Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Transfigūracija => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Nifora Mangorifort Sausio 06, 2019, 11:49:59 am
-
Mokiniams pradėjus rinktis, profesorė buvo jau bebaigianti rašyti ant lentos pamokos temą. Daili rašysena skelbė - Žmonių transformacija. Atsisėdusi prie savo stalo stebėjo, jau pradėtus pažinti mokinių veidus. Visi atrodė linksmi, kaikurie gal šiek tiek pavargę, bet po švenčių tai buvo visiškai normalu.
- Sveiki visi, - pradėjo kalbėti ragana, taip duodama ženklą, kad laikas pradėti pamoką. - Pirmiausiai sveikinu su praėjusiomis šventėmis. Tikiuosi labai jos jūsų nenukamavo ir sugebėsite greitai gryžti į vėžes. Praeitą pamoką mokėmės pavertimo kerų. Labai džiaugiuosi, kad daugumai puikiai sekėsi su šia ganėtinai nelengva užduotimi. Na, o šiandien, kaip jau turbūt didžioji dalis spėjo perskaityti, šiandien kalbėsime apie žmonių transformaciją. Kas neprisistatė praeitą kartą, prašau tai padaryti prieš atsakant. Taigi, prašau papasakoti, ką žinote apie žmonių transformaciją. Klausau.
Noriu išgirsti kuo daugiau įvairios informacijos apie burtininkų transformaciją. Tinka žinomi kerai, kitokie pasivertimo būdai (nesufleruosiu kokie). Tiks viskas ką išmąstysite, prašau remtis HP serija. Jei kas neaišku, rašykite asmeniškai. Sėkmės.
-
Mokslo metams įsibėgėjant Fiadh suprato, kad vien daryti namų darbus neužteks, tad teks apsilankyti ir pamokose. Tai vis dar buvo sunku, tačiau pirmakursė nebespėjo su užduotimis, jai darėsi per sunku. Tad pagaliau ji atėjo ir į vieną sunkiausių pamokų - transfigūraciją. Nustebo atėjusi pirma, tačiau nieko nesakiusi atsisėdo į suolą ir pradėjo laukti pamokos pradžios.
Šiaurės airė dar labiau nustebo tada, kai pirmoji pakėlė ranką. Labai tyliai, ko gero, beveik niekas net negirdėjo, Fiadh prabilo:
- Fiadh o'Ceallachain, Grifų Gūžta. Labai svarbi žmonių transfigūracijos sritis yra animagai. Animagas yra žmogus, sugebantis pasiversti kokiu nors gyvūnu. Šis žmogus gali virsti tik tam tikru vienu gyvūnų. Tai atlikti yra labai sudėtinga, dėl to norint tapti animagu reikia gauti Magijos ministerijos leidimą. Pasaulyje registruotų animagų nėra daug, tačiau yra žinoma, kad yra bent keletas animagų, apie kuriuos Magijos ministerija nežino.
Fiadh negalėjo atsistebėti, kiek daug pasakė, tačiau tikėjosi, kad pernelyg nenusišnekėjo. Mergaitė nutilo ir su tam tikru nekantrumu ėmė laukti pamokos praktikos.
-
Stevie neatsiminė, kad šiais mokslo metais būtų lankiusis transfigūracijos pamokoje. Tai buvo gana keista, nes šią pamoką mergaitė mėgo, be to, ji tikrai nebuvo iš lengvųjų. Tačiau galiausiai ji prisiruošė ateiti į pamoką ir iš karto suprato, kad tai buvo geras sprendimas: pamokos tema turėjo būti tikrai įdomi. Ir tikrai ne tokia, kurią norėtum praleisti: per egzaminą būtų liūdna...
Stevie atsisėdo netoli klasės priekio ir pradėjo svarstyti, ką gi ji gali atsakyti į profesorės užduotą klausimą. Galiausiai, išklaususi vieno atsakymo, ketvirtakursė pakėlė ranką.
- Labai svarbu žmonių transfigūracijoje yra tai, kad žmogus gali pakeisti savo išvaizdą. Kad ir visai nedaug. Yra tokie žmonės, kurie tai daro be burtų lazdelės, vadinamieji metamorfmagai. Tačiau žmonių transfigūracija leidžia tai atlikti bet kam. Deja, burtažodžių neprisimenu, tačiau žmonės gali, pavyzdžiui, burtais nusidažyti plaukus, pakeisti akių spalvą ir pan. Tad žmonių transfigūracija nėra tik virtimas kažkuo kitu - tai gali būti ir daug mažesni pakeitimai.
-
Mergaitė įžengusi į klasę atsisėdo į suolą. Paskutinėmis dienomis jai visai neblogai sekėsi lankyti pamokas. Ir tuo gana didžiavosi, nors dažnai tekdavo visą naktį tik ir krimsti tas knygas ar daryti namų darbus. Dienos tapo tarsi kokia rutina, kas mergaitę visai ramino. Jau kokia savaitė be jokių staigmenų.
Profesorei uždavus klausimą mergaitė nedvejodama pakėlė ranką. Išsitiesė kėdėje, nenorėdama atrodyti, kad šiąnakt mažai miegojo.
-Vilkolakiai antraip nei Metamorfmagai ar animagai negali savavališkai keisti savo išvaizdos. Tik per pilnatį jie pasiverčia vilku. Na ne visai vilku, yra šiek tiek skirtumų. Jeigu gerai prisimenu pasivertę vilku jie praranda visas savo žmogiškąsias savybes.
Tik nutilusi kalbėti ji suprato, kad apie vilkolakius žino kur kas mažiau nei iš pradžių manė. Bet tikėjosi, kad šitiek profesorei užteks.
