Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Kotonaka Spalio 01, 2019, 09:21:23 am

Antraštė: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Kotonaka Spalio 01, 2019, 09:21:23 am
  Prie pat įėjimo į uždraustąjį mišką jau senokai stovėjo Hagridui priklausiusi trobelė. Buvęs magiškų gyvūnų priežiūros profesorius čia gyveno ir šalia namų dėstė savo pamokas. Deja, jau kurį laiką ši trobelė yra apleista - Hogvartso pusmilžinis, palikęs savo darbus kitiems, išvyko (kai kas sako, kad pas Madam Olimpą, žaviąją Biobetonso direktorę). Nuo to laiko gamta trobelės nepagailėjo. Viduje jau nebuvo likę daiktų - šiuos išgraibstė uždraustajame miške gyvenantys kentaurai. Stogą sugadino ilgos liūtys ir perkūnijos, o akmeninė pastato struktūra neišlaikė vėjo svyravimų. Tad dabar vietoj nuostabios, šiluma ir jaukumu "kvepiančios" trobelės buvo belikę šiokie tokie griuvėsiai - pusė pastato, ir pūti pradėjusios durys.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: kablelis Lapkričio 27, 2019, 03:51:21 pm
Oras leido išeiti į lauką, tad Stevie nieko nelaukdama būtent tai ir padarė. Nežinojo, ką nori veikti, tačiau buvo aišku: pilyje grifė nesėdės. Kojos pačios nunešė merginą link miško, tačiau jo dar nepasiekusi Stevie staiga sustojo. Apsižvalgė. Ir pamatė kažkokius griuvėsius. Per visą laiką, praleistą Hogvartse, rudaplaukė, pasirodo, čia dar nesilankė. Priėjusi arčiau ji susimąstė. Ilgokai nesuprato, kas tai galėtų būti. Trobelė, atrodo, tai buvo būtent tokio darinio liekanos, buvo gerokai apgriuvusi. Durys neatrodė itin maloniai, bet būtent prie jų ir prisiartino Green. Atsargiai jas stumtelėjusi iš karto pasigailėjo: durys paprasčiausiai nuvirto.
- Na... - negarsiai nutęsė mergina. Ilgokai svarstė, ar verta eiti į vidų, bet vis tik nutarė pirmiau apsižvalgyti aplinkui. Paskui... Kas žino. Tad Stevie kelis kartus apėjo aplink trobelę. Galiausiai smalsumas nugalėjo. Atsargiai peržengusi durų liekanas Stevie įėjo į "vidų". Žinoma, jeigu tokios būsenos trobelės vidų iš tiesų galima vadinti vidumi.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Lukas Dubajus Gruodžio 05, 2019, 04:44:32 pm
Lukas vėl eilinį kartą lankėsi Hogvartse, ne taip kaip įprastai vakare ar netgi naktį, šį kartą dienos metu kai vyko šurmulys ir buvo didelė tikimybė pamatyti kažką pažįstamo. Tikėdamasis, kad ramybę ras aptriušusioj trobelėj kur seniau gyveno kažkoks didelis žmogysta ir dėstė Magiškų gyvūnų priežiūra. Na kaip bebūtų Lukas džiaugėsi, kad jo neteko pažinoti, nes bent iš bendros patirties žmonės kurie buvo faini kitiems žmonėms nebuvo faini jam pačiam. Eidamas artyn Lukas matė, kaip kažkas įėjo į namelio vidų ir išvertė duris kurios jau vos vos laikėsi, bet vis dar atlikdavo savo paskirtį. Vaikinas patraukė artyn, įėjo vidun, šiek tiek apsitvarkė lyg gyventų čia ir žinotų kur kas yra ir atsisėdo ant nedidelio akmens. Na gal ji tuoj išeis iš ten ir galėsiu ramiai pasėdėti ir čia pabūti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: kablelis Gruodžio 11, 2019, 12:03:49 pm
Stevie pajuto, kad kažkas netoliese yra. Turėdama omenyje, kad ne taip seniai ją užpuolė testraliai, mergina kiek sunerimo. O jeigu ir vėl kokie nors padarai slankioja? Negi baigėsi merginos nerūpestingas laikas miške? Ar teks visą laiką sėdėti pilyje?! Tai būtų nepakeliama...
Laimei, atsargiai apsižvalgiusi ji pamatė kažkokį vaikiną. Atrodo, kuo gyviausią. Na, sakykime taip, paprastą žmogų. Buvo įdomu tai, kad jis tikrai atrodė per senas kaip mokiniui, tačiau Stevie neprisiminė, kad šitas žmogus būtų profesoriavęs.
Jis sėdėjo ant akmens ir, atrodo, kažko laukė. Kažin, jis žino, kad aš čia? paklausė savęs Green, kai į galvą toptelėjo mintis: o gal jis laukia, kol ji išeis? Grifė ilgokai stebėjo žmogų, kol suprato, kad jis net neketina judintis. Tad ji priėjo artyn, nors neprisiartino prie pat.
- Labas, - kiek netvirtai ištarė grifė. Nežinojo, ką daryti. - Ar jūs kažko laukiate?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Lukas Dubajus Sausio 04, 2020, 04:46:05 pm
Lukas matė, kad ta mergina tikriausiai net nesiruošia nešdintis laukan, nors tikslesnis to apibūdinimas būtų už jau beveik sugriuvusios sienos kuri vos paliesta ar jeigu papūstų kiek stipresnis vėjas sugriūtų. Kadangi vaikinas turėjo nemažai laiko ir galėjo leisti sau čia sėdėti kiek tik širdis geidžia, na tiksliau iki pirmadienio ryto, nes poto būtų tekę turėti nemažai rūpesčių. Merginos stebėjimas buvusį klastuolį  šiek tiek trikdė, nes jis buvo įpratęs būtį nepastebimas ir neatkreipti į save dėmesio, na šiek tiek, bet ne tiek, kad poto į jį stebeilitusi ir nesustotų to daryti. Nors nepažįstamoji lyg ir skverbė jį žvilgsniu ir tai jam nepatiko, bet jis to stengėsi neparodyti ir toliau užsiimti savo mėgstama veikla, sėdėjimu ir laukimu. Kai mergina kažko paklausė Lukas dar kiek patylėjo, kažką apsvarstė ir pakėlęs akis atsakė:
 -Nu ir tau sakykim labas, laukiau kol išsinešdinsi iš čia, bet jeigu nori tai gali pasilikti, vistiek pamokų tau jau kiek žinau nėra ir veikt spėju irgi nelabai turi. Tai kaip sakiau jeigu nori galim pasilikt ir pašnekėti ką nors.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: kablelis Sausio 06, 2020, 03:11:12 pm
Ką gi, Stevie buvo teisi. Jis tikrai laukė, kol mergina išeis. Ar, kaip pasakė pats, išsinešdins. Kokie mes draugiški suirzusi pagalvojo Stevie. Tokia vyruko reakcija privertė ją maištauti. Dabar jau ji tikrai niekur neis. O tas galės sėdėti čia ir laukti, kol pražils.
- Ką pašnekėti? - atsargiai paklausė grifė. Nesuprato, ko tas žmogus nori. Jeigu tik ir laukia, kol ji "išsinešdins", kodėl siūlo apie ką nors pakalbėti? Tuo labiau, kad abu atsidūrė ne pačioje jaukiausioje vietoje. Ką jau ir kalbėti, kad ta vieta, na, trobelė gali bet kada nudribti jiems ant galvų.
Ilgokai tęsėsi nejauki tyla. Stevie pasigailėjo, kad neišėjo iš čia, kai tik pamatė, kad tas žmogus kažkodėl įsitaisė būtent čia, taip arti jos. Mergina atsistojo ir pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. Tą reikėjo daryti labai atsargiai, nes, atrodė, bet kada viskas gali sugriūti.
Staiga rudaplaukė sustojo, tarsi būtų į ką atsitrenkusi. Ji atsisuko į vyruką ir paklausė:
- O ką jūs čia veikiate, jeigu nesate nei profesorius, nei mokinys?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: domutis Birželio 03, 2020, 06:00:51 pm
Prie uždraustojo miško stovėjo Hagrido namelis.Hagridas-buvęs Magiškujų Gyvūnų priežiūros profesorius.Trobelėje nebuvo nė menkiausio ženklo ,kad čia gyveno žmogus,nes nebuvo nei vieno daikto.Tikriausiai Kentaurai bus pasidarbavę.Manoma ,kad Hagridas išvyko pas ponią Olimpą kažkokios mokyklos direktorę.Namelio motina Gamta visai nepasigailėjo.Namelis buvo susmigęs beveik visas tad įeiti į namelį buvo nelengva.Vienas įdomus faktas ,kad Hagridas savo pamokas vedė prie namų.

Domantas norėjo prasiblaškyti tad nuėjo prie Hagrido trobelės.Trobelė buvo labai apgriuvusi tad Domantui nepavyko patekti į namelį.Dėl to Domantas liūdėjo.Bet ne bėda aplink namelį apeiti taip pat bus įdomu.Aplink namelį dėja nieko nebuvo.Tad Domantas nebegaišo laiko ir pasuko atgal į pilį.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Rugsėjo 15, 2020, 12:13:14 am
Buvo bjaurus rudens rytas. Visą naktį lijo, tad dabar viskas buvo šlapia. Maža to, ryte lietus nebuvo nustojęs, tad Deoiridh labai greitai kiaurai peršlapo. Ji ėjo pasivaikščioti, tačiau neįsivaizdavo, kur eina. Pagalvojo užsukti į Matthew kabinetą pasišnekėti, tačiau suprato, kad neturi noro. Po įvykių Godriko Dauboje jiedu rimčiau net ir nesišnekėjo. Tai buvo labai nejauku, tad mergaitė šiek tiek privengė herbologo - net ir į pamoką nenuėjo. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau teks kažkada susitikti, tačiau norėjo, kad tai įvyktų "vėliau".
Eidama miško link mergaitė vis dar neturėjo jokio aiškaus plano. Nesinorėjo būti pilyje, tačiau ir lauke nebuvo malonu. Atrodė, kad situacija be išeities. Deoiridh jautėsi nelaiminga. Su varlėmis santykiai šiais mokslo metais šiek tiek pairo. Kas dedasi su Sigurdu, ji nežinojo. Ir dar sugebėjo patekti į kvidičo komandą...
Galiausiai grifiukė beeidama pamatė kažkokią apgriuvusią trobelę. Visai susidomėjo. Spėjo pagalvoti apie tai, kad šiais metais, kai mažiau bendrauja su varlėmis, daug daugiau laiko praleidžia ne prie ežero, o miške ar jo prieigose. Tai vertė ją šiek tiek nusiminti, tačiau staiga pagavo azartas: galbūt ras trobelėje ką nors įdomaus? Greitesniu žingsniu priėjusi prie statinio pamatė, kad jo būklė yra visai prasta. Durys dar laikėsi, tačiau trūko dalies sienų. Ir stogo. Įėjusi į vidų rudaplaukė keiktelėjo: juk tikėjosi pasislėpti nuo lietaus, o čia stogas kiauras...
- Kas per... - sumurmėjo ji. Apsižvalgė. Trobelė atrodė visai tuščia. Puiki vieta pamąstyti nutarė grifiukė. Jai atrodė, kad niekas nenorės čia eiti. Tad galima sutelkti mintis ties tais dalykais, kuriuos apmąstyti bendrojo kambario triukšme pernelyg sudėtinga. Toks variantas rudaplaukei visai tiko. Ji atsisėdo ant grindų ir atsirėmė į sieną. Deja, vos tik pradėjo apie kažką mąstyti, ta siena subyrėjo. Nemaža lentų dalis užkrito tiesiai grfiukei ant galvos.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 16, 2020, 09:50:49 pm
Ankstų rudens rytą vaikštinėdama Cristal po pilies teritoriją svarstė kas ją taip anksti išgujo iš šilto bei jaukaus bendrojo kambario ir kodėl išeidama į lietų grifė nesugalvojo pasiimti bent jau striukės su gobtuvu.
Kadangi jau buvo išsibudinusi ir sušalusi, o atgal į pilį grįžti per daug tingėjo, mergaitė galvojo kur jai reiktų nueiti. Žaliaakė svarstė mintį apsilankyti Uždraustajame miške, nes tai žada padaryti nuo pat pirmų mokslo metų, tačiau taip ir nenueina ten. Tačiau tą rytą jai nebuvo jokio noro eit į tamsų ir baigų mišką vienai pačiai. O dar ir lietus nepridėjo geros nuotaikos. Išvis pastaruoju metu trečiakursei stigo jos gero nusiteikimo. Motyvacija kažką daryti taip pat buvo išblėsusi. Cristal apsileido su pamokomis, nebedarė namų darbų. Vienintelis dalykas keliantis dar šiek tiek džiaugsmo buvo artėjantis Kvidičo turnyras. Ir nors ji labai jaudinosi ir bijojo, kad gali susimauti, taip pat visiems mokiniams norėjo parodyti savo puikius skraidymo gebėjimus.
Tokiom mintim užvaldžius visą brunetės protelį, mergaitė nepastebėjo kaip atsidūrė prie apgriuvusios trobelės. Prie veido prilipę šlapi rudi plaukai neleido žaliaakei ryškiai matyti vaizdo, bet ji buvo įsitikinusi, kad trobelė neturi bent jau dalies stogo. Pasivaipiusi, kad nieko įdomaus nerado grifė apsisuko ir žengusi žingsnį toliau nuo trobelės išgirdo kaip jos viduje kažkas sugriuvo.
Apsisukusi ji pamatė, kad išgriuvo viena iš trobos vos besilaikančių sienų. Per daug neįsižiūrėjusi į namelį, Cristal aplankė mintis, kad kažkas gali ją pamatyti ir pamanyti, kad tai grifės darbas, o tada jau šioji lėktų iš mokyklos. Išsigandusi ji greit nusisuko. Lėtu žingsniu, kad nebūtų per daug įtartina, Cristal patraukė į kitą pusę, kuo toliau nuo trobelės, kad tik neapkaltintų jos.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 05, 2020, 07:06:10 pm
Deoiridh sėdėjo su lentomis ant galvos ir stengėsi suprasti, kas čia atsitiko. Galiausiai susivokė: kad taip nutiks, buvo akivaizdu. Deja, ji buvo pakankamai durna, kad vis tiek lįstų į šitą trobelę ir, žinoma, ją sugriautų.
Galiausiai grifiukė pradėjo stumti lentas nuo viršugalvio. Laimei, pirmoji užkrito gana neskaudžiai ir įsitaisė taip, kad apsaugojo mergaitę nuo visų kitų, kad galima sakyti, kad Deoiridh išsisuko gana lengvai. Nepaisant to, buvo be galo apmaudu. Juk ji norėjo tiesiog pamąstyti, o ne sugriauti kažkokį statinį.
- Nesąmonė, - suburbėjo rudaplaukė ir galiausiai atsistojo. Nužvelgusi savo aprangą pamatė, kad yra visa dulkina. Dar gražiau...
Kadangi neliko net kur atsiremti, jeigu nenorėjai sugriauti dar vienos sienos, Deoiridh paprasčiausiai paliko trobelę. Ir tada tolumoje pamatė kažkieno nugarą. Tolstančią nugarą.
- Ei, tu ten! - užriko grifiukė. Bėgte pasileido tolstančio žmogaus link. Paaiškėjo, kad tai mergaitė ir, animagės nuostabai, grifiukė. Vis dėlto jos lėti žingsniai tikrai nebūtų apgavę Deoiridh. - Tau sakau!
Ji sugriebė jaunesnei koledžo draugei už rankos ir nutempė prie sugriuvusios trobelės. Tik dabar pamatė, kad ji atrodo dar labiau apgailėtinai nei iš vidaus. Rudaplaukė kilstelėjo antakius ir atsisuko į būsimą komandos draugę kvidičo rungtynėse.
- Tavo darbas, - ne klausė, o tvirtino rudaplaukė. - Ar tai labai gudrus būdas užsitikrinti vietą kvidičo komandoje?
Gali nors ir už tris ten žaisti, kad tik man nereikėtų mintyse sudejavo Deoiridh, tačiau dabar labiau rūpėjo išsiaiškinti, kodėl koledžo draugė tai padarė. Kirbėjo mintis, kad galbūt ji dėl to ir nekalta, tačiau kaip taip gali būti?..
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 06, 2020, 08:32:50 pm
Cristal paspartino žingsnį. Toje sugriuvusioje trobelėje kažkas krebždėjo. Ten tikrai kažkas buvo. Nebent lietus verčia grifę girdėti įvairiausius neegzistuojančius garsus. Traukdama link Kvidičo aikštės ji išgirdo kaip iš už nugaros kažkas brunetę šaukia. Sustojusi mergaitė baisiai išsigando, mat pirma mintis buvo, jog tai mokytojas, jau žadantis ją apkaltinti dėl incidento su trobele. Bet kažkam pribėgus arčiau ji atsisuko ir pamatė stovinčią, atrodo metais vyresnę, grifę. Ana buvo nejuokais įpykusi, visa aplipusi dulkėmis ir nemažai susivėlusi. Nespėjus Cristal nei paklausti kuo ši prasikalto, mergaitė suėmė žaliaakė už rankos ir prievarta nusitempė atgal trobelės link.
- Kas per... kur tu mane vedi? - nežymiai spyriojosi trečiakursė.
Nors buvo nemažas noras mergaitei spirti ir išplėšti savo ranką ir josios, Cristal labiau norėjo pažiūrėti kas bus toliau ir kokio velnio ji tempiasi grifę atgal prie tos lūšnos.
Vėl stovėdamos prie apgriuvusios trobelės mergaitės varstė vieną kitą žvilgsniais, kol vyresnioji prabilo. Ir ne tik apkaltino Cristal, kad tai jos darbas, bet ir dar apšmeižė, kad šioji šitaip bando užsitikrinti vietą Kvidičo čempionate! Nejuokas įpykusi tokiu šmeižtu Cristal netylėjo.
- Nieko aš nedariau, ką čia nusišneki? - nutaisiusi pasibjaurėjimo ir pykčio miną labiau išrėžė, nei paklausė Cristal.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 10, 2020, 12:57:50 am
Mergužėlė, atrodo, ne itin norėjo artintis prie dar labiau nei prieš dešimt minučių sugriuvusios Hagrido trobelės. Tai tarsi paskatino Deoiridh įsitikinti, kad ne kas kitas, o Cristal yra kalta dėl to, kas čia atsitiko. Rudaplaukė juto kylantį nepasitenkinimą. Ak, kad ji bent jau teiktųsi pripažinti kaltę! Bet kur ten - jaunesnė mergaitė, matote, įsižeidė!
- Na žinoma, nusišneku, kaipgi kitaip, - sarkastiškai metė Deoiridh. - Juk trobelei sugriuvus tu tikrai nepuolei nuo jos kuo toliau. Atsirado nekalta mergytė!
Vis dar nepaleisdama bendrakoledžės rankos animagė pradėjo eiti aplink trobelę, tad, žinoma, nusitempė su savimi ir Cristal. Namukas atrodė daugiau nei apgailėtinai, Deoiridh pastebėjo vietą, kur visai neseniai sėdėjo. Lentų krūva atrodė visai šviežia.
- Suprantu, kad nori žaisti tą kvailą kvidičą, bet ar dėl to būtina bandyti mane užmušti? - vėl piktoku tonu prabilo rudaplaukė.
Pagaliau ji teikėsi paleisti skriaudikės ranką. Tikiuosi, nutirps palinkėjo mergaitė. Ji atsistojo taip, kad Cristal atsidurtų tarp jos ir to, kas dar visai neseniai buvo trobelės siena. Ne, taip paprastai šita mergužėlė neišsisuks. Deoiridh stumtelėjo ją į priekį ir piktokai pratarė:
- Na, gal pagaliau pradėsi tvarkyti ką pridirbusi?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 16, 2020, 11:31:52 pm
Sarkastiškas mergaitės atsakymas Cristal nedžiugino. Ji tik dar labiau norėjo trenkti Deoiridh į veidą, nors ir nebuvo didelė smurto šalininkė. Pamiršusi, kad viena jos ranka vis dar buvo bjauriosios mergšės rankoje, Cristal apėmė noras jai spirti. Kai nusisuks. Tačiau jei žaliaakė pradės muštis su kita grife, abiem blogai baigsis, o žaliaakė sėdėti po pamokų ir atliktį areštą troško mažiausiai. Reikia šnekėti ir atsakinėti taip kaip pati Deoiridh. Tad mergaitė tik sarkastiškai suprunkštė, tikėdamasi išmušti iš vėžių grifę.
Deja, Cristal planas nepavyko, nes mergaitė jau tempėsi brunetę aplink trobą lyg turėtų kažkokį tikslą tai daryti. Atsitempusi brunetę prie tos vietos, kur pati Deoiridh buvo nudaužta lentų, ji vėl ėmė šmeižti Cristal, bet ši nesirengė tylėti.
- Klausyk, mano atsiradimas čia ir šios lūšnos sugriuvimas yra tik atsitiktinumas. Mažiausiai ko noriu, tai, kad kažkas žūtų, be to, tai neįmanoma tokioje troboje kaip ši, - stengdamasi giliai kėvpuoti ir džiaugdamasi atgauta ranka tarė Cristal.
Po kelių akimirkų Deoiridh stovėjo tiesiai priešais trečiakursę, lyg pasiruošui akių karui ir tarsi nusprendusi nekrepti dėmėsio į ankstesnį grifės pasisakymą. Nutaisiusi abejingą miną Cristal į Deoiridh liepimą surinkti lentas atsakė sunerdama rankas. Ji nieko nežadėjo daryti, kol bjaurioji mergaitė neatsiprašys už tokį užsipuolimą.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 22, 2020, 12:17:46 pm
Buvo akivaizdu, kad nė viena iš mergaičių neketino nusileisti. Tiesą sakant, Deoiridh nerūpėjo sugriuvusios trobelės likimas, priversti būsimą komandos draugę susitvarkyti tapo paprasčiausiu principo reikalu.
Prunkštimas ir ne itin ausiai malonūs žodžiai rudaplaukei nepatiko. Tai paskatino ją dar atkakliau stengtis, kad koledžo draugė viską sutvarkytų. Jeigu reikės Deoiridh netgi išsitrauks lazdelę, nors ir neįsivaizdavo, ką su ja tokiu atveju nuveikti.
Giliai širdyje rudaplaukė tikėjo, kad Cristal nėra kalta dėl to, kas čia atsitiko. Bet negi taip imsi ir šitą garsiai pripažinsi? Tikrai ne! Tad dabar beliko tik tęsti žaidimą.
