Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Adelė Ginger Birželio 08, 2019, 01:21:15 pm
-
Akmeninės skersgatvio sienos trenkia šalčiu. Kažkur vanduo, kurį senyvo amžiaus moteriškė išpylė pro duris, kaip upeliukas teka žemyn. Einant girdėti žingsnių aidas, kad ir kokie šie būtų švelnūs ir lengvi. Atsimušęs aidas į akmenines sienas suvirpina debesis, kurie lyg koks prakeiksmas kybo virš šios atokios vietelės, kurioje nelabai siūloma apsilankyti. Menki saulės spindulėliai apšviečia paauglių šedevrus, kurie tik ir šaukia keiksmais ir nuogybėmis. Tai kaip juodoji skylė, atsidūręs čia, vargu, ar pavyks sugrįžti.
Žemaūgė persona priartėjo prie skersgatvio. Stabtelėjo. Sunkiai atsidususi ignoravo mintis apie visas legendas, kurios sklinda iš šios vietos. Žengtelėjo pirmyn, suktelėjo kairėn ir ši jau skersgatvyje. Stipriai įsikibusi į ryšulėlį su maisto atsargomis ir vieninteliu jos ginklu - burtu lazdele, jaunoji magė atsiremė į šaltą ir drėgną sieną. Čia visai kaip ryto spalvoto, rasos žolėje. Nei saulės, nei žvaigždės danguje. Tik tie keli išdykučiai spindulėliai trinkteli, tikrai neglosto, Adelei veidan. Varniukė apsižvalgo. Ir kas čia tokio gali būti baisaus? Tai juk paprastas skersgatvis. Net Airijoje baugiau nei čia. Blondinė tekštelėjo pėdomis per grindinį ir nusijuokė. Naujieji Adelės šedevrai permirksta, nešvarus vanduo apgaubė geltoną medžiagą, padengtą raudonomis gėlytėmis, aidas atsimuša į kitus šedevrus ir nueina tolyn. Mergina krūpteli išgirdusi artėjančius žingsnius. Jie netolygūs, rodos, artėja ne vienas asmuo.
-
Aukštai danguje šviečianti saulė plačiai šypsojusi apačioje gatvėmis skubantiems žmonėms. Ilgi, nematomas rankas ištiesę spinduliai švelniai glostė Londono gyventojų veidus. Daugelis iš šių tik suraukdavo antakius suirzdami, jog saulė spigina šiems į akis apakindama ir neleisdama pamatyti priešais atsiveriančio šaligatvio. Tikimybė į ką nors atsitrenkti tokioje situacijoje buvo itin didelė.
Vis dėl to ne visi, žingsniuojantys miesto šaligatviais, skubėjo savais reikalais. Kai kurie mėgavosi jiems skirta saulės šiluma. Paslėpę saulės šviesai jautrias akis po akiniais nuo saulės londoniečiai tingiai žingsniavo Londono gatvėmis.
Garsus automobilių ūžesys, tylūs žingsnių aidai, pro pravirus langus girdimi šūkavimai, visa tai buvo miesto dalis. Įprasta Anglijos sostinės kasdienybė.
Pasimėgauti saulėta diena neatsisakė ir dangaus mėlynumo spalvos savininkė. Atsiliepusi nebyliam pro langus krentančių spindulių šauksmui, šviesiaplaukė vos po kelių akimirkų žingsniavo viena iš Londono gatvių. Vilkolakės klausą dirginantys balsai, gatvėse riedančių automobilių variklių gaudesys, iš kavinių vidaus sklindanti muzika, privertė pabusti ilgesį. Nors mokslo metai dar tik prasidėjo, tačiau Londono mergina jau spėjo pasiilgti. Lygiai taip, kaip ir Ispanijoje likusio dvaro.
Kilstelėjusi ranką persibraukė per ilgus, šviesius plaukus nuvydama visas mintis į šalį. Kelios dienos. Regis, tiek turėjo pakakti sumažinti viduje jaučiamą ilgesnį.
Laikas, vaikštinėjant į visas puses išsišakojusiomis miesto gatvėmis, netruko praskrieti. Šviesiai melsvą dangų netrukus ėmė keisti tamsesnis, pranašaujantis apie artėjančią naktį. Paslėpusi rankas odinio švarkelio kišenėse pasuka namų link, tačiau vos po akimirkos dėmesį patraukia akies krašteliu pastebėta persona. Šviesūs, trumpi plaukai, išskirtinė apranga. Abejonių, jog į skersgatvį pasuko Hogvatrse sutikta mergina, nelieka.
Stabtelėjusi Davina krypteli galvą žvilgsniu susirasdama Adelę, pradingstančią už kampo. Kelias akimirkas padvejojusi nusekė paskui. Spėjimų, kodėl šviesiaplaukė pasirinko pavojingą skersgatvį, daugybė, tačiau kuris iš šių teisingas, nežinia.
Stengdamasi neatsilikti paspartina žingsnius, kai vos netrukus išvysta į sieną atsirėmusią mėlynakę.
-Adele,-tyliu, švelniu balso tonu pakviečia pažįstamą personą. Deja, dangaus mėlynumo žvilgsniui nespėjus pastebėti, kaip šviesiaplaukė atsisuka, puikią vilkolakės klausą pasiekia žingsnių aidas. Akimirksniu žaviosios lankininkės žvilgsnis nukrypsta garso link.
-
Kapt. Kapt. Rodos, net sienos alsuoja, o nuo lietvamzdžių kapsi lašai. Nežinia, ar lietaus, ar šiaip kokio purvo. Adelei šmėstelėjo paauglio piešinys. Ant sienos mergina, blondinė, skirtingų spalvų sportbačiai ir kišeninis peiliukas rankoje. Ironiškas, tylus juokas paliko Adelės lūpas.
- Vau,- sušnabždi.
Atrodo, blondinė prieš save matė savo atvaizdą. Velvetinių kelnių kišenėje ši užčiuopė peiliuką, prikando lūpą. Nuostaba nedingo. Priėjusi arčiau piešinio jį apžiūri. Niekada nebuvo pagalvojus, kad matys save ant sienos. Skersgatvio sienos. Mėlynos, lyg kalnų upelis skaidrios, akys žvilgtelėjo aukštėliau. Šypsena dar vis ant veido. Mergina perbraukė pirštais per akmeninę sieną, pajautė drėgmę ir šaltį, atsitraukė. Primena grotą. Kaip keista. Dveji prisiminimai vienoje vietoje.
- Taip, čia aš, klausau,- užmiršusi apie žingsnius blondinė prabilo, tačiau ne atsisuko, žvelgė toliau į savo atvaizdą.- Ar matai? Čia aš,- galiausiai varniukė atsisuko ir plačiai nusišypsojo pamačiusi Daviną.- Aš pasiilgau tavęs,- meniškos sielos mergina priėjo arčiau.
Vėl pasigirdo aidas. Greiti, įniršę, nekontroliuojami žingsniai artėjo. Aidas vis garsiau atsimušinėjo į sienas. Varnė krūptelėjo ir vėl. Atsisukusi atgalios pamatė kelis siluetus, kurie buvo jau visiškai arti blondinės. Žemaūgė net nespėjo sureaguoti kaip jos ranka, kuria laikė ryšulėlį, buvo staigiai sučiupta. Vyriška ranka suėmė blondinukės kaklą ir prispaudė prie šaltos sienos. Kaip bebūtų keista, varnė neverkė, neišleido nė garselio, tik ramiai, nepastebimai numetė savo daiktus ant žemės ir stumtelėjo už kojų. Ji gal ir būtų buvusi bejėgė, tačiau pasinaudojo savo drąsa ir neblogai įkando dar vis jai nematytai žmogystai į ranką, kuri laikė jos kaklą. O tuomet mėlynosios akys žvilgtelėjo į Daviną. Ginger šiandien nebuvo pasiruošusi kažkokioms kovoms. Jai užteko būti pritrankytai chimeros.
-
Dangaus mėlynumo žvilgsnis įsmigo į priešaky atsivėrusį vaizdą. Vakaro tamsai atklydus į Londono gatves, ką nors įžvelgti tapo gana sunku. Laimei, antgamtinė rega palengvino užduotį. Pastebėti, neryškius įtrūkimus akmeninėje namo sienoje ir tolumoje ryškėjančius siluetus, buvo vieni juokai. Deja, mintis, jog tie, kas artinosi link penkiolikmetės, galėjo ją sužeisti, nekėlė jokio noro linksmai nusijuokti.
Ramindama save, jog besiartinantys, kaip spėjo Londono gyventojai, tėra tik ne tinkamą skersgatvį pasirinkę praeiviai, paspartino žingsnius. Atsarga gėdos nedaro.
Siaurame skersgatvyje nuskambėjus Adelės žodžiams, mėlynakė staigiai stabtelėjo. Šviesiaplaukė nė nekryptelėjo galvos į jos pusę. Šios žvilgsnis buvo įsmeigtas į ant sienos kabantį piešinį. Piešinį, kuriame, regis, buvo pavaizduota ne kas kitas, kaip pati varniukė.
Kiek sutrikusi ir su nuostaba akyse Davina įsmeigė žvilgsnį į piešinį. Pavaizduota mergina puikiai atitiko Adelę. Tarsi kažkas jau būtų žinojęs, jog jaunesnioji varniukė pasirodys čia. Kažkas žinojo, kaip atitraukti jos dėmesį.
Pagaliau šviesiaplaukei kryptelėjus galvą žaviosios lankininkės pusėn, dangaus mėlynumo žvilgsnis atsitraukė nuo piešinio nuslysdamas girdimo aido link. Dvi žmogystos jau spėjo priartėti prie varniukės.
-Adele!-šūktelėjo pasileisdama link užpuolikų. Mintys, iki šiol kankinusios jaunąją ispanę, akimirksniu dingo. Teliko tik vienui viena - išgelbėti Hogvartso pilyje sutiktą merginą.
Vienam iš nepažįstamųjų stipriai sugniaužus penkiolikmetės kaklą ir prispaudus ją visu kūnu prie sienos, dangaus mėlynumo žvilgsnis nuslydo kitos personos link. Tvirto sudėjimo vyriškis buvo pasiruošęs užblokuoti kelią jų pusėn artėjančiai merginai.
-Stupefy,-pirštai švelniai sugniaužė iš kedro pagamintą lazdelę. Pakartoti prieš metus vykusio susitikimo su vampyrais nebuvo jokio noro. Daugiau neketino nieko sužeisti.
Pašalinus vieną kliūtį, pastojusią kelią, burtų lazdelė nukrypo antrosios personos link.
-Relasio,-gniaužtai, laikę ploną Adelės kaklą, atsilaisvino, o stambaus vyriškio kūnas akimirksniu atsidūrė už daugybės metrų.
Mintyse padėkojusi magijos pasauliui, žavioji lankininkė kryptelėjo galvą į šalia stovinčią merginą.
-Tu nesužeista?-brangakmenio spalvos žvilgsnis lėtai nuslydo jaunesniosios varniukės kūnu. Jokių stiprių sužeidimų, regis, septyniolikmetei eilinį kartą pavyko išgelbėti kitą.
-Eime,-grįžtelėjusi per petį nužvelgė tamsų skersgatvį. Antrosios personos niekur nesimatė, tad apleisti itin pavojingą Londono kampelį reikėjo, kuo skubiau.
-
Iš šono varnė galėjo pasirodyti gerai kvaištelėjusi, mat ji paprasčiausiai nusijuokė. Slaugė Pomfri jai griežtai buvo liepusi josios kabinete apsilankyti kartą į savaitę. Chimeros pritrankytos, be jokio pasigailėjimo pridaužytos merginos galva, o tuo labiau smegenys, kurių abu pusrutuliai nebuvo iki galo išgiję, galėjo bet kada sugalvoti iškrėsti ką nors neįmanomo ar nesuvokiamo, dažnai blondinė nebesukontroliuodavo pro kraštus išsiveržiančių emocijų arba judesių. Deja, spėkit, kam buvo nusispjaut ant savo sveikatos ir kas nusprendė, jog jau gali bastytis po Londoną bei pavojingiausias jo vietas.
- Buvo ir blogiau,- smulkiais pirštais pamasažavo smilkinius.
Oro trūkumas vėl privertė merginos galvą pajusti skausmą. Lėtai atsirėmė į šaltą, drėgną ir pelėsiu atsiduodančią akmeninę sieną, nuslydo žemyn, velvetinės kelnės prisipildė nešvaraus vandens, oda sušlapo ir pašiurpo. Mergina atrėmė galvą į sieną. Akyse šmėstelėjo vienas chimeros smūgis, psichologinis skausmas nuėdė merginos kojas, kurias puošė randai. Varnė jau buvo beprarandanti sąmonę, kai į tą pačią košę įsimaišė ir menkas stuktelėjimas į galvą, lyg koks akmuo ar skeveldros gabaliukas būtų mestas su tikslu.
-
Frazė, leidžianti suprasti, jog mergina dar pakankamai stipri palikti prieblandoje skendintį skersgatvį, nebuvo itin tiksli, mat, užuot atsiplėšusi nuo vėsios sienos ir pasileidusi paskui, šviesiaplaukė atsirėmė į šalčiu dvelkiančią atramą.
-Adele...-susirūpinusi dar visai neseniai sutiktos personos savijauta, nukreipė safyro spalvos akis į šią. Netekusi nemažai jėgų penkiolikmetė susmuko šalimais sienos, panardindama blauzdas dengiančias kelnes šaltoje, išgaruoti nespėjusioje baloje. Akių vokams pamažu ėmus slėpti jūros bangų mėlynumo akis, jaunoji ispanė pritūpė šalia bandydama neleisti prarasti sąmonės jaunajai varniukei.
-Mes tuoj iš čia ištrūksim,-vos matomai šyptelėjo, tačiau pakilusių lūpų kampučių šviesiaplaukės akys išvysti nespėjo. Akių vokai jau spėjo šias paslėpti.
Likusi vienui viena prietemoje skendinčiame, niūrią nuotaiką keliančiame skersgatvyje, kilstelėjo galvą nužvelgdama matomą teritoriją. Aplinkinių namų langai skendėjo tamsoje, tik keli iš jų spinduliavo viduje šviečiančių šviestuvų šviesą. Visą skersgatvį gaubė tyla, girdėjosi tik iš tolumos atsklindanti rami melodija. Nebuvo nieko, kas išvydęs sąmonę praradusią merginą, pasisiūlytų padėti.
Sutrikusi ir neturėdama minčių, ką vertėtų daryti, švelniai suėmė šviesiaplaukės veidą kelis kartus švelniai suduodama per skruostą.
-Adele, prašau, pabusk...
-
Aptirpusios merginos galūnės, spengianti tyla ausyse ir aklina tamsa grąžino Adelę į tą siaubingą susitikimą su padaru, rodos, šie prisiminimai ją persekios visą gyvenimą. Velnias, gal reikėjo paklausyti Pomfri? Jausdama švelnų sudavimą ties skruostu, šviesiaplaukė sunkiai pramerkė savo šaltinio tyrumo akis. Mergina norėjo prabilti, išpasakoti viską, kas jai nutiko, kad jos galvos skausmas ją tiesiog ėda iš vidaus kiekvieną dieną, bet vietoj žodžių, jos lūpas paliko atodūsis, reiškiantis, jog išsipasakojimas varnei niekuo nepadės. Nusukusi akis nuo Davino, įsmeigė jas į piešinį ant sienos. Kokia nuostabi harmonija dominavo jame, kaip spalvos ne kartą maišytos derėjo tarpusavyje, raudona ir mėlyna maišėsi tapdamos violetine, taip buvo nuspalvintos kelnės, kurios Adelei neatrodė labai įspūdingos, ji būtų dar pridėjusi įvairių spalvų dėmių. Bet tai buvo kito menininko šedevras, kuris jaunąją merginą žavėjo.
- Davina,- prabilo šviesiaplaukė ir sunkiai atsistojusi pagaliau pajautė kojas.- Ką man daryti?- paklausė, o tai buvo tikrai keistas klausimas.- Kur man dėtis?
Varnanagė buvo išsekusi, palikusi savo tikslus už nugaros. Klykianti galva temdė jos protą žaibišku, šviesos greičiu. Akimirką suklupo žengiant priekin, tačiau greit atsigavo. Žvilgtelėjo į Daviną, o vėliau į skersgatvio galą.
-
Baimė, jog Adelė vis dėl to sunkiai sužeista ir vargiai atgaus sąmonę, išsisklaidė tą pat akimirką, kai jūros tyrumo akys lėtai atsimerkė įsmigdamos į priešais tupinčią merginą. Švelnus pliaukštelėjimas
per skruostą pažadino penkiolikmetę iš tamsos.
Kiek lengviau atsikvėpusi ir nusekusi Adelės žvilgsnį dar kartą nužvelgė skersgatvį. Vos prieš kelis metus čia nė nebūtų įkėlusi kojos. Jodinėti žirgais Ispanijoje likusiame dvare ar šiltuose namuose groti gitara kur kas labiau viliojo nei šaltas ir niūrus Londono užkampis. Tačiau, jog sugrįžti į namus ir įsitaisyti po šilta antklode, reikėjo laiko. Palikti Adelės vienos neketino. Šios būklė, regis, buvo kur kas blogesnė nei atrodė prieš tai.
Dėmesį patraukus šviesiaplaukės klausimui, Davina kryptelėjo galvą į šios pusę pagaliau išsitiesdama visu ūgiu. Gerokai didesniu ūgiu nei šalia stovinti penkiolikmetė.
-Turėtum pailsėti ir atsigauti,-liūdnai šyptelėjo nužvelgdama šalimais stovinčią merginą. Nuovargis ir išsekimas neleido nė akimirkai suabejoti, jog Adelei poilsis buvo reikalingas, kaip deguonis plaučiams.
-Jei esi pasiruošusi papildyti savo skrandį šilta lazanija ir atlaikyti ekskursiją po mano namus, galim keliauti ten,-kilstelėjo lūpų kampučius pasiūlydama puikią vietą atgauti jėgas.
Nors skersgatvį ir Murrell namus skyrė nemažas atstumas, vis dėl to žavioji lankininkė tikėjosi, jog Adelei užteks jėgų juos pasiekti. Žengusi kelis žingsnius ir pasivijo šviesiaplaukę imdama žingsniuoti šalia. Baimė ir nerimas, jog išsekusi penkiolikmetė gali suklupti, neleido paspartinti žingsnio.
Netrukus niūrus ir šaltas skersgatvis liko už nugaros. Teliko tik prisiminimų dalimi.
-
Šaltis ir drėgmė gėlė merginos kojų pirštus. Beveik visa ji buvo permirkusi. Abejonių dėl peršalimo neliko. Dangaus mėlynės akys pavargusiai pasisuko į Daviną. Varnė lėtai linktelėjo. Kaip norėčiau namo. Pas tėtį. Smulkiu delnu jau norėjo nusibraukti ašaras, kai suprato, jog vis dėl to neverkia. Tai keista. Kodėl jaučiu ašaras jeigu jų nėra? Nudavusi, jog dar vis neatsigavo iki galo, žvilgtelėjo į draugę.
- O taip, lazanija,- menkai šyptelėjo.- Dėl namų ekskursijos abejočiau, tačiau tikiuosi, kad turėsi kuo mane aprengti, nes tai,- ranka mostelėjo į savo apdarus.- Jau net nemanau, kad galima vadinti drabužiais.
Blondinė pasilenkė, paėmė savo ryšulėlį. Dar kartą žvilgtelėjo į akmeninę sieną ir kartu su vyresnėle paliko meno kūrinį už savęs.
-
Kupidonas Monro buvo daug praeities nuoskaudų savyje nešiojantis vaikis, kurio gerovė visiškai niekam šiame pasaulyje nerūpėjo. Netgi jam pačiam. Juk tikriausiai joks kitas pilno ir sveiko proto žmogus vidury nakties nebūtų tamsiame skersgatvyje, atokiai nuo visų akių, pakeltas už pakarpos ir daužomas kaip bokso kriaušė.
Jis nebesuprato kur baigiasi skausmas ir kur prasideda galvos svaigimas, bet smūgiai nesiliaudami sekė vienas po kito, atrodo vis smarkesni ir smarkesni. Kupidonui iš nosies plūdo kraujas, o viena akis buvo užtinusi taip, kad pro ją tesimatė siaurutis plyšelis to šikniaus veido.
Kaip Monro į tai įsivėlė? Užkabino kažkokį šmikį viename iš prastesnių Londono rajonų, tokių, kuriuose trainiojasi tik miesto atmatos ir kur gali pamatyti patį degradacijos dugną. Žinoma, Kupidonas, trenkęs tam suskiui veidan visai nesitikėjo, kad tas dar turi ir besmegenių pakalikų, Tai štai, dabar jis buvo laikomas dviejų - už pakarpos ir už rankų, kad negalėtų smūgiuoti atgal. Suknisti bailiai.
Kupidonas neabejojo, kad jei kas būtų pamatę muštynes būtų bent kažkam skambinę ar ką nors darę, bėda ta, kad tokiuose skersgatviuose niekas su pilnu protu nesilanko. Blondinas pirmą sykį gyvenime nežinojo kaip išsisuks iš šios padėties.
-
Lengva nakties vėsuma šaltais pirštais glostė nepridengtą kaklą, skruostikaulius, gairino marmuro baltumo odą. Šalčio nebemokėjo pajusti - tai buvo tokia pat natūrali būsena, kaip ir kvėpavimas. Tačiau visada nustebindavo šiluma. Šilumą paskutinįkart jautė jau net nesuskaičiuotų prieš kiek metų - kito žmogaus kūno. Jos. Būtent neapsikentęs per daug prikūrentų, tegu ir ugninės pilnų patalpų išsirovė laukan tokią, kaip jam, palyginti ankstyvą valandą. Įkvėpė. Londono taip ir neprisijaukino, sienos, namai, siauros gatvelės ir skersgatviukai, kurių tų prakeiktų anglų čia pristatyta gyva pekla, tarsi spaudė iš vidaus, lėtai kankino ir spraudė į vis siauresnius rėmus. O gal į juos ėjo pats? Beprasmiška galvoti blaivam, to išmoko dar vaikščioti nepradėjęs. O jūs ką galvojot, tolerancija promilėms ateina iš genų? Vyptelėjo ir patraukė tolyn.
Teisybę pasakius, miestą labiau mėgo naktį, kai visos biurų žiurkės sulįsdavo į savo urvelius. Tad būdavo panašiau į medžioklės plotus, prie kokių buvo įpratęs. Pavieniai, išsigandę žmogeliai, lengvai pasiduodą bet kokiai įtakai - net stengtis nereikdavo. Ir antamtines galias buvo lengva palikti nuošaly - toks naivus dabar tapo grobis. Nepatenkintas pajudino pečius, tarsi jiems būtų pasidarę ankšta odinėje striukėje. Medžioklė nebeteikė azarto, nebeprabudindavo - o taip buko ir juslės, susidrumsdavo krištolinės mintys ir galiausiai likdavo vienas, pasimetęs savo paties galvoje. Reikėjo grįžti - ne kartą sau tą primindavo, tačiau tuo pačiu negalėjo išeiti nebūdamas tikras, palikti to vieno išsikišusio siūlelio, neįdėti paskutinės dėlionės detalės. Todėl tebepūva čia.
Pasistengė įsigilinti į žingsnius, tykiai aidinčius menkai apšviestame skersgavyje, kuriuo dabar žingsniavo. Sukluso. Dabar jau pajėgė suvokti, kad kažkur, tarp bereikalingą trikšmą keliančių kvailių įsiliejo ir kur kas tauresnė garso rūšis - skausmas. Juto besiliejant kraują, juto kančios tvaiką. To, ko neteko fiksuoti jau labai ilgai.
Akimoju apsisuko. Pirštų galiukai susirado visada tobulai išgaląstą vėsų metalą. Nugara išsitiesė, gava pakilo, net ir eisena tapo dar grakštesnė, kažkuo primenanti sėlinančią panterą. Pasieniais nuslinko tolyn, vedamas tos nežemiškos traukos, kuria jau ilgai neteko mėgautis. Dar viena tuščia gatvelė, gęstanti šviesa lange, pusiau išlaužtos durys ir štai pagaliau... Pagaliau galėjo aiškiai girdėti ne tik abstrakčius smūgius, bet ir balsus, dejones, net ant grindinio tykštantį kraują. Chuliganėlių peštynės, kaip nustatė. Ne pats mieliausias širdžiai scenarijus, bet ką padarysi, kai pasirinkimo pasauly visai nebelikę. Nieko, bus gerai ir taip.
Nesirodė, užsiglaudęs už sienos tyliai klausėsi. Mažiausiai trys prieš.. vieną? Mėgstamiausia gatvės peštynių rūšis, kad ir kiek nedaug jų bvo matęs. Juodos akys blykstelėjo tamsoje. Gal bus nors kiek įdomiau negu su tuo idėjiniu vaikinuku ginčytis dėl jos gerovės ar norų. Būtų užtekę vieno žvilgsnio, ir užtiltų. Kodėl tada nepasinaudojo? Nebuvo garantuotas, kad pavyks. Senoji giminės legenda minėjo mylimąsias. Visada turėjo bent dešimtį papildomų scenarijų, suplanuodavo kievieną žingsnį, o dabar? Klausimas, kiek ilgai ištvers tokį nešvarų, drumstą gyvenimą. Bet ne, ne dabar. Kraujas, smūgiai, skausmas. Dabar svarbiausi jie. Dabar.
- Problemos, jaunuoliai?- žemas balsas buvo idealiai lygus ir šaltas it plienas. Šilkinis, bet tuo pačiu priminė ledą. Išlindo iš už sienos, koja už kojos artėdamas apšviesto ploto link, bet visgi išlikdamas šešėlyje. Iš tamsos blykstelėjo akių speigas. Tegu ir nešeimininkavo šitam mieste, skausmo karalystė priklausė jam. Visur, kad ir kur bebūtų.
-
Kupidono kraujas atrodo vis daugiau raudoniu margino purvinas plyteles po kojomis, lašas po lašo kapsėdamas ir lašėdamas į tarpelius tarp jų. Vaikinukas buvo įsitikinęs, kad dar akimirka ir plyteles margins ne tik jo kraujas, bet ir šviežiai iškeptas lavonas. Žinoma, karts nuo karto pro jo praskeltą ir sutinusią lūpą išsiverždavo sunkiai suprantamas, neaiškus grąsinimas ar įžeidimas. Vienintelis dalykas dar rodantis, kad tie trys idiotai daužo gyvą, kvėpuojantį (nors tai tikriausiai ne ilgalaikė būsena) žmogų, o ne kokį parduotuvės manekeną.
-Šūdžiai, tik paleiskit mane ir nurausiu suknistas... Su-suknistas ga... Galvas!-pro sukąstus dantis išrėkė Kupidonas. Suprato, kad jei nieko nedarys tai ir išmuš paskutinioji čia, purviname skersgatvyje. Ne pats oriausias likimas.
Balsas. Kažkieno balsas nuskambėjo tarsi iš už sienos ar dar toliau. Žinoma, Monro jis buvo nepažįstamas - nebuvo tokio pažįstamo, kuris būtų jo ieškojęs, bet dabar giminystės ar draugystės ryšių Kupidonas neieškojo - buvo svarbiausia, kad visas dėmesis nebebuvo sutelktas į jį. Smūgiai liovėsi, o spaudimas ant rankų atsileido, bet tas idiotas, kuris laikė jį už pakarpos vis dar laikė Kupidoną, kumštį suvaręs tiesiai po žandikaulio linija - tarsi ketintų bet kada sutraiškyti trachėją.
Lyg ausis būtų apgautos kokiu miglos šydu jis girdėjo ir kitų dviejų liurbių atsakymus:
-Kas tau darbo?
Ir:
-Atšok.
Ar Kupidonui dabar siaubingai skaudėjo? Taip. Ar jis dėl to ruošėsi gulėti kaip kokia šliurė? Tikrai ne. Tas, laikantis jį už apykaklės padarė didžiulę klaidą trumpam nusisukdamas pažvelgti į nepažįstamąjį, žemo balso savininką. Blondinas mostelėjo koją atgal, o tada suvarė kelį visu smarkumu jo pilvan. Jis nė nespėji sureaguoti ir susilenkęs leido Monro susmukti ant žemės.
Stokis, po velnių-pats sau liepė švilpis, bet pro lūpas išsiveržė tyli, skausminga aimana. Kojos jo neklausė ir Kupidonas tepabandė bent atsisėsti, jog negulėtų paslikas.
-
Maži berniukai mėgsta žaisti su ugnim. Tačiau jį visada traukė šaltis. Daugybę kartų buvo užsikasęs sniege, į namus iš kalnų viršūnių parsinešęs tobulos formos krištolinių ledo kubelių, kurie, didžiam nusivylimui, greitai pratirpdavo nuo rankų šilumos. Senelis dažnai nesakydavo nei žodžio, net jeigu prapuldavo ištisom naktim. Skausmas jį palauždavo, visgi nesuvokė, kaip sugebėjo išsilaikyti pasaulyje tokį ilgą laiką - perkopė trisdešimt penkerius. O jam... jam dvidešimt devyneri, ir jau svajoja apie palaimingą nebūtį. Ir taip jau pateks prie rekordininkų, tik kažin, kokia kaina. Gyvybė juk nebuvo matas. Tą ne kartą nepasibodėjęs ir įrodė. Kad ir štių trijų - ne, keturių - apgailėtinų šliuželių rusenančios švieselės tamsiam skersgatvy. Kraujas, perneyg garsiai reiškiamas smurtas - štai kas jį čia atvedė. Kančia jam buvo svarbi - buvo kaina. Skausmo karalystė turi likti nesuteršta nemokšų, kvailių ir neteisingai auklėtų vaikų. Kaip pjūvis gali būti lygus, gražus, švarus arba purvinas, išdraskytas ir paplūdęs kraujais, taip ir konfliktai turėjo daugybę atspalvių, natų, skonių. Šis, beje, nebuvo iš maloniausių.
Chuliganėliai, matyt, taip pat nejautė ypatingo pasimėgavimo ir komforto - laikytasis atgavo bent dalį laisvės, kol likusieji bandė atgauti savigarbą. Kad bent žinotų, kaip išties tai sunku...
- Laisvi,- į atžarias pastabas net galvos nepasuko, nors viduj suirzo - dievaži, negi niekas vaikų nemoko bent jau tam tikro rango atsakymo, jau nekalbant apie muštynes neištaškant kraujo per tris grafystes. Kaži, ar bent girdėjo apie tokį stebuklą kaip peilis?
Per akimirką delnai sugniaužė lygias ginklų kriaunas. Iškvėpdamas paleido skrieti, ramiai nulydėjo akimis, kol įsmigo į už kompanijos esančią sieną. Jeigu šito dar buvo mažai, kiek atsipaipelojusio kankinio smūgio turėjo pakakti, kad vaikai grįžtų atgal į savo lovytes.
- Ramios nakties,- vyptelėjo, tačiau tamsios akys grėsmingai žybtelėjo chuliganėlių pusėn. Jis nejuokavo, net jeigu ramia, net kiek tingia eisena patraukė susirinkti susmigusių peilių. Neskubėdamas išlaisvino geležtę nuo ją apglėbusios medienos, ginklai tvarkingai sugulė į savo vietas striukės atlapuose. Bent milimetras šone, ir jaustųsi tarsi nuogas centrinėj aikštėj. Vėsaus metalo svoris turėjo būti juntamas tiksliai ten, kur reikia. Viena iš mažyčių detalių, dėl kurių dar neužsinėrė kilpos. Nors... šitam visomis prasmėmis purvinam gyvenime kaži ar tai ilgai gelbės.
Padvejojęs atsisuko į vaiką (galbūt jau jaunuolį, nors nemokėjo atspėti vyriškosios lyties amžiaus - priešingai nei merginų), akimis skenuodamas kiekvieną detalę: pradedant šviesiais plaukais, baigiant taip sudaužytu veidu, kad ir norėdamas bruožų neįžiūrėsi. Vyrai jį erzino vos mažiau nei vaikai, o šis yra tiksliai per vidurį. Kaži, tai blogai, ar gerai. Vis dar netardamas nei žodžio, atsirėmė į sieną priešais suklupusį vaikį. Žvilgsnis apsiblausė, žandikaulis įsitempė. Mėgino galvoti, kaip reikėtų elgtis, tačiau tokia neįprasta, nepatirta ir keista situacija kėlė diskomfortą, beveik skausmą. Visgi akių nuo blondino nenuleido. Ant grindinio ištiškęs kraujas masino, bet ne tiek, kiek trauktų merginos. Kentėti galima. Galėtų dingti. Tačiau kažkas laikė čia - nesenas smurto pojūtis, skausmas, galimybė skaudinti? Papurtė galvą. Per daug laiko praleido vienas.
-
Kupidono sąmonė ir mintys, tarsi dailiai, spalvingai apsirengęs akrobatas balansuojantis plona virve pakabinta tarp dviejų daugiaaukščių, balansavo tarp sąmoningumo ir nualpimo ribos.
Vaikinukas nė nežinojo ką jam skaudėjo, nes siaubingai varstė visas trumpų, tačiau aršių ir stiprių smūgių išdaužytas dalis maudė siaubingai. Visas jo skausmas mirgėjo į liejosi į kažką vieno - kažką nepakeliamo ir verčiančio tai išlieti bene laukiniu, žmogaus neprimenančiu staugimu. Bet ar Monro taip darė? Žinoma ne.
Vaikinas, netgi pasruvęs krauju ir gulėdamas jo baloje, net su veidu paverstu viena didele mėlyne nedrįso paminti savo išdidumo ir įsitikinimų. Rėkia ir šaukiasi pagalbos tik silpniausi. Kaip elniai prieš automobilio šviesas elgiasi tik aukos. Jis nebuvo silpnas, jis nebuvo auka. Kupidonas Monro manėsi esantis drąsus, nors ir buvo tik vaikas, bandantis per sukąstus dantis neišsiduoti kaip skauda ir kaip norisi ramiai atsigulus užmerkti akis ir nugrimzti į gilų miegą - tokį, kai viską nusineša sapnai ir nebejunti nieko - nė aštraus skausmo, nė pažeminimo kartėlio.
Tik inkštimas ir trumpi, skausmingi įkvėpimai išdavė dalį to ką jis juto. Monro visai nesiklausė ką sakė tasai vyras, kuris jį išgelbėjo, o gal kuris ir bus jo mirtis. Tokiuose skersgatviuose vaikšto tik tie, kurie prijaučia mirčiai. Nesvarbu iš kurios pusės - ar jos trokštantys ar kitiems ją norintys suteikti, bet kitokio tipo žmonių čia sutiksi nebent tik paklydusių. Apie juos, tiesa, beveik niekad ir nebeišgirsti, neskaitant parduotuvių lankstinukais uždengto skelbimo "dingęs".
Kažkas... Kažkas privertė jo užpuolikus atsitraukti. Kupidonas nežinojo kas to kaltininkas, tik išgirdo skubrius žingsnius ir kelis keiksmažodžius. Velnias velnias. Jis negalėjo čia atsijungti. Girdėti darėsi vis sunkiau ir sunkiau.
Vaikinas sunkiai praplėšė užtinusias akis, kurių matymo laukas dabar buvo vargiai ribotas iki siaurų plyšelių, pro kuriuos jis pamatė išsiliejusią juodą ir ganėtinai aukštą figūrą. Širdies ritmas nejučiomis šiek tiek pagreitėjo. Monro bijojo, nors išoriškai to ir neparodė. Jis negalėjo iškęsti dar vienos smūgių lavinos tad tikėjosi... Tikėjosi, kad jei jį ir užmuš, tai tai padarys greitai. Nebesinorėjo daugiau kentėti.
Vaikinas apsilaižė lūpas, jusdamas bjaurų kraujo skonį ir patinimą. Žodžiai strigo gerklėje, o balsas grąsino bet kurią akimirką užlūžti, bet vis tiek neprarado išdidumo ir aštraus, šalto balso tono.
-Jei tu... Jei tu nori... Tu nori... Padėti... Jei tu nori man padėti...-liežuvis sunkiai kliuvo už užtinusių lūpų,-Nepadėk. Jei nori padėti - nepadėk, man to nereikia,-galiausiai išstenėjo Kupidonas, tiesiau atsisėsdamas. Negalėjo gulėti paslikas ir tikinti, kad nereikia pagalbos. Vaikinas tvirtai įsirėmė į sieną, įsitikinęs, kad jei nori, kad kiti jo žodžiai būtų svarūs turi stovėti. Tai užtruko akimirką ir daug inkštimų pro sukąstus dantis, bet Monro stovėjo - nors ir susiėmęs šoną, sulinkęs ir sukastais dantimis, kad tik nesukliktų.
-O jei žudysi - daryk tą greitai,-laisvąja ranka vaikinukas parodė į širdį ir jo žodžiai išėjo su tokiu tvirtumu ir užtikrinimu, kad nė pats to nesitikėjo.
Jis tiesiog... Buvo siaubingai pavargęs. Nuo visko. Nuo namų, kurių nepavadinsi namais, nuo to, kad neturėjo nė vieno draugo ar bent gero pažįstamo ar... Bent vieno žmogaus, kuris jam nejaučia kažko neigiamo. Pavargo neturėti nieko. O gal... Galbūt tiesiog pavargo būti savimi ir mirtis, bent jau jo apniukusiuoje sąmonėje, atrodė nebe tokia ir bloga.
-
Mayros žingsniai aidėjo tuščiomis Londono gatvėmis. Jauno mėnulio kraštelis švietė merginai virš galvos, suteikdamas daugiau šviesos nei kai kurie gatvių žibintai. Klastuolė, nepastebėjusi purvinos balos, įlipo į ją ir apsitaškė kelnes. Riebus škotiškas keiksmažodis nuaidėjo tuščia gatve. Supratusi savo klaidą ir nenorėdama, kad į ja kas nors atkreiptų daugiau dėmesio, Mayra nėrė į skersgatvį. Atvyko.
Stoviniuodama, juodaplaukė dar kartą mintyse perkratė išsiųsto laiško turinį. Tokią dieną, tokią valandą, tokiam skersgatvį, pasiūlymas, su meile, Mayra. Na, su meile ji nerašė. Rašė, nes reikia.
Prisidegusi cigaretę, ji galvojo, koks didelis šansas, kad ji šiandien taip ir negrįš namo. Jau kaip ir pilnametė, bet baimė naudoti kerus vis dar tupėjo giliai mintyse. Gal reikėjo susitikti viešumoje? Dieną? Per vėlu gailėtis.
Numetusi nuorūką ir užgesinusi šią batu, Mayra atsirėmė į sieną. Negi jos viešnia taip ir nepasirodys?
-
Apsvarstyti gautą pasiūlymą prireikė kelių dienų. Laimei, laišką siuntęs žmogus, matyt, apie tai buvo pagalvojęs, mat, po pelėdos, atnešusios laišką, apsilankymo prabėgo kelios dienos, kai tamsiaplaukei teko nuspręsti, ar sutiks pamatyti pranešimo autorių ir išklausyti jo pasiūlymą.
Nujausdama, kas vyksta Iano galvoje ir koks sujudimas turėtų vykti Magijos Ministerijoje, Luna ilgą laiką mąstė apie neigiamą laiško atsakymą. Ji, kaip ir visa Pusmėnulio gauja, pasirinko neultralią pusę, todėl neketino ginti nė vienos pusės, ypač, Iano. Magijos pasaulyje tvyrojo pakankamai įtampos, pilti žibalo neketino, mat, toks susitikimas galėtų būti suprastas kiek kitaip nei būtų iš tiesų.
Ir vis dėl to smalsumas nugalėjo. Nors laiško autoriaus pasirinkta vieta ir laikas kėlė įtarimą, mat, jį siuntęs žmogus vis dar mokėsi Hogvartse, mergina į tai per daug dėmesio nekreipė.
Londono gatvėmis žingsniavo itin tvirtais ir savimi pasitikinčiais žingsniais. Miestas tokiu laiku buvo tuščias. Retas kuris prapėdindavo kiek labiau žinoma gatvele, tad nerimauti, kad kas nors pamatys burtus, žinoma, jei teks šiuos panaudoti, neverta. Be to, tamsiaplaukė visuomet spinduliavo pasitikėjimu savimi ir karingumu, tad šis atvejis niekuo nesiskyrė nuo kitų. Juodojo krištolo kardas maloniai slėgė juodą odinį diržą, paslėptą po tokios pat spalvos ilgu apsiaustu.
Kilstelėjus galvą į tamsų dangaus skliautą ryškios, safyro spalvos akys susidūrė su jauno mėnulio šviesa. Dėka šios Londono gatvės neskendėjo tamsoje. Deja, šiąnakt, žvaigždėtu dangumi pasigėrėti neteko, mat, tamsūs debesys slėpė nakties pažibas.
Žvilgtelėjusi į laikrodį, puošiantį riešą, kiek rauktelėjo antakius. Sutartoje vietoje turėjo būti prieš geras dešimt minučių. Laimei, iki sutarto skersgatvio liko vos keli žingsniai. Trumpam stabtelėjusi užuodė cigarečių kvapą, sumišusį su vos juntamais kvepalais.
Įžengus į vietą, kur jau laukė keleriais metais jaunesnė mergaitė, Luna atidžiai šią nužvelgė. Vilkolakio akys leido be jokių kliūčių nuskenuoti personą, priešingai nei šiai teko susidurti su gana tamsia naktimi ir visiškai juodu merginos siluetu, mat, visas alfos kūnas slėpėsi po apsiaustu.
Laiško autorė buvo gerokai žemesnė už aukštaūgę mėlynakę ir kur kas mažiau turėjo raumenų. Treniruotės su kardu ir kitais vilkais davė naudos.
Nusiėmusi gobtuvą mergina nežymiai šyptelėjo. Kairė ranka instinktyviai nusileido ant kardo rankenos. Nujautė, kad šio nereiks panaudoti, tačiau be jo jautėsi, tarsi be rankos ar kojos.
-Tu drąsi,-vos matomai kryptelėjusi galvą mergina dar kartą įvertino savo pašnekovę. Pasirengimas kovai tapo įpročiu net ir tuomet, kai tai tebūdavo paprasta diena.