-
Maja įėjo į klasę labai linksma. Diena prasidėjo puikiai. Mergaitė atsisėdo į suolą. Ji jau seniai nelankė transfigūracijos pamokų. Bet ši sritis jai buvo gana sunki, tad pamokoje tikrai reikėjo apsilankyti. Juk norisi gerai išlaikyti egzaminus iš visų sričių. Pirmakursė išklausė profesorės klausimo. Klausimas nebuvo labai sudėtingas. Bet pradžiai neblogai. Kol galvojo ką atsakyti, atsakė jau trys mokiniai. Na reikia nelaukti, nes nebebus ką atskyti. Tada Maja prakalbo:
- Maja Patvel, aš žinau, kad pavidalą galima pakeisti multisulčių eliksyru. Į jį reikia įdėti žmogaus, kurio pavidalą nori gauti plauką, nagą ar kitą dalelę ir išgerti eliksyrą.- Mokinė nutilo. Nepasakė labai daug, bet tikėjosi, kad profesorei to užteks.
-
- Labai gerai, - linktelėjo klasei profesorė, - jei daugiau neatsiranda norinčių pasisakyti, pereikime prie praktinės užduoties. Teorinėje dalyje visi atsakėte teisingai. Dar yra ir burtažodžių, kurie tinka žmoniems paversti, bet apie juos pasiskaitysite vadovėlyje. Šiandienos tolesnė tema taip pat bus susijusi su žmonių pavertimais. Vadovėlyje rasite temą apie animagiją. Viską perskaitykit ir pradėkite praktikuotis pasiversti į kokį nors pasirinktą gyvūną. Čia burtai jums nepadės. Burtininkai kurie tai sugeba, tai atlieka mintimis, susitelkimu, valios jėga. Tai labai sunku, tad nepavykus nenusiminkit. Tikrai nesitikiu, kad jums gali pavykti per pirmą tokią pamoką. Na, bet jei įvyktų stebuklas, iki tapimo tikru animagu jums visvien reiktų pereiti daugybę birokratinių dalykų, taigi prisiminkit, čia tik praktika. Sėkmės.
Ragana atlaisvino vietos klasėje, burtų lazdele išstumdžiusi suolus ir stebėjo kas vyks toliau.
Pasitelkit fantaziją ir pabandykit įsivaizduoti, bei aprašyti, kaip mėgintumėte išmokti būti animagu ir pasiversti į kokį nors gyvūną. Jei kas neaišku, laukiu asmeninių žinučių.
-
Visą teorijos dalį Yura prasėdėjo tyliai kaip pelytė, nes beveik nieko nenusimanė apie žmonių transfiguraciją. Kai mokytoja pranešė praktinę užduotį, mergaitė pamanė turėtų būti įdomu...Ir ji įniko į knygą ( pirmą kartą gyvenime su tokiu susidomėjimu skaitė ). Knygoje rašė, kad norint tapti tikru animagu reikia praktikuotis mažiausiai pora mėnesių, o nepasisekus, net pora metų! Yura prunkštelėjo. Profesorė nori, kad jiems tai pavyktų padaryti per vieną pamoką? na jau neee..., pagalvojo mergaitė ir vėl nuleido žvilgsnį į knygą. Reikia susikaupt ir galvot apie tai kuo nori pasiversti, taip rašė knyga. Yura užsimerkė ir susikaupė. Nieko. Pabandė dar ir dar, ir dar kartą. Vistiek nieko. Tik galbūt kokį trisdešimtą kartą mergaitės viršugalvį pervėrė toks skausmas, jog Yura sukliko. klasė atsigręžė į ją, kai kurie vaikai sukikeno, kai kurie tiesiog žiūrėjo į mergaitę nuostabos pilnomis akimis. Yura iš pradžių nesuprato kas vyksta, tik pakui lėtai pakėlė ranką ir apsičiupinėjo viršugalvį ir... Apčiuopė ausis. Taip. Gyvūno ausis. Vilko ausis. Grifiukė nežinojo ar juoktis ar verkti tik paklausė:
- profesore, kas čia nutiko ir kaip man jas panaikinti?
-
Majai praktinė užduotis pasirodė per daug sudėtinga. Grfukei atrodė maždaug taip- sėdi, galvoji apie gyvūną ir nieko daugiau nevyksta. Na bet jaigu jau reikia daryti šitą ( nesamonę) tai teks imtis dabo. Mergaitė atsivertė kngą. Gražiausia- NORINT TAPTI ANTIMAGU REIKIA MOKYTIS MAŽIAUSIAI DU MĖNESIUS! O mums duota viena pamoka. Na taip, praleisime viena pamoka veltui. Geriau jau būtų pasiruošti kitų pamokų namų darbus. Bet kad jau atėjo į pamoką tai reikia pabandyti. Ir mergaitė ėmė įtemptai galvoti. Gal ne taip jau ir kvaila. Nieko nevyko. Ji bandė dar kartą. Galvojo apie aviną. Bandė dar ir dar. Ir staiga jai skaudžiai persmelkė kūną. Mergaitė nesuprato kas vyksta. Bet tada pamatė, kad turi uodegą ir ragus! Grifukė puolė į paniką. Ji blaškėsi kaip kiškis narve. Dabar parvažiavus namo jos brolis žiobaras ją vadins avinu. Ne ji išviso negali tokia gryžti namo. Mergaitė paniškai puolė prie durų. Ji ruošėsi bėgti pas direktorę ar ką kitą kas galėtų jai panaikinti avino požymius.
-
- Nurimkit visi, - kylant šurmuliui subarė profesorė, - lygiai taip, kaip pavyko sau išauginti ausis ar uodegą, taip galima ją ir panaikint tad gryžtat į savo vietas ir praktikuojatės. Kam nepavyks savęs grąžinti į įprastinę būsena, pirmiau nors kiek pasivertus į gyvūną, pamokos pabaigoje aš visus atversiu. Ir tikrai nereikalauju visiško pasisekimo. Tiesiog mėginkit.
Profesorė ėjo aplink klasę visus stebėdama ir atydžiai sekdama, kad kas nenutiktų. Su tokia praktika visko galima buvo tikėtis.
