Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Džeimsas Greywindas Liepos 08, 2019, 05:00:56 pm
-
Pirštais perbraukė šalčio suskaldytą, paraudusią krumplių odą.
Profesoriaus kabinete ir vėl nebuvo. Už langų stiklo smarkiai drėbė sniegas, tačiau židinys stūksojo nekūrentas, kabinete karaliavo kaulus graužiantis šaltis. Varpas tik dabar nuskambėjo - mokiniai ėmė rinktis į dar vieną beprotiškai ilgą pamoką po pusryčių Didžiojoje salėje.
Jo mokiniai turės susitaikyti su jo pomėgiu vėluoti. Vyras nuleidęs rankas žvelgė į dangų - jis ir vėl apniukęs. Tylėdamas jis stovėjo akimirką, kai ūmiai grįžtelėjo agal, tačiau koridorius buvo tuščias. Profesorius prisimerkė. Vaizdiniai kaitaliojosi prieš žemės rudumo akis - psichai, Uždraustasis miškas, kentaurai. Odai pašiurpus stipriai užsimerkė. Reikės... - kai rankai nuleidžiant kabineto rankeną, pagaliau apsisprendęs pradėti pamoką Greywindas giliai viduje troško, jog nei mokinių, nei jų tėvų tai nepasieks. Kas gi norėjo panikos? Tai vargino.
Židinyje žybtelėjo raudona liepsna ir malkos supleško. Buvęs auroras nuleido vyšnios lazdelę, patraukęs per suolų eiles netardamas nė žodžio. Duslūs žingsniai skambėjo įšalusioje klasėje. Akys ieškojo Olivijos ir Ginger, klastuolių ir panelės Orel, aplenkdamos visus, kurių nenorėjo matyti. Vangiai šyptelėjęs sau į barzdą, vyras įkišo rankovėn lazdelę. Tik vėliau pastebėjo, jog jo pirštai nežymiai drebėjo.
- Taigi. - sustojęs prie masyvaus stalo kabineto galų gale jis tarė, suvokdamas, kad nuo židinio vargiai pasitrauks. Šiluma gėrėsi į kiekvieną kaulą, tačiau ji neišmušė balso atžarumo:
- Sukūrimo kerai. Lazdeles išsitraukiat, vadovėlių nejudinant, vis tiek nesugebėsite perskaityti to, ką užduosiu. - čia balsas pakilo ir tapo paniekinantis, - Dauguma jūsų nepasižymi aukštais sugebėjimais ir tai viena iš sudėtingiausių transfigūracijos rūšių, tad sėkmės. Jau metų vidurys, pavasarį prasidės egzaminai ir kaip visada bus bent viena sukūrimo užduotis. Mėgstamiausia tema - gyvūnų kategorija. Dažniausiai pasitaiko Avis ir Serpensortia, kartais liepia ištraukti iš oro kačiuką, bet pastaruoju metu duoda ir širšių sukūrimo kerus - Vespa. Šiandien juos praktikuositės. Kadangi tai neseniai sukurti kerai, o jūsų vadovėliai seni, iš jų klausimų neužduosiu. - profesorius nė nešyptelėjo, jo randuotas veidas liko šaltas kaip ir visas transfigūracijos kabinetas, kurio nespėjo įšildyti pleškantis keramikinis Devertes židinys mokytojui už nugaros. - Geriau pasakykite, - vyras nejučiomis pasitrynė paraudusius krumplius ir sunėrė rankas ant krūtinės, - kokios prielaidos, jog gyvačių ir paukščių sukūrimai yra lengviausi iš visų? Kokios didžiausios klaidos, lemiančios nepavykusį išbūrimą iš oro? Atsakymai vadovėlyje.
---
[Atsakydami į klausimus remkitės fantazija.
Platesnis kabineto aprašymas (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=2377.msg137069#msg137069)
Pilna informacija (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=7683.msg136995#msg136995)
TRUMPI PRIMINIMAI:
1. NEBIJOKITE RAŠYTI, KAD JŪSŲ VEIKĖJAI KLYSTA IR NEBŪKITE VUNDERKINDAIS. Už tai taškai bus priskaičiuojami kūrybingumui ir kalsite reputaciją mano akyse.
2. MANO VEIKĖJO MINTYS PRIKLAUSO TIK JAM. Tai, kad jis burbės kažką vadindamas šiknašaudžiu pliurzliu, tai nereikš, jog tai mano reali nuomonė.
3. PAMOKOJE PASAKYTI TAŠKAI SKIRSIS NUO REALIAI GAUNAMŲ. Tai reiškia, kad jei jūsų veikėjas po suolu praktikavosi kerėjimo burtažodžius, ne transfigūracijos, profesorius jums atims, pavyzdžiui, 10 taškų, bet realiai jūs gausite taškus už kūrybingumą ir jūsų praktikos pažymys didės.
4. APRAŠOTE TIK SAVO VEIKĖJO VEIKSMUS. Jokiu būdu negalima aprašyti ką kitas veikėjas atsakė į jūsų užduotus klausimus ir panašiai. Jūs kitų personažų nevaldote.
5. RAŠOTE BŪTUOJU KARTINIU LAIKU, TREČIU ASMENIU, MAŽIAUSIAI 600 SIMBOLIŲ.
6. KVAILIONĖS IR TINGINIAVIMAI RPG TIKSLAIS GALIMI. Neatsakau tik už savo personažo veiksmus - bus, išmes iš pamokos, bus, trinktels knyga per galvą.
Teorija iki liepos 11 dienos. Praktika prasideda liepos 12 d.]
-
Atėjo laikas dar vienai transfigūracijos pamokai. O per ją reikėjo parodyti geresnius sugebėjimus negu tai padarė per pirmąją pamoką. Su tokiomis mintimis Stevie keliavo kabineto link. Artinantis prie jo darėsi vis nejaukiau. Atrodo, ji neturėjo išsiskirti kažkuo labai blogu - buvo tikrai blogesnių už ją. Tačiau mergina prisiminė, kaip buvo atmestas jos prašymas gauti papildomų pamokų. Tai Green kiek įžeidė. Na, ne kiek. Labai įžeidė. Tad dabar reikėjo kažkokiu būdų pagaliau įrodyti, kad ji nėra avigalvė. O profesorius Greywindas garantuotai mano būtent taip.
Atėjusi į klasę grifė pirmiausiai atkreipė dėmesį į kaulus stingdantį šaltį. Ką gi, jis mus visus nori čia nužudyti pagalvojo mergina, atkreipusi dėmesį, kad profesoriaus klasėje nėra. Ir vėl. O ir ko jam čia iš anksto trintis? Jis, ko gero, kur nors šiltai laukia, kol ateis pamokos laikas ir tada teiksis apsireikšti klasėje.
Stevie pagalvojo uždegti ugnį židinyje, tačiau nesiryžo. Džeimsas Greywindas - ne tas žmogus, prieš kurį labai norisi išsišokti. Nebent esi toks keistuolis kaip Dafydd. Arba didelis nelaimėlis... Arba proto bokštas kaip Adelė... O panelė Green tokia nebuvo. Jai be galo patiko nuotykiai ir iššūkiai. Tačiau ji nenorėjo jų sieti su transfigūracijos profesoriumi. Ne, geriau ramiai pasėdės, nieko nesakys ir iš visų jėgų pasistengs atlikti teorinę užduotį. Gal net į teorinį klausimą neverta atsakinėti? O tai po to profesorius vėl sakys, kad ji plaukioja... Kita vertus, jeigu iš viso nieko nesakys, neparodys, kad stengiasi išmokti viską, ką bando išmokyti Klastūnyno vadovas. Atsakymas paprastas: praverk burną tik tuo atveju, jeigu tikrai žinai atsakymą. Žinoma, Stevie nebuvo tikra, ar atsakymas bus teisingas. O net jeigu ir bus, Greywindas ras prie ko prisikabinti... Tačiau Stevie Green ne be reikalo pateko į Grifų Gūžtą. Ji tikrai pasižymėjo drąsa. Tad galiausiai pakėlė ranką ir pratarė:
- Pagrindinė sukūrimo kerų klaida yra neteisingas jų supratimas. Reikia atkreipti dėmesį, kad šiais kerais gyvūnas ar bet koks kitas objektas yra ne ištraukiamas iš niekur, o tiesiog pakeičiama jo materija. Tačiau nemaža dalis burtininkų būtent mano, kad to objekto iš viso nėra ir todėl negali iki galo atlikti sukūrimo kerų.
Šeštakursė nutilo. Jai pasirodė, kad antrasis klausimas buvo gerokai lengvesnis. Tačiau kadangi jau išsižiojo, reikėjo bandyti atsakyti ir į pirmąjį. Kiek pagalvojusi Stevie prašneko, tiesa, šį kartą, tikrai ne taip užtikrintai:
- Palyginus nesudėtingas gyvačių ir paukščių sukūrimas iš oro yra nulemtas jų kūno sandaros. Maginiu požiūriu jie yra patys paprasčiausi gyvūnai iš visų. Galbūt tai neatrodo logiška, turint omenyje, kad tiek paukščiai, tiek gyvatės yra stuburiniai. Tačiau čia kalbame ne apie biologinį, o būtent maginį paprastumą.
Grifė nutilo. Ji nežinojo, kaip tiksliau paaiškinti tai, ką turėjo omenyje. Tikėjosi, kad profesorius bent kiek ją supras. Ir dar labiau tikėjosi, kad atsakymai nebuvo visiškai pro šalį.
-
Pirmasis areštas (per visus šituos metu dar tik pirmas?!). Taip ir neišbandyti partialis evanesco kerai. Baimė susitikti koledžo vadovą kur nors koridoriuje (Dafydd bijo? Šį kartą taip...). Nuolatinis nenoras kur nors eiti iš savo miegamojo.
Tačiau Dafydd Llewellyn kažkokiu būdu atsidūrė transfigūracijos kabinete. Jeigu jo kas nors būtų paklausęs, ką jis ten daro (nors kam rūpi?), klastuolis, ko gero, būtų tik gūžtelėjęs pečiais. Nors... Tikėtina, kad vaikinas ten atėjo tam, kad išgirstų dar apie kokius nors smagius kerus, kuriuos taip pat bus galima išbandyti. Na, kada nors. Nors negalima pamiršti, kad pirmieji kerai dar laukia savo šanso. Tačiau velsietis jau pradėjo kurti planus, kur ir kaip galės išbandyti tai, ką nugirdo per pirmąją transfigūracijos pamoką. Tereikėjo įgyvendinti planą.
Tačiau dabar reikėjo atsėdėti dar vieną pamoką. Klastuolis penkiolika kartų paklausė savęs, kodėl jis čia atėjo. Juk kerus galima sužinoti ir iš vadovėlio, kurio penkiolikmetis, žinoma, niekada neatsiversdavo.
Dafydd vėliau taip ir nesuprato, aš šaltis už kabineto durų buvo įsivaizduotas, ar tikras - atslinkęs iš klasės. Man ten buvo siaubingai šalta. Tiesiog nepakeliamai. Velsietis nutarė, kad profesorius ėmėsi gana keisto būdo vertinti mokinius: išlieka tik stipriausi. Tačiau Dafydd neketino kuo nors skųstis. Jis atsisėdo klasės viduryje ir ramiausiai laukė pamokos pradžios.
Netrukus profesorius Greywindas teikėsi apsireikšti klasėje. Žinoma, iš karto užsidegė ugnį ir, atrodė, įlips į ją. Gudrutis. Velsiečiui pasirodė, kad profesorius žiūri į jį, tačiau akių nenuleido. Nesitikėjo, kad bus taip sunku nesijuokti. Tačiau juoką teko tramdyti iš paskutiniųjų. Vieną kartą nesusivaldęs penktakursis garsiai suprunkštė. Įsivaizdavo, kad tai turėtų atrodyti keistai, bet jam tai ne itin rūpėjo. Ar, tiksliau sakant, iš viso nerūpėjo.
Pagaliau koledžo vadovas teikėsi prašnekti. Vos tik pasakė išsitraukti lazdeles ir neliesti vadovėlio, Dafydd padarė priešingai: lazdelę subruko į kuprinę, o vadovėlį išsitraukė ir pasidėjo ant stalo. Ir netgi atsivertė. Ko gero, pirmą kartą.
- Jeigu mes tokie buki, kam mokyti tai, ko vis tiek nesuprasime? - sumurmėjo Dafydd. Reikia pastebėti, kad jis vis tik tikėjosi, kad profesorius Greywindas jo neišgirs. - Avis? - pakartojo profesoriaus minėtą burtažodį Dafydd. - O kodėl ne karvė?
Klastuolis išklausė, kokių teorijos žinių šį kartą reikalavo profesorius. Tai pasirodė beviltiškai nuobodu. Tad klastuolis demonstratyviai pasidėjo galvą ant stalo ir užsimerkė.
-
Tos ryto natos, virpinančios merginos ausis, nei kiek jos nepralinksmino. Po susitikimo su Davina skersgatvyje vandenyno mėlynumo akyse ir vėl nebebuvo tų linksmų, šviesių žiburėlių, šios buvo apsiblaususios lyg pačiame vandenyne vėl kiltų audra. Varnė, praleidusi rytą muzikos instrumentų salėje, šiuo metu jau sėdėjo transfigūracijos kabinete ir kaip bebūtų keista, jai nebuvo jokio noro kažką šiandien išmokti, tiesa, širdis virptelėjo lyg žinodama, jog Ginger sėdi mėgstamiausioje pamokoje.
Platus, kiek apdriskęs, tamsiai žalias megztinis, kurį ši jauna panelė nugvelbė blusturgyje, dengė jos viršutinę kūno ir šlaunų dalį, kojas šįkart buvo paslėptos po plačiu, juodu sijonu. Ši blondinė atrodė kaip paskendusi bulvių maiše. Tik kuokštas plaukų, kurie netvarkingai buvo surišti į 'moliūgėlį' priminė, kad Adelė nėra bulvių maiše, mat beveik viskas, kas matėsi šioje personoje - tas kreivas, šleivas 'moliūgėlis' ir pora akių, netgi nosį dengė tas nelemtas megztinis. Gal ir gerai, kad šiltai apsirengiau, čia šalčiau nei kokiam Jakutske ar Antarktidoje. Mergina pažvelgė į didžiulius, lubas siekiančius langus ir nusipurtė pamačiusi kokiomis riebiomis snaigėmis mėtėsi dangus. Adelės žvilgsnį nuo langų atitraukė profesorius, netrukus įėjęs į kabinetą. Jo vėlavimas kažkaip jau nebestebino.
- Šie du lengviausi, nes,- galvą vėl persmelkė siaubingas skausmas. Smulkus delnas prigludo prie pakaušio. Adelė stipriai užmerkė akis ir suraukė antakius.- Nes jie sukuriami paprastai kaip iliuzija ir tai vienas iš apsukriausių žingsnių dvikovose, paleidus paukščius ar gyvatę priešininkai neretai susimėto iš netikėtumo, - Ginger nustojo kalbėti, siaubingas skausmas plėšė merginos galvą, kuri lėtai nusviro ant stalo. Praėjus kelioms akimirkoms blondinė pajėgė pasikelti, aprasojusios akys vėl buvo užsimerktos, tačiau merginos pasiryžimas atsakyti į profesoriaus klausimą privertė dangaus mėlynės akis vėl prasimerkti.- Dažnai tai būna neteisingi lazdelės mostai arba burtažodžio kirčiavimas, ypač tokio kaip Serpensortia, mat jis pakankamai ilgas ir sunkiai ištariamas tiems, kurie ne itin nusimano lotynų ar prancūzų kalboje.
Užsičiaupusi Adelė net nežvilgtelėjo profesoriaus pusėn, ji tik nuleido galvą ir atrėmė ją į savo smulkias rankas. Skausmas, ėdantis jos smegenis buvo vos pakeliamas, per kojas vėl perėjo be galo karšta srovė ir letenos aštriais nagais. Protas jau buvo tiek sukratytas, jog net pati mėlynakė nebežinojo ko prikalbėjo pamokoje. Mergina liko panardinusi savo veidą delnuose, kurie bet kurią akimirką galėjo tapti varnės ašarų surinkimo indeliu, deja, net savo noru nepavyko išspausti nė menkiausios ašaros, kuri degintų skruostą.
-
Antra diena mokykloje, bet vaikinui jau tai pradėjo užknisti. Pirma jis patenka į moksliukų koledžą su apgailėtinom savo mokslo žiniom, o antrą kitą dieną jis turi eit į pamokas. Sunkiai atsidusęs vaikinas sukrito galiniam suole ir apsimesdamas, kad klauso profesoriaus akimis bėgiojo po patalpą, bet tai ilgai netruko. Jo akys pagavo profesoriaus rankas ir pabandė įsiklausyti į užduotį, bet nesėkmingai. Pirmakursiuj visa šita litanija atrodė kaip paukščių kalba. Nusprendęs, kad tai kaip matematika, o jos jis nesuprato, vaikinas įsipatogino suole. Na jai naktį gedėjo, kad pateko ne į tą koledžą, bent jau dabar išsimiegos. Bet pamiegoti nepavyko. Įkirus profesoriaus balsas skambėjo jo galvoje, kol jis pats netikėdamas ką daro pakėlė ranką:
- Gyvatės ir paukščiai turi didelį sąsajį su magija. Iš gyvačių dažnai daromi nuodai, arba priešnuodžiai, o paukščius mes naudojame burtų lazdelių gamybai, be to abu šiuos gyvūnus galime laikyti, kaip augintinius. Na gal šie faktai neturi tvirto argumento ir yra tik prezumpcijos, bet norėčiau pasakyti ir tai, kad šie gyvūnai yra gan paklusnus ir paprasti. Kodėl žiobarai pirmiau prisijaukino šunį, o ne katę? Vien dėl to, kad šuo yra paprastesnis organizmas. Jis paklusnus, jo charakteris nekinta, o ir šeip draugiškas ir leidžiantis su juo daryti ką nori. Tad manau tas pats ir su gyvatėmis ir paukščiai. - Jau pakankamai kaip pirmą kartą prišnekėjas vaikinas nutilo ir susigužė lyg laukdamas profesoriaus riksmo, arba dar blogiau smurto.
-
Mokslo metų vidurys kaip paprastai pilkas ir žvarbus. Sofija žingsniavo koridoriumi ligi transfiguracijos klasės. Šaltis kandžiojo pirštus ir veidą. Kabinete ji pasirodė gana anksti, todėl viena iš pirmųjų. Mokytojo, kaip ir praeitą kartą, nebuvo nė kvapo. Antrakursė nuslinko ligi savo suolo ir atsisėdusi pažvelgė pro langą. Snigo. Dideliais, sunkiais kasniais krito snaigių gniužulėliai. Mergaitė suspaudė rankas į kumštį, šios buvo pamėlusios. Reikėtų jai užsidėti pirštines slampinėjant po pilį, ypač naktį.
Po gana ilgo laiko tarpo pasirodė profesorius. Jo veide jokių pokyčių, praėjo pusė mokslo metų, o mokytojo nuomonė apie mokinius napagerėjo nė per colį. Vyras uždegė židinį ir pats atsistojo prie jo, ten kur sėdėjo švilpė šilumos beveik nesijuto. Jos kojos vos vos virpėjo. Nejučia ji prisiminė tą berniuką kurį matė miške, jis atrodė lygiai toks pat šaltas kaip šis kabinetas. Mergaitė nežymiai grįžtelėjo atgal norėdama įsitikinti ar kita jį mačiusi mokinė irgi klasėje, bet pusiaukelėje sustojo ir įsistebeilijo į židinio liepsną, po to žvilgsniu nuslydo profesoriaus veidu, rankove kurioje jis laikė lazdelę. Išgirdusi temos įvadą antrakursė pagalvojo, kad ši pamoka bus dar keistesnė negu aną kartą. Daug rizikos, profesoriui galima rašyti dešimt už drąsą ir du už sveiką protą... Su vapsvomis jis šiek tiek persistengė. Teorinis klausimas irgi pasirodė ne iš lengvųjų. Švilpė kurį laiką tylėjo, vėliau visgi nusprendė pamėginti atsakyti.
– Gyvatės ir paukščiai vieni pirmųjų patyrė magijos poveikį, tai pirmieji gyvūnai kurių keitimui, transformavimui ar padauginimui buvo sukurti kerai. Burtažodžiai jeims ir apie juos paprastai ištobulinti ir ištyrinėti nuodugniau negu kitiems gyviams, na gal tik išskyrus pačius žmones. Be to gyvatės ir paukščiai tiesiogiai susiję su lazdelėmis ar eliksyrais, juk lazdelėms naudojamos plunksnų šerdys, o eliksyrams gyvačių nuodai. Manau, kad papraščiausiai burtažodžiai norint sukurti gyvatę ar paukšti veiksmingesni, nes studijuoti ilgiau. O didžiausios klaidos matyt bus netikslus norimo sukurti gyvūno įsivaizdavimas. Norint sukurti, pirmiausia reikia žinoti ką kuri, o aiškiai mintyse nematant pavidalo, sunku kontroliuoti pavidalą realybėje.
Švilpė nutilo supratusi, jog pripaistė per daug ir tai arba tiesa arba milžiniškas nugrybavimas. Ji paklausė kitų atsakymų nė kiek nepanašių į jos. Taip, pasakiau nesąmonę. – pagalvojo, bet per daug nesusirūpino, tiesiog įsistebeilijo į liepsnas židinyje įtardama, kad tas židinys tyčia iš jos juokiasi neapdovanodamas nė vienu šilto oro gūsiu.
