Hogvartsas.LT
Archyvas => Konkursų archyvas => Archyvas => Kvidičo archyvas => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Rugsėjo 23, 2019, 08:57:29 am
-
Ruduo atsiskleidė visu savo smarkumu. Nerodė jis nei švelnumo, nei atjautos pily gyvenantiems jauniesiems burtininkams ir išaušus rytui, kuomet turėjo įvykti lemiamos Grifų Gūžtos ir Švilpynės rungtynės, siautėjo iš visos dūšios. Rudenišku šaltuku žnaibantis vėjas stūgavo, negailestingai blaškydamas bet ką pasitaikiusį kelyje, versdamas aimanuoti medines kvidičo stadiono tribūnas, plėšydamas uždraustojo miško medžių lapus, o visą šį peizažą išbaigė dar ir orą draskantys audros lašai, kiaurai merkiantys kiekvieną, išdrįsusį išžengti iš saugaus prieglobsčio. Kartkartėmis pasigirsdavo apylinkes drebinantis griaustinis, kurio pranašu tapdavo akinantys žaibų blyksniai danguje. Jie buvo vieninteliai protarpiais pasirodantys šviesuliai, kadangi dangų aptraukę debesys tarsi sargai nepraleido nė menkučio dienos šviesos pluoštelio. Galbūt dėl kontrasto, galbūt dėl to, kad staigi ir ryški šviesa akino, bet tarpuose tarp žaibų, aplinka atrodydavo tamsi kaip niekad. O galbūt toji debesų uždanga, siunčianti kūnus talžantį šaltą lietų, iš tiesų buvo tokia stora ir neteikianti jokios vilties, kad žaidimo metu kas nors pasikeis.
Grifų Gūžta
Puolėjai: Daniela Defoe, Olivia Rose Winter
Atmušėjas: Stevie Green
Gynėjas: Fiadh o'Ceallachain
Gaudytojas: Klarė Konė Karter
Švilpynė
Puolėjai: Elzė Merė Smitherson, Kajus Arno Wintersas
Atmušėjas: Keitas Kolinsas
Gynėjas: Sofija Orel
Gaudytojas: Gaja Kasandra Amneta
Šluotos, aprangos ir kurso koeficientas
Daniela Defoe: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Olivia Rose Winter: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Stevie Green: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Fiadh o'Ceallachain: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [2,0] = K [7]
Klarė Konė Karter: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Elzė Merė Smitherson: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [8]
Kajus Arno Wintersas: ŠK [1,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [8]
Keitas Kolinsas: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [8]
Sofija Orel: ŠK [2,0] + AK [3,0] + ŽKK [1,5] = K [6]
Gaja Kasandra Amneta: ŠK [2,5] + AK [3,0] + ŽKK [3,5] = K [9]
Apsaugų koeficientas
Daniela Defoe: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Olivia Rose Winter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Stevie Green: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Fiadh o'Ceallachain: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Klarė Konė Karter: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Elzė Merė Smitherson: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kajus Arno Wintersas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Keitas Kolinsas: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Sofija Orel: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Gaja Kasandra Amneta: APK [2,0] = 2 papildomus kartus žaidėjas gali būti nutrenktas muštuko.
Kauliuko rezultatas oro sąlygoms nustatyti: 6 (lietus, šalta)
Kritlis atitenka Grifų Gūžtai, teisėjui kauliuku išridenus 1-3 akis, Švilpynei – 4-6.
Kauliuko rezultatas: 6
Rungtynės prasideda
Su kritliu rungtynes pradeda Švilpynė.
-
Stevie Green buvo visiškai nepasiruošusi. Nepaisant to, kad laukė rungtynių, kuriose, tikėjosi, pasiseks geriau negu praėjusiame sezone, grifė atsibudo visiškai be jėgų. Užteko vienos akimirkos, kad ji suprastų: oras lauke, švelniai tariant, nėra pats maloniausias. Stevie sunkiai atsiduso.
Tačiau ne veltui būtent ši mergina tapo komandos kapitone. Ilgai nesvarsčiusi ji pašoko iš lovos ir patraukė tiesiai į persirengimo kambarį. Kaip ir dera tikrai kapitonei, ten atsidūrė pirma.
Laikas skriete praskriejo ir komandai jau teko keliauti į aikštę. Vos per kelias akimirkas Stevie pasijuto esanti visiškai šlapia.
- Nuostabu, - ironiškai pasakė mergina. Ji palinkėjo komandai sėkmės ir galiausiai pakilo į orą. Ir tada, nepaisant to, kad buvo bjauriai šalta, nebeliko laiko rūpintis tokiomis nesąmonėmis. Deja, į šaltį nekreipti dėmesio galėjai, tačiau buvo kitas dalykas, kurio taip paprastai neignoruosi. Ir tai buvo tas prakeiktas lietus, per kurį Stevie jau galėjo gręžti tiek plaukus, tiek kvidičo aprangą. Be viso kito, jis dar ir gerokai sunkino matomumą. Mergina prisiminė, kad yra kažkokie kerai, kurie būtų apsaugoję veidą nuo lietaus. Deja, dabar jau panaudoti tų kerų nebebūtų galėjusi. Be to, net neprisiminė, kokį burtažodį reikėtų panaudoti.
Staiga grifei pasirodė, kad ji tuoj nukris nuo šluotos.
- Kas čia dabar?! - riktelėjo ji. Pirma mintis buvo ta, kad tai muštukas. Kamuolys, kurį Stevie turėtų persekioti. Neleisiu tam kamuoliui manęs sekioti! piktai pagalvojo rudaplaukė. Ji nuskriejo tolyn. Vėjas šiek tiek nešė šonan, tačiau Stevie galiausiai išmoko tinkamai skraidyti, tad sugebėjo išsilaikyti aikštėje. Green susimąstė apie komandos nares - vien merginos! Be to, viena iš jų dar ir kiek jaunesnė ir smulkesnė. Kaip jai reikės išsilaikyti neišsimaudžius purvyne, kuriuo netrukus taps žemė po aikšte - jeigu dar netapo?
Tačiau dabar galvoti reikėjo apie kitus dalykus. Daug svarbiau buvo susivokti, kas kur yra. Nepaisant to, kad aikštę apėjo daugybę kartų, dabar atrodė, tarsi nė nebūtų čia buvusi. Tikriausiai taip buvo dėl to, kad siaubingai lijo ir nieko nesimatė. Tačiau Stevei prisireikė nemažai laiko susivokti, kur yra lankai. Ir nenuskridusi iki vienų iš jų net nesuprato, kurioje pusėje yra jos komandos gynėja. Pagaliau pavyko tai nustatyti. Ir tai buvo šiokia tokia pradžia. Juk norint atlikti tiesioginį savo darbą - numušti priešininkų žaidėjus - reikia žinoti, kur kurį iš jų galima rasti. Mat per lietų aikštėje nebuvo nė vieno žaidėjo. Ten buvo tik keturios raudonos ir penkios geltonos dėmės. Ką gi, gerai, kad bent jau komandų aprangos pakankamai ryškios. Kažin kas būtų, jeigu viena iš komandų vilkėtų juodais apsiaustais? paklausė savęs Stevie. Sulig ta mintimi ji pamatė kažką juodo ir, atrodo, sunkaus. Tai tegalėjo būti muštukas. Green pasileido paskui jį. Tereikia jį pasivyti ir mostelėti blokštu taip, kad kamuolys smagiai trenktųsi į vieną iš geltonų dėmių. Deja, pasakyti daug lengviau negu padaryti. Green padidino greitį, tačiau kamuolys nebuvo nusiteikęs taip lengvai pasiduoti. Grifė ilgokai vijosi kamuolį, kol suprato, kad priartėjo pakankamai. Dabar reikėjo kažkaip išsirinkti auką. Ir tai padaryti nepaleidžiant kamuolio iš akių. Juk nesinori, kad darbas nueitų perniek, ar ne? Pakankamai netoli Stevie pamatė baltais plaukais papuoštą galvą. Turėtų būti Keitas pasakė sau Stevie. Ir nutarė, kad priešininkų atmušėjas tikrai yra ne pats blogiausias taikinys. Mostelėjusi ranka ji trenkė į muštuką ir nukreipė Keito Kolinso pusėn.
[Atmušimas į Keitą Kolinsą: 2; 5]
-
Ilgą laiką tarp Švilpynės koledžų narių švilpė margaspalvės pelėdos - nuo krūvos galeonų sumelių iki dvejonių kas ir kiek bus varžovų. Kartėlis užgniaužė jam gerklę, vos suprato, jog raudoni - auksiniai šioms pirmoms ir paskutinėms rungtynėms ne juokais gerai pasiruošė - naujos ir greitos šluotos žvilgėjo lietuje. Tik nesakyk, jog prisiminei praėjusio čempionato rungtynes su Varno Nagu,- suniurnėjo mintyje septintakursis, iš tikrųjų prisiminęs skaudų pralaimėjimą, kai švilpiams prieš varnanagius teko keturiems prieš penkis žaisti. Tą kartą koją pakišo ne tik jų komandos skaičius, bet amžius ir kvidičo įranga. Šį kartą - abiejų komandų amžius buvo gan panašus, juk daugumą sudarė septintakursiai.
Skardus iki gyvo kaulo pažįstamas švilpuko garsas sučaižė ausų būgnelius ir Kajus nieko nelaukdamas stipriai atsispyręs kojomis pakilo į orą. Oras nejuočiomis priminė kvidičo treniruotę su švilpiais prieš porą ar daugiau metų - tada ne iš karto oras subjuro. Bent aš su Keitu turėsime patirties,- judos akys kryptelėjo į vienintelio švilpio senbuvio figūrą. Taip, Keitas vienintelis iš švilpių liko, kuris žaidė visuose čempionatuose, vos tik šis renginys buvo atnaujintas, o iš grifų liko tik Klarė. Tarp grifų pamatė pažįstamus veidus, vos tik sugriebė į orą švilpiantį kritlį. Olivia, prancūzaitė bendravardė, žais kaip ir jo su Elze pozicijoje. Jau dabar Stevie nutėškė muštuką blokštu Keito pusėn, o Fiadh, tikra varškytė transfigūracijoje, užėmė gynėjos poziciją.
Staigiu judesiu atliko posūkį ir nušvilpė Fiadh pusėn. Muštuko šuoras suvirpino orą it lėktuvas palikdamas po savimi baltą debesų juostą. Kajus insktintyviai susigūžė, prieš akis išdygo rūgščiai skaudūs prisiminimai su muštukais. Lūpos nebyliai suvirpėjo, išreikšdamos padrąsinimus, suprask, tai - savotiška turbulencija.
Prieš akis išdygo Grifų Gūžtos lankai. Per lietaus sieną neįmatė ar ten laukia Fiadh ar ne, tačiau šiuo metu tai nerūpėjo. Kajus staigiai dirstelėjo per petį, vildamasis jog bent ten pavyks kažką įžiūrėti ir suprasti, jog kažkas jį seka. Lyg Olivia ir nepažįstamoji Daniela jo nesekė. Rodos. Lankai supilkavo visai arti, noras į juos mesti buvo toks, kaip pliusas trauktų minusą (žiobarų fizika, mhm). Kietas šlapias kritlis buvo slidus, o noras toks stiprus - Kajus nurijo sieles ir iš sielvarto skaudančia širdimi atliko viražą ir nuskriejo tolyn nuo Fiadh. Ne dabar, - sau pasakė, kiek įmanoma stipriau gniauždamas kritlį tarp pažasties.
Malti liežuviu apie kvidičą kaip senam diedukui neturėjo noro. Kai širdis iš peties punpavo kraują į venas ir arterijas, adrealinas jaukė ramų būdą, o jaudulys žudė paskutiniąsias pilkąsias ląsteles, atmintyje iškilo vasara Japonijos magiškoje mokykloje. Kvidičo pamokos viršum turbulentiškos jūros audrų metu, kai esi ne tik priverstas stebėti muštukus, bet ir žiobarų lėktuvus, kylančius iš kaimyninės salos, visu smarkumu vožėsi į Winterso smegeninę. Taip, šaltis kniso, lietus irgi, tačiau su savimi sutiko, jog turi šiomis rungtynėmis džiaugtis ir mėgautis. Japonijoje jau buvo žiauriau!
Kajus su šluota, slysdamas oru, vėl atliko viražą, taip nuožulniai kildamas aukštyn, ir tada it vanagas smigo link liūtų lankų. Kritlis pažastyje sujudėjo, širdis irgi. Taikykis! Taikykis! Apgaulingi judesiai ar noras užvaikyti priešininkus - nežinia, bet Kajus jau dabar taikėsi mesti kritlį į lankus.
Netikėtai paskutinę minutę šovė dešinėn, lankai prašvilpė kairėje. Kajus vėl žaidė ir bandė nervinti priešininkus.
[-]
-
Elzė galėtų pasakoti ir pasakoti apie tai, kaip ji nusprendė nebebijoti ir pažvelgti savo baimei į akis užlipdama ant šluotos, bet viskas vyko labai paprastai. Švilpei pasiūlė, o Smitherson nemokėjo (ir dar vis nemoka) paprieštarauti, pasakyti ne. Iš to išsivystė tai, kad kažkokiu būdu merginą priėmė į komandą, o Švilpynės komanda pasirodo nėra tik dėl grožio. Gal su mažu svoriu ir dideliu ūgiu kažkam ji ir atrodė kaip gera kvidičininkė, bet tas švilpiukas pasiūlęs jai, kaip gyvu nežinojo, kad Elzė vos pakelia šluotą.
Bet dabar jau pasakyti ne nebegalima ir teks žaisti. Pažadą reikia ištesėti. Net ir tokiom oro sąlygom. Atsikėlusi ketvirtą nakties Elzė vėliau nė bluosto nesudėjo. Taip pirmoji atsidūrė persirenginėjimo kambariuke. Sunkios valandos buvo. Ypač žinant, kad kiti komandos nariai ramiai sau valgo.
Nervavosi. Po valandų lūpos ir nagų kramtymo, pagaliau sulaukusi kitų švilpių negalėjo parodyti savo nerimo, vis dėl to viduje norėjo nukristi nuo šluotos jau pirmą sekundę. Atskridęs Voldemortas (jis gi visada sugalvoja kaip prisikelti) atrodė daug geresnė mintis negu išeiti iš šio saugaus kambariuko ir kovoti dėl metalo gabalo. Taurės.
Mintyse dar bandė save padrąsinti.
Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti.
Švilpukas. Į orą. Dideli ir sunkūs lietaus lašai atsimušę į šalmą viduje esančios galvos šeimininkei nekėlė jokio džiaugsmo. Per tas kruvino darbo savaites (gi reikėjo išmokti išsilaikyti ore) skrieti padange buvo... Gana linksmoka. Gėda buvo pripažinti tai, ypač prieš sportą amžiams prisiekusiai Merytei.
Bet ne dabar. Lietus, daug žmonių. Nekvepėjo linksmumu. Blogiausia dalis - šalta. Vos po kelių akimirksnių paauglė jau šniurkščiojo nosimi. Ar kapitonas gali iššaukti arbatos pertraukėlę po kelių minučių? Kaulai stingo, rankos, nors ir įmautos į pirštines nejudinamos šalo. Po juodu, rankas saugančiu tvirtu audiniu oda tikriausiai jau mėlynavo, raudonavo, balo ir vaivorykštiniavo. Kraujas rodos nuo tokio smarkaus šuotos koto laikymo sustojo toje pačioje vietoje. Stebuklas, jeigu po žaidimo šluota neturės jokio įspaudo.
Kritlis pas mus. Elzė tik dabar pastebėjo rudą apvalų kamuolį patogiai įsitaisiusį po geltonai aprengto žmogaus pažastimi. Tikriausiai Kajus. Mano pozicijos bendradarbis. Pamatė ir dar vieną dalyką, Stevie, Grifų atmušėja taikė muštuką, tą juodą blogą kamuoliuką į Keitą.
Septintakursė norėjo rėkti, įspėti, bet neturėjo nei balso, nei drąsos tam.
Jis juk vistiek naudingesnis už mane. Koks skirtumas, mirsiu ar ne. Mirsiu. Visi tai žino juk. Nu va.
Pasilenkusi ir pernešusi visą savo svorį į priekį, kad sukeltų daugiau greičio Elzytė įskrido į tą vietą kur skraidinėjo Švilpynės atmušėjas. Niekam iš čia mėlynių nereikėjo, ji juk su šalmais ir juokingai atrodančiomis apsaugomis. Viskas po galų čia bus gerai.
Įkvepė. Muštukas buvo greitas. Pakankamai. Bet matomas.
[Bandymas uždengti komandos draugą Keitą stojant tarp jo ir skrendančio muštuko į jį: 4; 6]
-
Keitas Kolinsas kvidiče savo drąsiai galėjo vadinti patyrusiu - nenorėjo pūstis, ką ten, tiesiog žinojo savo lygį. Lygį, kuris radosi tikrai aukštai. Dar būdamas mažiukas pirmakursis baimės pilnomis smaragdinėmis akimis ir drebančiomis iš baimės kojukėmis, o dar aprėdytas didžiule gynėjo apranga jis gavo pajusti kūną kaitinantį adrenaliną, kuris užplūsta tik atsisėdus ant šluotos. Tiesa, žaidimas tapo daug įdomesnis kai neteko užpakalio tirpinti visai neskraidant ir kaip kokiam cerberiui nesaugant lankų. Patirties kaip atmušėjas jis turėjo - nors liesas vaikino stotas pasak kitų labai tiktų gaudytojui, bet ilgos rankos puikiausiai valdė sunkų blokštą ir tai buvo jo antrieji metai žaidžiant šioje pozicijoje. Tikėjosi, kad ir šiemet nebus praradęs taiklumo.
Bėda ta, kad oras per šias rungtynes tikrai nedžiugino. Lietus darė šluotos kotą tokį slidų, jog truputį palinkęs atbulomis galėjai ir visiškai nusitėkšti į tą pliurzę, kuri liko iš aikštės, o šaltis vertė kalenti dantimis - tik spėk liežuvį atgal kakarinėn susigrūsti, o tai dar nusikąsi netyčia. Jei pernai metais aikštę švilpis lygino su kakava, o žaidėjus - zefyriukais, tai šiemet aikštė veikiau priminė purvo vonią. Ar tada žaidėjai - pasipūtusios, pernelyg savimi besirūpinančios poniutės? Keitas papurtė galvą, dėl tokių kvailų minčių. Merline, jis kaip visada - apie bet ką, kad tik ne apie kvidičą.
Šįkart tiesa nebebuvo laiko paskęsti savęs graužime - šaižus švilpukas privertė krūptelėti ir grąžino į realybę. Vaikinukas metė paskutinį padrąsinantį, o gal labiau tokį "pasitikiu tavimi" žvilgsnį Kajui, taip pat komandos senbuviui, o tada smarkiai atsispyrė nuo žemės sunkiais kerziniais batais. Lietus kylant aukščiau atrodė dar tankesnis ir smarkiau daužantis kūną, tarsi smulkios kulkos. Plaukai, kurie deja nebuvo pakankamai ilgi surišti į uodegėlę ar kuodą, prilipo prie veido kaip šlapias skuduras, užblokuodamas normalų vaizdą. Keitas panosėje nusikeikė, paskrisdamas kiek labiau į šoną, jog nesimaišytų viduryje, o tada pasikišęs blokštą po pažastimi vienu mostu nusibraukė plaukus nuo veido. Dabar jie atrodė kaip žėlė sulaižyti, bet bent trumpam nelindo į akis - juk Kolinsas negalėjo aklai skraidyti ir mosikuotis blokštu, primenančiu žiobarišką beisbolkę, ir smogiančiu tikrai ne silpniau.
Baltaplaukis akimis greit permetė aikštę, ieškodamas juodo įkyruolio muštuko, kurį būtų maloniai paleidęs kokiam grifui į makaulę. Kvidičas nebuvo žaidimas kur galėjai suskaudus eiti pas seselę - gavai į galvą, nubraukei porą išdavikiškų ašarų ir žaidi toliau, sukandęs dantis. Keitas per tiek rungtynių jau nebegailėjo priešininkų, mosavo blokštu lyg nuo to priklausė jo gyvybė.
-Okei, kur tu slepiesi, mažas idiote..?-tyliai panosėje sumurmėjo sau Kolinsas. Netoli nuo jo kažkas smarkiai užsimojo blokštu. Sprendžiant iš to, kad tikriausiai blokštą rankose turėjo tik atmušėja, tai čia jau Stevie žygdarbis.
Keitas jau apsidairė, ką šįkart ginti nuo nelemto nenuoramos, bet vos nenuslydo nuo šluotos, suprasti, kad ginti teks būtent save.
Gan kvailas sprendimas pulti tą, kuris pats turi kuo apsiginti, bet bala nematė. Kolinsas smarkiai užsimojo, akies krašteliu pastebėdamas kitame krašte Klarę. Žinoma, jo sesuo, kurios jis vengė ir kuri jo vengė, būtinai turėjo čia žaisti.
-Velniop,-murmtelėjo Kolinsas, o tada pakrypęs nusitaikė mušti ne kažkur aplinkon, o būtent į grifiokų gaudytoją. Beliko tikėtis, kad nosiukas jam pačiam nebus pritrenktas muštuko dėl klišo atmušimo.
[atmušimas į Klarę Konę Karter: 2;6]
-
Visiškai nelabas rytas vyptelėjo Livi ir pasilenkė susivarstyti antrojo bato. Grifų Gūžtos persirengimų kambaryje tvyrojo tyla - greičiausiai todėl, kad per lietaus būgnijimą į stogą ir norėdamas nebūtum išgirdęs jokio kito garso. Lašai tarsi užtvindė mintis, iš galvos išlavė praktikuotus derinius ir treniruotes. Mechaniškai sumezgė mazgus. Jai dvidešimt vieneri, kvidičą taip žais pirmą kartą. Biobetonse tai buvo labiau išsidirbinėjimas nei tikras žaidimas - pernelyg švelnus ir dirbtinis kaip Olivijai. Jai norėjosi tikrumo. Kažko realaus apgavysčių ir apsimetinėjimų pasaulyje. Ironiška - pati tai propagavo. Nors ir nekentė. Mergina per galvą užsitraukė koledžo marškinėlius ir tebevėpsodama pro langą susikišo į kelnes - kaip ir visi kiti standartinio dydžio drabužiai, jai buvo per ilgi. Keista, tačiau nors skraidyti raudonplaukė mėgo, nedarė to pernelyg dažnai. Nors tai laisvė, vėjas plaukuose, užmarštis, gal net didesnė, nei teikiama bėgimo. Tačiau skraidai ne savo jėgomis - o tokią būtybę kaip Livi retsykiais erzindavo net ir toks elementarus dalykas kaip priklausomybė nuo šluotos. Ji buvo savarankiška. Tiek savo noru, tiek ir aplinkybių dėka. Ramiais, užtikrintais judesiais Olivija susisuko plaukus ir susisegė, kad sulipusios nuo lietaus garbanos netemdytų ir taip prasto matomumo lauko. Akimirką segantis pirštinių dirželius atmintyje šmėstelėjo sukruvinti krumpliai ir tvarstis, bet tuoj po to vaizdinį nuplovė nesiliaujantis lietus. Mergina dar kartą peržvelgė savo aprangą, čiupo į ranką naujutėlę šluotą ir, linktelėjusi į kapitonės sėkmės palinkėjimą, paskui komandos draugus (tiksliau, drauges) išsekė į aikštę.
Pirma mintis - dėkuidie, Švilpynės komanda žaidžia geltonais apsiaustais. Bent įžiūrėt bus galima, jeigu išvis pavyks matyt toliau šluotkočio šitoj mėsmalėj. Ausų būgnelius pervėrė čaižus švilpuko garsas, ir atsispyrę žaidėjai pakilo. Lietus merkė veidą, plaukai per kelias sekundes tapo šlapia mazgote, kuri, jeigu mačas užsitęs, netrukus pavirs ledo gabalu. Nepaisant to, adrenalino pliūpsnis gyslose ir įkvėpti neleidžiantis stiprus vėjas Livi buvo puikiai pažįstamas ir mėgstamas. Tarsi dar viena šunybė - tik ore. Žalios akys skenavo aplinką nepaisydamos lietaus užuolaidos. Ryškiai raudoną Kritlį pastebėjo šalia geltonos dėmės, kurią, geriau įsižiūrėjusi, identifikavo kaip tą garbanių vaikinuką, Kajų. Kaži, gal dabar norės išsiaiškint tą vienodų pavardžių reikalą Olivija pasisuko ir nuzvimbė švilpio link. Labai pasiseks, jeigu koks puolėjas nesugalvos nurauti man galvos, nes su tokiu oru visai nenuostabu kiekvieną apvalų raudonumą palaikyti Kritliu... Buvo sudėtinga laviruoti tarp žaidėjų, ką jau kalbėti apie Muštukus. Livi mintimis pasiuntė užuojautos dozę Klarei, kuriai tokiu oru reikėjo ne tik išsilaikyti ant šluotos, bet ir įžiūrėti riešuto dydžio kamuoliuką.
Kajus skrajojo apie grifų lankus, regis, vis neapsispręsdamas, mesti ar ne. Arba tyčia dvejodamas - mergina nesigilino. Stengdamasi per daug nekristi į akis (kas per lietų nebuvo taip jau labai sunku), suko ratus vis žemiau ir arčiau bendrapavardžio. Mažai šansų, kad perėmimas iš rankų pavyks, tačiau daugiau nelabai yra ką daryti, kai tas tamsiaakis žavuolis laiko Kritlį kaip višta kiaušinį. Vaikinui netikėtai pasisukus Livi nėrė, atgniaužė slidų šluotkotį ir abi rankas ištiesė į švilpiui po pažasčia jaukiai įsitaisiusį raudoną kamuolį.
- Šiaip jau lankai tau iš kairės, jei paklydai,- nusijuokė, nors per audrą jis vargiai išgirdo.
[Perėmimas iš Kajaus Arno Winterso rankų: 4]
-
Žavu, tiesiog žavu. Sofija stovėjo netoli tribūnų ir mirko spausdama šluotą rankoje. Kvidičo apranga ir apsaugos permirko iki paskutinio siūlelio. Kartais tarp nepertraukiamo lietasu šniokštimo pasigirsdavo griaustinio garsai, aplinkui tvyrojo pilka prieblanda. Kol iki žaidimo dar buvo likę šiek tiek laiko mergaitė pasislėpė nuo lietaus už tribūnos ir ėmė iš toliau apžiūrinėti lankus. Jie atrodė kaip niekada aukšti. Tai buvo pirmos rimtos Sofijos rungtynės, todėl gerkle lipo nerimas. Į tribūnas plūdo žiūrovai, jie saugiai sėdės po stogais, apsivynioję šalikais ir šiltutėliais apsiaustais, spoksos į žaidėjus, trypčios iš jaudulio, lažinsis ir taip toliau, o kvidičininkai tuo tarpu šlaps aikštėje vaikydamiesi kamuolius. Trečiakursė šyptelėjo iš dalies dėl keistos sporto beprasmybės arba prasmės kurios ji jame nerado, iš dalies dėl artėjančių rungtynių jaudulio. Driogstelėjo griaustinis, akimirkai viskas tartum aptemo. Visai netoli aikštės... Viskas gerai, bus gerai, tikrai... Aikštėje pasirodė teisėjas. Išsitraukė švilpuką, mergaitė tvirčiau suspaudė šluotą, ją apžergė. Tas nepakenčiamas švilpuko klyksmas ir ji ore. Viršuje ,pasirodo, lietus dar smarkesnis ir šaltesnis nei apačioje. Trečiakursė nuskuodė prie lankų. Akiniai rasojo, o apsiausto kraštai karojo apsunkę nuo drėgmės. Žaidėjai aikštėje ir žiūrovai tribūnose atrodė tartum žaisliniai, kažkokie tolimi. Visus apėmė sportinis azartas, na žinote tas jausmas kai nėra nieko kito tik žaidimas, tuomet kažkaip keistai užmirštamos tikrosios spalvos ir niekam neberūpi kas tu, svarbu ar turi kamuolį, ar pagavai šmaukštą, ar apgynei lankus. Labai labai keistas žaidimas. Šluotą mėtė į šalis dėl stipraus vėjo gūsių, kažkas mušė muštuką, kažkas nešiojosi kritlį. Viskas keitėsi neįtikėtinai greitai, ar bent trečiakursei taip atrodė. Ji staiga pradėjo svarstyti kaip keistai laiko suvokimą veikia jos emocijos. Susikaupk! Po velniais, mergaite, tu žaidi kvidičą, o ne filosofijos paskaitą vedi! Orel lengvai papurtė galvą ir įdėmiai įsižiūrėjo į aikštę. Olivija regis vaikėsi Kajų, Elzė mėgino uždengti kažką kas buvo panašu į Keitą Kolinsą, į kurį kažkas iš grifų paleido muštuką. įprastinė. diena. Hogvrtse. Tik kol kas niekas dar nesitaikė į lankus, todėl Sofija lengviau atsikvėpė, bet vis vien įdėmiai sekė žaidėjus, kiek tai buvo įmanoma audroje.
[–]
-
Pasakymas, kad oras buvo nuostabus buvo = pasakymui, kad muštukas nėra toks pavojingas, kaip atrodo. Kiaurai peršlapusi žemaūgė būtybė pirštinėtom rankom valėsi lietaus lašus nuo akinių.
Rungtynių pradžia buvo čia pat, oras sprendžiant iš debesų, pakisti nežadėjo. Rudaplaukė, jau stovėdama arti aikštės vidurio, apsižvalgė. Nors bjaurūs lietaus lašai blogino matomumą, ryškiai raudonos ir geltonos spalvos vėliavos matėsi puikiai. Ir kaip aš pastebėsiu šmaukštą? Sutriko septinto kurso mokinukė. Sunku buvo net komandos narius pastebėti, ką jau kalbėti apie aukso kamuolėlį, kurio ji gyvenime nėra rankoje laikiusi! Švilpynės kvidičo komandos kapitonė kelioms akimirkoms pasijuto esanti ne savo "kailyje". Stebėdama, kaip operatyviai vienas po kito komandos narys - iš pradžių Kajus, tada Elzė, Keitas ir Sofija, pakyla į orą, Kasandra apžergė savąją šluotą ir užsimerkusi, visiškai nepasitikėdama savo galimybėmis, paniro į nesvarumo būseną. Nors buvo viena iš paskutiniųjų, pakilusių į lankų aukštį, ji - gaudytoja - buvo svarbiausia komandos narė. Pajutusi, kad nekrenta, švilpė atsargiai atmerkė akis, eilinį kartą nusivalė akinius ir apsižvalgė.
Ji gali skristi, o Merline!
Netrukus paauglę lyg kas sukeitė. Pajutusi kaifą nuo nepriklausomybės gravitacijai, tūkstantmečio skraiduolės vairuotoja pasileido ratu aplink aikštę. Viskas atrodė taip nuostabiai. Tas jausmas, kai vėjas daužo tavo lietpaltį, o tu skrieji taip lengvai ir trikdė ir džiugino apkūnią gaudytoją. Tokiu metu nei vėjas, nei lietus, išvis joks oras negalėjo sugadinti gauto pojūčio, kurį Gaja net nežinojo kaip apibūdinti. Tik apskriejusi pilną, gražų ratą virš sirgalių galvų kapitonė prisiminė savo pareigas šioje kovoje dėl kvidičo taurės. Ji gaudytoja. Ji privalo sugauti aukso šmaukštą ir pelnyti pergalę geltonųjų koledžui. Vėl nusivaliusi tą prakeiktą odos ir stiklo gabalą, esantį ant veido, burtininkė suprato, kad jis aprasojo iš vidaus. Atsiprašau, ar jūs tyčiojatės? Jau norėjosi nuo tokio nesisekimo verkti. Deja, ašaros būtų dar labiau pabloginusios visą situaciją. Ir kodėl ši NUOSTABI kvidičo aprangos detalė taip žlibino ją? Atsidususi, gaudytoja apsižvalgė. Kiek leido įmatyti aprasoję akiniai, aukso gabalėlio šalia nebuvo. Tai tas pats, kaip adatos ieškot maiše, pilname šieno suprato ji. Deja, skirtingai nei adata, šmaukštas buvo vienintelis šioje didelėje aikštėje ir jį reikėjo rasti, kad ir kaip tai sunku bebūtų. Suprasdama, kad mažai ką praras kelioms minutėms dingusi iš visų akiračio. Jeigu išvis per tokia liūtį ją kažkas sugeba sekti. Pakreipusi šluotą žemyn, švilpė nuskrido tribūnų link. Panirusi po tribūnomis ji pagaliau išsivalė akinius vis dar sausu megztiniu (juk niekas jos už tai nenubaus, tiesa?) ir vėl grįžo į aikštę. Šaltas oras, patekęs tarp merginos odos ir akinių neleido stiklams aprasoti, o lietus neatrodė toks siaubingas. Sustabdžiusi šluotą, kvidičininkė žvalgėsi ieškodama reikiamų veidų. Į geltonus apsiaustus net nekreipė dėmesio - Elzei ir Sofijai jau daug kartų buvo kartota visa kvidičo eiga, o Kajus ir Keitas žaidžia ne pirmą kartą; Mėlynos spalvos akys ieškojo raudono apsiausto. Grifų gaudytojos. Blogiausiu atveju ji bent turėtų laikytis netoli jos. Geriausiu atveju Amneta pirmiau pastebės šmaukštą ir jau Karter privalės laikytis netoli švilpės ir ieškoti kur tas mažylis skrajoja. Pakilusi kiek aukščiau, kad netrukdytų puolėjams kovoti dėl kritlio, ji visai pamiršo atmušėjus. Tačiau pastebėjusi, kad grifų atmušėjai ji nerūpi, pradėjo žvalgytis šmaukšto.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 6]
-
Per debesų, supančių magijos mokyklą globojančią pilį, tankmę net negalėjai suvokti paros laiko. Būtent tokią dieną, kai dangus maišėsi su žeme teko žaisti kvidičo rungtynes. Galėjai manyti, kad ir kokia tariama viršesne būtybe tikėjo žmonės, tačiau ši tikrai mokėjo linksmintis.
Dar kartelį pasitikrindama susukto kuodo tvirtumą, tokiu oru reikėjo atsispirti norui pasinaudoti kerais paverčiančiais akmeniu, žengė į šluotų sandėliuką, kur pričiupo savo, vakar nuodugniai paskutinį sykį patikrintą šluotą. Apkarpytais žabais, nublizginta tarsi paveiksluotųsi komandos nuotraukai. Buvo kiek gaila, kad tokios nepamatys tribūnose sėdintys žiūrovai. Vis kaltas tas grifiškas išdidumas, norėjosi ne tik žaisti kaip praėjusių metų čempionams, tačiau ir atrodyti.
Šį sezoną Klarei bent kapitonauti neteko. Grifiukė buvo dėkinga Stevie, perėmusiai šį garbingą, tačiau labai daug atsakomybės ant pečių užmetantį postą. Užteko ir to, jog kaštonplaukė vėl žaidė gaudytojos pozicijoje, jokio spaudimo, mieloji...
Paskutiniu žvilgsniu apžvelgė grifiukų komandą, laukiančią rungtynių pradžios švilpuko. Pakilus į apniukusį, verkiantį ir lyg isteriška trylikametė šviesos peiliais besisvaidantį dangų, komandos narių veidų nebematys, todėl dar viena padrąsinanti šypsena nepakenks. Vyriausiai Karterių dukrai tai buvo trečiasis čempionatas vilkint raudona uniforma, bet kiekvienos rungtynės buvo tarsi pirmos, jaudulys vis dar smarkiai, tarsi muštuku, akėjo raudona ir auksine spalvomis apsirengusios merginos pilvą.