- Ak, atsitiktinumas? - ironiškai klaustelėjo Deoiridh nė neketindama judintis iš vietos. Nenuleido akių nuo jaunesnės mergaitės. - Deja, mieloji, turiu problemą. Atsitiktinumais netikiu.
Škotė žiūrėjo į Cristal ir svarstė, ar galėtų ją nurungti užsispyrimu. Nežinojo, kodėl, bet įtarė, kad ne. Vis dėlto ir pasiduoti taip greit neketino. Kurį laiką stovėjo akimis varstydama įvykio "kaltininkę", kol pajuto kylančią abejonę. Reikėjo imtis veiksmų dabar, kol Cristal nepajuto, kad ji, Deoiridh, dvejoja. Žengtelėjusi mergaitės link animagė įsidrąsino paimti jai už pečių it apsukti. Tada stumtelėjo buvusios sienos link, tik netyčia padarė tą stipriau nei ketino.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 23, 2020, 02:08:49 pm
Vis dar sunėrusi rankas Cristal nejudėjo iš vietos. Nors dažnai mėgsta nusileisti, tačiau tą rytą buvo pikta ir nelaimingas, sušalusi ir šlapia, tad pats kaltas tas, kuris ją šiandien nori erzinti. Tas kažkas, žinoma, buvo Deoiridh, kuri dabar sapaliojo grifei apie tai kaip ji netiki atsitiktinumais. Lyg tai būtų kam nors įdomu. Cristal nesuprato kodėl iš tokios nesąmonės yra pučiamas toks didelis burbulas. Juk mergaitė stovi sveika ir gyva, o tuo pačiu tai jai bus ir gera pamoka - dabar žinos kaip nereikia kišti nosies į apgriuvusias būdas.
- Pati kalta, kad čia lindai. Nesirengiu aš nieko tvarkyti, pati prisidirbai, pati ir tvarkykis dabar, - jau buvo bepradedanti lįsti piktoji ir sarkastiškoji trečiakursės pusė.
Deoiridh nieko nesakė, bet Cristal jau jautė kaip ji tuoj tuoj atsiprašys už savo neteisingus kaltinimus. Deja, trylikametės nuojauta ir vėl ją apgavo. Visiškai praradusi sąžinę Deoridh suėmė Cristal už pečių ir apsuko link trobos. To žaliaakei buvo per daug. Kol vyresnioji mergaitė per daug neįsismagino stumdama ją, grifė apsisuko ir negailėdama pastūmė grifę atgal taip, kad toji net pradėjo svyruoti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Spalio 27, 2020, 05:41:57 pm
Ką gi, užsispyrimo kautynės prasidėjo, ir Deoiridh buvo tikra, kad beviltiškai jas pralaimės. Vis tik kol kas pasiduoti nė neketino, tad stovėjo ir griežtai žiūrėjo į jaunesnę grifiukę. Buvo labai keista - ir nemalonu - galvoti, kad jos visai netrukus turės žaisti vienoje komandoje. Tokių komandos draugų Deoiridh visiškai nereikėjo.
- Na, gal ir lindau, bet, tavo žiniai, lentų sau ant galvos nemėčiau. Kokia man iš to nauda? Smegenis pajudink! Jeigu tokias turi, žinoma.
Rudaplaukė beveik norėjo, kad Cristal skaudžiai trenktųsi į sienos liekanas. Deja, bendrakoledžė aiškiai tam nebuvo nusiteikusi. Priešingai - ji, atrodo, norėjo, kad su siena susidurtų pati Deoiridh. Pastaroji visai suirzo.
- Tai dabar mums reikia ne tik sulaužyti trobelę, bet ir sulaužyti šonkaulius?! - šiaip ne taip išlaikiusi pusiausvyrą suriko ji, atrodo, visai pamiršusi, kad ką tik pati bandė įstumti Cristal į sieną. Spoksojo į būsimą komandos draugę ir širdo. Nebenorėjo turėti su ja nieko bendro. Mažiausiai norėjosi kartu su ja treniruotis. Žinojo, kad dvi puolėjos turės pasitikėti viena kita ir, žinoma, suteikti pagalbą. Tokia mintis kėlė nieko daugiau, tik pasišlykštėjimą.
- Rungtynių metu geriau nė nesiartink prie manęs! - garsiai suriko Deoiridh ir nusisuko. Kelis kartus giliai įkvėpusi pajuto, kad pyktis šiek tiek praeina. Vėl atsisuko į jaunesnę grifiukę, tačiau nieko nesakė: atsiprašymo Cristal gali tikrai nesitikėti. O ir už ką?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Cristal Daunt Spalio 31, 2020, 11:24:12 pm
Vieną akimirką Cristal pasigailėjo pastūmusi Deoiridh, tačiau jai atsisukus ir pamačius tą kreivą grimasą veide, nebesisielojo kad taip padarė. Už kvailą išraišką čia jai. Cristal net nemanė pradėti su bendrakoledže rimtai muštis, tačiau jos pasiūlymas sulaužyti viena kitai šonkaulius skambėjo visai viliojamai. Pyktis nemažėjo ir kai metais vyresnė mergiotė nuo jos nenuleido akių ir vis labiau pyko.
- Pff, lyg per turnyrą man tavęs baisiai reikėtų, - nors ir piktai pasakė, bet viduje krimtosi kaip reikės žaisti tą kvidičą kai rungtynėms dar net neprasidėjus, žaliaakė beveik susimušė su komandos nare. Suprato, kad reikia kažką daryti. Bet negi dabar pulsi atsiprašinėti?
Cristal norėjo vėl sunerti rankas ir nieko nedaryti, bet taip paprastai santykiai nepasitaisys. Išvis, kodėl ji turi kažką daryt, juk Deoiridh pati pradėjo? Kažkur mosikuodama rankomis, lyg net nestovėtų šalia mergaitės, ant kurios ką tik užvirto troba ir su kuria vos nesusimušė, Cristal žvalgėsi aplink. Lyg būtų daug ką pamatyti. Mergaitės didelei laimei, vis labiau dienojosi ir saulė šiaip ne taip bandė išlįsti iš po ją uždengiančių debesų, deja, tai neatrodo lyg būtų dalykas, greitai įvyksiantis.
Stebėtinai greitai Cristal mintys ir žvilgsnis vėl pasiekė žemę, ant kurios vis dar stovėjo, akimis ją varstanti, Deoiridh. Nors ir labai nenorėjo ir sušalę pirštai ribojo jos galimybes, Cristal labai demonstratyviai pavartė akmis ir priėjusi prie sugriuvusių lentų krūvos, pradėjo jas rinkti, nors nebuvo tikra ką su jom vėliau reiks veikti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 05, 2020, 06:56:05 pm
Situacija darėsi beveik juokinga. Deoiridh vis dar juto keistą pyktį, tačiau kartu norėjosi ir kikenti. Juto, kaip kvailai elgiasi - Cristal tikrai neprivalėjo kažko tvarkyti. Bet principas yra principas, tad rudaplaukė atkakliai žiūrėjo į jaunesnę mergaitę ir laukė... kažko.
- Pažiūrėsim, kaip tau manęs reikės ar nereikės, - apsimetė abejinga Deoiridh, tačiau žinojo, kad per rungtynes komandos draugės jai pačiai netgi labai reikės. Mintis, kad ji turės sėsti ant šluotos ir vaikytis kamuolį, vis dar neviliojo.
Cristal žvilgsnis lakstė į šalis, o tai rudaplaukę labai žavėjo: jos nuomone, tai reiškė, kad koledžo draugė yra kiek pasimetusi ar bent jau nežino, kaip elgtis. Tai leido tikėtis, kad ji pagaliau pradės tvarkyti tas nelemtas lentas. Tiesą sakant, Deoiridh jau nusibodo čia stypsoti, tad įtarė, kad jeigu artimiausiu metu Cristal nepradės darbuotis, ji paprasčiausiai išeis. Žinoma, tai reikštų jaunesnės mergaitės pergalę, bet pradėjo atrodyti, kad šitas vargas nėra vertas tiek daug pastangų.
Pagaliau! Tuo momentu, kai animagė jau beveik žengė žingsnį į šalį, Cristal pradėjo dirbti! Tiesą sakant, tai buvo labai netikėta, tad kurį laiką Deoiridh paprasčiausiai nežinojo, kaip reaguoti. Kurį laiką stovėjo, spoksojo į bendrakoledžę ir nieko nesakė. Vis dėlto taip sunkiai dirbančios mergaitės pastangas kažkaip reikėjo įvertinti. Smegenys pradėjo karštligiškai dirbti: ką gi čia pasakius?
- Ką ketini daryti su lentomis? - būtent toks variantas pasisiūlė pats. Deoiridh nesusilaikė ir pradėjo kvatoti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Cristal Daunt Lapkričio 05, 2020, 08:32:37 pm
Cristal nedėjo per daug pastangų renkant lentas. Vis tiek tai darė tik norėdama parodyti Deoiridh, kad nori taikos, nes kvidiče jos tikrai prireiks. Kuo daugiau lentų ji rinko, tuo jos rankos darės pilnesnės ir tuo arčiau buvo momentas kai brunetė stypsos su krūva lentų rankose ir nebus kur jų dėt. Pati Deoiridh, atrodo, visiškai nesusiprato, kad reiktų Cristal padėti, nors visos šitos nesąmonės kaltininkė ir buvo vyresnioji grifė. Išgirdus šios klausimą žaliaakė kiek sutriko, mat tikėjosi, kad neateis ta akimirka kai reiks klaust kur tas lentas nešt. Nenorėdama parodyti, kad ji nusileidžia ir kad Deoiridh laimėjo, Cristal atsakė:
- Mesiu tau į galvą.
Nors ir buvo tokia pagunda, bet kai lentų rankose padaugėjo trylikametė tiesiog paėjėjo tolėliau į trobą ir visas surinktas lentas sumetė į vieną krūvą. Apsižiūrėjusi ar neprisivarė į pirštus rakščių, ji net negalvojo dar kartą jas rinkti. O kam? Ta lūšna vis tiek būtų subyrėjusi.
- Klausyk, tas rinkimas čia beprasmis dalykas. Kam reikės, tas susitaisys šitą trobelę, nors labai abejoju ar kažkam ji reikalinga. Tiesiog einam iš čia, - negalėdama atsistebėti savo iš kažkur atsiradusiu noru nusileisti, Cristal prisimerkė ir stengėsi perprasti Deoiridh žvilgsnį, tačiau to niekaip nepavyko padaryti, nes ši mergaitė trečiakursei vis dar buvo keistoka.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 08, 2020, 08:23:44 pm
- Oi, oi, kokie mes pikti ir įsižeidę, - sarkastiškai tarstelėjo Deoiridh išgirdusi Cristal atsakymą. Buvo be galo smalsu, ar jaunesnioji grifiukė išdrįs tą padaryti. Dėl visa ko rudaplaukė buvo pasiruošusi, nors ir galvojo, kad Cristal pritrūks drąsos. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad šita mergaitė nėra iš tų, kurie taip lengvai nusileidžia.
Pamačiusi, kad būsima komandos draugė lentas paprasčiausiai nuneša šalin, Deoiridh patenkinta prunkštelėjo. Buvo akivaizdu, kad bendramokslė yra nusiteikusi pralaimėti šį keistą mūšį.
- Sakai, nereikalingas? - pasitikslino animagė. Buvo be galo smagu erzinti Cristal, tačiau jau ir pati pradėjo justi, kad tai yra šiek tiek kvaila. Dabar, kai jaunesnioji mergaitė pradėjo darbuotis, tai pasidarė nebe taip ir įdomu. Pergalė jau pasiekta. - Gal ir tavo tiesa, - galiausiai pridūrė.
Žvelgė į trobelę ir svarstė, ar nereikėtų išties traukti atgal į pilį. Pasirodo, ilgokai čia užtruko. Atsisuko į Cristal ir tarsi nenoromis pratarė:
- Gal tu ir nekalta dėl to, kad trobelė sugriuvo. Bet man buvo pernelyg smagu žiūrėti, kaip tu tvarkai tas lentas. Kaip manai, gal kada reikėtų pakartoti?
Sukikenusi Deoiridh lėtai patraukė pilies link. Atsisukusi į jaunesnę mergaitę pridūrė:
- Jeigu nori pratęsti pramogą, aš mielai pažiūrėsiu.
Vis dėlto nebepaisydama to, ką daro ar nedaro Cristal, rudaplaukė vėl nusisuko ir galiausiai pasileido bėgte.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 17, 2020, 01:54:12 pm
Ankstyvas rytas. Apie septinta valanda ryto. Rytas bjaurus, rodosi nori lyti. Vegard beveik be miego išėjo į lauką prasiblaškyti. Berniukas patraukė link uždraustojo miško. Pagaus tai pagaus vistiek Klastūnynas paskutinėje vietoje tad dešimt taškų daugiau ar mažiau ne problema. Pamatęs namelį Vegard priėjo arčiau ,bet namas toks apgriuvęs ,kad jei ten kelsi koją gyvas neišeisi ,net su Dievo pagalba, tad Vegard nusprendė ,kad geriau pasisaugoti ir neiti kur nereikia juk gyvybė svarbiau. Šioje trobelėje gyveno toks senis Hagridas ,bet jis išvyko ir gamta pasiglemžė namą.
-Kokio velnio man čia stovėti jei vistiek nieko įdomaus nėra? Tik savo laiką gaištu! Dabar galėčiau saldžiai miegoti žaliuose pataluose.,-Sau tarė Vegard.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 17, 2020, 02:13:06 pm
Suskambėjo žadintuvas. Žana pašoko iš lovos, kuri buvo apkrauta knygomis ir vadovėliais. Ji greitai apsirengė ir apsisiautė savo Varno Nago apsiaustą. Mergina į plaukus įsidėjo lazdelę, ji taip visada darydavo, nes turėjo ilgus plaukus, o visas gumytes ji pamesdavo. Pasirušusi mergina pažiūrėjo į laikrodį ir pamatė, kad dar turi dvidešimt minučių iki pamokų ir tyliai tarė:
-Per tiek laiko ir savo knygą skaityt pabaigt galiu.
Mergaitė tyliai nužingsniavo Hogvartso kolidoriumi, bet po kelių minučių sustojo, nes niekur nerado ramios vietelės. Mergina pasuko lauko durų link ir išėjo laukan. Apsidairiusi ji išvydo namelį, Hagrido namelį ir šalia namelio pastebėjo burtininką.
Žana ramiai priėjo prie trobelės, kurioje gyveno Hagridas ir burtininkui tarė:
-Gal galiu čia prisėsti? Bėja aš Žana. 
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 17, 2020, 06:25:29 pm
Klastuolis išsitraukė lazdelę su kuria dirbti beveik nemokėjo.
-Ką aš ten mokiausi? Lumos, alohomora, colloportus, spongify.
Nusprendęs ,kad reikia ką nors paversti pagalve nukreipė lazdelę į akmenį iš likusių griuvėsių:
-Spongify!
Iš pirmo karto dėja nepavyko... Nepavyko tai nepavyko nereik čia svaidytis tais kerais per pamokas prisisvaidysiu.
Ramiai sėdint ant akmens Klastuolis pamatė kažką ateinant. Viešpatie maldauju tik ne profesorius. Maldos padėjo tai buvo tikrai ne koks nukvakęs profesorius ,o mergina su juodu Varno Nago uniforma. Ji paklausė klausimo.
-Žinomas prisėsk, bėja aš Vegard, Vegard Saetehaug iš Klastūnyno koledžo ,o tu matau iš Varno Nago koledžo? Jeigu mokysies tada pasistenk nekreipti dėmesio į mane.
Aišku ,kad ji mokysis juk toks tų Varnių likimas: knygos ir profesoriavimas...
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 18, 2020, 09:00:43 am
Žana ramiai išklausė Vegard'o prisistatymo ir prisėdo. Po kelių minučių nusprendė atsakyti į jo klausimą:
-Taip taip, aš iš Varno Nago, atrodau, kaip moksliukė tiesa? Perspėju, man sekasi tik kerėjimas, daugiau nieko, tikrai nieko. Na dabar tikiuosi jis nepagalvos, kad esu apsimetelė ar išvis kvaila....
- Na ir matau ir tu nejuokais užsiemi, ką čia buri? Tokio mosto aš dar jokiuose keruose neesu mačiusi...
Žana Mokslinčė atsivertė knygą ir pradėjo ją skaityti ir galvoje mąstė: aš jį pamokint kažko galėčiau, kad ir ne iš mano koledžo, nesinori, kad jis nieko nemokėtų. Žana toliau skaitė knygą ir ramiai mėgavosi saulėtekiu.
-Ak...kokie gražūs tie saulėtekiai, -prakalbo Žana Mokslinčė.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 18, 2020, 01:26:44 pm
Saulė jau pradėjo tekėti ir vėjas aprimo. BLA BLA BLA! piktai pagalvojo Klastūnyno mokinys.
-Na čia norėjau akmenį į pagalvę paverst ,bet nepavyko...,-Liūdnai pasakė Vegard.
Juodaplaukiui į galvą atėjo puiki mintis.
-Sakai sekasi kerėjimas? Gal gali mane pamokyti nenoriu būti Klastūnyne jeigu esu toks kvailas!
Berniukas atsigulė ant žolės ir stebėjo saulėtekį ,o Varnė skaitė knygą. Po keletos minutėlių mergina kąžką pasakė ,bet Vegard negirdėjo tik ,,Žana''. Tai tikriausiai buvo mergaitės vardas, o gal ir ne. Juodaplaukis gulėjo ir stebėjo, gulėjo ir stebėjo, papūtė stipresnis vėjas ir į Vegard burną pateko žemių. Berniukas pradėjo springti.
-Pad-ė-k, pra-šau, pad-ėk.,-Kosėdamas vos išlemeno juodaplaukis berniukas.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 18, 2020, 03:23:25 pm
Žana toliau skaitė savo storą ir seną knygą. Išgirdusi Vegard'o atsakymą ji linksmai nusišypsojo ir tarė:
-Būtinai taip ir padarysiu, tik truputį palauk, noriu pabaigti skaityti šią knygą. Vegard'as elgiasi labai keistai, ką jis ten sako?
-Vegard'ai kvepuok, ramiai! -sušuko Žana
-Raudongimo!, -sušuko Mokslinčė. Na dabar turėtum atspringti pagaliau. Kad tik aš kokių nesąmonių pribūrus nebučiau, nes Varno Nagas jau ir taip antras nuo galo pagal taškų surinkimą....
Žana nusisuko ir pradėjo melstis, nes tik pagalvojus kas jai galėjo atsitikti rankos nusviro.
-Vegar-dai, tau viskas g...gerai? Man tikrai labai baisu dėl tavęs, atsakyk, prašau.
Na o jeigu jis čia vaidina tai aš jį užmušiu tikrai.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 18, 2020, 03:40:37 pm
Žana sureagavo ir paleido kažkokius kerus ,bet tai ačiū dievui padėjo! Visos žemės iš burnos išskrido kur buvo ankščiau. Po truputį atsistojęs tarė:
-Ačiū, tu man išgelbėjai gyvybę, kaip tau galėčiau atsidėkoti?,-Maloniai kaip niekada paklausė Vegard.
Berniukas iš apsiausto klosčių išsitraukė vidutinę knygelę kurioje jis rašė kerus kuriuos ,,mokėjo''. Rendaklus, lumos, alohomora, johnus maximus. Kur kerai kurių man reikia? Radau! Vardelikus Berniukas pasiėmė lazdelę ir pradėjo galvoti apie knygas, pergamentą, plunksnas.
-Vardelikus!!
Nieko neįvyko...
-Vardelikus!!
Ant žemės jau stovėjo dvi knygos, buteliukas rašalo, pergamento lapai tik plunksnų nebuvo...
-Viskas ,kas man pavyko išburti tavo.
Kokio velnio aš klausiau ar galiu atsidėkoti jeigu jau pribūriau visokių daiktų?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ariella Annė Brown Lapkričio 19, 2020, 06:08:30 pm
Kol Vegardas murmėjo kažkokius kerus Žana atsiduso. Kaip gerai, kad jam viskas gerai, bet gal ir įdomu, kas man būtų buvę jeigu būčiau nužudžiusi mokinį. Vien pagalvojusi apie tokias mintis Žaną nukrėtė šiurpas. Po kelių minučių Mokslinčė atsisuko ir išvydo daug dalykų. Ji pamatė dvi knygas, buteliuką rašalo ir pergamento lapą.
-Kaip tau dėkoju, man kaip tik labai reikėjo buteliuko rašalo, na o šią knygą (mergina numojo ranka į vieną iš dvijų naujų knygų) perskaitysiu, kai tik pabaigsiu savąja, -nusišypsojo Varniukė.
Žana ramiai tęsė knygos skaitymą, kol pagaliau perskaitė ir paskutinį puslapį. Na ir greitai perskaičiau šią knygą, nebuvo per daug įdomi, na bet ką ir padarysi.
-Jeigu neprieštarausi aš jau eisiu, pamoka jau čia pat, -atsisveikino Žana.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Vegard Saeterhaug Lapkričio 20, 2020, 07:20:00 am
Vegard vis dar džiaugėsi ,kad liko gyvas ir ,kad pavyko priburti visokiausio šlamšto jei taip galima sakyti. Žana baigė skaityti knygą ir susiruošė į pamokas.
-Eik tu kur tau reikia ,o aš čia pasėdėsiu ir pagalvosiu kaip man savo brolužėlį Hogvartse surasti!
Mergaitė tikriausiai jau išėjo, o juodaplaukis vėl gulėjo ant žemės ir spoksojo į dar rožinį dangų. Jeigu Jacob būtų patekęs į Klastūnyną būčiau jį matęs ,bet jo nemačiau. Mažylis tikriausiai pas Varnas išėjo, nes gi nuostabus kerėtojas jis! Ši mintis truputį erzino ir pykdė Saeterhaug šeimos narį, bet juk nepasirinksi į kokį koledžą tave paskirs.
-Sanctum Sanctum dominus prašau tavęs padėk man surasti brolužėlį šitame durnių maskarade!