-
Mergaitė lėtai ėjo link transfigūracijos kabineto. Už lango ėjo sniegas. Camille ėjo labai lėtai galvoje sukosi visokiausių minčių. Nuo klastuolės žingsnių girgždėjo grindys, o koridorius buvo beveik tuščias. Priėjusi ji lėtai atidarė dūris. Klasė buvo stulbinantis šaltis. Per šviesiaplaukės kūną perbėgo šiurpuliukai nuo tokio šalčio. Šalta kaip mano rūsį pasipiktino ji. Mergaitės rankos drebėjo. Camille Cornet truputi bijojo profesoriaus Greywindo. Mėlynakė bandė jį klausytis kuo įdėmiau, nes nieko neišmano apie magijos pasaulį. Ir be to tai jos pirmi metai. Klastuolė jaučiasi nejaukiai tarp tiek daug vaikų kurie jau kelis metus mokosi apie tai. Yra burtažodis Avis? nustebo Cornet. Kai profesorius uždavė klausimus tai iškart pasipylė atsakymai. Iš pradžių mergaitė labai bijojo kažką atsakyti taip kaip man sakė senelė klysti tai normalu, o jeigu suklysti tai čia ne pasaulio pabaiga, bet jeigu tada visi galvos, kad aš nieko nemokų. Galvoja sukosi tos pačios mintys. Bet klastuolė vis dėl to pakėlė savo drebančia ranką. Reikia pabandyti lėtai, bet pakankamai tvirtai pradėjo kalbėti:
- Na... manau, kad gyvačių ir paukščių sukūrimai yra lengviausi, nes paukščiai tai yra maži ir labai daug kur matomi todėl jos paprasta išburti, o gyvatės yra labai plonos tai yra,-balsas pradeda stipriau drebėti,- kad jos gali lengvai išeiti iš lazdelės, pavyzdžiui katė sunkiau nes ji didesnė ir turi kojas su uodega, o gyvatė turi tik stuburą.- Mergaitė atsiduso.- Klaidos lemiančios nepavykusį išbūrimą iš oro, na aš manau, kad viena iš klaidų tai yra netinkamas ištarimas, reikia pasakyti teisingai burtažodį, bet taip pat su teisinga intonacija, nes jeigu pasakysi teisingai, bet labai netvirtai tai manau, kad burtažodis nepavyks.
Nutilus ji iš kart paraudo tikiuosi, kad profesorius supras, kad aš žinau kad gyvatės turi galvą, o dėl dideliu paukščių kaip su jais? Man rodos tai labai blogai po tokių minčių jos veidas tapo dar labiau raudonesnis.
-
-Ei,- stiprūs jaunojo kvidičininko pirštai palietė draugės varnės ranką, vos tik Kajus pamokai prasidėjus (vos nepavėlavo), klestelėjo į savo sėdėjimo vietą nuo pat pirmos transfigūracijos pamokos - vidurinė eilė ir paskutinis suolas,- Labas, Adele,- nusišypsojo pasisveikindamas.
Džeimso kabinete dar nebuvo, tad jautėsi ramiai, apart to, jog vėl išvydo Dafydd fizionomiją. Ką jis per šią pamoką vėl iškrės?
Be Stevie, Sofijos, Dafydd ir Adelės, senųjų veidų iš pirmosios transfigūracijos pamokos, buvo ir naujų - kažkokio varno, neatrodančio išsimiegojančio, ir baikščios kaip pelės klastuolės. Iš vaikiškų galvelių, suvokė, jog naujokai pirmakursiai.
Puse lūpų vyptelėjo. Jiems prireiks stiprybės.
-Atleisk, kad palikau tave suole per pirmą pamoką,- atsiprašė penktą kursą kartojančios varnanagės, kai baigė apsižvalgyi po klasę,- Turėjau su kai kuo pasikalbėti,- paaiškino, neužsimindamas apie sužinotą sutapimą su viena grife, kuri irgi nešiojo jo pavardę.
Pirštai nuslydo po suolu, Kajus pajuto, jog nuo pirmos pamokos palikta kvidičo knyga guli savo vietoje.
Šeštakursis nusišypsojo. Deja, jam nepavyko atsiversti ir paskaityti knygos, mat į šalčio karaliją įžengė profesorius Greywindas.
Užduoti klausimai iš pradžių neatrodė sunkūs Kajui, bet jam pagalvojus ilgėliau...Pasidarė riesta.
Kolei Wintersas (atrodo, šį kartą viskas sutapo: už lango kup tikriausia žiema, nenoriai slenkantis šaltis iš kabineto ir jo pačios pavardės reikšmės bandė išmislinti atsakymą, vieni po kito mokiniai pylė atsakymus.
Nebus taip lengva, kaip pirmojoje pamokoje,- karčiai pagalvojo šis.
-Gyvačių ir paukščių sukūrimai yra lengviausi iš visų, nes tai jie labai lengvai paklūsta asmenų kerėjimui iš oro,- akimirką patylėjo,- Didžiausios klaidos, lemiančios nepavykusį išbūrimą iš oro, yra tokios, jog asmuo netiksliai įsivaizduoja ką nori išburti ir nesusikaupia. Būna blaškomas pašalinių veiksmų.
Jis dirstelėjo į Adelę, tikėdamasis kokio ženklo, jog teisingai atsakė -vadovėlį tingėjo vartyti, net jei ir senas buvo.
Tačiau užuot paklausęs apie jo sėkmę atsakymuose, Kajus suakmenėjo it uola.
-Kas tau yra?- tyliai paklausė nustebęs Švilpynės prefektas.
Jo nustebusios ir sutrikusios juodos akys stebėjo, kaip Adelė pasislepia savo veidą delnuose, plėšoma nežinomo skausmo.
Kajus nežinojo ką daryti. Jokių gydomųjų kerų nemokėjo!
Šauktis Greywindo pagalbos?
Pati beprotiškiausia, be protingiausia mintis.
-Profesoriau!- Kajus pabandė į save atkreipti Džeimso dėmesį,- Negalėtute išleisti Ginger į Ligoninės sparną?
-
Berniukas gan geros nuotaikos atlekė į dar vieną Transfigūracijos pamoką nors pirmosios ir puikiai neatsiminė. Ką jis joj darė? Miegojo? Kažką būrė? Gal jam kažkas netyčia atmintį ištrynė, kad jis niekaip negalėjo atsiminti, ką turėjo per tą pamoką išmokti? Na, jei taip, tai vargas vaikui. Namų darbų jis nedarė, meldėsi, kad šie nebuvo užduoti. Vis dėl to... Kaip jis darys, jei nė neatsiminė apie ką buvo pamoka?
Bet, toji pamoka jau praeity, naujoji dabarty, o kilantis smalsumas vertė berniuką skubėti, judėti. Ką jis išmoks šiandien? Ar jam pavyks kažkas šaunaus? Ar jis gaus kokį linksmą prisiminimą, kurį galės pasakoti bendrajam Grifų kambaryje su pasididžiavimu?
Taigi, daug klausimų Aaron galvoje sukosi vis ratu, keitė savo svarbą... Grifiukas įsitaisė laisvame suole, pasidėjo vadovėlį ant stalo, ir toliau dairėsi pildydamas savo klausimų sąrašą. Tik šis ėmė ir subliuško, kai pagaliau vaikio akys išvydo tą patį profesorių, kuris jam pasirodė kur kas įdomesnis nei kiti sutikti per visus metus Hogvartse.
Su šypsenėle veide Aaron stebėjo profesoriaus judesius ir laukė nurodymų, o šie labai greitai pasiekė jo mažas ausytes. Lazdelę įsitraukt, knygas ne... Grifiukas mitriai išsiėmė lazdelę, o vadovėlį, nors ir buvo liepta jo neliesti, sviedė nuo stalo ant žemės. O kam jam jis, jeigu reikiamo burtažodžio jame nėra?
Nekreipdamas į garsą nuo prisiplojusios prie žemės knygos vaikis įdėmiai klausė profesoriaus lyg niekur nieko. Visa informacija nepasiliko nė kelioms sekundėms, bet grifiukas stengėsi, norėjo kažką suvokti, kadangi jam atrodė, kad tokie kerai bus kaip tik kokiems nors šauniems pokštams, nors ir leisti tokius dalykus ant profesorių rizikinga...
Ir tada, po paskutinių profesoriaus žodžiu, Aaron susiraukė ir supyko. Jam jis atrodė šaunus, ši pamoka atrodė šauni ir jis negalvojo tuos kerus naudoti būtent ant šio profesoriaus, juolab, kad šis atrodė kaip tik ką iškąstas iš kapo... Klausimai buvo užduoti ir jų atsakymai ne kur kitur, o vadovėlyje! Ne. Šis grifas nebeims vadovėlio nuo žemės, jis nesilenks, nes jam tai atrodė gedinga. Nusprendęs, kad atsakyti vis tiek reikia bandyti jis pakėlė ranką ir niūriai žvelgė į profesorių save drąsindamas ir sakydamas, kad atlaikys bet kokio šaltakraujo žvilgsnį.
-Jie yra maži, gyvatė neturi daug kūno dalių, o paukštukas toks mažas ir dažnai matomas, kad jį įsivaizduoti nesunku... Čia į pirmą klausimą,-toliau save drąsindamas ir nesirūpindamas, kad gali nusišnekėti Aaron nežadėjo sustoti.-O klaidos, tai nesusikaupimas ir nesugebėjimas įsivaizduoti,-vis dar nenuleisdamas akių nuo profesoriaus vaikis svarstė ar tas vyras po jo pokšto jį pribaiks, ar pasirodys visiškas bailys?
-
Pilis nutilo pusnyse. Nebesnigo. Nors apsiniaukę, šaltis spaudė visu smarkumu. Rytas išaušo niūrus. Visi nenoriai ropštėsi iš lovų ir paliko prikūrentus bendruosius kambarius. Koridoriai pasitiko šalčiu. Giliai įkvėpė, prisimindama visas po atviru dangumi praleistas speiguotas naktis. Žinoma, tada iš jos niekas nereikalavo smegenų darbo ir atsidavimo mokslams, ko, deja, greičiausiai prireiks čia. Juolab, kad šiandien laukia Transfigūracija - dar dvi valandos širdžiai mielo apsimetinėjimo. Pati pasirinko.
Neskubėdama pravėrė klasės duris, nors iki varpo buvo likusios vos kelios minutės. Iš Džei tikėtis punktualumo buvo beviltiška. Tokių nereikšmingų smulkmenų kaip pastangos nepaversti klasės šaldikliu taipogi. Vyptelėjo pati sau. Šaltis Livi nebuvo pirmiena - kaip kitaip būtų išgyvenusi tuos atsiskyrėlės metus. Juolab, kad Durmštrangas patogumais nelepino. Tačiau metai pilyje... Na, priprato prie patogaus gyvenimo, todėl net džiaugėsi, kad yra kas pabudina, tegu ir ne pačiu maloniausiu būdu. Įsitaisė klasės gale prie lango. Strategiškai gal ne itin protingas ėjimas - šaltas, nuo nežinia kurio empatijos nestokojančio profesoriaus laikų kampe stovintis židinys buvo toliausiai, tačiau akims buvo lengviau nugrimzti į akinamai baltą vėsa alsuojantį peizažą. Prioritetai? Taigi kad. Įtraukė rankas į plataus apsiausto rankoves. Jau dveji metai, kaip neturėtų jo dėvėti. Po galais. Jai dvidešimt. Gyvenimas bėga pro pirštus. Tik dabar suvokė, kad tos nuo pasaulio nuvogtos Durmštrango naktys iki dabar palaikė ją gyvą. Prisiminimai, kuriais gyveno nesąmoningai, pati to nesuvokdama. Laikas, kai gyslose nuolat jausdavo adrenaliną. Neleisdavo sustingti. O dabar? Sėdi speigo persmelktoje klasėje tarp nuo vieno žodžio drebančios liaudies ketindama "mokytis" dalykus, kuriuos jau teko išmokti - deja, ne saugiomis, sveikatai ir gyvybei nepavojingomis pamokos sąlygomis. Ką ji čia po galais veikia? Galėtų daryti viską - Viską Didžiąja Raide. Kas čia laiko? Kodėl visko dar nemetė, kaip visus kartus iki tol? Nesulaikė nei šeima, nei primesti kraujo ryšiai, su kuriais nieko bendro neturėjo nuo pati gimimo. Kas neleidžia dingti dabar? Atsakymas neskubriai pravėrė duris.
Livi ir toliau sėdėjo nepakeldama akių, rankoje sukiodama daug mačiusią juodmedžio lazdelę. Užtektų vieno žvilgsnio ir išsiduotų. Šiandien neturėjo jėgų slėptis - ir ypač nuo jo. Tačiau pasaulis dar nebuvo niekuo nusipelnęs, kad išvystų ją tokią. Įkvėpė. Reikia. Atsargiai nužvelgė sėdinčiuosius klasėje. Kajus su ta varnanage, kuri, rodos, irgi buvo ne idealiausios būsenos, išsišokėlis klasuolis, su kuriuo teko apturėti reikalų... Pakankamai marga publika, kad nekristų į akis bent iškart.
Kabinete pasklido švelnios, vos juntamos šilumos sruogelės, iš lėto kovodamos su gerklę spaudžiančiu šalčiu. Beviltiška, bet visgi dėkui, jau šis tas. Kalbėjo jis kaip visada atžariai, tarsi vienintelis noras duotuoju momentu būtų nematyti čia sėdinčių cyptelėti bijančių mokinukų daugiau nei akimirkos. Nieko naujo. Džei sėkmingai mėgino įkvėpti pasitikėjimo savimi pradedant vieną sudėtingiausių magijos rūšių - akivaizdu, puikiai pasisekė - o ji tuo tarpu stengėsi negalvoti apie tai, kada ir kokiom aplinkybėm tuos kerus išmoko. Minčių tam kartui užteks. Rankos kelti net nemėgino.
- Sukurti paukštį ar gyvatę nėra ženkliai sunkiau nei kitus gyvūnus, tačiau čia daug ką lemia įsitikinimas,- net nustebo, kaip lygiai ir ramiai skambėjo balsas. Jokių drebėjimų, išduodančių, kad vos prieš kelias minutes ji mąstė anaiptol ne apie pavertimus.- Kaip žinoma, gyvatė nuo seno yra legendomis apipintas ir su magija siejamas gyvūnas, o paukščiai visada žavėjo žmones išskirtine sandara ir gebėjimu skraidyti, todėl taip pat figūruoja daugelyje pasakojimų ir stebuklinių padavimų. Burtininkai, nuo mažens girdėdami apie šiuos gyvūnus juos pažįsta geriausiai, yra neblogai susipažinę su jų sandara, išvaizda bei savybėmis, todėl turi daugiau galimybių atlikti kerus teisingai,- tuo ir būtų pasitenkinusi, jei ne prisiminimas apie vieną sekmadienio rytą, praleistą prie ežero su visiškai pasitikėjimą savimi praradusia mergaite.- Aišku, visuomenės įsitikinimas, jog toks sukūrimas yra lengviausias, dažnai prisideda prie sėkmės, skirtingai negu nuolatinis gąsdinimas, jog kerai neįmanomai sunkūs,- nutilo. Žinojo, kad (kaip visada) vaikšto plonu ledu. Nors tokiais tempais šitai įgys tiesioginę prasmę pasvarstė, patrindama sustingusius pirštus. Kaži, kaip seksis nulaikyt lazdelę.
-
Emma, atėjusi į kabinetą, sudrebėjo. Negi jis ruošiasi mus paversti į ledą? Nors jai ir patiko šaltis, šalti profesorių kabinetai niekada netraukė. Padvejojusi pirmakursė atsisėdo vidurinėje eilėje.
Pagaliau atėjus profesoriui ir paskelbus užduotį, pasipylė mokinių atsakymai. Galų gale jiems nutilus, ji nedrąsiai pakėlė ranką ir pasakė:
- Gyvates ir paukščius lengviau išburti iš oro, nes jie turi specifinius bruožus, kurie labai lengvai įsimenami. Gyvatės turi ilgą liekną kūną, o paukščiai pasižymi sparnais ir snapais. Todėl prisiminus šiuos bruožus, lengviau įsivaizduojamas gyvūnas. Mano nuomone, klystama dažniausiai dėl to, kad nežinoma, kaip norimas išburti gyvūnas tiksliai atrodo, tiksliau nežinomi unikalūs to gyvūno bruožai.
Nutilusi Emma nusistebėjo savimi, juk atrodė, bus taip sunku kalbėti klasėje, ir dar tokioje niūrioje aplinkoje, nepaisant liepsnojančio židinio. Buvo visai lengva, nors teko išlįsti savo kiauto.
-
Sunėręs rankas profesorius tylėjo. Greywindo žemės rudumo akys naršė mokinius. Tas žvilgsnis sakė kas jam patiko, o kam derėjo slėptis. Jau per pirmąją pamoką buvo aišku, jog favoritų ir atpirkimo ožių sistema suklestės ne kur kitur kaip transfigūracijos kabinete, kuriame ir vėl karaliavo dauguma vaikų, bijančių krustelėti, išskyrus tą keletą... kurių ieškojo.
Žiema niekada nebuvo lengva, gyvenimas tuo labiau. Jie turėjo tai suprasti. Gal tai buvo asmeninis juodo pavydo pritvinkęs kerštas užtaikytas šiems vaikams už jų lengvą gyvenimą, už tai, jog daugelis jų nieko nematė, už tai, kad daugelis jų galėjo ramiai miegoti ir dėl nieko nesijaudinti, o gal tai – sadistiškas noras pažinti kurie iš jų stipriausi, o gal tai – nesavanaudiškas troškimas pastatyti Hogvartsui ir Magijos Ministerijai karius, kurie didvyriškai kovotų atėjus juodai valandai dėl senosios kartos?
Psichai.
Llewellyn, kuris taip meistriškai slėpėsi po arešto, jog nepastebėjo nė karto, buvo ir vėl įjungęs beprotiškai užknisantį smegenų durninimo ir ėdimo rėžimą, kad už kūrybą norėjosi išpiešti „geriau nei tikėtasi“ ir išnešti su visomis durimis. Taip nesusivaldęs Džeimsas būtų pasielgęs penkiolikos. Sulaukęs dvidešimt keturių vyras nežymiai pakėlė antakius, išnėrė rankas ir iš stalčiaus ištraukė dar vieną plunksną, kurią įmerkęs į tuščią rašalinę lyg niekur nieko toliau klausėsi atsakymų. Atkins, tik tas mažas prieplaukėlis (kuris, beje, šiek tiek priminė į Aurorų kėdę sugrįžusią Melisą Keyes. – Ar jie giminės?) paragavo to žodinio dėmesio, kurį originaliai turėjo gauti minėtasis klastuolis.
- Ryškiai nemyli knygų. – Greywindas išsitiesė pakeldamas balsą,- susirink knygas, Atkins, arba čiuoši iš kabineto. – tonas buvo nemalonus kaip ir visa neįšilusi klasė.
Tuo tarpu Green vaikas kvailai sumaišė klausimų seką ir nors atsakymai buvo minimalios pažangos verti, Džeimsas vis dar laikėsi nuomonės, jog šiai merginai į aukštesnių gebėjimų kategoriją šokti dar per anksti, jei iš vis įmanoma, ir vyro abejinga išraiška tai ištransliavo idealiai. Tada prabilo Ginger išlaikydama aukštą pilotažą, net ir abejotinos sveikatos. Ji nė nežvilgtelėjo į profesorių, iškart veidą paslėpdama delnuose. Mergina buvo jo favoritė, reiškiasi išskirtinės sąlygos.
- Tegu eina. – juodaplaukis tarė visiškai nesigilindamas į įbrolio globotinio atsakymą, šis vaikis jam tebuvo tik dar vienas nereikšmingas veidas. – Wintersai, palydėk panelę Ginger. – o tada nusisuko į kitus mokinius. Išskirtinės sąlygos, bet be jausmų.
Aleksas Gilbert buvo naujas veidas su savisaugos instinktu – varniaus susigūžimas pelnė profesoriaus panieką, o šunų apibūdinimas tiesiog... nudiegė paširdžius, kai jis prisiminė savo ankstesnįjį būdą. Toliau sekė dar vienos naujokės – kaip netikėta, klastuolės – pasisakymas, lydimas raudonijimo, privertusio profesorių atsidusti. Orel pasirodė kaip visada ir vėl prilygdama tam mažam, tyriam padarėliui, kurio nejudino. Sofija Orel prilygo prarastam sąžinės balsui. Raudonplaukė Biobetonso gražuolė, vienintelė tikroji favoritė, irgi prašneko, kas privertė švelniai nustebti, o paradą užbaigė Varno Nago pirmakursė. Dar vienas naujas snukutis, taip nedrąsiai kėlęs ranką. Platesnius mokinių apmąstymus nutraukė krebžtelėjimas už durų.
Kabinete įsivyravo tyla. o'Ceallachain nesimatė.
- Nežinau ką jūs skaitėte praėjusią naktį, bet daugelis jūsų fantazijų atitinka tyrėjų prielaidas. Taip, galimas paukščių ir gyvačių maginis paprastumas, specifiškumas, įsišaknijusi psichologinė paskata, galima magijos sąsaja, itin geras pažinimas, panaudojimas dvikovose ir panašiai. Neteisingas supratimas kaip atrodo būrimo objektai ir kitos klaidos darys įtaką, bet ne tokios teorinės žinios iš kur tie gyvūnai atsiranda - ar iš kitos materijos, ar iš nieko - tai kerų nedaro lengvesnių. – čia būtų pritaikęs jam Dumštrange bebūnant auroru nugirstą kito profesoriaus pastebėjimą, jog jei žinai kaip buvo pagaminta šakutė, tai nereiškia, jog moliūgų pyragas nuo to bus daug skanesnis, bet susilaikė. – klaidas pastebėjote teisingas. Būtent blogas įsivaizdavimas Vespa kerus padaro daug sunkesnius nei yra, nes maišomos širšės ir bitės, ką pasakyti, kai dingsta ir galvos, ir sparnai. Lazdelės judesį sudaro mažoji y, kuri griežta, didžiausia klaida - medinis riešas, įsikalkite į galvas. Išburkite nedidelį spiečių širšių ir jas sustingdykite. – profesorius Greywindas itin trumpai apibūdinęs mokinių darbą žvilgtelėjo į kabineto duris – ar jam pasivaideno, jog kažkas laukia? Turbūt auroro nuojauta neapgaus. – Shade, ant lentos surašyk ką minėjau, o kiti pradėkite dirbti. – šaltai tarė pasitraukdamas nuo Makgonogal stalo. O manė, jog nesijudins.
