iš koridoriuje esančių kėdžių. Pradėjo sau kartoti, kad privalo nurimti. Suvokė, jog blaško hilerių dėmesį. Tai negerai. Ji turi leisti hileriams susikaupti ir dirbti savo darbą. O jei Alanas girdi? O jeigu jis girdi mane? Aš jam turiu padėti kovoti, o ne atvirkščiai, kalbėjosi su savimi mintyse.
Norėjosi tuojau pat atsistoti, nueiti į palatą, atsiklaupti šalia ir šnabždėti padrąsinamus žodžius. Bet dabar ji negalėjo to padaryti. Nes palatoje hileriai kovojo dėl Alano gyvybės.
- Palauk, išgers vėliau, tegul pasėdi, - tarė moteriškas balsas.
- Gerai, o kaip ranka? - paklausė vaikinukas.
- Irgi palauks. Lai nurimsta.
Dori girdėjo, kad kažkas šneka, bet negirdėjo, ką. Koridoriuje atmosfera stabilizavosi. Vaikinukas pradangino kruviną vatą ir dabar kažkur dingo. Viena iš moterų prisėdo prie Dori. Ji palietė jos sveikąją ranką.
Mendel pažvelgė jai į akis, nors šiaip kas sekundę dirsčiojo į Alano palatos duris. Laukė, kol iš palatos išeis hileriai ir tiesiog pasakys, kad jis nemirė.
- Aš žinau, mergaite, aš suprantu, - švelniai, kaip mylinti mama, pasakė ligoninės darbuotoja.
Tada Dori prapliupo verkti graudžiai lyg vaikas, bet verkė tyliai. Puolė darbuotojai į glėbį. Per ašaras vaizdas buvo susiliejęs, tačiau mergina vis tiek vis žiūrėjo į duris. Rolandą šią akimirką išvis pamiršo.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Lapkričio 21, 2023, 05:40:05 pm
Ir taip aišku, kad dūsta, kam taip šaukti? jis miršta. Paprasčiausiai miršta. Nes aš pasakiau tada po laidotuvių... Šiaip jau Rolandas nebuvo prietaringas. Tokiu dalyku, kaip palinkėjimų ar žodžių galia netikėjo. Bet dabar, bent jau šiuo metu tas tikslus požiūris į gyvenimą jį apleido visiškai. Jį valdė panika ir baisi nuojauta ir prisiminimai apie dukterį.
- Man reikia žinoti. - Atsakė Dori kažin ar atsakydamas į jos klausimą. Merginai jį pastūmus tiesiog ėmė vaikščioti pirmyn atgal po koridorių. Nes negalėjo ramiai sėdėti ir laukti, kol išeis gydytojas ir kaip aną kartą pasakys, kad jam labai gaila.
Tai, ką pamačiusi tą praktikantą išdarinėjo Dori Senkleris regėjo kaip pro rūką. Į tai net nesugebėjo įsikišti. Girdėjo, kad aplink verda triukšmas. Paskui viskas aprimsta. Pats mynė po koridorių iki tol, kol į galvą šovė mintis, labai nebloga mintis, kaip jam tada atrodė. Taigi susigavo kažkokį hilerį skubanti pro šalį.
- Man reikia pakviesti Aurį. Man reikia Juzefo. Auris žinos kur yra Juzefas. Ar jūs galit iškviesti man čia Aurį? Man dabar jo reikia. Dabar. Arba galit iškviesti Juzefą? Man reikia. Jis man gali padėti. Man dabar pat reikia. - Pats negalėjo nieko kviesti, nes dvare liko jo lazdelė. O Rolando galvoj įsikerojo mintis, kad Juzefas Levinsas, kurio dėka išgijo Gruodės tėvai gali kažką ir dabar pakeisti.
- Pone Senkleri, Kokį Aurį? Ar jūsų sūnėną.Ir kokį Juzefą?
- Mano sūnėną. Aš neturiu kada aiškinti. Jūs tiesiog iškvieskit Aurį ir viskas. Dabar pat. Man labai reikia.
- Jums reiktų prisėsti.
- Man viskas gerai. Tiesiog man reikia Aurio. Dabar pat. Arba Juzefo. Geriausia bųūtų... Bet tiesiog iškvieskit juos ir viskas.
- Gerai. Iškviesiu. Jeigu išgersit šitą. - Jam į rankas buvo įspraustas buteliukas su eliksyru.
- Taip taip. - Nuolankiai pasakė Senkleris, ir paklusniai padarė kas paliepta. Jokio poveikio nepajuto. Nenurimo. Tik vis labiau nervinosi. Tas hileris kažkur nuėjo pašauktas kolegos. O ir iš Alano palatos niekas neišėjo. Jau viskas. Jau dabar tai viskas. Jau taip ilgai jie ten.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2023, 01:14:52 pm
Dori tyliai verkė tos moters glėbyje. Išgirdo Rolando balsą, šis prašė pakviesti jam Aurį arba Juzefą. Bene jie galėtų padėti... Mergina vis žiūrėjo į duris ir staiga pro jas išėjo hileriai.
Ji pašoko ant kojų, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Hilerių veiduose matėsi nerimas ir užuojauta. Ar jau viskas? Ar dabar Dori gali nueiti į tualetą ir užbaigti tai, ką pradėjo namuose? Kokia prasmė gyventi, jeigu Alanas mirė?
- Kvėpavimo funkcija kol kas dar palaikoma, - tarsi per miglą išgirdo hilerės žodžius.
Kol kas dar. Kol kas dar palaikoma, pakartojo sau mintyse Dori. Kol kas... Dar... Tamsiaplaukė išleido kažkokį keistą atodūsį. Kupiną baimės, panikos, bet tuo pačiu - ir palengvėjimo.
Ji tiesiog nubėgo į palatą ir atsiklaupė šalia lovos. Norėjo pabučiuoti Alano veidą, bent jau paliesti jo ranką, tačiau bijojo pakenkti. Tik nuleido galvą ir pro ašaras ėmė tyliai kalbėti:
- Alanai, tu gali. Aš labai tave myliu. Mergytės tave myli. Tavo mama. Tėtis. Tu turi būti stiprus, tu gali tai įveikti. Alanai, mes būsim laimingi. Kovok.
Niekada netikėjusi Dievu ji ėmė melstis.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Lapkričio 26, 2023, 02:49:44 pm
Rolandas negebėjo nustygti ramiai. Tokio sąmyšio jo smegenyse dar niekada gyvenime nebuvo. Net tada, kai sirgo Frederika elgėsi visiškai kitaip. Bet dabar, kai jau ir antras vaikas stovėjo ant mirties ir gyvybės slenksčio susmuko visiškai.
Vaikštant po koridorių regėjo kapines, karstą. Eliją. Įsivaizdavo kas būtų, jeigu viskas pasibaigtų mirtimi. Elija išprotėtų. O gal ir jis išprotėtų? O gal jau išsikraustė iš proto. Nieko negalėjo kaltinti dėl šios tragedijos, tik save. Kaip galėjo tada Alanui taip pasakyti?
Ir pagaliau atsivėrė durys, išėjo gydytojai. Rolandui atrodė, kad jų žvilgsniai tiesiog pranašiški. Bet tai, ką išgirdo visai nesiderino su ta niūria žinia, kurią šaukte šaukė jų akys.
