Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Ūdrų Žabangai => Temą pradėjo: Luna Gardner Rugpjūčio 15, 2019, 02:40:15 pm
-
Aukšti, tankūs medžiai, didingas šakas iškėlę į melsvą dangų, gaubė iš šviesaus medžio pastatyą erdvų namą. Nutiestas kelias automobiliams be jokių kliūčių ar išvingiavimų vedė tiesiai į pagrindines pastato duris. Stiklinėse, medžio apdaila besipuikuojančiose duryse nuolat pavykdavo pamatyti praplaukiančius debesis ar dangų siekiančias medžių šakas. Veidrodinės durys puikiai slėpė namo vidų.
Peržengus slenkstį svečius pasitikdavo erdvi svetainė, sujungta su virtuve. Prabangi, didelė sofa nebyliai kviesdavo kiekvieną prisėsti ir pasimėgauti pro langus matomu vaizdu bei tyliu, vos girdimu vėjo ošimu. Tiems, kam garsi muzika ar naujausios naujienos įdomiau, ant priešais esančios sienos puikavosi plazminis televezorius su prijungtomis kalonėlėmis. Neretai garsi, tranki muzika, vos tik Pusmėnulio vilkų atžalos susirinkdavo viduj, nustelbdavo viską aplinkui. Po šiuo pastatui sulaukus svečių įsižiebdavo didelis, tačiau gana kuklus židinys, papuoštas įvairiausiais ornamentais. Kelios nedidelės spintelės ir svetainės vaizdą pakeisdavo virtuvė, kviečianti prisėsti prie aukšto baro su itin patogiomis kėdėmis. Už nemažo baro puikavosi tamsiai pilkos su juodo paviršiaus marmuriniu stalvišriu spintelės. Šių viduje, nors lankytojų namas susilaukdavo tik kelis kartus per mėnesį, tačiau įvairiausių gėrybių bei užkandžių niekuomet nestikdavo.
Pvargusių ir išsekusių po dienos nuotykių bei rūpesčių laukdavo į antrą aukštą vedantys laiptai. Viršuje esantys penki erdvūs miegamieji kvieste kviesdavo kristi į plačią lovą ir nugrimzti į tamsą. Kiekvieno skirtingas dizainas tikavo net ir patiems išrankiausiems. Tiesa, ko nors išskirtinio nebuvo nei viename kambaryje, išskyrus vieną. Tolimiausiame, su vaizdu į netoliese esantį ežerą slėpėsi keli aštirageležčiai ginklai. Atspėti, kam priklausė kambarys, sunku nebuvo. Nors kambarys neretai sulaukdavo kitų Pusmėnulio vilkų, tačiau šie ilgai čia neužsibūdavo. Kambarys priklausė alfai, tad užklysti čia būdavo tik viena priežastis - pokalbis su ja.
Žinoma, nei vienas kambarys neliko be ginklų, mat, gintis neretai reikėdavo net ir žmogaus formoje, tačiau pagrindiniai ginklai, skirti treniruotėms ar kovai slėpėsi rūsyje.
Be pagrindinio pastato šalia stovėjo didelis, erdvus garažas sujuntas su viena namo puse. Tvirtai užrakinti vartais slėpė galingu varikliu džipą, priklausantį visiems Pusmėnulio gaujos nariams.
Tų, kurie troško pabėgti nuo miesto šurmulio, visuomet laukė netoliese ramiai banguojantis ežeras, šiltomis vasaros dienomis kviečiantis išsinerti iš drabužių ir išmėginti saulės spindulių sušildytą vandenį. Itin skaidriam vandeniui neatsispirdavo nė vienas.
-Luna, padėk tą kardą ir atsipalaiduok. Atvykom čia pailsėti, o ne skersti vieni kitų,-kiek suirzęs šviesiai rusų plaukų savininkės balsas atsimušė į medinies sienas.
-Nesiruošiu nieko skersti,-irzliai sumurmėjusi klestelėjo ant sofos. Ilgi, juodi plaukai subangavo už nugaros. Ranka nevalingai nuslydo ant kairės kojos šlaunies. Ilgas, tvirtas dėklas saugiai slėpė dviašmenį kardą. Kardą, mačiusi daugiau nei daugelis šiolaikinių žiobarų karių.
-Tuomet padėk jį. Į šio namo teritoriją įžengti nedrįstų net ir drąsiausi vilkai,-kiek ramesniu balso tonu paprašė.
-Man nepatinka staigmenos,-beviltiškai pabandė dar kartą, tačiau nuožmus betos žvilgsnis sudaužė visas viltis pasilikti ginklą,-tebūnie,-safyro spalvos akys apsuko nedidelį ratelį, o lieknas žavisios anglės kūnas pakilo nuo minkštos sofos.
Persibraukusi ranka per palaidus plaukus pasuko laiptų link, žvilgsniu skaidriame stikle ieškodama lauke dirbančių vyriškosios lyties atstovų. Išvydus besidarbuojančius vampyrus, kaip paprastus žiobarus, lūpų kampučiai nesuvaldomai paliko.
-Žavūs ir gražūs,-šalia išdygusios merginos veidą taip pat papuošė plati šypsena,-ar jie ketina sukurti namo dydžio laužą?-kilstelėjo antakį nužvelgdama kas akimirką didėjančią suskaldytų malkų krūvą.
-Panašu, kad taip,-gūžtelėjusi pečiais nieko nebelaukdama nuskuodė į viršų. Ilgas, platus koridorius ir šviesaus medžio durys prasivėrė leisdamos įžengti į kamabrį. Akimirksniu safyro spalvos žvilgsnis užkliuvo už milžiniško lango, atveriančio vaizdą į ežerą.
Tyliam atodūsiui išsprūdus iš rausvų lūpų atsisegė prie diržo prisegtą dėklą, slepiantį kardą. Atsargiai atrėmusį šį į sieną nužingsniavo iki ant spintelės padėtos kuprinės. Netrukus šilto džemperio rankovės apsivijo liekną liemenį.
Mintis, jog vakarą praleis su vaikinu, kuris kaskart priversdavo krūtinėje esančią širdį pašėlusiai daužytis, bei dviem geriausiais draugais, viliojo net pačią tamsiaplaukę.
-
Tylų, ramų ir gana šiltą vakarą, du žavūs jaunuoliai leido, kapodami malkas. Na, darbas iš ties neatrodė gundantis, tačiau šiems tai buvo vienas juokas. Vampyrų, neišsenkančios jėgos, leido suskaldyti begalybę malkų, ką jie ir darė.
- Kaip manai, Rajanai, dar ne gana? - Šyptelėjo rudų plaukų savininkas žvelgdamas į savo bičiulį.
- Kuo daugiau prikaposim, tuo didesnį laužą sukursim.. - Šyptelėjo juodaplaukis, kilstelėdamas kirvį į viršų ir skeldamas jau paskutinę malką. - Be to, žinai, seniai matėmės.. Reiktu padėkoti, mūsų panoms, kad sumąstė tokį pobūvį. - Išlemeno juodaplaukis, žvelgdamas į Elijah.
- Kas tiesa, tas ne melas. - Nusišluostęs prakaitą nuo kaktos, pažvelgė į krūvą malkų. - Tikrai taip, nesimatėm mes, gal jau gerų pora savaičių. Be to kam daugiau būsi dėkingas, jei ne mūsų mergaitėms, - plačiai nusišypsojo Chris' as.
- Tai gal jau paiimam, sunešam malkas prie ežero ir einam kviesti panų, nes žinoma aš nusimaudyti tai tikrai norėsiu, pažiūrėk, - braukdamas ranką per nuo prakaito sušlapusius plaukus, tarė Rajanas.
- Na lauke šiandien iš ties karšta, reiktu nusiprausti, bet, galbūt ir gražuolės mūsų norės prisjungti, gerai, greit sukraunam laužą ir šokam į ežerą. - Ištaręs paskutinius žodžius, prisidėjo glėbį malkų ir pasinaudojęs savo vampyriškomis galiomis, kartu su Rajanu sunešiojo viską, labai greitai, jau po kelių akimirkų buvo galima įžvelgti trikampio formos laužą aplinkui apdėta akmenimis, tikrai ta vieta šalia ežero atrodė įspūdingai ir šįkart vaikinai neblogai pasidarbavo, patiese nemažą pledą ant jo sukrovė vaisius, kuriuos turėjo ir tonizuojančio gėralo su burbuliukais.
- Greiti mes, - nuskambėjo rudaplaukio balsas kartu su pašaipos gaidele.
Rajanas draugužiui atsakė kilstelėdamas savo lupų kampučius ir eidamas link paradinių durų. Priėjas įėjimą, jis tik kištelėjo galvą, nes eiti į vidų, jam nesinorėjo, ir šuktelėjo Lunai su Džes:
- Gal norite kartu nusimaudyti, lauke labai šilta, nepasigailėsite! - Savo žavingu balsu tarstelėjo vaikinukas ir atsirėmė į sieną esančią šalia durų. - Neturėtu mums atsispirti. - Viena akimi mirktelėdamas pažvelgė į šalia stovintį Dawson' ą.
- Luna tikrai neatsispirs.. - Ištaręs šiuos žodžius jis atsiminė viską, kas buvo praleista kartu su ja, ir tikrai ne kartą, o beveik visus, mergina džiaugėsi būdama šalia savo vampyro, jos širdis visada daužėsi kaip pašėlusi.
- Uoj, koks tikras, - kumščiu trinktelėdamas į Chris' o petį, balsu nusijuokė.
- O tu ką ne? - Atsakydamas tuo pačiu veiksmu, šmaikščiai pakraipė galvą ir nusirengė nuo prakaito sušlapusią maikę. - Kažkaip karšta.
- Taip taip. - Plačiai šyptelėjo. - Aha, brolau, karšta, - šis mirktelėjo akimis ir savo pirštais ore nupaišė kabites, o po kelių akimirkų abu vaikinai demonstravo savo ištreniruotus kūnus.
-
Viduje kirbanti nuojauta, jog nutiks kažkas negero, neleido atsipalaiduoti. Raumenys, įprastai būnant šiame name kartu su kitais Pusmėnulio gaujos vilkais, nuolat būdavo atpalaiduoti, išskyrus tuos momentus, kai tekdavo treniruotis, tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Didžiuliame name buvo tik jie, grynakraujis vampyras su savuoju draugu ir alfa, atsivedusi savąją betą.
Stabtelėjusi prie durų kryptelėjo galvą į kardą, atremtą į šalia lovos esančią sieną. Noras pasiimti šį ir pajusti saugumo jausmą verste vertė pagriebti ginklą, tačiau iš visų jėgų nustūmusi pagundą ir vlogą nuojautą į šalį, papurtė galvą.
-Džes teisi...-nebenorėdama kelti sau dvejonių, tyliai užvėrė švisaus medžio duris. Klausą akimirksniu pasiekė vyriškosios lyties atsotvų balsai. Linksmi ir, regis, visiškai atsipalaidavę.
Tuurėtum atsipalaiduoti ir tu...Juk pažadėjai...
Galvoje ėmus skambėti savo pačios balsui tyliai atsiduso. Puikiai prisiminė duotą pažadą, kai vyresnioji mergina pasiūlė praleisti vakarą keturiese. Atsipalaiduoti ir pamiršti viską, kas neduoda rmaybės.
Tai, po velnių, kodėl negaliu taip ir padaryti?
Niršdama ant savęs ėmė žingsniuoti laiptų link. Netrukus ėmus lipti žemyn, safyro spalvos žvilgsnis susidūrė su tarpduryje stovinčiais vaikinais. Akimirką žvilgsnis nuklydo į tamsiaplaukį, tačiau netrukus įsmigo į melsvai-žalių akių savininką.
*
-Šalia jo elgiesi kitaip,-rudaplaukės veidą papuošė plati, kiek šelmiška šypsena.
-Ne, elgiuosi taip, kaip visuomet,-nepripažindama tiesos rauktelėjo antakius. Viduje nuolat kirbėjo mintis, jog šalia grynakraujo ima elgtis kitaip. Kovos, išmoktos pamokos, treniruotės, kiek arus charakteris ir sarkazmo gyslelė, viskas pasimiršta. Iš šaltakraujės žudikės tampdavo miela, švelnia mergina.
-Kaip visuomet, kai šalia būna jis,-neketindama pasiduoti rudakė plačiai išsiviepė.
-Juk žinai, kad tai ne tiesa,-pavarto akis tvirčiau suimdama dviašmenį kardą ir pasiruošdama pulti.
-Juk žinai, kad meluoji pati sau,-mirktelėjusi vyresnioji beta užsimojo kardu. Aštri geležtė švilpdama atsitrenkė į kitą.
Žinau...
*
Nejučia stabtelėjusi tamsiaplaukė kelias akimirkas stebėjo iš drabužių išsinerti nusprendusį vampyrą. Netrukus šio pavyzdžiu pasekė ir šalia stovintis.
-Nusprendėt pademonstruoti savo kūnus?-trumpam žvilgtelėjusi į ant laiptų stovinčią alfą, rudaplaukė žengė kelis žingsnius arčiau savo mylimojo ir apsivijusi šio kaklą apdovanojo bučiniu.
Šypsodamasi papurtė galvą įveikdama paskutiniuosius kelis laiptelius.
-Eime?-žengusi kelis žingsnius arčiau stovinčių bičiulių žvilgtelėjo į grynakraujį. Brangakmenio spalvos žvilgsnis lėtai nuslydo šio apnuoginta, raumeninga krūtine. Atminty akimirksniu iškilo neseniai praleistos nakties prisiminimai.
-
Išvydus Luną, Elijah žavingai šyptelėjo ir mirktelėjo viena akimi. Praeitos nakties įvykiai kaip mat pasiekė vampyro mintis, šis rodos, net užsisvajojo. Tačiau greituoju būdu jis grįžo į realybę ir pažvelgė į Džes. Vos tik ši išvydo Rajaną, iškarto šį pabučiavo. Ach.. ta meilė..
- Aj aj aj, kokia meilė, - pakraipė galvą Dawson' as. Ir jau netrukus stovėjo prie savo išrinktosios. Kol Džes su Rajanu džiaugėsi vienas kitu, Elijah savo rankų pirštais brukštelėjo Lunai per ranką, nuo peties iki delno ir taip kelis kartus. Vampyras kiek įmanydamas stengėsi priminti Lunai viską.
- Dar nebaigiate? - Nusijuokė rudaplaukis ir linktelėjo Lunai, kuri pasiūlė keliauti. Pagriebęs ją už rankos jis, kartu su savo bičiuliais patraukė link ežero, kuris šiuo metu jaunuolius viliojo labiausiai.
- Eli? - Mirktelėjo Rajanas Elijah ir šis iškart suprato, ką šis turį omenyje.
Taip taip, merginos, tikrai turėtu nustebti.. Mes tikri romantikai - pamąstė Dawson' as ir nevalingai kilstelėjo savo lupų kampučius, prisimindamas, kaip stengėsi. Laužas, pledas, vaisiai, daržovės, gėrimai, viskas atrodė lyg iš romantinio filmo.
Neilgai trukus būrys jaunuolių pasiekė ir ežerą, kuris buvo labai ramus, kas nebuvo įprasta, dažniausiai šioje vietoje būdavo vėjuota arba lydavo lietus.
Šalia ežero vaizdas buvo stulbinantis, tik reikėjo laukti, kaip sureaguos dvi vilkės.
- Na ką, atėjome? - Šyptelėjo rudaplaukis ir jo žvilgsnis nukrypo ties Luna. Pažvelgęs į ją jis tik kilstelėjo savo antakius ir laukė, kol ši ką nors pasakys. Kol tuo metu Rajanas apsivijo savo merginos liemenį ir įsmeigė savo akis į josios. Rodos vėl jie ims bučiuotis, aišku, Chris' as nenorėjo to daryti, kol vilkiūkštė pati nepasisiūlys, juk nežinia kas jos galvoje, gal ji prie draugų nenori ar po praeitos nakties, drąsos truputį pristinga.
-
Mergyt, jo akys aukščiau...
Galvoje nuskambėjus savo pačios balsui nejučia krūptelėjo. Susivokusi, jog vis dar spokso į apnuogintą Elijah'aus krūtinę, kilstelėjo galvą. Pro akis neprasprūdo žavių bruožų veidą papuošusi šypsena ir mirktelėjimas. Atsakydama tuo pačiu kilstelėjo rausvų lūpų kampučius. Praverti lūpas ir ištarti bent žodį atrodė pernelyg sunku.
-Kas prakalbo,-plačiai išsiviepusi šviesiai rudų plaukų savininkė žvilgtelėjo į buvimo vietą pakeitusį grynakraujį.
Vyriškosios lyties atstovus prisitačius šalia, krūtinėje plakanti širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Neabejojo, jog pasikeitusį pulsą girdėjo ir šalia stovintys asmenys. Antgamtinė klausa retai kada leisdavo prasprūsti neįprastiems garsams nepastebėtiems.
Oda švelniai brūkštelėjus vaikino pirštams, safyro spalvos žvilgsnis ėmė lėtai sekti šio veiksmus. Paprastas prisilietimas sužadino visus prisiminimus.
Prisikandusi apatinę lūpę žvilgtelėjo į šalia stovintį vampyrą, regis, tyčia bandantį priminti tai, kas vertė šypsotis.
-O jūs?-atsitraukusi nuo savojo tamsiaplaukio, šyptelėjo antroji vilkolakė, stebėdama bičiulius.
-Mes nė nepradėjom,-mirktelėjusi pasisuko durų link, tačiau nespėjus žengti nė žingsnio, pajuto, kaip rankos pirštais susineria su rudaplaukio. Tyliai juokdamasi ir nebesipriešindama nusekė šį iki ežero.
Saulės spinduliuose žėrintis vanduo viliote viliojo išsinerti iš drabužių ir nieko nelaukiant nerti į gaivų, vėsa alsuojantį vandenį. Turbūt taip ir būtų padariusi, jei nakties tamsoje spindinčių akių žvilgsnis nebūtų užkkliuvęs už patiesto pledo, besipuikuojančio įvairiausiais užkandžiais ir gėrimais. Švieži, sultingai atrodantys vaisiai akimirksniu sukėlė apetitą, o stovintys šampano buteliai leido suprasti, jog įprastus, kasdienius gėrimus šiandien teks pamiršti.
-Tetrūksta žvakių ir pagalvočiau, jog ruošiamės vaidinti romantinį filmą,-papurčiusi galvą žengtelėjo arčiau tyvuliuojančio vandens. Vasariškas, šiltas vėjelis akimirksniu ėmė draikyti palaidus merginos plaukus. Tarsi mažas vaikas, suradęs naują žaisliuką. Tingiai persibraukusi ranka per plaukus grįžtelėjo per petį. Vyresnieji grupelės nariai, regis, neketino paleisti vienas kito iš glbėio, mat, Rajano rankos, kaip įprasta, tvirtai laikė savo mylimosios liemenį.
Atsipalaiduok...Čia jūs saugūs...
Nesuvaldydama šypsenos matant du įsimylėjelius plačiai nusišypsojo žvilgsniu susirasdama netoliese stovintį vaikiną. Melsvai-žalių akių žviglsnis akylai stebėjo stovinčią tamsiaplaukę. Akimirką padvejojusi išsinėrė iš kūną dengiančių drabužių ir nė negrįžtelėdama per petį pasileido ežero link. Varno juodumo plaukai ėmė plaikstytis už nugaros. Žinojo, jog Elijah suprato žodžiais neištartą frazę, kviečiančią pasekti jos pavyzdžiu.
-
- Kas? Turbūt toks pat, - plačiai nusišypsojo Džesei. Kas tiesa tas ne melas, tačiau vilkė buvo teisi. Elijah buvo didus romantikas, o meilė iš jo tiesiog tryško pro kraštus. Ne bet kam, o jo išrinktajai merginai. Turbūt tiesa ta, kad meilė kartais būna nenuspėjama.
- Oho ho, - šyptelėjo Rajanas. - Luna, nereikia pas daktarus? - Sarkastiškai užklausė vampyras žvelgdamas į Chris' ą ir vilkiūkštę. Pagreitėjas pulsas Elijah tikrai nebebuvo naujiena. Jis prie to priprato, tai gal jį šiek tiek ir pamalonindavo. Žinojimas, kad mergina šalia tavęs, tiesiog, tampa savimi ir susijaudin buvo geriau už viską.
- Aha, tikrai, - pritarė grynakraujis įsmeigdamas savo žvilgsnį į josios.
Elijah kiek įmanydamas stengėsi priversti vilkę atsipalaiduoti ir elgtis taip kaip įprastai.
- Mes? Nepradėjom, nes jei pradėsim, negalėsim sustot, - žavingai kilstelėjo lupų kampučius ir akių žvilgsnis nuo vienos merginos nukrypo prie kitos. Prie tos, kuri visad vampyrą stebindavo.
Pagaliau priėjus taip norimą vietą, abu vaikinukai laukė merginų reakcijos. Šios žinoma nustebo, kaip kitaip, juk viskas primena tikrą sceną iš romantinio filmo, žinoma žvakės čia jau nebūtų pagelbėje, nes laužo šviesa buvo daug galingesnė.
- O kam žvakių? Vilkiūkšte? Laužo negana? Aš kambarį tau uždegsiu žvakes, galėsim tada vaidinti romantinį filmą. - Viena akimi mirktelėjo ir švelniai tamsoje brukštelėjo šiai per koją.
Kol Džes su Rajanu laikė vienas kitą glėbiuose, Luna nė nežvilgtelėdama pasileido ežero link, žinoma Dawson' as suprato šios užuomeną ir nusimetęs šortus nusekė paskui ją.
Vanduo buvo maloniai šiltas, tačiau dar labaiu jį šildė du įkaitę kūnai.
- Sustok, - sušnibždėjo rudaplaukis, pagriebdamas merginą už rankos ir truktelėdamas link savęs. - Nemanai, kad per ilgai kenčiu? Ir kai ko laukiu? - Kilstelėjęs antakius pora kartu į viršų ir žengė kelis žingsnius arčiau Lunos. Elijah delnas savaime apsivijo ją per liemenį ir prisiglaudė dar arčiau savęs. Dabar kraujas virte virė, tačiu Elijah stengėsi prisiminti, kad jie ne vieni. - Kaip norėčiau dabar kai ko, - tyliai į ausį išlemeno kelis žodžius ir merginos kaklą nusėjo bučiniais.
-
Netoliese stovinčio grynakraujo balsui pasiekus antgamtinę klausą iš rausvų lūpų išsprūdo linksmas juokas. Vaizduotė akimirksniu ėmė piešti nupasakoto kambario vaizdą. Prieblandoje skendinti patalpa akimirksniu priminė romantinio filmo ištrauką.
-Man veiksmo filmai labiau patinka,-mirktelėjo atsakydama į Elijah'aus flirtą. Bėgantis laikas, kad ir kaip stengėsi, nepakeitė jaunuolių bendravimo, net po to, kai šie tapo pora. Flirtas, vienas kito erzinimas ir įprasti "pasikandžiojimai" tapo išskirtiniais bruožais.
Vėsiam, gaivinančiam ežero vandeniui apsupus liekną merginos kūną, raumenys nenoriai atsipalaidavo kartu priversdami atsipalaiduoti brangakmenio spalvos akių savininkę. Akimirką, kai už nugaros pasigirdo tvirtas, tačiau švelnus grynakraujo balsas, prisiminimai visas mintis nunešė į Hogvartsą, Burtų Trikovės turnyro pabaigą. Nusprendę šventę užbaigti kiek kitaip nei visi likusieji pilies gyventojai, abu jaunuoliai mėgavosi ežero vėsa ir žvaigždėtu dangumi.
Sugrįžti iš prisiminimų ir atsidurti tvirtame rudaplaukio glėbyje privertė švelnus trūktelėjimas. Kūnas akimirksniu prigludo prie raumeningos krūtinės. Klausą akimirksniu pasiekė tylus, kiek pagreitėjęs širdies plakimas. Kilstelėjusi galvą safyro spalvos žvilgsnį įsmeigė į melsvai-žalias akis.
-Stiklinės su šviežiu ėriuko krauju?-erzindama kilstelėjo antakį, tačiau pajutusi, kaip liemenį apsiveja grynakraujo ranka, o kaklą sukutena šiltas oras, netrukus virsdamas bučiniais, plačiai nusišypsojo apsivydama vaikino kaklą abiem rankomis, o galvą atlošdama, jog ją laikantis vampyras geriau pasiektų jos kaklą, nusėdamas bučiniais.
-Praėjusi naktis neduoda ramybės?-tyliai, vos girdimai sušnabždėjo lūpomis švelniai brūkštelėdama per vaikino skruostą. Atsidūrus grynakraujo glėbyje kūnas akimirksniu atsipalaidavo, o visos ramybės neduodančios mintys liko nuošaly.
-Ei, balandėliai, mums irgi dėmesio trūksta,-linksmas juokas netruko pasiekti tamsiaplaukę, o iškart po šio sekė ir galinga banga, sukelta kiek toliau esančių antgamtikų.
Gavusi nemažą vandens kiekį į veidą, mėlynų akių savininkė ėmė linksmai kvatotis.
-Juk žinot, kad ką tik pradėjot karą iki mirties,-vis dar juokdamasi nusibraukė vandenį nuo veido. Sušlapę varno juodumo plaukai prilipo prie nuogos nugaros.
-
- Viską prisiminus ir gerai apgalvojus, aš taip nepasakyčiau, - bandydamas ir toliau flirtuoti su savo išrinktąją išlemeno Chris' as. - Be to, aš manau, kad romantinių filmų scenas tau labiau patinka vaidinti nei veiksmo. - Ji turėjo suprasti apie ką vaikinas šneka, nes beveik kiekvienas jų susitikimas buvo pilnas romantikos.
Įkaitęs vaikino kūnas dabar jau buvo apsuptas vėsaus ir gaivaus ežero vandens. O šalia jo prigludusi stovėjo Luna ir rodos mėgavosi erzindama Elijah, tačiau šis stengėsi neleisti savęs provokuoti.
- Uoj ne, galėtum pasiūlyti ir kažko skanesnio, be to, ne to noriu, - mirktelėjęs akimi ir dar tvirčiau spustelėjęs ją prie savęs ištarė Dawson' as. Atitraukęs lupas nuo merginos kaklo jo ausis pagavo dar vienas juodaplaukės klausimas.
- Galbūt, - žinojo, jog mergina ir taip žino atsakymą, tad nieko ir nebesakė. O šios prisilietimas tik dar labiau sužadino visus vampyro pojūčius. O šio lupos tiesiog trokšte troško pabučiuoti vilkę, tačiau turbūt nelemta. Lyg iš giedro dangaus sau smagiai leidę laiką Rajanas su Džes lyg tyčia įsiterpė tarp judviejų.
- Pabaigsim vėliau, - sušnabždėjo į ausį Lunai ir nuo jos atsitraukė.
- O būtina buvo dabar, Rajanai? - Priėjęs prie šio rudaplaukis sugriebė šį tvirtai už kaklo ir panardino po vandeniu. - Va tau drauguži. - Garsiai nuskambėjo vaikinų juokas.
- Būtina, be to už tai atsiimsi! - Šuktelėjo juodaplaukis ir prisivijęs Elijah panardino šį po vandeniu. Tačiau viską lydėjo juokas. Vaikinai linksminosi lyg vaikystėje.
- Lygiosios? - Ištiesdamas ranką ir uždėdamas ją ant draugužio peties.
- Žinoma, brolau, - išlemeno šis ir nubėgo prie Džes, tvirtai ranką pokštelėdamas vaikinui į nugarą.
- Malonu! - Su sarkazmo gaidele balse šuktelėjo šis ir tekštelėjo vandens Lunai į veidą.
- Sakai karą iki mirties jie pradėjo? - Dar ir dar kartą tėškė šiai į veidą. Netrukus prisidėjo ir vampyras su vilke. Lyg vaikai taškėsi vandeniu. Dabar visi stovėjo šlapi. Merginų plaukai buvo prilipę prie jų nugarų, o vaikinų pasišiaušę lyg po tikro "karo".
- Gal nusimaudom ir prie laužo? - Žvilgtelėdamas į dvi paneles ir Rajaną klaustelėjo Elijah.
-
Pamiršti praeitį, išmoktas treniruotes ir kovingą būdą, lengva nebuvo, tačiau atsidūrus šalia melsvai-žalių akių savininko turbūt net savo vardą užmiršti tebūtų vieni juokai. Galbūt tamsiaplaukė ne kartą nebūtų atsakiusi į paprasčiausią klausimą apie tapatybę, vos tik širdis, grynakraujui atsidūrus šalia, imdavo plakti it pašėlusi.
-Regis, tavo atmintis blogai veikia,-erzindama šyptelėjo puikiai suprasdama, jog dabar į flirto žaidimą įsitraukė ir rudaplaukis.
-Sumaišei mane su savimi,-pakštelėjusi vaikinui į skruostą persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus, besidraikančius už nugaros.
Didžioji merginos gyvenimo dalis buvo nuolatinės treniruotės ir kovos, tad išstumti šias iš minčių ir elgtis taip, lyg nieko panašaus nebuvo, prilygo prarasti dalį gyvenimo.
-Hm...Žmogaus kraujas turbūt labiau vilioja?-lėtai, žaismingai kilstelėjusi antakį žvilgtelėjo į kiek toliau stovinčius antgamtikus. Puikiai žinojo, jog šie girdi jų pokalbį, tad stengėsi suerzinti ne tik glėbyje laikantį vampyrą, tačiau ir antrosios vilkės išrinktąjį.
Klausą sukutenus trumpam burbtelėjimui, jog scena iš romantinio filmo nutraukiama dėl "nesklandumų", tyliai nusijuokė kūnu atsisukdama į draugužius, regis, ėmusius nuobodžiauti.
Netrukus prasidėjusi kova tarp vyriškosios lyties atstovų privertė skambėti ne tik juodaplaukės balsą. Žvilgančiu ežero vandens paviršiu nubangavo keturių jaunuolių juokas, kupinas linksmumo ir džiaugsmo, susipynusio su ramybe ir atsipalaidavimu.
Tai, jog prasidėjęs mūšis tarp vaikinų baigėsi, pranešė nemenkas vandens tekštelėjimas į veidą. Kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjusi nustebusi, safyro spalvos savininkė prapliupo juoktis. Nuoširdžiu ir be jokio apsimestinio linksmumo juoku.
-Tu tuoj atsiimsi,-juokdamasi puolė rudaplaukio link.
Amžius, kasdien primenantis, jog laikas pamiršti vaikystės linksmybes ir tapti rimtais žmonėmis, išgaravo. Liko tik keturi draugai, tarsi maži vaikai, šiltame, gaiva alsuojančiame ežero vandenyje, taškomame į visas puses.
-Neprieštaraučiau,-braukdamasi šlapius plaukus nuo veido tarstelėjo šviesiai rudų plaukų savininkė.
-Gal pirma nugalabijam Elijah'ų ir prie laužo?-kilstelėjusi antakį linksmai nusijuokė apsivydama vaikino krūtinę iš nugaros ir prisiglausdama prie šio. Smakras akimirksniu atsidūrė ant grynakraujo peties, o safyro spalvos žvilgsnis įsmigo į melsvai-žalias akis.
-Ar vakarienei tuomet kepsim Elijah'ų?-juokdamasi ir brisdama kranto link šūktelėjo vyresnioji Pusmėnulio gaujos vilkė.
-Žinoma,-linktelėjo pakštelėdama savo mylimajam į skruostą ir patraukdama paskui draugus laužo link.
-
Elijah žinojo, kad jo ir Lunos gyvenimai buvo ir yra lyg veiksmo filmai, tačiau jaunuoliams būnant kartu viskas pasikeisdavo. Veiksmo scenos išsitrindavo ir lygdavo tik juos supanti romantika. Tačiau, taip, kartais tekdavo ir jaunuoliams veltis ten, kur jų širdys tikrai ne troško.
- Jei mano atmintis blogai veikia, tada tavo užduotis ją pagerinti, - šyptelėjo Chris' as.
- Man rodos nieko aš nesumaišiau, - kilstelėjo savo antakius ir pažvelgė į vilkę. - O tu nepastebėjai, kad aš veikiu merginas? - Pakštelėjęs šiai į skruostą tarstelėjo vaikinukas.
Jis jautė, kaip mergina su juo žaidžia, tad visai netyčia į žaidimą įsivėlė ir jis.
Juodaplaukė, kuo toliau tuo labiau erzino grynakraujį. Žinojo jo "skausmingąją vietelę", gal dabar jau ji nebebuvo tokia skausminga, tačiau visiems vampyrams ištartas žodis "kraujas" tik ir sužadindavo troškimą, tačiau tiek Rajanas, tiek Chris' as mokėjo atsispirti. Tai nebebuvo taip sunku, kaip naujokams.
- Viliot vilioja, tačiau, kaip sakoma, "uždraustas vaisius", nebent pasisiūlysi pati, - paskutinius žodžius sušnabždėjo merginai į ausį. - Sako tai gana romantiška, - ir toliau tęsė savo žaidimą, kuris vadinosi - flirtas. Elijah buvo gana romantiškas vaikinukas. Tad flirtuoti su merginomis jam buvo vieni juokai.
Rajanui ir Džes įbridus į vandenį prasidėjo "vandens kovos". Jaunuoliai žaidė lyg vaikystėje, kiekvienas veiksmas buvo lydimas juokų. Jaunuolių linksmi balsai skambėjo visoje teritorijoje.
Elijah paleidus čiurkšlią vandens Lunai į veidą šis pasileido gilyn ir taip pat ėmė juoktis. Dabar ne tik taškėsi vandeniu, bet dar ir gaudynių sumanė pažaisti, tačiau gana neilgai, nes po Elijah pasiūlymo greit atsiliepė ir juodaplaukis su savo vilke.
- Pritariu, - burbtelėjo Rajanas žingsnis po žingsnio eidamas link laužo, o paskui jį nusekė ir jo išrinktoji. Dabar čia teliko tik Luna ir rudaplaukis, kiti du antgamtikai jau buvo netoli kranto, kai prakalbo vilkiūkštė. Elijah net šyptelėjo.
- Ar tu išdrįstum? - Žvilgtelėjo tiesiai merginai į akis, kilstelėdamas lupų kampučiais.
- Dar viena pritarėja. - Šuktelėjo vampyras ir išgirdęs Lunos pritarimą šis nė nespėjo sureaguoti, kai ši pabučiavo šį į skruostą ir nuskuodė paskui savo draugus.
Pala pala..
Pasinaudojęs savo greičiu, šis greit priartėjo prie Lunos ir nustvėrė jai už rankos. O tuomet žengęs kelis žingsnius arčiau mylimosios jis pasilenkė prie jos ausies ir tyliai tarė:
- Tu dar šį vakarą už viską atsiimsi. - Brukštelėjo šiai šalia bambos.
- Greičiau jūs, mes išalkę, - šuktelėjo Rajanas.
- Einam, - burbtelėjo Dawson' as ir griebtelėjęs merginą už rankos, pagaliau pasiekė laužavietę.
-
-Manau, šiuo klausimu tau derėtų apsilankyti pas gydytojus,-mirktelėjo žaismingai prisikąsdama apatinę lūpą.
Rudaplaukiui įsitraukus į keistąjį judviejų "žaidimą", dailių bruožų veidą akimirksniu ėmė puošti plati šypsena. Mintys, kurios iki šiol nedavė ramybės, išgaravo palikdamos merginą linksmintis su draugais ir mylimuoju.
-Veiki merginas?-kilstelėjusi antakius perklausė iš rausvų grynakraujo lūpų nuskambėjusio klausimo,-vargu, Džesiką paveikti tau dar nė karto nepavyko,-ramiai gūžteli pečiais žinodama, jog visa tai tik erzinimas, skirtas jai, melsvai-žalių akių savininko išrinktajai.
-Sakoma, jog uždraustas vaisius skanesnis,-žaismingai šyptelėjo stebėdama šalia stovintį vampyrą, tvirtai aplgėusį jos liemenį. Netrukus sekančiai frazei nuskambėjus itin tyliai, o šiltam iškvėptam vaikino orui sukutenus kaklo odą, kūnu perbėgo milijonas šiurpuliukų.
Atminty iškilęs vaizdas, kaip rudaplaukis dar puikiai nevaldydamas savo galių puolė šalia stovėjusią Pusmėnulio vilkų gaujos būsimą alfą, privertė nusipurtyti, tačiau prisiminusi pažadą tai pamiršti, paprasčiausiai nuvijo visas mintis į šalį. Tai tebuvo praeitis, tad grįžiotis atgal nebbuvo prasmės.
-Galbūt kada nors nuspręsiu tai išbandyti,-linksmai šyptelėjo sušnibždėdama šiam į ausį.
Vandens pramogoms pasibaigus, o mintis nustelbus viliojančiam pasiūlymui vakarą praleisti prie laužo, visų dėmesys susitelkė ties tuo.
-Nugalabyti tave? Juk žinai atsakymą,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius, safyro spalvos žvilgsnis įsmigo į melsvai-žalias akis,-greičiau mirtų tas, kuris kėsintųsi į tave,-nenoras prarasti brangius žmones ir alfos instinktas ginti gaują, iškilo ir šįkart. Prarasti šalia stovintį vaikiną reikštų netekti dalies gyvenimo.
Ėmusi žingsniuoti kranto link kelis kartus peribraukė ranka per šlapius, sulipusius plaukus. Vėsus, gaivus vasariškas vėjelis, vos tik kūnas išniro iš vandens, ėmė džiovinti šlapią kūną ir už nugaros krentančius plaukus. Kelias akimirkas mėgaudamasi gamtos suteiktu malonumu staigiai pramerkė akis. Brangakmenio spalvos žvilgsnis akimirksniu susirado melsvai-žalias akis, giliai žvelgiančias į priešais stovinčią merginą.
-Atsiimsiu? Regis, aš nieko nepadariau,-žaismingai gūžtelėjo pečiais jausdama švelnų brūkštelėjimą pilvo srityje.
Pagaliau pasiekus šokinėjančius liepsnos liežuvius, regis, bandančius pasiekti dangų, aštuoniolikmetė patogiai įsitaisė ant patiesto pledo šalia tų, kurie jau seniausiai laukė vandenyje užtrukusių įsimylėjelių.
-Jaučiuosi tokia išalkusi, jog esu tikra, kad nė nemirktelėjusi suvalgyčiau visą čia esantį maistą,-linksmai juokdamasi rudaplaukė ištiesė ranką paimdama gardžiai atrodantį krosaną.
-Vilko apetitas nemeluoja,-tyliai nusijuokė pasekdama draugės pavyzdžiu ir pasiimdama sultingą ir, regis, saldžiausią arbūzo gabalėlį.
-
Elijah jau nieko nebesakė, tik žaismingai šyptelėjo. Žinojo, jog visas šitas pokalbis yra žaidimas, kurį jie kartu pradėjo.
- Juk žinai apie ką aš, - šyptelėjo šis, - nors vis dėl to, turbūt, labiausiai veikiu tave.. - Mirktelėdamas akimi ištarė Chris' as. - Tai akivaizdu, - užbaigė šis.
Elijah ir pats žinojo, kad "uždraustas vaisius" traukia labiau nei, bet kas kitas, patirtis kalba pati už save. Matant susižeidusį žmogų, kuriam iš žaizdos plūsta šiltas, raudonas skystis, vampyrui reiškia maistą. Nors dažniausiai šie turi tam atsispirti. Dabar Elijah, Rajanas ir kiti vampyrai iš Dawson' ų klano, gali patys tvardytis ir save kontroliuoti. Netgi, geriant žmogaus kraują, šie gali save sustabdyti, kada tik panorėja.
- Tikiuosi man ilgai laukti nereiks. - Tyliai tarstelėjo šis linksmai besišypsodamasis.
Rodos po Elijah pasiūlymo keliauti prie laužo visi buvo patenkinti ir laimingi. Pasirodo alkis kamuoja visus čia esančius antgamtikus.
- Žinau, - gana linksmu balso tonu burbtelėjo šis. Jis žinojo, kad prireikus pagalbos Luna jam visada padės ir gins, kaip ir šis ją. Kad ir kas paliestu Elijah merginą, iškarto kristu negyvas. Tai buvo įgimta kraujyje. Visi Dawson' ų šeimos atstovai privalėjo ginti savo mylimuosius.
Žvilgsniams susitikus, Elijah net nebežinojo už ką mergina atsiims, tačiau ilgai nelaukus, pasilenkė arčiau šios ausies.
- Gal už tai, kad norėjai mane suvalgyti? Ir dar nesulaukiau to ko norėjau? - Gnybtelėjo šiai į ausį ir atsitraukė, nueidamas link laužo ir nebelaukdamas šios atsakymo, "nutempė" iš paskos.
Įsitaisęs šalia mylimosios ir draugo šis žvelgė į maistą, kurį patys su Rajanu paruošė, ne ne, ne gamino, o tik sudėjo ant pledo.
- Džes, gal vis dėl to pasidalysi su manimi? - Šyptelėjo juodaplaukis ir paėmęs merginos plaštaką, kuri laikė kroasaną, iš ten atsikando. - Mm.. tikrai skanu. - Nusišypsojo šis ir pažvelgė į šalia sėdinčius Elijah ir Luną. - Na, o jūs nesidalinat?
- Maisto daug, kam dalintis? - Bandydamas pokštauti šmėstelėjo Chris' as ir pagriebė keletą vynuogių. Vieną įsidėjo sau į burną, kitą pridėjo prie Lunos lupų. - Žinok, skanios. - Mirktelėjo, linksmai besišypsodamasis.
- Be to, bro, žinojai, kad viskas baigta? - Žvilgtelėdamas į Elijah tarė Rajanas. Ir tik jie abu žinojo apie ką kalba.
- Taip, - linktelėjo galva, prisimindamas tuos tragiškus laikus, kai buvo persekiojamas. - Kai grįšiu užbaigsiu, o dabar pamirškim, - mirktelėjo rudaplaukis ir pažvelgė į Luną. - Arbūzų maniakė.. - Be to, gal laikas atšvęsti? - Į rankas paėmęs šampaną, šį atidarė. - Bus negeriančių? - Šyptelėjo šis ir ėmė pilstyti.
-
Nesulaukusi atsakymo žaismingai kilstelėjo antakį. Įprastai nenusileidžiantis ir erzinimo žaidimo neatsisakantis vampyras nusprendė užbaigti "žaidimu" virtusį pokalbį. Kelias akimirkas padvejojusi nusprendė paprasčiausiai pamiršti.
-Tai ne akivaizdu,-bandydama paneigti tai, kas ir taip buvo aiškiai pastebima, sukryžiavo rankas ties krūtine, parodydama, jog su vaikino teiginiu nesutinka, net jei viduje šnabždantis balsas sakė priešingai.
-Pagalvosiu apie tai,-šyptelėjo stebdėdama besišypsantį rudaplaukį, regis, kaip ir pati aštuoniolikmetė, nesiruošiantį liautis erzinti savo mylimosios.
Pajutus švelnų gnybtelėjimą į ausį, kūnu dar kartą nubangavo šiurpuliukų banga.
Liaukis taip reaguoti į jo veiksmus...
Nespėjus nė praverti rausvų lūpų ir atsikirsti į užduotus klausimus, pėdos pasiekė sauso smėlio krantą, o netrukus žole apaugusį plotą ant kurio žvilgsnį kaustė patiektas maistas.
-Norėtum,-parodžiusi liežuvį kilstelėjo ranką ketindama atsikąsti traškaus krosano, tačiau raudonakis vampyras buvo greitesnis,-ei,-juokdamasi žvilgtelėjo į šalia sėdintį juodaplaukį, o tuomet be jokių kliūčių atsikando ir pati. Saldi karamelė kartu su minkšta, iškepusia tešla paliko malonų poskūnį.
-Jis ir be maisto gražus,-šyptelėjo baigdama valdyti burnoje tirpstantį arbuzo gabaliuką ir apsilaižydama pirštus. Netrukus vynuogei atsidūrus prie rausvų lūpų, trumpam žvilgtelėjo į šalia sėdintį, plačiai besišypsantį vaikiną. Tyliai nusijuokusi paėmė iš šio pasiūlytą vaisių rankomis atsiremdama į žemę, o galvą atlošdama į dangų.
Nors saulės spinduliai kas akimirką apšvietė vis mažesnį plotą, tačiau žavių bruožo veido nepamiršo. Besileidžianti saulė ėmė glostyti tamsiaplaukės odą.
-Apie ką jūs?-staigiai atmerkusi safyro spalvos akis kryptelėjo galvą į netoliese sėdinčius vaikinus,-net nedrįsk neatsakyti,-persėjantis, kiek piktas balso tonas buvo skirtas šalia įsitaisiusiam grynakraujui. Neketino leisti išsisukti nieko nepaaiškinus, ypač, kai nuojauta kuždėjo, jog tai svarbu.
-Aš atsisakysiu,-papurčiusi galvą rudaplaukė pasilenkė pasiimdama toliau stovintį sulčių pakelį ir vienkartinę stiklinę.
-
- Akivaizdu, gali net nesiginčyti, paklausyk to, ką tau kalba tavo širdis, - toliau erzino merginą ir tai daryti jam sekėsi puikiai, ši jau stovėjo, sunėrusi rankas ant krutinės. Na, štai, įsprausta į kampą, mieloji..
- Ilgai negalvok, dar pasensim, - plačiai nusišypsojo Elijah ir net neabejojo, kad ši greitu metu sutiks tą išbandyti.
Ech, ir vėl, ir dar sakai, kad aš tavęs neveikiu. - Besišypsodamasis pažvelgė į Luną, jausdamas, kaip ši reaguoja į jo prisilietimus.
Dabar jau smėlis kuteno nuogas Chris' o pėdas, o malonus kvapas, kurį skleidė įvairūs vaisiai viliote viliojo būti suvalgyti.
- Norėčiau, - šyptelėjo juodaplaukis ir gavęs to ko nori, apglėbė savo mylimąją per liemenį.
- Aš gražus be maisto? - Klausiamai pažvelgė į savo išrinktąją. - Tu gal juokauji? - Ištarė šis jausdamas, kaip prasivėre Lunos lupos ir saldus vaisius įkrito šiai į burną.
Saulė jau leidosi ir vis labiau jaunuolius gaubė tamsa. Tačiau oras lauke buvo nuostabus: švelnus ir nestiprus vėjelis vis pakutendavo jaunuolių odą.
Elijah tuo metu, kalbėjo su Rajanu ir žinoma visas šitas reikalas nepraslydo Lunai pro ausis. Chris' as pamiršo perspėti juodaplaukį, kad šis prie jos apie tai nekalbėtu ir net neužsimintu.
- Am.. - pasikasydamas pakaušį ir akimis sugaudęs kito vampyro žvilgsnį, grįžo prie vilkės. - Mes apie.. - dustelėjo ir tęsė toliau, - gerai, gerai, netylėsiu, o viską papasakosiu vėliau, dabar negadinkime vakaro? - Melsvai - žalsvomis akimis susiradęs Luną tarstelėjo šis ir mirktelėjo viena akimi. - Geriau išgerkime, - šyptelėjo šis pildamas taurę šampano savo mylimajai ir tiesdamas jai, - prašau princese. - Atiduodamas jai taurę dar sykį pirštu niekam nematant, brukštelėjo per koją, kad ši suprastu, kaip šis ją veikia. Na, aš tikiuosi, tu tai greitai pripažinsi.
- Rajanai, prašau ir tau, - pripylęs dar vieną davė savo "broliui". Ir jau buvo pasiruošęs pilti dar vieną taurę skirtą kitai vilkei, liko nustebęs. - Kaip tai ne? - Papurtė galvą į šonus ir akimis susirado juodaplaukį. Šis irgi atrodė kiek pasimetęs.
- Kodėl atsisakai? - Kiek pasimetęs ir sutrikęs klaustelėjo savo rudaplaukės. Dar niekad Rajanas negirdėjo, kad Džes atsisakytu taurės šampano, ji atrodo jį labai mėgo. - Bloga? Ar sergi? Ar, tiesiog, kažkas negerai?
-
Užsispyręs ir karingas charakteris neretai trukdė išgirsti ne tik tai, ką sakė kiti, tačiau ir tai, ką dažnai ir užsispyriškai bandė pasakyti širdis. Įrodyti, jog mergina prieštarauja pati sau ir nė nemirktelėdama neigia tiesą.
-Akiaizdu tik vieną - tu šito ginčo nelaimėsi,-gūžtelėjusi pečiais plačiai nusišypsojo leisdama suprasti, jog pripažinti tiesos ar nusileisti ir šįkart neketino, net jei abu jaunuoliai puikiai žinojo, kaip vienas kitą veikia.
Pripažinsiu, kad mane veiki, tik tuomet, kai saulė pakils vakaruose, o leisis rytuose.
Kovingas safyro spalvos žvilgsnis įsmigo į melsvai - žalias vaikino akis. Iššūkis išreikštas be žodžių.
-Žinoma, kad ne,-šyptelėjo kiek mieliau žvilgtelėdama į rudaplaukį, plačiai besišypsantį ir žvilgsniu sekantį šalia sėdinčios merginos veiksmus.
Tai, jog vampyras bandys išsisukti nuo atsakymo ar viską palikti vėliasniam laikui, buvo įprasta, tad aštuoniolikmetė puikiai žinojo, ko turėjo tikėtis.
-Nė nemėgink,-dar kartą perspėjamai suurzgė akylai stebėdama šalia sėdintį vyriškosios lyties atstovą. Sutrikimas ir nenoras kalbėti aiškiai bylojo, jog įvyko kažkas rimto, tačiau apie tai aštuoniolikmetis kalbėti neketino, bent jau ne dabar.
-Ir vėl elgiesi taip pat?-rauktelėjusi antakius sukryžiavo rankas ties krūtine neleisdama taip paprastai pamiršti šio pokalbio dalies. Vis dėl to noras linksmai ir ramiai praleisti vakarą su draugais privertė nusileisti. Gadinti vakaro prie laužo, kai skambėjo juokas, nebuvo noro, net jei smalsumas ir rūpestis verste vertė išsiaiškinti viską iki galo.
-Tebūnie...-tyliai tarstelėjusi linktelėjo nukreipdama žviglsnį į besileidžiančią saulę. Žvilgantis, skaidrus ežero vanduo ėmė žėrėti nuo jame šokčiojančių saulės spindulių.
Klausą pasiekus šalia nuskambėjusiam balsui kryptelėjo galvą suimdama taurę, pripildytą burbuliojančio gėrimo. Malonus, saldus šampano kvapas švelniai sukuteno antgamtinę uoslę.
Kelias akimirkas stebėjusi sproginėjančius burbuliukus, kilstelėjo galvą žvilgsnį įsmeigama į vyresniąją vilkolakę, įprastai neatsisakančią savo mėgstamiausio gėrimo. Safyro spalvos akyse suspindo nerimas, susmišęs su sustrikmu.
-Džes, viskas gerai?-rauktelėjusi antakius atidžiai nužvelgė rudaplaukę.
-Taip, viskas gerai,-linktelėjo prisipildydama stiklinę apelsinų sulčių, tačiau pastebėjusi sutrikusius ir kiek išsigandusius žvilgsnius padėjo šią ant pledo. Kelias akimirkas tarp jaunuolių tvyrojo tyla, rudaplaukės žvilgsnis klaidžiojo nuo vieno prie kito, kai galiausiai veidą papuošė plati šypsena, o dešinė ranka lėtai nuslydo ant apnuoginto pilvo,-nurimkit, man viskas gerai, kaip ir mažyliui,-lūpų kampučiai pakilo suformuodami itin plačią šypsena, o rudų akių žvilgsnis nuslydo į ranką, padėtą ant nuogos odos.
Kiek sutrikusi ir nustebusi netoliese sėdinti juodaplaukė pravėrė rausvas lūpas, tačiau užklupta nuostabos nepratarė nė žodžio.
-
Lunos užsispyrimas retkarčiais imdavo erzinti rudaplaukį. Atrodo, pripažinti tiesą, kurią kuždėjo jos širdis būdavo sunkiau nei užmušti žmogų. Tačiau Elijah čia tikrai nepasiduos, gal dabar ir pralaimės, tačiau kažkada privers ją prabilti apie savo jausmus.
- Gal dabar aš jo ir nelaimėsiu, tačiau kažkada priversiu tave prakalbti ir pasakyti viską ką nori tavo širdis, - kilstelėjo savo lupų kampučius. Vampyras žinojo, kad vien tik jo buvimas šalia pakeičia vilkės elgesį, o visi prisilietimai, ištarti žodžiai visa tai tik dar labiau sustiprina.
Elijah mėgavosi viskuo kas šiandien čia vyko. Jo mylimoji, draugai, viskas buvo lyg iš fantazijos, tačiau Rajanui užsiminus apie "reikalą", kurį žinojo tik jiedu, Dawson' as surimtėjo.
Dabar jau aš neišsisuksiu..
- Luna.. - tarstelėjo vaikinas, akimis susiradęs savo vilkiūkštę. - Prašau, nors dabar, neversk manęs, viską pasakysiu, kai liksime dviese, nes sugadinti vakaro aš nenoriu, o ir tu pati, spėju irgi.. - Nenoromis nusišypsojo ir išgirdęs juodaplaukės pritarimą, linktelėjo galva.
Elijah kiek sutriko ir padėjo šampano butelį atgal. Bandydamas suprasti kas vyksta jis žvilgsniu susirado Luną, po to Rajaną ir grįžo ties Džes.
Rajanas šią minutę buvo labai sutrikęs ir pasimetęs, nežinojo ką daryti. Keista buvo tai, kad mergina valgo daug, o atsisako mažos taurės šampano. Tačiau išgirdęs, kad jai viskas gerai, atsiduso. Bet sulaukęs sekančių žodžių, iš nuostabos atsistojo.
- Ma - mažyliui? - Mykčiodamas pažvelgė į savo išrinktąją. - Tu laukiesi? - Jau kiek drąsiau ir su šypsena veide šis stvėrė ją į glėbį ir iškėlė į orą. - Mes turėsime kūdikį! - Šuktelėjo Rajanas tvirtai glėbį laikydamas savo rudaplaukę.
Elijah tuo metu sėdėjo nustebęs ir nė pratarė nė žodžio, tik pažvelgė į Luną ir kiek pasimetęs pagaliau nusprendė atsistoti.
- Brolau, Džes, sveikinu! - Su plačia šypsena apkabino savo draugus ir nutęsė. - Reikia atšvęsti.. - Pasiėmęs taurę šampano sudaužė su Rajanu ir Džes, nors ši gėrė ir sultis dėl "tam tikrų priežasčių", tačiau dabar, jaunuoliu, laimė triško pro kraštus.
-
-Manau, to neprireiks,-papurtė galvą leisdama dailių bruožų veide suspindėti šypsenai. Nors daugybė kartų vengė tiesos, kurią kuždėjo širdis, tačiau vaikinas žinojo viską, ką mergina iš tiesų jam jautė. Nė pati nesuprasdavo, kaip šiam pavykdavo išpešti tai, ko nori, tačiau būnant šalia grynakraujo įvykdavo trumpasis jungimas, leidžiantis išreikšti savo jausmus ir tai, ką visą laiką stengėsi nuslėpti.
-Žinai daugiau nei aš pati,-šyptelėjo persibraukdama per džiūti pradėjusius plaukus. Kelis kartus papurenusi šiuos ir leidusi ir toliau kristi už nugaros atsirėmė į kietą žemę, uždengtą pledo.
Į prašymą negadinit vakaro ir palaukti momento, kai liks dviese, atsakė linktelėdama. Žinojo, jog lengvai galėtų priversti rudaplaukį iškloti visą tiesą, tačiau tuomet draugų juokas ir visas linksmumas pasibaigtų nė neprasidėjęs. Vakaras, primenantis vieną iš filmo scenų, būtų sugadintas dėka aštuoniolikmetės.
Pamiršk...Verčiau pasimėgauk vakaru...
Tyliam atodūsiui išsprūdus iš lūpų nustūmė visas mintis į šalį dėmesį sutelkdama į vyresniąją vilkolakę. Jautė, kaip tiek Rajano, tiek Elijah'aus žvilgsniai trumpam įsminga į ją, o vėliau nuslysta į baimę ir nerimą sukėlusią rudaplaukę. Tiesa, ši nei vieno iš šių nejautė, veidą puošė plati šypsena.
Krūptelėti, o netrukus imti linksmai juoktis privertė kiek netikėti Rajano veiksmai. Stebėdama, kaip šis pačiupo savo išrinktąją į glėbį, plačiai nusišypsojo. Netrukus iš rausvų lūpų išsprūdo linksmas juokas.
-Taip, netrukus tu būsi tėtis,-antrosios vilkės lūpas taip pat paliko linksmas, laimės kūpinas juokas. Apsivijusi rankomis tamsiaplaukio kaklą šyptelėjo kryptelėdama galvą ir apdovanodama šį bučiniu.
-Gaila, jog fotoaparatas liko viduje,-juokdamasi tarstelėjo safyro spalvos akių savininkė stebėdama džiaugsmu trykštančius draugus,-vadinasi po kelių mėnesių teks pakartoti šį vakarą, tik jau penkiese?-šyptelėjo pakildama nuo pledo ir žvilgtelėdama į šalia stovintį vaikiną.
-Žinoma,-linktelėjo rudaplaukė žvelgdama į savo mylimąjį, regis, vis dar apimtą nuostabos dėl netikėtos naujienos,-galėsit būti krikštų tėvais,-juokamasi linktelėjo į Elijah'aus padėką.
-
Ir netgi šįkart Luna buvo teisi, Elijah visada žinojo daugiau apie jos jausmus, nei ji pati apie savuosius. O ir jos prisipažinimo jam nereikėjo, nes jam svarbiausia buvo merginos veiksmai ir elgesys, o žodžiai tik ir lieka žodžiais.
- Tikrai, kad taip, - maloniu balso tonu išspaudė rudaplaukis, ranka brukštelėdamas per savo šlapius ir susivėlusius plaukus, kurie retkarčiais užkrisdavo ant šio žalsvai - melsvų akių.
Chris' as džiaugėsi, jog mergina sutiko negadinti vakaro ir išlaukti momento, kada jie liks dviese, tada jis viską galės jai papasakoti, nes dabar viskas atrodė per daug komplikuota ir būnant būrelį, kartu su draugais, geriausia apie tokius dalykus nekalbėti, nors ir Rajanas nenulaikė liežuvio už dantų.
Ramiai sėdintį ir vakaru besimėgaujantį vaikiną ir visus čia esančius aplinkinius, pasiekė puiki žinia, kuria dabar mėgavosi Džes ir Rajanas.
- Aš tėtis? - Su didžiu pasididžiavimu ištarė tamsių plaukų savininkas, atsakydamas į merginos bučinį. - Myliu tave! - Akimirkai atsitraukęs ir vėl prišlijęs prie šios lupų šuktelėjo juodaplaukis.
- Tikrai, kad gaila, - pritarė savo išrinktajai. - Tikrai, kad kartosim, juk supažindinsite mus su mažuoju hibridu? - Besijuokdamas tarstelėjo Dawson' as.
Džiaugiantis draugų laime, vaikinas pro ausis nepraleido nė vieno jų žodžio.
- Žinoma, Elijah, Luna, būsit patys geriausi krikšto tėvai. - Kiek surimtėjęs, tačiau dar vis su plačia šypsena veide tarstelėjo Džesės mylimasis.
- Žinai, aš tikrai neatsisakysiu, na, o tu vilkiūkšte? - Priėjęs arčiau merginos ir apsivijęs šia viena ranka per liemenį įsmeigė žvilgsnį į ją, o tada vėl grįžo ties savo bičiuliais.
- Na tai ką Rajanai, Džes už jūsų vaikelį, - kilstelėjęs taurę šampano ir daužtelėjęs ją su aplinkiniais gurkštelėjo.
-
Įsiterpti į dviejų būsimų tėvų džiaugsmo akimirką atrodė nederama, tad netardama nė žodžio, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi matydama, kaip Džesikos ir Rajano veidą ima puošti laimės šypsenos, ir pati mėlyankė plačiai nusišypsojo.
-Taip,-energingai linktelėjo trumpam atitraukusi lūpas nuo savo mylimojo,-galėsi mėgautis bemiegėmis naktimis,-vis dar neleisdama šypsenai pranykti nuo veido, linksmai sukikeno įsivaizduoda tai, kas laukė jų po kiek daugiau nei pusės metų. Netrukus sulaukusi tamsiaplaukio šūktelėjimo, sukutenusio antgamtinę klausą, įsmeigė žvilgsnį į šio žalias akis, veidą papuošė plati šypsena.
Šalia nuskambėjus Elijah'aus balsui, brangakmenio spalvos žvilgsnis akimirksniu įsmigo į vaikiną. Sutrikimas ir keistas nerimas persmelkė ramiai plakančią širdį.
Hibridas.
It aidas ėmė skambėti galvoje. Betai pranešus džiugią naujieną apie tai nė nepagalvojo. Džiaugsmas ir laimė dėl draugų neleido blaiviai mąstyti.
Inaui tai nepatiks...Nepatiks nė vienam vilkolakiui...
Mintis apie gaujos pagausėjimą, ypač, kai šie yra grynakraujai Pusmėnulio vilkai, džiugino visus, o naujagimiai buvo laukiami su nekantrumu. Taip, kaip ir abu Gardner šeimos atstovai, alfų atžalos. Vis dėl to vampyro ir vilkolakės kūdikis buvo naujiena. Žinoma, pasauliui tai turbūt nebebuvo naujiena, tačiau Pusmėnulio vilkams - dar ir kokia. Net jei šios gretas sudarė buvę skirtingų gaujų nariai, hibrido nebuvo, ypač pirmagimio, atvesto į šį pasaulį pačios Pusmėnulio gaujos vilkės.
Vos matomai papurto galvą. Neabejojo, jog pasikeitusias emocijas be didelių pastangų pastebėtų visi aplinkiniai, o gadinti džiugios akimirkos, neturėjo teisės. Apie visą tai pagalvos vėliau.
Pajutusi, kaip liemenį apsiveja tvirta žaliai - melsvų akių savininko ranka, kryptelėjo galvą į šį. Dailių bruožų veidą papuošė šypsena.
-Mielai,-linktelėjo brangakmenio spalvos akis nukreipdama į draugus,-be to, užtikrinu, jog jis turės mano apsaugą,-plačiai šyptelėjo.
Galbūt Elijah su Rajanu suprato šiuos žodžius, kaip įprastai, tačiau kiek atokiau stovinti vilkolakė, po savo širdimi nešiojanti kūdikį, puikiai suprato, ką tamsiaplaukė turėjo omenyje.
Netrukus klausą pasiekus tyliam stiklo dzingtelėjimui, lūpas sukuteno švelnus burbuliukų sproginėjimas. Keliais gurkšniais įveikusi pusę taurės žvilgtelėjo į šalia stovintį vaikiną.
-
Rajanui buvo sunku suvokti, kad šis taps tėčiu, tačiau tai nereiškia, kad jis nelaimingas. Dabar jis buvo pats laimingiausias vyras pasaulyje.
- Bemiegės naktys man ne bėda, - matydamas laimingą savo Džesę, jis jautėsi laimingiausi individu visatoje. Nieko nėra mieliau, kaip matyti savo išrinktąją su plačia šypsena veide.
Vos tik Elijah ištarė žodį "hibridas" merginos šypsena greit išblėso. Tai ir patraukė Chris' o dėmesį, jam labai smalsu buvo paklausti jos, kas nutiko, tačiau nenorėjo gadinti vakaro savo draugams. Jis tik įsmeigė žvilgsnį į šią ir kilstelėjo antakius lyg kažko klausdamas.
- Brolau, gal net nebus hibridas, gal bus tik vampyras, ko aš norėčiau, arba vilkolakis. - Žvelgdamas į rudaplaukį ištarė Rajanas.
- Žinoma, nieks negali žinoti, kai gims, viskas paaiškės. - Atsakė žalsvai - melsvų akių savininkas, tačiau vis dar jam ramybės nedavė keista Lunos nuotaikų kaita. Turbūt kažkas nutiko, ko Chris' as negalėjo suprasti.
Vos tik Dawson' as apsivijo šios liemenį, šį vėl ėmė šypsotis, tačiau vampyro neapgausi, ji kažką žino, ko nežino jis. Ir tas jį kankino, tačiau žinojo, kad šis atsakymą gaus, nesvarbu kokiu būdu.
- Būti krikštatėviais mums garbė, - kiek su vos girdima pašaipa balse išlemeno Elijah žvilgtelėdamas į Luną paskui į Rajaną su Džes.
- O mums garbė būti to kūdikio tėvais. - Taip pat su sarkazmo gaidele balse atsikirto juodaplaukis.
- Tik ne pradedam.. - Nusijuokė Elijah. Nors jis linksminosi, bendravo su draugais, tačiau jo galvoje vis krebždėjo mintys apie Luną. Jos keistą širdies ritmo pasikeitimą.
Išgėręs taurę šampano, Elijah nejautė jokio poveikio.
- Gal dar po vieną? Juk tokia proga? - Su plačia šypsena veide tarstelėjo Chris' as.
- O gal geriau mudu ko stipriau išgeriam? - Kilstelėdamas antakį, pažvelgė į rudaplaukį, kuris tikrai negalėjo atsisakyti ir jau po kelių minučių, ant pledo atsirado nedidelė bonkutė su rudu skysčiu.
- Už naują jūsų šeimos narį, kad būtų sveikas ir gajus! - Tarstelėjo Chris' as daužtelėdamas rankoje laikytą stiklinę su Rajano ir žvilgtelėjo į šalimais sėdėjusią merginą.
- Gal ir tu nori? - Akimis susiradęs juodaplaukės akis klaustelėjo Elijah. O tuo tarpu Rajanas išgėręs, ką turėjo, paėmė Džes už rankos ir tarė:
- Mes einam, o jūs dar pasėdėkit, norime dabar dviese pabūti, bent aš noriu, - džiaugsmas tiesiog tryško iš šio akių.
- Žinoma, suprantama, - linktelėjęs vampyras akimis nusekė išeinančius draugus.
-
Tūkstančiai lėtai žudančių ir skaudžių sekundžių tam, jog galėtum akimirką pamiršti visą skausmą ir nuoširdžiai šypsodamasis ištarti, jog esi laimingas, jog turi tai, dėl ko buvo verta kentėti. Deja, ne visuomet patirtas džiaugsmas atperka iškentėtą skausmą, vis dėl to, tą akimirką tampa nesvarbu, net ir tai, jog po visko laukia dar baisesnis kelias.
Tai, kas laukė būsimų tėvų ir visos Pusmėnulio gaujos, kėlė nerimą, vertė ramiai krūtinėje plakusią širdį pagreitinti venose tekantį kraują. Ir nors jaunoji alfa būtų mieliau užleidusi savo vietą kitam gaujos nariui, buvo pasiryžusi praeiti bet kokį kelią. Ryžtas ir tvirta valia nebeleido grežiotis atgal ir svarstyti apie pasitraukimą. Tvirtai žinojo, jog kovos su visais, kas pastos kelią. Neleis, jog akimirka, kuria dabar džiaugėsi šalia stovintys draugai, liktų tik niūrią dieną praskaidrinantis prisiminimas.
-Pažiūrėsim, ką sakysi, kai teks naktimis stovėti šalia lovelės su buteliuku rankose,-šyptelėjo šalia stovinčiam tamsiaplaukiui.
Akimirksniu safyro spalvos akys nukrypo į balsų savininkus. Rausvas lūpas papuošė nežymi šypsena.
-Net jei jis bus velniukas su dideliais ragučiais, manau, tu susitvarkysi,-juokdamasi tarstelėjo šviesiai rudų plaukų savininkė. Sekundė nepaliaujamai keitė sekundę, tačiau plati šypsena niekur nedingo.
Į sunerimusį Elijah'aus žvilgsnį nekreipė dėmesio. Žinojo, jog parodžiusi, jog suprato šio nerimą, sukeltų tik dar daugiau neaiškumų.
Paaiškinsiu, kai gausiu tai, ko noriu.
Tarsi pareikšdama sąlygas, mirktelėjo kairiąja akimi. Troško išsiaiškinti apie ką kalbėjo vampyrai, tad vaikino noras sužinoti tai, kas neramino jo mylimąją - puikūs mainai.
