Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Herbologija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Starkas Erikas Ramsay Sausio 17, 2019, 09:00:33 pm

Antraštė: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Sausio 17, 2019, 09:00:33 pm
Tema: Pietų Amerikos augalai – invertinis brukas.

  Žiemai persiritus į antrąją pusę, Škotijos gyventojus pasitiko neįtikimai vėjuotas oras. Vėjas pūtė taip stipriai, kad, atrodė, pasiekdavo kaulų smegenis ir perpūsdavo ir jas. O sprendžiant iš kai kurių mokinių – ne tik kaulų. Visa pilis buvo keistai apmirusi, vos keli slankiojantys koridoriais moksleiviai labiau priminė vėles, o ne gyvas būtybes.
  Tačiau net ir tieji vaiduokliai turi gauti reikiamą išsilavinimą, tad Starkas, pernelyg nesirūpindamas padidėjusiu tingumu tarp  mokinių, laukė jų antrame šiltnamyje, kur, ant ilgojo stalo, jau stovėjo kažkoks augalas, pridengtas gelsva audinio skiaute. Jau ir varpo dūžiai nutilo, beliko sulaukti, kol minėtieji vaiduokliai įplauks vidun.
  – Kaip pastebesni gal pastebėjo, šiemet mokomės apie Amerikos augalus. Pastarosios buvo apie šiaurinį kontinentą; aptarėme indėnų genčių papročius bei kalėdines tradicijas, o dabar nusikelsime į pietus. Pietų Amerika yra ypač įdomi magiškų (ir ne tik) augalų gausa, jų išskirtinumu ir unikalumu, vien Amazonės džiunglėse pilna tik šiai zonai būdingų rūšių. Taigi, kokius Pietų Amerikos augalus žinote? Be pavadinimo norėčiau sulaukti ir kelių sakinių apie patį augalą.
  Mokiniams pasisakius, herbologas atidengė pridengtą augalą – tai buvo neaukštas, nepilno metro aukščio medis. Jo pilką kamieną sudarė dvi susisukusios šakos, lapai buvo jūros žalsvumo, beveik idealiai apskriti bei iš vienos pusės dygliuoti. Tarp lapijos slėpėsi ir vaisiai – maždaug dviejų-trijų colio ilgio ploni geltoni „vikšreliai“.
  – Šiandien pakalbėsime apie invertinį bruką – medį, kurį matote. Gal galėtumėte pasakyti kokiai Pietų Amerikos teritorijai jis būdingas ir kuo ta vietovė ypatinga?


---
Atsakydami į pirmą klausimą būkite originalūs, norėčiau sulaukti kuo įvairesnių atsakymų; drąsiai išnaudokite savo fantaziją.
Atsakant į antrąjį klausimą tik „išmąstykite“ vietovę (ji yra reali), ją aprašydami nieko naujo nekurkite, galite nebent pridėti magiško pasaulio faktų.
Teorijai laiko skiriama iki pirmadienio.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Airina Sebastiana Sauders Sausio 21, 2019, 05:56:06 pm
 Pirmakursė kostelėjo į savo mažą delniuką vos išėjusi iš pilies. Nors labai ilgą žiemos laiką prasirgo ir prapuvo Hogvartso baltame ligoninės sparne, jai buvo leista grįžti į pamokas, kol nepraleido visų metų kurso vėjais. Herbologijos antrasis šiltnamis, virusų džiaugsmui buvo pilies kieme, o Airina, apsidengusi kaklą tamsiai mėlynu šaliku ir balkšvus plaukus paslėpusi po panašia spalva šilta kepure (su didžiuliu bumbulu viršuje), šiaip ne taip pasiekė reikiamą pamokos vietą. Varpui davus pradžią, profesorius užklausė visų klausimo. Varnanagė, kurios akis beveik dengė kepurė, ją pasitaisė ir galiausiai žvilgtelėjo iš apačios į išvaizdų vyrą.
 – Aš atsimenu, esu skaičiusi knygoje, jog Pietų Amerikoje yra augalas Keiro Karalius. Pavadinimas kilo iš Keiro miestelio miško, kuriame auga keletą didelių sulyg pusę žmogaus ūgio augalų. Jie yra žalsvos spalvos, neaugina vaisių, tačiau kaupia priešnuodžius ties šaknimis.
 Tai buvo viskas, ką mergiotė žinojo, atsimenat tai, jog nesvarbu, kad herbologiją be galo mėgo, su augalijs nelabai ir draugavo. Prieš sekantį klausimą, mokytojas atidengė šios pamokos mokymosi objektą. Airinai šis pasirodė kiek gražus ir įdomus, tačiau, bėda pasivijo, geografija nebuvo jai.
 – Na, medelis žemas, tad tikriausiai auga ten, kur jam užstoja saulės šviesą ir yra daug drėgmės. Atrodo, tarsi pelkinis augalas. Akivaizdu, didžioji dalis Pietų Amerikos augalų tokie ir yra. Bet tai viskas, ką galiu pasakyti, atsiprašau, profesoriau, – ji menkai šyptelėjo ir žvilgtelėjo į skaidrų dangų.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Sausio 21, 2019, 08:28:08 pm
  Daug rankų neišvydo, tačiau nė nesiruošė dėl to pergyventi. Matyt, vėjas perpūtė mokinių galvų turinio likučius.