Galvoje besisukančias mintis pertraukė rungtynių švilpukas, visi žaidėjai daugiau ar mažiau darniai pakilo į orą. Per pliaupiantį lietų vos galėjai matyti kelis metrus. Šmaukštą pasigauti bus sunku. Na nebent pasiseks ir priešininkų komandos gaudytoją numuš žaibas... Tikras, ne šluota. Mergina priminė sau po rungtynių pasidomėti tokia galimybe. Jei tik šviesos ginklas nenumuš ilgaplaukės nuo šluotos. Ar išpaikęs muštukas. Šių trajektoriją taip pat buvo sunku nuspėti siautėjant griaustiniui, kurio garsas buvo nors ne itin, tačiau kiek panašus į muštuko smūgį.
Grifų Gūžtos aukštaūgė bandė nuvyti visas pašalines mintis kažkur į dvidešimt penktą lentyną pasturgalinėj smegenų daly, dažniausiai aukso šmaukštas pasirodydavo kiek vėliau, bet tokiu oru kelių metrų pranašumas galėjo būti lemiamas. Lėtai skrido aplink aikštę, pakilusi kiek aukščiau, nei žiūrovų tribūnos, šiuo metu rodos žaidžiančios tolygų žaidimą su vėju tik magijos dėka. Kol nepastebėjo šmaukšto, nebuvo reikalo lėkti, juolab tokiu oru. Skriedama aplink lankus užmetė mintį apie tai, kaip lankų nepaveikia žaibo smūgiai. Juk jie pagaminti iš metalo?
Laimė, kad galėjo pasitikėti savąja šluota. Smarkiai įsitvėrus, ši buvo tarsi aukštaūgės kūno pratęsimas, leidžiantis skrieti oru tarsi bėgti žeme savomis kojomis. Tik tiek, kad keliaujant oru kojos buvo beveik mažiausiai reikšminga kūno dalis. Po truputį kildama aukštyn vis žvalgėsi mažo, plazdenančio kamuolėlio, kurio pagavimas reikštų rungtynių pabaigą ir didelį liūtaširdžių koledžo džiaugsmą. Noras iškovoti magiško sporto taurę antrus metus iš eilės stūmė žaidimo senbuvę tolyn, jei pasiseks, gal ir kvidičo profesionalės karjerą apsvarstysianti. Septintakursė nebuvo tikra ar jos žalias akis užkabinęs žvilgesys buvo šmaukštas, tačiau pasukusi šluotą pasisuko blizgučio link. Jei šmaukštą pastebės anksčiau už švilpius, tokiu oru tai gali nulemti didelį pranašumą, o gal ir lengvesnę, nei tikėtasi pergalę.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
-
Daniela atėjo į aikštę beveik paskutinė. Grifei drebėjo rankos, ir ne tik nuo žvarbaus oro. Tai buvo pirmosios raudonplaukės rungtynės.
Puolėja norėjo tik vieno, kad rungtynės baigtųsi kuo greičiau. Tačiau kiekviena rungtynių minutė atrodė trunka visą amžinybę. Įžiūrėti žaidėjus buvo nepaprastai sunku, ką jau kalbėti apie kritlį, muštukus ar aukso šmaukštą... Grifė nebijojo lietaus ar griaustinio, nebaisūs jai atrodė ir skaudūs muštukų smūgiai. Pralaimėjimas, štai kas kėlė nerimą... Bet mintis apie tai Daniela negailestingai stūmė šalin, laimėti raudonplaukei žūtbūt norėjosi.
Grifę erzino švilpis, turintis kritlį. Net vardo nesugebėjo prisiminti, tačiau tas sukiojimasis prie pat lankų taip įsiutino Danielą, kad vienu momentu skriedama taip staigiai padidino greitį, kad vos neišslydo iš rankų šluota. Kurių galų reikia maivytis, meti ir viskas... Prisiminusi sau duotą pažadą pyktį nukreipti reikiama linkme, raudonplaukė dairėsi po visą aikštę.
Grifei nesinorėjo iš akių išleisti kritlio, todėl stengėsi per daug nenutolti nuo švilpio. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, Daniela pagaliau pasijuto bent kiek atsipalaidavusi ir pasiruošusi parodyti ko išmoko per ilgas ir varginančias treniruotes. Tokiu siaubingu oru yra tekę ne kartą treniruotis, todėl puolėja jautėsi palyginus neblogai. Na ir kas, kad aprangą ne prošal būtų išdžiovinti, na ir ką jei grifės plaukai permirkę... Tai tik lietus, bandė save raminti raudonplaukė. Nors besidaužantis griaustinis ir nerimstantis vėjas pranašavo apie nelengvas sąlygas žaisti kvidičą, grifės širdis nurimo ir laukė progų parodyti ką gali mergina ir jos šluota. Danielai ypač norėjosi laimėti dėl to, kad jos komandoje vien tik merginos. Nedaug iš Hogvartso gyvenimo prisiminė tokių komandų. Tiesa pasakius neprisiminė nei vienos komandos kurioje būtų tik merginos... Pasibaigus rungtynėms Daniela pasižadėjo pasitikrinti, kada Hogvartso istorijoje paskutinį kartą yra buvę tokių komandų.
Grifė pasižadėjo už lašelį sėkmės per varžybas treniruotis dar sunkiau ir dažniau nei įprastai. O pažadus sau ji vykdydavo visada.
Savo komandą mergina pažinojo neblogai, o štai švilpiai Danielai buvo iššūkis... Prieš rungtynes stengėsi išsiklausinėti kurių švilpynės žaidėjų reikėtų labiausiai pasisaugoti, tačiau naudingos informacijos pavyko išpešti mažai. Nepadėjo ir tai, kad grifė nematė pernai vykusių rungtynių, bet žinojo, kad švilpynės komandoje yra dalyvavusių žaidėjų, jau turinčių patirties.
Daniela ne kažin ką galėjo įžiūrėti per pliaupiantį lietų, tačiau pastebėjusi muštuką skriejantį į Klarės pusę net nemirktelėjusi pasileido gaudytojos pusėn. Jau geriau pati rizikuos nukristi pakirstai muštuko, nei leis tam vėplai Keitui numušti Klarę... Ir dar vadinasi brolis... Danielai sužinojus, kad Klarės brolis žais reakcija nebuvo iš maloniųjų, tad Kajui paleidus muštuką i Klarę, švilpis užsitraukė raudonplaukės rūstybę, kurios taip paprastai neatsikratysi...
[ Bandymas uždengti Klarę stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2; 4]
-
Jeigu kas nors praėjusiais mokslo metais būtų pasakęs, kad Fiadh o'Ceallachain bus viena iš Grifų Gūžtos komandos narių, ji būtų tik skaniai nusikvatojusi. Juk kalbama apie Fiadh! Gal būtų buvę ne taip ir blogai - pastarieji metai buvo tikrai sunkūs.
Tačiau Fiadh o'Ceallachain buvo komandos narė ir turėjo žaisti. Nereikia ir sakyti, kad ji jaudinosi. Švelniai tariant jaudinosi. Reikėtų sakyti, siaubingai panikavo ir nežinojo, ką daryti. Be viso kito, komandos narės buvo gerokai vyresnės. Visos jos buvo septinto kurso mokinės. Tad kaip čia pateko mažylė vos ketvirto kurso Fiadh? Toks iššūkis mergaitei galėjo būti pernelyg baisus. Tad nenuostabu, kad jai einant kvidičo aikštės link kojos tirtėte tirtėjo. Grifiukė net pamanė, kad nesugebės nueiti iki kelionės tikslo, ką jau kalbėti apie sėdėjimą ant šluotos...
Kad viskas būtų dar blogiau, oras pasitaikė tiesiog baisus. Griaudėjo, žaibavo, pylė kaip iš kibiro ir be viso kito buvo siaubingai šalta. Šiaurės airė vos kelis kartus treniravosi su komanda ir per visas treniruotes oras buvo pakankamai neblogas. O dabar - svarbiausiu momentu - jis pasitaikė itin nedėkingas. Fiadh, žengdama į aikštę, pajuto jau įprastiniu tapusį graudulį. Lietus, plaunantis veidą, pakišo mintį. Ką gi, dabar bent jau niekas nematys mano ašarų. Juk tai atrodys kaip lietus... Tiesą sakant, ši mintis ne itin paguodė Grifų Gūžtos gynėją. Ji atsispyrė nuo žemės (atrodė, kad batai įstrigs tešlyne) ir nuskrido prie lankų. Dabar tereikėjo tikėtis, kad niekas artimiausią šimtmetį nemes kritlio į Fiadh ginamus lankus.
Nepaisant šitų vilčių, šiaurės airė norėjo bent ką nors matyti. Juk jeigu vis dėlto koks nors geltonapsiaustis turės tiek įžūlumo apsireikšti prie o'Ceallachain ginamų lankų, ji turi būti pasiruošusi. Fiadh tikrai nenorėjo varžovo pamatyti tik tada, kai tas džiaugiasi pelnytais taškais. Deja, ką nors matyti buvo, ko gero, tokia pati tuščia viltis kaip ir nesulaukti nė vieno varžovo su kritliu. Lietus, sakykim taip, ne itin padėjo. Fiadh jau net nebesuprato, ar ji vis dar verkia, ar dabar jau tik lietus plauna veidą. Tai buvo nebesvarbu. Daug svarbiau buvo ką nors įžiūrėti. Ji matė, kaip kažkas iš komandos narių lėtai kyla aukštyn. Gynėja nebuvo tikra, tačiau spėjo, kad tai yra komandos gaudytoja Klarė. Sėkmės jai! pasakė sau grifiukė, tikėdamasi, kad rungtynės ilgai neužtruks.
Kol kas, atrodo, niekas nesiartino prie Fiadh ginamų lankų. Tai mergaitei labai patiko. Netrukus ji pamatė dvi dėmes - raudoną ir geltoną. Keturiolikmetė bandė įžiūrėti, kas ten vyksta. Jeigu akys neapgavo, buvo panašu, kad tai buvo kova dėl kritlio. Tai buvo gerai - kol kas lankai saugūs. Vadinasi, galima lengviau atsikvėpti.
Deja, ilgai ramybe džiaugtis o'Ceallachain negalėjo. Neilgai trukus pamatė, kad ryškiai baltais plaukais pasipuošęs švilpis užsimojo. Fiadh nepastebėjo, ar jis turi rankoje blokštą - oras neleido įžiūrėti tokių smulkmenų. Tačiau spėjo, kad yra būtent taip - dėl kokios kitos priežasties jis šitaip mosikuotųsi? O jeigu jis užsimojo, vadinasi, paleis muštuką į vieną iš žaidėjų. Mergaitės akys natūraliai nukrypo į svarbiausią komandos žaidėją - Klarę. Fiadh kelias akimirkas svarstė, ką jai daryti, kai nutarė, kad laikas mesti šalin baimes ir skubėti padėti komandos draugei. Šiaurės airė kiek galėdama greičiau nuskrido Klarės link, tikėdamasi, kad pavyks atsidurti tarp jos ir muštuko. Šviesiaplaukė visiškai nieko nebematė ir su nerimu laukė, kada gi nelemtas kamuolys trenksis jai galvą. Tiesą sakant, buvo velniškai baisu.
[Bandymas uždengti Klarę Konę Karter stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 5]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 9
Kajus Arno Wintersas: 10
Elzė Merė Smitherson: 6
Keitas Kolinsas: 10
Olivia Rose Winter: 10
Sofija Orel: 8
Gaja Kasandra Amneta: 9
Klarė Konė Karter: 10
Daniela Defoe: 9
Fiadh o'Ceallachain: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Stevie Green [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Stevie Green.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Keitas Kolinsas [8] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Olivia Rose Winter [9] - Kajus Arno Wintersas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Olivia Rose Winter.
Gaja Kasandra Amneta [9] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Fiadh o'Ceallachain [7] - Keitas Kolinsas [8] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Fiadh o'Ceallachain.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: 6, 4
Kajus Arno Wintersas: -
Elzė Merė Smitherson: 6
Keitas Kolinsas: 1, 5
Olivia Rose Winter: 1, 2, 2
Sofija Orel: -
Gaja Kasandra Amneta: 5
Klarė Konė Karter: 6, 6
Daniela Defoe: 1, 5
Fiadh o'Ceallachain: 1, 5
Stevie Green netiksliai muša muštuką į Keitą Kolinsą.
Kajus Arno Wintersas neatlieka veiksmų.
Elzės Merės Smitherson veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netiksliai paleistas Keito Kolinso link.
Keito Kolinso veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netiksliai skrieja jo link.
Olivia Rose Winter neperima kritlio.
Sofija Orel neatlieka veiksmų.
Gaja Kasandra Amneta nepastebi aukso šmaukšto.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Daniela Defoe veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja Klarės Konės Karter link.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja Klarės Konės Karter link.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis Kajaus Arno Winterso rankose.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
-
Keito veide nejučiomis vietą rado plati šypsena. Jis negalėjo, na tiesiog negalėjo nepaleisti kandžios replikos:
-Kitą kart mušk į žmones, ne muses blokštu vaikyk, Stevie!
Pernai Keitas visuomet buvo pirmas. Pirmas ne kaip laimėtojas - pirmas prie muštuko. Nesvarbu ar taikliai ar tiesiai ponui dievuliui į langus - muštukai tik poškėjo ir poškėjo nuo jo blokšto smūgių, atakuodami liūto koledžo narius, kaip tikra kulkų kruša ir sužeisdami, patikėkit, ne ką mažiau. Tokios sėkmės ir savo paties reakcijos greitumo jis tikėjosi ir šiemet. Nors tikriausiai jau bus susenęs kvidičui - anas rungtynes dar buvo penktakursis, o dabar jau septintakursis, rimtas abiturientas - beveik pensijos vertas kvidičo veteranas. Tikriausiai jau ir kaulai nebe tokie patvarūs, lūžtantys nuo vieno muštuko smūgio. Štai dabar todėl ir stengėsi pirmesnis prisiirti prie to nenaudėlio, kad tik jis muštų, o ne į jį. Juk kaip sakoma - "geriausia gynyba - puolimas."
Blokštas rankose dabar atrodė daug paklusnesnis ir netgi nuaižytas šalto lietaus dušo netapo nepatogesnis laikyti ir iš rankų kristi ir ant žemės prigulti neketino.
Keitas, tiesa, su šiuo nuostabiu ir daug žalos darančiu daiktu jautė ypatingą ryšį - pernai metais, jau gerokai aptalžytas ir tikriausiai nebelabai blaiviai galvojantis geltonasis pavadino tą medienos gabalą Džoniu. Nežinia ar tai vertė jaustis artimesnį su blokštu, tarsi su kokiu draugeliu ir taikliau mosikuotis, bet Keitas tikėjosi, kad taip ir buvo.
Štai ir dabar tarsi kerėdamas (na, juk čia burtų ir magijos mokykla, negi kerėti uždrausi?) jis pats sau mintyse kalbino Džonį:
Džoniuk, tik tu būk geras, kai pasieksim muštuką, pilk iš savo medinės galvos smarkiai ir taikliai. Jei paskui skaudės - sutvarstysim, viskas okei su tuo
Tiesa, dabar jis taip su savo ginklu kalbėjo ne dėl savo proto aptėmimo kaip pernai, o labiau iš norėjimo prasiskaidrinti nuotaiką. Žodžiu, per lietų, kai nebuvo saulės, Keitas ją sau pasidarė pats. Optimizmo per šias varžybas nestigo - net ir po nesėkmių jis žaidė taip pat aršiai, su tikra kovingo barsuko dvasia viduje, nes žinojo, kad tai jam paskutinės mokyklinės varžybos - save joms norėjosi atiduoti iki galo ir negailint nė kiek - nuo mažiausio kojos pirštelio, iki pat baltų garbanų.
Kad ir apie kokias karingumo vertybes septintakursis svajojo savo baltapūkėje makaulėje, bet taip pat budriai jis ieškojo ir juodo kamuolėlio, kuris turbūt pabėgęs iš kvidičo aikštės ieškojo kur pasislėpti nuo lietaus. O ką, jūs galvojot Keitukas vien blokštus kalbint sugeba? Ne, švilpiai kaip daugiafunkciai įtaisai - vienu metu ir apie sausainius ir apie kvidičą galvoti sugeba nė neperdegindami smegenų.
Kaip tik kartodamasis sviestinių sausainėlių receptą, kurių pats sau pažadėjo išsikepti, Kolinsas ir aptiko aikštės kampe muštuką. Slėpėsi visas išsigandęs, sustiręs, kaip mažas vaikas. Skirtumas tas, kad vaiko Kolinsas nesiruošė blokštu nusviesti į kitą aikštės galą, o štai tam juodajam draugužiui gal ir ne taip pasiseks.
Kolinsas palinko ant savo šluotos, tvirčiau šąlančiomis rankomis apglėbė jos kotą, kad dar netyčia neimtų rankos slydinėti, o tada jau lenktyniaudamas balažin su kuo puolė prie muštuko. Blokštas buvo paruoštas rankose ir muštukas, tas juodskruostis vargšelis, nė nespėjo susivokti, kaip buvo nutvotas į visai kitą aikštės galą, šįkart jau nebe į gaudytoją, o į grifų atmušėją. Kolinsų berniukas tikėjosi, kad šįkart bus taiklesnis negu priešininkė ir neteks kandžių pastabų klausytis pačiam.
[Atmušimas į Stevie Green 2;6]
-
Tokiomis minutėmis gailėjosi, kad nesuvalgė dar vienos Džono siūlomos bandelės. Žemaūgę dvidešimt vienerių merginą netruko užkliudyti vėjo gūsis - tegul nunešė vos kelis centimetrus, to pakako. Švilpiams, deja, pasisekė - rankomis sugriebė tik orą. Pro šalį. Neapskaičiavo kampo ir suteikė Kajui galimybę išsisukti. Nors kita vertus, ką gali įžiūrėt tokiu oru, jei net kartais savo šluotkočio galo nematyti. Liko tikėtis, kad vaikinukas nors išgirdo pastabą - kiek galima tą kritlį kaip vištai kiaušinį nešiotis. Žaidžiam čia mes ar ne?Livi staigiai pasisukdama ištiesino šluotą, vos per plauką neįsivožusi į grifų lankus. Skraidė mergina lygiai taip, kaip ir gyveno: nesaikingai, greitai, visada per plauką išsisukdama ir žingsniu toliau, negu leidžiama. Tegul kartais avantiūros nepavyksta. Puikiai žinojo, kad apgailėti ir apsvarstyti veiksmams turės visą naktelę ir dar dieną, kai išvargus komanda (galima daryti tokią prielaidą, kai vos po kelių minučių rungtynių jau gėlė rankas ir kojas) miegos iki pietų. Dabar reikia dirbti. Šunybių laikas, kai nėra laisvų akimirkų galvoti apie nesėkmes. Vėliau.
Nubraukė kelias neklusnias iš po segtuko išsprūdusias sruogas. Jau seniai nebesinervino dėl fakto, kad sušlaps iki poodinio sluoksnio - lietus ne pirmiena - tačiau šaltis ir lietus jau buvo kitas reikalas. Šluotą gniaužiantys pirštai jau darėsi nelankstūs. Ne pirmas kartas, kai sustingsta į ledą, bet dabar tam nėra laiko. Patyliukais keiktelėjusi Livi paliko ramybėje Kajų ir pakilo aukščiau, norėdama bent kiek apžvelgti žaidimo situaciją. Ir įžiūrėk tu ten kažką, kad gudrus - tebuvo girdėti griaustinis, tykštantys lietaus lašai ir neaiškus gaudimas iš tribūnų pusės. Tarėsi įžiūrėjusi Šmaukšto ieškančią Klarę, apie lankus skraidančią Fiadh, su blokštu besisukiojančią Stieve ir kažkur prašapusią Danielą, pozicijos partnerę. Negalėjo jos įžiūrėti, bet net jei ir galėtų, maža iš to naudos. Oras neleido komandoms panaudoti geriausių savo derinių - vandens uždanga tarsi atskyrė žaidėjus vienus nuo kitų, paliko pasikliauti savimi ir kitų skvarbiomis akimis.
Kažkur virš galvos ūžtelėjo juodas kamuolys (Jeigu mane privers dar kartą sukirsti egzaminus, dėl Merlino kariojo, žaisiu kaip Muštukas!), į kurį greičiausiai nepasisekė pataikyti Stieve. Olivija nėrė žemyn prie lankų norėdama patikrinti kaip laikosi Fiadh, toji nelaimėlė panelė, dabar žaidžianti gynėjo pozicijoje (Jeigu savyje turi kokį talentą, pats laikas būtų jį atrasti, mieloji), kai puse ausies išgirdo duslų blokšto smūgį. Stabdydama Livi gerokai čiūžtelėjo į priekį, per plauką nenuslysdama nuo šluotkočio, ir apsisuko. Blondinas geltona apranga atmušė kamuolį, dabar skriejantį artyn Stieve. Olivija sukando jau barškančius nuo šalčio dantis (nors tiek metų gyveno vidury laukų, nesibodėdama naudodavo magiją tokiems elementariems dalykams kaip išsidžiovinti ar susišildyti) ir pasuko šluotą link komandos draugės. Kažkur akies kampučiu matė skrendantį Muštuką, kurį iš visų jėgų stengėsi aplenkti. Lietus talžė veidą, nardė mergina beveik apgraibom - laimingas (arba ne) atsitiktinumas, kad per visą tą atkarpą sugebėjo niekur neatsitrenkti ir nei vieno nenumušti nuo šluotos. Iki Stieve buvo likę vos keli metrai, kai raudonplaukę apakino švystelėjęs dvišakis žaibas. Nebebuvo laiko dairytis - giliai įkvėpusi Olivija nėrė aklai. Teliko kliautis savo intuicija ir orientacija erdvėje - ar apsaugos grifų atmušėją nuo juodo monstriuko, ar pati nudauš ją nuo šluotos.
[Bandymas įsiterpti tarp Muštuko ir Stieve Green: 5; 2]
-
Ot, atsirado savimi pasitikintis sausainis,- dingtelėjo galvoje Kajui, vos tik į šio žvilgsnį atsakė eks profų kvidičo komandos kapitonas.
"Tipo, sakai, pasitiki manimi, jog mirsiu greitu metu? Ačiū!" - taip septyniolikmetis atsakytų Keitui, jei tik skaitytų pastarojo mintis. "Aš tau to paties linkiu!" - dar sarkastiškai pridurtų, jei tik išvystų, kai Elzė, tas mažas geltonas "Frozen" taškelis, nušvilpia tarp Kolinso ir muštuko.
Staiga išgirdo juoką - Olivijos juoką. Kajus nejučia įsišiepė, o jei labiau - būtų ir nuslydęs nuo šluotos (pagaliau, pasirodo kažkas jį iš tikrųjų seka!). Deja. Nevalingai šypsena praplatėjo, laikas ir lietus sustojo, šaltis pats užšalo, o Kajus užmiršo, jog dabar vyksta kvidičo čempionatas.
Septyniolikmetis sujudėjo ant šluotos it tarytum sakė, jog palauk, galvoju kaip į tavo žodžius atsakyti ar sureaguoti. Galiausiai neiškentė. Ane, ane? Nori mano kamuolio? Negausi! - Kajus staigiai iškėlė kritlį viršum galvos ir suspigino dvi juodas akis į grifę.
-Tik pabandyk!- skardžiai sušuko pro juoką.
Jei tik kažkas nepraskristų viršum jo galvos...
-Aš žinau kur yra lankai! Žėk, tuoj mesiu į juos! Jau patenkinta?- juokas ir juokas.
Kajus akies krašteliu pastebėjo kaip viršum visų galvų sugeltonavo Gajos, Švilpynės kvidičo komandos gaudytoja, apranga. Ir tuo pat metu, Kajus žaibišku greičiu pakreipė stipriai apžergtą savo senutėlę kvidičo šluotą ir nudūmė it svildamas padus link Fiadh saugomos zonos. Širdis plakė pašėlusiai, mintys tapo pilka raizgalyne, kur pats velnias nusilaužtų koją. Kvidičas, kvidičas vėl paėmė viršų, noras laimėti ir komandai pelnyti taškus paėmė viršų ir tai buvo vien dvivardės Amnetos dėka. Kajus jau Gajos nebepastebėjo, tačiau gynėjos grifiukės dar nebuvo - išgaravo it dūmas pas Klarę, rodos, ir, rodos, dar nebuvo sugrįžusi. Ir gerai,- desperatišiai pamanė šis, kiek įmanoma greičiau artėdamas prie trijų metalinių (?) apskritimų. Žemė su dangumi maišėsi, bet kritlis vis dar saugus buvo po pažastimi. Net ir jei bendravardė Olivija bandė iš jo atimti kritlį, Švilpynės koledžo puolėjas nebuvo sureagavęs - paskutinę akimirką prie lankų skubiai žvilgtelėjo per petį ir nepastebėjo raudonos iki plaukų šaknų grifės. Fiadh taip pat nesimatė.Laikas! Lankai jau buvo čia pat, savisaugos instinktas sugriežė pirmomis stygomis neįsirėžti į nesaugomus grifų lankus. Bus tiek daug juoko, jei jis bus toks klišas....Kajus užsimojo ir metė kritlį it kokią karštą bulvę į Grifų Gūžtos lankus, tuo tarpu kitapus Hogvartso kvidičo aišktės Stevie patyrė fiasko: netaikliai paleistas muštukas nė nepalietė Keito, o geltonų - juodų atmušėjas atrodo neketino tiesiog būti patiektas ant lėkštutės - Kajus būtų sužinojęs daug daugiau, jei tik neapsiribotų tik komentatoriaus komentarais. Tačiau kritlis vis dar skrido į lankus, o Kajus žvelgė į tolstantį kamuolį ir giliai apimtas sportinio azarto širdyje vėlėsi Švilpynės sėkmės. Juokas jau buvo išblusęs.Dešimt taškų prašau...
Drabužiai tapo be proto peršlapę ir nemalonūs, nuo prakaito rudai raudonos garbanos lipo prie kaktos, o šluota buvo kieta ir nepatogi, tačiau kvidičas tęsėsi. Komentatorius paskelbė, jog nei viena gaudytoja nepastebėjo aukso šmaukšto, sirgaliai blausiai tūžo, jų ryžtas tapo tampomas kaip katukas už uodegos - aikštėje nieko gero nevyko, tik buvo grojama nervais.
[Metimas išlaikius kritlį pas save bent vieną RPG ratą: 6]
-
Žaliaakė tikslingai judėjo link užmatyto blyksnio, kai ne taip ir toli nuo jos esantis veiksmas pakvipo muštukais. Anksti gauti muštuku per kuprą ir išlėkti iš žaidimo dėl traumos - baisiausias gaudytojo košmaras. Todėl vis dar besistengdama viena akim užmatyti draugus ir susiklosčiusią muštukų situaciją, traukėsi kiek toliau nuo visos tos maišalynės.
Oras buvo toks bjaurus, jog net apsiaustas, dažniausiai gražiai plevėsuojantis aplink, lipo tarsi pateptas uogiene, dažnai patiekiama per pusryčius pagardinti blynams.
- Kad juos kur pūlingos votys, - pratarė, vos išvengdama atsiknojusios tribūnos lentos, kurią dėl oro sąlygų pastebėjo paskutinę sekundę. Tokiomis aplinkybėmis rungtynes net ir be didesnio veiksmo galėjai vadinti fatališkomis. Ir žiūrovams gražių rungtynių šiandien pažiūrėti nepavyks, visi stengėsi tiesiog išsilaikyti ant šluotų ir nebuvo nusiteikę kokiam nors šou.
Klarė palaipsniui kilo vis aukščiau. Kuo arčiau debesų, tuo stipresnis buvo vėjas. Šluotą peršlapę pirštai spaudė vis sunkiau. Tam nepadėjo ir šaltukas, kuris rodos jau galėtų paversti lašelius dailiomis snaigėmis, savo kristalėliais primenančias plazdančius auksinio kamuolėlio sparnelius. Didžiausias skirtumas buvo tame, kad snaigės buvo lėtos ir elegantiškos, o šmaukštas, tarytum lietus, judėjo greit ir šiokia tokia prasme erzino kiekvieną, tiesiogiai susiduriantį su jais.
Akimis grifiukė rodos tyrinėjo nežinią. Nesimatė nei šmaukšto, nei saulės spindulio, švilpių gaudytoja rodos taip pat kiek nuobodžiavo, kol aikštėje nebuvo auksinio sparnuočio pėdsakų. Kaštonplaukė laikėsi distancijos nuo varžovės, tačiau kiek įmanoma tokiu oru vis stebėjo geltonapsiaustę. Jei Amneta pastebėtų šmaukštą kitoje aikštės pusėje, tokiu oru gali ir nebespėt prilėkti.
Veiksmas aikštėje krypo į Grifų Gūžtos lankų pusę ir raudonųjų gaudytoja nusileido kiek žemiau, nepraleisdama progos surikti poros padrąsinamų žodelių Fiadh. Abejojo ar gynėja girdėjo žodžius per tolumoje trankantį žaibą, bet nors pati morališkai pasijuto geriau. Pati septintakursė niekuomet nežaidė šioje pozicijoje, tačiau šmaukšto dairantis, bent galėjai skraidyti po aikštę, o saugant lankus galėjai laukti ir pusę rungtynių sutingęs vietoje sustirti iki tol, kol pavirsi ledinuku ant šluotos.
Vis dėl to mergiotė negalėjo delsti, kad ir koks prasidėjęs veiksmas nukreiptų jos dėmesį nuo šmaukšto paieškos. Apsukusi šluotą, pasuko palankia vėjui kryptimi, kad nerizikuodama nuslysti nuo kvidičo parankinės galėtų apžiūrėti aplinką. Mažas auksinis sparnuotas kamuoliukas... Kartojo mintyse, tartum mantrą, padėsiančią pamatyti aukso šmaukštą kažkur aplink. Toks mažas, sparnuotasis galėjo slėptis beveik bet kur: šlapioje žolėje, už bet kurio kvidičo lanko, ar net už kokio profesoriaus, stebinčio rungtynes, apsiausto. Pagalvojusi apie tai strazdanė nusijuokė. Bent tokios mintys gelbėjo Klarę Konę Karter nuo lietaus ir nuobodulio laukiant veiksmo. Geltonų ir raudonų apsiaustų kratinys lyjant nebuvo aiškus. Ir nors šmaukštas dar greičiausiai tyliai ir jaukiai glūdėjo dėžėje, sausas ir naujutėlis, liečiamas tik dėžės diržo, kuoduotoji negalėjo stebėti situacijos, nebent maišytųsi komandos nariams po šluotkočiais.
Dar vienas ratelis aplink peršlapusių sirgalių galvas. Seselė, jei nereiks ko nors "taisyti" po kvidičo, galės dalinti vaistus nuo peršalimo tarsi mėtines pastiles nuo blogo burnos kvapo paaugliams. Sublyksėjus tolimam žaibo blyksniui kažkas sužibėjo už kelių metrų - negi šmaukštas?
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Gaja užsisvajojo. Kaip ji pastebi aukso šmaukštą. Kaip įsitikinusi, kad čia tikrai skraido jis, puola jo link ir bando sugauti.
- Nagi, eikš pas mane, vikruoli. - Tyliai, pati sau panosėje, murmtelėjo mergina. Jau tiesė ranką įsivaizduojamo šmaukšto link ir jį sugavo.
Deja, ištiesus ir atpalaidavus ranką, šioje šmaukšto nebuvo ir rudaplaukė suprato, kad tai tebuvo jos vaizduotės vaisius. Tikrasis aukso šmaukštas buvo bala žino kur. Jei bent šiek tiek saulės spindulių skverbtųsi pro storą debesų paklodę, tada gal ir galima būtų pastebėti aukso blizgesį ir įsivaizduoti kur kamuolėlis skraido. Net kartkartėmis gąsdinantys žaibai nepagelbėdavo, net pablogindavo situaciją. Kiekvieną kartą išgirdusi griaudėjimą, gaudytoja suvirpėdavo ir susigūždavo bijodama, kad šis trenks į ją. Tačiau tuo pat metu septintakursė neužmerkdavo akių ir žvalgydavosi Aukselio.
O ką? Nuostabus vardas šmaukštui, kurio net sparnai (bent taip manė Sandra) pagaminti iš aukso.
Deja, žaibo skleidžiama šviesa irgi nepadėjo surasti Aukselio. Viskas jau atrodė beviltiška. Švilpė pakratė galvą. Dar ne viskas prarasta. Juk rungtynės tik prasidėjo. Tačiau kažkas pasikeitė. Herojiškumas, buvęs prieš rungtynes; įsitikinimai, kad viskas bus gerai; tikėjimas, kad oro prognozė bus geresnė... Beveik visi trys dalykai išgaravo susidūrus su baisiu muštuku, vardu realybė. Muštukas! Prisiminusi, kad muštukas buvo paleistas į kažkurį iš jos kolegų, pasuko šluotkotį ir pasižiūrėjo žemyn. Visi, dėvintys geltonus apsiautus buvo sveiki ir gyvi. Muštukas kažkur dingo. Palengvėjimo atodūsis paliko Amnetos lūpas. Nukreipusi dėmesį nuo to kas vyksta žemiau, Gaja lėtai pradėjo skraidyti po aikštę. Skrisdama, burtininkė įsiklausė į aplinką. Tikėjosi išgirsti Klarę gaudant šmaukštą, tačiau buvo ramu.
- Aukseli, mano mažas, kur tu esi? Na, ateik pas mane, aš sušildysiu tave. - Pabudo kūrybingoji mėlynakės pusė. Gal tas prakeiktas skraiduolis pasirodys, išgirdęs dainą, skirtą jam. Galva vis pasisukdavo tai dešinėn, tai kairėn. Kartkartėmis atrodė, kad šmaukštas čia pat, pastebėjus neryškų artėjantį tašką, bet priartėjus tekdavo išsisukinėti nuo muštuko. - Ei, jumis Keitas pasirūpint turi, o ne aš. Štiš nuo manęs. - Mestelėdavo panašią frazę šiems. Suvokusi, kad čia, viršuje, nieko gero nepeš, Gaja nusileido žemyn. Gal tas vikruolis slepiasi kažkur ten. Kažkiek laiko išbuvusi taip aukštai, skrisdama pažeme, Gaja susvyravo. Nežinia, kaltas buvo slėgis ar stipresnis, susikaupęs uždaroje vietoje vėjas, bet paauglė netrukus suprato praradusi kontrolę. - Ne! - Suriko ji ir pajuto kaip jos batai ir kelnės peršlampa kiaurai. Atsistojusi nuo žemės, pagriebė savo šluotą ir šiek tiek nukračiusi purvą tiek nuo savęs tiek nuo beveik naujos šluotos, vėl pakilo aukštyn. Mintis apie skraidymą žemai dingo iškart. Purvas, spėjęs susikaupti batuose šiek tiek tempė švilpę žemyn. Tačiau išlaikiusi pusiausvyrą, subalansavusi svorio paskirstymą, Amneta vėl skrajojo padangėse ir žvalgėsi savo tikslo. - Nagi. Prašau, pasirodyk ir leisk mums laimėti. - Skirdama savo trumpą monologą šmaukštui, gaudytoja viena ranka laikėsi įsitvėrusi šluotkočio, o kita bandė iškratyti spėjusio sustingti purvo iš kelnių. Po rungtynių būtinai apsilankys vonioje. Pasisekė, kad kelnės bent ne baltos ar pilkos atrado savų pliusų juodoje spalvoje. Vos neatsitrenkusi į Keitą, paskutinę akimirką pasukusi šluotą kitur, Gaja stabtelėjo. - Atsiprašau, vos neatsitrenkiau į tave. - Nelaukusi atsakymo nulėkė ten, kur jai pasivaideno šmaukštas.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 3]
-
Kamuolio, kurio visa tirtėdama laukė Fiadh, nebuvo. Tiesa, mergaitei prireikė nemažai laiko, kad tą suprastų. Kaip atrodė jai pačiai, po gerų keliolikos minučių ji susivokė, kad tas kamuolys neatskrenda - arba jau seniai yra praskridęs ir tiesiog į ją nepataikė. Beliko tikėtis, kad per tą laiką, kol Grifų Gūžtos gynėja apie kažką svajojo, švilpiai neprimėtė taškų.