-
Nikotinas pagaliau trinktelėjo merginai į smegenis ir ši, lyg koks nerimo apimtas triušis, akimis lakstė nuo vienos plytos sienoje prie kitos. Kelis kartus nekantraudama Mayra žvilgtelėjo į telefono ekraną (Londonas - ne Hogvartsas, telefono magiškai nesudegins). Luna vėlavo. Arba neateis. Ak, kvaila. Mayra nebuvo nepratusi daryti tokių nesąmonių, jai smagiau tiesiai su žmonėmis, kai jie nieko nesitiki, pradėti bendrauti. Tada lėtai pakreipti pokalbį sava linkme ir...
Betiksles mintis išblaškė netoliese sušnarėjusi figūra. Mayra nejučiomis siektelėjo lazdelės, bet žmogystai nusiėmus gobtuvą, Mayrai toptelėjo mintis, kad čia galbūt jos laukiama mergina. Šiai prakalbus, visos abejonės išsisklaidė.
-Arba neįtikėtinai kvaila,-atsakė Lunai Mayra.-Bet mes čia ne apie mane paplepėti susitikom. Ianas tau turi pasiūlymą. Prisijunk prie mūsų ir jis pasirūpins, kad galėtum praplėsti savo gaują. Kaip, kada ir kur galėsi tartis su juo, aš tik atnešiau žinutę.
Mayros širdis daužėsi kaip išprotėjusi, o rankos buvo tokios šlapio, kad prireikus vargu ar nulaikytų tvirtai lazdelę. Klastuolė tikėjosi, kad iki to viskas neišsirutulios ir lazdelė taip ir liks saugiai paslėpta po rūbais.
-
Safyro spalvos akims sugrįžus prie rudų, kone juodų mergaitės akių Luna kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjo bandydama "perskaityti" tai, kas dėjosi juodų plaukų savininkės viduje. Akivaizdu buvo tai, kad, regis, klastuolių globotinė nervinosi. Nebyli kūno kalba išdavė apie nerimą. Ar ji bijojo Pusmėnulio gaujos alfos ar paties susitikimo? Draugiškumu su savo priešais Luna nepasižymėjo, būdavo itin žiauri ir negailestinga. Vis dėl to jaunos mergaitės, kuri užėmė tik pasiuntinės vietą, pribaigti neketino.
Prieš rausvoms mergaitės lūpoms prasiveriant ir ištariant pasiūlymą, mėlynakė įžvelgė dar kažką. Kažką, kas nedavė jaunajai klastuolei ramybės, deja, kas tai buvo, nesuprato.
Klausą pasiekus Mayros žodžiams, mergina nežymiai šyptelėjo taip pritardama savo pašnekovei. Vien mintis, kad ši pavaldi Ianui leido suprasti, kad ji nežino, koks vilkolakis iš tiesų jis yra, apie pasiryžimą susitikti su didžiausia Iano prieše - nebeverta nė kalbėti.
Sunėrusi rankas ties krūtine atidžiai kurį laiką klausėsi juodaplaukės. Po šios žodžių skersgatvį leido užlieti tylai.
Ne, pasiūlymo Pusmėnulio gaujos alfa nesvarstė, atsakymą žinojo nuo pat pradžių. Mėlynų akių savininkė svarstė, ką tokio Ianas turėjo pažadėti Mayrai, jog ši sutiktų su tokiu jo pasiūlymu. Amžiną apsaugą? Vietą šalia savęs? Ne, jam tai nebūdinga.
-Prisijunti prie jūsų?-tarsi netikėdama tuo, ką neseniai išgirdo, pakartojo atidžiai stebėdama pašnekovę,-maniau, Ianas kur kas protingesnis... Akivaizdu, jog klydau,-balsas buvo tvirtas ir griežtas,-perduok Ianui, jog Laertas siunčia linkėjimus,-plačiai šyptelėjo žinodama, kad tokią užuominą naujasis vilkolakių "lyderis" supras. Pusmėnulio gauja kartą jau įsikišo į Iano šeimos planus, antras kartas galėjo būti lemiamas ir pačiam Ianaui.
-Beje, palinkėk jam sėkmės ir toliau į savo gretas įtraukiant mažamečius,-mirktelėjo klastunyno globotinei akivaizdžiai pademonstruodama pasitikėjimą savimi ir pasibjaurėjimą priešininko taktika.
-Viso, Mayra,-paskutinį kartą žvilgtelėjusi į juodaplaukę užsidėjo gobtuvą ir apsisukusi dingo nakties tamsoje.
-
Mayra sukandusi dantis klausėsi merginos atsakymo. Kitokio ji nelabai tikėjosi, o ir Luna galėjo tiesiog nužudyt pasiuntinę, nusiųsdama daug aiškesnę žinutę Ianui. Tada klastuolei nereiktų rašyt to prakeikto atsakymo ir teisintis. Nereiktų nieko daryt, tik po keliais metrais žemės vartytis kaip kirmėlei. Apgailėtina. Jos pašnekovei mirktelėjus ir dingus, Mayra susimąstė. O kas jai iš to? Negi ji buvo taip pripratusi būti lengvai pakeičiama pėstininke kitų planuose, kad apie tai net nesusimąstė? Paėmusi į rankas lazdelę, mergina abejojo savo pasirinkimu. Žinodama, kad nieko jau nebepakeis, išlindo iš atokaus skersgatvio ir sparčiu žingsniu nukulniavo tuščiomis Londono gatvėmis metro link. Šiąnakt jos laukia dar daugiau darbų ir viso to negali sugadinti viena nesėkmė.
-
Šią šeštadienio žiemos dieną snyguriavo. Dideliais kąsniais krentančios snaigės gulė po Melijandros kojomis, šiai ramiai žingsniuojant viena iš Londono gatvių. Žmonių nebuvo per daug, atsmosfera gatvėse buvo palyginant rami, taiki. Pati Mela buvo atsipalaidavusi.
Jai pavyko gauti atkeikėjų užduotis per pilnatis, iš tikrųjų jos toks prašymas nustebino, bet tuo pačiu kartu ir pradžiugino jos viršininką. Retas kuris lobių atkeikėjas ryžosi dirbti per pilnatis, žinant, kad kažkur slankioja vilkolakiai. Kolegos visai naują lobių atkeikėją palaikė drąsia, bet kiti ją išvadino kvaile. Kas drįstų taip rizikuoti? Rizikuoti savo gyvybe? Melijandra dėl to per daug nesuko galvos. Kaip vilkolakė, gan ramiai jautėsi tarp svetimų vilkolakių, žinojo, jog šie retai puls gentainį, trokšdami tik numalšinti žudymo norą. Niekas iš Gringotso kolegų nutuokė apie jos tikrąją rasę, net tada, kai jau įvyko Magijos Ministerijos mūšis, kai jau pradėta kreivai žiūrėti į tuos, kurie dingsta kas pilnatį. Žinančių Melijandros paslaptį buvo tik keletas. Niekas iš jų negalėjo niekam kitam atskleisti šios paslapties. Jei Lorijan būtų sužinojusi, jog kažkas prasitarė, akimirksniu tai palaikytų išdavyste ir su vargšeliu greitai susidorotų.
Išėjusi iš Gringotso, galėjo tiesiu taikiniu grįžti į Ūdrų Žabangus, tačiau persigalvojo. Dabar žingsniavo buvusios savo darbovietės link - krautuvėlės "Cukrinis kiškutis". Greičiausias kelias nusigauti iki hipogrifų gatvės buvo šis atokus skersgatvis. Daugiau, apart nei jos, čia nebuvo, todėl jautėsi ramiai, skrajodama po savo mintis.
Jos gyvenime daug kas pasikeitė. Visai neseniai grįžusi iš Egipto užduoties, jautėsi kaip naujai atgimusi. (Ne)naujas žmogus atsirado gyvenime ir Melijandrai vėl reikės susigaudyti ką ji nori su savo gyvenimu daryti. Pasileisti į jausmų, kad ir kaip šie trikdė ir neramino lobių atkeikėją, glėbį ar išlaikyti šaltą, kartais kandų protą? Ką gi, Melijandra jautėsi beviltiškai, bet jau gerąja reikšme. Jai rūpi gyvenimas, jai rūpi pati ji. Jau praėjo tie laikai, kai būdama Magijos Ministerijos šeštojo departamento vadovė, galvojo apie savo galą. Atmintyje iškilo prisiminimas - pokalbis su velione Avery, kuri po judviejų pokalbio lyg niekur nieko šovė informaciją kur kali Igoris. Mela tučtuojau metė mintis šalin. ji nė kiek nenorėjo prisiminti Avery! Ji vėl neįklimps į tą duobę, kai gailisi dėl to buvusio ryšio su ta Iano žudike! Ji nesikartos, kai nepakenčia tai, jog Avery šiek tiek artimiau pažinojo! Spartesniais žingsniais pasileido per tuščią skersgatvį, tarsi bėgdama nuo savo prisiminimų. Stipriau įsisuko į žieminę mantiją. Buvo šalta, buvo neramu, buvo skaudu. Melijandra norėjo pamiršti visus prisiminimus, susijusius su velione Avery Mišele Streikers. Tačiau kaip norėjo, taip ir negalėjo.
Galiausiai žingsnį sulėtino ir pradėjo eiti ramesniu tempu. Tačiau mintys nepaliko jos ramybėje.
-
Dar vienas šeštadienis. Dar viena nyki diena, stengiantis pabėgti nuo slegiančios realybės pasineriant į bokalo dugną. Jau metus su puse Markas praleido dėstydamas Hogvartse arba, kitaip tariant, švaistydamas gyvenimą. Į pilį grįžo iš nevilties, o pasiliko... Nes kur gi jis daugiau reikalingas? Su tėvu per paskutinį susitikimą taip susipyko, kad net negavo pakvietimo į vestuves. Per mūšį... Nenorėjo to prisiminti. Ministerijoje chaosas, gėdingas pasprukimas iš pastato, pasinaudojant lavonais ir dūmų uždanga... Bailys. Adelė? Jis tik gadina merginai gyvenimą, o paleisti jos negali. Tokiai šiukšlei tik ir reikia nusigėrus kur nors užsimušti griovy.
Iš užeigos vaikinas ne kiek išėjo, bet išvirto. Šaltas ir drėgnas oras leido šiek tiek prasiblaivyti, bet lengvas svyravimas vis dar matėsi jaunuoliui traukiant Londono gatvėmis. Bala žino kur jis ėjo, gal į metro, gal kur į kokį židinį susilankstyti, o beeinant pažliugusiu sniegu papuoštu šaligatviu dar ir peršlapo batai. Blogai, regis, visas pasaulis prieš jį nusistatęs. Plaukai - ir tie nuo drėgmės pasišiaušė kaip kokio seniai kirpto pudelio kailis!
Susierzinimas tik augo ir net nesiruošė užleisti vietos girtam atbukimui. Markas įvirto į kažkokį skersgatvį. Nelabai vaikinui rūpėjo, kur randasi, svarbu atokiau, kad neapvemtų kokiam ponui batų. Muštynių, kuriose pranašumas būtų ne jo, išvengti irgi norėjosi.
Bet skersgatviu ramiai ėjosi moteris vis tiek užkliudė šį nelaimingą girtuoklį savo egzistavimu. Pasilenkęs, Markas plikomis rankomis sumaigė sniego gniūžtę ir paleido nepažįstamosios link.
Kažkodėl ji jam pasirodė matyta.
-
Būtų taip ir praėjusi šį skersgatvį, jei ne išgirsti netvirti žingsniai, ir tada, sniego gniūžtė pataikė į šios petį. Melijandra iš karto atsisuko ir išvydo nepavydėtinos išvaizdos jaunuolį. Girtas kaip pėdas, jo tamsiai rudi plaukai taip pasišiaušę, tarsi pats vaikinas būtų pakratytas elektros. Mela kilstelėjo antakius iš nuostabos. Kaip šis girtuoklėlis dar sugebėjo mesti sniego gniūžtę į ją? Jo neatpažino. O iš kur atpažins, kai Hogvartse kaip profesorė lankėsi prieš trejus metus? Neturėjo jokių galimybių išgirsti nei apie šio profesoriaus pamokas, pasisakymus prieš vilkolakius, nei išvysti Magijos Ministerijos mūšyje, palaikantį gynėjų pusę? Jei tik būtų aštuntajame lygyje užsibuvus ilgiau, gal ir būtų jį įsidėmėjusi ir dabar atpažinusi. Tačiau jau laiko neatsuksi ir dvivardė lobių atkeikėja spoksojo į šį, nesuprasdama kam taip girtuoklis pasielgė. Kiek Melijandra įskaitė, nematė girtuoklio akyse kažkokios paniekos, pykčio, keršto. Įprastai būtų nuėjusi tolyn, nekreipusi dėmesio į sniego gniūžtę, bet dabar...Po Magijos Ministerijos griūties...Melijandra negalėjo šiaip sau mostelti ranka ir niekur nieko pasitraukti.
-Gal ką nors padėti?- paklausė Mela, žengteldama artyn žalio jaunuolio. Neatrodė toks senas ir neatrodė jau toks mažiaus.
-
Sniego gniūžtės metimas šiek tiek išmušė Marką iš pusiausvyros ir vaikinas turėjo įsikibti į sieną, kad nepargriūtų į nelabai švaraus sniego patalus. Užtat gniūžtė pasiekė savo tikslą ir moteris atsisuko. Apgirtusio garbaniaus mintyse pradėjo suktis mūšio vaizdai. Ką jis ten matė? Moterį su kruvinu milžinišku katinu? Taip, dabar du ir du jo galvoje susidėjo ir Markas prapliupo juoktis.
-Tu...-bandydamas susivaldyti, išspaudė. Atsistūmęs nuo sienos, profesorius susikišo rankas giliai į kišenes, pirštais užčiupdamas lazdelę. Jei dabar pradėtų muštis, žinoma, pranašumas nebūtų jo, bet tamsaus gintaro spalvos skysčio įkvėpta drąsa visai nepadėjo vaikinui tinkamai vertinti situacijos.
Truputį vietoje pasvirduliavęs, Markas pradėjo artintis prie rudaplaukės. Priėjo pakankamai arti - dar vienas žingsnis ir jie būtų lietęsi. Mokytojas paniekinančiai šyptelėjo.
-Tu ta boba iš Ministerijos, kur su katinu. Žinai, kodėl paprasti žmonės neatpažįsta jūsų?-vaikinas nusijuokė.-Nes jie bijo žiūrėti į akis! Nors užtenka ir geros uoslės. Nuo tavęs trenkia šlapiu šunimi. Visi vilkpalaikiai dvokia žvėrimis. Įdomu ar ta smarvė išsivėdino iš pastato, žinant, kiek jūsų įsitaiso aukštose vietelėse, norėdami apsisaugoti.
Ir dar daugiau girtuokliško juoko. Visos šios teorijos Markui atrodė vos ne kaip švenčiausia tiesa. Ir tik pabandyk jas paneigti.
-
Buvo žiemos atostogos, kai Etanas pasiklydo Londone. Jis buvo ėjęs iš Skersinio Skersgatvio ir pasimetė nuo Melijandros.
-Velnias, velnias!- keikėsi antrakursis, klampodamas per purviną, sutižusį sniegą. Nežinojo, kur eiti. Nežinojo, ko klausti, o didžiausia baimė buvo jo plaukai. Ką žiobarai pamanys, pamatę besikeičiančius jo plaukus?! Sulaužys burtininkų slaptumo įstatymą! Etanas nenorėjo patekti į Azkabaną.
Praeidamas pro panašaus amžiaus žiobarų būrelį, švilpis stipriau užsimaukšlino kepurę iki pat akių.
Kad niekas nesuprastų, kad niekas nepamatytų!
Nežinia kaip atsidūrė atšiauriame skersgatvyje. Nors skersgatvis neatrodė svetingas, užtat buvo tuščias. Lorijanas lengviau atsiduso.
-Gal pro čia pateksiu į Skersinį Skersgatvį?
Berniukas nenutuokė, ką dabar veikė Mela, bet vylėsi, jog ši jį greitai ras. Be savo augintinių jautėsi vienišas. O be to...Londonas atrodė toks bjaurus!
Žengtelėjo skersgatvio gilumon.
Netikėtai kažkas čiupo už riešo, žaibiškai trenkė į sieną. Baltos, ilgos iltys sužino prieš pat Etano akis.
Tamsiai mėlyna, šviesi turkio ir magentos spalvos it su banga suplūdo ant Etano plaukų. Švilpį sukaustė siaubas, tik vienas paklaikęs riksmas išsprūdo iš antrakursio lūpų.
-
Žiema jaunajai von Sjuard patiko. Buvo pratusi prie Khomricho, jo gilios žiemos ir daugybės sniego, o svarbiausia žiema patiko ir Saiko. Dievino žiemos atostogas. Tokiomis progomis abu su haskiu galėjo griuvintėti sniege į valias, šūkauti ir gaudyti vienas kitą pro langą stebint jos broliui. Jis šypsodavosi, Sabrina tai puikiai žinojo. Retai praleisdavo progą stebėti tokią seserį. O ir suaugusi mergina mažai kuo pasikeitė. Didžiąją dalį žiemos praleido taip pat: maudėsi sniege su Saiko ir suko galvą dėl kalėdinių dovanų.
Kiek nusivylusi ir suirzusi žingsniavo šaligatviu. Sniego netrūko ir čia, bet štai dovanos, kurią mergina taip tikėjosi rasti Sorenui - nebuvo. Išpirko, mat, viską.
- Taip nesąžininga.
- Dovanomis rūpintis reikia iš anksto.
- Tu man nepadedi, Fandangai.
Marso sakalo ant peties nebuvo. Tai sukeltų per daug įtarimų žiobarams, pritrauktų nereikalingą dėmesį. Laimei, rudaplaukė galėjo be didelio vargo bendrauti su augintiniu šiam būnant namuose. Laukiant jos.
Giliai įkvėpusi, o tuomet lėtai iškvėpusi nupėdino iki atokaus skersgatvio. Reikėjo grįžti į namus ir nors keliauti oru jai patiko, šitai reikėjo padaryti be papildomų akių. Nenorėjo atsidurti Fasiro nemalonėje, nors retkarčiais susimąstydavo, kodėl nepasinaudojo burtais būdama mokinė. Puikus būdas atkeršyti sūnėnui. Ech, gaila, kad nesuspėjo ir apie tai nepagalvojo anksčiau.
Grįžtelėjusi per petį ir žvilgtelėjusi į šalį, įsitikinusi, kad tikrai saugu, buvo pasiruošusi nerti į tamsų skersgatvį, kai pajuto kraujo kvapą. Ne iškart suvokė, iš kur šis sklinda. Sutrikusi apsidairė. Kūną perskrodė keistas jausmas. Troškulys. Nenumaldomas, neapsakomas troškulys šviežio žmogaus kraujo.
Kryptelėjo galvą akimirksniu atsidurdama prie aukos ir jos užpuoliko. Auksinės akys susidūrė su tokiomis pat - alkanomis, degančiomis pragariška liepsna, žiauriomis ir bauginančiomis. Kažkas suspindo ir auksinėse. Žvilgsnis nuslydo prie riešu tekančio kraujo. Bendrarasio laikomas berniukas bijojo. Sabrina tai aiškiai matė iš paklaikusių akių. Matė, kaip šis drebėjo, kaip klykė nepraverdamas lūpų.
Riešu tekantis kraujas tebuvo pagąsdinimas. Vampyras ketino gauti reikiamo skysčio iš nesaugomos kaklo odos. Jį irgi kankino troškulys, tik nuo rudaplaukės jis skyrėsi. Ji niekuomet negėrė žmogaus kraujo. Turbūt šitai pastebėjo ir raudonakis. Šelmiškai šyptelėjęs, iš pradžių šnypštęs ant jos, o vėliau blizgančiomis akimis stebeilydamas, pamojo ranka prieiti. Ir mergina tam nesipriešino.
- Sabrina, nereikia.
Lyg iš tolumos atsklido Fandango balsas. Ji nesiklausė. Nenorėjo klausytis, jai buvo nesvarbu, ji troško vieno - kraujo. Šilto, tikro žmogaus kraujo, tekančio tiesiai iš kraujagyslių. Kiekvieno vampyro svajonė.
- Nagi, - ragindamas naują kompanionę išsišiepė parodydamas aštrius it skustuvai dantis. Rausvos lūpos prasivėrė, bet ilčių nebuvo. Ji slėpė jas nuo visų, bet tai niekuomet netrukdė išgerti nekalto žvėrelio kraują. Netrukdys ir šįkart.
Antrą kartą raginti nereikėjo. Alkanos auksinės akys alsuote alsavo troškuliu. It užhipnotizuota prisiartino prie berniuko, atsistojo šalimais, godžiai nužvelgė riešu tekantį kraują.
- Sabrina, liaukis. Sabrina!
Kilstelėjo galvą. Auksinės akys susidūrė su baime. Ji buvo alkana. Jai nerūpėjo.
-
Kraujas slydo berniuko riešu, paklaikusios rudos akys žvelgė į vampyro raudonas. Jis mirs!
Skersgatvis bluko, mirguliavo prieš Etaną, slopūs balsai sklido kažkur iš toli, iš kažkur aukščiau. Silpna Etano galva buvo atremta į šaltą mūrinę ar akmeninę (bala nematė) sieną, bet tai nepadėjo atsigauti iš siaubo.
Ką kalbėjo dvi blausio žmogystos (iš kur antra atsirado?) Išpiltas šalto prakaito, išbalęs švilpis nieko nesuprato. Jam tai mažiausiai rūpėjo.
Dešinė ranka silpo. Jam buvo baisu. Negi jau viskas? Pamatė, kaip antroji žmogysta prisiartino arčiau. Antrakursis susigūžė dar labiau. Etanas niekad nepamirš to ištroškusio auksinio žvilgsnio, įsispitrinusio į jį. Net kojas pakirto iš to siaubo. Negi čia jau ir pabaiga?Negi aš tikrai mirsiu nuo vampyrų?
Kūnas buvo tarsi akmeninis, neturėjo nė vieno raumens. Švilpis niekaip negalėjo pasitraukti nuo šių dviejų vampyrų. Siena trukdė. Siaubas trukdė. Jis bejėgis. Jam galas.
Paskutinį sykį užsimerkė.
Bent pamatysiu tėvus ir Danielį...
-
Nejučia apsilaižė lūpas. Auksinės akys nė sekundei nenukrypo nuo būsimos aukos. Dar niekad gyvenime nesijautė tokia alkana. Nejuto tokio didelio alkio. Nejuto tokio poreikio pasimaitinti krauju. Žmogaus krauju.
Jei būtų mačiusi save šalto proto - būtų pasibaisėjusi, pasišlykštėjusi ir niekuomet sau neatleidusi. Laimei, protą temdė alkis ir ji kantriai laukė akimirkos, kai kiek pasmailėję dantys pradurs nesaugomą kaklo odą ir ji nieko netrukdoma galės puotauti. To laukė ir šalia esantis bedrarasis. Nebyliai ragino kuo greičiau viską pradėti ir pagaliau leisti ir jam pasimėgauti dar šiltu, šviežiu krauju.
Jis buvo labiau patyręs. Pavojingas ir grėsmingas, bet ir šitai jaunajai von Sjuard nerūpėjo. Ji norėjo tik vieno ir netrukus rausvos lūpos nusidažys raudonai.
- Sabrina... Jis to ir telaukia. Jam to tik ir reikia.
Žengė dar vieną žingsnį arčiau. Nuo mėlynplaukio ją teskyrė vos keli centimetrai, kurie išgaravo bematant. Pravėrė rausvas lūpas nusišypsodama, bet šypsena nebuvo ta, kuria ji šypsodavosi Sorenui ar Deoiridh. Šypsena buvo kraupi, kaip ir akys, įprastai džiugiai žvelgiančios į artimus. Ji pasikeitė. Neatpažįstamai ir tik laiko klausimas, kada viskas apsivers aukštyn kojomis.
- Sorenas nusivils... Leopoldo to neatleis... Niekada.
Net ir tai merginai nerūpėjo. Sunkiai prisiminė, kas tas Sorenas ar Leopoldas. Vardai ir atsiminimai buvo blankūs. Pernelyg blankūs, kad ji aiškiai suvoktų, kas yra kas.
Dar kartą apsilaižė lūpas ir tyliai sušnypštė. Jai patiko kankinti savo auką. Matė, kokiomis didelėmis, baimės kupinomis akimis jis žvelgė į ją. Juto, kaip stipriai daužosi jo širdis. Štai, kokia ta mirtis. Maloni ir saldi.
- Sabrina, paklausyk... Nereikia to... Išniekinsi motinos atminimą.
Sustingo it perlieta ledinio, stingdančio vandens. Šiltai besišypsančios moters veidas, it auroelė apgaubtas rudų, kone juodų trumpų plaukų. Motinos paveikslas buvo aiškus. Skaudžiai aiškus.
Sumirksėjusi žvilgtelėjo į berniuką. Auksines akis nustojo temdyti alkis ir šėtoniškos liepsnos. It žaibas trenkė suvokimas, ką ji padarė. Ir ko, laimei, nepadarė. Dabar jos širdis ėmė daužytis it pašėlusi, grasindama iššokti ir nubėgti tolyn.
- Laikykis, - taip tyliai sušnibždėjo, jos ne tik už nugaros, vos už kelių pėdų esantis vampyras neišgirdo, bet turbūt negirdėjo ir buvusi auka. Ji pasilenkė arčiau ir tą pat akimirką, kol nepažįstamasis grobuonis nesuspėjo suvokti, pasinaudojo savo galiomis. Oras pokštelėjo ir atokiam skersgatvyje liko stovėti vienui vienas vampyras, kruvinomis lūpomis ir įniršio perkreiptu veidu.
-
Saulė švietė, oras pasakiškas, tik Christina būdavo visados vieniša, kompaniją jai palaikydavo visados ne kas kitas, o tik Maila. Buvo gana liūdna diena, na, bent jau mergaitei, nes skaudūs prisiminimai pilyje, sudaužydavo mokinei širdį. Tačiau, kad geriau apie tai apsvarstyt, ji nutarė paslampinėti atokaus skersgatvio gatvėmis, ji žinojo, jog tenai bus ne viena, bet visą dieną Hogvartse ji būti nebegalėjo. Kadangi buvo pavasario atostogos, o ji kažkada iš savo tėčio gavo šluotą, tad atsisėdo ant jos ir nulėkė iki atokaus skersgatvio. Po truputį pradėjo ir temti, nes galbūt jau per vėlai ji nusprendė ten nuvykti, bet viskas buvo gerai, nes tamsos ji visiškai nebijojo. Bet juk aš turėčiau dėmesio turėti daugiausia, aš juk esu princesė, o ne kokia eilinė mergaitė neturinti draugų.. kodėl mano tėvai manęs atsisakė? Ar aš jiems rimtai buvau visiškas nulis? Tos keistos mintys tik dar labiau graudino mergaitę, o nesusitramdžiusi iš akių pradėjo bėgti šaltos kaip ledas ašaros, nors tai buvo gana keista.
- Ach, Maila, gal nereikia man grįžti į burtų ir kerėjimo mokyklą? Gal reikia palikti šį pasaulį ir nusileist nuo žemės? Aš jau ir pati nebežinau ką daryti.. galbūt prisėsiu ant šio suoliuko, nelabai švaraus ir išsibursiu kokios arbatos, vis dėl to visą šią dieną nieko nevalgiau. - Be vilčių kalbėjo tamsiaplaukė.
Ji prisiminė, kad už mokyklos ribų negali burti, tad patraukė šią gerą mintį šalin ir galvojo kur galėtų nusipirkti arbatos. Kažkoks vyras eidamas link jos nešėsi sumuštinių su sūriu ir karštos arbatos, tikriausiai pagalvojo, jog ji kokia nors našlaitė. Ašaros krito į arbatą, o, kad to daugiau nebebūtų, ji su savo pūsta rankove apsivalė akis ir gerdama arbatą svarstė ką toliau darys. Mintys jau absoliučiai nebesivaldė, iš liūdnų prisiminimų, ji pradėjo galvoti apie savo didžiausią baimę - ančiasnapį. Ši mintis ją gąsdino, bet bent jau nebebuvo ašarų ir to nemalonaus jausmo, tik nugarą galbūt nuo drebėjimo pradėjo šiek tiek skaudėti. Nu dink tu man iš galvos, po paraliais jei kažkada norėsiu mirti, ko nebus tai ir išsikviesiu tave, kodėl tu kaip tyčia turi lysti man į mintis. Pasidarė jau ir šaltoka, nes ji tik sėdėjo vietoje, o nuo to sėdėjimo pasidarė ir šalta. Tad ji išsitraukė iš savo kuprinės degtukus ir mylimiausią žalią žvakę. Degančią žvakutę pasidėjo šalia savęs ir šildėsi, kad nereiktų vietoj to vaikščioti. Galbūt Christina ir jautėsi geriau, bet jos gyvūnėliui visiškai priešingai, iš tiesų Mailai nepatiko tiesiog sėdėti ir viskas, jai patikdavo vaikščioti ar patirti kokius nors nuotykius, o labiausiai patikdavo gauti ką nors pavalgyti.
- Nu žinau, kad tau nepatinka, bet aš nieko daugiau nenoriu daryti, mes ilgai skridom, man kojas skauda, o jei jau nori valgyti, imk.
Ji iškišo ranką fenekui, ant kurios buvo gabalėlis sūrio. Iš kažkur atėjo ir jos katinas- Ocelis, dažniausiai jis mergaitę sekiodavo, kai nujausdavo, jog greitai atsitiks kažkas blogo. Ta katino nuojauta, Christiną visados gąsdindavo, bet kadangi šis katinėlis mokėdavo puikiausiai apginti mokinę, tai nebuvo jau taip ir kažko bijoti.
- Oceli, labas, kaip džiaugiuosi, jog bent jus su manim, aš be jūsų daugiau draugų neturiu, palauk ką tu sakai? Mano tėvas? Kas, ką? Oceli, juk tu žinai, kad aš nelabai moku kačių kalbos, paaiškink man aiškiau. - Sunerimus klausinėjo katino, Granger.
Bet ji niekaip negalėjo išsiaiškinti ką nori pasakyti katinas, nes jis tik murkė.
-
Ramus pavasario vakaras, kai pro plaukus prašvilpė vasarą primenantis vėjelis nebuvo niekuo labai ypatingas.
Mokslinčė atsiduso, nebuvo kur ir dėl ko skubėti, buvo tokios nuotaikos, kad pasigerėti nuostabiai besileidžiančia saule buvo vien tik malonumas. Šios dienos saulėlydis buvo pasakiškas. Tiesą sakant į tokius dalykus mergina nedažnai ir atkreipdavo dėmesį, manė, kad buvo per daug užsiėmusi daryti tokius beprasmius darbus, tačiau šiandien viskas buvo kažkaip kitaip. Ji nudelbė akis nuo saulėlydžio, jau ir taip per ilgai jį stebėjo, todėl palengva nužingsniavo kažkur atokiau prisimindama savo kasdienines ir ne tik problemas. Ilgai netrukus mergina atžingsniavo į atokų skersgatvį, ten nesimatė nieko ypatingo iki, kol Mokslinčė neišvydo pažįstamo veido. Tik ne pirmakursis, tik ne pirmakursis, - meldė ji, tačiau šį kartą jos maldos nepadėjo. Letu žingsniu priėjo ir nužvelgė pirmakursę. Kas spėjo ją nuliūdinti pirmiau nei aš? - sutriko ir persibraukė per rudus plaukus bemąstydama, kaip gi maloniau pasisveikinti su ant suoliuko sėdinčia mergaite.
- Labas vakaras, - nuobodžiaudama ištarė. Nedegė noru su kažkuo bendrauti, tačiau buvo išauklėta ir privalėjo pasisveikinti, nenoromis prisėdo šalia, šyptelėjo, nors iš tikro ką tik eidama vos neišsisuko kojos. Kartais tie aukštakulniai būna tragedija, - pamintijo ir džiaugėsi, kad šį kartą kojos ji neišsisuko. Keista, bet tai nebuvo pirmas geras dalykas šiandien, jos mintys ir vėl skraidaliojo prisimenant saulėlydį, ir gatvę apšviestą žibintais, jautėsi lyg paslaptingame filme, tačiau jos prisiminimus išsklaidė ne, bet kas, o jos mielasis knisius. Pamiršo, kad šis keliavo su Žana, todėl paėmė jį į savo glėbį, po kelių minučių ištiesė ir Christinai, vien tiek dėl to, kad ta pratartų bent žodelį, prie kurio galėtų prikibti. Šiandien skaityti moralus jai būtų buvęs milžiniškas malonumas.
- Čia mažasis knisius, vardo dar neturi, bet ir be jo supranta, kada man jo reikia, - bandydama maloniai šnekėti ištikro viską pratarė įprastu, šaltu balsu ir perbraukė per magiškojo gyvūnėlio kailį jausdama, kad tas padarėlis atrado kokį galeoną ar kelis betūnodamas pas Žaną portfelyje.
- Matyt, tave dar reikės auklėti ir auklėti, - pripažino nepaneigiamą faktą mergina ir atemė vieną galeoną iš mielojo gyvūnėlio, kad ir, kaip buvo gaila Žana buvo pasiryžusi šį išauklėti, kad ir kiek laiko tai užims, o, kad neįsitvyrotų nemaloni tyla Žana prisiminusi Christiną paklausė:
- Na, tai, kaip tau sekasi Hogvartse? Nuostabu, tiesa?
Netikėjo, kad pirmakursiui gali nepatikti Hogvartse, todėl kitokio atsakymo ir nesitikėjo, tačiau ką jau padarysi, turėjo imtis iniciatyvos kalbėti, šis klausimas buvo vis geriau už tą bauginančią tylą.
-
Mirtis atėjo. Christina užsisvajojusi išgirdo pažįstamą balsą, tai buvo ne kieno kito, o tetos Žanos balsas. Mergaitė su savo ryškiai mėlynomis akimis žvelgė ramiai į Žaną, bet pamačiusi savo didžiausią baimę, suprato, jog ji buvo teisi, kad mirtis ateis greitai. Karaliaus duktė pradėjo visa drebėti, o ir tas knisius šiek tiek sukriuksėjo kaip kokia kiaulė.
- AAA... Trauk.. trauk šalin, šitą ančiasnapį, koks dar mažasis, čia visa žiurkė, trauk greitai, jis išvogs tuoj mano visus turtus iš kuprinės, o galų galiausiai dar ir mano kokią akį pavogs! Ir jūs dar klausiate kaip man sekasi? Kaip gali sektis artėjančiam lavonui?! - Suriko kiek tik galėdama mergaitė.
Kad nebūtų taip baisu, ji užsimerkė kaip kokia kvailelė ir leidosi būti žeminama. O gal, gal reikia atsimerkti? Juk mano Ocelis, jis gal jau ir nužudė tą knisių, o gal ir ne.. Ji lėtai atsimerkė ir pamatė kaip iš gražios elegantiškos suknelės tapo apdraskyta, išsiardžiusi suknelė.
- O Jėzus, eik, eik man nupirkti naujos suknelės, arba Ocelis su tavim labai mandagiai elgsis, eini, man nesvarbu ar tau trisdešimt ar šešiasdešimt, aš princesė, ir daugiau nebebūsiu žeminama. - Ryžtingai tarė Christina.
Ji piktai spoksojo į knisių ir į Žaną, o elgėsi kaip tikra beprotė. Galbūt padėtų ilga skara kuria užsimaskavusi savo apdraskytą suknelę, atrodys tikrai "gražiau". Tačiau atsisegusi kuprinę, nerado nei cento, nei brangakmenio, nei išmanaus laikrodžio.
- Žana, pasiaiškini dabar, tu turėsi ne tik atpirkti suknelę, bet ir visus mano turtus, čia man tėvas atsiuntė, o tas tavo ančiasnapis viską pasiėmė iš manęs, jis mane negerbia, jis nesupranta, kad aš princesė!
Mergaitė vis dar atstatė į Žaną stačiokišką veidą ir prakalbo:
- Na, galbūt tau tėvai kažkada apie karališką gyvenimą ir nepasakojo, bet.. tarnai lenkdavosi princesėms ir karaliams, manau tau teks tą patį daryt, atsiprašiukas, bet jau toks tas gyvenimas.
Po isteriško Christinos rėkimo, pasimatė dar vienas veidas, ne, bet ko. Tėvas? Kodėl jis su karūna ir peiliu? Mergaitė dar kartą žvilgtelėjo į Žaną ir tyliai prakalbo:
- Mes turime pasislėpti, jis norės mus nužudyti, be to ten mano tėvas, karalius, žodžiu nesvarbu, bet galime pasislėpti už šio krūmo.
Buvusi princesė nusitempė Žaną iki aukšto krūmo ir įsakė jai būti tyliai. Tačiau ne viskas buvo gerai, piktas karalius pamatė jas ir nugriovė su savo stora koja krūmą. Blogiausia diena tikriausiai mano gyvenime..
-
Tuoj pat paėmė knisių į glėbį, nenorėjo mergaitė šio mielo ir švelnaus gyvūnėlio pamatyti, tai ir nereikėjo. Aišku, Žana nepatylėjo. Nežadėjo šiandien klausytis mergaitės klykavimų, todėl tuo pat metu glostė Mokslinčės rankose svajojantį gyvūnėlį, aišku, ilgai ir netylėjo, bet kitaip ji ir nemokėjo.
- Visų pirma reikia pasisveikinti, - šaltu balsu ištarė supratusi, kad mergaitę šiandien turės mokinti elementarių mandagumo taisyklių.
- Antra...Jis tau nieko nepadarė, nusiramink tu vieną kartą, o jeigu tu ir princesė, tai etiketo taisykles žinoti turėtum, - pašaipiai tarė ir nuleido knisių ant žemės, nenorėjo, kad šis vargšelis klausytų šitos pirmakursės nesąmonių, todėl leido jam palakstyti prieblandoje, atokaus skersgatvio gatvėmis. Nusekė šį išdykėlį savo tamsiomis akimis, atrodė, kad šis iš tikro labai mėgavosi egzistavimu keliais žibintais apšviestoje vietoje, todėl mergina šyptelėjo. Padarėlis jai iš tikro labai rūpėjo, linkėjo jam tik gero, o žinodama, kad šis buvo visai paklusnus, neabejojo, kad spindinčių daikčiukų mėgėjas nepasimes.
- Kaip nuostabiai tavo katinėlis pasidarbavo, - sarchastiškai ištarė pažvelgusi į Grifų Gūžtos koledže besimokančios vienuolikmetės mergaitės suknelę. Tiesą sakant jau žinojo, kaip viską sutvarkyti, kad būtų, kaip nauja, tačiau net nežadėjo kažko daryti Christinos labui. Jeigu katinėlio šeimininkė nesugebėjo į Žaną kreiptis pagarbiai, tai pati Parker mama nežadėjo kažko daryti dėl jos.
Stebėjo mergiūkštę besegant kuprinę, tikriausiai, kad kažkokį labai žiobarišką daiktą, tačiau ko gali norėti, visur naujovės ir čia tikrai nieko nepakeisi. Nesitikėjo išgirsti dar mergaitės klyksmų, bet jautėsi, taip, kad privalėjo išklausyt tokių Christinos žodelių.
Nors Žana galėjo paprasčiausiai atsistoti, numoti ranka ir pasikvietusi knisių keliauti kažkur toliau, ji tikrai nežadėjo to daryti. Giliai širdyje ji norėjo padėti šitai mergaitei, kuri šią akimirką jau pakėlė skandalą ir vėl primindama savo tėvą - karalių. Mergina atsiduso, Christina tikrai atrodė, kaip išprotėjusi burtininkė, kuri turėtų nevaikščioti atokaus skersgatvio gatvėmis, tačiau kol kas to dar nebuvo. Kelias minutes pasvarstė, tačiau nevyniodama žodžių į vatą, garsiau nei įprasta, tačiau ne rėkdama prabilo:
- Ar tu užsičiaupsi vieną kartą!? Jeigu nesugebi prižiūrėti savo spindinčių brangakmenių ir visokių kitokių niekam nereikalingų smulkmenų, tai ,panele, suauk. Nežadu, tau čia vaidinti tarnaitės, kuri viską padaro už tave. Tu, Christina, neesi kažkokia lėle, kuri negali pajudėti, todėl prašau čia manęs nekaltinti dėl visko, kas papuola.
Nieko ypatingo nepasakiusi ir išliejusi kruopelytę savo pykčio atsiduso mintyse vis dar kartojo žodžius ir sakinius, kuriuos pasakė. Tikėjosi, kad Granger viską suprato iš karto ir pirmakursei to kartoti nereikės, o jei ir reikėtų, tai ta mergiūkštė Žanai nieko nepadarytų. Vis gi ji tik pirmakursė, kuri te sugeba išsiburti arbatos puodelį, nors ir to čia - Londone negalėjo padaryti, mat jos amžiaus burtininkams už Hogvartso ribų burti tikrai buvo draudžiama.
- Nieko aš tau nepirkinėsiu, - pridūrė po kelių minučių, nežadėjo čia dar ilgiau klausyti princesės klykavimų, nors...kokia ji ir princesė, jeigu visiškai nesielgė, kaip tokia. Na, nebent nepagarba kitam žmogui ar burtininkui buvo pavyzdingas princesės elgesys, nes tą Granger sugebėjo padaryti tiesiog tobulai. Mokslinčė giliai įkvepė ir iškvepė, atrodo, kad mergaitė nutilo, tolumoje girdėjosi tik paukštelių čiulbėjimas ir keli žmonių balsai, kas buvo nuostabu, nebuvo visiškos tylos. Tylos, kurios Žana negalėjo pakęsti.