-Ne,-papurtė galvą stebėdama, kaip abu vyriškosios lyties atstovai ėmėsi doroti kitą gėrimą. Deja, netrukus stiklinių skambesys nurimo, o ežero pakrantėje įsivyravo tyla. Nulydėjusi nueinančius draugus, vis dar besidžiaugiančius būsimu mažyliu, kilstelėjo galvą į šalia stovintį vaikiną.
-Ar dabar gausiu tai, ko noriu?-kilstelėjo kairį antakį nusišypsodama. Žinojo, jog pokalbis laukia rimtas, tačiau bėgti niekur neketino. Smalsumas paėmė viršų.
-
Vos tik Luna mirktelėjo žalsvai - melsvų akių savininkui šis iškart suprato, kad tai - iškelta sąlyga. Kuri reiškė: tu pasakai man, aš pasakau tau. Elijah tik linktelėjo šiai, atsakydamas tuo pačiu mirktelėjimu ir plačia šypsena.
Rajanui ir Džes palikus du aštuoniolikmečius vienus, Elijah suprato, kad nuo klausimų, kuriuos jam yra paruošusi Luna nebepabėgs. Na gal ir galėtu apsimetęs apsvaigusiu ar kitu būdu, tačiau jis nebandė. Jam reikėjo gauti jos atsakymą, dėl kurio ši atrodė labai sunerimusi.
Bestovėjęs Chris' as akimis nusekęs savo bičiulius pagaliau prisėdo atgal, patogiai įsitaisęs šalia savo išrinktosios. Ir dar prisipylęs rudo skysčio į savo ištuštėjusią stiklinę.
- O ko tu nori? - Bandydamas apsimesti kvaileliu, erzino merginą. - Gal to pačio ko ir aš? - Švelniai brukštelėdamas šiai per plaukus ir pakštelėdamas į kaklą tarė vaikinukas.
Tačiau po akimirkos, jis baigė kvailioti ir surimtėjo.
- Gerai pasakysiu jau taip ko tu nori. Tai nėra paslaptis. - Dustelėjo Dawson' as gurkštelėdamas gėrimo. - Vos tik grįžau po Hogvartso, eilinį kartą prie manęs pristojo tas senukas, apie kurį kažkada pasakojau, tad mes su Rajanu ir tėčiu jį prigavom. Jis atrodė silpnesnis, tad jį truputį apsvaiginę nuodais, kuriuos net nežinau iš kur tėtis gavo, surišom ir nugabenom į mūsų slaptavietę. Ten tokį šiurpoką bunkerį. Ir laikėm jį ten, vis kiekvieną dieną bandydami kažką išpešti. Bet va Rajanas pranešė dabar gerą žinią, nužudė tą vyrą, taip troškusį mano mirties. Bus kur kas ramiau dėl tavęs ir dėl savęs. - Baigdamas savo istoriją Chris' as nevalingai šyptelėjo džiaugdamasis, kad pagaliau žino esąs nepersiokiojamas. Ir ta istorija jau baigta.
- O dabar tavo eilė. - Akimis sugaudęs Lunos žvilgsnį išlemeno Chris' as, tačiau neleidęs jai prabilti pakštelėjo šiai į lupas. - Visą vakarą laikiausi, jau nebegaliu. - Nusišypsojo rudaplaukis dar sykį pabučiuodamas merginą.
-
Nuojauta, jog vaikinas apsimes kvaileliu bent kelias akimirkas po to, kai vyresnieji įsimylėjeliai paliko juos vienu du, šnyštė it gyvatė, susirangiusi giliai viduje. Per daug gerai pažinojo melsvai - žalių akių savininką, jog tikėtųsi itin lengvo atsakymo. Vis dėl to žinojo vieną - atsakymą gaus, vienaip ar kitaip.
Ramiai, tačiau atidžiai stebėdama šalia susirangiusio vaikino veiksmus, tamsiaplaukė kryptelėjo galvą. Rudas, aitraus alkoholio kvapą skelidžiantis gėrimas pripildė neseniai ištuštėjusią stiklinę. Akimirką rausvos lūpos prasivėrė norėdamas ištarti kandžią repliką, tačiau tik ir liko vos matomai pravertos. Pokalbis laukė itin rimtas, tad juokauti nebuvo kada. Žinoma, tai Dason'ų šeimos atstovui negaliojo.
-Elijah'au...-tylus, duslus urzgimas ėmė sklisti iš ramiai besikilnojančios merginos krūtinės. Nors įprastai mėlynakė su mielu noru leisdavosi į romantika dvelkiančius žaidimus ir vienas kito erzinimus, tačiau šįkart laikėsi savo. Troško išsiaiškinti tai, kas nedavė ramybės.
Deja, kūnas, regis, prieštaravo tamsiaplaukės sprendimams, mat, malonūs šiurpuliukai akimirksniu, vos tik grynakraujo lūpos palietė kaklo odą, perbėgo per kūną.
Liaukis taip į jį reaguoti, po velnių!
Niršdama ant savęs stipriai įsikando į apatinę lūpą. Geležies poskonis akimirksniu sudirgino skonio receptorius. Nekreipdama dėmsio į tai žvilgtelėjo į šalia sėdintį vaikiną.
Netrukus nerimas dėl rudaplaukio dingo. Žinia, jog šiam nebegresia joks pavojus, išties privertė atsipalaiduoti ir pasijusti ramesniai. Be abejo, būtų neprieštaravusi, jei vilkolakių problemos taip pat greitu metu būtų išgaravusios. Deja, likimas šiuo atveju nusprendė nepagailėti jaunosios alfos.
Sulaukus įdėmaus grynakraujo vampyro žvilgsnio, rausvas lūpas paliko tylus atodūsis, po kurio vos netrukus sekė švelnus pakštelėjimas. Kiek nustebusi dėl tokio vaikino veiksmo, Luna kilstelėjo antakius. Regis, šiam rūpėjo ne tik tai, kas nedavė ramybės.
-Jau pastebėjau,-šyptelėjo atsakydama į akimirką trukusį bučinį.
Noro kalbėti apie Ieną, Igorį, sanbūrį ir visus nesutarimus nebuvo. Akimirką ėmė gailėtis, jog taip akivaizdžiai parodė savo emocijas. Deja, kas padaryta, tas.
-Ienas nori atkeršyti Magijos Ministerijai už tai, jog tiek laiko vilkolakiai buvo engiami, tačiau jo keršto priemonės...Jos sukels pavojų ne tik tiems, kurie žengs koja kojon su juo, tačiau visiems vilkolakiams...Jis užsiundys Magijos Ministeriją ant mūsų...Kentės visi...O blogiausia tai, jog vilkolkiai per daug pavargę nuo visko, jog ir toliau tai kęstų...-tylus, vos girdimas balsas perskrodė ežero pakrantę,-jaučiuosi bejėgė...Negaliu nieko padaryti, jog jie būtų laimingi...-tyliai atsidususi nunarino galvą žvilgsnį įsmeigdama į tamsiai mėlyną pledą, šildantį kūną.
-
Elijah ne visą tiesą papasakojo Lunai, nes žinojo, kad jai bėdų ir savų užtenka, tad jis pats sugebės susitvarkyti su savosiomis, kartu į pagalbą pasiimdamas Rajaną ir kitus vampyrus.
Nors tiesa retkarčiais gąsdindavo ir jį patį, vien tik mintis, kad po senio mirties jis įgijo dar daugiau priešų, priversdavo jo širdį plakti greičiau, tačiau stengdavosi visur išlikti budrus ir bent menkiausias įtarimas, kad yra sekamas priversdavo jį tapti aršiu ir atidžiu.
Matydamas, kad mergina nusišypso išgirdusi Chris' o istorijos "laimingą" pabaigą, jis taip pat nevalingai atlieka šį veiksmą ir gurkšteli iš savo puspilnės stiklinės, įdėmiai klausydamas dėl ko Luna pastaruoju metu yra sunerimusi.
Išgirdęs vilkės pasakojimą vaikinukas kiek sutriko. Suprasdamas, kad jo mylimoji klimpsta į didžiulę bėdą, jis nežinojo kaip padėti, nes vampyrams įsikišus į šiuos reikalus viskas pakryptu dar blogesne linkme.
- Pas jus viskas labai blogai, - dustelėjo vaikinukas, užsivertęs savo stiklinę iki dugno, taip bandydamas numalšinti įtampa jo viduje, nes ji buvo didžiulė. - Mes kištis negalime, nors mūsų santykiai su Magijos Ministerija nėra blogi, tačiau komplikuoti visko nesinori, o norėčiau, kad ir tu nebūtum už tai atsakinga, bet deja. Tad teks kapstytis, - tarstelėjo Dawson' as ranka apsijuosdamas merginą per liemenį. - Žinoma, mano pagalbą gausi visada, kada tik reikės. - Abiems rankomis apkabinęs Luną tarė vaikinukas pakštelėdamas šiai į skruostą, matyti liūdną vilkiūkštę buvo labai skaudu.
- Geriausia būtų tau dabar apie tai negalvoti, o pabūti su manimi ir truputį užsimiršti. Žinoma visiškai pamiršti aš tau tikrai nesiūlau, tačiau noriu šiek tiek tavo dėmesio. - Kilstelėjo lupų kampučius vaikinukas ir jautė, kaip rudas gėrimas, kurį jis neseniai gurkšnojo ėmė "šildyti" kūną iš vidaus.
- Be to, gal dar sykį įbrendam į ežerą, nes niekas geriau neatpalaiduos minčių ir kūno kaip šiltas vanduo. O man būtų neblogai prieš einant į kambarį nusiprausti ir apsirengti, - dar vis sėdėdamas nuogas, tik su šortais, išlemeno Chris' as ir pagaliau pakilo nuo pledo.
-
Nė nenumanė, kiek laiko paprasčiausiai spoksojo į taip dėmesį patraukusį pledo audinį. Atrodė, jog prabėgo ištisa amžinybė, minčių jūra neramiai bangavo versdama jausti begalę jausmų vienu metu. Noras, pabūti su Elijah'u apie nieką negalvojant ir leisti laiką taip, kaip įprastai besijuokiant, kovojo su nerimu dėl vilkolakių. Baimė, jog viskas pakyrs ne ta linkme vertė nervintis.
Vis dėl to netrukus šalia esančio vaikino balsas nutraukė visas mintis leisdamas suvokti, jog amžinybė, kaip atrodė pačiai mėlynakei, tetruko vos akimirką.
Nenoriai atitraukusi stiklinį žvilgsnį nuo melsvo pledo audinio kelis kartus sumirksėjo, leisdama akių vokams paslėpti safyro spalvos akis.
-Neprašau tavęs į visa tai veltis, kaip ir nenoriu, jog įsikištų kuris nors kitas vampyras. Tai ne tik pablogintų situaciją, tačiau ir vėl atvertų neseniai užgijusias vampyrų ir vilkolakių žaizdas,-nors nesutarimai pamažu blėso ir abi rasės ėmė elgtis atlaidžiau tarpusavyje, tačiau tereikėjo paprastos priežasties ir pabaiga taptų visko pradžia,-be to, tai ne tik sukeltų naują kovą tarp mūsų rasių, tačiau kiltų kova tarp vilkolakių. Nė vienas nesutiks, jog vampyrai į tai veltųsi, net Pusmėnulio gauja,-papurčiusi galvą žvilgtelėjo į rudaplaukį, ką tik ištuštinusį visą stiklinę brendžio. Šio pažadas padėti privertė nežymiai kilstelėti lūpų kampučius.
-Ačiū...-tyliai pravėrusi rausvas lūpas nugara atsirėmė į šio tvirtą krūtinę. Akimirksniu klausą sudirgino itin girdimas širdies plakimas. Užmerkusi brangakmenio spalvos akis kelias akimirkas paprasčiausiai sėdėjo klausydamasi širdies dūžių ir žodžių, sklindančių iš grynakraujo lūpų.
-Aš pasistengsiu,-vis dar užmerkusi akis linktelėjo jaunoji alfa, plačiai nusišypsodama.
Pasimėgauk...Pamiršk tai...Bent akimirkai...
-Tu eik, aš verčiau palauksiu,-atpėšusi akių vokus kiek atsitraukė nuo rudaplaukio žvilgsnį įsmeigdama į žėrintį ežero vandenį. Dingti pasirengusi saulė privertė šio paviršių žėrėti tarsi krištolą, į kurį visai netrukus paniro melsvai - žalių akių savininkas. Atsirėmusi rankomis sau už nugaros į tivrtą paviršių kilstelėjo galvą nusišypsodama vandenyje besipliuškenančiam vyriškosios lyties atstovui.
Mintys, neduodančios ramybės, pamažu apleido tamsiaplaukę leisdamos bent trumpam užsimiršti.
-
Lunos problemos privertė Elijah sunerimti. Jis numanė, kad jos situacija stato ją į pavojų ir niekas nežino kuo visa tai baigsis. Mirtimi? Įkalinimu? Ar dar kokiu kitu veiksniu, kurio nė neišgalvosi.
Chris' as žinojo, kad padėti jai negali, nebent palaikyti emociškai, patarti, tačiau nuo visko neatitrauks, o ją prarasti būtų nepakeliama ir be galo skaudu. Jo laukė amžinybė, bet be jos ji nebūtų įdomi ar ko nors verta.
- Aš viską pilnai suprantu, todėl ir sakau, jog į šią situaciją aš nesivelsiu, tačiau, jei matysiu, kad tavo gyvybė yra pavojuje, tu nesitikėk, kad sėdėsiu sudėjęs rankas.. - Tarė rudaplaukis labai rimtu balso tonu, gal šiek tiek ir per griežtai. - Ir dar, jei kas tau nutiks, žinok, jog vampyrų ir vilkolakių konfliktai manęs nesustabdys, - labai susirūpinęs atsikirto Dawson' as. Aštuoniolikmečiui labai rūpėjo juodaplaukė, todėl jis buvo pasiruošęs viskam, net atnaujinti kovas tarp vampyrų ir vilkolakių, kurios buvo pradėję blėsti.
- Nėra už ką, tačiau to niekad nepamiršk, prireiks pagalbos skambink ir aš iškart atsirasiu šalia.. - Pakštelėdamas šiai į kaktą, apkabino ją tvirtomis rankomis, kad Luna galėtu jaustis saugi, nors dabar.
- Tu nesistenk, o imk ir padaryk.. - Mirktelėjo kairiąja akimi melsvai - žalsvų akių savininkas.
Tikėtis, kad ji viską pamirš ir apie nieką negalvos - būtų kvaila, tačiau, kad dabar šiek tiek atsipalaiduos ir skirs savo dėmesį vampyrui - įmanoma.
- Gerai, luktelėk aš greit įbrendu ir eisim į kambarį, nes lauke darosi vėsoka, o jau ir laužas gęsta.. - Burbtelėjo Dawson' as ir pasiekęs ežerą, nėrė į šiltai tviskuliuojantį vandenį. Dabar vaikino galvoje atsirado daugybė minčių, kurios rodėsi tuoj "išsprogdins" smegenis nepasidalindamos vietos. Nors Lunai jis to neparodė, tačiau labai susirūpino dėl šios saugumo, jam pastaruoju metu atrodė, kad žmogui, kuris yra kitos rasės nei įprastas žiobaras gyvenimas daug sudėtingesnis. Mirtis ant mirties, pastovios mylimųjų netektys ir amžinybė, kuri veda į prarają tapo kasdienybe.
Perplaukęs trečdalį ežero, pagaliau judėjo į krantą, kur jo laukė Luna. Vos tik ją išvydo iš karto ranka brukštelėjo per šlapius plaukus, bandydamas paskraidinti merginos nuotaiką.
- Gal jau eime? - Klaustelėjo vaikinukas.
Pasiėmęs rankšluostį apsišluostė kūną, tačiau žvilgsnio nuo mėlynakės neatitraukė. Greit apsitaisęs šortais ir džemperiu, kuris gulėjo šalia, griebė Luną už rankos ir nuskuodė į kambarį, kur Lunos laukė staigmena.
-
Ramybė it galinga potvynio banga užliejo visas mintis. Kas nutiko nė pati nesuvokė. Galbūt bandymas atitrūkti nuo probelmų ir visų rūpesčių pavyko? O galbūt visa tai - jaunojo vampyro nuopelnas?
Per daug nesukdama dėl to sau galvos paprasčiausiai atsilošė mėgaudamasi paskutiniais saulės spinduliais. Vėstantis vakaro vėjelis it pasiutęs ėmė draikyti palaidus merginos plaukus. Atrodė, jog visa tai truko amžinybę, tačiau kartu ir vos vieną akimirką.
Kiek rauktelėjusi antakius, klausą pasiekus tyliam vandens pliūkštelėjimui, tingiai pramerkė safyro spalvos akis. Žvilgsnis akimirksniu susirado link kranto artėjantį vaikiną, o rausvos lūpos išsilenkė į šypsnį. Nė pati nesuvokė, jog taip sureagavo į rudaplaukį.
-Undinėlė?-plačiau nusišypsojusi pakilo nuo šilto pledo. Neketindama pati tvarkyti surengto pikniko pasekmių tyliai sušnabždėjo burtažodį. Tuščios taurės, vis dar besipuikuojančios keliais užsilikusiais vyno lašeliais, gausybė maisto ir minkštas pledas dingo lyg šių nė nebūtų.
-Ak, atleisk, undinas,-žengusi kelis žingsnius stabtelėjo prie ką tik iš vandens išnirusio vaikino. Švelni delno oda brūkštelėjo šiam per skruostą, o lūpos akimirkai susijungė.
-Tam prieštarauti tikrai neketinu,-linktelėjusi apsisuko ant kulno atsigręždama į stūkstantį Pusmėnulio gaujai priklausantį namą. Pasileisti šio link ar žengti žingsnio nespėjo, mat, vaikinas, ką tik pliuškenesis vandenyje, pagriebė prie klubo nuleistą ranką ir nieko neklausęs nusitempė paskui save. Visiškai atsipalaidavusi mėlynakė nė nesipriešindama pasileido paskui.
-Elijah'au, suprantu, jog buvo šalta, tačiau mūsų nesivijo jokia meška, jog būtų tekę taip greitai bėgti,-juokdamasi paerzino rudaplaukį pagaliau įžengdama į vidų.
Maloni židinio šiluma, pasklidusi po visą namą, akimirksniu pasitiko sugrįžusios iš vakaro tamsos. Tarsi motina išsiilgusi savo vaikų nematomomis rankomis apglėbė šiuos.
Erdvi svetainė skendėjo prietemoje. Nusileidusi saulė leido tamsai nieko netrukdomai brautis į namo vidų ir tik liepsnų šviesa neleido šiai galutinai užlieti vidaus.
-
Vos tik įžengė jaunuoliai pro duris, juos užplūdo šiluma, kurią skleidė namo viduje įrengtas židinys. Šaltis, įvairios baimės, jaudulys viskas čia tiesiog pradingdavo, likdavo tik meilė, rūpestis ir šiluma, kurią kūrė jauki vidaus atmosfera.
Elijah leisdamas laiką kartu su Luna, Rajanu, Džes galėjo būti savimi, nereikėjo slėpti savos rasės, įgimtų įpročių, kas tekdavo daryti išėjus į gatvę, tarp svetimų žmonių ar mokykloje.
- O kas sakė, kad man buvo šalta? Juk aš vampyras, - apglėbęs merginą rankomis per liemenį tarstelėjo Dawson' as, o tuo pat ir plačiai nusišypsojo. - Aš gal tik skubėjau patekti į vidų? - Uždavinėdamas retorinius klausimus vampyras sarkastiškai šypsojosi. - Žinai, - paleido Luną iš glėbio, - eime į kambarį ten tau kai ką turiu, - mirktelėjo viena akimi lyg tikras paslaptingasis ir tvirtai sunėręs savo ir juodaplaukės pirštus, pasuko link laiptų.
Džes, Rajano ir šių dviejų jaunuolių kambariai buvo antrajame aukšte, todėl, kad juos pasiekti dar reikėjo palypėti.
- Rodos jiems smagiau nei, kol kas, mums, - koridoriuje nuskambėjo Chris' o juokas, tačiau jis buvo kur kas tylesnis, nei iš juodaplaukio ir nėštukės kambario sklindantys balsai.
Vos tik du jaunuoliai pasiekė kambario duris Elijah neleido Lunai užeiti, žinoma kodėl, ten jos laukė kažkas, kas vaikiną prieš įžengiant privertė merginai uždengti akis.
- Tikiuosi nesupyksi jei mano delnai pridengs tavo, begalinio grožio, akis.. - Burbtelėjo Chris' as ir padaręs tą ką sakė, pravėrė duris.
Viena ranka dengdamas vilkiūkštės užmerktas akis, kita švelniai laikydamas ją už liemens, kad nenuklystų, kur į šoną, nužingsniavo prie miegamojo lovos ant kurios puikavosi, iš rožių žiedlapių sudėta širdis, o jos viduryje pailga juoda dėžutė, kurios viduje slėpėsi sidabrinė grandinėlė su mažučiu stačiakampiu ant kurio išgraviruotos L ir E raidės, kartu su tos dienos data, kada jie pirmą kartą susitiko, o taip pat, ten pasislėpęs gulėjo ir bilietas į Turkiją atostogoms su visais patogumais.
- Gali atsimerkti, - švelniai patraukdamas kairiąja ranką nuo merginos akių, per žingsnį nuo jos atsitraukė ir greit sudegė kambaryje stovėjusias žvakes, kurios turėjo sukurti, romantinę nuotaiką ir leisti Lunai užmiršti bėdas su kuriomis ji yra susidūrusi.
-
-Buvo akivaizdu,-tingiai šyptelėjusi kartu besimėgaudama jaukia namo šiluma, apglėbė priešais stovintį vaikiną. Vėsūs delnai lėtai nuslydo po džemperiu priversdami jaunojo vampyro kūną pašiurpti. Brangakmenio spalvos akių žvilgsnis lėtai pakilo trumpam sustodamas ties putliomis vaikino lūpomis. Švelniai prisikandusi apatinę lūpą kilstelėjo galvą. Žvilgsnis susidūrė su melsvais - žaliomis akimis.
-O jei atsisakysiu?-balsas, ką tik skambėjęs gana linksmai ir erzinančiai, tapo itin meilus ir flirtuojantis.
Regis, kažkas visiškai atsipalaidavo...
Vidinis balselis it gyvatė tyliai sušnypštė, tačiau tamsiaplaukė į tai nekreipė dėmesio. Apdovanojusi Elijah'ų plačia šypsena paklusniai nusekė šį į viršų. Mėgavosi tuo, jog bent trumpam pavyko pamiršti tai, kas nedavė ramybės.
-Ar kažkas pavydi?-kilstelėjusi antakį žvilgtelėjo į praviras duris. Tamsiai rudos durys slopino iš kambario sklindantį juoką. Juoką, susipynusį su dviejų antgamtinių būtybių balsais. Nejučia nusišypsojusi mėlynakė nukreipė žvilgsnį į žingsniu toliau stovintį vaikiną. Ir būtent tą akimirką merginos veidą papuošė visiškai nuoširdi, laiminga šypsena. Kad ir kas dėjosi už namo sienų, viskas ir liko už jų. Jaunoji alfa buvo laiminga čia, girdėdama betos juoką, sumišusį su jos mylimojo, ir stebėdama tą, kurį pasirinko jos širdis.
-Nuo kada pasidarei toks romantikas, Elijah'au?-šyptelėjusi lėtai linktelėjo netrukus stebėdama, kaip antro aukšto koridorių apgaubia tamsa. Safyro spalvos akys paskendo tamsoje.
Akimirką troško nustumti vaikino rankas į šalį, tačiau nuraminusi save, jog būnant šalia grynakraujo niekas negresia, leidosi vedama kambario link.
Vos po akimirkos atsipalaidavusi prapliupo juoktis. Tiesa, nė pati nesuprato, kodėl. Susitvardžiusi ir surimtėjusi stabtelėjo vos tik vaikino kūnas nustojo judėti.
-Ar dabar...-nespėjus pabaigti sakinio brangakmenio spalvos akių žvilgsnis nuslydo į priešais esančią lovą. Tamsa, iki šiol dengusi visą vaizdą, dingo.
Ant akinančiai baltų lovos patalų puikavosi raudonų rožių žiedlapiai, suformavę širdį, o šios viduje - juoda, pailga dėžutė, slepiantį dar vieną staigmeną savo viduje.
Pravėrusi rausvas lūpas mergina kryptelėjo galvą per petį žvilgtelėdama į už nugaros stovintį vaikiną. Ką tik dingusi tamsa ir vėl užliejo viską aplink, tačiau šįkart tai buvo kitokia tamsa. Judviejų kambarys skendėjo prieblandoje, skleidžiamoje žvakių šviesoje. Visa tai priminė vieną iš romantinių filmų.
-Elijah'au...-nė nežinodama, ką pasakyti paprasčiausiai apsivijo vaikino kaklą rankomis, o lūpas priglausdama prie šio.
-
- Man rodos, kad nebuvo, - nusišypsojo Elijah.
Jis buvo vampyras, o šioms būtybėms šaltis geriausias draugas, bet kurioje situacijoje. Nors dažnai jo oda pašiurpdavo, tačiau dažniau nuo įvairių prisilietimų, kurie versdavo vaikino odos plaukus pasišiaušti. Kaip ir dabar. Vėsūs delnai slydo po vaikino džemperiu, o šio oda pašiurpo lyg mirktų lediniame ežere, kūnas būtų įmestas į šaldiklį ar ištremtas į Antarktidą.
- Man atsisakyti tau neišeis, mano įtaiga tau per didelė, - tokiu pat flirtuojančiu balso tonu burbtelėjo Dawson' as.
- Na mes, KOL KAS, ne taip smagiai laiką leidžiam, kaip tie du, - balso tone galima buvo išgirsti ir ką tik nuskambėjusi pavydo gaidelė, tačiau labai menka, nes šis žinojo, kad turbūt ir jam su Luna bus ganėtinai smagu.
Vaikinas šiek tiek jaudinosi, jautė nerimą, kuris buvo tuo pat malonus ir šiek tiek gąsdinantis. Nežinojo, mergina sutiks su juo keliauti ar ne, tačiau tikėjosi ir vylėsi. Vos tik priartėjo prie durų jį pasiekė Lunos balsas.
- Aš romantikas? - Savo rankomis rodė į save ir juokėsi. - Galbūt nuo tada, kai susipažinau su tavimi, - pakštelėjo šiai į lupas ir įžengė pro duris.
Na kambarys iš ties buvo Elijah' aus papuoštas gražiai ir įspūdingai, gal buvo tamsu, tačiau viskas greit skendės žvakių šviesoje.
Vos tik paleido vilkiūkštę iš savo glėbio, laukė. Laukė jos reakcijos į visa tai, kas buvo parengta jai. Vienintelei ir gražiausiai jo išrinktajai. Žinoma, Chris' as jaudinosi, kaip koks pirmokėlis atėjęs į pirmą klasę, tačiau tas jaudulys buvo malonei malonus.
- Ką? - Klaustelėjo Dawson' as jausdamas, kaip mylimosios vėsus delnai nusileidžia ties šio kaklu, o šios lupos susilieja su jo. Jis džiaugėsi tokia juodaplaukės reakcija ir nieko nelaukdamas, apsivijo vilkę savo tvirtomis rankomis per liemenį ir atsakė tuo pačiu.
Visa tai netruko laba ilgai, nes rudaplaukis troško, kad jo išrinktoji atidarytų juodą dėžutę.
- Bučiuoji, o nežinai už ką, - mirktelėjo viena iš dviejų savo melsvai - žalsvų akių ir apglėbęs viena ranka merginą, kita pasiekęs jai skirtąją dovaną įteikė jai.
-
Būti laimingam nereikia prabangos, užtenka girdėti linksmus geriausių draugų balsus, susipynusius su garsiu, nuoširdžiu juoku, ir jausti šalia plakančią mylimo žmogaus, o tiksliau vampyro širdį.
-Kiek pamenu, pradžioje nebuvai romantikas,-safyro spalvos žvilgsnis nukrypo į melsvai - žalias akis.
Akimirką laikas sustojo. Atminty iškilo pirmas kartas, kai jaunoji alfa išvydo būsimą vampyrų lyderį. Lyderį, kuris netruko užkariauti tamsiaplaukės širdį.
Tuo metu nė nenumaniau, jog viskas taip pasisuks...Netikiu likimu, tačiau kažkas tikrai puikiai sužaidė...
-Ar man tik atrodo, ar tu iš tiesų jaudiniesi?-juokdamasi kilstelėjo kairįjį antakį, atidžiai stebėdama šalia stovintį vampyrą. Per daug gerai pažinojo šį, jog puikiai atskirtų jo jaučiamas emocijas ir išgyvenimus.
-Žinau, jog verta,-plačiai nusišypsojusi stebėjo, kaip ką tik tvirtai spaudęs savo glėbyje jos kūną, o lūpas švelniai bučiavęs, vaikinas atstiraukė ir pasiekęs juodą dėžutę ištiesė jai. Švelnia suėmusi zomšu dengtą dėžutę kelias akimirkas dvejojo. Galiausiai trumpam žvilgtelėjusi į meiliai į ją žvelgiantį vampyrą, lėtai pravėrė dangtelį.
Brangakmenio spalvos žvilgsnis akimirksniu susidūrė su sidabrine grandinėle, savo stačiakampio viduje saugančia dvi raides ir datą, kai tamsiaplaukė pirmą kartą išvydo grynakraujį vampyrą.
-Elijah'au...ji...nuostabi...-lėtai kilstelėjusi galvą apdovanojo rudaplaukį plačia šypsena,-tu mane lepini,-tyliai nusijuokusi atsargiai išėmė grandinėlę. Grynas sidabras ėmė s[indėti žvakių skleidžiamoje šviesoje.
-Jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūrusi viename iš romantinių filmų, tik visa tai tikra, o priešais mane stovi pats nuostabiausias vampyras,-pakštelėjusi šiam į lūpas įdavė sidabro gaminį atsukdama nugarą ir patraukdama palaidus plaukus nuo kaklo.
Laukdama, kol papuošalas atsidurs ant kaklo, buvo beuždaranti dėžutę, kai žvilgsnis užkliuvo už baltuojančio popieriaus. Atsargiai išėmusi kilstelėjo antakius.
-Elijah'au, viso to tikrai per daug,-bejėgiškai papurčiusi galvą grįžtelėjo per petį.
-
Elijah anksčiau buvo šaltas lyg ledas. Meilė, šiluma jam buvo svetimi dalykai. Jam nebuvo sudėtinga nužudyti žmogų, jis tuo mėgaudavosi. Iki to momento, kai jo niekingame ir "purviname" gyvenime atsirado Luna, kuri viską apvertė aukštyn kojom. Sunkiai, tačiau su savimi kovodamas Chris' as įveikė save ir pasikeitė. Pokyčiai buvo aiškiai pastebimi. Jis tapo rūpestingu, geru, mylinčiu vyruku.
- Nebuvau, tačiau buvimas kartu su tavimi tokiu pavertė. - Žvilgsnis nukrypo į safyrines akis.
Atmintyje iškilo reginys, kai šie buvo pirmakursiai Hogvartso mokiniai. Keistas jausmas užplūdo Elijah, juk jis ir jo išrinktoji planavo būti lyg brolis ir sesuo. Du neišskiriami draugai. Kas pasikeitė? Broliški, seseriški jausmai laikui bėgant išaugo į tai, kas vyksta dabar.
- Taip, aš jaudinuosi.. - Pasikrapštydamas pakaušį, šiek tiek nuleidęs galvą tarstelėjo Dawson' as. - Ne gi tai taip akivaizdu? - Kilstelėjo galvą aukščiau ir susiradęs Lunos žėrinčias akis vos vos kilstelėjo savo lupų kampučius, vaikinas iš ties atrodė pasimetęs ir nesusipatogines.
Vos tik padavė dėžutę savo mylimajai rudaplaukio žvilgsnis nukrypo į ją, jos dailų kūną ir veido išraiška, kuri kalbėjo pati už save. Ji buvo laiminga, kas ir buvo svarbu Chris' ui.
- Tiesa sakant, džiaugiuosi, kad tau ji patiko. - Plačiai nusišypsojo melsvai - žalsvų akių savininkas. - Lepinu, nes myliu, - viena ranka truktelėjo vilkiūkštę arčiau savęs ir pakštelėjo šiai į jos rusvą skruostą.
Ir ko aš taip jaudinausi? Negi tikrai esu toks skystas? Kas su manimi pasidarė? - Kiek susimąstęs stovėjo rudaplaukis, tačiau Lunai pakštelėjus į lupas jis vėl atsitokėjo ir paėmę grandinėlę iš jos rankų.
- Turbūt tikrai tapau romantiku, bet, kaži ar tai labai blogai.. - Šypsojosi Chris' as švelniai delnu perbraukdamas per safyrinių akių savininkės kaklą, patraukdamas paskutiniuosius plaukus. - Pamiršau pasakyti, ši grandinėlė nėra paprasta, - atsistojęs už Lunos ir apjuosęs ją rankomis, ištiesė grandinėlė jiems abiems matomoje vietoje. - Matai? - Rodydamas į mažą kitoje pusėję kišantį sidabrinį burbuliuką ištarė rudaplaukis. - Tai reiškia, kad jei pateksi į bėdą ir reikės manęs du kartus spustelėk, aš iškart pasistengsiu tave susirasti pagal GPS. - Švelniai rankomis užsegė grandinėlę ant merginos kaklo.
- Luna, tai nėra per daug, tiesiog nuo visko pavargau ir norėčiau išvykti savaitei atostogų su tavimi. Ne gi tai yra blogai? Truputį atsipalaiduoti, pamiršti kas esam ir pasimėgauti gyvenimu septynias dienas? Manau, tai pati geriausia mintis, kuri galėjo ateiti į mano galvą.. - Labai rimtu balso tonu ištarė vampyras, tačiau paskutinius žodžius palydėjo plati šypsena Elijah' aus veide. Tvirtai apglėbęs juodaplaukę jis spustelėjo ją arčiau savęs, kartu pakštelėdamas šiai į kaklą, kur buvo galima pajusti kakle besipuikuojančias arterijas. Kas labai jaudino vampyrą. Ir privertė greit atsitraukti.
-
"-Luna...
-Ne, neketinu dar kartą viso to klausytis.-Šaltas, bejausmis balsas nusirito ką tik išplautomis, vis dar cheminėmis medžiagomis atsiduodančiomis grindimis.
-Tuomet liaukis taip elgtis,-šviesiai pilkos, retkarčiais atordančios mėlynos, akys suspindo skausmu, sumišusiu su pykčiu. Vyriškas balsas, aiškiai rodantis meilę savo dukrai, buvo šiltas ir švelnus.
-Skausmas niekur nedings. Pamažu jis ims žudyti tave iš vidaus, kai galiausiai neištvėrusi palūši...
-Manau, jis jau mane pribaigė.-safyro spalvos akys, spindinčios kambario šviesoje, suspindo begaliniu skausmu"
Skausmas niekur nedingo, vyriausiasis Gardner šeimos atstovas buvo teisus. Dusinantis, iš lėto žudantis skausmas buvo užvaldęs visus jausmus, mintis, išgyvenimus, kai galiausiai visa tai baigėsi, tačiau ne tuo, jog jaunoji alfa palūžo. Skausmas liko užrakintas giliai viduje, lyg koks žvėris, kuris laikui bėgant susitraukė Džiungarijos žiurkėno dydžio. Ir jei kam tamsiaplaukė turėjo būti dėkinga, tai tik priešais esančiam vaikinui.
-Regis, buvimas kartu mus abu paveikė,-rausvų lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų. Akimirką safyrinių akių žvilgsnis stebėjo melsvai - žalias akis, kai šios vos po sekundės nuklydo į juodmedžio grindis bandydamos paslėpti sutrikusius grynakraujo jausmus.
Suprasti, kodėl jaunasis vampyras taip jaudinasi, nebuvo lengva. Jiedu praleisdavo tiek laiko, jog kartais aštuoniolikmetė manydavo, jog kartu gyvena. Ir tiesa sakant, tai buvo tiesa. Beveik. Mokydamiesi Hogvartse jie ne tik matydavosi kasdien, tačiau gyveno netoli vienas kito. Ir tai tęsėsi visus septynerius metus, kai dar visai neseniai teko atsisveikinti su antraisiais namais tapusia pilimi. Priežastį, kas nutiko, jog rudaplaukis negali atsipalaiduoti, rasti nebuvo lengva, ypač, žinant tai, jog įprastai tamsiaplaukė nejaukiai pasimuistydavo.
-Tai tikrai akivaizdu,-linktelėjo tyliai sukikendama. Buvo linksma matyti, kaip stiprus ir galingas vampyras pamiršta jėgą ir sutrinka atsidūręs šalia savo mylimosios.
-Ar tave taip veikia gėrimas, kurį neseniai gėrei?-šyptelėjusi trumpam žvilgtelėjo į juodą dužutę, tačiau netrukus visą dėmesį ir vėl pasiglemžė raumeningasis princas, prisitraukęs tamsiaplaukę artyn.
-Ne, tai tikrai nėra blogai,-papurčiusi galvą linksmai šyptelėjo,-tačiau tikiuosi, jog kovoje vis dar esu toks pats rimtas ir ryžtingas,-erzindama kilstelėjo kairįjį antakį netrukus sutelkdama dėmesį į grandinėlę, iškeltą tiesiai priešais jos veidą.
-Ar tai reiškia, jog dabar būsiu sekama kiaurą parą?-tyliai sukikenusi grįžtelėjo galvą į vaikiną, jausdama, kaip vėsus metalas nugula ant kaklo.
Trumpa akimirka, leidusi pasimėgauti vampyro prisilietimais baigėsi. Kambarį perliejo rimtas, kiek išsekęs balsas. Akimirksniu surimtėjusi mergina plačiai atmerkė akis.
Pabėgti dabar, kai Ianas rengia sąmokslą prieš Magijos Ministeriją...Vargu ar tai gera idėja...tačiau galbūt Elijah'us teisus...
-Tuomet nekantrauju sėsti į lėktuvą ir pabėgti nuo viso šito chaoso,-linktelėjo apdovanodama vaikiną plačia šypsena. Į staigų atsitraukimą per daug nekreipė dėmesio. Suprato, jog šiam vis dar sunku atsilaikyti prieš pulsuojančią arteriją, puikiai pasiekiamą kakle.
-
Jaudulys, tai tarsi kažkas perspėjantis apie artėjantį pavojų. Vaikinas niekada nebuvo toks pasimetęs, jis jautė artėjant kažką, kas gero nežada. Jis jautė savo mylimosios nerimą, tačiau ir pats toks tapo. Nerimastingas, irzlus, pasimetęs. Žinojo, jog jei Lunai kažkas atsitiks, jis sau neatleis niekada.
- Turbūt, - dustelėjo Chris' as.
Elijah, jautėsi drąsiai, ryžtingai, viskas kas jam būdinga buvo jam ir likę, tačiau keistas jausmas krutinėje, kurią spaudė kažkas keisto, nedavė ramybės, kas vertė jį pasimesti ir daug mąstyti.
- Žinau, - šyptelėjo savo išrinktajai. Akivaizdu, taip, tai tikrai akivaizdu. Chris' as nebijojo pasirodyti silpnesnis. Nes ji žino, kokiu jį paverčia kai būna šalia. Bejėgiu, paprastu žmogeliu. Pačiu paprasčiausiu šioje planetoje.
- Gėrimas? - Kandžiai šyptelėjo, - jis mane veikia, tačiau ne taip kaip tu manai, - mirktelėjo viena iš savo žalsvai - melsvų akių. - Galiu parodyti kaip veikia. - Krimstelėjo apatinę lupą ir truktelėjęs vilkę arčiau žvelgė į jos safyrines akis.
- Kovoje.. kovoje aš toks pat, juk pati tai puikiai žinai, - pirštais brukštelėjo šiai per plaukus. - O gal nori išbandyti, nors aš ne tam nusiteikęs, - sarkastiškai šypsojosi Dawson' as.
- Sekama.. - kostelėjo vampyras, - ne, aš niekad nematysiu kur esi, tik kilus pavojui mane prisišauksi, jei pati to norėsi, - pridurė rudaplaukis.
- Na, jei nekantrauji, kitą savaitė skrendam. - Tvirtai ištarė Chris' as.
Eilinis kraujo troškimas, kelioms sekundėms privertė rudaplaukį atsitraukti.
- Kodėl? A? - Pasikasydamas pakaušį burbtelėjo vaikinukas. - Žinoma, tavęs neliesiu, nebijok.. - žengęs žingsnį arčiau jis vėl atsidūrė šalia Lunos, o jo rankos ant Lunos liemens. Jis tvirčiau truktelėjo ją į save ir viena ranka slydo nuo vilkiūkštės liemens link jos gražaus ir dailaus veiduko.
- Ar gali būti kas geriau? - Dustelėjo šiltą orą į juodaplaukės kaklą, kur tviskuliavo arterija. Švelniais prisilietimais, bučiniais jis nusėjo merginos kaklą. - Kas jei aš...? - Neužbaigęs klausimo jis švelniai prilietė savo iltimis ten, kur puikavosi miego arterija, tačiau neįkando.
-
Stovėdama visiškai ramiai ir atidžiai klausydamasi švelnaus, kiek per rimto Elijah'aus balso tono, tingiai nusišypsojo. Troško pamiršti Ianą, sąmišį kėlusį per vilkolakių sambūrį, Igorį, regis, visiškai pasikeitusį prie kitų vilkų, ir viską, kas nedavė ramybės, ir, regis, pavyko. Dabar terūpėjo tik šalia esantis grynakraujis vampyras.
-Tuomet kaip?-kilstelėjusi lūpų kamapučius švelniai prisikando apatinę lūpą. Žinojo, kad šis žaidžia, tad nė nedvejodama įsitraukė į žaidimą. Netrukus pajutusi trūktelėjimą nesipriešindama atsiūrė šalia žaslvai - mėlynų akių savininko, žvilgsnį įsmeigusio į ją. Lėtai iškvėpusi plaučiuose sušilti spėjusį orą nežymiai šyptelėjo.
-Mmmm...-apsimesdama, jog mąsto, kiek pakreipė galvą,-manau...šįkart atsisakysiu,-galiausiai, regis, priėmusi itin sunkų sprendimą linktelėjo.
Sulaukusi kiek netikėtos reakcijos dėl anksčiau ištartų žodžių apie sekimą, nejaukiai pasimuistė. Pajuokavusi apie visą parą įjungtą GPS ant savo kaklo nesitikėjo, kad rudaplaukis priims tai taip rimtai.
-Gerai,-nebenorėdama tęsti pokalbio apie sekimą tik nežymiai papurtė galvą. Nenorėjo gadinti akimirkos. Juk jau seniai nesimatė su tuo, kuris priversdavo pamiršti -iaurumą ir tapti mielu ir pūkuotu kačiuku.
-Kitą savaitę?-kiek nustebusi tarstelėjo, buvo pasiryžusi dingti nuo visko kuo greičiau, tačiau...nė nepagalvojo, kad teks palikti viską taip greitai. Kelias akimirkas pasvarsčiusi galiausiai linktelėjo.
-Puiku, aš pasiruošusi,-šyptelėjo jausdama, kaip tvirtai ir ryžtingai skamba jos balsas. Kelios dienos tik su jaunuoju vampyru itin viliojo. Puikiai žinojo, kad tuomet pamirštų visas problemas.
Vaikinui eilinį kartą atsitraukus mėlynakė tyliai atsiduso.
-Elijah'au, žinau, kad to nepadarytum. Kad ir kaip būtų sunku, tu susivaldysi,-grynakraujui ir vėl užėmus savo vietą šalia vilkolakės, mergina švelniai apglėbė šio kaklą atsidurdama dar arčiau žalsvai - mėlynų akių savininko.
Atlošusi galvą tamsiaplaukė mėgavosi švelniais, vos juntamais vaikino prisilietimais bei bučiniais. Safyro spalvos akys buvo užmerktos.
-Vargu...-tyliai, vos girdimai atsakiusi į klausimą, kelis kartus giliai įkvėpė. Nė nekrustelėjo, kai vampyro iltys prilietė kaklo odą. Tebesimėgaudama prisilietimais paprasčiausiai laukė.
-
- Taip, kitą savaitę, manau, puiki galimybė išvykti kelioms dienoms pailsėti.. - Burbtelėjo Dawson' as. Jis norėjo praleisti kurį laiką kartu su mergina, dviese. Pabodo konfliktai supantys jo aplinką, norėjo bent trumpam pajausti, kas yra gyvenimas ir tuo pasimėgauti, nors trumpam paliekant problemas nuošalį.
- Puiku, kad sutinki, tada man tik belieka užsakyti mums puikų viešbutį, šalia jūros.. Arba kokią nuošalę vietelę tik mums abiems? - Uždavęs merginai retorinį klausimą jis tik kilstelėjo antakius aukščiau ir įsmeigė savo spindinčias akis į josios.
Žodis susivaldyti, dabar vaikinui reiškė daug, tačiau neperdaugiausiai. Vampyrui prarasti savikontrolę šalia miego arterijos yra labai paprasta. Vienas žingsnis ir jo skonio receptorius palies geležies skonio skystis. Kas atrodė iš ties labai viliojančiai, tačiau, žinoma, be vilkės leidimo jis to tikrai nedarytų, nors vistiek norėtų pabandyti, žinodamas tą faktą, kad moka neprarasti budrumo ir žino, kada sustoti.
- Man įdomu, kodėl tu tokia tikra, jog aš susivaldysiu? O kas jei aš? - Šiltas oro gūsis pasiekė merginos kaklą apie kurį sukiojosi Chris' as.
- Tu tai specialiai darai? - Krimstelėjo šiai į ausį, kai ji priartėjo dar arčiau.
- Taip, vargu, tačiau.. - Vaikinas spustelėjo šią arčiau savęs ir iltys gana neskausmingai įsmigo į Lunos kaklą. Lašas kraujo ir vaikinas atsitraukė. - O tu sakei su vargu.. - šyptelėjo Dawson' as nusivalydamas nuo lupų krašto užsilikusį kraujo lašelį.
- O dabar.. - Žingsnis po žingsnio jis kilstelėjo merginą nuo grindų ir šie du atsidurė ant lovos vienas šalia kito.
- Tikiuosi nepyksti.. - Švelniai brukštelėjo pirštais per kaklo odą ir pakštelėjo merginai į lupas. - Bet įtariu, taip kaltės neišpirksiu?
-
Pirmąsias kelias akimirkas nė nekrustelėjo, paprasčiausiai stebėjo priešais stovintį, besišypsantį vaikiną. Melsvai - žalios grynakraujo akys, iki tol stebėjosios juodaplaukę, keistai sublizgo. Spėlioti, kas nutiko, nereikėjo. Akivaizdus džiaugsmo šaltinis buvo čia pat. Paprastas sutikimas palikti visus rūpesčius ir kaip mažiems vaikams, vis dar nesuprantantiems atsakomybės jausmo, dingti iš tėvų akiračių. Toks buvo planas. Palikti aplinkinius ir pasimėgauti ramybe.
Tarsi tu iš tiesų pabėgsi nuo to...
Ne, aš niekur bėgti neketinu...Tik noriu laisvadienio.
Pirmą kartą be jokios kaltės ar sąžinės graužaties mergina plačiai nusišypsojo dėl savo pačios minčių. Ji niekur nebėgs, tik kelias dienas nesirodys aplinkiniams ir pasimėgaus grynakraujo draugiją. Savanaudiška, bet teisinga.
Dėmesį atitraukus vyriškam balsui, Luna dar kartelį tingiai šyptelėjo. Mintis apie nuošalią vietą, tokią, kokioje jiedu, kaip tik ir buvo, viliote viliojo. Galbūt kitiems reikėjo prabangos ir tobulumo, o jai užtekdavo ramybės.
-Man tiks ir namelis medyje,-nesukdama galvos dėl patogumo ar diskomforto gūžtelėjo pečiais.
-Nes pažįstu tave,-lyg niekur nieko atsakė į jai skirtą klausimą.
Jautė, kaip šiltas, be galo malonus oro gūsis sukutena kaklą ir kaip vos juntamas krimstelėjimas į ausį priverčia nusišypsoti.
-Ar gi aš taip galėčiau?-erzindama, itin saldžiu balseliu sušnibždėjo į ausį. Netrukus kaklo srityje pajuto švelnų, vos juntama skausmą. Vampyro iltys įsmigo į kaklą, tačiau juodaplaukė nė nekrustelėjo. Per daug pasitikėjo tuo, kuris tvirtai laikė ją glėbyje.
-Atsargiai, aš irgi moku kandžiotis,-tylus, ausiai malonus balsas nusirito miegamojo grindimis. Netrukus ant žemės tvirtai stovėjęs kūnas atsidūrė minkštuose pataluose.
-Ne, neišpirksi,-mėgaudamasi grynakraujo prisilietimais plačiai nusišypsojo,-bet gali kitaip išpirkti kaltę,-trumpam žvilgtelėjusi į žalsvai - melsvas akis prisiglaudė prie raumeningos krūtinės. Prisispaudusi prie tvirto rudaplaukio kūno lėtai užmerkė akis.
Už šių sienų ji buvo alfa, didžiausios ir galingiausios gaujos alfa, tačiau čia, žaliaakio glėbyje ji buvo tik paprasta mergina, kuri jau spėjo pradėti grimzti į sapnų karalystę.
-
Prabėgę treji metai atnešė ne tik brandumo, išminties, atsakingumo, tačiau leido visiems galutinai įrodyti, jog Pusmėnulio gauja dabar priklauso ne kam kitam, o juodų plaukų savininkei, šviečiant pilnačiai virstančiai pilkai balto kailio vilke. Ryškios, nakties tamsoje spindinčios akys, grėsminga pozicija ir karingas būdas nė vienam neleisdavo suabejoti, kad bėdų įsivėlus su šia alfa nepritruks.
Pusmėnulio gaujai priklausantis namas per prabėgusius trejus metus retai kada likdavo neaplankytas vilkų. Kai kurie čia atvykdavo tiesiog ramiai praleisti laiko, kiti atitrūkti nuo išorinio pasaulio, dar kiti nieko netrukdomi, be jokių baimių praleisti nakty miške risnojant ant keturių vilkiškų letenų. Didžiojo namo neaplenkdavo ir pati alfa. Teko pripažinti, jog čia jiedu su grynakrauju vis daugiau ir daugiau laiko ėmė leisti drauge, kol kartais viešnagė užsitęsdavo ištisas savaites.
Laikas tuo metu sustodavo, aplinkinis pasaulis nustodavo egzistuoti ir tuo Luna pamažu ėmė mėgautis, tapo kur kas ramesnė ir atsipalaidavusi, deja, karingumas iš merginos akių niekada nedingo.
Žiemai jau seniai pasitraukus iš kiemo ir vietą užleidus pavasariui, oras kasdien vis šiltėjo. Termometro stulpeliai kaskart šoktelėdavo vis aukščiau, pranašaujantys apie artėjančią karštą vasarą. Daugeliui vilkų vasara reikšdavo šiltas naktis ir šaltuko nekandžiojančias letenas.
Didžioji dalis Pusmėnulio vilkų su kardais treniravosi lauke, metalo žvangesys aidėjo ore. Kiti paprasčiausiai laiką leido slampinėdami po kiemą, šnekučiuodamiesi arba mėgaudamiesi vasaros malonumais - šokinėjo į netoliese esantį ežerą. Viduje vilkų taip pat netrūko. Čia skambėte skambėjo linksmas juokas, įvairūs balsai ir žingsnių garsai. Jau kurį laiką buvęs ramus namas ir vėl atgijo.
Teko pripažinti, jog buvo gana keisti po gana ilgo laiko ir vėl matyti visus vilkus vienoje vietoje, ir ne bet kokioje, o toje, kur jiedu su Elijah leido daugybę laiko.
Dar kartelį užsimojusi savo kardu, kuris sužibo besileidžiančios saulės spinduliuose, nuginklavo savo priešininką. Papūtęs lūpas Diegas kiek nusivylusiai žvilgtelėjo į alfą, o tuomet pasilenkęs čiupo savo ginklą.
-Greitai mokaisi,-šyptelėjo pasisukdama namo link.
-Stengiuosi,-su šypsena veide atsakė blondiniškų plaukų vaikinas sekdamas savo alfą į vidų.
Nors vilkai jau seniai spėjo apsiprasti su mintimi, kad jų alfa pasirinko vampyrą, o šis, regis, priešiškumo taip pat nejautė, tačiau tamsiaplaukė vis tiek vengė ilgam laikui palikti Elijah'ų vieną. Nors žinojo, kad šiam draugijos čia netrūksta, mat, beveik visi su šiuo bendravo itin draugiškai, mėlynakė daug geriau jausdavosi, kai šis būdavo šalia. Galbūt dėl to, jog spėjo per daug prisirišti prie žaliai- melsvų akių savininko.
-Štai kur tu,-padėjusi kardą ant spintelės, švelniai apglėbė vaikiną iš nugaros. Delnai švelniai prigludo prie tvirtos, raumeningos rudaplaukio krūtinės,-maniau, kad tave nugvelbė, kokia nors vilkiūkštė,-žvilgtelėjo į netoliese sėdinčią Džesiką ir kitas vilkes. Šių tarpe sėdėjo ir du jaunesnieji gaujos vilkai.
-Luisas užkūrė laužą lauke, tad jei kas nors pasiilgot tikro laužo, jis jūsų laukia,-šyptelėjo žvilgsniu parodydama į už nugaros esančias duris. Kelios dailiosios lyties atstovės kelias akimirkas padvejojo, tačiau sulaukusios paskatinimo iš vaikinų linksmai klegėdamos nuskuodė į kiemą. Kambaryje liko tik grynakraujis vampyras ir keturi vilkai.
-
Pastarieji keli metai leido rudaplaukiui suprasti, jog jis apleido savo šeimą. Savo vampyrus, draugus ir tėvą, tačiau gyvenimas be Lunos nebūtų saldus, koks yra su ja. Vaikinukas labai mylėjo savo išrinktąją, negalėjo jos metęs išvykti į savo gimtąjį miestą. Žinoma, Elijah aplankydavo savo gimines, tačiau ne taip dažnai kaip norėtų. Skaudu buvo žinoti, jog jo "šeima" kažkur žūsta kovose, tačiau jausmai šįkart buvo stipresni, o ir Pusmėnulio gauja buvo draugiška ir nediskriminavo vampyrų.
Chris' as tarp vilkų visada jautėsi saugiai. Išskyrus tuos atvejus, kada jie verčiasi, tačiau čia jis buvo savas. Visi jį mylėjo ir gerbė, kai kurios panelės, gal net ir per daug, tačiau Chris' as jau turėjo savąją, todėl kitos jo nelabai žavėjo.
Kiekvieną dieną pavasariškas oras vis gerėjo, plikos medžių šakos vėl įgavo žalią atspalvį, su pavasariu kartu ir nuotaika vaikino širdį tapo kur kas optimistiškesnė. Vis dažniau jis matė savo vilkiūkštę treniruojant naujus, dar nepatyrusius vilkus, o jos entuziastingumas, tiesiog, jį jaudino.
Kas kart merginai palikus vampyrą, atsirasdavo daugybė gerbėjų, kurios niekaip negalėdavo nusukti žvilgsnio kitur, kaip ir šį kartą, kada viena iš gaujos narių, seilę varvino stebėdama raumeningas Dawson' o rankas. Tikrai jam buvo nesmagu, nes dabar pyktis su savo išrinktąją nenorėjo, o žinant vaikino "šviesią" praeitį, pasitikėti juo juodaplaukei buvo sunku.
- Kajau, ar galėtum stiklinę vandens pamėtėti? Karštoka šiandien.. - Klaustelėjo vieno iš jaunesniųjų gaujos narių. Smagu buvo, kada visi elgėsi draugiškai, tik žinoma, deja, ne Kajus ištiesė stiklinę su vandeniu, o viena, iš šios fantastiškos šeimos narių, kuri lyg specialiai brukštelėjo pirštais per Chris' o delną. - Ačiū, - nesmagiai nutęsė vaikinukas ir atsitraukė.
Dar niekad jis nebuvo toks laimingas, kada išgirdo ateinant Luną. Jos rankoms nugulus ant šio krutinės, jis plačiai nusišypsojo.
- Kol kas dar čia, - tvirtai suėmęs jos rankas, pasisukė priekiu į ją. - Džiaugiuosi, kad grįžai, - tyliai tarstelėjo šiai į ausį, rankomis apjuosdamas jos liemenį.
- Taip taip, bėgite prie laužo, - pritarė Lunai, tačiau negalėjo nepajusti, kaip mergina, kuri padavė stiklinę vandens, dabar nagais brukštelėjo šiam per nugarą ir ganėtinai skausmingai.
Ką ji daro? Reiks vėliau rimtai pasikalbėti.. Luna jos nepagailės...
- Na, kaip sekėsi? Viskas gerai? - Bandydamas užglaistyti tą nejaukią akimirką švelniai patraukė plaukų sruogą nuo merginos veido ir ją pabučiavo. - Galėtume pasikalbėti? Akis į akį.. - Gana nedrąsiai šmėstelėjo rudaplaukis, o pašaliniams išėjus jis tvirtai paėmė Lunos rankas ir pridėjo jas prie savo lupų. - Tu, žinai, taip, kad tave labai myliu? - Pakštelėjo į skruostą, - Todėl, noriu sužinoti ar manimi pasitiki? - Tvirtai apglėbė savo išrinktąją lyg bijodamas prarasti.
-
-Kol kas? Ar man derėtų sunerimti?-nors šalia stovintis tamsiaplaukis jaunąją anglę pranoko savo ūgiu gerais dešimt centimetrų, o galbūt ir daugiau, Lunai pavyko padėti smakrą šiam ant peties.
Kartu praleistas laikas suteikė kur kas daugiau pasitikėjimo nei bet kokie žodžiai. Dar paauglystėje užsimezgusi draugystė tapo tvirtu saitu judviejų santykiuose.
Turbūt tiek dailiosios lyties atstovė, tiek žaliai - melsvų akių savininkas būtų perėjęs per deginančią, viską naikinančią lavą, jei tik kuris nors būtų pasakęs, jog ji nenudegins.
Safyrinėms akims susidūrus su miško žalumo ir dangaus mėlynumo, Lunos veidą papuošė žavi šypsena.
-Aš niekur nebuvau išėjusi,-tyliai nusijuokė jausdama, kaip vaikino rankos švelniai nugula ant jos liemens. Nuo delnų sklindanti šiluma pasiuntė malonius širpuliukus per visą kūną.
Po visko, kas buvo, mano kūnas vis tiek reaguoja į jo prisilietimus.
-Neužsibūkit per ilgai,-praeidama pro šalį mirktelėjo baltakailė vilkė.
-Nieko nepažadam, Džes,-šyptelėjo nulydėdama žvilgsniu išeinančius vilkus. Ir nors nepastebėjo, kas privertė Elijah'aus raumenis šitaip įsitemti, nujautė, jog tai naujosios vilkės darbas.
Tamsių plaukų savininkas ne šiaip sau buvo gražus, jo neabejotinai trokštų daugelis merginų, tačiau tos, kurios matė jaunąją alfą kartu su grynakrauju, greitai suprasdavo, kad vyriškosios lyties atstovas teliks tik jų svajonė.
Kiekvienas gaujos narys gerbė savo alfos pasirinkimą, nepaklusti jai reiškė visos gaujos panieką, tad tramdyti vilkių Lunai niekuomet neteko. Išskyrus dabar, kai gaujoje buvo nauja narė.
-Taip, viskas gerai, jaunieji vilkai gana greitai mokosi, neabejoju, jog namuose laiko veltui neleidžia,-šyptelėjo jausdama, kaip Elijah'us patraukia nepaklusnią sruogą nuo veido ir apdovanoja bučiniu.
-Manau, man vieno neužteks,-tyliai nusijuokė, tačiau visai netrukus rauktelėjo antakius išgirdusi rimtą vaikino balso toną,-ar viskas gerai? Apie ką nori pasikalbėti?-krūtinėje ramiai plakusi širdis ėmė kiek neramiai daužytis.
Klausą pasiekus vyriškosios lyties atstovo balsui, Luna kiek ramiau iškvėpė sušilusį orą.
-Žinoma, kad žinau,-linktelėjo apdovanodama vaikiną žavia šypsena,-ir taip, aš tavimi besąlygiškai pasitikiu, juk žinai tai,-pajutusi tvirtas vaikino rankas, spaudžiančias prie savęs, linksmai nusijuokė apjuosdama šio kaklą rankomis.
-Elijh'au, kas yra?
-
- Derėtų, turiu entuziasčių, - sarkastiškai šypsojosi vaikinas, žvelgdamas į savo mažąją, tačiau agresyvią vilkiūkštę.
Elijah žinojo, jog Luna, puikiai įvaldžiusi erzinimo taktiką, todėl kiekviena jos kandi frazė, tik žavėjo Chris' ą ir leido tuo pasimėgauti.
Jis žinojo, kad dėl Lunos galėtų mirti, paaukoti gyvybę, kad tik ši liktų gyva ir būtų laiminga, jam daugiau nieko kito ir nereikėjo. Vien tik palikdamas savo šeimą, jis įrodė safyrinių akių savininkei jos svarbą jo gyvenime.
- Žinoma, nebuvai.. - žaviai šyptelėjo, jausdamas, kaip kiekvienas jo prisilietimas merginos kūną priverčia sureaguoti. Tiek laiko prabėgo nuo jų draugystės, o šis vis dar ją jaudina, turbūt negali būti nieko geriau.
Smagu, tai žinoti.. - Švelniai brukštelėjo keliais pirštais per jos nugarą, taip bandydamas priversti jos kūną dar stipriau siųsti impulsus.
- Džes, Luna nežada, aš tuo labiau, - mirktelėjo Rajano išrinktajai.
Tuo tarp, kai viena iš naujųjų šios gaujos narių pradėjo "kabinti" Chris' ą, jis nė akimirkai nenorėjo likti vienas. Elijah žinojo, ko nori ir kad tik Gardner - jo vienintelė, tačiau, matant tos vilkės charakterį, nežinia ką ji sugalvos. Ko Elijah bijojo, tai netekti savo juodaplaukės.
- Na, mokytoją puikią turi, - mirktelėjo priešais stovėjusiai vilkiūkštei.
- Jei vieno neužteks, padovanosiu tau aš jų šimtą, tik eime į savo guolį, - kilstelėjęs seksualų balso toną tarstelėjo Dawson' as, tačiau greit surimtėjo. - Viskas nėra gerai, ką noriu pasakyti tavęs tikrai nepradžiugins.. - Dustelėjo rudaplaukis.. - Pirma, tai turėsiu išvažiuoti dviems savaitėms į Naująjį Orleaną, reikia padėti vampyrams kovoja su raganiais. Prasti popieriai ten ir taip juos palikau ilgam laikui, turiu padėti. - Pasitaisė plaukų sruogą užkritusią ant kaktos.
- O dabar gal galiu vėl pabučiuoti? - kilstelėjo vieną iš savo antakių ir švelniai vieną ranką uždėjęs ant šios skruosto, o kitą ant liemens, stumtelėjo ją arčiau savęs ir pakštelėjo šiai į lupas, tačiau visą romantiką sugadino į kambarį įsibrovusi naujokė. Ilgi ji čia netrūko, tačiau žvilgsnio nuo jaunuolių nė sekundei nenuleido. Gal ne nuo jaunuolių, o nuo grynakraujo vampyro, kuris šią minutę visą dėmesį buvo sutelkęs tik į juodų plaukų savininkę
- Luna, yra dar vienas reikalas, - išėjus tai vilkei vėl prakalbo Dawson' as, - ta naujokė, ji kabina mane. Siekia fizinio kontakto, bet žinoma aš įsipareigojęs tik tau ir tik tau, bet noriu, kad žinotum, nereikia man nesusipratimų.
-
-Buvau šito pasiilgęs,-iš už lango atsklido vyriškosios lyties atstovo balsas.
-Labiau nei bet ko kito,-pakratęs galvą, leisdamas vandens lašeliams pasklisti į visas puses, paantrino Benas, besiruošdamas pakartotiniam šuoliui į ežerą.
-Nejaugi?-safyrinės akys automatiškai nukrypo į priešais stovintį grynakraujį leisdamos vandens mėgėjams niekieno netrukdumiems mėgautis šio pramogomis,-ar turėčiau kam nors iškabinti akis?-linksmai nusijuokė kelis kartus ranka perbraukdama per tobulai sušukuotus vaikino plaukus.
-Matau tave kasdien, bet vos palieku tave sekundei, ilgesys ima dusinti,-šyptelėjo pakštelėdama į skruostą ir apsisukdama. Pirštams apčiupus tvirtą kardo rankeną šio ašmenys lengvai įslydo į dėklą.
Užtikrinusi, jog šis neiškris, sugrįžo į ankstesnę poziciją, apglėbdama vaikino kaklą rankomis.
-Atsargiai...-tyliai urgztelėjo jausdama, kaip grynakraujo ranka nuslysta nugara. Tingiai šyptelėjusi atsakė tuo pačiu - švelniai nagais perbraukė per ryškų žandikaulį lėtai keliaudama kaklo linkiu.
-Šitai apsvarstysiu labai gerai,-šelmiškai šyptelėjo tyliai sušnibždėdama Elijah'ui į ausį, tačiau netrukus vienas kito erzinimas liko nuošalyje.
Sutrikusi dėl ką tik išgirstos naujienos Luna žengtelėjo atatupsta. Akivaizdu, jog mintis, kad teks išsiskirti su rudaplaukiu, merginai visai nepatiko, tačiau puikiai suprato priežastį.
-Galiu vykti kartu, vilkai neabejotinai padėtų tvarkytis su iškilusiomis problemomis,-visiškai rimtai tarė žvelgdama į žaliai - melsvas vampyro akis.
Nujautė, kad ne visi vilkai bus patenkinti dėl to, tačiau ne visus tamsiaplaukė ketino pasiimti. Nujautė, kad užtektų vos kelių, mat, vampyrai taip pat nebūtų itin patenkinti vilkų atvykimu. Vis dėl to jaunąją alfą jie pripažino.
-Manau, kad gali,-linktelėjo nesipriešindama nė vienam Elijah'aus veiksmui, tačiau mėgautis tuo ilgai neteko, sugrįžusi naujoji vilkė privertė atsitraukti vienas nuo kito.
-Ji greitai viską perpras, duok jai laiko,-gūžtelėjo pečiais pasijusdama keistai. Anksčiau būtų puolusi ją vedama įniršio, tačiau dabar... Dabar mėlynakė buvo visiškai rami.
- O tavimi aš visiškai pasitikiu.
-
- Nederėtų kabinti akių, - kandžiai šyptelėjo Dawson' as, - juk žinai, kad pavydėti nėra ko. - Perbraukdamas kelis syk per merginos plaukų sruogą, tarstelėjo Chris' as.
- Turbūt reikia kažką daryti, kad tas ilgesys sumažėtų.. Nemanai? - Linksmai šypsojosi sekdamas kiekviena juodaplaukės judesį. Ji atrodė šalia vaikino tokia trapi ir jautri, tačiau Luna tokia niekada nebuvo. Jos charakteris - apie ją sakė ką kitą.
Viskas buvo taip smagu, kol kalba nepasisuko apie vampyrui iškilusias bėdas. Jų buvo neviena. Dabar jis net nežinojo, kaip atsakyti Lunai. Jei Elijah atvyktų kartu su vilkais, tėvas jį gyvą palaidotų. Taip, jis puikiai atsiminė jų paskutinį pokalbį.
- Sūnau, aš nieko prieš, kad tu pamilai tą marginą, tačiau, kad ir kas nutiktų, vilkų pagalbos neprašysim. Mūsų problemos - tik mūsų. - Gana rūsčiai prabilo tėvas.
- Bet tėti.. Kodėl?
- Todėl, kad mes šeima ir mes stiprūs be jų. Tu gali mus su ja supažindinti, mes ją priimsim, bet pagalba - nereikalinga.
- Tėti..
- Jei tą padarysi - pamiršk, kad turi tėvą...
Po tokio griežto pokalbio jis tikrai nesiruošė sutikti su Lunos pasiūlymų, tačiau nežinojo, kaip jai tai švelniai pasakyti, kad safyrinių akių savininkė nesupyktų.
