Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Valerie Ilse Frost Gruodžio 30, 2018, 11:08:04 pm
-
Hogvartsą gaubė rytinė migla. Apsnigtus medžius buvo apsupę vasaroti nepanorę paukščiai, kurių čirškimas žadino mieguistus pilies gyventojus. Jau tuoj turėjo pasirodyti vaikų banga, užpildysianti tuščią statinio kiemą.
Nuo paskutinės ateities būrimo pamokos buvo praėję tik truputėlis laiko, tačiau nutikę tiek daug: Kūčios, Kalėdos... Štai ir Naujieji jau ant slenksčio stovėjo. Po apsilankymo kalėdiniame miestelyje, kelias dienas Valerė kankinosi, kovodama su sloga, tačiau pagaliau, pasijautusi geriau, nusprendė sušaukti mokinius dar vienai pamokai, kuri turėjo pasižymėti paslaptinga atmosfera, būdinga Naujiesiems metams.
Įėjusi į kabinetą, kuriame dar mėtėsi kelios poros pirštinių, paliktų užmarštuolių keliautojų, profesorė mitriai jas pakabino ant sienos, papuoštos subtiliu „jeigu pasigedot...“ užrašu. Išmesti širdis neleido. Besistengiant susikaupti, užklupo žiovulys, tad mėlynakė nusprendė pasidaryti kavos puodelį. Jei tik to nepamirš. Hipertimeziją turinti ragana prisiminė kiekvieną gyvenime matytą ar girdėtą dalyką, tačiau nuolat pamiršdavo paprasčiausias smulkmenas, tarkim, nusipirkti pieno arba pasiimti paltą lyjant.
Pasidarbavusi burtų lazdele, jauna moteris nukabino kelias užsilikusias kalėdines dekoracijas ir pasirūpino, kad patalpa kvepėtų tuo, kaip joje esantis įsivaizduoja Naujuosius metus. Frost spėjo, jog daugeliui tai bus šampanas (žinoma, vaikiškas), cinamonas arba saldūs aromatai, primenantys fejerverkų sproginėjimą. Pati tamsiaplaukė užuodė savo vaikystės šunį Maiką. Kiekviena šventinė naktis, kiekvienas ypatingasis vidurnaktis buvo praleistas su juo. Jei ne realybėje, tai, nuo keturiolikos metų, mintyse.
Pamokos pradžios belaukiančiai Valerei patiko stebėti, kaip mainėsi įėjusiųjų minos. Kai kurie vaikai apsidžiaugdavo, pažinę mėgstamą kvapą, kai kurie suriesdavo nosis, nesuprasdami, iš kur jis sklinda. Profesorė nesigailėjo šio triuko; moksleivių reakcijos kone išspaudė šypseną jos veide. Tai, nereikia aiškinti, dalykas buvo retas.
Kai dauguma veidelių, nors ir mieguistų, jau krypo į mokytoją, šioji, priešingai nei mėgo, nusprendė užduoti porą teorinių klausimų:
- Sveiki, pirmiausia, su Naujais, tačiau netuščiažodžiausiu ir pasakysiu, kad tinginiauti šiandien, deja, sau negalime leisti. Neliūdėkite, visgi užsiimsime paslaptingais bei smagiais dalykais, tačiau prieš tai... Kokių Magijos Ministerijos uždraustų ateities būrimo būdų žinote? Kodėl jų naudojimas netoleruojamas?
Kol moksleiviai mąstė, Ilzė prisiminė, jog pamiršo užkaisti prieš tai taip geistą virduliuką kavai. Ech.
-
Klara tik įžengusi į klasę išpūtė akis. Jos nosį pakuteno malonus sniego sumišusio su bengališkos ugnelės kvapu. Mergaitei tai be galo priminė Naujų metų naktį, kai lauke mojuodavo ore lyg lazdelė būtų magiška, ir grožėdavosi nuostabiomis žiežirbomis. O kai nustodavo degti įkaitusią lazdelę įkišdavo į sniegą ir ši garsiai sušnypšdavo.
Apie tai prisiminus Klaros veide pasirodė šypsena. Pažvelgusi į profesorę suprato, iš kur tas kvapas. Tikrai, kai kuriems netrūksta tobulų minčių. Kur kas labiau pradžiugusi ji nuėjo į savo vietą ir pasiruošė pamokai. Iš dalies šiek tiek gailėjosi, kad šįkart tema greičiausiai nebus tokia laisva, kaip aną kartą. Juolab, kad profesorė pamoką pradėjo su teorija. Bet Klara nesiskundė ir pirmoji pakėlė ranką.