  – Deja, turiu nuvilti, panele Sauders, nes invertinis brukas neauga pelkėse, nors galiu pagirti už išmanymą. Žinoma, paprasčiausia yra spėti, kad invertinis brukas auga džiunglėse. Visgi šiandien mūsų taikinys – ne džiunglės. Jų tema pernelyg plati, kad būtų galima aprėpti vienu augalu, tad gal atidėsime atogrąžų miškus vėlesniam laikui, nors paliesime ją ir šiandien, – gūžtelėjo pečiais, – Mūsų minimas augalas auga Atakamos dykumoje, Čilėje. Teritorija ypatinga tuo, jog yra viena sausiausių vietų Žemėje, vietomis krituliai ten iškrenta tik kas 40 metų. Na, bet šitą turėtumėte žinoti ir be manęs, – pridūrė, nors iš tiesų nebuvo tikras susirinkusiųjų žiniomis.
  Padaręs trumputę pauzę, tęsė toliau.
  – Kas mus domina šiandien, tai magiškos bruko savybės. Šis medis pats produkuoja drėgmę, dėl to dykumoje gali augti kiti augalai: jie paprasčiausiai semiasi vandenį iš bruko. Vanduo yra kaupiamas lapuose, o spygliai neleidžia jam be reikalo ištekėti. Įdomiausia augalo dalis yra, be abejo, vaisiai. Jie pasižymi stipriomis haliucinacinėmis savybėmis, – kreivai šyptelėjo.
  – Mūsų turimas invertinis brukas yra išaugintas šiltnamio sąlygomis, tad jo haliucinogeninis poveikis nėra toks stiprus, koks būtų paragavus tikrojo vaisiaus. Vis dėlto sukelti vaizdiniai yra tikroviški, žmogus, patekęs į haliucinacijų pinkles, ne tik mato kitą pasaulį, bet ir jį jaučia, užuodžia, gali kažką ragauti ir justi skonį; užvartojus šiltnaminio bruko, pasąmonė kartais vis dar jaučia, kad tai tėra haliucinacija.
  Jo gerklė jau perdžiuvo nuo šitiek kalbėjimo, o lankininkas dar nė nepasakė svarbiausios dalies. Jau greičiausiai ir mokiniams nusibodo šitas nesibaigiantis monologas; žvitrios herbologo akys užmatė kelis besnaudžiančius mokinukus. Norėdamas pažadinti juos iš sapnų karalystės ir atkreipti dėmesį į save, garsiai atsikosėjo ir toliau kalbėjo truputį pakėlęs balsą.
  – Man atrodo, jau patys supratot, ką veiksit per praktinę dalį, – iškėlė dailų antakį, –  Prieikit prie manęs ir nuskinkit po vieną vaisių, tik atsargiai, spygliai duria tikrai stipriai. Grįžę į vietas suvalgykite; vienas vaisius užtikrina valandą haliucinacijų. Netrukus atsirasite vizijoje. Žinoma, ten irgi turėsite užduotį. Atsidursite Amazonės džiunglėse. Jose bus pilna įvairių augalų: tiek žiobariškų, tiek magiškų. Vidury džiunglių augs dar vienas invertinis brukas. Realybėje jis negalėtų ten augti: jam būtų pernelyg drėgna, tačiau tai tėra haliucinacija. Ji radę, nuskinkite vaisių ir suvalgykite: jis grąžins jus į realybę.
  – Nepamirškit, kad džiunglėse apstu pavojingų augalų, besikėsinančių į jūsų gyvybę. Išvenkite jų atakų: nors iš tiesų jums nieko neatsitiks, tačiau, kol būsite vizijoje, jusite skausmą taip, lyg jis būtų tikras. Turbūt dar norite paklausti, kaip džiunglėse rasti vieną konkretų medį, – pasipūtėliškai šyptelėjo, – Būkite atidūs, stebėkite, kaip keičiasi augalija. Invertinis brukas bus pavojingiausioje miško vietoje. Jei daugiau klausimų neturit, galit prieit ir pasivaišint vaisiais. Sėkmės!


---
Taigi: nuskinat vaisių, suvalgot ir atsiduriat vizijoje – džiunglėse. Jose randate invertinį bruką, pakeliui nukovę/kitaip pašalinę grėsmingus augalus ir vėl atsiduriate klasėje.
Mažiausiai 3 postai.