Po šios minties Vegard atsistojo, nusipurtė žemes ir nulėkė į pilį.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 10, 2020, 08:52:01 pm
 Amelija išėjo pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes. Ji buvo nusiminus, nes iš paskutinės pamokos darbo, kurį darė tris valandas, gavo tik ,,vidutiniškai". Kam aš tada sėdėjau prie to darbo tiek laiko? Galvojo Amelija. Ir jai dar buvo gėda, kad taip prastai pasirodė prieš profesorių ir kitus mokinius. Amelija nepastebėjo kaip nuklydo visai netoli uždraustojo miško. Ji truputį išsigando ir pradėjo saugotis, kad neįeitų į jį. Staiga pamatė trobelę. Kadangi ji nebuvo legendomis apipintame uždraustajame miške Amelija nusprendė ją apžiūrėti. Ji įėjo į vidų. Ten buvo labai daug dulkių, jokių daiktų, viskas apgriuvę. Bet dabar Amelijai tai nebuvo svarbu. Ji apžiūrėjo vieką aplinkui ir kai būstas pasidarė jai nebesvetimas ji atsisėdo ant grindų ir pradėjo verkti. Verkė, nes buvo pavargus, gavo blogą pažymį ir ją dar spaudė namų darbų krūva.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 11, 2020, 03:42:46 pm
Kristina po visų pamokų buvo labai nuvargusi ir kadangi grifė labai mėgo kavą, netyčia apsipylė ją ant savęs todėl greitai persirengė apsiaustą ir norėjo eiti kur nors pasivaikščioti. Kristinai patiko būti lauke , gryname ore ir ypatingai hogvartse tikrai galėdavai rasti gerų vietų. Grifiukė net nepastebėjo kaip nuėjo link uždraustojo miško. O koks skirtumas? Bala ne matė ir vis tiek
 niekas gal manęs nepastebės.
Ji eidama aptiko trobelę ji buvo visa apgriuvusi, bet atrodė visai įdomiai. Bet ant žolės augo dar porą gražių gėlių, todėl grifė nusiskynė kelias ir užėjo į tą trobelę. Užėjus jai pamatė keistą fotelį, buvo labai nešvaru ir daug dulkių tuomet dar išgirdo kažkokius verksmus. Grifiukė paėjo dar kelis žingsnius ir išvydo verkiančią mergaitę. Kristina jos paklausė:
- Labas, aš Kristina Granger man atrodo esu tave mačiusi ir dar norėjau paklausti kodėl verki kas atsitiko?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 12, 2020, 04:52:27 pm
 Amelija niekaip negalėjo sustoti verkti, kai jau pradėjo. Ji taip šniurpščiojo, kad nuo jos kvėpavimo skraidė dulkės. Bet buvo geriau, negu sėdėt bendrajame kambaryje ir šypsotis, nors tavyje balaganas. Amelija iki soties prisiverkus jau galvojo eiti. O išsiverkus ir lengviau kažkaip pasidarė. Varno Nago mokinė buvo visai patenkinta. Bet tada ji išgirdo žingsnius ir kažkas priėjo prie jos, kol ji dar nebuvo nustojus verkti. Amelija išsigando ir nusivalė akis apsiausto rankove. Bet kad ji verkia, atėjęs žmogus jau buvo pastebėjęs. Amelija pakėlė galvą. Mergaitė jai irgi buvo matyta.
- Aš Amelija, - negarsiai pasakė ji ir pradėjo galvoti kaip atsakyt kodėl ji verkia.
- Nes gavau blogą pažymį ir pavargau nuo pamokų ir namų darbų, - pagaliau atsakė. - bet dabar jau viskas gerai.
 Amelija nusišypsojo Christinai.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 12, 2020, 05:33:27 pm
Kodėl ta mergaitė verkė Kristinai buvo aišku, ji atsakė:
- Na jo, suprantama man irgi labai nepatinka kai daug namų darbų na, o dėl blogo pažymio neliūdėk kitą kartą geriau parašysi! - tarė bandydama nuraminti Kristina.
Grifų gūžtos mokinė nenorėjo dar išeiti, todėl apsižvalgė dar kartą trobelę. Eidama dar labiau ji pamatė kažkokio barzdoto vyro paveikslą ant kurio buvo parašyta ,, Hagridas" . Kristina susimastė, kad tai yra ne kieno kito, o Hagrido trobelė. Hmm.. įdomu noriu dar čia kažką naujo atrasti.  Mokinė dar ir pamatė laišką kuriame tikriausiai kažkada rašė Hagridas. Grifei visą laiką patikdavo papuošti kokias nors purvinas, dulkėtas trobeles, todėl Kristina panaudodama kerus papuošė trobelę , lempučių girliandomis, nebebuvo dulkių.
- Gal nori kažką paveikti? Tarkim galime paskaityti kokią knygą, nes matau, kad daug įdomių čia yra.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 12, 2020, 06:11:50 pm
 Christina pradėjo apžiūrinėti trobelę. Amelija atsistojo ir pradėjo daryti tą patį. Kai Christina išbūrė girliandas Amelija labai apsidžiaugė.
- Labai gražu, - pasakė ji. Amelija dar truputį burtų pagalba pataisė langus, nes jie buvo sulūžę ir ant jų išbūrė smėlio salvos užuolaidas. Labiausiai Amelijai patiko, kad nebebuvo dulkių, nes ji labai nemėgo, kai įkvėpdavo dulkes arba jos papuldavo į gerklę. Tada mergaitė dažnai pradėdavo kosėti arba čiaudėti. Amelija pradėjo galvoti ką gali veikti. Ji norėjo čia pabūti, nes dabar trobelėje buvo jauku.
- Gerai, galime paskaityti knygų, - atsakė ji Christinai ir nuėjo paieškoti kokios nors geros knygos. Staiga ji sugalvojo vieną dalyką, todėl pasakė mergaitei:
- Man regis per kerėjimo pamoką mus mokė burtažodžio, kuris išburia gėrimą. Galim pabandyti išsiburti arbatos. Kaip manai?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 13, 2020, 11:54:13 am
Hagrido trobelėje tikrai buvo smagu, o ypač ne vienai.
- Taip žinoma, su arbata ne taip bus šalta ir tikrai smagiau- nusišypsojusi atsakė Kristina.
- Katiniausius!
Arbata per sekundę atsirado. Kaip gerai, kad moku šiuos kerus.. Arbata buvo labai skani, o Kristina stebėjosi kodėl. Hmm.. labai keistas skonis juk arbata niekada nebūna tokia skani kaip ši, na, bet nieko kodėl aš dėl to pergyvenu? Juk gerai, kad ji skani, o dabar pradėsiu skaityti knygą. Grifiukė  rado knygą apie paslaptingąjį kambarį, mirties relikvijas, netikrą princą , norėjo šias visas knygas perskaityti, bet atrodė tos knygos kažkur labai girdėtos. Man atrodo, kad profesoriai apie tai aiškino.. Mergaitė rado knygą apie demonus, pasiėmė ją ir pradėjo garsiai skaityti, beskaitydama atskrido pelėda ir atsiuntė laišką.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 14, 2020, 02:49:16 pm
 Amelija labai apsidžiaugė kai Christina išbūrė arbatos, nes ji pati to burtažodžio niekada neišbandė ir nežinojo ar jai pavyktų. Ji labai nenorėjo, kad jai tektų vis bandyti burtažodį, kuris neišeina prie kitos mergaitės. O jeigu ji dar ir juoktis pradėtų...
 Amelija atsigėrė arbatos.
- Kokia skani... Kaip tau taip gerai pavyko? - paklausė ji. Amelija nusprendė, kad jai irgi reikės išmokti tą burtažodį, nes ji labai mėgo arbata ir norėjo dažniau tokios pasidaryti.
 Kai Christina pasiėmė kažkokią knygą ir Amelija išsitraukė iš lentynos knygą apie senovės burtininkus. Ji irgi pradėjo skaityti. Kai pas jas atskrido pelėda Amelija labai nustebo, net nežinojo dėl ko.
- Čia tau laiškas? - paklausė ji Christinos.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 14, 2020, 04:40:00 pm
- Na taip man, reikia paskaityti.
Laiške buvo parašyta:
Citata
Kristina ir Amelija, jūsų ieško visa mokykla ir kodėl jūsų nebuvo didžiojoje salėje kai visi valgė ir jūsų nėra bendruosiuose kambariuose, siūlau jums bėgti kol dar galite, nes troba tuoj užsirakins.
Kristina sušaukė:
- Bėgame! Tuoj durys užsirakins...
Grifiukė jau norėjo bėgti, bet užsidarė durys. O ne, ką daryti? Ji pabandė panaudoti burtažodį Alohomora , bet ir tas nepavyko.
- Na ką gi turėsime likti čia visai nakčiai, o gal ir daugiau labai tikiuosi, kad atsidarys rytoj ryte durys ir šiaip kaip taip gali palikti čia pirmakurses? - stebėjosi Kristina.
Mokinė užsinorėjo valgyti iš tos visos baimės. Norėjo išsiburti, bet ant lentynos rado šokolado, jai nebuvo svarbu ar jis senas ar ne, tiesiog labai norėjo valgyti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 16, 2020, 04:34:48 pm
 Amelija išsigandus klausėsi kaip Christina skaito laišką.
- Kas jį atsiuntė? - bėgdama link durų dar sušuko ji. Amelija pamačius, kad durų nepavyko atverti net su Alahomora kerais dar labiau išsigando. Ji dar kartą pabandė paklebenti rankeną. Nepavykus spyrė į duris. Jautėsi nemaloniai, kad prie Christinos elgiasi taip žiobariškai, bet dabar svarbiausia buvo ištrūkti iš ten. Staiga ji pagalvojo, kad gal jos galėtu parašyti laišką ir išsiųsti su ta pelėda kuri joms atnešė laišką, nes ji dar nebuvo išskridus. Amelija dar kartą pažvelgė į langą ir įsitikino, kad jis per mažas joms išlipti į lauką.
- Galim pabandyti išsiųsti laišką, kad mus čia užrakino, pelėda dar čia, - pasiūlė Amelija Christinai, - gal mus išgelbės, o jei ne, tai tikėkimės, kad bent koks nors žvėris iš Uždraustojo miško naktį neateis.
 Amelija pamatė, kad Christina rado šokolado, ji irgi labai norėjo valgyti, bet jai pasirodė įtartina iš kur čia šokoladas.
- Atsargiai, tas šokoladas gali būti užnuodytas, juk nežinom iš kur jis čia atsirado, - perspėjo Christiną Amelija.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 18, 2020, 09:40:50 am
- Taip, parašom laišką tik reikia greičiau kol pelėda neišskrido.
Kristina pradėjo rašyti kuo greičiau laišką:
Citata
Laba diena, mus užrakino šioje trobelėje ir nespėjome pabėgti, labai tikiuosi, kad gausite šį laišką ir, kad atrakinsite mus.

Parašiusi sulenkė laišką ir perdavė pelėdai, o pelėda nešdama laišką išskrido.
- Kaip manai atrakins mus?
Grifiukei buvo baisiai nuobodu todėl ieškojo kokių nors lapų papiešti arba klausinėjo Amelijos klausimus.
- Galime pažaisti žaidimą ,, Ką tu darytum" .
- Tai aš pirma pradėsiu, ką darytum jeigu tau lieptų būti profesorė? - paklausė mokinė klausimo kuris pirmas šovė į galvą.
Laukdama atsakymo dar nuėjo pasiimti šokolado, nes buvo visai skanus. Atsilaužė jo ir atsisėdo vėl ant pledo kurį buvo išburusi.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 20, 2020, 03:31:36 pm
 Amelija žiūrėjo kaip Christina rašo laišką.
- Nemanai, kad reikėtų pasirašyti? - paklausė ji. Amelija paglostė išskrendančią pelėdą ir palydėjo ją akimis. Kaip keista, kad jos čia sėdi ir negali išeiti, o tas padaras, nors ir daug už jas silpnesnis gali išskristi... Gerai tai pelėdai, ji niekur neužrakinta... Pagalvojo Amelija. Bet ar tikrai ji neužrakinta? Juk ji nelaisva, ji priklauso žmonėms, kurie ja naudojasi, nuo kurių ji priklauso. Ir žmonės taip pat užrakinti... Tarp kitų žmonių. Amelija baigė mąstyti šiame užrakintame pasaulyje apie užrakintus žmones, kad ir jos smegenys netyčia neužsirakintų. Ji pažvelgė į Christiną.
- Gerai, pažaidžiam, - sutiko. Vis tiek nebuvo ką daugiau veikti.
- Hm... Manau, kad visai sutikčiau. Tai nebūtų mano svajonių profesija, bet būtų visai neblogai, - Amelija mintyse maldavo, kad Christina nepaklaustų kokia ta jos svajonių profesija, nes Amelija paprasčiausiai nežinojo.
- Ką darytum, jeigu tau paskirtų areštą... Profesorius Moore? - nieko geriau nesugalvojus paklausė Amelija. Gal tas profesorius ir nebuvo pats baisiausias, bet kol kas ko nors blogesnio ji dar nematė, na arba nesugalvojo.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 20, 2020, 04:50:18 pm
- Manau, kad tiesiog jo atsiprašyčiau.
Kristina atsakydama išgirdo kažkokį juoką.
- Amelija, girdi?
Juokas buvo kažkokio vaiduoklio. Vaiduoklis atrodė su suplyšusiais marškiniais, juoda skrybėle, su žaliais botais ir mėlynais plaukais.
- Gerbiamoji Amelija, gerbiamoji Kristina ką jus čia darote? Be to į mano plaukus galite net nespoksoti aš ir taip žinau, kad jie yra nerealūs, o jus? Kur jūsų šukuosenos? Va nesupratau kažkoks tortas ant galvos, pas tave kažkokia kasa nu gi yra plaukų dažai ko jūs tokios nuobodos norite būti?
- Šiaip tai man tavo plaukai visiškai nepatinka, o mano kasa yra kaip kasa gal dar žaliai man nusidažyti plaukus? - pasipiktinusi pasakė Kristina.
Išgirdęs tas vaiduoklis Kristinos žodžius atrodė, kad tuoj jai trenks.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 21, 2020, 09:10:18 am
 Amelija klausė kaip atsako Christina ir galvojo, kaip pati pasielgtų tokioje situacijoje. Deja sugalvoti taip ir nespėjo, nes pasigirdo kažkoks garsas. Tiksliau jukas, bet labai jau nepanašus į žmogaus.
- Žinoma girdžiu. Kaip manai kas ten? - paklausė Amelija. Atsakymo laukti nereikėjo, nes šaliai atsirado kažkoks labai keistas vaiduoklis. Amelijos nuostabai jis buvo apsirengęs kaip žmogus. Mergaitė jau norėjo jam atsakyti į pirmąjį klausimą, bet anas vėl pradėjo kalbėti. Mergaitė kiek sutrikus ir nelabai patenkinta pačiupinėjo savo plaukus. Nieko keisto ten nepajuto. Jokio torto. Amelija įsmeigė priekaištingą žvilgsnį vaiduoklį, bet greitai nusprendė, kad šioje situacijoje pyktis labai neprotinga. Ji pradėjo raminti kitus du, nes jie jau buvo besusipykstantys.
- Viskas gerai, nesipykit, - pasakė Amelija.
Tada kreipėsi į vaiduoklį. - mes čia atėjome ir mus čia netyčia užrakino, dabar nežinome ką daryti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 22, 2020, 03:57:10 pm
- Aš ant jo pykstu, nes jis mane įžeidė - susirūpinusi pasakė Kristina.
Vaiduoklis tik juokėsi ir taip pat atsakė į Amelijos klausimą:
- Oi mergyt, tu net neįsivaizduoji kiek aš šitoje būdoje pragyvenau nori žinoti? Dešimt metų!! Ir vis ateidavo čia vienas plikis ir man vis kartodavo Petrauskai, Petrauskai eik gyventi, o aš, kaip man gyventi? Aš neturiu kur eiti ir tik jūs man galite padėti, o aš jums, taip pat jūsų niekas negirdi apart manęs ir jūsų pačių be to esate įstrigusios lyg kalėjime, o aš tik paprastas besmegenis kuris sėdi čia ir burba nesąmones.
Kristina nusprendė paieškoti žemėlapio, nes kai tik buvo čia užėjus buvo radusi kažkokį žemėlapį. Dar grifų gūžtos mokinė paklausė to vaiduoklio:
- Kur man rasti žemėlapį?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 23, 2020, 07:29:15 pm
-Jeigu kas nors čia vis ateidavo, tai turėjo kažkaip ir išeiti, - pradėjo garsiai mąstyti Amelija. Jai visai nepatiko šitas nuotykis, o vaiduoklis buvo kažkoks keistas. Be to, jis dar ir visą laiką skraidė aplinkui, bei kartais pradėdavo kikenti. Išgirdęs Christinos klausimą vaiduoklis atsisuko ir atrodė kiek nustebęs. Jis apsidairė ir staiga labai garsiai nusijuokė (Amelija net užsidengė ausis delnais).
- Žemėlapis ten, kur tavo šokoladas, mergyt. Cha cha, padėjai šokoladą tiesiai ant žemėlapio! - vaiduoklis vėl pradėjo juoktis. Amelijai visai nebuvo juokinga ir ji tuo tarpu apžiūrinėjo namelį ir bandė surasti kokį nors išėjimą.
 Staiga pasigirdo kažkoks labai keistas bildesys ir Amelija atsisuko į vaiduoklį. Jis išdarinėjo visokius keistus judesius ir niūniavo kažkokią melodiją.
- Nustebot mergaitės? Cha cha, juk reikia pasilinksmint ir pašokti, nereikia čia liūdniems sėdėti. Tra lia lia, tra lia lia, - vaiduoklis skraidydamas aukštyn žemyn vartė visokius daiktus. Staiga pro langą įskrido pelėda ir numetusi laišką kažkur prie Christinos greitai išskrido atgal.
- Kas ten parašyta? Greičiau skaityk! - nekantraudama prie Christinos priėjo Amelija.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 23, 2020, 07:59:29 pm
- Na gerai, gerai, taigi čia parašyta, kad mes galime grįžti pro slaptas duris, kurios yra šioje trobelėje ir galime pro jas išlipti! - su džiaugsmu tarė Kristina.
Vaiduoklis išgirdęs Kristinos išvykimą pradėjo rėkauti.
- Ė jūs mažules, niekur jūs neišvyksite na, bet jai jau norite palikti šį gražųjį dėduką tai bent padainuoti leiskit man jums, gerai pradedu. Dzedas aš esu alutį labai myliu išprotėjęs jau esu be jūsų bus baisuu.
Tai jis čia repuoja ar dainuoja? Kristina nekreipus dėmesio į tą vaiduoklį nusitempė Ameliją prie tų slaptų durų ir norėjo pro jas šokti. Durys buvo dar ir su užraktu tai buvo sunku atrakinti. Bet grifiukė prisiminė burtažodį Alohamora ir durys atsirakino. Atidarius mergaitė duris šoko tiesiai pro duris ir tikėjosi, kad Amelija neliko viena ir taip pat nušoko.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Amelija Harmon Gruodžio 27, 2020, 08:44:24 pm
 Amelija apsidžiaugė girdėdama Christinos skaitomas naujienas (o gal senienas?). Ji tikrai buvo pradėjus galvoti, kad čia įstrigo amžiams. Amelijai buvo truputį keista, nes ji, nors ir žinojo, kad Hogvartse bus nuotykių, bet nesitikėjo, kad jie taip staigiai užklups ją, vos pirmakursę. Išgirdus vaiduoklio žodžius Amelija pamanė, kad jis tikrai išprotėjo. O kas, jei jis mūsų neišleis? Truputį išsigando varniukė. Ji ėmė dairytis tų slaptų durų, vis žiūrėdama ar vaiduoklis nebando jos su Christina sulaikyti. Bet turbūt buvo per daug išsigandusi, kad ramiai mąstytų ir Christina duris pamatė pirma. Amelija labai apsidžiaugė, kai ji ir atrakino jas, nes Amelijos galvoje buvo chaosas ir ji nežinojo ar jai būtų pavykę kerai. Ji išbėgo pro dureles ir patraukė link Hogvartso nė neatsigręždama į trobelę. Įkvėpė gaivaus oro. Kaip gerai, kad viskas baigėsi...
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Balandžio 08, 2021, 11:09:27 pm
Davidas išėjo į lauką. Pilies dar gerai nepažinojo, bet su apylinkėmis susipažinti irgi reikia! Berniukas nežinojo, kur norėtų eiti, bet patraukė miško link. Ten dar nebuvo lankęsis - ką gali žinoti, gal ras geriausių vietų pasislėpti? Ar bent jau paslėpti pavogtus niekučius? Kol kas kolekcija buvo tuščia - ir viskas per tą "princesę"! Tik per ją teko atiduoti teleskopą astronomijos profesorei! Davidas buvo labai nepatenkintas.
Ak, be reikalo berniukas pagalvojo apie tą teleskopą! Tik susigadino nuotaiką ir vis dar nežinojo, kur eiti. Akys užkliuvo už kažkokios apgriuvusios trobelės. Puiki vieta! patenkintas pagalvojo Davidas ir patraukė ten.
Tik įėjęs į vidų berniukas įsitikino, kad ši vieta yra kaip tik tai, ko jam reikia. Tokioje vietoje niekas neieškos dingusių daiktų. Puiku! Dabar tereikia rasti, ką čia būtų galima paslėpti! Davidas šypsojosi. Priėjo prie lango ir žvilgtelėjo į lauką. Nepastebėjo, kad kas artintųsi. Tai buvo tiesiog nuostabu. Berniukas tvirtai apsisprendė: būtent čia jis įrengs savo slėptuvę!
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Magdė Gegužės 06, 2021, 01:37:27 pm
 Buvo niūri, lietinga gegužės diena. Dangų klojo švininiai debesys, be paliovos krapnojo ir pūtė vėsus vėjas. Alisa klaidžiojo po pilį, tarp skersvėjo košiamų sienų, kol, genama nesuvokiamos jėgos, išėjo į lauką.
 Vos peržengus slenkstį, ją pasitiko nesvetingo vėjo gūsis ir vėsus, gaivinantis lietus, ritmingai barbenantis į stogą. Vela užsitraukė ant galvos baltos striukės gobtuvą, paslėpdama sidabriškai švytinčius savo plaukus ir patraukė toliau. Kurį laiką klaidžiojo palei ežerą, žiūrėdama į lygias vilnis, šiaušiamas vėjo ir į žuvis, plekšinčias uodegomis į vandenį. Gilumoje baugiai siūbavo kažkokie neaiškūs šešėliai ir tamsūs dumbliai. Kartais buvo galima išgirsti lyg iš po žemių sklindantį kažin kokių nežemiškų būtybių balsus. Rodos, jos pašaipiai dainavo, liedamos ilgesį ir tyčiodamosi iš kvailų keliauninkų, išdrįstančių prisiartinti prie jų buveinės.