- Svarbiausia susikaupkit. Pojučiai gali būti neįprasti, tačiau tai normalu. Juk pirmą kartą darote tokį dalyką.
Nifora stebėjo sutrikusius vaikus. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad tokia pamoka jiems bus įdomi, tačiau daugiausiai matė abejingus veidus, nenusiteikusius dirbti. Tai ją liūdino, tačiau savo nusivylimo mokinių abejingumu ji neparodė. Kaip visada griežtu veidu, jame nepajudindama nė raumenėlio, sekė pamokos eigą.
-
Maja nurimo, ji jau apsiprato su savo uodega ir ragais. Dabar mergaitei pasidarė labai įdomu. Ji čiupinėjo savo ragus, apžiūrinėjo uodegą. Dabar grifukei pasidrė gaila, kad su šiomis avino žymėmis galės pabūti tik viena pamoką. Labai linksma buvo bandyti kaip avinas mosikuoti uodega. Maja nusprendė mokytis šios srities. Gal antimagija nebus pagrindinė jos sritis, bet užaugus norėjo gerai ją išmanyti.
Dabar grifukė nusprendė visada lankyti transfigūracijos pamokas. Vienintelė problema šioje pamokoje buvo ta, kad sėdint suole spaudė uodega. Bet taip sėdėti ilgainiui pasidarė nuobodoka, tad Grifė nusprendė pabandyti dar ką nors išsiburti. Juk ir dabar ji netapo avinu, o tik įgavo jo uodegą ir ragus. Gal dabar pavyks pasiversti gyvūnu, o ne įgauti jo žgmes. Maja pradėjo galvoti apie žirafą, bet nieko nevyko. Nereikia stebėtis nes mergaitė buvo labai nerami ir negalėjo susikaupti. Tiesa sykį buvo menkas skausmas pervėres galvą, bet daugiau nieko nevyko.
-
Žengiant koridoriumi, vedančiu į transfigūracijos kabinetą, šviesūs merginos plaukai plaikstėsi už nugaros, it kedenami švelnaus žiemos vėjelio, o puiki vilkolakės klausa gaudė jau bundančios pilies garsus. Ir nors šioje ėmė aidėti vos girdimi mokinių balsai, tačiau, regis, daugelis iš jų nusprendė rytą praleisti savo šiltose lovose nustūmę pirmąsias pamokas į šalį. Rodos, praėjusios šventės vis dar veikė mokinius, o tai, jog šešiolikmetė dėl to neklydo, patvirtino pustuštė transfigūracijos klasė. Įžengusi į kabinetą mergina žaviai nusišypsojo profesorei ir šviesiai mėlynomis akimis perbėgo per patalpą. Nors kabinete sėdintys mokiniai buvo pavargę, tačiau, regis, laimingi ir nusiteikę pamokai. Nedvejodama nė akimirkos mėlynakė susirangė ant artimiausios kėdės klasės gale ir įsmeigė žvilgsnį į vaizdą pro langą. Žemė, nuklota akinančiai baltu sniegu, pranešė apie vis dar karaliaujančią žiemą, kuri nė neketino artimiausiu metu palikti Hogvartso apylinkių. Atitraukti šviesiai mėlynas akis nuo žiemiško paveikslo privertė klasėje nuskambėjęs balsas. Kryptelėjusi galvą Davina žvilgtelėjo į profesorę. Netrukus jos žodžius, it šešėlis pasivijo aidintys mokinių balsai. Nusprendusi teorinę dalį palikti kitiems, mergina paprasčiausiai klausėsi įvairiausių atsakymų, kai netrukus, paskutiniam mokiniui baigus atsakinėti, nuskambėjo profesorės balsas, pranešantis apie praktinę dalį. Nelaukdama nė akimirkos šešiolikmetė atsivertė ant stalo gulintį vadovėlį. Šviesiai mėlynos akys ėmė klaidžioti raidėmis išmargintais puslapiais.
-
Ryškiai mėlynoms akimis merkiantis ir bandant nugramzdinti juodaplaukę atgal į sapnų karalystę, Luna vis dar užsimiegojusi įžengė į transfigūracijos kabinetą. Ir nors šešiolikmetė iš visų jėgų bandė išlikti žvali, deja, nesėkmingai. Regis, vos kelių valandų, skirtų grožio miegui, nepakako, nes mėlynakė būtų mielai ir vėl susirangiusi į savo šiltą lovą ir net neabejojo, jog užtektų tik kelių skendužių ir viskas aplinkui išgaruotų, lyg nė neegzistuotų. Na, kad ir kaip ten bebūtų, transfigūracijos kabinete lovos nebuvo ir vargu ar profesorė būtų sugalvojusi išmokyti atėjusius mokinius savo suolą paversti į minkštus patalus ir nedidelę lovą. Ne, to tikrai šią pamoką neteks išmokti, nes ant lentos puikavosi užrašas "Žmonių transfigūracija". Na, žinoma, žmogų galbūt irgi pavyktų paversti į lovą, tačiau vargu ar Nifora bus nusprendusi pravesti tokią pamoką. Patogiai įsitaisiusi klasės gale Luna kilstelėjo galvą. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į priešais stovinčią profesorę. Deja, safyrinės, it brangakmeniai, akys vos netrukus ėmė merktis. Nusprendusi kitiems leisti atsakyti į teorinę dalį, mergina nesipriešindama užmerkė akis. Ir nors tamsa grasino pasiglemžti mėlynakę, tačiau ši netrukus atmerkė akis. Regis, pačiu laiku, nes transfigūracijos profesorė išklausiusi visų atsakymus, kuriuos, beje, šešiolikmetė praklausė, paskelbė praktinę dalį. Stengdamasi nuvyti į šalį mieguistumą, Luna atsivertė vadovėlį žvilgsniu bėgiodama puslapiu apie animagiją.