Kilus klausimams, rašykite į a.ž.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Davina Murrell Sausio 21, 2019, 11:27:32 pm
Lėtai žengdama klaidžiais pilies koridoriais Davina stebėjo už langų karaliaujančią žiemą. Baltas, purus sniegas nuklojo medžių šakas paslėpdamas jas po savimi. Net tie, kurių įprastai tokie vaizdai netraukia, būtų atkreipę į tai dėmesį. Regis, tai tik dar kartą patvirtina teiginį, kad gamta geriausia kūrėja. Ir nors už lango vaizdas iš ties buvo įspūdingas, tačiau lauke merginos laukė visiškai nedraugiškai nusiteikęs šaltukas, pasiruošęs pasveikinti šviesiaplaukę. Tvirčiau apsigobusi juodos spalvos paltu mergina ėmė žingsniuoti link šiltnamio. Ilgą laiką nelankiusi Herbologijos pamokų šviesiaplaukė, regis, į šį žingsniavo pirmą kartą. Laimei, kęsti besikandžiojančio šaltuko ilgai neteko, nes vos po kelių minučių mergina įžengė į maloniai šiltą patalpą. Šyptelėjusi profesoriui vietoj pasisveikinimo mėlynakė žengė dar vos kelis žingsnius ir liko stovėti prie išėjimo. Ne, jaunoji ispanė neketino bėgti, tačiau šįkart norėjo likti nuošalyje. Nors net ir klasėje rinkdavosi galinius suolus, tad regis, šis kartas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Šviesiai mėlynomis akimis nužvelgusi ant stalo stovintį augalą, Davina žvilgtelėjo į koledžo vadovą, kuris vos netrukus pradėjo vesti pamoką. Užduotis, nukeliauti į džiungles ir ten išvengus pavojingų augalų grįžti į klasę, atrodė itin įdomi. Nužvelgusi šiltnamyje stovinčius mokinius varnė žengė kelis žingsnius arčiau stalo ir ištiesusi ranką nuskynė vieną iš vaisių. Trūko vos kelių milimetrų, jog keli spygliai būtų susmigę į merginos rankas. Rankose laikydama nuskintą vaisių šviesiaplaukė grįžo į savo vietą.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Luna Gardner Sausio 21, 2019, 11:53:08 pm
Pirmiesiems saulės spinduliams pasiekus žemę, baltas sniegas ėmė žėrėti, it brangakmenis. Didelis ir brangus brangakmenis. Žinoma, taip tik atrodė, nes sniegas tebuvo sušalę vandens lašeliai. Tiesa, Luna jau buvo spėjusi pasiilgti šiltos vasaros ir vasariškai gaivaus lietaus. Tik regis, iki šios dar teks pakentėti. Giliai atsidususi mergina įžengė į keistai jaukią ir šiltą patalpą. Nors augalai juodaplaukei ir nekėlė didelio susižavėjimo, tačiau šiltnamyje tvyranti šiluma maloniai apgobė varnės kūną. Nė neketindama iš čia niekur keliauti Luna žvilgtelėjo į profesorių. Šis, kaip visuomet buvo pasipūtęs. Vis dėl to nusprendusi šįkart nesivelti į ginčą, nes antrą kartą likti po pamokų visiškai netroško, mėlynakė ėmė klausytis teorinės dalies. Vos kelias akimirkas užsitęsusi teorija, netrukus buvo pakeista praktinės užduoties aiškinimu. Susidomėjusi mergina klausėsi gaudydama bet kokį profesoriaus tariamą žodį. Kelionė po džiungles skamba visai įdomiai... Šyptelėjusi mėlynakė žengė link profesoriaus pasiruošusi įvykdyti būsimą užduotį, net jei šioje laukia mirtini augalai. Visa tai merginai priminė praėjusių mokslų metų NiV pamoką, kai su Keitu bandė išgerti visus duotus eliksyrus ir sugrįžti į klasę iš paties pragaro. Smagūs prisiminimai. Kelias akimirkas padvejojusi Luna atsargiai nuskynė ant medžio besipuikuojantį vaisių ir apsisukusi grįžo į savo vietą. Tikėjosi, jog šįkart neteks kautis su kokiais nors raguotais augalais.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Elride Endlercat Sausio 22, 2019, 03:54:50 pm
Teorijos dalį, Elridė, aišku, pratylėjo. Mergaitė mokėsi nebe pirmus metus, tačiau apie augalus nieko gero taip ir neišmoko. Ir priežastis ne kažkokia ypatinga, mergiotė nebuvo labai kvaila, tiesiog didžiulė tinginė, kuriai "nuobodi" informacija nepasilikdavo galvoje.
Keista, kad profesoriaus žodžius baltapūkė įdėmiai klausė, nors ir labai norėjo atsigulti minkštuose pataluose ir pramiegoti visą dieną. Nors praktinė užduotis skambėjo žiauriai Grifiukė jai buvo pasiruošusi. Ji buvo tikra, kad jei turės pašonėj burtų lazdelę nieko blogo nenutiks. Juk nebebuvo mažas vaikas, gintis mokėjo, nors ir nelankė tam tikrų pamokų... Khem...
Taigi, praleidus visus perspėjimus pro ausis Elridė patraukė nusiskinti vieno vaisiaus, tas, aišku, neapsiėjo be jokių žaizdų, kadangi neužkabinti spyglių paauglė tiesiog negalėjo, o tą padariusi vėl grįžo į suolą. Mergaitei dar kilo toks klausimas, ar per haliucinacijas ji ims vaikščiot, ar tiesiog sėdės ir įsivaizduos, kad vaikščios, bet nusprendė, kad tai išsiaiškins suvalgius vaisių.
Grifė dar nužvelgė ant profesoriaus stalo stovintį augalą, tada vėl turimą vaisių ir pagaliau susigrūdo visą į burną laukdama kažkokių šaunesnių vaizdų.
