Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Didžioji salė => Temą pradėjo: Rosemarie Mortimer Balandžio 26, 2019, 07:51:30 pm
-
Už aukštų langų nusileidusi vakaro saulė kartu pasiėmė ir anksčiau dieną rodytus auksinius spindulius bei užleido savo vietą žvaigždėms tarsi tolumoje blizgantiems brangakmeniais, nusėjusiems visą dangų iki pat horizonto. Lygiai tas pats jų žėresys, kaip visuomet, atsispindėjo ir aukštame didžiosios salės lubų skliaute. Magiškame jo fone sklandė šimtai žvakių, nušviečiančių šiam ypatingam vakarui išpuoštą salę, kurią pripildė linksmi, susijaudinimo kupini šventiškai pasipuošusių pilies gyventojų, tik ir laukiančių, kol tarp jų pasklis nugalėtojo vardas, balsai.
Šilta žvakių šviesa, kiekvieną kartą vis dar užgniaužianti kvapą regimu vaizdu, nušvietė visą salę, suteikdama jai savotiško paslaptingumo. Visgi, šįkart toji šviesa, atsimušdama į skoningai iškabinėtas dekoracijas, neatskleidė visiems įprasto vaizdo, kadangi viskas salėje buvo pertvarkyta. Įvairūs pavasariški papuošimai, gėlių kompozicijos ir vainikai pavertė patalpą savotiškai harmoningu rojaus kampeliu, kuriame, rodos, tik ir tetrūko, kad iš kurių nors žiedų imtų šokinėti mažytės fėjos. Keturi didieji koledžų stalai buvo dingę, o vietoj jų palei salės šonus atsirado daugybė apvalainų, puošniomis staltiesėmis uždengtų ir įvairiausiomis vaišėmis, kokias tik galėjo pajėgti įsivaizduoti žmogaus protas, nukrautų stalų staliukų. Apskrita jų forma suteikė kiek jaukesnę ir uždaresnę atmosferą, leisdama patogiau stebėti salės centrą. O ten, viduryje atsilaisvinusi nemaža erdvė tarsi kvieste kvietė susirinkusius burtininkus nesidrovėti ir apsukti keletą šokių skambant muzikai. Ji, beje, buvo pasiruošusi atsklisti iš priekinio salės kampo, kur raganų muzikos grupė laukė, kol instrumentais galės išpildyti šventės dalyvių užgaidas, skambesiu, neaplenkiančiu net tolimiausių kampelių, užpildydama visą erdvę. Bet muzikos dar nebuvo – visi laukė įžengiančių čempionų, kurie, kaip nuo seno tradiciška Burtų trikovės turnyrams, turėjo pradėti vakarą pirmuoju šokiu su savo išrinktaisiais. Tai buvo dar viena priežastis, traukianti visų susirinkusiųjų dėmesį į centrą ir verčianti laukti, kol prie jų prisidėti galės ir patys.
Vienintelis dalykas visoje salėje, kuris, nors ir išpuoštas ne ką menkiau nei visa kita, išliko savo nuolatinėje vietoje, buvo priekyje ant pakylos stovintis garbingasis stalas. O priešais jį, atspindinti salės šviesas ir traukianti susirinkusiųjų akį, stovėjo turnyro taurė, kuri tarytum tik ir laukė, kol bus iškelta paskelbto čempiono rankose.
Įvykusių Burtų trikovės turnyrų uždarymo šventės:
2019 metų pavasaris (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9090.msg136062#msg136062)
2020 metų pavasaris (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9090.msg151253#msg151253)
2021 metų pavasaris (http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=9090.msg169388#msg169388)
-
Miranda kai tik buvo galima, pati pirmoji įlėkė didžiojon salėn. Pati buvo dar per maža dalyvauti turnyre, bet šventės, uždarymo šventės, puotos - nė už ką nepraleis.
Prieš akis išniro didžioji salė, kuri buvo labai pasikeitusi. Nebebuvo koledžų stalų - tas labai nustebino, nes tai buvo lyg ir salės, pačio Hogvartso akcentas. Vietoj jų buvo palikta vieta šokiams, o palei sienas buvo daugybė vaišių staliukų. Prie jų pirmiausiai grifė ir patraukė. Pasigriebusi viliojančiai atrodantį pyragaitį, ji atsisuko į salę ir mėgaudamasi tobulu vyšninio pyragaičio įdaru mąstė, ar ateis Fiadh. Kviečiau, tai gal nepasidrovės. Šokti gi nereiks. Tik nemokamo maisto pilna ir gerai. Sukramčiusi, dvylikametė patraukė ieškoti gėrimo ir servetėlių. Suradusi, pasigriebė putojančio vandens ir nuėjo prie durų, kaip sargybinė laukti draugės. Pro jos akis ana nepraslys.
-
Fiadh sėdėjo savo miegamajame ir galvojo. Miranda ją pakvietė į Burtų trikovės turnyro uždarymo šventę. Tai skambėjo smagiai: pasibuvimas su moksleiviais, šokiai, maistas. Ir, žinoma, žinia, kas gi turnyrą laimėjo. Grifiukė šokti nė neketino, tačiau tikėjosi, kad draugė iš jos to ir nesitikės. Galbūt pavalgys, paplepės. Gal netgi pašnekės su dar kokiu žmogumi. Ir galės eiti ramiai miegoti.
Su tokiomis mintimis šventės laukė - taip, laukė - Fiadh. Tačiau artėjant lemiamam laikui mergaitė pradėjo dvejoti. Visų pirma, ji net neturi ką apsivilkti. Negi eis su mokykline uniforma? Be to, jos dar tik antrame kurse, visi ten bus daug vyresni - ko gero, čempionės ir jų draugai... Tad ką ten veiks ši nedrąsi dvylikametė?
Tačiau Miranda tavęs, ko gero, laukia pagalvojo Fiadh. Ji nenorėjo nuvilti draugės, tad pasiryžo. Ir galiausiai išėjo iš miegamojo su mokykline uniforma. Lipančią laiptais grifiukę vėl užplūdo dvejonės. Ji vis dar lipo žemyn, tačiau kuo toliau, tuo labiau abejojo, ar verta ten eiti. Tolumoje jau matėsi salės durys. Šiaurės airė jau norėjo mauti atgal. Tačiau tada pamatė prie durų stovinčią Mirandą. Ir, panašu, ši taip pat pamatė draugę. Fiadh sunkiai atsiduso ir priėjo prie jos.
- Labas, - labai tyliai ištarė.
-
Wrena kartu su Kajumi ėjo link puotos vietos - didžiosios salės. Jei iš pradžių buvo būkštavimų dėl poros, jie dingo, kuomet įbrolis pasiūlė jai į puotą eiti kartu. Jei ne Wintersas, greičiausiai nebūtų šitaip spindėjusi turnyro dalyvės šypsena, kadangi nebuvo iš tos grupelės, kurios plepa apie vaikinus ir kaip juos sužavėti.
Kiek abejojo dėl suknelės pasirinkimo - aplinkui buvusios mokinės dėvėjo ne tokias ryškias sukneles, tačiau penktakursė žinojo, jog daugiau niekuomet nebedalyvaus trikovės turnyre ir nešoks puotoje, vykstančioje po jo, tad išsirinko tokią suknelę, kurios norėjo.
Wrenos suknelė nebuvo pūsta it pasakų princesės, tačiau ne jos portreto tapyti visi susirinko. Kam tokia suknelė, su kuria nei pajudėsi, nei juo labiau - pašoksi? Apelsininė spalva jai patiko, o tai buvo svarbiausia. Suknelės viršus buvo atidengiantis pečius ir papuoštas medžiaginėmis gėlytėmis ir lapeliais, o žemiau juosmens gražiai krito nepapuošta, tačiau ne ką prasčiau atrodanti medžiaga. Neprisidažė per daug ir nesusigadino plaukų mėgindama iš jų išpešti nežinia ką - pasidarė kuodą, pasiliko kelias susibangavusias sruogas priekyje ir apsidžiaugė, nes vienu šūviu nušovė du zuikius. Ir niekam netrenks plaukais per veidą, ir paslėps kiek apdegusius plaukus, kurie nebebuvo tokie gražūs ir ilgi.
Tik pasiekus didžiosios salės duris, pagalvojo apie taurę. Juk daugumai ji buvo tik antras planas, kodėl tuomet niekas nesugalvojo tiesiog puotos? Alder, jau susidūrusi su visomis trimis užduotimis, nebūtų buvus nieko prieš. Žvilgtelėjo į Kajų, mėgindama atspėti, ar jis irgi galvoja apie turnyrą. Ar dar turiu bent menkiausią šansą laimėti? Švilpė nusprendė, kad Švilpynės prefekto galvoje turbūt pokylis, apie kurį pati galvojo visai neseniai, tad nusišypsojo ir nusprendė negadinti vakaro ir nenervinti pesimisiškais plepalais apie tai, kaip ji nesugebėjo geriau įvykdyti užduočių.
-
Neįtikėtina! Aš turbūt vis dar sapnuoju galvojo Dafydd. Jis jau kurį laiką trynėsi aplink didžiosios salės duris. Klastuolis niekaip negalėjo patikėti, kai išgirdo tos grifės pasiūlymą. Ko gero, ji iš manęs šaiposi nutarė Dafydd. Jis pradėjo galvoti, kad Elride ateis į salę su bet kuriuo kitu Hogvartso vaikinu ir tik pasišaipys iš ja patikėjusio velsiečio. Dafydd netgi pasistengė gražiau apsirengti. Vis dėlto kaip ir eina į puotą su viena iš turnyro dalyvių. Žinoma, klastuolis nebuvo pratęs vaikščioti į tokius dalykus, tad nežinojo, ką tiksliai reikėtų apsirengti. Tačiau susirado pakankamai neblogai atrodantį švarką ir tokios pačios spalvos kelnes. Turint omeny šio raudonplaukio standartus, jis buvo išsipustęs taip, tarsi eitų į susitikimą su pačia Anglijos karaliene.
Dėl to bestoviniuodamas prie salės durų jis jautėsi gerokai nejaukiai. Atrodė, kad krenta visiems į akis. O Elride vis neateina ir neateina. Klastuolis susiraukė. Jis jau norėjo mauti atgal į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Taip jai ir reikia pagalvojo velsietis. Jis jau buvo bežengiąs žingsnį, kai staiga kažkokia mintis jį sustabdė. Davydd apsižvalgė.
-
Fiadh artėjant, Miranda ją pastebėjo. Nenorėdama išlieti vandens, laikė jį tvirtai abiejom rankom. Nors to net nereikėjo, nes jo jau buvo tik ant dugno belikę. Bet kad tas likutis išsilietų, arba kad nukristų stiklinė, mergaitė nenorėjo. Fiadh priėjus ir tyliai pasisveikinus, Miranda gurktelėjo paskutinį lašelį ir pasisveikino.
-Sveika. Nebijok, neišvarys niekas. Be to maistas skanus. Išbandžiau jau,-išsišiepė, tikriausiai parodydama savo dantis, kuriuose snaudė vyšnia. Liežuviu ją užčiuopusi, grifė nusisuko ir, pirštais kantriai bandydama, ištraukė. O tada suvalgė. Atsisukusi norėjo imti draugės ranką ir vestis prie vaišių, bet, laiku susivokusi, nusišluostė seilėtus pirštus į servetėlę. O tada paėmusi pasileido bėgti. Net nepagalvojo atsisukti pažiūrėti, kaip sekasi Fiadh, nes jautė kad ranką gniaužė (tikėtina, jog ranka priklausė Mirandos bendrakursei). Atsidūrusi prie stalo, pagriebė šį kartą jau šokoladinį keksiuką ir įleido į jį dantis.
-Mmmmmmmmmm.....-atsiduso.
-Paimk ir tu.
Paėmusi antrą keksiuką, norėjo paduoti draugei, bet nerado jos.
-Kur tu?
Grifė pasuko galvą į kitą pusę. Gal ten nedrąsioji mergaitė?
-
Auksė vis dar negalėjo patikėti, jog viskas baigėsi. Žinoma, naktiniuose košmaruose turnyrui joks galas nenusimanė, bet dienos metu mergaitė vis lengviau atsikvėpdavo, nors bandė vengti visokių smalsių akelių koridoriuose.
Marlena iš lėto žingsniavo salės link. Su bateliais eiti sekėsi žymiai lėčiau, praktikos su šio tipo batais ji turėjo ne per daugiausiai. Rudi, trumpi plaukai buvo šiek tiek subanguoti, priterlioti įvairiausiais aliejais ir kondicionieriais, kad tik neatrodytų tragiškai po trijų galimybių mirti. Ant kaklo segėjo sidabro spalvos grandinėlę su mėnuliuko pakabuku. Suknelė varnę varė iš proto - niekad nebuvo jų mėgėja, o šįkart išsisukti nepavyko, turėjo puoštis. Dangaus žydrumo drabužis siekė grindis. Rankovių nebuvo, o kraštą nuo krūtinės iki rankų gražino dirbtinių įvairiaspalvių, pastelinių gėlių juosta. Klostėms leidžiantis, žemiau kelių, prie medžiagos buvo prisiūtas vienas kitas tų pačių dirbtinių gėlių žiedlapis. Kad ir kokia graži buvo suknelė, Hale vis tiek su ja jautėsi nepatogiai ir klaikiai. Matėsi visi randai ant rankų, likę po akhamanų aplankymo. Tai ypač siutino. Net nusiplėšė dvi juostas žydros medžiagos, kuri turėjo tęstis nuo rankų srities ties gėlių vainiku ligi žemės.
Ji žengė į salę. Bandė kvėpuoti tolygiai bei ramiai. Pažįstamų veidų Auksė vengė ieškoti, nors ieškojo tik vieno - savo poros. Bent kol kas vaikino nesimatė, o širdis ėmė daužyti kiek smarkiau, kuždėdama apie gėdos baimę. Marlena pasitraukė arčiau salės sienos, bandydama mažiau kristi į akis. Ji atsiduso. Neįsivaizdavo, kad jis sugebės tokią svarbią akimirką vėluoti, tačiau gavo progą įsitikinti. Varnė peržvelgė salę. Ir štai, mergaitės akys užčiuopė personą, kurios ieškojo. Galbūt tik pati susigalvojo, jog vaikinas vėlavo? Ji papurtė galvą, sujaukė gražiai sugulusius plaukus. Greitu žingsneliu perskrodė dalį salės bei atsitempė Sebastianą iki vidurio.
-
- Puiku, - dar tyliau pratarė Fiadh, kai Miranda pasakė, kad niekas jų neišvarys. Tačiau tai drąsos ne itin tepridėjo. Šiaurės airė jautėsi be galo nejaukiai.
Vis dėlto įėjusi, tiksliau, įtempta, į salę grifiukė nustėro ir pamiršo baimę: viskas atrodė labai pasikeitę. Tačiau gražu. Bet Fiadh neturėjo laiko grožėtis, jai reikėjo spėti paskui bėgančią Mirandą. Kurį laiką draugė laikė ranką, tačiau kažkuriuo momentu mergaitės atsiskyrę. Fiadh pametė koledžo draugę iš akių. Ir tada pradėjo panikuoti: ką gi ji čia viena veiks? Šviesiaplaukė dairėsi aplinkui ir tikėjosi pamatyti Mirandą. Dvylikametė spėjo, kad draugė nubėgo prie maisto. Tačiau juo nukrautų staliukų matėsi tikrai daug ir surasti konkretų žmogų tirštėjančioje minioje nebuvo taip paprasta.
- Miranda, kur tu? - tylutėliai paklausė Fiadh. Ji tikėjosi, kad niekas jos neišgirdo - tai atrodytų itin keistai. Šviesiaplaukė toliau dairėsi aplinkui, kol pagaliau pastebėjo mergaitę, panašią į tą, kurios jai reikėjo. Fiadh skubiai patraukė į tą pusę. Pamatė, kaip ji paėmė šokoladinį keksiuką. Tai privertė šiaurės airę suprasti, kaip ji nori valgyti. Tad ji paspartino žingsnį. Priėjusi visai arti pamatė, kad Miranda taip pat ją pametė iš akių. Laimei, netrukus jų žvilgsniai susitiko, tad Fiadh galėjo įsitikinti, kad atėjo ten, kur reikia. Ji skubiai žengė likusius porą žingsnių ir paėmė keksiuką.
- Skanu, - šiek tiek drąsiau pratarė Fiadh, paragavusi skanėsto. - Gal nori kur nors nueiti prisėsti?
Šiuo klausimu šviesiaplaukė tikėjosi, kad draugė pasiūlys įsitaisyti kokiame nors pačiame tolimiausiame salės kamputyje...
-
Miona sunkiai atsiduso, kai pažvelgė, kiek valandų. Vis dar dvejojo, eiti šventėn, ar ne, tačiau jau buvo apsirengusi ir nujautė, jog būtų šaunu pasižmonėti, nors jokio palydovo - net draugės - neturėjo. Darsyk giliai atsidūsėjo, kai nužvelgė save veidrody. Vilkėjo lengvutę tamsiai žalią suknelę, siekiančią grindis. Plonytės rankovės dengė rankas, tačiau paliko apnuogintus pečius. Merginos motina visada mėgo pasipuošti, todėl nenustebino ir tai, jog nieko nepranešusi ir net nepasitarusi atsiuntė grifiukei šią suknelę, kartu pridėdama keletą makiažo priemonių su perspėjimu, jog jei sužinos, kad jomis nepasinaudojo, bus rimtas pokalbis. Nenorėdama nuvilti gimdytojos pasinaudojo lūpų blizgiu ir blakstienų tušu.
Plaukus keturiolikmetė garbanojo tikrai retai, tačiau šiandien nutarė vos vos juos pabanguoti. Kad ir kaip troško turėti kažką raudono, suprato, jog gali atrodyti kaip kalėdinė eglutė. Juk didesnė kvailė pasirodyti tikrai nenorėjo.
Leisdamasi laiptais vis dar dvejojo. Priėjusi Didžiosios salę net sustojo. Prie durų kažko laukė Dafydd. Pilvą lyg kažin kas nudiegė. Nurijo nemalonų jausmą ir nebežvelgdama į klastuolį palengva nuėjo ten, kur vyks šventė. O salė buvo tikrai išpuošta. Labiausiai grifiukę sužavėjo daugybė gėlių ir kitų pavasario akcentų. Netekusi amo dėl salės grožio net stryktelėjo ir apsisuko aplink savo ašį. Neabejojo, kad atrodė kvailai, bet pavasarinis džiaugsmas šitaip maloniai šildė šviesiaplaukę, kad negalėjo nustygti vietoje.
Žmonių dar nebuvo daug, todėl tikėjosi, kad nelabai kas ją ir pastebėjo.
Kai akys užkliuvo už maisto stalų, pajuto, jog yra tikrai alkana. Nieko nelaukusi nupėdino iki vieno kąsnio sumuštinukų ir nutarė ten laukti šventės pradžios. Bent jau maistas palaikys kompaniją, - liūdnai atsiduso mergaitė ir susikišo užkandį su lašiša į burną.
-
Marcus'as Green'as, vienas iš jau pamažu visuotinę šlovę pradedančių užsitarnauti dvynių grifiukų, vilkėjo juodą klasikinį apsiaustą ir jautėsi lyg visi pastebėtų neregėtą šelmio pasikeitimą į labai jau elegantišką vaikį. ,,Na, niekis, taip ir turi būti," - mėgino jis raminti save. Iš pradžių grifiukas patikrino, ko gero yra ant stalo ir nusigvelbė kelis sausainius, o vėliau sustojo šalia šokių aikštelės. Jis matė, kad Varno Nago čempionė jau salėje, nors kažkodėl trainiojosi aplink sieną vietoj to, kad mėgautųsi dėmesiu. ,,Įdomu, kas visgi laimės Burtų trikovės turnyrą," - atsiduso Marcus'as, giliai tikėdamas savo koledžo čempione. Beje, šią sekundę būtent jos jis ir pasigedo. Juk pagal viską, tai ji turėtų čia pasirodyti... Gal jis netgi pakvies ją... Ne, nekvies. Jis mažas ir žioplas, ir trainiotis čempionams po kojomis nedera.
Marcus'as su apmaudu atsikando sausainio.
-
Elridė jaudinosi kaip niekada. Ar jos plaukai atrodė „normaliai“? Ar ji neatrodo klaikiai su tokia suknele? Mergaičiukei tai buvo labai labai išskirtinė diena ir tai aiškiai atsispindėjo jos išvaizdoje. Aišku, suknelė buvo juoda, tačiau apačioje platėjo ir buvo papuošta raudonų rožių žiedlapiukais. Panelytė kurį laiką turėjo padirbėti, kad suknelė atrodytų taip. O jos plaukai, pagaliau sveiki ir be jokio įrodymo, kad jiems kažkas nutiko, buvo gražiai sušukuoti ir, kad plaukai nelįstų į akis, iš nugaros buvo įsegta raudona rožė.
Daug rožių, bet tik jos vertė mergaičiukę pasijausti kiek geriau, kadangi šokių ji bijojo ir nekentė. Juo labiau nežinojo, ar žmogus, su kuriuo turės šokti, tikrai pasirodys. Būtent todėl ir delsė ateidama. Ji bijojo, galvojo neiti ir tiesiog nusiplauti, pasakyti, kad jai bloga, bet tada pagalvojo, juk visgi įdomu sužinoti, kas iš tikrųjų laimėjo tą nelemtą turnyrą. Ir visgi maža jos dalelė svajojo, kad tas laimėtojas bus būtent ji, tik, deja, didesnė dalis sakė, kad apie tai reiktų tik pasvajoti.
Mergaitė lėtai ir su drebančiomis kojomis priartėjo prie salės melsdamasi, kad jos partneriukas pasirodytų. Ir išvydusi jį pasijautė kur kas geriau, nors tada vėl galvoje išdygo klausimai, ar ji tikrai atrodo gerai, ar visgi yra didžiulė tragedija? Bet, ką gi, keisti išvaizdą jau per vėlu, tad reikėjo išspausti šypseną ir pasistengti pabūti linksmai ir draugiškai.
– Eime? – kuo draugiškiau pasiūliusi mergaitė nužvelgė išsipuošusį Dafydd ir pajautė, kaip per jos kūną perbėgo šiurpuliukai. Baimė.
Elridė neskubėdama patraukė į vietą, kur turėtų prasidėti šokiai ir užsimerkusi galvojo, kad tik nesusimautų šokdama.
-
Pirmą kartą apsivilkusi paprastą, tačiau dailią suknelę Stevie jautėsi keistokai. Ji nė nesuprato, kodėl mama vasarą ją nupirko ir prisakė būtinai įsidėti į mokyklą. Kaip žinodama svarstė Stevie, žvelgdama į save veidrodyje. Mergaitė buvo patenkinta tuo, kad suknelė buvo raudonos spalvos - atrodo tikrai grifiškai.
Rudaplaukė neturėjo su kuo eiti į šventę - nei draugės, nei šokių partnerio. Tačiau pernelyg dėl to nenuogąstavo - tikėjosi, kad suras ką ten veikti. Tad link salės ji žingsniavo visai pakilios nuotaikos. Tokių švenčių mokykloje pasitaiko ne itin dažnai, tad bus galima šiek tiek papramogauti. Stevie nenorėjo ateiti viena pirmųjų, tad specialiai šiek tiek vėlavo. Dar gerokai prieš pasiekdama salę ji išgirdo šurmulį ir suprato, kad ateina pačiu laiku. Ko gero, šventė dar neprasidėjusi, tačiau žmonių jau yra.
Tik įėjusi į salę mergaitė apsižvalgė. Pirmiausiai akys užkliuvo už pasieniais sustatytų maisto staliukų. Kurį laiką pasvarsčiusi Green suprato, kad nėra alkana. Tad patraukė salės pasieniu tolyn be jokio konkretaus tikslo. Netrukus grifė pamatė vieną iš dvynių - jos mažųjų broliuko. Akys suspindo. Jeigu jau jie - ar bent vienas iš jų - čia, vadinasi, bus smagu.
- Skanaus! - garsiai šūktelėjo Stevie, prisiartinusi Marcus'ui iš užnugario. - Kur pametei Adam'ą? O gal damos lauki?
Jos tonas buvo kiek pašaipus, tačiau mergaitė buvo tikra: brolis nesupyks. Sausainis, kurį kramsnojo Marcus'as atrodė tikrai skaniai, tad Stevie susiviliojo ir iš artimiausios lėkštės pasiėmė tokį patį.
-
Kai Dafydd pamatė Elridę, labai susijaudino. Taip ir matė, kaip ji praeina pro šalį nė nežvilgtelėdama į jį. Arba dar blogiau - įdėmiai pažiūrėdama ir pašaipiai išsiviepdama. Tačiau ne - mergina priėjo prie klastuolio visai draugiškai kreipėsi į jį.
- Žinoma, - kuo ramiau ir draugiškiau atsakė Dafydd. Jis ėjo šalia grifės ir svarstė, ar nereikėtų paimti jai už parankės. Tačiau velsietis taip ir neišdrįso to padaryti. Po kiek laiko jis pratarė: - Klausyk... Aš tikiuosi, kad tu nesitiki iš manęs geros šokio kokybės...
Dafydd užsikirto. Gera šokio kokybė? Kalbant apie šį vaikinuką labiau tiktų pasakyti "gyvenime nešokęs nevėkšla". Tačiau klastuolis nesiryžo to pasakyti garsiai.
Įžengęs į salę Dafydd nejučia susižavėjo: ji atrodė tikrai pasakiškai. Tiesą sakant, ir Elride atrodo neblogai nenoromis pagalvojo klastuolis, pažvelgęs į savo porininkę. Berniukas matė, kaip ji jaudinasi. Tai sukėlė jaudulį ir jam pačiam. Velsietis nežinojo, ką jam dabar reikėtų daryti. Kurį laiką jiedu su Elride visai nešnekėjo. Klastuolis nutarė, kad jam reikia imtis kažkokių veiksmų. Galbūt tada bus bent kiek lengviau šokti? Tad jis paklausė:
- O tu... Laimėjai šitą turnyrą, ar ne?
-
Berniukas stovėjo prie veidrodžio ir galvojo ką daryti su savo plaukais. Pažvelgė vieną kartą. Kitą. Na, tikriausiai nieko, vis tiek jie atrodo šimtą kartų geriau nei kitų susivėlusių mažvaikių. Dar kartą pažvelgęs į save atsisegė viršutinę marškinių sagą. Tada, kiek pagalvojęs, atsisegė ir dar vieną (kad šokio metu, Auksė turėtų kuo grožėtis). Taip, kas galėjo pagalvoti, kad kažkas sugebės įkalbėti Sebastianą ateiti į turnyro uždarymo šventę. Ne tik ateiti, o dar ir pasiruošti čempionų šokiui. Labai tikėjosi, kad Aukselė sugebės neapmindyti jo kojų.
Kai galiausiai jau pasiekė salę, jau girdėjosi iš ten sklindanti muzika, o iki šokio buvo likę vos kelios minutės. Na, vis tiek nieks nedrįs pasakyti, kad Sebastianas Azrielis pavėlavo. Vaikinukas įėjo į salę, beveik kaip mat prie jo prilėkė Auksė.
- Nagi, juk nepagalvojai, kad vėluosiu?- vyptelėjo.- Juk tokia puota negalėtų vykti be manęs. Na, o jei ir vėluočiau, tikriausiai visiems tektų palaukti manęs. Tiesa?- paskutinį žodį sušnabždėjo tiesiai į Auksės ausį.- Taigi, ar galėčiau jus pakviesti šokiui?- nusišypsodamas, ištiesdamas ranką Auksės link ir kiek nulenkęs galvą tarė.
-
-Nesijaudink, jei susimausim, tai turbūt kartu,-tyliai tarstelėjusi Elridė išspraudė šypseną, nors tokio dalyko tikrai nenorėjo. Apsikvailinti eilinį sykį prieš visus? Skamba puikiai!
Salės puošnumas privertė mergaitę susižavėti, ne dažnai ją tokią pamatysi. Šyptelėjusi sau, kad įveikė jau tiek daug baltapūkė eidama apsidairė ir nužvelgė salėje esančius žmones. O su Švilpynės atstove visai net nebendravau... - svarstydama, ar reiktų užkalbinti dalyvę mergaičiukė išgirdo ne visą Dafydd klausimą, kuris ją šiek tiek suglumino.
-Nežinau?-nesuprasdama Elridė nužvelgė berniuką, o tada suprato, kad šis turbūt visiškai nieko nežinojo, kaip viskas vyksta.-Apie laimėtojus praneš ceremonijos gale,-papildžiusi atsakymą mergaičiukė nusišypsojo ir suvokusi, kad reiktų jau stoti vėl pajautė didžiulę baimę. Na, bet ką padarysi, šokt vis tiek reikės.
-Svarbiausia nepargriūti,-taip pasakiusi mergaitė išsitiesė ir pasuko galvą į šoną. Dieve padėk... Svarstydama apie daugybę bandymų kambaryje mokytis šokti Elridė meldėsi, kad taip, kaip šoko tame kambaryje, ji nešoks. Nes tada bus nunešta kažkuri kita pora ir ji gulės ant žemės ir bus labai blogai.
Bet, visgi, nebuvo viskas taip blogai, kaip ši įsivaizdavo. Šokis prasidėjo, o baltapūkė vis labiau ir labiau leidosi į nieką ir tiesiog šoko. Muzika grojo, o ji nemąstė ir tikėjosi, kad vaikinukui, su kuriuo šoka, nėra taip blogai, kaip šis įsivaizdavo.
-Manau, ne taip jau ir blogai sekasi...-draugiškai tarstelėjo mergaičiukė vis prisimindama savo būdus mokytis šokti.
-
-Klausyk, dar pasaulio pabaiga neįvyko.
Kajus sunėręs rankas ant krūtinės stovėjo Švilpynės berniukų miegamajame ir niūriai žvelgė į Sniegą.
-Ne, bet...
-Tai ramiai,- uždengdamas uodega laputes sumurkė baltas katinas,- Mes gausime tų Kelionmilčių miltelių ir galėsim su juo susisiekti. Nors ir vyresnis už tave, galvą tai tikrai turi.
Kajus užvertė akis į lubas ir sunkiai atsiduso.
-Bent gausiu kažkiek teorinių žinių...
-Bent kažkiek,- atantrino katinas,- O dabar, reik tau pasijudint antraip pražiopsiosi puotą ir kažkas nusigriebs Wreną....
-SNIEGE!- pagalvė nušvilpė į baltą katiną. Tas žioptelėjo, kaip tik katinas moka, vos spėjo išsisukti nuo pagalvės.
Sniegas stryktelėjo ant lovos, tačiau Kajui nespėjus ko nors dar išpyškinti, augintis vėl kalbėjo:
-Nagi, jūsų nesieja kraujo ryšiai...o be to...aš daug ką matau ir girdžiu...
-Ji mano įseserė!
-Būtent! Kraujo ryšiai-
Dar viena pagalvė nuskriejo katino pusėn.
Sniegas vėl išvengė puolimo.
-Paklausyk, žinau pinkantiškų naujienų iš suagusiųjų..- Kajaus rankoje sustingo dar viena pagalvė.
-Tačiau tai suagusiųjų reikalai ir tau jų nereikia žinoti.
Kajus šveitė pagalvę į katiną.
Sniegas vėl išvengė ir niūriai nužvelgė likusias pagalves, tiesą sakant, visos berniukų miegamojo pagalvės buvo mestos į jį.
Katinas atsiduso.
-Gerai, gerai patylėsiu,- Kajui nusisukus, tyliai sumurkė,- Bet vis vien gera pora išeitute.
Prefektas apsimetė nieko negirdėjęs.
Skubiais burtų lazdelės postelėjimais, pagalvės atsidūrė ten kur reikia, penkiolikmetis perbraukė pirštais švarką (nerimavo ir jaudinosi).
Kajus ramiai žingsniavo kartu su Wrena link Didžiosios salės.
Prefektas girdėjo tankiai savo beplakančią širdį. Tai buvo visai kitaip nei pas Faunus dvare per Kūčias. Tą kartą jie nešoko...kartu.
O šį...Kajus sau mintyse pasakė nusiraminti.
Tu šoksi kartu su Švilpynės čempione.
Kūną nuvilniojo šilumos banga. Ir pasididžiavimo, taip pat.
Jis šyptelėjo Wrenai, apsitaisiusiai apelsininės spalvos suknele.
Ji tau tinka,- dūzgė mintyse komplimentas įseserei, tačiau Kajus neišdrįso to ištarti.
Tu graži.
Vos įžengus į Didžiąją salę, Kajus tyliai pasidžiaugė, kad nusprendė puotoje dalyvauti.
Maaaiistaaaaas. Jo tiek daug!
Deja, tamsiai pilku švarku ir tos pačios kelnėmis apsitaisęs prefektas susitvardė ir žvilgtelėjo į Alder.
-Pašokim?- nekaltai šyptelėjo.
Be jo ir Wrenos buvo ir kitas turnyro dalyvės. Elridę pažinojo iš kvidičo. Auksę? Kažkur gal pamokose ar koridoriuse matyta.
Buvo ir kitų mokinių, tačiau pastarųjų nepažinojo, tik buvo sutikęs prasilenkiant koridoriuose.
-
- Kitą kartą, jei toks bus, galėsi išbandyti laimę, - tyliai tarstelėjo jam atgalios, - visgi, abejoju ar tavęs visa salė lauktų, bet čia ginčytinas klausimas.
Auksei niekad nepatiko dėmesys arba kai į ją spoksojo. Būdama erdvėje, kur turės šokti, stengėsi nepanikuoti. Čia mažiau galimybių susimauti nei pačio turnyro metu, Aukse. Be to, nesi viena. Varnė šyptelėjo pamačiusi šitokį Sebastiano džentelmeniškumą.
- Žinoma, - pati ištiesė ranką bei susikabino. Iš šalies žiūrint galėjo pasirodyti, jog Hale tai darė atsargiai, tarsi ko bijodama. Pasigirdo keli muzikos akordai, paraginę išsitiesti ir pakelti galvą, akis atplėšti nuo žemės. Švelnus natų skambesys užpildė salę, o mergaitė, kuriai atrodė, jog neišlais viso šio baliaus ir dėmesio, atsargiai pajudėjo. Ji atlošė pečius šiek tiek daugiau bei pabandė atsipalaiduoti - net pradėjo truputį mėgautis šokiu. Pasidarė lengviau judėti, nors užtikrintumo vis dar trūko.
- O tau buvo būtina prasisegti tas dvi marškinių sagas? - sukuždėjo darydama sukinį, kol bandė gaudyti jo akis. Auksė pati negalėjo suprasti, kodėl to paklausė, tačiau protas nepajėgė atsispirti smalsumui - Marlena norėjo išgirsti atsakymą.
-
Reikėjo tiesiog įeiti į salę. Šokių ir laukė, ir šiek tiek baiminosi, kad niekam neužmintų ant kojos. Ramiai, juk niekam kojos amputuot nereikės, tu ne dramblys... O jeigu... Jeigu susimaus, nugrius ir išsitėkš prieš visus? Galų gale pagalvojo, kaip bus keista šokti su Kajumi. Gal jis norėjo pakviesti ką nors kitą? Didžiosios salės triukšmas vis garsėjo, o pamačius kaip gražiai išpuošta patalpa, kuri anksčiau buvo paprasčiausia vieta, kur visi valgo, beveik patikėjo, kad atrodo kvailai. Pamatė kitas trikovės dalyves - Auksė buvo pasipuošusi dailia žydra suknele, o Elridė - juoda. Tiesą sakant, panašiai ir manė, kad bus, tačiau aplinkui ryškesnės suknelės už savąją nematė. Būtinai turėjau išsirinkti šitą? Dabar beveik šviesiu tarp visų pastelinių atspalvių ir tamsių kostiumų jūros. Net turnyro taurė nebuvo tokia ryški, nors ir pastatyta visiems matomoje vietoje. Prasidėjus šokiui kiti prisijungs ir nieks į mane nebežiūrės...
Švilpė linktelėjo pritardama Kajui, kadangi numanė, kad jei prasižios, arba nieko nepasakys, arba išpyškins daugiau, negu reikėtų. Vat jis apsirengė kaip reikėjo... Helga, o ir tu taip pergyvenai, kai apsivilkdavai geltona suknele? Raganaičių grupė pradėjo groti melodiją, vadinasi, reikėjo pradėti šokį. Padėjo ranką ant Winterso peties ir mėgino nusiraminti bei nenugriūti, nes nors batelių kulniukai buvo visai neaukšti, tačiau tokių kasdien nenešiojo. Wrena, taigi taip laukei šito šokio, ko dabar nervinies? Suknelės nebebūtų pakeitusi, o šokių įgūdžių - pagerinusi, tad nusiramino ir toliau dėliojo žingsnelius jau mažiau įsitempusi.
-
Tyla, keli gilūs įkvėpimai ir dangaus mėlynumo akių žvilgsnis, įsmeigtas į šalia susirangiusį laikinių kačių kailio savininką. Neįprasti dryžiai ant ūsuotojo priminė džiunglėse gyvenančių didžiųjų kačių palikuonį. Ir tik tylus murkimas, merginos rankai palietus purų kailiuką, išdavė, kas gi iš tiesų guli šalia žaviosios lankininkės.
Praleisti laiką glostant švelnų Tigriaus kailį ir klausantis tylaus, patenkinto katino murkimo, lengva ir paprasta. Laikas, kuris įprastai niekur neskubėdavo, dabar pralėkė nė nestabteldamas. Nė neketindamas sustoti ir nuklysti į Didžiąją salę, kur rinkosi Burtų trikovės turnyro nugalėtojai.
Užmiršti apie vykstančią ir seniai lauktą puotą, neleido pilyje girdimas šurmulys, linksmas juokas ir visur aidintys balsai. Po įtemptų ir varginančių mokslo ir turnyro savaičių Hogvartsą pagaliau užliejo šventinė nuotaika. Visų mokinių veiduose po ilgo laiko spindėjo plačios šypsenos, leidžiančios suprasti, jog pamokos, namų darbai ar kiti varginantys dalykai liko nustumti į šalį. Visi skubėjo sveikinti naujojo čempiono ir linksmai praleisti laiką.
Pirštai, panardinti į ūsuotojo kailiuką, lėtai išniro atsisveikindami su šiluma, sklindančia nuo mažojo kačių atstovo.
Tylus murkimas, visą šį laiką vinguriavęs tarp kambaryje esančių baldų, akimirksniu nutilo. Kambaryje stojo tyla, nutraukiama tik antgamtiniams padarams girdimo merginos kvėpavimo.
Tingiai pakėlus galvą, dryžuotojo žvilgsnis nuklydo į šalia sėdinčią šviesiaplaukę.
Įprastai rankose esantis juodas lankas, puoštas mažučiais angelo sparnais, žvelgė iš savo vietos, prašydamas paimti jį į rankas ir iššauti kelias strėles. Taip, kaip visuomet. Taikliai ir grakščiai.
Atispirti nebyliam prašymui, sunku, tačiau keliauti į puotą su lanku rankose ir įprasta apranga, nedera.
Lėtai pakilus nuo minkštos lovos, dangaus mėlynumo akių žvilgsnis pagaliau nukrypo į veidrodinį stiklą. Balta suknelė su giliu skeltuku, apduogindama visą dešinią koją žengiant žingsnį, išryškino dailų merginos kūną. Širdelės formos iškirptė, puošta dailiais nėriniais, atidengė ryškų raktikaulį ir kaklą puošiantį vėrinį su sidabriniu vilko letenos pakabučiu. Ilgi, įprastai palaidi šviesūs plaukai, dabar puikavosi susegti iš šonų ir papuošti safyriniu segtuku, simbolizuojančiu Varno Nagą. Sugarbanoti didelėmis garbanomis, šie švelniai krito ant glenžnų pečių, paslėpdami suknelės atidengtą nugarą.
Žvilgsniui nuslydus iki švelnių bruožų veido, šis nukrypo į švelniai raudonu lūpdažiu išryškintas putlias lūpas, išsilenkusias į plačią šypseną, ir galiausiai į dangaus mėlynumo akis, išryškintas šešėliais.
Stovėti priešais veidrodį ir matyti puotai pasipuošusią, balta suknele apsivilkusią merginą, kuri įprastai dėvėdavo šios spalvos priešingybę, ir pačiai mėlynakei buvo neįprasta. Noras, nusivilkti dailią suknelę ir įlįsti į odinius džinsus, juodą palaidinę ir odinį švarką, verste vertė žengti žingsnį link drabužinės.
Giliai įkvėpusi Davina paskutinį kartą žvilgtelėjo į savo atvaizdą, veidrodyje besišypsančią merginą, ir kryptelėjusi galvą, ėmė žingsniuoti Didžiosios salės link. Ten, kur dalis Hogvartso pilies mokinių jau dalinosi šventine nuotaika ir linksmai leido laiką.
Lėti žingsniai, tiesi nugara ir suknelės atidengta nuoga kojos oda, privertė pasijusti tarsi sapne. Nors ne kartą teko dalyvauti šventėse, tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Šalia nebuvo tėvų, kuriuos įprastai žavioji lankininkė lydėdavo į puotas. Hogvartse nebuvo tų, kuriuos šviesiaplaukė pažinojo, kaip žiobarus. Čia buvo tie su kuriais mergina praleido visus septynerius metus mokydamasi magijos paslapčių ir įdomybių.
Įžengus į Didžiąją salę, spėjimas, jog čia bus susirinkę nemaža dalis mokinių, buvo teisingas. Linksma nuotaika ir laimingos šypsenos veiduose privertė ir pačią mėlynakę plačiau nusišypsoti. Pajusti šventinę nuotaiką.
Stabtelėjusi prie įėjimo Davina lėtai nužvelgė susirinkusiuosius. Dangaus mėlynumo žvilgsniui užkliuvus už baltų Elridės plaukų, mergina pajuto palengvėjimą. Jai pavyko. Elridė sveika.
Šypsodamasi jaunoji ispanė kryptelėjo galvą nužvelgdama likusią mokinių dalį.
-
Dafydd negalėjo atsistebėti Elridės ramumu. Kiek ją prisiminė, ji tikrai nepasižymėjo šia savybe. Tačiau dabar buvo daug didesnių problemų - kažkaip sušokti tą pirmą šokį. Ir kodėl ji mane pakvietė? Ir kodėl aš sutikau? panikavo klastuolis.
Net ir velsiečio klausimas, kuris, ko gero, galėjo suerzinti merginą, liko atsakytas visai normaliu tonu. Dafydd gerokai sutriko. Jis nenorėjo erzinti šokių partnerės - tik jau ne prieš pat šokį. Tačiau jis tikrai nežinojo, kad laimėtojas dar neaiškus. O štai ši baltaplaukė, ko gero, dėl rezultatų jaudinasi. Jau jis pats tikrai nebūtų taip draugiškai atsakęs...
Ir tada atėjo tas laikas, kai reikėjo pradėti šokti. Elridei atrodė svarbiausia nepargriūti. Tačiau Dafydd manė, kad jam svarbiau nesutraiškyti merginos kojų. Kaip nors gal nepargrius. Bet štai užlipti Elridei ant pėdos... Lengviau negu lengva.
Pagaliau užgrojo muzika. Dafydd pajuto, kaip jaudinasi. Tačiau reikėjo pradėti šokti. Iš pradžių buvo be galo baisu. Mintyse klastuolis plūdosi. Tačiau pamažu porelė šiek tiek įsišoko. Velsietis šiek tiek atsipalaidavo.
- Aha, nėra taip baisu, kaip maniau, kad bus, - tyliai atsiliepė Dafydd. Vis dėlto mintyse jis meldėsi, kad kuo greičiau šita muzika nutiltų ir jam nebereikėtų čia kankintis. Nepaisant to, kad iki šio dar lyg ir nenumynė niekam kojos, klastuolis negalėjo nejausti įtampos.
-
Turner stovėjo savo kambaryje ir įtemptai mąstė, ką gi jam daryti. Labai norėjosi nueiti į puotą. Visų pirma, jam, kaip profesoriui, priderėjo pasveikinti naująjį čempioną. Tiksliau, čempionę, juk turnyre varžėsi vien merginos. Be to, pilyje seniai reikėjo kokio nors smagaus renginio, kad praskaidrintų mokslų niūrią ir paties turnyro įtemptą nuotaiką.
Tačiau Matthew nežinojo, ką gi jam ten reikės daryti. Kartą susitikęs su profesore Patvel Kiauliasodyje juodaplaukis tikėjosi, kad galės ją išvesti šokti. Tačiau po to susitikimo jis iš viso jaunosios kolegės nebematė. Direktorės jis šokdinti tikrai nesiryš, o daugiau tarsi nebuvo variantų. O nueiti tam, kad pastovėtum pasienyje? Atrodo ne itin oriai, ar ne? Tam, kad pavalgytų, profesoriui į renginį eiti irgi nepridera.
Vis dėlto Matthew nutarė bent jau nueiti apsižvalgyti. Pasveikins dalyves, juk visos jos pasirodė tikrai šauniai. O tai padaręs astronomijos profesorius galės ramiausiai keliauti atgal. Tačiau prieš einant į salę reikėjo išspręsti kitą problemą: ką gi jam apsivilkti? Matthew nebuvo didelis pokylių mylėtojas. Ko gero, didžiausios šventės jam buvo brolių vestuvės. Laimei, mokykloje ramiai gulėjo profesoriaus "vestuviniai" rūbai. Tad Turner neskubėdamas išsitraukė kostiumą ir jį nužvelgęs atsiduso. Matėsi, kad jis jau dėvėtas. O burtais, žinoma, Matthew nesugebės jo sutvarkyti. Deja, nebuvo ką daryti. Puota tikriausiai jau seniai prasidėjusi. Gal jau ir rezultatai aiškūs? Matthew nenorėjo dar labiau vėluoti, tad skubiai apsivilko kostiumą ir patraukė didžiosios salės link.
Artėjant prie jos buvo galima girdėti vis didėjantį šurmulį. Ir tas šurmulys buvo džiugus. Turner buvo tuo labai patenkintas. Tad jis neskubėdamas žingsniavo puotos link. Praeidamas vis pasisveikindavo su mokiniais. Panašu, kad jie yra atsipalaidavę - Matthew nejautė to nejaukumo, kurį paprastai jausdavo atsidūręs tarp didesnės grupės paauglių.
Galiausiai profesorius įžengė į salę. Ji atrodė pasakiškai. Turner kurį laiką tiesiog žvalgėsi ir grožėjosi. Tačiau tada prisiminė, ko čia atėjo. Netrukus geriau apsižvalgęs pamatė visas tris čempiones. Visos jos šoko su savo partneriais. Ir, atrodo, šoko visai neblogai. Gerai, kad aš niekada nebuvau čempionas karčiai pagalvojo Matthew, susimąstęs apie savo šokio galimybes.
Netrukus jis pamatė Varno Nago mokinę, taip pat žvelgiančią į čempiones. Tai buvo ta pati mokinė, kuri visai neseniai mokė Matthew šaudyti iš lanko. Berods Davina. Turner neskubėdamas patraukė link jos.
- Sveika, - priėjęs pratarė jis. - Ką manai apie galimybę pašokti? Tik turiu perspėti, kad nesu pats geriausias šokėjas.
Juodaplaukis nusijuokė. Jis su tam tikru smalsumu žvelgė į merginą - buvo labai įdomu, ar ji sutiks pašokti.
-
Nepastebėti visų veiduose plačių šypsenų ir laimingų žvilgsnių, buvo neįmanoma. Šventinė nuotaika užliejo visą pilį.
Dailiai papuošta Didžioji salė nuolat kaustė mėlynakės žvilgsnį. Daugybę kartų lankyta patalpa dabar buvo pasikeitusi neatpažįstamai. Visi keturi koledžų stalai dingę palikdami vietos kur kas mažesniems staliukas, nukrautiems įvairiausiomis vaišėmis, ir erdviai šokių aikštei, kurioje su savo išrinktaisiais šoko Burtų trikovės turnyro čempionės. Pripažinti, jog atsiveriantis vaizdas priminė pasakose aprašomą puotą, nesunku. Tereikėjo leisti linksmai šventės nuotaikai užlieti kūną.
Šypsodamasi Davina kilstelėjo galvą žvilgsnį nukreipdama į Didžiosios salės lubas, nusėtas tūkstančiais žvaigždžių. Žvaigždėtas "dangus" privertė kilstelėti lūpų kampučius.
Ar tai sapnas?
Ne, tai Hogvartas.
Burtų ir magijos pasaulis.
Salės viduryje muzikos ritmu judančios poros ir tyli muzika, užliejusi visą salę, neleido nė akimirkai pamiršti, kas netrukus įvyks. Sunkios ir varginančios Burtų trikovės turnyro užduotys pagaliau baigėsi. Čempionai linksmai leisdami laiką laukė rezultatų paskelbimo, o kiti palaikydami savo koledžus linksmai leido laiką.
Salėje karaliaujantį šurmulį nutraukus šalia nuskambėjusiam balsui, Davina lėtai pakreipė galvą. Išvydus šalia stovintį tamsiaplaukį, su kuriuo mergina visai neseniai šaudė iš lanko, lūpų kampučiai išsilekia į žavią šypseną. Regis, pasveikinti būsimą šių metų čempionę nusprendė ir profesoriai.
Sulaukusi pasiūlymo dėl šokio, Davina kiek pasimetusi šyptelėjo. Žingsniuojant puotos link mėlynakė nė neketino keliauti į šokių aikštelę. Tikėjosi laiką praleisti, kiek kitaip.
Ir vis dėl to, sulaukus netikėto pasiūlymo, dangaus mėlynumo žvilgsnis nejučia nuklydo atgal į salę ieškodamas baltų plaukų savininko. Tik, regis, žavusis princas nusprendė pilyje rengiamą puotą praleisti.
Neleisdama nusivylimui sugadinti šventinės nuotaikos, žavioji lankininkė nukreipė žvilgsnį į šalia stovintį profesorių.
–Mielai,–plačiai šypsodamasi linktelėjo,–tik abejoju, jog išsirinkot gerą šokių partnerę,–tyliai nusijuokė lėtai žingsniuodama šokių aikštelės link.
-
Stovėti priešais veidrodį ir žvelgti į merginą, pasipuošusią Didžiojoje salėje vykstančiai puotai, itin keista.
Kūną dengianti trumpa, varno plunksnų juodumo suknelė, priminė prieš metus Užburtajame dvare praleistą vakarą su jaunuoju vampyru. Prireikė daugiau nei dvylikos mėnesių, jog jaunosios anglės kūną ir vėl papuoštų vakarinė apranga. Dėvėti suknelę vis dar atrodė keista ir neįprasta. Atrodė, jog net pats kūnas prašyte prašosi būti paslėptas kasdienės aprangos. Patogių džinsų ir mėgstamo džemperio. Idealus derinys Didžiojoje salėje vykstančiai puotai... Suprasti, jog pasirodyti šventėje su įprasta apranga, nedera, nebuvo sunku.
Safyrinių akių žvilgsniui klaidžiojant veidrodinio stiklo paviršiumi, Luna atidžiai nužvelgė savo atspindį.
Patikėti, jog priešais stovi ne kas kitas, kaip ji pati, prireikė kelių akimirkų. Galbūt derėtų dažniau džinsus iškeisti į suknelę?
Žinodama, jog bet kokiu atveju atsakymas neigiamas, mergina kryptelėjo galvą nusisukdama nuo veidrodžio ir imdama žingsniuoti koridoriaus link.
Pirštams švelniai sugniaužus durų rankeną, Luna stabtelėjo žvilgtelėdama atgal. Abejonės ar tikrai verta eiti į puotą, neleido tvirtai apsispręsti. Atrodė, jog pasilikus kambaryje, bus kur kas geriau. Ir vis dėl to, krūtinėje besidaužanti širdis, neleidžianti pamiršti, jog ten, kažkur šalia Didžiosios salės, laukia žavusis vampyras, privertė nulenkti rankeną ir žengti į koridorių.
Hogvatrso pilies koridoriuose karaliaujanti tyla leido suprasti, jog daugelis mokinių laiką leidžia puotoje.
Lėtai žingsniuodama Luna kryptelėjo galvą. Languose atsispindintis atvaizdas privertė šyptelėti.
Trumpa, juoda suknelė, apnuoginusi kojas, privertė nuklysti į priminimus. Dvaro iškrėstas pokštas, prieš metus laiko, iššaukė tylų juoką. Stengdamasi nebegalvoti apie tą vakarą, mėlynakė nusuko žvilgsnį nuo atvaizdo.
Gili iškirptė išryškino ant kaklo kabantį, Elijah'aus dovanotą pakabuką, su žaviosios anglės vardu. Už nugaros supinti plaukai į storą kasą, leisdami kelioms susigarbanojosiomis sruogoms išsprūsti, puikavosi papuošti baltais lauko gėlių žiedalapiais. O mažas, tarsi brangakmeniai akis, paryškino juodas pieštukas, apvestas aplink.
Puikią vilkolakės klausą pasiekus linksmam muzikos skambesiui, mėlynakė kilstelėjo lūpų kampučius. Regis, net pasiekti Didžiosios salės neprireikė, jog suprastum, kad pilyje karaliauja šventinė nuotaika.
-
Visi, netgi Marcus'o ne per daug mėgstamas astronomijos profesorius (grifas dar nepamiršo žirklių ir naktinių slampinėjimų į bokštą!), jau turėjo poras. Antrakursis pavydžiai nužvelgė fyfiną Varno Nago moksleivės šokių partnerį. Visgi sužaisti su išvaizda jis mokėjo. Grifas įsimetė likusią sausainio pusę į burną ir tuomet pastebėjo į salę įžengiant Elridę. Balti jos plaukai su juoda suknele sudarė nuostabų kontrastą. O dar tos rožės...
Marcus'as nepajuto, kaip įsispoksojo į merginą ir nė nekramtė sausainio. Tuomet jam iš už nugaros kažkas palinkėjo skanaus ir iš netikėtumo vaikis paspringo. Jis ėmė kosėti ir krenkšti, akys prisipildė ašarų ir paraudonavo. Berniuko skruostai - irgi, mat netgi šitame triukšme ir chaose jis jautėsi it būtų gerai girdimas. Kai baigė išsikosėti, Green'as atsitiesė ir išvydo seserį.
- Tu mane išgąsdinai, - suniurzgė jis ir pavogė sausainį jai iš rankų. - Velniai žino, kur tas Adam trainiojasi. Sakė, palaikys kompaniją, bet kaip matai... - numykė jis.
Tuomet į grifo akis krito Elridė, besisukanti šųokių aikštelėje su... ryžu klastuoliu. Stipriai jaunesniu už ją. Atimtasis sausainis Marcus'o delne virto trupinėliais. Grifas lėtai atitraukė žvilgsnį nuo poros it jo akys būtų karamele prie jų prilipdytos ir ji tįstų bei temptųsi, ir pažvelgė į seserį, stengdamasis kalbėti kaip įmanoma ramiau.
- O tu ko čia lūkuriuoji? Susitarei su kuo nors?
-
Panašu, kad kiek nedrąsus pasiūlymas sutrikdė ir tą, kuriai jis buvo skirtas. Tačiau šviesiaplaukė varnė neatmetė šio pasiūlymo. Matthew jau beveik dėl to gailėjosi, tačiau juk atsisakyti nebegalėjo.
- Ką gi, nesu tikras, ar labai jau geras šokių partneris pasisiūlė tau, - šyptelėjo Turner. Jis jau seniai nešoko. Netgi labai seniai. Tačiau tikėjosi, kad bent kažkiek pavyks tai padaryti. Ir neapsijuokti. Gal seksis geriau negu šaudyti iš lanko pagalvojo profesorius. Vis dėlto tokia mintis nebuvo itin gera, nes Matthew iš karto pajuto kylančią įtampą. Ir ko aš čia atėjau? beviltiškai klausė savęs juodaplaukis, tačiau jis jau paėmė merginą už parankės, o kojos nė neatsiklaususios leidimo nešė į šokių aikštelę. Laimei, muzika nebuvo labai greita, tad buvo galima tikėtis, kad Matthew sugebės nesiploti ant žemės. Baisiau buvo tas, kad jis lyg ir turėtų vesti savo šokių partnerę. Vadovauti šokiui. O kaip tą daryti astronomijos profesorius neturėjo nė mažiausio supratimo. Tačiau kažką daryti reikėjo, tad pagaliau Matthew išdrįso pradėti šokti.
Sekėsi palyginus visai neblogai. Vos po kelių akimirkų atmintyje atgijo šokio žingsniai, tad Matthew galėjo tvirta ranka vesti Daviną. Buvo visai smagu. Žinoma, būtų buvę smagiau, jeigu jis nebūtų keliolika metų vyresnis už bet kurį čia esantį... Deja, Turner negalėjo to pakeisti, tad nutarė tiesiog mėgautis akimirka.
- Juk nėra taip jau labai baisu, ar ne? - po kiek laiko pratarė jis.
-
Stevie tikrai nesitikėjo, kad broliukas šitaip išsigąs. Net ir pati mergaitė spėjo išsigąsti, nes Marcus'as įtartinai ilgą laiką kosėjo. Galiausiai baigė. Ir, žinoma, nušvilpė sausainį. Tačiau Stevie nė nespėjo pasipiktinti.
- Na, nenorėjau, - pratarė mergaitė. - O Adam'as kaip visada, ar ne?
Kurį laiką grifė stovėjo šalia brolio ir tylėjo. Ji žvelgė į šokančias poras. Nužvelgė čempiones, kurios, atrodo, tikrai pasistengė atrodyti gražiai. Netgi Elride. Tai gerokai nustebino Stevię, nes ji manė, kad toji baltaplaukė nesirūpins tokiais dalykais.
Žvilgtelėjusi į Marcus'ą Stevie pasekė jo žvilgsnį. Ir gerokai nustebo. Broliukas atidžiai stebėjo ne ką kitą, o kaip tik baltaplaukė Grifų Gūžtos čempionę, šokančią su kažkokiu mažium. Ir panašu, kad Marcus yra ne itin tuo patenkintas! Rudaplaukė pakėlė antakius. Ir, atrodo, jie kilo tol, kol atsidūrė kažkur ties pakaušiu. Green atkreipė dėmesį ir į tai, kad broliukas sutraiškė vargšą sausainį.
Kai Marcus kreipėsi į ją, Stevie suprato, kad jis stengiasi kalbėti kuo normalesniu balsu. Tad mergaitė pasistengė apsimesti, kad nieko nepastebėjo. Viskas buvo pernelyg keista. Juk ji dar ir gerokai vyresnė. Jau nekalbant apie tai, kad bjauri kaip velnias... pagalvojo Stevie.
- Nesusitariau, - galiausiai atsakė į brolio klausimą. - Atėjau... Šiaip, pasibūti.
Stevie nutilo. Ji galvojo, ką gi čia pasakius, nes į galvą vis lindo mintys apie tai, kaip jos brolis spokso į Elridę. Galiausiai Green neištvėrė:
- Klausyk, mačiau, kaip tu į ją spoksai. Žinau, aš ne ji. Bet gal nori su manim pašokt?
-
- Niekis, - linktelėjo galva Marcus'as. - Na, kaip matai. Gal nusprendė pasinaudoti mokyklos chaosu ir kažką pridirbti kuriam nors kabinete, kas jį žino. Man šiandien ūpo prisidėti prie jo nebuvo, - šyptelėjo jis. Nors šią sekundę grifas gal ir visai pasigailėjo, kad neruošia kokiam nors mokytojui staigmenos. Na, arba negaudo knygų snaudalių...
Du Green'ai stovėjo prie stalo kiek nuošaliau. Kurį laiką jiedu stebėjo šokančiųjų poras. Berniukas nepajuto, kaip sesuo matuoja jo žvilgsnį ir atkakliai jį stebi... Ech, tos mergiotės - viską supranta greitai, paprastai ir nepalieka jokių šansų pasiginčyti.
- Šit kaip, - linktelėjo Marcus'as į Stevie atsakymą. Nustebo, kad jo sesuo čia viena. Kaip ir jis. Nelabai turėdamas ko veikti, grifas slapčia išbarstė trupinius po stalu ir pasiėmė naują sausainį. Apžvalgė tolėliau stovinčių antrakursių būrelį, aptarinėjančių, ko gero, čempiones ir jų partnerius. Green'as vėl kramsnojo sausainį. Iki kol jo ramybę nutraukė sesers pastabėlės.
- Ką? - pasipiktinęs sumurmėjo antrakursis. Raudoniui pamažėle slenkant ausimis, jis vis dar drąsiai priešinosi: - niekur aš nespoksojau! Ir, taip, jeigu nori, galim eit pašokti, - linktelėjo, kuo greičiau nukreipdamas temą ir susigrūsdamas sausainį į burną, kad šis nemaišytų.
-
–Esu tikra, kad nusivilti neteks,-padrąsinamai šyptelėjo žvelgdama į šokių aikštelėje lėtai judančias čempiones. Šių veiduose matomas palengvėjimas ir puiki nuotaika privertė nejučia kilstelėti lūpų kampučius.
Pasibaigus Burtų trikovės turnyrui ir pati žavioji lankininkė pajuto palengvėjimą, bei džiaugsmą, jog Elridė su Aukse liko sveikos ir gyvos. Kaltė, jog dėl neteisingo patarimo užduotyje, nutiks kas nors bloga, akimirksniu išgaravo. Liko tik veide spindinti žavi šypsena ir šventinė nuotaika.
Kelias akimirkas žvelgusi į šokių aikštelėje lėtai judančias poras, Davina žvilgtelėjo į šalia žingsniuojantį profesorių. Žingsnis koja kojon su Matthew, priminė namuose likusį tėvą, kuris vos grįžus apglėbdavo savo mažąją vilkiūkštę nebeketindamas paleisti. Ilgesys akimirksniu užvaldė visas mintis. Stengdamasi nuvyti šį į šalį, mergina vos matomai papurtė galvą bandydama visą dėmesį sutelkti būsimam šokiui.
Balta suknelė, kiekvieną kartą žengiant žingsnį, apnuogindavo dešinią koją, o ilgi, šviesūs plaukai švelniai plėvėsavo už nugaros, braukdami per suknelės nedengiamą nugarą.
Stabtelėjus viduryje šokių aikštelės, mėlynakė kilstelėjo lūpų kampučius mintyse padėkodama savo aukštam ūgiui, jog netenka leistis vedamai tamsiaplaukio pasistiebus ant pirštų galų.
Vedama profesoriaus, Davina plačiai nusišypsojo. Buvo keista po ilgo laiko ir vėl atsidurti šokių aikštelėje, ypač, su žmogumi, su kuriuo visai neseniai šaudei iš lanko.
Likimo pokštas.
Tylų muzikos skambesį pertraukus Matthew balsui, šviesiaplaukė linksmai nusijuokė.
–Ne, nėra,–papurtė galvą juokdamasi.
-
Kajus, nusivedęs Alder į šokių aikštelę, dešine sumėmė įseserės ranką, kaire apglėbė už juosmens - šokti mokėjo, tačiau kiek nesusipatogino, nors ir jie netikri giminaičiai, vien ta mintis, jog šoki su įsesere jį kiek trikdė, nei džiugino. Tačiau užuot, gilinisiąs į savo jausmus, šyptelėjo Wrenai ir pradėjo su ja šokti pagal muzikos ritmą.
-Nerviniesi dėl rezultatų? - tyliai, tačiau bendrakoledžei girdimai paklausė,- Nepergyvenk, Igoris neužpyks net ir jei liksi paskutinė. Svarbiausia, kad įgavai kažkokios nors patirties, - pabandė ją paguosti.
Kajus save laikė blogu guodėju, tačiau matydamas, kaip Wrena vargo su trimis užduotimis, nesusilaikė. Nors...beveik stebėjo...Tačiau geriau to neminėti.
Taip, turėjo savo šiokių tokių darbų, kurių geriau nežinoti jo aplinkiniams, ypač Wrenai, Gajai ir Roanai.
-
- Ak, šelmiai jūs, - nusišiepė Stevie. Ji buvo patenkinta, kad jos broliai tokie padūkę. Smagu būna po to klausytis istorijų apie juos... Nutarusi, kad reikės dažniau prisijungti prie jų, Green dar kartą apžvelgė salę. Matė, kaip šauniai šoka čempionės. Ir nutarė, kad gal dėl to ji ir nepateko į turnyrą? Nes tikrai nesugebėtų šitaip šokti? Tačiau gal ir gerai, kad ten pateko Elride. Ji buvo vyresnė ir, tikėtina, protingesnė už Green'ų mergaitę.
Stevie stebėjo, kaip brolis bando paslėpti sutraiškyto sausainio įkalčius. Tai privertė mergaitę nusišypsoti. Nepaisant to, kad dvynukai dar maži, tai, ko gero, normalu. O gal jai pačiai laikas šokti ne su broliais, o su kokiu nors vaikinu? Tokias liūdnokas mintis pertraukė Marcus'o pasipiktinimas. Rudaplaukė matė, kaip rausta brolio ausys. Stevie norėjo ką nors ironiškai pasakyti, tačiau nutarė, kad nebeverta dar labiau erzinti broliuko. Tad ji tik pačiupo sausainį, taip pat sukišo visą į burną ir šiaip ne taip pratarė:
- Eime.
-
Miona nejaukiai trepsėjo vietoje, kai salė prigūžėjo žmonių. Galvoje sukosi įvairios mintys. Netrukus atklydo net tokia, kad derėtų pakeisti suknelės spalvą. Juk, vis dėlto, ji grifė ir nederėtų per tokią šventę vilkėti kito koledžo splavomis. Todėl ilgai nesvarsčiusi išsliūkino iš Didžiosios salės, prieš tai prigriebdama servetėlę.
Greitu žingsniu nulėkė į bendrąjį kambarį ir pažvelgė į save veidrodyje. Ji atrodė pernelyg ne grifiškai. Giliai atsiduso ir nukreipė lazdelę į servetėlę. Sušnibždėjo burtažodį ir ji pakeitė spalvą iš baltos į ryškiai raudoną. Puiku.