-
Mergaitė tylėjo visą pamokos teorijos dalį, nes savo žinių išreikšti nespėjo, viską pasakė kiti vaikai. Aišku, mergaitė liko pikta, net labai, tačiau nieko negalėjo pakeisti.
Išklausiusi praktikos dalį baltaplaukė susiraukė. Tapti animagu jai atrodė neįmanoma. Elridė svarstė, kas būtų, jei tai bandydama ji išprotėtų, ar galbūt jos koja virstų kažkokios vištos ir susigrąžinti savo tikrą žmogaus koją jai nepavyktų. Nors, mergina tikėjosi, kad jos vidinis gyvūnas nebus nelemta višta...
-Ir kaip žmonės tai turėtų padaryti?-nieko nesuvokdama Grifiukė dairėsi aplink klasę, o čia pasirodo buvo žmonių, kuriems pavyko išsiauginti kažkokias ausis, ar uodegas. Paaugliukė išsižiojo ir susigėdo. Ji vis dar nesuvokė ką turėtų daryti, jos galvoje buvo visiškas chaosas, kuris tikrai nepadėjo tokioje pamokoje.
-Neturėjo profesorė duoti kažkokių nurodymų... Paaiškinimų... Ar čia tik aš tokia paplaukusi?-vis dar nesigaudydama Elridė atsisėdo ant žemės ir pasistengė susikaupti. Bandyti juk vis tiek reikėjo, o gal pavyks? Nors tikėti tuo per daug mergiotė netikėjo, nematė esmės.
Grifiukė spoksojo į vieną tašką ir bandė išmąstyti kažkokį būdą tapti gyvūnu, bet jai tik kilo klausimas, kokiu gyviu ji turėtų tapti? Aišku, ji norėjo kažko šaunaus, kaip tigrė, ar panašiai, bet neįsivaizdavo, ar jai tai tiktų.
Baltapūkės svarstymai atėmė gan daug laiko, tai supratusi Grifė giliai įkvėpė ir atsistojusi įtempė savo smegenis.
-Man reikia tapti gyvūnu, nemąstyti, kad juo noriu tapti, bet iš tikrųjų tapti gyvūnu... Kas per velnias!!!-per klasę nuaidėjo riksmas, panelytė buvo įpykusi, nes jos galva nesugalvojo nieko gero.
-
Žvilgsniui slystant knygoje esančiu tekstu mėlynakės atmintyje iškilo viena iš naktų, kai ši pakeitusi pavidalą klaidžiojo tamsoje skendinčiu mišku. Virsmas į nakties plėšrūną buvo beprotiškai skausmingas, tačiau šis neprilygo po to sekančiam jausmui. Vos kelias akimirkas trunkantis skausmas, kai visi kaulai lūžta vienu metu, buvo vertas laisvės jausmo. Vis dėl to šįkart viskas bus kiek kitaip, nes pavidalą pakeisti teks keisti kitaip.
Atitraukusi žvilgsnį nuo knygos Davina kilstelėjo galvą. Kai kurie mokiniai, regis, pirmakursiai, jau buvo įpusėję su užduotimi. Nors klasėje nelakstė vilkai ar kokie nors kiti gyvūnai, tačiau mokinių kūną puošė ragai ir įvairiausių gyvūnų kūno dalys. Vaizdas iš ties kėlė šypseną. Kelias akimirkas stebėjusi naujomis kūno dalimis besigrožiančius mokinius, Davina atsilošė į kėdės atkaltę ir užmerkė šviesiai mėlynas akis. Netrukus vaizduotėje iškilo galingo tigro paveikslas. Stengdamasi nekreipti dėmesio į klasėje aidinčius balsus Davina ir toliau įsivaizdavo dryžuotąjį plėšrūną, deja, vos netrukus šį pakeitė kitas. Tvirti sparnai, galingas kūnas ir tamsoje spindinčios mėlynos drakono akys būtų bet kam sukėlę baimę. Vargu, ar kuris nors atsistojęs priešais vieną galingiausių pasaulio būtybių, būtų drąsiai žvelgęs šiam į akis. Deja, netrukus viskas dingo, kai klasėje nuskambėjo pažįstamas balsas. Atmerkusi akis žavioji lankininkė žvilgtelėjo į netoliese stovinčią Elridę. Deja, šviesiai mėlynos akys matė kiek kitaip, nei įprastai. Papurčius galvą merginos žvilgsnis užkliuvo už ant nugaros esančių sparnų. Staigiai stryktelėjusi nuo kėdės ispanė nuvertė šią. Klasėje nuaidėjo garsus trinktelėjimas. Sutrikusi Davina apsidairė. Ant šios liekno kūno puikavosi galingi drakono sparnai, o šviesiai mėlynas žmogiškas akis buvo pakeitusios drakono akys. Kelias akimirkas padvejojusi mėlynakė pabandė suplasnoti sparnais. Galingi drakono sparnai pasiuntė nemenką vėjo gūsį. Davina net neabejojo, jog jei būtų sumosavusi šiais kur kas stipriau, nukritusi kėdė būtų akimirksniu pakilusi. Tik šito mergina neketino bandyti, vietoje to lengvai sumosavo kelis kartus ir atsispyrė nuo žemės. Galingi drakono sparnai leido skrajoti ore. Šyptelėjusi ispanė nusileido ant žemės ir pasigrožėjusi naujaisiais sparnais dar kelias minutes burtažodžio pagalba pradangino šiuos, lygiai taip pat, kaip ir drakono akis.
-
Elijah nelabai noromis žingsniavo į motinos pamoką, nežinia kas labiau baidė ar Transfigūracija ar tai, kad čia dirba pati Nifora. Turbūt antras variantas tinka labiau, nuoskaudos lieka nuoskaudomis, tik jis nesuprato, ko ji atvyko į Hogvartsą.