- Ech.. - Dustelėjo Dawson' as, - negaliu sutikti su tavo pasiūlymų.. - paleido merginą iš glėbio ir lėtais žingsniais nutipeno link lango pro kurį buvo matyti besilinksminantis vilkai. - Tėvas, mano tėvas yra prieš jūsų pagalbą ir jeigu aš dabar jus atsivesčiau, prarasčiau jį amžiams, nes toks mano gestas, reikštų vampyrų silpnavališkumą, nors mes abu žinome, kad taip nėra. - Pasikasydamas pakaušį išlemeno Elijah.
Ši tema Chris' ą visada glumino, nors dabar jis buvo suaugęs ir suvyriškėjęs, tačiau nesuprato savo tėvo ir jo keistų pažiūrų į vilkus.
- Aš jai laiko duodu, bet jei ji jau taip nesivaldo, gal šnektelėk su ja? Ji mane liečia.. Ir man tai nėra labai smagu, žinant, kad aš noriu tik tavęs.. - Grįžo link Lunos ir vėl jo tvirtos rankos laikė ją glėbyje. - Nesvarbu tu naujas ar senas, tačiau alfos vaikinas - tik jos.. - šelmišku balsu prakalbo Elijah ir dešine ranka švelniai uždėjęs ant šios skruosto ją pabučiavo. Jis greit neatsitraukė. Vis stipriau ir stipriau spaudė ją prie savęs.
- Eime į lauką.. vėliau pratęsim, - greit atsitraukdamas ir sunėręs pirštus su josios išlėkė pro duris, kur kieme siautė Pusmėnulio gauja.
-
Luna stovėjo taip, kaip jai buvo įprasta: kūnas įsitempęs ir pasiruošęs atremti netikėtą puolimą, laikysena tiesi ir didinga, safyro mėlynumo akys akylai stebinčios aplinką. Ir visa tai.. Visa tai dingdavo vos tik rudų plaukų savininkas atsidurdavo šalia.
Pamažu ir šįkart įtempti raumenys ėmė atsipalaiduoti. Ryškių akių žvilgsnis susitelkė ties savo širdies šeimininku. Kiekvienas šio prisilietimas, veiksmas, žodis... Visa tai hipnotizavo jaunąją alfą.
-Žinai... tu darai man blogą įtaką,-trumpam užsimerkusi, besimėgaudama prisilietimu, tarstelėjo. Juto, kaip delnai švelniai susispaudžia į kumščius.
-Žinau,-linkteli užtikrintai žvelgdama į taip gerai pažįstamas žaliai - melsvas akis.
Kelias akimirkas virtuvėje tvyro tyla. Nutraukti šios mergina neketino, šįkart tyla neslėgė, priešingai, atrodė keistai artima. Tačiau kad ir kokia ji artima būtų, vyriškosios lyties atstovo balsa buvo kur kas artimesnis.
-Hm...Galbūt,-šyptelėjo persibraukdama per ilgus, tamsius plaukus, leisdama šiems laisvai kristi už nugaros.
Malonus vyriškų kvepalų aromatas, sklindantis nuo šalia stovinčio grynakraujo, maloniai kuteno jautrią vilkišką uoslę.
Dešinė ranka nevalingai nuslydo ant kardo rankenos. Ne dėl to, kad nesaugiai jautėsi, paprasčiausiai buvo įpratusi taip elgtis, kai kardas švelniai stuksėdavo į šlaunį.
Išgirdusi prieštaravimą supratingai linktelėjo. Nujautė, kad būtent tai ir išgirs. Vampyrai vis dar rodė savo principus.
-Gerai,-nebeketindama tęsti šios temos nutarė visa tai užbaigti,- bet jei...Jei ko nors reikės...Žinai, kad aš visada būsiu šalia,-šyptelėjo matydama susimąsčiusį vaikiną.
Netrukus šiam sugrįžus prie jos, veidą papuošė visai kitokia šypsena. Linksmesnė ir nuotaikingesnė.
-Jei tau nuo to bus geriau, pasikalbėsiu su ja,-linktelėjo jausdama, kaip dėmesys nukrypsta kitur. Lauke siaučiantys vilkai, regis, nuoširdžiai mėgavosi atėjusiu pavasariu.
-Tuo net neabejoju,-žaismingai šyptelėjo švelniai nagus spustelėdama Elijah'ui į nugarą. Šio bandymas prisispausti vilkę arčiau privertė linksmai nusikvatoti.
-Nenaudėlis,-mirktelėjo leisdama sunerti pirštus ir nusekdama į lauką.
Čia skambėte skambėjo Pusmėnulio vilkų gaujos narių balsai.
-Štai, kur jūs, manėm, kad nepasirodysit,-Džesikos balsas pasiekė alfą ir šalia jos stovintį rudaplaukį.
-Be manęs jūs prapultumėt,-linksmai nusijuokė.
-
Elijah iš galvos neišėjo tos naujos vilkės elgesys, ji tarsi erkė kaskart vis iš naujo prilimpanti prie jo. Kiekvieną kartą praeidama turi paliesti vampyro odą, kuri visiškai abejinga jai. Bet dabar ne apie tai.
- Blogą įtaką? - Klausiamai sužiūro į merginą. - Priprask, - šyptelėjo Chris' as.
Luna ir rudaplaukis visada darė blogą įtaką viens kitam, todėl, kad nuolat jiems būnant kartu jie liepsnojo aistra, kaip paaugliai nepasisotindami meilės troškimu.
Tačiau meilė, kartais būna per daug stipri, kaip nutiko ir Dawson' ui. Jis labai mylėjo Luną, ja pasitikėjo, gerbė, saugojo ir guodė, tačiau jos pagalbos niekada neprašė. Ir ne todėl, kad nenori ar bijo, priežastis viena - vampyrų - vilkolakių kovos. Amžių paslaptis, kuri iki šiol nėra išspręsta.
- Ačiū, kad supranti.. - dustelėjo Chris' as, - ir žinoma, jei reikės pagalbos tu būsi pirma, kuri apie tai sužinos. - Gana ramiai, tačiau su nerimo gaidele tarstelėjo Dawson' as. Jis žinojo, kad turi išvykti kuo greičiau, o jo planuose tas greičiau buvo rytoj, bet net neįsivaizdavo kaip jai pasakyti. Vietoj tiesos, jiedu išlėkė linksmintis kartu su gauja jaunų - naujų vilkolakių. Jie atrodė tokie laimingi ir įsiaudrinę buvo sunku atrinkti kur kas.
- Luna, einu aš pasimaudyti, - pakštelėjęs į skruostą nubėgo link ežero. Panėręs į tamsų ežero dugną jis susimąstė apie tai kas gerai, o kas blogai. Jis nebuvo bailys, tačiau nežinojo, kuo baigsis vampyrų ir raganų reikalai. Kovos tarp savų. Ant jo pečių gulėjo didžiulė manta rūpesčių, kurios jį varžė, tačiau žinojo Lunai pasakyti reikia.
Vos tik kojų pėdos susmigo į dumblą, jis žingsnis už žingsnio, abiems rankomis perbraukdamas per šlapus, ilgus plaukus, žingsniavo lik savo išrinktosios.
- turiu kai ką pasakyti, - atsidūso grynakraujis, - ryt išvykstu, - užbaigė sakinį ir nutylo. Įsivyravo nejauki tyla, bet vaikinas greit ją nutraukė pakštelėdamas į skruostą ir nubėgęs linksmintis.
-
Nekentė keliauti nešykle. Organizmas niekaip nepriprasdavo prie tokio keliavimo būdo, tarsi protestuotų ir kaskart būdavo vis blogiau. Ką gi, šitai vis vien buvo geriau nei sudegti juodosios magijos ugnyje, Pranašysčių salėje šalia Avery.
Kelis kartus giliai įkvėpė. Akys keistai merkėsi, kūnu bangavo skausmas, sumišęs su nuovargiu. Išsitraukusi burtų lazdelę panaikino burtus, o tuomet gražino grandinėlę į jos vietą, ant kaklo. Apsižvalgė. Dar niekada nesijautė tokia laiminga būdama... Savo namuose? Čia praleisdavo tiek daug laiko, jog Pusmėnulio gaujos namą ėmė vadinti savo namais. Turbūt per daug ir neklydo.
Lėtais, užtikrintais žingsniais apleido svetainę patraukdama į antrą aukštą. Kad ir kaip dvigulė lova traukė, nužingsniavo į dušą. Krauju išteptas kūnas ir purvini drabužiai... Baltų patalų turbūt tai visiškai nežavėjo.
Safyrinės akys nuslydo ant sienos kabančio didelio veidrodžio paviršiumi. Atrodė išvargusi ir... sužeista? Kairiajame šone, ant liemens puikavosi ilgas, tačiau negilus įpjovimas. Nė nepajuto, kada buvo įbrėžta.
Tingiai persibraukė ranka per plaukus, nusivilko drabužius paprasčiausiai nušveisdama šiuos į šiukšlių dėžę. Palaidinė vis tiek sugadinta, o džinsai... Bus tų džinsų.
Kaip ilgai stovėjo po tekančiu vandeniu, nė nenumanė. Galbūt prabėgo tik kelios minutės, o galbūt ir kelios valandos. Jautėsi šiek tiek atsigavusi tik tuomet kai rankšluosčiu trynė ilgus, juodus plaukus. Kovodama nė nepastebėjo, kada buvo spėjusi juos išsitepti krauju.
Išsliūkinusi iš dušo krito į minkštus, dieviškus patalus. Užmigo akimirksniu. Kobalto mėlynumo akis apgaubė tamsa, viskas išnyko palikdamas merginą vienui vieną, kartu su tamsa.
Luna... Luna...
Rauktelėjo antakius apsiversdama ant kito šono. Trūktelėjo antklodę ant galvos. Ne, nebuvo pasiruošusi keltis.
Luna...
Dar gerai nepabudusi suurzgė. Balsas galvoje neleido pailsėti. Dar giliau ir geriau įsirausė po patalais. Akimirką ir vėl buvo tylu. Palaimingai atsiduso.
-Luna!-šįkart balsas nuskambėjo nebe jos galvoje. Pramerkė safyrines akis išlįsdama iš guolio ir apsidairydama. Kambaryje nieko nebuvo, buvo vienui viena.
-Luna, po galais!-balso tonas buvo pasikeitęs, suirzęs ir nekantrus. Atsisėdo ant lovos pasukdama galvą į duris. Kažkas stovėjo apačioje ir ją šaukė, tik kas? Suraukė antakius. Mintys keitė viena kita, tačiau joks vardas neiškilo.
-Luna!-safyrinės akys išsiplėtė. Rajanas. Tas balsas... Kažkas nutiko. Stryktelėjo iš lovos pasileisdama laiptais žemyn. Apačioje atsidūrė taip greitai, jog nė pati to nepastebėjo. Staigiai stabtelėjo ant paskutinio laiptelio. Akys prisipildė baimės.
-
Baimė, nerimas, deginantis skausmas pilvo srityje, akyse juodi taškai, širdies ritmas sutrikęs tarsi ji pati pasiruošusi iššokti, bet kurią sekundę. Šie jausmai kamavo jaunajo vampyro organizmą. Nuodai. Jo venomis tekėjo nuodai, kurių kilmė nežinoma, kaip ir jų autorius. Galima neabejoti, jog rankas prikišė raganius. Patyręs ir gerai išsimokslinęs. Tokie nuodai greičiausiai nepražūdo, o tik kelia skausmą, haliucinacijas, beribį prakaitavimą ir deginantį skausmą aprėpiantį skrandį, kepenis ir visus kitus organus esančius pilvo ertmėje.
Viskas prasidėjo, kai tik Elijah paliko vilkų gaujai priklausantį namą, jis žinojo ir panikavo. Stresas jau tada vertė Chris' ą nevykti ten. Jis nujautė kas jo laukia. Tėvo parašytas pranešimas, kurį jis slėpė nuo Lunos kėlė chaosą jaunojo vampyro galvoje. Ir tik vienas žodis, kurio išsigasdavo kas antras vampyras - raganos. Jų kėslų niekada nenuspėsi. Puikiai ir krupščiai paruoštas planas, kuris be jokių abejonių pasieks adresatą ir jį sunaikins.
Elijah visada buvo drąsus ir šmaikštus. Kartais jis dėl to kentėdavo, kartais tai leisdavo jam jaustis viršesniu už kitus. Tad šįkart jo naglas snukis sugebėjo sugadinti visus reikalus vampyrams ir žinoma jam pačiam. Juk skausmas dabar kamuoja patį Dawson' ų šeimos atstovą, kuris kažkada turėtų perimti tėvo veiklą. Taip taip.. skamba juokingai. Toks nenaudėlis ir prisidirbt mokantis jaunuolis tik bėdų maišas. Vienintelė gera žinia ta, kad Joseph' as ( Elijah tėtis) nieko nežino. Pasisekė, kad jis buvo išvykęs į kitą kovos lauką.
Klausimas. Kas nutiko? Atsakymas paprastas. Rudaplaukis nuolat nesutardavo su raganių šeimos atstovais ypač su Greinfield' ais. Jų tikslas sužlugdyti Chris' ą (ne tik jį, tačiau dabar jis atrodė labiausiai to nusipelnęs) ir jo svajones. Viskas ne be reikalo. Saldusis berniukas sugebėjo jų sūnų paversti vampyrų, kas gali būti dar blogiau? Tad dabar šie nori jį palaužti. Jiems puikiai sekasi. Nuodai suleisti į kaklą iš pasalų, kada Dawson' as nė nesitikėjo. Štai ir istorija, kuri dabar verčia šį jauną, nekaltą berniuką kentėti. Žinoma čia galima paminėti ir kovas, kurios tikojo tarp šių dviejų pusių: vampyrų ir raganių. Greinfield' ai buvo seni vampyrų priešai dar prieš Elijah ten pridirbant, tačiau pasisekė dabar Elijah tik todėl, jog turėjo gerą draugą.
Rajanas tikras šeimos ptikėtinis, jis tarsi brolis, kuris padeda, gelbsti ir šioje situacijoje. Nors jo idėja nebuvo pati geriausia. Atgabenti Elijah į Lunai priklausantį namą? Rimtai? Kas gali būti baisiau, kaip matyti mylimą žmogų kenčiantį.
- Bro.. - vos girdimai pražiojęs lupas burbtelėjo rudaplaukis, - ne.. rei.. kia, - skiemenimis iškemenavo žodį prieš pat prarandant samonę.
-
Ji, Luna Gardner, Avery - Mišelės žudikė, išvargusi ir išsekusi grįžo į namus, tačiau užteko atpalaiduojančio dušo ir poros, nors, regis, išmiegojo daugiau nei parą, valandų, kad pilnai atsigautų, o štai prieš kelis mėnesius dingęs grynakraujis dabar vos pastovėjo. Iš pirmo žvilgsnio atrodė sveikas. Žaizdų ar sumušimų nebuvo, tačiau tos melsvai - žalios akys ir šalto prakaito išpiltas kūnas... Išdavikiškai sakyte sakė, kad vaikinas bet kurią akimirką neteks sąmonės.
-Kas nutiko?-balsas drebėjo, tik tamsiaplaukė to turbūt nejautė. Kobalto mėlynumo akys stebėjo vampyrą, visom jėgom atsirėmusį į draugą.
Balsas... Silpnas ir vos girdimas. Niekad nemanė, kad kada nors taip bijos. Ji dėl savęs taip nebijojo kaudamasi su Mišele, kaip dabar dėl Elijah. Tiesa sakant, jai nerūpėjo. Adrenalinas tuo metu pumpavo visu kūnu ir Avada Kedavra burtažodis Lunai mažiausiai rūpėjo, o juk galėjo mirti... Jei tik Mišelė nebūtų išnaudojusi visų savo jėgų kitiems kerams ir būtų taikliau nusitaikiusi... Ji nebestovėtų čia, nebežvelgtų taip į Elijah. Nė nebūtų atsisveikinusi su juo.
Kūną pervėrė keistas skausmas, o galbūt suvokimas. Ir vis tiek ji bijojo ne dėl savęs, o dėl jo, melsvakio vaikino.
Žioptelėjo pastebėjusi, kaip Rajano raumenys įsitempia sugaudami susmukusį draugo kūną.
-Nešk jį į kambarį,-davusi komandą šovė į virtuvę. Akys naršė įvairiausius buteliukus. Didžioji dalis buvo maistui pagardinti arba pinaties nakčiai skirti. Jokio viralo, kas padėtų iškęsti Elijah skausmą.
Tyliai keiktelėjo suglausdama abu delnus ir priglausdama prie veido. Apsidairė. Nežinojo, ko griebtis. Nė nežinojo, kas jam nutiko. Rajanas taip ir neatsakė. Nėrė pro duris į antrą aukštą. Laiptais užšuoliavo it kokia stirna.
Baltuose pataluose, kuriuose visai neseniai miegojo ji, Pusmėnulio gaujos alfa, dabar gulėjo sąmonę praradęs vaikinas.
-Kas nutiko?-dar kartą paklausė, tik šįkart griežčiau, aiškiai leido suprasti, kad neišsisuks.
Vampyras kryptelėjo galvą į vilkolakę, kurį laiką taip ir žvelgė tylėdamas. Atrodė, kad atsakymo neišgirs. Rodėsi, kad ne tik Elijah atsijungė, tačiau ir Rajano kalbėjimo įgūdžiai.
-Raganos...-žvilgtelėjo į nuodų veikiamą draugą,- o visas smulkmenas papasakos pats...-pratarė persibraukdamas ranka per plaukus.
-Rajanai,-sukando dantis, tačiau šis tik papurtė galvą. Atsakymo negaus, net jei bandys jį nudėti. Ką gi, pasiruošė kankinti savo vaikiną. Taip lengvai ir paprastai visko nepaliks.
Tyliai atsiduso sukryžiuodama rankas ties krūtine. Tuomet žengusi kelis žingsnius atsisėdo ant lovos. Nužvelgė Elijah.
-Ačiū... Tu taip pat turėtum pailsėti,-kryptelėjo galvą į Džes vyrą. Šis nesipriešindamas ir, regis, išvargęs (šitai mergina pastebėjo tik dabar) linktelėjo.
-Pasirūpink juo,-menkai šyptelėjo, o tuomet dingo palikdamas Pusmėnulio gaujos alfą su vampyru.
Gali nė neabejoti...
Laukė ilgas ir intriguojantis pokalbis.
-
Sąmonės netekimas. Na, turbūt pirmas kartas vyruko gyvenime. Tai gali nutikti išvydus begalinio grožio merginą arba kaip šį kartą, apnuodytam raganų.
Vaikinas prabūdo kambaryje, šalia jo stovėjo Luna ir buvo vos girdimi tolstantys Rajano žingniai..
Jis išėjo.. - pirmos mintys apsireiškusios jaunojo vampyro galvoje. Jis žinojo, kad Luna taip visko nepaliks, net jausdamas baisų skausmą pilvo srityje, šaltkrėtį, prakaitą ir galvos sukimasi, jis turės pasiaiškinti. Bet ne dabar.. Man bloga
Dawson' as nežinojo, kokių nuodų jam buvo suleista, tačiau pagal simptomus viskas turi išsivaikščioti per 32 valandas. Ir visi simptomai kas kart stiprės, o po to, jo vampyriški instinktai šaukte šauks šviežio, dar šilto kraujo, tačiau Luna tikrai to negalėjo numatyti ir ji nė nežinojo kas jos laukia.
- Svei - ka, - vos girdimai, tačiau aiškiai išskemenavo Elijah, nes jo gerklė be proto žiuvo, buvo suėtinga kažką sakyti. Na būk supratinga, gražuole, nors dabar nieko neklausk.. - suktelėjo galvą į kitą pusę. Ten ant spintutės stovėjo tuščia stiklinė. Pažvelgęs į ją vėl atsigręžė į Luną, tikėjosi, kad ši supras užuominą.
Rudaplaukis negalėjo pajudėti jo kojas ir rankas atrodo surakinęs paralyžius. Skausmas vis labiau ir labiau plito po jo kūną atrodė, kad jis visas tuoj plyš ar bent jau bus perplėštas per pus, o vanduo, šalti kompresai kažkiek padės.
- Ga - li, - dustelėjo Dawson' as, nes lėmenti žodžius buvo didžiulis vargas, - padaryti vais - ta - žolių trinktū - ros, tai kažkiek at - palai - duos. - Pabaigęs sakinį jis vėl išvydo šešėlius akyse ir tai nebuvo kažkas paprasto. Rodos jis matė žmonių siluetus. Taip. Tai žmonės ir ne bet kas. Jo tėvas ir Jordan' as. Jie mušasi, tačiau vampyras bejėgis prieš savo haliucinacijas, jis joms pasidavė.
-
Tyliai iškvėpė orą persibraukdama ranka per ilgus, juodus plaukus. Nepaklusni sruoga užkrito ant veido, nusibraukė šią safyrinėmis akimis stebėdama busti pradėjusį vampyrą. Šyptelėjo nesusivaldžiusi. Grynakraujo nematė ištisus mėnesius, tad dabar, net po visko, kas neseniai įvyko, nuoširdžiai džiaugėsi pagaliau jį matydama. Nė pati iki šiol nesuprato, kaip stipriai buvo jo išsiilgusi. Noras vienu metu pasmaugti ir stipriai apkabinti draskė jaunąją anglę.
-Labas, slapuke,-vyptelėjo kiek paerzindama. Troško išklausinėti visko, kas nedavė ramybės, išlieti visą pyktį ir išgąstį, o tuomet... Iki to dar spės prieiti.
Užuominą suprato. Žengusi kelis žingsnius paėmė stiklinę. Stabtelėjo vos per kelis centimetrus nuo lovos. Liūdnai žvilgtelėjo į kančiose besipliuškenantį vaikiną. Atsiduso nusisukdama ir nužingsniuodama į vonią. Prileidusi vėsaus, gaivinančio vandens atnešė šį Elijah'ui. Atsargiai pridėjo stiklinę prie lūpų.
Buvo itin keista matyti vaikiną tokį. Negalintį pajudėti, normaliai kalbėti, kenčiantį ir bejėgį. Vampyras, kuris visuomet pasižymėjo jėga dabar buvo lengvas taikinys priešams.
Linktelėjo gavusi prašymą. Padėjusi stiklinę ant spintelės nusileido į apačią. Prireikė nemažai laiko, kol mergina surado visas reikiamas žoleles ir pareigingai bei atsakingia atliko, ko prašyta. Giliai įkvėpė alkūnėmis atsiremdama į stalviršį. Paslėpė veidą delnuose. Prabėgo kelios sekundės, o galbūt ir kelios minutės. Luna neatsitraukė, tebestovėjo mėgaudamasi tyla. Mintys... Galvoje buvo neapsakomai tuščia. Ar ją taip paveikė Elijah savijauta ir bejėgiškumas?
Persibraukė delnais per veidą, žengė kelis žingsnius laiptų link. Jautėsi keistai, tarsi nuodai būtų paveikę ją pačią. Papurtė galvą sugrįždama į kambarį.
-Kaip jautiesi?-prisėdusi ant lovos krašto, šalia savo vaikino, nežymiai šyptelėjo.
-
"Slapuke", tai nuskambėjo taip banaliai. Juk akivaizdu, kad Chris' as visada ir visur turi problemų. Jis lyg nesėkmių magnetas visur prisišaukiantis bėdas. Tik klausimas ar viskas dėl to, kad jis antgamtikas ar dėl to, kad nešioja Dawson' u šeimos pavardę. Turbūt abu variantai tiks visur.
Dar palauk.. - mintijo Elijah. Jis žinojo, kad Luna nori visų atsakymų į jo klausimus, tačiau ir jis turi jai ne vieną pradedant faktu, ką ji veikia visą šitą laiką ir kaip viskas baigėsi. Juk ji prisidirbusi kur kas daugiau. Jei ne Rajano ilgas liežuvis Dawson' as iki šiol nieko nežinotų, tačiau.
Skauda, bloga ir noras atsigauti dabar buvo už viską svarbesnis, nes tik kai atgaus savo jėgas rudaplaukis galės liepti merginai pasiaiškinti, nors ji, trubūt, tikėjosi to pačio.
Luna suprato užuominą. Šaunu. Lupas suvilgė šalto vandens čiurkšlė. Tačiau pasimėgavimas buvo toks trumpas, nes žaizdos burnoje neleido nieko praryti, nors jos greit pagydavo, tačiau ir vėl išopėdavo.
Lunai palikus jį vieną jis užmigo, pasąmonė užtemo ir tos kelios minutės truko lyg daugybė metų. Chris' ui tos kelios sekundės virto visa amžinybe, ne dėl to, kad jis smigo, tačiau haliucinacijos, jos jam siuntė blogus signalus apie jo tėvą ir tas nerimas, žinia, kad tėvas dabar kažkur išvykęs vertė jį dar labiau nerimauti ir bijoti to, kas turbūt neišvengiama.
Iš jo gilių pamąstymų jį pažadino rūpestingas ir baimės kupinas balsas.
- Skauda, tačiau kai tu šalia, kur kas geriau, - Pagaliau žalsvai - melsvų akių šeimininkui nebereikėjo skemenuoti, jo mikčiojimas jo nenutraukė. Gal kalbėjo ir lėtai, tačiau rišliai ir aiškiai. Vadinasi nuodai ėmė leistis žemyn venomis ir vis labiau plisti po kūną. Kas leidžia suprasti, jog dabar rudaplaukis išgyvens pragarą. Ir nuo to niekur nepabėgsi. Teks. Nors turėti priešnuodžius būtų kur kas efektyviau, tad, kai tik jis pakils iš lovos, bandys surasti priešnuodį, kad turėtų, jei kada vėl tie neišprūsėliai sugalvotų pakenkti.
- Prigulk šalia.. - tarstelėjo Dawson' as pasislinkdamas į šoną. Nors jis ir pyko, tačiau meilė jai kur kas stipresnė už bereikšmias intrigas.
-
Šyptelėjo išgirdusi jau normalesnį ir aiškesnį atsakymą. Regis, grynakraujui gerėjo. Galbūt nežymiai, tačiau gerėjo, o tai reiškė, kad baimė ir nerimas pamažu ėmė slūgti. Netrukus galės viską išsiaiškinti ir turbūt pati pasiaiškinti, mat, nujautė, kad Elijah nutuokia ar netgi žino, ką ji veikė visą šį laiką, kol jo nebuvo šalia.
-Net mirties patale romantikas?-paerzino dar kartą įsmeigdama žvilgsnį į melsvai žalias akis. Visą pyktį ir baimę nuslopino ilgesys. Ji velniškai jo ilgėjosi.
Tyliai atsiduso. Prabėgo vos keli mėnesiai, o įvyko tiek daug... Abu galėjo mirti ir daugiau vienas kito nebepamatyti. O kas tuomet? Iš sielvarto būtų paskendę tamsoje, liūdesio liūne?
Mintis išbalškė vaikino balsas. Nesusivaldžiusi šyptelėjo. Regis, jis lygiai taip pat stipriai ilgėjosi jos, savo tamsiaplaukės.
-Jau maniau, nebepaprašysi,-tyliai, kiek apsimestinai nusijuokė ištiesdama kojas ir susirangydama šalia Dawson'ų šeimos atstovo. Trumpam užsimerkė mėgaudamasi juntama šiluma ir ramybe. Ji išmiegojo daugiau nei parą laiko grįžusi iš ministerijos, tačiau jos nė iš tolo neatstojo to, kaip dabar jautėsi Pusmėnulio gaujos alfa.
Kambaryje kurį laiką tvyrojo ramybė. Mergina klausėsi ramiai plakančios Elijah'aus širdies plakimo. Pagaliau, po tokio ilgo laiko ji jautėsi visiškai atsipalaidavusi. Galvoje buvo tuščia, nekankino nė viena problema ar rūpestis. Užsimerkusi plačiai nusišypsojo.
-
Pyktis, meilė ir aistra. Tai žodžiai aprėpiantys didžiają dalį vampyro minčių ir jausmų. Elijah nekentė melo, tai tarsi apgaudinėjimas savęs, nors tuo pačiu ir kito. Juk visi žinome, melo kojos trumpos, o tiesa visada pasiekia šviesą. Taip buvo ir šį kartą. Rajano ilgas liežuvis suteikė Dawson' ui naudingos informacijos apie Luną, nors tai ką sužinojo jo beveik nenustebino. Drąsi, nebaikšti ir visad pasiruošusi pasitikti savo mirtį. Baugu, kraupu ir gražu. Nors gal labiau nenormalu. Dažniausiai merginos apibūdinamos tik keliais žodžiais, kurie siejasi su švelnumu, pasitikėjimu ir ramumu, tačiau juodaplaukei nei vienas žodis netiko.
- Iš manęs ne koks romantikas, o be to, apie kokią mirtį kalbame? - Baikščiai pajuokavo, tačiau skausmas veriantis krutinę vaikiną trumpam nutildė. Tik tyli aimana turėjo paliesti vilkės ausų bugnelius.
Dabar Chris 'ą valdantys jausmai ir balsas iš pasąmonės gilumų liepė neatstumti merginos. Tai priežąstis, kodėl jis ją pakvietė šalia. Pyko, labai pyko, juk jie planuoja ateitį kartu, o ji rizikuoja savo gyvybe, ne tai, kad rizikuoja, o tiesiog atiduoda likimui į rankas. Ji ten galėjo žūti ir ką tada darytų 23 metų jaunuolis. Bus priverstas gyventi vienas, palaužtas skausmo ir nevilties, kad gyvenimas iš jo atimė jo vilkiūkštę, tą kurią labiausiai mylėjo. Dėl to dabar saldžiosios porelės laukė rimtas pokalbis, bet tik po to, kai po žalsvai - melsvų akių savininko kūną išsivaikščios grėsmingi nuodai. Kurie nenužudo vampyro, o nusiunčia jį į giliausių kančių sūkurį.
- Galėjau ir nepaprašyti, - jau bandydamas šmaikštauti atkirto Chris' as. Vos tik mergina susirangė šalia, jo kūnu perbėgo malonių šiurpuliukų banga. Ji ir jos meilė yra geriausias vaistas nuo nuodų poveikio. Nė nepastebėtai abu jaunuoliai užmerkė akis ir užsnudo.
Nerimas vis nerimas smaugė antgamtiko kaklą, jis jautė nelaimę. Tik nežinojo ar tai nuodai ar tikras pojūtis perspėjantis jį prieš baisią tragediją.
-
-Verčiau pailsėk,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius klausai pagavus neapsakomai tylią, tačiau pro vilkišką klausą neprasrūdusią vaikino aimaną. Jautėsi bejėgė. Elijah kentė beprotišką skausmą, gulėjo negalėdamas pajudėti, o ji... Ji paprasčiausiai žvelgė į jį tikėdamasi, kad viskas pasibaigs kuo greičiau.
Kaip apgailėtina...
-Tai buvo tik laiko klausimas,-vyptelėjo kilstelėdama galvą, žvilgsniu susirasdama melsvai žalias vaikino akis. Stengėsi pastebėti ir suprasti, kaip iš tiesų jautėsi vampyras. Žinojo, kad jis, kaip ir ji pati, mėgo nuslėpti savo tikrą būklę, kad ši nustotų dėl jo nerimauti. Ha, Luna per daug gerai pažinojo grynakraujį, kad būtų taip lengvai apgauta.
Staiga susimąstė. Pora tapo dar Hogvartso laikais, o bendravo... Jau dešimt metų? Juodi antakiai šovė į viršų. Laikas taip greitai ir nepastebimai prabėgo. Nesunkiai galėjo prisiminti visas vaikiškas ir kvailas išdaigas Hogvartso laikais, intrigas ir pykčius. Atrodė, kad viskas buvo taip seniai ir kartu...
Šyptelėjo lėtai iškvėpdama orą. Prisiglaudė arčiau Elijah'aus padėdama galvą šiam ant krūtinės ir įsmeigdama žvilgsnį į langą. Žiemiškas vėjas lenkė medžių galvas purtydamas nuo šių baltas, purias sniego kepures. Snaigės pamažu leidosi ir nuklojo visą ežerą, vasarą taip žaviai raibuliuojantį, bei žemę. Visur puikavosi balta spalva.
Kilstelėjo vieną lūpų kamputį. Vaizdas už lango išnyko paskęsdamas tamsoje. Patogiau susirangiusi šalimais Elijah'aus netrukus užsnūdo. Tylus širdies plakimas ramino ir migdė.
-
Namas skendėjo neapsakomoje tyloje. Net už lango įprastai niekaip neužsičiaupiantys paukščiai dabar tylėjo. Turbūt ir šie nujautė ore tvyrantį mirties tvaiką. Buvo per tylu, tai slėgė ir varė iš proto. Sugrįžusi iš Magijos Ministerijos mūšio čia buvo viena, tuo metu namas taip pat skendėjo tyloje, tačiau šįkart... Šįkart viskas buvo kitaip. Ji buvo išsekusi, tik nebe fiziškai, o psichologiškai, jautėsi taip, tarsi kas nors būtų išplėšę dalį jos sielos.
Niekad nemanė, kad teks išgyventi tai dar kartą. Patirti dar kartą, ką reiškia netekti artimo, tik šįkart ne tik, kaip seseriai, tačiau, kaip draugei ir alfai. Betos mirtis sukrėtė visą gaują.
Ji stengėsi... Stengėsi saugoti juos visus, ginti ir verčiau pasiaukoti pati nei leisti kuriam nors iš jų, tačiau vis tiek mirė ne ji, o Džesika. Kad ir kaip tą kartą stengėsi atkreipti dėmesį į save, burtažodis buvo skirtas ne jai.
Tyliai atsiduso persibraukdama rankomis per veidą, o tuomet per ilgus, juodus plaukus. Kol Elijah stengėsi padėti atsigauti Rajanui, ji liko čia, Pusmėnulio gaujos name, kartu su mažąja jo atžala. Nė neįsivaizdavo, kaip turėjo jaustis Marlena, netekusi motinos būtent dabar, kai artėjo pirmoji pilnatis ir naujieji namai - Hogvartsas. Mergaitei reikėjo motinos, o ji susimovė ir neteko betos.
Safyrinių akių žvilgsnis nuslydo antivilkinio eliksyro buteliukais. Rauktelėjo antakius prisimindama šlykštų skonį, o tuomet giliai įkvėpusi vieną susivertė iki dugno. Prireikė be galo daug pastangų viso skysčio neišspjauti ant baro. Po Džesikos mirties skrandis atsisakė bet kokio maisto, ką jau kalbėti apie tokio šlykštumo eliksyrą.
Susiraukė paimdama antrąjį buteliuką ir pasukdama antro aukšto link. Artėjo pilnatis, o čia, name, dabar buvo dvi vilkolakės - alfa ir jaunoji vilkė. Kiti gaujos nariai supratingai paliko jas vienas, žinojo, kad Marlenai reikės laiko, kol atsigaus ir bent šiek tiek pasimirš.
Stabtelėjo ties šviesaus medžio durimis. Trumpam užsimerkė nuvydama visas mintis šalin. Ji laukė. Velniškai laukė jos balso. Vylėsi, kad atidariusi duris ras Džesiką kartu su savo dukra linksmai besikvatojančias.
Pravėrė duris žvilgsniu susirasdama kambaryje vienatvę kenčiančią Marleną. Nieko nesakė, kantriai laukė šios reakcijos. Nors su vaikais elgtis nemokėjo, tačiau žinojo, jog spausti jos nedera. Puikiai suprato, ką ji jaučia ir kaip trokšta visą skausmą kur nors išlieti.
-
Jos nebėra. Mintis, eilinį kartą ropodama galvoje tvyrančia dykuma, privertė Marleną pasijausti mažu, nieko nemokančiu vaiku. Užsimerkusi mergaitė vis dar matė grįžtančią Luną. Vieną. Šokas, po to suvokimas ir... Skausmas. Ji dar tik mažas vaikas. Na ir kas, kad jai jau vienuolika ir jau stovi sukrauti lagaminai, vis primindami apie artėjančius mokslo metus. Jai reikia mamos. Jos raminančių žodžių, švelnaus glėbio ir kraupiai tikslios nuojautos.
Viena naktis ir anksčiau buvęs toks saugus ir šiltas mergaitės pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Galbūt ji šiandien ne viena, bet kas rytoj? Ši siaubinga mintis, kad kitą kartą tai gali būti bet kas kitas iš gaujos, kad ir ji pati, neleisdavo rudaplaukei užmigti. O naktimis pažadindavo košmarai, kuriuose ją kažkas vijosi. Tu kita, tu kita - persekiotojas vis nenutildavo.
Ir dabar Marlena nenorėjo, ne, negalėjo pajudėti. Užverktos akys tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į užtrauktą langą. Mergaitė nežinojo, kuris dabar paros metas. Tiesą sakant, ir nenorėjo žinoti, kad išvis egzistuoja išorinis pasaulis. Mielai būtų praleidusi visą likusį savo gyvenimą šiame mažame burbule. O ir silpnumas, įspėjantis apie artėjantį virsmą, nepridėjo motyvacijos keltis iš lovos.
Marlena dar labiau susivyniojo į antklodę. Dabar matėsi nebent iš po jos kyšanti koja, išduodanti, kad čia dar slepiasi ir rudaplaukė. Mergaitei norėjosi verkti, bet ašaros, regis, pasibaigė. Tad taip ir liūdnai šniurkščiojo. Ir ji girdėjo žingsnius, kaip klektelėjo durų liežuvėlis ir atsidarė durys. Nieko nesakė. Tikėjosi, kad tas kažkas apsisuks ir išeis. Kad ir Anglijos karalienė ar net pati Luna. Marlena savo noru iš lovos nesijudins.
-
Giliai, tačiau itin tyliai atsiduso. Stovėjo viduryje kambario pirmą kartą gyvenime nežinodama, kaip elgtis. Įprastai visuomet susitvarkydavo. Nauji vilkai jai nebuvo naujiena. Padėti išgyventi pirmąjį virsmą, sustiprėti ir įgusti Lunai tapo kasdienybe, tačiau, kaip elgtis su ta, kuri taip stipriai kentėjo, neįsivaizdavo. Troško, kad į kambarį būtų įžengusi rudaplaukė beta ir pašiepusi savo alfą, jog nežino, kaip elgtis su maža mergaite, būtų šią pralinksminusi ir paguodusi.
Kodėl Elijah su Rajanu būtinai nusprendė išvykti ir palikti ją vieną tvarkytis su mažamete mergaite? Rajanui šitai kur kas geriau sekėsi, visgi buvo šios tėvas. Rauktelėjo antakius ketindama suniurzgėti, tačiau susilaikė. Vargu, ar šitai būtų paguodę jaunąją Hatfield.
Padėjusi antivilkinio buteliuko eliksyrą ant spintelės, esančios šalimais lovos, prisėdo ant lovos krašto nužvelgdama po antklode besislepiančią mergaitę. Regis, ši buvo priėmusi gana akivaizdų sprendimą - atsiskirti nuo išorinio pasaulio ir likti vienai. Ką gi, suprantama.
Kurį laiką tylėjo nepratardama nė žodžio, klausėsi, kaip tyliai plaka Ashley širdis, ir kaip garsiai ši šnopuoja. Turbūt ašarų nebeliko, teliko tik skausmas.
-Būdama tavo metų netekau vyresniojo brolio, tuo metu skausmas man atrodė nepakeliamas...-lėtai, atsargiai rinkdama žodžius ėmė kalbėti,-man trūko jo... Velniškai trūko... Tada niekas kitas nerūpėjo, norėjau, kad jis sugrįžtų ir viskas būtų, kaip buvę... Negalėjau būti su gauja, jie visi man priminė jį, todėl pabėgau į Hogvartsą...-vyptelėjo, o po to rauktelėjo antakius prisiminusi savo praeitį.
-Žinau, kad nenori nieko matyti, bet tavęs vienos aš nepaliksiu,-tarsi pažadėdama jai, po antklode besislepiančiai mergaitei, tarsi pati sau, o galbūt iš aukšto į jas žvelgiančiai Džesikai, ištiesė ranką atsargiai patraukdama antklodės kraštą nuo Hatfield galvos. Žvilgsnis akimirksniu nuslydo ant pagalvės išsidraikiusiais rudais plaukais. Būtum galėjęs pasakyti, kad čia ji, beta, kuri visai neseniai žuvo miške.
-
Tik dabar Marlena susiprato, kad vienintelis žmogus, kuris šiuo metu jai trukdytų, buvo Luna. Vis gi tėtis pats dabar sunkiai tvarkėsi ir su Elijah išvyko...kažkur. O ją paliko čia su Luna. Juodaplaukės mergaitė visiškai nenorėjo matyti. Didelė dalis jos laikė alfą atsakingą už mamos mirtį, dar didesnė - troško, kad mirusi būtų ji. Todėl Ashley ir toliau ramiai gulėjo. Žinoma, Lunos ji neapgaus, kad miega, bet galbūt mergina pati susipras ir išeis.
Deja. Lova įdubo ir gaujos vadė atsidūrė žymiai arčiau negu Marlenai norėtųsi. Brolis tai ne mama. Po tokios minties mažos užsispyrusios mergaitės ausys tarsi užsiblokavo. Ne, ji nenorėjo girdėti Lunos istorijos. Jai ji net ir nelabai rūpėjo. Tiesiog norėjosi būti vienai.
Dingus saugiai antklodės priedangai, Marlena atsisėdo. Riebaluoti ir kelias dienas neplauti plaukai buvo pasišiaušę ir taip susivėlę, kad vargiai šukas iš jų ištrauktum. Piktas žvilgsnis sustojo ties praviromis spintos durimis, kuriose matėsi veidrodžio dalis, o joje - Marlena. Maža Džesikos kopija. Supykdyta tokios minties, mergaitė pasičiupo šalia lovos buvusią šlepetę ir sviedė į spintą. Dusliai atsitrenkęs, apavas uždarė duris taip paslėpdamas ir veidrodį. Mergaitės išvaizda jai kasdien primindavo mamą, ji net svarstė apie plaukų nudažymą. Galbūt juodai, kaip tėčio arba visai šviesiai, kad nebūtų panaši į save.
-Išeik,-tyliai, net neatsisukusi į Luną, tarė mergaitė.
-
Kaip greitai draugiški santykiai peraugo į neapykantą. Puikiai prisiminė, kaip mažoji Hatfield krykštaudama lakstė po Pusmėnulio gaujai priklausantį namą bėgdama nuo savo motinos, linksmai besikvatojančios iš dukters. Dar visai mažytė, vos kelerių metų mergaitė nuolat atbėgdavo pas ją, alfą, ieškodama apsaugos nuo besivaikančio "monstro", o štai dabar... Apsauga virto monstru, pražudžiusiu jos motiną.
Nepratarė nė žodžio. Sėdėjo ramiai ir akylai stebėdama Marleną, o tiksliau - jos atvaizdą veidrodyje, į kurį visai netrukus buvo paleista tapkė. Durys užsivėrė paslėpdamos su savimi veidrodinį stiklą. Tyliai atsiduso pakildama nuo lovos. Ne, išeiti neketino, tik ne taip lengvai.
-Tik po to, kai išgersi šitai,-paėmusi nuo spintelės buteliuką su antivilkiniu eliksyru ištiesė jį rudaplaukei,-bei apsilankysi vonioje,-mostelėjo galva į kambario gale esančias duris. Eliksyrą laikė stipriai, mat, nujautė, kad Ashley geranoriškai šio negers, tad tikėjosi staigaus judesio ar šauksmo. Buvo pasiruošusi bet kam, blogiausiu atveju privers paklusti ją, kaip alfa. Galbūt anksčiau įtakos tai ir neturėjo, bet dabar, kai pasireiškė rasė, jaunoji Hatfield privalės paklusti. Visgi vylėsi, kad to neprireiks. Nemėgo duoti komandų, kaip alfa, tokiose situacijose.
Ramiai žvelgė į lovoje sėdinčią susivėlusią ir piktą personą. Keista, tačiau pakankamai ilgai tvardėsi nesuirzusi ir neiššiepusi ilčių.
-
Marlena jautėsi pavargusi. Vien tas šlepetės metimas, regis, išsiurbė paskutinius jėgų likučius. Mergaitė norėjo klykti ar kitaip išlieti viduje kunkuliuojantį pykčio ir skausmo eliksyrą, bet tesugebėjo tik sėdėti sudribusi kaip maišas. Net ir spintos uždarymas, prieš akimirką atnešęs kruopelytę džiaugsmo, dabar atrodė beprasmis.
Lunos buvimas šalia tik blogino Ashley savijautą. Kiek viso šito spektaklio buvo alfos ir motinos žudikės pareiga, o kiek - nuoširdus rūpestis? Marlena nebežinojo ir nenorėjo žinoti, jautėsi per daug pavargus net ir galvojimui apie tokius dalykus. O tai vis tiek tai nieko nepakeistų.
Lėtai užmerkusi ir atmerkusi akis, mergaitė nukreipė žvilgsnį į buteliuką aukso vertės eliksyro. Mielai būtų paleidusi jį į sieną, bet... Ji vis dar suvokė, koks tas skystis brangus, o ir rankos nekilo. Jo gali prireikti kitam gaujos nariui, o ji... Ne, ji nebus savanaudė. Kažką neaiškiai numykusi, mergaitė dribo atgal į lovą. Nuo jos svorio trumpam subangavo čiužinys.
Marlena nebenorėjo ir neturėjo jėgų užsikloti, kad galėtų toliau dusti po šilta antklode. Net kiekvienas įkvėpimas reikalavo pastangų, o ankščiau viduje degęs pyktis po savęs paliko tik nykią tuštumą.
Kokia beprasmybė.
-
Atrodė, kad mergina kalbasi su siena. Jokio atsakymo, jokios emocijos, bėrė žodžius į sieną, o šie atsimušę sugrįžo be atsako.
Užsimerkė atsidusdama. Dar viena priežastis nemėgti vaikų. Užsispyrusių, nieko negirdančių, neklausančių ir savo darančių pabaisų. Suniurzgė, tačiau šitai turbūt buvo skirta Rajanui, o ne jai, liūdinčiai mergaitei. Kol ji buvo priversta tvardytis Rajanas su Elijah trainiojosi bala žino kur ir nė neketino grįžti, o juk būtent dabar Marlenai jo reikėjo.
-Artėja pilnatis ir nori tu to ar ne, šitą eliksyrą išgersi,–balsas nuskambėjo kiek griežčiau, visgi gąsdinančios ribos nepasiekė. Pranešė tik tai nuo ko jaunoji Hatfield neišsisuks.
-Turi du pasirinkimus: arba jį išgersi savo noru ir nueisi į vonią, arba...-interpretuoti kito varianto pabaig leido pačiai rudaplaukei. Vylėsi, kad šįkart mergaitė jos paklausys ir darys kaip liepta, mat pamažu kapsintys lašai pildė kantrybės taurę. Kodėl su Džesika viskas buvo kitaip? Jai niekuomet nereikėdavo kartoti kelis kartus ar kalbėtis su "siena", Marlena visuomet klusniai vykdydavo tai, ką sukomanduodavo jos motiną ar tėvas.
-Paliksiu tave vieną, galėsi daryti, ką panorėjusi, tik pirma padaryk tai, ko prašau,-sukando dantis stengdamasi nesuurgzti. Tebestovėjo šalia lovos, rankoje laikydama eliksyrą. Tyliai, itin erzinančiai nuojauta kuždėjo, kad ir šis kartas nueis perniek ir jai, alfai, teks imtis kitos taktikos.
-
Pilnatis.
Marlena niekaip negalėjo suprasti, kodėl jai taip nepasisekė genų loterijoje. O juk galėjo gimti panašesnė į tėtį. Maža Džesikos kopija. Nepatenkinta, rudaplaukė suniurzgė į pagalvę. Per savo trumpus nugyventus vienuolika metų ji matė visokiausių reakcijų prieš pirmąjį virsmą - nuo baimės iki džiaugsmingo jaudulio. O ji... Ji tik beviltiškai žiūrėjo, kaip greitai kapsi laikas ir išsitaško į amžinybės uolas. Dabar Marlenai norėjosi tik ir išsiplėšti tą dalį, kuri tingiai budinosi ir, draskydamasi savo mažais aštriais nagučiais, troško ištrūkti lauk.
Mintis apie eliksyrą taip pat nedžiugino. Mergaitė pati sau bijojo pripažinti, bet mintis apie naktį, kada nereikėtų mąstyti apie visus ,,gerai" ir ,,blogai", šiek viliojo. Ne šiek tiek, o jai taip norėjosi ištrūkti iš savo gedulo spąstų, kad negertų eliksyro. Tiesiog leistų tai mažai pabaisai viduje valdyti ją.
Bet, žinoma, Luna jos vienos nepaliks. Marlena šiek tiek piktu žvilgsnius spoksojo į sieną, o alfai liepus susitvarkyti išvaizdą vonioje, mergaitė dar ir susiraukė. Regis, pyktis sugrįžo į emocijų meniu.
Vedama durno ankstyvos paauglystės užsispyrimo, mergaitė lėtai vertėsi, kol, garsiai šlumštelėjusi, atsidūrė ant grindų. O tada, kaip koks krabas, palindo po lova, kur pati vos tilpo, o Lunai palįsti nebuvo šansų.
Gal dabar juodaplaukė susipras, kad Marlena net nesiruošia jai paklusti?
-
Dar vienas pokalbis su siena. Žodžiai atsimušė ir sugrįžo be jokio atsako. Na, atsaką gavo, tik ne tokį, kokio norėjo. Mergaitė tik šleptelėjo ant žemės ir kai jau atrodė, kad galbūt ši susivoks ir darys, ką liepta, paprasčiausiai palindo po lova. Kaip mažas vaikas, besislepiantis nuo pabaisų, baugiai atrodančių pro nakties tamsos apgaubtą langą.
Tyliai atsiduso nuleisdama abi rankas prie šonų. Dešinioji ranka tvirtai tebelaikė antivilkinio eliksyro buteliuką, kurį Marlena aiškiai atsisakė gerti.
-Užsispyrusi gali būti ne tu viena,-vyptelėjo papurtydama galvą, o tuomet parodydama, kad nejuokauja ir kas iš tiesų čia vadovauja, patogiai susirangė ant minkštos lovos. Papildomo svorio jaunoji Hatfield justi neturėjo, visgi tūnojo kitoje lovos pusėje. Erzinančiai ir paaugliškai maištavo prieš duotus paliepimus.
Šitą žaidimą galima žaisti ir dviese, Marlena...
Nejudėdama, tik retkarčiais nukreipdama žvilgsnį į šalį stebėjo, kaip ant sienos kabančio laikrodžio rodyklė nepaliaujamai juda vidurnakčio link. Prabėgo pusvalandis, valanda, dar kelios minutės, kai galiausiai viduje tūnantis padaras ėmė draskytis verždamasis lauk. Skaudėjo. Velniškai skaudėjo. Stipriai sukando dantis stryktelėdama nuo lovos ir akimirksniu atsidurdama prie pat Marlenos.
-Juk sakiau, kad šitą eliksyrą tu išgersi,-prasidėjęs virsmas ir kitos išeities nebuvimas ilgai po lova išbūti neleido. Stipriai suėmusi mergaitei už žandų pražiodinusi šią supylė visą antivilkinį eliksyrą ir tik įsitikinusi, kad jis bus nurytas, atleido gniaužtus. Lėtai atsitraukė suklupdama. Skausmas, lūžtantys kaulai ir vos po akimirkos kambaryje stovėjo pilkakailė vilkė.
Papurtė galvą įsmeigdama safyrines spalvas į naują vilkę, o tuomet gąsdinančiai suurzgė.
-
Po lova mėtėsi dulkių kamuoliai ir dar iš kažkur atklydęs saldymedžio skonio guminukas. Marlena gulėjo ant šaltų grindų ir, žinoma, greitai pradėjo nuobodžiauti. Bet lįsti iš po lovos mergaitei visai nesinorėjo - negalėjo parodyti, kad Luna laimėjo. Todėl rudaplaukė snūduriavo tikėdamasi, kad jos prižiūrėtoja išeis.
Deja, bet naktis atėjo greičiau. Marlena, nors ir patirdama viską pirmą kartą, juto, kad artėja virsmas. Jeigu liks po lova - įstrigs. O ir dar klaustrofobiją keliantis lovos rėmas tikrai nepadėjo, tad mergaitė šiaip ne taip išlindo iš savo slėptuvės. Tiesiai į spąstus. Nes nespėjus pilnai susivokti, kas vyksta, jai į gerklę buvo supiltas tas šlykštusis antivilkinis eliksyras, bet Marlena net nebesipriešino ir klusniai jį nurijo.
Mergaitei atrodė, kad kažkas įkaitusiomis adatomis subadė kiekvieną jos kūno lopinėlį, nepamiršdamas prieš tai kūju pereiti per kiekvieną kaulą ir kaulelį. Jei būtų galėjusi, Marlena būtų klykusi. Dabar ji suprato, kodėl po vilkolakio įkandimo žmonės maldauja mirties.
Mergaitė nedrąsiai pramerkė akis. Ją atakavo šimtai naujų potyrių vienu metu, o dar ir ausis pasiekęs Lunos urzgimas privertė atsitraukti tuos kelis centimetrus, kurie buvo likę iki spintelės.
Ji visko bijojo. O kokia dar galėjo būti vaiko reakcija?
-
Priešais stovėjo šviesiai pilko, kone balto kailio vilkiukė. Net būdama kitame pavidale ji priminė savo motiną.
Krūtinę pervėrė ilgesys. Ne ji turėtų stovėti priešais Marleną, o Džesika. Tai ji turėtų būtų pirmoji, kurią mažoji Hatfield išvys naujomis akimis ir išgirs kur kas sustiprėjusia klausa. Marlenai reikėjo motinos, o Pusmėnulio gaujos alfa susimovė. Per smarkiai...
Kobalto mėlynumo akims pastebėjus, kaip naujoji vilkiukė susigūžė prisispausdama prie spintelės, nustojo urgzti. Regis, mergaitė priklausė tiems, kuriems virsmas sukeldavo baimę ir norą mirti. Atsikratyti vilkiškos pusės ir gyventi, kaip paprastam burtininkui.
Vedama smalsumo ir noro pasižiūrėti, ko gi pilkakailė imsis dabar, lėtai išsitiesė priešais. Kiekvienas garsas, net ir menkiausias, kurio, regis, nė neturėtų būti, turėjo smogti Marlenai iš visų jėgų. Būtent tuo jautri klausa kartais vargindavo. Visgi jos nauda pranoko bet kokį bjaurų potyrį.
Patogiai pasidėjusi galvą ant letenų nenuleido žvilgsnio nuo mažosios vilkės. Ši buvo trigubai mažesnė už ją, Pusmėnulio gaujos alfą, ir gerokai silpnesnė. Merginos kūnas buvo ištreniruotas ne tik žmogiškame pavidale, tačiau ir vilkiškame. Dydžiu ir jėga Luna lenkė ne vieną vilką. Ir vis tiek susimaudavo ne juokais.
Kambaryje karaliavo tyla. Bent jau tarp vilkių. Ant sienos tiksėjo laikrodis, už lango, kažkur tolimoje traškėjo sausos nuo medžių šakų nulūžusios šakelės. Klausą erzino ir į langus besidaužantis vėjas, regis, niekaip nerandantis ramybės.
-
Šiek tiek apsipratus, baimę greitai pakeitė smalsumas. Ir nors Marleną vis dar erzino keistai atrodančios spalvos bei neįtikėtinai garsūs garsai, mergaitė nedrąsiai pakėlė akis į Luną. Ne pirmą kartą matė ją šiame pavidale, bet šį kartą efektas buvo kitoks. Taip, ji alfa ir maištauti prieš ją būtų beviltiška, o Ashley tebuvo tik mažas ir kvailas vaikas.
Marlena smalsiai pakėlė galvą ir apsidairė, stengdamasi ignoruoti Luną. Mintyse jau kurdama planą, mergaitė žvilgtelėjo į pravertas duris, tada į priešais ją gulinčia vilkę ir labai neelegantiškai ir nekoordinuotai užlipo ant lovos.
Nelaukdama, kol Luna nuseks paskui ją, Hatfield movė pro duris į koridorių, net slystelėdama ant grindų. Jei jau šią naktį liks įstrigus vilko pavidale, bent jau praleis ją taip, kaip nori ji - atokiau nuo kitų. Šansas, kad pavyks atsikratyti alfos buvo mažas, bet įtūžusiai Marlenai visa tai nerūpėjo.
Mergaitė sustojo tik prie laiptų. Naujajame pavidale vis dar jautėsi keistai, o ir dabar kelias žemyn atrodė neįtikėtinai pavojingas. Žvilgtelėjusi savo kambario link, ji atsargiai padėjo vieną koją, antrą ir skaudžiai nučiuožė žemyn.
Šiaip ne taip atsidūrusi pirmame aukšte, Marlena suprato, kad neįsivaizduoja, kaip ištrūks laukan.
-
Žaliose mergaitės akyse pamažu viena emocija ėmė keisti kitą. Baimė peraugo į smalsumą, sumišusį su suirzimu. Skaityti iš akių dabar buvo vieni juokai, galbūt dėl to, kad Marlena tebuvo maža mergaitė dar gerai nežinanti, koks negailestingas ir žiaurus yra pasaulis. Nemokanti užsiverti nuo kitų ir užsidėti kaukę taip, kaip daugelis.
Tingiai kilstelėjo galvą akimis sekdama mažąją nenaudėlę, ketinančią nešti savo kailį iš tėvų kambario ir dingti iš namo. Naujas pavidalas ir pastangos viską atlikti tikslingai kėlė juoką. Turbūt būtų linksmai nusikvatojusi stebėdama, kaip Ashley kabarojasi ant lovos, tačiau kantrybės taurė ir taip buvo perpildyta, o dabar dar šitai – mergiūkštė sumanė pasprukti.
Tyliai suurzgė pakildama ir nusekdama balkšvai pilką vilkę į apačią. Laiptai Lunai nebuvo kliūtis, priešingai nei skaudžiai nusileidusiai mergaitei. Regis, jai dar daug ko teks išmokti.
-Tikrai nori dingti iš čia ir likti vienui viena per pilnatį?-atsidūrusi prie pat mažosios savo gaujos narės tarstelėjo apsižvalgydama. Lauko durys buvo uždarytos ir saugiai užrakintos. Langai taip pat visi uždaryti. Galimybės pasprukti nebuvo.
–Dorai nemokėdama pastovėti ant keturių kojų, miške, kuriame greičiau būsi sudraskyta į skutelius nei spėsi mirktelėti?-duodama paskutinį šansą apsigalvoti ir susiprotėti kantriai laukė, tačiau, regis, Marlena, visai, kaip ir pati alfa, buvo nusiteikusi karingai ir taip paprastai nepasiduoti.
-
Iš skausmo kelioms sekundėms suėmė kvapą, bet netrukus Marlena jau ir vėl stovėjo ant visų net keturių kojų. Panikiškai apsidairiusi mergaitė galiausiai suprato, kad liko įkalinta name. Bandydama atsirakinti duris ar atsidaryti langą greičiau pati užsimuš, plius, tokiame pavidale tai neatrodė labai įmanomi veiksmai.
Pirmo aukšto kvapų mišinys nemaloniai dirgino jos nosį. Įtempusi visas jusles, Marlena nedrąsiai žengė kelis žingsnius į priekį, viltingai bandydama pagauti nors menkiausią užuominą apie išėjimą. Ankščiau vieninteliu saugiu prieglobsčiu buvę namai dabar tarsi grasino ją suspausti, o ir tos, kurią mergaitė laikė atsakinga už mamos mirtį, buvimas šalia neprisidėjo prie jaukumo. Vienintelė išeitis - pabėgti.
Nuo Lunos svorio šiek tiek sugirgždėję laiptai atkreipė Ashley dėmesį į ją atsekusią alfą. Klausydamasi jos žodžių, Marlena žengė kelis žingsnius atgal ir, šiek tiek jausdamasi įsprausta į kampą, tyliai suurzgė. Įžūliai spoksodama į mėlynas gaujos vadės akis, ji net nesiruošė pasiduoti jai.
-Man nesvarbu. Kuo toliau nuo tavęs,-ir vėl kalbėjo ne Marlena, bet jos pyktis ir nuoskauda. Ne, ji nebus kaip mama, nesileis užliūliuojama netikro saugumo jausmo. O kas, jeigu Luna ir buvo ta, kuri ją nužudė? O kas jeigu visa ta istorija - melas?
Tokia mintis tik dar labiau suerzino mažąją Hatfield ir urzgimas pagarsėjo.
-
Prie įžūlumo iš savo gaujos alfa nebuvo pratusi. Niekas nedrįsdavo nė suurzgti ar iššiepti nasrų nei prieš ją, nei prieš jos tėvus. Augdama daugybę kartų matė, kaip keli vilkai nepatenkintai žvelgia į jos tėvus dėl priimtų sprendimų, tačiau niekuomet neišgirdo ir nepastebėjo kokio nors kito veiksmo, reiškiančio pasipiktinimą. Perėmusi vadovavimą taipogi nė karto nesulaukė priekaištų duotais įsakymais išskyrus iš Džesikos, tačiau ji buvo jos beta. Ta, kuriai buvo leista prieštarauti, tačiau netgi ir ji žinojo savo vietą, o štai Marlena...
Safyrinės akys akylai sekė balkšvai pilką vilkiukę, regis, visgi bijančią alfos. Nevalingas, gerai neapgalvotas judesys, rodantis baimės apraiškas, ir įžūlus, nepagarbus žvilgsnis nukreiptas tiesiai į ją. Kurį laiką stovėjo nejudėdama, nustebinta tokio Marlenos elgesio. Namą drebino urzgimas, tačiau ne jos, o mažosios Hatfield, šiepiančios nasrus alfai.
Tu nė nenumanai, kiek šitai tau kainuos...
Išsitiesė visu ūgiu, aukštai iškėlė galvą dabar pati įžūliai žvelgdama į kur kas mažesnę ir kvailą vilkę, nė nenumanančią, ką iš tiesų reiškia paklusti alfai. Drąsiai žengė kelis žingsnius artyn Ashley sudrebindama namą savo urzgimu, garsiu ir grėsmingu, nustelbdama kur kas tylesnį.
-Marlena Ashley Hatfield,-aštrios it skustuvai iltys žybtelėjo pro langą sruvančios pilnaties šviesoje,-tu paklusi man, kaip tavo motina ir kiti gaujos nariai, arba galėsi nešdintis iš čia nė neatsisukdama,-suriaumojo taip garsiai kaukštelėdama iltimis prie pat vilkės snukio vos per plauką nesužeisdama jos, jog namas, regis, iš tiesų sudrebėjo.
-
Marlena galiausiai prisižaidė. Pasikeitusi Lunos kūno kalba ir grasinimas parodė, kad mergaitė turi tik du pasirinkimus. Palikti gaujos ji nenorėjo, ne, negalėjo. Tai buvo viskas, ką ji turi. Žmonės, kurie ją supranta. Ir kur ji viena dėtųsi? Vien mintis apie išėjimą gąsdino Ashley. Ir šį kartą baimė buvo stipresnė už pyktį.
Vilkiukė net nepajuto, kaip Lunos dantims kaukštelėjus prie pat jos, ji priglaudė ausis ir pritūpė, taip nusileisdama alfai. Mažas kvailas vaikas. Vien tai, kad ji žinojo, kad jokio kito pasirinkimo nelabai ir turėjo, buvo tarsi peilis į širdį. Patinka jai tai ar ne, Luna yra gaujos alfa ir ji privalo jai paklusti. Nusileisti tai, dėl kurios kaltės mama dabar po žeme, o ne šalia. Ne, taip neturėjo būti. Tai mama turėjo kartu su ja praleisti šią naktį, o ne Luna.
Geriau ji būtų likusi viena.
Pyktis ir liūdesys vis dar grūmėsi mergaitės širdyje. Nežinodama, kaip išleisti viduje susikaupusias emocijas, Marlena dantimis suėmė kuokštelį kailio ant priekinės kojos ir staigiu judesiu jį išpešė. Po jo sekė dar vienas ir dar vienas. Bet Marlena iš vietos nesijudino.
-
Viskas buvo taip, kaip ir turėjo. Mažoji Hatfield, nors dar visai naivi ir maža (o galbūt čia dominavo įgimtas vilkolakių paklusnumas alfai) puikiai suprato, kad priešais ją stovinti vilkė daugiau nebežais ir miela nebus. Pilkakailė aiškiai parodė, kur tikroji Pusmėnulio gaujai priklausančios vilkės vieta.
Ne iškarto namą nustojo drebinti urzgesys, nors safyrinės akys matė, kaip balšvai pilkos ausys priglunda, o kūnas susigūžia prisispausdamas prie žemės. Mažas kūnelis, regis, dar labiau susitraukė.
Dar kartą iššiepė iltis nužvelgdama Džesikos ir Rajano atžalą. Žinojo, kad lengva nebus, tačiau nė nenumanė, kad ši naktis pasisuks būtent taip. Nė neįsivaizdavo, kas bus vėliau. Marlena aiškiai parodė, kad Lunos ji nė matyti nenori, laiko ją motinos žudike ir mergina ją suprato. Viduje it gyvate rangėsi kaltė. Ji neturėjo leisti pasilikti Džesikai, turėjo liepti dingti iš tos vietos, sugrįžti pas kitus gaujos narius, o kerai... Jie turėjo būti skirti tamsiaplaukei. Avery ir Džesikos žudikei.
Pilnaties šviesoje žybtelėjusios iltys dingo, pilkakailė išsitiesė stebėdama Marleną, dantimis pešiojančią sau kailį nuo letenos.
-Liaukis,-namą dar kartą sudrebino urzgesys, sumišęs su įsakmiu balso tonu. Norėjo ar ne, ji turėjo paklusti jai, kaip alfai.
-Keliauk atgal į savo kamabarį,-nebeketindama daugiau tverti mažosios kompanijos, mat, nujautė, kad ši naktis gali būti ir blogesnė, pasirinko (jos nuomone) geresnį variantą. Marlenai dar daug reikėjo išmokti. Na, kad pavydžiui ir tai, kaip užlipti laiptais vilko pavidalu.
-
Sunkus tas gyvenimas. Būtent taip nusprendė Dafydd, vieną pavasario vakarą oru persikėlęs į Ūdrų Žabangus. Nežinojo nei ką čia veiks, nei ką čia sutiks. Labiausiai tikėjosi, kad nieko. Tiesą sakant, iš Godriko Daubos vaikinas tikėjosi daugiau, tačiau nepavyko rasti nė vieno kliento. Tai reiškė, kad skubiai reikėjo ką nors parduoti: jam ne tik visiškai baigėsi pinigai, bet ir Faustus nebus patenkintas, jeigu naujasis darbuotojas neneš jokio pelno. O darbo prarasti nesinorėjo - net jeigu tas darbas ir buvo toks.
Buvęs klastuolis ilgai trainiojosi po miestelį be jokio tikslo. Kaip ir visada. Galiausiai atsirado prie ežero. Nepaisant to, kad tai tikslo nepridėjo, Dafydd pasijuto kažkaip gerai. Vaizdas buvo gana neblogas, oras - taip pat, tad kodėl gi nepasidžiaugus gyvenimu? Vaikinas patraukė ežero pakrante. Viskas atrodė keistai idiliška. Net ir toks gyvenimo nuskriaustas žmogus kaip Dafydd Carwyn Llewellyn sugebėjo tai pajusti. Trumpam sustojo ir užsižiūrėjo į ežerą. Net beveik sugalvojo nusimaudyti, tačiau tada suprati, kad jau kuris laikas nesilankė Londono kanalizacijoje, tad tikriausiai ir kvapas kiek išsivadėjęs. O kam tada vargintis besimaudant?
Jau buvo beveik visai sutemę, kai Dafydd akį patraukė prie pat ežero stovintis namas. Buvo per tamsu, kad būtų galima įžiūrėti tiksliai, tačiau namas pasirodė esantis itin prabangus. Nenoromis vaikinas susidomėjo. Puikiai prisiminė nuotykius Godriko Dauboje. Šį kartą jis pažadėjo sau: tik apžiūrės iš arčiau. Jokiu būdu nesilauš į vidų.