 Kojos nešė penkiolikmetę senos trobelės link. Veikiausiai prieš daugelį metų tai buvo jaukus namelis, tačiau dabar atrodė gana apleistas. Sienos ištrupėjusios, medinių čerpių stogas sutrūnijęs. Palei netvirtas namelio sienas augo vešli žolė ir aukštos smilgos, siekiančios langus. Na, bent jau tai, kad buvo iš jų likę – tuščios skylės ir smulkių įvairaus dydžio šukių krūvos. Viena tokia  nedidelė šukelė susmigo švilpei į koją ir ji tyliai aiktelėjo.
 Staiga namelio viduje kažkas sukrebždėjo. Gal vaiduoklis, gal katinas, o gal čia gyvenanti namų dvasia. Penktakursė sustingo, kairę ranką nejučiomis nuleido prie peilio dėkle, o dešiniąja suėmė burtų lazdelę.
 Tas kažkas, esantis namuko viduje, vėl sukrebždėjo ir praėjo pro lango vietoje žiojinčią skylę. Šmėstelėjo juodi plaukai, kiek įdegusi oda ir gana patenkintas veidas. Tame veide švytėjo pasitenkinimo šypsena. Tokia grimasa, kokią paprastai nutaiso žmonės, kuriems pasiseka įvykdyti kokius nors nedorus ketinimus.
 Įtarios raukšlelės tarp lygių Alisos antakių dar pagilėjo. Ji tyliai nusėlino palei sieną, slėpdamasi šešėlyje. Pasiekusi duris, suėmė trapią rankeną ir stumtelėjo duris. Šokdama į priekį, ji išsitraukė iš dėklo peilį ir lyg kaltinimą sviedė į sieną. Jos tikslas visai nebuvo pataikyti į tą padarą, ji tik norėjo jį įbauginti.
 Peilis sukdamasis įsmigo į sutrūnijusią lentą ir liko, lengvai virpėdamas. Mergina apžvelgė visą trobelę ir išvydo berniuką juodais plaukais, kiek įdegusia oda, su klastūnyno uniforma. Jis pasirodė kažkur matytas. Vela prisiminė jį iš kai kurių pamokų.
Koks ten jo vardas...Davidas!Taip, taip, Davidas!
 -Na, ką prisižaidei, - piktai susiraukė penktakursė, - Net negalvok, kad išsisuksi su vogtais daiktais.
 Švilpė atpažino keletą daiktų, ir žinojo, kad šis pirmakursis priešakyje linkęs vagiliauti. Ji nekentė tokių vagišių ir rimtų rimčiausiai ketino pranešti apie tai klastūnyno vadovei Panelei Mokslinčei. Tačiau magėjo sužinoti, ką konkrečiai tas Davidas yra nukniaukęs, tad ji liko, priekaištingai stebėdama berniuką šaltomis it plienas savo akimis, be jokio draugiškumo krislo.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Gegužės 09, 2021, 01:00:34 am
Davidas buvo tik pirmame kurse ir puikiai tą suprato. Daugelis mokinių buvo už jį protingesni, geriau mokėjo naudotis burtų lazdelėmis ir, žinoma, būtų lengvai jį įveikę dvikovoje. Bet norint ką nors pavogti burtų lazdelė visiškai nėra būtina! Ir berniukas šitai žinojo. Jis jau buvo išsirinkęs bent kelias tinkamas aukas. Kai kurios iš jų buvo gerokai vyresni mokiniai, bet argi tai svarbu? Jeigu Davidas mato, kad galės ką nors nudžiauti, jam to ir užtenka! O štai ši trobelė yra tiesiog puiki vieta tokiems daiktams saugoti! Toks patenkintas Davidas turbūt nesijautė nuo pat tada, kai atvyko į šią mokyklą.
Berniukas dairėsi po trobelę ir mintyse dėliojo planą, kur koks laimikis turės atsidurti. Viskas atrodė tiesiog nuostabiai!
- Čia tilps maži daikčiukai, tokie kaip to bjauraus berniuko magnetukai. Čia yra vietos didesniems dalykams, pavyzdžiui, teleskopams. Jeigu tik "princesė" ir vėl visko nesugadins! - pats sau murmėjo Davidas vaikščiodamas po trobelę. Jis buvo giliai susimąstęs ir negirdėjo, kas vyksta aplinkui.
Tai turbūt buvo priežastis, kodėl jis neišgirdo, kaip kažkas atėjo. Tikriausiai nebūtų pastebėjęs viduje stovinčios merginos, jeigu ne staiga į sieną įsmigęs peilis. Davidas persigando ir net pašoko. Skubiai apsidairė ir pamatė gerokai vyresnę mokinę, lyg ir matytą kažkurioje pamokoje. Ko jai iš manęs reikia?! susirūpino berniukas. Negi jam ir vėl nepasiseks? Ar ir vėl kažkas turi pasipainioti nelaiku ir ne vietoje?
- Aš nieko nevogiu! - apsimetė įsižeidęs Davidas. Kodėl visi jį kaltina vagystėmis? Nepaisant to, kad toks kaltinimas buvo teisingas, jis vis tiek berniukui nepatiko. Negi jis toks kvailas ir išsidavė? Ne, to negali būti! Taip, tikriausiai dėl visko kalta "princesė"! Tikriausiai reikia ją apkaltinti ir dabar! - Iš profesorės Mokslinčės feneką vogiau ne aš, o toji... Princesė! Aš nieko nepadariau!
Davidas susiraukė. Jam labai nepatiko, kad tuo metu, kai planavo savo sandėlį, čia atėjo ir ta mergina. Dabar ji viską supras! Teks ieškoti kitos slėptuvės... Tai nebuvo labai gerai, tačiau berniukas negalėjo išsiduoti. Jis priėjo prie sienos ir gana sunkiai išlupo peilį. Atsisuko į merginą ir mąstė, ką reikėtų daryti dabar. Jis negalėjo taip kvailai išsiduoti! Jis ne toks kvailas!
- Peilius mėtyti į sieną nėra labai gera mintis, - rimtu balsu pratarė Davidas. Kiek pasvarstė ir ištiesė jį vyresnei mokinei. - Taip jis labai greitai atšips!
Tikrai geriau kalbėti apie peilius nei apie vagystes. Tu nieko apie mane nežinai! karštligiškai galvojo berniukas.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Magdė Gegužės 11, 2021, 09:20:21 pm
 Alisa suraukė savo išraiškingus antakius. Davidas melavo. Įžūliai, bjauriai ir šaltakraujiškai melavo. Mergina ir toliau tiriamai žiūrėjo į klastuolį, galvodama, ką su juo daryti. Galų gale nusprendė pamokyti.
 Ji suėmė berniuką už apykaklės ir prisitraukė prie gobtuvo šešėlyje slepiamo veido. Velos akys rūsčiai ir šaltai blykstelėjo. Jos buvo nebe nežemiškai žydros, veikiau šalto plieno spalvos.
 -Tu nieko nevogi, - lėtai, pabrėždama kiekvieną žodį ir su aiškia pašaipa išskiemenavo penktakursė, - Meluoji ir neraudonuoji; "kačiuk" . Jei nieko nevogi, kas tada čia? Accio magnetukus ir teleskopus!
 Penktakursė neketino knaisiotis po to bernaičio reikalus. Nekentė netikrų atsiprašymų ir iš bėdos sugalvotų pasiteisinimų. Tik jos pasitikėjimą pelnę žmonės gali taip elgtis. O šiaip, niekas neturėtų šito daryti, o tuo labiau, tas veidmainis vagišius.
 Pakanka to, kad Davidas turi tuos daiktus ir penkiolikmetė gali patvirtinti, kad ji matė, kaip tas šlykštynė ketino juos paslėpti šioje trobelėje.  Taigi, švilpė  gali ramių ramiausiai tempti jį švilpynės prefektams arba Klastūnyno vadovei, profesorei Mokslinčei, dėstančiai Astronomiją. Neketino kliudyti direktorės smulkmeniško vagišiaus bausme. Pakanka arešto - senų trofėjų šveitimo ar sėdėjimo požemyje gramdant nuo senų buteliukų sutrėkštas muses ar vorus.
 Bet prialau pranešti profesorei Mokslinčei. Net neabejojiu, kad tas bjaurybė nukniaukė ir daugiau daiktų. Na, visgi, jo slaptavietė gudriai parinkta. Jis protingas ir apsukrus, bet kerštingas ir sukčius, kaip dauguma klasuolių. - piktai mąstė Alisa.
 - Na ką, Davidai, - rimtai, tačiau vis dar grėsmingai ištarė mergina, - Prisivirei košės. Galiu vesti tave tiesiai pas profesorę Mokslinčę, gausi arešto kaip reikiant. Už visus pavogtus daiktus, kuriuos aš radau, ir kurių neradau, ir už melavimą.
 Kačiukas prisidirbo - dar kartą mintyse pasišaipė vela ir ir paragino berniuką, sugriebusi jį už riešo:
 - Judinkis, Davidai, eime į pilį. Savo turtą susirink, - ji aprėpė ranką visur išsimėčiusius klastuolio lobius, - Vis tiek greitai jų neteksi. Ir beje, jei sumanysi sprukti, man puikiai sekasi Petrificus Totalus kerai. Gulėsi koridoriuje visą naktį. Sakyčiau, ne perdaug maloni perspektyva.
 Šlykštynė. Vogia daiktus iš bejėgių vaikų, o po to juos slepia. Reikės paprašyti, kad išgautų iš jo kitas slpatavietes. pasipiktinusi mintijo penktakursė.
 
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Birželio 06, 2021, 10:06:50 pm
Ta keista mergina buvo gerokai vyresnė už Davidą - nenuostabu, kad ir protingesnė! Ir vis dėlto tai nereiškė, kad berniukas yra visiškai kvailas! Tereikėjo sugalvoti įtikinamą paaiškinamą, kas čia įvyko. Kodėl būtinai reikia iš karto daryti išvadas?! Davidas nebuvo patenkintas. Kodėl visi galvoja, kad jis yra tik paskutinis bjaurybė? Taip nesąžininga! Nėra jis toks blogas!
Kai mergina atsidūrė labai arti, Davidas paprasčiausiai išsigando. Jis nė kiek neabejojo, kad ji moka daugybę kerų, kurie jam pačiam yra nė negirdėti. Dėl tos priežasties būti pernelyg arti buvo baugu. Nelaimei, teko laukti, kol vyresnė mokinė teiksis jį paleisti. Vos tik gavęs progą Davidas atsitraukė saugesniu atstumu nuo jos.
- Jeigu kažkas vagia teleskopus, kodėl būtinai tai turiu būti aš?! - pasipiktino berniukas. Jam labai nepatiko, kad mergina viską žino - negi ji ką nors matė! - Aš čia atėjau iš smalsumo, o tu mane kažkuo kaltini. Taip nesąžininga! Nieko tu apie mane nežinai!
Davidas nusisuko nuo tos merginos. Peilis, atrodo, jos nesudomino, tad klastuolis ilgai negalvojo ir įsimetė jį į kišenę. Juk ketino atiduoti, dabar jau tikrai nėra dėl ko priekaištauti!
- Niekur aš su tavim neisiu! - dar garsiau sušuko Davidas. Eiti pas tą nemalonią profesorę, tik dėl "princesės" kaltės jam skyrusią areštą, jis nė neketino. Ir jau šita mergina jo tikrai ten neves! Tegul tik pabando!
- Aš irgi nesu visai kvailas! - užtikrintu tonu pasakė berniukas, nors toli gražu taip nesijautė. Kerai, kurie merginai sekėsi puikiai, jam buvo nė negirdėti, tad akivaizdu, kad ji šioje srityje daug labiau pažengusi. Bet negi taip imsi ir pasiduosi? Davidas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir "rūsčiai" žvelgė į gerokai vyresnę merginą. Svarbiausias darbas dabar buvo nuslėpti jaučiamą baimę - jis tikrai negali pasirodyti esąs bailys!
- Gali man čia negrasinti, - suburbėjo Davidas. Jam kuo toliau, tuo mažiau patiko visa šita situacija. Tik kaip dabar iš jos išsisukti?! Berniukas nė neketino susirinkti savo daiktų - jeigu jau vyresnė mergina taip nori, tegul susirenka juos pati! Davidas apsižvalgė po trobelę ir nuėjo į tolimiausią jos kampą. Atsisėdo ant grindų ir įžūliai nužvelgė merginą. Taip, jeigu ji nori, kad Davidas kažką padarytų ar kažkur nueitų, turės labiau pasistengti!
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Indio Dellso Liepos 11, 2021, 11:17:52 pm
Indio greitai eidamas turbūt atrodė, kad žvarbų ir jau tamsų žiemos vakarą turi kažkokių svarbių reikalų. O iš tiesų berniukas tenorėjo iš visų jėgų paspardyti ant žemės gulinčius akmenis, nes neturėjo būdo kaip kitaip išleiti pykti. Didžiausia bėda buvo, kad storas sniego sluoksnis buvo visiškai paslėpęs net mažiausius objektus, kuriuos klastuolis galėtų paspardyti. Agresijos priepuoliai niekada nebuvo problema, su kuria susidūrė Indio, tačiau negalima sakyt, kad karts nuo karto nesinorėdavo kokiam idiotui užvotžti per makaulę. Juokingiausia, kad šį kartą juodaplaukis net nežinojo kas jį taip suerzino. Na, žinojo - visa Hogvartso mokykla ir žmonės joje, tačiau nežinojo kas konkrečiai. Berniukas atsisuko pasižiūrėti į pilį ar jo niekas neseka. Šiuo metu turbūt nėgalėtų pakelti kito žmogaus kompanijos.
Nudelbęs grindis į žemę Indio nepastebėjo kaip priejo kažkokią griuvena, kuri kadaise buvo...trobelė? Berniukas negalėjo patikėti, kad beveik supuvusios ir nuo drėgmės pažaliavusios lentos kažkada buvo trobos sienos. Dabar nei užuovėjos nėra, nei ko nors geresnio. Pasisukiojęs aplink keletą kartų Indio šiek tiek tikėjosi, kad tikroji trobelė yra už jo nugaros, o čia kokia sugriuvusi šuns būda, tačiau greitai pasirodė, kad tai viskas kas yra. Pakėlęs dešinę koją nuo lentos Indio pasielgė kaip ir bet kuris kitas sveiko proto žmogus būtų pasielgęs - sviedė ją keletą metrų į priekį su nemenku riksmu. Deja, tokio didelio malonumo nebebuvo, nes pyktis buvo jau praėjęs.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 12, 2021, 03:54:46 pm
Telesk... Ką teleskopas veikė, nebuvo aišku, mat Elliw Gwawr Dwynwen Goff į lauką išėjo su vienu tikslu - rasti astronomijos prietaisą ir parsinešti jį sveiką ir gyvą (?) atgal į savo miegamąjį. Kitaip sakant, teleskopas buvo dingęs. Ar jis išėjo pasvaikščioti ir negrįžo, ar kur nors sudužo, o gal jį pavogė kokia nors neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija? Šito Elliw arba nežinojo, arba neprisiminė. Ji buvo tikra tik dėl vieno: jos didžiausia brangenybė yra kažkur dingusi, ir jos pareiga yra tą brangenybę surasti.
Kodėl mergaitė paieškoms pasirinko lauką, sunku pasakyti. Tuo labiau, kad vos išėjusi pro duris ji pamiršo, ką veikia lauke. Gerai pagalvojusi suprato, kad su savimi neturi teleskopo. Tai velsietę gerokai išgąsdino: kaipgi galėjo kažkur išeiti be savo brangenybės?!
Elliw ilgokai mąstė, kas čia atsitiko, bet taip ir nesuprato. Galiausiai priėjo išvadą, kad teleskopas ant jos už kažką supyko. O ir kur čia nepyksi, kai profesoriai vadina jį kažkokiais ten bur...kažkuo ten? Natūralu, kad teleskopas įsižeidė, Elliw jaustųsi lygiai taip pat.
Bandydama sugalvoti tinkamus žodžius, kuriais galėtų atsiprašyti prietaiso, rudaplaukė keliavo tolyn nuo pilies. Kartais vis atsisukdavo, kad įsitikintų nesanti pasiklydusi, bet netrukus pamiršo, ko čia sukiojasi, tad daugiau to nedarė ir tiesiog drožė į priekį. Ji neįsivaizdavo, kur eina, bet dėl to ir nesirūpino: be teleskopo visas pasaulis atrodė pilkas ir nykus. O gal taip nėra? Gal kaip tik teleskopas yra kaltas dėl to, kad pasaulis atrodo būtent taip? Išties, gal teleskopą reikia kaltinti dėl visko? Bet tada atmintyje iškilo prisiminimai apie neLiuciją, ne neLiuciją ir ne ne neLiuciją. Ne, teleskopo kaltinti negalima. Dėl visko kaltos yra tik tos trys bjaurios mergiūkštės!
Priėjusi šią genialią išvadą Elliw pralinksmėjo. Taip, teleskopas dėl nieko nėra kaltas, jį reikia susirasti, o kaltinti ir toliau galimą tą bjaurią trijulę. Sulig šita mintimi kažkas kaukštelėjo rudaplaukei į galvą. Natūralu, kad ji pirmiausia pagalvojo, kad tai teleskopas. Iškilo logiškas klausimas: kuri iš bjauriųjų mergiūkščių tai padarė? Bet šitas klausimas nebuvo labai svarbus. Daug svarbiau buvo tai, kad atsirado didžiausia brangenybė, kurios pastebėti, tiesa, kol kas nepavyko.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugusi sušuko Elliw.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Indio Dellso Liepos 16, 2021, 11:16:25 am
Kai nedidelė lenta nuskriejo keletą metrų į šoną, Indio ėmė svarstyti ar galiausiai reiks eit surinkt lentų ir grąžint jas į vietą. Gal kažkas žada šią griuveną atsakyti, ką gali žinoti. Kita vertus, kam ši troba gali būti reikalinga? Slapstymuisi burtų ir kerėjimo mokykloje vietų buvo į valias, tad ši griuvena tikrai negali būti pirmas pasirinkimas. Ir vis dėl to, Indio stovėjo čia, laikydamas dar viena lentą rankoje, kuria žadėjo užsimoti ir mesti į Uždraustojo miško pusę kai pamatė siluetą, kreivai einantį ir artėjantį prie tamsiaplaukio. Tai negalėjo būti vienas iš mokytojų, nes figūra buvo maža. Indio pagalvojo, kad tai galu būti vienas iš mokinų, ieškančių jo, tačiau tada prisiminė, kad jis neturi draugų ar apskirtai kieno nors turinčio bent kiek susidomėjimo Indio gerove.
Žmogysta sukiojosi aplink ir vis neapsisprendė į kurią pusę eit, todėl Indio suprato, kad ši kažko ieško. Berniukas nusprendė apsimesti, kad jos nemato ir užsiimti savo reikalais. Juk vis dėl to buvo tamsu ir susiklojęs nemažas rūkas, tad nenuostabu, kad Indio gali nepastebėti ko nors. Pavyzdžiui žmogaus. Indio stengėsi nežvilgčioti į siluetą, nes buvo įsitikinęs, kad žvilgsnis pritraukia kitą žvilgsnį, nors negalėjo susilaikyti, mat jis su lyg kiekviena sekunde artėjo. Tarsi priešindamasis realybei Indio nusisuko ir apžiūrėjo kokios dar gėrybės voliojasi ant žemės. Pastebėjęs pusiau skilusią nedidelį buką medžio gabalą Indio, savaime suprantama, užsimojo ir sviedė jį tikėdamasis, kad nenumes per arti miško, nes tokioje tamsoje tikrai neturėtų noro eit jo paimt. Deja, atsitiko blogesnis dalykas. Medžio gabalas nusileido tiesiai žmogystai, kuri iš spigaus balso, kurio neišėjo suprasti, pasirodė, kad yra mergaitė, ant pakaušio. Tobula.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 24, 2021, 12:51:31 am
Taigi teleskopas trenkė Elliw į galvą. Tai, žinoma, nebuvo labai džiuginanti mintis, bet ji vertė susimąstyti apie tai, kad astronomijos prietaisas atsirado (o jis buvo dingęs?!), o tai buvo visų svarbiausia. Na, o jeigu jis buvo dingęs, dėl visko kalta yra neLiucija. Arba ne neLiucija. Arba ne ne neLiucija. Arba ne ne ne neLiu... Ne, tokia šitoje mokykloje nesimoko, vadinasi, dėl visko kalta yra kuri nors iš tų trijų bjaurių mergiūkščių! O gal jos visos? Tai buvo labai sudėtingas uždavinys, kurio Elliw niekaip nebūtų galėjusi išspręsti, o netrukus pamiršo ir tai, kad iš viso apie kažką galvojo. Jau buvo pamiršusi ir tai, kad neseniai gavo iš teleskopo į galvą. Dabar daug svarbiau buvo tai, kad... O kas buvo svarbu? Elliw nežinojo, nes neprisiminė, kur ji yra, kur ėjo ir ką čia iš viso daro.
- Kur mano teleskopas?! - garsiai sušuko ji tikėdamasi, kad iš kur nors atsiras Liucija, Sabrina arba Joana trečioji su astronomijos prietaisu rankose. Išties nelabai toli nuo jos buvo kažkokia figūra, tad velsietė apsidžiaugė: tai tikrai turėjo būti kažkuri iš jos draugių! Žengusi žingsnį jos link mergaitė už kažko užkliuvo ir plojosi ant žemės. Ne iš karto suprato, kad tai teleskopas. Bet tai ir nebuvo teleskopas! Pamačiusi, kad tai kažkoks pagalys, lenta ar kitas nesuprantamas daiktas, Elliw išsigando: kur tada didžiausia jos brangenybė?!
- Tai tu kalta! - riktelėjo ji žmogystai, tikriausiai paleidusiai tą daiktą į ją. Mergaitė nematė, kas ten toks ar tokia, bet tai tikriausiai buvo neLiucija, ne neLiucija arba ne ne neLiucija. O jeigu tai tiesa, aišku, kad viskas yra tik jų kaltė!
Sunkiai atsistojusi Elliw griebė lentą ir vos susilaikė vėl nesiplojusi ant žemės. Vis dėlto pavyko išsilaikyti ant kojų ir ji įtūžusi pradėjo artintis bjauriosios mergiūkštės (?) link.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Indio Dellso Rugpjūčio 06, 2021, 09:46:00 pm
Kad medžio gabalas (ir visai skaudžiai) trenkėsi mergaitei į galvą, Indio jautėsi kaltas, tačiau nesigailėjo. Jei būtų berniuko valia, kiekvienas Hogvartso idiotas bent kartą į dieną gautų po tokį smūgį. Vis tiek kiekvienas iš jų yra padaręs kažką gyvenime, kad to nusipelnytų.