Rolandas irgi įsmuko pro duris. Stovėjo nuošaliau prie jų. Ir žiūrėjo į savo sūnų. Ar jam dabar skauda? Ar jis mus girdi? O gal ramiai miega. Prašau, pabusk, prašau. Aš visai negalvoju, kad turėtum mirti. Niekada taip negalvojau. Tik tu pabusk. Prašau.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Lapkričio 26, 2023, 03:01:58 pm
Auris ramiai leido tą vakarą, kai buvo iškviestas į ligoninę. Buvo pasakyta, kad  labai skubiai turi atvykti. Reikėjo tuojau pat lėkti ir melstis, kad Erka, Eion ir Timotis pasirūpintų tą naktį vienas kitu. Nes neturėjo kam jų palikti. Aišku, kad Erka ir Eion jau pakankamai tam dideli. Erka jau suaugusi ir dirba. Bet o jei tie du susipyks? Neabejojo, kad Eion ir Timotis vienas su kitu sutars. Bet o jei Eion susiries su Erka? Na, gal kaip nors jų skęstantis Titanikas atlaikys.
Ir štai Auris buvo palydėtas į palatą ir per laiką, kol ėjo buvo supažindintas su visa situacija. Atvėrė duris ir įžengė ten. Situacija atrodė labai nekaip. Jį nugąsdino paklaikęs Rolando žvilgsnis. Buvo įpratęs visada jį matyti šaltos ir ramios laikysenos. Dori klūpojo šalia lovos. O joje visai tylus gulėjo jo pusbrolis. Auris neužsileido minčiai, kad galbūt tai paskutinė naktis, kai mato jį gyvą. Tiesiog neleido jai įsivešėti galvoje. Ne. Jis apie tai negalvos. Negalvos ir taškas.
- Rolandai, ar jau kalbėjai su gydytojais? Ar žinai kas tiksliai Alaną gydo? - Kreipėsi. Priėjo prie Dori. Pritūpė šalia lovos.
- Jis pasveiks. Ir grįš namo Dori. - Tyliai pasakė jai. Norėjo Dori padrąsinti, palaikyti. Norėjo ir save patį įkvėpti šito laikytis. Negalėjo leisti sau manyti, kad pabaiga bus blogiausia.
- Man sakė, kad norėjai kažko. Rolandai. - Vėl kreipėsi į dėdę. Viskas įvyko taip greit, kad Auris nespėjo nei normaliai nustebti, nei persigąsti.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 27, 2023, 12:50:49 pm
Dori kurį laiką šnekėjosi su Alanu. Tai mintyse, tai iš tiesų tyliai jam kažką kuždėjo. Paliesti jo taip ir nedrįso. Tarpais verkė, tarpais ašaras sutramdydavo, bet šiaip atrodė klaikiai.
Kai ji atsistojo ir atsigręžė, prisiminė ir tai, kad čia yra Rolandas. O dar iš kažkur išdygo Auris, į kurį mergina visiškai nekreipė dėmesio. Emocingoji Dori. Ar ji neturėjo pulti Auriui į glėbį, pradėti maldauti, kad jis kažką padarytų? Tai būtų įprasta merginos būdui, bet mergina tiesiog stovėjo ir žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą Senklerį.
Tada pažvelgė į chalatą, kurio rankovė buvo visa kruvina. Kaip keista bebūtų, bet skausmo Mendel visiškai nejautė. Tarpdury pastebėjo tą vaikinuką, kuris rankoje laikė buteliuką ir burtų lazdelę. Žiūrėjo į tamsiaplaukės ranką ir atrodė kiek nusigandęs. Dori apatiškai praėjo pro Rolandą ir Aurį. Dar žvilgtelėjusi į Alaną išėjo į koridorių.
- Ar norėsite atsigulti į palatą, panele? - paklausė vaikinas, o Dori tik papurtė galvą.
Jis keliais lazdelės mostais sutvarstė Dori ranką. Tuomet Mendel išgėrė tą eliksyrą ar kažką, ką davė vaikinas. Galiausiai ji atsistojo Alano palatos tarpduryje. Šią akimirką stebėjo visus tris Senklerius bejausmiu veidu.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Gruodžio 04, 2023, 04:22:45 pm
Taip visiems berymojant į palatą atėjo Auris. Pagaliau.
- Ką? - Paklausė. Su jokiais gydytojais nekalbėjo. Dabar juk ne to reikėjo.
- Auri, tu turi pakviesti Juzefą. Jis gali išgydyti Alaną, nes juk padėjo išgydyti Rimeikius. - Ta mintis tikrai buvo beprotiška, bet šiuo metu tik ji valdė Rolandą. Jam atrodė, kad tai pats logiškiausias dalykas.
- Jie nepakvietė čia Juzefo, nors aš sakiau. Bet tu gali. O aš neturiu lazdelės. Aš jos nepasiėmiau. - Senklerio akys žibėjo gal net maniakiškai, kalbėjo labai greitai, veldamas žodžius.
- Visa tai mano kaltė, tik mano. Aš jam palinkėjau mirti. Po laidotuvių aš pasakiau, kad geriau jis nei Frederika. Ir dabar matai? Matai kas pasidarė?  - Ištaręs tai garsiai dar labiau ėmė virpėti, tas virpulys prasidėjo nuo tada, kai čia atvyko.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 04, 2023, 04:30:19 pm
Dori ramybė gąsdino. Ji elgdavosi kitaip. O dabar atrodė tarytum būtų emociškai suakmenėjusi. Jausmas toks, kad ji su šaltakraujišku Rolandu pasikeitė vietomis. Auris nužiūrėjo ją. Kas čia kraujas? Kas vyksta dvare?
Jis priėjo prie savo dėdės. Kažkodėl matyti jį tokį buvo baisiai sudėtinga, tai vertė imti panikuoti.
- Rolandai, Juzefas čia nieko nepakeis ir tu tą žinai. Čia dirba hileriai, kurie ir davė tą eliksyrą, dėl kurio Rimeikiai išgijo. Ir tu tai žinai. Na nustok, man reikia tavęs dabar. Man reikia, kad susiimtum girdi? - Bet niekas negelbėjo. Auris pašiurpo, kai Rolandas pasakė kitą dalyką. Pajuto pyktį, bet ar dabar jam laikas?
- Nustok po galais, valdykis. Eik, surask kokį savo pažįstamą. Daryk ką nors Rolandai. - Suėmė jį už pečių, papurtė. Tada iš lazdelės paleido šalto vandens čiurkšlę. Gal prablaivės?
- Ar Elija žino? Rolandai, aš rimtai, valdykis. - Vėl dirstelėjo į dori. Ji stovėjo prie durų.
- Ar davėt jai ko nors nuo streso? - Paklausė jauno hilerio.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 04, 2023, 07:42:14 pm
Rolandas kažką skiedė apie Juzefą. Mergina tiksliai nežinojo, ar apie tą patį Juzefą, bet jai ir nerūpėjo.
- Davė, - atsakė pirmiau hilerio į Aurio klausimą dėl ko nors nuo streso.
