Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: kablelis Gegužės 17, 2019, 03:04:51 pm
-
Gerokai paėjus į miško gilumą galima pamatyti keistą iškilimą, apaugusį samanomis. Ant jo neauga medžiai, tačiau jis yra pakankamai neaukštas, tad gali nekristi į akis. Jį apėjus pasimato siaura landa. Ji yra pakankamai plati, kad pralįstų žmogus, tačiau du žmonės ten neprasilenktų. Iš karto įėjus į vidų pasidaro labai tamsu. Iš lauko galima matyti, kad tai yra gili ola, kuri atrodo tarsi siauras koridorius. Tačiau daugiau iš išorės nieko nesimato.
-----------------------------------------------------------------------------------
Stevie ristele bėgo per mišką. Ji buvo atradusi olą ir nekantravo ją apžiūrėti. Vakarykščiai buvo palikusi lapelį abiems broliams, tikėdamasi, kad jie prisijungs. Mergaitė pranešė laiką ir datą, kada ten eis, nes žinojo, kad keliese eiti daug smagiau. O einant kartu su dvyniais nuotykių tikrai nepritrūks. Tačiau rudaplaukė nebuvo tikra, ar broliai pasirodys. Stevei atrodė, kad jie paskutiniu metu krečia tiek išdaigų, kad laiko seseriai gali ir nerasti. Tokia mintis mergaitę kiek nuliūdino, tačiau ji vylėsi, kad vis tik bent vienas iš brolių pasirodys.
Pasirodo, mergaitė ne visiškai tiksliai prisiminė, kurioje vietoje rado olą. Ji kurį laiką vaikščiojo tarp medžių, kol pagaliau pavyko išvysti samanotą iškilimą, kuris ir buvo ieškoma ola. Grifė patenkinta priėjo prie jos. Nė vieno iš dvynių nebuvo, tačiau ji įtarė, kad atėjo kiek per anksti, tad nutarė palaukti.
Kiek pasvarsčiusi Stevie įlindo pro skylę. Nebuvo labai jauku. Mergaitė net pradėjo dvejoti, ar ryšis ten eiti viena, jeigu nė vienas iš dvynių neateis. Tačiau ji turėjo lazdelę, kuria bus galima pasišviesti. Tad rudaplaukė įtikino save, kad prireikus ten leisis viena. Nors siauras ir tamsus koridorius atrodė šiurpokai, Stevię jau dabar kamavo smalsumas. Tačiau reikėjo dar kiek palaukti. Galiausiai grifė išlindo iš olos ir atsisėdusi ant jos viršaus pradėjo laukti.
-
Adam' as visą laiką buvo išdykęs. Net ir šį kartą radęs sesers laiškelį kur ir kada susitinka, jis mąstė, ką čia iškrėtus, kad ši truputį išsigąstu. Juk eiti be pokštų, ne Adam' o savybė.
Šis pagriebęs pora balionų, kurių buvo prisipirkęs dar iš anksčiau pripildė į juos vandenio ir pasileido kažkur, prie kažkokios olos apie kurią girdėjo pirmą sykį. Ir kur eiti nelabai nutuokė, tačiau ėjo ten, kur kojos neša.
Landžiojo po medžius, kelios šakos įbrėžė vaikinukui į plaštaką, tačiau šis mažiausiai į tai kreipė dėmesį.
Dar žengus kelis žingsnius Adam' as pamatė nerimastingą seserį. Na ką sesute, spėju, galvojai, kad nesulauksi, na gal ir vėluoju.. - pamąstė Green' as ir nutaikęs vieną iš trijų balionėlių paleido į Stevie. Kad šioji jo nepamatytų, jis paslinko į kitą vietą ir metė dar vieną, paskui sekė kitas, taip jo vyresnioji sesuo tapo kiek šlapia.
- Na tai labas, - išlindęs iš po krūmų ir nenulaikydamas juoko prakalbo vaikinukas, rankomis prisidengęs burną, kad sesuo nelabai pastebėtu.
-
Stevie sėdėjo ir sėdėjo. Ir dar šiek tiek pasėdėjo. Atsistojo ir apėjo aplink olą. Ir vėl atsisėdo. Ir dar šiek tiek pasėdėjo. Jau atrodė, kad nieko nebus. Kad abu broliai nutarė nereaguoti į jos raštelį. Ką gi. Su šia mintimi tiesiai į nosį pataikė kažkas šlapio. Stevei nespėjus suprasti, kas čia atsitiko, iš kitos vietos atskrido kitas šlapias daiktas. Stevie keiktelėjo. Tikėjosi, kad padarė tai tyliai, nes suprato: tai dvynių pokštas. Vos rudaplaukė pradėjo mąstyti, kas tai galėtų būti (tikėjosi, kad vis tik ne kiaušiniai), gavo į nosį trečią kartą.
- Marcus'ai! - šūktelėjo grifė. Buvo tikra, kad tai būtent jo darbas. Tad kiek nustebo pamačiusi Adam'ą. - Tai kur brolį padėjai?
Šešiolikmetė matė, kaip broliukas tramdo juoką. Tad suprato, kad tai jo idėja. Ir tikriausiai Marcus'o čia net nėra. Stevie nušoko nuo olos ir pažvelgė į landą.
- Panašu, kad tavo dvynys mus paliko čia vienus tvarkytis. Ką gi, gerai. Eime?
Rudaplaukė ryžtingai įlindo į olą. Ji tikrai nesijautė tokia drąsi, kokia bandė atrodyti. Tačiau juk neparodysi jaunesniam broliui, kad bijai, ar ne? Tad Stevie išsitraukė lazdelę, pažvelgė į Adam'ą ir išsišiepė.
-
Dar iš vakaro gavęs sesers raštelį Marcus'as gurkšnojo moliūgų sultis, sukdamas galvą, kaip čia iškrėtus išdaigą. Stevie net valandą parašė, kada dvyniams ateiti, savižudė, tai kaipgi nepraleidus tokios progos? Green'as išpurtė visą savo kuprinės turinį ant žemės, suspardė po lova, kadangi tingėjo sustumti krūvelę rankomis, ir prisikrovė kitų daiktų. Paprastai grifiukas mėgo vėluoti, tačiau dėl pokšto galėjo ateiti visa valanda anksčiau. Na, bet užteks ir pusvalandžio.
Taigi, likus 29 minutėms iki Stevie paskirto laiko Marcus'as jau stovėjo prie sesers atrastos landos. Tiesą sakant, olos tamsa neatrodė labai viliojančiai, tačiau dvyniui šelmiui ne tas buvo galvoje. Lįsdamas vidun ant sienos jis patepliojo šiknašaudžių pliurzių snarglių, nukniauktų iš Nuodų ir Vaistų kabineto. Stevie juos tikrai atpažins, bet, pagal viską, neturėtų pasirodyti baile ir išeiti laukan. Marcus'as nusišypsojo, kai ant žemės paliejo kažkokio raudono skysčio - gal koks eliksyras? - ir įmerkdamas į balutę porą iš pelėdyno atsineštų plunksnų. Tai turės pakutenti jaunųjų Green'ų nervus, bet jie neparodys baimės.
,,Kur šitą padėti, hm?" - pamintijo Marcus, žvelgdamas į kuprinės vidų. Išgirdęs sesers ir brolio dvynio balsus iš lauko, pokštininkas įlindo dar gylyn, kad jie jo nerastų, o balsams artėjant vis traukėsi atgal.
-
Adam' as irgi kiek nustebo, kai nematė brolio šalia savęs. Beveik visad kartu "besitrinantys" broliukai dabar, rodos, nusprendė išsiskirti. Žinoma Marcus' as savo brolio dvynio ir vyresnėlės sesutės nepagailės, nebent kažką prisidirbo ir sėdi pas profesorių.
- Išmečiau per bortą, - papokštavo Green' as ir žengė kelis žingsnius link landos. Ši neatrodė labai viliojančiai, tačiau vaikinukas "trinėsi delnus", kaip norėjo greičiau ten įlįsti.
- Paliko, - kiek su liūdesio gaidele balse pratarė rudaplaukis. Be brolio buvo šiek tiek nuobodu, pokštai ir įvairios išdaigos dažniausiai buvo bendros, o dabar viską reiks galvot vienam. - Lendam, - šmestelėjo seseriai su alkūne į petį i nėrė paskui, tik šios veide matėsi šioks toks baimės žybsnis, o Adam' as nepasityčioti negalėjo.
- Ne gi tu, drąsuole, bijai? - Su sarkazmu burbėjo Grifas. Ir išsitraukęs lazdelė, aplenkęs Stevie nėrė į priekį.
Šlykštu... - pamąstė vaikinukas ant sienų išvydęs šiknašaudžių pliurzių snarglių, nors net nenumanė kas ten per daiktai, tačiau nepraleido progos pagąsdinti mylimą sesutę. - BUUU! - greit pašokęs šuktelėjo šis ir ėmė netramdomai juoktis.
-
- Kažin kur jau plaukėt, - pasišaipė Stevie iš broliuko. Tačiau dabar svarbiausia buvo galiausiai įlįsti į tą olą ir apžiūrėti, kas gi yra viduje.
Mergina buvo laiminga, kad bent vienas brolis atėjo. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad viena ji čia nebūtų lindusi. Tad kai Adam'as ją aplenkė, grifė buvo visai patenkinta.
Adam'ui pradėjus rėkti, Stevie kiek išsigando. Kas gi čia galėjo nutikti? paklausė ji savęs. Tada pamatė ant sienos šiknašaudžio pliurzio snarglius.
- Iš kur jie čia? - garsiai paklausė Stevie. Ji buvo gerokai nustebusi. Puikiai žinojo, kad tokia medžiaga bet kur nesimėto. Tikėtina, kad ir čia atsidūrė neatsitiktinai. - Klausyk, manai, kad kas nors čia juos paliko specialiai?
Rudaplaukė susimąstė. Buvo visai tikėtina, kad koks nors mokinys čia įlindo ir paliko čia visokių keistų "daiktų". Galbūt ketino ką nors gąsdinti ar turėjo kokią nors kitą priežastį. Stevie pradėjo galvoti apie tai, kad tas mokinys galbūt tebėra viduje. Ji pridėjo pirštą prie lūpų ir kurį laiką nieko nesakė, tik klausėsi. Visiškai nieko nesigirdėjo. Nutarusi, kad viduje be judviejų nieko nėra, Stevie mostelėjo ranka ir patraukė toliau. Netrukus pajuto, kad įlipo į kažką šlapią ir atšoko.
- Fu! - riktelėjo ji. Lazdele apšvietė grindis ir pamatė, kad ten kažkas raudonuoja.
- Nei tai?.. - nepabaigė klausimo Stevie. Mintyse norėjosi keiktis: negi ir vėl patirs nuotykį, susijusį su lavonais?
-
Marcus'as vos laikėsi neprunkštelėjęs, kai Adam'as pasišaipė iš, matyt, šiek tiek jau išsigandusios Stevie. ,,Paliko specialiai", - pakartojo mintyse berniukas, laikydamasis, kad tik nesusijuoktų. O kaip taisyklė - kuo labiau tvardaisi, tuo labiau norisi susijuokti. Green'as net kvėpuoti nustojo, kai išgirdo, kaip staiga brolis ir sesuo įtartinai nutilo, klausydamiesi, ar kas nors olos viduje nekrebžda. Išgirdęs vėl artėjančius žingsnius, Marcus'as paskubom iš kuprinės ištraukė ir ant žemės tyliai padėjo kiaulės koją, nuknistą iš virtuvės. Už dar dešimties žingsnių jis padėjo jau ir kitą. Dar giliau lįsdamas ir kvailai nė nepamąstydamas, kad, kol jis čia gąsdina artimiausius kraujo giminaičius, galbūt dar kur nors giliau jo paties laukia bėda. Tad pribarstęs ant žemės faršo, kurio elfai jam atidavė visą, taip sakant, bliūdelį, Green'as nusišluostė į kelnes mėsuotas rankas ir nulindo dar giliau. Tuomet išsitraukė paskutinius savo instrumentus: dėžutę su vabzdžiais, nuolat ropojančiais į šviesą, ir nedidelį magišką garsiakalbį.
Marcus'as šypsojosi iš malonumo suprasti, kaip gerai pavyko sumąstyti. Jis genialus. Jis puikus pokštininkas. Berniukas pakėlė garsiakalbį prie lūpų ir pradėjo į jį garsiai ir lėtai kvėpuoti. Aidas atsimušinėjo į sienas ir kartu su vabzdžiais keliavo artyn Stevie ir Adam'o.
- Kasss drumsssčia olosss ramybę... - vis dar lėtai alsuodamas švokštė į garsiakalbį grifiukas. Aidas tarp sienų, tiesą sakant, jau per jo paties nugarą varinėjo šiurpuliukus.
-
Pavyko - pamįslijo Adam' as truputį išgąsdinęs seserį. Tačiau didesnis dėmesys atiteko tiems keistiems šiknašaudžių pliurzių snargliams, kuriais buvo ištepliotos sienos. Vaikėzų darbas...
- Mano spėjimas būtų, jog paliko, tačiau galima tikėti ir netikėtumais, - pats nepatikėjęs ką pasakė, tik prunkštelėjo ir žengė tolyn. Tačiau tas keistas sesers gestas, pirštas prie lupų, privertė vaikinuką nutilti, - tu čia ką? - Tyliai klaustelėjo savo kvaištelėjusios sesutės.
Green' as buvo taip entuziastingai nusiteikęs, kad net įlipęs į skystį nenustojo eiti tolyn, tik Stevie šoktelėjusi atgal, išblaškė Grifą.
- Kas tau? - Nukreipė lazdelę į ją ir keistai pažvelgė. - Ko tu čia rėkauji? - Bandydamas nutildyti seserį, pats pažvelgė žemyn.