Toks jausmas, kad mergaitė bent keletą kartų dienoje gauna per makaulę, nes ir šį kartą nebuvo pernelyg nustebusi. Indio nenorėjo, kad mergaitė jį pamatytų, tačiau slėptis nebuvo kur. Na nebent už nemažos supuvusių lentų krūvos. Variantas buvo atsigulti ant žemės, išsivolioti sniege ir apsimesti paliktu lavonu. Bet tokiu atveju šansai sušalti į ragą drastiškai pakiltų. Po svarstymų, kurie tamsiaplaukio galvoje tęsėsi porą valandų, realybėje vos tik porą sekundžių, klastuolis nusprendė apsimesti idiotu ir kad ne jis paleido lentą. Įjungęs savo geriausius vaidybos įgūdžius berniukas ėmė vaikščioti po vietovę apsimesdamas, kad irgi kažko ieško. Indio nelaimei, nukentėjusioji mergaitė, kažko ieškojo iš tiesų, nes klykdama, taip, kad turbūt iš gilaus miego pažadino visus baisiausius miško gyventojus, apie kažkokį teleskopą įtūžusi ėmė artintis Indio link. Staiga klastuolis atsiminė. Juk čia turbūt ta mokyklos kvėša, kuri su savimi visur nešiojasi teleskopą, arba daužo juo per galvas. Didelei laimei, Indio dar neteko su ja susidurti ir dėl to berniukas per daug nesielvartavo. Matydamas kaip mergaitė artėja link jo ir nebežinodamas ką daryti tamsiaplaukis nusisuko miško pusėn pasiruošęs dėti į kojas. Daugiau laiko davė "netikėtas" mergaitės plojimasis ant žemės ir Indio vos atsispyrė pagundai nusijuokti. Kai mergaitė vel pakilo ant kojų ir pradėjo kažką šaukti, Indio pasileido tekinas miško link.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 31, 2021, 05:27:44 pm
Reikėjo kuo greičiau prieiti prie bjauriosios mergiūkštės ir gerai ją pamokyti. Elliw neprisiminė, kokia yra tokio sprendimo priežastis, bet dėl vieno buvo tikra: tai tik tos bjaurybės kaltė! Kad ir ką ji padarė, kad ir kokios nelaimės užgriuvo mergaitę, ji kaltino tik tą mergiūkštę, kuri... Ar ji bandė pasprukti nuo Elliw? Na ir nemandagumas! Bjauri mergiūkštė turi atsiprašyti ir, maža to, atiduoti teleskopą! Mat klastuolė nusprendė, kad astronomijos prietaisą ištiko būtent tokia dalia: jį pavogė ta neįtikėtina bjaurybė!
Deja, faktas, kad ta bjaurybė tolo, gerokai sunkino situaciją. Reikėjo ją pasivyti ir... Ką ten padaryti? Šito Elliw neprisiminė, bet paspartino žingsnį. Vėl už kažko užkliuvusi (teleskopas?!) vos nenusivertė ant žemės (kas, žinoma, nebūtų labai didelė naujiena), bet šį kartą pavyko išsilaikyti ant kojų. Velsietė pasileido bėgte.
- Tai tu kalta! - priminė ji, nors nežinojo, dėl ko kaltina tą, kurią (kurį?) vijosi. Aišku, vytis sekėsi sunkiai, bet šiek tiek priartėjusi ji suprato, kad tai nėra neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija. Ten buvo kažkoks padaras, kurio rudaplaukė nepažinojo. Tiesa, viena ji suprato puikiai: tas padaras nebuvo teleskopas.
- Kur mano teleskopas? - griežtai suriko Elliw. Ir kodėl jai nuolat taip nesiseka? Juk Elliw - gera mergaitė...
Netoliese pamačiusi kažkokį akmenį velsietė jį pačiupo ir atidžiai nusitaikė. Šią akimirką ji nuoširdžiai nekentė to padaro, kuris nebuvo teleskopas. Neprisiminė, ką jis padarė (ar iš viso ką nors padarė), bet vis tiek buvo pikta. Ilgiau nebesvarsčiusi Elliw paleido akmenį to bjauraus padaro link.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Spalio 20, 2021, 08:02:47 am
Dori pakankamai dažnai lankydavosi uždraustajame miške, tačiau apgriuvusią Hagrido trobelę aplenkdavo didžiuliu lanku. Ši mergaitei atrodė labai nejauki, be to, buvo baisu, kad kas nors ant galvos neužgriūtų. Tačiau einant laikui keitėsi ir vietos, kurios traukdavo Dori pabūti. Kai mergaitė pradėjo mokytis Hogvartse, ji nuliūdo, kad jos koledžas bus požemiuose ir mieliau būtų įsitaisiusi kažkur aukštai. Tačiau dabar mergaitę traukė ne tik požemiai, bet ir visokios kitokios keistos vietos, tokios kaip ola uždraustajame miške ar tuneliai po Hogvartsu. Todėl antrakursė nusprendė aplankyti ir šiuos griuvėsius.
Tiesą pasakius, nebuvo jau taip prastai. Iš lauko trobelė atrodė baisiau. Šį niūrų ir šlapią žiemos vakarą tai atrodė nebloga vieta pasislėpti nuo vėjo ir šlapdribos. Dori atsisėdo ant suolo atokiausiame trobelės kampe. Suolą greičiausiai atitempė kas nors iš mokinių. Trobelėje buvo prietema. Greitai sutems.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Spalio 24, 2021, 09:55:57 pm
Buvo vakaras. Davido kišenės buvo pilnos visokių daiktų. Juos reikėjo paslėpti. Dėl to berniukas išėjo į lauką. Jis turėjo puikią slėptuvę. Apie ją niekas nežinojo. Tai puiki slėptuvė!
Davidas ėjo apgriuvusios Hagrido trobelės link. Ten jis ir slėpė grobį. Reikėjo sugalvoti, ką su tais daiktais daryti. “Protinga pirmakursė” lazdelę atgavo. Daugiau Davidas tikrai nieko negrąžins! Todėl reikėjo paslėpti likusius daiktus. Jis neatiduos daugiau nė vieno daikto!
Trobelė atrodė blogai. Davidas čia dažnai ateidavo, bet dabar ji atrodė tikrai blogiau. Vieną dieną gali ir sugriūti! Kur tada berniukas laikys savo grobį? Kol kas trobelė dar stovėjo. Taigi Davidas ėjo ten. Turėjo nemažai daiktų, kuriuos reikėjo paslėpti. Jis atidarė duris ir įėjo į vidų. Ten kažkas jau buvo!
- Negerai, - tyliai pasakė Davidas. Jis pažiūrėjo, kas ten buvo, ir suprato, kad tai Dori. Davidas šiek tiek nusiramino. Mergaitė padėjo jam vogti. Ji tikrai neišduos!
- Labas, - pasisveikino Davidas. Jis nebuvo patenkintas, kad rado čia Dori. Bet jau geriau ji nei kitas mokinys!
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Spalio 25, 2021, 05:28:07 pm
Mergaitė mąstė, kaip visada, apie savo suknistus tėvus žiobarus, apie tai, kad mokydamasi Klastūnyne ji jautėsi nepilnaverte dėl savo kraujo. Dėl išrinktojo Poterio, Dori taip norėjo turėti draugų klastuolių, tačiau jų susirasti buvo be galo sunku. Ar tai kaltas kraujas? Vieninteliai žmonės, su kuriais antrakursė palaikė normalesnius ryšius, iš Klastūnyno tebuvo Levanda, kurią Dori kol kas dar per menkai pažinojo, ir Davidas, kuris, tamsiaplaukė įtarė, su Mendel bendravo tik dėl to, jog ši neturi nieko prieš vogimą ir dar yra pasiryžusi kažką kartu apšvarinti. Tačiau vis tik ji negalėjo pasitikėti nei Levanda, nei Davidu. O Meg, Henrieta, Alanu... Šiais žmonėmis ji galėjo pasitikėti. Bent jau taip galvojo. Ir, po velnių, jie buvo arba grifai, arba švilpiai. Daugiausiai grifai. Ir Deoiridh... Ji irgi grifė ir kartais atrodydavo, kad Dori ją labai užknisdavo, bet kažkodėl Mendel žinojo, kad vyresnėlė nepaliktų jos bėdoje.
Galvodama apie draugus ir priešus, kaip norėčiau įkrėsti į kailį Elodie ir Sofi, klastuolė krūptelėjo. Ji buvo ne viena. Instinktyviai šoktelėjo nuo suolo ir nutaikė lazdelę į atėjūną. Norėjo pilti sustingdymo užkeikimu, tačiau susizgribo: čia buvo Davidas.
- Davidai! - sušuko nuleidusi lazdelę ir įsidėjusi ją į kišenę. - Aš atsiprašau! Buvau užsigalvojusi ir ne iškart supratau, kad čia tu. Labas, - vos vos šyptelėjo ir vėl atsisėdo.
Tikriausiai Davidas vogs arba kažką jau pavogė, ėmė galvoti mergaitė. Ji žinojo, kad neverta dėti kažkokių vilčių į Davidą, bet nieko negalėjo padaryti, mat jai berniukas jau nuo pat pirmo kurso atrodė labai gražus. Antrakursė įsistebeilijo šiam į akis.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Lapkričio 04, 2021, 11:54:19 pm
Dori jo neišgirdo. Būtent taip nusprendė Davidas. Jis apsidžiaugė. Galbūt galės ramiai paslėpti daiktus? Nelaimei, taip nebuvo. Dori netrukus pasisveikino. Davidas neklausė, ką mergaitė kalba. Ji jį pastebėjo. Pats kaltas! Davidas buvo gana piktas. Ką jam dabar daryti?
- Ką čia darai? - paklausė Davidas. Jis tikėjosi laimėti laiko. Gal Dori nepastebės išsipūtusių kišenių?! - Trobelė gali sugriūti.
Davidui nepatiko, kad Dori žiūri jam į akis. Ji viską supranta! Tai buvo labai blogai. Davidas susiraukė. Jis nusuko žvilgsnį ir pradėjo spoksoti į sieną.
- Aš nieko neturiu, - pasakė jis. Berniukas įlindo į tolimiausią kampą ir atsisėdo. Grindys nebuvo švarios. Nelaimei, Davidas nežinojo kito būdo paslėpti grobį. Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė pakabuką. Jis nebuvo gražus. Bet jis buvo vogtas! Davidas žiūrėjo į pakabuką. Tada ištiesė ranką Dori link ir paklausė:
- Gal nori?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 05, 2021, 02:58:01 pm
- Ką čia darau? - Dori kažkodėl pasimetė. - Ee... nieko. Atėjau tiesiog pamąstyti.
Davidas, regis, irgi buvo pasimetęs. Jau bus kažką pavogęs, nutarė antrakursė. Tikriausiai atėjo čia apžiūrėti lobių be niekieno akių. Mendel susidomėjo, kokius daikčiukus galėtų slėpti Davidas. Ką jam pavyko nudžiauti. Tačiau ji to tikrai neklaus. Veikiausiai Davidas supyktų. O ir taip neatrodė linksmas.
- Nesugrius ta trobelė, - pakėlė antakį. - Nesugriuvo per tiek laiko, nesugrius ir šiandien. O kodėl pats čia atėjai? - paklausė, nors atsakymą jau kaip ir žinojo.
Kai Davidas pasakė, kad nieko neturi, viskas tapo dar aiškiau. Jis tikrai vogė ir dabar kažką turi. Klastuolės akys smalsiai stebėjo.
Berniukas atsisėdo ant grindų ir ėmė krapštytis po savo kišenes. Deja, Dori nematė, ką jis iš kišenės išsitraukė. Regis, jog kažką apžiūrinėjo, o galiausiai ištiesė ranką su pakabuku ir paklausė, ar mergaitė to pakabuko norėtų.
Ji nespėjo nei normaliai visko apgalvoti, tik nudžiugo, ištiesė ranką ir pakabutis jau buvo jos delne.
- Taip! Ačiū!
Dori puikiai žinojo, kad šis pakabukas yra vogtas. Žinojo ji ir tai, kad negalės jo demonstratyviai nešioti, mat veikiausiai kažkas jo ieško. Užsikabinusi dovaną ant kaklo Mendel papuošalą apžiūrinėjo. Tai buvo sidabrinės spalvos grandinėlė su taip pat sidabrinės spalvos rutuliuku. Ant to rutuliuko žėrėjo spalvoti taškeliai.
Dori pagalvojo apie tai, kad jau seniai jai niekas nieko nedovanojo. Šį kartą net nuo tėvų per Kalėdas ji nieko negavo. Na, nebent tą antausį nuo mamos galima būtų skaityti dovana. Todėl trumpaplaukej nerūpėjo, iš kur Davidas traukė tą pakabutį. Tai, kad šis jai jį pasiūlė, mergaitei reiškė labai daug. Ji norėjo nusišypsoti ir kažką pasakyti, bet nebuvo tikra, kaip Davidas į tai reaguotų. Jeigu Dori nemėgo perdėto saldumo, tai Davidas tikriausiai jo negalėjo apkęsti. Todėl Mendel tik žiūrėjo į pakabutį ir sukiojo rutuliuką, kabantį ant grandinėlės.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Lapkričio 07, 2021, 10:14:07 pm
Dori nežinojo, ką daro trobelėje. Tai buvo keista! Arba ji apsimetė. Ar ji galėjo kažką pavogti? Tai buvo sunkus klausimas.
- Apie ką pamąstyti? - paklausė Davidas. Jis nenorėjo, kad Dori paklaustų, ką čia veikia jis. Buvo per vėlu. Klastuolė kaip tik to ir paklausė! Davidas susiraukė. Dori jį pažinojo. Per gerai pažinojo!
- Atėjau pamąstyti, - pasakė Davidas. Mergaitė tuo nepatikės! Davidui tai nerūpėjo. Dori jo neišduos!
Berniukas nemanė, kad ji taip džiaugsis. Tai tik vogtas pakabukas! Davidas nežinojo, ką sakyti. Jam tai labai nepatiko! Jis žiūrėjo į mergaitę ir tylėjo. Pakabukas nebuvo toks ypatingas!
Davdas ištraukė iš kišenės lankutį. Jį pavogė iš kambario draugo. Gyvūnėlis buvo tikrai įdomus! Ar Dori patikės, kad tai yra Davido lankutis?
- Tai Martynas, - pasakė berniukas ir parodė klastuolei lankutį. Ji privalo patikėti, kad Davidas gyvūno nevogė!
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 10, 2021, 07:46:11 am
Dori šyptelėjo, kai Davidas pasakė, jog atėjo pamąstyti. Ji puikiai žinojo, dabar jau buvo tikrai, ko Davidas čia atėjo. Tačiau berniukui nieko nesakė.
Regis, klastuolis nesidžiaugė tuo, kad Dori pakabukas labai patiko. Tačiau ir tai mergaitės nenustebino. Ji jau buvo seniai pastebėjusi, kad džiaugsmingos reakcijos berniuko nežavi, o gal jis tiesiog prie jų nėra pratęs ir būna pasimetęs.
Mendel pasikišo pakabuką po mantija. Bet tikrai ne tam, kad jis būtų arčiau širdies. Paprasčiausiai todėl, kad paskui nepamirštų jo paslėpti, nes ką kiti pamanys, jei pričiups dvylikmetę su vogtu papuošalu? Be to, tą daiktą reikės dar ir energetiškai išvalyti, ėmė svarstyti antrakursė, kad jis pilnai priklausytų man, o ne kažkam kitam.
Davidas kurį laiką patylėjo ir galiausiai iš kišenės išėmė lankutį. Jau pirmą akimirką Mendel pagalvojo, kad už lankutį Davidui labiau tiktų knisius, tačiau iš kur juodaplaukis tokį gaus? Hogvartse vaikai neaugina knisių, tad nebūtų iš ko pavogti. Tačiau ir lankutis buvo naudingas gyvūnas, mat Dori buvo girdėjusi, kad šis atrakina spynas. Šį gyvūnėlį mergaitė matė pirmą kartą.
- Martynas? - susidomėjusi klastuolė paėmė lankutį į rankas ir ėmė apžiūrinėti. - O aš auginu vorą, - iš kišenės išsitraukė jį. - Jo vardas Džo. Nagi, pažiūrėkime, kaip jie sutars, - Mendel padėjo vorą netoli lankučio.
Regis, Džo nebuvo labai patenkintas draugija, jis nuo lankučio traukėsi. Patį lankutį klastuolei buvo liesti įdomu. Jis buvo toks laibas, o kojytės kuteno delną.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: David Dominguez Lapkričio 13, 2021, 06:38:03 pm
Dori neatsakė į klausimą. Tai taip nemandagu! Ji nieko nesakė. Tai buvo gerai. Jeigu ji nešneka, neišduos. Ji paėmė pakabuką. Dabar negalės išduoti! Visi manys, kad ji pavogė Dori. Vadinasi, ji tylės! Davidui patiko, kad jis yra genijus. Tik genijus gali taip protingai sugalvoti! Pakabukas nebuvo daug vertas. Tegul Dori džiaugiasi!
Davidui vorai nepatiko. Jis neapsidžiaugė mergaitės augintiniu. Kodėl būtinai voras?! Jis atsitraukė šiek tiek toliau. Bet Martynas liko! Daivdas negalėjo parodyti, kad bijo. Gerai, kad Dori patkėjo, kad lankutis yra jo.
- Kodėl voras? - paklausė berniukas. Jis norėjo paimti lankutį. Bet negalėjo! Davidas nenorėjo artintis prie voro. - Geriau augintum pelėdą!
Berniukas paėmė augintinį. Nereikia vorų! Jam nepatiko tas gyvūnas. Martynui irgi nepatiko. Keista ta Dori! Kam reikia tokių augintinių?
- Ar tu jį pavogei? - paklausė Davidas. Tik taip galima pateisinti Dori!
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2021, 07:33:51 pm
Regis, Davidui voras nesukėlė susižavėjimo.
- Kodėl voras? Dėl to, kad man patinka vorai, - gūžtelėjo pečiais. - Aš nekenčiu paukščių, - susiraukė. - Tikrai nenorėčiau auginti pelėdos. Nes man niekas nerašo, - dabar susiraukė dar labiau, tačiau veide atsispindėjo ir kažkoks keistas skausmo kartėlis. - O tu turi, kas tau per mokslo metus rašo laiškus?
Tikrai, jeigu Dori augintų pelėdą, ši visiškai neturėtų darbo. O Magijos žinias mergaitė ir taip gauna paskaityti per pusryčius didžiojoje salėje. Dažnai mokiniai rašydavo savo broliams ir seserims, tėvams, giminaičiams. Dori yra rašiusi tėvams tik pirmame kurse ir jau laiškuose ėmė jaustis, kad kažkas yra ne taip. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Kai berniukas paklausė, ar Dori vorą pavogė, ji tiesiog negalėjo papasakoti jam tiesos. Juk ji tą vorą pirko tada, kai dar buvo kupina meilės tėvams, tokio vaikiško džiaugsmo ir naivumo. O dabar viskas yra kitaip. Dabar Dori šeima yra tik ji ir Džo. O tėvai, ypač mama, nebemėgo nei vieno, nei kito.
Kadangi Mendel matė, kad Davidui Džo visai ne prie širdies, ji įsidėjo voriūkštį atgal į kišenę.
- Taip, - pamelavo Davidui. - Aš jį pavogiau iš parduotuvės Skersiniame Skersgatvyje dar prieš pirmą kursą.
Oras ėjo tik bjauryn ir bjauryn. Darėsi šalta.
- Klausyk, Davidai, gal eikime į pilį, gerai? Verčiau pasėdėkime kur nors koridoriuose, - pasiūlė bendrakoledžiui ir išėjo iš trobelės.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ryan Jones Balandžio 25, 2022, 09:57:27 pm
Ir vėl ta pati dilema kankino vaikiną. Kodėl jo vardas atsidūrė burtų trikovės turnyro taurėje, jis nežinojo ir šiais metais. Galbūt klajonės be Hogvartso privertė jį taip pasielgti, o galbūt tiesiog kvaila jo galva, tačiau jis ir vėl buvo čia. Ir jis ir vėl kreipėsi pagalbos į Rafael Beaumont. Šis profesorius buvo vienintelis, kuriuo Ryan'as besalygiškai pasitikėjo. O Jones pavardės savininko pasitikėjimą buvo užsitarnauti sunku, labai sunku. Jis bijojo pasitikėti, kadangi labai daug kartų nudegė pasitikėdamas kitais žmonėmis. Jis pasitikėjo James, jis jį paliko. Jis pasitikėjo Cindy, ji jį paliko. Jis pasitikėjo Adam'u, jam atskleidė daugiau nei kitiems, tačiau ir jis jį paliko. Visi apart gyvūnų palikdavo vaikiną. Na, dar jo nepaliko šeima ir profesorius Rafael'is, kuris jam visada padėdavo su gyvūnais ir jų priežiūra. Tik jis padėdavo tada kai kuris nors gyvūnas susirgdavo ar pradėdavo elgtis keistai. Beaumont buvo tikras autoritetas vaikinui.
Šviesiai rudų plaukų vaikinas žingsniavo Hagrido trobelės griūvėsių link. Ten jis susitarė susitikti su profesoriumi ir aptarti užduotį - sumąstyti koks gi gyvūnas galėtų būti slepiamas Uždraustajame miške. Jones įtarė, kad šiais metais tai bus koks nors didelis gyvūnas, kadangi jo skleidžiamas garsas buvo labai įtartinas, tačiau neatmetė varianto, kad tai galėtų būti ir kokia nors būtybė. Tačiau visas šitas mąstymas apie užduotį tiesiog žudė jį. Rudų akių savininkas bijojo, kad jis nesusilaikys ir tiesiog sprogs dėl viso jaučiamo streso ir visų dalykų, kurie jį supo. Jis tiesiog jautėsi prastai jau dabar tai kas bus tada kai vaikinas baigs visas užduotis? Tada jis tiesiog nebesugebės visko išlaikyti savyje ir jam tikrai baigsis blogai.
Galiausiai Jones atsirėmė į sugriuvusios Hagrido trobelės sieną. Po kelių akimirkų pamatė ir ateinantį profesorių, tad nusišypsojo netikra šypsena. Jis juk turėjo džiaugtis dėl dalyvavimo burtų trikovės turnyre ar ne? Jis juk čempionas, jis juk išrinktasis... Tačiau dėl to jis jautėsi tik dar blogiau. Galiausiai sunkiai atsidūsęs, jis atsišliejo nuo sienos.
