Klaidas be savo Boni
Leono Holland kostiumas
Ilgai svarstęs, kuo persirengti Helovino šventės proga, vaikinas galiausiai nusprendė įsikūnyti į žymųjį amerikiečių gangsterį, geriau žmonių žinomą kaip Klaidą. Deja, draugai jau seniausiai buvo susikūrę drabužius savo personažams, tad vaikinukas net nedrįso pastarųjų paprašyti būti jo Boni. Rodos, šįmet Klaidas bus be savo gražuolės nusikaltėlės.
Vaikis ant popieriaus lapo nusipiešė greitą, prastos kokybės eskizą, kaip turėtų atrodyti Klaido kostiumas. Nebuvo jis kuo nors įspūdingas. Tereikėjo baltų marškinių, juodų kelnių su petnešomis, rusvo palto ir, žinoma, juoda oda padengtos avalynės. Nepatikėsite, tačiau šviesiaplaukis rado viską, ko jam reikėjo, nors tai ir pareikalavo apversti miegamąjį aukštyn kojomis. Dabar atėjo metas detalėmis, kurių paskirtis ir buvo sukurti įtikinamą Klaido įvaizdį. Juk nesinorėjo kiekvienam sutiktam ar neteisingai pagalvojusiam aiškinti, į ką jis įsikūnijo. Tai išties erzintų.
Ant grindų numetęs marškinius, vaikinas pradėjo raustis savuosiuose stalčiuose, tikėdamas rasti dar kažkur užsilaikiusias netikro kraujo atsargas. Pernai metais pastarojo buvo nusipirkęs išties didelį kiekį. Tikrai žinojo, palikęs jį čia.
- Nagi, - sumurmėjo sau po nosimi, žvilgtelėjęs į laikrodį.
Laikas nenusakomai greitai seko. Iki to nelemto didžiojo Helovino vakarėlio buvo likęs geras pusvalandis. Taip, vaikinukas viską pasiliko paskutinei minutei. Nesmerkime jo už tai. Juk visiems taip pasitaiko. Žinoma, vieniems dažniau nei kitiems.
Galiausiai šviesiaplaukio nelaimėlio ranka apčiuopė mažytį buteliuką. Nieko nelaukdamas, ištraukė jį iš stalčiaus gilumos, norėdamas įsitikinti ar tai tai, ko jis ieškojo. Jo laimei, rankoje vaikis laikė tą prakeiktą netikrą kraują, kuriuo buvo pasiryžęs išmarginti baltutėlius marškinius. Juk niekas neįsivaizduoja Klaido be kraujo dėmių ir keleto kulkų kūne, taip? Tad, nenorėdamas pavėluoti į vakarėlį, vaikėzas staigia persirengė iš spintos ištrauktais drabužiais ir, tepdamas kraują ant marškinių, pasileido vienos koledžo draugės, galinčios padėti jam su makiažu, kambario link. Žinojo, kad ji tikrai nesiruošė eiti į tą vakarėlį, kuris po minutės kitos bus perpildytas jaunųjų raganų ir burtininkų.
Vaikino, šįvakar būsiančio Klaidu, draugė metė visus savo darbus šalin ir iškart kibo į darbą. Buvo likusios tik kelios minutės, o vaikino įvaizdis vis dar nebuvo pabaigtas. Va tokios ir pasekmės, kai viską pasilieki paskutinei minutei. Nežinai ar spėsi, ar ne. Esi nerimo užspaustas į kampą ir tiki, kad galiausiai atsiras plyšys ir paspruksi iš keblios padėties.
Merginai teptuku tepant paskutinį dažų sluoksnį, šviesiaplaukis neramiai sėdėjo ant lovos. Nejausdamas erzinančiai barbeno netikru krauju išteptais pirštais į lovos staktą ir nekantravo išgirsti, kad gali jau skuosti į vakarėlį.
- Baigiau, - grožėdamasi savo darbu, pareiškė draugė.
To vaikėzas ir laukė. Iškart pašoko nuo lovos ir pasileido sudužusio veidrodžio, kabančio ant durų, link. Nors dėl nežinomų priežasčių veidrodis buvo miglotas, bet vaikis vis dėlto išvydo jame savo atvaizdą. Kruvini marškiniai, rusvas paltas, kurio kišenėje gulėjo žaislinis pistoletas, draugės išburtas, juodos kelnės, batai ir dažų pagalba nutapyta kulkos palikta skylė kaktoje. Nuostabu. Dabar tikrai visi supras, į kieno batus įsispyrė šviesiaplaukis.