-Manau, kad Magijos Ministerija uždraudė būrimą iš žmogaus kaulų ar kitų jo kūno dalių. Kadangi seniau tai buvo viena pagrindinė netikėtai dingusių ar mirusių žiobarų priežastis. Taip pat šitas būrimo būdas yra tiesiog neetiškas. Bet, jei gerai prisimenu, kai kuriuose šalyse yra leidžiama burti iš paukščių kaulelių, daugiausia vištos.
Klara baigusi kalbėti pasirėmė galvą ranka. Ji net nežinojo ar tai tikrai yra uždrausta. Tiesiog spėliojo.
-
Grifiukas keliavo į jo vieną iš mėgstamiausių pamokų su plačia šypsena. Dar viena pamoka, kurioje neprireiks burtų lazdelės, dar viena pamoka, kurioje sužinos kažką įdomaus. O ir įžengęs į klasę berniukas nustebo užuodęs mandarinų kvapą.
-Mmm... Maistas...-nejučia tarstelėjęs jis susirado laisvą vietą ir patogiai įsitaisė. Suzu nekantravo, jis laukė pamokos pradžios, norėjo išbandyti kažką naujo, o kadangi buvo Naujieji metai nujautė, kad turi būti kažkas susijusio su tuo, juk privalo. Gal vaikai gaus burtis sau šių metų likimą? O galbūt pamoka bus kur kas įdomesnė? Ir visi, tuo metu kilę klausimai, bus atsakyti labai greitai.
Pamoka prasidėjo, o Suzu profesorės klausė įtempęs ausis.
-Manau, Magijos Ministerijos uždrausti Ateities būrimo būdai yra tie, kurie prakeikia žmogų... Tai yra juodoji magija, kadangi žmogui išburiami tik skausmingi etapai ateityje ir tuo pačiu jis būna prakeiktas, tad tų atsitikimų išvengti būna neįmanoma, jei bandai tai padaryti tavęs laukia dar skausmingesnis gyvenimas.
-
Visas šventinis laikotarpis Rafaelai asocijavosi su namais. Su kepinančia net ir šaltuoju metų laiku Sicilijos saule; su šventiniais patiekalais; su festivaliais ir nuostabiai atvirais Italijos žmonėmis. Tačiau šiemet mažoji jos sesutė susirgo ir visa šeima turėjo likti Karalystėje, o ji net negalinti grįžti „namo“ į Vaito salą, mat dar užsikrės.
Dėl to šventės, nors vis dar nuostabios, prabėgo niūrioje atmosferoje. Gyvenimas į vėžes grįžo tik Hogvartse vėl atsiradus įprastiniam šurmuliui, mokiniams grįžus pilin bei pamokomis. Gal dėl to pirmoji pamoka po atostogų, ateities būrimas – ne itin jos mėgiamas dalykas – buvo labai laukiamas.
O ir tema jai patiko: tėtis pasakojo apie vieną tokį būdą, kuris puikiai tiktų.
– Papa sakė, kad Italijos Ministerija prieš gal kokius penkiasdešimt metų uždraudė ateities būrimą iš vilko palaikų, – pakėlusi ranką tarstelėjo, – Esmė ta, kad Italijos, o ypač Romos, simbolis yra lupo, – vilkas, – ir žmonės, norėdami sau išsiburti, masiškai juos žudydavo. Vietinė Magijos Ministerija uždraudė, nes tai ne tik kenkė vilkų populiacijai, tačiau taip pat buvo valstybės simbolio menkinimas, – gūžtelėjo pečiais.
-
Mažasis Emetas paskubomis įlėkęs į klasę net nespėjo užuosti jo taip mėgiamos morkų arbatos, kurią visada su seserimi geria naujųjų metų išvakarėse, kvapo. Juodaplaukis buvo be galo gerai nusiteikęs pamokai nors dar buvo ankstyvus rytas ir daugelis mokinių tikrai vilkosi kaip pridvėsę. Tik ne Rafaelis. Berniukas buvo kupinas jėgų ir energijos, stengėsi visur dalyvauti ir viską patirti, nenorėjo nei akimirkai pailsėti nuo visko. Tas visas švenčių džiaugsmas, skirtingos nuotaikos supo mulatą iš visų pusių, o jis pats ruošėsi šiuos mokslo metus paversti ypatingus pats sau.