Taigi raudonplaukis lėtai artinosi šviesaus (bent jau taip atrodė tamsoje) namo. Velsietis žinojo, kad nieko iš to nebus: nei jis į tą namą pateks, nei ką. Vis dėlto norėjosi pamatyti visą tą didybę iš arčiau. Tad vaikinas artinosi.
Kai jau buvo visai arti namo, kažką išgirdo. Tarsi netoliese būtų kažkokių žmonių. Dafydd staigiai nužvelgė namo langus. Bent jau toje pusėje, iš kurios jis artinosi, jie buvo tamsūs. Nepamiršk Gordiko Daubos priminė sau vaikinas. Juk ten kaip tik tamsūs langai jį ir apgavo. Bet ar gali būti, kad name ir vėl nėra šviesos, nors dar nėra labai vėlu? Ar kad visi tokio namo gyventojai yra stebuklingai susigrūdę kitoje namo pusėje? Ne, Dafydd nutarė, kad tai neįmanoma. Tad gana ramiai artinosi.
Deja, jis ir vėl kažkur padarė klaidą. Jau buvo visai prie pat namo, kai staiga suprato esąs apsuptas. Nematė, nei kiek žmonių jį apspito, nei ar bent vieną iš jų pažįsta. Deja, viena buvo aišku: jis ir vėl pakliuvo į kažkokią bėdą.
- Ką jūs... - pradėjo Dafydd, tačiau daugiau nieko nebespėjo pasakyti. Netrukus jam buvo užkimšta burna, rankos užlaužtos. Raudonplaukis bandė išsilaisvinti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Netrukus nepažįstamieji įtempė jį į namo vidų.
-
Horizonto link besileidžianti saulė ir vėsus, gaivinantis vakaro vėjas vyte išvijo visus name buvusius Pusmėnulio gaujos vilkus. Nuo miesto šurmulio pabėgę keli nariai prabėgusias dienas leido čia, savo teritorijoje, net jei naktimis dangaus ir nesveikino pilnatis. Savotiškos atostogos. Tokiam vizitui Luna neprieštaravo, tiesa sakant, džiugiai leido laiką. Pagaliau nebereikėjo būti vienai, o ir treniruotis buvo su kuo. Tik noro šįvakar imti į rankas kardus ar eikvoti jėgas kovai nebuvo, tad leidusi kitiems užimti tokias pozicijas ir savotiškai praleisti laiką, liko namo viduje. Buvo keista tūnoti vienui vienai. Tvyrojo tyla ir ramybė, kuriuos kartkartėm išsklaidydavo žinojimas, kad visgi ji ne viena. Už durų lauke treniruojasi šešetas gaujos narių.
Nugalėta tinginio ir neturėjimo, ką veikti, susirangė ant sofos palįsdama po šiltu pledu. Vilkišką klausą pasiekė lauke skambantis metalo skambtelėjimas. Regis, čia laiką leidžiantys gaujos nariai jo nešvaistė veltui. Priešingai nei pati alfa, tik tai merginai nerūpėjo. Tingiai paslėpė safyrines akis po vokais. Tyla liūliavo. Net žingsniai tolstantys nuo namo neprivertė prasimerkti ir pažiūrėti, kas nutiko. Galbūt manė, kad šie paprasčiausiai susiruošė išsimaudyti. Pamažu ėmė grimzti į miegą, kai staiga atsilapojo durys. Suerzinta tokio veiksmo staigiai atsimerkė dėbtelėdama į Rėjų su Džeiku, tačiau tuoj pat žvilgsnis pasikeitė. Abu gaujos nariai tvirtai laikė pažįstamą raudonplaukį. Rauktelėjo antakius. Nė nenumanė, ką šis galėjo veikti čia, Ūdrų Žabanguose ir dar jų teritorijoje.
–Radom jį slankiojant aplink namus,–nuskambėjo žemas, kiek gergždžiantis balsas.
–Dėkui, paleiskit jį, susitvarkysiu,–linktelėjo atsistodama ir iš aukšto nužvelgdama Dafydd. Nemalonus, bėgti kuo toliau verčiantis kvapas akimirksniu pasitiko tamsiaplaukę. Dar smarkiau suraukė antakius.
–Tu dvoki,–sukryžiavusi rankas ties krūtine dėbtelėjo į vaikiną,–bent žinai tokį daiktą, kaip dušas ir muilas?–pašaipus, nepatenkintas ir susierzinimo kupinas tonas sudrebino didžiojo kambario sienas.
-
Dafydd nesuprato, kas čia atsitiko. Vienu momentu atrodė, kad jį kažkur tempia. Kitu - kad nė nejudina. Galiausiai vaikinas suprato, kad jis yra kažkur, iš kur jo galbūt niekur kitus nebevilks. Buvo galima šiek tiek atsipalaiduoti. Iki to laiko, kol išgirdo bjauriai pažįstamą balsą. Luna Gardner?! Buvęs klastuolis negirdimai atsiduso. Tik to jam ir trūksta... Pakliūti ne kam kitam, o šitai mergužėlei!
- Kokį mėšlą tu čia veiki? - suirzęs paklausė Dafydd. Džiaugėsi, kad bent jau tie kvailiai jį paleido. O išties - ką ji čia, kažkokiame užkaboryje veikė? Argi neturėjo sėdėti Londone ir kažko žudyti? Berods tuo buvo užsiėmusi, kai jiedu paskutinį kartą susitiko. Į klausimą apie muilą ir dušą jis net nereagavo. Tai buvo visiškai ne jos reikalas.
Vaikinas apsižvalgė. Nutarė, kad gal būtų neblogai gyventi tokiame name. Na, bent jau geriau negu kanalizacijoje. Deja, dabar jis tiesiog už kažką pakliuvo į Lunos nemalonę. Reikėjo sugalvoti, kaip greičiau iš čia išsinešdinti. Dar kartą nužvelgęs kambarį jis suprato, kad kol kas išeities nėra. O šita kvailė tikriausiai geruoju jo nepaleis.
- Nužudei? - kvailai paklausė jis. Tikėjosi laimėti šiek tiek laiko. Galbūt pavyks ką nors sugalvoti? Mintyse skriejo visi įmanomi ir nelabai pabėgimo būdai. Deja, kol kas reikėjo tverti šitos merginos kompaniją. Po to... Kas bus, tas, tačiau ilgai jis čia tikrai nepasiliks - net jeigu reikės žeminančiai sprukti.
-
Įsivaizduoti Dafydd nepasitenkinimą ir suirzimą sunku nebuvo. Žalios akys išdavikiškai bjauriai blizgėjo neleisdamos suabejoti, jog Dafydd mieliau atsidurtų pragare nei užsibūtų čia.
-Išties, ką aš veikiu savo namuose?-dėbtelėjo į vaikiną apsižvalgydama. Tik dabar pastebėjo, kokia tuščia erdvi ir didelė svetainė, kai šioje tik jie, be Pusmėnulio gaujos narių. Ir kaip ramu joje. Tyliai atsiduso. Buvo taip įpratusi prie savo gaujos, jog nė pati nepastebėdavo, kaip imdavo šių ilgėtis, net jei kai kurie būdavo čia pat, vos per kelis žingsnius, skiriamus durų ar sienų. Tiesa sakant, pamažu ėmė ilgėtis ir Marlenos. Maža užsispyrusi mergaitė priminė ją pačią ir nors jų santykiai buvo komplikuoti, visgi Marlena jai rūpėjo. Dalelė Džesikos.
-Ką?-kvailai pakausė vilkiškai klausai sugavus klausimą. Paskendusi savo mintyse užmiršo apie tai, jog kambaryje buvo pašalinis.
-Kur kas įdomesnis klausimas, ką tu čia, Ūdrų Žabanguose veiki?-atsisėdo ant šalia buvusios sofos persibraukdama per juodus plaukus. Kiek trumpiau pakirptos priekyje sruogos uždengė alfos veidą iš šonų. Kobalto mėlynumo akys akylai stebėjo svečią.
-Kavos, arbatos?-pašaipiai šyptelėjo atsiremdama į atlošą. Pasprukti šiam nebuvo galimybės, jei ne ji, tuomet lauke likę šeši vilkai.
-
Savo namuose? nenorėjo patikėti vaikinas. Faktas, kad Luna čia gyveno, gal ir nebuvo toks jau neįtikėtinas. Sunkiau patikėti buvo tuo, kad jis per itin trumpą laiką susiduria su antru namo gyventoju to būtent tame name. Ir abiem atvejais jis mielai susitikimo būtų išvengęs.
Nužvelgė patalpą, kurioje jiedu buvo. Kambarys kaip kambarys. Ar svetainė. Ar prieškambaris. Kad ir kur jie buvo, patalpa atrodė visiškai normali. Na, žmogiška. Tai šiek tiek stebino, mat velsietis būtų spėjęs, kad tokie padarai kaip Luna gyvena visokiose landynėse. Taip, kaip dabar gyveni tu niūriai pagalvojo vaikinas.
- Tau tikrai įdomu, ką aš čia veikiu? - kreivai šyptelėjo Dafydd. Mielai būtų pats sužinojęs atsakymą į šitą klausimą. Taip pat ir į tą, ką jis iš viso veikia gyvenime. Ar planuoja veikti ateityje, kuri šiuo momentu atrodė daugiau nei miglota. - Tiesą sakant, ieškau namo, kurį galėčiau apliplėšti.
Buvo visai smalsu, ar Luna patikės tokiu teiginiu. Tikriausiai ne. Bet ir Dafydd nepatikėjo, kai jam buvo pasiūlyta kavos ar arbatos. Svarbiau buvo išsiaiškinti, kodėl tie kvailiai iš viso prie jo kabinėjosi. Tą idiotą Godriko Dauboje galima suprasti: vis dėlto raudonplaukis buvo name. O čia... Net neketino eiti į šitą pastatą, kai anie jį sugavo!
- Ko tu iš manęs nori? - suburbėjo Dafydd. Galbūt suveiks tiesmukiškumas? Galvoje virė mintys apie tai, kokiais būdais galima iš čia pasprukti. Įtarė, kad namas gali būti apsaugotas nuo keliavimo oru galimybės. Tie kvailiai, kurie jį ką tik paleido, tikriausiai niekur nedingo, laukia už durų. Bet sėdėti čia su šita?.. Ką ji planuoja daryti? Nepaisant to, ką prieš milijoną metų sakė Londone, buvęs klastuolis nelaikė jos žudike. Nieko vertingo neturi. Nori įkąsti? Kam jai reikalingas toks kaip jis?
Piktai pažiūrėjęs į merginą Dafydd laukė bent kokio nors atsakymo. Labiausiai norėjosi, kad jis būtų atviras.
-
Kryptelėjo galvą bandydama išskaityti iš žalių akių tai, kas nedavė ramybės tebeklūpančiam vaikinui.
-Ar tave kas nors prirakino prie žemės?-vyptelėjo pusę lūpų atmesdama plaukus už nugaros. Regis, Dafydd stebino, jog toks namas priklausė jai. Įdomu, dėl ko gi. Ar tikėjosi, kad ji, vilkolakė, gyvens kokioje nors oloje? Požemyje su vilkiukais, laukdama, kol patinas sugrįš su laimikiu?
Turbūt būtų garsiai nusijuokusi, tačiau prižadinta iš miego ir vis dar paniurusi nebuvo nusiteikusi kikenti. Priešingai, troško prieiti ir vožtelėti Dafydd taip stipriai, kaip tą kart, kai Ūdrų Žabanguose pasipainiojo burtininkas, nudėjęs Džesiką.
-Antraip neklausčiau,-gūžtelėjo pečiais alkūnes įrendama į kelius, sutelkdama visą dėmesį savo svečiui. Atrodė, kad likimas šaiposi iš jos, kaskart suvesdamas ją su buvusiu klastuoliu. Ar šitai už Avery mirtį?
-Ir nusprendei išsirinkti tą, kuris priklauso Pusmėnulio vilkams? Tu kvailesnis nei maniau,-šyptelėjo nukreipdama žvilgsnį į duris. Pro šias į vidų įžengė liesa, aukšta, raudonplaukė mergina. Mestelėjusi žvilgsnį į nepažįstamąjį, kreipėsi į alfą:
-Ar nebūtų paprasčiausiai sudraskyti jį ir išmėtyti jo kūno dalis po mišką?-pikdžiugiškai nusišyspojo pateikusi retorišką klausimą, o tuomet nusliūkino baro link.
-Regis, esi geidžiamas vaikinas,-sukikeno tamsiaplaukė pakildama iš savo vietos.
-Ko iš tavęs noriu?-kilstelėjo vieną antakį,-nieko, paprasčiausiai įsibrovei į mūsų teritoriją, sudrumstei ramybę, o šitai neretam reiškia mirties nuosprendį,-erzinančiai nusišypsojo, o tuomet tyliai atsiduso,-arba atminties ištrynimą,-išsitraukė burtų lazdelę.
-Sprukti nepatariu, Selena nužudys tave greičiau nei spėsi mirktelėti,-perspėjo numanydama, kad vaikinas gali mėginti bėgti.
-
Dafydd į klausimą nereagavo. Neturėjo ką pasakyti. Ar taip, ar taip jau tapo patyčių objektu, tad koks skirtumas?
- Ką aš žinau, ko tu klaustum ar neklaustum, - panosėje suburbėjo Dafydd. Vis dėlto vėlesni Lunos žodžiai sutrikdė. - Pusmėnulio ką? Tavo žiniai, neketinau čia eiti, tavo idiotai draugužiai mane čia atitempė! Paleisk mane ir galėsim pamiršti, kad čia kažkas įvyko.
Vaikinas nužvelgė naujai įžengusią merginą. Susimąstė, ar ir ji yra tokia pati kaip ir Luna. Vis dėlto iš bendravimo buvo galima suprasti, kad jas kažkas sieja. O tai galėjo reikšti tik viena: šita raudonplaukė yra tokia pati išsigimėlė kaip ir Luna. Tuo labiau, kad ir pasiūlymas buvo, švelniai tariant, nelabai normalus.
- Niekur nebuvo parašyta, kad čia tavo teritorija, - rėžė Dafydd atsistodamas. - Eini sau ramiai pro šalį, tave užpuola kažkokie kvailiai ir dar lieki dėl to kaltas?
Raudonplaukis nutilo ir susimąstė. Lunos pasiūlytos perspektyvos, sakykime taip, neviliojo. Nepaisant to, kad gyvenimas buvo šūdinas, prarasti atminties nesinorėjo. Gyvybė irgi gal dar šio to verta. Tačiau ką daryti? Ir kodėl jis visada įsivelia į kažkokias situacijas be išeities? Vaikinas spėjo, kad Selena yra ta pati raudonplaukė mergina, tačiau tai dabar nebuvo svarbu.
- Gal galim susitarti? Aš iš čia tiesiog išeinu. Ir tu pamiršti, kad mane matei šitame užkaboryje. Matau, kad nenori manęs ir akyse regėti. Aš galiu pasakyti tą patį. Taip kad toks variantas tikrai turėtų tikti abiems.
Vaikinas dar kartą apžvelgė patalpą. Nuojauta kuždėjo, kad jo pasiūlytas susitarimas Lunai netiks. Vis dėlto žengtelėjo žingsnį durų link. Teliko tikėtis, kad vilkė nepuls taip greit žudyti kaip kad, pasak jos, galėjo padaryti Selena.
-
Laikas gydo žaizdas, auklėja ir moko...
Tik išimtis buvo Dafydd. Buvęs klastuolis nė per nago juodimą nepasikeitė. Koks buvo užsispyręs, nemandagus, paniuręs ir subingalvis, toks ir liko. Ką gi, šiam tebuvo devyniolika, laiko mokytis ir suaugti (jei apskritai kada nors suaugs) buvo į valias.
Neatsakė į burbtelėjimą nors puikiai girdėjo. Neturėjo noro gaišti laiko su tokiu padaru.
-Ūdrų Žabangai - vilkolakių miškai, ko tu tikiesi čia atėjęs? Vienaragių ir fėjų?-dėbtelėjo į vaikiną.
Kelis didelius gurkšnius vandens nugėrusi raudonplaukė suprunkštė. Pasisuko šonu imdama stebėti alfos ir įsibrovėlio spektaklį.
-Juk tavęs surišusi ir nelaikau,-gūžtelėjo pečiais apdovanodama kanalizacijos karalių nekalta šypsena. Safyrinės akys keistai linksmai blizgėjo. Išdavikės.
Galėjo paprasčiausiai šitą darbą pavesti Selenai ar kuriam nors kitam gaujos nariui, tačiau kažkas vertė pasilikti. Turbūt koją kišo smagumas. Neapsakomai linksmą matyti kampe užspeistą Dafydd.
Akimirksniu buvo pateiktas kiek netikėtas pasiūlymas. Raudonplaukis, regis, nei mirti, nei netekti atminties visai nenorėjo. Suprantama. Juk iš skęstančio laivo net ir žiurkės bėga. Beje, pačios pirmos.
-Mano variantas man priimtinesnis,-šyptelėjo, balti dantys blykstelėjo iš po rausvų lūpų.
-Beje, pravėrus duris tave pasitiks 5 ginkluoti mano gaujos nariai. Nuo vilko užšoksi ant meškos,-vyptelėjo linksmai kilstelėdama antakius, sunerdama rankas ties krūtine ir atidžiai stebėdama įsibrovėlį.
-
Tai šitie išsigimėliai dar ir savo miškus turi? nepatenkintas paklausė savęs Dafydd. O iš kur jam žinoti, kad būtent šitam užkaboryje jie ir gyvena? Ir - tuo labiau - kad jie puldinėja paprasčiausius pro šalį vaikščiojančius žmones? O jie tokius pat irgi gaudo? susidomėjo buvęs klastuolis, tačiau garsiai to nepaklausė: dar to betrūko, kad Luna sužinotų, kad jam bent kažkas yra įdomu.
- Ak, surišusi nelaikai, - saldžiai pakartojo vaikinas. - Ir visai neprieštarautum, jeigu aš dabar paimčiau ir išeičiau, ar ne?
Netrukus buvusi varnė patvirtino Dafydd įsitikinimą: niekas taip lengvai jo iš čia neišleis. Raudonplaukis garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Kadangi Luna, būdama viena iš išsigimėlių, pasižymėjo puikia klausa, nebuvo prasmės stengtis atsidusti negirdimai. Tad geriau bent jau parodyti, kad niekas nerūpi.
- Tu neišdrįsi manęs nei žudyti, nei lįsti prie mano atminties, - išrėžė jis atsisukęs į merginą. Puikiai žinojo, kad lauke jo laukia daugiau tokių kaip ji. Vis dėlto norėjo laimėti šiek tiek laiko - reikėjo pagalvoti. - Be to, ką reiškia tavo gauja?
Ir patys pripažįsta, kad yra išsigimėliai...
Pasakymo "nuo vilko ant meškos" Dafydd nebuvo girdėjęs, tad Lunos žodžiai gerokai sutrikdė.
- Nori pasakyti, - galiausiai išspaudė jis, - kad tavo gaujos nariai yra meškolakiai?
Apie padarus, virstančius vilkais, girdėjo visi. O štai tie, kurie virsta meškomis? Kodėl apie juos niekas niekada neužsiminė? Žinoma, Dafydd nepraleido progos bent mintyse pagriežti dantį ant "profesoriaus" Moore. Argi jis neturėjo pristatyti mokiniams tokių padarų? Ką jis vis dar veikia toje šiltoje kėdėje?
Deja, dabar tai buvo mažiausia problema. Raudonplaukis stovėjo viduryje kambario ir įtemptai mąstė. Padėtis atrodė esanti visiškai be išeities.
-
Vyptelėjo sulaukusi klausimo iš vaikino. Ne, taip lengvai jo palesti neketino, tačiau vargintis taipogi neketino. Bet koks bandymas pabėgti būtų nesėkmingas. Štai, ką reiškia pakliūti Pusmėnilio gaujai į nasrus.
-Aš, žinoma, ne, bet Selena ir kiti patenkinti nebūtų,-šyptelėjo nerūpestingai gūžtelėdama pečiais. Be abejo, be jos nurodymo nė vienas gaujos narys nesiimtų jokių veiksmų, bet pabėgti svečiui taip pat neleistų.
-Dafydd, Magijos ministerijoje pribaigiau daugiau žmonių nei tu turi pirštų, tikrai manai, kad neišdrįsiu ištrinti tau atminties?-kilstelėjo vieną antakį. Buvo žiauri ir negailestina. Tokia pat, kokia buvo ir su Avery.
-Idiotas,-burbtelėjo bejėgiškai papurtydama galvą, -Maiklai, Klausai,-šūktelėjo. Netrukus į kambarį įžengė du Pusmėnulio gaujos nariai. Raumeningi ir aukšti vaikinai.
-Ištrinkit jam atmintį, o tuomet paleiskit,-mostelėjo galva ir nė neatsigreždama į Dafydd nužingsniavo prie Selenos.
Neabejodama, kad užduotis bus įvykdyta be priekaištų daugiau sau dėl to galvos nesuko. Po buvusio klastuolio apsilankymo atsirado noras patobulinti savo įgūdžius kovoje.
Pasukiojosi kardą rankoje žvilgtelėjo į Seleną, o tuomet lėtais žingsniais patraukė durų link.
-
Marlena grįžo namo. Ar bent jau į tą vietą, kurią ji laikė savo vieninteliais ir tikraisiais namais. Nors dėl Hogvartso skųstis irgi negalėjo - egzaminus išlaikė beveik nepriekaištingai, Uždraustasis miškas visada buvo šalia, pasiruošęs ją paguosti ir priimti, o ir pilyje buvo pilna pamirštų kampų, kuriuose jokia gyva siela nesilankė jau kelis metus.
Vis tiek, mergaitė buvo išsiilgusi Pusmėnulio gaujos. Savo šeimos. Tik su Luna santykiai vis dar buvo keisti. Marlena su ja tarsi žaidė slėpynių žaidimą, vis išvengdama akylo alfos žvilgsnio, bet po savęs palikdama įrodymų, kad ji gyva ir vis dar čia.
Diena pasitaikė beveik tobula. Pilki debesys tingiai ritosi dangumi, kartais atidengdami vasariškai mėlyną dangų, vėjelis, atpūsdamas nuo ežero, maloniai kedeno plaukus, bet šalta nebuvo - galėjai drąsiai lįsti į ežerą. Visa gamta alsavo gyvybe.
Namai.
Marlena, neseniai atradusi žiobariškų knygų pasaulį, sėdėjo prie ežero. Paprastas romanas, jau apdaužytais kampais ir nučiupinėtu viršeliu, visiškai įtraukė mergaitę. Akys, greitai lakstydamos eilutėmis, leido vaizduotei piešti banaliausiai istorijas apie juokingai paprastas žiobarų problemas. Visgi, toks paprastas gyvenimas Ashley atrodė savaip neįtikėtinas ir viliojantis.
Ji buvo taip įsitraukusi į knygą, kad nepastebėtų net prasidėjusios apokalipsės.
-
Su prasidėjusia vasara atslinko ir kiek kitokia, linksmesnė atmosfera. Orai tapo kur kas šiltesni, net šviesiais vakarais galėjai pamiršti šiltą megztinį, dangaus nebetemdė sunkūs, bauginančiai atrodantys lietaus debesys. Visgi, karščio banga dar nesmogė visu pajėgimu ir kol kas galėjai mėgautis tik itin šiltu, saulėtu oru.
Apie prasidėjusią vasarą ir atostogas pranešė ir sugrįžusi Marlena. Mažosios Hatfield nemačiusi beveik visus metus akimirksniu pastebėjo pokyčius. Mergaitė nebebuvo užsidariusi kambaryje, tiesa sakant, sunkiai dabar galėjai parvyti ją į namus. Atrastas naujas pomėgis ir puikus oras nebeleido sėdėti tarp keturių sienų. Visgi, Ashley tebebuvo tokia pat pikta ir paniurusi. Išskyrus tuomet, kai rankose laikydavo knygą, atrodydavo panirusi į savo mintis, iškeliavusi į kitą pasaulį.
Matydama tai Luna duodavo varniukei laisvės į valias. Paslapčia džiūgavo, kad šiai kiek geriau po motinos mirties, beabejo, džiugino ir faktas, kad mergaitė priklausė buvusiam alfos koledžui. Galbūt jos nebuvo tokios skirtingos?
Safyrinės akys slydo dailia rašysena. Laišką iš Hogvartso gavo prieš kelias dienas, bet taip ir neatplėšė. Kantriai laukė, kada pagaliau sugrįš Marlena. Ir neveltui. Baltame popieriaus lape buvo pranešta visai ne apie puikius mokymosi rezultatus, nors užsiminta ir apie tai. Tai buvo skundas.
Pro duris puolė neiškart. Leido rudaplaukei kelias valandas pasimėgauti knyga. Ji to nusipelnė.
Tingiai nužingsniavusi iki durų stabtelėjo paimdama krepšį su ginklais. Ištisas valandas praleido skirdama šiems ypatingą dėmesį. Tik vakarop, kai saulė ėmė ristis žemyn, pačiupo dvi paprastas, treniruotėms skirtas lazdas ir niekur neskubėdama, vienoje rankoje laikydama laišką nužingsniavo iki ežero. Stabtelėjo vos per kelis žingsnius nuo Džesikos dukros.
Žvilgsnis nuslydo šios nugara. Mergaitė, regis, tebebuvo įsitraukusi į knygos istoriją.
-Hogvartse mokaisi vos metus, o sugebėjai sumušti du mokinius ir būti pagauta slapinėjant po pilį?-gana ramiu balso tonu kreipėsi į neklaužadą,-jei esi tokia puiki kovotoja, tuomet pirmyn,-švystelėjo lazdą ant žemės, vos per žingsnį nuo būsimos priešininkės.
Laišką paleido kirsti ant žemės, tvirčiau suėmė "ginklą" ir atsistojo į gynybinę pozą. Safyrinės akys atidžiai stebėjo mergaitę.
-
Vėsus vėjelis, atpūtęs nuo ežero pusės, kedeno Marlenos plaukus. Tiesiog tobula, ko daugiau gali reikalauti iš tokios paprastos dienos? Neperskaitytų puslapių krūvelė sparčiai tirpo, atmosfera istorijoje pamažu kaito, kol visą dėmesį išblaškė iš nežinia kur atsiradusi Luna. Dėl tokio netikėtumo Marlena net krūptelėjo, o knyga, išslydusi iš rankų, skambiai pokštelėjusi užsivertė. Nu va, ir rask dabar, kur skaitei.
Nesijudindama, mergaitė bandė suprasti, apie ką kalba alfa. Dėl kaltinimų nesiginčijo - pati kuo puikiausiai prisiminė, kaip sugūrino nosį tam sidabraplaukiui švilpiui, ir tą menininką, su kuriuo susikibo. Bet juodaplaukės padaryta išvada visai netenkino mažosios Hatfield. Atsisukusi ji žiūrėjo į ant žolės gulinčią lazdą, tarsi ši būtų kokia gyvatiška šiknašaudžio pliurziaus atmaina, galinti bet kada užsipulti, ir visai nenorėjo judintis iš vietos. Besmegenė nebuvo - suprato, kad prieš Luną ji net minutės neatsilaikytų.
Žvilgsnis užkliuvo už laiško, kuriame aiškiai matėsi Hogvartso herbas. Ashley susiraukė. Kuo toliau, tuo mažiau aiški darėsi visa ši situacija su savo kas, kodėl ir kaip. Galiausiai mergaitė pasidėjo knygą, atsistojo ir pasirąžė.
-Su tavimi nesikausiu. Čia ne kokiam švilpiui į nosį duot,-sukryžiavusi rankas ant krūtinės tvirtai tarė Marlena. Mergaitės akys įdėmiai stebėjo Luną.
-
Akimirką pasijuto lyg žvelgtų į savo dukrą. Užsispyrusią, pasipūtusią ir tokia pat kandžią, kokia buvo ir ji, Luna Gardner. Marelna vienintelė iš Pusmėnulio gaujos drįso draskyti jai akis ir šitai ne juokais siutino ir... Žavėjo (?) tamsiaplaukę.
Kryptelėjo galvą atidžiai nužvelgdama įtariai tirinčias mergaitės akis. Akivaizdu, sulaužyti švilpiui nosį drąsos užteko, o štai paimti lazdą į rankas ir pulti alfą - ne. Beabejo, mergina - patyrusi kovotoja, apmokiusi daugybę savo gaujos narių, nelygi priešininkė. Visgi sąžininga. Marlena puolė silpnesnius būdama vilkolakė.
Išvydusi, kaip Ashley atsistoja ir ignoruodama ją pasiražo, tarsi ši būtų atėjusi pasikalbėti tik apie orus, mintyse kelis kartus maldaujamai paprašė pas visas dievybes, kokias tik žinojo, suteikti jai kantrybės ir, jei kada nors susilauks dukters, neleisti jai būti panašiai į ją.
-Ne?-kilstelėjo antakius juodaplaukė. Žinojo - bet kokia kaina privers Marleną kautis. Nori ji to ar ne.
Safyrinių akių žvilgsnis lėtai nuslydo mergaitės kūnu. Jei tektų šiai kautis su kuriuo nors gaujos nariu, vos per kelias akimirkas būtų nuginkluota, parversta ant žemės, blogiausiu atveju(jei tai būtų ne gaujos narys) - nužudyta. Neištreniruotas kūnas ir prastos žinios apie kovas nebūtų pagelbėję.
-Ką gi,-gūžtelėjo pečiais vienu tvirtu mostu parversdama jaunąją Hatfield ant žemės. Nuaidėjo garsus būmtelėjimas, sudirginęs vilkišką klausą. Patenkinta šyptelėjo iš aukšto stebėdama varniukę.
-Priversiu tave kautis, nori tu to ar ne,-vienas lazdos galas įsirėmė į žemę,-esi Pusmėnulio gaujos narė, ankščiau ar vėliau turėsi išmokti kautis,-giliai atsiduso žvilgsniu parodydama tebegulinčią, laukiančią kovos partnerės, lazdą.
-Verčiau nešvaistyk laiko.
-
Marlena juto Lunos žvilgsnį, tiriantį ją. Pakankamai nemalonus jausmas, keliantis norą pasislėpti po pernykščiais lapais ar dumblu, bet mergaitė ramiai stovėjo ir toliau įžūliai spoksojo į alfą. Varnė suprato, kad su savo neigiamomis žiniomis ir pasiruošimu neatsilaikytų prieš nieką, apart tuos du asilus miške, tad kuo ramiausiai laukė mergino puolimo. Nors ir ten, miške, teoriškai Marlena turėjo persvarą, kuria, deja, nemokėjo pasinaudoti.
Staigus judesys lazda ir Ashley dusliai išsitiesė ant žemės. Į nugarą skaudžiai susmigę akmenukai privertė varnę sukąsti dantis iš skausmo. Mergaitė nusprendė šiek tiek patįsoti ant nežymiai drėgnos ir akmenuotos žemės.
Atmerkusi savo žalias akis (kada jis spėjo užsimerkti?), mergaitė įsižiūrėjo į dangumi tingiai plaukiančius debesis. Ji nujautė, kad nusipelno viso šito, tarsi dabar gautų nuo pačio gyvenimo atgal už savo įžūlų ir nepagarbų elgesį jo atžvilgiu. Tokia mintis, žinoma, nepatiko, bet atrodė arčiausiai tiesos.
Atsisėdusi, mažoji Hatfield išsibraukė kažkokią žolę iš plaukų. Ranka siektelėjo lazdos, bet jos nepaėmė.
-Jei jau taip nori mane pridaužyti, tai galėjai ir neapsimesti, kad bandai kažką išmokyti,-kažkaip nusivylusiu bei liūdnu balsu tarė Marlena ir, laikydama lazdą rankoje, atsistojo.
Taip stovėti prieš Luną mergaitei buvo baisu. Rankos nedrąsiai gniaužė lazdą, o akys nerimastingai lakstė į šalis. Ji jautėsi, ne, žinojo, kad yra menka ir silpna palyginus su ja.
-
Giliai įkvėpė. Su Marlena jai tekdavo sukaupti visą turimą kantrybę, pasisemti jos iš žemės, iš visatos, kaip ramybės semiasi vienuoliai, ir kantriai laukti. Turbūt net dailininkams mažiau reikia kantrybės norint nutapyti ištisus mėnesius ar net metus tapomą paveikslą nei su šiuo velnio neštu ir pamestu vaiku.
Kiek kryptelėjo galvą stebėdama Hatfield. Atrodė, kad smūgis, privetęs išsitiesti ant žemės, jai patiko. Privertė suvokti tai, ką vertėjo. Prisimerkė akimis nuskenuodama Marleną, atdižiai stebėdama, kaip ji pakyla nuo žemės. Galiausiai papurtę galvą.
Kaip Džesika su tavim ištempė dešimt metų?...
-Marlena...-gana ramiu balso tonu pradėjo, mat, mergaitės nusivylimas ir liūdesys kiek suglumino alfą,-nenoriu ir nebandau tavęs sužaloti,-papurtė galvą dar kartą. Kartais atrodydavo, jog bando kalbėtis su siena.
-Ne visi nusiteikę tave skaudinti, bet būtent tokiu elgesiu stumi visus nuo savęs,-mestelėjo suimdama lazdą abiem rankomis. Išsitiesė atnaujindama gynybinę poziciją.
-Nagi, pulk,-paragindama linktelėjo galvą,-daugiau nesulauksi smūgio atgal,-užtikrino.
Nuoširdžiai troško, kad Marlena imtų pasitikėti ja, arba bent jau liautųsi šitaip elgtis. Būdama dvylikametė sugebėjo būti milžiniška rakštis (ne)tinkamoje vietoje.
-
Taip buvo neteisinga. Ji negali tiesiog apsisukti ir nueiti, pasitraukti iš situacijos - geriausiu atveju gaus tik dar vieną smūgį. Išgirdusi vyresnėlės žodžius, Marlena šiek tiek susiraukė - ji Luna vis dar nepasitikėjo ir ne tik todėl, kad ši dabar laikė lazdą ir bandė ją įtikinti, kad daugiau nesmogs, bet ir dėl daugybės kitų priežasčių. Kaip tai, kad kiekvieną kartą pažvelgus į alfą mergaitei tarsi prieš akis sušmėžuodavo jos rankose laikomas mamos lavonas. Bent jau kiekvieną kartą skaudėdavo vis mažiau ir mažiau, kol, galiausiai, liko tik buka apatija.
-Kad ir ne visi, bet dauguma,-pasijutusi užpulta žodžiais, tarė Ashley ir tvirčiau sugniaužė lazdą. Būtų mielai trenkusi, bet, vos tik spėjo žengti mažą žingsniuką, sustojo.
-Jei nori, kad su tavimi kaučiausi, turi mane išmokyti. Žinai, kad nieko nežinau, kam dar čia tų patyčių,-galiausiai Marlena, pirmą kartą nuo motinos mirties, bandė suvaldyti savo pyktį ir jai tas sekėsi pakankamai gerai - žodžiai nenuskambėjo kaip užsispyrusios paauglės burbėjimas.
-Prašau,-sunkiai atsidususi, išspaudė tą nelemtą žodį rudaplaukė.
-
Safyrinės akys akimirksniu pastebėjo nedidelį, tačiau pakankamai tvirtą žingsnį, žengtą jos link. Atrodė, kad pagaliau Marlena smogs, tik ši staigiai sustojo nė negalvodama smogti. Tyliai atsiduso. Dabar pati norėjo mesti ta lazdą šalin ir eiti užsiimti kokia nors kita veikla, tik principai ir užsispyrimas neleido to padaryti.
-Nes niekam neleidi tau padėti,-ramiai atrėmė,-žinau, kad kaltini mane dėl savo motinos mirties. Neteisiu tavęs, turi visišką teisę taip elgtis. Aš alfa, turėjau ją apginti, liepti nešdintis ir palikti mane susidoroti su tuo burtininku. Atiduočiau viską, jei tik galėčiau tai pakeisti,-nuoširdžiai, neįprastai tyliai ir liūdesio gaidele pratarė. Kalbėti garsiai apie Džesikos mirtį buvo be galo sunku. Atrodė, kad per laidotuves nė vienos ašaros neišliejusi, mat, atsisakė patikėti faktu, kad betos nebėra, pravirks čia pat. Būtų pasišaipiusi pati iš savęs, tik noro tam nebuvo.
-Žinau, kaip tau jos trūksta, bet jos trūksta ne tik tau. Velniškai jos ilgiuosi... Kaip ir visa likusi gauja,-nelaukė Marlenos atsakymo, nė nesitikėjo, kad ką nors atsakytų, bet galbūt bent taip ji ims elgtis kitaip.
Sulaukusi sekančių žodžių bejėgiškai papurtė galvą.
-Tai ne patyčios, noriu žinoti, kiek turi jėgos ir kaip smogi, bet tiek to,-linktelėjo. Prašymas privertė praverti vos matomai rausvas lūpas, tačiau vos akimirkai. Tuoj pat surimtėjo.
-Pirmiausia išmoksi užimti gynybinę poziciją, jog priešininkas turėtų mažiau šansų tave parversti ant žemės. Treniruodamasi sustiprėsi,-menkai šyptelėjo pademonstruodama ką tik paminėtą poziciją, o tada mostelėjo galva liepdama pakartoti.
-
Marlena sustingo. Turbūt niekada taip ir nesusimąstė, kaip jos mamos mirtis paveikė pačią Luną. O gal ir nenorėjo apie tai galvoti, mat kažką kaltinti visuomet buvo ir bus lengviau, bet liūdesys ir kaltė, nuskambėję alfos balse, smogė tarsi kokia emocinė banga, kuri galiausiai vis tiek atsimušė į trupėti pradėjusias pykčio uolas. Bet žodžiai, po šio suvokimo palikę varnės lūpas, buvo tie, kurių ji mažiausiai tikėjosi iš savęs:
-Luna... Atsiprašau.
Emocijos kaip kokia nevaldoma audra daužė ją, bet giliai įkvėpusi, Ashley pasistengė nustumti jas į šalį. Kaip ir darydavo iki šiol. Nebuvo nieko baisiau, nei stoti priešais save, suprasti, kodėl taip yra, ir tai priimti.
Susimąsčiusi, Marlena atsiduso ir papurtė galvą. Luna iš pat pradžių galėjo taip ir pasakyti, užuot tikėjusis, kad ji iš trijų žodžių supras, ko iš jos tikimasi. Bet tiek to. Varnės dėmesys buvo sutelktas į gaujos vadę. Akimis nužvelgusi ją, mergaitė bandė kaip veidrodis atkartoti jos stovėseną. Jautėsi keistai, kažkaip nenatūraliai, o ir baimė suklysti kėlė norą tiesiog viską mesti ir pabėgti.
Dar vienu atodūsiu išleidusi nerimas ir kitas vidų spaudžiančias emocijas, Marlena pakėlė akis į Luną ir paklausė:
-Šitaip?
-
Kurį laiką ežero pakarantėje buvo tylu. Kažkur tolumoje čiulbėjo paukščiai, ošė vasarinis vėjas, kedendamas alfos ir priešais stovinčios mergaitės plaukus. Surišti į uodegą plaukai netrukdydavo kovoti. Nelipo prie veido ir neužstojo vaizdo.
Kiek kryptelėjo galvą prisimerkdama, atidžiai nužvelgdama Marleną. Akimirką manė, jog nuskambėjęs atsiprašymas - iliuzija, mergaitė atsiprašė vien iš reikalo, tik nuoširdumas, juntamas balse, vertė suabejoti, o ir žalios, miško paklodę primenančios, saulės šviesoje žėrinčios akys išdavė, kad atsiprašymas visgi nuoširdus.
Šyptelėjo. Galbūt po tiek mėnesių jų santykiai taisosi?
-Neatsiprašinėk,-papurtė galvą,-tu netekai svarbiausio asmens savo gyvenime. Tai, ką jautei ir tebejauti - normalu. O kaltinti kitą visada lengviau,-mirktelėjo trumpam susimąstydama.
-Džesiką pažinojau nuo gimimo... Ją laimingą mačiau daugybę kartų, tačiau niekada anksčiau nemačiau jos tokios laimingos, kai gimei tu, Marlena,-šyptelėjo,-ir dabar matydama, kaip tu kenti, ji nusimintų. Paleisk viską, ką jauti. Anksčiau ar vėliau šitai tave ims ėsti iš vidaus,-ramiai pratarė stebėdama žalias akis.
-Atsipalaiduok,-pastebėjusi pernekyg įsitempusius raumenis, pakomentavo,-perkelk visą svorį ant šios kojos,-tarstelėjo nužvelgdama jos stovėseną.
-Ar jautiesi pakankamai tvirtai, kad galėtum atlaikyti bandymą pargriauti?-prisimerkė šyptelėdama.
-
Jei tai būtų koks filmas apie kovą su vidiniais demonais ir susitaikymą su savimi, Marlena turbūt būtų metusi lazdą, pribėgusi prie Lunos, apsikabinusi ją ir apsiverkusi nuostabiai netikromis ašaromis.
Bet realybėje problemos buvo daug sunkesnės ir gilesnės nei paviršutiniški pykčiai tarp merginų, o ir viduje stūksanti pykčio ir kaltės siena neleido mergaitei pripažinti, kad ji su Luna turi daugiau panašumų nei skirtumų, juo labiau apdovanoti juodaplaukę vienu iš apsikabinimų, kurie visuomet būdavo skirti tik tėvams.
Su tokiais apmąstymais ir prisiminimais apie mamą, Marlena prisiminė turinti ne vieną, o du tėvus. Galbūt prisiminus tėtį mergaitės akyse net žybtelėjo pykčio kibirkštėlės, mat per visus metus ji nesulaukė nė vieno nusususio laiško, klausiančio, ar ji iš gedulo dar neiššoko iš Astronomijos bokšto. Ne, ji buvo palikta visiškai viena, nežinioje. Tarsi pačiam brangiausiam žmogui net neegzistuotų.
Būtent ta pykčio kibirkštėlė išstūmė liūdnas mintis, tarsi išbudindama Ashley iš emocijų sukelto miego. Mergaitė nusišypsojo, giliai įkvėpusi pasimuistė, šiek tiek atsipalaiduodama, ir padarė taip, kaip jai liepė Luna. Kupina ryžto ir paaugliško užsispyrimo, rudaplaukė suėmė tvirčiau lazdą ir tarė:
-Taip.
-
Regis, žodžiai privertė jaunąją Hatfield susimąstyti. Netrukdė. Tylėdama stebėjo Marleną. Atrodė, kas mergina viduje kovoja pati su savimi. Turbūt sujaukdama mintis ir jausmus pasielgė teisingai. Kovojant fiziškai, pirma turj būti stiprus emociškai.
Tyliai atsiduso pastebėjusi pykčio kibirkštėles rudaplaukės veide. Tikėjosi dar vieno pykčio antpuolio, skirto jai, tačiau vietoj to sulaukė tik patvirtinimo. Marlena buvo pasiruošusi treniruotis. Pyktį pavertė savo jėgū šaltiniu, varikliu.
-Šaunuolė,-pagyrė vos matomai kilstelėdama lūpų kampučius,-net jei dabar bandyčiau parversti tave ant žemės?-kilstslėjo antakį.
Įvertinusi Marlenos stovėseną palinksėjo. Toliau sekė kelios įnirtingų ir sunkių treniruočių valandos. Nuo paprastos gynybinės pozicijos iki puolimo ir jėgos panaudojimo. Tiesa sakant, treniruoti ir mokyti buvusios betos dukrą buvo įdomu. Galiausiai abi stovėjo kiek išvargusios ir nusikamavusios.
-Eik nusiprausi, o tuomet galėsi veikti, ką panorėjusi. Selena, kiek žinau, ruošė vakarienę,-kulinariniais sugebėjimais naujoji beta nesiskundė, gamino visai neblogai, o geriausia buvo tai, kad tamsiaplaukei nebereikėjo dėl to rūpintis. Selena sj noru sukdavosi virtuvėje, o ir su Marlena sutarė neblogai.
Atrėmusi lazdas į namo sieną apsidairė. Gaivus vėjas sušiaušė juodus plaukus.
-
Galbūt tokia bendra veikla, kur Marlena galėtų išleisti viduje susikaupusį pykti tinkamai, ir buvo tai, ko trūko, kad mergaitės santykiai su Luna pradėtų taisytis. Ir tas pyktis, ilgai kaip kokia rūgštis graužęs viduje skylę, pagaliau gavo kažkokį kitokį tikslą, leisdamas Ashley bent trumpam nuo jo pailsėti.
Kelias valandas trukusi treniruotė išvargino varnę. Bet ji seniai jautėsi... Tokia lengva. Tarsi dalis kažkokios nematomos naštos būtų tiesiog dingusi ir po ilgo laiko vėl ji galėtų pilnai įkvėpti nieko neslegiama.
Gaivus vėjelis, vis atpučiantis nuo ežero, maloniai glostė nuo prakaito šlapią odą. Tiesa pasakius, Marlena jautėsi, tarsi būtų su visais rūbais įšokusi į vandens telkinį, o ten ją plytomis ir pagaliais apdaužę tie kažkokie čiupakabrų palikuonys iš apsigynimo nuo juodosios magijos pamokų. Bet toks fizinis nuovargis buvo kažkuo malonus, tarsi įrodymas sunkaus darbo ir pastangų.
Žiūrėdama į Luną, mergaitė šypsojosi. Ir šį kartą tikrai nuoširdžiai, kaip koks mažas saulės spindulėlis. Ji buvo pasiilgusi tokio lengvo, įtarimais ir neapykanta neapsunkinto bendravimo. Pasiilgo ir jausmo, kad kažkam dar rūpi.
Namai.
Energingai linktelėjus, rudaplaukė nuskuodė namo, aplink kurį jau galėjai užuosti ruošiamą maistą, link.
-
Švelniai melsvas dangus pamažu ėmė gaubtis tamsos skraiste. Žadėjo tamsią pilnaties naktį su kaukiančiais vilkais, iškėlusiais galvą į žvaigždėtą dangų.
Pusmėnulio gaujos name zujo daugybė vilkų, besimėgaujančių paskutinėmis karštomis vasaros dienomis. Didžioji dalis taškė vandenį iš šalia esančio ežero, kiti ilsėjosi priešais saulę, o štai gaujos alfa laiką leido sėdėdama ant virtuvinės spintelės, stebėdama virtuvėje besisukančią betą, ruošiančią vaisinius, gaivius kokteilius.
Kelis kartus tingiai sumirksėjo žvilgtelėdama pro langą į šėlstančius vilkus. Neabejojo, kad po šio vakaro ežeras gerokai nuseks.
Kryptelėjo galvą klausą sudirginus keistam garsui. Vidury svetainės šokavo Konstantinas. Jam iš paskos sliūkino Kingas.
-Marlena!-šūktelėjo žvilgsniu sekdama, kaip katinas pritūpia prie varlės akylai ją stebėdamas. Trumpam šio dėmesį atitraukė pro duris įžengęs Maiklas.
-Pasiimk Konstantiną, antraip Kingas jį suės,-šyptelėjo katinui letena švelniai stumtelėjus varlę, o tada atsargiai suėmus dantimis ir atitipenus prie spintelės. Paleido varlę šalia šeimininkės.
Pirmąsias savaites kėsinęsis į naująjį gyventoją galiausiai katinas suvokė, kad jis nuo šiol jo draugas net jei šitai jam ir neitin patiko. Suvokė, kad kurkiančios varlės liesti negalima.
-Luna,-nuskambėjo tvirtas vyriškas balsas,-pirma katinas, dabar varlė, ką toliau auginsit?
-Labai tikiuosi, kad vienaragio ar akromantulos Marlena nesugalvos parsitįsti,-papurtė galvą paimdama varlę su defektais ir švelniai paglostydama savo augintinį.
-Patrakęs vaikas,-nusijuokė ištiesdamas ranką ir nušvilpdamas vieną iš kokteilių.
-Gali nė nesakyti,-papurtė galvą žvilgtelėdama į varlę. Nuo vasaros pradžios judviejų santykiai su Marlena stipriai pasikeitė, visgi tvirto ryšio neužmezgė.
-
Vasara sparčiai ėjo į pabaigą. Marlena net nepajuto, kaip ėjo ir praėjo jos mamos mirties metinės. Tiksliau, nenorėjo apie tai net galvoti. Norėjosi pamiršti ir tai, kad netrukus vėl reikės susikrauti lagaminą ir išvykti į Hogvartsą vien tik tam, kad metus praslampinėtų pakampėmis. O jai buvo labai gerai ir čia, namuose, kur gali bet kada įmerkti kojas į vėsų ežero vandenį, įsiropšti į medį ar prigulti ant minkštos samanų paklodės. Bet ką padarysi, viskas galiausiai baigiasi.
Diena ėjo į pabaigą, o Marlena vis dar gulėjo savo šiukšlyne. Kambary mėtėsi ne tik knygos ir rūbai, bet ir nepajudinti mokykliniai reikmenys, o paklausta, kur jos lazdelė, Ashley turbūt nieko negalėtų atsakyti. Viena iš nesitvarkymo priežasčių vadinosi „tingiu“, o antra - „radau šią nuostabią knygą ir kam reikia tvarkytis, ar valgyti, ar išvis pajudėti iš vietos“, tad, išgirdusi Luną ją šaukiant, mergaitė tik šūktelėjo atgal:
-Ko?!
Deja, jokio atsako iš gaujos vadės ji nesulaukė. Tyliai pabumbėjusi, rudaplaukė tingiai išsėlino iš savo kambario, pamiršusi, kad ji vis dar apsirengusi pižama.
-Kosti!-defektinė varlė kaltu žvilgsniu žvelgė į šeimininkę. Marlena pasiėmė varliagyvį į delnus ir pradėjo bambėti it kokia senutė:
-Tu mažas, žalias glitėsi, kiek kartų sakiau, kad iš kambario nelįstum ir išvis, kas tau nepatinka, ne, miške negyvensim, kūdroj neskandinsiu, išvis, kuo tau netinka mano sukurtas terariumas, tuoj nutuksi, buožgalvi tu...
Apėjusi ratą virtuvėje, Marlena pasigriebė vieną iš kokteilių ir vėl pasuko savo kambario link. Vis dar tyliai plūsdama Konstantiną.
-
Trys poros akių susižvalgė. Selena, taip įnirtingai besidarbuojanti plakdama kokteilius, klausiamai žvilgtelėjo į alfą, ši savo ruožtu į Maiklą, o tada į Marleną, bumbančią sau po nosimi. Mažoji Hatfield panašėjo į savo motiną, ne tik išvaizda, bet ir elgesiu, tik štai iš kur toks noras turėti augintinį varliagyvį Lunai liko paslaptimi. Džeisikos niekuomet netraukė kas nors panašaus į tai, ką rankose laikė Marlena.
Galiausiai tik gūžtelėjo netyčia įspirdama koja į spintelę. Trumpam žvilgtelėjusi žemyn staigiai kilstelėjo galvą nusekdama laiptų link sukančią mergaitę. Kartais pasijusdavo lyg vyresnioji sesuo, prižiūrinti užsispyrusią mažvaikę, o kartais lyg motina auklėjanti savo nepaklusnią dukrą. Vylėsi, kad to gyvenime jai neteks patirti.
-Susitvarkyk pagaliau kambarį,-griežtai dėbtelėjo į mergaitę,-persirenk ir nusileisk,-mostelėjo galva parodydama žingsniuoti į savo kambarį. Retai, kada kontroliuodavo rudaplaukę, tačiau pastaruoju metu jos kambarys panašėjo į savartyną, o ji pati nieko daugiau neveikdavo be knygų skaitymo ir treniruočių.
-Nė nemėgink išsisukti!-šūktelėjo pavymui nušokdama nuo spintelės. Kiek pasiražiusi apsidairė. Kingas taip pat liuoktelėjo ant žemės ir tingiai nutipenęs prie durų dingo lauke.
-
Marlena, vis dar tyliai, bet nepiktai, burbėjo ir jau norėjo pradėti lipti laiptais, kai, vos išgirdusi Lunos balsą, sustojo. Išlindusi iš už kampo, Ashley įsispoksojo į gaujos vadę, linktelėjo, gurkštelėjo kokteilio ir, nužvelgusi likusius suaugusiuosius, nutipeno į savo kambarį.
Vos įžengus į tą šiukšlyno karalystę, Konstantinas, kaip tikras savižudis, nusprendė išsimaudyti kokteilyje. Garsiai nusikeikusi, mergaitė nuskubėjo į vonią gelbėti savo augintinio.
Nuplovus varliagyvį, kuris toliau sau patenkintas gulėjo varnės delne, reikėjo bent ,,aptvarkyti" kambarį. Rūbai be išimties keliavo nešvarių skalbinių krūvos link, knygos ir vadovėliai, susimaišę tarpusavyje, nugulė lentynoje, dalis šlamšto buvo suslėpta spintoje, kita - po lova, galiausiai, mažoji Hatfield net langą atsidarė! Įvertinusi kambario būklę stipriu ,,patenkinama", mergaitė susirado Konstantiną, kuris dabar bandė įlįsti į antklodę, uždarė jį terariume, apsirengė pirmais rastais rūbais, greitai pirštais pasitvarkė plaukus ir nulipo žemyn, garsiai trepsėdama skirtingomis kojinėmis apautomis kojomis.
-Luna, ko reikėjo?-nekaltai žiūrėdama savo akimis į juodaplaukę paklausė Marlena.
-
-Girdėjau!-šūktelėjo vyptelėdama, kai vilkiška klausa sugavo būsimai antrakursei nederantį žodį. Šaukti ar auklėti neketino, Marlena tebuvo viso labo dvylikametė, kuri ką tik ėmė pažinti gyvenimą. Be motinos. Pastaruoju metu į viską žvelgė atlaidžiau ir nuolankiau. Vylėsi, kad jaunoji Hatfield čia jaučiasi saugi ir globojama.
Dėbtelėjo į kiek apsiniaukusį, gūdžią naktį žadantį dangų. Vaizdas už lango retą būtų išviliojęs iš jaukaus namų kambario, kur leisti laiką su puodeliu arbatos ir knyga rankoje prilygo rojui. Vilkams toks oras tebuvo vienas iš smagiausių. Savotiškai. Sušlapęs kailis, slystančios letenos šlapia miško paklode ir lietaus lašai, kutenantys snukį.
Virsmas daugeliui priminė ar netgi buvo prakeiksmas, tačiau kai kuriems - palaima. Laisvė, tyliai šnabždanti į ausį, adrenalinas, alsuojantis į sprandą, ir jėga. Prakeiksmas? Dovana.
-Šiandien mokysiesi medžioti,-žvilgtelėjo į rudaplaukę bandydama suprasti ar ši iš tiesų yra pasiruošusi būsimai medžioklei. Vasarą praleido daugybę laiko treniruodama ją, visgi pasiimti kardų neleido, kaip ir veltis į rimtesnius gaujos reikalus. Su Marlena viską stengėsi daryti lėtai ir atsargiai. Na, tik antivilkinio eliksyro sugridymas nebuvo švelnus ir atsargus.
-Selena bus tavo grobis,-šyptelėjo. Raudonplaukė kelis kartus kilstelėjo antakius mesdama įšūkį ir erzindama Ashley.
-Pasistenk neatsilikti,-vyptelėjo mirktelėdama ir kartu su Maiklu dingdama už durų. Vilkai ėmė ruoštis. Pamažu pilnatis iškišo baltą, nupudruotą nosį nutvieksdama viską balta šviesa.
-Pirmyn,-stumtelėjo mergaitę kiemo link. Nujautė, kad turėjęs pasirodyti vaikinas vėluos, kaip visuomet, tad laukti buvo neverta. Neabejojo, kad sugrįžusi ras šį patogiai įsitaisusį ant sofos ir nuobodžiaujantį.
Stipriai sukando dantis jausdama, kaip lūžta visi kaulai, oda pasidengia kailiu, o safyrinės akys žybteli vilkiškam snukyje. Nusipurtė kilstelėdama galvą, sudrebindama mišką staugimu. Į alfos balsą atsiliepė visa likusi gauja. Galingas ir pavojingas garsas tiems, kas buvo netoliese.
-Pasiruošusi?-safyrinės akys susirado mažąją gaujos narę. Likusieji jaunieji vilkai buvo gerokai vyresni už dvylikametę mergaitę. Galbūt dėl šios priežasties visi taip ir globojo Marleną.
-
Išgirdus Lunos žodžius, Marlena tik tyliai linktelėjo. Ar ji pamiršo apie pilnatį? Žinoma. Ar gėrė eliksyrą? Tikrai taip, mat prisiminusi, kaip alfa suvertė jai tą šlykštynę į gerklę prieš pirmąjį virsmą, mergaitė buvo visiškai tikra, kad ir dabar neliko pamiršta. Taigi, kol kas viskas gerai. Išskyrus šiandienos ,,užduotį".
Nusišypsojusi Selenai, Ashley palydėjo ja žvilgsniu. Ji net neįsivaizdavo, ko Luna tikėjosi. Nuo treniruočių, per kurias Marlenai atrodė, kad tik susimauna taip ir nepatobulėdama, iki... Viso šito. Mergaitė jautėsi esanti visiška nevykėle. Jos vieta turėtų būti atskirai nuo kitų, knygų apsuptyje, kur ji negalėtų klysti ir klysti.
Išėjusi lauką, mergaitė šiek tiek sudrebėjo. Vėsu, o ir oras nežada būti itin malonus, bet tik tiek ir spėjo pajusti Marlena, kai viską užgožė virsmo skausmas.
Galbūt pirmasis kartas buvo pats sunkiausias, bet kuo toliau, tuo labiau visa tai tapo savotiškos rutinos dalimi. Kaskart varginantis skausmas, po jo sekantis energijos antplūdis ir smegenis atakuojantys sustiprėję garsai ir kvapai. Savotiškai malonus apkvaitimas, kad ir prisirijus antivilkinio eliksyro.
Naktį sudrebino gaujos kauksmas.
Kaip Marlena suprato, jos užduotis buvo, ar bent jau turėtų būti, ,,sumedžioti" Seleną. Deja, kaip tai padaryti, mergaitė tik kažką miglotai įsivaizdavo.
-Padėsi?-vilties žiburėliams užsižiebus akyse, paklausė ji Lunos.
-
Viltingas žvilgsnis, nutviekstas mėnulio šviesos. Lyg užhipnotizuota kelias akimirkas žvelgė į samanų žalumo akis, įstirugusias pilkšvai baltame vilkės kūne. Atrodė, kad priešais tebestovi ji, gaujos beta, viltingai žvelgdama į alfą, nebyliai maldaudama pasirūpinti jos atžala.
-Jei palikčiau judvi su Selena vienas - vargiai po to sugebėčiau rasti bent vieną medį,-būtų vyptelėjusi, tačiau dabar tik žvilgtelėjo į jaunąją Hatfield ragindama žingsniuoti tolyn. Grįžtelėjusi per petį sukarpė ausimis. Miškas skendėjo tyloje, tik šiaurinis vėjas kasydamas purų Pusmėnulio gaujos vilkų kailį šnabždėjo nesuprantamus žodžius. Nemaloniai alsavo į sprandą tarsi žadėdamas gūdžią ir blogą naktį. Ignoruodama šiaurį davė komandą žvalgams. Šeši vilkai sutartinai paliko gaują pradingdami miško tankmėje.
Nulydėjusi dingstančius gauruočius, kiek pritūpė uosdama kavpą, o tuomet pasileido ristėle paskui betą ir Marleną. Netrukus prisijungė ir Maiklas.
-Jie parodys, kaip vyksta medžioklė,-rudas, tankaus ir šiurkštaus kailio vilkas nėrė paskui bronzinio, maišyto su sidabru, ilgauodegę. Atrodė, kad žemė ims drebėti, girdėsis galingi žingsniai, tačiau gamta tylėjo. Neišdavė nei medžiotojo, nei aukos. Abu vilkai judėjo be garso, nors medžioklė vyko įnirtingai. Iš pradžių lėtas ir kantrus sėlinimas, o tuomet nuožmus ir inirtingas bėgimas.
-Norėdamas sumedžioti savo auką turi ne tik sugebėti neatsilikti ir nepamesti jos iš akių, tačiau numatyti ir sekančius jos veiksmus,-safyrinių akių žvilgsnis sekė savo gaujos narius. Kol dvi vilkės, alfa ir jauniausia vilkiūkštė sėdėjo ant minkštos miško paklodės, netoliese vyko inirtinga medžioklė. Selena dailiai, it dariusi tai tūkstančius kartų, metėsi į dešinę, letenos nemaloniai čiuožtelėjo, nagai užsikabino už nelygios žemės, o tuomet staigiai nėrė į kairę.
-Jei to nepadarysi, neteksi grobio arba nukentėsi,-Maiklas, nesuspėjęs suvokti Selenos veiksmų, šonu trenkėsi į šalia esantį medį. Naktį perskrodė nasrų kaukštelėjimas, susipynęs su įniršio kupinu urzgimu.
-Neįvertinusi priešininko - nukentėsi,-kryptelėjo galvą. Bronzinio ir sidabrinio kailio vilkė it ką tik skanėstą gavęs šuo atpėdino iki alfos. Paskui šią ir kiek stambesnis vilkas.
-Nagi,-žvilgtelėjo į vilkiukę. Selena kantriai lūkuriavo atsiraukusi kelis žingsnius leisdama Ashley iš tiesų pajusti medžioklės skonį.
Užėmęs besimokančios vilkės vietą, atidžiai veiksmą stebėti ir vertinti ėmė Maiklas. Stebėdama abi vilkes ramiai lūkuriavo ir Luna. Turbūt šitai ir būtų taip tęsiasi, jei ne vėjas, atnešęs svetimą kavpą.
Pritūpė uosdama orą. Greičiau užuodė ir išgirdo nei pamatė. Netolies nuo tos vietos, kur Seleną vijosi Marlena pasaloje laukė medžiotojai. Jie nematė nei jos, nei šalia tupinčio vilko. Juos slėpė kiek toliau esantis krūmas, o štai dvi vilkės - puikus taikinys.
Jų neturėtų čia būti...
Neskaičiavo ir nevertino jėgų santykio, paprasčiausiai nėrė iš "slaptavietės" mesdamasi į medžiotojų pusę. Nutaikyti ginklai grasino netrukus sudrebinti mišką, tik pirmiau pašiurpti odą privertė bjaurus lūžtančių kaulų garsas. Sidabrinį snukį nudažė kraujo raudonis. Tarp nasrų pasklido metalo skonis.
Kilstelėjo galvą. Kraujo lašai varvėjo ant vis dar šiltos kaklo odos, pasruvusios krauju. Atsispyrė galinėmis kojomis, puolė kitą. Klausa sugavo dar vieną lūžtančių kaulų garsą, tik šįkart ne jos dėka. Maiklas taip pat dorojo medžiotojus. Jie nukreipė dėmesį, saugojo Seleną ir Marleną, lengvus taikinius.
Žemę nudažė dar viena kraujo bala ir joje gulintis, stiklinėmis akimis į pilnatį žvelgiantis medžiotojas. Jie visi kėsinosi į juos. Ketino pribaigti, o dabar patys gulėjo nebegyvi.
Orą perskrodė šūvis, zvimbtelėjo ausyse, perliejo baimė, o tuomet skausmas. Ne iškart suvokė, kas nutiko. Tyliai suinkštė. Vaizdas kiek susiejo, kojos keistai sudrebėjo grasindamos parversti ant žemės. Į ją pataikė, tik nesuprato, kokia kulka ir ar tai išvis buvo kulka. Atrodė, kad kūną sukausto nematomos geležinės rankos.
Krytelėjo galvą į tą pusę, iš kurios nuaidėjo šuvis. Tik dabar suvokė, kad šūvis skambėjo tyliau nei jai atrodė. Prisimerkė. Tapo sunku susikoncentruoti. Netoliese, bet pakankamai gerai pasislėpęs tupėjo vienas iš medžiotojų. Ką tik pašovę alfą, taikėsi į Marleną. Iš tolumos ataidėjo paniškas Maiklo balsas, tačiau žodžių nesuprato, o galbūt nesiklausė, slysdama ant šlapios žemės, gerai nesuvokdama ir neapskaičiuodama jėgos it kukla nėrė prie jaunosios Hatfield. Nasrai surakino šios sprandą, gal kiek per stipriai, o tuomet švystelėjo kuo toliau nuo į juos besikėsinančių ginkluotų dvikojų.
Kūną pervėrė dar viena skausmo banga. Atrodė, kad kažkas būtų užmetęs ant jos plieno gabalą. Kojos drebėjo, buvo sunku išstovėti, sunku galvoti, sunku išlikti atsimerkusiai.
Susmuko skaudžiai trenkdama smakrą į šaką. Žvilgsniu susirado Marleną. Klausą pasiekė balsas, tik kieno šis, nebeatskyrė. Stebėjo, kaip iš tolumos atlekia vilkai, jos gauja, tik suregzti normalios komandos nesugebėjo.
-Ne!-niekas nesiklausė. Galbūt negirdėjo? O gal balsas nuskambėjo jos galvoje? Nebesugebėjo suvokti. Keistai stiklinėmis akimis stebėjo savo gaujos narius, puolančius medžiotojus.
-
Tos kelios sekundės žiūrint Lunai į akis, regis, truko amžinybę, bet replika pralinksmino Marleną. Žinoma, ji nebuvo tokia kaip ta murzė, kuri nesugebėjo pati išlipti iš duobės (įdomu, kas ją po to ištraukė?), bet kartais energijos perteklius ir koordinacijos stoka buvo tobulas receptas nelaimei, o dar kai Selena mėgo paerzinti mergaitę...
Miškas per pilnatį Ashley vis dar buvo kažkas nepakartojamo, o šiandien nesigirdėjo net tylą įprastai užpildančio naktinių padarėlių šnaresio, tik vėjas kartais probėgšmomis sugrodavo medžių viršūnėmis bei suveldavo kailį. Mergaitė mielai būtų praleidusi laiką tiesiog tyrinėdama žmogui nejuntamą pasaulį, bet ne, jos vėl laukė kvailos klaidos ir nusivylimas. Gerai buvo bent tai, kad Luna nesugalvojo jos įmesti į viską nieko nepaaiškinus, tad dabar beliko tik sėdėti, tylėti ir stebėti.
Marlena stengėsi į pustuštę galvelę įsidėti gaujos vadės žodžius, bet šie kažkur dingdavo vos mergaitė susitelkdavo ties netoliese vykstančia demonstracija. Viskas neatrodė taip sudėtingai kaip mintyse ji jau buvo nusipiešusi, tad baltakailė vos galėjo ramiai išlaukti - taip knietėjo pačiai palakstyti. O kai pagaliau atėjo jos laikas, Marlena pašoko ir pradėjo vytis Seleną.
Labai greitai į pustuštę galvelę atėjo suvokimas, kad ji taip paprastai betos nepavys - reikia sugalvoti kokią gudrybę, kuri sumažintų atstumą tarp jų, bet kiekvieną kartą, kai jau regis kažkas pavykdavo, Selena vėl atitrūkdavo.
Nakties ramybę sudrebino šūviai. Pasklido kraujo kvapas, kurio nepalyginsi su jokio kito gyvūno. Ir vėl Marlenos gyvenimą kaip saldainių dėžutę pakratė Mirtis, bandydama išsirinkti skanesnį kąsnelį.
O ji eilinį kartą buvo tik mažas, bejėgis vaikas. Selena žinojo, ką daryti. Visi turėjo vietą ir tikslą. O ji galėjo padaryti... Nieko.
Kraujo kvapas Ashley veikė keistai, viskas tarsi prislopo ir liko tik jis. Ir vieta, iš kurios jis sklido. Todėl mergaitė net nepastebėjo Lunos, tik pajuto savo trumpą skrydį ir skaudų krytį, kuris tarsi ir sugrąžino ją į savą protą.
Ji buvo bailė, o gal kaip tik labai realistiškai vertino savo galimybes. Ir per daug vertino savo gyvybę. Todėl Marlena grįžo prie Lunos. Apie sužeidimus nieko nežinojo, bet matydama įprastai stiprią ir nenugalimai atrodančią alfą tokią suprato, kokia rimta situacija. Dėl gaujos bandė nesijaudinti - yra Selena, ji, kaip beta, turėtų perimti vadovavimą. Rūpestis buvo kitas - jos matėsi kaip ant delno, jeigu kuris nors iš medžiotojų sugalvoti ateiti pribaigti Lunos, rastų ją greičiau nei siklį mėnulio šviesoje. O Marlena, na, ji labiau jautėsi kaip našta tokioje situacijoje. Pasimetęs mažas vaikas.