Tiesą pasakius, šią akimirką Dori jautėsi... prislopinta. Kažkur giliai viduje ji save tarsi plėšė į gabalus, bet išorėje atrodė visai apatiška. Gal ir gerai. Alanui nuo to tik ramiau. Nes jeigu jisai girdi.. Jeigu jisai girdi, jam bus labai sunku klausytis tamsiaplaukės verksmo. O visos isterijos gali dar ir kenkti.
- Bet koks skirtumas? - po kiek laiko paklausė mergina. - Geriau pasakyk, ką daryti? Ką daryti, Auri? - klausė ramiai, bet akys ir veidas atrodė paklaikusiai.
O tada smegenys užfiksavo kai ką, ką visai neseniai pasakė Rolandas.
- Jūs... Ką? Jūs Alanui taip pasakėt? - su skausmo gaidele balse nuskambėjo žodžiai iš Dori lūpų.
Ir brangiausi žmonės jį skaudina nuo pat vaikystės, pridūrė sau mintyse.
- Tai atsiprašykit, - ji priėjo prie Rolando ir suėmė jo rankas. - Atsiprašykit, gal jis jus girdi, - Dori akyse vėl ėmė tvenktis ašaros.
Ji pagalvojo apie tai, jog Alanas jai niekada to nepasakojo. Kaip jis turėjo dėl to jaustis? Turbūt jam buvo be galo sunku.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Gruodžio 06, 2023, 11:25:05 am
- Bet juk jis... - Norėjo pratęsti tą temą, bet buvo gerokai papurtytas. O paskui ant galvos pasipylė ledinis vanduo. Rolandas krūptelėjo, pasipurtė. Sumirksėjo, kai vandens pateko į akis. Šaltis privertė kiek blaiviau mąstyti. Taigi, taip ir nepabaigęs sakinio nutilo. Nuo plaukų ant žemės kapsėjo vanduo. Šalta. Pagalvojo.
- Nesakiau jai nieko. Dar nespėjau. - Mintis, kaip praneš visą tai žmonai vertė gūžtis.
- Pažįstamų? - Lyg budinosi iš miego, iš streso sukelto kvaitulio.
- Taip. Turiu pažįstamų. Ar eiti pas juos? Taip. Eisiu jų ieškoti.
Bet nenuėjo, nes prisiartinusi Dori suėmė už rankų.
- Kas tavo rankai? - Atrodė, kad tai mato pirmą kartą. Nors išties juk jau seniau matė kraują.
- Ar jis mane girdi? Tu taip manai? - Šalčio sukeltas efektas beveik pradėjo sklaidytis. Vėl norėjo pradėti šnekėti, aiškinti apie savo kaltes, pradėti šaukti, mėtyti daiktus, nes taip niršo ant savęs. Baisiai pyko. Bet šį kartą neleido sau pakvaišti. Tik nuėjo prie Alano lovos. Priklaupė, norėjo atsidurti tame pačiame lygyje.
- Alanai, aš atsiprašau. Aš labai atsiprašau. Prašau, sugrįžk pas mus gerai? Aš tave labai myliu, neišgyvensiu, jeigu tu... Aš tik noriu, kad sugrįžtum, su savo piešiniais, mintimis. Nenoriu tavęs keisti, tik noriu, kad būtum laimingas. - Kurį laiką patylėjo, žiūrėjo į tuščią sūnaus veidą. Abejojo, kad jis ką nors girdi ar jaučia. Alanas atrodė taip toli. Ir kol vėl neišsikraustė iš proto matydamas jį tokį skubiai atsistojo. Ar palengvėjo? Kol kas ne. Vis tiek jautėsi toks prislėgtas kaltės.
- Einu pas skyriaus vedėją. - Pasakė ir skubiai išėjo iš palatos.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 06, 2023, 11:32:08 am
Gal padėjo šaltis ar dar kas. Bet kliedesys apie Juzefą pasibaigė.
- Nežinau Dori. Mes galim laukti. - Liūdnai pasakė. O ką galėjo daugiau padaryti? Nieko. Šį kartą jokios išmonės nepadės.
- Aš jai pranešiu. - Rimtai pasišovė tai padaryti. Juk Alano motina turėjo žinoti. O jeigu rytoj Alanas... Ne, apie tai negalvos. Bet dėl visa ko turėjo pranešti Elijai.
Ar Alanas ką girdi? Kai jo tėvas kalbėjo, mėgino atsiprašyti Auris galvojo kodėl tokiems dalykams prisireikia ekstremalių situacijų. Kodėl negalima atsiprašyti tada, kol vaikai gyvi. Įdomu jeigu pats atsidurtų mirties patale ar Amyras bent ateitų? Turbūt ne. Turbūt pašoktų ant jo kapo vėliau. Tik Auris nežinojo kodėl užsitraukė tokią tėvo neapykantą.
- Puiku. Pagaliau. Pats laikas. - Pareiškė, kai Rolandas ėmė eiti prie durų.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 06, 2023, 12:04:31 pm
- Nieko, - tarstelėjo Rolandui dėl rankos. Tai tikrai šiuo metu nebuvo svarbu. - Aš manau, kad girdi, - atsakė.
O gal Dori tiesiog tikėjosi, kad girdi. Norėjo, jog jis girdėtų.
Ir tada Rolandas nuėjo prie Alano. Dori girdėjo, ką jisai sakė vaikinui. Kelios didelės ašaros kaip pupos nuriedėjo tamsiaplaukės skruostais. Kodėl? Kodėl turėjo šitaip nutikti?
Po to Alano tėtis išėjo. Sakė, kad pas skyriaus vedėją. Gal prieš tai jis su Auriu kažką apie tai ir kalbėjosi, bet Mendel ausys tų kalbų neužfiksavo. Tad ji paklausė Aurio:
- Kodėl jis išėjo? Ką jis darys?
Tuomet mergina ir vėl priėjo prie Alano. Šį kartą pasiėmė kėdę. Ant jos atsisėdo. Šią akimirką nieko nesakė. Ir nebesimeldė. Tiesiog pasidėjo galvą ant kelių ir pradėjo verkti. Beveik be garso. Nenorėjo, kad Alanas išgirstų.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Gruodžio 06, 2023, 01:03:35 pm
Rolandas į palatą grįžo ne greitai. Gal tik po poros valandų. Grįžo kartu su iš namų atvykusia eksperte. Tas porą valandų su skyriaus vedėju kalbėjosi, vartė užrašus apie Alano sveikatos būklę. O hileriai praktikantai vis ateidavo pranešti, kad niekas nesikeičia. Alanas nei nepradeda kvėpuoti pats. O vaistus jo organizmas atmeta. Taigi niekas negerėjo. Jeigu jie atkerėtų Alaną nuo kvėpuoti verčiančių kerų, tai jis numirtų. Jis tik dėl jų ir laikėsi. Bet ir tai kažin ar ilgai. Nuodai užkariavo vaikino organizmą, kraujas nešiojo juos ir artino akimirką, kai širdis sustos ir viskas pasibaigs. Apie viską kalbėjosi šaltai, ramiai, be emocijų. Tarytum įšalo į ledą. Jautėsi kaip robotas. Gal pagaliau suveikė eliksyras. O gal tiesiog visai suakmenėjo iš siaubo.