Visą teorijos dalį Chris' as akis buvo įsmeigęs į knygą arba į stalą, nė nenorėjo jų kilstelėti. Vos tik baigėsi pirma pamokos dalis, profesorė ėmėsi antrosios, kuri skambėjo išties keistai, kaip paprastas žmogus, pasitelkęs protu gali pavirsti į gyvį, nesąmonė..
Kol šis mąstė kaip tai padaryti, išgirdo pažįstamą balsą, taip taip, kas gi kitas jai ne baltapūkė mergiotė. Tad šis nieko nelaukęs žengė sparčiu žingsniu link jos.
- Kaip padaryti? Vadovėlį pažiūrėk, - kiek su pašaipa balse ištarė Chris' as, tačiau ir pats nesuprato, kodėl tai pasakė, juk ir jis nelabai žinojo.
- Gal ir turėjo, tačiau.. - dustelėjo prisiminęs ją, tačiau greit tas mintys nuvijo į šalį, - tačiau nepaaiškino, tad reiks pačiai bandyti suprasti, - šyptelėjo Dawson' as.. - O be to, jo, tik tu tokia paplaukusi, juk apsidairyk, rodos visiems išeina, o tau nelabai, tuoj ir aš pradėsiu, - balsas skambėjo tvirtai ir užtikrintai, tačiau viduje jis jautėsi ne toks savimi pasitikintis.
- Ko tu rėkauji, trukdai susikaupti?! - Įsmeigęs akis į Grifę šuktelėjo šis.. - Taip, paimi ir tampi, juk taip lengva, nors iš tikrųjų didžiausias darbas atitenka tavo protui ir mąstymui, pasitelk tai, turėtu suveikti, - šyptelėjo Dawson' as ir pats ėmėsi jau kauptis, nes prieš tai jau du sykius sutrukdė El.
-
Tai, jog teks kada nors bandyti pasiversti, kokiu nors gyvūnu nešviečiant pilnačiai ir esant klasėje, mergina nė nebūtų pagalvojusi. Buvo įpratusi, jog pavidalą tenka pakeisti tik tuomet, kai danguje karaliauja pilnatis, o dabar, regis, teks pasitelkti mintis ir visą valios jėgą, kad žmogaus kūnas pasikeistų į kokį nors žvėrį. Tikiuosi, kad kokiu nors triušiuku nepavirsiu... Užvertusi knygą Luna kilstelėjo galvą nužvelgdama klasėje esančius mokinius ir klausydamasi šių balsų. Regis, į transfigūracijos pamoką nusprendė ateiti ir Elride su Elijah. Tik rodos, abu jaunuoliai nesutarė, nes šių neitin malonūs balsai vos netrukus perskrodė kabinetą. Papurčiusi galvą mėlynakė patogiau įsitaisė ant kėdės ir užmerkė ryškiai mėlynas akis bandydama susikaupti. Deja, klasėje aidintys balsai visiškai nepadėjo tam. Stengdamasi nekreipti į tai dėmesio mergina užsidengė ausis rankomis kartu paskandindama safyrines akis tamsoje. Netrukus vaizduotė ėmė piešti kalnuose gyvenančią pumą. Šios rausvai geltonas kūnas ilsėjosi ant gana aukštos uolos. Atmerkusi ryškiai mėlynas akis juodaplaukė apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už ant kelių padėtų rankų, na, o tiksliau letenų. Žmogiškos rankos buvo virtusios vieno didžiausio plėšrūno galūnėmis. Tyliai nusijuokusi Luna kilstelėjo rankas apžiūrinėdama naująsias kūno dalis. Buvo keista matyti vietoj penkių žmogaus pirštų, penkis plėšrūno pirštus ir juose esančius aštrius nagus. Kelis kartus išskleidusi ir suskleidusi nagus mergina šyptelėjo ir norėdama išbandyti savo letenas, perrėžė stalo paviršių. Ant šio liko ryškios įdrėskimo žymės. Patenkinta šešiolikmetė pakarotojo savo veiksmus dar kelis kartus, kai supratusi, jog pamoka netrukus baigsis, sušnibždėjo burtažodį. Galingos pumos letenos dingo akimirksniu. Atgavusi savo kūno galūnes varnė kelis kartus sugniaužė rankas į kumščius ir išsitraukusi burtų lazdelę mostelėjo šia sutvarkydama sudraskytą stalą. Vos po akimirkos šis ir vėl atrodė, kaip naujas. Atsilošusi į kėdės atkaltę mėlynakė ėmė stebėti klasėje esančius mokinius.
-
Stevie su lengva nuostaba klausėsi profesorės, kai ji kalbėjo apie praktiką. Nors užduotis atrodė tikrai įdomi, ketvirtakursė nemanė, kad ji yra pasiruošusi tokiam darbui. Ką jau kalbėti apie jaunimėlį pagalvojo grifė, turėdama omenyje jaunesnius už save mokinius.
Tačiau reikėjo galvoti ne apie tai. Teko išsirinkti gyvūną. Pirmiausia Stevie galvojo apie miško žvėris. Vis dėlto po kurio laiko tuščio spoksojimo į sieną grifė prisiminė seną norą skraidyti. Paukštis! šovė į galvą mintis. Žinoma, mokinė nesusimąstė apie tai, kad jai greičiausiai nepavyks pavirsti paukščiu, tad ji jau svajojo apie tai, kaip skraidys.
Stevie nedvejodama pasirinko erelį. Jai visada patiko šie paukščiai, tad nebuvo ką čia ir galvoti. Tačiau tada jau teko pasukti galvą. Ką man daryti, kad pavirsčiau ereliu? galvojo grifė. Kurį laiką į galvą neatėjo jokia mintis. Tačiau tada balselis galvoje sušnibždėjo, kad tiesiog reikia labai susikaupti.