Atsisėdęs į suolą vaikinukas išgirdo profesorės klausimą ir susimąstė, o paklausęs kitų atsakymų ir pats nusprendė išbandyti laimę, gal pasiseks ir uždirbs koledžui kelis taškelius.
- Nežinau ar tai tiesa, tačiau man sesuo pasakojo apie uždraustus būrimus iš žmogaus plaukų, mat yra prietaras, kuris sako, jog jeigu nesudegini išrauto ar šiaip nuslinkusio žmogaus plauko - jam visada skaudės galvą. Todėl būrimai su plaukais uždrausti, nes juos dažniausiai kur nors įmaišo, supina, ar dar kažką padaro, bet tik nesudegina ir tai gaunasi toks savotiškas žmogaus kankinimas,- prabilo berniukas ir tikėjosi, jog nors kiek pataikė į temą.
-
Žiema. Pats bjauriausias metų laikas, o kur dar visos tos maistacentriškos šventės. Mayra, kaip visada, pabandė įsitaisyti suole taip, kad kaulus skaudėtų mažiausiai. Iš kuprinės išsiėmusi knygą ir termosą, iš kurio karts nuo karto gurkštelėdavo šiltos arbatos be medaus ar cukraus, mergaitė įdėmiai klausėsi profesorės. Išklausiusi kitų mokinių atsakymus, klastuolė nedrąsiai pakėlė ir ranką ir pasistengė pakankamai garsiai ištarti savo atsakymą:
-Kaip jau sakė viena mokinė, Magijos Ministerija uždraudė burti iš žmonių kaulų ir kūno dalių. Mano žiniomis, draudimas pirmiausiai įsigaliojo Rusijoje, kur buvo populiarus būrimas iš dantų, ypač vaikų. Dėl to per metus žūdavo tūkstančiai žiobarų ir burtininkų vaikų, kol, galiausiai, po protestų, valdžia nusprendė uždrausti būrimus iš žmonių, magiškų bei nykstančių būtybių dalių, bet dar iki šiol pasitaiko atvejų, kai randami išniokoti žmonių bei kitų būtybių lavonai dėl priemonių ateities būrimui gavimo.
Bekalbėdama Mayra truputėlį paduso ir jai apsvaigo galva, tad atsargiai nuleidusi nutirpusią ranką, mergaitė gurkštelėjo arbatos ir įdėmiai klausėsi kitų mokinių atsakymų.
-
Atšokavus į ateities būrimo klasę, buvo visai geros nuotaikos. Tiek jau to tas ateities būrimas - galima ištvert nepasikarus kaip ir per kitas pamokas.
Šypsena nuo veido dingo vos įžengus į klasę - klestelėjus į suolą, apsižvalgė, tačiau nepamačius jokių pažįstamų veidų, stebėjo savo suolą ir uodė apelsinų kvapą. Mintimis ji nuklydo į Didžiąją salę, kur jų turėtų būti, tačiau it koks paslaptingas pavojingas monstras, ją nuo tikslo skyrė būtent ši pamoka. Suskambėjus varpui pradėjo skaičiuoti, kiek dar minučių liko iki pamokos pabaigos, tačiau vienas nulis, Wrenos nenaudai, jų liko pakankamai daug.
-Dar šumero laikais buvo pradėtas būrimas iš kiaulės žarnų. Pagal jų ilgį, formą, atspalvį, kaip skerdžiamas paršelis žviegdavo, būdavo spėjama ateitis. Dažniausiai tai būdavo tiesiog sėkmės reikalas tačiau žmonės pradėjo būrimą naudoti visiems gyvenimo atvejams. Tuo metu kiaulės netgi buvo išnykusios, liko tik dantiraščio lentelės su istorija. Tačiau renesanso metu tai buvo prisiminta, vėl pradėta naudoti. Tuomet būrimą ir uždraudė Magijos Ministerija, nes tik tuomet suvokė, jog yra daug patikimesnių būrimų, kurių metu nereikia ko nors nužudyti.