Taigi abu nutarė, kad reikia pabandyti pasikviesti vieną į pensiją išėjusią hilerę. Garsėjusią savo sprendimais, pasiekimais. Moteriškė iškviesta naktį atvyko. Gal todėl, kad seniau Rolandas daug aukodavo jos skyriui. Dievai žino. Ji išklausė kaip viskas yra. Perskaitė Alano popierius.
- Einam. Noriu jį pamatyti. - Pasakė ir tada jau visi trise nuėjo į palatą.
Rolandas sustingo pasienyje. Į Alaną nežiūrėjo, bijojo, kad jo šalta laikysena sugurs kaip ledas.
Moteriškė buvo jau sena, bet žvitri. Žilus plaukus nešiojo susuktus į kuodą. Vilkėjo tamsų raganos apsiaustą. Atrodė griežta ir nepalenkiama.
Ji Apžiūrėjo Alaną. Tyrinėjo veidą, akis. Tada kažką padarė. Ir Alanas nustojo kvėpuoti, švokšti.
- Ei, ko... - Rolandas jau norėjo prieštarauti, bet ji vėl užkerėjo Alaną ir jis ėmė kvėpuoti.
- Jokio efekto vaistai neduoda kaip matote. Nei minutės jis pats nebando įkvėpti. Aš jums pasakysiu žiauriai, bet atvirai. - Ji nužvelgė Aurį ir Dori.
- Gal jiems geriau išeiti?
- Ne. - Nukirto Rolandas.
- Jis miršta. Tiesiog alergija nuodams labai didelė. ji neleidžia įsisavinti vaistų. Ir ryto vaikinas nesulauks. Aš galiu pasiūlyti tik vieną. Yra toks eksperimentinis eliksyras. Kiek žinau nepatvirtintas. Jis labai stiprus. Aš nežinau koks bus efektas. Gali būti, kad jis labiau pakenks. Bet galime pabandyti. Arba jį, arba tiesiog leisti jam išeiti. - Suūžė ausyse. Rolandas norėjo išgaruoti. Pabusti. Bet tvirtai pasakė.
- Aš noriu pabandyti tą eliksyrą. - Klausiamai pažiūrėjo į Aurį ir Dori. Juk jie turi suprasti, kad prarasti nėra ko.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 06, 2023, 01:12:25 pm
- Jis išėjo pasikalbėti, pasitarti su skyriaus vedėju. - Auris pasiuntė gynėją Elijai. Iš jos greit gavo atsakymą. Panikos kupiną atsakymą. Elija sakė, kad tuojau pat mėgins išvykti.
Dori raudojo, atrodė tokia vieniša su savo skausmu. Auris irgi pasiėmė kėdę. Atsisėdo. Kažką kalbėjo, bandydamas merginą paguosti. Taip bėgo laikas. Daugiausia tyloje. Kur dingo Rolandas? Auris nervinosi. Iš kartais ateinančių Hilerių veidų buvo aišku, niekas negerėja.
Jis parsibeldė po nežinia kiek laiko. Po siaubingos apžiūros pateiktas verdiktas nedžiugino.
- Turbūt tai reikia išbandyti. Aš nežinau. Jeigu vaistai neveikia, reikia bandyti tuos. - Tik dabar ėmė jausti tikrą skausmą. Suprato, kad yra akligatvyje. Kad dabar Alano niekas neišgelbės. Nei nesulaužoma priesaika, nei surasti draugai. Niekas. Jis negali brolio užstoti. Alaną gali išgelbėti tik atsitiktinumas.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 06, 2023, 01:39:15 pm
Dori sėdėjo ant kėdės. Ji nežinojo, kiek praėjo laiko. Laikydama galvą ant kelių, tyliai verkdama mergina užmigo Auriui kažką kalbant. Tad negirdėjo, ką šnekėjo hileriai, kurie ateidavo. Galbūt eliksyras taip veikė, o gal stresas. Ji pabudo tik tada, kai prie Alano priėjo kažkokia moteris ir ėmė jį apžiūrinėti.
Iš pradžių mergina nelabai susigaudė, kur ji yra. Jautėsi tarsi migloje.
- Amelija. Arielė, - tarė ji. - Man reikia, kad auklė pažiūrėtų mergaites, - balsas skambėjo nerišliai, taip, tarsi mergina nelabai gaudytųsi aplinkoje, o tą akimirką iš tiesų nesigaudė.
Ji atsistojo ir pabandė išburti gynėją, norėjo pasiųsti jį į namus, kad kažkas pasirūpintų dvynukėmis. Tačiau gynėjo išburti nepavyko, tik menka sidabrinė gija pasirodydavo iš burtų lazdelės.
- Man reikia... - vėl pasakė ji.
O tada ėmė girdėti nuotrupas žodžių, kurias sakė toji moteris. Miršta. Ryto vaikinas nesulauks. Leisti jam išeiti. Tokios nuotrupos skambėjo mintyse. Dabar jau tamsiaplaukė pilnai pabudo. Pradėjo drebėti. Tapo balta kaip popierius.
- Ne! - suklykė Dori. - Ne, neleiskite jam išeiti, maldauju, ne! - šaukė ji.
Ji ėmė verkti pasikūkčiodama, atsiklaupė priešais tą moterį, apkabino jos kelius ir maldavo. Ji neišgirdo, kad eliksyras yra eksperimentinis. Nesuprato, kodėl iki šiol niekas Alanui jo nedavė.
- Duokite jam tą eliksyrą, išgelbėkite jį, maldauju, - greitakalbe prašė Dori.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Gruodžio 06, 2023, 02:33:14 pm
- Viskas gerai, dvynukes prižiūri Emilis ir Džesika. - Kai pagalvoji kažin kokiu būdu jam pavyko surinkti tikrai gerų, ištikimų žmonių. Rolandui dar sėdint pas vedėją kabinete kažkuris pasiuntė pelėdą su laišku ir Rolando lazdele.
Dori atrodo budinosi iš miegų. Gerai, kad pamiegojo. Pagalvojo.
Bet štai dabar atėjo lemiama akimirka.
- Dori, baik, prašau, jie tikrai pabandys, padarys viską, ką gali. - Rolandas atitraukė Dori nuo Hilerės, pasivedėjo į šoną. Laikė ja už rankos, kad vėl nepultų atgal. Žinojo, kad šią sceną, tokią beviltišką Dori įsimins visam gyvenimui.
- Aš ne dievas. - liūdnai pasakė senoji hilerė.
- Džionsai, atneškit to serumo. - Pasakė vedėjui.
- Bet jis gali akimirksniu Senklerį pražudyti. Negi jūs manot. Jis nebaigtas, neišmėgintas.
- O ką dar galima prarasti?
- Visada yra tikimybė.
- Baikit. Jūs žinot, kad ne dabar. Dabar jos nėra. - Hilerių pokalbis vedė iš proto. Bet pagaliau jie susitarė. Išėjo eliksyro.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 06, 2023, 02:40:21 pm
Dori pavyko pamiegoti. O jis negalėjo. Laukė Rolando, kažko.