Nepraėjus nei kelioms minutėms išgirdo Christinos šnabždėjimą. Bent jau neklykauja, - pamintijo ir toliau klausėsi mergaitės nesąmonių. Jau žiojosi sakyti kelis žodelius, bet už rankos buvo nutempta iki kažkokio aukšto, žalsvos spalvos lapelius turinčio krūmo. Nieko nelaukusi ir pati suprato, kad kol sugalvos, kokį čia burtažodį apsimokiausia panaudoti tūnojo pasislėpusi už jo akimis stebėdama apdirskusias drabužiais pasidabinusią panelę šalia.
- Ar tai tavo kasdienybė? - dar kartą sarkastiškai mestelėjo kelis žodelius negalėdama susilaikyti, o paskiau pastebėjo, kaip krūmas krenta į jas. Spektaklis prasideda, - pamintijo, tačiau ilgai nelaukusi pagriebė princesytę už jos rankos ir paskubomis nutempė toliau, dairydamasi, kur gi pasislėpti bent kelioms minutėms, kol iš tikro sugalvos ką daryti tokioje neįprastoje situacijoje. Ji greitu žingsniu tempėsi Christiną ir pastebėjo seną pastatą, dėl to tiesiog sustojo už jo. Christinos tėvo su peiliu nesimatė.
- Mirti aš dar kol kas nenoriu, todėl nebandyk pratarti nei vieno žodelio, - šaltu tonu traukdama iš guobos pagamintą lazdelę prakalbo, iš tikro nenorėjo mirti, o pagalvojus, kad vos ne ant mirties slenksčio stovėjo jau ne pirmą kartą per kūną perėjo šiurpuliukai.
-
Galbūt mirtys turėjo ateiti šiek tiek vėliau, nes jos spėjo dar pasislėpti už kažkokio pastato.
- Tu manęs netildyk, norėsiu ir kalbėsiu čia aš princesė, o ne tu, oi, atsiprašau, jūs. - Nemandagiai tarė žodžius tamsiaplaukė.
Mergaitė visa drebėjo, tai buvo jos didžiausias košmaras, ančiasnapis, žudikas tėvas ir moralų karalienė. Jos buvo svajonė, jog tai būtų sapnas, bet deja tai buvo visiška realybė. Reikia dabar savo firminį šaut..
- Aš princesė ir įsakau tau greitai atnešti man mano katiną, jis gal kažkiek mus apsaugos, Ocelis, jis yra nužudęs daug gyvūnų, nors to ir neverčiau, eik, nebent nori mirti. - Tyliai kalbėjo Žanai, Christina.
Ji vis dar stovėjo už pastato ir stebėjo savo savanaudį tėvą kuris galbūt turėjo dešimt akių, nes sugebėjo jas pamatyti. Ar bėgt ar mirt? Karalius nusivedė Žaną ir Christiną prie kažkokio stovinčio automobilio ir laikė prieš jas peilį.
- T..ė..t..i, aš juk tavo dukra, nežudyk mūsų. - Su didžiausiu drebėjimu tarė išsigandusi mokinė.
Nežinia ar tai suveikė, bet iš karaliaus pasipylė ašaros, o jis dar ir prakalbo.
- Ir kodėl turėčiau nežudyt? Ar jus suprantate, kad už tai gausiu du milijonus, rinkitės, kiek žinau esate Žana, kažkada man mano duktė rašė laišką apie jus, kad esate jos mėgstamiausia profesorė, na, buvusi, malonu susipažinti, aš Vaidilas, esate labai graži moteris, galbūt jūs nežudysiu, nužudysiu tik Christiną ir jos bejėgį katiną, arba paliksiu jums kokią tik vieną kojelę, būsite dar gražesnė.
Kas jam negerai? Jeigu galėčiau, aš savo tėvą iškart nužudyčiau.. Praėjo kelios minutės, po karaliaus šnekos, atėjo jo ir draugai ir draugės, tikriausiai pastiprinimui.
- Susipažinkite, čia mano draugas Izbombas ir Drumbas, o ten mergelės, Ana ir Agnė, jos padės man iš jūsų padaryti vakarienę, tiksliau iš Christinos, o jūs Žana, būsite mano žmona? Galėsite gyventi karalystėje ir būti karalienė. - Atsivedęs savo draugus, šnekėjo karalius.
Ž... mona? Galbūt nuo tos karalystės jam smegenys nuvažiavo kažkur toli.. Tikriausiai dabar, kalbėjo daugiausiai tik tėvas.
- Na tai Žana, keliaujame į karalystę? Ten dažniausiai pas mus pakeičia vardus jei tokie dažni būna labai, tai galėtum būti Meškertė.
Jis tikrai išprotėjo, vieną minutę nori nužudyti, o kitą susituokti..
- Teta Žana! Nevažiuokite, ir nepalikite manęs vienos čia, aš dar noriu pagyventi! - Suriko kiek tik galėdama Christina.
- Teta Žana? Gal dar kalofijorė? - Garsiai išsityčiojo tėvas.
Ach.. kokia gėda.. Žana, kalbėk gi tu, kaip norėčiau jos dabar atsiprašyti, galbūt ji tuomet išgelbėtų mane, o dabar mane pakabins kaip kokį Jėzų ant kryžiaus ir nužudys..
- Gerai, mes turime karalystėje grupę tokią ,,Karaliai geresni už princeses" gal norėtum prisijungti prie jos, Žana? Be to, padėsi pasmaugti Christin'ą ar bent su kokiais valdymo kerais ją sustabdyt? Dar reiks tavo gyvūnėlio šio mielo, knisiaus, ji jo labai bijo, tai dar daugiau sutraumuos, be to, po viso šio cirko, norėsiu aplankyti burtininkų kalėjimą, ten girdėjau kažkoks Edgaras yra ar koks ten jau jo vardas, pas mus pilyje yra tokia ekstrasensė kuri viską žino, tai ji mums pranešė, kad kažkokiame burtininkų kalėjime yra Edgaras, supažindinsi Žana, mane su juo, įdomu darosi ko jis ten jau prisidirbo, tas dzedas. - Išsityčiodama juokėsi tėvas.
Pasidarė vėl tyla, o kai ji buvo, buvo ir tikimybė, kad greitai pas Christiną apsilankys mirtis.
-
Stovėjo be žado nepratardama nė žodelio. Vis dar buvo labai sutrikusi, tačiau bent jau jos ir Christinos nepastebėjo Granger tėvas. Tiesą sakant visiškai nebesusigaudė kas vyksta, dėl ko tam karaliui reikėjo to aštraus pagaląsto įrankio ir kodėl ponas ėmėsi tokios iniciatyvos.
Ji nebuvo pratusi prie tiek daug streso, to pasekoje stresavo dar labiau. Mokslinčė giliai įkvepė ir iškvepė ir būtent tą sekundę prasidėjo princesės pageidavimai, kurių dizainerė tikrai nežadėjo vykdyti, dėl to vos girdimai rimtai, šiek tiek drebančiu balsu atsakė:
- Jeigu tau taip reikia tavo katino, kuris yra žudikas, tai pati ir pasiimk, tik abejoju, kad tada grįši į šią vietą, kurioje dabar slepiamės visiškai sveika.
Mergina jokių žodžių stengėsi nevynioti į vatą, tačiau kartais tai padaryti buvo sunku, kad ir, kaip būtų keista pastarosiomis dienomis ji nedegė noru kažką užmušti ir niekam nelinkėjo mirties. Ji tenorėjo ramiai praleisti šį laikotarpį ir tik tiek.
Ilgai netrukus Žana pakėlė galvą ir pamatė ne, bet ką kitą, o peilį. Tuo pat metu nepastebimai traukė lazdelę, kai jau buvo vedama prie automobilio. Tas automobilis buvo iš praeitų laikų, kažkoks senas, tokiais tikrai joks mirtingasis nebevažinėjo, įskilusiu priekiniu stiklu ir beveik visiškai nuleista padanga, o tai Žanos akimis buvo absurdiška, vos susilaikė nepasakius kelių žodelių, tačiau prieš akis matant peilį kažkaip kalbėti nelabai ir norėjosi. Visiškos tylos nebuvo, o tai ir buvo svarbiausia, ko gi buvo galima norėti daugiau? Na, nebent nemirti, bet čia jau, kaip nors.
- Suprantama, kodėl turite noro mus nužudyti, - sarkastiškai leptelėjo, kaip visad negalėdama susilaikyti, vis dar žvelgė į tą baisų automobilį ir bandė įsivaizduoti jame sėdintį nevisprotį karalių su kraujuotu peiliu. Gal, tas peilis nebus kraujuotas, - vylėsi Žana ir po kelių minučių sugrįžo į realybę. Realybę, kuri visiškai nebuvo realistiška, net tokiai burtininkei, kaip Žana. Ji nugirdo, kad buvo Christinos mylimiausia profesorė, tai jai sukėlė daug linksmų ir nelabai prisiminimų, ji ir vėl mintimis išskrido į tą akimirką, kai pirmą kartą gyvenime įžengė į kerėjimo kabinetą, prisėdo ant krėslo ir gėrė nuostabią arbatą. Ji labai to pasiilgo, tačiau matyt, to buvo verta. Niekada negalėjo žinoti, kad tai atsitiks būtent jai, tačiau laiko atsukti ji nenorėjo. Galbūt nebūtų tokia kokia yra, jeigu nebūtų gavusi to laiško, o jeigu...
Merginos kelionė po savo prisiminimus greitai baigėsi. Ji giliai įkvepė ir iškvepė, o tada ir vėl stebėjo visą komediją, kuri po truputį pradėjo virsti tragedija. Už nugaros dešinės rankos plaštakoje vis dar laikė iš guobos pagamintą lazdelę, rankos šiek tiek drebėjo, bet ji buvo užtikrinta, kad jeigu tas vyras kažką bandys padaryti, Mokslinčė tikrai atras bent lašelį jėgų ištarti burtažodį ar net kelis, beliko tikėtis, kad to neprireiks. Nepraėjus net kelioms minutėms Žana pradėjo girdėti komplimentus, kuriems čia buvo tikrai ne vieta. Taip, ji žinojo, kad ji graži ir mėgo komplimentus, bet gal jau ne iš žudiko su peiliu prie jos veido. To pasekoje ši tik šyptelėjo, nenorėjo padėkoti per anksti, nežinia, ką dar šis žiobaras būtų galėjęs sugalvoti.
Tik tų klounų ir betrūko, atrodo, kad tas karalius čia visą cirką atsitempė - pamintijo mergina išvydusi grupelę tikriausiai, kad tokių pat nenormalių, kaip ir pats vyras, žadantis nužudyti jo tikrą dukterį - Christiną.
Vis kas klostėsi pakankamai normaliai, vyras buvo jau beveik pamiršęs, kad prieš Žanos ar Christinos veidą laikė peilį, kurį bet kurią akimirką būtų nuleidęs, tačiau štai tau staigmena. Žana gavo malonų pasiūlymą būti Vaidilo žmona. Ji vos susilaikė neklykus išorėje, ką viduje darė jau seniai. Giliai įkvepė ir iškvepė, čia jau šyptelėti jai tikrai nebūtų pavykę. Ji rimtu veidu pažvelgė į tą vyrą bandydama įsitikinti, kad tai tik nepavykęs juokelis, tačiau suprato tai, kad jis čia juokauti ir nesusirinko. Ji ramiai persibraukė per rudos spalvos plaukus, kadangi peilis nebebuvo taip arti, kažkur penki centimetrai nuo jos veido, o tai jau buvo vis šis tas.
- Atsiprašau, bet aš ištekėjusi ir greit turėsiu ir antrą vaiką, - rimtu, šaltu ir sau įprastu balsu prakalbo modelis, o supratusi, kad karalius galėjo paprasčiausiai nesuprasti pridūrė: - taigi ne, tikrai su jumis į jokias paslaptingas karalystes tikrai nekeliausiu. Aš tuo tikra.
Atsiduso ir nieko daugiau nepratarė, stipriau suspaudė už nugaros laikomą lazdelę ir pradėjo galvoti kokiu specialiu būdu ji turės išgelbėti savo, jos vaiko ir Christinos gyvybę, kai karalius toks galingas.
-
Ačiū Dievui, kad bent teta Žana normali, o ne tokia kaip mano šis išprotėjęs tėvas, bet tai kokia gėdą jis man pridarė.. Christina žvilgtelėjo laimingu veidu į Žaną, džiaugdamasi, jog ji nesutiko, nes jos tikrai lauktų ne koks gyvenimas, karalystėje. Po kelių minučių Vaidilas pradėjo kalbėtis.
- Palauk, nesupratau? Ištekėjusi? Jus girdėjote? Ištekėjusi, aš irgi turiu žmoną ir dukrą, bet moterie, dabar yra ne penkioliktas amžius ir antrų pusių galima turėti, kad ir dešimt, na, tu galėjai gauti visą pilį, būti karalienė, gauti karališkas vestuves, savo dukrą galėtum atsivežti, ten galėtum siūti daug drabužių, bet pasirinkai priešingai, gerai, tuomet Žana, bent pritapk prie mūsų draugijos ir padėk užmušti šią kvailą mergiotę. - Piktokai kalbėjo Vaidilas.
Kokias dar vestuves? Ką jis čia nusišneka.. jei Žana sutiks jam padėti, aš daugiau jai nebeatleisiu, niekad. Karalius iš niekur nieko išsitraukė taures, butelį vyno ir skrebučių.
- Tėve, kam to viso reikia? Jeigu tu bandai taip sudominti Žaną, tai tu visiškas mulkis ir žinai, tu mirsi, kažkaip, bet mirsi. - Griežtai tarė rudaplaukė.
Christinos tėvas tik nusijuokė, ir pripylė taurę vyno Žanai.
- Manau, reiktų šiek tiek pailsėti nuo viso šio chaoso, atsigerk vyno, jis iš mūsų pilies, o šiaip ko mes čia? Gal nueiname į kokį restoraną, nors tikriausiai čia visi jie prasti, tik pas mus pilyje restoranai yra dešimt iš dešimt. - Su mandagumo balsu kalbėjo Žanai, Christinos tėtis.
Mergaitei nebuvo dar visiškai blogai, kol Vaidilas ją pririšo prie medžio ir užklijavo su kažkokiu limpančiu popiergaliu mokinės burną, tikriausiai, jog ji nepratartų nei vieno žodelio.
- Na tai, kaip jums sekasi? Nesijaudinkite, ją užrišau, nes tiesiog argi mums reikia triukšmo tokią gražią dieną? O jus vyrukai, eikite kur nors nupirkti mums kokios nors skanios vakarienės, nes tokiems gražiems žmonėms valgyti skrebučius ne lygis, beje Žana, kai pavalgysime, eisime kankinti jos, atsineši knisių, aš atsinešiu peiliukų ir šitaip ją kankinsime, o tau tikriausiai kyla klausimas kodėl ar ne? O todėl, nes ji šmeižė mane, išvogė mano turtus kai kuriuos, jus net neįsivaizduojate ką ji kalbėjo apie jus, kažkada gal ir buvote jos mėgstamiausia mokytoja, bet vėliau ji man rašė laišką kaip jus ją sekiojote ar ten neapsaugojot jos nuo slibinų, tai žinokite ji nusipelno kankynės. - Ramiu balsu kalbėjo užkandžiaujantis Vaidilas.
Aš nebegaliu, aš... aš noriu sugražinti laiką atgal, mano svajonė tikriausiai, jog kas nors nužudytų jį, ar bent pakankintų, taip, galbūt visi pridaro klaidų, bet juk iš klaidų mes mokomės ... Po kažkur penkiolikos minučių, atlėkė ir tie patys Vaidilo draugeliai su maišeliais, kuriuose buvo tikriausiai maistas.
- Ką jus čia mums atnešėte? Kas čia per maišas? Mes ne kokie benamiai jums, o išsilavinę, elegantiški žmonės, tuo labiau aš, nu, bet jau gerai tiks, atleiskite Žana, tiesiog jiems galbūt sklerozė.. - Dar kartą pasakė tėvas.
Kai karalius užkandžiavo, pas Christiną atlėkė jos katinėlis ir fenekas kurie tikriausiai atėjo atrišti mergaitę, kas buvo sunku. Ocelis buvo protingas katinas, tad jis atplėšė su savo nagais lipnią juostą nuo burnos, o fenekas nugraužė nuo kojų virvę. Šiaip taip ji stebuklingai išsilaisvino ir tyliai atsistojusi pasiėmė feneką ir katiną, pasiėmus pasislėpė už dar vieno seno automobilio ir stengėsi būti kiek tik galėdama tyliau. Vaidilas ir vėl kalbėjo.
- Visai skanus tas maistas sakyčiau, nu, bet pilyje gautum tikrai skanesnį, o šiaip jei jau žmona ir karalienė būti nenori, aš galėčiau jums suteikti už Christinos nukankinimą gerų dalykėlių, aplankyčiau tavo dukrą, dovanočiau jai už gerą kainą dovanas, žinoma ir tau, deimantų padovanočiau, tik mums reikia nukankinti mano dukterį ir, kad vietoj jos būtų princesė Nikolė, ar ne? - Šypsodamasi paklausė.
Nikolė? Ar jus rimtai? Mano vietos nieks, nieks neužims. Bet tai iš kur jis žino? Gal vėl pasakė ta ekstrasensė?
-
Sulaukė žvilgsnio iš Christinos, kuri švytinčiu veidu žvelgė į moterį. Matyt, Žana pradžiugino šią vienuolikmetę, bet ar ji galėjo pasielgti kitaip? Mokslinčė nenorėjo linksminti pirmakursės, tačiau tekėti už nevispročio tikrai nežadėjo.
- Atsiprašau, galbūt neaiškiai pasakiau? - įžūlesniu balsu prakalbo, nejautė didelio malonumo šnekučiuotis su Vaidilu, bet neturėjo kito pasirinkimo, lazdelę rankoje vis dar laikė stipriai, nežinia, kas galėjo atsitikti po, kad ir penkių sekundžių. Šis asmuo buvo visiškai neprognozuojamas.
- Nežadu nieko čia žudyti ir teptis rankų, - teištarė ir nusuko veidą kitur. Nebegalėjo žiūrėti tam karaliui į akis, kai tas elgėsi kvailiau už įprastus žiobarus. Net neskaitė jo, kaip karaliaus, žinojo, kad jis net neužsiema karalystės valdymu, o viską daro jo žmona.
- Christina, šis asmuo yra žiobaras, tiesa? - uždavė šiek tiek kvailą klausimą, lyg negalėtų pati to suprasti iš pirmo žvilgsnio į jį. Burtininkai taip neįprastai nesielgė, na arba Mokslinčė nebuvo savo akyse regėjusi nei vieno, kuris pirmiausia būtų su peiliu, mėgintu ją nužudyti, pasipirštų, o dabar siųlytų ir...vyną? Ne, jai atrodė, kad jau sapnuoja. Tas ponas buvo visiškai išprotėjęs! Žana jau mieliau būtų bendravusi su prichais, negu su tokiu, kaip jis. To pasekoje dizainerė paprasčiausiai nebeatsakė į jo užduotą klausimą apie vyną, tačiau po kelių minučių suprato, kad karaliui nei motais ar ji sutiks ar ne, kadangi jai buvo ištiesta taurė vyno.
- Aš negaliu išgerti vyno, - bandė išlikti rami, tačiau labai abejojo, kad tai pavyko, savo gležna ranka paleido vyno taurę akimis stebėdama ją lėtai krintant ant atokaus skersgatvio plytelių, kai taurė suskilo į daug stiklo šukių, mergina tik meldė, kad jos knisius neužliptų ant vienos iš jų arba dar blogiau, nesugalvotų vienos praryti.
Mažasis gyvūnėlis toliau lakstė po atokaus skergatvio gatvę ir mėgavosi gyvenimu, net nekreipdamas dėmesio, kad čia vyksta tokie cirkai. Jis vartaliojosi, žaidė ir kitaip linksminosi, kol jo ausis pasiekė dar negirdėdas garsas, jo žvilgsnis tuoj pat nukrypo link Žanos numestos taurės, o nepraėjus nei kelioms sekundėms jis jau drybsojo prie jos. Jo švelnios letenėlės pagriebė vieną didesnę, spindinčią stiklo šukę ir tas savo akytėmis pradėjo tyrinėti ar tai buvo kažkas vertingo, tačiau užuodė dar niekada nejustą kvapą, primenanti vynuoges - uogas, kurias jis labai mėgo, todėl paragavo lašelį vyno. Daugiau paragauti šio skysčio knisiui nepavyko, kadangi drybsoti ir tiesiog svajoti beragaujant gėrimą jam sutrukdė ne, bet kas, o pati Žana. Ši staigiai jį pagriebė į glėbį, o tas išsigando taip, kad net gi pats paleido stiklo šukę, kuri atsitrenkusi į grindinį suskilo į dar šimtus šukelių.
Taip pralekė dar dešimtis minučių, knisius buvo saugus, kolkas dar nebuvo apsvaigęs, nors nežinia, ko buvo galima tikėtis, jis buvo išsidrėbęs pas Žaną rankoje, kadangi kitoje vis dar laikė lazdelę, nors vis labiau ėmė abejoti ar jos prireiks. Nors ir nebuvo labai stipri jautė, kad bet kurią akimirką tiesiog trenks tam vyrui į veidą ir jokios magijos čia nebeprireiks.
Absurdiška situacija, - atsiduso ir vėl klausė Christinos tėvo paistalų. Jau suprato į ką atsigimė vienuolikmetė, garbanotais plaukais, net gi buvo jos šiek tiek pagailę. Pagaliau suvokė, kodėl princesė buvo įvaikintą Willy - astronomijos profesorės dėstančios Hogvartse.
- Tokio šlamšto aš nevalgau, - pamanė, kad tiek užsiminti pakaks ir atsistojo nuo suoliuko. Nuėjo kur toliau ir lėtai pažvelgė į lazdelę, kelias minutes pagalvojo ką gi daryti, tačiau net nesuvaldydama pačios savęs nukreipė lazdelę į tą vyrą ir garsiai ištarė:
- Sustink!
Nesuprato kodėl taip padarė, pasijautė tokia bevertė, kai nesugebėjo suvaldyti pačios savęs, bet gal...jis buvo vertas. Suprato, kokį tobulą pavyzdį davė pirmakursei todėl prisiekė sau paskiau pasakyti mergaitei, kad nedarytų taip, kaip padarė ji, tačiau vaikai ėmė tik prastą pavyzdį, ko pasekoje, Žana nieko čia ir negalėjo pakeisti.
-
Pasislėpusi Christina išgirdo klausimą iš Žanos, ji dar nebuvo tokia, kad neatsakytų, tad priėjo prie Žanos, tėvo ir jo draugelių ir atsakė:
- Na taip, jis žiobaras.. am, tai va.. O kas dabar? Žudysi mane ar ne? - Beviltiškai kalbėjo mergaitė.
Reikėjo sulaukti tik nuostabaus Žanos įniršio, ta supyko ant karaliaus ir dar sudaužė stiklinę kurioje buvo tikriausiai brangus vynas. Teisingai Žana, jis nenusipelnė tavo mandagumo. Galbūt vieną akimirką Christina ir pasidžiaugė, o kitą norėjo dingti. Matėsi, jog karalius baisiai supyko ant moteries ir dar stipriai užrėkė.
- Moterie, kas jums darosi!? Ir kokį tu čia šūdą į mane paleidai? - Piktai šūktelėjo Vaidilas.
Kadangi Žana sustingdė jį su kerais, tad jis negalėjo nė pajudėti. Vaidilas stovėjo sustingęs, o dar matėsi kažkokie tolimi žirgai, ant kurių sėdėjo graži, šviesiais plaukais moteris ir kitos moterys. M.. mama? Žirgai sustojo joti, o ši nulipo nuo arklio ir ėjo link Žanos, Christinos ir sustingusio vyro. Galbūt kažkada ji ir švytėjo džiaugsmu, bet kai pasižiūrėjo į Žaną, jos veide tūnojo tik pyktis. Ir kas čia dabar bus?
- Na tai laba diena, klausykite, ponia, ar čia jūs kažką padarėte mano vyrui!? Visa karalystė jo pasigedo, kol galiausiai žemėlapiais radome šią keistą vietą, ir žinau, ponia jus jam kažkokius burtus paleidote ar ne? Kažkada buvau burtininkė, na, bet ne esmė, o dabar jums moteryte, laukia galas! Beje, labas dukryte. - Kalbėjo Christinos mama.
Dorotėja apsiverkšlenusi priėjo prie savo sustingusio vyro.
- Ach Vaidilai, kaip aš tavęs pasiilgau, tu juk karalius, o stovi sustingęs prie kažkokios moters ir ne tikros dukros, patikėk ta Žana dar pasigailės, juk ji tave sustingdė tiesa? - Verkianti kalbėjo sustingusiam žmogui, Dorotėja.
Christinos motina net nesugebėjo iš skausmo kažką padaryti Žanai, ji tik prisėdo ant to pačio suoliuko ir toliau verkė. Net mergaitei pagailo mamos, todėl ji atsisėdo šalia jos ir viską pasakė ką ir turėjo.
- Mama, tu net nesupranti kas tas tavo vyras, jis siūlėsi šiai moteriai būti jo žmona, tu juk supranti, kad jis buvo tau ne ištikimas, palik tu jį velniop ir mėgaukis gyvenimu be šio šunsnukio. - Nuraminančiai kalbėjo Granger.
- Ach... ne ištikimas... nesistebiu, atleiskite man ponia, aš tiesiog esu labai jautri ir jį tikrai myliu, nors dabar supratau, jog tiesiog neverta, galbūt norėtumėte kažkada mane aplankyti? N a, atvykti į pilį, galėčiau daug ką jums aprodyti, jei turite kokių vaikų galite ir juos atsivežti, aš jums adresą parašyčiau. - Kiek pralinksmėjusi tarė motina.
Kadangi viskas kaip ir šiek tiek susitvarkė, mokinė prisiminė, jog turi nuo seno stiklainiukų ir moliūgų sulčių. Tad išsitraukė iš kuprinės ir pripilstė Žanai ir savo mamai.
- Na, ne taip jau karališkai, bet kadangi tėvas yra sustingęs, sargybiniai kažkur išbėgo, likome tik mes, tad pabūkime mergaitiškai ir sakau tostą, už tai, jog liktume stiprios ir gražios. - Linksmai pakėlė tostą, Christina.
Atsigėrusi gurkšnį moliūgų sulčių, matėsi sargybinių veidai. Į tai mergaite net nebandė kreipti dėmesio, nes manė, jog jai vaidenasi. Viskas gerai, viskas susitvarkė, nėra jokių sargybinių.
-
Ji lėtai nuleido lazdelę, vis dar jausdamasi kalta, tačiau nežadėjo to žiobaro atstingdinti. Apsižvalgė, ar nebuvo matyti dar kažko, kas galėtų sukelti įtarimą, norą dar kartą panaudoti kerus, galbūt kažkokį stipresnį burtažodį, o gal ir ne.
- Christina, tu negali kartoti to ką padariau dabar, - beviltiškai priėjo arčiau garbanotus plaukus turinčios mergaitės. Šiandien ji tikrai išgyveno daug, taip pat, kaip ir Žana, aišku viską padarė modelis, todėl Granger aplodismentų tikrai nesulauks.
Tyla. Ir vėl ta beviltiška, gąsdinanti tyla, kuri buvo tik kelias minutes.
Mergina įbedė akis į atriedančią karietą, du baltus, sušukuotus, tobulai atrodančius žirgus, kurie atrodė lyg iš pasakos, spindinčią sidabrinę karietą, į kurią pažiūrėjus buvo galima pastebėti ir savo atvaizdą, o atvėrus kerietos duris tikriausiai turėjo išlipti būti kokia nors ponia, princesė, o gal ir karalienė. Tikriausiai turėjo graksčiai išlipti, pamojuoti ir panašiai, na arba tai buvo tik Žanos skaitytų knygų istorijos, kurios galėjo būti tikros, todėl ši tik tikėjosi, kad viskas taip ir bus. Vylėsi, kad iš žirgų traukiamos karietos išlips išauklėta, maloni ir tobulų manierų moteris, tokia su kuria Mokslinčė laisvai surastų apie ką šnekučiuotis.
Nepraėjo daug laiko, kol karieta sustojo keli metrai nuo pačios dizainerės, todėl ta žengė dar kelis žingsnus atgal. Nerimastingai apsižvalgė, išgirdo keistą garsą, tikriausiai, kad karietos durelės atsivėrė, o tai patraukė moters dėmesį. Ji neatitraukė tamsių akių nuo panašaus amžiaus moters, kaip ir ji, tiesiog turėjo suprasti ar tai yra asmuo su, kuriuo bus malonu bendrauti, tačiau to net nebaigusi išgirdo žemesnio, nei įprasta balso žodžius, sugrąžinančius nesuvaldomą pyktį, tokį, koks buvo prieš tai, kai nesuvaldydama savęs sustingdė tikriausiai, kad šios moters, kuri stovėjo tiesiai prieš ją vyrą.
- Laba diena, - teištarė klausydama tikriausiai, kad karalienės žodelių, todėl iš karto šaltu sau įprastu tonu pridūrė: - jeigu esate burtininkė tikrai sugebėsite jį atkerėti, nežadu čia daryti to ko nenoriu, beja, prieš tai noriu jums pasakyti, kad jūsų vyras prieš gal pusvalandį panoro man pirštis, aš aišku - nesutikau, su tokiais, kaip jis nieko bendro turėti nenoriu.
Tylos nebuvo, o tai ir buvo svarbiausia, Žana stebėjo ašaras liejančią moterį, tačiau guosti jos tikrai nežadėjo. Ar gi jai už tai kažkas mokėjo? Aišku, kad ne. O gal ir turėtų...
Visai užsigalvojusi mergina pakėlė galvą į dangų, po truputį temo, matyt, kad neturėjo priežasties buti čia, kai viskas, kaip ir išsisprendė, prieš tai dar paėmė moliūgų sulčių iš Christinos, tačiau nebūtų ji Žana, jei nepastebimai nebūtų jų davusi knisiui. Mažasis jos draugužis šias išgėrė akimirksniu, tačiau vis dar nepasisotino, matyt, kad kulniuojant namo jam reiks nupirkti dar kažko.
- Jeigu jūs neprieštaraujate, aš jau eisiu, vis gi vakaras, o iki nakties atokiame skersgatvyje užsibūti aš nenorėčiau, - atsiduso ir su malonumu nužingsniavo Kiauliasodžio link, knisių nuleido ant žemės, mažasis draugužis vartaliojosi, žaidė ir dūko, bent jau šiam mielumo įsikūnyjimui šis vakaras patiko.
-
Vakaro prieblandoje skendintis miestas privertė kai kuriuos londnoniečius traukė namų link, slėptis nuo užklupusios tamsos, saugiai ir patogiai įsitaisyti priešais televizorių ir praleisti vakarą su šeima, kitus - priešingai - privertė iškišti nosį lauk.
Visgi gatvės pamažu tuštėjo, šurmulys rimo, o pravažiuojantys automobiliai vis rečiau ir rečiau prakošdavo pro šalį. Miestas ruošėsi pasitikti naktį. Ir nors gatvėse tyla darėsi vis didesnė, panorėjęs galėjai sutikti vieną kitą paauglių grupelę, šmirinėjančią po įvairiausius užkampius. Drąsos pastariesiems netrūko.
Drąsos netrūko ir tamsiaplaukei. Tiesa sakant, drąsos jai netrūkdavo niekuomet. Net ir tada, kai tekdavo daryti beprotiškiausius dalykus. Svarbiausia buvo neleisti veikti baimei ir nerimui. Viską daryti neapgalvotai, spontaniškai ir improvizuojant. Ir dabar mėlynakė žingsniavo Londono gatvėmis neturėdama jokio plano. Tiksliau - turėjo, tačiau tokį veiksmų kratinį vargiai palaikytum planu. O to jai ir nereikėjo. Svarbiausia buvo veikti.
Kiek sulėtino žingsnius, pakreipė galvą įsiklausydama. Šešėlis uždengė dalį merginos veido, o iš aukštai šviečiantis šviestuvas ir kampu krentanti šio šviesa privertė safyrines akis blykstelėti it tikrus safyrus. Ir iš tiesų, juodame pavidale žibančios akys priminė du brangakmenius.
Į veidą plūstelėjęs vėjelis atnešė pažįstamą miesto kvapą - greito maisto užkandinių, sumišusių su degalais ir daugybe įvairių kvepalų aromatų. Kiek rauktelėjusi antakius nuo tokio mišinio nužvelgė tuščią gatvę. Iš už nugaros žingsniavęs jaunuolis nusuko į netoliese esantį daugiabutį. Jos nė nepastebėjo, buvo per daug užsiėmęs telefono maigymu ir muzikos klausimu. Nuo to Lunai buvo tik geriau.
Įsitikinusi, kad gatvė tuščia paspartino žingsnius ir nėrė į atokų skersgatvį. Vilkiškos regos dėka viską matė kuo puikiausiai. Girdėjo taip pat puikiai. Apsidairiusi žengė kelis žingsnius į šešėly, susiliejo su šiuo ir ėmė laukti.
Kvėpavo taip tyliai ir ramiai, kad ir norėdamas nebūtum išgirdęs. Mergina ėmė panašėti į šešėlį, o ne į gyvą būtybę.
-
Selena kulniavo akmeniniu grindiniu, siaura gatvele. Dailias merginos rankas dengė ilgesnės, baltos it sniegas pirštinės, siekiančios alkūnes ir prie pečių, kaip visad buvo prigludęs smėlinės spalvos paltukas. Tamsūs plaukai, kaip ir kiekvieną įprastą dieną buvo surišti į netvarkingą kuodą, tik ta vieniša juodaplaukės plaukų sruoga buvo nemaloniai valdoma vėjo ir šiek tiek trukdė matyti, tačiau gintarinių akių savininkei tai nebuvo labai svarbu. Lawrenz veide buvo galima išvysti dailią šypsenėlę, puošiančią jos išblyškusį veidą, ištisą dieną. Tiesa, šypsena, kaip mat dingo, merginai prisiminus, kiek daug darbų laukė jos vos grįžus namo ar į ministeriją.
Prikąsdama lūpą mergina šiek tiek greitesniu žingsniu pasuko už vieno pastato. Apsižvalgė, regėjo kelis žiobarus, tačiau daugiau nepastebėjo kažko ypatingo. Nepraėjus kelioms minutėms, greitesniu žingsniu nuėjo kita linkme už dar vieno pastato pastatyto iš praradusių raudoną spalvą, plytų ir atsidūrė kažkokiame neregėtame skersgatvyje. Lawrenz lūpas paliko atodūsis, nors tai, kad čia nesimatė nei vienos gyvos dvasios ir buvo nuostabu, ji vos galėjo nustovėti ant kojų, tad atsirėmė į vieną iš švaresnių atokaus skersgatvio sienų ir dar kartą atsiduso. Vylėsi, neišsipurvinti šviesaus palto, tačiau nujautė, kad tokios viltys buvo beprasmiškos.
Gintarines akis nukreipė į dešinę ranką, ant kurios turėjo būti užsegtas sidabrinio atspalvio laikrodis, rodantis valandas, tačiau jo nebuvo. Daiktas paliktas namie būtų sukėlęs dar daugiau rūpesčių, tačiau šiandien Isabella namo tikrai neskubėjo. Šiuo metu jau negyveno kartu su tėvais, taigi nieko nebūtų nutikę, jeigu po įvairius skersgatvius, nežinomas gatveles ir vietoves būtų šmirinėjusi visą naktį. Selena, taip ir būtų padariusi, tačiau buvo apgaubta nuovargio „skraistės“.
Magijos ministerijos darbuotoja beveik nebesigaudė tamsioje aplinkoje, tad apsidairiusi ir aišku, nieko nepastebėjusi, žengė kelis žingsnius pirmyn. Tikėjosi, kad namai buvo toje pusėje, kurioje ir įsivaizdavo.
-
Senokai bebuvo tokioje pasaloje. Na, bent jau kaip žmogus. Įprastai susilieti su aplinka mokė tik dar vilkolakių gyvenimą pažinti pradėjusius savo gaujos narius, o dabar ji buvo vienui viena, neprivalėjo nieko mokyti ir buvo žmogaus pavidale. Paskutinį kartą, kai rimtai į ką nors kėsinosi, tai buvo Magijos ministerijos mūšis. Tebeprisiminė paskutinius savo aukos žodžius. Kaip ir reikėjo tikėtis, jie neišsipildė. Ministerijoje ir vėl viskas buvo gerai, bent jau tiek gerai, kiek buvo leista žinoti eiliniams burtininkams.
Lengvu judesiu išsitraukė juodojo kristalo durklą, papuošta paauksuota rankena kartu su susirangiusiu drakonu, slepiančiu brangakmenį, panašų į safyrą. Nė nežvilgtelėdama į durklą, paslėpė šį apsiausto rankovėje, švelniai pirštais perbėgo per rankeną, tūkstantąjį kartą ištyrinėjo šio linijas ir visus kontūrus, o tuomet sukluso.
Link atokaus skersgatvio artėjo žingsniai - sunkūs, greiti ir neužtikrinti. Pakreipusi galvą pabandė įžiūrėti, tačiau persona nusuko taip ir nepasiekusi Lunos tikslo. Apie savo būsimą auką žinojo ne daug, tačiau numanė, kad informacijos užteks - vidutinio ūgio mergina, liekno sudėjimo ir keleriais metais jaunesnė už ją. Ne daug, tačiau užtektinai, kad sugebėtų užpulti tinkamą žmogų, ypač, kai čia retas, kuris vakarais drįsdavo kišti nosį.
Lūkuriuodama ištyrinėjo kiekvieną priešais esančio pastato centimetrą ir jau buvo bepradedanti nuobodžiauti, kai klausą ir vėl pasiekė žingsniai. Šįkart šie buvo kur kas lengvesni, niekur neskubantys, o ir žmogaus siluetas puikiai atitiko jos lauktą asmenį. Atidžiai stebėdama šios veiksmus ir neskubėdama imtis skubotų priemonių, išlaukė iki tinkamos progos, o tada žengusi tvirtą, didelį žingsnį laisvu judesiu prispaudė merginą prie savęs ir prikišusi durklą prie gerklės sušnypštė:
- Neketinu nieko tau daryti, nebent imsi klykti, - įspėjo iškvėpdama šiltą orą. - Atsakysi į kelis klausimus ir paleisiu, - burbtelėjo.
-
Selena apsidairė, nebuvo matyt nė gyvos dvasios, tad aplinka atrodė rami. Lawrenz sulėtino žingsnį, tačiau eiti į tą pusę, kurioje turėjo būti Isabellos tėvų namai, mergina nesustojo. Nors jau ir buvo tamsu, Magijos ministerijos darbuotoja nesibaimino. Juk nieko nutikti negalėjo, jos nesekė kažkoks neaiškus tipas, kaip iš kažkokių baimę keliančių serialų ar filmų. Nenorėdama prisigalvoti, dar daugiau nesąmonių šyptelėjo. Deja, neilgam.
Aštuoniolikmetė sucypė, prieš savo gintarines akis, atrodo žėrinčias tamsoje, pamačiusi spindintį durklą. Kad ir, koks sunkus gyvenimas, jai būtų buvęs, Selena tikrai nenorėjo mirti būtent tokiu būdu. Ilgai nesukusi galvos, Magijos ministerijos darbuotoja pasimuistė, bandydama ištrūkti. Deja, durklas buvo per arti jos gerklės, kad galėtų imtis neapgalvotų ir impulsyvių veiksmų. O galbūt, prie viso to prisidėjo ir milžiniškas nuovargis, kadangi pasprukti iš matyt, profesionalės šioje srityje gniaužtų, Lawrenz atrodė lengviau, nei buvo iš tikro...
– Paleisk, – žodis, turėjęs nuskambėti užtikrintai ir šiek tiek pavojingai, rožės raudonumo spalva padažytas lūpas paliko netvirtai, vis baiminantis užpuolikės sugalvotų žodžių ar užuominų. Tiesa, reikėjo bent jau pamėginti suktis iš vienos baisiausių gyvenimo situacijų, per visus aštuoniolika metų, tačiau kiekvieną sekundę noras tai daryti, blėso vis labiau.
Skersgatvyje neryškiai švietė, tas vienintelis žibintas, leidęs Selenai pastebėti, kad personos veidas buvo matytas. Aišku, Magijos ministerijos darbuotoja, vos galėdama įkvėpti tikrai neprisiminė, kokio įvykio dėka, teko susipažinti su safyrinių akių šeimininke, tačiau tai, kad kažkas ją sugalvojo užpulti, galvoje sukėlė nemenką sąmyšį. Šlykščios ir dar labiau gąsdinančios mintys neapleido juodaplaukės galvos. Šiai beliko laukti durklą laikančios panelės nurodymų, kuriuos buvo nevisiškai, tačiau bent jau šiek tiek pasiruošusi, pasistengti vykdyti.
Pasukti į šį skersgatvį buvo beprotiška gyvenimo klaida...
-
Vilkišką klausą sudirgino merginos cyptelėjimas ir Luna neiškentusi pavartė akis. Laimei, ši nesugalvojo imti klykti ir prikviesti bereikalingo dėmesio ir žiūrovų.
- Tu tikrai manai, kad, jei pasakysi "paleisk", aš imsiu ir paleisiu tave? - nusijuokusi papurtė galvą iš tokio absurdiško paliepimo.
Ši situacija prilygo senai, kai žiūrint siaubo filmą pagrindinis veikėjas naktį išdrįsta nusileisti į rūsį, kur karaliauja tik aklina tamsa, kartu su keisčiausiais, šiurpą keliančiais garsais, o tuomet nusprendęs išsiaiškinti, ar rūsyje nieko nėra, ima ir paklausia "Ar kas nors čia yra?". O taip, monstras tikrai ims ir atsilieps: "Taip, čia esu aš, Anabelė, ir ketinu tavo gyvenimą paversti košmaru". Tokiu atveju siaubo filmas virstų tragiška, absurdiška komedija.
Laimei, jos glėbyje suspausta mergina neketino nei bėgti, nei klykti, nei spurdėti taip, kad durklo geležtė imtų pjauti ploną, nieko nesaugomą kaklo odą.