Stevie užsimerkė. Ji matė erelį mintyse ir įsivaizdavo esanti jo viduje. Erelis skrido virš ežero. Vaizdas buvo be galo nuostabus, tad Stevie netrukus pradėjo tiesiog grožėtis tuo, ką mato, o ne įsikūnyti į paukštį. Ji prigavo save betinginiaujančią, tad skubiai papurtė galvą ir sukūrė vaizdą iš naujo. Šį kartą ne tokį įspūdingą.
Po kurio laiko Stevei pasirodė, kad jos pastangos nebus bevaisės. Mergaitei atrodė, kad ji tapo lengva kaip plunksnelė ir galbūt netgi ji jau skrenda. Šis suvokimas gerokai išgąsdino grifę. Ji krūptelėjo ir nusirito nuo kėdės, kurią buvo pasiėmusi iš klasės kampo. Stevie skubiai pašoko, tikėdamasi, kad niekas nepastebėjo.
-
Fiadh per teoriją paminėjo kaip tik tai, kas yra praktikos tema. Tai taip nustebino pirmakursę, kad ji kurį laiką sėdėjo išsižiojusi ir beveik negirdėjo, ką kalba profesorė. Mergaitė tik suprato, kad jai teks bandyti pavirsti gyvūnu. Kaip aš galiu tai padaryti? gerokai nustebo grifiukė. Aš iš viso burti nemoku, ką jau kalbėti apie animagiją! Tačiau dirbti teko. Fiadh nedvejodama pasirinko plekšnę. Ji ir pati nežinojo, kodėl, bet ši žuvis jai patiko, o vandens gyvūnus šiaurės airė mylėjo nuo pat mažos vaikystės.
Pirmiausia Fiadh prisiminė, kaip tiksliai turi atrodyti jos išsirinktas gyvūnas. Tada pažvelgė į savo rankas. Aha. Jos turi tapti pelekais pagalvojo mergaitė ir nutarė, kad tai būtų nebloga pradžia. Grifiukė įbedė žvilgsnį į rankas ir bandė minčių galia pakeisti jų išvaizdą. Žinoma, nieko neįvyko. Pirmakursė net neįsivaizdavo, kaip tai turi įvykti. Ji jautėsi visiškai beviltiškai, dėl to po kelių minučių nustojo stengtis ir nutarė geriau nieko nebedaryti.
-
Tik užsimušti man ir tereikia pagalvojo Stevie, vėl atsisėdusi ant kėdės. Po kurio laiko ketvirtakursė pašoko. Ji suprato, kad sėdėdama pernelyg įsigilina į vaizdą, kurį sukuria mintyse. Tad Stevie kurį laiką stovėjo ir visiškai nieko nedarė. Ji tiesiog bandė išvalyti mintis.
Po kiek laiko galva atrodė visiškai tuščia. Tad Stevie mintyse nupiešė erelio vaizdą. Kadangi jis buvo išskleistais sparnais, mergaitė pakėlė rankas. Jautėsi be galo kvailai, tačiau atrodė, kad tai gali padėti. Grifė nedrąsiai žingtelėjo žingsnį į priekį. Žinoma, jokių sparnų ji neįgijo.
Po kiek laiko ramaus stovėjimo Stevei pasirodė, kad jos ranka keistai palengvėjo. Mergaitė buvo girdėjusi, kad paukščių kaulai yra tuščiaviduriai, tad mintyse sukirbėjo viltis: pavyko? Labai atsargiai atsimerkusi Stevie nustėro: jos ranka buvo plunksnuota! Grifė norėjo apžiūrėti šį reginį iš arčiau, tad pajudino plaštaką akių link. Deja, vos pajudinus ranką visos plunksnos išnyko. Ketvirtakursė nusikeikė. Tikėjosi, kad niekas neišgirdo, tačiau buvo labai apmaudu. Ką gi, darysime iš naujo apmaudžiai pagalvojo Stevie ir vėl užsimerkė.
-
-Pažiūrėti vadovėlį?-Elridė piktai nužvelgė iš nežinia kur atsiradusi vaikinuką, čiupo knygą ir metė ją į Elijah.-Jei toks gudras pats eik ir žiūrėk tam vadovėly,-taip pasakiusi ji nusuko žvilgsnį, nes nenorėjo, kad tas nelemtas berniūkštis gadintų jai pamoką ir neleistų susikaupti, juk ir taip negebėjo to padaryti, o čia dar burzdukuliuojantis padaras lenda...
-Aha, sėkmės susimaunant, pamaiva,-dirbtinai nusišypsojusi Elijah, kai šis vėl ėmė kalbėti Grifiukė giliai atsiduso ir nužvelgė mokinukus esančius klasėje. Ar tikrai ji buvo viena tokia nemąstanti? Nors, mergiotė netikėjo, kad Elijah pasiseks, juk jis ir taip ne žmogus, kam jam dar į gyvūną verstis... Išvis, ar kitos rasės padarai gali būti animagais?
-Ačiū už pagalba, dabar gali dingt,-įsmeigusi akis į vaikinuką Grifė norėjo urgzti, nepatiko jai jis, nepatiko, kad jis buvo šioje pamokoje, tačiau visgi jo žodžių paklausė. Elridė užsimerkė ir stengėsi susikaupti. Ji stengėsi kauptis į norą tapti gyvūnu, tačiau jos mintyse vis atsidurdavo nesusijusios mintys, ar kažkokie klausimai. Šitaip prasėdėjusi mažiausiai dešimt minučių mergaitė atsimerkė. Niekas nebuvo pasikeitę, niekas, o ji buvo pikta ir nusivylusi savimi. Baltapūkė nežiūrėjo, kaip sekasi Elijah, nebežiūrėjo, kaip sekasi kitiems. Ji tiesiog atsitraukė kuo toliau nuo žmonių, priėjo prie sienos ir įrėmusi kaktą į sieną žiūrėjo į vieną tašką. Grifė vis dar nenutuokė, kaip ji gali virsti gyvūnu, neįsivaizdavo, kaip kitiems vaikams tai pavyko, jai darėsi silpna vien mąstant apie tai.