O kai sulaukė pasirodė, kad atėjo baisiausia atkarpa. Kodėl? Kodėl viskas taip turėjo būti. Kodėl amžinai kas nors nutinka ir vis bando paskandinti juos. Auris irgi norėjo maldauti tos hilerės, bet žinojo, kad tai nieko nepakeis. Likimo, kuris kartais labai atšiaurus nepermaldaus. Sėdėjo tylus, atrodė visai ramus. O viduje dėjosi kažkas nenusakomo. Juk Alanas buvo žmogus, dėl kurio turbūt pasistengė išlaikyti jausmus, emocijas, dėl kurio išlaikė savo žaismingumą, sugebėjo visai nenugrimzti į smurto liūną. Kodėl visada žmones, kuriuos myli kažkas bando atimti? Štai todėl ir nenorėjo prie nieko prisirišti, nenorėjo būti draskomas į gabalus, kai jų vis netekdavo.
Atėjo vedėjas. Su buteliuku to eliksyro. Pakėlė Alano galvą, prilaikė, sugirdė to skysčio.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 06, 2023, 02:50:59 pm
Jis gal miegojo. Gal išvis nebuvo Alano. Jautėsi esantis kažkur nebūtyje. Tamsoje. Tik buvo labai karšta. Jokių garsų, vaizdų. Nieko. Nesuvokė savęs paties. Tiesiog egzistavo.
Tada iš karščio liūno ištraukė skausmas. Atrodė, kad užsiliepsnojo gerklė, negalėjo nuryti. Dūstu. Tai buvo pirma mintis po kažkiek laiko. skaudėjo gerklę. Sugirdžius to eliksyro, nors to nesuvokė. Vaikinas ėmė kosėti. Labai reikėjo įkvėpti, nuryti seiles. Ir dar labai panorėjo gerti. Baisiai norėjosi bent lašo vandens, tik nežinojo kaip galėtų praryti tą vandenį. Kažkaip reikėjo atsimerkti. Akys. Jos tikrai buvo. Alanas pabandė prasimerkti. Kaip pasakyti, kad nori gerti? Labai nori gerti.
- V... - Pamėgino ištarti.
- Va... - Daugiau nieko nesigavo pasakyti, vis dar norėjosi kosėti.
- Nori gerti? - Paklausė kažkas.
- Džonsai, suvilgyk jam lūpas vandeniu. Serumas kelia troškulį. - Balse jis girdėjo džiugesį. Pajuto skudurėlį su vandeniu. Pabandė nulaižyti vandenį, bet liežuvis atrodė ištinęs, nejudrus.
- Kas dešimt minučių suvilgykit jam lųpas vandeniu. Vėliau pabandysim atsigerti.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 06, 2023, 03:49:01 pm
Rolandas atitraukė Dori nuo tos moters. Pražudyti? Eliksyras gali jį pražudyti, pasakė sau Dori mintyse išgirdusi kažkokio vyro žodžius. Mergina tik išleido kažkokį garsą, panašų į cypimą, ir įsikniaubė veidu į Alano tėčio ranką. Užsimerkė. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pykino.
Ir štai, ji išgirdo Alaną. Vaikinas mėgino kažką pasakyti, tačiau jam nesigavo. Hileriai pamanė, jog jis nori gerti. Sakė, kad serumas kelia troškulį. Mergina atsimerkė. Pakėlė akis į Alaną. Taip, jis išties, regis, atgavo sąmonę. Kas dešimt minučių reikės suvilgyti lūpas vandeniu. O vėliau pabandyti atsigerti.
Ar tai reiškia, jog tikrai pavyko? Ar tai reiškia, kad serumas suveikė? Dori norėjo pribėgti prie Alano. Apkabinti jį, išbučiuoti, klausinėti, tačiau bijojo ir pajudėti iš vietos. O jeigu pakenks? Ji nieko nesakė, atrodė pasimetusi, žvelgė į hilerius, į Rolandą, į Aurį.
Tamsiaplaukės širdies ritmas po truputį ėmė stabilizuotis, ji rimo, bet bijojo kažką sakyti ar daryti, ji nenorėjo pakenkti Alanui.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Gruodžio 07, 2023, 09:28:54 pm
Rolandas ir pats nejuto, kad tą akimirką, kai Alanui sugirdė eliksyro įkvėpė ir sustingo. Stebėjo sūnų. Eliksyras suveikė žaibiškai. Ramiai tysojęs Alanas ėmė siaubingai kosėti, tada. Ar tai haliucinacija? Ne. Ne haliucinacija. Tikrai pabandė kažką pasakyti, atsimerkė. Ir tik tada Senkleris iškvėpė.
- Ar... Ar pavyko? - Tyliai paklausė. Bijojo į visą tai žvelgti viltingai.
- Sunku pasakyti. Suprantat, serume yra daug kitokių nuodų. Didelė jų koncentracija, bet jie slopina fėjūnių nuodo veikimą. Alanui reikės gerti atstatomąjį eliksyrą, ilgai. Turbūt ir šio serumo dar teks pakartoti. Reikės derinti eliksyrus, kad šis serumas labai negadintų jo organizmo. Kaip jau sakiau jis eksperimentinis, aš nežinau kaip greitai Alanas pasveiks. Ir negaliu garantuoti, kad tai... Na, kad tai nėra laikinas pagerėjimas. - Bet juk pagerėjimas. Jis kalba. Jis sąmoningas. Pasveiks. Juk taip? Juk pasveiks? Klausinėjo kažko. Gal likimo ar visatos. Labai norėjo apkabinti Alaną, bet prie jo bijojo ir prisiartinti. Todėl apglėbė Dori ir pasakė.
- Viskas bus gerai. Pamatysi, kad jau dabar viskas bus gerai. - Hilerė tylėjo. Gal nenorėjo slopinti jų vilčių.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 07, 2023, 09:41:06 pm
Juk negali pasaulis būti toks baisus ir pasiimti Alano. Juk negali. Bet Auris žinojo, kad gali. Jau pasiėmė iš jo mamą, tėvą, įtėvius, atėmė vaikystę. Pasiėmė norą kurti šeimą, Linėją. Na ir kas, kad pats ją paliko. Senus draugus, kuriuos irgi paliko, kad jie pirmi nepradingtų. Frederika irgi mirė. Tai vadinasi, kad pasaulis, likimas gali pasiimti ir Alaną. Negali taip galvoti. Neleisk sau taip galvoti. Tu negali dabar ištižti. Namie juk tavęs laukia. Tu negali sau leisti susmukti. Auriui atrodė, kad Alanui skauda, tas kosulys skambėjo nekaip. Bet tada išgirdo, kad pusbrolis mėgina kalbėti. Kadangi taip ir liko sėdėti netoli pasilenkė artyn, norėdamas suprasti ką jis sako.
- Labas broliuk. - Visai tyliai pasakė jam. Nenorėjo klausytis ką kalba hilerė, kad tai gal laikinas pagerėjimas. Tiesiog nusprendė šitos informacijos nepriimti, neišgirsti, užsiblokuoti nuo jos.
Senkleris vėl normaliai atsisėdo ant kėdės. Ant Alano staliuko prie lovos hileris pastatė dubenėlį vandens. Paliko skudurėlį.
- Jis dabar turbūt užmigs. Jei taip, patarčiau jums tiesiog eiti namo pamiegoti. Alanu pasirūpins. - Pasakė jis. Auris nenorėjo niekur eiti. Norėjo čia sėdėti ir palaukti. Bet išties buvo labai svarbu kas dedasi namuose. Bet nesijautė pasiryžęs iš čia išeiti.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 07, 2023, 09:51:48 pm
Vandens norėjosi daugiau. Kodėl taip skauda gerklę? Ji atrodė sausutėlė ir buvo sunku ryti. Alanas bandė suprasti kas sakoma. Bet buvo labai sunku susikaupti. Jautėsi labai mieguistas, apdujęs.