- Kraujas? Nemanau, - mįstelėjo mintyse sau rudaplaukis ir pritūpęs brukštelėjo pirštais per raudoną skystį ant žemės, o po to pridėjo prie nosies. Jokio specifinio kvapo, netirštas ir per daug blankus, kad ir kas čia, tikrai ne kraujas..
- Ne tai ką pagalvojai, - visiškai ramiai tarstelėjo Adam' as žvelgdamas į išsigandusią Stevie. - Eime tolyn.
Beeinant tolyn po kojomis mėtėsi kiaulių kojos, kurios kėlė šiokį tokį šlykštulį, tačiau jos dar atrodė gana šviežios. Keista.. Faršas? Rimtai? Kur originalumas?
- Nemanai, kad tai pasidarbavo kažkas iš pažįstamų, kas žinojo, kad čia eisime? - Klaustelėjo Stevie.
Rudaplaukis lazdele mosuodamas ėjo į priekį, kai į akis pradėjo lįsti keisti mašalai, o greit ausis pasiekė ir keistas šnypštimas, tačiau Adam' ui atrodė jis toks pažįstamas.
- Kaip tai kas, Green' ų šeimynėlė, - pašaipomis gana aukštu balso tonu atsakė į tą keistą garsą. Apgauti rudaplaukį buvo sudėtinga, pokštininkui apgauti pokštininką, turbūt neįmanoma, tačiau kas tai galėtų būti, kol kas Grifas nežinojo. Nors tai labai buvo panašu į Marcus' o darbą.
-
Kadangi Adam'as pritarė, Stevie buvo beveik įsitikinusi, kad snargliai buvo palikti specialiai. Tad galbūt ir tas raudonas skystis buvo paliktas tyčia? Ko gero, nėra ko bijoti. Adam'as netruko tą patvirtinti. Stevie kiek lengviau atsikvėpė. Kadangi pati atrado šią olą, nenorėjo parodyti, kad dabar bijo į ją lįsti. Tad apsimetė esanti viskuo patenkinta ir drąsi. Baimė šiek tiek kaustė judesius, tačiau rudaplaukė stengėsi to nepaisyti. Juk ji grifė. Be to, Green. Ją tikrai ne taip paprasta išgąsdinti.
- Kas per?.. - pradėjo klausimą Stevie. Netruko pamatyti, kad kažkas pridėliojo ant kelio kažko panašaus į kiaulių kojas. Tai atsakė į klausimą, ar viskas padaryta tyčia. Kas jau kas, bet kiaulių kojos pačios atsirasti čia negalėjo. Nėra ką jau ir kalbėti apie faršą. Tad Stevie apsidžiaugė.
- Gerai sakai, - pritarė Stevie broliui. - O kad mes čia eisime, žinojo tik vienas žmogus. Ar bent jau aš tikrai niekam daugiau nesakiau.
Ataidėjęs šnypštimas gerokai išgąsdino Stevię. Nors abu su Adam'u jau pradėjo įtarti, kieno čia darbas, aidas buvo gerokai nejaukus. Vis dėlto mergina nejučia pajuto broliukui pagarbą: jeigu čia tikrai Marcus'o darbas, jis turėjo pasiryžti ateiti čia vienas ir laukti jų ateinant...
- O tau dar kyla klausimų? - paantrino Adam'ui Stevie. - Kas gali būti toks keistas, kad čia veržtųsi?
Ji žvilgtelėjo į brolį ir šyptelėjo. Nutarė, kad reikia paspartinti žingsnį ir galiausiai pamatyti, ar ji teisi. Tačiau vos žengusi vieną žingsnį užlipo ant kažko gyvo, judančio žeme. Stevie net stryktelėjo. Pakėlusi lazdelę pamatė, kad tai kažkokie vabzdžiai. Ir tai beveik visiškai išsklaidė abejones.
-
Marcus'as klausėsi sesers ir brolio ištempęs ausis - niekada taip atidžiai nesekdavo niekieno pokalbių, kaip tada, kai tikėdavosi išgirsti reakcijas į pokštus. Deja, jis buvo per toli, kad kažką girdėtų normaliai, todėl vis dar pilnai tikėdamas savo pokšto sėkme jis žingsniavo į priekį, vis dar garsiai alsuodamas į garsiakalbį. Bijodamas įkliūti jis nulindo taip toli, kad net nebegirdėjo pašaipaus Adam'o šūksnio.
Darėsi tamsu, todėl Marcus'as kerais įžiebė mažytį spindulėlį, kad matytų, kur eiti toliau. Būtent tada jis pastebėjo, kaip kažkas šmėstelėjo pro jį tolyn, į didesnės Green'ų šeimos dalies pusę. Visgi nelabai į tai atkreipęs dėmesį grifiukas ėjo toliau. Apsisukęs žygiavo atbulomis, kad jo alsavimo aidas sklistų į reikiamą pusę...
O tuomet pajuto, kad po jo kojomis nieko nėra. Iš netikėtumo jo lazdelė išslydo iš rankų ir nukrito ant žemės, o tuomet nuriedėjo dar toliau. O jis pats nesvarumo būsenoje buvo dar trumpiau - nusileido netikėtai minkštai ir švelniai... Tamsoje berniukas nesugebėjo įžiūrėti, kur pateko, bet kuo ilgiau muistėsi, tuo labiau suprato, kad pateko į bėdą. Jis negalėjo nė krustelėti iš tos vietos, kurioje buvo, atrodė, kad kuo toliau, tuo labiau į tai įsipainioja.
Menko žiburėlio iš tolėliau gulinčios lazdelės ir tylaus, palengvėjimą išduodančio atodūsio užteko, jog Marcus suprastų, jog kažkas artėja prie jo. Ir tai tikrai nebuvo nei Stevie, nei Adam'as...
-
Adam' as nei kiek neabejoju, kad tai jo brolio - dvynio darbas. Jo braižas, - pamąstė Green' as, tačiau garsiai to nesakė, nenorėjo, kad sesuo taip greit susigaudytu, nors rodosi ir ji jau suprato.
Prastokai broliuk, prastokai, - mintyse mįstelėjo vaikinukas ir žengė tolyn į tamsą, kuri nebuvo pati geriausia rudaplaukio draugė.
Rodėsi, kuo toliau tuo darėsi tamsiau, tačiau šviesa lazdelės gale leido, dar vis, kažką matyti. Matyti tai, ko akys nevisada norėjo, nes tas faršas ir kiaulės kojos, atrodė kiek šlykštokai.
- Kaip manai, ši ola, turi galą? - Eidamas vis tolyn lyg koks vėdlys, klaustelėjo savo "sargybinio" einančio iš paskos. Vos tik atsigręžė atgal, jo koja slydo, lazdelė ilgai buvusi Adam' o delne tiesiog, kilstelėjo į orą, o vjau po kelių sekundžių nusileido kažkur tolėliau. Na, o pats Grifas atsidūrė, kažkur, kur minkšta, tačiau labai nemalonu, nes rodos jį kiekvieną sekundę norėjo kažkas pasiglemžti. Besimuistant išgirdo, kad čia ir be jo kažkas yra.
- Ne vienas aš? - Burbtelėjo šis ir belaukiant atsakymo vos nepamiršo perspėt sesers.
- Stevie, būk atsargi, nes tu atsidūrusi čia nebebūsi man naudinga.. - kilstelėjęs balso toną, šuktelėjo vienas iš Green' ų dvynių.
-
Stevie su Adam'u ėjo vis gylyn. Reikia pripažinti, darėsi vis nejaukiau ir nejaukiau. Green tikrai nebūtų pripažinusi, kad jai yra baisu. Tačiau be galo džiaugėsi, kad yra ne viena. Jeigu Adam'as nebūtų pasirodęs, mergina jau seniausiai būtų sprukusi atgal. Jau tikriausiai saugiai tupėtų pilyje. Galbūt netgi slėptųsi po antklode.
Tačiau broliui šito jokiu būdu negalima sužinoti. Juk ji Green'ų šeimoje yra vyriausia. Tikrai negali pasirodyti, kaip yra išsigandusi. Tad drąsiai sekė broliui iš paskos. Ir džiaugėsi, kad nereikia kalbėti, nes įtarė, kad virpantis balsas išduotų tikruosius grifės jausmus. Kaip tik su ta mintimi Adam'as uždavė klausimą. Stevie susiraukė, tačiau vis dėlto atsakė:
- Viskas turi galą...
Tik ištarusi šiuos žodžius suprato, kad tai nuskambėjo nekaip. Tačiau nebegalėjo nieko pakeisti. Kas pasakyta, tas pasakyta...
Staiga Stevie pamatė, kaip Adam'as kažkur skrenda.
- Adam'ai?! - riktelėjo ji. Nežinojo, ką dabar geriausia daryti. Reikėtų padėti broliui. Bet buvo visiškai tamsu. Net ir pasišviesdama burtų lazdele Stevie beveik nieko nematė. Vis dėlto pavyko įžiūrėti brolio siluetą. Panašu, kad jis ten buvo ne vienas. Tačiau vos tik išgirdusi perspėjimą būti atsargiai Stevie pajuto, kad užkliuvo už kažko, besimėtančio ant žemės. Nereikia ir sakyti, tačiau netrukus ji drėbėsi tiesiai ant brolio.
- Marcus'ai? - nelabai užtikrintai kreipėsi Stevie, tikėdamasi, kad antrasis siluetas, kurį pavyko įžiūrėti, priklauso būtent antrajam dvyniui. Tačiau visais pojūčiais mergina juto: už jos kažkas yra. Ir tas kažkas, ko gero, pasistengė, kad visi trys Green'ai atsidurtų būtent čia...
-
Pamažu Marcus'ą užliejo šaltis. Toks stingdantis šaltis, kurį skleidžia baimė. ,,Palauk, juk čia galėjo būti ir Adam'o pokštas..." - dar švystelėjo viltinga Green'o mintis. Logiškai, kaži, ar tai buvo įmanoma.
Visai šalia Marcus'o nukrito ir dar kažkas. Berniukas iš pradžių nesuprato, kas vyksta, kol išgirdo kalbant brolį. ,,Dabar įkliuvom jau abu", - suvokė Marcus'as, kuris buvo mažumėlę daužtas, bet ne durnas grifas. Iš esmės, kaip ir visi žinomi Green'ai.
- Čia kažkas dar yra, - sušnabždėjo Marcus'as, kai neaiškus siluetas visiškai uždengė lazdelės, nuriedėjusios toliau, šviesą.
Į Marcus'ą pasinešė nedidelis vėjelio šuoras, bet to užteko, kad jo plaukai sustotų piestu. Berniukas pajuto, jog, kad ir kaip muistytųsi, smenga tik gilyn į minkštą ir lipnią masę. Tuomet kažkas minkšto prilietė grifiuko petį...
- Stevie... - sušnabždėjo vidurinysis Green'ų šeimos vaikas. Virš Marcus'o veido kažkas pradėjo garsiai šnypšti, tolėliau - čirkšti, dar toliau - cypti, ir ilgai netrukus aklina tamsa buvo sklidina įvairiausių šlykščiai skambančių garsų. Marcus'as pasimuistė, tikėdamasis bent atlaisvinti rankas ir jomis užsidengti ausis, tačiau tai buvo beviltiška.
O kažkas tvirtas ir švelnus kilstelėjo jį kiek aukščiau, ir vėl metė žemyn. Tuomet Marcus pajuto, jog ant jo buvo kažkas uždėta - lengvo, bet dar labiau suvaržančio judesius.
Jis vis dar neturėjo jokių idėjų, kas tai.
-
Adam' as nežinojo ką bedaryti. Dabar visi trys Green' ų šeimos atstovai buvo įklimpę į tą pačią klampią masę, kur besimuistydamas grimzdi vis gilyn ir gilyn, ir rodos šio perspėjimas, kad sesuo čia neįkliūtu buvo bereikšmis.
- Marcus' ai, Stevie, kur mes? - Bandydamas ką nors suprasti tarstelėjo rudaplaukis, jau bebijodamas, kad jiems atėjo galas ir, kad jų era eina į pabaigą, net normaliai dar neprasidėjusi.
Na žinoma, Green' ų šeimos narys tikrai nenorėjo mirti čia, kur jų, galbūt, net niekas nepasigęs.
- Marcus' ai ar dar yra vilties, kad tai tavo nevykęs pokštas? - Dvejodamas klaustelėjo Grifas. Tai nepanašu į jo stilių... - Netrukus šmėstelėjusi mintis, tik dar labiau suglumino vaikinuką.
O garsai, kuriuos skleidė, balažin kas, vertė šį muistytis dar labiau, nes noras rankas prisidėti prie ausų buvo labai didelis. Nes rodėsi, kad ausų būgneliai ilgai nelaukus sprogs. Ir vaikinukas taps kurčias.
- Stevie, tu čia pas mus vyriausia, gal nutuoki, kur mes? - Jau su panikos gaidele balse burbtelėjo Adam' as. Dievaži, prilupsiu visus, kas tai sugalvojo..
-
Stevie nežinojo ką daryti, tad pradėjo paprasčiausiai keiktis. Puikiai žinojo, kad kai jie iš čia išsikapanos, broliai nepraleis progos pasišaipyti iš tų keiksmų, deja, jokio kito veiksmų plano mergina neturėjo.
- Aš tikrai neįsivaizduoju, kur mes, - galiausiai atsakė ji į kažkurio iš dvynių klausimą. Nebežinojo, kur kuris yra ir kas čia iš viso vyksta. Pamažu artinosi šiokia tokia panika. - Nustokit muistytis! - staiga suriko ji. Mat pati kurį laiką nejudėjo ir suprato, kad taip yra geriau. Bent jau nebeklimpo gylyn. Mergina išsitraukė burtų lazdelę - stengėsi nedaryti jokių staigių judesių. Iškėlė lazdelę į viršų ir sustingo - ką tik ant liežuvio galo buvęs burtažodis kažkur išgaravo. Stevie nebežinojo, ką daryti. Tad nusikeikė dar kartą.