- Nieko nenutiks, man pavyks, suknelės nesugadinsiu, o mama manęs neaprėks, - ramino save ir lazdele parodė į save, o tiksliau, į suknelę. - Aš nenusidažysiu. Nieku gyvu. - Ir vėl giliai įkvėpusi ištarė burtažodį: - Colovaria.
Veidrodyje stebėjo, kaip suknelė pakeičia spalvą į beveik kraujo raudoną. Mergina nenusidažė. Ir už tai lengvai atsikvėpė. Nuoširdžiai tikėjosi, kad niekas jos nebuvo pastebėję šventėje ir šio pasikeitimo niekas nesuuos.
Dabar rudakė Grifų Gūžtos prefektė jautėsi kur kas geriau ir net gražiau. Raudona spalva jai tikrai tiko. Nuvijusi tokias mintis greit įsisegė ryškiai raudoną gėlytę į vis dar garbanotus plaukus ir, pasiėmusi delninukę, grįžo salėn. Kaip tik jau šoko čempionai su savo poromis. Varno Nago koledžo mokinė atrodė tikrai puikiai. Josios suknelė kengvai plazdėjo palei grindis ir atrodė taip tarsai ji sklandytų. Vėliau akis patraukė ir Švilpynės moksleivė Wrena. Suknelė buvo tikrai ryški, tačiau išsiskirti tokia proga nebuvo nieko bloga. Apelsininė spalva jai puikiai tinka, - susižavėjo Miona ir galiausiai nukreipė akis į kažkokią merginą juoda suknele. Štai tada ji liko be amo. Tai buvo Elridė. Miona niekada nebūtų pamaniusi, kad štai ši, gan paniurusi, šiek tiek akiplėšiška ir tikrai drąsi bei draugiška mergina, gali kada nors vilkėti suknelę. Ji atrodė įstabiai. Suknelė atrodė pritrenkiančiai. Net apdegę plaukai atrodė puikiai. Prefektė taip apsidžiaugė, kad Elridė sveika, kad net suplojo rankomis.
Kai jie apsisuko, mergina pamatė, su kuo ji šoka. Ak, štai ko jis laukė... - prisimerkė ši. Nors pasijuto baisiai nesmagiai ir net nudiegė pilvą, pasistengė nuvyti niūrias mintis ir pasidžiaugti, kaip visi puikiai šoka.
Prisipylusi į taurę putojančio punčo toliau stebėjo besisukančias poras. O, profesorius Metthew, - kilstelėjo antakį ketvirtakursė, kai pamatė, kad jis vedasi šokti puikiai atrodančią mokinę. Ne, šviesiaplaukė nesišaipė. Ji džiaugėsi, kad net ir vyresnieji nori pasidžiaugti švente. Čia pat išvydo Stevie ir Marcus'ą, kurie tuojau patraukė į šokių aikštelę. Puota pamažu ėmė vis labiau suktis, o Miona giliai atsiduso. Norėjo šokti ir ji, tačiau nebuvo su kuo. Nejučiomis įsmeigė savo rudų akių žvilgsnį į Dafydd. Na, jam reiktų praktikos šokiuose, - kandžiai pagalvojo ir gurkštelėjo gėrimo.
-
Tolimesnius žingsnelius šokti buvo lengviau, nes jau kiek apsiprato. Nebereikėjo taip galvoti, kur pastatyti koją ar jei pastatys ją ten, niekam neužmins ant kojos ar suknelės - prie dalyvių prisijungė dar keletas porų.
- Žinoma, nervinuosi. Turbūt ir jos nervinasi. Kaip čia nesinervinsi,- šyptelėjo.- Aišku, kad Igoris nesupyks, o greičiausiai ir liksiu paskutinė. Juk šitaip susimoviau...- prisiminus paskutiniosios užduoties pabaigą, atsiduso. Nieko jau nebebūtų pakeitusi. Priešininkės buvo daug stipresnės už ją, o Elridė - dar ir septintakursė, greitai baigs mokyklą.
Pagalvojo kaip greitai lekia laikas. Dar pora metų ir gali būti, jog Kajų matys tik per Kalėdas ir Velykas. Arba dar rečiau. Atrodė, visai neseniai susipažino, o palyginus, jau greitai baigs mokyklą. Turbūt nematyti Hogvartso ir mokinių bus sudėtingiau, nei pirmame kurse įsilieti į tokį gyvenimą. Bus keista nematyti žmonių, prie kurių taip priprato.
Wrena norėjo pakeisti temą. Apie turnyrą kalbėti visai nenorėjo ir dar kurį laiką nenorės. Pūslėtus delnus greitai išgydė ligoninės sparne, visus kitus sužeidimus irgi, atrodė, lyg turnyro net nebūtų buvę. Bet jis buvo. O dabar, savo nežinia lyg prieš užduotis ar čempionų vardų paskelbimą, kankino.
- Po Hogvartso planuoji būti kvidičininku?- pabandė spėti prisiminus tas šluotas, kurių dar nespėjo pamėgti.
-
Edgar'as keliavo Didžiosios salės link, iš kurios jau buvo girdėti sklindanti muzika. Ji bylojo apie jau prasidėjusį Burtų trikovės turnyro pokylį. Juodaplaukiui buvo smalsu, kaip ir daugeliui čia besimokančių, sužinoti turnyro rezultatus. Aišku, tai buvo ne pagrindinis dalykas, dėl kurio ėjo čia. Svarbiausia Jeffter'iui buvo pasveikinti Grifų Gūžtai atstovavusią čempionę, kuri taip pat buvo ir jo globotinė. Nežinia dar, ar ji laimėjo, ar ne, bet nepaisant rezultato ji, kaip ir kitos turnyro dalyvės, nusipelnė sveikinimų, jog atlaikė visas tris užduotis. Pačių užduočių animagas nestebėjo, bet apie jas girdėjo, kaip ir apie tai, kaip juose sekėsi dalyvėms. Užduotys buvo gana pavojingos ir tikrai vertė ne vieną nerimauti, tačiau Edgar'as, bent dėl savo globotinės, viso turnyro metu buvo ramus ir per daug nesuko galvos dėl galimų nelaimingų atsitikimų Elridei, nes tikėjo, kad ji sugebės atsilaikyti. Tikriausiai, tokį užtikrintumo jausmą suteikė žinojimas ką ji gali ir sugeba. Žinoma, kad su užduotimis ji susitvarkys be priekaištų nebūtų teigęs, nes septintakursei dar buvo kur tobulėti.
Vaikinas pravėręs Didžiosios salės duris išvydo daugybę mokinių, kurių daugelis šiuo metu šoko. Stengdamasis neatkreipti į save per daug dėmesio, žaliaakis salės pakraščiu nužingsniavo iki Garbingojo stalo, kur užėmė jam skirtą vietą ir akimis susirado šokančią Endlercat.
-
Kajus įsišiepė.
-Pagal žiobarus būtai užėmusi prizinę vietą ir iškovosi bronzos medalį,- priminė prefektas,- Na, aš būčiau už tave dar blogiau susimovęs, ypač trečiojoje užduotyje,- pastarąją tikrai atidžiau stebėjo,- Aš neapkenčiu gaisrų, o tas degantis labirintas man tai ir priminė,- Kajus prikando lūpą.
Jam nepatinko nevaldoma ugnis- židinyje, lauže ugnis ar degantis degtukas, fakelas jam nekėlė baimės, bet milžiniški gaisrai - kėlė paniką. Globojamas vienos šeimos, vieną vasarą stovyklavo miške, Kroatijoje, kuris netrukus užsidegė. Nuo to laiko, Kajus vengė kelionių į miškus vidurį vasaros.
-Taip,- linktelėjo,- Noriu patekti į kokią nors komandą, o gal net su kažkuo sukurti naują komandą,- prisiminė Keitą,- O tu? Dar nesusimąstai kuo nori dirbti? Neįsivaizduoju tavęs kvidiče, bet kiek girdėjau yra žirgų lenktynės, tačiau skirtumas nuo žiobariškų, jog lenktyniaujama ant granian'ų. Jei tau ne prie širdies sportas...eh..bet vis vien tavęs neįsivaizduoju Magijos Ministerijoje...bet kas tau patika?
-
- Bet jeigu būtų dalyvavęs Klastūnynas, negaučiau nei to,- šyptelėjo, tačiau netrukus surimtėjo išgirdus, jog labirintas Kajui priminė gaisrą. Buvo kvaila klausti ar jis yra matęs ar net buvęs gaisre, nes jei ne, greičiausiai net nebūtų taip pasakęs.
- Manau, sukursi naują komandą. Kuriuo žaidėju norėtum būti? Gaudytoju? Atmušėju?- pagalvojus, jog greičiausiai Kajui atsibostų gaudyt šmaukštą, paklausė dėl kitos pozicijos.- Ech, kad aš pati žinočiau. Klausimas ar būsiu sportininke, ten reikia daug varžytis, visi tikis kuo geresnio rezultato, o aš sugebėčiau tik nuvilti žmones. Na, bet ir dėl Magijos Ministerijos tu teisus, klausimas ar ten pritapčiau. Jei sėdėti tarp tų popierių nepatiko net Claudie, o jai labai patinka knygos, klausimas ar patiks man. Neįsivaizduoju ir kas patinka. Gal reikėtų laimę pabandyti kokioj nors herbologijoj, jei neatsibostų visą dieną laistyti gėlytes,- šyptelėjo pagalvojus, kaip atrodytų po kokių keturiasdešimties metų, laistanti gėlytes.
-
Netrukus užgrojo ir jų šokio melodija. Sebastianas atrodė visai atsipūtęs, nors iš tiesą, visomis jėgomis stengėsi nesusimauti. Kas jau kas, bet šokiai tikrai ne jam. Vaikinukas pakreipė galvą į kitas šokančias poras. Įdomu, ar tos dvi mergaitės grįš į kambarius sveikomis kojomis. Na, Auksei bent dėl to nereikėjo jaudintis. Sebastianas pažvelgė merginai į akis. Šios, atrodė, lyg kiek nerimavo. Varnas kiek tvirčiau suėmė merginos liemenį ir pasilenkė link jos:
- Tik nepanikuok, tiems pusfabrikačiams visai nebūtina nutuokti, kad kažkuris iš mūsų jaudinasi,- tylokai ištarė,- žinoma, kalbu apie tave,- vyptelėjo nusijuokdamas. Na, gal visai ir neblogai tokios šventės, nukreipia dėmesį nuo sumautų minčių. Pastaruoju metu, Sebastianui vis geriau sekėsi prasiblaškyti.
Vaikinukas susikaupęs dėliojo žingsnelius ir paleido Auksę sukiniui. Beveik nusijuokė išgirdęs šios žodžius. Aišku, neišsidavė, veidą tik nušvietė žavingas ir tuo pat metu kiek padykęs šypsnis, o akyse sužaižaravo liepsnelės.
- Ar tau trukdo mano marškinių sagos? Blaško tave? Atleisk,- gūžtelėjo pečiais vis dar šypsodamasis,- Na, šiaip ar taip, jei tau taip trukdo mano marškiniai, po šokio būtinai galėsi juos užsegti... arba atsegti, nežinau,- vėl apglėbdamas merginos juosmenį pridūrė.
-
- Mes Hogvartso mesijai, neleidžiam jam mirti, - šyptelėjo vienas iš Green'ų dvynių. Į galvą jam toptelėjo, kad kai sesuo baigs Hogvartsą, jis galės jai rašyti laiškus su naujausių išdaigų ir niekšybių aprašymais. O galbūt šalia jau kolekcionuojamų vabzdžių reikėtų pradėti rinkti daiktus, primenančius jam mokyklos laikus? Et, kam ten. Jis tik antrakursis. Jei pradės taip elgtis, ilgainiui po jo lova Grifų Gūžtos berniukų miegamajame neliks vietos.
Marcus'as nebuvo visiškai kvailas. Nuojauta kirbėjo, kad visgi sesuo nevykusiu jo melu nepatikėjo, bet jis jautė dėkingumą, kad ji nieko jam neprikaišiojo. Linktelėjęs į jos žodžius, jaunesnysis brolis ištiesė seseriai ranką. Šokti su savo šeimos nariu buvo, tiesą sakant, kiek nejauku, bet Marcus'as žinojo, kad mokymasis šokti bent jau neleis darsyk susimauti.
- Kaip galvoji, kas laimės? - paklausė grifiukas, prisiminimuose žarstydamas stebėtus čempionų veiksmus užduotyse. - Beje, kodėl tu pati nekandidatavai į čempionus?
-
Elijah šiai šventei susiruošti paskyrė nemažai laiko. Ilgai rinkosi, kurias kelnes apsimauti, kuriuos marškinėlius užsidėti, kurį švarką užsimesti. Nenorėjo nuvilti Lunos, o ir pats nenorėjo atrodyti, kaip mažvaikis, juk jis jau septintakursis. Tad ilgai besiknisęs savo krepšyje atrado gražiai padėtus marškinėlius ir gražų, rodos, dar nė karto nepanaudotą kostiumą, kuri pats nusipirko atostogų metu.
Ilgiau nebelaukęs ir apsitaisęs tamsiai mėlynomis kostiuminėmis kelnėmis, kurios buvo tamsiai mėlynos spalvos su nelabai ryškiais baltais kvadračiukais, apsirengęs baltais marškiniais ir užsimetęs švarką, kuris atrodė taip pat kaip kelnės, atsistojo prieš veidrodį. Čia žvelgdamas į save, plaukus truputį sutepė žėle, marškinių prasegė dvi sagas ir truputį pasikvėpinęs apleido miegamąjį. Užtrenkęs bendrojo kambario duris melsvai - žalsvų akių savininkas patraukė link Didžiosios salės, kur ir vyko šventė.
Chris' as žingsniavo koridoriumi, nenorėdamas vėluoti jis paspartino žingsnį ir stabtelėjo, nežinojo kur geriau laukti Lunos, tad sustojo prie įėjimo į Didžiąją salę.
Belaukdamas merginos jis vis žvilgtelėdavo į langus, kur puikiai matėsi jo atvaizdas, tačiau prie ko prikibti jau nebeturėjo, Dawson' as atrodė iš ties stulbinančiai. Gailėjosi jis tik to, kad nesudalyvavo turnyre, gal dabar džiaugtųsi savo pergale arba ne.
Begalvodamas vaikinukas apie savo netikras šlovės akimirkas žvilgtelėjo į kitą koridoriaus pusę. Ten išvydo ne ką kitą, bet Luną, aišku, ją atpažinti buvo sunku, tačiau Elijah akys jo neapgavo, ši atrodė nuostabiai. Nuo jos suknelės atitraukti akių buvo neįmanoma, rodos rudaplaukis prisiminė ir tą vakarą Užburtajame dvare, visi prisiminimai atgimė lyg vėl viskas vyktu iš naujo, tačiau reikėjo Grifui grįžti į realybę ir nueiti iki pačios merginos.
-
- Tavo šmaikščių komentarų niekas negali pakeisti, - norėjo pavartyti akis, tačiau paskutinę akimirką susitvardė. Šokis, rodės, truko ilgiau, negu per pamokėles ar visai kitose aplinkose. Kad ir kokį kvailoką komentarą Auksė išgirdo, jis padėjo atsipalaiduoti ir viskas tapo žymiai paprasčiau. Varnė menkai šyptelėjo. Jos mintys plaikstėsi kažkur tolumoje. Akimirką pasijuto kaltai, jog tiesiog nesimėgavo puota bei visa šventiška atmosfera - nuo šios minties atsiradimo galvoje nusprendė bent jau dalinai viską išnaudoti.
- Manau, šita tema diskusiją bus galima pratęsti šiek tiek vėliau, - apsidairė ir pamatė, jog šokėjų vis daugėjo, tad pavartė akis bei vėl žvilgtelėjo į Sebastianą. Marlena nusišypsojo. Plačiau nei visada, bet ir ne tiek, kad pasirodytų balti jos dantys. Tuo momentu ji pamiršo randus ant rankų, naktinius košmarus ir baimes. Hale nejučiomis užsisvajojo, žengtelėjo į priekį per didelį žingsnelį ir nežymiai pasvyravusi linko pirmyn, šitaip sugebėjo atsitrenkti į vaikiną. Tu nenukritai, raminkis. Ji po trumpos pauzelės atsitraukė.
-
- Mmm, tai visgi patiko diskusija marškinių tema? Norėsi pratęsti čia? Ar kažkur kitur?- sumurkė mergaitei į ausį. Kada gi baigsis šis šokis? Tas pats per tą patį. Dar kiek, ir nuo apsisukusių galvų pradės griūti vaikai. Sukinys po sukinio. Na, bet jei grius Auksė, visiems bus aišku, kad ne nuo sukinių jai svaigsta galva. Šešiolikmetis pats sau šyptelėjo. Buvo visai linksma. Tiesą sakant, tokios pakilios nuotaikos Sebastianas Azrielis nejautė nuo pat, hmmm, net pats negalėjo prisiminti. Įdomu, ar vėliau bus ko atsigerti? Jei ir vėl bus tik visokie kompotai ar arbatos, garbės žodis, vaikinukui neliks kitos išeities kaip tik šiek tiek patobulinti tuos gėrimus. Juk čia šventė, o ne kokio švilpynės pirmakursio gimtadienis.
Muzika vis netilo, o tarp berniuko ir čempionės buvo nusistovėjusi tyla. Tiesą sakant, Auksė irgi atrodė kiek linksmiau nusiteikusi nei įprastai. Kas galėjo pagalvoti, kad du didžiausi koledžo surūgėliai šoks drauge ir... Sebastianas vos spėjo stipriau sugriebti merginą, kai šią nuo griuvimo sulaikė tik jo krūtinė.
- Ei, Aukseli, maniau jog sutarėm, kad diskusiją pratęsim vėliau,- mirktelėjo pakeldamas vieną lūpų kamputį ir įsitikindamas, kad šokių partnerė vėl tvirtai stovi ant kojų.
-
Auksė bandė išvengti marškinių temos, tačiau po dar vienos gautos replikos ir krūvos klausimų, ji švelniai paraudo. Juto, kaip šilo jos skruostai bei negalėjo to suvaldyti. Bandydama gintis, mergaitė apsidairė aplink. Net pasirodė, jog mokinių vis daugėjo ir daugėjo.
Marlena giliai įkvėpė. Varnė tvirtai stovėjo ant abiejų kojų po nedidelio nesusipratimo, kurio kaltininkė buvo ji pati. Hale švelniai žvelgė į Sebastianą išgirdusi šmaikščias replikas vis dar ta pačia tema. Auksė šypsodamasi prikando lūpą, net keli dantys pasirodė. Pirmojo šokio muzika tilo, o mergaitei nespėjus susivokti jau sklido kito kūrinio natos.
- Gal eime atsigerti? - po ilgos pertraukos sugebėjo praverti burną. Nelaukdama atsakymo, ji pagriebė vieną Azrielio ranką bei pradėjo tempti stalo link. Pasuko galvą atgalios į jį ir švelniai nusijuokė. Nesvarbu, kad ir kokia gera nuotaika mergaitę lankė, su suknele vis tiek jautėsi keistokai.
-
Berniukas stebėjo kaip rausta mergaitės skruostai. Jezus, tos mergiotės visai nemoka tvardytis. Na, šiuo atveju kalbama apie konkrečią panelę. Auksė prikando lūpą. Azrielis šyptelėjo. Muzika tilo.
- Taip, gėrimo neatsisakyčiau,- linktelėjo. Nors tiesą sakant, Sebastiano nuomonė, akivaizdu, nebūtų nieko pakeitusi, nes mergina jau tempė jį link stalo. Vaikinukas apžvelgė stalą. Į puodelį pirmo pasitaikiusio įpylė pirmo pasitaikiusio gėrimo. Šiuo atveju keistai drumzlinos tamsiai rožinės spalvos, umm, limonado? Berniukas net susiraukė paragavęs. Tikriausiai bus nuspėjęs ateitį. O kažkas sakė, kad pamokų nelankymas neatneš nieko gero. O štai pažiūrėkit į jį - šiais metais neapsilankė nei vienoje ateities būrimo pamokoje, o ateitį spėja geriau nei tos pakvaišusios, žvaigždes bandančios įskaityti, mokytojos pakalikės.
- Aukse, ko norėtum? Nuobodžios arbatos ar pernelyg saldaus limonado?- vyptelėjo, vis dėlto įpildamas Auksei to paties kaip ir sau,- Pridenk mane, man reikia kiek patobulinti šiuos gėrimus,- tarė ir išsitraukė burtų lazdelę. Sumurmėjęs kažką po nosimi, paragavo gėrimo, gerkle nugarmėjo karščio banga- na va, daug geriau. Nori paragaut?- ištiesė savo puodelį merginai,- Kaip manai, ar turėtumėm pataisyti visą indą?- žavingai kilstelėjo antakį.
-
Jai nebuvo svarbu, kokie gėralai buvo paruošti atsigaivinimui, bet tikėjosi ne tokių lėkštų kompotų. Net paprastas vanduo būtų buvęs geresnis. Auksė stabtelėjo prie stalo. Vien gėrimų vaizdas išdavė, jog bus arba labai saldu, arba pernelyg praskiesta ir jokio skonio nesijaus. Mergaitė atsiduso. Tolėliau pamatė užkandžių stalus, tačiau skrandis užsiimti darbu nenorėjo, taigi akys grįžo ties gėrimais.
- Koks skirtumas, - gūžtelėjo, - net vanduo už abu skamba geriau.
Marlena šyptelėjo paimdama puodelį, prisidėjo prie lūpų. Pakako vieno gurkšnio ir ji vos susilaikė nesusiraukusi. Išspjauti lauk buvo per vėlu, gėrimą jau nurijo. Mergaitė pasislinko arčiau Sebastiano bei kol šis darbavosi lazdele apsimetė, kad žvalgosi po kitus gėrimus, tarsi jų spalva jos nebaidytų. Išties, vieno gėrimo spalva atrodė neblogai, tačiau varnė galėjo garantuoti tragišką jo skonį.
- Mmm, - suburbėjo prieš paragaudama patobulinimo. - Žymiai geriau.
Šiluma sklido po kūną, o ji pati atsirėmė rankomis į stalą.
- Pataisykim, - mirktelėjo viena akimi, - reikia tikrų linksmybių.
-
Keli žingsniai iki Didžiosios salės ir visą šį laiką lėtu, ramiu žingsniu nešusios kojos, sustojo tarsi prilipusios prie žemės. Atsisakiusios paklusti, privertė likti vietoje.
Viduje neramiai kirbantis jaudulys ir abejonės, neleido pasiekti tylia muzika ir linksmais balsais užlietos salės.
Noras, apsisukti ir skuosti atgal į kambarį, tapo nevaldomas. Tarsi instinktas vilkui būti su savo gauja. Tarsi virsmas į nakties žvėrį, šviečiant baltaskruostei pilnačiai. Ir tik prie salės durų žaviai pasipuošęs melsvai-žalių akių savininkas privertė nutilti galvoje aidintį balsą, liepantį žingsniuoti atgal. Ten, kur ramu ir tylu.
Keli gilūs įkvėpimai ir susitikę žvilgsniai privertė nurimti viduje įsiliepsnojusį jaudulį, o ramiai krūtinėje plakančią širdį - daužytis it pašėlusią. Pamiršusi viską, kas iki šiol nedavė ramybės ir vertė abejoti, Luna žengė kelis žingsnius Didžiosios salės link.
Šalia durų stovintis, prašmatniai atrodantis vaikinas kur kas labiau priminė pasakose aprašomus princus, o ne filmuose rodomus šaltakraujus žudikus. Ir vis dėl to, po dailia žaliaakio išvaizda slėpėsi žvėris. Monstras, kurį žavioji anglė pažinojo daugybę metų ir...spėjo pamilti. Nepaisydama visų vilkolakių ir vampyrų nesutarimų, skaudžių netekčių ir noro atkeršyti vieni kitiems.
Lėtai žengusi kelis žingsnius, mėlynakė stabtelėjo šalia Elijah'aus, išsitiesdama visu ūgiu ir apdovanodama jaunąjį vampyrą žavia šypsena.
–Maniau, jog manęs lauks mano vaikinas, o ne princas, nužengęs iš vienos iš pasakų,–mirktelėjo žvelgdama į priešais stovintį vaikiną.
Matyti grynakraujį su kostiumu ir marškiniais, neįprasta ir keista. Regis, šį vakarą visi buvo nusprendę praleisti laiką, kaip įmanoma linksmiau ir sužavėti visus savo išskirtinėmis aprangomis.
Safyrnių akių žvilgsniui nuslydus ties marškinių sagomis, kurios puikiai atidengė raumeningą vaikino krūtinę, koridoriaus paviršiumi nuaidėjo tylus merginos juokas.
–Tu nesikeiti,–galiausiai atitrauksi žvilgsnį žaviai kilstelėjo lūpų kampučius.
-
Sebastianas stebėjo kaip mergaitė atsigeria iš jo puodelio ir menkai susiraukia. Įdomu, kiek gurkšnių jai reikia kol paraus skruostai? O kiek kol visai apsvaigs? Kokia ji tampa? Pikta, pernelyg šneki, o gal visai pameta protą? Dieve, kaip Sebastianas tikėjosi, kad Auksė nepriklauso plepalų grupei. Sebastianas gurgštelėjo dar vieną gurkšnį ir padavė puodelį merginai.
- Vaišinkis,- vyptelėjo ir vėl išsitraukė lazdelę. Dabar ją nukreipė ne į puodelį, o į visą gėrimo dubenį. Tiesą sakant, Sebastianas nenutuokė kokiu velniu pavadinti tie indai su gėrimais. Na, ne tame esmė. Vienas po kito tirpo nealkoholiniai gėrimai. Ne ne, niekas jų neišgėrė, jie tiesiog tapo alkoholiniais. Likus paskutiniui indui, Sebastianas atsisuko į Auksę.
- Na, šito pavertimas atiteks tau,- kilstelėjo antakį pažvelgdamas į įtartinai keistai geltonos spalvos gėrimą.
- Na, dabar galima ir pasivaišinti,- tarė paimdamas nedidelį sumuštinuką ir susigrūsdamas jį į burną,- šitie labiau vykę nei tie gėrimai, manau, net nereikia jokio taisymo,- gūžtelėjo pečiais paimdamas dar vieną sumuštinuką už smeigtuko ir ištiesdamas jį Auksei prie burnos.
Jam tikrai buvo pakilusi nuotaika, net nereikėjo stengtis, kad atrodytų laimingas. Suvalgęs dar kelis sumuštinukus, į rastą taurę įsipylė visai skaidraus gėrimo. Tačiau antros taurės Auksei niekur nerado.
- Na, tu tikriausiai nieko prieš jei teks pasidalinti viena taure,- tik gūžtelėjo pečiais.
-
Auksė kikeno mintyse. Nors tai nebuvo pirmas kartas, kai ragavo alkoholinių gėrimų, tačiau, kad išgertų daugiau nei kelis gurkšnius, dar nebuvo nutikę.
- Ačiū, - pagriebė Sebastiano puodelį ir prieš gurkšteldama patobulinimo truputį kilstelėjo indą jo pusės link bei nurijo kelis gurkšnius. Dabar skonis buvo šimtą kartų geresnis. Marlena atsargiai stebėjo vaikino veiksmus. Žinojo, kad visa tai atves į bėdą, tačiau viskas atrodė toli toli, gal net nieks nepastebės. Hale žvalgėsi po salę. Matė saujelę jaunesnių, kitų koledžų mokinių, viena akimi užkabino kitas dvi jos konkurentes turnyre. Iš tiesų, taurė mergaitei nerūpėjo.
- O, - šyptelėjo išgirdusi tokį pasiūlymą. Išgėrusi iš puodelio likusį gėrimą, greitai sutvarkė reikalą su paskutiniu indu. Dabar viskas buvo patobulinta ir nusimatė linksmesnis pobūvis. Mergaitė jau baigė priprasti prie to deginimo bei alkoholio šilumos, tad praktiškai nebesiraukė. Net labiau mėgautis pradėjo.
Auksė nusijuokė. Ji spigino akelėmis į vaikiną, kuris apetitu tikrai nesiskundė ir rijo sumuštinius. Nespėjus Marlenai pasakyti, kad skrandis iš bado nekaukia, prie jos lūpų Azrielis pritraukė vieną sumuštinuką. Kiek padvejojusi, Hale jį sukramtė. Visai skanu... Varnei jaučiant paskutinius sumuštinio ingredientų skonių likučius, veiksmas vyko toliau. Mergaitė pataisė pakabuką, kad jis vėl būtų maždaug per centrą priekyje, mat jau spėjo nuvažiuoti iki nugaros per visus tuos šokius bei sukinius.
- Pasidalinsim, - gūžtelėjo ir atmetė sruogą plaukų, - einam, kol dar nepaaiškėjo patobulinimai, - švelniai tarstelėjo, išpešė taurę iš jo rankų, nurijo pora gurkšnių bei parodė galvele, kad sektų paskui - toliau nuo vaišių, bet ne per arti šokėjų, kur dar buvo laisvos vietos.
-
Elijah priartėjus prie Lunos šio akys sublizgo dar labiau nei prieš tai. Jaunuolių žvilgsniams susitikus, Chris' as rodos iškeliavo kelioms akimirkoms į kitą visatą, nors kojos ir kūnas stovėjo šalia vilkiūkštės, mintys buvo visai kitur.
Žvelgdamas į priešais stovinčią merginą, Dawson' as truputį pasimetė, nelabai žinojo ką sakyti ar ką daryti, nebuvo lengva susikaupti, kai šalia stovėjo mėlynakė.
- Sveika, - po ilgo laiko tylėjimo prabilo vaikinukas ir žavingai šyptelėjo. Keista buvo matyti, tokį pasimetusi rudaplaukį, kuris visada pasižymėdavo savo charizmatiškumu.
Išgirdęs Lunos žodžius jis tik kilstelėjo lupų kampučius ir vėl pažvelgė į savo panelę, kuri rodos kaip specialiai provokavo Grifą.
- Princai laukia tik princesių, - mirktelėjo viena akimi ir žengęs žingsnį arčiau sunėrė vilkės ir savo pirštus. - Tikiuosi pašoksite su princu.. - Kaip visad šiek tiek savimyliškai ištarė vampyras ir liko stovėti gana arti merginos, tačiau nieko, kas atkreiptu kitų dėmesį nedarė.
Bestovint jis pajautė, kaip šios žvilgsnis krypsta ties marškinėlių paliktas prasegtas dvi sageles, jis jautė, kad ši ima su juo flirtuoti, nors jis apie tai net negalvojo, nes aplinkui buvo, tikrai, daug akių.
- O norėtum, kad pasikeisčiau? - Klausiamai, tačiau žaisdamas su šypsena, tarstelėjo žalsvai - melsvų akių savininkas ir kartu su mergina žingsniavo į Didžiąją salę, kur vyko šventė į kurią jis ir ėjo.
Vos tik įžengė į vidų, išvydo ne vieną šokančią porą, salėje skambėjo šokių muzika, kuri "glostė" kiekvieno dalyvio ausis.
- Na, pašoksite su manimi? - Mandagiai ir truputį išėjęs į priekį linktelėjo Elijah, savo dešinę ranką ištiesęs vilkei. Jis net neabejojo, kad ši su juo sutiks.
-
Stevie labai džiaugėsi, kad tarp jos ir Marcus'o yra kažkoks tarpusavio supratimas, neleidžiantis nė vienam kalbėti apie tai, kas čia įvyko. Tikriausiai brolis jaučiasi dėkingas, kad ji nieko nesako, o pati mergaitė nė nebūtų galvojusi jam prikaišioti. Ir tai ją labai džiugino.
Nors nebuvo pati geriausia šokėja, Stevie tikėjo, kad visiškai nesusimaus. Yra šokusi, tad tikėjosi, kad viskas bus gerai. Be to, dvynukai berods netgi mokėsi šokti. Gal jis tikrai tikėjosi šokti su mūsų čempione? pasvarstė rudaplaukė, brolio lydima į šokių aikštelę.
- Na... - pratarė ji broliui uždavus klausimą. - Tikrai nežinau. Visos čempionės pasirodė puikiai tikrai nesiryžčiau spėti, kuri iš jų buvo geriausia. Tačiau, žinoma, tikiuosi, kad Elride laimės.
Ir pačiai buvo keista tarti tokius žodžius. Kaip ir viso turnyro metu buvo be galo keista palaikyti būtent tą žmogų. Tačiau vienaip ar kitaip ji yra grifė...
- Aš... - vėl sunkiai pradėjo atsakinėti į antrąjį klausimą Stevie. - Tiesą sakant, aš... Kandidatavau. Tik va, manęs neišrinko į Grifų Gūžtos čempionus.
Prisiminusi, ką čempionėms teko išgyventi, Stevie nejučia pridūrė:
- Bet gal ir gerai, kad neišrinko...
Mergaitė nužvelgė šokančias poras, atsisuko į Marcus'ą ir pagaliau jiedu pradėjo šokti.
-
Ištuštėjus taurei, Sebastianas ją vėl pripildė.
- Gal tau jau užteiks? Juk nenorim, kad eitum atsiimti taurės svirduliuodama,- kiek dirbtinai šyptelėjo pats išgerdamas dar vieną gurkšnį. Kuo toliau, tuo gėrimo sukeliamas gerklės deginimas vis labiau silpnėjo. Ne ne, Sebastianas tikrai nenusigers iki žemės graibymo. Kai taurė vėl liko tuščia, varniukas padėjo ją ant stalo.
- Taip, manau, derėtų eiti,- atsistodamas kartu su Aukse tarė ir nusekė paskui merginą. Salėje buvo košmariškai tvanku. Savaime suprantama, kai tiek žmonių kvėpuoja vienoje vietoje ir dar tuo pačiu metu šoka. Jezau, žmonės galėtų ir lėčiau kvėpuoti. Berniukas pažvelgė sau į kojas, juodi konversai gal kiek išsiskyrė iš minios, kai dauguma avėjo oficialius batus ir batelius. Na, nuobodos bent turi iš ko imti pavyzdį.
- Kiekgi galima laukti, jau darosi nuobodu,- nepatenkimtas perbraukė ranka per plaukus. Visur aplink zujo mokiniai ir, galėjo prisiekti, matė net kažkurio dalyko mokytoją šokantį su vyresnio kurso varne. Įdomu, kokias diskusijas jiedu ten turi.
-
Akivaizdus grynakraujo pasimetimas išvydus žaviąją anglę ir mėlynakės lūpų kampučiai akimirksniu pakilo į viršų. Matyti pasimetusį vaikiną, linksma ir keista. Visuomet pasitikintis savimi ir žinantis, ką daro, dabar Elijah'us stovėjo visiškai sutrikęs. Dėka puotai pasirinktos aprangos.
–Deja, turėsiu jus nuvilti, prince, prieš jus stovi tikrai ne princesė,-šyptelėjo žengdama kelis žingsnius arčiau stulbinančiai atrodančio vampyro.
Šiluma, užliejusi Elijah'aus pirštams susipynus su jaunosios varnės, iššaukė nežymią šypseną.
Stovint šalia melsvai-žalių akių savininko, mintys trumpam išgaravo priversdamos pamiršti tai, jog Didžiojoje salėje sukiojasi didžioji Hogvartso pilies mokinių dalis.
–Žinoma,-sugražinta Elijah'aus balso atgal į realybę, linktelėjo.
Nors šokiai nebuvo mėgstamiausias merginos užsiėmimas, tačiau atsakyti savo vaikinui, nedrįso. Be to, praleisti progos pasilinksminti, taip pat nesinorėjo. Atitrūkti nuo visų pamokų ir namų darbų, kuriems mėlynakė neskirdavo per daug laiko, puota - puiki proga.
–Ne, nenorėčiau,-papurčiusi galvą, mergina pakšteli vaikinui į skruostą.
Keli žingsniai Didžiosios salės link ir netrukus puikią vilkolakės klausą pasiekia tyli muzikos melodija. Šokių aikštelėje lėtai judančios poros ir aplink slampinėjantys linksmai nusiteikę mokiniai skleidė šventinę nuotaiką. Nuotaiką, kurios jau seniai reikėjo Hogvartsui.
-Su mielu noru,-rausvos mėlynakės lūpos išsirietė į dailią šypseną.
-
Marcus'as linktelėjo į Stevie komentarą. Žengtelėjo atsargiau į šoną, kad neužmintų ant kojos kažkam iš kitos besisukančios šokių aikštelėje poros.
- Įdomu, kodėl Hogvartsas neberengia Burtų trikovės turnyro su Durmštrangu ir Biobetonsu, - garsiai pasvarstė jis ir žvilgtelėjo į seserį. - Galėtų ir iš kitur kažko pasikviesti, vis įdomiau, ne tie patys veidai... - tarė ir nebesulaikė šelmiškos šypsenėlės: - vis įdomiau, kitos reakcijos į mūsų misiją. Norėčiau pamatyti kokių azijiečių pasipiktinusį veidą. Ar jiems irgi išsiplečia akys nuo to? - vaikiškai pezėjo jis.
Visgi gerai, kad jis šoka su seserimi, o ne kokia nors išsipusčiusia panele ar čempione. Prie nieko kito niekada nesijausi taip gerai, kaip prieš šeimos nario. Be to, gali drąsiai dėstyti savo tikras mintis ir juokauti, ir būti tikras, kad niekas nepasipiktins ir neišjuoks... Na, išjuokti Adam'as gali, bet vis tiek ne taip skaudu.
- O... - susikrimto Marcus'as, kad uždavė tokį nepatogų klausimą. Visgi nusprendė nejaukumą išsklaidyti nevykusiu pokštu: - visgi aš džiaugiuosi, kad tavęs nieks nenušokdino bei tavo plaukams viskas gerai.
,,Visgi juk nė vienas iš mudviejų su Adam'u nepasieksim daugiau nei tu. Tad galim vadinti tave šeimos čempione", - pamintijo Green'as. Galbūt kada nors jie surengs mini turnyrą per giminės susitikimą arba Grifų Gūžtoje...
-
Elridė vos vos šyptelėjo klastuoliui ir mėgavosi muzika. Bet visgi, jai pasirodė kiek keista, pirmas susitikimas nebuvo pats geriausias, tai kaip po velnių šitas vaikėzas ėmė elgtis kur kas mandagiau? O gal pagaliau nusileido ant žemės? Na, kaip yra neaišku, bet, jos manymu, šaunu, kad reikalai su žmonėmis šiek tiek pasitaisė.
Muzika pritilo ir baltapūkė sustojo šokti, ji nusišypsojo Dafydd, padėkojo už šokį ir pasitraukė iš centro ieškodama pažįstamų veidų. Daugiau šokti mergaitė nebešoks, tai kėlė jai per didelį stresą, kurio ji vengė, tad šokių Elridė lygiai taip pat privalo vengti.
Mergaitė traukė į pakraštį darydamasi, trumpam sustojo ir nužvelgė, ką gero veikia jos bendrakoledžiai bei kitos Burtų Trikovės dalyvės ir pastebėjusi, kaip Stevie šoka su Marcusu vos vos šyptelėjo. Miela.
Vėl patraukusi neaiškiais keliais po salę grifė ėmė svarstyti, kad kuriam laikui neždintis iš salės nebūtų taip blogai, juolab, visi linksminosi ir be jos, o nejaukumo jausmas erzino.
-
Pagaliau muzika nutilo. Dafydd pajuto neapsakomą palengvėjimą. Jis išgyveno šitą pragarą. Nors viskas sekėsi palyginus neblogai. Ir netgi visai draugiškai. Ypač turint omeny pastaruosius susitikimus su Grifų Gūžtos čempione. Tačiau šokiai buvo blogiausias pasaulio užsiėmimas. Na, ko gero, po mokymosi.
Dafydd norėjo padėkoti baltaplaukei už tai, kad jam teko garbė būti jos šokių partneriu. Tačiau kol sukurpė tą neįprastą sakinį mintyse, Elride dingo. Klastuolis pasijuto kiek nejaukiai - mergina padėkojo už šokį, o jis tylėjo kaip avinas... Tačiau galiausiai velsietis nutarė, kad padėkos kitą kartą, kai tik susitiks.
Dabar svarbiausias uždavinys buvo kuo greičiau nešdintis iš salės. Ir nusivilkti tuos kvailus rūbus. Aplinkui buvo nemažai šokančių porų, tad Dafydd teko laviruoti tarp jų. Tačiau klastuolis ėjo taip greitai kaip tik sugebėjo. Netrukus jam pavyko ištrūkti iš sumaišties, tad buvo galima pagreitinti žingsnį. Klastuolis buvo be galo patenkintas, kad viskas baigėsi...
-
Miona vis dar stebėjo romantiškai besisukančias poras. Marcus'as ir Stevie atrodė kaip tikrai puikiai sutariantys brolis ir sesuo, nepaisant fakto, jog berniukas buvo tikrai, kaip liaudis sako, velnių priėdęs. Kita vertus, elgėsi neįprastai ramiai ir mandagiai, nors tai kėlė kiek įtarimų. Tarsi kaži ką regztų... - mintyse nutęsė mergaitė, bet tuoj numojo ranka, nes abejojo, ar berniukas drįstų kažkaip paišdykauti per šitokią šventę.
Kiek toliau nuo jų ir pačios Grifų Gūžtos prefektės šoko Varno Nago čempionė su savo pora. Miona kilstelėjo antakį, kai mergina vos nenugriuvo ir atsitrenkė į porininko krūtinę. Vaikinas akivaizdžiai su ja flirtavo. Neatrodė, kad jo kerams atsispirtų ir pati varnė. Josios šokių partneris atrodė per daug pasitikintis savimi, kas rodė, jog merginos retai jam atsispiria. Ką gi, - atsainiai gūžtelėjo pečiais, gurkštelėjo beveik beskonio punčo ir toliau įtariai juodu stebėjo. Netrukus šiedu patraukė prie gėrimų, o vaikinas akivaizdžiai kažką jiems padarė. Palaukusi kelių minučių, kol jiedu pasitraukė, keturiolikmetė priėjo prie spalvotų gėralų ir jau iš pusmetrio užuodė, kaip tvoskia alkoholiu. Įsidėjo sau į galvą, kad daugiau iš čia nieko negers.
Visai tuojau pat, tik ką pakėlus galvą, pro Herą praėjo Dafydd. Jam dar esant čia pat nesusilaikė ir kandžiai bei taip, kad girdėtų, tarstelėjo:
- Ko jau ko, bet tau praktikos šokiuose tikrai reikia.
Nežinojo, ko tikėjosi, bet bent jau norėjo kažkaip atsikratyti erzulio, atsiradusio iš nežinia kur.
-
Išgirdęs pažįstamą balsą Dafydd nenoromis sustojo. Jis nesuprato, ar žodžiai skirti jam, tad apsidairė. Ir suprato neklydęs: visai netoliese stovėjo Miona ir žiūrėjo tiesiai į jį. Gera nuotaika išnyko kaip nebuvusi. Klastuolis pajuto kylantį pyktį. Kartu ir apmaudą, nes buvo gera visą vakarą ant nieko neputoti. Tačiau pyktis buvo nepalyginamai stipresnis. Velsietis priėjo prie pat Grifų Gūžtos globotinės ir rėžė:
- O koks tavo reikalas?
Dafydd svarstė, ką jam reikėtų padaryti, kad bent kiek numalšintų pyktį. Kurį laiką niekas neatėjo į galvą, tad jis tik pagiežingai pratęsė:
- Jeigu jau tokia puiki šokėja, kurgi tavo partneris? Matyt, niekas nenori su tavimi šokti. Nevykėle tu.
Klastuolis nesuprato, kodėl šitaip supyko. Tačiau jam tai ir nerūpėjo. Labai niežtėjo pirštus trenkti merginai. Tačiau salėje buvo per daug žmonių. Tad Dafydd tik nusispjovė į Mionos pusę ir norėjo eiti sau.
-
Miona su pasitenkinimu žvelgė į klastuolį, kuris po truputį siuto. Nujautė, kad bus ne pyragai, tačiau bent jau galės kažkur sutelkti susierzinimą ir gal net turės ką veikti.
- Nežinau, turbūt toks, kad nesinori, jog mūsų čempionė pasijutų kaip nors nejaukiai dėl tavo ne visiško mokėjimo šokti, - stengėsi kalbėti kuo mandagiau, tačiau vis tiek negalėjo nepabrėžti, jog šokdamas pridarė grubių klaidų.
Kai jis mestelėjo, jog su jąja niekas nenori šaukti, viduje kaškas smarkiai trūktelėjo, tačiau pasistengė to neparodyti, kad ir kaip skaudžiai gėlė priešais ją stovinčio vaikino žodžiai. Tik įžūliai kilstelėjo antakį ir šyptelėjo puse lūpos.
- Jeigu jau manai, jog esu tokia pat tragiška šokėja, kaip ir tu, įrodyk, - švelgdama tiesiai jam į akis šaltai pasakė. Anksčiau tarp savo grupės šokėjų buvo viena geriausiųjų. Neabejojo, kad mesdama iššūkį visiškai savęs nepasmerkė gėdai. - Manau, tuoj įsitikinsim, kas iš mūsų nevykėlis.
Akimirką žvelgė į jo rudas akis, kurios šioje šviesoje ir dėl įsiučio panešėjo į juodut juodutėles kaip naktis dangus, ir pridūrė:
- Nepamiršk: šokti vedasi ne mergina, o vaikinas.
-
- Bla bla bla bla... - kartojo Dafydd, kol Miona kažką kalbėjo. Jam buvo visiškai neįdomu, ką mano šita mergiūkštė. Klastuolis žinojo, kad nemoka šokti. Tačiau nejautė būtinybės girdėti, kaip tai pavirtina kažkokia grifė. Dėl to jis demonstratyviai neklausė, kas jam buvo sakoma. Tačiau jam mestą iššūkį išgirdo. Velsietis norėjo tėkšti, kad nė neketina švaistyti savo laiko kažką įrodinėdamas. Jau išsižiojo tą ir padaryti, tačiau tada suprato, kad atrodys kaip bailys. O šito tikrai negalėjo leisti. Tik jau ne prieš šitą mergiotę.
- Puiku, - visai ką kita pasakė Dafydd. Tiesą sakant, jis nemanė, kad Miona šoks blogiau nei jis. Tai, ko gero, net neįmanoma. Ir klastuolis tą žinojo. Tačiau dabar reikėjo parodyti, kad ir jis ne iš kelmo spirtas. O šita grifė - tik pasipūtėlė. Jai užsiminus, kad šokti turėtų vesti jis, Dafydd vos nepradėjo kvatoti. Tačiau suprato, kad Miona iš tiesų laukė, kada gi jis ją išves. Tad šiurkščiai griebė jai už rankos ir greitu žingsniu nutempė į šokių aikštelę.
-
- Žinai, aš irgi džiaugiuosi, kad nepatekau. Kažkaip... Kam man tie rūpesčiai? - kalbėjo Stevie. Muzika šiek tiek pritilo, tad Green'ai liovėsi šokti. Mergaitė nužvelgė salę. Jos akys užkliuvo už Varno Nago čempionės. Jai pasirodė, kad ta mergina elgiasi keistai. Žinoma, grifė jos nepažinojo, tačiau Auksės elgesys tikrai krito į akis. Stevie parodė ją Marcus'ui ir pratarė:
- Ar tau neatrodo, kad ji keista? Susidaro įspūdis, kad ji kažką ne to suvalgė ar išgėrė.
Stevie kilstelėjo antakius, kas turėjo pasakyti broliui, ką ji turi omeny. Ir staiga mergaitei į galvą šovė mintis. Patrakusi mintis. Tokia, kuri puikiai tiktų abiems dvyniams. Deja, Adam'o su jais nebuvo. Ką gi, pats kaltas. Praleis visas linksmybes.
- Klausyk, einam trumpam už durų, - tyliai pasakė Stevie broliui ir sparčiu žingsniu patraukė ten link. Kai Green'ų niekas nebegalėjo matyti ar girdėti, mergaitė paklausė: - Ar turi?
Ji buvo tikra, kad Marcus'as supras, ką ji turi omeny. Rudaplaukė visiškai nebūtų nustebusi, jeigu jis jau žinotų, ką gi sugalvojo sesuo.
-
Kai Dafydd gan nešvelniai suėmė josios ranką, Miona prikando liežuvį ir pasistengė nemesti dėl to replikos ir tik pavartė akis. Nujautė, kad nieko gero nebus, bet norėjo kažką veikti. Siurbčioti gėrimų su laipsniai tikrai nesiruošė, nes svirduliuoti visiškai nenorėjo.
- Pasistenk nepargriūti ir nenumindyti man kojų, - šiek tiek sušvelnino toną, kai išgirdo greitesnę muziką. Ėmė gailėtis savo pirmųjų žodžių šį vakarą. Jeigu jis ne kažkaip šoko per lėtą muziką, kas bus per greitesnę? - aimanavo mintyse Miona. Žinojo, kad likusį vakarą keiks save.
Kai rado pakankamai erdvę vietukę ir tokią, kurioje nelabai ir galėjo labai ryškaii jiedu matytis (nors dėl savo ryškios suknelės labai abejojo), švelniai, rodos, beveik neliesdamasi padėjo ranką Dafydd ant peties ir žengtelėjo kiek arčiau, tačiau išlaikydama padorų atstumą. Vos tai padarius atgijo šokių prisiminimai ir mergina pasijautė taip, lyg būtų įšokusi į gerai aptrintas, bet labai mylimas klumpes. Palaukusi, kol Dafydd užsiims poziciją, kiek džiaugsmingai pratarė:
- Tai ką, pradedam?
-
Kad taip aš užlipčiau jai ant suknelės. Gal dingtų pasipūtimas svarstė Dafydd, jau gailėdamasis, kad sutiko su šituo išbandymu. Jau būtų buvę geriau iš čia dingti... Ir kam jis iš viso sustojo, kai išgirdo šitos mergiūkštės repliką? Galėjo praeiti kaip neišgirdęs... O dabar čia kankintis šokant. Ir vėl.
Lyg tyčia muzika dabar buvo gerokai greitesnė nei prieš tai. Klastuolis mintyse nusikeikė. Jis pajuto, kaip Miona uždėjo ranką ant peties, bet tarsi nenori jo liesti.
- Ak, nesijaudink, buvau duše prieš puotą, - su panieka mestelėjo velsietis. Nežinodamas, ką jam daryti rankas kurį laiką laikė nuleidęs. Tačiau apsižvalgęs, ką daro kiti, uždėjo ranką merginai ant juosmens.
Ką gi, buvo laikas pradėti šokti. Dafydd žinojo, kad jis kaip ir turėtų vesti partnerę. Deja, neturėjo nė mažiausio supratimo, kaip tą reikėtų daryti. Tad pabandė išsisukti iš padėties:
- Klausyk, profesionale tu. Jeigu aš toks nevykėlis, gali tu vesti šokį. Nesvarbu, kad esi mergina. Juk toks kaip aš tikrai nesugebės to padaryti tinkamai...
Klastuolis nesusiprotėjo pažiūrėti, ką daro kiti. Jis nė neįsivaizdavo, kur jam eiti ar kaip atrodo šokio žingsneliai. Tad jis tiesiog bandė žengti į priekį, tikėdamasis, kad Miona pajudės atbula. Tačiau panašu, kad visa Dafydd sėkmė šokiuose išgaravo kartu su Elride...
-
- Taigi, kad neverta, - pritariamai palinksėjo Marcus, kurį turbūt ilgainiui būtų diskvalifikavę iš turnyro už kenkėjišką veiklą. Na, gerai, iš tikrųjų jis nebuvo toks jau blogas.
Marcuso kojos dėliojosi jau automatiškai. Gal ir netobulai, bet galvoti apie žingsnius nebereikėjo - vargas atnešė savo vaisių. Tik tiek, kad dabar grifas pajuto, jog į jį spokso keli koledžo bičiuliai. Arba bent jau prefektė Miona, neilgai trukus nusičiupusi ryžą Elridės klastuolį. Jeigu tik Marcus'as jo nemaišė. ,,Ot tai naglas klastuolis, visas grifes tampo iš eilės. " - piktai sušnopavo Green'as.
- Aha, - pritarė seseriai jis, o tuomet suprato, kad galbūt ji kalba visai ne apie Garfildą. - Palauk, ką? - perklausė grifas ir pasekė jos žvilgsnį. Ji spoksojo į čempionę ir fyfiną, sustojusius pailsėti prie stalo ir atsigaivinti. O gal tik dar labiau išdeginti gerklės, juk ant stalo buvo ne tik gaiviųjų gėrimų, o jiedu veikiausiai buvo jau pilnamečiai. O gal ir ne - čia Marcus'as pašnairavo į Garbingąjį stalą - juk mokytojams rūpi visai ne tai.
Bet šįkart iš apmąstymų antrakursį ištraukė keistas Stevie elgesys. Jis paklusniai išsliūkino iš salės paskui ją.
- Dabar?! - išpūtė akis Marcus iš nustebimo, kai jiedu atsidūrė už durų. Automatiškai čiuptelėjo sau už švarko ties krūtine, kur vidinėje kišenėlėje, mažytėje dėžutėje jis laikė kelis svarbiausius savo daiktus - rečiausią rastą vabzdį ir kelis daiktus šunybėms.
- Aišku, kad turiu, - atsitokėjęs linktelėjo šunybių ekspertas. - Radau praeidamas du ant stalo, tai dar susikarpiau, kad ilgiau užtektų... - šyptelėjo jis išdidžiai. - Tik, žinai, tau reikės persirengti, nes suknelė tikrai per jaunatviška, kaip pensijinio amžiaus moteriškei, - nervingai sukrizeno ir išsitraukė iš kišenėlės dėžutę.
-
Darėsi tvanku, o ji nebuvo tikra, kiek dar galės ištverti šioje beprotybėje. Auksė po ilgo laiko buvo geros nuotaikos, dėl ko kiti, kas ją mėgo stebėti ar pažinojo (pastarųjų tikrai nebuvo daugoka), galėjo pagalvoti, jog jai kažkas negerai. Visgi, galbūt įtakos turėjo patobulinti gėrimai, kurie tikrai nebeatrodė tokie nekaltučiai, kaip buvo anksčiau.
- Pff, taurė. Man labiausiai patinka faktas, kad aš sugebėjau tai išgyventi, - gūžtelėjo pečiais. Hale norėjo leptelti, jog taurė mergaitė visiškai nerūpėjo, tačiau į šitą diskusiją veltis nenorėjo tuo labiau.
- Turbūt tik ir trokšta tampyti ir taip jau ištampytus bei į gabalėlius suskaldytus nervus, - pridėjo savo pastabą. Ji žvalgėsi po salę, bandydama pamatyti ką nors įdomesnio, bet apart šokančių mokinių ar puota besidžiaugusių vaikigalių nieko gero nepastebėjo. Gan įdomiai atrodė grifės bei kažkokio klastuolio nesutarimas, tačiau stebėti svetimų dramų ji nemėgo.
- Ar tu vis dar neužsisegei sagų? - nesusimąsčiusi išbėrė klausimą, stoviniuodama vietoje. Galvą pasuko į Sebastianą ir kilstelėjo vieną antakį.
-
- Tu pagarbiau kalbėk, nėra ji tokia sena, - sušnypštė Stevie. Tačiau žodžiai apie suknelę, ko gero buvo teisingi. Tad rudaplaukė mostelėjo burtų lazdele. Pirmiausia pakeitė suknelės spalvą į juodą - įsivaizdavo, kad tokiam atvejui ryški raudona spalva nelabai tiks. Tada dar porą karų sumurmėjo reikiamą burtažodį, kol suknelė atrodė priderama suaugusiai moteriai.
- Klausyk, o skonis bus tikrai kaip goblino vemalų? - paklausė mergaitė, stengdamasi nuimti įtampą. Dabar, kai nuotykis buvo visai čia pat, ji pradėjo šiek tiek jaudintis. Žinoma, ji buvo ne viena - su ja buvo Marcus'as. Tačiau vis tiek buvo kiek nejauku.
Įmetus plauką, eliksyras nusidažė sodriai mėlyna spalva. Nenorėdama pajusti skonio, Stevie susivertė visą skystį į gerklę. Vis dėlto skonį pajuto ir nuo to tikrai nepasijuto geriau. Eliksyras iš karto pradėjo veikti. Grifė net nesuprato, kaip tai atsitiko, tačiau pasijuto esanti pasikeitusi. Visas pasaulis pradėjo atrodyti visiškai kitoks. Oho, štai ką reiškia būti Hogvartso direktore pagalvojo Stevie. Ji pažvelgė į Marcus'ą ir išsišiepė.
- Na, ir kaip aš atrodau?
Reikėjo grįžti į salę ir pratęsti pradėto darbo. Priėjusi prie durų ji dar kartą kreipėsi į brolį:
- Marc... Ponaiti Green, ką man ten norėjai parodyti?
Stevie suprato, kad bus ne taip paprasta, tačiau trauktis buvo per vėlu.
-
Jo rankoje vėl iš kažkur buvo atsiradusi taurė. Gūžtelėjęs pečiais gurkštelėjo. Tikrai neprisiminė, kad būtų pats ją paėmęs. Šešiolikmetis net kostelėjo išgirdęs merginos žodžius. Oho, ar čia tikrai ta pati Auksė su kuria jis bendravo anksčiau? Sebastiano veide netruko atsirasti šypsnis.
- O tu nemelavai sakydama, kad norėsi pratęsti šią temą vėliau,- vis dar šypsodamasis tarė,- Na, jei taip nori, tikriausiai gali jas užsegti,- gūžtelėjo pečiais,- man pačiam atsegtos sagos visai netrukdo,- prikando lūpą. Nelaukęs mergaitės atsakymo, vaikinukas paėmė ją už rankos ir nusitmpė iki pirmo pasitaikiusio apvalaus staliuko. Tiesą sakant, dabar visai norėjo atsigerti paprasčiausio vandens, bet pats kaltas. Nusprendė, kad visai neatsisakytų dar kelių mažų sumuštinukų. Tada atsisuko į Auksę, kad ši galėtų užsagstyti vaikino marškinius.
-
- Sena, nors dar ne visai tarka, - bjauriai nusivaipė Marcus. - Ko čia šnypšti kaip basiliską prarijus?
Berniukas pastovėjo ir sau nebūdingai tyliai, kantriai palaukė, kol Stevie mosavo lazdele - dievaži, kai jaunos raganaitė buria, geriau nesiraut, nes dar pavers į ką nors šlykštaus, kad ir į varlę; o dabartinės princesės ubagų varlėnų nebučiuoja. Nors grifiukas žinojo, jog sesers vaizduotė yra tikrai green'iška, todėl ji jam sugalvotų ką nors kur kas originalesnio. Ir galbūt tai dar būtinai pamatytų Adam'as. Nors galbūt Stevie nebūtų tokia žiauri.
- Žinok, būna ir dar šlykštesnių, - užjaučiamai į vyresnėlę dirstelėjo antrakursis. - Adam sakė, kad kai bandė pasiversti į... - ir dvynukas nebaigė minties, mat dėmesį išblaškė įspūdingas pasivertimo procesas, kurio žodžiais, ko gero, nelabai įmanoma nusakyti. Stevie plaukai pamažu pražilo ir kiek sutrumpėjo, ji tapo kiek aukštesne, veidas pamažu įgavo su niekuo nesumaišomą pasitikėjimą savimi ir išmintingumą.
Kai pasikeitusi Stevie Green pažvelgė į brolį, Marcus'as pajuto netgi pagarbią baimę - ko niekada nėra jutęs nei vienam šeimos nariui. Nei tetei, nei mamai, nei sesės, ne, tuo labiau, bratanui.
- Gorlogo barzda, - net keiktelėjo jis. - Puikiai. Jeigu nebūčiau savomis akimis stebėjęs pasivertimo, pasistengčiau dingti tolyn, kol nesuuodė kokios nors mano nesąmonės, - tarė atvirai jis. - Tik nepamiršk išmintingai šypsotis. Arwen taip daro, žinai gi.
Marcus Green atvėrė naujajai Hogvartso direktorei duris į Didžiąją salę. Paširdžiai kiek virpėjo, mat dvynys dar niekad nebuvo įsivėlęs į tokio masto išdaigą. Tik dabar vaikis suprato, kad į juos dėmesį atkreips, ko gero, visa salė.
Niekis. Jie turi valandą. O pasaulį apversti, kaip sakė vienas labai išmintingas žmogus, galima ir per penkias minutes.
- Jie gėrė, nors dar nėra pilnamečiai, profesore Evenstar! - skundiko balsu cypė antrakursis, bėgdamas pirmiau išdidžiai žingsniuojančios sesers ir modamas ranka į dviejų burkuojančių varnų - Sebastiano ir Ciel'o Auksės porelę. - Aš mačiau, profesore Evenstar!
-
Po maždaug minutės, kai spėjo tarstelti tą klausimą, kuris kažkodėl niekaip negalėjo palikti galvos (ji dėl to pradėjo kaltinti gėrimus), nusišypsojo ir lengvai nusijuokė supratusi, ko paklausė. Dabar pakilo ir antrasis antakis, o Auksė prikando lūpą.
- Maža ką sakiau, - pavartė akis, - nepamiršk, kad ir jaunesnių už mus čia pilna.
Nors Marleną lankė gera nuotaika, kurios turbūt dar net nėra išvis buvę gyvenime, su suknele nejaukumo jausmo pašalinti nesugebėjo ir gėrimai, apie kurių veikimą visiškai nenumanė. Bent jau rankos nebebuvo ledinės, o šypsotis nereikėjo dirbtinai. Hale per daug nesipriešino Sebastianui šiam ją pradėjus temptis atgal prie vieno iš stalų. Pamačiusi jo susižavėjimą sumuštiniais, atsiduso. Negi visos linksmybės sukasi apie maisto ir gėrimų stalus? Azrieliui atsisukus, kilstelėjo klausiamai antakius, bet kol dar vaikinas nieko nepasakė, palinko pirmyn. Atsargiai užsegė pirmąją sagą. Hale kvėpavo giliai ir net nesuprato to, ką jautė. Prikando lūpą. Spoksodama į Herondeilą nesusivaldė, palinko dar arčiau ir pabučiavo. Visgi, bučinys ilgai netruko - Auksė išgirdo kažkokį spygavimą netoli jos, tad atplėšė lūpas bei pažvelgė šalin. Kažki koks jaunas burtininkas bedė į jos pusę.
- Regis, ateina pasekmės už patobulinimus, - net pati nepatikėjo, jog sukikeno.
-
Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Mergaitė ar, tiksliau sakant, Hogvartso direktorė manė, kad ją turėtų girdėti visa salė. Ką ten visa salė - ko gero, net ir giliausiuose požemiuose girdisi. Tačiau Stevie turėjo elgtis ramiai ir išdidžiai - taip, kaip, jos nuomone, elgtųsi profesorė Evenstar. Kaip jis ten sakė? Išmintingai šypsotis? karštligiškai mąstė Stevie. Ji neįsivaizdavo, kaip tai turi atrodyti. Tad apsimetė esanti labai susikaupusi. Ji vylėsi, kad niekas jų nepastebės. Na, bent kelias sekundes. Tačiau Marcus labai rimtai prisiėmė skundiko pareigas - spiegė taip, kad netrukus visa salė žiūrėjo, kas gi čia vyksta. Tai tik dar labiau išgąsdino grifę. Ji jau norėjo pustytis padus. Tačiau ne veltui buvo grifė. Be to, ji suprato, kaip keistai atrodytų, jeigu direktorė staiga pabėgtų iš salės. Tai būtų nepagarba jai priminė sau Stevie ir kuo ramiau žygiavo Varno Nago čempionės link. Galiausiai ji buvo visai arti jų ir pamatė, kad spėjimas buvo teisingas: ši mergina su savo draugu gurkšnoja ne tik gaiviuosius gėrimus.
- Panele Hale, ponaiti Herondeilai, gal teiktumėtės man papasakoti, ką čia geriate?
Stevie niekaip negalėjo sugalvoti, kaip jai reikėtų elgtis, kad viskas atrodytų įtikinamai. Tuo labiau, kad bausmė, kurią sugalvojo Green'ai, buvo tiesiog juokinga. Pernelyg juokinga šiai situacijai... Deja, reikėjo tęsti toliau.
- Norite išsiskirti iš kitų? Būti matomi? - pratęsė Stevie, galvodama, kad, ko gero, skamba šiek tiek apgailėtinai. Ji paėmė abiejų Varno Nago mokinių taures, tačiau neįsivaizdavo, ką su jomis daryti. Galiausiai tiesiog padėjo ant kito staliuko šiek tiek toliau nuo jų. - Labai gražiai ginate koledžo garbę. Ar žinote, kiek jūsų koledžas turi taškų? Lygiai šimtą aštuoniasdešimt keturis. Tad ta proga Varno Nago garbei ponaitis Herondeilas padarys lygiai šimtą aštuoniasdešimt keturis atsispaudimus. O Varno Nago čempionė panelė Hale tuo metu sėdės jam ant pečių.
Stevie vos nepradėjo juoktis. Buvo be galo smagu daryti tai, ką ji darė. Nors ir baisu, tačiau tikrai verta. Ir buvo išties gaila, kad Adam'as nežinia kur valkiojasi... Grifė nenuleido akių nuo Varno Nago globotinių ir laukė, kada gi šie pradės daryti tai, kas jiems buvo liepta.
-
Elijah stovėjo priešais merginą pasimetęs, tačiau tik dėl to, jog šios grožis dabar jį tikrai pakerėjo. Luna dažnai nešiodavusi kelnes ir megztinius dabar priešais vaikiną stovėjo su trumpa, vakarine suknele, kuri atrodė iš ties pritrenkiančiai.
- Princesė, - nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos akių tarstelėjo Chris' as. Dabartinio vampyro nepajėgtu atpažinti net jo tėvas, tiek laiko praleidęs su juo turbūt nė karto jo tokio nematė. Pats Dawson' as nesuprato kas vyksta ir kodėl jis taip elgiasi, tačiau pasirodo merginos su vaikinais gali viską.