Tylėdama, ji švelniai bakstelėjo Luną snukiu. Jai norėjo bėgti ir pasislėpti, bet gaujos vadę palikti visiškai vieną... Ne. Apsidairiusi, Ashley rado pusėtiną slėptuvę. Iš ten matėsi ir Luna, ir skerdžiami medžiotojai, o jei kuris jų ir patrauks šios pusės link. Na, ji nebus pagrindinis taikinys. Liko tik atidžiai stebėti ir laukti.
Laukti.
Laukti.
Ir tikėtis, kad viskas netrukus pasibaigs.
-
Jie visi mirs. Visi ligi vieno, o tu... Nesugebi jų apginti. Visai, kaip Džesikos. Igoris buvo teisus, tokios alfos Pusmėnulio gaujai nereikia.
Balsas, skambantis galvoje, smogė skaudžiau nei dvi strėlytės, pataikiusios į pilkakailės kūną. Jos veikė fiziškai, šitai kirto psichologiškai.
Ne... Ne... Prašau...
Akių vokai paslėpė safyrines, pilnaties nutviekstas akis. Atrodė, būtų taip lengva panirti į tą tamsą, pamiršti, kas vyko aplink, atsiriboti nuo visko.
"-Luna,-nuskambėjo tvirtas vyriškas balsas. Vyriausias Gardner šeimos narys iš aukšto žvelgė į savo dukrą, kol ši nuleidusi galvą pabalusiais krumpliais spaudė kardo rankeną,-tu alfa, stokis ir kovok,-griežtas, tvirtas ir prieštarauti neleidžiantis tonas. Jei tik būtų turėjusi jėgų.
-Aš... Negaliu...-išlemeno kilstelėdama galvą. Jautėsi tokia pavargusi ir išsekusi, žinojo - kardo nenulaikytų.
-Stok ir kovok, tu alfa,-akys žybtelėjo."
Kažkas bakstelėjo.
Tu alfa...
Iš tolumos atsklido balsas, susipynęs su riksmais ir nasrų kaukšėjimais. Nežinojo, kaip sekasi jos gaujai. Nė nenumanė ar kas nors sužeistas, viską girdėjo neaiškiai ir miglotai.
Pramerkė akis kryptelėdama galvą. Šalimais stovėjo Marlena, sutrikusi, išsigandusi ir... Daugiau emocijų nesugebėjo išskaityti iš jaunosios Hatfield snukučio. Trinktelėjo mintis, kad šios čia neturėtų būti, ji nusviedė ją, Marlena turėjo atsitraukti, kovai ji nepasiruošusi.
Drebėdama, jausdamasi silpna ir išsekusi atsistojo. Tuoj pat susvyravo, tačiau ant kojų išsilaikė. Mažoji Džesikos atžala it perskaičiusi alfos mintis nusliūkino į pakankamai saugią vietą. Būtų pagyrusi šią, tik kalbėti, deja, neturėjo jėgų.
Visą kūną sudrebino inkštimas. Apsidairė, vaizdas liejosi, keistai sukosi ir neleido suprasti, kas vyko aplink. Dar vienas kurtinantis inkštimas. Kažkas buvo sužeistas, bet ji nebesugebėjo suprasti, kas tas nelaimėlis. Puolė į priekį keistai susvyruodama ir trinktelėdama šonu į medį. Staiga suvokė, kad viskas liovėsi. Tvyrojo tik kraujo kvapas, nemaloniai kutendamas uoslę.
-Viskas baigta,-kažkas šalimais raportavo prisiglausdamas šonu. Tokia būsena priminė tą kartą bare su Bastiano, tik šįkart viskas buvo blogiau. Balsas turėjo aidą, o vaizdas antrininką.
-Eime,-dar vienas prisiglaudė prie kito šono, pagal kvapą suprato, jog tai Selena. Gauja neabejotinai pastebėjo, kad ji viena nebepaeis.
Statydama itin keistai kojas, laikydamasi dviejų kitų vilkų žingsniavo namų link. Pastebėjo, kaip Maiklas ištraukia Marleną iš slaptavietės laikydamas vieną koją iškeltą.
Jis sužeistas. Toptelėjo blanki, bet aiški mintis. Pabandė išsiaiškinti, kas dar sužeistas, tik veltui. Akys jau nebematė normaliai.
Pagaliau atgavusi tikrąjį pavidalą žengtelėjo arčiau namų durų. Šios prasivėrė atnešdamos puikiai pažįstamą kvapą. Norėjo šyptelėti, tačiau nesugebėjo, prilaikoma gaujos nario ir Selenos tik kilstelėjo galvą. Akys trumpam susidūrė su melsvai žaliomis, o tuomet vaizdas aptemo. Pasidavė traukai ir susmuko ant žemės.
-Luna!-paskutinę akimirką sugavusi alfą, Selena apsidairė,-nuneškit ją į lovą...-betos balsas išdavė baimės kartėlį.
-
Elijah jautėsi išsekęs ir pavargęs nuo nuolatinių barnių su tėvu. Jospeh' as visada norėjo, tikėjo, kad jo sūnus taps toks pat kaip jis: valdingas, šaltas, pagiežingas ir atsidavęs savo paties sukurtiems padarams. Nepaisant tėvo norų, Dawson' as tapo visiškai priešinga asmenybe savo kūrėjui. Pagrinde ką jis vertino ir kas jam buvo svarbiausia: meilė bei šeima, tačiau grynakraujo tėvo tai visiškai netenkino, todėl pastaruosius kelis mėnesius jie dėl to tik vis labiau nesutarė.
Ding iš čia! - Paskutinei girdėti tėvo žodžiai, kurie iki šiol skambėjo vampyro galvoje. Tėvas jam buvo prioritetas nuo pat vaikystės, atsimenant tą faktą, kad vampyro biologinė motina jį paliko vos septynerių, o po dešimt metų atsiradus vėl prasmego kažkur į žemę.
Chris' as kelias savaites nebuvo namuose, apsistodavo viešbučiuose ar pas artimiausius draugus. Jis tikėjosi, jog tėvas susipras ir atsiprašys, tačiau tokia viltis miršta paskutinė. Labai abejotina, jog Joseph' as nusileis savo principams ir ambicijoms. Todėl, dabar Chris' o planuose buvo tik jo išrinktoji - Luna.
Po ilgų ir nuobodžių klajonių po įvairias šalies vietoves jis nusprendė aplankyti namą, kuris priklausė Pusmėnulio vilkų gaujai. Jis neabejojo, jog ten yra laukiamas. Visi jį vertino ir nesmerkė jo už tai, kad jis - vampyras.
Buvo tamsi naktis, kada Dawson' as pasiekė duris pastato, kurį jis taip gerai pažinojo. Į kilimėlį nusivalęs batus, įžengė į vidų, buvo taip tylu ir gera. Nors nerimas kuteno grynakraujo krutinę, tačiau jis dėl visko kaltino savo paties tėvą, nors tuo pačiu dėl jo nerimavo, juk tiek šioje planetoje yra antgamtiškųjų būtybių, kurios nori sunaikinti Dawson' ų giminę.
- Gana! - Pat save subarė vaikinas ir nebeleido sau galvoti apie tai, kas sukele liūdnas emocijas. Jis nenorėjo leisti tėvui sugadinti sau vakaro. Nuo spintutės paėmęs nedidelę stiklinę, įsipylė kelis šimtus gramų rudo skysčio.
Chris' as čia atvyko prieš pat aušrą, juk jis sekė mėnulio fazes ir prieš atvykdamas į šį pastatą žinojo, kad visi buvo miškuose. Nors staiga, netikėtai kažkas sudirgino vampyriškąją klausą, stiklinė netikėtai slido iš rankų ir dužo į šipulius. Melsvai žalsvų akių savininkas jautė, kad kažkas nutiko. Baimė ir nerimas persmelkė visą kūną. Akys ėmė spindėti taip, kaip niekada, o širdis vos neperplėšė krutinės išlėkdama į orą.
- Kas nutiko? - Pravėrus duris jis išvydo ją silpną ir susmunkančia tarpduryje. - Kas atsitiko? - Nerimastingas ir virpantis balsas išdavė vaikino baimę ir neužtikrintumą, kas viskas bus gerai.
- Aš ją paiimsiu, - tvirtomis rankomis paėmęs Luną jis nužingsniavo laiptais aukštyn ir ėjo lygi pat koridoriaus galo.
- Atidarykit duris. - Ištarė Dawson' as keliems iš paskos ėjusiems gaujos nariams.
Vos tik šios prasivėrė vampyras paguldė ją į lovą. Ji buvo bejėgė ir silpna.
- Ar kas teiksis paaiškinti? - Akimis ėmė gaudyti visų žvilgsnius, jis norėjo suprasti, kas šiąnakt nutiko ir kodėl alfos niekas neapsaugojo. Jis buvo piktas ir išsigandęs.
Jis kelias valandas nepaliko jos vienos, sėdėjo ant lovos krašto vis glostydamas jos plaukus.
- Luna.. - tikėjosi, jog ši jį išgirs, - aš šalia, viskas bus gerai. - Šiltas lupas priglaudė prie šiosios kaktos. - Ji karšta. - Dar blogesnės ir tamsesnės mintys apgaubė vaikiną iš vidaus.
-
Vilkai susižvalgė. Buvo aišku - visi nerimavo, įvairiaspalvės akys, įprastai nuolankiai stebinčios alfą, dabar žvelgė su baime.
-Nežinau!-galiausiai visai sutrikusi šūktelėjo raudonplaukė delnais persibraukdama per veidą, tuomet kelis kartus giliai įkvėpdama, apsidairydama,-į ją pataikė ir net jei tai buvo blogiausia apie ką mes galim pagalvoti... Jai viskas bus gerai,-balsas suvirpėjo akivaizdžiai rodydamas neužtikrintumą.
Linktelėjo mostelėdama galva paskui Elijah sekti Maiklui ir Džo. Sukomandavusi likusiems traukti namo ir pažadėjusi informuoti apie alfos būklę, mat, visai nereikėjo triukšmo name, pritūpė prie Marlenos. Kelias akimirkas tylėdama spoksojo į namo sieną, turbūt šitaip bandė suvokti viską, kas nutiko. Lėtai iškvėpusi pasisuko į mergaitę.
-Ji išgyvens, per ilgai ją pažįstu, kad taip lengvai pasiduotų, o tu turi tuo patikėti, gerai? Eikš,-praleidusi šią pro duris it kulka šovė į viršų. Duris atlapojo kiek per stipriai, šios nepatenkintos sugirgždėjo.
Erdvioje lovoje gulėjo sąmonę praradusi mergina, ant pagalvės išsidraikę juodi plaukai, kvėpavimas sulėtėjęs, pernelyg sulėtėjęs.
-Nurimk,- dėbtelėjo į Elijah'ų,-mus užpuolė medžiotojai, saugodama kitus gavo dovanų šias,-pamosavo dviem mažytėmis strėlytėmis,-tai nuodai. Mirtini nuodai...-paskutinius žodžius ištarė tyliau, tarsi norėdama, kad jų niekas negirdėtų.
-Gavo dvigubą dozę, todėl jau turėtų būti mirusi... Nežinau, kaip ji sugebėjo išgyventi, tačiau šitai mums teikia vilties.-Galiausiai viską paaiškinusi atsisėdo ant lovos nužvelgdama juodaplaukę,-ji išgyvens,-kilstelėjo galvą į vaikiną. Nors šitai ištarė garsiai, atrodė, kad bandė guosti ir užtikrinti ne jį, o save.
-Pabandysiu surasti kokį nors priešnuodį, bet ką, kas padėtų, o tu stebėk ją,-stryktelėjusi nupėdino į pirmąjį aukštą. Išrausė visas spinteles, viską, kas buvo įmanoma, paniškai ieškojo ko nors, už ko galėtų užsikabinti.
-Štai, sugirdyk jai,-ištiesusi buteliuką tyliai atsiduso po ilgo laiko pagaliau sugrįžusi į kambarį. Pakilusi temperatūra aiškiai rodė, kad nuodai galiausiai paveikė kūną. Teliko klausimas - kaip stipriai.
Šokinėjanti temeparatūra, išblyškusi oda, itin sulėtėjęs ir sunkus kvėpavimas, nuolatinis blaškymasis, visa tai truko tris dienas. Trys varginančios, sekinančios ir iš proto varančios dienos. Kai galiausiai atrodydavo, kad viskas gerai, staiga pablogėdavo ir taip stipriai, kad blogiausios mintys net neprašydavos pasirodydavo mosuodamos ryškiai raudona vėliava, tarsi sakydamos: žiūrėk, aš čia. Tik trečiai dienai einant į pabaigą, laikrodžio rodyklei rodant vėlų vakarą, safyrinės akys prasimerkė. Iš pradžių nė vienas nesureagavo, šitai buvo nutikę net kelis kartus, nevalingas judesys, sukeltas nuodų, tačiau šįkart brangakmenį primenančios akys neužsimerkė. Išliko budrios.
-Kaip tu?-prisiėdusi ant lovoso krašto raudonplaukė pridėjo ranką prie kaktos, alfa nebekarščiavo,-nedrįsk užsimerkti, nes pasmeigsiu ant kuolo,-liūdnai šyptelėjo.
Rausvos lūpos prasivėrė ketindamos atsakyti, tik išdžiūvusi burna to padaryti neleido. Mostelėjusi Elijah paduoti stiklinę kantriai laukė. Galiausiai safyrinės akys ir vėl nukrypo į raudonplaukę.
-Ar...kas nors... Su...-kalbėti buvo velniškai sunku,-sužeistas...
-Visiems viskas gerai,-užtikrino alfą.
-Ne... Maiklas...
-Man viskas gerai, tai tik įbrėžimas,-atsiliepė vyriškas balsas. Luna linktelėjo trumpam užsimerkdama. Kurį laiką gulėjo tylėdama.
-Kiek laiko...buvau... Be sąmonės?-suvokusi, kad už lango tikrai ne rytas, ištiesė ranką Elijah'ui. Nujautė, kad už sukeltą nerimą jis nepadėkos.
-Paliksim jus.-Tarsi leido į visus klausimus atsakyti vaikinui,- paruošiu, ką nors valgomo,-situacijai pasitaisius apetitas pagaliau turėjo atsirasti ne tik Lunai, bet ir tiems, kurie visą šį laiką budėjo šalia.
Tebelaikydama vaikino ranką užsimerkė. Miegas ir vėl įveikė merginą, tačiau šįkart vos kelioms valandoms. Ji nebekarščiavo, regis, viskas buvo gerai. Visi pagaliau galėjo ramiau atsikvėpti.
-Jaučiuosi alkana...-sumurmėjo patogiau atsistėdama lovoje, regis, pilnai atsigavosi. Jautėsi keistai matydama, kaip visi nervinasi dėl jos. Tebebuvo silpna ir išsekusi, tik dabar to stengėsi neparodyti, net jei aplinkiniai šitai ir suprato.
-Labas,-blausiai šyptelėjo kambaryje pasirodžiusiai Marlenai.
Ji tik vaikas...
-Žinai... Kitą kartą veiksim tai, ką norėsi tu,-puikiai prisiminė, kokia ji išsigandusi buvo medžiotojams užpuolus juos,-o treniruotes... Kuriam laikui pamiršim,-tyliai iškvėpė orą pasielgdama priešingai nei liepė visi principai, ištiesusi ranką jaunajai Hatfield žvilgsniu pakvietė šią įsitaisyti šalimais. Trumpam žvilgtelėjusi į rudaplaukę kryptelėjo galvą į Elijah'ų.
-Turbūt ne juokais išgąsdinau?-galiausiai jau kiek linksmiau, atgavusi visus savo charakterio bruožus, tarsi šie būtų kažkur dingę, liūdnai vyptelėjo.
-
Atvykdamas čia Elijah net nesusimąstė, kad pateks į tokį įvykių sūkurį, kuris privers vaikiną susigrumti su baime, liūdesiu, viltimi bei didžiuliu skausmu kažkur giliai krutinėje. Juk matyti besikankinatį mylimą žmogų, kuris grumiasi su mirtimi - labai sunku.
Jai viskas bus gerai! - Paskutinei ištarti raudonplaukės žodžiai nuskambėjo taip neužtikrintai, kad Dawson' as juos dar sykį pakartojo sau, bandydamas tuo patikėti.
Vos tik juodaplaukę paguldė į lovą, akys nukrypo į kambaryje stovėjusius kelis gaujos narius.
- Nurimk? - Perklausė Dawson' as. Tai pasakyti buvo kur kas lengviau nei padaryti. Juk tai tik prakeiktas žodis, kuris yra visiškai beprasmis. - Na ir kodėl ji visada taip? - Liūdnas balso tonas nuaidėjo kambario sienomis. Ji saugodama kitus, kažkada žūs. Ir paliks rudaplaukį vieną. Visiškai vieną, paskęsti tuščioje vienatvėje.
- Dvigubą dozę? - Kilstelėjo galvą į ant lovos prisėdusią merginą. - Ji gyva ir kol kas reikėtų tuo džiaugtis, juk tai teikia mums vilties, - atsiduso vampyras. Jis nebuvo tikras, kad Luna dar pramerks akis, tačiau neleido sau būti pesimistu. Jis tikėjosi ir vilėsi, kad ji pasveiks.
- Tikiuosi rasi kažką, - savo delne tvirtai spustelėjo vilkės atvėsusią plaštaką. Ir kodėl tu visada taip? Ar nori mane palikti? Dawson' as buvo piktas. Tik nebuvo tikras ar tas pyktis buvo nukreiptas į Luną, kad nuolat aukojasi dėl kitų, ar į jos gaują, kurie nesugeba apsaugoti savo alfos, tačiau, kad ir kaip jam norėjosi ant šių įsilieti jis sau to neleido. Juk dabar visiems nelengva ir jis tą suprato, jog visi čia yra viena didelė šeima.
- Ačiū, - padėkojo į kambarį įžengusiai merginai. Paėmęs iš jos rankų buteliuką su priešnuodžiu, išėmė kamštuką, pakišo kairiąją plaštaką po, safyrinių akių savininkės, pakaušiu, atsargiai kilstelėjo jos galvą auksčiau, taip supildamas visą skystį šiai į burną. - Tikiuosi padės ar bent palengvins jos kančias. - Gana tyliai tarstelėjo rudaplaukis.
Sunkios, varginančios, bemiegės trys paros. Elijah nė akimirkai nebuvo sudėjęs akių. Nors kartais vokai atrodė tokie sunkūs, tačiau ne dėl to, kad trūko miego, o to priežastis buvo nuolatinė baimė bei įtampa. Kada jau atrodė, kad ji sveiksta temperatūrą vėl šokdavo aukštyn, sutrikdavo kvėpavimas. Akimirką atrodydavo, kad jau viskas, netenki savo mylimosios, tačiau jai staiga vėl pagerėdavo. Ir taip kelias dienas, kurios atrodo truko visą amžinybę. Šiame name niekas nevalgė ir nemiegojo, visi jaudinosi ir panikavo. Bijojo dėl savo alfos. O jau trečiai parai artėjant į pabaigą Luna pramerkė savo safyrines akis, nors Dawson' as to iškart nepamatė, tačiau širdies plakimas, jis normalizavosi. Ir tik jo klausa galėjo tai išgirsti, o protas suprasti, jog ji prabudo.
Elijah tik savo pavargusiomis akimis ją stebėjo, nieko nesakė. Jis tyliai, kažkur sielos gelmėse džiūgavo, kad ji išgyveno. Liko gyva ir dabar yra saugi.
- Tuoj, - suregavęs į merginos gestą, greit įpylė į stiklinę vandens. - Prašau.
Šiai vos tik prabudus ji iškart ėmė rūpintis kitais, tačiau Chris' as visiškai nenustebo, nors nebuvo tuo patenkintas, tačiau lupų ir šįkart nepravėrė. Nenorėjo pyktis, juk dabar Lunai jo tikrai reikia. Ir tik jų delnams susitikus jis suprato, kad be jos jis visiškai niekas.
- Ačiū, - linktelėjo galva, taip padėkodamas už supratingumą, nes dabar Elijah norėjo, nors akimirką pabūti vienu du su mergina.
- Pakankamai, - nuo kietos ir nepatogios kėdės persikėlė ant lovos, kurioje buvo įsitaisiusi alfa. - Pakankamai, nes per tas dienas supratau, jog be tavęs aš negalėčiau gyventi. - Palinko arčiau safyrinių akių savininkės. - Daugiau taip negąsdink. - Su lyg šiais žodžiais vaikinas ją pabučiavo.
Elijah šyptelėjo išgirdęs jos frazę apie tuščią skrandį. Jis neabejojo, kad po šitiek dienų, jos žarnos ėmė virškinti pačios save.
- Tai jau geras ženklas, - lupų kampučiai pagaliau ėmė kilti auksčiau, tačiau vėl nusileido, kada kambaryje išvydo Marleną. Jis jos nematė taip ilgai, ji buvo taip pasikeistusi.
- Sveika, - akys nukrypo į Rajano dukterį. - Kaip laikaisi? - Bandė užmegzti pokalbį su kambaryje esančiu vaiku. Buvo keistai malonu. Juk ji taip priminė Džes.
Elijah dešimt minučių sėdėjo spoksodamas į abi merginas. Akys lakstė nuo vienos prie kitos, tačiau prabilo, kada gavo klausimą nuo savo išrinktosios.
- Ir tu taip ramiai klausi? - Iš nuostabos jo antakiai šoktelėjo auksčiau.
-
Marlena sunkiai prisiminė, kaip parsirado namo. Viskas susiliejo į spalvų, garsų ir kvapų košę. Regis, ji vis dar laukė ir laukė ir laukė... Kažko. Paskutinis ryškus tos nakties prisiminimas buvo šviesėjantis dangus, kuris tarsi žadėjo, kad viskas bus gerai, tylūs miško paukščiai ir ežero bangelės, skalaujančios krantą. Ir šaltis. Baimė? Ne, ji jautėsi per daug pikta, kad bijotų. Turbūt tai buvo neviltis.
Viską apgaubė nerimas. Net oras ir tas buvo sunkus ir slegiantis. Marlena nebegalėjo sėdėti ir žiūrėti į visų susirūpinusius veidus, negalėjo klausytis jų prislopintų balsų, kai pačios klyksmas tarsi veržėsi iš krūtinės gelmių. Todėl ji vaikščiojo ratais aplink namą be perstojo. Mąstydama, kalbėdama su savimi, darydama bet ką, kad tik pamirštų, kas ją slegia. Būdavo akimirkų, kai ji pervargus kur kampe susmukdavo ir užmigdavo, bet visada atsibusdavo lovoje. Ji tokia nereikalinga ir nenaudinga, o ja vis dar rūpinasi. Juokinga. Todėl ji vėl pašokdavo ant kojų ir eidavo, eidavo, eidavo kažkur, kuo toliau nuo atsargiai dedamų stiklinių ir susirūpinusių žvilgsnių.
Galiausiai štai, Marlena trypčiojo vietoje, nedrąsiai žiūrėdama į duris. Penkis kartus išmatavusi koridoriaus ilgį žingsniais, skiemenimis, to įkyraus paukščio cypčiojimais ir įrankių barkštelėjimais, ji vis dar nedrįso pasibelsti ir paklausti, kaip jaučiasi Luna. Žinoma, ji gyva - ši žinia jau buvo pasklidusi. Bet Ashley vis dar trepsėjo vietoje.
-Penki... Trys... Vienas...-eidama atbula, tyliai mergaitė šnabždėjo skaičius, praradusius bet kokią prasmę. Trys dideli žingsniai į priekį, per stipriai sugniaužta rankena ir durys atsidarė.
Marlena atrodė kaip koks neišsimiegojęs apuokas su savo juodais paakiais, susivėlusiais plaukais ir perbalusia oda. Mergaitės akys lakstė tarp Lunos ir Elijah. Ji dar norėjo juodaplaukei prieštarauti, bet tiesiog klusniai prisėdo šalia, vis dar spoksodama į vampyrą. Galiausiai nusijuokė iš tokioje situacijoje užduoto kvailo klausimo.
-Tiesiog puikiai! Perduosi mano tėvui linkėjimus? Seniai matėmės su juo, gal jau kur griovy nuvirtęs,-su akivaizdžiu susierzinimu balse tarė rudaplaukė ir atsisuko į Luną.
-Kaip jautiesi? Gal ką atnešti? Atsiprašau,-Ashley išbėrė tris pirmus į galvą šovusius klausimus ir nuleido akis, tyrinėdama patalynę.
-
Vėsiam, gaivinančiam vandeniui patekus į organizmą, šis akimirksniu atsigavo. Deja, ne tiek, kiek juodaplaukė būtų norėjusi, mat, trys dienos, kurių metu nuodai veikė kūną, išvargino visą organizmą, tad laukė ne trumpas procesas iki to momento, kai ji pilnai atsigaus.
-O anksčiau šito nežinojai?-kilstelėjo antakį bandydama pajuokti. Nemėgo ir nekentė, kai visi imdavo rūpintis ja ir elgtis taip, tarsi ji galėtų subyrėti nuo menkiausio prisilietimo. Tai demonstravo jos silpnumo, o šitai Lunai atrodė nepriimtina. Ji pati galėjo savimi pasirūpinti bet kokioje situacijoje.
Į vaikino prašymą neatsakė. Būtų melavusi ne tik jam, tačiau ir pati sau, jei būtų pažadėjusi daugiau taip nesielgti. Buvo pasiruošusi pakartoti tai, ką išgyveno tą naktį dar milijoną kartų, kad tik jos gauja ir žmonės, kurie jai svarbūs, būtų saugūs.
Vėsios lūpos, atsidūrusios ant vis dar kiek karštų, privertė šyptelėti. Ji nebekarščiavo, tačiau kūnas, paslėptas po šilta antklode, neturėjo galimybės atvėsti, kad oda pašiurptų.
-Jums derėtų visiems pailsėti,-įsakmiu tonu kreipėsi į Elijah'ų, atidžiai stebėdama melsvai žalias akis. Nebuvo tikra ar šiose matė kaltininką ar tik blėstančią baimę.
-Nurimkit, antraip išmesiu abu pro langą,-įspėjamai dėbtelėjo tiek į mergaitę, tiek į vaikiną. Nujautė, kad vampyras dėl tokio įžūlaus Marlenos elgesio draugiškai nenusišypsos, tad užbėgusi įvykiams už akių, perspėjo šiuos. Mažiausiai troško įsivelti į kivirčą.
Tyliai atsiduso matydama, kaip atrodo jaunoji Hatfield. Turbūt ši taip pat nerado ramybės, kol pati ramiausiai miegojo tris paras.
-Eikš,-atsargiai timptelėjusi rudaplaukę už rankos prisitraukė prie savęs apkabindama.
Susitrenkei smegenėles?
Meilumo apraiškos Lunai nebuvo būdingos, priešingai, šiurkštus elgesys neretai pirmaudavo, tačiau dabar... Vylėsi, kad Marlena nepuls draskyti akių Elijah'ui, o šis neleptels nieko atgal.
-Man viskas gerai, su laiku atsigausiu, o tau reikia pailsėti,-sušnabždėjusi šiai į plaukus trumpam užsimerkė. Nuovargis išties kankino juodaplaukę,-jums abiems reikia pailsėti,-tingiai nusižiovavusi patogiau įsitaisė lovoje taip, kad galėtų stebėti abu savo ramybės drumstėjus. Laikyti Ashley glėbyje tebebuvo keista. Galbūt to apkabinimo reikėjo jai pačiai?
-
Pagaliau įtampos, baimės ir nerimo kupinos dienos liko praeityje. Visi galėjo kiek lengviau atsipusti ir po truputį grįžti prie jiems įprasto rėžimo.
Elijah, kaip ir visi kiti buvo išsekęs, jam trūko miego, poilsio ir kraujo. Jei vampyras gautų, nors stiklinaitę geležies skonio, raudonos spalvos skysčio, jis būtų kaip naujas, tačiau žinojo, jog dabar geriausia išeitis būtų, nors kelioms valandoms nusmigti.
Marlenai įžengus į kambarį Dawson' as visiškai nenustebo, kad šioji jo nekenčia. Grynakraujis jos neteisė ir nekaltino. Elijah jautė atsakomybę už tai, jog neatvedė Rajano į protą ir šis ištįsiems metams paliko savo dukterį vieną. Aš ją puikiai suprantu..
Charizmatiškas juokas sklindantis iš jaunosios vilkės lūpų, privertė vaikiną sutrikti, tačiau jis liko, kad ir kaip bebūtų keista vaikinas išliko ramus, nesiruošė širšti ar atsikalbinėti prieš niekuo nekaltą vaiką, juk tiesa ta, kad jis pats kažkada patyrė lygiai tą patį ką ir Marlena.
- Suprantu tave, bet tavo tėvo aš jau seniai nemačiau.. - Kaip ir savojo. Kvailos mintys privertė rudaplaukį nusiminti. - Ir nepyk ant manęs, tai tavo ir Rajano reikalas. Aš turiu didesnių rūpesčių, - atsiduso Dawson' as akimis susiradęs du safyrinės spalvos "kamuoliukas". Taip gera buvo matyti ją sveiką bei laimingą.
- Aš ramus, - vos matomai nusišypsojo ir pakilo nuo lovos vėl įsirangydamas į tą nepatogų, nedidelį krėslą, kuriame praleido ištįsas dienas, laukdamas, kada jo mergina atgaus sąmonę.
- Aš turiu amžinybę poilsiui, o jūs ilsėkitės, paliksiu judvi vienas, nenoriu pridaryti rūpesčių, - pakilęs nuo nepatogaus ir kieto fotelio, prilinkęs arčiau Lunos, pakštelėjo šiai į skruostą. - Gal tau ko atnešti?
-
Marlena vis nedrįso pakelti akių į Luną. Jautėsi kalta dėl to, kad jai atiteko antra nuodų dozė, nors turbūt nieko negalėjo tada padaryti. Bet kaltė vis tiek tūnojo viduje ir net nesiruošė niekur kraustytis. Net jei viskas buvo gerai, ji vis tiek pakėlusi galvą šnipštelėdavo, kad Marlena visiems tik našta, kurios niekam nereikia. Net jos tėvas - ir tas pasiplovė mirus mamai. Niekam nereikalingas mažas kvailas vaikas.
Grasinimas tik privertė Ashley nusišypsoti vien dėl to, kad jos vaizduotė gavo progą nupiešti Luną metančią Elijah pro miegamojo langą. Atrodė ne tik komiškai, bet ir tikroviškai - užtektų juodaplaukei panorėti ir tas vaizdelis taptų realybe bei garsiai neminimu mėnesio įvykiu. Todėl, kad ir kaip knietėjo ką nors atsakyti vampyrui, Ashley tik sunkiai atsiduso ir nutylėjo mintyse siunčiamus epitetus Rajanui. Gal kada jį sutiks ir išsakys tai į akis. O gal verčiau apie tai negalvoti.
Taip užsigalvojusi, Marlena net nepajuto, kaip atsidūrė Lunos glėby. Sutrikusi, mergaitė nežinojo, kaip ji turėtų elgtis - toks poelgis atrodė per mažai tikėtinas, kad ji būtų apie tai kada susimąsčiusi. Beliko tik apsikabinti juodaplaukę ir bandyti neapsiverkti, mat visa tai taip skaudžiai priminė mergaitei, kaip jai trūksta mamos ir tėčio. Ji būtų padariusi viską, kad galėtų atsukti laiką atgal ir bent vieną dieną vėl praleisti su mama. Bet dabar liko tik susitaikyti su skaudžia realybe.
-Nepalik manęs, prašau,-nejučiomis tyliai sumurmėjo Marlena. Ji jautėsi tokia pavargusi, tarsi tas tris dienas ją variusi energija kažkur per kelias akimirkas išgaravo. Nelabai norėdama kažkur judintis, Ashley dar bandė kovoti su nuovargiu, bet netrukus užsimerkė ir neįtikėtinai greitai paniro į besapnį, bet neramų, miegą .
-
Tai, kas vyko tarp Marlenos ir grynakraujo, nors ir trumpą laiką, juodaplaukei atrodė neįtikėtina. Aštrus atkirtis į malonų klausimą nugulė giliai po žeme. Lunos nuostabai Ashley nuolankiai nutylėjo visus išberti knietinčius žodžius, o štai Elijah... Safyrinės akys, išduodančios nuovargį, sukeltą nuodų, demonstravo ir neslepiamą sutrikimą. Jai vaikinas ne retai atsakydavo tokiu pat tonu, kokiu buvo kviečiamas, o štai Rajano ir Džesikos atžalai buvo sušvelnintas.
Toptelėjo, kad galbūt vampyras, regis, visai kaip ir ji, nemėgstantis vaikų, su šiais mokėjo elgtis geriau. Kur kas geriau. Visgi jiedu buvo panašaus likimo. Dėkinga ir vis dar kiek nustebusi šyptelėjo Elijah'ui. Ilgas laiko tarpas, kurio metu jie nesimatė ir nebendravo, privertė pasikeisti abu jaunuolius.
Žvilgsniams susitikus prisimerkė tiriamai nužvelgdama Dawson'ą. Ištarti žodžiai privertė sunerimti, tačiau įvertinusi situaciją ir tai, kad ne laikas aptarti "rūpesčius", nusprendė pokalbį atidėti kuriam laikui. Pasikalbės iškart po to, kai tik viskas grįš į savo vietas.
Dar suspėjo pastebėti ilgesį, suspindusį samanų žalumo akyse, prieš Marlenai paniriant į tamsą. Turbūt toks gestas jai priminė motiną ir tai, kaip stipriai jos trūko.
-Nepaliksiu... Pažadu,-lūpomis prilietusi šiltą kaktą užklojo antklode papurtydama galvą,-jei išeisi, paprašysiu Selenos pasmeigti tave ant kuolo vietoj manęs,-šyptelėjo vildamasi žvilgsniu sustabdyti taip lengvai pasišalinti sumąsčiusi vaikiną. Per ilgai šio nematė, kad taip lengvai paleistų.
Sulėtėjęs kvėpavimas ir atsipalaidavęs mergaitės kūnas pranešė, jog nuovargis galiausiai įveikė ir ją. Tik dabar suvokė, kokia ši vis dar buvo silpna ir maža.
-Čia vietos,-mostelėjusi į lovą,-atsirastų ne tik tau, bet ir Delgadui,-vyptelėjo kiek tyliau kalbėdama, jog neprižadintų išvargusios rudaplaukės.
-
Elijah buvo išsekęs ne fiziškai, o emociškai. Pavargo nuo barnių, pykčių ir nuolatinės vienatvės, todėl dabar jis buvo tikras, jog Lunos nepaliks vienos nė akimirką.
Šios trys dienos Chris' ui leido suprasti, jog Luna yra jo gyvenimo prasmė ir viltis. Ir galbūt dabar yra tinkamiausias metas pradėti galvoti apie ateitį ir tą gyvenimą apie kurį jis ilgai svajojo ir kurio geidė.
Vos tik žvilgsniai susidūrė vampyras suprato, kad neišsisuks nepapasakojas jai visko kas nutiko, tačiau dabar tikrai nebuvo deramas laikas prabilti apie tai, kas gali sutrikdyti grynakraujį ir dar nepasveikusią alfą.
- Esu tikras, kad manęs nei tu pati, nei Selena nepasmeigs ant kuolo, net jei išeisiu, - vos tik vilkė prasižiojo, vaikinas iš karto apsisuko ir net nesudvejojo, grįžo atgal, tačiau šįkart tą kietą ir nepatogų krėslą nustumė į šoną.
- Aš čia prisėsiu, - tyliai sušnabždėjo, kad neprikeltų neseniai užmigusios Marlenos. - Be to, nežinau ar tinkamas metas, bet.. - dustelėjo vaikinas, nes nebu užtikrintas, kad dabar laikas kalbėti apie keliones, tačiau jam jos reikėjo, pervargo nuo nuolatinės įtampos, kuri jau ėmė rudaplaukį smaugti. - Aš čia atvykau su tokiu pasiūlymu.. Nupirkau du bilietus į Australiją kitą savaitę, norėjau pasiimti tave. - Išvargusiomis, tačiau spindinčiomis, viltingomis akimis žvelgė į Luną. Jis tikėjosi, kad ji sutiks ir nedvejos. - Poilsis nepakenktų ir tau. - Paėmęs merginos vėsią plaštaką švelniai spustelėjo ją savo šiltame delne.
-
-Ar tai iššūkis?-kiek prisimerkė žaismingai šyptelėdama. Mintis, atkapstyti svetimos, beveik nepažįstamos šalies istorijos gabalėlį ir atkartoti Vytauto Didžiojo laikų kankinimo bausmę, atrodė visai viliojanti, tik išbandyti jos neketino su rudaplaukiu. Vaizduotė pernelyg tikroviškai nupiešė tokią mirties bausmę. Galėjo prisiekti girdinti to nelaimėlio kančių pervertą balsą.
-Visgi išsigandai,-palinksėjo kelis kartus jausdama, kaip čiužinys įdumba nuo vampyro svorio. Buvo pernelyg keista žinoti ir kartu jausti, jog patys svarbiausi žmonės čia pat - Marlena, apkamšyta miegojo jos glėbyje, Elijah, stebėdamas safyrines akis, sėdėjo šalimais.
Būtų užprotestavusi prieš netrukus būsimus žodžius. Sakinys, kuriame yra "bet", retai reiškia, ką nors gero. Visgi grynakraujo balse nesugebėjo pajusti jokio išgąsčio ar nerimo. Atsispindėjo tik abejingumas, todėl nutildžiusi blogą nuojautą kantriai laukė.
-Aš...-tyliai atsiduso. Nebuvo priežasčių prieštarauti tokiam pasiūlymui. Dingtelėjus, kad negalės palikti Marlenos, tuoj pat prisiminė, kad vos už kelių dienų ji sugrįš į Hogvartsą, tad namuose ir vėl liks tik ji, o atsigauti ir sustiprėti fiziškai ji suspės sugrįžusi.
-Žinau,-pritariamai linktelėjo bandydama įsivaizduoji save atostogaujančią. Vyptelėjo. Tokia mintis atrodė keistoka.-Ar jau galiu pradėti skaičiuoti valandas iki atostogų?-kilstelėjo antakį. Po tokio ilgo laiko jie pagaliau galės atsipalaiduoti ir pabūti tik dviese.
-
Dangus maišėsi su žeme. Dar visai neseniai švelniai melsvas dangus, pro debesis galvą iškišusi saulutė šypsojusi ir šildė kiekvieną apačioje, o štai dabar viską gaubė tamsa, nors laikrodis rodė vos kelios valandos po vidudienio. Juodas, šiurpus dangus mirgėjo nuo besitrankančių žaibų. Šiems pasirodžius tekdavo užsimerkti, mat, blyksnis pernelyg akino. Griaudė ir žaibavo, o su kiekviena minute viskas artėdavo, keldavo didesnę baimę ir siaubą. Riaumojantis vėjas daužėsi į langus, braižė nagais stiklą, kaukė prašydamas įsileisti, o nesulaukęs atsakymo tėkšdavo lietų į langą. Maži lašeliai liūdnai slysdavo šio paviršiumi, nesuprasdami, kodėl šitaip buvo su jais pasielgta.
Gamtai ir toliau siautėjant, safyrinės akys kurį laiką stebėjo už lango šėlstančią stichiją. Name tebuvo tik jos su Marlena, vos vakar sugrįžusia iš Hogvartso vasaros atostogoms, tad kambarys skendėjo tyloje, kaip ir likęs pastatas. Nujautė, kad mažoji Hatfield patogiai susirangiusi lovoje skaito knygą. Niekaip nesuprato iš kur toks noras tiek laiko leisti prie knygų. Pačiai sunkiai sekėsi prisiverti skaityti, ypač dabar, kai baigė Hogvartsą.
Nusprendusi pasižiūrėti, kaip laikosi padauža ir ką ši iš tiesų veikia, trumpam dar žvilgtelėjo į langą, o tuomet pasuko Marlenos kambario link. Prieš žengiant prie durų kambarys nušvito akinančiai balta šviesa, netrukus garsiai sugriaudėjo. Nestabtelėjo ir nė negrįžtelėjo per petį. Nesureagavo.
Tik pasiekusi Ashley duris atsirėmė į staktą atidžiai stebėdama, ką ši veikia. Kambarys kol kas tebebuvo tvarkingas, bet užteks vos kelių dienų ir čia bus didžiausia netvarka. Nuo tokios minties šyptelėjo kryptelėdama galvą į Džesikos atžalą.
-Jei nori, galim ką nors nuveikti kartu. Einam į apačią, galėsi papasakoti, ką šįkart prikrėtei,-kilstelėjo antakius žaismingai nusišypsodama. Dar vienas blyksnis, dar vienas griausmas. Pamažu tai ėmė erzinti.
-Arbatos padaryti?-trumpam dar stabtelėjusi, tik šįkart jau benueinant, paklausė.
-
Atidarytas lagaminas, lentynoje gulintys nučiupinėti vadovėliai, vieniša kojinė prie durų ir praktiškai nejudantis kauburys lovoje - Marlena grįžo namo. Mergaitė nekantravo vėl pamatyti gaujos naujus, nors su Luna... Na, su Luna viskas vėl buvo neaišku. Po susitikimo Kiauliasodyje varnės viduje siautėjantys jausmai merginos atžvilgiu buvo per daug nesuderinami, tad Ashley nusprendė juos ignoruoti. Tiesiog kažkoks kaltės, noro ir pasibjaurėjimo mišinys. Nemalonus gumulas, spaudžiantis krūtinę ir verčiantis jos balsą drebėti.
Bet dabar Marlena slėpėsi nuo visko po antklode. Prieblandoje raidės puslapyje buvo neryškios, bet vis dar įskaitomos. Užklupusi audra taip pat neišjudino mergaitės iš jos urvo. Akinantis blyksnis, viską sudrebinantis griausmas, vėjo draskomi medžiai ir lango stiklą kapojantis lietus. Šiugždantys puslapiai, nunešiantys ją tolyn nuo problemų ir susilieję raidės, lyg jos verktų. O gal tai Marlenos akys ašarojo nuo skaitymo prieblandoje? Mergaitė megztinio rankove nusivalė ašaras.
Dar kartą pro žaliuzių nedengiamus langus blykstelėjo akinanti balta šviesa ir kaip per kokį siaubo filmą tarpduryje atsirado Luna. Ashley, šiek tiek markstydamasi, žiūrėjo į juodaplaukę. Griaustinis sudrebino pasaulį. Ir vėl. Žaibas. Griaustinis.
-Tuoj ateisiu. Vaisinės. Ačiū,-monotoniškai išbėrė mergaitė ir, įdėjusi aptrintą čekį į knygą vietoj skirtuko, išlipo iš lovos. Basos kojos palietė šaltas grindis ir Marleną nukrėtė šiurpas. Po antklode buvo šilčiau.
Nepaisant to, patikrinusi, ar Konstantinas ramiai miega, rudaplaukė tyliai šlepsėdama nulipo į pirmą aukštą ir pasuko tiesiai į virtuvę. Prisėdusi ant kėdės, mergaitė susirangė ant jos kaip koks riestainis.
-Negavai daugiau laiškų iš mokyklos?-žiūrėdama į bet kur, tik ne į Luną, paklausė Marlena.
-
Stabtelėjo ant paskutinio laiptelio pakreipdama galvą antrojo aukšto link. Marlenos balsas lyginant su už lango stūgaujančia audra, buvo tik tylus šnabždesys. Ir tą šnabždesį Luna išgirdo. Turbūt būtų išgirdusi net ir tuomet, jei vienu metu girdėtų tūkstantį balsų. Kažkokiu jai nesuprantamu būdu sugebėtų suprasti ir atsirinkti jaunosios Hatfield balsą.
Vos įžengusią į virtuvę juodaplaukę pasitiko kniaukimas. Ant palangės gulintis Meino meškėnas tingiai pasirąžė sveikindamasis ir dar kelis kartus kniauktelėdamas šitokiu būdu reikalaudamas dėmesio. Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius švelniai perbraukė pirštais per purų kailį. Čia pat pasigirdo murkimas.
-Dėmesio centras,-vyptelėjo pakasydama paausius. Netrukus spragtelėjo arbatinuko jungiklis pranešdamas, kad vanduo paruoštas arbatai. Užplikiusi du juodai auksinius puodelius vaisinės arbatos pasisuko į naują triukšmo šaltinį - rudaplaukę mergaitę, iškrapštytą iš savo buveinės.
Puodelis garsiai skimbtelėjo palietęs baro paviršių. Keista buvo ir vėl apsiprasti su mintimi, kad namuose bus dar vienu asmeniu daugiau ateinančius tris šiltuosius metų laiko mėnesius. Kaip dabar jų santykiai susiklostys?
-O turėjau?-kilstelėjo antakį žvilgtelėdama į Marleną. Suprato, kodėl ji vengia jos, tik nesuprato, kokie jausmai drasko mažąja Džesikos atžalą.
Pastebėjęs patogią vietą gulėjimui, o ir aukštis beveik prilygo palangei, pūkuotasis švelniai letena pabaksnojo neseniai grįžusią namų gyventoją dabar reikalaudamas dėmesio iš jos. Gailus kniaukimas negalėjo palikti abejingų. Jis pernelyg gražiai prašėsi paimamas ant rankų.
-Gavau,-galiausiai patvirtino apglėbdama ranka šiltą puodelį,-bet jų neskaičiau. Nutariau, kad jei bus kas nors svarbaus, pasakysi pati,-gūžtelėjo pečiais.
-
Vaisinės arbatos kvapas maloniai pakuteno Marlenos nosį. Toks oras migdė, o viską apėmusi prieblanda irgi nepadėjo. Visai kaip kokia magijos istorijos pamoka - nors atsigulk ant žemės ir užmik. Mergaitė nusižiovavo. Nuo tamsaus puodelio juodai atrodančios arbatos paviršiaus į ją žvelgė pasišiaušęs, paraudusiomis akimis gremlinas. Nors ne gremlinas, būsima trečiakursė.
-Turbūt. Nežinau,-Marlena tingiai gūžtelėjo pečiais. Kiek prisiminė, šiais mokslo metais neprisidirbo. Na, gerai, vožtelėjo keliems suerzinusiems berniūkščiams, gavo areštą, į kurį turėjo būti atvilkta prefekto, ir toliau gyveno Uždraustajame miške. Bet čia gi nieko naujo - ar net verta minėti?
Pasigirdo gailus kniaukimas ir mergaitės žvilgsnis susidūrė su ja baksnojančio katino akimis. Beliko du pasirinkimai - vis dar sėdint ant kėdės bandyti susirinkti nuo grindų visą suaugusį Meino meškėną, nusiversti, susitrenkti galvą į grindis ir numirti arba toliau leistis terorizuojamai milžiniško pūkų kamuolio. Deja, Marlena nenusivertė ir katinas atsidūrė jos glėbyje. Puiku, arbata su kailio prieskoniais.
-Tada peržiūrėk juos pirma. Nieko svarbaus, bet nežinau, kiek jie žino,-šyptelėjo mergaitė ir panardino veidą į katino kailį. Aplink toliau skraidė vos matomi pūkai, bandydami aplipti kiekvieną paviršių namuose.
-
Lunos veide žybtelėjo žaisminga šypsena Marlenai pareiškus, jog apie savo elgesį ir pažeidimus nenujaučia. Be abejo, ši žinojo, ką prisidirbo ir už ką buvo nubausta, bet mergina nesivargino išpešti tiesos. Leido naudotis tuo, kad neskaitė laiškų ir nė nenumanė, kas juose parašyta, tik, regis, Varno Nago globotinė visai nesiruošė pasirodyti pasitaisiusia ir gera mokine. Priešingai, beveik prisipažino, kad visgi tuos laiškus derėtų perskaityti.
-Manai... Turėčiau perskaityti ir išbarti tave už blogą elgesį, nors grįžusi į Hogvartsą elgiesi taip pat?-kilstelėjo antakį gurkštelėdama dar kiek karštos arbatos ir žvilgtelėdama į mergaitę. Spėliojo, ką ši galvoja. Nujautė, kad joks moralas, jokia dvikova ir joks pamokymas Marlenos neprivers tapti geručiuke, o Luna ne itin ir norėjo, kad ji pasikeistų per prievartą. Vargiai Džesika norėtų tų, nors nepraleistų progos paauklėti dukrą.
Kryptelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis susidūrė su ant stalo gulinčiu receptu, didelėmis raidėmis šviečiančiu pavadinimu: keksiukai. Turbūt Selena nesuspėjusi išbandyti naujo recepto išskuodė netyčia šį palikdama čia. Ką gi, grįžusi galės pasiimti, tik prieš tai...
-Ką manai apie keksiukus?-kiek padvejojusi pasiūlė. Savo gaminimo gebėjimais nepasitikėjo, bet galbūt Ashley geresnė konditerijos meistrė? Šituo Luna taip pat abejojo, bet pabandyti verta.
-Selena paliko,-kilstelėjo lapą sumosuodama juo ore,-galėtume pamėginti išsikepti... arba sudeginti namą,-gūžtelėjo pečiais vis dar netikėdama, kad ką tik pasiūlė sunaikinti Pusmėnulio gaujai priklausantį namą. Nujautė, kad per artimiausią pilantį vilkai nepagailėtų ne tik jaunėlės, bet ir alfos. Nors iš tiesų, nedrįstų nė pulti.
-
Ore vis dar siaučiant pūkų audrai, Marlena glostė katiną, o šis patenkintas toliau buvo užvirtęs ant mergaitės. Kas Ashley nustebino, tai buvo tai, kad Luna tarsi nesureikšmino jos nusižengimų taisyklėms. Ar tai reiškė, kad ji susitaikė su jos nepataisomu elgesiu? Na, bet mergaitė irgi nemelavo - ji tikrai nežinojo, kiek ir ko buvo pastebėta, o taip imt ir išsiduoti viską butų tiesiog savižudiška.
-Na, nežinau. Turbūt turėtum,-sumurmėjo Marlena. Visi tėvai taip daro. Kažkas mažas ir nematomas vėl pabaksnojo viduje skaudančią vietą. Sunku buvo pripažinti, bet po susitikimo Kiauliasodyje atėjęs supratimas kartais versdavo Ashley jaustis nemaloniai. Ir, žinoma, jai dabar būtų labiau patikę, jeigu niekas dėl elgesio mokykloje nieko nesakytų - pakankamai ji atsiklausė prefektų burbėjimo bei nepatenkintų mokytojų žvilgsnių. Namuose norėjosi ramybės.
Susimąsčiusią mergaitę pasiekė tik vienas Lunos ištartas žodis - keksiukus. Švilpiai gyveno netoli virtuvės (labai nesąžininga) ir retai dalindavosi iš ten nugvelbtomis gėrybėmis. Gal dėl to, kad ši padauža keletą jau buvo primušus, o gal tiesiog tie barsukai buvo pasipūtę ir juos reikėjo prilupt - kas ten žino.
-Kepsim mes?-netikėdama, kad toks dalykas įmanomas, paklausė Marlena.-Selena pasius, jeigu sudeginsim virtuvę. Bet žinoma. Tik nepažadu, kad juos valgysiu.
Nors ką čia ji melavo - būtų į skrandį susigrūdusi ir suanglėjusius kepinius, jei tik šie dar šiek tiek primintų keksiukus.
Paleidusi katiną eit savais keliais, mergaitė priėjo prie kriauklės nusiplauti rankų bei nusirinkti pūkų.
-
Trys metai. Dešimt su Džesika. Ir jai vis tiek nepavyko išspręsti galvosūkio, sėdinčio priešais ją, didelėmis žaliomis akimis spoksančio į katiną.
Lepūnėlis
Gyvenimas – rojus. Turbūt štai taip pūstauodegiai padarai, garsiai kniaukiantys ir laikantys save dievais, apibūdintų tą sudėtingą, atsakymo neturinčią mįslę, vadinamą gyvenimu. Miegas, maistas, laukas. Štai ir viskas. Tiek tereikia, kad būtum laimingas. Kaip paprasta... Ir neįmanoma.
Vyptelėjo.
Per daug sykių kentėjo ir juto skausmą. Per gerai žinojo, kad gyvenimas sunkesnis nei atrodo. Net jei esi katinas.
Pirmą kartą ji norėjo, kad viskas būtų paprasta. Tiesiog... Paprasta, nieko daugiau. Norėjo atsakymų, paaiškinimų ir supratimo. Kodėl prižiūrėti trylikametę taip sunku? Kaip, po velnių, jai rasti sprendimą, padėsiantį jai ir Hatfield? Kodėl niekas nedavė instrukcijos? Atviras pokalbis – viskas, ko reikėjo. Marlena galėtų paaiškinti... O ji? Ji nė nežinotų, ką atsakyti.
–Gerai. –Lėtai atsakė paimdama laiškus su Hogvartso amblema. Viduje pajuto nostalgiją. Kartais norėdavosi sugrįžti į tuos laikus, kai erzindavo profesorius, kartino gyvenimą tiems, kurių nemėgo. Kokios jos panašios... Ashley seka jos pėdomis, o ji bando nutiesti jai kitą kelią, įrodyti, kad jos – netinkamas. Ir ji mano, kad tai – teisinga?
–Marlena... –kreipėsi pirmiausia mintyse peržvelgdama tai, ką ketino pasakyti, ir apsvarstydama visas galimas mergaitės reakcijas, –Jau buvau spėjusi pasiilgti betvarkės tavo kambaryje, –nepasakė tai, ką ketino. Bet galbūt taip ir geriau. Abiems.
Padėjo dar neatplėštus laiškus saugioje vietoje. Vėliau galės ramiai perskaityti. Sužinoti, ką iš tiesų mažoji jos vilkiūkštė prikrėtė per devynerius mėnesius Hogvartse. Galbūt po to atskaitys moralą. Moralą, be naudos.
–Aha. –Linktelėjo pagaliau imdama suprasti, kokią siaubingą idėją ką tik pakišo trylikametei mergaitei. Ką gi, dabar teks susitaikyti su pasekmėmis. Ir galbūt suremontuoti virtuvę. Nieko ypatingo.
–Tokiu atveju galėsim pasakyti, kad šitas receptas niekam tikęs, –atmestinai gūžtelėjo pečiais nusiplaudama rankas ir susirišdama plaukus.
Blykstelėjo. Viskas nušvito neapsakomai akinančia balta šviesa. Baldai įgavo kitokias spalvas, matomas vaizdas tik akimirkai atrodė ne iš šio pasaulio. Viena sekundė. Tik tiek. Viskas vėl grįžo į savo vietas. Akys, nespėjusios užsimerkti, greitai apsiprato su realiu vaizdu. Nuaidėjo griaustinis. Iš pradžių atrodė, kad viskas aplink sugrius nuo tokio garso, tačiau net puodelis, stovintis ant baro paviršiaus, nesujudėjo. Tai, kas vyko lauke, ir liko lauke.
Per petį grįžtelėjo į rankas besiplaunančią mergaitę. Kelias akimirkas stebėjo šią. Audra jos neveikė, arba to ji neparodė.
Nusisukusi, vis užmesdama akį į receptą, išdėliojo visus reikalingus indus ir produktus. Malonumą gaminti paliko Marlenai. Tokiu būdu aukštaūgė galės prižiūrėti ją ir prireikus – padėti. Jei tik jai pačiai neprireiks pagalbos įjungiant orkaitę.
Ar ji negali pati įsijungti?
Kiek pavargusi su išmaniais jungikliais pagaliau lengviau atsikvėpė, žvilgtelėjo į žaliaakę.
–Šefo kepurę pamiršai, –pasišaipė, kiek pataršydama Marlenos plaukus, o tuomet lyg niekur nieko grįžo prie recepto, –Gerai išplak kiaušinius su cukrumi iki purumo. Įpilk ištirpintą ir atvėsintą sviestą.-Garsiai perskaitė ragindama suktis greičiau. Pastūmė įvairiaspalvius popierėlius, skirtus keksiukams. Pastarųjų teko ilgokai paieškoti.
-
Drėgna ranka braukdama nuo megztinio pūkus, Marlena šypsojosi. Jai patiko leisti laiką su Luna - būtų tai tos nelemtos treniruotės ar mėginimas susprogdinti virtuvę. Tokiomis akimirkomis susikurdavo iliuzija, kad viskas gerai, o pasaulis saugus. Net ir audra su savo žaibais, kurie apakindavo ir apkurtindavo - ir tai buvo to saugaus ir mylinčio pasaulio dalis.
Nusivaliusi dalį katino plaukų ir, nusiplovusi rankas, pasiraitojo rankoves. Realiai, ji niekada nieko nekepė, tik kartais stebėdavo kaip Selena mistiškai paversdavo kelis kiaušinius, sviesto gabalą ir krūvą miltų gardumynais, sukviečiančiais visus į virtuvę. Tada visas pirmas aukštas prisipildydavo šnekų ir juoko. Ir gyvenimas būdavo gražus.
Tylėdama, Ashley stebėjo, kaip iš įvairiausių kampų Luna traukia ingredientus ir daiktus. Virtuvėje mergaitė nesigaudė, tad tokia pagalba paspartino keksiukų gaminimo procesą keliais šimtais kartų. Ir nors rudaplaukė mieliau būtų pati pasikuitusi neištyrinėtoje virtuvės karalystėje, dabar ji išspaudė šiokią tokią dėkingumo šypsena.
Kokia dar šefo kepurė... Pirštais šukuodamasi plaukus, ji klausėsi Lunos vardinamų instrukcijų, o kai surišo rudas sruogas į nelaisvę, priėjo prie dubens ir įmušė pirmą kiaušinį. Po to dar vieną. Trečio nerado. Stebėdama tobulai apvalią formą prarandantį trynį, Marlena tyliai konstatavo akivaizdų faktą:
-Tai neslepi, kad manęs pasiilgsti.
Po to sekė atsargus cukraus matavimas. Galiausiai, balti kristalai sukrito į gelsva mase tapusius kiaušinius. Pakėlusi akis į juodaplaukę, mergaitė paklausė:
-Luna, kas aš tau esu?
Blykstelėjo žaibas ir po akimirką viską užgožusios šviesos kažkur miške tragiškai mirė medis.
-
Safyrinės akys kiek primerktos stebėjo bene didžiausią galvos skausmą, vardu – Marlena. Mažosios Hatfield veide žaidžianti šypsena kėlė įtarimų. Įprastai paskendusi mintyse ir apmąstymuose Hatfield nesišypsodavo, jei apskritai – beveik niekada nesišypsodavo, todėl dabar tai... Na, buvo keli variantai.
Variantas A: mintis apie virtuvės sprogdinimą išties patiko Waah bulvių gerbėjai ir ji jau turėjo puikiausią planą, kaip tai padaryti.
Variantas B: pasiūlymas išsikepti gardėsių ir išmėginti savo jėgas virtuvėje buvo nepakartojamas ir privertęs mergaitę šitaip plačiai šypsotis.
Kad ir kuris variantas sukosi naujosios virėjos galvoje, Luna nesijaudino. Pasiruošė abiems. Netgi apsidraudė ir nuo trečiojo, nors tiksliai jo nė pati nežinojo.
–Tavęs? Ne, –tarsi rudaplaukė būtų pasakiusi, ką nors neįtikėtino, papurtė galvą nusijuokdama, –kalbėjau apie betvarkę tavo kambaryje. –Kilstelėjo antakius.
Galėjo prisipažinti, pasakyti tiesą be jokių kvailiojimų ir juokavimų. Galbūt taip būtų buvę geriau, tačiau tokiu atveju – ji nesielgtų taip, kaip jai įprasta. Be to, koks gyvenimas be šunybių ir kvailysčių?
–Man regis, tu manęs pasiilgai labiau. –klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę beriančią cukrų į neišplaktų kiaušinių masę. Jeigu nepažinotų jos – pamanytų, kad Marlena geriausias ir ramiausias vaikas pasaulyje. Susikaupusi ir tarsi apie kažką mąstydama ji itin tiksliai ir kruopščiai vykdė visus recepto nurodymus. Ech, tas žodelis „jeigu“... Jeigu ne žodis „jeigu“, visi būtų milijonieriai.
Didelėms, žalioms akims susitikus su safyrinėmis, mergina krūptelėjo. Buvo užpulta iš pasalų. Stebėdama, kaip Marlena darbuojasi, nesitikėjo sulaukti jos dėmesio, o ypač tokio netikėto klausimo.
Žioptelėjo, lyg žuvis išmesta į krantą. Atvirai – nežinojo, ką derėtų pasakyti. Waah bulvių gerbėją visuomet laikė Džesikos dukra ir pažadu rūpintis ja, bet pastaruoju metu... Ji tapo kažkuo daugiau. Daugiau nei pati Luna suprato.
Nemoki žaisti? Apeik taisykles.
–O kuo norėtum? –klausimas į klausimą. Šitaip kai kurie politikai yra mokomi atsakinėti į žmonių užduotus klausimus. Neįprasta taktika išlipti iš balos sausam. Bėda ta, kad juodaplaukė per gerai pažinojo savo ramybės drumstėją, jog paliktų neatsakytą jai adresuotą klausimą. Tik ką atsakyti?
–Kartais jaučiuosi lyg motina, auginanti maištaujančią paauglę, kuri nešioja angelo auroelę tik prie manęs, –šyptelėjo dėbtelėdama į mergaitę, –bet pažadas tavo motinai priverčia nuvyti tokią mintį... Bet tu man rūpi. Veniškai rūpi ir esi svarbi. Turbūt labiau nei pati suprantu. –Galiausiai giliai įkvėpusi prisipažino. Nežinojo, ar tokio atsakymo Ashley laukė. Bet kokiu atveju – turės tikti, Luna nemokėjo reikšti jausmų. Galbūt tiksliau būti teigti, kad nemėgo apie juos kalbėti. Tuomet jausdavosi pažeidžiama.
–Nežinau, kaip tiksliai turėčiau tai apibūdinti. –Gūžtelėjo pečiais nusukdama žvilgsnį į rankose esantį receptą. Dabar ji vengė Marlenos žvilgsnio.
-
Iš šono viskas atrodė... Šeimyniškai. Neįtikinamai. Ir nors žinojo, kad pasiilgo Lunos ir namų, mergaitė nieko nesakė ir jos veide toliau tik švietė vos pastebima šypsena. Cukrus sparčiai gėrė kiaušinio trynį, pageltonuodamas kaip švilpis, ilgai negavęs šokolado.
Ir štai, žalios Ashley akys įdėmiai stebėjo Luną ir nepraleido net to vos pastebimo krūptelėjimo ir sutrikimo. Galėjai beveik fiziškai pajusti virtuvėje pasikeitusią nuotaiką, kuri kaip sunkus akmuo užgulė vidų. Galbūt nereikėjo jai gadinti visko su savo vidiniais apmąstymais? Marlena jautė, kad Luna vengia atsakyti į klausimą. Abi jos vengė kažką sau pripažinti, o tas kažkas atrodė neįtikėtinai svarbus. Nieko nepasakantis klausimas privertė rudaplaukę šiek tiek susiraukti, tačiau po jo sekę Lunos žodžiai...
To Marlena nesitikėjo. Rankoje spausdama plaktuvą, ji žiūrėjo kažkur pro merginos petį. Ir nieko dėl to nesakė. Kažkada turbūt paaiškės. Kaip ir žodžiai, į kuriuos reiktų supakuoti jausmus ir įteikti kitam kaip dovaną.
Tylą užpildė ūžimas. Rudaplaukė stebėjo, kaip cukraus košė sparčiai susimaišo su kiaušiniais ir lieka tik gelsvas ir neaiškus skystis.
-Sviesto nepadavei. Ir miltus reikia išsijoti,-grįždama prie keksiukų gaminimo tarė mergaitė. Na, Marlena tik spėjo, kad taip reikia daryti, mat ne vieną kartą matė, kad taip darė Selena. Painiava. Ir vėl jausmai išsipūtė, įgavo dramblio formą ir įsitaisė kampe, didžiulėmis akimis stebėdami savo aukas.
Regis, šis dramblys kambaryje tupės dar ilgai.
-
Prisimerkė. Šalia stovinti mergaitė taip bijojo pasitikėti pasauliu ar atskleisti savo jausmus, jog puikiai išmoko slėpti tai, ką jautė. Vieną akimirką atrodydavo, kad ji perprato Marleną ir ši it atversta knyga gulėdavo priešais nosį, o kitą – užsiversdavo neleisdama nė žvilgtelėti į pirmąjį puslapį.
Būdama vos trylikos Ashley mokėjo slėpti jausmus geriau nei suaugusieji. Nei Luna.
Merginai Džesikos dukra tebebuvo neįminta mįslė.
Giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė. Pasisuko į barą tyliai nagais barbendama į šio paviršių. Ar dabar pats laikas iškelti baltą vėliavą ir pranešti, kad kovos nebetęs? Atrodė beviltiška. Ji pabandė būti atvira, parodyti tai, kaip jautėsi, o štai, kokį atsakymą gavo. Priežastis, kodėl ji vengia kalbėti apie savo jausmus.
Nesąžininga.
Pabandė save įsivaizduoti Džesikos vietoje. Pažvelgti į Marleną, kaip į dukrą. Bėda buvo ta, kad ji nebuvo motina, o jaunoji Hatfield – jos dukra. Su Džesika ji nebūtų taip elgusis. Joms būtų buvę paprasčiau.
– Gudrus ėjimas, – pagaliau prabilo vis dar nežiūrėdama į mergaitę, bandančią sugrįžti prie keksiukų gaminimo. Bergždžios pastangos.
– Tik kiek ilgai tai tęsis? – pakeiprė galvą į klastuolę. Safyrinės akys susidūrė su didelėm, samaninėm akim. Akių kontaktas tetruko vos akimirką. Masė, reikalaujanti daugiau produktų, privertė nukreipti žviglsnį šalin.
– Aš nebežinau, ko man imtis ir kaip su tavimi bendrauti. Galiu pasiduoti ir paprasčiausiai palikti tave vieną, jei tik tau taip bus geriau, – suirzusi prakalbo paduodama sviestą, – nes vieną akimirką atrodo, kad pagaliau viskas gerai, bet kitą... – praradusi viltį numojo ranka imdama sijoti miltus.
Tebus taip, kaip nori Marlena.
– Negaliu patikėti, kad iš tiesų kepu keksiukus... – burbtelėjo lyg bandydama nukreipti pokalbį kita linkme.
-
Akivaizdu, kad Marlenos bandymas pasukti pokalbį keksiukų link suerzino Luną. Nagų barbėjimas į baro paviršių priminė lauke siaučiančią audrą. Na, tai irgi buvo audra. Tik ši siautė nematomoje ir neapčiuopiamoje erdvėje, apimančioje šias dvi žmogystas.
Ir kada išauš giedra diena?
Tyla išsitęsė. Nežinodama, ką daryti, ir jausdamasi, tarsi tuoj į ją skristų koks peilis, mergaitė bijojo pajudėti. Visa ši įtampa ir viduje tik besipučiantys jausmai bandė ją sutraiškyti iš vidaus, bet juos paleisti ir išleisti ji bijojo. Ji bijojo savęs pačios labiau nei ko kito. Ir tai Marlenai atrodė juokinga, kad pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje tyko pavojai, jai labiausiai reikia saugotis būtybės, kas rytą žvelgiančios iš veidrodžio žaliomis akimis.
Apgailėtina.
Ir kaip tai paaiškinti Lunai?
Nebendrauk, palik. Negi tau tikrai reikia tokios naštos?
Kad ir kaip norėjo ištarti tuos žodžius, Marlenai tarsi kas gerklę užspaudė ir beliko atsidusti. Ar reikėjo kepimo miltelių? Turbūt reikėjo, nors Ashley nebeprisiminė recepto. Dabar mintys buvo taip viskuo perpildytos, kad galva atrodė tuščia. Tačiau balti kaip sniegas milteliai iš pakeliai krito į geltoną masę, pasiekdami Vienybę.
-Sviestą reikia ištirpinti,-tarsi pokalbio net nebūtų buvę, pratęsė mergaitė. Kadangi tai buvo du paskutiniai likę ingredientai, Ashley neliko nieko kito, kaip stovėti vidury virtuvės su sviestu ir mintimis ieškoti puodų.