- Gal kuris prisimenat tą burtažodį? - paklausė ji, tarsi apibūdinimas "tas" turėtų aiškiai pasakyti, ką ji turi omenyje. Deja, smegenys atkakliai slėpė tai, ko labai reikėjo Stevei. Ir ji net nežinojo, kaip paklausti, kad broliai ją suprastų. Nors ir buvo Green, nors ir buvo grifė, rudaplaukė šį kartą buvo ir gerokai išsigandusi.
-
Marcus'ui jau tikrai nebereikėjo vyresniosios, išmintingosios sesers patarimų, ką daryti - nuojauta ir baimė ir taip sustingdė visus kaulus. Juolab, kiekvienas pasimuistymas vertė vis toliau ir giliau įsmigti į neaiškią lipnią masę.
- Ne, - trumpai atsakė į brolio spėjimą visas sustingęs dvynys.
Normaliomis sąlygomis būtų atsakęs kur kas dramatiškesniu ir ilgesniu sakiniu ,,Ne, Adam'ai, tokių vilčių nebėra, mes įstrigę ir mums ragas", bet dabar kiekvienas garsas, kiekvienas krustelėjimas juos stūmė į dar gilesnę bėdą. Greeniška nuojauta tai bylojo aiškiai. Visos trijulės krūtinėse styrojo tos pačios nerimo strėlės.
- Kokį? - su nevilties gaidele paklausė Marcus. - Bombarda? - šovė pačius pirmus kerus, kuriuos šioje situacijoje gebėjo atsiminti.
Kažkas suėmė vaikį už sprando ir kilstelėjo, o tada vėl numetė. Marcus nejudėjo, naiviai tikėdamasis, kad tai jam padės.
- Stevie, greičiau, - sušnabždėjo jis.
-
Lukas keliavo Uždraustuoju mišku pirmą kartą po kiek daugiau negu vienerių metų. Nors tai ir nebuvo labai ilgas laiko tarpas, bet šitoje, beveik nuo pasaulio atskirtoje vietoje, per tokį laiko tarpą galėjo įvykti labai daug dalykų. Kaip bebūtų keista, bet šį kartą vaikinas keliavo į mišką ne be jokio tikslo, jis prieš kelias dienas buvo atradęs tamsią ir siaurą olą, kurioje galbūt galėjo būti įdomių dalykų.
Nors miško nepažinojo labai gerai ir nebuvo vaikštanti globali padėties nustatymo sistema, bet iš atminties dalinai žinojo kelią, kuris vedė iki paslaptingosios olos.
Buvo likę dar keletas minučių iki to momento, kai rudaplaukis pasieks (ne)matytą skylę akmeninėje sienoje. Netikėtos kliūtys prailgino kelionės trukmę, bet buvęs klastuolis vistiek sveikas ir laimingas pasiekė tamsiąją olą, kurioje kartais vis dar vaidenasi Green'ų dvasios.
Nežinodamas ką daryti buvęs Kerėjimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius liko stovėti prie įėjimo tikėdamasis, kad galbūt dar kas nors pasirodys norėdami palaikyti jam draugiją ar tiesiog neturėdami ką veikti.
-
Švilpė vaikštinėjo lauke. Ji vėl nukeliavo į Uždraustąjį mišką. Tiesa, pirmakursei Uždraustasis miškas asocijavosi su pakvaišusia mergaite iš Klastunyno. Mergaitę, prisiminusi, kaip į ją buvo paleistas akmuo, o po to buvo numesta nuo kalno, nukrėtė šiurpuliukai, tačiau ji ėjo toliau.
Aplinkui buvo gana tamsu. Matėsi tik aukšti medžiai, kurių lapai krito žemėn. Jie lingavo tyliai ir silpnai. Michellei einant, po kojomis šlamėjo nukritę lapai, o kitų garsų nebuvo girdėti.
Staiga geltonplaukė netoliese pamatė olą. Vienuolikmetė nusprendė prieiti prie jos arčiau. Gal kas įdomaus bus... Italė tyliai ir lėtai artėjo olos link, o atsidūrus šalia įėjimo sustojo ir apsižvalgė.
- Tamsi ola, kurioje niekas nesimato... Puiki vieta, tikrai, puiki, - ištarė Michelle ir įėjo į vidų.
-
Dafydd nelabai suprato, ką vėl veikia Hogvartse. Paskutinį kartą čia lankėsi, kai reikėjo apklausti tą mergaičiukę, Anderssono dukterį. Dabar aiškios priežasties kaip ir nebuvo, tačiau vaikinas vis tiek ėjo miško takeliu. Jautėsi vienišas ir liūdnas. Norėjosi namo, tačiau reikėjo eiti pirmyn, nors kol kas raudonplaukis nesuprato to priežasties.
Mokyklos laikais po mišką Dafydd dažnai nesitrindavo. Dėl tos priežasties dabar smalsiai žvalgėsi aplinkui, nors kojos pačios nešė jį... Kažkur. Velsietis iki pat šiol nežinojo, kur tiksliai eina, kol akys užkliudė kažkokią olą. Dafydd tą pačią akimirką suprato, kad ieškojo būtent jos. Susidomėjęs žengė jos link ir spėjo pamatyti kažkokią mergaitę, šmurkštelėjusią vidun. Tai raudonplaukį šiek tiek sutrikdė, tačiau jis nedvejodamas nuskubėjo iš paskos. Netrukus buvo prie pat olos. Ji neatrodė kažkuo labai ypatinga, tačiau kiek pasvarstęs Dafydd nutarė užeiti vidun. Prie pat įėjimo pamatė, kad viduje kažkas jau yra, bet tai nebuvo ta mergaitė. Vaikinas pasitikrino, ar turi lazdelę, ir ryžtingai žengė žingsnį į priekį. Kol kas nežinojo, kas jo čia laukia, tačiau smalsumas pradėjo imti viršų.
-
Uždraustąjam miške girdėjosi tik medžių ir lapų šnaresys, vėjo ūžesys. Ruduo buvau jau įpūsėjas. Mayranas nežinojo kokie keliai jį atvedė būtent į uždraustąjį mišką. Galbūt tai buvo Hogvartso ilgesys, nuotykių trūkumas, o galbūt norėjimas pabūti toliau nuo Londono keliamo šurmulio? Visgi vaikiną dažniausiai būdavo galima pamatyti tik Londone. Šis išvykdavo kur nors kitur tik dėl rimtos priežasties, pavyzdžiui, darbo. Tačiau šis kartas buvo išskirtinis. Auroras į uždraustąjį mišką tikrai nebuvo išsiųstas dėl kažkokios misijos, tuo labiau, šiandien jam buvo laisvadienis ir strazdanius čia atkeliavo būtent savo noru. Nors aiškios priežasties tam nežinojo, bet vaikiną kažkodėl labai traukė miško giluma. Nė trupučio nebijodamas, besijausdamas pakankamai ramiai, šis žygiavo paslaptinguoju mišku, ramiai žvalgėsi, ėjo į jo gilumą. Visur atrodė ramu, nesimatė nė vieno žmogaus, kol jam už akių neužkliuvo puikiai žinoma, ryški šiuveliūra, kurią būtų atpažinęs visur. Jis sugeba atsidurti prieš mane net per laisvadienius. Nesidžiaugdamas šia mintimi pagalvojo Wallfloweris, atsiduso, bet smalsumas vistiek nugalėjo. Šiam buvo įdomu ką vadas veikia šiame miške, tad Mayranas paslapčia sekė Dafyddą. Dafyddui užėjus į olą, garbanius neapgalvodamas savo veiksmų nusekė jį ir taip pat užėjo. O dabar tai jau tikrai būsiu pastebėtas.
-
Vieną dieną po pamokų mergaitė vaikštinėjo takeliu ir netrūkus pamatė, kad priartėjo prie miško. Ji nebuvo iš tų, kurie slampinėja miško gilumoje. Miške buvo tamsu ir pažeme slinko rūkas. Tad ji ir nesiruošė eiti į mišką. Bet jos žvilgsnį patraukė miško tankmėje esanti ola. Ola atrodė įprasta ir nieko neišsiskyrė. Įdomu kas toje oloje. Tad mergaitė apsidairė ar nieko nėra šalimais ir nelaukdama atsargiai nužengė į miško tankmę. Ją vis gąsdindavo lapų šmežėjimas ir pagaliukų traškėjimas. Priartėjusi prie olos mergaitė svarstė, Eiti į olos vidu ar greičiau bėgti iš miško. Ji dar kartą apsidairė ir tyliai nutapnojo į olos vidų. Oloje buvo labai tamsu. Tai, kad eidama nenukristų pasišvietė su lazdele. Ji labai norėjo sužinoti kas olos viduje. Smalsumas tik didėjo su kiekvienu žingsniu.
-
Nepraėjo kelios minutės, o į olą jau vienas po kito ėmė lįsti skirtingo amžiaus ir lyčių žmogystos. Neatrodė, kad kuri pastebėtų jį, kas kėlė Lukui įtarimą, kad jie gali priklausyti kokiai sektai ir praeina pro jį, nes yra užhipnotizuoti. Aišku, tai atrodė kvaila, bet taip tikrai galėjo būti.
Kai keturi ar penki siluetai sulindo į olą, o po jų niekas nebeėjo vaikinas nusekė paskui jas stengdamasis nesukelti labai didelio garso, jeigu kartais jos sumanytų apsisukti ir jį užpulti. Pliusas tokiu atveju buvo siauras tunelis, kas reiškė, kad vienu metu buvusiam klastuoliui reikės gintis tik prieš vieną žmogystą.
Nors ir buvo įdomu, tačiau buvęs Kerėjimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius nėjo pernelyg arti ir stengėsi laikytis bent dešimties metrų atstumo. Jie ėjo vis gilyn ir atrodė, kad galo tam nebus, tačiau kaip sakoma „Viskam yra galas“. Taip galas atėjo ir ėjimui gilyn į olą.
-
Švilpė, įėjusi į vidų, pamatė daugokai kitų burtininkų. Nu ką, bent jau niekas nenužudys. O pala, o jei jie žudys?! Pastebi, kad nusišneki kartais?
Pasikalbėjusi pati su savimi pirmakursė priėjo prie olos sienos ir pamatė kažkokį piešinį. Jame buvo nupiešti žmonės su didelėmis kepurėmis ir kažkokias buteliais. Mergaitė kaip ir buvo supratusi kas čia pavaizduota, bet tik pajudėjo į šoną.
Netrukus Michellę nupurtė drebulys ir ji iš lėto pradėjo eiti dideliais ratais. Eidama pradėjo rėkti nesavu balsu:
- SU KALĖDOM VISUS!!!
Geltonplaukė spartino savo žingsnį ir, neilgai trukus, pradėjo bėgioti ratais ir vis kartojo:
- SU KALĖDOM VISUS!!!
Švilpė buvo apibėgusi jau visus dešimt ratų, tačiau vis dar nenustojo šūkauti ir sveikinti visus.
Po kelių minučių, bebėgdama, Michellė atsitrenkė į olos sieną ir nugriuvo. Mergaitė norėjo šaukti, kad jai skauda, bet iš lūpų dar garsiau išsprūdo:
- SU KALĖDOM VISUS!!!!!!!!!
Nepaisant didelio skausmo, pirmakursė pradėjo ropoti ratais ir, aišku, nepamiršo pridurti:
- SU KALĖDOM VISUS!!!
-
Dafydd įlindo į olą ir netrukus išgirdo, kad jį kažkas atsekė. Susiraukęs atsisuko ir nustėro: tai buvo ne kas kitas, o jo pavaldinys Mayran Wallflower.
- Ką tu čia veiki? - nustebusiu tonu paklausė raudonplaukis ir tada nužvelgė olos vidų. Ten buvo tamsu, tačiau vaikinas sugebėjo įžiūrėti, kad viduje yra dar bent du ar trys asmenys. Dafydd jautėsi visiškai sutrikęs. Vis dar nežinojo, kodėl čia atėjo, ir tuo labiau, nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl čia susirinko visi šitie asmenys. Vaikinas vėl atsisuko į Mayraną ir norėjo kažko klausti, kai pastebėjo, kad viršuje kažkas sujudėjo. Auroras skubiai išsitraukė lazdelę ir pasiruošė gintis: uždraustajame Hogvartso miške buvo galima tikėtis visko. Vis dėlto nespėjo nieko padaryti, kai kažką pajuto. Iš pradžių nesuprato, kas tai yra, tačiau prireikė vos kelių akimirkų, kad suprastu norintis dainuoti. Kokią sekundę padvejojo, tačiau tada paprasčiausiai pamiršo visus rūpesčius ir garsiai užtraukė:
- Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Ir metų Naujų.
- Per sniegą nubėgs avelių brydė,
Spindės pro eglyną Betliejaus žvaigždė.
- Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Džiaugsmingų Šventų Kalėdų,
Ir metų Naujų.
Dafydd nemokėjo labai gerai dainuoti, tačiau dabar jautėsi taip puikiai, kad negalėjo nutilti. Buvo visas išsišiepęs ir keistai patenkintas. Daina niekaip nesibaigė.
-
Kad ir kaip vaikinas nenorėjo, kad šio spėjimai įvyktų, bet tai būtent ir nutiko. Dafydd pastebėjo Mayraną. Nors to buvo galima puikiai tikėtis. Gi kaip ryžų plaukų savininkas galėjo nepastebėti už jo einančio vaikino, kaip jis galėjo negirdėti lapų šnaresio? Tam, kad juodaplaukis būtų nepastebėtas, Dafydd turėjo būti arba kurčias, arba aklas, arba toks ir toks. Deja, tačiau šis nebuvo nė vienas iš šių trijų variantų.