Elijah ir Lunai įžengus į Didžiąją salę, rudaplaukį išties nustebino aplinka, viskas buvo tobulai išpuošta ir paruošta. Tokios šventės seniai reikėjo Hogvartse. Vieni šoko, kiti atsisėdę sau linksmai šnekučiavosi, o Grifas su Varne žengė į šokių aikštę. Dabar jis nežinojo kaip pradėti šokį, turbūt tai pirmas jo šokis kartu su mergina. Ką daryti? Kaip elgtis? Jis nenumanė, tačiau stovėti vietoje irgi negalėjo. Turbūt šis vakaras su mergina bus pats keisčiausias, tačiau turbūt ir įsimintiniausias.
Jis neskubėdamas prisiartino prie merginos ir viena ranka apjuosdamas jos liemenį truktelėjo ją arčiau savęs.
- Tiesa sakant, aš ne koks šokėjas, - tyliai sušnibždėjo į ausį ir kita ranka į savo šiltą ir truputį prakaituojantį delną, paėmė Lunos ranką. Vampyras apsižvalgė bandydamas įsižiūrėti į kitas poras ir pradėjo po truputį judėti, rodosi jam sekėsi visai neblogai, aplink šokusios poros buvo puikus pavyzdys septyniolikmečiui. Jis atsipalaidavo ir įsijautė į šokį. Suprato, kad šis užsiėmimas išties linksma pramoga.
Melsvai - žalsvų akių savininkas judėjo lengvai ir tik strikt pirmyn, atgal, mergina apsukama ir vėl prispaudžiama prie Elijah. Rodos šio vakaro pirmojo šokio su Luna jis nepamirš niekada.
-
Sebastianas prikandęs lūpą stebėjo Auksės veidą, kai ši palinko link jo užsegti tų dviejų nelemtų sagų. Stovėjo taip arti berniuko, kas abu galėjo jausti vienas kito kvėpavimą.
- Ar esi kadanors girdėjusi apie asmeninę er...- nespėjo pabaigti sakyti, kai Auksė savo lūpomis prilietė jojo. Varnas tik to ir laukė, todėl akimirksniu atsakė į bučinį. Berniuko ranka kaip mat nuslydo kiek žemiau čempionės liemens. O tada pasigirdo skardus spiegimas. Pradžioje Sebastianas net nekreipė dėmesio, kai suprato, kad rėkiantis vaikas eina tiesiai link jų. Na, tiesą sakant, nenuostabu, kad nesusiprotėjo taip ilgai, nes juk buvo gerokai užsiėmęs, hmm, sagų segimu. Auksė atsitraukė nuo jo.
- Velniai griebtų tuos vaikigalius,- nepatenkintas suburbėjo pažvelgdamas ton pusėn, iš kurios atsklido mokinio balsas. Už jo žingsniavo magijos istorijos profesorė, dar žinoma kaip Hogvartso direktorė. Sebastianas pavartė akis, o skundikas ir direktorė jau buvo prie jų.
- Taip, mielai, profesore,- veidelį nušvietė žavingas šypsnis,- štai čia, tiesą sakant visur, yra nauji, patobulinti gėrimai,- mostelėjo ranka į gėrimus,- buvo tiesiog būtina imtis tokių priemonių, nes originalūs skoniai ir spalvos per daug priminė arba šlapimą, arba tuos vaistus nuo gerklės skausmo, kuriuos žiobarai girdo savo vaikus,- gūžtelėjo pečiais. Įdomu, ar už tokius pašnekesius gali būti išmestas iš Hogvartso. Juk ir taip beveik nelanko pamokų. O tada išgirdo direktorės skirtą bausmę. Kažkas čia ne taip. Na, bet vaikinui tikrai nereikėjo ieškoti žodžių kišenėje, tad tiesiog nusprendė plaukti pastoviui:
- Na jau, tik nepradėkime su visomis koledžų nesąmonėmis. Manau, į kiekvieną derėtų atsižvelgti invidualiai. Tad logiška jog turėčiau padaryti tiek atsispaudimų, kiek taškų esu uždirbęs pats. O tai lygiai apvalus nulis,- Sebastianas užsičiaupė. Jei priešais jį tikrai stovi Hogvartso direktorė, jam būtų pats laikas užčiaupti burnelę,- o jei tiesiog norite paspoksoti į jaunų berniukų kūnus, hmm, gal derėtų pasiieškoti kokių vaizdelių ar net vaizdo įrašų internete,- vietoj to išpliurpė nusišypsodamas ir išgerdamas dar vieną gurkšnį iš savo taurės.
-
Jeigu Marcus'ui būtų operavę širdį, dabar jis tikrai būtų apkaltinęs chirurgija ar kažkuo panašiu užsiimančius hilerius, kad šie paliko kažką didelį, šaltą ir sunkų jo krūtinėje, mat paplonintas paauglio balselis atkreipė labai nemažai žmonių dėmesį. Aišku, to sunkumo ir virpulio krūtinėje priežastis buvo aiški - baimė.
Bet niekis, jis ištvers. Niekis, jis tuoj užsitarnaus amžiną šlovę savo būsimų vaikų, sūnėnų, dukterėčių ar net anūkų, na, apskritai paėmus - visos giminės mažųjų pyplių akyse. Ir amžiams išliks Hogvartso išdaigininkų širdyse. Ir istorijoje. Ir bus ką papasakoti Adam'ui!
Grifas jautė elegantiškus direktorės žingsnius sau už nugaros. Jis tikėjo, kad sesuo puikiai suvaidins. Jai šešiolika, ji netgi visai greitai ir Hogvartsą baigs, ji tikrai labai protinga ir ji prisijungė prie Green'ų misijos mokykloje vykdymo, todėl viskas eis kaip basilisko taukais patepta. Vis dėl to grifui kažkas nedavė ramybės. Bet, ko gero, tai tebuvo jaudulys. Taip, jiems ne visada pasiseka, kartkartėmis jie turi susimauti. Apytiksliai kas ketvirta nesąmonė turi nepasisekti. ,,Šįkart pavyks." - drąsino save antrakursis drąsos koledžo atstovas.
Vis dėl to varniukai neatrodė pernelyg išsigandę.
Tiesą sakant, jie neatrodė išsigandę išvis.
Marcus'as nurijo seilę, bet visas pastangas sudėjo į įtikinamą vaidybą. Turi pavykti. Turi pavykti. TURI. Jis rizikavo ir pavogė pačios Arwen Evenstar plauką per Magijos istorijos pamoką.
- Jis girtas, profesore Evenstar! - konstatavo galimą faktą Green'as, kad sesuo nepasimestų ir sužaibavo į Sebastianą pasibaisėjusiomis, niršiomis akimis.
Varnai niekaip negalėjo jų perprasti, kad ir kokie būtų gudrūs. O šitaip nepagarbiai juokauti su pačia mokyklos direktore galėjo tik beviltiškai nusitašęs fyfinas. Vienintelis logiškas paaiškinimas. Taip raudonojo koledžo atstovas save ir ramino.
-
Tas erzinantis, šlykštus mažo vaikigalio balsas ją erzino. Toks balso tonas Auksei visuomet priminė skundikus, norėjusius naudos sau, o dėl savimeilės tokios personos galėjo apskųsti visiškai nekaltus asmenis. Tik šįkart mergaitė nebuvo tokia nekalta, kokia norėtų būti.
Išvydusi Hogvartso direktorę, Marlena atsitraukė nuo Sebastiano, tačiau nenutolo nuo jo, pasiliko čia pat, šalimais. Marlena kvėpavo ramiai bei buku žvilgsniu debtelėjo į anksčiau nematytą vaikį. Tikriausiai jai reikėjo pradėti lankyti daugiau pamokų. Štai įdomus faktas - varnei geriausiai miegamajame miegojosi būtent jų metu, kai turėjo į savo smegeninę kišti kažkokius informacijos kiekius.
- Hm, gėrimus? Daugiau be jų nieko nėra. Gaila, kad čia net nėra vandens, - atsargiai atsakė į profesorės klausimą, spėdama įsiterpti. Hale vyptelėjo lūpų kampučius žemyn kuomet iš jos buvo išpešta taurė. Jos nuomone, tai buvo visiškai nesąžininga. Auksės veide sušvito šypsnis išgirdus visą Sebastianą gėrimų turą, netgi su vaizdingais aprašymais. Į direktorę bei tą mokinį ji stengėsi nežiūrėti. Tuomet, kai profesorė pradėjo sapalioti apie taškus ir atsispaudimus, nesusilaikė bei susiraukusi į ją žvilgtelėjo.
- Nuo kada Varno Nago vadovė nebepažįsta koledžo pažibos? - sukluso. Užsikišk, tavęs nieks neklausė. Mintyse šitokį atkirtį Hale išrėžė berniukui, tačiau nuo garsaus pasisakymo susilaikė. Nužvelgė stalą bei burnon įsimetė vieną sumuštinuką. Kai jos ausis pasiekė paskutinė Azrielio replika, Auksė vos sulaikė juoką kramtydama maistą.
-
-Princesės naktimis nevirsta vilkėmis,-tylus juokas švelniai atsimušė į koridoriaus sienas.
Akylas grynakraujo žvilgsnis ir jai vienai skirtas dėmesys vertė kiek nejaukiai nusukti žvilgsnį į šalį. Nenorėdama išsiduoti, jog toks dėmesys trikdo, Luna prikando apatinės lūpos vidinę dalį. Nors ir nedidelis, tačiau dėmesį išblaškęs skausmas, leido kiek laisviau stovėti greta jaunojo vampyro.
Ar apsisukti ir sprukti iš čia jau per vėlu?
Akivaizdu, jog taip...
Salėje tyliai, vos girdimai aidinčius vaikino žingsnius netruko pasivyti šalia grynakraujo žingsniuojančios merginos žingsniai.
Nuostabiai papuošta salė, tyliai grojanti muzika, šokančios poros ir lubų skliaute spindinčios žvaigždės vertė pasijusti tarsi viename iš romantinių filmų. Įsimintinas vakaras.
Kojoms pasiekus šokių aikštelę, tamsiaplaukė nežymiai kryptelėjo galvą į vaikiną. Lėti žingsniai, su kiekviena akimirka artinantys grifą artyn, švelniai ant liemens uždėta ranka ir lieknas žaviosios anglės kūnas atsidūrė tvirtame melsvai-žalių akių savininko glėbyje.
Šypsodamasi Luna švelniai apglėbė vaikino kaklą prisiglausdama prie šio kūno. Vyriški kvepalai maloniai sukuteno jautrią vilkolakės uoslę.
-Jei šoki taip pat blogai, kaip ir kauniesi, tuomet išsirinkau geriausią šokių partnerį,-platus šypsnis skirtas priešais stovinčiam grifui.
Atmintyje iškilęs prisiminimas, kaip visai neseniai grynakraujis metė iššūkį savo išrinktajai, privertė šyptelėti. Tiesa, netrukus atklydę prisiminimai apie kovos pabaigą, buvo palydėti tylaus kikenimo.
Mėgaudamasi šokiu ir šypseną keliančia praeitimi, Luna nesipriešindama leidosi vedama žaviojo grifo. Keli žingsniai paskui, lengvas apsisukimas, nepaleidžiant jaunojo vampyro rankos, ir tamsiaplaukės kūnas tarsi traukiamas magneto, ir vėl atsidurdavo vaikino glėbyje.
-
Stevie sutriko. Tiesą sakant, labai sutriko. Ji tikrai nesitikėjo, kad šitie du mokiniai prieštaraus direktorės valiai. Nebent jie žino nusigando mergaitė. Ji metė skubų žvilgsnį į Marcus'ą , bet suprato, kad to daryti geriau nereikia, tad vėl skubiai atsisuko į Varno Nago mokinius. Pusės to, ką sakė vaikinas, ji nė nesuprato. Kažin ar dėl to, kad buvo grynakraujė burtininkė, ar dėl to, kad ji iš tiesų nebuvo ta, kuria apsimetinėjo?
Tačiau kažką daryti reikėjo - juk dabar nesitrauksi... Tad pirmiausia sukaupusi drąsos likučius Stevie ištarė:
- Herondeilai, žiūrėk, kad tavo apvalus nulis nepavirstų į dar apvalesnį minusą. Žinoma, pažibą atpažįstu, - tęsė Stevie, žvilgtelėdama į Varno Nago čempionę. - Ir man dėl jos, deja, yra labai gėda.
Mergaitė nutilo. Ji suprato, kad viskas skamba pernelyg neįtikinamai, kad reikia kažką keisti. Tad kiek draugiškesniu tonu pridūrė:
- Dėl atsispaudimų aš, žinoma, juokauju. Nors čempionės draugui neturėtų kilti problemų, ar ne? Tačiau, manau, abu puikiai suprantate, kad elgiatės netinkamai. Tuo labiau, kad čia yra ir jaunesnių mokinių.
Tarp jų ir aš vos neleptelėjo "direktorė". Ji suprato, kad reikia sugalvoti kažkokią normalesnę bausmę - galbūt tada varnai įsitikins, kad čia jokios apgavystės nėra. Tačiau mergaitė pati nebuvo buvusi areštuota, tad nežinojo, ko gi jie galėtų tikėtis už tokį elgesį. Staiga jai į galvą šovė mintis.
- Ta proga padėsite namų elfams. Dabar pat. Kaip matote, nemaža dalis vaišių jau yra suvalgyta. Tad dabar be magijos sutvarkysite pustuščius staliukus. Maisto likučius perkelkite ant pilnesnių staliukų, o tuščius nuneškite prie durų.
Mergaitė labai norėjo, kad vyresnieji mokiniai nebesiginčytų. Visų pirma, ji jautė, kad jeigu dar teks su jais ginčytis, ji tikrai kažkaip išsiduos. Be to, būtų buvę labai smagu pažiūrėti, kaip vieno iš koledžų čempionė jos pačios šventės metu iš peties darbuojasi...
-
Elijah šokių aikštelėje nesijautė labai jaukiai, bijojo užminti merginai ant pėdos. Tačiau ne tik ši problema erzino vampyrą, jis negalėjo atsipalaiduoti, jei pradėdavo jaustis jaukiau vis galvoje nuskambėdavo balsas. "Atsargiau, žiūrėk kas po kojomis".
Besisukant ratais, įvairias šokių žingsneliais, Chris' o kūnas pats ėmė judėti, rodėsi jis būtų buvęs puikus šokėjas. Tačiau jo ši svajonė išblanko, kai šio ausis pasiekė Lunos ištarti žodžiai.
- Jei aš jau toks visur blogas, ką ši mergina veikia su manimi šiuo metu šokių aikštelėje? - Žvelgdamas į Luną ir sulėtindamas judesius, klaustelėjo Grifas.
Jis nepriėmė rimtai jos pasakymo ir išties mąstė apie šokių studijas baigus Hogvartsą, jam tikrai tas patiktu. Tik žinoma jis užsiimtu gatvės šokiais, kažkada jau bandė ir turbūt tas puikiai įsisavino jo galvoje.
Įsivyravusi tyla tarp jaunuolių, visiškai nepatiko Chris' ui.
- Am.. - dustelėjo vaikinukas, apsidairydamas aplinkui, - gal eime ko išgerti? - Sustojęs ir paėmęs Luną už rankos, pranerdamas pro šokančius jaunuolius pasiekė staliukus su vaišėmis, kurių buvo gausybė. Čia valgyk kiek nori, tačiau tas negaliojo vampyrui. Ko reikėjo jam, čia nebuvo, bet jis buvo sotus.
- Ko norėsi? - Džentelmeniškai klaustelėjo Elijah, žvalgydamasis palei stalą. Kodėl gėrimų pasirinkimas toks siauras? - Truputį pyktelėjęs mąstė rudaplaukis, bandydamas akimis kažką pastebėti.
- Gal įpilti šio? - Žvelgdamas į keistą indą su rausvu skysčiu klaustelėjo šis.. - Ne iš tiesų pasiūlyčiau ko stipresnio, tačiau kol kas negaliu.. - Plačiai nusišypsojo Dawson' as ir įpylęs į stiklines keisto gėrimo ištiesė vilkei.
-
- Taip reikia… - sušnypštė ir užsikirto. Žinojo, kaip jisai įsiaudrintų, jei išgirstų, kad jį pavadino kvailiu. Nors šitaip niežtėjo kažką bjauraus leptelt… Tačiau susilaikė. To tikrai nedarys Grifų Gūžtos prefektė, kuri turėtų būtų pavyzdžiui, ir ne bet kokiu, o geru.
Akimirką matė, kaip vaikinukas delsia. Akies krašteliu stebėjo, ko jisai stoviniuoja ir nesiruošia pradėti šokti. Šviesiaplaukės nė kiek nenustebino tai, kad jis žvalgėsi į kitus, o tik po to uždėjo ranką ant juosmens. Ir tai per aukštai, - mintyse nusišaipė rudaakė. Balsu nesiruošė to ištarti, nes nujautė, kad tai būtų nuskambėję tikrai nekaip.
Net ir pasiruošęs šokiui - kad ir netinkamai - , priešais ją stoviniuojantis raudonplaukis nesijudino iš vietos. Heros galvoje ėmė suktis sraigteliai. Greičiausiai, erzulio. Jau žiojosi rėžti, kad reikia žengti žingsnį į priekį, bet klastuolis ją aplenkė. Tačiau jo žodžiai nuskambėjo veikiau maldaujančiai, nei bjauriai.
Nespėjus Mionai atsakyti Dafydd žengė žingsnį. Ir primynė suknelę. Miona vos nepargriuvo ir neišsidrėbė ant grindų, tačiau stipriai įsikibo į berniuko petį. Jautė, kaip suleido nagus. Net krumpliai pabalo. Vylėsi, kad jis nepaleis.
- Ar tu išprotėjai? - žvilgsniu, kurį mergaitės brolis vadino žudančiu, pažvelgė į rudaakį palengva stodamasi. Nuoširdžiai tikėjosi, kad niekas nepastebėjo.
Nespėjus ištarti nieko pikto, per salė nuaidėjo šaižus berniukiškas balsas, kuris veikiau panešėjo į mergaitės. Atsisukusi pažvelgė į ten, iš kur sklido triukšmas. Pro minią link tų dviejų padaužų vyresniujų varnių ėjo Marcus’as, o paskui jį - o varge - pati Hogvartso direktorė. Tik jos eisena buvo kažkokia keista. O ir šypsena… Dirbtinė?
Išgirdusi, kaip drąsiai prie jos kalba, iškart suuodė klastą. Kažkas čia ne taip, - prisimerkusi toliau sekė Marcus’o ir įtartinos direktorės judesius. Kai direktorė nubaudė Aukės porininką, Miona vos nenusikvatojo. Kad įsitikintų, ar tiesa tai, ką galvojo, apsižvalgė ir, neradusi berniuko, nutarė - Stevie yra apsimetėlė direktorė. Tačiau daryti nieko nė nesiruošė. Veltis į visa tai tikrai nenorėjo. Medaus spalvos plaukų savininkę net viliojo stebėti beprasidedantį cirką.
Prisiminusi klastuolį pasisuko atgal į jį ir pamėgino išskaityti iš jo veido, supranta, kas vyksta, ar ne. Kiek mažiau pasipūtėliškai jam šyptelėjo, bet antakio pakelti, vis dėlto, nepamiršo.
Čempionės pora atsikalbinėjo itin drąsiai, todėl Mionos nuojauta kuždėjo, kad ne ji viena viską perprato. Gūžtelėjusi pečiais vėl grįžtelėjo į klastuolį ir pratarė:
- Aš einu ko nors užkąsti. Nenoriu prisidaryti daugiau gėdos, - ir nelaukusi jo atsako nuėjo prie čia pat stovinčių padėklų ir vėl įsimetė vieno kąsnio sumuštinuką, ant kurio išdidžiai pūpsojo graikinis riešutas.
Pamėgino sugauti Stevie žvilgsnį ir kai manė, jog pavyko, šyptelėjo puse lūpos.
Stiaga pasigirdo kažkieno balsas ir net nespėjus susigaudyti jau buvo paskelbti rezultatai. Mergina buvo tikrai sužavėta tokia taškų gausa. Nors ir Elridė neužėmė pirmos ar antros vietos, ji vis tiek buvo šauniausia šviesiaplaukės keturiolikmetės pažinota grifė.
Kai ką prisiminusi prefektė ėmė nervingai mindžikuoti. Nors ir baisiai susijaudinusi, Miona pagaliau nusprendė, kad metas įvykdyti tai, ką paslapčia planavo su grifiukais. Pasisuko į klastuolį ir tarstelėjo:
- Turiu kai ką padaryti. Atleisk, kad šitaip, bet… Manęs nelauk, - skubėdama išbėrė ir šiek tiek drebėdama pranėrė tarp daugybės susirinkusių mokinių, kol galiausiai pasiekė laiptukus, o jais užlipusi - bebaigiančias groti melodiją raganas. Nieko nelaukusi įbruko keletą iš delninukės ištrauktų lapų jai į rankas.
- Čia yra natos ir žodžiai. Kai baigsiu kalbėti ir nueisiu prie kitų šokėjų ir žiūrovų, užgrokit ir uždainuokit. Labai prašau. Mums tai svarbu, - sumurmėjo ir kuo širdingiau nusišypsojo.
Sulaukusi kiek sutrikusios raganos linktelėjimo atsisuko į visus susirinkusius ir, pataisiusi mikrofoną, prabilo:
- Taigi… Sveiki visi… - kiek jaudindamasi pradėjo mergina, gailėdamasi, kad pasisiūlė visa tai pristatyti. Tačiau giliai įkvėpė, prisiminė, kiek dėl Grifų Gūžtos pasiaukojo Elridė, ir jau nebedrebančiu balsu tęsė toliau: - Nors mūsų koledžo atstovė neužėmė pirmos vietos, tačiau ja vis tiek didžiuojamės. Juk Elridė dėl mūsų koledžo padarė neapsakomai daug! Parodė tikrą drąsą, ryžtą, sumanumą, ištikimybę, šiek tiek išdidumo ir, žinoma, geros širdies. Ji parodė, kad yra tikra Grifė. Todėl su kitais Grifiukais nusprendėme viešai padėkoti ir parodyti savo pagarbą Elridei Endlercat. Noriu pabrėžti, kad jokiu būdu nenorime pašiepti kitų koledžų. Tiesiog norim padėkoti Elridei, - susiradusi merginą minioje maloniai jai nusišypsojo. - Tad gero vakaro visiems!
Kiek drebančiom kojom nulipo pasišalino iš dėmesio centro ir įsimaišė tarp visų šokėjų. Nardydama tarp žmonių galiausiai atkako iki baltapūkės ir kartu su vokaliste bei su džiaugsmu žvelgdama į septintakursę kiek tik išnešė balso stygos užplėšė pirmąsias Grifų Gūžtos eilutes:
- Kai kraujo raudonio kils saulė rytuos,/ Pelėdos sau ūkaus, sparnais vis mojuos!
-
Marcus‘as nebuvo susitelkęs į nieką, kas vyko aplink juos. Tik į nevykusį pokštą. Grifas išgyveno gryniausią vidinę dramą. Bemaž Šekspyro lygio dramą. Ir vis laukė, ką dabar pasakys Sebastianas. Galgi neišriš? Girtos smegenys dirba lėčiau nei blaivios. Net jei priklauso labai protingam varnui. Ir labai stiliovam.
Bet kai grifiški ausų būgneliai pagavo netikėtą melodiją, grojamą muzikantų šalia šokių aikštelės, išdaigininkas grifas sustingo lyg užkeiktas. Arba lyg pabučiuotas varnės. Arba dar bet kas, kas tik gali sustingdyti žmogų ir priversti jį susimąstyti tik apie gražiausias savo vertybes ir gražiausius prisiminimus. Marcus'as nelabai suprato, kas vyksta, bet iš šnabždesių ir žvilgsnių į Wreną, Švilpynės čempionę, susivokė, jog šį Burtų Trikovės Turnyrą laimėjo geltonasis koledžas.
Tiesą sakant, šis faktas visai nederėjo su ką tik išgirsta melodija. Nė velnio. Kas gi čia vyksta? Ar kažkas taip beviltiškai suklydo kaip tada, kai kaži kurio krepšinio čempionato metu buvo paleistas ne Lietuvos himnas, o kvaila dainelė, klaidinančiai užvadinta youtube?
Juodaplaukis pasisuko į muzikos atlikėjus lyg užhipnotizuotas, išvydo netoli jų stovinčią Grifų Gūžtos prefektę Mioną, kuri visai neseniai juos nužvelgė įtariu, protingu žvilgsniu. Galbūt perprato, galbūt ne. Aha, čia viskas taip ir turėjo būti. Jokios klaidos. Antrakursio plaučiai prisipildė grifiško patriotizmo liepsnos - ji šilta, jauki, sudeginanti tik tai, kas gali kelti liūdesį ar baimę.
Tuomet Marcus'as dar pastebėjo už stalo sėdint Grifų Gūžtos vadovą Edgar - rodis, šis buvo lygiai taip pat sutrikęs, kaip ir jis pats. Grifiukas nedelsdamas nubėgo prie Garbingojo stalo.
- Profesoriau, ir jūs dainuokit! - vaikišku, nuoširdžiu balsu paprašė Green'as, pats stebėdamasis savo iniciatyva ir ištraukęs iš vidinės švarko kišenės lyg nujautus įsidėtą lapuką su žodžiais padavė jį Jeffter'iui. Tuimet dar šyptelėjo ir nulėkė atgal - pas seserį.
Įžūlių akių vaikis neiškart įstojo, kai buvo pradėtas dainuoti Grifų Gūžtos himnas, bet jo žodžius mokėjo netgi geriau nei Anglijos himno.
Žvilgsniu Marcus dar susirado Elridę, šalia kurios jau stovėjo Miona, Grifų Gūžtos angelas. Berniukas norėjo iškelti jai aukštyn nykščius ir pasakyti, kad gerbia tokią jos drąsą ir idėją. Kelinta vieta atiteko grifams, patiems grifams kaip ir nerūpėjo.
- ...Iš ežero laumės mums giesmę giedos/ Mes žengsime, grifai, mes žengsim į saulę,/Į drąsą, teisybę, į taiką pasaulio!.. - dainavo iš širdies, nors gal ir netobulai pataikydamas į natą. Šios himno eilutės jam patiko labiausiai.
-
Keitukas pasirodė madingai vėluodamas, bet atrodydamas tikrai gerai-tvarkingas, juodas apsiaustas su sidabrinėmis sagtimis, gražiai sušukuoti peroksidu nubalinti plaukai ir žinoma kaip be auskarų veide ir kerzinių batų? Tikras bad bojus, ką bepasakysi. Iš tikro nelabai jį traukė tos puotos kur visi it kokie povai nori parodyti pas ką gražesnės plunksnos (nors proto tai kaip pas vištas), bet atėjo vien tam, kad skirtų bent vieną šokį savo žaviajai, dabar jau tikrai oficialiai merginai ir žinoma, kad palaikytų Wrenutę-švilpė turėjo tiek drąsos ir ryžto, kad nepasveikinti jos, net jei ir nebus tos geros vietos, kaip švilpiui ir kaip geram žmogui būtų tikra nuodėmė.
Vis tik akimis ieškodamas savosios Davinos ir klausydamasis ar išgirs visgi rezultatus-įtampa erzino taip pat, kaip niežulį keliantį nenukirptą apsiausto etiketė. Staiga smaragdinės vaikino akys užkliuvo už taip ilgai ieškotos varnės ir..? Kažkokio senio??
Velnias, jis gi kiek čia puotos praleido? Pusvalandį.
Keitukas nusisuko. Jautė, kad irzulys vis kyla. Žinojo, kad pavydėti negražu ir- bla bla bla, panašūs moralės jausmą atakuojantys paistalai, bet nieko sau negalėjo padaryti-iki šiol turėjo didžiulę baimę, kad vieną dieną mergina jį ims ir paliks, o dabar Davinos šokis su kažkuo atrodo tik pakurstė baimės ugnį. Ką ten pakurstė-supylė kokius penkis litrus benzino.
Kolinsas tiesiog nusisuko. Nekels scenų-tikrai nepasirodys, kaip kažkoks viską bandantis kontroliuotį idiotas prieš kitus.
O gal dabar mada tokia? Kaip ten vyresnius vyrus vadina? Na tipo panos, kurias traukia vyresni tai Lolitos, o vyresni pacanai tai sugar daddies? Tai tipo išsiverstų, kaip "cukrinis tėvelis"?
Baltaplaukis papurtė galvą. Plyšo ji nuo tokių nesąmoningų minčių.
Taip būtų ir pražioplinęs kas laimėjo, bet išgirdęs, kad Wrena laimėjo iškart ėmė ploti, atrodo bandydamas tai padaryti garsiausiai. Na ir tada prasidėjo. Grifai su savo suknistu ego ir suknistom dainom. Keitas ir paprastą dieną būdavo gan greit įsižeidžiantis ir ginantis kitus, kai ant jų galvų tiesiog lipa kiti, atrodo plyštantis nuo pasididžiavimo-okei okei, norisi pagerbt savo koledžą, bet... Wrena dar net apdovanojimo nepasiimė, c'mon.
Ė nu Wrenutė dar net apdovanojimo nepasiimė, o jūs jau plyšaujat. Suprantu-respectas savo koledžui, bet leiskit šlove mergaitei pasidžiaugt... Ne grifai, o vištos nedavirtos, visur savo uodegas iš puodo kur nereikia kišančios-nors šie žodžiai turėjo būti pasakyti garsiai, bet švilpis susivaldė. Kantrybė-net jei žmonės tave taip nervina, kad išstumtum iš balkono-dorybė.
-
Tyli muzika, sklindanti iš salės glūdumos, nejučia atpalaidavo kūną ir galvoje besisukančias mintis. Leisti kūnui sekti paskui jaunąjį vampyrą, tapo lengva ir paprasta. Tarsi tūkstančius kartų kartoti judesiai ir tvirtai žengiančios kojos ėmė judėti pačios, nuolat sekdamos vaikino žingsnius.
Kiek lengviau nei tikėjausi...
Žingsnis po žingsnio, daina, keičianti kitą dainą, ir, prabėgusios minutės virto sekundėmis. Greičiausiai besisukančia laikrodžio rodykle, nuolat kažkur skubančia.
-Leidžia laiką su tuo, kurį myli,-šyptelėjo nebebandydama apsimesti šalta ir žiauria. Nebandydama paslėpti savo jausmų.
Su juo tampi kitokia...
Galvoje nuskambėjęs balsas ir lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo į viršų. Nors pastebėti, kaip mėlynakė elgiasi Elijah'ui būnant šalia, nesunku, tačiau pačiai tai pripažinti nebuvo lengva. Visą laiką bandydama nekreipti dėmesio į viduje aidintį balsą, mėlynakė stengėsi elgtis taip, kaip įprastai. Šaltai ir šiurkščiai. Tačiau nė pati nepastebėdama, tapdavo miela ir švelnia mergina. Žinoma, taip nutikdavo tik vampyrui esant šalia.
-Bandysi mane nugirdyti?-linksmai nusijuokė linktelėdama ir kartu su melsvai-žalių akių savininku, palikdama šokių aikštelę.
Stalai, nukrauti įvairiausiomis vaišėmis, traukė visų žvilgsnius nebyliai kviesdami išragauti viską, ką siūlo.
-Hmmm...Ko nors gaivinančio,-žaviai nusišypsojusi, Luna žvilgtelėjo į gėrimus, besipuikuojančius ant stalų. Neitin platus asortimentas neapsunkindamas pasirinko, leido laisvai išsirinkti norimą gėrimą.
-Manau, pradžiai užteks ir šio,-nusijuokė paimdama ištiestą stiklinę. Šiai pasiekus rausvas merginos lūpas, jautrią vilkolakės uoslę sukuteno keistas kvapas, tačiau nekreipdama į tai dėmesio, Luna kilstelėjo stiklinę. Rausvos spalvos skystis akimirksniu nutekėjo gerkle sukeldamas švelnų deginimą.
Staigiai atitraukusi stiklinę nuo lūpų, Luna žvilgtelėjo į gėrimą. Regis, kažkas nusprendė puotą padaryti kiek linksmesnę. Pateliuškavusi skystį stiklinėje, mergina žvilgtelėjo į vampyrą.
-Kažkam buvo per daug nuobodu,-nusijuokė leisdama safyrnių akių žvilgsniui nuslysti kitais siūlomais gėrimais.
-
ELIJUS ADRIELIS LORIJANAS
Buvo palaimingai ramus vėl būdamas mokykloje. Koridorių vėsi tyla, jau širdžiai mielu patapęs rūkas, širdį glostantis šurmulys. Šiemet buvo gal net garsesnis - dėl neseniai praūžusio turnyro. Aukos, kančios, sunkumai. Minia juk reikalauja kraujo. Kaip geram knygos siužete. Realybėje. Vaikinukas priekabiai nužvelgė save veidrodyje. Tvarkingas, geras, nekaltas jaunuolis. Plaukai tvarkingai sušukuoti, apsiaustas išlygintas, be jokių papuošimų, paraukimų, grandinėlių ar kitokių bereikalingų atributų. Paprasta klasika, bet, žinoma, ne prasta. Atsidūsėjo. Turnyro eigos beveik nesekė, įdėmiau stebėdavo tik grifų atstovės pasirodymus. Jo nežavėjo siaubas ar tragedijos. Jau nebežavėjo. Mintyse vis dažniau stovėjo nuostabios rudai pilkos akys. Ir niekaip negalėjo prisiminti, kur jas matė. Tačiau ne, ne dabar. Šitas vakaras skirtas linksmybėms. Vyptelėjo savo atvaizdui ant lygaus stiklo. Viskas bus gerai. Galiausiai.
Didžioji salė ūžė: linksmai skambėjo kalbos, skimbčiojo taurės, į visa tai dailiai įsipynė muzikos čiurlenimas. Viena po kitos poros grakščiai sukosi salės viduryje. Pasidabinusios panelės, pasitempę jaunuoliai, išsipustę mokytojai. Netradiciška. Nauja. Gražu. Vis dar nebuvo pakankamai drąsus, kad eitų šokdinti panelių ar įsilietų į pokalbius. Atsišliejo į sieną kertėje grožėdamasis vaizdu. Onorė de Balzako stilius, tik neatmieštas gyvenimo nemalonumais. Šiandien salėje karaliavo džiaugsmas.
Kulminacijos laukė visi, ne išimtis ir Elijus. Pripažinkim, visada džiaugtųsi savo atstovės pergale. Elridė stengėsi nuoširdžiai. Tačiau kiti įdėjo ne mažiau pastangų, noro, laiko. Todėl Lorijanas negalėjo pasakyti, kad yra labai nepatenkintas paskelbtąja švilpiuke Wrena. Paplojo čempionei kartu su kitais. Mandagiai, kaip buvo auklėtas. Tačiau...
Sugavo iš kito salės galo sužibusias prefektės akis ir ėmė po truputį slinkti link salės vidurio iš savojo kampo. Elridei. Nedidelis išsišokimas, taisyklių sulaužymas vardan garbės, pripažinimo ir paprasčiausio principo. Grifai nebuvo nepralaimintys, ar nepripažįstantys, ne. Tačiau savus palaikė iki pat galo. Nors nesiekė žeminti kitų.
Akordus žinojo seniai. Juk mokėsi čia jau kurį laiką. Sodrus ir šviesus balsas įsiliejo į džiugią kakofoniją. Tiek balsu, tiek mintimis.
Kariausim jei reiks, mes ginsime garbę,
Kurią mūsų protėviai davė pavargę.
-
Žinoma. Dafydd primynė Mionos suknelę. Ir puikiai suprato, kad tik pats yra dėl to kaltas. Nors labai knietėjo aprėkti merginą, suprato, kad tai būtų kvaila. Aišku, klastuolis nė neketino atsiprašyti. Tad tik tylėjo. Tačiau kai Miona jį užsipuolė, velsietis supyko.
- Jeigu esi tokia profesionalė, kodėl nepasakei, ką turiu daryti?! Juk puikiai žinai mano šokio sugebėjimus!
Dafydd įtarė, kad visi aplinkui žiūri į juos, tačiau jam nerūpėjo. Tikėjosi, kad jo žodžiai nuskambėjo paniekinančiai, tačiau įtarė, kad buvo visai ne taip. O tada - gražiausia - mergiotė pradėjo žvalgytis kitur! Pasekęs jos žvilgsnį Dafydd gerokai nustebo, nes pamatė direktorę, žygiuojančią link Varno Nago čempionės ir jos partnerio. Klastuolis visai susidomėjo, kas gi ten vyksta.
Netrukus Miona pasisakė einanti ko nors užkąsti. Ir kaip ji ten dar pasakė? Kad nenori prisidaryti daugiau gėdos? Dafydd apsimetė, kad įsižeidė:
- Juk tu metei man tą iššūkį, ko dabar bėgi? - pratarė jis, sekdamas grifei iš paskos. Pats nesuprato, kodėl tą daro - juk dabar buvo puiki proga dingti iš šitos prakeiktos salės. Valgyti visai nesinorėjo, tad Dafydd vaidindamas mandagų laukė, kol Miona užkąs. Jam buvo smalsu, kas gi bus po to: ar jie tikrai nebešoks? Žinoma, taip būtų geriausia. Bet negi šita pasipūtėlė jau įrodė, koks jis nevykėlis? Jie nė nespėjo pašokti... Deja, svarstymams nebeliko laiko. Buvo paskelbti rezultatai. Laimėjo ne ta čempionė, kurią pažinojo velsietis. Vis dėlto jis trumpai paplojo. Ir tada gavo itin nustebti: Miona staiga pasakė, kad jai kažkur reikia eiti...
- Tu man taip ir neįrodei savo puikių šokio sugebėjimų! - suriko jis nueinančiai merginai. Tačiau ji, ko gero, jo nebeišgirdo. Suprasdamas, kad šitas šokių pragaras pagaliau baigėsi, Dafydd patraukė salės durų link. Beeidamas jis išgirdo, ką į mikrofoną kalbėjo grifė. Kiek nustebęs atsisuko, nes nebūtų pagalvojęs, kad ji galėtų tai padaryti. Tačiau užgrojus muzikai klastuolis paspartino žingsnį ir pagaliau išėjęs iš salės bėgte pasileido Klastūnyno bendrojo kambario link.
-
Viena ranka tvirtai laikė merginos delną, kitoje stiklinę su keistu skysčių. Elijah uoslė buvo neprasta iškart suprato, kad kažkas čia ne taip, o priglaudęs stiklinę prie lupų ir pavertes aukščiau, suprato, kad tai tikrai ne moliūgų sultys.
Kažkas panoro papokštauti.. - mįslijo vaikinas ir jautė, kaip stemplę, gerklę degina tas rausvas visai nekaltai atrodantis gėrimas.
- Tiesa sakant, kažkas išpildė mano norą, - šyptelėjo Elijah, įsmeigdamas žvilgsnį į safyrines akis, tačiau greit vėl žvilgtelėjo į tą ąsotį su keistu gėrimu ir dar įsipylė. Jis vampyras, tad, kad ir norėtu apsvaigti nuo šio gėralo nelabai pavyktu.
Gurkšnis po gurkšnio ryjant skystį, netikėtai, jo dėmesį patraukė ne tik Luna, bet ir viena iš Grifų Gūžtos atstovių, kuri rodos šio gėrimo išgėrė į valias, kad šiai užteko drąsos prabilti prieš publiką.
Elijah išties džiaugėsi tokiu jos elgesiu, nes pagerbti Elridę jis taip pat norėjo, vien tik dėl to, jog ši išdrįso ten dalyvauti ir įveikė visas kliūtis, kurios buvo išmanytos tų, kurie už tai atsakingi.
- Puiki mintis, - šyptelėjo Chris' as žvelgdamas į Luna ir išgirdęs skambantį Grifų Gūžtos himną prisijungė ne iš kart, nors mokėjo visą atmintinai, tačiau dar kalbant mergiotei spėjo į burną įsimesti keksiuką, tad greit bandė sukramtyti ir pagaliau išgalėjęs prisijungė.
- ...Mes gerbsime priešus, jeigu jų turėsim/Nes daug kam užkliūva teisybė mūs šviesi... - Prisijungęs, tačiau per daug neįsijautęs, kad neatkreiptu į save dėmesio nutęsė vaikinukas. Jis stengėsi dainuoti gana tyliai, nors klausa turėjo ir gerą, nusidainuoti negalėjo, kadaise pats grodamas gitara uždainuodavo, tačiau dabar tik prisidėjo, kaip tikras Grifas dėkodamas El.
-
- Kodėl tu toks tikras, kad aš girtas, a, mažyli?- sužaibavo akimis atgal į grifą. Tiesą sakant Sebastianas buvo beveik visiškai blaivus. O gal labiau tik beveik neblaivus, na, koks skirtumas.
- Profesore, aš visiškai blaivus,- šyptelėjo,- tik viena taurė, o gėrimas vis dar tas pats tik su priemaišom,- tai ir buvo tiesa, na, tik apie taurių kiekį informacija duoda profesorei buvo kiek netiksli,- m, jei norite galit pati įsitikinti,- atkišo taurę direktorei.
Išgirdęs Evenstar naują bausmę berniukas tik prunkštelėjo:
- Nagi, negi mes jums panašūs į namų elfus. Galų gale, ar negaila Aukselio mėlynos suknelės, kurią ji galimai susiteptų maisto atliekomis. Juk esat moteris, turėtumėt suprasti mergaitę,- patempęs lūpą gūžtelėjo pečiais,- galų gale, va būtent, jūs - mūsų koledžo vaodvė, negi tikrai norit pažeminti SAVO koledžo atstovus visos mokyklos akivaizdoje? Va va, aš taip pat nemanau. Kaip smagu, kad išsiaiškinome,- veiduką nušvietė žavinga buka šypsena.
O tada paskelbė nugalėtoją. Sebastianas pažvelgė į Auksę:
- Ha, jei būčiau dalyvavęs aš, garbės žodis, nebūčiau prasileidęs švilpei,- prunkštelėjo. O tada pasigirdo muzika. Sebastianas susiraukė lyg paragavęs citrinos. Jetau, suprantama, kad liūdna jog jų koledžo atstovė liko paskutinė (lyg nebūtų buvę aišku jog taip nutiks), tačiau, hmm, dabar tiesiog patys pasirodys kaip kvailiai. Sebastianas atsisuko į savo koledžo vadovę, kuri atrodė keistai pasimetusi:
- Matot, kas turėtų rinkti šiukšles nuo stalų? Toji kerėpla švilpė dar net nespėjo atsiimti taurės ar kokio ten galo. O raudoniesiems iškilo noras pagiedot,- vaizdingai pakraipė galvą atsidusdamas. Vaikinas atsisuko atgal į Auksę ir užmetė savo ranką jai ant pečių:
- Neliūdėk, viščiuk, jei nori, po jų visai neoriginalaus išsidirbinėjimo, galėtum surengti visą savo koncertą, m?- nusijuokė kilsteldamas antakius.
-
Elridė ruošėsi iškeliauti iš salės, tačiau ją sulaikė noras išgirsti, kas laimėjo. Dalis tikėjo ir svajojo, kita dalis, kaip visados, peikė ir sakė, kad nieko gero nebus, bet ji vis tiek pasiliko. Nesirodė per daug į akis ir stebėjo tai, kas vyko salėje, tačiau visas stebėjimas greit liovėsi, kai mergaičiukė nugrimzdo į visiškai nesusijusias su burtų pasauliu mintis. Šitaip ji prastovėjo gan ilgą laiką, svarstydama, kas jos lauks, kai viskas baigsis, kai ji baigs Hogvartsą, jei baigs. Ir vėl kilo klausimas, kas tada?
Bet mintys nutrūko, kai buvo paskelbta Burtų Trikovės čempionė. Elridė šyptelėjo, merginos, kuri laimėjo ji visiškai nepažinojo, jautėsi šiek tiek nusivylusi, bet pasistengė nuteikti save, kad tegu tik džiaugiasi, kad išgyveno ir turi savu baltutėlius plaukus.
Mergaitė sukosi keliauti lauk iš salės, mat jai norėjosi kažkur nueiti, kur nebus triukšmo ir apmąstyti viską, bet buvo sustabdytą neaiškaus garso. Atsisukusi į to garso šaltinį baltapūkė nesitikėjo išvysti matyto veido, kuris priklausė grifiukei. Elridė dar spėjo susimąstyti, kad vyksta kažkokia nesąmonė, kadangi turėtų toje vietoje būti koks nors švilpiukas, ir tada pasigirdo tos mergaičiukės žodžiai.
-Jūs juokaujat...-tyliai savęs paklaususi mergaitė žvelgė išpūstomis akimis ir nenutuokė kaip turėtų reaguoti. Ji mažiausiai norėjo gauti dėmesio tokiu metu, jau buvo pasiruošusi užleisti vietą nusivylimui ir liūdesiui ir turėkis... Tikra grifė.
Nenutuokdama, kaip turėtų elgtis Elridė vis dar stovėjo toje pačioje vietoje, išpūtusi akis ir su drebančiomis rankomis. Aišku, rankos drebėjo ne dėl streso, ar kažko kito, o tiesiog dėl malonaus mažo šoko.
Pagaliau atsitokėjusi iš savo didžiulės nuostabos baltapūkė prikando viršutinę lūpą ir pasiruošė eiti padėkoti mielai grifiukei, bet, deja, sureagavo per vėlai ir šioji jau buvo prieš ją. Ir jai užtraukus Grifų Gūžtos himną Elridės širdis dar kartą suvirpėjo iš džiaugsmo. Mergaičiukė žvelgė į tai su nuoširdžia šypsena, jautė, kad viduje darosi šilta ir gera, o tada, žiūrėk, Grifų Gūžtos mokinukų ėmė daugėti.
-Mes drąsūs, mes narsūs ir aišku kovingi/ Jūs patys geriausieji - Godriko Grifai!,-prisidėdama prie paskutinių eilučių mergaitė pakeitė vieną žodelį, jos širdis šoko ir ji vis dar buvo pasimetusi, tačiau dėkinga kiekvienam. Bandydama bent kažkaip atsigauti Elridė papurtė galvą ir vėl nusišypsojo.
-Jūs esate visiški bepročiai.
-
Išmėginti visų skonių, kurie išskirtinėmis spalvomis, tik ir kvietė paragauti, bei leisti savo protui apsvaigti nuo alkoholio, kuris vėliau priverstų sutrikti judesius ir mąstyseną, nebuvo jokio noro.
Neprarask budrumo.
Daugybę metų kartojami žodžiai spėjo įsišaknyti giliai merginos pasąmonėje, neleisdami nė akimirkai prarasti budrumo.
Priešas niekada nemiega.
Nors tikimybė, būti užpultai, ir buvo lygi nuliai, mat puotoje besilinksminantys Hogvartso pilies gyventojai nė neketino imtis, kokių nors veiksmų be šokių ar linksmybių, tačiau budrumo mergina vis tiek nusprendė neprarasti. Buvo pratusi tikėtis netikėčiausio.
Lėtai gurkšnojant gėrimą, kiekvieną kartą švelniai nudeginantį gerklę, safyrnių akių žvilgsnis nuklydo į grifę, garsiai prakalbusią apie Burtų trikovės turnyrą ir padėką savo koledžo atstovei. Regis, šios organizmas jau spėjo auti reikiamą alkoholio kiekį. Pakankamą kiekį, jog drąsiai prabiltų prieš čia susirinkusius mokinius.
Atsirėmusi klubu į stalą, esantį už nugaros, Luna pakreipė galvą nužvelgdama likusią salės dalį. Safyrinių akių žvilgsnis užkliuvo už savo koledžo atstovių, vėliau lėtai nuslydo prie Švilpynės globotinių, kurie turėjo progą iškilmingai pasidžiaugti savo pergale. Tačiau vos netrukus salėje nuskambėjo Grifų gūžtai skirtas himnas.
Sutrikusi mėlyankė kryptelėjo galvą į šalia stovintį vaikiną, neatsispyrusį prisijungti prie savojo koledžo. Tylus juokas nubangavo salės paviršiumi. Matyti Elijah'ų giedantį himną, buvo itin keista. Vis dėl to, petraukti neketino.
Tyliai stovėdama šalia grynakraujo, mergina dar kartą pateliuškavo stiklinėje esantį gėrimą. Eiti į šokių aikštelę ar toliau mėgautis svaigiaisiais gėrimais, nebuvo jokio noro. Net jei vilkolakės kūnas į šiuos reaguodavo kiek kitaip nei eilinių žmonių.
Salėje ir vėl įsivyravus ramybei, pertraukiamai tik tylios muzikos, žavioji anglė žengė kelis žingsnius arčiau vampyro. Mintyse suregztas pabėgimo planas, vertė šypsotis.
-Nagi, eime, strazde giesmininke,-žaviai šyptelėjo sunerdama vaikino pirštus su savo ir imdama žingsniuoti išėjimo link.
Mintys apie gaivinantį lauko vėją, viliote viliojo palikti puotą ir žengti į nakties tamsą.
-
Edgar'as, karts nuo karto pasiimdamas nuo Garbingojo stalo kažko užkąsti, stebėjo salėje susirinkusius mokinius. Na, daugiausiai žvilgsnis buvo nukreiptas į šokėjus, kadangi šie buvo salės centre. Dar vienas, kitas šokis ir netrukus muzika nutilo. Pasigirdo Burtų trikovės turnyro komisijos pirmininko balsas. Jis paskelbė rezultatus, po kurių Edgar'as pakilo iš savo vietos ir ėmė ploti kartu su visais kitais, skirdamas savo plojimus visoms dalyvėms. Aplodismentams aprimus, juodaplaukio akį, tiksliau iš pradžių ausį, o po to akį, patraukė viena iš jo vadovaujamo koledžo prefekčių, kuri padėkojo Elridei už dalyvavimą turnyre. Po ketvirtakursės žodžių pasigirdo Grifų Gūžtos himnas, kuris sukėlė šypseną buvusio grifo veide. Tuo momentu prie jo dar pribėgo kitas Grifų Gūžtos atstovas, Marcus`as Green`as. Šis padavęs lapelį ir paprašęs Jeffter`io kartu padainuoti nubėgo. Edgar`as dar kartelį šyptelėjo, nes lapelyje buvo himno, kurį puikiai mokėjo, žodžiai. Galbūt antrakursis nežinojo, jog apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius yra buvęs to koledžo narys. Kaip ten bebūtų, magas didžiuodamasis traukė Grifų Gūžtos himną kartu su kitais šio koledžo mokiniais.
..-Mes drąsūs, mes narsūs ir aišku kovingi. Mes patys geriausieji - Godriko Grifai!- užbaigęs vėl su kitais ėmė ploti. Tuomet išlindo iš už Garbingojo stalo ir nuėjo prie savo globotinės, kuriai priėjęs uždėjo pirštinuotą ranką ant peties.
- Šaunuolė,- didžiuodamasis nusišypsojo, - Atlaikei rimtų išbandymų, kurie manau buvo viena rimčiausių tavo turėtų treniruočių iki šiol. Jei iš šio turnyro sugebėjai ko nors išmokti, vadinasi šiandien, bent sau, tikrai esi nugalėtoja,- dar kartą švelniai šyptelėjo, - O dabar gerai pasilinksmink!- pasakęs ką norėjo, animagas patraukė iš salės.
-
Kajus gūžtelėjo pečiais. Nenorėjo savęs apgaudinėti, jog Wrena vis vien būtų laimėjusi trečiąją vietą, net ir jei Klastūnyno čempionas ar čempionė būtų dalyvavusi.
-Net nenutuokiu ar pavyks. Greičiau Keitas sukurs komandą, jis vyresnis,- paprieštaravo prefektas, pamatydamas bendrakoledžį. Pastarasis atrodė kažkuo nepatenkintas, tačiau į tai rudaplaukis garbanius nesigilino,- Turbūt puolėju,- sumurmėjo, tačiau jau nesekė Wrenos kalbos.
Ir tada viskas paaiškėjo. Kajus sustojo ir įsišiepė. Širdis vos nešoktelėjo iš krūtinės, vos išgirdęs, jog Wrena laimėjo Burtų trikovės turnyrą. Wintersas apkabino įseserę.
-Tau pavyko, Wrena!
Kajus, atsirėmęs į sieną, prie pat Didžiosios salės durų, stebėjo aplinkui šmėžuojančius mokinius ir profesorius. Švilpis nelabai kreipė dėmesį į Godriko Grifo globotinių traukiamą himną...Jo tamsios akys šokinėjo nuo vieno iki kito veido: dėmesį patraukė vienas vaikinukas, atrodo, jau septintakursis, deja, per anksti pamestas iš akių, vos tik Kajus, vedantis Wreną, pasitraukė iš šokių aikštelės.
Rudi plaukai, mėlynos akys. Kukliai apsirengęs, tikra priešingybė Keitui Kolinsui, kuris mėgte mėgo auskarus.
Wintersas jau norėjo guldyti galvą, nes buvo tikras, jog tą septyniolikmetį buvo kažkur matęs. Koridoriuos ar pamokose - tiksliai neprisiminė.
Bet ar ne tavo pavardė yra Lorijanas?- bandė atkapstyti to matyto septintakursio pavardę. Nemalonus virpulys perbėgo per kūną. Kaip gali taip nutikti?
Kajus dar kartą apsižvalgė aplinkui. Ne, niekur nepastebėjo dar sykį to septyniolikmečio. Per daug žmonių. Pro dantis sunkiai iškošė orą iš nevilties.
Atsisuko į Wreną.
-Ką darom?
Jis buvo jai tyliai papasakojęs apie visai neseniai matytą šviesiai rudų plaukų savininką, vos jie pasitraukinėjo iš šokių salės.
-Galim palaukti kito karto ir tada jį susirasti,- nenoriai pasiūlė dvivardis. Jį plėšė noras sužinoti tojo pavardę ir jei jo hipotizė teisinga, suprasti kodėl tasai nešioja jo globėjo pavardę. Nenorėjo laukti atsakymų, norėjo dabar sužinoti.
Tiek Igoris, tiek Mela jam nepasakojo apie kitus Lorijanus, tik sakė, kad dauguma pasitraukė į Valstijas. Penkiolikmetis nė nenorėjo pagalvoti, jog tasai septintakursis gali būti tos giminės benkartas.
Oi ne, taip negali nutikti.
-
Tyli muzika, sklindanti iš salės glūdumos, kiekvieną kartą sukutendama puikią vilkolakės klausą, ir lėti žingsniai, sekantys profesoriaus.
Burtų trikovės turnyrui parengta puota išties leido atsipalaiduoti ir pasimėgauti švente. Atrodė, jog visą laiką kankinančios mintys pasiliko už salės durų. Žinoma, ne visos.
Keitas...
Galvoje nuskambėjęs balsas akimirksniu privertė iškilti prisiminimus apie žavųjį švilpį. Dangaus melsvumo akių žvilgsnis nejučia nuklydo į dovanotą žiedą, besipuikuojantį ant dešinės rankos piršto. Ilgesys akimirksniu skaudžiai pervėrė ramiai plakančią širdį.
Liūdnas žvilgsnis ir nusileidę lūpų kampučiai nesunkiai leido suprasti, jog kažkas jaunajai ispanei neduoda ramybės.
Ilgesys.
Ji ilgėjosi Keito.
Muzikai nutilus, o šokančioms poroms sustojus, Davina kilstelėjo galvą leisdama dangaus melsvumo žvilgsniui nuslysti į tris skirtingų koledžų čempiones. Stengdamasi nebegalvoti apie baltų plaukų savininką, septyniolikmetė sutelkė dėmesį į turnyro nugalėtoją. Rausvų lūpų kampučiai išsilenkė į žavią šypseną.
Nors mergina priklausė Varno Nagui, tačiau tai nesutrukdė pasidžiaugti Švilpynės pergale. Puikiai žinojo, kokios pavojingos ir varginančios buvo užduotys. Jaunoji švilpė nusipelnė būti pasveikinta, kaip pridera.
Šypsodamasi mėlynakė kilstelėjo rankas leisdama mušamam delnų garsui nuslysti salės paviršiumi. Burtų trikovės turnyras teliko tik prisiminimas šio dalyvėms.
-Dėkui už šokį,-šyptelėjo šalia stovinčiam tamsiaplaukiui,-geros šventės,-atsisveikinusi Davina žengė kelis žingsnius išėjimo link. Balta suknelė, dengianti liekną kūną, lengvai suplevėsavo atidengdama nuogą kojos odą.
-
Auksė stovėjo stipriai sukandusi dantis, net žandikaulius maudė. Vos tvardėsi, kad neužpultų to grifo, dėl kurio vyko visa ši nesąmonė. Marlena vypsojo ir nieko nesakė bei kandžių Sebastiano replikų jau nebesiklausė - atrodė beprasmiška. Be to, labai keistas pasirodė pačios koledžo vadovės elgesys, mat Hale šitaip besielgusios profesorės nė karto nebuvo mačiusi. Mergaitė giliai įkvėpė, pasigirdus skambiai muzikai. Išgirdusi nugalėtojos vardą, tik švelniai šyptelėjo, ji džiaugėsi švilpės sėkme, tačiau šypseną pakeitė niūrus debtelėjimas, tokia reakcija, į grifų pasirodymą ir himno sugiedojimą. Auksė pavartė akis galop grįžusi į šį pasaulį ir nugirdusi Azrielio repliką.
- Manau, galime padaryti kai ką geresnio, nei surengti savąjį koncertą, - atsakė, - ir nevadink manęs viščiuku,- pridūrė. Nors gera nuotaika spindėjo joje, visgi šiek tiek ją sumažino save iškėlę grifai.
- Atsiprašau jūsų, bet šitą diskusiją baigiame. Profesore, rytoj ar šių dienų bėgyje užbėgsiu į jūsų kabinetą dėl kelių reikalų, - kartais Marlena labai nenorėdavo būti prefekte, bet tokia buvo jos pareiga. Žinojo, jog elgtis taip nebuvo galima, tad puikiai suprato, jog galės atsiskaityti tuomet, kai tvarkys ir koledžo reikalus.
- Einam, - stvėrė už rankos Sebui, - ir dabar elkis gražiai, - pabrėžė paskutinį žodį. Pasistiebusi peržvelgė salę bei susirado Wreną. Vylėsi, kad ji niekur nedings (nebent pasiimti apdovanojimo), tad pradėjo brautis per mokinius paskui save tempdama Herondeilą.
- Wrena! - šūktelėjo galop pasiekusi švilpę, - sveikinu laimėjus! Tu tikrai verta to! - švelniai šyptelėjo kumšteldama Sebui, kad atėjo jo eilė sakyti sveikinimą.
-
Gerai, viščiuk, nebevadinsiu tavęs viščiuku, viščiuk,- nusišypsojo. Berniukas kiek nustebęs stebėjo Auksę kai ši taip lengvai išsuko juos iš padėties.
- Viso gero, pasivaišinkit gėrimais,- jau tempiamas Auksės pasakė profesorei. Tiesą sakant, tai moteriškei tokiu metu visai neturėtų rūpėti Sebastiano išdaigos. Juk per tiek laiko turėjo prie jų priprasti.
- Ar ir tau atrodo, kad Evenstar šiandien nemenkai apsirūkius,- paklausė Auksės. Įdomu, kur ji jį tempia. Sebastianas nujautė ir buvo teisus. Berniukas mamdagiai išklausė Auksės pasveikinimo švilpei linksėdamas galva, o tada sulaukė alkūnės dūrio į šoną.
- Umm, taip, tikrai tave sveikiname. Tiesą sakant, atėjome siųsti viso koledžo,- šyptelėjo pasikasydamas galvą. Net nenutuokė ką turėtų sakyti. Kas jau kas, bet Sebastianas ir sveikinimų sakymas tikrai retas derinys,- labai džiaugiuosi, kad tau pavyko išgyvent,- šyptelėjo. Prastas sveikinimas, bet nuoširdus, tad tikėjosi, kad švilpė įvertins jo pastangas.
-
Nepatikėjo. Iš pradžių pagalvojo, jog tai koks nors pokštas, ar kad blogai išgirdo, tačiau pamačius Kajaus šypseną, suprato, kad ir jis išgirdo tą patį. Netrukus atsidūrė įbrolio glėbyje ir plačiai išsišiepus jį taip pat apsikabino. Taurė... Laimėjimas... Šlovė iki... Švilpė sustingo ir atsisuko į salės priekį, kuriame buvo ne tik taurė, bet ir grojančių raganaičių grupelė. Ir grifė. Alder nutuokė, jog čia bus kažkas ne taip. Pasigirdus Grifų Gūžtos himnui, tikėjos, kad šis kuo greičiau pasibaigs, tačiau grifams garbės niekuomet nebūdavo per daug. Traukė himną lyg lėčiau, nei reikėtų, arba penktakursei tas taip pasirodė. Jei kada mylėsiu grifą ir net jeigu jis bus labai geras, reik prisimint šitą kartą, nes su pasipūtėliu gyvenimo nugyvent nenoriu.
Pasibaigus himui (gal ir šaunūs, bet ne šauniausi), jau be tokių prašmatnių ceremonijų nuėjo pasiimti turnyro taurės. Pasakyk ką nors. Kad galėtų eit Kadėdinių giesmių giedot vietoj to. Helga, rodos, tave suprantu. Mergaitė nusišypsojo ir pasiėmė taurę. Pasakyk ką nors. Kad dėkoji švilpiams. Jog grifai garbėtroškos. Jog norėjai tiesiog atsiimti taurę, o tuomet būtų galėję kad ir nuogi lakstyti.
Vos nepradėjus ko nors sakyti, linktelėjo ir grįžus, bei pamačius Wintersą, prie jo priėjo. Išklausė pasakojimą, palinksėjo.
- Greičiausiai jo dabar neberasi, čia per daug žmonių. Tačiau dar tikrai bus progų jį pamatyti. Juk Hogvartsas ne toks jau ir didelis, o kuomet atmeti mergaites ir jaunesnius mokinius, lieka jau nebe tiek daug, kiek gali atrodyti,- pabandė paguosti, nors dabar jai labiau rūpėjo taurė, nei galimo globėjo giminaičio paieškos. Ramiai, ramiai... Taurę gavai ir jau laiminga? Nusileisk ant žemės.
Atėjo Auksė su savo partneriu. Pasveikino. Bent jau Varno Nagas neužtraukė savo himno, nors susirinkus visiems varniams, greičiausiai būtų nustelbę net grifus.
- Dėkoju,- Wrena nusišypsojo.- Aš irgi džiaugiuosi, jog visos trys išgyvenome, kitaip šiandienos puota būtų gerokai liūdnesnė.
-
Neilgas Grifų Gūžtos himnas sudainuotas buvo veikiai. Marcus'as stebėjosi, kad raudonųjų vadovas himną plėšė net nežiūrėdamas į žodžius - kažin, kada gi suspėjo išmokti? Na, bet ką gi. Nuaidėjus plojimams Elridei, o vėliau - Wrenai, piktai bestebeilijančiai į grifus, Green'as nužvelgė atvirą čempionės veidą ir atgręžė jai nugarą - pasisuko į Arwen, vis dar mėginančią nubausti varnus. Beje, šie jau net nebestovėjo ir nebelaukė, kol bus įvesta tvarka - Marcus'as liko begaliniai nusivylęs. Nepamiršk, kad
Tuomet vaikiui pasirodė, kad kažkas ne taip. Arwen plaukų sruogelė patamsėjo. Tuomet kita. Oda lygėjo, gražėjo, nebeatrodė kaip septyniasdešimtmetės. pati buvai
- Einam! - sušvokštė Green'as, stumdamas seserį iš Didžiosios salės, naudodamasis sumaištimi ir visų dėmesiu į Švilpynės čempionę. Galimas daiktas, kad jie bus pastebėti. - Kas čia per eliksyras, kad tiek mažai laiko? - šnypštelėjo berniukas, tyliai atverdamas duris ir žengdamas laukan.
Ką gi. Būna dienų lyg tyčia. grifė
- Brokuotas eliksyras, Stevie. Ar pati virei? - paklausė jis atsidusdamas.
-
Stevie buvo visiškai sutrikusi. Ji įsivaizdavo, kad mokiniai gali nesutikti su profesoriaus, ypač jauno profesoriaus, bausmėmis. Bet direktorės? Negi jie suprato? Ar jie yra tiesiog tokie girti?
Kas gražiausia, dar ir Marcus kažkur dingo. Laimei, nespėjus apsimetėlei direktorei niekaip išsiduoti, jis grįžo. Stevie iš paskutiniųjų laikėsi, kad klausiamai nepažvelgtų į brolį. Deja, netrukus tai nebebuvo svarbu: abu varnai kažkur dingo. Stevie jautė tokią įtampą, kad net nelabai suprato, kas vyksta aplinkui. Prireikė nemažai laiko, kol suvokė, kad jos koledžo draugai traukia Grifų Gūžtos himną. Negi Elride laimėjo? paklausė savęs Stevie. Tačiau netrukus suprato, kad laimėjo Švilpynės koledžo atstovė - ir abu varnai kaip tik patraukė jos pasveikinti. Mergaitė jautėsi nusivylusi. Visų pirma, nepavyko pokštas. Be to, ji net negalėjo kartu su koledžo draugais sugiedoti himno... Nepaisant to, kad Elride nebuvo mėgstamiausias penkiolikmetės žmogus, ji vis tiek gynė koledžo garbę ir pasirodė šauniai.
Netrukus tai Stevei nė kiek neberūpėjo. Marcus labai susirūpino ir dėl kažkokių priežasčių pradėjo ją tempti iš salės.
- Kas yra? - sušnypštė Stevie, kol kas nė nepajutusi, kad keičiasi. Tačiau būdama prie salės durų ji suprato, kad vėl yra savo ūgio ir kad jai ant galvos jau yra jos pačios, o ne profesorės Evenstar plaukai. Grifė gerokai išsigando ir mintyse padėkojo dievui už Marcus'o pastabumą.
- Kas čia buvo? - tik išlindusi į lauką paklausė Stevie. - Aišku, kad ne aš viriau, - apsimestinai pasipiktino ji. Taip. Pokštas nepavyko. Ir tai buvo apmaudu. Bet gal ir laiku buvo paskelbta nugalėtoja, nes eliksyro veikimas baigėsi kaip tik tuo metu... Stevie tikėjo, kad jiems pavyko išsisukti. Tačiau ji įtampą vis dar jautė, kojos staiga pradėjo drebėti.