- Išsižiok. - Pasakė jam kažkas, tai buvo moteris. Jis pabandė ir pajuto, kaip kažką šaltą ji jam papurškė į burną. Gerklės skausmas apmalšo, palengvėjo ryti. Tik norėjo gerti.
- La... - Pabandė ištarti pamatęs visai arti Aurį. Tolėliau stovėjo Dori ir jo tėtis.
- Do... - Pašaukė. - Tėt...
- Tau reikėtų ramiai pamiegoti. - Kalbėjo ta moteris. Alanas nebelabai turėjo jėgų, todėl užsimerkė. Bet vis tiek norėjo, kad Dori prieitų prie jo. Galvoje pradėjo rastis blankūs dienos prisiminimai. Norėjo jai papasakoti, kodėl negrįžo namo anksčiau, nors žadėjo.
- Aš... - O kiek dabar valandų? - Aš no... - kalbėti vis tiek nebuvo paprasta. Troško pasakyti, kad norėjo grįžti, bet įgėlė pabėgusi fėjūnė. Todėl ir negrįžo. Negalėjo grįžti.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 07, 2023, 10:04:53 pm
Buvo kalbama kažkas apie eliksyrus. Apie tai, jog ir šitas eliksyras, kurį sugirdė Alanui, yra nuodingas. Tačiau jis padėjo. Juk jis padėjo. Alanas atgavo sąmonę. Jis pažvelgė į merginą. Jis pabandė ištarti jos vardą.
- Taip, - tyliai atsakė Rolandui. - Viskas bus gerai, - stengėsi pati patikėti savo žodžiais.
Tamsiaplaukė priėjo prie Alano. Atsiklaupė šalia. Dabar išdrįso jį paliesti. Palietė ranką. Nors nebuvo tikra, ar jam neskaudės.
- Viskas gerai, Alanai, - tyliai tarė. - Aš labai labai tave myliu.
Dori išgirdo kalbant apie tai, jog reikėtų eiti namo pamiegoti. Bet ji neketino išeiti. Nebuvo tikra, kaip seksis užmigdyti mergaites dvare, kai nėra nei vieno iš tėvų, tačiau bus, kaip bus.
- Aš neisiu, - pasakė. - Aš jau numigau.
Ji vis dar buvo nepaprastai sumišusi. Ir vis dar beprotiškai bijojo dėl Alano. Tačiau jis pabudo. Ir tai yra svarbiausia.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Rolandas Senkleris Gruodžio 10, 2023, 07:00:02 pm
Alanas juos visus pažino, žiūrėjo į juos, mėgino kalbėti. Nuodingas ar ne, bet juk eliksyras padėjo. O jeigu Alanas atkris? Ne. Geriau apie tai negalvoti.
-Alanai, viskas gerai. Dabar pailsėk. - Priėjo prie jo lovos. Šiaip visai nenorėjo niekur eiti. Bet tai atrodė gana logiškas sprendimas.
- Bet juk sakėt, kad reikės vis pagirdyti Alaną vandeniu.
- Taip. Tą padarys seselė. Jūs turit pamiegoti. Juk esat čia jau pusę nakties. Alanas užmigs ir miegos iki ryto. O gal ir ilgiau.
- O jeigu jis atkris?
- Bet taip juk nebūtinai turi nutikti. Mes praneštume. Jums irgi visiems reikia pailsėti. Kol kas Alanui viskas net visai neblogai. - Rolandas dar norėjo ginčytis. Bet gal tikrai reikėjo grįžti namo.
- Gal tikrai einam namo. Tau juk irgi reikia pamiegoti Dori. Ryte čia sugrįšim.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Auris Senkleris Gruodžio 10, 2023, 07:10:51 pm
Gal šį kartą likimas nebus toks siaubingas. Jam palengvėjo. Tik eiti iš palatos dabar dar nenorėjo. Nors suprato, kad turėtų grįžti. Nežinia kaip ten Timotis. Kaip Eion ir Erka. Ar dėl ko nesusiginčyjo.
- O ar jam dabar neskauda?
- Ne. Supurškiau vaistų nuo skausmo, todėl neturėtų skaudėti. Mes tikrai prižiūrėsime Alaną. O jūs tikrai dabar galite grįžti. - Ir toji senoji hilerė atrodė pavargusi. Ir iš kur ji išvis čia atsirado? Auris nusprendė, kad grįš namo. Turėjo tai padaryti. Paskui kitą dieną vėl čia atvyks.
- Sveik. Susitiksim rytoj. - Pasakė jam ir atsikėlė nuo kėdės. Jautėsi pavargęs nuo įtampos, laukimo. Bet nuotaika vis tiek buvo dar pusėtina. Juk tas keistas eliksyras Alaną pažadino, jis pasveiks ir kitaip būti negali. Kalė sau į galvą Senkleris.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 10, 2023, 07:17:41 pm
Dabar, kai nustojo skaudėti gerklę jautėsi mieguistas. Nors ir kamavo troškulys. Buvo šilta ir patogu. Merkėsi akys. Jautėsi baisiai pavargęs, lyg būtų maratoną nulėkęs. Pabandė Dori nusišypsoti. Tik kad raumenys, net veido nelabai jo klausė.
- Aš... Ir...gi. - Išskiemenavo. Norėjo jiems pasakyti, kad eitų namo. Pusę nakties? Užfiksavo hilerės žodžius. Tai jau labai daug laiko praėjo.
- Eik... Pa...il...sėk. - Pasakė ir tai atrodė baisiai ilgas sakinys. Vaikinas leido sau nugrimzti į miegą, kurio dabar taip norėjo.
- Dabar jau jį atkerėjome, Alanas gali kvėpuoti pats kaip matote. - Išgirdo paskutinius hilerės žodžius. Ir užmigo. Kvėpavo ramiai, lygiai. Miegas tarytum pasiglemžė jį. Bet jis bent leido pamiršti tą siaubingą troškulį.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 10, 2023, 10:29:43 pm
Tą naktį iš pradžių Dori atsisakė išeiti. Jie išleido Aurį ir liko ligoninėje su Rolandu. Alano tėtis šnekėjo apie tai, jog Mendel reikalinga mergaitėms. Galiausiai po kelių valandų tamsiaplaukė sutiko grįžti namo. Alanas miegojo.
Vakar ji buvo atsivedusi į ligoninę ir dukreles, nes jos nuolat čiauškėjo apie tėtį. Žinoma, jų aktyvumas nebuvo labai palankus Alanui, jos nesuprato, kad tėčiui blogai. Todėl šiandien jaunoji mama paliko dvynukes namuose. Tiesa, jau buvo popiet. Iki vidurdienio Mendel leido laiką su dukromis, o pietų miegui patikėjo jas auklei.
Buvo viena problema. Alanas visai nenorėjo valgyti. Žinoma, ligoninės maistas tikrai ne pasakiškai skanus, todėl šiandien Dori įžengė į palatą su termosiuku rankoje.