Galų gale atsitokėjusi mergaitė susigriebė, kad jai reikėtų grįžti prie savo ginamų lankų. Savaime aišku, lietus liautis nė neketino, tad matomumas vis dar buvo tragiškas. Dėl šios priežasties šiaurės airė nežinojo, kas turi kamuolį, ką veikia muštukas ir kas iš viso vyksta aikštėje. Vienintelis dalykas, dėl kurio keturiolikmetė buvo tikra, buvo jog rungtynės dar nesibaigė. Šią mintį jai pakuždėjo faktas, kad aplinkui ją vis dar juda geltonos ir raudonos dėmės.
Galiausiai Fiadh sugebėjo grįžti prie savo ginamų lankų - na, ji tikėjosi, kad atskrido į reikiamą aikštės galą, nors, žinant o'Ceallachain sėkmę pastaraisiais metais, visko galėjo nutikti. Apsižvalgiusi grifė nepamatė Švilpynės gynėjos, tad nutarė, kad atskrido į reikiamą vietą. Dabar reikėjo laukti ir tikėtis, kad dar kurį laiką - ilgą laiką - neatskris joks geltonu apsiaustu vilkintis mokinys. Fiadh visiškai nenorėjo ginti lankų. Ji nebenorėjo būti aikštėje. Norėjosi būti savo lovoje ir nežinoti, kad kvidičo čempionatas egzistuoja. Kodėl aš čia? paklausė savęs šiaurės airė, nors puikiai žinojo, kad atsakymo į šitą klausimą nesuras.
Atrodytų, šiaurės airė jau seniai turėjo pasimokyti: jeigu reikia į kažką susikoncentruoti, negalvok apie nieką kita. Tai tikrai nepadeda. Tačiau dabar ji darė būtent tai - koncentravosi ne į žaidimą, o į priežastis, dėl kurių ji čia šlampa. Savaime aišku, nė pati nepastebėjo, kaip nutolo nuo lankų. Rankos pačios valdė šluotą, nė neatsiklaususios smegenų. Ir dėl kažkokios priežasties tos rankos nešė mergaitę tolyn.
Didelis lietaus lašas pataikė tiesiai į nosį. Jausmas buvo itin nemalonus, tačiau jis sugebėjo grąžinti grifiukę į realybę. Ji apsižvalgė ir susivokė esanti nepadoriai toli nuo lankų, prie kurių, atrodo, ką tik buvo grįžusi. Fiadh nė nesuprato, kas atsitiko, tačiau buvo aišku: reikia vėl grįžti į savo gynybos zoną! o'Ceallachain apsisuko ir netoli vietos, kurioje turėtų kiūtoti pati, pamatė geltoną dėmę. O tai tikriausiai reiškė paprastą dalyką: kažkas iš priešininkų atskrido iki jos ginamų - ginamų? Juk ji skraidžioja nežinia kur! - lankų ir kritlis jau lekia tiesiai į taikinį! Šiaurės airė garsiai nusikeikė - pirmą kartą gyvenime - ir padidino greitį. Laimei, šluota buvo naujutėlė, net blizganti - tad tai padaryti nebuvo sunku. Grifė praskrido visiškai pro pat varžovų puolėją - norėdama būtų galėjusi pakasyti jam pakaušį - ir nusivijo kamuolį. Jis judėjo gana greitai, tačiau negalėjo būti greitesnis už naują greitą šluotą. Dėl kažkokios priežasties puolėjas švystelėjo kamuolį iš didelio atstumo - ir tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios Fiadh dar turėjo šansą apginti komandos lankus. Šviesiaplaukė galiausiai pasivijo kamuolį ir staiga sutriko - buvo šiek tiek baisu atleisti šluotos kotą - greitis buvo tikrai didelis, o šluota bjauriai slidi. Ką gi, kamuolio ji tikrai negaudys. Šiaip ne taip įsidrąsinusi mergaitė dešiniąja ranka atleido šluota ir ištiesė ją skriejančio kamuolio link. Giliai įkvėpusi Fiadh numušė kamuolį į šoną ir tikėjosi, kad bent kiek pakeitė jo skriejimo kryptį - tačiau ne tiek, kad jis vietoj vidurinio lanko įkristų tiesiai į vieną iš kraštinių. Ką gi, pamatysime.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 1; 3; 6]
-
Stevie nematė, ar pataikė į varžovą, ar ne. Deja, kandus balsas - nors grifė tiksliai neišgirdo, ką suriko Keitas - privertė galvoti, kad vis tik pataikyti nepavyko. Kitą kartą gausi tiesiai į kaktą piktai pagalvojo Stevie. Ji niekad nebuvo susidūrusi su Keitu Kolinsu - na, galbūt prasilenkusi kur nors koridoriuje. Tačiau dabar dėl kažkokios priežasties pajuto jam didžiulę neapykantą. Puikiai suprato, kad tą pastabą iššaukė kvidičo atmosfera. Tačiau rudaplaukė neketino leisti kažkokiam švilpiui iš jos šaipytis.
- Tu dar atsiimsi, - sugriežė dantimis Stevie, tačiau žodžių nerėkė - įtarė, kad tai būtų itin patikę varžovui.
Panašu, kad kol kas nelabai kas ir įvyko. Nors lietus neleido gerai girdėti žiūrovų, septintakursė buvo tikra, kad jeigu kas nors įmestų, besidžiaugiantys mokiniai peršauktų kažkokį paiką lietų. Tiesą sakant, tas lietus buvo ne toks jau ir paikas - skristi tikrai trukdė. Stevie juto, kad jau darosi rimtai šalta, tačiau stengėsi tai ignoruoti.
Grifų Gūžtos komandos kapitonė puikiai suprato, kad muštukas, kurį ji paleido Keito Kolinso link, yra daug arčiau varžovo. Vadinasi, jis gali jį labai lengvai pasivyti ir mušti bet kur, kur tik nori - negalima atmesti tikimybės, kad taikys būtent į ją - vien jau iš berniokiško noro keršyti. Ką gi, teks ieškoti kito muštuko ir tada svarstyti, ką daryti su juo.
Stevie stengėsi skristi kuo didesniu greičiu. Nors tai didino vėjo pasipriešinimą, kas vertė merginą dar labiau šalti, ji norėjo šiek tiek greičio. Norėjosi, kad kažkas rungtynėse vyktų. Vis tik buvo daugiau nei akivaizdu, kad reikėjo šiek tiek daugiau paskraidyti prieš rungtynes. Šluota buvo slidi kaip žuvis, tad Green porą kartų vos nenuslydo. Ji nieko nematė, neįsivaizdavo, ar Keitas Kolinsas ją seka, galbūt jau ir muštukas atskrenda iš paskos? Tačiau dabar tai nebuvo labai svarbu. Mergina ieškojo akimis juodo taško, kuris galėtų būti antrasis muštukas, kad galėtų dar kartą pabandyti laimę. Tereikėjo tikėtis, kad šį kartą tos laimės bus daugiau.
Staiga Stevie vos su kažkuo nesusidūrė. Ar vos neatsitrenkė į vieną iš lankų. Mergina tiksliai nematė, kas tai buvo, tačiau staigiai sustabdė. Garsiai nusikeikusi Stevie apsisuko ir pamatė, kad, pasirodo, visai netoli tenuskrido. Ką gi, vėjas, ko gero, stipresnis negu ji galvojo. Skristi buvo tikrai sunku. Tas vėjas ir muštuką nupūtė susiraukė mergina, nors puikiai suprato, kad kamuolys vis tik yra per didelio tankio - tai ji susimovė, o ne kamuolys.
Rudaplaukė matė baltuojančius Keito plaukus ir pabandė įžiūrėti, ar kamuolys dar trinasi aplink jį. Ko gero, taip ir buvo, nors Stevie nebuvo visiškai tikra. Teko vėl leistis į paieškas.
Bent kartą kvidičo rungtynėse Grifų Gūžtos atmušėjai pasisekė. Antrasis muštukas buvo visai netoli to paties lanko, prie kurio sustojo mergina (pagaliau pavyko suvokti, kad tai buvo lankas, o ne kitas žaidėjas), tik kiek žemiau. Tereikėjo šiek tiek nusileisti ir bus galima nuveikti ką nors naudingo komandai. Na, ko gero, reikėtų sakyti, pasistengti nuveikti. Juk Stevie planavo ką nors padaryti ir su pirmuoju muštuku.
Rudaplaukė pradėjo lėtai leistis žemyn. Vėjas, savaime aišku, nepadėjo. Lietus, deja, buvo ne merginos, o vėjo sąjungininkas. Vis dėlto galiausiai Stevie priartėjo prie muštuko, kuris, atrodo, buvo nusiteikęs itin tingiai. Jis lėtai judėjo tolyn nuo merginos, bet buvo akivaizdu, kad jį pavyti nebus sunku. Green pakėlė akis ir pamatė pakankamai netoli skrendantį taikinį - priešininkų gaudytoją. Stevie pasivijo kamuolį ir užsimojusi nukreipė jį Amnetos pusėn.
[Atmušimas į Gają Kasandrą Amnetą: 3; 5]
-
Daniela bandė nenutolti nuo lankų, tuo pačiu ir nuo švilpio, turinčio kritlį. Tačiau vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, kad kartkartėmis nunešdavo grifę pakankamai toli, net pačius lankus būdavo įžiūrėti nelengva... Bet Daniela atsidūrė aikštėje ne tam, kad niekingas vėjas ją nešiotų it plunksną. Raudonplaukė taip įsiuto dėl nė nebandančios trauktis audros, kad atrodė jau besibaigiančios jėgos, pradėjo maitintis tuo pykčiu. Daniela ryžtingai sukiojosi apie lankus ir švilpį, turintį kritlį, palanki proga atimti kritlį turėjo nepraslysti puolėjai. Bet kaip įžiūrėti aikštę... Jokia strategija matomumo nepagerins kai toks oras... Daugybė praktikos valandų turėjo paruošti grifiukę šitoms rungtynėms net tokiu oru, tačiau net geriausiems šiandien ne itin sekėsi. Štai Stievie, komandos kapitonė, nepataikė muštuku į Keitą. Ir ko galima tikėtis iš naujokės Danielos. Išsilaikyti ant šluotos atrodė kaip didžiausias iššūkis, ką jau kalbėti apie rezultatyvius veiksmus.
Belaukiant patogių progų liko tikėtis, kad švilpius palauš oras. Danielos mintyse vienas po kito krito priešininkų komandos puolėjai ir atmušėjai, taip pralinksmindami raudonplaukę. Tačiau realybėje, bent kiek įžiūrėjo atkaklioji grifė, dar nė vienas nenukrito. Geresniam orui esant, Daniela jau kelis kartus būtų mėginusi atimti kritlį. Už visą nesėkmingą žaidimo laiką puolėja kaltino tik audrą ir nieko daugiau. Grifės atlaikė visas alinančias treniruotes ir nė nesiruošė pralaimėti. Kažkur giliai viduje Daniela nujautė pergalę. Surinkti pakankamai taškų tokiu oru buvo sudėtinga užduotis. Tačiau kaip Klarei pastebėti šmaukštą... Entuziazmo stoka puolėja nesiskundė, bet kaip prigriebti Kajų nepavyko sugalvoti. Tas rudaplaukis suko aplink lankus, bet gal ir gerai, kad tik maivėsi ir nemėgino įmesti. Daniela bent kiek bandė susikaupti ir išnaudoti laiką bent kokiai strategijai prisiminti.
Grifų puolėjai pabodo laukti, kai nežinia iš kur pamatė atlekiančią Stevie. O blogiausia, kad link Stevie skriejo muštukas. Lemiama akimirka, per kurią vyko tiesiog per daug, Danielai teko žaibo greičiu šauti link Stevie, kad neduok dieve, muštukas nenutrektų komandos kapitonės. Atrodė, kad raudonplaukė niekada taip greitai neskrido. Net nespėjo pamatyti, kad Kajus nustojo maivytis ir pagaliau paleido kritlį. Ir kur čia sumatysi kai lietus skalbia, žaibai aplink, o tu bandai skrist greičiau nei greičiausias žiobarų kosminis laivas. Per tą akimirką Daniela apie nieką nebegalvojo, turėjo vienintelį tikslą: apsaugoti komandos kapitonę.
Sirgalių tribūnos ošė. Nežinia kas garsiau klykė ir palaikė žaidėjus. Ar raudonai apsitaisią grifai, ar švilpiai, geltuonuojantys iš tolo. Tačiau žaidėjai tik mažą dalį girdėjo tų palaikančių šūksnių. Griaustinis nesiliovė, žaibai atrodė tuoj tuoj net pačioj aikštėj pradės siausti. Tačiau dar neįsiveržus žaibams, aikštėje pakako kiek kitokių žaibų. Žaibavo Danielos akys, pagaliau pastebėjusios, kad kritlis paleistas. Žaibus šaudė ir Stevie į skriejantį kritlį. Atrodė per šią akimirką įvyko daugiau nei per visas rungtynes. Kad ir kaip stengėsi sirgaliams audros nepavyko prarėkti, tačiau net tie maži besigirdintys atgarsiai buvo muzika raudonplaukės Danielos ausims.
[ Bandymas įsiterpti tarp Stevie ir muštuko; 5, 2]
-
Stevie nebuvo jau tokia ir taikli, kaip Smithersonų jauniausias vaikas tikėjosi. Paauglė, buvusi šalia jos palatoje pražioplino muštuką ir juodasis tik sau įprastu, žaibišku greičiu nukirveno kitur. Gal specialiai, o gal pamatė kokį daugiau koledžo verksmų ar liaupsių vertą žaidėją. Netikras pavojus - lengviau atsipūtė. Netgi sugebėjo pakelti lūpų kampučius, kai išgirdo Keito repliką Grifų Gūžtos atmušėjai. Turint du vaikinus komandoje, taip jau Elzei neįtinkančio sarkazmo niekada netrūko. Ne per toliausiai buvo ir viską girdėjo.
Nežinojo kur daugiau skristi. Šią sekundę čia darbas atliktas. Darbas, kurio nereikėjo.
Negaliu čia stoviniuoti. Reikia bent apsimesti, kad kažką darau. Kol visokių iššukių pridedantys teisėjai nedavė man veiklos.
O taip, gerai, kad teisėjų eilėje nesėdi transfigūracijos mokytojas. Įdomu, kokią komandą jis palaikytų. Tikriausiai Grifus, juk pats ten kažkada žaidė. Tačiau gynėjų pozicijoje įsitaisiusi Fiadh, tos mergaitės fanas Tamsta irgi nėra. jau antrą minutę sukdama ratus aplink lietaus apverktą aikštę galvojo švilpė.
Geltona, raudona, raudona, geltona, geltona...
Akys iš nuobodulio pradėjo skaičiuoti visus deišmt žaidėjų penktą kartą. Pažinojo tik Kajų ir Stevie. Švilpiai matyti, vardai taip pat girdėti. Su grifukais buvo sunkiau, nieko iš jų apart Green nepažinojo.
Visus šešis metus iš žiūrovo pozicijos Elzytei atrodydavo, kad čia viskas labai greita, žiauru ir mirtina. Juk visada būdavo ką stebėti. Jeigu matai besimušančius ir lazdas lyg špagas visur kaišiojančius atmušėjus, netapsi žvairas, dėl to kad pamatytum atsilikusį puolėją. To nuobodulio apimto vaizdo niekas nematydavo. Galiu lažintis, kad manęs taip pat nirjs nemato.
Kajus vis dar sėkmingai rankose globojo kritlį. Keito rastas atmuštukas skriejo link Klarės. Nuo kada muštukų reikia ieškoti? Mano žiniom tie juodi burbulai patys priskrenda kada tik nereikia. Viskas ėjosi palyginti neblogai. Situacija nebuvo kritiška.
Septintakursė laikėsi Kajaus pusės, jeigu tas raudona spalva pasipuošęs, prie švilpio, lyg raudonas Kalėdų žaisliukas prikibęs, žmogus panorės kamuolį atimti dar kartelį ir šį kart jam pavyks. Jai, tikriausiai.
Nei ji žinojo pavardžių, nei ką! Bet faktas, kad vaikinų toje komandoje nematė.
Švilpė siaubingai nepriprato prie lietaus. Užėjo nevaldomas drebulys. Ne, tokioje fazėje ji nei kritlio nepagaus, nei jį įmes.
Pašniurkščioti nosį kas kelias sekundes reikėjo nebe iš poreikio, o dėl įpratimo. Bet ji dar vis, vaikiškai pasakius, bėgo. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad viskas baigsis temperatūra ir sirupais nuo kosulio. Bet bent jau judėdama ne tiek alino savo sveikatą, kiek stovėdama tribūnose.
Žvilgsnį nusuko kiek kitur. Stevie... niekada negalvojo, kad viena iš Elzės valdomo kūno gelbėtojų gali taip užknisti! Savo paklusnią šluotą pakreipė link komandos kapitonės. Dviejų kapitonių. Jos gal ir ne šalia viena kitos, bet prie Amnetos prikabinta ir pasiruošusi apsaugoti nuo netikėto muštuko smūgio dabar buvo Elzė.
Toks jausmas, kad septintakursė nei muštukui, nei žiūrovams neįdomi. Visi rinkosi stebėti senbuvius, o ne paranojikus naujokus. Partrenkus Elzę publikos pasibaisėjimo bus mažiau, reiškia mažiau sumaišties. O du juodi kamuoliukai - tikri Akilandos palikuonys, kuo daugiau chaoso - tuo daugiau prirašytų eilučių neegzistuojančioje blogio ataskaitoje.
[Bandymas užstoti komandos draugę Gają stojant tarp jos ir muštuko: 1;5]
-
RPG vertinimas
Keitas Kolinsas: 10
Olivia Rose Winter: 10
Kajus Arno Wintersas: 10
Klarė Konė Karter: 9
Gaja Kasandra Amneta: 9
Fiadh o'Ceallachain: 9
Stevie Green: 9
Daniela Defoe: 9
Elzė Merė Smitherson: 8
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Keitas Kolinsas [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Olivia Rose Winter: [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Olivia Rose Winter.
Kajus Arno Wintersas: [8] - Fiadh o'Ceallachain: [7] = KS [1] 1 papildomas kauliuko ridenimas Kajui Arno Wintersui.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Stevie Green [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Stevie Green.
Daniela Defoe: [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,0] = KKS [0,5] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Keitas Kolinsas: 1; 5
Olivia Rose Winter: 6; 2; 4
Kajus Arno Wintersas: 3; 3; 1
Klarė Konė Karter: 4
Gaja Kasandra Amneta: 2
Fiadh o'Ceallachain: 6; 6
Stevie Green: 3
Daniela Defoe: 2; 4
Elzė Merė Smitherson: 6
Keitas Kolinsas netiksliai muša muštuką į Stevie Green.
Olivia Rose Winter anuliuojamas, kadangi muštukas netiksliai paleistas Stevie Green link.
Kajus Arno Wintersas netaikliai meta kritlį lankų link.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Gaja Kasandra Amneta nepastebi aukso šmaukšto.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, nes kritlis buvo netaikliai paleistas lankų link.
Stevie Green taikliai paleidžia muštuką Gajos Kasandros Amnetos link.
Daniela Defoe veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja Stevie Green link.
Elzei Merei Smitherson nepavyksta užstoti Gajos Kasandros Amnetos nuo į ją lekiančio muštuko.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis neutralioje zonoje. Švilpiams pasiėmus kritlį pirmiems, leidžiama iš karto mesti į lankus.
Muštukas į Gaja Kasandrą Amnetą gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 0 Švilpynė.
-
Stevie, ko gero, buvo teisi. Netrukus pro ją kažkas praskriejo. Tas kažkas galėjo būti tik muštukas. Nebent dar kokie nors daiktai skraido po kvidičo aikštę. Septintakursė labai tuo abejojo.
- Kažką sakei?! - neslėpdama pasitenkinimo riktelėjo Stevie Keitui. Nebuvo tikra, ar jis galės išgirsti šauksmą - lietus niekaip nesiliovė. Pagaliau bent kažką pavyko atlikti tinkamai. Prieš akis iškilo praėjusio sezono rungtynės, kai Stevie iš karto prarado kamuolį, mat tada žaidė puolėja, o po to nieko nebevyko nuveikti... Tiesa, rungtynės buvo laimėtos, kaip ir čempionatas.
Tačiau dabar reikėjo susikaupti šitoms rungtynėms ir negalvoti, kas vyko anksčiau. Reikėjo ir vėl vaikytis juodąjį kamuolį ir tikėtis, kad dar kartą pasiseks. Ar taip gali nutikti du kartus iš eilės? Stevie to nežinojo, bet bandyti reikėjo. Grifė apsižvalgė. Ji vis dar buvo prie to paties lanko, tačiau dabar reikėjo skristi paskui tą daiktą, kuris praskriejo pro šalį, ir bandyti numušti kurį nors priešininkų komandos žaidėją. O geriausia būtų numušti juos visus...
Green pati nesuprato, kodėl, tačiau juto kažkokį keistą pyktį. Ji pati juto, kad tai nebuvo tas geras sportinis pyktis. Tai buvo kažkas daugiau. Kažkas, ko neturėtų būti. Deja, mergina nieko negalėjo padaryti. Ji bandė apie tai negalvoti, o susikaupti ties kamuolio paieškomis. Juk aš nesu gaudytoja! nauja mintis atėjo į galvą ir rudaplaukė gal penkiasdešimtą kartą prakeikė lietų. Juk jeigu ne jis, jai nereikėtų ieškoti muštukų. Tai tik dar labiau supykdė merginą.
- Kodėl viskas taip šūdinai?! - garsiai suriko grifė, visai pamiršusi, kad vos prieš kelias akimirkas viskas buvo ne taip ir blogai - juk jai pavyko pataikyti į švilpynės komandos gaudytoją. Ir tai, reikia tikėtis, sutrukdė jai ieškoti šmaukšto. Nes jeigu ne... Visa tai yra visiškai beprasmiška! Taip, Stevie pradėjo mąstyti apie tokius dalykus, kaip to, ką ji daro, prasmė. Tai tik dar labiau išblaškė merginą ir ji sugebėjo atsitrenkti į vieną iš lankų.
- Kas per?.. - nusikeikė Grifų Gūžtos komandos kapitonė. Ji buvo be galo pikta ir visko nekentė. Ko aš lindau į tą kvailą kvidičą?!
Ką gi, reikėjo imtis veiksmų. Stevie pasitrynė sutrenktą ranką. Lyg tyčia tai buvo dešinioji - teliko džiaugtis šios dienos "sėkme". Rudaplaukė apsižvalgė - reikėjo susivokti, kur ji. Suprato, kad atsitrenkė į vidurinį Švilpynės gynėjos ginamą lanką. Ji taip pasijuokė, kad labiau, ko gero, nebegalima.
- Išdaužysiu jus visus ir tada nedrįsit juoktis, - sugriežė dantimis Grifų Gūžtos atmušėja. Tada į galvą atėjo mintis, kad galbūt per šitą lietų nieko nemato ne tik ji, bet ir kiti. Tad galbūt yra bent vienas kitas žmogus, kuris nepastebėjo, kaip Green susimovė. Tai buvo didžiausia viltis.
Mergina pakilo aukščiau - jau vien tam, kad vėl neatsitrenktų į kokį nors stulpą. Ranką vis dar skaudėjo, tačiau ji stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Nebuvo tam laiko.
Neilgai trukus kairėje pusėje kažkas sujudėjo. Kažkas maloniai panašaus į kamuolį. Panašu, kad Stevie rado geriausią savo šiandienos draugą. Žinoma, jeigu geriausias draugas gali būti tas, kurį tu nuolatos daužai... Tereikėjo dar kartą jį pasivyti ir nukreipti kurio nors priešininko pusėn.
Gana netoli nuo savęs Green pamatė Klarę. Įtarė, kad Keitas gali taikytis būtent į gaudytoją, tad tikėjosi, kad baltaplaukis bus kur nors netoliese. Stevie padidino greitį ir netrukus jau skriejo prie pat kamuolio, kuris, atrodo, buvo nusiteikęs itin energingai. Akies krašteliu grifė pamatė baltutelius plaukus. Rudaplaukė užsimojo ranka ir trenkė į kamuolį.
[Atmušimas į Keitą Kolinsą: 1; 6]
-
- Merlino barzda! - šūksnis išsprūdo iš ilgšės lūpų, kai griaustinis nuaidėjo arčiau, nei Grifų Gūžtos gaudytoja tikėjosi būsiant. Ir ar tai buvo šmaukštas, ar tik koks atspindys, kuriuos turbūt kiekvienas šmaukštą besivaikantis sapnuodavo kaip didžiausią košmarą, jau nebebuvo svarbu. Mat žaliaakė auksinio atspalvio nebematė. Tik stadiono triukšmas nustelbtas lietaus šuorų ir pilki kamuoliniai debesys dengiantys viską, ką įmanoma.
Smulkios septintakursės rankos pasuko šluotą į kitą pusę kaip tik tuo metu, kai muštukas pataikydamas pokštelėjo vienai iš švilpių. Spėjant pagal velnio nešto kamuolio trajektoriją ir greitį, jis buvo pasiųstas kažkieno iš pašalės. Savi, kaip žinia muštuko į komandos draugę nepaleis, tad grifiukė pašnibždomis padėkojo ir pasidžiaugė Stevie taikliu smūgiu. Per lietų vis tiek nesušuksi taip garsiai, kad kolegė išgirstų.
Ir tik po kelių akimirkų, jau skrisdama tolyn strazdanė ant šluotos suprato, jog kliuvo ne kam kitam, bet Amnetai, didžiausiai Klarės Konės priešininkei aikštėje. Tai išdavė, jog muštuku gavusi mergiotė buvo atokiau nuo veiksmo, šiuo metu vykstančio prie Grifų Gūžtos lankų. Įprastą dieną septintakursė buvo draugiška ir miela, būtų priėjusi ir padėjusi smūgį gavusiam, nesvarbu kam. Tačiau dabar tai buvo rungtynės. Laimėk, arba nugalės tave. Mirtis arba gyvenimas. Vadink kaip nori, bet būti mandagiai mergaitei nebuvo kada.
Ir išties, raudona ir auksine spalva vilkinti gaudytoja jautė džiaugsmą. Nors kaltė kiek griaužė plaukais gausiai apdengtą galvelę, tačiau pats žaidimas buvo toks ir visiems gera nebūsi. Tai tik priminė, kaip greitai galėjai gauti muštuku per makaulę ir tokia klaida šiandien galėjo kainuoti itin brangiai - Grifų Gūžtos komanda galėjo prarasti kvidičo čempionų statusą ir vardą ant tarsi šmaukštas blizgančios taurės. Ir ačiū visiems magiškiems sutvėrimams, kol kas mergina rausvais, tarsi jos uniforma, skruostais laikėsi ant savo numylėtosios šluotos.
Žaidimas virė prie grifiukų lankų ir kaštonplaukė negalėjo pasakyti kokia tiksliai situacija. Ir viskas vien dėl oro, tačiau šiuo metu pagrindinė užduotis buvo pastebėti, o vėliau ir pagauti vis nepailstantį aukso šmaukštą. Ypač pasinaudojant palankia proga, kol smūgį atlaikiusi geltonapsiaustė pilnai atsities ir susikaups ties pagrindine savo funkcija aikštėje.
Tribūnose esantys žiūrovai šiuo metu buvo garsesni, nei audros apimtas dangus. Buvo aišku, kad prie lankų vyko veiksmas, tačiau komentatoriaus balso kiek aukščiau, kur šiuo metu šmaukšto dairėsi Klarė negalėjai aiškiai girdėti. Žaliaakė pasitikėjo savo komanda, todėl tik tyliai sukryžiavusi smilių ir didijį pirštus naršė padangę. Po šiokio tokio prabėgusio laiko tarpo akys rodos šiek tiek prisitaikė prie krintančių lietaus lašų sudaromos matomumo sienos ir grifiukė galėjo matyti šiek tiek tolėliau. Siluetai neatrodė tokie išplaukę.
Šmaukštas, tas nenaudėlis slėpėsi kažkur, tačiau ne ten, kur šiuo metu buvo Klarė. Pasitaikius progai, jog veiksmas vyko vienoje aikštės pusėje, strazdanė nenuilsdama naršė kitą. Nuo klaikaus lietaus kiek prisidengė išnardydama kiekvieną tribūną laikančią konstrukcijos dalį. Ir nors nuo audros kenčiančios konstrukcijos kraupiai girgždėjo ir traškėjo, buvo gana smagu kiek atsipūsti nuo kailį vis taršančios liūties. Bėda buvo, kad esant debesuotam orui čia buvo gana tamsu. O lazdelės ant šluotos žaidžiant niekas skraidintis ir pasišviesti neleido. Nagi, išlįsk, niekas tavęs neskriaus, viliojamu balsu kvietė sparnuotį pasirodyti.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2]
-
Šluota darėsi slidi, aplink pro lietaus uždangą mažai ką galėjai įžiūrėti, akinia vis rasojo, nesvarbu kiek kartų juos valytum, Wintersas nepataikė į lankus, į Amnetą atmušė muštuką, Keitas nepataikė į Stevie, na tiesiog tiesiog... Sofija prisiminė treniruotes, apžvelgė aikštę ta akinių dalimi kuria dar matė. Staiga lankas sudrebėjo, pirmiausia mergaitė pamanė, kad pražiopsojo kritlį, bet kamuolio aplink nesimatė, o ir metusiojo taip pat, antru numeriu prisistatė mintis, jog vaidenasi, bet sveikas protas kol kas dar nebuvo dingęs, tuomet trečiakursė pažvelgė žemyn. Atrodė, kad iki žemės paviršiaus nepaprastai toli, tartum kybotų dešimties kilometrų aukštyje, nors mergaitė buvo tikra, kad vargu ar bus bent šimtas metrų. Apačioje išvydo, o gal išgirdo, ( nes skirtumo tarp šių dviejų pojučių Sofija beveik nebejuto ) besikeikiančią Grifų Gūžtos atmušėją. Į svarbių darbų sąrašą reiks įsirašyti priminimą, kad niekad nebūčiau atmušėja... Sofija įtariai nužvelgė Stevie, ji kažką sakė, burnojo, ar keikėsi, neaišku. Lietus, vėjas ir griaustinis užgožė žodžius ir mergaitė išgirdo tik silpnų, bereikšmių garsų srautą. Trečiakursė nusekė Grifų Gūžtos atmušėją akimis, atrodė ji ieškojo kamuolio. Sofija dar labiau įsitempė, delnais stipriai suspaudė šluotos galą, muštuko niekas šiaip sau neieško. Trečiakursė išvydo kamuolį kiek tolėliau, po akimirkos juo susidomėjo ir septintakursė. Lankai regis nieko kol kas nedomino, todėl mergaitė šiek tiek pasitraukė, kad matytų į ką taikysis Grifų Gūžtos atmušėja. O ji regis ruošėsi keršyti Keitui, šis laimingas kaip pavasarinis drugelis skraidė po aikštę ,mosuodamas muštuku, ir neaišku ar matydamas ką daro jo priešininkė. Šaukti, bandant Keitą įspėti buvo stačiai beprasmiška, net metro atstumu būtų buvę sunku girdėti pašnekovą, o Švilpynės atmušėjas gerokai toliau nei metras.
Sofija pasileido žemyn, paskui muštuką, kuo įmanoma greičiau stengdamasi užstoti patenkintą Švilpynės atmušėją, kuris regis ketino būti labai pelningas žaidėjas. Trečiakursę užplūdo adrenalinas, šluotai didinant greitį pojūtis buvo tiesiog nuostabus, tartum laikas sustotų aplink, čia ne burtažodžių mokymasis ar pasivaikščiojimai naktį, tai kas kita. Gerai, dabar arba niekada. Ir Sofija sustojo kamuoliui pastodama kelią. Mergaitė stebėjo vis didėjantį juodą apskritimą ir skrandyje regis užsiveržė mazgas. Nieko, Hogvartso ligoninėje dirba nuostabūs Hileriai, o madam Pomfri kartais vaišina saldumynais... Gynėja pati sau šyptelėjo ir pasuko šluotą, taip, kad muštukas nesitrenktų į ją stačiu kampu.
[ Bandymas uždengti Keitą Kolinsą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 3;6 ]
-
Tiek jis, tiek Fiadh buvo kliši. Kritlis nė nepaliestas praskriejo šalia Grifų Gūžtos lankų ir smigo žemyn. Šaltis įrėžė savo nagus į skruostus, o ausys užgulė nuo vėjo švilpimo - Kajus žaibišku greičiu smigo paskui kritlį. Rudas kamuolys blausiai rudavo per lietų, o jo kritimas buvo pernelyg greitas, jog Wintersas suspėtų jį sučiupti. TIK NE PURVAS! TIK NE PURVAS! Širdis vos neiššoko per gerklę, vos Kajus išvydo kritlį visai šalia jo, švilpis visai pamiršo, jog staigiai įsibėgėjęs pavijo dešimties taškų vertą kamuoliūkštį. Tačiau net ir tada kai vos prie pat žemės (batų nosimis jau galėjo pasiekti purvyne tapusią kvidičo aikštės dangą) sučiupo kritlį, nesuvokė ką padarė. Net ir jei po šio čempionato kažkas iš saviškių ištartų, kad puolėjas stačiai galva dūmė paskui kritlį, nebūtų patikėjęs.
Kajus pagaliau iškvėpė orą ir viena ranka stipriau suėmė savo laimikį. Jaudulys, nerimas ir azartas čaižė jį kaip ir lietaus lašai jam kylant aukštyn. Septyniolikmetis kilo lėtai ir lengvai, juk dar virpėjo nuo greičio sukelto jaudulio, drebėjo nuo šalčio taip pat. Įkaitęs kūnas garavo, drabužiai dar labiau lipo prie kūno. Buvo begalo šalta.
Raudonų - auksinių žaidėjų lankai atsirado jam iš kairės, išvydo Fiadh nugarą. Kajus sučiaupė suskilinėjančias lūpas ir kilo dar aukštyn. Ausis vėl užgulė, tačiau jau ne vėjas, o komentatoriaus balsas - Kajus apšalo iš siaubo, suvokęs, jog Gaja nutrenkta. Velnias! Velnias! Kad Merlinas tau plaukus nukirptų, Stevie! Pirštai stipriau įsirėmė į slidų kritlio paviršių - Kajus laikėsi nepatrūkęs. Dar trys kartai ir jų komandai galas! Atmintyje iškilo aptrankyta muštukų Beatrice, buvusi Švilpynės komandos gaudytoja...Ir pralaimėjimas prieš Grifų Gūžtą.