- Žinai... - po kelių minučių tylos pratarė ji. - Nemanau, kad galiu ten grįžti. Galvoju eiti miegoti... Jeigu grįši, pasveikink nuo manęs Elridę ir tą švilpę, gerai?
Mergaitė net nežiūrėdama, ką daro brolis, patraukė Grifų Gūžtos bendrojo kambario link. Ši puota pareikalavo tikrai daug jėgų...
-
Elijah džiaugėsi, kad Grifų Gūžtos atstovė buvo pagerbta himnu, na jis ir Elride, nebuvo geriausi draugai, tačiau vienas kitą pakentė, kas ten žino, gal ateityje dar galės ir būti, juk gyvenimas mėgsta krėsti pokštus. Rudaplaukis niekada nemanė, kad jis ir Luna galės būti daugiau nei geri draugai, tačiau štai, likimas, kartais tampa nenuspėjamu.
Į šį pokylį Dawson' as ėjo su tikslu, kišenėje turėjo, tai ko atskleisti niekam negalėjo, tik laukė tinkamos progos.
Negi jis būtų taip besijaudinantis jei atėjęs tik pašokt ir pavalgyt, tikrai NE. Jis turėjo tikslą ir jo neįgyvendinęs nebūtų išsiskyręs su mergina nakčiai.
Baigus giedoti himną, vaikinas paplojo savo delnais ir dar truputį įsipylė gėrimo, jam labai reikėjo atsipalaiduoti, nes tikrai jaudinosi lyg prieš vestuves ar kokį rimtą karą, nors tai buvo tik maža staigmena Lunai. Na gal ir ne maža, kas ten žino.
Vaikino mintis greit patraukė prie jo prisiartinusi Luna, žengus kelius žingsnius arčiau šio, greit pasiglemžė visą jo dėmesį.
- Strazde giesmininke, - plačiai šyptelėjo ši pakartojęs merginos repliką ir spustelėjęs jos delną tvirčiau nužingsniavo kartu su ja. Na tiesa sakant, vėliau ar ankščiau jis pats būtų ją išsivedęs, tačiau merginos iniciatyva jį nudžiugino.
-
Kajus sutiko su Wrenos įžvalga:
-Taip, esi teisi,- atsiduso darsyk, peribraukdamas ranka plaukus iš "taip, pasinervinkime ir padėjuokime dėl praleistos progos išsiaiškinti šią velniavą" jausmo.
Švilpynės prefektas nejučiomis pirštais užbraukė ant sprando odos. Netikėtai dygus nerimo virpulys perbėgo kūnu. Kajus nejučiomis įsikando į apatinę lūpą.
Ramiai,- vidinis balsas it Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpas nuaidėjo jo galvoje.
Arno ramiai nuleido ranką, nors širdis kaip patrakusi trankėsi krūtinėje, tamsiai rudos, o gal juodos akys it to erelio, skriejančio link Bastilijos, nusekė Wrenos veiksmus. Prie jos buvo priėję du varnanagiai: Auksė ir Sebastianas.
Kajus tik šyptelėjo šiems.
Nagi, ramiai, nieko blogo nepadarei, tik kai kam kai ko nepasakei. Penkiolikmetis stengėsi elgtis kaip įprastai, tačiau prisimintas faktas, jį išmušė iš vėžių.
Tikėdamasis, jog Sebas ir Auksė greitai pasitrauks, ar kažkas prie Wrenos vėl prieis su sveikinimais, Kajus reikšmingai žvilgtelėjo į įseserę, norėdamas be žodžių pasakyti, jog išeina. Lyg žvilgsnis sakyte sakė: "Aš einu. Susitiksim bendrajame kambaryje. Turiu kai ką skubiai padaryti, po to apie tai pasakysiu".
Kajus pasitraukė ir išėjo iš Didžiosios salės.
Mintys dūzgė galvoje, Kajus pradėjo krimstis, kaip būtų galėjęs pamiršti apie siuntinį iš Pietų Afrikos Respublikos.
Ekong'as, sutiktas Ugandos mokykloje, jo transfigūracijos mokytojos sūnus, paslapčiomis sutiko, atsiųsiąs jam eliksyro, padedančio pavirti pirmą kartą į animagą.
Ir būtent tau tai turėjo priminti tie ženklai,- suniurzgė piktai dvivardis penkiolikmetis.
-
Grifai užsikišo ir atrodo nusiramino. Na, nebent sugalvos užtraukti kokią dar grifišką dainelę, balažin kokioms jie dar progoms jų turi prisiruošę "mes grifiukai, mes nuostabūs, valomės dantukus mes drąsiai"? Na, Keitas nuoširdžiai nebūtų nustebęs, jei jie ir tokiam reikalui turėtų dainą. Faina. Puota kėlė šiokį tokį irzlumą, o be to nelabai matė tarp pasipuošusių žmonių minios įsimaišiusių švilpių, su kuriais būtų mielai pabendravęs. Nors keliais žodžiais persimesdavo su daug hogvartsiečių, bet normaliai bendravo tikrai su nedaug žmonių, o dabar kai jų nesimatė, tai nelabai ir buvo ką veikti. Gailèjosi nespėjęs Davinos normaliai pakviesti į puotą-na ir kvailys, nieko keista, kad kiti jo merginą šokdino.
Vaikinas jau sukosi link išėjimo, kai akys užkliuvo už-
Na, tai buvo Davina, tik su itin dalia suknele. Itin daili mergina+itin daili suknelė=mirtinas ginklas prieš Keituką.
Švilpis, stengdamasis nepamesti jos iš akių prasibrovė pro žmones ir staiga išniro priešais varniukę.
-Pasigavaaau tave! Viskas, dabar kaip tikras džentelmenas, prieš pasibaigiant puotai kviečiu šokiui,-plačiai išsišiepė blondinas, nusilenkdamas ir ištiesdamas ranką.
-
Dangaus melsvumo akių žvilgsnis, klaidžiojantis puotai išsipuošusiais Hogvartso pilies gyventojais, lėtai nuslydo grindų link. Balta suknelė, lengvai plėvėsuojanti merginai žengiant žingsnį, privertė kilstelėti lūpų kampučius.
Įprastai kūną puošiantys juodos spalvos džinsai ir odinis švarkas, kurie, regis, tapo neatsiejama sepyniolikmetės gyvenimo dalimi, kaip ir šaudymas iš lanko, dabar buvo pakeisti į priešingos spalvos suknelę.
Trumpam užmerkusi dangaus melsvumo akis, Davina giliai įkvėpė. Puota ėjo į pabaigą, tad išeiti, kaip tik dabar, atrodė, puiki proga.
Keli žingsniai iki durų, vedančių į išsišakojančius koridorius, kurie savo ruožtu buvo pasiruošę mokinius nuvesti ten, kur šiems reikia, ir puikią vilkolakės klausą pasiekė už nugaros aidintys žingsniai. Nespėjus nė kryptelėti galvos, žavioji lankininkė buvo sustabdyta priešais išdygusio vaikino. Vos spėjusi sustoti, Davina išvengė smūgio į švilpio krūtinę. Dar keli centimetrai ir mergina būtų trenkusis į tvirtą Keito krūtinę. Lygiai taip pat, kaip ir pirmąjį jų susitikimą.
Baimė dėl netikėto vaikino pasirodymo ir džiaugsmas, jog šis vis dėl to nusprendė pasirodyti puotoje, privertė ramiai plakusią širdį daužytis it pašėlusią, tarsi ketintų iššokti lauk.
Dangaus melsvumo akių žvilgsniui susitikus su smaragdo spalvos, šviesiaplaukės veidą papuošė žavi šypsena. Skirta tik priešais stovinčiam švilpiui.
Jis čia...
-Keitai, išgąsdinai,-juokdamasi mėlynakė stebėjo, kaip šalia stovintis baltų plaukų savininkas nusilenkia ir ištiesia ranką, kviesdamas šokiui.
-Kvietimas priimtas,-šyptelėjo ištiesdama ranką, ant kurios puikavosi vaikino dovanotas žiedas.
Odai palietus Keito, kūnu nubangavo maloni šiluma.
Jis čia...Dabar viskas bus gerai...
-
Besišypsidama varniams, Wrenutė žvilgtelėjo į Kajų, kuris žiūrėjo kažkokiais, lyg įspėjančiais žvilgsniais, kurių Alrer visiškai nesuprato. Aplinkui nebuvo nei apipasakoto vaikino, galėjusio būti globėjo giminaičiu, nei kokio nors iš psichiatrinės ligoninės pabėgusio žmogaus, kuris lauktų progos juos nužudyti (cha, o tuomet taurė priklausytų jai, ar jau Auksei? Juk turnyrą įveikė likus gyva, tačiau šokiai - irgi turnyro dalis). Švilpė nejaukiai paėjo nediduką žingsnelį atgal, o tuomet pamatė, kad Winterso jau nebebuvo. Išėjo. Greičiausiai tai ir reiškė tie reikšmingi žvilgsniai. Ką jai daugiau čia veikti? Daugiau norinčių pasveikinti neatsirado, tad dar sykį nusišypsojusi Auksei ir Sebastianui, atsiprašė ir išėjo iš puotos salės. Jeigu įbrolis išėjo, greičiausiai buvo kokia nors rimta priežastis, tad tikėdamasi, jog nesuklys, nužingsniavo Švilpynės kambarių link.
-
Po tokio triukšmo, po tiek daug spėlionių ir ginčų, po bemiegių čempionų naktų... Netikėtai Hogvartsą pasivijo tyla, primenanti tą spengiančią tylą ausyse, kai prastai išsimiegojęs nubundi po gero vakarėlio. Nebeaišku, kur daryti, kaip iš tos įtampos sugrįžti į įprastą, lėtesnį tempą. Įprastas gyvenimas iš pradžių gal netgi atrodo kiek nuobodus, nors ir sąvoka „įprastas gyvenimas“ šiuo atveju yra galbūt kiek dvejotina. Tie visur lydintys žvilgsniai, kartais pikti, o kartais – palaikantys, kiek pasikeitęs profesorių požiūris ir vertinimas, naujos patirtys, galų gale ir suvokimas, kad tai tu, o ne kas kitas taurės buvo išrinktas atstovauti savo koledžui – visa tai gal ir ne kardinaliai, tačiau negrįžtamai pakeičia gyvenimą ir pasaulėžiūrą.
Šiandien įvyks paskutinis šio Burtų trikovės turnyro išbandymas – šokiai ir puota. Po visos šios pertraukos salė ir vėl priminė tą patį vakarą, kai prieš ketverius metus buvo paskelbtas praėjusio turnyro nugalėtojas. Tąkart sėkme galėjo džiaugtis Švilpynė, o šįkart visus dar apėmusi nežinia bei naujojo laimėtojo laukimas.
Šiandien paaiškės, kas iš šio talentų trejeto nusipelnė geriausiojo vardo.
-
Fiadh drebėjo. Taip ir nesuprato, kaip įvyko tai, kas įvyko. Na, kad ją į balių pakvietė tas vaikinas, kurį mergina prisiminė kaip "Švilpynės čempioną" (gyvenime neteko su juo kalbėtis!), gal ir nieko. Gal jis ją pastebėjo, gal nori tik pasityčioti, gal... Bet kokio velnio ji sutiko?! Jau nekalbant apie tai, kad vaikinas grifiukę pakvietė likus gal valandai iki puotos pradžios. Per tiek laiko jokia pelėda nesuskraidys iki namų, kad atgabentų jai tinkamus rūbus. O tai reiškė, kad Fiadh visiškai neturėjo ką apsirengti. Kaip į tai reaguos švilpis? Šiaurės airė visai nieko nežinojo apie jį, tačiau įsivaizdavo, kad čempionas, pakvietęs merginą, tikisi, kad ji teiksis atrodyti tinkamai.
Aišku, gal ir nereikia stebėtis, kad Fiadh sutiko su šia avantiūra. Ji sumurmėjo "gerai" (tiesą sakant, net nebuvo tikra, ar vaikinas išgirdo), nors tiksliai net nesuprato, kas čia vyksta. Teko skuosti į kambarį ir ieškoti bent kiek tinkamesnio rūbo.
Žinoma, Fiadh nerado visiškai nieko. Ar teks eiti su mokykline uniforma? Išraususi visus drabužius, kuriuos tik turėjo, mergaitė suprato, kad nieko geresnio neturi. Juk neisi su žiobariškais džinsais! Taigi šviesiaplaukė apsivilko apsiaustą (laimei, bent jau nepamatė kokių akivaizdžių dėmių) ir išėjo iš bendrojo kambario.
Lipdama laiptais didžiosios salės link Fiadh visai nebevaldė drebulio. Pasidarė smalsu, kiek minučių (sekundžių?) praeis, kol savo koledžo čempionas ją prakeiks. Atsidūrusi prie salės durų vaikino nepamatė. Lengviau atsikvėpė. Norėjosi lįsti į tolimiausią kamputį ir ten pasislėpti, tačiau suprato, kad dabar to daryti tikrai negalima. Reikėjo laukti pasirodant švilpio.
-
Jis neatėjo. Sutartu laiku sutartoje vietoje nepasirodė. Pats pasiūlė ir pats neatėjo.
Nuo pat vakar vakaro mergina mąstė ir mąstė, ir mąstė apie tai, kad Dafydd taip ir nepasirodė. Jie buvo susitarę susitikti, pasikalbėti, išsiaiškinti, tačiau klastuolio nebuvo nė kvapo. Iš pradžių šviesiaplaukė manė, kad atėjo per anksti. Vėliau ėmė baimintis, kad per vėlai. Tačiau po valandos suvokė, kad nė velnio ji neatėjo ne tokiu laiku. Kuo jau kuo, bet punktualumu rudaakė tikrai pasižymėjo. Dafydd ją tiesiog žiauriai apmovė. Sunku buvo tuo tikėti, bet grifė galėjo lažintis, kad jis patyliukais juokėsi iš josios naivumo.
Miona vartė rankose kiaušinio dydžio akmenuką, tačiau neišlaikius nervams sviedė jį į vandenį. Virš dar ką tik buvusio lygaus it krištolas ežero pakilo vandens purslai, o paviršius subangavo. Kelios smulkios bangelės atsimušo į krantą ir visai netrukus vanduo vėl tapo it stiklas. Mergina sunkiai atsiduso ir prisėdo ant pavasario žolės. Vandeniui nurimus kartu apmalšo ir josios pyktis. Jam traukiantis pajuto, kad krūtinėj ir vėl tuščia, todėl norėdama kažkaip suspausti tuštumą, prisitraukė kojas ir padėjo ant kelių smakrą. Burtų trikovės turnyro puota jau turėjo būti kaip ir prasidėjusi, tačiau kur nors pasijudinti iš šios vietos nenorėjo. Suvokė, kad problemos niekur nedingo. Kaltės jausmas ir vėl ėmė gniaužti stiprius geležinius pirštus jai apie gerklę, dusindamas net stipriau nei pirma.
Tačiau ar Miona galėjo kažką dar padaryti? Ar galėjo kaip nors tai išpirkti? Ar josios pačios kančios reiškė ką nors prieš tas, kurias turėjo ištverti jos šeima?
Dusdama pakilo nuo žemės ir abiejų rankų pirštais pakaitom perbraukė plaukus. Reikėjo kažkuo užpildyti tą tuštumą ar bent jau jos nejusti. Pirmai leido tą padaryti keistam jausmui, apėmusiam dėl Dafydd. Tačiau buvo naivi ir patikėjo tuo, kas iš tiesų tėra laikina, ką pavyksta suimti dviem pirštais ir lengvai sutrupinti.
Sekundėlę pamąsčiusi apsisprendė. Mirusiųjų neprikelsi, ašarom kaltės nenuplausi.
Bendrabutyje merginos lakstė iš vienos patalpos pusės į kitą, netilo kalbos, juokas, kartais pasigirsdavo net piktas riktelėjimas. Rudaakė grifė atsiduso ir patraukė prie savo lovos. Į Burtų trikovės turnyro puotą sumąstė eiti dar prieš keletą savaičių - nemažai laiko iki Dafydd ją pakviečiant.
Iš po gulto ištraukoje dėžėje gulėjo juodos medžiagos suknelė. Dar pasvarsčiusi nutarė surizikuoti ir nueiti į vonią susitvarkyti. Laimei, didysis įkarštis jau buvo nuslopęs, tad Miona galėjo per daug neskubėdama atsiprausti ir imtis tvarkyt savo papilkėjusio veido bei kiek susivėlusių plaukų. Kad ir kaip stengėsi viską daryti greitesniu būdu, užtruko ilgiau nei norėjo. Paklapsėjo akių pieštuku apvestom ir padažytom ilgom blakstienom įrėmintomis akimis ir kiek kritiškai įvertino savo ne itin puikiai, bet pakankamai gerai atliktą, darbą. Stengėsi per daug ryškiai neteplioti veido: blankiai šypsojo rusvai padažytos lūpos, į išorinius akių kampučius tamsėjantys rudų atspalvių šešėliai turėjo puikiai derėti prie juodos kaip degutas spalvos suknelės. Skruostai buvo vos paraudoniję. Daugiau nieko nedarė ir šoko į grindis siekiančią, viršutinę dalį ne per stipriai aptenpiančią ir laisvesnį sijoną turinčią suknelę, su ilgu, kairę koją atidengiančiu skeltuku. Kiek paskirstė banguotus plaukus ant medžiaga nesidengiančių pečių ir apsiavė juodus aukštakulnius. Mergina buvo kiek didesnio nei vidutinis ūgio, tad su paaukštintais bateliais jautėsi kažkaip keistai. Vėl žvilgtelėjusi į veidrodį kiek timptelėjo lygias, riešus siekiančias rankoves ir darsyk sau pasakė, kad iškirptė nėra gili ir aukštakulniais vaikščioti moka, kad nuo laiptų nenusiris.
Į salę neskubėjo. Rankoje gana laisvai laikydama delninukę stebėjo besiburiuojančius žmones. Koridoriai buvo pilni šurmulio, džiaugsmo, linksmos porelės burkavo, grupelės laidė juokelius. Nors tikėjosi salėje išvysti jau daugiau žmonių, buvo kitaip. Regis, žmonės neskubėjo.
Miona nužvelgė papuošimus, stalų išdėstymą. Kiek atmintis siekė, niekas beveik nesikeitė nuo puotos, vykusios prieš ketverius metus. Visur daugybė gėlių, tokie pat apvalūs stalai. Atsidususi patraukė prie pirmo pasitaikiusio. Tuščias buvo ir josios skrandis.
-
Koks keistas šis, hm, neapibrėžtas laiko tarpas. Mayra jau nebežinojo, kada prasidėjo jos gyvenimo keistumas. Burtų Trikovės turnyras visoje šitoje košėje atrodė tik kaip kokia papuvusi vyšnia ant viršaus. Ir kaip ji ten atsidūrė, klastuolė vis dar nežinojo ir turbūt savo kančių kaltininkės taip ir neišsiaiškins. O net ir išsiaiškinus - nenubaus.
Ilgai Mayra vargo su rūbais, kol galiausiai išsirinko su kokia suknele eis į šokius. Kiek pasimėčiusi skudurais ir paklykavusi miegamajame, mergina išsirinko klasikinę tamsiai žalią suknelę, kuri gražiai pabrėžė jos liemenį ir buvo vos vos žemiau kelių. Randus ant rankų klastuolė nusprendė paslėpti su tamsiu ilgarankoviu bolero, o dėl kojų, paburbėjusi, pasidavė ir pasitelkė į pagalbą kerus. Puikiai pažinodama savo įnoringus plaukus, Mayra juos prieš eidama iškart švelniai sudrėkino, kad jie susigarbanotų savaime, o dėl makiažo per daug nevargo ir tik paslėpus paakius ir suteikus savo lavoniškai odai šiokį tokį šiltą atspalvį, pasidažė lūpas tamsesniu lūpdažiu ir įsispyrusi į žemakulnius batelius išlėkė.
Mayra jau buvo pamiršusi, kaip nemėgsta tokių renginių. Koridoriuose būriavosi žmonės, nedrįsdami eiti į salę, o vienas kitas dar išpūtęs akis ir drįsdavo paspoksoti į pralekiančią Klastūnyno čempionę. Moriso mergina nesugalvojo išsitempti kartu, tad, teoriškai, turėtų jo dabar laukti, bet suerzinta aplinkinių keliamo triukšmo, dingo pirmame pasitaikiusiame balkone.
Ilgi, laisvi sijonai ir suknelės buvo gerai todėl, kad po jais prie kojos gali pririšti mažą tašytę, kurioje telpa ne tik lazdelė, gertuvė ir cigaretės, bet ir priešo galva (čia tik jeigu prireiktų). Tad, rūkydama jau antrą cigaretę, Mayra galvojo apie Luką, Morisą bei visus tuos keistus jausmus savyje. Žiedas ant kairės rankos kaip ir priminė, kad ji jau pasirinko, bet viduje mergina žinojo, kad niekada nebūtų per vėlu pasakyti ,,ne". Šiek tiek suerzinta savo pačios minčių, Mayra numetė nuorūką žemyn, stebėdama, kaip maža švieselė krisdama užgęsta. Ką gi, šou laikas.
Įžengusi pro salės duris, Mayra greitai apžvalgė. Staliukai, gėlytės, mergytės-lelytės... Viskas, ko ir tikėtumeisi iš tokio renginio. Moriso ji nepastebėjo, bet tikėjosi, kad klastuolis labai nevėluos ir ją susiras pats. Prisėdusi prie vieno iš atokesnių staliukų, mergina bakstelėjo pro šalį ėjusiam namų elfui ir paprašė stiklinės. Vos tik ši buvo padėta, mergina pripildė ją savo atsinešto alkoholinio gėrimo. Nurijusi kelis gurkšnius, Mayra atsirėmė į kėdės atlošą. Blaiva stebėti šios nesąmonės nenorėjo, bet tikėjosi, kad Morisas neleis jai visiškai nusigerti. Jeigu tik vaikinas pasirodys. Eh...
-
Nors ir atrodė, kad viskas bus susitvarkyta ir pradėjus ruoštis likus mažiau nei valandai, bet daugiau nei pusvalandžiui pasirodė, kad tai buvo netiesa. Pirmiausia dar reikėjo bent kažkiek nusiprausti, pasmirdęs juk neeisi į tokį renginį, pokylį ar kas ten būtų. Dar prieš atlikdamas pirmąjį punktą, susirado švarius drabužius ir pasiėmęs šviesiai mėlynus rūbus, su kuriais turėjo eiti į puotą nuvarė į dušą. Kur kiek galėdamas greičiau nusiprausė ir apsirengęs susitvarkė dar vis šlapius plaukus, o kadangi po kurio laiko jie vistiek turėjo išdžiūti su tuo net nesivargino palikdamas juos šlapius. Velnias, kur tei batai, po perkūnais kur jie yra nukišti. Versdamas savo daiktus vaikinas ieškojo batų kurie buvę taip rūpestingai padėti dabar buvo dingę, o kadangi jau kaip matė Mayra buvo išėjusi turėjo kiek pasiskubinti. Kadangi visi batai išskyrus tuos kurie tiko nebent vaikščioti po purvyną buvo dingę nusprendė eiti tiesiog su kojinėmis, o kelnes šiek tiek pasiilginti ir praplatinti ties apačia. Nors ir atrodė kiek keistokai, bet bent beveik nesimatė, kad jis nėra su batais. Kurie velniai ar kokie kiti padarai žino pasidėjo. Svarbiausias dalykas, kad niekas nepradangino jo alkoholinių ir ne gėrimų atsargų. Kurios buvo papildytos kitą dieną po nutikimo koplyčioje. Eh... blogai paveikė tas gėrimas jį, bet bent turėjo kažką geresnio negu buvo gaunama virtuvėje, maisto metu ar dar kada. Tad pasigriebęs nedidelį buteliuką vyno (iš kur jis gavo buteliukų, o ne butelių jam kaip ir tikriausiai visiems buvo paslaptis, net neprisimenė kaip pirko tai) ir įsidėjęs jį į vidinę kišenę šalia lazdelės išsiruošė eiti. Laikas tiksėjo nenumaldomai, puota jau buvo prasidėjusi prieš kelias minutes, o kol jis atsidurs salėj praeis dar kelios. Tad išlindęs į koridorius pasileido kiek nešė kojos lėkti, bėgti tikėdamasis baisiai nevėluoti. Vienintelis fainas dalykas buvo, kad mokiniai, profesoriai ir kiti vis dar grūdosi prie durų, tad prasibrovęs pro per daug lėtai einančią minią apsidairė, pagriebė taurę ir išgėręs jos turinį, ėmė ieškoti merginos prie kurio nors staliuko.
Šiaip ne taip su kažkieno pagalba suradęs ją priėjo ir atsitraukęs kėdę priešais vis dar šiek tiek uždusęs atsisėdo. Priešais ją stovėjo stiklinė iš kurios atsidavė alkoholio kvapas, bet tai jau nelabai stebino jį. Po įvykių koplyčioje norint jį nustebinti tekdavo gerokai pasistengti.
-Matau geriame ką nelabai priklauso gerti, -dėdamas stiklinę ant stalo ir traukdamas vyną pratarė vaikinas. -Jeigu neprieštarausite aš irgi įsipilsiu savo gėrimo, -pildamas skystį iš jau atidaryto buteliuko kalbėjo toliau.
Kai taurė jau buvo puspilnė skysčio kuris iš tolo buvo panašus į vynuogių sultis, bet realybėje buvo visai kitas gėrimas. Iškėlęs taurę stengdamasis, kad klastuolė jį girdėtų per triukšmą pakėlė tostą:
-Už blaivius kitų protus.
-
Lėtas, iškilmingas žingsnis į Hogvartso Didžiąją salę pro plačiai atvertas duris. Menką susidomėjimą terodantis, bet visgi tiriantis tamsių akių žvilgsnis. Mėlynas europiečių mėgstamas kostiumas, aiškiai pabrėžiantis aukštą japono ūgį. Galbūt belandžiodamas po miškus ir krūmynus ans visus turėtus kimono sudraskė, labai jau keistai atrodo, kad jis tiesiog šiaip sau pasirodytų ne savam stiliuj. Kad vis tiek išsišoktų iš normalaus elgesio ribų, prie švarko atlapo prisisegė kelis mėtos lapelius, kurie, regis, atrodė visai meniškai.
- Hisashiburi! - sustūgo ant visos salės, aišku, nesitikėdamas, kad neišsilavinę hogvartsiečiai bent ką nors supras. Čia, ko gero, tebuvo principo reikalas.
Šiandien jis, regis, buvo neblogos nuotaikos. Šokančiu žvilgsniu nueidamas tolyn ir labai kultūringai atlaisvindamas erdvę prie durų jis dar kažkam, atkreipusiam dėmesį į jį, teatrališkai mostelėjo baltu delnu. Pirštai buvo neregėtai ilgi - labiau tinkami vagiui, negu tokiam inteligentui kaip jis. Mojuodamas, aišku, jis geraširdiškai suteikė garbę europiečiui, lai šis tat įvertina.
Atsiminus, kokiame niekingame žemyne jis buvo atsidūręs, na, kad ir pačiam jo pakrašty, Hayato staiga šiek tiek suspaudė širdį.
- Įdomu, ar Suzu pasirodys, - sumurmėjo varnas, užversdamas galvą su metaforiniu varnos lizdu ant jos aukštyn.
Į užmarštį nuplaukė retorinis klausimas, kiek laiko gi jis nematė savo draugo. Netgi dvejojo, ar tasai tebėra čia, Hogvartse, mat ir su šeima ryšius mažokai palaikė, o ką jau kalbėti apie draugo tėvukus. Laiškai patys nesirašė. Nesirašė laiškai ir tam, kuris visai nieko jam nepranešęs staiga dingo.
Pastebėjus, kokios gražios šiandien lubos, Shinoharai netgi užėjo ūpas ką nors pašokdinti. Gal netgi nusitvers čempioną ar čempionę. Pademonstruos, kokie iš tikrųjų turėtų būti šokių partneriai, vot tak.
Balti pirštai slydo per stalo paviršių, ne visai lygų, o šiek tiek jau pažeistą nesibaigiančių alkūnių bumbsėjimų, krintančių iš pirmakursių rankų šakučių ir paauglių mergiočių ašarų, liejamų į lėkštes, draugėms pasakojant nelaimingus meilės nuotykius. Aha, dulkių, regis, nerasta.
-
Aurora tebuvo čia trečius metus, ir vieninteliais šiais gavo galimybę sudalyvauti kažin kokioj su metų pradžia, helovinu, kalėdomis ar metų pabaiga nesusijusioje iškilmėje, kuri, rodėsi, susidėjo iš šiek tiek daugiau, nei sėdėjimo prie stalo ir valgymo. Nepasakytum, kad Aurora tuo labai skųstųsi - jai valgyti patiko. Tačiau, dievaži, čia buvo ir šokiai, kurie rodėsi šiek tiek rafinuotesni nei pasikraipymai prieš veidrodį su seserimis už nugaros, apskarsčius kaspinais ir užsidėjus ant galvos iš arklio uodegos plaukų padarytą peruką. Čia ir suknelė buvo reikalinga, visos mergaitės ir merginos, kiek tik Aurora užmatė, dėvėjo sukneles. Ji, trylikametė klastuolė, deja, suknelės neturėjo, tad teliko apsieiti susivilkus kažin kaip protėvius vikingus primenančią baltą tuniką ir neišvaizdžias kelnes po ja. Vis šis tas šventiškesnio.
Ji dairėsi ir stoviniavo pasieniais, neišmanydama, ar pridera šokiuos sukiotis vienai pačiai (kaip kadaise girdėjo, elgėsi kažin kokia tai legendinė turnyro žaidėja iš prancūzijos - o ši dar ir basa buvo, Aurora prisimena.), ar geriau susirasti kokį nelabai nuovokų bernelį ir suėmus šį už delnų priversti palinguoti su ja. Klastuoliukė žinojo, kad jos bendraamžiai berniukai nė už ką nesutiks, tad neverta nė ieškoti. O aklai palinguoti ir pasvyruoti ji norėjo - kad ir rafinuočiau, nei prieš veidrodį namie.
Jos ausį ir žvilgsnį pagavo į salę įžirgliojęs baisaus ūgio žmogėnas su mėlynu švarku, ir ši, kažin ko kreivai perkreipusi lūpas, žingtelėjo žingsnį tolyn nuo savo sienos, nuo kampo. Regėtųsi, keistesnės aukos kojų numindžiojimui išsirinkti ir negebėtų būdama net perpus durnesnė.
-
Nenumaldomai artėjo Burtų Trikovės Turnyro baigiamoji šventė. Į ją praėjusį kartą Dafydd ėjo su... Elride?! Neįtikėtina! Ir kodėl ta mergina kvietė ne ką kitą, o jį? Neaišku.
Šį kartą velsietis pats išdrįso pakviesti merginą. Ir netgi ne bet kokią merginą. Jis sugebėjo pakviesti į šokius Mioną! Dafydd nelabai norėjo prisiminti, kaip jis tai padarė. Vis dėlto tas sakinys buvo, ko gero, sunkiausias kada nors ištartas gyvenime. Vis dėlto grifė sutiko. Ir bent jau atrodė, kad ji tai padarė gana džiaugsmingai.
Dafydd žinojo, kad turi pasistengti atrodyti kiek įmanoma tvarkingiau. Jis pagaliau pasivargino susišukuoti plaukus. Pažiūrėjęs į veidrodį Klastūnyno bendrajame kambaryje pamatė, kad vis tiek atrodo kaip ištrauktas iš nežinia kur. Ir pirmą kartą gyvenime susiraukė dėl nelemtos ugninės plaukų spalvos. Deja, šito nepakeisi, tad neverta ir graužtis. Tiesa, galvoje sušmėžavo mintis apie colovaria kerus, bet tada velsietis prisiminė Marką Moore ir bet koks noras daryti ką nors tokio dingo. Tuo labiau, kad Miona tikrai paklaustų, kodėl staiga pasikeitė Dafydd plaukų spalva. O jeigu jau ji sutiko į šokius eiti su juo tokiu, koks buvo, tikriausiai neverta ko nors keisti.
Dafydd neskubėdamas apsivilko tamsiai bordinį švarką. Atrodysi kaip grifas pasišaipė iš savęs klastuolis, tačiau nieko kito neturėjo. Laimei, rado panašios spalvos kelnes, o batai turės tikti juodi. Juk tai vis dėlto buvo Dafydd, o ne kažkoks šokių stilistikos ekspertas.
Vaikinas labai jaudindamasis keliavo didžiosios salės link. Mokykloje, atrodo, jautėsi smagi atmosfera, tačiau velsietis jos nejuto. Rankos ir kojos drebėjo vis labiau ir labiau. Ką aš jai sakysiu? Kaip ji reaguos į mano visiškai nepakilusį šokio lygį? klausinėjo savęs Dafydd. Jis priėjo prie salės durų ir apsižvalgė. Mionos dar nebuvo. Vaikinas apsidžiaugė: juk merginą versti laukti nėra gerai.
Ilgokai stovėjęs prie durų jis kiek išsigando: negi Miona neateis? Netyčia žvilgtelėjęs pro duris prie vieno iš staliukų pamatė ne ką kitą, o merginą, kurios jau geras penkias minutes laukė. Dafydd sutriko. Kodėl ji nepalaukė prie durų, jeigu atėjo anksčiau? Velsietis pasijuto be galo bjauriai. Negi Miona atėjo tiek anksčiau, kad jai nusibodo laukti? O gal ji pamanė, kad jis neateis?
Ta mintis trenkė kaip žaibas. Dafydd sustingo spoksodamas į Mioną. Jų susitikimas, kurį pats pasiūlė laiške! Kaip jis galėjo pamiršti? Ten vaikinas taip ir nenuėjo. Visų pirma, tikėjosi, kad grifė laiško vis tik neperskaitys ir kartu net nesužinos apie pakvietimą. Kita ir, ko gero, daug svarbesnė, priežastis buvo ta, kad jis paprasčiausiai bijojo. Nežinojo, kaip jai pasakyti tai, ką norėjo pasakyti. Vis dėlto kadangi Miona viena sėdi prie staliuko, tai tikriausiai reiškia, kad ji į susitikimą nuėjo. O tai reiškia, kad... Kad Dafydd ir vėl yra didžiausias šiknius!
Vaikinas įžengė į salę. Ketino nenuleisti nuo merginos akių, tikėdamasis, kad ji žvilgtelės į jo pusę. Galbūt tai padėtų kiek užglostyti situaciją? Vis dėlto vos įėjęs pamatė Mayrą Wallflower. Ką ta čia veikia? pasipiktino raudonplaukis, galvodamas, kad tokios isterikės tikrai niekas nekvies į puotą. Ir tik po to prisiminė, kad ne kas kitas, o būtent Mayra yra Klastūnyno čempionė. Mintyse linkėdamas, kad ji nelaimėtų, Dafydd lėtai nuėjo Mionos pusėn. Kojos drebėjo daug labiau negu pakeliui į salę. Lyg to būtų maža, kažkoks idiotas pradėjo rėkauti. Žvilgtelėjęs Dafydd pamatė, kad tai eilinis idiotas, su kuriuo teko susidurti. Vis dėlto dabar buvo svarbiausia ne tai.
Po kokių dviejų tūkstantmečių vaikinas atsidūrė pakankamai arti Mionos, kad galėtų su ja pasisveikinti.
- Sveika, - labai tyliai su grindimis pasisveikino Dafydd.
-
Įsimetusi į burną vieną besėklę vynuogę, Miona suvokė, kad kažko kieto daugiau nuryt nebegalės. Nors ir nuo pat ryto normalaus maisto neregėjęs skrandis neabejotinai buvo tuštutėlis, mergina suprato: geriau jau nerizikuoti apsivemti. Bent jau ne čia. Tad patraukė prie gėrimų. Alkoholiu plaut nedirbančio skrandžio Miona tikrai netroško. Norėjo išlaikyti blaivią galvą. Kokia būna girta, aštuoniolikmetė nežinojo, tačiau Burtų trikovės turnyro puota nebuvo vieta tai išsiaiškinti.
Per daug nežiūrėdama išsirinko sulčių pripildytą taurelę ir patraukė prie netoliese stovinčio, maistu neapkrauto staliuko. Einant pro kažkokį ilgšį, tas riktelėjo visa gerkle. Miona net kiek krūptelėjo. Šiaip ne taip susiturėjo nenutvilkiusi jo žvilgsniu, tik praplaukė pro šalį, ir galiausiai prisėdo prie balta staltiese papuošto stalelio. Be jokio džiaugsmo ar pykčio atsirėmusi stebėjo besirenkančius žmoelius. Vieni poromis, kiti pavieniui, skenuodami salę ir ieškodami to, dėl kurio čia greičiausiai atėjo. Dauguma vilkėjo puošniai, tad su uniforma aiškiai išsiskyrė kažkokia mergina. Grifei kilo klausimas, ar ten tik tais ne ta nelaimėlė Fiadh.
Miona atsiduso. Verčiau būtų nėjusi. Nepagalvojo, kad iki normalaus muzikos garso ir visiškai susipainiojusių žmonių jausmų, kurių dėka nesijaustų it į sieną ištaškytas obuolys, reikės kažkiek palaukti.
Užsivertusi nugėrė dar vieną didelį gurkšnį apelsinų sulčių ir išgirdo kažką su ja pasisveikinant. Sekundėlę palaikė taurelę (kodėl sultys - taurėse?) prispaudusi prie lūpų, kad dėl akimirksiu vėl sukilusio pykčio neištėkštų į stalą, ir tada lėtai ją padėjo. Vylėsi, o vargeli, kaip vylėsi, kad Dafydd čia nesirodys ir dar labiau nesugadins jos nuotaikos.
Neišmanė, kaip elgtis. Gal išdidžiai pakilt nuo stalo ir praeit pro šalį nė nepasisveikinus? Gal piktai mestelt „Ko?“ ir laukt, ką atsakys?
Miona nukėlė dešinę koją nuo kairės ir pakilo. Ne, neatrodys silpna. Puspilnę stiklinę paliko ant stalo. Norėjo pro jaunuolį tiesiog imti ir praeiti, bet stabtelėjo priešais jį, tik šiek tiek jam iš dešinės.
- Juoko turėjo užtekti ir vakar, ne? - gręždama akimis, bet apsimestinai linksmai ir netikrai šypsodama, paklausė. Nelaukdama atsakymo kilstelėjo ranką ir patapšnojo vaikinui per petį. - Gero vakaro, Dafydd.
Ir patraukė į kitą salės galą - kuo toliau nuo klastuolio.
-
Susimąstęs apie tai, kokio storio raides būtų galima rašyti su iš į vištą transfigūruotos klastuolės uodegos ištraukta plunksna, Hayato nejučia susikišo rankas į kišenes. Šios ilgiems jo pirštams, reikėtų pastebėti, buvo kiek per mažos, o prieš ateidamas į salę jis kaiptyč pamiršo ant jų panaudoti Praplėtimo kerus. O keista, mat iš tiesų jis šiuo kerus panaudojęs buvo, tik galgi užsimąstęs panaudojo ne ten, kur reikia.
Shinohara kažkodėl stipriai išpūtęs akis žvalgėsi tai šen, tai ten, svarstydamas, kokiam gi garbingesniam europiečiui suteikus galimybę. Atsirėmęs į sieną jis kairiąja koja nekantriai trepsėjo, o žvilgsnis šokinėjo nuo vieno veido prie kito lyg alkana blusa, niekaip neapsisprendžianti, kurios prieglaudos katės kraujas skanesnis.
- Junshi, - pamintijo septintakursis, staiga pašokdamas lyg kažką atsiminęs.
Pirmakursių barsukų brigadai atakuotant sausainių piramides, Hayato mirtinai panoro užsirūkyti. Savaime aišku, porą cigarečių pasiėmęs turėjo, bet vat ugnies - ne. Lazdele japonas ugnies, be jokios abejonės, žiebtis nenorėjo. O dar atkreipti dėmesį reikėjo ir į tą, kad Hogvartso profesoriai labai priešinosi jo rūkymui patalpose, o šįsyk išstypėlis nedegė dideliu ūpu kelti šumą.
Išvydęs tolėliau sėdinčią ir nuobodžiaujančią merginą krokodiliška suknia, kuri, regis, buvo viena iš čempionų, Hayato suspaudė lūpas ir kilstelėjo antakį, galvą mažumėlę atkreigdamas atgal it paspringęs gandras. Link jos ir pasuko, bet vėl užėjęs ūpas žvalgytis į dirbtinį, ne itin vertingą salės dangų jo ėjimo kryptį pakoregavo. Kai akis jaunuolis vėl nuleido žemyn, pamatė priešais jį stypsančią miniatiūrinę vištiško žvilgsnio baltapūkę.
- Ko vėpsai, madzemozel? - pasiteiravo ans, demonstruodamas savo stratosferą siekiančias prancūzų kalbos žinias.
-
Ką čia Aaron veikė? Šventė ne jam. Net jo koledžo atstovo nebuvo, o pats vaikinukas buvo per jaunas pareikšti savo kandidatūrą. Galbūt kažkada. Galbūt kažkada jis bus vienas iš tų legendinių mokinių, kuris įveiks iššūkius ir galės tuo didžiuotis visą savo gyvenimą. Arba ne. Vis dėl to, tokia šlovė atrodė visiškai trumpalaikė. Pašokai, pasidžiaugei, o kas tada? Gyvenimas nesustoja, karjeros iš Burtų trikovės turnyro neužsidirbsi.
Ir ką čia. Vaikinukas nejučia prunkštelėjo dėl savo minties apie dalyvavimą tokiame turnyre. Jis nesugebėjo pasakyti kelių žodžių bendrakoledžiui. Ką jis ten prieš kažkokias pabaisas padarys? Į kelnes? Neee, nereikia gėdos, jos užteko ir sėdint pamokose, ignoruojant faktą, kad visiškai niekam nerūpėjo, ką daro vaikis.
Berniukas žvelgė į balių svarstydamas, kaip visgi gerai būtų nebijoti. Leisti sau būti tokiu, kokiu esi. Kaip ten kažkur tolumoje šėlstantys vaikai. Keista, berniukas galėjo prisiekti, kad kažkada savęs taip nevaržė. Kad dar būdamas šviežias berniukas galėtų ramiausiai atlėkti į salės centrą ir šokti nesirūpindamas aplinkinių numonė.
Vaikiui gal ir būtų dabar drąsiau tą daryti, jei jis nebūtų vienas, bet dabar berniukas turėjo atsitraukti nuošaliau visų ir įsitaisyti ant žemės, kadangi, stebuklingai, visos kėdės buvo užimtos. Na, neužimtos, bet ten buvo žmonių, o Aaron nenorėjo prie jų lįsti, tad sėdėti ant žemės buvo kur kas lengviau. Ir tiesą sakant šauniau. Muziką berniukas galėjo jausti, ne tik girdėti. Visos bangos skrodžiančios žeme siekė jį ir vertė mėgautis aplinka.
Niekas Aaron nelietė. Gyvenimas atrodė nuostabus, nors kažkur viduj kirbėjo mintis, kad galbūt jam reiktų draugų. Tada jis prisiminė savo mintį, kilusia kažkurioje pamokoje, kad galėtų nekalbėti. Prisiminė, kad tai išgelbėtų jį nuo per didelės gėdos.
Ir nepaisant šių keistų minčių ir, rodos, slogios nuotaikos. Grifiukas mėgavosi tokiu vakaru. Jis linksminosi savaip, ir vis dėl to, būti salėje atrodė įdomiau nei sėdėti tylumoje ant savo lovos.
-
Štai ir atsidūrė prieš jį, žvelgė kone užvertus galvą, beveik akimis kartu su jo veidu prigriebdama ir netikro dangaus, pro kurį prasišvietė salės skliautai, kraštą. Ji nebuvo labai žemo ūgio, bet nepasakytum, kad anas irgi buvo normalaus. Bent jau Aurorai taip neatrodė. Išsirinkusi greičiausiai gerokai už save aukštesnį ir turbūt, neabejotinai vyresnį vaikėzą iš visų potencialių pasišokimų partnerių, kurie sukinėjosi salėje išsipustę savo margaspalviais kostiumais ir škotiškais sijonais (o taip, Aurora vieną tokį pastebėjo), kurie turbūt turi pavadinimus, Aurora negalėjo smarkiau prašauti pro šalį. Galbūt, jei būtų buvusi šiek tiek kitokia, neaiškiai kažką numyktų apie "netyčia" ir "atsiprašau" ir pasišalintų šiam iš akiračio, tačiau šiek tiek kitokia ji nebuvo, vargiai. Buvo pati visa savimi ir niekuo daugiau.
Timptelėjo savo baltą drabužį žemyn, ir vis dar įsikibusi krašto, šyptelėjo. Taip žavingai ir kerinčiai, kaip moka šypsotis trylikmetė įžūli mergiotė, mananti, kad kartais pasaulis turėtų verstis jai po kojom. Paaugusi ji turbūt trokš, kad tik kas jai jaunesnei būtų tą puikybę išspyręs ar geru smūgiu išmušęs lauk. Aurora krestelėjo savo baltas sruogas ir žybtelėjusi žaliom akim ištiesė savo iš(si)rinktajam delną. Norėjo pasakyti ką nors šmaikštaus ar galbūt žavingai senamadiško, kaip pavyzdžiui, "ar teiktumėtės su manimi pašokti", tačiau smegenys truputį pavėlavo:
- Pašokti? - teištarė, kryptelėjusi ausį į pagal muziką besisukiojančius žmones. Nutarė, kad jeigu šis atsisakys (tai vis dėlto buvo labai tikėtina), neįsižeis ir nenusimins. Naktis dar jauna, o ji turi jaunatviškos jėgos ir panašiai.
-
Hayato eilinįsyk prikišo prie savo mėlynos varlytės rankas. Po teisybe, šitas daiktas jį erzino - japonas nebuvo įpratęs, kad kaklą veržtų kokia nors papildoma nesąmonė. Be to, galimai varlytė (o kas galėjo kaspinui duoti tokį velniškai kvailą vardą? Ar tik ne Stevie išmonė bus?) jį dar nervino todėl, kad bent kažkokią vagą ir tvarką davė jo katastrofiškai chaotiškoms mintims, įpratusioms laisvai skrajoti visomis laiko, erdvės ir moralės kryptimis. Galgi dėl to vidinio irzulio japonas nė nepastebėjo, kad ilgi balti pirštai ne pataisė varlytę, o tik dar labiau ją apsuko, pastatydami į visiškai vertikalią padėtį.
Į draugiškai ištiestą klastuolės delną jis niekaip nesureagavo. Mažumėlę atsitraukęs pirštais susimąsčiusiai pasitrynė smakrą (corona alert), primerkė ir taip siaurokas akis ir išsitraukė iš vidinės švarko kišenėlės metrą. Ne tą žiobarišką nesąmonę, su kuria neatsargiai besielgiant gali gaut iš plieninės juostelės su skaičiais per nagus (ir beveik tiesiogine prasme tapt matematikos auka), o normalų siuvėjišką metrą. Priklaupęs prie mergiotės slendermenas pamatavo jos kojų ilgį, sunkiai atsiduso ir atsirišo batus.
Šįkart pasiaukos. Lai europietė įvertins.
Štai, kur, dabar atsiminė Hayato, panaudojau praplėtimo kerus ir sugrūdo plonas kojas į batus beveik iki kelių. Gerokai patrumpėjęs jis atsitiesė ir patrepsėjo, tikrindamas, ar saugu jam bus taip vaikščioti bei šokti.
Ne veltui jis buvo genijus.
- Suteiksiu tau šią garbę už parodytą drąsą, - palingavo galva jis, pats ištiesdamas delną, mat paimti merginos ištiestą ne tokia jau ir garbė, ne taip jau ir vyriška, o klausimas, ar jam čia besikuičiant ji ir nepatraukė tos rankos. Europiečiai silpnoki, kiek gi tą ranką ištiesę laikys.
-
Dafydd neberūpėjo niekas pasaulyje. Nei rėkaujantis idiotas. Nei erzinanti isterikė, kurią kvaila taurė išrinko koledžo čempionate. Nei tai, kad čia jau dabar buvo labai per daug žmonių. Dabar reikėjo tik surasti pasiteisinimą. Dafydd niekada to nedarydavo. Paprasčiausiai niekam nerūpėjo, ką ir kodėl jis daro. Taigi užduotis buvo tikrai sudėtinga.
Kai Miona atsistojo, klastuolis pamanė, kad ji jam trenks. Nejudėjo. Laukė ir tiek. Jautėsi esąs to nusipelnęs. Prakeiktas laiškas, prakeikta situacija ir idiotas aš! mintyse aprėkė save velsietis. Jau atrodė, kad mergina tiesiog praeis pro šalį. Raudonplaukis žiojosi kažką sakyti, kai ji pati stabtelėjo ir ištarė kelis žodžius. Labai norėjosi rėkti. Ko gero, pirmą kartą gyvenime Dafydd norėjo rėkti ne ant kito žmogaus, o ant savęs paties.
- Gero vakaro? - pašnibždomis pakartojo vaikinas. Tai buvo aiškus įrodymas, kad Miona nenori jo matyti. Dabar reikėjo nuspręsti: ar viską taip ir palikti, ar bandyti aiškintis. Jeigu jis neis, mergina bus tikriausiai tik laimingesnė. Juk akivaizdu, kad visiškai nenori jo matyti. Tačiau... Visų pirma, jis dar labiau nekęs pats savęs. Be to, negalima atmesti tikimybės, kad Miona laukia jo ateinant iš paskos. Kažin ar ji giliai širdyje tikisi, kad jis taip ims ir pasiduos. Klastuolis žiūrėjo merginai pavymui ir nežinojo, ką daryti.
Kai Miona buvo pakankamai toli, Dafydd staigiai apsisprendė. Į nieką nežiūrėdamas nusekė iš paskos. Po kelių akimirkų jam pasirodė, kad pametė grifę iš akių. Jau norėjo nusikeikti, kai tolumoje pamatė šviesius plaukus. O kaip ji vis dėlto gražiai atrodo... nenoromis pagalvojo Dafydd. Liūdnai pagalvojo, kad toks komplimentas dabar tikrai netiktų, juk garantuotai būtų palaikytas sarkazmo porcija.
Klastuolis paspartino žingsnį ir netrukus pasivijo merginą. Deja, jis nespėjo tinkamai sudėlioti sakinio, kurį čia reikėjo pasakyti.
- Miona, palauk, - įsidrąsinęs antrą (!) kartą per trumpą laiką kreipėsi į merginą velsietis. Ir, kol neprarado drąsos, greitai išbėrė: - Galiu teisintis dėl to, kas atsitiko vakar. Galiu apsimesti manęs, kad neskaityti laiško. Tačiau tai būtų kvaila.
Jis nutilo. Nežinojo, ar Miona bent ką nors girdi. Vis dėlto bandyti reikėjo. Tad Dafydd kiek užsikirsdamas pratęsė:
- Aš esu tik... Prakeiktas bailys! - šie žodžiai buvo ištarti kiek garsiau nei norėjo Dafydd. - Man reikia su tavim pasišnekėti. Apie... Kai ką. Bet aš... Nežinau, kaip tai pasakyti.
Klastuolis pakėlė akis į Mioną, tačiau tuojau pat nusuko žvilgsnį. Žiūrėti jai į akis buvo pernelyg sunku. Mintyse iškilo klausimas: ar jeigu jis dar kartą pakvies grifę susitikti ir pašnekėti, ar ji patikės, kad jis šį kartą ateis? Ir, visų svarbiausia, ar jis išties ateis? Nepabandęs nesužinosi.
- Žinau, kad manęs nekenti. Už tai, ką padariau, ar, tiksliau, nepadariau, savęs nekenčiu dar labiau. Bet ar galėtume pasišnekėti kur nors ramesnėje vietoje?
Dafydd džiaugėsi, kad jam nereikės išgirsti to, ką čia pasakė. Tikriausiai skambėjo kaip absoliutus kvailys. Beliko tikėtis, kad jo negirdi labiausiai nekenčiami žmonės, kurių šioje salėje, deja, buvo itin daug.
- Tik prieš tai norėčiau su tavim pašokti, - labai tyliai užbaigė vaikinas.
-
Mergina neplanavo rodytis didžiojoje salėje, kol čia švenčia to turnyro uždarymą. Tačiau pasklidus gandams, kad Mayra Wallflower dėvės suknelę... Amiros nuomonė iškart pasikeitė. Buvo įdomu šią personą pamatyti su suknele. Pasikapsčiusi savo daiktuose, Amira rado per mažus rūbus, tad teko vėl vykti apsipirkti ir vėluoti į puotą. Į didžiąją salę penktakursė atėjo čia jau esant beveik visai mokyklai (arba taip pasirodė). Suknelių nemėgstanti rumunė vėl, kaip ir Amnetų namuose, dėvėjo kostiumą, tik šį kart tamsiai žalią kostiumą, kontrastingai atrodanti prie jos oranžinių plaukų ir raudonų akių. Avalynės irgi ilgai nesirinko. Paėmė savo convers'sus ir tiesiog pakeitė šiurelių spalvą į juodą.
Akimis ieškojo Mayros, tačiau šios kol kas nematė.
-
Galiausiai pasirodė ir Morisas. Kritiškai nužvelgusi vaikino švarką, Mayra tik atsiduso. Ar nebus jam sakius, kad jos suknelė žalia? Ir ko ji tikėjosi? Stebėdama, kaip klastuolis įsipila sau vyno, dar kartą atsiduso. Štai jis ir padės jai nenusigerti. Niekaip neatsakiusi į tostą, mergina pakėlė prie lūpų stiklinę su brendžiu. Kuo toliau, tuo labiau gailėjosi įkėlusi čia koją. Kitos poros, regis, puikiai leido laiką. Kas šnekėjosi prie staliukų, kas stoviniavo kampuose, kas šoko pagal muziką... Kas buvo beveik iki kelių į batus sulindęs... Susiraukusi, mergina paspoksojo į tą keistą porelę ir papurtė galvą. Haliucinacijoms dar per anksti.
Užgrojo lėta valso muzika. Mayra nežinojo, ko nori labiau - ar kad ją Morisas pakviestų šokti, ar kad jis pamirštų apie jos egzistavimą. Dar vienas atodūsis. Vis dar nekalbėdama su vaikinu, mergina atsistojo. Tuščiame skrandyje gulintis alkoholis nemaloniai jį dirgino, tad greitai apsidairiusi, juodaplaukė patraukė neseniai atnešto dar vieno keksiukų kalno link. Mintyse šmėkštelėjo prisiminimas apie jos praleistą laiką kartu su Luku parduotuvėlėje ir viduje sukirbėjo kaltė, bet šiek tiek alkoholiu atskiestomis smegenimis buvo lengva viską nustumti į šalį. Palauks.
Regis, šiąnakt čia susirinko didžioji dalis mokyklos, mat, norint judėt į priekį, į pagalbą vėl reikėjo pasitelkti alkūnes. Užsižiopsojusi, Mayra atsitrenkė į kažką. Jau norėjo paburbėti, kad visi tik maišosi po kojomis, kai atpažino priešais ją stovinčią merginą.
-Amira!-džiaugsmingai tarusi, Mayra apsikabino švilpę. Gailėjosi, kad jos taip ir neišsitempė į Kiauliasodį po susitikimo bibliotekoje - raudonplaukė jai visai patiko.-Atrodai... A...-nužvelgusi merginą, Mayra bandė surasti tinkamą žodį, bet jos vargšės smegenėlės perkaitę atsijungė.-Nuostabiai būtų per silpnas žodis,-šyptelėjusi mirktelėjo. Štai jos bilietas iš nuobodulio. Velniop tie keksiukai, gal vidury pokylio neapsivems.
-
Miona vinguriavo palei šokių aikštelės kraštą, stengdamasi apsistatyti kuo storesne tirštėjančia žmonių siena, kad tik Dafydd nesektų iš paskos ir pats paskestų toje minioje. Gailėjosi dėl gertų sulčių, nes juto, kaip ir tai nori išlipti pro gerklę lauk. Skrandis spazmavo, tarpais atrodydavo, kad juda automatiškai. Nenorėjo atrodyti kur nors skubanti, nors ir nelabai buvo kur, tačiau norėjo, kad klastuolį ir ją skirtų kaip įmanoma didesnis atstumas. Kad tik nebesirodytų ir nebegadintų jai vakaro. Nors, geriau pagalvojus, labiau sugadint nelabai ir galėjai.
Hogvartse taip vadinamųjų draugų turėjo nedaug, tačiau ir tie šiandien buvo nusprendę puotoj nesirodyt, tad turėjo kelis variantus: arba pasigriebti bet kokį vaikinuką ir išsitempti šokti, arba, logiškiausia, drožti lauk. Deja, neišdegė nei vienas - raudonplaukis ją vis viena pavijo. Mintyse Miona kaip niekada riebiai nusikeikė, o kūnu nuvilnijo dar viena pykčio banga. Atsisukusi pervėrė klastuolį žvilgsniu.
- Ko tu…
Daugiau nieko nespėjo pasakyti, nes Dafydd žodžius pradėjo pilti kaip žirnius į sieną. Mergina per visą triukšmą vos galėjo normaliai išgirsti. Kvaila?! Bjauriai apmulkinai ir tik tiek tegali pasakyti?! - mintyse aprėkė pagarsėjusį mokyklos pikčiurną. Tačiau garsiai šaukti noro turėjo mažiausiai. Žmonės ir taip keistai spoksojo. O tolesni garsiai pasakyti klastuolio žodžiai pritraukė dar daugiau žvilgsnių.
Šviesiaplaukė pajuto, kaip josios apsitverta spygliuota pykčio tvora po truputį trūkinėja. Neprisiminė girdėjusi taip apie save kalbant velsietį. Tarsi gindamasi susikryžiavo rankas ant krūtinės ir kilstelėjo antakį.
- Kodėl turėčiau su tavimi kalbėtis? Netgi mano kantrybė turi ribas, Dafydd.
Mionai buvo apmaudu, kad šitiek metų jis su ja elgėsi, švelniai tariant, bjaurokai. Arba jis nenumanė, kaip skaudžiai jai kirto tai, kad jis nepasirodė, arba klastuolis bandė dar ką nors iš viso to išpešt. Pastaruoju variantu aštuoniolikmetė tikėti norėjo mažiausiai.
Aš nejaučiu neapykantos, Dafydd, tikrai ne. Nežinau, ką aš išvis dabar jaučiu.
- Nežinau… - Kaip bejėgė skėstelėjo rankomis. - Nežinau, ar noriu, ar verta su tuo kažką bedaryti.
Atrodė, kad daugiau niekas nebegalės josios nustebinti, bet, pasirodo, galėjo.
- Šokti? - nustebusi šūktelėjo. Kai pirmą ir paskutinį sykį jie mėgino šokti, vaikinui sekėsi tikrai ne kažin kaip, bet ir pati grifė elgėsi nelabai gražiai.
- Gerai, galim, - dėdama savo delninukę ant po ranka pasitaikiusio staliuko (nelabai ir rūpėjo, ar kas nušvilps) blausiai šypteldama atsiduso.
-
Ir nė nebūtų pagalvojus, kokias iš kojų verčiančias procedūras dar turės praeiti ir kokios jos turės įvykti norvegės vikingų provaikaitės akivaizdoje. Galbūt būtų truputį mažumėlę nedaug susinervinusi, tačiau tik kvailai šypsojosi ir tarytum kantrybės deivė ir globėja, ramiai išstovėjo visą keistą to ilgšio pasistaipymą. Nė, rodytųs, nesutriko, kai šis pasilenkęs matavo jos kojų ilgį, nei čiuptelėjo už tunikos krašto tarytum tikėdamasi kažin ko nedžentelmeniško. Jei būtų su suknele, gal būtų šmaukštelėjusi delnu per ausį, kam nė dorai nesusipažinęs lenda mergaitei po sijonais.
Ir ji laikė ištiestą delniuką visas tas akimirkas, kol bevardis kartį primenantisysis skandino savo kojas iki kelių salės grindyse. Galiausiai, šiam ištiesus savo paties delną ir prabilus kažin ką apie garbę, Aurora nusivaipė ir suspaudusi jo ilgus pirštus, timptelėjo link salės centro.
Nepasakytum, kad klastuoliukė mokėjo kažin kai įstabiai šokti, be to, neturėjo nuovokio, kur dėti rankas, tad eksperimentiškai sukėlė delnus šiam ant pečių, kurie buvo atsidūrę ne dangaus, o jos veido lygyje, ir nuleido akis į savo kojas. Tačiau blyškiai žalios akys krypo ne į pačios pėdas, o į šokių partnerio perpus sutrumpėjusias kojas. Bjauriai sukikeno.
- Tavo kojos kadaruoja požemiuos nuo lubų, - ištarė. Tada nusprendė, kad pagal muziką turbūt jau laikas kokiam sukiniui, tad griebė už šio alkūnės, kilstelėjo sau virš galvos ir nelabai gracingai pralindusi apsisuko.
-
Hayato buvo patenkintas netikėta baltapūkės kantrybe - jokių problemų ji jam nesukėlė, aiškus pakankamai sveiko proto požymis. Japonas vėl kryptelėjo kaspiną - regis, šis jau kelis kartus buvo apsuktas aplinkui, todėl po dar vieno tokio judesio staiga atsisuko atgal, nors, šito jo savininkas netgi nepastebėjo.
Akys nukrypo į palubėse skrajojantį Akilandą, begėdiškai uždengiantį kad ir dirbtinį, bet kilnų šedevrą. Ką gi, reikėjo pasidžiaugti, kad poltergeistas kol kas bent jau negadino šventės, o gal ir negadino, kad netoliese kažkur sukiojosi Kruvinasis Baronas. Šitas, tiesą sakant, Hayato'ui buvo kažkas panašaus į autoritetą.
- Ne! - teatrališku, kiek garsesniu nei dera balsu, jis sušuko, neišmanėlei klastuolei susikrovus letenas ant jo pečių. Kokio bieso žmonės išvis prie jo pečių lenda? - Šita čia, o šita - čia, - perdėliojo baltas baltapūkės rankeles - vieną į savo delną, o kitą - kiek kairiau, bet palikdamas ant peties. Kažkoks kvailas įsivaizduojamas perfekcionizmas.
Akį patraukė Didžiosios salės tarpduryje pasivaidenęs baltas katinas. Shinohara netikėtai sustojo, įsivėpsojo į slenkstį, bet akims sufokusavus žvilgsnį palingavo galva. Visgi po kitos partnerės frazės dėmesys vėl grįžo prie šokių.
- Ne, jos batuose, - kategoriškai paneigė juodaplaukis. - Va tiek ir tegali pasidžiaugt europiečio proteliu, - sumurmėjo sau panosėj beveik negirdimai.
Veidas kiek apniuko, kai toptelėjo, kad vakaras bus negarbingai ir nevertingai iššvaistytas. Visgi pastebėjimas, kaip, palyginus su juo, ji nevykusiai šoka, mintis pakeitė. Gal derėtų išeiti į koridorių ir ją pamokyti ten?
- Tai kuo gi jūs vardu, jaunoji miledi? - pasiteiravo, iš aukšto (šiuo atveju tai tėra metafora) ir akivaizdžiai nužvelgdamas neaiškią baltą tuniką. Nu niekas taip nevaikšto į balius. Nie-kas.
-
Aurora nebuvo nei gracinga, nei puiki šokėja. Tiesą sakant, pati įtarė turinti dvi kairias kojas, o jeigu tas pats pasirodytų besą su rankomis - niekuo nuostabaus. Jos rankos buvo tinkamos muštis ir gydyti. Tiesa, apie gydymo dalį ji dar nežinojo, šitą išsiaiškins vėliau. Viską apie likimo priduotas jai rankeles ir aštrų įžūlų liežuvį išsiaiškins vėliau.
Tad kai anas patvarkė jos rankeles, kur anos turi būti, leidosi. Ir kai šis akimirkai sustojo it įbestas, leido sau manyti, kad tai kokia intrikati šokio dalis. Ir vis dėl to, dėl batų norėjo ginčytis. Jos supratimu, negali kojos šiaip sau iki kelių prasmegti batuose. Ha, tarytum grindyse galėtų. Aurora nujautė stokojanti logikos savo argumentuose, tad tik gūžtelėjo ir apsimetė negirdėjusi kažin kokio suburbėjimo. Tiesą pasakius, ir negirdėjo tiksliai.
- Aurora, - ištarė kažin kaip nesusidomėjusi. Ano vardo nepaklausė, kaip visad, buvo įsitikinusi, kad jiedu daugiau gyvenime nebesusitiks. Be to, į jos šviesiaplaukę galvelę kaip tik užėjo klausimas, ar jos šokių partneris ką nors pajustų, jeigu ji užmintų jam ant bato. Taip ir padarė, dar pasistengė, kad atrodytų kaip koks netyčinis suklupimas: kluptelėjo, užlipo ant šio blizgaus bato, ir dar suspaudė delnu jo pirštus, lyg pasilaikydama, kad neparpultų. Žiūrėjo, kas bus, mintyse pasiruošusi suimprovizuoti kokį tai nepaprastą sukinį, kuris pagelbėtų pabėgime, jei prireiktų.
-
Jau atrodė, kad Miona jį aprėks. Et, o būtų jis to vertas! Vis dėlto mergina nutilo ir leido Dafydd pasakyti. Kai kuriais momentais vaikinui atrodė, kad būtų geriau, jeigu grifė pradėtų šaukti, rėkti, skeryčiotis ar daryti dar ką nors. Visų pirma, tada jam nebūtų reikėję dėlioti tų itin sudėtingų sakinių. Be to, tada būtų akivaizdu, kad ji kažką jaučia. Kaip žinoti dabar? Galbūt jai iš viso niekas nerūpi?
Merginos klausimas, kodėl ji turi su juo kalbėtis velsietį privertė susimąstyti. O iš tiesų, kodėl? Jeigu per tiek laiko jis nesugebėjo nieko pasakyti, kas dabar kitaip? Jis tiesiog yra paprasčiausias idiotas, kuris negeba palaikyti normalaus pokalbio. Maža to, jis dar ir bailys! Buvo be galo apmaudu. Dafydd nežinojo, ką daryti. Mionai kreipusis į jį vardu raudonplaukis pakėlė akis, tačiau iš karto ir vėl nusuko žvilgsnį.