- Labas vakaras, profesoriau. Aš turiu keletą minčių, - ištarė vaikinukas profesoriui gana linksmu tonu. Švilpis, iš tiesų, buvo ir pats labai nustebęs savo gebėjimu apsimesti linksmu ir laimingu dėl burtų trikovės turnyro, tačiau ir liūdėjo dėl to, kad niekas nepastebės kaip jam iš tiesų sunku dėl visko kas supa jį jo beverčiame gyvenime.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Rafael Beaumont Balandžio 26, 2022, 09:10:33 pm
Rafael'is iš tiesų labai nustebo sulaukęs laiško, kurio sulaukė. Ryan Jones kvietė jį tam, kad padėtų burtų trikovės turnyro užduoties pasiruošimui. Profesorius buvo labai susimąstęs dėl to ką vaikinukas parašė laiške, tad net kelis vakarus prieš miegą Beaumont pavardės nešiotojas galvojo apie tai koks gyvūnas bus pasislėpęs Uždraustajame miške. Galiausiai priėjo prie kelių išvadų, kokie gyvūnai galėtų tenais slėptis, tad profesorius judėjo link susitikimo su vaikinu vietos. Prancūzas kiek nervinosi dėl gyvūnų, kadangi gyvūnai visada galėjo būti netikėti ir keisti. Arba tai netgi galėjo būti ne gyvūnai, o kažkokios būtybės, kurios leido panašius garsus į tam tikrus gyvūnus, bet vis tiek variantų turėjo.
Po dešimties minučių, profesorius pasiekė savo ir vaikino susitikimo vietą. Čia pamatė jaunąjį magizoologą ir šyptelėjo. Tačiau iš akių matė, kad Ryan'as netrykšta džiaugsmu, bet nieko apie tai nesakė. Beaumont pavardės savininkas išgirdęs pasisveikinimą ir kitus žodžius linktelėjo.
- Sveikas. Labai norėčiau išgirsti tavo variantus, o tada aš pasakysiu savuosius, - tarė profesorius stovėdamas priešais vaikiną ir skenuodamas jį savo akimis. Rafael'is bandė perprasti kas dedasi vaikino viduje, tiesa jam tai sekėsi sunkiai.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ryan Jones Balandžio 26, 2022, 09:54:42 pm
Išgirdęs profesoriaus atsakymą švilpis linktelėjo. Tada ėmė įnirtingai mąstyti, kadangi reikėjo sudėlioti visus variantus savo mintyse. Jis norėjo skambėti rimtai ir užtikrintai, kadangi kitaip galėjo ir neįtikinti profesoriaus savo mintimis. Plius save jis taip pat turėjo įtikinti. Jis nebuvo labai užtikrintas savo mintimis dabar, kadangi jis ėmė jaustis pasimetusiu. Jis bijojo, kad netgi Rafael'is išjuoks jį dėl jo kvailų idėjų, tad Ryan'as tiesiog buvo pasimetęs. Jis nebenorėjo kalbėti, norėjo tiesiog prasmegti skradžiai į žemę. Jam pasidarė taip bloga ir nemalonu, tačiau jis juk negalėjo imti ir pavyzdžiui apsiverkti? Jis juk vaikinas, o ne kažkokia mergaitė kaip visi sako... Jones tyliai atsiduso ir vėl ėmė mąstyti apie Burtų trikovės turnyrą. Kas jei jis numirs? Juk praeitą kartą jis vos išvengė mirties, kas būtų jei jis tiesiog neišvengtų jos šį kartą? Vaikinas kilęs iš Paryžiaus bijojo mirties. Jis dar nenorėjo numirti, jis norėjo gyventi ir atidaryti zoologijos sodą. Ne, ta jo svajonė net nebuvo dingusi iš jo minčių. Nei sekundei. Visada, visada tai buvo jo didžiausia svajonė. Jis taip norėjo įkurti tą zoologijos sodą, kad kartais net nemiegodavo ir piešdavo eskizus susijusius su juo. Švilpis tyliai atsiduso ir pradėjo mąstyti apie gyvūnus ir Burtų trikovės turnyrą. Juk būtent ties tuo jis turėjo koncentruotis ir mąstyti apie tai, o ne apie zoologijos sodą.
- Aš manau, kad miške gali slėptis drakonas arba hipogrifas, kadangi jie skleidžia tokius garsus, kurie girdėjosi. Arba man vaidenosi. Daugiau nežinau koks gyvūnas ten galėtų būti. Na, turėjau kitokių variantų, bet galiausiai supratau, kad jie yra baisiai nelogiški ir pasilaikysiu juos sau, - ištarė Jones pavardės savininkas pasiveldamas savo ir taip šiek tiek susivėlusius plaukus. Jis labai nervinosi dėl visko ir jautėsi taip it tuojaus susprogs. Ryan'as sunkiai atsiduso trumpam užsimerkdamas. Jis norėjo kaip nors nuo visko pabėgti ir pradingti. Norėjo likti vienas arba kartu su savo gyvūnais. O jis juk galėtų pasislėpti savo kuprinėje ar ne? Ten jis būtų saugus kartu su visais savo gyvūnais. Galėtų jais rūpintis, juo gydyti ir visada juos stebėti bei rašyti apie juos. Viskas būtų taip nuostabu ir puiku, švilpiui dėl nieko nereikėtų nervintis ir viskas būtų paprasta.
- Dar mąsčiau apie trolį ir basiliską, bet abudu šie variantai neatrodo labai logiški, tad jų jums nesakiau, nes ne norėjau pasirodyti kaip koks kvailys, kadangi jūs matote mane kaip protingą magizoologą ir aš labai bijojau jus nuvilti, - greitakalbe išbėrė vaikinas susinervindamas ir nuleisdamas akis į žemę.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Rafael Beaumont Balandžio 27, 2022, 08:09:01 pm
Profesorius išklausė visų vaikinuko variantų. Netgi tų jam atrodančių kvailai variantų. Pats profesorius mąstė apie drakonus, kadangi tokia užduotis jam atrodė logiškiausia, tačiau jam labai patiko vaikino variantas apie basiliską. Tiesa, dabar profesorius suprato vaikino elgesio priežastis ir atsiduso. Iš tiesų, vaikinukas matėsi, jog buvo pervargęs. Visiškai pervargęs ir perdegęs. Beaumont priėjo prie vaikino ir apsikabino jį. Suprato, kad vaikinukui to reikia.
- Tu manęs nenuvylei. Esi šaunus magizoologas ir puikus burtų trikovės čempionas. Mąstai labai protingai ir viskas yra gerai, - ištarė profesorius laikydamas švilpynės koledžo atstovą savo glėbyje. Jis norėjo, kad jaunasis magizoologas pasijustų nors kiek geriau ir ramiau, tad vyras jį laikė glėbyje. Galiausiai atsitraukė.
- Na, mums reikia grįžti prie mokslų apie Burtų trikovės kerus. Sugalvojau tik vienus, kurie tiktų bet kokiam gyvūnui. Arresto Momentum. Jis sustabdys bet kokį gyvūną, tad kad ir kas tave pultų tu galėtum pabėgti. Nagi, pabandyk sulėtinti štai tą paukščiuką, - pasakė profesorius parodydamas į paukštelį skrendantį tolyn nuo jo ir čempiono.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Ryan Jones Balandžio 27, 2022, 09:36:02 pm
Jones ėmė giliai kvėpuoti. Jis bijojo būti išjuoktas profesoriaus, kuris jam buvo autoritetas. Jis bijojo būti išjuoktas ir kitų, kadangi profoesorius galėjo pasakyti ir kitiems apie jo kvailas idėjas kas gi galėtų slėptis miške. Juk profesoriai kartais paragauja vyno ir tada jų liežuviai atsilaisvina. Vaikinukas kilęs iš Paryžiaus gana nemažai žinojo apie tai, tad galėjo įtarti, kad tuose vakarėliuose yra aptariami ir mokiniai, tačiau neturėjo nieko prieš tai. Juk ir mokiniai aptarinėjo profesorius, tačiau nieko blogo tame nebuvo. Bet vaikinas labiausiai bijojo to, kad bus aptartas jo neprotingumas. Jis tiesiog labai norėjo apsiverkti, tačiau sulaukė apkabinimo. Rudų plaukų savininkas taip pat apsikabino profesorių ir prisiglaudė prie jo. Jei ne šis magizoologas, jis seniai būtų palaidojęs ne vieną gyvūną, o gal netgi ir jis pats būtų palaidotas. Juk vaikinukui tokiame amžiuje tikrai labai dažnai būdavo taip blogai, kad jis norėdavo nušokti nuo tilto. Bet kaip jis ir kiti prancūzai sako c'est la vie.
- Ačiū jums, profesoriau. Jei ne jūs man būtų labai blogai, - pasakė jis spausdamas savo glėbyje kitą prancūzą. Būtent dėl jo, vaikinukui geriau sekėsi ir magizoologija, ir gyvenimas. Rudų akių savininkas buvo beprotiškai dėkingas Rafael'iui tiesiog už viską ką šis magizoologas jam padarė.
Po kelių ramių akimirkų vyras atsitraukė. Švilpiui netgi iškrito kelios ašaros išdavikės, kurias jaunuolis meistriškai nusivalė apsimesdamas, kad kažkokios dulkelės į akis įkrito. Jis taip darydavo labai dažnai, tad šį apsimetinėjimo triuką jau buvo puikiausiai įvaldęs. Galiausiai susikaupė, kadangi reikėjo klausytis apie kerus, kuriuos švilpynės koledžo čempionas turės išmokti. Išgirdęs juos jaunuolis šyptelėjo. Kerai tikrai galės būti naudingais. Labai naudingais nesvarbu prieš ką.
- Arresto Momentum, - pasakė švilpis pamojuodamas savo lazdele. Deja, paukštelis nesustojo. Vaikinukas nusprendė, kad čia kaltas rankos judesio netikslumas, tad įkvėpė daugiau oro ir jį iškvėpė.
- Arresto Momentum, - pakartojo ir šį kartą paukštelis sustojo. Jones nusišypsojo būdamas labai patenkintas savimi. Jam pavyko panaudoti kerus. Jis pasitvarkė savo plaukus ir įsidėjo lazdelę atgal į savo ilgą apsiaustą. Jones šypsojosi. Jo nuotaika iš karto pagerėjo.
- Ačiū jums už viską, Rafaeli. Man reikia pašerti gyvūnus. Susitiksime per pamokas, - ištarė vaikinukas nuskubėdamas atgal pilies link. Reikėjo paskubėti kol gyvūnai nesuvalgė vieni kitų.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Rafael Beaumont Balandžio 27, 2022, 09:51:18 pm
Pamatęs, kad vaikinuko nuotaika pasitaisė, Beaumont pavardės savininkas išsišiepė. Jis jautėsi geriau, kadangi jo mokinys jautėsi geriau nei prieš tai. Tai puikiai matėsi, tad rudaplaukis tuo labai džaiugėsi. Jam labai patiko padėti. Prancūzas stebėjo kaip vaikinas atliko kerus. Jis viską darė tikrai neblogai, tad Rafael'is buvo tikrai tuo labai patenkintas ir laimingas, kad Jones pavardės savininkui kerai pasisekė vos iš antro karto. Tai buvo tikrai geras rezultatas. Kitiems nepasiseka taip gerai. Na, bent jau kaip profesorius girdėjo iš kitų profesorių anksčiau, tad rezultatas tikrai buvo nuostabus. Juk kerai tikrai nebuvo labai lengvi, tad visa tai labai džiugino.
Galiausiai vaikinukas atsisveikino ir pabėgo Hogvartso link. Rafael'is papurtė savo galvą ir pats su šypsena pradėjo eiti Hogvartso link.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 03, 2022, 11:51:03 am
Tas rūkymas Dori jau pradėjo gerokai užknisti. Pirmiausia, ji turėjo slapstytis. Tačiau buvo nemažai mokinių, kurie žinojo apie tamsiaplaukės žalingą įprotį. O jeigu kalbos pasieks Alaną? Jam, tiesa, Mendel buvo sakiusi, kad vasarą kelis kartus rūkė. Tačiau paauglė slėpė nuo draugo tai, jog rūko kiekvieną dieną. O jeigu Alanas vėl ją pabučiuos? Tą kartą ji nebuvo spėjusi sutraukti dūmų į savo plaučius. Na, dabar nebuvo panašu, jog jie greitu metu bučiuosis. Bendravo kiekvieną dieną, tačiau tą bučinį pertraukė Dingas ir juodu užklupo Gruodė su Sakura. Buvo gėda ir vis dėlto jie apie tai bent kol kas nepasikalbėjo.
Tačiau ne tik dėl bučinių Dori nebenorėjo rūkyti. Ji jautėsi kalta, kad slepia tai nuo Alano, nuo to, kuriam, regis, kaip tik daugiausiai turėtų pasakyti. Be to, cigaretes, kurias atsivežė į Hogvartsą penktakursė jau buvo surūkiusi, todėl dabar reikia pirkti iš septintakursio klastuolio, kuris užsiprašė keliais knutais daugiau, mat pagrasino išpliurpti tam raudonplaukiui grifui, su kuriuo Mendel bastosi.
Ji bandė nerūkyti, bet praėjus pusdieniui, jei to nepadarydavo, tapdavo tokia pikta... Jai imdavo skaudėti galvą, ji nebegalėdavo susikaupti. Dėl Merlino, kas galėjo pagalvoti, kad būdama penkiolikos aš rūkysiu, pagalvojo mintyse Dori, atsiduso ir užtraukė dūmą. Pasidarė taip lengva, taip gera. Ji sėdėjo ant kažkokios suklypusios taburetės atsirėmusi į sienos liekanas.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 04, 2022, 11:31:45 am
Auris išėjo iš pilies ir patraukė uždraustojo miško pusėn. Ėjo visai ne ten. Buvęs Klastuolis traukė į apleistą miško sargo trobelę. Gal tas buvo keista, bet Auriui ten patiko. Na taip, namelis buvo visai apgriuvęs, bet jam atrodė, kad ten dar vis tiek jauku. Jaučiasi žmogaus, kuris kadais ten gyveno dvasia ir ta vieta jį veikė raminamai.
Eidamas nešėsi savo gitarą. Tą pačią, su kuria grojo muzikos grupėje ir kuri kėlė daug nuostabių prisiminimų. Norėjo dabar ramiai pagroti, niekieno netrukdomas. Pagroti ir pagalvoti ką daryti ir kaip ištraukti savo pusbrolį iš košmarų pasaulio. Ta kvaila vasara neprabėgo be pasekmių.
Jis priėjo prie namelio ir išvydo, kad jis ne tuščias. Užuodė cigarečių dūmus ir įžengė vidun.
- Žinojau, kad kada nors tave užtiksiu. Prašau užgesinti cigaretę Dori. - Balsas skambėjo ramiai, bet įsakmiai. Nuo tada, kai Levins papasakojo, kad Dori mėgsta kepti save iš vidaus Auris taip ir nepasikalbėjo su ja. Išvis reikėjo pasakyti, kad Dori privengė. Dėl tos pačios niekam tikusios vasaros nutikimų.
- Žinau, kad rūkai jau senokai. Ir ką? Patinka? Daug pinigų tam išleidi? - Paklausė.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 05, 2022, 11:35:12 pm
Tačiau ta ramuma, kurią mergina jautė, buvo pertraukta. Dori akiratyje pasimatė Auris, kuris sugadino šią žalingą, kaltės apipintą, bet malonią akimirką. Pamačiusi vyresnįjį Senklerį Dori prikando lūpą ir pradėjo juoktis. Neketino to daryti, bet taip išėjo. Kas jai buvo Auris Senkleris? Profesorius? Jau verčiau kažkas panašesnio į svainį, pagalvojo Mendel ir netyčia suprunkštė.
- Kodėl tu nori visiems vadovauti? - kilstelėjo antakį, bet rūkyti nesustojo. - Ir kas bus, jeigu aš užgesinsiu cigaretę? Ar pasijusi nuo to geriau? - vos vos šyptelėjo. - Kas tau darbo, kad aš rūkau?
Po to Dori kelioms akimirkoms sutriko. Žino, kad rūkau senokai, kalbėjosi su savimi mintyse. Po velnių. Iš kur?
- Nepatinka, - atsakė. - Tiksliau pasakius, patiko, bet nebepatinka. Burtininkai kitokie nei žiobarai, turbūt žinai. Čia, Hogvartse, neprisidedu jokios vertės tai darydama, tačiau negaliu sustoti, - pripažino. - Nepyk, bet tikrai neužgesinsiu cigaretės, - atsisakė tai padaryti kuo giliau įtraukdama dūmus į plaučius, - nes, deja, taip. Tam išleidžiu suknistai daug pinigų, o vienas idiotas septintakursis mane dar ir šantažuoja. Būk malonus, sukirsk jį per egzaminą ar ką. Robis Makvaidas. Tikras pamaiva, - pavartė akis. - Tačiau neatimk iš jo cigarečių, nes tada neturėsiu iš ko pirkti, o jeigu jų negausiu, aš tiesiog kažką nudėsiu. Tačiau iš kur tu žinai? Meluoji, - ėmė varstyti raudonplaukį akimis. - Norėjai, kad pasimesčiau, ar ne? Ir patį kokie vėjai atpūtė? Grosi?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 07, 2022, 04:01:50 pm
Mendel įžūlumui tiesiog nebuvo ribų. Dar tik betrūko, kad ji išpūstų jam dūmus tiesiai į veidą. Reikėjo į mokyklą įžengti senkleriškąja puse. Galvojo. Bet jau buvo per vėlu. Auris kartais pasvarstydavo ar gerai, kad tie mokiniai, su kuriais daugiau bendrauja tikriausiai labiau žiūri į jį kaip į kokį vyresnį draugelį. Na, bet kas padaryta, tas padaryta. Ir ką jau dabar jis galėjo pakeisti?
- Vadovauti? Tu gal norėtum, kad aš rimtai pradėčiau kištis į tavo gyvenimą? Tarkim pasidomėti su kuo šlaistaisi per savo atostogas ir su kuo leidi laiką tuose vaikų namuose? Galiu lažintis, kad nesėdi ramiai ir gražiai. - Pradėjo kalbėti.
- Aš čia dirbu, ir esu dabar kartu su kitais savo kolegomis už tave atsakingas. Tai ką, tau atrodo, kad turėčiau sakyti. Trauk giliau Mendel? - Bekalbėdamas pasinaudojo užšaldymo kerais, kurie turėjo užgesinti tą taip įžūliai traukiamą cigaretę.
- Oi, netyčia. - Pasakė nutaisydamas kuo nekalčiausią veido išraišką.
- Kažkaip va taip ėmė ir gavosi. Nieko, Robis parūpins daugiau, jeigu dabar aš jo neparišiu. Bet, kad jau taip pasakei, reikės man jo imtis. O sukirsti tai galiu jus abu. Dėl bendro solidarumo. - Jis atsirėmė į aplūžusią sieną. Atrodė taip, lyg ketintų čia užsilikti dar kokiam artimiausiam šimtmečiui.
- Grosiu. Kam tavo manymu daugiau galėjau atsitempti tą gitarą? - Paklausė ir pastatė ją šalia savęs irgi atremdamas į sieną.
- Tai sakai rūkyti nepatinka, bet negali nerūkyti? O jeigu aš tau pasiūlyčiau būdą kaip mesti rūkyti ir priedo dar pasilinksminti? Ai, o meluoti tai nemeluoju. Aš jau pačioje mokslo metų pradžioje žinojau, kad rūkai.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 09, 2022, 03:32:18 pm
- Šiaip tai aš beveik visą laiką vasarą leidau su Alanu, - kilstelėjo antakį. - Ir dar, o koks profesoriams skirtumas, ką aš veikiu vasarą, jeigu mano mokymosi rezultatai ir vėl yra geri?
Tai buvo tikra tiesa - Mendel vėl pradėjo stengtis mokytis ir jai gerai sekėsi. Žinoma, spragos vis dar jautėsi, tačiau kai norėdavo, tamsiaplaukė būdavo labai imli mokslams. Dėl savo aplaidumo ketvirtame kurse ji tiesiog dabar turi praleisti daug daugiau laiko prie knygų nei būtų praleidusi, jeigu ir praeitais metais būtų gerai besimokiusi.
- Turi pripažinti, kad tu ir aš nesame paprasta mokinė ir profesorius, - labai rimtai pasakė. - Suprantu, kad dėl to, jog bendrauju su Alanu, tu netampi man kažkoks draugas. Suprantu, kad net jei matėmės dvare ar kur kitur ne mokykloje, neturėčiau teisės su tavimi bendrauti kaip su draugu. Bet taip atsitiko. Nuo to karto, kai pričiupai mane su siekėju. O dabar. O dabar tai išvis viskas yra kitaip. Tu prieš mano akis pradanginai lavoną, Auri. Tai ką aš tada turėjau tau sakyti? Ir kai Simonas plūdo kraujais? Nekankinkite jo, profesoriau? - skvarbiai pažiūrėjo vyresniajam Senkleriui į akis.
Kai Auris užšaldė Dori cigaretę, klastuolės veidas persimainė.
- Tai buvo paskutinė, kurią šiandien turėjau! - sušuko. - Auri Senkleri, tučtuojau duok man kitą cigaretę, - Dori atsistojo, priėjo prie Aurio ir ištiesė ranką bei laukė, o akyse net susitvenkė kelios nevilties ir pykčio ašaros. - Tau gerai, kai tu esi Senkleris! Ar tu žinai, kiek man šita cigaretė kainavo? Ar tu žinai, kad šiandien aš turėsiu parduoti tą žiedą, kurį man leidai pasilikti per transfigūracijos pamoką rugsėjį? Ir, po velnių, aš net nežinau, kiek mielasis Makvaidas teiksis man už jį duoti cigarečių! Pagal nuotaiką! Gal vieną, o gal pakelį! Prašau, duok man cigaretę! - Dori juto, kaip kyla nervai, kaip ima trūkčioti akis. - Gerai, aš mesiu, viską padarysiu, tik duok man dabar suknistą cigaretę! - rėkė. - Tu pats rūkai, dėl Merlino, tu juk žinai, ką tai reiškia! - ji nuspyrė taburetę, ant kurios ką tik sėdėjo.