[Praktika iki liepos 20 dienos. Liepos 21 dieną pamoka bus uždaryta. 3 praktikos postai, persižiūrėkite praktikos vertinimą Informacijoje.]
-
Menkas šypsnis pasirodė šviesiaplaukės veide, kuomet Kajus pasirodė pamokoje ir atsiprašė, kad paliko praeitą pamoką. Tiesą pasakius, Adelei ne itin tai rūpėjo, pati turėjo kuo tada užsiimti.
- Skauda galvą,-sumurmėjo be nuotaikos.- Ne problema, nenumirsiu gi,- kiek pati nustebo dėl savo nemalonaus balso tono.
Prieš akis pasivaideno gaisras Dubline. Dūmai, besiveržiantys iš žemaūgės kambario. Varnė vėl pajuto nežinomas rankas, spaudžiančias šiosios kaklą. Šviesiaplaukei pradėjo trūkti oro. Vos tik atsimerkusi ji giliai įkvėpė, atsikosėjo. Sekundėlę stebėjo savo drebančias rankas. Skausmas galvoje nepranyko, atvirkščiai, tik padidėjo.
- N-ne,- sumikčiojo.- Niekur,-pasigavo oro gurkšnį.- Aš neisiu. Tai tik galvos skausmas.
Tai skambėjo idiotiškai. Labai. Galvos skausmas, oro trūkumas? Tikrai nereikia į ligoninę. Ne, ne. Tikriausiai blondinė pati protingiausia, kai jos smegenims trūksta deguonies. Tačiau Ginger nenorėjo matyti rūstaus Pomfri veido, sakančio ‘sakiau pas mane apsilankyti bent kartą per savaitę, prietranka tu’. Šiuo metu Adelė bijojo, jos nuomone, blogiausio. Panikos priepuolio. Manyti, kad vėl mirs? Tai jaunoji varnė buvo palikusi nuošalyje, kai visos atakos nebesikartojo. Deja, panikos sutrikimo taip lengvai nepanaikinsi, jeigu jau įaugo jis į tave, tai ir nebeiškrapštysi. Nudiegė širdį. Stiprus skausmas. Ne, ne. Prašau, tik ne dabar. Adelė norėjo klykti, verkti, springti savo sūriom ašarom, pajuto norą ištuštinti savo skrandį, kuris ir taip buvo tuščias. Bet ji pasiliko drebėti. Staiga, vėl pajutusi deginantį skausmą kojose, pašoko iš savo vietos ir pakėlė ilgą sijoną iki kelių. Subjaurotos, randais padengtos kojos buvo apnuogintos. Paraudusios Adelės akys apžvelgė, rodos, nebuvo jokių išorinių veiksnių, sukeliančių skausmą. Psichologinis skausmas pribaigė Ginger. Įvyko lūžis, kurio ji nenorėjo. Mergina nebegalėjo kontroliuoti savo minčių bei veiksmų. Krito ant kelių ir pradėjo klykti. Smulkūs kumštukai daužė grindinį. Klyksmas atsidaužė į sienas ir grįžo atgal. O tuomet stojo tyla. Blondinė klūpėjo ir nebejudėjo. Audra jos viduje nurimo.
-
Pirmoji transfigūracijos pamoka buvo, ko gero, didžiausia tragedija Fiadh o'Ceallachain gyvenime. Mergaitė visada buvo drovi, tyli ir nepasitikinti savimi. Tačiau profesoriaus Džeimso Greywindo persona šiuos jausmus, atrodo, patrigubino. O gal ir dar blogiau.
Tačiau Fiadh skyrė laiko, kad išmoktų profesoriaus užduotus ferula kerus. Ji puikiai žinojo, kad jeigu jis paprašys, nieko neišeis. Vien jau iš jaudulio, kad Greywindas atidžiai žiūri, kaip jai sekasi. Tačiau ji stengėsi. Ir, jeigu ką, galės ramia sąžine tai pasakyti. Ir Olivia, jeigu tik ateis į pamoką, galės tą patvirtinti. Žinoma, pati grifiukė puikiai suprato: jeigu profesorius lieps pademonstruoti kerus ir jai nieko nepavyks, ji neišdrįs pasakyti, kad mokėsi. Tiesiog nuleis galvą ir stengsis nepravirkti...
Toji pamoka, ko gero, buvo rimčiausia priežastis, kodėl Grifų Gūžtos trečiakursė atėjo į antrąją transfigūracijos pamoką. Ji norėjo parodyti, kad nėra tokia bailė. Kad net ir po itin nesėkmingos pamokos ji gali ateiti dar kartą ir netgi parodyti geresnius rezultatus. Na, reikia tikėtis, kad jie bus geresni.
Dėl vieno Fiadh buvo tikra: per teoriją ji iš viso nieko nesakys, nes neišdrįs kalbėti pakankamai garsiai. O tylus kalbėjimas tik sukels dar didesnę Greywindo panieką. Aišku, jeigu ji gali būti dar didesnė. Sėdės tyliai kaip pelė po šluota... Tai jau ne! Tik ne pelė. Sėdėt tyliai kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė, po šluota. Pagalvojusi apie peles mergaitė net nusipurtė.
Įėjusi į klasę mergaitė atsisėdo į tą patį suolą. Mirandos nematė, tačiau tikėjosi, kad ji ateis. Ir kad atsisės šalia. Juk kai šalia yra draugė, visada smagiau ir drąsiau. Teoriniai klausimai pasirodė be galo sudėtingi. Šiaurės airė suprato: jeigu net ir nebūtų nutarusi sėdėti kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė, po šluota, į tokius klausimus nė nemėgintų atsakyti. Pernelyg sudėtinga ir painu. Tačiau vienas klausimas jai iškilo, tik, žinoma, ji to neištarė garsiai: jeigu lengviausia yra išburti paukščius ir gyvates, kodėl mes pradedame nuo širšių? Tada nutarė, kad trečioje pamokoje ji, ko gero, sėdės tyliai kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė ir ne širšė, po šluota. Tačiau kad taip nebūtų, reikia pasistengti, kad šį kartą sektųsi geriau. Juk išburdama iš oro ji neužmuš jokios širšės, ar ne? Tad blogiau būti, ko gero, net ir negali. Tai šiek tiek pataisė mergaitės nuotaiką. Tad ji pasidėjo ant stalo lazdelę ir laukė, kada profesorius baigs aiškinti teorinę dalį.
Kadangi sėdėjo viena, gretima vieta, žinoma, buvo tuščia. Fiadh nespėjo nieko padaryti, kai iš kito klasės galo pasigirdo kažkoks klyksmas. Ji skubiai pasislinko į gretimą kėdę, kad geriau matytų, kas gi ten vyksta. Ir tada spiegdama pašoko pati. Iš pradžių nesuprato, kas atsitiko, tačiau ant antrosios kėdės kažkas buvo. Kažkas nematomas, bet gyvas. Ar bent jau minkštas. Po kelių akimirkų Fiadh pasibaisėjusi suprato, kad tai labai gali būti ta pati vargšė pelė, kurią ji netyčia panaikino per praėjusią pamoką. Profesorius Greywindas tikriausiai jos nepastebėjęs paliko čia... Ir Fiadh sugebėjo ant jos atsisėsti. Trečiakursė nepagalvojo, kad tiek laiko čia gulėjusi negyva pelė turėtų skleisti šiokį tokį kvapelį. Ji buvo pernelyg išsigandusi. Ir netgi ne pelės, o fakto, kad teks kelti ranką ir pranešti profesoriui, kas įvyko. Galiausiai virpanti ranka pakilo.
- Profesoriau, - be galo tyliai prašneko Fiadh. - Ant šitos kėdės...
Mergaitė nesugebėjo užbaigti sakinio. Po kelių ilgų akimirkų ji pratarė:
- Man atrodo, čia yra ta pelė, kurią aš pradanginau praėjusią pamoką...
-
Man nepatinka būti dėmesio centre. Emma paslapčiomis atsiduso, ji tikrai nesitikėjo būti pakviesta prie lentos kažko užrašyti, juolab tokio niūraus profesoriaus. Pirmakursė lėtai pakilo iš suolo ir greitu žingsniu priėjo prie lentos. Kelias sekundes pamąsčiusi, ką rašys, ji pagalvojo, koks burtažodis tiktų užrašyti žodžiams ant lentos. Deja, jokio tinkamo neprisiminė, nors ir pagalvojo apie Wingardium Leviosa kerus, tačiau nežinojo, ar sugebėtų išlaikyti kreidos gabalėlį ir dar tuo pačiu metu galvoti apie rašomus žodžius. Sugebėčiau tai padaryti, jei į mane nespoksotų tiek daug akių. Emma apsidairė ieškodama kreidos. Štai ji! Bečiupdama ją varnanagė spėjo pagalvoti, kad taip darydama ji tikrai smuks transfigūracijos mokytojo akivaizdoje. Ir, greičiausiai, visų mokinių akivaizdoje.
Tačiau viską išsprendė klyksmas, sklindantis iš už nugaros. Greitai atsisukusi, pirmakursė pamatė spiegiančią šviesiaplaukę ir akimirksniu sumetė, kad gali tuo pasinaudoti. Įsitikinusi, jog niekas nemato, mergaitė žaibo greičiu užrašė profesoriaus prašytą tekstą. Jai baigus, klyksmas staiga nutilo, o Emma bėgte grįžo į savo suolą ir spėjo išgirsti dar vienos šviesiaplaukės šneką.
-
Jos pačios buvusi lazdelė buvo šiurkščiai įremta į jos švelnią kaklo odą.
- Bėgsi su manim.
- Supratai? Nežaisk su manim.
Tai buvo prisiminimas iš Grinvičo observatorijos.
*
Sustingdyti. Surišti visi trys į vieną krūvą.
Kerai. Pasiuteliškai bjaurus jausmas. Kūnas sumažėjo, oda apsitraukė plunksnomis. Ji – pelėda.
Tai buvo prisiminimas iš Demonų mūšio.
*
Jauna moteris skubiai žingsniavo Hogvartso koridoriumi, rudai pilkos akys ieškojo transfigūracijos kabineto, kuriame dirbo jos pagrobėjas.
Po šitiek metų...
Po šitiek kas įvyko...
Melijandra nesitikėjo, jog viskas taip pasisuks, jog teks vėl prisiminti praeitį, o ypač tą penkiolikmetę, kurią grifas Džeimsas Greywindas pagrobė Slapstūnamas. Nors ir psichologinės žaizdos išgijo, nepasitikėjimas šiuo asmeniu išliko - net tada, kai sužinojo, kad Igoris su Džeimsu sutarė apie taiką. Nors greičiau apie paliaubas, tačiau visa tai negali apginti Greywindo nuo to kas dabar vyksta.
Būdama vilkolake ir žiobarotyros profesore, ji Hogvartse nesulaukė pagalbos, suteiktos Remui Lubinui, buvusiam apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui, todėl teko suktis iš padėties, tačiau vis tiek ji neprarado galimybės apsilankyti Uždraustajame miške. Ir sužinoti ir surasti tai, apie ką nebuvo nė nepasvajojusi savo juodžiausiose mintyse: nužudyti trys vienanaragiai, o akromantulos, tie prakeikti milžiniškai vorai, suagresyvėjo. Būtent visa tai buvo ir priežastis kodėl ėjo pas Džeimsą, vienintelį asmenį Hogvartse, kurį gan gerai pažinojo ir buvo geras kerėtojas. Nors ir juo nepasitikėjo. Nors ir įtarinėjo, jog prie visa to Džeimsas galėjo prikišti savo pirštus. Nenustebčiau,- niūriai pamintijo,- Ten, kur jis pasirodo, ateina mirtis.
Giliai įkvėpė oro.
Bent tikiuosi sugrįžti iki tol, kol prasidės mano pamoka.
Vis dėl to pasitikrino ar su savimi turi burtų lazdelę ir sustojo prie kabineto durų, kurios nelabai atliko savo paskirties - viskas, kas girdėjosi klasėje, girdėjosi ir čia, koridoriuje. Baikštūs, drąsūs, ramūs ar silpni vaikų balsai pasiekė žiobarotyros profesorės ausis, atrodo, jie atsakinėjo. Atpažino tik vieno - Kajaus - balsą.
Vėliau sekė pačio Džeimso Greywindo pakeltas balsas.
Mela neiškentė ir pasibeldė.
Nors ir jau ne djevelenas, bet turėtų išgirsti. Na, bent tegul pasijudina,- pravėrė duris. Tačiau jai teko daug greičiau pasijudinti - vilkolakės klausą suvirpino mergaitės klyksmas it koks varpo dūžis tyloje. Akimirką jau pamanė, kad tuoj ištrenks duris nuo vyrių ir įpuolė į klasę. Rudai pilkos akys susirado nukentėjusią, po to - Džeimsą. Sekundę mintis blykstelėjo galvoje, jog Greywindui susisuko šaratai ir parodė savo tikrąjį veidą, tačiau nerimas greitai užgeso. Nebuvo jokių požymių apie tamsiąją Greywindo pusę arba ji tapo tokia nepastabia mergiščia. Kojos pačios atnešė prie paskutinio suolio vidurinėje eilėje. Kokia ironija - ten sėdėjo ir Kajus.
-Džeimsai, siųsk gynėją pas Pomfri,- visus "titulus" praleisdama sukomandavo, atsitūpdama prie keistai nurimusios ir nejudančios varnanagės. Atrodo, aplinkui mokiniai nesijudins ir nepadės - tą parodė dvi jaunos mergos, kurios buvo labiau susirūpinusios savimi, nei kenčiančia bendramoksle.
Hilerė nebuvo, tačiau vylėsi, jog žinios, išgirstos iš brolio pagelbės. Lorijan palietė nelaimėlės petį, o mintyse bandė tiksliau prisiminti Reparifors ar šoko kerus. Ferula čia nepadėtų, nes atvirų sužeidimų nematė.
-Ei, girdi mane?
Kita ranka nuslydo prie mergaitės riešo. Pulsas yra.
Apalpimas? Šokas?
Širdis veržėsi iššokti iš krūtinės. Ką jai daryti?
Delne atsirado burtų lazdelė.
Išgąsčio ir nerimo virpulys nepraėjo net tada, kai baigiusi mostelti lazdele ir ištarti bežodžius šoko kerus, kaip ji pati vylėsi, turėjo atbudinti varnę.
-
-Knygos nėra tokios įdomios...-niauriai burbtelėjęs Aaron pavartė akis ir lėtai nužvelgė numestą vadovėlį. Jis nenorėjo jo kelti visiškai. O koks skirtumas ar pasiims po pamokos, ar dabar? Juk jis taip tingėjo! Būtent tuo momentu berniukas įsinorėjo pasėdėti ramiai, galbūt netgi numigti, bet, deja. Sučiauptos lūpos ir nepatenkinta išraiška veide švieste švietė "nieko nenoriu daryti", bet vaikis vis tiek persikreipė į šoną nesitraukdamas nuo kedės ir ėmė su rankomis siekti savo vadovėlio. Tik bėda tokia, kad šis buvo kur kas toliau nei jo rankos siekė, o trauktis nuo kėdės jis nežadėjo. Jokiu būdu.
Pasikasęs vietelę virš smilkinio, mat dėl neaiškios priežasties jam atrodė, kad būtent nuo to galvoje greičiau atsiranda idėjos, vaikis nusprendė, kad jis gali atsigulti ant kėdės ir gražiai pasiekti savo vadovėlį, tačiau tada suprato, kad atsigulimas reikalauja kur kas daugiau energijos nei jis nori išnaudoti, tad teko likti prie vienintelio būdo - stenėti ir tikėtis, kad stebuklingai pasieks vadovėlį. Taip, Aaron galėtų pasinaudoti burtų lazdele, tačiau jokių kerų nežinojo, juk buvo dar tik antrakursis.
Vaikėzas stenėjo, tiesė tą ranką persikreipęs kol galų gale neteko pusiausvyros ir prisiplojo prie klasės grindų.
-Žinom...-nespėjęs išreikšti savo nepasitenkinimo dėl tokios tikrai netikėtos nelaimės vaikis išgirdo garsų klyksmą, kuris jį privertė net krūptelėti. O tada pasigirdo dar vienas klyksmas. Nieko nesuprasdamas berniukas atsistojo pamiršęs savo vadovėlį, sugniaužė kumščius ir paleido visą savo gerklę.
-AAAAAAA!!!,-aišku, riksmas buvo ilgesnis, tačiau, kadangi vaikis pritrūko oro jam teko liautis. Apsidairęs aplink klasę, kur buvo vien chaosas Aaron kiek susijaudino.
-Tai aš laimėjau rėkimo konkursą?-šiek tiek pakėlęs balsą, kad jį žmonės išgirstų, garsiai paklausė vaikinukas, o tada patraukęs petukais pasiėmė savo burtų lazdelę. -Taip, nesvarbu... Aš noriu burti,-kiek rimtesniu balsu sau pasakęs berniukas linktelėjo ir pasistengė susikaupti, nors tiesą sakant nuo tokio šurmulio kauptis sekėsi kur kas blogiau nei tikėtasi.
Tvirčiau suspaudęs burtų lazdelę berniukas pasistengė kuo geriau įsivaizduoti vapsvą, o tada kilo didžiulis klausimas. Kuri iš tų skraidančių padarų vadinama vapsva?
Gerai, jis ne ant tiek kvailas, kad nesuvoktų to vabalo spalvų, tik esmė ta, kad berniukui gyvūnai buvo iki tiek neįdomus, kad šis negalėjo pasakyti ir skraidantis vabalas yra bitutė, ar vapsva, ar kažkoks padarėlis panašus į bitę. Na ir ką jam daryti? Profesoriaus nekvies juk, gėda, tačiau suktis reikėjo.
Susiraukęs dėl savo situacijos Aaron giliai įkvėpė ir nusprendė, kad pirmiausia reikia pabandyti burtų lazdelės judesį, tada reikės pridėti burtažodį, o tik tada susigalvos koks vaizdinys turėtų būti jo galvoje. Taip, būtent toks planas patiko vaikinukui ir jis pasistengė atpalaiduoti riešą.
-Aš ne Pinokis, aš ne medinis, mano riešas grakštus ir lankstus,-lyg kokį užkeikimą sakydamas vaikinukas sukiojo riešą, mat norėjo jį "paruošti". Juk jei riešas bus nepramankštintas po to jį dar pasitems!
Berniukas visiškai pamiršęs apie savo vadovėlį, kuris vis dar gulėjo ant žemės, ištiesė prieš save burtų lazdelę ir ėmė keverzoti kažką ore. Aišku, ta keverzonė turėjo būti panaši į y raidę, tačiau ji gavosi būtent taip, kaip berniukas rašytų ant lapo - neįskaitoma, nesuprantama ir tiesioginė keverzonė. Jau po kelių kartų supykęs, kad nieko nesigauna Aaron nužvelgė klasėje esančius žmones ir nesirūpindamas, kad profesorius gali kažką pasakyti giliai įkvėpė oro.
-Ar čia yra kažkoks normalus burtininkas?!-garsiai surikęs berniukas tikėjosi sulaukti pagalbos, bet nenorėjo, kad prieitų profesorius. O kam jam tas profesorius, jei jis norėjo jį už knygą išvaryti! Ai... Tiesa... Knyga. Berniukas kiek sumišo ir gan greit pasilenkęs paėmė knygą nuo žemės. Žinoma, tą darydamas jis būtinai turėjo išmesti burtų lazdelę, tada susierzinti, numesti knygą ant stalo, o tada vėl lenktis dėl nelemtos lazdelės...
-
To ko labiausiai nelaukė klastuolė per pamoką atėjo. Praktika. Mergaitė apžiūrinėjo klase, nors ir nėra mokytojo favoritė, bet laiminga, kad dalies juos atsakimas teisingas. Žiūrėdama į einančia Emma prie lentos juos mintyse buvo laikykis Emma tu sugebėsi išlaikyti savo reputacija. Supratus, kad visi kažką veikia, o šviesiaplaukė vienintelė sėdi ir nuobodžiauja. Cornet nusprendė nors vaidinti, kad mokosi, vėliau bandys kažkur už Hogvartso šį burtažodį, nes nenorėjo pasirodyti labai bloga burėje prieš tokį profesorių. Bandydama įsiminti kaip teisingai ore nupiešti y raidę, kad po to lengviau gautųsi burtažodis. Norėdama pailsinti ranką mergaitė padėjo ant suolo savo liesą ranką ir išlaisvino riešą. Bet staiga lazdelė nuriedėjo nuo suolo ir nukeliavo į tolyn. Šiandien mane neaplankė sėkmė, kodėl kada labiausiai jos reikia ji niekada neateina truputi pagalvojus ji nusprendė kad reikia nepastebimai praeiti tarp suolu kad paimti lazdelė. Ji atsiklaupė ant keliu ir nepastebimai ėjo prie savo tikslo. Vos pasiekus lazdelę. Šalia jos pradėjo klykti viena mergaitė. Camilla pašoko nuo to ir atsirėmus į lazdelę vos jos nesulaužė. Stebėdama kas vyks toliau. Į klasę atėjo pagalba, mergaitė atsiduso, nes jeigu nieks neateitu tektu pasikliauti savo atmintimi ir senelės laikraščiais. Supratus, kad atrodo kvailai ji atsistojo nusipurtė dulkes ir kuo nepastebimiau bandė nueiti atgal.