- Suprantu... - labai tyliai ištarė vaikinas. Nebuvo tikras, ar Miona jį išgirdo, tad kitus žodžius pasistengė ištarti kiek garsiau: - Gerai. Neprašau su manim kalbėtis. Tik labai prašau manęs išklausyti. Jeigu po to neturėsi, ką atsakyti, pažadu, kad daugiau niekada prie tavęs nė nesiartinsiu.
Ką gi, bent kartą pasakei tiesą pats iš savęs pasišaipė klastuolis, nors dabar juokauti nenorėjo visai.
Miona nežinojo, ar "su tuo" dar verta kažką daryti. O kas yra tas "tas"? Būtent tai ir norėjo išsiaiškinti Dafydd. Būtent dėl to jis vakar ir neišdrįso pasirodyti ten, kur pats pasiūlė susitikti! Net ir mintyse buvo baisu ištarti tai, ką kažkokiais būdais reikėjo garsiai pasakyti merginai. Tiesą sakant, jis kelias valandas repetavo, ką sakys. Kai taip ir nepavyko to sakinio ištarti garsiai, klastuolis nusprendė, kad į susitikimą geriau neiti. Dabar to gailėjosi kaip nieko kito gyvenime.
Garsus Mionos šūkelėjimas privertė Dafydd krūptelėti. Ką gi, turbūt normalu, kad ji taip reaguoja. Juk klastuolis, švelniai tariant, nekoks šokėjas. Ar ji sutiks?! Išgirdęs teigiamą atsakymą velsietis vos nenugriuvo. Jis buvo tikras, kad grifė pasiųs jį kuo toliau. Ar tai galima priimti kaip teigiamą ženklą? Vis dėlto kol kas per daug vilčių geriau nedėti. Tuo labiau, kad Dafydd šokyje nė kiek nepatobulėjo. Jis tuoj visiškai susimaus ir viskas pasidarys tik dar blogiau...
Sulaukęs šiokio tokio šypsnio Dafydd pasijuto keistai laimingas. Gal dar ne viskas prarasta? Tereikia parodyti, kad jis nėra toks šlykštynė, kokiu jį laiko visa mokykla. Tikriausiai ir Miona. Kiek padvejojęs vaikinas pasiūlė savo parankę ir negalvodamas patraukė į šokių aikštelę. Labai nesinorėjo to sakyti, tačiau galiausiai ištarė:
- Turiu perspėti... Mano šokių lygis nėra pasikeitęs. Ir... Atsiprašau, kad taip bjauriai elgiausi per praėjusį balių.
Dabar ji tikrai pamanys, kad esi pasibjaurėtinas veidmainis liūdnai pasakė sau Dafydd ir pasigailėjo atsiprašęs. Deja, to pakeisti jau nebegalėjo.
-
Likimas tyčiojosi. Vos mergina pasirodė salėje, užgrojo lėto valso muzika. O Mayros kaip tyčia niekur nesimatė. Išskyrus ją, nežinojo ką daugiau galėtų pakviesti pašokti. Nuo arčiausiai esančio stalo pasiėmė taurę alkoholio ir paragavo. Nenoriai nurijo neskanų skystį. Ugninė ir tai skanesnė už šį marmalą, nors nuo tos irgi nemaloniai skrandis sureaguodavo. Visas taurėje likęs skystis po kelių akimirkų papuošė grindis. Ryžų plaukų savininkė nustebusi pažvelgė į žmogelį, kuris nusprendė ją nutrenkti. Jau net planavo aprėkti, bet pamačiusi Mayros veidą tik atsiduso. - Labas ir tau, Mayra. - Nužvelgė šią. - Tu irgi atrodai pritrenkiančiai. - Nusišypsojo. Kas galėjo pagalvot, kad Amira pasirinkusi tamsiai žalią kostiumą puikiai tiks į pokylio partneres Mayrai. - Gal norėtum pašokti? - Pasiūlė.
-
Amirai atpažinus Mayrą, merginos veidą papuošė plati šypsena, o nuo komplimento dar labiau paraudo ir taip šiek tiek buvę rausvi žandai. Alkoholinę depresiją greitai keitė euforija ir klastuolė vėl norėjo tik visą vakarą prakalbėti su kuo nors, o tas kažkas greičiausiai ir bus Amira. Švilpei pakvietus Mayrą šokti, ji, šiek tiek sutrikusi, pamirksėjo, bet vėl nusišypsojusi paėmė raudonplaukės ranką ir, džiaugsmingai badydama aplinkinius savo aštriomis alkūnėmis, nusitempė merginą netoli šokių aikštelės vidurio. Prieš uždėdama ranką Amirai ant peties, Mayra nusiėmė sužadėtuvių žiedą ir įsidėjo į po suknele paslėptą tašytę ant kojos. Apie Luką ir savo keblius jausmus galvos vėliau. Žymiai vėliau. Galbūt niekada. O dabar sau linksmai žiūrėdama į Amiros raudonas akis, sunėrė dešinės rankos pirštus su josios, o kairę padėjo ant peties. Bent jau taip klastuolė manė, kad žmonės šoka. Kas ten žino, kaip yra iš tikrųjų - Mayrai čia buvo pirmasis toks šokis gyvenime.
-
Septyniolika. Septyniolika metų, o dar nebuvo sudalyvavusi nei vienoje puotoje ar šokiuose. Išskyrus tuos helovininius su Marcus'u (numiro, dingo anas?), kai vėliau ir tai abu išnešė savo egzistencijas į biblioteką. Kurią dar ir susprogdino. Galbūt ir faktas, jog tai buvo paskutinieji metai Hogvartse, Adelę pastūmėjo bent kartą apsilankyti ten.
Mergina dvejojo bei kaip ir nenorėjo eiti į didžiąją salę. Bet ir norėjo. Ai, nesuprasi. Jetau, jos mažoje, peroksido išgraužtoje galvelėje tik ir sukosi mintis, kad tik niekas nepakviestų jos šokti. Ne, ne dėl to, kad nemokėjo. Tatuiruotoji paprasčiausiai buvo tokia žema, kad vargiai pasiekdavo kokio nors aukštesniojo partnerio pečius, o jeigu ir pavykdavo, tas kelias minutes buvo tikras išbandymas išsilaikyti. Jos smulkios rankos nutirpdavo. Tad jau mieliau būtų parūpinusi visiems šokiams gyvos muzikos su savo gebėjimais.
Užsilenkė dvispalvės suknelės, beveik siekiančios kelius, rankoves. Dešinė pusė juodavo, kairė baltavo. Vėl pačios siūta. Apsiavė ir skirtingųjų spalvų sportbačius, atsistojo nuo lovos. Ir pradingo iš kambario. Tyliai, lengvais žingsniais artinosi salės link. Stabtelėjo. Pagaliau žengtelėjo į puotos sūkurį. Niekada ir nebuvo apsilankiusi čia, net ir tada, kai dar turėjo su kuo. Nusibraukė dvispalves sruogas, krintančias ant akių, kurių vokai buvo išblizginti auksine spalva. Septyniolikmetė dar tikriausiai niekada neatrodė taip žaviai ir gyvai, net matėsi menka šypsena veide, retenybė, kai būna viena. Mėlynomis akimis nužvelgė visus, esančius patalpoje. Matė tik kelis pažįstamus veidus, bet ir tie buvo užsiėmę jau savais reikalais ir, rodos, visai gerai leido laiką. Prisiartino prie maisto, skrandis jau siuntė revoliucinio maršo bangas. Pasižymėjo galvoje riebiausią pliusą dėl maisto ir kažką, nežinia visiškai ką, captelėjo ir įsimetė burnon.
-
Markas savo mokslų laikais (kurie, palyginus, buvo dar visai neseniai) šokiuose nesilankė. Neturėjo didelio noro tiesiog stoviniuoti su mergina apsimetant, kad ji labai patinka ir atrodo gražiai. Laiko švaistymas, kaip mėgdavo sakyti. Ir dabar, kaip Itin Atsakingas mokytojas, slampinėjo salės pakampėmis stebėdamas mokinius. Nuobodus darbas, gadinantis visiems nuotaiką. Gerai buvo tik tas, kad Markui mokinių nesąmonės rūpėjo itin mažai ir jis tiesiog it koks vaiduoklis plaukiojo po salę, apsimesdamas, kad palaiko tvarką.
Garbaniaus akys itin greitai užfiksavo pro duris įžėngusią širdžiai mielą merginą. Stebėdamas, kaip Adelė apsidairiusi nužingsniuoja prie maisto staliuko, greitai praplaukė žmonių jūra iki jos. Prisėlinęs iš už nugaros, neliesdamas merginos akių (kurios tikrai tikrai buvo padažytos - nereikėjo net žiūrėt), uždengė jai delnais vaizdą ir pasilenkęs paklausė:
-Ar ši gražuolė teiksis pašokti su nuobodžiu profesoriumi?
-
Staiga uždengtas vaizdas privertė varnę susiraukti. Tikėjosi, tas, kuris taip padarė, turės proto ir neprilies jos akių, nes nudaužtų į kitą salės galą. Tačiau išgirdusi mylimiausią bei žaviausią balsą pasaulyje nusišypsojo. Uždėjo savo delnus ant vyriškųjų, patraukė juos, apsisuko ir itin kerinčiai nusišypsojo. Skruostai jau įgavę rausvą atspalvį dėl to banalaus 'gražuolė', o prieš jos spindinčias akis buvo pats gražiausias pasaulio vyras (sori, džoni depai not today). Priglaudė savo miniatiūrinį delną prie Marko skruosto, švelniai paglostė. Galbūt būtų ir pabučiavus, kas čia žino, tačiau susivaldė, tik ne tokioje minioje.
- Man sunkiai sekasi šokti, aš per žema,- sukikeno.- Tačiau mielai.
Nuleido ranką, suėmė profesoriaus ir vėl nusišypsojo. Venomis, arterijomis, velniai žino, kokiais ten siūlais tekas tas kraujas, tačiau jo tėkmė tikrai pagreitėjo. Vien žinojimas, kad garbanius nepabūgo labai akivaizdžiai jos pakviesti šokti, varė ją iš proto. Sunėrė pirštus, jau nekilo klausimas, ar gali, ar nieko tokio, galbūt nederėtų. Ne, Adelė pati sau leido. Apsisuko, laikydama baklažaninio berniuko ranką, paragino jį greičiau eiti šokti. Na, ir jam tikrai reikės pasistengti, žemaūgė nežadėjo šįvakar savo rankų vilkti užsimetus ant kupros kaip kokį maišą.
-
Markas šypsojosi kaip pakvaišęs. Nuo komplimento paraudę Adelės žandai suteikė merginai savotišką spindesį, o auksiniai akių šešėliai blizgėjo, švelniai išryškindami mėlynę merginos akyse. Merginai švelniam delnui prisiglaudus prie jo žando, Marko kūnu nubėgu šiurpuliukai. Ak, kad nebūtų aplink tų įdėmių mokinių akių! Adelei, nepaisant aplink vaikštančio pavojaus, sutikus, profesoriaus veidą iškreipė kvaila įsimylėjėlio šypsena. Švelniai spustelėjęs varnės ranką, ją apsuko ir nusilenkdamas švelniai priglaudė lūpas. Ir mirktelėjo.
Adelei tempiant jį šokėjų link, Marko širdis smarkiai daužėsi savo šonkauliniame narvelyje, ne tik dėl malonios šilumos, kuri jį apėmė vos pamačius merginą, bet ir jaudulio. Kolegos sukiojosi šalia, o pamačius jį su mokinę, jiems tikrai kils įvairių klausimų. Nors mokytojas jau turėjo pasiteisinimą - Adelę paliko pora, tai jis nusprendęs merginą pralinksminti ir pakvietęs ją šokti, kas čia tokio?
Kai jie pagaliau sustojo, Markas gavo progą pamatyti visą merginos aprangą. Šyptelėjęs, padėjo ranką ant varnės liemens ir paklausė:
-Atrodai nuostabiai. Pati siuvai suknelę?
Kiek atmintis dar išnešė, garbanius prisiminė, kad mėlynakė pati kuriasi rūbus.
-Žinai, gal kaip tas rėkaujantis japonas į batus nesulįsiu, bet...
Pasirausęs savo vienintelio juodo (laidotuvių) švarko vienoje iš vidinių kišenių (nebūtų burtininkas, jei rūbuose kišenės nebūtų kaip lagaminai) ir išsitraukęs lazdelę, nukreipė ją į Adelės batus.
-Atsiprašau, bet kaip matai, mūsų ūgių skirtumas nėra pats palankiausias šokiams,-kažką suvėlęs, Markas vėl pasislėpė lazdelę švarke ir sunėrė savo dešinės rankos pirštus su Adelės. Kitą ranką uždėjo ant merginos liemens. Trumpam įsiklausė ir, pagavęs ritmą, žengė pirmus šokio žingsnius.
-
Marko lūpoms prisilietus prie Adelės rankos, delnus užliejo prakaitas, tačiau jau valytis nebuvo kada. Laukė pirmasis porelės šoki. Kokia romancika.
Suvirpėjo, vyro delnui prigludus ant liemens, nereikia kartoti jau šimtąjį kartą, kad merginą labai veikė profesoriaus prisilietimai. Kilstelėjo ranką, pridėjo kažkur ties pečiu. Galbūt, jeigu būtų nebėgusi iš motinos paskirtų šokių pamokų, būtų galėjusi tai padaryti itin elegantiškai ir lengvai, bet kurį judesį ir nereikėtų verkšlenti, jog nesugeba šokti su aukštaūgiais. Ką galėjai žinoti, gal praleido tą pamoką Šokam Su Metras Devym Penki Plius Vyrukais.
- Pati,- linktelėjo.- Vienas labiausiai patikusių man darbų,- nusišypsojo.
Ir tai buvo tiesa. Didžiavosi ši suknele bei bent kartą gyvenime džiaugėsi, jog išdrįso rinktis ne ilgą, o trumpesnę, atidengdama subjaurotas kojas. Žaliaplaukei neberūpėjo kitų nuomonės ir žvilgsniai, kai Markas ją jau buvo priėmęs tokią, kokia ji yra.
Staiga susvyravo, stipriau įsikibo į garbanių, vos neužgriuvo ir garsiai sukikeno. Atsitraukė, pažvelgė žemėn. Kilstelėjo dailiai išpešiotus antakius.
- Markai,- tramdydama juoką, tačiau tuo pačiu ir susierzinimą, prabilo.
Mėlynos akys buvo įsmeigtos į jos paturbintus sportbačius. Gal dešimties centimetrų platforma. Teko susivyruoti dar kartą, kai Markas pagaliau pajudėjo. Norėjo trinktelt per jo lopckytes, kad palauktų ir leistų jai apsiprast su turbo batais, eh, nespėjo. Iš šono atrodė kiek komiškai, tačiau praėjo vienas, du, trys ir, na, gerai, kokie penkiolika žingsnelių ir Ginger pagaliau buvo susitaikiusi su mintimi, kad paaukštėjo. Bent trumpam.
-
Šokėjas iš Marko nebuvo itin geras, bet nebuvo ir visiška tragedija - ta pamoka, kai mokytojai kažkada juos kankino, dabar parodė savo vertę, kai vaikinas atsiminė ilgai ausyse skambėjusį viens, du, trys. Adelė šiek tiek svyravo ir nuo jausmų apsvaigusioms smegenėlėms buvo sunkoka suvokti kodėl - jis, kaip koks asilas, nedavė laiko jai apsiprasti su papildomu dešimt centimetrų ant batų. Merginai atsitrenkus į jį, Markas atsitrenkė nugara į kažką, bet nekreipdamas dėmesio į nepatenkintą kreivą žvilgsnį, sukikeno. Pasijuto kaip vienas iš mokinių, tiesiog gerai leidžiančių laiką.
Iš šono pora atrodė truputėlį juokingai - Adelė vis susvyravus atsitrenkdavo į Marką, o jis net nesistengdamas išlaikyti vienos krypties, jos stumdomas keliavo po salę. Šokio žingsneliai seniai buvo pamiršti ir išmesti pro langą - dabar jie, kaip kokie du pingvinai, tiesiog krypavo po salę trankydamiesi į kitus ir kikendami. Kad ir kas ten grojo - pasibaigė ir kelias sekundes stojo tyla. Apsidairęs, profesorius pastebėjo, kad jie taip nukrypavo į kitą salės galą. Švelniai paėmęs merginos ranką, pasitraukė toliau nuo žmonių masės ir atsidūrė prie kažkokio staliuko. Paėmęs taurę žalsvo burbuliuojančio gėrimo paragavo - nealkoholinis. Markas žinojo, kad atsiras gudrių mokinių, kurie vis tiek kokio pigaus birzgalo atsitemps į renginį ir jau matė tą vaizdą, kaip jam reikės laiptais spardyt žemyn apgirtusius auklėtinius, palydint juos kuo puikiausiais epitetais. Na, bet šiuo momentu ne gyvačiokus prižiūrėt reikėjo, o nuostabią mėlynakę, tad ištiesė jai taurę ir šyptelėjo:
-Neužnuodyta.
-
Hayato nebuvo itin patenkintas savo šokių partnerės gebėjimais, bet ką gi - jei jau pasirinko šią kankynę ištverti, tai nors sykį bus nuoseklus ir ištvers.
Lėtėlesnė muzika keistai jį veikė - dabar jis bemaž nesidairydamas į šalis vedė šokį. Mintys, kaži, ar buvo tokios tvarkingos, bet ką gi - gryčią prieš svečius įsileidžiant vis tiek susitvarkai, nes viskas regėti, o kas galvoj dedas, ne taip ir svarbu.
- Ok, - atsakė ir jis be didelio susidomėjimo. Aurora, tai Aurora, tik kaži, ko tėvukai buvo prisilupę, kad tokį vardą dukteriai užmetė. Kita vertus, jis buvo ganėtinai ne eilinis.
Hayato jau žiojosi užklausti kažko tragiškai ne į temą, kai pamatė, kaip žiauriai mergiščia trypia jo nuliovus batus. Batų viršus dabar buvo prilipęs prie pado, ir septintakursiui tikrai nekilo dvejonių, jog šitai buvo padaryta tyčia.
- KĄ DIRBI, BALTASKŪRIS ŠIKŠNOSPARNI? - užbliovė jis, nesugalvodamas jokio kūrybingesnio epiteto. - Kuso kurae, baka... - spjaudėsi, žaibiškai atšlydamas nuo jos.
Iš nervų čiuptelėjo sau už priekinių kišenių, vėliau - už galinių, visaip ieškodamas lazdelės. Kerštas už batukus turi įvykti. Susiplojęs juodas apavas atrodė liūdnokai.
Ar išvis pasiėmė lazdelę iš Varno Nago bendrojo kambario, niekaip neatsiminė. Drebančios rankos automatiškai tįstelėjo link stalo, besitaikydamos ką nors pagriebti ir iš visų spėkų sviesti į prietranką klastuolę, bet suvokdamas, kaip tai būtų žiobariška ir negarbinga, Hayato nusuko žvilgsnį į kitą pusę. Vaikis pradėjo pliaukšėti delnais, bandydamas nusiraminti ir pašalinti iš jų drebulį.
-
Žaliaplaukė jautėsi lyg būtų buvusi atrakcionų autodrome ir su tomis mašinytėmis daužytus į visus aplinkui. Panaši situacija, trūko tik mašinų. Išrauta iš minios Adelė susvyravo dar kartą, sudribo ant suolo, kėdės, neįsivaizduojame, tiesiog kažkokio baldo. Nelabai elegantiškai, vėlgi, nebuvo itin rafinuota ir išprusinta kalbant apie geras manieras. Atsirėmė į stovintį Marką, tiksliau beveik į jo šikną. Užvertė akis į vaikiną, stebėjo tą nuostabų vaizdą, kai jis ragavo gėrimą, kuris nutekėjo jo gerkle ir puikiai matėsi tokios smulkmenos, kaip vos sujudintas adomo obuolys. Pamišelė. Šyptelėjo vaikinui.
- Tu iš jos gėrei, lažinuos, kad savo nuodų ten jau prispjovei,- pavartė akis, tačiau paėmė taurę iš jo rankų.
Kita ranka suėmė profesoriaus, lengvai truktelėjo, kad šias atsirastų šalia. Palaižė ten kažkiek to gėralo ir padėjo šalin, vis tiek nesuviliojo. Atrėmė galvą į Markusio. Nesusimąstė, jog vien šokis galėjo kažkam sukelti įtarimų, nors ir tam galima buvo suregzti kokį nors pasiteisinimą, tačiau taip, kaip Adelė šiuo metu glaudėsi, toli gražu neatrodė kaip įprastas ryšys tarp profesoriaus ir mokinės. Pajuto norą išeiti, bent trumpam. Žmonių kiekis, įkaitęs oras dusino Adelę. Tačiau ši tik meiliai nusišypsojo savo dievaičiui.
-
Išgirdęs Adelės komentarą, Markas tik pavartė akis.
-Tai, kad mokiausi Klastūnyne ir dabar jam vadovauju, nereiškia, kad slapčia esu nuodinga gyvatė,-šyptelėjęs, žaismingai tarė vaikinas. Merginai truktelėjus jo ranką, jis net nesipriešino ir klestelėjo šalimais, bet nepaleido jos rankos. Tokiam tamsiam užkampyje vargu ar kas pamatys, tad trumpas nerimas dėl kitų profesorių dingo. Liko tik Adelė. Markas kai panirdavo į jos melsvas, giedro dangaus atspindį ežere primenančias akis, norėdavo niekada iš jų neišnerti. Tiesiog amžinai skęsti jų mėlynėje. Švelniai priglaudė delną prie merginos žando ir nykščiu perbraukė per skruostikaulį. Kokia tobula, trapi būtybė. Pasilenkęs, Markas greitai pabučiavo Adelę, tikėdamasis, kad jo tos akimirkos silpnumo niekas nepastebėjo. Bet kaip gali atsispirti tokiai būtybei?
Garbanius norėjo praleisti daugiau laiko su mėlynake, o ir ore greitai mažėjo deguonies kiekis, tad buvo puiki akimirka dingti visiems iš akių. Atsistojęs, Markas, laikydamas Adelė už rankos, pradėjo brautis durų link. Susiras kokį ramesnį kampelį ir pabus kartu, toliau nuo viską matančių akių ir triukšmo.
-
Ar Mayra ką tik paraudo? Amira pagalvojo, kad jai pasirodė. Ne, tikrai turėjo pasirodyti. Čia juk Mayra. Demonų tyrinėtoja. Kuri, Amiros žiniomis, net jaunesnį brolį pas demonus nutempė. Dėl tokio dalyko nepyko. Tiesą pasakius, šiltų jausmų Feliksui vis dar nejautė. Jis siaubingai priminė tėvą, nors ir nebuvo į šį panašus. Brrr.
Nesusilaikė nepradėjusi juoktis, kai pajuto esanti tempiama beveik į salės vidurį. Tačiau puikiai merginą suprato - viena iš BTT čempionių, gal net nugalėtoja. Į ją ir dar du (keista, kad ne tris) žmones buvo kreipiamas didžiausias dėmesys. Deja, Monro nepamatė velnio neštas ir pamestas. Vaikino šiek tiek nemėgo. Jeigu ne jis, ji būtų švilpynės čempionė. Likimas, matyt geras dievo draugas. Nors, atsižvelgus į tai, kad turnyre dalyvavo Mayra, nuomonė buvo dvejopa. Kairės rankos pirštus sunėrė su Mayros dešinės rankos pirštais, o savo dešiniąja apkabino kiek šiek tiek žemesnes septyniolimetės liemenį. Pradėjo šokį. Iš tolo pažvelgus į šias dvi merginas, buvo galima pamanyti, kad šoka ilgaplaukis vaikinukas su savo panele.
-
Morisas sėdėjo rankoje teliūškuodamas taurę sklidina vyno, stebėdamas Mayros dūsavimus. O tuo labiau, nelabai kas tarp jųdviejų ir vyko. Nužvelgęs kitas poras pastebėjo, kad didžioji dalis šurmuliuoja susispietę aplink salės vidurį, na aišku buvo ir tokių kurie sėdėjo, bet jiems laikas taipogi ėjo gerai. Na tikriausiai tik jiems ir dar galbūt kurioms nors poroms ar vienišiams nesiėjo taip gerai, kaip jis tikėjosi. Ir iš viso, kodėl jis kvietėsi ją čia ar nebūtų buvę geriau jeigu jis tiesiog būtų prasėdėjęs kambaryje kol visi čia linksminosi ir nuveikęs kokį nors geresnį dalyką, negu gadinęs kitiems nuotaikas. Vos tik pradėjo groti valso muzika vaikinas jau ruošėsi stotis ir kviesti į šokių aikštelę, nors ir nemokėjo labai gerai šokti, bet mergina atsistojusi nuėjo šalin palikdama jį sėdėti. Ir kam aš čia iš viso atėjau? Būtų buvę tas pats dalykas, na galbūt ji būtų manimi nusivylus, kad pakviečiau ir pats nepasirodžiau. Kadangi noro kažką daryti nelabai ir buvo sumanė nueiti prie valgių stalo ir pasiimti šiek tiek kažko užvalgyti, bet pirmiausia norėjosi grįžti į kambarį ir dar kartą paieškoti batų. Pasikėlęs nuo kėdės ir palikęs taurę toje vietoje kur buvo staliukas (kad geriau atsimintų) susikišo vyno butelaitį į kišenę ir patraukė link klastūnyno kambarių. Eidamas pro minia žmonių akimis susirado kur yra maistas. Kadangi žmonių sambrūzdžiai buvo jo priešas numeris du (kas buvo pirmasis nelabai žinojo, bet už tai tikrai galėjo būti kažkas blogiau) jis stengėsi pro juos praeiti kuo greičiau, kas po kelių minučių ir pavyko. Kai priėjo koridorius kurie nebuvo masiškai prigrūsti žmonių paspartino žingsnį ir jau po kelių minučių ieškojo savo batų. Kaip ir manė visas šis reikalas buvo bergždžias, nes batai buvę ant lovos dabar buvo dingę, bet vieną dalyką vis vien galėjo padaryti - pasikeisti rūbų spalvą iš šviesiai mėlynos į žalią, nes tai galbūt ir buvo ta priežastis kodėl mergina su juo nesišnekėjo. Nukreipęs lazdelę pirmiausia į savo švarką, o tuomet ir kelnes pakeitė jų spalvą kiek galėdamas į labiau panašesnę kokia buvo klastuolės suknelė. Kai viskas ką norėjo padaryti buvo padaryta vėl išlindo į koridorius ir kiek paėjėjęs grįžo į puotą kurioje per žmonių minia patraukė prie maisto. Nors valgių ten buvo palyginus daug, bet klastuolį šiuo metu traukė tiktais nemažas šokoladinio su karamele torto gabalas kurį buvo užmatęs dar eidamas pro čia iki staliuko. Prasibrovęs pro žmones, o gal ir ne vien tik juos rado tai apie ką ir galvojo - visiškai nepaliestą tortą ir nors kitais atvejais būtų šiek tiek atsipjovęs ir nusinešęs lėkštelėje šį kartą taip nepadarė. Išsitraukęs lazdelę nukreipė į tortą ir pakėlęs jį nuo žemės iškėlė virš kitų galvų ir pradėjo neštis link staliuko. Prie kurio atsidūrė greičiau negu eidamas prie torto. Vos tik jis atsidūrė ant stalo prisiminę, kad pamiršo pasiimti šaukštelį, tad jam teko nebyliais kerais jį prisikviesti. Kadangi jau turėjo ir tortą, ir kiek mažoką jam šaukštelį buvo galima pradėti valgyti, tad atsisėdęs ant kėdės įsmeigė jį į tortą ir pradėjo valgyti. Vos pirmajam kąsniui atsidūrus jo burnoje per kūną perbėgo šiurpuliukai, nes tokio pasakiško torto dar nebuvo ragavęs. Suvalgęs aštuntadalį torto pasilypėjo ant kėdės ieškodamas Mayros kurią bent jau kaip jam atrodė pastebėjo šokančią su kažkokia kita mergina, tad nusprendė palaukti kol ims skambėti kita lėta muzika kuri tiktų šokiui. Na, o per tą laiką išgers paskutinę taurę ir suvalgys dar šiek tiek torto, kas tikriausiai ir nebuvo labai gerai, bet jam šiuo metu tai nelabai ir rūpėjo. Tai būtų buvusi puiki priežastis pasišalinti iš renginio kuriame ir nelabai norėjo būti.
-
Įvyko ne visai tai, ko tikėjosi. Batas buvo tuščias, lyg ano pėdos prasmegusios būtų kažin kur - taip turbūt ir buvo, nors vaizdinys jų, kadaruojančių nuo požemių skliautų, neapleido Auroros smegenų. Aurora akimirką sutriko, kai savo svoriu tesuplojo tuščią orą, tačiau jos visą sutrikimą ir susidvejinimą(??) tuoj pat nupūtė nuo jos lyg nuo karšto puodo atšlijęs gracingasis šokių partneris, kuris vos prieš akimirką ryškiai žinojo ką darąs.
Išradingi epitetai, kuriais buvo apvadinta, ir pašūkaliojimai svetima kalba (tai buvo keiksmažodžiai, Aurora tuo net neabejojo) privertė mergaitę išplėsti akis ir išsižioti iš nuostabos, kad anas taip drįsta ją įžeisti, tačiau kitą akimirką ji jau kvatojo susiėmus už pilvo, susilenkus per pusę ir nosimi kone šluostydama grindis. Pašėlęs ano vaikinuko šokinėjimas iki kelių paskendus grindyse ir grabaliojimas už kišenių buvo vaizdas, vertas visų jos netikusių pastangų šokti.
Galbūt iš pradžių, tik įėjusi į salę, Aurora ir neturėjo ketinimų mirtinai įžeisti savo šokių partnerio sumindydama šiam kojas, tačiau pati sau turėjo šią akimirką prisipažinti, kad jos neplanuotas įvykęs planas buvo daug geresnė idėja, nei tuščias pasistaipymas po skliautuotu dangum.
Mergaitė gaudė orą, o mėlynrūbiui mietui nusisukus, trūksmingai įkvėpė ir išspaudė sumikčiotą ir vos suprantamą "atsiprašau". Džiaugsmingai pasvarstė, kas būtų buvę, jei bato nosis nebūt tuščiavidurė ir ji būtų numyniusi jam pirštus.
Vos nusiraminusi po savo juoko priepuolio, žingtelėjo žingsnį arčiau ir delniuku patapšnojo jam petį (švenčiausią Hayato kūno vietą) it guosdama. Kryptelėjo galvą ir pažvelgė į suplotą batą. Atrodė graudžiai.
- Nagi, jei iš vidaus įkišęs ranką ištiesintum, atrodys kaip naujas, - mėgino patarti, pasiūlyti išeitį rimtu ir susirūpinusiu balsu, tačiau neišėjo. Jos veidą vis dar iš dalies bjaurojo šypsena. Ak, o jeigu jo ranka kartu su koja prasmegtų bate? Tai bent vaizdas.
-
Na, jau čia vienas Dievas težino, nuo ko Mayrai sukosi galva - prieš šokius išgerto alkoholinio gėrimo ar vėl užgriuvusių naujų jausmų. Regis, kuo toliau, tuo labiau gyvenimas blaškė merginą, bandydamas įrodyti, kad jos pasirinkimai neteisingi. Ir štai - dabar laiminga klastuolė sukosi su Amira Didžiosios salės vidury tarp kitų porų. Švilpės ranka buvo vėsi, kas pasirodė visai malonu patalpos orui kaistant. Žiūrėdama į raudonas merginos akis, Mayra šypsojosi. Taip, ji pagaliau jautėsi gerai, o ir bešokdama kažkaip nenumindė Amirai kojų - tiesiog leidosi jos vedžiojama lėtu šokio ritmu.
-Po susitikimo bibliotekoje taip ir nesusimatėm. Kaip sekasi?-sumirksėjusi, paklausė Mayra. Išties, merginos matėsi senokai, net keista, kad viena kitą atpažino. Klastuolės gyvenimas irgi nestovėjo vietoje, o labiau lėkė kaip nuprotėjęs testralis laukais - kiek galėjo visko švilpei papasakoti! Tik juodaplaukė abejojo, kad kam nors jos bėdos ir rūpesčiai būtų įdomu tokį vakarą. Ne, geriau jį ramiai praleisti malonioje kompanijoje šnekučiuojantis apie malonius menkniekius, kaip tobulai prie jos suknelės tinkantis Amiros kostiumas.
-
Ji nei atsiprašė, nei nusilenkė jam, nei liūdesio parodė. Dar blogiau - susirietus kaip slieks ant kabliuko iš jo kvatojosi. Visa gerkle. Tyčiojosi iš garbingo svetimšalio, kilnaus mesijo, nešančio šviesą į vakarinį urvą, užgrūstą ir metaforinėm, ir realiom tamsos būtybėm.
Dabar ir bepročiui (taigi, Hayato) galėjo būti aišku, kad kišenėse tikrai nėra nieko naudingo ir galinčio pasitarnauti neišsilavinusių vakariečių auklėjimui. Šitai supratusio varnio skruostai išraudo iš pykčio dėl neteisybės, įžūlumo ir visos šitos sugedusios kultūros.
- Tu dar dėl šito pasigailėsi, - pagrasino jis, rodydamas į ją pirštu, nors galbūt nuskambėjo panašiai kaip ,,einu pas mamą".
Užmatęs ant stalo apelsinų, jis pamanė, kad galėtų visus juos sušvirkšti jai į akis, tačiau tada aprimo - na, ne, labai jau purvakraujiškas metodas, anaiptol ne jo stiliui.
Iki kelių smigdamas į grindis, nors kaži, ar kas nors buvo matęs ir galėjo nujausti, kas čia jam negerai, bet su velniškai prastom kūno proporcijom, japonas žirgliojo per visą Didžiąją salę į koridorių. Ten ramiai atsirėmė į sieną, išsitraukė kojas iš batų ir paėjėjęs tolėliau atsirėmė į palangę. Vaizdas už stiklo, ypač plaukiančio dangaus, jį švelniai ramino, o dar ta rami muzika...
Tik dabar sugurgęs pilvas kaip pavydus šuns žvilgsnis priminė, kad laikas ir jam paskirti nors kiek dėmesio. Hayato įsirėmė rankomis į šonus ir pažvelgė žemyn, tiesiai sau į pilvą, šio pageidavimą įvykdydamas pačia tiesioginiausia įmanoma prasme. Pyktis jau buvo išgaravęs, dabar kamavo tik nikotino troškulys, na, ir visai normalus alkis.
-
Viskas buvo labai keblu. Miona norėjo suprasti, kodėl ją šitaip paveikė tai, kad Dafydd nepasirodė. Juk ji turėjo būti pripratusi prie to, kad vaikinas visada elgdavosi šiurkščiai, nors, tiesa, dažnai nutikdavo taip, kad kažkas pas jį persijungdavo ir jo elgesys visiškai pasikeisdavo. Grifė nuo pat jų pažinties pradžios turėjo vilties, kad Dafydd viduje iš tikrųjų nėra toks velnio neštas ir pamestas, kokį jį regėjo visas Hogvartsas. Galbūt užleidusi kažkokią svarbesnę vietą savo pasaulėlyje ji klydo tikėdamasi, kad tokią vietą ji užima ir jo… širdy? Tikriausiai ta mintis šviesiaplaukę ir skaudino labiausiai.
- Gerai, - galiausiai sutiko išklausyti. Bent išsiaiškins, ar ji apsigavo.
Tą vasarą, kai žuvo jos šeima, Miona kartu su Rafaeliu, jos tėvu, dalyvavo kažkokiame advokatų suvažiavime. Tąsyk ir buvo paskutinis sykis, kai ji šoko. Mergina susimąstė, kaip seniai tas buvo, net ir po tiek mėnesių širdy tebesinešiojo gedulą ir kaltę. Kiek ilgai dar tęsis? Arba kiek ilgai dar temps grifė?
Rudaakė įsikibo Dafydd į parankę ir kartu patraukė salės viduriuko link.
- Viskas bus gerai, - girdėdama suskambant lėtą valso muziką vis dar susimąsčiusi tarstelėjo. Na, tikėkimės.
Raudonplaukiui atsiprašius, Miona mintimis grįžo atgal į šokių aikštelę ir silpnai šyptelėjo.
- Menkniekis, pati buvau bjauri.
Jiems sustojus Miona dešine ranka švelniai suėmė vaikino ranką ir iškėlė, kairę padėjo jam ant peties. Po sekundėlės žingtelėjo šiek tiek arčiau, kaip buvo mokyta. Pajuto, kad salėj jau baisiai mažai oro.
- Nežiau, ar mokyt, bet… Aha, dešinę man ant juosmens, - plačiau nusišypsodama, bet šiek tiek sutrikusi, tarstelėjo. Vaikinui prisilietus Miona automatiškai įsitempė, mat nugara it elektra perbėgo. Supratusi, kad tai galėjo būti ne kažin koks ženklas, Miona pakratė galvą. - Atleisk. Gerai… Šokį turėtum vesti tu, bet… Nešoksim jokių mandrybių, - vėlė mergina. - Svarbiausia, įsiklausyt į muziką ir leistis jos nešamam. Per daug apie klaidas negalvok, aš prisitaikysiu, - žiūrėdama į akis drąsinamai nusišypsojo. - Ir pasistenk visą laiką nežiūrėt į kojas, - pridūrė.
-
Dafydd vis labiau ir labiau nervinosi. Jautė, kad kažkas tuoj atsitiks. Tik buvo visiškai neaišku, kas. Vaikinas nebūtų pernelyg nustebęs, jeigu būtų įgriuvusios didžiosios salės lubos. Ir tada kažkas išties atsitiko. Miona sutiko jį išklausyti! Velsietis jautė, kaip širdyje išsipūtė laimės balionas, kurį beveik iš karto susprogdino ir vėl atsėlinusi baimė. Taip, šį kartą jis būtinai nueis. Nepaliks merginos laukti. Net jeigu nualps, vis tiek ras būdą atsidurti sutartoje vietoje (vis tik klastuolis tikėjosi, kad jam neteks visko pliurpti čia ir dar puotos metu; tikėjosi, kad jiedu sutars naują vietą ir laiką). Bet kaip, po galais, jis sugebės ką nors pasakyti? Turbūt tik žiūrės į vieną tašką ir kaip koks kvailys tylės!
Kas gali būti blogiau už valsą? Tikriausiai nieko. Taip karštligiškai galvodamas, ką daryti, aiškino sau Dafydd. Lyg tyčia muzika buvo siaubingai lėta. Taip, tai galėtų reikšti, kad bus lengviau dėlioti kojas. Bet kur ten! Juk tą šokį moka visi! Visi, išskyrus ne ką kitą, o Dafydd.
- Tu? Bjauri? - labai tyliai sumurmėjo vaikinas. Tik ištaręs šiuos du žodžius suvokė, kiek jie gali pakišti minčių Mionai. Beliko viltis, kad per muziką ir šurmulį mergina jo neišgirdo.
Tada velsietis suprato, kaip merginai yra sunku. Juk jis yra visiškas nevykėlis šokių srityje. Ji šoka puikiai. Natūralu, kad nori paaiškinti, kaip tai daroma, bet bijo, nes nenori įžeisti jo, Dafydd, jausmų! Tai vaikiną privertė jaustis bjauriai. Jis puikiai suprato: jeigu nuolat nesielgtų kaip prakeiktas idiotas, viskas būtų daug paprasčiau!
- Viskas gerai, - sumurmėjo Dafydd, puikiai suprantantis, kad čia nėra nieko gero. Uždėjęs ranką merginai ant juosmens vos susilaikė jos iš karto nepatraukęs. Jautėsi taip, tarsi tą ranką kas degintų. Ir tikrai nesijautė esąs pasiruošęs vesti šokį. Tad tikriausiai reikėjo paklausyti merginos ir "leistis nešamam muzikos". Bet kur man, po velnių, žiūrėti? beviltiškai paklausė savęs raudonplaukis. Buvo daugiau nei aišku, kad merginai į akis nežiūrės. Žiūrėti kažkur į šoną? Iš viso absurdas! Atsargiai pradėdamas šokį jis nuleido akis žemyn, nors tai buvo kaip tik tai, ko Miona sakė nedaryti.
- Ne, aš negaliu, - vos po kelių akimirkų sustojo Dafydd. Jautė, kaip dega skruostai. Pats nežinojo, ko jis jau taip negali: tęsti šokio ar ir toliau stovėti taip arti Mionos. Labai norėjosi pabėgti į salės kampą, tačiau velsietis suprato, kad toks poelgis sugriautų viską, ką jis pastarąsias minutes taip atsargiai statė. Tad tik atsiduso ir pradėjo šokį iš naujo. Buvo beprotiškai sunku.
-
Turbūt neturėjo tikėtis nieko kito. Šitaip pasielgusi su savo mėlynskverniu princu ant balto žirgo, negalėjo tikėtis, kad šis pasiliks ir gracingai nurijęs gumulą gerklėj ir visą savo garbę ir orumą pasidėjęs į šoną jai atleis. Būtų buvusi baisi naivuolė, tokia, kokios pasaulis neregėjęs.
Tačiau nesitikėjo ir perspėjimo, kad ši pasigailėsianti. Jergutėliau, tai tebuvo numintas batas, jam juk nė neskaudėjo (mat jo pirštai ryškiai kitoj dimensijoj). Ak, gal ir buvo neteisi juokdamasi iš jo, tačiau negalėjo būti vienintelė pasauly, kuri nesulaikytų juoko, sprūstančio iš galugerklio, tokioje situacijoje. Baltaplaukė nesivargino laikyti džiaugsmingų emocijų už uždarų durų. Na, varginosi, bet labai retai. Tik per laidotuves.
Jam nužirgliojus tolyn, Aurora paliko viena stovėti vidury salės ir akimirką svarstė, ką dabar daryti. Užėjo noras pasielgti kilniai, pakelti savo reputaciją jo akivaizdoje laipteliu aukščiau - ir visa tai tebuvo narcisistiškos, savanaudiškos ir išpuikusios asmenybės bruožas. Tik tai. Bet ar ji galėjo tai žinoti? Nė velnio.
Giliai atsidususi išsekė paskui mėlynšvarkį, pakeliui nuo kažin kokio stalelio prigriebdama pirmą pasitaikiusį pyragėlį. Tyliai sau apsiždiaugė, išvydus, kad anas toli nenuėjo, o ir kad jo kojos iki kelių nebeskendėjo grindyse. Prisiartinusi ištiesė pyragėlį (nutarė pernelyg neįsižeisti, jeigu atsisakys) ir menkai vyptelėjusi tarė:
- Atleisk, kad užmyniau ant bato, - pasistengė skambėti nuoširdžiai atgailaujanti, tik vargu, ar jai labai pavyko. - Bet tau juk nė neturėjo skaudėti, - pridūrė klausiamai kilstelėdama antakius.
-
Pavėpsojęs pro langą susidomėjo švarko kišenėje užtiktu siūlo galu. Įdomu, kokia to daikto istorija, iš kur jis kilęs ir ko matęs - kai pagalvoji, turėjo nemažai iškentėt, kol buvo modifikuotas į tokį tariamai labai vertingą daiktą.
Shinohara pakėlė vaikiškai išplėstas ir nustebusias akis į ką tik prie jo prisigretinusią keistokos išvaizdos klastuolę.
- Ant bato, hm? - pakartojo jis sutrikęs. Nuo tada jau buvo nutekėję tiek laiko ir minčių, kad kvaila bebuvo atsiprašinėti, bet kilnusis japonas, be abejo, šį taikų urvinio gestą buvo linkęs įvertinti.
Visiems žinoma, kad katės irgi tempia savo sumedžiotą grobį šeimininkams pademonstruoti ir ,,palepinti", tad puikiai išsilavinęs ir tat išmanydamas mėlynasis abiem rankom priėmė pyragėlį ir lėtai, kilniai linktelėjo galva.
- Tau atleidžiama, - dar norėjo pridurti merginos vardą, bet, kaip bebūtų gaila, jau buvo jį užmiršęs.
Už Auroros stovėjo du juodai apsirėdę, aukšti ir raumeningi vyrai. Aurorai, - susiprato Hayato, nors ir ši sąsaja nepadėjo jam atsiminti šokių partnerės vardo.
- Jūs suimamas už neleistiną ir viešą Praplečiamųjų kerų panaudojimą, - prabilo šie į jį, o Shinoharai atvipo žandikaulis.
Sustingdytas ir nutempiamas tolyn jis tik gailiai vėpsojo į koridoriaus gale likusią mergaitę, o ant grindų gulėjo prakąstas pyragėlis.
Beje, gerbiamus skaitytojus dar reikėtų informuoti, jog yra visai nemaža tikimybė, kad aplinkiniai šitą situaciją matė visai kitaip, negu įvairių sveikatos problemų turintis lakiausios vaizduotės koledžo atstovas.
-
Su Mayra buvo malonu šokti. Ji buvo pirmasis šokių partneris, nesumindęs Amirai kojų. Ko negalėjo pasakyti apie Durmštrango mokinius Ivaną Petrovą ar Adamą Freyrssoną. Kitų idiotų vardų net nebeatsiminė. Bešokdama Amira pradėjo svarstyti ką Mayra buvo pakvietusi į puotą. Sprendžiant iš to, kad dabar būsima abiturientė šoko būtent su Eliadė, tas pats partneris buvo paliktas "ant ledo". Jautė, kad jas stebi bent pora akių, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Šį kartą jos dėmesys sutelktas ties tomis pačiomis demoniškai tamsiomis akimis, švelnioje prieblandoje iš rudų virtusiomis juodomis. Panašias pirmą kartą pastebėjo ir būdama bibliotekoje.
- Neblogai, o tau? - atsakė klastuolei. Kažkoks jausmas, turbūt nuojauta, kuždėjo tempti Mayrą iš šios nuobodžios vietos.
-
Dešimt iš dešimt - taip Mayra įvertintų Amiros šokimo sugebėjimus. Apie savuosius net negalvojo - kaip visada, mokėjo tik leistis būti valdomai. Lėtas, migdantis muzikos ritmas, tvankus salės oras ir bendrai gera savijauta migdė, nors klastuolė visai nenorėjo užmigti vidury puotos.
-Hm... Žinai, gyvenimas. Nestovi vietoj,-nejučiomis ji nusuko akis į šalį.-Nei gerai, nei blogai, tiesiog... Abejonės. Kaip dabar, Morisą palikau, nuėjau pas tave. Galbūt būčiau visai išėjus. Galbūt būčiau prisigėrus ir užmigus ant laiptų. Pati nežinojau, kaip pasibaigs mano vakaras.
Kūrinys baigėsi ir visos poros akimirkai sustingo. Žengusi žingsnį atgal, Mayra persibraukė delnais per susigarbanojusius plaukus. Salės drėgmė jiems patiko.
-Parodyk man vietą, kurios nesu mačiusi,-šyptelėjusi, klastuolė paėmė Amiros delną, siūlydama dingti iš salės. Jai buvo smalsu, kur švilpė ją nusives.
-
Bemiegės naktys, kuriomis sugalvoti užuominų sprendiniai galėjo apsaugoti nuo mirties, jau buvo pasibaigusios. Net jei ir norėtų, čempionai nieko nebegalėjo pakeisti. Visoms trims užduotims pasiruošta, visos įvykdytos, abu dalyviai išliko gyvi. Talentai, lazdelių mostai ir fizinis pasirengimas buvo atiduoti įvertinti teisėjams, iš kurių nieko nebūtų pavykę sužinoti iki pat nugalėtojo paskelbimo. Teliko laukti ir gal būt – ruoštis ketvirtajai, ne tokiai pavojingai, užduočiai. Susirasti porą, pasidabinti gražiausiais turimais drabužiais ir, pasiruošus pralaimėjimui ar saldžiai it cukrus pergalei, ateiti į didžiąją salę pasitikti savo likimo. Nors abu įgijo daug patirties, tik vienas dalyvis išeis su gerokai papilnėjusia pinigine bei garbe. O kuriam koledžui pasiseks didžiuotis, buvo galima tik spėlioti.
Prieš puotą buvo jaučiamas ne ką mažesnis sujudimas, nei prieš trečiąją užduotį. Kadangi puotoje buvo laukiamas kiekvienas, ruošėsi ne tik dalyviai, bet ir kiti, sudalyvauti bei gražiai atrodyti norintys mokiniai. Kartodami šokių žingsnelius, nes nenori partneriui ar partnerei numinti kojos, pasiruošdami pilvus maistui ar su draugais šnekučiuodamiesi, mokiniai žingsniavo link Didžiosios salės, kuri, kaip ir prieš ketverius metus, buvo papuošta gražiausiai - Burtų trikovės turnyro uždarymo, puotai.
-
Heidi iš lėto ruošėsi puotai. Šukomis braukdama, nuo trumpo popiečio miego susivėlusius, plaukus, mergaitė mąstė. Mintys kurios sukosi jos galvoje buvo labiau susijusios su praėjusiomis užduotimis, negu su įvykiais, kurie jos laukė. Jaunoji vampyrė vis dar negalėjo patikėti, kad buvo išrinkta dalyvauti šiame turnyre, o tuo labiau, kad įveikė visas tris užduotis, kurių metu nepatyrė didelių sužeidimų. Tuo šioji džiaugėsi, tačiau taip pat jautėsi blogai, kadangi teko girdėti, kad Ryan paskutinės užduoties metu, buvo sunkiai aplamdytas vėjo.
Pažvelgusi į laikrodį, atsispindintį veidrodyje, tamsiaplaukė pastebėjo, kad jau buvo beveik laikas, kuomet šioji susitarė susitikti su Quentin. Greitai baigusi, jau kelias minutes, tęsiama darbą, klastuolė persirengė į suknelę (https://www.nordstrom.com/s/free-people-hailey-ruffle-babydoll-minidress/5856269?origin=category-personalizedsort&breadcrumb=Home%2FWomen%2FClothing%2FDresses&fashioncolor=Black&color=black), kurią nusipirko vienoje iš Veniso parduotuvių. Nors šią pirko, ketindama apsivilkti kaip paprasta dalyvė, tačiau dabar teko tai daryti kaip čempionei, kuri pretendavo į laimėtojos titulą. Nužvelgusi save veidrodyje, Heidi šiek tiek pasitaisė, bandančias nuslinkti, rankoves ir nusprendė, kad jau yra pasiruošusi puotai. Aišku dar buvo dalykų, kuriuos ji galėjo padaryti, norėdama iš savęs išspausti maksimumą, tačiau nematė esmės to daryti, kadangi nesiekė didelio grožio.
Išlindusi iš kambario, mergaitė patraukė per bendrąjį kambarį ir išlindo į požemį. Jaunąją vampyrę pasitiko šiokia tokia vėsuma ir jos kūnu nubėgo šiurpuliukai. Nors ir buvo šaltakraujė, tačiau šį jausmą vis dar sugebėdavo patirti arba bent įsivaizduodavo, kad jį patiria. Truputį apsidairiusi, tamsiaplaukė peržvelgė mokinius, kurie stovėjo grupelėmis ir bendravo, laukdami savo draugų ar poros. Nors tai ir nebuvo pirmas kartas, kai eidavo pro taip susirinkusius žmones, tačiau tuo metu, klastuolė vilkėdavo apsiaustą, kuris slėpė visą, kitais rūbais nepridengtą odą, o taip pat, tuo metu nebuvo puotos diena, kurios metu turėjo būti išaiškintas čempionas. Tad tai vertė Heidi jaustis keistai ir nelabai maloniai.
Tankiais ir greitais žingsniais, mergaitė kilo aukštyn, keliaudama link didžiosios salės. Praėjus vos kelioms minutėms ji atsidūrė ten ir turėdama šiek tiek papildomo laiko, apsidairė po ją, norėdama suprasti, kokioje aplinkoje, teks dalyvauti. Praėjo dar šiek tiek laiko ir jaunoji vampyrė tik dabar suprato, kad laikrodis esantis kambaryje, yra nustatytas bent dešimt minučių į priekį. Tai reiškė, kad tamsiaplaukė čia atėjo per daug anksti.
Klastuolė vėl pradėjo eiti, tik šį kartą iki įėjimo į grifų gūžtos bendrąjį kambarį, ketindama ten pasitikti ir šiek tiek nustebinti Quentin. Praėjo minutė, kita ir Heidi pagaliau atsidūrė ten. Stovėdama prieš paveikslą, kuris įtariai stebėjo ją, mergaitė nesijautė labai jaukiai, bet nusprendė jį tiesiog ignoruoti ir elgtis lyg tai būtų paprasta žiobarų laiptinė, kurioje paveikslai nejuda ir tik slepia įėjimą. Atrodė, kad žmogysta paveiksle laukia, kol šioji pasakys slaptažodį, tačiau jaunajai vampyrai teko ją tuo šiek tiek nuvilti, kadangi jo nenumanė, o ir neplanavo brautis į kito koledžo bendrąjį kambarį.
Laikas ėjo, tamsiaplaukė ėmė šiek tiek nekantrauti, tačiau suprato, kad atėjo šiek tiek per anksti, tad teko dabar kentėti to pasekmes. Taip pat buvo galima spėti, kad jaunuoliui, galbūt reikia šiek tiek daugiau laiko pasiruošimui, negu vidutiniam vyrui. Tad klastuolė buvo pasiruošusi duoti laiką, kurio jam reikės ir net jei privalės, paaukoti taurės įteikimo ceremoniją, kad jis tai padarytų neskubinamas. O tuo labiau nenorėjo leisti šiam vaikščioti vienam, kad ir tokį trumpą atstumą, kadangi buvo prisižadėjusi jį saugoti ir nenorėjo laužyti pažado.
-
Stovėdamas prieš bendrajame berniukų kambaryje esantį veidrodį vaikinas žvelgė į savo atvaizdą ir kiek abejojo dėl į ėjimo į puotą. Juodas, būtent šiai progai už paskutines santaupas nupirktas kostiumas, buvo tvarkingai prigludęs prie kūno, atrodė tvarkingai ir gražiai, kiek patraukliai. Aprangoje dominavo juoda spalva, kuri gan tiko ir patiko vaikinui, tačiau šis vis dar abejojo. Galbūt tai buvo šiokio tokio jaudulio sukelti padariniai? Ne, Quentin nenorėjo sau pripažinti, kad jaudinasi dėl tokio dalyko. Man niekas nerūpi ir aš dėl nieko nesijaudinu.
Dar kartelį pasitvarkydamas juodą švarką, išvaikydamas visas savo abejones, sutvarkė paskutinę įvaizdžio detalę – plaukus. Užsidėjęs juodą skrybelę ant galvos, taip pabaigdamas savo įvaizdį (https://imgur.com/5o4H2Ol), grifukas paskutinį kartą pažvelgė į veidrodį. Paskutinį kartą šis save tokį matė per tėvo laidotuves, kuriose neapsilankė niekas kitas, buvo tik jis vienas. Tik šį kartą viskas buvo kitaip, Yann veide nebeatsispindėjo emocijos, nebebuvo tą dieną per kraštus besiliejančio sielvarto, skausmo ir liūdesio, jis nieko nebeišdavė jomis, o ir proga buvo daug linksmesnė negu tą dieną.
Nors linksmumo vaikinas bent kol kas visiškai nejautė.
Žvilgtelėjęs į ant rankos esantį juodą, šiek tiek auksinės spalvos turintį laikrodį, vienintelį tėvo palikimą, Beaux suprato, kad nebegali daugiau būti šiame kambaryje, kad ir kaip to norėtų. Heidi turbūt jau laukia. Paglostęs marso sakalo pakaušį šis gan sparčiu žingsniu išėjo iš kambario, kuriame praleisdavo didžiąją laiko dalį. Nusileidęs laiptais žemyn, nežvilgtelėdamas į nei vieną žmogų, buvusį bendrajame kambaryje, išėjo iš jo.
Vos tik paveikslui prasivėrus, vaikinui žengus pirmą žingsnį iš bendrojo grifukų kambario, už šio akių iškart užkliuvo žavi tamsiaplaukė. Akys automatiškai nužvelgė žemo ūgio, gražiai atrodančią merginą, o kol ši vis dar buvo nusisukusi, veide sekundėlei atsirado žavus, paprastas šypsnis. Tačiau supratęs kas vyksta, supratęs, kad šypsosi, vaikinas kaip mat grąžino į veidą savo įprastą veido išraišką.
Heidi ši diena svarbi...
O ji pradeda tapti svarbi tau, idiote.
Vaikinas nežymiai papurtė galvą, taip išvarydamas visas galvoje susikaupusias ir nesąmones krėčiančias mintis. Šis puikiai suprato, kad vieninteliam žmogui, kuriam jis bent kiek rūpi, ši diena buvo svarbi ir jis negalėjo jos sugadinti, tad turi persiplėšti per save ir pasistengti ją padaryti geresne.
- Heidi, nesitikėjau tavęs čia pamatyti. Atrodai gražiai, - Ramiu balso tonu tarė Quentin, taip bandydamas atkreipti klastuolės dėmesį nuo paveikslų, pagirdamas šios vakaro įvaizdį. Priėjęs prie merginos šis švelniai suėmė jos delną ir sunėrė rankų pirštus, kas net pačiam vaikinui buvo kiek keistoka ir neįprasta.
Šiandienai, tik šiandienai turiu tapti senuoju Quentinu ir leisti Heidi pasidžiaugti šiuo vakaru. Man pavyks.
- Eime? - Kilstelėjo antakius ir pažvelgė į jaunąją vampyrę laukdamas jos atsako. Vaikinas tikrai stengėsi iš savęs išvaryti šaltumą, parodyti kiek daugiau emocijų, nors šiam tai nesisekė labai gerai...
-
Nusisukusi nuo paveikslo, slepiančio įėjimą į raudonojo koledžo bendrąjį kambarį, Heidi ėmė stebėti paveikslus. Kadangi šioje pilies dalyje beveik nesilankė, tad laukdama Quentin, mergaitė galėjo stebėti įvairius ir dar nematytus paveikslus, kurie dėl savo judėjimo ir gebėjimo mąstyti, buvo žymiai įdomesni už žiobariškus. Taip pat burtininkų sukurti, buvo ir geresni, ir tiko beveik kiekvieno skonio asmeniui, ne taip kaip magiškų galių stokojančių žmonių, kurie kaip meną laikė, ant sienos pakabintą bananą ar baltos drobės užpaišytas kelias dažų juostas ar dėmes.
Dar šiek tiek apsižvalgiusi aplinkui, jaunoji vampyrė pažvelgė į apačią, šiek tiek nusistebėdama aukščiu, kuriame ji buvo. Nors ir žinojo, kad nėra labai arti pamatų, tačiau vistiek buvo keistoka, kad ji yra taip aukštai ir kad pasiektų apačią, turėjo nusileisti keliomis dešimtimis ar net keliais šimtais laiptelių. Vis dar stebėdamasi, tamsiaplaukė neišgirdo kaip prasivėrė slaptos durys ir pro jas praėjo jaunuolis. Išgirdusi šio balsą, klastuolė šiek tiek nusigando, kadangi to nesitikėjo. Greitai atsisukusi, Heidi nužvelgė prieš ją stovintį vaikiną.
-Sveikas, ir tu gražiai atrodai. Tau labai tinka tokia apranga, -pagyrė Quentin mergaitė, šiek tiek nurausdama ir šyptelėdama, kadangi taip pat sulaukė pagyrimo.
Kitą nustebimą, jaunoji vampyrė patyrė, kai buvo paimta už rankos. Tamsiaplaukė buvo labai įsitikinusi, kad jie ramiai, lyg paprastą dieną nusigaus iki salės, tačiau šiam keistam ir niekada nepatirtam įvykiui nesipriešino. Klastuolė jautė, kad vaikinas labai stengiasi dėl to, kad jai puota praeitų maloniai. Švelniai linktelėjusi į klausimą, Heidi nusprendė, kad vertėtų išsakyti ką mano apie tai.
-Nereikia, man užtenka, kad sutikai eiti, -maloniai pasakė mergaitė, nenorėdama, kad jaunuolis persistengtų ir bandytų tapti tuo kuo nėra. Kadangi spėjo, kad anksčiau ar vėliau, jis sugebės rodyti savo emocijas, ne per prievartą.
Dar kartą apsidairiusi, jaunoji vampyrė pradėjo eiti salės link, leisdama Quentin vesti, kadangi nemanė, kad būtų gera mintis, tai daryti jai.
-
Vaikinas tikrai labai stengėsi paversti šią dieną Heidi linksma, smagia ir ypatinga, stengėsi persiversti per save ir parodyti bent kažkiek emocijų, nors šios būtų ir netikros, pradžiuginti ją, nors tai nesisekė labai gerai. Tačiau ištarti vampyriukės žodžiai leido šiam atsipūsti ir atsipalaiduoti, vėl būti tokiu, kokiu buvo įprastai ir nesistengti rodyti emocijas, kurios nebuvo tikros.
-Ačiū, - tarė Quentin ir nė pats nepajuto kaip nuoširdžiai, tačiau vos pastebimai ir trumpai šyptelėjo. Nors ir šis nebesistengė elgtis taip, kaip jam neįprasta, tačiau tamsiaplaukės rankos vis vien nepaleido, kadangi tai buvo keistai, savotiškai malonus ir jaukus gestas.
Žingsnis po žingsnio ir du, atrodo visiškai skirtingi, tačiau kažkiek ir panašūs burtininkai, žygiavo tuščiais Hogvartso koridoriais. Nė iš vieno, nė iš kito jaunuolio lūpų, pakeliui, salės link, neišėjo nė vienas žodelis, tačiau ta tyla, tie žingsnių aidai tuščiuose koridoriuose, buvo savotiškai malonūs.
Ilgai žygiuoti neteko ir tuoj pat jaunuolius pasitiko gražiai papuošta ir apšviesta salė, kitų puotos svečių džiaugsmingas šurmulys. Rodosi, kas visi buvo labai patenkinti ir džiaugėsi Hogvartse vykstančia puota, būsimais šokiais, turnyro rezuktatais, o kiti galbūt tik galimybę nemokamai ir skaniai prisikišti pilvus.
Nė neįžengęs į salę Quentin sustojo ir tokiu veiksmu tarsi paskatino sustoti ir Heidi. Kitų žmonių šurmulys buvo neįprastas, vaikinas nesilankydavo tokiuose vietuose, tačiau šį kartą tai atrodė visai pakenčiama, galbūt net visai malonu, kas net jam pačiam pasirodė kiek keista.
- Šita aplinka atrodo keistai ir neįprastai, tačiau galėčiau prie to priprasti, - dar kartą žvilgsniu perbėgdamas per puotai paruoštą salę, o galiausiai žvilgsnį grąžindamas prie dailiai pasipuošusios žemaūgės, emocijų nerodančiu balsu pakomentavo aplinką Yann'as. Kad ir kaip bebūtų keista, klastuolės rankos šis paleisti nenorėjo ir nė negalvojo apie tai. Tai leido pasijausti Quentinui geriau, ramiau. Tai vertė jaustis taip, tarsi kažkas jam pasaulyje yra likę, jis nėra vienas, vienišas ir niekam nerūpimas, taip, tarsi jis kažkam rūpi...
-
Išgirdusi, kad Quentin, vietoj to, kad pareikštų prieštaravimą prieš Heidi leidimą, padėkojo ir pavirto savimi pradžiugino šią. Aišku mergaitei patiko vaikino šypsena, tačiau jai buvo maloniau, kai kiti buvo savimi ir nebandė apsimesti kažkuo kitu, norėdami, kad ji jaustųsi maloniau. Atsisukusi į jaunuolį, jaunoji vampyre nuskanavo šio veidą, kuris nors ir buvo kiek susiraukęs ir nereiškiantis jokių jausmų, tačiau jai atrodė, kad jame gali įmatyti ir nedidelę džiaugsmo dalelę. Tai labai pradžiugino tamsiaplaukę, kadangi ši žinojo, kad tos kelios dienos, praleistos sekiojant jį dešimtį ir daugiau valandų nepraėjo veltui. Šitai leido šiai didžiuotis savimi, kadangi apsaugojo jį, nuo galimų grėsmių, kurių nei vienas iš jų nepatyrė bei taip pat sugebėjo atrasti užslėptus jausmus ir taip iš bejausmio, pavertė į turintį bent nedidelį džiugesio lašelį, vaikiną.
Greitu žingsniu ir tylomis, jiedu abu pasiekė didžiąją salę ir sinchroniškai sustojo prie įėjimo, nedrįsdami eiti tolyn. Nors kelionė ir praėjo tyloje, tačiau tai klastuolei net gi labiau patiko, nes tai reiškė, kad niekam nereikėjo aiškintis, kodėl ji pasirinko jį, kaip puotos porą. O taip pat galėjo pokalbių temas, pasilikti ateičiai.
-Taip, -nutęsė mergaitė. -Mano skoniui per daug žmonių, -nusijuokė. Iš dalies norėjo, kad puota vyktų tik čempionams, jų pasirinktoms poroms ir dar keliems mokiniams, kurie buvo to verti. Aišku buvo smagu, kad ir kiti turėjo galimybę atšvęsti, tačiau tokiems žmonėms, kaip jaunoji vampyrė, norėjosi šiek tiek daugiau ramumo.
Stebėdama įeinančius ir išeinančius mokinius bei darbuotojus, tamsiaplaukė tyrinėjo juos, bandydama išsiaiškinti kaip jie jaučiasi. Buvo panašu, kad visi geros nuotaikos, tad tai pradžiugino klastuolę, kadangi jai patiko, kai žmonės būdavo laimingi. Heidi nejučiomis labiau suspaudė, šilumos pilną Quentin, ranką, kas ją šiek tiek išgąsdino.
-Atsiprašau, netyčia, -šyptelėjo vaikinui, atsiprašydama už tokį nedidelį savo poelgį.