Šluotos greitis įsipėgėjo. Kajus drąsiai ir ryžtingai nušvilpė prie jo priešininkų lankų. Nesvarbu kur Olivija ar Daniela, dėl Merlino meilės, jis turi įmesti į lankus! Pirštinėtais pirštais stipriau įsikibo į šluotkotį, kritlis nė nekrustelėjo. Pralekiantys vaizdai buvo išblukę, susimaišę, susilieję, Kajus vien tik koncentravosi į lankus. Staigiai atliko posūkį, lankai - jau buvo čia pat.
Kajus giliai įkvėpė, mikliai sugriebė kritlį iš po pažasties, juodas akių žvilgsnis įsmigo į vidurinio lanko centrą. Lietus nervino, kritlis kaip visados buvo šlapias ir be proto slidus. Kajus stengėsi išlikti ramus, stengėsi išlikti ramus ir vylėsi, jog jam šį kartą pavyks. Turi pavykti. Jam turi pavykti.
Šiuo momentu Kajus nebijojo dėl muštukų egzistencijos ir jų smūgių. Labiau bijojo dėl baimės pralaimėti. Nors praeito čempionato pralaimėjimo kartėlis jau buvo išsivadavęs, šį kartą atgimė kartu su kritliu. Bijojo to momento, jog jam pavykus įmesti kritlį į lankus, Klarė pastebės aukso šmaukštą ir jį kaip mat sugriebs - už Gają turėjo daugiau patirties.
Kajus kritlį metė. Metė iš visų jėgų, iš visos sveikatos it kokią karštą bulvę, it maro kamuolį. Nutrenkite mane, bet mes privalome laimėti! Kritlis nušvilpė oru it koks sviedinys iš patrankos, o tuo tarpu Kajus susilenkė ir nudūmė su šluota artyn lankų iš atsargumo, jei vėl nepavykus metimui spėtų laiku sugriebti tik dešimties taškų vertą kamuolį. Akies krašteliu nepastebėjo nei Danielos, nei Olivijos - pastarosios jam dabar buvo nelabai įdomios nei skriejantis kritlis į lankus, tačiau mintis, kad kažkuri iš abiejų bandys sugriebti skrendantį oru kritlį buvo nemaloni.
[Metimas atkovojus kritlį iš neutralios zonos po netaiklaus metimo: 1, 3, 6]
-
Muštukui atsimušus į Gają, kuri dar visai neseniai jį kalbino, Keitas sugriežė dantimis. Puikiai žinojo, kad iš savęs kaltinimo nieko gero neišeina, tad mintyse save ramino tuo, jog jam fiziškai tiesiog neįmanoma būti keliose vietose, o būdamas vienintelis atmušėjas jis ir taip atlieka pakankamai suknistai gerą darbą ir blokštu mosuojasi bent jau ne per daug siaubingai. Žinoma, ta kaltė vis tiek graužė, kaip koks alkanas šuo, bet su ja buvo daug lengviau tvarkytis dabar, negu kai žaidė būdamas jaunesnis. Ką ten kalbėti, tada dar visai vaikutis buvo.
Na, reikėjo visame reikale ieškoti gerosios pusės. Šioje nesekmėje Keitas suvokė, kad gali pasidžiaugti Stevie ateities numatymo pojūčiais ir net vadinti ją šių laikų Vanga, nes grifų atmušėjos žodžiai „tu dar atsiimsi“ tikrai išsipildė, net ne šimtu, o šimtu dvidešimt procentų. Gal ir gerai, kad tuos žodžius ji ištarė negarsiai ir jų švilpis negirdėjo, o tai būtų dar ėmęs gailėtis savo išdidumo. Užtat kitus Stevie žodžius jis puikiausiai išgirdo. Atrodo, nors kartą Kolinsas prikąstų liežuvį – juk ir taip jo žodžiai jam skaudžiai kirto atgal, bet na tiesiog negalėjo neatsikirsti. Fiziškai kūnas neleido – neatsikirtus turbūt būtų koks priepuolis prasidėjęs. Čia kaip tiesiog negali įeiti klasėn netrenkęs durų angos viršun.
-Nieko nesakiau, tik rodžiau!-riktelėjo Kolinsas, aukštai iškeldamas vidurinįjį pirštą, skirtą išskirtinai ir oficialiai tik Green.
Gal ir negerai antrą kart erzinti fortūną, tarsi tampant alkaną liūtą (šiuo atveju ironija dar didesnė, nes žaidimas prieš liūtų koledžą) už ūsų, bet ką jau su tuo Keituku padarysi. Jis nejautė jokiam grifiokui antipatijos už aikštės ribų, bet aikštėje buvo išmokęs priešininkų komandos nekęsti, o pikti žodžiai jų link puikiai padėdavo, tarsi pakurstydavo užsidegimą viduje.
Taigi, per daug stengdamasis negalvoti apie nesėkmes jis nardė tarp žaidėjų, lietui toliau pilant kaip iš beribio kibiro, bandydamas surasti tamsiame, karts nuo karto žaibų šviesos perkertamame danguje, vieną iš muštukų, kurie būdami juodos spalvos dabar buvo tikri maskuotės meistrai ir tikriausiai greitu metu patys pasirodyti ir Keitui kaip mylimajam į rankas įskristi neketino.
Kolinsas pakilo truputuką aukščiau, nenorėdamas su sunkiu blokštu mosikuotis visai šalia kitų žaidėjų, o be to iš aukščiau puikiausiai matė, jei reks kam pulti padėti. Gana skubėdamas, kad neduok Merline kamuolio pirmiau jo nepasiektų Stevie, Kolinsas nuskrido link lankų, kuriuos saugojo Sofija, dairydamasis. Nieko šioje stadiono pusėje nebuvo.
Keista. Negi bus abu muštukai susitarę ir nuskridę į vieną pusę?
Staiga auskaruotas vaikinas išgirdo iki kaulų pažįstamą zvimbimą. Puiku, tiesiog nuostabu. Vis dėl to Stevie buvo greitesnė. Vilką mini – vilkas čia. O gal šiuo atveju „Muštuką mini – muštukas čia?“ Keitas trumpam pasijuto kaip žiobariško siaubeko veikėjas, kurį persekioja negailestingas, šaltakraujis žudikas - muštukas. Tik šįkart Kolinsas buvo tas protingas veikėjas, kuris buvo pasiruošęs atakai. Iškėlęs blokštą jis greit atsisuko ir... Blokštu vos neužtvojo Sofijai. Pala pala, ar šita trečiakursė mergaičiukė jį gynė? Žinoma, poelgis drąsus ir malonus, bet dabar Keitui ji maišėsi. Juk jis čia atmušėjas, jo pareiga atmušti muštukus, o jei negali, nuo jų ir snukelin gauti.
-Pasitrauk, Sofija!-riktelėjo Kolinsas ir galiausiai sugebėjo užsimojęs tvoti į juodą kamuolį, stengdamasis nusitaikyti į Klarę. Akis už akį, kaip sakoma.
[Atmušimas nuo savęs Į Klarę Konę Karter 2;5]
-
Užsimerkusi kantriai skaičiavo tykštančius lietaus lašus iki smūgio, tačiau jo nesulaukė. Kai po kelių sekundžių išdrįso apsižvalgyti, akies kampučiu pamatė Muštuką, nuo kurio ketino apsaugoti Stieve. Ką gi, garbė Merlinui aukštybėse, kad pakolkas švilpiai žaidžia klišai. Gyslomis vis dar plaukė adrenalino bangos, kai Olivija atitirpusiomis rankomis kilstelėjo šluotą ir pakilo kiek aukščiau. Dėmesys nukrypo į grifų lankus, prie kurių kaip vanagas vis dar sukiojosi Kajus. Lankus jau surado, liko visai visai nedaug, kad imtų ir įmestų, kartais vaikų intelekto lygis mane stebina... Livi nejučia prikando lūpą, tačiau ar dėl lietaus, ar dėl prigimtinių savybių iš tamsiaakio rankų išskriejęs Kritlis net neketino keliauti lankų link - greičiau pasidavė paprasčiausiems nemagiškiems gamtos dėsniams, kaip, pavyzdžiui, gravitacija. Tiesa, visas kvidičo žaidimas buvo elementari žiobariško fizikos mokslo parodija, bet kam tai rūpi? Tyliai kikendama mergina stebėjo Kajų iš visų jėgų mėginantį pasivyti raudonąjį kamuolį, o kai švilpis per plauką neišsitėškė purvynan (šią sceną vos galėjo įžiūrėti per lietų, tačiau ko nepadarysi dėl galimybės likusius metus erzinti jaunuolį), iš juoko vos nenusirito nuo šluotos.
- Žinok labiau patenkinta ir būti negalėčiau, bet man atrodo, jog vis dar skirtingai suvokiame lankų vietą,- susidėjusi tūtele prie burnos šūktelėjo. Girdėjo? Klausimas. Bet panašios replikos ir galėjo tikėtis, o jei ką - atsigriebs po rungtynių.
Laukia dar visi ilgi metai, kai turės vaidinti mielą mokinukę ir apsimetinėti, jog tikrai didžiosios dalies laiko nepraleidžia su Transfigūracijos profesoriumi. Tobulai tobula reputacija, nieko nepridursi.
Apmąstymus nutraukė duslus blokšto smūgis, privertęs raudonplaukę krūptelėti. Kelias minutes ramutėliausiai kabėjo ore, tad dabar ir norėdama nepamatys, ką kliudė tas juodas nenuorama. Po kelių minučių per griaustinį šiaip ne taip išgirdo komentatorių - makaulėn gavo Švilpynės gaudytoja. Patenkinta Livi grakščiai pranėrė pro žaidėjus, padarydama keletą visai nebūtinų figūrų, skirtų labiau pasipuikuoti skraidymo sugebėjimais negu naudingais manevrais. Kajus prametė, Stieve pataikė, ko daugiau reikia? Galėtų Klarė sugaut tą auksiuką ir galėtume visi ramiausiai čiuožti prie židinio, jei tik nereiks kurti lauželio čia pat, aikštėje. Nes nekuriuos gali teikti atšildyti nuo šluotkočio... Olivija atsargiai palankstė pirštus, patogiau susidėjo rankas ir pasuko šluotą grifų lankų link, kur, pasinaudojęs jos žioplumu, jau karaliavo Kajus. Livi patyliukais suburbėjo keletą rinktinių prancūziškų keiksmų. Jeigu būtų paskubėjusi, galbūt būtų pasičiupusi Kritlį pirma, tačiau dabar telieka tikėtis antro vaikino prametimo. Viltis kvailių motina, kaip sakoma. O motinos savo vaikus myli. Dažniausiai.
Livi nervingai persibaukė kiaurai šlapias garbanas ir apsisuko. Dabar viskas Fiadh rankose - na, arba Kajaus taiklumo, tiksliau, jo pageidautino nebuvimo. Mieliems pokalbiams su vaikinuku dar turės laiko, na o tuo tarpu... Žalios akys skenavo pilką dangų, mėgindamos įžiūrėti kitų žaidėjų pavidalus. Kažkur šmėstelėjo antrojo vaikino aikštėje siluetas - baltaplaukis, matyt, mėgino keršyti už kliudytą komandos draugę, todėl dabar Muštukas skriejo Klarės link. Merde! nebežinia kelintą kartą keiktelėjo raudonplaukė, skubėdama pasitikti kamuolio. Ir pažaisk tu kad gudrus, jeigu kiekvieną laisvą minutę reikia gaudyt tuos juodus padarus. Regis, aš buvau puolėja?
[Bandymas užstoti Klarę Konę Karter nuo Muštuko: 5, 4]
-
Velniop tos plonybės! Muštukas praskrido per colį nuo liemens! Vienu coliu švilpė būtų pasislinkus dešinėn ir juodas vejoklis jau kirstų Elzei. Vienu coliu būtų panašesnė į normalų žmogų, viskas būtų gerai. Net ir nuleista ranka būtų tą zujavą sustabdžius. Ta maža kvidičo detalė tikrai žaidė pasityčiodama. Kaip graudu būti aplenktam net prakeikto muštuko! Būtų anas pataikęs, būtų bent kiek numalšinęs nekaltos širdutės sopulį. Dabar teko krimtis dėl numuštos Gajos. Ne gaudytoja turėjo nukentėti, tikrai ne ji. Šitą klaidą ir siaubingą jausmą pilkaakė prisimins visą lietaus kupiną nervų tamprynę.
Tačiau žaidimas, lyg įprastas ir sunkus gyvenimas, sukosi toliau. Galutinai sušlapusi sėdynė primažino slydinėjimą ant šluotos. Bet ne galutinai. Skraidei ir lyg ping pongo kamuoliukas judėjai nuo vieno šluotos galo iki kito. Praktiškai nebejudinamų rankų pirštų galai buvo vienintelė sausa vieta kūne. Supinta plaukų kasa buvo užsimesta už apykaklės ir viskas per ją siaubingai gerai tekėjo. Kitas klausimas, kaip sušlapo kojos.
Ne viena ji taip jautėsi. Atrodytų, kad žaidėjai atgavo kalbos dovaną. Kas dainavo, kas kūrė sėkmę pritraukiančias giesmeles (reikėjo tikėtis, kad lietus ne kokio klastūno pragydusio ketvirtą ryto su tokį orą pritraukiančiais šokiais pasekmė), kas keikėsi. Per minią perėjo trečiakursių ūžesys. Pagal komentatoriaus šventas kalbas, vienas švilpis nesuvaldė savo pirštų. Tikėti, netikėti, geriau iš vis pamiršti. Ne toje vietoje nusuktos paauglės akys buvo.
Štai, Klarė mėtė žvilgsnius Gajos pusėn, Keitas su Stevie savo bendravimu jau priminė susipykusią kačiukų porelę, Olivia irgi spėjo užmegzti trumpą pokalbį su Kajumi. Visi porom, o Elzė - tvoron.
Daugumą žaidžiančių stabdė šaltis ir lietus su griaustiniu. Regis, visos tautos su savo pagoniškais griaustinio Dievukais susivienijo prieš šią dešimties žmogelių šutvę. Tereikėjo spėlioti kuris žaibas trenktas Dzeuso, kuris Toro, o katras Adado.
Kvidičas. Galvok. Tik. Apie. Kvidičą. Septintakursė žinojo, kad visiems Švilpiams pergalės reikėjo kaip oro, nors pati laikėsi ,,svarbiausia išgyventi'' rėžimo. Stengėsi pakovoti ir už taurę.
Pirma visai pozityviai nusistačiusi apie šį žaidimą, dabar buvo aišku viskas. Nieko čia gero nebuvo. Gajos ir Kajaus nesėkmės skaidrino nuotaiką nebent grifams. Nors ir būdama kitame šio Velniais alpsėsto žaidimo plote įsivaizdavo koks Kajus galėjo būti piktas dėl nepavykusio metimo. Užsispyręs berniokas buvo. Va, iš tribūnų mikrofonu skambantis balsas pranešė, jog antrasis puolėjas vėl meta kritlį.
Stevie (kokia staigmena) vėl taikėsi į Keitą. Sofija jau nuskrido atremti muštuko palikdama lankus. Pareiga šaukė prisijungti ir Smitherson. Neaišku ar trečiakursė susitvarkys su tokiu greičiu ir inercijos jėga. Elzė pati nesusitvarkė.
Lyg nardydama vandenyne, pro lietų ir išsisukinėdama nuo kelią pametusių muštukų švilpė vėl atsidūrė pusiaukelėj tarp Green ir Kolinso.
Nebeatskyrei prakaito nuo lietaus. Viskas taip vargino. Sekino. Štai, ji jau trečią kartą bandys atremti Stevies muštuką. Šį kart su pagalba. Kokio tikslumo reikėjo būti Keitui, jeigu jis norėtų uždaužti per kaukolę ne dviems merginoms jį ginančioms iš Švilpynės, o patyrusiai grifei? Jis jau aprėkė Sofiją, Elzė pasistengė įskristi labiau į viduriuką, o ne prisiploti prie baltų plaukų šeimininko.
[Bandymas uždengti komandos draugą Keitą Kolinsą stojant tarp jo ir skriejančio muštuko į jį: 2; 5]
-
Daniela pagaliau pamatė, kad grifams bent šiek tiek nusišypsojo laimė, viena švilpė gavo smūgį kaip reikiant. Ir net puolėjai pavyko įmatyti kas iš grifiukų taip puikiai pasidarbavo. Šis žygdarbis buvo atliktas komandos kapitonės Stevie. Tai buvo bene geriausia ką Daniela sugebėjo pamatyti per visą laiką. Šis vaizdelis taip praskaidrino nuotaiką, kad jokia stadioną supanti audra nebebuvo baisi. Visi žaidėjai buvo vienodai stipriai merkiami lietaus, vienodai šlapi, permirkę iki paskutinio siūlo. Aplinkui vis dar trankėsi perkūnija, ir nors raudonplaukė bandė nekreipti dėmesio, turėjo prisipažinti, kad iki galo atsipalaiduoti vargu ar pavyks. Akies krašteliu pastebėjo ir Klarę, nuolat akimis iškančią greituolio aukso kamuolėlio. Tribūnose sirgaliai neketino aprimti, atrodė, kad audra tik dar labiau juos kurstė taip garsiai šaukti, kad net bent kažkiek perrėktų griaustinį ir lietų.
Daniela pavargo, buvo šlapia ir nelaiminga. Nuotaika keitėsi taip greitai, kad nė pati nesuprato kas taip veikia, ar pagaliau bent kokią dinamiką įgaunančios rungtynės, ar bemiegė naktis prieš kvidičą. Juk ne pirmą kartą nepavyko gerai išsimiegoti. Savitvarda turėtų būti stiprioji merginos pusė, tačiau tokia įtampa bent akimirkai palaužia kiekvieną. Jeigu grifės neapgavo klausa, jos komandos draugės kažką šaukė. Trumpai, bet gana aiškiai Daniela išgirdo susinervinusią kapitonę. Nors priežastis puolėjai taip ir liko paslaptimi. Pirmą kartą per visas rungtynes raudonplaukė girdėjo ne tik savo mintis, ne tik komandos draugės keiksmus, bet prisiminė ir komentatorių. O jis kalbėjo apie rungtynes ne itin daug, nes nė velnio nematė, bent taip įtarė Daniela. Puolėja svajojo apie miegą savo minkštoje lovoje, gal dar puodelis kakavos ir tobula vizija dar labiau pakėlė raudonplaukei nuotaiką. Net pamokas prisiminė, atrodė smegenys nuo miego trūkumo tik dar greičiau veikia nei išsimiegojus normaliai. Puolėja nebuvo patenkinta, kad tai paskutiniai metai Hogvartse, nes nebuvo sugalvojusi ką veiks po mokslų. Grifė nė nenutuokė koks darbas jai geriausiai tiktų. Bet skraidyti už pinigus atrodė itin viliojamai. Nors po šio klaikaus oro žaidimo metu greičiausiai kvidičas niekada nebepatiks tiek kiek ankščiau.
Dar praitais metais Daniela svajojo apie aurorės darbą, buvo pasiryžusi net daugiau mokytis, kad turėtų daugiau galimybių. Tačiau per metus taip kardinaliai pasikeitė, kad nebežinojo kas geriausiai jai tiktų. Gal atsidaryti kokią krautuvėlę Londone? Puolėja visiškai išsiblaškiusi, bet ką gi veiksi jei ne mastysi apie ateitį, juk tarpais vos galėdavo įžiūrėti savo ištiestą ranką... Laimei patys žaibai kartais taip nušviesdavo aikštę, kad nuo svarbių gyvenimo pasirinkimų buvo galima grįšti į realybę.
O aikštėje pasirodo nebuvo taip jau ir nuobodu. Po netaiklaus Kajaus metimo, raudonplaukė buvo pasiryžusi kritlį paimti bet kokia kaina, todėl vos spėjo švilpis paleisti kamuolį, grifė eilinį sykį parodė savo greitį ir nėrė link lanko lekiančio kamuolio link. Kad tik pavyktų... Daniela stripriai įsikibusi šluotos, kiek galėdama palinkusi į priekį vis greitėjo. Baiminosi nebent dėl prasto matomumo į ką nors atsitrenkti, bet iš visos širdies vylėsi pagauti kritlį, nespėjusį pelnyti pirmųjų dešimt taškų.
[ Kritlio gaudymas; 4, 2, 5, 1]
-
Neaišku, ar tai buvo Fiadh nuopelnas, ar ne, tačiau Švilpynė taškų nepelnė. Mergaitė būtų galėjusi pasidžiaugti šia savo sėkme, deja, komentatorius garsiai pranešė, kad jų komandos kapitonė nutrenkė priešininkų gaudytoją, tad visas Fiadh darbas liks nė nepastebėtas... Tokia mintis išgąsdino grifiukę: juk tai jos komandos kapitonė atliko gerą veiksmą! O pati šiaurės airė net neaišku, ar iš tiesų apgynė lankus. Galbūt tiesiog garbanius švilpis yra klišas? Dabar jau šito nebesužinos niekas.
Dabar buvo aiškus vienas dalykas: Fiadh bent kurį laiką yra saugi ir reikia tikėtis, kad Daniela arba Olivia teiksis paimti kritlį. Nes jeigu ne... Kas žino, ar šitas Kajūkštis neturės tiek įžūlumo vėl atakuoti vargšę ketvirtakursę grifiukę? O, ko gero, taip ir bus. Teliko tikėtis ir melstis visiems dievams, kad Grifų Gūžtos puolėjos nesnaudžia.
Šviesiaplaukė gynėja priskrido visiškai prie pat lankų. Tiesą sakant, ji visiškai nežinojo, ką dabar daryti. Per lietų neįžiūrėjo, ką daro Klarė ar Stevie. Komandos puolėjų nematė jau ištisą šimtmetį. Kritlis yra kažkur ir neaišku, ką šiuo metu veikia su savo kamuolišku gyvenimu. Tad ką daryti? Šiaurės airė priėmė patį paprasčiausią sprendimą: ji tiesiog pakibo ties lankais ir ėmė kantriai (arba ne) laukti. Laukti ko? Labiausiai norėjo pamatyti, kaip atskrenda raudonu apsiaustu vilkinti mergina su tokiu pat raudonu kamuoliu pažastyje. Tai būtų buvęs pats geriausias vaizdas šią akimirką. Tai būtų leidę nepaisyti to prakeikto lietaus ir šalčio. Tai būtų bent kelioms akimirkoms nustūmę baimę.
Svajok nesvajojęs - neilgai trukus o'Ceallachain pamatė kylantį kažką, vilkintį geltonu apsiaustu. Nepaisant to, kad nepažinojo priešininkų komandos, Fiadh prisiminė, kad vaikinai ten tėra du (tik? Juk tai dviem daugiau negu jos pačios komandoje...), iš kurių vienas yra iš tolo baltumu šviečiančiais plaukais. Tie plaukai matėsi net ir tokiu nuostabiu oru, koks šiandien lepino kvidičo žaidėjus. O dabar mergaitė jų nematė. Vadinasi... Tai vėl tas pats Kajus! o'Ceallachain kilo baisus įtarimas: jeigu jis vėl artinasi prie Grifų Gūžtos lankų, tikriausiai paėmė kritlį! Ką, po galais, veikia jos komandos puolėjos? Ar jos dalyvauja žaidime tam, kad pamiegotų? Fiadh jau buvo besupykstanti ant komandos draugių, tačiau bet kokį pyktį netruko pakeisti siaubinga baimė: juk labai tikėtina, kad jos ir vėl laukia dvikova su tuo vyresniu vaikinu. Kuris tikrai daug geriau skraido ir žaidžia kvidičą...
Ašaros, prieš kurį laiką pamiršusios savo pareigą tekėti iš Fiadh akių, grįžo į darbą. Mergaitė pajuto, kad visiškai negali jų valdyti. Vidinis balselis nepaliovė kartoti, kad tai yra kvaila ir kad visiškai nėra ko verkti. Deja, ašaroms tokios nesąmonės nerūpėjo, tad grifė labai šauniai verkė. Savaime suprantama, tai matomumo nepadidino, tad, ko gero, nereikia stebėtis, kad šiaurės airė nepastebėjo prisiartinusio priešininko. Laimei, kamuolys buvo pakankamai ryškus, tad net ir ašarotomis akimis stebėdama aplinką pastebėjo raudoną dėmę, grėsmingai besiartinančią prie jos ginamų lankų. Neliko laiko verkti, reikėjo imtis veiksmų. Fiadh jautėsi taip, tarsi būtų pamiršusi absoliučiai viską, ką ji veikė per treniruotes. Buvo galima pamanyti, kad mergaitė pirmą kartą sėdi ant šluotos. Pasitikėjimas savimi, kuriuo Fiadh ir taip nespinduliavo, išnyko kaip dūmas. Vis dėlto ši mergaitė buvo grifė. Tad ji sukaupė visus drąsos ir ryžto likučius ir pasileido kritlio pusėn. Puikiai žinojo, kad tas bus slidus kaip velnias. Ji ištiesė ranką ir pabandė sugriebti kamuolį.
[Metimo blokavimas gaudant kritlį: 1; 4]
-
Deja, ir tai nebuvo aukso šmaukštu. Panašu, kad jai jau laikas būtų pradėti akinius arba lęšius. Jos regą ją apgavo jau daug kartų. Pačios Gajos nuostabai akiniai buvo aprasoję vėl. Gaudytoja visai pamiršo apie tokį nuostabų dalyką kaip prakaitas. O juk ji dabar skraido ant šluotos ir žiobarai tai laisvai galėtų pavadinti sportavimu. Nors pati Gaja su tuo nesutiktų. Juk šluotą padaro didelę dalį darbo už tave. Tu tiesiog turi laikytis šluotkočio ir pasukti jį ten, kur reikia tau. Švilpė atsiduso. Niežėjo rankas, o ir kojas jau skaudėjo nepratus prie skraidymo. "Grąžinkit mane į lovą" mintis buvo nusiųsta į pačia tolimiausią pakampę. Dabar svarbiau buvo galvoti apie tai, kur slepiasi Aukselis. Džiugino nebent tai, kad ir Klarė velniop ją Karter dar nesivaiko šmaukšto, o tai reiškė tik vieną - ji taip pat dar nepastebėjo šmaukšto.
Kiek liūtis leido įžvelgti komandos kapitonei, žaidimas kol kas nesisekė ir grifams ir švilpiams. Puolėjai kaip įprasta darė viską įmanoma, kad gautų kritlį ar mestų jį į lankus. Keitas vaikėsi muštuką ir, o Dieve, tai atrodė juokingai ir Gaja turbūt kvatotų už pilvo susiėmusi jei būtų ten, apačioj, tribūnose. Ir koks velnias ją atnešė į kvidičą? Rūbus ir šluotą juk galėjo paskolinti bet kam kitam! Deja, šiuo metu viskas buvo kaip buvo ir nieko nepakeisi. Siaubinga realybė gaubė visus kvidičo žaidėjus. Išanalizavusi situaciją, Amneta atkreipė dėmesį į tai ar nematyti Klarės. Nepastebėjus jos šalia, buvo ir palengvėjimo, ir nerimo. O jei ji jau gaudo aukso šmaukštą, o aš čia skrajoju kaip kokia kvailelė. Ne, būtų jau seniausiai praskridusi šalia, juk šmaukšto taip lengvai nesugausi, ar ne? Svarstė septintakursė žvalgydamasi jo.
Netikėtai, kažkur iš užnugario pasigirdo muštuko švilpimas. Mergina greit žvilgtelėjo atgal ir suprato, kad jis skrenda į ją ir ji tikrai neišsisuks. Griebusi šluotkotį tvirčiau, Gaja šiek tiek susigūžė ir pajuto stiprų smūgį į nugarą. Sukandusi dantis iš skausmo, paauglė vos nenukrito nuo šluotos, tačiau išleidusi duslų atodūsį išsitiesė. Nugarą, žinoma, skaudėjo. Šmaukštas buvo svarbiau.
Atslūgus skausmui, gaudytoja vėl pajudėjo iš vietos. Net neįsivaizdavo kur ieškoti šmaukšto, bet tikrai žinojo, kad jis turi būti čia. O jeigu jį pamiršo išleist aikštėn? Toptelėjo mintis, tačiau tai buvo neįmanoma. Kaip įmanoma pamiršti šmaukštą dėžėje, ką? Jis juk toks ryškus. Kiek galėdama žemiau, kad nekliudytų nei vieno sirgalio, žaidėja apskrido ratą virš tribūnų. Kai kuriuos švilpius girdėjo choru rėkiant, kad jie matė šmaukštą ten, ten ir ten. Ji puikiai suprato, kad šmaukštui lengva pakeisti savo buvimo vietą taip pat, kaip lengva praryti seiles. Net nežiūrėdama į tas puses, Gaja neturėdama pasirinkimo nusileido žemiau. Gal jis įklimpo kažkur į purvą? Deja, bet purvo balos buvo neįtikėtinai ramios - iš jų niekas nebandė išlįsti. Supratusi apie ką pagalvojo, Kasandra nebyliai sukikeno. Jos mintis įgyvendinus kokiame žiobarų kine ir pridėjus dar porą detalių būtų neblogas siaubo filmas. Ne apie siaubo filmus galvok, brangute subarė save mintyse motinišku balsu. Ak, gerai, kad mama nemato, kuo virto kvidičo aikštė šiandien. Pakylusi aukštyn, ji vėl bandė pastebėti kamuolėlį. Eikit jūs visi debesų spardyt! Už ką man šiandien tokia bloga diena? Net ir kantriausio švilpio kantrybė šiandien galėjo būti dingusi. Oro sąlygos ir tokie maži kamuoliukai tikrai nederėjo tarpusavyje. O galima buvo pasitikrinti orų prognozę prieš skelbiant rungynes. Ar ten šmaukštas? Gaja nuskrido kiton pusėn, gal jis ten.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 5]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 9
Klarė Konė Karter: 10
Sofija Orel: 8
Kajus Arno Wintersas: 10
Keitas Kolinsas: 8
Olivia Rose Winter: 10
Elzė Merė Smitherson: 9
Daniela Defoe: 8
Fiadh o'Ceallachain: 9
Gaja Kasandra Amneta: 10
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Stevie Green [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Stevie Green.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofija Orel: [6] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Sofijai Orel.
Kajus Arno Wintersas: [8] - Fiadh o'Ceallachain: [7] = KS [1] 1 papildomas kauliuko ridenimas Kajui Arno Wintersui.
Keitas Kolinsas [8] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Olivia Rose Winter: [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Olivia Rose Winter.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: 5; 4; 4
Klarė Konė Karter: 4
Sofija Orel: 5
Kajus Arno Wintersas: 6; 5; 5
Keitas Kolinsas: 3
Olivia Rose Winter: 4; 6; 4
Elzė Merė Smitherson: 5
Daniela Defoe: -
Fiadh o'Ceallachain: 2; 3
Gaja Kasandra Amneta: 6
Stevie Green netaikliai muša muštuką Keito Kolinso link.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Sofijos Orel veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netaikliai paleistas Keito Kolinso link.
Kajus Arno Wintersas taikliai meta kritlį lankų link.
Keito Kolinso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas buvo netiksliai paleistas jo link.
Olivia Rose Winter veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas neskrieja Klarės Konės Karter link.
Elzės Merės Smitherson veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas netaikliai paleistas Keito Kolinso link.
Danielos Defoe veiksmas anuliuojamas, nes gaudyti kritlį galima tik tada, kai jį perduoda komandos draugas arba jį atmuša gynėjas, esantis tavo komandoje.
Fiadh o'Ceallachain nepavyksta sėkmingai apginti lankų.
Gaja Kasandra Amneta nepastebi aukso šmaukšto.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis Grifų Gūžtos rankose.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė
-
Ką belieka daryti, kai ir vėl nepataikai į prakeiktą baltapūkį? Galbūt variantų yra ir daugiau, tačiau Stevie pasirinko patį paprasčiausią: ji puolė riebiai keiktis. Pyktis, neaprimęs nė akimirkai, paėmė viršų. Mergina visiškai nebenorėjo žaisti. Norėjosi keliauti į bendrąjį kambarį. Arba į lovą - kas būtų dar geriau.
- Ir kodėl aš, po velnių, tapau kapitone? - sugriežė dantimis Stevie. Mergina puikiai suprato: jeigu ji nebūtų šiose pareigose, į viską tiesiog spjautų ir nebežaistų. Ir net nebūtų svarbu, kad tiek komanda, tiek ir visas koledžas jos nekęstų. Dvyniai?.. Mintis apie brolius - Marcus'ą ir Adam'ą - privertė kvidičininkę susikaupti. Juk jie tikrai nori, kad sesuo gerai sužaistų. Vadinasi, reikia galiausiai susikaupti ir nustoti daužyti muses - ar ką ten šūkavo Keitas Kolinsas. Ne, bernužėli, tu tai dar atsiimsi susiraukusi pagalvojo Stevie. Ji, ko gero, jau priprato prie lietaus ir šalčio. Žinoma, matomumas nepagerėjo, bet kaulai lyg ir nebestingo. Tai buvo gerai. Tiksliau sakant, dabar atrodė, kad tai buvo gerai, tačiau rudaplaukė buvo tikra, kad po rungtynių ji labai ilgai gulės lovoje. Gerai, kad dabar ne pavasaris...
Septintakursė sugebėjo susimąstyti apie tai, kad yra visiškai neaišku, ką ji veiks po metų. Tada dėl kažkokios priežasties stipriai sudrebėjo šluota ir ji vos nenuslydo. Laimei, tai padėjo Green prisiminti, kur ji yra ir ką veikia. Ir tai, kad jai reikia ir vėl ieškoti prakeikto muštuko ir bandyti trinktelėti kokiam nors geltonapsiausčiui.
Stevie pakilo aukščiau. Ji skraidė virš kitų žaidėjų ir bandė susigaudyti, kokia yra situacija. Apsidžiaugė, kai pamatė, kad kritlis pagaliau atsidūrė komandos draugės rankose. Deja, smegenys netrukus priminė: juk komentatoriaus balsas ką tik pranešė, kad Kajus Arno Wintersas paleido kritlį į lankus. Vargšė Fiadh... pagalvojo Stevie, žinodama, kad tai jų gynėjai tikrai nepridės pasitikėjimo savimi. Ką gi, galbūt reikėtų pagalvoti "vargšas Kajus", mat Stevie supyko ir ant jo. Labiausiai norėjosi nuskristi iki priešininkų puolėjo ir kaukštelėti jam per galvą. Netgi ne muštuku. Blokštu.
- Bus tau mėtyti kritlius į Grifų Gūžtos lankus, - suburbėjo Stevie.