- Aš tiesiog atkeliavau pasivaikščioti mišku, prisiminti Hogvartso laikus. Pamačiau jus ir nusprendžiau ateiti pasisveikinti bei galbūt užtikrinti saugumą. Visgi čia uždraustasis miškas. Šiame miške galima sutikti pačių keisčiausių padarų. - Kiek pasimetusiu balsu paaiškino strazdanius, menkai linktelėjo galva ir prasibrovė pro savo vadą. Visur buvo tamsu, tačiau matėsi keli žmonių siluetai. Pasimetęs auroras jau norėjo išsitraukti burtų lazdelę, kad galėtų apsiginti, bet tuoj pat išgirdo kaip šio vadas pradėjo garsiai dainuoti Kalėdines dainas. Tamsios Wallflowerio akys išsiplėtė iš nuostabos, o pats šis norėjo užsikimšti ausis. Dafydd dainavimas na... Nebuvo pats maloniausias girdėtas garsas. Tačiau kažkas staiga įvyko, Mayranas plačiai išsišiepė ir nužingsniavo prie sienos. Ji keistai traukė aurorą, tad šis pradėjo bučiuotis su šalta olos siena. Savu protu šis tikrai nebūtų to daręs, bet kažkas tarsi keistai jį veikė. Trumpam pasukęs galvą į šoną, Mayranas pamatė Antaną su Kalėdų senelio kostiumu.
- Ką tu čia...? Ne, su tavim nesibučiuosiu. Turiu geresnę porininkę. - Sumurmėjo strazdanius, pastumdamas užsimanusį besiseilėti "draugą" už veido, kad nelįstu. Vaikino lūpos ir vėl keistai kažko veikiamos prilėtė sieną, taip sukurdamas bučinį.
-
Mergaitė atsargiai po žinksneli nutapsnojo į olos vidu. Atėjusi mergaitė pastebėjo, kad ji yra neviena. Su ją buvo dar žmonių. Kai kurie atrodė ir elgėsi gan keistai.Kas jiems atsitiko?...mergaitė tyliai klausė savęs. Bet jinai nežinojo atsakimo į savo klausimą. Tuo met sukaupusi drasa pradėjo dairytis ir visiškai nekreipė į juos dėmesio. Nors ir kaip jie keistai elgėsi. Praėjo kelios minutės kaip ji buvo oloje. Mergaitei po tų kelių minučių pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva. Po to visa tai dingo, bet paskui mergaitė puse žodžių nemokėjo, lakstė ir daugelio žmonių nepažino esančių oloje. Kas man darosi? Aš suvaikėjau. Kodėl tai vyksta? Mergaitei pradėjo lysti visokios mintys ir visokie klausimai. Bet paskui jinai apie nieka negalvojo tik elgėsi kaip mažas vaikas.
-
Vaikinas sustojo ir ėmė stebėti žmogystas, kurios ėmė elgtis labai keistai. Viena mergiotė ėmė sveikinti visus su Šv. Kalėdomis, nors jos jau buvo praėjusios prieš keletą dienų, o dar prie to ji ėmė bėgioti tame mažame tunelyje, iki to momento, kai susitrenkė galvą ir krito ant žemės. Dar kitas atėjūnas uždainavo „Džiaugsmingų šventų Kalėdų“ ir plačiai šypsojosi lyg, dantų pastos reklamos, aktorius. Tačiau ties šituo keistenybės nesibaigė, nes dainorėlio pažįstamas pradėjo bučiuotis su siena, o dar prie to pačio ir kalbėtis su kažkuo. Na ir paskutinioji nenormalybė buvo ta, kad dar viena, kažkokia mergaitė, ėmė bėgioti, o po to elgtis lyg jai būtų daugiausiai keturi metai.
Lukas atsikėlė nuo prunkštimo ir tylaus kramtymo garso. Apsimiegojusiomis akimis vaikinas išvydo ponį ėdantį kažką nuo medžio, kas šiek tiek priminė tradicinę amalo šakelę. Kaip ten bebūtų, bet rudaplaukis džiaugėsi, kad baigėsi šitas nenormalus ir keistas sapnas, dar prieš jam taip pat imant keistai elgtis. Nors ir nebuvo jis labai blogas, bet to tikrai nesinorėjo patirti realybėje, o tuo labiau, kai tai buvo pernelyg panašu į realybę.
Trumpai apibendrinus sapną: iš psichiatrijos ligoninės paspruko grupė įvairaus amžiaus ir lyčių žmonių, kurie patekę į tamsią olą ėmė daryti nesąmones. Toks apibendrinimas gal ir būtų tikęs, jeigu Uždraustasis miškas būtų lengvai pasiekiamas žiobarams, jame neslypėtų neaiškūs padarai ir jis nebūtų Hogvartso teritorijoje.
Vienintelis pliusas šiame sapne buvo tas, kad bent jau buvęs klastuolis nedarė tokių dalykų kaip kiti jame dalyvavę asmenys. Aišku, tai galėjo būti ir netiesa, nes pats buvęs Kerėjimo ir Magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius negirdėjo ir nematė savęs.
Susirinkęs mantą Lukas patraukė iki tos pačios olos tikėdamasi, kad bent realybėje pavyks ją ištyrinėti normaliai ir be jokių nepažįstamųjų.
-
Uždraustasis miškas - uždrausta vieta Hogvartso moksleiviams. Kai kurie čia atlikinėdavo nusikaltimo bausmes, bet šiaip visi savo noru likdavo atokiau nuo miško. Uždraustasis miškas buvo vadinamas įvairiai: Tamsiuoju mišku, Baugiuoju mišku, Didžiuoju mišku, tačiau dažniausiai - Uždraustuoju. Tankus medžiai gaubė jį visą, iš visų miško pusių beveik nebuvo tokios properšos pro kuria galėdavai pažvelgti ir žynoti jog viskas bus gerai. Eglės, pušys, beržai ir ąžuolai auga tarp daugelio medžių kurių pavadinimo niekas nežynojo. Rudenį visas miškas nusidažydavo spalvotai, žiemą nuo sniego inkdavo storiausios šakos, pavasarį žolė sužaliuodavo o vasarą tik mokytojai ir galėdavo matyti kas vyksta miške, gal net ne visi. Žodžiu miškas buvo kaip visi, tik, kad šiurpesnis, baisesnis ir tamsesnis.
Miško pakraštyje stūksojo aukštas ir nenaudojamas (iš išorės) lapės urvas. Nuo aukštų olos lubų, pro kurią galėjo tilpti žmogus, kabojo senos supuvusios šaknys, lapė tykriausiai jau seniai čia nebegyveno. Žolė ant urvo atskirta nuo žemės ir savo šaknų - visiškai ruda. Iš išorės urvas atrodė kiek žemokas žmogui įlysti, bet tai kiek klaidino, nes viduj ola buvo erdvi ir ten lengvai galėjo tilpti trys žmonės.
Evelina Žingsniavo nuo Hogvartso pilies. Kaip tik buvo savaitgalis, o ji buvo susitarusi pati su savimi, kad namų darbus padarys sekmadienį. Niuniuodama isimintina melodija nerūpestingai nužingsniavo link uždraustojo miško. Nenorėjo būti pagauta mokytojų, beto ji juk ėjo į pamiške, žinoma profesoriai tykriausiai nepriimtu tokio pasiaiškinimo. Evelina pasiekė savo tikslą ir numetusi kuprine šalia lapės urvo įlindo vidun.
Urvo vidus visai nebuvo "lapiškas". Jis buvo tvarkingas. Netgi labai. Medžio šaknys burtais sukištos į medį, o urvo žemė padengta kažkuo kas nebuvo panašu į purvą kuriuo būtų galimą išsitepti. Evelina naudodavo šią vietą kai norėdavo pabūti viena ir pailsėti nuo kitų. Raganaitė iškišo galvą iš urvo ir įsitempė kuprinę vidun.
-
Evelina dar kirk pasėdėjo olos viduje. Čia buvo gan šilta ir jauku. Sėdėjo ir galvojo. Apie gyvenimą, Mokyklą. Pažvelgė į žvilgantį laikrodėlį ant rankos. Mergaitė išpūtė akis. Jau tuoj tuoj turėjo skambinti varpas ir kviesti į pamoką. O, jai dar reikėjo grįžti iki mokyklos, Evelina pašoko lyg nudiegta. Griebusi kuprine raganaitė pašokusi trenkėsi į olos lubas. Pasitrynusi galvą išbėgo. Aplink olą iškart susispietė žvėreliai. Jie anksčiau prisibijoje mokynės kai ji nuėjo laimingi ir visiškai laisvai jautėsi. Galutinai įsidrasine miško žvėrys apsispietė aplink olą. Paukšteliai pakilo ant storiausių medžių šakų, čiulbėjo mėgstamiausias savo giesmeles. Stirnos ir vilkai sugulė iš šonų, saulė apšvietė įvairaus plauko jų kailius.
Pasibaigus transfiguracijai, Evelina nubėgo, kuo greičiau link Uždraustojo miško. Nenorėdama susitikti su draugėmis, slapstydamasi už kitų mokinių bėgančių į kiemą pertraukai. Evelina nėrė į savo slėptuve. ten lengviau atsidususi atsikvėpė. Atsirėmusi į olos sieną mergaitė ėmė galvoti. Galvojo apie: mokyklą, mokslus, drauges. Raganaitė vėl žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos - už dešimties minučių turėjo vykti apsiginimas nuo juodosios magijos. Mergaitė nusprendusi, kad spės nueiti ir per penkias, įsitaisė patogiau dešiniajame olos kampe toliau mąstė. Galvojo apie tėtį kuris dabar sėdi vienas namuose. Nors gal ir ne juk dirba Magijos ministerijoj. Ir dėlto jam nėra ko nuobodžiauti. Evelina suprato, kad pradėjo ilgėtis jo. Gal kiek ankstokai juk buvo tik pirma savaitė, bet suprato esanti savotiškai prie jo prisirišusi.
Žvėreliai lauke pamane, kad lankytoja jau įšėjo vėl sugrįžo šilditis saulėje.
-
Šiandiena varnei buvo kažkokia netokia. Nežinojo, kur, kaip dėtis, ką veikti. Dažnai taip nebūdavo, bet kartais pasitaikydavo tokių dienų. Taip pakliuvo ir šiandien. Pusryčiai jos nežavėjo, po pilį vaikščiojimas rodėsi pabodęs, o sėdėti miegamąjame visą dieną irgi nenorėjo. Tad, apytiksliai prieš pietus, mergaitė nusprendė išlysti laukan. Oras buvo maloniai šiltas, ne per daug. Trumpaplaukė stovėjo prie išėjimo lauko pusėje ir svarstė, kur dabar bastytis. Ežeras dabar netraukė, apie Kvidičo arenos pusę nė žvelgti nenorėjo. Tada žvilgnis nukrypo link Uždraustojo miško. Ten mergaitė niekada buvusi nėra, vien dėl pavadinimo nejautė noro ten kojos kelti. Bet šiandien tam atrodė pagaliau tinkamiausia, tad ji ir pradėjo link jo žingsniuoti.
Miškas buvo kaip miškas, nieko ypatingo. Nors Elodie ir buvo kilusi iš didmiesčio, miško buvo mačiusi ir patyrusi, tad šitai nebuvo nauja. rudaakė ir toliau vaikštinėjo tolyn, vis apsižvalgydama ir įsimindama, ką mato. Kadangi buvo pavasario-vasaros laikotarpis, viskas tiesiog "degė" žaluma. O oro grynumas jautėsi kaip plaučių vaistai. Čia nei vėjo nesijautė, jeigu koks ir buvo prieš mišką. Ji nesitikėjo, kad čia jai bus taip gera, bet tuo ir nesiskundė. Net galva tuščia, be minčių buvo. Su ja buvo tik miško gaiva ir žaluma.
Tykiai vaikštant jos akis patraukė viena vieta miške, ant kurios kažkaip neaugo joks medis. Varnanagei tai pasirodė keistoka, tad nusprendė priartėti. Netrukus pastebėjo, kad minėtoji vieta buvo nedidelė kalvelė, mergaitė pradėjo aplinkui ją eiti, ir jos nedidelei nuostabai, kitoje pusėje kalvelės buvo skylė, rodanti, kad tai ola. Naujoji ola neatrodė naudojama gyvūnų, tad juodaplaukė pritūpė, ir sušnabždėjo tylų Lumos. Po trumpos akimirkos olą apšvietė spindulys iš lazdelės. Nors dabar ola matėsi nedidelė palyginus, bet varnės dydžiui tiko idealiai, tad ji nieko nelaukusi įlindo vidun.
Truputį pasitaisiusi, ji atsirėmė į vieną žemėtos sienos kraštą ir prisitraukė abu kelius arčiau saves, padėjo rankas ant jų ir paguldė galvą ant rankų. Ir tyliai pradėjo stebėti mišką, pro olos skylę. Reikės įsiminti šią vietelę.
-
Buvo niūri ir lietinga lapkričio diena. Dangų klojo sunkūs, švininiai debesys. Alisa klaidžiojo tarp vėjo košiamų pilies sienų, kol, genama paslaptingos jėgos, išslinko į lauką.
Vos pravėrus ąžuolines lauko duris ornamentuota, auksine rankena, merginą pasitiko šaltas, nesvetingas vėjo gūsis ir smalsūs, padaužos lėtaus pirštai. Vela nuslinko per šlapią žolę Uždraustojo miško link.