-Aš galiu...-tyliai sumurmėjusi panosėj mergaičiukė vėl užsimerkė, stengėsi kauptis ir šį kartą mąstyti tik apie tai, kad ji nori virsti gyvūnu, nesvarbu kokiu, svarbu, kad būtų gyvūnas.
Pamoka ėjo į galą, o viskas, ką mergaičiukė pajuto tai kažkokį silpnumą. Jai visiškai atsibodo ši pamoka, tad paauglė vėl atsimerkė ir atsisėdo ant žemės.
-
Torė lėtai žingsniavo į klasę. Žiovulys atrodė galėtų ją parversti čia ir dabar. Mergaitė praėjusią naktį niekaip nesugebėjo užmigti. Nors iš tiesų net nesistengė. Knyga buvo tiesiog per daug įdomi, kad paliktų ją nepabaogtą. Trys žingsniai, žiovulys, keturi žingsniai, žiovulys. Galiausiai pasiekė klasę ir įžengė vidun. Pasisveikinusi su mokytoja atsisėdo į galinį suolą ir sekundei užmerkė akis. Tik sekundei. Garsai ausyse pagarsėjo, lyg kas būtų paspaudęs pagarsinimo mygtuką. Torė papurčiusi galvelę atmerkė akis. Dabar visai netinkamas metas miegoti. Kur jau ten. Ta mokytoja ir taip kelia baimę, baisu, kad jei užmigs, atsibus tik kokioje laboratorijoje paversta į pelę. Mergaitė suvokė, kad jau nespėjo atsakyti į teorinį pamokos klausimą. Kaip tai nutiko? Juk galėjo prisiekti, kad buvo užsimerkusi vos kelias sekundes. Juk tikrai negalėjo taip greitai užmigti. Suolai pasislinko į klasės kraštus, o Torė greitai atsisėdo ant vieno iš stalų ir atsivertė profesorės nurodytą vadovėlio skyrių. Nieko įdomaus. Kur ten bus įdomu. Ta pati sausa informacija. Na, tiesa, kiek įdomiau negu mūšių datos ar kokios neįdomaus barzdoto senelio nuotraukoje gyvenimo istorija. Reikia tik greičiau perskaityti, kad galėtų pradėti linksmąją dalį.
-
Sebastianas žingsniavo koridoriumi link transfigūracijos kabineto. Niekas nei nebūtų pasakęs, kad vaikinukas visą naktį net akių nesumerkė. Nesivartė lovoje paskendęs nemigos kančiose. Ne. Tiesiog nebuvo laiko miegoti. Nebūtum radęs jo ir pilyje. Kaip gerai, kad niekas jo nepastebėjo. Na, tik kambariokus įtikino jo neišduoti.
Rudaakis atsisėdo netoli lango. Nesivargino atsakinėti teorijos klausimo. Žinoma, atsakymą žinojo, bet kuo ypatinga ši pamoka, kad turėtų eikvoti savo jėgas? Sebastianas klausė bepezančių bendramokslių. Kai kurie taip jaudinosi kalbėdami, kad net mikčiojo. Nevykėliai. Kai galiausiai profesorė pasakė tą įprastai nuobodų monologą, Azas atsivertė vadovėlį. Per daug nesigilino į tekstą, bet teks bent kažką veikti praktikoje - visai nenori skristi iš Hogvartso dėl blogo lankomumo. Varno Nago prefektas nesuprato kam pamokose mokytis temą apie animagiją. Tiems nevykėliams net ir sapnuose būtų neįmanoma padiversti. Na, gal ir yra keletas išimčių, bet... Sebastianui šovė į galvą mintis. O galbūt ir pavyktų. Juk sliekai, uodai ir musės taip pat gyvūnai. Ir kaip linksma. Žmonės juos tiesiog pritrėkštų kai šie nusileistų pailsėti ant žmogystos odos.
-
Kuo toliau skaitė tuo įdomiau darėsi. Nesuprato, kodėl anksčiau pasirodė taip neįdomu. Jos galvoje iš karto pradėjo atsirasti įsivaizdavimai, kuriuose Torė pavirtus kokiu nors gyvūnu. Kaip Torė juos vadina - scenarijai. Tačiau nereikėjo įsisvaigti prieš laiką. Mergaičiukė viską perskaičiusi padėjo vadovėlį į šalį ir atsisėdo ant žemės. Turi visiškai susikaupti. Mieguistumą, kuris taip kankino varnę dabar buvo net sunku įsivaizduoti. Keturioliolikmetė stipriai užsimerkė galvodama apie save gyvūno kailyje. Kokiu gyvūnu norėtų tapti? Galbūt kate? O gal kiškučiu? Ne, jai patiktų pasiversti lape. Mergaitė galvojo ir bandė įtikinti savo kūno ląsteles persimainyti. Nejautė jokių pasikeitimų. Žvilgtelėjo į veidrodį. Į ją vis dar žvelgė ta pati Torė. Ketvirtakursė atsiduso. Velniava. Na, kodėl negalėtų tiesiog imti ir pasisekti? Tamsiaplaukė apžvelgė klasę. Vienos merginos buvo pasikeitusios rankos, kita plasnojo drakono sparnais. O Torė tiesiog nusiminusi sėdėjo ant žemės. Ji dar kartą susikaupė ir užsimerkė. Stengėsi iš visų jėgų. Bet niekas nepasikeitė. Mergaitė tik dar labiau nusiminusi pasiėmė ir atsivertė vadovėlį nuspręsdama taip palaukti pamokos galo. Ne kokia iš jos animagė.
-
- Pažiūrėk, gal rasi naudingos infor.. - nebaigęs sakinio pajautė kaip ši atskrenda tiesiai į jį. - Nuostabu, tu gal proto netekai, - gana linksmu balso tonu išspaudė Chris' as, kažkaip buvo keista, kad tokia nuotaika, kartais net pamiršdavo, kad profesorės kėdėje sėdi motina.