- Labas, - atsargiai pabučiavo vaikiną. - Kaip šiandien jautiesi? - nusišypsojo. - Džesika pagamino troškinio. Aštriai negalima, tai to nesitikėk, bet vis tiek, - kalbėjo atsukdama termosiuką.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 11, 2023, 03:04:05 pm
Porą dienų labai daug miegodavo. Pabusdavo protarpiais ir vis tiek jautėsi pavargęs. Jam sakė, kad taip yra todėl, kad dabar jo organizme kovoja fėjūnių ir tie kiti nuodai iš gydomojo eliksyro. Tai vargino. Na, bet išliko gyvas.
Vakar jį aplankė ir dukrytės. Nelabai ką su jomis paveikė, Pats dabar negalėjo nei jų pakelti, nei pažaisti. Bet vis tiek buvo labai malonu jas pamatyti.
Dabar jautėsi gana budrus ir kaip tik užėjo Dori. Pamačius ją krūtinę užliejo šiltas jausmas. Tik tie prisiminimai. Juk turėjo grįžti namo anksčiau, nes Dori, ji vėl žalojo save. Ir visos tos kitos problemos. Po truputį viskas vėl ėmė jį užlieti. Ne laiku čia viskas. Galvojo Senkleris. Kaip dabar galės skirti jai dėmesio, laiko, kaip kartu nueis pas psichologą, jeigu gulės čia nežinia kiek laiko.
- Labas. - Merginai pasilenkus artyn kilstelėjo ranką ir paglostė skruostą.
- Gerai. Jau man čia nusibodo tiesą pasakius. - Gerai jautėsi. Bet kažin ar galėtų atsikelti ir iš čia išeiti.
- Gal paskui ačiū. - Valgyti nenorėjo. Atrodė, kad apetitas tiesiog pradingo. Prisiversdavo suvalgyti kelis šaukštus maisto ir tiek.
- Kaip mergaitės? Kas naujo namie? - Bandė nukreipti merginos dėmesį nuo maisto.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 11, 2023, 03:48:19 pm
Dori susinervino. Žinoma, Alanas atsisakė valgyti. Mergina sužaibavo į raudonplaukį akimis, bet termosiuką užsuko. Atsakė švelniai, susivaldė.
- Gerai. O kada tas paskui? Nes hileriai sako, jog tau reikia valgyti. Organizmas turi būti pakankamai stiprus, jog galėtų kovoti su... su tais nuodais. Taip kad jeigu tau tikrai čia nusibodo, turėtum valgyti, - Mendel trumpam tvirtai sučiaupė lūpas.
Alanas tikrai nenusipelno būti dabar išplūstas, tiesa?
- Na, mergaitės, žinai, kaip visada, - toliau šnekėjo ji. - Draugauja ir pešasi, pešasi ir draugauja bei vieningai sekina mano kantrybę, - nusijuokė. - Šiandien Amelija sugalvojo pagriebti mano šampūną. Jei atvirai, net neįsivaizduoju, ką jis veikė ne vonioje, - gūžtelėjo pečiais. - O tada jau vyko festivalis. Aišku, geriau šampūno nei bulvių košės. Namuose tai nieko, kas jau ten įvyks. Tik su tavo tėvais diskutavome, kada reikėtų pranešti, jog tu į tą darbą negrįši. Na, nežinome, ar geriau būtų, kad tu pats jiems pasakytum kai jau sustiprėsi, ar mums paprasčiausiai pasiųsti ten pelėdą.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 11, 2023, 09:35:02 pm
- Tuojau. Tikrai greitai. Prisikaupsiu ir pavalgysiu. - Pabandė šyptelėti, bet veidas dar buvo sutinęs ir tai trukdė šypsotis. Žinoma, kad norėjo dingti iš ligoninės. Bet nuo minties apie maistą klaikiai pykino.
- Oi, tikiuosi nebandė ragauti šampūno? Ir į akis ar neprisitaškė? Galėjo ir į Arielę pataikyti. Ar tėvai tau dabar su jomis padeda? - Klausinėjo. O tada apstulbindamas ir pats save staigiai atsisėdo lovoje.
- Ką? Kaip suprasti negrįšiu? - Kadangi perkūniškai susvaigo galva ir šiaip tai buvo sudėtingas veiksmas nugriuvo atgal ant pagalvių.
- Aš grįšiu. Nei nemaniau negrįžti. Tas darbas man patinka. Aš suprantu, kad tai pavojinga, bet negaliu ten nedirbti. Čia būtų tas pats, kaip uždrausti man piešti. - Nuo tokios ilgos kalbos pavargo ir užduso.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2023, 05:48:52 pm
- Taip, susikaupk, - atsakė Dori ir taip pat nusišypsojo.
Matė, kad vaikinas bandė nusišypsoti. Buvo gaila matyti jį tokios būklės, tačiau iš tikrųjų visai nesvarbu, kaip atrodo tas veidas. Svarbiausia, kad Alanas gyvas. Ir sveiksta.
- Nežinau, ar neparagavo. Nevėmė, - gūžtelėjo pečiais. - Arielė irgi buvo visa šampūnuota, - atsiduso. - Žinoma. Padeda visas dvaras. Nesijaudink dėl to.
O tuomet Alanas, regis, apstulbo. Dori manė, kad jeigu jėgos leistų, tai būtų ne tik trumpam atsisėdęs, bet ir išvis šokęs iš lovos. Apstulbo ir Dori.
- Ką tu čia paistai? - dabar jau pamiršusi visus švelnumus paklausė ji. - Kas tau patinka? Tu vos nenumirei, ar tu nesupranti?! O gal ta fėjūnė paveikė ir smegenis? Nes šneki niekus! - kalbant tamsiaplaukės balsas skambėjo vis garsiau ir garsiau. - Niekur tu negrįši! Jeigu piešiant grėstų pavojus gyvybei, tai ir tai uždrausčiau! - dabar jau Mendel rėkė.
Ji sviedė termosiuką ant žemės. Prieš tai buvo prisėdusi ant kėdės, dabar atsistojo.
- Tu ten negrįši! - sušuko.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 20, 2023, 11:18:00 pm
- Tai gerai, kad visi padeda. - Vėl varganokai šyptelėjo vaikinas.
- Tai buvo nelaimingas atsitiktinumas. Savanorė blogai uždarė narvą ir išgąsdino tą fėjūnę. Ji blogai ją gaudė. Kažkas prastai ją apmokė tą merginą. Pati irgi pasirinkai ne pačią nepavojingiausią profesiją. Kai eisi dirbti... - Alanas užtilo, mat reikėjo atsikvėpti. Tada vėl pratęsė. - Kai pati dirbsi, bus situacijų, kai reikės ką nors užmaršinti nusikaltimų. - Vėl pauzė. - Vietose. O jei ten tau kas nutiks? - Ne, jis nešaukė. Pirma, neturėjo jėgų. Antra, visai nepyko dėl šio proveržio. Juk suprato, kad Dori neramu, kad tai, kas nutiko buvo nepaprastas įvykis. Bet kalbėjo greitai ir užsispyrėliškai.