Medžiai tyliai siūravo, šakos barškėjo, glostomos ir šiaušiamos vėtros. Lajos ir tanki smaragdinių lapų skraistė susipynė į tvirtą arką virš galvos. Miško tunelyje tvyrojo pilkšva, aksominė prieblanda. Šeštakursės badai tyliai šiureno per po kojomis gulinčius sausus lapus. Kažkur tolumoje, tarp medžių, šiurpiai klyktelėjo pelėda ir urgztelėjo ne itin draugiškai nusiteikęs plėšrūnas. Švilpės nugara perbėgo šiurpuliukai, ji pajuto, kaip kūną užliejo adrenalinas. Taip ir norėjosi pulti į nuotykius stačia galva. Šešiolikmetė giliai įkvėpė, šiaip ne taip suvaldė paslapčių geismą ir nužingsniavo toliau.
Staiga miško gilumoje, tarp medžių, Alisa išvydo tamsią olą, pasislėpusią po stora samanų paklode. Mergina tylutėliai nuslinko per žolynus artyn, nelygiu, vingiuotu takeliu. Sustojusi prie urvo angos, ji valandėlę sviravo.
O jei viduje pavojus? Meška? Vilkolakis? Žemesnioji forma ar koks kitas agresyvus padaras?
Tačiau šeštakursė dvejojo neilgai. Netrukus jos širdį užvaldė nuotykių geismas. Švilpė pasilenkė ir per vijoklių bei gebenių skraistę šmurkštelėjo vidun.
Ola buvo tamsi. Nuo lubų tyliai lašėjo vanduo.
Kapt kapt kapt... - aidėjo šešiolikmetės galvoje.
Netikėtai Alisa urvo gilumoje kažką išgirdo. Iš netikėtumo mergina ženktelėjo atgal, jos aulinukas pataikė įklimpti į išdavikišką balą. Ji paslydo, suklupo, pargriuvo ir persirėžė į aštrius akmenis delną. Riktelėjusi, šeštakursė pajuto, kaip ranka varva karštas kraujas. Tačiau tuoj pat vėl pasigirdo tas keistas garsas. Jis užvaldė švilpės širdį, nugara vėl perlėkė baimės šiurpuliukai. Šiap netaip įžiūrėjusi tamsoje pavidalą, šešiolikmetė vos nesuriko iš siaubo.
-
Dori su Meg vaikščiojo po uždraustąjį mišką. Nors šis buvo uždraustasis, bet turbūt nerasi mokinio, kuris nebūtų į jį įkišęs kojos. Šį kartą antrakursės nuklydo kažkur toliau ir Dori, žvilgtelėjusi į laikrodį, nutarė, kad jau metas keliauti Hogvartso link, jeigu mergaitės nori spėti grįžti vakarienės. Juodaplaukė jau žiojosi siūlyti grįžti atgal, tačiau jos dėmesį atkreipė kažkokia landa.
- Eee... Meg? Ar čia ola? - Dori ištarė visai kitus žodžius, nei prieš tai galvojo ištarsianti.
Klastuolė įkišo nosį į vidų ir iškart suprato: taip, ten yra ola. Nelaukusi Meg atsakymo Mendel patenkino savo smalsumą. Ji šmurkštelėjo į olą, tačiau prieš tai vaizdavosi, kad į ją įlindusi iškart stabiliai atsistos ant žemės. Deja, juodaplaukė dar šiek tiek pačiuožė žemyn ir tik tada atsidūrė oloje. O kaip iš čia išeisiu?
- Lumos, - instinktyviai ištarė, nes oloje buvo tamsoka.
Iš lauko įėjo šiek tiek šviesos, bet per mažai, kad gerai jaustumeisi. Kurių galų aš čia įlindau? Ji nelabai mėgo uždarų patalpų, iš kurių kebliai sekėsi išeiti. Mergaitė iškart prisiminė kambarį be durų ir tamsagus, tačiau kad ir kaip keista bebūtų, bent jau kol kas oloje ji jautėsi geriau nei tame kambaryje.
- Meg, ateisi?
-
Meg, kartu su savo drauge klastuole Dori, ėjo Uždraustuoju mišku. Mergaitės neturėjo jokio aiškaus tikslo. Tai buvo tiesiog paprastas pasivaikščiojimas, minčių praskaidrinimas. Tačiau Meghan šį laiką leido ne skaidrindama mintis, o jas dar labiau užkraudama. Dabar ji svarstė kodėl ji su klastuoliais bendrauja daugiau nei su savo ar kitų koledžų mokiniais. Vienintelis jos bendrakoledžis draugas buvo Dinas, o kiti mergaitės draugai, pažįstami ar priešai buvo iš Klastūnyno. Ar tai ženklas, kad Paskirstymo kepurė suklydo? Švilpiukė dar kartą prisiminė savo Paskirstymo ceremoniją. Kepurė tada ją svarstė paskirti į Klastūnyną, tačiau dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių paskyrė į Švilpynę. Atrodo, kad šie du koledžai buvo labai skirtingi, tačiau Meg asmenybėje jie tarsi susijungė. Mergaitė turėjo ir klastuoliškų, ir švilpiukiškų bruožų. Bet buvo kabliukas - kurie ims dominuoti?
Meghan apsidairė aplink. Saulė leidosi, auksu dažydama medžių viršūnes. Švilpiukė, pati to nepajutusi, vėl užsigalvojo. Kodėl visas jos gyvenimas tarsi ir vyksta vakare? Taip, rudaplaukė egzistuoja visą parą, tačiau beveik visi svarbūs nutikimai jos gyvenime vyko popietę arba vakare. Kova su tuo prakeiktu klastuoliu, turinčiu paršelio (ir ne pačio protingiausio paršelio) IQ (minėtasis klastuolis mokykloje yra žinomas Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug vardu), nuotykis Kambaryje Be Durų drauge su Dori, susitikimas su prastos atminties klastuole Elliw ir dar daug kitų. Ir visa tai vyko vakare. Meg net gimė vakare. Ar tai ženklas, kad visi svarbiausi jos gyvenimo įvykiai bus vakare?
Meghan mintis išblaškė Dori kreipimasis į ją vardu. Pasirodo, Dori surado kažkokią keistą olą ir net nelaukdama, ką Meg pasakys, įlindo vidun. Švilpiukė atsiduso. Dar vienas vakaras - dar vienas nuotykis.
- Lumos.
Nors lauke dar buvo šviesu, oloje tikrai taip nebus, tad rudaplaukė šviesa apsirūpino iš anksto. Tada, laikydama šviečiančią lazdelę prieky savęs, įlindo į olą ir, kiek pačiuožusi žemyn, atsistojo ant tvirtos žemės. Oloje net ir su abiejų mergaičių lazdelių skleidžiama šviesa buvo tamsoka. Tačiau jos užteko, kad Meg suprastų, kurioje pusėje yra Dori ir galėtų prieiti prie jos.
- Ką čia sumanei? - pikčiau nei ketino paklausė švilpiukė draugės. - Mes vis dėlto esame Uždraustajame miške - ką tu žinai, koks padaras galėjo tupėti čia?
Be to, ši ola ir tamsa, tvyranti joje, priminė rudaplaukei Kambarį Be Durų ir tamsanus. Meg nė už ką nenorėjo dar kartą susidurti su šiurpiaisiais psichų broliais.
- Bet, kad jau esame čia, apsižiūrėkime. - pasiūlė Meghan ir aukštai iškėlusi lazdelę, kad ji apšviestų didesnį olos plotą, pasileido gilyn. Patyrusi akis būtų pastebėjusi, kad olos gilumoje žybsi kažkieno akys, tačiau švilpiukė negalėjo pasigirti tokia akimi - juk vis dėlto, jai buvo tik dvylika.
-
- O šventi nykštukai, Meg, kaip aš noriu valgyti! - sušuko Dori.
Tikrai, kokio velnio Mendel čia įlindo? Jau tuoj stalai didžiojoje salėje nusikraus skaniausiais patiekalais... Bet kažkas taip traukė čia pašniukštinėti...
Meg taip pat įlindo į olą, regis, akimirką nebuvo patenkinta, kad klastuolė sugalvojo aplankyti šią vietą, tačiau vienos draugės nepaliko. Štai ir dar kartą Dori pagalvojo, kokia Meg gera draugė. O gal čia veikia Švilpynės savybės? Ar Dori būtų pasielgusi taip pat? Ar būtų įlindusi į olą pas Meg? Greičiausiai, kad taip. Ir kodėl ji ne iš Klastūnyno, pagalvojo antrakursė ir ėmė dairytis po olą.
Ola buvo kur kas erdvesnė nei Dori iš pradžių galvojo. Į tolį vedė ir kažkokie išsišakojimai, tačiau šiandien dvylikmetė ten tikrai nelįs. Ir vis tik čia buvo žymiai jaukiau, nei kai tik mergaitė į olą įčiuožė. Dori negalėjo suprasti kodėl, bet jai čia patiko. Puiki slėptuvė, jeigu sugalvotum padaryti kažką prieštaraujančio taisyklėms, pamanė antrakursė, arba kažką... blogo? Ant sienos juodaplaukė apžiūrinėjo kažkokius hieroglifus. Tikriausiai, kad čia jau kažkas yra buvęs. Na, žinoma, o kaip kitaip?
Staiga mergaitė sukluso. Pasijuto taip, tartum kažkas ją stebėtų. Susiraukusi klastuolė atsigręžė ir pašvietė burtų lazdele į tolį.
- Meeeg?
Į Dori spoksojo dvi geltonos akys.
- Locomotor mortis! - suriko nusitaikiusi į gyvį.
-
Meg dairėsi po olą, ieškodama ko nors įdomaus. Šiurpią tylą, kurią drumstė tik lašantis vanduo, nutraukė Dori kreipimasis į švilpiukė vardu. Rudaplaukė patraukė draugės link, tačiau nespėjo prie jos prieiti, nes link mergaitės lėkė Dori paleista kerų strėlė. Ištiesti lazdelę ir atmušti kerus nebuvo laiko, tad Meg liko vienintelis variantas - pasitraukti. Švilpiukė šoko į šalį, skaudžiai nusileido ant kietos žemės ir kaip mat pašoko ant kojų, susiėmusi už rankos, ant kurios nukrito. Jos judesius palydėjo duslus dunkstelėjimas kažkur olos gale. Meg staigiai atsigręžė į tą pusę kur, jos manymu, turėjo stovėti Dori, nublokšdama susivėlusius plaukus už nugaros.
- Ar tu visai nuo proto nušokai?! Ką, dėl Merlino meilės, tu čia sugalvojai? Ar tau viskas gerai? Ko čia kerais į mane šaudaisi?
Meghan staigiai užsičiaupė, supratusi, kad rėkia ant savo geriausios draugės. Be to, švilpiukė pati išsigando savęs ir kokia ji staiga patapo, savo pykčio protrūkio. Todėl suspaudė lūpas, kad nieko daugiau neištartų, pabandė nusišypsoti, parodydama, kad nebepyksta ir nusisukusi nuėjo į urvo galą pažiūrėti, į ką pataikė Dori kerai.
Olos gale gulėjo kažkoks keistas padaras, panašus į šunį, tik su ryškiai geltonomis akimis. Meg krūptelėjo. Vilkas. Švilpiukė atsitraukė per kelis žingsnius nuo jo ir vėl pažvelgė į Dori.
- Atleisk dėl to, ką pasakiau. Nenorėjau. - Meg atsiduso ir eilinį kartą pabandė suprasti, kas su ja darosi. Nuotaikų kaitos ir ryškėjantys Švilpynės ir Klastūnyno koledžų bruožai ją gąsdino.
- Tu pataikei į vilką. - pabandė užmegzti kalbą rudaplaukė. - Manau reiks jį atkerėti prieš pat išeinant, kad jis mūsų neužpultų. O ką dabar veiksim? Ar šioje oloje yra kažkas įdomaus? - paklausė Meg ir įsmeigė akis į draugę ieškodama kokio nors ženklo, kad ji nepyksta ir laukdama atsakymo.
-
Oloje buvo per didelė prietema, todėl Dori per Dumbldoro plauką vos nepataikė kerais į Meg. Meg nukrito, klastuolė pagalvojo, kad turėjo užsigauti. Tačiau kas antrakursę nustebino, tai draugės reakcija. Meg pradėjo ant Dori šaukti tokiu balsu, kokio tamsiaplaukė iš jos girdėjusi dar nebuvo. Dori pasimetė ir tą akimirką neatsakė nieko.
Regis, Mendel draugė nusiramino. Ji atsiprašė, ėjo apžiūrėti gyvūno, į kurį, laimė, kad į jį, šovė kerai. Tai buvo vilkas. Dori nukrėtė šiurpas. Bet jeigu mes jį atkerėsim, tai jis vis tiek mus užpuls, pagalvojo dvylikmetė. Kažkur viduje sukirbo mintis, kad reikia vilką nužudyti, bet ji buvo labai labai giliai. Tada dar Dori pagalvojo, kiek laiko veiks jos siųsti kerai, bet iš esmės visas mintis apie vilką po minutėlės nuvijo šalin. Dabar buvo svarbesnių dalykų.
- Aa... - numykė. - Viskas gerai. Vis tik tai aš vos nesurakinau tau kojų, - suprunkštė. - Gal nesu tokia gera kerėtoja, kaip manau. Na, svarbiausia, kad vilkas nukenksmintas.
Dori pajuto Meg žvilgsnį. Pažvelgus į draugę pamatė lyg ir rūpestį ar kažką panašaus. Kaip greitai kinta jos nuotaikos, pamanė tamsiaplaukė. Kažkas jai yra. Jau ne pirmą kartą Dori pagalvojo apie tai, kad Meg turėjo mokytis Klastūnyne. Galbūt ne šiaip sau mergaitės susidraugavo? Tačiau juk ji nesutiktų su manimi žudyti žiobarų, ar ne? Žudyti žiobarų?! Tokia mintis Dori į galvą šovė iš niekur. Dėl Gringotso goblinų, Dori, ką tu čia paistai... Meg tikrai nesutiktų žudyti žiobarų. Juk dar traukinyje sakė, kad jie yra tokie patys žmonės kaip ir mes ar kažką panašaus. Dori jau neprisimena. Bet ir apie žiobarus, ir apie gryną kraują abiejų nuomonės buvo skirtingos. Tačiau pasaulyje yra ne tik žiobarai, ar ne? Ar Meg sutiktų padaryti... kažką? Kažką ką, Dori ir pati nežinojo. Kažką blogo.