- Prireiks, - gana ramiai burbtelėjo Chris' as, tačiau buvo akimirka, kai šis patikėjo merginos žodžiais, išvis, kaip įmanoma tapti animagu per kelias valandas, kai kitiems prireikia kelių mėnesių ar net metų, o šis dar ir vampyras. Turbūt tas net negali būti, tačiau bandyti reikia.
- Prašom, - pašaipomis atsakė vampyras ir nužingsniavo toliau tos kvailos mergiūkštės į pat klasės galą kur stengėsi susikaupti, užsimerkė ir išsivaizdavo didelį, narsų liūtą, klajojantį dykumoje.. Tačiau kas iš to, jis tik svajojo, o trokšti tapti ir svajoti yra du skirtingi dalykai, atsimerkęs jis apsidairė, vieni mokiniai ką nors prisiaugino, o šis..
Nieko nelaukęs Elijah susikaupė ir užsimerkė, koncentravosi į liūtą, bandė prasiskverbti į jo vidų, tačiau nesėkmingai, nors gal tai tik pradžia, vaikino kūną nukrėtė šiurpias ir apėmė silpnumas, rodėsi, kad šis tuoj nualps, tačiau ne, netikėtai jam pradėjo skaudėti viršugalvį, kur pridėjus ranką jautėsi ausys, kurios netrukus pradingo..
- Kas čia per nesąmonė ką tik įvyko? - Sau po nosimi burbėjo Chris' as, ir atsisėdęs ramiai ėmė gyliai kvėpuoti ir džiaugtis, kad tos ausis pranyko.
-
Atmestinai perskaitęs prašomą informaciją, Sebastianas padėjo knygą į šalį ir dėl neaiškių priežasčių nusprendė tikrai pasistengti praktikos dalyje. Na, geriau pagalvojus, priežastys buvo akivaizdžios. Herondeilas tik norėjo dar kartą įrodyti jog yra geresnis. Vis dėl to meldėsi, kad tik nepavirstų į kokį mergaičių dievinamą pūkuotą katinėlį arba dar kokį žiurkėną. Berniukas atsistojo priešais veidrodį, kurį burtais dar padidino, kad matytų visą savo ūgį ir užsimerkė. Stengėsi kiek įmanoma labiau susikaupti. Atsimerkus nepastebėjo jokių pasikeitimų, na, matyt nebus taip paprasta. Velnias. Bet jam turi pasisekti, juk jis ne toks nevykęs kaip dauguma jo bendramokslių. Galbūt pavyktų geriau, jei įsivaizduotų konkretų gyvūną. Pirmiausiai į galvą šovė tigras, todėl keturiolikmetis pabandė iš visų jėgų įsivaizduoti kuo detalesnį gyvūno vaizdą. Tada atsimerkė ir pažvelgė į savo ranką bandydamas ją pakeisti. Kai jau buvo beveik bepasiduodantis ranką pakeitė tigro letena. Sebastianas Azrielis šyptelėjo sau po nosimi. Jam pavyko. Vos tik prarado ypatingą susikaupimą ranka vėl atsimainė. Sebastianas patenkintas atsisėdo ant suolo. Matot, vis tiek visada įrodo, kad jis ypatingas.
-
Nifora su vis didesniu pasitenkinimu stebėjo pamokos eigą. Tikrai nesitikėjusi tokių gerų rezultatų ji didžiavosi visais kuriem pavyko nors kiek pasikeisti.
- Šaunuoliai visi. Kaip pirmai tokiai pamokai visi puikiai padirbėjot. Dabar visi atsimainykit, pamoka jau eina į pabaigą. Praktika buvo tikrai nelengva, taigi visais jumis labai džiaugiuosi.
Profesorė išdidžiai nusišypsojo. Pamokos pradžioje jausto liūdesio dėl vangaus darbo, nė lašelio nebuvo likę. Galėjo kone sprogt iš pasididžiavimo.
- Kas dar neatsivertėt visų savo galūnių į žmogiškas ir kam sunkiai seksis atgalinė transfigūracija, ant mano stalo yra buteliukų su eliksyrais. Jie padės visiškai atgauti žmogišką pavidalą.
Nifora mostelėjo ranka savo rašomojo stalo link, kur stovėjo krūva mažų buteliukų, kiekvienam mokiniui po vieną.
Parašykit baigiamuosius postus. Sekmadienį užbaigiu pamoką.
-
Majai ši pamoka buvo labai įdomi. Mergaitė nenorėjo, kad ji taip greitai baigtūsi. Juk taip linksma būti ne tokiai, kaip esi pripratus. Bet mokinė suprato, jog jau greitai teks atgauti žmogišką pavidalą. Maja nusprendė paskutinį kartą pabandyti transfigūruotis. Ji susikaupė ir užsimerkė. Laukė ilgokai, bet staiga švyst ir ji beveik visa pavirto žirafa. Dar kartą užsimerkė - laukė, nieko nevyko. Mergaitė pabandė dar kartą, ir jau turėjo kiaulės šnipą. Grifukė atrodė labai juokingai - turėjo avino uodegą ir ragus, kiaulės šnipą, žmogaus veidą, o visą kitą buvo žirafos. Dėja taip išdykauti nebeliko laiko. Maja turėjo pabandyti atbulinę transfigūraciją. Mergaitei tai atrodė kone taip pat įdomu kaip ir bandyti kuo nors pasiversti. Ir ji bandė. Bandė ilgai. Grifukė buvo pasiryžusi pati atgauti žmogišką pavidalą, tad labai stengėsi. Bet pamoka jau turėjo tuoj tuoj baigtis, o Maja dar turėjo ragus ir juodų lopų. Mergaitė su mažu nepasitenkinimu, kad visko neatliko pati priėjo prie buteliuko ir išgėrė skystį. Grifukė akimirksniu atgavo savo pavidalą.