Pravėrė rausvas lūpas ketindama pateikti visus klausimus, kuriuos ketino užduoti ir išsiaiškinti atsakymus, tačiau atminty iškilus prisiminimui prie nedidukės kavinukės, kur visai neseniai slėpėsi nuo lietaus, lūpos taip ir liko pravertos, neištarusios nė vieno žodžio. Mėgindama prisiminti, kur buvo girdėjusi tą balsą, permetė greitai visus prisiminimus, o tuomet tapo aišku - mergina, kurią ji laikė, buvo ta pati, kurią sutiko prie tos kavinukės. Nutrenkė durimis ir nė neatsiprašė. Neabejojo, kad tai tas pats asmuo.
Paleidusi šią taip pat staigiai, kaip ir buvo sučiupusi, atidžiai nužvelgė. Priešais stovinti juodaplaukė buvo jau sykį matyta persona. Papurčiusi galvą, nusivylusi savo "medžiokle", mat netikėjo, kad ji galėtų būti jos ieškomas asmuo, suraukė antakius.
- Tu, - tyliai atsiduso. - Ką čia veiki? - pasipiktinusi savimi, tik išliejusi pyktį kitur, visai nedraugiškai pateikė klausimą.
-
Selenos širdis atrodo, būtų iššokusi iš krūtinės. Nors aštuoniolikmetė ir stengėsi susitaikyti su ta mintimi, kad dabar nieko pakeisti jau negali, pačiai padaryti tai, buvo ypatingai sunku. Neįsivaizdavo, ko užpuolikei reikėjo būtent iš jos. Juk nedirbo ministerijoje tiek laiko, kad žinotų kažkokias neįprastas, merginą dominančias paslaptis, o gyvendama niekuo neypatingą žiobarišką gyvenimą, taip pat menkai galėjo pagelbėti. Na, nebent safyrinių akių savininkei reikėjo išspręsti matematikos uždavinį, nors tai ir skambėjo per ne lyg absurdiškai. Vis gi užpuolikė atrodė nusiteikusi rimtai.
Baimės kupinos, Magijos ministerijos darbuotojos akys, nekrypo į panelę, kažkokiu stebuklingu būdu paleidusios ją. Nors sveiko proto žmogus, būtų bėgęs, kiek kojos neša, Magijos ministerijos darbuotoja vis dar buvo vos ne sustingusi iš panikos ir baimės.
Nors tamsiaplaukės užpuolikės manieros visiškai nepasikeitė, o Selenai šiek tiek svaigo galva ši, nusprendė neignoruoti safyrinių akių šeimininkės klausimo, per daug jos bijojo, kad stengtųsi suerzinti. Tačiau taip pat nenorėjo pasirodyti lyg koks angelėlis. Vis gi ji galėjo nesitikėti, kad Magijos ministerijoje dirbanti aštuoniolikmetė viską pamirš ir lyg niekur nieko šyptelės, taip parodydama, kad tai, kas nutiko prieš kelias minutes nieko nereiškė.
– Aš nemaniau, kad vaikščioti čia uždrausta, – nesusivaldžiusi vos girdimai sumurmėjo ir neatitraukė savo gintarą primenančių akių, nuo panelės. - Tai gal vis gi nuleisk tą durklą, – pridūrė ir žengė netvirtą žingsnį toliau, nuo tamsiaplaukės.
Cha, o sakei mano „paleisk“ nepadės, – pamintijo ir nejučia šyptelėjo.
-
Gatvėje karaliaujant tylai, o šviestuvų šviesai neapšviečiant skersgatvio taip gerai, jog būtum sugebėjęs pamatyti kiekvieną kampelį, Luna įsiklausė. Nepažįstamosios širdis, regis, kėsinosi iššokti jai iš krūtinės, o gilus kvėpavimas ir drebantis kūnas tik patvirtino paniškos baimės priepuolį.
Nežymiai kilstelėjusi vieną lūpų kamputį lėtai iškvėpė orą. Mirties glėbyje buvo atsidūrusi ne vieną sykį, ne vieną sykį teko ir grumtis dėl savo gyvybės, tačiau niekuomet nebuvo puolusi į tokią paniką. Toptelėjo, kad šitai lėmė ilgi metai treniruočių, kasdienis ginklo matymas ir budrumas, neleidžiantis užsimiršti, kad gali nukentėti. Atsidūrusi pavojuje, kaip įmanydama bandydavo išsilaisvinti, sukurti planą ar paprasčiausiai improvizuoti tam, kad apsisaugotų, bet niekuomet neapmąstė to, kas gali nutikti, jei ji mirs. Pasidarė smalsu apie ką gi galvojo auksaakė atsidūrusi taip arti mirties. Atsisveikino su brangiais žmonėmis? Išsigando, kad nespėjo nugyventi ilgo ir prasmingo gyvenimo? O gal nuliūdo, kad būtent taip mirs? Visgi klausimus pasiliko sau. Nė karto nepaklausė to, kuriam grasino, kaip šis jaučiasi. Neklaus ir šįkart.
- Ooo, - dramatiškai nutęsė apsimesdama nustebusi - šitai mokėjo nepakartojamai. - Ar nematei lentelės su užrašu "Vaikščioti draudžiama? - klausimai dirstelėjo ir tą pat akimirką surimtėjo.
Durklą vis dar laikė rankoje, nutaikytą į jau kiek laisviau kvėpuoti galinčią merginą. Šio įžūlumas kartu ne tik erzino, bet ir žavėjo. Žvelgdama į auksines akis, išryškintas gatvės žibintų šviesų, kurių dėka nepažįstamosios akys priminė auksą, matė tai, ko negalėjo paaiškinti. Trumpaplaukė kažkuo buvo panaši į ją, Luną Gardner. Būtent ji taip įžūliai drįsdavo atsikirsti savo užpuolikui.
- Arba tu esi kvaila, arba drąsi, jei šitaip kalbi su žmogumi, kuris laiko į tave nukreiptą durklą, - prisikandusi apatinę lūpą kiek pakreipė galvą.
Ginklą kiek tvirčiau suspaudė, tačiau taip ir nenuleido, nepaslėpė šio. Žinoma, minties, kad mergina gali pulti ją, nebuvo. Tamsiaplaukė matė nepažįstamosios akyse baimė, o tokia baimė nebūtų leidusi imtis neapgalvotų, gyvybei pavojų sukelti galinčių veiksmų. Neabejojo, kad ji buvo vikresnė, greitesnė ir daugiau patyrusi kovoje nei auksaakė. Persvara buvo jos pusėje.
- Išvardink nors tris priežastis kodėl turėčiau tai padaryti, - kilstelėjo antakius.
-
Tiesą sakant Selena tikėjosi iš baimės nesusipažinti su milžinišku panikos priepuoliu, atokiame skersgatvyje. Net neįsivaizdavo ką darytų tokioje situacijoje, kokių veiksmų imtųsi ir ar iš vis sugebėtų kažką atlikti. Beliko viltis, kad taip tiesiog nenutiks ir viskas išsispręs be tokių pasekmių. O gal tai, ką jautė dabar jau buvo galima pavadinti panikos priepuoliu? Tiesą sakant visiškai nebesusigaudė, tačiau žinojo, kad jeigu iš čia pavyks išsineždinti gyvai arba bent pusgyvei, kažko to paklaus.
Nebuvo neatmetusi ir galimybės, kad prieš ją stovinti užpuolikė tiesiog žaidė su jos nervais, baime ir įvairiais jausmais lyg kokia profesionalė. Giliai įkvėpusi suprato, kad jeigu taip buvo iš tikrųjų, safyrinių akių savininkei tai atlikti sekėsi tiesiog nepriekaištingai.
Kvailė, kas aš daugiau? – paprasčiausiai atsakė į teiginį mintyse ir baimės kupinomis gintarinėmis akimis vis dar stebėjo tą patį durklą, kurio kaip suprato, juodaplaukė tikrai nežadėjo nuleisti. Mintyse iškeikusi save, taip ir nesuprato, kaip išvis išdrįso kažką pasakyti safyrinių akių savininkei.
Lawrenz tyliai atsiduso, nenuleisdama akių nuo to pačio ginklo. Jau galėjo įsivaizduoti, kaip durklas susminga į krūtinę, užpuolikė šyptėli ir ją palieka. Tobula gyvenimo pabaiga, gyvenimo, kuris net gi neprasidėjo.
– Na, tau tiesiog bus prastai? – nesumintyjusi nieko geresnio, vos girdimai pratarė. Magijos ministerijoje dirbančios aštuoniolikmetės pasakytas teiginys, intonacija priminė klausimą.
Ak, jeigu tik Selena būtų sugebėjusi atsukti laiką atgal...
-
Greitai mintyse permetė visas panašias situacijas, kai kam nors grasino, ir tapo aišku, kad nepažįstamoji nebuvo pirma ir turbūt ne paskutinė, kuri šitaip įžūliai kalbėjo su savo užpuolike. Šiais lakais žmonės visai prarado sveiką protą.
- Man bus prastai? - netikėdama tuo, ką išgirdo, perklausė rauktelėdama antakius. - Ar tik tai sugebėjai sugalvoti? - nusivylusi papurtė galvą giliai atsidusdama.
Tikėjosi, kad tokia įžūli ir drąsi mergina taip pat bus ir kūrybinga, arba bent jau pateiks šiek tiek įdomesnį variantą. Visgi per daug nesigilindama į šios kūrybingumą galiausiai teikėsi nuleisti durklą. Žinoma, ne dėl to, kad pabijojo, kad baigsis prastai. Paprasčiausiai suvokė, kad neverta gąsdinti žmogaus, kuris negali suteikti reikiamos informacijos.
Paslėpusi ginklą prie bato pritvirtintame specialiame dėkle, išsitiesė iš aukšto pažvelgdama į auksaakę. Aukštas ūgis leido pasimėgauti šitaip žvelgti į kitus asmenis, tyrinėti juos ir deramai įvertinti.
- Negi tikrai manai, kad atėjusi čia su ginklu aš neapgalvojau visų galimų variantų, įskaitant ir tavo to "bus prastai"? Manęs negąsdina tokia mintis, - gūžtelėjo pečiais paslėpdama juodus, ilgus plaukus po apsiausto gobtuvo, o rankas pačiame apsiauste.
Tebestovėdama šešėlyje ji puikiai susiliejo su tamsa ir tik safyrinės akys išdavė, kad čia pat slepiasi pavojus. Atsirėmusi į sieną kurį laiką žvelgė į auksaakę. Ji nebelaikė ginklo prispaudusi prie nepažįstamosios gerklės, bet mergina vis tiek su baime žvelgė į ją. Ir tai patiko Lunai. Šyptelėjusi atsitraukė nuo sienos.
- Būk atsargesnė, jei nenori mirti panašioje aplinkoje, - mestelėjo per petį trumpam stabtelėdama, o tada dingdama iš atokaus skersgatvio.
-
Baimingos akys vis dar stebėjo tamsiaplaukę, kuri profesionaliai žaidė, su Magijos ministerijoje dirbančios merginos nervais, baimėmis ir išgyvenimais. Nesuprato, kaip galėjo pasiduoti tokiam spaudimui ir šitaip išsigąsti. Tiesą sakant, visiškai nebesusigaudė. Stengėsi giliai kvepuoti ir klausytis safyrinių akių savininkės žodžių, tačiau sukaustyta baimės, tiesiog nebeatsakinėjo į tamsiaplaukės klausimus, pastebėjimus ir kitokius kliedesius.
Selena nesumanė, ką veiks po viso įvykio, nebuvo užtikrinta, kad išgyvens. Užpuolikės veiksmai buvo visiškai neprognozuojami, kas kėlė dar daugiau panikos. Jautė, kaip bet kurią akimirką, mergina gali žengti tvirtą žingsnį prie jos ir tiesiog perrėžti gerklę su durklu. Vien tik pagalvojus apie tai, merginai pradėjo dar labiau svaigti galva.
Vos tik užpuolikė nuėjo keliais metrais toliau nuo Selenos ir pagaliau paliko ją visiškai vieną, Magijos minsiterijoje dirbanti mergina suklupo ir atsisėdusi ant šalto akmeninio grindinio jautė, kaip jos skruostu rieda šaltos ašaros. Ji atrėmė savo nugarą į kažkokio seno pastato sieną ir tai, kad pastatas nebuvo švarus, panelei visiškai nerūpėjo. Tiesą sakant, Lawrenz vos galėjo įkvėpti, jai labai trūko oro ir tai, kad verkė tikrai nepalengvino atrodo paprasto įkvėpimo. Tik dabar suprato, kaip švaistė gyvenimo dienas. Kas būtų buvę, jei safyrinių akių šeimininkė nebūtų jos pasigailėjusi? Kas galėjo atsitikti, jeigu Selena numirtų po dviejų minučių? Ar aštuoniolikmetės kažkas pasigestų, o gal kaip tik džiaugtųsi? Panašios mintys vijo, viena kitą. Niekada negalėjo įsivaizduoti, kad viena didžiausių jos baimių - mirtis.
Įdomu ar jau sugebėjau išprotėti ar aš tik ant išprotėjimo ribos, - pagalvojo apimta nevilties, vos galėjo įkvėpti. Ji nemenkai drebančiomis rankomis perbraukė per tą vieną vėjo valdomą sruogą tuo pat metu apsikabino kelius ir padėjo galvą ant jų. Atrodė, tuoj pradės dusti ir dėl to numirs. Panika nemažėjo, atrodė, ji dauginosi akimirksniu.
-
Šaltas, atšiaurus žiemiškas vėjas, nusiteikęs visai nedraugiškai, pasitikėjo žaviąją lankininkę ir ši buvo priversta tvirčiau įsisupti į kreminės spalvos, šiltą žieminį paltą. Nors čia, Londone, žiema retai kada būdavo itin šalta ir gili, tačiau prie šilto, saulėto klimato pratusiai ispanei ji atrodė gana atšiauri. Turbūt taip ir nepavyks galutinai priprasti prie kitokio klimato.
Pakreipė galvą apsižvalgydama. Miestas jau seniai skendėjo tamsoje, nors laikrodis terodė tik ankstyvą vakarą. Šviestuvų nutviekstos gatvės buvo tuščios ir keistai slėgė. Vasaros metu įprastai tokiu laiku visur knibždėte knibždėdavo žmonių, o dabar - tuščia. Tarsi jausdamos merginos jausmus, iš dangaus ėmė leistis, didelės, dailios snaigės. Ir taip nemenkas sniego sluoksnis grasino tapti dar storesnis.
Kurį laiką Davina taip ir stovėjo stebėdama besileidžiančias snaiges. Nors nebuvo didelė žiemos gerbėja, bet toks vaizdas hipnotizavo, ypač žavingai atrodė šviestuvų šviesoje besileidžiančios snaigės. Viskas priminė nuostabią pasaką.
Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius, nenorėdama per daug užtrukti, jog Fasirui nereiktų be reikalo nerimauti, patraukė tolyn. Ilgus, šviesius plaukus, susegtus iš šonų paslėpė po palto gobtuvu. Trumpam žvilgtelėjusi į ant riešo esantį sidabrinį laikrodį vylėsi, kad į parduotuvę dar suspės užsukti, antraip abu mažieji keturkojai bus priversti dalintis savo porcijomis vienas su kitu.
Nusprendusi sutrumpinti kelią ir šitokiu būdu greičiau nusigauti iki tikslo, patraukė link atokaus skersgatvio. Žieminių batelių kulnas tyliai kaukšėjo kiekvieną kartą merginai žengus žingsnį, o kur dar girgždantis sniegas...
Drąsiai ir užtikrintai žingsniuodama dar kartelį tvirčiau susisiautė paltą ir paslėpė rankas kišenėse. Atšiaurus vėjas draskė veido odą ir šviesiaplaukė pajuto nenugalimą norą kuo greičiau sugrįžti į namus ir šiltai, su puodeliu arbatos susirangyti priešais židinį. Nuo tokios minties šyptelėjo kaip tik tą akimirką, kai žvilgsnis užkliuvo už prie sienos besiklaudžiančios, ant žemės sėdinčios merginos. Sutrikusi apsidairė ir atsargiai, kad neišgąsdintų žengė kelis žingsnius artyn.
- Kas... - stabtelėjo atpažinusi Magijos ministerijoje sutiktą merginą. - Selena? Kas nutiko? - susirūpinusi įveikė likusius kelis žingsnius ir pritūpė prie merginos.
Šaltas vėjas plūstelėjo į veidą, o nuo sniego ir šaltos žemės sklindantis šaltis negelbėjo. Nujausdama, kad šitaip sėdėdama mergina gali peršalti, o vėliau susilaukti rimtų pasekmių, atidžiai nužvelgė tikrindama jos aprangą. Išsitiesusi visu ūgiu ištiesė ranką.
- Eikš, - draugiškai nusišypsojo nusprendusi, kad jokie drabužiai neapsaugos nuo šalčio. - Antraip gali peršalti, - rūpindamasi beveik nepažįstamu asmeniu, matytu vos vieną kartą, ispanė nė akimirkai nenustojo šypsotis, nors iš melsvų akių nedingo susirūpinimas.
-
Selena apkabinusi kelius ir padėjusi savo galvą ant jų bandė nurimti, įtikinti save, kad tai daugiau niekada nebepasikartos ir mergina neturėjo dėl ko jaudintis, nors iš tikro mąstė visai kitaip.
Gintarinių akių savininkės veidu ritosi karčios ašaros, jeigu šioji dabar būtų buvusi kitoje vietoje, stengtųsi tvardytis, o dabar to tiesiog nereikėjo ir tamsiaplaukė abejojo, kad šią akimirką būtų sugebėjusi tai padaryti. Neprisiminė, ar kada būtų buvusi tokioje situacijoje, kaip ši. Negalėjo negalvoti apie tai, kas įvyko prieš keliolika minučių.
Per kūkčiojimus, net neišgirdo, kaip prie jos priėjo mergina, nepakėlė akių į ją, tačiau švelnus ir raminantis balsas leido atsiminti, koks žmogus šiuo metu stoviniavo prie pat Magijos ministerijos darbuotojos.
- Davina...- neužtikrintu, tyliu, baimės sukaustytu balsu sumurmėjo sau po nosimi - Aš, - giliai įkvėpusi tarė ir drebančia ranka perbraukė per nuo verkimo ir baimės išbalusį veidą. - Aš neįsivaizduoju, kaip jums viską paaiškinti, - kiekvieną žodį pasakė lėtai, baiminosi, kad von Sjuard pagalvos arba jau dabar spėjo sumąstyti, kad aštuoniolikmetė visiškai prarado sveiką protą.
Selena privertė save atsikelti nuo šalto akmeninio grindinio. Nenorėjo pasirodyti tokia silpna, kokia jautėsi dabar, o ir nevykdyti ministro žmonos prašymų, kad ir šiek tiek aptemusiu protu, Isabella vis gi nežadėjo.
Aštuoniolikmetė dar kartą perbraukė per išbalusį veidą ranka, taip stengdamasi nuslėpti ledines ašaras, išduodančias panelės paniką ir baimę. Tą pačią minutę, gintarinių akių savininkė eilinį kartą giliai įkvėpusi, bandė susikaupti ir pasakyti ką nors daugiau.
-
Žvelgti į ant žemės sėdinčią merginą, tyliai raudančią vidury tamsios, tuščios gatvės, besibaiminančios dėl kiekvieno garso ar judesio, buvo nepakeliamai graudu. Selena atrodė tokia trapi, kad, regis, būtų užtekę menkiausio vėjelio ir ši būtų palūžusi dar labiau.
Švelniai mėlynoms akims, primenančiomis jūrą, susidūrus su auksinėmis, šviesiaplaukė liūdnai šyptelėjo. Kaip ir reikėjo tikėtis, ji buvo atpažinta. Žinoma, būdama Magijos ministro žmona ji retai kada likdavo neatpažinta ar nepastebėta, bet dabar, stovėdama priešais tamsiaplaukę, su kuria susipažino pačioje Magijos ministerijoje, nujautė, kad atpažinta buvo ne dėl savo santuokos įžadų Fasirui.
Nenumanė, kas galėjo nutikti, kad tamsiaplaukė su tokia baime žvelgtų į aplinką. Auksinėse akyse sutilpo begalė jausmų ir Davina kaip įmanydama stengėsi juos perprasti ir surasti būdą, kaip galėtų padėti. Buvo atsidūrusi begalėje situacijoje, kai privalėjo gelbėti gyvybę žinodama, kad gali tekti paaukoti savąją, daugybę kartų guodė kitą, tačiau, kaip paguosti tą, kurio nežinai, kaip paguosti.
Nusprendusi, kad Selenai dabar daug labiau reikia žinojimo, kad ji ne viena, o ne beverčių žodžių, atsargiai žengė dar vieną žingsnelį ir švelniai apglėbė auksaakę.
- Nurimk, - sušnabždėjo savo švelniu, aksominiu balsu.
Mintys nuo grįžimo į namus, židinio, maloniai šildančio visą kūną po žvarbaus vėjo kompanijos, ir dviejų keturkojų, besimalančių prie jos ir Fasiro kojų, nukrypo prie bandymo sugalvoti tinkamą būdą padėti merginai. Pirmiausia, kas galėjo padėti - minčių nukreipimas kitur.
- Fasiras minėjo, kad tau neblogai sekasi. Kaip pati jautiesi dirbdama Magijos ministerijoje? - švelniai braukdama per merginos nugarą, palikusi galimybę bet kurią akimirką išsivaduoti, tyliai paklausė.
Nujautė, kad tokia tema nebuvo geriausias pasirinkimas, tačiau komentuoti oro taip pat nesinorėjo.
-
Selena norėjo susigūžti arba kur nors pasislėpusi susigyventi su ta mintimi, kas šį vakarą įvyko, tačiau vien tik pagalvojus apie tai, merginos akyse kaupėsi dar daugiau ašarų, kurios atrodė, kad nesibaigs niekada. Net negalėjo suprasti, kodėl jautėsi, taip kaip dabar.
Aštuoniolikmetė neįstengė suvaldyti savo veiksmų, bet bent jau bandė tai daryti. Jau įsivaizdavo, kaip kvailai atrodė prieš ministro žmoną, kokios mintys sukiojosi pas ją galvoje. Privalėjo nuslėpti skruostu riedančias ašaras. Bent jau jas.
Net nepajėgė galvoti, kodėl Davina darė, tai ką darė. Ir kodėl sugalvojo prieiti būtent prie jos? Negi tokioje padėtyje buvo vienintelė Londone? Tokios mintys sukėlė dar vieną raudojimų bangą, tik ne ant šalto, akmeninio grindinio, o Davinai ant peties. Vylėsi, kad ji nesupyks dėl to, ką šiuo metu darė mergina.
– Atsiprašau, – apglėbta Davinos, tuo metu atsargiai ir vos girdimai sušnibždėjo, vylėsi, kad mėlynakė pasižymėjimo geresne klausa, vis gi Magijos ministerijos darbuotoja, nebūtų įstengusi pakartoti to dar kartą.
Selena užmerkė ir atmerkė akis, vis dar tikėjosi, kad viskas, kas įvyko atokiame skersgatvyje buvo sapnas. Priverstinai šyptelėjo, Davinai prakalbus apie Magijos ministeriją. Nors ir nesuvokė viso to reikšmės ir nesuprato, kaip būtų geriausia atsakyti į viską, kas bent kiek susiję šiuo klausimu, stengėsi susimąstyti. Vis gi ignoruoti ministro antros pusės klausimą, buvo per ne lyg nemandagu.
– Nežinau...gerai? – atsakė į merginos klausimą ir net pati pajautė, kaip pasikeitė balsas. Iš dažniausiai užtikrinto arba bent jau ne tokio liūdno balso, jis jos ausyse skambėjo, neužtikrintai, tyliai ir visiškai neramiai. Mintys susijusios su šia vieta ir vėl vijo viena kitą, o pastangos nuslėpti šaltas ašaras, taip pat buvo bevertės.
-
Vilkiškai klausai sugavus tylų, vos girdimą atsiprašymą žavioji lankininkė įsiklausė vildamasi iš tamsiaplaukės išgirsti dar ką nors. Ką nors, kas paaiškintų už ką gi šioji atsiprašė, tačiau Selenos lūpų daugiau nepaliko nė vienas žodis ir Davina buvo priversti pati suvokti ir nuspręsti už ką buvo atsiprašyta. Kelias akimirkas padvejojusi, ar verta ką nors į tai atsakyti, galiausiai nusprendė palaikyti Lawrenz be žodžių. Nujautė, kad jai draugiško palaikymo reikia kur kas labiau nei kelių paguodžiančių žodžių.
Greitai von Sjuard gavo nusivilti. Nukreipti merginos minčių nuo to, kas neseniai nutiko ir ką ši buvo priversta iškentėti, nepavyko. Viso labo sulaukė neužtikrinto, nedrąsaus atsakymo, o tai reiškė, kad situacija kur kas blogesnė nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Giliai įkvėpusi šviesiaplaukė apsidairė. Atokiame skersgatvyje jos stovėjo vienui vienos, regis, čia nebuvo nė gyvos dvasios, tad svarstydama, kas gi galėjo nutikti, kiek atsitraukė nuo Selenos. Dabar auksaakė nė iš tolo nepanašėjo į tą savimi pasitikinčią, drąsią ir malonią merginą, atėjusią į Magijos ministeriją.
Pastebėjusi, kad auksinės akys sudrėko nuo sūrių ašarų, o viena suspėjo ir ištrūkti bei nusiristi skruostu, Davina atsargiai kilstelėjo ranką ir nubraukė ją. Dailių bruožų veidą papuošė nedidelė, liūdna šypsenėlė.
- Nusiramink, - švelniai sušnabždėjo. - Dabar tu saugi, viskas bus gerai. Nesu tikra dėl to, kas neseniai tau nutiko, bet tam, kad galėčiau padėti, turiu žinoti, kas nutiko. Man labai gaila, kad esi priversta dar kartą viską išgyventi... - liūdnai tarstelėjo.
Atšiaurus vėjas, šaltis, besiskverbiantis pro kiekvieną plyšį ir šaldantis odą, jaukumo nepridėjo, o ir nepagelbėjo tokioje situacijoje. Pudelis šiltos, raminančios arbatos, raminanti, jauku šiluma ir atsipalaidavęs kūnas Selenai būtų padėjęs daug labiau, tačiau tokių patogumų Davina pasiūlyti negalėjo, bent jau ne čia, atokiame skersgatvyje.
Galinga vėjo banga plūstelėjo į veidą ir von Sjuard buvo priversta trūkčiojamai įkvėpti ir susilaikyti nesudrebėjus. Laimei, netrukus vėjas nurimo ir ispanė galėjo kiek atsipalaiduoti.
-
Selena giliai įkvėpusi atsiduso, tai, kad Davina su beveik nepažįstama mergina elgėsi taip maloniai, šiltai ir draugiškai, pradėjo raminti panelę. Tiesa reikėjo pripažinti, kad tik kelioms minutėms, kai tik į galvą sugrįždavo ta pati mintis ar prisiminimas, aštuoniolikmetės skruostu ir vėl riedėjo ašara. Per kelias minutes, tai kartojosi pakankamai dažnai.
- Aš stengiuosi...atsiprašau, - ištarė, balse galėjo išgirsti tik baimę, kas dar labiau nuvylė merginą. - Aš..aš nežinau ar jūs kažką suprasite, nupasakoti viską, kas įvyko prieš kelioliką minučių neatrodo lengva, - kiek labiau atsipalaidavusi ir ne taip įsitempusi tarė ir giliai įkvėpė, stengėsi tvardytis ir sudėlioti sakinius taip, kad von Sjuard sugebėtų bent kažką suprasti. - Viskas prasidėjo gerai, - nerimstančiu balsu sumurmėjo. - Ėjau namo. Iš ministerijos, - pridūrė, tą pačią minutę baimingai apsižvalgė. Kodėl viską patirti turėjo būtent ji? Negi iš tikrųjų buvo taip nusikaltusi? - Ir pasukus čia, - išsigandusi, tarp kiekvieno žodžio giliai įkvėpdavo. Magijos ministerijos darbuotoja nujautė, kad Davina jos galėjo visiškai nesuprasti. Balsas drebėjo pakankamai stipriai. - Aš neįsivaizduoju kodėl, bet prie manęs pristojo kažkokia mergina na...tiksliau užpuolė, - paskutinius žodžius ištarė visiškai tyliai. Neįstengė pasakyti ką nors daugiau, nors minčių kurias norėjo išreikšti šviesiaplaukei būtent dabar galvoje egzistavo neišpasakytai daug.
Selenos lūpas paliko atodūsis, ši dar kartą perbraukė per išbalusį veidą, drebančia ranka, taip mėgindama nuslėpti ašaras. Nors pradėjo abejoti, kad bandyti tai padaryti, jai buvo įmanoma. Visgi šiuo atveju buvo per ne lyg palaužiama, net neįsivaizdavo, ko labiausiai norėjo šiuo metu. Matyt, von Sjuard atsako. Panelė turėjo vilties, kad mergina nežadėjo atsukti nugaros Selenai ir lyg niekur nieko nukulniuoti toliau nuo šio atokaus skersgatvio. Ji neatrodė tokia pat, kaip ta užpuolikė, neperseniausiai Isabellą palikusią vieną. Selenai beliko viltis, kad tokia mintis buvo tiesa ir ji iš tikro galėjo pasitikėti mėlynake.
-
- Neatsiprašinėk, - papurtė galvą tuoj pat paprieštaraudama tamsiaplaukei. - Tu nepadarei nieko dėl ko turėtum atsiprašinėti, - girdėti Magijos ministerijos darbuotojos balse baimę, išvaikiusią visus kitus jausmus, buvo be galo liūdna.
Žinojo, kad net ir menkas sukrėtimas gali pakeisti žmogų ir jo mąstymą, tad nujautė, kad tai, kas nutiko, nemenkai paveikė auksaakę. Ir Davina buvo pasiryžusi atitaisyti tai, kas buvo padaryta, pasiryždama imtis bet kokių priemonių. Jai nuoširdžiai daug labiau patiko matyti Seleną tokią, kokia ji buvo Magijos ministerijoje.
- Tu, - pataisiusi kreipinį, skirtą jai pačiai, nežymiai šyptelėjo. - Kreipkis į mane tu.
Būti Magijos ministro žmona nebuvo lengva. Pirmiausia žavioji lankininkė buvo priversta priprasti prie viešumo, nuolatinio bandymo įsikišti į jos ir Fasiro asmeninį gyvenimą bei neretai perdėtos pagarbos ir mandagumo. Visą gyvenimą skiepytos vertybės neleido taip paprastai toleruoti tokio elgesio, bet būtent tos vertybės ir leido suprasti, kad šitaip įprastai daroma ne iš blogos valios. Visgi atradusi galimybę išvengti visos tos perdėtos pagarbos, mandagumo ir neįprasto, žvilgsnio, nukreipto į ją, ispanė būtent tai ir apdarydavo. Ji žinojo, kas jos laukia tapus von Sjuard. Žinojo ir tai, kad sugebės su viskuo susitvarkyti, o svarbiausia - buvo verta.
- Žinau, - lėtai linktelėjo neskubindama auksaakės ir suteikdama tiek laiko, kiek jai reikėjo. - Todėl, jei manai, kad geriau bus nepasakoti, neversiu tavęs dar kartą viso to išgyventi.
Visgi pasakojimo ji sulaukė. Nedetalaus, bet pakankamo, kad galėtų padaryti tinkamas išvadas ir suvokti, ko mergina taip bijo. Toks nutikimas bet kuriam vampyrui ar vilkolakiui turbūt didelio įspūdžio nebūtų palikęs. Jie visi buvo pratę prie medžiotojų, tad susidurti su panašia situacija būtų vieni juokai, bet paprastiems burtininkams, regis, iš tiesų buvo nelengva, ypač, kai šie vos sulaukę pilnametystės.
- Viskas gerai, dabar tu saugi, - bandydama nuraminti nužvelgė skersgatvį.
Jos vis dar buvo vienui vienos ir, regis, niekas čia neketino pasirodyti. Niekas, kas kėsintųsi į merginą, saugomą vilkolakės. Tik tai vilkolakei reikėjo padaryti kur kas daugiau nei apsaugoti auksaakę. Pirmiausia ją reikėjo nuraminti.
- Galiu palydėti tave iki namų ir pabūti tiek, kiek reikės, kad nurimtum, - draugiškai šyptelėjo pasiryžusi įvykdyti savo pasiūlymą. - Arba galėčiau duoti eliksyrą. Įspūdingo poveikio jis neturi, bet padės nusiraminti, - žinodama, kad rankinėje turi vieną buteliuką, o gal netgi ir kelis su panašiu eliksyru, pakreipė galvą nužvelgdama Seleną.
Tamsiaplaukei iš tiesų reikėjo pagalbos, paguodos ir draugijos, o Davina nuoširdžiai nežinojo, kaip nuraminti Magijos ministerijos darbuotoją. Su Kaylie buvo daug lengviau, nors situacija, regis, buvo daug sudėtingesnė. Visgi trauktis neketino.
-
Švelnus ir kerintis, Davinos balsas pasiekė tamsiaplaukės ausis. Nors ši ir teigė, kad aštuoniolikmetė yra saugi ir viskas gerai, neišdrįso paprieštarauti, nors ir galvojo visiškai kitaip. Tiesa, von Sjuard malonus elgesys džiugino, bet baimė kad safyrinių akių savininkė galėjo sugrįžti čia, bet kurią minutę, neapleido auksaakės.
– Jei...tau nesunku, pirmasis variantas bent jau man skamba priimtiniau, – liūdnai šyptelėjo ir savo žvilgsniu apdovanojo mėlynakę. Ko jau ko, o tokio elgesio iš ministro antros pusės tikrai nesitikėjo, tad pakreipusi galvą stengėsi įsitikinti, kad mergina kalbėjo rimtai. – Aš suprantu, kad jūs, turite daug reikalų ir tikrai nepyksiu, jei palydėti tiesiog negalite, - tarstelėjo ir atsiduso. Nesidžiaugė trukdydama šviesiaplaukei, iš tikro numanė, kiek daug darbų ir reikalų galėjo turėti panelė, o galbūt tiesiog norėjo pabūti su šeima. Juk ir ministras tikriausiai jau laukė mėlynakės namuose... Tuo pačiu nenorėjo, kad kažkas rūpintųsi ja, tačiau buvo užtikrinta, kad po visko, daug ko viena padaryti tiesiog negalės. O ir šviesiaplaukė atrodo kalbėjo visiškai rimtai. Tiesa, net nebandė galvoti kitaip, Selena abejojo, kad tokia geraširdė, kaip ministro žmona iš vis kada nors galėjo juokauti, ypač tokioje padėtyje, kaip ši.
Ilgai netrukus Davinos ir tamsiaplaukės neliko atokiame skersgatvyje, tolumoje girdėjosi žingsniai link Lawrenz namų. Šiuo metu tai, kad Isabella gyveno vos už kelių gatvių buvo milžiniškas pliusas, šiek tiek nuraminęs gintarinių akių savininkę.
-
Profesorius vos gavęs algą norėjo eiti išgerti, bet nusprendė, kad neturi su kuo išgerti. Visi jo draugai jau seniai nebedėstė Hogvartse, o susisiekimo su jais nebuvo. Dėl šios priežasties Beaumont pavardės savininkas tiesiog išėjo pasivaikščioti Londono gatvėmis. Jos, žinoma, nebuvo tokios gražios ir nuostabios kaip Paryžiaus gatvės, bet vis geriau nei niekas arba tiesiog gėrimas kažkokiame baro kampe. Juk gal nebegirtuokliaudamas susiras naujų draugų Hogvartse ar už jo ribų. Prancūzui buvo kiek liūdna dėl draugų neturėjimo. Čia, Anglijoje, ir taip viskas kiek kitaip nei jo gimtojoje Prancūzijoje. Žmonės liūdnesni, negeria vyno prie pietų stalo ir panašiai. Prancūzijoje juk taip nėra.
Rafael'is atsiduso. Dabar jis žingsniavo kažkokiu atokiu skersgatviu. Jis dar be to ir buvo siauras. Profesorius atsiduso ir atsirėmė į sieną. Kodėl jis nuvyko į Hogvartsą? Juk apie tėvus nieko nesužinojo, nieko apie juos nerado. Jam tiesiog nepavyko. O ir profesorius nebuvo labai geras. Kai kurie mokiniai jo net nemėgo. Dar vienas atodūsis vėl paliko profesoriaus lūpas. Galėjo jis geriau išgerti. Tada jo bent nelankytų liūdnos ir teisingos mintys. Pasaulį jis matytų pro rožinius akinius.
-
Lėti sunkūs žingsniai aidėjo per visą skersgatvį. Elridė eilinį sykį užsidėjo savo sunkius kerzinius batus, mat jai labai patiko kaip jie atrodo. O kodėl ji žingsniavo šiuo neaiškiu skersgatviu? Visko atsakymas buvo smalsumas. Mergina vis dažniau ėmė vaikščioti Londono visokiausiomis gatvėmis, skersgatviais, ar neaiškiomis vietomis, nes norėjo jas pažinti. Ji stengėsi įsiminti kiekvieną vietą ir ieškojo tokios, kuri jai labiausiai patiktų.
Aišku, bent kol kas, toks skersgatvis tikrai nebuvo pati maloniausia vieta, kurią mergina būtų aplankiusi. Ta keista drėgmė dvelkianti bėdomis, o ir kiekvienas jos žingsnio garsas atsimušantis į akmenis, kėlė šiek tiek keista jausmą. Aišku, mergina nebijojo, o kodėl turėtų? Ji žingsniavo su savo geriausia drauge - burtų lazdele. Kodėl ji turėtų kažko baimintis, kažkokių neaiškių žiobarų, ar kad ir tamsiųjų gyvių, jei buvo įsitikinusi, kad puikiai gebės apsiginti. Vis dėl to, panelė netgi buvo Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos profesorė, aišku, tik vienerius metus, bet vis šis tas. Nors mergina galbūt mielai ir būtų tęsusi savo darbą, bet suknistas popierizmas, darbų vertinimas... Nee, tai buvo dalykai, kurių ji neapkentė.
Taip juodaplaukei bežingsniuojant jos ausis pasiekė gilus atodūsis ir privertė panelytę suklusti, ji tiksliai nematė kas tai per padaras, bet vis tiek truputį įsitempė ir dar labiau sulėtino tempą, lyg sėlintų prie kažko. Nors tiesą sakant, sėlinimu to pavadinti negalėtum, kadangi sunkūs batai vertė aidėti kiekvieną merginos žingsnis. Gal ir nebuvo gera mintis šitie gražuoliai...
-
Vaikinas kumščiu trinktelėjo į sieną. Kažkokia keista nuotaika šiandien jį kankino. Jo mintys buvo padrikos. Atrodė, kad normalus jų išsidėliojimas ir rišlumas tiesiog išgaravo. Beaumont pavardės savininkas iš nervų pavėlė savo plaukus ir vėl tyliai atsiduso. Su visu minčių nerišlumu jautėsi ir išsisekęs. Gal taip jį veikė Hogvartsas ir Anglija?
Po kelių baisiai ilgų akimirkų vaikinas išgirdo žingsnius. Jis atsitraukė nuo sienos ir apžvelgė aplinką. Visai netoli pamatė stovinčią merginą. Ji tikrai nebuvo mokinė, atrodė kiek vyresnė nei mokinės amžiaus. Rafael'is nusprendė, kad jai yra apie dvidešimt. Nors tai buvo kiek kvailas spėjimas, kadangi šiame tamsiame skersgatvyje jo manymu buvo kiek per tamsu spėti žmogaus amžių. Juk tamsa gali pasendinti arba pajauninti ir panašiai. O dėl to gali ir žmogų netokiu pašnekovu palaikyti. Dėl šių priežasčių profesorius priėjo kelis žingsnius arčiau.
- Sveika, - ištarė vidutinio garso tonu. Nežinojo ką daugiau sakyti, tad tiesiog pasisveikino. Norėjo pasirodyti draugišku ir negąsdinančiu, nors matyt gąsdino vien faktas, kad jie susitiko kažkokiame Londono pakraštyje esančiame skersgatvyje.
-
Meg sumirksėjo ir pabandė apsidaryti, kad suprastų, kur pateko. Tačiau vos pasijudinus mergaitė pajuto visą kūną varstantį skausmą ir susiraukė. Ji giliai įkvėpė ir, remdamasi į sienas, pabandė atsistoti. Pavyko ne iš pirmo karto, tad rudaplaukei prireikė minutėlės, kol vėl galėjo matyti pasaulį įprastu kampu. Atsistojusi švilpiukė apsidairė. Jai svaigo galva, tad mergaitė ne iš karto susigaudė, kur pateko. Susivokti padėjo keisti namukai ir parduotuvėlės. Turbūt aš Londone, kažkokiame skersgatvyje. Bet kaip aš čia patekau? Meg beveik nieko neprisiminė, todėl suspaudusi pirštais smilkinius, atsirėmė į artimiausią sieną, bandydama sudėlioti viską iš pradžių.
Ji buvo Švilpynės mergaičių miegamajame kai pamatė kažkokį keistą mėlyną porcelianinį puodelį, padėtą ant jos lagamino. Tokio puoduko Meg tikrai neturėjo, tačiau smalsumas nugalėjo, tad ji nuėjo ir paėmė tą puodelį. Vos tik mergaitės pirštai palietė puodelį, jis pradėjo švytėti mėlyna šviesa, viskas aplinkui pradėjo suktis, švilpiukė užsimerkė, o nuo tada ji nieko nebeprisiminė. Mergaitė atsibudo šiame skersgatvyje.
Meg atsisėdo ant šalto grindinio, nugara remdamasi į sieną ir užsimerkė. Gal tai buvo nešyklė? svarstė rudaplaukė. Tačiau kam ji buvo skirta? Ir ką ji veikė ant mano lovos? Kodėl ji perkėlė mane būtent čia? Aš neturiu jokių pažįstamų Londone... Švilpiukė krūptelėjo. Būtent tai ir buvo blogiausia dalis - ji neturėjo jokių pažįstamų Londone. Ir ji net nebuvo visiškai tikra, kad pateko būtent į Londoną. Kas, jei ji atsidūrė kitame pasaulio gale? O jei ji ir Londone, kaip grįžti atgal? Į Hogvartsą? Rudaplaukė įkišo ranką į apsiausto kišenę ir pajuto, kad jai šiek tiek palengvėjo. Jos lazdelė buvo savo vietoje ir nenukentėjusi. Rudaplaukė bent jau nebuvo beginklė. Meg virpančiomis kojomis atsistojo ir nusprendė eiti apsižvalgyti. Gal pavyks surasti ką nors, kas jai padės grįžti.