-Įdomu, šitas augalas skaitosi kaip narkotikas, ar ne...-savęs klausdama Elridė užsimerkė pastebėjusi, kaip keičiasi vaizdas, rodos, ranka persimainė į kažkokią leteną, mergaitė išvydo kažkokius triušiukus, kurie tikrai nebuvo paprasti, nes skraidė... Ne, tokie dalykai jai nepatiko, būtent todėl mokinė ir užsimerkė tikėdamasi, kad viskas greit praeis.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Davina Murrell Sausio 22, 2019, 10:23:19 pm
Šviesiai mėlynas akis įsmeigusi į rankose esantį vaisių, mergina kelias akimirkas padvejojo. Žinojimas, jog vaisus sukels haliucinaciją, kurioje lauks pavojingi augalai, kėlė norą tuoj pat viską išmėginti, tačiau kita pusė, tarsi prieštaraudama, vertė dvejoti. Vis dėl to neturėdama kito pasirinkimo, Davina prarijo neseniai nuskintą vaisių ir kilstelėjo galvą. Netrukus viskas aplinkui ėmė suktis. Atrodė, jog dar kelios akimirkos ir varnė neišlaikiusi pusiausvyros parkris ant šiltnamio grindų. Žinoma, to nenutiko, nes vos tik šviesiai mėlynos akys užsimerkė, paskandindamos šešiolikmetę tamsoje, viskas nurimo. Nelaukdama nė akimirkos žavioji lankininkė atsimerkė. Šiltnamio vaizdą buvo spėję pakeisti milžiniškos džiunglės. Žvilgsniu perbėgusi per itin tankiai augančius medžius ir šių nusvirusius lapus, mėlynakė žvilgtelėjo į kūną dengiančius drabužius. Varno Nago uniformą buvo pakeitęs juodas, patogus odinis kostiumas, o šalia jo puikiai derėjo juodmedžio lankas. Deja, priešingai nei tikrasis šviesiaplaukės lankas, šis neturėjo mažyčių angelo sparnų vidinėje pusėje. Buvo visiškai juodas, lyg tamsiausia naktis. Turbūt jei ne šviesūs merginos plaukai, besiplaikstantys už nugaros, ši būtų atrodžiusi, kaip šiuolaikinė giltinė, tik vietoje dalgio, nešiojosi lanką. Tiesa, prasidėjusi haliucinacija nepaliko varnės tik su lanku. Ant juosmens besipuikuojantis juodas diržas buvo puikus laikiklis durklams. Žinoma, šie taip pat nebuvo juodojo kristalo, kuriuos šešiolikmetė gavo iš tėvo, tačiau tai ispanei nerūpėjo. Džiaugtis naujais ginklais nebuvo laiko. Ramiai atrodančių džiunglių vaizdas tebuvo apgaulė. Netrukus apink jaunosios lankininkės kojas ėmė rangytis plonos, it gyvatės, medžių šakos. Stryktelėjusi į šoną mergina pabandė išsilaisvinti iš pančių, deja, nesėkmingai. Šios tik dar stipriau apglėbė Davinos kojas rangydamosios vis aukščiau. Padvejojusi kelias akimirkas mergina išsitraukė vieną iš durklų ir kirto juo per augalą. Šis, tarsi nuplikytas, staigiai atsitraukė. Žvilgsniu perbėgusi per naująją vietą šešiolikmetė pasileido siauru takeliu gilyn. Tankiai augantys medžiai ir žaliuojantys krūmai, bei kiti augalai trukdė matyti kiek toliau esančius plotus. Vis dėl to tai neprivertė nustoti bėgti. Nesustodama nė akimirkai mėlynakė bėgo geras penkiolika minučių, kol galiausiai deguonies prašantys plaučiai privertė sustoti. Sunkiai kvėpuodama žavioji lankininkė kilstelėjo galvą. Pro susipynusias medžių šakas nesimatė dangaus. Atrodė, jog džiunglės nusprendė įkalinti merginą savyje. Atsargiai statydama kojas ir nuolat laukdama, kokio nors puolimo, šviesiai mėlynų akių savininkė ėmė lėtai žingsniuoti toliau.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Luna Gardner Sausio 22, 2019, 11:32:59 pm
Neseniai nuskinto vaisiaus forma visiškai nekėlė apetito jį suvalgyti. Atrodė, jog delne gulintis vaisus netrukus ims rangytis, lyg koks mažas vikšrelis. Nenoriai kilstelėjusi ranką, Luna prarijo šį. Nors išvaizda ir nebuvo itin maloni, tačiau saldžios vaisiaus sultys, nutekėjusios gerkle, paliko malonų pėdsaką. Vos matomai kilstelėjusi lūpų kampučius juodaplaukė susvyravo. Atrodė, jog visą šį laiką tvirtai laikiusi žemė ėmė keistai judėti. Papurčiusi galvą Luna užmerkė safyrines akis. Juoda, beribė tamsa apgobė šešiolikmetę, tačiau vos tik ryškiai mėlynos akys