Žinoma, ji neskrido link Kajaus ir blokštu nesimosavo. Svarbiau buvo tęsti rungtynes. Po jų blokštas juk niekur nedings, vadinasi, jis su Winterso galva galės susipažinti ir po rungtynių. Vyriausioji padaužiškos Green šeimos atžala atidžiai žvalgėsi po aikštę. Dvi juodos dėmės, turinčios lakstyti kažkur netoliese, atkakliai slėpėsi. Stevie ilgokai užtruko, kol pamatė vieną iš jų (per tą laiką spėjo dar kelis kartus prakeikti lietų). Mergina nusivijo kamuolį, stengdamasi kartu ir išsirinkti tinkamiausią taikinį. Labai knietėjo vėl bandyti pataikyti į Keitą Kolinsą. Deja, balti plaukučiai kažkur dingo, Stevie jau senokai jo nematė. Tačiau lyg tyčia į tą pačią pusę, į kurią skriejo muštukas, keliavo ir Gaja Kasandra Amneta. Stevie patenkinta kilstelėjo antakius. Pasisekė vieną kartą - gal pasiseks ir dar kartą? Nepabandęs nesužinosi. Septyniolikametė kiek galėdama padidino greitį. Šį kartą muštukas pasitaikė užsispyręs - atkakliai neleido merginai jo pasivyti. Tačiau net ir labiausiai užsispyręs muštukas atkaklumu nenugalėtų Stevies Green. Po kiek laiko ji galiausiai buvo visiškai prie pat kamuolio. Tereikėjo pasipatoginti blokštą ir šnioti muštuką Amnetos link. Stevie taip ir padarė. Trenkė taip stipriai, kad net ranką suskaudo. Tą pačią, kuri jau nukentėjo nuo lanko. Ką padarysi. Toks jau tas kvidičas...
[Atmušimas į Gają Kasandrą Amnetą: 1; 4]
-
Dėkui Merlinui aukštybėse ir pragaruose, kad lėkdama tokiu greičiu sugebėjo nenumušti jokio nelaimėlio nuo šluotos ir ant jos išsilaikyti pati. Truktelėjusi šluotkotį sustabdė prie pat Klarės, kai Muštukas smagiai ūžtelėjo virš galvos. Dar vienas klišas, labai gerai, laukiam kito... Livi papurtė galvą (stebuklai margo svieto, kaip vanduo nepatiško į visas šalis kaip kuo išmaudyto šuns) ir atsisuko į Klarę.
- Gyva? Klausyk, pagaunam tą įsivaizdinusį auksinį riešutą ir su visom šluotom galėsim skristi prie židinio,- vyptelėjo, mėgindama įžiūrėti vos už kelių metrų esančios lietaus merkiamos grifų gaudytojos siluetą. Sekėsi sunkiai. Galėjo tik įsivaizduoti, kaip tokiom sąlygom linksma ieškoti Šmaukšto. Kritlis didesnis, geriau matomas ir, savaime suprantama, lengviau supainiojamas su kažkieno raudonplauke galva. Mirktelėjusi jaunesniajai žaidėjai (klausimas, kiek tai buvo matyti), Olivija apsisuko – ir pačiu laiku spėjo pastebėti raudonąjį kamuolį gražiausiai praneriant pro grifų lankus. Jeigu kas tuo metu dvidešimt vienerių metų mielos mokinukės mintis būtų užrašęs praleisdamas necenzūrinius išsireiškimus, gautų tuščią lapą. Kad tave hipogrifai nutąsytų, Fiadh, ar negali tinkamai padaryti bent vieno vienintelio darbo?! Taip išgirta Livi kantrybė jau ėjo prie pabaigos, juolab, kad žaibų strėlės dangų raižė vis dažniau, o ore būti darėsi ne tik nemalonu, šalta ir šlapia, bet dar ir pavojinga. Šituo klausimu visos viltys į Klarę Konę Karter, o štai ji...
Po akimirkus pro grifų lankus ūžtelėjo raudona dėmė. Livi staigiai pasisuko ir nėrė paskui žemyn lekiantį Kritlį. Rodos, vos prieš kelias minutes tyčiojosi iš Kajaus, o dabar pati stačia galva artėja prie neviliojančių purvo vonių. Ir viskas tik dėl kažkokio žaidimo? Sukandusi dantis atgniaužė šluotkotį, abi rankas ištiesė į priekį, ir... Yra! Nuo šalčio sugrubę pirštai suspaudė slidų ir šlapią kamuolį, ir per plauką neišarusi nosimi žemės Olivija išlygino šluotą. Jooo, dabar ir man iki gyvenimo galo bus galima primint šitą cirką, jeigu tik kas jį matė. Pati vargiai galėjo įžiūrėti už keliolikos metrų esančius švilpių lankus, ką jau kalbėti apie pavienes figūras. Vis dar tankiai alsuodama mergina pakilo į viršų, iš pradžių per daug stengdamasi nekristi į akis – gali būti, kad kas iš švilpyniukų vis dar ieško Kritlio tarsi nebaigto valgyti keksiuko – per lietų nelabai buvo matyti nei kas, nei kur nukrito, o jei ne komentatorius, nežinotum ir taškų. Tačiau ar Winter praleis progą pakvailioti? Ačiū, visi supratom. Dvidešimt vieneri, suaugusi ir sauganti reputaciją? Ne, apie tai girdėti neteko. Į Švilpynės lankus pakolkas net nesidairė, nors kamuolį laikė tiesiai prieš save, tarsi pasiruošusi mesti kad ir dabar pat. Olivija kurį laiką net prisimerkusi tyrinėjo lietaus uždanga paslėptą dangų, kol tarėsi įžiūrėjusi geltonos aprangos ir garbanų derinį. Kritlį, kaip andai Kajus, saugiai pasikišo po pažastim ir nuzvimbė tikriausiai dar iš tos laimės neatsigavusio vaikinuko link.
- Žinai, jau maniau, kad tapsi tikimybių teorijos išimtimi, bet, regis, matematika niekada nemeluoja,- vyptelėjo staiga išnirusi priešais bendrapavardį (ir šito manevro dėka per plauką ntąjį kartą nenusiritusi nuo šluotos).- Du metimai, pataikytas vienas, bet man atrodo, kad galėjai luktelėti - oras puikus, malonus pasiskraidymas padangėse taip ir pravėdina galvą, bus ką prisimint sunkiomis Transfigūracijos minutėmis,- nusijuokė,- nerūpestingai perimdama Kritlį iš vienos rankos į kitą. O ko ne. Juk žaidimas.
[-]
-
Smūgio mergaitė taip ir nepajuto. Muštukas lėkė ir toli nenulėkė. Nepasiekęs nė vieno iš jo kelią pastojusių švilpių ( pasirodo jų buvo net trys ) nuskriejo šonan. Į pasikalbėjimus Sofija nesileido ir prisiminusi paliktus lankus tučtuojau grįžo jų saugoti palydima dar vienos Stevie keiksmų lavinos. Kitoje aikštės pusėje Kajus sviedė kritlį ir pataikė. Komentatorius pranešė apie pelnytus dešimt taškų. Raudonos Olivijos garbanos, kurias net tokioje liūtyje galėjai atpažinti sužėravo jai lekiant įkandin kamuolio. Tiesiai į purvą aikštės apačioje. Aiiiii kaip apmaudu – pagavo...Na, o dabar panelė žinoma mėgins pataikyti į lankus. Na jau, na jau... Mergaitė sekė ,raudona uniforma apsitaisiusią, vyriausią Hogvartso mokinę. Trečiakursė ėmė svarstyti kaip Winter galėtų mesti ir kaip jai pačiai apginti lankus, nes septintakursė puolėja turėjo šimtą kartų daugiau patirties nei Sofija, atrodė daug drąsesnė ir žinoma nė nemanė to slėpti. Atimkit iš jos tą kamuolį, nagi atimkit. – Orel mintyse ragino komandos narius.
Vėjas atnešė griaustinio dundesį, kažkur tolėliau debesis perskrodė žaibas. Ryškus švytėjimas nuslopino betkokį kitą pojutį ir Sofija pametė Oliviją iš akių.
Bet blyksniui užgesus išvydo kai ką kitą. Lietaus išmaudyta Grifų Gūžtos atmušėja vėl dairėsi muštuko. Oi, po galais, na kiek gi galima!? Negi, ponia, nerandate įdomesnio užsiėmimo, na, kad ir vengti Švilpynės pasiųstų muštukų? Mergaitė papurtė galvą ir pamėgino aikštėje vėl surasti Oliviją. Manė, kad svarbiausia jai apginti lankus, o, kad Keitas Kolinsas kartelį gaus per sprandą kol kas ne taip ir svarbu. Lankų palikti negalima. Tiesiog negalima, Olivija gali įmesti. Bet žvilgsnis vis slydo link Stevie ir blokšto jos rankoje. Ir... O Velnias, ji taikėsi visai ne į Keitą. Gaja jau ir taip buvo gerokai apdaužyta ( pasak komentatoriaus pranešimų, nes šiaip lietaus dėka Sofija to nepastebėjo ), o be gaudytojo Švilpynės šansai laimėti lygūs apskritam nuliui. STEVIE! Vartų gynėja vėl apleido pareigas lėkdama link Švilpynės gaudytojos. Pritrūko kvapo, vėl užplūdo adrenalinas, kojos ir rankos įsitempusios tvirtai suspaudė šluotą. Greičiau, greičiau greičiau! – mintyse klykė mergaitė, nes balsu rėkti regis nebuvo nei laiko, nei jėgų. Menkutė panika mėgino įlįsti Sofijai į plaučius. Jei nori susirasti priešų, patapk atmušėju. Bent artėjančioms kelioms savaitėms jų tikrai įsigysi, – tą akimirką Sofija buvo absoliučiai tikra, kad dvi savaites po rungtynių į septintakursę atmušėją nė nežiūrės. Per kvidičą bus prisižiūrėjusi. Aišku vėliau paklausiusi sveiko proto balso mergaitė sau pačiai išaiškins, kad tai tik žaidimas ir Stevie privalėjo šitaip elgtis savo komandos labui, bet tą greičio, adrenalino, baimės ir jaudulio sekundę ji vyresnės merginos tiesiog neapkentė.
Priartėjusi prie muštuko trečiakursė staigiai sustojo, šluota kiek suspurdėjo protestuodama prieš tokį skraidytojos lakstymą, bet Sofija dar smarkiau rankomis apsivijo šluotrąžį ir šis paklusniai nurimo. Šįkart mergaitė nei šluotos nebepasuko, nei galūnių saugumu pasirūpino. Tik mėgino kaip įmanoma geriau užstoti gaudytoją, jei tai pavyks, o jei ne, na... belieka tik tikėtis, kad Grifė atmušėja vėl nepataikys...
[ Bandymas uždengti Gają Kasandrą Amnetą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2; 5 ]
-
Kajus nusišypsojo prisitačiusiai prie jo Olivijai.
-Meluočiau, jei pasakyčiau, jog tą patį mąsčiau,- tarė geltonai - juodas. Vos praėjo kelios minutės nuo jo taikliai (pagaliau!) Įmesto kritlio į Grifų Gūžtos lankus ir vaizdelio, kai vos bendravardė nesuarė purvynės su nosimi, ir Kajus vis nenustygo iš džiaugsmo. Šis taiklus metimas atgaivino jo paties motyvaciją kovoti, optimizmą, ištraukė iš klampios negatyvumo ir nevilties juodymės. Prie to dar labiau prisidėjo iš komentatoriaus paskelbti pastebėjimai: šiek tiek palengvėjo, supratus, kad Klarei kaip ir Gajai nepavyko pamatyti aukso šmaukšto, o Stevie - numušti ko nors iš švilpių.
Wintersas atsipalaidavo ir leido sau šypsotis. Atrodė, jog tapo daug šilčiau, o ir lietus su šalčiu mažiau nenervavo. Keista, tiesa?
Septyniolikmetis nužvelgė grifės rankose laikomą kritlį. Priešingų magnetų traukos nejautė, nors šioks toks noras buvo. Grifų Gūžtos lankai vis dar arti....
Juodos akys nukrypo į samanų žalumos.
-Oras kaip oras. Galėtų būti dar geresnis,- atsakė su šelmiška šypsena Švilpynės prefektas,- Jei lietus ir vėjas būtų tik šiltesni, o ir žaibų nebūtų, būtų dar didesnis malonumas žaisti kvidičą,- postringavo toliau. Ir be Livi žodžių suprato, jog tegul jų bendrakoledžiai pavargsta, pasikeikia mintyse, o jiedu pagaliau ras valandžiukę paplepėti.
Kajus atsitiesė nuo šluotos, pramankštino rankų riešus, palankstė šąlančius pirštus.
-Vargu ar ką galvosiu, praktika tada bus galvoje. Olivija, visgi, pakalbėkime apie kvidičą? Žinau, kad palauksi ir tada mesi į mano koledžo lankus....-šypsena,- Gal metam šulinį, žirkles ir popierių? Nereikės dabar peštis, o ir dar kažkas pagalvos ne taip...- Kajus juokėsi. Jam reikėjo užsičiaupti! Kad tik jis žinotų, jog Džeimsas už šiuos žodžius nurautų jam galvą! Tada greitai nustatė rimtą veidą ir pakeitė nuomonę.
-Ai, tiek to. Atsiprašau!
Kajus grakščiu judesiu su šluota "prisišvartavo" prie bendrapavardės šono, permetė dešinę koją ant Livi šluotos ir tada pradėjo siekti rankomis kritlio. Tai darydamas Kajus žvengė.
-Aš tik pasiskolinsiu trumpam!
Ane?
-Įmetu į jūsų lankus dar kartą ir tada grąžinu atgal, sutarta?- Velnias, tuoj dribsiu nuo šluotos su špagatu! Olivija, prašau, palaikyk ramiai tą kritlį! Taip man lengviau bus pasiimti...
Vargu, nes kiek Kajus siekė, tiek labiau suprato, kokią linksmą kvailystę padarė - baimė kristi iš taip aukštai ir su "špagatu" neleido įsipatoginti ir stipriau sugriebti kritlį iš grifės iki pat raudonų plaukų šaknų rankų. O dar kritlis buvo slidus, dar lijo, dar vėjas smagiai talžė ir taip toliau...
Tyliai nusikeikęs, vėl per "fuksą" grįžo ant savo šluotos, tačiau, jog Livi nenuskrietų tolyn, permetė kulną, kuris kažkaip turėtų sulaikyti bėglę.
-Palauk...
Mintyse iškilo idėja tiesiog užsiropšti ant grifės šluotos ir tiesiog iš jos taip atimti kritlį (viena ranka laikys savo šluotą), bet greitai atmetė šią idėją - tada jie kartu kris purvynan.
O, pala, gera idėja.
Štaip kaip kvidičas ugdo kūrybiškumą.
Šast - Kajus ant Olivijos šluotos, laikydamas vienoje rankoje saviškę šluotikę, o kita - siekė kritlio. Du rankos prieš vieną - keblu, ypač kai kojos it lianos apsivivijusios aplink šluotą.
-Duok geruoju, arba dribsim kartu į purvyną,- Kajus ir bandė ir bandė atimti kritlį kaip naglas barsukas - pabėgti iš aptvaro.
Kartais atrodydavo, jog pirštinėta ranka paliesdavo kritlį, tačiau slidus paviršius vis sužludydavo jaunojo kvidičininko svajones.
[Perėmimas iš rankų: 6]
-
- Prakeiksmas! - Rudaplaukės kantrybė irgi jau buvo „ant ribos“. Gal jai vertėjo nelaužyti šeimos tradicijos? Juk tiek Clau, tiek Džesė, tiek Roana buvo puolėjomis (na neskaitant to vienintelio karto, kai Džesė pabuvo atmušėja). Bet ne, būtinai bent vienas asmuo šeimoje turi atsirasti, kuris apverčia viską aukštyn kojom! Štai ir dabar, gaudytojos poziciją gavusi Gaja buvo kaip aštuntasis pasaulio stebuklas. Skraidė aikštėje ir ieškojo to vikraus kamuoliuko kuris vienai ar kitai besivaržančiai tarpusavyje komandai leidžia pelnyti net 150 taškų. O tai juk net penkiolika kritlio pataikymų į lanką. Ir nepamirškim, kad kritlį bet kada gali atimti varžovų puolėjai ar atmušti gynėjas. Ir viskas, ate dešimt taškų. Kasandra, išgirdusi kaip ūžia jos bendrakoledžiai tribūnose, atsisuko. Matyt kažkas sugebėjo pamatyti kaip Kajus pataiko į grifų lankus ir visiems papasakojo naujieną. Bent Wintersui sekasi, et neaišku ar pasidžiaugė ar buvo nepatenkinta. Iš tiesų buvo džiugu žinoti, kad bent toje aikštės pusėje reikalai einasi gerai, bet buvo liūdna dėl savos nesėkmės. Jei vos prieš porą akimirkų nesėkmė buvo oras ir šmaukšto dydis, tai dar ir muštukas su skaudančia nugara prisidėjo. - Kaip jūs galit būt tokie žiaurus? - Žvelgdama į raudonus apsiaustus, kurių beveik nesimatė, paklausė septintakursė. Žinoma, kad ji žinojo atsakymo negausianti, nes nei vienas Grifų Gūžtos mokinys negirdi jos. Nuo to tik geriau jai pačiai. Jei jau ji pati praranda kantrybę, ką jau kalbėti apie grifus?
Rupūs miltai.
Šluotkotį nukreipusi Švilpynės lankų link, geltonųjų kapitonė nuskrido savų lankų link. Sofijos niekur nesimatė, tačiau tai ir nestebino. Kaip viena, vieninga komanda švilpiai gynė savus. Amneta puikiai žinojo, kad ji ir Keitas yra pagrindiniai atmušėjos Stevie Green taikiniai. Ačiū Elze, Sofija ir Kajau, kad mus ginat mintimis nusiuntė padėkas, tačiau jau dabar buvo įsitikinusi, kad pasakys padėkos žodelius kiekvienam iš jų ir pakvies atšvęsti rungtynių pabaigą Kiauliasodyje. Jie to verti. Rankomis tvirčiau suėmė šluotkotį, kuris jau ne itin klausėsi šlapių ir slidžių pirštinių. Žinoma, jau seniausiai būtų jų atsikračiusi, bet puikiai žinojo, kad kuo aukščiau skrendi, tuo oras šaltesnis, o rankų - ledėkų jai tikrai nereikia. O jos be pirštinių tikrai primintų krušos metu susidarančius kritulius. Įdomu kodėl kvidičas žaidžiamas sėdint ant šluotų? Galima būtų tai daryti pavyzdžiui ant hipogrifų ar skraidančių žirgų. O dar geriau - ant tokių drakonų, kokį turi Švilpynės vadovė Neptunika Eimešvilė. Atsiduso gaudytoja. Šmaukšto eilinį sykį niekur nesimatė. Visa tai atrodė kaip balandžio pirmosios pokštas. Deja, šiandien buvo ne pirmoji ir ne balandis. Nusižiovavusi, paauglė apskrido kelis ratus aplink aikštę. Jėgos seko, akys pačios merkėsi. Reikėjo daugiau treniruočių. Ištvermės pas merginą buvo turbūt mažiau nei pas Sofiją, o juk tarp jų ketverių metų skirtumas.
Išgirdusi kažką zvimbiant vis artyn, Amneta atsisuko. Tikėjosi, kad tai bus šmaukštas, tačiau tai buvo Sofija. O, Sofija! Pala, nesupratau ji ką čia veikia? Ji turėtų buti prie lankų. Grifai juk kritlį turi. Tačiau atsakymas jau buvo aiškus - muštukas. Dar net nebuvo praėjęs nugaros skausmas. Ar Green tyčiojasi? Uh, greičiau šios rungtynės pasibaigtų. Man tikrai teks apsilankyti pas Madam Pomfri. Kasandra puikiai žinojo, kad turėtų gintis, tačiau Aukselis dabar buvo svarbesnis. Nu kur tu, rupūžė taukuota?! Megztinio rankove nusivalė akinius ir apsižvalgė.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
-
Tikriausiai kvidičo dievai šias rungtynes buvo smarkiai nusistatę prieš atmušėjus. Gal nepatiko jų blokštai, gal labai supykdė Keito nepadorių gestų rodymas, bet kaip abu klišai pylė, taip pylė ir atrodo abu, tiek Stevie, tiek Keitas jau bus dievui visus langus išdaužę. Na, Green, tiesa, vieną taiklų atmušimą paleido, bet baltaplaukis buvo mielai linkęs tai pamiršti.
Pats sau pažadėjo po rungtynių pakviesti Stevie kavos ar dar kažko, jau vien už tai, kad ana taip nepailsdama muštukus vanojo į geltonai ir juodai apsirengusius švilpius.
Bet Keitas negavo ilgai apie tai dar pamąstyt, nes komentatorius, net per lietų girdimu balsu paskelbė, jog buvo įmestas pirmas kritlis ir ne ko kito, o švilpių. Švilpių komandos fanai suūžė ir Kolinsas tikrai nustebo jų atsidavimu net tokiu oru stebėti varžybas. Auskaruotis būtų dabar mielai iššovęs konfeti patranką su fanfaromis. Tai juk turėjo būti sėkmės ženklas, ką? Aišku turėjo!
-Šaunuolis Kajau! VUUU!-riktelėjo Kolinsas, nė nesistengdamas valdyti džiaugsmingos gaidelės balse. Tiesą sakant dabar baltaplaukis priminė fanatikę palaikymo komandos šokėją.
Bet nuo dabar, pagal Kolinso teoriją, švilpiukams turėjo sektis kaip sviestu patepta. Čia prieš tai vykęs veiksmas buvo apšilimas - po pirmų taškų, nors žaidėjai to dažniausia nė nenujaučia, bet visi pradeda žaisti dar intensyviau. Vieni varomi azarto įmesti dar daugiau ir daugiau, kiti užsidegę noru pasivyti priešininkus.
Toks buvo ir septintakursio švilpynės panko atvejis - jis tiesiog drebėjo noru pataikyti į kažką iš grifų - rodos dar minutė netaiklumo ir kaip koks mažas vaikas iškels sceną vidury kvidičo aikštės su ašaromis ir riksmais. Net nesvarbu į ką iš raudonųjų pataikyti, svarbiausia, kad pataikyti ir atsilyginti, o tada jau rezultatą kreipti savo naudai.
Vaikinas ėmė dairytis muštukų po aikštę. Lietus tebuvo mažas nesklandumas ir nejaukumas, bet jau per daug nebetrukdė, nes jau ir pats vaikinas atrodė kaip ilgai išmirkęs vonioje. Jei tik kas vonioje maudosi su kvidičo apranga, apsaugomis ir blokštu.
Na.. Kur slepiesi?-Keitas gal minčių bangomis, gal atverta trečiąja akimi bandė pagauti muštuko siunčiamus signalus ir kažkaip magiškai prisikviesti jį pas save. Na, bet tikriausiai bet kas bėgtų nuo tavęs, jei žinotų, kad vienintelė priežastis kodėl jų ieškai yra ta, kad aplamdytum šonus beisbolke. Na, beisbolke su kiek prašmatnesniu pavadinimu.
Tolumoje, visai kitoje aikštės pusėje, negu toje kur Keitukas taip įnirtingai ieškojo muštukų, nuskambėjo puikiausiai pažįstamas garsas. Žinoma, tai puikiausiai galėjo būti ir perpykusį Stevie, daužanti kažkam galvą, bet ši teorija atrodė mažiau tikėtina. Kolinsas nelabai ryškiai matė sparčiu greičiu link Gajos lekiantį kamuolį. Po šimts susmirdusių Merlino kojinių!
Nežinia kokiu čia žaibo makvyno greičiu reikėjo lėkti, kad spėtum, bet Kolinsas palinkęs ant šluotos šiuo metu atlikinėjo eksperimentą "kaip greit gali skristi nenuslysdamas pro šluotos priekį žemyn" ir tas eksperimentas ne taip ir blogai sekėsi.
Vis tik, tikriausiai septintakursis buvo tikrai gabus, nes visiškai šoniškai pakrypęs su visa savo šluota jis užčiuožė priešais Gają ir pačiu laiku užsimojo blokštu, tik stengdamasis atbula ranka dar blokštu pats neužtvoti gaudytojai. O muštuką kur link jis nusuko? Link Stevie, žinoma. Beliko tikėtis, kad tas siaubingas klišumas nebesikartos.
[Bandymas uždengti Gają Kasandrą Amnetą atmušant į ją skriejantį muštuką į Stevie Green 1;2]
-
O taip, vėl šaltai pilkų akių paranojikei pasireiškė noras ginti kažką (ar Keitą? Sofiją?) nuo kažko (nuo muštuko? Pavojingos ir aikštėje atsibodusios Stevie?). To, neabejotinai daryti būtinybės nebuvo. Juo labiau ir Keitas rankose turi pakankamai gerai veikiantį darbo įrankį, ir dėl viso pikto Sofija palikusi lietaus lašais papuoštus lankus buvo užlėkusi apsaugoti Kolinsų berniūkščio.
Stevie tikrai buvo užkeikta, kad niekaip nesugebėdavo teisingai nukreipti blokšto į muštuką. Arba tiesiog siaubingai kliša. Grifės vietoje septintakursė tiesiog nustotų šaudyti tais juodžiais į Keitą.
Na, tiesa, jeigu Elzė būtų atmušėjo vietoje, tai net blokšto nepakeltų. Ką jau kalbėti apie gaudytojos apmušimą. Užuojauta, tau, Stevie. Arba ne. Eik tu velniop.
Švilpė greitai išskrido iš savo pasirinktos muštuko gaudymo vietos. Galėjo guldyti galvą, kad niekas net nepagalvojo, jog čia ir vėl buvo siaubingai atliktas ir bereikalingas ėjimas. Ką jie žino, gal tiesiog blondinė sustojo pailsėti ar pasižvalgyti po lietaus iškraipytą žaidimo lauką. Būtent ten, tarp dviejų atmušėjų. Gera vietelė įtampai numalšinti.
Numanė, kad nuo Green leidžiamų muštukų apsaugoti reikės dar ne vieną, jau (nevykusiai) spėtą apsaugotą žmogų. Aukos jau buvo išrinktos, joms Elzė tegalėjo palinkėt sėkmės. Tikrai nei Stevie, nei juo labiau Keitas iš lempos nepradės atmušinėti juodas mušeikas batareikas į Smitherson, ypač kai būti pataikytai muštuko tapo šio žaidimo tikslas.
Kadangi švilpė ne iki galo buvo supratusi kaip ten su tais raudonais, pragaro liepsnose apdegusiais, kamuoliais lakstyti - visą sunkią ir tikrą puolėjo pareigą paliko Kajui.
Iš Hogvartso kvidičo monsenjoro - komentatoriaus ir iš pašėlusios Švilpynės tribūnos išgirdo, kad Kajus neblogai susitvarko su ta pareiga ir va, Švilpynė pirmauja.
Šypsena, euforija. Tik dešimt iš mažiausiai šimto penkiasdešimt taškų atnešė labai didelę ir šiltą pasididžiavimą Švilpyne. Ar kvidičas gali išmokyti atrasti laimę mažuose dalykuose?
Tačiau viskas baigėsi labai greitai. Šalto lietaus lašai nugesino malonią šilumą krūtinėje, o žaibas, trenkęs tiesiai į uždraustąjį mišką, sekamas griaustinio garso dar ir sudrebino širdutę. Kad švilpiai jaustųsi pakankamai saugūs, reikia dar keturiolika tokių metimų ir neatiduoti kritlio nė sekundei liūtams. Ir dar numušti Klarę, kad nepagautų aukso šmaukšto.
Trumpai drūtai - daug darbo. Ir dar kritlis Olivios rankose neketino leisti švilpei nusiraminti.
O taip, Kajus neatiduos kritlio.
Paauglė nuskrido prie Grifų lankų. Jei reikės pagalbos kitam puolėjui, ar ko. Atsiradusi ten šiek tiek liko parblokšta to, ką pamatė. Sekundei Elzytė jau buvo pagalvojus, kad Kajui atsibodo senoji šluota ir tas jau užgrobinėja Olivios naujesnę.
Po kelių akimirkų suprato kame čia esmė. Kajus turėjo daugiau patirties, reiškia šis manevras yra geras ir laiko patikrintas. Būtinai reikės kada nors pakartoti.
Dauguma žaidžiančių paauglių jau spėjo išsimaudyti purve. Girdėjo kaip ir abiems Wintersonams trūko mažai iki to. Ar tai, kad Elzė liko viena iš nedaugelio nepasinaudojusi šia nemokama kvidičo spa procedūra reiškia, kad ji yra super atsargi ar, kad nesinaudoja galimybe?
Gaja. Visus spektaklius reikėjo nutraukti ir stoti ginti komandos griaučių. Ne, ji negali vėl leisti atsitikti tam, kas nutiko per siaubingą Elzės saugojimą.
Jau beveik nesinervindama dėl skausmo geltonai pasidabinusi mergina įskrido į viduriuką tarp kapitonių.
[Bandymas uždengti komandos draugę Gają stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]
-
Kaštonplaukė dairėsi, tarsi nuo to priklausytų visas jos gyvenimas. Tačiau šmaukštas vis dar liko pasislėpęs, tarsi koks kurmis po žemėm. Negi teks pakeisti šluotą į kastuvą ir žemę knisti? Ir visai neperdėtas buvo pasakymas apie gyvenimišką svarbą: neparneši į bokštą taurės, galėsi apie pokalbius prie židinio vakarais pamiršt.
Besidairant kamuolio žaliaakės žvilgsnį užkliudė artėjančios komandos draugės vaizdas. Žaidėja artėjo taip greit, kad tik paskutinę akimirką, iki Klarisos liekant visai nedaug, grifiukų gaudytoja suprato, jog draugė varžosi ne su kuo kitu, tačiau su baisiausiu kamuoliu kvidičo žaidime - muštuku. Akimirką strazdanei net buvo kilusi mintis lupti tribūnos lentą lauk ir pasinaudoti ja kaip blokštu, pasiunčiant muštuką kam nors į geltona apranga papuoštą uodegą.
- Gyva, o tu? - Olivijai atsidūrus taip arti, kad raudoni plaukai išdavė kas buvo nusiteikęs dorotis su muštuku, ištarė Klarė. Tačiau akys jau buvo nukreiptos ne į komandos draugę, o į aplinką stebint, ar negrįžta juodasis velnias, o gal šalia sukasi auksinis angelėlis, pasipuošęs plazdančiais sparneliais. - Gal dar ir išsikept pasiūlysi, kaip kaštoną? Manau visiem pasigardžiuot užtektų. - Karter veidą puošė kreiva šypsenėlė. Tačiau, kad ir kiek norėtųsi kalbėtis ir juokauti, tai galės padaryti bendrajame kambaryje, po to kai bus užbaigtos rungtynės. Ir šiandien raudonųjų koledžą tenkino tik viena baigtis - pergalė.
Po sekundėlės mergina jau skriejo atviresnėje vietoje. Ir nors lentų, galinčių padėti apsiginti nuo vis didesnį pagreitį įgyjančių muštukų čia nebuvo, bet kol kas atrodė, jog aukso šmaukštas nuo lietaus slėptis visai nejautė reikalo. Kiek apdžiuvęs raudonas apsiaustas vėl kiaurai permirko net nepraėjus minutei. Šypseną pailgame Klarės veide išspaudė tik tai, jog akies krašteliu pastebėjo su kritliu lekiančią raudonapsiaustę. Pagaliau grifiukams pavyko atsikovoti didįjį žaidimo kamuolį.
Bet taikliais kritlio metimais pergalės siekti gali labai ilgai, o ir menkutė persvara buvo ne drąsiųjų koledžo pusėje. Gaudytojos poziciją užimančiai septintakursei reikėjo labai pasitempti. Lauke buvo šalta, lietaus šuorai permerkė visas apsaugas ir drabužius tarsi jų išvis nebūtų. Šlapia medžiaga ant kūno sudarė idealias sąlygas ne tik peršalimams, bet ir traumoms, kurių tikrai nereikėjo norint žaisti pilnu pajėgumu ir užbaigti šias rungtynes komandai taip svarbia ir trokštama pergale.
Kiek sulėtinusi greitį, ilgaplaukė atkėlė po vieną ranką, prikišdama pirštus prie lūpų. Pūsdama orą siekė juos sušildyti, atgauti mobilumą. Kai prireiks gaudyti šmaukštą, reikės viso pirštų miklumo, kad smulkutis, vos graikiško riešuto kevalo dydžio, kamuolėlis neišsprūstų iš pusiau pirštinėmis pridengtų pirštų. Tik pirmą reikėjo jį surasti. Ir būtų gerai tai padaryti kuo greičiau, kol to nepadarė po smūgio atsitiesti spėjusi geltonplunksnė švilpė. Jei jau tokie draugiški, galėtų pritaikyti savo draugiškume ir kvidičo aikštėje ir gražiuoju nusileisti. Bet kur tau, mėtė kritlius, švaistėsi muštukais, nors kol kas ir netaikliai. Net ir už aikštės Klarė nebuvo draugiškiausioje stadijoje su savo tėvo staigmena - broliu, o ką jau kalbėti kai žaidė skirtingose kvidičo komandose.
Mintys apie esantį barsukų koledžo pranašumą vertė septintakursę alkti pergalės, tad aikštę ji zujo, tarsi kokia žoliapjovė. Skersai ir išilgai, nepalikdama nė vieno dangaus lopinėlio, kur galėtų slėptis aukso šmaukštas. Galit mesti nors dar ir tris kritlius, tačiau šmaukštas bus ma-no.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 4]
-
Savaime aišku, keturiolikmetės grifų gynėjos pirštai kamuolio net nepalietė. Ji paprasčiausiai susimovė. Kaip visada. O štai Kajus Arno Wintersas du kartus iš eilės tikrai nesusimaus. Fiadh atrodė, kad ji mato, kaip kamuolys piktdžiugiškai išsišiepia ir patenkintas įkrenta tiesiai į vieną iš lankų.
Neaišku, ar pasaulyje šiuo metu buvo kas nors, kas būtų galėjęs blogiau paveikti šiaurės airės vidinę būseną. o'Ceallachain net nebesistengė kovoti su ašaromis - tai atėmė per daug jėgų, o tos vis tiek neklausė nė per nago juodymą. Ką gi, tegul jos sau teka, o Fiadh kažkokiu būdu turės toliau žaisti. Deja, pasakymas "kažkokiu būdu" buvo labai tinkamas mergaitės būsenai nusakyti: visiškai nebuvo nei jėgų, nei noro, nei, savaime suprantama, sėkmės. o'Ceallachain nežinojo, ką daryti. Buvo tikra, kad dabar kritlį rankose turės viena iš jos komandos narių - tai padėjo šiek tiek apsiraminti - juk dabar bent kelias akimirkas jokie Wintersai, jokios Smitherson ir iš viso joks geltonu apsiaustu vilkintis padaras neturėtų artintis prie šiaurės airės. Vadinasi, galima kiek lengviau atsikvėpti.
Tiesa, turint omenyje, kaip puikiai šiandien (ir visada) gyvenime sekėsi Fiadh, ji pagalvojo, kad lankų negali palikti nė akimirkai. O jeigu jos nevykėliškumas užkrės ir komandos puolėjas? Jeigu jos per kelias akimirkas praras kritlį ir netrukus koks nors geltonapsiaustis vėl kėsinsis į ketvirtakursės vienatvę? Ne, vis dėlto Fiadh neturėjo laiko nei atsikvėpti, nei pailsėti. Tiesą sakant, ji neturėjo laiko ir verkti, deja, ašaros to neklausė - tekėjo patenkintos sava vaga ir nesirūpino, kad yra visiškai nepageidaujamos.