-
Kai su tėvu atsikraustė į Didžiąją Britaniją, tikėjosi naujo gyvenimo pradžios, bet, pasirodo, įklimpo į senojo šūdą. Kai su Džonu sugrįžo į visuomenę iš šešėlių, tikėjosi susirasti Oliviją, tačiau įklimpo į galeonų trūkumo skylę, o kai to pasekoje pateikė prašymą profesoriauti senojoje savo mokykloje, tikėjosi tuos metus pragyventi... ne, nesitikėjo nieko. Nesitikėjo ir penktakursės Ginger dramos.
Merginai buvo blogai – kaip ir jam pačiam, kaip ir Caroline Wilding nuo ketvirto kurso iki pačio galio. Ji niekur nėjo, net nesiruošė, sėdėjo ir mikčiodama ginčijosi. Tada pasigailėjo, jog pats per jėgą nesupakavo ir neišsiuntė merginos arbatinuko pavidale. Ji klykė siaubingai. Beldimo neišgirdo, tik akies krašteliu pamatė kaip Mela įpuolė į kabinetą. Judviejų žvilgsniams susitikus suvokė ant kieno tą sekundę krito įtarimo šešėlis. Jis siejosi su pavojumi, o Žiobarotyros profesorė tą puikiai suprato.
Klasėje kilęs šurmulys buvo nepakeliamas. Vyras išsitraukė lazdelę. Julija ėmėsi vadovavimo.
- Į kordorių, Lorijan. – jau reikėjo užuosti, jog toks snygis, tokia atmosfera atneš kažką negero. – čia per didelis šurmulys. – transfigūracijos profesorius gargdžiai pridūrė suklupusiai kolegei tamsia vyšnios lazdele nupiešdamas Expecto Patronum ženklą. Jo judesys buvo romus ir neskubrus, idealiai įvaldytas. Išgyvendamas tas valandas rugiuose, meilę, prisimindamas tas žalias akis, Greywindas jautė kaip iššaukta ramybė panirus į laimingiausią akimirką tekėjo kraujagyslėmis. Sidabrinis gynėjas – vilkas – paliko kabinetą su žinute. Ramybė, visada sekusi kiekvieno iššaukimo metu, iš lėto išgaravo. Tarp dantų kilo noras išžudyti visus šiuos nedėkingus mažvaikius. Užtildyti ir užkasti Uždraustajame miške. Jokios disciplinos, jokios tvarkos, jokio sąmoningumo. Tačiau.
Vienu staigiu judesiu Greywindas užkišo Atkins žiaunas Nutildymo kerais. Išvarys vėliau, jei po kalbos atgavimo nepuls inkšti dėl pasilikimo pamokoje, jei tik toks kvailys apie tai susimąstys. Antram plane o'Ceallachain suspiegė – taip, ta pati mergytė, kurią išvarė dar iš praeitos pamokos. Reikėjo pripažinti, buvo užsispyrusi, bet siaubingai beviltiška. Džeimsas nė neišgirdo kaip grifiukė kreipėsi ir nenuostabu kodėl – visas dėmesys koncentravosi ties Adele. Ši vis dar nebuvo atsipeikėjusi.
Kai Pomfri pasirodė, vyras suvokė, jog nė nesijaudino, krūtinėje vieta širdies gulėjo akmuo. Ginger mėgo, tačiau ji neprilygo šeimos nariui. Senoji slaugytoja išbūrė neštuvus. Džei neragintas padėjo įkelti merginą ir tik linktelėjęs kartu su sesele lazdelėmis išvarė neštuvus iš klasės. Kabineto durys užsivarė, palikdamos krūvą vaikų vienui vienus: Shade, kuri paslapčia ant lentos rašė kreida, nors to nereikėjo net slėpti; Cornet, ant kelių ieškančią pamestos lazdelės; Atkins, užkišta gerkle ir kitus. Jų reputacija nei sumažėjo, nei padidėjo, užkniso vis tiek taip pat.
---
Koridoriuje dingus Pomfri ir neštuvo siluetams, Greywindas atsisuko į Lorijan:
- Tai dėl ko? – jis rūgščiai paklausė žiūrėdamas į rudai pilkas raineles.
-
Kajaus antakiai pakilo vos ne iki pat lubų, jei taip įmanoma.
-Tik skauda galvą,- nei paniekinančiai, nei linksmai pakartojo Adelės žodžius nei vienu nepatikėdamas.
Džeimso žodžių nelabai klausėsi, užteko to, jog leido Ginger išeiti (o stebukle), jo nuvedamai.
-Nešnekėk nesąmonių, einam, Adele,- nenusileido ir pakilo iš savo vietos.
Deja, rodos, jis jau buvo neišgirstas, viskas įvyko taip greitai. Klyksmas. Nebejudantis kūnas. Kažkokios grifės ir grifo suspiegimai. Globėjo sesers staigus atsiradimas prie Ginger. Į kitus bendramokslius net nepažiūrėjo. Stovėjo sustingęs ir apstulbęs.
Sidabrinis vilkas šmėkštelėjo prieš akis. Džeimso balsas ir viena mintis: galėjai užkišti visus. Bent klasėje karaliautų tyla.
Ta mintis toliau nepaliko jo, net ir tada, kai neštuvai pradingo koridoriuje.
Kajus stovėjo it stabo ištiktas ir nesusigaudė kaip elgtis.
Šešiolikmetis nužvelgė klasę, visus esančius. Po to nuleido žvilgsnį į grindis.
Buvo vienas iš tų vyriausių, tačiau nesijautė ramiai ir užtikrintai.
Atrodo, Džeimsas buvo teisus tą kartą apie mane. Kad esu nevertas savo globėjo.- skaudus rėžis sieloje vėl atsivėrė, nors ir kaip stengėsi apie tai pamiršti ir žvelgti į šviesiąją pusę.
Tačiau vis vien nieko nežinojo ką daryti.
Kaip keista. Dabar liks vienas suole, kaip Adelė per pirmą transfigūracijos pamoką, kai jis ją paliko. O dabar - viskas atvirkščiai.
Švilpynės prefektas suspaudė lūpas į vieną liniją.
Klestelėjo į savo vietą.
Tuščia Adelės vieta tiesiog draskė akis, o prisimintas klausimas prefektų vonioje degino skylę krūtinėje. ....draugai?
Išsitraukė lazdelę ir ją pasiukiojo tarp pirštų.
Kaip neužsirauti ant Džeimso? PALA, TIEK TO. MAN JOKIO SKIRTUMO AR TURĖSIU AREŠTĄ AR NE. TAS ŽMOGUS TURI TURĖTI SUPRATIMO IR ŽMOGIŠKUMO JAUSMĄ.
Bet pala, turiu bent šį tą padarytį. Bent vieną kartą.
-Vepsa, ne Vespa,- švilpis drąsiai mostelėjo lazdele.
Nieko. Tiek to, pasipraktikuos, lėkdamas link ligoninės sparną.
Pašoko ir išdūmė iš klasės.
Kaip gaila, jog nemačiau pamokoje Wrenos. Abudu galėtume aplankyti Adelę.
-Džeimsai, aš bėgu į ligoninės sparną!- šūktelėjp profesoriui koridoriuje, smagiai užtrenkdamas duris sau už nugaros,- Po to grįšiu dar. Gal ir su Adele! Arba be jos! Tačiau vis tiek grįšiu!-o po to šiek tiek per garsiai pridūrė,- Vespa!
Nieko. Nors pala. Tikrai?
Atrodo, kažką pamatė kaip skrendančias vapsas. O gal tik pasivaideno?
-
Sidabriniui vilkui sugrįžus su Pomfri, žiobarotyros profesorė lengviau atsikvėpė. Virpulys trumpam ją paliko. Džeimsui padėjus įkelti vargšę varnę, rudaplaukė mergina atsistojo, paslėpė burtų lazdelę. Būdama ir profesorė kaip Džeimsas, ji irgi turėjo galimybę sudrausminti klasę, kuri, rodos, vakar prisivalgė durnaropių.
Greitai permetė akimis klasę, vos tik išgirdo kolegos nurodymą.
-Ramiai dirbkit ir netriukšmaukit, jūsų profesorius tuoj grįš,- susitvardžiusi ramiu balsu tarė.
Kajus stovėjo kaip įkaltas į grindinį. Pastatyk ant stogo ir bus geras žaibolaidis,- dingtelėjo mintis. Atpažinusi tą žvilgsnį, ji vos pastebimai nusišypsojo.
Pratinkis.
-Vyresnių kursų mokiniai, prižiūrėkit tvarką, antraip paprašysiu Džeimso, jog visus paverstų į tramdomuosius marškinius,- ir išėjo.
Vos tik durys užsitrenkė už jos nugaros, Mela staigiai išsitraukė lazdelę - koridoriuje jau nieko nebebuvo. Tik ji ir jis.
Lazdelė greitai įsirėžė į transfigūracijos profesoriaus gerklę, staigiai prirėmė prie sienos.
-Tuoj tau įvarysiu cukrinį diabetą, jei nepasakysi kas tai mergaitei nutiko ir dabar vyksta Uždraustajame miške,- iškošė pro dantis trejais metais jaunesnė profesorė, dirbusi Drumštramge ir konditere (visi jos trys darbai nė per nago juodumą nesiderėjo),- Trys vienaragiai nužudyti, vorai agresyvėja,- toliau varė, nesivargindama paisyti santūrumo ir profesorių darbo protokolo Hogvartse, burtų lazdelė su fenikso plunksna rėžėsi į Greywindo odą. Tai buvo tikra priešingybė tam, ką juto pati Mela Grinvičo observatorijoje, Londone, kai jai buvo įremta burtų lazdelę. Dar jos pačios.
-Be to, išeidamas bent galėjai paprašyti ramybės ar ko, nes jie tikrai nepėsti vaikai. Net nereikia prisiminti, kas dėjosi, kai toji varnė sukliko,- pridūrė, vypteldama puse lūpą,- Tau, ne man reikėjo paprašyti.
Staiga, durys atsidarė ir užsidarė dar kartą ir pasirodė rudaplaukė garbaniuota galva. Kajus.
Nuostaba ir šioks toks susigėdinimas Lorijan perliejo it elektra, ji staigiai atšoko nuo Džeimso. Nė nenutuokė ar brolio globotinis ką nors pastebėjo, nes šūkaudamas nulėkė koridoriumi link ligoninės sparno, tačiau nieko negalėjo pasakyti apie kitus mokinius, ypač sėdinčius paskutiniuose suoluose. Pro durų tarpą jie kažką galėjo pamatyti, o gandų nenorėjo klausytis, o ypač tokių, jei niekas nepastebėjo jos įremtos lazdelės į Greywindo kaklą. Turbūt ir nepamatė. O, vargutėli. - sudejavo mintyse.
-
Tokios pamokos Aleksas nesitikėjo.
-Tiek šurmulio ir pasimetusių, bei išsigandusių snukučių dėl kažkokios mergiotės. Tai juk ne pasaulio pabaiga. Jai praeis,-tyliai sumurmėjo vaikis. Paslapčia jis jau gailėjosi, kad jį galėjo išgirsti profesorius ar kiti, tad lyg nieko nebūtų sakęs sėdėjo kuo ramesniu veidu. Iš tiesų jo viduje į visus kampus daužėsi baimė. O jai profesorius išgirdo ir dabar pradės iš jo tyčiotis? Ne, tokias mintis Aleksui reikėjo atmesti. Dabar reikėjo tikėtis geriausio ir praktikuotis burtažodį. Rudaplaukis dažnai mėgdavo skaityti burtažodžius ir analizuoti jų mostus, tarimą ir panašiai. Bet analizuoti ir padaryti buvo du skirtingi dalykai. Klasėje buvo daug kitų mokynių, kas kėlė stresą, bet to jis neparodė. Jo užtikrinas veidas slėpė tikrus jausmus jo viduje. Iš pat pradžių Aleksas išsitraukęs burtų lazdelę ir pramankštinęs riešą pabandė pora kartų nupiešti dailę "y" raidelę. Pasipraktikavęs su mostu, suprato, kad dabar reikėtų gerai kirčiuoti burtažodį. vEspa - mintyse sau ištarė, uždėdamas kirtį ant e. Jis stengėsi viską padaryti teisingai ir neapsijuokti prieš visus. Galiausiai suprato, kad teks viską padaryti ir garsiai.
- Vespa , - garsiai ir aiškiai ištarė jis tuo pačiu metu piešdamas raidelę. Jis puikiai žinojo, kad širšė yra pora kartų didesnė už vapsvą ir jos spalva yra tamsesnės geltonos spalvos, bitė šiai rasiai visiškai nepriklausė. Ji ženklei skyrėsi nuo paminėtų vabzdžių savo mažu dydžiu ir storumu. Tad puikiai įsivaizduodamas vapsvą, piešdamas raidę ir tardamas burtažodį Aleksas tikėjosi, kad kažkas įvyks ir jis neapsijuoks prieš visą klasę. Aleksas vėl įjungė ramų ir užtikriną veidą.
-
Kol dauguma klasės šurmuliavo, Emma bandė ,,suvirškinti" gautą informaciją, mėgindama suvokti, kas ką tik įvyko. Tikiuosi, to nebus kiekvieną pamoką. Čia neįmanoma nieko išmokti. Nors tai šiek tiek geriau negu mirtina tyla ir įtampa pamokoje. Pirmakursė atsiduso ir ėmė lankstyti riešą, ruošdamasi pasipraktikuoti rankos judesį. Ji pamažu apžvelgė klasę, nors tai padaryti buvo gana sunku, nes sėdėjo vidurinėje eilėje. Mergaitė stengėsi sugauti Camille žvilgsnį, tačiau varnanagei nesisekė. Trumpai tariant, klasė buvo chaosas.
Emma vėl atsidususi ėmėsi kitos veiklos: judesio praktikavimo. Po keleto bandymų pirmakursė nusprendė, kad ji tai moka daryti.
Dar kartą apžiūrėjusi klasę, Emma pabandė įsivaizduoti, kaip atrodo širšės ir mostelėjo lazdele, tačiau pamiršo pasakyti burtažodį.
-
Klasės atmofera buvo lygi temperatūrai, nors Džei, regis, jautėsi pakankamai laisvai. Net ir teoriniai atsakymai buvo sutikti be didelės paniekos, taigi kaip jam - beveik draugiškai ir geranoriškai. Pasukiojo rankoje lazdelę. Šituos kerus teko naudoti tik kartą - vienas nepamirštamas nuotykis, kai madam Levė praleido gerą valandą stingdydama vapsvų pilną kabintetą. Tai buvo seniai. Labai seniai pakartojo sau dar kartą vis primindama, kad dabar iš savęs tikisi kiek daugiau. Atsidūsėjo ir laisvąja ranka perbraukė raudonas garbanas (menkas malonumas, kai tie dryžuoti vabzdžiai ima veltis į plaukus). Galgi šiemet nutars pagaliau laikyti VSMT? Dvidešimt, kaip ir pats laikas būtų imtis kažko rimto.
Svarstymus nutraukė merginos klyksmas. Garsas bangomis nusirito iki šaltų klasės sienų, atsimušė ir tūkstančiais aidų grįžo atgal, lūždamas ir duždamas į atskirus atgarsius, kurių kiekvienas smelkėsi giliai į smegenis, traukdamas iš slaptų kerčių prisiminimus ir vaizdus. Akimirką sėdėjo sustingusi - o kitą į klasę su trenksmu įskubėjo jauna moteris, dar beveik mergina, gal metais ar dviem vyresnė už ją pačią. Papurtė galvą - kaip vandens pripilta. Turėjo susiimti. Negalėjo čia parodyti, kad bijo kažko, kažko nesąmoningo, juolab, kad pavojus gresia ne jai. Įkvėpė. Reikia. Pamėgino įsižiūrėti į atėjusiąją - regis, nauja žiobarotyros profesorė, tačiau familiarus kreipinys ir įsakmus tonas, kuriuo į didžiai gerbiamą profesorių Greywindą kreiptųsi toli gražu ne visi. Iš klasės priekio žybtelėjo rudai pilkos akys. Livi vyptelėjo pati sau, tačiau pasisuko suole, kad prireikus galėtų akimirksniu atsistoti. Neakivaizdžiai atsisuko į Džeimsą, tarsi tikrindama, kaip jis reaguos į veidą iš praeities. Melijandra Julija Lorijan, jo įbrolio sesuo. Dar viena iš potencialių keršto medžiotojų. Nors dabar, regis, užsiėmusi kažkuo rimtesniu: su lazdele rankoje klūpėjo prie bežadžio Ginger kūno. Nenorėjo galvoti, ką jai tai primena, tačiau nesikišo. Akimis sekė klasės draugų (vadinkim taip, kai nėr geresnio žodžio) veiksmus ir reakcijas. Neskaitant pačios Livi, Ginger, Kajaus, vienos grifės, regis, pavarde Green ir to kvailoko klastuolio, pamokoje sėdėjo daugiausia vienuolikos-dvylikos metų įsibailinusi liaudis. Nežinia, ko tiksliai iš jų tikėjosi - šūksnių, aimanų, išgąsčio, sąstingio - tačiau dauguma tik priekaištingai nužvelgė situaciją ir grįžo prie praktikos. Vienam grifiukui tai, regis, pasirodė juokinga. Olivija tarsi netikėdama kilstelėjo antakius. Taigi taigi. Nešališka širdies kertele pritarė tiek Džei išsireiškimui apie "šiuolaikinį jaunimą", tiek panaudotiems kerams, kad ir koks nepedagogiškas ir nekorektiškas tas veiksmas buvo.
Vis dar sėdėjo kaip ant adatų, kai pasirodė Pomfri ir su profesorių pagalba išgabeno bežadį varnės kūną. Greywindas klasę paliko neatsigręždamas, Mela išeidama paprašė tvarkos. Klausdama Livi pirštu bakstelėjo į save ir kilstelėjo antakius, girdi, labai miela iš jos pusės. Apie kokią tvarką gali svajoti, kai vienas jos prižiūrėtojų - klastuolis, kurio vieno pakaktų per pusdienį sujaukti trečdalį pilies. Akilanda, susiimk, konkurencija! Tegul ant žemės susmukusios merginos vaizdinys dar ne visai paliko mintis, Olivija atsidūsėjusi pakilo. Šaltis nuo lango skverbėsi iki pat kaulų, o atmosfera, pasikartojant, nedaug tesiskyrė nuo temperatūros. Vis dar stebėjosi, kad liaudis taip greitai sugrįžo prie vapsvų būrimo - tarsi prieš jų akis kasdien rėkdami tampytųsi pusgyviai bendramoksliai. Arba, labiau tikėtina, visiem buvo, paprastai tariant, dzin. Žavu. Kaip tik tai, ko reikia - paklusni zombių karta. Jau norėjo kreiptis į Kajų - vienintelį, kurį iš visos klasės dar norėjo matyti - kai šis pašoko kaip įgeltas ir be įspėjimo išlėkė koridoriun. Pro praviras duris šmėstelėjo Džei, Melos priremtas prie sienos. Olivija sustingo. Galvoje suskambo pažįstamas balsas. Džonai, labai tikiuosi, kad kaip visada esi tik senas paranojikas. Kitaip mum šakės. Mergina atsigręžė į likusius klasėje, mintyse keiksnodama tek Džeimsą, tiek Kajų ir tuo pačiu neramiai svarstydama, kas dedasi už durų. Nekalbant apie tai, kad tarp mokinių be konkurencijos buvo vyriausia. Atsidūsėjo. Fiadh, kaip visada, vėl pakliuvo į bėdą. Nesėkmės kaip užsakytos.
- Jeigu pradanginai kartą, pradangink ir dabar, nebus problemos,- pavargusiu balsu tarė Livi prieidama artyn nelaimėlės. Pati jokios pelės nematė, tačiau neketino Fiadh įrodinėti, jog yra kitaip.- Užsiimk vapsvom, tik pasistenk sustingdyti prieš joms tau įgeliant, nes Džei... profesorius Greywindas neapsidžiaugs,- jeigu išvis sugebės grįžt. Nebūtų nustebusi, jeigu iki varpo jis taip ir nepasirodytų.
Apžvelgė likusius - Atkins, berods tokia pavardė buvo neklusnaus grifiuko, buvo nutildytas, tad problemų nekėlė, o likę, matyt, mėgino apsimesti, kad nieko neįvyko ir dirbti. Olivija apsisuko ir atsisėdo šalia klastuolio.
- Kaip čia nutiko, kad per tokią suirutę nutarei nepasireikšti?,- vyptelėjo, nenuleisdama žvilgsnio nuo durų. Dešimties minučių draugiškam pasikalbėjimui užteks. Jei ne, matysim.
-
Vadovėliai gulėjo ant stalo neliesti. Klasės šurmulyje Sofija vargiai tesuprato savo pačios mintis. Antrakursė vogčiomis stebėjo visus pamokos įvykius, spėliodama ką kas galvoja. Apie kerų išmėginimą – pamokos užduotį švilpė pamiršo, tai būtų šimtu procentų nepavykę ir tikrai nepadėtų atstatyti klasės tvarkos. Kai abu profesoriai išlėkė pro duris, Sofija giliai truksmingai atsiduso. Reikėtų pasimokyti animagijos, tuomet galėtum pasiversti kokia muse ir nepastetai išmukti iš klasės. – pamanė. Šiaip idėją ji palaikė gana nebloga.