atsimerkė, ši dingo palikdama merginą vieną. Juodaplaukė stovėjo vienui viena viduryje pavojingų džiunglių. Jautėsi, tarsi maža mergaitė, kuri netyčia pasiklydo vaikštinėdama su tėvais. Nors Luna buvo pratusi klaidžioti miškais net ir tamsiuoju paros metu, tačiau džiunglėse vaikštinėti, ypač vienai, neteko. Nužvelgusi susipynusius medžių kamienus ir aukštus krūmus šešiolikmetė žengė kelis žingsnius, tačiau vos netrukus sustojo pajutusi, kaip kažkas daužosi į koją. Žvilgtelėjusi žemyn mėlynakė išvydo prie diržo prikabintą kardą. Šyptelėjusi juodaplaukė nužvelgė savo aprangą. Šios uniformą buvo pakeitę khaki spalvos džinsai ir balti marškinėliai. Džiaugdamasi, jog po džiungles neteks lakstyti su sijonu, be to gynybai turės ginklą, mergina šyptelėjo. Tetrūksta, kokių nors granatų ir tanko... Nė nespėjusi kilstelėti galvos, Luna pajuto, kaip diržą ėmė slėgti papildomas svoris. Žvilgtelėjusi į dešinę pusę jaunoji anglė išvydo kelias tamsiai žalios spalvos granatas. Kilstelėjusi antakį mėlynų akių savininkė apsidairė tikėdamasi, jog žvilgsnis užklius už kokio nors tanko. Deja, šio čia nebuvo. Regis, teks kliautis tik kardu ir keliomis granatomis. Tiesa, dabar Luna jautėsi  tarsi būtų susiruošusi į karą. Tereikėjo kuklosvaidžio ir karinės aprangos.
Neketindama daugiau likti toje pačioje vietoje mergina patraukė gilyn. Tankiai augantys augalai sunkino kelią žengiant pirmyn. Suuirzusi mėlynakė išsitraukė kardą ir lengvu riešo judesiu ėmė sukioti šį kirsdama kelią pastojusius augalus. Netrukus rankai pavargus juodaplaukė kilstelėjo galvą nužvelgdama išsitiesusius medžius. Ryškiai mėlynos akys užliuvo už priešais stovinčio medžio. Šis, regis, ėmė svirti tiesiai į varnę. Sutrikusi jaunoji anglė apsidairė ir nieko nelaukdama šoko į šalį. Deja, virstantis medis taip pat pasilenkė į kitą pusę.
-Kas per?...-nespėjusi pabaigti sakinio Luna puolė į kitą pusę, kai visai netrukus ėmė kristi ir kitas medis, po jo dar vienas. Visiškai pasimetusi mergina apsidairė ir pasielido, kiek kojos neša.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Davina Murrell Sausio 28, 2019, 04:55:33 pm
Merginą supančios džiunglės buvo keistai ramios ir tylios. Atrodė, jog nukirtus neseniai kojas pynusias šakas, visa gyvybė dingo iš džiunglių palikdama Daviną vieną. Net iš abiejų pusių augantys medžiai ir šalia jų besipuikuojantys augalai atrodė keistai negyvi. Sutrikusi šešiolikmetė apsidairė atidžiai žvilgsniu perbėgdama per žaliuojančius medžių lapus ir iš viršaus nutįsusius vijoklius. Šiltam vėjeliui laisvai vinguriuojant tarp storų kamienų ir lengvai kedenant į žemę žvelgiančius lapus, šviesiaplaukė kilstelėjo galvą į dangų. Deja, tankios medžių viršūnės neleido nė žvilgtelėti į dangaus mėlynę. Tvirčiau sugniaužusi rankose esantį lanką jaunoji ispanė nusuko šviesiai mėlynas akis nuo aukštumų ir žvelgdama į tolį paspartino žingsnį. Paradusi laiko nuovoką žavioji lankininkė klaidžiojo džiunglėse geras kelias valandas, kai galiausiai pro tankiai augančius medžius ir šalia jų besistiebiančius krūmus išgirdo netoliese ošiantį vandenį. Šio keliamas garsas priminė krioklio ošimą, tad žavioji lankininkė nė neabejojo, jog netoliese savo nuostabiu grožiu puikuojasi nemažas krioklys. Deja, nespėjus šio nė išvysti Daviną pasiekė ir kitas garsas, visai šalia jos. Staigiai atsisukusi mergina vos spėjo išvengti spygliuotos šakos kirčio. Ši, tarsi gyvatė, ėmė rangytis aplink varnę nuolat bandydama sužeisti šešiolikmetę, o netrukus prie šios prisijungė ir daugiau. Nieko nelaukdama žavioji lankininkė išsitraukė jau anksčiau naudotą durklą ir kirto per arčiausiai esančią šaką. Nukritusi ant žemės šaka nustojo judėti, tačiau visai netrukus jos vietą užėmė dar trys. Aštrūs spygliai ėmė draskyti nieko nedengiamą kaklo ir veido odą. Turbūt