Staiga, nei iš šio, nei iš to Dori prisiminė ateities būrimo pamoką praeitais metais, kai gėlių auros pasakė jai daug įdomių dalykų. Ir tada klastuolei kilo mintis. Ji tiesiog ėmė ir pajuto, kad turi išburti. Išburti čia ir dabar. Ne sau, bet Meg.
- Meg? Ar galiu... klausyk, ar galiu tau išburti? Nežinau, ar kada tau sakiau... bet kartais kažką jaučiu arba pavyksta nuspėti... Tiesiog dėk savo delnus ant manųjų ir užsimerk.
Dori nežinojo, ar Meg sutiks, bet tikėjosi. Ištiesusi rankas delnais į viršų laukė, kaip sureaguos Meg.
-
Meghan, jausdamasi labai nejaukiai, klausėsi Dori. Švilpiukė vis sau neatleido už tai, kad šaukė ant draugės. Meg vėl pasimetė. Ji nebesusigaudė savo jausmuose ir poelgiuose. Koks nors suaugęs žmogus tikriausiai kaltę būtų suvertęs "paauglystei", tačiau rudaplaukė nemanė, kad jos jausmams ir poelgiams hormonai turi labai didelę įtaką. Kažkokią turi, to nenuginčysi, tačiau tokią didelę... Ne. Neįmanoma. Tai buvo kažkas kito, tačiau Meg niekaip nesisekė išsiaiškinti, kas. Rodėsi, kad nuo minčių sprogs galva.
- Atleisk, kad tave užsipuoliau. - dar kartą atsiprašė švilpiukė draugės. - Nežinau, kas man užėjo. Tiesą pasakius, nieko nebesuprantu.
Mes persibraukė ranka plaukus. Tai buvo jos raminantis gestas ir jis paprastai padėdavo. Tik ne šį kartą. Stresas ir kaltės jausmas niekur nedingo.
Išgirdusi, ką pasiūlė Dori, rudaplaukė labai labai nustebo, tačiau kaip mat nusitvėrė šios idėjos. Dori tikrai gerai sekėsi ateities būrimas, tad ką gali žinoti - gal ji padės ir Meg.
Švilpiukė nedvejodama ištiesė ir uždėjo savo ledinius delnus ant maloniai šiltų Dori rankų. Meghan pati nesuprato, kodėl jos delnai visada yra šalti, tačiau per daug nesuko sau galvos dėl to. Užteko ir kitų rūpesčių.
- Nagi, nagi, ir kas manęs laukia ateityje? - paklausė Meg, stengdamasi, kad jos balse neliktų liūdesio ir girdėtųsi džiaugsmas.
-
Dori pajuto stingdantį šaltį, sklindantį nuo Meg rankų. Tai dvylikmetę nustebino, bet ji ignoravo šitą keistenybę. Antrakursė užsimerkė, tikėjosi, kad užsimerkusi yra ir Meg. Sutelkė visą dėmesį į šaltų rankų pojūtį ant savo delnų ir stengėsi ištuštinti visas mintis iš galvos.
Netrukus Dori pradėjo jausti vibracijas. Iš Meg kūno ji jautė ateinant tam tikrus pojūčius, kurie jungėsi į neigiamus jausmus. Aplink tvyrojo nerimas, pyktis, migloti pasirinkimai, baimė, netikrumo jausmas. Tai buvo labai tikra, tačiau taip nevaikiška lyginant su švilpiukės amžiumi.
Dori paleido Meg rankas, paėjėjo į olos kampą ir atsišliejusi į šaltus akmenis kelias minutes giliai kvėpavo, kad atsigautų. Būrimas reikalavo daug pastangų, o jeigu būdavo sudėtingesnis variantas, tuomet kaip reikiant nualindavo.
Tai Dori skaitė, tačiau pajusti teko pirmąkart.
Kažkur kišenėje Mendel turėjo šokoladinę varlę. Susiradusiją ją atsikando gabalėlį ir kūną užliejo šiluma. Po dar minutėlės kitos juodaplaukė jautėsi pilnai atsigavusi.
- Atsiprašau, - tarstelėjo draugei ir priėjo prie jos. - Kai būrimas... sudėtingesnis, - bandė ieškoti tinkamų žodžių, - tuomet atima šiek tiek daugiau jėgų nei įprastai. Iki tol teko burti tik Klastūnyno miegamajame, o ten, na, žinai, tik apkalbos, paskalos ir meilės, - suprunkštė.
Dori kelias sekundes stebeilijo į Meg. Paskui prabilo.
- Kažkas yra ne taip. Negaliu pasakyti, su kuo tai susiję. Tai galbūt galėsi suprasti tik tu. Tačiau arba kažkas tave norės įtraukti į tamsą, arba tau jau nulemta gyventi su dalimi tamsos, nežinau, pavyzdžiui, būtum vilkolakė ar kas. Bet čia tik pavyzdys, - greitai pridūrė. - Arba tu pati norėsi nueiti kažkokiu tamsesniu keliu ir būsi pasimetusi, nes tave draskys abejonės. Negaliu pasakyti ir to, ar tai artima, ar tolima ateitis, bet kad tave kažkokie svarstymai, dvejonės, pyktis turėtų veikti jau dabar, tai tikrai jaučiu. Tai labai miglota, bet laukia kažkokios baimės, apgaulės, abejonės ar kažkas panašaus...
Dori klastuoliškai nusijuokė.
- Pameni tą ateities būrimo pamoką, kai būrėm iš gėlių aurų? Mano gėlės žybsėjo tamsiausiom spalvom, bet aš žinau, su kuo tai buvo susiję. Su mano tėvais. Pyk, nepyk, Meg, bet aš nekenčiu žiobarų. Ir žinau, kad kažkas laukia, bet kas, nenutuokiu. Ačiū Merlinui, kad aš nesu grynakraujė, kartais pagalvoju. - paatviravo. - Nes aš nežinau, kur paaugusi sugalvočiau įsitraukti. Tu kitą dieną pagalvok... tiesiog pagalvok, gal ir tavo gyvenime yra kažkas, su kuo viską galėtum susieti.
-
Meg, uždėjusi savo ledinį delną ant šiltos Dori rankos ir užsimerkusi laukė, kas bus toliau. Ilgai laukti neteko. Viskas pradėjo mirgėti akyse, tačiau švilpiukė nieko nesuprato. Negalėjo atskirti nei vienos spalvos ar jausmo. Viskas tarsi lindo iš jos ir skrido link Dori. Bent jau taip atrodė Meghan mintyse.
Po kelių akimirkų, minučių ar net valandų, viskas pasibaigė. Sunku buvo suprasti, kiek laiko viskas užtruko, nes rudaplaukė visiškai prarado laiko nuovoką.
Dori svyruodama nusigavo iki olos sienos. Iš veido neatrodė, kad jai viskas gerai.
- Ei, kas tau? - susirūpinusi paklausė Meg, eidama prie draugės.
Dori iš kažkur išsitraukė šokoladinę varlę, atsikando jos ir atsistojo. Dabar jau atrodė normaliai, ar bent geriau, nei prieš tai. Klastuolė prabilo, o Meghan stovėdama jos klausėsi. Rudaplaukė žinojo, kad Dori apibūdinti jausmai veikė ją jau dabar, tačiau švilpiukė tikėjosi, kad jie greitai baigsis. Tačiau, rodos, kad nieko panašaus nebus.
Meg, medinėmis kojomis nuėjo prie sienos, į patį tamsiausią kampą ir atsisėdusi pasirėmė rankomis galvą. Jos viduje siautė kažkokia maišalynė, kurioje mergaitė sunkiai besigaudė. Giliai alsuodama švilpiukė stengėsi nusiraminti. Po kelių minučių ji prabilo, tačiau balsas skambėjo toli, tarsi svetimas.
- Nežinau, ką tai gali reikšti. Praeitais metais, per ateities būrimo pamoką, aš irgi būriau. Būriau, kas lauks manęs ir Luizos, vėliau - kas tik manęs. Prisimenu, kad abiejuose būrimuose buvo pilka, prislėgtumo spalva ir avietinė, meilės. Tačiau mano ateities būrime dar buvo baimės ir pykčio. Galvojau, kad tai susiję su Luiza, tačiau aš jai atleidau. Ji turi teisę gyventi savo gyvenimą. Man buvo sunku su tuo susitaikyti, bet aš susitaikiau. Tačiau dabar, regis, viskas vėl iš naujo. Tik šį kartą aš nežinau, dėl ko. Aš nieko nežinau. Aš nieko nesuprantu. Kažkas su manimi darosi, o aš negaliu suprasti kas! Aš neįsivaizduoju, kas man bus! Aš net nebepažįstu savęs! - jau beveik su ašaromis akyse šaukė mergaitė. Staiga nutilo ir paslėpė veidą delnuose. Stengėsi giliai alsuoti ir nusiraminti. Nurimk, viską galima logiškai paaiškinti. Tu tik nusiramink, o atsakymai ateis savaime.
Meg stengėsi iš visų jėgų. Tačiau atsakymai neatėjo. Rudaplaukė vos vos kilstelėjo galvą ir pažvelgė į draugę tikėdamasi, kad Dori padės jai susigaudyti šioje prakeiktoje maišalynėje.
-
Meg žiūrėjo į Dori tartum tikėdamasi kažkokio patarimo, tačiau Dori mintyse jeigu ir sukosi kokia nors idėja, tai tik tokia, kad: Meg, gal norėsi ateityje nužudyti
nuskriausti kokį žiobarą? Mendel dar minutėlę patylėjo, o paskui prabilo:
- Nors ir atleidai Luizai, būti vienai kaip pirštui šitam pasauly, kai tau dvylika, yra nemenkas iššūkis, - atsiduso. - Manau, kad šiandien jau stenkis nebegalvoti nieko, o daug kas paaiškės ir su laiku.
Dori galvojo, kas geriau: ar neturėti nieko, kaip Meg, ar turėti žiobarus tėvus, kurių nekenti? Meg nepasakojo daug apie savo gyvenimą pas tetą, kaip ir Dori per daug neišsiplėtė apie vasarą su savo tėvais. Knietėjo sužinoti, kokie Meg santykiai su teta, galbūt tai kažkaip susiję Meg dabartine savijauta? Po velnių, kur ji dėsis toliau? Jei yra grėsmė, kad neturės kur grįžti, kiekvienam pavažiuotų stogelis. Tačiau šiandien Dori neketino apie tai klausti draugės: jai ir taip visko per akis.
- Žinai, jeigu nutiktų taip, kad tu nenorėtum grįžti pas tetą, mielai palaikyčiau tau draugiją klajojant, - lyg juokais, tačiau iš tikrųjų labai rimtai pasakė Dori.
Pirmą kartą Dori pagalvojo apie atostogas pozityviai. Galbūt tikrai reikės kur nors pasišlaistyti per jas, galbūt ji sutiktų kokių nors burtininkų ir panašiai, praplėstų savo akiratį su normaliais žmonėmis, išmoktų ir sužinotų kažką, kas eiliniam Hogvartso mokiniui nepasiekiama...
Dori tartum sau nusišypsojo, bet prisiminusi šiandienines Meg kančias pabandė tą šypseną pašalinti iš veido.
-
Meg sėdėjo toje pačioje oloje, tačiau nebejautė nieko, kas buvo aplinkui. Nors jos kūnas ir jautė šaltį, ir girdėjo Dori žodžius, protas tos informacijos nepriėmė. Meghan mintys buvo gerokai toliau šios visatos.
Tarsi sapnuodama švilpiukė girdėjo, ką kalba jos draugė, tačiau susitelkti nepajėgė. Neturėjo jėgų stengtis galvoti ar jausti. Rudaplaukė buvo tuščia. Tarsi visi jos jausmai būtų išjungti, o liko tik surobotėjęs kūnas. Meg nieko nebejautė. Nebeliko ko jausti. O ji to ir nepasigedo. Nieko nejausti buvo tikra palaima. Nebereikėjo jaudintis, galvoti ir pergalvoti. Šmėstelėjo miglotas supratimas, kodėl Quentin visada toks šaltas. Nes taip tiesiog lengviau.
Lyg per miglą Meghan atsistojo ir pasuko link durų, pakeliui tyliai tardama:
- Gal jau einam?
Nelaukdama jokios reakcijos ar atsakymo, Meg pasuko prie išėjimo. Švilpiukė visiškai pamiršo sustingdytąjį vilką, tačiau jai nerūpėjo. Juk negali rūpėti tas, ko neprisimeni. Meghan, eidama automatiškai, negalvodama, išlindo iš olos ir giliai įkvėpė gaivaus nakties oro. Pasijutusi geriau žvilgtelėjo per petį norėdama įsitikinti, kad Dori ją seka ir pasuko pilies link.
-
Regis, Meg buvo savo mintyse. Netikėtai ji pasiūlė jau eiti. O šis pasiūlymas Dori patiko.
- Puiki mintis, Meg. Aš siaubingai noriu valgyti.
Draugė pirma išėjo iš olos. Tad Dori kelioms sekundėms liko viena čia, oloje. Tamsiaplaukė tiesiog negalėjo suprasti kodėl jai čia taip patiko. Juk ji nemėgsta uždarų, tamsių patalpų. O gal tik nemėgo? Nes tiek tuneliai, tiek požemiai, tiek šita tamsi ola klastuolei ėmė tikti ir patikti.
- Aš dar sugrįšiu, - lyg sau, lyg olai pasakė antrakursė.