Vėliau Sofija pagalvojo apie tą varnę, išneštą iš klasės ant neštuvų. Apie tai kaip ji parkrito ir daužydama rankomis grindis spiegė. Įsivaizdavo, ką ji turėjo matyti, kokie vaizdiniai temdė jos sąmonę. Jie nebuvo gražūs, bent Sofijos vaizduotėje. tai jums ir paprastas šios kartos gyvenimėlis, visu gražumu...
Netrukus iš klasės išlėkė Kajus, Švilpynės prefektas. Atsidarius durims, akies krašteliu antrakursė pastebėjo profesorių Greywindą priremtą prie sienos žiobarotyros profesorės. Sofija patrynė akis. Nežinodama ką galvoti ir aiškiai suprasdama, kad to ką pamatė matyti tikrai neturėjo, žudbūt panoro imtis kokios nors veiklos. Geriausiai tiko pamokos kerų praktika. Negalėdama iki galo susikaupti Sofija apgalvojo kokių vapsvų norėtų ar bent pamėgino. Tuomet mostelėjo lazdele tą nelemtą y raidę ir sumurmėjo Vespa. Bjauru. Širšės neatsirado, vietoj jų ant stalo nukrito keista dryžuota masė. Sofija suniurzgė.
– Būten tai ko tikėjausi...
Švilpė susiraukė, vadinasi dar kart mėgins. Ji vėl ore nubrėžė y raidę, įsivaizdavo vapsvą kaip galėjo tiksliau ir ištarė burtažodį garsiau ir aiškiau negu prieš tai. Ore aplink jos lazdelės galiuką ėmė suktis stambi vapsva. Nieko nelaukusi mergaitė riktelėjo Stupefy ir vabzdys nukrito į tą dryžuotą, skystą nepasisekimą. Ji atsargiai paėmė vapsvą ir padėjo padarėlį ant sauso pergamento. Sukūrė dar kelis vabzdžius ir visus ( kai kuriuos kiek pavargusi ) sustingdė ir sudėjo suolo krašte. Per vidurį taip ir liko ta dryžuota dėmė.
Tuomet švilpė apsidairė klasėje. Šaltis tiesiog stingdė, o dauguma mokinių nė nesiruošė atlikti užduoties kaip, kad ir Sofija iš pradžių. Tačiau ką jai daugiau veikti? Ji neturėjo su kuo draugiškai šnekučiuotis, išdaigos jos per daug nedomino, o ir užduotis nebuvo iš nuobodžiųjų. Mergaitė vėl pagalvojo apie profesorius stoviniuojančius koridoriuje. Paslaptims ir kerštavimui jie pasirinko labai netinkamą vietą. Vėliau mergaitės mintys grįžo prie savo suolo. Taip, bus darbo. Reiks pasakyti mokytojui...
-
Panašu, kad Dafydd laimėjo. Taip jis nutarė tada, kai koledžo vadovas nieko nepasakė apie globotinio elgesį per teorinę pamokos dalį. Jeigu jis Dafydd ignoruos, ką gi, dar geriau. Ši pamoka yra tik laiko švaistymas. Kam reikia kažką išburti iš oro? Pradanginimas buvo tikrai naudinga. Tačiau kam, po galais, reikia sukurti kažką, ko nėra?!
Klastuolis nutarė šią pamoką tiesiog ramiai pasėdėti ir nieko nedaryti. Aišku, jeigu profesorius vėl pradės kabinėtis, gaus ko nusipelnęs. Atkentėjo vieną areštą - ką gi, atkentės ir dar vieną. O už tokias nesąmones iš mokyklos niekas neišmes. Net jeigu ir išmes - menkas nuostolis... Nors iki pilnametystės dar dveji metai, kuriuos reikėtų praleisti kažkur. Bet kur, tik ne namie. Tad geriau būtų, kad Džeimsas Greywindas nesugalvotų kokios nors nesąmonės...
Saugumo sumetimais klastuolis išsitraukė burtų lazdelę. Jeigu anas prieis, galės apsimesti, kad dirba.
Lazdelė ant stalo, Dafydd ramiai sėdi ant kėdės, širšių, kurias reikia išburti, žinoma, nė kvapo. Viskas skambėjo labai nuobodžiai. Tačiau netrukus prasidėjo toks erzelis, kad net ir šis klastuolis galėtų užpavydėti. Pirmiausia pradėjo klykti kažkokios mergos, po to iš kažkur atsirado kita profesorė, po to abu profesoriai išėjo... Kas čia vyksta? Velsietis susiraukė. Ir šiaip sėdėti be darbo yra ganėtinai nuobodu. O jeigu dar profesoriaus nėra klasėje?.. Ko jis čia tada atėjo?
Staiga velsiečiui į galvą šovė mintis. Taip, sukūrimo kerai yra be proto nuobodu ir nereikalinga. O štai praėjusi pamoka tikrai verta dėmesio - netgi Dafydd dėmesio. Jis paėmė lazdelę į ranką. Pelių, savaime, aišku, kabinete nebebuvo. Tačiau klastuolis buvo tikras, kad kerai gali veikti ne tik su šiais gyvūnais. Ir iš viso - ne tik su gyvūnais. Jis pasiėmė knygą ir pasidėjo tiesiai priešais save. Nukreipė lazdelę ir, nė nepajudinęs rankos, tvirtai ištarė:
- Partialis evanesco.
Savaime aišku, nieko neįvyko. Klastuolis pradėjo raustis atmintyje: kokį gi judesį reikia atlikti? Žinoma, kai nesiklausai to, kas vyksta per pamokas, yra gana sunku prisiminti, kas jose vyksta. Tad nenuostabu, kad klastuolis nieko ir neprisiminė. Kol sėdėjo laužydamas galvą, prie jo kažkas priėjo. Pirmiausia penktakursis pamanė, kad profesorius Greywindas sugebėjo grįžti nepastebėtas ir prisistatyti iš karto čia. Tačiau atsisukęs jis pamatė, kad tai ta pati grifė, su kuria teko turėti reikalų pirmojoje pamokoje. Kokia ten jos pavardė? Summer ar panašiai...
- Labas ir tau, - ne itin draugiškai mestelėjo Dafydd. Tačiau į klausimą teikėsi atsakyti: - Kodėl aš turiu reikštis, kai visi tik ir žiūri, kas atsitiko kažkokiai mergiotei? Nuobodu!
Klastuolis skubiai prisitraukė knygą arčiau. Nenorėjo, kad mergina suprastų, ką jis čia daro. Įtarė, kad tuojau pat nuskuostų pas profesorių Greywindą papasakoti, kuo užsiima Klastūnyno mokinys. O Greywindas jau rastų kaip tuo pasinaudoti...
-
Patrynė susitirti spėjusius pirštus. Nesuvokė, kodėl dar nepajuto adrenalino pliūpsnio - gal todėl, kad atprato gintis, laukti pavojaus kiekvieną išgyventą minutę. Ne. Livi kankino faktas, kad visai šalia kažkas vyksta, o ji sėdi klasėje ir vaidina pavyzdingą mokinukę.
- Ane? Logiška, tada dėmesį tektų dalytis su ja,- akys blykstelėjo.- Teisingas mąstymas, žvaigždute,- neironiškai pabaigė nusišypsodama.- Nenori pabandyt su vapsvom? Žinai, smulkesnės, geresnė praktika, labiau pravers pritaikyme,- aišku, kalbėjo ne apie egzaminus.
Tegul bandė apsimesti, kad nerūpestingai veda abiems neįdomų pokalbį su Dafydd, iš tiesų nenuleido akių nuo durų. Per ilgai... Tegul jai ir pasivadeno ir Melijandra su Džeimsu aptarinėja artimiausią integruotą pamoką ar tariasi, katram priklauso garbė šįvakar palikti Dafydd arešto (ne, tikrai nežinojo, ar klaustuolis spėjo pasižymėti ir žiobarotyros klasėje), abu rizikuoja atrkreipti nepageidaujamą dėmesį- visgi pamoka. Olivija atsistojo, nužvelgė lyg ir ramią klasę. Surizikuos.
Nuspaudė durų rankeną. Vos prieš kelias minutes pro jas kaip be galvos išlėkė Kajus, ir vis dar neaišku kokio velnio. Užtrenkė paskui save neatsisukdama. Labai abejojo, ar dar kuris iš mokinių panorės rautis lauk iš klasės- greičiausia dauguma mėgavosi laiku, kai gali ramiai praktikuotis kerus nestebint prie sienos prismeigti galinčiam profesoriaus Greywindo žvilgsniui.
- Kažkaip užtrukot, chebryte,- miško žalumos akys po vieną nužvelgė Lorijan ir Džeimsą.- Labas, Melijandra, malonu susipažint,- rankos patogiai sudėtos ant klubų, lūpose kiek pašaipi šypsena- galima pagalvoti, kad juodu atsitiktinai sutiko koridoriuj.
Tikrąją atmosferą Livi pajusti netruko- labai abejojo, ar Mela kviestų jį maloniam kolegiškam pokalbiui vidury pamokos ir dar trauktų lazdelę.
- Aišku, jūsų kolegiškai draugiški pašnekesiai visai ne mano reikalas, tačiau leiskit priminti, kad Kajui išsirovus iš kabineto su visom durim, daug kas galėjo pastebėti tikrai ne patį dažniausią vaizdą,- vyptelėjo, reikšmingai nužvelgdama prie sienos stovintį Džei ir lazdelę Melijandros rankoje.- Mano kukliai nekuklia nuomone, būtų neblogai šitą moksladraugių arbatėlę atidėti bent keletui minučių ir prisiminti, kad nekurie duotuoju momentu užsiima jaunųjų protų ir sielų auklėjimu,- galva maktelėjo durų link.
Aišku, abejojo, kad Gringer atvejis pasikartos ar kad Dafydd sumislys per kelias minutes klasę paversti bulių pantona, tačiau rizikuoti nelabai apsimokėjo. Dar kartą nuskenavo abu profesorius ir apsisukusi paskui save uždarė duris. Giliai įkvėpė, atmetė atgal plaukus ir pasitraukė į kampą prie židinio. Melos pasirodymas suneramino daug daugiau, negu parodė- tegul jau beveik pusmetį kartu moko, bet Livi geriau nei bet kas žinojo, kad kerštas kaip geros kokybės brendis- kuo ilgiau laikai, tuo stipresnis. Nesisėdo. Nugara atsišliejo į sieną. Šilumos liežuviai skverbėsi pro šalčio luobą, pamažu atitirpindami sustingusius sąnarius. Olivija pakaitomis stebėjo tai duris, tai mokinius klasėje, tačiau mintimis klaidžiojo daug toliau. Džoną visą laiką laikė senu paranojiku ir dažnai erzindavo, kad šis kiekvieną padavėją bare įtaria sąsajomis su pogrindžiu, tačiau dabar atsargiai ėmė jam pritarti (to, savaime suprantama, nesakys) - Džeimsas labai rizikuoja maldamasis viešumoje, kai praėjo palyginti nedaug laiko.
-
Profesorius net nereagavo į Fiadh žodžius. Ar tai - naujas būdas parodyti paniekai? Mergaitė to nežinojo. Iš vienos pusės jai toks variantas tiko: jeigu profesorius Greywindas nutarė jos nematyti, visų pirma, jai nereikės demonstruoti tų nelemtų ferula kerų. Be to, kad ir kas benutiktų, jis neateis prie jos su visa baime, kurią skleidė vien savo esybe. Tačiau... Ką, po galais, daryti su ta prakeikta pele? Grifiukė vis dar buvo įsitikinusi, kad ant kėdės tikrai guli vargšas negyvas graužikas. Olivia vėl priėjo prie trečiakursės su patarimu. Tai pastarąją gerokai nustebino, nes kol mokėsi ferula kerų garantuotai išvedė šią merginą iš kantrybės. Tiesa, šį kartą Fiadh nespėjo nieko atsakyti, kai Olivia pasišalino. Šviesiaplaukė nejučia lengviau atsiduso. Pačiai buvo nemalonu tą suvokti, tačiau ir ši vyresnė grifė pradėjo kelti šiokią tokią baimę. Negi ji mano, kad man dabar pavyktų kokie nors kerai? apmaudžiai paklausė savęs šiaurės airė ir pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros. Jau norėjo prakeikti save už sprendimą vėl ateiti į Džeimso Greywindo pamoką. Keista, kad Greywindas, tik įėjęs į klasę, neišvarė vargšės mergaitės. O gal buvimas tyliai kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė, po šluota, padėjo? Gal jis išties jos nepastebėjo?
Vienaip ar kitaip dabar reikėjo išspręsti ant kėdės gulinčio lavono klausimą. Fiadh tikrai nežinojo, ką daryti, tačiau klausti profesoriaus dar kartą ji neketino. Tuo labiau, kad jis dar ir pasišalino iš klasės. Ką gi, gal ir nereikia stebėtis, kad jam nėra itin lengva ištverti tokius nevykėlius kaip ji, Fiadh...
Kelias akimirkas svarsčiusi grifiukė priėmė paprasčiausią sprendimą: užtempusi rankovę ant pirštų ji tiesiog staigiai perbraukė ranka per kėdę, tikėdamasi, kad pavyks numesti pelę. Atsargiai patikrinusi suprato, kad pagaliau bent kažkas šioje pamokoje pavyko. Aišku, labai tikėtina, kad ji vėliau į tą pačią pelę įlips. Tačiau dabar bent jau gali ramiai sėdėti ir mokytis naujųjų kerų.
- Vespa, - kelis kartus tyliai pakartojo trylikametė. Laimei, bent jau pats žodis buvo paprastesnis. Ir tik vienas. Juk tik dėl to, kad neaiškiai ištarė antrąjį žodį, ir pradangino visą pelę, kas kainavo visą šį stresą... Tada Fiadh suprato, kad reikia dėl visa ko gerai patreniruoti ir ranką. Juk jeigu visko neatliks teisingai, būtinai vėl pridirbs kokių nesąmonių...
Kokias penkias minutes mergaitė visiškai tyliai ir ramiai ore piešė y raides. Atrodė, kad sekasi visai neblogai. Galbūt pavyks išeiti iš šios pamokos laiku ir be ašarų akyse? Tokia tikimybė nebuvo labai didelė, juk vis dėlto kalbama apie Džeimso Greywindo pamoką. Tačiau kai kurį laiką nieko blogo neįvyko, Fiadh širdyje nedrąsiai galvą pradėjo kelti viltis.
O vis dėlto kokio naivumo turėjo būti ši mergaitė, jeigu patikėjo, kad jai transfigūracijos pamokoje kas nors gali pasisekti gerai? Vienu momentu, kai ji ramiai treniravosi kerų judesį, kažkodėl staigiai suskaudo galvą. Baimės paveikta vaizduotė iš karto pasakė, kad tai širšės darbas. Ko gero, kažkuriam mokiniui pavyko išburti širšes ir šios nieko nelaukusios pripuolė prie Fiadh... Gal dėl šviesių plaukų pamanė, kad ji kokia gėlė... Šiaurės airė nežinojo, kodėl, tačiau buvo tikra, kad yra puolama šių vabzdžių. O profesoriaus net nėra klasėje! Grifiukė užsidengė galvą rankomis ir pradėjo mąstyti, ką daryti dabar. Tačiau niekur nesidėsi - teks kreiptis į baisųjį profesorių. Iš to, kad Olivia išėjo iš klasės, tačiau labai greitai į ją grįžo, Fiadh spėjo, kad profesorius yra už durų. Dėl kažkokios visiškai nesuprantamos priežasties, mat grifiukė jau buvo pamiršusi, kad šioje pamokoje buvo pasirodžiusi ir kita profesorė.
Taigi vis dar užsidengusi galvą šviesiaplaukė patraukė kabineto durų link. Taip ir girdėjo, kaip profesorius Greywindas pasiunčia ją kuo toliau nuo klasės. Bet ką daryti, kai puola širšės? Savaime aišku, nieko net panašaus į tai nebuvo, tačiau šviesiaplaukė buvo visiškai įsitikinusi: galvą suskaudo dėl to, kad įgėlė širšė.
Pagaliau ji pasiekė kabineto duris. Labai nedrąsiai jas pravėrė. Net neišėjusi į koridorių labai tyliai sumurmėjo:
- Profesoriau, ar galite grįžti į klasė? Ten siautėja širšės...
-
Nebyliame koridoriuje dramos plėšėsi viena su kita.
Ir vėl per greitai – kaip tada mūšio metu Uždraustajame miške. Šiugždesysį pakeitė batų cypimas ir nelanksti žiobarotyros profesorės lazdelė įsmigo į blyškų kaklą kaip tūkstantis kartų prieš tai. Smūgis į prisiminimus, smūgis į savisaugą. Kažkuriam smegenų gale balsas rėkė pulti atgal, sužlugdyti, pamokyti, sunaikinti, bet kūnas susirakino. Žvilgsnis buvo nuožmus.
Ir vyras suprato, jog jie apsikeitė rolėmis. Ši mergina, ne, ši jauna moteris jau išaugo savo kiautą. Kaip ir jie visi...
– Neįsi.... – Džeimsas iš aukšto žvelgė į pykčio perkreiptą veidą, jo balsas buvo duslus su dar viena priemaiša. Burna prasivėrė dar vieniems žodžiams, bet užsičiaupė. Durys atsidarė ir Kajaus idiotiška makaulė išsmuko pro jas, o durų tarpas galėjo išduoti viską. Tą minutę ant sprando pasišiaušė plaukai.
– Arno! – bet vaikis jau dingo. Pavymui berniukas riktelėjo, nesėkmingai mostelėjo lazdele burtažodį. Apgailėtina. Net sveikatos neturi visus teisti ir mokyti, aiškinti ir nurodinėti. Vyras suniurzgė suskersuodamas susipratusios Melos kryptimi. – Išdrąsėjai, bet esi dar ta pati kvaiša, Lorijan. Nieko aš nedariau ir pats nieko nežinau. – pasitrindamas kaklą subambėjo, lazdelė jau gulėjo rankovėje. – O ko čia varstot duris? Livi...
Galbūt buvo idiotiška tikėtis tokio pokalbio tokioje situacijoje ir tarp tokių žmonių, kurie buvo susipynę bei apsiėdę neeiliniais nervų gadinimais vieta Hogvartso obuolių pyrago. Todėl jis nutilo iš padilbių žvelgdamas į raudonplaukę Winter. Randuotas veidas buvo iškritęs iš vėžių, akių žvilgsnis labiau tiko Demonų mūšiui ir Dumštrango revoliucijai, o ne antrajai transfigūracijos pamokai. Juodaplaukis atsiduso užsimerkdamas, slėpdamasis nuo Olivijos žvilgsnio. Išgirdo kaip dvidešimtmetė uždarė duris. Po minutės jos ir vėl atsidarė. Tikėjosi ir vėl išvysti Rouz, bet čia išdygo tirtanti o'Ceallachain ir profesoriaus fizionomiją buvo galima pyst ir atspėti.
– Jau vėluoji į pamoką, Mela. – jis pernelyg lėtai ir romiai tarė, atsisukdamas į grifiukę. Kas ten pas Turner darosi? Negi Girfų Gūžtoj vien bailiai ir gerklių nenulaikantys kvailiai? Pasirodo. Norėjo atsidusti, tačiau gerklėje užstrigo nuovargis.
Pagaliau šaršalynas nustojo kvėpuoti, apsivertė ant kito šono ir nutilo. Klasė pagaliau įšilo, o mokiniai (nors jų galvose kažkodėl buvo įstrigęs šurmulys) ir toliau susirangė prie nesėkmingų bandymų kerėti ar tiesiog ėjo lengvesniu keliu imituodami darbo procesą, kuomet tik mažoji klasės dalis iš tiesų dirbo. Koks kortų namelis. Kažkas nebesugebėjęs kovoti demonų karo, iškrito, vienas gaidelis paleido gerklę į dramą, kita višta pradėjo isterikuoti, o kiti šiaip nušoko nuo galvų slampinėdami ant kelių ir vaidindami didvyrius keikė nedėkingą aplinką, kurią susikūrė jie patys. Nereikėjo reaguoti arba, tiksliau, reikėjo ištiesti pagalbos ranką ir patiems pasirūpinti negu prisilipdyti prie suolų mąstant šį ar tą.
Pūga už lango įsisiautėjo.
Shade raštas švietė ant lentos ir tai buvo pirmas dalykas, kurį pamatė profesorius, kai durys užsidarė už nugaros. Mintys, klajojusios kitur, apsistojo ties kabinetu. Mažytė atgaiva nuo to, kas vyko už durų. Bet tai nereiškė, jog rojus tęsis toliau. Fiadh tuo labiau, nes niekas nebuvo išbūręs skraidančių širšių.
– o'Ceallachain, sėskis į savo vietą. Tau vaidenas. – pavargusio žmogaus tonu suurzgė, geriau manęs nejudink, sakė jis.
– Llewellyn, matau, sėdi be darbo. Stok į klasės priekį pademonstruoti kerus. Manau, jau moki. Winter, tu kita, kad jau klajoji po klasę. – paskutiniuose žodžiuose švietė kartėlis merginai. Pripažins, nepatiko. Manęs nereikia gelbėti, Livi. – niršiai pagalvojo žingsniu patraukęs per klasę. Rankos kišenėse, randuotas veidas toks pat – šaltas ir abejingas, pagaliau pakeitęs savo emociją. Greywindas palikęs per pirmą pamoką laikytą Emeriko Žabo „Pavertimų pradžiamokslio“ vadovėlį, lyg tai kiek gelbėtų padėtį, nuėjo muštruoti mokinių sielų šioje paniurusioje ryto pamokoje.