Stovėjimas susikabinus rankomis mergaitei patiko. Nors tai ir nebuvo dalykas, kurį ji būtų norėjusi daryti diena iš dienos, tačiau tokią akimirką, šitai buvo malonu. Jaunoji vampyrė galėjo pasijausti taip, lyg turėtų kažką svarbaus Hogvartse. Aišku taip ir tikriausiai buvo, tačiau prie to pojūčio dar nebuvo pripratusi, tad tai buvo labai keista. Eh kad tokių akimirkų pasitaikytų dažniau.
-Einam? -dar kartą nukreipusi žvilgsnį į jaunuolį, o tuomet į salę, paklausė tamsiaplaukė. Nors ir nesinorėjo eiti ten, kur buvo daug žmonių, kadangi neįsivaizdavo, ką turėtų daryti ar elgtis po to, tačiau taip pat norėjosi įsivelti į šurmulį.
-
Hogvartsu, mergina vis labiau domėjosi, juk buvo kerėjimo profesorė, buvo smalsu, kas ten vyksta kai mokiniai nebūna pamokose. Tikriausiai, mielai skaito knygelę, groja kokia gitara.. Šios mintys, visad nuramindavo vilkolakę. Apie burtų trikovės turnyrą, baltaplaukė sužinojo tik iš pusseserės, na ir šiaip, buvo nugirdusi iš mokinių kurie laksto koridoriais. Nugirdo ir apie puotą, kuri vyks didžiojoje salėje. Ilgai užsibūti ji ten nesiruošė, tik šiaip, pasižiūrėti kaip kiti šoka ir kaip mieliems zuikučiams sekasi, taip pat, pabendrauti norėjosi su pussesere, galbūt ją sutiks, o galbūt teks ir pačiai pašokti, juk neatėjęs- nežinosi. Savo kambaryje, Sabrina vis ieškojo ką galėtų apsirengti, savo stiliumi ne itin rengtis norėjo, nes tikriausiai po jos atėjimo, visi žmonės būtų negyvi. Spintoje buvo vien tik juodi drabužiai, juodos kelnės, švarkai, marškiniai, buvo tik viena, ilga, juoda suknelė (http://superiorkiller.tumblr.com/post/165339202058). Ją užsivilko ir gal visą pusvalandį, žiūrėjo į veidrodį kaip atrodo. Galvos, kad kažkokia keista aš.. nors, jau galvoja Pagaliau nustojusi į save vėpsoti, pasišukavo šiek tiek savo baltas garbanėles ir apsisukusi ratu su ilga suknele, ruošėsi eiti. Pakeliui, pasiėmė šiltos, ramunėlių arbatos nusiraminimui ir pasakiusi sau mintyse, kad viskas bus gerai, jau tikrai, pradėjo eiti link didžiosios salės. Didžiojoje salėje buvo pilną vaišių ir kitokių užkandžių. Taip pat, pamatė mokinius, kuriuos mokino ir jiems, plačiai nusišypsojo.
-Heidi, - Šyptelėjo, šitaip pasisveikindama. Pamačiusi, dar ir kitą vaiką, maloniai užkalbino. -Quentin, ką čia veikiate? Labai gražiai atrodote kartu,- Pagyrė ir nuėjo toliau.
Ant stalo buvo gėrimų, vieną iš jų pasiėmė. Kaip tik metas išgerti savo tabletes. Vieną tabletę nuo galvos skausmo mestelėjo į gėrimą ir šiek tiek pamaišė šaukšteliu.
-
Nežinia kas vyko su Quentino jausmais, emocijomis, su jo mintimis, bet šio veide sekundėlei vėl atsirado menkas, tikras ir šiltas šypsnis, kuris greit dingo, tačiau vaikino veidas nebebuvo toks šaltas, be emocijų, koks būdavo prieš tai. Jame vis vien atsispindėjo šiek tiek emocijų, kas buvo keista net pačiam grifukui. Galbūt vaikinas ir pats norėjo vieną vakarą grįžti į tikrąjį save, nebegalvoti apie visai dar neseniai įvykusius baisius įvykius, pabūti kitokiu, ne vien dėl to, kad Heidi šis vakaras taptų ypatingu, svarbiu ir smagiu, o ir dėl to, kad suprastų, kad dar gali gyventi, o ne tik egzistuoti...
- Nesuprantu kam reikėjo tokio didelio renginio, bet tikiuosi, kad tapsi čempione ir šis vakaras tau bus įsimintinas, nes tu to tikrai nusipelnei, - kalbėdamas taip, kaip jam neįprasta, tačiau kalbėdamas tai, ką mano, tarė tamsiaplaukis.
Šis jau pradėjo pamažu pasitikėti Heidi, bet pasitikėjimo lopinėlis buvo labai mažas. Toks mažas. kad prie jo reikėjo dar tikrai daug dirbti ir jį plėsti, kadangi šis mažas pasitikėjimas galėjo be galo greitai dingti ir nebegrįžti. Net prie savo globėjos Quentin neišspausdavo nė mažiausio šypsnio, neparodydavo jokių emocijų. Jam tiesiog nerūpėjo ir šis vis dar manė, kad Briellė turėjo išsirinkti bet kokį kitą vaiką iš vaikų namų, bet ne jį. Tad vienai iš nemėgstamiausių ir keisčiausių Hogvartso profesorių priėjus prie jaunuolių, vaikinas ir vėl grąžino savo įprastą, bejausmią ir emocijų neturinčią veido išraišką, kuri aiškiai rodė, kad Yann'as nenori su ja kalbėti ir tegu ši greičiau dingsta nuo judviejų, nekiša savo erzinančio veido ten, kur nereikia.
- Ačiū, - trumpai, netikrai ir šaltu kaip ledas balsu padėkojo profesorei šis, visiškai nenorėdamas, kad ši tęstų pokalbį toliau, kištų savo nosį ten kur nereikia. Rodosi, kad grifuko maldos buvo išklausytos ir profesorė taip pat greit kaip ir atsirado, taip pat greit ir pasišalino, nužingsniavo savais keliais. Turbūt erzint kitų mokinių ir kištis į jų reikalus.
- Eime, - Kiek tvirčiau spustelėdamas vampyriukės ranką, jau kalbėdamas nebe tokiu šaltu balso tonu, nenorėdamas, kad per didelę įvairiausio plauko burtininkų minią ši pasimestų nuo jo, tarė Quentin. Vaikinas į salę įžengė pirmasis ir atsargiai pradėjo vestis klastuolę pro žmonių minią, staliuko su gėrimais link, tačiau pamatęs, kad būtent prie jo ir stovi šio nemėgstama profesorė, kiek pasigailėjo to. Deja, tačiau apsisukti ir eiti atgal jau buvo per vėlu, kadangi šis nenorėjo, kad Heidi ir vėl tektų brautis per minią, kas tikrai nebuvo labai malonu, tad teko tik susitaikyti su šia mintimi ir nusivesti ją prie staliuko su gėrimais. Paėmęs vieną gėrimą į rankas, šis pirmiausia davė jį merginai, o tik tada pats pasirūpino savimi ir pasiėmė gėrimą ir sau.
- Taigi, Heidi, aš vis dar žinau labai mažai apie tave, - tarsi duodamas užuomeną, kad nori išgirsti daugiau, kiek leisdamas sau pačiam atsipalaiduoti ir nebebūti visad tokiu šaltu vaikinu, kuriam visiškai niekas nerūpi, paklausė Beaux. Šio žvilgsnis pakankamai ramiai žvelgė į žemesnės merginos akis, o veide atsispindėjo atsipalaidavimas ir ramybė.
-
Puota kiek gąsdino Švilpynės koledžo atstovą. Ji gal netgi buvo jam baisesnė visas praėjusias užduotis. Jis neišdrįso į puotą pakviesti savo simpatijos Cindy, tad pakvietė kažkokią gana matytą trečiakursę. Jos vardas Nikolė, atrodo, kad ji iš Varno Nago. Per daug į detales nesigilino, tiesiog nenorėjo eiti į puotą vienas. Mąstė pakviesti į puotą Heidi, bet greitai suprato, kad ji matyt turės porą. Juk ji galėtų būti laimėtoja, vaikinai tikrai neatsisakys tokios progos. Juk laimėtojos nedažnai pasitaiko. O kodėl ir manęs niekas negalėtų pakviesti? Kodėl vaikinai visada turi atlikti pirmą žingsnį? Taip labai nesąžininga. pagalvojo vaikinas atsidusdamas ir susiraukdamas. Buvo dėl to labai nepatenkintas. Pats daug labiau norėtų būti pakviestas nei kviesti kažką, bet, deja, buvo vaikinas. Dėl to jaunuolis atsiduso ir pavėlė savo plaukus. Jam bemąstant apie visus kvietimus, berniukas suprato, kad baisiai vėluoja pasiruošimui. Jis tyliai nusikeikė ir pradėjo rengtis kostiumą. Kiek strigo su marškinių sagstymu, kadangi labai skubėjo ir sagstė kas dvi sagas. To pasekoje vos baigęs sagstytis turėjo iš naujo persisagstyti, kadangi viskas buvo susegta kas antra saga. Susitaisęs sagas apsirengė kostiumines kelnes iš marškinius. Tada užsidėjo tą taip vadinamą ,,varlytę'' juodą kaspinėlį, kadangi kaklaraiščio užsirišti nesugebėtų arba sugebėtų, bet užtruktų valandą, o jis juk jau ir taip baisiai vėluoja. Baigęs rengtis išbėgo iš Švilpynės kambario ir nubėgo į puotos vietą. Čia apsižvalgė ieškodamas šio vakaro palydovės, bet jos neįmatė minioje. Po kelių minučių dar kartą apžvelgė salę ir joje galiausiai pamatė Nikolę. Ši atrodė visai neblogai, bet vaikinukas žinojo, kad to jai tikrai nepasakys. Juk jo mintyse sukosi viena mergina - Cindy. Bet jam pritrūko drąsos, kad jis pakviestų ją. Berniukas susinervinęs ir nuliūdęs atsiduso, o tada greitu žingsniu nuėjo prie Nikolės.
- Sveika, tai pašokim turbūt? - pasiūlė vaikinas nutaisydamas netikrą šypseną, kuri atrodė kaip tikra. Tada ištiesė ranką mergaitei kviesdamas ją šokiui. Nors ji buvo žemesnė ir jaunesnė, dėl ko viskas buvo keista, dėl vieno šokio niekas nenumirs. Juk po to šokio vaikinukas greičiausiai tiesiog dings iš puotos ir nueis į berniukų kambarį, ten pasiims knygą ir tiesiog skaitys. Na, arba pasiims bloknotą ir pieš. Gal net įlįs į savo kuprinę pabūti su gyvūnais, nors ir abejojo tuo, kadangi visiškai neturėjo nuotaikos. Plius jam vis dar skaudėjo nemažai kūno dalių po vėjo mėtymo. Tad dėl šios priežasties ir šokiai jam buvo šioks toks košmaras. Juk dėl kojų skausmo jis galėjo būti tikrai prastas šokėjas ir net netyčiomis numindyti savo partneriai kojas. Dėl to jis eilinį kartą atsiduso, bet šypsenos nepaslėpė, toliau vaidino patenkintą vaikiną. Jis juk gali taip pat laimėti turnyrą ir tapti laimėtoju, tad turi atrodyti laimingas. Laimingiausias pasaulio vaikinas. Bet, deja, toks nebuvo, nes Cindy nebuvo šalia. Jis tik dabar stovėdamas čia suprato kaip norėtus jos draugijos dabar. Ji matyt suprastų ir tai jei jis numintų jai koją ar kažką.
Bemąstydamas apie Cindy ir visus kitus dalykus, švilpis prisiminė, kad Nikolė laukia šokio. Penkiolikmetis kiek tvirčiau suėmė jos ranką, kita laisva ranka apsikabino ją per liemenį irgi labai silpnai, o tada pradėjo judėti lėtais valso žingsneliais. Šiaip mokėjo šokti ir įvairesnių šokių, kadangi žiobarų mokykloje įvairių šokių jį mokino kažkokia ragana, bet jų pašokti negalėjo dėl skausmo jaučiamo po nemaloniosios vėjo atakos labirinte. Labai gerai, kad po tos vėjo atakos švilpis bent gyvas sugebėjo išeiti iš labirinto.
-
Laukdama Quentin atsakymo ir stebėdama šį, Heidi klausėsi šurmulio, kuris jai buvo žymiai garsesnis ir labiau įkyrus, negu kitiems dalyviams. Nors tai ir nebuvo pats didžiausias garsas, kurį jos ausys buvo girdėjusi, tačiau vienaip ar kitaip jis buvo žymiai per garsus, tad buvo sunkoka susikaupti ties vienu balsu, šiuo atveju vaikino, tačiau mergaitė stengėsi tai daryti kiek galėdama geriau. Klausydamasi jaunuolio, jaunoji vampyrė suprato, kad šiam taip pat nepatinka toks didelis renginys ir būtų mieliau atšventęs tai, kiek anksčiau tamsiaplaukės apgalvotu būdu.
Praėjo dar šiek tiek laiko ir prie jų prisiartino maisto profesorė. Klastuolė tuo nebuvo labai patenkinta, nes buvo galima numanyti, kad šioji pradės kalbėti apie kažką labai neįdomaus ir sutrikdys jų gerai leidžiamą laiką, o to šioji visiškai nenorėjo. Sulaukusi tik pagyrimo Heidi šiek tiek nustebo, kadangi nesitikėjo tokio trumpo burnos pravėrimo iš šios, tačiau suspėjo atsigauti ir padėkoti už tai.
-Ačiū, -pavymui linktelėjo mergaitė.
Nebuvo panašu, kad grifiukui ji taip pat labai patinka, tačiau šiai kažkas tiesiog neleido išreikšti tokių pat emocijų. Norėdama šiek tiek jį paerzinti, dėl sušaltėjimo, jaunoji vampyrė pagriebė skrybėlę nuo vaikino galvos ir užsidėjusi ją ant savo, pakedeno šio plaukus.
-Negražu taip elgtis, Quentin. Kol netapsi mandagesniu, skrybėlė bus mano, -nusijuokdama „pamokė“ tamsiaplaukė.
Sulaukusi keliavimo pritarimo, klastuolė nusekė paskui, būdama dėkinga, kad šis stipriau ją paėmė už rankos, kadangi spėjo, kad kitaip ji būtų pasimetusi šurmulyje. Vedina prie gėrimų staliuko, Heidi dairėsi po salę, stebėdama įvairius ir puošnius rūbus vilkinčius mokinius, kurie, jai praeinant pro šalį, atsisukdavo pasižiūrėti į Klastūnyno čempionės aprangą. Pagaliau jiedu prasibrovė pro minią žmonių ir atsidūrė prie gėrimų. Gavusi stiklinę keisto ir dar niekadas nematyto skysčio, mergaitė linktelėjo, padėkodama jaunuoliui už tai.
-Ačiū, -nusprendusi, kad reikėtų žodinės padėkos, pratarė jaunoji vampyrė.
Išgirdusi, kad Quentin nori apie ją sužinoti daugiau, tamsiaplaukė tik linktelėjo. Galvoje nuspręsdama, kad kol jie laukia rezultatų, gali ir pabendrauti. Paėmusi vaikiną už rankos, klastuolė jį nusivedė į kiek tolimesnį salės kampą, kur žmonių nebuvo tiek daug ir kur buvo galima kalbėtis, nesibaiminant, kad kažkas išgirs jų pokalbį.
Prisėdusi ant vienos iš kėdžių, Heidi palaukė, kol jaunuolis padarys tą patį ir tada padariusi įkvėpimą, pasiruošė kalbėjimui. Nors juo ir nepasitikėjo labai gerai, tačiau jautė, kad juos sieja kažkoks ryšys, kuris buvo bent šiek tiek panašus į tokį, koks supo ją ir Sabriną vasaros metu, tad tai mergaitei reiškė gerą ženklą.
-Na, kaip jau žinai, aš esu vampyrė, -pradėjo tamsiaplaukė. -Man buvo įkasta, kai buvau trylikos metų. Tėvus praradau dar prieš Hogvartsą, tuomet Londono vaikų namai, vienas globėjas, kitas ir dabar vasaras leidžiu naujajame žemyne, -klastuolė neįsivaizdavo ką dar būtų galima pasakyti, kadangi toks kiekis informacijos atrodė pakankamas, tačiau labai mažas, o taip pat tai buvo ir liūdna informacija. -Taip pat įkandau vienai klastuolei, -jau kiek liūdnesniu balsu, prakalbo Heidi, tai buvo labai prastas būdas pagerinti informacijos smagumą, tačiau šioji nusprendė, kad tai vertėtų paminėti. -Tu taip pat daug apie save neatskleidei, -bandydama greitai pakeisti temą, paskatino vaikiną labiau pristatyti mergaitė.
Jaunoji vampyrė kiek gailėjosi, kad sumanė apie tai prasitarti jaunuoliui, tačiau spėjo, kad anksčiau ar vėliau jis būtų apie tai sužinojęs, tad nebuvo esmės to slėpti. Tamsiaplaukė pajuto, kad viduje kažkas pasikeitė. Ji dar niekada anksčiau nebuvo to prisipažinusi kažkam kitam ir anksčiau manė, kad pirmoji apie tai sužinojusi bus Sabrina, tačiau įvyko tai, ko ji labai nesitikėjo. Klastuolė apie savo padarytą blogybę prisipažino Quentin ir dėl to labai nesigailėjo, nes manė, kad jis yra toks pat patikimas, kaip ir jaunoji von Sjuard.
-
Tai, kad Nikolę pakvietė ne kas kitas, o Ryan į šokius, buvo kažkas... Net nežinau kaip pasakyti, bet Nikolė džiaugėsi. Ji šokių baliuje turės porą, kurios norėtų turbūt kiekviena mergina - Burtų Trikovės turnyro čempioną. Aišku iki šiol varniukė negalėjo suvogti, kodėl Ryan pasirinko būtent ją, juk jis jos net nepažysta (ar pažysta?) ir su juo į šokių balių būtų sutikusi eiti bet kuri kita Hogvartso mokinė, juk tokia garbė šokių baliuje turėti Burtų Trikovės turnyro čempioną kaip porą.
Ir nors nuo gauto pakvietimo, į kurį beje rožinių plaukų savininkė atsakė net nepagalvojusi, nes buvo labai nustebusi, kad Ryan pakvietė būtent ją, ji vis dar negalėjo patikėti, kad eis su Ryan į šokius, nes tai buvo... Neįtikėtina. Ryan jos beveik nepažysta, Nikolė yra net dvejais metais jaunesnė už patį Ryan, ir be to, visiškai aišku, kad bet kuri kita pakviesta mergina būtų atsakiusi "Taip" Ryan'ui. Stengdamasi per daug apie tai negalvoti, panelė Parker stovėjo prie veidrodžio Varnanagės mergaičių kambaryje ir galvojo ką daryti su savo plaukais, nes jei būtų ėjusi tokiais susivėlusiais plaukais tikrai būtų mirusi iš gėdos, dar prieš įžengiant į Didžiąją Salę. Galiausiai mokinukė nusprendė, kad susiriš plaukus į kuodą (https://i.pinimg.com/564x/41/ee/08/41ee0860305021c0bde713efc04b8739.jpg), kurį susirišti buvo išmokusi iš močiutės. Galiausiai, kai su plaukais buvo baigta, iš lagamino Nikolė išsitraukė mamos pasiūtą suknelę, būtent šiai progai. Suknelė (https://i.pinimg.com/564x/d5/cd/e3/d5cde30825eda19dcc334ee4bfc7c79f.jpg) buvo švelniai rausvos spalvos (nors mama norėjo daryti mėlyną, bet Nikolė prieštaravo, sakė - netiks prie jos plaukų), taip pat buvo labai švelni ir kaip tik Parker pavardę nešiojančios merginos dydžio. Apsivilkusi ja, mergina pasijuto lyg ant debesų. Šilkas maloniai gludo prie jos kūno, taip pat po suknele buvo vėsu - pats tas.
Žvilgtelėjusi į laikrodį rožinių plaukų savininkė nusprendė, kad jau metas, o tai dar pavėluos. Tada pagriebė nuo stalo savo rankinuką (irgi priderintą prie šventinės suknelės) ir išlėkė iš mergaičių kambario. Tada "nuplasnojusi" per bendrąjį kambarį, kuris jau buvo pustuštis - turbūt visi jau puotoje, ir išlipusi pro jo duris, mergina nulipo besisukančiais Hogvartso pilies laiptais ir atsidūrusi prie Didžiosios Salės durų, tiesiog žengė per jas.
Nikolė pateko į smarkiai pasikeitusią Didžiąją Salę, ji buvo išpuošta įvairiausiais magiškais papuošimais, nebuvo keturių suolų, prie kurių paprastai valgydavo koledžų atstovai, vietoje jų buvo palikta vieta šokiams. Besigrožinti visu salės išpuoštumu, mergina ieškojo savo poros - Ryan. Deja nežinojo, kaip jis ketina šįvakar rengtis, dėl to buvo kiek sunkiau jį surasti tarp visų švenčiančių mokinių.
Netrukus Nikolės Parker akis patraukė Heidi, besilinksminti su savo pora. Jei ne įvykis miške, viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet ne - rožinių plaukų savininkė prisiminė Čelsę, kuri, jei ne ta Heidi, būtų dabar čia su savo šeimininke ir palaikytų jai gerą nuotaiką. Varniukės veidu nuriedėjo kelios ašaros, kurias privertė nusibraukti nei iš šio, nei iš to atsiradęs Ryan. Kadagi nenorėjo, kad jos šokių pora pastebėtų ją verkiančią, Nikolė kuo skubiau nusibraukė ašaras ir išspaudė šypsenėlę, kuri nebuvo visai tikra, bet mergaitė žinojo, kad neužilgo viskas pasitaisys. Tada nužvelgė už save aukštesnį ir vyresnį švilpį ir bandydama atrodyti mandagi pridūrė:
- Hmm... Gražiai atrodai. - dar kartą šyptelėjo ji. O tada išgirdusi vaikino, pavadinkim - klausimą, linktelėjo galvą ir laukė, kada jis bus pasiruošęs. Kai galiausiai Ryan'o rankos apkabino ją per liemenį, mergaitė įsikabino rankomis į vaikino rankas ir pajudėjo kartu su juo valso žingsniais. Viskas atrodė kitaip nei ji tikėjosi, net nežinau - gerąją ar blogąją prasme, bet manykime, kad gerąją.
-
Nedrąsūs, vieniši žingsniai žygiavo puotos salės link. Cindy buvo kiek nusivylusi, kad į puotą turėjo žygiuoti viena, jos niekas į ją nepakvietė, ir vis dar abejojo dėl savo ėjimo į ją.
Cindy, baik, tu palaikysi Ryan, savo draugą, kuriam tikrai šiuo momentu reiks tavo palaikymo.
Nors... Jeigu jis į puotą pasikvietė kitą mergaitę, draugė jam tikrai nerūpės, jis turės pakankamai palaikymo iš jos pusės, tad šiai nė neverta prie jų artintis, jiems taip trukdyti.
O, kad jis tik į puotą būtų pasikvietęs mane...
Švilpė sau jau buvo pilnai pripažinusi, kad jos geriausias draugas jai nebuvo tik draugas. Jis jai patiko žymiai labiau, negu tik draugas, tačiau visad būdavo bet... Vaikinas į puotą pasikvietė ne ją, o kitą merginą, o tai reiškė, kad Grant jausmai nebuvo abipusiai, vaikinui patiko kita mergina. Ši mintis tikrai nedžiugino tamsiaplaukės, kaip tik atvirkščiai, plėšė jos širdį.
Neužilgo merginą pasitiko salės šurmulys ir gražiai papuošta salė, šviesos. Kiek nejaukiai besijausdama mergaitė prasibrovė pro žmonių minią ir sustojo jos centre, taip, kad puikiai matytų salės vidurį, kuriame neužilgo turėjo pasirodyti čempionai su savo poromis, ir taip, kad nebūtų prispausta kitų į puotą atėjusių svečių.
Ketvirtakursė buvo tikrai labai pasikeitusi išvaizda po paskutinės kerėjimo pamokos. Anksčiau buvę ilgi, banguoti, oranžinio atspalvio plaukai, dabar buvo trumpi, vos siekė pečius, buvo nudažyti juoda spalva ir ištiesinti. Tiesą pasakius, mergina manė, kad buvo net kiek per daug išsipuošusi tokiai progai, kadangi pati nebuvo įpratusi puoštis, labiau mėgo paprastesnius, jai labiau patinkančius ir kuklesnius rūbus. Daug sluoksnių turintys melsvi, ilgi medžiagos sluoksniai gražiai krito ant Cindy kojų, lietė žemę. Suknelė buvo ilga, ir puošni. Jos sijonas buvo pūstokas, ties dešiniąja koja buvo "įkirpimas", liemuo buvo beveik aptemptas, o jos įvaizdį užbaigė, dar labiau papuošė, maži, tačiau viską pabrėžiantys karoliukų ornamentai ties liemeniu ir suknelės viršuje. Nors Cindy ir nemėgdavo puošnių rūbų, tačiau ši suknelė (https://imgur.com/UJQtDLm) buvo tarsi pasiūta būtent jai, be galo jai tiko ir patiko.
Ilgai laukti nereikėjo ir švilpynės koledžo narė pamatė Ryan'ą. Būtų gerai, kad ši būtų pamačiusi tik Ryan'ą, tačiau deja, su juo kartu ėjo ir išvaizdi bei gražiai pasipuošusi mergina. Jiems pradėjus šokti iš Cindy veido kaip mat dingo šypsena, šios liūdnas žvilgsnis nusisuko nuo šokių aikštelės.
Ji labai graži... Nenuostabu, kad Ryan pasikvietė būtent ją...
Nesugebėdama paslėpti liūdesio, Grant dar kartelį pakėlė žvilgsnį į šokančią porą. Jai pasirodė, kad sekundėlei šios tamsus žvilgsnis susitiko su rudomis vaikino akimis, bet tai žinoma, galėjo būti ir netiesa. Dar minutėlę liūdnai pažiūrėjusi į šokančią porą, visiškai pasiduodama liūdesiui, mergina apsisuko ir besibraudama pro besigrožinčią čempionais ir jų poromis žmonių minią, ruošėsi palikti salę.
-
Jones buvo susikaupęs šokiui. Išgirdęa komplimentą iš merginos pusės mintyse save supeikė, kadangi jis jai juk nieko nepasakė.
- Ačiū, tu irgi atrodai gražiai, - ištarė švilpynės koledžo atstovas vis žvalgydamasis. Nors ir labai stengėsi laikyti žvilgsnį sutelktą ties savo šokių partnere, negalėjo to padaryti. Jis vis minioje ieškojo Cindy kol galiausiai pamatė ją. Mergaitė atrodė nuostabiai. Jos suknelė puikiai jai tiko, tik švilpiui buvo keista, kad jo koledžo draugė nusikirpo plaukus taip trumpai. Jam bežvelgiant į trumpaplaukę jų žvilgsniai trumpam sutiko. Deja, mergaitė vos po kelių akimirkų dingo minioje. Vaikinukas kiek nuliūdo dėl to ir norėjo bėgti paskui Grant pavardės nešiotoją, bet negalėjo to padaryti, kadangi palikti šokio partnerę viduryje šokio būtų tikrai nemandagu. Tad vaikinas toliau šoko, bet buvo labai įsitempęs. Po kelių minučių, kurios švilpiui atrodė kaip pačios ilgiausios valandos, muzika nutilo. Nutilo pranešdama, kad šokis baigėsi, nors vos po kelių akimirkų pasigirdo kitokie muzikos garsai.
- Aš atsiprašysiu, džiugu, kad sutikai pašokti, - pasakė rudaplaukis mergaitei patraukdamas ranką nuo jos liemens ir paleisdamas jos ranką. Vos tai padarė, pradėjo gana greitu žingsniu eiti link draugės, kad galėtų ją pasivyti kuo greičiau. Nors tas jo greitas žingsnis nebuvo toks greitas kaip įprastai, jis vis tiek skubėjo. Galiausiai, beveik prie pat didžiosios salės durų švilpynės koledžo čempionas pasivijo merginą. Švelniai suėmė ją už rankos, tikėdamasis, kad tai sustabdys juodaplaukę.
- Cindy, tu atrodai pasakiškai, - pirmiausia ištarė, o tada kiek stipriau spustelėjo mergaitės ranką ir vėl prakalbo. - Kas nutiko? Tu atrodai labai liūdna. Ar kažkas nuskriaudė tave? - paklausė kiek susijaudinęs vaikinas žvelgdamas mergaitei į akis. Nors jų paskutinis susitikimas įvyko koridoriuje prie kerėjimo klasės, o po jo jie nekalbėjo nežinia kodėl, dabar tai nebebuvo svarbu. Vaikinui tiesiog rūpėjo kaip mergaitė jaučiasi, jis tiesiog norėjo sužinoti ar jai viskas gerai. Nesvarbu kas aplinkui vyktų, dabar svarbiausia jam buvo tik ši nuostabių akių savininkė. Dabar jam rūpėjo tik jos jausmai. Nesvarbu, kad jis bijojo ją pakviesti į puotą, nesvarbu tai, kad jie ilgai nesimatė.
Švilpis susikaupęs laukė atsakymo. Jo belaukdamas pasitvarkė savo švarką (https://ibb.co/fxsvRYk) ir toliau žvilgsnį ,,surakino ties mergaite.
-
Nikolė jautėsi ypatingai. Kai visų kitų akys buvo susmigusios į ją, Ryan, Heidi ir kažkokį vaikiną, kuris buvo Heidi pora, nes kaip žinoma - čempionai su partneriais/partnerėmis pradeda šokti pirmieji. Praėjus kuriam laikui nuo šokio pradžios į šokių aikštelę suplūdo ne tik čempionų poros, bet ir kiti šio vakaro dalyviai. Nebematydama Heidi, Nikolė sugebėjo pamiršti Čelsę, o kartu ir pradėjo mėgautis, kad yra čia, nes juk ne kiekvieną dieną vyksta tokios šventės, kaip Burtų Trikovės turnyro uždarymas ir ne kiekvienai merginai pasiseka į poras gauti ne ką kitą, o patį čempioną.
Tos kelios šokio minutės prabėgo greitai, bet Nikolė spėjo ištrokšti. Ji ketino pasiūlyti Ryan'ui atsigerti, nes pati tą būtų vis vien padariusi, bet jis tik atsiprašė ir pasišalino. Švilpis dingo minioje rožinių plaukų savininkei net nespėjus suvokti kas įvyko. Ji liko stovėti viena šokių aikštelėje, net tada, kai užgrojo kita melodija, kviečianti šokių poras vėl grįžti linksmintis. Supratusi, kad atrodo ne kaip stovėdama viena ant šokių aikštelės tarp kitų šokančių porų, Nikolė tiesiog nulipo nuo jos ir akimis ieškodama kur pasidėjo jos pora nukako iki artimiausio stalo. Stalas buvo uždengtas žydra staltiese, kuri siekė žemę, o ant jo stovėjo kelios taurės pilnos kažkokio rausvo kompoto. Pagriebusi vieną taurę, varniukė nuslopino troškulį ir atsirėmė į stalą, tikėdamasi, kad viskas tuo nepasibaigs, nes ji buvo nusiteikusi linksmai praleisti vakarą.
-
Šokiai, talentas kuris sekėsi beveik geriausiai Christinai. Jeigu būtų kiek vyresnė, pati mielai dalyvautų burtų trikovės turnyre, bet deja, turėjo tik dvylika metų. Buvo gerai, kad iš karalystės, princesė turėjo gal šimtą suknelių, o išsirinkti kurią iš jų apsivilkti buvo sunku. Aš turiu atrodyti stulbinamai, kad visi man pavydėtų. Vakare, ji gal visą valandą žiūrėjo ir rinkosi kurią suknelę dėtis, kuriuos batelius ir kokią šukuoseną pasidaryti. Gal šitą? Ne, ne, ne, atrodysiu kaip keksiukas, o gal šitą? Ne, per daug prašmatni, gaila dėtis. Pagaliau, išsirinko. Užsidėjo paprastutę, gal kiek puošnią suknelę (https://i.pinimg.com/564x/4c/3c/29/4c3c2959eae429076eb4ef371efcedac.jpg) ir gražius, batelius (https://i.pinimg.com/564x/9d/c3/75/9dc375bb581f6b6a9be48c515be03bc5.jpg). Plaukus, paliko palaidus, o garbanėlių darytis net nereikėjo, nes nuo pat gimimo, gimė su garbanomis. Jau susiruošusi, užsikabino ant kaklo pakabuką ir pradėjo žingsniuoti link didžiosios salės. Na ir žinoma, ėjo ne viena, su feneku, vieną vedėsi patį naujausią, neseniai radusį miške, o kitą savo draugę nuo pat pirmo kurso. Šypsena buvo vis mergaitės veide, nors draugų neturėjo ir ėjo viena, vis tiek bent kažkiek džiaugėsi. Ach Maila, tau patiks. Du mieli fenekai ėjo klusniai paskui. Burtų trikovės turnyro šokiuose, tikėjosi pamatyti ir savo pusseserę, vis dėl to buvo įdomu sužinoti kaip jai sekasi, ar viskas gerai, nors ir nelabai jai tai rūpėjo. Ilgai galvodama, jau pasiekė didžiosios salės vidų. Jame buvo nemažai žmonių ir beveik visus juos žinojo. Sabrinkėėė. Christina greitai pribėgo prie jos, bet išgirdusi, jog ji kalbasi su kažkuo, nenorėjo trukdyti, tad nuėjo toliau. Kol kas, prisėdo ant kėdės ir šiek tiek nuliūdusi žiūrėjo į šokančias poras. Klaikiai šoka. Norėjo pakalbinti dar burtų trikovės turnyro dalyvius, juk jie buvo šiuo metu žvaigždės. Garsiai pradėjo rėkti šviesių plaukų savininkui ir klastunyno mokinei.
-Aš būčiau už jus geriau pasirodžiusi,- Garsiu tonu, sakė ji.- Bet tikrai, jus ten tikriausiai vabalo išsigandot, išvis, jus girdite ką aš jums aiškinu?! Ir šoku, už jus geriau.
Girtis ir rėkti per visą salę, buvo beprasmiška, jie abu juk buvo užsiėmę šokiais. Christina vis dar sėdėdama, paglostė Bubnį ir davė jam skanėsto. Tikriausiai, ir fenekus neštis čia buvo beprasmiška, nes panašu, jog fenekams nelabai patiko triukšmas, kuris šiek tiek buvo, tuo labiau Bubniui, kuris pradėjo lakstyti kaip pakvaišęs pasiutlige sergantis gyvūnas. Galėjau čia tų fenekų nesitempti... tik gėdą daro... išvis, pakvies mane kažkas pašokti? - Negalėjo nustoti galvoti, krikščionė.
-
Ji ilgokai svarstė ar apsilankyti Burtų trikovės turnyro uždarymo metu vykstančioje puotoje. Nors tridešimtmetė jau lyg ir buvo priėmusi sprendimą, puotos metu tiesiog skaityti knygą ar šmirinėti koridoriais, taip ir neįžengiant paradines Didžiosios salės duris, visgi likus vos kelioms dienoms iki šio įvykio, suprato, kad praleisti tokio renginio tiesiog negalėjo. Viena pirmųjų priežasčių kodėl, buvo suknelė (https://www.pinterest.com/pin/425168021076286205/), na taip pat turėjo prižiūrėti vaikus ir panašiai. Vykdyti profesoriams patikėtas pareigas, kad nelabai viliojo merginą, vis gi reikėjo. Dar viena iš priežasčių, kodėl šiuo metu stovėjo prieš veidrodį astronomijos kabinete ir nužvelgė save, taip sau įrodydama, kad iš tikro atrodė kerinčiai buvo tai, kad šokių metu tikrai pilyje nebus tylos. Tylos, kuri pastarosiomis dienomis atrodė, jau ėdė Žaną iš vidaus.
Dar kartą šukomis perbraukusi per dailiai sugarbanotus plaukus, ant kaklo pakabinusi pakabuką (https://www.pinterest.com/pin/459930180693213152/) giliai įkvėpė, tą pačią minutę pravėrė duris iš astronomijos profesorės valdų, kitaip vadinamų, tiesiog astronomijos kabinetu ir neskubėdama nukulniavo link salės, nors buvo užtikrinta, joje pasirodys tikrai ne pirmoji, na bent jau vylėsi, kad ir ne paskutinė.
Merginos aukštakulniai (https://www.pinterest.com/pin/541276448968205094/) garsiai kaukšėjo grindiniu, kai ši neturėdama nė menkiausio nuvokimo, ko galėjo tikėtis šokiuose žingsniavo salės link. Žinojo tik tai, kad tikrai su niekuo nešoks. Čia atėjo tik, kaip profesorė ir aišku pasigirti nuostabiai pasiūta suknele.
Garbanos krentančios ant veido, šiek tiek trukdė matyti, tačiau modelis buvo prie to įpratęs. Mergina giliai įkvėpusi įžengė į didžiąją salę ir apsidairė. Nors dauguma veidų ir buvo regėti, matėsi ir vienas kitas nematytas ar bent jau neįsimintas asmuo. Ši dėl to nesirūpindama grakščiai žengė kelis žingsnius toliau ir krestelėjo ant kedės, sukeldama koją ant kojos. Perbraukė per tamsius, šį daug kam ypatingą vakarą garbanotus plaukus ir šyptelėjo. Gal sedėti šioje vietoje, šiuo metu ir nebuvo tokia prasta idėja. Vien tik tai, kad puošnų drabužį galėjo išvysti daugiau burtininkų, merginai suteikė kantrumo ir motyvacijos, ramiai išlaukti ir viltis, kad joks mokinys neprisidirbs. Nors ir mielai būtų paskaičiusi moralų, šiuo metu norėjo pailsėti ir pasimėgauti triukšmu. Kad ir kaip kvailai tai skambėjo iš aplinkinių pusės, astronomijos profesorė tik gūžtelėjo pačiais ir apsižvalgė.
-
Gėrimas buvo gerai išmaišytas, ji atsigėrė jo ir šiek tiek sudrebėjo. Vaistai buvo labai kartūs. Reikėjo dozės ir vadinamų "vitaminų", bet jų kol kas nesiruošė dar gerti. Buvo džiugu, jog matėsi dar viena profesorė, Žana, matytas žmogus, kuris ne itin mandagiai bendravo su Sabrina. Mergina norėjo pasirodyti draugiška, nors tokia ir buvo, tad nutarė po kokių dešimt minučių pasisveikinti. Per tą laiką, ji užkando tortuko ir žiūrėjo į šokančias poras. Kaip norėčiau, jog ir mane kas pakviestų.- Svajojo ji. Matėsi ir Cindy, kuri per pirmą kerėjimo pamoką elgėsi, na, keistai. Aštuoniolikmetė staigiai priėjo prie jos ir šyptelėjo.
-Uuu,- Nužvelgė jos aprangą.- Graži suknelė, Cindy.- Pagyrė ir nuėjo dar toliau. Nuėjo, atsigerti gėrimo, į kurį ruošėsi šį kartą dėti ne vaistus, o "vitaminus". Ji tiesiog norėjo. Kol kiti nematė, mestelėjo tabletes vėl į arbatą ar į kažkokį raudoną gėrimą. Tuomet, gurkštelėjo ir šiek tiek apsvaigo galva. Po kokių keturiolikos minučių, turėtų regėti rožines sienas, ar dar kažkokios spalvos lubas. Žinoma, apsipurškė save, pačiais brangiausiais kvepalais, kad nesijaustų to žolės kvapo. Na štai. Buvo tiek daug pažįstamų veidų ir Ryan ir pusseserė. Ji greitai pribėgo prie Ryan ir vėl pabendrauti.
-Ryan,- Padarė pauzę ir toliau tauškė.- Kaip fainai kai čia esi, désolé de déranger.- Pasakė prancūzišką sakinį, ji. Vėliau paliko jį ramybėj ir ruošėsi pabendrauti ir su kitais. Iš tiesų, prancūzų kalbą, mergina mokėjo puikiai, šią kalbą privalėjo mokėti nakties bažnyčioje, nes daug užkeikimų būdavo prancūzų kalba. Priėjusi prie Žanos, šyptelėjo ir pasižiūrėjo į jos suknelę.
-Ooo, Žana, kaip sekasi? Ką veiki? Aš tai čia šiaip, žiūriu kaip zuikučiams sekasi, na ir šiaip, norėjau kažkur panaudoti šią suknelę,- Kalbėjo bendraujanti Sabrina.
Ji laukė jos atsakymo ir šyptelėjo netikra šypsena. Jezau, gal sugebės atsakyti. Taip pat, matėsi pusseserė, bet kadangi Sabrina stovėjo prie Žanos, tik pamojavo linksmai Christinai. Nežinojo, ar ji pamatė, bet mandagumo, vilkolakė visad turėdavo.
-
Hogvartsas buvo apsikrėtęs burtų trikovės turnyro karštlige, o Danielis to nė kiek nepastebėjo. Sėdėjo apsikrovęs knygomis, plunksnomis ir nekreipė dėmesio, kas vyko aplinkui, tik karts nuo karto mintis aplankydavo varnės artimos širdžiai akys. Todėl ir buvo keista, kad kažkokia jėga ištempė švilpį iš bendrojo kambario į puotą.
Apsitaisęs formaliai, kaip prideda šiuose renginuose - kostiumas ir peteliškė - metamorfmagas įžengė į pasikeitusią Didžiąją salę. Žmonių, drabužių, kvapų gausybė, akys raibuliavo nuo pažįstamų (, o Ryan, Christina..?) ir nepažįstamų personų.
Iš Kajaus girdėjo apie šokius. Šypsena pasirodė Lorijano lūpose, prisiminęs hiperbolizuotai atpasakotą Wrenos ir Kajaus šokį (gal ateityje ir jam pasiseks puotoje kaip dalyvis suktis su pora?). Šokėjas buvo neblogas, bet ne pats geriausias. Mokėsi tik matydamas, kaip kiti šoko, kita vertus, jis niekados neturėjo poros. Wrena visados buvo užsiėmusi, ir už jį buvo aukštesnė visa galva, o paaukštėti...visa tai dar buvo prieš savo tikrosios tapatybės atskleidimą. Šiek tiek nervinosi. Bet ar jam tikrai reikia šokti? Išgirdo išdidų, (ji turėtų sodrios violetinės spalvos plaukus?) aižų švilpio ausiai niujorkietės princesės balsą. Eksperimentas!
Šiluma slystelėjo pirmakursio viršugalviu. Giliai įkvėpė, susikaupė ir nuėjo tarp žmonių.
Pastelinė rausva suknelė, švelnios kreminės spalvos bateliai - Christina atrodė taip, kaip Danielis galėjo tikėtis. Jo surastas rausvas kvarzas viską išdavė. Bet pakalbėjus daugiau apie grifę...Ne, mergaitę supo kažkokia atsuminti, pyktį kelianti aura, tačiau tai traukė artyn jos - pažiūrėti, kaip ji reaguos tam tikrose situacijose, kaip ji mąsto, kodėl taip mąsto... vienu žodžiu, smalsumas gynė Danielį prie Christinos. Ir taip, tas eksperimentas, kurį užmiršo per šiuos mėnesius, vėl atgijo metamorfmago mintyse. Žyda, vandenyno mėlyna spalvos praplaukė pro šviesiai raudonai oranžines garbanas.
-Labas, princese, - šypsena, šviesiai raudoni plaukai, - Vis dar tamsiajame sąraše tupiu?
[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
-
Skrybelei dingus nuo vaikino galvos, o šio plaukams tapus suveltams, šis žaismingai kilstelėjo antakius, o jo veide, Heidi dėka, atsirado menkutė, nežymi, tačiau tikrai ir nedirbtinė, šypsenėlė.
- Nagi, Heidi, gi aiškiai matau, kad ir tau nepatinka ši profesorė. Bet dėl skrybelės nepykstu, ji tau tinka labiau, negu man. Būčiau visai nieko prieš, jeigu ją pasiliktum, - ramiu balsu, kuris nerodė per daugiausiai emocijų, tare vaikinas. Nors šio veide ir atsispindėjo menkutis šypsnis, tačiau šis nesugebėjo nustatyti linksmesnio balso tono, nors ir norėjo šį vakarą praleisti kiek kitaip, kiek linksmiau, būti linksmesniu, rodančiu daugiau emocijų, negu įprastai.
Norėdamas pamiršti ką tik ištartus, sau kiek neįprastus žodžius, vaikinas gurkštelėjo gan saldoko, pakenčiamo skonio gėrimo ir trumpam nusuko žvilgsnį nuo Heidi į laukiančių linksmybių, pasipuošusių burtininkų minią. Tačiau ilgokai į ją neįsižiūrėjęs, nepamatęs nieko įdomaus, vėlei grąžino žvilgsnį ties žemaūge, bet vos tik spėjo tai padaryti, pajautė kaip šio ranka ir vėl yra suimama į mažesnį Heidi delną, o šis pats yra vedamas jam nežinoma kryptimi. Quentin visai tam nesipriešino ir tiesiog žingsniavo ten, kur buvo vedamas merginos.
Ilgai žingsniavimas netruko, tačiau žingsniuojant vaikinas taip pat turėjo saugoti savo gėrimą, kad šis neišsipiltų, o kas svarbiausia, nesugadintų kokio nors žmogaus rūbų ir vakaro. Na, tai pačiam vaikinukui nebūtų labai rūpėję, bet bereikalingų dramų ir pykčio, šią akimirką jam tikrai nereikėjo ir jis jų nenorėjo, tad teko būti kuo labiau atsargesniam.
Merginai prisėdus ant vienos iš kėdžių nenorėdamas laukti jokio paraginimo, Yann'as kaip mat pakartojo šios veiksmus ir atsisėdo ant gretimos kėdės. Jaunuolių rankos vis dar buvo supintos, tačiau tai labai netrukdė, kaip tik buvo keistai malonu. Padėjęs judviejų rankas ant kėdės šono, vaikinas žvilgtelėjo į šiandieninę savo porininkę ir kantriai laukė jos pasakojimo apie save.
- Mes turime panašumų, - mažai, su užuominomis užsimindamas daugiau ir apie save, tarė Beaux. Jo tamsios akys nepaliko Heidi žvilgsnio ir visą laiką šiai kalbant, šis įdėmiai klausėsi kiekvieno jos ištarto žodžio.
- Dėl įkandimo nesijaudink, viskas gerai. Esu įsitikinęs, kad ji ant tavęs nepyksta ir viskas yra gerai, - norėdamas paguosti tamsiaplaukę, tarė vaikinukas ir staigiu judesiu atsistojo, taip paleisdamas jų sukabintas rankas. Šis gestas ne tik turėjo padėti pagerinti klastuolės prastą nuotaiką, bent kuriam laikui pašalinti šios blogus prisiminimus, nuo kurių pabėgti nebuvo įmanoma, bet ir padėjo grifukui išsisukti iš platesnio papasakojimo apie save. Taip, Quentin šiek tiek pasitikėjo Heidi, būtų galėjęs jai šiek tiek papasakoti, tačiau šis nelabai norėjo gadinti šio vakaro, tad tikėjosi, kad mergina nesupyks dėl perkelto pokalbio šia tema.
- Mano nuobodžius ir niekam neįdomius pasakojimus apie save pasilikime kitam kartui, sekančiam susitikimui. O dabar, panele Mollson, galbūt malonėsite šį vakarą suteikti man garbę ir pirmąjį čempionės šokį skirsite man? - Elgdamasis taip, kaip jam nebuvo įprasta, ganėtinai džentelmeniškai, tačiau kiek didžiuodamasis savo veiksmais, ištiesdamas delną Heidi link ir turbūt pirmą kartą nusišypsodamas plačia šypsena prieš ją, paklausė Yann'as. Šis tikrai tikėjosi ir galbūt net kiek žinojo, kad atsakymas bus teigiamas, Heidi neatsisakys šokio.
Heidi mane pakvietė į šią puotą. Ji sutiks, turi sutikti.
-
Liūdnas veidas, liūdnas žvilgsnis, puotai tik prasidėjus žingsniavimas išėjimo link ir nusivylimas pačia savimi, o galbūt ne tik savimi... Cindy tikrai ne taip įsivaizdavo burtų trikovės turnyro puotą, tačiau jau negalėjo nieko pakeisti. Šį vakarą mergina įsivaizdavo kaip pilną muzikos, šokių, gėrimų, juoko ir šypsenų, buvimo drauge su žmonėmis, kuriais nori būti vakarą. Deja, tačiau viskas buvo atvirkščiai. Ši tiesiog norėjo, troško grįžti į savo kambarį, nusivilkti šią puošnią suknelę, apsivilkti patogesnius, laisvesnius rūbus ir praleisti vakarą viena, ten, kur niekas jos nematytų, ir ten, kur ji galėtų paliūdėti viena, apsikabinusi savo kelius ar kokią nors pagalvę.
Mažą kulniuką turintys bateliai švelniai kaukšėjo į salės grindis. Merginai galiausiai prižingsniavus salės išėjimą, ši dar kartą kryptelėjo galvą ir peržvelgė besilinksminantį jaunimą.
Ot, kad tarp jų galėčiau būti ir aš...
Liūdnam atodūsiui palikus švilpukės lūpas, ši vėlei nusisuko ir ruošėsi žingsniuoti miegamojo link, bet būtent tą akimirką, kai Cindy dėjo žingsnį pro salės duris, ši pajuto tvirtą ranką suemant jos gležną riešą. Kiek nustebęs žvilgsnis kaip mat atsisuko į rankos savininką, o pamačius kas jis, merginai teko tik dar labiau nustebti.
- A-ačiū, - kiek sumikčiodama ir vis dar pasimetusi, liūdna, prakalbo, - Ryan, ką čia darai? Kodėl palikai savo porininkę vieną? Taip elgtis negalima, jai turbūt bus liūdna vienai... - bandydamas išsisukti nuo klausimų lavinos, tarė. Tamsiaplaukės žvilgsnis automatiškai perbėgo per šiandieninę čempiono apranga. Jis atrodo tikrai gražiai...
Žvilgsnis automatiškai, bijodamas susitikti su vaikino žvilgsniu ir paskęsti jame, pradėjo lakstyti po išpuoštą ir puotai paruoštą salę. Pabandžius ištraukti riešą iš tvirtos vaikino rankos, teko nusivilti. Vaikinas tiesiog buvo per daug stiprus arba mergina turėjo per mažai jėgų, kadangi šiai tai visiškai nepavyko.
Supratusi, kad išsisukti nuo Ryan užduotų klausimų niekaip nepavyks, nusprendusi nemeluoti ir sakyti tiesą, o apie pasėkmes pagalvoti tik kiek vėliau, švilpukė susikaupė ir pasiruošė iškloti visą tiesą, grąžino žvilgsnį ties rudomis akimis, kuriose jau pradėjo skęsti...
- Aš tiesiog turiu tau prisipažinti... Negaliu daugiau tylėti... - nedrąsiai pradėjo kalbėti ir bandė sulaikyti jaudulį ir smarkų širdies plakimą krūtinėje, - Žinau, kad po to, ką išgirsti, turbūt nebenorėsi būti draugais ir manęs akyse regėti, nekęsi manęs, bet aš nebegaliu daugiau tylėti. Ryan, jau gan ilgą laiko tarpą tu man patinki daugiau negu draugas ir aš negaliu būti šioje puotoje ir stebėti kaip tu šypsaisi ir juokiesi kitai, šoki su kita, glaudi arčiau kitą. Aš puikiai suprantu, tau ji patinka ir aš tikrai jums netrukdysiu ir linkiu kuo didžiausios laimės, bet tiesiog aš nenorėjau ilgiau tylėti... Atleisk už sugadintą vakarą...
Merginos balsas nežymiai drebėjo, tačiau iš akių nepabėgo nė viena ašarėlė, turbūt adrenalinas ir visa sukaupta drąsa neleido jai pabėgti, tad vos tik baigusi savo kalbą, panaudojusi visas jėgas, ši ištraukė savo riešą iš vaikino gniaužtų ir nusisuko, stengėsi kuo greičiau pasišalinti, nenorėdama matyti Ryan veide pasišlyktėjima ja...
-
Sėdėti vienai buvo kiek liūdna, nesugebėjo pasisveikinti net tikra pusseserė, kuri stovėjo prie Christinos priešės. Čia tipo rimtai? Mergaitė atsikvėpė ir žiūrėjo kaip kiti šoka. Nu, bet siaubas, ir tos mergaitės suknelė... na, gal jau aš nebesuprantu šių laikų madų.- Svarstė ir žiūrėjo į šviesiai mėlyną suknelę. Buvo džiugu, kad bent pusseserė sugebėjo pamojuoti, bet ir tai, tikriausiai Christina jai buvo niekas, tik paprasta pažįstama. Kilnios šeimos atstovė neatmojavo atgal, o tik nusisuko ir įsidėjo į lėkštę, šiek tiek torto. Nors jai ir nebuvo galima valgyti visų šių miltinių nesąmonių, nes turėjo išlikti liekna, bet tortas atrodė labai skaniai, su šokoladu ir karamele. Ji po mažu pradėjo valgyti ir išvydusi kažkur matytą žmogų, nubėgo greitai prie pusseserės. Žinoma, ji buvo užsiėmusi, bendravo su teta Žana.
-Sveikutės, gal galite prižiūrėti mano fenekus? Ypač Bubnį, ačiū,- Paliko fenekus prie jų ir grįžo kur ir buvo. Dabar bent jau netrukdė nei vienas iš jų. Grįžusi, vėl sėdėjo ant kėdės. Pala, ką jis čia? Princesė norėjo praignoruoti klausimą, bet tai būtų jai per daug žemas lygis, visad mėgo atsakyti žmonėms į užduotus klausimus.
- Danieli, labas. - Mandagiai pasisveikino.- Nu kaip čia pasakius, ir taip ir ne, o šiaip, turėčiau šį sakinį priimti kaip patyčias ar mandagų užkalbinimą? - Šyptelėjo ir laukė atsakymo. Laukusi atsakymo, žvilgtelėjo jam į akis. Jautėsi taip, lyg būtų atėjus visiškai ne į temą, galva šiek tiek sukosi nuo nuobodulio, o plaukai vis krito į akis. Ji laukė tos akimirkos kada kas nors prie jos prieis ir pakvies pašokti, juk ji tiek daug ruošėsi šiam vakarui, negalėjo tiesiog sėdėti. Akys šiek tiek ašarojo, tikriausiai nuo šalčio arba dar kažko. Būtų gerai, jei turėtų rankose kokios šiltos arbatos.
- Tai kaip sekasi? Atėjai vienas, ar su kažkuo? - Klausinėjo iš nuobodulio ji. Nu gal be
savo audrapaukščio... įdomu kaip jis šoka, nes žmones kuriuos teko matyti šokant, baisu...
-
Didžiojoje salėje skambėjo puikiai šokiams tinkama muzika ir mergina pakilusi nuo kėdės nukulniavo prie gėrimų stalo. Visiškai ramiai, niekur neskubant, visgi nė vieno nenaudėlio dar nematė, tad vylėsi pasimėgauti paskutinėmis laisvomis ir maloniomis širdžiai, šios dienos sekundėmis.
Dailiai išraižyta taurė prisipildė rausvo gėrimo, primenančio paprasčiausią uogų skonio punšą, ir astronomijos profesorė apsidairiusi gurkštelėjo šio. Ilgai nelaukusi gūžtelėjo pečiais ir grįžo į vietą, kurioje sėdėjo anksčiau. Deja, veiklos trūkumas pasireiškė vos už kelių minučių, tad ši nužvelgė visą salę ir aišku, pastebėjo tai, ko visiškai nenorėjo pamatyti. Kerėjimo profesorė. - atsiduso, tokių žodžių, trisdešimtmetei užteko, kad pakyli nuotaika pasikeistų akimirksniu. Taip nutiko ir Didžiojoje salėje.
- Sveika, - kiek įmanydama maloniau pasisveikino giliai kvėpuodama. - Tikrai ne tą patį, ką ir tu. Negi dabar žadi taip elgtis prie vaikų? Ar tau iš tikro negėda, tu nesupranti savo veiksmų ar kaip? - šaltu, tačiau tyliu, visgi nenorėjo į save atkreipti dėmesio blogąja prasme, balsu pasidomėjo ir sunėrė rankas.
Jos lūpas paliko atodūsis, mergina pastebėjo garbanę, garbanę, kuri sugadindavo kiekvieną mielą dieną burtų ir kerėjimo mokykloje. Ir aišku, grifiukė būtinai privalėjo ateiti būtent prie jos. Negi mergaitė tikrai negalėjo bent vieną dieną palikti Žanos ramybėje ir leisti pasimėgauti puota?.. Jau ir bendravimas su Sabrina, buvo nuostabiau, nei su Christina. Astronomijos profesorė priverstinai šyptelėjo ir (ne) laukė prasidedančio spektaklio.
- Christina Granger, jeigu jums reikia saugoti gyvūnėlius, tai tegul jūsų pusseserė juos ir saugo, - žvilgtelėjo į dvylikametę ir priverstinai, gal šiek tiek pikdžiugiškai šyptelėjo. Tą pačią akimirką gurkštelėjo gėrimo ir dar kartą nužvelgė salę. Skambėjo, Mokslinčės manymu prabangi muzika, o mokiniai šoko iš tikro neblogai, dar netgi nepastebėjo nė vieno kūkčiojančio ar liūdno vaiko, kas kiek nuvylė. O ji norėjo pasimėgauti nuostabiu spektakliu... Na, puota dar nesibaigė, - pagalvojo ir pataisė kelias garbanas, krentančias ant veido.
-
Vilė tyliai nušiugždeno Didžiaisiais laiptais žemyn. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę (https://www.google.com/url?sa=i&url=https%3A%2F%2Fwww.simidress.com%2Fproducts%2Ftulle-navy-blue-off-the-shoulder-long-prom-dress-evening-dress-m214&psig=AOvVaw1ttZMmftUkOmXkGChlS7MH&ust=1619765230402000&source=images&cd=vfe&ved=0CAIQjRxqFwoTCJjAw-3tovACFQAAAAAdAAAAABAJ), avėjo aukštakulnius (https://www.google.com/url?sa=i&url=http%3A%2F%2Fwww.royalweddingshoes.com%2FUltra-High-Heel-Satin-Crystal-Dark-Royal-Blue-Prom-Evening-Shoes&psig=AOvVaw0HpE_1XGb66zwZ6LxVYDHU&ust=1619765434527000&source=images&cd=vfe&ved=0CAIQjRxqFwoTCPjss9nuovACFQAAAAAdAAAAABAD), plaukus buvo palikusi palaidus, tik įpynusi į juos neužmirštuolę (https://www.google.com/imgres?imgurl=https%3A%2F%2Fi.pinimg.com%2Foriginals%2Fc0%2F6b%2Ff9%2Fc06bf99f22fa0dced2fc723d94a705cb.jpg&imgrefurl=https%3A%2F%2Fwww.pinterest.com%2Fpin%2F180847741256253684%2F&tbnid=cnKNcDam3fcVUM&vet=12ahUKEwjWl8WR8KLwAhXDwioKHV7uAwkQMygAegUIARC7AQ..i&docid=B2eQyThR-MJWPM&w=400&h=300&q=dark%20blue%20forget%20me%20not&ved=2ahUKEwjWl8WR8KLwAhXDwioKHV7uAwkQMygAegUIARC7AQ). Kaklą puošė jos mamos auksinis pakabukas (https://www.google.com/imgres?imgurl=https%3A%2F%2Fpraba.lt%2Fimage%2Fcache%2Fcatalog%2F4%2F0400419-1200x1200.jpg&imgrefurl=https%3A%2F%2Fpraba.lt%2F0400419&tbnid=NXWbkmZCJJTtMM&vet=12ahUKEwjJ1LLL8KLwAhVK_CoKHeKXDQkQMygDegUIARDkAQ..i&docid=vHNbOYCd0Nq2DM&w=1200&h=1200&q=auksinis%20pakabukas&ved=2ahUKEwjJ1LLL8KLwAhVK_CoKHeKXDQkQMygDegUIARDkAQ), o ant rankos mūvėjo safyrų apyrankę (https://www.google.com/imgres?imgurl=https%3A%2F%2Fimages-na.ssl-images-amazon.com%2Fimages%2FI%2F719tTIqbTYL._AC_UY395_.jpg&imgrefurl=https%3A%2F%2Fwww.amazon.com%2FWhite-Gold-Sapphire-Diamond-Bracelet%2Fdp%2FB00DD2HEVK&tbnid=gD0Qa4qaOAMjzM&vet=12ahUKEwin89OJ86LwAhWFtyoKHd6NANQQMygKegUIARDlAQ..i&docid=NGh80oHUhEhMJM&w=1136&h=395&q=saphire%20bracelet&ved=2ahUKEwin89OJ86LwAhWFtyoKHd6NANQQMygKegUIARDlAQ). Mergina jautėsi laiminga. Rafael, kiek girdėjo, į renginį eiti neketino, bet rudaakei pavyko pakviesti devyniolikmetį Richard.
Vilė jaudinosi. Dar niekada nebuvo tokia nervinga. Tačiau atsidūrusi Didžiojoje salėje, užmiršo viską. Ji atrodė pasakiškai:sienos buvo padabintos baltomis juostomis, bugienių šakomis, amalais, girliandomis ir netirpstačiu šerkšnu. Palubėje kabojo netirpūs, žibantys varvekliai, o užburtos lubos buvo mėlynos - matyt, naktis giedra. Žibėjo žvaigždės, rodos, net lengvas nakties vėjelis ėmė glostyti merginos veidą.
Akimis mėgindama susirasti Richard, jaunoji mama ėmė klaidžioti po salę.
-
Ji sutiko! Žinoma, šitaip džiaugtis nereikėjo, juk ne dėl vestuvių klausė (iš tiesų, Hughes nežinojo, ar būtų patenkintas vestuvėmis su šita mergaite. Greičiausiai bijotų, jog kitą dieną namai bus apvogti, o gražioji kvidičo šluota - parduota). Tačiau mintis, jog į Burtų trikovės turnyro puotą eis ne vienas, buvo maloni.
Kadangi grifiukė buvo prasitarusi, jog jos suknelė bus tamsiai mėlynos spalvos, Ashtonas nusipirko būtent tamsiai mėlyną (būtų labiau patenkintas, jei ji būtų išsirinkus raudoną suknelę) varlytę, kuri nelabai norėjo būti tvarkinga, tad berniukas ją pasitaisė, jog neatrodytų kaip Akilanda. Nežinojo, kokia suknele ateis pasipuošusi partnerė, tačiau buvo įsitikęs, kad iš jų dviejų gražesnis, deja, bus ne jis. Kostiumas buvo gražus ir tvarkingas, bet stebėdamas praeinančias raganaites, nusprendė, jog jei iki kitos puotos išgyvens ir norės atrodyti ypatingai gražiai, kostiumą reiks iškeisti į blizgančią princesės suknelę (ir po to karto jau tikrai numirti, kai tėvas sužinos).
Slenkant labai ilgai laukimo minutei (reikėjo jos palaukti prie bendrojo kambario!), Hughes, nors ir nebuvo iš labai dėl visko pergyvenančių asmenybių, pagalvojo apie galimybę, jog ji tiesiog neateis ir paliks jį ne ant ledo, bet prie Didžiosios salės durų. Gal nebūtų taip blogai, vakarą prasiskaidrintų susiradęs kvidičininkų (jeigu tie nesiseilės žiūrėdami į savo paneles) arba maisto. Bet būtų gaila praleisti tokią progą pašokdint mergaitę ir pabandyt į nieką neatsitrenkti bei nenumindyti kojų. Atsargiai patikrino, ar neturi kokio nors išlindusio plaukų kuošto (kaip ir nerado, bet ką galėjai žinoti) ir atsidusęs pažvelgė į koridorių, kuriame turėtų pamatyti tą šluotų prisibijančią gražuolę.
-
Jo, ne itin mandagiai atsakius Žanai, Sabrina piktai šyptelėjo ir gal per greitai, atsakė Žanai.
- Nu ir kokie mes nemandagūs,- Tarė visiškai pozityviai ji.- Aš darau ką noriu, Žana, niekas net nežino, jog vartoju stiprius vaistus ar žolės, čia mano gyvenimas ir aš moku susitvarkyti ir pati, taip, tai nėra gerai, stengiuosi to nedaryti, bet kartais tiesiog, tos dozės reikia,- Atsakė nuoširdžiai Sabrina ir žvelgė į savo pusseserę, kuri buvo visiškai ne į temą atėjusi. Nu šventieji Antanai, dar būtinai ji turėjo ateiti. Mergina net nežinojo ką pasakyti, tiesiog paėmė du fenekus, ir padėjo šalimais.
-Labukas,- Šiaip taip, sugebėjo pasisveikinti su Christina.- Tai taip, aš prižiūrėsiu, nesijaudink.- Nuramino mergaitę, kad nesijaudintų dėl paliktų fenekų. Vilkolakė atsikvėpė ir nebežinodama ką tarstelėti, pasiėmė nuo stalo keksiuką. Gal neapnuodytas. Gabaliuką davė ir fenekams, greitai numesdama, kad nepamatytų Žana ir vėl nepradėtų aiškinti, kad kerėjimo profesorė nemoka elgtis ir prižiūrėti gyvūnų. Sabrina mėgo kalbėtis, bet su šia asmenybe neturėjo tiesiog apie ką. Pamenu tą magijos ministerijos darbuotoją, kur Oksfordo gatvėje susipažinau, išklausydavo manęs, labai draugiška buvo, gaila, kad čia jos nėra, mielai išsipasakočiau jai kokia ta Žana nemandagi ir pikta. Kol stebėjo į šokančias poras, prisiminė savo pirmąjį šokį nakties bažnyčioje. Jeigu būtų prie Selenos, iškart pradėtų pasakoti koks jis buvo, kaip ji jautėsi, bet ji buvo prie Žanos, nežinojo ar atvirauti prisiminimais ar ne, bet kadangi, nebuvo ką pasakyti ir buvo tyla, pradėjo pasakoti savo prisiminimą, kurį patyrė nakties bažnyčioje šokant.