-
Rudenėlio vėlų vakarą, vampyrė tiesiog svajojo. Svajojo apie gyvenimą. Iš tiesų, merginai buvo keista, kad seseriai taip pasisekė, o Veronicai nelabai. Sabrina buvo juk daug jaunesnė, o jau turi ir vyrą, ir vaikus. Mergina nesijautė per daug vienišai, nes buvo pati įsimylėjusi vaikiną, tačiau su juo šansų neturėjo. Jis juk kilęs iš aristokratų šeimos, o pati vampyrė nebuvo tokio lygio. Nors ir gyveno turtingai, turtingajame name, turėjo net gi du darbus, vis tiek neturėjo šansų. Ech... tikriausiai viskam ateis laikas. Tik reikia truputuką, truputuką, palaukti. Tamsiaplaukė sėdėjo ant miško medelio ir valgydama šokoladinį pudingą, stebėjo į mėnulį ir tas krentančias žvaigždes. Akys šiek tiek merkėsi. Pirmą kartą. Šiandien mergina nenorėjo kraujo, tikriausiai norėjo tik šokoladinio pudingo ir bulvių traškučių. Sočiai pavalgiusi, planavo palikti šią Londono vietelę kuri vadinosi- miškas ir eiti pasivaikščioti kokiais nors skersgatviais arba Oksfordo gatvėmis.
Užsivilkusi savo juodą apsiaustą, kuris priminė mokyklos laikus, pradėjo žingsniuoti. Tiesiog kur kojos vedė ir kur mažiau žmonių. Kas jei vėl norėsis kraujo? Vampyrė vis labiau negali susivaldyti. Dėl viso pikto, gurkštelėjo kraujo iš savo maišelio. Turėtų užtekti šiandienai. Vaikščiodama, nusuko atokaus skersgatvio link. Taip, labai žinomo skersgatvio, kuriame labai dažnai lankydavosi. Ši vieta šiek tiek pradžiugindavo menininkę, nes primindavo irgi... paauglystę. Nors, ir iki dabar, laikė save paaugle. Neatrodė kaip suaugusi moteris, tuo labiau nenorėjo taip atrodyti. Žinoma, vaikščioti nusprendė ne viena. Su savo pačiomis geriausiomis draugėmis, varlytėmis. Pasiėmė net tris varlytes, Pėpą, Valinskį ir Ablisą. Visos varlytės buvo saugiai sumestos dėžutėje, kurioje net ne trūko oro. Kaip džiaugiuosi, kad gyvenu ne viena, o su varlėmis.. Kurios mane puikiai supranta ir gerbia. Visados palaiko man kompaniją. Radusi kažkokį suoliuką, atsisėdo. Dėžutę padėjo prie savęs. Tuomet atsiduso ir vėl žiūrėjo į dangų. Taip ir bėgo tos naktys, nuobodžiai. Mielai sėdėtų laive, arba peizotų piešinius, tačiau turėjo ilgas atostogas. Daug geriau darbas, nei atostogos. Daug geriau tas laiko trūkumas, nei neturėjimas veiklos. Atsegusi savo kuprinę, pamatė, kad dar yra likę tekilos. Paėmusi tą mažą gertuvėlę, atsigėrė. Nuo pat dvylikos metų, tekila ir vynas, buvo du gėrimai kuriuos Veronica tiesiog dievino. Jau jautė, jog nori visą butelį tiesiog ištuštinti. Bet ir nenorėjo prisigerti. Norėjo bent kartą pasijausti normali. Kaip žmogus. Nors toks ir nebuvo. O ne! Dėžutė stipriai užsidarė. Nebeatsidarė. O ten gi pats didžiausias turtas. Reikėjo kažko imtis.
Mergina staigiai stojosi ir ieškojo žmogaus. Kažkokio. Juk vis tiek galės panaikinti jo atmintį, pasikalbėjus. O gal net ir neprireiks. Taip, pagaliau. Bent vienas žmogelis. Daug žemesnis, nei pati laivo kapitonė. Nesvarbu tas amžius. Svarbu varlės.
- Labas, - Nusišypsojo mergina. - Žinai, skambėsiu keistai, bet gal turi kokį peiliuką arba nežinau... žirkles? - Klustelėjo ir vėliau prisiminusi, kad skamba kaip kokia žudikė, tęsė pokalbį. - Na, pas mane dėžutė užsidarė ir man reiktų ją atidaryti, neįsivaizduoju kuo...- Nutilo ji ir pasižiūrėjo atidžiau į mergaitės veidą. Ji atrodė tikrai jauna, galbūt vampyrė per daug ją išgąsdino. Aš tikrai atrodau bauginančiai.. manau.. tokį vėlų vakarą, prilindau prie vaiko.. bet tai ji ir pati ką čia veikia tokiu metu.
-
Meg lėtai ėjo gatve, viena ranka spausdama lazdelę, kita retkarčiais pasiremdama į sieną, nes galva vis dar svaigo. Ji jau gerokai nutolo nuo tos vietos, kurioje atsibudo. Rudaplaukė ėjo Londono (jau beveik neabejojo, kad atsidūrė Londone) gatvėmis, ieškodama kokio nors žmogaus. Tačiau panašu, kad sėkmė šį vakarą nebuvo jos pusėje. Skersgatvyje nebuvo nė gyvos dvasios.
Mergaitė iš dalies džiaugėsi, iš dalies liūdėjo dėl to, kad šiandien prasidėjo Pavasario atostogos. Iš vienos pusės gerai - jei greit neras būdo grįžti, nieko nepraleis. Tačiau iš kitos pusės, jei neras būdo grįžti, niekas savaitę jos nepasiges. Aš rasiu būdą grįžti atgal į mokyklą. prisiekė sau Meg ir tvirtu žingsniu nuėjo toliau.
Lauke sutemo, pakilo mėnulis ir nušvito žvaigždės. Meg stabtelėjo ir užvertė galvą. Mergaitė įsižiūrėjo į mėnulį. Buvo pilnatis, graži kaip niekad. Rudaplaukė užsimerkė ir giliai įkvėpė vėsaus nakties oro. Tik dabar pajuto, kaip lauke šalta. Švilpiukė tvirčiau susisupo į apsiaustą ir paspartino žingsnį toliau dairydamasi.
Skersgatvyje, pasukusi už kampo, mergaitė pamatė suoliuką, o prie jo stovėjo kažkokia figūra. Tikėtina, kad žmogaus, tačiau galėjo būti ir kitokio padaro. Juk mergaitė buvo magijos pasaulyje. Tačiau kai figūra pasisveikino paaiškėjo, kad tai - mergina. Meg priėjo arčiau, kad galėtų ką nors įžiūrėti, nes buvo labai tamsu. Neapsikentusi ji išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Lumos.
Lazdelės galas įsižiebė ir Meg galėjo įsižiūrėti į merginą, stovinčią priešais ją. Iš išvaizdos ji buvo maždaug dvidešimties, tamsių plaukų ir akių. Bruožai buvo ryškūs, įsimintini. Laikysena ir blyški veido oda bylojo apie aristokratiškumą, suraukti antakiai apie ryžtingumą, o banguoti plaukai pridėjo bendram paveikslui žavesio.
Išgirdusi merginos klausimą, švilpiukė nustebo.
- Ar negali jos atidaryti burtais?
O gal ji ne burtininkė? Merginos išvaizda buvo tokia... neįprasta, kad Meg nė akimirkos nesudvejojo, kad ji - ragana. Nepažįstamoji tarsi skleidė magiją. O gal švilpiukė tai tik įsivaizdavo, nes troško sutikti ką nors iš savo pasaulio?
- Hmm, luktelk. - nutęsė rudaplaukė ir ėmė rastis po vidines apsiausto kišenes. Po kelių sekundėlių jos pirštai užčiuopė šaltą metalą - žiobarišką lenktyninį peiliuką, kurį kadaise dėl viso pikto padovanojo sesuo. Peiliukas išgelbėjo Meg nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai ji dar nemokėjo burti. - Štai. - tarė mergaitė, ištiesdama peiliuką nepažįstamajai. - O kas dėžutėje? Ir ką tu čia veiki? Tu gyveni Londone? Juk čia Londonas, taip? - Meg staiga nutilo ir sučiaupė lūpas. Dėl Merlino meilės, Meg! Kodėl čia pradėjai taip draugiškai šnekučiuotis su nepažįstama, ką tik sutikta mergina, kuri gali būti žudikė arba maniakė?
Rudaplaukė sunėrė rankas ant krūtinės, viena ranka vis dar laikydama šviečiančią lazdelę pakreiptą taip, kad matytų sutiktą merginą ir ėmė laukti atsakymų. Jei mergina atsakys.
-
Dar vis stovėjusi kaip kvailelė, laukė mergaitės atsakymo. Neįsivaizdavo kas tai per jausmas, tačiau prie šio žmogaus.. jautėsi savimi. Prie šio žmogaus... jautėsi taip, lyg jį jau senai pažinotų. Pasižiūrėjusi į jos kaklą, bandė susilaikyti. Mielai būtų gurkštelėjusi dar vieną maišelį kraujo, bet negalėjo. Negalėjo išvis kažkam sakyti, kad yra vampyrė. Jeigu ji kam nors pasiskųs? Tarkim medžiotojams? Arba policijai? Tiesiog reikia pratintis ir mažiau gerti to kraujo. Galbūt su laiku atsitiks taip, kad jo visai nebesinorės. Į banguotus plaukus, papūtė vėjelis, merginai pasidarė šiek tiek šaltoka. Ši išsitraukė savo seną, juodą, šalikėlį ir užsirišo juo kaklą. Atrodė keistai, bei kvailai. Bet kam rūpi. Tas Meghan nustebimo žvilgsnis, kiek išgąsdino Veronicą. Tikriausiai pagalbos nesulauksiu.. Ne, ne tik Meg nustebo, bet ir buvusi klastunyno mokinė, išpūtė akis. Ji? Burtininkė? Geras! Dabar tikrai Spellman galėjo atsipalaiduoti, juk pati buvo ragana. Dar ir yra.
- Burtais... - Šelmiškai išsišiepė. - Ech, kad tik galėčiau. Seniai užmiršau visas magijas, nebemoku burti tiesą sakant, - Prisipažino buvusi burtininkė. Taip, ne veltui jaučiuosi prie jos per daug savimi. Aš ją tikrai kažkur mačiau.
Tai taip keista, mergina tik dabar pastebėjo, jog mergaitės rankoje šviečianti lazdelė. Ji taip gražiai atrodė, kažkada ir pati Veronica šitaip laikė lazdelę ir švietė tamsius koridorius. Laivo kapitonę apėmė nostalgija.. tie geri prisiminimai, noras pabėgti iš mokyklos, senasis vaikinas, profesoriai. Įdomu, kaip jie gyvuoja dabar. Koks gyvenimas pasitaikė pas juos. Grįžusi prie realybės, vėl žvelgė į vienuolikametę. Ji pradėjo knaisiotis apsiausto kišenėse, vampyrė laukė. Tikriausiai varlytėms labai blogai. Ir kodėl gi menininkei pastoviai reikia nešiotis varles. Negalėjo jų tiesiog palikti saugiai? Namuose? Nesitampyti jų visur? Palikti saugiame akvariume? Ech, pamoka. Kitą kartą paliks tiesiog varles vienas. Kad ir kaip ne fainai būtų.
- Kokia jauna žudikė, - Pajuokavo tamsiaplaukė, pamačiusi, kad Meg nešiojasi peilį. Nors ir nelabai ten peilis, tačiau vis tiek dalykas, galintis sužeisti žmogų. Nors, tai normaliau nei kiekvieną dieną, vaikystėje ir dar dabar, kuprinėje visados galima rasti cigarečių ir alkoholio. -
Labai dėkoju, - Nusišypsojo savo keista šypsenėle, Spellman'ų šeimos atstovė. Jau kaip ir metas eiti savais keliais, bet iš tiesų, Veronica nenorėjo. Norėjo pasikalbėti su šia mergaite, tad pasiliko toliau stovėti.
- Dėžutėje? Mano turtas. Varlės. Galiu tau jas parodyti, vis gi paskolinai peiliuką, - Paėmė jį ir pravėrė pagaliau dėžutę. Varlytės ramiai sėdėjo, kaip ir buvo išmokytos. Jos klausimai, vėl pasirodė pernelyg keisti. Menininkė kilstelėjo antakį. Ji nežino kur ji randasi? Va čia tai įdomu. - Aš vaikštau, man patinka vakariniai pasivaikščiojimai. Dažnai apsistoju, bet kur. Kartais tiesiog noriu palikti namus bent savaitei ir pagyventi kitur, pavyzdžiui čia. Amerika dažnai atsibosta. Taip, čia Londonas. - Atsakė kaip ir į visus klausimus, jaunuolė.
- Ką tu čia veiki? Taip vėlai... tu be tėvų? Gali man sakyti, bet ką ir manimi pasitikėti, - Užtikrino Meg, Veronica. Varlytė atsitūpė ant vampyrės delno, tuomet šoko ant mergaitės lazdelės. Tvirtai užsikabino ir stebėjo Natali akis. Tokios tos varlės, tikros keistuolės. Piratė nusijuokė. - Žiūrėk, gal einame kur nors prisėsti? Tu galėsi man papasakoti kaip čia atsidūrei, - Šyptelėjo ji. Pirmą kartą, jautėsi tokia draugiška.
-
Meg stovėjo ir stebėjo merginą. Išgirdus, kad ji burtininkė, rudaplaukė lengviau atsikvėpė. Pirmas žingsnis įvykdytas - sutikau ką nors, priklausantį magijos pasauliui. Be to, tebesu gyva. Dabar teliko sugalvoti, kaip grįžti į Hogvartsą, kol nepasibaigė atostogos. Vieni niekai. Meg vėl nukreipė žvilgsnį į sutiktą merginą. Buvo keista nežinoti jos vardo, tačiau rudaplaukė dar nesiryžo klausti. Tiesą pasakius, švilpiukė iš vis nesijautė labai drąsiai. Nors, kas jaustųsi drąsiai patekęs į nežinomą miestą, naktį, neturėdamas kelio atgal? Ta pačia nešykle pasinaudoti mergaitė negalėjo, nes iš puoduko teliko duženos (o magiškai sutaisyti jo nepavyko).
Nepažįstamoji, paėmusi iš švilpiukės peilį, mikliai atidarė nedidėlę dėžutę. Meg susidomėjusi stebėjo vikrius merginos judesius.
- Žudyti? Nea, nežudau. Tačiau grasinti ar kankinti man niekas netrukdo, tai sugebu kuo puikiausiai. - į tamsiaplaukės pokštą linksmai atsakė Meg. Ji tik dabar suprato, kad prie šios merginos švilpiukė jautėsi... saugi. Ir net rami. Tačiau rudaplaukė nežinojo, ar tai dėl to, kad mergina verta pasitikėjimo, ar čia vėl pasireiškia jos viena didžiausių ydų - per didelis pasitikėjimas žmonėmis.
- Nėra už ką, - nusišypsojo ir atsakė Meg, išgirdusi merginos padėką. - Beje, aš esu Meg. - susigriebusi prisistatė rudaplaukė. - O kuo tu vardu?
Švilpiukė vėl sudrebėjo ir tvirčiau susisupo į apsiaustą tuo pat metu prieidama prie suoliuko, ant kurio ir buvo paslaptingoji dėžutė. Rudaplaukė pažvelgė į ją ir tuo pat metu išgirdo sutiktos merginos balsą aiškinantį, kad tai - varlės. Meg sumirksėjo. Ji nesišlykštėjo varlėmis, tačiau ir didelės simpatijos joms nejautė. Mergaitė pažvelgė į dėžutę, kurioje tvarkingai tupėjo trys varlės. Ne mano skonio augintiniai, tačiau kodėl gi ne? Jei jai patinka varlės, gal ir nėra toks blogas įprotis jas nešiotis. Geriau nei, pavyzdžiui, kokie didžkirminiai. Atsitiesusi švilpiukė vėl atsisuko į tamsiaplaukę merginą ir ėmė klausytis jos žodžių.
- Aš... ilga istorija. - atsakė Meg į merginos klausimą. - Tėvų neturiu, šiaip gyvenu Amsterdame, tačiau pastaruoju metu - Hogvartse. - Išgirdusi pasiūlymą rudaplaukė linktelėjo. - Jei teisingai prisimenu Londono žemėlapius, netoliese turėtų būti kažkokia greito maisto užkandinė, kuri dirba visą parą. Galėtume nueiti ten, jei nori. Nežinau kaip tu, bet aš baigiu sustirti į ožio ragą. - prisipažino Meg ir, laukdama atsakymo, užvertė galvą aukštyn. Pilnatis danguje vis dar buvo kraupiai graži ir pažvelgusi į ją, rudaplaukė pajuto keistą jėgų ir džiaugsmo antplūdį. Pirmą kartą per šį beprotišką nuotykį ji patikėjo, kad viskas gali baigtis sėkmingai.
-
Iš tikrųjų, būti draugiškai yra visai neblogai. Taip ir susirandi draugų. Užtat Sabrina turi daug daugiau, nei pati menininkė. Vėjelis, gal labiau vėjas, dar labiau šaldė šias dvi asmenybes. Jei vampyrės namai būtų netoliese, mielai pasikviestų į svečius, šiltos arbatėlės, tokią gražią rudens naktį, bet deja, namai buvo labai toli. Geriausiu atveju kokia nors gūžta, arba kavinė. Veronica nudelbė žvilgsnį į varles, jos taip gražiai užmigo, kad net nebesinorėjo garsiai šnekėti.
Mergina atsiduso, pasižiūrėjo į laikrodį ir nusprendė, kad pats metas būtų kur nors nueiti. Visai norėjosi valgyti, labiau gerti, bet ir norėjosi kokio tortuko. Šiuo metu, jaunuolei labai trūko cukraus ir angliavandenių. Jo, reikia pasiūlyti nueiti kur nors pavalgyti, tik pirmiausiai reiktų prisistatyti. Tai buvo taip keista, jei tai būtų atsitikę prieš mėnesį, tikriausiai Veronica tiesiog sviestų bananą į ją, o dabar... dabar mergina keitėsi. Stipriai. Tikriausiai turima karjera, labai gerino gyvenimą. Ir apskritai, žmonės aplinkui. Spellman priėjo arčiau ir paėmė savo varlytę. Įsidėjo ją atgal į dėžutę. Stipriai uždarė. Taip, stipriai, svarbiausia nepamesti padovanoto peiliuko. Peiliuką irgi, įsidėjo į kuprinę.
- Aš Veronica, - Prisistatė dabar ir pati, pasitaisydama savo neklusnius plaukus, kurie baisiai krito į akis. Gal prisistatyti reikėjo visu vardu? Vis gi Spellman'ai yra populiarūs, mano sesuo garsi fotografė, gal ji kažką apie tai girdėjusi bus. - Spellman, - Nusikosėjo mergina ir vėl nusišypsojo. Meg vardas, vampyrei patiko. Trumpas, bet įdomus, unikalus. O gal čia tik trumpinys? Juk Veronica to nežinojo. Ši mergaitė priminė buvusią klastuolę, ne išvaizda, o ta drąsa, grasinimais, kankinimais. Taip kaip ir sakė pati Meghan Natali Pritz. Tik tiek, kad buvo gal šiek tiek normalesnė. Ta diena kai vampyrė nuskriaudė mokinį ir paliko jį negyvą.. buvo siaubinga. Bet tai buvo pirmoji diena, kada ši vampyrė, tad tikriausiai normalu. Normalu, jog norėjosi kraujo. Daug kraujo. Klausydamasi švilpiukės šnektų, dar labiau susidomėjo kas gi iš tikro atsitiko.
- Užjaučiu už tai ką tau teko patirti.. iš tiesų, aš irgi nelabai turėjau tėvų, tiesiog su jais nebendravau, būdavau viena. O Hogvartsas tikrai puiki vieta, vaikams pragyventi,- Šyptelėjo draugiškai ji. Hmm.. ji rimtai panaši į mane. - Žinoma. Man taip pat šalta, oras nelabai koks, o ir valgyti norėčiau. Ta užkandinė netoliese, galime eiti, - Tarstelėjo Veronica ir pradėjo eiti.
-
Liekną merginos kūną gaubė ilgas, tamsus apsiaustas, paslėpęs visą kūną nuo pašalinių akių. Tamsius, tvirtai į kasą supintus plaukus slėpė gobtuvas. Net ryškioje dienos šviesoje sunkiai galėjai įžiūrėti po šiuo slepiamą veidą. Rausvos lūpos buvo tvirtai suspaustos į tiesią liniją, o dešinė ranka gniaužė kardo rankeną.
Ėjo lėtai, bet užtikrintai. Stengėsi sukelti kuo mažiau garso ir atkreipti kuo mažiau dėmesio. Laimei, čia, atokiame skersgatvyje, lankytojų buvo mažai, o jei tiksliau - be jos tebuvo tik būsima auka, nieko neįtarianti apie savo persekiotoją.
Tiesa, retkarčiais Lunai patikdavo leisti jiems išsiaiškinti, kad yra sekami ir netrukus bus nužudyti, bet tokiu atveju reikėdavo veikti greitai ir tiksliai, o tai buvo sudėtinga norint viską atlikti nepriekaištingai, be pašalinių dėmesio. Jai daug labiau patiko sekti savo auką, leisti jam pajusti, kad yra sekamas, sukelti baimę, įtarimą, paniką, o tada šiam nespėjus sureaguoti užpulti. Taip, tai iš tiesų buvo jos mėgstamiausia dalis. Nejučia šyptelėjo, o tada apsidairė įsitikindama, ar tikrai nieko nėra netoliese.
Vos už kelių metrų sau ramiausiai žingsniuojanti mergina nė neįtarė, kad netrukus jos draugiją papildys kardo geležtė. Lunai tereikėjo sulaukti tinkamos progos ir atlikti savo darbą, o tada pasišalinti. Ir visgi paskutinę akimirką, kai tamsiaplaukė buvo besiruošianti pulti, dėmesį atitraukė už nugaros atsklidę balsai. Staigiai kryptelėjusi galvą grįžtelėjo per petį. Du padaužos, regis, belakstydami atklydo ten, kur jiems nederėjo, bet tuoj pat dingo, tik nežinia, ar dėl to, kad ši vieta atrodė baugiai, ar dėl to, kad ši vieta buvo pašalė gaudynėms. Nusigręžusi nuo tos vietos, kur vaikai, apsižvalgė. Priekyje žingsniavusios merginos nebebuvo. Tyliai keiktelėjo mintyse, o tada paspartino žingsnį rankoje gniauždama kardo rankeną.
-
Vėlus vakaras. Saulė jau buvo nusileidusi, tik keli spindulėliai iš paskutiniųjų kovojo su tirštėjančia tamsa. Deja, jėgos buvo nelygios ir netrukus pasaulį užklojo tamsos antklodė. Visur buvo taip tylu, kad toji tyla buvo veik apčiuopiama. Apgaulinga ramybė tvyravo ore ir tarsi slėgė kiekvieno gyvo padaro pečius. Kiekvienas garsas skambėdavo kraupiai ir per garsiai. Taip, laikas ne koks normaliems žmonėms bastytis po gatves.
Tačiau kadangi Tobias nebuvo pats normaliausias žmogus, jis sau ramiai žingsniavo Londono užkampių gatvėmis. Vaikino įprastus juodus marškinėlius šį kartą pakeitė džemperis, nes oras buvo vėsokas, tačiau kerzai ir džinsai liko įprasti. Bet vis dėlto, džemperis nebuvo vienintelis pasikeitimas vaikino aprangoje. Ankščiau muštynėse ar panašiose situacijose jis visada išsiversdavo savo jėgomis, tačiau po to karto parduotuvių alėjoje, kuomet buvo užpulta Britta, vaikinas pradėjo prie diržo nešiotis durklą. Nedidelį, tačiau patogų ir dažniausiai nekrentantį į akis. Dar nebuvo jo panaudojęs, tačiau niekada negali žinoti. Geriau apsisaugoti nei gailėtis.
Juodaplaukis slinko kažkokiu skersgatviu visiškai be garso, bemaž susiliedamas su tamsa. Kažkodėl šis skersgatvis atrodė labai nejaukiai. Tamsa ir keistoji nuotaika, tvyranti ore, taip pat nepridėjo jaukumo. Visas Tobijo kūnas buvo įsitempęs. Pojūčiai sakyte sakė - tuoj nutiks kažkas blogo. Tačiau vaikinas buvo Tobias Liam Walters - jam patiko pavojai. Patiko tas nesaugumo jausmas prieš kam nors nutinkant. Patiko pati kova. Patiko kovoti dėl savo gyvybės. Kad ir kaip Britta sujaukė šio kiek pamišusio juodaplaukio pasaulėlį, kai kurie dalykai išliko tokie patys. O azarto troškimas buvo vienas iš jų. Jis tiesiog buvo vaikino kraujyje.
Pūstelėjo vėjelis. Nedidelis, tačiau tai buvo šioks toks pasikeitimas. Bet tai pridėjo tik dar daugiau paslaptingumo ir nejaukumo į nakties paveikslą. Tobias panosėje vos vos šyptelėjo ir, paspartinęs žingsnį, nuėjo tuščiu skersgatviu tolyn. Kažkodėl jam atrodė, kad tuojau tuojau nutiks kas nors neįtikėtino.
-
Vos tik tamsiaplaukė pasuko už kampo į veidą smogė vėjas. Stiprus gūsis privertė trumpam sulaikyti kvėpavimą, trūkčiojamai įkvėpti ir kelis kartus sumirksėti, jog akys nustotų ašaroti nuo tokio staigaus išsausėjimo. Vaizdas buvo paplaukęs ir neryškus, todėl teko kiek stabtelėti ir kryptelėti galvą nuo vėjo gūsio. Šiam nurimus, o regėjimui atsistačius, Luna įsiklausė.
Tvyrojo mirtina tyla, net vėjas keistai nurimo tarsi kažko bijodamas. O galbūt laukdamas atomazgos. Nujausdamas, kad netrukus kažkas įvyks. Mergina buvo tikra, kad ne tik juto, bet ir užuodė mirties tvaiką ore. Atrodė, kad mirtis tyliai šnabždėjo į ausį, švelniai kutendama odą. Nežymiai kryptelėjo galvą klausydamasi visai netoliese aidinčių žingsnių. Vieni tylūs ir lengvi, kiti lėti ir sunkūs. Rauktelėjo antakius. Buvo tikra, kad prieš akimirką ji girdėjo tik vienus, o dabar netoliese buvo dar vienas asmuo. Pašalinis. Pavarčiusi akis ir tyliai atsidususi mėgino suvokti, kur šis pasuks. Deja, pasirinko patį netinkamiausią kelią. Akimirka viena, kita ir skersgatvyje švilptelėjo metalas.
Velnias...
Pasileidusi pirmyn nuskuodė ten, kur abu asmenys susidūrė. Nebuvo tikra, kaip viskas įvyko, tačiau jos auka buvo įrėmusi pistoletą nekaltam vaikinui į smilkinį, užlaužusi ranką, jog šis bent iš dalies negalėtų judėti ir dėl jos veiksmų. Tyliai, sėlindama it katė išsitraukė kardą ir įrėmė savo aukai į nugarą.
- O dabar paleisk jį ir aš pasirūpinsiu, kad tavo galva nenuskristų žemėn. Jis mano ir, jei kas nors ir ketina jį nudėti, tai tik aš, - šaltu balso tonu tarstelėjo stebeilydama tamsiaplaukei į nugarą.
Mergina neatrodė pasiruošusi vykdyti jai skirtų paliepimų ir toliau laikė įremtą ginklą vaikinui į smilkinį, akimirką net pasirodė, kad ši buvo planavo paspausti gaiduką ir nudėti jį, tačiau kardo geležtei stipriau įsirėmus į nugarą tuoj pat tokį sprendimą atšaukė ir lėtai atitraukė pistoletą.
Akylai stebėdama kiekvieną nepažįstamosios judesį, akies krašteliu žvilgtelėjo į vaikiną, įsitikindama, kad jis sveikas. Nebuvo tikra, ar jo rankoje matė sužibant metalą, ar tik pasirodė, tačiau to užteko, kad atitrauktų Pusmėnulio gaujos alfos dėmesį. Tuo pasinaudodama mergina išsivadavo iš keblios padėties, smogė mėlynakei parversdama ant žemės ir tuoj pat dingo tamsiame skersgatvyje. Tyliai suurzgusi dar spėjo žvilgtelėti, kur dingo jos auka.
-
Į klausimą "kuo tu tiki?" Tobias visada būtų atsakęs vienu žodžiu - savimi. Tikrai, savimi tikėti yra pats geriausias tikėjimas. Pasitikėti savo egzistencija, savo jėgomis ir, kad "pats esi savo likimo kalvis". Tobias visą gyvenimą gyveno pats, tai nori nenori turėjo išmokti pasirūpinti savimi, o kartu ir pasitikėti. Šie du dalykai buvo glaudžiai susiję. Todėl ir dabar jis žygiavo beveik ramus, mat tikėjo galįs susitvarkyti. Deja, kartais atsitinka priešingai nei tikimės.
Sunkūs žingsniai už nugaros, greitas alsavimas ir šaltas vamzdis, įremtas į nugarą. Dėl dievo meilės.. Na man ir sekasi... Jei padėtis nebūtų buvusi tokia... keista, Tobias mielai būtų nusijuokęs. Tačiau dabar reikėjo ką nors daryti, pasijuokti galės paskui. Nusprendęs kol kas nesiimti durklo, vaikinas staigiai atsisuko ir pabandė trenkti užpuolikui. Tiksliau, užpuolikei. Kad ir kaip bebūtų keista, problemų šį vakarą ieškojo mergina. Ir ne šiaip mergina, o sportiška ir tikrai stipri. Juodaplaukis greitai atsidūrė jos gniaužtuose, vos spėjęs jai užvožti du kartus, o šaltasis pistoleto vamzdis prigludo jam prie smilkinio.
- Kiek nemandagu, nemanai? - nejučia išsprūdo vaikinui.
Tobias buvo labai geros nuotaikos. Pavojus, juntamas visiškai šalia jam patiko. Azartas, tekantis krauju, įtempti raumenys ir lengvas galvos svaigimas. Tobio ledo siena, kaip ir kas kartą prasidėjus muštynėms, ištirpo. Jis vėl buvo emocijas rodantis žmogus. Kam nors laužyti kaulus šaltu veidu buvo ne jo stilius.
Atsakydama į jo klausimą, mergina tik stipriau įrėmė pistoletą jam prie galvos ir kažką sušnypštė. Juodaplaukio kūnas įsitempė perspėdamas, kad ilgiau žaisti nebegalima. Laikas imtis veiksmų. Tobijo ranka siektelėjo durklo, tačiau tą akimirką veiksmo vietoje pasirodė dar viena mergina. Kas čia darosi? Gal jau užteks šiam vakarui? Ir ką aš joms blogo padariau? A, taip, aš juk egzistuoju. Atėjūnė buvo aukšta, su ilgu apsiaustu ir didinga. Veidą slėpė gobtuvas, tačiau ji spinduliavo pasitikėjimą savimi ir didybę. Mergina turėjo būti karalienė. Mažų mažiausiai. Tiesi nugara, iškilminga laikysena... kardas. A, tai šiandien mes daužomės snukius ginklais? Okay, man tinka.
Tačiau šį kartą viskas pasisuko ne taip, kaip tikėjosi Tobias. Jis galvojo, kad atėjūnė yra užpuolikės bendrininkė. Tačiau, pasirodo, šį kartą buvo ne taip. Aš tavo? Ir dar nužudymui? Mažute, tu gal nebesvaik? Aišku, mirti gal ir būtų ne pro šalį, tačiau ne šiandien ir tikrai ne nuo tavo rankos. Atsitraukus pistoletui vaikinui kiek palengvėjo. Tačiau ne tiek, kad pamirštų, kas vyksta. Niekas negalėjo įžeisti Tobio Liam Walters ir sau ramiai pasišalinti, net jei ką tik išgelbėjo jam gyvybę. Be to, kas sakė, kad jis pats negalėjo išsigelbėti?
- Aš tavo? - paklausė vaikinas. Jo akys svaidė žaibus, o lūpos buvo išriestos į nieko gero nežadančią šypseną, kuri keistai atrodė jo paprastai lediniame veide. - Nemalonu tave nuvilti, tačiau aš esu tik pats savo. O savo subine rūpinuosi pats jau daugybę metų, pasirūpinsiu ir šį kartą.
Blykstelėjo durklo geležtė ir juodi plaukai, vaikinui puolant prie karališka didybe spinduliuojančios būtybės.
-
Safyrinėmis akimis stebėjo, kaip neryškus siluetas dingsta nakties tamsoje. Dešine ranka siektelėjo prie bato prikabinto durklo ir buvo bemetanti šį į tą pusę, kur dingo mergina, tačiau tam buvo jau per vėlu. Tamsiaplaukė pradingo nepalikdama jokio pėdsako.
Tyliai atsiduso. Ji susimovė būtent tuomet, kai ketino viską atlikti greitai ir švariai. Netgi buvo apgalvojusi valdžios pasiūlymą ją atgabenti gyvą, jei tik nesipriešins, o dabar turės vėl iš naujo sekti ir sumedžioti. Šįkart nujautė, kad bus sunkiau.
Nuleidusi ranką ketino paslėpti durklą, tačiau kaip tik tą akimirką akies krašteliu pastebėjo blykstelint metalą. Dėka greitos reakcijos išvengė puolimo. Staigiai pasiridenusi į šalį žvilgtelėjo į tą vietą, kur ką tik gulėjo ant žemės. Per plauką išvengė gero dūrio į petį. Štai tau ir išgelbėk gyvybę, būk herojė, o už tai nudėti nori. Karma... O angliška frazė lai nuskamba skaitytojų galvose.
- Ar visai nupušai? - pervėrė lediniu žvilgsniu vaikiną pagaliau stryktelėdama nuo žemės ir išsitiesdama visu ūgiu. Apsiausto gobtuvas nuslydo ir dabar juodus, ilgus plaukus apšvietė mėnesiena. Safyrinės akys spindėjo it brangakmeniai.
Padėjusi durklą į jam skirtą vietą tvirčiau sugniaužė kardo rankeną, o tuomet įveikusi nedidelį atstumą, skyrusį ją ir nepažįstamąjį, staigiu judesiu prispaudė šį prie sienos. Kardo geležtė švelniai slystelėjo vaikino kaklo, tačiau jokio įbrėžimo nepaliko. Pulsavo tik keista, mirtį primenančia vėsuma.
- O dabar paklausyk manęs, idiote, - sušnypštė akylai stebėdama tamsias juodaplaukio akis. - Man dar labiau nemalonu nuvilti tave, bet tavo mirtis neįtraukta į mano šiandienos dienotvarkę, todėl neketinu tavęs žudyti, aišku? - šaltu, tyliu balso tonu paklausė nė akimirkai nenukreipdama žvilgsnio kitur, galiausiai paleisdama vaikinuką ir leisdama pasitraukti nuo šaltos, nemalonios sienos.
- Džiaugiuosi, kad moki pasirūpinti savimi, bet šįkart neprireiks. Girdėjai tai, ką norėjau, kad girdėtų ji. Jai nereikėjo sužinoti, kad tai ji medžiojama. Tavo mirties datos dar nieks nenusprendė ir verčiau džiaukis, - vyptelėjo paslėpdama kardą po apsiaustu, tačiau visgi išlikdama budri, jei kartais tamsiaplaukis nuspręstų, kad ja pasitikėti neverta. Netgi po to, kai kardas buvo paslėptas.
- O, be to, neatrodo, kad būtum labai išsigandęs... - nutęsė prisimerkdama. - Arba kasdien susiduri su tokiomis žaviomis merginomis, arba esi labai kvailas, - nusijuokė gūžtelėdama pečiais.
-
Vaikino atmintyje šmėstelėjo jį užpuolusios merginos jėga, balsas ir judėjimo maniera. Viskas atrodė keistai pažįstama, kiekviena smulkmenėlė tarsi skatino kažką prisiminti. Tačiau ką - neaišku. O dabar tai nebuvo svarbu.
Nepažįstama, karališka esybę spinduliuojanti mergina išsisuko nuo Tobijo puolimo. Beje, stebėtinai grakščiai ir vaikinas prieš savo valią nustebo. Nuo merginos galvos nuslydo veidą dengiantis gobtuvas ir ji pasirodė visu gražumu ir visa didybe. Mėnesiena apšvietė ilgus juodus plaukus ir ryškių bruožų veidą. Tačiau ši mergina atrodė net ne kaip žmogus. Labiau būtybė. Kažkas magiško, nepriklausančio šiam pasauliui.
Tačiau šios būtybės/žmogaus klausimas prajuokino Tobiją. Kažkodėl jam viskas atrodė juokinga. Vaikinas seniai buvo tokios geros nuotaikos. Tačiau atsakyti jis nieko nespėjo, nes per sekundės dalelę buvo prispaustas prie sienos. Na ir greita gi tu... spėjo pagalvoti juodaplaukis, kai merginos kardas atsidūrė jam prie gerklės.
- Turbūt šito nusipelniau. - sarkastiškai lyg ir sau, lyg ir ne, tarė vaikinas. Kokiu tonu, nežinia. Jis nebuvo pasislėpęs už savosios ledo sienos, tačiau visiškai atviras irgi nebuvo. Slėptis nebuvo prasmės, juk viena, vis dar buvo, kad ir keistoka, kova. O antra, kam slėptis nuo žmogaus, kuris jau tave matė... beveik normalų?
Tačiau, kad ir koks ramus atrodė Tobias, kažkas merginos akyse jį gąsdino. Juodaplaukė atrodė nežemiška, todėl ir baugi. O jos judėjimas, balsas, manieros... viskas dvelkė pavojumi. Tačiau išsiduoti vaikinas negalėjo.
Safyrinės merginos akys, rodos, gręžte gręžė Tobijo juodąsias akis. Juodaplaukės žodžiai dar labiau prajuokino vaikiną ir kardas pavojingai slystelėjo jo kaklu.
- Idiotas? Nemandagu. - apsimestinai įsižeidusiu balsu pareiškė. - Beeet, negaliu to paneigti.
Juodaplaukis uždėjo ranką ant kardo geležtės ir lėtai ją patraukė į šalį.
- Mano mirtis nėra tavo darbotvarkėje? O kieno yra? Nors, jei nerasi jokio kandidato nužudymui, visada galiu pateikti porą. Pavyzdžiui, save. - nebuvo galima suprasti, jis juokauja ar rimtai kalba. Tobijo mintys buvo tokia paini vieta, kad, norit nors ką nors suprasti, reikia skintis kelią kaip per džiungles. Deja, net ir tada ne visad pavyksta.
Merginos kardas dingo po apsiaustu ir Tobijas, jau laisvai atsistojęs, ranka perbraukė plaukus. Raminamasis gestas. Nors kodėl reiktų save raminti, jis nežinojo. O tai ir nebuvo labai svarbu.
- Aš ir nesu išsigandęs. - ramiai atsakė vaikinas. - Tokie dalykai - mano kasdienybė. Manai normalūs, paprasti žmonės kiša nosis naktimis į tokias gatves? Manai, normalūs, paprasti žmonės nešiojasi sau prie diržų durklus?
Su tais žodžiais juodaplaukis užsikišo savąjį durklą už diržo ir atsisuko į merginą/nežemiškąją būtybę.
- Taigi, ar būtų galima paklausti, kodėl medžioji ir ketini pribaigti tą vargšę merginą? - ramiai, tarsi kalbėtų apie orą, paklausė. - Kas, jei pasakyčiau, kad ją pažįstu? - vaikinas beveik nemelavo. Jis tikrai žinojo tą merginą, tik dar nebuvo tikras, kaip. Ir kas ji tokia.
Tai pasakęs jis suvokė, kad kalba daugiau nei bet kada. Ir beveik nesislėpdamas. Apsaugok viešpatie.. Negi ji - dar viena Britta? Tačiau vaikinui nerūpėjo. Jis nenorėjo slėptis. Pavargo. Ir kažkodėl jam atrodė, kad nuo šios merginos nepasislėpsi. Ir vis dėlto, kai bandai kažką nužudyti, o tas kažkas bando nužudyti tave, nori nenori atsiranda tam tikras ryšys.
-
Pro safyrinių akių žvilgsnį nepraslydo į ją įsmeigtas nuostabos ir susižavėjimo kupinas vaikino žvilgsnis. Iš pradžių jis nuslydo jos ilgais, tamsiais plaukais, o tuomet ėmė tyrinėti kiekvieną veido lopinėlį. Skubiai, tačiau įdėmiai. Tai nebuvo savo priešo vertinimas, greičiau tai buvo bandymas suvokti, kas per žmogus stovi priešais. Spėjo pastebėti ir tamsiaplaukio akyse šmėštelėjusį suvokimą, kad mergina ne šiaip sau paprastas žmogus. Tas žvilgsnis niekur nedingo, nedingo ir susižavėjimas.
Dar seilėtis pradėk...
Luna suprato, kad nepažįstamasis į ją žiūri ne kaip į merginą, kuri kelia susižavėjimą. Už viso to buvo kažkas daugiau. Netgi toptelėjo, kad galbūt jis vilkolakis, jaučiantis, kad priešais esanti vilkė yra alfa, bet tuoj pat tokią galimybę atmetė. Bent jau iš dalies. Tamsiaplaukis nebuvo panašus į vilką.