Senoji Dori būtų pradėjusi stipriai plūstis. Būtų kirtusi į skaudžiausias Auriui vietas, o tas vietas ji žinojo. Nebuvo kvaila ir matė, kaip Auriui sunku dėl to, kas atsitiko vasarą. Tad anksčiau ji būtų specialiai jį išvadinusi kankintoju, žudiko padėjėju ar dar kuo nors. Sakiusi, kad jis yra žiaurus. Leidusi emocijoms ją užvaldyti, stipriai įkasti žmogui, kuris jai vienaip ar kitaip jau brangus. Tą akimirką ji norėjo suspardyti, sulaužyti Aurio gitarą. Apkulti jį patį. Bet susilaikė. Taip būtų pasielgusi ankstesnioji Dori. Kuri leisdavo toms emocijoms lietis per kraštus. Tačiau leisdama tam vykti mergina pridarė siaubingų dalykų. Pradedant peštynėmis su Roberta, kurios kuriam laikui pagadino jos ir Alano santykius, o baigiant... taip... baigiant Maksu. Vis tik Auris buvo tas žmogus, be kurio dabar jau Mendel apskritai turbūt nebūtų. Jis ir Juzefas dabar buvo tie vieninteliai suaugę, su kuriais ją siejo kažkoks ryšys. Ji nenorėjo raudonplaukio skaudinti, bet, dėl Hario Poterio akinių, jis atėmė iš jos paskutinę cigaretę!
- Prašau, Auri, duok man cigaretę, - aprimusi su ašaromis akyse paprašė. - Aš kitaip negalėsiu nieko girdėti. Turėtum suprasti. Tai tas pats, kaip duoti vaiku palaižyti saldainį ir po akimirkos jį atimti. Prašau, - dabar jau viltingai į jį žiūrėjo ir jautė, kaip drebėjo visas kūnas dėl atimtos nikotino dozės.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 09, 2022, 06:46:38 pm
Kitiems profesoriams gal nesvarbu ką Mendel dirbo atostogų metu. Bet jam reikėjo tą žinoti. Vien todėl, dar tvarkant visus tuos dokumentus, kad ji galėtų gyventi vaikų namuose užsikalbėjo su viena auklėtoja. Tai buvo jau senoka moteriškė. Tokia motiniška. Kiek žilstelėjusiais plaukais. Gal jis šiek tiek jai pamelavo sakydamas, kad su jos tėvais buvo mirtinais draugais, kad jo pareiga pasirūpinti mergaite, bet kad neturi dabar galimybės jos auginti. Kad neturi savo namų ir taip toliau. Bet prašė, kad jei kas toji auklėtoja skambintų jam bet kada, jei kas nutiktų, jei ji prisidirbtų, pradingtų iš vaiknamio ar panašiai. To Dori žinoti nereikėjo, o kam?
Visuose tuose paistaluose, kuriuos pasakojo tai auklėtojai buvo dalis tiesos. Tarkim tai, kad negalėtų niekaip ja pasirūpinti, kad neturi kur normaliai gyventi. Visuose meluose. Manė Auris. Turi būti truputis tiesos, tada jie skambės kur kas įtikinamiau. Taigi taip, jie nebuvo tik mokinys ir mokinė. Toks bendravimas susiklostė nuo pirmo susitikimo. Net jei ji nebendrautų su Alanu jis domėtųsi kaip jai sekasi.
- Kol tu mokais mokykloj, mokytojams turi rūpėti tavo pažangumas ir tavo elgesys. - Pasakė. Nieko daugiau neaiškindamas.
- Ne, ten, kai visa tai vyko tavęs neturėjo būti. - Jis prisiminė sumuštą merginos veidą, klyksmus. Pasidarė šalta. Prisiminė, kaip ji pati pasinaudojo nedovanotinais kerais. Nenoriu, kad pasidarytum tokia kaip aš. Galvojo. Dar galvojo, kad jei nebūtų pradėjęs tiek daug figūruoti Alano gyvenime, tai jis dabar gyventų be tų siaubų. Dori gal taip pat. Jei būtų buvęs atžarus savo jaunėliui pusbroliui, tai būtų susiklostę geriau. Bet iš kur dešimtmetis Auris galėjo žinoti, kad po penkiolikos metų kils tokios problemos?
Kai užgesino tą cigaretę Mendel surengė nuostabų pasirodymą. Auris stebėjo, tylėjo ir klausėsi. Nejučiomis užstodamas savo brangiąją gitarą nuo jos. Kai prisižiūrėjo viso to iki soties prakalbo visiškai ramiai, kaip kalbėdavo su isterikuojančiu savo tėvu.
- Gana jau. Dėl dievo meilės, isterikuoji neblogiau nei mano garbusis tėtušis, kai išpildavau jo brangiausiąjį turtą. Tai tik cigaretė. Gal tu užtrauki ką stipresnio nei tabakas? Kad ištaisei  man čia tokią sceną? - Vis tik atidarė gitaros dėklo skyrelį ir ištraukė porą cigarečių. Vieną padavė jai.
- Paskutinė, kurią rūkai. - Tarė ir prisidegė saviškę.
- Dabar paklausyk manęs. Jei reikės, tai aš Robiui primokėsiu, kad tau neparduotų rukalų. Kaip sakei tau nepatinka tai, ką darai? Tai meskim? Meti tu, metu ir aš. - Nežinojo kaip trauks be cigarečių, bet jau seniai suko tą sumanymą galvoje. Tik nenorėjo susitikti su Dori akis į akį.
- Mesti rūkyti galima ir visai smagiu būdu. - Pridūrė dar.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 11, 2022, 01:48:47 pm
- Turėjau ten būti. Pats tai puikiai žinai. Jie ieško ir manęs. Manai, nesiklausiau, ką kalbėjo tas tau į veidą bandęs spjauti vyras? Tas, kuriam kažkodėl leidote pasprukti, - sučiaupė lūpas. - Manai, kad mudu su Alanu buvome užsiblokavę nuo visos aplinkos? Ne viską girdėjau, pripažinsiu. Bet užteko išgirsti Vanesos vardą, kad įtempčiau ausis.
Dori melavo. Ji negirdėjo ir nesuprato beveik nieko, kas ir dėl ko dėjosi parke. Bet ji išsiklausinėjo Juzefo. Jie sudarė tokį kaip ir sandėrį: Dori nesako Auriui ir paprašo, kad nesakytų ir Alanas, jog Sakura yra Juzefo dukterėčia, jog Auris jos neglobotų ir kad ji išmoktų gyventi šiame pasaulyje kaip normalus žmogus. Žinoma, jeigu tai bus įmanoma. Nes dabar nebuvo panašu, jog ta basakojė galėtų būti normali. O Juzefas nuosekliai papasakoja tamsiaplaukei apie visas kalbas, kurios buvo kalbėtos parke.
- Tu turbūt nesupranti, ką reiškia turėti paskutinę cigaretę ir kai ją iš tavęs atima, - pasakė paimdama kitą iš Aurio. - Ačiū, - šiaip ne taip išspaudė padėką ir burtų lazdelės pagalba cigaretę prisidegė.
Įtraukus į plaučius tabako pasaulis pasidarė iškart šviesesnis.
- Gal yra ir daugiau mokinių, pardavinėjančių šitą brudą. Ne tik Robis, - kilstelėjo antakį, nors iš tiesų daugiau cigaretes parduodančių mokinių ji nežinojo. - Tu mane stebini. Negi tau tikrai taip rūpi kitų, na, pavyzdžiui mano, gerovė? - paklausė išpūsdama dūmus. - Mesi rūkyti dėl manęs? Na ir koks tas būdas? - neva atsainiai paklausė, bet iš tikrųjų buvo smalsu.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 13, 2022, 09:19:11 pm
- Taip, manau, kad tada su Alanu nieko nesiklausėt. Bent jau ne tiek, kad viską dabar nuosekliai prisimintum. - Prašneko traukdamas dūmą. Jai paminėjus Vanesos vardą jis paklausė.
- Ar ji bandė su tavimi susisiekti? Tavo mama. - Ar man reikėjo visgi jos ieškoti. Dar pamanė.
- Ar per atostogas nepastebėjai nieko įtartino? Niekas tavęs nesekė? Turiu galvoj kokius vyrus. Tuos, kurie ieškojo tavo mamos. - Tas buvo itin svarbu. Net vaiknamio auklytė kažin ar jam padėtų, jei ten pasirodytų žiaurūs, kraujo ištroškę magai.
- Tu vis dar nesupranti kaip aš kadaise gyvenau. - Nusijuokė jai pradėjus aiškinti, kad Auris nežinantis ką reiškia turėti ir prarasti paskutinę cigaretę.
- Man kadaise trūko maisto, o čia kas? Cigaretė. Kalbi kaip keturiasdešimt metų prarūkęs žmogus. Gal ir yra tokių daugiau kaip tas tavo draugužis, aš jo paklausiu. - Reikėjo apgalvoti ką pasakyti toliau. Pasijuto varomas į kampą. Kiek man rūpi kitų gerovė? Ar jos galvoje dabar sukasi vaizdelis, kaip tvarkiausi su Simu? Aha, tai jau ar man pamokslauti dėl rūkymo ar kitų dalykų. Mintijo cigaretei smilkstant tarp pirštų.
- Tai mano darbas. - Rėžė. Ne tai, ką gal reikėjo atsakyti. Bet plepėti apie viską, dėl ko jam parūpo hogvartso aikštingi paaugliai nenorėjo.
- Kas čia tokio? Tik rūkymas. Mesiu ir tiek. Nieko ypatingo. Tai va ką sugalvojau. Užkerėsiu mus tokiais kerais, kurie naudojami priklausomybių gydymo centre. Dažniausiai hileris užsiburia su tuo, kas nori mesti rūkyti, gerti ar dar ką. Kai tais kerais užsiburiama, slaugas žino kada pacientas užsirūkė ar panašiai. Na o aš užkerėsiu mus taip, kad jei užsitrauksi tu, žinosiu aš. O jai aš, tai suprasi tu. Ir kad būtų įdomiau galime įpinti žaidimą. Pusiau tiesą drąsą. - Auris užgesino nuorūką, sutrindamas į žemę.
- Tam, kas užsirūkė galėsime paskirti užduotį. Bet kokią. Ir užsirūkęs turės padaryti tą užduotį.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 18, 2022, 01:09:28 pm
Dori pradėjo juoktis išpūsdama dūmus.
- Klausi, ar mano mama bandė su manimi susisiekti? Galvą guldau, kad jai ant manęs nusispjaut, - akys prisimerkė ir akimirkai tamsiaplaukės žvilgsnis pasirodė neatpažįstamas. Perkreiptas skausmo ir neapykantos tuo pačiu. - Nieko nepastebėjau. Visiškai nieko nebuvo, nors, pripažinsiu, man kartais nejauku, Auri, - prikando lūpą. - Tik nesakyk Alanui, kad jis dėl manęs nesijaudintų, gerai? - paprašė. - Bet kartais man baisu, kad... kad kas nors manęs ateis.
Iš tiesų Dori bijodavo, ypač naktį. Guodė tai, jog ji nėra viena. Jog miega pilname kitų merginų kambaryje, bet... Bet juk jos žiobarės. Juk visur ten - vieni žiobarai. Burtininkams, ir dar piktiems, būtų visiškas juokas prasprukti nepastebėtiems ir paimti Dori. Juk vis dėlto tada vasarą parke vyko šitokia kova, o niekas nepastebėjo. Galima imti ir pakeisti atmintį. Ir viskas.
Mendel pašiurpo sprandas, kai ji ėmė ir įsivaizdavo tiek žiobariškų, tiek magiškų laikraščių antraštes su informacija apie tai, jog iš vaikų namų neva pabėgo paauglė.
- Nesuprantu, ko jiems iš manęs reikia, - ir vėl prabilo klastuolė. - Nejau jie nesupranta, kad Vanesai aš nerūpiu? Tikriausiai galėtų ir nužudyti mane, ji vis tiek nepasirodytų, - numetė į tolį ką tik surūkytos cigaretės nuorūką.
Kurį laiką penkiolikmetė žiūrėjo į tolį.
- Tai jeigu tau kažkada trūko maisto, neatimk iš manęs paskutinio kąsnio, - šyptelėjo. - Nes man ta cigaretė buvo svarbesnė už duoną. Deja. Sakai, tai tavo darbas? Bet ir Glorios Clarke tai yra darbas. O kokia ji? - nusijuokė. - Taip kad jūs, Senkleriai, geri esat žmonės. Savo šaknų neišrausi, tiesa? - skvarbiai pažiūrėjo į raudonplaukį.
Apie tai pagalvojusi Dori atsiduso. Senkleriai geri, o Delegardžiai blogi. Kaip kad Auris savo šaknų neišraus. Taip ir aš neišrausiu. Kad ir koks kartais jis gali būti bjaurus, bet širdyje yra geras. Kaip ir kokia aš kartais galiu būti gera, bet viduje esu beširdė, pagalvojo. Tada ėmė mąstyti apie Vanesos tėvus. O kokie jie buvo? Tik kelios nuotrupos iš straipsnių laikraščiuose, bet jie nepasirodė blogi. O kaip Dori tėtis? Kas jis toks išvis? Ar Ivanas, ar koks kitas vyras? Gal jis buvo geras? Gal vis tik Dori nėra pasmerkta būti bjaurybe?
Nuo tokių minčių merginos galva tiesiog sukosi. Negalvok apie tai, negalvok, paliepė ji sau ir stengėsi susikoncentruoti į tai, ką Auris kalbėjo apie rūkymą. Juodaplaukei pasirodė, jog Auriui mesti rūkyti bus kur kas lengviau. Tik rūkymas, pakartojo mintyse jo žodžius. Gerai būtų, kad tai vadintųsi tik rūkymu. Tai suknista priklausomybė, užbaigė sakinį galvoje ir dar kartą atsiduso.
- Bet kokią užduotį? - susidomėjusi pakėlė antakius. - Gerai, jeigu aš tau liepsiu ateiti nuogam į pamoką, tu ateisi? - ėmė kvatotis.
Prisijuokusi nurimo, o tada vėl tarė, tik dabar jau kur kas rimčiau:
- Gerai. Aš sutinku. Bet su viena sąlyga. Ne taip iš karto, ką? Gal galime ne taip staigiai imti ir mesti, tačiau palaipsniui? Pavyzdžiui, dvi savaites surūkyti ne daugiau kaip tris cigaretes. Paskui porą savaičių ne daugiau kaip dvi. Po to vieną. Na, o galiausiai nei vienos. Prašau, - maldaujamai pažvelgė į pašnekovą. - Aš plaukus nusirausiu, jei taip imsiu ir nebegalėsiu sutraukti nei vienos cigaretės... Beje, o kas bus, jeigu kitas neįgyvendins užduoties? - paklausė. - Bet juk tai garbės reikalas! - vis dėlto toliau kalbėjo. - Aš tikrai įgyvendinsiu. Nes jeigu ne, paskui tu gi trauksi mane likusį gyvenimėlį per dantį, ar ne? - ir vėl nusijuokė. Nuotaika pasitaisė.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 22, 2022, 08:15:25 pm
Auris girdėjo tą jos juoką. Lyg ir atsainų, lyg ir kupina pasimetimo, gal skausmo, gal liūdesio. Šį kartą tai jau puikiausiai galėjo su ja susitapatinti. Paauglystėje kam nors prakalbus apie jo gimines buvo kažkas panašaus. Kažkaip šis reikalas jį slėgė. O jei vieną dieną tu irgi sutiksi kokius bepročius, su kuriais pasijusi be galo gerai, saugiai, užtikrintai. Jeigu pridarysi kokių nors dalykų, dėl kurių paskui teks pasigailėti. Ir tik todėl, kad niekas nesužiūrėjo ką darai. Niekam nerūpėjo ką tu darai. Galvojo Auris. O Dori juk galėtų kažkur įsivelti. Jei jau sugebėjo imtis nedovanotinų kerų. Jie juk puikiai parodo kiek žmoguje neapykantos. Be jos tie kerai net nesigautų. Taigi varoma tos vidinės neapykantos ar pykčio galėtų kažkur įsisukti. Bet galėtų ir normaliai pasistatyti savo gyvenimą. Nereikia būti paranojiku prisigalvojančių nesąmonių. Dori tai ne tu. Vedė monologą su savimi raudonplaukis.
Norėjosi jai dabar užtikrintai pasakyti, kad niekas Dori nesuras, nemedžios daugiau. Kad nieko nenutiks. bet Auris negalėjo merginai duoti šių pažadų, todėl to ir nedarė.
- Žinoma, kad nesijauti saugi. Nieko jiems iš tavęs nereikia, tik norisi įrodyti kažkokią savo teisybę. - Prašneko pagaliau. Buvo baisiai pikta Dėl Vanesos atsainumo. Bet jis nieko negalėjo pakeisti.
- Aš jam nesakysiu. Bet mano galva Alanas ir pats supranta, kad kažkiek baiminiesi dėl savęs. Bet tu... Ar gali man pažadėti, kad jei gautum kokį kvailą raštelį, grasinimą. Jei pastebėtum ką nors įtartino Tuojau pat man tai praneštum.
Kalbai pasisukus apie vieną iš mokyklos mokytojų jis tik nusišypsojo.
- Nesutari su panele Mandragor... Tai yra su profesore Clarke? - Staigiai nutraukė save. Clarke taip ir liko jo prisiminimuose tikrų tikriausia Mandragora. Taip ją apkrikštyjo tada, kai išgirdo jos nuostabų spiegimą mokytojų susiėjime. O tas vyko be galo seniai. Dar tada, kai Auris čia praleido pirmą savo darbo savaitę.
- Nereikia jos vesti iš kantrybės ir bus gerai. O kas? Senkleriai geri žmonės? Na... Labai abejotinas teiginys. Aš nesu geras žmogus. Mano giminėlė irgi velnio nešta ir pamesta. - Mintyse juos apkrikštyjo dar piktesniais epitetais.
Taigi pažaisti tą nerūkimo žaidimą ji sutiko. Regis net pralinksmėjo. O Auris su džiaugsmu sutiko mesti rūkyti iš lėto. Mat plepėti tai galėjo, kad bus lengva. Bet šiaip neraukė kaip reikės tempti be cigarečių.
- Gerai. Bet jei viršysime šiuos limitus, teks daryti užduotį. - Jis klestelėjo ant žemės ir iš gitaros dėklo mažojo skyrelio ištraukė savo sąsiuvinį su užrašais. Iš jo išplėšė porą lapų popieriaus ir išlankstė du lėktuvėlius.
- Gerai, apsibrėžkime tą reikalą taip. Užduotys proto ribose. - Sutiko jis.
- Aišku traukčiau per dantį iki gyvenimo pabaigos. Būtent, garbės reikalas yra garbės reikalas. - Tada ėmėsi kerėti ir tam reikėjo susikaupti. Jis murmėjo užkeikimus baksnodamas lazdele tuos lėktuvėlius. Po atkaklaus darbo ant jų rašikliu užrašė savo ir Dori vardą bei pavardę. Paskui vėl pradėjo kerėti ir užrašai dingo.
- Palaikyk juos savo rankose kokias dešimt minučių. Reikia, kad popierius sugertų tavo energetiką. - Pasakė jai duodamas lankstinukus.
- Esmė tokia. Ant jų užrašiusi užduotį tiesiog mesk lėktuvėlį ir jis nulėks man. O maniškis tau. Svetimas neperskaitys ką ten parašei. Tik asmuo, kuriam skirtas lėktuvėlis. Taip bus paprasčiau. Be to taip galėsi man parašyti, jei kas nors nutiks. Na tikiuosi to neprireiks.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 25, 2022, 05:02:50 pm
- Tik įdomu, ką reikštų tas jų teisybės įrodymas, - prikando lūpą. - Na, žinai, jeigu jie mane pasiimtų. Ką jie man darytų? - lyg tarp kitko paklausė Dori. - Aišku, kad pranešiu tau, jeigu kas nors nutiks. Jau nesu ta kvaila, naivi mergaitė. Žinai, anksčiau taip skubėjau neva užaugti ir bandžiau vaizduotis, kad man niekada nereikia niekieno pagalbos, - nusijuokė. - Žinau, kad ir dabar nesu suaugusi, bet jau smegenyse košės šiek tiek daugiau, - menkai šyptelėjo. - Žinai, kalbant apie Alaną... Kartais man atrodo... Na, nežinau. Kad jį labai stipriai paveikė tas visas įvykis parke... Jis šiek tiek pasikeitė po to įvykio. Arba man jau vaidenasi, - atsiduso. - O kaip tu jautiesi dėl to? Na, kad Juzefas nupylė tą bjaurybę? Sakai, tu nesi geras žmogus. Tikriausiai geresnis už mane, jeigu tau gaila to šlykštynės. Ar tau jo gaila? - paklausė. - Mes su Alanu vengiame apie tai kalbėti, man atrodo, kad jam sunku šnekėtis ta tema, be to, aš nenoriu jam per daug sakyti apie tai, jog man nėra gaila to, kuriam Juzefas atėmė gyvybę. Kartais aš pagalvoju, kad jis to nusipelnė arba net apie tai, kad to ano, kurį jūs kamantinėjote, nereikėjo paleisti. Jis liudininkas ir jis gali grįžti... Ai, Auri, nežinau. Aš tikrai negeras žmogus, ar ne? Kad taip galvoju? Su panele... su panele kuo? - dabar jau ėmė juoktis. - Tu vadini Clarke mandragora? - kvatojosi. - Merline, kaip taiklu! Ji tikrai cypia kaip ką tik išrauta mandragora! Čia tai pravardė! Būtinai pasakysiu Erkai, - klastuoliškai sublizgino akimis. - Nebijok, jau tikrai nesakysiu, kad tokią pravardę mūsų mielajai Clarke uždėjo pats transfigūracijos profesorius. Prisiimsiu šitą garbę sau, jei tu nieko prieš?
Dori stebėjo, kaip vyresnysis Senkleris kerėjo popierinius lėktuvėlius, o paskui laikė juos savo rankose.
- Turi omeny, kad jis tave pasieks, kad ir kur bebūtum? - tikslinosi. - Jeigu aš mesiu lėktuvėlį būdama Klastūnyno bendrajame kambaryje, jis pas tave atskris? O aš iš kur mes žinosime, kada kitas užtrauks dūmą?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 25, 2022, 11:18:38 pm
- Jie savo galvose įrodys, kad jų tiesa. Kad yra taip, kaip jiems reikia. O ką jie darys... - Auris padarė pauzę. Nieko gero dievaži tikrai nedarytų. - Kad ir ko jie norėtų neišdegs. Jau vienas iš jų po žeme. Gal nebus tokie kvaili, kad vėl bristų į tą pačią balą. Bet vis tiek reikia pasisaugoti. - Taip. Atsargius ir dievas saugo ar kaip ten sakoma. Tegu tik pabando prie jos prieiti. Piktai pagalvojo.