-
Žingsniuojant į ateities būrimo pamoką, Žaneta buvo gana paniurusi ir gal net truputėlį pikta, pačiai gerai nežinant kodėl. Nuo pat ankstyvo ryto mergaitei viskas nesisekė, daiktai krito iš rankų ir atrodė, kad visi aplink ją pikti ir nedraugiški. Bet tik įžengus į klasė nuotaika nuskaidrėjo Kam nenuskaidrėtu nuo tokio malonaus kvapo. Mergaitės nosį kuteno cinamono lazdelės kvapas sumaišytas su šviežiai iškeptų imbierinių sausainių. Keista, bet mergaitė pasijautė kaip pas močiutę per kalėdas. Kaip mokytoja taip padarė? Ar mokytojai irgi patinka toks kvapas ar tai kokie nors burtai? Mergaitei tik spėjus atsisėsti, mokytoja prabilo ir pranešė teorinę užduotį. Klausydamasi kitų mokinių atsakymų, grifiukė raukėsi nuo siaubingų būrimo būdų, bet tuo pačiu nepamiršo raustis mintyse gal ką pati prisimins iš žiauresnių ateities būrimo būdu. Staiga mokiniams nutilus į galvą šovė senei močiutės pasakota istorija ir nieko nelaukdama antrakursė pakėle ranką ir pradėjo šnekėti:
- Močiutė kažkada man pasakojo apie senovės Brazilijos magų ateities būrimą, kurį jie buvo išsaugoję dar nuo majų laikų. Senovės brazilai aukodavo kūno dalis ir jas degindavo norėdami sužinoti kaip jiems seksis meilei, ar turės vaikų ir aišku sužinoti ar ilgai jiems liko gyventi. O aiškiaregiai kurie tais laikais būdavo atsakingi ir kaip patys manė išrinktiejį žiurėdavo ir tyrinėdavo ugnies pasikeitimą po į ją įmestas kūno dalis. Kadangi aiškiariagiams taip pat ir daug mokėdavo atsirasdavo vis daugiau apsimetelių kurie pranašystes tiesiog išgalvodavo, o žmonės aukodami kūno dalis dažnai mirdavo, to meto P. Amerikos magijos ministerija uždraudė tokius ateities būrimus.- Pagaliau baigusi ilgą monologą grifiukė labai tikėjosi nieko nesupainiujosi su kokia nors kvaila pasaka kurias irgi sekdavo močiutė.
-
Ji tikėjosi, kad ir antrąją pamoką gaus galimybę kur nors nukeliauti, deja, teko sėdėti vietoje. Na, kartais ir tokios pamokos reikalingos, tik kad mažajai kvidičininkei taip nepatiko sėdėjimas tvankiame kabinete, kur visada kvėpėdavo taip, kad akys patys merkdavosi ir ji nesugėbėdavo nugalėti didžiulio noro pamiegoti. O kur dar laaabaaai įdomios (khe khem) bendramokslių istorijos, veikiančios tiesiog kaip tabletės miegui. Tokiomis akimirkomis net visada gyvybinga ir energinga Nora išsekdavo ir tegalėdavo svajoti apie minkštutėlę lovą.
Keletą istorijų ir draudimų žinojo ir ji. Ne todėl, kad būtų buvus itin atidi ir stropi mokinė, o todėl, kad draudimai siejosi su pavojais ir nuotykiais, o šiuos paauglė labai mėgo.
– Žinau, kad Skandinavijoje ir šiaurinėje Rusijos dalyje yra uždrausti būrimai iš magiškų gyvūnų organų. Jie buvo praktikuojami iki pat mūsų laikų, dėl to, pavyzdžiui, Norvegijoje beveik nebeliko drakonų, o Suomijoje jau išnyko knisiai. Tačiau magiškų gyvūnų departamentai tik neseniai susigaudė, kad nyksta gyvūnai ir uždraudė bet kokius būrimus, reikalaujančius nužudytų sutvėrimų.
-
Rankose sukiodama iš žiobariškojo pasaulio nugvelbtą rašiklį, Valerė įdėmiai klausėsi moksleivių atsakymų. Šaunu, jog nei vienas iš prabilusiųjų į lankas pernelyg nenuklydo, mat ne taip ir retai pasitaikydavo, kad mokiniai tiesiog išsigalvodavo pačius absurdiškiausius atsakymus bei, juos dar absurdiškiau pateikę, laukdavo penkiasdešimties taškų.
- Puikios žinios, puikios žinios... - nutilus paskutiniam balsui sumurmėjo turbūt labiau pati sau. - Tikra tiesa, - atsikrenkštusi ėmė kalbėti garsiau, - jog daugybė ateities būrimo metodų sukelia kančias ir yra neetiški. O visi jūsų pateikti pavyzdžiai, turiu pagirti, taip pat teisingi.