Panašu, kad kritlis saugiai įsitaisė Olivijos rankose. Kitos komandos puolėjos - Danielos - Fiadh beveik nepažinojo. Tačiau Olivia buvo protingiausias mokyklos žmogus - ji jau tikrai nepražioplins kritlio. Tai buvo labai geras ženklas. Vadinasi, dabar į Fiadh niekas nekreips dėmesio. Ji gali ramiai sau pasisukioti aplink lankus. Žinoma, negalėjo nuleisti akių nuo geltonai juodų puolėjų, tačiau žinojo, kad bent jau šią akimirką į ją niekas neturėtų žiūrėti. Nebent Džeimsas Greywindas su siaubu pagalvojo Fiadh, taip ir girdėdama, kaip profesorius per kitą transfigūracijos pamoką iš jos tyčiojasi. Ši mintis užvaldė mergaitės protą ir ji užsimiršusi vos nenuslydo nuo šluotos. Ką gi, jeigu ir šią nesąmonę sugebėtų padaryti, tada jau ne tik Greywindas, bet ir visi kiti mokykloje iš jos šaipytųsi. Paskutinę akimirką Fiadh spėjo sureaguoti ir šiaip ne taip išsilaikyti ore. Į tą purvą, kuris rudavo apačioje, įkristi visiškai nesinorėjo.
Netrukus Olivia nutolo tiek, kad komandos gynėja jos nebematė. Dabar o'Ceallachain žinojo tik tiek, kad raudonplaukė puolėja yra viena iš tų neryškių raudonų dėmių. Kadangi kritlis taip pat tebuvo raudona dėmė, nebuvo verta nė tikėtis ką nors įžiūrėti. Poilsis! Fiadh jau norėjo apsidžiaugti. Bet kur ten. Netrukus visai pro ją praskrido Stevie - komandos atmušėja. Bjauriai arti baltavo ir Keito Kolinso plaukai. O tai galėjo reikšti tik vieną: Tas įžūlus vaikinas vėl atakuos grifų atmušėją. o'Ceallachain muštukų bijojo, tačiau jau geriau, kad nukentės ji, o ne Green. Tad šiaurės airė neskubėdama pasileido komandos draugei iš paskos. Nesinorėjo palikti lankų, tačiau šį kartą teko pasitikėti visais dievais - ir Olivija su Daniela. Fiadh nutarė šiek tiek paspausti ir netrukus atsidūrė netoli Stevies. Žinojo, kad Kolinsas yra kažkur jai už nugaros. Fiadh nebuvo tikra, ar muštukas jau atskrenda, tačiau visais būdais stengėsi uždengti merginą.
[Bandymas uždengti komandos draugę Stevie Green stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 6]
-
Pirmieji 10 taškų pelnyti švilpynės nuotaikos žinoma nepagerino, tačiau optimizmo stoka Daniela nesiskundė. Nors skraidė aplink ratus staigesniais judesiais ir atrodė jei kas pasipainiotų nereikėtų nė muštuko... Daniela greičiausiai visai ,,netyčia'' galėtų net nutrenkti kokį švilpį pati viena... Bet žinoma nutrenkti, kad ir švilpį, galėjo tik savo itin lakioje fantazijoje...
Matomumas buvo pernelyg prastas, ir raudonplaukė nebematė nieko, išskyrus netylančią audrą. Laimei bent komentatoriaus kokį sakinį pavykdavo karts nuo karto išgirsti. Kiek suprato nei Klarė nei švilpynės komandos gaudytoja dar nebuvo pastebėjusios aukso kamuoliuko. Grifė tikrai nuoširdžiai būtų apsidžiaugusi, kad nors kartą kuri komanda bent pastebėtų aukso šmaukštą. Darėsi neramu, kad tokiu oru iš vis šmaukštą pamatys tik kitais metais...
O tai reiškia tik viena. Reikės sumesti šimtą penkiasdešimt taškų... O net pirmųjų dešimties iki šiol nepavyko pelnyti. Daniela tikėjosi, kad švilpiai taip apsidžiaugs pirmaisiai taškais, kad atsipalaiduos ir padarys kokią klaidą.
Nieko nepastebėjus gerą pusvaladį grifė pagaliau pamatė vilties spindulėlį. Jos komandos draugė, taipogi puolėja žaidė su kritliu rankose! Tai buvo neįtikėtina.
-Šaunuolė!- priskridusi kiek arčiau šūktelėjo Daniela Olivijai. Per tą tylos pusvalandį raudonplaukė buvo prisigalvojusi neįtikėčiausių rungtynių baigčių. Gal teisėjai po kokio mėnesio nutrauktų šitas rungtynes dėl užsitęsusios audros... Žinoma, Hogvartse būtų neįtikėtina žaisti taip ilgai, bet vargu ar Danielos fantazijai tai rūpėjo. Mintys darėsi per tą pusvalandį tokios agresyvios, kad puolėja net įsivaizdavo žaibus trenkiančius į švilpius, visus iš eilės. Todėl Olivijos pastebėjimas su kritliu buvo būtent tai ko reikėjo Danielai.
Šypsena puolėjos veide buvo plačiausia per visas rungtynes iki šiol. Tokia nuotaika ir reikia žaist. Danielos optimizmas, gal net per didelis, buvo toks kasdienis dalykas, kad puolėja net nesusimastė, kad kritlis vis dėlto pas grifus ne jos dėka atsirado.
Tai buvo pirmosios rungtynės Danielai, bet sukėlusios tokių įspūdžių, kad greičiausiai bent mėnesį jas aptarinės su draugais. Taip norėjosi, kad būtų aptarinėjami ir raudonplaukės nuopelnai, ne tik komandos draugių. Todėl Daniela giliai įkvėpė ir iškvėpė, kad nusiramintų, ir jau ramiai skraidydama pradėjo dairytis palankių progų. Žinoma kur kas šauniau būtų panaudoti įgūdžius įgytus per treniruotes, nei skraidyti ir tikėtis kažkokių palankių progų... Bet netylanti audra vargu ar artimiausiu metu leis tai padaryti. Noras vožtelti šluota švilpiui jau buvo išgaravęs, tačiau kovinga dvasia likusi.
Na ir kas, kad pirmosios rungtynės, turiu surasti būdą parodyti, kad ne veltui patekau į komandą, - mąstė Daniela skraidydama jau didesnėje ervėje.
Pagaliau grifė pamatė ir kitą komandos draugę Stevie. Šūdas. Į Stevie vienas švilpis užsimojo muštuku ir Danielai vėl teko žaibiškai reaguoti. Ji lėkte lėkė, kad tik spėtų įsiterpti tarp Stevie ir velnio nešto ir pamesto muštuko.
[Bandymas uždengti komandos draugę Stevie stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 3; 5]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 10
Olivia Rose Winter: 10
Sofija Orel: 9
Kajus Arno Wintersas: 10
Gaja Kasandra Amneta: 10
Keitas Kolinsas: 8
Elzė Merė Smitherson: 10
Klarė Konė Karter: 10
Fiadh o'Ceallachain: 10
Daniela Defoe: 9
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Stevie Green [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Stevie Green.
Sofija Orel [6] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Sofijai Orel.
Kajus Arno Wintersas [8] - Olivia Rose Winter: [9] = KS [0 ] 0 papildomų kauliuko ridenimų Kajui Arno Wintersui.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Keitas Kolinsas [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Fiadh o'Ceallachain [7] - Keitas Kolinsas [8] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Fiadh o'Ceallachain.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: 3; 1
Olivia Rose Winter: -
Sofija Orel: 3
Kajus Arno Wintersas: 5; 6
Gaja Kasandra Amneta: 4
Keitas Kolinsas: 5
Elzė Merė Smitherson: 3; 5
Klarė Konė Karter: 2
Fiadh o'Ceallachain: 3; 5
Daniela Defoe: 6; 4
Stevie Green taikliai atmuša muštuką Gajos Kasandros Amnetos link.
Olivia Rose Winter neatlieka veiksmų.
Sofijai Orel nepavyksta apginti Gajos Kasandros Amnetos nuo muštuko.
Kajus Arno Wintersas sėkmingai perima kritlį į savo rankas.
Gaja Kasandra Amneta pastebi aukso šmaukštą.
Keitui Kolinsui nepavyksta atmušti į Gają Kasandrą Amnetą paleisto muštuko.
Elzė Merė Smitherson sėkmingai užstoja Gają Kasandrą Amnetą nuo muštuko.
Klarė Konė Karter nepastebi aukso šmaukšto.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas neskrieja į Stevie Green.
Danielos Defoe veiksmas anuliuojamas, kadangi muštukas neskrieja į Stevie Green.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis Kajaus Arno Winterso rankose.
Muštukas į Elzę Merę Smitherson gali pataikyti dar 3 kartus.
Kitame RPG rate gaudytojai gali rinktis po 2 skaičius.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
-
Kajus priėmė žaidimą - net nustebo, kad taip lengvai. Su visais kitais tekdavo gerokai ilgiau pavargti, tačiau nors kvailionių ir durnysčių metai teoriškai jau turėjo būti užrakinti spintoje kartu su mokykliniais apsiautais, katilais ir baigimo atestatu, Livi niekada nemokėjo atsispirt tokiems dalykams. Kritlį patogiai prispaudė prie krūtinės ir, jeigu tik nebūtų žaibavę, būtų susikryžiavusi kojas - kas, kad ore. Vėjas šiek tiek nešė į šoną, bet mergina išsilaikė beveik be pastangų - ar bent taip atrodė.
- Tarsi leistum man pajudėti nors centimetru arčiau jūsų lankų negu esu dabar,- vyptelėjo ir Kritlį vėl patogiai pasikišo po pažastimi. Reikėjo skirsti patikrinti kaip laikosi Fiadh (stebuklas, kaip ta mergaitė iki šiol išsilaikė ore neiškėlus šalies masto isterijos), tačiau tai, regis, nesutapo su Kajaus planais.
- Ėėė, neraganėjam,- Olivija staigiai truktelėjo šluotą mėgindama nusikratyti nepageidaujama kompanija.- Aš suprantu, kad tamsta ne dangoraižis ir net ne kaminas, bet šita šluota išlaikys tik mane viena, tai jeigu nori SPA procedūrų dar nepasibaigus rungtynėms, labai prašom be manęs,- laisvąja ranka nubraukė plaukus nuo akių ir tyliai pasvarstė, ar į varveklį įšalusios sruogos po šito žaidimo bus didžiausia problema. Jeigu tas saldainukas sumanys dar ir nutrenkt nuo šluotos, su ta pačia gaus galvon ir dar kai kur...
Raudonąjį kamuolį iškėlė aukštai virš galvos (apačioje esantys galimai matė dvigalvę raudonplaukę pabaisą su papildomomis galūnėmis, kabaldžiuojančiomis per du šluotkočius) ir atsargiai patraukė šluotą pasvarstydama, kad šito veiksmo galimai vėliau pasigailės.
- O tu gal nieko prieš, jeigu aš tau jį paskolinsiu kiek vėliau, pavyzdžiui, po žaidimo?- žalios akys sekė, kaip Kajus, pabaigęs savo durnystes, vėl sugrįžo į savo vietą, bet taip ramiai nuskrist ir nenorėjo. Kodėl tiesiog nenubloškė tos užkabintos kojos ir nepasiplovė? Per daug priminė ilgai nepatirtą jaudulį prieš naują šunybę. Kodėl dabar? Vidury žaidimo, kai teoriškai turėjo konkuruoti? Velnias žino. Faktas, kad kai krūptelėjusi nuo dangų į dvi dalis padalinusio žaibo Livi atitoko, vaikinas jau buvo patogiausiai įsitaisęs ant jos šluotos. Per pilantį lietų vos galėjo įžiūrėti juodaakio šypseną.
- Aišku, juk įspėjau, kad šluota vienvietė, jeigu per tiek metų nesugebėjai išsiaišint,- nusijuokė. Delnai slydinėjo šlapiu medžiu, kai mėgino atsargiai slinktis tolyn. Tokiu oru, kai šluota ir be pašalinio įsikišimo nestabili, reikėjo apskaičiuot ir mažiausią judesį, nors jie abu matyt nesiruošė to daryti.
Eilinį kartą pavojingai pakrypus, nusijuokė - beveik taip pat, kaip juokdavosi daug metų Biobetonse, tačiau viduje kažkas užšalo. Lieus plakė veidą, smulkus ir lankstus vaikinukas laviravo šalia vos per kelis centimetrus, elgėsi taip laisvai, kaip nei vienas iš pažinotų. Meluotų, jeigu sakytų, kad tai nieko nereiškė. Akimirkai sustingo, lygus kamuolio paviršius išslydo iš sugrubusių pirštų. Prireikė akimirkos susivokti, kas įvyko.
- Tu!,- metėsi atgal prie Kajaus, pirštais siekdama Kritlio, tačiau nėra ko stebėtis, kad taip išsiderinus svorio centrui, šluota ėmė visu greičiu lėkti žemėn. Galėjo rėkti, klykti, mėginti stabdyti, tačiau pajėgė tik traukti kamuolį į savo pusę, tuo pačiu negalėdama suvaldyti juoko. Gryniausias n-tasis stebuklas, kad užvirto ant vaikinuko, o ne atvirkščiai - purvo voniom gavo pasimėgauti tik batais apautos kojos. O va jam, deja, mažiau pasisekė...
- Aš juk tau sakiau?- vyptelėjo, vis dar mėgindama pačiupti kamuolį iš švilpio.
[Bandymas perimti kamuolį iš rankų: 6]
-
Taukšt! Smūgio garsas nuo muštuko į žmogaus kūną nuskambėjo taip pat šlykščiai ir nemaloniai kaip kokio senio atsilipinusių protezų kaukšėjimas valgant kietą maistą. Ir ne šiaip nemaloniai ausiai, nemaloniai ir iškankintai Keito Kolinso atmušėjo sielai.
Jam tiesiog buvo pikta ant savęs. Elzė buvo šaunuolė, bet auskaruotis nerado savyje užsidegimo jai kažką sušukti. Žodžiai tarsi sprangus kąsnis užstrigo gerklėje.
Na, Elzei vietoj jo padėkojo sirgaliai - po garsių šūksmų dėl didelio smūgio jie susiprato, kad švilpių puolėja priėmė smūgį apsaugodama Gają, o tada jau patrako siausti - kaip kokia nesulaikoma jėga ar klykiančių barsukų cunamis. Taip, švilpiai tikrai mokėjo džiaugtis už savo komandą. Keitui tai pasitikėjimo savimi nepridėjo - juk tie kas matė jį žaidžiant aną kart dabar tikriausiai šnabždėjosi "O kas atsitiko Kolinsui?" ir "Ko jis šiandien toks klišas?".
Pats baltaplaukis negalėjo atsakyti. Taip, oras šiek tiek kniso, bet patyrusiam žaidėjui tai tebuvo lietutis su kartais nušvintančiais žaibais. Gal Kolinsas užpykdė fortūną pradžioje žaidimo pūsdamasis?Septintakursis to sau, žinoma, nepripažino, ką tu ten įžeidinėsi savo paties ego, kuris ir taip gerokai aptalžytas.
Kolinsas, tvirčiau ilgais pirštIs apsivydamas šluotos kotą apsuko savotišką gėdos ratą aplink stadioną. Vaikis tiesiog stengėsi nesiblaškydamas ieškoti kur nulėkė bent vienas iš juodų kamuolių, bet aplinkiniams tai turėjo atrodyti kaip labai liūdna vieno žmogaus laidotuvių eisena, kurią veda galvą nunarinęs baltapūkis (gražuolis, pasak paties Keito) vaikinas. Tiesa, tą švilpio lėtumą lėmė tai, kad lietus atrodo ėmė pilti dar smarkiau, lyg kažkas ten sėdintis aukštybėse būtų palikęs įjungtą dušą ir netyčia užtvindęs viską apačioje. Taip norėjosi galiausiai pamatyti ryškius saulės spindulius pro tamsų debesų šydą, kuris gaubė dangų. Būtų malonu bent šiek tiek sušilti, nes visi dabar buvo kaip išsimaudę viename bendrame kubile. Taip, tiesiog pachillino karštame kubile su kvidičo aprangomis, nieko keisto. Kolinsas juto, kad mintys vis krypsta link šilto dušo ir kalno adialų. Ir sausainių, svarbiausia sausainių.
Baik, gluše tu, nė vieno muštuko nesugebėjai taikliai atmušti, o jau apie sausainius svarstai? Tai tu čia galvon iš muštuko nusipelnei! Marš ieškoti!-taip, kai reikėjo Kolinsas galėjo pabūti sau puikiu motyvaciniu treneriu ir kvidičo žaidėjo gyvenimo guru. Gerai, kad dar susiprato ir pats savo patarimų klausyti ir visai netrukus ėmė dairytis dar atidžiau. Magėjo pralenkti Stevie, tad paieškos vyko intensyvios. Nesėkmingai išbandęs taktiką ieškoti visai padangėje su rizika būti paskrudintas žaibo, jis dabar skrido prie pat pažemės, kuri jei įmanoma pažliugo dar labiau. Akies kraštelyje jam mirgėjo įvairiaspalviai sirgalių bokštai, žemyn neriantys kiti žaidėjai, bet jis, vos kerziniais batais neliesdamas tos pliurzės, skriejo tokiu greičiu, jog jei būtų staigiai sustabdęs, būtų tėškesis veidu būtent ten.
Vis tik, ši taktika nebuvo tokia ir paika - smaragdinės akys, kaip tik sumirgėjus žaibui jo blyksnio šviesoje pagavo juodą pailgą siluetą, kaip tik prie grifų sirgalių bokšto. Keitas nestabdydamas pasuko šluotą, jau automatiškai keldamas blokštą, kuris atsiradus vilčiai buvo lengvesnis už plunksnelę. Teko surengti trumpas gaudytynes su juodu kamuoliu, bet galiausiai jas laimėjo Kolinsas ir kaip už bausmę iš visų jėgų tvojo kamuoliuko šonan, pasiųsdamas jį, bent kaip jam pačiam atrodė, tiesiai į Klarę.
[Atmušimas į Klarę Konę Karter 3:6]
-
Kiekvieni geri dalykai turi turėti kainą, o Kajus apsimetė į tai neatkreipęs dėmesio. Tabaluoti ant ne savo, o ant Olivijos šluotos ir tuo pat metu it katinui siekti kritlio buvo nekažkas, visgi, gan lanksčiai ir mikliai atlikinėjo savo pareigą.
Kajus kažką numykė, sumurmėjo, pavartaliojo akis, nelabai klausydamas Olivijos šnekos - kritlis juk buvo svarbiau.
-Ir ne dangoraižis, ir ne kaminas, ir tikrai nenoriu SPA procedūrų,- murmėjo,- Ne, man reik kritlio dabar!- sušvokštė, o rankos taip ir slydo ir slydo nuo kamuolio paviršiaus. Kartais jam dingsnodavosi, jog jis kaip mažas vaikas, kuris ant pirštų galų siekia saldainių dėžutės, o vyresnioji sesuo kaip tyčia tą dėžutę iškėlia viršum galvos. Kad tik žinotų tiesą...
-Na....įmanoma dviems skrieti ant šluotos,- murmėjo, tuo tarpu komentatorius vos ne suklykė iš nuostabos - Elzei pavyko apsaugoti Gają, o per audrą taip ir neišgirdo Keito džiūgavimo, skirto jam,- Nagi, Olivija, nebūk tokia užsispyrusi,- burbtelėjo po nosimi, n-tąjį kartą kamuoliui išslydus jam iš rankų.
Bendrapavardės juokas trumpam numalšino Lorijanų globotinio vidines kančias. Vaikinukas pakėlė anglies spalvos akys nukrypo į "septintakursę".
-Opa.
Nevalinga šypsena atsirado jo veide ir Kajus stipriai sugriebė kritlį savo rankose. O Merlinai, jam pavyko!
-Cha, mano ėjimas pavyko! Tikrai buvo verta rizikuo-
Grifės šluota krito žemyn, vos tik svorio centras buvo išbalansuotas, švilpiui širdis nusirito į kulnus.
TIK NE PURVAS!
Ir buvo purvas.
Kajus vos neįsitėškė į purvynę su nugara - jo greitos reakcijos dėka - staigiai viena ranka įsikibo į saviškę šluotą, kita laikydamas kritlį tarp pažasties. Jautė pilnius Olivijos pirštus.
-KUR PRAŠAU? KUR MANDAGUMAS? - vos spėjo juokais surikti, mat jo paties pirštai jau slydo slidžia šluotkočio mediena.
Nudribo. Ant kojų. Vos išlaikė pusiausvyrą. Vyresnioji puolėja užvirto ant jo. Kritlis dar buvo tarp jo pažasties. Skauda truputuką kojas.- dingtelėjo mintis galvon, vos Kajus užuodė speigo ir vanilės kvapą. Raudonis išsimušė skruostuose. Staigiai atšlijo.
-Atsiprašau!
Wrena irgi turėjo žaisti šiame čempionate... Kajus įsikando į apatinę lūpą, bet nesuvaldė juoko, nė nežinodamas kaip reaguoti į šį nutikimą - verkti ar numoti ranka.
Purvu ir lediniu vandeniu prasisunkusios kelnės buvo sunkios, kaip ir rankogaliai, kritlis irgi nebuvo pats gražiausias.
-Aa-aš... turiu...jau lėkti,- skubiai su šypsena išbėrė ir tada staigiai čiupo iš purvo vonios šluotą (nuo stipraus lietaus ir vėjo šluota vėl priminė išgražintą) (tebunie, lietus jį išplaus) ir pakilo į orą. Kiek į manoma greičiau. Jei jam pavyko ši taktika, tai kodėl Winter to paties neišbandžius ant jo...?
-TIK NENUDĖK MANĘS, GERAI? IR NEKOPIJUOK! - vėjas ūžė ausyse, o Grifų Gūžtos lankai buvo visau netoli. Jautėsi kaip ant sparnų - mintyse kūrė vaizdus, kaip vėl bando užsidirbti dešimtų taškų...
Fiadh turėtų tikrai blogai jaustis, arba jis...kuris galbūt apkvaitęs iš savo laimės pamiršo apie kritlio egzistenciją.
Vėjas nešiojo jį, tačiau švilpis laikėsi iš paskutiniųjų jėgų. Ausyse dar girdėjo bendrapavardės juoką, o akys regėjo (ne)saugomus lankus.
Pagreitino šluotą. Tuoj! Vikriai pasičiupo kritlį iš už pažasties, prisimerkė viena akimis....ir užsimojo. Kritlis skambiai nušvilpė link liūtų lankų, palikdamas tik vienintelę žėriančią viltį dvivardžio septyniolikmečio krūtinėje. Kad ir jam antrą kartą pavyktų....
[Metimas perėmus kritlį: 3; 5]
-
Muštukui nespėjus paliesti nė Gajos, nė Sofijos jas abi užstojo Elzė. Įsitempusios trečiakursės rankos kiek atsipalaidavo, ji priskrido prie merginos.
- Ačiū. Sunkiai sužeista? - kažkur apačioje pasigirdo Kajaus, Olivijos balsai ir juokas. Jie ten atrodo pešėsi dėl kritlio ar dalinosi šluotas, ar ir viena, ir kita. Betkokiu atvėju atrodė labai keistai, absoliuti kvidičo parodija. Tiesiog imk ir nufotografuok. Lankai. Švilpynės gynėja pažiūrėjo į tuos aukštus sutvėrimus abėjingai spoksančius iš žaibų ir lietaus čaižomos aukštybės. Atrodo kol kas buvo ramu, niekas nesiruošė mesti ( ir kam mesti ,kai puolėjai turintys kamuolį mieliau derisi dėl šluotų ir mėgaujasi vienas kito draugija, skrisdami tiesiu keliu į purvyną ). Mergaitė linktelėjo Elzei dar kartą padėkodama ir ramiai pakilo link lankų.
Po keliolikos minučių šitaip kabėti virš aikštės darėsi nepakenčiama. Būna ir šalčiau, būna, ir blogiau, būna, ir baisiau, ir taip toliau, bet tai visai neguodė mergaitės ir nuo viso šito žaidimo pamažu ėmė lengvai pykinti.
Kajus su Olivija apačioje nučiuožė į purvą. Taip, tikrai būna blogiau. - Sofija nebūtų stebėjusi jų žavaus spektaklio, jei ne kritlis vis keliaujantis tai Grifų Gūžtai, tai Švilpynei į rankas.
Akinių stiklų kampučiuose susidarė ledo kristalai, Sofija juto kaip apšerkšnijo antakiai, nosies galiukas, pirštai atrodė prišąlę prie šluotos, kojos batuose net po dvejais kojnių sluoksniais stingo ir mirko. Švilpynės gynėja stengėsi per daug neimti to į galvą.
Staiga dangų perskrodė dar vienas švytintis žaibo pjūvis. Sužaibavo visai arti. Vaizdas buvo įspūdingas - dangus akimirkai tartum įskilo ir iš įskilimo į išorę ėmė veržtis šviesa - matyti ką nors tokio, tai lygu matyti stebuklą. Pasigirdo ir dundesys po žaibo, Sofija norėjo užsidengti ausis, bet mėgindama atlikti šitą veiksmą vos nenuslydo nuo šluotos, todėl nutarė, jog geriau kurtinantis triukšmas nei kritimas iš dešimties metrų aukščio į pažliugusią struktūrą apačioje.
Pasigirdo dar vienas "bum", bet šio kilmė ne gamtinės anomalijos, o blokšto smūgis. Keitas Kolinsas atmušė muštuką. Vargšas atmušėjas ankščiau taip linksmai skraidęs po aikštę, dabar atrodė pats šlapiausias ir nelaimingiausias iš visų žaidėjų. Mergaitė giliai į kvėpė ir palikusi Keitą ramybėje susirado aikštėje Gajos figūrą, ta figūra arba Grifų Gūžtos gaudytoja, vienintelės galėjo užbaigti žaidimą.
[ - ]
-
Klarei šios rungtynės buvo tokios, kaip ir jų oras. Nuobodus, nejaukus ir atrodė, jog niekada nesibaigs. Dažniausiai septintakursei kvidičas patiko. Ypač gaudytojo pozicija, bet tik ne tada, kai reikėjo ilgai skraidyti ir ieškoti, kur pasislėpęs šmaukštas. Strazdanei reikėjo veiksmo, kaip per ilgas grifiukų treniruotes, kur galėjo vaikytis kamuoliuką iki tol, kol pastarojo dėl tamsos nebebuvo galima įmatyti, o rankos nuo šluotos gliaužimo lekiant dideliu greičiu atsileisdavo tik po geros valandėlės.
Tiesa nuo debesų buvo kiek tamsoka, bet buvo mažiau ir atspindžių, o tas palengvino šmaukšto radybas. Bent jau turėjo jas palengvinti, nes Klarė Konė, kol kas, kaip žiobarai sakytų, ieško adatos kupetoj šieno. Iš nuobodulio raudonapsiaustė gaudytoja ilgai neužsilikdavo vienoje vietoje. Tai šen tai ten žiūrinėjosi auksaspalvio kamuolėlio, nulemsiančio rungtynių baigtį. Jei šios neužsitęs taip ilgai, kad puolėjai užmėtys kritliais aikštės kraštuose esančius lankus.
Žiūrovai tribūnose garsiau palaikė tai vieną, tai kitą komandą, tad galėjai vien iš garso suprasti, jog virš purvyne virtusios aikštės žolės vyko gana arši kova. Ilgaplaukės galvoje vis zujo mintys, norinčios lėkti, spausti šluotą į priekį, juntant pasipriešinimo sukeltą vėją ir jaudulį, kai aukso šmaukštą gali pasiekti bet kuriuo momentu, vos tik ištiesus ranką į priekį.
Palauk, dar šiek tiek susitvardyk, kantrybė - dorybė, o šmaukštas bus tavo atlygis. Mintimis teko stabdyti save, jog nedidintų šluotos greičio, kol tam nebuvo reikalo. Taip ir šmaukštą būtų sunkiau pastebėti, o lengviau tik nuslysti nuo permirkusios šluotos ir tėkštis į purvynę. Vaizdelis, kurį tikrai norėtų matyti Švilpynės koledžo sirgaliai, bet stipriai įsikibusi į šluotkotį mergelė to neleis. Tokio įspūdžio palikti prieš užbaigdami kelionę magijos mokykloje nenorėjo niekas.
Dar sykelį pakilusi gana aukštai, sau leido žvilgtelti kas darėsi aikštėje. Iš aukščiau matyti buvo kiek geriau, krintantys lietaus lašai taip netrukdė žvelgti žemyn, kaip pakėlus galvą į apniukusį, verkiantį dangų. Ir išties dėl kritlio vyko kova. Klarei taip norėjosi veiksmo, jog net pernelyg negalvodama nusileido kiek žemiau, arčiau žaidėjų, lankų aukštyje, kur taip pat galėjo slėptis šmaukštas. Ne vienas rungtynes taip ir buvo, tiesiant rankas į mažą sparnuotį galėjai netyčia užsukt kam nors ausį, o gal gerai kepštelėjus ir nuversti nuo šluotos. Ir tam nereiktų nė tokį darbą įprastai atliekančio muštuko.
Priartėjusi prie komandos draugų Klarė Konė nutarė juos padrąsinti:
- Nagi, juk žinot, kad mes galim! Tikėkit savimi! - Tokie patys žodžiai galiojo ir pačiai Klarisai. Vėjo nešami žodžiai gal ir nepasieks daugumos komandos draugų, tačiau, jei bent vienas raudonapsiaustis žaidėjas dėl to įgaus daugiau jėgų kautis, žaliaakė pasijaus kažkuo vertinga.
Tai turbūt buvo ilgiausias laikas jos trumpame rungtynių gyvenime, per kurį nuo rungtynių pradžios aukšta, liesa Karter nepastebėjo spurdančio ir nenustygstančio šmaukšto. Pabaigusi mokyklą ji taip pat norėjo sieti savo gyvenimą su burtininkų sportu. Tačiau ar aš to verta, jei nesugebu sužaisti net rungtynių čia, savo gimtajame stadione?
Raudonu apsiaustu vilkinti grifiukė naršė aikštę vis nervingiau. Žinojo, kad nereikia stresuoti, tai tik trukdys, tačiau kvidičas buvo bene vienintelis magiškas dalykas, kuris sekėsi kaštonplaukei. Todėl taip norėjosi, net reikėjo įrodyti, kad Klarė geba pritapti šiame pasaulyje, nors ir iki pat vienuolikto gimtadienio nežinojo turinti galių.
[Bandymas pastebėti aukso šmaukštą: 2,3]
-
Gaja su siaubu stebėjo kaip jos puolė ginti dar ir Smitherson. - O, Perkūne, apmėtykit ją kas nors keksiukais! - Prakeikė Stevie ir puolė Elzės link, kai muštukas pataikė būtent į ją. Ir ko jai šovė ginti ir ją ir Sofiją? Verčiau būtų pagelbėjusi Kajui, kuriam atrodo ten, žemiau buvo linksma. - Elze, kaip tu? - Negalėjo nepasiteiraut bendrakursės. Juk rūpestis savais irgi įeina į kapitonės pareigas. Tačiau net ir nebūdama kapitone, ji būtinai būtų paklaususi pastarojo klausimo. Būtų gal ir apkabinusi Elzę ir palaukusi jos atsakymo, bet žaibui pasirodžius, gaudytoja vėl pamanė matanti tą vikrų skraiduolį. - Sofija, pasirūpink prašau Elze. - Tikėjosi, kad Orel išgirs ne švilpaujantį vėją, o jos balsą. Ir nusisuko nepastebėjusi, kad šioji jos neišgirdo ir grįžo į savąją poziciją - prie lankų.
Kiek leido šlapios pirštinės, kvidičininkė suėmė šluotkotį ir nuskriejo pirmyn. Šluotos galu kažkur nutrenkusi į ją laisvai skriejusi muštuką ji taip vylėsi, kad bent dabar jos neapgavo rega. Tai tikrai turėjo būti tas prakeiktas skrajūnas. Iš žaibo buvo nekokia lempa, bet šiek tiek skleidžiamos šviesos turėjo pagelbėti bent gaudytojams. - Prakeiksmas. - Suburbėjo, kai suprato, kad tai vėl tebuvo iliuzija. Ar čia kažkas iš tribūnose esančių grifų tyčiojasi iš geltonųjų gaudytojos ar tą daro perkūnija? Atsakymo į tokį klausimą reikėjo pasiteirauti pas Dievą. Bet tas vargu ar egzistavo, jei jau leido tokiu oru įvykti kvidičo varžyboms. Turbūt net ir žiemos metu, kai nesninga, būtų lengviau žaisti nei dabar. Šlapios pirštinėtos rankos jau po truputį virto ledėkais, o juk visai prieš porą akimirkų Kasandra manė, kad tai nutiks tik jei ji bus be pirštinių. Deja, per tiek laiko jau spėjusi priprasti prie šalčio, ji visai nejuto, kad jos kūnas po truputį styra. Bet pergalė buvo visai netoli. Arba ji arba Klarė tiesiog privalėjo pagaliau pastebėti Aukselį ir jį sugauti. Kiek primerktos akys žvalgėsi šmaukšto, o šluota paklusniai skrido ten, kur norėjo jos savininkė. Visai šalia prasiėjo dar vienas žaibas, mėlynos akys automatiškai nuskenavo aplinkui esančią aplinką. Aukso dirbinio ten nebuvo. Gal jis kitoje aikštelės pusėje? Rudaplaukės galvoje sukirbėjo mintis ir tūkstantmečio skraiduolė pasileido į kitą aikštės pusę. Be šmaukšto žvalgymosi, paauglė dar sekė ir Klarę, tačiau jau nežinia kelintą sykį buvo praradusi raudonapsiaustę iš matymo lauko. Na ir velniop ją pripažino pagaliau tai, kad priešininkės visai nereikia stebėti. Jei toji jau ir gaudo šmaukštą - tegul. Pasivyti vis vien nespės, o apie grifų pergalę neabejotinai išgirs arba iš komentatoriaus arba iš grifų tribūnos. Jei tie išvis per tokią liūtį kažką sugeba pastebėti vis dar. Kiek susvyravusi ant šluotos, Sandra savo tikslo palikti nesiruošė. Ji būtinai tuoj pastebės aukso šmaukštą, o tada bandys jį sugauti. Veiksmų eiga buvo visai paprasta teoriškai, bet ne tokia lengva praktiškai. Plunksnuotį tikrai buvo sunkiau pamatyti negu ji tikėjosi dar gulėdama lovoje prieš rungtynes. Ir net nebuvo su kuo pasitarti - gaudytojų koledže jau nebebuvo išvis. Netrukus vėl pastebėjusi šmaukšto "iliuziją", Gaja nuskrido artyn. Prarasti nebuvo ko. Tačiau tai pasirodė esąs tikrų tikriausias šmaukštas. Pagaliau! Apsidžiaugė mergina ir puolė jo link. Šis vis tolo ir tolo nuo jos, o ji skrido jo link. - Nagi, eikš pas mane ir pergalė švilpių rankose. - Panosėje sumurmėjo gaudytoja. Nugarą beprotiškai skaudėjo. Sunku buvo pajudinti rankas, bet tvirtai laikydamasi ant šluotos ištiesė abi rankas šmaukšto link. Pergalė taip arti! Nagi!
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 2, 4]
-
Pavyko! Dar kartą pavyko! Būtent tokia mintis praskriejo Stevies galvoje, kai išgirdo garsų taukštelėjimą. Ji buvo tikra, kad pataikė būtent į tą, į ką ir taikėsi. Tai buvo beprotiškai gerai - apdaužyta gaudytoja negalės taip atkakliai ieškoti šmaukšto. Stevie pirmą kartą pajuto, kad ji šiame lietuje kankinasi ne be reikalo.