Ir jau norėjo eiti. Bet kai ką prisiminė. Vilkas. Staiga Dori žvilgsnis tapo šaltas ir apmiręs. Širdis, regis, pamiršo plakti, o plaučiai traukti šaltą vakaro orą. Nutaikiusi lazdelę į bejėgiškai kampe gulintį vilką, Dori ištarė:
- Av... avada... Ne.
Lazdelė iškrito mergaitei iš rankų. Aš negaliu. Dori, tu negali? Kodėl, po velnių, tu negali? Klastuolės žvilgsnis tapo šiek tiek šiltesnis. Ji ėmė svarstyti, kurių galų jai žudyti tą vilką. Juk jis nieko bloga mergaitėms nepadarė. Bet jeigu aš jį čia paliksiu, jis numirs kančiose. Arba dar blogiau, kerų poveikis dings ir jis užpuls mus kai mes čia ateisime kitąkart, o gal net dabar, einant į Hogvartsą. Dori jau norėjo kviesti Meg tartis, ką daryti su tuo suknistu vilku, tačiau kažkas viduje sakė, kad šį reikalą susitvarkyti ji turi viena.
Trumpaplaukė prisiminė, kaip ją ir Glorią miške apstojo hovilkų gauja. Tik dėl profesorės pasirodymo mergaitės išliko gyvos ir sveikos. Tu, paskutine kvaiša, gaili šito bjauraus vilko, kuris, jeigu nebūtų surakintomis kojomis, seniai ir tave, ir Meg būtų pripjovęs? Taip, tai yra dėl didesniojo gėrio. Jeigu Dori jo dabar nenugalės, tai jis nugalės Dori. Ir Meg. Kas ten žino, gal ne šiandien. Bet ar dabar dėl šitos priežasties Dori turi bijoti eiti į mišką? Ne. Tikrai ne. Tai ką jam padaryti? Perkirsti? Susprogdinti? Dėl išrinktojo Poterio, tai jau būtų išties žiauru! Ir Dori nusprendė, kad vis tik tai bus greičiausias ir humaniškiausias būdas nusikratyti šiuo vilku. Ji pakėlė burtų lazdelę ir sušuko:
- Avada kedavra!
Iš burtų lazdelės į vilką nuskriejo žalia šviesa. Bet ji buvo tokia apgailėtinai lėta ir silpna, kad jau tą pačią akimirką Dori suprato, jog jai nepavyko. Dėl Merlino barzdos, ir tu tikėjaisi, kad tau pavyks nedovanotini kerai, Dori?! Tau dvylika! Kai užkeikimas pasiekė vilką, šis nemirė. Jis nubudo ir puolė Dori link.
Mergaitės širdis nusirito į kulnus ir tą pačią akimirką ji suriko:
- Relasio!
Vilkas skrido atgal ir atsitrenkė į sieną, tačiau tai jo nesusilpnino. Jis buvo pasiryžęs toliau pulti.
- Locomotor mortis!
Nieko daugiau nesugalvojusi Dori ir vėl surakino vilkui kojas. Mergaitė tiesiog rovė iš olos neatsigręždama. Išlindusi iš jos atsikvepė, nusivalė prakaitą ir nurimo. Pasivijusi Meg apie vilką nieko jai nesakė. Tai bus Dori paslaptis.
-
Pagaliau atėjo ši ilgai laukta diena, kai Dori ir Meg galės bandyti išvirti nukenksminimo eliksyrą Apelsinui. Kuprinėje tamsiaplaukė nešėsi reikiamas priemones, o šalimais ore skrido katilas. Mokinės nuotaika gera buvo dar ir dėl to, kad mergaitės keliaus į olą. Tą vietą Dori itin mėgo, tiesą pasakius, buvo ten apsilankiusi net kelis kartus ir viena. Vilko, beje, tenais ji jau nerado. Net neįsivaizdavo, kas su juo atsitiko, tačiau džiaugėsi tuo, jog ola buvo tuščia.
- Kuprinėje turiu vienaragio plauką, Mėnulio akmens miltelius ir pušų spyglių ekstraktą. Pagaminau vakar. Labai skaniai kvepia.
Klastuolė ištraukė iš kuprinės viską, ką turėjo, kai tik mergaitės nusileido į olą. Atkimšo buteliuką su tuo ekstraktu ir pauostė. Tikrai labai skaniai kvepėjo.
- Regis, pagaminti pavyko gerai. Nebuvo taip sudėtinga kaip daryti kokias nesąmones per nuodų ir vaistų pamokas. O kaip tau sekėsi su arbalašo lašais? - paklausė. - Ir ar tas testralio nagas dar nesusmiro? - nusijuokė.
Ola jau atrodė kaip kokios dirbtuvėlės. Čia kaitinosi katilas, buvo visko pridėliota, o šalimais gulėjo knyga apie fanagetus su atverstu fanagetų nukenksmino eliksyro receptu.
- Taigi, pirmiausia reikės supilti tuos arbalašo lašus. Nors tu ką, aš net neįsivaizduoju, kas tas arbalašas.
-
Meghan žingsniavo šalia draugės paskendusi mintyse. Vasara buvo keistoka, tad švilpiukė džiaugėsi grįžusi į mokyklą. Džiaugėsi ir tuo, kad vėl sutiko Dori. Tačiau juodaplaukė Meg draugė buvo pasikeitusi. Bent jau išvaizda labai aiškiai, tačiau vidumi - neaišku. Dar nebuvo galima suprasti.
Dori buvo prasivėrusi auskarą antakyje, akis pasidažiusi juodai, nagus taip pat dengė juodas sluoksnis. Mergaitė atrodė keistokai, tačiau, regis, jautėsi gerai, todėl Meghan prie jos nesikabinėjo. Jei draugei tinka, ne jos bėdos. Taip pat, teisybės dėlei reikia pripažinti, Dori atrodė gerai. Be to, Meg irgi nebeatrodė taip pat kaip anksčiau. Visada rausvi skruostai išblyško, oda irgi neteko savo rusvumo. Tačiau lūpos priešingai - įgavo ryškų raudoną atspalvį. Meg atsisakė papuošalų, pasiliko tik vieną pakabuką, kurį nešiodavo po drabužiais. Švilpiukės mylimą odinę striukę pakeitė pilkšvas megztukas, tačiau juodi džinsai ir kerziukai liko tokie pat.
Mergaitės priėjo olą ir sulindo vidun.
Ola buvo tuščia, jokių vilko pėdsakų. Tačiau Meghan tai nelabai rūpėjo. Aišku, nebūtų buvę malonu pamatyti vilko lavoną, tačiau nieko blogo nebūtų nutikę, jei jį ir būtų pamačiusi. Meg nebebuvo tokia jautri. Taip, ji buvo jautri, tačiau ne prie žmonių. Nebe.
Dori viską išdėliojo ant žemės ir pasiruošė virimui. Tada ir rudaplaukė ištraukė arbalašo lašų buteliuką.
- Aš irgi nežinau, kas jis. Tačiau nušvilpiau iš nuodų ir vaistų profesoriaus sandėliuko. - patenkinta savimi pareiškė mergaitė.
Meghan iš kišenės išsitraukė ir testralio nagą, kurį kažkada nukirpo su Dori ant stogo. Mestelėjo jį draugei.
- Še, gaudyk. Beje, man patinka tavo naujasis įvaizdis. - pranešė draugei Meg. - Nagi, tai nuo ko turime pradėti virimą? - paklausė žvelgdama į senąją knygą.
-
Dori pagavo testralio nagą, kurį jai į rankas metė draugė.
- Ačiū, - šyptelėjo švilpei, kai ši pagyrė naują klastuolės įvaizdį.
Tada ir pati Dori įdėmiau žvilgtelėjo į Meg. Galbūt ir jai reikėtų kažką pasakyti, ar ne? Trylikmetė įsižiūrėjo, kad ir draugė atrodė kitaip, tačiau tai nebuvo kitas įvaizdis. Meg oda buvo blyškesnė, o lūpos ryškesnės. Dori suraukė antakius. Kaip tai įmanoma? Ką ji su savimi darė? Gal naudojo kokius nors grožio kerus...
- Kaip praleidai vasarą, Meg? - paklausė. Gal kažką sužinos.
Dori žvilgtelėjo į knygą, kurioje buvo aprašyta eliksyro virimo eiga:
Arbalašo lašus užvirti maišant pagal laikrodžio rodyklę. Įlašinti pušų spyglių ekstraktą leidžiant užputoti ir pasklisti aromatui. Įmesti vienaragio plauką ir leisti jam ištirpti. Sukapotą testralio nagą suberti į skystį ir virti apie penkias minutes, o galiausiai įberti Mėnulio akmens miltelius ir maišant leisti eliksyrui patirštėti.
- Jei gali, užvirk tuos arbalašus, na... žinai mano gebėjimus dėl eliksyrų virimo, - suprunkštė pagalvojusi apie tai, kaip visada susimaudavo per nuodų ir vaistų pamokas.
Pati Dori ėmė smulkinti tą testralio nagą. Labai stengėsi, nes norėjo, kad eliksyrą pavyktų išvirti tinkamai.
-
Meghan ranka perbraukė plaukus. Jie vieninteliai buvo nepakitusi švilpiukės dalis. Ar bent jau ryškiai nepakitusi.
- Neblogai. - atsakė. - Gyvenau Veronicos namuose ir svečiavausi pas Sabriną. Prisimeni tą vištą, dėsčiusią kerėjimą? Man teko su gyventi ištisą savaitę.
Meg kalbėjo abstrakčiai, stengdamasi neatkreipti per daug dėmesio į save ar į tai, ką išgyveno, ką veikė. Kalbėti apie kitus žmones buvo ir saugiau, ir lengviau.
- O kaip tavo vasara? Vis dar pykstiesi su tėvais?
Kalbėdama rudaplaukė paėmė Dori atneštą katilą ir supylė į jį arbalašo lašus. Tada užkaitė ir ėmė maišyti pagal laikrodžio rodyklę, kaip liepė receptas.
- Kaip manai, kas šiemet nutiks? - paklausė maišydama būsimą eliksyrą. - Pirmame kurse patekome į Kambarį Be Durų, praeitamet sutikome Apelsiną ir atradome šią olą... Įdomu, kas laukia dabar.
Iš tiesų, Dori su Meg kiekvienais metais vis įsiveldavo į kokią nelaimę ir pažeisdavo mažiausiai tuziną mokyklos taisyklių. O jau pamokos, ypač herbologijos... Keista, kaip jų dar iš vis neišmetė iš mokyklos.
Arbalašo lašai pradėjo kunkuliuoti skelbdami, kad jau užvirė ir laikas imtis kitų gamybos žingsnių.
- Duok pušų spyglių ekstraktą. - paprašė draugės. - Jau reikia jį supilti.
-
- O išrinktasis Poteri! Tau teko gyventi pas Sabriną? Dėl Merlino barzdos, užjaučiu, - baisėjosi Dori. - Siaubas, ką ji dabar veikia? Gal žinai, kodėl ji išėjo?
Kai Meg paklausė apie Dori tėvus, klastuolė atsiduso.
- Ak, Meg... Kalbant apie mano tėvus... Šiemet aš pasiliksiu per Kalėdų atostogas Hogvartse. Nei nenumanau, ką teks daryti vasarą. Nes... nes... - mergaitė kelioms sekundėms užsimerkė. - Nes aš išsprogdinau tų idiotų televizorių. Namie mes susipykome ir aš priviriau košės. Daug košės. Dabar mes dar labiau nekenčiame vieni kitų... Galiausiai atsidūriau svarstyme Magijos Ministerijoje, įsivaizduoji? Džiaugiuosi, kad esu čia. Ir kad iš manęs neatėmė burtų lazdelės.
Kelias minutes Dori tylėjo. Nežinojo, ar pasakoti draugei apie siekėją. Apie Juzefą. Juk Juzefas prigrasė tylėti, ar ne? Gal bus geriau, jeigu kol kas šios informacijos Dori per daug neplatins, nes jau ir taip išsipasakojo Alanui, o dar ta mergina tamsiame koridoriuje... Levanda Dori nudės, jeigu sužinos, kad ši taip neatsakingai elgėsi.
- Net neįsivaizduoju, kas laukia dabar, - atsakė. - Viliuosi, kad nieko blogo.
Dori baigė pjaustyti testralio nagą. Kaip Meg ir paprašė, padavė jai pušų spyglių ekstraktą.
-
Oloje buvo šalta, nors ir kūrenosi ugnis. Tačiau Meghan tai net labai patiko. Stingdantis šaltis buvo vienas mėgstamiausių mergaitės dalykų. Nors dabar oloje buvo daugiausiai devyni laipsniai šilumos, švilpiukė nusirengė savo pilkąjį megztinį ir pasiliko su juoda palaidine ant petnešėlių kuri, tiesą sakant, tik dar labiau paryškino Meg sulysimą ir blyškumą.
- O siaube, - nustebo rudaplaukė, išgirdusi draugės pasakojimą. - Nors ir kvaila viltis, tikiuosi, kad viskas bus gerai. - tarstelėjo.
Mergaitė pastebėjo, kad Dori kažką slepia. Per tas kelias dienas vaikų namuose švilpiukė išmoko kūno kalbą. Ir visai neblogai.
- Ar tu kažką slepi? - ramiai, tarsi kalbėtų apie orą, paklausė, tuo pat metu pildama į katilą pušų spyglių ekstraktą. - Tu sutrikai kalbėdama ir tarsi kažką praleidai. Be to, tavo akyse matosi, kad kažkas tau neduoda ramybės. Tai rodo ir įsitempę pečiai. - išvardino Meghan, žiūrėdama į draugę. - Viskas gerai?
Iš lauko į olą pateko vėjo gūsis. Švilpiukė patenkinta sudrebėjo ir dar kartą persibraukė plaukus.