- Ir visgi nei vienas nepalietėte temos, apie kurią šiandien kalbėsiu. Ne visi žino, kad tarp uždraustų ateities burtų yra ir kone visi, susiję su gamta bei jos stichijomis. Priežasčių tam yra daug, mat jie gali būti itin pavojingi patiems burtininkams, nusprendusiems išbandyti savo gebėjimus, o ir planetai žala dažnai daroma, - tai tarusi, Valerė apdovanojo jaunuosius Hogvartso gyventojus griežtu žvilgsniu, norėdama pabrėžti burtų kenksmingumą.
- Šiandien turėsite galimybę įvaldyti gamtos burtus bei... pasistengti nemirti. Žinoma, pati Azkabane atsidurti noru netrykštu, - paiką posakį palydėjo pakilęs lūpos kamputis, - todėl burtus atliksite tik astraliniais kūnais, jei tiksliau, persikėlę į Derabiją - mano išburtą erdvę, kuri, nors realybėje neegzistuoja, bus puikūs namai jūsų mintims. Kai užmerkę akis ištarsite siptolusiyomus, ten atsidursite, o tada turėsite tris pasirinkimus, tačiau visi jų, jeigu iki tiek nenuvirtę ištversite, turės tą patį rezultatą - prieš save pamatysite viziją jūsų pačių po lygiai dešimties metų. Taigi, nedaugžodžiaujant, paaiškinsiu galimus burtus. Pirmieji yra vėjo. Pasakius vindifilus burtažodį, aplink jus ims suktis vėjo gūsiai, kol galiausiai viename jų pasirodys vizija. Bėda gali ištikti, jei vienas gūsių įtrauks jus patį, taip pat smarkus vėjas reiškia medžių ir kitų gamtinių objektų sunaikinimo galimybę. Antroji jums duodama galimybė yra saulės burtai, jiems prireiks burtų, vadinamų sanlaitiannus. Pavojus, žinoma, slypi karštyje - nesuvaldę burtų, galite sudegti patys ir sudeginti jūsų aplinką. Ne pati nuostabiausia patirtis. O jei visgi pavyks, viziją suformuos saulės spinduliai. Paskutiniai burtai, kuriuos turite progą išbandyti, yra vandens burtai. Kad jie pavyktų, reikės fiziškai liesti vandens telkinį ir ištarti aquafuturimio. Vizija gali pasirodyti vandens paviršiuje, tačiau burtų stiprumas gali jus ir į gelmes įtraukti, tad būkite atsargūs.
- Jeigu mirsite arba nualpsite, teks pačiai jus grąžinti į klasę, tačiau visais kitais atvejais prašau mokyklon atsirasti bacocammus burtažodžiu. Kilus klausimų, juos išsakykite, ir... Atrodo, tiek, tad pulkite į darbus!
((Du ilgi (virš 1000 simbolių) arba trys postai. Jeigu kyla klausimų, rašykite asmeniškai. Sėkmės!))
-
Teorijos dalį prasėdėjus tyliai kaip pelytė, Yura savotiškai apsidžiaugė, kad praktika bus rizikinga. Yurai labai patiko tokios užduotys. Mergaitė užsimergė ir aiškiai ištarė:
- siptolusiyomus
Mergaitė nieko nepajuto, todėl manė, kad burtažodis nesuveikė. Tada Yura atsimerkė ir pamatė, jog stovi miškelyje ir nors reliame pasaulyje buvo žiema, čia vyravo šilta vasara. tokia, kokia būna jos gimtojoje Japonijoje. Netoliese tekėjo seklus, bet sraunus upelis, danguje skaisčiai švietė saulė. Yura nusprendė pasivaikščioti palei upelį ir pagalvoti kokią stichiją rinktis. Saulės tikrai, jokiais budais nesirinksiu. užtikrino save mergaitė. Pala... aš čia viena galiu kalbėti garsiai!
- Taip saulė tikrai nesirinksiu, nes bijau karščio,- Yura mėgo šiluma bet gyvenime vadovavosi posakiu ,,kas per daug - nesveika'' tai negaliojo tik ant maisto ir miego.
Yura nusišypsojo ir mąstė toliau.
- Vėjas atrodo visai priimtina... Bet manau rinksiuosi vandenį dėl dviejų priežasčių, pirma manau jog vanduo gali padaryti gamtai mažiau žalos, nei vėjas. O antra aš plaukti tai moku, o skraidyti, po galais, ne!- mergaitė garsiai nusijuokė.
Gerai gerai, yura surimtėk! Čia rimta ir pavojinga užduotis!