Ir tada Green atsisuko į Gają, kad galėtų pasimėgauti šios nesėkme. Ir ko jūs norite - muštukas kaukštelėjo ne į ją, o į Elzę! Grifė nieko nesupratusi susiraukė. Iš kur, po galais, ta čia atsirado? pasipiktinusi paklausė savęs rudaplaukė, kol į galvą nenoriai atslinko suvokimas: Elzė padarė tai, ką ir turėjo: gynė komandos gaudytoją nuo muštuko. Galvoje pasipylė siaubingų keiksmažodžių lavina. Norėjosi rėkti, spiegti ir prakeikti visus iš eilės. Geros nuotaikos, dar ką tik smagiai gyvenusios Stevies galvoje, neliko nė pėdsako. Grifų Gūžtos komandos kapitonė ir vėl buvo pikta. Prie Keito Kolinso jos neapykantos sąrašo viršuje atsidūrė ir Elsė Smitherson. Dar vienas žmogus, su kuriuo iki rungtynių mergina jokių reikalų neturėjo...
Ir vėl vaikytis tą prakeiktą kamuolį, ir vėl jo ieškoti, tarsi būtų gaudytoja, o ne atmušėja. Ir viskas tik per Keitą Kolinsą, Elzę Smitherson ir tą prakeiktą lietų! Kodėl jie visi negali tiesiog gražiausiai nusivožti nuo šluotų ir žnektelėti į tą nuostabų purvą? paklausė savęs Stevie. Tikriausiai ją išgirdo "kas nors iš aukščiau", tik ne taip suprato: mergina netyčia kryptelėjo ir jos pačios vos neištiko likimas, kurio ji linkėjo priešininkams.
- Ne save turėjau omeny! - dabar jau balsu suriko Stevie.
Ir tada kamuolys nutarė pabūti draugiškas. Jis pats atskriejo septyniolikametės link. Praskrido visai netoli - pavojaus pačiai Green nekėlė, tačiau mergina nepraleido progos pradėt jį vytis, kad galėtų nukreipti kokia nors tinkamesne kryptimi - na, pavyzdžiui, Kolinso arba Smitherson link. Kad ir tos pačios Gajos.
Tos akimirkos, kol vaikėsi muštuką, priminė rudaplaukei, kokio velnio ji lindo į šį mėšlą ir kodėl pasirinko būtent atmušėjos poziciją. Kamuolio švilpimas buvo muzika Stevies ausims, greitas lėkimas paskui juodį buvo tikras malonumas. Pirmą kartą šiandien Green buvo patenkinta ne tik tuo, kad jai pavyko kažką nuveikti, bet ir pačiu žaidimu. Pagaliau pavyko nebekreipti dėmesio į lietų. Koks skirtumas tie keli (na, kad ir daug) lašai, kai gali visu greičiu lėkti paskui kamuolį ir ruošti jau ir taip nekantraujantį blokštą? Deja, šitaip lekiant ranka, kurią Stevie susitrenkė atsimušusi į stulpą, maloniai priminė apie save. Vėl ėmė mausti, blokštas, atrodo, darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Teko sukąsti dantis ir nuolat priminti sau, kad ne kas kitas, o ji yra Grifų Gūžtos komandos kapitonė ir dabar suskysti negalima. Kažkokiu būdu reikia laikytis.
Kamuolys buvo tikrai vikrus ir greitas. Laimė, Stevie turėjo nemažai treniruočių. Į galvą atėjo mintis, kaip ji kartą sugalvojo paskraidyti su - neįtikėtina! - Elride Endlercat. Tada mergina pradėjo svarstyti, ką baltaplaukė galėtų dabar veikti.
Žinoma, tokios mintys nepadėjo susikoncentruoti į muštuką, tad tas netrukus beveik dingo iš akių. Iš Green lūpų išlėkė dar keli keiksmažodžiai, tačiau jai pavyko pamiršti apie Elridės egzistavimą ir vėl nulėkti kamuoliui iš paskos. Virpančia dešine ranka ji stipriai spaudė nepadoriai sunkų blokštą. Beveik tiesiai prieš akis ir netgi nelabai toli subaltavo plaukai. Keitas Kolinsas pagalvojo Stevie ir piktai išsišiepė. Ji pakėlė vis labiau drebančią dešinę ranką ir tvojo per kamuolį. Lėk, bičiuli, lėk.
[Atmušimas į Keitą Kolinsą 1;5]
-
Muštukas vis artėjo ir artėjo. Laikas sulėtėjo milisekundėmis. Tas pavojingas kamuolys vis didesnis ir didesnis darėsi. Taaip, daabar jis į mane tikrai pataikys.
Ir tada per metrą nuo šluotos su raitele pasigirdo didelis trakšt. Ar tik ne kaulai sutraškėjo? Pati ji negirdėjo šio garso. Akys aptemo. Juoda. Viskas juoda ir spengiančios ausys.
Stevie nebuvo tokia ir kliša. Gaja.
Violetiniai ruožai akyse sluoksniavosi ant juodos ir štai, po kelių mirksnių, švilpė vėl mato. Nuo savo kūno atsijungusi buvo vos sekundės daliai. Laimei, šluota buvo užprogramuota manyti, jog Elzei viskas gerai ir nenumetė savo šeimininkės šonan.
Šokiruojantis skausmas suvirpo petyje. Niekas negalėjo apibūdinti šito sopulio. Lyg kas vinį ten įkalė.
Skaudžiai pasuko ranką. Veikia. Dirba. Galūnė lankstosi. Nieks nelūžo.
Skaudėjo, bet Elzė buvo laiminga. Apsaugojo Gają. Patį svarbiausią žmogų čia. Bent kartą nesusimovė savam darbe, pareigoj. Barikadomis aptverti švilpiukai darė bele žino ką. Patiko tokia garbė, bet tegu apsiramina. Nebuvo dėmėsio žmogus, bijojo, kad pradės mojuoti publikai ir pamirš kur bitutiškai apsirengusi mergina yra. Sugebėjo išspausti tik didžiulią, nuoširdžią šypseną.
-Man viskas gerai, - kažkaip sugaudžiusi Amnetos ir Sofijos žodžius vėjyje nusiuntė juos atgal. Dar trūko, kad kas nors jai arbatytės užkaistų čia. Kokios pagalbos? Nereikia man nieko, ačiū Gaja, bet man viskas gerai.
Jie tai turės atšvęsti. Visi tai turės atšvęsti. Nesvarbu, su keksiukais, bendruoju kambariu ar ugnine. O gal ir visais trim.
Iš tiek, kiek matė (blankaus nuskrendančio šešėlio), Stevie neatrodė laiminga. Vien dėl jos tryškančio pykčio buvo lemta žaisti.
Gaja jau vaikiojosi aukso šmaukštą, Kajus šiaip ne taip atkovojo kritlį. Trūko labai mažai iki Smitherson pradėtų juoktis balsu, kas ten vyko. Iš to, kokiu greičiu viską turėjo pasakoti komentatorius ir šiaip iš situacijos.
Adrenalinui išsisklaidžius galima buvo pajusti tikrą skausmą. Ramiai miegoti ant dešinio šono Elzytė ilgai negalės. Bet koks skirtumas.
Va dabar ir suprato, kas yra tas kvidičas. Priklausomybę sukeliantis žaidimas. Vedamas laime, šypsena ir skausmu. Taip pat, kvidičas - neapykanta ir pyktis. Koledžų priešpriešą skatinantis įvykis. Jeigu galėtų, už Švilpynę tokiu būdu kovotų dar penkiasdešimt metų.
Lediniai niekad nesibaigiančio lietaus lašai šaldė sužeistą vietą. Įprastai iš kažkur parautų ledo, bet dabar užteko ir kvidičo iššaukto lietaus. Nors įprastai, kasdienybėje muštukais nieks nesišaudo. Tikėjo, kad kokia Stevie per miegus visą gyvenimą galėtų imituoti atmušimo judėsius, bet tik ji.
Pilkaakė nevalingai stipriau įsikibo į šluotkotį. Reikėjo pradėti judėti, kol kiti komandos nariai nepagalvojo, jog vargšelė nuodėmingai kenčia nuo muštuko. Švilpiškos problemos.
Nusileido žemiau ir apsukinėjo ratą. Knietėjo pamatyti Elzei, kokia čia situacija.
Blaškėsi, blaškėsi po dangų, lyg pati jau aukso šmaukšto pradėtų ieškoti.
Pamatė purvais aplipusį Kajų su kritliu lekiantį link Fiadh saugomos zonos. Nuskrido paskui jį, bet kiek žemiau. Jeigu kritlis kris, bent jau apsaugos nuo Grifų Gūžtos. Mesti su tokia ranka tikrai nesugebės, o jeigu mestų kaire galūne, garantuotai kritlis trenktų kažkam į galvą.
[ - ]
-
Muštuko nebuvo.
Fiadh ilgokai skriejo paskui komandos kapitonę, tačiau joks kamuolys taip ir neatskriejo. Tiesa, gynėjai pasivaideno, kad ji pastebėjo šmaukštą, tačiau tai nebuvo jos darbo dalis, dėl to tiesiog ir toliau sekė Stevię Green. Galiausiai suprato, kad dabar, ko gero, jos niekas ir neatakuos, tad geriau yra grįžti prie savo lankų ir ten pasidžiaugti ramybe, kol kamuolys yra Grifų Gūžtos rankose.
Būtent taip Fiadh ir padarė. Buvo neapsakomai gera tiesiog skraidyti palei lankus ir džiaugtis ramybe. Net ir ašaros nusprendė, kad nebėra joms čia ko rodyti ožių ir pagaliau liovėsi. Nepaisant to, kad lietus nė neplanavo baigtis - ar bent jau ne artimiausiame šimtmetyje - o'Ceallachain jautėsi taip, tarsi šviestų saulė, o aplinkui čiulbėtų paukščiai. Juk pagaliau nereikia bijoti, kad koks nors Wintersiūkštis vėl atlėks čia su kamuoliu! Jis saugiai tupi Olivijos rankose.
Džiaugiesi žmogus užtarnautu poilsiu, ramiai skraidžioji aplink savo lankus ir tikrai nesitiki, kad atsitiks kokia nors nesąmonė. Kur jau ten! Tas bjaurybė Kajus turėjo tiek įžūlumo atimti kritlį iš protingiausios ir draugiškiausios Hogvartso mokinės! Viršūnė! Fiadh pakraupusi stebėjo, kaip Švilpynės puolėjas artinasi prie jo. Ir vėl. Nėra ko ir stebėtis, kad Olivia nebuvo nusiteikusi taip lengvai paleisti Kajaus iš nagų. o'Ceallachain beliko apsidžiaugti, kad ji nežaidžia puolėjos pozicijoje. Šitaip kapotis dėl kažkokio kvailo kamuolio? Tuo labiau, kad jis vertas tik apgailėtinų dešimt taškų! Kuriuos tu labai sėkmingai leidai pelnyti neprašyta galvoje apsilankė mintis. Ašaros, tarsi to ir telaukusios, vėl priminė apie save. Fiadh o'Ceallachain eilinį kartą verkė. Visiškai nebesinorėjo čia būti. Kodėl tas Kajūkštis negali parodyti bent kažkokio džentelmeniškumo? Pirmiausia priverčia susimauti ją, Fiadh, po to atima kamuolį iš Olivijos ir dabar akivaizdžiai vėl yra nusiteikęs mesti jį į lankus! Nepaisant to, kad Grifų Gūžtos puolėja atkakliai grūmėsi, šiaurės airė žinojo, kad jai reikia būti pasiruošusiai. Kas ten žino, kada garbanius paleis kritlį į grifų lankus? Fiadh antrą kartą taip baisiai susimauti nebenorėjo. Visos rungtynės buvo tik nesąmonių krūva. Ji neapgina lankų, o kai bando ginti komandos draugę nuo muštuko, to muštuko net nėra...
Šviesiaplaukė leido kelias akimirkas apsižvalgyti. Ji prisiminė, kad girdėjo suūžiančius žiūrovus - garsas buvo toks, kad net ir lietus nebepliaupė taip garsiai. Deja, Fiadh nesuprato, kas įvyko. Galbūt Stevei pavyko numušti jų gaudytoją? viltingai pagalvojo o'Ceallachain, tačiau žinojo, kad į šį klausimą atsakymo rasti negalės - neturi jokios teisės dabar palikti lankų. Ir net galvoti apie tai neturėtų. Ji tiesiog privalo akylai stebėti Kajaus ir Olivijos kovą ir būti pasiruošusi bet kurią akimirką pulti paskui kritlį. Tereikėjo tikėtis, kad švilpis nesugalvos su visu kritliu pulti prie lankų. Tokiu atveju šiaurės airė tikrai bijotų ginti lankus... Juk Kajus yra vyresnis ir didesnis už ją... Jeigu jis kritlį ne mes, o tiesiog grūs į lanką, taškai jo komandai garantuoti...
Ir netrukus kamuolys jau skrido Fiadh ginamų lankų link. Ne! supanikavo mergaitė, nors, atrodo, būtent to juk ir laukė jau kelias ilgas akimirkas. o'Ceallachain kurį laiką tiesiog kabojo ore, dėl to dabar buvo sunku įsibėgėti. Slidi šluota ne itin padėjo tai padaryti, tačiau galiausiai keturiolikametė atsidūrė prie pat kamuolio. Ji ištiesė drebančią ranką. Nutarė verčiau negaudyti - per slidus. Fiadh plojo per kamuolį kumščiu ir tikėjosi, kad pasiseks.
[Metimo blokavimas atmušant kritlį: 2; 5; 6]
-
Trinbūnos ošė, iš komentatoriaus Daniela išgirdo vos ne pačią blogiausią žinią. Gaja greičiausiai pastebėjo aukso šmaukštą. Švilpiai net prarėkė grifų gūžtos sirgalius, bet tik mažai akimirkai. Deja, raudonplaukė negirdėjo komentatoriaus ištisai, buvo per toli nuo Gajos, tad nesuprato ar jau galutinai nusivilti, ar mintys apie pergalę tebus kvailos svajonės...
Daniela suprato, kad per tokią audrą net pastebėjus šmaukštą vilties, kad jis labai staigiai dings Gajai iš akių tikrai yra. Todėl nusprendė nebesiklausyti komentatoriaus balso ir vykdyti savo pareigas. Kadangi aplink nesimatė Kritlio grifei pamačius Klarę, skriejančią nežmonišku greičiu, kilo mintis skrieti paskui, kad švilpiai nesugalvotų bandyti numušti grifų gaudytojos.
Ir spėkit, ar mergina susikaupė žaidimui? Žinoma, kad pašalinės mintys ramybės nedavė. Akivaizdu, kad pasaulinio lygio kvidičininke nebetaps. Bet kas tada? Paskutiniai metai Hogvartse. Kaip galima nežinoti ko nori iš savo gyvenimo. Optimizmas, vis kartojo mintyse Daniela. Bet aplinkui siaučianti audra optimizmu nė nedvelkė, o širdis buvo praktiškai ledinė. Puolėja nebejautė net šalčio. Vietoj to, kad prisišauktų bent trupinėlį optimizmo, visi jausmai išgaravo. Išskyrus vieną. Siaubingą įtūžį. Ant švilynės. Savęs, kad nesugeba išsirinkt profesijos. Ant komentatoriaus, kurio nė velnio negirdėt. Ant audros, kuri siaučia nė kiek nemažiau nei viduje raudonplaukės verdantis pyktis.
Vienintelė Klarė skriejanti priešais buvo saugi nuo Danielos pykčio. Atrodė viskas vyksta taip greitai, bet grifės mintys buvo greitesnės. Jos viduje vyko kur kas daugiau nei aikštėje.
Staiga Daniela pamatė baltapūkį Keitą. Ir žinoma buvo teisi. Tas nenaudėlis švilpis bandė pasiūsti muštuką Klarės pusėn. Danielai buvo lengva uždengti Klarę, nes būtent to ir laukė. Tik štai kaip pačiai nenugriūti nuo šluotos? Bet raudonplaukei atrodė, kad ji mažiausiai naudinga komandoje ir net norėjo smūgio. Gal bent tada tas muštukas išmuštų niekam tikusias mintis. Kur po galais tas neblėstantis, ugningas Danielos optimizmas ir geležinis susikaupimas kai jo reikia?
Viskas kaip kokiame sulėtintame žiobarų filme. Vyksta taip greit, bet atrodo trunka amžinybę. O dar didesniam siaubui... Daniela išgirsta komentatoriaus aiškią pastabą, kad Gaja bando griebti šmaukštą. Laikas atrodo sustoja. Akimirka trunkanti ištisas valandas ir kaip prieš mirtį, pralekiantis visas gyvenimas prieš akis... Vaikystė. Pirmas kartas kai Daniela įžengė į pilį. Pirmas kartas, kai panaudojo burtų lazdelę. Ir net vizija kaip paskutinį kartą mato Hogvartsą. Atsisveikina su pilim, virtusiais namais ir... Ir raudonplaukė pagaliau supranta ko ištiesų nori. Gana. Gana nepasitikėjimo savim. Ji bus puiki aurorė. Išlaikys visus egzaminus geriausiais balais. Ir velniai griebtų. Ji bus geriausia pasaulyje ir geriausia visoje burtininkų istorijoje.
[ Bandymas įsiterpti tarp komandos draugės Klarės ir muštuko; 3, 5]
-
RPG vertinimas
Olivia Rose Winter: 10
Keitas Kolinsas: 10
Kajus Arno Wintersas: 9
Sofija Orel: 8
Klarė Konė Karter: 9
Gaja Kasandra Amneta: 9
Stevie Green: 9
Elzė Merė Smitherson: 9
Fiadh o'Ceallachain: 9
Daniela Defoe: 8
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Olivia Rose Winter [9] - Kajus Arno Wintersas: [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Oliviai Rose Winter.
Keitas Kolinsas [8] - Klarė Konė Karter [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Kajus Arno Wintersas [8] - Fiadh o'Ceallachain [7] = KS [1] 1 papildomas kauliuko ridenimas Kajui Arno Wintersui.
Stevie Green [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Stevie Green.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Olivia Rose Winter: 3; 2; 1
Keitas Kolinsas: 6; 3
Kajus Arno Wintersas: 6; 5
Sofija Orel: -
Klarė Konė Karter: 2
Gaja Kasandra Amneta: 5
Stevie Green: 3; 4
Elzė Merė Smitherson: -
Fiadh o'Ceallachain: 5; 1
Daniela Defoe: 5; 6
Olivia Rose Winter neperima kritlio.
Keitas Kolinsas tiksliai paleidžia muštuką į Klarę Konę Karter.
Kajus Arno Wintersas taikliai meta kritlį į lankus.
Sofija Orel neatlieka veiksmų.
Klarė Konė Karter pastebi aukso šmaukštą.
Gaja Kasandra Amneta nesugauna aukso šmaukšto.
Stevie Green netaikliai muša muštuką Keito Kolinso link.
Elzė Merė Smitherson neatlieka veiksmų.
Fiadh o'Ceallachain sėkmingai apgina lankus.
Daniela Defoe sėkmingai apgina Klarę Konę Karter nuo muštuko.
Kvidičo rungtynės tęsiamos
Kritlis skrieja oru. Norit jį paimti, Grifų Gūžtos puolėjui reikia atlikti gaudymo veiksmą.
Muštukas į Danielą Defoe gali pataikyti dar 3 kartus.
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 10 Švilpynė.
-
Keitas Kolinsas tikrai turėjo naudoti kažkokią magiją. Kaip kitaip Stevie galėjo ir vėl į jį nepataikyti? Kažkoks absurdas... Mergina taip ir girdėjo, kaip baltaplaukis iš jos tyčiojasi. Nepaisant to, kad nukentėti spėjo ir Gaja, ir Elzė, Stevie vis tiek norėjo anksčiau ar vėliau priploti ir Keitą. Ką gi, panašu, kad blokštas norės susipažinti su dar viena galva, tik reikia palaukti, kol baigsis rungtynės. Baltapūki, tu dar atsiimsi piktos mintys šėlo Stevies galvoje. Ji puikiai suprato: dabar ir vėl teks vaikytis tą bjaurastį muštuką. Ir vėl į kažką taikyti. Kolinsas ar Wintersas? O gal kas nors kitas? Atrodo, kad atmušėja visai užmiršo apie varžovų gynėjos egzistavimą. Gal reikia pagaliau gyvenimą apsunkinti ir jai?
Stevie lėkė gana žemai ir žvalgėsi - stengėsi suprasti, kokia yra situacija. Ar o'Ceallachain apgynė lankus? Tai būtų neblogai, juk visa mokykla žinojo, kokia "pasitikinti savimi" yra grifų gynėja. Jeigu jai ir vėl nepasiseks, geltonapsiausčiai primėtys tiek, kad net ir Klarei sugavus šmaukštą viskas gali baigtis blogai... Stevie net neapsvarstė galimybės, kad šmaukštą gali sučiupti ir kita gaudytoja. Juk Klarė Konė Karter yra tikra šitos srities profesionalė!
Iš gaudytojų veiksmų buvo galima spėti, kad jos šmaukštą jau pastebėjo. Atrodė, kad skrydis yra daug labiau sukoncentruotas - jos jau ne ieško, o vejasi mažylį.
- Pirmyn, Klare! - suriko Stevie, nors lietus nenorėjo praleisti jokio garso. Dabar teliko paprasčiausia užduotis - paimti į rankas tą mažių, kuris dabar tikriausiai yra bjauriai slidus. Bet juk kalbama apie Klarę - žmogų, kuris praėjusiame kvidičo čempionate atnešė koledžui pergalę.
Stevie skriejo visai palei žemę. Žvilgtelėjusi susimąstė, kad bus tiesiog šlykštu nusileisti - ten buvo visiška tešlynė, prie kurios ir artintis nesinori... Vienaip ar kitaip laikas leistis dar neatėjo. Kaip tik reikėjo pakilti kiek aukščiau ir toliau persekioti juoduosius nenuoramas. Svarbiausia buvo nė nesiartinti prie Keito Kolinso - Stevie buvo tikra, kad jis nepraleistų progos mesti kokią kandžią pastabą, kad tik sutrikdytų priešininkę. Jo eilė ateis paskui - dabar Green turi atakuoti... Ką nors. Į ką paleisti muštuką, ji dar nuspręs. Svarbiausia yra tą kamuolpalaikį rasti.
- Nagi, mažyli, kur tu? - balsu paklausė Stevie. Ji pradėjo justi šiokį tokį nuovargį - o ir dešinė ranka nebuvo itin patenkinta viršvalandžiais. Deja, išleisti jos iš darbo mergina vis dar negalėjo, tad visais pirštais tiesiog traiškė vargšą blokštą. Kuo jis man taip nusikalto? paklausė savęs mergina ir kiek atleido gniaužtus. Blokštas, tarsi to ir telaukęs, slystelėjo iš rankos, tad grifei teko skubiai jį vėl suspausti. Stevie nenorėjo leistis į tą mėšlą, kuris jos laukė apačioje. Ji buvo tikra, kad blokštas lygiai taip pat to nenori. O juk jis - didžiausias merginos sąjungininkas! Negalima šitaip neatsakingai elgtis.
Taigi stipriau suspaudusi šios dienos ginklą Grifų Gūžtos komandos kapitonė pakilo dar aukščiau. Ir netrukus pamatė kažkur skubančią juodą dėmę.
- Štai kur tu! - riktelėjo septyniolikametė ir pasileido dėmei iš paskos. Vos su kažkuo nesusidūrė (tikėjosi, kad tai ne Klarė - o kad tai būtų Gaja! Nors tai galėjo būti ir stulpas, o gal jai iš viso tik pasivaideno), tačiau netrukus jau galėjo pasiekti juodąjį kamuolį.
- Ne veltui esi vadinamas muštuku, ar ne? - paklausė Stevie kamuolio. - Tad mušk ją!
Grifė užsimojo blokštu. Buvo gana sunku susigaudyti, tačiau ji suprato viena: Gaja yra visai netoliese. Septintakursė eilinį kartą tvojo per kamuolį.
- AUČ!
[Atmušimas į Gają Kasandrą Amnetą: 3; 4]
-
Nebelabai liko kada rūpintis dėl Kritlio, kai visu greičiu lėkė žemėn ir per lietų nebeatskyrė kur dangus, o kur žemė. Ir vis dar negalėjo nustoti juoktis, net jeigu grėsė galimybė pasinaudoti minėtomis SPA procedūromis. Ne visai savo noru.
Smūgis akimirkai išmušė iš plaučių orą, instinkto vedama mergina visomis įmanomomis galūnėmis kabinosi už ko pasiekė, kol pagaliau susiprotėjo atsimerkti. O tas vaikis pasirodo ne iš kelmo spirtas - neaišku kokių katinų savybėmis naudodamasis ne tik kad sugebėjo nusileisti ant kojų, nepaleisti Kritlio, bet dar ir ant savęs išlaikyt ne plunksnelės svorį.
- Opa. Pasirodo, dar ne viską gyvenime mačiau,- stebint Kajaus veidą, po truputį įgaunantį Kritlio spalvą, kažkodėl ėmė juokas. Abu šlapi iki siūlo, dar aptaškyti (Ačiū tau labai, kad nors neišmaudyti) purvais, tačiau tokių laimingų vaikų dar reiktų paieškoti. Minčių suvaldyti Livi nepavyko - toks jausmas, kad kažkas atsuko laiką ir jai dabar duokdie keturiolika, karo, Džono, Džeimso - nieko nebuvo. Nuleido galvą, dėl erdvės stokos įsiremdama jam į krūtinę. Nereikia suprast klaidingai - Džei jai reikėjo, Džonas buvo svarbus, tačiau kokiomis aplinkybėmis juos pažino? Nesusilaikydavo nepagalvojus, kas būtų buvę, jeigu tada nebūtų pakliuvusi į patį pogrindžio įvykių sūkurį. Kitaip negu jie visi, Livi galėjo rinktis. Kajus buvo tarsi veidrodinis atspindys to gyvenimo, kurį būtų gyvenusi, jeigu ne viena nepavykusi šunybė, vienam jų kainavusi gyvybę. Po to sekė karas, kuriame ieškojo ne naujo gyvenimo, bet siekė paslėpti senąjį. Dabar šis ją surado keistai pažįstamo juoko ir jausmo pavidalu.
- Nesinervuok, vaikine, dar kiek pasipraktikuosi ir galėsi skraidint merginas,- paplojo per kvidičo apsaugomis apdengtą petį ir nušoko žemėn.- Bet va už tai, kad plaukai tuoj pasidengs ruda, dar atsiimsi,- pridūrė ir pasišokėjusi sugavo šluotą. Ačiū Merlinui, kad per tą laiką, kol abu atsigaudinėjo po plojimosi, vėjas jos nenunešė iki Uždraustojo miško.- Ė, saulele, Kritlį tai galėtum ir man palikt, plaukai puvu aptaškyti, kaip mane be raudonos aikštėj atskirs?!- dar šūktelėjo nuskrendančiam Kajui pavymui. Vikrus crapaud... Vyptėljo pati sau, apžergė šluotą ir atsispyrusi nusivijo Kajų. Mesti į lankus jau tikriausiai nesutrukdys, dabar viskas Fiadh rankose.
Išsipešusius iš po segtuko plaukus pasigavo vėjas, lietus, regis, nurimti irgi neketino. Kitus žaidėjus įžiūrėti šansų beveik nebuvo - figūrą pamatyti galėjai gal trys metrai iki susidūrimo, tad gebėjimas mikliai nardyti pravertė kaip niekada anksčiau. Apsimoka mokytis skraidyti koridoriuose. Olivija atsargiai apskriejo grifų lankus kaip tik tuo metu, kai vaikinukas paleido Kritlį jų link. Prikandusi lūpą Livi stebėjo mažytę gynėjo figūrėlę, kuri, didžiai Olivijos nuostabai, sugebėjo atmušti kamuolį ir apsaugoti lankus. Mergina akimirkai net sustingo - stebuklas ar ne, bet gal sėkmė tai nelaimėlei nors kiek pridės pasitikėjimo savimi, ir tuo pačiu pasaugos visų aplinkinių nervus. Šiaip jau būtų skridusi prie mergaitės, tačiau aplink nesimatė Danielos, kuri galėtų pagauti atmuštą Kritlį. Na, antras galimas purvo vonių seansas irgi neviliojo, bet dar vienas pasitrankymas su Kajumi... Kodėl gi ne. Staigiai pasukusi šluotą nėrė, iš paskutiniųjų mėgindama pasivyti per apmąstymų minutes jau gana žemai nusileidusį kamuolį. Vėl vošis purvynan ir bus po visam. Atgniaužė šlapią šluotkotį ir ištiesė rankas Kritlio link. Kažkam gi reikia nuleist Wintersą ant žemės - dar kartą jei ne tiesiogine, tai bent perkeltine prasme.
[Kritlio gaudymas: 2; 1; 4; 5]
-
Tarp lankų vykstančiame žaidime netrūko veiksmo. Grifiukų gaudytoja spėjo pastebėti kaip Olivija su Kajumi smigo žemyn, tarsi pašautas paukštis, besipešdami dėl kritlio. Laikykis, Liv! Mintimis siuntė koledžo draugei šiek tiek jėgų, vos nepraleisdama greitai parlekiančio velniško muštuko. Vos spėjo truktelti šluotą šoneliau, bet to nebūtų užtekę. Pavojingas juodas kamuolys taip ir būtų žiebęs ilgšei per šonkaulius, paversdamas ją apkandžiotu skeletu, jei ne šalia buvusi Grifų Gūžtos puolėja.
Kamuolys baisuoklis trenkėsi į Danielą ir Klarei skaudėjo. Emociškai. Geriau jau pati būtų priėmusi smūgį. Fizinį skausmą galėjo iškęsti. Žaliaakė žinojo kitapus smūgio esant savo baltapūkį, taip pat kaip ir pati ji žaliaakį brolelį, žaidžiantį atmušėju švilpių komandoje. Ir nors įprastai vaikino privengė, skaudus smūgis draugei šiuo metu privertė Klarisą pagalvoti kaip smagiai trinkteltų savo taip tariamai giminei.
- Viskas gerai? - Pratarė brūkšteldama nuo šalčio sustingusia ranka per apsiausto dengiamą raudonplaukės petį. Neatrodė, kad Keito paleistas muštukas pridarė Grifų Gūžtos komandai daug žalos, tad Karter mintyse kartodama, kad geriausias kerštas bus laimėti šias rungtynes, o ne trinktelti brolelio galvą į pavyzdžiui, storą nuodų ir vaistų vadovėlį, toliau žvalgėsi auksaspalvio plazdūno.
Ir nors prie kitų žaidėjų prisiartinusi kaštonplaukė gan smarkiai rizikavo ir vos negavo muštuku. Šmaukšto, mėgėjo slėptis taisyklė pasitvirtino. Mažas auksinis kamuolėlis erzinančiu sparnelių zvimbimu rodės taikėsi palįsti kam nors iš žaidėjų po apsiaustu. Gal vis dėl to šmaukštas irgi nemėgo Škotijos kaime tvyrančios drėgmės?
Akimirką grifiukė manė, jog buvo pirmoji pastebėjusi greituolį sparnuotą kamuoliuką, tačiau padidnusi greitį pamatė, jog klydo. Švilpė Amneta jau zujo aplink aukso šmaukštą, bandydama patraukti fortūną į savo pusę. Negana to, kad barsukų koledžas jau pirmavo, įmetęs didįjį raudoną kamuolį į raudonapsiausčių lankus. Na jau ne, net nesvajok, grifiukė nebuvo iš tų, kurie į varžovų pusę spjaudėsi ugnimi ar tyčia stumdė priešininkus nuo šluotų. Žaisti norėjo garbingai, taip kaip ir pridera drąsiųjų, liūto simbolių vėliavą pasipuošusių koledžo narei. Todėl šlykščius žodelius ir pašaipias minas paliks tik kraštutiniam atvejui, jei Gaja žodžių ar veiksmų mūšį pradėsianti pati.
Aukso šmaukštas skraidžiojo, tarsi įkyrus uodas vidurvasario naktį, neleisdamas miegoti. Norint jį pagauti reikėjo ne tik greičio ir vikrumo, bet ir trupinėlio sėkmės. Strazdanotoji vis labiau spaudėsi prie šluotos. Šmaukštas galėtų pasitraukti nuo kitų žaidėjų, leisdamas abiems gaudytojoms varžytis viena su kita netrukdant kitiems apžergtašluočiams, užsiėmusiems kitais kamuoliais. Įprastai nerangi septintakursė šįkart neišvengė kliūties, matydama šmaukštą ir jo nerimstančius sparnelių mostus, kliudė kažką šluotos galu. Dabar ne laikas atsiprašymams, o nesitraukdami iš kelio, kad ir kuris bebūtų ir pats nusipelnė.
Nagi, ateik pas mane, mažutėli, kalbėjo tarsi su mažu vaiku, meiliu balseliu, turėjusiu telepatiškai paveikti kamuoliuką, prisivilioti, jog šis atsidurtų ilgas rankas užbaigiančiuose smulkučiuose Klarės pirštuose. Viena ranka buvo ištiesta lyg aiškiaregės, bandančios numatyti sėkmingą šmaukšto čiuptelėjimo veiksmą. Šmaukštas vis pasisuko tai į kairę, tai šokteldavo į viršų, prie nežinia kieno galvos. Ten atsirasdavo ir jau abi nuo varvančios šluotos atkabintos gaudytojos rankos. Nagi...
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 4]
-
Komentatorius pranešė – Kajus vėl metė ir įmetė. Olivija gaudė kamuolį, kitos bevardės figūros blaškėsi aikštėje ir jų atpažinimas darėsi vis labiau neįmanomas. Nuo lankų krito sunkūs lietaus lašai. Sofija apsuko porą ratų aplink lankus, akimis susirado kritlį, ar bent į jį panašų rusvą apskritimą krentantį žemyn už Grifų Gūžtos lankų. Trečiakursė sėdėjo ant šluotos jau kiek atsipūtusi, ją apėmė mieguistumas, lietus irgi nepadėjo, akys ėmė merktis, pasibaigus rungtynėms, Sofija žadėjo griūti į lovą ir miegoti savaitę ( išvertus į sveiko proto kalbą tai reiškė – tris keturias valandas iki pamokų). Ji papurtė galvą mėgindama atgauti budrumą. Ir tada ir vėl! muštuko kontūrai šmėkštelėjo pro liūties uždangą. Jis buvo pasiūstas ne Kolinso, nebent jam visai susisuko galva ir šis ėmė svaidyti muštukus į saviškius, bet tai gana abėjotina.
– Stevie! – suriko mergaitė Grifų Gūžtos atmušėjai nesitikėdama, kad ši išgirs. Kiek galima? Negi ji niekad nepavargsta?! O Švilpynės gynėją šitas kamuolio vaikymasis tikrai ėmė varginti. Tu – gynėja, mergaite, gynėja. Reiškia turi ginti komandos lankus ir žaidėjus. – Orel drąsino save mintyse. Trečiakursė pasileido žemyn, paskui kamuolį, kuris vėl skriejo link gaudytojos. Švilpynės gynėja vijosi jį, o lietaus lašeliai atrodo prišalo prie šluotkoičio ir lūpų kampučiuose. Mieguistumas tikrai dingo. Viskas atrodė panašu į filmo kadrus, tartum jos pačios čia nė nebūtų, Sofija jautėsi taip tartum stebėtų visą veiksmą iš šalies ir aplinkiniai įvykiai jos neliestų. Tikėjosi tik, kad pasivys muštuką ir uždengs gaudytoją.