Sofija Orel sėdėjo su keliomis sustingdytomis širšėmis ir dryžuota dėme ant stalo. Dėmė sulaukė priekabaus žvilgsnio ir pakelto antakio.
– Išburk dar kelias, tau reikia lavinti koncentraciją. Jei pasitaikė tokia klaida, jų bus tik dar daugiau, ar aišku? – žiūrėdamas į pilkšvai mėlynas lietaus spalvos akis profesorius tarė juodaplaukei mergytei ne per daug griežtai ir ne per daug atlaidžiai – tai buvo kažkoks aukso viduriukas. Galbūt iš jos išeis kažkas daugiau, o galbūt ateityje Orel tik susimaus, bet kaip bebūtų, ši švilpė profesoriui tebuvo tik dar viena antrakursė iš dar vieno Hogvarsto koledžo ir priklausė mokyklai, kurioje gali mirti.
Tuo tarpu Gilbert įjungęs ramų ir užtikrintą veidą dorojosi su užduotimi. Varnius buvo tipinis moksleivis rudais plaukais ir pasitikinčiomis akimis, nors tas pasitikėjimas, rodos, per teoriją subliuško lyg nežinia kas. Taip ir būna – vieną akimirką vaidina kietą, kitą akimirką gūžiasi laukdami pakeltos rankos. Vaikinukas dirbo ir jokio realaus rezultato dar neturėjo, todėl profesorius pro jį praėjo nesakęs nieko. Shade Greywindo akyse irgi niekuo nesiskyrė nuo bernioko, gal tik buvo daug tylesnė ir daug užmaršesnė nei jos bendramokslis kitame suole šiame kabinete, buvusioje minutėje. Mažos, kvailos, beviltiškos klaidos neprasprūsdavo pro profesoriaus akis kaip ir ši.
– Jei tai būtų buvusi dvikova, kurioje ketinai nukreipti priešininko dėmesį, tu būtum negyva, panele Shade. – profesorius tingiai iškošė mergytei iš šono. – Susikaupk. Ir Atkins, susirink savo daiktus, durys žinai kur.
-
Įniršusios rudai pilkos akys degino Greywindo veidą.
-Gal ir esu kvaiša, bet tu esi tas pats savanaudis djevelenas,- karčiai atrėžė vilkolakė, paslėpdama burtų lazdelę kelnių kišenėje,- norėčiau vėliau ar anksčiau sulaukti įrodymo,- burbtelėjo. Šie žodžiai sakyte sakė: "aš tavimi nepasitikiu ir vis vien laikau tave įtariamuoju".
Tada koridoriuje pasirodė anksčiau klasėje pamatyta raudonplaukė Grifų Gūžtos mokinė. Jos balsas išdavė, jog žino kas vyksta, žino tą gilumą. Arba bent nutuoja apie tai pusia ausies. Arba visko nežino, tačiau jos balsas! Ji buvo kitokia nei likusieji mokiniai. Ir kai ką priminė. Pro vilkolakės akis nepraslydo Džeimso sutrikimas. Vos matomai jos antakiai išsirietė, nes to ką pamatė - nesitikėjo.
Durys užsitrenkė ir vėl atsidarė. Šį kartą pasirodė mažesnioji Godriko Grifo globotinė. Melijandra tylėjo ir stebėjo Greywindą.
Sukando dantis, išgirdusi pastabą.
-Dar susitiksim ir ačiū už pastebėjimą,- niūriai pasakė ir nudrožė koridoriumi, daugiau nieko neišpešdama iš jos buvusio pagrobėjo.Tegul dirba Sunkiai atsiduso.
Džeimsas nežino arba apsimeta nežinantis, tačiau vis vien turiu išsiaiškinti. Ah, jei ne tos mokinės, būčiau sužinojusi daug daugiau!- niršo žiobarotyros profesorė ir dingo už posūkio.
-
Laimei, Olivia prie jo neužsisėdėjo. Raudonplaukiui visiškai nereikėjo kažkokios mergiotės kompanijos. Jam tik reikėjo, kad pamoka greičiau baigtųsi ir Dafydd galėtų nešdintis iš šito kabineto visiems laikams. Dar bus pamokų? Bus kažkoks egzaminas? Koks skirtumas - velsiečio čia ir kvapo nebus. Jis visiškai nenorėjo matyti koledžo vadovo. Nenorėjo matyti nieko. Labai norėjosi atsistoti ir išeiti iš klasės. Tačiau profesorius buvo kažkur. Ir tikėtina, kad tas "kažkur" yra už kabineto durų. Šitaip rizikuoti Dafydd nenorėjo. Nusibodo patekti į dėmesio centrą. Vis dėlto Greywindas buvo toks žmogus, kuriam geriau nesirodyti akyse. Deja, klastuolis sugebėjo būtent tai padaryti pirmosios pamokos metu. Ir labai gali būti, kad šioje pamokoje koledžo vadovas ir vėl ras prie ko prisikabinti. Nebent... Jeigu jis negrįš į pamoką... Su šia mintimi durys sujudėjo ir profesorius Greywindas įžengė vidun.
- Šūdas, - nelabai garsiai, tačiau ir ne itin tyliai pasakė Dafydd. Pažvelgė į knygą, gulėjusią ant stalo. Tada - į lazdelę, kuri vis dar buvo rankoje. - Vespa, - garsiau ištarė - apsimetė, kad daro tai, ką reikia.
Kodėl - na, kodėl Greywindas būtinai turi prie jo kabinėtis? Šį kartą klastuolis sėdėjo tyliai ir, atrodo, tikrai nebuvo tas, kuris turėtų pelnyti didžiausią randuotojo pyktį. Tad kodėl reikia kabinėtis būtent prie jo?!
- Nieko aš nemoku, - suburbėjo Dafydd. Pakankamai garsiai, kad profesorius jį išgirstų. Vis dėlto užpakalį nuo kėdės pakėlė. Kurį laiką stovėjo prie savo kėdės ir svarstė, ką daryti. Labai knietėjo nešdintis iš klasės. Juk visi, ypač profesorius Greywindas, tik apsidžiaugs. Juk niekam nerūpi, ką Dafydd daro ar nedaro. Niekas net nepastebėtų, jeigu jis dabar išeitų ir daugiau niekada nepasirodytų jokioje pamokoje ar egzamine. Niekas niekad neprikaišiojo prasto lankomumo. Daugelis profesorių net nepastebėdavo, kai jis nieko per pamokas nedarydavo. Vien tik profesorius Greywindas...
Klastuolis pertraukė savo paties mintis. Greywindas jį pastebi. Šiam žmogui jis egzistuoja. O juk jis su visais bendrauja vienodai bjauriai. Vadinasi, jis, Dafydd, nėra kažkoks blogio įsikūnijimas. Ko gero, Greywindas buvo vienintelis žmogus, kuris matė šį velsietį, tačiau jis buvo lygus su aplinkiniais. Taip, nevykėlis, mažvaikis, šiukšlė ir panašiai. Tačiau juk mokiniai visi tokie. Galbūt šis keistas profesorius vertas daugiau pagarbos negu velsietis kada nors pagalvojo?
Taip klausdamas savęs klastuolis lėtai nužingsniavo į klasės priekį. Žinojo, kad jam nieko neišeis. Tačiau mintys, besipinančios galvoje, privertė raudonplaukį susimąstyti: galbūt verta labiau pasistengti per šias pamokas? Sprendžiant iš veido, Greywindo gyvenimas nebuvo lengvas. Nenuostabu, kad jis taip bendrauja su aplinkiniais.
Dafydd stovėjo suspaudęs lazdelę. Nesinorėjo bandyti kerų - jis puikiai žinojo, kad nieko neišeis. Vis dėlto nenorėjo ir vėl pykdyti profesoriaus, kuris kažkaip sugebėjo pelnyti pikto paauglio pagarbą.
- Man dar nė karto nepavyko, - sumurmėjo Dafydd. Nebuvo tikras, ar profesorius patikės. Buvo apmaudu meluoti. Tačiau ir sakyti tiesos nesinorėjo. Klastuolis pakėlė ranką ir kelis kartus pabandė judesį. Buvo tikras, kad profesorius Greywindas išpeiks už "medinį riešą". Vis dėlto dar kartą nupiešė y raidę ir ištarė: - Vespa.
Aišku, nieko neįvyko. Dafydd pastovėjo nuleidęs akis. Galiausiai tyliai pratarė:
- Atsiprašau, ar galiu grįžti į savo suolą ir pabandyti dar?
Suprato, kad taip tik pelnys profesoriaus didesnę panieką. Bet ta panieka atrodė kaip kažkas gero...
-
Iš to, ką kalbėjo profesorius, Stevie nelabai suprato, ar buvo teisi, ar ne. Ką gi, gal ir gerai. Jau geriau taip negu panieka persisunkę Greywindo žodžiai, sakantys, kokia ji yra nevykėlė. Grifė nutarė: jeigu jai ir ateis į galvą koks klausimas, ji klaus tik tuo atveju, jeigu turės ką parodyti. Vadinasi, reikia išburti iš oro bent kokią vieną mažą širšiukę. Mergina nelabai žinojo, kuo skiriasi vapsvos, širšės, kamanės ir visi kiti panašūs gyvūnai. Nepaisant to, kad vasaras leisdavo kaip laukinukė - neišlįsdavo iš miško - vabzdžius ji nelabai teišmanė. Marcus'as, žinoma, čia būtų padėjęs. Tačiau dabar vyriausiajai Green šeimos atžalai teko suktis pačiai.
Deja, vos tik Stevie susikaupė, kad galėtų pradėti praktiką, klasėje kilo erzelis. Mergina pakėlė antakius: naujasis transfigūracijos profesorius tikrai nebuvo iš tų, prie kurių norisi daryti nesąmones. O čia jau antra būtent jo pamoka, kai vyksta keisti dalykai... Visų pirma, suklykė Adelė. Ši mergina grifei patiko, tad ji gerokai išsigando. Nespėjo nieko padaryti, kai varne buvo pasirūpinta. Deja, tai nebuvo vienintelis kliuvinys, mat po to net trys mokiniai sugalvojo išsinešdinti iš klasės.
Galiausiai viskas kiek aprimo. Pirmiau už bet kurį mokinį išsinešdinęs Greywindas teikėsi grįžti. Ir dar sugalvojo prikibti prie kelių mokinių. Green buvo patenkinta, kad ji nepateko į tą sąrašą. Galbūt pagaliau pavyks susikaupti ir pradėti praktikuotis kerus.
Pirmiausia ji tą darė be lazdelės. Ranka atliko judesį taip, kaip jį suprato. Galiausiai paėmė į ranką lazdelę. Deja, be lazdelės puikiai atrodęs judesys su šia magijos priemone atrodė visiškai apgailėtinas. Stevie atsiduso. Panašu, kad bus sunkiau negu ji manė.
- Vespa, - tyliai sumurmėjo sau rudaplaukė, tarsi pasakytas žodis galėtų pagerinti judesį. Neaišku, ar suveikė tai, ar tiesiog ranka priprato, tačiau netrukus Stevie buvo visai patenkinta darbo rezultatu. "Teliko" pakartoti tą patį judesį kartu su tariamu žodžiu. Tiesa, pirmiausia reikėjo gerai įsivaizduoti širšę. Stevie susimąstė. Mintyse nupiešė vabzdį taip, kaip jį prisiminė. Pagalvojo, ar nevertėtų nusipiešti ir ant pergamento, bet nutarė, kad ne: su tokiais sugebėjimais kaip jos ji tik viską sugadintų. Tad įtemptai galvodama apie širšę ištarė:
- Vespa.
Deja, sukoncentruotos mintys apie vabzdį išstūmė mintis apie rankos judesį. Stevie keiktelėjo. Suprato, kad tai bus dar sunkiau negu ji galvojo. Pabandė dar kartą. Dabar atliko judesį, tačiau tikrai galvojo ne apie širšes...
- Vespa! - riktelėjo grifė, jau šiek tiek susinervinusi. Pavyko! - Stupefy.
Antrąjį burtažodį mergina ištarė daug ramiau. Buvo naudojusi jį daugybę kartų, tad buvo tikra, kad pasiseks. Laimei, taip ir atsitiko. Stevie patenkinta apžiūrinėjo savo išburtą vabzdį. Nepaisant to, kad mokėsi priešpaskutiniame Hogvartso kurse, jautėsi taip, tarsi tokia magija būtų gerokai aukščiau jos sugebėjimų ribos. Tačiau atidžiai apžiūrinėdama širšę Green pastebėjo keistą dalyką. Susimąstė. Ir galiausiai nutarė nueiti pas profesorių ir paklausti. Jeigu jis ir vėl pamanys, kad ji nevykėlė... Ką gi, gal taip ir yra?
Stevie atsistojo ir atsargiai paėmė vabzdį į ranką. Šis, žinoma, nejudėjo. Kiek nedrąsiai Green priėjo prie profesoriaus. Labai nesinorėjo, kad jis vėl pradėtų aiškinti, kad šeštame kurse tokius dalykus jau reikėtų žinoti. Tačiau Green kamavo green'iškas smalsumas.
- Profesoriau, - kuo drąsiau kreipėsi rudaplaukė. - Pastebėjau, kad mano širšė turi tik tris kojas. Ar tai yra mano klaida, ar ši širšė jau buvo tokia kitoje materijoje, kurioje ji buvo prieš man ją išburiant?
Stevie pradėjo laukti profesoriaus pykčio, tačiau jai vis tik labai rūpėjo atsakymas.
-
Camilla žiūrėjo ką veikė kiti kol profesoriaus Džeimsas Greywindas buvo išėjęs iš klasės. Klastuolė vis galvojo ką veiks po pamokų. Žinodama, kad į lauką ji neketiną eit, mergaitė nusprendė pasivaikščioti po patį Hogvartsą arba nueit į biblioteką. Mokinė visada domino tas uždaras skyrius kuris kiekvieną kart vis daugiau ir daugiau ją traukė. Po to ji pažvelgė į dūris ir atsiduso, nes žinojo jeigu profesorius sužinos ji važiuos atgal į savo namus. Nors nebus taip blogai jai nes jos tėvai žiobarai. Vėl pažvelgus į duris su mintimis, kad profesorius tolį už durų staiga jos prasivėrė. Mėlynakė nusekė Greywindą žvilgsniu. Pasakęs savo komentarus Cornet nusprendė pabandyti. Vis galvodama kaip geriau tarti burtažodį ji apžiūrinėjo tuo pačiu kitus mokinius. Kelis kartus padarius mostus ji nusprendė kad gali padaryti. Savo mintyse vis sakydama pasakai Vespa, o po to Stupefy mergaitė jaudinosi labiau už antrą burtažodį, nes jeigu ji neteisingai pasakys jį profesorius tikrai daugiau į ją net nedirstelės. Atsidususi klastuolė dar pagalvojo kaip atrodo širšė ir ištarė:
-Vespa!-supratus kad kažkas pavyko mergaitė ištarė,- Stupefy
Pamačiusi, kad jos širšės kažkokios keistos, bet nėra visiškai kitokios Camilla net apsidžiaugė, pirmam kartui gal visai ir nieko pamąstė ji. Mergaitė apžiūrinėjo išburta vabzdį jis nebuvo labai keistas, bet nebuvo ir normalus. Klastuolės vabzdys turėjo bitės kūnelį, bet viskas kitas buvo nuo širšės.
-
Jau gana ilgą laiką Sofija įtarė Hogvartse vykstant kažkam kas viešai neskelbiama. Žinoma taip buvo ir bus visuomet, tačiau šįkart viskas kažkaip rimtčiau ir painiau. Švilpė numanė, jog tai iš praeities, galbūt Antrojo Hogvartso mūšio, o gal ir visai su juo nesusijusių įvykių, atklydę šešėliai persekioja profesorius ir mokinius. Argi šiam pasauly nebeliko, nei vieno sveiko, naivaus burtininko kurio nekankintų tamsūs praeities įvykiai!? Antrakursei vis vaidenosi prie sienos priremtas transfigūracijos profesorius, sukniubusi Adelė, Kajus lekiantis paskui ją iš klasės, tuomet Olivia, ar kaip ji ten, trumpam dingusi už durų ir vėliau grįžusi. Negi taip atsitinka paprastiems mokiniams ar mokytojams?! Čia ir buvo problema, jie nebuvo paprasti. Štai kodėl Magijos ministerija taip rūpinasi visapusišku slaptumu. Žiobarai nesugebėtų suprasti, nesugebėtų apsisaugoti, neišmoktų gerbti, ir galiausiai iš baimės ar naudos siekimo, tiek viena, tiek kita pusė kits kitą sunaikintų. Puikus tas Hogvartsas, čia tikriausiai saugiausia ir kartu pavojingiausia vieta pasaulyje.
Sofija nužvelgė Džeimsą Greywindą stovintį prie jos suolo ir nepritariamai į ją dėbsantį. Keista, bet profesorius antrakursės negąsdino. Švilpė jam linktelėjo, suprask gerai ji dar keletą kartų pakartos tą burtažodį. Mokytojui nuėjus Sofija pasitrynė smilkinius nuvydama kažkokius keistus vaizdus galvoje, kylančius tai iš praeities, tai iš dabarties. Tuomet išbūrė dar kelias vapsvas, jas sustingdė ir nustūmė į stalo kampą. Pažiūrėjo į savo rankas, jau nebe pamėlusias. Kartais ji stebėdavosi, kaip lengvai galima susižeisti ir kaip paprastai ir greitai galima sužeisti. Todėl žmonės, net tokie kaip Džeimsas Greywindas, ją gąsdino mažiausiai, labiau už viską ji bijojo pati savęs. Nenorėjo žaloti, nenorėjo skriausti, bet aiškiai suprato – taip nutiks, visada nutinka, kiekvienam. Ji atsiduso. Išbūrusi dar kelis vabzdžius pasilenkė ir panardino veidą delnuose. Kaip išgyventi tokiame pasaulyje kur labiasiai tave skaudinantis asmuo esi tu pats. Švilpė pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą, vis dar snigo. Regis nieko gražesnio tuomet ji ir neprisiminė, kad ir kaip stengėsi. Tik tas dideles snaiges ir tolumoje besisklaidančius debesis. Staiga antrakursei dingtelėjo keista mintis. Nors gal ir netokia keista kaip jai atrodė, galbūt net banali, mat ankščiau dar kelios mokinės mėgino tą patį. Švilpė norėjo papildomų pamokų, būtent iš šio mokytojo. Jis turėjo būti, ar bent atrodė neblogas burtininkas, o Sofija tikrai norėjo išmokti Gynėjo kerus ir įvairesnių, sudėtingesnių sukūrimų ir pradanginimų, negu burtažodis Vespa ar Partialis Evanesco. Ji lėtai atsistojo ir nužingsniavo iki profesoriaus stalo ir negarsiai, bet aiškiai prabilo:
– Atsiprašau, žinau, jog ne pirma to prašau, bet ar neskirtumėte man vienos ar dviejų papildomų pamokų. Man būtų naudinga, o jums smagu stebėti nesėkmes. – Sofija išlaikė mandagų toną kurį naudodavo kalbėdama su profesoriais, tačiau apsisukdama eiti dar stabtelėjo ir netyčia pasakė tai ko nereikėjo – Ir žinote, mes ne tokie lengvabūdžiai kvailiai, kaip galvoja profesoriai... – akimirką švilpė pamanė, jog tikriausiai įžeidė mokytoją, bet vėliau suprato sakanti tiesą, savo tiesą ir tai tapo nebesvarbu. Ji tik atsisuko į jį ir linktelėjusi nukėblino į savo suolą lyg niekur nieko, tikėdamasi, kad šis gestas nesužlugdė jos šansų gauti papildomų pamokų. Galiausiai mintimis sugrįžo į pamoką ir ėmė sukti galvą kaip čia ištaisyti tą nesusipratimą vis dar gulintį ant jos suolo.
-
Galiausiai Vespa burtas pavyko ir jau dabar buvo galima matyti iš lazdelės smaigalio išskrendančias vapsvas.
-Ne jau jas reiks ir pasigaut?-sumurmėjo Aleksas tingėdamas išradinėti dviratį su burtais. Aišku jis galėjo panaudoti Stupefy kerus, ką ir padarė pora kartų. Supratęs, kad toks burtas užima tik daugiau laiko rudaplaukis užduotį atliko senamadiškai. Vaikinas laukė kol iš lazdelės išlys vapsva ir jai jau pasirodžius, be jokio gailesčio suspausdavo ją savo delne, nebijodamas įgėlimo. Šitaip surinkęs nemažą kruvelę dryžuotų padarų Aleksas nusprendė dar nekviesti profesoriaus, o pasimėgauti tyla. Panašu, kad daugelis dar dirbo arba apsimetė dirbantis. Galiausiai supratęs, kad reikėtų profesoriaus dėmesį atkreipt į save Aleksas pakėlė ranką ir tarė:
-Profesoriau? Aš jau baigiau. Galiu jau dingt ir negandint jūsų bei savo nervų?
Šiek tiek aptvarkęs vapsvas ir sumetęs jas į vieną krūvelę Aleksas atsirėmė savo kėdėje ir laukė kol prieis profesorius.
-
Vidurinėje eilėje paskutinis suolas dar buvo tuščias.
Tylūs žingsniai pasigirdo koridoriuje. Jei kažkas turėtų antgamtišką klausą, išgirstų burtų lazdelės mosikavimus, tylius vespa ir stupefy irgi. Tačiau kartais žodžių nebūdavo, tik lazdelės judesiai - šeštakursis švilpis buvo savotiškas savęs sadistas, mat taip pat bandydavo savarankiškai išmokti bežodžius kerus. Garsiai buvo pavykę kelis kartus, užtat su bežodžiais buvo riesta: vieną kartą po kelių šimtų kartų einant koridoriumi pavyko, bet tik trumpam, o ir po to gavo tik taukuotą šypgą - niekas nepavyko, nors tu ką.