Mergaitė nusprendė šiek tiek susikaupti prieš užduotį. Ji nusiavė batus, nusimovė kojines, pasiraitė kelnes ir atsisėdusi įmerkė kojas į šaltą upelio vandenį. Tikra atgaiva. Ir kūnui, ir sielai.
-
Mergina visą teorijos dalį pratylėjo, nes ją per daug trikdė jaučiamas kvapas, kuris priminė jos namus. Ji juto sumišimą ir ilgesį, norėjo, kad viskas pranyktų, bet, deja, kvapas niekur neišnyko. Profesorė, rodos, pasistengė, kad sugadinti jai nuotaiką.
Bet nuo pabėgimo iš klasės Elridė susilaikė pasakiusi sau, kad blogiau būti nebus, deja. Ji ėmė klausyti tik tada, kai prakalbo profesorė ir jos veide atsirado dar didesnis nusivylimas. Mergina vos spėjo įsiminti paminėtus burtažodžius ir tai darydama stengėsi save kažkaip paguosti. Pateksiu į kitą vietą, nebebus šio kvapo, viskas gerai... Ne, nelabai gerai, profesorė nori, kad mes mirtume...
Žaliaakė apsidairė aplink klasę, tačiau išsitraukti burtų lazdelę bijojo. Kas norėtų mirti? Atrodo, jei jau Nuodų ir Vaistų profesoriaus nebėra, tai jį pakeis kitas sadistas, kuris tik ir laukia, kol vaikai jo pamokose ims kankintis...
-Aš Grifė, ar ne?..-tyliai sumurmėjusi sau panosėj Elridė išsitraukė burtų lazdelę ir ją nužvelgė. Nors ir žinojo, kad viskas bus netikra, mergiotė bijojo to it realaus dalyko, juk visgi, ji viską jaus, nors... iš dalies, būtų visai šauni patirtis. Baltapūkė užsimerkė ir giliai įkvėpė sakydama sau, kad jei neišdrįs dabar, tai nesugebės to padaryti visą likusią pamoką.
-siptolusiyomus,-ji tyliai ištarė burtažodį tikėdamasi, kad jo nereikės kartoti, jos laimei, ir nereikėjo. Mergaitė atsimerkė ir nužvelgė erdvę, iš pradžių atrodė, kad ji visiškai paprasta, bet kai Elridė pastebėjo, kad ta erdvė vis mirksi ir viskas ėmė atrodyti chaotiškai, nusivylė.
-Va tau ir puikūs namai mintims...-Grifė tikėjosi blogiausio, nenorėjo judinti rankos, laikančios burtų lazdelę, bet juk reikėjo kažkaip atlikti praktiką. Elridė tvirčiau atsistojo ir ėmė svarstyti, ar nereiktų pabandyti gauti kažkokių apsaugų, kurios, galbūt, išgelbėtų nuo visokių vėjo gūsių, ar karščio, bet nusprendė, kad kaip bus, taip. Ji suspaudė burtų lazdelę ir vėl įkvėpė sukaupdama savo drąsą, kurios, beje, nebuvo tiek daug.
-vindifilus,-šį kartą garsiai ištarusi burtažodį mergaitė iškart pajautė, kaip pakilo vėjas.
-
Pagaliau Yura jautėsi pasiruošusi burtams atlikti. Ji atsistojo, giliai įkvėpė ir iškvėpė.
- aquafuturimio,- ištarė.
Nieko.
-KĄ!?- riktelėjo mergina.
Kas per nesąmonė, kodėl neveikia? pagalvojo Yura. Pabandė prisiminti mokytojos žodžius. Ai, tiesa. Mokytoja sakė, kad reiks fiziškai liesti vandenį. Yura pabandė. Pirma dėl viso pikto nusimetė mantija ir nusišypsojo, kai pamatė ką vilki po ja. Ji vilkėjo baltą maikutę su užrašu ,,Tシャツ'', kuris japoniškai reiškė ,,marškinėliai''.
Yura įmerkė rankas į vandenį ir dar kartą ištarė:
- aquafuturimio!
Šį kartą pavyko. Bet vanduo pradėjo ją traukti. Sūkurio nebuvo, bet vanduo traukė Yura. Ji iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti. Netrukus vandenyje išryškėjo vizija.
Yura stovėjo daug vyresnė. Šalia jos stovėjo keturi berniukai ir viena mergaitė. Yura jiems rodė visokius triukus su lazdele. Arčiausiai jos stovintis vaikinas raudonais plaukais ją apkabino per pečius.