– Gaja! – šaukė Sofija išsigandusi, nes kamuolys buvo įgavęs pagreitį, o jos šluotelė regis visiškai atsisakė greitėti. Nagi, mažute, dar truputį greičiau! Mergaitės plaukų galiukai sušalo į visišką ledą, akiniai aprasojo. Dar šiek tiek ir... ji aplenkė muštuką ir įsibrovė tarp jo ir Gajos. Mergaitė įsižiūrėjo į artėjantį kamuolio siluetą, už jo kažkur šmėžavo ir Green apsiaustas, lietus toliau pliaupė, Sofija pajuto kaip lašai atsimuša į jos skruostus ir tai staiga pasirodė malonu. Kaip keista. Tartum ankščiau nė nebūčiau jautusi tų lietaus lašų. Minia kėlė garsų šurmulį, bet ir jis atrodė kažkos tolimas, kažkos netikras lyg sklistų iš kito, ilgo koridoriaus galo.
Sofija tik tikėjosi, kad pakankamai priartėjo ir uždengė komandos gaudytoją kurią žutbūt reikėjo apsaugoti.
Komentatoriaus balsas atsklido pranešdamas, jog Olivija gaudo kritlį. Tikriausiai turėčiau ginti lankus? Aa? Keistai ramiai ji priėmė tą žinią ir šitą mintį tikėdamasi, kad suspės viską.
[ Bandymas uždengti komandos draugę Gają Kasandrą Amnetą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 2 ; 6 ]
-
Muštukui smarkiai atsimušus į grifę Kolinsas vos nenualpo iš laimės - pagaliau fortūna šypsojosi ir jam! Dabar būtų nė neprieštaravęs kristi purvan - mielu noru padarytų ne vieną ir ne du purvo angelus ant pažliugusios žemės. Vaikinas kaifavo aukštai devintam dangui ir pirmas dalykas, kurį jis padarė kai taip pasisekė? Kiek pasiklausė kaip džiaugdamasi švilpia, ūžia ir rėkia sirgaliai ir tarsi jiems atsakydamas, it koks suknistas laimėtojas aukštai iškėlė abi rankas, o tada iš visų plaučių suriko toli esančiai Stevie:
-Išgraužk, Green!
Bandė sugalvoti ir kokių įdomiau skambančių įžeidimų, bet jo nuvargintos smegenys sugebėjo pagaminti tik "žmonės kaip žvakės - geriau kai dega". O toks įžeidimas visai neskambėjo kaip įžeidimas ir net nuvargęs auskaruotis turėjo pakankamai proto jo nepanaudoti.
O jei rimtai, Kolinsas net ir labai didžiuodamasis savimi ir kitais švilpiais juto, kad šis žaidimas artėja link pabaigos. Nors ir stengėsi nelabai kreipti dėmesį ir ieškoti muštukų, bet vis tiek už akių kliuvo už gaudytojų, kurios petys petin siekė mažo auksinio kamuolėlio, nulemsiančio žaidimo pabaigą (nebent švilpynės ar grifų puolėjai pavarytų kaip energetinio sumiksinto su kava prigėrę ir primestų po 160 taškų). Tarp dviejų žaidėjų vykstančią kovą stebėti buvo beprotiškai įdomu, bet Kolinsas prisivertė nukreipti savo dėmesį į savo tikslą - surasti muštukus, kol jie nesurado jo ar dar baisiau - jų nesurado Stevie.
Nors atrodo, kad žaidimas baiginėjasi, bet savo pareigas turi atlikti, Kolinsai, tu, dėmesio neišlaikantis idiote.-taip, vėl grįžo tas jo moralizavimas pačiam sau, bet šitokios mintys stebėtinai padėjo labiau susitelkti - jautėsi lyg galvoje turėtų pats savo asmeninį armijos vadovą.
Baltapūkis nėrė žemyn, sukdamas ratą aplink stadioną ir visada įdėmiai dairydamasis ar tik neužklius akys už juodo kamuolio. Po vieno sėkmingo atmušimo tiesiog nagai niežėjo pakartoti savo sėkmę dar sykį. Šitokį jausmą galėjo suprasti tik kvidičą žaidęs žmogus - kai pasiseka apima euforija ir rodos viską pasaulyje gali padaryti. Tai kas nenorėtų tokio jausmo kartoti vėl ir vėl? Tikriausiai koks psichas, nes pats švilpis tai su mielu noru vėl gautų tai patirti.
Apsukus ratą pažeme pastangos pasirodė bevaisės ir Kolinsas nelaukdamas kokio ženklo iš aukštybių ar dievo apsireiškimo šovė viršun, šukuodamas tamsiai pilką padangę dar atidžiau. Laiko trūkumas alsavo jam į nugarą, it koks grobuonis, o tikslas dabar tiesiog buvo aplenkti Stevie.
-Šūdas,-panosėje murmtelėjo Keitas. Balti plaukai, taip puikiai laikęsi vandens sulaižytoje šukuosenoje nuo pat žaidimo pradžios dabar vėl ėmė po truputį lįsti veidan,-Velnias,-vėl murmtelėjo jis, stabtelėdamas ir atbula ranka nusibraukdamas šlapias sruogas.
Pokšt! Aha, kur čia gausi ramybės, kai blokštas į rankas įgrūstas, Stevie?-kiek apmaudžiai pagalvojo septintakursis, kuriam vis tik nepavyko būti greitesniam už grifiokę. Gal ji užkalbėjo tuos muštukus ar ką?
Kolinsas akimis permetė padangę, žvelgdamas kam pakenkti ruošiasi tas nenuorama. Žinoma, na į ką gi daugiau taikysis jei ne į Gąją? Aukštaūgis pajuto, kaip širdis suplaka greičiau ir nė akimirkos netrukus jis jau įsitvėręs į šluotą, kad nenukristų lėkė ten. Blokštas jau buvo iškeltas virš galvos, nebuvo laiko nė mąstyti, tik beviltiškas bandymas grąžinti muštuką tai, kuri jį ir pasiuntę.
[Bandymas uždengti Gają Kasandrą Amnetą atmušant į ją skriejantį muštuką į Stevie Green 2;3]
-
Per audrą ir per savo širdies dūžius neišgirdo tolimesnių Olivijos žodžių (jei būtų išgirdęs, linksmai atkirstų, jog jau skraidino merginą ant šluotos ir ne kartą) - Kajus apstulbintas stebėjo, kaip kritlis tiksliai skrido link lankų, o tada, kaip Fiadh apgynė lankus. Kritlis švilpė priešingon pusėn, nei turėjo skrieti. Neviltis ir pyktis an savęs užgniaužė gerklę. FIADH! Prieš akis išdygo raudonplaukė figūra, kuri tiesė rankas link kritlio.
-OLIVIJA! - suklykė per lietų, ir pasileido paskui ją. Po velnių, ko jis kabėjo ore nieko nedarydamas?! Jei pavėluos, Winter sugaus kritlį ir jam šakės!
Jausdamas atsakingas už kritlį, galvotrūksčiais nušvilpė, taškydamas į šalis lietaus lašus ir kalendamas dantimis nuo sustiprėjusio vėjo ir šalčio. Jei taip ir toliau, sušals į ragą ir susrigs ir tada numirs! Jis per jaunas mirti!
-OLIVIJA! NEDRĮSK GAUDYTI KRITLIO! AŠ TAU UŽDRAUDŽIU! GIRDI? AR GIRDI?! - rėkė šis, vydamasis bendrapavardę kitakoledžę. Nors ir kaip buvo persigandęs, čia surado komišką situaciją - ėmė juokas, nes įprastai priešingų komandų puolėjai turėjo būti nemirtingi priešininkai. O jis su Olivija? Nepasidalino kritliu ant vienos šluotos, ji uždribo ant jo purvyne, o dar abiejų kalbos...
KVIDIČAS NĖRA TINKAMA VIENA BENDRAUTI IR MALONIAI ŠNEKUČIUOTIS! NUSTOK BŪTI DŽENTELMENU! - sušuko vidinis balsas.
-Nagi! Judam! Judam!- subarškino dantimis septyniolikmetis, ragindamas savo seną šluotą. Senoji sunkiai traukė ir aiškiai nepasivijo naujutėlės grifės šluotikės. Mintyse pradėjo plūsti už save, jog buvo tinginys ir patingėjo daugiau susitaupyti eurų, pfū, galeonų geresnei šluotai.
-TU, RUPKE NERALIUOTA! KAD TAVE SAUSAINIS NUTRENKTŲ! KAD VELNIAS Į PAČIAS PASIIMTŲ! EIK DEBESŲ SPARDYTI! EIK TU NAKTĮ PIENI LAKTI IR NELIESK KRITLIO, RUPKE! - su keiksmais Kajus nėrė žemyn. Purvynėlis jo nemasino, net nusipurtytų, tačiau dėmesį atėmė krentantis kritlis. Akimirką pasijautė kaip gaudytojo pozicijoje, tik skirtumas tas, jog gaudė savavališkai nelekiojantį į šalis kamuolį.
Spausdamas tą, kas liko iš šluotos greičio, nuzvimbė prie grifės, vaikinukas skubiai ištiesė ranką, gaudydamas kritlį. Kad ir šį kartą jam pavyktų! Širdis seniausiai buvo išlindusi iš po padų, Kajus karštligiškai norėjo, jog jam pavyktų ir tuo pat metu būtų prie Gajos - būtent ją, pagal komentatorių, taikėsi Stevie Green juodaskruostis muštukas. Gaja! Skrandį sutraukė baimė. Ją jau vieną kartą numušė muštukas! Kajus nevilties kupinu žvilgsniu nužvelgė kritlį. Sukošė pro dantis ir staigiai šovė į priešingą pusę. Sportinis azartas raižė jo kūną, tačiau pro ryšius jausmus prisverždavo ir nuovargis, šienaujantis kiekvieną iš įtampos virpantį kūno raumenį. Rankos, kojos, nugara sutartinai dejavo, o ir seniai sunkiai bepajautė rankų ar ir kojų pirštų galiukus, tačiau į tai nekreipė dėmesio - Gaja buvo svarbiau.
Jam reikia apginti gaudytoją į, o Gajai - aukso šmaukštą ir ši kančia pasibaigs. Juodos akys lipinosi iš nuovargio ir Kajus sgriežė dantimis. Spėk! Kaip ir anksčiau griežė dantimis ant šluotai, taip pasielgė ir dabar. Keiksmų virtinė liejosi jo galvoje, o vėjas ūžė jo ausyse.
Tada viskas įvyko greitai - išvydęs Sofijos figūrą, Kajus plačiau atsimerkė. Jis ne vienas.
[Bandymas uždengti Gają stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 5;6]
-
Grifai buvo tikri kopijuotojai! Klarė pasinaudojusi Gajos sėkme irgi pastebėjo aukso šmaukštą.
Laikykis! Elzė rankomis sumojavo keistais judėsiais, atiduodama savąjį či Amnetai.
Tegu jie čia vaikiojasi abudu - matydama Kajų su Olivia (net vardą iš komentatoriaus kalbų įsiminė) pasitraukė iš savos vietos. Savanaudiška, bet pagalbos Wintersonui nereikėjo. Be to, pabūdamas, kad ir vieną sekundę šalia jų, rizikavai būti išvoliotame purve, žolėje ar netgi patekti į žaibo šūvį.
Žudikų duetas. Taip pat pavogta būt galėjo tavo šluota, tavo garbė ar kritlis.
Skrendam, skrendam kuo greičiau iš čia.
Geltona, supinta kasa išsileidinėjo ir dabar priekyje plaukų buvo daugiau negu gale, kas reiškė, jog ant galvos švilpei buvo įtaisytas multifunkcinis fontanas su daug srovių, kurios tekėjo per kaklą, nugarą ir netgi per veidą.
Švilpė bereikšmingai apsuko dar keletą ratų aplink aikštę.
Prakeikta Olivia buvo pasidariusi sau tikrą nesvarumo būsenos atrakcioną gaudydama kritlį. Tas futbolo kamuolio dydžio kritlis dar vis neturėjo Elzės pirštų (pirštinės?) antspaudų ir ketino išsilaikyti kaip tik galima labiau sterilus. Iki situacija nebuvo kritiška.
Septintakursė vis labiau panašėjo į lavoną. Niekada gyvenime nebuvo patyrusi tiek fizinio krūvio. Koks čia krūvis, sėdint ant šluotos galvojate, bet sunkiausia ant jos išsilaikyti, nenukristi, skristi ir dar ją suvaldyt. Nėra taip jau ir paprasta.
Sunkūs atodūsiai pranyko lietuje. Vėl užėjo šalčio veikiamas drebulys, o sunkiausia buvo išsilaikyt ant skraidančio medienos gabalo. Elzė liko vos ne gulom, ant kiek prisispaudusi buvo. Lyg katinas ant palangės mataruojantis uodegą.
Nepatogu buvo skraidyti, bet kol atgaus jėgas - pagulinės. Nors jokios jėgos čia neateis, ant rankų buvo perneštas visas svoris ir jos to ilgai neišlaikys.
Teko sugrįžti į sėdimą poziciją. Norėjosi apsisukti devyniasdešimt laipsnių kampu ir statmenai kristi nė nepaleidus savo kvidičo įrankio.
Olivija, Fiadh, Daniela, Stevie, Klarė - kas per galiūnų stiprūnų komanda?
Dabar jautėsi lyg keturiasdešimtmetė moteris dirbanti, kad išlaikytų savo keturis vaikus. Tos visos šluotos, kamuoliai. Vos muštukas nepataikė galvon, vienas galvos pakreipimas ir nosis būtų atiduota į Pomfri stebuklingas rankutes.
Tai atstojo gerą kofeino puodelį ir prabudino švilpę. Labas rytas, brangioji. Pabundame ir keliamės.Jau pašaipiai pradėjo į visą tai žiūrėti septintakursė.
Viskas ėjosi ratu ir ratu. Žaidėjai, atmušėjai, gaudytojai nieko neveikė. Tiksliau veikė, ir labai svarbiai viską ten darė, bet kartojo ir kartojo tą patį, per tą patį.
Stengėsi likti budri, iš aukštai akimis peržvelgė visą vaizdą. Visus žiūrovus. Ji vėl liko permatoma. Tik kelios žiūronuotų švilpiukų akutės stebeilijo į ją, visos kitos gaudė kiek įdomesnį vaizdą.
Užteko ir tų aštuonių akučių, kad Elzė nesusipatogintų ir nuskristų dirbti.
Stevie. Stevie turi bokštą. Stevie šalia atmuštuko. Gaja!
Per savo mieguistumą visai pamiršo, kad žaidžia ne ji viena prieš Grifus. Greit pasukusi savają šluotą ir suėmusi šluotkotį, lyg žirgu nujojo, taip nutrūko šokinėdama ir nelygiai link Amnetos.
Greitai įsibrovusi tarp kelio, kur turėtų skristi muštukas, šį kart arčiausiai Gajos, Elzytė galvojo kurį šoną geriau atsukti: palikti vieną sveiką, o kitą sužeistą labai, labai, ar abudu sužaloti po truputį.
[Bandymas uždengti komandos draugę Gają Kasandrą Amnetą stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 5; 2]
-
Ar ji tikrai tikėjosi, kad tas skrajūnas taip lengvai pateks į jos rankas? Ak, jei nebūtų lietaus visi matytų, kokia siaubinga buvo šoji Amneta. Daugelis turbūt jau būtų pradėję galvoti apie tai kas leido šiai personai tapt gaudytoja, tačiau lietaus dėka viso šio siaubo nesimatė. Niekas, išskyrus ją pačią, nematė kaip ji ką tik "susifeilino". - Rupūs miltai, rupūs miltai. - Atsiduso Kasandra. O juk į riešutą panašus kamuolėlis buvo taip arti. Minus šeši šimtai šešiasdešimt sėkmės švilpių naudai, kitaip jau ir nepasakyt. Švilpė puikiai suprato, kad jos bandymai sugauti aukso šmaukštą neliks nepastebėti ir tuoj prie jos "prisišvartuos" Karter. Niekada, daugiau niekada gyvenime nebežaisiu kvidičo. Eina toks sportas, po paraliais, velniop. Kantrybė vis slūgo ir slūgo kaip nežinia kas. Negalvoti buvo sunku, tad septintakursės mintyse dėjosi chaosas. Vieną akimirką ji manė, kad tai nelabas sapnas ir tuoj ji pabus iš šio košmaro, o kitą akimirką ji džiaugėsi galėdama bent kažkuo padėti savo komandai ir bent lašelį prastūmt juos pergalės link. Jeigu tai išvis galima buvo pavadinti prastūmėjimu. Faktas, kad ji pastebėjo vikruolį dabar nereiškė nieko. Na ir kas, kad jis pastebėtas? Pastebėtas, bet nesugautas. Reikia sugauti būtinai. Ir tada jie galės palikti aikštę su prizine vieta. Nors, Varno Nago ir Klastūnyno mokiniams atsisakius dalyvaut, Švilpynė nori nenori buvo prizinėje vietoje, o toliau jau viskas priklausė nuo pačių grifų ir švilpių.
Veidą papuošė nuostaba stebint tai kas dėjosi žemiau. Porai sekundėlių, nepametant šmaukšto iš regėjimo lauko, galima buvo mestelėti žvilgsnį žemyn. Gaila, kad jos su Klarė negali taip pat pasilinksminti gaudydamos Aukselį. Reikėjo pripažinti - tas šmaikštuolis tikrai dievino tyčiotis iš gaudytojų. Bet juk neteisi tu beveik negyvo daikto už pasityčiojimus? Jis tiesiog atlieka savo darbą. Nusiramink, Gaja, prisisemk kantrybės, tu nekalta, kad negali sugauti šmaukšto. Tai viskas yra tik sapnas, o sapne gali daryti ką nori iš nevilties pradėjusi įtikinėti save švilpė nuskriejo skraiduolio link. Dabar ji tikrai turi sugauti jį. Jis visai netoli. Prie vis dar skaudančios nugaros prisidėjo dar ir skrandis, reikalaujantis maisto. Rungtynes reikėjo kaip įmanoma greičiau pabaigti. Net jei šios nepasiekė savos kulminacijos. Komandos kapitonė netoliese pastebėjo Klarę. Panašu, kad dabar prasidės kova dėl to, kas pirmiau sugaus tą prakeiktą debesų spardytoją. Amneta stengėsi laikytis kuo arčiau šmaukšto ir viena ranka laikydamasi šluotos, kita vėl siekė jo. Priešais blykstelėjęs žaibas minutėlei apakino, tačiau mergina vis dar žinojo kur jos tikslas. Pamesti vikruolį iš akių buvo nebe tokia lengva užduotis esant taip arti jo. Nuo pergalės ją skyrė vos pora metrų ir beveik šimtaprocentinė tikimybė būti numuštai panelės Green muštuko. Kandžius žodžius pasiliko sau, nes jų ir nebuvo. Kasandra nemokėjo pyktis, todėl ir neturėjo ilgalaikių priešų - Klarė ne išimtis. Grifų gaudytoja greičiausiai buvo bendraujantis ir malonus žmogus, tačiau dabar vyko kova vos ne už gyvybę ir visus malonumus teko sukišti į pandoros skrynelę tolimiausiame minčių kampe. - Eikš pas mane, po paraliais! - Tiesė ranką šmaukšto link. Ji turi sugauti jį pirmiau nei tą padarys Karter. Sugauti ir parodyti visiems, kad tai padarė ji, o ne grifė. O tada jau pasiūlys jį palaikyt ir Klarei. Nors kažkas viduje kūždėjo, kad tai toli gražu ne pirmos rungtynės bendraamžei priešininkei. Ji - toks pat veteranas kaip švilpiai Kajus Arno Wintersas ar Keitas Keitas Kolinsas.
[Bandymas sugauti aukso šmaukštą: 5]
-
Jai pasisekė! Ji apgynė lankus! Neįtikėtina! Dabar Kajūkštis tikrai nebeturės ko pūstis! Pasirodo, net ir ji, Fiadh, gali atlikti kažką tinkamai. Šį kartą šiaurės airė buvo tikra, kad kritlis skriejo tiesiai į lankus - ne taip kaip pirmojo metimo metu. Vadinasi... Ji atliko savo darbą ir apgynė Grifų Gūžtos lankus! Ko gero, tai buvo laimingiausia akimirka Fiadh gyvenime. Net ir ji sugebėjo padaryti tai, ko iš jos reikalavo situacija.
Tokią akimirką mergaitė net paklausė savęs, ar Džeimsas Greywindas stebi rungtynes - ir, ko gero, pirmą kartą gyvenime mintis apie transfigūracijos profesorių neprivertė grifiukės krūptelėti. Šiuo metu ji buvo euforijoje. Ko gero, net jeigu Greywindas pats praskristų visai šalia, ji neišsigąstų.
Deja, ilgai džiaugtis Fiadh negalėjo. Tereikėjo prisiminti, kas įvyko po pirmojo metimo, kuris Kajui nebuvo itin sėkmingas. o'Ceallachain nespėjo net pasidžiaugti ramybe, kai Wintersiūkštis grįžo su kritliu ir pelnė Švilpynei taškus! Tad keturiolikmetė nenoromis turėjo vėl susikaupti ir mintimis grįžti į aikštę. Ji matė, kad komandos draugė Olivia nuskriejo prie kritlio. Teliko tikėtis, kad šį kartą jai pasiseks geriau ir joks geltonapsiaustis to kritlio nenušvilps.
Fiadh nežinojo, kaip vyksta žaidimas, tačiau spėjo, kad abi gaudytojos jau vaikosi šmaukštą. Juk praėjo pakankamai laiko, kad septinto kurso merginos pastebėtų tą mažą blizgantį dalykėlį. Žinoma, lietus ne itin padėjo suprasti, kas vyksta, tad o'Ceallachain beliko tikėtis geriausio. Staiga ji susimąstė: o kas bus, jeigu niekas nė nepastebės, kaip kuri nors iš merginų pagauna šmaukštą? Juk per šitą liūtį niekas iš viso nieko nemato. Kažkada žiūrovai suūžė, tačiau ar jie tikrai matė, kas vyksta aikštėje? Šiaurės airė įsivaizdavo, kaip kybo prie lankų laukdama varžovų puolėjo, o apačioje viena iš komandų jau džiaugiasi pergale... Ir niekas nė neprisimena, kad komandoje buvo ir ji, Fiadh o'Ceallachain... Norėdama įsitikinti, kad rungtynės dar nesibaigė mergaitė nusileido kiek žemiau ir kiek aprimo: tame purve nesimalė jokie žmonės, vadinasi, galima tikėtis, kad rungtynės dar vyksta. Gynėja skubiai grįžo prie lankų. Susidarė įspūdis, kad kritlis jau yra patraukęs savais keliais. Fiadh nebematė, ar Olivia sučiupo tą kritlį, ar ne. Reikia tikėtis, kad ji su raudonu kamuoliu pažastyje jau prisiartino prie priešingų lankų... o'Ceallachain atrodė, kad visas veiksmas vyksta jos pusėje - ko gero, priešininkų gynėja jau baigia užmigti iš nuobodulio...
Atidžiai apsižvalgiusi mergaitė nepamatė nei Kajaus, nei Elzės. Tai buvo kiek keista - juk jie šiandien nieko daugiau neveikia, tik atakuoja vargšę Grifų Gūžtos gynėją, ypač Kajus. Džentelmeniškumo nerasta...
Kurį laiką buvo ramu, kad Fiadh išdrįso šiek tiek nutolti prie lankų, kad galėtų išsiaiškinti, kad vyksta aikštėje. Netrukus pamatė abi gaudytojas - buvo labai akivaizdu, kad vargšas mažasis kamuoliukas jau yra persekiojamas abiejų merginų - jos ne ieškojo, jos vaikėsi. Vadinasi, gali būti, kad teks bandyti ginti Klarę nuo muštuko! Ir kaip tik tuo metu o'Ceallachain pamatė, kaip baltaplaukis švilpių atmušėjas blokštu tvojo per muštuką. Juodasis kamuolys skubiai pasileido Fiadh pusėn. Mergaitė persigando, kai suprato, kad taikinys vis tik buvo ne ji, o komandos atmušėja ir kapitonė Stevie Green. Fiadh suprato, kad Green šiuo metu yra daug svarbesnė komandai. Tad ji giliai įkvėpė ir pasileido komandos kapitonės link. Širdis lipo per gerklę, tačiau neliko nieko kito - Fiadh laukė, kada kamuolys galingai trenksis į ją.
[Bandymas uždengti komandos draugę Stevie Green stojant tarp jos ir skriejančio muštuko į ją: 1; 4]
-
Danielai taip skaudėjo petį, atrodė tuoj apsiverks. Tiesą pasakius ji nekentė ašarų, net tokių, nuo kurių net geležinė valia neapsaugotų. Muštukas nenumušė Klarės, bet puolėjai įsiterpus tarp muštuko ir gaudytojos, raudonplaukė nejautė jokio pasitenkinimo. Bet štai kai per galų gale pasirodžiusias ašaras pamatė Klarę tiesiant rankas i muštuką sužibo viltis. Skaudantis petys kur pataikė tas nevidonas, net atrodė nustojo maudęs. Viltis matant Klarę tiesiant ranką buvo kaip gurkšnis vandens karštą dieną. Taip gaivino, taip augino savivertę. Grifei pavyko apginti savo komandos gaudytoją, o tai jau nė nekvepia nuobodžiomis rungtynėmis. Pagaliau Daniela suprato, kodėl žmonės eina iš proto dėl kvidičo, ir raudonplaukė pagaliau pajuto ne menką susidomėjimą, ne norą išmėgint jėgas, o grynų gryniausią aistrą šiam žaidimui. Svarbiausia nosies neužriest ir ant laurų neužmigt, tęsti žaidimą, -mąstė grifė, giliai atsikvėpusi. Rungtynės buvo įtemptos nes negalėjai normaliai matyti, per tą audrą net savo mintis girdėt buvo sunku. Kiekviena detalė atrodė blaško Danielą.
Sirgaliai atrodė nugriaus stadijoną. Net audra neprilygo jų šauksmui. Ir grifai ir švilpiai buvo išvargę ir mintyse dėjo viltis į savo gaudytojas, nei vienas nenorėjo, kad rungtynės tokiom sąlygom užtruktų. Bent taip manė Daniela. Nes įmatyti kas vyksta stadione būtų vieną, o štai įsibrauti į jų mintis buvo neįveikiama užduotis. Praskrisdama puolėja vis dėlto girdėjo vieną kitą keiksmažodį, tad drįso manyti, kad ne ji viena atidavusi paskutines jėgas šiam žaidimui. Danielos savijauta buvo tokia prasta, kad ji nesuprato kaip dar nenukrito nuo šluotos pataikius muštukui. Garbės žodis, manė kris tiesiai į purvą. Tik laimei net jei ir nukristų vargiai kas įžiūrėtų tokiomis oro salygomis. Kad ir kaip dairėsi kritlio pastarąsias kelias minutes nematė, o ir Klarė su aukso kamuolėliu dingo iš puolėjos matymo lauko.
Tokio oru laikyti šluotkotį su viena ranka būtų tiesiog juokinga, nukritimas būtų praktiškai garantuotas. Tad kad ir kaip skaudėjo jau ne tik petį bet ir visą ranką, puolėja sukando dantis ir dar stipriau abiem rankom isitvėrė į šluotkotį. Na jau tikrai taip paprastai nepasiduosiu, užbaigsiu šitas rungtynes iki galo...
Besidairydama raudonplaukė užmatė kaip komandos draugė bando pagauti kritlį. Daniela nemanė kad šiuo metu pavyktų išlaikyti, tad net nesivargino graužtis, kad ne ji gaudo kritlį. Vos kelis metrus paskridus pamatė Stevie. Jau norėjo apsidžiaugti nes seniai nematė komandos kapitonės, bet emocijom trūko laiko. Į Stevie lėkė muštukas. Daniela net nesusimastė, kad dar vieną smūgį vargiai atlaiktų, ir stojo tarp Stevie ir muštuko. Komandos kapitonė buvo tikrai kur kas vertingesnė žaidėja už puolėją. Todėl šis sprendimas, kad ir žaibiškai priimtas buvo veikiausiai teisingas.
Daniela nors ir matė muštuką, artėjančiam smūgiui nebuvo pasiruošus, per daug jėgų atidavė rungtynėms, susikaupti buvo velniškai sunku ir prireikė didelių pastangų bent išlaikyti atmerktas ašarotas akis. Atrodė tuoj tuoj nualps, dar nesulaukusi smūgio.
[ Bandymas įsiterpti tarp komandos draugės Stevie ir į ją skriejančio muštuko; 3, 4]
-
RPG vertinimas
Stevie Green: 10
Olivia Rose Winter: 10
Klarė Konė Karter: 10
Sofija Orel: 6
Keitas Kolinsas: 10
Kajus Arno Wintersas: 10
Elzė Merė Smitherson: 9
Gaja Kasandra Amneta: 10
Fiadh o'Ceallachain: 9
Daniela Defoe: 8
Koeficientų palyginimas tarp žaidėjų (K)
Stevie Green [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Stevie Green.
Olivia Rose Winter [9] - Fiadh o'Ceallachain [7] = KS [2] 2 papildomi kauliuko ridenimai Oliviai Rose Winter.
Klarė Konė Karter [9] - Gaja Kasandra Amneta [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Sofija Orel [6] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Sofijai Orel.
Keitas Kolinsas [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] = 0 papildomų kauliuko ridenimų Keitui Kolinsui.
Kajus Arno Wintersas [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] 0 papildomų kauliuko ridenimų Kajui Arno Wintersui.
Elzė Merė Smitherson [8] - Stevie Green [9] = KS [0 ] 0 papildomų kauliuko ridenimų Elzei Merei Smitherson.
Fiadh o'Ceallachain [7] - Keitas Kolinsas [8] = KS [0 ] 0 papildomų kauliuko ridenimų Fiadh o'Ceallachain.
Daniela Defoe [9] - Keitas Kolinsas [8] = KS [1] = 1 papildomas kauliuko ridenimas Danielai Defoe.
Komandinis koeficientų palyginimas
Grifų Gūžta [2,5] - Švilpynė [2,5] = KKS [0,0] = 0 papildomų kauliuko ridenimų.
Kauliuko rezultatas
Stevie Green: 5
Olivia Rose Winter: 5; 3; 6; 3
Klarė Konė Karter: 2
Sofija Orel: 2
Keitas Kolinsas: 2
Kajus Arno Wintersas: 2; 2
Elzė Merė Smitherson: 4
Gaja Kasandra Amneta: 5
Fiadh o'Ceallachain: 3; 3
Daniela Defoe: 3; 2
Stevie Green netiksliai paleidžia muštuką į Gają Kasandrą Amnetą.
Olivia Rose Winter sėkmingai sugauna kritlį.
Klarė Konė Karter nesugauna aukso šmaukšto.
Sofijos Orel veiksmas anuliuojamas, nes muštukas į Gają Kasandrą Amnetą paleistas netiksliai.
Keito Kolinso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas į Gają Kasandrą Amnetą paleistas netiksliai.
Kajaus Arno Winterso veiksmas anuliuojamas, nes muštukas į Gają Kasandrą Amnetą paleistas netiksliai.
Elzės Merės Smitherson veiksmas anuliuojamas, nes muštukas į Gają Kasandrą Amnetą paleistas netiksliai.
Gaja Kasandra Amneta sugauna aukso šmaukštą.
Fiadh o'Ceallachain veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Stevie Green.
Danielos Defoe veiksmas anuliuojamas, nes muštukas neskrieja į Stevie Green.
Kvidičo rungtynės baigtos
Rezultatas: Grifų Gūžta 0 - 160 Švilpynė.
Pergalę švenčia Švilpynė.
-
Gaja buvo viename aukščio lygyje su Klarė. Ji turėjo lygias galimybes su varžove. Jeigu dabar kažkas stebėtų tai, kas vyksta čia, viršuje, neabejotinai lažybose statytų, kad šmaukštą pagaus Karter. Ji ir sportiškesnė ir iš išvaizdos vyresnė už savo bendraamžę Amnetą. Bet viskas pasisuko kita linkme. Nežinia, ar viena tūkstantmečio skraiduolė užpavydėjo kitai ar tiesiog fortūna pagaliau nusprendė nusišypsoti žemaūgei storulei. Netrukus aukso šmaukštas atsidūrė švilpių gaudytojos rankose.
- Yra! - Sušuko rudaplaukė, iškėlusi šmaukštą. Kova baigta. Tvirtai laikydamasi šluotos, rankoje gniaužė skraiduolį ir pasileido komentatoriaus link. Ji turėjo parodyti tai, ko dar nepastebėjo nei vienas sėdintis tribūnose. - Aš sugavau! - Džiaugsmo šūkį išgirdo dabar jau ir komentatorius ir arčiausiai tribūnose sėdintys mokiniai. Geltonųjų tribūnos netrukus pasipildė plojimais ir džiaugsmo šūkiais. Taip, tegul jie visiems praneša, kad mes laimėjom! Neapsakomai džiaugėsi mėlynakė. Ji ir sau ir savo bendrakursiams, bendrakoledžiams ir grifams įrodė - nebūtina mokėti puikiai žaisti kvidičo, kad jį laimėtum. Kojos pagaliau palietė jau kurį laiką neliesta žemė ir pasijuto nuovargis. Vos nesuklupusi, septintakursė įsitvėrė šluotos ir prisivertė pastovėti ant kojų dar bent pusvalandį. O tada jau galės kiek norės gulėti ligoninės sparne. Akimis susirado kitus geltonus apsiaustus. Reikia atšvęsti pergalę.
- Ačiū, šios rungtynės buvo nuostabios! - Šūktelėjo Stevie. Nežinojo ar grifų kapitonė išgirdo ar ne, bet dar būti čia Kasandra nebegalėjo. Pažeme vilkdama šluota, kvidičininkė nusigavo švilpinukų persirengimo kambario link ir dingo už durų.
-
Sofija apsidairė nelabai supratusi kas įvyko. Geltonais šalikais pasidabinusi minia ošė ir klegėjo, o štai Grifų Gūžtos mokiniai sėdėjo tyliai arba garsiai piktinosi. Mergaitė ėmė ieškoti viso šito triukšmo priežasties. Ar įmestas kritlis? Kolinsas į ką nors pataikė? Ji grįžtelėjo per petį. Gaja mojavo šmaukštu! Laimėjom! Sofija sušuko iš džiaugsmo stebėdama kaip Švilpynės gaudytoja demonstruoja komentatoriui tą auksinį kamuoliuką. Ji priskrido arčiau Amnetos.
– Šaunuolė! – pasveikino merginą ,išraudusi iš džiaugsmo. Nebekliudė nei vėjas, nei lietus, nei šaltis. Viskas tiesiog persimainė ir aikštėje pakvipo palengvėjimu ir euforija sklindančia iš geltonųjų tribūnų ir nusivylimu kuris rodėsi grifų veiduose.
Gynėja su palengvėjimu nusileido ant žemės ir kuo skubiau nusitraukė nuo veido aprasojusius akinius, o nuo ranku drėgnas pirštines. Ji bėgte nubėgo iki persirengimo kabinų šypsodamasi taip plačiai kaip nemanė galinti. Laimėjom! Staiga jos lūpų kampučiai kiek nusviro žemyn. Niekas nemetė kritlio... – mergaitė pasijuto nebuvusi naudinga žaidėja, bet nustūmė tokias mintis į šalį ir pasidavė bendrai euforijai, savęs pagailėti suspės ir vėliau. Ji vis dar šypsojosi šukuodama šlapius plaukus klegančiame persirengimo kambaryje, tik gal nebe taip plačiai.