dabar mergina atrodė, tarsi būtų patampiusi katiną už uodegos, o šis nepatenkintas "tik" keletą kartų drėkstelėjęs per odą. Supratusi, jog besidraskančios šakos nepaliks jos ramybėje, varnė pasileido bėgti link vandens ošimo. Vos po kelių akimirkų šviesiai mėlynos akys išvydo nuo skardžio lengvai, dideliais kiekiais krentantį vandenį. Vien žvelgiant iš viršaus vaizdas buvo nuostabus. Tik deja, šviesiaplaukė negalėjo pasimėgauti vaizdu, nes iš miško ją atsivijo spygliuotos šakos. Regis, šios siekė daugiau nei kelis metrus. Nė nežvilgtelėdama į už nugaros besipinančias šakas, kurios nuolat siekė perdrėksti merginos odą, mėlynakė ir toliau bėgo link skardžio krašto. Šuolis nuo krioklio atrodė ne tik išsigelbėjimas nuo spygliuotų šakų, tačiau ir smagi pramoga. Pribėgusi skardžio kraštą šešiolikmetė sustojo, tačiau neilgam. Atsispyrusi nuo kietos žemės šoko į apačioje viliojantį vandenį. Nors į laikrodį žvilgtelėti nespėjo, tačiau net neabejojo, jog kritimas truko geras penkiolika sekundžių. Netrukus maloniai šiltas, skaidrus vanduo apgobė šviesiaplaukę sveikindamasis. Nepaleisdama iš rankų savo mėgstamiausio ginklo Davina išnėrė į paviršių ir apsidairė. Priešais krentantis vanduo kėlė nemažą triukšmą, tačiau visą tai nustelbė atsiveriantis vaizdas. Turbūt jei ne užduotis surasti vaisių ir grįžti į klasę šviesiai mėlynų akių savininkė būtų mielai praleidusi kelias valandas šalia krioklio. Vis dėl to žaviosios lankininkės laukė nebaigta užduotis, tad vos kelias akimirkas pasimėgavusi šiltu vandeniu ir matomu vaizdu ėmė plaukti į krantą. Deja, plaukti su lanku rankose ir strėlių dėtuve ant nugaros nebuvo lengva, visa tai apsunkino ne tik plaukimą, bet ir sulėtino jo tempą. Vis dėl to netrukus mėlynakė pasiekė krantą. Išlipusi iš vandens Davina dar kartą apsidairė ir nusprendusi, jog teks tęsti kelionę po džiungles, nieko nelaukdama ir vėl pasuko į tankiai augančių medžių tankumą. Šakų sudraskytas veidas ir kaklas netrukus ėmė gyti. Mintyse padėkojusi vilkolakio galioms mergina ėmė atidžiai stebėti ją supančią aplinką. Ši, priešingai nei anksčiau, atrodė itin nerami. Rodos, už kiekvieno medžio laukė nauja staigmena. Išsitraukusi vieną iš strėlių Davina įdėjo šią į lanką ir nusitaikiusi į priekį ėmė lėtai žingsniuoti. Ilgai laukti naujo puolimo neteko, nes vos netrukus pasirodė augalas - mutantas. Savo dydžiu augalas prilygo dviejų aukštų namui, o šio raudonai švytintys čiuptuvai buvo nukreipti į priešais stovinčią varnę. Žengusi atatupsta mergina iškėlė lanką ir vos tik augalo čiuptuvai ėmė skrieti į šešiolikmetę, ši paleido strėlę. Deja, strėlė nepasiekė augalo kamieno, nes šią atmušė vienas iš čiuptuvų. Nieko nelaukdama šviesiai mėlynų akių savininkė išsitraukė dar vieną strėlę. Ši vos po kelių akimirkų perskrodė orą, tačiau kamieno taip pat nepasiekė. Liko numušta švytinčio čiuptuvo. Žengusi dar kelis žingsnius atatupsta Davina išsitraukė tris strėles ir nusitaikiusi į kamieno centrą, paleido šias. Nesitikėjęs tokio šūvio augalas atmušė tik dvi strėles, o trečioji švilpdama įsmigo į kamieną. Vos prieš kelias sekundes rangęsi čiuptuvai nukrito ant žemės be gyvybės ženklų.  Turbūt jei jaunosios ispanės kūną būtų dengęs žalios spalvos apsiaustas, būtum galėjęs pamatyti, kad džiunglėse apsilankė pats Robinas Hudas. Vis dėl to miškų apsuptyje stovėjo mėlynakė. Kelias akimirkas palaukusi mergina apėjo augalą ir pagaliau išvydo už jo besipuikuojantį nedidelį medelį. Šyptelėjusi šviesiaplaukė pritūpė prie augalo ir nuskynė šio geltoną vaisių. Kelias akimirkas padvejojusi varnė suvalgė vaisių ir vos netrukus ir vėl stovėjo klasėje žvelgdama į ant stalo stovintį medį. Atsirėmusi į sieną Davina nužvelgė klasę ir nusukusi šviesiai mėlynas akis į šalį, ėmė stebėti sniego nuklotą žemės paviršių. 