Yura atpažino. Atpažino visus tuos žmones. Tai jų vaikystės grupelė pavadinimu ,, Roku ''. Grupelė neiširs! Yura labai apsidžiaugė dėl to ir... Atsipalaidavo.
Tai buvo lemtinga klaida ir Yura per sekundę atsidūrė vandenyje. Stengėsi nepult į panika ir ištarti grįžimo burtažodį, bet vos tik prasižiodavo vanduo pradėdavo plūsti jai į plaučius. galiausiai Yura įsitvėrė vieno akmens ir ištarė:
-bacocammus
Viena akimirka ji dar duso vandenį, o kitą jau sėdėjo sausoje klasėje. Kaip keista bebūtu, su mantija, kurią paliko miškelyje ant kranto.
-O... Baigiau,- ištarė Yura.
Na, man šita užduotis patiko.
-
Eliuzija teorinę dalį pratylėjo, užtat viską kruopščiai užsirašinėjo. Profesorei pradėjus kalbėti apie užduotį, Eliuzija krūptelėjo. Puiku,pagalvojo. Mokytoja nori mus nužudyti. Eliuzija pagriebė lazdelę, užsimerkė ir ištarė burtažodį. Ji bandė įsiklausyti, pajusti kažką ypatingo, bet viskas buvo kaip įprasta, tad Eliuzija nusivylusi atsimerkė, bet vaizdas ją pribloškė. Ji stovėjo miškelyje, buvo vasara, nors tikrovėje yra žiema. Eliuzija nudžiugo - jai pavyko! Įkišusi ranką į kišenę ji išsižvejojo užrašus ir peržvelgė variantus. Vėjo rinktis ne itin norėjo, o saulės nusprendė jokiu būdu nesirinkti - ji nemėgsta karščio. Taigi lieka vandens. Apsidairiusi pirmakursė pastebėjo ežeriuką, tad patraukė link jo. Priėjusi įmerkė rankas į vėsų vandenį ir ištarė burtažodį. Teko šiek tiek palaukti, kol išryškėjo vaizdas, bet ji šiek tiek nustebo - ji matė save, dėstančią mokiniams, ir kiek suabejojo - ji jau daug kartų apsvarstė, kokio norėtų darbo, bet būti mokytoja jos niekada netraukė. Ji įsižiūrėjo į savo siluetą vandenyje, ir pastebėjo, kad ji atrodo laiminga. Ji dar ketino įsižiūrėti atidžiau, bet ją įtraukė vanduo, ir ji vos spėjo ištarti burtažodį, leidžiantį jai grįžti į klasę. Ji atsimerkė ir suprato, kad ji jau klasėje. Ji buvo antra sugrįžusi, kiti dar atlikinėjo užduotį, ir ji nusprendė savo užrašus užsirašyti.
-
Arsenija Latte nekantriai laukė ateities būrimo pamokos. Mat tai vienintelė pamoka, kurioje ji atranda asociacijos su jos gebėjimais. Vos įžengus pro milžiniškas mediena kvepančias duris, ji pajuto nuostabų kvapą. Arsenija pajuto pati mėgstamiausią kvapą - cinamoną. Ji pati yra visa prakvipus cinamonu. Taip pat pajuto aštrų, bet tuo pačiu ir švelnų šampano kvapą, primenantį saldų gazuotą limonadą. Arsenija Latte staigiai pakėlė galvą į lubas. Ji užuodė sprogstančių fejerverkų kvapą, tačiau tuo metu nesuprato, kad tai tik kvapas. Visa ši atmosfera pavertė klasę jaukia ir veiduose nejučia sukėlė šypsenas. Visa tai labai priminė artėjančių naujų metų šventę.
-
Nepataikė. Na nieko, visko pasitaiko, ne visas pasaulis aplink mus sukasi, visko negali žinoti, tačiau neteisingai tai neteisingai. Nieks neatspėjo, tad klasėje turbūt nebuvo legilimantų, sugebančių perskaityti profesorės mintis.
Užduotis atrodė gan įdomi, tačiau buvo vienas bet - jeigu tik būtų prisiminusi tuos visus burtažodžius iškart, be menkiausios abejonės būtų nėrusi į tą pasaulį, kurio pavadinimo irgi neprisiminė. Mergaičiukė greitai nusprendė, jog bandys tame vėjo gūsyje ką nors įžiūrėti - burtažodis skambėjo paprasčiausiai, o greičiausiai visi burtažodžiai buvo vienodai pavojingi. Jeigu būtų koks didesnis skirtumas, būtų paskirsčiusi pagal kursus.