Beje, Pusmėnulio gaujos alfai buvo toptelėję ir tai, kad vaikinukas ne tik labai geros nuotaikos, bet spėjęs ir pasimėgauti jaunimo mėgstamomis psichotropinėmis medžiagomis. Balti milteliai puikiai pataiso blogą nuotaiką, o ir grybukų arbata leidžia viską kiek kitaip įvertinti, pavyzdžiui, savo mirtį. Vaikinui akivaizdžiai nerūpėjo, jis šiandien mirs ar ne, tarsi iš anksto būtų susitaikęs su tokiu savo likimu.
Merginai tai neatrodė priimtina. Ji buvo pratusi kautis ir kovoti iki galo, nesvarbu, kad padėtis atrodo be išeities, jog viltis seniausiai užgesusi. Luna buvo kitokios nuomonės - viltį visuomet galima įžiebti, o išeitį surasti. Visuomet.
Pakreipė galvą. Vaikinas tikrai atrodė kažko pavartojęs. Per savo gyvenimą buvo susidūrusi su daugybės plauko žmonėmis, vampyrais ir vilkolakiais, tačiau visi jie savo gyvybę vertino, ypač, kai suvokdavo, kad kardo geležtė gali būti paskutinis dalykas, ką jie pajus. Visų akyse galėdavo įžvelgti baimę. Baimė valdo pasaulį. Vieni nesigėdydami leisdavo sau išsigąsti tikėdamasi, kad tai juos išgelbės, kiti stengdavosi paslėpti manydami, kad nedera mirties akimirką gėdingai bijoti. Tamsiaplaukio akyse Luna neišvydo nė kruopelytės baimės, o jei ji ten ir buvo, ją pastebėti buvo pernelyg sunku.
Ne gana to, jis sugebėjo iš visos situacijos pasijuokti ir į viską žiūrėti pro pirštus. Tarsi jie tebūtų vaikai, žaidžiantys su žaisliniais ginklais, atsidūrę savo fantazijų pasaulyje, kur nieko blogo negali nutikti. Bet juk net vaikai žaisdami susižeidžia.
Pusmėnulio gaujos alfa nuoširdžiai nežinojo, ar toks nepažįstamojo požiūris į gyvenimą ir gyvybę ją erziną, ar verčia žavėtis. Galbūt abu. Galbūt žvelgdama jam į akis ji matė dalelytę savęs. Bebaimės, drąsios ir ryžtingos merginos dalį, kuri net mirties akimirką nesuteiktų savo priešui įžvelgti baimės jos akyse, tik linksmai nusijuoktų ir provokuojančiu žvilgsniu stebėtų priešą.
- Idiotas, - papurtė galvą negalėdama patikėti, kad jai tenka kalbėtis su juo.
Žiema pasibaigė, o keli besmegeniai liko...
Luna nebeketino daugiau švaistyti laiko su tamsiaplaukiu, todėl apsisuko ant kulno užsimesdama ant plaukų gobtuvą ir patraukdama į skersgatvio gilumą. Vylėsi, kad dar pavyks susekti dingusios merginos pėdsakus ir ji nesunkiai ją pasivys. Nebekreipė dėmesio ir į jai skirtus klausimus, tačiau žengiant trečią žingsnį klausą pasiekė sudominęs klausimas. Neiškarto atsisuko į vaikiną. Iš pradžių stabtelėjo, lėtai pakreipė galvą, tarsi norėdama įsitikinti, kad jai nepasigirdo ir kiekvieną žodį išgirdo teisingai. Safyrinės akys žvelgė į baltą sieną, aptaškytą purvo. Tuomet lėtai atsisuko visu kūnu į vaikiną. Šaltu žvilgsniu perliejo jį. Čia pat priėmė sprendimą, jog norint gauti reikiamą informaciją, teks pasidalinti savo turima. Tyliai atsiduso.
- Vargšė mergina... - Nutęsė abejingai. - Jos gyvenimo istorijoje penki nužudymai ir visi jie daug žiauresni nei būtų buvusi tavo mirtis. Ar man papasakoti apie tai plačiau, ar jau pakeitei nuomonę apie "vargšę" merginą? - kilstelėjo antakį.
- Tuomet paklausčiau, iš kur ją pažįsti ir kaip su ja susijęs tu, nes sprendžiant iš to, kad ji norėjo nudėti tave, santykiai nėra patys geriausi, ar aš klystu? - pašaipiai vyptelėjo. - Nesiseka tau su moterimis, - galiausiai nusijuokė. - Bet bent jau gyvybę išsaugojai.
-
Mirtis. Ji neaplenkė nė vieno, nepraleido nė vienos šeimos. Visus neišvengiamai buvo palietusi. Net jei žmonės apgaudinėjo save ją ignoruodami ir apsimesdami, kad viskas yra gerai, taip nebuvo. Tobias buvo kitokios nuomonės. Mirties nereikia ignoruoti, reikia ją priimti. Vaikinas buvo susidūręs su mirtimi ne kartą. Tai buvo neišvengiama juodaplaukio, kaip ir kiekvieno žmogaus, dalis. Jis nebijojo. Ne. Jis buvo pasiruošęs mirti, jei to prireiktų ir pasiryžęs gyventi, jei taip lemtų likimas. Juodaplaukis galėjo kovoti už gyvenimą, tačiau taip pat galėjo ir ramiai išeiti. Mirtis jam neatrodė stebuklingas dalykas. Tai buvo žmogiška. O jei norėtum pabūti žmogumi dar kartą, kas būtų žmogiškiau nei mirtis?
Nepažįstamoji būtybė nusisuko nuo Tobijo. Jam tai buvo netikėta, mat paprastai jis būdavo žmogus, kuris dramatiškai nutolsta, priversdamas kitus žiūrėti jam į nugarą. Štai ir prisišnekėjai, berneli. pašiepė save mintyse. Matai, kas būna, kai kalbi per daug?
Tačiau sumažinti sakomų žodžių skaičių artimiausiu metu nebuvo lemta, mat juodaplaukė, nuėjusi vos kelis žingsnius, sustojo. Vaikinas nustebęs pažvelgė į ją, tačiau pamatė tik nugarą, mat mergina buvo sustingusi vietoje. Bet po kelių sekundžių atsisuko, šį kartą jau kalbėdama. O gal pasakodama?
Tobias klausėsi ką ji sako ramiai, šaltu veidu. Kažkodėl jis vėl nusprendė sugrįžti po savo kauke. Tik neaišku, ar ilgam.
Penki nužudymai? Penki nužudymai, vienas už kitą žiauresni. mintyse pakartojo juodaplaukis.
- Sakai, penki, ar ne? - paklausė ir staiga viskas mintyse stojo į vietas. - Leisk spėti, pirmoji auka buvo tol badyta šukėmis, kol nukraujavo, antroji buvo nunuodyta, trečioji - nudurta peiliu, ketvirtoji - pasmaugta, penktoji buvo vaikinas. Buvo išprievartautas ir nužudytas, o jo kūnas rastas nusėtas tatuiruotėmis. Ar aš teisus?
Tobias buvo devyniasdešimt devyniais procentais įsitikinęs, kad pažįsta žudikę. Atpažino iš jos bėgimo. Atrodo keista, tačiau kai kurie dalykai nesikeičia visą gyvenimą. Mergina bėgdama vos vos šlubavo. Kaip keista, kad tokia maža detalė gali sugriauti gyvenimą.
- O taip, pažįstu. Mes, galima sakyti, geriausi nesutaikomi priešdraugiai. - nerūpestingai atsakė juodaplaukis.
- Man nesiseka su moterimis? Šį kartą tavo neprilygstama nuojauta tave apgavo. Kadangi neatspėjai, mano eilė užduoti klausimą. - man nerūpi, kad mes taip nesitarėme. - Kas tu tokia? - paklausė vaikinas. Šis klausimas jam nedavė ramybės. - Ir aš neketinu taikstytis su abstrakčiais atsakymais ar mįslėmis. O ir melą iš toli jaučiu.
Tobias įsmeigė savo juodąsias akis į merginos ir žvilgsniu vertė atsakyti.
-
Kurį laiką skersgatvyje tvyrojo tyla. Luna atidžiai, nieko netrukdoma turėjo galimybę ištyrinėti vaikino veidą, įvertinti jį, kaip priešininką, ir apsvarstyti, ar toji išprotėjus pana būtų tikrai jį nugalabijusi, jei taip, kokia būtų buvusi jo mirtis. Vargu, kad ši tikrai leistų kulkai per kelias sekundes užgesinti jo gyvybę. Ne jos stilius. Jai reikalingos pramogos.
Net pasakojimas apie penkis nužudymus tamsiaplaukiui įspūdžio nepaliko, o reiktų paminėti, kad Luna gavusi bylai nustebo. Mergina akimirksniu užsitarnavo pagarbą ir tuo pat metu pasišlykštėjimą. Visi asmenys buvo nekalti, beginkliai, paprasčiausiai jai buvo nuobodu, todėl nusprendė pasilinksminti su atsitiktiniais žmonėmis. Tiesa, aukas rinkdavosi gana ilgai. Bet jie niekaip nebuvo susiję su ja, jie tik pasirodydavo jai įdomus. Luna žavėjo merginos kūrybiškumas, paremtas ištižusiomis smegenėlėmis.
Kad jau į viską ramiai reaguoti nusprendė vaikinas, ji irgi per daug nenustebo ir savo nuostabos neparodė. Tokiu pat šaltu veidu ir toliau stebėjo tamsiaplaukį. Buvo smalsu sužinoti, iš kur jis viską žino ir kodėl tuomet tokiu ramiu veidu apie tai kalba. Jis galėjo būti jos šeštoji auka, o dabar... Nusprendė į tai nesigilinti.
- Praleidai kelias didesnes smulkmenėles, bet taip, apibūdinai gana tiksliai, - gūžtelėjo pečiais tarsi kalbėtų apie kokį daiktą ar nereikšmingą įvykį. Emocijos buvo išjungtos. Dažniausiai juk taip ir būna. Nesureaguoji, kol tavo artimajam nenutinka kažkas panašaus, kol pats neatsidūri tokioje situacijoje. Vaikino turbūt tai neliestų. Jis drąsiai ir kvailai pasitiktų savo mirtį.
- Ar dabar ši informacija turėtų mane sudominti? Nes kol kas nesužinojau nieko naujo. Visa tai buvo parašyta byloje. Jei nebuvai paminėtas, kažin, ar labai daug ką gali pasakyti apie ją. - Atsainiai tarstelėjo iš tiesų nelabai tikėdama, kad vaikinas jai gali padėti. Ji per daug gudri ir apskukri, be to, jei jie pažįstami, nuo jų bendravimo nutraukimo galėjo daug kas pasikeisti.
- Oh, nejaugi? Neatspėjau? Viena mergina šiandien mėgino tave nudėti, kita grasino. Tikrai sekasi, net neabejoju. - Prunkštelėjo. - Kokia gera nuojauta, bet... Kaip ir sakiau, tu nepasakei man nieko naujo, neturiu dėl ko tau pasakoti apie save, - šyptelėjo.
-
Vaikinas stebėjo nepažįstamosios veidą. Jame nebuvo nė vienos emocijos, kaip jo. Dabar mes vadinsime ledo sienas? Jeigu jau taip nori, prašau. Čia mano žaidimų aikštelė ir mano žaidimas. Ir jame aš nepralaimiu.
- O, patikėk, apie Ją galiu pasakyti labai daug. - Tobijo mintyse jau spėjo susijungti tam tikri atminties laideliai ir dabar jis tiksliai žinojo, kas slėpėsi už pistoleto. Tik klausimas, kodėl? - Pavyzdžiui, ar žinai, kad Jos gimtadienis - rugpjūčio 15 dieną? Turbūt žinai, čia nieko stebuklingo. Gi tavo stebuklingoje "byloje" viskas rašoma. Tačiau ar ten yra pasakyta, kad Jos mėgstamiausi ledai yra braškių skonio? Arba, kad kai Ji buvo penkerių, svajojo tapti chirurge, kai šešerių - astronaute, o septynerių - samdoma žudike? Turbūt svajonėms iš ties lemta pildytis. - pašaipiai tarė juodaplaukis.
Išgirdęs nepažįstamosios repliką, vaikinas pašaipiai dėbtelėjo į ją.
- Su merginomis man sekasi. Tiesą pasakius, netgi labai. Visų pirma, pats turiu merginą. - tau nebūti žinoti, kad Britta nėra mano oficiali mergina. - Antra, ta mergina nemėgino manęs nudėti. Ji tą padarė jau prieš dešimt metų. - juodaplaukis žingtelėjo artyn. - O trečia, tu nesi mergina. Nebandyk manęs apgaudinėti. Tu nesi žmogus. Bent jau ne tikras. Kas tu?
Tobias žingtelėjo dar žingsnį artyn ir dabar juos skyrė vos pusmetris.
- Tai kaip? Ketini pasakyti ką nors ar man į tave reikės žiūrėti visą naktį? Aš turiu laiko. - juodaplaukis blykstelėjo akimis. - Turiu visą amžinybę.
-
Kiek pakreipė galvą svarstydama, ką tokio Tobias žinojo apie tą merginą, ko nežinojo ji. Tiesa, ji menkai ką žinojo, mat byloje buvo nurodyta tik svarbiausi dalykai, bet abejojo, kad yra dar naudingos informacijos. Be to, buvo įdomu, iš kur jis žino tą merginą.
Tu tyčiojesi, ar ne?
Giliai atsiduso mėgindama nusiraminti. Kaip ir spėjo, tokia informacija jai niekaip negalėjo pagelbėti. Tik nesuprato vieno - ką ji vis dar čia veikė su tuo nepažįstamuoju, trykštančiu pasitikėjimu ir pasipūtimu per visus galus?
- Ir ką aš turėčiau dabar daryti? Pasveikinti ją su gimtadieniu? Ar pagrasinti jai braškiniais ledais? - pavartė akis sukryžiuodama rankas ties krūtine, stebeilydama šaltu, nepatenkintu žvilgsniu į vaikiną.
- Matyt, taip. Tik netinkamą svajonę pasirinko, - nusijuokė.
Kilstelėjo antakį išgirdusi apie tamsiaplaukio santykių padėtį. Neketino su juo dalintis savo asmeninio gyvenimo smulkmenomis, to nesitikėjo ir iš jo, tad gavo kiek nustebti. Nelabai jai tai rūpėjo. Niekad nedomino kitų gyvenimas, visi aplinkiai galėjo galvomis vaikščioti, ji nekreiptų dėmesio.
- Džiaugiuosi, tikiuosi, kad ji, priešingai nei ši tavo pažįstama, nenori tavęs nudėti, - kreivai vyptelėjo mėgindama nenusijuokti. Galiausiai pavykus išlaikyti rimtą veidą ir vėl surimtėjo.
- Pala... Prieš dešimt metų? Ji ką? Bandė tave išvirti katile su obuoliu bornoje ir suvalgyti? - šįkart prunkštelėjo, bet tuoj ir vėl tapo rimta.
Tas keistas, įtarus žvilgsnis merginai nepatiko. Labiausiai erzino tai, kad ji buvo spaudžiama pasipasakoti, kas tokia yra. Nemėgo spaudimo bet kokiu klausimu, o ypač iš nepažįstamų.
- Ateivis iš kitos Visatos, - rimtu balso tonu atsakė taip ir nenuleisdama safyrinių akių žemyn, - vilkolakė, savo gaujos alfa, ar jau užteks? - kilstelėjo antakį, - dievinu tą garsą, kai mano nasruose lūžta aukos sprandas, - kreivai vyptėlejo.
Atidžiai nužvelgė vaikiną, dabar stovintį nepaprastai arti. Jo akyse iš tiesų spindėjo pasitikėjimas save ir ryžtas. Tokių žmonių Luna mažai tematė. Galbūt jie tapo nykstančia rūšimi?
- Aš irgi niekur neskubu, - linktelėjo. - Be to, kiek matau, tau patinka į mane žiūrėti, - nusijuokė paerzindama. - Bet visgi, aš mieliau grįščiau į namus nei likusią nakties dalį praleisčiau čia, tad tiesiog pasakyk, kur ji galėtų būtu ir keliausim savais keliais.
-
Tobias stebėjo nepažįstamosios veidą. Akivaizdžiai jo žodžiai jai įspūdžio nepadarė. Arba ji to tiesiog neparodė.
- Ką dabar daryti, tai jau tavo reikalas. Aš tau nenurodinėsiu. Tik noriu pasakyti, kad tavo burtų knygoje ne viskas rašoma. Ir ne viskas tiksliai. O aš tavo brangiąją varžovę pažįstu jau seniai.
Juodaplaukiui darėsi vis sunkiau atsekti, ką jaučia nepažįstamoji mergina, mat ji slėpėsi tikrai puikiai. Arba apsimetinėjo. Būsi puiki aktorė, mergyt. pamanė Tobias, tačiau garsiai nieko nepasakė. Ir vis dėlto, štai kaip žmonės jaučiasi bendraudami su manimi. Ši mintis privertė vaikiną nusišypsoti.
- O, dėkui, kaip malonu, kad rūpiniesi mano gyvybe kaip tik po to, kai į ją pasikėsinai. - apsimestinai dėkingu tonu atsakė. Čia kas? Vaidybos ir sarkazmo varžybos?
- Įsivaizduok taip, prieš dešimt metų. Nesileisiu į smulkmenas, nes tau jos akivaizdžiai neįdomios ir vienintelis dalykas, kurį tu dabar nori padaryti, tai nusukti man sprandą, tačiau mudu su Ja - seni geri draugai. - ramiai tarė vaikinas. - Beje, jei bandysi mane nužudyti, rekomenduoju tai daryti toliau nuo sienos. Nieko nėra bjauriau, nei atsimušusi kraujo čiurkšlė, staiga aptaškanti drabužius. Apie įkalčių naikinimą (jei tu tai darai) iš vis net nekalbu... Vienas vargas. Galėtų žmogus neturėti kraujo - visiems lengviau būtų.
Merginai paskelbus, kad yra vilkolakė, Tobias pritariamai linktelėjo.
- Taip ir žinojau, kad ne žmogus. O kadangi tamstelė būsite vilkas, tai su žudymu tau tik dar lengviau. Puiku, viskas išsisprendė!
Juodaplaukis apsimestinai linksmai nusišypsojo ir persibraukė ranka plaukus. Tada vėl pažvelgė į vilkolakės akis. Jose spindėjo drąsa, pasitikėjimas savimi ir dar nežinia kas. Mergina mokėjo pasislėpti.
- Tiesiog imti ir pasakyti? Ar tavęs niekas nemokė apie sandorius ar panašius dalykus? O be to, nežinau, kur ji yra. Tai žino tik ji pati. Tačiau žinau kelias vieteles kur ji galėtų būti arba kelias potencialias aukas. Tačiau nieko nežadu ir už nieką nelaiduoju šimtu procentu. - pareiškė vaikinas ir kraupiai nusišypsojo. - Tai kaip? Vis dar skubi namo, ar nori pabendrauti?
-
Vos matomai kilstelėjo lūpų kamputį pastebėjusi, kad tamsiaplaukis mėgina išskaityti iš jos veido emocijas. Nesisekė, kad ir kaip šis norėjo. Tiesa, vaidinti merginai nereikėjo, jos nesužavėjo pasakyti žodžiai, tiesa sakant, nuvylė, nes tikėjosi svarbesnės informacijos, tad dabar tik vienas vaikinas slėpėsi po savo kauke. Ir jam visai nereikėjo suprasti, kad Pusmėnulio gaujos alfa po tokia nesislepia.
- Mano "burtų knygoje" bent jau rašomi dalykai, kurie man padeda susekti tokius, kaip ji. Tavo informacija niekam tikusi. Kaip suprantu, ją pažįsti iš anksčiau, ilgą laiką nebendravot, todėl daug kas galėjo pasikeisti, vadinasi, kad ir ką bepasakysi, man tai bus nenaudinga. - Gūžtelėjo pečiais laukdama pašnekovo reakcijos. Vylėsi, kad jis paminės bent vieną faktą, kuris priverstų ją pasilikti, jei ne, ji nė nesiruošė čia ilgiau stoviniuoti.
- Visada prašom. - Perdėtai plačiai nusišypsojo safyrines akis išlaikydama tokias pat šaltas ir nedraugiškas.
Klausydama pasakojimo, kuris ir vėl jai nieko naudingo nedavė, nieko naujo nesužinojo, tik papurtė galvą. Toptelėjo, jog galbūt ji tyčia yra gaišinama, kad jos auka sugebėtų kuo toliau pabėgti, o tada jai būtų tik sunkiau surasti ją. Visgi ji kėsinosi į vaikiną. Nebent visa tai buvo vaidyba... Tokiu atveju... Ji žinojo, kad yra sekama. Mėgindama išsiaiškinti daugiau prisimerkė atidžiai žvelgdama į aukštaūgį, gaudydama kiekvieną balso toną. Vylėsi, kad anksčiau ar vėliau jis išsiduos, jei abejonės tikros.
- Man patinka, kai mano drabužiai permirkę aukos krauju, - kraupiai šyptelėjo. - Bet ačiū už patarimą. Iš tavo pusės labai miela, - vyptelėjo atsitraukdama, kad padidintų tarp jų esantį atstumą ir galiausiai atsirėmė į sieną.
- Aš nesudarinėju sandorių, - išsitraukusi iš po apsiausto durklą lėtai šį pasukiojo, tuomet kilstelėjo galvą, žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir pervėrė lediniu žvilgsniu. - Namai man vis dar skamba patraukliau. Neįtikinai manęs, - gūžtelėjo pečiais pirštais švelniai perbraukdama per durklo geležtę.
-
Vaikinas kilstelėjo antakius.
- Neįtikinai manęs, - sarkastiškai pakartojo. - Sakytum, čia man reikia medžioti tą psichopatę. Jei tau taip viskas aišku ir paprasta, kodėl tu dabar stovi čia ir plepi su manimi, kol ji traukia į Vokietiją? Prisiekiu, nemaniau, kad tu tokia kvaila. Su visa derama pagarba, bet taip jau yra. - skėstelėjo rankomis. - Aiškini, kad viską sugebi pati, tačiau nepasijudini iš vietos. Sakai, kad namai tau patrauklesni, bet kažkodėl stovi skersgatvyje ir kalbi su pirmą kartą gyvenime matomu vaikinu. Pareiški, kad aš tau nieko naujo nepasakiau, nors, galiu lažintis, to tu net nežinojai. Nori taip ištraukti iš manęs informaciją? Deja, turiu tave nuvilti, su Reivena, neskaitant šio vakaro, paskutinį kartą kalbėjau prieš tris metus. Jai pradėjus savo žudikės karjerą. Tada mūsų keliai išsiskyrė.
Juodaplaukis trumpam nutilo, mat prisiminimai, kurių jis kaip įmanydamas vengė, vėl sukilo į paviršių.
- Taigi, - tarė Tobias, atsiremdamas į sieną priešais merginą, - jeigu tau namai tokie patrauklūs, keliauk. Aš tavęs nelaikau. Prisiekiu, man nei šilta, nei šalta dėl to, ką tu ketini daryti. Vis tiek ieškosiu Reivenos, nes ji jau peržengė ribas. O tu gali keliauti į savo patogius namučius. Arba kaukti į mėnulį. Man vis vien.
Pasekdamas merginos pavyzdžiu, išsitraukė savąjį durklą ir ėmė sukioti tarp pirštų. Šaltas metalas ir pažįstamos briaunos ramino tamsiaplaukį. Vaikinas nusprendė luktelėti kelias minutes, kad išgirstų, ką pasakys mergina ir tada keliauti. Tobias žinojo, kad jam reikia surasti Reiveną. Pasikalbėti su ja. Sustabdyti. O gal prisidėti... Niekas nežino. Tačiau vaikiną traukė namai. Tikrieji namai. Kuriuos paliko jau seniai.
-
Kilstelėjo vieną lūpų kamputį supratusi, kad priešais stovinčio vaikino ji taip lengvai iš vėžių neišmuš. Atrodė, kad tamsiaplaukis puikiai perprato viską, ką Luna ketino daryti ar sakyti. Regis, bus nuvertinusi savo pašnekovą per anksti. Ką gi, dar nevėlu pasitaisyti.
- Galbūt dėl to, kad pasitikiu savimi ir žinau, kad ją rasiu bet kur ir bet kada? - gūžtelėjo pečiais iš tiesų per daug nesijaudindama, kaip dabar reikės surasti savo auką. Anksčiau ar vėliau suras, tik paieškos kiek užsitęs, bet kuo ilgiau grobio ieškai, tuo labiau jis tampa įdomesnis.
- Koks netikėtas gyvenimo posūkis, - vyptelėjo dar kartą pasukiodama durklą tarp pirštų, o tada trumpam žvilgtelėjusi į prie sienos stovintį pasipūtėlį, paslėpė šį po apsiaustu. Nujautė, kad pokalbis nebenuves toli, o ir informacijos naudingos daugiau nesužinos. Tiksliau, informacijos, mat iki šiol visa pateikta informacija nieko nepagelbėjo.
Kurį laiką klausėsi vaikino. Buvo akimirkų kai nežymiai prisimerkė bandydama suprasti, kas iš tiesų jam rūpi ir kaip stipriai. Iš pradžių atrodė, kad jie paprasčiausiai šnekučiuojasi apie orą. Vėliau Luna buvo tikra, kad pastebėjo, kad kažkas jo akyse blykstelėjo. Jam rūpėjo. Jam rūpėjo ji. Kiek labai, čia jau kitas klausimas.
- Nuojauta man kužda, kad mes dar tikrai susitiksim, - paslaptingai šyptelėjo nujausdama, kad Reivena gali užverbuoti tamsiaplaukį ir padaryti savo sąjungininku. Ką gi, tuomet Gardner galės nudėti abu, arba juos pristatyti savo vadovui ir pakankinti juos.
Nusigręždama nuo vaikino dar stabtelėjo. Kiek kryptelėjo galvą per petį į šio pusę, tačiau nieko nebesakė. Vylėsi, kad jis daug protingesnis už Reiveną ir nesugalvos prie jos prisidėti. Tos merginos dienos buvo suskaičiuotos. Papurčiusi galvą atsigręžė į tamsų skersgatvį, lėtai įkvėpė, o tuomet dingo.
-
Kumščiais prasiskynęs kelią Bretas nė neketino paleisti raudonplaukio kvailio. Ne, čia toli gražu viskas dar nebuvo baigta. Reikėjo tiesiog pasitraukti šiek tiek toliau nuo smalsių akių, kurių savininkai tik ir grasina iškviesti policiją ir taip apraminti įsiaudrinusius mušeikas. Ar kalėjime duoda valgyti? mintyse paklausė savęs rudaplaukis, bet skubiai nuvijo tokius kvailus klausimus į šalį. Dabar reikėjo pagaliau pamokyti raudonplaukį žioplį, per kurį įsivėlė į šią situaciją. Kai pagalvoji, jis tiesiog norėjo užkąsti, o vėliau - susirasti kokią dailią panelę… Ir būtinai kažkoks nevykėlis turi pasipainioti kelyje ir dar sugurinti žavaus jaunikaičio nosį!
Po kiek laiko pikto ėjimo rudaplaukis suprato atsidūręs kiek nuošalesnėje vietoje. Tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo, tad paleido priešininką ir nustūmė jį sienos link. Tikėjosi, kad žioplys tvosis taip, kad nereikės nieko daugiau daryti. Šią akimirką Bretas be galo troško kiek aukštesnį vaikiną užmušti vietoje. Neapykantos kupinomis akimis varstė nepažįstamą, bet pernelyg daug susierzinimo sukėlusį žmogų ir toliau nieko nesakė. Buvo pasiruošęs bet kokiems jo veiksmams: niekada negali žinoti, kas užplauks raudonais plaukais apaugusiam vyriokui. Kad tokie yra pavojingi ir nestabilūs, Bretas jau seniai pastebėjo.
Geidžiamiausias Britanijos bomžas buvo įsitaisęs netoli šiukšliadėžės. Jos dangtis atrodė pakankamai lengvas, kad būtų pakeliamas, bet pakankamai sunkus, kad jo smūgis į makaulę būtų nemalonus. Tai buvo tiesiog idealus variantas, tad Breto veide sušvito jo “žavioji” šypsena. Pagriebęs dangtį suprato, kad jis kiek sunkesnis nei tikėtasi, bet priešininkui tą žinoti tikrai nebuvo reikalo. Ne, tegul dreba kaip koks bailys, nes garantuotai toks ir yra! Iš kažkur vėl atsiradęs pyktis privertė rudaplaukį paspartinti žingsnius, tad kvailį pasiekė vos per akimirką. Ir toliau nieko nesakė - nematė reikalo dėl kažkokio po kojomis pasipainiojusio nevykėlio aušinti burną. Paprasčiausiai užsimojo sunkiu metaliniu dangčiu ir buvo pasiruošęs trenkti suerzinusiam berneliui į veidą.
-
O kad tave kur... Kaip aš galėjau į tai įsivelti? Mane užpuolė Suknistas terminatorius. Padėtis buvo tiesiog žavinga. Tie vyriokai, kurie bandė juos sutramdyti patys gavo į galvą. Auris, kuris neketino niekur bėgti vėl pakliuvo rudaplaukio akiratin o tada... Kaip šitaip nutiko? Klausė savęs Senkleris. Tasai paprasčiausiai išsitempė raudonplaukį iš turgaus. Visai nieko būdas, žmonės net ėmė skirtis juos praleisdami. Į Aurio makaulę ėjo visokios mintys. Jis nusivaipė įsivaizduodamas kaip jie dabar abu atrodo. Tada liovėsi vaipytis. Po galais, man su galva negerai.
Jis nesipriešino ir leidosi ištempiamas lauk. Dabar kuo ramiausiai galėsiu tiesiog užkerėti tą žmogėną ir viskas. Puiku.
Jie atsirado kažkokiame skersgatvyje ir tada rudaplaukis smarkiai jį pastūmė. Auris buvo įsitempęs, laukė kokių nors veiksmų, todėl gerokai palėkė, bet sugebėjo sustoti. Dabar tau amen. Bet lazdelės jis vis dar nesiėmė. Sutriuškinsiu šitą žiobariūkštį jo būdais. Tvirtai nusprendė. Nors giliai širdyje žinojo, kad tai kvailystė. Jog šitas žmogus kur kas labiau patyręs mušeika, juk sutvarkė net kelis vyrus tame turguje.
Auris pamatė konteinerio dangtį jo rankose. Dar akys užgriebė stiklinį butelį, besivoliojantį ant grindinio. Bet šitas ginklas buvo per menkas. Gal vėliau išeis suraižyti jo marmūzę. Jis kuo greičiausiai šoko ant savo priešininko. Troško atimti jo ginklą, kol pačiam nekliuvo. Taigi tvirtai įsikabino į dangtį ir smarkiai patraukė į save.
-
Tas žioplys net į sieną nesugeba atsitrenkti! Jį akivaizdžiai reikėjo pastumti stipriau. Ši mažytė nesėkmė, švelniai tariant, nesumažino Breto pykčio. Iš viso, kodėl jis prasidėjo su kažkokiu raudonplaukiu žiopliu, kuris net nesugeba užleisti eilės?! Sugaišo daugybę laiko! Jau seniai galėjo būti pavalgęs ir susiradęs dailiausią panelę, su kuria praleis vakarą ir naktį. Bet ne! Reikėjo čia pasipainioti kažkokiam nevykėliui, kuris apsimeta, kad moka muštis! Tik visokias senutes jam ir daužyti!
Tai, kad raudonplaukis buvo dar ir gyvybingas, anglui visiškai nepatiko. Tikėjosi lengvai suknežinti tą makaulę ir pagaliau nueiti ko nors užkąsti. Prieš tai, žinoma, ištuštintų to nevykėlio kišenes. Deja, panašu, kad teks griebtis plano B, C o gal net ir Z. Bet kažkaip atsikratyti šito prielipos buvo tiesiog būtina. Deja, panašu, kad situacija bus keblesnė nei geidžiamiausias Britanijos bomžas tikėjosi. Ar jis dar nesuprato, kad neturi visiškai jokių šansų?! mintyse plūdosi vyrukas. Siutas nė neketino kažkur trauktis. Jau ruošėsi trenkti sunkiu dangčiu kvailiu į galvą, kai tas turėjo tiek įžūlumo sutrukdyti! Bretas tiksliai nesuprato, kas atsitiko, bet sunkusis ginklas sujudėjo kažkaip neplanuotai ir išsprūdo iš rankos. Rudaplaukis neišlaikė pusiausvyros, tačiau sugebėjo nenugriūti į niekur - rėžėsi į priešininką ir su visu dangčiu nusivertė ant žemės. Garsus skambesys visiškai nepatiko, tačiau nebuvo laiko galvoti apie tokias nesąmonės. Patraukęs metalo gabalą pamatė šiuo metu labiausiai nekenčiamą snukelį. Nusispjovęs ant to veido Bretas kurį laiką spoksojo į jį. Akys tiesiog degė neapykanta, o galvoje sukosi mintys, ką reikėtų padaryti, kad raudonplaukis kuo nukentėtų kuo skaudžiau. Kol kas nieko įmantresnio nesugalvojo tiesiog žiebė į nosį ir skubiai pašoko ant kojų. Vis dar nenuleido nuo priešo akių: buvo pasiruošęs bet kokiems to išprotėjusio kvailio veiksmams.
-
Juodu sukėlė nežmonišką triukšmą, kai barškėdamas į grindinį nukrito konteinerio dangtis. O toliau... Na o tada Aurį galutinai nusinešė pykčio jūra.
Jis vėl atsidūrė ant žemės, bet nebuvo ten ilgai. Rankove nusibraukė to driskiaus seiles. Visas tiesiog užvirė įniršiu. Pajuto smūgį, nosis dar kartą paplūdo krauju. Auris negalėjo sau leisti voliotis, nes žinojo, kad jeigu vėl bus prispaustas prie žemės, tada... Na neaišku kaip pasibaigs. Taigi mikliai pašoko ant kojų. Galva truputį svaiguliavo, bet pakenčiamai. Kokio velnio šitas psichopatas nori? Niekaip negalėjo suprasti Senkleris. Tada jam dar toptelėjo tiesiog paranojiška mintis, kad jis yra Džamilės draugelis. Kad ta mergiotė atsiuntė šitą žmogų jo užmušti. Nesąmonė, Džamilė nesiųstų kažkokio žiobariūkščio. Pasiųstų burtininką. O jeigu jie pažįstami? Vis dar abejojo jis. Bet nesnaudė. Galvojimams čia nebuvo vietos.
Auris nuspyrė dangtį ir tas tarškėdamas nuskrido šalin. Nenorėjo jo imti, nes tas daiktas buvo per griozdiškas, o Senkleris pats įrodė, kad jį labai lengva atimti. Todėl čiupo rudaplaukį už atlapų ir iš visų jėgų tėškė ant žemės. Tuomet paleido į darbą kojas. Avėjo labai tinkamais batais, kerzais, kaip visada. Tegu dabar persiskaičiuoja šonkaulius. Suknistas terminatorius. Pikdžiugiškai galvojo Senkleris.
-
Triukšmas, kurį sukėlė nelemtas dangtis buvo toks, kad, atrodė, čia tuoj sulėks pusė Londono ir bandys suprasti, kas atsitiko. Nuo ko viskas prasidėjo. O šito Bretas, deja, tikrai nebūtų galėjęs atsakyti: neįsivaizdavo, kodėl jiedu dabar daužosi, tačiau žinojo, kad nori raudonplauki sumušti taip, kad jis neatsikeltų.
Pamatęs, kaip išprotėjęs kvailys šluostosi seiles, vyrukas garsiai nusijuokė. Atrodė, kad pergalė jau čia pat, tuo labiau, kad visai nedaili nosytė netruko paplūsti kraujais. Tinka prie plaukų pagalvojo anglas plačiai nusišypsodamas. Dabar jau liko ne tiek ir daug. Dar porą kartų trinktelės, ir tas nebepajudės.
Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kvailys pašoko ir turėjo tiek įžūlumo artintis prie geidžiamiausio Britanijos bomžo! Nutėkštas ant žemės pastarasis skaudžiai prisitrenkė nugarą, bet nė neketino to prisipažinti. Nebuvo galima leisti tam žiopliui pamanyti, kad jis laimėjo. Na jau ne, tokio malonumo tikrai nesuteiks! Tiesa, kai tas pradėjo dar ir spardytis, Bretas neištvėrė: susirietė į kamuoliuką ir sudejavo. Laimei, netrukus susivokė, kad taip viskas bus tik blogiau: jį užsipuolęs kvailys buvo toks beprotis, kad taip ir spardytų, kol priešininkas išleis kvapą. Ne, mirti rudaplaukis tikrai nesiruošė, tad prisivertęs išsitiesti čiupo už jį spardančios kojos ir stipriai trūktelėjo tikėdamasis, kad raudonplaukis neišsilaikys stačias. Kad ir kaip dabar skaudėtų, jis būtinai pamokys šitą nevykėlį! Mano esąs stipresnis? Tegul sau mano!
Vis dar nepaleisdamas idioto kojos persivertė ant kito šono. Tai sukėlė siaubingą skausmą, tačiau dabar raudonplaukis neturėjo šansų išlikti stačias. Nieko, tuoj ateis ir jo eilė! Dabar tereikėjo kelias akimirkas pailsėti.
-
Ką tu darai Auri, ką darai? Kažkur labai giliai po pykčio sluoksniu šaukė sąžinės balsas. Bet Aurio čia nebuvo. Nebeliko to, kuris mėgo knygas ir muziką. Kuriam patiko darbas su mokiniais. Čia siautėjo kažkas kitas. Tas kažkas mėgavosi po kojomis tysančio žmogaus skausmu. Jam patiko jausti galią, patiko, kad tasai susigūžė, kad išvengtų jo smūgių. Vėliau, sugrįžus į mokyklą ir pasilikus vienumoje Auris persuks viską. Bjaurėsis savimi. Įsivelti į muštynes viena, o mėgautis skausmu, tai jau kitas reikalas. Bet dabar to nebuvo. Išgirdęs priešininką aimanuojant linksmai pasakė.
- Aš tau sakiau driskiau, kad paliktum mane ramybėje. Sakiau, įspėjau, kad pasigailėsi. - Rudaplaukis pasivertė ir čiupo jį už kojos. Auris trūktelėjo ją, bet neišlaikė pusiausvyros. Krito ant žemės, skaudžiai susitrenkdamas jau ir taip sutrenktą nugarą. Krisdamas sugebėjo gerokai pasitemti koją. Dabar jie abu gulėjo ant asfalto. Bet net ir tada Senkleris neketino liautis. Jis prarado kelias brangias sekundes, per kurias galėjo veikti. Bet galvoje siautėjant vieninteliai minčiai, kad turi nudėti tą driskių žiobariūkštį čiupo tą patį, seniau pastebėtą stiklinį butelį, kuris kaip tik voliojosi prie pat dešinės rankos. Trenkė jį į žemę ir nudaužė dugną. Dabar turėjo puikų aštrų ginklą. Kitos smulkesnės šukės pasiliko ant grindinio.
Auris pabandė keltis, bet išnarinta koja prakeiktai nelaikė ir jis pasiliko sėdėti.
- Tik prisiartink, suraižysiu supratai? - Rankoje spaudė savo ginklą. Abu jie dabar buvo ne pačios geriausios būklės, bet Auris neketino pasiduoti. Jis vis dar turėjo burtų lazdelę, kurios taip ir nepanaudojo.
-
Dar šitas čia pasišaipys?! Ar jis išties mano esąs stipresnis už Bretą? Porą kartų netyčia spirtelėjo, tad dabar galvoja esąs pats geriausias?! Tai jau ne, geidžiamiausias Britanijos bomžas jam dar parodys! Tereikėjo šiek tiek atsikvėpti. O jau tada... Tada tas raudonplaukis kvailys pasigailės atsiradęs šiame pasaulyje!
Linksmas žioplio balsas, švelniai tariant, nepradžiugino, tad išgirdęs ir pamatęs, kaip jis skaudžiai drebiasi ant žemės, Bretas piktdžiugiškai nusišiepė. Žinoma, skauda ir pačiam, bet daugiau šitas idiotas negalvos esąs pranašesnis! Jau ką ką, o muštis rudaplaukis tikrai mokėjo. Ir panašu, kad reikia šitam nevykėliui tą įrodyti!
- Oi, tik nesusipjaustyk savo dailių rankyčių, - suurzgė anglas, priešininkui apsirūpinus ginklu. Tai kiek gąsdino, bet Bretas neketino to pripažinti. Buvo pernelyg įsiutęs, kad bent pagalvotų apie kovos pabaigą. Ne, daužys šitą kvailį tol, kol jis gulės savo paties kraujo klane. Tam reikėjo atsistoti. Geidžiamiausias Britanijos bomžas pabandė tai padaryti, bet buvo pernelyg skausminga. Pro kietai sučiauptas lūpas prasprūdo dar viena aimana, tačiau Bretas apsimetė, kad nieko nebuvo. Neketino parodyti nevykėliui, kaip jam skauda. Kelias akimirkas gaudęs kvapą pagaliau išsitiesė ir netrukus buvo stačias. Žioplys norėdamas galėjo pagalvoti, kad priešininkas traukėsi. Rudaplaukis tikėjosi, kad jis taip ir pamanys: taip paprasčiau prieiti nepastebėtam ir spirti tiesiai į galvą.
Deja, paaiškėjo, kad vaikščioti yra pernelyg sunku. Bretas susiraukė. Buvo per kelis žingsnius nuo nekenčiamiausio padaro, neverto vadintis žmogumi. Vis dėlto reikėjo prisiartinti ir gerai jį pamokyti. Galiausiai pavyko pakelti koją nuo šaligatvio, ir netrukus rudaplaukis atsidūrė kvailiui už nugaros. Daugiau nieko nelaukęs spyrė jam į nugarą - pakelti koją iki galvos buvo pernelyg skausminga ir sudėtinga.
-
- Užsičiaupk. - Piktai atrėžė Auris į rudaplaukio repliką dėl stiklų. Dabar jo padėtis pasidarė gal net blogesnė nei tada, kai turguje gulėjo prispaustas prie žemės ir panikavo. Prakeikimas, pergalė jau atrodė tiesiog jo rankose, Bet ėmė ir išsprūdo.