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Luna Gardner Sausio 29, 2019, 07:44:50 pm
Už nugaros krentantys medžiai Lunos kūnu pasiuntė adrenalino bangą, o šiems pasiekus žemę, miško paviršiumi nuaidėdavo garsus trenksmas, pasiųsdamas nežymiai juntamą žemės drebėjimą. Rodos, džiunglės nebuvo patenkintos, jog tamsiaplaukė nusprendė pasivaikščioti po jas, žinoma, ne savo noru, o Starko Eriko Ramsay paliepimu. Skuosdama painiai supintų šakų takeliu mergina klausėsi už nugaros aidinčių garsų, kai visai netrukus šie nutilo. Pabėgėjusi dar keletą metrų šešiolikmetė sustojo ir atsisuko į vaizdą už nugaros. Sukilęs adrenalinas ne iš karto leido suprasti, kas negerai. Ryškiai mėlynos akys žvelgė į ramiai augančius gigantus medžius ir pro juos vinguriuojantį takelį, kuriuo visą šį laiką jaunoji anglė ir bėgo. Visiškai sutrikusi tamsiaplaukė apsidairė badydama surasti, atsakymą į tai, kas neseniai nutiko. Vos prieš kelias akimirkas virtę medžiai dabar stovėjo, kaip stovėję ir nebuvo nė menkiausio požymio, jog šie visai neseniai krito ant žemės. Atsisukusi Luna tikėjosi išvysti nusidriekusį, nukritusių medžių plotą, o ne tokį vaizdą. Vis dėl to nusprendusi, jog vargu ar tai, kaip nors padės surasti reikiamą medį, mėlynakė pasisuko šonu ir ėmė žingsniuoti tuo pačiu takeliu, kuriuo visai neseniai atbėgo vengdama krentančių medžių. Rankoje gniauždama esantį kardą varnė lėtai žingsniavo miško taku, kai šis netrukus dingo. Kryptelėjusi galvą Luna žvilgtelėjo į už nugaros esantį takelį, deja, ten jo tap pat nebebuvo. Ir vėl? Nė pati nežinodama, kam uždavė šį klausimą, liko stovėti viduryje miško. Tyliai suurzgusi tamsiaplaukė kelias akimirkas padvejojo, o tuomet pasuko į dešinę pusę ir braudamasi pro tankiai augančių medžių šakas, ėmė skintis kelią mojuodama kardu. Šakos, lapai ir kiti augalai krisdavo ant žemės, vos tik kardo ašmenys pasiekdavo juos. Atrodė, jog džiunglės tam visiškai nesipriešina. Priešingai, net gi patys medžiai tiesia savo šakas tarsi prašydami jas nukirsti. Nekreipdama dėmesio į tai Luna ir toliau skynėsi kelią į nežinomybę. Turbūt mergina ir toliau būtų taip ėjusi, jei nebūtų pajutusi į kaklą įsmigusio nedidelio spyglio. Kilstelėjusi ranką šešiolikmetė perbraukė ranka per kaklo odą ir aptikusi svetimkūnį ištraukė šį. Mažas spygliukas atrodė visiškai nepanašus į grėsmę keliantį augalą. Numetusi šį ant žemės mėlynakė kryptelėjo riešą ir perrėžė priešais augančio medžio šaką. Kirtis nebuvo toks tikslus, kaip turėjo. Sutrikusi tamsiaplaukė pabandė dar kartą ginklu perskrosti orą, tačiau ginklą laikanti ranka tapo keistai sunki, o ryškiai mėlynos akys ėmė merktis. Papurčiusi galvą varnė kelis kartus sumirksėjo ir nieko nelaukdama ėmė toliau žygiuoti, tačiau netrukus ant žemės laikančios kojos tapo sunkiai atplėšiamos nuo žemės paviršiaus. Nugara atsirėmusi į arčiausiai esantį medį Luna užmerkė safyrines akis bandydama nustumti silpnumą į šalį, tik visiškai nesėkmingai. Atrodė, jog kūnas atsisakė paklusti savo šeimininkei. Atplėšusi ryškiai mėlynas akis tamsiaplaukė atsitraukė nuo medžio ir žengė kelis žingsnius, tačiau vos netrukus tvirtai laikiusios kojos ėmė linkti parversdamos mėlynakę ant žemės. Veikiama nuodų šešiolikmetė susmuko ant žemės praradusi sąmonę. Maloni tamsa apgobė žaviąją anglę, tačiau neilgam. Netrukus ryškiai mėlynos akys atsimerkė. Džiunglių vaizdą buvo pakeitęs šiltnamis. Nesuvokdama, kas nutiko, Luna stryktelėjo ant kojų. Šiltnamio vidus buvo visiškai tuščias. Profesorius su mokiniais buvo dingę ir, regis, kartu išsinešė visus augalus. Atsargiai žengdama tarp stalų esančiu takeliu, mergina įsmeigė žvilgsnį į priešais esančią sieną. Ant šios rangėsi tamsiai žalios, beveik juodos spalvos augalas. Kelias akimirkas padvejojusi jaunoji anglė ištiesė ranką ir priglaudė ją prie augalo. Nė pati nesuprato, kodėl taip padarė. Atrodė, jog šios kūną valdė kažkas kitas. Ant sienos esantis augalas apsivijo mėlynakės ranką ir ėmė rangytis, kol pasiekęs kaklą, apsivijo šį ir stipriai sugniaužė. Ryškiai mėlynos akys išsiplėtė iš nuostabos. Nieko nelaukdama tamsiaplaukė sugniaužė augalą bandydama atitraukti šį nuo savo kaklo, tačiau nesėkmingai. Netrukus vaizdas ir vėl ėmė tempti paskandindamas varnę tamsoje. Šįkart mėlynakei teko kur kas ilgiau klaidžioti tamsoje. Vis dėl to netrukus akys atsimerkė. Priešais ir vėl buvo džiunglės. Haliucinacija haliucinacijoje...