-
Kurį laiką spoksojo į priešais esančią sieną. Tuščiu žvilgsniu žvelgė priešais save ir nieko nematė. Matė, tik to nesuprato. Jautėsi keistai. Atėjo laikas paprasčiausiai susitaikyti su tuo, kas vyko tarp jos ir Marlenos. Ji turbūt niekad nepralauš ledo užtvaros, pastatytos pačios mergaitės. Nežinojo, kur buvo bėda. Nesuprato, ką daro ne taip, ar ko nedaro. O galbūt to visai nenorėjo pati klastuolė.
Tam reikia laiko... Daug laiko...
Netekti artimo sunku. Prisiminė Kailo mirtį ir kaip ilgai kentėjo dėl to kaltindama save. Laiko reikėjo ir Ashley. Toptelėjo, kad ji pernelyg ją spaudžia. Dar vienas įrodymas, kad ji nemokėjo elgtis su vaikais.
Trenkė žaibas, tik ne lauke, o viduje. Nustebusiomis akimis grįžtelėjo į mergaitę, leptelėjusią apie sviestą, lyg nieko nė nebūtų buvę.
Taip geriau...
- Žiopliuke tu, puodas už tavęs, - kikendama papurtė galvą svarstydama, kaip stipriai pokalbis paveikė ir ją. Mintys tebeklajojo kitur.
Papurtė galvą. Sugrįžo prie keksiukų gaminimo proceso. Į dubenį, su persijotais miltais, vos neįpylė kepimo miltelių. Kiek prisiminė - tai jau buvo spėjusi padaryti Ashley įberdama jų į bendrą masę. Turbūt reikmės tam didelės neturėjo.
- Duokš, - ištiesusi ranką susigrąžino mergaitei įteiktą sviestą ir nedidelę keptuvę, - gali išsirinkti popierėlus ir sudėti į formeles, - bijodama, kad dar visko besimokanti paauglė gali apsideginti tirpindama sviestą, šito ėmėsi pati. Tik neaišku, kas būtų buvę blogiau: Marlenos bandymas ištirpinti sviestą, ar jos, Pusmėnulio gaujos alfos.
Kantriai laukdama, kol pieno produktas ištirps ir atvės, akies krašteliu stebėjo klastuolę, regis, visai laimingą, besisukančią virtuvėje. Toptelėjo, kad jei šitai teikia laimės mergaitei, jos dažniau galės gaminti, tik garsiai tokių minčių neištarė. Vėliau. Galbūt...
- Bandysi pati supilti viską į formeles? - pagaliau viską supylus ir išmaišius į vientisą masę, paklausė stumtelėdama formeles ir pamosuodama dideliu šauktu, kuriuo įprastai tokį darbą atlikdavo Selena.
-
Po to keisto ir neįprasto susitikimo su Joseph' u prabėgo ne pilnas mėnuo, tačiau Elijah' us ramybės negalėjo rasti iki šiol. Bloga nuojauta kasdien vis tik stiprėjo, o dar tas keistas vyras su apsiaustu vidurį skersgatvio susistabdęs vampyrą ir į jo paltą įmetęs popieriaus skiautelę su žodžiais "saugok Luną ir save" - tą nerimą tik pagrindė. Juk niekas be reikalo taip nerizikuos dėl to, jog juos perspėti, galbūt tam buvo rimta priežastis pagrįsta faktais.
Rudaplaukis niekaip to negalėjo išmesti iš galvos ilgą laiką, nors išeidamas ir palikdamas vampyrus nuošalį tikėjosi viso to atsikratyti, nors kita vertus, galbūt antgamtikas suklydo taip į pavojų įtraukdamas ne tik save, bet ir ją - Luną. Ir dabar tik laiko klausimas, kada jie puls, nežinia kaip ir kur, tačiau tai įvyks, o Chris' as turi būti pasiruošęs apginti ją, nes ji nė nenumano kiek tie "žvėris" gali būti pavojingi, kai jie niršta. Kartais geriausia išeitis atrodo Elijah' ui tyliai išeiti ir išnykti, tačiau ar tada jis gebės gyventi. Gyventi be jos. Vargu.. Verčiau jis kovos ar mirs, bet netaps bailiu ar skystablauzdžiu nevykėliu.
Šią akimirką Chris' as sėdėjo ant lovos krašto, spoksodamas į mažą, nieko vertą lapelį su perspėjimu, bandė suvokti, susiprasti ar tai tėvo darbas, ar tai jis nori kesintis į Elijah, o gal į Luną su viltim, kad jei jai kas nutiks sūnus grįš atgal..?
- Kas tu? - Sugniaužė kumštį, akimirksniu iš lapelio teliko mini kamuoliukas, kurį neužilgo rudaplaukis vėl įmes į paltą ir tikėsis, kad tai tik pokštas. Netikęs pokštas.. O po kelių dienų vėl jį išsitrauks ir ieškos atsakymų, tačiau ar dar verta? Juk praėjo jau savaitė, šis loginis uždavinys neatrodė jam įkandamas.
Pakilęs nuo lovos, nužingsniavo link šiukšlinės ir atsikratė to, kas šešias paras jį varžė, suvokė, kad tas juodai ant balto parašytas dalykėlis atsakymų neduos, jų teks ieškoti kažkur kitur, o ir dabar geriausia išeitis antgamtikui buvo užmigti, nors dar tikėjosi sulaukti juodaplaukės, tačiau akys pačios lipo ir prašėsi pasinerti į tamsą. Kelios bemiegės naktis jam nebeleido blaiviai mąstyti, galbūt dėl to jis vis dar neturi to, kas nori jiems pakenkti.
Tad tik papurtė galvą, keli šlapi lašai nuriedėjo, nuo ne išdžiovintų plaukų, Dawson' o skruostu, tačiau į tai jis nebeturėjo jėgų kreipti dėmesio, tad tik įsitaisė savo lovos pusėje. Momentą bandė mąstyti, spoksojo į lubas, tačiau pats nepajusdamas užmerkė akis ir akimirksniu viską pamiršo.
-
Giedra naktis, gaubiama paslapčių, saugojo apačioje risnojančius Pusmėnulio gaujos vilkus. Pilnaties šviesos nutviekstas miškas, slegiamas keistos tylos ir, regis, besikėsinantis į viską, kas gyva, iš pažiūros galėjo atrodyti kraupiai, tačiau nė vienam vilkui netoptelėjo, kad toks vaizdas baugina. Jaunesnieji vilkai vartėsi kūliais vienas per kitą, kol vyresnieji slampinėjo po mišką, ar ramiai ilsėjosi prie namo tarsi saugodami jį ir jame turbūt ramiai miegantį vampyrą.
Elijah'ui pastarąsias savaites laiką leidžiant čia, Pusmėnulio vilkų name kartu su ja, Luna jau spėjo priprasti prie šio buvimo. Ištverti Marlenos ilgesį buvo kur kas lengviau, kai mintys kaskart būdavo nukreipiamos kitur. Atrodė, kad grynakraujis be žodžių suvokia, kaip ji jautėsi, tad be jokio paaiškinimo darė viską, kad merginai būtų geriau. Ir tamsiaplaukė buvo be galo dėkinga už tai. Regis, net kartą ištarė tai žodžiais, mat visgi vengė kalbėti ta tema.
Sukarpė ausimis kryptelėdama galvą į tą pusę, iš kurios grįžo keli vilkai. Nenumaldomai bėgantis laikas pranešė, kad netrukus ims švisti ir vos po kelių valandų name liks vos keli asmenys. Taip, kaip visuomet. Stryktelėjusi ant kojų žengtelėjo kelis žingsnius miško link, tačiau toptelėjusi mintis sulaikė. Grįžtelėjo per petį. Žvilgsniu susirado antrą aukštą ir nors langai buvo į kitą pusę, žinojo, kad Elijah'us laiką leidžia jų kambaryje. Kiek padvejojusi žvilgtelėjo į Seleną. Ši supratusi alfos mintį tik amtelėjo. Mosuodama uodega pilkakailė pasileido namo link. Pro praviras duris nėrė į vidų, o tuomet į antrą aukštą. Sėlino lėtai ir atsargiai, nenorėjo, kad vampyras suvoktų, kas vyksta, ypač, jei šis nemiegojo.
Stabtelėjo prie durų. Įsiklausė, sukarpė ausimis, o tuomet lengva ristele įliuoksėjo į kambarį. Amtelėjo ir atsispyrusi užpakalinėmis kojomis stryktelėjo ant lovos, šalia vampyro. Nuo didelio vilkės svorio lova kiek sudejavo. Bakstelėjusi nosimi Elijah'ų įsitaisė šalia jo spigindama safyrinėmis akimis į jo melsvai žalias.
Girdėjo kambaryje tyliai tiksintį laikrodį, rudaplaukio kvėpavimą ir ritmingą širdies plakimą. Girdėjo ir kieme likusius vilkus, grįžtančius iš miško. Rami ir atsipalaidavusi Luna padėjo vilkišką snukutį ant vaikino krūtinės.
-
Nuovargis buvo toks stiprus, kad Elijah' ui užteko atsigulti ir jo žalsvai melsvos akys užsimerkė panirdamos į tamsą. Tamsą, kuri buvo taip stipriai paveikta jo minčių, elgsenos ir proto, jog pati siuntė signalus smegenų ląstelėms. Galbūt, Dawson' as per daug dėmesio skyrė tam nepažįstamojo perspėjimui pamiršdamas tai kas iš tiesų svarbu, o dabar dėl šios priežasties negali atsikratyti košmarų, kurie kas naktį, sudėjus gluostą vis kartojasi. Kaip ir šįkart. Vėl tas pats. Vėl sapnų pasaulyje ji - Luna miršta, o jis tik kvailas stebėtojas į situaciją žvelgiantis iš šono.
Ir ta paniška baimė vis stiprėjo. Dienos metu jis puikiai galėjo apsimetinėti, daug sykių pakartoti, jog viskas gerai, tačiau ką jis bandė apgauti: save ar sužadėtinę? Juk ji kas naktį būna šalia, mato Chris' ą išpiltą prakaito ir kruptelėjantį iš baimės, tad kiek ilgai dar jis ištvers tai slėpdamas?
Šis muistėsi po lovą, nors įmigęs buvo kietai, tačiau blaškėsi. Kol galiausiai jį pažadino stiprus lovos sulingavimas, privertęs šį pramerkti žalsvai melsvas akis. Dawson' as nesusiprato kas vyksta. Žinojo, kad turi grįžti Luna, bet visą laiką buvo pratęs matyti ją žmogiškame pavidale, jog kartais pamiršdavo, kaip ir šįkart, kas ji iš tiesų yra.
- Kas per? - Akimirksniu šoktelėjo iš lovos pajutęs plaukuotą snukelį sau ant krutinės. Žengtelėjo kelis atatupstus žingsnius, vargu, ar jis ką nors suprato. Matyt, tikrai vampyro organizmas buvo išsekęs, jog jis iškart neatpažino dviejų safyrinių "kamuolėlių" žvelgiančių į jį.
- Šmaikštu, - sarkastiškai tarstelėjo pasitrynęs akis ir pasiražydamas. - Juk galėjau tave sužeisti, - sunerimo Elijah grįždamas atgal į šiltą lovą.
Antgamtikas buvo teisus. Dabar, kada jo nervų sistema - paveikta daugybės neaiškumų neduodančių ramybės, jis gali nesusivaldyti. Ir prieš kelias sekundes jis galėjo griebti tą padarą ir iš visų jėgų nusviesti jį į kitą kambario pusę, tačiau vėliau Elijah savo poelgio gailėtųsi. Ir dėl jos saugumo privalėtų išvykti. Bet tai yra: kas būtų, jeigu būtų. Dabar jis - dėkingas savo nuovargiui, kuris neleido jam budriai mąstyti ir greitai reaguoti.
-
Nerimas, trumpam apleidęs juodaplaukę, pilnaties nutviekstą naktį leidžiančią laiką vilkės kūne, ir vėl sugrįžo patogiai įsitaisydamas ant peties. Melsvai žalios akys atrodė išsigandusios, nerimastingai lakstė kambariu ir baugiai žvelgė į ją. Kryptelėjusi galvą pritūpė. Galimybės bendrauti su vampyru - neturėjo, taigi teko tik klausytis to, kas buvo sakoma jai, ir bandyti išskaityti visas emocijas iš jo veido.
Ne, ne šmaikštu. Ir ne, tu negalėjai manęs sužeisti, nes prisėlinusi galėjau tau galvą nukąsti, o tu nebūtum spėjęs sureaguoti.
Lova dar kartą sugirgždėjo nuo sunkaus vilkės kūno svorio. Kiek atsitraukė, kad vaikinui būtų patogu įsitaisyti ant krašto. Kantriai laukė. Pastarosiomis dienomis rudaplaukis panašėjo į nervų kamuolį, kurį vos palietus, susprogsta. Dirgus, susierzinęs ir sau vietos nerandantis. Panašiai turbūt elgėsi ir ji, kai Marlena išvykdavo į Hogvartsą, bet tai trukdavo vos kelias dienas ir su tuo pakankamai gerai susitvarkydavo, paprasčiausiai buvo keista matyti tuščią kambarį ir nieko netramdyti dėl paaugliško elgesio.
Lėtai pasidėjo galvą ant priekinių letenų. Safyrinės akys nė akimirkai nenukrypo į šalį, stebėjo jį, Elijah;ų Chris'ą Dawson'ą. Negalėjimas bendrauti su žmonėmis vilkės pavidale erzindavo, kad ir kaip ji mėgindavo parodyti tai, ką nori pasakyti, ne visuomet pavykdavo, taigi didžiąją dalį laiko jos nesuprasdavo. Nors, derėtų paminėti, Elijah'ui puikiai pavykdavo suprasti daugelį jos, kaip vilkės, gestų.
Šįsyk ji nebandė bendrauti. Paprasčiausiai ramiai gulėjo stebėdama vampyrą. Šitaip ji turėjo galimybę nieko netrukdoma, mintis neklajodama po pokalbį ar kitus įvairius dalykus, pamėginti suprasti, kaip jaučiasi vaikinas. Niekaip nerado atsakymo, kokia bitė šiam įgėlė.
Tyliai suurzgė tarsi nepatenkinta tuo, tačiau visai netrukus įtemptos smegenėlės atsijungė. Laidas buvo ištrauktas iš jungiklio ir sidabrinio kailio vilkė užsnūdo. Patogiai įsitaisiusi lovoje šalia grynakraujo vampyro. Galima būtų teigti, kad miegoti šalia tokio padaro - itin saugu, kai jis blaiviai mąsto, tačiau miegoti - ne. Pasivertusi ant šono be didelio vargo stumtelėjo rudaplaukį krašto link. Dabar ji, vilkė, gulėjo užėmusi visą lovą ir dėl to nė kiek nesuko sau galvos. O situacija pablogėjo dar labiau, kai pirmieji aušros spinduliai pasiekė kambarį. Virsmo metu Luna lengvu judesiu pašalino lovoje buvusią kliūtį - vaikiną.
- Ką tu veiki ant žemės? - apsidairiusi, vis dar mieguistai rauktelėjo antakius, kai žvilgsnis užkliuvo už ant žemės besivoliojančio vampyro.
-
Nerimastingai pasirangė lovoje, niekaip neįsipatogino, o ir miegai išsilakstė, mat neatminė kada paskutinį sykį matė merginą vilkės pavidale. Įprastai ji taip negrįždavo, tačiau šiąnakt, akvaizdu, jai buvo nuobodu. Na ir nieko keisto, juk jų gyvenimas tapo toks nenuspėjamas ir pavojingas, kad nebeliko laiko linksmybėms.
Neradęs sau patogios pozicijos pasikėlė, pasikišė pagalvę po nugara ir galiausiai į ją atsirėmė, tačiau rūpestis ir abejonės vistiek išliko. Galbūt dėl to, jog tai buvo pirmas kartas, kada jis kažką slepia nuo sužadėtinės, mat net akimis bijojo susitikti su josios tamsoje spindinčiais safyriniais "kamuoliukais", kurie taip įnirtingai jį tardė? Nors kita vertus, gal bandė išskaityti emocijas, jausmus, kurie virte virė Chris' o viduje, tačiau ir profesionalas negebėtų visa to suprasti. Juk pats rudaplaukis savęs nepažino, ką kalbėti apie merginą ar kitus jį norinčius perprasti asmenis.
Besėdint ir spoksant į nieką, Dawson' o žalsvai melsvos akys vėl apsunko, tad nė pats nepajusdamas užsimerkė. Nejučia kūnas, kiekviena smegenų ląstelė atsijungė ir tik juodas fonas teliko vaikinui priešakį. Žinoma neilgam. Tai buvo tik trumpas ir malonus momentas, kol galiausiai jis pajuto vėses letenas ant nugaros stumiančias jį į šalį. Akimirksniu pravėrė vokus, atsigręžė per petį, tačiau nė nespėjęs sureaguoti buvo išspirtas iš lovos lyg koks niekam nereikalingas padaras. Dar bekrisdamas sugebėjo trinkteltis smilkiniu į spintelės kampą, tačiau tai tebuvo smulkmena. Smulkmena, kuri privertė Elijah' ų šyptelėti.
- Kaip tai ką veikiu? - Nustebęs kryptelėjo galvą į lovos pusę, ant kurios šiltai ir nerūpestingai tūnojo Gardner, kai tuo tarpu jis - jos būsimas vyras, savo mylimosios dėka voliojosi ant žemės, nors ne - nesivoliojo, tik nespėjo pasikelti. - Šiaip tai, panele, tu mane išspyrei.. - Sarkastiškai tarstelėjo ir atsirėmęs alkūnėmis į grindinį po truputį pakilo, tačiau stovėdamas ant kojų nesijautė stabiliai. Matyt, tas smūgis galva į spintelę nebuvo jau toks nekaltas, kaip atrodė iš pradžių, nes orientacija kažkodėl nebuvo tobula, o ir smilkinys tvinkčiojo.
Atsitojęs ir trečią sykį per kelias valandas grįžęs į lovą, žvilgtelėjo į juodaplaukę.
- Man atrodo, šiandien man geriau nemiegoti, - šyptelėjo, tačiau neilgam, mat skausmas ties smilkinio sritimi ėmė erzinti, tad nejučia delnu pasitrynė sužeistą vietą.
-
Nekaltomis safyrinėmis akimis žvilgtelėjo į vaikiną. Sąmonė sunkiai suvokė, kas dedasi, tad orientuotis aplinkoje tebebuvo kiek sunkoka, kaip ir suvokti tai, ką Elijah veikė ant žemės.
Grįžtelėjo per petį tarsi tikrindama galimus variantus, bet vienintelis variantas čia buvo ji. Vyptelėjusi pati sau ir gūžtelėjusi pečiais atsisėdo ant lovos persibraukdama per išsitaršiusius plaukus, netvarkingai sugulusius už nugaros. Pirštais kiek pašukavusi šiuos, atsirėmė į vampyro paliktą pagalvę, regis, dar šiltą. Mėgaudamasi šyptelėjo.
- Šiaip tai, manau, kad mano būsimas vyras bando tik apkaltinti mane, kai pats per miegus iškrito iš lovos. Tokiu būdu bandai paslėpti gėdą, kad suaugęs vis dar neapskaičiuoji lovos ribų, - kilstelėjo antakius. - Nagi, eikš, nes ten ir sėdėsi, - papurtė galvą pasislinkdama ir patogiau susirangydama lovoje.
Seniai beleido laiką vilkės pavidale būdama namuose, o dar seniau - atsibusdama lovoje šalia vampyro. Visa tai atrodė kartu taip įprasta ir... Keista. Ji buvo grynakraujė vilkolakė, visas pilnatis praleidusi miške kartu su gauja, o štai dabar atsibudo šilkiniuose pataluose šalia savo sužadėtinio.
Nejučia šyptelėjo. Safyrinėmis akimis atidžiai stebėjo lėtai besistojantį rudaplaukį. Spėjo pastebėti, kad vaikino kūnas reaguoja į sužeidimą. Nujautė, kad to kaltininkė taip pat ji - krisdamas, matyt, trenkėsi į spintelę.
- Viskas gerai? Apskritai, - tuoj pat sukonkretino klausimą nusprendusi būti tiesmuka. - Pastaruoju metu tu keistas ir, jei neklystu, turi paslapčių, - kilstelėjo antakius nė akimirkai nenuleisdama žvilgsnio žemyn. Reikėjo išsiaiškinti, arba bent jau išsklaidyti nerimą.
- Būtų geriau, jei žinočiau, kas su tavimi pastaruoju metu negerai, - atsisėdusi ant lovos krašto žvilgtelėjo į vaikiną. Brangakmenį primenančios akys susidūrė su melsvai žaliomis.
-
Primerkęs akis "nuskenavo" juodaplaukę. Ši atrodė tokia nekalta, tačiau, tikrai tokia nebuvo. Jei ne ji - jis nebūtų iškritęs, gal labiau tiktų žodis išspirtas iš lovos ir dabar toliau sau saldžiai miegotų, tačiau yra kaip yra, kai gyveni su antra puse turi prie visko taikytis, net ir prie šios grįžimo vilkiškame pavidale. Juk normalu, ar ne?
- Neapskaičiuoju ribų? - Rauktelėjęs kaktą žalsvai melsvomis akimis žvilgtelėjo į Luną, kuri sau ramiausiai dribsojo prigludusi prie jo, turbūt dar šiltos pagalvės. - Nesedėsiu aš čia, labai jau nepatogu, gali pabandyti - pasiūlymą palydėjo rankos mostelėjimas į grindinį ir sarkastiškas šypsnis Elijah' aus veide.
Sužadėtinei apleidus jo vietą, jis vėl grįžo atgal. Tik šįkart jau lovoje jis buvo nebevienas. Nors praėjo jau nemažai laiko, kada jis gyvena čia - Pusmėnulio vilkų gaujai priklausiančiame name, tačiau jautėsi keistai. Chris' as tarsi tiksinti bomba, kuris kelia pavojų visiems, kurie čia gyvena, juk jis vampyras. Nelaimes lyg magnetas traukiantis antgamtinis padaras.
Smilkinys vis dar tvinkčiojo, nebuvo malonu, tačiau Gardner klausimas visus skausmus išvaikė į šalį. Dabar jis suko galvą kaip išsisukt iš klausimų spusties..
- Apskritai? Ne, - dustelėjo, - juk prieš akimirką tu mane išspyrei iš lovos, aš susitrenkiau galvą, nuskriaudei mane.. - nuliūdusiu žvilgsniu pažvelgė į safyrines, taip gerai jį pažįstančias akis, tačiau šįkart tiesos iš rudaplaukio pusės nebus. - Be to, kaip gali būti viskas gerai, kai tavo dėmesio pastaruoju metu tiek mažai? - Kilstelėjo antakius į viršų, tada nekaltai šyptelėjo ir susirangė šalia mylimosios. Buvo taip gera jausti ją šalia ir žinoti, jog joks pavojus jai negresia.
- Na, manau, išdėsčiau savo priekaištus tau, dabar tu žinai, kas su manimi negerai, ai.. be to, nėra paslapčių, - skėstelėjo rankomis, nutaisė pačią kvailiausią veido išraišką ir nei mirktelėdamas melavo ir net ne raudonavo. Ir galima sakyti, jis galėjo būti puikus aktorius, nes tai išties sekėsi neblogai.
-
- Ne, ačiū, man ir čia gerai, - gūžtelėjo pečiais tingiai nusižiovaudama.
Toptelėjo, kad turbūt derėtų nusileisti į apačią ir pasižiūrėti, kaip laikosi Pusmėnulio vilkai, arba bent jau dalis jų, mat daugelis jau turėjo būti išsiskirstę į namus. Norėjosi pabūti atsakingai, tačiau žinodama, kad viskuo neabejotinai pasirūpins Selena, kuri neblogiau už ją pačią, alfą, kam nors iškarš kailį, ramiai ir toliau tįsojo lovoje.
- Nebeatsimenu, kada šitaip leidau rytą po pilnaties, - sumurmėjo įsistebeilydama į lubas. Tiesa sakant, nebeprisiminė ir kada taip paprastai tįsojo lovoje ir nė nesusimąstė, kad derėtų paskubėti.
Kryptelėjo galvą pajutusi, kaip lova sujudėjo nuo dar vieno papildomo kūno svorio. Žėrinčiomis safyrinėmis akimis žvilgtelėjo į vampyrą, dabar jau patogiai gulintį šalia ir spiginantį akimis į ją. Nesusilaikiusi plačiai nusišypsojo, o tuomet nusijuokė. Nors prabėgo nemažai laiko, kai Elijah gyveno čia, Pusmėnulio gaujos vilkams priklausančiame name, vis dar buvo keista. Matyt, jai reikėjo laiko galutinai apsiprasti su tuo.
- Nuskriaudžiau tave? - apsimestinai liūdnai, nustebusiai paklausė. - Bet aš netyčia... - sumurmėjo tuoj pat imdama juoktis, mat tokia situacija jai nebuvo įprasta. Ji retai, kada bandydavo šitaip apsimetinėti.
- Mano dėmesio tau pakanka, pastaruoju metu tik tu jį ir gauni, - gūžtelėjo pečiais atsisėsdama, o tada išsiropšdama iš lovos ir nupėdindama iki vonios. Nuojauta kuždėjo, kad nepavyks sužinoti tikrosios priežasties, kas verčia nerimauti vaikiną, o Luna nusprendė daugiau ir nemėginti. Bent kol kas. Grynakraujis aiškiai parodė, kad apie tai kalbėti nenusiteikęs.
- Džiugu girdėti! - šūktelėjo iš vonios.
Nusipraususi veidą ir persirengusi lėtai ėmė braukti šukomis per plaukus, kaip tik tą momentą, kai iš apačios atsklido Selenos balsas, kviečiantis nusileisti į pirmą aukštą. Sumurmėjusi po nosimi neaiškų net jai pačiai žodį, paskubino procesą su šukomis.
- Ateinu! - dar kartą šūktelėjo, o tuomet padėjusi šukas pasuko durų link. - Nagi, lipk iš lovos ir einam į apačią, - paragino vis dar lovoje drybsantį vaikiną ir greitu žingsniu nusileido į apačią.
Safyrinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Selena laikė, regis, vos metais, galbūt daugiau, jaunesnės mergaitės riešą ir klausiamai žvelgė į alfą.
- Kas ji? - rauktelėjo antakius. Metusi dar vieną trumpą žvilgsnį į mergaitę nutipeno į virtuvę. Susiradusi puodelį prisileido šalto vandens.
- Tau išėjus Maiklas su Džo rado medžiotojų stovyklavietę vos už kelių metrų nuo mūsų teritorijos. Jų daug nebuvo, tačiau radom du - moters ir vyro lavonus - bei ją, - raudonplaukė žvilgsniu parodė į šalia stovinčią mergaitę.
-
Dar viena nemigos naktis, kurią sudrumstė ne kas kitas, o jo brangi, būsima žmona. Na ir nieko keisto, turbūt, kada jo sužadėtinė - vilkolakė, Chris' ui reik su tuo susigyventi. Nors vaikinas labai tuo nesiskundė, tačiau užmerkti akis ir taip išbūti bent šešias ar aštuonias valandas, tikrai svajojo.
- Nuskriaudei, - išlemeno atsidusdamas ir tikėdamasis bent porai valandų sudėti bluostą, tačiau, akivaizdu, kad Lunai miegas buvo svetimas ir nereikalingas.
- Man vistiek maža dėmesio, - pasirangydamas lovoje šuktelėjo kiek garsiau, kad Gardner išgirstų, mat šioji išsiropštė iš lovos ir nutipeno į vonią. Meh.. Dawson' as negalėjo prieštarauti, matyt, juodaplaukė buvo kaip niekada žvali, nors antgamtikas dar norėjo kelias valandas pasirangyti lovoje, bet vargu ar lemta, nes ilgai netrukus jo klausą sudirgino Selenos balsas. To betrūko.. kas per rytas..
- O kam manęs? - Kilstelėjo galvą nuo pagalvės ir sugavo dvi safyrines akis, tačiau užteko tik pažvelgti - suprato, jog ginčytis neverta. - Gerai.... Aš tuoj, - atsisėdo ant lovos krašto, pakapsėjo akutėmis ir atsistojo. Lengvu žingsniu nupėdino į vonią nusiprausti apsnudusio veido, nes dabar rudaplaukis atrodė lyg lunatikas, vaikštantis per miegus.
Susitvarkęs plaukus, kiek plačiau atmerkęs akių vokus ir apsirengęs megztinį nužingsniavo į apačią, tačiau nesuvokė, kas ten vyksta. Selena stovėjo įsikibusi į rudaplaukės riešą, tačiau kas ta mergaitė, rodosi niekas neturėjo supratimo.
Elijah pažvelgė į Luną, tarsi bandydamas gauti kokį atsakymą, tačiau, viską paaiškino mergaitę atsivedusi mergina.
- O tai.. kas nutiko? - Pasikrapštė pakaušį, sunkiai suvokė situacijos rimtumą, na su vaikais jis bendrauti tikrai nemokėjo, su Marlena niekada taip ir nekalbėjo, tad buvo mažų mažiausia keista šiuose namuose vėl matyti stovintį vaiką. Ir dar, jei Elijah neklydo, su skaudžia praeitimi.. Ir ką dabar daryti?
-
Išsigandęs, bet tuo pačiu ir susidomėjęs žvilgsnis lakstė po nežinomą teritoriją, niekad nematytą vaizdą. Arabella su tėvais jau ketvirtą dieną iš eilės slapstėsi įvairiose laukuose ar miškuose nuo patys nežinojo ko. Šis pasaulis buvo baisus, pilnas paslapčių ir tikrai ne toks, kokį mergaitė įsivaizdavo kai dar gyveno paveiksle. Melsvai pilkos akys smalsiai žvelgė į ant jos delniuko nusileidusią snaigę, bet mamos balsas, skatinantis paskubėti ir judėti toliau, privertė atsipeikėti ir pajudėti iš vietos. Mergaitės lieknas kūnelis buvo tarsi suledėjęs. Visgi melsva suknelė nebuvo pats tinkamiausias apriedas šaltą žiemos dieną, o nieko kito ji neturėjo, tad turėjo pasitenkinti ir ja.
- Mama, aš alkana. - Liūdnai tarė vienuolikametė, bet iš mamos sulaukė tik paguodžiantį ir liūdną žvilgsnį, kurį ši puikiai suprato ir daugiau nesiskųsdama, judėjo toliau. Sniegas šlamėjo, miškas taip pat nekėlė pačių maloniausių garsų, tarsi pranašavo kažką negero. Pasigirdus greitiems žingsniams, mergaitė išsigandusi atsisuko garso šaltinių link, bet ne nespėjus sureaguoti, kartu su šeima buvo užpulta neaiškių ir nepažįstamų vyrų būrio.
- Mama, tėti! - Išsigandęs, verksmu perpildytas balsas, aidu nukeliavo mišku. Deja, tačiau tarsi kaip atsaką Holland gavo tik daug skausmo perpildytų klyksmu, užpuolikų šūkavimų, smurto ir savo pačios ašarų. - Neee! - Dar kartelį panikos, skausmo ir verksmo apimta, sušuko Arabella. Paskutinis vaizdas, kurį matė, buvo tik šūviai bei kraujyje skęstantis tėvų kūnai. Tamsa. Baisi tamsa buvo apėmusi mergaitę geras dešimt minučių. Pramerkus nuo ašarų sulipusias akis ji tarsi apkvaikusi jautė skausmą ir matė tėvų pabalusius, kruvinus, be gyvybės ženklų ant sniego gulinčius kūnus. Prišliaužusi prie jų, drebančiomis rankomis apsikabino, prisiglaudė, užmerkė akis ir įsivaizdavo, kad tai tik vienas baisus, ilgai trunkantis košmaras. Deja, tačiau tai visiškai nepadėjo, paraudę nuo stingdančio šalčio skruostai tuoj pat pasruvo graudžiomis ašaromis. Nesitraukusi nuo kūnų nė minutės, nesigaudanti laike, po kurio laiko Arabella buvo prievarta atitraukta nuo kūnų ir nuvesta į jai nežinomą pastatą, nežinomą patalpą. Krauju ištepta melsvos spalvos suknelė, ašaromis nusėtas išsigandęs veidas, susivėlę ilgoki, rudi plaukai, paraudęs nuo šalčio, kiek žaizduotas ir kruvinas kūnas. Arabella šią akimirką tikrai negalėjo pasigirti išvaizda, bet to daryti ir nenorėjo. Persigandęs veidas, skruostais dar vis tekančios sūrios ašaros rodė, kad viskas toli gražu nėra ir nebus gerai. Šitie nepažįstami žmonės gąsdino, mergaitė tik norėjo grįžti atgal prie tėvų kūnų ir užmigti amžinuoju miegu kartu su jais, tačiau iš jos lūpyčių neišėjo joks kitoks garselis, kaip tik gailus verksmas ir kūkčiojimas.
-
Godžiai gurkštelėjo šalto vandens. Juto, kaip gerkle nutekėjo gaivinantis vandens gurkšnis. Puodelis tyliai skimbtelėjo į spintelės paviršių. Luna lėtai pasuko galvą į langą. Safyrinės akys pastebėjo savo pačios atvaizdą, o tuomet tuščiu žvilgsniu įsispoksojo į matomą vaizdą.
Dar visai neseniai šiuose namuose šūkavo Marlena, o dabar, kai Rajanas ją pasiėmė staiga Selena parveda kitą mergaitę, taip skaudinančiai panašią į jaunąją Hatfield? Ar likimas iš jos tyčiojosi?
Nenorėjo atsisukti į Seleną ir mergaitę. Ne vien dėl to, kad ji taip priminė Marleną, tačiau kruvina, išsigandusi ir liūdna ji atrodė liūdniau nei kniaukiantis kačiukas, paliktas gatvėje vienas, dar visai mažas, dar...
Giliai įkvėpė, trumpam užsimerkė, lėtai iškvėpė ir užtikrintai prisiartino prie mergaitės ir savo betos. Žinojo, kad už nugaros, prie laiptų stovi Elijah ir turbūt atsargiai stebi ją, savo būsimą žmoną, kaip ši reaguos į atvykėlę. Nebuvo jauku, bet ji suvokė, kad vaikinas tenori gero. Taip pat žinojo ir tai, kad sulauks palaikymo. Jei tik jo reikės.
- Nežinau, jai turbūt šokas, nes ji matė savo tėvus, gulinčius negyvus sniege ir kaip mes, vilkai, išžudėm medžiotojus, - trumpai papasakojusi metė reikšmingą žvilgsnį į alfą. Ši nenoromis linktelėjo. Suvokė, kad liepusi išvesti mergaitę būtų buvusi pasmerkta tiek Selenos, tiek Elijah. Jai neabejotinai reikėjo paguodos, tik Luna nebuvo ta, kuri mokėtų elgtis su vaikais. Net ir po trijų metų.
- Gerai... Gali važiuoti, jei kur nors skubi, mes susitvarkysim... - pritariamai linktelėjo. Beta dėkinga šyptelėjo ir trumpai atsisveikinusi bei pažadėjusi mergaitei, kad ja bus pasirūpinta, išvažiavo. Luna geriau nei kas nors kitas žinojo, kad Selena turi grįžti pas savo mažąją sesutę, kol auklei nenusibodo saugoti jos.
- Taigi... Žinau, kad dabar viskas tave gąsdina, bet su laiku tu susitaikysi. Skausmas pasimirš. Anksčiau ar vėliau, o dabar... Ar norėtum nusiprausti, persirengti ir pavalgyti? - klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę. Prie jos nesiartino, išlaikė pagarbų atstumą, kad jos neišgąsdinti, bet King'as, regis, tokio žodžio nežinojo.
Susidomėjęs nauja viešnia garsiai kniaukdamas prisistatė prie tamsiaplaukės ir įnirtingai ėmė uostyti.
-
Kraujo kvapas dvelkiantis nuo mergaitės drabužių sudirgino antgamtiko uoslę. Tad šis vangiai patrypčiojas kojomis vietoje, nužingsniavo link virtuvės, norėjo šiek tiek atsitraukti, o ir troškulys reikėjo numalšinti, mat ši naktis vampyrui - viena iš pačių prasčiausių, mieliau jis rinktųsi košmarus, kurie jį nuolat kankina, nei dar vieną vaiką šeimoje.
Prisipildęs stiklinę šalto vandens, akimirksniu ją ištuštino. Organizmas šiek tiek atsigavo, tačiau kuriam laikui? Juk Chris' as ketvirta para iš eilės nemiegojęs ir nepailsėjęs, o kada paskutinį sykį maitinosi, neatminė. Tad tik giliai įkvėpė, atsiduso ir grįžo atgal, kur stovėjo jo sužadėtinė ir tas, kaip spėjo Dawson' as, likimo nuskriaustas vaikas.
Šis atsistojo už juodaplaukės buvo įsitikinęs, kad šiai kaip niekada reikės palaikymo, juk tik ne per seniausiai Rajanas išsivežė Marleną ir vėl į jų gyvenimą yra atsiunčiama mergaitė. Rudaplaukis norėjo, kad tai būtų dar vienas jį kamuojantis košmaras, tačiau, vargu.. Rodosi visata sumanė iškrėsti dar vieną pokštą.
Kada Luna sutiko rudaplaukę priglausti, Elijah nebuvo patenkintas, tačiau visada yra pasiruošęs palaikyti savo būsimą žmoną, kad ir kokį sprendimą ji priimtų. Turbūt jam teks priprasti, susitaikyti, o jei ir nepavyks, tiesiog su tuo susigyvens.
- Luna.. - Žengtelėjo žingsnį arčiau mylimosios, - leisk jai apsiprasti, ji per daug matė.. - Linktelėjo galva, taip patvirtindamas savo žodžius. Jis neturėjo supratimo, kaip elgtis su vaiku, kuris išgyveno tiek daug siaubo per vieną naktį, žinojo tik tai, kad jai reikės daug laiko ir žodžiai "viskas bus gerai" dabar bereikšmiai.
Bespoksodamas į rudaplaukės apdarą, kuris nebuvo pritaikytas prie dabartinių oro sąlygų, nusprendė nueiti iki tos vietos, kur ji buvo rasta, mat norėjo, nors kažką išsiaiškinti apie nepažįstamuosius, klaidžiojusiuos jų teritorijoje, nes dabar suvokė tik vieną dalyką, jog šie tapo atsitiktinėmis aukomis, tačiau ką ta šeimą ten veikė - antgamtikui buvo išties įdomu.
- Aš, manau, nueisiu apsidairyti į mišką, kur jie buvo rasti, neužilgo grįšiu, - melsvai žalsvomis akimis pažvelgė į sužadėtinę, tada padoriu atstumu aplenkė vaikutį, mat nenorėjo dar labiau jo sutraumuoti. - Laikas išgydys skausmą.. - Per prievartą išspaudė nedidelį šypsnį mergaitei ir jau po akimirkos nėrė pro duris.
Gryno oro pliupsnis leido Chris' ui lengviau atsikvėpti. Tiek veiksmo per kelias valandas jis nesitikėjo, o kokių veiksmų imtis irgi nenumanė, tad nutipeno į mišką, sekdamas kraujo pėdsakais, kurie taip nemaloniai žadino ne tik uoslę, bet ir vampyriškąją pusę.
-
Pilnas išgąsčio žvilgsnis žvalgėsi po nepažįstamus namus. Mergaitė bijojo. Ši bijojo, kad šie žmonės nėra geri, nori nuskriausti ar net nužudyti ją taip, kaip medžiotojai nužudė šiosios tėvus. Lieknas kūnelis drebėjo ne tik nuo nesibaigiančių ašarų ir kūkčiojimo, bet ir nuo išgąsčio, nežinomybės, pasimetimo. Vaikiškas protas vis dar bandė save įtikinti, kad tai tik vienas begalo baisus košmaras, kuris neužilgo baigsis ir Arabella pabudusi paveiksle galės apkabinti savo mamą ir tėtį, šiai neteks bijoti tikrojo pasaulio paslapčių ir žiaurumo. Deja, visa tai ir teliko kvailos, vaikiškos mintys, nes tai tikrai nebuvo sapnas, tai buvo žiauri gyvenimo realybė.
Mergaitę išgelbėjusiai merginai susiruošus kažkur eiti, Holland žvilgsnis tapo dar labiau išsigandęs, žvelgė į nepažįstamąją moterį žvilgsniu, kuris prašė pasilikti, nepalikti jos šioje vietoje. Deja, tačiau net šie tamsiaplaukės norai, prašymai, nebuvo išpildyti ir ši patalpoje liko su dvėjais nepažįstamais žmonėmis, katinėliu. Bella dar labiau susigūžė, išsigandęs žvilgsnis nukeliavo ties juodaplauke moterimi.
- Neskriauskit manęs, prašau... Aš noriu pas mamą ir tėtį, - nereaguodama į nepažįstamosios bandymus paguosti, pasiūlymus, tyliu, drebančiu ir išsigandusiu balseliu, prakalbo buvusi paveikslo gyventoja. Kūnelis nepaklūsniai drebėjo, ašarėlės riedėjo skruostais, tačiau kūkčiojimo jau nesigirdėjo. Deja, tačiau jau buvo laikas suprasti, kad pas tėvus ši negrįš, tai nėra tik baisus košmaras ir mergaitė turi priimti tiesiamą pagalbos ranką arba bent kiek parodyti dėkingumą. Nors ir bijojo nepažįstamų žmonių, visiškai nepasitikėjo jais ir dar nežinojo ar šie tikrai jos nenuskriaus, Arabella nedrąsiai, bailiai, abėjodama savais sprendimais, prisiglaudė prie aukštaūgės moters. Pūkų kamuoliukas dar vis meiliai glaudėsi prie vaiko kojų, o šios skruostai tik dar labiau pasruvo ašaromis. Kiek bijodama nepažįstamosios reakcijos į jos veiksmus, bijodama krauju ištepti jos švarius rūbus, menku atstumu atsitraukė. Fizinės žaizdas ir jų skausmas buvo seniai pamiršti, liko tik begalinis psichologinis skausmas spaudžiantis širdį ir nežinomybė, baimė...
-
Pakreipė galvą. Safyrinės akys viltingai įsmigo į už nugaros stovintį vaikiną. Ištartas vardas suteikė vilčių, kad rudaplaukis pasakys, ką nors naudingo ar turinčio pagelbėti tokioje situacijoje. Ką sakyti vaikui, kuris matė, kaip buvo nužudomi jo tėvai? Ką jai sakė tėvai, kai mirė Kailas? Nieko. Jie tylėjo, užsidarė savyje ir tylėdami kentė skausmą dėl sūnaus netekties. Ar turėtų leisti tą patį išgyventi ir priešais stovinčiai, blizgančiomis akimis nuo ašarų spiginančiai mergaitei?
Pavartė akis taip ir nesulaukusi jokio patarimo. Žodžiu, sukis, kaip išmanai. Improvizuok. Laimei, didžiąją laiko dalį ji būtent tai ir darydavo. Pirmiausia padarydavo, vėliau apgalvodavo.
- Ačiū, padėjai, - neiškentusi burbtelėjo dėbtelėdama į sužadėtinį.
Nujautė, kad šis ilgai neužsibus, mat, atrodė, kad vaikų draugija jam ne itin patinka. Jis privengdavo jos ir nuoširdžiai stengdavosi būti kuo mažiau šalia padaužų. Mielai tą patį būtų dariusi ir Luna, tik likimas nuolat koją pakišdavo ir nepalikdavo kitos išeities. Galbūt dėl to jai ir pavyko susibendrauti su Marlena, o Elijah... Na, to bendravimu nepavadintum, o štai dabar dar viena rudaplaukė. Dar kartą ištikta tokio paties, ar bent jau panašaus likimo.
Taip, žinoma, palik mane vieną. Ačiū.
Norėjo garsiai suurgzti ir sugavusi vaikiną už pakarpos parsitempti atgal, tačiau toptelėjo, kad šitaip tik išgąsdintų ir taip, kaip epušės lapą drebančią mergaitę.
- Nepasiklysk, - pavymui burbtelėjo atsigręždama į viešnią. Ji neatrodė iškalbinga ar nusiteikusi bendrauti. Galbūt ją ištiko potrauminis šokas? Su šituo Luna nemokėjo tvarkytis.
Lėtai persibraukė rankomis per veidą. Tyliai atsiduso. Ką daryti dabar? Nukreipė žvilgsnį trumpam į pūkų kamuoliuką, o tada vėl į rudaplaukę.
- Nesiruošiu tavęs skriausti, tenoriu tik padėti, o dėl tėvų... Nežinau, ką tu tiksliai matei ir kaip visa tai suvoki, tačiau pas juos nebegalėsi grįžti. Ne dėl to, kad neleisčiau aš ar kas nors kitas, tačiau jie... Mirė, todėl kelias dienas pabūsi čia. Kol apsiprasi, - gūžtelėjo pečiais, o tuomet gavo nustebti.
Išplėstomis safyrinėmis akimis žvilgtelėjo į mergaitę, besiglaudžiančią prie jos kūno. Nė nepalietusi šios rankomis galėjo pajusti, kokia sušalusi buvo vienuolikmetė.
- Mmm... Šito nesitikėjau... - apstulbusi pratarė nužvelgdama niekaip nenustojančią kūkčioti mergaitę. - Paklausyk... Niekas tavęs čia neskriaus, tu saugi, be to, čia šilta. Eime, nusiprausi, sušilsi šiltoje vonioje, persirengsi šiltais drabužiais, o tada galėsiu padaryti kakavos ir jei norėsi, galėsi sėdėti priešais židinį ir glostyti šitą pūkų kamuolį, - didelis, gražus katinas kniaukdamas pasitrynė į juodaplaukės kojas.
- Eime, - žvilgsniu parodė laiptus, o tuomet pasuko į Marlenos kambarį.
Rajanui pasiėmus klastuolę, visi daiktai iš kambario taip pat buvo paimti. Neliko nė knygų, nė drabužių, nė pieštukų, nieko, kas primintų betos dukrą. Galbūt taip tik geriau. O dabar čia bus, tik kiek laikinai neaišku, naujosios namų gyventojos kambarys, tik daiktų teks parūpinti.
Prileidusi vonią šilto vandens ir atnešusi rankšluostį stabtelėjo prie vonios durų.
- Paieškosiu tau drabužių, - mestelėjo per petį ir tyliai uždarė duris.
-
Akyse vis dar stovėjo kruvinų, be gyvybės ženklų esančių tėvų kūnų vaizdas. Galvoje be perstojo kartojosi klaikus, išsigandęs tėvų klyksmas, medžiotojų klykavimai, kulkų iššovimų garsai ir kiti kraupūs garsai. Kad ir kaip mergaitė stengėsi susivaldyti, nusiraminti, pamiršti visą tai, bet viskas vis dar stovėjo prieš jos akis, nė trupučio nepadėjo ir nepaskatino nebijoti, nesijausti įskaudintai...
- Aš atsiprašau... - Vos moteriai užsiminus, kad tokių Arabellos veiksmų nesitikėjo, pro ašaras, bailiai, bijodama padaryti, pasielgti kaip nors ne taip, tyliai ištarė. Kaip mat sureagavusi į šiuos žodžius, keliais žingsniais atsitraukė toliau nuo tamsių plaukų savininkės. Išsigandęs žvilgsniukas buvo nusuktas į niekuo neišskirtines grindis. Vienuolikametė kuo įmanydama labiau stengėsi suimti save į rankas, sustabdyti nuolatos besiveržiančiais ašaras ir kūkčiojimą, tačiau tai nebuvo labai lengva. Užsidengusi veidelį drebančiais delniukais, giliai įkvėpusi, Holland nusišluostė ašaras nuo skruostų, bet tai nepadėjo, jie vis vien liko drėgni. Arabella neleido daugiau nė vienai ašarai ištrūkti ir nuriedėti paraudusiais skruostukais, nors kūno drebėjimas, širdį plėšantis skausmas niekur nedingo.
- Gerai... - Niekam neprieštaraudama, klausydama kiekvieno moters pasakymo ar nurodymo, tarė maža, išsigandusi būtybė. Bijojo, po šio baisaus įvykio ji begalo visko bijojo ir niekuo nepasitikėjo. Vaikišką galvelė galvojo, kad ir šie žmonės, bandantys jai padėti, gali ją nuskriausti, nors jie visai neseniai tikino, kad tik bando padėti likimo nuskriaustai mergaitei. Paklusniai nusekusi moterį, pakėlė žvilgsniuką ir prieš akis pamatė vonios kambarį.
- A-ar aš tikrai negalėsiu grįžti atgal į paveikslą?- Prieš nepažįstamajai palikus mergaitę vieną vonios kambaryje, prieš durims galūtinai užsivėrus, Arabella kiek pradrįso ir paklausė. Deja, tačiau taip atsakymo į klausimą ir nesulaukė, tad lėtai pašalino kiek įplyšusius, kruvinus rūbelius nuo liekno kūnelio. Nors begalo sušalęs kūnelis ir bijojo šilto vandens, susikaupusi mažoji burtininkė įlipo į jį. Šiltam vandeniui apglėbus kūną, jis visas sudrebėjo nuo seniai jausto šilumos jausmo. Nors žaizdos ir perštėjo nuo šilto vandens, mergaitė nusiplovė kūnelį ir ilgai neužsibuvusi šiltame vandenyje, išlipo iš jo, išleido vandenį iš vonios ir apsiglebė kūnelį šiltų, dideliu rankšluosčiu. Nors ašaros ir nebeplovė buvusios paveikslo gyventojos skruostų, tai nereiškė, kad ji jautėsi gerai. Priešingai, Arabella visko bijojo, niekuo nepasitikėjo, buvo įskaudinta, sutrypta ir toliau leido likimui su ja žaisti. Veide nesimatė nė vieno laimės simbolio, šis buvo suniuręs, suniukęs, įskaudintas...
-
Žingsniuodama į savo kambarį ir netikėdama, kad namuose ir vėl yra vaikas, už kurį ji, Luna Gardner, yra atsakinga, papurtė galvą. Pastaruoju metu atrodė, kad vaikai krenta iš dangaus ir visais rūpintis privalo ji, kuri mažiausiai nusimano apie rūpinimąsi jais ir kaip turi elgtis, kai jie nusprendžia, kad pats laikas lieti ašaras.
Giliai įkvėpusi, atidariusi savo spintą ir pasiraususi tarp savo ir Elijah'aus drabužių ištraukė dar naują, prieš kelis metus pirktą džemperį, kurio taip nė karto ir neužsidėjo. Regis, buvo pamiršusi, kad apskritai jį pirko ir šis tūno spintoje.
Įvertinusi dydį ir pabandžiusi mintyse įsivaizduoti, kaip su keliais dydžiais didesniu džemperiu atrodys maža mergaitė, gūžtelėjo pečiais uždarydama duris. Mažesnių drabužių neturėjo, o ir Marlena visus savo drabužius pasiėmė, tad liko tik vienas variantas. Pasiraususi atmintyje ir prisiminusi, kad tarp išskalbtų drabužių dar turėtų būti likę Marlenos džinsai, surado šiuos ir grįžo prie vonios kambario. Akimirką pamiršusi, kad įsiveržti nederėtų, nulenkė rankeną, bet tą pat akimirką stabtelėjo taip ir nepravėrusi durų.
- Eee... Galiu užeiti? - pravėrusi duris po teigiamo atsakymo rado naują viešnią susirangusią dideliame, šiltame rankšluostyje ir tuščią vonią.
Toptelėjo, kad ši nė nesimaudė, tačiau šlapi plaukai pranešė ką kitą. Nežymiai šyptelėjusi padėjo drabužius ant spintelės.
- Džinsai turėtų tikti, o džemperis, manau, bus per didelis, tačiau šiltas, todėl turėtum greitai sušilti. Apsirenk, palauksiu už durų, o tada eisim paieškoti, ko nors valgomo, - supylusi viską greitai akimirksniu pasišalino iš vonios ir kol mergaitė rengėsi, paklojo šiai lovą.
Nuojauta kuždėjo, kad po to, ką matė, vienuolikmetė nenorės likti viena kambaryje, nepažįstamame name, nepažįstamų draugijoje, tad nujautė, kad teks pasilikti, kol ši užmigs, arba padaryti raminančios arbatos ir leisti normaliai pailsėti po visų įvykių.
Lūkuriuodama, vis žvilgtelėdama į duris, atsistojo priešais langą įsispoksodama į naujai išaušusią dieną. Laimei, šį mėnesį pilnatis buvo paskutinę naktį, todėl mergaitės negąsdins po namą slampinėjantys vilkolakiai, o tai jau buvo nebloga pradžia. Reikėjo tik įrodyti, kad jai čia negresia pavojus.
-
Nelaimingas, tačiau tuščias ir nieko per daug neišduodantis, nepasakantis žvilgsnis kelias minutes žvelgė į nuobodžią vonios sieną. Vaikiškas protas tarsi vis dar bandė suvirškinti tai, kad ši liko viena, be tėvų, be šeimos ir visai nepažįstame, paslaptingame pasaulyje. Prieš tai Arabella nebūtų nė susapnavusi/pagalvojusi apie patekimą į tikrą, realų pasaulį, o ne gyvenimą paveiksle, o tau labiau apie tėvų mirtį ir pasilikimą našlaite. Visa tai vis dar atrodė keista, nesuprantama ir kraupu/baisu vienu metu.
Durų rankenai kiek nusilenkus, lieknas mergaitės kūnelis krūptelėjo nuo išgąsčio.
- Taip, - silpnas, tylus balselis pasklido po vonios kambarį, tačiau Arabella kažkodėl buvo pilnai įsitikinusi, kad vis dar nepažįstama moteris šį trumpą ir tyliai ištartą žodelį puikiai išgirdo. Visą tai tik patvirtino prasivėrusios vonios kambario durys. Su prasivėrusiomis durimis kartu į vonios kambarį įėjo ir šaltesnis oras, dėl kurio mergaitė labiau susigūžė, dar labiau prispaudė didelį, šiltą rankšluostį prie savo liekno kūnelio.
- Ačiū,- Dar spėjo tyliai, kiek besibaimindama ištarti Holland. Kaip greitai tamsiaplaukė pasirodė vonios kambaryje, palikusi rūbus taip pat greitai ir iš jo dingo. Nedrąsiai nusimetusi rankšluostį nuo kūno, drebančiomis nuo vis dar jaučiamo šalčio ir baimės, sukrėtimo po neseniai įvykusių įvykių, rankomis, mergaitė lėtai pradėjo rengtis duotus rūbus. Nors mėlyni džinsai puikiai aptempė kojas, didelis, per daug laisvai ant liekno jaunosios burtininkės kūnelio krentantis džemperis atrodė tarsi suknelė, beveik paslėpė džinsus.
Kai kūną jau dengė moters duoti rūbai, mergaitė pasilenkė ir paėmusi rankšluostį nuo žemės, tvarkingai jį sulankstė, padėjo. Žvilgsnis tapo dar liūdnesnis kai nukeliavo iki melsvos, suplėšytos ir kruvinos suknelės. Ji buvo pati mylimiausia Arabellos suknelė, daug jai reiškė, kadangi tai tarsi buvo vienintelis tėvų atminimas, tačiau dabar iš jo nieko gero nebeliko. Giliai įkvėpusi ir besistengdama ašaroms neleisti ir vėl nuriedėti skruostais, drebančia ranka pasiekė durų rankeną ir lėtai ją nuspaudė. Nedrąsiai pravėrusi duris, joms šiek tiek sugirgždėjus, baikščiai dėjo žingsnį pirmyn, taip išeidama iš vonios kambario. Žvilgsnis baikščiai, išsigandusiai lakstė po patalpą. Mergaitė jautė baimę. Ši bijojo pasilikti viena, būti nuskriausta ir sužalota. Nors vis dar nepasitikėjo nepažįstama moterimi ar tuo labiau akimirkai su ja buvusiu vyru, tačiau dabar begalo norėjo, kad šie būtų šalia, kadangi kažkodėl tikėjo, kad jei gali apsaugoti mergaitę nuo viso šio baisaus pasaulio ir jo skleidžiamų pavojų.
-
Išaušusi nauja diena džiaugsmingai pasveikino prie lango stovinčią tamsiaplaukę. Pirmieji saulės spinduliai švelniai paglostė veido odą, perbraukė per ilgus, tamsius plaukus, kiek netvarkingai nugulusius už nugaros, ir nutvieskė visą kambarį. Erdvus, tačiau nedidelis kambarėlis gavo dar vieną progą pasidžiaugti saulės spinduliais.
Suirzusi nuo akinančios šviesos nusigręžė nuo lango. Kilo mintis užtraukti užuolaidas, tačiau tuoj pat nuvijo šalin. Šviesesnis kambarys simbolizavo saugumą, tad išėjusi iš vonios kambario mergaitė pasijus drąsiau. Arba bent jau turėtų pasijusti. Tamsa visuomet priverčia pasirodyti baisiausius vaizduotės padarinius.
Nužvelgusi kambarį, liūdnai vyptelėjusi ir turbūt galutinai susitaikiusi su Marlenos išvykimu gūžtelėjo pečiais tarsi pati nesuprasdama, kodėl šitaip pasielgė. Galiausiai ir durys prasivėrė, o pro šias žengė kur kas geriau atrodanti mergaitė. Išvaizda pasikeitė, žvilgsnis - ne. Akimirką stovėjo nė nekrustelėdama, leisdama naujajai viešniai apsiprasti su saulės šviesa, vėsuma ir galbūt kiek atsigauti.
- Ateik, - ištiesusi ranką paragino tamsiaplaukę pulti į glėbį.
Apkabinimas visuomet padeda, ypač tokioje situacijoje. Nujautė, kad mergaitei to reikia. Ji aiškiai tai parodė apsikabindama dar svetainėje, tik išgąsdinusi ją privertė atsitraukti.
- Žinau, kaip viskas atrodo, žinau... Bet čia tu saugi. Šis namas priklauso mano gaujai, o kartu su juo ir milžiniškas plotas miško, niekas. turėdamas proto, nedrįsta čia kelti kojos, o kitiems geruoju tai nesibaigia, todėl esi saugi. Name niekuomet nebūsi viena, čia visuomet kas nors yra: aš, mano vaiki... sužadėtinis, Selena ar kas nors iš mano gaujos. Niekuomet neliksi viena, visuomet bus tas, kuris saugos tave, gerai? Čia gali jaustis saugi, o tai, kas nutiko miške... Man labai gaila... Žinau, ką tenka tau patirti... - kaip įmanydama švelniau ir atsargiau ištarė žvelgdama į vienuolikmetės veidą.
Ieškojo emocijų. Ieškojo, ko nors, kas leistų suprasti, kaip gi jaučiasi, ką galvoja ir ko nori. Vaikus suprasti lengva, tik jau ne Lunai. Nors patirties, reikėjo pripažinti, turėjo ir gana nemažai, tik, regis, vis tiek nepakankamai.
- Nori valgyti? Ar verčiau pamiegoti? - žvilgtelėjo į lovą.
Kvailoka atrodė siūlyti miegoti, kai ką tik išaušo, tačiau turint galvoje, kad naujajai viešniai teko visą naktį klaidžioti miškais, išgyventi tėvų netektį ir atsidurti nepažįstamųjų glėbyje, poilsis atrodė itin reikalingas. Klausimas - ar įmanomas?
- Be to... Tau tinka mano džemperis, - kreivai šyptelėjo bandydama pralinksminti. - Atrodai, kaip meškiukas, - mirktelėjo.
-
Mergaitė buvo viena nežinomoje patalpoje ir visa tai ją labai gąsdino, vertė jaustis nesaugiai ir silpnai. Na, ši bent manė, kad buvo viena. Žvilgsniui pagaliau sutikus vis dar nepažįstamos moters žvilgsnį, mergaitė tarsi šiek tiek aprimo, tačiau neigiamos emocijos iš jos pačios bei jos veido, niekur nepabėgo, ji vis dar pilnai nepasitikėjo niekuo, bijojo.
Moteriai ištiesus rankas ir pakvietus ją apkabinimui, Arabella nepatikliu žvilgsniu pažvelgė į ją, bet galiausiai atsiduso ir nedrąsiai pajudėjo iš vietos. Ši nežinojo ar apkabinimas buvo tai, ko jai dabar reikėjo, ar Arabella gali pasitikėti šia jai pagalbą bandančia suteikti moterimi ir ar ši bus saugi, tačiau įsidrąsinusi, nedrąsiai prisiglaudė prie tamsiaplaukės kūno, lieknomis rankutėmis nedrąsiai apsikabino šią. Priglaudusi galvą prie šių namų savininkės krūtinės, užmerkė akis ir stengėsi nesusigraudinti.
Aukštaūgei tarsi supratus, kad vienuolikametei šiuo metu tikrai labai reikia paguodos, nors ši ir mažai tepadėjo tokioje būsenoje, ir pradėjus ją guosti, Arabella atrado lašelį pasitikėjimo ja, tačiau vis vien nesijautė labai saugiai šioje vietoje.
- O... O jie manęs nenuskriaus? Tas... dėdė atrodė piktas, lyg manęs nemėgtų... Lyg būtų vienas iš tų, kurie nužudė mano tėvus... - baugiai, tyliai į moters marškinėlius sumurmėjo Holland. Mergaitė bijojo reakcijos į tariamus žodžius, bijojo pasakyti kažką ne taip, tačiau žinojo, kad šios gelbėtojai nebūtų patikusi ir tyla.
- Koks tav... jūsų vardas? - nežinodama kaip kreiptis į tamsiaplaukę, paklausė buvusi paveikslo gyventoja. Lieknas kūnelis ir toliau švelniai glaudėsi prie juodais rūbais pasidabinusios moters. Kalbėjimas šiek tiek padėjo susikaupti, nesusigraudinti ir neapsiverkti, o apkabinimas, nesijausti vieniša ir paliktai likimo valiai.
Sulaukusi sekančio klausimo, nieko į jį neatsakė, tik nežymiai papurtė galvą, taip duodama nebylų atsakymą ir tarsi atsakydama, kad šiuo metu visiškai nieko nenori. Kad ir kokia buvo pavargusi ar alkana, miegoti ar valgyti tikrai nebuvo pasiruošusi. Maistas nė trupučio netraukė, nors ir kaip organizmas jo reikalavo. Mergaitė bijojo užmerkti akis ir susapnuoti ne ką kitą, o negyvus tėvų kūnus, krauju nuspalvinta baltą sniegą aplink juos. Ši nenorėjo viso to pamatyti dar kartą, visą tai patirti dar kartą. Apie baisią tėvų mirtį buvo baisu net pagalvoti, ašaros kaip mat kaupdavosi akyse, tad Arabella nė negalėjo įsivaizduoti, kaip reaguotų, jeigu sapnas privestų prie tikroviško, vaizdinio šių kraupių įvykių prisiminimo.
Išgirdusi sekančius moters žodžius, mergaitė prisiglaudė dar arčiau, nors neaišku ar tai buvo įmanoma, šniurkšelėjo nosimi stengdamasi neleisti ašaroms pabėgti iš akių...
-
Prisikando lūpą, jog nevyptelėtų iš nepatiklaus, abejingo žvilgsnio, nukreipto tiesiai į ją. Tai nebuvo pirmas kartas, kai kas nors šitaip spokso. Abejingai, akivaizdžiai svarstydamas ar verta pasitikėti. Visgi juk mergaitė buvo pakviesta pulti tiesiai vilkei į glėbį. Abejotina, kad kitomis aplinkybėmis tamsiaplaukė būtų bent pažvelgusi į Pusmėnulio gaujos alfą.
Mažam, lieknam kūneliui prisiglaudus prie raumeningo, ištreniruoto ir tvirto, toptelėjo, kokia gležna ir silpna vienuolikmetė stovėjo šalia. Luna netgi ėmė svarstyti, kokia buvo pati, kai viso labo tebuvo pirmakursė. Regis, jau tuo metu išsiskyrė gan nebloga fizine forma. Gaila, jog likimas ir Fortūna nusigręžė nuo dėl nieko nekaltos mergaitės. Neturėjo šitaip pasibaigti viskas, bet medžiotojai, kaip tamsiaplaukė ja spėjo suprasti, nesirenka aukų. Aukomis tampa visi, kurie pasimaišo jiems po kojomis.
Kaip įmanydama švelniau paglostė žemaūgės nugarą. Žinojo, kad toks prisilietimas nepadės užsimiršti, tačiau padės šiek tiek atitrūkti nuo kankinančių minčių.
- Ne, - ramiai atsakė pakreipdama galvą ir žvilgtelėdama į varno juodumo plaukus ir liūdną mergaitės veidelį.
Reikėjo paguosti naująją viešnią, tačiau kaip tai padaryti, neatskleidžiant visų faktų, kurie įbaugintą vaiką galėjo išgąsdinti dar labiau? Pasakyti, kad kelias dienas pagyvens vilkolakių name kartu su jų vade ir jos sužadėtiniu vampyru? Šitai derėjo atskleisti kiek vėliau, o dabar...
- Jam tik sunkiai sekasi bendrauti su vaikais, tačiau po kurio laiko apsipras ir galbūt susibendrausit, - nežymiai šyptelėjo. - Ir ne, jis nėra vienas iš medžiotojų, kurie šitaip pasielgė su tavim ir tavo šeima. Prireikus jis gins tave, - linktelėjo žvilgtelėdama pro langą.
Kilstelėjo antakį sulaukusi klausimo, tačiau ne iškart nusigręžė nuo lango. Kurį laiką spoksojo į mišką, o tuomet žvilgtelėjo į mergaitę.
- Luna, ir nesikreipk į mane "jūs", man ne aštuoniasdešimt, - kreivai vyptelėjo. - O tu?
Suvokusi, jog nei miegoti, nei valgyti tamsiaplaukė nenori, apsidairė svarstydama, kaip geriausia būtų nukreipti nuo niūrių minčių. Kovoje geriausia taktika - išblaškyti, o šitam padeda pokalbis. Kaip nesąžininga, jog kovos strategijas ji gali pritaikyti ir čia.
- Įsitaisyk, - parodė paklotą lovą ir pati susirangiusi ant krašto pasisuko į vienuolikmetę. - Papasakok, ką labiausiai mėgsti veikti.
Kur buvęs, kur nebuvęs, čia pat prisistatė ir Meino meškėnas miaukdamas, prašydamas dėmesio. Liuoktelėjęs ant lovos pūkų kamuoliukas ėmė uostinėti nepažįstamąją.
-
Švelnūs moters veiksmai, apkabinimas ir nugaros glostymas, gal šiek tiek ir padėjo pasijausti mergaitei geriau, bet ši vis dar jautėsi sudaužyta, kadangi tokių įvykių greitai pamiršti ar su jais greitai susitaikyti, buvo tiesiog neįmanoma. Na, bent Arabella taip manė.
Šiltas Lunos glėbys ir švelnūs jos prisilietimai leido minutėlei atsipalaiduoti, pasijausti tarsi būtų mamos glėbyje, leisti baisiems įvykiams pabėgti iš atminties, bet deja, tai nesitęsė ilgai. Mergaitė bijodama, kad jos gelbėtoja gali pasijusti nepatogiai, susinepatoginusiai dėl tokių meilių prisiglaudinėjimų, atsitraukė, bet vis tiek liko sėdėti visai netoli netoliese tamsiaplaukės.
- Tai tas dėdė geras ir jis tikrai manęs nenuskriaus? Man nereikia bijoti? - nedrąsiai paklausė buvusi paveikslo gyventoja ir kukliu, daug besitikinčiu iš moters, liūdnu bei nepatikliu žvilgsniu pažvelgė į vieną iš savo gelbėtojų. Mergaitės žvilgsnis priminė vargšą, vienišą, liūdną pasimetusį šunytį, prašantį būti išgelbėtu ir nepaliktu likimo valiai.
- Gerai, Luna. Aš Arabella. Arabella Holland, - prisistatė vienuolikametė, bet į sekantį moters užduotą klausimą, neatsakė visiškai nieko. Tai nebuvo dėl to, kad nedrįso. Jaunoji Holland tiesiog nežinojo galimo atsakymo į jį. Gyvendama paveiksle ji negalėjo užsiimti kažkokiomis ypatingomis veiklomis, tad ir tiesiog tikriausiai neturėjo sau mėgstamos veiklos arba tiesiog nežinojo kokia ji buvo, dar nebuvo jos atradusi.