Delne smarkiai spaudė nudaužtą butelį ir visas įsitempęs stebėjo tą žmogėną. Jis mėgino stotis. Auris dabar negalėjo greitai judėti ir jam sukliudyti. Tikėjosi, kad nieko tam driskiui nesigaus, bet kur tau.
Gavęs gerą spyrį į nugarą susigūžė, nes pervėrė smarkus skausmas. Net sustingo trumpam tokia poza. Vaikinas pajuto ir visus kitus tvinkčiojimus. Veidas rodėsi svetimas, ir dar ta koja, kurią taip kvailai sugebėjo išsisukti.
Pagaliau pabandė atsitiesti raukydamasis iš skausmo. Juk jam irgi skauda. Bandė galvoti Senkleris. Mintis, kad pasiliks tysoti gatvėje sudaužytas kažkokio žiobariūkščio tiesiog dusino Aurį.
Senkleris pastebėjo, kad rudaplaukis juda sunkiai ir neužtikrintai, taigi tikėjosi, kad dar bent kas nors jam gausis. Bent jau nepasiduosiu taip greitai. Šmėstelėjo mintis. Jis pyktelėjo ant savęs už šią mintį, nes tai reiškė, jog jau pralaimėjo.
Vaikinas sunkiai atsiklaupė ant kelių. Koja tino, buvo niekam tikusi. Tada kiek galėdamas staigiau ir smarkiau kumščiu rėžė jam į šoną, kur gerokai kliuvo kai tasai tysojo ant žemės. Dar pabandė įsikabinti į jo drabužius ir nusitempti ant grindinio. Kitoje rankoje buvo butelis, bet kol priešas stovėjo stačias Auris negalėjo pasiekti jo veido. Jei pavyktų jį dabar parversti, tai galėtų atsisveikint su savo žaviuoju veideliu. Piktai pagalvojo Auris.
-
Užsičiaupk, užsičiaupk. Pats ir užsičiaupk! mintyse plūdosi Bretas, kai raudonplaukis žioplys nesugebėjo pasakyti ko nors protingesnio. Kita vertus, ko daugiau iš tokio galima tikėtis? Išminties? Tau jau ne! Tik erzinti ir tesugeba. Breto nuomonė apie raudonplaukius tikrai buvo nekokia, tad šis atrodė esantis niekuo neišskirtinis.
Kvailiui susigūžus iš skausmo Breto veide atsirado pergalinga šypsena. Va dabar tikrai viskas baigta! Gal tas žioplys pagaliau pripažins esąs silpnesnis? Daugiau nei akivaizdu, kad geidžiamiausias Britanijos bomžas jį nugalėjo. Kam čia dar priešintis?
Deja, neatrodė, kad mušeika kvailys turėtų bent kiek proto. Jis, matote, bandė stotis! Tai atrodė labai juokingai, tad Bretas faktą, kad ir pats gerokai nukentėjo, paprasčiausiai ignoravo. Vypsodamas žiūrėjo, kaip priešininkas bando kažką padaryti. Mielai būtų su patyčia pasiūlęs pagalbą, bet netrukus gavo tokį smūgį į šoną, kad nejučia susirietė ir sudejavo. Neapykanta tam berneliui tiesiog suliepsnojo viduje. Deja, nespėjo nieko padaryti, nes tas turėjo tiek įžūlumo sugriebti drabužius ir perplėšti geriausią megztinį. Bretas neišsilaikė ant kojų ir nudribo tiesiai ant raudonplaukio. Tu man dar atsiimsi mintyse keikė nekenčiamą žmogų anglas. Garsiai nepasakė nieko. Reikėjo akimirkos ar dviejų atsikvėpti. O tada tai jau jį pamokys!
Nė nesistengė atsitraukti nuo raudonplaukio, tačiau kol kas jo ir nedaužė. Kol kas, žinoma. Tiesiog atsikvėpė ir galiausiai trinktelėjęs kvailiui į nosį sunkiai atsistojo. Tai padaryti tikrai nebuvo lengva, mat skausmas varstė visą kūną. Šito, tiesa, Bretas nepaisė: jį pernelyg siutino perdrėksti drabužiai. Kurį laiką geidžiamiausias Britanijos bomžas spoksojo į nekenčiamą idiotą, tačiau galiausiai suprato, kad nieko iš to, ką jis čia daro, nebus. Jeigu tas žioplys dar nepasimokė, yra pernelyg kvailas, kad kas nors su juo gaištų laiką. Taigi rudaplaukis sukaupęs paskutines jėgas spyrė priešui į šoną ir neskubėdamas nužingsniavo šalin. Skaudėjo visą kūną, bet Bretas nė už ką nebūtų pripažinęs pralaimėjimo.
-
Tuoj aš tau padarysiu šventę. Sukosi mintis jo galvoje, kai tempė driskių apačion. Ir iš to nieko gero nepasiekė, tik suplėšė jam megztinį, o dar tasai sugebėjo užvirsti ant sudaužyto Senklerio kūno. Jo kaulai buvo tuo baisiai nepatenkinti. Auris užmerkė akis ir suspaudė lūpas, kad nepradėtų šaukti. Raudonplaukis pabandė jį nustumti, kad taptų laisvas, bet nesigavo.
Kulminacija atėjo tada, kai vaikinas trečią kartą gavo į nosį. Tai sukurstė mirtiną neapykantą tam psichui, o kai rudaplaukis pagaliau atsistojo ir dar spyrė jam, mintis kovoti be lazdelės pasirodė kvaila. Kas aš? sumautas Grifas? Ne... Reikėjo jį nudėti. Aš gi vienu rankos mostu galėjau jį ištaškyti. Bet mat principai... Siuto jis pats ant savęs.
Buvo labai gera matyti jį nueinantį. Auris gėrėjosi vaizdu, kaip driskius terminatorius tolsta. Nesijautė visiškai pralaimėjęs. Jei ne ta koja, tam žiobariūkščiui būtų buvę amen. Be to jis nuėjo. Bet kažkur giliai viduje Auris žinojo, kad jam išties labai nusisekė. Kad galėjo pasibaigti daug blogiau.
Varstomas skausmų jis sunkiai atsisėdo. Dabar reikėjo parsikapanoti į dvarą, pasigydyti ten ir paskui sugrįžti į mokyklą.
- Portus. - Pagaliau išsitraukęs lazdelę jis užkerėjo tą patį stiklinį butelį. O tada Auris Senkleris dingo iš to atokaus skersgatvio. Jį nunešė nešyklė.
Čia pasiliko tik smulkios stiklo šukės, konteineris ir atokiai gulintis jo dangtis.
-
Dafydd visiškai neturėjo jėgų trenktis į Londoną ir dar susitikti ten su Tobiu. Per keletą misijų, į kurias vyko kartu su šiuo vyruku, pajuto jam šokią tokią pagarbą. Vis dėlto dabar reikės jį mokyti ir paruošti dar vienai kelionei į pasaulio kraštą, kur Dafydd nė už ką nesitrenks. Buvo šiek tiek neramu, kad viršininkai vieną gražią dieną gali netekti kantrybės ir iškelti ultimatumą. Vis dėlto dabar vaikinas tikrai negalėjo palikti šeimos. Vis dar buvo be proto baisu, kad jam nesant namuose kažkas atsitiks. Kad Mayrai pasidarys blogiau, kad mažyliai suerzins ar supykdys mamą, o ji...
Kad ir kaip ten būtų, raudonplaukis tikrai nesiruošė keliauti kažkur, kur gali būti sunkiai sužeistas, o gal net ir nukautas. Negalėjo sau leisti negrįžti namo kelias dienas ar net savaites. O gal Mayra mane pastebėtų, jei grįžčiau su sutraiškyta ranka? paklausė savęs Dafydd, bet skubiai nustūmė tokias mintis į šoną. Kad ir kaip norėjosi, kad mylimoji žinotų jį egzistuojant, nebuvo galima leisti jai jaudintis. Dabar svarbiausias darbas buvo daryti viską, kad Mayra ir vaikai galėtų jaustis esantys saugūs, mylimi ir reikalingi.
Galvodamas tik apie juos raudonplaukis persikėlė oru į Londoną. Apsižvalgė, ar jo niekas nepastebėjo, bet aplinkui buvo tuščia. Diena buvo šilta ir saulėta, tad Dafydd daug mieliau leistų ją paplūdimyje su Mayra ir vaikais, o ne kažkokiame Londono užkaboryje, kur turės apsimesti, kad geba mokyti. Spėjo, kad Tobias tiesiog demonstruos panieką ir nenorą mokytis iš nelabai patyrusio vadovo, tad viskas bus tik dar sudėtingiau. Beliko tikėtis, kad ilgai neužtruks. Jau dabar buvo pasiilgęs Mayros ir mažylių, tad galvoje besisukančios mintys tikrai neturėjo nieko bendro su sudėtinga magija, banku ir juodosios magijos daikčiukais.
Pasiekęs atokų skersgatvį, kur buvo liepta susitikti su kolega, Dafydd nužvelgė gatviūkštę. Tokiam susitikimui ji, ko gero, buvo netgi labai tinkama: akivaizdu, kad ne itin dažnai lankoma gatvelė šį kartą buvo užversta kažkokiu šlamštu, kurį bus galima panaudoti kaip kliūtis. Viskas būtų buvę tikrai neblogai, jeigu tik pavyktų susikaupti ir galvoti, kaip ir ką reikėtų papasakoti Tobiui, kad jis geriau pasiruoštų artėjančiai misijai. Ar jis žino, kad nevyksiu kartu? paklausė savęs Dafydd, bet nesivargino apie tai mąstyti pernelyg ilgai. Nesvarbu, ar Tobias žino, ar ne, bet kuriuo atveju jiedu tiesiog šiek tiek pasipraktikuos, ir jis, Dafydd, keliaus tiesiai namo.
-
Ir kodėl jis sutiko susitikti su Dafydd? Dabar tikrai nenorėjo niekur keliauti. Gyvenime vėl viskas buvo pašliję. Taip, Britta nebuvo niekur dingusi, vis dar švietė it (vienintelis) spindulėlis vaikino gyvenime, tačiau net ir šis ėmė blėsti. Tobias vis labiau juto, kad Brittai geriau būtų be jo. Kas kartą būdamas šalia jos jautėsi taip, tarsi jis stabdytų merginą, jos kūrybiškumą ir laimę. Kad ji nusipelno geresnio gyvenimo ir geresnio žmogaus šalia. Iš tiesų, taip ir buvo. Ji nusipelnė geriau. Ir nusipelnė daugiau, nei jis galėjo duoti. Ir, žinoma, ji neturėjo gyventi pavojuje dėl Tobijo praeities. Jis galėjo pasirūpinti savimi, įveikti keršto trokštančius priešininkus, nepakliūti į jų pinkles, neišduoti savo silpnųjų vietų. Tačiau ji.. Vien tas nutikimas skersgatvyje prie parduotuvių alėjos įrodo, kad Britta nesugebėtų įveikti kraugerio priešininko. Ir tai gąsdino juodaplaukį. Faktas, kad Britta gali nukentėti dėl jo kaltės tarsi ėdė iš vidaus. Jis suprato, kad geriausia jam dabar būtų išnykti iš jos gyvenimo, tačiau neprisivertė. Mintis, kad jis gali nebematyti jos, buvo skaudesnė už visa kitą kartu sudėjus. Ir kodėl Reivena arba Luna nepribaigė manęs? Visiems būtų buvę geriau.
Vaikinas neturėjo jokio noro klausyti mokymų kitoms misijoms, nes, tiesą sakant, jos jo visiškai nebetraukė. Jei seniau ir buvo įdomu sužinoti kažką naujo, pamatyti pasaulio, nuvykti ten, kur niekados nebuvo, dabar šis noras dingo kaip pernykštis sniegas. Ir nors ir buvo pajutęs šiokią tokią pagarbą kolegai po pastarųjų misijų, dabar tikrai netroško jo matyti. Nė vienas iš jų paprastai nebūna nusiteikęs kalbėti, tad šiandien laukė labai neproduktyvus pokalbis ir instruktažas. Tiesiog tobula. Geriau ir būti negali.
Iš buto Tobias atkeliavo pėsčiomis, mat susitikimo vieta nebuvo labai toli. Atėjęs į skersgatvį vaikinas prisiminė, kaip čia pirmą kartą susitiko su Luna ir dar kartą pasigailėjo, kad tiesiog neleido jai savęs pribaigti.
Dafydd jau buvo čia. Užgniaužęs atodūsį vaikinas paliko skersgatvio šešėlius, su kuriais puikiai susiliejo dėl savo juodos aprangos ir tyliai prisiartino prie partnerio.
- Sveikas. - pasisveikino.
Nesugalvodamas, ką daugiau pasakyti ar ką daryti, tiesiog stovėjo kaip įkaltas ir laukė, ką pasakys Dafydd.
-
Dafydd stovėjo vietoje ir, atrodo, nematė nieko aplinkui. Buvo visiškai paskendęs mintyse, kurios, žinoma, sukosi apie tuos, kurie jam brangiausi. Norėjosi viską mesti ir tiesiog grįžti namo. Nuo šio veiksmo, ko gero, apsaugojo tik tai, kad toks poelgis labai rimtai pagrasintų išmetimu iš darbo. Vadovai jau ir taip buvo nepatenkinti, kad velsietis nevyksta į misijas. Vis dėlto palikti šeimos dabar tiesiog negalėjo, visa kita nebuvo svarbu.
Mintyse dėliodamas žodžius, kaip ir ką pasakyti Mayrai, kai grįš namo, Dafydd visiškai pasimetė laike. Neįsivaizdavo, kiek laiko čia stypso, tad nebūtų pastebėjęs, jei Tobias būtų kokiu pusvalandžiu vėlavęs. O gal ir vėlavo? Tai Dafydd visiškai nerūpėjo, ir jis tiesiog apie tai nemąstė.
Išgirdęs trumpą pasisveikinimą net pašoko. Atrodo, pamiršo, ko čia atvyko, tad kokias dvi sekundes tiesiog spoksojo į kolegą ir bandė susigaudyti, kas čia įvyko. Pagaliau susivokė, kad čia atsibeldė ne ko kito, o susitikti su Tobiu ir netgi jį apmokyti. Neįsivaizdavo, kaip reikės tai padaryti, kai pačiam tokie niekai rūpėjo ne daugiau nei džiūstantys lapai.
- Sveikas, - vos girdimai pasisveikino ir nužvelgė gatvelę. Laimei, žmonių neatsirado, tad buvo galima negaišti laiko ir keliauti tiesiai prie reikalo. Tik nuo ko pradėti?..
- Į artimiausią misiją keliausi vienas, - abejingu tonu pratarė Dafydd. - Reakciją turi, tačiau nežinau, kiek esi pajėgus apsiginti nuo magijos, kai plikomis rankomis to padaryti galimybės nėra. Visi žino protego kerus, bet ar mokėtum panaudoti protego duo? Nė kiek ne mažiau svarbu mokėti tai atlikti be žodžių.
Dafydd nutilo ir išsitraukė lazdelę. Širdį persmelkė siaubinga kaltė. Jis šnekėjo labai daug. Net su Mayra ir mažyliais tiek nekalba. Negi svarbiau išaiškinti kolegai dalykus negu įrodyti brangiausiems žmonėms, kokie jie yra mylimi? Atsiprašau, Mayra... ir vėl mintimis nukeliavo į Sautendą velsietis ir nenoromis pakėlė akis į Tobią. Pasistengė susikaupti ir pradėti svarstyti, kokiais kerais reikėtų pamėginti užburti kolegą, kad jis apsigintų. Nesuprato, kodėl vadovai negalėjo pasirinkti kokio nors tinkamesnio mokytojo. Negi tai bausmė už tai, kad Dafydd nevyksta į misijas? Šis spėjimas raudonplaukiui visiškai nepatiko, bet apie tai mąstyti nebuvo kada.
- Expelliarmus! - be jokio perspėjimo suriko velsietis nukreipęs lazdelę į Tobią. Ką gi, paaiškės, ar jis išties turi greitą reakciją.
-
Norėjosi lietaus. Ką ten lietaus, viso uragano. Kuo stipresnio, didesnio, galingesnio. Kad visą pasaulį paverstų vėju, nusineštų mintis, emocijas, jausmus. Kad nebeliktų jokio skausmo. Jokių nepalankių jausmų, jokių sunkių sprendimų.
Tobias norėjo pamatyti Brittą, išgirsti jos juoką, pasikalbėti su ja. Mergina buvo vienintelis žmogus, su kuriuo jis norėjo kalbėtis. Kad ir kaip keistai tai atrodė net jam pačiam.
Tačiau vaikinas neleido sau taip galvoti. Dabar jam reikėjo susitelkti į dalyką, dėl kurio čia atvyko. Pratybas. Paskui bus paskui, o dabar reikėjo greičiau atlikti darbą ir keliauti savais keliais. Be to, neatrodė, kad ir Dafydd būtų labai laimingas. Kuo greičiau pabaigs, tuo geriau bus abiem.
Kolega pagaliau prabilo. Deja, visai ne tai, ko tikėjosi Tobias. Juodaplaukis nespėjo suvirškinti pirmojo sakinio, kad Dafydd nebevyks į misijas, o tas jau pradėjo burbėti kažką apie Skydinius kerus. Nespėjo vaikinas susigaudyti, o į jį jau lėkė kerų strėlė. Tačiau dvidešimt septyneri metai gyvenimo patirties šiame pasaulyje nenuvylė. Nespėjęs ir net nebandęs išsitraukti lazdelės, Tobias tiesiog šoko į šalį ir kiek pasirideno, išvengdamas kerų spindulio, o tada greitai pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę. Dažniausiai nemėgo naudotis burtais, kai buvo galima susitvarkyti plikomis rankomis, tačiau neketino sumušti kolegos. Ne to čia atėjo. Todėl lazdelė greitai atsidūrė vaikino rankoje ir buvo nukreipta į Dafydd.
- Expelliarmus. - pasiuntė tuos pačius kerus atgal. - Beje, kodėl vienas? - atsainiai pasiteiravo, sukiodamas rankose lazdelę.
Iš tiesų, milijono vertas klausimas. Kas tokio atsitiko, kad Dafydd atsisako keliauti į misijas ir dar atrodo kaip žemę pardavęs. Na, tiksliau, labiau pardavęs, nei įprasta. Kad ir kaip stengėsi tai paneigti, suprato, kad ta šiokia tokia pagarba kolegai virsta visai nemaža pagarba ir net mažyčiu prieraišumo jausmu, nes Tobiui buvo beveik įdomu, kas nutiko Dafydd. Beveik įdomu, nes jis nenorėjo sau to pripažinti. Visą gyvenimą gyvenus su savimi ir už save buvo sunku priimti kažką kitą. Tačiau Tobias bandė šią savybę įveikti taip pat, kaip ir perfekcionizmą. Nelabai sekėsi, tačiau jis bandė. O tai jau buvo gana daug.
-
Tobiui pavyko išsisukti nuo kerų, tačiau Dafydd tokiu veiksmu patenkintas nebuvo. Susiraukęs žiūrėjo kažkur į kolegos pusę. Ne visada buvo galimybė išsigelbėti vikrumu, reikėjo mokėti burtus ir atmušti. Problema buvo ta, kad vaikinas visai nejuto noro čia kažką aiškinti. Norėjo greičiau pabaigti ir pagaliau keliauti namo. Buvo be proto pasiilgęs tų, kurie jam brangiausi. Deja, apie juos galvoti neliko laiko: Tobias bandė atsakyti tokiais pačiais kerais. Dafydd tingiu judesiu juos atmušė, o tada gavo dar labiau susiraukti: kolegai, aišku, parūpo, kodėl į kitas misijas jam teks keliauti vienam. Tai buvo visiškai ne jo reikalas, bet klausimas buvo iš dalies logiškas: jiedu jau ne kartą keliavo kartu, ir dažniausiai visai neblogai sekėsi. Galbūt Tobiui netgi patiko dirbti su juo?
- Į misijas kurį laiką nevyksiu dėl... šeimyninių priežasčių, - galiausiai trumpai paaiškino velsietis nuoširdžiai vildamasis, kad juodaplaukiui to užteks. Tikrai neketino plėstis apie tai, kas jį kankino. Eilinį kartą mintimis grįžęs namo ir apkabinęs mylimąją Dafydd, regis, visai pamiršo, kad stovi kažkokiame skersgatvyje, kur turėtų ruošti mažiau patyrusį kolegą pavojingai misijai. Vis dėlto galiausiai pavyko atsitokėti, ir vaikinas pažvelgė į Tobią.
- Reikėtų išmokti kerus ar kitą ginklą atmušti, - neryžtingu tonu pridūrė. Visai nejuto noro pulti kolegą, tačiau įtarė, kad kitaip nieko nebus. Ko gero, nei vienas, nei kitas nenorėjo čia ilgai stypsoti. - Misijos metu visada turi būti pasiruošęs. Vikrumas kartais gali ir neišgelbėti.
Šių kelių sakinių tikrai turėjo užtekti. Tiek viršininkai, tiek Tobias jau turėjo pastebėti, kad Dafydd nėra itin šnekus. Jeigu jau tenka mokyti, tegul visi - tiek viršininkai, tiek Tobias - susitaiko, kad teorijos pamokos metu bus itin mažai.
Raudonplaukis lyg netyčia pasilenkė ir paėmė nuo žemės vidutinio dydžio akmenį. Vylėsi, kad kolega supras: viskas daroma tik mokymosi tikslais. Ko jau ko, o švaistyti laiką barniams Dafydd tikrai neturėjo jėgų.
- Ginkis! - ir vėl be jokio išankstinio perspėjimo suriko Dafydd ir paleido akmenį Tobio link. Nuoširdžiai vylėsi, kad jis bent pasistengs atsimušti kerais. Jeigu ne... Velsietis, sakykime taip, nebus labai patenkintas.
-
Dafydd tingiu judesiu atmušė kerus. Ar jis to tikėjosi, ar tiesiog jo reakcija buvo ištobulinta iki begalybės? Nežinia. Galbūt ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, klausti to Tobias tikrai neketino. Apskritai neketino kalbėti. Kol bus įmanoma, jis tylės. Kalbėti šiame pasaulyje buvo rizikinga. Pavojinga. Geriau likti nepastebimam, nematomam, negirdimam. Tą vaikinui dar vaikystėje aiškino tėvas. Ir nors dabar juodaplaukis nebuvo pilnai įsitikinęs, ar šis pamokymas geras, jis buvo taip įsiėdęs į jo kraują, į įpročius, kad nori nenori nebegalėjo pamiršti ar galvoti kitaip.
Šeimyninės priežastys... mintyse pakartojo, o atsakydamas tik linktelėjo. Neleido sau svarstyti, ką tai reiškia, o ir laiko tam neturėjo, nes Dafydd kaip mat ėmėsi pamokslauti. Juodaplaukis kolegos žodžių klausėsi žiūrėdamas į sieną. Girdėjo, tačiau neįsiminė. Įprastos nesąmonės - būti pasiruošusiu, naudotis magija ir taip toliau. Kodėl būtent magija? Kodėl pirmiausia turi magija? Pamesi lazdelę ir kas tada? Misija baigta? Tobias žymiai labiau kliovėsi savo fizinėmis jėgomis ir reakcija. Tačiau dabar, jei norėjo greičiau nešdintis namo, turėjo daryti kaip liepta.
Sukiodamas lazdelę delne vaikinas stebėjo kolegą kaip plėšrūnas savo auką. Nenuleisdamas akių, atidžiai sekdamas kiekvieną judesį. Todėl dabar, kai akmuo skrido tiesiai į Tobią, jis buvo pasiruošęs. Staigiu judesiu kilstelėjo lazdelę, atmušė akmenį ir pasiuntė jį į kitą skersgatvio galą.
- Skydiniai kerai man ne naujiena. - tarstelėjo, atsiremdamas į sieną. - Visas mokymų kursas ir susideda iš gynybos, ar ne? - atsiduso. - Jei taip, gali nešvaistyt laiko. Apsiginti moku jau seniai. Seniau, nei gali įsivaizduoti. - staiga vaikinas pasijuto labai pavargęs. Nuo nuolatinio šaltumo. Nuo tų šešėlių, persekiojančių jį nuo mažens. Nuo viso bėgimo, slėpimosi ir nerimo. Nuo gyvenimo, kurio jis negyveno. - Tai bus kažkas ar jau skirstomės? - šaltai pasiteiravo, žiūrėdamas tiesiai Dafydd į akis.
-
Dafydd norėjo namo. Jo paties mokymai truko kokias dvi minutes ir buvo grynai teoriniai. Tada teko keliauti į misiją ir visko mokytis čia ir dabar. Kuo Tobias geresnis? O gal tai ne šio kolegos nuopelnas? Galbūt viršininkai tenorėjo nubausti Dafydd už tai, kad jis pranešė niekur iš Anglijos nekeliausiąs? Buvo kiek pikta - velsietis jautėsi turintis teisę dėl šeimos likti namuose. Ypač dabar, kai laikotarpis buvo tiesiog neįtikėtinai sunkus. Kodėl viršininkai galvoja, kad jauno vyro gyvenimas sukasi tik apie darbą?
Deja, dabar mintys būtent apie tai ir turėjo suktis. Tai buvo labai sudėtinga, nes Dafydd norėjo galvoti tik apie tuos, kurie niekada nepalikdavo jo minčių. Koks jam skirtumas, kaip Tobiui seksis artimiausioje misijoje? Taip, šis kolega gal ir buvo kiek artimesnis už kitus. Vis dėlto taip buvo tik dėl to, kad jie jau ne kartą keliavo į užsienį ir ten susidūrė su pavojais. Kaip žmogus Tobias jam nelabai terūpėjo. Pačiam juodaplaukiui Dafydd taip pat kažin ar buvo svarbus. Tad kam čia apsimetinėti?
Vis dėlto raudonplaukis bijojo, kad kolegai pasiskundus prasto lygio mokymais jis gali būti išgrūstas į misiją. Vadinasi, reikėjo stengtis, kad ir kaip nebuvo jėgų ir noro tai daryti. Tik ką jis gali pasiūlyti, kai nė neįsivaizduoja, kaip yra vykdomi tokie mokymai?
- Tau svarbu sugalvoti, kaip pergudrauti priešininką, kad ir kas jis nebūtų. Tanzanijoje vos pasprukome, tai neturėtų pasikartoti.
Dafydd mostelėjo lazdele, ir artimiausia šiukšliadėžė išsipūtė ir pradėjo artintis link vaikinų. Vaizdas gal būtų buvęs šiek tiek juokingas, bet dabar šypsotis norėjosi mažiausiai. Velsietis nesuprato, kodėl daro tai, ką daro. Kodėl taip švaisto mokydamas tą, kuris peštynėse tikriausiai yra labiau patyręs už jį patį. Vis dėlto nenorėjo pasirodyti esąs visiškas nevykėlis, tad kažkaip turėjo įgyti užtikrintumo, kurio, tiesą sakant, visiškai nejautė.
- Įsivaizduok, kad tavo priešininkas, iš kurio gali laukti visko, o aplinkui - daugybė žiobarų. Ką darysi, kad jį įveiktum neatkreipdamas pernelyg daug dėmesio į save? - paklausė Dafydd ir parodė į lėtai besiartinančią šiukšliadėžę. Balsas neskambėjo užtikrintai, bet tai nebuvo didžiausia problema. Bėda buvo ta, kad ir pats velsietis neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti, jeigu misijoje išties tektų susidurti su tokio tipo priešu.
-
Priešais esančios sienos plytelės aiškiai buvo ne pirmos jaunystės. Turbūt net ir ne pirmos senatvės, nes aptrupėjusios ir nusitrynusios buvo kaip reikiant. Tačiau kai tau viskas yra atsibodę, net ir į tokias plyteles spoksoti yra pakenčiama veikla.
Tiesa, Tobiui dar ne viskas buvo atsibodę. Atsibodę buvo tik šitie vadinamieji mokymai, kurie labiau panašėjo į cirką. Pagal idėją dabar patyręs savo srityje žmogus turėjo apmokyti mažiau patyrusį, tačiau ta idėja vykdoma nelabai buvo. Tai labiau atrodė kaip patyrusio žmogaus bandymas pasirodyti patyrusiu.
Dafydd mostelėjo lazdele ir niekuo nedėta šiukšliadėžė paveikta kerų ėmė artintis prie vaikinų. Vaizdas gal ir būtų juokingas, tačiau nė vienas iš kolegų (greičiausiai, jau buvusių) nė nešyptelėjo. Tobiui tokios užduotys priminė savo paties išsikeltą tikslą prieš keletą metų, dar gerokai prieš sutinkant Brittą, kuomet jis pažadėjo sau "būti viskas arba niekas". Tiesa, tas pažadas kiek pasimiršo vaikinui pradėjus dirbti lobių atkeikėju ir sutikus Brittą, tačiau, pasirodo, toji absoliučiai šalta ir perfekcionistė Tobijo dalis vis dar buvo jame. Užspausta, tačiau gyva. Ir dabar ji grasino išlįsti į paviršių.
Mintys lėkė kaip pašėlusios, tačiau juodaplaukis niekaip negalėjo sugalvoti doro atsakymo, ką daryti su ta prakeikta šiukšliadėže. Baimė, kad jam ši užduotis nepavyks, temdė vaikino protą. Jis puikiai suprato, kad tai viso labo tėra pratybos, o ne reali užduotis, tačiau tai nepadėjo jam nurimti.
Kelias minutes Tobias tiesiog stovėjo neįžvelgiamu veidu, bandydamas ką nors sugalvoti. Galiausiai, kai šiukšliadėžė priartėjo per metrą, vaikinas griebėsi vienintelės į galvą atėjusios priemonės. Išsitraukęs lazdelę nepastebimai užleido miglą. Kadangi diena buvo apsiniaukusi, niekam neturėjo kilti labai didelių įtarimų (žinoma, jei tai būtų buvusi tikra misija). Tuomet juodaplaukis nukreipė lazdelę į šiukšliadėžę, sustingdė ją, prisiartinęs sučiupo už rankenos ir oru nukeliavo į kitą skersgatvio galą.
- Gali įsivaizduoti, kad mes atsiradome kitoje šalyje, - šūktelėjo kolegai.
Tuomet grįžo atgal ir panaikino miglą, gerokai prastinusią matomumą šiame skersgatvyje.
- Na, kaip? - pasiteiravo žvelgdamas Dafydd į akis. - Dar kažkokia užduotis bus, ar jau galime skirstytis savais keliais?
-
Vasara baigėsi - pamažu medžius apleido svetingų rudens spalvų lapai. Tokiu ilgai lauktu laikotarpiu norėjosi sau leisti pajusti karšto šokolado skonį burnoje ir užuosti tą svaiginantį šokolado kvapą... Ausyse skambant lapų šlamėjimui ir jau visai pragaištingai melodijai, moteris sėdėjo ant išnuomoto buto sofos ir siurbčiojo palaimos kupiną puodelį. Tai darė jau valandėlę, iki kol jos vilkiška klausa išgirdo tylut tylutėlį lietaus trinktelėjimą, kuris atsimušė į skaidrų lango stiklą. Ariella tik gurkštelėjo viralo ir užsimerkė, tačiau nieko nelaukusi pakilo nuo stebėtinai patogios namų interjero detalės. Sutraškėjus maždaug dviems trečdaliams jos kaulų, ji, rankose toliau laikydama karšto šokolado puodelį, nužingsniavo link buto durų, kur gulėjo keletas batų, apsiaustų ir kitokių, moteriai beviltiškai reikalingų, apdarų. Sulaukus trisdešimt šešerių metų moteris sau davė pakankamai laiko kiekvienam darbui, ji niekur nebeskubėjo ir stengėsi apie nieką nebesukti galvos - gi viskas, kas įvyko praeityje ten ir turėjo likti. Taigi, per dešimt minučių Annė jau buvo apsiavusi netikros odos batelius su neaukštu kulniuku, o ant nėriniuotos, baltos suknelės užsimetusi juodos it varno plunksnos spalvos apsiaustą. Ant rankų užsimovė ilgas, tamsias pirštines, kurios neleido pamatyti nė lopinėlio rankų odos. Jos raudoni plaukai taip pat greitai buvo uždengti apsiausto gobtuvu, kol galiausiai vienintelis dalykas, kurį galėjo regėti kita asmenybė, einanti pro ją, tebuvo žydros akys ir kiek įraudę skruostai. Tačiau tokiu būdu azijietė jautėsi saugiai ir galėjo sau leisti net vėlų rudens vakarą išeiti pasivaikščioti po įvairiausius skersgatvius, kol jos rankose toliau garavo karšto šokolado puodelis. Dažnas žmogus būtų pagalvojęs, kad tik bepročiai pasivaikščioti ėjo su puodeliu rankose, tačiau, tiesą sakant, Ariella Annė Brown savęs nelaikė šimtu dvidešimt procentų sveika. Nors ir dirbo hilere, taip aukodama kiekvieną laisvalaikio sekundę ir tik dabar buvo išvyta atostogų mat dirbti tiek daug neleido nei valdžia, nei kitų žmonių įsitikinimai... Trisdešimtą dešimtį perkopusi mergina tik mirtinai vylėsi, jog tai būtų tiesa.
Naktis nusimatė šalta. Lapai nemaloniai čiuženo po batais, o žvarbus vėjas niekaip nepaliko panelės Brown ramybėje. Nešina puodeliu, ji tik tyliai niūniavo klasikinę melodiją ir žydroms akelėms leido nuklysti kur tik jos norėjo. Kelis kartus stabtelėjo prie medžio, kurį išvydo, nes norėjosi įsistebėti į bespalvį sutvėrimą, kuris išaušus pavasariui ir vėl pasidabins nuotaiką pranašaujančiais žiedais. Kelis kartus stabtelėjo ir prie jau užsidariusių parduotuvių vitrinų ir paskęsdavo sentimentuose. Kiekvienas daiktas jai nešė kažkokį gilų prisiminimą, kurį anaiptol ne visada troško prisiminti. Tačiau moteris tesimokė praeitį palikti praeityje, o į ateitį žiūrėti kiek pozityviau. Nors tai ir skambėjo absurdiškai.
Londono žemėlapis sruveno jos venomis. Nors čia nepraleido viso savo gyvenimo, tačiau iššniukštinėjo kiekvieną pakampę dėl įvairiausių reikalų. Retkarčiais pritrūkdavo kažkokios priemonės hilerės darbuose, retkarčiais trokšdavo pamatyti gyvenimu besimėgaujančius vaikus, kurie dar nė nenutuokė apie pasaulio bjaurybes, kaklu varvantį kraują ir mirčių sąrašą savosiose galvelėse. Tai buvo nerašytas terapijos būdas, na, arba raudonplaukė dar nebuvo apie jį perskaičiusi. Tiesa, šiandien to ir neketino daryti, mat vienintelis tikslas tebuvo pasimėgauti akimirka. Todėl ji atkulniavo į kažkokį atokų skersgatvį, atsirėmė į drėgme kvepiančią pastato sieną ir gurkšnojo karštą šokoladą. Galvoje neskraidžiojo jokios mintys. Tik retkarčiais praskriedavo nenorėtas prisiminimas, kurį moteris vėl mėgino nustumti gilyn į jausmų užtvindytą vandenyną.
-
Pirmoji savaitė Hogvartse buvo absoliučiai visiškai košmariška. Tobias negalėjo suprasti, kaip jis pasirašė tokiam darbui, o dar labiau neįsivaizdavo, kaip reikės išgyventi tuos dešimt mėnesių. Mažieji demonai grojo jo nervais ir sveikata. Po pirmųjų pamokų juodaplaukis jau būtų mielai ką nors užmušęs. Todėl nenuostabu, kad sulaukęs savaitgalio kaip mat iškeliavo į Londoną. Pažįstami tamsūs skersgatviai dvelkė...vargiai jaukumu, tačiau kažkuo pažįstamu ir artimu. Kiekviena gatvelė Londone buvo Tobijo išvaikščiota, daugumoje jų vaikinas buvo su kažkuo susipykęs, pasimušęs, ar bent jau apie kažką svarbaus sau pagalvojęs.
Juodaplaukis be tikslo klaidžiojo skersgatviais iki kol atklydo į vieną, kuriame, regis, prieš šimtą metų buvo susitikęs su Dafydd darbo apmokymams. Kaip viskas nuo tada pasikeitė...
Pradėjo lyti. Vaikinas trumpam užsimerkė (prieš tai įsitikinęs, kad nieko aplink nėra) leisdamas lietaus lašams nusileisti ant jo veido ir plaukų. Tobijo mintyse gimė idėja sugrįžti namo, aplankyti Brittą. Šis pasirodymas būtų neplanuotas - vaikinas namo neturėjo grįžti iki Kalėdų atostogų, tačiau staigmenos kartais yra gerai, ar ne?
Su šia mintimi galvoje Tobias paspartino žingsnį. Jo akyse švietė laimingos Brittos veidas ir šypsena, kuri skatino juodaplaukį dar labiau paskubėti. Tačiau pasiekti namus ir pasisveikinti su savo gyvenimo meile šį kartą nebuvo lemta. Vos pasukęs už kampo juodaplaukis pamatė kažkokią apsiaustu apsigobusią figūrą su puodeliu rankoje. Vaikino kūnas kaip mat įsitempė, signalizuodamas būti atsargiam. Tik vienas žmogus, kurį Tobias pažinojo, galėjo vaikščioti po gatvę su puodeliu rankoje kažką gerdamas. Ariella Annė Brown. Moteriškė, su kuria vaikinas kadaise turėjo... sakykim, ne pačių maloniausių reikalų. Juodaplaukis jai buvo skolingas durklą, geriausiai - širdyje, tačiau tinka ir, pavyzdžiui, kojoje.
Bet pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar ten tikrai ji. Tad Tobias be ceremonijų prilėkė prie jos ir pakėlė gobtuvą. Ir taip, po juo slėpėsi ne kas kitas, kaip pati Ariella Annė Brown. Juodaplaukis pajuto, kaip jo lūpos išsikreipia į žiaurią šaltą šypseną. Nors žodis "šypsena" gal ir nebūtų pats tinkamiausias, nes tai labiau panašėjo į grimasą. Galbūt, jei pastarosios savaitės nebūtų praleidęs Hogvartse, būtų geriau apgalvojęs, ką daro. Tačiau jis buvo pavargęs, suirzęs, o dabar, kai pamatė personą, kuriai prisiekė atkeršyti jau prieš tris metus, jo smegenis aptemdė rausva keršto migla ir Tobias nebesugebėjo mąstyti blaiviai.
- Nagi nagi, - šaltai prabilo. - Ir ką gi mes čia turime?
Nuo diržo nusitraukęs vieną durklą juo prismeigė Ariellos gobtuvą prie sienos, kad ji taip lengvai nepabėgtų, o kita ranka spausdamas kitą, savo mėgstamiausią, durklą, prikišo jį jai prie gerklės.
- Koks malonus susitikimas. O aš ir galvojau, su kuo dar turiu nesuvertų sąskaitų.
-
Kol karštas šokoladas pamažu virto šaltu šokoladu, Ariella savo mintis eilinį kartą skandino prisiminimuose. Versdama apmąstymų puslapius mergina suprato, kad kasdieninis žmonių zvimbimas ligoninėje išvargindavo ir ją pačią, nors raudonplaukė to nemėgo pripažinti. Trisdešimt septintus metus skaičiuojanti burtininkė mėgavosi kiekvienu pokalbiu su vaikais, kiekviena jų šypsena ir geru žodžiu. Jai patiko net tie iššūkiai, kurie iškildavo dirbant tokioje nenuspėjamoje vietoje - ligoninėje. Čia dažnai siautė įvairiausi nauji virusai, kartkartėmis net ir senbuviams hileriams nematytos ligos, o visų gydytojų galvose kirbėjo naujų viralų receptai. Tą pastatą Ariella taip pat buvo praminusi keisto plauko eliksyru - juk be ligoninės sudedamųjų dalių - hilerių - ši vieta stovėtų arčiau bažnyčios, taigi pats viralas neišsivirtų taip, kaip darbovietėje jis yra maišomas diena iš dienos. Tačiau taip pat ta visiškai nesudėliota rutina Annę visuomet šiek tiek neramino. Ji tarsi buvo atsakinga už savus veiksmus, o nuo jų galėdavo nukentėti ir patys svarbiausi sutvėrimai - vaikai. Todėl išsiskaičiusi visas su darbu susijusias mintis, ji džiaugėsi, jog buvo išvaryta į užtarnautas mėnesio atostogas, kurių metu galėjo ne tik skirti laiko karšto šokolado gėrimui atokiame skersgatvyje, pailsėti nuo kasdieninio šurmulio bei apkalbų, tačiau įsigilinti ir į naujus gydymo metodus, kuriuos pradės taikyti vos grįžus į hilerės kailį. Bet dabar tereikėjo baigti siurbčioti karštą šokoladą, kol jis netapo visai šaltu. Ariellos mintys eilinį kartą užsitvindė daug menančiomis melodijomis ir šioji užsimerkė. Negirdėdama nieko aplinkui ji tik tyliai niūniavo dainos žodžius, o atsimerkusi įsistebeilydavo į prieš akis pastatytą namą. Senos plytos turėjo daug vagų. O kiekviena vaga turėjo istoriją, kurią panelė Brown troško sužinoti. Kitų istorijos buvo daug įdomesnės nei jos pačios. Nors prisiminus senus laikus ir užplūsdavo nesuvaldoma gėda, kurią moteris taip troško suimti į savas rankas.