- Nei nebandyk rašyti jiems, kad negrįšiu. Dori, na aš viską suprantu. Bet tai mano pašaukimas, tai mano darbas, kurį aš mėgstu. Aš pats apmokysiu savanorius, aš pasimokiau, būsiu atsargesnis iki pat akimirkos, kai išeisiu iš to pastato. Bet aš negaliu ten negrįžti. - Vėl prisireikė atsikvėpti. Tas silpnumas užkniso. - Na nepyk gerai? Sėskis.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 20, 2023, 11:39:35 pm
- Tai kokie asilai ten apmoko savanorius?! - toliau siuto Dori. - Ak, sakai, apmokysi tu? Atsirado, po velnių, dvidešimtmetis profesionalas! Tai tada išvis nakvosi darbe, tai užims daug laiko, o kas tau sumokės už tai, kad mokai? Bet pinigai čia mažiausia bėda, esmė tame, kad tai siaubingai pavojinga!
Kalbas apie tai, jog ir pačios merginos profesija nėra nepavojinga, Mendel ignoravo. Alanas prašė sėstis, tačiau tamsiaplaukė neketino to daryti. Paspyrė numestą termosiuką. O tarpdury pasirodė to jaunojo hilerio snukis.
- Atsiprašau, ar viskas ge...
- Dink iš čia! - pertraukė jį Dori.
Kerais užtrenkė duris tam vaikinui palei nosį. Emocijos ėmė viršų kaip senais laikais. Norėjosi išsprogdinti šitą palatą ir įkrėsti į kailį tam hileriui. Tačiau Dori privalėjo valdytis. Juk Alanas dar labai silpnas.
- Nekalbėk tiek daug, - bandydama nurimti tarė. - Tausok save, tau reikia atgauti jėgas.
Mendel pakėlė termosiuką ir padėjo jį ant kėdės.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 21, 2023, 12:01:44 am
- Nežinau, šiaip normalūs žmonės, bet gal nelabai atsakingi. Ei, aš su gyvūnais jau seniai dirbu. Žinai kiek miške leidau laiko? Nuo pirmo kurso? Aš juos gerai pažįstu. Ir mėgstu. Aišku nenakvosiu. Skirsiu tam vieną ar dvi dienas, tada nedirbsiu normalaus darbo, o mokysiu savanorius. - Ne, visai ant jos nepyko. Netgi šypsojosi. Kuo Dori labiau niršo, tuo ramesnis darėsi pats. Kažin ką pats pasakytų, jeigu ji būtų jo situacijoje, Gal irgi prieštarautų dėl darbo. Bet juk negalėjo jo mesti. Nes jokio kitokio darbo nenorėjo.
- Taip. Pavojinga. Bet negaliu to darbo mesti. Tai buvo tiesiog atsitiktinumas. tai, kas tą dieną įvyko. - Gynė savo profesiją Senkleris. Tada į palatą įėjo jaunas Hileris. Kuris irgi gavo velnių. Nepelnytai vargšelis pakliuvo į ugnį.
- Negąsdink jo taip. - Nusijuokė Senkleris.
- Dori, pakalbėsim apie tai paskui gerai? Gal gali man padėti atsisėsti? Pavalgysiu.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 21, 2023, 12:23:13 am
Dori, sučiaupusi lūpas, klausėsi to, ką kalbėjo Alanas. Taip, tai išties buvo tiesa. Na, kad Alanas gerai pažįsta gyvūnus ir juos mėgsta. Bet... bet tai, kas atsitiko su ta fėjūne... To buvo per daug.
- Ak, ir kodėl negali mesti? Nėra kitų darbų? O kur dingo tavo noras tapti auroru? Be to, gali piešti. Tai tikrai nepavojinga.
Galiausiai mergina susijuokė. Nes Alanas šypsojosi ir nusijuokė pats.
- Negi tau tikrai patinka, kai aš ant tavęs rėkiu? - paklausė ji.
Bet ji vis tiek pyko. Viduje tiesiog niršo. Jeigu dabar padės Alanui atsisėsti ir pavalgyti, tai greičiausiai trenks jam per makaulę, o termoso turinį supils būtent ant jos.
- Oi, tai dabar jau ponas bus gerutis ir valgys? - vaipėsi.
Mendel atidarė duris ir pašaukė tą asilą. Na, jaunąjį hilerį. Pasakė, kad Alanui reikia pavalgyti ir kad po kelių minučių kas nors ateitų padėti. Pačiai reikėjo nuvėsti. Ir pasikalbėti su mylimojo tėvais. Kaip niekad troško su jais pasišnekėti.
- Atvyksiu vakare, - tarė. - Kartu su tėvais. Pažiūrėsim, kaip jiems patiks žinia, - ji kilstelėjo antakį ir pokštelėjo oru.
Antraštė: Ats: Pavojingų įkandimų palata
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 21, 2023, 12:47:32 am
- Auroru? -- Nusikvatojo. - Ar tu rimtai pasakei auroru? Tada susižeisti man būtų didesnė tikimybė nei dėl dabartinio darbo. Ai, tada buvau tai įsikalbėjęs. Visai nenoriu būti auroru. O piešimas. Tai ne tas dalykas, kuo norėčiau užsiimti kaip darbu. Tiesiog tai pomėgis. Na negaliu be šio darbo. Man jis tiesiog patinka. - Dailė buvo emocijų raiška. Ji padėdavo kai norėdavo išsilieti. Bet darbas su gyvūnais. Taip patiko, džiugino. Tuo norėjo domėtis, norėjo turėti savo gyvūnų priežiūros centrą.
- Nepatinka. Bet man patinka, kai mes normaliai aiškinamės. - Dori dabar priminė save, tokią, kokią visada pažinojo. Nebuvo to siaubingo nuolankumo, to susitaikymo, tos apatijos. Aišku, kad nenorėjo su mergina rietis. Bet dėl šito nenorėjo nusileisti. Bet... O gal reiktų. Gal  dėl jos galėtų... Bet nenorėjo. Nei už ką nenorėjo prarasti to darbo.
- Na nepyk taip baisiai. Aš suprantu, aš tikrai suprantu kodėl nenori, kad ten grįžčiau. Bet... Aš nieko daugiau nenoriu veikti. Noriu dirbti su gyvūnais. Na taip. Pavalgysiu. Noriu greičiau iš čia išeiti. - Labiau norėjosi šitaip susitaikyti. Bet Dori ėmė ir iškvietė hilerį.
- Tik nereikia dar ir sunkiosios artilerijos pasitelkti. - Pasakė dabar jau ne tokiu džiugiu tonu. Teks atlaikyti visą avangardą prieštaravimų.
Taip. Jis galėtų nusileisti. Dėl to, kad ją mylėjo. Dėl to, kad tėvai dėl jo nerimo. Bet taip jaustųsi įsikalinęs save. Ar dabar esu savanaudis? Taip. Turbūt.
Atsivėrė durys ir įėjo vėl tas vargšas hileris.
- Kur ji?
- Iškeliavo oru. - Jaunasis hileris atsiduso su palengvėjimu.
- Kas čia buvo?
- Nieko. Dori nenori, kad grįžčiau į savo senąjį darbą.
- Nejau ten planuoji grįžti?
- Taip.
- Tu išprotėjęs. Kaip ir ji. - Pasakė tas vaikinas.
Jam padėjo pavalgyti. Ir Alanas leido laiką palatoje toliau. Praleido ten net porą mėnesių, kol sugrįžo namo.