- Supilk čia, - mostelėjo katiliuko link, - testralio nagą. Juk jau supjaustei, ar ne?
Meghan vėl žvilgtelėjo į knygą, norėdama perskaityti, ką reikia daryti toliau.
- Norėčiau tatuiruotės. - visiškai ne į temą pareiškė. Tačiau tokia buvo tiesa. Švilpiukė norėjo tatuiruotės, tik negalėjo išsirinkti, kokios. Tikėjosi, kad Dori jai padės. Juk, vis dėlto, klastuolės skonis buvo tikrai neblogas.
-
Dori suvirpėjo, kai pamatė, kad draugė nusirengė ir liko tik su plona maikute. Vien bežiūrint nupurtė šaltis. Stebėjosi, kaip draugei nešalta. Švilpė buvo tokia liesa ir išblyškusi, kad Mendel nejučiom pajuokavo:
- Dėl Merlino barzdos, Meg, gal tu per vasarą tapai vampyre?
Regis, Meg Dori pažinojo geriau, nei ši galėjo įsivaizduoti. O gal buvo labai pastabi? Ji iškart suprato, kad mergaitė kažko nesakė. Kad kažką nuslėpė. Kad kažkas nedavė jai ramybės. Šiaip ar taip, Dori jau buvo apie siekėją išsipliurpusi Alanui. Žinojo, kad nei Alanas, nei Meg neturėtų apie tai kam nors papasakoti. Na, o jeigu Dori netikėtai numirtų, tai bent jau draugai galėtų įtarti, nuo ko.
- Aš ir Levanda radome tokį keistą daikčiuką. Ir per jį su mumis susisiekia kažkoks magas. Kuris daro eksperimentus. Kartais tas daikčiukas ima kaisti. Skleisti šviesą. Nežinau, kas bus toliau. Be to, su Levanda turėsime iš herbologijos profesoriaus nukniaukti tokio augalo lapų, nes jis mums liepė. Neatrodo taip baisu, kaip yra, - šyptelėjo, - šiaip būtų visai įdomu, jeigu jis mums papasakotų, ką suplanavęs. Tačiau jis liepė niekam nesakyti, kitaip pasakė mus nužudysiąs, - įsistebeilijo į draugę. - Todėl būk gera, niekam neprasitark.
Papasakojus draugei apie siekėją Dori pasidarė kur kas lengviau. Oloje kvepėjo pušimis. Trylikmetė subėrė smulkintą testralio nagą į katilą prieš tai įmetusi į viralą vienaragio plauką ir leidusi jam ištirpti.
- Tatuiruotės? - susidomėjo Dori. - Aš irgi norėčiau tatuiruotės. Aš, žinoma, daryčiausi tatuiruotę su gyvate. Tave įsivaizduoju galbūt su skorpiono tatuiruote, - ėmė svarstyti.
-
Švilpiukė nusišypsojo, išgirdusi draugės komentarą.
- Nea, netapau. - atsakė. - Bent jau tikiuosi, - pašnibždomis pridūrė.
Meghan supylė Mėnulio akmens miltelius į eliksyrą ir maišydama klausėsi draugės pasakojimo. Jis mergaitei pasirodė labai įdomus ir gal net keistokas. Šioje istorijoje buvo daugybė spragų ir neaiškumų.
- Nužudyti? - perklausė. - Nemanai, kad tai kiek keista? Ir gal net pavojinga?
Nors rudaplaukė kalbėjo susirūpinusiu tonu, jos akyse vos vos spindėjo nuotykių troškimo ugnelė. O gal pavojaus. Galų gale, tai vienas ir tas pats.
- Ir nebijok, tylėsiu kaip kapas, - šyptelėjo Meg ir nukreipė žvilgsnį į eliksyrą.
Kelias minutėles oloje buvo tylu, girdėjosi tik ruošiamo eliksyro pliukšėjimas ir degančių malkų traškėjimas. Tačiau tylą nutraukė Dori.
- Tau gyvatė tiktų. - pareiškė švilpiukė. - O kodėl skorpionas? - kiek sutriko. - Aš apie jį visai negalvojau. Nors, tiesą pasakius, apie nieką negalvojau. Tiesiog noriu tatuiruotės, kuri atspindėtų mane. Tikrąją mane. - mergaitė atsiduso ir pažvelgė į ugnį. - Nors net nežinau, kuri yra tikroji aš. Viskas taip painu. - pasiguodė, prisimindama kerėjimo pamoką ir savo bei Quentin santykius.
Eliksyras pradėjo tirštėti ir įgavo pilkšvai sidabrinę spalvą.
- Dori, pažvelk. - kreipėsi į draugę. - Gal jau užteks kaitinti? Ką rašo knygoje? - paklausė, toliau maišydama.
-
Bent jau tikiuosi, mintyse skambėjo Meg balsas. Dori dar kartą žvilgtelėjo į draugę. Atrodė, jog čia kažkas tikrai yra ne taip. Tas žiobaras, kai Meg dar nesimokė Hogvartse... Lūpos, blyškumas... Ir tai, kad švilpei nuolat buvo taip karšta.
- Kad keista, tai tikrai, - atsakė į klausimą apie siekėją. - Bet dėl pavojaus... Nežinau, Meg. Man atrodo, tas vyras mus tik gąsdina. Šiaip jau pasirodė šiek tiek bailys. Tačiau negali žinoti...
Trylikmetė bandė įsivaizduoti save su gyvatės tatuiruote. Kurioje vietoje ji ją darytųsi? Tikrai ne ant peties, kažkodėl pagalvojo. Veikiausiai kur nors ant dešinės rankos.
- Nežinau, kodėl skorpionas, - gūžtelėjo pečiais. - Tiesiog apie jį pagalvojau. Na, žinai, kad nebūtų pernelyg lėkšta, kaip kokie drugeliai ar širdelės. Ar nesuprantama, kaip koks nors kiniškas arba japoniškas užrašas. O skorpionas... Na, jis toks klasikinis variantas, manau. Bet tai, kas atspindėtų tikrąją tave... Na, čia jau tik tau žinoti. Tik bus bėda, jeigu tikroji tu imsi ir pasikeisi, tai teks keisti ir tatuiruotę, - šyptelėjo. - Dėl šios priežasties kaži, ar kada nors pasidarysiu tatuiruotę, - susimąstė. - O jeigu ji man vėliau nepatiks? Na, nebent magijos pagalba ją labai paprasta išnaikinti ar pakeisti. O per savo suknistus tėvus žiobarus aš šito nežinau.
Dori pažiūrėjo į katilą.
- Rašo tik tiek, kad reikia leisti sutirštėti. Manau, jau baigta.
-
Eliksyras gražiai kunkuliavo, tačiau tuo metu Meghan dėmesį buvo sutelkusi į draugę ir jos žodžius.
- Bent jau kiek girdėjau, įmanoma panaikinti tatuiruotę. - atsakė mergaitė, ignoruodama dalį apie Dori tėvus. - Tačiau reiktų paieškoti informacijos bibliotekoje. Ten tikrai bus parašyta. O kalbant apie pačias tatuiruotes... Galvojau apie panterą. Man jos labai patinka. Arba... nežinau. Mėgstu muziką, tai gal kokias natas...? - garsiai svarstė švilpiukė. - Su koledžu nieko bendro turėti nenoriu. Su savo vardu, kilme ar kažkuo panašiu irgi. Ir, kaip tu sakei, nieko lėkšto. Sunkus atvejis, ar ne? - vos vos šyptelėjo.
Meghan vėl pažvelgė į katilą. Jame verdantis eliksyras matomai tirštėjo. Rudaplaukė jau norėjo pasakyti, kad greičiausiai baigta, tačiau ją aplenkė Dori.
- Taip, aš irgi tą patį norėjau pasakyti, - nusišypsojo.
Mergaitė užgesino ugnį ir į atsineštą buteliuką suvertė eliksyrą. Tuomet jį saugiai padėjo į kuprinę. Ten taip pat atsidūrė kiti švilpiukės daiktai.
- Viskas? - paklausė. - Susirinkai savo daiktus? - apžiūrėjo olą įsitikindama, kad nieko nepaliko. - Tuomet greičiausiai reikėtų jau eiti, kol mūsų niekas nepasigedo. Vis dėlto, užtrukome čia pakankamai ilgai. Jau vakarienės metas. - pasakė, eidama link olos išėjimo. Ten sustojo ir palaukė draugės, tuomet išlindo į gaiviai vėsų vakaro orą. Giliai įkvėpusi Meghan šyptelėjo ir pasuko pilies link.
-
- Žinai, ir pantera, ir muzikos natos turėtų atrodyti itin gražiai, - pasakė draugei. - Man rodos, visai nesunkus atvejis, - šyptelėjo. - O kokia nors nata, manau, tau išties tiktų, - mirktelėjo.
Mergaitės baigė virti eliksyrą ir ėmė pakuotis daiktus.
- Taip, lyg ir viską pasiėmiau, - dar kartą apžvelgė olą. - Dabar beliks grįžti į tą keistą klasę, susirasti fanagetą, - kažkodėl nesinorėjo gyvūno vadinti Apelsinu, - ir sugirdyti jam tą eliksyrą.
Visas tas reikalas su Apelsinu Dori atrodė jau ne toks įdomus, kaip anksčiau. Tai išties ilgai užsitęsė. Anksčiau Mendel jautė entuziazmą, norėjo tą gyvūniuką nukenksminti, juo rūpintis, jį pažinti. O dabar... Dėl Merlino barzdos, kažkoks fanagetas. Na, bet jeigu mergaitės pradėjo, tai reikėjo ir užbaigti.
Dori kelias sekundes dar pastovėjo oloje žiūrėdama į jos tolį ir galvodama, kokia anksčiau šita vieta jai atrodė svarbi, bet dabar... Kažkodėl dabar jau daug mažiau traukė eiti į olą, joje būti. Nežinia kas ir kaip, bet kažkas Dori gyvenime keitėsi. Ar atėjo paauglystė?
Atsidususi trylikmetė nužingsniavo prie laukiančios Meg ir netrukus atsidūrė lauke. Nesinorėjo pradėti giliai mąstyti, todėl Mendel ėmė taukšti mergaitiškas nesąmones ir jos siluetas pradingo miške.
-
Po merginos kojomis girdėjosi rudeninių lapų traškesys. Kai kurie medžiai jau buvo numetę lapus, tad tam tikrose miško vietose paklotė buvo nusidažiusi įvairiomis spalvomis. O švilpės gyvenime būtent ir trūko spalvų. Tačiau nukritę medžių lapai negalėjo nudažyti jos gyvenimo spalvotai. Mergina tyliai atsiduso ir išspardė vėjo supūstų lapų krūvą. Viskas buvo netvarkoje.
Mėlynų plaukų savininkė ėjo vis gilyn į mišką. Išėjimo nebesimatė, o ir medžių šakos tankėjo. Tai švilpynės koledžo atstovei labai nepatiko, tačiau ji nenorėjo suktis atgal. Čia ji bent jau buvo viena. Na, draugų ji neturėjo, bet dažnai Švilpynės mergaičių ar Švilpynės bendrajame kambaryje ji niekada nebuvo viena.
Po kurio laiko Richter pavardės savininkė pasiekė kažkokią olą. Negalvojusi įlindo į jos vidų. Gal netyčia mirčiai į nasrus.
-
Ola uždraustajame miške buvo gera slaptavietė tokiems vienišiams kaip Adamas. Čia ir paskaityti ir parūkyti ar šiaip pagulėti nieko netrukdomas galėjai. Tiesa, prisisaugoti reikėdavo. Pavojais pagarsėjąs miškas slėpė daugybe įvairiausių paslapčių bei daugybe nemaloniai nusiteikusių padarų. Susitikimas su vienu iš jų galėjo kainuoti gyvybę.
Šį kartą oloje Adamas rūkė pigią kontrabandą. Geresnių cigarečių negavo. Vaikinas troško, kad galų galiausiai ateitų žiemos atostogos ir jis pagaliau galėtų grįžti namo. Ne dėl to, jog šeimos pasiilgo, o tam, kad gautų gerą tabaką. Išgirdęs žingsnius, švilpis nė nekrustelėjo. Tik sunkiai atsiduso nukreipdamas žvilgsnį į įėjimą. Nuojauta kuždėjo, kad jo slaptavietę aptiko klasiokai. Įsidėdamas cigaretę tarp lūpų, švilpis prisimerkė. Mąstė, kad taip drąsiai rūkyti neturėtų, tačiau žinojo, kad jau per vėlu. Atėjūnas arba paskųs arba ne Hogvartso valdžiai.
-
Oloje pasigirdo garsas. Richter sustingo. Nejaugi tikrai pateks mirčiai į nagus? Ar jai tikrai taip pasisekė? Negali būti. Tai jaunajai švilpynės koledžo atstovei atrodė kaip svajonė. Ji galės užbaigti savo gyvenimą, kuriame nebuvo spalvų ir džiaugsmo. Visas jos gyvenimas buvo pilkas ir žiaurus. Be šeimos meilės, be meilės iš draugų. Na, taip ji turėjo šunį ir varlę, bet laikui bėgant jų meilės paprasčiausiai nebeužteko. Zoey reikėjo žmogiško draugo. Tačiau būtent tada kada jai reikėjo žmonių ji jų ir bijojo. Švilpė niekada nepamiršo košmarų patirtų stoties tualete.
Pamąsčiusi apie viską jaunuolė žengė į priekį. Nebebijojo mirties ar ko nors panašaus. Bus kaip bus ir jai nesvarbu kaip viskas baigsis. Tačiau čia ji pamatė vaikiną, kuris rūkė. Nieko nesakiusi mergaitė atsisėdo šalia.
- Labas, - galiausiai ištarė pažvelgdama į tolį.