Ariella Annė Brown dažnai įstrigdavo savų haliucinacijų pasaulyje. Jos mintyse kirbėjo tūkstančiai melodijų, gyveno šimtai personažų, su kuriais vilkolakė šnekučiuodavosi. Taip pat ten lankėsi dešimtys svajonių, apgavysčių, skolų, priešų, pažįstamų, skonių, kvapų... Moters galva iš tikro buvo užkimšta bereikalinga informacija, kuri graužė ją iš vidaus. Tik toks melancholiškos melodijos padėdavo jai nusikelti į savą tikrovę, kurioje šiuo metu ir buvojo. Tokiu metu net ir vilkiški instinktai apleisdavo azijietės sielą, kol ji semdavosi energijos iš pačios savęs. Brown visuomet galvojo, kad tai yra nuostabu, tačiau ką tik nesavo noru buvo sugrąžinta į beviltiškai neteisingą realybę. Realybė iš jos pasiglemžė net glazūrinį puodelį, kuriame dar buvo keli lašeliai karšto šokolado. Puodelis tą pačią sekundę nukrito ant nelygaus grindinio ir indo šukės pasklido po visas puses. Moteris, paveikta ne pačių maloniausių jausmų ir prisiminimų, kelis kartus sulėtino kvėpavimą, kol nelauktas svečias jai demonstravo savų durklų kolekciją. Prismeigtas gobtuvas iš tikro jos labai nesužavėjo, visgi vienu kartu, net su šimtu trisdešimt (o gal ir daugiau) traškančių kaulų, išsilaisvintų iš tokių spąstų. Deja, antrasis ginklas prie gerklės kiek apsunkino šio plano įgyvendinimą, tad azijietė tik įsižiūrėjo į tą skausmingai pažįstamą žvilgsnį. Šių melsvų, tačiau skirtingo atspalvio, akių, Ariella niekaip negalėjo ištrinti iš savos atminties. Norėdama įsitikinti, kad prieš ją stovi tas pats žudikas, kuris stovėjo ir prieš eilę metų, įstebeilijo į juodžiausius matytus plaukus. Sekundėlei suabejojo, ar šie nėra tamsesni už Tobijaus Liam'o Walters'o sielą. Tačiau tuo metu pašiurpo išgirdus ir kraupiai abejingą žudiko balsą. Dabar jau buvo tikra - jis jos nepamiršo net po tiek metų, o tai nežadėjo nieko gero.
- Ką gi, ką gi, ką gi, - nenuleido savo žvilgsnio nuo vaikino. Akys visuomet pasakydavo daugiau, negu žmogus ištardavo žodžiais, tad hilerė nė nežadėjo neatkreipti dėmesio į tokį svarbų momentą. - O aš vyliausi, kad būsi atsargesnis. Bent jau savo šeimos gerovei, - išsišiepė, nors kvėpuoti stengėsi kuo lengviau. Gal skambės kiek keistai, tačiau raudonplaukė nuoširdžiai netroško, kad Tobijaus durklas priliestų jos taip saugotą odą. O šioje vietoje ji buvo plona.
- Aš jau seniai nebežaidžiu nesubrendėlių žaidimų.
-
Matydamas prieš save tas pačias pažįstamas žydras akis Tobias nenoromis nusikėlė į praeitį, į dieną, kai viskas prasidėjo.
Kaip visada, kaltas buvo Tobijo darbas. Tada jis buvo dar tik pradėjęs dirbti LAJMŽ ("Lobių Atkeikėjai ir Juodosios Magijos Žinovai") ir buvo išsiųstas į misiją sutramdyti kažkokį vilkolakį (tiksliau - nužudyti). Vaikinas tai padarė per daug nesigilindamas į kontekstą - žudymas jam nebuvo naujiena. Tačiau tada paaiškėjo, kad jis nužudė kažką, kas buvo brangus kitam vilkolakiui, tiksliau, vilkolakei. Tai pačiai, kuri dabar stovėjo prismeigta prie sienos Tobijo durklu. Tą dieną Ariella nusprendė jam atkeršyti ir mėgino pribaigti Brittą, kuri tuo metu vaikino gyvenime jau užėmė nemažą dalį. O tai buvo juodaplaukio silpnoji vieta. Tą naktį jis prisiekė atkeršyti Ariellai. Jam buvo nusispjaut, kad viskas prasidėjo dėl jo nužudymo, ar dėl to, kad jis įsidarbino LAJMŽ. Tobias seniai buvo išmokęs, kad kaltų ieškoti neverta. Iš to nebus jokios naudos. Veiksmai kalbėjo garsiau už žodžius.
Ariella paminėjo vaikino šeimą, tai yra, Brittą. Tai buvo smūgis žemiau juostos ir labai prastas ėjimas vilkolakės atžvilgiu. Durklas priartėjo prie jos gerklės dar per milimetrą. Dabar jau beveik lietė odą.
- Labai gaila, mano brangioji, - atsiliepė į paskutinį jos sakinį. - O aš vis dar žaidžiu. Prisiekiau tau atkeršyti, o savo žodžio aš laikausi. Tai pasakyk, nori netekti rankos ar kojos? O gal visko iš karto - juk tau ir taip greitai atauga?
Tobias nesuprato, iš kur kyla visi šie žodžiai - į žudynes nebuvo įsivėlęs jau gerus porą metų, o ir nuo paskutinio grasinimo (jei neskaičiuosime Hogvartso mažųjų demonų) praėjo bent keli mėnesiai. Juodaplaukis savo kruviną istoriją stengėsi palikti praeityje. Tačiau dabar, žvelgdamas į tas pačias akis, kurių savininkė grasino jo gyvenimo meilei, vaikinas jautė savo tamsiąją pusę kylant į paviršių ir imant vairą. Tobias vis dar dvejojo, ar verta jai visiškai atsiduoti.
- O gal netyčia pamiršai mūsų paskutinį susitikimą? - paklausė, mėgindamas laimėti laiko savo apsisprendimui. - Ar galvojai, kad ši diena niekada neateis?
-
Pamažu tolstantis vakaras ir artėjanti naktis dvelkė gyvybe. Tai Ariellos ir jos menkučio kvėpavimo nė kiek netenkino. Šį jausmą apsakyti buvo sunku, tačiau raudonplaukės galvoje maišėsi viskas, kas jos makaulėje tūnojo - pradedant klasikinėmis melodijomis ir baigiant tais kraupios baimės persmelktais žvilgsniais, kurie pasitiko ją tą patį vakarą, kuomet pirmą kartą susipažino su Tobijumi. Mirties vakarą. Todėl trisdešimtą dešimtį perkopusios raganos vidus tiesiog virė, tačiau kartu ir pamažu ledėjo. Sulaukus nevienos mirties savam gyvenime, ji nebežinojo kaip turėtų jaustis tas, kuris jau buvo beprarandąs artimąjį. Gal kiek vylėsi, jog egzistuoja tokių, kurie nejaučia nieko, tačiau iš juodaplaukio abejingo žvilgsnio ir reakcijos į Brittos užpuolimą, burtininkė suprato, kad, deja, bet tai nebuvo kasdienė situacija. Žmonės kažką jausdavo. Jei Tobią Liam'ą Walters'ą buvo galima pavadinti žmogumi.
- Fui, - išspjovė frazę žudikui į veidą. Net nesusimąstė apie tai, jog dėl savos gyvybės smarkiai nesijaudino, nors ir netryško noru būti nužudyta šio žmogelio. Tamsiaplaukis buvo užsitarnavęs buvusios mokytojos nemalonę. Moters viduje laikėsi tokie patys patys jausmai kaip ir tą naktį, kada Tobias nepasikuklino ir savo durklu perrėžė gerklę vienam iš brangiausių žmonių. Tuomet naktis jau tik dvokė gyvybe. Nuo to laiko hilerė nebeįstengė į ją žvelgti taip, kaip žvelgė tada. Nors, tiesa, įkelti kojos į lavoninę nebijojo - retkarčiais vylėsi, jog išvys čia tą, kuriam linkėjo mirties saulėlydžio ir saulėtekio metu. Ak, koks prašmatnus ritualas!
- Gali suleisti durklą tiesiai į širdį, - pratarė, nors visai neturėjo to omeny. - Tik prieš tariamąją mirtį, mielasis, paaiškink, kodėl rizikuoji visų aplinkinių gyvybėmis ir tau rūpi tik tavasis interesas. Tu - mulkis ir bailys. Arba labai protingas. Tiesa, pastarasis variantas skamba kvailiau, nei tavo rūpestis mano gyvybe dabar, - įkvėpė giliai ir net nebemąstė, ką pliurpė. Užsiūtos žaizdos siūlės buvo ištrauktos per greitai ir tikrai ne su steriliomis priemonėmis. Tai padarė tas pats žmogus, kuris tą žaizdą ir prarėžė.
Durklas menkai virpėjo. Vilkiška klausa buvo sukoncentravusi dėmesį į ginklo ašmenų garsus, o žydros akys vis dar neapleido tamsiaplaukio žvilgsnio. Azartas, su kuriuo jau nežaidė daugelį metų, ją užvaldė vos per kelias sekundes, o debesis vaikantis mėnulis tartum pranešė, kad moters dar kažkas laukė. Nuo šio pareiškimo Ariella nepastebimai sudrebėjo, tačiau tuoj pat susilaikė nuo tolimesnių panikos žingsnių. Panelė Brown nebejautė nei nelabai veikiančių sąnarių, nei kitokių senatvę pranašaujančių reiškinių. Gal sekundėlei net pamiršo, kad šiuo metu jai ne keturiolika, ir ne dvidešimt penkeri.
-
Skresgatvyje buvo matyti dvi slenkančios figūros: Ryan Jones ir jo mėlynasis drakonas. Buvo labai vėlyvas metas, o Jones tikrai nežingsniavo ten kur buvo saugu. Būtent dėl šių priežasčių, šiandien vaikinuką lydėjo drakonas. Saugumo jausmą rudų plaukų savininkui jausti patiko. O jį jausdavo tik savo gyvūnų apsuptyje. Niekur kitur tokio saugumo nejausdavo.
Šiandien vaikinukas nevilkėjo palto. Vilkėjo tik juodą džemperį su gobtuvu. Nenorėjo kaip nors būti matomas, kadangi jam teko keliauti link vietos kur rinkosi ir žiobariški tipeliai pardavinėjantys nelegalius dalykėlius. Narkotikus, alkoholį ir panašiai.
Jones pradėjo judėti kiek greičiau. Laikrodyje matė, jog vėluoja. O žinojo, jog būtent tas tiekėjas nemėgsta laukti. Plius jam reikėjo jį įduoti magijos ministerijai būtent šiandien kitaip progos nebeturės. Vaikinukas tyliai atsiduso ir dar labiau paspartino savo žingsnius.
-
Buvo vėlyvas atostogų vakaras. Tamsu. Erka keliavo atokiu skersgatviu. Taip, tai nebuvo pati saugiausia vieta, tačiau šiuo metu violetinplaukei į tai buvo nusispjaut. Ji visiškai kitaip būtų galvojusi prieš porą metų, tačiau dabar tas saugumas ar nesaugumas įtakos nedarė. Ji ramiai ėjo šiuo skersgatviu net tamsiu paros metu. Tiesa, tamsus buvo ne tik vakaras, bet ir jos šio vakaro tikslas. Ji tikėjosi rasti įdomių neleistinų daikčiukų. Ne, ne žiobariškų. Ir tikrai ne kokio alkoholio ar narkotikų. Ne. Ji norėjo rasti kokių nors juodosios magijos dalykėlių. Taip, ji žinojo, kad tai pavojinga. Ir žinojo, kad jei ką nors nusipirks reiks tą daiktą gerai paslėpti. Nepaisnt tų kelių sunkumų ji tikrai norėjo įsigyti juodosios magijos daiktų ir buvo tikra, kad šįvakar tokių tikrai ras.
Eidama skersgatviu beveik nieko nematė. Tik savo pačios šešėlį. Ir jį menkai. Kaip išvis tamsoje galima matyti savo šešėlį? Na taip. Skverbiasi truputis šviesos iš vieno ar kito buto ar kokio vieno žibinto, tačiau ar to pakanka? Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Kiek paėjusi ji išgirdo tylų, bet girdimą riaumojimą. Ne, tai nebuvo tikras riaumojimas. Greičiau prunkštelėjimas. Buvo aiškiau negu aišku, kad tą garsą išleido gyvūnas, tačiau Erka tikrai negalėjo pasakyti koks. Tiesa, ją nustebino tai, kad jį išgirdo visai prie pat ausies. Toje vietoje buvo aklina tamsa.
- Lumos, - tarė apgraibomis susiradusi lazdelę bei mostelėjo ja. Lazdelės gale užsižiebė švieselė. Ji nebuvo labai stipri, tačiau jos pakako, kad klastuolė pamatytų vyrą, o paskui dar ir drakoną. Priėjusi kiek arčiau suprato, kad tai - smulkusis mėlynasis drakonas.
- Tavo drakonas labai mane išgąsdino, - nusijuokė. - Jis smulkusis mėlynasis drakonas, ar ne? Bent jau spėju. Čia baisiai tamsu. Tokį pat auginu. Koks taviškio vardas? - tarė draugiškai. Žinojo, kad tokioje vietelėje žmonių, kurie norėtų draugiškai pasikalbėti rasti buvo beveik neįmanoma, tačiau tai jai tiesiog išgaravo iš galvos. Ir vyras jai atrodė matytas. Matėsi, kad jis nebuvo senas. Rodos, vos baigęs mokslus. Ar gali būti, kad jis neseniai baigė Hogvartsą? Rodos, tikrai prieš kelis metus mačiau jį pamokose. Pagalvojo ji.
- Ar tu neseniai baigei Hogvartsą? Atrodai matytas. Gali būti, kad prieš kelis metus mačiau tave pamokose? - paklausė, nes tuo buvo beveik visiškai įsitkinusi. Buvo šimtu procentų tikra, kad bent kelis kartus buvo jį mačiusi ir beveik tiek pat procentų tikra, kad pamokose, tačiau vis dėlto norėjo tuo įsitikinti.
-
Jones žingsniavo pirmyn. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis tamsiau. Greitai rudaplaukio rankose atsirado lazdelė. Kol kas Lumos kerų jis nenaudojo, kadangi nematė tam prasmės, bet jam reikėjo būti pasiruošusiam apsiginti. Skersgatvyje buvo įvairių nešvarių tipelių, kurie lįsdavo į akis netgi ne saviems klientams.
Po kelių akimirkų pasigirdo žingsniai tiesiai už vaikino. Ryan'as rankų ženklų kombinacija davė komandą savo drakonui ir tiesiog atsisuko ten kur nuėjo augintinis. Jo lazdelė buvo dar stipriau suspausta rankose. Jis buvo pilnai pasiruošęs gintis jei to prireiktų. Tiesa, greitai žmogus, kurį Ladonas turėjo išgąsdinti panaudojo kerus. Tada buvęs Švilpynės koledžo atstovas galėjo įžiūrėti žmogaus bruožus. Pasirodė, jog tai yra mergina, kurios plaukai buvo violetinės spalvos. Iš pradžių Jones pagalvojo, kad čia yra Zoey, tačiau suprato klydęs, kai išgirdo merginos balsą.
- Taip, čia mėlynasis drakonas, - atsakė neutraliu tonu rudaakis savo mintyse analizuodamas merginą. - O jo vardas Ladonas. Graikų dievo, Ladono, kuris buvo Ladono upės dievas vardu pavadintas. Dėl mėlynos spalvos ir upės, - pasakė Jones sumirksėdamas ir šypteldamas savo drakoniukui. Jis labai mylėjo savo augintinius.
Išgirdęs klausimą apie Hogvartsą, vaikinas puse lūpų šyptelėjo. Kokie ten buvo geri laikai.... Aišku, dabar savo gyvenimu jis skųstis irgi negalėjo, tačiau tada buvo labai smagu ir gera.
- Taip, aš esu baigęs Hogvartsą, tad galėjai mane pamatyti. Nežinau ar pamokose, bet Hogvartse tikrai, - ištarė vaikinukas šypteldamas.
-
Erka klausėsi ką tik sutikto vaikino.
- Ladonas labai mielas, - tarė bei šyptelėjo. Tiesa, jai visi gyvūnai atrodė mieli, todėl nebuvo ko stebėtis. Mieli buvo net gyvūnai, kurių kiti dažniausiai nemėgdavo. Visokie vabalai, šliužai ir panašiai. Nebuvo gyvūno, kuris Erkai nepatiktų ar nebūtų mielas.
Paaiškėjo, kad violetinplaukė neklydo ir tikrai galėjo jį matyti Hogvartse. Įdomu kokiame koledže jis buvo. Ir labai įdomu ką apskritai veikia tokioje vietelėje. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
- Kokiame koledže buvai? Ir ką apskritai veiki vietelėje, kurioje net su šviečiančiu žiburiu šviesos nerasi? - paklausė ji žvelgdama į drakoną. Taip, gal tai ir nebuvo labai svarbūs klausimai, tačiau dabar tai klastuolei nerūpėjo. Apskritai šiomis savaitėmis jai mažai kas rūpėjo, nors ji ir negalėjo paaiškinti kodėl. Rūpėjo nebent augintiniai ir keli jai svarbūs žmonės. Viskas. Taip... Pastarosiomis savaitėmis be augintinių ir Aurio mažai kas man rūpėjo. Na, dar kartais apie Dori pagalvoju. Nors koks realiai skirtumas? Ar kiti dalykai apskritai turėtų rūpėti. Ar kiti dalykai, kurie akivaizdžiai nėra svarbūs kam nors rūpi? Abejoju. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė vis dar žvelgdama į drakoną.
-
Išgirdęs dar kartą pakartotą savo vardą, mėlynasis drakoniukas tyliai suprunkštė išleisdamas garų kamuoliuką iš savo nasrų. Jis buvo patenkintas girdėdamas savo vardą taip dažnai. Savimyla pagalvojo Jones papurtydamas savo galvą.
- Jis yra labai didelis savimyla, tad nesakyk jam per daug komplimentų, - ištarė nusijuokdamas buvęs Švilpynės koledžo atstovas su šypsenėle žaidžiančia veide.
- Aš buvau Švilpynės koledže. O čia, šiaip, ieškau gyvūnų, kuriuos galėčiau nusipirkti ir išgelbėti, o nelegalius pardavėjus įduoti Magijos ministerijai, - pasakė Jones nemeluodamas. Visi gyvūnų mylėtojai buvo jo draugai, tad jis kalbėjo be užuolankų. - O kokiame koledže mokais tu? Nes bent atrodo, kad dar mokaisi Hogvartse, bet aš galiu iš klysti, - tarė draugiškai šypteldamas jaunuolis.
-
Išgirdusi, kad šis labai mielas drakonas yra savimyla Erka nusijuokė. Kai esi toks nuostabus nieko tokio, kad esi savimyla. Neklausyk ką tavo šeimininkas sako. Mintyse pasakė drakonui. Garsiai nieko nesakė, tačiau tikėjosi, kad šis drakonas sugebės perskaityti jos mintis ir supras gautą žinutę.
Tada klastuolė išgirdo, kad jis čia ieško gyvūnų. Nereikėjo net sakyti, kad magiškųjų. Erka tai puikiai suprato, tačiau nesuprato kaip tokioje vietelėje galima tikėtis rasti kokių nors gyvūnų.
- O manai, kad galima tikėtis rasti gyvūnų tokioje bjaurioje vietelėje? Jei čia ir galima rasti ko nors greičiausiai tai bus didžiausios nesąmonės, bet tikrai ne tokie nuostabūs dalykai. Beje, labai gerus dalykus darai, - tarė bei nusišypsojo. Erkai visai patiko kalbėtis su juo. Ji net pamiršo savo tikslą. Dabar bet kokie juodosios magijos daiktai atrodė bereikšmiai.
- Aš iš Klastūnyno, - tarė violetinių plaukų savininkė paklausta apie koledžą. Tiesa, ir apie jį galvoti buvo sunku, nes pusė minčių buvo nukreipta į drakoną, pusė į sutiktą vaikiną.
-
Drakonui suprunkštus, Ryan'as pažvelgė į jį smalsiu žvilgsniu, bet nieko jam nesakė. Tada savo žvilgsnį grąžino į pašnekovę.
- Na, gyvūnai yra labai populiari juodosios rinkos prekė. Labai dažnai čia pardavinėja draudžiamus gyvūnus arba sunkiai pagaunamus gyvūnus. Būtent tokie gyvūnai ir kenčia brakonierių nelaisvėje. Ten jie skriaudžiami ir kankinami, - pasakė Jones pavardės savininkas sunkiai atsidusdamas ir papurtydamas savo galvą.
- Geras. Mažai pažinojau žmonių ir Klastūnyno, bet kelis pažinojau, - tarė šypteldamas. - O tu ką veiki čia? - dar paklausė rudų plaukų savininkas, kadangi buvo keista, jog Hogvartso mokinė klaidžioja tokiose vietose vienui viena. Juk tai buvo nesaugu, pavojinga. Švilpio laikas tėvai jo vieno neišleisdavo niekur, tad tose situacijose praversdavo draugystė su Rafael.
-
- Tiesa, - atsakė Erka apie gyvūnus ir atsiduso. Taip, gyvūnai buvo gana dažna prekė juodojoje rinkoje, tačiau Erka nežinojo ar čia jų yra. Manė, kad čia galima rasti tik juodosios magijos dalykėlių, kurių pati ir ieškojo.
- Tiesą sakant, aš nemaniau, kad čia galima rasti gyvūnų. Maniau tik visokių neleistinų daiktų, - pasakė.
Pašnekovo drakonui suprunkštus violetinių plaukų savininkė pagalvojo apie savo drakonę. Ji jos taip pasiilgo. Tiesą sakant, pasiilgo visų gyvūnų. Netgi tų, kuriuos matė prieš porą valandų. Dabar visi jie ramiai sėdėjo Aurio namuose.
- O kokių gyvūnų dar augini? Spėju, augini ne tik drakoną, tiesa? - paklausė Klastūnyno atstovė. - Aš auginu penkis, - šyptelėjo.
Paskui buvo paklausta ką čia veikia. Nebuvo labai tikra, kad saugu jam tą sakyti, tačiau kažkur giliai širdy jautė, kad šis vaikinas jai nieko blogo nepadarys. Tuo labiau pasakė ką pats čia veikia.
- Galvojau apžiūrėti porą juodosios magijos dalykėlių, tačiau dabar jau nežinau ar labai noriu tą daryti, - pasakė. Ji nemelavo. Dabar jau tikrai abejojo, kad nori apžiūrėti tuo daiktus.
-
Jones tiesiog klausėsi savo pašnekovės. Jam buvo įdomu šnekėtis su kažkuo kas mėgo gyvūnus taip, kaip ir jis.
- Ne kartą čia pirkau gyvūnus. Tik vis sunku susekti pagrindinį pardavėją, man nesiseka to padaryti, tad vis sugrįžtu čionais, - papasakojo viską trumpai rudų plaukų savininkas žvelgdamas į savo drakoną. Jis čia pirko ne jį, tačiau jo Nundu buvo nupirktas būtent čia, o ne kitur. Rudaakis tyliai atsiduso galvodamas apie gana pavojingą savo augintinį. Jis buvo pavojingas, bet buvo geras. Visi gyvūnai yra geri, bet kiek nesuprasti arba jais nėra tinkamai pasirūpinta. Jie yra nemylimi ir nesaugomi.
- Auginu ir nundu, ir vienragį, ir dar du drakonus, ir granianą, bei daug smulkesnių gyvūnėlių kaip lankutis ar knisius, - ištarė Ryan'as mintyse skaičiuodamas savo auginamus gyvūnėlius. - O kokius, tuo penkis gyvūnus augini tu? - paklausė buvęs Švilpynės koledžo atstovas kilsteldamas savo antakį. Jam buvo įdomu apie kokius gyvūnus jis galėtų imti ir kalbėti plačiau su savo pašnekove, kurios net vardo nežinojo.
- Oho. Na, jei nuspręstum juos apžiūrėti, būk atsargi, kadangi čia nesaugu, - ištarė visiškai rimtu tonu jaunasis magizoologas. Jis apsižvalgė, nes norėjo patikrinti ar nieko aplink nėra.
-
- Hm... O tai jo dabar ir ieškai? - paklausė rimtu tonu. Taip, jai išties buvo gaila vaikino, kad dėl to jam vis tekdavo čia grįžti, tačiau dar labiau gaila buvo gyvūnų.
Erka su nuostaba klausėsi kokius gyvūnus jis augina.
- Oho, turi visą zoologijos sodą, - nusijuokė Erka. - Aš auginu tokį pat drakoną, feniksą, tikgrinį pitoną, naminį sfinksų katiną bei neseniai dovanų gavau knisiuką, - tarė bei nusišypsojo. Vos prisiminus visus savo augintinius ji pradėdavo šypsotis. Ypač prisiminus knisių. Jis jai primindavo apie Aurį ir visą jų kartu praleista laiką. Apie tai pagalvojus ją apėmė gėdos jausmas. Juk ji tą prakeiktą žiobarišką telefoną paliko namie, o jau po truputį temo. Žinojo, kad dėl to jis gali pradėti jaudintis, tačiau tikrai nenorėjo imti to prakeikto daikto. Turėdama jį violetinių plaukų savininkė jausdavo, kad taip išduoda magijos pasaulį.
Paskui ji išgirdo, kad tai nesaugu.
- Taip, taip, - numojo ranka. Taip, ji žinojo, kad tai nesaugu, tačiau nenorėjo, kad jų kalba nukryptų į tokius dalykus. Jai labiau patiko kalbėtis apie gyvūnus. Tą bent jau puikiai išmanė. Bent jau manė, kad puikiai.
-
- Na, aš planavau šiandien jo čia ieškoti, tačiau kai atėjau, net žymių nebebuvo likę. Tai reiškia, jog arba jis visai nepasirodė, arba jis buvo atėjęs anksčiau už mane. Abiejais atvejais likau nieko nepešęs, bet yra kaip yra. Pagausiu jį kitą kartą, - pasakė Jones pirštais persibraukdamas per savo ganėtinai ilgus plaukus. Jam reikėjo nueiti į žiobarišką kirpyklą, nusikirpti plaukus pačiam arba tai padaryti burtų pagalba, kadangi kartais plaukai imdavo lįsti į akis.
- Taip, taip. Kažkada ir Hovartse mane vadino zoologijos sodo turėtoju. O feniksas iš tiesų nuostabus augintinis. Labai naudingas susidūrus su pavojingesniais gyvūnais ir, žinoma, ištikimas, - tarė su šypsena vaikinas. Gyvūnai jam buvo neišsemiame tema, tad ir toliau būtų galėjęs šnekėti apie juos.
- Na, būtum atsivedus kokį gyvūną, būtų saugiau. Na, jei gyvūnai tinkamai išauklėti, žinoma, - ištarė buvęs Švilpis.
-
Erka klausėsi vaikino. Išties niekada nepagalvojo, kad šitame skersgatvyje galėtų atsirasti ir gyvūnų pardavėjų. Buvo įsitikinusi, kad čia galima rasti tik įvairių magiškų daiktų bei jų pardavėjų. Na, dar vieną kitą žiobarą, žinoma. Buvo girdėjusi, kad čia kartais užsibūna ir žiobarų, o tas ir gąsdino, ir pykdė. Ji tikrai nenorėjo būti su žiobarais. Tas jos gyvenimo taprsnis jau baigėsi. Taip, ji gyveno žiobarų rajone, tačiau pas burtininką ir tai stipriai viską keitė. Dabar violetinplaukė vengė žiobarų vien dėl to, nes jie primindavo apie jos gyvenime vaikų namuose. Tik tarp žiobarų. Tas pats būdavo ir su visais žiobariškais elektronikos daiktais. Tokiais kaip telefonais.
- O taip, feniksas išties nuostabus, - tarė bei dar plačiau išsišiepė. Jai buvo smagu bei gera kalbėti apie gyvūnus. Jautė, kad negalėtų dabar kalbėti apie nieką kitą.
Paskui kalba vėl nuėjo apie tą saugumą. Tiesa, šįkart į tai įsipynė gyvūnai. Erka tik dabar pagalvojo, kad tikrai galėjo čia ateiti su kokiu gyvūnu, tačiau nežinojo kurį būtų galėjusi pasirinkti.
- Na, gal ir taip. Beveik visi mano augintiniai išauklėti. Tik su knisiumi kiek sunkiau. Bet nežinau su kuriuo galėčiau eiti, nes drakonas kol atostogos nėra arti manęs, - tarė. - Jis mano globėjo bute netilptų, - dar pridėjo violetinplaukė bei nusijuokė. O tada mintys vėl sugrįžo prie Aurio. Klastuolė jam buvo labai dėkinga už viską.
-
Ryan'as susimąstė. Ar tik nebus Hogvartso mokinei papasakojęs kiek per daug? Juk čia buvo pavojinga, o ji buvo tik Hogvartso mokinė. Dėl daugelio čia parduodamų gyvūnų nusipirkimo būtų išmetę iš Hogvartso. Na, Jones pavardės savininko neišmetė, bet tik todėl, kad jis labai gerai sutarė su Rafael'iu. Profesorius dažnai paslėpdavo Ryan'o neleistinus gyvūnus ar pameluodavo, jog šie gyvūnai yra jo. Na, arba meluodavo apie tai, jog jie skirti pamokoms, arba kitiems profesoriams, pavyzdžiui, eliksyrų gaminimui.
- O tu jį kur laikai? Ar nėra jis vienišas? - pasidomėjo rudų plaukų savininkas žvelgdamas į merginą gana smalsiu žvilgsniu. Jam buvo įdomu kaip kiti laiko savo gyvūnus. Juk jie visi nėra tokie išprotėję kaip Ryan'as ir nelaiko savo gyvūnų užburtoje kuprinėje ar lagamine kaip Njutas Miglapūtys. Ne visi magizoologai buvo pakvaišę, kai kurie buvo normalūs ir tiesiog gerai nuvokė apie gyvūnus bei mėgo jais rūpintis.
- Na, knisius išauklėti ir yra sunkiausia. Jie dažnai būna nepaklusnūs ir jiems rūpi tik blizgučiai. tuo ir reikia naudotis juos dresiruojant ir auklėjant, - pasakė rudų akių savininkas pažvelgdamas į savo drakoniuką. Jis gulėjo ant žemės, bet buvo atmerkęs savo akis. - O kur tu jį laikai? - pasidomėjo Jones pavardės savininkas pasitvarkydamas savo plaukus ir galvodamas apie savo gyvūnų laikymą namuose kai Ryan'as dar juose gyvena.
-
- Feniksą? Ten kur ir kitus smulkesnius gyvūnus. Namuose, - gūžtelėjo pečiais. - Tiesa, kai gyvūnas ne vienas kartais ten būna šiokio tokio bardakėlio. Na, rodos, ne vienišas, - dar kartą gūžtelėjo pečiais. Erkai buvo smagu kalbėti apie gyvūnus. Nors, tiesą sakant, gal ne tokioje keistoje ir kiek baugioje vietelėje. Žinoma, kad jai čia baugu ji nesiruošė pripažinti nei sau, nei kam nors kitam.
- Tenka, tenka. Būtent jais ir tenka naudotis. Nors jau geresnė situacija nei vos jį gavus. Irgi namuose laikau. Klausyk gal norėtum pasikalbėti kur nors kitur? Ne tokioje tamsioje vietelėje. Nusispjaut man į tuos daikčiukus. Jau prisibuvau čia, - nusijuokė klastuolė. Taip, žinojo, kad tai išduoda jos baimę, tačiau nenorėjo daugiau čia būti. Vis dėlto čia nebuvo tokia vietelė, kurioje Erkai būtų saugu bei ramu. Ji mielai nueitų kur nors kitur.
Su tokiomis mintimis violetinplaukė paliko skersgatvį.
-
Vakaras. Žiemos vakaras. Snigo. O ji jau kažin kiek laiko baldėsi po miestą. Neįtikėtina, bet per žiemos atostogas ją pakvietė grįžti. Ir Letė kaip kvaiša sutiko. Grįžusi suprato, kad čia dar veikia tas laiškas. Matyt Kevinas bus prikalbėjęs Rubėją ją pasikviesti. Namie tvyrojo baisiai nejauki atmosfera. Neatrodė, kad artėja kalėdos. Leticija stengdavosi ilgam išeiti ir dingti. O kai pareidavo jos niekas neklausdavo kur gi buvo pasidėjusi kiaurą dieną. O ji šlaistėsi gatvėmis. Arba pasiėmusi slides iš sandėliuko eidavo slidinėti ir tą darydavo tol, kol pavargdavo.
Buvo tamsu ir jau kiek baugu. Bet ji nenorėjo namo. Ir atklydo į kažkokią atokią vietą. Tada sustojo. Pradėjo svarstyti, kad paklydo. Mat buvo ir metro nuvažiavusi kažkur toli nuo namų.
Ten bestovint pro rūbus pradėjo smelktis šaltis. Siaubas, tikrai šalta. Ji šniurkštelėjo nosimi. Iškvėpus net pasirodė miglelė. Sniegas staiga sušalo į kietą plutą. Oras atrodo gildė plaučius. Mergaitė kažkodėl niekaip nesugebėjo pasijudint iš vietos. Prišalo. Išgirdo kažkokį šniokštimą. Kažkas garsiai traukė orą.
Ir ji pamatė juos pirmą kartą gyvenime. Kelios aukštos apsiaustėtos būtybės slydo sušalusiu oru. Jos godžiai traukė orą. Jos slinko artyn. Leticija pasijuto taip, tarytum niekada nebegalės nusišypsoti. Regėjo piktas ir šaltas mamos akis. Jau atrodė, kad apsiverks. Bet tik stovėjo ir tiek. Vienas padarų pakėlė rankas. Uždėjo mergaičiukei ant pečių. Pradėjo lenkti artyn prie savęs. Jis vis godžiau alsavo. O ji regėjo save visai mažytę stovinčią vaikų namuose prie lango ir laukiančią mamytės.
- Ji niekada neateis maže. Varyk iš čia. Mes čia išmesti ar tau neaišku?
- Ne. Mamytė mane paims.
- Nejuokink gerai. - Tai galvoje nuaidėjo senas pokalbis su kažkokiu vyresniu vaiku. Padaras nusiėmė gobtuvą. Palenkė nesipriešinačios mergaitės galvą prie savo burnos. Kiti du psichai sustojo jiems iš šonų.
-
Šiandien Dori gavo netikėtą iškvietimą. Burtininkai jaunuoliai ir vėl pasiautė. Siaubas, kiek kartais jie pridarydavo jai darbo.
Bet namo mergina neskubėjo. Nusprendė pabūti savanaude. Lai Alanas paguldo mergaites. O ji tuo tarpu pasivaikščios. Tad pėdino tamsia gatve galvodama apie tai, kaip būdama vos dvylikos darydavo tą patį. Merline, kaip tada nebijojo? Net dabar nebuvo labai jauku. Tačiau šiuo metu ji - suaugusi, gali ir moka burti, keliauti oru.
Staiga pajuto, jog kažkas ne taip. Pasukusi galvą atokiame skersgatvyje pamatė neregėtą vaizdą. Psichai buvo daug didesni nei Mendel įsivaizdavo. Pasidarė šalta ir liūdna, tačiau merginos labai baisiai tai neveikė, nes jie jau turėjo auką. Ant žemės kažkas gulėjo. O Dori akys sužibo smalsumu. Psicho bučinys, pasakė ji sau. Dabar aš pamatysiu, kaip ištrauks sielą.
Dori priėjo šiek tiek arčiau. Jai net mintis nekilo, kad galėtų šitą žmogų gelbėti. Kol į jį neįsižiūrėjo. Nors buvo tamsu, bet šią akimirką ji pamatė, kad tas žmogus - Leticija.
Širdis sudunksėjo stipriau ir pasidarė negera. Viskas vyko greit, o tuo metu mergina nieko negalvojo, tiesiog veikė.
- Expecto patronum!
Iš burtų lazdelės išsoko delfinas, bet jis nenuvijo psichų. Buvo per silpnas. Dori galvojo apie akimirką su Alanu ir mergaitėmis. Kodėl tai neveikia?
Kitas prisiminimas į galvą atėjo tiesiog pats. Tas, apie kurį pagalvojus Dori, dar būnant mokinei, pavyko pirmą kartą iššaukti gynėją. Ir šis bandymas buvo sėkmingas. Psichai atsitraukė. Jie dingo. O Dori nekentė savęs. Nekentė už tai, kad jos laimingiausias gyvenimo prisiminimas yra susijęs su Kevinu. Ji prisiminė, kaip jie stovyklavo. Toks tikras, tyras džiaugsmas. Jausmas, kad priklausai šeimai. Niekada nebuvai nei atstumta, nei išmesta. Bet esi mylima.
Dori pribėgo prie mergaitės. Atsiklaupė šalia jos.
- Leticija! Ar viskas gerai? - prabilo suėmusi jai už pečių.
-
Šalta. Šalta. Šalta! Mendel atrodė, kad pasidengė ledu. Jautė siaubingus dalykus. Įsivaizdavo, kad yra išmesta iš mokyklos ir iš namų ir klajoja nežinia kur. O tada, staiga tas šaltis atsitraukė. Buvo šalta, nes ji tysojo ant sniego. Bet ne taip, kaip seniau. Mergaitė atmerkė akis, nes jos buvo kietai užmerktos. Balsas, kuris kažko klausė skambėjo pažįstamai. Leticija ėmė virpėti. Jautėsi siaubingai. Pykino, ūžė ausyse ir tas virpulys niekaip negalėjo praeiti. O tada dar paplūdo ašaromis. Niekaip negalėjo nusikratyti to sielvarto, kurį pajuto atslinkus psichams.
- Doooriii. - Kūkčiojo Leticija.
- Ar... Jie... Ar ten psichai? - Dar norėjo paklausti ar tai ji juos užleido ant Letės, bet vis dar drebėjo, verkė ir nebegalėjo žodžio ištarti.
-
Leticija verkė, o Dori vos jos neapkabino. Tačiau paskutinę minutę atsitraukė ir labai tikėjosi, kad mergaitė nieko nepastebėjo. Neturėtų, nes juk jos sielos ką tik vos nepasiglemžė psichai ir ji dabar raudojo. Bet ką ten gali žinoti.
- Taip, - atsakė tamsiaplaukė, atsistojo, pasivalė kelius. - Bet aš juos nuvijau. Viskas. Jie negrįš. Ką čia veiki viena taip vėlai? Nesaugu... Ir net ne dėl psichų. Nesuprantu, kaip jie čia atsidūrė, - prikando lūpą. - Bet čia gali sutikti įvairiausio plauko žmonių, ypač pavojingų žiobarų. Visada būk pasiruošusi lazdelę. Jei reikės gintis, nesvarstyk ir naudok burtus, - patarė.
Ji žvelgė į Leticiją ir matė joje save. Prisiminimai apie tai, kaip vaikščiodavo panašiose vietose pati būdama šitos mergaitės amžiaus, šią akimirką tapo dar ryškesni. Ir ji tikriausiai jaučiasi vieniša. Neturi kur dėtis. Kaži, ar ir Leticija taip laukia atostogų pabaigos, kaip laukdavo Dori?
-
Ji verkė ir verkė ir niekaip negalėjo nustoti. O dar tas šaltis bei šleikštulys. Kokias kelias minutes, o gal ilgiau nieko neatsakė į Dori klausimus. Negalėjo. Bet po truputį pradėjo grįžti jos prieštarauti linkusi asmenybė. Leticija lyg sugrįžo į savo kūną. Dabar Dori čia mato mane tokią. Tai nepatiko. Tai visai nepatiko. Bet jautėsi apsilpusi ir pavargusi. Ir nusiminusi. Ir visai vieniša. Ar tikrai Dori juos nuvijo? O jei tik šiaip meluoja? Letė pabandė atsisėsti. Nenorėjo tysoti prieš šitą merginą ant žemės. O ir šaltis vėrė kiaurai rūbus. Taigi atsisėdo, bet pasirėmė galvą ranka.
- Ačiū. - Padėkojo, nes juk buvo už ką. Jeigu jau ji tikrai nuvijo tuos padarus. Nors mintyse kirbėjo baimė, kad kaip tik priešingai. Iš pradžių užleido, paskui nuvijo. Bet juk tai būtų nesąmonė. Juk Dori negalėjo žinoti kur Leticija ateis.
- Vaikštau. - trumpai atsakė. Nenorėjo plėstis.
- Na... Netyčia čia atėjau. - Pridūrė. Galvojo sakyti ar ne, kad pasiklydo ir nežino kur yra. Bijojo pripažinti, kad pasiklydo. Bijojo prašyti iš Dori dar vienos paslaugos. Palydėti ar paaiškinti kur yra autobuso ar metro stotis. O be to dar bijojo atsistoti. Mat ne kaip jautėsi.
- Kai juos pajutau pamiršau apie magiją. - O ir kažin ar būtų pavykę ką pakeisti.
Atrodė, kad dabar Dori nueis. O ji kažkaip turės rasti kelią iš čia. Tik pasėdės dar kiek, susikaups ir imsis paieškų. Panoro prašyti Dori, kad nenueitų, mat jau matė vaizduotėje kaip tas ir įvyksta. Bet piktai suspaudė lūpas ir neištarė nei žodžio dėl to.
-
Dori pradėjo nervuotis. Kada šita snarglė nustos ašaroti? Ką merginai dabar daryti? Ji negali guosti Leticijos, ne... Tiesiog negali... Stokis, kvaile tu, pagalvojo mintyse. Na, bent jau atsisėdo. O gal jai bloga? Juk jos vos nepabučiavo psichas...
- Ar gerai jautiesi? - gana griežtai paklausė ignoruodama padėką.
Bandė išstumti iš galvos vaizdinius, kaip pati vaikščiodavo po Londoną vakarais, naktimis... Merline, kokia ji maža, pagalvojo žvelgdama į Leticiją. Juk ir aš tokia buvau, o vaizdavausi esanti kone suaugusi...
- Netyčia? Tu pasiklydai? - uždavė dar vieną klausimą.
Po to atsiduso ir vėl prašneko:
- Aš irgi taip vaikščiodavau, kai buvau tavo amžiaus. Rubėja ir Kevinas yra visiški kvailiai, jog taip išleidžia. Tu neįsivaizduoji, kokia esi maža. Nors pačiai taip ir neatrodo, - pavartė akis. - Gal atsistok, nes sušalsi, - ištiesė ranką.