Kelios mintys sukiojosi mintyse, jog reiktų paprašyti Adelės pagalbos, bet prisiminęs, jog pataroji kartoja kursą, o ir nesusidūriusi su bežodžiais kerų mokymuosi, tad patylėjo. Džeimso pagalbos kol kas neprašys, nes jo atsakymą žinojo - "ne".
Šešiolikmetis sustojo prie durų. Giliai įkvėpė, pasibeldė ir atidarė duris: norėjo nesibeldęs prasmukti pro atidarytas duris į suolą ir niekur nieko atlikinėti praktiką, tačiau susilaikė - taip dar labiau užsirautų ant Greywindo.
Todėl, iškišo galvą pro durų tarpą ir mandagiai paklausė profesoriaus:
-Galima užeiti? Neišvysite manęs?
Įžengė į klasę, paliko pravertas duris, jog Adelei nereiktų vėl darinėti durų.
Stoviniavo ir vylėsi, jog niūrusis Džeimsas teiksis atkreipti dėmesį į jį, šaunųjį pabėgelį iš pamokos.
Nors ir jautė, jog nėra nekenčiamas kaip Dafydd, ir nėra favoritas, tačiau buvo kažkas ir tokio ir anokio, bet vis tiek tikėjosi, jog gaus žodinės pylos, ar bent blogiausiai arešto.
Jo lazdelė gulėjo kišenėje (prieš pasibelsdamas, ją paslėpė), kitaip nei kitų. Kai kurie iš mokinių buvo jau baigę. Kajus pabandė nusiraminti, jog pamoka dar nesibaigė, dar turi laiko atlikti praktiką, o ir koridoriuje treniravosi ir kai kiek pavyko.
Adelė iš viso dar neatlikinėjo praktikos. Aišku, jai koridoriuje buvo užsiminęs, tačiau vargiai nutuokė, jog jo kalbos jai padės. Visgi, nereikia pamiršti, jog transfigūracijos meistras iš jo buvo prastas.
-
Ką mergaitei beliko daryti? Ji pasielgė kaip liepta: grįžo į savo suolą. Ir šį kartą pasižadėjo sau, kad bet kokiu atveju, kad ir kas benutiktų, ji sėdės kaip pelė... Tai yra, kaip bet koks gyvūnas, tik ne pelė ir ne širšė, po šluota. Kas nors mirs? Tegu. Ją užpuls šimtas širšių? Ką gi, kartais ir tai nėra blogiausias variantas. Tačiau Fiadh o'Ceallachain į Džeimsą Greywindą daugiau nesikreips. Nė už ką. Nebent... Jeigu kas nors pasiūlytų visus išlaikytus transfigūracijos egzaminus, ko gero, grifiukė ryžtųsi. Deja, tokiais pasiūlymais niekas nesimėtė, tad apie tai nebuvo nė ko galvoti.
Grįžusi į savo vietą šviesiaplaukė susimąstė. Žinojo, kad dabar protingiausia būtų tiesiog treniruotis vespa. Juk tikriausiai profesorius nepraleis progos ją dar labiau pažeminti. Jeigu buvo iškviestas Llewellyn, kodėl Greywindas negali to paties liepti ir jai? O tada jau gero nelauk...
Fiadh pasiėmė lazdelę ir kelis kartus pakartojo rankos judesį. Mažoji y. Į galvą pradėjo lįsti mintys apie tai, kad visi transfigūraciniai burtažodžiai atliekami ranka nupiešiant kokią nors raidę. Tai gal kiek keistoka. Tačiau galvoti reikia ne apie tai. Galvoti reikia apie bet kokius gyvūnus, tik ne peles ir širš... Ak, kaip tik apie širšes ir reikia galvoti. Fiadh atsiduso. Mintyse įsivaizdavo, kaip atrodo reikiamas vabzdys. Nebuvo didelė jų fanė, tad ne itin norėjo, kad kerai pasisektų. Net ir sustingdytos širšės jai nebuvo mielos.
- Vespa, - negarsiai ištarė Fiadh. Taip, žodis tikrai nėra sudėtingas. Ir čia nėra kur susimauti. Net ir ji gali viską atlikti gerai. Tad mergaitė garsiau ištarė burtažodį ir atliko reikiamą judesį. Jai pasirodė, kad iš lazdelės galo kažkas išlindo ir nukrito ant stalo. Atsargiai pasilenkusi į priekį Fiadh pamatė kažką juodo. Nutarė, kad tai yra širšės koja. Nubraukusi ją ant žemės grifiukė pakartojo kerus. Pavyko! Deja, Fiadh taip apsidžiaugė, kad visai pamiršo, kad reikia panaudoti dar vienus kerus. Kad tai yra ne kas kitas, o širšė, kuri įgėlusi nemiršta, dėl to gelti gali kad ir savo malonumui. O ta, kurią išbūrė šiaurės airė, panašu, pasižymėjo kaip tik tokiu hobiu. Nieko nelaukusi pasileido Fiadh prie akių ir paleido sunkiąją artileriją į darbą. Mergaitė pasirodė, kad jai įgėlė bent dešimt kartų.
- Stupefy! - prisiminusi riktelėjo grifiukė, deja, jau buvo per vėlu. Akis skaudėjo nežmoniškai. Mergaitė manė, kad tuoj mirs. Prisiminė, kad žadėjo sau nesikreipti į profesorių net tuo atveju, jeigu mirs. Dabar tai skambėjo be galo ironiškai. Tačiau bene pirmą kartą gyvenime ji parodė užsispyrimą. Iš skausmo pradėjo trypti kojomis. Svarbiausia buvo nepradėti klykti. Ji laikė rankas prie akių, nors ir suprato, kad tai nepadės. Deja, skausmas buvo toks, kad buvo sunku valdyti judesius. Tad ji niekaip nesiliovė trypti ir kratyti galvos. Kad ir kaip bebūtų gaila, skausmo tai nesumažino.
-
Koridoriumi tyliai puškavo mažikė su Kajumi. Ši užsičiaupusi klausėsi ką jai pasakojo vaikinas apie šios pamokos praktiką. Keistai linktelėjo. Žinojo, kad įjungus smegenėles, lengvai susigaudys kas vyksta. Įėjusi į klasę su švilpiu, trumpam jį paliko ir prisiartino prie profesoriaus. Jautėsi negerai. Labai negerai, kad pamokoje sukėlė tokį balaganą, nors tai realiai nebuvo jos kaltė, sutrikimas ne laiku atplaukė.
- Norėjau atsiprašyti už tokį, hm, netikėtą mano priepuolio pasireiškimą, negaliu to sukontroliuoti,- viską greitai išpylusi apsisuko ir ketino grįžti į savo suolą. Trumpam atsisuko.- Man viskas gerai, su praktika susitvarkysiu be problemų.
Beeidama atgalios apžvelgė visą klasę. Vespa, širšės, y raidė, lankstus riešas. Paprasta. Mintyse jau buvo įsitikinusi, jog viską sugebės įvykdyti. Ak, taip, sustingdyti. Taaai bus stupefy. Adelė turėjo savybę apžvelgusi aplinką sudėlioti skirtingas detales į vieną didelę, todėl ir praleidusi didžiąją pamokos dalį sugebėjo pati sau pasiaiškinti praktiką.
Grįžo į savo suolą, atsisėdo. Delną priglaudė prie kairės krūtinės pusės, širdį dar vis skaudėjo, tačiau nepaisius to, susirado lazdelę kažkurioje sijono kišenėje ir pradėjo praktikuoti burtažodžio judesį. Nesiblaškyk, viską spėsi padaryti. Nuraminusi save padėjo lazdelę. Pasisuko į Kajų.
- Kaip manai, pavyks man iš pirmo karto?- išrietė antakį ir menkai nusijuokė.
-
Pagaliau klasėje iš tiesų įsivyravo pakenčiama darbo aplinka, o šaltis, ačiū Merlinui, jau negraužė kaulų - jis virto vėsa. Dangus drabstėsi snaigėmis, mokinių lūpos spjaudėsi burtažodžiais. Arba Llewellyn atveju, pašaliniais žodžiais. Būtent jis klasės viduryje ganėtinai sėkmingai burbėjo. Ir ką tiksliai, Greywindas nesistengė išgirsti visai tyčia. Llewellyn priklausė jo vadovaujamam koledžui ir nors šis psicho vaikas mėgo durniuoti pamokų metu, būdavo kartų, kai tiesiog praleisdavo pro pirštus vardan žalios ir sidabrinės. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kad ir šiam penktakursiui: kai atėmė iš Grifų Gūžtos taškus po o'Ceallachain fiasko bei išvarė mergytę iš pamokos, jis turėjo puikią galimybę tą patį padaryti ir Dafydd atveju, bet nutylėjo ir tik vėliau paskyrė areštą, o taškai buvo kaip buvo. Įdomus požiūris, kai originaliai pats priklausė Grifų Gūžtai ir šią dabar tarkuoja, o Klastūnyną laiko šiltnamio sąlygose, nors pagal viską, situacija turėtų būti šiek tiek kitokia.
Kol į kabineto sienas daužėsi pernelyg lėtai žingsniuojančių batų aidas, visai nesutampantis su gamtos ūžesiu už stiklų, Džeimsas ranka atsirėmė į Makgonagal tamsiai rudą stalą. Tereikėjo mažo medžiagos poslinkio, apnuoginusio grandinės tatuiruotę.
- Judam, Llewellyn, pusę metų nelauksiu. – paragino profesorius vaikį, vis labiau panašėjantį į vieną didelį nenoro katilą. Gerai. – suspaudęs lūpas pasijautė laimėjęs. Taigi, dažniau reikės kviesti prieš klasę, štai kur dalis recepto.
Vyras atpalaidavęs pečius įdėmiu žvilgsniu gaudė kiekvieną vaikino judesį. Trūko tik drebančių kojų ir upeliais bėgančio prakaito, bet tokį malonumą abejojo ar kas teiksis suteikti. Užtat netikėtas pažeme slystantis atsiprašymas nudūrus nosį žemyn buvo kažkas šalia. Kaip Gilbert užtęsė pauzę mėgaudamasis tyla ir nevykusiu kerėjimu lyg mažu laimėjimu prieš jaunąją kartą. „Ar dabar supranti?“ – norėjo paklausti.
- Tavo nejudrus riešas, judesys per švelnus ir neturi ritmo. Sėskis ir dirbk, ponaiti. Tikiuosi, nenori dar vieno arešto už nedarbą pamokoje. – pagaliau tylą perplėšė valdingu balsu.
Tikėti, jog klastuoliui pavyko nė karto, buvo lygu idiotizmui. Šis veikėjas suktas kaip ir visas Klastūnynas – jis tiesiog nedirbo ir tiek, o pakviestas garuoja, jog jam vargšeliui nesiseka. Ko dar daugiau galima tikėtis iš jo? Vienas areštas stebuklų nekuria ir optimistas iš Džei buvo toks pat kaip iš Carol pūkuotas kačiukas (jei nesikuklinam perfrazuoti citatų). Dabar telieka sulaukti Livi.
Paliepus berniukui grįžti, akies šone sušmėžavo mergaitiškas vyresnėlės šešėlis. Green ir vėl atėjo su klausimais. Drąsesniu tonu, bet bailokais žingsniais, su mažiausiu troškimu išgirsti tuos pačius žodžius, kuriuos Džeimsas tikrai pakartos, nes kas gi daugiau jam lieka:
- Tavo klaida. – burbtelėjo trumpai užmetęs akį. – Įsivaizdavimo trūkumas. Šeštas kursas, Green. Ar man tave nusiųsti po pamokų į biblioteką vadovėlių skaityti? – paklausė pagalvodamas, jog jau nebe daug liko: šie, kiti ir mergina susipakuos iš Hogvartso visiems laikams, jei, aišku, iš pirmo karto išlaikys egzaminus. O toks scenarijus, tokiam plaukiančiam eliksyrų buteliukui kaip Stevie Green nelabai švietėsi.
Nelabai švietėsi ir profesoriaus lankymo pabaiga, nes iš savo suolo pakilo Sofija Orel, jo vaikščiojanti sąžinė Švilpynės uniforma. Tylenė, per pamokas nesisklaido, dirba, tačiau jos linktelėjimas tąkart jam stovint prie šios suolo, giliai viduje išmušė iš vėžių. Tikėtina, kad gesto potekstė slypėjo užduoties supratime, bet randuotam vyrui rodės, jog tai buvo kur kas daugiau, kas savaime išgąsdino. Švilpės nebaimė ir linktelėjimas tarsi sakė, tarsi kuždėjo: ji žino daugiau, ji žino viską ir ji šalia.
Jai artinantis, gerklėje susidarė gumulas. Orel šnekėjo mandagiai, ji turėjo geras manieras ir ji buvo tarp neutralių, bet su išskyrimu.
- Kartu su Ginger ateisi į antro aukšto klasę, kur anksčiau buvo nuodų ir vaistų kabinetas. Poryt.
Nė nepajuto kaip pasakė. Galbūt, nes jautėsi... Greywindas pakėlė veidą į Oliviją Rouz Winter, akimis sakydamas, jog jiems šiandien reikia susitikti.
Jautė, kaip už nugaros stovėjo Ravenas, Solveiga ir visi kiti, kuriuos nužudė Nebyliajame kare ir mūšiuose, kartu su kitais, kuriems kenkė - Mela, Donaldas, Igoris, Tris...
Jis buvo taip paniręs, kad į aplinką sureagavo, kuomet antrakursė sustojo.
- Tai įrodykite. – tyliai prabilo mergytei ir vėl linktelėjus. Kūnu nubėgo pagaugai, o klasėje pasigirdo varniaus kvietimas.
- Tu jų nesustingdei, - atsisukęs irzliai metė pastabą, - ir išeisi, kai leisiu, kerėti baigsi taip pat, kai pasakysiu, ar aišku? Sėskitės ten judu. – Kajui ir Adelei įžengus į kabinetą tarė. Pastaroji, visgi, prisiartino arčiau. Kada šis pageidavimų koncertas baig- ai, čia atsiprašymas. Transfigūracijos profesorius atsiduso pamatęs merginą.
- Gerai, eik. – jau ramiau nei su varnanagio išsišokimu prašneko. – Kitąsyk, jei blogai jautiesi, neik į pamoką. – favoritė, ką pasakysi.
Užtat Fiadh tokia nebuvo. Trypdama kojomis, kratydama galvą, šviesaplaukė papuolė į eilinę bėdą. Daugiau jos ignoruoti nepavyks.
- o'Ceallachain, juk sakiau sustingdyti! – pakėlė balsą dar vieną kartą. – Eik pas Pomfri.
Ir ten pasilik visą likusį laiką. – mintyse pabaigė.
-
Fiadh nenuėjo pas profesorių. O kaip ji būtų tai padariusi, kai visiškai nieko nematė? Akys tikriausiai ištinusios kaip reikiant. Šviesiaplaukė tikėjosi, kad neteks pamatyti veidrodžio iki tol, kol kas nors jai nepadės.
Grifiukė buvo tikra, kad profesorius Greywindas puikiai sutvarkytų reikalą pats. Tačiau kur jis ten terliosis su šiuo nesėkmių maišu? Ko gero, ir taip jau tvardosi, kad ko nors nepadarytų vargšei mergaitei. Fiadh net pasipurtė. Nenorėjo įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ji liktų su profesoriumi viena. Dėl to reikia kažkaip neužsidirbti arešto. Šiuo atveju jau geriau iš koledžo atimti taškai...
Su tokiomis mintimis o'Ceallachain išgirdo šaukiamą savo pavardę. Ji spėjo liūdnai pagalvoti, kad profesorius nė neatkreipė dėmesio į gerai atliktus sukūrimo kerus. Tik į tai, kad ji pamiršo širšę sustingdyti. Bet juk pagrindinė pamokos užduotis - sukurti širšę pagalvojo Fiadh ir pajuto, kad vėl kaupiasi ašaros. Tai skausmą tik dar labiau padidino, tad ji visiškai nebežinojo, kur dėtis. Vis dar laikėsi neklykusi, tačiau žinojo, kad tai gali nutikti bet kurią akimirką. Ypač jeigu ašaros neišeis kur nors savais keliais, o ir toliau kaupsis akyse.
Profesorius Greywindas pasiuntė trečiakursę į ligoninę. Kaip ji, po galais, gali ten nueiti, kai absoliučiai nieko nemato? Ji net iš klasės nesugebės išeiti. Na, gal ir sugebės, tačiau daugybę kartų į ką nors atsitrenks, o tada arešto tik ir telauk... Deja, Fiadh pasirinkimo neturėjo. Teko stotis ir eiti. Tad grifiukė atsistojo. Tačiau antrosios užduoties dalies - eiti - kurį laiką atlikti nesiryžo. Vis dėlto įtarė, kad profesorius žiūri, ką ji daro. Juk iš viso akivaizdu, kad jis tik ir laukia, kol šiaurės airė išsinešdins. Vis dėlto Fiadh tikėjosi, kad ligoninėje ji neužtruks ir spės grįžti į klasę.
Staiga Fiadh prisiminė, kad profesorius prieš ją apšaukdamas minėjo Ginger pavardę. Jeigu trečiakursė gerai suprato, Adelė grįžo į pamoką (savaime aišku, ji to nematė). Fiadh suvokė: per šią pamoką jau antram mokiniui tenka eiti į ligoninę. Ar profesorius Greywindas yra sveiko proto? Kažkaip nepanašu...
Fiadh sunkiai atsiduso. Skausmas vis dar buvo sunkiai pakeliamas, tačiau teks kažkaip savarankiškai (savakojiškai?) nukeliauti iki ligoninės ir ten tikėtis pagalvos. Fiadh nebuvo ten buvusi, tikėjosi, kad madam Pomfri bus bent truputėlį malonesnė už transfigūracijos profesorių. Gal ji neišjuoks vargšės mergaitės...
Šiaurės airė pagaliau pradėjo lėtai eiti. Kadangi nieko nematė, atsitrenkė gal į tris suolus, tad prie akių skausmo prisidėjo ir šonkauliai. Tačiau Fiadh nesiskundė ir stengėsi judėti kuo greičiau. Pagaliau suprato esanti prie klasės durų. Suradusi rankeną jas atidarė ir išsmuko lauk. Laimei, galėjo tikėtis, kad koridoriai bus tušti.
-
Varnius išgirdęs profesoriaus atsakymą nusikeikė. Vėl dirbt? Rudaplaukio tokia mintis nesužavėjo, jis jau nebenorėjo užsiimti tokiomis nesamonėmis. Pramankštinęs savo riešą ir pasiėmęs burtų lazdelę Aleksas kelis kartus pakartojo Vespa burtažodį su profesoriaus pastabomis. Gaudyti vapsvų varniukas nebenorėjo, tad vabzdžiai turėjo laisvę skraidyti po kabinetą. Keista, kad dar nesigirdėjo mergaičių cypavimai, bet kaip sakoma negalima girt dienos be vakaro. Burtas vaikiui jau buvo pabodęs, o veiklos kitos nesimatė. Aleksas jau tingėjo kelt ranką, tad tiesiog paprastai kreipėsi į Greywind:
-Pamokos užduotį jau atlikau. Nebematau reikalo čia sėdėti ir klausyti tavo įkiraus balso , - dar norėjo pridėti varniukas, bet susilaikė,-gal galiu susirinkt visus daiktus ir dingt?
-
Galbūt jos pasirodymas ir buvo kažkuo naudingas, nes veikiai profesorius Greywindas atsirado klasėje ir pradėjo daryti tvarką.
- Žinoma, profesoriau,- niekaip neparodė supratusi, kad Džei balse pasirodęs kartėlis ir šioks toks įniršis buvo skirtas jai. Nors suvokė net per daug gerai.
Atsidususi išsitraukė lazdelę. Kerus buvo bandžius tik kartą gyvenime - prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus. Nuvėrė žvilgsniu nueinantį Džeimsą. Pajuto. Ne, tai nebuvo kažkas, ką jis būtų pasakęs eilinei mokinei, kuri sutrukdė aptariant velniai žino ką. Va kaip tik todėl amžinai prisidirbi... Greičiau numirs vietoj, negu parodys, kad kažko reikia. Irgi mat, pradeda aiškintis santykius mokyklos koridoriuj. Abu protingi...
Vis dar atsirėmusi į sieną stebėjo Dafydd bandymus. Regis, ir tas plevėsa sparnus suskliaudė - ne galvoj, kai profesorius tokios nuotaikos. Pastarasis sėkmingai atsigriebinėjo už laiką, praleistą koridoriuj - terorizavo visus, kurie iki šiol sugebėjo neužkliūti. Nesinorėjo galvoti, kas galimai lauktų Kajaus, jeigu jam užtektų durnumo po šito fiasko dar pasirodyti klasėje.
Jau kėlė lazdelę, kai prasivėrė durys ir pro jas įžygiavo - kokia staigmena- Kajus, o iš paskos - toji Ginger. Olivija papurtė galvą. Visgi durnumo užteko, nors Džei, atrodo, buvo gana pakantus. Liaudis po truputį stūmėsi priekin, įsivyravo pusėtina tyla (kiek galėjai tikėtis iš tokios pamokos), tad buvo galima padaryti kas liepta - jeigu jis pats dar nepamiršo.
Nepasijudindama iš maloniai šiltos (palyginus) vietos, kelis kartus prasukiojo riešą.
- Vespa.