Mergaitei tylint ir nejaukiai, gan liūdnokai žvelgiant į Luną, iš šios situacijos ją išgelbėjo atėjęs pūkuotas, mielos, draugiškos išvaizdos katinukas. Arabellos lūpos kiek prasivėrė iš nuostabos, ši atsigulė minkšoje lovoje ir nedrąsiai paglostė pūkų kamuoliuką. Šiam pradėjus patenkintai murkti, mergaitė jau drąsesniais judesiais pradėjo jį glostyti, tačiau nė pati nepajautė kaip pavargusios akys užsimerkė, kūnas pasidavė nuovargiui ir ši užmigo. Ranka glosčiusi naują draugą nusviro, o iš tamsiaplaukės lūpų girdėjosi tik ramus, tylus kvėpavimas.
-
Juto, kaip prie kūno besispaudžiantis kūnelis pamažu atsipalaidavo ir šiek tiek nurimo. Naują būseną išdavė ir kiek pasikeitęs kvėpavimas. Ar tikrai reikėjo tiek ne daug? O gal įtakos turėjo kiti objektai?
Kilstelėjo galvą mergaitei atsitraukus. Rankos nugulė ant kelių, kol safyrinės akys tyrinėjo mažametę. Ši taip stipriai skyrėsi nuo Marlenos, jog Luna net ir norėdama negalėjo jų susieti. Bent jau ne charakterio savybėmis.
- Ne. Šiame name tau nereikia nieko bijoti, esi saugi, - dar kartą patikslinusi, bandydama nesuirzti ir kaip įmanydama švelniau atsakė į užduotą klausimą.
Sulaukusi keisto žvilgsnio nukreipė savąjį kitur. Nemėgo, kai kiti liūdnomis šuniuko akytėmis spigindavo vildamasi, kad ji padarys tai, ko buvo prašoma. Netinkama manipuliacija prieš ją. Tiesa, šįkart mergaitė turbūt tenorėjo žmogų, kuriuo čia, naujoje vietoje, galėtų pasitikėti, tik visgi Luna neatsisuko ir žvilgsnio nepriėmė. Pasitikėjimas taip lengvai neužsitarnaujamas, tam reikės daug laiko ir pastangų. Abipusių.
- Sveika atvykusi į naujus... - pamaniusi, kad žodis "laikinus" gali sukelti tik bereikalingą stresą vienuolikmetei, nutylėjo. - Namus, Arabella, - šyptelėjo pakildama nuo lovos.
Stovėdama šalia lovos, ant kurios drąsiai buvo liuoktelėjęs King'as, stebėjo, kaip šis itin lengvai susibendrauja su naująja viešnia. Nežymiai šyptelėjusi, palaukusi, kol mergaitė įsidrąsins, o tuomet visai (ne)tikėtai užmigs, nužingsniavo prie lango. Kelias akimirkas žvilgsniu klajojo po ežerą ir tyvuliuojantį vandenį, o tuomet nieko nelaukusi užskleidė užuolaidas leisdama tamsai pasiglemžti kambarį. Visgi rytinė saulė nepasidavė ir keletas spindulių prasprūdo pro medžiagą, laimei, klajojo tik grindimis ir miegoti vienuolikmetei netrukdė.
Įsitikinusi, jog ši tikrai miega, o King'as taip pat tyliai murkdamas snaudžia, tyliai užvėrė duris ir nusileido į apačią.
-
Mažas, be daiktų buvęs kambariukas, per beveik vienerius metus, 9 mėnesius, buvo labai pasikeitęs. Šiame labai atsispindėjo gamta, buvo daug augaliukų, kurie reikalavo daug dėmesio, pūpsojo kelios pilnos lentynos knygų, dominavo pakankamai gamtiškos ir pastelinės spalvos. Kambarys buvo labai jaukus ir būtent jame Arabella jautėsi tarsi namie, jautėsi sava, saugi, suprasta. Ši vieta per devynis mėnesius sugebėjo tapti šios namais, o joje gyvenantys žmonės, širdžiai artimais šeimos nariais ir draugais. Čia buvo tiesiog malonu ir jauku gyventi, kadangi mergaitę visą laiką supo taip jos mylima gamta, kuri ypač dabar, vasara, buvo pasakiškai graži, šilti, draugiški ir malonūs žmonės, jauki atmosfera.
Tiesa, vieno iš pagrindinio šio namo gyventojo, globėjos sužadėtinio, Arabella vis dar nebuvo normaliai sutikusi ir kiek prisibijojo jo. Elijah atrodė gan grėsmingas, ne pats draugiškiausias ir šilčiausias žmogus, kurį buvo galima sutikti pusmėnulio vilkų gaujai priklausančiame name prie ežero. Nors šie kartais ir prasilenkdavo name, bet kalbėjusi su juo(neskaičiuojant pasisveikinimo) ar susitikusi ilgesniam laiko tarpui, Holland nebuvo ir labai bijojo to momento. Žinoma, vos tik varniukė užsimindavo apie savo baimę Lunai, ši tik nusijuokdavo ir pasakydavo, kad Elijah yra geras ir draugiškas žmogus, ši tikrai susibendraus su juo. Deja, tačiau tai mergaitės baimės iš jos niekad neišvarydavo, ji globėjos žodžiais nepatikėdavo.
Juodas džemperis ir juodos treninginės kelnės maloniai ir patogiai gludo prie mergaitės kūno, kol pati ji patogiai įsitaisiusi sėdėjo lovoje. Ant jos kelėnų pūpsojo herbologijos knyga. Ne, ji nebuvo užduota namų darbams ar kažkam panašaus. Holland tiesiog jautė net kiek per didelę meilę gamtai, tad tiesiog pati savo noru daugiau domėjosi ja, skaitė knygas papildomai ir žinoma, vos tik atradusi laisvą minutėlę, kaip mat bėgdavo į šį namą supančią pasakišką gamtą. Jaunoji burtininkė būtų mielai praleidusi gamtoje visą savo laisvą laiką, tačiau negalėjo, nes pati puikiai žinojo, kad turi užsiimti ir kažkuo kitu, ne tik buvimu gamtoje. Be to, Luna vis dar mokino šią savigynos, o Arabella stengėsi klausytis kiekvieno šios nurodymo, nepraleisti nė vienos pamokos ar nepasirodyti per daug silpna, kas buvo kiek sunkoka kai mergaitės kūnas nebuvo gerai ištreniruotas...
-
Safyrinės akys atsispindėjo šaltame, skaidriame stikle. Ryškios, keistai žėrinčios akys, primenančios du sunkiai įperkamus brangakmenius trumpam dingo. Lūpas paliko lengvas atodūsis, o tuomet lange ir vėl sužibo safyrai. Stovėdama priešais langą rankose Luna laikė pustuštį puodelį su karštu šokoladu, dar nespėjusiu atvėsti. Juodi, liemenį siekiantys plaukai už nugaros krito nepaklusniomis, kiek susivėlusiomis garbanomis ir mergina tai puikiai matė lange, tačiau ignoravo. Užuot susitvarkiusi juos, ji stebėjo savo augintinį.
Neseniai nupjauta žole, prigludęs prie žemės, link nekalto paukštelio iš lėto sėlino King'as. Pūkuota, puošni uodega retkarčiais švystelėdavo į šalį, o tamsiaplaukė galėjo prisiekti, kad matė, kaip tokiomis akimirkomis katinas išleisdavo savo nagus. Tokia medžioklė keistai hipnotizavo ir mergina šitaip prastovėjo daugiau nei dešimt minučių, bet nuo lango nesitraukė. Žinojo, kad King'as vargšo paukštelio nesužeis. Jam tai nerūpėjo, nė karto per tiek metų šis nebuvo sugrįžęs nešinas mažu lavonu. Dabar irgi neturėjo sugrįžti pas šeimininkę su sparnuotoju.
Kaip ir tikėjosi, meino meškėnas liuoktelėjo išgąsdindamas nekaltąjį, o šiam nuskridus tik grybštelėjo orą. Ir šįkart be nagų. Vos matomai šyptelėjusi papurtė galvą ir kilstelėjusi puodelį ištuštino pagauliau šį. Įmetusi į kriauklę šį pasisuko laiptų link, bet vilkiškai klausai sugavus žingsnius, patraukė durų link. Plačiai atlapojusi duris ir žengusi žingsnį į lauką, gavo nustebti.
- Tu, - sušnypštė stebėdama, kaip dideliais žingsniais jos link artėja puikiai pažįstamas asmuo.
- Žinojau, kad būsi manęs pasiilgusi, bet kad šitaip, - patenkintas savimi dėbtelėjo į tamsiaplaukę, o tada trumpam stabtelėjęs, kelias akimirkas žvelgęs į safyrines akis įžengė į vidų.
- Aš nekviečiau tavęs užeiti, - suirzusi tėškė aiškiai parodydama, kad Etanas čia nelaukiamas.
Visu kūnu ir visa savo esybe ji troško perkąsti šiam gerklę, priversti klykti iš skausmo, kęsti baisiausią ir žiauriausią agoniją. Ji nekentė jo, o mintis, kad jos jausmai Etano atžvilgiu sutampa su Elijah, teikė pasitenkinimo. Anksčiau ar vėliau jie pribaigs jį.
- Žinau, mieloji, todėl užėjau pats, - šelmiškai šyptelėjo. - Tėvai pamiršo išmokyti tave madagybių, bet nieko tokio, niekada nebūna per vėlu, - caktelėjo liežuviu apsidairydamas.
Sunkiai tramdydama neapykantą prisimerkė atidžiai sekdama kiekvieną nelaukto vampyro žingsnį. Šis it jausdamasis namuose patogiai įsitaisė ant sofos priešais židinį, pakreipė galvą ir įsispoksojo į namo savininkę. Luna degte degė noru šiam taip trinktelėti, kad ta įžūli šypsena amžiams dingtų nuo jo veido.
- Smagu buvo tave pamatyti, o dabar nešdinkis, neturi, ką čia veikti, - ranka parodė į duris, o prireikus pasiruošė pati išmesti šį už pakarpos.
-
Vėsus, tačiau malonus vėjelis pateko į kambarį pro pravirą kambario langą ir kiek kedeno tamsiaplaukės palaidus plaukus. Įvairūs augaliukai silpnai, linksmai ir maloniai siūbavo nuo vėjo, tarsi šoko nuo jo sukeliamo garso, savotiškos muzikos. Kaip bebūtų keista, knyga, kuri buvo padėta ant Arabellos kelių, šią akimirką visiškai jos nedomino ir tiesiog dėl vaizdo gulėjo ant jų. Mergaitės visą dėmesį buvo pavogęs nenaudėlis vėjas, kuris šią akimirką nekėlė jokių nemalonumų, kaip tik atvirkščiai, kiek džiugino ir domino.
Nusprendusi, kad bereikalingai gulėti ant kelėnų knygai tikrai nereikia, varniukė įdėjo skirtuką į baigtą skaityti puslapį ir užvertusi ją, padėjo ant spintelės šalia lovos. Vėlei nusukusi žvilgsnį augaliukų link, ši pastebėjo lėtai šios link žingsniuojantį ir gan sunerimusiai atrodantį King'ą. Mergaitės antakiai kaip mat susiraukė ir atsistojusi nuo lovos ši prižygiavo prie pūkuotuko, švelniai perbraukė per jo kailį, tačiau šio išraiška vis vien nepasikeitė, jis vis dar atrodė sunerimęs, o mergaitė vis dar nesuprato kas vyksta. Galbūt jis susižeidė žaisdamas lauke?
Dar kartelį perbraukusi per augintinio kailį, mergaitė švelniai paėmė jį ant rankų ir nunešė ant lovos, padėjo jį ir leido šiam įsitaisyti joje. Tačiau situacija nepasikeitė, katinukas vis dar atrodė sunerimęs.
Išgirsti balsai apačioje, privertė Arabellą laimingai išsišiepti. Selena atvyko! Nepraėjo nė penkiossekundės ir lieknas kūnelis jau greitai leidosi laiptais žemyn. Veide švietė plati šypsena, o noras pamatyti, apkabinti ir pasikalbėti su Selena, buvo didelis. Deja, tačiau nusileidusi ši nepastebėjo taip lauktos ir pasiilgtos moters. Jos vietoje ši išvydo keistą vyriškį, kuris jautėsi per daug kaip namie ir Luną, kuri rodosi, kad nebuvo labai patenkinta šio vizitu. Kas čia vyksta?
- Luna, ar viskas gerai? Kas čia vyksta? - kiek sunerimusi paklausė varniukė. Šios žvilgsnis pasimetusiai lakstė nuo nepažįstamo, keistai besielgiančio žmogaus, iki kiek įpykusios globėjos, iš kurios ir norėjo išgirsti atsakymą į užduotą klausimą.
Galbūt tai ir buvo priežastis, dėl kurios King'as buvo toks sunerimęs, nesavas ir keistai elgėsi? Galbūt šis nepažįstamasis yra padaręs kažką blogo ir dėl šios priežasties jis nėra laukiamas šiose namuose?
-
Vaikinas dar kartelį caktelėjo liežuviu papurtydamas galvą. Luna juto šio įsmeigtą žvilgsnį, deginantį kūne milžinišką skylę. Skolinga, žinoma, neliko. Įžūliai ir piktai stebeilydama į Etaną Pusmėnulio gaujos alfa kilstelėjo galvą. Kiek padvejojusi žengė kelis žingsnius, sumažino atstumą tarp savęs ir vampyro. Apėjusi nedidelį stalelį atsidūrė priešais šį. Atidžiai nužvelgė ieškodama ginklo ar to, kas padėtų išsiaiškinti, ko gi šis atsibeldė iki Ūdrų Žabangų. Atsakymo nerado. Vaikinas neturėjo nieko, kas paaiškintų jo buvimą čia, jos namuose. Tiesa, tamsiaplaukis galėjo gudriai paslėpti ginklą, bet Luna vylėsi, kad tiek metų naudojusi šiuos pati, būtų pastebėjusi.
- Kurios sakinio dalies tu nesupratai? - suirzusiai sušnypštė galva rodydama į duris.
- Mmm... - apsimestinai susimąstęs šis kilstelėjo galvą į lubas, spragtelėjo pirštais ir vėl nukreipė žvilgsnį į merginą. - Visos, - vampyro veidą papuošė plati, įžūli šypsena.
Bejėgiškai papurtė galvą ketindama žengti link Etano ir jėga šį išmesti, bet vilkiška klausa sugavo žingsnius. Abu antgamtikai kilstelėjo galvas į laiptų pusę. Safyrinis žvilgsnis pastebėjo laimingai besišypsančią Arabellą. Turbūt ši manė, kad pasirodė Selena. Kaip Luna ir tikėjosi, iš mergaitės veido netrukus dingo visas džiaugsmas.
- Ooo, - nustebęs ir keistai, perdėtai besidžiaugdamas Etanas pakilo iš savo vietos ir dramatiškai nusilenkė. - Malonu susipažinti, jaunoji ledi. Aš Etanas, - draugiškai šyptelėjo taikydamasis būti priimtas maloniai ir draugiškai.
- Eik į savo kambarį. Dabar, - griežtu balsu, nepalikdama galimybės ginčytis paliepė.
- Negi neleisi mums pabendrauti? - apsimestinai nuliūdęs papurtė galvą vampyras.
- Nedrįsk prie jos artintis, - įspėjo garsiai suurgzdama, žengdama kelis žingsnius arčiau Etano.
Šis pasinaudodamas vampyrišku greičiu akimirksniu atsidūrė prie mergaitės. Plačiai išsiviepęs, provokuodamas tamsiaplaukę griebė mažajai už gerklės, geležiniais gniaužtais sugniaužė šiai kaklą grasindamas sutraiškyti kiekvieną ten esantį kaulelį.
Apstulbinta tokio veiksmo Gardner pravėrė rausvas lūpas. Safyrinės akys išsiplėtė iš nuostabos. Nesitikėjo, kad pasirodęs čia Etanas ims grasinti jai. Bent jau ne tokiu būdu.
- Ką dabar pasakysi, vilkiūkšte? - provokuodamas ir vėl plačiai šyptelėjo.
Sukandusi dantis, primerkusi akis ir akimirksniu atsidūrusi prie vampyro, atplėšė šį nuo Arabellos ir su visa žmogiška ir vilkiška jėga trenkė į sieną prispausdama savo svoriu. Nesitikėjęs tokio smūgio antgamtikas aiktelėjo. Beliko spėlioti - iš nuostabos ar skausmo.
- Niekas neateina į mano namus ir negrasina žmonėms, kuriuos myliu, - taip grėsmingai suurzgė, jog galėjo justi, kaip visas kūnas suvibruoja nuo urzgesio.
Tokia pat jėga gniauždama šio kaklą, kokia vampyras gniaužė mergaitės, Luna išsitraukė nedidelį durklą ir pykčio perkreiptu veidu, safyrinėmis akimis, degančiomis iš įniršio, smeigė sidabrinį durklą tiesiai vaikinui į krūtinę. Pajutęs beprotišką skausmą Etanas griausmingai sustūgo, pabandė išsivaduoti, bet Pusmėnulio gaujos alfa buvo stipresnė. Suleidusi nagus šiam į kaklą kiek pakreipė galvą. Namo link kažkas žingsniavo ir tamsiaplaukė neabejojo, kad tai Elijah.
- Įdomu, kaip Elijah reaguos išvydęs tave, - triumfuodama šyptelėjo išvydusi antgamtiko akyse baimę, sumišusią su skausmu ir agonija.
Ištrėmusi šį į lauką su krūtinėje styrančiu durklu stabtelėjo tarpduryje, pakreipė galvą į Arabellą, kiek padvejojo, žvilgtelėjo į Elijah, Etaną, o tada vėl į mergaitę.
- Viskas gerai? - taip ir nežengdama į lauką, pasisuko į šią ketindama leisti vaikinams išsiaiškinti vieniems.
-
Pirmyn, atgal, į Londoną iš jo, ši nuolatinė rutina vaikiną ėmė sekinti, Elijah jautėsi piktas ir įtūžęs, mat šis kartas nebuvo toks, kaip visi prie kurių jis buvo pratęs. Šiandien rudaplaukiui po kojomis pasimaišė ne kas kitas, o jo pačio tėvelis su grasinimais, adresuotais į Luną. Chris' as niekada neleido skaudinti žmonių, kuriuos jis gerbia bei myli, todėl šį kartą susitvardyti vaikinui buvo išties sunku. Jis tvirtai laikė sugniaužęs kumsčius, tačiau emocijas tvardė, žinojo, kad Joseph' as to nenusipelnė. Ir visgi buvo vaikino kūrėjas.
Kelionė namo, atgal į Ūdrų Žabangus atrodė tokia ilga. Vampyro galvoje mintys ėmė daugintis nepastebimai greitai, jis nežinojo ar sakyti Lunai tiesą ar viską laikyti savyje, nežinojo kaip elgtis su vaiku, kurį kasdien mato, juk jis pats praktiškai tėvo neturėjo, retai jį matydavo, o jei ir būdavo šis šalia, tai tik stipriai padauginęs alkoholio, todėl net nenumanė, ką su tuo vaiku reikia daryti, kad palaikyti artimą ryšį.
Mintims dar vis ryjant vienai kitą, Elijah pagaliau pasiekė tikslą, tačiau labai neskubėjo, mat emocijų slėpti jis nemokėjo, o Luna viską greit perpranta, tačiau žinojo, kad mylimajai nemeluos, bus kaip bus, bet tiesą jai jis pasakys.
Keli gilūs atodūsiai ir vampyras jau buvo kieme, kojas vilko viena paskui kitą, kol jo klausos nesudirgino gerai pažįstamas balso tonas. Etanas. Nė akimirką nesudvejojęs savimi Dawson' as greitu žingsniu žengė prie durų, jas pravėrė. Vaizdas, kurį jis išvydo vos tik atsistojęs tarpduryje, paglostė širdį. Mat prieš tai kūną akimirksniu persmelkusi baimė privertė patikėti, kad Lunai bei Arabellai galėjo kas nors nutikti.
- Ką tu čia darai? - Rauktelėjęs antakius, pykčio persmelktas akis nukreipė į leisgyvį vaikiną, tačiau neilgam. Juodaplaukė šį greit išstumė pro duris, palikdama šiuos dviese.
- Jums viskas gerai? - Kilstelėjęs galvą nuo Etano, pažvelgė į sužadėtinę, tada į mergaitę. - Aš susitvarkysiu, - linktelėjo juodaplaukei ir užtrenkė namų duris, kieme pasilikdamas vienu du su kažkada buvusiu draugu.
- Ko čia atsivilkai? - Tvirtai pirštais sugniaužė šio kaklą, o kita ranka čiupo už durklo, norėjosi šį smeigti giliau, bet susilaikė. Jam reikėjo informacijos.
- Pa.. as gra.. žuolę, - nors kalbėti šiam darėsi vis sunkiau, tačiau humoro jausmas nedingo, o Dawson' as su juo cackintis nesiruošė.
- Tėvas siuntė? - Sujudino į krutinę įsmeigtą sidabrinį durklą, tikėjosi, kad šis kalbės.
- Nu.. žudyt jas.. - skausmo persmelktas balsas su pašaipos gaidele dar pasiekė rudaplaukio klausą, bet šio kantrybė buvo išsekusi, pavargo matyti Etaną nuolat besisukiojantį aplink, jis norėjo, kad jo šeima būtų saugi, tad spustelėjo durklą kiek giliau į širdį, taip ją sužeisdamas, jog ši niekad nebeužgis.
- Sau..gokis, - tylus šnabždesys dar prasiskverbė pro vampyro lupas ir jo gyvybė užgęso. Elijah nemėgo žudyti, jis verčiau užrakintų ką rūsyje, kankintų ir tuo mėgautusi, bet šis jau buvo peržengęs visas ribas.
-
Sunerimęs, kiek pasimetęs ir įtariantis kažką blogo tamsiaplaukės žvilgsnis žvelgė tai į Luna, tai į nepažįstamą vyriškį, kuris neatrodė labai patikimai, saugiai ar draugiškai. Mergaitė tiesiog jau dabar jautė, kad šis nebuvo geras žmogus, kadangi nuo nepažįstamojo, nepatikimai atrodančio vyriškio, sklido gana neigiama energija, o ir puikiai matėsi, kad mergaitės globėja jo nemėgo, šis nebuvo jai artimiausias ar labiausiai mėgiamas žmogus.
- Nežadu su jumis sveikintis ar prisistatinėti. Luna jums aiškiai pasakė, kad nenori matyti jūsų šiuose namuose, kodėl jūs vis dar čia? Kas dar neaišku? - būdama gan užsispyrusia ir ne per daugiausiai mandagia, susierzinusia, tarė Arabella kol šios piktas žvilgsnis degino nepažįstama, šiuose namuose nepageidaujamą vyriškį, prisistačiusį Etano vardu.
- Bet, Luna... - nespėjo pabaigti sakinio, bandydama paprieštarauti liepimui keliauti į savo kambarį tarė, kai staigiai ir netikėtai prieš šios veidą atsirado tas pats vyriškis, kuris pasirodo, kad nebuvo paprastas žmogus. Būtų buvę gerai, jeigu Etano prisiartinimas prie šios būtų tuo ir pasibaigęs, tačiau deja, taip nebuvo. Nepraėjus nė kelioms sekundėms, nespėjus sureaguoti, ši pajuto stiprius rankų gniaužtus užspaudančius jos kaklą, trachėją ir sutrukdančius orui pasiekti plaučius, grasinančius sutraiškyti kiekvieną mažytį kakle esantį kaulą, o galiausiai ir nužudyti. Melsvai pilkų akučių kraštuose pradėjo formuotis ašarėlės, o žvilgsnis buvo paklaikusiai išsigandęs. Arabellai tarsi norėjosi klykti, šauktis pagalbos, tačiau kaklą spaudačios stiprios, vyriškos ir turbūt antgamtiškų galių turinčios rankos, neleido to padaryti. Pro akis tarsi prabėgo visos linksmos, laimingos, liūdnos, skaudinančios, įsimintos ir svarbios gyvenimo akimirkos, o dėl deguonies trūkumo akyse pradėjo tempti. Mergaitė dar bandė kažką padaryti pati, rankutėmis bandė nustumti tvirto sudėjimo vyriškio rankas nuo savęs, tačiau buvo per daug silpna. Kelios ašaros nutekėjo pabalusiais skruostais ir paskutinę akimirką, kai varniukė visiškai nebeturėjo vilties išsigelbėti ir buvo ant sąmonės praradimo ribos, ši pajuto atlaisvėjusią gerklę ir sukrito ant šaltų grindų, pradėjo kosėti ir bandė įkvėpti kuo daugiau oro. Raudonos rankų žymės ant pabalusios kaklo odos negailestingai priminė apie ką tik įvykusį, vos Holland gyvybės nenusinešusį įvykį. Vargšė mergaitė vis dar bandė atgauti normalų kvėpavimą, gauti pakankamai deguonies organizmui, susiraičiusi ant grindų kosėjo ir bandė kvėpuoti. Šią akimirką jai nerūpėjo nė tai, kas ją išgelbėjo. Ši negirdėjo nieko aplink. Arabella tiesiog tikėjosi, kad Lunai viskas gerai ir tas nesveiko proto vyras jos nenuskriaus, tačiau jėgų žvilgsniui pakelti ir tuom įsitikinti, neturėjo...
-
Niekas nebuvo gerai ir Lunai tai teko suvokti su siaubu. Atsisukusi į Arabellą, ji išvydo ją merdėjančią ant žemės, sunkiai bandančią įkvėpti oro ir atsigauti. Safyrinės akys išsiplėtė iš baimės. Ranka, laikiusi duris, jog šios neužsitrenktų, nejučia nusviro prie šono. Pravėrusi rausvas lūpas ketino dar ką nors ištarti, tačiau abejojo, kad Holland girdės ir vargu, jog tai būtų padėję.
Pastebėjęs, kad Pusmėnulio gaujos alfos dėmesys jau kitur, iš šios gniaužtų pabandė ištrūkti nekviestas svečias, tačiau veltui. Kaklą gniaužę pirštai tik dar stipriau susirakino, o Etanas žioptelėjo nebeturėdamas net menkiausios galimybės įkvėpti oro, kurio taip reikalavo plaučiai. Stipriai sukandusi dantis, pasukusi galvą į vampyrą ir gręždama šį deginančiu žvilgsniu, išsakančiu daugiau nei bet kokie žodžiai, trumpam žvilgtelėjo į Elijah'ų. Nepastebėjo ir net nepajuto, kaip jos sužadėtinis išplėšė vampyrą jai iš rankų ir išvedė į lauką. Laikas buvo trumpam sustojęs, o pasaulis kažkur dingęs.
Pagaliau atsigavusi, sugrįžusi iš keisto transo, Elijah'ui užtrenkus duris, puolė prie Arabellos. Negalėjo patikėti, kad nė nepagalvojo žvilgtelėti į mergaitę, kai atitraukė Etaną nuo jos. Luna tikėjosi, kad ji susitvarkys pati, tačiau, regis, ji pervertino Holland. Ji viso labo buvo vaikas, žmogus, atsidūręs antgamtikų pasaulyje. Nei jėga, nei pojūčiais ji nepanašėjo nei į Luną, vilkolakę, nei į Elijah, vampyrą. Čia ji buvo pažeidžiamiausias asmuo, mat jos vietoje Pusmėnulio gaujos alfa būtų atsipirkusi vos keliomis mėlynėmis ir sunkesne galimybe įkvėpti oro, o Arabella...
Parpuolusi ant kelių šalia tamsiaplaukės atsargiai šią apglėbė, priglausdama nedidelį kūnelį prie savęs ir su skausmu suprato, kokia trapi ir silpna buvo mergaitė prieš ją ar kitą antgamtinę būtybę.
- Nurimk, - tyliai sušnabždėjo nubraukdama užkritusius juodus plaukus ant mergaitės veido. - Giliai, neskubėdama įkvėpk, - kaip įmanoma ramiau ištarė, stengdamasi nesukelti daugiau panikos.
Kol laikė Holland glėbyje, atidžiai apžiūrėjo mergaitės kaklą. Ant šio liko tamsios raudonos dėmės nuo geležinių Etano nagų. Bejėgiškai papurtė galvą. Turėjo anksčiau, greičiau sureaguoti į vaikino veiksmus ir apsaugoti ją.
Atsilošusi nugara į sofą, giliai įkvėpė, tebelaikydama Holland kūnelį savo glėbyje kartu klausydamasi to, kas dėjosi lauke. Girdėjo abiejų vampyrų balsus, vieno - įsiutusio, kito - agonijos kupiną. Nuo tokio minties nežymiai šyptelėjo. Žinojo, kad Etanas skaičiuoja paskutines savo gyvenimo akimirkas ir tą akimirką, kai vilkiška klausa nustojo girdėti jo širdies plakimą, Luna labiau už viską norėjo būti Elijah'aus vietoje ir priversti šį klykti iš skausmo už viską, ką jis padarė. O, ypač, mergatei.
- Geriau jautiesi? - atidžiai nužvelgusi tamsiaplaukę, vėsiomis lūpomis pakštelėjo šiai į pakaušį.
Nė pati nesuvokė, kad šitaip pasielgė, bet baimė ir nerimas turbūt paveikė labiau nei ji tikėjosi. Daugiau ji neketino prarasti mylimų žmonių. Nejučia kiek stipriau spustelėjo Arabellą, tačiau ne taip stipriai, kad šiai ir vėl imtų trūkti oro.
- Niekas daugiau tavęs neskriaus, - papurtė galvą.
-
Kiek stipriau truktelėjo sidabrinį durklą iš Etano kūno, negalėjo suvokti kas prieš akimirką nutiko, ką jis padarė. Taip, Elijah nebuvo šventasis, nužudytų žmonių sąrašas buvo ilgas, bet jame niekad nebuvo vampyro. Vaikystės draugo. Žmogaus, kuriuo jis anksčiau pasitikėjo, kurį gerbė bei savotiškai mylėjo.
Jau po kelių sekundžių jį ėmė graužti sąžinė, kaltė už įvykdytą žmogžudystę. Stovėjo sustingęs, įsmeigęs žalsvai meslvas akis į šalia gulintį pažįstamojo lavoną.
- Atleisk.. - tyliai sumurmėjo sau po nosimi, sielvarto kupinu balsu. - Neturėjau pasirinkimo, - priklaupęs šalimais, delnu užmerkė negyvėlio akis ir tvirtai sugriebęs šio kūną, nunešė kiek tolėliau, vėliau kam nors palieps šį pervežti atgal į Londoną, jog kiti antgamtikai galėtų pagarbiai su juo atsisveikinti. Nenorėjo, jog Etanas būtų sudrąskytas vilkų, kad ir koks jis buvo, to nenusipelnė.
Dar kelias dešimtis minučių nėjo į vidų, nenorėjo nieko matyti, te troško atleisti sau, viską pamiršti ir gyventi kaip gyvenęs, tačiau taip nebus, jis suprato, jog teks su tuo susigyventi, juk praeitis - nepakeičiama. Tas skausmas, graužatis nedings, o palaipsniui, tam tikrą laiką tik stiprės, vaizdiniai iš šio vakaro atgims savaime kasdien, kad ir kur Elijah bus, kad ir ką bedarys.
Širdis daužėsi lyg pašėlus, dūžių dažnis pagreitėjo, bet kad ir kaip jis jaudinasi ir save smaugia privalo grįžti pas Luną bei Arabellą, mat paskutinį syk šią matė susmukusę ant namų grindinio, tačiau neturėjo galimybės padėti.
Keli gilūs atodūsiai ir švari, neiškruvinta ranka palietė durų rankeną, šias atsargiai pravėręs, žengė į vidų. Pakėlęs liūdnas, melsvai žalsvas akis nuo žemės paviršiaus įsmeigė jas į Luną, kuri sedėjo apglėbusi silpną, visiškai nekaltą bei bejėgę mergaitę. Dawson' as kaltino save, jautėsi atsakingas už tai ką padarė Etanas, juk viskas per grynakraujį ir jo bėdas, dėl šios priežasties, privengė akių kontakto su juodaplauke.
- Kaip jūs? - Tylus, nedrąsus garsas slystelėjo pro vos pravertas rausvas lupas. - Aš tuoj grįšiu, reikia nusiprausti, - nusiavęs batus, paskubomis nužingsniavo į vonios kambarį. Ir nepastebimai smarkiai ėmė trinti dešinę plaštaką, kuri buvo nusidažiusi raudonu, geležies kvapo prisisunkusiu skysčiu.
- Viskas bus gerai, - giliai įkvėpė, pažvelgė į save veidrodį, tačiau ten pamatė tik širdgėlos persmelktą sielos atspindį, kuris nejučia ėmė smaugti antgamtiką iš vidaus, užspausdamas diafragmą, bet šis privalėjo laikytis ir išlikti stiprus dėl savo šeimos.
Smarkiai betrinant delną šį ėmė perštėti, vaikinas taip paskendo mintyse, jog vargu ar suvokė, kad ėmė kenkti sau, tad tik po kelių sekundžių atsipeikėjęs užsukė čiaupą, padėjo durklą kiek auksčiau ant spintelės ir grįžo atgal į svetainę.
-
Skausmo ašarėlės riedėjo skruostais, o baimė puikiai atsispindėjo mergaitės veidelyje. Arabellai dar niekad gyvenime nebuvo taip sunku daryti atrodo tokio paprasto ir kiekvieną gyvenimo sekundę daromo dalyko – kvėpuoti. Šis baisus įvykis, baisi patirtis priminė tik viena akimirką, tėvų mirtį. Tokią didelę baimę ir stresą, išgąstį mergaitė juto tik tą dieną, kada jos tėvai buvo negailestingai nužudyti medžiotojų...
Vienuolikametei vis besistengiant apraminti save, oras pamažu pradėjo skverbtis į plaučius, tačiau kvėpuoti vis vien buvo sunku. Šiaip ne taip pakėlusi žvilgsnį nuo grindų ši pastebėjo išgąsčio perkreiptą globėjos veidą ir žvilgsnį, kuris žvelgė į ją. Lunai priartėjus prie jos, apglėbus leiknutį mergaitės kūnelį, Arabella bejėgiškai stengėsi nusiraminti ir susigrąžinti normalų kvėpavimo tempą, kas buvo tikrai sunku, tačiau įmanoma. Kūneliu prisiglaudusi arčiau globėjos, pajuto jos kūno šilumą, susirūpinimą ir artumą, kas padėjo nusiraminti, pamažu sugrąžino normalų kvėpavimo tempą. Pakėlusi drebančią rankutę, mergaitė nusibraukė ašaras nuo skruostų ir rankutėmis taip pat apglėbė savo globėją.
- Aš atsiprašau, kad viską tik dar labiau pasunkinau, o ir nesugebėjau pati apsiginti... - kiek drebančiu balseliu prakalbo neatsitraukdama nuo globėjos, vis dar bandydama suprasti, kas čia ką tik įvyko, kas buvo tas nepažįstamas ir sumaištį sukėlęs vyriškis.
- Luna, ar jis buvo vienas iš medžiotojų? Ar jis buvo vienas iš tų, kurie nužudė mano tėvus ir dabar atėjo pasiimti ir manęs, nužudyti ir mane? - liūdnu, įskaudintu balseliu, paklausė varniukė ir kiek atsitraukė nuo globėjos, davė jai erdvės ir pati nugara atsirėmė į sofos atlošą, - šis pasaulis daug baisesnis, negu gyvenimas paveiksle...
Dabar viskas pamažu tapo aišku. King'as neveltui buvo sunerimęs, nesavas ir išsigandęs. Ne, jis tikrai nesusižeidė žaisdamas lauke. Jis suprato, žinojo, kad šis žmogus nėra geras, yra blogas ir bandydamas pasislėpti nuo jo, galbūt net perspėti ir pačią Arabellą, atžygiavo į jos kambarį. Deja, gaila, kad mergaitė nesuprato augintinio užuomenos ir nusileidusi į apačią, turėjo patirti ir pergyventi visus šiuos žiaurius įvykius, kurie liks žiauria patirtimi ir pamoka.
Liūdnas žvilgsnis atidžiai, tyrinėjančiai perbėgo per visą globėjos ūgį. Holland tokiu būdu tarsi norėjo įsitikinti, kad Gardner nebuvo sužeista to nesveiko vyriškio, jai viskas gerai.
- Luna, tau viskas gerai? Jis tavęs nesužeidė? - visiškai pamiršdama kaklo tvinkčiojimą, skausmą, susirūpinusiai, tačiau liūdnai paklausė tamsiaplaukė.
Tačiau ši nespėjo sulaukti atsakymo iš Lunos ir pro duris įžengė tamsiaplaukis, Arabellos globėjas, kurio ši vis dar prisibijojo ir anksčiau stengėsi vengti. Tačiau ši kartą viskas buvo kitaip. Elijah atrodė keistai, neįprastai sau. Jis buvo liūdnas, nusiminęs, įskaudintas ir susirūpinęs, kas traukė visas mergaitės baimes šalin, vertė pamiršti jas ir patikėti, kad šis jo nenuskriaus, vis dėlto jis buvo geras žmogus... Deja, bet mergaitė vis vien bijojo ištarti bent žodį prie jo arba tiesiog suprato, kad tai nebuvo pati geriausia akimirka tam...
-
Laikydama savo glėbyje Arabellą, Luna spoksojo į kiek aukščiau nei jos sėdėjo esantį langą, pro kurį veržėsi saulės šviesa šildydama grindis ir viską, kur krito jos spinduliai. Jų nepasiekė. Abi tamsiaplaukės sėdėjo šešėlyje, o Pusmėnulio gaujos alfa keistai tuščiu žvilgsniu spoksojo į vaizdą, kurio nematė.
Su Etanu ji buvo susidūrusi ir anksčiau, net gi ne vieną kartą, bet visuomet jų išsiskyrimas baigdavosi kitaip, visi likdavo gyvi ir retai būdavo kuris nors sužeistas. Dabar viskas buvo kitaip. Vampyras buvo miręs, o tai reiškė, kad ką tik savo rankomis Elijah nužudė buvusį draugą ir jų priešą. Lunai šis nė truputėlio nerūpėjo, giliai viduje ji džiaugėsi, kad Etanas gavo ko nusipelnęs, bet keistas nerimas įsirangė šalia. Grynakraujui vampyrui dabar reikės susitaikyti su ta mintimi. Atrodė lengva.
- Hm? - klausiamai žvilgtelėjo į mergaitę, sugrąžinusią iš apmąstymų. - Jis buvo vampyras, o tu dar vaikas. Neturėjai šansų apsiginti, - liūdnai vyptelėjo paprieštaraudama tokiam atsiprašymui.
Būtų buvę naivu tikėtis, kad po keletos pamokų Arabella žinos, kaip tiksliai viską daryti išgąsčio būsenoje. Retkarčiais net jai, Lunai Gardner, prireikdavo laiko viską apmąstyti, o mergaitė vis dar mokėsi. Ji turėjo pasiteisinimą.
Giliai įkvėpusi visu svoriu atsilošė į sofos atlošą ir trumpam užsimerkė. Tamsiaplaukė turbūt nė nenutuokė, kad ją užpuolęs vampyras ką tik išleido paskutinį atodūsį. Vyptelėjo, o tada atsimerkė dėbtelėdama į Arabellą, svarstydama iš kur ši ištraukė tokį kvailą klausimą. Kita vertus, nežinant visų detalių ir gavus tik aplinkybes, buvo galima padaryti tokią išvadą.
- Liaukis, - kiek griežčiau nei norėjo, prakalbo. - Jis buvo vampyras, ne medžiotojas, be to, tai buvo grasinimas man, ne tau. Pasimaišei jam po kojomis ir tapai jo auka. Ir ne, niekas neateis čia ir tavęs nenužudys. - parodydama, kad tema baigta ir ją tęsti beprasmiška, užbaigė gana griežtu tonu.
Netrukus veidą papuošė kvaila šypsena. Varniukė rūpinosi ja ignoruodama savo skausmą ir emocijas. Tai ji visuomet rūpindavosi kitais, saugodavo juos, niekuomet neleisdavo sau paslysti, o dabar ja rūpinosi maža mergaitė, kuri nukentėjo dėl jos kaltės. Galbūt neveltui Arabella pasirodė jos namuose prieš kelis mėnesius.
Nesuspėjus atsakyti buvo priversta kryptelėti galvą į durų pusę. Ketindama ko nors paklausti, pasiruošė stotis, tačiau melsvai žalios vaikino akys išdavė, kad pokalbiui netinkamas metas. Vaikinas atrodė palūžęs, sutrikęs ir... išsigandęs? Rauktelėjusi antakius Luna klausiamai dėbtelėjo. Ar visa tai dėl Etano mirties? Bet jis juk buvo niekšas, tad...
- Geriau nei tu, - vyptelėjo nulydėdama Elijah'ų žvilgsniu, o tada paraginusi varniukę atsistojo giliai įkvėpdama. - Tai, kas čia nutiko, daugiau nepasikartos, - tarsi bandydama paguosti ir nuraminti, nežymiai šyptelėjo.
-
Kai pažintis su nepažįstamais žmonėmis užsimezga nepalankiomis aplinkybėmis ar netinkamu laiku viskas yra paprasta, taip turbūt atrodė Lunai. Ji Etaną pažinojo tik kaip blogį, kenkėja, priešą, bet Elijah' ui situacija priešinga, kitokia. Jis su rudaplaukiu nuo pat vaikystės kartu augo viename kieme lyg tikri broliai, trys neišskiriami draugai: Rajanas, Chris' as bei Etanas, tačiau suaugus ir apleidus vienam kitą, viskas tapo nebekontroliuojama: prasidėjo mirtys, žudynės, artimųjų netektys, kurios galų gale išskyrė jaunuolius. Elijah pasirinko Luną, Rajanas neteko Džes, o Etanas, šio likimas niekam nepavydėtinas. Gal jis ir buvo bjaurus, tačiau tokios mirties nenusipelnė.
Grynakraujis, akimirkai, nuvijo praeitį į šalį, nenorėjo pasirodyti ištįžėliu prieš Gardner ar Arabellą, kuri jį pažino kaip "piktą dėdę", tačiau kartais ir šiam emocijos veržėsi per kraštus, o tai - akivaizdu ir tik kvailys nepamatytu. Tai ką jau kalbėt apie juodaplaukę, kuri su juo nuo pat pirmųjų kursų Hogvartse.
- Tai svarbiausia, - išėjęs iš vonios atsakė į Lunos prieš tai pateiktą repliką, mat prieš kelias minutes jis nė mąstyti blaiviai negebėjo, rudaplaukį per daug "pjovė" kaltės jausmas. Taip, taip. Vampyras ir jausmai vienas puikiausiai nederančių junginių, tačiau kai miršta savas ir artimas žmogus, nesvarbu koks jis, taip jau nutinka, bet dabar vaikinui reikėjo koncentruotis ties dvejomis personomis, kurios nuolat sukiojosi šalia jo.
Ištarti bent žodį buvo sudėtinga, ką gali Elijah' us pasakyti, kada jo nervų raizginiai galvoje visiškai kitur, kada patys žodžiai stringa gerklėje. Ir dar ta keista Lunos veido išraiška, kada jis vos tik įžengė pro duris, turbūt iš šono pasirodė keista, jog vaikinas gailisi nužudęs individą, kuris nuolat jam bei merginai kenkė, tačiau tokia realybė. Paini ir nesuvokiama.
Kambaryje jis nerado sau vietos, stovėjo lyg įbestas viduryje svetainės, vis patribdamas grindinį kojomis, kol galiausiai nužingsniavo į virtuvę. Tikėjosi, jog stiklinė šalto vandens padės, tačiau vargu, atvirkščiai, beimant šią, šalia stovėjęs puodelis slystelėjo, ir šiam nespėjus nė sumirksėti - sudužo.
- Kas per.. - tyliai burbtelėjo sau po nosimi.
Maža to, kad jis tą stiklinį daiktą sutrupino į begalę mažų šukių, dar sugebėjo susipjaustyti rankas, mat surinkti viską delnais pasirodė paprasčiau, buvo užtikrintas, kad šie sugys, tačiau kaip greitai, kada vampyras besimaitina tik žvėrių krauju ir jau kuris laikas yra išsekęs dėl bėdų, kurių kaltininkas Joseph'as.
-
Kad ir kaip mergaitė bandė apsimesti, ji nesijautė gerai, o tuo labiau, šią akimirką visiškai nesijautė esanti saugi. Ši tarsi vis dar jautė tvirtus, skaudžius gniaužtus spaudančius jos kaklą ir aštrius nagus, skaudžiai lendančius į jos kaklo odą. Nors Arabella ir žinojo, kad su Luna ir Elijah ji saugi ir tas vampyras negrįš, tačiau tokia dabar nesijautė ir jautė baimę.
- Bet aš galėjau bent pabandyti... Vietoj to, kad bandyčiau aš tiesiog apimta panikos, išgąsčio ir baimės stovėjau ir verkiau. Tu ne taip mane mokei... - nusivylusi savimi, pritraukdama kelius prie savo krūtinės, tyliai, nedrąsiai tarė, iš gėdos nusuko žvilgsnį nuo Lunos ir pažvelgė į savo delnus.
Tarsi norėdamas paguosti mergaitę, jausdamas, kad ši nesijaučia gerai ir saugi, prie jos atžingsniavo taip pat ne per geriausios būsenos King'as. Katinas meiliai užropojo ant mergaitės kelių ir prisiglaudė prie jos krūtinės, atsigulė ir murkdamas, siųsdamas vibraciją jos kūnu, bandė nuraminti ir priversti pasijusti geriau, saugiau, kas nors mažai, tačiau šiek tiek padėjo.
Tačiau visą situaciją kiek pablogino, baimę ir nesaugumo jausmą tik padidino globėjos pakeltas balsas, kuri privertė krūptelėti ir kiek susigūžti. Dabar vienintelė vieta, kurioje Arabella visad jausdavosi saugi, savimi ir tarsi namuose, tapo viena iš nesaugiausių ir labiausiai gąsdinančių vietų. Nežinia kaip ilgai tai tęsis, tačiau šią akimirką vienuolikametė visiškai nesijautė saugi ir norėjo tiesiog dingti iš čia.
Baimės perpildytą žvilgsnį nusukusi į katiną, o galiausiai nukėlusi jį ant žemės, mergaitė tik dar labiau susigūžė ir stegėsi susiimti, nors tai šią akimirką visiškai nepavyko. Dabar ją gąsdino viskas, net ta pati Luna, kuri buvo vienas iš artimiausių žmonių Arabellai. Tiesa, ši tikrai nebūtų taip sureagavusi į pakeltą balsą įprastai, tačiau tada, kai varniukė visai neseniai galėjo mirti, vis dar buvo apimta streso ir baimės, visa tai atrodė tikrai be galo baisu.
- Aš atsiprašau... - be galo tyliu, išsigandusiu ir rodosi tuoj vėl pravirkstančiu balseliu tarė. Holland nė pati nepastebėjo kokia silpna ir pažeidžiama buvo šią akimirką, tačiau jai dabar labiausiai reikėjo palaikymo, kad ir paprasčiausio apkabinimo iš kažko, ko neturėtų bijoti...
Vos tik atradusi puikią progą pasprukti, išgirdusi sudūžtančių šukių garsą, mergaitė pašoko ant kojų, kurios jos neklausė taip gerai kaip visad, ir nubėgo į virtuvę, bandydama išvengti kontakto su Luna. Pamačiusi globėją, žmogų, kurio visad prisibijojo, tačiau dabar jis buvo mažiausiai baiminantis žmogus šiame name, ir šukių kalną apsklidusį aplink jį, mergaitė sekundėlei sustojo.
- Leiskite man... - tyliu balseliu prakalbo ir drebančiomis rankutėmis pačiupusi šluotą, semtuvėlį, kruopščiai sušlojo visas šukes, kas sekėsi gan sunkokai, ir išmetė jas į šiukslių dežę.
Tokia nedrąsi, baili ir išsigandusi Arabella šiuose namuose paskutinį kartą buvo po tėvų mirties, tačiau stengėsi to neprisiminti dabar ir visą kaltę numesti ką tik patirtiems įvykiams, patirtam stresui, smurtui ir išgąsčiui.
- Jums viskas gerai?
-
Lunai akivaizdžiai nesisekė guosti kitų asmenų, o ypač - vaikų. Puikus to įrodymas - prie sofos besigūžianti tamsiaplaukė mergaitė, virpanti iš baimės. Situacijos nepagerino ir griežtas balsas. Tiesa sakant, mergina dabar nuoširdžiai nebežinojo, ką derėtų daryti. Arbaella ką tik buvo išgąsdinta ne tik Etano, bet ir jos pačios, Lunos, o šitai nieko gero nežadėjo.
Kelias akimirkas stebėjusi varniukę, besigūžiančią ir bijančią, svarstydama ar tikrai derėtų ką nors pasakyti, galiausiai nusprendė patylėti ir leisti šiek tiek visiems nurimti. Tokio įvykių posūkio nė vienas nesitikėjo ir, regis, visiems reikėjo atsigauti.
Iš vonios kambario pasirodęs Elijah'us trumpam privertė nukreipti mintis kitur. Atrodė, kad jų trijų laukė ilga ir nuobodi dienos pabaiga. Vaikinui reikėjo susitaikyti su mintimi, kad ką tik nužudė savo buvusį draugą, Arabellai - atsigauti ir kiek nurimti, o jai, Lunai Gardner, pabandyti viską ištaisyti. Jei jau prakalbom apie tai... Kodėl niekas niekuomet neduoda gyvenimo instrukcijų? Arba vadovėlio, kuriame būtų aprašyta, paaiškinta, kaip būtų geriausia elgtis tam tikrose gyvenimo situacijose. Dabar toks vadovėlis puikiai praverstų.
Giliai įkvėpė išgirdusi, kaip ką tik buvo sudaužyta stiklinė, o visos šukės pabiro ant žemės. Spėjo pastebėti, kad Elijah'us kaip nesavas, tačiau nesitikėjo, kad Etano mirtis šitaip viską komplikuos. Na, ir kuo gi ta stiklinė nusikalto dabar?
Stovėdama nugara atsirėmusi į sofą, neskubėdama pas savo sužadėtinį, stebėjo, kaip šio link nužingsniavo Arabella. Tokią sceną buvo įdomu stebėti. Netrukus ši netgi išdrįso ištarti vaikinui kelis žodžius, o vėliau - pasirūpinti jo būkle. Nejučia šyptelėjo, o tada, kol šie du netyčia nepersipjovė gerklių su šukėmis, atskubėjo į virtuvę.
Beeidama pakėlė nuo žemės likusią vieną šukę ir išmetė šią, trumpam žvilgtelėjo į tamsiaplaukę, kiek vėliau į sužadėtinį. Atsargiai suėmusi šio rankas mintyse greitai permetė visus Hogvartso laikų burtažodžius, kuriuos sugebėjo prisiminti, ir burtų pagalba sutvarstė žaizdas. Kilstelėjo galvą. Safyrinės akys susidūrė su melsvai žaliomis. Kelias akimirkas Luna taip ir stovėjo spoksodama į savo sužadėtinį, bandydama išskaityti šio emocijas ir jausmus. Nieko nesakė, neištarė nė žodžio.
Galiausiai įsitikinusi, kad tvarsčiai tinkamai sutvarstė žaizdas, atsitraukė pažvelgdama į varniukę. Šįkart ir safyrinių akių žvilgsnis buvo švelnesnis.
- Ateik, - ištiesdama ranką, nesmarkiai timptelėdama Arabellą link savęs, atsargiai šią apglėbė neketindama paleisti. - Ką tik papuolei į spąstus, - juokaudama spustelėjo šią stipriau, grasindama sutraiškyti, o tada tyliai nusijuokė.
Pirštu kilstelėjusi varniukės smakrą atidžiai apžiūrėjo šios kaklą, visus paraudimus ir menkai šyptelėjo suvokusi, kad didelių sužalojimų ji nepatyrė.
- Lengvai gali įkvėpti?
-
Elijah delnai tvinkčiojo nuo mažų stiklo dalelių įstrigusių juose, tačiau tas skausmas nebuvo toks stiprus, koks buvo tas nelemtas kaltės jausmas. Ir kodėl gi jis ne žodžiais, visų pirmiausia, ėmėsi veiksmų. Netinkama diena? Netinkamas laikas? Bloga nuotaika, tačiau ar tai gali būti pasiteisinimas atimant gyvybę, vargu.
Beskęstant mintyse ir nuo žemės toliau pirštais berankiojant stiklo šukes, priešais save išvydo Arabellą. Mergaitę, kurios anksčiau jis beveik nepastebėdavo. Vis bėgdavo, ieškodavo pretekstų išnykti, būti nematomu, tačiau dabar nepavyks. Jis įstrigo.
- Ne, nereik.. - žvilgtelėjo į mergaitę, tačiau ši jo net neišklausė, griebė šluotą, semtuvėlį ir akimirksniu viską sutvarkė. Na, ir kodėl pačiam Elijah' ui nešovė į galvą tokia mintis. Kodėl turėjo žaloti savo rankas?Matyt, streso, išgąsčio paveikti žmonės nemąsto ir vadovaujasi tik emocijomis. Jei taip nebūtų, gyvenimas būtų iškart lengvesnis. Šalti nervai bei šaltas protas būtų ginklas į šviesesnį rytojų. - Ačiū, - vos matomai kilstelėjo lupų kampučius.
- Jums? - Nors emocijos dar vis kovėsi viduje, šito jis negebėjo praleisti. Ar aš jau toks senas? - Kreipkis į mane tu, ir taip, viskas gerai. - Ramiai atsakė į Arabellos klausimą, tačiau malonumo nejautė. Atvirksčiai norėjosi kilstelėti balso toną, kad šioji nešdintųsi į savo kambarį, tačiau jautė nuo jos sklindančią baimę, jei taip pasielgtų, turbūt galėtų tą pačią akimirką apleisti namus.
- O kaip tu? - Suvaldęs savo sunkų charakterį perlipė per save. Dar tuo pačiu netyčia melsvai žalsvoms akims nuklydo prie šios trapios būtybės kaklo, suprato, kodėl ji šiandien tokia baigšti, tačiau gyvenant su žmonėmis, kurie nuolat skęsti pavojuose, nieko keista. Reikia pratintis. Chris' as nemokėjo guosti vaikų, todėl net nesistengė.
Kas per diena?.. Žvilgtelėjo į kruvinus, dar šūkių pilnus delnus, paėmė gabalėlį popieriaus ir po truputį ėmė graibstyti stiklo gabalėlius sau iš delnų. Kol galų galiausiai šiam padėjo Luna, nors tiesa sakant, kad ji čia esą, jis akimirksniui buvo jau ir pamiršęs.
- Nereikėjo, - dėkingai melsvai žalsvos akys įsisteiblijo į tamsiaplaukę, tačiau greit atsitokėjo. Suprato ką ši su juo daro. Jis niekad nemėgo dalintis emocijomis, netgi su būsima žmona. Niekam neleido jų perprasti. Tad tik per prievartą kiek šyptelėjo ir apsigręžes nugara į merginas pasiėmė kelias servetėles ir priklupė išvalyti kraują, kurio buvo prityškę ant grindinio nuo jo delnų, tačiau tiesa ta, kad labiau jo dėmesį ir žvilgsnį patraukė Gardner, kuri buvo tokia švelni ir rūpestinga tai mergaitei. O jis.. Elijah to nesugebėjo padaryti, o galbūt ir bijojo. Gal ji tikrai, paprasčiausiai bijo prisileisti, o po to įskaudinti. Tad papurtęs galvą ir išvaikydamas visas mintis baigė darbą, kurį buvo pradėjęs, pakilo nuo žemės, išmetė kruvinus popieriaus lakštus į šiukšlinę ir nežinojo į kurį kampą pasiduoti. Ar eiti ir užsidaryti kambaryje ar likti čia su merginomis.
-
Namų aplinka nebebuvo tokia saugi, šilta ir nebesijautė savais namais, kas privertė liekną kūnelį kiek gūžtis nuo visų susikaupusių jausmų ir neseniai įvykusių įvykių. Melsvai pilkos akys kiek išsigandusiai, pasimetusiai lakstė po namų teritoriją, stengėsi išvengti bet kuriuo iš šių namų gyventojų žvilgsnio, Lunos, Elijah ar net viską per daug gerai suprantančiu King'o, tačiau net tai visai nepadėjo pasijausti saugiau ar geriau šioje situacijoje.
- Nėra už ką. Man nesunku, - tyliai, baikščiu, tačiau ganėtinai tvirtu balsu, tarė Arabella ir vis dėlto išdrįso pažvelgti į savo globėjo akis, kurios buvo iš tiesų labai panašios į šiosios. Per vieną trumpą akimirką visa prieš tai buvusi baimė tiesiog dingo. Elijah akyse mergaitė nepastebėjo jokio pykčio ar jausmo, kuris išgąsdintų ją. Atvirkščiai, daug pasakantis žvilgsnis jai parodė, kad vyriškis kažkada, o galbūt ir dabar, turbūt buvo taip pat sužeistas ir įskaudintas kaip ir pati varniukė, jis tikrai nebuvo blogas, tačiau savo gerumą slėpė. Tai tarsi įdavė daugiau pasitikėjimo savo globėju, daugiau drąsos ir saugumo jausmo, esant šalia jo, nors to mergaitė garsiai ir nepareiškė...
- Man viskas gerai, žaizdos išgys, aš kaip nors susitvarkysiu ir visa tai liks tik dar vienu prisiminimu ir pamoka. Tačiau apie jus... tave to nepasakyčiau... - jau kiek pradrąsėdama, tačiau vis vien jausdama baimę, šį kartą jau šią dar visai neseniai išgąsdinusiai Lunai, tarė.
Tačiau visa drąsa kaip mat išnyko kai į virtuvę įžengė mergaitės globėja, kuri ir buvo tik dar didesnio išgąsčio ir nesaugumo jausmo kaltininkė. Melsvai pilkų akių žvilgsnis kaip mat nusisuko į grindis, galva nulinko ir Arabella stovėdama kiek atokiau tarsi bandė apsimesti, kad jos čia nėra, ji yra nematoma. Deja, tačiau tai nebuvo labai sėkminga ir apsimetimas taip ir liko vaizduotėje, kadangi vos tik sutvarsčiusi Elijah ranką ir tarsi žvilgsniu nuskanavusi jo vidų, Luna priėjo prie tamsiaplaukės, kas privertė kiek susigūžti ir laukti pakelto balso tono ar kažko panašaus, bet tai neįvyko. Vietoje pakelto balso Holland sulaukė šilto ir tvirto apkabinimo iš globėjos, kuri rodosi, kad prieš tai visai nenorėjo pabloginti situacijos ir tik dar labiau išgąsdinti pirmakursės.
Giliai įkvėpusi oro, tačiau vis vien jo negavusi tiek, kiek tikėjosi, Arabella lieknomis rankytėmis taip pat apglėbė ir globėjos kūną, tačiau šypsena, kuri anksčiau gan dažnai šviesdavo mergaitės veide, šį kartą neatsirado.
- Man viskas gerai, - gan tvirtai, bet meluodama net pati sau, tarė tamsiaplaukė.
-
Dėbtelėjo į sužadėtinį. Žinojo, kad rudaplaukis nelinkęs aplinkiniams demonstruoti savo emocijų ir Luna niekuomet neversdavo to daryti, mat pati taip pat buvo pratusi emocijas ir jausmus, kurie galėtų būti panaudoti prieš ją, kaip ginklas, slėpti savyje, tačiau dabar nesuprato, kodėl Elijah nusprendė užsidaryti nuo jos. Etano Pusmėnulio gaujos alfa nekentė ir žinojomas, kad jis negyvas, teikė palengvėjimo, bet taip pat mergina suvokė, kad vaikinas buvo ir jos sužadėtinio draugas. Nesvarbu, kad visa tai buvo praeityje.
Pasvarsčiusi visus už ir prieš pasiliko prie minties, kad pokalbį apie Etaną nukels, kai liks dviese. Galbūt tuomet grynakraujis jausis drąsiau ir bus pasiruošęs kalbėti, jei ne, ji pasistengs būti šalia, o dabar reikėjo nuraminti mažąją namų gyventoją.
- Melagė, - pyptelėjo piršto pagalvele šiai į nosį stengdamasi būti kuo švelnesnė ir ramesnė.
Šiandien jiems visiems trims visko buvo per daug, Arabella ir taip patyrė per daug šoko ir baimės, visai nereikėjo, kad būtų išgąsdinta dar kartą ir jos. Nebuvo pratusi atsiprašinėti ar elgtis švelniai. Juk vadovavo ne vaikams, o suaugusiems vilkams, kuriems neretai reikėdavo įkrėsti proto. Be to, Gardner nebuvo mokoma būti švelnia ir globėjiška mergina.
- Paieškokim gydančio tepalo, - prisiminusi, kad turėtų būti užsilikę dar šiek tiek magiško gydančio tepalo, skirto vilkams po pilnaties, jei šie kartais būtų susižeidę, ėmė naršyti visas spinteles.
Pradžioje nesisekė, mat, regis, paskutinį kartą šį naudojo Maiklas, o kur padėjo - buvo žinoma tik jam vienam. Po kelių erzinančių minučių pagaliau radusi ieškomą daiktą atsitiesė nusibraukdama kelias užkritusias sruogas ant veido.
- Nebe daug, bet jums abiems užteks, - pavarčiusi rankose nedidelę bonkutę žvilgtelėjo pirmiausia į Elijah, vėliau į varniukę. - Jei gerai pamenu, jis šaldo, todėl neišsigąsk, - atsargiai patraukusi mergaitės plaukus nuo kaklo pritūpė prie šios.
Užkabinusi keliais pirštais tepalo ištepė parasuti nuo smaugimo spėjusias vietas. Kiekvieną kartą tepant ant paraudusios vietos gydantį magišką teplą, viduje užvirdavo įniršis. Etanas drįso pasirodyti čia ir pulti tą, kuri negalėjo apsiginti, nebuvo pakankamai stipri, kad pultų vampyrą.
- Dabar turėtų būti lengviau įkvėpti, - atsitiesusi žvilgtelėjo į Arabellos kaklą, paraudimai pamažu nyko. - Ką tik praleidai galimybę pasprukti, - vyptelėjo pasisukdama į vaikiną.
Suėmusi šio delnus pavartė įsitikindama, kad kraujavimas sustabdytas ir kraujas nesisunkia per tvarsčius. Žaidzos nebuvo nei didelės, nei rimtos, tad ilgai gyti neturėjo, o tepalas gijimo procesą turėjo tik pagreitinti.
- Kiek vėliau nuimsim tvarsčius, žaizdzos greičiau sugis su tepalu, - padėjusi šį ant spintelės pasisuko į tamsiaplaukę ir vampyrą. - Dar šiek tiek ir galėsiu oficialiai vadintis hilere, - kilstelėjo antakius šyptelėdama.
-
Jautė kaip tamsiaplaukės žvilgsnis jį skenuoja, bet vargu ar įmanoma ką nors iššifruoti, mat pats vampyras nesuprato, kas šiuo metu jį taip smaugia: ar tai, kad jis nužudė buvusį draugą, ar tai, kad nužudė savo rasės atstovą. Šiuo metu stengėsi apie tai negalvoti. Nuvijęs visas mintis į šalį debtelėjo į mergaitę.
Arabella atrodė tokia trapi ir gležna, nė iš tolo neprilygo Elijah ar Lunai, kada šie buvo jos amžiaus. Bet matyt, antgamtikams viskas paprasčiau. Nors kita vertus, gyvenimas išgrūdina. Juk Dawson' as nuo mažens buvo priverstas gyventi savarankišai, niekas juo nesirūpindavo, niekas jo nemylėjo. Vietoj meilės jis girdėdavo tik moralus bei priekaištus, o vietoj rūpesčio - patirdavo smurtą. Galbūt dėl to grynakraujis negebėjo mylėti bei prisileisti vaikų. Nenorėjo jų skaudinti. Dėl šios priežasties tiek Marlena, tiek dabartine šių namų gyventoja, rūpinasi jo sužadėtinė.
- Viskas laikui bėgant praeina, - žvilgtelėjo į mergaitę, - o aš.. tik pavargau, sunki diena, viskas gerai, - švelniai perbraukė sutvarstyta ranka šiai per petį, nenorėjo šiosios dar labiau išgąsdinti, nes ši diena visiems buvo sunki, todėl elgėsi rūpestingai, nors nebuvo lengva.
Rudaplaukis nė neįsivaizdavo, kada nors turėsiąs šeimą, tačiau likimo ironija. Dabar iš šono bestebint Gardner bei Arabellą, Chris' as jautėsi tarsi pasakoje, iš kurios šiam norėjosi pasprukti. Mat jis manė esąs čia nepritampantis. O po šiandienos įvykių galima tai tik patvirtinti. Nors ir prisiėmė atsakomybę už tai kas nutiko mažajai šių namų gyventojai, žinojo, kad tai tik pradžia. Ir nuo dabar viskas keisis tik į blogąją pusę. Dawson' as kelia pavojų savo mylimajai bei visiems kas čia gyvena. Tad, galbūt, geriausia būtų, jog jis pradingtų be žinios ir pasiduotu tėvui..?
- Aš atsiprašau, tu neturėjai to patirti, - nukreipė žvilgsnį į Holland, - tu irgi, - žvilgtelėjo į mylimają, kuri kruopsčiai gydančiu tepalu tepė mergaitės žaizdas. - Aš gal jau eisiu į kam.. - nespėjo pabaigti sakinio ir šalia prisistatė tamsiaplaukė. Ši atidžiai apžiūrinėjo vampyro rankas, tačiau viskas gerai, įbrėžimų, turbūt, kad jau nematyti.
- Nereikia, viskas gerai, jos jau išgijo, na bent turėjo, - linktelėjo pažvelgdamas į safyrines akis. Akimirkai laikas sustojo, tačiau atminė, kad šie ne vieni.
- Aš jau judėsiu į kambarį merginos, ačiū abiems, o tu esi stipri, - debtelėjo į Arabellą, - greit viską pamirši. - Vos matomai šyptelėjo ir nužingsniavo laiptais į antrąjį aukštą.
-
Mergaitė ne nebūtų pagalvojus, kaip greitai įvykiai gali pasisukti kita linkme, ta linkme, kurios niekas nenorėjo ir nesitikėjo. Arabella tikėjosi paprastos dienos praleistos savame kambaryje, gamtoje, su knyga ir augintiniu drakonu, o galbūt šiek tiek ir su globėjais. Ši tikrai nesitikėjo, kad vakaras pasisuks šia linkme ir ji nebesijaus saugiai, maloniai būdama šiuose namuose, bus įbauginta, išgąsdinta ir sužeista, nebesijaus tarsi būdama savuose namuose...
- Aš nemeluoju. Man tikrai viskas gerai, ma... Luna, - tarė mergaitė ir tik supratusi ko ką tik vos nepasakė, kad vos Lunos nepavadino mama, išpūtė akis ir gėdingai nuleido žvilgsnį į grindis, mintyse keikė save už tokius veiksmus ir žodžius.
Nors iš tiesų, šalia Lunos varniukė jautėsi saugiai, ramiai, apsupta rūpesčiu ir šiluma. Taip, kaip jautėsi ir prie savo tikrosios mamos...
Tylėdama, bijodama kažką pasakyti, keikdama save už vos neištartą žodį ir jausdama didelį gėdos jausmą, Holland stovėjo ir žvelgė į kambario grindis, apsimetė, taip tarsi bandė neleisti savam žvilgsniui susitikti su nė vieno iš globėjų žvilgsniu. Tačiau rodosi, kad tai buvo neįmanoma, kadangi globėjai pradėjus tepti šios kaklą gydančiu tepaliuku, mergaitės smakras buvo pakeltas ir trumpam jos bei Lunos žvilgsniai susitiko, kas po ištartų žodžių buvo tikrai nemalonu šiai. Vos tik smakras buvo paleistas, tamsiaplaukė pasinaudojo proga ir vėl nuleido žvilgsnį į grindis, kurios nebuvo nieko ypatingos ar įdomios, tačiau buvo puikus būdas neleisti žvilgsniams susitikti, tarsi pasislėpti. Skausmas ant kaklo pradėjo mažėti, kas reiškė, kad žymės nuo sužeidimų taip pat turėjo pamažu dingti, o įkvėpti taip pat pamažu darėsi lengviau.