- Ir gerai. Nieko, visi pereina per tokį laikotarpį. Svarbu, kad dabar supranti, jog kvailai elgeisi. Kad pasimokei iš savo klaidų. - Toliau jie kalbėjosi apie parko įvykius. Auris sunerimo. Ar ji pastebėjo, kad Alanui blogai? Vadinasi tikrai blogai. Reikės parašyti laišką jo tėvams. Nieko nebus.
- Dori, jei tu būtum tokia bjaurybė, tą kartą būtum sėdėjusi ir su pasimėgavimu viską stebėjusi. Juk nesijautei maloniai ten būdama. O tai, kad jauti jiems neapykantą. Na juk tai normalu. Mintyse žmonės įvykdo labai daug žmogžudysčių. Bent jau aš taip manau. Man labai gaila, kad ten buvai. Kad turėjai viską matyti. Klausi ar man jo gaila... - Ar sakyti atvirai ar ne? Ak, bet jie jau per daug vienas kitą pažinojo. Tai ar jam meluoti ir sakyti, kad gaila?
- Ne. Man jo negaila. Bet man gaila, kad Juzefui teko to imtis. - Jei tavęs ir Alano ten nebūtų buvę, tai ir tas antras gal būtų miręs. O Dolohovai? Irgi. Auris juos turėjo savo rankose ir kaip paskutinis kvailys paleido. Bet Ar galėjo paauglių akyse užmušti šitiek žmonių?
- Na, to žmogėno laimei pavyko išsisukti. Kaip jau ir sakiau gal bus protingesnis ir nelys prie tavęs. Jei tau nuo to ramiau... Aš nejaučiu jokio sąžinės graužimo dėl savo elgesio ten, parke. Kita vertus... Na, jaučiu sąžinės graužimą prieš judu. Tave ir Alaną. Tai tiek...
Jis pabaigė kerėti tuos lėktuvus ir vieną jau visam laikui atidavė merginai.
- Dieve, tik nieko Erkai nesakyk. Aš bandau atvesti ją į doros kelią. Nebandyk man visko griauti. O be to Profesorė Clarke žino, kad aš ją vadinu... Na žodžiu ji žino apie savo pravardę. Pamiršk šį reikalą. Taip, lėktuvas gali nulėkti bet kur. Tai... Na lyg daiktų keliavimas oru. Net jei būčiau savo namuose, o tu vaikų namuose, aš jį greit gaučiau. Jie dabar susiję, traukia vienas kitą. O juk tau sakiau, užkerėsiu mus kerais, kurie naudojami priklausomybių gydymo centre. Duok ranką. - Jis paėmė ją už rankos ir kita ranka pridėjo lazdelę prie jų rankų.
- Inpremonio Algotikus Delantes. - Pasakė. Iš lazdelės išnėrė žalias spindulys ir apvijo jų rankas. Tada dingo.
- Dabar turi pakartoti. Tada tu žinosi, jei aš sulaužysiu žaidimo taisykles. Na tiesiog pajusi, žinosi ir tiek. O dabar dar vienas svarbus klausimas. Kuo pasikeitė Alanas? Mums reikia rimtai pasikalbėti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Liepos 27, 2022, 02:58:22 pm
- Žinai, Auri, tas ir baisiausia. Tas ir baisiausia, kad man patiko. Patiko kankinti Grėtę. Aš norėčiau, kad man tai nebūtų buvę malonu. Bet buvo, - sučiaupė lūpas. - Ta akimirka, kai ji raitėsi nuo skausmų mano valioje... - Dori tai prisiminė. - Bet ji to nusipelnė, Auri! Ji yra tikra... - ir iš Dori lūpų pasipylė bjaurūs keiksmažodžiai. - O tu manai, kad Juzefui tai pirmas kartas? - lyg niekur nieko paklausė. Juzefas jai nepasakojo apie savo darbus. Bet neslėpė, kad jau yra tai daręs. - Žinai, aš irgi jaučiu sąžinės graužimą prieš Alaną. Jei ne motyvacija dėl jo, tikriausiai šiandien būčiau suspardžiusi tavo gitarą dėl tos cigaretės, - vos vos šyptelėjo. - Atvesti į doros kelią Erką? - Mendel pakalė antakius. - Dėl sodo nykštukų, Auri, nepaversk mano draugės šventuole. Mums kartu taip... smagu, - pagalvojo apie visas nesąmones, kurias su Erka krečia, bet neketino apie tai Auriui pasakoti. - Gerai, gerai, niekam nieko nesakysiu apie tą rėksnę, - turėjo omenyje Clarke.
Tas reikalas su lėktuvėliais penktakursei pasirodė šaunus. Ji net užsinorėjo, kad juodu su Alanu po tokį turėtų. Aišku, ne kokiems nors užrašams, o tiesiog bendravimui. Gi Alano rašiūną ji iš pykčio sulaužė...
Dori panaudojo tuos pačius kerus, kaip ir Auris, pasirodė toks pat žalias spindulys. Regis, viskas pavyko.
- Net nežinau... - prakalbo apie Alaną. - Jis pasidarė kažkoks... kitoks. Mažiau linksmas. Daugiau susimąstęs. Kartais atrodo, kad jį kas nors slėgtų. Bet praėjo jau tiek laiko, - pažiūrėjo į vyresnįjį Senklerį. - Manai, jis to... negali pamiršti?
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Liepos 28, 2022, 04:49:18 pm
Dori pradėjo keikti jo be galo mylimą pusseserę.
- Oho. Net aš taip šauniai niekada nebūčiau jos apibudinęs. Aš pats žinau kokia yra Grėtė, gali man nesakyti. Na... Kaip tavo mokytojas sakyčiau, kad tai siaubinga. Kad tuo mėgavaisi. Bet šiaip... - Jis atsiduso. - Grėtė dar ne to nusipelno. Bet, kaip pasakytų Alanas. Ne mums spręsti tokius dalykus. Bet jei jau visai rimtai. Tikrai blogai, kad tu naudoji tuos kerus. Verčiau juos pamirštumei. - O jai staiga užklausus apie Juzefo darbus Auris trumpai pasakė.
- Aš nemanau, kad tai tema, kuria mums reikėtų kalbėti.
Ir kam reikėjo prasitarti apie tą Mandragorą? Visai netyčia gavosi. Galvojo jis.
- Kuo tau nusikalto mano gitara? Jei nenori su manimi susipykti, tai palik ją ramybėje... - Pasakė tai kuo rimčiausiai. - Erkai nuskilo sudėtingas gyvenimas. - Peršoko prie kitos temos. - Aš jos dar neperpratau. Jai riekėtų geresnio specialisto nei aš pagalbos. Gal kokio psichologo? Kai aš su ja pradėjau bendrauti, kai ji buvo antrakursė. Ji su manimi net nekalbėjo. Tik svaidėsi kerais ir viskas. Na, bet gal dabar jau ir geriau... Nenorėčiau, kad ji savo gyvenimą praleistų Askabane. O ji tai galėtų ten patekti. Todėl verčiau neversk jos kvailioti.
Tuomet jau jie pradėjo kalbėtis apie Kitą didžiulę problemą.
- Alanui blogai. Žinai, kai grįžome namo po visko. Jis nekalbėjo ištisas tris paras. Maniau, kad turėsiu vežti jį į ligoninę. Kad nežinau. Įvyko kažkoks emocinis lūžis. Nežinau... - Jis ir vėl pajuto tą žiaurią kaltę dėl viso to. - Galop pradėjom piešti. Aš jo prašiau,  kad nupieštų man tai, apie ką dabar galvoja. - Auris ir dabar turėjo tuos piešinius.
- Taip ir bendravom... Galiausiai pradėjo man atsakinėti, tik labai jau trumpai. Paskui, kai praėjo dar daugiau laiko kalbėjo normaliai. Nenorėjo, kad apie tai pasakočiau jo tėvams. Sakė, kad jiems vis tiek tas pats. Jam sugrįžus į dvarą viskas ėjosi lyg po senovei. Greit atėjo ir mokslo metai. Prieš porą dienų jis atėjo pas mane. Kalbėjomės ir jis man papasakojo, kad negali naktimis normaliai miegoti. Sapnuoja košmarus. Visokius. Dažnai sapnuoja, kad yra tame tinkle, sapnuoja mirtis. Žodžiu įvairios sapnų variacijos. Ir kad šiaip pastoviai jaučia nerimą. Aš parašiau laišką jo tėvams, nes tik jie gali jį užrašyti pas kokį psichologą. Jis dėl to supyko. Bet ką daugiau galima padaryti? Juk su tuo reikia kažkaip tvarkytis. - Bekalbant Aurį apėmė visiškas beviltiškumo jausmas.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 01, 2022, 06:25:36 pm
Aišku, Auris ir vėl šiek tiek pamokslavo, bet Dori nieko nesakė, tik pavartė akis. O vėliau šiek tiek nustebo.
- Sudėtingas gyvenimas? Erkai? Ir kokios dar pagalbos? Juk Erka yra šauni!
Tik paskui mergina pagalvojo, kad niekada nesikalbėjo su Erka apie asmeninius dalykus. Nežinojo, kur ji gyvena, kokie jos tėvai. Bendrakoledžės arba linksmindavosi, pavyzdžiui, krėsdamos išdaigas, arba veikdavo kažką neutralaus, kaip kad tas laikinų tatuiruočių darymasis. Tačiau apie rimtus dalykos jos nesišnekėdavo.
Klastuolė norėjo paklausti daugiau apie Erką, tačiau nutuokė, kad Auris jai nieko nesakys. Tikriausiai jis manė, kad aš žinau ką nors daugiau, mintyse pagalvojo. Galbūt reikės kaip nors subtiliai Erkos paklausti apie jos šeimą. Tačiau tai atrodytų keista. Gal kada nors, galvoje užbaigė mintį.
Na, o kai vyresnysis Senkleris ėmė pasakoti apie Alaną, Mendel visai apstulbo. Erka iš minčių išgaravo. Taip, ji matė, ji suprato, kad Alaną tas įvykis stipriai paveikė, bet kad jis po to nešnekėjo tris paras? Kad bendravo su Auriu piešiniais? Tokią informaciją paauglės ausys ir smegenys pasiekė pirmą kartą.
- Ir ką jis tau nupiešė? - paklausė. - Apie ką jis tada galvojo? Jis nieko man nesakė apie jokius košmarus, - tamsiaplaukė šiek tiek susiraukė.
Viduje pajuto kartėlį, mat pati gi šitaip atsivėrė jam tada tame keistame namelyje. Papasakojo praktiškai viską, išskyrus tai, kad turi visišką priklausomybę rūkymui. Nors dabar teks papasakoti ir tai, kai su Auriu pradėsime žaisti šitą žaidimą, pamanė.
Kita vertus, kaip Dori galėjo reikalauti iš Alano, kad jis jai papasakotų apie jį kankinančius dalykus, kai pati penktakursė jam pusmetį melavo, jog Makso mirtis buvo pabėgimas? Be to, jis sapnuoja košmarus apie tą baisią dieną, o aš praktikavausi nužudymo užkeikimą laisvalaikiu. Kaip jis turėjo jaustis tai sužinojęs? Ir dar pakviečiau jį pasižiūrėti testralių.
Kartėlio viduje nebeliko. Dabar jautėsi liūdesys ir vilties trūkumas.
- Ką darysime? - pažiūrėjo į Aurį.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 05, 2022, 12:39:35 am
Erka jam kėlė daug nerimo. Ypač seniau. Dabar atrodė, kad viskas yra geriau. Tik žinoma jie nebuvo rimtai susirieję. Auris stengėsi jai neprieštarauti, nes nenorėjo jos atbaidyti. Nenorėjo, kad ji vėl užsidarytų, pradėtų laidyti kerus ir kitaip kvailioti. Bet kas būtų, jei jis vėl pradėtų kalbėtis su ja apie jos elgesį tam tikrais momentais? Arba jeigu sugautų ją išdykaujant ir pradėtų dėl to pamokslauti. Gal vėl viskas prasidėtų iš naujo.
Užsigalvojęs apie tai visai aptilo. Tik kai Dori liovėsi kalbėti po pauzės Auris atsakė merginai.
- Jei jūs draugės, turi jai padėti. Turiu galvoje neraginti jos kvailioti. Jei tu tyčia krėsi su ja išdaigas, sakysi, kad tai šaunu ir taip toliau. Aš labai tavimi nusivilsiu. - Taigi jie kalbėjosi apie Alaną. Apie jį prašnekus darėsi nyku.
- Piešė iškirstus medžius. Kelis kartus piešė žmogų įstrigusį lyg ir voratinklyje. Kartais tiesiog piešė voratinklius, juose įsipainiojusias muses ir jas medžiojantį vorą. Dažnai piešdavo tiesiog didelius šauktukus arba klaustukus. O kartą užrašė, kad nėra prasmės kalbėti, nes jo vis tiek niekas nenori girdėti. Daug ką piešė... - Aptarinėti tuos piešinius buvo liūdna. Auris visai nenorėjo apie juos kalbėti. Nes tada galvojo, kad pražudė savo pusbrolį.
- Nežinau ką darysime. Tikiuosi, kad jo tėvai sureaguos į mano laišką. Žinai, aš nežinau kas nutiko bet... Kažkas nutiko po Frederikos laidotuvių. Tu žinai apie ją ar ne? Kažkodėl nuo tada Alanas labai vengia savo tėvo. Bet aš nežinau kodėl. Jis man nesako. O tu? Kaip tu laikaisi po tos vasaros? - Išties tai buvo svarbu. Juk ji tada liko viena vaikų namuose ir turėjo su viskuo kažkaip susitvarkyti.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 05, 2022, 04:23:29 pm
Dori susiraukė Auriui kalbant apie Erką.
- Tu manai, kad aš raginu ją kvailioti? Mums tiesiog taip gaunasi. Be to, neužsiminėjame mes tokiais dalykais kaip išdaigos, - pamaniusi, kad gali išsiduoti, pasiteisino. - Tu negali man aiškinti, kaip aš turiu bendrauti su savo draugais. Erka yra vienintelė mano draugė, su kuria aš galiu atsipalaiduoti. Ir negalvoti apie sudėtingus dalykus. Jeigu aš jai bandysiu padėti, nors nelabai suprantu, kokios pagalbos jai reikia, nes ji šauni, mano gyvenimas išvis taps sumautas, - pavartė akis. - Ir jei imsiu aiškinti Erkai, kaip elgtis, nemanau, kad ir toliau būsiu jos draugė. Abejoju, ar jai tai patiks.
Tamsiaplaukei nebuvo lengva klausytis vyresniojo Senklerio pasakojimo apie Alano piešinius. Ji įsivaizdavo Alaną tapant tokius dalykus. Kaip jam tada turėjo būti sunku, mintyse pagalvojo.
- Apie Frederiką? - sučiaupė lūpas. - Taip, žinau apie ją, - penkiolikmetė prisiminė jos laišką, kurį yra tekę matyti. - Na, Alanas... Kiek jį pažįstu, jis niekada gerai nesutarė su savo tėvu. Nežinau, ar tai paūmėjo po jo sesės laidotuvių... Dar tada tiek daug su juo nebendravau, taip gerai nepažinojau... Jam tiesiog nepatinka, kad tėvas labai vertina grynakraujus burtininkus, žinai...
Galiausiai Auris paklausė Dori, kaip ji laikosi po visų tų įvykių.
- Ar aš? Viskas man gerai. Tiesą pasakius, jeigu galėčiau, tai ir tą kitą tipą nudėčiau, - menkai šyptelėjo ir pabandė nusijuokti, bet nelabai pavyko, vis dėlto pokalbis buvo emociškai sunkus.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 08, 2022, 08:21:46 pm
Jam užsiminus apie šiokį tokį Erkos pristabdymą Dori aišku iškart pradėjo šiauštis.
- Varge, aš tau tiesiog sakau, kad Reikia kartais pristabdyti. Yra smagios išdaigos ir yra piktybiškos išdaigos. Tau taip neatrodo? - Kaip čia jai dabar viską išaiškinti? Nenorėjo dabar pradėti dėstyti savo minčių apie visą tai, ką mąstė apie Erkos atvejį.
- Na gerai. Tarkim taip. Kartais jausk ribas ir pristabdyk ją ar supranti? - Ir kam dabar išvis pradėjau šitą temą? - Tiesiog, žinok kada sustoti. - Tikriausiai dabar viskas dar labiau neaišku. Nutarė Auris.
Alano ir jo tėvo tema visada buvo nykus atvejis. Rolandas niekada jo neklausydavo. Na žinoma Auris buvo jaunesnis ir Rolandas numodavo į jo žodžius ranka. Labai daug kartų Auris mėgino su juo kalbėtis dar tada, kai pats lankė mokyklą.
- Na taip. Dėl to jie niekada nesutarė. Bet dabar ir dar kažkas nutiko. Tik aš nežinau kas. Iš pradžių maniau, kad viskas todėl, jog Prieš metus jo tėvas buvo sugalvojęs perrašyti Alaną į Durmštrangą. Tai buvo suplanavęs net nesitardamas su Alano mama. Žodžiu aš jai viską papasakojau. Nes Alanas man pasiguodė, kad niekur nenori važiuoti. Tuo labiau į juodosios magijos mokyklą. Tuo metu Elija buvo... Na jai buvo labai blogai po Frederikos mirties. Bet kai aš jai tą pasakiau, tiesiog pasiuto. Atrodė, kad pabudo iš kažkokio transo. Atgijo taip sakant. Prieš tai visai niekuo nesidomėjo. Paskui Aš sužinojau, kad Rolandas skleidė šitas kalbas tyčia. Norėdamas, kad Alanas viską papasakotų Elijai. Bet jis nieko nesakė mamai, nes nenorėjo jos nervinti. Žodžiu jo darbą padariau aš. Nuo to laiko Elija regis ėmė geriau tvarkytis. Tai žodžiu nemanau, kad Durmštrangas yra tai, dėl ko Alanas vengia savo tėvo. - Išpasakojo tą keistą istoriją Auris.
- Pamiršk tą tipą Dori. - Pasakė jis. Bent jau Mendel nesapnuoja košmarų ir regis nesikrausto iš proto. Bet vis tiek buvo labai blogai, kad ji ten atsidūrė taip ne laiku.
- Tikiuosi vieną dieną viskas pasimirš. - Kada nors tai bus toli praeity. Kad tik Simonas nesugalvotų kaip prikviesti mane pas save. Juk tai taip lengva. Priesaika juk duota. Jam tereikia susivokti mane pakviesti ir turėčiau tuojau pat ateiti. Jis gali tai suprasti, jei taip nebūtų užvaldytas pykčio. Pasinėrė į mintis Auris.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 08, 2022, 10:39:36 pm
- Mes nieko piktybiško nedarome! Jaučiame tas ribas. Mes geros merginos, - teisino save ir draugę.
Dori buvo įdomu klausytis, ką Auris pasakojo apie Alaną ir jo tėvus. Šį bei tą ji žinojo, tačiau ne tiek daug, nes jiedu su Alanu dar nebuvo tokie artimi, be to, tamsiaplaukė tada dar buvo per maža, jog apie tai mąstytų ar pilnai suvoktų.
Ji Alano ir jo tėvo tarpusavio santykius, tokius, kokie jie yra dabar, priėmė labai natūraliai, nes kiek Alaną pažinojo, iš esmės visada viskas taip ir buvo. Tačiau dabar, vyresniajam Senkleriui papasakojus plačiau, pradėjo atrodyti, kad yra dar kažkas. Kažkas, ko nežino nei Dori, nei Auris, ir kad tai susiję su Alanu ir jo tėvu.
- Dėl tų košmarų... Nežinau, pabandysiu su juo kaip nors apie tai pasikalbėti, - prabilo penkiolikmetė. - Galbūt reikia tik laiko, o gal reikia kažko daugiau. O apie tėvą per daug kamantinėti nenoriu. Neatrodo, kad Alanui labai patiktų apie jį šnekėtis, - susimąstė. - Oi, Auri, aišku, pasimirš. Viskas po truputį pasimiršta, tik klausimas, ar jie negrįš. Ar neieškos per mane Vanesos. Nors mes neturime jokio ryšio. O kur dar tavo nesulaužoma priesaika, - atsiduso. - Tie Dolohovai tikri bepročiai. Manau, jog abu suprantame, kad tai dar ne pabaiga. Tik nežinome kas, kur ir kada bus, - prikando lūpą.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Auris Senkleris Rugpjūčio 08, 2022, 11:18:03 pm
 Išties. Gyvenimas, o tiksliau ateitis yra didelė paslaptis. Auris tai labai gerai žinojo. Dabar viskas atrodė miglotai. Ir Auris vis dar negalėjo sugalvoti kaip pagaliau pabaigti tas senas istorijas.
- Gerai. Pakalbėkite dėl tų košmarų. O apie tėvą tai jau verčiau nešnekėti. Tegu tai jau lieka jų pačių reikalu. - Pasakė Senkleris.
- Matysim ar jie grįš. Deja, bet tikriausiai dar teks su tais žmonėmis susidurti. O su Dolohovais aš jau kaip nors vieną dieną išsiaiškinsiu. - Jei jie pirmi su manimi neišsiaiškins. Pabaigė sakinį mintyse.
- Na ką gi. Tikriausiai jau eisiu. Nebent norėtum dar ką nors aptarti. - Pasakė. Gitara taip ir liko nepaliesta. Bet užtai nuveikė kai ką svarbesnio. Pasikalbėti reikėjo. Tik va kaip teks atsisveikinti su cigaretėmis? Tai jau buvo didelis klausimas.
Antraštė: Ats: Apgriuvusi Hagrido trobelė
Parašė: Dori Mendel Rugpjūčio 09, 2022, 12:00:12 am
Dori nukrėtė šiurpas, kai Auris pripažino, jog tikriausiai su tais žmonėmis dar teks susidurti. Ir kad su Dolohovais vyresnysis Senkleris išsiaiškins. Na, Auris rimtai įsivėlęs, mintyse pagalvojo Dori. Bet jis tai pats kaltas. Kiek man pasakojo Alanas, gerbiamasis profesorius pats lindo į tam tikrus reikalus. O štai mane, cha, bėdos pačios randa. Ar aš kalta dėl to, kokia mano mamelė, galvoje užbaigė mintį.
- Ir aš jau eisiu, Auri. Cigaretę sutraukiau, taip daugiau nebedaryt pasižadėjau. Žiūrėsim, kaip mums seksis, ar ne? Tik tu taip ir nepagrojai. Eik geriau į kokį kambarį iki pareikalavimo ar ką. Čia dažnai renkasi toks baisus jaunimas kaip aš, - nusijuokė.
Dori kažką ir toliau čiauškėjo ir jiedu abu kartu paliko trobelę tuščią.