-Kaip gražiai mano mokiniai šoka,- Pabandė užvesti pokalbį ir toliau tęsė.- Prisimenu kai mane pakvietė šokti toks Nikas, gražių, juodų plaukų, mes šokom, o įsivaizduoji kas buvo? Tokia merga iš ten, apkvailino jį ir mane savo raganišku triuku ir pasirodo aš visą tą laiką šokau su kažkokiu keistu vaiku, o ji su tuo Niku, grįžau namo prisimenu visa apsiverkusi.- Pasakojo prisimindama ji ir šiek tiek pravirko. Tačiau, nenorėjo, kad kas nors matytų ją verkiančią, Sabrina verkia? Neįmanomas dalykas, juk ji visad būdavo puikios nuotaikos, linksma kaip saulė asmenybė. Ji net nežinojo ką atsakys Žana, ar šaipiai pasijuoks ar atkirs kaip nors piktai, ji pasiilgo savo vaikystės.
-
Sėdėdama Heidi jautėsi laiminga. Nors tolėliau ir grojo muzika bei girdėjosi mokinių skleidžiami garsai, tačiau buvimas toliau nuo viso to, leido pasijausti, lyg jiedu būtų vieni, tad tai buvo viena iš laimės priežasčių. Laikydama šilumos pilną Quentin ranką, mergaitė stebėjo šio, žalumos pilnas, akis, kurios ją kažkodėl hipnotizavo. Jaunoji vampyrė labai abejojo, kad kažkada buvo mačiusi, gražesnes raineles. Taip tikriausiai buvo dėl to, nes retai kada žiūrėdavo į kitų matymo organus.
Nenorėdama, kad pasirodytų keistoka, nukreipė žvilgsnį į laimingus mokinius tamsiaplaukė juos greitai nužvelgė, o po to pažvelgusi į stiklinę pripildytą keisto gėrimo, gurkštelėjo gurkšnį. Skystis pasirodė per daug saldus, net ir tokiai, kuri vargiai jautė skonį. Tad šiek tiek pasišlykštėjusi tuo, ką tiekė organizatoriai, padėjo šią ant stalo.
-Tavo labai gražios akys, -nenorėdama labai ilgai sėdėti tyloje, nors tai ir buvo pakankamai malonu, nesąmonę pasakė klastuolė. Tuoj pat po to, pasigailėjo to, tačiau savo žodžių neatsiimsi, tad teko kęsti šiokią tokią gėdą.
-Gali būti, -neįsivaizduodama, ką pasakyti į tai, kad Quentin tarp jų rado panašumų, pratarė Heidi.
Išgirdusi paguodimą, mergaitė linktelėjo dėkodama, nenorėdama ginčitys su juo ir taip gadindama vakarą, kadangi nepritarė tam, ką pasakė vaikinas.
-Ne, -tyliai pasakė jaunoji vampyrė. Nors ir norėjo rėkti, sakydama, kad tai nėra gerai, tačiau susilaikė ties tuo ir liko santūri.
Nesulaukusi tikslaus atsakymo, tamsiaplaukė šiek tiek nusivylė, tačiau suprato, kad jaunuoliui yra sunku kalbėti apie save ir savo praeitį, tad ant jo pernelyg nepyko. Nors vienaip ar kitaip, nebūtų sugebėjusi to padaryti. Klastuolė, grifiuke matė ir šiek tiek savęs. Šioji taip pat pradžioje buvo panašiai užsivėrusi savyje, tačiau su laiku ir ypač tuomet, kai susirado draugę, kuri dabar paslaptingai buvo dingusi, sugebėjo atsiverti ir tapti tokia, kokia buvo dabar. Heidi iš dalies net gi džiaugėsi, kad nėra tokia pati ar bent kažkiek panaši, į kitus klastuolius, nes tai jei leido pažinti ir suartėti su žmonėmis, kurie jos gyvenime dabar turėjo svarbią vietą. Vienas iš jų buvo Quentin ir nors su juo bendravo vos keletą dienų, tačiau manė, kad tarp jų rezgasi šioks toks ryšys ir pasitikėjimas.
Nors mergaitei ir nelabai patiko šokti, o plius ji to daryti nemokėjo, tačiau negalėjo nesutikti pakvietimui, nes tai būtų buvę tiesiog nemandagu. O taip pat, ji tai privalėjo daryti dėl to, nes pirmąjį šokį reikėjo sušokti čempionams, na ar bent taip buvo girdėjusi.
-Priimu jūsų kvietimą šokti, ponaiti Beaux, -draugiškai pašiepdama šio džentelmeniškumą, sutiko jaunoji vampyrė, atsistodama ir ištiesdama ranką, taip sunerdama šaltus savo pirštus su šiltais jo. -Tačiau yra viena nedidelė problema, aš nemoku šokti, tad jums teks kęsti mano nemokšiškumą.
Pamačiusi jaunuolio veide atsiradusią tikrą šypseną, tamsiaplaukė atsakė jam tuo pačiu, apsidžiaugdama, kad grifiukas tai jau gali padaryti niekeno neverčiamas.
-Jeigu šypsotumeisi dažniau, turėtum daugiau persekiotojų, ne tik mane, -nusijuokė klastuolė.
-
Danielis akimirkai sutriko, iš kur Christina žinąs jo vardą? Kai paskutinį kartą matėsi, jai prisistatė Etano vardu. Turbūt ją pasiekė gandai. Turbūt tada ji ir žino mano galias,- nusprendė švilpis, nė neįsivaizduodamas, kokia turėjo būti princesės reakcija. Bet kaip bebūtų, vylėsi, kad mergaitė neužsiuto dėl melavimo. Tada būtų šaukštai po pietų su tuo eksperimentu. Bet dabar neatrodo, kad pyktų, ar būtų šalta?
-Ach, laikyk tai, kaip užkalbinimą,- vyptelėjo metamorfmagas. Laikas tyčiotis iš jos jau seniausiai praėjo.-Vienas. Nelabai turiu artimų draugių iš Švilpynės, - paatviravo.
Akies krašteliu išvydo pažįstamą iki kaulų smegenų. Ashtonas! O, Merline!
Jam reikia žengti žingsnį. Įsimaišyti į minią. Ar jis atpažins? Ar jis žino, kas aš esu?Puiki proga. Tik kuo greičiau. Bet ar tik jai nenumindys kojų ir taip nesugriaus viso plano chuligano? Na, ji atrodo nuobodžiaujanti... o pašnekesys apie konditeriją tikrai nebus įdomus...
-O tu? – šelmiškai įsišiepė, - Atėjai viena valgyti torto ir viskas?
Nieko nelaukė. Švelniai, atsargiai, bet užtikrintai paėmė iš grifiukės rankų lėkštę su skaniai atrodančiu tortu (O Mela tokį iškeptų?), padėjo ant stalo. Lorijano garbanos akimirksiu nusidažė sodriai žalia spalva. Suėmė grakštų (šaltą?) mergaitės delną.
-Pašokim? Jei numindžiosiu kojas, būsiu įpareigotas įvykdyti princesės vieną norą.
O, taip, jis lenda liūtui į nasrus. Ir kuom gi jam pasibaigs šis žaidimas?
-
Katherine viduje nežinojo džiaugtis ar liūdėti, gi ją pakvietė į kažkokia šventę, kurioje nebuvo dar nė karto, net nežinojo, kaip reikia rengtis. Buvo nudžiovusi iš kažkokios parduotuvės gražia, bei derinčia mėlyno aksomo spalvos suknelę (https://cdn.discordapp.com/attachments/812415047887749151/837206674028363816/e19503e2ac27f6e2b82512eed48f8a99.png), o balti plaukai buvo nestipriai susigarbanave. Stipriai nebuvo išsipuošusi Katherine, bet ir kiek nekęsdavo suknelės privalėjo atrodyti padoriau per šventę.
Mergaitė spoksojo prieš save į veidrodį, bet daugiau negalėjo nužiūrėti prieš veidrodį, kai mintyse kartojosi scenos, kaip pavogė suknelę. Dėl sąžinės griaužaties negalėjo sudėti nė klosto, kaip buvo pavogusi tiek daug pinigų iš žiobarų ir burtininkų ir viskas buvo, tik gyvačių gerovei... Veide įsižiebė netikra šypsena ir išėjo iš mergaičių kambario, nuskubėdama prie Didžiosio salės durų.
Išvydusi Ashton'ą matė, kaip jis stengėsi puošdamasis šiai puotai, o labiau burtų trikovės turnyro šventės uždarymui. Nejaugi, jis tikrai džiaugėsi, kad pagaliau pasibaigs turnyro užduotis ir nebematys, kaip Heidi su Ryan kovos dėl pergalės? - samprotavo baltaplaukė.
Palengva atsidusi ir pakėlusi galvelę, šyptelėjo netikra šypseną ir mėlynomis akutėmis ''išstudijavo'' grifo aprangą. Apibarstyti trečiakursį komplimentais negalėjo, jog jis nebuvo Mr. Amerika dėl kurio alptu visi vos išvyde jį, jis tebuvo grifo gūžtos kvidičininkas.
Analizuodama išvaizdą mikliai pastebėjo, kaip sterėjo tamsios spalvos varlytė, kuri labai rėžė Katherine akį, o pakomentuoti privalėjo apie kaklo juosančia varlytę:
- Ar ta varlytė prie tavo kaklo tavęs nepasmaugs? - neužtikrintų balsų tarstelėjo antrakursė. - Atrodo, kad ji jau gesina į tavo gyvybę, kaip smauglys, kuris užsikabarojo ant tavo kaklo.
Dar karta apžvelgė jaunuolį ir jau viduje norėjo grįžti į mergaičių kambarį ir sėdėti kompanuodama dažų spalvas prie naujo piešinio, bet ne. Privalėjo eiti į puotą, net nežinojo kaip joje turėtų elgtis. Aukštuomenės damą negalėjo suvaidinti, dar nepasiekė aukšto lygio aktorės karjeroje, bet pašiepti kitų išvaizdą sugebėtų ir drąsiai pasakytu, ką galvoja. Neišstovėjusi nė vietoje, jau dairėsi ką galėtų apvogti per šventę ir nesusilaikiusi paklausė grifo:
- Gal žinai, kur burtininkai deda daiktus? Na asmeninius daiktus. Norėčiau pasidėti... - apsižvalgė ir pagriebė pasitaikiusi pyragaitį po ranka. - Šį pyragaitį, jog gale šventės, jau nieko nebeliks.
-
Vis dar sėdėjusi ir sukėlusi koją ant kojos, išvydo draugę, vos ne geriausią draugę, su kuria patyrė tikrai nemažai nuotykių. Katherine! Prie jos bėgti tikrai dar nesiruošė, nenorėjo palikti Etano be dėmesio.
-Aišku,- Tarė, išgirdusi atsakymą.- Na, ir aš nelabai turiu draugų iš grifų gūžtos, tai atėjau viena, tiksliau su fenekais, bet juos daviau prižiūrėti pusseserei.- Atsakė ji. Pamačiusi Katherinę, pamojavo jai, kaip ir pusseserė mojavo Christinai, tačiau nebuvo tikra, ar ji pamatys išvis, kad čia princesė atėjo.
-Ir šiaip, tortų aš nevalgau, todėl ir esu tokia liekna ir graži, bet bent kartą į metus, turiu suvalgyti kažką skanaus, ir atėjau čia tiesiog, pasižiūrėti burtų trikovės turnyro žvaigždes ir....- Nepasakiusi paskutinio žodžio, nutilo ir vėl buvo tyla. Kai mergaitės rankose, nebebuvo torto, ji įtartinai pasižiūrėjo į berniuką ir nesuprasdama kas vyksta, stojosi. Atsiprašau? Tas tortas net nepabaigtas buvo, vėl badausiu. O pamačiusi, kad pas Etaną plaukų spalva pasikeitė, dar labiau nustebo. O Dieve, vampyras, oi ne, metagrafas, ar kas toks, mano mama pasakojo apie šiuos žmones, ar aš saugi? Bet, išgirdusi jo klausimą, visa baimė dingo ir liūdesys dingo, ir nuobodumas.
-Žinoma! Kaip miela,- Žymiai geresnės nuotaikos, atsakė ji.- Bet, tikiuosi, kad nenumindžiosi, nes turėsi iš kažkur gauti man naujus batus.- Nusijuokė ir nuėjo visai ne toli salės vidurio. Net nežinojo nuo ko pradėti, tad laukė kol jis pradės šokt. Per kūną perėjo drebulys, o žandai pasidarė visi raudoni. Kas man darosi?
-
Berniukas šyptelėjo. Galėjo tą numanyti.
-Mhmh...štai ir tokios tavo paslaptys. Nenuostabu, kodėl tau pavyksta išlikti tokioje figūroje.- jei būtai metamorfmagė, tau nereiktų kvaršinti galvos. Viską pats kontroliuoji. Tik tereiktų panorėti.
Katherine, mostelėjimas ir nuostaba (Taigi, aš klydau). Visgi tai nesustabdė Danielio siekti savo tikslo.
-Nežinai? Maniau, visa mokykla apie tai kalbėjo. Aš metamorfmagas,- mėlynai pilkos akys persimainė į rudas, plaukai atgavo slogų pilkšvumą. Švilpis atrodė taip kaip aną kartą Uždraustojo Miško pakraštyje. Po kelių minučių išvaizda vėl atgavo ankstesnį būvį,- Būtinai, nupirksiu pačius gražiausius,- linksmu balsu užtikrino savo šokių partnerę.
Ne salės vidurys, bet vis vien tiko. Užslėpto drovumo ranka apglėbė princesės liemenį, kita tvirčiau suėmė Christinos ranką. O, Merline! Ką aš darau!?
Dangaus mėlynos, žalio turkio, pilkšvai purpurinės, alyvinės, ryškiai oranžinės spalvos kaip netikėta liūtis užklupo švilpio plaukus ir su nauju muzikos skambesiu pradėjo šokti. Kiek nedrąsiai, neužtikrintai, bet su kiekvienu žingsniu, pasisukimu Danielis įgavo drąsos. Tik nereikėjo žiūrėti į Christinos raudonį. Tik žvelgti į jos mėlynas kaip guašas akis.
-Kas nors blogai? - pagaliau išdrįso paerzinti antrakursę už jos nuraudimą, - Kažką blogai padariau? - šelmiškai įsišiepė.
-
Nors kas nors būtų galėjęs tuo suabejoti, tačiau Ashtonas iš tiesų nuoširdžiai stengėsi nesugadinti šio vakaro. Pamačius Katherine su ta nuostabia suknele veide atsirado šypsena. Taip gražiai atrodančios bendrakoledžės jis dar nebuvo matęs.
- Sveika... Atrodai nuostabiai,- išsišiepė, tačiau netrukus šypsena buvo kiek prigesinta nelabai maloniais grifės žodžiais. Dievaži, nors atrodė kaip angelėlis, tačiau turėjo aštrų gyvatės liežuvį.- Ne, su ja viskas gerai.
Berniukas dar sykį pasitaisė, jog peteliškė nebūtų persisukusi. Ne, jis tikrai neužsiveržė jos taip, kad jaustųsi it smaugiamas šuo.
- Ką?- nelabai supratęs, ko Katherine iš jo nori, trečiakursis bandė mintyse atkartoti jos žodžius.- Na... Vieni turi kišenes,- pažvelgė į pasakiškai gražią grifės suknelę, kuri greičiausiai buvo be kišenių.- Bet aš nemanau, jog tą pyragėlį reiktų taip saugoti. Nemanau, jog čia tiek žmonių, kad maistas pasibaigtų.
Ką tu darai, Ashtonai, ką tu darai? Sekundėlę jau pradėjo gailėtis pasikvietęs ją, ėjęs į puotą ir išvis gimęs. Mielai būtų žemę prasmegęs, nes atrodė, jog kiti čia nardė kaip žuvys vandeny arba kiek kuklindamiesi šnekėjo su partneriais, rausdavo ir burokai ir laukė, kol paskelbs nugalėtoją, tačiau nepamiršo mėgautis vakaru.
Ką su Silverstone kalbėti, nežinojo. Apie čempionus? Ji dažnai atrodė it pasimetusi savo pačios mintyse, tad klausimas, ar jai tie čempionai išvis rūpėjo. O Ashtonas norėjo, jog laimėtų Ryan. Nors jis nebuvo grifas, berniukui tiesiog nepatiko klastuoliai. Ta Heidi priminė kažkokią pasiutusią mažę, kurią sutiko kapinėse, o pamiršusios mergaitės nieko gero nereiškė. Ryan - visai kas kita.
Hughes atsikrenkštė.
- Katherine,- šiek tiek linktelėjo į priekį ir ištiesė kairę ranką.- Gal norėtum pašokti?- Nedrįsk pasakyti „ne“.
-
- Ką? Jau kažką man nori sakyti dėl kišenių? Jeigu nežinojai, suknelės neturi kišenių! - piktai prakalbo antrakursė. - O pyragaičius reikia saugoti. Reikia su akimis pamatyti, kiek čia daug žmonių. - pradėjo rankomis mosuoti rodydama, kiek buvo žmonių. - Suskaičiuosiu žmones ir galėsiu įtikinti, kad jie viską čia suvalgys. - padarė trumpa pauze. - O be to kai čia yra Christina, tai ji suspės viską kas padengta ant stalo suvalgyti per penkiolika minučių. Nematei, kaip valgė Italijoje.
Rankas staigiai nuleido ir atsargiai viena ranka pasitvarkė sijoną. Įstojo tarp dviejų burtininkų tyla, nors aplinkui girdėjosi intensyvus pokalbiai ir muzika, aplinkui skleidžiantis garsai dar netrukdė mergaitei būti susikaupusiai suskaičiuoti žmones.
Aplinkui dairėsi skaičiuodama, lyg ieškodama žmogaus, kol neišgirdo grifo balsą. Penkiasdešimt septyni, bet dar tiek daug žmonių... Mėlynos akutės stebėjo Hughes judesius, o savo gležnose rankutėse laikė dar šilta pyragaitį.
- Jeigu nori rizikuoti gyvybe, tai galim eiti, bet palauk kelias sekundes.
Į kvidičininko kaire ranką įbruko pyragaitį, kad kelias akimirkas palaikytu, o mėlynos akutės nusekė stalą. Nusisukusi nuo grifo, buvo kiek nemandagu ir nebūdinga baltų palukų savininkei, bet Silverstone norėjo pasiaukoti savo orumų ieškodama ko įpilti rudaplaukiui atsigerti, kad kita karta suprastu ką kalba.
Pagriebė stiklinę ir įpylė pasitaikiusio gėralo. Su pilna stikline kažkokių gėrimų atsisuko į randuota berniuką ir prakalbo nustačiusi besirūpinančių balsų:
- Manau, kad tau reikia atsigerti. - ištiesė dešine ranką laikydama stiklinę. - Nebijok, nespėjau įpilti tau nuodų, bet pyragaitį man turėsi atiduoti. - Kaire ranka susigrąžino pyragaitį ir padėjo ant stalo. - Tai gersi ar ne?
-
Ją vis dar krėtė šiurpuliai, bijojo susimauti, padaryti kokį ne tą žingsnį ar išvis nugriūti vidury šokio, kas buvo įmanoma su tokiais batais. Metamorfmagas? Įdomu, įdomu... Mergaitė net negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą šoko, tai buvo tikriausiai labai senai, kai buvo tėvo gimtadienis ir ji visiems rodė kaip moka šokti, nors buvo tik kokių septynių metų. Kai berniukas, paėmė jai už rankos, ji dar labiau išraudo. Gerai, nusiramink, nes atrodau kaip burokas.- Stengėsi save nuraminti Christina. Ji po mažu bandė atlikti visus žingsnelius pagal muziką ir tinkamai, bent jau pataikyti į ritmą. Krikščionė net negalėjo nulaikyti akių kontakto, žvilgsnis vis krito arba į žemę arba kur nors kitur, o jeigu ir išlaikydavo žvilgsnį, tai kokiai minutei. Jaučiuosi keistai.. Išgirdusi dar tokį klausimą, tik nuoširdžiai nusišypsojo.
-Viskas puiku,- Atsakė ji, kupina laimės.- Šoki gražiai, turiu omeny, tau puikiai sekasi,- Paatviravo antrakursė. Šokdama, jautėsi išties, skrajodama kažkur tarp debesų, ji džiaugėsi, kad buvo kviečiama pašokti, ką labai senai darė. Taip pat, pasižiūrėjo į kažkur matytą berniuką ir Katherinę. Ir kiek ji mokėjo už tą suknelę? Labai keista, ją matyti su tokia suknele, kai ji rengiasi taip paprastai... gal išvis, pasiskolino? Šios kvailos mintys, kiek trukdė susitelkti į muziką ir šokį. Tik šiek pagalvojusi, vėl nužvelgė į berniuko akis ir šoko.
- Kaip manai, kieno iš visų čia matytų merginų, suknelė gražiausia? - Paklausė, gan jai įdomaus klausimo, ji. Žinoma, sau ji buvo pati geriausia ir gražiausia, bet buvo įdomu sužinoti ir ką kiti mano. Kažkaip šalta, gal peršalau? Prisiminusi, apie savo paliktas brangenybes, pasižiūrėjo link pusseserės pusės. Viskas gerai, fenekai vietose, saugūs, gali toliau džiaugtis ir dėl nieko nesijaudinti. Ji laukė Etano atsakymo ir greitai, su ranka, pasitaisė sruogą, kuri vis krito ant akių.
-
Vaikinukas stebėjo mergaitę. Džiaugėsi, kad sugebėjo ją pagauti prieš jai paliekant didžiąją salę. Juk vėliau jos tikrai nerastų, nes ji tiesiog kažkur pabėgtų ir pasislėptų nuo jo. O tai būtų labai negerai, kadangi Jones pavardės nešiotojas norėjo pasikalbėti su mergaite labai rimtai. Berniukas atsiduso išgirdęs jos klausimus.
- Na, aš pamačiau, kad tu labai nuliūdusi ir negalėjau visko taip ramiai palikti. Manau, kad mano porininkė susiras geresnį porininką nei aš. Juk čia tiek vaikinų, kurie norėtų pašokti su panele, - ištarė švilpis atsakydamas į savo draugės klausimus. Tada pasitvarkė savo plaukus ir pažvelgė į mergaitę. - Aš atsakiau į jūsų klausimus, panele Cindy, dabar jūsų eilė atsakyti į manuosius, - ištarė rimtai vaikinas laukdamas atsakymų į klausimus, kadangi jam tikrai labai rūpėjo mergaitė. Rūpėjo labiau nei bet kokia kita paprasta draugė, nes ji jam buvo kažkas svarbiau ir daugiau nei paprasta draugė. Ji jam patiko, bet vaikinas to nenorėjo pripažinti to, tiksliau bijojo pripažinti tai, nes bijojo, kad mergaitė nejaučia nieko jam atgal.
Trumpaplaukei vis bandant ištraukti savo ranką iš jo, Švilpynės koledžo čempionas atsiduso žvelgdamas į jos suknelę, kadangi Grant pavardės nešiotoja vengė jo žvilgsnio. Pagaliau jai prakalbus, Jones pavardės nešiotojas įsitempė ir pradėjo susikaupęs klausytis jos žodžių. Išgirdęs, kad jis taip pat patinka Cindy, berniukas išsišiepė, bet jai pradėjus šnekėti apie tai, kad jam patinka Nikolė šis atsiduso. Rudaplaukis jau norėjo pradėti kalbėti, bet juodaplaukė ir vėl pradėjo bėgti.
- Cindy! - sušuko švilpis vėl bėgdamas paskui mergaitę, kol galiausiai vėl ją sugavo. Tik šį kartą beveik prie pat pat durų. - Cindy, tu irgi man patinki ir jau gana ilgai. Man patinka leisti laiką kartu su tavimi, man patinka bendrauti su tavimi, man patinka kalbėti su tavimi, man patinka netgi tylėti kartu su tavimi. Man tiesiog patinka kažką daryti su tavimi. Tavo šypsena man it saulė danguje, o kai mes ilgai nebendraujame man darosi liūdna. Ir ir ir aš Nikolę pakviečiau į puotą ne todėl, kad ji man patinka, o todėl, kad bijojau pakviesti tave, nes bijojau, kad tu nesutiksi ateiti su manim į puotą ir leisti laiką čia su manimi. Tiesiog išsigandau kaip pats didžiausias bailys, - tyliai sumurmėjo vaikinas atsidusdamas ir nuleisdamas savo akis į žemę. Dabar nebežinojo ką daugiau ir galėtų pasakyti, kadangi kiek bijojo, kad mergaitė vėl bandys pabėgti.
-
Merginos komplimentai tikrai buvo malonūs, tačiau vaikinas šiandien dar nebuvo pasiekęs tokio lygio, kad taip laisvai ir paprastai, dažnai rodytų savas emocijas, tad tiesiog linktelėjo galva, taip tarsi padėkodamas už jam skirtą komplimentą.
Bet tavo akys gražesnios…
Jeigu situacija šią akimirką būtų buvusi kitokia, praeityje baisūs įvykiai nebūtų įvykę ir palikę didelę ir aiškiai pastebimą traumą vaikinui, šis tikrai būtų ištaręs šį sakinį. Deja, tačiau šioje situacijoje jis sugebėjo, išdrįso jį ištarti tik savose mintyse, girdint tik sau pačiam ir niekam kitam, tad jis turėjo tuo pasitenkinti, o Heidi vis dėlto neišgirsti šio sakinio.
Du vieniši, jau kiek pragerti gėrimai, stovėjo ant stalo tarp krūvos saldumynų ir kitų užkandžių, skirtų puotos svečiams ir rengėjams. Vaikinas vis dar stovėjo ir laikė ištiesęs ranką, tikėjosi teigiamo atsakymo iš merginos pusės, tačiau pamažu pradėjo abejoti, bijoti, kad mergina nesutiks ir šis bus tik apsikvailinęs.
Pala, nuo kada aš kažkieno bijau ar turiu kažko bijoti? Gi man niekas nerūpi. Na, arba tik nerūpėdavo...
Tačiau viskas pasisuko gerąja puse ir visos blogos mintys ir baimės kaip mat dingo iš grifuko galvos. Vis dar besišypsodamas plačia šypsena, šis tvirčiau suėmė vėsią vampyriukės ranką. Tai, kad ši sutiko su juo pašokti, tikrai glostė jo kiek suakmenėjusią širdį, tačiau šis to nenorėjo pripažinti nė sau, nė kam kitam.
- Manau, kad šokant ji atrodys geriau ant manęs, - mirktelėjo akimi ir atsiėmė skrybelę nuo Heidi galvos, užsidėjo ją ant savosios, - Nesijaudink, manau, kad su tokiu geru šokėju kaip aš, net panelė Mollson sugebės išmokti šokti. Na, o jeigu ne, tada manau, kad kaip nors iškęsiu pastovų panelės trypimą ant kojų,
- nekalbėdamas rimtai, juokaudamas, tarė Quentin, ir daugiau nieko nelaukdamas, kiek stipriau spustelėjo merginos ranką ir pradėjo šią vestis šokių aikštelės vidurio link.
Atsidūręs prie kito čempiono su jo šio vakaro partnere, Yann’as viena ranka švelniai apglėbė merginos liemenį ir prisitraukė šią arčiau savęs. Kitos rankos pirštai jau buvo sunerti su Heidi rankos pirštais, tad nieko daugiau nelaukdamas, paslapčia mėgaudamasis akimirka, pradėjo vesti savo partnerė valso žingsneliais, šokiui. Ryškiai žalios akys nepaliko tamsių, įtraukiančių Heidi akių nė sekundei, o veide švietė neįprasta, tačiau be galo nuoširdi ir šilta, plati šypsena.
Žingsnis po žingsnio, akordas po akordo ir šokis, muzika bei laikas negailestingai bėgo, nelaukdamas nė vieno vėluojančio. Ši akimirka buvo nuostabi, smagi ir graži, kaip ir visas šis vakaras. Na, bent jau Quentin taip manė, nors ir pats sau to nepripažino. Deja, tačiau viskas nesitęsė amžinai, laikas negailestingai bėgo, skubėdamas nė pats nežino kur. Muzikai baigusis, čempionės ir Beaux šokis taip pat baigėsi, bet vaikinas vis dar nepaleido iš glėbio klastuolės, nenutraukė žvilgsnio nuo šios akių. Nepatirtas artumas buvo per daug malonus, kad šis būtų išdrįsęs tai padaryti...
-
Danielis nežinojo, ar džiaugtis besitęsiančiu pokyčiu grifiukės elgesyje. Žinoma, jis pats save išmetė iš jūros į kantą...turbūt vakare dar ilgai keiks save už šį šokį su Christina.
Raudonis, šiurpulys... Kur pradingo visiems įsakinėjanti, išdidi ir užsispyrusi princesė? Danielis matė visiškai kitokią juodaplaukelę. Gal kažką blogai padariau? Gal ji apsimeta?
-Nuo kada princesė žiūri pro pirštus?- valiūkiškai susiraukė,- jei rimtai, tai čia mano pirmas šokis. Dar žiūrėk, po dvidešimt minučių numinsiu tau pėdą!
Sukinys po sukinio, Danielis pametė skaičių kiek šalia jų šoko hogiečių porų. Su lengvesne širdimi atsipalaidavo, išvydęs, kad Ashtonas su Katherine (!?) dar neįsitraukė į šokėjų būrį.
Kitas grifiukės klausimas išmušė švilpį iš vėžių. Plaukai nusidažė velniakažinkokia spalva ir Danielius galutinai nusprendė, kad Christinos torte buvo kažko ne to pridėta.
-A...negalėjai lengvesnio klausimo užduoti? - velniai rautų, jis nė kiek nekreipė dėmesio kas kuo apsirengę! Kaip dabar jam bešokant įsidėmėti kuo daugiau suknelių?!
Ką geriausiai žinojo, tai tai, kad Christinos suknelė jam nepatiko. Trumputė ir spalva stereotipiškai išrinkta, o dar po paraliais ta pastelinė rausva priminė susidrovėjimą. Tuo tarpu Katherine suknėlėbuvo be galo graži (bet vat, pūsta - vienas labai riebus minusas) - ypač spalva. Ta tamsi mėlyna, būtent ta mėlyna, kurios spalva, pasiūtos JAV jūrų pėstininkų paradinės uniformos kelnės. Ne veltui, ta spalva jam reiškė grožėjimąsi, susižavėjimą. Vienos profesorės suknia buvo kaip iš formalios puotos su viduramžių kvapu. Tamsiai žalia spalva. Danielis susiraukė. Melavimas.
Willy suknelė buvo tos spačios spalvos kaip ir Katherine. Jo laimei, nepūsta, už tat iškirptė (ar taip galima pavadinti?) trikdė Danielį.
-A...aš dar nežinau,- sumurmėjo.
Klastūno čempionės apranga buvo tikra tragedija Danielio akimis. Kas tas rombas nugaroje? Kas tas ir anas?! (Danielio mados žodynas buvo siauras.) O dar juoda spalva - taip, jam ši spalva buvo pati gražiausia, bet ar jie žinojo jos reikšmę? Visiškas pamišimas.
O, Merline, kerėjimo profesorė irgi turėjo tos pačios spalvos suknelę. Ar ten sagos?
Kitas žingsnis, kitas sukinys.
Ryan partnerės suknia - vėl pastelinė rausva. Na, ne visai, bet vis vien. Tos petnešėlės. Velniai rautų.
Kas išsiskyrė spalvų palete tai vyresnioji švilpė. Pūsta (o, varge), bet švelniai melsva, gal net pastelinė mėlyna - Danielis neapsisprendė - reiškė arba nuoširdumą/tiesą arba apgailestavimą arba žinojimą, ką darai. Tik akies krašteliu užmatė suknelę, todėl taip ir liko dvejojantis, kokia ten buvo spalva. Bet pergalinga šypsena nušvito metamorfmago veide.
-Iš spalvų paletės, man labiausiai patiko tos švilpės (mhm, ar ne jos vardas Cindy?) suknelė. Bet iš išvaizdos neradau man mėgstamiausios,- atvirai tartstelėjo. Iš tikrųjų jis neįsivaizdavo būtent kokia suknelė jam būtų pati gražiausia. O gal ir žinojo? Ilga iki pat kulnų, elegantiška ir paprasta? Gal su ilgomis rankovėmis? Be jokių karoliukų, be jokio pūstumo. Su tokia suknele galėtum drąsiai apsilankyti ir iškilmingoje, prašmatnioje puotoje ir pozuoti politikų bendroje nuotraukoje.
Oh, o gal jis nenorėtų rinktis dizainerio kelio?
-O kodėl paklausei?
-
Ak tos mergaitės, ne tik aprėkia, bet kartais visko bijo net per daug ir mano, kad (beveik) kasdieninės veiklos gali užmušti. Na, apie užsimušusius šluotų lenktynėse ar kvidiče, tačiau dar nebuvo girdėjęs, jog kokie nors žmonės būtų taip šokę, jog užsimuštų (prastai sekėsi jam su dalimi magijos istorijos, jei būtų daugiau pasidomėjęs, būtų žinojęs, jog kažkada seniai seniai, mokiniams teko kovoti su būtybėmis, kurios šokdindavo iki mirties). Ar jai nepatinka ta Christina? Hughes prisiminė tą susitikimą muzikos instrumentų salėje. Nebūtų keista, jei spėjimas būtų pasirodęs grynų gryniausia tiesa.
Katherine pasidarė labai valdinga ir tokios įsiutusios grifiukės jis kiek prisibijojo. Įsiutusi mergaitė - pavojingiausias dalykas, su kuriuo tik galima susidurti. Ką ji sumąstė daryti, nenutuokė. Viskas vyko greitai, jam į ranką buvo įgrūsta stiklinė, atimtas pyragaitis (kurį, tiesą sakant, berniukas būtų mieliau suvalgęs).
- Geriu, geriu, tu tik ramiai, mes čia susirinkom nesipykti, o pašokt,- gurkštelėjęs tai, ką numatė esant vynuogių sultis, vos susilaikė nesusiraukęs. Negi dantų pasta taip paveikė skonio receptorius? Grifas norėjo, kad Katherine būtų kiek ramesnė, tad dėl šventos ramybės išgėrė dar porą gurkšnių ir nesusiraukė.- Ko čia pripylei?- tyliau paklausė, tuomet padėjo stiklinę ant stalo ir paėmė savo gražiąją porininkę už rankos.- O dabar eime šokti.
-
Ką aš padariau, ką aš padariau, ką aš padariau?!
Pačios ištartų, neapgalvotų žodžių ir šio įvykio padariniai jau pradėjo rodytis. Mergina mintyse pradėjo griaužti save už negalėjimą nulaikyti liežuvio vietoje, už žodžius, kuriuos pasakė ir už turbūt sugadintą Ryan'o vakarą puotoje, kuris šiam turėjo būti labai svarbus.
Maži "kristalo gabaliukai", mažos ašarėlės pradėjo formuotis akių kampukuose, tačiau Cindy buvo pakankamai stipri tam, kad šias sugebėtų išlaikyti juose iki tol, kol grįš į savo kambarį, liks jame viena ir niekam nematoma galės išsilieti pagalvei ar savo kelėnams, išpasakoti jiems visą savo liūdną meilės istoriją ir palikti ją ten, niekam nežinoma, negirdima ir nematomą...
Deja, tačiau šios neperlinksmiausi vakaro planai buvo sugadinti, kadangi nespėjusi pasprukti iš salės, ji buvo jau antrą kartą šiandien sustabdytą tvirtos švilpuko rankos. Vengdama akių kontakto, bijodama iš gėdos pažvelgti šiam į akis, Cindy nė neatsisuko į jį, buvo baile ir bijojo atsakyti už savo ką tik ištartus žodžius, už savo veiksmus.
Visi baimė, gėda ir liūdesys, noras pradingti nuo šios žemės paviršiaus, pasislėpti nuo visų, kaip mat dingo vos tik Ryan pradėjus kalbėti. Jau kiek pradrįsusi, mergina pažvelgė į tamsias šio vakaro čempiono akis ir įdėmiai klausėsi kiekvieno jo tariamo žodžio. Dabar Cindy pradėjo graudintis ne dėl liūdesio, gėdos ar panašių jausmų, o dėl laimės ir šiai dar kol kas nesuprantamo, šilto ir širdį glostančio jausmo.
- Ar tu tuo tikras? A-ar tikrai taip jautiesi? - nesugebėdama tvardyti džiaugsmingų emocijų ir laimės, nuo laimės norinčių pasirodyti ašarų, paklausė norėdama įsitikinti švilpukė. Vis dėl to, visa tai galėjo būti tik kvailas melas ar žodžiai, pasakyti iš gailesčio. Tokiu atveju, sužinojusi tiesą, Grant būtų suplėšyta į mažus gabalėlius, sudaužyta į mažas stiklo šukes...
Ne, Ryan taip nepasielgtų, Ryan ne toks žmogus. Jis sako tiesą ir tikrai jaučiasi taip, aš jam patinku.
Vien iš vaikino balso tono ir daug jausmų rodančio žvilgsnio, buvo galima suprasti, kad jis nemeluoja ar kitaip nebando pralinksminti Cindy, sustabdyti jos liūdesį. Jis sakė visišką tiesą, tą, ką jautė giliai širdyje.
Daugiau nebeklausinėdama bereikalingų klausimų, negaišindama laiko ir tiesiog mėgaudamasi nuostabia akimirką, tamsiaplaukė savo lieknas rankytes apvijo aplink Jones kaklą, prisiglaudė prie jo ir paslėpusi veidą jo kakle, leido kelioms laimės ašaroms nuriedėti skruostais ir susigerti į juodą, gražų vaikino švarką.
- Aš negaliu patikėti, kad tai iš tiesų vyksta... Ryan, tu man tikrai patinki ir tiesiog... Negaliu įsivaizduoti geresnios betkokio vakaro pabaigos... - vis dar negalėdama atsigauti nuo visai neseniai Ryan'o ištartų žodžių, nuo visai neseniai įvykusių įvykių, bandė suregzti normalius sakinius mergina, kas jai aiškiai sekėsi ne per geriausiai nuo per didelio kiekio patirtos laimės...
-
Nuleidusi judviejų rankas šiek tiek žemiau, Heidi laukė, kol Quentin patrauks į susibūrusių mokinių ratą, tarp kurių jie turėjo sušokti pirmąjį ir galbūt paskutinį jos, šios puotos šokį. Tai buvo bauginanti ir įdomi patirtis, tad mergaitė laukė, kol galės išbandyti savo šokio sugebėjimus. Abejojo, kad seksis gerai, tačiau tai jos nuomone, visą patirtį, padarė žymiai įdomesne. Pajutusi, kad nuo galvos pakilo skrybėlė, jaunoji vampyrė linktelėjo, pritardama šiai Quentin idėjai. Juk būtų atrodę kiek keistoka, jeigu šioji pasirodytų su galvos papuošalu. Išgirdusi, kad vaikinas į galvą neėmė to, kad šioji nemoka šokti, tamsiaplaukė apsidžiaugė ir vedama jaunuolio greitai atsidūrė rate. Atsistodama prie kitos poros, klastuolė įkvėpė pasiruošdama šokiui. Viens, du, trys...
Užgrojo muzika ir abidvi poros pajudėjo valso žingsniu. Heidi neįsivaizdavo, nei koks to šokio pavadinimas, nei kaip jis turėtų būti šokamas, tačiau spėjo, kad tai yra vienas iš populiaresnių. Jaudulys ir kitos besimaišančios emocijos, iš pat pradžių neleido mergaitei susikaupti tik ties šokiu ir dėl to ji trukdė grifiukui judėti taip, kaip reikėjo daryti šokio metu. Leisdama Quentin ir muzikai vesti ją, jaunoji vampyrė pakėlė galvą aukštyn, įsistebėdama į žalumos pilnas akis.
Žingsnis po žingsnis, judesys po judesio, priešingų koledžų pora judėjo ratu, šokdami pirmąjį šios puotos šokį. Greitai pasibaigė muzika, kuri reiškė, kad pasibaigė ir šokis.
Išsilaisvinusi iš vaikino žvilgsnio ir malonaus ir pasilikti verčiančio glėbio, tamsiaplaukė atsikvėpė ir pradėjus rinktis mokiniams, išsivedė jaunuolį, toliau nuo šurmulio. Nematydama vandens ir tik visokius kitokius gėrimus, nuo kurių klastuolė nemanė, kad pavyks atsigaivinti, šioji traukė dar šiek tiek toliau. Kai šurmulys vėl liko tolėliau, Heidi atsistojo, šiek tiek stipriau suspausdama grifiuko delną, o galvą atrendama į šio ranką, kadangi petys jos ūgiui, buvo per aukštai.
-Na nebuvo taip blogai, kaip tikėjausi, -spėdama, kad sušoko pakankamai gerai, pratarė mergaitė. Tikėjosi, kad Quentin kreipė dėmesį į tai ir nebuvo panašiai atsijungęs, kaip, kad ji.
Tarp judviejų vėl stojo tyla, tad jaunoji vampyrė tuo mėgavosi. Dabar teliko sulaukti rezultatų, kurie tikėjosi, kad pasirodys greitai ir tuomet galės džiaugtis ar tai daryti mažiau. Vienaip ar kitaip, tamsiaplaukė būtų buvusi laiminga. Praėjo dar keletas minučių, buvo sušokti dar keli šokiai ir pagaliau visoje salėje skleidžiami garsai šiek tiek nutilo. Įtampa ėmė augti, visi ėmė nekantrauti, kai kurie net pamiršo kaip kvėpuoti, tad dabar girdėjosi pavieniai kosėjimai, kurių metu kiti bandė atgauti kvapą. Kai klastuolė jau norėjo piktintis dėl tokio laiko tempimo, pasigirdo rezultatai.
Heidi jie nė kiek nenustebino, net gi jiems pritarė. Ryan užduočių metu pasirodė žymiai geriau negu ji, tad šis tikrai buvo vertas taurės. Trumpam išlaisvinusi ranką prisijungė prie plojančių mokinių.
-Na ką, šie metai man nesėkmingi, -nusijuokė mergaitė. -Turiu omenyje, turnyrų srityje, -pridūrė, nenorėdama, kad vaikinas save palaikytų nesėkme ir neteisingai ją suprastų.
Žvalgydamasi po šurmuliuojančią salę, mergaitė džiaugėsi tuo, kad sugebėjo rasti tokį draugą, kaip Quentin.
-Ačiū, kad sutikai ateiti, man tai daug reiškia, -prisiglausdama dar arčiau vaikino, pratarė jaunoji vampyrė.
-
Christina nesuprato, kas jai atsitiko, po mažu, ji ėmė keistis, darėsi atlaidesnė ir mažiau pasitikinti savimi. Galbūt, buvo per ilgą laiką vieniša, su niekuo nebendravo, tad ir darėsi silpnesnė, galbūt net drąsos trupinėlį prarado. Christina, nebūk tokia, nepasitikėk taip žmonėmis... Kai pas šokių partnerį plaukai keitėsi, mergaitė vis keistai pasižiūrėdavo, jai dar neteko matyti žmogaus kuris mokėtų keisti savo išvaizdą, na tiksliau, plaukų spalvą ir įvaizdį. Ji buvo tuo be galo sužavėta, išskirtinumas, įdomumas.
-Geras,- Nužvelgė berniuko akis ir plaukus.- Bet tu gražiausiai atrodai su pilkšvais plaukais,- Pagyrė jį. Po kelių minučių, ji užmetė akį vėl, į laikrodį, norėjo pasižiūrėti kiek laiko ji čia jau yra. Ne trumpai, ne trumpai. Princesė šokdama, pamatė ne, bet ką, o savo mamytę.
-Etanai, ten mano mama!- Riktelėjo net nežinodama kodėl. Antrakursė norėjo bėgti tiesiai į tą pusę, Vilė buvo tas žmogus, kurį mylėjo labiausiai, įsivaikino Christiną, pamokė daug dalykų, ji buvo pati geriausia motina, kur kas geresnė nei tikra, biologinė, kuriai būdavo vis vien kur vaikas randasi, ką daro ir panašiai. Granger net negalėjo prisiminti tos motinos, tik susigandindavo nuotaika ir pasipildavo ašaros, vienintelis pliusas būdavo Dorotėjoje tai, jog atsiųsdavo gražių daiktų. Numetusi prisiminimą tolyn, išgirdo atsakymą iš Danielio.
-Rimtai? Tos švilpės? Supratau...- Nustebo šiek tiek, nes pačiai, ta suknelė nepatiko.- Eee, aštuoniolikta taisyklė, negalima klausti princesių ar damų kodėl jos to klausia, jeigu klausia reiškia smalsu, tai čia ateičiai,- Pamokino kilnaus gyvenimo taisyklių. Mergaitė šokdama, šiek tiek nikstelėjo koją ir krito ant žemės. AaAaAa kokia gėdaaa.... Buvo džiugu, kad bent liko gyva ir labai nesusižeidė. Tie batai, buvo gal kokiomis dvejomis išmeromis mažesni. Užtat, buvo nepatogu ir šokti ir vaikščioti, na, bet kaip sakoma, grožis reikalauja aukų, o ir didžių didesnių nebuvo, nors gal ir buvo, bet kadangi tėvas matėsi su ja senai, net nežinojo princesės kojos dydžio, tad parinko tikriausiai net nepažiūrėjęs. Antrakursė pasėdėjo ant šaltų grindų ir pasižiūrėjo į berniuką, bandydama pasakyti, kad šis padėtų jai atsistoti. Negi man reiks jį mokyti kaip elgtis su princesėmis? Nu baisu...
-Tai padėk atsistoti, - Įsakė kiek piktesniu balsu, ji.
-
Pašokt? Išgirdusi grifė žodį, iškart išbalo ir sustingusi it marmuro gabalas. Nustebusi mergaitė žvigtelėjo į šoną, jau kaip planuodama pabėgimo planą, bet už mėlynų akučių pastebėjo kvidičininko susiraukimą. Ko jis raukosi?
- Rimtai, ko pripyliau? Taigi ne nuodus daviau. - sunėrė rankas ir piktai žvilgtelėjo. - Jeigu nori nuodų, tai gali nueiti pas gyvates. Jos neįkas, tik sužeis.
Staiga, net nepastebėjo, kaip antrakursę pagriebė už rankos.
- Palauk, ko tu toks užmotyvuotas šokti? Tu bent moki šokti? Jog tai ne kvidičas, o šokiai, bet gerai jei nori parodyti savo šokio įgūdžius, tai imk manikeną ir šok. Jis geriau sušoks.
Prisipažinti baltaplaukei, kad nemoka šokti, buvo daug sunkiau, bet ar būtų logiška vokietei eiti ir šokti, kai net nežino, kaip pirmus žingsnius šokti. Vokietijoje dažniausiai matydavo tradicinius šokius, bet ne tokius, kuriuos šokdavo puotoje.
Būtų galėjusi pašokti tradicinius vokiečių šokius, bet suknelė nebuvo tam priskirta, o atmosfera pridėdavo minusų, kad tradicinių šokių geriau būtų ne šokti.
- Amm.. Gerai. Galim eiti šokti, bet jei susižeisi, bus ne mano kaltė. - neužtikrintų balsų prakalbėjo. - Tai man čia dabar reikia imti už parankės ir kas toliau?
-
Jones tvirtai laikė mergaitės ranką. Vis dar bijojo, kad ši pabėgs, nesvarbu ką jis pasakė jai. Juk kartais mergaitės taip daro, tiesiog pabėga. Tad, dėl to vaikinukas nežinojo ką Cindy darys toliau. Jam tikrai buvo sunku suprasti mergaites. Galiausiai Grant pavardės nešiotoja vėl prakalbo. Ji paklausė ar vaikinukas tuo tikras. Jones nusišypsojo žvelgdamas merginai į akis.
- Aš tuo tikras ir aš tikrai taip jaučiuosi, - pasakė rudaplaukis. Jis negalėtų meluoti tokiais dalykais, kadangi šie dalykai tikrai svarbūs ir tokiais dalykais juokauti negalima. Juk taip juokaudamas gali įskaudinti kitą žmogų ir viskas gali baigtis tikrai blogai. Švilpynės koledžo atstovas šypsojosi, dabar jau nuoširdžia šypsena.
Vos po kelių akimirkų Ryan pajautė Cindy rankas apsivejant jo kaklą. Berniuko šypsena dėl to tik labiau paplatėjo. Greitai jis savo rankomis apsikabino mergaitės liemenį ir priglaudė ją arčiau savęs. Žinojo, kad šis vakaras yra pats nuostabiausias jo gyvenime. Nesvarbu net kokie bus tie Burtų trikovės turnyro rezultatai. Juk dabar jis žino, kad patinka Cindy ir jam nieko daugiau nereikia. Berniukas paglostė mergaitės nugarą vis dar apsikabinęs ją.
- Šis vakaras bus pats įsimintiniausias mano gyvenime, nes tau aš irgi patinku. Labai džiaugiuosi, kad tai pasakei, nes pats greičiausiai net nebūčiau išdrįsęs pasakyti savo jausmų, kuriuos jaučiu tau. Labai bijojau, kad tau nepatiksiu, - tyliai sumurmėjo vaikinas viena ranka paglostydamas mergaitės dabar jau trumpus plaukus.
- Beje, pamiršau paminėti, kad tau tinka tavo naujoji šukuosena, nors ilgesnius plaukus mėgstu ir labiau, - nusijuokė berniukas kiek atsitraukdamas, kadangi norėjo matyti merginos akis. Tas gražias ir užburiančias jos akis...
- Gal eime pašokti? - pasiūlė Jones norėdamas, kad Cindy pašoktų su juo, nesvarbu, kad šis jau šoko savo pirmąjį čempiono šokį. Vaikinas žvelgė į mergaitę su viltimi, kad juodaplaukė šokti sutiks. Nors jam ir skaudėjo šoną, jis vis tiek BŪTINAI turėjo sušokti su Grant. juk jai ir taip buvo liūdna dėl to, kad švilpis pakvietė ne ją, o Nikolę.
Berniukui belaukiant atsakymo, pasigirdo rezultatai. Rudaakis išsišiepė dar labiau kaip tik galėjo. Aš laimėjau! Šis vakaras nebegali būti geresnis nei yra dabar. pagalvojo jaunasis magizoologas paveldamas savo susivėlusius nuo judesio rudus plaukus.
- Šis vakaras nebegali būti geresnis, - ištarė dar ir garsiai džiaugdamasis viskuo kas įvyko per šį vakarą.
-
Danielis įsitempė.
-Pilkos atspalviai reiškia liūdesį,- nenoriai sumurmėjo, nusukdamas akis nuo Christinos. -Plaukai keičiasi nuo jausmų, bet gali pasikeisti nuo tavo pačio norų.- paaiškino dar tylesniu balsu. Nenorėjo, kad Christina manytų, jog tą akimirką jis nuliūdo,- Oi! Atsiprašau, aš nežinojau!
Tai karalienė?! Bet ar jų pavardės sutampa? Danielis nejuokais sunerimo. Jei ji žino apie miško pakraštį, jam šakės! Oho, bet kokia jauna! Nenorėjo pagalvoti iš matematinės pusės.
-Tik aštuoniolikta? O tai kuri taisyklė yra pirmoje vietoje?- staigiai nukreipė mintys kita linkme. Christina papasakojo motinai apie mane? Velniai rautų, Danieli, susikaupk!
Bet likimas nusprendė kitaip. Lyg dar nebūtų problemų, Christina aiktelėjo, išširo šokio ritmas ir sutrikęs Danielis žvelgė ant grindų sėdinčią, skausmo perkreiptu veidu princesę.
Tuzinas švilpiškų keiksmažodžių praūžė metamorfmago mintyse. Taip ir bus! Taip ir tikėjaus! Rupūs miltai!
-Ei, labai skauda? Ach, Christina, toks kvailys tikrai nesu, -sugriežė dantimis sodriai raudos spalvos plaukų savininkas.
Tūptelėjo, paėmė princesės ranką, šią atsargiai pastatė ant kojų.
-Tik nestatyk tos kojos,- šviesiai raudoni plaukai nusviro ant Danielio akių, berniukas papurtė galvą,- eime.
Prilaikydamas Grifų Gūžtos mokinę, kad ši galėtų pasikliauti savo atrama, ir per daug nešlubuotų, švilpis nuvedė antrakursę iš šokių epicentro.
Christinos motinos niekur nematė (Achhh!), tad neliko kitos išeities kaip pasodinti šokių partnerę ant kėdės šalia puotos vaišių. Niekas per daug nekreipė dėmesio į gėdos apipultą princesę, Danielius suprato, kad buvo paskelbtas nugalėtojas, deja, jo nematė. Tačiau šiuo metu tai nebuvo svarbu! Christina nikstelėjo koją ir reikia kuo greičiau nuspręsti, ką daryti! Tęsti dalyvavimą puotoje buvo beprasmiška, skausmas stebuklingu būdu niekur nepradings - liko kelias į ligoninės sparną. Bet gal pavyks tarp žmonių surasti karalienę? Gal ji kažkuom padės? Bet sugaišiu daug laiko.
-Klausyk, tau reikia pas seselę Pomfri. Bet...- vargutėliau, jis neįsivaizdavo, ar Christinos išdidumas leis taip "niekingai" ir "žemai" palikti šią puotą. Gal jai reputacija buvo daug svarbesnė už skausmą kojoje?- ar tu to nori?
-
Astronomijos profesorė stebėjo dailiai šokančius vaikus. Nebuvo informuota ar juos mokino šokti ar kiekvienas turėjo pasirinkimą tobulinti savo šokių sugebėjimus papildomai, o ir iš tų metų, kai Hogvartse lankėsi, kaip mokinė, šito neprisiminė. Žinojo tik tai, kad grįžusi namo į Kiauliasodį arba sutikus Nikolę, varniukės burtų ir kerėjimo mokykloje, šios to paklaus.
Džiaugsmingai šyptelėjo, kai Christina, ramiai pasišalino iš vietos, kurioje šnekėjosi su Spellman. Čia ji nebuvo laukiama ir Žana neįsivaizdavo, kaip galėjo jaustis tokia. Ar ta mažė kažkada nustos nervinti? - šiek tiek skaudama galva, paklausė savęs ir papurtė galvą, atsakymo žinojimas kiek trikdė aštuoniolikmetę. Buvo nusprendusi, kad bent jau iki kol, burtininkė bus gyva, manyti, kad galėjo tokio elgesio iš „princesės“ nesulaukti, buvo per ne lyg neprofesionalu ir...kvaila?
- Niekas nežino, bet sakai kiekvienam pasitaikiusiam, - sumurmėjo sau po nosimi ir sunėrė rankas, aršų ir tamsų žvilgsnį nukreipdama į Sabriną. - Elgiesi labai neprofesionaliai, - pridūrė giliai atsikvėpė, netroško gadintis šio vakaro pokalbiu su šio sezono kerėjimo profesore. - Ir man nė kiek nerūpi, kokia tragiška sveikata tavęs laukia, bet tu esi profesorė ir turi rodyti mokiniams tinkamą pavyzdį, - stengėsi nerėkti ir taip neatkreipti dėmesio į save, tad tik gūžtelėjo pečiais ir atsikvėpė.
Tamsiaplaukė grakščiai atsistojo nuo kedės ir lėtu žingsniu, kad vis dar būtų galėjusi išgirsti bent kažkokį baltaplaukės atsakymą patraukė tolyn. Ne, iš Didžiosios salės, profesorė pasišalinti nežadėjo, tik šiuo metu artėjo Burtų trikovės turnyro laimėtojo paskelbimas, o šiai, nors ir visiškai nesekė turnyro eigos buvo kiek svarbu, kuris čempionas užėmė pirmą, o kuris antrąją vietą. Nors šioje situacijoje stengėsi išlikti nešališka, kažkur giliau vylėsi, kad taurė atiteks Heidi. Juk ši, vis gi buvo jos vadovaujamo koledžo atstovė, tad negalvojo, kad galėjo būti kitaip.
-
Nelabai skaudėjo, tiesą sakant, nikstelėjimas buvo paprastas, o patempus koją galėjai atstatyti senesnę būseną ir visiškai nebeskaudėtų, tačiau vis tiek princesė nesiruošė stotis, nes buvo pripratusi, jog jai turi padėti, toks jau tas, mandagumas.
-Ne, nelabai, reik manau tą pėdos šono kaulą patempt ir jis atsistatys, man kartais taip būna,-Atsakė pozityviai Christina. Kai jis jai padėjo atsistoti, ji šyptelėjo ir specialiai, pastatė šiek tiek skaudančią koją. Ė, kur mes einam? Nenoriu aš nutraukti šokio, ėė, prašau ne...
-O, šie plaukai tau dar labiau tinka,- Vėl pagyrė ir beveik ėjo normaliai,- Kokią reikšmę turi šie plaukai? Kad tipo tu labai draugiškas ar, kad tau rūpiu?- Išsišiepė ir atsisėdo ant kėdės. Ne ilgam. Nors ji ir nebuvo gydytoja, mokėjo puikiai susitvarkyti, pilyje jos beveik niekad neveždavo į ligoninę ar dar kažkur, turėdavo gydytis pati arba pagelbėdavo tarnai, tad šį kartą pabandė savarankiškai sau padėti.
-Tu gal juokauji? Nereikia man pas jokią senelę Pomfri, oi, seselę, dabar žiūrėk ir mokykis.
Christina ištiesė koją, ir lenkė pėdą, pasigirdo trakšt. Na ir štai, sąnarys atsistatė.
-Sakau, aš tikra šaunuolė, bet tai čia geras.. rūpiu tau,-Vėl nuraudusi, nusišypsojo.- Beje, kažką buvai užsiminęs apie mano mamą taip? Tai... norėjau pasakyti, kad ji nėra tikra mano mama, turiu omeny, ne biologinė, ir jo... ji labai jauna, o pirma taisyklė yra "niekados neleisk kitiems būt viršesniems už tave", antra taisyklė yra "visados būk gražiai apsirengęs" ir kitas, tingiu vardinti.- Atsakė šiek tiek vėliau, į klausimą. Kadangi skausmo jau kaip ir nebebuvo, nebent trupinėlis kaip maždaug būtų žaizda, tad norėjosi vėl grįžti prie šokių ir nesėdėti kaip kokia bobutė ant suoliuko.
-O dabar einame,- Paėmė berniukui už rankos ir nusitempė į patį salės vidurį,- Šokam, tik turime šokti dar geriau, kad tipo visi į mus žiūrėtų. Christina apsisuko porą kartų su suknele ir laukė, kol vėl jis pradės žingsnelius. Bet visgi, prisiminus apie tai kaip nukrito vidury šokio, vis pasidarydavo gėda, juk tai būdavo baisu patirti pačiai princesei! Tikriausiai, jeigu taip susimautų pilyje, tėvas jai duotų per galvą ir niekas nebekalbėtų su ja.
-
Nors vaikinas ir žinojo, kad stovėti viduryje šokių aikštelės, laikyti merginą savo glėbyje stovint joje, nebuvo pati geriausia mintis, tačiau kiek nusiminė kai ši nutraukė jų žvilgsnių kontaktą, o galiausiai ir išsilaisvino iš vaikino glėbio. Žinoma, taip stovėti buvo gan nejauku vien dėl į juos įsmeigtų puotos dalyvių žvilgsnių, jaučiamo keistumo dėl pirmą kartą daromų veiksmų, tačiau tai turėjo ir maloniųjų, gerųjų pusių.
Pala… O kodėl aš turėčiau nusiminti?
Vaikinas šį vakarą buvo toks, koks jau seniai nebuvo. Šis drąsiai rodė ir reiškė savo emocijas, jausmus, nebebuvo toks šaltas ir uždaras, nebebuvo toks savanaudis ir kas svarbiausia, jam kažkas rūpėjo, o galbūt jam šiek tiek pradėjo rūpėti ir pats jis. Kaip bebūtų, Quentin buvo nesavas, tačiau tai davė gerų padarinių, šiam galbūt net šiek tiek patiko toks nesavumas, nors sau to nepripažino ir žinojo, kad po šio vakaro viskas bus ir vėl taip pat, kaip anksčiau. Na, nebent visos šį vakarą patirtos emocijos, jausmai ir naujovės, bus vis dar jaučiamos, tačiau giliai paslėptos kažkur viduje…
Tvirta ranka tvirtai laikė nedidelį Heidi delną savajame, nenorėdama, kad mergina pasimestų kažkur tarp didelios besilinksminančių jaunuolių minios. Yann’as paklusniai žygiavo, sekė klastuolę ir šiam buvo visiškai nesvarbu kur šis ją veda. Šis tiesiog žinojo, kad merginos sprendimas pabėgti iš šokio aikštelės centro ir nebūti suspaustiems besimeilikuojančių porų, buvo teisingas ir ji tik bandė nuvesti šiuos į atokesnį kampelį. Už tai Beaux buvo dėkingas, kadangi iš tiesų iniciatyvos turėjo imtis šis, o ne Heidi. Tai šis turėjo bandyti surasti saugesnį kampelį nuo sanbrūdžio. Bet šis nesiskundė ir tiesiog leido įvykiams dėliotis patiems, taip, kaip šiems buvo lemta.
O galbūt viso to priežastis buvo tik tai, kad vaikinui merginos laikymo glėbyje jausmas buvo per daug saugus ir malonus? Galbūt šis paskendo šioje akimirkoje ir visai užmiršo apie tai, kad šokis baigėsi ir stovėjimas vidury salės tikrai nesibaigs gerai? Į šiuos klausimus atsakymo nežinojo nė pats Quentin, tačiau nesiskundė ir atsidūręs atokesniame kampelyje, dėkingu žvilgsniu pažvelgė į Heidi.
-Tu šokai gerai, tik kiek nuvertinai save sakydama, kad nemoki šokti. Nesu šokęs su geresnia partnere, - sakydamas tiesą prakalbo ir menkai šyptelėjo
Kur buvus, kur nebuvus, turėjo ateiti ir visų labiausiai laukiama vakaro dalis – nugalėtojo paskelbimas. Salėje buvo pakankamai tylu, visi įvairiausio plauko burtininkai buvo apimti įtampos ir su nekantrumu laukė rezultatų, o renginio organizatoriai speceliai, tarsi mėgaudamiesi tuo, tempė laiką ir kankino šiuos. Na, tačiau kankinimas ilgai netruko. Po ilgai laikytos intrigos, renginio organizatoriai pagaliau ištarė tą laimingąjį ir renginį laimėjųsį vardą, kuris nepradžiugino Quentin. Neptenkintas grifuko žvilgsnis atsisuko į tamsiaplaukę ir šis norėdamas ją pralinksminti(nors ši ir neatrodė labai nusiminusi) vaikiškai patempė lūpą, padarė gan juokingą veido išraišką.
-O man nugalėtoja kaip bebūtų esi tu, tad galim eiti švęsti tavo pergalės, - mirktelėdamas akimi tarė ir ranka apglėbė klastuolę per liemenį, leisdamas sau elgtis kitaip, negu įprastai. Nors šis ir buvo kiek nusivylęs rezultatais, norėjo prakeikti kitą renginio dalyvį, tačiau vis vien jautėsi laimingu, jo veide švietė menkutė šypsena.
-Nedėkok. Ačiū tau, kad tada bandei mane užpulti. Kad ir koks būčiau po šio renginio, žinok, kad jokiu būdu nenoriu sustabdyti mūsų bendravimo, man tikrai labai patinka tavo kompanija, - vis dėl to sugebėjo prisipažinti, pasakyti tiesą, Yann’as.
Išgirdę rezultatus vieni džiaugėsi, kiti sveikino Ryan, kiti liūdėjo, o kiti tik užsiėmė savais reikalais, tuštino vaišėmis nukrautus stalus ar tiesiog ėjo pasilinksminti. Nė vienas iš šių dalykų šią akimirką nedomino jaunuolio. Šis žinojo, kad ir ką šį vakarą beveiktų, jam tai būtų malonu, jeigu tik šalia turės tokį žmogų kaip Heidi.
-Taigi, čempione, kokį šio vakaro sekantį scenarijų turite savo galvoje? Norite pasilikti puotoje ir pasilinksminti ar tyliai palikti puotą ir šį vakarą pratęsti kokioje nors kitoje vietoje? – vis dar laikydamas vampyriukę savame glėbyje, jausdamasis pakankamai laimingu ir patenkintu šiuo vakaru, paklausė Quentin.
-
Puotos metu Heidi viduje kažkas nutiko, kažkas kas pakeitė tai, kaip ši elgiasi būdama arti jai artimų žmonių. Neįsivaizdavo ar tai yra gerai, ar vis gi blogai, o galbūt tai nebuvo nei gerai, nei blogai ir viskas priklausė tik nuo situacijos. Kaip ten bebūtų, bet mergaitė norėjo tikėti, kad pokyčiai yra tik į gerą ir su laiku jie tik gerės.
Jaunoji vampyrė džiaugėsi, kad per tokį trumpą laiką, šioji sugebėjo įrodyti Quentin, kad nėra blogai rodyti savo jausmus, o taip pat ir pelnė šiokį tokį šio pasitikėjimą. Tai buvo geriausias prizas, kurį galėjo gauti tamsiaplaukė, nes tai reiškė, kad dabar ji turi patikimą žmogų ne tik už Hogvartso ribų, tačiau ir pilyje.
-Ačiū, -kiek paraudo klastuolė, išgirdusi, kad buvo pavadinta geriausia šokių partnere. -Tai tavo dėka, taip gerai pasirodžiau.
Paraudusi ir nenorėdama, kad jos raudonį pamatytų vaikinas, Heidi bandė jį kažkaip paslėpti, tačiau to nelabai pavyko padaryti. Nusprendusi, kad tai nėra taip blogai ir šis tai tikriausiai jau pamatė, mergaitė liko stovėti, džiaugdamasi judviejų artumu. Pajutusi, kad yra apglėbiama kiek nustebo, nors dar prieš kelias minutes ir stovėjo salės viduryje, žvelgdami į vienas kito akis ir nenorėdami skirtis, tačiau tai vistiek buvo netikėta.
-Ačiū, -išgirdusi, kad žalumos akių savininkas, ją laiko nugalėtoja, pratarė jaunoji vampyrė. -Tačiau ar mes norim švęsti? -klausiamai sužiuro į Quentin. -Man, mūsų artumas, yra savotiška šventė.