Tiesą pasakius, Arabella nė neįsivaizdavo kokia Elijah ir Lunos reakcija turėtų būti šiai pavadinus juos tėvais, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad jie nenorėjo būti taip vadinami. Visgi nei vienas iš antgamtikų nebuvo jos tikri tėvai ir kas gi norėtų prisiimti svetimą vaiką ir laikyti jį savu?
- Viskas gerai, tu neturi atsiprašinėti. Tu dėl to nesi kaltas. Jeigu nebūčiau pasirodžiusi čia, būčiau likusi savam kambaryje, nebūčiau sužeista. Aš pati dėl to kalta, neturi jaustis kaltas, - trumpam kilstelėjusi žvilgsnį į vyriškį, nedrąsiai pažvelgdama į jį, tačiau jausdamasi keistai saugi ir suprasta šalia jo, tarė varniukė.
Atsakydama į sekančius Elijah žodžius, mergaitė tik nežymiai linktelėjo ir šytelėjo, tačiau prisiminusi ką ką tik pasakė, vėl nuleido žvilgsnį į grindis.
- Aš turbūt eisiu į savo kambarį... Ačiū jums, - vis dar jausdama gėdos jausmą ir daugiau nieko nesiklausydama, tarė ir dingo iš virtuvės, stengdamasi kuo greičiau atsidurti savame kambaryje ir tikėdamasi, kad ten jausis saugi...
-
Regis, ne ji viena juto tą nemalonią ir keistą atmosferą, tvyrančią tarp jų trijų. Ne gana čia pasirodžiusio Etano, patirtų skriaudų, be šių buvo ir nejaukumo jausmas. Tarp Arabellos ir Elijah'aus tvyrojo kažkas, ko Luna nepajėgė įvardinti. Nė vienas iš jų iki šiol nesistengė suartėti ir imti pasitikėti. Atrodė, kad šie didžiąją dalį laiko vienas kitą ignoruoja, o kai nebepavyksta, nežino, kaip elgtis. Du maži vaikai. Vienas iš tiesų, kitas, matyt, dar širdyje.
Atsirėmė į spintelę. Safyrinės akys nulydėjo laiptais šuoliuojančias žmogystas: pirmiau vieną, vėliau ir kitą. Dabar virtuvėje ji buvo vienui viena. Na, beveik viena, nes tuoj pat prisistatė ūsuotasis, liuoktelėjęs ant spintelės ir nupėdinęs iki palangės. Pakreipusi galvą tamsiaplaukė kurį laiką stebėjo katiną. Svarstė, ką derėtų daryti dabar.
Holland šiandien ir taip visko buvo per daug, tad eiti pas ją atrodė neteisinga. Galbūt šiai ir reikėjo apkabinimo ar paguodos, bet jai reikėjo motiniško apkabinimo, o Luna to suteikė negalėjo. Ji nebuvo jos motina. Tiesa sakant, pastaruoju metu mergaitė, regis, ėmė jaustis nejaukiai šalia, ypač po šio incidento, tad sprendimas eiti pas Arabellą tuoj pat buvo atmestas. Liko Elijah arba kardai. Treniruočių niekuomet nebūna per daug, bet taip pat žinojo, kad dabar vaikinui jos reikia. Visgi Etanas buvo jo draugas ir nesvarbu, ką jis pridirbęs buvo.
Užsukusi buteliuką ir pastūmusi jį toliau nuo krašto patraukė antro aukšto link. Lengvais šuoliais įveikė laiptus, pasuko miegamojo link ir tyliai pravėrė duris. Kaip ir tikėjosi, rudaplaukį rado čia. Uždarė duris, padvejojo, žvilgtelėjo į prie sienos stypsančius kardus. Vyptelėjo, o tada žengė prie grynakraujo vampyro.
- Žinau, ką galvoji, tad ne, - atsistojusi priešais buvusį grifą šelmiškai vyptelėjo, suėmė už marškinių ir staigiai trūktelėjo prie savęs. - Man reikia tavęs čia, todėl visi tavo svarstymai yra atmetami, - įsisiurbė šiam į lūpas neleisdama nieko pasakyti.
Kiek atsitraukusi giliai įkvėpė, krimstelėjo apatinę lūpą ir žvilgtelėjo į žalsvai melsvas akis. Reikėjo pasikalbėti ne tik apie Etaną, bet ir apie Holland saugumą bei vestuves nuo ko Pusmėnulio gaujos alfą imdavo pykinti. Kita vertus, paskubinus visus įvykius, skrandis galės ilsėtis, o ir dar viena problema bus išspręsta. Patenkinta savimi ir savo idėja Luna išsiviepė.
- Be to, kad jau supančiojai mus tokiais pančiais, - parodė į sužadėtuvių žiedą sau ant piršto, kurį, laimei, šiandien buvo užsidėjusi, nes įprastai pamiršdavo. - Mums reikia susitarti dėl datos ir bent trumpam iš čia dingti. Ką manai? Jokių didelių vestuvių, - papurtė galvą. - Tu, aš, dar keli žmonės ir dingstam iš čia. Su Arabella pabus Maiklas arba Selena. Blogiausiu atveju - mano tėvai galės pasidžiaugti, - vyptelėjo.
-
Pasiekęs antrąjį aukštą, nužingsniavo į miegamąjį. Kiek stipriau trinktelėjo duris ir jau po akimirkos drybsojo ant lovos krašto. Buvo sunku suvokti, kad per dvylika valandų jis spėjo stipriai susiginčyti su tėvu, grįžti namo ir nužudyti Etaną. Ar toks gyvenimo būdas - normalu? Antgamtikams, turbūt, paprastam žmogui - ne.
Pakilęs nuo lovos, žengė kelis žingsnius arčiau lango. Įsispoksojo į tolį, paskendo mintyse ir akimirksniu prarado laiko pojūtį. Rodosi, visi dvidešimt septyni metai pralėkė lyg vėjas, palikdami tiek skaudžių, tiek malonių prisiminimų, tačiau per visą tą laiką, Dawson' as niekad nebuvo atėmęs gyvybės savam. Vampyrui. Tos pačios rūšies atstovui. Ši mintis jį vertė kankintis. Kaltinti save. Nors rodosi Chris' as tą akimirką nesuvokė savo veiksmų, norėjo išsilaisvinti iš tų nuolatinių persekiojimų, norėjo apginti šeimą, tačiau ar tik šis veiksmas, neturės atoveiksmių ateityje. Vargu. Turbūt kad laukia dar sunkesni ir blogesni laikai.
Vangiai susikišo rankas į kišenes, žengė kelis atatupstus žingsnius ir ėmė tripti miegamojo grindinį, vis momentui sustodamas ir viską gerai apmąstydamas. Jis nesuprato vieno, kodėl Etanas pasirodė tą pačią dieną, kada tėvas jį užlaikė Londone. Jam kilo įtarimas, kad galbūt pats Joseph' as čia atsiuntė šį, kad pribaigtų Arabellą ir Luną, kol Elijah bus išvykęs. Logiška, tačiau ar įmanoma? Papurtęs galvą, šią kryptelėjo į duris, pro kurias tyliai įpėdino sužadėtinė.
- Ką galvoju? - Rauktelėjo antakius, apsimesdamas, kad nesuprato, tačiau sekantys Lunos veiksmai išmušė vaikiną iš vėžių. Staigus truktelėjimas už sugriebtų marškinių ir grynakraujis jau jautė šilumą, sklindančią nuo šalimais stovinčios personos. - Aš.. - Dar norėjo kažką sakyti, tačiau tik spėjo užmerkti akis, kada Gardner šį pabučiavo. Vieno bučinio reikėjo, kad šis suprastų, ko jam taip trūko. Dar kelios sekundės ir ištraukęs rankas iš kišenių apglėbė vilkę ir atsakė į bučinį. Visos neigiamos mintys, nors trupam, bet apleido antgamtiką, leisdamos šiam visą dėmesį sutelkti į Luną, kuri vos atitrukusi ėmė žodžius berti lyg žirnius.
- Palauk.. - Papurtė galvą, nespėdamas visko "suvirškinti". Nors žodis "vestuvės" šią akimirką neatrodė patrauklei, kita vertus, būtų į naudą. - Lėčiau.. - neryškiai šyptelėjo. Išties, Elijah buvo pamiršęs šią Lunos pusę. Paskutiniu metu jų gyvenimas buvo virtęs rutina, pilna šeiminiškų rūpesčių.
- Manau, kad tai labai gera mintis, - linktelėjo pritardamas, - o dėl datos, ar tai svarbu? Kuo greičiau, tuo geriau.. - tarstelėjo, viską gerai permąstęs. - Ir plius, jei tas žodis dingstam, reiškia laiką dviese, aš visais šimtu procentu už.. - stengdamasis visas blogas emocijas nuvyti į šalį, truktelėjo Luną arčiau savęs. - Pasiilgau tavęs, - švelniai rankomis suspaudė šią savo glėbyje. - Myliu tave, - dešine ranka kiek kilstelėjo tamsiaplaukės smakrą ir apdovanojo šią bučiniu.
-
Akimirka. Tiek reikėjo, kad visą kūną užplūstų šiluma. Tvirtos, vėsios rankos nugulė ant liemens ir Lunos kūnas automatiškai atsipalaidavo. Jai reikėjo šito. Labiau nei bet kada. To reikėjo ir vaikinui. Rutina ir visos problemos jau buvo spėjusios įgrįsti, todėl reikėjo savų būdų jas pamiršti ar išspręsti. Kol kas jie trumpam pasimėgaus pamiršę jas, o vėliau išspręs. Na, bent jau dalį, tai tikrai.
- Ne, - papurtė galvą prieštaraudama bet kokiems grynakraujo vampyro žodžiams.
Merginai visai nesvarbu buvo, ką šis sakė. Ji būtų ištarusi tą žodį net jei rudaplaukis ir nieko nebūtų pasakęs. Ne tai buvo svarbiausia. Kilstelėjo ranką, perbraukė ranka per palaidus juodus plaukus, atsilošė buvusio grifo glėbyje ir uždėjusi rankas jam ant pečių pakreipė galvą. Safyrinės akys stebėjo žaliai melsvas akis.
Savaitė dviese nuo visų problemų, rutinos ir namų skambėjo nepaprastai nuostabiai. Pusmėnulio gaujos alfa buvo pasiryžusi pamiršti visas treniruotes, kardus, durklus ir kitus ginklus. Buvo nusprendusi pamiršti ir visas problemas, išskyrus... Ji nenorėjo palikti Arabellos. Prabėgo ištisi metai nuo tos dienos, kai prie jų namų slenksčio pasirodė Selena su tamsiaplauke mergaite. Luna taip niekuomet ir nepaklausė varniukės apie tą naktį, nesikalbėjo ir nemanė, kad tai greitu metu įvyks, todėl nežinojo, kaip ši jaučiasi. Kiek pastebėjo, tamsiaplaukė buvo spėjusi atsigauti bent jau tiek, kiek įmanoma po tokio įvykio. Visgi pamiršti tokį siaubingą įvykį nelengva.
Trumpam nusuko žvilgsnį į šalį. Mintys lėkė šuoliais. Kankino nerimas, kad likusi viena varniukė imtų manyti, kad ji nereikalinga ir yra tik našta, kita vertus, jos su Selena puikiai sutarė, tad nei viena neprieštarautų kelioms dienoms pabūti dviese. Žinojo, kad medaus mėnuo nesitęs visą mėnesį. Be to, tai padėtų išspręsti Arabellos būgštavimus ir galutinai užtikrinti jos saugumą.
- Niekad nemaniau, kad šitai išgirsiu iš tavęs. Elijah Chris Dawson nekantrauja susituokti. Šitai, manau, galim priskirti aštuntajam pasaulio stebuklui, - paerzindama šyptelėjo.
Jai nerūpėjo nei tai, ką vaikinas veikė Londone, nei tai su kuo bendravo, nei tai, ar jam pavyko pasiekti savo tikslą. Dabar Lunai rūpėjo tik ta žavi šypsena vampyro veide, džiugiai spindinčios žaliai melsvos akys ir atsipalaidavęs šio kūnas.
- Puiku... - tyliai sušnabždėjo. - Žinau. Aš irgi, - kilstelėjo lūpų kamputį atsakydama į bučinį, traukdama Elijah'ų vis arčiau savęs.
-
Tiek nedaug reikėjo, kad visi rūpesčiai, visos bėdos, nelaimės, mirtys nors trumpą laiko tarpą neegzistuotu. Sekundę pasirodė, jog pats laikas nusprendė sustoti, leisdamas jaunuoliams pasimėgauti vienas kito draugija.
- Taip, taip.. keista ir man, bet mes jau senokai susižadėję, gal jau būtų laikas.. Nemanai? – Nekaltai pažvelgė į mažus safyrinius kamuoliukus, - o ir dar.. Gal jau suaugau, žinau ko noriu ir suprantu ką darau? – Vos susilaikė neprunkštelėjęs. Pats tuo nepatikėjo. Viskas ką iki šiol jis darė, tebuvo ekspromtu sugalvota. Elijah‘ us beveik nieko neplanuoja į priekį. Na tik sužadėtuves bandė surengti kuo tiksliau ir sklandžiau, bet ir tai nepavyko, mat žiedą pirko likus parai iki kelionės, tad teigti, kad jis supranta ką daro būtų kvaila ir, gal kažkiek keista? O ir dar, juk pats nesyki kartojo tiek Lunai, tiek kitiems, kad niekad neves. O štai tau. Dabar laukia, nesulaukia vestuvių. Vampyrų nesuprasi? O gal geriau teigti, kad rudaplaukis nuomonę per dieną pakeičia dvidešimt keturis kartus? Sunku pasakyti.
- Palauk, nemanau, kad tai prilygtų aštuntam pasaulio stebuklui, nes tai jau nutiko, kada tu sutikai už manęs tekėti, tai turbūt čia.. – apsimetė bemąstantis, kad atrodytų „tikroviškiau“ dar kelis sykius brukštelėjo per smakrą.. kol galiausiai baigęs cirką, įsisteiblijo į merginą. - Čia jau devintas.. – Šitai išveblenti grynakraujis stengėsi labai rimtai, galima sakyti beveik pavyko, jei atmesim netikėtai pakilusius lupų kampučius, bet nėra ko stebėtis, nusišnekant išlikti susikaupusiam – sudėtinga.
Elijah retai kada girdėdavo Gardner kalbant apie jausmus atvirai, tačiau buvo tikras, kad tai ką ji jaučia jam yra tikra. Juk tik kvailys nesuprastu kaip ši, esant Chris‘ ui šalia, pasikeičia. Jos širdies dūžiai padažnėje, kūnas atsipalaiduoja, akys spindi, o ir veide nuolat žaidžia šypsena. Bet šį syk tai išgirsti iš jos pačios rudaplaukiui buvo malonu, tačiau, kada šioji ėmė tempti šį vis arčiau ir arčiau savęs, jam kojos ėmė pintis. Susikoncentruoti reikėjo ne tik į bučinį, bet dar ir į susipainiojusias kojas.
- Žiūrėk, - akimirkai atsitraukė, - jei nori mane įsitempti ten, - rodamuoju pirštu bakstelėjo į lovos pusę. – Tai pasakyk, aš tikrai ne prieš.. O jei ruošiesi pargriauti, manau šį planą jums reiktų permąstyti, nes jis gali atsisukti prieš jus pačią. – Po šelmiško šypsnio, sekė žavus mirktelėjimas.
-
Kilstelėjo tamsius antakius į viršų klausiamai dėbtelėdama į vaikiną. Ar jai kartais nepasigirdo? Vaikinas, kuris prieš kelerius metus kratėsi vestuvių it šėtonas kryžiaus, dabar nekantravo atsidurti prie altoriaus. Kaip bebūtų (ne)keista, Luną tokia mintis privertė nusipurtyti. Apie vedybinį gyvenimą ji niekuomet nesvajojo. Negalvojo, kaip augins padaužas vaikus, pražils nuo šių įvairiausių šunybių ir ramiai numirs. Ne, nieko panašaus nesitikėjo. Laimei, žinojo, kad nieko panašaus nenorėjo ir Elijah'us. Turbūt ne veltui jiedu kartu jau tiek metų.
Šyptelėjo. Galbūt paskubinti visus reikalus nebuvo tokia prasta mintis, be to, juk pati pasiūlė. Vargu, kad jų santykiuose kas nors pasikeis, išskyrus oficialius dokumentus ir kiek kitokį statusą.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais žaismingai žvilgtelėdama į vaikiną. - Ar pats tuo patikėjai? - bejėgiškai papurtė galvą netikėdama tuo, ką išgirdo.
Iš pradžių tokia frazė atrodė juokingai. Tiesa, Elijah'us buvo labiau suaugęs, geriau apgalvodavo savo veiksmus, bet... Jis buvo toks pats vėjavaikis, kaip ir pati Luna. O galbūt tas noras greičiau susituokti, rimtesni pokalbiai ir tiek daug jausmų po Etano mirties reiškė, kad grynakraujis vampyras iš tiesų jaučiasi labiau suaugęs? Suaugo būdamas dvidešimt septynerių... Nieko sau...
- Aštuntas pasaulio stebuklas, kad sutikau tekėti? - rauktelėjo antakius susimąstydama. - Taip turbūt tu teisus. Dabar imu manyti, kad per mažai tave kankinau ir per greitai pateikiau atsakymą... Ech... - dirbtinai atsiduso vaidindama nusivylusią, tačiau tuoj pat veidą papuošė menka šypsena.
Sumykė vaikinui atsitraukus ir ėmus kalbėti. Nepatenkinta dėbtelėjo į šį, bet kantriai klausėsi to, kas buvo sakoma. Regis, buvo verta.
- O gal abu? - kilstelėjo antakį flirtuodama, žaismingu žvilgsniu stebeilydama į rudaplaukį. - Kuris variantas tau skamba įdomiau? - paklausė tuoj pat apsukdama vampyrą ir pargriaudama ant lovos.
Įsitaisiusi šalimais ant nugaros, padėjusi galvą buvusiam grifui ant krūtinės ir įsispoksodama į lubas kurį laiką tylėjo. Bandė susidėlioti mintis ir nuspręsti, ar tai, ką žada pasakyti, tikrai gerai apgalvota.
- Vadinasi... Paskubinam vestuves? - galiausiai paklausė ketindama priimti galutinį ir aiškų rezultatą.
-
Ar aš ką tik sutikau paskubinti vestuves? Melsvai žalsvos akys akimirksniu išsprogo. Elijah sutriko. Pasimetė. Ir po trumpo sustingimo momento suvokė, jog teigti Lunai, kad suaugo buvo tikrai spontaniška bei neapgalvota, tačiau kelio atgal nėra. Sprendimas priimtas. Vestuvės pagreitintos.
- Patikėjau? Nea, mieloji, - sarkastiškai šyptelėjo, - aš tuo esu užtikrintas, - kelis syk linktelėjo patvirtindamas faktą.
Rudaplaukis per pastariuosius kelerius metus, išties, pakeitė požiūrį į gyvenimą: atsisakė dvejonių, daug geriau apgalvodavo veiksmus bei jų būsimas pasekmes, taip išvengdamas klaidų ir pagaliau suprato, kad viskas ką jis turi yra čia - šalia jo. Tad, galbūt, jis išties suaugo? Na, žinoma, ženkliai per vėlai, tačiau geriau vėliau nei niekada, tiesa?
- Na gana, geriau prisipažink, - švelniu judesiu brukštelėjo šiai per skruostą, - aš juk žinau, kad tu negali man atsispirti, todėl sutikai tekėti net nemąstydama, - akys suspindo pasitikėjimu savimi, tačiau ar kada buvo kitaip? Vargu. Dawson' as visą laiką buvo bjaurus savimyla, trokštantis visų dėmesio. Kitaip tariant tipinis narcizas.
- A... - Dar norėjo kažką išveblianti, tačiau iš nuostabos užsičiaupė. Tokio veiksmų posūkio grynakraujis (ne)sitikėjo. Nors po tokios slegiančiai sunkios dienos, Elijah' us merginai nesipriešino, šįkart leido jai, jį kontroliuoti.
- O tu greita.. - dešine ranka apglėbė šalimais susirangiusią vilkę. Neatminė, kada šitaip leido laiką, mat paskutiniu metu jis čia grįždavo tik pernakvoti ir tai ne visad. - Galiu paklausti? Kada paskutinį kartą mes buvom dviese? Aš jau buvau pamiršęs koks tai nuostabus jausmas.. - lengvai dustelėjo ir nejučia šyptelėjo išgirdęs sekančią frazę.
- Taip, vilkiūkšte, paskubinam vestuves, nes man, bet kokiu atveju, labai reikia atostogų su tavimi, - šiek tiek palinkęs į priekį, kilstelėjo merginos smakrą, - tik tu ir aš. - Pabaigęs mintį pabučiavo tas rausvas, tik jam priklausančias lupas. - Ir dar pamiršau pridurti, jog po vestuvinę kelionę šįkart rinksi tu. Prašyčiau nustebinti. - Žavingai mirktelėjo, tvirčiau spustelėdamas tamsiaplaukę glėbyje.
-
Trumpam užmerkė akis. Prisiminimais nuklydo į Hogvartso laikus, kai jiedu pirmą kartą susitiko. Tąnakt gulėjo ant žolės stebėdami meteorų lietų, dar mėgaudamiesi nerūpestinga vaikyste, nė nenutuokdami, kur gyvenimas juos nuves. Kažin, ar būtų patikėję savo ateitimi, jei kas nors tąnakt jiems ją būtų parodęs.
Nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius, lėtai prasimerkė ir pasuko galvą vaikino link. Safyrinės akys susidūrė su melsvai žaliomis. Trumpam sulaikė kvėpavimą. Jiedu patyrė tiek daug... Prisiminus kai kuriuos įvykius norėdavosi tik nusipurtyti ir nuvyti juos kuo toliau, kitus užrakindavo saugioje prisiminimų skrynėleje. teik daug visko išgyveno...
- Ne, - kilstelėjo vieną lūpų kamputį ir Elijah'aus pirštai švelniai brūkštelėjo per šį. - Tai tu negali man atsispirti, todėl šitaip nekantrauji mane vesti, - atmestinai gūžtelėjo pečiais erzindama sužadėtinį.
Garsiai nusikvatojo pastebėjusi, kaip į jos veiksmus sureagavo vampyras. Regis, šis iš tiesų pamiršo, kokia ji gali būti. Jiems tikrai derėtų praleisti daugiau laiko kartu.
Kilstelėjo vieną antakį, šelmiškai šyptelėjo ir tarsi iššūkį mesdama žvilgtelėjo į tas melsvai žalias akis. Buvo pasiilgusi leisti laiką būtent šitaip. Toptelėjo, jog derėtų Elijah'ų pririšti prie lovos, jog šis niekur nedingtų bent kelias dienas.
- Jei kasdien nedingtum kažkur, galbūt dažniau leistume laiką kartu, - priekaištaudama tarstelėjo tikėdamasi niekam tikusio pasiaiškinimo.
Abu turėjo darbą, suderinti grafiką ne visuomet pavykdavo, be to, ji pilnaties metu prižiūrėdavo savo gaują, tačiau vis tiek sugebėdavo didžiąją dalį laiko praleisti namuose ką nors veikdama. Vampyras čia pasirodydavo daug rečiau, jei apskritai pasirodydavo. Neretai Luna nusivildavo atėjus vakarui, o vaikinui taip ir nepasirodžius, bet niekuomet to nesureikšmindavo. Matyt, buvo pratusi.
- Tu taip manimi pasitiki? - rauktelėjo antakius pasiremdama alkūnėmis ir kiek pasikeldama nuo lovos, kad galėtų geriau matyti rudaplaukio veidą. - Tuomet medaus mėnesį praleisim Amazonės džiunglėse, - linktelėjo tarsi tardamasi pati su savimi. - Taip, man patinka tokia mintis, - nusijuokė ir vėl atsiguldama ant Elijah'aus krūtinės.
-
Kiek nedaug Elijah' ui tereikėjo, kad nors trumpam pamirštu tai kas įvyko vos prieš pusvalandį. Nors ir taip pastarieji įvykiai vampyrą privertė sunerimti: nudurtas draugas, perspėjimai, grąsinimai, nuolatinė baimė dėl Lunos saugumo, varė rudaplaukį iš proto. Jis dėl šiosios paaukotų gyvybę, tačiau dėl darbo ir finansinių rūpesčių negeba visą laiką būti šalia. Tad, kaip jis apsaugos tuos, kuriuos myli būdamas kitam pasaulio krašte?
Pesimistinės mintys bandė išvesti, rudaplaukį, iš kantrybės. Todėl, nors momentui Chris' as leido sau atsipalaiduoti ir pasimėgauti Lunos draugija, kurią, problemų dėka, visiškai apleido.
- Ne? - Veidas iš nuostabos ištįso, - kaip tai ne? Meluoji ir neraudonuoji, - prisimerkęs akylai nuskenavo tamsiaplaukę, tarsi bandydamas išgauti kiek kitokį atsakymą, kurį ir be josios žodžių žinojo. - O be to, kas sakė, kad galiu tau atsispirti? Faktas, kad negaliu. Neįmanoma, kai šalia tokia nuostabi, būsima žmonelė, - šyptelėjo, mat buvo užtikrintas, kad paskutinis žodis Gardner tikrai užkliūs, bet tokia realybė, jei sutiko tekėti, vadinasi turi priprasti ir prie kreipinių, niekur nesidės. Nebent vestuvių dieną grynakraujis prie altoriaus liks stovėti vienas. Tada tikrai bus gėda ir raudonuos jis pats.
Pakylę lupų kampučiai greit susitraukė, kada vaikinas išgirdo Lunos priekaištą. Ir ne - jis nesupyko, Dawson' as to nusipelnė, tačiau nežinojo kaip merginai paaiškinti, kas pastaruoju metu aplink jį vyksta.
- Turiu kitą, - pažvelgė į šalia susirangusią merginą, šiai mirktelėjo ir akimirksniu surimtėjo, - o jeigu rimtai, tai mes turim bėdą. - Vangiai dustelėjęs, atsisėdo. - Etanas pasirodė čia ne šiaip sau. Ne tam, kad pasilinksminti. Jis čia atėjo nužudyti jūsų. - Vien tik ši mintis privertė, antgamtiką, nusipurtyti. - Luna, viskas tik blogėja ir manau, kad tai tėvo darbas, mat paskutinis Etano žodis buvo saugokis, todėl esu tikras, kad tai tik pradžia ir dėl to aš pastaruoju metu daug laiko praleidžiu ieškodamas atsakymų į tai kas vyksta ir kas taip trokšta mano mirties. - Viską pagaliau išklojęs merginai pasijuto kiek lengviau, pavargo nešiotis šią naštą su savimi. Galbūt tas tylėjimas ir yra kaltas dėl to, kas šį vakarą pas juos nutiko? Jei Elijah būtų anksčiau papasakojęs mylimajai tiesą, to net nebūtų buvę. Bet kas buvo tas pražuvo, iš klaidų vaikinas pasimokė.
- Pasitikiu tavimi labiau nei pats savimi, bet.. Amazonės džiunglės, - kryptelėjo galvą į Lunos pusę, - tu tuom tikra? - Nevalingai šyptelėjo, nes negalėjo patikėti tamsiaplaukės pasiūlymų, jis tikėjosi kažko kito, bet kas pasakyta tas. Jis leido rinktis jai. - Gerai, aš sutinku, - linktelėjo pritardamas.
-
Rausvi lūpų kampučiai pakilo suformuodami šypseną, tik Luna krimstelėjo į apatinę lūpą bandydama išlaikyti kuo rimtesnę veido išraišką. Buvo akivaizdu, vaikinas tikėjosi kitokio atsakymo, todėl ištįsęs iš nuostabos jo veidas buvo vertas įamžinimo. Gaila, jog rankose neturėjo fotoaparato, būtų pasidariusi nuotrauką ir įsirėminusi bei pasikabinusi virš lovos. Toptelėjo, jog derėtų tokia mintimi pasidalinti, tačiau nusprendė šitaip neerzinti vaikino.
- Galbūt, - mirktelėjo šelmiškai žvilgtelėdama į melsvai žalias akis. - Būsima žmonelė? - susiraukė nuo tokio įvardžio.
Spėjo šiek tiek apsiprasti su ta mintimi, kad netrukus jie susituoks ir oficialiai bus vyras ir žmona, tačiau nebuvo pasiruošusi girdėti tokių kreipinių ar dar kokių nors mielybių nuo kurių vemt norisi. Be abejo, šis buvo skirtas tik jos paerzinimui, taigi mirties bausmės rudaplaukis dar nenusipelnė, bet...
- Dar kartelį ištark šiuos žodžius ir nusuksiu tau sprandą, - sušnypštė kumščiu švelniai trinktelėdama vaikinui į šoną. - Ir aš nejuokauju, - rimtu tonu užbaigė dėl visa ko dar ir žvilgsniu užtikrindama savo žodžius.
Garsiai prunkštelėjo Elijah'ui pranešus "naujieną". Tikėjosi pasiaiškinimo, bet tikrai netokio. Bent šiek tiek įtikinamesnio. Turbūt kita mergina būtų ne juokais sunerimusi ar pajutusi, kaip viduje susirango abejonių kirminas, bet tik ne Luna. Keletą gerų minučių ji linksmai juokėsi, kol nepastebėjo surimtėjusio rudaplaukio veido ir neišgirdo sekančių žodžių. Ar tikrai viskas turi būti taip? Juk jie mėgavosi akimirka...
- Ir kodėl aš nesistebiu... - burbtelėjo panosėje atsisėsdama taip pat ant lovos ir kelis kartus pavartydama akis. - Šitai ir pati supratau, - gūžtelėjo pečiais tarsi mintis apie mirtį jos visai negąsdintų.
Etano ji nelaikė sau lygiu priešininku. Tiesa sakant, ji apskritai jo nelaikė priešininku. Įveikė jį vos per kelias sekundes. Gailėjosi tik vieno - jog ne pati užbaigė jo kančias. Norėjo matyti, kaip jis miršta. Dawson'o tėvas buvo rimtesnė problema. Nė vienas iš jų nežinojo, ką šis rezga, jei tik tai buvo tiesa, o nuojauta kuždėjo, kad Elijah'us neklysta. Ką gi, jiedu susitvarkys. Visuomet susitvarko.
- Pajėgos didėja, atsakymą rasti turėtų būti lengviau, - raminančiai uždėjo ranką šiam ant peties ir atgrįžusi vampyro smakrą į save pakštelėjo šiam į lūpas. - Mes susitvarkysim su tuo, - linktelėjo.
Vestuvės nebuvo pati maloniausia tema, bet tamsiaplaukė būtų mieliau visą dieną nerūpestingai sprendusi visus vestuvinius klausimus nei rūpinusis, kas nori Elijah'aus ar jos mirties. Neabejojo, kad čia pagalius į ratus kaišioja vaikino tėvas, tik kokiais tikslais...
- Visiškai, - linktelėjo ir vėl išsitiesdama ant lovos, rankas susidėdama ant pilvo ir įsispoksodama į lubas. - Na gerai, gal dar reiks apsvarstyti šią mintį, - gūžtelėjo pečiais.
-
Elijah' us niekada nebuvo sentimentalus. Ir nesiruošė tokiu tapti. Visi mieli, banalūs kreipiniai buvo skirti tik tam, kad paerzinti Luną. Rudaplaukis žinojo, kad šis būdas iki šiol veiksmingai veikia ir siutina merginą. O tokios progos praleisti jis neketino.
- Šitaip susiraukus, atrodai daug gražiau, - kilstelėjo vieną iš lupų kampučių, bet trumpam, mat netikėtai susilaukė švelnaus smūgio į šoną. - Auč, - akirmirksniu nutaisė nekaltą žvilgsnį, - gerai, atsiimu žodžius. Tokia tu ne gražesnė, o žiauresnė. - Burbtelėjo tyliai sau po nosimi, tačiau buvo tikras, jog tamsiaplaukė iišgirdo.
Nors pagaliau Dawson' as leido sau kažkiek atsipalaiduoti, tačiau nieko nepamiršo. Visi šios dienos įvykiai, baimė dėl mylimų žmonių gyvybės lyg šešėlis šnaižaravo Chris' o mintyse. Net jei šios nuklysdavo kur kitur, visad "mielai" sugrįždavo atgal. Vampyras jautėsi geriau tik dėl vieno, jog pagaliau Lunai išsakė tai kas ilgą laiko dalį - jį neramino. Tikėjosi, jog dabar viską išspręsti bus kur kas lengviau bei paprasčiau, kad ir koks Joseph'o planas.
- Tikiuosi, ačiū tau. - Pajutęs Lunos šiltą plaštaką ant peties, švelniai, kelis syk, per ją patapšnojo. Per visą savo egzistenciją jis niekad ir su niekuo nesijautė toks suprastas, kaip su ja. Su savo vilkiūkšte. Su mergina, dėl kurios buvo pasiryžęs paaukoti viską, prireikus ir gyvybę.
Vestuvės. Dar vienas klampus reikalas, kurį reikia kuo greičiau įgyvendinti. Juk pats Elijah juos abu įpainiojo ir supančiojo šiais saitais. Beliko vestuviniai įžadai bei žiedai sujungsiantys juos amžiams. Visa tai vaikinui atrodė taip nuvalkiota ir banalu.. tačiau kur nuo to jis pabėgs? Ir ar išvis nori bėgti? Nebent per pačią ceremoniją, tačiau tokį pokštą vargu ar jam atleistų, nors kita vertus pabandyti galima.
- Gal verčiau eime ilsėtis? Turbūt blogesnės dienos už šią jau neturėsiu, vestuvės nepabėgs, kelionė po jų irgi. O dabar, - išsitiesė ant lovos šalia vilkės, - eime miegot. - Ranka apglėbė sužadėtine ir nė nepajuto kaip po kelių minučių akyse ėmė žaižaruoti tamsa.
-
Stabtelėjo priešais Pusmėnulio gaujos namą. Safyrinis žvilgsnis lėtai nuslydo medinėmis sienomis, langais, o tuomet apsistojo ties durimis. Nebuvo čia vos dvi savaites, o atrodė, kad praleido ištisus metus toli nuo savo namų. Nežinojo, ko labiau ilgėjosi - savo minkštos lovos, ar buvimo su gauja. Miegmaišis kalnuose tikrai nebuvo pati patogiausia vieta miegui. Nors reikėjo pripažinti, kad jiedu su Elijah nuostabiai praleido laiką. Turėjo galimybę ne tik išmėginti savo jėgas kopiant į kalnus ir kaskart rizikuoti savo gyvybe, bet ir dvi savaites išgyventi be jokių patogumų. Ir Lunai, tiesa sakant, visai patiko. Galbūt veikė vilkiška prigimtis, o galbūt paprasčiausiai buvo smagu atitrūkti nuo visko.
Vis dar negalėjo patikėti, kad dabar pro savo namų duris įeis, kaip Elijah žmona. Nors įvyko ne tik vestuvės, kad ir kokios jos kuklios buvo jų abiejų susitarimu, mat nei vienas nenorėjo didelės šventės, troško kuo greičiau prabėgti visą ceremonija, bet ir medaus mėnesis kalnuose, tačiau tamsiaplaukė vis dar negalėjo patikėti, kad ji susaistyta su vampyru santuokos įžadais. Žiedas ant piršto erzino, nors pamažu tas erzinimas rimo, o ir dėmesio vilkolakė nebe tiek daug ir kreipė į jį.
Pravėrusi duris staigiai nužvelgė visą svetainę. Ant sofos patogiai įsitaisiusi vartinėjo žurnalą Selena. Išgirdusi, kaip sugirgžda durys, tingiai pakėlė galvą, vyptelėjo. Tamsios akys nuslydo alfos kūnu, o tada šalia stovinčio vampyro.
- O, pagaliau grįžo balandėliai, - nusijuokė numesdama žurnalą į šalį. - Ko nors norit? Arbatos, kavos? Ko nors stipriau? - ėmė juoktis žinodama, kad abu antgamtikai bus pasiilgę paprasčiausių patogumų.
- Ne, nesuteiksiu tau tokio malonumo, - vyptelėjo nusijuokdama ir apsidairydama.
- Kaip sekėsi medaus mėnuo? Ar kalnus palikot vietoj?
- Kalnai stovi ir laukia tavęs, - dėbtelėjo į savo betą. - Kur Arabella? - galiausiai paklausė nerasdama globotinės namo viduje.
- Lauke, - gūžtelėjo pečiais nupėdindama iki virtuvės ir užsikaisdama arbatinuką, o tada išsitraukdama kavą ir puodelį.
- Tuoj grįšiu, - tarstelėjusi ir išsitraukusi dokumentus iš krepšio, nestipriai trinktelėjo durimis nupėdindama iki tos vietos, kur buvo Arabella.
Miško paviršiumi žingsniavo tyliai, nenorėdama išgąsdinti globotinės, o pakankamai priartėjusi atsirėmė į medį netardama nė žodžio, laukdama, kol pati tamsiaplaukė ją pastebės. Iš šono stebėti varniukę buvo nepaprastai patogu, su susidomėjimu Luna stebėjo ją.
-
Atostogos jau tęsėsi daugiau negu dvi savaites. Tiesą pasakius, mergaitė jau buvo pametusi skaičių, o jis jai labai ir nerūpėjo. Visvien, atostogas jaunoji varniukė leisdavo arba užsidariusi savo kambaryje, skaitydama, arba klajodama po miškus - savo antrus namus, ieškodama tikrosios savęs, ieškodama naujos savęs.
Ši diena niekuo nesiskyrė. Vos tik saulei pakilus, šiaip ne taip pavykus išsisukti nuo Selenos siūlomų pusryčių, mergaitė išdūmė į lauką, į gamtą, į mišką. Čia laikas bėgo greit, o ir pati Arabella jautėsi savimi. Švelnus vėjelis, kedenantis į aukštą, tvirtą uodegą suimtus tamsius plaukus, linguojančios medžio šakos, kurios jau buvo spėjusios pasidengti mažyčiais pumpurėliais, ir nuo dar vis retkarčiais pasirodančio šaltuko paraudę žandai, nosies galiukas ir ausys. Visa tai buvo jau įprasta varniukei, tačiau taip pat suteikė ir šiokio tokio paslaptingai malonaus jausmo.
Ak, jeigu tik turėčiau kur, parašyčiau poemą. Bet jeigu bent dar vienas akmuo pasimaišys po kojom, grasindamas mane parversti, poemoje galimai pasirodys ne vienas ir ne du kraujo lašeliai, sunaikinantys nuostabųjį spalvingojo pavasario įvaizdį.
Tikslas buvo aiškus - vieta, kuri jau buvo praminta ,,treniruočių buveine". Toje vietoje gyveno Arabellos vienintelis draugas ir nuo viso pasaulio, net ir nuo globėjų, slepiamas augintinis - smulkusis mėlynasis drakonas. Per atostogas ji, paslapčia stebima delgado(su kuriuo, beje, ryšys žymiai pastiprėjo), užsiėmė savo paslaptingojo bičiulio treniravimu, kas sekėsi gana neblogai, bet vis dar reikalavo daugiau pastangų. Didysis minusas buvo tas, kad mylimas bičiulis vis dar neturėjo ar tiesiog neatrado sau tinkamo vardo.
Pagaliau prasibrovusi pro akmenis ir pumpurais padengtas šakas, Arabella pasiekė treniruočių buveinę. Jeigu kažkas iš artimų žmonių būtų pamatęs varniukę - tikrai būtų nustebęs. Jos kūno sudėjimas per kurį laiką buvo sutvirtėjęs, ši buvo kiek paūgėjusi į ūgį, matėsi pokyčiai. O ir pasitikėjimas savimi bei ryžtas, vidus, buvo pasikeitę. Bet nustebimas turbūt būtų buvęs ne dėl to. Holland, atrodo miela ir nieko nuskriausti negalinti mergaitė, rankose nešėsi penketą nudobtų šeškų - drakono treniruotes skatinančių užkandžių.
Danguje suplazdėjo dideli mėlyni sparnai ir galiausiai drakonas nusileido ant žemės, priešais savo šeimininkę. Pametusi šeškus į šoną, mergaitė nusijuokė. Drakonui bandant prie jos prisiglausti veidu, šis netyčia ją parvertė.
- Labas, gražuoli, pasiilgau tavęs, - plati šypsena spindėjo varniukės veide ir ši atsargiai paglostė mėlynojo skruostą. Vis dar elgėsi atsargiai, suprato, kad šis padaras - nėra šuniukas. Su juo reikėjo elgtis atsargiai, ir pagarbiai. Ypač todėl, nes jis nebuvo pilnai ištreniruotas, jis buvo ganėtinai jaunas ir jam dar reikėjo daug ko mokytis.
- Gerai, gerai, pradėkime, - tarsi surimtėjo tamsiaplaukė ir pašokusi ant kojų, paėmė vieną šešką į rankas, - parodyk ką išmokai.
Augintinio žvilgsnis buvo tarsi sukaustytas ties "menku užkandžiu". Arabella patenkinta vyptelėjo.
- Ugnis! - sušuko ji, o drakonas, paklausęs komandos, išsižiojo ir į plotą, kuriame nebuvo nė vieno medžio, tik kiek apdegusi nuo mokymų žolė, spjovė ugnį, - užgesink.
- Šaunuolis, bičiuli, - drakonui sparnu užgesinus liepsną, patenkinta savimi ir žvynuotoju, plačiai nusišypsojo ir pametė vieną šešką, kuris tuoj pat buvo sugautas dantimis.
Jam tai turbūt tik užkandis, dantų krapštukas, pravalantis dantis.
Išgirdusi šakos lūžį, kryptelėjusi galvą į šoną, į tą pusė, iš kurios atėjo, mergaitė išplėtė akis iš baimės, išgąsčio ir nuostabos.
- Lu-u-u-na...? - sumikčiodama, bijodama dėl pasėkmių, išsigandusi ir lyg pamačiusi vaiduoklį, tarė. Sustingo, kol drakonas suradęs likusią šeškų krūvelę, mėgavosi užkandžiais, nieko neįtarė.
-
Satyrinės akys pirmiausia pastebėjo liekną, tačiau kiek sutvirtėjusį mergaitės kūną. Nebuvo tikra, ar ši pati įdėjo daugiau noro ir pastangų, ar tai buvo Selenos nuopelnas. Dėl pastarojo varianto mergina abejojo, nors beta ir sutarė su Arabella, tačiau jai duodavo visišką laisvę. Turbūt ir šias dvi savaites Selena varniukę matė vos kelis kartus, tiek, kiek pati tamsiaplaukė norėdavo.
Toptelėjo, kad galbūt šitaip turėtų elgtis ir pati. Su Arabella kalbėtis tik tuomet, kai pati mergaitė nuspręsdavo, prižiūrėti tik tuomet, kai pati Holland norėdavo. Turbūt jai net nederėjo čia pasirodyti, turėjo patogiai įsitaisyti ant sofos ir palaukti jos viduje. Žvilgtelėjo į rankoje laikomus dokumentus. Gal visai šito nereikėjo? Švelniai prisikando apatinę lūpą. Dabar nuoširdžiai sudvejojo dėl visko, ką darė vardan varniukės. Regis, pagalbos ir globos jai nelabai ir reikėjo, vis tiek didžiąją laiko dalį ji praleidžia viena, toli nuo visų.
Ji nėra ir niekada nebus gaujos dalis, nevertink jos, kaip vilkės.
Patempė apatinę lūpą. Jai iš tiesų reikėjo liautis žiūrėti į Arabellą, kaip į mažą, pasiklydusią vilkiukę. Ji tebuvo vaikas, nieko bendro ne turintis su vilkais. Lėtai pasuko galvą pažvelgdama į mėlynąjį drakoną. Kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, veltui varniukė šitaip nebūtų slapsčiusis ir tiek laiko miškuose nebūtų praleidusi. Buvo įdomu, kiek laiko ji slėpė savo augintinį ir iš kur, po velnių, ji gavo drakoną?!
Atidžiai nužvelgė sparnuotąjį vertindama jo kūno sudėjimą. Nebuvo profesionalė tame reikale, bet šiek tiek nusimanė, tad galėjo drąsiai teigti, kad nors ir jauniklis, bet drakonas visai neblogas. Vylėsi, kad ateityje jie dar turės stogą virš galvos, neteks stebėti, kaip pleška namai.
Sukryžiavusi rankas ties krūtine, nepatikliai stebeilydama į Arabellą, kantriai laukė. Galiausiai mergaitei pastebėjus ją, tik klausimai kilstelėjo antakį. Nieko nesakė, neištarė nė žodžio, laukė, kol pati varniukė pasiaiškina, o jei ne, vadinasi, ir nereikia. Tebūnie taip, kaip norės ji. Pasakiusi tai, ko čia atėjo, galės palikti ją toliau treniruoti augintinį.
Šoktelėjęs smarkus vėjas netoliese nulaužė nemenką medžio šaką. Traškėdama, o galiausiai garsiai dungstelėjusi pasiekė žemės paviršiumių. Luna nesureagavo, nė nekrustelėjo. Po medžio šakos dunkstelėjimo miške kurį laiką tvyrojo tyla. Mirtina tyla, visi klausėsi švilpiančio vėjo. Galiausiai ir šis nurimo. Persibraukusi ranka per juodus, ilgus plaukus nubraukė šiuos nuo veido.
-
Ką ji galvoja? Ju nustebusi? Nusivylusi? O galbūt nori atsikratyti mano mažuoju bičiuliu? Ne, Luna negalėtų... Ji džiaugiasi, kad šis man suteikia džiaugsmo... Bet jeigu? Kodėl aš tai taip ilgai slėpiau nuo jos? Jeigu kas ir nutiks – dėl to kalta būsiu tik aš.
Tokios ir panašios mintys, buvo tarsi užpuolusios varniukę. Jos veide aiškiai atsispindėjo baimė, išgąstis, nusivylimas savimi ir daug kitokių jausmų ir emocijų. Taip, ši dar vis neišmoko paslėpti savo jausmų, neišmoko neparodyti to, ką jautė, tačiau šią akimirką, ne visa tai ir buvo svarbiausia. Dabar žymiai svarbiau buvo – kaip pasiaiškinti Lunai. O kaip tai padaryti, Arabella nė neįsivaizdavo.
- Luna, aš atsiprašau... Žinau, turėjau atsiklausti, turėjau pasakyti tau apie jį, bet viso to nepadariau, nes eilinį kartą pabuvau suknista baile ir tiesiog neišdrįsau, bijojau tavo reakcijos, bijojau, kad atimsi jį iš manęs... - pripažindama savo kaltę, po ilgos tylos ir atmosferoje tvyrančios įtampos, prakalbo tamsiaplaukė, nė nebandė teisintis, tiesiog, kalbėjo nuoširdžiai. Giliai širdyje žinojo, kad Luna ją supras, o galbūt, tik kvailai to tikėjosi.
- Aš nesiteisinsiu, neturiu jokių pasiteisinimų. Žinau, kad pasielgiau taip, kaip nederėjo. Tu nuo pat pradžių turėjai žinoti apie visa tai, tačiau aš tylėjau, kaip kvaila bailė tylėjau. Aš tiesiog... Atsiprašau... - tokia nusivylusi savimi mergaičiukė dar niekad nebuvo. Jautėsi išduodama sau brangų žmogų, pasielgdama su juo taip, kaip tikrai nederėjo elgtis. Vien iš Holland balso buvo galima aiškiai pasakyti, kad varniukė viso to gailėjosi, žinojo savo klaidas ir pripažino jas, nors ir kaip buvo gėda.
Drakonui baigus doroti užkandžius, jau prieš tai nudobtus šeškus, šis sutelkė dėmesį į vykstančią situaciją, akylai stebėjo jam nepažįstamą žmogų – Luną, tačiau nerodė jokios agresijos. Kol jo šeimininkė buvo saugi, nenuskriausta, tol ir šis buvo ramus. Mėlynasis su nosimi švelniai bakštelėjo Arabellai į petį, nežinia, ar palaikydamas ją, ar nenorėdamas, kad ši liudėtų, ar tiesiog reikalaudamas dėmesio. Bet kažkodėl, žemaūgė nujautė, kad tai buvo tarsi palaikymas iš vienintelio bičiulio, kuris pažinojo varniukę geriau, negu ji pati pažinojo save.
- Tu gi neatimsi jo iš manęs?
Tokio liūdno ir savimi nusivylusio balso, net pati mergaitė nebuvo girdėjusi iš savo lūpų. Rodosi, visa laimė, kurią jautė treniruojant mėlynąjį, persimainė į išgąstį, baimę prarasti dar vieną svarbų padarą ir ne tik. Mergaitė taip pat buvo nusivylusi savimi, kad nesugebėjo pasitikėti Luna, nesugebėjo jai to pasakyt, nors ši ir buvo užsidirbusi Arabellos pasitikėjimą.
Globėja negalėtų taip pasielgti. Aš ja pasitikiu.
-
Tiriamu žvilgsniu stebėjo Arabella. Mergaitė atrodė sutrikusi, it kiškis užspeistas į kampą, suprantantis, kad mirtis nebe toli, ir išsigandusi. Taip, Holland iš tiesų priminė tą vargšą kiškutį, tankiai kvėpuojantį, baikščiai stebintį savo užpuolikus. Pabaiga jau nebe toli.
Abejingai kilstelėjo antakį išgirdusi klausimą. Nebuvo tikra, kiek tame buvo nuoširdumo ir, ar apskritai atsiprašymas buvo nuoširdus. Kita vertus, atsiprašymais nieko nebepakeisi gyvenime. Kas padaryta, tas padaryta. Buvo tik skaudu, kad tamsiaplaukė tiek laiko slėpė nuo globėjų juk turi augintinį ir ne bet kokį, o drakoną! Magijos ministerija čia įsiverš bet kurią akimirką ir iškels skandalą. Na, gal ne dabar, gal tuomet, kai drakonas bus sulig automobilio dydžio.
- Aš nesu bejausmė, bet, jei tu mane tokia laikai, turbūt tai tiesa, - gūžtelėjo pečiais vis dar negalėdama patikėti, kad po visko, ką ji padarė dėl Holland, ši bijojo prisipažinti apie augintinį, bijojo ja pasitikėti.
- Nesvarbu, - galiausiai papurtė galvą girdėdama, koks liūdnas mergaitės balas. - Tenorėjau pasakyti... - nutilo žvilgtelėjusi į dokumentus.
Toptelėjo, kad galbūt net nebeverta apie tai užsiminti ir būtų geriausia palikti taip, kaip buvo iki šiol. Nepanašu, kad Arabella labai norėtų tapti jos šeimos dalimi. Ir, tiesa sakant, Luna ją suprato. Mėlynakė buvo vilkolakė, negailestinga žudikė, kuri mylėjo vampyrą, o juos supo agresyvus vilkai. Ne pati geriausia šeima mergaitei, kurios tėvus nužudė neaiškios būtybės. Skaudu buvo pripažinti, bet nenoriai teko suvokti, kad varniukei būtų buvę geriau surasti kitus globėjus. Ten, kur ji jaustųsi mylima ir saugi.
Išgirdusi klausimą kilstelėjo galvą atitraukdama žvilgsnį nuo rankose laikomų dokumentų. Safyrinės akys nukrypo prie drakono, tuomet sugrįžo prie Holland. Neiškarto atsakė, bet ne dėl to, kad svarstė klausimą, paprasčiausiai nebežinojo, ar verta apskritai kažką sakyti.
- Pasilik, man nesvarbu, kol jis nepridarys žalos, - gūžtelėjo pečiais. - Tenorėjau pasakyti, - pagaliau tęsė savo mintį. - Kad dabar oficialiai esi įvaikinta. Mudu su Elijah tave įsivaikinom prieš penkerius metus, turi Elijah pavardę, todėl niekas tavęs nebeieškos. Visi dokumentai pakeisti. Esi saugi, - užbaigė kalbą ištiesdama dokumentus mergaitei, o tuomet netarusi nė žodžio, nė nepažvelgusi į ją pasisuko ant kulno ir grįžo į namus.
-
Kodėl...? Vienas vienintelis klausimas, kuris buvo skirtas pačiai sau, pastoviai skambėjo mergaitės galvoje. Kodėl ji taip pasielgė? Kodėl nepasitikėjo savo globėja? Kodėl ji negalėjo prisipažinti? Kodėl ji negalėjo Lunai pasakyti apie drakoną vos tik jį priglaudusi? Ši nė pati to nežinojo. Žinojo, kad galėjo, bet kažkas ją stabdė, ji kažko bijojo, o dabar dėl to gailėjosi. Klaidos, praeities ištaisyti nebegalėjo, kad ir kaip norėjo, laiko atgal neatsuks. Teko taikytis su padaryta klaida, pripažinti savo klaidą ir tikėtis, kad Luna jai atleis, tikėtis, kad Arabella pati visko nesugadino viena mažyte, neapgalvota klaidele.
- Ne, Luna... - kaltu balso tonu tarė varniukė, ant akių tarsi užsidėjo plėvelės sluoksnis, už kurio slėpėsi krūvą norinčių pabirti ašarų. Tu ne bejausmė... Tu mano pavyzdys ir tai, kuo aš noriu tapti... Prašau, nekalbėk taip... Aš atiprašau...
Jautėsi be galo kalta ir buvo kalta. Suprato, kokią klaidą padarė, bet nebežinojo kaip tai ištaisyti, nors ir privalėjo tai ištaisyti.
- Luna... - galutinai pasiduodama ir pravirkdama, leisdama ašaroms upeliu tekėti skruostais, tarė, vos tik globėjai baigus kalbėti, padavus įvaikinimo dokumentus ir nuėjus. Suklupo ant žemės, pažvelgė į dokumentus. Arabella Dawson.
Dar smarkiau pravirko, nesuprato, kaip galėjo sau leisti taip pasielgti. Jos globėjai stengėsi dėl jos, priglaudė, padėjo, mokė, dėjo pastangas, o ji šitaip su jais pasielgė. O kas jai buvo skaudžiausia, Luna, moteris, kuria Arabella norėjo tapti, kuri buvo jos pavyzdys ir siekiamybė, nusivylė ja. Arabella nuvylė ją. Tai buvo skaudžiausia, ką dar visai maža ir daug ko nesuprantanti, bet daug ką patyrusi mergaitė, galėjo pajusti.
Ašarų upeliai paspartėjo, nors nežinia, ar logiškai tai bebuvo įmanoma. Kokia kvailė, kokia kvailė, kokia kvailė. Kaip aš taip galėjau?!
Pamažu temo, drakonas glaudėsi prie šeiminkės, nepaliko jos vienos, tarsi bandė paguosti, o ši vis nenustojo verkusi. Nesuprato, kaltino save, nežinojo, kaip drįso taip pasielgti su sau tokiu svarbiu žmogumi. Jautėsi kalta.
Laikrodis turbūt jau mušo vidurnaktį, kai varniukė pagaliau išdrįso pakilti nuo drėgnos žolės ir patraukti namų link. Praleido verkdama miške turbūt daugiau negu 8 valandas. Akys perštėjo nuo pastovaus verkimo ir ašarų šluostymo, o pats veidas ir akys buvo paraudę. Nebeliko iš ko verkti. Arabella bijojo, nedrįso grįžti namo, jautėsi kalta, tačiau mintis, kad naktį visi miegos, ji nieko nesutiks, kiek ramino.
Giliai įkvėpusi, tyliai pravėrė namų duris ir palikusi batus prie durų, nužingsniavo virtuvės link, norėdama įsipilti vandens. Atrodė tragiškai, ne tik liūdna, bet ir nusilpusi.
-
Namas skendėjo tamsoje ir tyloje. Visiems išsilaksčius po visur ir namą palikus skendėti tyloje, čia liko tik tamsiaplaukė ir tingiai ant lovos gulintis King'as bei užgesti baigiantis židinys, tyliai, vos girdimai spragsintis. Būtent čia didžiąją vakaro dalį Luna ir praleido. Iš pradžių sėdėjo ant sofos žvelgdama pro langą, laukdama grįžtančios Arabellos, nors ir neketino kalbėtis, tačiau norėjo įsitikinti, kad ji grįš ir bus sveika. Galiausiai laikrodžio rodyklei mušant jau vienuoliktą valandą vakaro, o miegui nė neketinant apsilankyti, nusliuogė ant žemės, atsiremdama į nedideli staliuką ir sulenkusi kojas stebėjo židinį.
Netrukus į kompaniją prisistatė ir King'as, tyliai miauktelėjęs į ausį, pasitrynęs savo minkštu kailiuku į skruostą stryktelėjo merginai ant kojų ir patogiai susirangė. Tamsiaplaukė negalėjo pasigirti, kad patogumo lygis aukštas, tačiau, kol keturkojis ramiai sau miegojo ir nė nekrustelėjo, nutarė bent jau šiam suteikti patogumą. Tyliai murkdamas šis mėgavosi lėtais, švelniais šeimininkės paglostymais. Tuo tarpu Luna stebėjo vis žemiau pašokančias liepsnas. Satyrinės akys sekė kiekvieną liepsną, kas akimirką vis mažiau ir mažiau pasistiebinčią, kol galiausiai laikrodžiui išmušus vidurnaktį, liepsnos buvo dingusios, buvo matyti tik bebaigiantys užgesti nuodeguliai. Visgi nuo židinio nesitraukė. Atrodė, kad šis savotiškai ją užhipnotizavo. Būtų mielai taip praleidusi visą naktį.
Lauko durims prasivėrus ir į vidų įžengus mergaitei, tamsiaplaukė nė nekrustelėjo ir kaip spėjo, varniukė jos nė nematė, mat kambariai skendėjo tamsoje, todėl galimybė, kad paprasta žmogaus akis įžvelgs kitą asmenį, buvo menka. Nepratarė nė žodžio, tik klausėsi tylių žingsnių, net King'as pernelyg tingėjo nutipenti ir patikrinti, kas gi sugrįžo. Vietoj to tik tingiai nusižiovavo ir vėl užmigdamas.
Tyliai atsidususi kiek kilstelėjo ranką delnu paliesdama skruostą. Nuo kaitros šie buvo tokie šilti, kad atrodė, jog pati ką tik būtų išlipusi iš židinio.
- Įsijunk šviesą, - galiausiai pratarė nujausdama, kad netrukus gali kažkas dušti.
-
Sušniurkščiusi nosimi, kuri buvo paraudusi, bėgo nuo peršalimo, ilgo užsibuvimo lauke ir ilgo verkimo, mergaitė pasisiekė aukštai esančią stiklinę ir prisipildė ją šalto vandens iš čiaupo. Stengėsi sukelti kuo mažiau triukšmo. Nenorėjo prižadinti namiškių, nenorėjo jų susitikti. Nenorėjo, kad šie sužinotų apie jos grįžimą taip vėlai ir pamatytų ją tokią.
Stiklinės turiniui mažėjant, Arabella išgirdo Lunos balsą ir visai nesitikėdama, kad ši nemiega, tuo labiau, nesitikėdama išgirsti ar pamatyti ją, užspringo stiklinės turiniu, greit padėjo stiklinę ant spintelės ir kosėjo. Atsikosėjusi, nudelbė žvilgsnį į grindis, bet padarė tai, ko ir prašė globėja, nedrįso prieštarauti ar nebandė slėptis po tamsos skliautu. Pajungė šviesą, o po minutėlės, pagaliau išdrįso ir pakelti žvilgsnį į Luną.
- Atsiprašau. Eisiu į savo kambarį, - nusilpusiu, pavargusiu ir prikimusiu nuo ilgo verkimo balsu, tarė. Mergaitės veidas buvo visas pavargęs, iš jo buvo aiškiai galima pasakyti, kad ši verkė, tad ši nė nesistengė to paslėpti. Paraudusios akys vis dar perštėjo nuo neseniai išlietų ašarų, o žvilgsnis buvo kaip niekad nusikaltęs, nusiminęs ir nesavas. Jautėsi kalta, buvo kalta ir tą pripažino.
Daugiau nesugebėdama išlaikyti žvilgsnių kontakto, nuleido galvą, žvilgsnį į grindis. Nemaloniai atsikrenkštė, bandydama slėpti faktą, kaip prastai dėl šios situacijos jautėsi ir kaip ji kaltino save, nors visa tai ir buvo akivaizdu. Nenorėdama daugiau trukdyti globėjai ir nenorėdama ir toliau būti našta, lėtu žingsniu patraukė laiptų, vedančių į antrą pastato aukštą, link. Vylėsi, kad stebuklingu būdu užmigs, pamirš visa tai, nebesijaus kaip viena didelė našta ir viskas bus gerai, viskas stos į savo vietas, į senąją tvarką. Nors ir suprato, kad tai neįmanoma...
-
Nepajudėjo iš vietos net ir girdėdama tą šniurkštimą nosimi bei žinodama, kaip prastai jautėsi mergaitė. Nebežinojo, kaip su ja elgtis, nežinojo, ką sakyti ir ką daryti. Kaip, po velnių, kiti susitvarko su vaikais? Paaugliais? Jie tikri nenuoramos ir monstrai. Maži, išdykėliai monstrai. Ir vieną iš jų Luna mylėjo, tik nemokėjo to parodyti.
Kilstelėjo galvą į liepsnos liežuvius. Naikindama atneštas malkas liepsna pamažu silpo, bet dar gerą valandą turėjo išsilaikyti neužgęsusi. Iki tol kaip nors nusigaus iki savo kambario antraip užmigs čia pat. Arba spoksos į užgęsusį židinį.
Staigiai pakreipė galvą norėdama įsitinkinti, kad Arabellai viskas gerai. Išsikosėjusi ji žvilgtelėjo į ją ir satyrinės akys susidūrė su liūdnomis, užverktomis, paraudusiomis nuo ašarų. Nenorėjo, kad viskas taip pasibaigtų, bet nuoširdžiai nebežinojo, kaip elgtis su ja. Nesuprato, ko tamsiaplaukė nori. Būtų daug lengviau, jei ji pasitikėtų ja ir kalbėtų su ja, tuomet Luna žinotų, kaip elgtis.
- Ei, - tyliai tarstelėjo nusekdama akimis, kaip varniukė pasuka link laiptų ketindama dingti savo kambaryje. Nebuvo pratusi rodyti švelnumą ar mielumą, bet atrodo, kad būtent to mergaitei dabar ir reikėjo. Apkabinimas turi daug didesnę galią nei daugelis įsivaizduoja. - Eikš pas mane. - Ištiesusi vieną ranką kantriai laukė, kol mergaitė ateis ir prisiglaus.
Nebuvo jos.motina ir niekad neketino ja tapti ar jos atstoti, bet Arabellai likus čia, Pusmėnulio gaujos namuose, buvo pasiryžusi padaryti, kad ji būtų laiminga. Tiesa, jai iki šiol ne kaip sekėsi. Ne atvirai, sekėsi tragiškai. Bet ji stengėsi.
- Kokį vardą davei savo drakonui? - Paklausė stengdamasi nukreipti mergaitės mintis kitur, priversti užsimiršti ir bent šiek tiek pralinksmėti. - Be to, mudu su Elijah parvežėm tau lauktuvių. Elijah nunešė į tavo kambarį. Ji turėtų tau patikti, gana reta, - šyptelėjo.
-
Jautėsi vieniša ir nusivylusi savimi. Tokia vieniša mergaitė dar niekada nesijautė. Net tada, kai šios tėvai buvo žiauriai nužudyti žmogiškumo neturinčių būtybių, nė tada, kai ji nežinojo kaip teks gyventi toliau, ką reiks daryti, kai liko viena. Mergaitė buvo nusivylusi savimi. Nesuprato, kaip galėjo leisti sau taip pasielgti su vieninteliu žmogumi, kuriam bent truputį rūpėjo, kuris rūpinosi ją ir suteikė jai viską, ko ji neturėjo. Arabella pasitikėjo savo globėja, bet visvien pasielgė taip netinkamai. Bet ar tikrai pasitikėjo...?
Išgirstas Lunos balsas privertė sustoti dar nė nespėjus užlipti ant pirmo laiptelio. Netikėdama globėjos žodžiais mergaitė apsisuko, nepatikliai pažvelgė į ją, minutėlę apmąstė visus galimus variantus, o tada nusprendusi pasiduoti, greit atsidūrė vilkolakės glėbyje. Suledėjusi kūną kaip mat apgaubė šiluma, rūpestis ir meilė. Atrodo, kad vienišumo išnykimui užteko tik vieno šilto ir nuoširdaus apkabinimo. Varniukė tik dar tvirčiau suspaudė globėją glėbyje.
- Luna, aš tikrai atsiprašau... Aš nežinau kodėl taip pasielgiau... Prašau, nepyk ant manęs, - tyliu, liūdnu balso tonu tarė, priglaudė galvą prie globėjos krūtinės ir klausėsi jos širdies plakimo. Iš židinio ugnies bei globėjos kūno sklindanti šiluma, pamažu šildė liekną kūnelį, grąžino normalią kūno spalvą.
- Jis dar neturi vardo, - droviai tarė, prisipažindama. Iš tiesų, ši nė nepagalvojo apie mėlynojo vardą arba tiesiog dar neatrado visų jo savybių, kad žinotų, koks vardas jam labiausiai tiktų.
- Luna, nereikėjo... - susinepatogindama tarė varniukė. Pasijautė dar praščiau. Moteris taip stengėsi dėl paaugliukės, rodė rūpestį, o Arabella taip su ja pasielgė... Nedėkinga ir bjauri...
- Kaip kelionė? Viskas buvo gerai? - slėpdama savimi nusivylusį žvilgsnį, bandydama pakeisti temą, nedrąsiai paklausė
-
Vos susilaikė nenusijuokusi, kai varniukė nepatikliai į ją atsigręžė, svarstydama, ar tik nebus jai pasigirdę. Ir pati Gardner nebūtų patikėjusi savimi iš šono. Visgi sulaukusi teigiamo, kad ir nebylaus atsakymo nežymiai šyptelėjo mintyse pasižadėdama šitaip elgtis dažniau ir rodyti didesnę šilumą mergaitei. Galbūt taip jos suartės ir Arabella pasijus iš tiesų gyvendama savo namuose, šalia ją mylinčių žmonių.
Vos po kelių akimirkų mažoji Dawson šildėsi jos glėbyje. Net King'as krustelėjo grįžtelėdamas per petį ir imdamas murkti, tikėdamasis, kad bus paglostytas ir gaus dar daugiau dėmesio. Stipriai suspaudusi tamsiaplaukę glėbyje, jog ši greičiau sušiltų, ištiesė laisvą ranką link sofos ir nutraukė nuo šios pleduką. Per plauką neužkabinusi kartu ir stiklinės su vandeniu, tyliai mintyse keiktelėjo. Galiausiai apgaubė pleduku mergaitę ir priglaudė ją arčiau savęs.
- Nepykstu ir pamiršk tai, - papurtė galvą nenorėdama daugiau į tai gilintis. Dabar svarbiausia buvo tai, kad varniukė sušiltų ir nustotų save griaužti. Švelniai paglosčiusi skruostus pirštais atsargiai perbraukė per tamsius plaukus.
- Vadinasi, Bevardis, - kreivai šyptelėjo. - Laikinai, - tarsi priminė pati sau, o tada žvilgtelėjo į glėbyje esančią Arabellą. - Aš geriau žinau, ar reikėjo, o, be to, tai buvo Elijah idėja. Priekaištauk jam, - nusijuokė mėgindama pagerinti slogią atmosferą.
Sušilęs ir išsimiegojęs King'as liuoktelėjo merginai nuo kelių ir nupėdino į virtuvęs retkarčiais pasiražydamas. Virtuvėje kelis kartus sumiaukė tikėdamasis dėmesio, bet jo nesulaukęs tik liuoktelėjo ant spintelės.
- Kalnai dar stovi, tai turbūt viskas gerai, - linktelėjo safyrinėmis akimis žvilgtelėdama į židinį ir trumpam užsimerkdama. - O tau seniai laikas miegoti, miškų princese, - dabar jau priekaištaudama, bet neketindama paleisti iš glėbio, tarstelėjo.