- Bacocammus ir vindifilus,- po nosimi pakartojo svarbiausių burtažodžių vardus ir bandydama rasti sąsajų bei panašumų su kitais žodžiais (Bacocammus skambėjo kaip bekono ir kakavos mišinys), šiek tiek pasiruošė pamokos praktikai. Įkvėpė, iškvėpė, išsitraukė lazdelę ir aiškiai pasakė burtažodį. Sekundėlei užsimerkė, kaip darydavo visuomet, o po trumputės kelionės atsirado toje sukurtoje kerų vietovėje. Juk minėjo, kad čia galima ir numirti... Bet realybėj juk mums nieko nenutiks, tiesa? Žydras žydras dangus buvo nutviekstas saulės, kuri taip spigino į akis, jog atrodė apakins.
* * *
-Vindifilus,- prisimerkusi ištarė ir iškart pakilo stiprus vėjas. Gūsiai sukosi aplink mergaitę, plėšė lapus nuo medžių, debesys uždengė dangų, o vėjas vis labiau stiprėjo. Mergaitė nejuokais išsigando - atrodė, jog vėjas ją tuojau pat pakels nuo žemės ir nusvies kur nors toli. Drebanti švilpiukė norėjo užsimerkti, tačiau šmėstelėjęs kažkoks šešėliukas privertė tik labiau atsimerkti. Nuo vėjo ašarojo akys, tačiau plačiai atmerktomis akimis stebėjo kas gi čia bus. Bet nieko aiškaus nepamatė.
Moteris. Bruožai kiek panašūs į švilpiukės, tačiau viską trikdo rudi, su oranžinės prieskoniu plaukai. Lyg šypsosi, tačiau sunku pasakyti - vėjas nupūtė šypseną. Moteris išbluko, pradingo, o vėjui pasipriešinti bandė nedidelis paukštukas. Šį kartą tikras. Greičiausiai. Raganaitė norėjo jam padėti, tačiau jis neišsilaikė ir pasidavęs vėjui, pradingo. Greičiausiai ir žuvo.
-Bacocammus,- ištarė burtažodį, kurį dar visai neseniai lygino su bekonu ir kakava. Užsimerkus netrukus vėl grįžo į klasę, kurioje keistai nebuvo vėjo, oras lyg stovėjo vienoje vietoje.
- Miglota ateitis,- sumurmėjo panosėje, galvodama, ar bent tiesą parodė ta vizija. Arba mirsiu, arba ne. Jei mirsiu, atsiras giminaitė su tokiais plaukais. O jei liksiu gyva - pati nusidažysiu,- priėmė išvadą ir ėmė laukti pamokos pabaigos.
-
Moksleiviai dirbo, o itin sunkius metus turėjusi profesorė slapčia svajojo atsidurti tų, kuriems sekėsi ne per geriausiai, vietoje. Tik pranykti ne tik astraliniame lygmenyje, o ir apskritai.
Tamsoje nuo pat vaikystės gyvenusi moteris tikėjosi, jog profesoriavimas Hogvartse įžiebs nors mažytę liepsnelę jos širdyje. Deja, buvo tik dar skaudžiau, kai net šis menkas vilties lašas pasirodė esąs netikras. Tad artėjant vasaros atostogoms, Valerė buvo tikra, jog rudenį čia nesugrįš. Tikriausiai įsitaisys kokiame miniatiūriniame namelyje prie jūros kranto, naudojant santaupas, sukauptas profesinės karjeros metu.
Paklydusi mintyse, Ilzė net nepastebėjo, kaip praėjo pakankamai laiko užduoties atlikimui. Mikliai pažvelgusi į riešą apvyniojusį laikrodį, mokytoja pritariamai palinksėjo vaikams, sugebėjusiems grįžti savarankiškai, o tada, naudodamasi burtų lazdele, pasirūpino, kad ir žiopliukai - negyvieji bei apalpusieji - sėdėtų savo vietose.
- Tikiuosi, šiandien pasilinksminote. Ir, žinoma, daug išmokote. Jeigu nepavyko pabaigti burtų, viliuosi, pasimokysite iš klaidų, o jeigu visgi pasisekė, noriu pasveikinti ir... palinkėti neužmigti ant laurų. Na, dabar, kadangi jau išklausėte mano pamokslo, - pakilęs lūpų kamputis išdavė nerimtumą, - galite eiti.