Įspūdinga... Sunkiai pakilusi nuo žemės mergina pakėlė numestą kardą ir apsidairė. Po keistojo spyglio nuodų tamsiaplaukė vis dar jautėsi apsvaigusi, tačiau bent jau nelinko kojos ir rankos tvirtai gniaužė kardą. Vis dėl to laiko atsigauti nebuvo. Netrukus tiesiai priešais šešiolikmetę iššoko milžiniškas iš augalų suraizgytas liūtas. Baikit...man jau gana...Jau supratau, kad Starkas nori mane pribaigti, tad gal jau galiu grįžti į klasę? Į mintyse nuskambėjusį klausimą atsakė priešais stovintis žvėris privertęs savo riaumojimu sudrebėti visas džiungles. Nuvijusi į šalį nusiminimą ir neviltį, Luna lėtai žengė atatupsta, žinojo, jog bėgimas tik pagreitintų būsimą mirtį. Vis dėl to be kovos pasiduoti neketino. Nuo diržo atsegusi kelias granatas tamsiaplaukė ištraukė šių žiedus ir sviedė sprogstamuosius ginklus į žvėrį. Nė nesuprasdamas „mielas“ kačiukas žvilgtelėjo į numestas granatas, kai šios vos po kelių akimirkų sukėlė milžinišką sprogimą. Nusviesta į šalį sprogimo mėlynakė trenkėsi į medžio kamieną. Šios kūnu nubangavo skausmas. Sukandusi dantis varnė stryktelėjo ant kojų. Ryškiai mėlynos akys perbėgo per dūmuose skendinčias džiungles. Iškėlusi kardą ir nutaikiusi šį į priekį, mergina laukė galbūt vis dar gyvo kačiuko. Netrukus šis išniro tiesiai priešais jaunąją anglę. Aštrūs iltiniai dantys perskrodė orą, tačiau šešiolikmetės pasiekti nespėjo. Į priekį nutaikyto kardo ašmenys sumigo į žvėries krūtinę. Negyvas liūtas, suraizgytas iš daugybės augalų, krito ant žemės. Suklupusi šalia mėlynakė apsidairė. Troško, kuo greičiau sugrįžti į klasę. Klajonių po džiungles ir žaidimų su „mielais“ kačiukais jai buvo per akis.
Safyrinės akys užkliuvo už netoliese augančio medelio. Šis buvo toks pats, kaip ir likęs klasėje. Staigiai stryktelėjusi ant kojų Luna pribėgo prie augo ir nuskynė šio vaisių. Vis dėl to valgyti neskubėjo. Galvoje dingtelėjusi mintis, kad tai tėra dar viena haliucinacija, vertė suabejoti, tačiau neilgam. Nustūmusi visas abejones į šalį, mergina suvalgė medžio vaisių ir netrukus džiunglių vaizdą pakeitė Herbologijos pamokos šiltnamis. Nė pati nepajuto, kaip kilstelėjo lūpų kampučius. Nors pavojai ir nuotykiai merginą traukė, tačiau šįkart Herbologijos pamokoje jų gavo pakankamai.
Antraštė: Ats: III herbologijos pamoka visiems kursams
Parašė: Starkas Erikas Ramsay Vasario 01, 2019, 09:20:02 pm
  Gal ne itin noriai ir aktyviai, tačiau mokiniai galiausiai suvalgė jiems paskirtus vaisius ir netrukus vieni po kito nukeliavo į vizijų pasaulį. Starkas tematė jų baltas dėmes vietoj įprastų akių lėliukių, tačiau be šito mažo skirtumo moksleiviai atrodė labai įprastai. Dauguma sėdėjo kaip įprastai būtų sėdėję per pamoką.
  Lankininkas džiugavo. Neretai daugavo bene valandą visiškos ramybės: pastarieji užsiėmimai reikalaudavo vis daugiau pastangų ir darbo iš jo, jaunuolis jau net susimąstydavo, ar ne laikas mesti šį nedėkingą darbą ir ieškotis ko nors geresnio; kokios veiklos, kur jo talentai ir grožis nebūtų slepiami tarp storų akmeninių sienų, o parodyti visam pasauliui. Ir tinkamai vertinami: nes iš mokinių to nesulauksi.
  Likus dešimčiai minučių, pirmųjų mokinių akys pradėjo merktis. Dauguma atrodė gana išsigandę, tačiau visiškai sveiki. Per likusį pamokos laiką atsipeikėjo visi: nei vienas nenukentėjo, o jei ir juto kažkiek skausmo, nuodingam augalui įgėlus į koją ar dar kažkam įvykus, skausmas jau turėjo būti išsivadėjęs. Taigi koks skirtumas.
  Dar tik greitai atsisveikino su mokiniais ir vėl uždengė invertinį bruką, pasirengęs jį nunešti ten, kur jam vieta: į šilčiausią, sausiausią šiltnamio kampą.