Grakščiai (ar bent pakankamai, kad galėtum taip pavadinti) mostelėjo lazdele, ore nubrėždama ne tvarkingą "y", o ją išraitydama taip, kad nebūtų padariusi gėdos nei vienai senyvo amžiaus kursyvu rašančiai damutei. Iš juodmedžio lazdelės galo išsiveržė neidealios formos, bet dailiai spindinti širšė. Tvarkingu ratu apzvimbusi kabinetą kabinetą (ir sparneliais beveik užkabinusi Džei plaukus) ji sustingo ir nukrito tiesiai į ištiestą Olivijos delną. Mergina nuleido lazdelę ir apžiūrėjo savo darbą.
- Leisiu sau pastebėti, kad reikia kiek patobulinti formą,- nutarė ir padėjo nejudrų vabzdį, šiek tiek per stambų kaip širšei, ant profesoriaus stalo. Kaip po tiek metų - pusė velnio. Geriau tegu prie manęs kabinėjasi, negu prie vaikų, o tai jau haliucinacijos prasideda. Nors priežastį turės.
Ne veltui visgi ją mokė Biobetonse - ir tikriausiai geriau. Tiesa, auksaspalvis spindesys greičiausiai pataikavo senmergių panelių tuštybei, tačiau pakaks pasakyti, jog Livi du kartus sukirto tikrai ne transfigūracijos VSMT egzaminą. Nelaukusi leidimo nužingsniavo taku į galą ir įsitaisė savo įprastinėje vietoje prie lango. Oda prieštaraudama pašiurpo pajutusi, kad šito kampo šiluma pasiekti dar nespėjo, bet Livi nekreipdama dėmesio įsispoksojo į langą. Šaltis, bent fizinis, jai buvo, jau pasikartojant, ne pirmiena. Daug labiau paliesdavo emocinis, kurio visom išgalėm saugojosi nuo vaikystės. Ne, ji dar nepamiršo, kaip jautėsi pamokos pradžioj. Tačiau dažnai pamiršdavo, kad giliai užrakintos ir nustumtos mintys moka sugrįžti. Ir sugrįžta nepaklaususios, ar dabar tinkamas metas, ar tu pasiruošus, ar gali. Akys raibo nuo baltumos už lango - prisiminė nuo jos neatsiejamą tylą, kuri apsupdavo iš visų pusių, tarsi įvyniodavo į vatą ir palikdavo vieną, atskirtą, išplėštą iš pasaulio ir numestą kažkur ant sniego vidury niekur. Ta vienuma reikėjo išmokti mėgautis- ir ji mokėjo. Užsimerkė, atsimerkė. Mokėjo pasidovanoti minutę ramybės, atsiriboti. Tačiau jos visada baigiasi - tai irgi suprato, nenorom atsisukdama į klasę. Į ausyse spengiančios tylos vietą stojo burtažodžius šūkaliojantys balsai, išburtų širšių zvimbimas ir Stingdomųjų strėlės. Sugavo Džeimso žvilgsnį - paskutinį to pasaulio atgarsį. Nežymiai linktelėjo parodydama, kad suprato. Užmaršties dabar reikėjo abiem.
-
Mergaitė apsidžiaugė, kad profesorius jei nieko nepasakė. Todėl taip pat tęsė savo darbą. Vis sakydama vespa, o po to stupefy. Kiekvieną kart jei gaudavosi vis geriau, bet iki idealumo dar pakankamai toloką. Cornet jau atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Aplink ją skraidė Alekso išburtos širšės. Camillai teko stingdyti ne savo širšes, o draugo. Pagaliau iš šimtinio karto klastuolei gavosi išburti širšes, bet kelios vistiek buvo kitokios. Išsekusi mokinė atsisėdo. Nusprendusi truputi pasiilsėti mergaitė vedžiojo lazdelę per stalą ir apie nieko negalvojo. Jos galva buvo tuščia. Šviesiaplaukiai buvo labai nuobodu, bet ir nieko ne norėjosi daryti. Kiekvieną minutę mėlynakė pažiūrinėdavo į laikrodį. Dar kelis kartus pabandžiusi padaryti praktika mokinukė vos neužmigo nuo nuobodumo.
-
Bene pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai atsiprašai ir gailiesi, kad kažką padarei ne taip, o profesoriaus tai visiškai nejaudina... Dafydd koja už kojos nusivilko atgal į savo suolą. Jis nesitikėjo, kad profesorius Greywindas patikės, jog atsiprašymas nuoširdus. Tačiau jo balse buvo kažkas, kas mokiniui visiškai nepatiko. Nepaisant to, jam Greywindas vis dar atrodė įdomus žmogus. Nebūtų tiek prisidirbęs per pirmą pamoką, gal net išdrįstų ko nors paklausti. Tačiau dabar... Bet koks klausimas tik priverstų klastuolį dar kartą pasimatyti su Greywindu akis į akį. Arešto metu. O šito velsietis nenorėjo.
Grįžęs į savo suolą jis pradėjo mąstyti: ar jam verta bandyti tęsti darbą? Profesorius bet kuriuo atveju nepatikės, kad jis tai daro sąžiningai. Būtinai apkaltins, jog aš tik apsimetu kažką darąs pasakė sau Dafydd. Vis dėlto nutarė: kad ir ką sakytų koledžo vadovas, klastuolis norėjo turėti teisę bent sau pasakyti, kad sąžiningai dirbo. Nepatikės, tai nepatikės. O kam vis dėlto rūpi, ką galvoja kažkoks profesoriūkštis?
Velsietis nelabai suprato, ką profesorius sakė, kad jo per švelnus judesys. Tiesą sakant, jis visiškai neįsivaizdavo. Tačiau paėmęs į ranką lazdelę pradėjo paišyti y raides. Bandė ir didesnes, ir mažesnes, kol galiausiai nusibodo. Juk jis vis dėlto buvo mokykloje pagarsėjęs Dafydd - negalėjo pamokoje sąžiningai dirbti ilgiau nei kelias minutes. Jau ir tos kelios minutės, reikia pasakyti, buvo neeilinis laimėjimas. Tiesa, ko gero, ne mokinio, tačiau profesoriaus. Apie tai susimąstęs raudonplaukis paniuro, tačiau tylėjo. Labai tikėjosi, kad profesorius jo nebejudins iki pamokos pabaigos. Ir, svarbiausia, kad pavyktų išeiti iš klasės be nieko panašaus į "Llewellyn, pasilieki."
Dafydd žinojo, kad jam tikriausiai nieko neišeis. Kur jau jis sugebės panaudoti sukūrimo kerus? Tokiems kerams atlikti reikia daug praktikos. Ir ne tik šių kerų praktikos. Iš viso reikia dažniau rankoje laikyti burtų lazdelę. Klastuolis prisiminė laiką Kambaryje iki pareikalavimo, kur Miona mokė jį visokiausių burtų. Deja, dėl kažkokių priežasčių pamokos šiais mokslo metais nebuvo pratęstos. Iš pradžių klastuolis negalėjo pakęsti minties, kad mokysis pas tą pasipūtusią mergiščią. O vis dėlto pamokos buvo tikrai naudingos, Dafydd tikrai nemažai išmoko. Tiesa, tos kelios pamokos negalėjo atpirkti ketverių su puse metų tinginiavimo. Tad tokia sudėtinga magija kaip sukūrimas klastuoliui vis dar buvo nepasiekiama kalno viršūnė.
- Vespa, - kiek garsiau nei norėjo ištarė velsietis, piešdamas y raidę. Ir pats suprato: nesitreniruodamas nieko ir neišmoksi. Ir nors šie kerai nėra tokie smagūs kaip partialis evanesco, galbūt kur nors gali praversti ir jie. Savaime aišku, jokia širšė iš lazdelės galo nepasirodė.
- Na, ir gerai, - piktai sumurmėjo Dafydd ir numetė lazdelę ant stalo. Ši nuriedėjusi garsiai nukrito ant žemės. Ši garsą palydėjo garsus keiksmas, išsprūdęs iš velsiečio lūpų.
-
Transfigūracijos kabineto durys prasivėrė. Už jų pasimatė šviesiaplaukė galva. Taip, tai buvo Fiadh, iš ligoninės sėkmingai sugrįžusi į pamoką. Laimei, akys buvo sutvarkytos greitai, tad grifiukė spėjo grįžti į klasę. Ji apsižvalgė ir skubiu žvilgsniu patraukė į savo suolą. Tikėjosi, kad spės iki jo nužingsniuoti, kol profesorius Greywindas sugalvos dar vieną kankinimo priemonę.
Atsisėdusi į savo vietą šiaurės airė susimąstė. Labai norėjo ir toliau mokytis sukūrimo kerų. Tačiau ji be galo bijojo, kad vėl kas nors atsitiks. Na, pavyzdžiui, ji nespės sustingdyti savo širšės. Dabar, be abejo, ji nebūtų pamiršusi to padaryti. Tačiau turint omenyje tai, kaip jai sekėsi transfigūracijoje šiais metais, viskas puikiai tikrai nepavyks.
Tačiau ir be darbo sėdėti nesinorėjo. Profesorius būtinai tai pamatys ir atkreips dėmesį. Kam tada iš viso grįžo į pamoką? Tada Fiadh susimąstė: tikrai, ko gi ji čia parėjo? Galėjo ramiausiai keliauti į didžiąją salę pavalgyti ar eiti tiesiai į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Profesorius Greywindas būtų tikriausiai tik apsidžiaugęs pagalvojo mergaitė. Akyse ir vėl pradėjo kauptis ašaros. Praėjusioje pamokoje ji buvo išvaryta. Ir tai buvo padaryta ne be reikalo. Kad ir kaip stengėsi, jai visiškai nesisekė. Ji buvo visiška nevykėlė. Vadinasi, motina, taip nuolat vadindama dukrą, buvo teisi... Žinoma, toks "atradimas" nepraskaidrino Fiadh nuotaikos. Nebūtų taip paniškai bijojusi profesoriaus, tikėtinai būtų atsistojusi ir išėjusi iš klasės. Vis dėlto ši grifiukė, nors ir mokėsi raudonajame koledže, drąsi tikrai nebuvo. Tad ji liko sėdėti savo suole. Kurį laiką mankštino ranką. Rašė visas iš eilės raides, neaplenkdama ir y. Vis dėlto kerėti nebedrįso. Staiga prisiminė, kad profesorius jai buvo uždavęs kažkokius kitus kerus. Per visus nuotykius, kurie, žinoma, ir vėl nebuvo sėkmingi, šviesiaplaukė visai pamiršo šį reikalą. Ji netgi pamiršo, kokie yra tie kerai, kuriuos jai reikia mokėti. Kurį laiką ji sėdėjo ir laužė galvą. Labai bijojo, kad profesorius prieis būtent dabar ir paprašys... Ką ten paprašys - palieps - parodyti kerus. O ji net neprisimena, kokie tie kerai! Ji žvilgtelėjo į Oliviją, kuri padėjo tų kerų mokytis. Neatrodė, kad vyresnė mergina bent kiek paiso Fiadh, tačiau kažkokiu būdu žvilgsnis į ją padėjo bent jau prisiminti burtažodį. Ferula mintyse ištarė sau šiaurės airė ir su palengvėjimu atsiduso. Negali sakyti, kad pamoka su Olivia buvo sėkminga. Vis dėlto kažką nuveikti pavyko. Tad jeigu ji dabar dar kelis kartus pakartos tą patį burtažodį, galbūt visiškai nesusimaus. O gal jai vieną kartą gyvenime pasiseks ir profesorius Greywindas net neklaus?
-
Sėdint suole ir mėginant sutvarkyti tą balą likusią nuo nepasisekusio užkeikimo, švilpės krūtinėje kažkas virpėjo. Ji nežymiai šypsojosi. Visą tą masę mergaitė supylė į vieną kišenėje rastų stiklinių buteliukų. Vėliau tikėjosi palikti jį Kmbaryje iki pareikalavimo. Širšės gulėjo sustingusios, beveik kaip negyvos. Staiga šypsena Sofijos veide dingo, tartum nė nebuvusi. Ji pagalvojo apie profesorių kuris kalbėdamas atrodė lyg visos visatos užguitas. Jis akimis ieškojo kažko klasėje. Tai mergaitei kažką priminė.
Antrakursė nusiėmė akinius ir pasitrynė akis. Galiausiai pergamente pradėjo raityti raides. Vieną po kitos, jos ranka vos vos virpėjo. Sofija rašė laišką ir po galais niekada nesitikėjo, jog bijos rašyti savo pačios motinai! Kaip jai pasakyti? Kaip jos paklausti? Ar ji bent atplėš voką? Švilpė pasijuto tokia maža ir nereikšminga kaip daugybę kartų ankščiau. Ji sulamdė pergamento skiautę, tvirtai sau pakartojo, jog tai atliks vėliau.
Į kabinetą įžengė Kajus ir Adelė. Pastaroji vis dar atrodė nekaip. Dafyd nesėkmingai atsakinėjo klasės priešakyje. Daugiau viskas atrodė lyg ir įprastai ( jei taip būna ), na dar Fiadh buvo išiūsta pas Pomfri po nesėkmingo nuotykio su vapsvomis, tačiau ir ji galiausiai grįžo sveika ( dėkui Dievui už tokias moteris kaip Pomfri antraip pusė Hogvartso mokinių žūtų nesulaukę septinto kurso ).
Viską užbaigusi mergaitė parėmė galvą ranka ir ėmė laukti pamokos galo. Ji galvojo apie vasaros atostogas, nors tai dar gana toli, bet prisiminus praeitas antrakursė nesitikėjo lengvo sugrįžimo su ašarojančiais namiškiais ir maloniu vakarienės kvapu virtuvėje.
Lauke vis dar snigo, klasės židinyje ruseno ugnis, Hogvartso sienose švilpavo vėjai, o koridoriuose vyko tai, ko nevykdavo niekur kitur.
-
Gavęs leidimą atsisėti, Kajus lengviau atsikvėpė ir kaip mat klestelėjo į savo vietą. Išsitraukė burtų lazdelę ir jau besiruošdamas kerėti, sulaukė Adels klausimo.
Kajus vyptelėjo, žvilgteldamas į varnę.
-Turi pavykti. Nagi, bandyk,- ir su šiais žodžiais pats mostelėjo burtų lazdele ir ištarė burtažodį vespa.
Geltonai juodi vabzdžiai su geluonimis suplakė vos matomais sparneliais, smagiai mirtinai sudūzgė.
Šaltukas perliejo Kajų, vos tik vapsos nutūmė ant stalo šalia pat jo kairės rankos. Vapsų (kaip ir bičių ir širšiű) nebijojo, tačiau jei tik arčiau priskrenda - gali bijoti, kiek širdis geidžia, kaip ir šį kartą.
Žaibišku greičiu sumosikavo lazdele, pasirodė raudonas blyksnis ir Kajui nesusigaudžius, jog stupefy panaudojo kaip bežodžius kerus, vapsos kaip mat sustingo.
Tyla, ramuma. Niekas nezvimbė.
Kajus atsitraukė kairę ranką.
Lengviau atsiduso, nors kartėlis jį smaugė.
-Evanesco.
Jokios kerų spalvos, bet visgi, tai nereiškė, kad šie transfigūraciniai kerai nesuveikė - vapsos išnyko ir Kajus vėl galėjo dirbti, nesivargydamas dėl nejudančių vapsų krūvos ant stalo.
-Vespa.
Šį kartą vėl nepasisekė - pasirodė vos kelios tos tikros širšės, bet ir tos nepanašios, labiau priminė bičių, širšių ir vapsų hibridus. Kajus vos garsiai nenusikeikė ir greitai sustingdė hibridus, o ir vėliau juos pradangino.
Juodų akių žvilgsnis svilino skylę stale, kur daugmaž ir atsirado tie hibridai. Kajau! Susikaupk! Negi, vos per kelias sekundes pamiršai kaip atrodo vapsos?! Koridoriuje tai pavykdavo!
Giliai įkvėpė. Gerai, bandauk dar kartą.
Riešo pasukimas, maža "y" raidė - kaip ir buvo sakyta (pala, Kajau, nelaikas save klaindinti! Nesustok! Dirbk!)?
Spiečius širšių pakilo viršum stalo, bet taip ir savo kraupios dainos ir neužtraukė - visos buvo sustingdytos ir joms, palietus medinį stalo paviršių, pradingo.
Kajus didžiavosi savimi, bet vis vien toliau ir toliau praktikavosi, nors ir po kurio laiko tai tapo neįdomu ir įgrįsusiu darbu, veiksmai - automatiški. Tačiau Wintersas dirbo, stengėsi nesiskųsti, nors ir kaip knietėjo išgirsti varpo dūžį, reiškiantį jog tiek pamoka, tiek praktika jau pasibaigė.
Galiausiai, neiškentęs, pasidarė pertrauką, per kurią jau iki pamokos galo (netyčia) jau nebedirbo su trasnfigūraciniais kerais.
-
Blondinė atsiduso, atrėmė galvą į ranką, kita tingiai praktikavo judesius. Nebuvo to, kas staigiai užmotyvuotų ją viską iškart atlikti. Žinojo, buvo įsitikinusi, kad gali, tačiau tingėjo. Jai vis dar viską skaudėjo. Bet Adelė tylėjo. Kaip visada.
- Gerai, bandysiu.
Ne veltui šis burtažodis buvo skirtas širšėms išburti, o ir ne veltui Ginger mokėjo lotynų kalbą, Vespa reiškė širšę, nors labai dažnai būdavo maišoma su vapsva. Laisva ranka juodmedžio lazdele gražiai, lengvai, tačiau tuo pačiu ir griežtai brėžė mažąją y raidelę. Dangaus mėlynės akys jau matė prieš save nedidelį vabzdžių, padabintų tamsiai rudais ir geltonais dryžiais, spiečių.
- Vespa,- ramiai ištarė mergina ir tas spiečius jau buvo realus. Akimirką stebėjo jį.- Stupefy,- ir sustingdė. Ir kaip varnė norėjo, kad viskas aplink ją sustingtų dažniau.
Paslėpė lazdelę kišenėje ir vėl pasislėpė savo tamsiai žaliame megztinyje. Visai kaip pamokos pradžioje ji virto bulvių maišu, tik šįkart su skausmu.
-
- Tu Gilbert, arba kurčias, arba visiškas kvailys. – profesorius tingiai prašneko, - jau sakiau. Pamoka dar nepasibaigė ir žiūrim savo žodyną, vaike.
Bet ji ėjo į pabaigą. Tačiau nė velnio neketino jų paleisti anksčiau laiko ir taškas, kad ir koks nepatenkintas varniukas lipdytųsi pamokoje. Kuris, reikia pripažinti, vis labiau ir labiau ėmė nepatikti, nors būkim biedni ir teisingi, niekad Gilbert ir nemėgo. Geriau šis berniokas būtų susipakavęs link ligoninės sparno vieta Adelės megztinio. Juk paprasta – abi pusės liktų patenkintos laimingomis mintimis – Džei nereikėtų virškinti pilkų akių sutvėrimo, o pastarajam nesviltų liežuvis nešdintis iš kabineto. Paprasta, deja, neįmanoma.
Kai Fiadh išsinešdino pakeliui išsiskaičiuodama savo šonkaulius, – dievaži, ji tuoj ir vėl apsiverks – sceną pasigriebė Olivija. Jos dailus mostas ir iš lazdelės išskridusi širšė, nors tobulumu nekvepėjo, bet turėjo favoritei sudaryti saugų taką iš vandens. Visgi, turėjo, jei ne tos emocijos iš giliau ir daug senesnių laikų nei šie, kurie jau ne pirmąsyk kabarojosi iš giliausių skylių ir veiksmų. Tačiau vyrui dar nė neprasižiojus, mergina pati nieko nelaukdama išlipo iš vandens sausut sausutėlė nesikuklindama parodyti ir savo charakterį. Kaip būdinga Wintersams. Savarankiškumas, žingsnis toliau nei leidžia raudona riba. Sučiaupė lūpas.
- Turėtum. – pratarė ir vėl sugaudamas merginos akis. Raudonplaukei pasišalinus ir užėmus suolą prie lango, prisiminė Dumštrango revoliuciją. Livi ir ten mėgo vaikščioti plonu ledu. Kažkada ji įlūš.
Laikas ėjo, jis varė savo ritmu. Židinys ruseno, snaigės krito už lango.
Šaunuolė Cornet stingdė varnanagio širšes, Dafydd stengėsi dirbti, Fiadh sugrįžo, Sofija tyliai rašė, plėšė pergamentą, Kajus įnirtingai kerėjo, Adelė, išbūrusi idealų širšių spiečių, pasislėpė savo megztinyje. Reikėjo... reikėjo praegzaminuoti o'Ceallachain, užvožti Winersui už simuliavimą, sustingdyti Alekso širšes, liepti Sofijai surašyti burtažodžius, kuriuos norės išmokti, tačiau profesorius nusisuko į langą. Pamoka ėjo į pamoką ir pagaliau pajuto kaip klasėje užsikonservavusi košė išsunkė visas jėgas, o Raveno ir Solveigos kvėpavimą galėjo justi ant savo sprando odos. Gerklėje užkišo Adelei taikytą pastabą dėl nemokyklinės aprangos pamokų metu, kaip ir spyrį Llewellyn už darbo nutraukimą, nes vienas favoritas, o kitas klastuolis, užteks to, ką padarė. Jis toliau žvelgė pro langą ir tylėjo.
- Pamoka baigta, pakuokitės lauk. – varpui nuskambėjus Greywindas dusliu balsu prabilo. Klasėje pasigirdo atstumiamų suolų girgždesys, kuprinių šnaresys ir batų žliugsėjimas. Velniop tą o'Ceallachain, lai kentaurai griebia, jis dabar nori ramybės. Bet kai užsitrenkė kabineto durys, ugninės iš stalčiaus neėmė kaip po pirmosios pamokos. Vyras atsirėmęs į mokytojo stalą sustingo nuleidęs galvą.
Rytoj.