Po šių sakinių, tamsiaplaukė dar labiau paraudo. Atrodė, kad po šokių, jos kūne vėl atsirado šiluma, o galbūt ji niekur ir nebuvo dingusi. O galbūt visi vampyrai, turi tokį dalyką, kuris jiems leidžia rausti, nesvarbu, kad jų kūne kraujo nesugebėsi rasti. Vienaip ar kitaip, po puotos atidarymo, kažkas viduje pasikeitė, kas nors klastuolei ir nebuvo aišku ar patiko, tačiau tikriausiai tai buvo geras dalykas. Taip pat Heidi ėmė jaustis daug ramiau ir net gi saugiau arti vaikino, atrodė, kad ji jaučia jam jausmus žymiai stipresnius, negu prieš kelias valandas, tačiau nelabai norėjo to sau pripažinti, bent ne dabar ir taip susigadinti vakaro. Juk jie buvo draugai, o draugai taip elgiasi ar ne? Mergaitė neįsivaizdavo, kaip elgiasi draugai, o ypač tokie, kaip jiedu. Tačiau nors kažkur giliai ir norėjo, kad šie taip nesielgtų, bet vienaip ar kitaip, vienintelis spėjimas, kurį šiuo metu, norėjo priimti jaunoji vampyrė, buvo tai, kad toks artumas yra normalus labai geriems bičiuliams.
-Nežinau, -grįžusi iš minčių ir suvirškinusi klausimą, atsakė tamsiaplaukė. -Norėtųsi didesnės ramumos, o taip pat ir kitiems, mūsų artumą yra sunku suvirškinti, -stebėdama vieną, juos stebinčią merginą, kurios akyse atsispindėjo pavydas, tęsė žalsvaakė, -tad manau, galime eiti ieškoti, ramesnės vietos šiam likusiam vakarui.
Vienintelis dalykas, kurio dabar norėjo klastuolė, buvo būti su jaunuoliu. Kadangi spėjo, kad grįžusi į bendrąjį kambarį ar bent trumpam atsiskyrusi nuo jo, būtų pasijautusi per daug vieniša ir liūdna, o mintys, apie į vampyrę paverstą mergaitę, nebūtų jos palikusios.
-
Danielis nudelbė akis į grindis.
-Nuoširdus rūpestis, princese,- sumurmėjo švilpis.
Kas jau kas, bet jis neįsivaizdavo tokio Christinos poelgio, ten iš tos nuostabos pro akis praleido švelnų kaip rožės žiedas raudonį ant grifiukės skruostų. Danielio antakiai šovė į viršų, net žandikaulis atvipo.
-Oh...na, ir tu...padarei...
Sumirksėjo kelis kartus. Merline, o dar ją įsivaizdavo išlepėle, nieko nemokančią padaryti! Christinos koja (pačios Christinos dėka) atrodė sveikutėlė ir švilpis lengviau atsiduso. Bet gal kiek susigėdo, kad taip jautriai sureagavo dėl šitokios nelaimės! Taip kartu ir pikta pasidarė burnoj. Ne, vyk šalin! Negalvok! Dar puota nesibaigė!
-Globėja?! - kažkas smogė širdin. Šviesią turkio užgožė citrinos geltona. Nė akimirkos suvokti, kokią nesąmonė galvojo apie Willy, nė akimirkos suprasti, kaip stipriai prašovė pro šalį. Globėja.
Prakeiktas, bet kartu ir palaimintas žodis. Kažkas turėjo nutikti baisaus, kad vaikas turėtų globėją. Tėtis, mama, teta, Kajus, Wrena, jis - jie visi turėjo savo gyvenimuose po globėją. Nužudytą arba gyvą, bet tave atstumūsį.
Danielius sumišo, sekundę veide sumėšavo pyktis, baimė ir skausmas. Bet tik akimirką.
-Oh, aš atsiprašau! Nežinojau! - linksmu balsu sušuko. Plaukų šaknys piktai nusidažė tamsiai žalia, tačiau šią žaibiškai užgniaužė alyvinė, sumišusi su geltona, spalva,- Gerai, turėsiu omeny!
Apsimetinėti nebuvo laiko ir buvo nutemptas į salės vidurį. O, vargutėliau!
-Ach..aš nežinau, ar mums pavyks...- suabejojo šis, neramiai dirsteldamas į susirinkusius hogvartsiečius. Vieni dar šoko, kiti šnekučiavosi,- Na, bet tebunie.
Įsivažiuoti į šokį buvo sunku, visokios mintys nedavė ramybės, bet, Švilpynės džiaugsmui, kūnas judėjo be jokių pastangų pagal muzikos ritmą. Žingsnis ten, žingsnis ten, pasisukti - vienu žodžiu, Danieliui gan sekėsi gerai. Galiausiai visiškai atsipalaidavęs, surizikavo pabūt džentemenu ir apsuko Christiną aplink jos ašį (na, na, na, žinoma, jei būtų vyresnis ir nutuoktų apie šokių meną daugiau nei apie vieną šokį, tai būtų pasielgęs daug "kiečiau").
Danielius įsišiepė. Jau nebesuprato, ar čia vis dar eksperimentas, ar statosi iš pykčių ir patyčių pamatų visapusiška (bet dar ne lygiavertė?) draugystė.
[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai (https://www.google.com/amp/s/aminoapps.com/c/harry-potter/amp/item/metamorphmagi/V2Tv_IPWkbGbnbdBjK2aplVY6KgQ4o)]
-
Iš tiesų, pradėti pirmai, princesei neišeidavo, visados turėdavo kas nors pokalbį pradėti pirmesnis už ją, taip pat, šiuo atveju, negalėjo pirma pradėti šokti. Darėsi vėl ne drąsu ir gal net šiek tiek drovu. Christina vis dar negalėjo suprasti kas jai darosi, tokia niekad nebūdavo, žmonėmis nepasitikėdavo ir nelabai elgdavosi "tikrai". Galbūt dėl to, jog ją tėvas mokino būti stipria, nors tai nebuvo gerai.
-Ei, dvidešimt trečia taisyklė "niekados nesakyk, jog kažkas nepavyks",- Mirktelėjo akimi ir šyptelėjo.- Galbūt ta taisyklė yra skirta kilniesiems, bet esu tikra, kad viskas pavyks. Ji kartojo žingsnius, kaip ir šokio partneris ir žinoma, žvilgtelėjo viena akimi į laikrodį.
-Keturi dvejetai,- Kiek nustebusi pasižiūrėjo.- Sugalvok norą, Etanai. Mergaitė visad kai pamatydavo keturis tokius pačius skaičius, sugalvodavo norą. Tokia būdavo jos tradicija, tai darydavo jau nuo septynių metų. Ji net nesusivokė, kodėl tai sako jam. Vau, tobulai šoka..
-Beje, kaip jautiesi? Tau nekeista, kad kažkaip... kaip čia pasakius, susidraugavom?- Paklausė, šiek tiek suabejodama ar reikėtų to klausti šiuo metu. Fenekų gerbėja, vėl gražiai apsisuko ir vos vėl nenukrito. Jei nukrisčiau šį kartą- mirčiau. Iš tiesų, buvo kiek keista, jog globėja neatėjo pasisveikinti ar kažkas panašaus, na tikriausiai buvo užsiėmusi savo reikalais. Su tuo reikėjo susitaikyti. Ji pasižiūrėjo ar gyvūnai vis dar vietoje, visgi buvo sunku pasitikėti savo pussesere, kuri buvo Christinos nuomone, kvaila, neatsakinga ir nerūpestinga. Ne kartą yra mačiusi kaip pas profesorę rankinėje buvo buteliukas "vitaminų". Taip pat, cigaretės ir alkoholis. Na bent jau negėrė tiek kiek dar kita pusseserė Veronica Spellman. Apžvelgusi berniuko plaukus, dar labiau susižavėjo. Keista spalva, bet įdomi.
-Žinai, jeigu būčiau tokia kaip tu,- Padarė trumpą pauzę ir tęsė.- Metamorfmagė, tai padaryčiau, kad būčiau rožinių plaukų! Arba raudonų? Arba ne, žalių! Mergaitės galvoje, ėjo vaizdai kaip atrodytų su tais plaukais, tikriausiai mokinei netiktų, bet apie rožinius plaukus svajojo jau nuo šešių metų. Bet deja, ji net nežinojo kaip yra būnama metamorfmagu, ar nuo prigimties, ar nuo dar kažko. Savęs, metamorfmage nelabai galėjo įsivaizduoti, bet tikriausiai jai be galo patiktų tokia galia, keisti ką tik nori ir, bet kada.
-
Vaikino ištartas patvirtinimas tik įtikino Cindy, kad šis tikrai sake tiesą, nemelavo ir jo jausmai buvo tikri, kas privertė švilpukę tik dar labiau džiaugtis ir dar plačiau laimingai šypsotis. Vaikino glėbys buvo šiltas, malonus ir saugus, buvo tiesiog malonu jame būti, o ši tobula akimirka, kuri kažkada taps tobulu ir smagiu atsiminimu, tik pridėjo prie to daugiau laimės.
- Aš vis dar negaliu pilnai patikėti, kad tau tikrai patinku, - prisipažino švilpė ir rankyte nusišluosčiusi kelias prieš tai iš akių pabėgusias laimės ašaras, nežymiai atsitraukusi nuo vaikino, pažvelgė į jo šiuo metu daug jausmų rodančias ir įtraukiančias akis. Tačiau pilnai atsitraukti nuo vaikino ši negalėjo. Visų pirma, tam trukdė tvirtos Ryan rankos, esančios ant jos liemens, o visų antra, ji ir pati to nenorėjo, šio glėbys buvo per daug malonus.
-Na, mano plaukai ir būtų išlikę ilgi, tačiau jie buvo nudeginti ir jų išgelbėti tikrai nebūtų pavykę, tad teko juos nukirpti, - droviai prisipažino mergina ir vėlgi nutraukusi akių kontaktą, švelniai padėjo galvą ant Ryan peties.
Ėjo sekundės, minutės, laikas bėgo, o Grant šio suskaičiuoti, negalėjo nenorėjo ir nė nesistengė. Ši akimirka buvo tobula ir ši buvo įsitikinusi, kad jos nesugadintų niekas, net joks kažkur skubintis, nieko nelaukiantis laikas. Kurį laiką tarp jaunuolių tvyravo tyla, tačiau ji buvo pakankamai maloni, tokia maloni, kokia dar niekad nebuvo. Tačiau tyla ilgai nesitęsė. Ją nutraukė merginai jausmus jaučiantis vaikinas, kuris pasiūlė šiai pašokti. Kiek nustebęs žvilgsnis susirado Jones žvilgsnį, o į Cindy atmintį šovė atsiminimai, kaip vaikinas žiauriai sužeistas buvo per paskutinę užduotį.
-Ryan, mielai su tavim pašokčiau, bet nemanau, kad tai yra pati geriausia mintis. Tu sužeistas, nenoriu, kad tau skaudėtų, - rūpestingai tarė švilpukė ir tikėjosi, kad vaikinas nesupyks. Ne, tikrai nebuvo taip, kad ši nenorėjo šokti. Ši net labai norėjo šokti su vaikinu, kuriam jaučią šiltus jausmus, tačiau tikrai nenorėjo, kad šis kęstų skausmą vien dėl to, kad pašoktų su ja.
Pasirodo, kad taip greit visos gerosios vakaro žinios nesibaigė, kadangi atėjo laikas paskelbti čempionus. Žinoma, organizatoriai negailestingai, patys mėgaudamiesi tuo ir džiaugdamiesi matydami kenčiančius ir rezultatų nesulaukiančius burtininkus, tempė laiką. Šį kartą laikas bėgo be galo lėtai, o salėje visi buvo užgniaužę kvapą ir laukė rezultatų. Na, nevisi. Buvo vienas kitas mokinys, kuris nesidomėdamas rezultatais švarino vaišių stalą ir domėjosi tik skaniausiais patiekalais, tačiau tai niekam ir netrukdė. Galiausiai baigdami savo kankinimo laikotarpį, šie paskelbė nugalėtoją ir tamsiaplaukės veidą nušvietė dar platesnė šypsena.
-Ryan, tu laimėjai! Tau pavyko! – netvardydama džiaugsmo kalbėjo ir be galo plačiai šypsojosi, - manau, kad turėtum nueiti atsiimti taurę. Visi tavęs laukia, Ryan. Nebijok, aš būsiu čia ir niekur nepabėgsiu.
-
Danielis beviltiškai papurtė galvą. Kiek iš viso yra tų taisyklių?
Darsyk apsuko Christiną.
-Mmhm...- tokiais keturiais dvejetais ir kita panašia velniava netikėjo, todėl ir neketino pagalvoti, tačiau,- Christina, vadink mane Danieliumi,- šyptelėjo nedrąsiai,- Čia mano tikras vardas.
Tada kiek sutriko.
-Ach....-Draugystė? Ar tai tiesiog taika?- Neįsivaizduoju. Tiesiog, dar apsimetęs esu. Žinai, tas miško pakraštys ir visa kita...- atlaidžiai šyptelėjo, tarsi, "klausyk, dabar galėčiau išrėžti dviejų valandų monologą, kaip aš dvejoju, bet nenoriu sugriauti šventiškos nuotaikos ir šitą mūsų pradžią."- O tu kaip? - paklausė šios, ignoruodamas anksčiau sužinotą kažkokią aštuonioliktą taisyklę.
Akies krašteliu stebėti aplinkinius darėsi nuobodu. Ir šokti taip pat. Mintys pynėsi viena į kitą, gimė naujos idėjos. O kur dabar Arabela? - lyg iš gilios dūmėtos praeities išniro prisiminimas, bet Danielis mąstė toliau.
-Rožinė?! - siaubas apėmė Danielio veidą. Pati nemėgstamiausia, neapkenčiamiausia spalva! - Tada reiškia visą laiką sirgtum. Jei raudona, tai pikta, o žalia - rimta,- vyptelėjo šelmiškai,- aišku, jei viską žiūrėtum iš jausmų pusės. Bet kodėl tau reikia būti metamorfmage? Tau tereikia išmokti transfigūracinį burtažodį Colovaria ir tavo svajonės išpildytos! Patikėk, išmokti burtažodį yra daug lengviau negu būti metamorfmagu.
Su keletu šokių žingsnių, Danielis pagaliau apsisprendė. Taip, skaudančios kojos irgi prisidėjo prie nutarimo.
-Klausyk, einam? Galėtume rasti vietą ir ten ramiai pasikalbėti,- sumurmėjo, pastebėdamas, kad kai kurie hogiečiai elgėsi šiek tiek kitaip. Gal mąstė apie pasitraukimą iš puotos? Kas bebūtų buvę, Danielis vis vien norėjo nieko nematomas pasikalbėti su Christina, gal net šį tą išsiaiškinti.
-
Tokios reakcijos iš šokio partnerio nesitikėjo. Princesės manymu, rožinė buvo pati gražiausia ir mieliausia spalva, na žinoma, pirmoje visad buvo raudona, bet rožinė taip pat labai patiko.
-O kas? Negerai?- Paklausė, išgirdusi tokią reakciją.- S.. Sirgčiau? Negali būt, rožinė yra džiaugsminga spalva, man kažkada motina pasakojo, kad rožinė reiškia gėrį.- Paprieštaravo ji. Ji toliau klausėsi Danielio ir bandė kuo daugiau sužinoti apie metamorfmagystę, ši galia, mergaitei pasirodė pernelyg įdomi.
-Raudona, pikta? Aaaa, gal čia dėl to, nes reiškia velnią?-Paklausė šiek tiek nusijuokdama. Ji vis klausėsi jo ir geriau apgalvojusi, nusprendė, kad nelabai norėtų būti metamorfmage, jai buvo gerai ir taip, būti paprasta burtininke, o žiobarų pasaulyje, kilnia princese.
-Supranti, aš labai dažnai užmirštu burtažodžius, o transfiguracijos tiesą sakant... visiškai nemoku.- Atvirai tarė krikščionė. Mergaitė jau buvo šiek tiek pavargusi, nors ir miego dar nesinorėjo, norėjosi prigulti arba prisėsti ir pailsėti.
-Man kažkaip baisu dėl mano fenekų... ta prasme, mano turtai prie tetos Žanos, ir kažkada aš iš jos buvau pavogusi Debesėlį, bijau, kad ji gali atkeršyti, arba dar blogiau, pusseserė kažkur nueis, tetulė Žana numos ranka ir išeis, mano fenekai be priežiūros dingsta,- Išsipasakojo jam, princesė, truputį drebėdama. Na, bent jau čia nėra knisių ar dar kažkokio anties snapo dramblio, nes fenekai tikrai nebeegzistuotų..
-O taip, einame, šiek tiek pavargau..- Visiškai sutiko su juo ir nustojo šokti.- Apie ką kalbėsim?- Šyptelėdama paklausė. O, kaip tik dar atsigersiu kokio gėrimo.. Šitiek šokdama, tikrai ištroško. Christina pradėjo eiti link dvejų kėdžių, kurios randėsi šalia mažo staliuko, ant kurio buvo taip pat vaišių. Girdėjosi balsai, jog laimėjo švilpis. Mergaitė sekundei pakėlė antakius ir šiek tiek pasididžiavo, nes klastunyno ne itin mėgo. Ech, vis tiek jei dalyvaučiau burtų trikovės turnyre, be abejonių laimėčiau aš. Mokinė jau sėdėjo ant kėdės ir tikėjosi, jog ir Danielis prisės šalia. Garbanė pasiėmė kažkokio gėrimo, kuriame buvo kažkokie milteliai ir ruošėsi gerti. Pala, čia kartais ne Sabrinos gėrimas? Sumaišytas su narkot.... ne, negersiu. Apie tai prisimindama, patraukė gėrimą toliau ir įdėmiai ruošėsi klausyti draugo.
-Pasakok,- Įsišiepė ir vis nekantraudama laukė.
-
Danielius atlaidžiau gūžtelėjo pečiais.
-Niekuo negaliu pakeist. Tokia jau tiesa. Nors tiesą sakant, pats nežinau, kodėl tam tikros spalvos reiškia tam tikrą jausmą. Pavyzdžiui, maniau, kad visi geltonos spalvos atspalviai reikš pozityvumą, bet pastelinė geltona rodo kerštą, o citrininė geltona - sutrikimą. Aš iš viso maniau, kad raudona reikš drąsą, bet ne, drąsa - šviesiai raudonai oranžinė.- šyptelėjo. Kaip buvo keista! Tai buvo pirmas kartas, kai su kitu kalbasi apie metamorfmagystę, kai apytikriai prieš tris metus pergyveno, kad bus kitų dėmesio auka, visi bandys įminti spalvų reikšmes...o dabar, pats laisvai sako! Nieko neverčiamas!
-Oh,- nustebo šviesiai turkios spalvos plaukų savininkas. Ne visi taip grsužė mokslus, kaip tu.- Tada nekokie reikalai.
Pala, ar mes kada dirbom kartu pamokoje? Merline, visiškai užmiršau! Giliai širdyje suvirpėjo noras pačią Christiną pamokyti keletos kerų. Bet sudvejojo. Ar suspės? Mokinosi kaip visada - daugiau nei reikia, o dar pradėjo svajoti apie magizoologo darbą, kažkur praktiškai išbandyti (Ar nebūtų visai puiku užkalbinti Ryan ir paprašyti tapti jo asistentu?). Todėl nusprendė apie pagalbą kol kas nutylėti. Gal kitais mokslo metais darbų sumažės, nes pirmame kurse pradėjo vėl peržvelginėti antro kurso programą?
-Tai tiesiog pasiimk ir viskas. Problema išspręsta,- patarė švilpis, nueidamas kartu su Christina prie vaiškų stalų,- Aš galiu palaukti, kol juos pasiimsi.
O tu nepamiršk, grįžęs užsižymėti pagalbos idėjos.
-Ar tau patinka magiški gyvūnai?- iš karto užklausė, vos klestelėjo šalimais ant kėdės.
-
Taip ir nutarė, nubėgti prie fenekų, juos pasiimti ir grįžti pas Danielį.
-Lauksi manęs,- Šiek tiek įsakė.- Ir niekur nepabėk,- Dar kartą įsakė ir nuėjo toliau nuo vaišių stalo. Savo mažylių be galo pasiilgo, turėjo jiems daug ką papasakoti, norėjosi šią akimirką juos tiesiog paglostyti ir stipriai apsikabinti. O va Sabrinos ir Žanos, baisiai nenorėjo matyti ir prisiminti. Ši pribėgo prie jų, ir kaip ir planavo, apsikabino Bubnį ir Mailą.
-Kaip aš jūsų pasiilgau!- Šiek tiek per jautriai sureagavusi, laikė du fenekus prie savęs. Su Žana ir Sabrina net nesiruošė kalbėtis, o tik pasiimti savo brangenybes ir grįžti atgal. Tačiau vis tiek, šioje vietoje pradėjo bendrauti su fenekais.
-Kaip jums sekėsi? Aš tai... šokau su vienu vaikinu, buvau šiek tiek nukritusi, einame, susipažinsite su juo,- Pasiėmė fenekus ant rankų ir greitai pradėjo neštis juos atgal. Kokie sunkūs, gi neduodu aš jums daug valgyt.. Grįžusi, šyptelėjo ir padėjo fenekus ant žemės.
-Danieli, čia Maila, o čia Bubnys,- Supažindino jį, su savo augintiniais. Garbanė taip pat, vis laukė kol prasidės pokalbis. Tiesą sakant, klausimas šiek tiek nustebino Christiną, nes nelabai suprato ar jis tinkamas šiuo metu.
-Nu žiūrint kokie...- Sumurmėjo, prisimindama knisių.- Pavyzdžiui, man patinka kniubučiai, dar patinka drakonai, bet tarkim knisiai... aš tiesiog gaunu traumą kai pamatau, kažkada draugė limuzine išsitraukė savo kažkokią Knysliukę, o aš kaip staugt pradėjau, galvojau, kad numirsiu ir dar prieš pat akis kišo, jo... žiauru, nu ir gi kodėl paklausei?- Įsišiepė, sau leisdama pažeisti aštuonioliktą taisyklę. Fenekai mielai klausėsi šeimininkės ir akytėmis žvilgčiojo į nematytą, o gal matytą, žmogų. Bubnys buvo labai jautrus, tad šiek tiek sucypė. Christina perbraukė pirštu per švelnų, oranžinį kailiuką, bandydama jį nuraminti.
-Beje, ką reiškia violetinė spalva?- Susidomėjo, atsiminusi, jog savo spintoje turi daugiau nei dvidešimt drabužių violetinių.
-
Baisiosios kovos jau praeity. Abu čempionai gali didžiuotis, jog puikiai (o gal jie save vertina kitaip? Nors šiandien čia svarbiausias ne jų pačių vertinimas, o komisijos ir teisėjų) įveikė visas tris mirtinai pavojingas ir kosmiškai sudėtingas užduotis bei šiandien yra sveiki ir gyvi. Visi atlikti veiksmai jau atlikti, viskas praeity, nieko jau nebepakeisi, dabar lieka tik laukti teisėjų vertinimo rezultatų ir nebesijaudinant linksmintis iškilmingoje Burtų Trikovės turnyro uždarymo puotoje. Žinoma, į ją buvo kviečiami visi Hogvartso gyventojai, ne tik čempionai. Visi visi - nuo mažiukų pirmakursių iki suaugusių Hogvartso profesorių - buvo pakviesti į puotą, vykstančią Didžiojoje salėje. Išsidabinę puošniais kostiumais ir dailiomis suknelėmis, berniukai ir mergaitės traukė į Uždarymo šventę. Tiek daug buvo atkentėta ir įveikta, jog dabar tikrai metas atšvęsti. Susikibę poromis, kurių ieškodami kai kurie jautėsi tarsi atlikinėdami vieną iš trijų užduočių, šį vakarą jie traukė į Didžiąją salę šokti, vaišintis, linksmintis ir, svarbiausia, sulaukti akimirkos, kuomet teisėjai paskelbs Burtų Trikovės turnyto nugalėtoją!
-
Kartais tai, kad esi žiobariškų tėvų (ir dar pasiturinčių) vaikas, tau eina į naudą. Nedalyvavo trikovės turnyre tik todėl, kad jai nepatiko jos koledžo vadovė, tačiau baliuje pažybėti tai galima tikrai. Apsirengusi mergina buvo baltą suknelę ir juodus aukštakulnius, nemirtingą klasiką (https://i.pinimg.com/564x/cf/f7/01/cff701a5ff9ed4314fd1d439ea04422a.jpg). Šiandien dar savo poros nematė, tad atėjo viena, tikėdamasi čia ją(porą) sutikti. Žmonių buvo mažiau nei ryžaplaukė manė, kad bus. Turbūt ne kiekvienas turi puošnius rūbus, skirtus tokiems pasibuvojimams net mokyklos ribose. Crawford atsiduso negalėdama pastebėti to vieno pažįstamo veido, kuris turės su ja šiandien šokti. Na, tiksliau Arisa jam tiesiog sutrips kojas, bet tam žmogui nebūtina to žinoti. Pasiėmusi išgerti, varnanagė nuėjo gilin į didžiosios salės teritoriją, žvalgydamasi.
-
Alanas jautėsi kvailokai. Tripinėjo prie durų ir laukė Dori, kuri vėlavo. Nervinosi, nes nekentė šokti. Nemokėjo. Šokiai tiesiog buvo ne jam. Bet gal Dori pasigailės manęs ir nevers kvailai trypčioti pagal muziką. Jei ji iš viso ateis. Alanas norėjo mauti iš čia kur nors į salės gilumą. Bet stovėjo ir laukė merginos.
Nereikėjo ir sakyti, kaip džiaugėsi dėl to, kad ji sutiko eiti kartu į šitą kvailą puotą. Puota jam nepatiko, bet kad ten bus su Dori tai labai kėlė ūpą.
Vaikinukas persibraukė ranka plaukus, norėjo juos suguldyti, kad neatrodytų toks išsitaršęs. Šiandien visaip bandė ką nors su jais padaryti, bet jie kaip styrojo, taip styrojo jam nepaklusdami. Todėl metė tą užsiėmimą.
Vilkėjo baisiai nepatogius drabužius. Tiesiog jie jį varžė. Alanas buvo pratęs prie savo džinsų ir džemperių arba apsiaustų su talpiomis kišenėmis, kuriose buvo galima laikyti visokius reikalingus daiktus. Tokius kaip šunų skanėstai, saulėgrąžos ar riešutai žiurkiukui ar voverei. O dabar vilkėjo tamsų kostiumą, su kuriuo jautėsi nei šiaip, nei taip. Daug ištaigingų drabužių savo lagamine ir neturėjo. Galėjo rinktis iš to, ką dabar vilkėjo ir iš puošnios mantijos, kuri dar labiau nepatiko.
Taigi stovėjo ir žvelgė į šurmuliuojančius mokinius. Ir laukė Dori. Greičiau, noriu nykti iš čia. Bandė ją prisišaukti.
-
Jau buvo laikas. Tačiau Dori privalėjo susitvarkyti su savo šukuosena, nes magijos pagalba jai, deja, kažkodėl to padaryti nepavyko. Plaukai buvo sugarbanoti, bet garbanos tiesiog akyse leidosi. Tad Mendel pasiskolino iš vienos merginos žiobariško plaukų lako ir juo apsipurškė galvą.
Suknelės ji, aišku, irgi neturėjo. Teko ir ją skolintis. Suknelė buvo nepaprastai graži, tačiau kaip ketvirtakursei - įžūloka. Juoda, blizganti, ilga, bet su siaubingai gilia iškirpte. Dori bateliai - irgi pasiskolinti juodi aukštakulniai. Gražus makiažas, kurį padarė viena septintakursė klastuolė. Auskariukai veide buvo įsegti kuo mažesni. Tarsi po mažą blizgantį taškelį.
Taip, Dori atrodė gražiai, bet ji išsigando. Pažiūrėjus į veidrodį vaizdelis buvo toks, tarsi ji būtų kokia šeštakursė. O jeigu dabar atrodys vyresnė už Alaną? O jeigu ji jam nepatiks?
Tačiau dingti nebuvo kur. Mergina pasitepė riešus ir kaklą Sakuros dovanotu greipfrutų eteriniu aliejumi. Pasiemė dailią delninę, į kurią įsidėjo tik burtų lazdelę. Bent jau delninė buvo jos. Ir jau pėdino salės link. Jautėsi nepaprastai keistai, tačiau gražiai.
Prie durų Mendel pamatė laukiantį Alaną. Širdis į kulnus nusirito. Jis buvo toks gražus! Su kostiumu. Koks aukštas, eilinį kartą pagalvojo mergina. Tikrai neatrodys už mane jaunesnis. Besidaužančia širdimi Dori priėjo prie Alano.
- Labas vakaras, - kaip jai, neįprastai droviai tarė. - Na, ką, eisime pašokti? - paklausė, tačiau atsakymo nelaukė.
Įsikibo Alanui į parankę ir nusivedė jį į šokių aikštelę. Grojo pakankamai lėta muzika, šokantys buvo susikibę rankomis arba apsikabinę. Tačiau Dori kažkaip susigėdo ir nedrįso imtis iniciatyvos.
-
Prabėgo dar truputis laiko. Ir pagaliau jis pamatė ateinančią merginą. O viešpatėliau, kai ją pamatė tai pasijuto visišku mažvaikiu. Atrodė ji žavingai, bet ir tokia nepažįstama.
- Labas vakaras. - Atsakė jis kažkokiu pažemėjusiu balsu. Dievuliau, jie niekada taip nesisveikina. Bet ne esmė. Laukė kur kas baisesnis dalykas. Apsikvailinimas šokių aikštelėje.
Alanas visą gyvenimą prisimins tą jausmą, kai buvo vedamas į šokių aikštelę. Būtent taip ir atrodė, ne jis, o ji vedė jį ten. Juk dvare dažnai vyksta pokyliai, kas tau dabar yra? Užtai ir nebūnu tuose pokyliuose, man ten nepatinka. Lipti į medį ieškoti retų paukščių lizdų yra kur kas paprasčiau nei šokti. O be to šokti ne su bet kuo, o su Dori. Jis norėjo, kad jai būtų smagu ir tai vertė dar labiau nervintis.
Nors vilkėjo gražiais drabužiais jautėsi visai ne savo vietoje. Vargeli, mano tėvas net dėvėdamas apiplyšusiais skudurais atrodytų kaip elegancijos įsikunijymas. Štai tokios mintys virė galvoje tuo metu, kai jie skynėsi kelią ten, kur šoko kiti.
Nežinia ar visas tas jaudulys, ar tokia pasikeitusi Dori išvaizda surakino jam liežuvį. Taigi kol kas nepratarė nei žodžio.
Muzika ačiū dievui grojo lėta. Todėl net jo gebėjimams čia neturėjo būti sunkumų. Jie sustojo. Dori regis kažko laukė. Ji nori šokti, tas aišku, ir reikia pradėti. Taigi jis atsargiai ją apkabino ir ėmė suktis lėtu tempu. Į galvą pradėjo lįsti mintys ar ir jo tėvas kadaise taip nervinosi per panašų mokyklinį balių. Ar kvietė mamą pašokti? Ar jam buvo kilę tokių minčių, kokios dabar nedavė ramybės Alanui.
-
Ilgai laukti neteko - Alanas Dori apkabino ir pradėjo šokį. Išsišiepusi keturiolikmetė uždėjo draugui rankas ant pečių ir štai, jiedu jau sukosi lėtu ritmu. Bešokdama mergina žvalgėsi ir po salę. Žvakių jaukumas ir jų sukurta prieblanda kūrė labai malonią atmosferą, tačiau tų visokių pavasariškų dekoracijų, klastuolės nuomone, galėjo ir nebūti.
Mergina nežinojo, ar jai patiko šokti. Pati šventės atmosfera - ji tikrai buvo šauni. Tačiau Mendel jautėsi šiek tiek kvailai sukdamasi ratukais, o ir tie bateliai buvo siaubingai nepatogūs, mat Dori nemokėjo vaikščioti su aukštakulniais ir, regis, jie pradėjo trinti mažuosius kojų pirštelius. Gerai, kad muzika lėta, pagalvojo ketvirtakursė. Galbūt vakarėliui įsišėlus ir grojant greitai muzikai, šokant kompanijoje, tuos batelius mergina galės nusiauti.
Alanas atrodė kažkoks pasimetęs, tad Dori paklausė:
- Kas yra? Viskas gerai? - tonas buvo draugiškas.
Bešokant į juodu atsirenkė kažkoks idiotas.
- Žiūrėk, ką darai, asile, - jau persimainiusiu tonu rėžė panašaus amžiaus vaikinui. - Jeigu nemoki šokti, eik sėst ant kėdės.
Tuomet paauglė ir vėl atsisuko į Alaną, nusišypsojo jam ir šoko toliau.
-
Sakura tiesiog įplaukė į salę, kurioje vyko šventė. Mergina nelabai suprato Burtų trikovės turnyro esmės ir nesidomėjo, kas ten vyko, mat tai atrodė siaubingai baisu. Jeigu čempionai būtų dalyvavę dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kad ko nors išmoktų, tuomet šis renginys dar turėtų prasmę. Tačiau kiek šviesiaplaukė suprato, labiausiai jie kovojo dėl garbės.
Baltapūkė buvo apsirengusi ilgą lininę baltą suknelę ir daugiau nieko su savimi neturėjo. Net burtų lazdelę paliko Varno Nage, mat norėjo, kad rankos būtų visiškai laisvos, o pečių netrikdytų jos vienas iš nertų arba megztų rankinukų. Žinoma, kad strazdanės kojos buvo visiškai basos. Nuo ilgaplaukės šiandien atsidavė gerokai per stipriu gėlių aromatu. Galėjai pajausti ir rožę, ir jazminus, ir kvapiąją kanangą, o gal ir dar ką nors.
Sakura nuėjo į šokių aikštelę ir užsimerkusi ėmė suktis po ją ratu išskėtusi rankas į tolį.
-
Nieko jis nematė, nei dekoracijų, nei žmonių nieko. Jei vėliau kas paklaustų kaip gi praėjo pirmasis mokyklos balius tai jis pasakytų, kad jaudulingai. Jei yra toks žodis.
Kažkoks vargšelis atsitrenkė į juos. Matyt toks pat kaip ir aš. Nesusipratėlis. Pamanė vaikinukas. Dori jį aprėkė, o Alanas palydėjo supratimo kupinu žvilgsniu.
- O taip, viskas kuo puikiausiai. - Kiek per džiugiai pasakė vaikinas.
Kai jau pagaliau aprimo, net sugebėjo pradėti šypsotis, gal net įsijautė į muziką, ji ėmė ir nutilo. O tada užgrojo kur kas greitesnė.
- Gal norėtum atsigerti? - Paklausė, nes dabar jo gebėjimai jau buvo viršyti. Čia jau reikėjo kur kas daugiau miklumo. Sutik. Tada galėčiau ilgai ieškoti vietos prisėsti, paskui kol atneščiau gėrimus. Tai ir ta kvaila daina pasibaigtų. Galvojo.
-
Alanas patikino, kad viskas puiku ir šią akimirką atrodė iš tiesų laimingas. Tai paskatino Dori dar labiau šypsotis ir, nepaisydama tų trinančių kojų pirštus batelių, ji ir toliau džiaugsmingai šoko. Netrukus muzika ėmė keistis į greitesnę ir Dori pradėjo judėti energingiau.
- Atsigerti? - nustebo Dori. - Alanai, bet juk mes nei neapšilome! - nusijuokė keturiolikmetė. - Nagi, nebūk kaip koks senolis! - draugiškai ragino grifą tęsti ir švelniai kumštelėjo jam į petį.
Ne, atsigers jie paskui, o dabar metas linksmintis. Grojant greitesnei muzikai Dori atsitraukė nuo Alano ir paėmė jo rankas, ėmė kur kas jaunatviškiau šokti. Buvo smagu, Mendel atsipalaidavo ir pagaliau pavyko nuvyti mintis nuo nežinios, kuri laukė artėjant vasarai.
-
Deja Deja, bet niekas neketino klausyti jo maldų ir teko likti šokių aikštelėje. Ot įkliuvau... Bet kita vertus niekas nevertė manęs sumąstyti čia atsibelsti. Pagalvojo.
Dabar jau jie laikėsi už rankų. Muzika grojo greita, verčianti pajudėti. Dievai žino kodėl, gal dėl to, kad jai lengvai ėjosi šokti. O gal jis nebuvo toks siaubingas šokėjas kokiu save įsivaizdavo. Įsisuko jie smagiai. Ir po kurio laiko raudonplaukis pamiršo visas tas mintis persekiojusias tiek laiko. Dabar jau vaikinukas ėmė išties šypsotis. Na, šokiai jam nebuvo labai prie širdies, nebuvo kažkas, dėl ko jis šokinėtų iš laimės. Bet vis tiek buvo visai smagu. Kartą per metus galima. Pagalvojo.
Dabar jau jis pagaliau pastebėjo kaip gražiai išpuošta didžioji salė. Ir kiek čia daug jaunimo. Tą dainą pakeitė kita. Irgi tokia pat veržli.
-
Regis, Alanas vis labiau atsipalaidavo šokdamas. Jie šėlo kelias dainas iš eilės, o tie prakeikti bateliai vis labiau trynė. Kai pasibaigė jau nežinia kelinta daina, visa sušilusi, sekundėlę atsikvėpusi Dori tarė:
- Na, dabar tai jau galime eiti atsigerti, - ir nusitempė Alaną prie vieno iš apvalių laisvų staliukų.
Šiaip jau klastuolė visada ieškodavo atokesnės vietos, bet šį kartą pasirinko stalelį kone pačiame centre. Ji įpylė kažkokio raudono marmalo ir sau, ir Alanui.
- Tik nesakyk, kad čia vyšnių kompotas, - pasakė paragavusi.
Mintimis grįžo į vaikystę, kai jai gal būnant septynerių ar aštuonerių metų ta žiobarė, kurią ji trylika metų laikė savo mama, vasarą virdavo vyšnių kompotą. Dori net užsinorėjo paimti ir nuvykti pas tuos žmones, išrėžti į akis jiems daug bjaurių dalykų. Rugsėjo pirmąją bus dveji metai, kai ji jų nematė.
Nustūmusi tą kompotą šalin Dori stengėsi taip pat nustumti ir prisiminimus. Įtarė, kad Alanas pastebės, jog kažkas negerai, todėl pasistengė užbėgti už akių.
- Suknisti bateliai, - prabilo. - Siaubingai nutrynė, - mergina nusiovė juos ir pasičiupinėjo pritrintas pūsles.
-
Ryan'as vėlavo į Burtų trikovės turnyro puotą. Vėlavo nebepriežasties. Vėlavo todėl, kad nerado ką apsirengti, jog atrodytų oficialiai. Galiausiai nusprendė apsivilkti juodus marškinius ir juodas kostiumines kelnes, bei juodus batus. Jones pavardės savininkas nenorėjo išsiskirti, bet ir nenorėjo atrodyti per daug neišskirtinai. Norėjo, jog atrodytų gerai, tad rasti aukso viduriuką buvo sunkoka.
Tačiau galiausiai viduriukas visgi buvo surastas ir šviesiai rudų plaukų savininkas kiek vėluodamas atėjo į puotą. Jo veide vis tik žaidė šypsenėlė, kadangi džiaugėsi vaikinas, jog išgyveno visas tris užduotis. Tiesa, jam šiek tiek skaudėjo vietas kur nušalo, o ir granianą gydyti reikėjo ilgai, bet buvo verta tai patirti.
Vaikinas atėjo vienas, kadangi jokio vaikino ar merginos nerado. Tikėjosi, kad puotoje susitiks ką nors. Galiausiai pamatė vienišą merginą juoda suknele ir priėjo prie jos.
- Panele, ar norėtumėte su manimi pašokti? - paklausė ištiesdamas ranką.
-
Taigi jie prašoko iš tiesų pakankamai laiko. Buvo visai smagu, gal nelabai įprasta, bet smagu.
Galop nuėjo sėstis. Alanas būtų pasirinkęs staliuką kur nors kampe, ten būtų jaukiau kalbėtis. Bet jie atsisėdo pačiam šurmulyje. Jau spėjo ir ištrokšti, tai mielai paėmė jam pastūmėtą stiklinę. Vyšnių kompotas. Še tau kad nori, tas Hogvartsas visada sugeba nustebinti. Pagalvojo.
Pastebėjo kažkokią liūdnoka išraišką Dori veide. Norėjo klausti ar kas negerai, bet ji pati pasakė.
- Tai pailsink kojas. - Pasakė jai.
- Praverstų tau dabar basomis pasibastyti po pievą. O ką, tau nepatinka šitas kompotas? Čia yra ir apelsinų sulčių nori? - Pastebėjo jų ąsotį stovintį čia pat ant staliuko.
Pagaliau Alanas Senkleris atgavo žemę po kojomis ir kalbėjimo dovaną. Viskas regis klostėsi neblogai ir dabar jau jautėsi visai patenkintas, kad jie yra šioje šventėje.
-
Erka į pobuvį atėjo viena. Šokti ji nesiruošė, o ir atėjo visiškai nepasipuošusi. Ji neturėjo šventiškų drabužių, o ir paprastų suknelių ji nekentė. Jai buvo svarbu, kad būtų patogu, o ne gražu. O tuo labiau, ji buvo pasiruošusi trenkti tam, kuris prisikabins dėl jos aprangos. Netikėtai violetinplaukė pamatė Dori. Tiesa prie jos sėdėjo ir Alanas, bet ji vis tiek priėjo prie jų bei atsisėdo šalia.
- Sveiki, - tarė ir pamatė, kad Dori nusiėmė batelius. - Dori, kažkas blogai bateliams?
Ji atėjusi matė, kad jie šoko. Jai tai pasirodė gražu. Pati šokti nemokėjo, todėl jai tai buvo tikrai labai gražu.
- Be to, jūs labai gražiai šokot, - tarė, bet pasakyti, kad šokti nemoka nenorėjo, nes čia buvo daug žmonių ir tikrai ne tik Alanas su Dori galėjo išgirsti.
-
Sakurai muzika dar vis nebuvo įprastas dalykas. Jai patiko, tačiau tik lėtesnės melodijos. Greitesnės rėždavo per ausis. Tad kai muzika ėmė greitėti, mėlynakė pasitraukė toliau į šalį, o galiausiai atsidūrė ant kėdės prie atokesnio stalelio. Šurmulio buvo per daug. Šviesiaplaukei patiko žmonės, tačiau visas tas klegesys ir garsai po truputį ėmė varginti.
Ji stebėjo mokinius, dairėsi kokio pažįstamo veido, kol galiausiai pamatė porą iš pasakos - Dori ir Alaną. Pašokę jiedu nuėjo prisėsti. Strazdanė matė, kaip Dori nustūmė gėrimą. Netrukus šalia jų atsirado dar viena mokinė, kurios baltapūkė nepažinojo. Pasiryžusi pabendrauti varnanagė pakilo ir priėjo prie jų stalelio.
- Labas, - pasisveikino su visais. - Kas čia? - pažiūrėjo į asotį su kompotu. - Ar čia kompotas? Gali būti bruknių, spanguolių ar vyšnių, - ėmė svarstyti.
Netrukus Sakura pradėjo neįprastai elgtis: uostyti ąsočio turinį bei nustumtą Dori stiklinę.
- Vyšnios, - pasakė ji. - Veikiausiai bus cukraus. Tad negeriama. Gerai, kad atsisakei to, - pasakė ji Dori. - Šitas, beje, irgi nuodingas, - pažiūrėjo į apelsinų sulčių asotį. - Aš esu Sakura Levins, - prisistatė ji merginai violetiniais plaukais. - Mokausi Varno Nage, - nusišypsojo. – O jūs tikrai nuostabi pora, iš tiesų kaip iš pasakos! - žvilgtelėjo į Dori, o paskui į Alaną.
Įdėmiau įsižiūrėjusi į bendramokslius keturiolikmetė pastebėjo, kad Dori neavi batų.
- O ką aš sakiau! Juk be jų daug patogiau, ar ne? Šaunuolė, Dori! Ir dar, aš jaučiu, kad tu kvepi greipfrutais. Ak, nuostabu! - džiaugėsi, kad klastuolė naudojasi jos dovana.
-
- Manau, kad labiausiai man praverstų pleistras, - nusijuokė. - Nieko. Išgyvensiu. Nemėgstu vyšnių kompoto, - pasakė. - Noriu, - atsakė į klausimą dėl apelsinų sulčių ir jų įsipylė.
Tas komponas buvo žymiai skanesnis už sultis, tačiau gerti senų prisiminimų ketvirtakursei visai nesinorėjo.
Netrukus Dori pamatė prie jų stalelio ateinant Erką. Ji nebuvo pasipuošusi, tačiau tai Mendel nestebino, mat kiek ji pažinojo Erką, tai jai būdavo visiškai vienodai, ką apie ją galvoja kiti. Erkai artėjant mergina šiek tiek nusigando. Ji žinojo, kad juodu su Alanu nesutaria. Kaip reikės rasti aukso viduriuką?
Tačiau Dori nustebimui Erka buvo maloni ne tik su ja, bet ir su Alanu. Iškart tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
- Labas. Taip, visiškai nevykę bateliai, - atsiduso. - Nutrynė pirštus.
Bendrakoledžei pagyrus Dori ir Alano šokį Mendel pasijuto taip, tarsi būtų buvusi stebima, tačiau, žinoma, tas pagyrimas paglostė jai savimeilę.
- Ačiū, - šyptelėjo. - Kaip tavo tatuiruotė? Maniškė dar laiko, bet jau pradeda nusitrinti, - pažiūrėjo į piranijos paveikslėlį.
Buvo smagu, kad prie jų priėjo Erka. Galbūt bus proga sutaikyti ją ir Alaną? Gal jie kada galėtų nuveikti ką nors trise?
Tačiau visas smagumas per sekundėlę dingo, kai Dori pamatė prie jų stalelio artėjant dar vieną žmogų. Šį kartą tai buvo basakojė. Žinoma, pasidarė neramu, kad tik ji neprasitartų apie pelę.
- Sveika, - be didelio ūpo pasisveikino su ja klastuolė.
Sakurai ėmus uostyti kompotą Dori vos sulaikė prunkštelėjimą ir laidė žvilgsnius tai į Alaną, tai į Erką tarsi norėdama nebyliai pasakyti, kad jau čia tai tikra keistuolė. Tai keistuolei pasakius, kad apelsinų sultys nuodingos, klastuolė specialiai atsigėrė kuo didesnį jų gurkšnį.
Žinoma, kad tai buvo dar ne viskas. Basakojė pavadino Dori ir Alaną pora. Kaip iš pasakos. Kažkada jau buvo tai sakiusi.
- Mes ne pora, - atrėžė Dori.
Tikrai, po velnių, jie nebuvo pora ir Mendel jau ėmė abejoti, ar kada nors bus. Atrodė, kad Alanas ją buvo įsižiūrėjęs praeitais metais, juk jo giminaičiai ir draugai yra ne kartą pajuokavę apie jo simpatiją merginai. O Dori dėl Alano tiesiog alpo mokslo metų pradžioje, bet viską pagadino tas reikalas su Roberta. Ir dabar buvo sudėtinga apibūdinti judviejų draugystę. Jie nebuvo tik draugai. Bet nebuvo ir pora.
- Basa aš tikrai nevaikščiosiu, - tarė Dori. - Man tiesiog nutrynė bateliai.
Džiugesį dėl eterinio aliejaus Mendel ignoravo. Ji nenorėjo, kad čia būtų Sakura.
-
Pasimėgauti tik Dori kompanija neteko. Nes prie jų priėjo išsišokėlė Erka Forrm. Kuriems galams jai dabar reikėjo čia atsirasti? Salėje pilną stalų. Galvojo. Tai, kad ji elgėsi išties normaliai ir mandagiai kėlė įtarimą. Alanas nemanė, kad žmogus be reikalo užsipuolinėjantis kitus ar skriaudžiantis silpnesnius, nemokančius kerėti, kaip Gruodė gali Norėti šiaip pabendrauti. Bet kadangi ji neėmė daryti eilinių nesąmonių Alanas irgi neketino pyktis.
- Labas Erka. - Tepasakė, bet ir to jau buvo per akis. Na, o tada prie jų stalo atėjo Sakura ir Alanas jai nusišypsojo. Pastebėjęs, kaip Dori pradėjo rodyti nepasitenkinimo ženklus, ypač tuos jos žvilgsnius pažvelgė į merginą ir truputį papurtė galvą, lyg nebyliai jai sakydamas, kad nepradėtų krėsti kvailysčių. Jis puikiai žinojo, kokia Dori kartais gali pasidaryti, kai nemėgsta kokio žmogaus.
- Bet mes geriam tokius gėrimus visą gyvenimą ir nieko. Taigi nemanau, kad kas nutiks. - Pasakė, kai Sakura ėmė kalbėti apie nuodingas apelsinų sultis ir cukrų. - Mes jau prie to įpratę. - Dar pasakė. Bet paskui kalba ėmė krypti visai ne į tą pusę, į kurią jam norėjosi. Ypač, kai čia sėdėjo Forrm.
- Iš kokios pasakos? - Staiga užklausė Alanas vėl jai nusišypsodamas. Apie tą porą iš pasakos buvo jau iš jos girdėjęs.
Dori paneigus tą Sakuros pasakymą, kad jie pora ėmė galvoti ar ji taip sakė todėl, kad to negalėtų įsivaizduoti. O gal tiesiog. Ta jų draugystė išties buvo tokia paini... Kas jie, draugai ar daugiau nei draugai? Alanui stigo drąsos tai su Dori kartu aptarti. O ir šiaip buvo dar labai jaunas. Nenorėjo draugauti su ja, o po poros mėnesių išsiskirti ir tiek. Norėjo, kad jei jie būtų pora, tai būtų kas nors tikra, o ne paaugliška draugystė ir tiek.
- Taip. Mes tik daug kartu vaikštom. -Pasakė. Kažką. O tada panoro pasukti pokalbį kur nors kitur.
- Ar kuri nors iš jūsų norėtumėt vyresniame kurse dalyvauti burtų trikovės turnyre? - Paklausė visų trijų merginų.
-
Erka išgirdo Dori klausimą ir nusišypsojo.
- Maniškė taip pat dar laikosi, - tarė violetinplaukė.
Netrukus prie stalo atėjo dar kažkokia mergaitė, kurios Erka nepažinojo. Greitai ji prisistatė ir ėmė uostyti ąsotį. Tai atrodė labai keistai. Tada violetinplaukė sugavo Dori žvilgsnį. Suprato ką jis reiškia ir dar kartą žvilgtelėjo į Sakurą. Tada pažvelgė į Dori taip lyg norėtų pasakyti, kad ta šviesiaplaukė keistesnė už keistuolę. Erka neturėjo jokio noro būti šalia tos keistuolės, kuri vaikšto basomis. Violetinplaukei tai atrodė tiesiog keista, bet ji dabar nieko nesakė. Nenorėjo visko sugadinti, todėl tiesiog pažiūrėjo į Sakurą akimis sakydama, kad ji turėtų išeiti. Erka žinojo, kad ta mergaitė jos greičiausiai nesupras, bet nusprendė bent jau pabandyti. Blogiau nebus. Pagalvojo violetinplaukė.
-
Regis, ir šiandien, kaip ir tą kartą prie Klastūnyno stalo Dori nebuvo nusiteikusi bendrauti. Ar ji vis dar negali atsigauti po to įvykio su pelyte? Tikriausiai. Sakura buvo įsitikinusi, kad tai Dori labai stipriai paveikė ir šviesiaplaukei jos buvo gaila.
- Pūsles puikiai nuramina levandos.
Bet juk aš sakiau, kad nieko gero iš tų apavų, - atsiduso. - O, dabar gal ir nenutiks, - šypsodamasi atsakė Sakura Alanui. - Tačiau ar žinojai, kad tavo biologinis laikrodis dėl netinkamo gyvenimo būdo, tuo pačiu ir nevalgomo maisto ir gėrimų, gali rodyti jau kokius trisdešimt penkerius metus? Pagalvok, kas bus, kai iš tikrųjų tiek sukaks, - skvarbiai pažiūrėjo į Alaną. - Žmonės visai nesaugo savęs ir negalvoja į priekį. O pasakos tos tu nežinosi. Ji buvo pati gražiausia iš visų man girdėtų, apie gražią gražią ir ilgą draugystę.
Sakura žiūrėjo tai į Alaną, tai į Dori. Kažką tarsi mąstė, o paskui ir vėl prabilo:
- Bet jūs pora. Tik gal dar patys to nežinot.
Po to ir vėl kažką galvojo, kol galiausiai atsakė į Alano klausimą:
- Niekada. Kovos dėl garbės nesuprantu. Jeigu tikslas būtų kuo daugiau išmokti ir įgyti patirties, tada gal ir atrodytų įdomu. Žinoma, čempionai taip pat daug ko išmoksta ir patirties įgija, tačiau juk jie tai daro ne dėl to.
Deja, bet mergina violetiniais plaukais nepasakė Sakurai savo vardo, o paskui ėmė įdomiai į ją žiūrėti. Strazdanė pabandė nusišypsoti, tačiau tos merginos žvilgsnis nebuvo draugiškas.
Mėlynakė pasijuto taip, lyg būtų visai ne savo vietoje. Dori su ja bendrauti nenorėjo, o Alanui patiko nuodingi gėrimai ir dar jų draugės žvilgsnis...
- Na... - ir vėl kalbėjo Sakura. - Smagiai pasikalbėjome. Bet man jau metas.
Ir varnanagė patraukė išėjimo iš salės link, tačiau paliekant salę gerklę gniaužė gumulas ir norėjosi pabėgti kuo giliau į mišką.
-
Dori ėmė vartyti akis, kai Alanas papurtė galvą. Bet juk klastuolė ir neišdrįstų imti tyčiotis iš Sakuros, nes ji - Juzefo dukterėčia ir saugo tamsiaplaukės paslaptį. Todėl šiaip ar anaip Dori nieko neprarado, bet pagalvojo, kad giminystė su Juzefu yra išties stiprus basakojės ginklas.
- O aš norėčiau sudalyvauti Burtų trikovės turnyre, - pasakė Dori. - Garbė nekenkia, - kilstelėjo antakį. - O kaip tu, Erka? Ir pats, Alanai?
Kai varnė pasakė, kad Dori ir Alanas yra pora, bet patys dar to nežino, Mendel pradėjo juoktis. Kur jau ne, pamanė, bet nutarė patylėti. Ne tik visų galų žinovė, bet dar ir aiškiaregė, mintyse pridūrė.
Regis, Erkos Sakura taip pat nesužavėjo, bet ilgai kankintis nereikėjo. Ta keistuolė ėmė ir išėjo. Tačiau Dori pasirodė, kad ji nuliūdo ir kažkoks keistas jausmas aplankė keturiolikmetės širdį. Negi Mendel jos pagailo? Bet visas šitas mintis mergina nustūmė šalin. Pagalvos apie tai grįžusi į Klastūnyną.
- Dėl Merlino, kokia ji keista, - išėjus Sakurai prabilo Dori. - Paisto niekus. Pati nežino, ką šneka. Įsikalus į galvą tą savo pasaką.
Klastūnyno mokinė paėmė kažkokį pyragėlį su kremu ir jo atsikando.
- O šventasis Poteri, kaip skanu, - primerkė akis ketvirtakursė. - Bet tikriausiai suvalgius šitą mano biologinis laikrodis rodys keturiasdešimt, - ji pradėjo juoktis.
Dori besijuokiant prie trijulės stalelio priėjo klastuolis, kurį paauglė žinojo tik iš matymo. Nebuvo tikra, kuriame kurse jis mokosi - penktame ar šeštame.
- Labas vakaras. Labai gražiai atrodai, - pagyrė jis Dori. - Gal norėtum pašokti?
- Oi, ne. Ačiū, aš jau šiandien prisišokau, - Mendel parodė į šalia besimėtančius batelius ir savo kojas.
- Jei norėsi, būsiu kažkur ten, - klastuolis mostelėjo į salės kampą ir nuėjo.
Dori prikando lūpą, nes stengėsi suvaldyti besiveržiančią šypseną. Ji trumpam žvilgtelėjo į Alaną norėdama suprasti, ar jam parūpo šis kvietimas.
-
Alanas negalėjo suprasti kas dabar yra toms panelėms iš Klastūnyno. Ta Sakura tiesiog miela keistuoliukė ir ką? Ji pasako ką nors, ko negalėtum tikėtis išgirsti.
- Na, gal ir taip, bet toks gyvenimas, turim tokį maistą, tokius gėrimus. Tiesiog taip yra. - Gal galėjo daugiau plėstis, bet dabar nesugalvojo ką gero galėtų ta tema pasakyti. - Tokie dabar laikai. Žmonės gyvena greitą gyvenimo ritmą ir pamiršta tai, kas yra aplink juos. Tai ir save saugoti pamiršta tikriausiai. - Dar kažką sumalė. Po to, kai sušoko tiek šokių iš jo nebuvo galima reikalauti gerų įžvalgų.
Alanas pastebėjo ir kaip Erka dėbso į tą varnę. Jis savo ruožtu nuliejo Erką lygiai tokiu pat niūriu žvilgsniu.
Į tolimesnius Sakuros žodžius jis nesugalvojo ką atsakyti. Kaip gali nežinoti esi ar nesi pora? Pagalvojo. Todėl prabilo visai apie ką kitą.
- Bet gi įdomu. Tu gali eiti į turnyrą su savo nuostatomis. Na vieni eina dėl garbės, o tu dėl to, kad ko nors išmoktum. Svarbu, kad tu pati žinosi kodėl eini į tą turnyrą. Aš tai norėčiau sudalyvauti. Man tai atrodo įdomi patirtis.
Kai mergina atsistojo eiti jis vos nenusivijo jos. Norėjo pašaukti, kad sugrįžtų. Ji pasirodė tokia nusiminusi. Reikės susirasti ją kada nors. Pagalvojo Senkleris. Kol kas regis jie nelabai sutarė, po tų kvailų piktmusių mirties. Bet gi jie turėjo tiek bendrų temų. Alanas mylėjo gamtą, tik nespėjo niekaip jai to parodyti. Be to manė, kad ji turėtų jam ko naujo papasakoti. Taigi liko sėdėti tik dėl vienos priežasties. Prie jų stalo prislinko kažkoks bernas iš Klastūnyno ir pakvietė Dori šokti. Alanas nuvėrė jį pačiu niūriausiu žvilgsniu, bet Dori jam atsakė. Dievai žino kas jį timptelėjo už liežuvio, bet jis pasakė Dori.
- Ar čia tik ne tas tipelis nemokantis kerėti? Tas trečiakursis Klastuolis? - Gal tas vėpla dabar jau kitam kurse, bet Alanui liko toks, kokį kažkada apibudino Dori.
-
Prie didžiosios salės durų stovėjo ožka. Neprisiminė, kaip čia atsidūrė, be to, su savimi neturėjo nė vieno teleskopo. Tiksliau, gal ir turėjo, bet ožkiškomis kojomis prietaisus laikyti buvo labai jau sunku. Taigi nė vieno tokio daikto čia nebuvo. Arba ožka to neprisiminė, žinoma. Kaip ir to, ką ji čia veikė.
Tiesa, šis klausimas galėjo turėti tik vieną atsakymą - ieškojo Liucijos, Sabrinos, Joanos trečiosios, Vėtratrūnės ir Sarah. Tik šios penkios protingos mergaitės galėjo paaiškinti, kas čia vyksta.
Taigi ožka įėjo į salę ir iš karto nuvertė stalą. Norėjo apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes, bet ant stalo nebuvo teleskopo, tad nebuvo prasmės. Be to, ožka kažkodėl negalėjo šnekėti. Absurdiška situacija...
Galiausiai gyvūnas patraukė kažkur ir tikėjosi pamatyti gerą mergaitę, kuri pasakys, kur galima rasti teleskopą.
-
- Aš irgi norėčiau turnyre sudalyvauti. Būtų smagu. Be to norėčiau išbandyti save, - tarė klastuolė ir šyptelėjo.
Greitai Sakura išėjo ir violetinplaukė nusišypsojo. Galėjo išvis neprieiti. Pagalvojo Erka.
- Tai jau tikrai. Keistesnė už keistuolę, - tarė violetinplaukė ir visiškai nemelavo. Ji daugiau susitikti su šia mokine tikrai nenorėjo.
- Parodyk, - tarė, kai Dori pagyrė kažkokį pyragėlį ir pasiėmusi lygiai tokį patį atsikando. - Tikrai skanu, bet tuoj mano biologinis laikrodis rodys ne keturiasdešimt, o septyniasdešimt, - tarė ir pradėjo juoktis, o tuo metu prie Dori priėjo kažkoks klastuolis. O išgirdusi Alano žodžius nusijuokė.
- Kaip galima būnant trečiame kurse nemokėti kerėti? - paklausė bei dar kartą nusijuokė.
-
Dori pasirodė, kad Alanas nebuvo labai patenkintas klastuolio pasirodymu. Ji vis dar stengėsi tramdyti šypseną, bet viduje virė didžiulis pasitenkinimas.
- Oi, ne. Čia kitas. Bet kodėl tau turėtų rūpėti? Juk mes tik kartu daug vaikštom, - pasakė Dori, tačiau juokaudama.
Ji nusišypsojo ir pataršė Alano plaukus. Atrodė, tarsi abu žinojo, kad nėra tik draugai, nors tokiais ir skelbėsi.
Dori ėmė kvatotis Erkai prakalbus apie septyniasdešimtmetį. Tada tarė:
- Dar ir kaip galima. Aišku, klastuoliui tai tikrai pliuso neprideda. Pavyzdžiui, kaip herbologijos profesorius. Jis jau seniai nebe trečiakursis, bet kerėti taip ir neišmoko, - gūžtelėjo pečiais.
Tai buvo pirmas kartas, kai Dori po tų senų laikų, kai dar nežinojo, kad jis yra Deoiridh tėtis, apie Matthew pasakė ką nors negražaus. Į vidų norėjo lįsti įvairių minčių, bet ir dabar Dori perkėlė apmąstymus tolimesniam laikui, todėl tik neva nerūpestingai kikeno. Prie Erkos Mendel šiek tiek pasikeisdavo, norėdavo atrodyti kuo labiau klastuoliškesne. Jai patiko turėti draugę, pateisinančią koledžo vardą.
-
Na viskas, jau metas dingti iš salės. Nutarė Alanas kai kalbos ėmė suktis apie Matthew ir tą prakeiktą trečiakursį klastuolį. Na apie jį žinoma pats ir užsuko kalbą.
- Aaa, jau kitas. Ai nieko šiaip paklausiau. Pagalvojau, kad tą vargšelį gal jau išmetė iš mokyklos už nepažangų mokymąsi.
Šioje salėje per daug Klastuolių. Pamanė. Bet po kelių akimirkų visgi į galvą atėjo protinga mintis, kad šiek tiek sureikšmino tuos berniokus iš Klastūnyno. Jie juk į šią šventę atėjo kartu, ir ji liko prie šito staliuko, o ne nuėjo šokti su tuo tipu. Ir kai ji nusišypsojo Alanas atsakė kuo plačiausia šypsena.
Jis susimąstė ar verta pyktis su Dori dėl to, kad ji juokiasi iš Matthew. Alanas manė, kad to nebūtų, jei čia nesėdėtų toji violetinplaukė išsišokėlė Forrm. Kuriems galams jai reikia į ją lygiuotis? Pamanė Senkleris.
- Gana. Užtai Matthew sugeba daug kitų dalykų. Tu pati žinai Dori. - Jis ėjo su tavimi į Askabaną Mendel... Mintyse pamanė Alanas. Bet daugiau nieko ta tema nesakė.
Dar šiek tiek pasikalbėjus apie šį ir tą jis pasiūlė eiti iš salės.
- Kaip manot, gal jau skirstomės? Jau vis tiek tuojau viskas pasibaigs.
-
Nuotaika šiek tiek apniuko, tačiau vis tik niekas nesusipyko. Regis, Alanas nebuvo labai patenkintas tuo, jog Dori ne kaip išsireiškė apie Matthew. Taip, žinoma, jis sugeba daug kitų dalykų, mintyse pagalvojo keturiolikmetė. Pavyzdžiui, suteikti visapusišką paramą, o paskui su tavimi elgtis kaip su visišku nieku, galvoje užbaigė mintį. Bet prie Erkos plėstis šia tema ir parodyti, kad herbologas jai buvo daugiau nei tik paprastas profesorius, klastuolė nenorėjo.
- Žinai, gal ir eikime, - pritarė Dori ir, suvalgiusi dar vieną pyragėlį, nuo kurio dar labiau pasisendins savo organizmą, atsistojo. - Erka, eime? - paklausė draugės.
Mergina pasiėmė į ranką batelius, nes tuos kulnus tikrai siaubingai nutrynė.
- Na va, dabar ir aš pabūsiu basakojė, - nusijuokė ir patraukė išėjimo link.
-
Alanui pasakius, kad Matthew sugeba daug kitų dalykų, Erka nesusilaikė nuprunkštelėjus.
- Kurgi ne. Ir ką jis dar sugeba? Gerti? O taip. Šitai sugeba, bet daugiau tikrai nieko nesugeba, - pasišaipė iš profesoriaus violetinplaukė. Erkai nebuvo svarbu kaip jis reaguotų jei girdėtų jos žodžius. Bet jo šiandien nėra, todėl galiu sakyti ką noriu. Nors ir taip galėčiau. Pagalvojo klastūnyno atstovė ir mintyse nusijuokė. Nors gaila, kad jo nėra. Negirdi to, ką apie jį ką tik pasakiau. Dar pagalvojo ji ir vėl nusijuokė mintyse. Jai buvo juokinga, bet garsiai juoktis nenorėjo, todėl užgniaužė juoką. O paskui jie pasiūlė eiti.
- Eime, - atsakė draugei. - Bent jau nesi tokia keistuolė kaip Sakura. Tu tik basakojė, o ji dar ir keista, - tarė, nusijuokė ir patraukė durų link.